104 Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Jono Juškaičio poezijos intertekstaiVirginija Balsevičiūtė-Šlekienė

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, T. Ševčenkos g. 31, 03111, Vilnius, virginija.slekiene@vdu.lt

Anotacija. Jono Juškaičio lyrikos prigimtis yra heterogeniška – eilėraščiuose gausu svetimų tekstų. Straipsnyje intertekstualumas suprantamas kaip savo ir svetimo žodžio sąveika, o jo analizei yra pasirinktos lekseminės ir tekstinės interpretantės sąvokos. Leksemine interpretante galima laikyti žodžių žaismą, kalambūrą, svetimos kalbos žodį. Ja gali tapti veikėjų vardai, perimti iš kitų kūrinių. Tekstine interpretante laikomas didesnis fragmentas, pateiktas be ka-bučių. Straipsnyje analizuojami pasaulietiniai ir religiniai intertekstai, jų funkcijos Juškaičio eilėraščiuose. Aptariamas tiesioginis ir netiesioginis citavimas, daugiausia dėmesio skiriama citavimui be kabučių. Konkrečių tekstų analizė atskleidžia, kad svetimų tekstų intarpai Juškai-čio eilėraščiuose suardo teksto vientisumą, linijiškumą, kurdami įtampą, skatindami dialogą. Jie deformuoja sintaksę, didindami žodžių semantinį aktyvumą. Intertekstai lemia meninio pasaulio pobūdį, kuria jo išskirtinumą.

Apibendrinant teigiama, kad Juškaičio poezijoje citatų yra gausu, jos kuria meninio pasau-lio specifiką, lemia sudėtingą pasaulio regėjimo būdą, niuansuoja svarbiausias kūrybos temas. Intertekstų gausa ir įvairovė intelektualizuoja valstietiška kultūra paremtą Juškaičio poeziją, o citavimas be kabučių yra tapęs išskirtine poetikos priemone.

Esminiai žodžiai: Jonas Juškaitis, intertekstualumas, lekseminė interpretantė, tekstinė interpre-tantė, dialogiškumas.

Teorinės šio tyrimo prieigos paremtos Michailo Bachtino, Rolando Barthesʼo, Mi-chailo Jampolskio darbais, kuriuos Lietuvoje yra nuosekliausiai reflektavusi Irina Melnikova. Anot jos, „intertekstualumas – tai autoriaus ir svetimo teksto sąveika, jų dialogas, ir tam tikra tekstų skaitymo teorija, siūlanti savo analizės / interpretacijos priemonių rinkinį“ (Melnikova, 2003, 5–6). Melnikova yra įtvirtinusi intertekstinės citatos sąvoką, t. y. konstrukciją tekstas tekste, kuri ir atskleidžia patį intertekstualumo fenomeną (Melnikova, 2003, 43). Minėti teoretikai daugelyje darbų yra tvirtinę, kad

DOI: https://doi.org/10.15823/zz.2018.6

ISSN 1392-8600E-ISSN 1822-7805

Žmogus ir žodis / LiteratūrologijaMan and the Word / Literary Criticism2018, t. 20, Nr. 2, p. 104–118 / Vol. 20, No. 2, pp. 104–118, 2018

105

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

„kiekvienas tekstas yra sukurtas kaip praeities citatų audinys“ (Melnikova, 2003, 33), o pats intertekstualumas gali būti nagrinėjamas kaip savotiškas kolektyvinės pasąmonės atskleidimas.

Jampolskis teigia, kad daugelis tekstų turi anomalijų, kurios verčia skaityti inter-tekstualiai. Tą anomalinį teksto fragmentą jis vadina citata, pabrėždamas, kad būtent ji pažeidžia linijinę teksto plėtotę. Intertekstualumo problemų tyrinėtojai mini „teks-tinius sutankėjimus“, kurie pasirodo kaip svetimkūnis: jie atkreipia suvokėjo dėmesį ir suteikia galimybę atskleisti prasmę. „Tekstiniai sutankėjimai“ kalba apie „intertekstinių ryšių formavimąsi“, nes tam tikras tekstas, įtrauktas į skaitomą / nagrinėjamą tekstą, aktualizuoja su jo specifinėmis prasmėmis susijusią skaitymo strategiją, o ši savo ruožtu išplečia ir formuoja teksto prasmę (Melnikova, 2003, 54). Regina Koženiauskienė (2007, 16) tai vadina stilistinėmis intertekstų funkcijomis.

Domina ne tik grynosios citatos (nors tokių Juškaičio kūryboje esama daug), bet citatos be kabučių, kai autorius nenurodomas, tačiau jį galima atpažinti iš kultūrinių kontekstų. Prie tokių citatų Melnikova skiria žodį ar pasakymą svetima kalba, aliuziją į liaudies dainą, Šventąjį Raštą, žinomo posakio užuominas, tariamą dialogą, atnau-jintą sentenciją ir pan. (Melnikova, 2003, 16). Anot jos, „kiekviena citata, atsidūrusi svetimame tekste, perkelta į kitą vietą, pasakyta kitokiu laiku, kitomis aplinkybėmis, šiek tiek keičiasi, dažniausiai keičiasi ir jos stilistinė funkcija“ (Melnikova, 2003, 16). Galima atpažinti Bachtino mintį, kad citata „niekada negali pasikartoti, [...] nes pritai-koma prie teksto autoriaus nuostatos, todėl vienaip ar kitaip modifikuojama“ (Bachtin, 1976, 129). Tekstas tekste dažnai nesutampa su cituojamu tekstu, jis nėra paprastas susidvejinimas ar pakartojimas. Tą problemą yra akcentavę kalbininkai, teigdami, jog citatas „ne visuomet lengva skirti nuo kabutėmis įforminamos tiesioginės kalbos“ (Labutis, 2002, 360).

Analizuojant Juškaičio lyrikos intertekstualumą, svarbūs du aspektai. Pirmąjį ga-lima pavadinti semantiniu: jis sietinas su intertekstų atpažinimu, jų „inventorizacija“, siekiant atskleisti – kokie intertekstai funkcionuoja ir kodėl atsirenkami būtent jie. Antrasis susijęs su poetikos dalykais – siekiama atskleisti, koks intertekstų santykis su tekstu, siekiama ištirti prasmės atsiradimo būdus ir strategijas. Norima parodyti, kaip eilėraštis akumuliuoja kelis tekstus ir kaip atviras ar paslėptas citavimas formuoja eilėraščio prasmines struktūras, lemia meninę gyvybę.

Juškaičio kūrybos heterogeniška prigimtis akivaizdi – svetimų tekstų joje yra gau-su, dažnai išgirstame kito autoriaus žodžius. Intertekstualumą suprantant kaip savo ir svetimo žodžio sąveiką ar dialogą, reikia pastebėti, kad Juškaičio poezijoje jie kuriami įvairiuose teksto lygmenyse. Juos galima klasifikuoti pagal kilmę ir pagal tekste atlie-kamą vaidmenį. Juškaičio lyrikoje yra pasaulietinių ir religinių intertekstų klodų. Jie gali būti lietuviški ir lotyniški. Gali būti ir ispaniški, kaip tikrai išskirtiniai, atsiradę keliuose paskutiniuose rinkiniuose. Intertekstai gali tapti rinkinių struktūros pagrindu, ir tai vėlgi akivaizdu vėlyvojoje poeto kūryboje.

106

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Lekseminės interpretantės

Epigrafai ir dedikacijos – lengvai atpažįstami lekseminių intertekstų tipai. Vardai irgi priklauso lekseminių interpretančių kategorijai. Reikia pasakyti, kad visoje Juš-kaičio poezijoje vardų yra daug. Ir jų invazija į poetinius tekstus prasidėjo nuo pat kūrybos pradžios – pirmųjų rinkinių Ir aušros, ir žaros (1962) ir Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972). Ypač daug dedikacijų, lietuvių ir Vakarų Europos kūrėjų vardų antroje knygoje. Tuo rinkinys turėjo išsiskirti tuometinės poezijos kontekste. Aštunto dešimt-mečio pradžioje pasaulinės kultūros vardų ir realijų gausa turėjo atrodyti novatoriškai, moderniai, liudyti pastangą intelektualizuoti kaimišką kultūrą, kurios vaizdais buvo paremta didžioji tuometės lyrikos dalis. Juškaičio poezijoje ypač daug pasaulinės kul-tūros vardų. Tai patvirtina ir eilėraščių pavadinimai: „Homeras“, „Boschas“, „Betho-venas“, „Paganinio motyvas“, „Herderlyno mirtis“, „Breigelis“. Eilėraščio pavadinimu „Kai aš gulėjau mirties patale“ cituojamas to paties pavadinimo Williamo Faulknerio romanas. Stipriausiu iš šių eilėraščių galima laikyti eilėraštį „Boschas“, išsiskiriantį itin sudėtinga ir prieštaringa būsena.

Tiems pasaulinės kultūros vardams Juškaitis siekia sukurti savitesnį kontekstą, sieti jį su eilėraščio emocija: „Kaip kažkur melodijoj Sen Sanso / Miršta gulbė“ (Juškaitis, 1981, 101); „Taip kaip Homeras prabyla / Židinio žemė į tylą“ (Juškaitis, 1972, 14); „Giedos iš daiktų ir šešėlių / Šopeno skausmu“ (Juškaitis, 1972, 49). Vardai ir pavardės Juškaičio eilėraščiuose funkcionuoja kaip intertekstai, pažadindami istorinę ir kultūrinę atmintį. Ir visoje vėlyvesnėje kūryboje dominuoja ta pati tendencija – siekimas sukurti europietiškos kultūros vardui subjektyvią „aplinką“ – „Mocartišku žydrumu žydrėjo / Vasarėlės mano“ (Juškaitis, 1998, 48). Retkarčiais atsargiai kuriamas ironiškas konteks-tas – „Melsvam plente lyg upėj atsispindi / Gogeno spalvos, ožkos ir stiklai“ (Juškaitis, 2003, 29). Nors pasaulinės kultūros vardų yra daug, dažnokai jiems pristinga savitesnio konteksto. Jų tinklas yra trūkinėjantis, bet juntama pastanga prakalbinti didžiuosius kūrėjus, atpažinti jų meninį pasaulį, padaryti savo poezijos savastimi. Rinkinyje Eglė vasaros naktį ispanų poezija atrodo kaip asmeninis autoriaus atradimas, eilėraščiai yra primarginti tiesioginių citatų iš ispanų poezijos, jos transformuoja tekstus, pažeidžia jų linijiškumą, atsiranda semantinis įtrūkis, bet tarp savo ir svetimo žodžio retai atsiranda dialogas. Tai menkina eilėraščių meninę kokybę.

Jaukesnis ir šiltesnis santykis su lietuvių kultūra. Jau antroji eilėraščių knyga pilna dedikacijų: eilėraštis „Pavasario vandens“ skirtas Jurgiui Baltrušaičiui, „Ant liūdnųjų linijų lelijų“ – Lionginui Šepkai, Juozui Apučiui dedikuotas eilėraštis „Suvalkijoj rūksta dūmai“. Epigrafų ir dedikacijų tradicija nuosekliai plėtojama tolimesnėje poeto kūryboje. Eilėraščiai dedikuojami Stasiui Lozoraičiui, Bernardui Brazdžioniui, Vaidotui Spudui, Vytautui Montvilai ir daugeliui kitų. Montvilai skirtame eilėraštyje be kabučių cituojamas jo knygos pavadinimas (Naktys be nakvynės), kuris stiprina intertekstualias sąšaukas. San-tykis su minimais autoriais adoruojantis, rečiau bandoma kurti dialogą, skatinti polemiką.

107

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

Juškaičio kūryboje pasirenkamos lekseminės interpretantės, susijusios su Lietuvos kultūra, istorija, nacionaline tapatybe. Minimos „Daukanto akys“ ir „Dariaus kraujas“. Biografijos faktai (poetas gimęs 1933 metais) tampa papildoma galimybe intertekstua-liems ryšiams formuotis; jie iškyla įsimenančiu vaizdu: „Dariaus kraujas nosinėj blunka. Mano gimino / Metais išmestoj prieš kraujo marias...“ (eil. „Dariaus kraujas“, Juškaitis, 1984, 55). Eilėraštyje kultūrinėmis citatomis („garbingai gyvenau aš ne su turčiais tyčia“) siekiama apsibrėžti savojo pasaulio ribas, savo kaip asmens tapatybę. Vardijama visa, kas brangu – Kryžių kalnas, šventos Onos bažnyčia, Donelaičio žodžiai... (Juškaitis, 1998, 22–23). Lekseminės interpretantės tampa tekstinėmis, kai atkuriami paminėto auto-riaus kūrybos vaizdiniai, sakysim, „Donelaičio turgaviečių varnos / [...] / Donelaičio šventorių šermukšniai“ (Juškaitis, 1972, 44). Tie vaizdiniai turi savų asociacijų lauką. Jų paskirtis – skaldyti kaimiškosios kultūros vientisumą, lietuvišką peizažą atverti kaip kultūros erdvę. Juškaičio eilėraščiuose dažni ir nacionalinės tapybos vaizdiniai – taip „cituojami“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Kazys Šimonis: „Sodžiaus kalvos dvi kertas – nei seniai / Knygoj atskleistoj. Šimonio piešiniai“ (Juškaitis, 1981, 21), „Mer-gelė prieš naktį / Čiurlionio taip zodiake“ (Juškaitis, 1981, 56). Jau pirmojoje Juškaičio knygoje Ir aušros, ir žaros įdėti du stiprūs eilėraščiai Čiurlionio kūrybos tema „Tyla“ ir „Draugystė“. Čiurlionio kūrybos atšvaitų esama dažname Juškaičio rinkinyje.

Tekstinės interpretantės

Tekstinės interpretantės yra sudėtingesnės prasminės struktūros. Juškaičio eilė-raščiuose jos gali būti pasaulietinės ir religinės, lietuviškos ir lotyniškos. Pastebimos įvairios jų kombinacijos.

Pasaulietiniai intertekstai – tai citatos iš liaudies dainų ir lietuvių rašytojų grožinės kūrybos. Iš intertekstų išsiskiria gausios liaudies dainų citatos. Apskritai santykis su liaudies daina Juškaičio kūryboje yra ypatingas, akcentuojama dainos, dainuojančio žmogaus svarba: „Balsu tyliu – nelaistyk ašarų gailių... / Prie jų daug tėvas lyg vienam dainavo“ (Juškaitis, 1994, 87). Todėl dažnai į eilėraščius įkomponuojamos liaudies dainų eilutės: „Kartu užaugom... graudžios dainos tos. / Kartu pražydom... aidi prarastos / jaunystės balsas...“ (Juškaitis, 1994, 61), „Tokioooj tamsioj naktelėj...“ (Juškaitis, 1981, 12), atpažįstami romansai („Sugrįžki, jaunyste.../ Vanduo varpelį suks“ (Juškaitis, 1987, 38). Eilėraščio struktūrą sustiprina sutartinių priedainis „Gailile rasa“ (Juškaitis, 1981, 21–22) ar liaudies posakis „Dievas davė, Dievas ir atims“ (Juškaitis, 1994, 65).

Tekstinių interpretančių atranka ta pati kaip ir lekseminių – nacionalinio pasaulė-vaizdžio ir tapatybės teigimas, jos priminimas skaitytojui. Įsimenanti Jurgio Zauer-veino parašyto lietuvninkų himno nuotrupa, įkomponuota kaip citata be kabučių: „O iš gelmių gražus gaudime, / Net skauda – sklinda per dalias: / Lietuviais esame mes gimę... / Dvasia spalvotais spinduliais...“ (Juškaitis, 1987, 107).

108

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Juškaičio poezijoje gausiai cituojami klasikos tekstai – be kabučių įpinama Petro Vaičaičio eilutė „Broliai vargdieniai dejuoja“ (Juškaitis, 1987, 149). Gan nuosekliai cituojami poetai neoromantikai – Bernardas Brazdžionis, Salomėja Nėris, ypač Jo-nas Aistis. Dažnai galima atpažinti Jurgį Baltrušaitį ir Vincą Mykolaitį-Putiną. Karo tematikos eilėraštyje „Laukas rudenį“ eilutė „vivos voco, mortuos plango...“ primena to paties pavadinimo Putino karo metais paskelbtą eilėraštį. Taip Juškaičio tekstas „atsimena“ kitą tekstą, įtraukdamas jį į savo prasmių lauką. Putino poezijos parafrazės padeda kurti vasaros naktų pasaulį (eil. „Vasaros naktys“). Eilėraštis „Kalnų viršūnės“ savo semantika kuria dialogą su Putino „Margais sakalais“. Į Juškaičio poetinius tekstus įsipina citatos be kabučių iš Mačernio sonetų:

Aš drebu, kada istoriją imuKruvintis, ir man taip neramu, taip neramu:Apsigauta smarkiai – mano tauta,Tu gyva tiktai žmonių tauriausių žuvimu. (Juškaitis, 1987, 87)

Intertekstualius santykius formuoja Mačernio „Žiemos“ soneto eilutės „Ir man taip neramu, taip neramu“ ir jo biografijos faktų paminėjimas.

Juškaičio poezijoje mėgstamos sentencijos – dažniausiai lotyniškos, frazeologizmai, posakiai. Eilėraščiuose jie atnaujinami, dekonstruojami, taip atsiranda minties seman-tinis talpumas ir raiškos grakštumas. Juškaičio eilėraščiuose esama žodžių žaismo, paradoksų, kalambūrų, kurie dažniausiai atsiranda iš savo ir svetimo žodžio sandūrų. Sakysim, „Akropolis, adė! [...] / Oi, šarka, šarkozi“ (Juškaitis, 2009, 34); „Tyloj man in ekscelsis Deo. / Mos kaip Kolumbui šakele / ramybė. Monte e video / Net ir mėnulyj vakare. [...] Kažkur Paryžius. Rambuje“ (Juškaitis, 2003, 93). „Über alles“ rimuojami su „brazdžioniška pasaule“. Jie pagyvina poetiką, todėl vertintini palankiai. Gilesnė prasmė atsiranda, kai atpažįstami kultūriniai kontekstai. Ironiškame eilėraštyje „At-sibučiavimas“ transformuojamas vienuolių posakis „Ora et labora“: „Orai – aš, o tu – laborai“ (Juškaitis, 1990, 63), dar išgirstame ir Vinco Kudirkos balsą.

Religiniai Juškaičio kūrybos intertekstai – dažniausiai maldų žodžiai (lotyniški ir lietuviški): „Agnus Dei“, „Eleison!“, „In ekscelsis“ paprasčiausias „Tėve mūsų, kurs esi danguje“. Ypač išraiškinga psalmių semantika: „Gelbėk, Viešpatie, nuo amžinosios / Pražūties numirusius“ (Juškaitis, 1990, 38); „Gelbėk nuo bado, maro, ugnies ir karo“ (PVND, p. 139). Juškaičio eilėraščiuose dažnai pakartojami psalmių vaizdai: „Jei net žemė drebėtų po kojų“ (Juškaitis, 1990, 84). Ypač mėgstamas pasaulio baigties moty-vas – drebančios žemės, prisikeliančių mirusiųjų.

Vėlyvojoje Juškaičio kūryboje pastebimas religinių citatų sutankėjimas, jų perteklius. Eilėraščiuose kombinuojamos eilutės iš skirtingų maldų tekstų, bet tai nėra vykusi poetikos priemonė: „Gimusį, bet nesukurtą / kuris už kaltus kentėjai“ (Juškaitis, 2009, 14). Atskiruose eilėraščiuose tai atrodo dirbtina, manieringa, meniškai nemotyvuota.

109

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

Sakysim, „Diena kaip Amen bus į Corus Christi“ (Juškaitis, 2009, 22). Eilėraštis pri-margintas lotyniškų žodžių – magnus, agnus, memento mori – bet nemotyvuotai. Tarp savo ir svetimo žodžio neatsiranda dialogiško santykio, citatos netampa intertekstais. Gausios citatos iš maldų žodžių rodo karštą tikėjimo teigimą, katalikybės gynimą, bet meninės kokybės tokie Juškaičio tekstai dažnai neturi.

Tiesioginio citavimo be kabučių yra daug, jis akivaizdus, tapęs poetikos priemone, bet netiesioginis citavimas dažnai būna įdomesnis, subjektyvesnis, labiau susijęs su eilėraščio meninių vaizdų visuma. Juškaičio kūryboje yra gausa religinių vaizdinių, Šventojo Rašto, giesmių ir maldų žodžių. Sakysim, eilėraštis „Draugystė“, parašytas Čiurlionio kūrybos temomis, baigiamas žodžiais: „Kur mano kaukolė gulės, / tenai bus žemės vidurys“ (Juškaitis,1972, 16). Poetas yra pakomentavęs: „O ta eilutė yra nuoroda į senųjų žmonijos testamentinių Šventųjų Raštų vietą, kad žemės viduryje guli Adomo, pirmojo žmogaus, kaukolė. Paskui pertaisiau į „kur mūsų kaukolės“ – kaip užuominą, kad žmogų sudaro vyras ir moteris“ (Juškaitis, 2016, 87). Tos netiesioginės citatos įsimena – laukų lelijų, liepsnojančio krūmo ir kiti vaizdiniai. Sakysim, eilutėse su „Pasirodyk maldose / tarsi degančiame krūme“ (Juškaitis, 1990, 10) slypi nuoroda į Šventąjį Raštą. Laukų lelijų vaizdinys dažnas rinkinyje Pučia vėjas į širdį, reiškiantis nesuinteresuoto, bet gražaus ir sakralaus pasaulio vaizdą. Panaši laukų lelijų vaizdo prasmė atsiskleidžia Lionginui Šepkai paskirtame eilėraštyje:

Ant nedirbančių, neaudžiančių lelijų,Ant vaizdų, pro miglą sidabrinęPlintančių į tolį, lietūs lijo –Su vaivorykštėm pasidabinę. (Juškaitis, 1984, 65)

Kaip jau minėta, netiesioginio citavimo atvejų Juškaičio kūryboje yra daug. Daž-niausiai funkcionuoja religinės semantikos vaizdai, gan netikėtai „įjungiant“ juslinį pasaulio suvokimą (skonį, kvapą). Taip sukuriamas savitas asociacijų tinklas: „To, ko Evangelija neturi / Kaip medaus surinkus iš gėlių“ (Juškaitis, 1990, 9), „Kam kvepia maldos / Pranciškaus švento žaizdomis“ (Juškaitis, 1998, 72).

Išskirtine poetikos priemone yra tapę intertekstų dialogai. Tikrai įdomūs konkretūs svetimų tekstų citavimo atvejai, jų sampynos eilėraščiuose. Pavyzdžiui, valstietiško pasaulio religinės patirtys atsiskleidžia eilutėse „Saulė leidžias virš duonos / Tartum ora pro nobis“ (Juškaitis, 1987, 12). Sakralumo matmenį tekste sukuria lotyniška leksika: „Iš senovės romėnų lyg šventas / Karūnuotas. Diantus diantus! [...] / Girdis bičių auksinis labora” (eil. „Gvazdikas“ – Juškaitis, 1987, 14). Mirties temą įtvirtina lotyniški žodžiai „Auto mobile [...] // Anno Domini“ susieti su nacionalinės tapybos vaizdais „Kapinės lyg nupieštos. Čiurlionio“ (Juškaitis, 1981, 5).

110

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Bet įdomiausi ir labiausiai meniškai motyvuoti yra tie intertekstualumo atvejai, kai citatos yra įsipynusios į eilėraščių meninį audinį, tapusios jo dalimi. Tai atskleidžia Juškaičio eilėraštis „Vytautui Mačerniui“:

Poetai jaučia savo mirtį, kad susimąstę ar užsisvajojęKas dieną rašo po amžinybės alsavimo sonetą, o su tuoDūmų plaukus paleidusios neigimo dvasiosartėjimu švelnūs varpų garsai po laukus klajoja.Ak, koks mieguistas saulėtas ruduo.Ir spalio popietę, kai tavo kraujas liejos, –Uždegtų sodybų dūmai tarp sprogimų vėduoklių į debesis plaukėVirš bruzdančių ligi akiračio žmonių, ir vėjasUgnies mus bloškė į geltoną lauką.Kiekvienas lietuvisTurėjo būti kaip Vytautas DidysisPo mūsų jaunystės jazminų ilgesio dangum,kur maišėsi musės su lėktuvais.Tawa nouson lieka ir užmiršta išmirusios tautos kalba. DubysosMėtom kvepiančius žodžius kalbėjau einant prokapus, žiaurioj laikų tamsoj Rūpintojėlisbuvo kaip lakštingala girdėti.Gyvenimas naktis, bet skliautai jos žvaigždėti. (Juškaitis, 1987, 91)

Eilėraštis sukurtas kaip citatų audinys, grįstas nuolatiniu sąryšiu tarp savo teksto ir Mačernio kūrybos intarpų. Į eilėraštį įkomponuotos eilutės iš Vytauto Mačernio 6-ojo „Rudens“ soneto („Ak, koks mieguistas, saulėtas ruduo...“ (Mačernis, 1990, 54) ir 37-ojo B „Žiemos“ soneto („Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti“ (Mačernis, 1990, 112). Mačernį atpažįstame ir iš parafrazių („Po mūsų jaunystės ilgesio dangum“ – plg. „Po nežinios dangum“ (Mačernis, 1990, 73); jį primena visa šviesi, mieguistų varpų garsų kupina 6-ojo „Rudens“ soneto atmosfera. Galime stebėti, kaip cituojamos Mačernio eilutės intensyviai kuria eilėraščio prasmes, išplečia semantines ribas, bet netampa svetimkūniais Juškaičio tekste. Šiame eilėraštyje tarp savo ir svetimo teksto užsimezga tikrieji intertekstiniai ryšiai. Kaip intertekstas skleidžiasi ir biografijos faktai – Mačernio žūtis ankstyvą rudenį ir sudeginti Juškaičio tėvų namai… Tapatumą liudija kolektyvinis subjektas: „Po mūsų jaunystės ilgesio dangum…“. Eilėraštyje svarbus istorijos tragizmas, žiauri laikų tamsa, tautos išlikimo galimybės – ir būtent tada, kai liejasi kraujas ir deginamos sodybos. Tikėjimas yra tautos išlikimo istorijoje garantas – kaip prūsiškas Tawa nouson, kaip lietuviškas Rūpintojėlis. Pažeriama lietuvių tautinės ir religinės sąmonės ženklų (Vytautas Didysis, Rūpintojėlis, prūsiškas tawa nouson). Šios lekseminės interpretantės yra kito lygmens, nei Mačernio citatos, bet jos funkcionuoja

111

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

kaip itin talpios emblemos, įtvirtindamos svarbiausią eilėraščio mintį – būties teigimą, nors ją supa naktis. Tai patvirtina paskutinė eilėraščio eilutė, sujungianti Mačernio ir Juškaičio tekstus.

Panašus tiesioginio citavimo atvejis pastebimas eilėraštyje „Motina“:

Taškuotos baltos žydrynėj vyšnios.Linguodamos ten uodegas juodas,Kol tik užspringo akuotais, juokėsGegutės – veido bruožams kukavo, Kad pagadino juos raukšlės ryškiosNuo bado, maro, ugnies ir karo.

Bet rodės – viską mažam sudievins, Sakytum saulė nubrauks purvyną,Tie tavo lūpų šauktieji skiemens:Graži tu, mano brangi tėvyne. (Juškaitis, 1972, 89)

Eilėraštyje pinasi psalmės žodžiai „Nuo bado, maro, ugnies ir karo“ ir Maironio eilėraščio citata „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Supintos religinės ir patriotinės emble-mos atveria nacionalinės pasaulėjautos dominantes, jos pasižymi ypatingu semantiniu aktyvumu, kuria dialogą pačiame tekste.

Tas pats intertekstualumo lygmuo pastebimas eilėraštyje „Galimybėj dalyvauja...“ (Juškaitis, 1998, 20–21). Šalia atsiradęs „parašytas Džono Kytso vardas ant akmens?“ ir transformuota mįslė: „Bėk be kojų, vandenėli, / Lėk, laikeli, be sparnų“ (Plg.: Kas bėga be kojų? Kas lekia be sparnų? – Laikas), skamba kaip imperatyvas. Lekseminė ir tekstinė citatų sąveika steigia ir įtvirtina netvarumo, praeinamybės motyvą.

Suminėti citavimo atvejai atskleidžia svarbią teksto kūrimo strategiją – eilėraščiuo-se kuriamas skirtingų citatų dialogas. Dažniausiai atsiranda religinių tekstų (Biblijos, giesmių ar maldų žodžiai) ir liaudies kūrybos (dainos, liaudiška frazeologija, mįslės, transformuotos sentencijos) dialogas.

Dar sudėtingesnį intertekstualumo atvejį atskleidžia eilėraštis „Rankų darbai išdils“:

Rankų darbai išdils – tik žemė krustelės.Kojų takus apaugins skruzdynais skruzdėlės.

Sic transit, sic transit… Pagal žvaigždes, vos spėtasPamatyti ties nejudančiom eglių viršūnėm, jauti – tai smarkiai žemė sukas.Baltą tylią žiemą stebies žiūrėdamas į tolį ten,kur praplyšta ūkas:

112

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Didelės pėdos ir – tiesiai į saulę ar didelė saulė ir –tiesiai į pėdas?

Ilsėkitės mano kaimo tuščių laukų ramybėj,laikai pražuvę.Klausai, klausai… Kur stovėdavo lova,kur nuo vaikystės žiemysApie pavasarį grojo trobų kertėmis.Ateini ir nenori išeiti. Ne dėl to, kad čia nieko nėra,o kad čia šitiek buvoKregždžių kryžiai virš kapinių, nupuvo kryžiai, supuvo numirę.Tris dienas, tris naktis… Planetos apie saulękryžium subėgs, man kraupu.Išgirdau, girdėjau… Taip gera eit vienam ir klausytis,Kaip krinta lapai, kaip krinta, kaip… Ašaros ritas. Nei šaukė, nei laukė… Primena kregždės dangujkryžius nuo kapų.Ketvirtą naktelę girioj nakvojau…Geriau nueisiu į girią.Visos pušys savo žvakes išleido per sprindį,Veržės žalia liepsna – dabar nė atskirt negali. Uogos tokios raudonos, o lapai tokie žali.Visas krūmas girioje šviečia, net spindi.

Švarėja miškai, ruduo nubronzavo papartį.Geneli mielas, ramybėj, lyg būtų ne šio jiPasaulio, po saulės spindulius savo plunksnas nešioji.Tu margas, bet pasaulis margesnis…Aš tiek tau tenorėjau tartiLapas gelsta, gelsdamas rausta, rausdamas runda.Sic transit, sic transit... Gloria mundi. (Juškaitis, 1994, 252–254).

Šis eilėraštis yra apie subjekto sugrįžimą į buvusią sodybvietę, brangių patirčių atmintį. Subjektas išgyvena itin sudėtingą ir prieštaringą būseną, patirdamas ir nai-kinančią laiko galią, ir praeinamybės grožį, įvairovę. Tą atskleisti padeda teksto hete-rogeniškumas. Į eilėraščio tekstą yra įterpti trys svetimi tekstai (lotyniška sentencija, liaudies daina ir frazeologizmas), kurių rodomas fragmentiškumas, nebaigtumas. Kokia jų prasmė ir paskirtis?

113

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

Pirmos dvi eilutės grafiškai atskirtos nuo tolimesnių, ir jos skamba kaip sentencija, kurioje kalbama apie žmogiškosios veiklos praeinamybę, eroziją ir kartu akcentuo-jama žemės galia, gamtos gyvybingumas. Antroje strofoje tą visuotinę praeinamybę patvirtina lotyniškos sentencijos nuotrupa „Sic transit, sic transit…“. Ir visa jos forma teksto pabaigoje – „Sic transit, sic transit... Gloria mundi“. Sentencija įtvirtina žiedinę kompoziciją. Sentencijos neužbaigtumas teksto pradžioje ir jos transformacija pabaigoje turi potekstę. Tai, kaip pamatysime, atskleis tolimesnė analizė.

Svarbiausia tekstinė interpretantė yra liaudies daina „Tris dienas, tris naktis keleliu ėjau“. Jos nuotrupos yra išsibarsčiusios tekste, bet meninė jų motyvacija abejonių ne-kelia. Subjekto siekimą išgirsti („Klausai, klausai…“) įgyvendina iš pasąmonės išplaukę dainos aidai. Tiriant intertekstualiųjų ryšių formavimąsi, daugiausia dėmesio reikalauja dainos fragmentai:

Tris dienas, tris naktis… / keleliu ėjau /Išgirdau, girdėjau… / motulė šaukia /Nei šaukė, nei laukė… / manęs motulė /Ketvirtą naktelę girioj nakvojau…

Galima pastebėti, kad eilėraštyje dainos tekstas yra dekonstruojamas, cituojamos skirtingų posmų eilutės. Kokia yra dainos fragmentų semantika ir kuo ji svarbi Juš-kaičio eilėraščiui?

Ši daina yra apie subjektą – keleivį, išėjusį į pasaulį ir nutraukusį ryšius su namų erdve, bet tų ryšių pasigendantį („Nei šaukė, nei laukė manęs motulė…“). Eilėraštyje tai atitiktų išnykusių vaikystės namų reminiscencijas ir jų besiilginčio subjekto būseną. Kelionės motyvas būdingas abiem tekstams. Tai gilioji paradigminė struktūra, siejanti abu tekstus – dainą ir patį eilėraščio tekstą. Eilėraštyje nubrėžta subjekto erdvinė tra-jektorija – buvusi sodybvietė – kapinės – giria. Dainose giria paprastai yra paratopinė erdvė, kurioje subjekto laukia išbandymas. Girios motyvas yra antroji svarbi jungtis tarp eilėraščio ir dainos. Eilėraštyje girios erdvė atsiveria kaip išskirtinio gamtos gyvybingumo vieta. Tas gamtos gyvastingumas subjekto patiriamas kaip kontrastas mirčiai ir dūlėjimui. Pajuntamas jos cikliškumas, galia atsinaujinti: „Visos pušys savo žvakes išleido per sprindį…“. Žvakės figūra turi mirties semą, bet čia ji patenka į gy-vybės prasmių lauką. Jį dar labiau stiprina liepsnojančio krūmo vizija: „visas krūmas girioje šviečia, net spindi“. Netiesioginė citata primena biblinį liepsnojančio krūmo vaizdinį. Girioje patiriamas šventumas. Galingas, mirties nebijantis gamtos amžinu-mas taip pat įtvirtina dieviškumo asociacijas. Ramybė, saulė, spinduliai priklausytų šviesiajai subjekto patirčiai. Jie slopina pasaulio baisumus, skaudų laiko tėkmės pajau-timą. Subjektui tai atvanga, išgyvenus mirties artumą ir pasaulio baigties nuojautas. Disforinę subjekto būseną keičia santarvės su pasauliu ir pačiu savimi pajautimas. Ši nauja patirtis švelnina ištartį teksto pradžioje: „Rankų darbai išdils“. Rudenėjančio, bet

114

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

itin šviesaus pasaulio akistatoje reziumuojama nauja sentencija: „Genys margas, bet pasaulis margesnis…“, patvirtinanti pasaulio įvairovę, kaitą, šviesiuosius būties aspektus. Galima stebėti, kaip lyrinio siužeto pabaigoje silpsta dramatinė įtampa. Tam padeda pasiruošti paprasto dainos teksto skaidrumas, nekomplikuotumas. Daina lemia ir kai kuriuos eilėraščio sintaksės ypatumus, visų pirma, gana dažnus pakartojimus. Ir pauzes, nutylėjimus – „trūkčiojančią“ intonaciją, kai dainos fragmentai iškyla iš pasąmonės kaip vidinio monologo nuotrupos. Veiksmingi yra eilučių nutylėjimai, jų nebaigtu-mas. Gerai žinomi tekstai veikia tekste, nors ir nėra įvardyti. Sukuriamas semantinis efektas, kai nepasakyta reiškia daugiau, negu pasakyta. Ta neužbaigtumo, nutylėjimo poetika susieja liaudies dainą su lotyniška sentencija. Tam pačiam intertekstualumo lygmeniui priklausytų ir frazeologizmas apie pasaulio margumą. Kaip jau minėta, lo-tyniška sentencija yra pakartojama teksto pabaigoje, tiksliau – visa jos forma. Ji kiek transformuojama daugtaškiu, atskiriant praeinamybės prasmę, akcentuotą eilėraščio pradžioje, kadangi subjektas yra suvokęs būties siaubus, bet patyręs ir jo grožį, tai ir įvardyta kaip „gloria mundi“. Iš sentencijų poetikos perimtas tezinis lakumas, subjektui teikiantis kompetenciją vertinti būties prieštaras.

Visos trys citatos – lotyniška sentencija ir lietuviški intarpai – parodo savo ir svetimo žodžio sąveikas, intensyviai dalyvaudamos prasmės kūrimo procese. Cituojami tekstai kuria tekstinius sutankėjimus, bet svetimkūniais netampa, suaugdami su pagrindiniu tekstu.

Juškaičio eilėraščiuose išsiskiria ironiškieji intertekstai. Dėl jų dar kartą ryškėja dialogiška Juškaičio eilėraščių prigimtis. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kaunas“ rusiškus žodžius „...on sokolom rvalsa s polkami na boj“ pertraukia du kartus pakartotas sutartinių refrenas „...bunde rasa, bunde rasa, bunde rasa sa“. Atsiveria du pasauliai – jėgos, kovos, agresijos ir taikos, ramybės, prabundančios gyvybės (Juškaitis, 1990, 93). Juškaičio eilėraščiuose ironizuojami sovietinio pasaulio lozungai. Štai buvusios populiarios sovietmečiu dainos „Tokia plati šalis ir daug draugų“ parafrazė: „Draugų tiek daug, aplink tokia plati / Šalis, visur degtinė ta pati“ (Juškaitis, 1987, 128). Arba kito buvusio populiaraus lozungo „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ juškaitiška inter-pretacija: „Žmogui skambant išdidžiai, / Lašeliukai sunkias – smirdi / Dujom smulkūs žmogžudžiai“ (Juškaitis, 1987, 93). Sarkazmas atsiskleidžia šiurkštoka intervencija į Baltrušaičio tekstą:

Božjij mir ješčio ne sozdan,Ne postrojen Božjij chram,Toljko serij kamen rozdan:Bej po morde, moščnij cham! (Juškaitis, 2009, 48–49)

Eilėraštyje rusiška prasčiokiška leksika (telogreika, mordobojka, božegraika) ro-doma neapykanta tam pasauliui. Kitame eilėraštyje deformuotu sutartinių refrenu „O

115

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

gulago ago agumu“ (Juškaitis, 1990, 121) įkomponuojama gulagų tema. Tie ironiškieji intertekstai Juškaičio lyrikoje atsirado labai anksti – jau pirmoje knygoje Ir aušros, ir žaros paslėptas Nikolajaus Ostrovskio romano Kaip grūdinosi plienas, tuomet būtino ir privalomo, pavadinimas: „Tos ypatingos dienos. / Pasaulio tu laiku / Gimei. Ir net klaiku, / Kaip grūdinosi plienas“ (Juškaitis, 1962, 12).

Ironijos apraiškų daugiausia vėlyvojoje Juškaičio kūryboje. Ji reiškia skepsį ir nusi-vylimą, pasaulio svetimumo išgyvenimą. Į tą ironišką kontekstą gan netikėtai patenka Aisčio pavardė: „Kaip kažkas per mus šaukia uodo / Aistiško praeities zyzimu“ (Juš-kaitis, 2003, 79).

Intertekstai Juškaičio kūryboje yra tapę atskirų rinkinių struktūros pagrindu. Šis poetikos principas yra atrastas ir įsitvirtinęs vėlyvesniuose, jau Nepriklausomybės metais išleistuose rinkiniuose (Pučia vėjas į širdį, Pilnas vakaras nutilusios dainos, Var-pai sudūlės nuo skambėjimo). Juose išradingai kombinuojami lekseminiai ir tekstiniai intertekstai. Rinkinį Pučia vėjas į širdį, išleistą tik atgavus Nepriklausomybę (1990), taip pat galima analizuoti intertekstualumo aspektu. Jame gausu citatų iš lietuvių kultūros ir literatūros, embleminių vaizdinių, kuriamas jų dialogas. Akivaizdžiausiai tai atsiskleidžia rinkinyje Pilnas vakaras nutilusios dainos, turinčiame epigrafą iš Aisčio poezijos: „Nestebina manęs, nejaudina manęs, / Ką tu esi įgijus laikinai, / Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, / Ką tu esi praradus amžinai...“ (Juškaitis, 1996, 5). Ši tekstinė interpretantė sukuria poleminę situaciją, keldama itin svarbią Juškaičiui tautos likimo temą, jos istorinio lūžio, kaltės ir atsakomybės už jį momentą. Eilėraštyje „Tėviškės laukuos saulutė leidžias jau...“ įsipina dekonstruota Aisčio eilėraščio „Tėviškė“ eilutė:

Vėjyj nieko – apie laiką šnibžda nieks,Kad prabėga... kad prabėgo... kad prabėgs.Laukas, kelias, pieva... ApsikabinaiRankom visą mirtį, kryžiau. Kaip sapnai... (Juškaitis, 1996, 18).

Aisčio eilėraščio eilutė dekonstruota (atskirtas, nutolintas nuo kitų vaizdų kryžius) išryškina dviejų vaizdinių – mirties ir kryžiaus – sąryšį, įtvirtina mirties semantiką. Šviesieji būties aspektai tarsi prigesinami – tie, kuriuose tik laukas, kelias, pieva. Dar sudėtingesnė prasmių samplaika ryškėja kitame ketureilyje:

Tau dovanočiau, dovanočiau... Bet nedovanosiu net purvyneNereikia nieko tau, ir visko tu turi kaip naktį ir nakvynę.Nes tu nueitumei nuo dovanų manųjų numestųKokia graži pro ašaras, kokia graži tėvynė... (Juškaitis, 1996, 89)

Į eilėraštį įpintos dvi citatos be kabučių – nepakeista eilutė iš Salomėjos Nėries eilėraščio ir dekonstruota Vytauto Montvilos eilėraščių rinkinio Naktys be nakvynės.

116

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

Antroji Juškaičio tekste įgyja pozityvią prasmę („...ir visko tu turi kaip naktį ir na-kvynę“). Abi citatos susijusios su karo metais, su tragiškom abiejų kūrėjų biografijos detalėm – mirtimi, emigracija. Susipina kaltės, išdavystės ir atleidimo motyvai. Dvi-prasmiška dovanojimo semantika (dovanoti dovanas ir dovanoti – t. y. atleisti). Kam norima atleisti – tėvynei ar Nėriai? Kam nereikia dovanų? Matyt, tėvynei, nes jos būtis visko pilna ir be jų.

Aistis ir Nėris, embleminiais vaizdiniais tapusios jų poezijos citatos kuria eilėraščių dialogą, ryškindamos svarbiausias idėjas – Tėvynės peizažų grožio, jos istorijos tragiš-kumo, kalčių ir atleidimų, praeinamybės. Tie citatų sąskambiai ir sąsajos yra nuolatiniai, jie formuoja virštekstines semantines struktūras, pasakydami daugiau, negu pasakoma atskiru eilėraščiu. Galima stebėti, kad minėtame rinkinyje intertekstai yra tapę jo paties struktūros pagrindu, dar kartą patvirtindami Bachtino mintį, kad bet koks tekstas gali būti sukurtas kaip citatų mozaika.

Intertekstų sutankėjimas pastebimas ir rinkiniuose Varpai sudūlės nuo skambėjimo ir Pučia vėjas į širdį. Intertekstais žaidžiama, jų kontrastai ir paralelės kuria paradokso poetiką. Rinkinyje Pučia vėjas į širdį ryškios poetų neoromantikų kūrybos parafrazės, o eilėraščiai sugrupuoti į tris skyrius, pavadintus geltona – žalia – raudona. Nuorodos į Lietuvos vėliavos spalvas akcentuoja patriotinę tematiką, istorijos refleksiją.

Išvados

Tyrimas buvo skirtas intertekstiniams ryšiams atskleisti, pasirenkant dažniausius atvejus – citatas. Atskleista, kad Juškaičio lyrikoje citatos gali būti pačios įvairiausios – sentencija, dainos fragmentas, giesmės nuotrupa... Mito, istorijos ir kultūros vaizdiniai ir vardai, taip pat savitos citatos, tik kito lygmens. Juškaičio poezijoje citatų yra gausu, jos kuria meninio pasaulio specifiką, lemia sudėtingą pasaulio regėjimo būdą, niuan-suoja svarbiausias kūrybos temas.

Gausus intertekstų klodas intelektualizuoja valstietiška kultūra paremtą Juškaičio poeziją, atveria ją kaip kultūros erdvę. Reikia pripažinti, kad jei atskirais atvejais iš pasaulinės kultūros atėjusiems vardams pristinga savitesnių kontekstų, tai santykis su lietuvių autoriais originalesnis. Gausiai cituojami klasikos tekstai, liaudies dainos, gausu religinių vaizdinių. Neieškoma dialogo su šiuolaikine lietuvių literatūra.

Konkrečių tekstų analizė atskleidžia, kad svetimų tekstų intarpai Juškaičio eilė-raščiuose suardo teksto vientisumą, linijiškumą, kurdami įtampą, skatindami dialogą. Jie deformuoja sintaksę, didindami žodžių semantinį aktyvumą. Kadangi yra nuolat vartojami, jie lemia meninio pasaulio pobūdį, kuria jo išskirtinumą.

Citavimas be kabučių – išskirtinis Juškaičio poetikos bruožas. Jo apraiškų esama daug, ir daugeliu atvejų savo ir svetimo žodžio sąveika įvyksta. Tokiuose tekstuose atsiskleidžia tikroji intertekstualumo prigimtis.

117

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Articles

Literatūra

Bachtin, M. (1976). Teoriya, problemy i razmyshleniya. Voprosy literatury, 10, 121–134.Juškaitis, J. (1962). Ir aušros, ir žaros. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.Juškaitis, J. (1972). Mėlyna žibutė apšvietė likimą. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (1981). Tolimos dainos. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (1984). Dešimt žodžių jazmino žiedui: iš 1950–1981 metų eilėraščių. Vilnius, Vaga.Juškaitis, J. (1987). Anapus gaiso. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (1990). Pučia vėjas į širdį. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (1994). Pilnas vakaras nutilusios dainos. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (1998). Varpai sudūlės nuo skambėjimo. Vilnius: Vaga.Juškaitis, J. (2003). Eglė vasaros naktį. Vilnius: Vaga. Juškaitis, J. (2009). Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis. Vilnius: Žara.Juškaitis, J. (2016). Trauktis atsišaudant. Vilnius: Homo liber.Koženiauskienė, R. (2007). Intertekstualumas: referencija, tariamas dialogas ir kitos stilistinės

raiškos priemonės. Lietuvių kalba. 1, 16–24.Labutis, V. (2002). Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mačernis, V. (1990). Po ūkanotu nežinios dangum. Vilnius: Vaga.Melnikova, I. (2003). Intertekstualumas: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Intertexts in Jonas Juškaitis’s PoetryVirginija Balsevičiūtė-Šlekienė

Vytautas Magnus Uuniversity, Education Academy, T. Ševčenkos St. 31, LT-03111, Vilnius, virginija.slekiene@vdu.lt

Summary

The nature of Jonas Juškaitis’s poetry is heterogeneous. His poems are inhabited by texts written by other authors. Intertextuality is understood as an interaction between one’s own and someone else’s word. For this analysis, I have chosen the concepts of lexemic and textual interpretant. Lexemic interpretant can be a word play, a quibble, or a foreign word. It can also be the names of characters, borrowed from other works. Textual interpretant is a larger fragment used without quotes.

The article analyses secular and religious intertexts and their functions in Juškaitis’s poems. It discusses direct and indirect citation, paying most of the attention to quoting without indicating the quotes. The analysis of specific texts reveals that the insertions of extraneous texts in Juškaitis’s poetry disrupt the integrity and linearity of the text, creating tension and

118

ISSN 1392–8600E-ISSN 1822–7805

Žmogus ir žodis / Literatūrologija / 2018, t. 20, Nr. 2

Straipsniai

provoking a dialogue. They distort syntax and increase the semantic activity of words. Intertexts determine the nature of the poetic world, making it unique.

In the conclusions, I state that the abundance of citations in Juškaitis’s poetry creates a very specific poetic world, determines the complex way of looking at the world, and provides a nuanced view of the most important themes in poet’s work. The variety of intertexts gives Juškaitis’s poetry, based on peasant culture, intellectual strain. Citation without quotes has become his exceptional poetic tool.

Keywords: Jonas Juškaitis, intertextuality, lexemic interpretant, textual interpretant, dialogue.

Gauta 2018 02 03 / Received 03 02 2018 Priimta 2019 09 05 / Accepted 05 09 2018