J.BRIDGES “PASITIKĖJIMAS DIEVU” Trusting God: Even When Life Hurts

J.Bridges “Pasitikėjimas Dievu: netgi tuomet, kai gyvenimas sunkus”

Turinys

1 skyrius Ar galima pasitikėti Dievu?

2 skyrius Ar Dievas valdo viską?

3 skyrius Dievo valdžia.

4 skyrius Dievo visavaldystė žmonėms.

5 skyrius Dievo valdžia tautoms.

6 skyrius Dievo galia gamtos reiškiniams.

7 skyrius Dievo visavaldystė ir mūsų atsakomybė.

8 skyrius Dievo išmintis.

9 skyrius Pažinti Dievo meilę.

10 skyrius Dievo meilės patyrimas.

11 skyrius Pasitikėti Dievu, per kurį egzistuojame.

12 skyrius Brendimas sunkumuose.

13 skyrius Pasirinkime pasitikėti Dievu.

14 skyrius Visuomet dėkokime.

Įvadas

Mes visi patiriame įvairius sunkumus šiame gyvenime. Aš mokiausi pasitikėti Dievu išbandymo metu ilgą

laiką ir tai yra procesas. Prieš keletą metų, norėdamas sustiprinti savo pasitikėjimą Dievu, aš pradėjau

studijuoti Jo visavaldystės temą Jo tautos gyvenime. Tai buvo didelė pagalba man ir ši knyga yra tų studijų

vaisius. Aš tyrinėjau šią temą maždaug keturis metus ir mačiau, jog kiti krikščionys kėlė tokius pačius

klausimus kaip ir aš. Kokie tai klausimai? Štai kokie: “Ar Dievas iš tiesų kontroliuoja visas mūsų gyvenimo

aplinkybes?”; “Galbūt “blogi” dalykai vyksta tik todėl, kad mes gyvename pasaulyje, pasmerktame dėl

nuodėmės?”; “Jei tiesa, kad Dievas kontroliuoja mūsų gyvenimo įvykius, kodėl Jis leido tai…?”; “Ar aš galiu

pasitikėti Dievu, kai iškyla sunkumai įvairiose mano gyvenimo sferose?”. Ši knyga yra atsakymų ieškojimo į

tokius klausimus rezultatas. Ji yra parašyta iš brolio ir draugo tų, kurie daug kartų klausė “Ar tikrai galima

pasitikėti Dievu?”, perspektyvos. Atsakymas į tokį klausimas yra aiškus “Taip”. Kai kurie mano draugai patyrė

didesnius išbandymus negu aš ir ši knyga yra parašyta ne pagal mano pažinimą; ji yra biblijinė studija apie

Dievą, Jo visavaldystę, išmintį i meilę tuo momentu, kai mes kenčiame sunkumus. Ši knyga yra parašyta

eiliniam krikščioniui, kuris nebūtinai pergyvena didelius išbandymus, bet dažnai susiduria su nerimu ir

įprastais sunkumais- nepasisekusiu nėštumu, darbo praradimu, autoavarija, maištingais vaikais, neteisingu

universiteto dėstytoju ir pan. Kentėjimai yra skausmingi, bet mes galime užtikrintai žinoti, kad Dievas

kontroliuoja visas mūsų aplinkybes. Šioje knygoje aš siekiau dviejų tikslų: aš norėjau išaukštinti Dievą,

pripažindamas Jo visavaldystę ir gerumą, bei įkvėpti Jo tautą. Todėl, remdamasis Šv.Raštu, parodžiau, kad

Viešpats valdo jų gyvenimus, myli juos ir veikia visas aplinkybes jų naudai.

1 skyrius

Ar galima pasitikėti Dievu?

“Šaukis manęs nelaimės dieną, tai Aš išgelbėsiu tave, o tu pašlovinsi mane.”(Psalm.50:15).

Dievo tauta nėra nejautri skausmui. Kančios problema yra tokia sena ir universali kaip ir žmogaus istorija.

Paulius sako, kad netgi kūrinija “...buvo pajungta tuštybei (...) ir iki šiol dejuoja, ir tebėra gimdymo

skausmuose”(Rom.8:20,22). Tuomet kyla klausimas: “Kur yra Dievas?”. Ar iš tiesų galima pasitikėti Dievu,

kai užklumpa sunkumai ir pripildo gyvenimą skausmu? Ar Jis tikrai gali padėti tiems, kurie ieško Jo? Ar

Viešpats tikrai, kaip sako Psalm.50:15, išlaisvina tuos, kurie šaukiasi Jo nelaimės dieną? Ar Jis apsupa savo

gailestingumu tą, kuris pasitiki Juo (Psalm.32:10)? Ar galima pasitikėti Dievu? Šis klausimas, prieš atsakant į

jį, turi du paaiškinimus. Pirma, ar Dievas yra patikimas sunkumuose? Antra, ar jūsų santykis su Dievu ir

pasitikėjimas Juo yra toks, jog jūs tikite, kad Jis yra su jumis sunkumuose, nors ir nematote jokio Jo buvimo

ir galios ženklo? Pasitikėti Dievu išbandymo metu nėra lengva. Nė vienas žmogus nesidžiaugia skausmu; jam

ištikus, mes norime, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Netgi apaštalas Paulius tris kartus meldė Dievo patraukti

dyglį kūne, kol galiausiai suprato, kad Dievo malonės pakanka jam. Juozapas prašė faraono vynininko:

“...padėk man išeiti iš šitų namų”(Pradž.40:14); ir laiško Hebrajams autorius nuoširdžiai tvirtina, kad

“kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti”(Hebr.12:11). Aš, rašydamas pirmą šios knygos

skyrių, kentėjau ir mačiau kaip man sunku pasitikėti Dievu. Mane kankino fizinis skausmas kartu su sena

mano liga. Jis kilo labai netinkamu momentu ir keletą savaičių jokie vaistai negalėjo numalšinti jo. Tuo

laikotarpiu aš nuolat prašiau Dievo pagalbos ir kartu prisimindavau Saliamono žodžius: “Pažvelk į Dievo

darbus! Kas galėtų ištiesinti tai, ką Jis padarė kreivą?”(Eklz.7:13). Dievas padarė kreivu kažką mano gyvenime

ir aš supratau, jog tik Jis turi galią ištiesinti tai. Ar aš galėjau pasitikėti Viešpačiu, nesvarbu ar Jis išpręs mano

situaciją, ar ne, palengvins mano skausmą ar ne? Ar aš tiesų tikėjau Dievu, kuri myli mane ir žino, kas yra

geriausia man bei valdo visą mano situaciją? Ar aš galėjau pasitikėti Juo, nors ir nesupratau Jo? Ar aš galiu

įkvėpti kitus pasitikėti Dievu, kai pats patiriu sunkumus? O galbūt idėja apie pasitikėjimą Dievu yra tik

krikščioniškas šūkis, kuris neišsilaiko sunkiais gyvenimo momentais? Ar jūs iš tiesų galite pasitikėti Dievu?

Aš suprantu tuos, kurie galvoja, jog pasitikėti Dievu išbandymuose yra sunku. Aš jausdavausi taip, kai tik

mane apimdavo tamsa, nerimas, nusivylimas, kurie pripildo gyvenimą, kai mes klausiame ar Dievas iš tiesų

rūpinasi sunkiomis mūsų gyvenimo situacijomis. Aš praleidau didelę savo gyvenimo dalį, ragindamas žmones

siekti šventumo ir paklusti Dievui. Vis dėlto aš manau, kad sunkiau yra pasitikėti Juo negu paklusti Jam. Dievo

valia, kurią mums apreiškia Biblija, yra racionali ir suprantama; o aplinkybės, kuriose mes turime pasitikėti

Juo, dažniausiai yra iracionalios ir nepaaiškinamos. Mes greitai pripažįstame, kad Dievo Įstatymas yra geras

netgi tada, kai nenorime paklusti Jam; o mūsų gyvenimo situacijos dažnai atrodo skausmingos, neaiškios ir

netgi baisios bei tragiškos. Mums atrodo priimtina paklusti Dievui apibrėžtose ribose to, ką mes laikome

apreikšta Jo valia. O pasitikėti Dievu reikia tokioje “žemėje”, kuri neturi ribų. Mes nežinome skausmo ir

sunkių situacijų, kuriose turime pasitikėti Viešpačiu, trukmės, apimties ir dažnumo. Vis dėlto pasitikėti Dievu

yra taip svarbu, kaip ir paklusti Jam. Jei mes nepaklustame Jam, atmetame Jo valdžią ir paniekiname Jo

šventumą. O jei nepasitikime Juo, abejojame Jo visavaldyste ir gerumu. Izraelio tauta, kęsdama alkį, kalbėjo

blogai apie Dievą: “Argi Dievas gali paruošti mums stalą dykumoje?”. Toliau skaitome: “Išgirdęs tai, Viešpats

supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį, nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo

išgelbėjimu”(Psalm.78:20,22). Jei mes norime tikėti Dievu, turime žiūrėti į skausmingas aplinkybes tikėjimo,

o ne sveiko proto akimis. Kaip tikėjimas išgelbėjimu kyla iš Evangelijos žinios klausymo (Rom.10:17), taip

pasitikėjimas Dievu sunkiose situacijose kyla iš Jo žodžio. Tik pritaikydami Šv.Raštą mūsų širdimis per

Šventąją Dvasią, mes gausime malonę pasitikėti Dievu kentėjimo metu.

Šv. Raštas moko tris esencines tiesas apie Dievą (kalbant apie kentėjimus) ir mes turime tikėti jomis, jei

norime pasitikėti Juo sunkiose situacijose. Šios tiesos yra tokios: Dievas yra absoliučiai suverenus; Dievas yra

be galo išmintingas; Dievas yra tobulas meilėje. Kažkas aprašė šias tiesas santykyje su mumis tokiu būdu:

“Dievas savo meilėje visuomet nori gero mums; savo išmintyje Jis visuomet žino, kas yra geriausia mums; ir

savo suverenume Jis turi galią padaryti, kad tai įvyktų”. Dievo visavaldystė yra patvirtinama beveik visuose

Biblijos puslapiuose aiškiai ir tiesiai. Kai aš studijavau ją, ruošdamasis šios knygos rašymui, niekaip negalėjau

baigti eilučių, kurios kalba apie ją, sąrašo. Kiekvieną kartą, kai atsiversdavau Šv.Raštą, surasdavau naujas

eilutes apie ją. Sekančiuose skyriuose mes pažvelgsime į daugelį iš jų, bet dabar aš noriu priminti tik vieną:

“Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako? Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas

pikta?”(Raudų 3:37-38). Ši Biblijos vieta papiktina daug žmonių, nes jiems sunku sutikti, kad gera ir bloga

ateina iš Viešpaties. Žmonės dažnai klausia: “Jei Dievas yra meilė, kodėl Jis leidžia tokias nelaimes?”. Tačiau

pats Jėzus patvirtino Dievo visavaldystę nelaimėse. Pilotui paklausus: “Tu nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad

turiu valdžią Tave nukryžiuoti ir turiu valdžią Tave paleisti?”, Jėzus atsakė: “Tu neturėtum prieš mane jokios

valdžios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių.”(Jono 19:10-11). Savo nuostabios meilės mums veiksme

Dievas leido Sūnaus nukryžiavimą dėl mūsų nuodėmių. Tačiau mes dažnai pamirštame, kad tai buvo labai

skausmingas patyrimas Jėzui; daug skausmingesnis negu mes galime įsivaizduoti. Ši auka buvo tokia

skausminga Viešpačiui Jėzui Jo žmogiškume, jog Jis meldėsi: “Tėve, jei įmanoma, tegul aplenkia mane ši

taurė”(Mato 26:39). Tačiau Jis nedvejojo pripažinti Dievo suverenumo ir kontrolės. Jei mes, tikintieji,

sutiktume su Biblijos tvirtinimu apie Dievo visavaldystę tiek gerame, tiek blogame, to pakaktų mūsų

sustiprinimui. Nesvarbu kokia nelaimė ar problema ištiks, mes būsime tikri, kad mūsų Tėvas turi mylinčius

planus mums. Karalius Ezekijas sakė: “Šis apkartimas pavirto ramybe man. Tu išgelbėjai mano gyvybę nuo

duobės ir sunaikinimo…”(Izaijo 38:17). Dievas naudoja savo suverenumą ne kaprizingai, o taip, kad Jo beribė

meilė žino, kas yra geriausia mums. Jeremijas rašė: “Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl malonės gausos.

Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto”(Raudų 3:32-33). Dievo visavaldystė yra naudojama

beribėje išmintyje daug toliau už mūsų suvokimą. Paulius stebėjo didžius, bet neištiriamus Dievo santykius su

Izraelio tauta ir nusilenkė prieš Jo veiksmų paslaptį tokiais žodžiais: “O Dievo turtų, išminties ir pažinimo

gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!”(Rom.11:33). Apaštalas pripažino tai ir mes

turime pripažinti tai, jei norime pasitikėti Dievu, nors Jo planas ir būdas, kuriuo Jis atbaigia savo nutarimus,

yra už mūsų suvokimo ribų. Išmokime pasitikėti Viešpačiu netgi tada, kai nesuprantame Jo veiksmų.

Sekančiuose skyriuose aš plačiau kalbėsiu apie Dievo visavaldystę, meilę ir išmintį. Vis dėlto pagrindinis

šios knygos tikslas yra ne analizuoti šias nuostabias Jo savybes, o padėti skaitytojams tikėti jomis ir pritaikyti

jas kasdieninėms gyvenimo situacijoms bei išmokti pasitikėti Juo skausme. Koks bebūtų mūsų skausmas-

mažas ar didelis, laikinas ar pastovus- išmokime pasitikėti Dievu ir išaukštinti Jį tokiose situacijose. Šioje

vietoje mes turime prisiminti dar vieną dalyką t.y., jei mes norime pasitikėti Juo, turime pažinti Jį asmeniškai

ir artimai. Dovydas sakė: “Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie ieško

Tavęs.”(Psalm.9:10). Pažinti Dievo vardą reiškia pažinti Jį artimai ir asmeniškai. Tai yra žymiai daugiau negu

tik žinoti apie Jį. Tai reiškia asmeninius ir gilius santykius su Viešpačiu ir šie santykiai yra ieškojimo Jo

skausme bei suvokimo, kad galima pasitikėti Juo, rezultatas. Kiek mes pažįstame Dievą asmeniškai, tiek

pasitikėsime Juo. Skaitydami toliau pritaikykite tai, ką išmoksite, savo situacijomis ir melskitės, kad Šventoji

Dvasia padėtų suvokti Jo savybes ir geriau pažinti Jį bei pasitikėti Juo visiškai.

2 skyrius

Ar Dievas valdo viską?

“Jį savo laiku apreikš palaimintasis vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats”(1

Tim.6:15).

H.Kushner knyga “Kai blogi dalykai ištinka gerus žmones” (“When Bad Things Happen to Good People”)

buvo populiariausia 1981 metais. Kritikai rašė, jog ji yra jautri, pasiekianti širdį, išmintinga, užjaučianti t.y.

tokia, kokios reikia žmonijai. Šioje knygoje bandoma paaiškinti tragediją, ištikusią rabino šeimą, ir daroma

išvada, kad Jobo knygos autorius, priverstas pasirinkti tarp tobulai gero, bet ne visagalio Dievo, ir ne tobulai

gero, bet visagalio Dievo…pasirenka tikėti geru Dievu”. Rabino nuomonė apie Jobo mokymą yra tokia:

“Dievas trokšta, kad teisusis džiaugtųsi ramiu ir laimingu gyvenimu, bet kartais netgi Jam sunku pasiekti tai

ir išvengti, jog žiaurumas bei chaosas nereikalautų nekaltų savo aukų”. Rabinas Kushner nėra vienintelis,

turintis tokią nuomonę apie Dievo visavaldystę mūsų gyvenimo įvykiuose. Krikščionys ir ne krikščionys

dažnai kalba apie sunkumus, įvykius ir aplinkybes, kurios nėra mūsų (ir galbūt nė Dievo) kontrolėje. Per visus

amžius ligos, kančios ir skausmas privertė kelti klausimus apie Dievo valdymą kūrinijoje ir rūpestį ja. Daugelio

žmonių prote yra tokia prielaida: jei Dievas yra geras ir galingas, kodėl yra tiek kančios, skausmo ir nevilties

pasaulyje? Galbūt Dievas yra geras, bet ne visagalis; arba visagalis, bet ne toks geras.

Dievo Apvaizda. Biblija moko, kad Dievas yra visagalis ir geras; ir tokį jos mokymą patvirtina tai, ką

teologai vadina Dievo Apvaizda. Tikintieji dažnai vartoja šį terminą, pripažindami regimą Dievo veikimą

mūsų reikaluose. Pavyzdžiui, pasakodamas apie savo tikėjimo kelią, aš dažnai sakau maždaug taip: “Kai aš

supratau, jog negaliu vienas gyventi krikščioniško gyvenimo kariuomenėje, Dievo Apvaizda nukreipė mane

pas “The Navigators” (krikščioniška organizacija)”. Tuo aš pabrėžiu, kad Dievas valdė ir nukreipė tam tikras

mano gyvenimo aplinkybes tokiu būdu, kad aš galėjau susipažinti su “The Navigators”. Vis dėlto yra dvi

klaidos, kurias mes darome, kalbėdami apie Dievo Apvaizdą. Pirma, mes beveik visuomet susiejame Apvaizdą

su įvykiais, kurie yra išoriškai geri. Mano pažintis su “The Navigators” buvo gera man, todėl aš patenkintas

priskiriu tai Apvaizdai. Tačiau jūs tikriausiai niekada negirdėjote sakant taip: “Dievo Apvaizdos veikimu aš

patyriau avariją ir likau paralyžiuotas”. Mes, kaip ir rabinas Kushner, nesutinkame priskirti blogų dalykų

Dievo rankai. Antra, vartodami terminą Dievo Apvaizda, mes nesąmoningai ar sąmoningai tikime, kad Jis

veikia tik tam tikrose mūsų gyvenimo situacijose, o daugeliu atvejų yra tik susidomėjęs stebėtojas. Jei mes

galvojame taip, apribojame (galbūt net nenorėdami) Dievo valdymą mūsų gyvenime iki trumpalaiko Jo

įsikišimo. Nesąmoninga mūsų nuostata yra tokia: mes tikime, jog kitose situacijose esame “savo likimo

kalviai” arba priešiškų aplinkybių ar nedorų žmonių aukos. Vis dėlto per visą istoriją Dievo Apvaizda reiškė

Bažnyčiai Jo pastovų rūpestį kūrinija ir jos valdymą. Teologas J.I.Packer apibrėžia Dievo Apvaizdą kaip

“nepailstantį Kūrėjo veikimą, per kurį savo gausioje malonėje ir gausiame gerume Jis išlaiko kūrinius

tvarkingoje egzistencijoje; nukreipia ir valdo visus įvykius, aplinkybes ir laisvus angelų bei žmonių veiksmus

į vieną tikslą: savo šlovę”. Atkreipkite dėmesį į absoliučius terminus, kuriuos vartoja J.I.Packer: “nepailstantis

veikimas”, “visi įvykiai” ir t.t. Šis apibrėžimas aiškiai parodo, kad nėra tokios sąvokos kaip “įsikišimas” t.y.

nėra dalinės Dievo valdžios. J.I.Parkerio apibrėžimas apie Dievo Apvaizdą yra pilnas ir tiksliai atitinkantis

Šv.Raštą. Aš turiu trumpesnį apibrėžimą, kurį man lengviau prisiminti: Dievo Apvaizda yra pastovus Jo

rūpestis ir absoliutus visos kūrinijos valdymas savo šlovei ir Jo tautos labui. Atkreipkime dėmesį į terminus:

pastovus rūpestis, absoliutus valdymas, visa kūrinija. Niekas, netgi pats mažiausias virusas, nelieka už Jo

rūpesčio ir valdymo ribų.

Pažiūrėkime ir į dvigubą Dievo Apvaizdos tikslą: Viešpaties šlovę ir Jo tautos gerbūvį. Šie du tikslai

niekada neprieštarauja tarpusavyje; jie visuomet išlaiko gerus santykius. Dievas neieško savo šlovės atskirai

nuo Jo tautos gerbūvio nė mūsų gerbūvio atskirai nuo savo šlovės. Jis sudarė savo amžinus planus taip, kad Jo

šlovė ir mūsų gerbūvis yra artimai susiję. Kokia paguodą ir ramybę tai teikia mums! Jei mes norime pasitikėti

Dievu sunkumuose, turime išmokti tikėti, kad, kaip Dievas neleis, jog kažkas pavogtų Jo šlovę, taip neleis, jog

kažkas pakenktų mūsų gerbūviui. Pirmame skyriuje mes iškėlėme klausimą ar galima pasitikėti Dievu. Toks

klausimas pirmiausia reiškia ar Dievas yra patikimas. Ar Jis gali visuomet rūpintis mumis (t.y. ar Jis yra

visagalis); ir ar Jis visada rūpinasi mumis (t.y. ar Jis yra geras)? Dievo Apvaizdos doktrina aiškiai tvirtina, kad

mes galime pasitikėti Dievu, kad Jis visada, o ne kartais, rūpinasi mumis ir valdo visas mūsų gyvenimo

situacijas. Norėdami geriau suvokti Biblijos mokymą apie Dievo Apvaizdą, mes turime ištirti dar vieną jos

aspektą t.y. visos kūrinijos išlaikymą.

Dievas išlaikymas. Biblija moko, kad Dievas ne tik sukūrė visatą, bet ir išlaiko ją kiekvieną dieną ir

valandą. Šv.Raštas tvirtina: “Jis (...) visą laikantis savo jėgos žodžiu…”(Hebr.1:3), “...ir visa Juo

laikosi”(Kol.1:17). Teologas A.H.Strong rašė: “Kristus yra visatos Kūrėjas ir Išlaikytojas (...) Ji išsilaiko Jame

diena iš dienos. Nekintanti Kristaus valia yra visatos įstatymas ir Jis kuria (kaip ir nuo pradžių) kosmosą, o ne

chaosą”. Visų dalykų egzistencija priklauso nuo pastovaus Dievo išlaikymo, kurį Jis vykdo per savo Sūnų.

Viskas egzistuoja ne dėl to, kad turi savo galią egzistuoti. Niekas visoje kūrinijoje neišsilaiko nė neveikia

nepriklausomai nuo Viešpaties valios. Vadinami gamtos dėsniai yra ne kas kita kaip matoma nekintančios

Kristaus valios išraiška. Žemės traukos dėsnis nepailstamai veikia, nes Kristus nuolat išlaiko jį. Kėdė, ant

kurios aš sėdžiu, rašydamas šiuos žodžius, nesuyra, nes medžio atomai ir molekulės yra savo vietoje dėl

išlaikančios Kristaus valios. Žvaigždės yra savo vietoje, nes Jis išlaiko jas. Šv.Raštas sako, kad: “Jis suskaitęs

veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta”(Izaijo

40:26).

Išlaikanti Kristaus galia siekia daug toliau už besielę kūriniją. Biblija sako, kad Jis duoda gyvybę viskam:

“Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir viską, kas

jose. Tu visa tai palaikai ir dangaus kareivijos garbina Tave” (Nech.9:6). “Jis debesimis uždengia dangų, žemei

paruošia lietų, augina žolę kalnuose. Jis teikia žvėrims maistą, jaunus varniukus pamaitina”(Psalm.147:8-9).

Dievas nėra Tas, kuris viską sukūrė ir vėliau paliko savieigai. Ne, Jis nuolat išlaiko tai, ką sukūrė. Biblija

moko, kad Jis išlaiko ir mus. “Jis pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita (...) Juk mes gyvename,

judame ir esame Jame…”(Apd.17:25,28). Viešpats teikia mums kasdienį maistą (2Kor.9:10). Mūsų laikai yra

Jo rankose (Psalm.31:15). Kiekvienas kąsnis, kurį mes įsidedame į burną, yra dovana iš Jo rankų; kiekviena

mūsų gyvenimo diena yra Jo nuspręsta. Jis nepaliko mūsų rūpintis pačiais savimi, gamtos užgaidoms ar kitų

žmonių blogiems veiksmams. Jis nuolat išlaiko, rūpinasi ir saugo mus. Ar jūsų automobilis sugedo tada, kai

turėjote mažiausiai pinigų jo taisymui? Ar jūs praleidote svarbų susitikimą, nes lėktuvas, kuriuo turėjote

skristi, vėlavo dėl techninių priežasčių? Dievas, kuris valdo žvaigždžių kryptį, valdo ir varžtus, veržles bei

visas automobilio ar lėktuvo dalis. Vaikystėje aš sirgau sunkia tymų forma ir dėl šio viruso likau aklas dešiniąja

akimi bei kurčias dešiniąja ausimi. Ar Dievas kontroliavo šį virusą? O galbūt aš buvau tik vaikiškos ligos

auka? Dievas rūpinasi savo visata kiekvienu momentu ir viskuo joje, todėl man nelieka jokios kitos

alternatyvos kaip tik sutikti, jog tas virusas buvo Jo rankos valdžioje. Viešpats nebuvo išsiblaškęs, kai virusas

paveikė mano ausies nervus ir akies raumenis. Jei mes norime pasitikėti Dievu, turime išmokti sutikti, kad Jis

nuolat veikia kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje mūsų aukščiausiam ir galutiniam labui.

Dievo valdymas. Biblija taip pat moko, kad Dievas ne tik išlaiko besielę kūriniją, bet ir valdo gyvų kūrinių-

tiek gyvulių, tiek žmonių- veiksmus. Jis yra vadinamas visų dalykų Valdovu (1 Kronikų 29:12); vieninteliu

Valdovu (1 Tim.6:15) ir niekas “nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios”(Mato 10:29). Jeremijas klausia: “Kas

gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako”(Raudų 3:37) ir Danielius: “Visi žemės gyventojai yra

niekas. Kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų

sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: “Ką darai?”(Dan.4:35), “...Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir

duoda ją tam, kam Jis nori…”(Dan.4:17). Niekas negali veikti ne pagal Dievo suverenią valią ar prieš ją. Prieš

daug amžių Augustinas sakė: “Taigi, niekas nevyksta, nebent Visagalis nori, kad tai vyktų. Jis leidžia arba

daro, kad tai įvyktų”. Phillip Hughes rašė: “Galbūt atrodo priešingai, bet Dievas valdo, be jokios išimties,

visus dalykus”. Nėra nieko per daug mažo ar per daug didelio, kas išvengtų valdančios Dievo rankos. Voras,

mezgantis tinklą kampe, ir Napoleonas, vedantis armiją per Europą, yra Dievo valdžioje.

Dievo valdžia yra tiek visagalė, kiek ir nesuvokiama. “Jo keliai yra aukščiau už mūsų kelius”(Izaijo 55:9).

“Kokie neištiriami Jo teismai ir kokie nesusekami Jo keliai”(Rom.11:33). Žmogus dažnai abejoja Dievo

valdžia, nes nesupranta, ką Jis daro; nes Jis veikia ne taip, kaip mes galvojame, jog turėtų veikti.

Dievas ar sėkmė? Taigi, tai yra dieviška Apvaizda; Dievas išlaiko ir valdo savo visatą, Dievas nukreipia

visus įvykius į jų tikslą. Vis dėlto šiomis dienomis tokia doktrina yra menkai priimama. Bedievis dažniausiai

atmeta Dievo veikimą ir Apvaizdą, nes jam visi įvykiai yra likimo arba sėkmės rankose. Rabinas Kushner

savo knygoje “Kai blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms” klausia: “Ar jūs galite sutikti su idėja, kad kai

kurie dalykai vyksta be jokios priežasties ir sėkmė egzistuoja visatoje?”. Jis, kalbėdamas apie miško gaisro

kryptį, klausia: “Kodėl vėjas ir klimatas veikia kartu, nukreipdami ugnį tam tikrą dieną į vienus namus, o ne į

kitus; ištikdami vienus žmones ir palikdami kitus? Ar tai yra tik sėkmės klausimas?”. Kitoje vietoje rabinas

primena mums, kad draudimo bendrovės laiko žemės drebėjimus, uraganus, tornado ir kitas gamtos nelaimes

Dievo darbu. Tada jis sako mums: “Aš manau, kad šiais atvejais Dievo vardas vartojamas tuščiai. Aš netikiu,

kad žemės drebėjimas, kuris pražudo tūkstančius nekaltų žmonių be jokios priežasties, yra Dievo veiksmas.

Tai yra gamtos, kuri yra morališkai akla ir neturi jokių vertybių, reiškinys. Ji veikia, sekdama savo dėsniais, ir

jai visiškai nesvarbu, ką ji nusineša savo kelyje”.

Sėkmė, atsitiktinumas, likimas- tai yra šiuolaikinio žmogaus atsakymas į senąjį klausimą: “Kodėl?”. Tai

yra logiška. Juk, jei žmogus atmeta bet kokią idėją apie Dievą (o taip daro daug žmonių), tuomet nėra jokios

alternatyvos. O jei jis ir neatmeta idėjos apie Dievą, tai susikuria dievą pagal save. XVII a. deizmas sugalvojo

dievą, kuris sukūrė visatą ir tada paliko ją veikti pagal jos dėsnius ir žmogiškus išteklius. Šiomis dienomis yra

daug deistų ir netgi krikščionių, kurie galvoja kaip deistai. Daug iš jų sutinka su Dievo valdžios savoka, tačiau

tiki, kad Jis nenori kištis į mūsų gyvenimo kasdienę veiklą. Vienas rašytojas pasakė: “Mes žinome, kad Dievas

yra Valdovas, tačiau taip pat žinome, kad savo valdžioje Jis apgyvendino mus nuodėmės ir kančios, kuriai

mes esame jautrūs, pasaulyje”. Jėzus pasakojime apie žvirblius sakė: “Argi ne du žvirbliai parduodami už

skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios (...) tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę

žvirblių”(Mato 10:29,31). Pagal Jėzų, Dievas naudoja savo valdžią visuose įvykiuose, netgi žvirblio, kuris

neturi jokios apčiuopiamos vertės, gyvenime ir mirtyje. Tačiau pagrindinis Kristaus mokymas čia yra toks: Jei

Dievas naudoja savo valdžią žvirbliams, tai tuo labiau Jis naudos ją savo vaikams. Tiesa, kad Dievo meilė

nedaro mūsų nejautriais skausmui, bet taip pat yra tiesa ir tai, kad visi skausmai bei kentėjimai yra tobuloje ir

absoliučioje Jo valdžioje. Jei Jis kontroliuoja žvirblio aplinkybes, tai tuo labiau valdo tas situacijas, kurios turi

įtaką mums. Dievas nepasitraukia, palikdamas mus sėkmės veikimui. Kartą tėvas su sūnumi skrido privačiu

lėktuvu į kitą miestą dalyvauti evangeliniame susirinkime. Kelionės metu kilo audra, lėktuvas sudužo ir jie

žuvo. Vienas draugas, norėdamas paguosti jo žmoną ir sūnaus motiną, pasakė; “Dėl vieno dalyko gali būti

tikra; Dievas neturėjo nieko bendro su ta nelaime”. Pagal jį, Dievas tariamai žiūrėjo į kitą pusę, kai lėktuvą

ištiko audra! Kažkas piktžodžiaujančiai pasakė: “Atsitiktinumas yra pseudonimas, kurį Dievas vartoja, kai

nenori vartoti savo vardo”. Šiomis dienomis daug krikščionių padarė iš atsitiktinumo dievą. Jie nenori sutikti,

kad Viešpats veikia, nes nesupranta kaip Jis veikia; todėl jie pasirinko pakeisti dieviškos Apvaizdos doktriną

atsitiktinumo doktrina.

Geras, bet ne visagalis. Kartu su atsitiktinumo doktrina daug krikščionių sutinka ir su rabino Kushner

filosofija, kad Dievas yra geras, bet ne visagalis. Viena krikščioniška autorė kalba apie savo skausmą kaip apie

kažką, kas kelia didelį liūdesį Dievui ir dėkoja Jam, jog Jis yra rūpestingas, mylintis ir liūdintis dangiškasis

Tėvas. Susidūrusi su dilema kaip mylintis ir visagalis Dievas gali leisti jai patirti tokį didelį skausmą, ji surado

atgaivą tikėjime, kad Dievas jaučia apmaudą dėl jos skausmo ir verkia kartu su ja taip, kaip motina verkia dėl

savo sūnaus kančios. Aš galiu suprasti tos autorės, kuri patyrė didelį skausmą ilgus mėnesius, situaciją. Aš

niekada nepatyriau tokio didelio skausmo kaip ji, nebuvau jos situacijoje, nekovojau su Dievo meile iki tokio

lygmens, kokio turėjo kovoti ji savo nepakeliamame skausme. Tačiau, kaip jau daug kartų sakiau, mūsų

įsitikinimai turi remtis Biblija, o ne mūsų patyrimais. Biblija nepalieka vietos jokioms abejonėms, Dievas

niekada nėra sužlugdytas. “Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: “Ką darai?”(Dan.4:35).

Tiesa, kad Dievas kovoja nematomą karą su šėtonu ir Jo tautos gyvenimai yra tos kovos laukas, kaip matome

Jobo atveju. Bet netgi čia velnias turėjo prašyti Dievo leidimo paliesti Jo tautą (Jobo 1:12; 2:6; Luko 22:31-

32). Netgi šioje nematomoje kovoje Dievas yra visagalis. Margaret Clarkson, kuri kentėjo visą gyvenimą,

sakė: “Dievas iš tiesų yra geras tiek, kiek ir galingas, ir tai yra vienas iš pagrindinių krikščioniško tikėjimo

principų”. Aš sutinku, kad dažnai mes, žvelgdami į dideles tragedijas ir asmeninius sunkumus, nesugebame

suderinti Dievo visavaldystės su Jo gerumu. Tačiau tikime, nors dažnai ir nesuprantame Dievo kelių, kad Jis

veikia suvereniai visose mūsų aplinkybėse. Visi- tikintieji ir netikintieji- pergyvena nerimą, liūdesį, skausmą,

nusivylimą. Kai kurie kenčia sunkius fizinius skausmus ir netgi tragedijas. Tačiau, kur yra skirtumas tarp

tikinčiojo ir netikinčiojo kančios? Pasitikėjime, jog mūsų sunkumai yra suverenaus ir mylinčio Dievo

valdžioje; kad mūsų kentėjimai turi prasmę ir paskirtį Jo amžiname plane, ir Jis leidžia mūsų gyvenime tik tai,

kas yra naudinga Jo šlovei bei mūsų labui. Mūsų Dievas yra teisingas visuose savo darbuose (Dan.9:14).

3 skyrius

Dievo valdžia

“Dievas paverčia niekais tautų sumanymus, suardo jų planus. Viešpats sumanymas lieka per amžius, Jo

širdies mintys per kartų kartas.”(Psalm.33:10-11)

1902 metais jaunas anglas pusryčių metu matė kaip jo tėvas skaito naujienas apie pirmąjį karūnavimą

Anglijoje po 64 metų. Jis pasakė savo žmonai: “Man nepatinka tokia kalba”. Ji paklausė: “Apie ką tu kalbi?”.

Jis atsakė: “Čia skelbiama, kad tam tikrą dieną princas Eduardas bus karūnuotas karaliumi Westminsteryje,

bet pranešimo pabaigoje nėra žodžių “Deo volente” t.y. “Jei tai bus Dievo valia”. Tokie tėvo žodžiai padarė

įspūdį jaunuoliui, nes nurodytą dieną būsimasis Eduardas VII susirgo ir jo karūnavimas buvo nukeltas

vėlesniam laikui. Tuo laiku, karalienės Viktorijos karaliavimo pabaigoje, politinė, ekonominė ir karinė

Britanijos imperijos galia buvo savo apogėjuje, bet netgi taip ji negalėjo karūnuoti savo karaliaus numatytą

dieną. Ar tai, kad žodžiai “Deo volente” buvo praleisti karūnavimo paskelbime ir karūnavimas buvo nukeltas,

yra tik sutapimas, tik du įvykiai, neturintys jokio tarpusavio ryšio? Ar Dievas ištiko Eduardą apendicitu, kad

parodytų, jog Jis valdo viską? Mes nežinome kodėl atsitiko taip, tačiau vieną dalyką žinome ir esame užtikrinti

juo: nesvarbu ar mes pripažįstame, kad tai yra Dievo valia, ar ne, mes negalime įvykdyti jokio plano, jei jis

nėra Dievo valia. Biblija nepalieka jokių abejonių dėl to ir Jokūbas sako labai aiškiai: “Nagi jūs sakote:

“Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime. Jūs

nežinote kas atsitiks rytoj. Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir išnyksta. Verčiau

sakytumėte: “Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą””(Jok.4:13-15).

Absoliuti Dievo kontrolė. Dievo rankose yra visa valdžia; Jis yra suverenus. Jis daro tai, ką nori, ir

nusprendžia ar mes galime daryti tai, ką planuojame. Tai yra Dievo visavaldystės esencija; Jis yra visiškai

nepriklausomas daryti tai, ką nori, ir turi absoliučią kontrolę visiems visų kūrinių veiksmams. Nei vienas

kūrinys, nei vienas žmogus, nei viena imperija negali sutrukdyti Jo valiai ar veikti už jos ribų. Pirmame

skyriuje aš kalbėjau, kad mes turime tikėti Dievo visavaldyste, meile ir išmintimi, jei norime pasitikėti Juo

sunkiu metu. Iš šių trijų tiesų dažniausiai yra abejojama Dievo visavaldyste. Atrodo, kad mes leidžiame Dievui

būti visur, tik ne Jo soste, valdant savo visatą pagal savo suverenią valią. Netgi dievobaimingi rašytojai, kurių

knygos yra naudingos daugeliui, pašalina Dievą iš Jo sosto. Vienas iš dažniausių jų tvirtinimų yra toks: Dievas

laisvanoriškai apriboja save, kad suteiktų žmonėms laisvę jų veiksmuose. Kiti krikščioniški autoriai

nepripažįsta kontroliuojančios Dievo rankos, valdant ar leidžiant kiekvieną įvykį mūsų gyvenime. Pavyzdžiui,

vienas sako, kad kančia kartais užklumpa atsitiktinai, kad skausmas pasitaiko mūsų kelyje dėl aplinkybių,

kurios nėra mūsų kontrolėje. Mano atsakymas į tokius pareiškimus yra daugiau negu paprasta teologinė

diskusija. Pasitikėjimas Dievo visavaldyste viskame, kas atsitinka mums, yra labai svarbus mūsų tikėjime Juo.

Jei yra nors vienas įvykis visatoje, kuris gali vykti be Jo suverenios kontrolės, tuomet mes negalime pasitikėti

Juo. Viešpaties meilė gali būti beribė, bet mes negalime pasitikėti Juo, jei Jo galiai ir planui gali būti

pasipriešinta. Jūs galite patikėti man pačius brangiausius savo turtus, aš galiu mylėti jus ir mano noras

pateisinti jūsų pasitikėjimą gali būti nuoširdus, bet jūs negalite iš tiesų pasitikėti manimi, jei aš neturi galios

ar sugebėjimo apsaugoti jūsų turtą. Tačiau Paulius sako, kad mes galime patikėti Viešpačiui brangiausią savo

turtą: “...žinau kuo įtikėjau ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau”(2

Tim.1:12). Galbūt kažkas pasakys: “Čia Paulius kalba tik apie amžiną gyvenimą”. Tuomet tai reiškia, kad mes

galime patikėti Dievui savo amžiną likimą, bet negalime patikėti Jam šio gyvenimo problemų. Tikriausiai

akivaizdu, kad Dievo visavaldystė neprasideda po mūsų mirties. Sekančiame skyriuje mes kalbėsime apie tai,

kad Jo suverenus valdymas mūsų gyvenime prasideda dar prieš mūsų gimimą. Dievas užtikrintai valdo tiek

žemėje, tiek danguje ir tik dėl Jam žinomų priežasčių leidžia, kad žmonės veiktų prieš Jo apreikštą valią ar

netikėtų ja, tačiau Jis niekada neleidžia veikti jiems prieš Jo suverenią valią. Norėdamas patvirtinti tai, aš

atkreipsiu jūsų dėmesį į keletą Šv.Rašto vietų: “Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo

žingsnius”(Patarl.16:9); “Daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta”(Patarl.19:21);

“Prieš Viešpatį neatsilaikys nei išmintis, nei supratimas, nei patarimas”(Patarl.21:30); “Pažvelk į Dievo

darbus! Kas galėtų ištiesinti tai, ką Jis padarė kreivą?”(Eklz.7:13); “Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko

Viešpats neįsako?”(Raudų 3:37); “Verčiau sakytumėte: “Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei

tą”(Jok.4:15); “Filadelfijos bažnyčios angelui rašyk: “Tai kalba Šventasis, Tikrasis, turintis Dovydo raktą-Tas,

kuris atidaro, ir niekas negali uždaryti; uždaro ir niekas negali atidaryti”(Apr.3:7).

Mes kuriame planus, bet jie turės sėkmę tik tada, jei sutiks su Dievo planais. Nė vienas sumanymas,

priešingas Jo planui, negali turėti sėkmės. Niekas negali ištiesinti to, ką Jis padarė kreivu, ar padaryti kreivu

tą, ką Jis ištiesino. Nė vienas imperatorius, karalius, valdytojas, mokytojas ar auklėtojas negali kalbėti ir

padaryti tai, ką kalbėjo, jei pirmiausia Viešpats neįsakė ar neleido to. Niekas negali pasakyti “darysiu tai ir

tai” ir padaryti, jei tai nėra suverenios Dievo valios dalis.

Ši Dievo visavaldystės pusė turėtų giliai įkvėpti mus pasitikėti Juo. Ar kažkas nori padaryti jums žalą? Tas

žmogus jokiu būdu neįvykdys savo piktavališko plano, jei Dievas pirmiausia neįsakė to jūsų labui, kurį tik Jis

vienas žino. Kartą aš kalbėjau su karo kapelionu, kuris pasipriešino savo vadui dėl vieno neteisėto plano, kurį

šis norėjo įvykdyti. Tada vyresnysis kapelionas parašė kritikuojantį laišką apie jį kapelionų vadovui ir taip jam

kilo pavojus prarasti pareigas. Ar tas kapelionas buvo tik žiauraus keršto auka? Pagal Šv.Raštą, ne. Nedoras

kapelionas galėtų parašyti šimtus laiškų, bet jis negalėtų nutraukti savo draugo karinės tarnystės, jei Dievas

neleistų to. O jei Viešpats leidžia, tai tas nedoras kapeliono veiksmas yra Jo plano dalis sąžiningam kapelionui.

Niekas negali kalbėti ir daryti kažko, jei Viešpats neįsakė (Raudų 3:37). Mano draugo patirtis nėra vienintelė.

Tūkstančiai krikščionių patyrė panašias neteisybes iš mokytojų, auklėtojų, draugų ar darbdavių. Tokie dalykai

visuomet sukelia skausmą. Dievas kontroliuoja viską, bet Jis leidžia mums patirti skausmą, kuris yra labai

realus (nors kartais tik laikinas). Mes jaučiamės sužeistais ir kenčiame, tačiau savo kančioje turime tikėti, kad

Viešpats turi kontrolę ir yra visavaldis. Margaret Clarkson nuostabiai pasakė: “Dievo visavaldystė yra ta

nesugriaunama uola, į kurią kenčianti žmogaus širdis atsiremia”. Aplinkybės, supančios mūsų gyvenimą, nėra

atsitiktinumai. Jos gali būti velnio darbas, bet šis yra kontroliuojamas galinga mūsų suverenaus Dievo ranka.

Visas blogis yra pavaldus Viešpačiui ir velnias negali paliesti Jo vaikų, jei Jis neleidžia (dėl kažkokio gero

galutinio tikslo). Dievas yra žmonijos istorijos ir kiekvieno savo atpirktos šeimos nario Viešpats.

Suverenioje Dievo kontrolėje yra ne tik laisvanoriški nedorėlių veiksmai, bet ir kitų žmonių klaidos bei

trūkumai. Pavyzdžiui, kažkas įvažiavo į sankryžą, degant raudonai šviesai, atsitrenkė į jūsų automobilį ir

sunkiai sužeidė jus; arba gydytojas neatpažino vėžio jūsų kūne, kai jis dar buvo pirminėje stadijoje ir buvo

išgydomas; arba jums teko visiškai netikęs mokytojas labai svarbiame universiteto kurse. Visos šios

aplinkybės yra mūsų suverenaus Dievo kontrolėje ir Jis naudoja jas mūsų labui. Nei piktavališki nedorėlių

veiksmai, nei nesąmoningos žmonių klaidos negali sutrukdyti Dievo planui mūsų gyvenime. “Prieš Viešpatį

neatsilaikys nei išmintis, nei supratimas, nei patarimas”(Patarl.21:30). Feliksas, norėdamas įtikti judėjams,

elgėsi neteisingai ir paliko Paulių kalėjime dviems metams (Apd.24:27), Juozapas buvo kalėjime dar du metus,

nes faraono vyninkas pamiršo jį (Pradž.40:14,23; 40:1). Šie du šventi žmonės buvo palikti ilgam laikui

kalėjime; vienas dėl sąmoningo neteisingumo, o antrasis dėl nepateisinamo užmaršumo. Tačiau abi šios

sunkios situacijos buvo visavaldančio, be galo išmintingo ir mylinčio Dievo kontrolėje; ir jos buvo Jo gero

plano dalis. Nėra nieko per daug mažo ir nereikšmingo, kas nepatektų į suverenaus Dievo kontrolės dėmesį;

ir nėra nieko per daug didelio, ko Jo galia negalėtų kontroliuoti. Nereikšmingas paukštelis negali nukristi ant

žemės be Jo valios; ir galinga romėnų imperija negalėjo nukryžiuoti Jėzaus, jei Dievas nebūtų suteikęs jai

tokios galios (Mato 10:29; Jono 19:10-11). Tai, kas galioja žvirbliui ir Jėzui, galioja ir mums. Nė viena mūsų

gyvenimo detalė nėra per daug nereikšminga dangiškojo Tėvo rūpesčiui ir nė viena jo aplinkybė nėra per

daug didelė, kad Jis negalėtų suvaldyti jos. Kartą skausmingi įvykiai atsitiko dviejų mano draugų gyvenime

beveik tuo pačiu metu. Vieno iš jų žmona mirė, kai jos automobilis įstrigo pervažoje ir traukinys sutraiškė jį.

Kitas buvo sunkvežimio vairuotojas, besistengiantis įtvirtinti savo verslą, bet paskutinėje kelionėje jo

sunkvežimis sugedo ir taisymui reikėjo beveik tiek pat, kiek jis uždirbo joje. Tiesa, kad šių dviejų atvejų

pasekmės yra nepalyginamos. Sunkvežimio vairuotojas sutiks, kad jokia prarasta pinigų suma neprilygs

gyvybės praradimui. Tačiau ką mes galime pasakyti kiekvienam iš jų apie Dievo visavaldystę, kol jie kovoja

su juos ištikusiomis nelaimėmis? Ar mes kalbėsime vienam tik apie tragišką įvykį, o antram- tik apie

nesėkmę? Ar mes iš tiesų esame palikti įstrigusių automobilių, sugedusių sunkvežimių ir nedorų žmonių

sėkmei? Ne, tūkstantį kartų ne! Mes esame suverenaus Dievo, kuris kontroliuoja visas aplinkybes mūsų

gyvenime amžinam mūsų labui, rankose (Jer.32:41).

Dievo visavaldystė ne visuomet yra matoma. Viena iš problemų, kalbant apie Dievo visavaldystę, yra ta,

kad dažnai neatrodo, jog Jis valdo mūsų gyvenimo aplinkybes. Mes sutinkame neteisingus, nerūpestingus ir

netgi akivaizdžiai blogus žmones, darančius tai, kas turi įtaką mums. Mes kenčiame nuo kitų žmonių klaidų ir

trūkumų; ir mes patys darome kvailus bei nuodėmingus dalykus ir dažnai pjauname karčius mūsų veiksmų

vaisius. Matyti Dievą, veikiantį per antraeiles priežastis ar per silpnus ir nuodėmingus žmones, yra nelengva.

Tačiau Dievo sugebėjimas nukreipti įvairius žmonių veiksmus Jo tikslų išpildymui yra tai, kas suteikia Jo

visavaldystei grožį ir paslaptingumą. Krikščioniui, laikančiam Bibliją autoritetu, nėra sunku tikėti, kad Dievas

gali daryti stebuklus ir jie yra Jo suverenaus, bet tiesioginio įsiterpimo į žmonių reikalus, pavyzdžiai. Tačiau

tikėti Dievo visavaldyste, kai nematome Jo tiesioginio įsiterpimo, kai Jis, jei galima taip sakyti, veikia už

scenos per įprastas aplinkybes ir paprastus žmones, yra dar svarbiau, nes būtent tokiu būdu Jis veikia

dažniausiai. XIX a. rašytojas A.Carson knygoje “Pasitikėjimas Dievu pavojingose situacijose” rašė: “Tik

žmogiška išmintis negali matyti kaip Apvaizda nukreipia žmonių veiksmus Jo tikslų išpildymui be jokios

stebuklo”. Pavyzdžiui, viena rašytoja, pasakodama apie įvykį, kuriame jos automobilį sudaužė kitas,

įvažiavęs į sankryžą, degant raudonai šviesoforo šviesai, teigė: “Jei Dievas būtų panorėjęs apsaugoti mane,

būtų turėjęs staiga išauginti tam automobiliui sparnus”. Toks jos teiginys reiškia, kad, jei Dievas nori įsiterpti

į staiga iškilusią savo vaiko gyvenime situaciją, Jis turi tik vieną pasirinkimą iš dviejų: arba padaryti stebuklą,

arba leisti nelaimei įvykti. Dievas leido tos moters situacijoje atsitikti nelaimei, bet ne todėl, kad Jis negalėjo

suvaldyti jos. Viešpats savo visavaldystėje galėjo tuoj pat pakeisti vieno iš automobilių kryptį sankryžoje arba

nukreipti jį kitu keliu. Nė vienas iš mūsų nežinome apie įvykius (galbūt netgi šimtus įvykių), kai, net

nesuvokdami, buvome apsaugoti suverenia ir nematoma Dievo ranka nuo problemų ar tragedijų. Psalmininkas

sakė: “Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis -budrus tavo sargas. Izraelio sargas nei miega, nei

snaudžia”(Psalm.121:3-4). Viena iš priežasčių, kodėl Esteros knyga buvo įtraukta į Šv.Raštą, yra ta, kad ji

padėtų mums pamatyti suverenią Dievo ranką, nematomai veikiančią savo tautos išsaugojime. Įdomu tai, kad

šioje knygoje Dievo vardas nėra minimas nė vieną kartą. Vis dėlto atidus skaitytojas mato joje Viešpaties

ranką, išlaisvinančią savo tautą visose aplinkybėse taip, kaip ir išlaisvino ją iš Egipto per didelius stebuklus.

Esteros dienomis Dievas veikė suvereniai per įprastas aplinkybes taip, kaip ir veikė per stebuklus Mozės

laikotarpiu. Svarbiausias šioje knygoje yra šeštasis skyrius. Prieš nakties, užrašytos 6 skyriuje, įvykius visų

judėjų gyvenimams ir persų imperijai kilo pavojus dėl vieno nedoro žmogaus. Hamanui ką tik buvo suteikta

daug aukštesnė padėtis už kitus karalystės kilminguosius, tačiau šiame skyriuje įvykiai pradeda krypti link jo

kritimo ir galiausiai mirties, judėjų išgelbėjimo ir Mordekajaus iškilimo į antrąją poziciją karalystėje. Įvykiai,

užrašyti šeštame skyriuje, ryškiai apreiškia kaip Dievas, siekdamas savo tikslų, suvereniai veikia įprastose

aplinkybėse, todėl mes panagrinėsime juos atidžiau. Tą varginančią naktį karalius negalėjo miegoti, todėl

paprašė, kad jam atneštų karalystės kronikų knygas. Skaitydamas jas, jis pamatė, kad Mordekajus, kuriam

dabar grėsė pavojus būti pakartam, anksčiau įspėjo apie sąmokslą prieš karalių. Šis, paklausęs kaip buvo

atlyginta tam judėjui, sužinojo, kad jis nesulaukė jokio atlygio. Tuomet karalius nusprendė pagerbti jį tuoj pat

ir atsitiko taip, jog tas pats žmogus, kuris siekė pakarti Mordekajų, turėjo įvykdyti karaliaus paliepimą apie

viešą šio judėjo pagerbimą. Apsvarstykime, kas turėjo atsitikti, kad Mordekajus būtų išgelbėtas iš kartuvių.

Kodėl karalius nemiegojo šią naktį? Kodėl jis paprašė atnešti kronikų knygas, o ne paprasčiausiai klausėsi

ramios muzikos prieš miegą? Kodėl jis nusprendė skaityti būtent tą vietą, kurioje buvo užrašyta apie

Mordekajaus veiksmus? Argi nebuvo nesuskaičiuojamų galimybių, kad jis pasirinktų kitą kronikų knygos

dalį? Karalius perskaitė apie Mordekajaus veiksmus ir paklausė kaip buvo atlyginta jam. Kodėl karalius

neatlygino Mordekajui tada, kai jis išgelbėjo jo gyvybę? Kodėl dabar jis nusprendė kažką daryti? Kodėl

nedorėlis Hamanas pasirodė būtent šiuo momentu, norėdamas gauti leidimą Mordekajaus nužudymui? Kodėl

karalius paklausė Hamano ką reikėtų padaryti, pagerbiant žmogų, būtent taip, jog Hamanas nesuprato, kad

kalbama ne apie jį? Atsakymas į šiuos klausimus yra toks: Dievas suvereniai valdė tos nakties įvykius savo

tautos išgelbėjimui. Vis dėlto kyla klausimas: “Ar Dievas visuomet nukreipia mano gyvenimo įvykius mano

labui?”. Jei sutiksime, kad neįprastas Esteros veiksmų rezultatas priklausė nuo suverenios Dievo rankos, ar

galime teigti, jog Dievas visuomet nukreipia mūsų gyvenimo aplinkybes savo planų išpildymui? Pagal

Rom.8:28 atsakymas yra tvirtas “taip”. Ši eilutė sako: “Bet mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į

gera, būtent Jo tikslu pašauktiems”. Užtikrintumas, kad Dievas veikia visuose mūsų gyvenimo įvykiuose,

suteikia prasmę Pauliaus raginimui: “Už viską dėkokite”(1Tes.5:18). Kaip mes galėtume dėkoti Dievui už

visas mūsų gyvenimo situacijas, jei Jis neveiktų jose mūsų labui?

Dievas daro tai, ką Jis nori daryti. Todėl niekas, nė viena aplinkybė negali įvykti už Jo suverenios valios

ribų. Tačiau tai yra tik viena Jo visavaldystės pusė. Kita, kuri yra tiek pat svarbi mūsų pasitikėjimui Juo, yra

ta, jog nė vienas Jo planas negali žlugti. Dievas daro tai, ką nori ir kaip nori bei niekas negali sužlugdyti Jo

planų ar iškreipti Jo tikslų. Su tokiu teiginiu yra sunku sutikti ir dažnai diskutuojama apie jį, todėl pažiūrėkime

į keletą Šv.Rašto vietų, kalbančių šia tema: “Žinau, kad Tu esi visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti , ką

sumanei”(Jobo 42:2): “Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko”(Psalm.115:3); “Kareivijų

Viešpats taip nusprendė, kas tai pakeis? Jis ranką pakėlė, kas ją sulaikys?”(Izaijo 14:27); “Aš esu nuo laikų

pradžios; nėra nė vieno, kuris išplėštų jus iš mano rankos. Aš darau, kas tai sulaikys?”(Izaijo 43:13); “Aš

skelbiu dalykus nuo pat pasaulio pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš

padarysiu, ką esu numatęs”(Izaijo 46:10): “Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori, taip ir elgiasi su

dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam pasakyti: “Ką

darai?”(Dan.4:35): “Jame ir gavome palikimą, iš anksto paskirtą sutvarkymu To, kuris veikia pagal savo valios

nutarimą?”(Ef.1:11).

Jokiam Dievo planui neįmanoma pasipriešinti. Kai Jis veikia, niekas negali priversti Jo atsitraukti, sulaikyti

savo ranką ar prašyti atsiskaitymo už savo darbus. Dievas daro tai, ką nori, kaip nori ir atbaigia kiekvieną įvykį

pagal savo valią. Toks visiškos ir absoliučios Dievo visavaldystės apibrėžimas keltų baimę mums, jei tai būtų

viskas, ką mes žinotume apie Jį. Tačiau Viešpats yra ne tik suverenus, bet ir tobulas meilėje bei beribis

išmintyje. Kaip jau sakiau 2 skyriuje, rabinas Kushner priskyrė kūrinijai vieną Dievo visavaldystės dalį. Jis

sakė: “Kūrinija yra morališkai akla, neturinti vertybių, sekanti savo pačios dėsniais ir visiškai nepaiso, ką

nuneša savo kelyje”. Tačiau Dievas yra kitoks; Jis rūpinasi ir naudoja savo visavaldystę savo šlovei bei

tikinčiųjų labui. Tačiau kaip suderinti šią Dievo visavaldystės pusę (kad Jis daro tai, ką nori) su mūsų

pasitikėjimu Juo? Ar tai yra kažkas daugiau negu tik abstraktus tvirtinimas apie Dievą, skirtas tik teologų

diskusijoms ir turintis menkai naudos kasdieniam gyvenimui? Atsakymas yra toks: Viešpats turi tikslą ir planą

mums bei galią atbaigti jį. Viena yra žinoti, jog joks žmogus nė jokia aplinkybė negali veikti mūsų gyvenime,

jei tai nėra Dievo valia; ir visai kita žinoti, kad niekas negali sužlugdyti Jo tikslo mūsų gyvenimui. Dievas turi

didį tikslą visiems tikintiesiems: padaryti mus panašiais į Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus atvaizdą (Rom.8:29). Jis

taip pat turi specifinį tikslą kiekvienam iš mūsų, kuris skirtas tik mūsų gyvenimui: “Mes esame Jo kūrinys,

sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef.2:10); ir Jo valia

išpildys šį tikslą kaip sako Psalm.138:8: “Viešpats išpildys savo tikslą manyje.” Jei mes žinome, kad Dievas

kreipia mūsų gyvenimus į tam tikrą tikslą ir Jis yra suvereniai gabus nukreipti visus įvykius į jį, mes galime

pasitikėti Juo bei atiduoti į Jo rankas ne tik galutinį mūsų gyvenimo tikslą, bet ir visus tarpinius įvykius bei

visas tarpines aplinkybes, kurie veda į jį.

Mes sunkiai priimame realybę, kad Dievas suvereniai veikia mūsų gyvenime, nes nematome Jo veikiant.

O jei matome save ar kitus asmenis, ar įvykius veikiančius, vertiname tai pagal savo norus ir planus. Mes

matome, jog kitų žmonių veiksmai daro įtaką mums ar kontroliuoja mus, bet nematome Dievo veikiant. Tačiau

visiems mūsų gyvenime vykstantiems veiksmams ir įvykiams Dievas turi valdžią ir daro tai, ką Jis nori, tarp

šių įvykių, nepaisant šių įvykių ar per šiuos įvykius. Broliai pardavė Juozapą kaip vergą. Pats savyje toks

veiksmas buvo piktavališkas, tačiau savo laiku Juozapas pripažino, kad Dievas veikė per jo brolių veiksmus,

todėl jis galėjo pasakyti: "Taigi, ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas"(Pradž.45:8). Juozapas pripažino savo

gyvenime Dievo ranką, kuri suvereniai tvarkė visus įvykius, kad atbaigtų savo planą jam. Galbūt mes niekada

neturėsime šiame gyvenime privilegijos matyti aiškų Dievo plano mums rezultatą taip, kaip jį matė Juozapas,

tačiau Jo planas ir rezultatas mums nėra mažiau tvirtas ar tikras negu buvo Juozapui. Dievas užrašė jo

gyvenimo istoriją ne tik, kad suteiktų mums informaciją, bet ir pamokytų. "O visa, kas anksčiau užrašyta,

mums pamokyti užrašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį"(Rom.15:4). Tai, ką Dievas padarė dėl

Juozapo, padarys ir dėl mūsų, bet, norėdami turėti šios tiesos, kurią Dievas suteikė, paguodą ir ištvermę, mes

turime pasitikėti Juo bei gyventi taip, kaip Jis įsakė: "...ne regėjimu, o tikėjimu"(2Kor.5:7). Viena Biblijos

vieta, kuri buvo labai reikšminga man daugelį metų, yra Jer.29:11: "Aš žinau kokius sumanymus turiu dėl

jūsų-sako Viešpats-sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms ir ateitį su viltimi". Šie žodžiai buvo skirti

judėjams vergijoje, bet jie išreiškia Dievo principą, kuris yra patvirtinamas kitose Biblijos vietose. Dievas turi

planą jums ir niekas negali sutrukdyti Jam, todėl galite pasitikėti Juo. Žvelgiant iš mūsų ribotos pozicijos,

gyvenimas yra atviras nesuskaičiuojamai daugybei galimybių. Kaip dažnai mes veikiame ne taip, kaip

planavome, ar visiškai netinkamai, kai atsitinka kažkas netikėto! Mes kuriame planus, bet dažnai esame

priversti pakeisti juos. Tačiau Dievui nėra netikėtumų; mums netikėtas planų pasikeitimas yra Jo plano dalis.

Niekas negali nustebinti Viešpaties ir niekada neįvyks tai, ko Jis nesitikėjo. Dievas daro tai, ką nori, ir tai

visuomet yra Jo šlovei bei mūsų labui. Kaip dažnai mes esame priversti ištarti” "Jei tik"! "Jei tik būčiau padaręs

tai" ar "Jei tik nebūtų įvykę to". Tačiau Dievui nėra "jei tik". Jis niekada neklysta. Jam nereikia pasiteisinimų,

todėl Psalm.18:30 sako: "Dievo kelias tobulas....". Mes galime pasitikėti Dievu, Jis yra vertas mūsų

pasitikėjimo. Mes jau skaitėme Esteros knygoje apie suverenų Dievo rūpestį savo tauta, o dabar pažiūrėkime

į Rutos knygą. Ji apreiškia Dievą, veikiantį plano, skirto vieno tautos nario, atbaigime. Galbūt Rutos knyga,

labiau negu Esteros, suteikia mus suverenaus Dievo veikimo supratimą kasdieninėse aplinkybėse. Ruta pasakė

tuos žinomus žodžius: "Kur tu esi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi ir aš gyvensiu. Tavo tauta bus mano tauta ir tavo

Dievas-mano Dievas"(Rutos 1:16). Rutos 2:1-10 padeda mus pamatyti Dievą, veikiantį jos gyvenime:

"Naomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boozas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės. Moabitė Ruta tarė

Noomei: "Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis". Noomė sakė: "Eik mano dukra". Nuėjusi ji rinko

varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės. Kaip tik tuo

metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: "Viešpats su jumis". Tie atsakė jam: "Telaimina tave

Viešpats". Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: "Kas šita moteris?". Prižiūrėtojas atsakė: "Ji yra

moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto. Ji prašė: "Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas.

Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus". Boozas tarė Rutai: “Klausyk dukra,

neik rinkti į kitą lauk ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų. Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau

jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką geria pjovėjai. Ji puolė veidu į žemę ir,

nusilenkusi iki žemės, klausė: "Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė".

Šios istorijos pabaigoje Ruta išteka už Boozo ir tampa karaliaus Dovydo prosenele bei viena iš keturių moterų,

minimų Mato pasakojime apie mūsų Viešpaties genealogiją (Mato 1:1-16). Atkreipkime dėmesį, kad

minėtame epizode yra keturi kertiniai elementai, nuo kurių prasideda Rutos procesas tapti Boozo žmona. Kai

ji išėjo rinkti į laukus, galėjo pasilikti bet kuriame iš jų. 3 eilutė sako: "Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė

Boozui iš Elimelecho giminės" t.y. Dievas nukreipė ją į teisingą lauką. Tačiau ji dar turėjo pažinti Boozą, todėl

4 eilutė sako: "Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus...". Dievas, kuris valdė Rutos kelią ir nukreipė ją į

Boozo lauką, taip pat valdė ir Boozo laiką, kad jis ateitų pažiūrėti pjūties kaip tik tuo metu, kai Ruta buvo ten.

Tačiau ji dar turėjo atkreipti jo dėmesį į save. Tikriausiai daug vargšų rinko Boozo laukuose, kai jis palikdavo

varpas, nes tai buvo Mozės įstatymo dalis (Kunigų 19:9-10); ir tai buvo įprasta Izraelio gyvenime. Mes

galvojame, kad toks žmogus, kaip Boozas, tikriausiai nekreiptų dėmesio į vargšę moterį, renkančią nukritusias

varpas, bet jis pamato Rutą ir sako: "Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: “Kas šita moteris?". Galiausiai

girdime kaip Boozas palankiai atsako Rutai (8-10 eil.). Teisinga vieta ir teisingas laikas buvo tos jungiamosios

dalys įvykių grandinėje, kuri galiausiai baigėsi Rutos ir Boozo santuoka. Nė vienas iš šių įvykių nebuvo

ypatingas ir atrodo, kad visi jie buvo tik sutapimai vienoje romantiškoje istorijoje. Tačiau pagarbūs Biblijos

skaitytojai mato suverenią Dievo ranką, organizuojančią tas kasdienines aplinkybes, kad jos išpildytų Jo planą.

Noomė nežinojo Dievo būsimo plano Rutai ir Boozui, bet priskyrė tuos įvykius Jam (Rutos 2:20).

Esteros, Mordekajaus, Rutos, Boozo istorijos turi laimingą pabaigą ir mes matome Dievo veikimo būdą

tuose įvykiuose. Tačiau, kas atsitinka, kai pasakojimas neturi laimingos pabaigos? Ar Dievas taip pat yra

suverenus jame? Tai yra esminis klausimas. Lengva pasitikėti Juo, kai įvykių procesas baigiasi taip, kaip mes

norėjome; bet netgi taip dažnai mūsų tikėjimas svyruoja, kol nematome rezultato. Prisiminkime, pavyzdžiui,

Apd.12 skyriaus pasakojimą apie apaštalus Jokūbą ir Petrą. Artima jų draugystė prasidėjo anksčiau už

apaštalystę; jie buvo to pačio verslo dalininkai (Luko 5:10). Kristus pašaukė juos tuo pačiu metu palikti verslą

ir sekti Juo (Mato 4:18-22). Jie kartu su Jonu buvo artimi Jėzaus draugai, tačiau Apd.12 skyriuje jiems atsitiko

visiškai skirtingi dalykai. Jokūbas buvo pasmerktas mirčiai, o Petras stebuklingai išvengė tokio likimo.

Atsistokime į Jokūbo ir Petro žmonų vietą. Viena verkia dėl vyro mirties, o kita džiaugiasi stebuklingu vyro

išlaisvinimu ir Dievo visavaldyste. Ką galima pasakyti apie Jokūbo žmoną? Ar Dievas buvo mažiau suverenus

Jokūbo mirtyje negu Petro išlaisvinime? Ar Dievas yra suverenus tik gerose mūsų gyvenimo aplinkybėse? Ar

Jis nėra suverenus sunkiu metu, kai mūsų širdys kenčia skausmą? Biblija moko, kad Dievas yra suverenus

gerame ir blogame. Prisiminkime šias eilutes: “Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk; Dievas

padarė ir vieną, ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia”(Eklz.7:14); “Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą,

duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš Viešpats, visa tai darau”(Izaijo 45:7); “Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina,

kas gera ir kas pikta?”(Raudų 3:38). Šios trys vietos aiškiai įtvirtina tai, ko moko visa Biblija. Dievas

kontroliuoja ir gera, ir bloga. Jis nenusuka savo akių ir nenustemba, kai blogis ištinka. Jis valdo tą blogį,

nukreipdamas jį savo šlovei ir mūsų labui. Sugrįžkime prie Jokūbo žmonos. Ji taip pat turėjo pasitikėti Dievu

ir Jo suverenia kontrole jos vyro gyvenimui ir mirčiai. Pasitikėti Dievu nereiškia, kad mes nejaučiame skausmo

ar mūsų širdis neliūdi. Pasitikėti Dievu reiškia, kad savo skausme ir liūdesyje mes galime pasakyti: “Viešpatie,

aš žinau, kad Tavo rankose yra šis baisus įvykis. Aš nesuprantu kodėl Tu leidai jam vykti, bet aš vis tiek

pasitikiu Tavimi”.

Aš sutinku, kad nerime, skausme, liūdesyje sunku tikėti, jog Dievas valdo viską. Aš patyriau tai daug kartų.

Mano darbas yra toks, kad daug iš mano knygų yra parašytos priebėgomis: viena valanda čia, kita-ten.

Pavyzdžiui, šį skyrių aš rašiau ir perrašiau šešias, o gal ir daugiau savaičių; ir visą šį laiką aš turėjau patirti

Dievo visavaldystę dviejose situacijose, kuriose supratau, kad aš žinau tiesą apie Jo visavaldystę, bet turiu

nuspręsti ar pasitikėsiu Juo netgi tuomet, kai mano širdis kenčia. Aš pamačiau, kad kaip mes turime išmokti

paklusti Dievui žingsnis po žingsnio per mūsų pasirinkimus, taip mes turime išmokti pasitikėti Juo žingsnis

po žingsnio kiekvienoje savo situacijoje. Pasitikėjimas Dievu yra ne jausmų, o valios klausimas. Aš nejaučiu

troškimo pasitikėti Juo, kai sunkumai puola mane, tačiau aš galiu nuspręsti pasitikėti Juo netgi, kai netrokštu

to. Vis dėlto šis valios veiksmas turi remtis į tikėjimą, o šis į tiesą. Tiesa, kuria mes turime tikėti, yra ta, kad

Dievas yra suverenus. Jis atbaigia savo gerus planus be jokių trukdžių ir kontroliuoja bei nukreipia visus

įvykius ir visus kūrinių veiksmus taip, kad jie niekada negali veikti už suverenios Jo valios ribų. Mes turime

tikėti ir įsikibti į tai, kai patiriame sunkumus ir nelaimes, jei norime išaukštinti Dievą per pasitikėjimą Juo.

Svarbiausias mūsų tikslas sunkiuose momentuose yra pagerbti ir išaukštinti Dievą per pasitikėjimą Juo, nors

mes esame linkę galvoti, jog svarbiausia yra gauti atgaivą skausme, nusivylime ar sudužime. Tai yra normalus

troškimas ir Dievas pažadėjo suteikti mums pakankamai malonės bei ramybės išbandymuose (2Kor.12:9;

Fil.4:6-7), tačiau pirmiausia Viešpats nori, kad Jo valia būtų auksčiau už mūsų valią (Jėzus sakė: "Tegul būna

ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu nori"(Mato 26:39)) ir Jo garbė aukščiau už mūsų jausmus. Pagerbkime Dievą,

pasirinkdami pasitikėti Juo netgi tuomet, kai nesuprantame, ką Jis daro ir kodėl leido tokioms skausmingoms

situacijoms vykti mūsų gyvenime. Kai mes ieškome Dievo šlovės, turime būti tikri, kad Jo tikslas yra mūsų

gerbūvis ir Jis nesustos, kol neišpildys to.

Šis skyrius yra "kietas", todėl jį reikia skaityti, studijuoti ir apmąstyti maldoje tada, kai gyvenimas yra

ramus; jį reikia saugoti širdyje (Psalm.119:11) tam laikui, kai nelaimės užklups ir turėsime įsikibti į šią tiesą.

Be to, būkime labai jautrūs, mokydami kitus apie Dievo visavaldystę ir ragindami juos pasitikėti Juo sunkumų

metu. Lengviau pasitikėti Dievo visavaldyste, kai kenčiame ne mes, o kitas žmogus; todėl, kalbėdami apie ją

su kenčiančiu broliu, būkime kaip Jėzus, apie kurį buvo pasakyta, jog Jis nenulauš palūžusios nendrės (Mato

12:20).

4 skyrius

Dievo visavaldystė žmonėms

“Karaliaus širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovė; Jis pasuka ją, kur nori”(Patarl.21:1).

“Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo”(Fil.2:13).

“...teisia širdies mintis bei sumanymus ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio...”(Hebr.4:13).

Nechemijas meldžiasi ir Dievas suteikia jam malonę karaliaus akyse (Nech.2:4-8)

Faraonas ir izraelitai.

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs dirbote viename darbe visą gyvenimą, jūsų darbdavys buvo ypatingai

žiaurus, atlyginimo vos pakakdavo pragyventi ir jūs jaučiatės paniekintas, nes esate lyg vergas. Tačiau staiga

situacija pasikeičia ir jūs galite pradėti naują gyvenimą, bet neturite pinigų. Jūsų ištekliai neleidžia jums pradėti

viską iš naujo kitoje vietoje ir pasinaudoti tokia neįtikėtina galimybe. Tuomet jūs ateinate pas savo darbdavį

ir prašote pinigų kelionei bei naujai pradžiai. Kaip keistai beatrodytų, jis duoda jums tiek pinigų, jog pats lieka

vargšas. Tai skamba kaip vaikiška pasaka su laiminga pabaiga; pasaka, kuri niekada netampa realybe

gyvenime. Tačiau tokia istorija, nors ir ne su tokioms tiksliomis detalėmis, kaip aš pasakojau, įvyko realybėje

ir yra užrašyta Išėjimo knygoje. Izraelitai buvo žiauriai spaudžiama tauta, verčiama gaminti plytas. Staiga

Dievas įsiterpia į jų gyvenimą ir priverčia faraoną išleisti juos. Tačiau jie neturi išteklių tokiai kelionei ir naujai

pradžiai, nes yra vargšai. Dievas žinojo jų problemą ir buvo suplanavęs išspręsti ją, todėl Jis sakė Mozei: “...ir

suteiksiu šiai tautai malonę egiptiečių akyse, kad jūs neišeisite tuščiomis rankomis. Kiekviena moteris

paprašys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabužių; juos uždėsite ant savo sūnų ir

dukterų ir taip išsinešite egiptiečių turtus”(Išėjimo 3:21-22). Tai, ką Dievas pažadėjo, Jis ir išsipildė. Išėjimo

12:35-36 sakoma: “Ir izraelitai padarė kaip Mozė buvo įsakęs; jie paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių

daiktų ir drabužių. Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų prašymą. Taip jie

apiplėšė egiptiečius”.

Dievas nukreipia tautą. Egiptiečiai elgėsi visiškai priešingai normaliam žmogiškam elgesiui. Jie

laisvanoriškai ir sąmoningai davė tai, ko prašė jų vergai; ir jie davė tiek, kad izraelitai apiplėšė juos. Žodis

“apiplėšė” reiškia “apvogti”, “paimti jėga”. Iš tiesų egiptiečiai apiplėšė patys save, bet jie padarė tai, nes

Dievas suteikė jų širdyse malonę izraelitams. Kaip Jis padarė tai? Mes nežinome; mes žinome tik tiek, kiek

sako šios eilutės. Akivaizdu, kad egiptiečiai elgėsi laisvai ir sąmoningai, bet jie elgėsi taip, nes “Viešpats

palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius”. Kažkokiu paslaptingu būdu Dievas veikė jų širdyse, kad jie laisva

valia tiksliai padarytų tai, ką Jis suplanavo. Dievas suvereniai veikė jų širdis, norus ir valią, kad jie išpildytų

Jo planą izraelitams. Dažnai mums atrodo, kad mes ir mūsų ateitis yra kitų žmonių rankose. Jų sprendimai ir

veiksmai nusprendžia kokį įvertinimą mes gausime ar išsaugosime darbą, ar mūsų karjera bus sėkminga. Aš

neatmetu mūsų atsakomybės šitose aplinkybėse, bet visi žinome, kad netgi tada, kai padarėme geriausia, ką

galėjome, esame priklausomi nuo dėstytojo, darbdavio ar tarnautojo sprendimo. Žvelgiant iš žmogiškos pusės,

mes dažnai esame kitų žmonių rankose ir priklausome nuo jų sprendimų bei veiksmų. Kartais jų sprendimai

yra geri ir tinkami, o kartais-žalingi ir netinkami. Tačiau vienu ar kitu būdu jie turi įtaką mums. Koks turi būti

mūsų elgesys, kai atrodo, jog esame kito žmogaus rankose ir mums reikia palankaus jo sprendimo ar veiksmo?

Ar mes galime pasitikėti, kad Dievas turi galią veikti jo širdyje ir atbaigti savo planą dėl mūsų? Įsivaizduokime,

kad kažkas gali padaryti žalą mums, suteršti mūsų vardą ar kelti pavojų mūsų karjerai. Ar mes galime pasitikėti

Dievu, kad Jis veiks to žmogaus širdyje ir neleis jam įgyvendinti savo piktų planų? Pagal Bibliją atsakymas į

abu klausimus yra “taip”. Mes galime pasitikėti Juo, kad Jis suvereniai veiks žmonių širdyje ir jie priims

sprendimus bei darys veiksmus, kurie išpildys Jo planą mūsų gyvenimui. Dievas veikia taip, kad žmonės savo

valia ir pasirinkimu vykdo Jo planus. Aš suprantu, kad toks drąsus pareiškimas apie Dievo visavaldystę pastato

mane į teologinius spąstus. Daug žmonių yra pasiruošę pripažinti Dievo visavaldystę gamtai ir besielei

kūrinijai (pavyzdžiui, techniniam lėktuvo gedimui). Juk galiausiai tokia kūrinija neturi savo valios ir Dievas

yra laisvas veikti per fizinius įstatymus taip, kaip Jis nori. Tačiau mes atmetame Jo visavaldystę žmonių

sprendimuose ir veiksmuose. Daugeliui atrodo, jog pareiškimas, kad Dievas suvereniai veikia žmonėse,

sugriauna laisvą žmogaus valią ir padaro jį tik marionete Dievo scenoje. Krikščionys diskutavo apie tai per

visus amžius. Aš nepridėsiu jokio naujo pažinimo šiame klausime. Vis dėlto aš negaliu jo ignoruoti. Tema

apie kitų žmonių kontroliuojančią įtaką mūsų gyvenimui yra per daug svarbi, kad mes praleistume ją knygoje,

kuri kalba apie pasitikėjimą Dievu. Jei Viešpats nėra suverenus kitų žmonių sprendimuose ir veiksmuose,

turinčiuose įtaką mums, tuomet mūsų gyvenime yra plati sritis, kurioje mes negalime pasitikėti Juo

(pavyzdžiui, kai esame palikti pasirūpinti savimi). Todėl padėkime kuriam laikui į šalį teologinę problemą ir

patyrinėkime Raštus. Ar jie suteikia užtikrintumą tikėti, jog Dievas suvereniai įsiterpia į kitų žmonių protą,

kad jie nuspręstų ar veiktų tam tikru būdu ir taip Jis galėtų įvykdyti savo planą mums? Ar Dievas leidžia, kad

žmonės priimtų mums naudingus sprendimus ir sustabdo tuos jų planus, kurie gali būti žalingi mums ? Taip.

“Nes Dievas įkvėpė jų širdis vykdyti Jo tikslą…”(Apr.17:17); “Todėl Dievas pasiųs stiprų paklydimą, kad jie

tikėtų melu”(2 Tesl.2:11). Galbūt pats ryškiausias Biblijos tvirtinimas, kad Dievas suvereniai veikia žmonių

sprendimuose yra Patarl.21:1: “Karaliaus širdis Viešpaties rankose yra kaip vandens srovės; Jis pasuka ją kur

nori”. Č.Bridges sako apie tai: “Bendra tiesa (apie Dievo visavaldystę visų žmonių širdims) yra mokoma per

pačią ryškiausią iliustraciją: Jo visagalę valdžią pačiai suvereniausiai valiai-karaliaus širdžiai”. Mūsų

dienomis, kai monarchijų yra labai mažai, kai karaliai ir karalienės jau yra tik dekoracija, sunku suvokti galią

to, apie ką kalba Č.Bridges, sakydamas, kad karaliaus širdis yra pati suvereniausia valia. Tačiau Saliamono

dienomis karalius buvo absoliutus monarchas ir nebuvo kitos įstatymų leidimo institucijos, kuri turėtų galią

jam. Karaliaus žodis buvo įstatymas. Jo valdžia karalystei buvo besąlyginė ir beribė. Vis dėlto Dievas valdo

ir karaliaus širdį; Viešpats kontroliuoja labiausiai užsispyrusią pačio galingiausio monarcho valią taip lengvai,

kaip žemdirbys nukreipia vandens srovę savo žemių laistyme. Taigi, jei Dievas kontroliuoja karaliaus širdį,

tai Jis kontroliuoja ir bet kurio žmogaus širdį. Visi žmonės paklūsta suvereniai Jo įtakai. Mes jau matėme tai

egiptiečių elgesyje su izraelitais. Prisiminkime ir Persijos karalių Kyrą, kuris išleido įstatymą, leidžiantį

judėjams sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą. Ezdro 1:1 parašyta: “Pirmaisiais persų karaliaus Kyro metais,

kad įvyktų Jeremijo paskelbtas Viešpaties žodis, Viešpats paragino persų karalių Kyrą, kad jis paskelbtų visoje

karalystė žodžiu ir raštu”. Ši eilutė aiškiai sako, kad Kyras išleido tokį įstatymą, nes Dievas veikė jo širdyje.

Žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos, Dievo tautos likimas buvo pačio galingiausio to meto karaliaus rankose,

tačiau iš tiesų jis buvo Dievo, kuris turėjo galią suvereniai kontroliuoti karaliaus veiksmus, valdžioje. Viešpats,

kalbėdamas per pranašą Izaiją, aiškiai parodė savo darbą Kyro širdyje: “Dėl mano tarno Jokūbo ir mano

išrinktojo Izraelio pašaukiau tave vardu ir suteikiau tau vardą, nors manęs nepažinai. Aš esu Viešpats ir kito

nėra; nėra kito dievo šalia manęs. Aš sujuosiau tave, nors nepažinai manęs”(Izaijo 45:4-5). Visiškai nebūtina,

kad žmogus pripažintų suverenią Dievo valdžią savo širdyje ar sutiktų su jos egzistencija, nes nei egiptiečiai,

nei Kyras nebandė paklusti apreikštai Dievo valiai. Jie paprasčiausiai veikė taip, kaip jų širdis vedė juos, nes

Dievas nukreipė jas. Stebėdami Kyro elgesį ir izraelitų atsaką į jo įstatymą, atkreipkime dėmesį į Dievo valdžią

žmonių širdims. Ezdro 1:5 parašyta: “Tuomet Judo ir Benjamimo šeimų vyresnieji, kunigai, levitai ir visi,

kurių dvasia buvo Dievo sužadinta, pakilo eiti statyti Viešpaties namų Jeruzalėje”. Kyras išleido įstatymą,

tačiau dar reikėjo judėjų atsako į jį. Kai kurie iš jų turėjo nuspręsti palikti savo patogumus šalyje, kurioje

gyveno 70 metų, ir pasirinkti pavojingą bei varginančią kelionę į Jeruzalę ir pradėti ilgą bei sunkų šventyklos

atstatymo darbą. Kaip Dievas pasirūpino, kad tai įvyktų? Jis sužadino kai kurių judėjų širdis, kurias po keleto

metų matome džiaugiantis, nes Dievas “...suteikė jiems džiaugsmo ir palenkė į juos Asirijos karaliaus širdį,

kad sustiprintų juos Izraelio Dievo namų statyboje” (Ezdros 6:22). Šis buvo karalius po Darijaus. Taigi, Dievas

palenkė dviejų karalių širdis. Vienas pradėjo planą, o antrasis tęsė jį; tuo pačiu metu Viešpats pažadino kai

kurių judėjų širdis atsiliepti į tą planą. Dievas palenkia žmones, kad jie išpildytų Jo planus.

Dar vieną Dievo veikimo žmonių širdyse pavyzdį matome eunuchų prižiūrėtojo istorijoje, kai Danielius

nusprendė nesusitepti karaliaus stalo maistu, nes šis buvo dvasiškai suterštas. Šv.Raštas sako: “Dievas suteikė

Danieliui malonę ir palankumą eunuchų viršininko akyse”(Dan.1:9). Danieliaus prašymas prižiūrėtojui buvo

iš tiesų sunkus; šis netgi pergyveno dėl savo gyvybės, jei sutiks su tokiu prašymu (Dan.1:10). Vis dėlto

prižiūrėtojas leido Danieliui, nes Dievas palenkė jo širdį, kad parodytų savo palankumą šiam izraelitui.

Prižiūrėtojo širdis buvo rankose To, kuris nukreipė ją pagal savo valią. Aš manau, kad dar vieno Šv.Rašto

pavyzdžio pakaks įrodyti, jog Dievas suvereniai valdo tiek krikščionių, tiek bedievių gyvenimus. Paulius sakė

savo bendradarbiui Titui: “Dėkui Dievui, įdėjusiam į Tito širdį tą patį uolų rūpestį jums. Jis ne tik paklausė

mano raginimo, bet, būdamas labai uolus, nuvyko pas jus savo noru”(2 Kor.8:16-17). Paulius priskiria Tito

veiksmus tiek Dievui, kuris įdėjo į jo širdį rūpestį korintiečiais, tiek Titui, kuris nuvyko pas juos savo noru,

bet veikiamas Dievo paslaptingo ir suverenaus įkvėpimo.

Dievas sulaiko žmones. Taigi, matėme, jog Dievas veikia žmonių širdis, kad jie būtų malonūs mums, jei

tai būtina Jo plano mums išsipildymui. Tačiau yra ir kita svarbi Dievo visavaldystės dimensija žmonių širdyse:

Jis neleidžia jiems priimti sprendimų ir daryti tai, kas atneštų žalą kitiems. Vienas Abraomo gyvenimo įvykis

patvirtina tai. Patriarchas, bijodamas dėl savo gyvybės, melavo apie žmoną, sakydamas, kad ji yra tik jo sesuo.

Todėl Abimelechas norėjo vesti ją, tačiau Dievas sutrukdė tam ir pasakė: “...Aš sulaikiau tave, kad man

nenusidėtum ir jos nepaliestum”(Pradž.20:6). Dievas sulaikė Abimelechą ne fiziškai ar per aplinkybes, o per

jo protą. Dėl kažkokios priežasties, kurios Abimelechas tikriausiai nesuprato, jis nesugulė su Sara. Dievas

suvereniai įsiterpė ir apsaugojo Saros, kuri turėjo būti pažadėtojo sūnaus Abraomui motina, moralinį ir fizinį

tyrumą. Dievas galėjo įsiterpti per aplinkybes ir taip apsaugoti jos tyrumą, tačiau Jis nusprendė padaryti tai

Abimelecho prote tokiu būdu, kurį tik Jis žino, ir sulaikė jį per jo valią. Ar Abimelechas žinojo, kad Dievas

sulaiko jį? Ne, Šv.Raštas tik sako, kad jis nepalietė jos (Pradž. 20:4). Jis nusprendė savo valia neliesti jos,

tačiau toks jo sprendimas buvo suverenioje Dievo kontolėje. Šis įvykis bus dar nuostabesnis, jei prisiminsime,

jog Abraomas dėl savo netikėjimo nuodėmės nubloškė Sarą į tokią sunkią padėtį. Iš tiesų Dievas nepateisino

Abraomo nuodėmės, bet vis tiek įsiterpė į Abimelecho protą, kad būtų išvengta baisių pasekmių.

Kitoje istorijoje Abraomo vaikaitis Jokūbas iškeliavo su šeima iš Sichemo į Betliejų. Du jo sūnūs žiauriai

pasielgė su viena tauta ir Jokūbas bijojo keršto. Tačiau Pradž. 35:5 pasakyta: “Jie iškeliavo ir siaubas nuo

Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų”. Siaubas arba baimė dažniausiai yra

proto būsena, kylanti dėl kažkokių išorinių aplinkybių, tačiau šiuo atveju atrodo, kad nebuvo jokių išorinių

veiksnių, kurie galėtų sukelti jį. Iš tiesų, viskas atrodė priešingai. Anksčiau Jokūbas sakė: “Mūsų labai mažai;

jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”(Pradž.34:30). Nebuvo jokios

regimos priežasties, dėl kurios kanaaniečiai negalėtų užpulti Jokūbo ir jo šeimos bei atkerštyti dėl jo sūnų

nusikaltimo; nebent Dievas sulaikytų juos per baimę, kurios racionaliai neįmanoma paaiškinti.

Dar kartą prisiminkime šventyklos atstatytojus, apie kurios anksčiau skaitėme Ezdros knygoje. Joje matome

kitą Dievo sulaikymo pavyzdį. Prieš tai, kai Darijus išleistų įsakymą dėl šventyklos atstatymo darbų tęsimo,

prižiūrėtojas ir valdytojas bei kiti tarnautojai (Ezdros 6:6-10) abejojo judėjų teise atstatyti šventyklą. Jie būtų

galėję sustabdyti Dievo namų atstatymo darbus, kol ateis atsakymas iš karaliaus, bet nepadarė to. Kodėl?

Šv.Raštas sako: “Dievo akis buvo ant judėjų vyresniųjų, todėl jie galėjo tęsti statybą, kol pranešimas pasieks

Darijų ir bus gautas atsakymas šiuo reikalu”(Ezdr.5:5).

Viena iš stipriausių iliustracijų, kaip Dievas sulaiko žmones, yra Išėjimo 34:23-24: “Tris kartus per metus

visi tavo vyrai privalo pasirodyti Viešpaties, Izraelio Dievo akivaizdoje. Aš išvarysiu tautas prieš tave ir

išplėsiu tavo krašto ribas; niekas nepuls tavo žemių, tau išėjus pasirodyti tris kartus per metus Viešpaties, tavo

Dievo, akivaizdoje”. Dievas įsakė visiems izraelitams sustabdyti savo darbus tris kart per metus ir ateiti į Jo

akivaizdą. Jei mes norime tinkamai suprasti tokio paliepimo prasmę, turime matyti tai taip tarsi mūsų dienomis

visa mūsų šalis vienu metu uždarytų gamyklas, parduotuves, mokyklas ir nustotų daryti visus būtinus darbus,

kad susirinktų į vieną didelį susibūrimą. Mes aiškiai suprastume, kad tokiu atveju šalis liktų atvira visiems

priešams. Būtent tai įsakė Dievas daryti Izraeliui, tačiau kartu su įsakymu pažadėjo, kad niekas negeis jų žemių

tuo metu, kai jos bus paliktos be jokios apsaugos, ir jokia tauta ne tik nepuls jų, bet netgi nenorės daryti to.

Godumas, kuris yra iškreiptas troškimas turėti kažką, kas priklauso kitam, yra viena iš emocijų, giliausiai

įsišaknijusių žmogaus širdyje. Apaštalas Paulius, kuris, kaip fariziejus, galėjo girtis tobulu Įstatymo laikymuisi

(Fil.3:6), suvokė savo nuodėmingumą per įsakymą “negeisk” (Rom.7:7-8); jis galėjo susilaikyti nuo vogimo,

bet ne nuo geidimo. Dievas pasakė, kad jokia kita tauta negeis izraelitų žemių, kai jie bus pažeidžiami ir

negalintys apsiginti. Viešpats gali sulaikyti ne tik žmonių veiksmus, bet ir giliausius jų troškimus. Kiekviena

žmogaus esybės dalis yra pasiekiama suvereniai, nors ir paslaptingai Dievo kontrolei.

Aš panaudojau daug Šv.Rašto iliustracijų, norėdamas patvirtinti, kad Dievas veikia žmogaus širdyje, tiek

palenkdamas jį išpildyti Jo valią, tiek neleisdamas daryti tai, kas yra priešinga jai. Vis dėlto mes dažnai esame

linkę skaityti šiuos pasakojimus kaip paprastas istorijas ir nesusieti jų su savo gyvenimo situacijomis. Tačiau,

kaip jau matėme, Paulius sakė: “O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų

paguoda turėtume viltį”(Rom.15:4). Pasakojimai, kurie parodo mums Dievą, palenkiantį egiptiečius

pasirūpinti izraelitais ir neleidžiantį kaimyninėms tautoms užpulti jų, yra užrašyti mūsų pamokymui ir mūsų

žinojimo, kad Jis suvereniai veikia dėl mūsų gerbūvio, sustiprinimui.

Ar Dievas leidžia blogį? Akivaizdu, kad Dievas ne visuomet sulaiko nedorus ir pavojingus kitų žmonių

veiksmus Jo tautos atžvilgiu. Tai galime matyti pasakojime apie šventyklos atstatymą. Vienu metu, kuris tęsėsi

maždaug dešimt metų, statyba buvo sustabdyta dėl judėjų priešų puolimo (Ezdros 4:6-24). Mes nežinome,

kodėl Dievas leido Jo tautos priešams turėti sėkmę šioje vietoje, o kitoje -sulaikė juos. Tačiau mums pakanka

žinoti, kad Dievas gali sulaikyti pavojingus kitų veiksmus mūsų atžvilgiu, kai tai yra Jo suvereni valia.

Viešpats savo beribėje išmintyje ir meilėje trokšta, kad galiausiai gėris nugalėtų blogį. Tradiciškai ir dažnai

cituojama Juozapo istorija nuostabiai iliustruoja šią tiesą. Kai Juozapo broliai nusprendė parduoti jį kaip vergą,

Dievas nesulaikė jų; Jis nesulaikė ir Potifaro žmonos, kai ji neteisingai ir piktavališkai apkaltino Juozapą.

Tačiau Dievas savo laiku pakeitė šias aplinkybes, nes Jis valdė nedorus tų žmonių veiksmus tiksliai taip, kaip

buvo suplanavęs pasiekti savo tikslą per Juozapą, kuris galiausiai galėjo apsvarstyti tuos skausmingus įvykius

ir pasakyti savo broliams: “Nors jūs norėjote man blogo, Dievas pavertė tai į gera, norėdamas įvykdyti, ką

šiandien matome-išgelbėti daugybę žmonių”(Pradž.50:20). Apie Juozapo situaciją prof. Berkouwer sakė: “Jo

broliai, įkvėpti pavydo, sugalvojo ir įvykdė planą; jie užtikrintai sekė savo pasirinktu keliu (...) Nedoras planas

buvo istoriškai išpildytas, tačiau istoriniai įvykiai yra dieviškos valios rezultatas. Geri Dievo sumanymai sekė

žalingu brolių keliu arba broliai nesąmoningai sekė Dievo numatytu keliu; jie tarnavo Jam. Dievo tikslas

apšvietė blogio horizontą, piktavališkus veiksmus ir pavydą”. Apie tuos pačius įvykius A.Carson rašė:

“Juozapo istorija parodo, kad, žvelgiant iš vienos perspektyvos, tos pačios aplinkybės gali kilti iš žmogaus, o,

žvelgiant iš kitos perspektyvos, iš Dievo; žmogus gali nuodėmingai veikti, norėdamas pakenkti Dievo tautai,

bet kartu Viešpats gali veikti per jį dėl savo vaikų gerbūvio. Žmogaus veiksmas, žvelgiant iš kitos

perspektyvos, yra Dievo darbas.” Mes matome Biblijoje, jog kartais Dievas veikia žmonių širdyje taip, kad jie

elgtųsi kvailai. “Bet Hešbono karalius Sihonas nenorėjo mums leisti eiti per jo kraštą, nes Viešpats, tavo

Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyriusia, kad galėtų jį atiduoti į tavo rankas”(Pakart.Įst.2:30)

ir: “Viešpats užkietino jų širdis, kad jie pasitiktų Izraelį kardu ir jis sunaikintų juos be pasigailėjimo, kaip

Viešpats įsakė Mozei”(Jozuės 11:20). Aš sutinku, kad šiose dvejose vietose kai kuriuos dalykus sunku suvokti,

tačiau mano tikslas yra ne paaiškinti, o dar kartą pristatyti Biblijos mokymą, jog Dievas gali ir veikia žmonių

širdis bei protus Jo planų įvykdymui. Taip pat šiose vietose akivaizdu, kad Dievas daro tai, neapribodamas ir

neiškreipdamas žmonių valios. Priešingai, Jis veikia paslaptingu būdu juose, kad pasiektų savo tikslus. Be

jokių abejonių Sihonas ir kanaaniečių karaliai darė tiksliai tai, ką sako Šv.Raštas. Dievas leido veikti jiems

pagal Jo tikslą. Dievas niekada nepralaimi, jei ir neranda nė vieno, kuris padėtų įvykdyti Jo planus; Jis palenkia

krikščionių ir bedievių širdis kad jie, veikdami savo valia, atbaigtų Jo planus. Ar jums reikia dėstytojo gero

įvertinimo, kad gautumėte rekomendaciją darbui? Jei šis darbas yra Dievo planas jums, Jis palenks dėstytojo

širdį, kad jūs gautumėte tą darbą. Ar nuo darbdavio priklauso jūsų paaukštinimas darbe? Dievas palenks jo

širdį vienu ar kitu būdu, priklausomai nuo plano, kurį turi jums. “Išaukštinimas ateina ne iš rytų, ne iš vakarų,

ne iš pietų. Dievas yra Teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština”(Psalm.75:6-7). Jūsų paaukštinimas

darbe yra Dievo rankose, nes darbdavys yra tik instrumentas, per kurį Viešpats atbaigia savo planus. Žmonės

nesuvokia, kad vykdo Jo valią ir niekada nesiruošia jos vykdyti (nebent yra krikščionys, kurie nuoširdžiai

siekia išpildyti ją), tačiau tai nepakeičia rezultatų jūsų gyvenime. Jūs galite pasitikėti Dievu visose gyvenimo

srityse, kai jos priklauso nuo kitų žmonių sutikimo ar atmetimo; jų širdys bus palenktos išpildyti Jo valią jums.

Dievo visavaldystės problema. Anksčiau aš prašiau, kad mes nekreiptume dėmesio į problemą, kuri kyla

dėl mokymo apie Dievo visavaldystę žmonėms, tačiau dabar trumpai pažvelkime į ją. Didelė pagalba mums

yra tai, kad Biblijos užrašytojai atrodo, jog niekada nematė šios problemos, iškyrus Pauliaus žodžius

Rom.9:19-21. Šios eilutės tikriausiai sukelia mums daugiau problemų nei išsprendžia jas. Taigi, Biblija moko

apie Dievo visavaldystę ir žmonių laisvę bei moralinę pareigą, bet niekada nepaaiškina jų santykio. Šiame

klausime mes turime apsvarstyti tris tiesas. Pirma, Dievas yra beribis tiek savo metoduose, tiek esybėje.

Ribotas protas paprasčiausiai negali suvokti beribės būtybės daugiau negu ji apsireiškia jam. Dėl to kai kurie

dalykai apie Dievą visuomet liks paslaptimi mums. Viena iš šių paslapčių yra Dievo suverenios valios santykis

su moraline žmogaus atsakomybe. Basil Manly, vienas iš Pietų baptistų sąjungos įkūrėjų, kalbėdamas šia

sunkia tema, sakė: “Šv.Raštas nesirūpina paaiškinti paslapčių, o palieka jas ramybėje. Tarp neaiškumų ir

paslapčių yra vienas skirtumas. Neaiškumus galima išsiaiškinti, o paslapčių-ne, jei neturime naujo apreiškimo

ar aukštesnio proto pagalbos”. Aš manau, kad viena iš mūsų problemų šioje temoje yra ta, kad mes bandome

prilyginti Dievo ir žmogaus santykius prie žmogaus ir žmogaus santykių. Psalm.50:21 Dievas sako: “Tu

galvojai, kad Aš esu toks kaip tu”. Nors šių žodžių kontekstas visiškai skiriasi nuo mūsų temos, jie yra tinkami

mums. Mes esame linkę tikėti, kad Dievas yra toks, kaip mes, ir gali veikti žmogaus prote tik tokiu būdu,

kokiu jo protas gali veikti. Mes argumentuojame, įtikinėjame, bandome veikti kartu, bet negalime paveikti

kito žmogaus valios. O Šv.Raštas moko, kad Dievas gali padaryti tai ir daro tai taip, kad žmogus veikia laisvai

ir savo noru. Be to, suverenumas žmogiškame aspekte reikalauja jėgos ir prievartos; žmones elgiasi prieš savo

valią kaip vergai, paklustantys savo šeimininkui, tačiau Šv.Raštas niekada neparodo mums Dievo suverenumo

tokiu būdu.

Antroji tiesa, kurią mes turime prisiminti yra ta, kad Dievas niekada nėra nuodėmės autorius. Nuodėmingi

žmonių sumanymai ir veiksmai pasitarnauja suvereniam Dievo tikslui, bet mes negalime tikėti, kad Jis palenkė

kažką nusidėti. “Nė vienas gundomas tenesako: “Esu Dievo gundomas”. Dievas negali būti gundomas blogiu

ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas savo paties geismo pagautas ir suviliotas”(Jok.1:13-14).

Dažnai Šv.Rašte yra parodoma, kad Dievas panaudoja nuodėmingus žmonių veiksmus savo planų išpildymui

(Pvz. Pradž.50:20; Apd.4:27-28; Apr.17:17). Tačiau tai, kad nuodėmingi žmonių sumanymai ir veiksmai

pasitarnauja suvereniems Dievo tikslams, nereiškia, kad Jis yra nuodėmės autorius nė kad yra mažiau kalti tie,

kurie daro juos. Dievas teisia žmones už visas nuodėmes, kurias Jis panaudoja savo tikslų atbaigimui. Šią tiesą

galime matyti Izaijo 10:5-16 ir apie ją mes kalbėsime kitame skyriuje.

Trečioji tiesa yra ta, kad Biblija dažnai parodo žmones kaip veikiančius savo valia. Šv.Rašte nėra jokios

nuorodos, kad jie būtų tik kvailos marionetės, judinamos dieviškų virvių. Be to, pasirinkimai, kuriuos daro

žmonės, yra moraliniai t.y. jie yra atsakingi prieš Dievą už priimtinus sprendimus. Judo, Erodo, Piloto

veiksmai buvo nedori, nors jie ir vyko suvereniu Dievo nurodymu. Juozapo pardavimas į vergystę buvo

piktavališkas ir nedoras brolių veiksmas, nors jie išpildė juo suverenų Dievo planą. Biblija vienodai pabrėžia

Dievo visavaldystę ir laisvus žmonių moralinius pasirinkimus. R.Fuller, trečiasis pietų baptistų sąjungos

prezidentas, sakė: “Mes negalime atmesti šių didžių tiesų kaip ir mūsų protai negali suprasti jų”. Vis dėlto mes

negalime aiškinti Dievo visavaldystės taip, lyg mes būtume tik marionetės ir kartu negalime iškelti žmogaus

valios tiek, kad šis galėtų apriboti Dievo visavaldystę. Prof.Berkouwer vėl padeda mums, sakydamas: “Tas,

kuris neigia laisvę (kūrinio laisvę), daro neteisiu Dievo, kuris jau rojuje pastato žmogų kryžkelėje, suteikdamas

jam galimybę pasirinkti norimą kelią, žodį. Tačiau Šv.Rašto šviesoje akivaizdu, kad žmogaus laisvė nekelia

pavojaus dieviškai visavaldystei nė apriboja ją. (...) Mes esame priversti kreiptis į dievišką apreiškimą, kuris

parodo galingą Dievo veikimą ir kartu kiekvieno žmogaus atsakomybę (...) ir kiekvienas, kuris nepriima šio

dieviško įstatymo ir žmogaus atsakomybės rimtai, niekada teisingai nesupras istorijos”.

Mūsų atsakymas. Kaip mes galime atsakyti į tai, kad Dievas gali veikti ir veikia žmonių protuose ir širdyse

taip, kaip Jis nori? Pirma, pasitikėti Juo. Mūsų karjeros ir likimai yra Jo, o ne darbdavių, mokytojų, prižiūrėtojų

ir kitų, kurie, kalbant žmogiškai, yra pozicijoje, galinčioje daryti įtaką mūsų ateičiai, rankose. Niekas, išskyrus

suverenią Dievo valią, negali padaryti žalos mūsų ateičiai ar sutrukdyti jai. Be to, Jis nori ir gali suteikti tų

žmonių, kurie yra pozicijoje daryti gera, palankumą mums. Mes galime patikėti savo ateitį Jam, todėl

ieškokime Dievo maldoje visose tose situacijose, kuriose mūsų ateitis priklauso nuo kitų žmonių. A.Carson

sako: “Jei mums reikia žmonių apsaugos, pirmiausia prašykime jos pas Dievą; jie pasiliksime su Juo, pačio

galingiausio ir nedoriausio žmogaus galia pasitarnaus mūsų paguodai”. Karalienė Estera turėjo ateiti pas

karalių nekviesta ir toks veiksmas turėjo pražudyti ją, todėl ji paprašė Mordekajaus surinkti visus judėjus

pasninkui bei maldai, kad karalius suteiktų jai malonę. Estera nesididžiavo tuo, kad žino Dievo valią, o pasakė:

“Jei pražūsiu, tai pražūsiu”(Esteros 4:16); bet ji iš tiesų žinojo, jog Dievas valdo karaliaus širdį. Tiesa, kad

mes ne visuomet žinome kaip Dievas atsakys į mūsų maldas, ar palenks kito žmogaus širdį, tačiau mums

pakanka žinoti, kad mūsų likimas yra Jo, o ne kitų žmonių rankose. Pasitikėjimas suvereniu Dievo veikimu

kitų žmonių gyvenime taip pat turėtų apsaugoti mus nuo įsižeidimo ir kartumo, jei jie elgiasi su mumis

neteisingai ir piktavališkai. Dažniausiai mes įsižeidžiame ne dėl kitų žmonių veiksmų, o dėl jų pasekmių.

Pažiūrėkime į tokią situaciją: jus atleido iš darbo ne dėl jūsų kaltės; po keleto mėnesių nesėkmingų naujo darbo

paieškų jūs toliau esate tarp bedarbių; būdamas tokioje situacijoje, jūs mąstote apie neteisingą darbdavio elgesį

su jumis. Jūs esate įsižeidęs ir pilnas kartėlio. Tačiau įsivaizduokite, kad tą dieną, kai buvote neteisingai

atleistas, kažkas būtų pasiūlęs jums darbą, kuris yra daug geresnis ir kurio atlyginimas žymiai didesnis, bet

žmogus, kuriam siūlomas toks darbas, turi būti neteisingai atleistas iš kito darbo. Jūs maloniai priimtumėte

tokį pasiūlymą ir būtumėte patenkintas juo. Ar tuomet jaustumėte kartėlį? Ne, tikriausiai būtumėte galvojęs:

“Aš esu patenkintas, kad ponas Jones atleido mane, nes kitaip aš nebūčiau gavęs šio nuostabaus darbo”.

Atleidimo iš darbo pasekmės, o ne pats atleidimas, nusprendžia ar jūs jausite kartėlį. Kartais Dievas leidžia,

kad su mumis būtų elgiamasi neteisingai ir kitų žmonių veiksmai, žvelgiant iš žmogiškos pusės, turėtų didelę

įtaką mūsų karjerai ar ateičiai. Tačiau Dievas niekada neleidžia žmonėms priimti tokius sprendimus, kurie

neatitiktų Jo plano mums. Jis yra mūsų Dievas, mes esame Jo vaikai ir Jis džiaugiasi mumis (Sof.3:17).

Šv.Raštas sako: “Jei Dievas už mus, kas prieš mus?”(Rom.8:31). Taigi, galime būti tikri, kad Dievas niekada

neleis prieš mus jokio veiksmo, kuris nesutinka su visada gera Jo valia mums. Tuomet kodėl mes taip

nusiviliame, jei nesulaukiame iš kito asmens palankumo? Kodėl mes kovojame su nusivylimu ir kartėliu, kai

kitų žmonių sprendimai ar veiksmai daro mums neigiamą įtaką? Argi ne todėl, kad jie sugriauna mūsų planus

ar įžeidžia mūsų išdidumą? Kartą aš dalyvavau seminare apie krikščionis ir stresą. Vienas iš pagrindinių jo

akcentų buvo tai, kad mes turime gyventi tik su vienu planu t.y. Dievo planu, jei norime gyventi mažiau

įtemptą gyvenimą. Seminaro vedėjas mokė, kad mes esame linkę gyventi pagal du planus: savo ir Dievo; ir

įtampa tarp jų vargina mus. Aš manau, kad jo žodžiai “vienas planas” yra labai tinkami mūsų diskusijai apie

pasitikėjimą Dievu kitų sprendimuose dėl mūsų gyvenimo. Dievas suvereniai veikia žmonėse, Jis palenkia jų

širdis, kad jie išpildytų Jo valią ir Jis sulaikys juos, jei jie norės veikti ne pagal ją. Tačiau tai yra Jo valia; Jis

rūpinsis mūsų gyvenimu ir saugos jį pagal savo planą. Mes turime išmokti gyventi pagal Jo planą, jei norime

pasitikėti Juo.

Įspėjimo žodis. Šioje temoje yra keletas įspėjimų, kurių mes negalime pamiršti, jei norime teisingai

suprasti doktriną apie suverenų Dievo veikimą žmonėse. Pirma, niekada nenaudokime šios doktrinos kaip

pateisinimo mūsų kritimams. Jei nesulaukiame paaukštinimo, kurio tikėjomės, darbe ar netgi esame

atleidžiami iš jo; jei neišlaikome svarbaus egzamino, pirmiausia ištirkime savo gyvenimą ir išsiaiškinkime ar

to priežastis nėra mūsų apsileidime. Dievas apsaugojo Abraomą ir Sarą nuo patriarcho nuodėmės pasekmių,

bet Jis nebuvo įpareigotas padaryti tai. Viešpats nepažadėjo, jog Jis veiks kitų žmonių širdyse, kad apsaugotų

mus nuo mūsų klaidų pasekmių.

Antra, neleiskime, kad Dievo visavaldystės doktrina lenktų mus pasyviai reaguoti į kitų žmonių veiksmus,

kurie turi įtaką mums. Mes turime daryti visus tinkamus žingsnius Dievo valios ribose, kad apsisaugotume ir

turėtume sėkmę. Aš sakau “Dievo valios ribose’, nes yra daug kitų priežasčių ieškoti Jo karalystės, dėl kurių

mes neturime sekti šiais žingsniais. Tačiau Dievo visavaldystės doktrina negali būti naudojama savo pasyvumo

įkvėpimui.

Trečia, niekada nenaudokime Dievo visavaldystės doktrinos savo nuodėmingų sprendimų ir veiksmų, kurie

daro žalą kitiems, pateisinimui. Mes negalime sakyti: “Aš suklydau, bet viskas gerai, nes Dievas yra

suverenus”. Dievas yra suverenus kito žmogaus gyvenime ir gali panaudoti mūsų nusižengimus savo valios

išpildymui, tačiau mes būsime atsakingi už mūsų žalingus ir nuodėmingus sprendimus bei veiksmus.

Viena Šv.Rašto vieta padės mums išlaikyti Dievo visavaldystės doktriną jai skirtoje perspektyvoje.

Pakart.Įst.29:29 pasakyta: “Kas paslėpta priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta-mums ir mūsų

vaikams, kad per amžius vykdytume šio Įstatymo žodžius”. Mes nežinome kokia yra suvereni Dievo valia nė

kaip Jis veiks kito žmogaus širdyje. Tai yra paslėptų dalykų, kurie nėra apreikšti mums, karalystė. Mes tik

žinome, kad Jis veiks pagal savo planą, kuris galiausiai bus geras mums. Taigi, mūsų pareiga yra paklusti

apreikštiems dalykams t.y. Dievo valiai, apreikštai Šv.Rašte dėl mūsų gyvenimo. Biblija moko mus būti

atsargiais, sąmoningais, atsakingais ir dirbti arba mokytis kiek tik galime geriau. O jei, nepaisant geriausių

mūsų pastangų, darbdavys ar dėstytojas elgiasi su mumis nepalankiai, pasitikėkime Dievu dėl galutinio

rezultato. Kartais Jis pakeičia žmonių nuostatas mūsų atžvilgiu, o kartais jie tampa dar blogesni. Bet kuriuo

atveju žmogaus širdis yra Dievo rankose, kurios pakreips ją pagal savo amžinus planus savo šlovei ir mūsų

labui.

5 skyrius

Dievo valdžia tautoms

“Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, argi ne Tu esi Dievas danguje ir argi ne Tu valdai visas pagonių karalystes?

Tavo rankose yra jėga ir galybė, ir niekas negali atsilaikyti prieš Tave”(2 Kronikų 20:6).

C.H.Spurgeon pamoksle apie Dievo Apvaizdą sakė: “Kartą Napoleonas ištarė tokius žodžius: “Žmogus

galvoja, o Dievas įvykdo, bet aš galvoju ir pats įvykdau”. Ką jis sugalvojo? Jis nusprendė užimti Rusiją ir visą

Europą. Jis norėjo sunaikinti šias galybes, bet ar įvykdė tai? Jis grįžo vienas, nes jos galinga armija pražuvo,

išsekusi nuo bado. Žmogus galvoja, bet Dievas įvykdo”. Sekdami tuo, ką Biblija rašo apie Dievo visavaldystę,

mes dažnai matome ją valstybių ir jos valdovų valdyme. Aš suradau beveik 40 nuorodų į Dievo valdymą

tautoms. Jis yra visos žmonijos istorijos Viešpats ir rūpinasi kiekviena jos detale. Paulius sakė, kad Dievas

“...visa veikia pagal savo valios nutarimą” (Ef.1:11) t.y. Jis atbaigia visus istorijos įvykius. Visi valdovų,

karalių ir parlamentų sprendimai, visi valdžių ir kariuomenių veiksmai tarnauja Jo valiai.

Vienas svarbus dalykas. Kalbant apie pasitikėjimą Dievu Jo suverenume valstybėms gali atrodyti, kad tai

daugiau yra teorinis ir mums tolimas dalykas. Pavyzdžiu, Vakaruose mes dažnai nesuvokiame, kad valdžios

veiksmai turi įtaką mūsų gyvenimams kiekvieną dieną. Daugelis įstatymų yra pagrįsti ir mums palankūs. Mes

kiekvieną dieną gyvename tolimi didelei įstatymų ir valdžios sprendimų, kurie turi įtaką mums, daliai. Vis

dėlto kitoms pasaulio šalims Dievo visavaldystė valdžioms yra labai svarbus dalykas. XX a. buvo nužudyta

daugiau krikščionių negu per visą Bažnyčios istoriją. Šiandien didelėje pasaulio dalyje į krikščionis yra

žiūrima nepalankiai ir daugelyje šalių jie patiria tiesioginius priešiškos valdžios persekiojimus. Vakarų šalyse

visi gali laisvai išpažinti biblijinę krikščionybę, tačiau to neįmanoma daryti daugiau negu pusėje pasaulio

valstybių. Krikščionims, kurie gyvena šiose šalyse, užtikrintumas, jog Dievas kontroliuoja valdžią, yra būtinas

persekiojimų bei priešiškumo laikotarpiu. Mes, kurie gyvename religinės laisvės šalyse, turėtume dėkoti

Dievui už šią laisvę, nes tai yra istorinis rezultatas, priklausantis ne tik nuo mūsų tėvų įkūrėjų, bet ir nuo

suverenios Dievo rankos, veikiančios valdžiose ir per jas. Mes negalime laikyti šios laisvės kažkuo savaime

suprantamu. A.Carson teisingai sakė: “Dievas gali apsaugoti savo tautą nuo pačios despotiškiausios valdžios

ir didžiausia civilinė laisvė yra užtikrinta tik Jo galinga ranka. Aš bijau, kad šios šalies krikščionys labiau

pasitiki politinėmis institucijomis negu Dievo valdymu”. Mūsų gyvenimams didelę įtaką turi ne tik religinė

laisvė, bet ir valdžios priimami sprendimai. Jie nuolat nurodo, ką mes turime ir ko neturime daryti. Kartais

tokie sprendimai yra priimtini mums, o kartais mes esame tolimi jiems. Kartais valdžios sprendimai atrodo

tinkami, o kartai ne. Visais laikotarpiais blogi ar geri, tinkami ar netinkami valdžios sprendimai yra suverenaus

Dievo, kuriuo mes turime pasitikėti, o ne politikais, valdininkais ar teisėjais, rankose. Kartą aš skaičiau

krikščionio pasakojimą apie tai, kad prieš keletą metų Irano valdžia nusprendė uždaryti visas užsienietiškas

mokyklas ir toks įsakymas palietė mokyklą, kurioje jis mokėsi. Jos direktorius kreipėsi į valdžią ir gavo

leidimą toliau laikinai tęsti veiklą, kad 5 ir 6 klasės mokiniai baigtų pradinę mokyklą joje. Mums tai nėra labai

reikšmingas dalykas, tačiau musulmoniškoje šalyje tai buvo neįprastas valdžios sprendimas. Kodėl ji leido

veikti vienai krikščioniškai mokyklai, kai kitos buvo uždarytos? Tas žmogus rašė: “Aš manau, jog tokio

leidimo suteikimas buvo Dievo planas, kad aš galėčiau baigti savo pradines studijas krikščioniškoje

mokykloje. Argi krikščionis, žvelgdamas į istoriją, neturėtų matyti Dievo rankos visuose įvykiuose,

nukreipiančiuose šalies ir žmonių gyvenimo būdą?”. Šis brolis turėjo teisingą supratimą apie Dievo

visavaldystę valdžių sprendimuose ir įsakymuose. Jis matė Jo kontroliuojančią ranką visuose valdžios

reikaluose ir mūsų, kaip piliečių, gyvenime. Ketvirtame skyriuje mes kalbėjome kaip Dievas suvereniai veikia

žmonių, kurių sprendimai ir veiksmai turi įtaką mums, širdyse. Tokiu pačiu būdu Jis suvereniai veikia ir

valdžios sprendimuose bei veiksmuose. M.Clarkson rašė: “Dievas yra žmonijos istorijos ir kiekvieno savo

atpirktos šeimos nario istorijos Viešpats”. Mes negalime atskirti tautos istorijos nuo jos žmonių istorijų.

Dievo visavaldystė ne visuomet yra matoma. Tai, kad Dievas suvereniai veikia valdžioje, ne visuomet

yra akivaizdu, kai mes žiūrime į jos sprendimus ir veiksmus iš žmogiškos perspektyvos. Valstybės tarnautojų

ir teisėjų dauguma visiškai netrokšta išpildyti Dievo valios. Tai mes galime aiškiai matyti Viešpaties Jėzaus

Kristaus gyvenime ir mirtyje. Cezaris Augustas įsakė surašyti žmones; dėl to Juozapas su Marija turėjo vykti

į Betliejų būtent tuo metu, kai Mesijas turėjo gimti ir taip turėjo išsipildyti Michėjo pranašystė (Mich.5:2). Iš

tiesų Cezaris negalvojo būti instrumentu, kuris išpildytų judėjų pranašystę, tačiau jis tapo juo. Matas užrašė

daug pirmųjų Jėzaus gyvenimo metų pavyzdžių, kuriuose valdžios sprendimai turėjo tiesioginę įtaką Jam.

Skaitydami juos, mes galime matyti, kad visi jie išpildė tam tikras pranašystes (Mato 2:14-15, 17-18, 21-23).

Kiekvienu atveju žmonės veikė laisvanoriškai; jie darė tai, ką norėjo, bet darė būtent tai, ką Dievas buvo

suplanavęs. Apaštalų maldoje, užrašytoje Apd. 4 skyriuje, jie sakė apie Jėzaus mirtį: “Prieš Tavo šventąjį Sūnų

Jėzų, kurį tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta, kad įvykdytų ką

tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti”(Apd.4:27-28). Akivaizdu, kad Erodas, Poncijus Pilotas

ir judėjų vadovai padarė tiksliai tai, ką norėjo, vis dėlto jie veikė taip, kaip Dievas buvo suplanavęs. Saliamono

žodžiai- “Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius”(Patarl.16:9)- yra skirti

visiems žmonėms t.y. ir tautų vadovams bei teisėjams. J.Newton (1725-1807), atsivertęs vergų prekeivis,

anglikonų tarnautojas ir himno “Nuostabi malonė” autorius, rašė: “Žemės karaliai dažnai kenkia pasauliui

savo ambicingais planais. Jie tikisi atbaigti juos ir retai siekia kažko daugiau negu tik savo aistrų patenkinimo.

Tačiau galiausiai, nesvarbu kokie jie yra ir ką daro, jie yra didžiojo Karaliaus ir Viešpaties tarnai; jie yra Jo

planų įvykdymo instrumentai, pasiųsti įvykdyti bausmę nusikaltėliams arba atverti kelią Evangelijos plitimui

(...) Karaliai turi vienus tikslus, bet Dievas turi kitus”.

Jei mes ir negalime matyti Dievo rankos tautų reikaluose šiandien, Jo valdžia nėra mažiau suvereni negu

buvo pranašų ir apaštalų laikotarpiu. Prof.Berkouwer sako: “Tai nereiškia, kad Dievo darbas visuomet yra

akivaizdus dieviškoje ir žmogiškoje veikloje. (...) Nuostabu matyti kaip dažnai Dievo planas yra pasiekiamas

be radikalaus Jo įsiveržimo. Atrodo, jog nieko daugiau nesimato tik žmogiška veikla, kurianti ir nusprendžianti

istoriją horizontaliame lygmenyje”. Tik Biblijos apreiškime mes matome Dievo ranką, valdančią ir

nukreipiančią tautų veiksmus bei jų pasekmes žmonėms. Mato užrašyti įvykiai, kaip Senojo Testamento

pranašysčių išsipildymas, buvo žmogiškų veiksmų rezultatas; jie vyko įprastų aplinkybių tėkmėje. Jei ne

įkvėptas Mato aiškinimas, mes neturėtume jokios priežasties matyti suverenią Dievo ranką, veikiančią tuose

įvykiuose labiau negu matome pačiuose pasaulietiškiausiuose įvykiuose, aprašytuose mūsų laikraščiuose.

Taigi, jei Mato aiškinimas yra tiesa, tuomet mes turime matyti suverenią Dievo ranką ir mūsų laikraščių

naujienose taip, kaip matome ją Biblijoje. Akivaizdu, kad mes neturime apreikšto dieviško paaiškinimo apie

šiandieninius įvykius taip, kaip yra paaiškinti Biblijoje registruoti įvykiai, tačiau tai nereiškia, kad Dievo

valdymas yra menkesnis šiandien. Dievas užrašė Šv.Rašte konkrečius savo suverenaus valdymo istorijoje

pavyzdžius, kad mes galėtume pasitikėti Juo tuose įvykiuose, kuriuos matome šiomis dienomis. Prisiminkime,

kad tiems, kurie gyveno įvykių, užrašytų Biblijoje, metu Dievo ranka nebuvo labiau matoma juose negu mes

galime matyti ją šiandien.

Dievas paskiria valdžią. Nagrinėdami Šv.Rašto mokymą apie Dievo suverenią valdžią tautoms, mes

matome tam tikras tiesas. Pirma, savo visavaldystėje Dievas paskyrė valdžią dėl visų žmonių- tiek tikinčiųjų,

tiek netikinčiųjų- gerbūvio. “...nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.

(...) Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui”(Rom.13:1). Sutikti su žodžiais, kad “valdininkas yra Dievo

tarnas tavo labui” yra sunku, kai matome brolių persekiojimus arba netgi žudymus dėl jų tikėjimo. Tačiau mes

turime nepamiršti, kad Dievas savo beribėje išmintyje ir suverenume, ir dėl priežasčių, kurias tik Jis žino,

leidžia valdininkams elgtis prieš Jo apreikštą valią. Tačiau nedori jų veiksmai prieš Dievo vaikus niekada

neperžengia suverenios Jo valios. Be to, prisiminkime, kad Jis veikia istorijoje iš amžinos perspektyvos, o mes

esame linkę matyti viską iš laikinos perspektyvos.

Dievas paskyrė valdininkus mūsų labui ir Jis suvereniai valdo jų veiksmus, todėl mes turime melstis, kad

jie valdytų mūsų labui. Paulius ragina melstis “už karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume

visokeriopai dievotą ir kilnų gyvenimą”(1 Tim.2:2). Ši malda yra akivaizdi pasitikėjimo Dievu išraiška. Jei

mes pasitikime Juo, prašydami pasirūpinti persekiojamais broliais kitose šalyse, tai turime būti uolūs maldoje

už jų valdininkus. Jei mes pasitikime Viešpačiu, kai valdžios sprendimai yra priešiški mūsų labui, mes turime

melstis, kad Jis veiktų širdyse tų valdininkų, kurie priima tokius sprendimus. Tiesa, kad karaliaus širdis yra

Viešpaties rankose, turėtų įkvėpti maldai, o ne fatalistiniam elgesiui.

Antra, Dievas ne tik paskiria valdžią, bet ir nusprendžia kas vadovauja joje. “...Aukščiausiasis viešpatauja

žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią paskirdamas valdovu”(Dan. 4:17). Žvelgdami

į nedorus tironus ir diktatorius bei į kvailius ir silpnuosius, kurie užėmė aukštas pozicijas netgi šiame amžiuje,

mes stebimės tuo, jog jie darė tai suverenia Dievo valia. Taip sako Šv.Raštas. Čia vėl mes turime matyti šią

tiesą iš amžinosios Dievo perspektyvos. Psalm.76:10 sako: “Net žmonių rūstybė girs Tave. Tu sudrausi visą

rūstybę”. Dievas leidžia tironams ar silpniems politikams daryti tik tai, kas galiausiai bus Jo šlovei. Kaip

nuodėmė ir blogis pasitarnauja Dievo šlovei yra paslaptis, tačiau ši tiesa aiškiai patvirtinama Šv.Rašte.

Dievas nusprendžia kas valdo tautas ir kiek laiko jie valdys jas. “Jis kunigaikščius paverčia nieku ir žemės

teisėjus padaro kaip tuštybę. Jie bus ką tik pasėti, ką tik jų kamienai bus išleidę šaknis, kai Jis pūstelės ir jie

nuvys, viesulas nuneš juos kaip šiaudus”(Izaijo 40:24). Tai mes akivaizdžiai matome Babilonijos monarcho

Nebukadnecaro gyvenime. Jis savo valdymo viršūnėje prarado protą, buvo atskirtas nuo žmonių ir valgė žolę

kaip galvijas. Po septynerių metų jam buvo grąžintas protas; jo patarėjai bei kilmingieji ieškojo jo ir jis vėl

atsisėdo soste. Po to jis tapo dar stipresniu negu anksčiau (Dan.4:33-36). Nuo didžiausio savo laiku monarcho

iki kvailio, gyvenančio kaip laukinis gyvulys, ir vėl iki dar galingesnio monarcho praėjo septyneri metai. Tik

suverenus Dievas galėjo valdyti visą šių įvykių grandinę; ir tas pats Dievas, kuris visiškai valdė pačio

galingiausio to laiko monarho gyvenimą bei turtus, vis dar valdo šių dienų valdovų gyvenimą ir turtus. Nei

vienas režimas, nei vienas diktatorius nėra toks galingas, kad būtų aukščiau už suverenią Dievo valią visoms

žemės tautoms.

Dievas kontroliuoja jų sprendimus. Jis ne tik nusprendžia kas valdo, bet ir nukreipia valdovų sprendimus.

“Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties”(Patarl.16:33). Burtai buvo labai

dažnai naudojami, sprendžiant svarbius valstybės reikalus. Burtais buvo renkami valdovai, skirstomos jų

pareigos ir nustatomos rinkimų datos; burtais buvo baigiamos įvairios diskusijos (1 Kronikų 24:5; Esteros 3:7;

Patarl.18:18; Luko 1:9). Babilonijos karalius per burtus nusprendė kokią karinę strategiją pasirinks

(Ezech.21:18-22). O Saliamonas sako, kad nuo Dievo priklauso burtai t.y. Jis valdo karalių ir valdininkų

sprendimus, kuriuos jie priima tokiu būdu. Ne visi sprendimai buvo priimami taip Senojo Testamento laiku;

kartais jie buvo priimami, kaip ir mūsų dienomis, klausant kitų nuomonės ar patarimo. Čia Dievas irgi valdo

duodamus patarimus ir priimami tie, kurie išpildo suverenią Jo valią. Du Senojo Testamento pavyzdžiai

patvirtina tai. Abšalomas, Dovydo sūnus, sukilo prieš tėvą; šis ir ištikimi jo bendražygiai turėjo bėgti iš

Jeruzalės. Vienas iš patikimų Dovydo patarėjų Ahitofelis dalyvavo Abšalomo maište. Dovydo sūnus,

norėdamas įtvirtinti savo sėkmę, pirmiausia klausė jo patarimo, o paskui kito patarėjo Husajo, kuris buvo

slaptai ištikimas Dovydui. Išklausęs priešingų Ahitofelio ir Husajo patarimų, Abšalomas ir jo žmonės

pasirinko Husajaus patarimą, kuris slaptoje norėjo padėti Dovydui. Biblijos pasakojimas apie šį įvykį sako:

“Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas lyg jį duotų pats Dievas, Jo patarimų klausė

Dovydas ir Abšalomas.”(2Sam.16:23). Abšalomas pasirinko klausyti Husajaus, o ne Ahitofelio patartimo.

Kodėl? Šv.Raštas atsako: “...nes Viešpats padarė, kad geras Ahitofelio patarimas nueitų niekais ir Viešpats

galėtų užtraukti nelaimę Abšalomui”(2Sam.17:14). Taigi, galime matyti, kad Ahitofelio patarimas buvo geras,

bet Abšalomas nutarė nepaklusti jam, nes Dievas padarė taip. Panašus įvykis atsitiko Dovydo vaikaičio

Roboamo gyvenime. Jam atsisėdus į sostą, izraelitai prašė sumažinti mokesčius ir nuimti tokį sunkų jungą,

kurį buvo uždėjęs Saliamonas. Roboamas pirmiausia paklausė vyresniųjų, kurie tarnavo jo tėvui, ir šie patarė

jam sumažinti jungą. Tačiau Roboamas atmetė jų patarimą ir paklausė jaunųjų, kurie užaugo kartu su juo; šie

patarė jam dar labiau spausti tautą. Tada izraelitai sukilo ir dešimt giminių atsiskyrė, padalindamos karalystę.

Kodėl Roboamas priėmė tokį kvailą sprendimą? Šv.Raštas atsako: “Karalius nepaklausė tautos, nes tai buvo

nuo Viešpaties, kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį kalbėjo per Ahiją iš Šilojo Nebato sūnui

Jeroboamui”(1Kar.12:15). Taigi, šiose istorijose buvo priimti du kvaili sprendimai, o du tinkami patarimai

buvo atmesti. Abu tokie sprendimai priskiriami suvereniam Dievo veikimui, kuris vedė karalių protus išpildyti

Jo valią.

Kokius pastebėjimus mes galime padaryti iš šių dviejų istorijų, užrašytų Šv.Rašte? Pirma, Dievas gali veikti

ir veikia valdininkų ir karalių širdyse bei protuose, išpildydamas savo suverenius planus. Jų širdys ir protai yra

Dievo kontrolėje taip, kaip ir fiziniai bei besieliai gamtos dėsniai. Tačiau visi valdovų sprendimai yra priimami

laisvanoriškai ir dažniausiai be jokios minties apie Dievo valią. Antra, Dievas kartais palenkia tautos vadovus

ir valdininkus priimti neteisingus sprendimus, kad nubaustų tautą. A.Carson rašė: “Kodėl dažnai kvailumas

nugali išmintį valdovų susitikimuose ir įstatymų leidėjų rūmuose? Dievas leidžia atmesti gerus patarimus, kad

nubaustų tautas už jų nusižengimus, pasiekiančius dangų. Dievas valdo pasaulį savo Apvaizda, o ne stebuklais.

Garbingas senatorius gali pakilti ir parodyti savo gilų pažinimą, tačiau kažkoks gudrus šarlatanas iškels savo

sofizmus ir jie bus priimti, jei Dievas nusprendė nubausti tautą”. Tuo metu, kai rašiau šią knygą, JAV valdžia

priėmė daug kvailų ir netinkamų sprendimų derybose su kitomis šalimis. Žvelgiant moralinio Amerikos

visuomenės smukimo šviesoje, neįmanoma neklausti ar tai nėra Dievo teismas mūsų tautai. Jei taip, tuomet

tiek tikintieji, tiek bedieviai kentės šių sprendimų pasekmes. Jei Dievas leidžia išsipildyti kvailiems vadovų

sprendimams ir tikintieji patiria skausmingas jų pasekmes, tuomet jie turi pasitikėti Dievu netgi tokiu sunkiu

metu ir žinoti, kad Jis suvereniai valdo juos ir nepamiršta savo vaikų gerbūvio jokiose aplinkybėse.

Trečia, kaip jau anksčiau kalbėjome, mes turime melstis už mūsų valdžios žmones, kad jie priimtų tinkamus

ir išmintingus sprendimus. Galbūt mes galvojame, kad kai kurie patys žalingiausi sprendimai yra Dievo teismo

įrodymai, vis dėlto nežinome to, bet žinome, kad Jis įsako mums melstis už tautos vadovus. Taigi, mūsų

pareiga yra melstis dėl išmintingų sprendimų bei pasitikėti Juo, jei valdovai priima kvailus ir blogus

sprendimus.

Dievas nusprendžia karines pergales. Viešpats kontroliuoja ne tik valdžios sprendimus, bet ir tautų

pergales bei pralaimėjimus karuose. “Žirgas ruošiamas kovos dienai, bet pergalę teikia

Viešpats”(Patarl.21:31)- tai yra viena iš tų tiesų, kuri dažniausiai įtvirtina Dievo suverenumą Senajame

Testamente. Pažiūrėkime keletą jo vietų: “Viešpats tarė Gedeonui: “Turi per daug vyrų, kad atiduočiau

Midijaną į tavo rankas, kad Izraelis negalėtų didžiuotis prieš mane, sakydamas: “Aš išsilaisvinau savo

jėgomis”. Paskelbk žmonėms: “Kas bijo ir nedrąsus, tegrįžta namo. Pasitraukė dvidešimt du tūkstančiai, o

dešimt tūkstančių vyrų pasiliko (...) Trys šimtai vyrų trimitavo ir Viešpats atgręžė midijaniečiu kardus vienas

prieš kitą visoje stovykloje. Jie bėgo ligi Bet Šitos, Cereos link, ligi Abel Meholos sienos, prie Tabato (Teisėjų

7:2-3,22); “Jonatanas tarė jaunuolliui, kuris nešiojo ginklus: “Nueikime prieš šitų neapipjaustytųjų įgulos. Gal

Viešpats padės mums; juk Viešpačiui nesunku išgelbėti per kelis žmones, kaip ir per daugelį. (...) Kilo panika

stovykloje, laukuose ir tarp visų žmonių. Būtiai, naikinę kraštą, taip tirtėjo, kad net žemė ėmė drebėti. Visus

apėmė didelė baimė (...) Saulius ir visi jo žmonės susirinko ir išėjo į mūšį. Ten buvo labai didelė sumaištis ir

filistinai žudė vienas kitą”(1 Sam.14:6,15,20); “Taip jie stovėjo pasiruošę vieni prieš kitus septynias dienas ir

septintąją dieną prasidėjo kova. Izraelitai nužudė tą dieną šimtą tūkstančių sirų pėstininkų”(1 Kar.20:29);

“Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo didis žmogus pas savo valdovą ir gerbiamas, nes

Viešpats suteikė per jį išlaisvinimą Sirijai. Jis buvo narsus karys, bet sirgo raupsais”(2 Kar.5:1); “Judas,

pamatęs, kad kova bus iš priekio ir iš užpakalio, šaukėsi Viešpaties, o kunigai trimitavo. Judo vyrai sušuko, ir

kai jie šaukė, Dievas sumušė Jeroboamą ir Izraelį prieš Abiją ir Judą”(2 Kronikų 13:14-16). Tokie aiškūs

pareiškimai apie Dievo visavaldystę kare turėtų palenkti krikščionis nukreipti pasitikėjimą į Jį, o ne į mūsų

tautų ginkluotes. “Vieni pasitiki savo žirgais, kiti-kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo,

vardą”(Psalm.20:7) ir: “Ne kariuomenės gausumas išgelbsti karalių, karžygys neišsilaisvina didele jėga. Žirgas

nepadės ir neišgelbės savo stiprumu” (Psalm.33:16-17). Pasakykime šias tiesas šiuolaikine kalba: “Kai kurie

pasitiki atominėmis bombomis ir didele armija, bet mes pasitikime Dievu, nes nė viena šalis nelaimi savo

karinėmis galiomis. Pergalė ateina iš Viešpaties”. Politikų diskusijos apie atominių bombų, lėktuvų, laivų

skaičių turi (tam tikra prasme) menkai svarbos mums, nes jie pasitiki tik karine galia. Krikščionis turi pasitikėti

Dievu, o ne karine galia. Tai nereiškia, kad mūsų šalis turi pašalinti visą ginkluotę ir armiją, tankus ir laivus,

bet mes turime pasitikėti ne jais. Psalmininkas sakė: “Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės

mane”(Psalm.44:6). Jis nepasitikėjo savo lanku nė kardu, bet ir nenumetė jų. Aš sutinku, kad armija turi kovoti,

tačiau Dievas suteikia pergalę tam, kuriam nori. Izaijo 5 skyriuje po daugybės “vargas”, paskelbtų Judui,

pranašas kalba apie būsimą asirų kariuomenės įsiveržimą, kuris bus atsiliepimas į Dievo švilpimą (26 eil.).

Izaijas aprašo šios kariuomenės pasiruošimą taip: “Jis duos ženklą toli esančiai tautai, sušvilps ir pašauks ją iš

žemės pakraščių. Ir ji ateis skubėdama. Tarp jų nebus nusilpusių nei nuvargusių, snaudžiančių nei miegančių.

Nė vienam iš jų neatsiriš strėnų juosta ir neatsileis apavo dirželis”(Izaijo 5:26-27). Pranašas sako, kad jų apavo

dirželis neatsileis. Šiuolaikine kalba tai reiškia, kad nė vienas kareivio batų dirželis nenutruks. Šiuose

žodžiuose matome ne tik absoliutų Dievo suverenumą, bet ir tai, kad jis pasiekia pačias nereikšmingiausias

detales. Nėra jokių atsitiktinumų netgi dėl batų raištelio. Detalės yra svarbios ir Dievas yra visavaldis joms

taip, kaip ir visumai. Izaijo 5 skyriuje pranašas užtikrina, kad Dievas savo visavaldystėje pasirūpins, jog

dirželis, kuris gali tapti pralaimėjimo priežastimi, nenutruks. Pergalė priklauso Viešpačiui ir tautai, kurią Jis

pasirenka.

Dievas suvereniai valdo visus karus, todėl mes galime būti drąsūs dėl atominio karo grėsmės, nes jis negali

įvykti be Jo valios. Akivaizdu, kad nė vienas iš mūsų nežinome suverenios Viešpaties valios šiuo klausimu,

todėl negalime atmesti galimybės, jog jis įvyks, tačiau galime būti tikri, kad jis neįvyks tik dėl vieno kurios

nors šalies vadovo valios, nes Dievas kontroliuoja jų rankas. Mes, kaip krikščionys, turime ne drebėti dėl

atominio karo grėsmės mūsų dienomis, o pasitikėti suverenia Dievo valdžia ir prašyti Jo apsaugos, jei jis kiltų.

Temą apie Dievo visavaldystę karuose yra sunku išdėstyti dėl mūsų įgimto polinkio galvoti, jog JAV

visuomet teisi ir Dievas palaimins ją pergale. Biblija nepritaria tokiai pozicijai. Dievas kartais naudoja vieną

nedorą tautą, kad nubaustų kitą; ir taip kartu nubaudžia pirmąją už jos nuodėmes. Viešpats, bausdamas Judėją,

panaudojo asirų kariuomenę. Jis vadino ją “...mano rūstybės rykšte ir lazda” ir toliau sakė: “Aš pasiųsiu ją

prieš veidmainių tautą, prieš savo rūstybės žmones nukreipsiu ją, įsakysiu plėšti, grobti ir mindyti ją kaip

gatvių purvą”(Izaijo 10:6-7). Dievas aiškiai sakė, kad Jis siunčia Asiriją prieš Judėją; vieną pagonių tautą prieš

kitą. Be to, Šv.Raštas labai aiškiai parodo, kad Asirijos karalius nelaikė savęs Dievo pasiuntiniu, vykdančiu

Jo bausmę. “Bet jis (Asirijos karalius) negalvoja taip (apie Dievo valią) nė jo širdis įsivaizduoja taip; jis galvoja

sunaikinti ir apiplėšti daug tautų”(Izaijo 10:7). Todėl toliau parašyta: “... kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono

kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis. Nes jis sako: “Aš padariau

tai savo galia, savo išmintimi pasiekiau…”(Izaijo 10:12-13).

Taip vadinamos suverenios tautos iš tiesų nėra tokios. Jos yra tik Dievo instrumentai, vykdantys Jo valią

saugant Jo tautą, atveriant kelius Evangelijai arba išpildant Jo teismus dėl žmonių nedorumo. Dievas rūpinasi

tautomis, kurios išpildo Jo planus, nors jos ir maištauja prieš Jį, ir naudoja jas kaip instrumentus; todėl sakoma:

“Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuojasi prieš tą, kuris jį traukia? Ar lazda pakyla

prieš tą, kas nėra medis? Ar rykštė plaka tą, kuris laiko ją?”(Izaijo 10:15). Galingos tautos yra tik kirviai arba

pjūklai Dievo rankoje. Jos didžiuojasi savo galia ir didybe, tačiau šios yra veiksmingos tik tuomet, jei Dievas

suvereniai nusprendžia taip. Taigi, Jis kontroliuoja istoriją, tautas ir valdovus, kurie, žvelgiant žmogišku

žvilgsniu, nusprendžia istoriją. Viešpats įtvirtina valdžias ir nustato kiek laiko jos valdys. Jis kontroliuoja jų

sprendimus; nuo Dievo priklauso ar valdininkai priims protingus, ar kvailus sprendimus. Jis suteikia pergalę

kovoje ir naudoja nedoras tautas savo valios išpildymui. Istorija yra kaip didelis audinio gabalas su nuostabiais

raštais, bet mes matome tik vieną menką jų dalį ribotą savo gyvenimo laiką. Be to, kaip kažkas pastebėjo, mes

matome tuos raštus iš blogosios pusės, kurioje jie dažniausiai neturi jokios prasmės. Tik Dievas mato teisingą

pusę ir tik Jis mato visą audinio gabalą su visu jo raštu; todėl pasitikėkime Viešpačiu, kad Jis išspręs visas

istorijos detales savo šlovei ir mūsų gerbūviui.

Išplėskime savo horizontus. Daugelis krikščionių yra linkę galvoti apie Dievo visavaldystę tik tiesioginio

poveikio jiems, jų šeimai ar draugams terminuose. Dievo visavaldystė tautoms ir istorijai menkai rūpi mums,

jei tai neliečia mūsų tiesiogiai ir asmeniškai. Politinė betvarkė ir šaltasis karas tarp tautų nerūpi mums, nebent

mūsų draugas misionierius negauna vizos tarnystei vienoje iš jų. Tačiau prisiminkime, kad Dievas pažadėjo

Abraomui ir jo palikuonims, jog visos tautos bus palaimintos per Kristų (Pradž.12:3; 22:18; Gal.3:8). Vieną

dieną šis pažadas išsipildys, kaip yra užrašyta Apr.7:9, kai Jonas matė milžinišką minią “...kurios niekas

negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę

baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose”. Dievas turi atpirkimo planą žmonėms iš visų tautų. Jis

palaimins juos per Kristų, bet ką mes matome pasaulyje šiandien? Pusė pasaulio gyventojų gyvena šalyse,

kurių valdžios yra priešiškos Evangelijai; misionieriai negali atvykti į jas ir krikščionys yra persekiojami jose.

Kaip mes galime pasitikėti Dievu, kad Jis išpildys savo pažadus, jei šių dienų įvykiai ir aplinkybės rodo

visiškai priešingai? Danieliaus istorija moko mus štai ko: jis pagal Šv.Raštą, pagal Jeremijo pranašystę suprato,

kad Jeruzalės ištrėmimas tęsis 70 metų ir jie jau ėjo į pabaigą tuo metu. Danielius pradėjo melstis (Dan.9 sk.)

ir pripažino, jog tauta buvo ištremta dėl jos nuodėmių ir tik suverenus Dievas gali atstatyti ją. Danielius

pasitikėjo Dievo visavaldyste ir ištikimybe, todėl meldėsi. Jis šaukėsi Dievo dėl pažado, duoto Jeremijui. Nei

Dievo visavaldystė, nei Jo pažadas atstatyti ištremtą tautą nebuvo priežastis, leidžianti Danieliui būti fatalistu

ir pasyviu. Būtent Dievo visavaldystė ir Jo pažadas įkvėpė jį melstis. Viešpats yra ištikimas savo pažadams,

todėl Jis gali atsakyti ir atsakys. Danielius meldėsi ir Dievas atsakė. Kaip matėme ketvirtame skyriuje, Dievas

palenkė persų karaliaus širdį leisti ir netgi raginti visus ištremtuosius grįžti į Jeruzalę bei atstatyti šventyklą.

Žvelgdami į šiandieninį priešišką Evangelijai pasaulį, nepamirškime Dievo visavaldystės ir Jo pažadų. Jis

pažadėjo atpirkti žmones iš visų tautų ir įsakė mums padaryti juos Jo mokiniais. Todėl pasitikėkime Juo, kai

meldžiamės. Vieni iš mūsų eis į tas tautas tiek, kiek Viešpats atvers duris, tačiau visi turime melstis. Išmokime

pasitikėti Dievu ne tik savo gyvenimo, bet ir Bažnyčios sunkumuose. Pasitikėkime Juo dėl Evangelijos plitimo

netgi tokiose vietose, kurios yra labai uždaros. Dievas yra suverenus visoms tautoms, visiems šalių vadovams

ir jų veiksmams. Viešpats suvereniai valdo tų šalių, kuriose mūsų broliai Kristuje kenčia dėl ištikimybės Jam,

vadovus. Jis taip pat suvereniai valdo tautas, kuriose bandoma iškreipti tikrąją krikščionybę. Taigi,

pasitikėkime Juo visur ir visada.

6 skyrius

Dievo galia gamtos reiškiniams

“Ar pagonių tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų? Ar ne Tu, Viešpatie, mūsų Dieve?

Mes laukiame Tavęs, nes Tu visa padarei.”(Jer.14:22).

1985 metų rugsėjį žemės drebėjimas sukrėtė Meksiko miestą ir nuo jo žuvo apie 6 tūkst. žmonių bei daugiau

kaip 100 tūkst. liko be namų. Mano draugas, remdamasis šiuo įvykiu, norėjo pamokyti savo vaikus kai kurių

dalykų apie mokslą, todėl paklausė jų: “Ar jūs žinote kodėl kilo šis žemės drebėjimas?”. Jis norėjo jiems

paprastai paaiškinti geologinius procesus žemės plutoje, tačiau jo seismologinė pamoka greitai virto teologine

diskusija, nes aštuonmetė dukra pasakė: “Aš žinau. Dievas teisia žmones”. Mano draugo dukra padarė

neturinčią pagrindo išvadą apie Dievo teismą, vis dėlto teologine prasme ji buvo teisi. Dievas kontroliavo šį

žemės drebėjimą. Kodėl Jis leido jam įvykti? Tai yra klausimas, į kurį mes negalime atsakyti (nė bandyti to),

bet, remdamiesi Biblija, galime būti tikri, kad Dievas leido, jog jis įvyktų.

Dievas valdo orus. Orai ir gamtos jėgos vienaip ir kitaip daro įtaką mums. Dažniausiai jie sukelia

nepatogumus mums: vėluoja lėktuvo reisas, atšaukiamas pasivaikščiojimas ir pan. Ilga sausra daro žalą

ūkininkų pjūčiai arba kruša sunaikina ją. Tornado Teksase palieka šimtus žmonių be namų, o taifūnas

Bangladeše sunaikina tūkstančius javų hektarų. Visus orų sukeliamus nepatogumus ir nelaimes mes esame

linkę laikyti tik kaip tam tikrų įtvirtintų meteorologinių ar geologinių dėsnių beasmenį pasireiškimą. Žemo

slėgio ciklonas ištinka mano miestą, sukeldamas didelę pūgą. Oro uostas užsidaro ir aš negaliu išvykti į

sutartą tarnavimą. Žemės viduje esančios jėgos nuolat judina jos plutą, kol galiausiai sukelia didelį drebėjimą.

Mes esame linkę galvoti apie tokius gamtos reiškinius kaip apie “kažką, kas atsitinka”, o apie save kaip apie

jų aukas. Netgi krikščionys čia yra linkę galvoti ir gyventi kaip deistai t.y. jie laiko Dievą visatos Kūrėju, kuris

po sukūrimo paliko viską gamtos dėsnių rankose. Tačiau Viešpats neapleido kasdieninio kūrinijos valdymo;

Jis įtvirtino fizinius gamtos dėsnius ir jie nuolat veikia pagal Jo suverenią valią. Vienas meteorologas

krikščionis paskaičiavo, kad Biblijoje yra apie 1400 nuorodų į klimatologinę terminologiją ir daugelis iš jų

tiesiogiai priskiria visus klimato fenomenus Dievo rankai. Dauguma tų vietų kalba apie Dievo kontrolę orams,

o ne tik apie Jo įsiterpimą specifinėse situacijose. Pažiūrėkime į keletą Šv.Rašto vietų: “Klausykite Jo balso,

griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos. Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių (...) Sniegui

Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo (...) Dievo kvapu padaromas ledas ir platūs vandenys

sustingsta. Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai. Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis

įsako, visuose žemės kraštuose. Jis daro tai, norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti”(Jobo 37:3,6,10-

13); “Jis debesimis uždengia dangų, žemei paruošia lietų, augina žolę kalnuose (...) Jis sniegą kaip vilną duoda,

šerkšną lyg pelenus barsto. Ledus kaip duonos trupinius beria; sustingsta vanduo nuo Jo šalčio. Jam žodį

pasiuntus ledas sutirpsta, kai vėjus paleidžia, vandenys teka”(Psalm.147:8,16-18); “Jo balso klauso vandenys

danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo

sandėlių”(Jer.10:13): “Aš nedaviau jums lietaus likus trims mėnesiams iki pjūties. Aš leidau lyti viename

mieste, o kitame sulaikiau lietų. Vietomis palijo, o ten, kur nelijo, viskas išdžiūvo”(Amoso 4:7). Atkrepkite

dėmesį kaip visos šios vietos priskiria gerus ir blogus orų pasireiškimus tiesioginei Dievo rankos kontrolei.

Draudimo bendrovės laiko dideles gamtos nelaimes Dievo darbu. Iš tiesų visi gamtos pasireiškimai- nesvarbu,

ar tai viską naikinantis tornado, ar ramus lietus pavasario dieną- yra Dievo veiksmai. Biblija moko, kad Dievas

nuolat valdo tiek naikinančias, tiek statančias gamtos galias. Koks bebūtų oras, mes nesame beasmenių gamtos

jėgų aukos. Dievas, mylintis ir dangiškas kiekvieno tikro krikščionio Tėvas, yra suverenus orams.

G.C.Berkouwer sakė: “Tikintysis niekada nėra gamtos ar likimo pasireiškimų auka. Jo gyvenime nėra

atsitiktinumų”.

Dėkojimas arba murmėjimas. Atrodo, kad murmėjimas dėl orų yra vienas iš mėgstamiausių žmonių

laisvalaikio užsiėmimų. Liūdna, bet tikintieji irgi dažnai krenta į šį nuodėmingą įprotį. Jei mes murmame dėl

orų, iš tiesų murmame prieš Dievą, kuris padarė tai, ir taip nusidedame Jam (Skaičių 11:1). Be to, murmėdami

prarandame ramybę, kurią turime, kai pripažįstame, jog mūsų dangiškas Tėvas kontroliuoja orus. A.Carson

sako: “Šv.Raštas pristato visus fizinius dėsnius taip, lyg jie veiktų pagal tiesioginį visagalės jėgos nurodymą.

(...) Krikščionys, nors ir pripažįsta dieviškos Apvaizdos doktriną, yra linkę netaikyti jos praktikoje; todėl jie

praranda didelę palaiminimo dalį, kurią suteikia gilus ir pastovus šios tiesos pažinimas. Nesvarbu ar oras tik

sutrukdo mano planus, ar sugriauna mano namą, aš turiu matyti suverenią ir mylinčią Dievo ranką, valdančią

tai. Dažniausiai orai ir gamtos reiškiniai yra palankūs mums. Tornado, sausra ar netgi didelė pūga yra daugiau

išimtis nei taisyklė. Tačiau mes esame linkę prisiminti blogą ir laikyti savaime suprantamu gerą orą. Vis dėlto

Jėzus, kalbėdamas apie orus, rodė į Dievo gerumą: “Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiems ir geriems,

siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų”(Mato 5:45)”.

Kartais Dievas naudoja orus ir kitus gamtos reiškinius kaip savo teismo instrumentą (Amoso 4:7-9), tačiau

dažniausiai jie yra Jo rūpestingos malonės kūrinijai išraiška. Tiek tikintysis, tiek bedievis džiaugiasi geru oru,

kurį Dievas teikia iš savo malonės ir, kaip sakė Jėzus, tai nėra tik tam tikrų įtvirtintų dėsnių rezultatas. Dievas

valdo tuos dėsnius, leidžia savo saulei šviesti ir lietų lyti. Viešpats įtvirtino tam tikrus fizinius dėsnius visatos

veikimui, vis dėlto jie veikia pagal Jo valios nurodymus. A.Carson sako: “Saulė ir lietus pasirūpina tiek

teisiojo, tiek nedorėlio maistu ir gerbūviu, ir tai vyksta ne dėl bendrų dėsnių, o dėl tiesioginio rūpesčio To,

kuris, valdydamas šį pasaulį, trokšta pasiekti tokį rezultatą”. Mes, krikščionys, turėtume ne murmėti dėl orų,

o išmokti dėkoti už juos. Dievas, mūsų dangiškasis Tėvas, siunčia kiekvieną dieną tai, kas Jam atrodo tinkama

Jo kūrinijai.

Gamtos nelaimės. Ką galime pasakyti apie gamtos nelaimes, kurios dažnai vyksta įvairiose pasaulio

dalyse? Daug jautrių krikščionių kovoja prieš gausias ir dideles gamtos nelaimes visame pasaulyje. Žemės

drebėjimas vienoje vietoje, badas- kitoje, tifonai ir sausros-trečioje. Tūkstančiai mirusiųjų ir lėtai mirštančiųjų

iš bado; dideli regionai sunaikinti, pjūtys pražuvę ir namai sugriauti. Kodėl Dievas leidžia visa tai? Kodėl Jis

leidžia, kad nekalti vaikai kęstų alkį? Svarstyti apie visa tai nėra blogai, jei mes darome tai pagarbiai ir

nuolankiai prieš Dievą. Jei mes nemąstysime apie tai ir neklausime kodėl vyksta tokios didelės tragedijos, gali

atrodyti, jog nejaučiame gailesčio kitiems. Vis dėlto būkime atsargūs ir netgi savo mintyse neatimkime iš

Dievo absoliučios visavaldystės sosto ir neišstatykime Jo mūsų teismui. Kai aš rašiau šį skyrių, didelis tornado,

užklupęs Misisipės centrą, buvo viena iš pagrindinių televizijos naujienų. Jis nužudė 7 žmones ir sužeidė apie

145 bei paliko be namų apie 500 šeimų. Aš žiūrėjau į žmones, kurie ieškojo kažko savo namų griuvėsiuose, ir

mano širdis buvo su jais. Aš galvojau: “Daug iš šių žmonių yra tikintieji. Ką jiems galima pasakyti apie Dievo

visavaldystę gamtos reiškiniams? Ar aš tikiu tuo tokiu momentu kaip šis? Ar nebūtų lengviau paprasčiausiai

sutikti su rabino Kushner tvirtinimu, jog tai yra tik gamtos, kuri yra morališkai akla ir šėlsta pagal savo dėsnius,

reiškinys? Kodėl reikėtų įtraukti Dievą į tokį chaosą ir kančią?”. Tačiau Dievas veikia tokiuose įvykiuose, nes

Izaijo 45:7 parašyta: “Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats darau visa

tai”. Pats Dievas prisiima atsakomybę už tai t.y. už nelaimę; ir Jis ne tik prisiima atsakomybę, bet ir sako: “Aš

ir tik Aš turiu galią ir valdžią suteikti tiek klestėjimą, tiek nelaimes, tiek gerbūvį, tiek kentėjimus, tiek gera,

tiek bloga“. Su šia tiesa sunku sutikti, kai mes matome žmones, vaikščiojančius po savo namų griuvėsius; ir

dar sunkiau sutikti su ja, jei mes esame vienas iš jų. Tačiau Edward J.Young pasakė apie Izaijo 45:7: “Mes

nieko nelaimime, jei bandome sumenkinti šios eilutės galią. Leiskime, kad Biblija pasakytų tai, ką turi

pasakyti, o ne tai, ką mes galvojame, kad ji turėtų pasakyti”. Tiesa, kad mes nesuprantame kodėl Dievas

sukuria nelaimę ir kodėl ji įvyksta viename, o ne kitame mieste. Pripažinkime, kad, kaip Jis siunčia saulę ir

lietų tiek teisiems, tiek neteisiems, taip Jis siunčia teisiems bei neteisiems ir tornado, uraganus bei žemės

drebėjimus. Aš turiu draugų, kurie buvo Meksike to žemės drebėjimo metu. Dievo visavaldystė gamtos

reiškiniams nereiškia, kad krikščionys niekada nepatenka į gamtos nelaimes. Patirtis rodo visiškai priešingai.

Dievo visavaldystė gamtos reiškiniams reiškia, kad tai, ką mes kenčiame dėl orų ar kitų gamtos reiškinių, yra

mūsų Dievo suverenioje ir absoliučioje kontrolėje.

Kūno kentėjimai. Ligos ir fiziniai skausmai yra dar viena sritis, kurioje mes abejojame Dievu. Kūdikiai

gimsta su sunkiais apsigimimais, onkologinės ligos užklumpa žmones, kurie darė viską, kad išvengtų jų; kiti

kenčia nuolatinį skausmą ilgus metus be jokios medicininės atgaivos. Netgi tie, kurie gali girtis gera sveikata,

kartais suserga pačiais netinkamiausiais momentais. Ar Dievas yra suverenus šioje kūrinijos srityje? Ar Jis

valdo ligas ir kūniškus skausmus? Kai Dievas pašaukė Mozę išvesti izraelitus iš Egipto, šis diskutavo apie

savo netinkamumą t.y. savo lėtumą kalboje. Dievo atsakymas jam yra labai pamokantis mums fiziniuose

kentėjimuose. Viešpats pasakė: “Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą?

Argi ne Aš, Viešpats?”(Išėjimo 4:11). Pastebėkime, kad čia Dievas priskiria savo veiksmams fizinius kurtumo,

nebylumo ir aklumo kentėjimus, kurie yra ne tik apsigimimo ar gimdymo traumos rezultatas. Apsigimimas ir

gimdymo traumos gali būti tiesioginė priežastis, bet už jų yra suverenaus Dievo tikslas. Donald Grey

Barnhouse, vienas ir didžių XX a. vidurio Biblijos mokytojų, pasakė: “Nėra šiame pasaulyje aklo ar kurčio

žmogaus, kurio Dievas nenumatė, kad jis būtų toks. Jei jūs netikite tuo, jūs tikite Dievu, kuris yra tolimas

visatai, išslydusiai iš Jo rankų, ir Jis negali suvaldyti jos”. Kai Jėzus sutiko žmogų, aklą nuo gimimo, mokiniai

paklausė Jo: “Mokytojau, kas nusidėjo jis ar jo tėvai, kad jis gimė aklas?”(Jono 9:2). Jėzus atsakė: “Nei jis

nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai”(Jono 9:3). Jėzus nepasakė, kad šio

žmogaus aklumo priežastis yra tik gimdymo trauma; Jis parodė, kad tai yra Dievo planas Jo šlovei. Viešpats

kontroliavo to žmogaus aklumą. Dievas yra aklumo, nebylumo ir kurtumo Dievas; Jis yra ir onkologinių

susirgimų, artrito, Dauno sindromo bei visų kitų nelaimių, kurias patiriame mes ar mūsų artimieji, Dievas.

Tokios ligos neištinka mus “paprasčiausiai”; ne, visos jos vyksta suvereniu Dievo noru. Toks tvirtinimas veda

mus tiesiai prie skausmo ir kančios problemos. Kodėl suverenus Dievas, kuris myli mus, sukelia mums

skausmą ir kančią? Atsakymas į šį klausimą yra toliau už šios knygos ribų, bet kalbant trumpai, aš tikiu, kad

Adomo nuodėmė yra ta priežastis, dėl kurios visa kūrinija yra pavergta skausmui (Rom.8:20). Todėl galime

sakyti, kad pagrindinės skausmo ir kančios priežasties reikia ieškoti kritime. Dievo siunčiami skausmai ir

kančios yra ne Jo užgaidos ar savavališki veiksmai, o atsakymas į žmogaus nuodėmę. Jo visavaldystė, kuri

išlaiko visą kūriniją dejonėse, valdo ir skausmą. Visi genetikos, ligų, kaip ir meteorologiniai, dėsniai yra Jo

kontrolėje. Šioje vietoje aš siekiu ne teologiškai paaiškinti skausmo problemą, o padėti žvelgti į ją su tikėjimu

į Dievą ir užtikrintumu Juo. Pirmiausia, jei mes norime pasitikėti Dievu, turime nuspręsti ar Jis valdo viską,

ar Jis yra suverenus fizinėje mūsų gyvenimo srityje. Jei ne, jei ligos ir kentėjimai “paprasčiausiai atsitinka”,

tuomet nėra jokios priežasties pasitikėti Juo. O jei Jis yra suverenus šioje srityje, tuomet mes turime pasitikėti

Juo netgi tada, kai ir nesuprantame visų teologinių aspektų, apimančių skausmo problemą.

Nevaisingumas. Dar vienas konfliktas pasitikėjime Dievu kyla dėl nevaisingumo. Daug porų meldžiasi dėl

vaikų ilgus metus, bet nesulaukia jokio atsakymo. Vis dėlto Biblija aiškiai sako, kad Dievas valdo ir tai. Apie

Oną pasakyta, jog Dievas nedavė jai vaikų (1 Sam.1:5), o kitoje vietoje skaitome, kad Lėjai suteikė juos

(Pradž.29:31). Sara, Abraomo žmona, sakė, kad Dievas padarė ją nevaisinga (Pradž.16:2). Viešpaties angelas

pasakė Samsono motinai, prieš jam gimstant: “Tu esi nevaisinga, tačiau pastosi ir pagimdysi sūnų”(Teisėjų

13:3). Viešpaties angelas pasakė ir Zacharijui: Tavo malda išklausyta ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau

sūnų”(Luko 1:13). Visos šios Šv.Rašto vietos moko, kad Dievas kontroliuoja vaikų pradėjimą. Psalm.139:13

siekia dar toliau ir sako: “Tu sutvėrei mane motinos įsčiose”. Tai reiškia, kad Dievas ne tik valdo vaikų

pradėjimą, bet ir prižiūri jų augimą motinos įsčiose. Viešpats suvereniai ir mylinčiai valdo visus savo kūrinijos

darbus; netgi tai, kas siejasi su mūsų fiziniu kūnu. Kaip mes tuomet galime pasitikėti Dievu skausme,

kentėjime, ligoje, nevaisingume ar kūdikio apsigimime? Jei Jis valdo viską, kodėl leidžia įvykti tokiems

dalykams? Pirmame skyriuje aš sakiau, kad, norėdami pasitikėti Dievu sunkumuose, mes turime tikėti, kad Jis

yra absoliučiai suverenus, tobulas meilėje ir beribis išmintyje. Mes dar nekalbėjome apie Dievo meilę ir

išmintį, bet dabar pažiūrėkime į vieną Biblijos vietą: “Nes Viešpats neatstumia amžiams. Jis siunčia sielvartą,

bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos. Jis nevargina žmonių laisvanoriškai.”(Raudų 3:31-33). Dievas

nenori sukelti mums skausmo ar kančios ir nesidžiaugia, jei mes kenčiame. Jis, atnešdamas arba leisdamas

skausmą mūsų gyvenime, visuomet turi tikslą. Dažniausiai mes nežinome jo, tačiau pakanka žinoti, kad beribė

Viešpaties išmintis ir tobula Jo meilė nusprendė, jog tam tikras skausmas yra naudinga mums. Dievas niekada

nešvaisto tuščiai skausmo, o naudoja jį savo tikslo pasiekimui; ir šis tikslas yra Jo šlovė bei mūsų gerbūvis,

todėl mes galime pasitikėti Juo, kai mūsų širdys kenčia ar mūsų kūnai jaučia skausmą. Pasitikėti Dievu

skausme ir kentėjime reiškia, kad mes priimame jį iš Jo. Tarp priėmimo ir sutikimo arba paklusnumo yra

didelis skirtumas. Mes galime kentėti sunkiose situacijose vien dėl to, kad neturime kito pasirinkimo ir daug

žmonių daro tai nuolat. Taip pat mes galime atsiduoti Dievo visavaldystei mūsų situacijose su tam tikru

paklusnumu. Tačiau tikras skausmo ir kančios priėmimas neatsiejamas nuo sutikimo. Sutikimas sako, kad mes

pasitikime Dievu, jog Jis myli mus ir žino, kas yra geriausia mums. Sutikimas nereiškia, kad mes

nesimeldžiame dėl išgydymo ar dėl vaikų gimimo mūsų šeimoje. Mes turime melstis dėl šių dalykų ir daryti

tai su tikėjimu. Mes suprantame, kad Dievas gali padaryti šiuos dalykus iš savo beribės išminties ir meilės, bet

gali ir nepadaryti to, ko mes prašome. Kaip mums žinoti kiek laiko turime melstis? Tiek, kiek galime tikėti ir

su nuostata priimti Jo valią; mes turime melstis, kol noras melstis išlieka. Aš niekada nepatyriau tokių

nelaimių, apie kurias dabar rašau. Mano derliaus nesunaikino kruša, mano namų nesugriovė tornado; aš

niekada nepatyriau didelio fizinio skausmo ilgą laiką; aš neturiu apsigimusio sūnaus. Fiziniai skausmai,

kuriuos jaučiu, ir dalinis mano kurtumas bei aklumas yra žymiai menkesnės problemos nei kitų. Taigi, aš

pripažįstu, jog rašau apie tai, ko nesu patyręs. Tačiau aš žinau, kad Dievui nereikia mano patirties Jo žodžio

teisingumo patvirtinimui. Apie savo suverenią valdžią kūrinijai Jis aiškiai patvirtino savo žodyje daug

anksčiau negu aš pasirodžiau scenoje ir šis patvirtinimas išliks dar ilgai po to, kai aš pasitrauksiu nuo jos.

Mūsų pasitikėjimas Dievu turi remtis ne į patirtį, o į tai, ką Jis sako apie save Šv.Rašte. Prieš kelis šimtus metų

pranašas Habakukas, žvelgdamas į aplinkui esantį blogį, išsigando ir klausė: “Kur yra Dievas?”. Galiausiai jis

padarė išvadą, kad pasitikės Viešpačiu, nors ir nesupranta, ką Jis daro. Habakuko pasitikėjimas turėtų būti

tobulas pavyzdys, kuriuo mes turėtume sekti, kai bandome suprasti Dievo visavaldystę kūrinijai. Jis sakė:

“Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose

dingtų avys ir ožkos, ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo

išgelbėjimo Dievu”(Hab.3:17-18).

7 skyrius

Dievo visavaldystė ir mūsų atsakomybė

“ Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį”(Nehemijo 4:9)

Anksčiau aš jau įspėjau dėl neteisingo mokymo apie Dievo visavaldystę arba piktnaudžiavimo juo. Šis

skyrius yra skirtas šiai problemai, nes mes nesąmoningai pradedame galvoti, kad Dievo visavaldystė atmeta

mūsų pareigą gyventi rūpestingai ir atsakingai. Aš žinau vieną seną pasakojimą, kuris nuklydo į tokius

kraštutinumus Dievo visavaldystės doktrinoje, jog pavertė ją kažkokiu dievišku fatalizmu. Jo autorius vieną

dieną, lipdamas laiptais, paslydo ir nukrito žemyn. Tada atsistojo, paglostė savo nubrozdinimus ir pasakė:

“Gerai, aš džiaugiuosi, kad tai baigėsi”. Jei mes nebūsime atsargūs, galime, kaip ir šis žmogus, pasiekti tokią

fatalistinę nuostatą apie Dievo visavaldystę. Studentas, kuris neišlaikė svarbaus egzamino, bando pasiteisinti,

sakydamas: “Dievas yra suverenus ir Jis nusprendė, kad aš neišlaikyčiau šito egzamino”. Vairuotojas, kuris

sukėlė avariją, bando išvengti atsakomybės, priskirdamas ją Dievo visavaldystei. Akivaizdu, kad tokios

nuostatos yra antibibliškos ir neatsakingos, bet mes lengvai galime priimti jas.

Visavaldystė ir malda. Praeitame skyriuje mes kalbėjome apie suverenią Dievo valdžią orams ir kitiems

gamtos reiškiniams. Aš daug keliauju lėktuvais ir dažnai blogas oras trukdo man daryti tai. Kartą vakare,

vykdamas namo per didelę pūgą, aš mąsčiau, kad oro uostas yra uždarytas, o aš turiu kitą rytą skristi į

konferenciją. Tada aš pasakiau: “Dieve, aš žinau, kad Tu valdai šią pūgą ir Tavo kontrolėje yra ta konferencija,

kurioje aš turiu kalbėti. Jei Tu nori, kad rytoj aš būčiau joje, Tu pašalinsi pūgą ir oro uostas dirbs. Todėl aš

daugiau nesirūpinsiu dėl to”. Grįžęs namo, aš papasakojau žmonai apie savo sprendimą nesirūpinti dėl to ar

galėsiu vykti rytoj. Ji pažvelgė į mane, nusišypsojo ir pasakė: “Nesirūpink, bet melskis”. Aš pagalvojau: “Koks

aš kvailys!”. Aš susitelkiau į Dievo visavaldystę orams tiek, jog pamiršau Jo įsakymą melstis. Šv.Rašte

parašyta: “Niekuo nesirūpinkite” ir tuoj pat pridedama: “Bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka

jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui”(Fil.4:5). Tiesa, kad Dievas valdė pūgą, dėl kurios buvo uždarytas oro

uostas; vis dėlto Jo visavaldystės pažinimas turi būti įkvėpimas maldai, o ne polinkio į tam tikrą fatalizmą

pateisinimas. Ketvirtame Apaštalų darbų skyriuje Jonui ir Petrui grąsino judėjų vadovai bei įsakė jiems

nemokyti Kristaus vardu. Apaštalai, sugrįžę pas brolius, susijungė maldoje, sakydami: “Valdove, Tu esi

Dievas, sutvėręs dangų, žemę, jūrą, ir visa, kas yra juose (...), kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš

anksto buvo nulėmę įvykti. O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa

skelbti Tavo žodį”(Apd.4:24,28-29). Mokiniai tikėjo Dievo visavaldyste ir tai buvo jiems priežastis bei

įkvėpimas melstis. Jie tikėjo, kad Dievas gali atsakyti į jų maldas, nes yra suverenus. Jie žinojo suverenų Jo

nutarimą praeituose įvykiuose (pavyzdžiui, nukryžiavime), tačiau nesididžiavo, jog žino dievišką nutarimą dėl

būsimų įvykių. Jie tik žinojo, kad Kristus vedė juos būti Evangelijos skelbėjais Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje

ir iki žemės pakraščių. Taigi, jie meldėsi, pasitikėdami tuo, kad suverenus Dievas, kuris pasiuntė juos būti Jo

liudytojais, gali pašalinti kliūtis, trukdančias jų paklusnumui.

Tas, kuris meldžiasi, sutinka su Dievo visavaldyste. Jei Dievas nėra suverenus, mes neturime jokio

užtikrintumo, kad Jis gali atsakyti į mūsų maldas. O jei Viešpaties visavaldystė kartu su Jo išmintimi ir meile

yra mūsų pasitikėjimo Juo pamatas, malda bus tokio pasitikėjimo išraiška. Puritonų pamokslininkas Thomas

Lye savo pamoksle “Kaip mes turime gyventi tikėjimu Apvaizda” sakė: “Kaip malda be tikėjimo yra tik

smūgiai į orą, taip pasitikėjimas be maldos yra tik išdidus pasigyrimas. Tas, kuris pažadėjo duoti mums ir

įsakė tikėti Jo pažadais, įsakė ir melstis; ir Jis laukia paklusnumo Jo įsakymams. Viešpats duos mums, bet

nori, kad mes prašytume”. Paulius, būdamas kalėjime Romoje, rašė Filemonui: “Tad kartu paruošk man ir

svečių kambarį, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas”(Flm.22). Jis nebandė žinoti

slaptos Dievo valios, bet vylėsi, jog bus dovanotas jiems. Jis nesakė: “Būsiu dovanotas”, bet žinojo, kad Dievas

savo suverenume gali padaryti tai, todėl prašė Filemono melstis. Malda buvo jo pasitikėjimo Dievo

visavaldyste išraiška. Puritonas J.Flavel parašė knygą “Apvaizdos paslaptis” (1678m.). Ji prasideda 57

psalmės eilute: “Šauksiuosi aukščiausiojo Dievo, kuris daro man gera”(Psalm.57:2). J.Flavel sako, kad dėl to,

jog Dievas yra suverenus, mes turime melstis. Dievo visavaldystė ne atmeta mūsų pareigą melstis, o įkvepia

melstis su pasitikėjimu.

Dievo visavaldystė nepašalina ne tik mūsų atsakomybės melstis, bet ir pareigos elgtis rūpestingai, o tai

(šiame kontekste) reiškia naudoti visus teisėtus biblijinus būdus, kurie yra mūsų rankose, kad išvengtume žalos

sau ir kitiems. Pavyzdys apie tinkamų metodų naudojimą, saugantis nuo blogio, yra matomas Dovydo

gyvenime. Jis bėgo nuo Sauliaus, ieškančio jo mirties; jis jau buvo pateptas karaliumi (1 Sam.16:13) ir, kaip

skaitome Psalm.57:2, pasitikėjo Dievu, jog Jis įvykdys savo planus jam. Tačiau netgi taip Dovydas visais

prieinamais būdais saugojosi, jog Saulius nenužudytų jo. Jis nesididžiavo Dievo visavaldyste, o veikė

atsargiai, pasitikėdamas, jog Viešpats palaimins jo pastangas. Pauliaus gyvenime matome kitą atsargaus

elgesio iliustraciją. Mes skaitome apie jo kelionę į Romą ir laivo sudužimą prie Maltos krantų (Apd. 27sk.).

Po daugelio dienų kovos su audra ir visiems praradus viltį išgyventi, Paulius atsistojo ir pasakė: “Tačiau ir

dabar raginu laikytis drąsiai. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas. Šią naktį mane aplankė Dievo, kuriam aš

priklausau ir tarnauju, angelas ir pasakė: “Nebijok, Pauliau. Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas

dovanoja tau visus, plaukiančius su tavimi”. Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man

pasakyta. Mus išmes į kokią nors salą”(Apd.27:22-26). Paulius ne tik pasitikėjo Dievo visavaldyste, bet ir

gavo apreiškimą iš dangaus, jog niekas nežus šioje nelaimėje. Tačiau kiek vėliau, matydamas jureivius,

bandančius pabėgti iš laivo su gelbėjimo valtimi, pasakė romėnų karininkui: “Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs

neišsigelbėsite”(Apd.27:31). Paulius suprato, kad gabių jūreivių pasilikimas yra būtinas dėl keleivių saugumo

tokiu momentu. Jis rūpinosi pasiekti tai, ką Dievas per savo apreiškimą pažadėjo jam, jog tikrai įvyks. Jis

nesupainiojo Dievo visavaldystės su savo atsakomybe veikti rūpestingai. Suverenus Dievo planas netapo

apaštalo apsileidimo savo pareigose priežastimi netgi tada, kai jis buvo apreikštas jam per dangaus angelą.

Dažnai mes nežinome koks yra suverenaus Dievo planas mūsų situacijose, todėl turime būti dar rūpestingesni

ir nenaudoti Jo suverenumo kaip pasiteisinimo dėl savo pareigų, nurodytų Šv.Rašte, apleidimo. Viešpats

dažniausiai veikia per tam tikras priemones ir nori, kad mes naudotume jas. Priešai grąsino Nehemijui ir visai

tautai, kai jie atstatinėjo sieną aplink Jeruzalę (Neh.4:7-8). Kaip Nehemijas atsakė į tai? Malda ir sargybinių

pastatymu; malda ir budrumu (9 eil.). Be to, skaitome: “Nuo tos dienos pusė mano tarnų dirbo darbą, o kita

pusė ėjo sargybą, apsiginklavę ietimis, skydais, lankais ir šarvais; vyresnieji buvo sustoję už visų judėjų. Tie,

kurie statė sieną, taip pat ir nešėjai buvo ginkluoti; viena ranka dirbo, o kitoje laikė ginklą. Kiekvienas

darbininkas nešiojo prisijuosęs kardą, o trimitininkas stovėjo šalia manęs”(Neh.4:16-18). Nehemijas pasitikėjo

Dievo visavaldyste ir sakė: “Mūsų Dievas kariaus už mus”(Neh.4:20); tačiau jis naudojo ir visas jam

prieinamas priemones, žinodamas, kad suverenus Dievas palaimins jas.

Viena iš pagrindinių budrumo priemonių, kurią Dievas suteikė mums, yra malda. Mes turime melstis ne tik

dėl Apvaizdos veikimo mūsų gyvenime, kaip tai darė Dovydas (Psalm.57:2), bet ir dėl išminties teisingai

suprasti aplinkybes ir naudoti Jo duotas priemones. Gibeoniečiai, siekdami apgauti Jozuę ir Izraelio vyrus,

apsirengė skarmalais ir pasiėmė sudžiuvusios duonos, jog įtikintų juos, kad atkeliavo iš toli. Šv.Raštas sako:

“Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo”(Jozuės 9:14). Jie neklausė Dievo patarimo,

todėl buvo apgauti ir sudarė sandorą su gibeoniečiais, nors turėjo nužudyti juos. Jie neprašė pas Dievą išminties

ir įžvalgumo šios situacijos supratimui ir taip prarado budrumą.

Dievas ragina mus ieškoti išmintingo ir gero patarimo. Tai yra dar viena Jo suteikta priemonė. “Be patarimų

sumanymai nueina niekais, bet kur daug patarėjų, jie įtvirtinami”(Patarl.15:22). Vis dėlto kitoje vietoje

(Patarl.16:9) skaitome, kad žmogaus planai išsipildo tik tuomet, jei jie yra Dievo valia. Tačiau Viešpats

naudoja išmintingus patarimus, kad nukreiptų mūsų planus į savo suverenią valią. Taigi, nesupainiokime Jo

suverenios valios su mūsų pareiga ieškoti gero patarimo.

Malda ir budrumas. Anksčiau aš kalbėjau apie maldą, apie Nehemijo budrumą ir būdą kaip jis naudojo

maldą: “Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį (Neh.4:9). Malda yra Dievo

visavaldystės ir mūsų priklausomybės nuo Jo veikimo pripažinimas o budrumas yra mūsų atsakomybės

naudoti visas tinkamas priemones pripažinimas. Tai nuostabiai matome 1 Kronikų 5:18-20: “Rubenų, gadų ir

pusėje Manaso giminės buvo karingų vyrų, galinčių nešioti skydą, kardą ir įtempti lanką; įgudusiųjų kovoje

buvo keturiasdešimt keturi tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt vyrų. Jie kovojo su hagarais: Jetūru, Nafišu

ir Nodabu. Jie susilaukė pagalbos ir nugalėjo hagarus bei visus jų sąjungininkus, nes jie šaukėsi Dievo mūšyje

ir Jis išklausė juos, nes jie pasitikėjo Juo”. Čia aprašomi kariai buvo stiprūs, išmokyti ir budrūs. Jie rūpinuosi

viskuo, kas suteiktų galią kovoti, tačiau jie pasitikėjo ne savo sugebėjimais ir išmanymu, o prašė pagalbos pas

Dievą ir Jis atsakė į jų maldą, suvereniai įsiterpdamas ir suteikdamas pergalę. Visi mūsų planai, pastangos ir

budrumas bus niekas, jei Dievas nepalaimins jų. “Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei

Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai”(Psalm.127:1). Šioje vietoje yra visų puolamųjų ir ginamųjų jėgų,

rūpesčio statymu ir budrumo prieš sunaikinimą aprašymas. Tam tikra forma ši eilutė yra visų mūsų gyvenimo

pareigų santrauka tiek fiziniuose, tiek sieliniuose, tiek dvasiniuose dalykuose. Mes visuomet turime statyti ir

saugoti, bet ši eilutė sako, kad mūsų pastangos neturės sėkmės, jei Dievas nepalaimins jų. Atkreipkite dėmesį

kaip psalmininkas pabrėžė Dievo įsiterpimo į mūsų pastangas būtinybę. Jis nesakė: “Jei Dievas nepalaimins

ar nepadės statytojams ir sargams, jų pastangos bus tuščios”. Ne, jis sakė, kad pats Dievas stato namą ir saugo

miestą, tačiau tai nereiškia, kad statytojai ir sargai yra nereikalingi. Tai reiškia, kad mes viskame priklausome

nuo Dievo, kuris leidžia mūsų pastangoms klestėti. Mes turime priklausyti nuo Dievo, kad Jis padarytų dėl

mūsų tai, ko mes negalime padaryti dėl savęs, ir suteiktų jėgų daryti tai, ką mes turime daryti. Žemdirbiui

reikia sugebėjimų, patirties, technikos ir išteklių derliaus užauginimui. Gamtos reiškiniai, drėgmė, vabzdžiai

ir saulė, kaip jau kalbėjome anksčiau, yra suverenioje ir tiesioginėje Dievo kontrolėje; ir žemdirbio derlius

priklauso nuo Dievo kontrolės gamtai bei jis pats priklauso nuo Dievo, kad galėtų arti, sodinti, tręšti ir

prižiūrėti tinkamai. Iš kur kyla jo sugebėjimai, patirtis, finansiniai ištekliai? Kas teikia jam fizines jėgas jo

pareigų vykdymui? Argi visa tai neateina iš Viešpaties, kuris “...visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa

kita”(Apd.17:25). Mes visiškai priklausome nuo Dievo viskame. Vienu atveju galime nieko nedaryti, o kitu-

turime dirbti, bet abiem atvejais esame vienodai priklausomi nuo Dievo. Izraelitai, eidami per dykumą, buvo

nuolat priklausomi nuo Dievo tiek dėl maisto, tiek dėl vandens. Mozė sakė jiems: “Jis pažemino tave alkiu ir

davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona,

bet kiekvienu Dievo žodžiu”(Pakart.Įst.8:3). Izraelitai turėjo išmokti, kad jie negali paprasčiausiai maitintis iš

savo išteklių, kai tik užsimano; Dievas leido jiems aiškiai suvokti jų priklausomybę nuo kasdieninio Jo

aprūpinimo. Tačiau ateis diena, kai jie apsigyvens žemėje “...kurioje nestokosi duonos ir džiaugsiesi derliaus

gausa”(Pakart.Įst.8:9), todėl Mozė įspėjo juos, kad jie nepasitikėtų savo sugebėjimais ir nesakytų sau: “Mano

jėga ir mano rankų stiprybė sukrovė man šiuos turtus”, o atsimintų Viešpatį, savo Dievą “...nes Jis suteikia

jėgų įgyti turtus”(Pakart.Įst.8:17,18). Kartais Dievas palieka mus visiškoje, aiškiai suprantamoje

priklausomybėje nuo Jo. Artimas žmogus sunkiai suserga ir gydytojai negali padėti jam; bedarbystė pasiekė

tokias aukštumas, kad nėra jokios vilties gauti darbą. Tokiais momentais mes esame pasiruošę pripažinti savo

priklausomybę nuo Dievo ir šaukiamės Jo pagalbos. Vis dėlto, esame tiek pat priklausomi nuo Dievo ir tada,

kai gydytojas pasako, jog mūsų artimo liga išgydoma ar turime pastovų darbą ir galime patenkinti savo

materialinius poreikius. Tačiau abiem šiais atvejais mes esame ir atsakingi, nes Biblija niekada neleidžia

naudoti mūsų visiškos priklausomybės nuo Dievo savo ištižimo pateisinimui. “Dėl tinginystės namas griūna

ir dėl rankų neveiklumo vanduo varva į namus”(Eklz.10:18) ir: “Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu

elgetaus ir nieko neturės”(Patarl.20:4). Mes esame visiškai priklausomi nuo Dievo, tačiau tuo pačiu ir atsakingi

už rūpestingą priemonių naudojimą siekime to, ko norime. Žmogus, apie kurį aš kalbėjau skyriaus pradžioje,

turėjo būti atsargesnis, lipdamas laiptais; jis turėjo atkreipti dėmesį į įspėjimą: “Laikykitės turėklų”. Jis negali

kaltinti dėl savo kritimo dieviško fatalizmo kaip ir studentas negali pridengti savęs Dievo visavaldyste, jei

neišlaikė egzamino, ar darbininkas prarado darbą dėl savo apsileidimo, ar kažkas susirgo dėl blogų maitinimosi

įpročių. Mūsų pareigos priklauso nuo apreikštos Dievo valios Šv.Rašte, o pasitikėjimas Juo nuo Jo suverenios

valios, nes Jis veikia mūsų gyvenimo aplinkybėse savo šlovei ir mūsų gerbūviui.

Tarp pasitikėjimo Dievu ir prisiėmimo savo atsakomybės nėra jokio prieštaravimo. Thomas Lye, puritonų

pamokslininkas, pasakė: “Pasitikėjimas (...) naudoja šias priemones Dievo numatytu laiku, kad nuvestų į Jo

paskirtą tikslą (...) Mes ne tik turime laukti Dievo palaiminimo, bet ir naudoti Jo paskirtas priemones”.

A.Carson panašiai pastebėjo: “Dievas pažadėjo apsaugoti mus ir pasirūpinti mumis, bet mes per Jo paskirtas

priemones, budėjimą, atsargumą bei kruopštumą turime siekti tų pažadų palaiminimų”.

Mūsų suklupimai ir Dievo suverenumas. Mes jau matėme, kad Dievo visavaldystė nepašalina mūsų

pareigos elgtis atsakingai ir rūpestingai visose situacijose. Ar mūsų suklupimai rūpestingume, sugriauna

suverenius Dievo planus? Šv.Raštas nesako, kad Jo planai žlunga, jei mes nesielgiame taip, kaip turėtume

elgtis. Beribėje išmintyje suverenus Dievo planas apima mūsų suklupimus ir nuodėmes. Mordechajus nurodė

karalienei Esterai ieškoti pas karalių pagalbos judėjams, bet ji bandė išvengti to, pasiteisindama, kad įėjimas

pas karalių be jo kvietimo reiškia mirtį (Esteros 4:10-11). Tada jis atsakė jai: “Jei dabar tylėsi, pagalba ir

išgelbėjimas ateis judėjams iš kitur, bet tu ir tavo tėvo namai žūsite. Kas žino, gal dėl šito laiko tu ir tapai

karaliene”(Esteros 4:14). Atkreipkime dėmesį į Mordechajaus žodžius: “...pagalba ir išgelbėjimas ateis

judėjams iš kitur...’. Esteros atsakymas neapribojo Dievo beribėje Jo išmintyje ir neišsenkamuose ištekliuose.

Būdai, kuriais Jis galėjo išlaisvinti judėjus, buvo tokie pat beribiai, kaip ir Jo išmintis bei galia. Iš tiesų Jam

nereikėjo Esteros pagalbos, tačiau šiuo atveju Jis pasirinko naudotis ja. Galutinis Mordechajaus argumentas

Esterai- “...kas žino, gal dėl šito laiko tu ir tapai karaliene...”, reiškia, kad Dievas naudoja žmones ir žemiškus

būdus savo suverenių tikslų išpildymui. Vėlesni įvykiai patvirtina, kad Dievas iš tiesų išaukštino Esterą savo

plano išpildymui, tačiau Jis taip pat galėjo pašaukti ir kitą asmenį ar padaryti tai kitokiu būdu. Dažnai Dievas

veikia per įprastus įvykius (priešingus stebuklams) ir laisvanoriškus žmonių veiksmus, vis dėlto Jis visuomet

pradeda būtinus procesus ir nukreipia juos savo nematoma ranka. Jis yra suverenus ir mūsų suklupimai ar

nuodėmingi veiksmai negali sužlugdyti Jo planų, bet nepamirškime, kad netgi taip mes esame atsakingi už

visas nuodėmes, kurias Jis naudoja savo planų išpildymui.

Baigdamas šią studiją apie Dievo visavaldystę ir pereidamas prie Jo išminties bei meilės, aš noriu dar kartą

priminti, kad Biblijoje nėra konflikto tarp Jo visavaldystės ir mūsų atsakomybės. Abi šios sąvokos mokomos

su vienodu pabrėžimu ir niekada nebandoma suderinti jų. Palikime jas kartu taip, kaip jos yra apreikštos

Šv.Rašte, ir pasitikėkime Dievu, kad Jis suvereniai atbaigs savo planus mumyse ir per mus.

8 skyrius

Dievo išmintis

“O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo

keliai”(Rom.11:33).

1966 m. spalio 21 dieną 9.15 val. vaikams ką tik pradėjus savo pirmąją pamoką mokykloje, didelė

nuošliauža apėmė ramią Aberfran angliakasių gyvenvietę. Junior School mokyklą ištiko pats skaudžiausias

likimas. Juodo purvo nuošliauža pasiglemžė visą mokyklą ir palaidojo po savimi penkis mokytojus bei 109

mokinius. Vienas dvasininkas, BBC korespondentui paklausus apie Dievą šioje situacijoje, pasakė: “Aš

manau, kad mes turėtume pripažinti, jog tai yra viena iš tų sitaucijų, kurioje Visagalis suklydo”. Toks pasipūtęs

ir piktžodžiaujantis jo atsakymas turėtų kelti nuostabą tikriems krikščionims. Vis dėlto ar mes, užklupus

nelaimei, kartais nepagalvojame: gal Dievas padarė klaidą mūsų gyvenime? Vienas nuoširdus krikščionis,

žvelgdamas į savo kenčiantį nuo vėžio vaiką, sakė: “Aš viliuosi, kad Dievas žino, ką daro”. Kiekvienas, patyręs

didelę nelaimę, tikriausiai supranta abejones, su kuriomis kovojo šis žmogus. Jei mes pradedame mąstyti apie

tai, suprantame, kad Dievas nedaro klaidų nei mūsų gyvenime, nei South Wales miestelyje, nei jokioje kitoje

vietoje. Dievas žino ką daro. Jis yra beribis išmintyje ir visuomet žino, kas yra naudingiausia mums ir kokia

forma yra geriausia tokio rezultato pasiekimui. Išmintis dažniausiai apibūdinama kaip teisingas suvokimas,

sugebėjimas veikti geriausiu būdu ar geriausias elgesys tam tikroje situacijoje. Visi sutinkame, kad žmogiškoji

išmintis, kokia ji gili bebūtų, yra apgaulinga. Patys išmintingiausi žmonės nemato visų situacijos pusių ir

negali tiksliai numatyti veiksmų rezultatų. Visi kartais sutrinkame, kai turime priimti svarbius sprendimus ir

nuspręsti kokiu keliu eiti. Tačiau Dievas niekada nesutrinka, priimdamas sprendimus; Jam netgi nereikia

apsvarstyti savyje ar klausti kitų patarimo. Jo išmintis yra intuityvi, beribė ir neklystanti. “...Jo išmintis

begalinė”(Psalm.147:5). J.L.Dagg, XIX a. teologas, aprašė išmintį taip: “Ji pasirenka geriausią tikslą ir

geriausius būdus pasiekti jį (...) Be galo išmintingas Dievas pasirenka geriausią tikslą ir geriausias priemones

pasiekt jį”. Geriausias visų Dievo veiksmų tikslas yra Jo šlovė t.y. viskas, ką Jis daro, ir viskas, kam Jis leidžia

vykti kūrinijoje, galiausiai pasitarnaus Jo šlovei. J.Piper pasakė savo knygoje “Desiring God”: “Pagrindinis

Dievo tikslas mums yra išaukštinti Jį ir džiaugtis Juo per amžius”. Peržiūrėkime Naujojo Testamento vietas

su žodžiu “šlovė” ir sutiksime su J.Piper, jog pagrindinis Dievo tikslas yra Jo šlovė. “Tuo bus pašlovintas

mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai”(Jono 15:8); “Pažinę Dievą, jie negarbino Jo

kaip Dievo ir Jam nedėkojo…”(Rom.1:21); “Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen!”(Rom.

11:36); “Tad ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei”(1 Kor.10:31); “...kad

pasitarnautume Jo šlovės gyriui (...) užanspauduoti Jo pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo

užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui”(Ef.1:12,14); “Vertas Tu esi, Viešpatie, priimti šlovę,

pagarbą ir jėgą (...) Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per

amžių amžius (...) Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs

sprendimai”(Apr.4:11; 5:13; 15:4) ir daug kitų vietų. Dievo šlovė yra paslaptis, kurios mes negalime pilnai

suprasti, tačiau žinome, kad ji apima visą Jo didybės, išminties ir nuostabių tobulumų apreiškimą.

Grožis pelenuose. Mes, stebėdami nelaimes arba patirdami jas, dažnai klausiame Dievo: “Kodėl”, nes

tokiose skausmingose situacijose nematome jokio gėrio mums nė jokios šlovės Jam. Tačiau tuomet, kai Dievas

suteikia gera nelaimėje, Jo išmintis (t.y. Jo šlovė) yra žymiai labiau regima negu palaiminime. Šachmatų

žaidėjo pergalė prieš patyrusį varžovą labiau iškelia jo meistriškumą negu jo pergalė prieš naujoką. Generolo

patirtis ryškiau šviečia jo pergalėje prieš stiprią, o ne prieš silpną armiją. Dievo išmintis labiau apsireiškia

tuomet, kai Jis suteikia sunkiose situacijose gera mums ir šlovę sau.

Dievo tauta gyvena priešiškame pasaulyje. Velnias, kaip riaumojantis liūtas, vaikšto aplinkui, ieškodamas

ką praryti (1 Petro 5:8). Jis reikalauja persijoti mus, kaip grūdus (Luko 22:31), arba lenkia mus, kaip Jobą,

piktžodžiauti Dievui. Viešpats neapsaugo mūsų nuo šio nuodėmingo pasaulio ligų, skausmo ir nusivylimų.

Tačiau Jis gali paimti visus elementus-gerus ir blogus- ir panaudoti juos. Kažkas pasakė: “Išmintis, kuri yra

menkesnė už dievišką, linksta drausti, vengti arba atmesti demoniškus darbus. Akivaizdu, kad Dievo tauta

dažnai bando padaryti tai pati arba prašo Jo pagalbos. Būtent todėl daug kartų atrodo, kad maldos nesulaukia

atsakymo. Mus valdo tobula išmintis, kuri gali kontroliuoti blogus dalykus ir žmones taip, jog viskas Jo tautai

išeitų į gera”. Taigi, beribė Dievo išmintis apsireiškia, ištraukdama gera iš blogo, grožį iš pelenų. Ji matosi

visose blogio galiose, kurios pakyla prieš Dievo vaikus; ji pakeičia jas į gera jiems, tačiau gėris, kurį Viešpats

daro, skiriasi nuo tokio, kurį mes įsivaizduojame.

Šventumas sunkumuose. “Bet mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu

pašauktiems”(Rom.8:28). Ši eilutė yra dažnai cituojama, nepastebint, jog sekanti eilutė padeda suprasti, ką

reiškia “gera’. Ji prasideda jungtuku ”o” ir tai reiškia, kad ji yra tęsinys to, kas buvo pasakyta 28 eilutėje. Joje

sakoma: “O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad Jis

būtų Pirmagimis tarp daugelio brolių”. Panašumas į Dievo Sūnaus atvaizdą yra tas “gera”, kurį Jis daro mūsų

gyvenime. Tai nebūtinai yra žemiškais gerbūvis ar laimė; tai yra panašumas į Kristų, jis auga šiame gyvenime

ir pilnai bus atbaigtas amžinybėje. Tai patvirtina Hebr.12:10: “Juk anie mus drausmino savo nuožiūra neilgą

laiką, o Jis daro tai mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais”. Tapti Dievo šventumo dalininku reiškia

tą patį, ką ir tapti panašiu į Jo Sūnaus atvaizdą. Dievas tiksliai žino kokiais nori matyti mus ir kokios

aplinkybės-geros ar blogos- yra būtintos pasiekti tokiam rezultatui mūsų gyvenime. Atkreipkime dėmesį į

skirtumą, kurį laiško Hebrajams autorius daro tarp klystančios ir ribotos tėvų išminties bei beribės ir

neklystančios Dievo išminties. Jis sako apie mūsų tėvus: “Jie drausmino mus savo nuožiūra”. Aš, kaip tėvas,

galiu sutikti, kad žodžiai “savo nuožiūra” tinka man. Mes, auklėdami vaikus, rūpinamės tiek kokybiška, tiek

kiekybiška disciplina. Vis dėlto netgi tada, kai galvojome, jog žinome, kas yra geriausia, daug kartų klydome.

Tačiau laiško autorius tiesiai sako, kad Dievas auklėja mus mūsų labui. Jis nesvarsto ar priėmė teisingą

sprendimą dėl mūsų ir ilgai negalvoja, kas iš tiesų geriausia mums. Dievas nedaro klaidų. Jis savo beribe

išmintimi neklystamai žino kokių gerų ir blogų aplinkybių visuma padarys mus Jo šventumo dalininkais.

Viešpats niekada neįdeda per daug druskos į mūsų gyvenimo sunkumų receptą; Jo siunčiamų sunkumų ir

palaiminimų mišinys visuomet yra tikslus mums. Laiško Hebrajams autorius sutinka, kad disciplina yra

skausminga, tačiau jis taip pat tvirtina, jog ji yra naudinga, nes užaugina taikingus teisumo vaisius. Dievo

disciplinos tikslas yra ne nubausti mus, o pakeisti. Jis uždėjo ant Jėzaus bausmę už mūsų nuodėmes. “Bausmė

dėl mūsų ramybės krito ant Jo…”(Izaijo 53:5), bet mes turime būti vis labiau ir labiau keičiami į Kristaus

panašumą. Toks yra disciplinos tikslas. Psalmininkas sakė: “Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų

pasimokyčiau”(Psalm.119:71). Mes galime žinoti Dievo valią dėl mūsų charakterio intelektualiai t.y.

skaitydami ir studijuodami Šv.Raštą; ir mes turime daryti tai, nes būtent nuo čia prasideda pasikeitimai ir mūsų

proto atnaujinimas. Tačiau tikrasis pasikeitimas giliai mūsų sieloje įvyksta, kai Šv.Rašto principai veikia

realiame gyvenime, o tai dažniausiai reiškia kentėjimus. Mes gėrimės kantrybe ir netgi trokštame jos, bet

neišmoksime jos, kol nepatirsime neteisingo žmonių elgesio ir per tokią patirtį neišsiugdysime pakantumo

tiems, kurie elgiasi su mumis neteisingai. Pagalvokite apie tai ir pamatysite, kad daug dievoto charakterio

savybių įmanoma pasiekti tik per kentėjimus. Meilės, kuri laisvanoriškai atiduoda save, nepaisant kainos,

įmanoma išmokti tik situacijose, reikalaujančiose pasiaukojančios meilės. Dvasios vaisiaus -džiaugsmo-

neįmanoma išmokti situacijose, kurios suteikia tik prigimtinį džiaugsmą. Dievas savo beribėje išmintyje

tiksliai žino kokie kentėjimai būtini mūsų vis didesniam augimui ir panašėjimui į Jo Sūnų. Jis ne tik žino, ko

mums reikia, bet ir kada ir kaip tai turi įvykti mūsų gyvenime. Jis yra tobulas Mokytojas ir Jo disciplina

visuomet tiksliai atitinka mūsų poreikius. Jos niekada nėra per daug ir jokie sunkumai nėra per dideli mūsų

gyvenime.

Dievas niekada nepaaiškina savo veiksmų. Žemiškas mokytojas, siekdamas išugdyti mumyse kažkokį

sugebėjimą (pav. muzikoje ar sporte), paaiškina vieno ar kito pratimo tikslą. Todėl mes galime iškentėti jį

(nors kartais jis gali būti varginantis bei sunkus), nes žinome tikslą ir būsimą rezultatą. Tačiau Dievas niekada

neaiškina tai, ką daro ir kodėl daro. Nėra nė vieno ženklo, kuris leistų mums galvoti, jog Viešpats nors kartą

paaiškino Jobui jo baisios kančios priežastis. Mes, kaip skaitytojai, esame už scenos ir stebime dvasinę kovą

tarp Jo ir šėtono, tačiau Viešpats niekada nekalbėjo Jobui apie tai. Dievas nepasakė Šv.Rašte kodėl Jis leido

šėtonui kankinti Jobą, bet, remdamiesi Rom.8:28 tiesa (ji yra tinkama Jobui tiek, kiek ir mums), galime daryti

išvadą, kad Jis turėjo daug didesnį tikslą negu tik naudoti jį, kaip instrumentą, savo kovoje su velniu. Atrodo,

kad tai šioje dramoje yra pamirštama, nes po antrojo skyriaus apie tai daugiau nekalbama. Istorija nesibaigia

Dievo ir šėtono pokalbiu, kuriame būtų džiaugiamąsi pergale prieš savo priešininką. Ji baigiasi Dievo ir Jobo

pokalbiu, ir Jobas pripažįsta, jog po kančios jo santykiai su Dievu tapo daug gilesni. Jis sakė: “Anksčiau savo

ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave”(Jobo 42:5). Mes galime galvoti, kad šie gilesni

santykiai buvo vienas iš tų rezultatų, kurių Dievas norėjo pasiekti. Kartais po išbandymo mes matome

pozityvius jo rezultatus savo gyvenime, tačiau labai retai galime pamatyti juos išbandymo metu. Juozapas

matė kai kuriuos jo kančios, kurią Dievas leido jo gyvenime, rezultatus po to, kai tapo Egipto valdytoju, tačiau

jis negalėjo pastebėti jų, kol kentėjo. Tikriausiai tas skausmingas procesas atrodė jam beprasmišku ir visiškai

priešingu lūkesčiams dėl savo ateities, kuri buvo apreikšta per sapnus. Nesvarbu ar mes matome teigiamus

kentėjimų rezultatus šiame gyvenime, ar ne, esame šaukiami tikėti, jog Dievas savo meilėje nori mums

geriausio ir savo išmintimi žino kaip pasiekti tai. Vieną brangi mano draugė kentėjo pastovius sunkumus

daugiau nei trisdešimt metų. Ji patyrė neįtikėtinas fizines problemas šeimoje, daug finansinių sunkumų ir kitų

kentėjimų. Atrodė, jog visose tose kančiose nėra jokio gero rezultato. Tos moters gyvenime nebuvo tokios

laimingos pabaigos kaip Juozapo ar Jobo istorijoje. Vis dėlto viename savo laiške ji rašė man: “Aš žinau, kad

Dievas nedaro klaidų, nes Jo kelias yra tobulas”.

Niekada neklauskime “kodėl”, reikalaudami, kad Dievas paaiškintų ar pateisintų savo veiksmus ir įvykius,

kuriems leidžia vykti mūsų gyvenime. M.Clarkson pasakė: “Mes negalime reikalauti, kad suverenus Kūrėjas

duotų paaiškinimus kūriniams (...) Jis turi geras ir pakankamas priežastis savo veiksmams, o mes turime

pasitikėti suverenia Jo išmintimi ir meile”. Kai aš sakau, kad mes niekada neturime klausti “kodėl”, aš kalbu

ne apie spontanišką šauksmą, kai mus ištinka nelaimė, o apie pastovų ir įkyrų “kodėl”, kuris turi savyje Dievą

kaltinantį toną. Pirmasis “kodėl” yra natūrali žmogiška reakcija; o antrasis- nuodėminga žmogiška reakcija.

Trys psalmės prasideda klausimu “kodėl”: “Kodėl, Viešpatie, esi toli; kodėl nelaimės metu slepiesi?”(10

psalmė); “Kodėl, mano Dieve, mano Dieve, apleidai mane?”(22 psalmė); “Kodėl, Dieve, atstūmei mus

amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?”(74 psalmė). Tačiau visos jos baigiasi

pasitikėjimo Dievu nata. Psalmininkai neleido, kad jų “kodėl” pasiliktų ir įleistų šaknis bei išaugtų į kaltinimą

Dievui. Jų “kodėl” iš tiesų buvo nevilties šauksmas, natūrali reakcija į skausmą. Jobo knygoje, pagal Baker,

yra 16 įvairių “kodėl”. Jobas uždavė Dievui 16 “kodėl” nuolat ir įkyriai, bet, kaip daugelis pastebėjo, Viešpats

niekada neatsakė į juos. Jis atsakė jam taip: “Kas yra tas...”(Jobo 38:2). Baker savo knygoje apie Jobą sako:

“Nuo tada aš nustojau ieškoti atsakymo į klausimą “kodėl” savo gyvenime (...) Dievas nėra skolingas man

jokio atsakymo. Jis turi teisę daryti tai, ką nori, kada nori ir kaip nori. Kodėl? Todėl, kad yra Dievas (...) Jobui

reikėjo žinoti ne kodėl įvyko tie dalykai, o kas buvo atsakingas už juos ir turėjo kontrolę jiems. Jam tik reikėjo

pažinti Dievą. Pasitelkdamas Jobo pavyzdį, aš nenoriu pažeminti jo. Aš klausiau “kodėl” daug lengvesnėse

aplinkybėse negu Jobas. Pats Dievas kalba apie Jobo teisumą, tačiau Jis ne tik veikė taip Jobo gyvenime, bet

ir užrašė tuos įvykius mūsų labui ir pamokymui. Atrodo, kad viena iš pamokų, kurią Dievas nori, jog mes

išmoktume iš Jobo patirties, yra ta, kurią išmoko Baker: nustoti klausti “kodėl”. Kaip Dievas per visus amžius

naudoja 51 psalmę- Dovydo atgailos ir išpažinimo maldą dėl svetimavimo nuodėmės- mūsų pamokymui, taip

Jis naudoja ir Jobo priekaištus Jo gerumui, kad pamokytų mus. Aš vis dar prisimenu savo pirmąją sąmoningą

kovą su Dievo gerumu beveik prieš 34 metus. Vieta, kuri pakeitė mane, buvo tas momentas iš Jobo knygos,

kuriame Dievas per Elihuvą sudraudžia Jobą dėl jo drąsos. Tai padėjo man suprasti ir atgailauti dėl savo

kaltinimų Dievui. Taigi, aš noriu ne kritikuoti Jobą, o pasimokyti iš jo istorijos, jog reikalauti iš Dievo

atsakymo į visus “kodėl” yra nuodėminga. Nereikalaukime atsakymų į “kodėl”, o prašykime, kad Dievas

padėtų suprasti tai, ko Jis moko mus per vieną ar kitą patirtį. Bet netgi čia mes turime būti atsargūs t.y.

nesistenkime nuraminti savo sielos, surasdami kažkokį dvasinį “gėrį” sunkumuose. Geriau pasitikėkime

Dievu, jog Jis veikia toje patirtyje mūsų labui, nors mes ir nematome dabar jokių pozityvių rezultatų. Išmokime

pasitikėti Dievu, kai Jis neatsako į klausimus “kodėl” ir nesuprantame ką Jis daro.

Dievo keliai yra nesuvokiami. Kartais mes nereikalaujame iš Dievo paaiškinimo, bet bandome patys

suvokti, ką Jis daro. Mes nenorime gyventi be racionalių paaiškinimų tų dalykų, kurie vyksta mūsų ar mūsų

artimųjų gyvenime. Mes esame beveik nepasotinami atsakymų į klausimus “kodėl” ieškojimuose, kai

sunkumai ištinka mus. Tačiau toks užsiėmimas yra tuščias ir nepatikimas. Mūsų riboti protai paprasčiausiai

negali suprasti Dievo kelių, nes šie yra beribės išminties keliai. Dievas pasakė per Izaiją: “Nes mano mintys

yra ne jūsų mintys ir mano keliai-ne jūsų keliai-sako Viešpats. Nes kaip dangūs yra aukščiau už žemę, tiek

mano keliai yra aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys- už jūsų mintis”(Izaijo 55:8-9). Edward J.Young

komentare apie Izaijo knygą sakė: “Dangus yra aukščiau už žemę tiek, kad joks žmogiškas matas negali

išmatuoti šio atstumo. Taip ir Dievo keliai bei mintys yra aukščiau už žmogiškus kelius ir mintis tiek, jog jie

negali jų pilnai suprasti. Kitais žodžiais sakant, Dievo keliai ir mintys yra nesuvokiami žmonėms”. Apaštalas

Paulius patvirtina šią tiesą Rom.11:33-34: “O Dievo turtų, išmintis ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo

teismai ir nesusekami Jo keliai. Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?”. Dievo išmintis

yra gili, Jo sprendimai - neištiriami, Jo veikimo būdai - paslaptingi ir nesusekami. Jei niekas nesupranta Jo

minčių, tai tuo labiau negali patarti dėl teisingo Jo veiksmų krypties. Kaip tuščia ir netgi išdidu bandyti

suprasti, ką Dievas daro vienu ar kitu atveju. Mes paprasčiausiai negalime suprasti priežasčių, dėl kurių Jis

priima vienokius ar kitokius sprendimus, ir numatyti būdus, kuriais Jis veikia.

Jei mes norime išlikti ramūs savo protuose sunkiu metu, turime pasiekti tokią vietą, kurioje iš tiesų tikime,

jog Dievo keliai yra paprasčiausiai aukštesni už mus ir nustoti klausti “kodėl” arba bandyti suprasti atsakymą

į šį klausimą patys. Tai gali atrodyti intelektualiu pabėgimu, atsisakymu susidurti su sunkiomis gyvenimo

problemomis, tačiau iš tiesų yra priešingai. Tai yra nusilenkimas tiesai apie Dievą ir mūsų aplinkybes taip,

kaip Jis apreiškė ją savo žodyje. C.H.Spurgeon pamoksle apie Apvaizdą sakė: “Apvaizda yra nuostabiai

kompleksiška. Ar jūs norite visuomet matyti kaip ji veikia? Tai neįmanoma, nes mes neturite pakankamai gerų

akių tam. Ar jūs norite matyti savo kentėjime tai, kas yra gera jame ? Tada turite tikėti. Ar norite matyti kaip

kentėjimas atneša gera jūsų sielai, bet negalite matyti to dabar? Tuomet tikėkite, kad yra kažkas gera jame.

Pagerbkite Dievą, pasitikėdami Juo!” Paskutinėje savo kalboje Jobas nuolankiai pripažįsta nesuvokiamus

Dievo kelius ir sako: “Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesupratau, kas

man per daug nuostabu ir nežinoma”(Jobo 42:3). Jobas pasakė, kad Dievo keliai buvo per daug nuostabūs,

kad jis galėtų suvokti juos. Pamatęs Dievą Jo didybėje ir suverenume, jis atgailavo dulkėse ir pelenuose dėl

savo išdidžių klausimų. Jis nustojo klausinėti ir paprasčiausiai tikėjo. Dovydas taip pat atsidavė suvereniems

Dievo planams ir Jo beribei išminčiai. Jis sakė: “Viešpatie, mano širdis neišpuikusi ir akys nesidairo išdidžiai.

Aš nesivaikau didelių dalykų, kurie man nepasiekiami”(Psalm.131:1). Dideli dalykai, apie kuriuos jis kalba,

yra slapti Dievo planai ir beribiai Jo būdai jų įvykdyme. Dovydas ne bandė suprasti juos, o nutildė ir nuramino

savo sielą paklusnume Dievui bei pasitikėjime Juo. Jei mes norime pagerbti Dievą, pasitikėdami Juo, ir surasti

ramybę, turime pasiekti tokią būseną, kurioje sąžiningai galėtume pasakyti: “Dieve, man nereikia suprasti to,

aš tik pasitikėsiu Tavimi”.

Neaiškinkite, o pasimokykite! Kadangi Dievo išmintis yra beribė ir Jo keliai nesusekami, mes turime būti

labai atsargūs ir nebandyti paaiškinti Apvaizdos kelių, ypač tam tikruose įvykiuose. Be to, saugokimės tų,

kurie bando paaiškinti dėl kokios priežasties vyksta vienas ar kitas dalykas. Būkime budrūs tiems, kurie sako:

“Dievas leidžia tai vykti, nes nori, kad jūs išmoktume tą ar aną pamoką”. Tiesa yra tokia, kad mes nežinome,

ką Dievas daro per tam tikras aplinkybes ar įvykius. Tai nereiškia, kad mes neturime tyrinėti Apvaizdos ir

Dievo valios, apreikštos Šv.Rašte. Priešingai. Kaip jau sakiau anksčiau, psalmininkas per kentėjimus suprato

Dievo nutarimus (Psalm.119:71). Izraelio tauta taip pat pasimokė per sunkumus savo gyvenime. “Jis pažemino

tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne

vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu”(Pakart.Įst. 8:3). Dievas išmokė tautą, palikdamas ją tokiose

aplinkybėse, kuriose ji negalėjo paprasčiausiai nueiti į sandėlį ir pasiimti kasdieninės duonos; ji visiškai

priklausė nuo Jo. Viešpats vedė ją į žemę, kurioje materialinis aprūpinimas bus natūraliai gausus

(Pakart.Įst.8:7-9). Jis žinojo, kad ji dėl savo širdies išdidumo bus gundoma pasakyti: “Mano jėga ir mano rankų

stiprybė sukrovė man šiuos turtus”(Pakart.Įst.8:17). Todėl, prieš Izraeliui įeinant į tą žemę, Viešpats pamokė

juos apie priklausomybę nuo Jo. Kartą mane pakvietė kalbėti vienoje krikščioniškoje bendruomenėje tam tikra

tema. Man besiruošiant ir skaitant antrąjį laišką Timotiejui, Šventoji Dvasia aiškiai atvėrė vieną vietą. Aš

greitai paruošiau tris pamokslus, tačiau vėliau gudriai pasididžiavau dėl jų. Aš įsileidau nuodėmingas ir

išdidžias mintis apie tai kaip klausytojai laikys mane geru pamokslininku. Taip aš norėjau atimti šlovę iš

Dievo. Tarnavimo dieną aš susirgau ir vos galėjau kalbėti; aš pasakiau tuos pamokslus, bet nežinau ar jie buvo

kažkam naudingi. Tačiau tokiose aplinkybėse aš supratau Dievo žodžius: “Aš neatiduosiu savo šlovės

kitam”(Izaijo 42:8). Aš išmokau šią eilutę atmintinai prieš daug metų ir žinojau jos tiesą intelektualiai, bet

sunkumuose išmokau jos praktiškai ir kartu su pslamininku galėjau pasakyti:“Naudinga man buvo nukentėti,

kad Tavo nuostatų pasimokyčiau” (Psalm.119:71).

Dievo išmintis yra aukščiau už mūsų priešininkų išmintį. Dievo išmintis yra aukščiau ne tik už mūsų,

bet ir už mūsų priešų išmintį bei gudrumą taip, kaip dangus aukščiau už žemę. Tai turėtų suteikti mums didelę

ramybę. Būtent šis žinojimas padeda man lengviau iškęsti kentėjimus, kurie kyla mano gyvenime per kitus

žmones. Atrodo, kad Dovydas jautėsi panašiai: “Patekau į didelę bėdą. bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas,

nes Jis gailestingas, negu pakliūti į žmonių rankas” (2 Sam.24:14). Žmonės gali kurti nedorus planus apie mus

ar pasinaudoti mumis savo egoistiniams tikslams, tačiau Patarl.21:30 sako: “Prieš Viešpatį neatsilaikys nei

išmintis, nei supratimas, nei patarimas”, todėl mes kartu su Pauliumi galime sakyti: “Jei Dievas už mus, kas

prieš mus?” (Rom.8:31). Netgi patys gudriausi mūsų priešininkų planai gali pasiekti tik tiek, kiek Dievas

suvereniai nusprendžia ir leidžia, kad jie pasiektų. Juozapo broliai planavo atsikratyti juo, nes buvo labai

pavydūs, tačiau Dievas nuo pat pradžių panaudojo jų planą. Jie planavo bloga, bet Dievas panaudojo tai geram.

Saulius norėjo nužudyti Dovydą, nes šis sulaukdavo daugiau pagyrimų už jį dėl savo karinių sugebėjimų.

Tačiau Dievas panaudojo tą laikotarpį, kuriuo Dovydas slėpėsi nuo Sauliaus, jo charakterio formavime tai, kas

padarė jį didžiu karaliumi ir žmogumi pagal Dievo širdį. Tikriausiai pačios geriausios Dovydo psalmės buvo

parašytos būtent šitu laiku. Pavyzdžiui 34 psalmė buvo parašyta tuo momentu, kai Dovydas, bijodamas

pagonių karaliaus, turėjo apsimesti kvailiu. Šią psalmę aš skaitau, kai kovoju su nusivylimu. Dievas panaudojo

blogus Sauliaus planus geram. Šėtonas galvojo, kad, gavęs Dievo leidimą kankinti Jobą, pasieks, jog šis

prakeiktų Viešpatį, tačiau jis buvo tik instrumentas, per kurį tas šventasis pasiekė dar gilesnį ir pagarbesnį

santykį su Dievu. Velniui buvo leista kankinti Paulių per dyglį šone ir tikriausiai jis galvojo, jog taip pašalins

jo tarnavimo efektyvumą, tačiau pasiekė tik tai, kad apaštalas suvokė, jog jam pakanka Dievo malonės ir Jo

galia tobulai apsireiškia mūsų silpnume (2 Kor.12:9). Prisiminkime ir tuos tūkstančius tikinčiųjų, kurie,

skaitydami Dievo atsakymą Pauliui, suprato, kad ir jiems pakanka Dievo malonės. Taigi, Dievo išmintis yra

didesnė už mūsų priešininkų išmintį; todėl nebijokime to, ką jie bando padaryti ar padaro. Dievas veikia šiuose

dalykuose kaip ir ligose, mirtyje, finansinėse problemose ar gamtos nelaimėse.

Dievo išmintis pasaulio reikaluose. Jei eisime toliau už mūsų asmenines aplinkybes, taip pat galėsime

pasakyti, kad beribė Dievo išmintis valdo ir visą pasaulį savo suverenia galia. Žvelgdami aplinkui, mes esame

lenkiami galvoti, kad didelė pasaulio dalis nėra Dievo kontrolėje ir daug jame vykstančių dalykų neturi

prasmės. Kodėl 109 vaikai turėjo pražūti po nuošliauža South Wales ar tūkstančiai mirti iš bado Rytų Afrikoje?

Kodėl pačios nedoriausios tautos dažnai klesti pasaulio reikalauose? Kodėl turtingieji dar labiau turtėja, o

vargšai dar labiau skursta? Mes gyvename prakeiktame dėl nuodėmės pasaulyje, todėl visus šiuos dalykus

galėtume paprasčiausiai priskirti nuodėmingam žmogaus charakteriui. Vis dėlto, jei sutiksime, kad Dievas yra

suverenus, tuomet turime daryti išvadą, kad Jis kontroliuoja visas šias liūdnas aplinkybes ir kreipia jas savo

beribe išmintimi į savo nuspręstus tikslus. Pasaulyje vykstantys dalykai nėra tik nekontroliuojami ir neturintys

jokio santykio įvairūs įvykiai. Priešingai, jie yra Dievo tobulo plano, kuris vieną dieną bus apreikštas Jo šlovei

ir Bažnyčios gerbūviui, dalis. Prof.Berkouwer rašė: “Visos gyvenimo sritys yra Dievo valdžioje. Gyvenimo

įvairovė nėra nesukaičiuojamų ir fragmentinių įvykių, kuriuose Viešpaties veikimas apsireiškia, sumaištis. Ne,

joje yra viena ašis, jungianti visą Dievo veikimo įvairovę nuo pažado suteikimo kritimo momentu iki Jo

šventos tautos suformavimo atbaigimo”. Išmokime ne tik neklausti “kodėl”, neieškoti racionalių paaiškinimų,

nebandyti surasti “gėrio” mūsų sunkumuose, bet ir nutildyti mūsų širdis Dievo valdžios visatoje atžvilgiu. Mes

turime pasiekti tokią vietą, kurioje galėtume pasakyti kartu su Dovydu: “Tikrai aš nutildžiau ir nuraminau savo

sielą…”(Psalm.131:2) visose tragedijose, kurios ištiko žmoniją pasaulyje. Puritonas J.Flavel rašė: “Tvirtai

tikėkite, kad visi pasaulio dalykai- politiniai ir asmeniniai- yra absoliučiai išmintingo Dievo rankose (...)

Atsiduokite Jo išminčiai ir nepasitikėkite savo supratimu (...) Kai Melanchtonas jausdavosi prislėgtas rūpesčių

ir abejonių dėl negerų dalykų bažnyčioje, Liuteris sudrausdavo jį (...) Nesistenkite būti pasaulio valdovu,

geriau atiduokite valdžią į rankas To, kuris sukūrė jį ir geriausiai žino kaip valdyti jį.” Tai nereiškia, kad mes

turime būti abejingi ar nejautrūs dideliam skausmui, esančiam pasaulyje. Ne, mes turime melstis už tragedijų

aukas ir, jei tik galime, palengvinti jų kančią. Tačiau mes turime būti užjaučiantys ir tuo pačiu metu nekeliantys

klausimų dėl Dievo valdymo pasaulyje. Abejoti Dievo išmintimi yra ne tik nepagarba Jam; tai silpnina ir mūsų

dvasią. Taip mes ne tik negerbiame Jo šlovės, bet ir atimame iš savęs ramybę, kuri ateina, kai pasitikime Juo

ir nereikalaujame jokių pasiaiškinimų. Pasitikėjimas Dievu be jokių rezervų netgi tada, kai nesuprantame kas

ir kodėl vyksta, yra vienintelis kelias į ramybę, paguodą ir džiaugsmą. Dievas nori, kad mes pagerbtume Jį,

pasitikėdami Juo, ir patirtume džiaugsmą bei ramybę kaip tokio pasitikėjimo rezultatą.

Ieškodamas to, ką ankstesniųjų amžių mokytojai rašė apie Dievo išmintį, aš suradau vienus žodžius, kurie

nuostabiai apibendrina tai, ką aš bandžiau pasakyti šia tema. Aš perrašau juos be jokio pridėtinio komentaro,

tikėdamasis, kad jie įkvėps jus, kaip įkvėpė mane pasitikėti Dievu visose aplinkybėse ir tikėti, kad Jis veikia

visuose dalykuose savo šlovei ir mūsų gerbūviui: “Žinojimas, kad beribė išmintis tvarko visus pasaulio

reikalus, nors daug jo įvykių yra apgaubti tamsos ir paslapties, ir kartais atrodo, jog karaliauja sumaištis, turėtų

pripildyti mus džiaugsmu. Dažnai nedorumas nugali ir atrodo, kad Dievas pamiršo savo kūrinius. Mūsų kelias

per gyvenimą yra tamsus, skausmingas ir apsuptas sunkumų bei pavojų. Tačiau mus nuostabiai guodžia

doktrina, mokanti, kad beribė išmintis valdo kiekvieną įvykį, atneša tvarką į sumaištį, šviesą į tamsą, ir

gyvenime tų, kurie myli Dievą, nukreipia visus dalykus jų labui”.

9 skyrius

Pažinti Dievo meilę

“Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar

nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? (...) Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu

nugalėtojai per Tą, kuris pamilo mus”(Rom.8:35,37).

Vienas mano draugas, kuris skiria didelę savo laiko dalį kitų įkvėpimui, sutriko, matydamas savo sūnaus

dvasines kovas, ir nusivylęs šaukė: “Dieve, aš manau, kad aš geriau rūpinuosi Tavo vaikais negu Tu rūpiniesi

mano vaiku”. Po to jis pasakojo man: “Tai pasakęs, aš iš karto atgailavau prieš Viešpatį”. Vis dėlto tokia jo

patirtis patvirtina, jog daugelis iš mūsų esame gundomi kartais abejoti Dievo meile. Kartą, kai viena mano

dukra patyrė daug sunkių situacijų, aš pasakiau: “Viešpatie, aš nesielgčiau su savo dukra taip, kaip Tu elgiesi

su ja”. Aš irgi tuoj pat turėjau atgailauti už neatsargius savo žodžius ir ieškoti Šv.Rašte pažado, kad Dievo

meilė yra reali sunkiais momentais taip, kaip ir palaiminimų metu. Atrodo, kad kuo labiau mes tikime Dievo

visavaldyste kiekviename mūsų gyvenimo epizode, tuo stipriau esame gundomi abejoti Jo meile ir galvoti

taip: “Jei Dievas valdo šią sunkią situaciją ir gali padaryti kažką, kodėl nedaro?”. Rabinas Kushner pasirinko

tikėti Dievu, kuris yra geras, bet ne suverenus; o mes kartais esame gundomi tikėti suvereniu Dievu, kuris nėra

geras. Šėtonas pirmą kartą atėjo pas žmogų, siekdamas priversti jį abejoti Dievo gerumu, ir toliau jis atneša į

mūsų protus mintis, kad Dievas juokiasi iš mūsų kentėjimų. Tačiau mes nesame verčiami rinktis tarp Dievo

gerumo ir visavaldystės. Biblija pabrėžia abi šias Dievo savybes vienodai, nes Biblijoje yra pabrėžiamas Jo

gerumas ir gailestingumas bei Jo suverenumas. Savo kovose mes nedrįstame abejoti Dievo gerumu. Ph.Hughes

pasakė: “Tikėti, kad Jam nerūpi, yra taip pat neįsivaizduojama kaip ir tikėti, jog Jis negali”. Apaštalas Jonas

rašė: “Dievas yra meilė”(1 Jono 4:8). Šie žodžiai kartu su “Dievas yra šviesa”(1 Jono 1:5 t.y. Dievas yra

šventas) apibrėžia esencinį Dievo charakterį, kuris yra apreikštas mums Šv.Rašte. Kaip Dievui neįmanoma

būti kažkuo menkesniu už tobulai šventą, taip Jam neįmanoma būti ir kažkuo menkesniu už tobulai gerą.

Dievas yra meilė, todėl viena Jo prigimties esencinė dalis yra daryti gera ir parodyti gailestingumą savo

kūriniams. 145 psalmė kalba apie Jo didį gerumą, kad Jis yra užjaučiantis ir gailestingas, geras visiems ir

pasigaili visų savo kūrinių (7-9,17 eil.). Jis, netgi kaip Teisėjas, skelbia maištaujantiems žmonėms: “Aš

nenoriu nedorėlio mirties”(Ezech.13:11). Sunkumuose, kuriuose viena nelaimė seka kitą, mes dažniausiai

esame gundomi abejoti Dievo meile. Mes kovojame prieš tokias abejones savo prote ir kartu šėtonas,

pasinaudodamas sunkiomis situacijomis, šnibžda kaltinimus Dievui: “Jei Jis mylėtų tave, neleistų, kad tai

vyktų”. Aš iš savo patirties žinau, kad šėtonas puola mus žymiai labiau Dievo meilės temoje negu Jo išminties

ar visavaldystės temoje. Mes negalime išvengti tokio gundymo, bet neleiskime, jei norime pagerbti Dievą,

pasitikėdami Juo, jog tokios mintys apsigyventų mūsų prote. Ph.Hughes sakė: “Abejonės Dievo gerumu

reiškia, kad žmogui labiau negu Dievui rūpi gerumas (...); o teigti, kad žmogus yra geresnis už Dievą (...)

reiškia sugriauti (...) Jo prigimtį (...), neigti Jį; ir tai yra būtent tas postūmis į gundymą abejoti Jo gerumu”.

Sugrįžkime prie istorijų, kurias aš pasakojau skyriaus pradžioje. Mano draugas ir aš abejojome Dievo

gerumu. Mes darėme būtent tai, dėl ko Ph.Hughes įspėjo. Tokios abejonės truko labai trumpai, bet tuo mes

pasakėme Dievui, kad esame labiau nei Jis susirūpinę savo vaikais ir esame geresni už Jį. Ramiu laiku tokios

išvados yra nesuvokiamos, bet ilgai besitęsiančiame sunkume mes galime pagalvoti taip. Netgi teisusis Jobas,

kuris savo kentėjimo pradžioje galėjo pasakyti: “Viešpats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūna palaimintas

Viešpaties vardas”(Jobo 1:21), vėliau pradėjo abejoti Jo gerumu: “ ...Dievas nedaro man teisybės (...) Žmogui

jokios naudos, jei jis stengiasi patikti Dievui”(Jobo 34:5,9).

Jei Dievas yra tobulas meilėje ir gerume, kaip mums kovoti su abejonėmis ir velnio gundymais netikėti

Viešpaties gerumu? Kokias tiesas apie Dievą mes turime žinoti savo širdyse, kad jomis kovotume prieš velnio

gundymą abejoti Jo meile?

Dievo meilė ant Golgotos kryžiaus. Be jokių abejonių pats įtikinamiausias Dievo meilės įrodymas visame

Šv.Rašte yra Jo Sūnaus atidavimas mirti už mūsų nuodėmes. “O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, kad Dievas

atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, jog gyventume per Jį. Meilė- ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad

Jis pamilo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes”(1 Jono 4:9-10). Jonas sakė, kad

Dievas yra meilė ir Jis parodė ją, atsiųsdamas savo Sūnų mirti už mus. Didžiausias mūsų poreikis yra ne

išlaisvinimas iš sunkumų, nes jie, kokie beatsitiktų šiame gyvenime, negali jokia forma prilygti pačiai

didžiausiai mūsų nelaimei t.y. amžinam atskyrimui nuo Dievo. Jėzus sakė, kad joks žemiškas palaiminimas

negali prilygti amžinam džiaugsmui t.y. tam, kad mūsų vardai yra įrašyti danguje (Luko 10:20). Tai reiškia,

kad ir joks kentėjimas negali prilygti tai baisiai Dievo teismo amžinojo pasmerkimo į pragarą nelaimei. Todėl,

kai Jonas sakė, kad Dievas parodė savo meilę, atsiųsdamas Sūnų, jis teigė, jog Viešpats parodė ją,

pasirūpindamas pačiu didžiausiu mūsų poreikiu, neprilygstančiu jokiam kitam poreikiui. Jei mes ieškome

Dievo meilės įrodymo, tuomet pirmiausia turime žvelgti į kryžių, ant kurio Jis paaukojo savo Sūnų už mūsų

nuodėmes. Golgota yra konkretus, absoliutus ir nepaneigiamas Dievo meilės mums įrodymas. Dievo meilės

didybė Golgotoje matoma toje beribėje kainoje, atiduodant savo viengimį Sūnų, ir toje nelaimingoje bei

varganoje būsenoje, kurioje buvo Jo mylimi žmonės. Dievas negalėjo išlaisvinti mūsų iš nuodėmių be

neapsakomos kainos Jam ir Jo Sūnui; ir iš didelės meilės mums, o ne tik iš geros savo valios Jis norėjo

sumokėti šią didelę kainą; Tėvas atidavė savo Sūnų, o Sūnus atidavė savo gyvenimą už mus. Vienas iš

esencinių meilės bruožų yra savęs aukojimas ir tai buvo apreikšta mums pačia aukščiausia forma Dievo meilėje

ant Golgotos kryžiaus.

Atkreipkime dėmesį ir į varganą bei nelaimingą būseną tų, kuriuos Dievas mylėjo. Paulius sakė: “O Dievas

parodė mums savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai mes dar buvome nusidėjėliai”(Rom.5:8). Kartais

tiems, kurie augo krikščioniškose ir moraliose šeimose, sunku suvokti Pauliaus žodžių “dar buvome

nusidėjėliai” svorį. Mes buvome dori žmonės visuomenės ir savo akyse, todėl mums sunku pamatyti save taip,

kaip Dievas matė mus t.y. kaip nelaimingus, varganus ir maištaujančius nusidėjėlius. Paulius aprašo mus kaip

mirusius nuodėmėse ir nusikaltimuose (Ef.2:1). Ezechielis matė Izraelį kaip sausų kaulų slėnį (Ezech.37sk.)

ir tai yra tinkamas visų mūsų aprašymas iki išgelbėjimo. Kartą aš su draugu klausiausi vieno iš didžiausių

mūsų dienų nusikaltėlio kalbos ir ji kelė nuostabą mums, bet aš pasakiau: “Mes iki išgelbėjimo buvome

dvasiškai mirę taip, kaip ir jis”. Visiškai nesvarbu kokie dori mes buvome iki išgelbėjimo, nes Dievo akyse

buvome, kaip ir Izraelio namai, tik sausų kaulų krūva. Laiško Efeziečiams antrame skyriuje Paulius tęsia mūsų

apgailėtinos būsenos aprašymą. Jis sako, kad mes sekėme šiuo pasauliu (2 eil.) t.y. ta nedora visuomene, kuri

supa mus; mes sekėme ir velniu, kurį Paulius vadina kunigaikščiu, veikiančiu ore. Galbūt mes sekėme juo ne

sąmoningu ir laisvanorišku pasirinkimu, o todėl, kad buvome jo valdžioje (Apd.26:18; Kol.1:13). Iš tiesų mes

buvome pagrindinio Dievo priešo vergai. Toliau Paulius sako, kad “...ir mes visi gyvenome, sekdami savo

kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir

kiti”(Ef.2:3). Mes gyvenome sau, savo ambicijoms, savo troškimams ir malonumams. Galiausiai Paulius daro

išvadą, kad iš prigimties mes buvome Dievo rūstybės objektai. Nepamirškime, kad Dievo rūstybė yra labai

reali ir teisinga. Mes nuolat nusidėdavome šventam ir teisingam Dievui; mes laisvanoriškai maištavome prieš

Jo įsakymus, atmetėme moralinį Jo įstatymą ir veikėme visiškai priešingai Jo apreikštai valiai; todėl buvome

Jo rūstybės objektai.

Galbūt jūs paklausite, kodėl skyriuje apie Dievo meilę kentėjimuose, aš kalbu apie nuodėmingą mūsų

būseną. Aš darau tai dėl dviejų priežasčių: pirma, mes turime pripažinti Dievo meilės gilumą viengimio Sūnaus

atidavime; antra, kai mes pradedame abejoti Dievo meile, prisiminkime, kas esame. Mes neturime jokios teisės

į Jo meilę ir nesame verti jokio Jo gerumo. Kažkas pasakė: “Kiekvienas geras dalykas šioje pragaro pusėje yra

tyra malonė”. Nepasitikėjimo nuostatą ir klausimą “kodėl tai atsitiko man?” geriausiai pašalina suvokimas,

kas mes iš tiesų esame prieš Dievą, kai esame atskirti nuo Kristaus. Tada pamatome, kad Dievas mylėjo mus,

kai mes nebuvome verti to, kai mumyse nebuvo nieko, kas galėtų pateisinti Jo meilę. Kiekvieną kartą, kai

linkstame abejoti Dievo meile mums, sugrįžkime prie kryžiaus ir pagalvokime: Jei Jis mylėjo mane taip, jog

atidavė savo Sūnų mirti, kai aš dar buvau Jo priešas, tai aš galiu būti tikras, kad Jis pasirūpins manimi ir dabar,

kai aš esu Jo vaikas; jei Jis mylėjo mane tiek, kad paaukojo savo Sūnų, nenustos mylėti ir sunkumuose;

atidavęs tokią neįkainojamą dovaną-savo Sūnų- Jis tikrai duos ir viską, kas sutinka su Jo šlove ir mano

gerbūviu.

Jei mes norime pasitikėti Dievu kentėjimuose, turime naudoti mūsų protą juose ir mąstyti apie didžias Jo

suverenumo, meilės ir išminties tiesas taip, kaip jos yra apreikštos Šv.Rašte. Neleiskime emocijoms valdyti

mūsų protą, o siekime, kad Dievo tiesa valdytų jį. Mūsų emocijos turi būti pavaldžios tiesai. Tai nereiškia, kad

mes nejausime skausmo kentėjime. Mes jausime jį giliai. Taip pat tai nereiškia, kad mes turime slėpti skausmą

po stoiška nuostata. Mes jaučiame kančią sunkumuose, tačiau neleiskime, kad ji lenktų mus galvoti blogai

apie Dievą. Raginimas galvoti apie Dievo meilę skausmingose ir beviltiškose situacijose galbūt atrodo

nejautriai ir netgi ne dvasiškai, tačiau taip nėra. Paulius sakė: “Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė

Jį už mus visus, kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?”(Rom.8:32). Apaštalas mąstė taip: jei Dievas

pamilo mus tiek, jog atidavė savo didžiausią dovaną, tai tuo labiau Jis nepagailės ir mažesnių palaiminimų.

Taigi, jei Dievo meilė buvo pakankama pačiame didžiausiame mano poreikyje-amžiname išgelbėjime- tai

tikrai jos pakaks ir mažesniuose poreikiuose- žemiškuose sunkumuose. Jei mes norime pasiekti tokį Pauliaus

įsitikinimą (t.y. kad niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės), turime naudoti savo protą šių didelių

Šv.Rašto tiesų apmąstyme.

Dievo šeimos meilė. Patikėję Kristumi kaip mūsų Gelbėtoju, mes buvome perkelti į Dievo šeimą. Per

sandorą Jis pažadėjo tapti mūsų Dievu ir padaryti mus savo tauta (Hebr.8:10). Per Kristų Jis įsūnijo mus, kaip

savo vaikus, ir pasiuntė Šventąją Dvasią, kad Ji gyventų kiekviename iš mūsų ir liudytų mūsų dvasiai, jog

esame Jo vaikai. Šventoji Dvasia liudija mums apie santykius, kuriuos mes turime su Dievu, kai įkvepia mus

šaukti: “Abba Tėve!”(Rom.8:15-16). Sakoma, kad izraelitų namuose vergai, kreipdamiesi į šeimos galvą,

negalėjo vartoti žodžio “abba”, nes šis žodis buvo skirtas tik vaikams. Taigi, Paulius parodo kaip giliai Šventoji

Dvasia užtikrina mums, kad mes iš tiesų esame didžiojo Dievo vaikai ir Jis yra mūsų dangiškasis Tėvas.

Viešpats myli savo vaikus ypatinga tėviška meile. Mes esame vadinami Dievo išrinktaisiais, šventaisiais ir

numylėtiniais (Kol.3:12). Nors atrodo neįtikėtina, bet Dievas “...džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir

džiūgaus dėl tavęs giedodamas”(Sof.3:17). Jis džiaugiasi mumis taip, kaip tėvas džiaugiasi savo vaikais.

M.Henry sakė apie Sof.3:17: “Didis Dievas ne tik myli savo šventuosius, bet ir džiaugiasi, mylėdamas juos”.

Dievas džiaugiasi, mylėdamas mus, nes mes esame ypatinga Jo nuosavybė. Psalm.103:11 Dovydas kalba apie

tėvišką Dievo meilę taip: “Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Jo gailestingumas tiems, kurie

bijo Jo”. Praeitame skyriuje mes kalbėjome, kad Dievo keliai yra aukščiau už mūsų kelius taip, kaip dangus

aukščiau už žemę. O čia matome, kad Dievo meilė saviesiems yra tokia aukšta kaip dangus yra aukštai virš

žemės. Kaip mes negalime išmatuoti Dievo išminties arba dangaus aukštumo, taip negalime išmatuoti ir Jo

meilės mums. Ji yra ne tik tobula savo jausme, bet ir beribė platume. Jokie sunkumai negali nublokšti mūsų

už tėviškos Dievo meilės ribų.

Dievo meilė Kristuje. Ši beribė Dievo meilė yra išlieta ant mūsų ne dėl to, kas mes esame, o dėl to, kad

esame Kristuje Jėzuje. Atkreipkime dėmesį, kad Rom.8:39 Paulius sako: “...negalės mūsų atskirti nuo Dievo

meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje”. Dievo meilė teka į mus tik ir tik per Kristų ir tik Jame.

Paulius dažnai vartoja žodį “Kristus”, tuo rodydamas į mūsų gyvą ir dvasinę sąjungą su Jėzumi Kristumi.

Jėzus kalba apie ją palyginime apie vynmedį ir šakeles Jono 15 skyriuje. Kaip šakelės yra sujungtos su

vynmedžiu gyvenimui, taip tikintieji dvasine prasme yra Kristuje. Kaip kūno dalys yra gyvai sujungtos su

galva, taip mes dvasiškai esame sujungti su Kristumi. Labai svarbu suvokti šią esminę tiesą, kad Dievo meilė

mums yra Kristuje. Dievo meilė Sūnui negali pasikeisti, todėl negali pasikeisti ir Jo meilė mums, nes mes

esame sujungti su Tuo, kurį Jis myli. Dievo meilė negali svyruoti Jo Sūnui, todėl ji negali svyruoti ir mums.

Mes nuolat esame gundomi tyrinėti savo vidų, kad surastume kažkokią priežastį, dėl kurios Dievas turėtų

mylėti mus. Akivaizdu, kad dažniausiai toks ieškojimas atneša tik nusivylimą. Mes surandame savyje

priežastis, dėl kurių galvojame, kad Dievas neturėtų mylėti mūsų. Toks ieškojimas yra antibiblijinis, nes

Biblija aiškiai tvirtina, kad Dievas neieško mumyse priežasties mylėti mus, o myli todėl, kad mes esame

Kristuje Jėzuje. Kai Jis žvelgia į mus, mato mus ne kaip “atskirus” krikščionis, spindinčius savo gerais darbais,

o sujungtus su Jo mylimu Sūnumi ir aprengtus Jo teisumu. Jis myli mus ne todėl, kad mes esame patrauklūs

patys iš savęs, o todėl, kad esame Kristuje. Taigi, čia yra dar vienas tiesos ginklas, kurį turime saugoti savo

širdyse ir naudoti prieš abejones bei gundymus abejoti Dievo meile mums. Išmokime matyti savo sunkumus

iš mūsų sąjungos su Kristumi perspektyvos. Dievas elgiasi su mumis ne kaip su “atskirais” asmenimis, o kaip

asmenimis, sujungtais su Kristumi.

Suvereni Dievo meilė. Ankstesniuose skyriuose mes plačiai kalbėjome apie Dievo visavaldystę (kurią Jis

pirmiausia naudoja savo šlovei) visatai. Mes esame Kristuje Jėzuje, todėl Jo šlovė ir mūsų gerbūvis yra susiję,

ir kiekvienas dalykas, kuris yra mūsų labui, yra ir Jo šlovei. Taigi, su Šv.Rašto užtikrinimu mes galime sakyti,

kad Dievas naudoja savo visavaldystę ir mūsų labui. Paulius rašo Ef.1:22-23: “...ir visa paklojo po Jo kojomis,

o Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų Galva Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame

pripildo”. Kristus karaliauja visai visatai Jo kūno, Bažnyčios, labui. Mes jau kalbėjome, kad Dievo

visavaldystė yra absoliuti pačioms galingiausioms žemiškoms ir dvasinėms galioms, ir ji pasiekia pačias

pasaulietiškiausias bei nereikšmingiausias gyvenimo detales. O dabar Ef.1:22-23 skaitome, kad Kristaus

naudoja šią galią Jo Bažnyčios labui. Bažnyčia yra Jo kūnas, todėl Jis naudoja savo visavaldystę jos labui.

W.Hendriksen sako: “Jis yra viena su ja ir myli ją gilia, nekintama bei beribe meile (… ) Sąjungos artumas,

neištiriamas meilės tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios charakteris, yra pabrėžiamas galvos ir kūno simboliu (...)

Kadangi Bažnyčia yra Kristaus kūnas, su kuriuo Jis yra artimai susietas, Jis myli ją tiek, kad parodo tai per

savo beribę galią, valdydamas visą visatą, kuri veikia -laisvanoriškai ar nelaisvanoriškai- jos labui”. Mūsų

sąjunga su Kristumi užtikrina, kad suvereni Dievo galia būtų naudojama mūsų labui. Tai nereiškia, kad nebus

jokių sunkumų. Šv. Raštas moko priešingai t.y., kad šie sunkumai yra Dievo rankose ir Jis naudoja juos pagal

savo išmintį ir meilę. Viešpaties visavaldystė, sujungta su Jo meile ir naudojama Jo tautos labui, yra

išreiškiama per ganytojo ir avių įvaizdį Izaijo 40 skyriuje. Pranašas sako: “Viešpats Dievas ateina su galia, Jo

ranka valdo viską. Jo atpildas yra su Juo ir Jo darbas priešais Jį. Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios

avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai”(10-11 eil.). Sąsajos šiame epizode tarp

suverenios Dievo galios ir Jo malonaus rūpesčio savo banda yra nuostabios. Viešpaties ranka Šv.Rašte

visuomet yra Jo galios ir jėgos įvaizdis, o ganytojo titulas, priskiriamas Jam, dažniausiai parodo švelnų Jo

rūpestį ir pastovų budėjimą. Šioje vietoje absoliuti Dievo valdžia ir švelnus Jo rūpestis susijungia Jo tautos

labui. Ta pati ranka, kuri yra pakelta galingai virš visos visatos, yra naudojama ir Jo avių surinkimui bei

atnešimui prie Jo širdies. Ištikimas ir švelnus ganytojas, paimantis avinėlius prie savo širdies, yra geriausias

Dievo meilės įvaizdis. A.Carson pasakė: “Dievo visavaldystė visuomet apsireiškia Jo tautai išmintyje ir

meilėje. Tai yra skirtumas tarp Dievo suverenumo ir žmogaus suverenumo. Mes bijome žmogaus suverenumo,

nes nesame užtikrinti, jog jis naudos jį su gailestingumu ir teisingumu; bet mes džiaugiamės Dievo

suverenumu, nes esame užtikrinti, kad Jis visuomet naudoja jį savo tautos labui”. O prof.Berkouwer rašė:

“Apvaizda yra ne tik dieviškos galios ir nenugalimumo, bet ir Jo meilės klausimas (...) Tai, kad mes esam

dangiškojo ir gailestingojo Tėvo rankose, į kurias su pasitikėjimu galime atsiduoti, yra didelė paguoda (...) Jis

sudaro amžiną malonės sandorą su mumis ir įsūnija mus, kaip savo vaikus ir paveldėtojus, todėl Jis suteiks

mums visus gerus dalykus ir patrauks visą blogį arba pavers jį geru”.

“Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau”(Psalm.119:11). Murmėti prieš Dievą ir abejoti

Jo gerumu yra nuodėmė. Kaip paklūstame Viešpaties paliepimams, taip uoliai pasitikėkime ir Jo meile. Jei

norime pasitikėti ja, turime saugoti savo širdyse tas didžias tiesas, apie kurias kalbėjome šiame skyriuje: Dievo

meilę ant Golgotos kryžiaus, mūsų sąjungą su Kristumi ir Dievo meilės suverenumą, naudojamą mūsų labui.

Dievo meilė yra objektyvi tiesa, kuriai neįmanoma prieštarauti, bet šią realybę mes turime saugoti savo

protuose ir širdyse bei naudoti, kaip ginklą, sunkumuose, kad suvaldytume abejones, pasipriešintume velnio

kaltinimams ir išaukštintume Dievą, pasitikėdami Juo.

10 skyrius

Dievo meilės patyrimas

“Aš esu įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis,

nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra

Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje”(Rom.8:38-39).

Praeitame skyriuje mes kalbėjome, kad Dievo meilė yra suvereni ir Jo galinga ranka yra ir švelni ranka. Vis

dėlto mums dažnai atrodo, kad mes nematome ar nejaučiame Jo suverenios meilės, veikiančios mūsų labui.

Mes greitai susipainiojame įvairiuose sunkumuose ir laikome save žiaurios gamtos, likimo, kitų žmonių

neteisingumo ir nelaimių, kurios vyksta be jokios racionalios priežasties, aukomis. Būtent tokiais momentais

mes turime tikėjimu laikytis užtikrintumo Dievo meile, apie kurią moko Šv.Raštas. Mes negalime atmesti

vieno iš pagrindinių krikščioniško gyvenimo principų: “...gyvename ne regėjimu, o tikėjimu”(2 Kor.5:7).

Tiesa, kad mūsų tikėjimas dažnai blaškosi ir kartais mes abejojame ne tik Dievo išmintimi, bet ir Jo meile bei

gerumu. Mes, kaip Dovydas, sakome: “Nes aš skubotai tariau: “Esu atskirtas nuo Tavo akių”(Psalm.31:22).

Dažnai tai yra pirmoji mūsų reakcija, ištikus sunkumui; mes jaučiamės atskirti nuo Dievo artumo, Jo meilės ir

švelnaus rūpesčio. Tačiau išmokime kartu su Dovydu pasakyti ir tokius žodžius: “Tu išgirdai mano

maldavimą, kai šaukiausi Tavęs”(Psalm.31:22). Dievas negali palikti mūsų, nes mes esame Jo vaikai per

sąjungą su palaimintu Jo Sūnumi. Mes negalime būti pašalinti nuo Jo akių, bet tikrai galime būti atskirti nuo

Jo meilės, kai leidžiame abejonėms ir netikėjimui pasistatyti pamatą mūsų širdyje. Izaijas kalba apie Dievo

tautą (vadindamas ją Sionu), abejojančią Jo meile: “Viešpats paliko mane, Viešpats užmiršo mane”(Izaijo

49:14), tačiau Dievo atsakymas į jos abejones yra toks: “Ar moteris gali užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti

savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, Aš neužmiršiu tavęs”(Izaijo 49:15). Viešpats, norėdamas suteikti mums savo

meilės iliustraciją, naudoja pačią artimiausią sąjungą: kūdikio ir motinos sąjungą. Vis dėlto netgi pati

stipriausia žmogiškos meilės iliustracija yra nepakankama parodyti Dievo meilę savo vaikams, nes motina gali

palikt savo kūdikį. Motinos yra nusidėjėlės ir kartais jų egoistiniai norai yra aukščiau už prigimtinę meilę. Pati

didžiausia žmogiška meilė gali suklupti, tačiau Dievo meilė niekada. Edward J.Young sakė apie šią Šv.Rašto

vietą: “Dievas ne tik nepamirš; Jis negali pamiršti. Tai yra viena iš stipriausių, jeigu ne pati stipriausia Dievo

meilės išraiška Senajame Testamente”. Toliau Young cituoja kitą autorių: “Čia pranašas aprašo neįtikėtiną

rūpestį, kuriuo Dievas nuolat saugo mūsų išgelbėjimą; todėl mes galime būti visiškai įsitikinę, kad Jis niekada

nepaliks mūsų, nors mes ir patirsime daug bei didelių nelaimių”. Raudų knygos autorius (tradiciškai juo

laikomas Jeremijas) 3 skyriuje kalba apie Judėją po to, kai ją sunaikino Babilonijos kariuomenė. Jei kas ir

galėjo jaustis atskirtu nuo Dievo artumo, tai buvo ši tauta, teisingai atskirta dėl savo nedorumo ir

stabmeldystės. Autorius ne tik rašo, kad visa tauta jaučiasi atskirta nuo Dievo, bet ir jis pats asmeniškai jaučia

tai. Mes nežinome ar jis tik naudoja literatūrinį instrumentą ar leidžia savo jausmams reikštis. Kiekvienas,

kuris kažkokiose aplinkybėse jaučiasi atskirtu nuo Dievo artumo ir Jo pamirštu, gali mąstyti apie gilų skausmą,

aprašomą Raudų 3:1-20: “Aš esu žmogus, patyręs skausmą nuo Dievo pykčio lazdos. Jis atvedė mane į

tamsybę, o ne į šviesą. Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną. Jis pasendino mano kūną ir odą,

sulaužė man kaulus. Jis apsupo mane kartybe ir vargu. Jis perkėlė mane į tamsą, kaip mirusį. Jis aptvėrė mane

siena, negaliu ištrūkti, prislėgė mane sunkiomis grandinėmis. Aš šaukiu ir maldauju, bet Jis neatsako į mano

maldą. Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus. Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip

liūtas iš pasalų. Jis paklaidino mane, sudraskė ir paliko mane vienišą. Jis įtempė savo lanką ir pastatė mane

taikiniu, ir pervėrė mano širdį strėlėmis. Pajuoka tapau visiems žmonėms, jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš

manęs.Jis pripildė mane kartybių, pasotino metėlėmis. Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė. Sau tariau: „Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo“. Atsimink

mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.” Šis epizodas

baigiasi tokiais žodžiais: “Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. Mano siela nuolat tai atsimena ir yra

pažeminta manyje”. Autorius pasiekė emocinį ir dvasinį dugną, tačiau vėliau jo nuotaika visiškai pasikeičia ir

jis sako: “Vis dėlto štai ką aš atsakau savo širdžiai, todėl dar turiu vilties”(21 eil.). Toliau seka vienas iš

didingiausių visos Biblijos epizodų, kuris suteikė viltį ir įkvėpimą nesuskaičiuojamam tikinčiųjų būriui visais

amžiais: “Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Jie atsinaujina kas rytą ir didelė

yra Jo ištikimybė”(22-23 eil.). Kokia buvo tokio gilaus pasikeitimo autoriaus širdyje priežastis? Jis atsigręžė

nuo savo esamų aplinkybių į Viešpatį. Jis nebuvo atskirtas nuo Jo. Netgi visa tauta savo didelėje nuodėmėje

nebuvo atskirta nuo Dievo meilės; Jis griežtai disciplinavo ją, bet nenustojo mylėti jos; ir mes, kalbėdami apie

didį Viešpaties gailestingumą, turime atsigręžti nuo mūsų aplinkybių į Viešpatį ir matyti įvykius per Jo meilę,

o ne (kaip esame įpratę) matyti Jo meilę per įvykius. Kaip autorius atsigręžė į Dievą? Mąstydamas apie Jo

meilę, užuojautą ir ištikimybę. Tai turime daryti ir mes ir tai yra priežastis, dėl kurios mes turime saugoti savo

širdyje didžias Šv.Rašto vietas apie Jo meilę bei būti pasiruošusiais naudoti jas, kai nelaimė ištinka ar

nepasitikėjimas bei gundymai netikėjimu kyla mūsų širdyje.

Dievo meilė disciplinoje. Biblijos užtikrinimas apie Dievo visavaldystę ir meilę nereiškia, kad mus neištiks

sunkumai. Priešingai, laiško Hebrajams autorius užtikrina, kad disciplina (kaip kentėjimo forma) yra vienas iš

Jo meilės įrodymų: “Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas, nes kurį

Viešpats myli, tą ir griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”(Hebr.12:5-6). Mes ieškome Dievo

meilės ženklų gerbūvyje, bet tai nėra teisinga; greičiau turėtume ieškoti jų Jo pastoviame ir ištikimame mūsų

keitime į Kristaus panašumą. Ph.Hughes pastebėjo: “Disciplina yra skiriamasis ne žiauraus ir neturinčio

širdies, o giliai ir mylinčiai susirūpinusio savo vaikų gerbūviu tėvo ženklas”. Laiško Hebrajams autorius

sutinka, kad dieviška disciplina yra skausminga ir jos tikslas yra būtent toks. Tačiau Dievas savo beribėje

išmintyje ir tobuloje meilėje niekada nedisciplinuoja per daug ir niekada neleis tokios nelaimės mūsų

gyvenime, kuri galiausiai nebūtų mūsų labui. Mes galime būti užtikrinti, kad nekentėsime bereikalingai. Kaip

Raudų 3:33 ir sako: “Jis ne savo širdies noru baudžia ir sukelia sielvartą žmonių sūnums”. Dievas disciplinuoja

mus ne savo noru, bet daro tai ištikimai. Jis nesidžiaugia mūsų sunkumais, bet panaudoja juos mūsų augimui

ir vis didesniam panašėjimui į Jo Sūnų. Nuodėminga mūsų dvasinė būsena daro discipliną būtina. Aš nesakau,

kad kiekviena nelaimė, atsitikusi mūsų gyvenime, yra susijusi su kažkokia nuodėme, kurią mes padarėme. Tai,

kaip Dievas elgiasi su mumis, daugiau priklauso ne nuo to, ką mes darome, o nuo to, kas esame. Visi mes

esame linkę sumenkinti nuodėmingą savo charakterį. Mes nematome kiek toli siekia mūsų išdidumas,

pasitikėjimas savimi, egoistinės ambicijos, užsispyrimas, savęs pateisinimas, meilės Dievui ir pasitikėjimo Juo

trūkumas. Tačiau Viešpats mato tai. Kentėjimai iškelia į paviršių šias nuodėmingas nuostatas taip, kaip ugnis,

išlydydama auksą, iškelia netyrumus jame. Mes ne visuomet galime pamatyti kokią dvasinę naudą kentėjimai

atneša į mūsų gyvenimą. Mes dažnai pastebime, kad Dievas sprendžia kažkokią aiškią problemą, tačiau

nematome visko, ką Jis daro mumyse, bet Jis veikia per mūsų sunkumus, darydamas mumyse tai, kas Jam

patinka (Hebr.13:21).

Praeitame skyriuje aš kalbėjau apie Rom.8:28 ir sakiau, kad “gera’, apie kurį kalba Paulius, apibrėžiama

29 eilutėje ir tas “gera” yra mūsų panašumas į Dievo Sūnų. Dar kartą panagrinėkime 28 eilutę, kurioje sakoma:

“Mes žinome, kad tiems, kurie myli Dievą, visi dalykai išeina į gera”. Daug tų dalykų yra blogi patys savyje,

nes nėra nieko esenciškai gero gimdymo traumose, gamtos nelaimėse ir daugelyje kitų sunkumų, kuriuos mes

galime patirti. Kai žmonės daro bloga mums, tame irgi nėra nieko gero, tačiau savo beribėje išmintyje ir

meilėje Dievas paimta visus įvykius-tiek gerus, tiek blogus- mūsų gyvenime ir nukreipia juos mūsų labui, kurį

Jis suplanavo. Augdamas Teksase, aš mėgavausi pieno ir sviesto sausainiais, kuriuos mano motina kepdavo

pusryčiams kiekvieną rytą. Atskiros tų sausainių recepto dalys nėra skanios pačios savyje. Netgi sumaišytos

jos neturi gero skonio. Tik mano sumanios motinos sudėtos tam tikromis proporcijomis ir iškeptos jos yra

tinkamos pusryčiams. Rom.8:28 dalykai yra kaip sausainių tešlos sudedamosios dalys; jie nėra skanūs; mes

atmetame juos ir aišku, kad bėgame nuo krosnies kaitros. Tačiau, Dievas savo beribėje išmintyje sumaišo juos

tinkamai ir įdeda į kentėjimų krosnį, ir vieną dieną mes pasakysime: “Tai yra gerai”.

Kalbėdami apie discipliną per kentėjimus, mes turime būti atidūs ir neprilyginti jos kiekio mūsų gyvenime

esančios nuodėmės kiekiui. Kai kurie žmonės, labiausiai panašūs į Kristų, atrodo, jog patiria didžiausius

sunkumus. Prisiminkime Jobą, kad pamatytume šią realybę Biblijoje. Pats Dievas pasakė apie jį: “Juk žemėje

nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto”(Jobo 1:8). Aš nežinau nė vieno,

išskyrus Viešpatį Jėzų, kuris iškentėjo tiek daug, kiek Jobas. Vienas mano draugas užrašė Jobo knygos temą

taip: “Dievas daro gerą žmogų geresniu”. Taigi, jei jūs galvojate, kad patiriate daugiau negu visi kiti, neleiskite,

kad tariamas ryšys tarp kančios ir nuodėmės nuliūdintų jus. Dievas gali galvoti apie kažką daugiau negu tik

apie auklėjančią discipliną. Akivaizdu, kad Juozapo broliams reikėjo auklėjamosios disciplinos daug labiau

negu Juozapui, vis dėlto nė vienas iš jų nekentėjo tiek, kiek jis.

Dievo meilės gailestingumas. Psalmėse labai dažnai kalbama apie neišsenkančią Dievo meilę. Pavyzdžiui,

Psalm.32:10 parašyta: “...tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo”. Pagalvokime, ką tai

reiškia. Dievo meilė negali pranykti; ji yra pasiliekanti, nekintanti ir tvirta. Visuose sunkumuose, kuriuos mes

patiriame, Dievo meilė yra neišsemiama. “Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nepasitrauks

nuo tavęs ir mano ramybės sandora nepaliks tavęs”-sako Viešpats”(Izaijo 54:10). Dievo meilė nekinta, todėl

Jis leis mūsų gyvenime skausmą ir kančią, kad galiausiai jie išeitų į naudą mums. Tačiau net tie skausmingi

dalykai, kuriuos Dievas leidžia mūsų gyvenime, yra sumažinami dėl Jo užuojautos, nes “Jis siunčia sielvartą,

bet pasigaili dėl savo gailestingumo gausos” (Raudų 3:32). Čia yra pažadas, kad Dievas parodys

gailestingumą. Jis yra ne tik gailestingas, bet ir parodys tą gailestingumą, sumažindamas kentėjimo ugnį.

Mūsų kentėjimus visuomet lydi Dievo gailestingumas ir paguoda. Paulius patyrė Viešpaties gailestingumą

skausme. Dievas, norėdamas apsaugoti jį nuo išdidumo, pasiuntė dyglį į jo šoną. Mes nežinome koks buvo tas

dyglys, bet žinome, kad tai buvo skausmingas kentėjimas ir apaštalas net tris kartus prašė Viešpaties patraukti

jį, tačiau Jis pasakė jam: “Tau pakanka mano malonės”(2 Kor.12:9). Viešpats pasiuntė skausmą į Pauliaus

gyvenimą jo labui, tačiau tuo pačiu parodė ir gailestingumą, suteikdamas jam malonę t.y. stiprybę iškęsti tai

ir nepaliko jo vieno. Savo gailestingume Dievas pasirūpino priemonėmis, padedančioms iškęsti išbandymą,

todėl kentėjimo pabaigoje Paulius džiaugėsi, nes per jį patyrė išlaikančią Dievo galią. Apaštalas gavo malonę,

kai jam reikėjo jos, nes Dievas suteikia jėgų, kurių reikia krikščioniškam gyvenimui, tą dieną, kai mes patikime

Kristumi. Dovydas kalba apie Dievo gailestingumą, kuris yra saugomas tiems, kurie bijo Jo (Psalm.31:19).

Kaip mes turime saugoti Dievo žodį savo širdyse (Psalm.119:11) gundymo momentui, taip Viešpats saugo

savo gailestingumą mūsų sunkiomis situacijoms. Mes negauname jo anksčiau negu reikia, bet ir niekada

negauname jo per vėlai. Aš prisimenu gydytoją, kurio sūnus gimė su nepagydomu defektu ir liko raišu visam

gyvenimui. Aš paklausiau jo kaip jis jautėsi, kai jis skyrė visą savo gyvenimą kitų žmonių ligoms, o dabar

buvo bejėgis savo sūnaus situacijoje. Jis atsakė, kad didžiausias konfliktas vyko, bandant sutelkti būsimus

dvidešimt jo sūnaus metų į tą momentą, kuriuo jis sužinojo apie jo ligą. Žvelgiant taip, ta nelaimė iš tiesų buvo

didelė. Dievas nesuteikia mums šiandien tos visos malonės, kurios reikės sekančius dvidešimt metų. Ne, Jis

teikia ją diena iš dienos. Mes giedame vienoje giesmėje: “Diena ir dienos Kristus yra su manimi, Jis guodžia

mane skausme ir, pasitikėdamas Jo amžina galia, aš nebijau”.

Dievo artumas su mumis. Dievo meilė yra neišsemiama, Jo malonės visuomet pakanka. Tačiau yra ir

daugiau gerų žinių. Jis pats yra su mumis sunkumuose, o ne tik paprasčiausiai pasiunčia iš dangaus malonę,

kad mes galėtume iškęsti nelaimes. Jis pats ateina mums į pagalbą ir sako: “Nebijok, Aš padėsiu tau”(Izaijo

41:13); “Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir

liepsna nesunaikins tavęs”(Izaijo 43:2). Dievas pažada būti su mumis mūsų skausmuose ir kančiose. Jis

nepasaugos mūsų nuo skausmo vandenų ir sunkumų ugnies, bet bus su mumis juose. Netgi tada, kai Dievas

pasiųs vandenis ir ugnį į mūsų gyvenimą, Jis bus juose su mumis. Daug Jo malonės pažadų būti su mumis

pirmiausia buvo duoti Izraeliui jo dvasinio smukimo laikais. Per savo pranašus Viešpats nuolat įspėjo tautą

apie ateinantį teismą ir netgi tuose įspėjimuose mes surandame neįtikėtinus pažadus būti su ja. Dievas teisė

tautą, tačiau niekada nepaliko jos; netgi savo teismuose Jis buvo su ja. “Jis patyrė visą jų vargą…”(Izaijo

63:9). Taigi, nepaisant mūsų sunkumų prigimties ir priežasties, Dievas lydi mus juose ir sako: “Nebijok, nes

Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu Tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu

tave savo teisumo dešine”(Izaijo 41:10). Dažnai kentėjimuose mes patiriame pačius gražiausius Jo meilės

apsireiškimus. Paulius sakė: “Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų

paguoda”(2 Kor.1:5). Kristus tampa viena su mumis kentėjimuose. Jis pasakė Sauliui kelyje į Damaską:

“Sauliau, Sauliau, kodėl persekioji mane?” ir į jo klausimą: “Kas Tu esi, Viešpatie?”, Jis atsakė: “Aš esu Jėzus,

kurį tu persekioji”(Apd.9:4-5). Kristaus tauta buvo sąjungoje su Juo, todėl persekioti ją, reiškė persekioti Jį.

Ši tiesa nepasikeitė iki mūsų dienų. Jūs, kaip ir mokiniai Apaštalų darbų knygoje, esate sąjungoje su Kristumi.

Kaip mes bežiūrėtume į savo sunkumus, Dievo malonė ir meilė yra pakankama. Niekas negali atskirti mūsų

nuo Jo. Paulius sakė: “Nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo

meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje”(Rom.8:39). Neišsenkanti Dievo meilė mums ne vieną kartą

yra patvirtinama Šv.Rašte. Tai yra tiesa, nesvarbu ar mes tikime ja, ar ne. Mūsų abejonės nesunaikina Jo meilės

nė mūsų tikėjimas nesukuria jos. Ji kyla Dievo, kuris yra meilė, prigimtyje ir teka į mus per mūsų bendrystę

su Jo mylimu Sūnumi. Tačiau šios meilės patyrimas ir atgaiva, kurią ji suteikia, priklauso nuo to, ar mes tikime

tiesa apie Dievo meilę taip, kaip ji apreiškiama Šv.Rašte. Abejonės Jo meile tikrai atims iš mūsų atgaivą, jei

mes leisime joms pasilikti savo širdyje. XIX a. škotų mokytojas J.Brown sakė: “Tik pasidavimas gundymui ar

netikėjimui yra tas vienintelis būdas, kuriuo šio laiko kentėjimai gali įsiterpti tarp krikščionio, Dievo ir

Kristaus meilės. Taip tarp jo ir Dievo veido šviesos įsiterpia debesis, tačiau šis debesis yra ne kentėjimas, o

nuodėmė; ir toks yra gailestingas nutarimas. Paguodos troškimas sako, kad kažkas yra blogai”. Mes

priklausome nuo Šventosios Dvasios, kuri įgalina mus tikėti Dievo meile, ir turime priklausyti nuo Jos, kad Ji

padėtų mums paklusti Jo paliepimams. Tačiau, kaip esame atsakingi paklusti, žinodami, kad Jis veikia

mumyse, taip esame atsakingi ir pasitikėti Juo su ta pačia priklausomybės ir pasitikėjimo nuostata. Daug kartų

savo nusivylime mes turime šaukti, kaip tas žmogus: “Tikiu; padėk mano netikėjimui”(Morkaus 9:24).

Kentėjimo metu kovokime prieš abejones Dievo meile. Jei niekada neturėtume daryti to, mūsų tikėjimas

neaugtų. Mes turime nuspręsti kovoti prieš jas; neleiskime, kad jos apimtų mus. Galbūt labai sunkiu metu,

nusivylę, kartu su Dovydu sakome: “Ar amžinai? Ar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?”(Psalm.13:1).

Dovydas jautė abejones ir kovojo su jomis, iškeldamas tokį klausimą: “Ar dar ilgai mane spaus liūdnos

mintys….”(Psalm.13:2). Jis jautė, kad Dievas, bent jau kuriam laikui, apleido jį, tačiau Dievo teikiama galia

jis laimėjo kovą prieš abejones ir galiausiai pasakė: “Aš pasitikėjau Tavo gailestingumu. Mano širdis džiaugsis

Tavo išgelbėjimu. Giedosiu Viešpačiui, nes padarė man gera”(Psalm.13:5-6). Mes, kaip ir Dovydas, turime

kovoti su savo mintimis ir galiausiai su Dievo pagalba netgi kentėjimuose pasieksime tokią vietą, kurioje

galėsime pasakyti: “Aš pasitikiu Tavo neišsenkančia meile”.

11 skyrius

Pasitikėti Dievu, per kurį egzistuojame

“Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose (...) Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo

knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.”(Psalm.139:13,16).

Aš vis dar prisimenu, kaip bandžiau žaisti beisbolą pradinėje mokykloje. Aš negalėjau atmušti nė pagauti

kamuolio gerai, nes nemokėjau tiksliai matyti, kur jis yra, nė apskaičiuoti kaip greitai jis lekia. Tik po daugelio

metų aš sužinojau, kad mano nesugebėjimas žaisti beisbolą kilo iš to, jog aš buvau aklas viena akimi. Aš

turėjau šią problemą visą gyvenimą, bet vaikystėje aš nesupratau, kodėl negaliu žaisti beisbolo su kitais vaikais

ir jaučiau gailestį bei atmetimą dėl to, kad nesu toks, kaip jie. Daug žmonių kenčia fizinius ir protinius

trūkumus didesnius nei mano; jie sukelia kančią vaikystėje, o vėliau sunkumus savęs priėmime. Po atsivertimo

mes galime nugalėti šias kliūtis ir trūkumus su Dievo pagalba. Kiti žmonės, neturintys tokių trūkumų, kovoja

su išvaizdos problemomis; vienų ausys yra didelės, kitų-nosis ilga; vienų kūnas neturi teisingų proporcijų; kiti

turi problemų su charakteriu ar emocijomis. Dar kiti kovoja su paveldimais faktoriais, kurių negali suvaldyti.

Taigi, dauguma žmonių kovoja, siekdami priimti save tokiais, kokie yra. Gyvenimas yra pastovi kančia jiems

ne dėl išorinių situacijų, o dėl to, kokie jie yra. Didžiausias jų poreikis pasitikėjime Dievu yra pasitikėti Juo

dėl to, kokie jie yra; ir Psalm.139:13,16 turi kai kuriuos labai svarbius bei naudingus dalykus jiems.

Dievas sukūrė mane tokį, koks esu. Psalm.139:13,16 moko, kad mes esame tokiais, kokiais Dievas sukūrė

mus, o ne kažkokio beasmenio biologinio proceso dėka. 13 eilutėje Dovydas sako Dievui: “Tu sukūrei mane

motinos įsčiose”. Jis parodo Dievą kaip meistrą, dirbantį motinos įsčiose ir sukuriantį jį taip, kaip sukūrė

Adomą iš žemės dulkių. Akivaizdu, kad Dovydas žinojo biologinį procesą, kurį Dievas naudojo atvesti jį į šį

pasaulį, ir neatmetė jo. Priešingai, jis sakė, kad Dievas visuomet kontroliuoja šį procesą taip, kad tiesiogiai

veikia, formuodamas kiekvieną iš mūsų kaip asmenis, ir padaro mus tokiais, kokiais nori, kad būtume. 13

eilutės pirmoje dalyje sakoma: “Tu mano širdį sukūrei”. Šioje vietoje esantis hebrajiškas žodis tiesiogiai

reiškia inkstus ir jį judėjai naudojo kaip nerimo bei troškimų vietos simbolį. NIV Biblija sako, kad hebrajų

kalboje šis žodis buvo vartojamas parodyti moralinio jautrumo ir emocijų centrą. Taigi, Dovydas sako: “Tu

sukūrei mano asmenybę”. Dievas sutvėrė ne tik Dovydo kūną, bet ir jo asmenybę. Jis buvo toks, koks buvo,

nes Dievas sukūrė jį tokia fizine, protine ir emocine forma. Kaip Viešpats buvo tiesiogiai susijęs su Dovydo

sukūrimu, taip Jis yra tiesiogiai susijęs ir su kiekvieno iš mūsų sukūrimu. J.Hufstetler sakė: “Jūs esate Dievo

dėmesingo, rūpestingo, artimo ir detalaus kūrimo darbo rezultatas. Jūsų asmenybė, lytis, ūgis, bruožai yra

tokie, kokie yra, nes Dievas padarė juos būtent tokiais. Jis sutvėrė jus tokiu, nes nori, kad būtumėte toks (...)

Jei Dievas būtų norėjęs, kad jūs būtumėte kitoks, būtų sukūręs kitokiu. Jūsų genai, chromosomos, bruožai,

netgi nosies ir ausų forma yra tokie, nes Dievas taip sukūrė. “ Psalm.139:13 nėra vienintelė vieta Biblijoje,

kalbanti apie tai. Jobas sakė: “Tavo rankos padarė mane (...) mane iš molio padarei (...) kaip pieną mane išliejai

ir kaip sūrį suspaudei. Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.”(Jobo 10:8-11). 119

psalmės autorius sakė: “Tavo rankos padarė ir suformavo mane…”(73eil.); ir Dievas pasakė Jeremijui: “Prieš

tau susiformuojant įsčiose, aš pažinau tave”(Jer.1:5).

Kaip pritaikyti šią tiesą sau? Jei man sunku priimti save tokį, kokį Dievas sukūrė, tuomet aš turiu ginčą su

Juo. Mumyse turi būti pakeista tai, ką nuodėminga prigimtis iškreipė, todėl aš nesakau, kad mes turime priimti

save tokiais, kokie esame. Tačiau mes turime priimti save tokiais, kokiais Dievas sukūrė mus fiziškai, protiškai

ir emociškai. Dovydas ne priekaištavo dėl to, kaip Dievas sukūrė jį, o sakė: “Girsiu Tave, kad taip nuostabiai

ir baimę keliančiai esu sukurtas.”(Psalm.139:14). Jis buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos (1 Sam.16:12),

todėl tikriausiai mes galime pasakyti: “Dovydas garbino Dievą, nes buvo gražus, atletiškas, gabus karui ir

talentingas muzikai. Tačiau pažiūrėkite į mane, aš niekuo neišsiskiriu nei fiziškai, nei protiškai”. Dar kiti

žmonės galvoja, jog negali laikyti savęs netgi tokiais, kaip visi. Aš suprantu juos; aš turiu ne tik akių ir ausų

negalią, bet ir niekada negalėjau pasigirti savo išore, tačiau Dievas nesuteikė netgi savo Sūnui išskirtinių

žmogiško kūno bruožų. Izaijas sakė apie Jį: “Neturi Jis nei išvaizdos, nei patrauklumo; kai žiūrime į Jį, nėra

jokio grožio, kuri trauktų mus prie jo”(Izaijo 53:2). Gražaus Jėzaus paveikslas, kurį mes dažnai matome, neturi

jokio patvirtinimo Šv.Rašte. Jei Jėzus ir išsiskyrė kažkuo, tai tik ne savo fizine išore; ir tai niekada nekėlė Jam

rūpesčio ir jokiu būdu netrukdė vykdyti Tėvo valios. Dovydas garbino Dievą ne todėl, kad buvo gražus, o

todėl, kad Jis sukūrė jį. Mes turime pabrėžti tai. Amžinasis Dievas, kuris yra beribis išmintyje ir tobulas

meilėje, asmeniškai sutvėrė mus visus. Jis suteikė mums tam tikrą kūną ir asmenybę bei tam tikrus protinius

sugebėjimus, nes panorėjo, kad būtume tokie. Jis norėjo, kad jūs būtumėte būtent toks, nes myli jus ir nori būti

pašlovintas per jus. Tai yra tikinčiojo pamatas savęs priėmime. Mes esame tai, kas esame, nes Dievas tiesiogiai

ir suvereniai sukūrė mus tokiais. Savęs priėmimas yra pasitikėjimas Dievu dėl toks, koks esu su visas savo

neįgalumais, fiziniais trūkumais ir kt. G.McDonald rašė: “Aš noriu būti tuo, kuo Dievas panorėjo sukurti mane,

o ne pačiu šlovingiausiu kūriniu, kurį tik galiu įsivaizduoti. Juk aš, sugalvotas ir gimęs Dievo mintyse bei

vėliau Jo sukurtas, esu pats gražiausias, geriausias ir vertingiausias Jam”. Jei mes turime fizinių ir protinių

trūkumų tai todėl, kad Dievas savo išmintyje ir meilėje sukūrė mus tokiais. Galbūt mes nesuprantame, kodėl

Dievas nusprendė padaryti taip, bet būtent nuo čia turi prasidėti mūsų pasitikėjimas Juo. Anksčiau mes

kalbėjome, kad Dievas priskiria sau atsakomybę už fizinius trūkumus. Jis sakė Mozei: “Kas sutvėrė žmogaus

burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats?”(Išėjimo 4:11). Šią tiesą yra labai

sunku priimti, ypač, jei jūs ar jums artimas žmogus turi kažkokį trūkumą. Mokiniams paklausus, kodėl tas

žmogus gimė aklas, Kristus atsakė: “...dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai”(Jono 9:3). Pagalvokite apie

tai, ką pasakė Jėzus. Tas žmogus gimė aklas ir gyveno taip ilgai, kad Dievo darbai galėtų apsireikšti jo

gyvenime. Ar tai atrodo neteisinga? Kodėl tas žmogus turėjo kentėti aklumą tiek daug metų vien dėl to, kad

būtų tinkamas apreikšti Dievo darbus vieną dieną? Ar Dievo šlovė yra verta, kad žmogus gimtų aklas? Kai

tokie klausimai yra keliami apie Biblijos veikėją, gyvenusį prieš 2000 metų, jie atrodo nepagarbiais ir kvailais.

Tikriausiai visi sutiksime, kad Dievo šlovė yra tokia svarbi, jog dėl jos žmogus gali gimti aklas. Tačiau ką

pasakysime apie savo nesugebėjimus ir trūkumus? Ar Dievo šlovė taip pat yra verta, kad mes turėtume juos?

Ar mes esame pasiruošę atiduoti Dievui savo fizinius trūkumus, sunkumus kažko išmokti ir netgi savo išorės

netobulumus bei pasakyti: “Tėve, Tu esi vertas šios ligos mano gyvenime. Aš tikiu, kad mane sukūrei taip,

nes myli mane ir nori būti pašlovintas per mane. Aš pasitikėsiu Tavimi dėl to, koks esu”. Tai yra savęs

priėmimo ir pasitikėjimo Dievu dėl to, koks esu, kelias. Vis dėlto, darydami tai, mes nuolat turime tikėti, kad

Dievas, kuris sukūrė mus tokiais, kokie esame, yra Dievas, kuris yra pakankamai išmintingas, jog žinotų, kas

yra geriausia mums, ir myli mus tiek, kad atbaigtų savo planus mumyse. Kartais mes kovojame su savimi.

Išoriniai sunkumai ateina ir praeina, bet mūsų trūkumai ir silpnumai visuomet yra su mumis; todėl išmokime

pasitikėti Dievu šioje srityje nuolat ir kartu su Dovydu sakyti: “Tu sukūrei mano inkstus, Tu sutvėrei mane

motinos įsčiose”. J.Hufstetler rašė: “Iš tiesų jūs niekada nesidžiaugsite kitais žmonėmis, neturėsite stabilių

emocijų, negyvensite švento džiaugsmo gyvenimo, nenugalėsite pavydo ir nemylėsite kitų taip, kaip turite

mylėti, kol nedėkosite Dievui už tai, kokiu esate sukurtas”. Kaip mes dėkojame Dievui už tai, kokie esame,

taip turime dėkoti ir už sugebėjimus bei teigiamus bruožus, kuriuos turime. Dievas suteikė visus fizinius,

protinius ar asmenybės talentus. Pauliaus žodžiai korintiečiams yra tinkami visiems: “Kas gi tave išskiria iš

kitų? Ir ką gi tu turi, ko nebūtum gavęs?”(1 Kor.4:7). Visi gavome iš Dievo sugebėjimus, turtus, poziciją,

įtaką, kad visa tai naudotume Jo šlovei. Taigi, ar tai būtų sugebėjimas, ar trūkumas, išmokime priimti juos iš

Dievo, dėkodami ir stengdamiesi naudoti Jo šlovei.

Pasitikėti Dievu dėl to, kas esu. Dievas sukūrė mus motinos įsčiose tokiais, kokiais tiksliai norėjo, kad

būtume, taip išpildydamas savo planą mums. Jis veikia ne pagal užgaidas ar impulsus, o pagal savo amžinus

nutarimus. Taigi, dėl tam tikros priežasties Jis sukūrė mus tokiais. 139 psalmės 16 eilutę- “Tavo akys matė

mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos iš jų

nebuvo”- reikia skaityti kartu su 13 ir 15 eilutėmis: “Tu mano inkstus sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose

(...) nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau suformuotas, kai buvau tveriamas žemės

gelmėse”. Psalm.139:16 galima aiškinti dvejopai. Pirma, čia kalbama apie Dovydo gyvenimo periodą;

pavyzdžiui, jo gyvenimo dienų skaičius buvo dieviškai nuspręstas ir ši tiesa yra skelbiama kitose Šv.Rašto

vietose. Psalm.31:15 pats Dovydas sako: “Mano laikai yra Tavo rankose”; ir kitoje vietoje Jobas sakė: “Jo

dienos yra tiksliai numatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą ir jis neperžengs jos”(Jobo 14:5);

ir Paulius sakė: “Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų žemėje. Jis nustatė iš anksto

paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas”(Apd.17:26). Dievas ne tik sukūrė mus tokiais, kokiais norėjo, bet ir

suvereniai nusprendė kiek laiko mes gyvensime. Tai yra nuostabi tiesa. Mūsų, kaip ir Dovydo, laikai yra Jo

rankose. Viena giesmė sako: “Kol Jis neįsakys, aš negaliu mirti”.

Antra, gali būti, kad čia Dovydas kalbėjo ir apie tai, kad visos jo gyvenimo patirtys, diena iš dienos, yra

užrašytos Dievo knygoje, dar prieš jam gimstant. Tai reiškia ne tik išankstinį Dievo žinojimą apie tai, kas

atsitiks mūsų gyvenime, bet ir Jo planą jam. Ši prasmė geriau sutinka su 13 ir 15 eilutėmis. Dievas sukūrė

kiekvieną iš mūsų ypatingo plano, kurį Jis paskyrė mums, įvykdymui. Visi mūsų nesugebėjimai ir sugebėjimai

atitinka tą planą. Ar Jis sukūrė jus su nepagydomu kalbos defektu? Jis padarė taip, nes toks trūkumas tobulai

sutinka su gyvenimu, kurį Jis suplanavo jums. Dievo planas jūsų gyvenimui ir jūsų sukūrimas dera tarpusavyje.

Jis aprūpino jus priemonėmis, kurios būtinos Jo plano jums išpildymui.

Kažkas teisingai pasakė, kad tai, jog Dievas turi išskirtinį planą kiekvienam iš mūsų, yra viena iš labiausiai

įkvepiančių tiesų. Šis planas apima ne tik priminį mūsų sukūrimą, bet ir šeimą bei socialinę aplinką, kurioje

mes gimstame; visus gyvenimo sunkumus, visus tarsi atsitiktinai vykstančius įvykius ir visus netikėtus bei

nelauktus, gerus bei blogus pasikeitimus. Visos mūsų gyvenimo aplinkybės ir situacijos, kurios atrodo

atsitiktinėmis, buvo užrašytos Dievo knygoje dar prieš joms įvykstant. Be to, Dievo planas apima ir kažką

daugiau negu tik įvykius ir aplinkybes. Jis apima ir tai, kuo Jis nori, kad mes būtume ir ką darytume. Šv.Raštas

apreiškia, kad Dievas paskiria kiekvienam tikinčiajam tokią vietą Kristaus kūne, kurią Jis nori. Jis suvereniai

nusprendžia mūsų funkcijas Kūne ir suteikia mums dvasines dovanas, kurios padėtų atlikti jas (Rom.12:4-6;

1 Kor.12:7-11); ir tos dvasinės dovanos dera su mūsų protiniais bei fiziniais sugebėjimais bei charakteriu, su

kuriuo Dievas sukūrė mus. Dievas nepažvelgia į mus tą dieną, kai mes priimame Kristų, ir nesako:

“Pažiūrėsime kokias dvasines dovanas suteiksime jam”. Ne. Jis suplanavo mūsų dienas, dar prieš joms

įvykstant. Jis sakė Jeremijui: “Dar prieš tau susiformuojant įsčiose, Aš pažinau tave ir paskyriau pranašu

tautoms”(Jer.1:5). O Paulius kalba apie savo apaštališką pašaukimą taip: “Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė

dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį

pagonims…”(Gal.1:15-16).

Psalm.139 :13,16 eilutės turi būti suprantamos kaip visuma. Dievas sukūrė mūsų esybę ir suformavo mus

motinos įsčiose, kad mes būtų tinkami išpildyti Jo planą, kurį Jis paskyrė mums dar prieš mums gimstant. Kas

esate jūs? Jūs nesate biologinis atsitiktinumas ar aplinkybių sutapimas; Dievas suplanavo jus. Kaip mes turime

pasitikėti Dievu dėl to, kokie esame, taip turime pasitikėti Juo ir dėl to, kas esame, nesvarbu ar esame

inžinieriai, misionieriai, statybininkai, med. seserys ir kt. Jei yra gyvenimo sritis, kuriai tinka posakis

“kaimyno žolė yra visuomet žalesnė”, tai ji yra pašaukimas ir pozicija gyvenime. Kažkas paskaičiavo, kad

beveik 80 proc. žmonių yra nepatenkinti savo darbu. Dažniausia to priežastis yra ta, kad daugelis nesutinka

būti tuo, kuo Dievas paskyrė juos būti. Aš studijavau inžineriją universitete, bet greitai apleidau studijas, nes

galvojau, jog Dievas nori, kad būčiau misionieriumi užsienyje. Tačiau Jis niekada neleido to; vietoj to, aš

tapau misionieriškos organizacijos administratoriumi. Pradžioje aš galvojau, kad administratoriaus darbas bus

tik kelias į misionieriškus laukus, tačiau vieną dieną turėjau suprasti, kad Dievas davė man sugebėjimus ir

charakterį šiam darbui, ir tikriausiai pašaukė jam. Aš jaučiausi kaip tas, kuriam nepatinka šis darbas ir norėjau

būti pašaukti į “tarnavimą”. Tačiau vėliau supratau, kad tokia savo nuostata aš atmetu Dievo planą man. Tada

aš turėjau sutikti, kad Jis sukūrė mane tokiu, kuris išpildytų planą, Jo numatytą man dar prieš mano gimimą.

Dievas pašaukė mane būti misijų administratoriumi, o ne misionieriumi. Dievas yra visuomenės ir Bažnyčios

Dievas, ir Jis nusprendžia mūsų gyvenimo kryptį tiek vienoje, tiek kitoje srityje. Jis paskyrė tiek santechniko,

tiek pastoriaus dienas ir to suvokimas turėtų suteikti prasmę daugeliui rutiniškų pašaukimų, nes nė vienas iš

jų nėra be prasmės, jei Dievas paskyrė juos. J.R.Miller sakė: “Skirstymas į didelį ir mažą neturi vietos čia.

Dievas sugalvojo ir paskui sukūrė mus užimti tam tikrą vietą; ir tai suteikia pakankamai šlovės tiek pačiam

ryškiausiam, tiek pačiam menkiausiam gyvenimu. Pati ryškiausia vieta, kurią žmogus gali pasiekti šiame

gyvenime, yra ta, kuriai jis buvo sukurtas”. Tai nepaneigia, kad darbas kartu su visa kita kūrinija yra

prakeikimo dėl nuodėmės valdžioje. Dievo žodžiai Adomui- “Valgysi prakaitu uždirbtą

duoną…”(Pradž.3:19)- turi būti suprantami platesne prasme; jie reiškia, kad pastangos ir dažnas

neefektyvumas lydi kiekvieną darbą. Atsivertimas nepašalina prakeikimo nuo mūsų darbo, bet turi suteikti

naują perspektyvą jam. Matykime jį ne kaip būtiną blogį, per kurį užsidirbame kasdieninei duonai, o kaip

vietą, į kurią Dievas paskyrė mus, kad tarnautume Jam šioje visuomenėje. Paulius rašė Koloso bažnyčios

vergams: “...ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms”(Kol.3:23). Daugelis

tikinčių vergų dirbo nuobodžius ir sunkius darbus, žymiai menkesnius už jų sugebėjimus ir jėgas. Tačiau jie

dirbo uoliai, nes darė juos Viešpačiui. Jie darė tai, kas buvo paskirta jiems dar iki jų gimimo.

Tai, kad Dievas nustato mūsų laikus, turėtų suteikti prasmę visoms, o ne tik ypatingoms mūsų egzistencijos

dienoms. Kiekviena diena yra svarbi, nes ji yra Dievo paskirta. Jei mes nusiviliame gyvenimu, kažkas yra

blogai su mūsų supratimu apie Dievą ir Jo viešpatavimą kasdieniniame mūsų gyvenime. Netgi pati

nuobodžiausia ir sunkiausia diena yra Dievo paskirta ir mes turime naudoti ją Jo išaukštinimui. Suvokimas,

kad Dievas paskyrė mūsų dienas, neturi lenkti mūsų į fatalistinę nuostatą. Jei turime galimybę pagerinti savo

situaciją tokiu būdu, kuris išaukštins Viešpatį, pasinaudokime ja. Netgi vergams Paulius rašė: “...jei gali tapti

laisvas, pasinaudok proga”(1 Kor.7:21). Tačiau prieš tai jis sakė: “Jei buvai pašauktas, būdamas vergas,

nesijaudink dėl to…”. Išlaikykime pusiausvyrą tarp dievobaimingų pastangų pagerinti savo situaciją ir

dievobaimingo sutikimo su tomis aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Mes dažnai matome savo gyvenime

daug tariamai priešingų detalių ir jos nepasikeis, nepaisant visų mūsų pastangų ar maldų, nes jos paprasčiausiai

yra Dievo plano mums dalis. Tokiose situacijose mus turėtų įkvėpti Dievo žodžiai, kuriuos Jis pasakė Izraelio

tremtiniams Babilonijoje: “Aš žinau kokius sumanymus turiu dėl jūsų- sako Viešpats- sumanymus jūsų

gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi” (Jer.29:11). Šie žodžiai buvo duoti tremtiniams, tačiau jie

atskleidžia Dievo širdį visiems Jo vaikams. Kaip Jis suplanavo gera jiems, taip planuoja gera ir mums. Dievo

planas, užrašytas Jo knygoje dar prieš mums gimstant, yra geras. Jis yra mūsų labui, o ne žalai. Aš sutinku,

kad daug kartų Viešpaties valia atrodo mums žalinga ir atimanti viltį, tačiau čia mes vėl esame šaukiami

gyventi tikėjimu ir pasitikėti Dievu sunkumuose, kurie tęsis visą gyvenimą.

Pasitikėjimas Dievo vedimu. Suvokimas, kad Dievas suplanavo mūsų dienas, lenkia klausti: “Ar aš galiu

pasitikėti Dievu, kad Jis vestų mane šiame plane? Kas atsitiks, jei aš išklysiu iš šio kelio?”. Atsakydamas į

šiuos klausimus, aš noriu atskirti Dievo vedimą nuo to, kas dabar yra vadinama “sužinoti Dievo valią”.

Dovydas sakė apie Dievą: “...Jis veda mane prie tylių vandenų (...) veda mane teisumo takais dėl savo

vardo”(Psalm.23:2,3). Tai yra piemens, vedančio savo avis, paveikslas. Iniciatyva yra iš ganytojo. Jis yra tas,

kuris veda prie vandens ir ten, kuri jam atrodo geriau. Dievas, kaip mūsų Ganytojas, įsipareigojo vesti mus

keliais, kurie pagal Jį yra geriausi mums. Jis suvereniai tvarko mūsų gyvenimus, kad mes kasdien gyventume

tokį gyvenimą, kuris buvo paskirtas mums.

Dievo valios supratimas ypatingu būdu yra visiškai kita tema (nors ir turi kažkokį santykį su tuo, apie ką

aš kalbėjau dabar) ir dažniausiai turima mintyse kryžkelę. Šia tema yra daug parašyta ir žmonės turi įvairias

nuomones apie ją. Dabar aš nenoriu įsitraukti į tokią diskusiją. Aš tik noriu nukreipti mūsų dėmesį į Dievo

iniciatyvą ir Jo ištikimybę, vedant mus Jo paskirto plano išpildyme. Mes daug galvojame apie mūsų

atsakomybę Dievo valios suvokime tam tikruose įvykiuose ar teisingų sprendimų priėmime; tačiau Biblija

pabrėžia, kad mus veda Dievas. Pažvelkime į Apaštalų darbų knygą ir pamatysime, kad vienintelė vieta,

kurioje apaštalai stengiasi sužinoti Dievo valią yra Mato išrinkimas apaštalo tarnystei vietoj išdaviko Judo.

Toliau visas pasakojimas yra apie tai, kaip Dievas veda savo žmones. Pavyzdžiui 16 skyriuje Paulius ir jo

bendražygiai tęsė misionierišką kelionę įprasta vaga, tačiau juos du kartus sulaikė Šventoji Dvasia ir, per

Pauliui duotą regėjimą, jie suprato, kad Dievas šaukia juos į Makedoniją. Jiems keliaujant, Šventoji Dvasia

vedė juos, sulaikydama vienoje vietoje ir nukreipdama į kitą. Pasakojimas neatskleidžia kaip Ji vedė juos;

Lukas tik paprasčiausiai sako, kad Ji vedė juos. Dievas turėjo Pauliui ir jo bendražygiams planą, kuris buvo

labiau specifinis negu didysis paliepimas padaryti mokiniais visas tautas. Azijos ir Bitinijos provincijoms, į

kurias Dievas neleido jiems eiti, Evangelija buvo būtina taip, kaip ir Makedonijai. Tačiau Dievo planas buvo

toks, kad Paulius turėjo nešti Evangeliją į Makedoniją ir po to į visą Graikijos pusiasalį. Viešpats neįsakė

Pauliui ieškoti Jo valios, o savo iniciatyva nukreipė jį kelionėje. Dievas turi planą kiekvienam iš mūsų. Jis

suteikė mums skirtingas dovanas, skirtingus sugebėjimus ir charakterius bei paskyrė į tokią vietą Kristaus

kūne, į kurią Jis panorėjo; ir šios vietos paskyrimas reiškia kažką daugiau negu tik pasirinkimo teisės mums

suteikimą. Tai apima visas Apvaizdos valdomas aplinkybes, per kurias mes surandame savo vietą ir išpildome

funkcijas, kurios buvo duotos mums išpildyti. Mes esame atsakingi už išmintingų sprendimų priėmimą arba

Dievo valios pažinimą, tačiau Jo planas mums nepriklauso nuo mūsų sprendimų, nes jis yra suverenus ir, kaip

toks, apima tiek išmintingus, tiek kvailus mūsų sprendimus. Daugelis iš mūsų pačius svarbiausius pasirinkimus

dažniausiai priimame dar prieš tai, kai įgyjame pakankamai dvasinės išminties. Aš dar mokiausi universitete,

kai man pasiūlė darbą, kurį būčiau galėjęs dirbi po karinės tarnybos. Tuo metu aš nieko nežinojau apie Dievo

valią nė apie išmintingus dvasinius sprendimus, vis dėlto dėl kažkokios priežasties nepriėmiau to pasiūlymo.

Dabar, žvelgdamas atgal, aš galiu matyti, kad Dievas vedė mane, išlaikydamas vėlesniam tarnavimui.

Dievo būdai mūsų vedime yra nesuskaičiuojami. Žvelgdamas į savo 39 krikščioniško gyvenimo metus, aš

stebiuosi tomis gausiomis ir įvairiomis formomis, kuriomis Dievas vedė mane. Aš galiu kartu su Dovydu

pasakyti: “Brangios man yra Tavo mintys, o Dieve, nesuskaitoma jų gausybė!”(Psalm.139:17). Dievas veikia,

nukreipdamas visas mano gyvenimo detales. Aš, kaip ir daugelis krikščionių, stengiausi priimti teisingus

sprendimus gyvenimo kryžkelėse; nežinau ar jie buvo teisingi, bet Dievas savo suverenume ištikimai vedė

mane savo keliais per visus teisingus ir neteisingus mano sprendimus. Aš esu ten, kur esu šiandien, ne todėl,

kad visuomet priėmiau išmintingus sprendimus ar tikrai supratau Dievo valią tam tikrose aplinkybėse, o todėl,

kad Jis ištikimai vedė ir kreipė mane visame Jo valios man kelyje. Dievo vedimas beveik visuomet vyksta

žingsnis po žingsnio. Jis neparodo savo plano visam mūsų gyvenimui vieną kartą. Dažnai noras žinoti Dievo

valią kyla iš troškimo pažvelgti per Jo petį ir pamatyti koks yra Jo planas. Tačiau išmokime pasitikėti tuo, kad

Jis veda mus. Tai nereiškia, kad mes turime ramiai sėdėti ir laukti, kol Dievas nukreips mus paslaptingu būdu

be jokių mūsų apmąstymų ir svarstymų. J.Packer rašė: “Dievas sukūrė mus mąstančiomis būtybėmis ir

nukreipia mūsų protus, kai mes darome sprendimus Jo akivaizdoje”. Dievas nukreipia mūsų protus, kai mes

galvojame, tačiau svarbiausia tiesa šioje temoje yra tai, kad Dievas veda. Jis nežaidžia su mumis ir, žvelgdamas

iš dangaus į mūsų pastangas sužinoti Jo valią, nesako: “Aš tikiuosi, kad tu priimsi teisingą sprendimą”.

Priešingai, Jis savo būdu ir laiku veda mus keliu, kurį paruošė. Prieš daug metų Fanny J.Crosby pasakė

žodžius, kurie yra labai tinkami pasitikėjimo Dievu Jo vedime temoje: “Kristus yra mano gyvenimo Vedlys,

todėl aš nieko nebijau; aš neabejoju, nes Jis žino kaip mane apsaugoti; Jame aš turiu ramybę, paguodą ir amžiną

gyvenimą ir su Juo nieko nebijau, nes Kristus yra ištikimas Vedlys. Kristus yra mano gyvenimo Vedlys, man

nereikia nerimauti; sunkumuose Jis suteikia malonę, Jis yra mano sielos gyvoji Duona. Jei kenčiu troškulį, jei

mano žingsniai lėti, Jis paruošia gyvąjį šaltinį, kuris atgaivina mane. Kristus yra mano gyvenimo Vedlys.

Kokia meilės pilnatvė! Gelbėtojas pažada suteikti dangišką poilsį savo namuose. Kai paliksiu šį pasaulį,

gyvensiu su Juo. Aš žinau tai. “Kristus buvo mano Vedlys”- giedosiu per amžius danguje”. Pasitikėkime Dievo

vedimu. Jis ves mus viskame. Tą dieną, kai atsistosime priešais Jo sostą, didžiuosimės ne tuo, kad sėkmingai

supratome Jo valią, o kartu su F.Crosby giedosime: “Jėzus Kristus buvo mano Vedlys”.

12 skyrius

Brendimas sunkumuose

“Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų

tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko

nestokotumėte”(Jok.1:2-4).

Vienas iš daugelio stebinančių dalykų gamtoje yra drugelio lėliukės išlindimas iš kokono, nes ji daug

kovoja, kad galėtų išlysti. Mes dažnai girdime istoriją kaip kažkas stebėjo jos pastangas ir norėjo padėti jai

bei, nesuprasdamas šios kovos būtinybės, sulaužė kokoną. Tada lėliukė išlindo su silpnais ir susiraukšlėjusiais

sparnais, bet šie taip ir liko silpni. Lėliukė, kuri vienu momentu būtų išskleidusi juos skristi, dabar buvo

pasmerkta praleisti savo trumpą gyvenimą nusivylime, jog niekada nebus tuo nuostabiu kūriniu, kurį Dievas

buvo numatęs jai. Žmogus, norėjęs padėti drugelio lėliukei, nesuprato, kad išlindimo iš kokono kova yra viena

iš esencinių jos raumenų sistemos vystymosi dalių; išlindimo kova turėjo sustiprinti sparnus jų išsiskleidimui.

Žmogus, norėdamas sutrumpinti būsimo drugelio kovą, iš tiesų padarė žalą jam ir sugriovė jo egzistenciją.

Mūsų gyvenimo sunkumai yra labai panašūs į tą kokoną ir Dievas naudoja juos mūsų egzistencijos dvasinių

raumenų sistemos vystymui. Jokūbas sako, kad sunkumai ugdo ištvermę, o ištvermė veda mus į charakterio

brandą. Būkime užtikrinti, kad nuostabus krikščionio charakteris neišsiugdys gyvenime be sunkumų.

Pagalvokime apie tas dorybes, kurias Paulius vadina Dvasios vaisiais Gal.5:22-23. Pirmosios keturios- meilė,

džiaugsmas, ramybė ir kantrybė- gali būti ugdomos tik per sunkumus. Mes galvojame, jog turime tikrą

krikščionišką meilę, kol kažkas neįžeidžia ar nepadaro blogo mums. Tuomet pradedame jausti pyktį ir pagiežą.

Mes galime būti tikri, jog išmokome tikrai krikščioniškai džiaugtis tik tuomet, kai mūsų gyvenimas sugriuvo

dėl nelauktos nelaimės ar skausmingo nusivylimo. Sunkumai atima iš mūsų ramybę ir dažnai pasveria mūsų

ištvermę. Dievas naudoja juos, jog apreikštų brendimo būtinybę ir taip mes ieškotume Jo, kad Jis vis labiau ir

labiau keistų mus į savo Sūnaus panašumą. Vis dėlto mes drebame prieš sunkumus ir norime, kad Dievas

sudaužytų jų kiautą bei išlaisvintų mus. Tačiau, kaip Dievas turi daugiau išminties ir meilės drugeliui negu tas

stebėtojas, taip Jis turi daugiau išminties ir meilės mums negu mes patys. Jis nepašalins sunkumo tol, kol mes

nepasinaudosime juo ir nepasikeisime taip, kaip Jis nori. Paulius ir Jokūbas kalba apie džiaugsmą kentėjimuose

(Rom.5:3-4; Jok.1:2-4). Jei esame garbingi, pripažinsime, kad dauguma iš mūsų turi sunkumų čia. Kentėti

sunkumus!? Galbūt, bet džiaugtis jais!? Tai atrodo iracionalus supratimas, nes mes nesame mazochistai ir

nejaučiame malonumo skausme. Tačiau tiek Paulius, tiek Jokūbas sako, kas mes turime džiaugtis

išbandymuose dėl jų rezultatų. Mūsų džiaugsmo priežastis turi būti ne pats išbandymas, o jo rezultatai-

charakterio ugdymas. Dievas neprašo mūsų džiaugtis dėl to, kad praradome darbą ar artimas žmogus susirgo,

ar sūnus gimė su neišgydomu trūkumu. Viešpats prašo mūsų džiaugtis tuo, jog Jis valdo tokias situacijas ir

veikia per jas, kad mes pasiektume galutinį mūsų gerbūvį. Krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinis augimas;

mes norime augti, bet dažnai priešinamės šiam procesui, nes sutelkiame dėmesį į pačius sunkumus, o ne

tikėjimo akimis žvelgiame daug toliau už juos t.y. į tai, ką Dievas daro mūsų gyvenime. Apie Jėzų pasakyta:

“...Jis, dėl džiaugsmo iškelto prieš Jo akis, iškentėjo kryžių…”(Hebr.12:2). Kristaus mirtis ant kryžiaus su

fizine agonija ir nepakeliama dvasine Dievo rūstybės už mūsų nuodėmes našta buvo pats didžiausias

skausmas, kuris kada nors krito ant žmogaus. Tačiau Jėzus žvelgė toliau už kentėjimą; Jis, kaip sako laiško

Hebrajams autorius, žvelgė į džiaugsmą. Taigi, sekdami Jo pavyzdžiu, žvelkime toliau už mūsų sunkumus ir

matykime, ką Dievas daro mūsų gyvenime, bei būkime užtikrinti, kad Jis daro savo darbą mumyse.

Dievas veikia per sunkumus. Ačiū Dievui, kad Jis neklausia mūsų kaip ir kada mes norime augti. Jis yra

didysis Mokytojas, kuris išbando savo mokinius tada, kada nori, ir taip, kaip nori. Jis, kaip sakė Jėzus, yra

vynininkas, kuris apkarpo savo vynuogyno šakas. Sveikas gyvenimas reikalauja trąšų ir apkarpymo. Dievo

žodis maitina mus, o sunkumai- apkarpo. Graikų ir hebrajų kalboje disciplina ir mokymas yra tas pats žodis.

Dievas nori, kad mes bręstume per sunkumų discipliną ir Jo žodžio pamokymus. Psalmininkas sujungia

sunkumus ir mokymą į Dievo ugdymo procesą, sakydamas: “Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji

ir savo Įstatymo mokai”(Psalm.94:12). Dievas veikia kiekviename savo vaike, nesvarbu kiek jis suvokia tai.

Fil.1:6 yra viena iš labiausiai stiprinančių Biblijos vietų: “Esu tikras, kad Tas, kuris pradėjo jumyse gerą darbą,

jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos”. Dievas veikia mumyse ir Jis atbaigs tai, ką pradėjo. “...Jam veikiant

mumyse, kas Jo akims patinka…”(Hebr.13:21). H.Bonar, XIX a. škotų pastorius, rašė: “Niekas negali priversti

Dievo sustoti ir neužbaigti darbo, kurį Jis suplanavo. Jis atbaigs jį pačiose sunkiausiose aplinkybėse ir

didžiausiame pasipriešinime. Viskas turi paklusti Jam”. Ši tiesa yra labiausiai stiprinanti disciplinoje. Jei

Dievas galėtų klysti! Jei Viešpatį būtų galima sustabdyti Jo sprendimuose, tai būtų tragedija. Tačiau niekas

negali sustabdyti Dievo. Jis atbaigia tai, ką pradėjo. Kitoje vietoje H.Bonar rašė: “Dievo darbas privalo turėti

sėkmę. Jo negali sustabdyti ar nuvesti į šalį jokios pačios karščiausios priešų pastangos netgi pačiuose

mažiausiuose Jo objektuose. Pati didžiausia Dievo galia veikia mumyse ir virš mūsų, ir tai yra mūsų paguoda

(...) Jis yra ne tik tobula meilė, išmintis, ištikimybė, bet ir tobula galia”. Žinojimas, kad niekas negali sustabdyti

Dievo Jo planuose, leidžiančiuose sunkumus mūsų gyvenime, ir Jis pasieks tai, ką suplanavo, suteikia daug

vilties man. Kartais sunkumuose aš nesielgiu taip, kad išaukštinčiau Viešpatį, tačiau mano kritimas nereiškia,

kad ir Jis kris. Dievas gali panaudoti netgi didžiausias ir skaudžiausias mano klaidas mano augimui

nuolankume; ir galbūt tai buvo tikrasis Jo noras nuo pat pradžių. Viešpats žino, ką daro. H.Bonar sako: “Jis

tiksliai žino, ko mums reikia ir kaip atsakyti į tą poreikį (...) Jo veikimas nėra atsitiktinis, Jis viską daro su

tikslu”. Dievas pažįsta mus geriau negu mes patys; tai, kas mums atrodo pats didžiausias poreikis, galbūt nėra

toks. Tačiau Jis užtikrintai žino, kur mes turime bręsti ir atbaigia savo darbą taip tiksliai, jog tai peržengia

pačio geriausio gydytojo sugebėjimus. Jis tiksliai nustato mūsų ligą ir paskiria tinkamus vaistus. Kiekvienas

sunkumas, iškylantis mūsų kelyje, yra skirtas mūsų augimui. Jei tai nebūtų mūsų labui, Dievas neleistų ir

nepasiųstų jo. “Jis baudžia žmones ir sukelia jiems skausmą ne savo širdies noru”(Raudų 3:33). Dievas

nesidžiaugia mūsų kentėjimais, Jis tik atneša tai, kas būtina, ir nesumažina to, kas padeda mums augti.

Ko mes galime išmokti sunkumuose? Dievas veikia mūsų gyvenime per sunkumus, todėl mes turime

išmokti atsiliepti į tai, ką Jis daro. Kaip jau matėme ankstesniuose skyriuose, suverenus Jo planas nepašalina

mūsų atsakomybės. Jei Jis moko mus per sunkumus, tai ir mes turime pasimokyti iš jų. Pirma, priimkime juos

ne pilni nepasitenkinimo, kaip tie, kurie be jokio noro pasiduoda nugalėtojui, o laisvanoriškai, kaip ligonis

atsiduoda į gydytojo rankas. Netrukdykime geram Dievo tikslui, priešindamiesi Jo Apvaizdai savo gyvenime.

Tai nereiškia, kad mes negalime naudoti visų teisėtų priemonių, kurios padėtų sumažinti sunkumų pasekmes,

bet turime priimti iš Dievo rankos tų priemonių efektyvumą pagal tai, kaip Jis nori, ir visuomet stengtis išmokti

tai, ko Jis moko mus. Kartais mes labai aiškiai matome, ką Dievas daro, ir tokiose aplinkybėse turime atsiliepti

į Jo mokymą su nuolankiu paklusnumu. O kitose aplinkybėse mes niekaip negalime suprasti, ką Jis daro mūsų

gyvenime, tačiau ir tokiais momentais turime atsiliepti su nuolankiu tikėjimu, pasitikėdami, kad Jis atneša tai,

ką mes turime išmokti. Abi nuostatos yra svarbios ir Dievas laukia jų iš mūsų.

Antra, jei mes norime pasiimti geriausia iš kentėjimo, turime rasti Dievo žodį, kuris padėtų iškęsti situaciją;

prašykime, kad Jis nukreiptų mūsų dėmesį į tokias Šv.Rašto vietas ir ieškokime jų, priklausydami nuo Jo.

Mano pirmoji didelė pamoka apie Dievo visavaldystę vis dar yra gaivi mano prote, nors praėjo jau daug metų.

Aš išmokau ją, karštligiškai ieškodamas Šv.Rašte atsakymo vieno sunkaus išbandymo metu. Bandydami

susieti Šv.Raštą su mūsų sunkumais, mes ne tik pamatysime jų naudą, bet ir pasieksime gilesnį Biblijos

pažinimą. Vienas Dievo žmogus pasakė: “Jei ne išbandymai, aš nesuprasčiau Šv.Rašto”. Kreipdamiesi į

Bibliją kentėjimuose, mes pamatome, kad šie padeda suprasti ją. Tai nereiškia, kad sunkumai išmoko kažko

kito negu galime išmokti Šv.Rašte, bet jie sustiprina Dievo žodžio mokymą ir daro jį dar naudingesniu.

Vienose situacijose mes suvokiame tiesas, kurių nesupratome anksčiau; kitose- mūsų protinis pažinimas virsta

širdies pažinimu ir taip teologinė teorija tampa realybe. Puritonas D.Dyke rašė: “Dievo žodis yra viso mokymo

saugykla. Neieškokite kentėjimuose kažkokios naujos doktrinos, kurios nėra Šv.Rašte. Išbandymai paruošia

mus Dievo žodžiui, sudaužydami mūsų širdies užsispyrimą, padarydami mus lanksčiais ir gabiais priimti jį”.

Taigi, Dievo žodis ir kentėjimai veikia kartu, kai Dievas naudoja juos, norėdamas auginti mus; nei vienas

Dievo žodis, nei vieni kentėjimai negalėtų pasiekti to.

Trečia, nepamirškime kentėjimuose išmoktų pamokų, nes tik taip jie bus naudingi mums. Dievas nori, kad

mes darytume kažką daugiau negu tik iškęstume sunkumus ar gautume paguodą juose. Jis nori, kad mes

prisimintume juos ir kaip Jo pataisymus ir priemones, per kurias Jis augina mus. Viešpats sakė izraelitams:

“Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir

išmėgintų tave, kad sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus. Jis pažemino tave alkiu ir davė

valgyti maną, kuriuos nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet ir

kiekvienu Dievo žodžiu” (Pakart.Įst.8:2-3). Šioje vietoje “kiekvienas Dievo žodis” yra ne Šv.Rašto žodis, o

Apvaizdos žodis (žr.Psalm.33:6,9; 148:5). Dievas norėjo parodyti izraelitams, kad jie priklausė nuo Jo

kiekvieną dieną ir parodė tai ne per šios tiesos įtraukimą į Mozės įstatymą, o per sunkumus jų gyvenime; ir tai

jie turėjo nuolat prisminti. Jei mes norime, kad skausmingos Dievo pamokos būtų naudingos, turime nuolat

prisiminti jas. Praeitame skyriuje aš pasakojau apie savo skausmingą pamoką, kai norėjau atimti iš Dievo

šlovę. Aš prisimenu ją kiekvieną kartą, kai skaitau Izaijo 42:8: “...neatiduosiu kitam savo šlovės”. Skaitydamas

Bibliją, aš prisimenu skausmingas patirtis ir leidžiu, kad ta pamoka dar giliau įsišaknytų mano širdyje.

Kiekvieną kartą, eidamas mokyti Dievo žodžio, prisimenu tą situaciją ir pašalinu iš mano širdies bet kokį norą

iškelti savo vardą. Būtent tokiu būdu kentėjimai tampa naudingi mums.

Iki šiol mes kalbėjome apie kentėjimų naudą bendrai; apie tai, kad sunkumuose mes turime matyti Dievo

darbą mūsų gyvenime ir kaip turime atsiliepti į juos. O dabar būtų naudinga pažvelgti į kai kuriuos specifinius

tikslus, kuriuos Dievas turi, kai leidžia kentėjimus mūsų gyvenime. Akivaizdu, kad mes negalime aprėpti visų

pamokų, kurias Dievas bando išmokyti mus per kentėjimus, tačiau čia yra keletas, kurios yra išskirtinai

paminėtos Biblijoje. Studijuodami šiuos specifinius tikslus, mes pamatysime, kad Dievas visuomet turi

priežastį leisti kentėjimus mūsų gyvenime, nors mes ir nematome jos.

Apkarpymas. Jėzus pasakė: “Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną

šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus”(Jono 15:2). Žemiškoje karalystėje apkarpymas

yra labai svarbus gausiam derliui. Be apkarpymo vynmedis išaugina dideles šakas, bet jos atneša labai mažai

vaisiaus. Nereikalingų ir netinkamų elementų apkarpymas priverčia augalą atnešti daug vaisiaus. Dvasinėje

karalystėje Dievas turi apkarpyti mus. Mes, netgi kaip tikintieji, turime nuodėmingą prigimtį, todėl esame

linkę eikvoti dvasinę energiją tam, kas nėra tikrieji vaisiai. Mes ieškome pozicijos, sėkmės, garbės netgi

Kristaus kūne ir stengiamės priklausyti nuo prigimtinių talentų ar žmogiško pažinimo. Pasaulio dalykai, jo

malonumai ir turtai lengvai suvilioja mus. Dievas naudoja sunkumus, kad apšviestų mūsų supratimą apie tuos

dalykus, kurie nėra tikrasis vaisius. Sunki liga ar artimo žmogaus mirtis, materialių dalykų praradimas, dėmė

mūsų reputacijoje, draugų išdavystė, pačių didžiausių svajonių žlugimas lenkia mus galvoti apie tai, kas iš

tikrųjų yra svarbu gyvenime. Padėtis ar turtai, netgi geras vardas jau tampa nebesvarbu ir mes pradedame

kreipti savo norus ir viltis link suverenios Dievo valios. Žingsnis po žingsnio mes pradedame vis labiau

priklausyti nuo Dievo ir trokšti tik to, kas naudinga amžinybei. Jis apkarpo mus, kad mes neštume daugiau

vaisiaus.

Šventumas. Mes jau kalbėjome, kad šventumas yra vienas iš kentėjimų rezultatų. ‘...o Jis daro tai mūsų

labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais”(Hebr.12:10). Kokios yra sąsajos tarp sunkumų ir šventumo?

Pirma, sunkumai apreiškia mūsų nuodėmingos prigimties sugedimą, nes mes nežinome ir nesuprantame

nuodėmės, kuri vis dar yra mumyse, gilumo. Mes sutinkame su Šv.Rašto mokymu ir tikime, kad toks sutikimas

reiškia paklusnumą; mes bent jau bandome paklusti. Kuris iš mūsų nežino krikščioniškų dorybių, vadinamų

Dvasios vaisiais- meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, gerumo, malonumo, tikėjimo, nuolankumo,

palankumo (Gal.5:22-23)- ir nesutinka, jog trokšta jų savo gyvenime? Mes netgi pradedame galvoti, kad jau

pakankamai paaugome jose, tačiau tuomet ateina sunkumai ir pamatome, kad giliai širdyje negalime mylėti

žmogaus, kuris yra to kentėjimo instrumentas; mes jaučiame, kad nenorime atleisti jam; mes suprantame, kad

nesame pasiruošę pasitikėti Dievu. Netikėjimas ir įsižeidimas pakyla mūsų viduje. Krikščioniško charakterio

branda, kurią mes galvojome, jog jau pasiekėme, “išgaruoja” ir jaučiame, kad sugrįžome į dvasinę kūdikystę.

Būtent per tokį pergyvenimą, Dievas atskleidė sugedimą, kuris vis dar yra mumyse. Jėzus sakė: “Palaiminti

vargšai dvasia, palaiminti verkiantys, palaiminti trokštantys teisumo”(Mato 5:3-4). Šie žodžiai kalba apie

krikščionį, kuris buvo pažemintas dėl savo nuodėmės ir kenčia dėl jos bei trokšta iš visos širdies, kad Dievas

pakeistų jį. Tačiau niekas nepriima tokios nuostatos, jei nemato savo širdies nedorumo ir sugedimo. O tam

Dievas naudoja sunkumus. Jis, norėdamas pašventinti mus, eina daug toliau už tas nuodėmes, kurias mes

žinome, ir pasiekia problemos šaknį: nuodėmingos prigimties sugedimą, išreikštą per troškimų maištą, jausmų

iškrypimą ir dvasinį proto neišmanymą. Dievas naudoja sunkumus ir Šv.Rašto mokymą, kad apšviestų

tikruosius mūsų poreikius. Jis naudoja sunkumus, kad valdytų mūsų jausmus, kurie seka nesveikais troškimais,

ir pažabotų mūsų maištingą bei užsispyrusią valią. Tačiau dažnai mes priešinamės Dievo darbui, atsitraukdami

nuo disciplinos rykštės. Mes labiau trokštame ilsėtis nuo sunkumų, negu gauti naudą, kuri vestų mus į

šventumą. Taigi, matydami kaip Dievas naudoja discipliną mūsų gyvenime, galime būti tikri, kad savo laiku

ji atneš “taikingus teisumo vaisius auklėtiniams” (Hebr.12:11).

Priklausomybė. Dar viena mūsų gyvenimo sritis, kurioje Dievas turi nuolat veikti, yra mūsų polinkis

priklausyti nuo savęs pačių, o ne nuo Jo. Jėzus sakė: ...be manęs jūs nieko negalite nuveikti”(Jono 15:5). Be

bendrystės su Kristumi ir visiškos priklausomybės nuo Jo, mes negalime padaryti nieko, kas išaukštintų Dievą.

Mes gyvename pasaulyje, kuris tarnauja nepriklausomybei ir savęs pakankamumui. “Aš esu savo likimo

šeimininkas”, “Aš esu savo sielos vadovas”- tai yra mūsų visuomenės šūkis. Dėl savo nuodėmingos prigimties

mes galime lengvai kristi į tokius pasaulio mąstymo standartus. Mes esame linkę pasitikėti savo Šv.Rašto

pažinimu, komerciniais sugebėjimais, patirtimi tarnavime ir netgi gerumu bei morale. Dievas turi mokyti mus

per sunkumus pasitikėti Juo, o ne savimi. Paulius sakė, kad sunkumai, kuriuos jis aprašė kaip didesnius negu

jis gali iškęsti, buvo duoti tam, jog jis pasitikėtų ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius (2Kor.1:8,9).

Dievas leido Pauliui ir jo bendražygiams patekti į beviltišką situaciją, kurioje jie prarado viltį išgyventi; jie

neturėjo nieko, išskyrus Dievą, į ką galėtų kreiptis. Paulius turėjo išmokti priklausomybės nuo Viešpaties tiek

dvasinėje, tiek fizinėje sferoje. Jis norėjo visomis jėgomis išsilaisvinti nuo dyglio šone, tačiau Dievas leido

jam pasilikti, kad jis ne tik sudraustų apaštalo širdies išdidumą, bet ir pamokytų pasitikėti Jo galia. Paulius

turėjo išmokti priklausomybės nuo Dievo malonės, kuri suteikia mums sugebėjimus ir jėgas. Apaštalas buvo

vienas iš ryškiausių asmenų žmonijos istorijoje ir ne vienas teologas tvirtina, kad, tikriausiai jis būtų tapęs

filosofu, pranašesniu už Platoną, jei nebūtų tapęs krikščionimi. Dievas suteikė jam daug proto ir apreiškimų,

iš kurių vieni buvo tokie šlovingi, jog jam net buvo uždrausta kalbėti apie juos. Vis dėlto Viešpats neleido jam

priklausyti nuo jo intelekto ar apreiškimų; jis turėjo pilnai pasitikėti tik dieviška malone. Taip elgtis turime ir

mes. Aš išmokau to per didelius sunkumus. Aš turiu daug silpnumų ir mažai prigimtinių jėgų. Mano fiziniai

apribojimai, nors ir nėra matomi daugeliui, neleidžia man bendrauti su kitais per golfą, tenisą ar kitą sportą.

Tai ypatingai skaudina mane ir ilgus metus aš dažnai kovojau su Dievu dėl to. Tačiau galiausiai aš

nusprendžiau, kad mano silpnumai iš tiesų yra kanalai Jo jėgai. Praėjo daug metų ir tikriausiai aš jau galiu

kartu su Pauliumi pasakyti: “Džiaugiuosi tad silpnumu (...) nes, būdamas silpnas, esu stiprus”(2 Kor.12:10).

Nesvarbu, ar jūs turite daug silpnybių, ar stiprybių. Jūs galite būti pats geriausias savo srityje, bet būkite tikras,

kad Dievas, jei naudos jus, išmokys jus visiškos priklausomybės nuo Jo. Žlugs visi tie ramsčiai, kuriais jūs

pasitikėjote, kad taip išmoktumėte priklausyti nuo Jo, o ne nuo savęs. Steponas sakė: “Mozė buvo išmokytas

visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais bei darbais”(Apd.7:22), tačiau, kai jis savo išmintimi ir galia

bandė veikti, Viešpats sužlugdė jo pastangas ir jis turėjo bėgti, gelbėdamas savo gyvybę. Po keturiasdešimties

metų Mozė jau nepasitikėjo savo sugebėjimais ir netgi sunkiai galėjo patikėti, kad Dievas naudos jį. Taigi,

Paulius jautė dyglį šone; o Mozė matė, kad jo pastangos padaryti kažką dėl Dievo visiškai žlugo. Abu šie

žmonės patyrė sunkumus, kurie apreiškė jiems jų silpnumą ir visišką priklausomybę nuo Dievo. Jei Viešpats

naudos mus, atneš sunkumus į mūsų gyvenimą, per kuriuos mes išmoksime priklausyti nuo Jo.

Išsilaikymas. Laiško Hebrajams gavėjai kentėjo didelius sunkumus. Jo autorius žinojo, kad jie tvirtai

stovėjo kentėjimuose, buvo išstatyti viešiems įžeidinėjimams ir persekiojimams bei linksmai priėmė jų

nuosavybės apiplėšimą, nes žinojo, jog turi geresnį ir išliekantį turtą (Hebr.10:32-34). Jis rašė jiems: “Taip,

reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta” (Hebr.10:36) ir: “...ištvermingai

bėkime mus paskirtose lenktynėse”(Hebr.12:1). Išsilaikymas yra charakterio savybė, kuri leidžia mums

pasiekti tikslą, nepaisant visų kliūčių ir sunkumų. Viena yra paprasčiausiai iškęsti sunkumus; tai yra gerai, bet

Dievas prašo daugiau negu tik paprasto iškentėjimo. Jis ragina išsilaikyti ir eiti pirmyn. Pastebėkime, kaip

laiško Hebrajams autorius rodo į tikslo pasiekimą: “įvykdę Dievo valią”, “bėkime mums paskirtose

lenktynėse”. Tai reiškia, kad krikščioniškas gyvenimas turi būti aktyvus, o ne pasyvus. Krikščionis yra

raginamas uoliai sekti Dievo valia, o tai reikalauja išsilaikymo. Gyvenimas yra įvairių sunkumų serija, kuri

dažniausiai tęsiasi daug metų. Krikščioniškas gyvenimas yra ne trumpas bėgimas, o maratonas. Tačiau netgi

tokios metaforos neišreiškia visos realybės. Krikščioniškas gyvenimas yra tarsi kliūčių ruožas, ilgas kaip

maratonas. Pagalvokime apie bėgimo taką, kuris yra ilgesnis negu 26 mylios. Pridėkime prie jo sienas, į kurias

reikia įlipti, upes, kurias reikia perplaukti, griovius, kuriuos reikia peršokti, ir dar daug kitų netikėtų kliūčių.

Tai yra krikščioniškas gyvenimas, todėl tik nedaug krikščionių baigia šį bėgimą sėkmingai. Tačiau Dievas

nori, kad visi tikintieji baigtų jį sėkmingai. Jis nori, kad mes ištvermingai bėgtume, kad tvirtai vykdytume Jo

valią, nepaisant visų iškilusių kliūčių. W.Carey, kuris dažnai vadinamas šiuolaikinių misijų tėvu, yra vienas

iš tų, kuris išstovėjo. Nepaisant neįsivaizduojamų kliūčių, jis išvertė Bibliją į keturiasdešimt Indijos kalbų ir

dialektų. Kartu su juo išstovėjo ir jo sesuo. Ji buvo beveik visiškai paralyžiuota, bet, gulėdama lovoje Londone,

meldėsi už visus brolio darbus tolimoje Indijoje. Nedaug žmonių gali pasigirti W.Carey išsilaikymu tiek

neįtikėtinose kliūtyse, tiek nuostabą keliančiuose darbuose. Tačiau mes galime būti kaip jo sesuo, kuri, netgi

neįgali, įvykdė Dievo valią. Ji negalėjo daryti daug (bent jau to, ką mes laikome “daug”), bet ji ištvermingai

darė tai, ką galėjo, išpildydama Dievo valią. Ji karštai meldėsi ir jos brolis buvo sustiprintas bei įkvėptas tęsti

misionieriškus darbus Indijoje. Carey sesuo darė kažką daugiau negu tik linksmai kentėjo paralyžių; ji,

nepaisant ligos, vykdė Dievo valią ir ištvermingai išsilaikė. Mes irgi esame šaukiami išsilaikyti. Kiekvienam

iš mūsų yra skirtas bėgimas, kurį turime bėgti, ir Dievo valia, kurią turime įvykdyti. Visi mes susiduriame su

nesuskaičiuojamomis kliūtimis ir nusivylimo galimybėmis, bet, norėdami bėgti bėgimą ir baigti jį sėkmingai,

turime išsilaikyti. Kaip galime padaryti tai? Paulius ir Jokūbas atsako į šį klausimą. Paulius sakė: “...žinodami,

kad kentėjimas ugdo ištvermę”(Rom.5:3), o Jokūbas: “...žinodami, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo

ištvermę (Jok.1:3). Čia mes matome abipusį ugdymo efektą: sunkumai ugdo ištvermę, o ši įgalina mus

priešintis sunkumams. Prisiminkime svorių kilnojimo pavyzdį. Svoriai vysto raumenis ir, kuo labiau išsivystę

raumenys, tuo didesnį svorį jie pakelia. Ištvermė yra ugdoma sunkumuose, bet ją įkvepia tikėjimas. Vėl

prisiminkime svorių kilnojimo pavyzdį. Jie yra priemonė raumenų vystymui, bet jie nesuteikia energijos; ji

kyla iš sportininko kūno. Ištvermė sunkumuose teka iš Dievo, per tikėjimą. Jo, o ne mūsų, galia išlaiko mus,

bet mes įsikimbame į ją per tikėjimą. Hebr.10:36 ir 12:1 ragina ištvermingai išstovėti; tarp šių dviejų raginimų

yra žymusis 11 skyrius apie tikėjimą. Iš tiesų autorius kviečia mus išsilaikyti per tikėjimą. Vienuoliktas skyrius

teikia daug stiprybės, nes jame skaitome apie žmones, kurie tikėjimu vykdė Dievo valią. Šiame skyriuje aš

sąmoningai pirmiausia kalbėjau apie priklausomybę nuo Dievo, o po to apie išsilaikymą, nes mes negalime

augti išsilaikyme, kol neišmokome priklausyti nuo Viešpaties. Galbūt jūs galite nuvažiuoti rogėmis iki šiaurės

ašigalio vien dėl savo energingos dvasios, bet negalite dalyvauti krikščioniškame bėgime tokiu būdu. Dievo

valios vykdymui būtina Jo galia. Jėzus sakė: “...be manęs jūs nieko negalite nuveikti”(Jono 15:5) ir Paulius:

“Aš viską galiu Kristuje, kuris stiprina mane”(Fil.4:13). Jie parodė dvi tos pačios tiesos puses: be Jo jėgos mes

negalime nieko padaryti, tačiau su ja pasieksime viską. Mes esame šaukiami išsilaikyti-vykdyti Dievo valią,-

nepaisant visų sunkumų ir nusivylimų, bet tik ir tik Jo galioje.

Tarnavimas. Dievas atneša į mūsų gyvenimą sunkumus ir tam, kad paruoštų mus veiksmingesniam

tarnavimui. Viskas, apie ką mes kalbėjome iki šiol-apkarpymas, šventumas, priklausomybė, išsilaikymas-

skirta tam, kad padarytų mus naudingais instrumentais tarnavime Dievui. Viešpats galėjo neuždaryti Juozapo

kalėjime nė nepalikti nusivylime dar du metus po to, kai jis paaiškino vynininko ir duonkepio sapnus, o nuvesti

jį tiesiai į faraono rūmus. Sunkios aplinkybės buvo reikalingos ne tik tam, kad Juozapas būtų tinkamoje vietoje

tinkamu momentu, o tam, kad jis taptų tinkamu asmeniu atsakomybėms, kurias Dievas buvo paruošęs jam.

Paulius rašė: “...Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio

sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami”(2 Kor.1:4). Sunkiu momentu mums reikia

užjaučiančio draugo, kuris įkvėptų ir paguostų; ir, kai mes patiriame paguodą bei sustiprinimą kentėjimuose,

esame pasiruošę būti paguodos ir sustiprinimo instrumentais kitiems, Mes dalinamės su jais tuo, ką gavome iš

Dievo. Kiek mes įsikimbame į dideles tiesas apie Dievo visavaldystę, išmintį ir meilę bei surandame paguodą

ir įkvėpimą jose sunkiais momentais, tiek būsime gabūs padėti kitiems jų sunkumuose. Kalbėdamas apie

Pauliaus paguodos tarnavimą, aš sąmoningai naudojau žodžius “paguoda” ir “įkvėpimas”. Graikiškas žodis,

verčiamas kaip “paguoda” mūsų Biblijose, gali reiškti raginimą, įkvėpimą ar paguodą; tai priklauso nuo

konteksto. Čia Dievas Tėvas yra vadinamas “visokios paguodos ir gailestingumo Tėvu”, todėl mūsų vertėjai

tikriausiai tinkamai pasirinko žodį “paguoda”, kuris išreiškia Dievo užuojautą. Jei mes norime padėti kitiems

jų sunkumuose, pirmiausia turime parodyti užuojautą: gilų norą dalintis kitų kančia ir trokšti atgaivos jiems.

Jei mes norime padėti kitiems jų sunkumuose, turime įkvėpti juos t.y. dvasiškai ir emociškai sustiprinti, kad

jie išsilaikytų kentėjime; ir tai galime padaryti, parodydami Dievo patikimumą taip, kaip jis yra apreiškiamas

Šv.Rašte. Kiek mes buvome paguosti ir įkvėpti Šventosios Dvasios per Dievo žodį, tiek būsime gabūs paguosti

ir įkvėpti kitus. Jei mes tinkamai kenčiame sunkumus savo gyvenime, galėsime tapti paguodos ir įkvėpimo

instrumentais kitiems.

Bendrystė kentėjimuose. Jonas, rašydamas persekiojamiems krikščionims septyniose Azijos bažnyčiose,

sakė apie save: “Aš Jonas, jūsų brolis ir sielvarto (...) bendrininkas…”(Apr.1:9). Graikiškas žodis, verčiamas

kaip bendrininkas, reiškia tą, kuris dalinasi. Jonas laikė save tuo, kuris dalinosi savo skaitytojų kentėjimais.

Jis galėjo suprasti jų kančią, nes tuo metu jis pats kentėjo dėl Kristaus. Jis buvo jų kentėjimų dalininkas ir jie

turėjo suprasti tai, jei norėjo tinkamai suvokti jo žinią. Toliau toje pačioje eilutėje Jonas sako, kad kentėjimai

suteikia privilegiją būti ypatingoje bendrystėje su kitais tikinčiaisiais, patiriančiais kentėjimų skausmą.

Kentėjimai ir išbandymai sulygina tikinčiuosius. Dažnai sakoma, kad prie kryžiaus žemė yra lygi t.y.,

nepaisant mūsų turtų, galios ar socialinės padėties, visi esame lygūs, nes visiems reikia Gelbėtojo; ir

kentėjimuose visi esame lygus, nes jų neišvengia nė vienas. Jie ištinka ir turtuolius ir vargšus, stiprius ir

silpnus, vadovus ir pavaldinius. Sunkiais momentais mes turime pamiršti tokius supratimus kaip “vertikalūs

santykiai” ir bendrauti “horizontaliu būdu”, kaip broliai ir kentėjimų dalininkai. Jonas galėjo laikyti save

ypatingu Jėzaus Kristaus apaštalu ir kalbėti kenčiantiems tikintiesiems Azijoje su dvasine valdžia, bet jis

pasirinko būti jų broliu ir kentėjimų dalininku.

Kentėjimai ir išbandymai sujungia tikinčiuosius, nes jie sugriauna sienas tarp jų ir pašalina savęs

pakankamumo išorę. Kartais mes garbiname, meldžiamės ir netgi tarnaujame kartu, bet nejaučiame tikrų

bendrystės ryšių, tačiau, užklupus kentėjimams, kažkokiu keistu būdu pradedame jausti naujus bendrystės

ryšius Kristuje ir bendrystę kentėjimuose. Bendrystė, kaip ją aprašo Naujasis Testamentas, turi daug elementų,

tačiau vienas iš nuostabiausių yra būti kentėjimų dalininku, nes jis sujungia mūsų širdis Kristuje labiau negu

kiti elementai. Aš turiu draugą, su kuriuo mes bendravome daugelį metų, bet nebuvome labai artimi. Kartą

sunkumai ištiko mus abu; mūsų aplinkybės buvo skirtingos ir jo kentėjimai buvo daug didesni už mano, bet

per rūpestį vienas kitu mūsų širdys susijungė daug artimesnėje ir naujesnėje bendrystėje.

Šiame skyriuje aš kalbėjau apie įvairią naudą, kurią mes gauname iš kentėjimų. Jie yra naudingi ne tik

mums asmeniškai, bet ir kaip Kristaus kūno nariams. Krikščioniškas gyvenimas nėra vienišiaus gyvenimas,

atskirtas nuo kitų tikinčiųjų; tai yra gyvenimas bendrystėje su Kristaus kūno nariais. Per sunkumus Dievas

suartina santykius tarp kūno narių ir taip mes daugiau dalinamės gyvenimu, kurį turime Kristuje.

Santykiai su Dievu. Galbūt vertingiausia kentėjimuose yra tai, kad jie lenkia mus į vis gilesnius santykius

su Dievu; jie moko mus nusilenkti prieš Dievo visavaldystę, pasitikėti Jo išmintimi, patirti Jo meilės paguodą,

kol galiausiai pasiekiame tokią vietą, kurioje kartu su Jobu sakome: “Aš girdėjau apie Tave, o dabar savo

akimis regiu Tave”(Jobo 42:5). Sunkumuose mes sužinome daugiau apie Dievą ir pažįstame Jį daug artimiau

bei asmeniškiau. Mes ką tik kalbėjome apie kentėjimų bendrystę tarp tikinčiųjų, tačiau Fil.3:10 Paulius kalba

apie bendravimą Kristaus kentėjimuose t.y. apie tikinčiuosius, kurie dalinasi su Viešpačiu Jo kentėjimais:

“Kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi”. Ši eilutė

išreiškia patį giliausią tikinčiųjų širdies šauksmą per visus amžius: troškimą vis labiau pažinti Kristų

asmeniškai. Kai buvau jaunas krikščionis, aš, norėdamas pažinti Kristų ir būti Jo pažintu, meldžiausi dėl

Fil.3:10. Vis dėlto turiu pripažinti, kad giliai širdyje man visada kažkiek nepatikdavo, jog Paulius ne tik nori

pažinti Kristų, bet ir patirti Jo kentėjimų bendrystę. Man patiko pažinti Kristų artimiau ir patirti Jo prisikėlimo

galią savo gyvenime, bet aš nenorėjau būti Jo kentėjimų dalininku; aš bėgau nuo jų. Vėliau pamačiau, kad

Fil.3:10 žinia yra nedalinama. Neįmanoma pažinti Kristų artimiau be bendrystės Jo kentėjimuose. Jei mes iš

tiesų augsime Kristaus pažinime, tikrai būsime ir Jo kentėjimų dalininkais, ir kartu patirsime Jo prisikėlimo

galią. Supraskime, kad Fil.3:10 apaštalas kalba ne tik apie kentėjimus, kurie reiškia persekiojimą dėl

Evangelijos; tai padės mus branginti tiesą, kurios jis moko. Jie apima visus sunkumus, kuriuos patiria tikintysis

ir kurių galutinis tikslas yra panašumas į Kristų. Šį panašumą Paulius aprašo čia kaip suaugimą su Jo mirtimi.

Mes daug kartų matome Biblijoje kaip Dievo žmonės tampa daug artimesni su Juo per sunkumus. Pavyzdžiui,

Abraomo santykiai su Dievu tapo daug artimesni per sunkumus dėl Izaoko gimimo ir dėl jo patirties sūnaus

paaukojime. Psalmėse daug kalbama apie gilų Dievo pažinimą, kai psalmininkai ieškojo Jo sunkiais

momentais (pav. Psalm.23,42,61,62). Akivaizdu, kad mes nepasirinksime kentėjimų, per kuriuos pasiektume

gilesnius santykius su Dievu, tačiau Jis veda mus į artimesnius santykius su Juo per sunkumus. Dievas yra

Tas, kuris veda mus į vis gilesnius santykius su Juo. Jei mes ieškome Jo, tai todėl, kad Jis ieško mūsų.

Sunkumai yra viena iš stipriausių priemonių į dar artimesnius santykius su Viešpačiu. Jei mes ne kovotume su

Dievu ir ne abejotume Juo sunkumų metu, o padėtume Jam, aiškiai matytume, kad esame vedami į daug

gilesnius santykius su Juo ir galiausiai pažintume Jį taip, kaip pažino Abraomas, Jobas, Dovydas ar Paulius.

Taigi, aš parodžiau keletą būdų, per kuriuos sunkumai gali būti naudingi mums. Kartais mes galime matyti

kaip kentėjimai yra naudingi mums, o kartais klausiame, ką Dievas daro. Vis dėlto galime būti tikri dėl vieno:

visi sunkumai turi prasmę ir yra naudingi tikinčiajam. Kentėjimai nėra malonūs ir dažniausiai užklumpa mus

netikėtai bei toje srityje, kurioje esame labiausiai pažeidžiami. Dažnai mums atrodo, kad jie neturi jokios

prasmės ir yra iracionalūs, tačiau Dievas mato kitaip. Jis turi tikslą kiekviename skausme, kurį atneša į mūsų

gyvenimą. Mes galime būti užtikrinti, kad jie kažkokiu būdu yra naudingi Jo šlovei ir mums.

13 skyrius

Pasirinkime pasitikėti Dievu

“Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu. Dievu pasitikiu, kurio žodį giriu. Nebijau;, ką gali padaryti man

žmogus?”(Psalm.56:3-4).

Kai aš rašiau šią knygą, mano žmonai buvo nustatytas didelis ir piktybinis auglys pilvo srityje. Po aštuonių

radioterapijos savaičių ir mėnesio laukimo gydytojas paskyrė jai TAC nuspręsti ar auglys buvo gydomas

sėkmingai. Dieną, prieš gaunant tyrimų rezultatus, mano žmona bijojo ir su nerimu laukė žinios apie tai. Keletą

dienų, ieškodama paguodos šiuo sunkiu momentu, ji skaitė Psalm.42:11: “Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko

nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą”. Tada ji pasakė:

“Viešpatie, aš pasirenku nenusivilti, nedrebėti ir nukreipti visą pasitikėjimą į Tave”. Vėliau ji pasakojo, kad

jos jausmai pasikeitė ne iš karto, o tik po kažkiek laiko. Jos širdis nurimo tada, kai ji nusprendė pasitikėti

Dievu. Dovydas taip pat nusprendė pasitikėti Dievu savo skausme. Psalm.56:3-4 jis pripažino, jog bijojo, nors

ir buvo drąsus bei sumanus karys, tačiau buvo momentai, kai jis jautė baimę. Dovydas parašė šią psalmę

tuomet, kai filistinai užklupo jį Gate. Istoriniame šio įvykio pasakojime skaitome, kad jis labai bijojo Gato

karaliaus Akijo (1 Sam.21:12), tačiau, nepaisant baimės, pasakė Dievui: “Aš pasitikiu tavimi, nebijosiu”.

Psalmėse mes daug kartų matome sprendimą pasitikėti Dievu, ilsėtis Jame, nepaisant visų išorinių aplinkybių.

Psalm.23:4 Dovydas sako: “Nebijosiu pikto” arba: “Pasitikėsiu Dievu blogio akivaizdoje”. Psalm,16:8 jis

sako: “Aš nuolat statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje- aš nesvyriuosiu”. “Statyti Dievą” prieš save

reiškia pripažinti Jo buvimą ir pastovią Jo pagalbą; ir mes turime daryti tai. Dievas visuomet yra su mumis.

Jis pasakė: “Niekada neapleisiu ir nepaliksiu tavęs”(Hebr.13:5). Nėra jokių abejonių dėl Jo buvimo su mumis,

bet mes turime pripažinti tai ir iškelti Viešpatį prieš savo akis. Mūsų pareiga yra nuspręsti tikėti Jo pažadais

apie Jo apsaugą ir meilę. M.Clarkson, kalbėdamas apie nuostatą priimti kentėjimus, sakė: “Tai visuomet

prasideda nuo mūsų valios veiksmo; mes nusprendžiame tikėti visagalio Dievo gerumu, Jo rūpesčiu ir

visavaldyste bei atsisakome priimti priešingą nuomonę, nesvarbu kas įvyktų ar kaip mes jaustumės.” Aš,

ieškodamas pasitikėjimo Dievu bet kokiu momentu (dar esu toli nuo šios kelionės pabaigos), buvau daug metų

savo jausmų kalinys, nes klaidingai galvojau, kad negaliu pasitikėti Dievu, kol nejaučiu to pasitikėjimo, o to

beveik niekada neįvykdavo sunkiais momentais. Dabar aš pripažįstu, kad pasitikėjimas Dievu pirmiausia yra

valios veiksmas, visiškai nepriklausantis nuo mano jausmų. Aš nusprendžiu ilsėtis Dieve ir galiausiai jausmai

seks mano sprendimu. Galbūt pasitikėjimas Dievu pirmiausia yra netgi ne valios veiksmas, o pažinimo

klausimas. Mes turime žinoti, kad Dievas yra suverenus, išmintingas ir mylintis; ir, turėdami tokį tiesos

pažinimą, turime pasirinkti tarp tikėjimo tiesa, kuri buvo apreikšta, ir sekimo savo jausmais. Jei mes norime

pasitikėti Dievui, turime nuspręsti tikėti Jo tiesa ir pasakyti: “Pasitikėsiu Tavimi, nors ir nenoriu daryti tai”.

Būti pasiruošusiu tikėti. Aš sutinku, kad pasitikėti Dievu kentėjimuose yra sunku. Sprendimas pasitikėti

Juo nėra toks pats lengvas kaip nuspręsti eiti į parduotuvę ar aukoti. Pasitikėjimas Dievu yra tikėjimo

klausimas, o tikėjimas yra Dvasios vaisius (Gal.5:22). Tik Šventoji Dvasia gali padaryti Dievo žodį gyvu mūsų

širdyje ir sukurti tikėjimą, tačiau mes galime nuspręsti ar leisime Jai daryti tai, ar pasiduosime savo nerimo,

nepasitenkinimo ir kartumo jausmams. J.Newton, himno “Nuostabi malonė” autorius, stebėjo kaip onkologinė

liga lėtai ir skausmingai žudo jo žmoną jau keletą mėnesių. Prisimindamas tas dienas, jis sakė: “Likus dviems

ar trims mėnesiams iki jos mirties, aš vaikščiojau savo kambaryje, melsdamasis iš kenčiančios širdies, bet

staiga mano prote netikėtai kilo mintis: “Dievo pažadai turi būti tikri. Viešpats tikrai padės man, jei aš leisiu

padėti Jam”. Taip J.Newton gavo neįtikėtiną pagalbą, nes likusius mėnesius atsidavė tarnystei ir galėjo

pasakyti: “Tuo sunkiu laiku aš vykdžiau visas savo tarnystes ir nė vienas, kuris nepažįsta manęs, negalėjo

suprasti nei per mano žodžius, nei per žvilgsnius, jog gyvenu labai sunkiu metu. Tas ilgas kentėjimas

nesutrukdė man pamokslauti ir aš pamokslavau tą dieną, kai ji mirė (...) aš pamokslavau tris kartus, kai ji

gulėjo mirusi namuose (...), ir po to pamokslavau jos laidotuvėse”. Kas suteikė jėgų J.Newton? Pirmiausia jis

nusprendė leisti Dievui padėti jam. Jis suprato, kad jo pareiga yra išstovėti toliau negu siekia jo jėgos t. y.

skausme ir kančioje, kurios nėra kasdieninės. Jis suprato, kad pasiduoti savigailai yra nuodėmė, todėl atsigręžė

į Viešpatį ir parodė savo pasiruošimą priimti Jo pagalbą. Po to jis pasakė: “Mane išlaikė ne paprasta paguoda,

o kai kurių didžių ir pamatinių Dievo žodžio tiesų priėmimas”. Šventoji Dvasia padėjo jam, suteikdama Dievo

žodžio tiesai gyvybę jame. Jis nusprendė pasitikėti Dievu, atsigręžė į Jį su priklausomybės nuo Jo nuostata ir

gavo sugebėjimą suprasti kai kurias didžias Biblijos tiesas. Jo sprendimas, malda ir Dievo žodis buvo

pagrindiniai elementai, kurie padėjo jam pasitikėti Dievu. Panašiai kalbėjo ir Dovydas Psalm.56:4: “Dievu

pasitikėjau, nieko nebijosiu” ir Psalm.34:4: “Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo iš visų mano

baimių”. Nėra prieštaravimo tarp sakyti: “Nebijosiu” ir prašyti pas Dievą išlaisvinimo iš baimės. Dovydas

pripažino, kad pasitikėjimas Dievu yra jo atsakomybė, bet jis priklauso nuo Jo dėl tokio pasitikėjimo.

Kiekvieną kartą, kai aš mokau apie šventumą, pabrėžiu, jog mes esame atsakingi dėl paklusnumo Dievo valiai,

bet priklausome nuo Šventosios Dvasios, kad paklustume. Toks pats principas veikia ir pasitikėjime Dievu.

Mes esame atsakingi už pasitikėjimą Juo sunkiu momentu, bet priklausome nuo Šventosios Dvasios, kad

galėtume pasiekti tai. Kaip jau sakiau pasitikėjimas Dievu nereiškia, jog mes nejaučiame skausmo; tai reiškia,

kad tikime, jog Jis daro savo darbą skausme mūsų labui; tai reiškia, kas remiamės Šv.Raštu, pripažindami Jo

visavaldystę, išmintį ir gerumą bei prašome, kad Jis atneštų ramybę ir paguodą į mūsų širdį per Šv.Raštą; tai

reiškia, kad mes neleidžiame piktoms bei abejotinoms mintis apie Viešpatį pasilikti mūsų širdyje ir taip

nenusidedame Jam; tai reiškia, kad mes dažnai turime pasakyti: “Dieve, aš nesuprantu, bet pasitikiu Tavimi”.

Dievas yra vertas pasitikėjimo. Poilsis Dieve remiasi į tai, kad Jis yra absoliučiai vertas pasitikėjimo.

Būtent todėl 12 šios knygos skyrių yra skirta Dievo visavaldystės, meilės ir išminties studijavimui. Mes turime

būti tvirtai įsitikinę šiomis Šv.Rašto tiesomis, jei norime pasitikėti Juo. Prisiminkime kai kuriuos didžius

pažadus, kuriuos Viešpats suteikė apie savo pastovų rūpestį mumis. Vieną iš jų mes turėtume ypatingai saugoti

savo širdyje: “Niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu” (Hebr.13:5). Puritonų pamokslininkas Th.Lye pabrėžė,

kad šie žodžiai yra skirti pasiruošusiam pasiduoti. Graikų kalboje šioje eilutėje yra penki neiginiai: “Ne,

nepaliksiu tavęs, ne; ne, neapleisiu tavęs”. Dievas penkis kartus sako, kas nepaliks mūsų. Jis nori, kad mes

tvirtai laikytumės tiesos, nors aplinkybės gali kalbėti priešingai. Jis nori, kad mes tikėtume, remdamiesi Jo

pažadu, jog Jis niekada mūsų nepaliks aplinkybių valiai. Kartais mes galime prarasti Dievo artumo ir pagalbos

jausmą, bet niekada neprarasime Jo artumo ir pagalbos. Jobas savo kančioje negalėjo rasti Dievo ir sakė: “Jei

einu pirmyn, ten nėra Jo; o jei atgal, Jo nerandu. Jei Jis yra kairėje, aš nematau Jo; o jei pasislėpęs dešinėje,

nepastebiu Jo. Bet Jis žino mano kelią; Jis ištirs mane ir išeisiu kaip auksas.”(Jobo 23:8-10). Ankstesniuose

skyriuose mes kalbėjome apie Jobo kovas dėl pasitikėjimo Dievu; atrodė, kad jis kovoja tarp pasitikėjimo ir

abejonės, tačiau šiose eilutėse matome tvirtą pareiškimą apie pasitikėjimą. Šis šventasis negalėjo surasti Dievo,

nes Jis visiškai patraukė stiprinantį savo artumo jutimą, tačiau Jobas tikėjo (nors ir negalėjo matyti Dievo),

kad Jis stebi jį ir ištrauks iš šio kentėjimo kaip apvalytą auksą. Kartais mes patiriame tą patį, nors ir ne tokiuose

pačiuose kentėjimuose ar ne tokiame jų stiprume; mes, kaip ir jis, nerandame Dievo ir atrodo, jog Jis slepiasi

nuo mūsų. Netgi pranašas Izaijas sakė Dievui: “Tikrai Tu esi Dievas, kuris slepiesi, Izraelio Dieve,

Gelbėtojau”(Izaijo 45:15). Išmokime iš Jobo ir Izaijo, ir nesistebėkime bei neabejokime, kai sunkiais

momentais atrodo, jog nerandame Dievo. Tokiu metu pasitikėkime paprastu, bet nekintamu Jo pažadu: “Aš

niekada neapleisiu nė nepaliksiu tavęs”. Paulius sakė, kad Dievas nemeluoja (Titui 1:2). Jis yra Dievas, kuris

pažadėjo: “Neapleisiu nė nepaliksiu tavęs”. Galbūt atrodo, kad Viešpats slepiasi, tačiau Jis niekada neleis, kad

sunkumai paslėptų mus nuo Jo. Galbūt Jis leis mums eiti per gilius vandenis ir ugnį, bet bus su mumis juose

(Izaijo 43:2). Kadangi Dievas neapleis ir nepaliks mūsų, Petras kviečia: “Meskite ant Jo visus savo rūpesčius,

nes Jis rūpinasi jumis”(1 Petro 5:7). Ši Biblijos eilutė yra gerai žinoma. Kai kurios Šv.Rašto vietos, kaip ir ši,

yra tokios žinomos ir dėl to tokios paprastos, kad kartais mes nekreipiame dėmesio į jas. Jos yra tarsi du kart

du keturi. Tai yra skirta tik pirmokams! Tačiau ši tiesa yra pamatinė matematikoje. Be jos neapsieina nei

algebra, nei aukštoji matematika. Pažvelkime giliau į 1 Petro 5:7. Dievas rūpinasi mumis! Jis ne tik niekada

nepaliks mūsų, bet ir rūpinsis mumis. Jis ne tik bus su mumis, bet ir rūpinsis mumis. Jo rūpestis yra pastovus,

o ne laikinas. Visi mūsų plaukai yra suskaičiuoti. Jo rūpestis yra suverenus, niekas neįvyks, ko Jis neleistų. Jo

rūpestis yra be galo išmintingas ir geras. J.Newton sakė: “Jei aš galėčiau pakeisti kažkurią Jo plano dalį, aš tik

sužlugdyčiau ją”. Išmokime atiduoti savo rūpesčius Viešpačiui. J.Brown sako apie šią eilutę: “Žodis “mesti”

parodo, kad šis darbas reikalauja pastangų ir patirtis moko mus, kad nėra lengva nusimesti rūpesčių svorį”.

Taigi, mes vėl grįžtame prie sprendimo. Mes turime per norą priklausyti nuo Šventosios Dvasios pasakyti taip:

“Viešpatie, aš nusprendžiu mesti savo rūpesčius ant Tavęs, bet negaliu padaryti to. Aš pasitikiu, kad Tu per

Šventąją Dvasią padėsi man nusimesti juos ir nenešioti jų ant savęs”. Pasitikėjimas nėra pasyvi proto būsena;

tai yra gyvas sielos veiksmas, per kurį mes nusprendžiame įsikibti į Dievo pažadus ir laikytis jų netgi sunkiais

momentais. Prieš keletą metų mane ištiko daug sunkumų per kelias dienas. Tai nebuvo didelės nelaimės, bet

jos kėlė nerimą man. Pradžioje mano prote iškilo Psalm.50:15: “Šaukis manęs nelaimės dieną- tai išgelbėsiu

tave, o tu pašlovinsi mane”. Aš pradėjau šauktis Dievo ir prašyti, kad Jis išlaisvintų mane, tačiau, kuo labiau

šaukiausi, tuo daugiau sunkumų užklupo mane. Tuomet aš pradėjau klausti, ar Dievo pažadai turi realią

prasmę, kol galiausiai vieną dieną pasakiau Jam: “Sutiksiu su Tavo žodžiu ir tikėsiu, kad tam tikru laiku bei

būdu Tu išlaisvinsi mane’. Sunkumai nesibaigė, bet Dievo ramybė nutildė mano baimes ir nerimą. Vėliau,

savo laiku Dievas išlaisvino mane iš tų problemų ir padarė tai tokia forma, kad aš aiškiai žinojau, jog tai buvo

Jis. Dievo pažadai yra tikri ir negali žlugti, nes Jis negali meluoti, tačiau mes, norėdami pasiekti jų teikiamą

ramybę, turime nuspręsti tikėti jais; mes turime mesti savo rūpesčius ant Jo.

Spąstai pasitikėjime. Sunku pasitikėti Dievu kentėjimuose, bet yra kiti laikai, kuriais dar sunkiau daryti

tai. Kartais viskas sekasi ir mes, kaip Dovydas, galime pasakyti: “Virvės krito į man patinkančias

vietas”(Psalm.16:6). Tokiu žemiškų palaiminimu metu mes esame linkę nukreipti pasitikėjimą į juos arba (dar

blogiau) laikyti save jų autoriais. Klestėjimo ir palankių aplinkybių laiku mes parodome savo pasitikėjimą

Dievu, pripažindami Jį jų autoriumi. Dievas leido Izraeliui kęsti badą dykumoje ir vėliau suteikė jiems maną,

kuri krito iš dangaus, kad taip pamokytų juos, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu ir Jo

burnos (Pakart.Įst.8:3). Kas atsitinka tuomet, kai mūsų sandėliai ir šaldytuvai yra pilni maisto rytojaus dienai?

Mes esame priklausomi nuo Dievo taip, kaip ir izraelitai. Jis leisdavo manai kristi kiekvieną dieną, o mums

leidžia gauti pastovų atlyginimą ir pripildo parduotuves maistu, kurį mes galime nusipirkti. Jis išlaikė izraelitus

per stebuklą, o mus išlaiko per regimą kūrinijos veiksmų grandinę, kurioje Jo ranką mato tik tikėjimo akys.

Jis rūpinasi mumis taip, kaip ir rūpinosi izraelitais. Kiek kartų mūsų padėkos žodžiai prie stalo yra tik ritualas,

neturintis prasmės? Kiek kartų mes sustojame pripažinti Jo aprūpinančią ranką ir padėkoti Jam už visus

palaiminimus: drabužius, namus, automobilį, sveikatą? Kiek mes iš tiesų dėkojame Dievui už teikiamus

palaiminimus, tiek pasitikime Juo. Būkime tokie pat karšti dėkojimo maldose, kai mūsų sandėliai yra pilni,

kaip esame karšti prašymuose, kai jie yra tušti. Taip mes parodysime pasitikėjimą Juo klestėjimo ir

palaiminimo metu. Saliamonas sakė: “Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk; Dievas padarė vieną

ir kitą, kad žmogus nežinotų kas jo laukia”(Eklz.7:14). Dievas sukuria malonius ir nemalonius momentus.

Sunkiais laikais mes esame linkę abejoti Jo tėviška apsauga, o klestėjimo metu linkstame užmiršti ją. Jei

norime pasitikėti Dievu, turime pripažinti mūsų priklausomybę nuo Jo visose aplinkybėse: tiek gerose, tiek

blogose.

Polinkis labiau pasitikėti instrumentais, per kuriuos Dievas rūpinasi, negu pačiu Dievu, yra dar vieni

spąstai. Viešpats pasirūpina mūsų poreikiais per žmones, o ne tiesiogiai. Jis suteikia darbą, kad mes

patenkintume savo finansines reikmes; ligos atveju mes galime kreiptis į gydytoją. Tačiau šie žmogiški

instrumentai galiausiai yra Dievo rankose ir jie turi sėkmę tiek, kiek Jis leidžia. Būkime rūpestingi ir labiau

kreipkime akis į Dievą, o ne į žmogiškus instrumentus, kuriuos Jis naudoja. Patarl.18:10-11 matome įdomų ir

pamokantį skirtumą tarp teisiojo ir turtingojo: “Viešpaties vardas-tvirtas bokštas; teisieji bėga į jį ir yra saugūs.

Turtuolio lobis yra jo įtvirtintas miestas ir jo nuosavybė yra kaip aukšta siena jam”. Skirtumas yra ne tarp

teisiojo ir turtingojo absoliučia prasme, nes yra daug žmonių, kurie yra teisūs ir turtingi. Skirtumas yra tarp

dviejų pagrindinių objektų, į kuriuos žmogus nukreipia savo pasitikėjimą: Dievo ir turtų. Tie, kurie pasitiki

Dievu, yra saugūs; o tie, kurie pasitiki turtais, įsivaizduoja, jog yra saugūs. Šioje eilutėje galime matyti ir kažką

daugiau. Mes visi esame linkę turėti savo “įtvirtintus miestus”. Tai gali būti universiteto diplomas, suteikiantis

užtikrintą poziciją; draudimo polisas ar mūsų santaupos. Mūsų tautos pasitikėjimas yra jos karinė galia.

Viskas, kuo mes pasitikime, išskyrus Dievą, tampa įtvirtintu mūsų miestu su įsivaizduojamomis aukštomis

sienomis. Tai nereiškia, kad mes turime atmesti įprastas priemones, kurias Dievas suteikė mūsų aprūpinimui.

Tai reiškia, kad mes negalime pasitikėti jomis. Psalmininkas sakė: “Ne savo lanku pasitikėsiu…”(Psalm.44:6),

bet jis nesakė: “Išmesiu jį”. Suteikti teisingą vietą teikiamoms priemonėms ir pasitikėjimui Dievu reiškia

naudoti tas priemones, kurias Jis suteikė. Šiuo metu mano žmona kenčia fizinį skausmą tikriausiai kaip kovos

su vėžiu pasekmę. Mes laukiame medikų atsakymo dėl šio skausmo, bet kartu pasitikime Dievu, kad pagal

savo valią Jis suteiks jiems išminties ir nukreips juos. Mes gerbiame gydytojų sugebėjimus, bet kartu žinome,

kad Dievas suteikia juos ir tik Jis gali padaryti, jog jų sugebėjimai veiktų šioje situacijoje. Taigi, mes gerbiame

ir branginame gydytojus, bet pasitikime Dievu. Mes galime priklausyti nuo žmogiškų instrumentų ir priemonių

tiek, kiek pripažįstame ir išaukštiname Dievą per juos. Philip Bennett Power, XIXa. anglų pamokslininkas,

sakė: “Mes negalime tikėtis, kad tai, kas bando užimti Dievo vietą ir išrengti Jį iš Jo šlovės, klestės. Dievas

turi būti mūsų pasitikėjimo pamatas netgi tada, kai žmogiški pagalbos ištekliai yra pasiekiami mums’. Be to,

prisiminkime, kad Dievas gali veikti ir be žmogiškų priemonių; dažniausiai Jis naudoja jas, bet nepriklauso

nuo jų; ir dažniausiai Jis naudoja ne tas, kurias mes tikimės, jog naudos. Kartais mūsų maldos dėl išlaisvinimo

iš sunkumų yra lydimos tiek tikėjimo, kiek mes galime numatyti kažkokią priemonę, per kurią galėtume būti

išgelbėti. Tačiau Dievas nepriklauso nuo to, ką mes galime numatyti. Jam patinka nustebinti mus savo

išlaisvinimo būdais, kad taip mes prisimintume, jog mūsų pasitikėjimas turi būti nukreiptas tik ir tik į Jį.

Ieškojimas Dievo vedimo didžiausiose gyvenimo krizėse, bet bandymas patiems išspręsti mažesnes

problemas taip pat yra spąstai pasitikėjime Dievu. Polinkis pasitikėti savimi yra nuodėmingos mūsų prigimties

dalis. Kartais reikia didelės krizės, kad mes nukreiptume akis į Viešpatį. Vienas iš krikščioniškos brandos

bruožų yra pastovus pasitikėjimas Dievu netgi kasdieninio gyvenimo smulkmenose. Jei išmoksime pasitikėti

Dievu menkesniuose sunkumuose, būsime geriau pasiruošę pasitikėti Juo didelėse nelaimėse. Ph. Bennett

Power sako: ‘Kasdieninės gyvenimo situacijos suteikia pakankamas galimybes pašlovinti Dievą savo

pasitikėjimu Juo be jokio ypatingo šaukimo mūsų tikėjimui. Prisiminkime, kad ypatingų gyvenimo situacijų

būna ne daug; didelė gyvenimo dalis praeina be jų ir, jei nesame ištikimi ir pasitikintys Dievu mažuose

dalykuose, nebūsime ištikimi bei pasitikintys Juo ir dideliuose (...) Leiskime, kad mūsų pasitikėjimas augtų

per paprastas kasdienines patirtis su visais menkais jų poreikiais, išbandymais ir skausmais; tuomet jis veiks,

kai reikės iškęsti didelius dalykus”.

Kartą aš paklausiau sesers, kuri patyrė daug sunkumų, ar jai sunku pasitikėti Dievu menkuose gyvenimo

sunkumuose taip, kaip ir dideliuose. Ji atsakė, kad jai sunkiau pasitikėti mažuose dalykuose. Didelių krizių

metu ji tuoj pat pripažindavo savo priklausomybę nuo Dievo ir kreipdavosi į Jį, o menkas problemas

stengdavosi išspręsti pati. Pasimokykime iš jos patirties ir ieškokime pasitikėjimo Dievu kasdieninėse

gyvenimo situacijose. Kokie bebūtų sunkumai- dideli ar maži- nuspręskime pasitikėti Juo. Išmokime kartu su

psalmininku pasakyti: “Kai bijau, pasitikiu Tavimi”.

14 skyrius

Visuomet dėkokime

“Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje”(1Tes.5:18)

Mes galime pasitikėti suvereniu, išmintingu ir geru Dievu; ir, jei norime išaukštinti Jį sunkiuose

momentuose, turime pasitikėti Juo. Čia yra kažkas daugiau negu tik ramybė kentėjimuose ar išlaisvinimas iš

jų. Dievo išaukštinimas turi būti pagrindinis mūsų rūpestis, todėl pirmasis mūsų atsakymas turi būti toks:

“Pasitikėsiu Dievu”. Tačiau yra ir kiti dalykai, kurie yra svarbūs. Jie suteikia tvirtus įrodymus, jog mes

pasitikime Juo.

Dėkojimas. Paulius sakė: “Už viską dėkokite”. Būkime dėkingi gerais ir blogais momentais, sunkumuose

ir palaiminimuose. Visos palankios ir nepalankios aplinkybės yra galimybė dėkojimui. Dėkingumas yra ne

įgimta savybė, o Šventosios Dvasios vaisius. Bedievis nėra linkęs dėkoti. Jis maloniai priima aplinkybes,

kurios sutinka su jo norais, bet murma dėl tų aplinkybių, kurios priešingos jiems; bet nei gerose, nei blogose

aplinkybėse jam nekyla mintis dėkoti. Jei jo gyvenimas yra kažkas daugiau negu tik sėkmė, sveikina save dėl

pergalių ir kaltina kitus dėl nesėkmių, tačiau jis niekada nemato Dievo rankos jose. Vienas iš ryškiausių

Biblijos pareiškimų apie neatgimusį žmogų yra Pauliaus kaltinimas: “Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip

Dievo ir Jam nedėkojo…”(Rom.1:21). Dėkingumas pripažįsta priklausomybę. Per jį mes pripažįstame, kad

fiziniame pasaulyje Dievas “...visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kitą”(Apd.17:25); ir dvasiniame

pasaulyje Jis suteikė mums gyvenimą Jėzuje Kristuje, kai Jis mirė už mūsų nusižengimus ir nuodėmes. Viskas,

kas mes esame ir ką turime, yra iš gausios Dievo malonės, nes “kas gi tave išskiria iš kitų? O ką gi turi, ko

nebūtum gavęs?”(1 Kor.4:7). Mes, kaip Dievo vaikai, turime dėkoti Jam visose- tiek gerose, tiek blogose-

aplinkybėse. Lukas pasakoja istoriją apie dešimt raupsuotųjų, kuriuos Kristus išgydė (Luko 17:11-19). Visi

dešimt prašė išgydymo ir visi gavo jį, bet tik vienas sugrįžo padėkoti Kristui. Argi mes nesame linkę būti tokiai

kaip tie devyni? Mes esame greiti prašyti pagalbos pas Dievą, bet lėti dėkoti Jam; ir mūsų problema yra didesnė

negu tik paprastas užmaršumas. Mes esame pilni nedėkingumo dvasios dėl nuodėmingos savo prigimties.

tačiau ugdykime naują dėkingumo dvasią, kurią įdėjo Šventoji Dvasia į mus išgelbėjimo momentu. Visi

raupsuotieji turėjo sugrįžti ir padėkoti Kristui. Pripažinkime, kad daugelyje aplinkybių mes elgiamės kaip tie

užuomaršos devyni, nors turėtume būti kaip tas dėkingasis. Mes sutinkame su šios istorijos teologija, bet

krentame praktikoje. Mes teoriškai sutinkame su Pauliaus nurodymu dėkoti už viską, bet sunkiose aplinkybėse

mums sunku priimti jį. Sakykime, kad vienas žmogus pasveiksta nuo sunkios ligos, o kitas- suserga ja. Pagal

Pauliaus teologiją abu jie, kaip tikintieji, turi dėkoti Dievui. Dėkojimo pamatas sunkiose situacijose yra Dievo

visavaldystė, išmintis ir meilė, kurios visuomet veikia visuose mūsų gyvenimo pasikeitimuose ir netikėtuose

posūkiuose. Trumpiau sakant, dėkojimo pamatas yra tvirtas tikėjimas, kad Dievas veikia visuose dalykuose

bei visose aplinkybėse mūsų labui, ir sprendimas priimti šią Dievo žodžio tiesą bei priklausyti nuo jos, netgi

nežinant kaip Jis veikia mūsų labui. Tarp Rom.8:28 pažado ir 1Tes.5:18 įsakymo yra artimos sąsajos, nes

žodžių “visi dalykai” ir “už viską” prasmė labai panaši. Mes turime dėkoti už viską, nes žinome, jog visuose

dalykuose Dievas veikia mūsų labui. Jei mes norime gauti didžiausią paguodą ir įkvėpimą iš Rom.8:28 ir

dėkoti visuose dalykuose, turime suprasti, kad Dievas ne tik valdo įvykius mūsų gyvenime taip, kad jie būtų

labiausiai naudingi mums, bet ir, prieš leisdamas juos, žino tiksliai kaip naudos juos mūsų labui. Viešpats

tobulai žinojo, ką daro, leisdamas Juozapo broliams parduoti jį į vergystę; ir pats Juozapas pripažino tai,

sakydamas jiems: “Taigi, ne jūs atsiuntėte čia mane, bet Dievas (...) Nors jūs norėjote man blogo, Dievas

pavertė tai į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome- išgelbėti daugybę žmonių”(Pradž.45:8; 50:20).

Būtent todėl Paulius įsako mums: “Už viską dėkokite, nes tokia yra Dievo valia jums Kristuje Jėzuje”.

Pirmame laiške tesalonikiečiams Paulius kalbėjo apie Dievo valią: “Nes tokia Dievo valia-jūsų šventėjimas;

kad susilaikytumėte nuo ištvirkimo”(1Tes.4:3). Visi sutinkame su moraliniu paliepimu šioje eilutėje. Dievas

įsako mums būti šventais, o šventumas apima ir seksualinį tyrumą; ir 1Tes.5:18 paliepimas nėra mažiau

stiprus. Dėkojimas už viską yra tokia pati Dievo valios dalis kaip ir susilaikymas nuo ištvirkimo. Tuo aš

nenoriu pasakyti, kad nedėkingumas Dievui ir ištvirkavimas yra vienodai nuodėmingi Jo akyse, tačiau

dėkojimas Dievui už viską yra Jo valios mums dalis, todėl nėra jokios alternatyvos tam, kuris nori išaukštinti

Jį ir patikti Jam. Dėkojimas už viską-gera ir bloga-yra dar vienas atsakas į tai, kad Dievas yra vertas

pasitikėjimo. Jei mes pasitikime, kad Jis veikia visose aplinkybėse mūsų labui, turime dėkoti Jam visose

aplinkybėse; dėkoti ne už patį blogį, bet už tą gėrį, kurį Jis ištrauks iš blogo savo suverenumu, išmintimi ir

meile.

Garbinimas. Kitas atsakas į tai, kad Dievas yra vertas pasitikėjimo yra Jo garbinimas sunkiuose

momentuose. Kai nelaimė ištiko Jobą, Šv.Raštas sako: “Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto

plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats

ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”(Jobo 1:20-21). Sunkiu momentu Jobas ne maištavo prieš

Dievą, o garbino Jį; jis neiškėlė kumščio prieš Dievą, o atsiklaupė prieš Jį; jis nenusisuko nuo Jo, o nuolankiai

pripažino Jo visavaldystę, kurioje Jis davė jam ir kurioje turėjo teisę atimti. Garbinimas apima apsvarstymus

dviejomis kryptimis. Žvelgdami aukštyn, mes matome visą Dievo didybę, galią, šlovę, visavaldystę,

gailestingumą, gerumą ir malonę. Žvelgdami į save, mes pripažįstame visišką savo priklausomybę nuo Dievo

ir savo nuodėmingumą. Mes matome Jį kaip suverenų Kūrėją, vertą garbinimo, tarnavimo ir paklusnumo; ir

matome save kaip paprastą kūrinį, nevertą nusidėjėlį, kuris negarbino, netarnavo ir nepakluso Jam taip, kaip

turėjo padaryti tai. Mes esame verti tik amžino Dievo teismo. Mes esame Jo skolininkai ne tik dėl Jo

suverenaus gailestingumo mūsų išgelbėjime, bet ir dėl alsavimo bei duonos kąsnio. Mes neturime jokių teisių

Dievo akivaizdoje; viskas yra Jo malonė. Viskas žemėje ir danguje priklauso Jam; tai aiškiai matome iš

šeimininko žodžių vynuogyno darbininkams: “Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano?”(Mato

20:15). Tai yra kitas Dievo visavaldystės išmatavimas. Anksčiau mes matėme, kad Jo visavaldystė apima Jo

absoliučią galią daryti viską, ką Jis nori, visą kontrolę visiems kūrinių veiksmams. Tačiau Dievo visavaldystė

apima ir Jo absoliučią teisę daryti su mumis tai, ką Jis nori. Tai, kad Viešpats nusprendė atpirkti mus ir pasiųsti

savo Sūnų mirti vietoj mūsų, o ne nublokšti mus į pragarą, nebuvo jokia Jo pareiga. Tai kilo tik iš Jo suverenaus

gailestingumo ir suverenios malonės. Jis sakė Mozei: “...ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir

pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu”(Išėjimo 33:19). Šiais žodžiais Dievas pasakė: “Aš nesu įpareigotas nė

vienam”.

Dievo garbinimas sunkiais momentais apima nuolankią nuostatą sutikti su Jo teise daryti mūsų gyvenime

tai, ką Jis nori. Garbinimas yra nuoširdus pripažinimas, kad tai, ką mes turime- sveikata, padėtis, turtai ir kt.-

yra Jo suverenios malonės dovana ir Jis gali paimti ją pagal savo valią. Vis dėlto nepamirškime, kad Dievas

suvereniai veikia mūsų gyvenime su tam tikru tikslu; Jis nenaudoja priespaudos ar tironijos. Jis veikia su meile,

gailestingumu ir malone, darydamas mumyse viską, kas daro mus vis labiau panašesniais į Kristų. Kaip mes

nusilenkiame garbinime prieš Jo beribę galią, taip turime su pasitikėjimu nusilenkti ir prieš tai, kad Jis naudoja

tą galią dėl mūsų, o ne prieš mus. Taigi, nusilenkime nuolankumo nuostatoje, sutikdami su Jo veiksmais mūsų

gyvenime; nusilenkime su meile, žinodami, kad tokie Jo veiksmai, nors ir yra griežti bei skausmingi, kyla iš

išmintingo ir mylinčio dangiško Tėvo.

Nuolankumas. 1 Petro 5:6-7 turi įkvėpti mus sunkiu momentu. Petras sako: “Tad nusižeminkite po galinga

Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis rūpinasi jumis”. Viena

vertus, mes turime nusižeminti po galinga Dievo ranka ir tai reiškia atsiduoti su nuolankia dvasia suvereniems

Jo veiksmams mūsų gyvenime. Kita vertus, mes turime mesti savo rūpesčius ant Jo, žinodami, kad Jis rūpinasi

mumis. Rūpesčiai kyla iš sunkių situacijų, kurias galinga Dievo ranka atneša į mūsų gyvenimą. Mes turime

sutikti su sunkumais, bet ne su rūpesčiais. Tačiau mūsų polinkis yra visiškai priešingas. Mes ieškome kaip

pabėgti nuo sunkumų ir priešinamės jiems, ir tuo pačiu metu laikomės rūpesčių. Būdas, kuriuo turime mesti

savo rūpesčius ant Viešpaties, yra nusižeminimas prieš Jo visavaldystę ir pasitikėjimas Jo išmintimi bei meile.

Taigi, nusižeminimas turi būti tiek atsakymas į sunkumus, tiek jų rezultatus. Paulius aiškiai sakė, kad

pagrindinis dyglio jo kūne tikslas buvo pašalinti bet kokį polinkį į išdidumą: “Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl

gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau”(2

Kor.12:7). Jei Paulius buvo linkęs į išdidumą, tai ir mes esame linkę į jį, todėl, kaip taisyklė, kai Dievas

palaimina mus taip, jog tai gali pagimdyti išdidumą mumyse, kartu su palaiminimu pasiunčia ir dyglį kūne,

kuris pažaboja išdidumą ir silpniną jį. Per sunkumus Viešpats padaro mus silpnais, kad taip mes pripažintume,

jog mūsų stiprybė yra Jame, o ne mumyse. Mes nusprendžiame kaip atsakysime į dyglį šone; galime mėnesius

ar netgi metus priešintis jam arba priimti jį kaip Dievo siųstą ir nusižeminti po Jo galinga ranka. Kai iš tiesų

nusižeminsime prieš Jį, savo laiku patirsime Jo malonės pakankamumą, nes “Dievas priešinasi išdidiems, bet

teikia malonę nuolankiems”(Jok.4:6).

Atleidimas. Sunkumai dažnai užklumpa mus per kitų žmonių veiksmus. Kartais žeidžiantys jų veiksmai

yra sąmoningai nukreipti į mus, o kartais mes galime būti neatsakingų jų veiksmų aukomis. Kaip mes turime

atsakyti tiems, kurie yra mūsų sunkumų instrumentai? Vienintelis atsakymas yra meilė ir atleidimas. Mes

esame linkę kaltinti kitus žmones, laikyti nuoskaudas ir netgi trokšti keršto. Dvi tiesos padeda man atleisti

kitiems. Pirma, aš pats esu nusidėjėlis, kuriam atleista per beribę Dievo malonę ir Jo Sūnaus pralietą kraują.

Aš sužeidžiu kitus kartais sąmoningai, o kartais nesąmoningai savo nerūpestinga dvasia ar egoistiniais

veiksmais. Eklz.7:21-22 sako: “Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno keikiant tave. Nes

tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus”. Šią eilutę galime pritaikyti tiesiogiai, bet taip pat joje yra platus

principas, tinkamas atleidimo temai. Pakeiskime šių eilučių žodžius taip: “Neįsižeisk ant kitų žmonių, kurie

yra tavo kentėjimų instrumentai, nes tavo širdis žino, kad ir tu buvai juo kitų žmonių gyvenime”. Dievas ragina

mus atleisti vieni kitiems taip, kaip Jis atleido mus Kristuje (Ef.4:32). Jei aš noriu, kad Dievas atleistų man,

kai aš sužeidžiau kitus, tuomet aš turiu atleisti tiems, kurie yra skausmo mano gyvenime instrumentai.

Antra, aš žvelgiu toliau už žmones, kurie yra tik mano kentėjimų instrumentai, kad matyčiau Dievą, kuris

leido juos. “Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?”(Raudų 3:37). Dievas nusprendė, kad

vienas ar kitas išbandymas turi įvykti mano gyvenime, nes savo beribėje išmintyje laiko jį geru man. Per

kentėjimus, vykstančius kitų žmonių ranka, Dievas daro savo darbą mano gyvenime. Nusižeminti po galinga

Jo ranka reiškia priešintis polinkiui į kartumą ar įsižeidimą kito žmogaus atžvilgiu; nors šio veiksmai gali būti

nuodėmingi patys savyje, Dievas naudoja juos mano labui.

Malda dėl išlaisvinimo. Nuolankaus sutikimo dvasia priešais Dievą arba atleidimas kitiems nereiškia, kad

mes neturime melstis dėl išlaisvinimo iš sunkumų. Šv.Raštas moko visiškai priešingai. Pavyzdžiui, psalmėse

yra daug karštų maldų dėl išlaisvinimo iš įvairių problemų, tačiau pirmiausia matome Viešpaties Jėzaus

pavyzdį: “Tėve mano, jei įmanoma, tegul ši taurė pralenkia mane, bet tegul būna ne mano, o Tavo valia”(Mato

26:39). Kol galutinis išbandymo rezultatas nėra aiškus (pavyzdžiui, ligos ar dvasiškai maištingo sūnaus

atveju), mes turime toliau melstis ir prašyti Dievo pakeisti situaciją. Tačiau turime melstis taip, kaip meldėsi

Jėzus t.y. kad būtų ne kaip mes norime, o kaip Dievas nori. Iš tiesų mes negalime reikalauti, kad Dievas

pakeistų situaciją. Taip pat turime melstis išlaisvinimo iš velnio atakų. Jo puolimas ir kitų žmonių įžeidimai

ar gamtos nelaimės yra suverenaus Dievo valdžioje. Šėtonas negali užpulti mūsų be Dievo leidimo nė

peržengti Jo nustatytų ribų (Jobo 1:12; 2:6; Luko 22:31). Mes nežinome, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje

Dievas leidžia velniui pulti mus, bet kartais priežastis yra ta, kad mes turime kovoti dvasiniame kare ir paklusti

paliepimui: “Priešinkitės velniui”(Jok.4:7). Mes turime melstis išlaisvinimo ir išmokti priešintis velnio

atakoms Kristaus galia, tačiau turime daryti tai nuolankioje sutikimo su Dievo valia nuostatoje. Kartais Jo

valia yra išlaisvinimas iš sunkumų, o kartais jėgų suteikimas iškęsti juos. Pasitikėjimas Dievu dėl jėgų iškęsti

sunkumus yra toks pats tikėjimo veiksmas kaip ir pasitikėjimas Juo išlaisvinimui iš jų.

Dievo šlovės ieškojimas. Svarbiausia mūsų atsake į sunkumus turi būti Dievo šlovės ieškojimas. Mes

matome šią nuostatą Pauliaus gyvenime, kai jis buvo įkalintas Romoje. Jis ne tik buvo kalėjime, bet ir kai

kurie žmonės, tariami Evangelijos tarnai, bandė padidinti jo problemas savo pamokslais (Fil.1:14-17). Koks

buvo Pauliaus atsakas? “Tesižinai! Kad visokiais būdas, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus-štai

kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos”(Fil.1:18). Paulius tarsi sakė: “Iš tiesų nesvarbu kas įvyks su manimi ar

kokią įtaką tai turės man. Svarbiausia yra tai, kas atsitiks Evangelijai”. Tikriausiai dauguma iš mūsų nepasiekė

tokios krikščioniškos brandos, nes mes dar esame labai susirūpinę savimi. Mums dar svarbu kas atsitiks su

mumis. Tačiau mes turime sekti Pauliaus pavyzdžiu. Galbūt jūs užimate atsakingas pareigas bažnyčioje ar

tarnystės organizacijoje. Kas atsiks, jei pakils talentingesnis už jus ir jūs turėsite užleisti vietą jam? Kaip

atsakysite jūs? Čia yra galimybė augti kryptimi, besirūpinančia tik Dievo šlove. Jei jūs atsakysite, galvodamas

apie ją, ir nusižeminsite po galinga Dievo ranka, patirsite malonę pirmiausiai, jei ne visiškai, rūpintis Jo šlove.

Taip jūs labiau paaugsite panašume į Kristų, kuris išsirengė iš savo šlovės, kad mirtų už jus.

Mes turime matyti Dievo ranką visuose įvykiuose, žinodami, kad Jis leidžia juos mūsų labui. Labiausiai

Dievo žmogų guodžia įsitikinimas, kad Viešpats, kuris sukūrė pasaulį, valdo jį ir kiekvienas jo įvykis- mažas

ir didelis, palankus ar nepalankus mums- yra absoliučioje kontrolėje To, kuris daro visus dalykus gerai ir

nukreipia juos savo tautos labui. Krikščionis turės pasitikėjimą bei matys prasmę savo darbuose tiek, kiek

matys Dievą kaip Valdovą, veikiantį tarp jo priešų, ir visuomet besirūpinantį savo šlove bei savo tautos

gerbūviu netgi Evangelijos persekiojimuose.

Ar galima pasitikėti Dievu? Jau įsitikinome, kad Jis yra vertas pasitikėjimo. Jis yra absoliučiai suverenus

kiekviename visatos įvykyje ir naudoja šį suverenumą be galo išmintingu ir mylinčiu būdu mūsų labui. Taip

mes atsakėme į pagrindinį klausimą, užduotą šioje knygoje. Jūs galite pasitikėti Dievu, Jis niekada neapleis ir

nepaliks jūsų. Tačiau ką galima pasakyti apie antrą būdą, kuriuo galime užduoti šį klausimą? Ar jūsų santykiai

su Dievu yra tokie, kad jie yra pasitikėjimo Juo visuose sunkumuose pamatas? Neįmanoma pasitikėti Dievu,

atsiskiriant nuo Jo kitose gyvenimo sferose. Jei mes norime augti pasitikėjime Dievu sunkiais momentais,

pirmiausia turime pastatyti tvirtą asmeninių ir kasdienių santykių su Juo pamatą. Kiek pažinsime jį artimai ir

ieškosime visiškai paklusti Jam, tiek galėsime pasitikėti Juo. Prie kasdieninės bendrystės su Dievu pamato

turime pridėti tai, ką išmokome apie Jo visavaldystę, išmintį ir meilę šioje knygoje. Laikykimės šių didžių

tiesų tiek mažose problemose, tiek didelėse nelaimėse. Tai darydami ir visada priklausydami nuo Šventosios

Dvasios sugebėjimus teikiančios galios, būsime vis labiau ir labiau gabūs pasakyti: “Aš galiu pasitikėti Dievu”.

“Jei aš galėčiau pakeisti kurią nors Dievo plano mano gyvenime dalį, aš tik sugriaučiau ją. Aš turiu

suprasti, kad vienas ar kitas kentėjimas yra tobulo Dievo plano mano gyvenimui dalis. Taigi, aš nusprendžiu

pasitikėti Dievu; aš nusprendžiu tikėti mylinčio ir visagalio Tėvo gerumu Jo rūpestyje, išmintyje ir

suverenume, ir atsisakau priimti kitą nuomonę, nesvarbu kieno ji yra ir kaip aš jaučiuosi”.

“Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia”(Mato 6:32). Ačiū, Viešpatie, tai yra viskas, ką

man reikia žinoti. Aš pasitikiu Tavo galia pasirūpinti mano ir Tavo Bažnyčios poreikiais”.

“Dievas išlaiko tai, ką sukuria. “Ar jums trūko ko nors, kai buvau jus išsiuntęs…? Jie atsakė:

“Nieko””(Luko 22:35). Sunkumai yra Dievo tobulo plano nuvesti mus į Jo valios išpildymą ir padaryti mus

vis labiau panašiais į Jo Sūnų dalis”.

“Ir kad perdėm neišpuikčiau…”(2 Kor.12:7) -tai buvo pagalba Pauliui, kad jis nekristų. Ačiū Dieve, už

tai. Dievas yra vertas pasitikėjimo. Matykime Dievo ranką kiekviename įvykyje, žinodami, kad Jis daro dalykus

gerai ir leidžia juos tik dėl mūsų gerbūvio. Dievas veikė, veikia ir veiks visas aplinkybes ir įvykius mūsų

aukčiausiam amžinam labui. Mes galime nuspręsti kaip atsakysime į vieną ar kitą dyglį: ar priešinsimės ir

kentėsime, ar priimsime, kaip atėjusį iš Dievo mūsų labui”.

protestantas.wordpress.com