LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

MARIUS BORISAS

JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ

ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ

baigiamasis darbas

Darbo vadovas

doc. dr. Laimonas Šiupšinskas

KAUNAS, 2013

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanas

…………………………..

........................................

Data……………………...

JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ

ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ

baigiamasis darbas

Recenzentas

.............................................

.............................................

Data......................................

Darbo vadovas

doc. dr. Laimonas Šiupšinskas

Data………………..........

Darbą atliko

1 gr. studentas

Marius Borisas

Data…...................................

KAUNAS, 2013

3

TURINYS

SANTRAUKA ........................................................................................................................................................ 4

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ........................................................................................................................... 9

1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai .......................................................................................................... 9

1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ..................................................................................... 10

1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas .................................................................................................................... 16

1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius ............................................................................................................... 19

2. TYRIMO METODAI ........................................................................................................................................ 27

2. 1. Tyrimo organizavimas ............................................................................................................................... 27

2. 2. Tiriamųjų kontingentas.............................................................................................................................. 29

2. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ..................................................................................... 29

2. 4. Fizinio pajėgumo vertinimas ..................................................................................................................... 33

2. 5. Statistinė analizė ........................................................................................................................................ 37

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................................................................ 38

3. 1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai ....................................................................... 38

3. 2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatai ....................................................................................................... 46

3. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos ............................. 53

IŠVADOS .............................................................................................................................................................. 63

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .................................................................................................................... 64

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................................. 65

PRIEDAI ............................................................................................................................................................... 71

4

SANTRAUKA

Borisas M., Jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio

pajėgumo įvertinimas., magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas doc. dr. L. Šiupšinskas;

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto institutas. –

Kaunas, 2013, - 70 p.

Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir

fizinį pajėgumą bei jų sąsajas.

Darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus

vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir

moterų fizinį pajėgumą. 3. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų judėjimo sistemos

funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.

Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Slaugos

fakulteto Sporto institute. Tyrime dalyvavo 102 tiriamieji (52 vyrai ir 50 moterų). Vyrų grupė 52

asmenys, moterų grupė 50 asmenų. Amžiaus vidurkis 21,9 ± 2,8 metai (± SEM, standartinė vidurkio

įverčio paklaida). Kūno masės indekso vidurkis 22,7 ± 1,9 kg/m².

Tiriamieji atliko funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus tokia tvarka: gilaus

pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo

stabiliu liemeniu, rotacinio stabilumo testus. Pailsėjus 10 minučių tą pačią tyrimo dieną tiriamieji

atliko Eurofito testus: flamingo, plaštakos suspaudimo, tepingo, sėsti-siekti, sėstis-gultis, šuolio į tolį iš

vietos, 10 m x 5 ir ištvermės bėgimo testus.

Rezultatai: Bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma statistiškai

reikšmingai nesiskyrė tarp vyrų ir moterų (p>0,05). Vyrų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo

vertinimo suma buvo 16,08 ± 1,77 balo, o moterų 16,20 ± 1,67 balo

Išvados: 1. Jauno amžiaus vyrų ir moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo

įvertinimo suma nesiskyrė. Vyrų liemens stabilumo rodikliai buvo aukštesni nei moterų. Moterų

mobilumo testų rodikliai buvo įvertinti aukštesniais balais nei vyrų. 2. Jauno amžiaus vyrų fizinis

pajėgumas buvo didesnis nei moterų: šešių iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų

rodikliai buvo aukštesni vyrų grupėje nei moterų. Dviejų iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito)

vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni nei vyrų. 3. Vyrų grupėje buvo nustatyta daugiau statistiškai

reikšmingų koreliacijų tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo

vertinimo (Eurofito) testų, todėl pagal funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą tiksliau

prognozuoti vyrų fizinį pajėgumą.

5

SUMMARY

M. Borisas. Young man and woomen Functional Movement Screen and Physical Performance

evaluation, master thesis/ supervisor doc. dr. L. Šiupšinskas; Lithuanian University of health sciences;

Academy of medicine, Faculty of nursing, Institute of Sport. – Kaunas, 2013. p. 70.

The aim of the study: evaluate young man and women group’s indicators of Functional

Movement Screen and Physical Performance and the correlations.

Goals of this research: 1. Evaluate and compare young men and women Functional

Movements Screen. 2. Evaluate and compare Physical Performance in young age men and women

groups. 3. To evaluate and compare the young men's and the women's Functional Movement

Screenand physical performance indicators interfaces.

The study was conducted Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy of

Nursing, Faculty of Sports Institute. The study included 102 subjects (52 men and 50 women). A

group of men 52, women 50 persons in the group. Mean age 21.9 ± 2.8 years (± SEM, standard error

of the mean estimate). Average body mass index 22.7 ± 1.9 kg/m².

Participants performed Functional Movement Screen, Eurofit test batteries. Research carried

out by performing functional movement screen assessment tests in the following order: a deep squat,

hurdle step, in line lunge, shoulder mobility, active straight leg rise, trunk stability push-up, rotary

stability tests. Resting for 10 minutes on the same day of the study subjects performed Eurofit tests:

flamingo, plate teping, sit-reach, sit-lie, long jump from place, 10 m x 5 and endurance running test.

Results: (p> 0.05). Men's overall functional movement screen score was 16.08 ± 1.77 points,

while the women's score was 16.20 ± 1.67.

Conclusions: 1. The total sum of functional movement screen has no significantly difference

between young men and women. Men's trunk stability rates were higher than in women. Women's

shoulder mobility rates were higher than men's. 2. Young men physical capacity was higher than

women: six of the eight physical capacity (Eurofit) tests rates were higher for men than women in the

group. Two of the eight physical capacity (Eurofit) evaluation tests were higher than men's. 3. In

males, it was found more statistically significant correlations between functional movement stereotype

assessment and physical performance (Eurofit) tests, and by performing functional movement screen

accurately predict the men's physical performance.

6

ĮVADAS

Viena opiausių šiuolaikinės sporto kineziterapijos ir sporto medicinos problemų yra

priemonių, bei testų pasirinkimas, norint įvertinti asmens pasirengimą įvairiais aspektais ir iš gautų

rezultatų padaryti išvadas apie žmogaus funkcinę būklę ir fizinį pasirengimą (Cook, 2010). Šiuo metu

populiariausi fiziškai aktyvių asmenų tyrimai ir įvertinimai pagrįsti atskirais pakenkimų, fizinių

ypatybių, funkcinių judesių, organizmo funkcinės būklės vertinimais. Yra daug atskirų testų, testų

baterijų, naujausių technikos priemonių, kurios leidžia įvertinti atskirus asmens fizinius parametrus,

judesių stereotipą, funkcinę būklę, liemens raumenų jėgą bei ištvermę, judesio amplitudę, tačiau kokia

priklausomybė yra tarp vienų ar kitų rezultatų nėra pakankamai duomenų (Parchmann ir kt., 2011).

Tokiam tyrimui nėra vienos testavimo sistemos ir apibrėžtumo, tai gali būti paaiškinimas kodėl tokio

pobūdžio tyrimai nebuvo atliekami (Barry ir kt., 2005; Mills ir kt., 2005; Stanton ir kt., 2004; Tse ir

kt., 2005).

Šiuolaikinis fiziškai aktyvių asmenų fizinio pasirengimo įvertinimas dažniausiai apsiriboja

atskirų raumenų grupių testavimu, sąnario judesio amplitudžių matavimu ar tam tikrų fizinių ypatybių

įvertinimu ir pagal gautus rezultatus daromos išvados apie visą organizmo funkcinę būklę, nors tyrimo

metodai yra per siauri vertinti funkcinei būklei. Tokie tyrimai tampa labai specializuoti ir apsunkina

pilno judesio ištyrimą. Reikalinga sistema kuri padėtų įvertinti judesio kokybę prieš vertinant judesio

kiekybinius parametrus (Cook ir kt., 2006). Neatlikus išsamių tyrimų, kurie vertintų judesius

kokybiškai ir kiekybiškai negalima daryti išsamių išvadų apie asmens fizinio pasirengimo lygį (Cook,

2010). Nors yra teigiama, kad tam tikros sąsajos tarp funkcinių judesių ir fizinių ypatybių galimos, bet

kol kas nėra pakankamai ištirtos (Parchmann ir kt., 2011).

Naujausių tyrimų duomenimis norint nuosekliai įvertinti fiziškai aktyvaus asmens galimybes

pirmiausia turi būti vertinami jo funkciniai judesiai po to fizinis pajėgumas (fizinės ypatybės) ir

galiausiai specifiniai sportiniai įgūdžiai. Tokia vertinimo tvarka remiasi judesio piramidės (angl.

performance pyramid) principu, pagal kurią piramidė formuojama nuo apačios į viršų (1 pav.).

Piramidės pamatą sudaro funkcinių judesių atlikimo stereotipas, kuris yra visų kitų judesių, fizinio

pajėgumo taip pat ir sportinių įgūdžių pagrindas. Piramidės pamatas turi sudaryti didžiausią dalį, o

kylant į viršų piramidė turi mažėti. Be taisyklingo funkcinių judesių atlikimo stereotipo negali būti

gerai išlavinamos tiek fizinės ypatybės, tiek specifiniai sportiniai įgūdžiai (Cook, 2010).

Testuojant tik raumenų jėgą, judesio amplitudę ar kitus atskirus organizmo parametrus sunku

susidaryti bendrą vaizdą apie asmenų judesių kokybę, todėl būtina testuoti funkcinius judesius.

Funkcinis judesys, tai gebėjimas sukurti ir išlaikyti balansą tarp mobilumo ir stabilumo visoje

kinetinėje grandinėje, atliekant funkcinius judesius kuo tiksliau ir efektyviau (Cook ir kt, 2006).

Greitis, vikrumas, lankstumas, raumenų jėga, negali būti tinkamai panaudojama, jeigu judesys

7

atliekamas neefektyviai. Raumenų jėga, lankstumas, ištvermė, koordinacija, pusiausvyra yra reikalingi

komponentai norint atlikti funkcinį judesį, kuris sudaro pagrindą įvairioms fizinėms ypatybėms ir

sportiniams įgūdžiams (Mills ir kt., 2005). Tačiau fizinės ypatybės (ir sportiniai įgūdžiai) nėra

pagrindinis veiksnys nulemiantis kokybišką judesių atlikimą. Tiesiogiai kiekybiškai išmatuoti

funkcinio judesio neįmanoma, tačiau Cook pateikia kriterijus, taisyklių rinkinį pagal, kuriuos

funkcinius judesius galima įvertinti kokybiškai (Cook, 2002).

Eurofito testais tiriamos vyrų ir moterų fizinės ypatybės (fizinis pajėgumas), kurios

vertinamos kiekybiškai. Pagrindinės vertinamos fizinės ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas,

vikrumas, pusiausvyra, ištvermė. Pagal gautus testų rezultatus galima spręsti apie sportininko tam tikrų

fizinių ypatybių išsivystymą. Tai dažniausiai atliekama, norint įvertinti ir palyginti fizinių ypatybių

rodiklius su nustatytomis normomis (Keane ir kt., 2010).

Šios testavimo sistemos vertinančios skirtingus žmogaus judesio parametrus suteikia

galimybę vertinti žmogaus judesius ir fizinį pasirengimą globaliai, ko negalima padaryt panaudojant

tik atskiras sistemas.

Darbo naujumas

Lietuvoje nėra straipsnių, kuriuose būtų nagrinėjama judėjimo sistemos funkcinių judesių

atlikimo stereotipo, fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos. Nepavyko rasti tyrimų, kuriuose vyrams ir

moterims vienu metu būtų atliktas funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo

vertinimas, bei tyrimų, vertinančių fizinio pajėgumo ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo sąsajas.

Nepavyko rasti Lietuvoje publikuotų straipsnių, kuriuose būtų aprašyti atlikti tyrimai panaudojant

funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistemą.

Savo darbe bandėme išnagrinėti vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo

stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajų ypatumus.

8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir fizinį

pajėgumą bei jų sąsajas.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą.

2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų fizinį pajėgumą.

3. Įvertinti ir palyginti jauno amžius vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo

stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai

Kalbant apie judesius, judesių atlikimo efektyvumą, judesių kokybę svarbu apibrėžti

komponentus iš, kurių judesys susideda (kurie yra svarbūs judesiams) ir kuriems pakitus judesys tampa

iškreiptas, disfunkcionalus. Tie komponentai yra: kinematika, osteokinematika, artrokinematika,

kinetika (Neumann, 2002).

Kinematika yra mechanikos šaka apibrėžianti kūno judesius nekreipiant dėmesio į jėgas,

kurios sukuria tą judesį. Daugumos kūno judesių rotacijos ašis yra sąnaryje arba arti sąnario. Judesiai

atitinkamai transliaciniai arba rotaciniai gali būti skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs judesiai

sukeliami aktyvuojant raumenis, pasyvūs sukeliami išorinių jėgų (gravitacijos). Nagrinėjant

kinematiką pagrindiniai kintamieji yra kūno ar kūno dalių pozicija, pagreitis ir greitis (Neumann,

2002).

Osteokinematika apibrėžiama kaip kaulų judesiai trijose pagrindinėse plokštumose:

sagitalioje, frontalioje ir horizontalioje.

Artrokinematika apibrėžiama kaip judesys atsirandantis tarp sąnarinių paviršių judant vienai

ar kitai kūno daliai.

Kinetika yra mechanikos šaka nagrinėjanti jėgas ir jų poveikį kūnui.

Šių visų judesio komponentų darni veikla turi užtikrinti normalų lokalaus judesio atlikimą.

Tuo tarpu globalus viso kūno judesys susideda iš atskirų kūno dalių judesių. Bet žvelgiant iš kitos

pusės, taisyklingas funkcinio judesio atlikimo stereotipas užtikrina normalią (optimalią) visos kinetinės

grandinės sudedamųjų dalių kinematiką, osteokinematiką, artrokinematiką ir kinetika. Vertinant

globalius judesius, jų atlikimo kokybę, efektyvumą (ir sportininko fizinį pasirengimą) galima remtis

judesių atlikimo piramide (angl. performance pyramid) (1 pav.) (Cook, 2010).

1 pav. Judesių atlikimo piramidė (angl. performance pyramid)

10

Judesių atlikimo piramidė sudaryta ir ja naudojamasi tam, kad būtų galima lengviau suprasti ir

įvertinti žmogaus judesius, funkcinių judesių atlikimo stereotipą, fizinį pajėgumą, tam tikrus išvystytus

sportinius įgūdžius. Judesių atlikimo piramidę sudaro trys skirtingo dydžio stačiakampiai, kuriuos

dedant vieną ant kito ta piramidė ir yra suformuojama. Taisyklinga piramidė yra formuojama nuo

apačios į viršų, kai pamatą sudaro didžiausias stačiakampis ir kylant į viršų stačiakampiai rikiuojasi

mažėjimo tvarka (Cook, 2010).

Judesių atlikimo piramidės pamatą atspindi (sudaro) žmogaus funkcinių judesių atlikimo

stereotipas. Pagal funkcinių judesių atlikimą galima spręsti apie žmogaus atliekamų judesių kokybę.

Funkcinių judesių stereotipo vertinimui puikiai tinka funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo

(angl. Functional Movement Screen, FMS) testai, kuriais vertinami keli pagrindiniai žmogaus judesiai

tokie kaip pritūpimas, įtūpstas ir kt. Šių testų metu kreipiamas dėmesys tik į judesio atlikimo kokybę

nekreipiant dėmesio į fizinį pajėgumą (galimybes).

Antrą judesių atlikimo piramidės stačiakampį sudaro žmogaus fizinis pajėgumas, fizinių

ypatybių išvystymas. Fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) įvertinimui tinka Eurofito testai kuriais

vertinamos tokios fizinės ypatybės kaip: jėga, lankstumas, ištvermė ir kt. Taip pat apie asmens fizinį

pajėgumą gali būti sprendžiama remiantis atlikties testų (funkcinės būklės) vertinimo rezultatais, kurie

koreliuoja su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis (Novy ir kt., 2002), tuo pačiu įvertinama ir žmogaus

funkcinė būklė. Fizinių ypatybių vertinimas atsižvelgia į judesių vertinimo kiekybinius parametrus.

Judesių atlikimo piramidės viršūnę sudaro tam tikri sportiniai įgūdžiai. Kurie vertinami tam

tikrai sporto šakai būdingais specializuotais testais.

Fiziškai aktyvaus žmogaus įvertinimas pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į judesio stereotipo

ir tik tada fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimą.

1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas

Pagrindinė griaučių raumenų sistemos funkcija – judėti. Judesiai visą laiką buvo matuojami

kiekybiškai, bet neseniai atsiradusi funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema suteikia

galimybę į judesius pažvelgti kitu kampu, įvertinti judesio kokybę, o ne kiekybę kas jau yra įprasta.

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (angl. Functional Movement Sceen, FMS) tyrimu

galima nesunkiai surasti funkcinių judesių disfunkcijas, kurios dažniausiai apibrėžiamos kaip

mobilumo ir stabilumo balanso sutrikimas, kurioje nors kinetinės grandinės dalyje, iškreipiantis visą

judesio atlikimą (Cook ir kt., 2006). Manoma, kad pagal funkcinių judesių stereotipą galima

prognozuoti apie tam tikros sporto šakos sportininko lygį.

11

Cook sukurtais testais galima įvertinti funkcinių judesių atlikimo stereotipą, ištestuoti

sąveikas tarp kinetinių grandinių mobilumo ir stabilumo, neuroraumeninės kontrolės, kurios yra fizinio

pajėgumo, specifinių sportinių įgūdžių ir organizmo funkcinės būklės pagrindas (Cook ir kt., 2006;

Burton, 2006). Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo sistemos tikslas yra mėginimas

įvertinti funkcinio judesio atlikimo stereotipo kokybę su elementariai graduota sistema. Ji yra sukurta

ne diagnozuoti, bet greičiau atskleidžia žmogaus judesio stereotipo apribojimus bei asimetrijas. Toks

požiūris veda prie tobulesnio iniciatyvaus judesio kokybės gerinimo ir tuo pačiu traumų prevencijos. Ši

sistema nutolsta nuo požiūrio teigiančio, kad sudėjus atskirus elementus į vieną visumą galime gauti

tikslų visumos vaizdą. Paprasta gyvenimo patirtis ir nauji moksliai faktai byloja, kad toks požiūris

stokoja dinamiškumo, neleidžia įžvelgti naujų savybių būdingų tik sistemai kaip funkcinei visumai, o

ne elementų sumai. Pagrindinis funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslas yra įvertinti

kūno kinetinių grandžių sistemą, kai kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų

visuma (Cook ir kt., 2006).

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus sudaro septyni fundamentalių

funkcinių judesių testai, sutinkami įvairiose sporto šakose, gyvenimiškose situacijose, kurie autorių

teigimu vystantis organizmui yra tarsi pamatas visiems kitiems judesiams. Nėra būtina vertinti visus

žmogaus judesius, manoma, kad užtenka keleto pirminių judesių, kurių stereotipą įvertinus galima

prognozuoti visų kitų to žmogaus atliekamų judesių kokybę (Cook, 2010). Šių testų pagalba ir yra

įvertinama asmens funkcinių judesių atlikimo stereotipo kokybė, jų pokyčiai po traumų arba

korekcinės ir treniruočių programos efektyvumas (Cook, 2010). Juos atliekant vertinamas funkcinių

judesių atlikimo stereotipas, kuris atskleidžia raumenų jėgos, lankstumo, judesio amplitudės,

koordinacijos, pusiausvyros ir propriorecepcijos tarpusavio ryšį (Cook ir kt., 2006). Funkcinių judesių

atlikimo stereotipo vertinimas suteikia informaciją ar sportininkas turi stabilizacijos ar mobilumo

problemų. Iškreiptas funkcinių judesių atlikimo stereotipas gali riboti sportininko fizines galimybes ar

net būti traumos priežastimi (Mottram ir kt., 2008; Cook ir kt., 2006; Kiesel ir kt., 2007; Minick ir kt.,

2010). Įvertinus pirminių (funkcinių) judesių atlikimo stereotipą atsiranda galimybė labiau

individualizuoti asmens treniruočių programą, taisant ydingą judesio stereotipą, o ne koncentruotis į

tam tikrus atskirus sąnarius ir raumenis (Cook, 2001).

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testai yra vienintelis įrankis, kurio pagalba

galima kokybiškai įvertinti individo funkcinių judesių atlikimo stereotipą (Cook ir kt., 1998; Cook.,

2001). Šie testai užpildo tuštumą tarp pirminio medicininio sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo

(fizinių ypatybių) vertinimo testų, įvertinant individo dinaminį ir funkcinį pajėgumą. Toks vertinimo

įrankis pateikia kitokį požiūrį į judėjimo sistemą (griaučių raumenų) ir fizinio pajėgumo

prognozavimą. Jei funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema naudojama kaip žmogaus

išsamaus įvertinimo dalis, tai leidžia individualizuoti rekomendacijas aktyvių žmonių fizinio rengimo

12

programoms. Ši testavimo sistema puikiai papildo jau geriau pažįstamas medicininio patikrinimo,

fizinio pajėgumo vertinimo, specifinių įgūdžių, organizmo funkcinės būklės vertinimo sistemas.

Paruošti atletą įvairiai veiklai, kad jis galėtų dalyvauti sportinėje veikloje po medicininio patikrinimo

pirmiausiai būtų naudinga išanalizuoti (įvertinti) jo funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tik po to

tirti fizinį pajėgumą ir sportinius įgūdžius. Ši sistema dar labai nauja, bet vis daugiau sporto

reabilitacijos specialistų jau taiko šią metodiką dirbant individualiai su atletais ir komandomis (Cook,

2010).

Per paskutinius 20 metų reabilitacija perėjo nuo tradicinio atskirų žmogaus „silpnų“ vietų

vertinimo link integruoto funkcinio požiūrio, įtraukiant proprioreceptinius neuroraumeninius raumenų

sinergijos ir motorinio mokymo metodus (Cook ir kt., 2006). Tuo tarpu anksčiau buvo sunku kalbėti ir

bandyti plėtoti funkcinį požiūrį, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo standartų nebuvo.

Dažnoje situacijoje reabilitacijos profesionalai taiko specifinius izoliuotus testavimo metodus

testuojant atitinkamus sąnarius ar raumenis. Tokie specialistai dažniausiai atlieka fizinio pajėgumo

vertinimą prieš tai neatliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo. Tuo tarpu svarbu

išnagrinėti ir suprasti pagrindinius funkcinių judesių atlikimo stereotipo aspektus, nes panašūs ar net

tokie patys judesiai sutinkami visose sporto šakose ar buitinėse situacijose (Cook, 2010).

Tradiciniame sporto medicinos modelyje, atliekamas medicininis patikrinimas, kurio metu

stengiamasi pastebėti žmogaus sveikatos problemas dėl, kurių jis negali dalyvauti tam tikroje fizinėje

veikloje, kol tos problemos bus išspęstos Po pradinio įvertinimo įprastai atliekamas fizinio pajėgumo

(fizinių ypatybių: jėga, greitis, lankstumas, vikrumas) vertinimas. Šis “sistemingas“ procesas

nesuteikia pakankamai pradinės informacijos, apie sportininko gebėjimą efektyviai judėti ir išnaudoti

savo fizines galimybes. Yra keletas mokslinių straipsnių kuriuose pateikiama informacija kad nėra

standartų, kurie apibrėžtų koks turi būti žmogaus pasiruošimas, kad jis galėtų dalyvauti fizinėje

(sportinėje) veikloje (Metzl, 2000). Daug medicinos ir sporto reabilitacijos įstaigų bendradarbiauja

siekiant labiau sukonkretinti pagal ką turi būti sprendžiama ar fiziškai aktyvus asmuo gali užsiimti

sportine veikla ar ne, bet kol kas vertinimas pateikiamas tik remiantis medicininiais parametrais, kurie

nenusako žmogaus funkcionalumo lygio (McGraw-Hill, 2005). Pagrindinis medicininio patikrinimo ir

fizinio pajėgumo vertinimo tikslas sumažinti traumos tikimybę, pagerinti fizinį pajėgumą ir galiausiai

pagerinti gyvenimo kokybę (Minick ir kt., 2010). Tačiau kol kas nėra pakankamai duomenų ar

remiantis įprastiniu modeliu įmanoma šį tikslą pasiekti. Priežastis kodėl pagal šiuos testus mažai ką

galima prognozuoti yra ta, kad jie yra mažai individualizuoti (Cook, 2010).

Po medicininio patikrinimo norint išsamiai įvertinti asmens galimybes svarbu pirmiausiai

nustatyti koks sportininko funkcinių judesių atlikimo stereotipas, nes esant disfunkciniam funkcinio

judesio atlikimo stereotipui žmogus negali optimaliai išnaudoti savo fizinių galimybių ar net gali

patirti traumą. Tuo tarpu įprastai pradedama nuo fizinio pajėgumo vertinimo. Dažniausiai

13

rekomenduojami fizinio pajėgumo vertinimo testai: atsilenkimai, atsispaudimai, ištvermės bėgimas,

sprintas, vikrumo vertinimas. Daugumoje sporto arba profesinių situacijų šios fizinės ypatybės tampa

labiau specifiškos pagal atitinkamą sporto šaką (Cook ir kt., 2006). Fizinio pajėgumo vertinimo testų

funkcija yra surinkti kiekybinę informaciją apie žmogaus fizines ypatybes. Išanalizavus duomenis

pateikiamos rekomendacijos ir iškeliami tikslai. Rekomendacijos pateikiamos pagal standartizuotas

vidutines reikšmes, kurios gali visiškai neatitikti individo specifinių poreikių. Fizinio pajėgumo

vertinimo testai suteikia objektyvią kiekybinę informaciją apie tam tikrą fizinę ypatybę, bet pagal jų

rezultatus gali būti sunku arba visai neįmanoma spręsti apie judesio atlikimo kokybę ir efektyvumą

(Cook, 2010).

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo prastas atlikimas dažnas ribojantis veiksnys asmens

fiziniam pajėgumui. Fizinio rengimo programos dažniausiai koncentruojasi į vikrumo, greitumo, jėgos

lavinimą, o į judesio kokybę nėra kreipiama dėmesio, todėl tokiam žmogui turinčiam ydingą judesio

stereotipą gali būti sunku išlavinti atitinkamą fizinę ypatybę. Dėl to gali būti sukuriamos įvairios

kompensacijos, kurių pagalba užduotis atliekama, bet kitų raumenų pagalba. Prisitaikius neefektyviai

atlikti judesius žmogus įgyja ydingą funkcinio judesio atlikimo stereotipą, tai trukdo pasiekti įvairius

tikslus, taip pat padidėja traumos rizika (Cook ir kt., 2006). Pavyzdžiu galime laikyti sportininką, kuris

atlieka daugiau nei vidutiniškai normose nurodoma atsilenkimų, bet juos atlieka labai neefektyviai

kompensuodamas judesį. Lyginant šį asmenį su kitu kuris taip pat atsilenkimų atlieka daugiau nei

vidurkis, bet jo atlikimas yra be kompensacinių judesių. Jei dėmesys nėra kreipiamas į judesio atlikimo

kokybę šie individai atsilenkimus atlieka geriau nei vidutiniškai. Sunku padaryti išvadas ar tokių abiejų

sportininkų fizinis pasirengimas vienodas ar skiriasi. Tokie individai stipriai skiriasi pagal funkcinį

mobilumą ir stabilumą, bet netestuojant funkcinio mobilumo ir stabilumo negalime kalbėti apie

skirtumus tarp judesio atlikimo (Cook ir kt., 2006).

Vienas iš svarbiausių funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslų yra traumų

galimybės nuspėjimas arba pakartotinės traumos išvengimas. Sugebėjimas nuspėti traumą yra lygus ar

toks pat svarbus kaip gebėjimas įvertinti ir gydyti traumą. Gerai žinoma, kad buvusi trauma yra didelis

rizikos veiksnys traumą patirti pakartotinai ir kad tai sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą kas

labai riboja sportininko galimybes išnaudoti efektyviai savo fizinį pajėgumą. Buvusi trauma tai

kompleksas veiksnių kurie iškreipia judesio atlikimo stereotipą ir padidina pakartotinės traumos

tikimybę. Jei traumuota vieta sugijo tai dar nereiškia, kad ir funkcinio judesio atlikimo stereotipas

atsistatė. Yra tikimybė, kad pakartotinis traumavimasis ir normalaus funkcinio judesio atlikimo

stereotipo sutrikimas atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme, kas negali būti įvertinama tradiciškai

matuojant raumenų jėga ir judesio amplitudę. Siekiant kompleksiškai įvertinti žmogaus judesio

kontrolę yra naudojami funkciniai judesiai, kuriems reikalingas dinaminis balansas (Cook ir kt., 2006;

Plisky ir kt., 2006). Užduotys reikalaujančios viso kūno koordinuoto judesio gali padėti suprasti

14

judesio valdymą ir ar yra išlikusių traumos padarinių. Neuroraumeninius pakitimus po traumos galima

puikiai identifikuoti funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo pagalba. Nors individualūs

sportinių judesių parametrai yra jėga, lankstumas, kurių lavinimas paskiriamas reabilitacijos metu

norint atstatyti pažeistos srities funkciją, bet jie dažniausiai nekoreguoja iškreipto funkcinio judesio

atlikimo stereotipo. Dažniausiai po traumos įvyksta judesio valdymo pokyčiai ir pasikeičia funkcinio

judesio atlikimo stereotipas, todėl specialios funkcinio judesio atlikimo stereotipo testavimo

programos labai reikalingos testuojant fiziškai aktyvius asmenis (Minick ir kt., 2010). Medicininio

sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo testai neteikia informacijos apie tam tikros

kinetinės grandies silpnumą, kuris gali būti traumos rizikos veiksnys. Dauguma sporto medicinos

gydytojų pabrėžia specialių, labiau funkciniu požiūriu besiremiančių įvertinimo technikų, vertinančių

judesio trūkumus svarbą (Cook, 2010).

Literatūroje aprašoma daug faktorių, kurie gali turėti įtakos sportininko funkcinio judesio

atlikimo stereotipo sutrikimui ar netgi traumoms, keletas tokių yra agonisto antagonisto jėgos ir

ištvermės skirtumas, struktūrinės anomalijos, moteriška lytis, silpnas treniruotumo lygis, buvusios

traumos (Devan ir kt., 2004). Neseniai pradėta teigti, kad neuroraumeninės kontrolės sutrikimai

(Hewett ir kt., 2005; Myer ir kt., 2005), juosmens nestabilumas (Peate ir kt., 2007; Zazulak ir kt., 2007;

Leetun ir kt., 2004), raumenų asimetrijos tarp kairės ir dešinės kūno pusių blogina funkcinio judesio

atlikimo stereotipo kokybę ir padidina traumų riziką (Newton ir kt., 2006; Jacobs ir kt., 2005;

Rahnama ir kt., 2005; Potts ir kt., 2002). Raumenų asimetrija tarp kairės ir dešinės pusių gali būti dėl

patirtų traumų, raumenų inhibicijos, kompensacinių mechanizmų. Tokie sutrikimai gali būti lengvai

identifikuojami kokybiškai vertinant judesį, o pritaikius korekcines programas koreguojami (Cook,

2010).

Tyrimų duomenims nustatyta, kad jei profesionalaus amerikietiško futbolo žaidėjas surenka

14 ir mažiau taškų atlikdamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus, jam yra

padidėjusi rizika gauti traumą (Kiesel ir kt., 2007). Tolimesni tyrimai patvirtina šiuos teiginius ir dar

naujesni tyrimai pateikia duomenis, kad bet kokia asimetrija tarp dešinės ir kairės kūno pusių

funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testuose padidina traumos tikimybę 2,3 karto (Kiesel ir

kt., 2008) Todėl funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali būti naudingas traumų tikimybei

nuspėti. Jau yra atlikta tyrimų pagal, kurių duomenis galima teigti, kad atitinkamos korekcinės

treniruočių programos gerina funkcinių judesių atlikimo stereotipą.

Straipsniuose pateikiamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų patikimumas

yra labai aukštas, reikšmės buvo nuo 0,8 iki 1,00 (Minick ir kt., 2010). Iš septynių funkcinių judesių

atlikimo stereotipo vertinimo testų penkiuose (žengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumas,

aktyvus tiesios kojos kėlimas, rotacinis stabilumas) vertinama atskirai kairė ir dešinė pusės tam, kad

būtų galima įvertinti simetriją tarp kairės ir dešinės pusių. Manoma, kad žymi asimetrija tarp kairės ir

15

dešinės kūno pusių iškreipia funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tai yra traumos rizikos faktorius

(Plisky ir kt., 2006; Myer ir kt., 2008; Yeung ir kt., 2009).

Funkcinio judesio atlikimo stereotipo vertinimo sistemos autoriai tvirtina, kad asimetrija tarp

dešinės ir kairės kūno pusių yra galima atliekant tam tikrus specifinius kiekvienai sporto šakai ar

profesijai judesius, tačiau atsiradus asimetrijai tarp dešinės ir kairės kūno pusių atliekant

fundamentalius (funkcinius) judesius padidėja rizika pabloginti daugelio judesių atlikimo stereotipą

(Cook, 2010).

Pastebėjus asimetriją tarp kairės ir dešinės kūno pusių svarbu sudaryti atitinkamą korekcinę

pratimų programą, kurios pagalba asimetrija būtų koreguojama. Judesio atstatymo programa yra

sudaryta iš pagrindinių raumenų grupių dalyvaujančių tam tikrame judesyje korekcijos: tempimo

pratimai, trigerinių taškų atsiradimo priežasties ieškojimas ir šalinimas, amplitudės didinimo, raumenų

stiprinimo pratimai (Cook, 2010). Tačiau išsprendus lokalią problemą visos kinetinės grandinės

funkcija gali nepagerėti. Judesys pagerėja kai centrinė nervų sistema persiprogramuoja. Taip pat

korekciniai pratimai yra sukurti taip, kad būtų stimuliuojama natūrali liemens šerdį sudarančių (angl.

„core“) raumenų aktyvacija, o tai padidina ryšį tarp šerdies raumenų funkcijos ir funkcinių judesių

atlikimo stereotipo (Cook ir kt., 1997). Į programą taip pat įeina ir tradiciniai jėgos lavinimo ir sporto

šakos specifiniai pratimai. Naujausių tyrimų duomenimis buvo įrodyta, kad korekcinių pratimų

programa gali pagerinti funkcinių judesių atlikimo stereotipo rezultatus, taip pat korekcinių pratimų

programa padeda sumažinti judesio asimetrijas, kurios pastebimos atliekant funkcinius judesius

(Kiesel ir kt., 2011).

Atliktas tyrimas parodo, kad amerikietiško futbolo žaidėjai per ne varžybų laikotarpį taikytą

korekcinių pratimų programą savo funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatus pagerino

vidutiniškai 11%. Taigi galima teigti, kad funkcinio judesio atlikimo stereotipas yra koreguojamas

atliekant individualiai kiekvienam pritaikytus korekcinius pratimus. Nors šie rezultatai yra daug

žadantys, į juos reikėtų žvelgti šiek tiek atsargiai, kadangi tyrimas buvo atliktas be kontrolinės grupės.

Gali būti taip, kad rezultatai buvo geresni dėl to, kad sportininkai pakartotinai atlikdami testus geriau

žinojo kaip juos reikia atlikti arba gali būti, kad suveikė išmokimo faktorius ir sportininkai geriau

atliko judesius nes buvo juos išmokę. Šio tyrimo pirmo ir antro testavimo bendra rezultatų suma

skyrėsi nuo -1 iki + 7, tai rodo, kad ne visi žaidėjai sistemingai pagerino savo rezultatus. Sunku gautus

rezultatus palyginti su kitais darbais, nes daugiau tokio pobūdžio darbų nėra atlikta (Kiesel ir kt.,

2009).

Rezultatai tiriant amerikietiško futbolo žaidėjus parodė, kad tiems žaidėjams, kurie gavo

vieną balą už gilų pritupimą traumos tikimybė padidėjo 5 kartus, tuo tarpu kiti testai (testų rezultatai)

nebuvo tokie reikšmingi traumos rizikai prognozuoti. Faktas, kad ne visi žaidėjai po korekcinės

pratimų programos savo rezultatus pagerino daugiau nei iki 14 balų ir, kad vienetui įvertintas gilaus

16

pritūpimo atlikimas yra susijęs su padidėjusia traumos rizika, parodo, kad yra reikalingas išsamesnis

sportininkų įvertinimas ir intensyvesnės korekcinių pratimų programos disfunkcinio judesio atlikimo

stereotipo ištaisymui. Galbūt nuodugnesnis individualus ištyrimas reikalingas gilesnių

neuroraumeninių disfunkcijų diagnozavime, kurios ir gali iškreipti funkcinį judesio atlikimo stereotipą

(Kiesel ir kt., 2011).

Pritūpimo testas buvo įtrauktas į testų bateriją, nes šiuo testu lengva įvertinti čiurnos, kelio,

klubo, krūtininės nugaros dalies, pečių mobilumo balansą ir dubens stabilumą. Dėl šio testo judesio

kompleksiškumo, negalėjimas šio testo tinkamai atlikti parodo apie rimtą judesio disfunkciją, kas

turėtų būti vertinama detaliau. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testas yra susijęs su viršutinės kūno

dalies jėga ir liemens stabilumu sagitalioje plokštumoje, rotacinio stabilumo testas susijęs su

stabilizacija horizontalioje ir sagitalioje plokštumoje reikalauja asimetrinio viršutinių ir apatinių

galūnių judesio, aktyvus kojos kėlimo testas susijęs su užpakalinės šlaunies raumenų grupės

elastingumu, pečių mobilumo testas susijęs su peties komplekso ir krūtininės nugaros dalies judesio

amplitude (Cook ir kt., 2006).

Skirtumus tarp lyčių, atliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus aprašė

Kibler, kuris nustatė kad vyrai yra statistiškai reikšmingai stipresni nei moterys, o moterys yra

statistiškai reikšmingai lankstesnės nei vyrai. Rotacinio stabilumo testas yra tarsi atskirtas nuo kitų

funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų dėl to, kad labai mažai žmonių gali gauti

maksimalų įvertinimą 3, dauguma gauna 2. Mažai fiziškai aktyviai populiacijai testas nelabai turi

reikšmės, bet yra įtrauktas dėl profesionalių sportininkų, kurie gali būti pajėgūs atlikti šį testą (Kibler,

1989). Testą dažniausiai trims balams atlieka tų sporto šakų atstovai kurie atlieka specifinius pratimus

asimetriniam liemens stabilumui lavinti keliose plokštumose (Schneiders ir kt., 2011).

1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas

Suaugusiųjų Eurofito (fizinio pajėgumo) testų rinkinys yra sukurtas įvertinti su sveikata

susijusį fizinį pajėgumą. Rinkinio bendras tikslas yra įvertinti individo, populiacijos sveikatą, fizinį

pajėgumą ir gerovę. Teigiama, kad fizinį žmogaus pajėgumą lemia fizinių ypatybių visuma. Fizinė

ypatybė - tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Gali būti daug įvairių judamųjų

užduočių, todėl visuomet vertinama konkreti fizinė ypatybė: ištvermė, jėga, greitumas, lankstumas,

pusiausvyra, vikrumas, koordinacija. Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir

sistemos, padedančios judėti, jausti, analizuoti. Tai morfofunkcinės ypatybės, kurios yra įgimtos ir

gana pastovios, bei joms būdinga adaptacija ir kintamumas. Kiekybinius fizinių ypatybių požymius

lemia žmogaus amžius, lytis, gyvensena ir kiti veiksniai (Šiupšinskas ir kt., 2008).

17

Fizinis pajėgumas yra susijęs su specifinės užduoties atlikimu, siekiant maksimaliai išnaudoti

fizinio pasirengimo komponentus tame tarpe ir konkrečių fizinių ypatybių ugdymas atitinkamos

užduoties atlikimui. Šiame kontekste fizinis pajėgumas reiškia bendrą organizmo galimybę atlaikyti

fizinius krūvius, nepatiriant pervargimo. Sportininkai priklausomai nuo sporto šakos tam tikras fizines

ypatybes išlavina labiau nei mažiau fiziškai aktyvūs žmonės. Eurofito testų programa skirtingais

tikslais plačiai taikoma visoje Europos sąjungoje (Adam ir kt., 1988): kai kurie individualūs testai yra

naudojami įvertinant tam tikras sportininkų (žaidėjų) fizines ypatybes (Carling ir kt., 2009), atrenkant

talentingus rankininkus ir stebint jų progresą (Mohamed ir kt., 2009).

Yra straipsnių, kuriuose nagrinėjama traumų prognozavimas pagal fizinių ypatybių

išsivystymą. Testų įvertinimai dažnai sutampa su atletinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turėtų

skirtis savo reikalingu ir pageidaujamu dydžiu vertinant su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. Fizinių

ypatybių vertinimas dažniausiai yra naudojamas, norint nustatyti fizines galimybes, treniruočių

efektyvumą ir nustatyti normas (vidutines reikšmes) tam tikrai sporto šakai (Keane ir kt., 2010).

Spręsti apie sportininko fizinį pajėgumą galima tada, kai yra įvertinamos įvairios fizinės ypatybės,

tokiam įvertinimui gerai tinka Eurofito testai. Daugumos testų patikimumas yra gerai įvertintas

(Beunen ir kt., 1987).

Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas pačia plačiausia prasme turėtų būti apibrėžiamas kaip

sveikatai svarbių sugebėjimų rinkinys (Asmussen ir kt, 1983). Su sportu susijusių fizinių ypatybių

rinkinys gali būti apibrėžiamas kaip sportui reikalingų fizinių ypatybių rinkinys. Kai kurios sportui

svarbios fizinės ypatybės taip pat susiję ir su sveikata. Fizinis pajėgumas atskleidžia individo galimybę

atlikti duotą fizinę užduotį. Fizinių ypatybių rodiklių pokyčiai yra jautrūs atspindint fizinio aktyvumo

pokyčius, o tai leidžia juos nesunkiai įvertinti. Su sveikata susijusio fizinio pajėgumo testai yra tinkami

įvertinti ir sportui svarbias fizines ypatybes. Pagrindinė fizinio pajėgumo vertinimo testų nauda yra ta,

kad gauname esamos fizinės būklės kiekybinį įvertinimą ir galime juo naudotis lyginant tarpusavyje su

kitų asmenų taip pat ir profesionalių sportininkų rodikliais ar net kitų sporto šakų sportininkų

rezultatais arba sekant tolimesnę sportininko fizinio pajėgumo būklę (Keane ir kt., 2010).

Fizinio pajėgumo įvertinimas gali būti aprašomasis ir diagnostinis įrankis, kuriuo remiantis

galima vertinti su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis glaudžiai susijusių užduočių atlikimą. Fizinio

pajėgumo įvertinimo metu gauta informacija, kartu su visais kitais atitinkamais argumentais, turėtų

padėti rasti silpnas vietas (fizines ypatybes), parinkti tinkamus pratimus, kurių pagalba silpnos fizinės

ypatybės būtų tobulinamos. Šie tikslai, jei naudojami tiksliai ir supratingai, gali padaryti didžiausią

įtaką užtikrinant, kad rekomenduojami pratimai yra tinkami, efektyvūs ir saugūs (Asmussen ir kt.,

1983).

Fizinis pajėgumas glaudžiai susijęs su sportinės veiklos atlikimu ar tam tikra profesija

(gaisrininkai) (Peate ir kt., 2007). Labai specifinio fizinio pajėgumo įvertinimo testų rinkiniai yra

18

naudojami kaip sportininkų ir sunkų fizinį darbą dirbančių profesijų darbininkų įvertinimo ir stebėjimo

įrankiai. Tokie testų rinkiniai naudojami tam, kad būtų galima įvertinti labiau specifiškas fizines

ypatybes, kurios gali būti būdingos tik atitinkamoms sporto šakoms (Asmussen ir kt, 1983).

Naudojant su sveikata susijusio fizinio pajėgumo sąvoką būtina nurodyti fizinio pajėgumo -

sveikatos sąsajas, kuriomis ši sąvoka yra grindžiama. Žinant universalų ir sudėtingą fiziologinį ir

struktūrinį krūvį, kurį sukelia fiziniai pratimai žmogaus kūnui, yra manoma, jog su sveikata susijęs

fizinis pajėgumas turėtų būti sudarytas iš daug skirtingų matmenų susijusių su tam tikrais sveikatos

aspektais. Šie matmenys dažnai sutampa su specifinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turi skirtis

savo pageidaujamu ir reikalingu dydžiu lyginant su sveikata susijusiu fiziniu pajėgumu. (Oja ir kt.,

1995).

Remiantis fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo tarpusavio ryšiais, bei teigiamu poveikiu

sveikatai yra išskiriami suaugusiųjų su sveikata susijusio fizinio pajėgumo pagrindiniai komponentai

(tie patys komponentai yra svarbūs ir sportininkams tik gautų rezultatų interpretacija turi skirtis):

aerobinis fizinis pajėgumas

griaučių raumenų fizinis pajėgumas

su centrine nervų sistema susijusios fizinės ypatybės

Aerobinis fizinis pajėgumas yra pagrindinis su sveikata susijusio fizinio pajėgumo

komponentas. Maksimalus deguonies suvartojimas yra objektyvus aerobinės organizmo funkcijos,

sudarytos iš kvėpavimo, širdies-kraujagyslių ir metabolinių funkcijų, įvertinimas. Tai atspindi individo

treniruotumą ir įprasto fizinio aktyvumo lygį su genetiniais apribojimais. Tiesiogiai ar netiesiogiai

įvertintas maksimalus deguonies suvartojimo kiekis plačiai taikomas su sveikata susijusio fizinio

pajėgumo tyrimuose, tiriant sportininkus ir yra pastoviai siejamas su sergamumu mirtingumu ir kitais

susirgimo rizikos veiksniais. Pagal 20 metrų šaudyklinio ištvermės bėgimo rezultatus gali būti

sprendžiama apie žmogaus maksimalų deguonies suvartojimą. Aerobinis fizinis pajėgumas yra

pagrindinis bendro funkcinio pasirengimo, reikalingo sportinėms užduotims bei kasdieniams fiziniams

darbams atlikti, komponentas (Ramsbottom ir kt., 1988).

Griaučių raumenų fizinis pajėgumas susideda iš raumenų jėgos, ištvermės ir lankstumo.

Liemens raumenų jėga ir ištvermė yra pagrindinis raumenų fizinės būklės aspektas. Yra įrodyta

liemens raumenų funkcijos svarba, valdant galūnių judesius. Tai patvirtina teoriją, kad kūno

vystymasis prasideda nuo centro link periferijos (Cook, 2010). Kol nežinomas specifinis liemens

lenkėjų ir tiesėjų svarbumas ar kitų raumenų grupių įsitraukimas liemens funkciją, liemens raumenys

turi būti vertinami kaip visuma. Mažai žinoma apie jėgos - ištvermės, ir dinaminio- statinio raumens

susitraukimo specifinį poveikį sveikatai. Su sveikata susijęs liemens raumenų veiklos įvertinimas turi

apžvelgti visus šiuos aspektus (Oja ir kt., 1995)

19

Vertinant lankstumą dažniausiai tiriamas užpakalinės šlaunies raumenų grupės, liemens ir

pečių mobilumas. Joks specifinis sąnarys ar liemens – dubens - klubo komplekso dalis negali būti

svarbesnė už kitas, bet visas funkcinės grandinės mobilumas yra labai svarbus. Šis bendras mobilumas

ne tik apima įtrauktų sąnarių, sąnarinių kapsulių ir raiščių mobilumą, bet taip pat judesius atliekančių

prisitvirtinusių raumenų ir sausgyslių (Asmussen ir kt., 1983).

Motorinis fizinis pajėgumas yra svarbus daugelyje sporto šakų, taip pat svarbus sveikatai. Jis

apibrėžia motorines fizines ypatybes, kurios apibrėžia galimybes išvengti griuvimų ir tokių padarinių

kaip kaulų lūžiai pačiose netikėčiausiose sportinėse situacijose. Akivaizdu, kad laikysenos ir viso kūno

judesio kontrolė yra svarbūs fizinio pajėgumo komponentai. Šie gebėjimai yra kompleksiniai ir

susideda iš neuroraumeninių, sensorinių ir propriorecepcinių reakcijų ir yra sunkai įvertinami. Viso

kūno pusiausvyros ir koordinacijos vertinimas teikia informaciją apie pagrindinius šių funkcijų

aspektus ir gali būti lengvai išmatuojami paprastais testais. Kitos motorinės ypatybės kaip greitumas ir

vikrumas labai svarbios įvairioms sporto šakoms, tačiau mažai susijusios su sveikata (Oja ir kt., 1995)

Yra du pagrindiniai požiūriai, interpretuojantys fizinio pajėgumo testų rezultatus: 1. Nuorodų

skalė pagal populiacijos normas, nurodanti kurioje vietoje yra rezultatas lyginant su populiacijos

rezultatais. 2. Kriterijų reikšmės: pakankamas, minimalus, per žemas, geras. Šis požiūris atsako į

klausimą ar rezultatai yra pakankami išlaikyti gerą fizinį pajėgumą? Abu požiūriai gali būti pritaikomi

vertinant fiziškai mažai aktyvius žmones, bet vertinant sportininkus jais remtis nėra prasmės nes

lyginimas sportininko išvystytų tam tikrų fizinių ypatybių su bendros populiacijos rodikliais nesuteikia

jokios naudingos informacijos apie sportininko fizinį pajėgumą (Asmussen ir kt., 1983).

1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius

Variabilumas žmogaus judesiuose ir netiesinė elgsena, kur įgūdžiai ir judesio charakteristikos

kinta laike atskleidžia judėjimo sistemos kompleksiškumą. Kaip Bernsteinas apibrėžia, daug žmogaus

kūne ir jo judesiuose esančių (žmogaus organizme) laisvės laipsnių įtraukiant sąnarių, raumenų, nervų

sistemos veiklą ir sąveikaujant su išorinėmis jėgomis (poveikiu) judesio metu sukuriama

nesuskaičiuojamai daug judesio stereotipų, formų ir strategijų (Bernstein, 1967). Daugybė judesio

variantų leidžia sistemai (žmogaus organizmui) naudoti įvairias judesių strategijas bet kokiai užduočiai

atlikti. Kiekvienam judesiui atlikti yra daugybė judesio atlikimo variantų netgi jeigu apsiribojama tam

tikra individualia sistema, individualiu organizmu, žmogumi. Nors dauguma mokslininkų tiriančių

judesį ir neuromokslininkų teigia, kad judesių variabilumas yra labai svarbus ši informacija kol kas

nepasiekia kineziterapeutų arba yra prastai integruojama į kasdienį darbą: ištyrimą ir intervencijas

20

dirbant su pacientais ar sportininkais, todėl šie nauji mokslo pasiekimai dar toli nuo plataus taikymo

(Larin, 2008).

Pagalvokime kaip pacientai ar sportininkai yra mokomi išsiugdyti naują daug efektyvesnį

judesį, judesio stereotipą. Dažniausiai kineziterapeutas ar treneris parodo judesį ir prašoma jį atkartoti

lygiai taip pat kaip padarė kineziterapeutas ar treneris. Galima sakyti, kad vyksta judesio kopijavimas.

Tikriausiai retai arba niekada neprašoma, kad pacientas pats paeksperimentuotų su savo judesiais ir

pats rastų jam labiausiai tinkantį judesio modelį. Dažniausiai prašoma, kad pacientas pagalvotų apie

judesį, apie jo tikslą ir susikurtų vaizdinį kaip tai turėtų atrodyti jį atliekant. Nepaisant įrodymų

pacientas yra įspraudžiamas į rėmus ir prašoma jo judėti kitaip nei, kad jis judėjo prieš ateidamas pas

kineziterapeutą. Dažniausiai taip statiškai nenaudodami jokio variabilumo mokant ar lavinant jau

išmoktus judesius mes tikimės, kad “naujas” funkcinis judesys bus pakankamai adaptyvus ir lankstus

įvairiomis sąlygomis atliekant įvairias kasdienes užduotis. Tam kad tas judesio lankstumas būtų

pasiektas pacientui reikalingas pakankamas motorinės sistemos variabilumas. Tai rodo, kad

atitinkamas variabilumas yra svarbus veiksnys atliekant pacientų mokymą naujų judesių ar permokant

senuosius norint pasiekti individo optimalią funkciją (Harbourne ir Stergiou, 2009). Mokantis judesių

nekintančiomis sąlygomis gali būti išugdomas judesio stereotipas, kuris bus neatsparus įvairiems išorės

ir vidaus veiksniams (Cook, 2010).

Medicinoje naudojami tiesiniai modeliai sutrikimų, problemų nuspėjimui ir sprendimui

(Katerndahl, 2005). Tačiau tampa vis aiškiau, kad toks modelis yra ribotas daugeliui atviejų ir tikrai

neoptimalus vertinant žmogaus judesius ir funkciją. Keliose sveikatos priežiūros srityse įskaitant

epidemiologiją, infekcinių ligų procesus, biomediciną yra atsigrežiama į netiesinį problemų įvertinimo

ir sprendimo būdą (Rickles ir kt., 2007). Pavyzdžiui vaistų dozavimas yra netiesinis procesas,

negalima tikėtis, kad padidinus vaisto dozę efektas bus geresnis. Svarbu suprasti kokiomis sąlygomis

yra išgaunamas optimaliausias efektas, o kada jau teigiamas efektas pradeda mažėti (Klonowski,

2007). Kineziterapeutai žino, kad nėra tiesinės priklausomybės tarp judesio mokymosi laiko ir geresnio

įgūdžio išmokimo, taip pat tarp fizinės ypatybės lavinimo laiko ir jos išugdymo. Pacientai mokosi tam

tikrų judesių, įgūdžių ar lavina fizines ypatybes (atlieka pratimus) nereguliariai progresuodami,

netiesine elgsena. Dar daugiau progresavimo dažnis ir kelias labai varijuoja tarp individų su ta pačia

diagnoze ir tokiais pat simptomais arba tokio pat lygio sportininkais (charakteristikomis). Motorinis

mokymasis progresuoja netiesiškai, priklausomai nuo užduoties, aplinkos sąlygų ir besimokančiojo

charakteristikų (Newell ir kt., 2001). Linijinis modelis gali būti apibrėžiamas kaip besisiejantis su

tiesia linija arba susidedantis tik iš vieno matavimo (matmens, dimensijos). Netiesinis modelis

dažniausiai naudojamas su terminu dinamika ar netiesinė dinamika ir gali būti apibrėžiama kaip

“netiesinė linija”, ar sistema, kurios išeiga yra neproporcinga įdėtoms pastangoms. Netiesinės sistemos

yra daug kompleksiškesnės nei tiesinės sistemos ir jų elgsena yra sunkiai nuspėjama. Bendrai

21

biologinės sistemos įtraukiant žmones yra kompleksinės netiesinės sistemos su įgimtu, būdingu

variabilumu visiems sveikiems organizmams (Walleczek, 2000).

Variabilumo apibrėžimas sutinkamas gyvų organizmų elgsenoje, biologijoje ir statistikoje.

Elgsenos variabilumas apibrėžiamas elgsenos skirtumu pastebimu kai organizmas patalpinamas į tą

pačią situaciją (aplinką, sąlygas) (Wray ir kt., 2008). Websterio žodynas biologine prasme apibrėžia

variabilumą kaip galią esančią gyvuosiuose organizmuose, gyvūnuose ir augaluose, adaptuotis,

modifikuotis ir keistis savo aplinkoje, tai stipriai leidžia varijuoti struktūra ir funkcija (Merriam-

Webster, 2003). Statistinis variabilumas nurodo matavimų rezultatų (reikšmių) išsibarstymą apie

vidurkį, įskaitant matavimus tokius kaip standartinis nuokrypis, galimų reikšmių intervalas. Visi šie

apibrėžimai padeda geriau suprasti žmogaus judesių variabilumą.

Žmogaus judesio variabilumas apima normalias varijacijas, kurios atsiranda judesių atlikime

daug kartų atliekant tą pačią užduotį per tam tikrą laiką (Stergiou ir kt., 2006). Variabilumas yra

įgimtas visoms biologinėms sistemoms ir atsispindi nukrypimais erdvėje ir laike, kas labai gerai

atsispindi žmogaus judesiuose. Pavyzdžiui jei žmogus eina per smėlį ar sniegą, jo pėdos antspaudas

niekada nebūna vienodas (neatsikartoja), taip atsispindi kiekvieno žingsnio variabilumas

besitęsiančiame judesių cikle. Taigi judesio stereotipas išlieka toks pats bet judesys skiriasi šiek tiek

nuo prieš tai buvusio ir būsimo. Ramiai stovėdami mes visą laiką svyruojame aplink savo masės centrą

niekada negrįždami į tiksliai tą pačią vietą. Ar šie judesio variabilumo pavyzdžiai yra judesių atlikimo

ir pusiausvyros išlaikymo klaidos ar tai normali sveikos motorinės sistemos elgsena? (Harbourne ir

Stergiou, 2009).

Judesių valdymą aprašantys vadovėliai judesių variabilumą dažniausiai apibrėžia kaip klaidą,

o įvaldytas įgūdis (judesys) tūrėtų būti kuo mažesnio variabilumo (Schmidt ir kt., 2005). Generalizuota

motorinės programos teorija teigia, kad judesio variacijos atitinkamam judesio stereotipui yra klaidų

rezultatas bandant nuspėti reikalingus parametrus tam tikrai motorinei programai (Schmidt, 2003). Vis

dėl to daugėja įrodymų apie judesių variabilumo svarbą normaliam judesiui atlikti (judėjimui), kurie

variabilumą atskleidžia ne kaip klaidas, o kaip reikalingą sąlygą judesio funkcionalumui. Variabilumas

suteikia daug pasirinkimų (galimybių) judesiui atlikti, suteikiant lankstumo, adaptyvumo judesio

stereotipo strategijoms, kad judesiai būtų pritaikomi įvairiomis, besikeičiančiomis sąlygomis.

Optimalus variabilumas kaip pagrindinis normalaus judesio bruožas lengvai siejasi su netiesiniu

požiūriu. Įprastinio požiūrio (tiesinio) prielaida yra ta, kad pusiausvyra (visiškas stabilumas) (vienas

taškas) yra adaptatyvių judesių ir geros sveikatos rodiklis, netiesinės teorijos šalininkai teigia, kad

nestabilumas, variabilumas yra geros sveikatos priežastis, sąlyga. Tai reiškia, kad sistema niekada

nenurimsta ir nebūna stabilios būsenos ir pastovi fliuktuacija charakterizuoja sveiką variabilumą kas

leidžia adaptuotis prie aplinkos pokyčių (Rickles ir kt., 2007). Kompleksinės dinaminės sistemos yra

nedideliame nestabilume ir tas nestabilumas išlieka visą laiką (Price, 2004). Goldberger visišką

22

pusiausvyrą apibrėžia kaip organizmo mirtį, nes tai suteikia organizmui statišką nedinaminę būseną.

Todėl sveikatą galime apibūdinti kaip dinaminę pusiausvyrą, bet tikrai ne kaip statinę būseną

(Goldberger, 2008).

Taigi variabilumas nėra neigiamas bruožas, o kaip tik būtina sąlyga išlaikyti sveiką organizmą

ir funkcionalų judėjimą. Mechaniniu požiūriu variabilumo sumažėjimas atliekant judesius sukelia

besikartojančius stresinius pažeidimus. Nors tai gali pasirodyti mechaninė problema, bet iš tikrųjų tai

bus su informacijos trūkumu apie judesių variabilumo svarbą susijusi problema. Mažas judesių

variabilumas veda prie nenormalaus sensorinės žievės vystymosi, kas savo ruožtu paveikia, sutrikdo

motorinę funkciją. Motorinės ir sensorinės smegenų žievės išsivystymo žemėlapiai būna daug

kompleksiškesni kai asmens judesių įvairovė yra didelė ir mažiau kompleksiški, kai judesių

variabilumas mažas (Nudo ir kt., 1996). Judesiai turintys optimalų variabilumo kiekį sukuria sąlygas

normaliai vystytis sensorinei ir motorinei galvos smegenų žievei, kas yra labai svarbu

neuroplastiškumui reikalingam išugdyti ar išsaugoti funkcinius įgūdžius. Taigi judesių variabilumas

naudojamas įvairioms užduotims atlikti, suteikia informaciją, kuri vėliau padeda išvengti traumų.

Per didelis variabilumas taip pat gali tapti problema, pavyzdžiui kai žmogus turi ataksinį

judesio sutrikimą. Judesiai kurie dažniausiai patenka į specifinę variabilumo amplitudę atliekant tokias

užduotis kaip žingsniavimas ėjimo metu netikėtai patenka kartu ir į palankias (tinkamas) ir nepalankias

judesio variacijas (amplitudę). Kai vienas judesys (judesio ciklas) patenka į netikėtą (nepalankią)

judesio variabilumo amplitudę sekantis judesys yra sutrikdomas. Eisenos stereotipas yra pavyzdys

besikartojančio cikliško veiksmo, kuriame kiekvienas žingsnis negali būti atsitiktinis, bet taip pat

negali būti lygiai taip pat atkartojamas, šabloniškas. Taigi galime teigti, kad optimalus judesio

variabilumas yra tarp per didelio variabilumo ir visiškai atsikartojančio, vienodo judesio. Mokslininkai

apibrėžia optimalų variabilumą panaudodami matematinį chaosą. Taip pat remiantis metodais iš

matematinio chaoso galime apibrėžti svarbius variabilumo bruožus (Stergiou ir kt.,2004; Shelhamer,

2007).

Dabar jau aišku, kad variabilumas tikrai nėra blogas funkcinių judesių ar apskritai biologinių

sistemų bruožas. Kita vertus sunku suprasti koks variabilumas yra teigiamas. Dar sunkiau nuspręsti

koks stebimas variabilumas yra naudingas, o koks žalingas. Atsakymai į šiuos klausimus slypi

dinaminių judesių modelių supratime (Stergiou ir kt., 2004).

Dinaminių sistemų teorija buvo pradėta plėtoti remiantis stabilumo, netiesiškumo idėjomis

bandant paaiškinti variabilumo sąvoką. Remiantis, aplinkos, biomechanikos, morfologijos ryšiais.

Kiekviena biologinė sistema save taip parengia (organizuoja), kad būtų rastas pats stabiliausias ir

ekonomiškiausias funkcinis judesio stereotipas, judesio modelis. Padidėjęs judesio variabilumo lygis

rodo apie mažesnį ryšį tarp sistemos elementų, todėl sistema gali pereiti į kitą stabilesnę būseną. Tai

yra netiesinės sistemos bruožas, nes įdėtos pastangos negarantuoja tiesinio pokyčio galutiniam

23

rezultatui. Įdėtos pastangos keičia sistemos variabilumą, kas gali sistemą pastūmėti link naujos

(kitokios) būsenos. Svarbu, kad variabilumo vertinimas, matavimas atskleidžia reikšmes pagal kurias

galima klasifikuoti sistemos stabilumą. Pagal dinaminių sistemų teoriją mažas variabilumo lygis

parodo aukštą sistemos stabilumą (Harbourne ir Stergiou, 2009).

Tiek generalizuota motorinių programų teorija, tiek ir dinaminių sistemų teorija yra panašios

ir abi pripažįsta, kad sumažėjęs variabilumas neigiamai paveikia judesio stereotipą. Dinaminių sistemų

teorija teigia, kad yra kritinis variabilumo taškas, riba, už kurio (kurį peržengus) kinta judesio pobūdis

(judesys). Judesiui tapus labai nestabiliam, sistema pakeičia judesio pobūdį į stabilesnį. Pavyzdžiu gali

būti vaiko važiavimo dviračiu mokymosi procesas. Jei vaikas mokydamasis važiuoti dviračiu naudojo

papildomus ratus, važiavimas ir dviračio kontrolė buvo stabili (stabilios būsenos). Tačiau, kai

papildomi ratai yra nuimami sistema būna sutrikdoma. Minimo ir krypties kontrolė tampa labai

netvarkinga ir nestabili tol kol žmogus supranta kaip pusiausvyra sąveikauja su dviračio važiavimo

greičiu ir judesio kontroliavimu erdvėje. Pasiekus tą ribą, tašką kai žmogus supranta kaip greičio,

pusiausvyros, krypties kontroliavimo parametrai ir aplinka sąveikauja tarpusavyje važiavimas dviračiu

tampa pakankamai stabilus. Sistema turi pereiti (kirsti) kritinį tašką kur dviračio važiavimo greitis

žmogui leidžia lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir sistemoje variabilumas sumažėja (Harbourne ir

Stergiou, 2009).

Dinaminių sistemų teorijoje padidėjęs variabilumas atskleidžia augantį nestabilumą sistemoje,

kuris gali vesti prie sistemos būsenos pokyčio. Tuo tarpu mažas variabilumas “įkalina” tam tikroje

būsenoje. Taigi dinaminių sistemų teorija pagerina supratimą apie pokyčius tarp būsenų su

variabilumo sąvoka reiškiančia ne klaidą, bet labiau būsenos pokytį. Tiesinių parametrų (matavimų)

naudojimas tokių kaip standartinė deviacija riboja mūsų supratimą apie variabilumą, kuris gamtoje yra

pagrindas funkcinių įgūdžių (judesių) adaptacijai. Todėl idėjos iš dinaminių sistemų teorijos apie

stabilią būseną ir judesio atraktorius nėra plačiai priimamos kineziterapeutų darbe. Tai iš dalies yra dėl

to, kad mes turime nedaug prietaisų, kuriais tą “paslėptą” judesio variabilumo informaciją galėtume

įvertinti. Variabilumas ir jo esminės charakteristikos nėra visiškai apibrėžtos ir įvertintos nei

generalizuotoje motorinės programos teorijoje ar dinaminių sistemų teorijoje nors tiek vienoje tiek

kitoje variabilumo sąvoka vaidina svarbų vaidmenį (Thelen ir kt., 1999).

Per laiką buvo pripažinta, kad kai kurios būsenos atrodančios labai stabiliai, paradoksiškai

savo stabilumą išlaiko labai variabiliais būdais. Tai ypatingai pastebima stebint elitinius sportininkus,

kurie savo techninius veiksmus atlieka nepriekaištingai. Netgi tada jei atlieka tą patį techninį elementą,

judesį kaip ir kiti, atrodo, kad jie turi išsiugdę daugybę skirtingų būdų tam pačiam judesiui atlikti.

Taigi labai stabili būsena yra palaikoma labai įvairiais pasirinkimais tam pačiam veiksmui atlikti. Jei

pagalvotume apie fundamentinius motorinius įgūdžius tokius kaip eisena ar laikysena, o nebūtinai apie

aukščiausios klasės atleto sportinius įgūdžius pamatytume, kad kiekvienas žmogus taip pat gali labai

24

meistriškai praeiti pro spūstis ar sunkiai praeinamas vietoves įvairiais, skirtingais būdais. Atrodo, kad

variabilumas ne tai kad mažėja gerai įvaldžius judesį, bet iš tikrųjų didėja. Variabilumo struktūra

(priešinga kiekiui) gali būti apibrėžiama panaudojant netiesinius tyrimo metodus. Netiesiniais

metodais tiriant variabilumo prigimtį ar struktūrą galima gauti “prarastą” galimybę kiekybiškai

įvertinti judesio “stabilumą”(Harbourne ir Stergiou, 2009).

Kineziterapijos terminais kalbant variabilumas yra apibrėžiamas kaip elgsenos, galimybių

pasirinkimas duotai užduočiai atlikti. Pavyzdžiu galime panaudoti pusiausvyros kontrolę atliekant

naują užduotį. Jeigu niekada nevaikščiojome įtemptu lynu galime įsivaizduoti pirmą bandymą.

Tikriausiai būtų didelė spaudimo centro į atraminį paviršių varijavimo amplitudė ir daug įvairių kūno

bei atskirų kūno segmentų judesių bandant išsilaikyti ant lyno. Remiantis daugybe tyrimo metodų,

įskaitant kinematiką, spaudimo centro į atraminį paviršių kitimus, masės centro kitimus tai atskleidžia

didelį variabilumą. Žmogus pirmą kartą bandydamas paeiti įtemptu lynu bando įvairias judesio

strategijas tai įtempdamas, tai atpalaiduodamas įvairius kūno segmentus stengdamasis išlaikyti

pusiausvyra ant įtempto lyno. Reakcijos greitis taip pat gali būti skirtingas. Net jei pirmieji bandymai

išlaikyti pusiausvyra ant įtemptos virvės yra nekompleksiški, jie vis tiek bus labai variabilūs.

Kompleksiškumas atsiranda kai žmogus įvaldo gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą ir ištobulina įvairias

lanksčias judesio strategijas pusiausvyrai ant lyno išlaikyti. Šios judesio strategijos panaudojamos kaip

specifinė informacija gauti optimaliam atsakui, kas yra įgudusio sportiniko vaikščiojančio lynu

bruožas (Harbourne ir Stergiou, 2009).

Judesį labai sunku išskaidyti į atskiras dalis ir tada analizuoti, nes skirtingi komponentai yra

tarpusavyje susiję kaip vieninga sistema. Visos judėjimo sistemos funkcija yra labai kompleksiška

todėl atskirų dalių analizė yra netiksli. Nors judesių amplitudės apibrėžimas atskleidžia variabilumą,

judesio kompleksiškumą yra žymiai sunkiau įvertinti (pamatuoti). Taip yra dėl to, kad matuojant

kiekvieną atskirą judesio dalį atskirai nepamatysime bendro judesio kompleksiškumo reikalingo

normaliai funkcijai. Judesio kompeksiškumas yra kažkas tokio “paslėpto” judesio sekoje, laike ar

strategijoje kas paaiškėja per laiką. Judesiai atliekami realiame laike (šiuo metu) yra paveikti prieš tai

buvusių judesių ir taip pat dar tik būsimų (Wilson ir kt., 2008).

Duomenys iš kelių atliktų testų dažniausiai yra suvidurkinami todėl dingsta individualus

judesio stereotipas. Vidurkis paslepia judesio variacijas ir užmaskuoja variabilumo struktūrą, kuri

atsiskleidžia judesio stereotipe. Pavyzdžiui matuojant stovinčio žmogaus svyravimą, stipriai

svyruojantis asmuo gali turėti blogą pusiausvyros kontrolę, bet lygiai taip pat ir labai gerą. Netiesiniai

tyrimo metodai gali parodyti ar judesio struktūra yra kompleksiška ar chaotiška. Variabilumas įgimtas

biologinėms sistemoms ir tai yra tas veiksnys, kuris joms padeda prisitaikyti ir išlikti.

Pagrindinė idėja yra ta, kad variabilumas suteikia organizmui galimybes geriau prisitaikyti

prie aplinkos ir atlikti savo užduotis. Variabilumas suteikia galimybę rinktis iš daugelio pasirinkimų,

25

pasirinkti tinkamiausias strategijas, ir lanksčiai reaguoti bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Jei

žmogaus ar gyvūno elgsena yra visada vienoda ir visada toje pačioje aplinkoje, jam bus žymiai sunkiau

išlikti tarp geriau adaptuotis prisitaikiusių žmonių ar gyvūnų. Šis Darvino principas apibrėžiantis

variabilumo privalumus yra pastebimas daugelyje organizmo lygių ir dažnai veikiantis skirtingu metu

(Adami ir kt., 2000). Taigi gali atrodyti, kad nėra variabilumo viename lygyje, bet bus didelis

variabilumas kitame lygyje. Variabilumas pastebimas biologinėse sistemose nuo genetikos iki elgsenos

negali būti vertinamas kaip klaida, nes tai yra išplitę tarp visų gyvų organizmų ir tai siejasi su išlikimu.

Jeigu judesio variabilumą vertiname kaip klaidą galime pagrįstai manyti, kad žmogus

mokydamasis įvairių judesių, mokymosi pradžioje juos atliks su klaidomis, vėliau atliks su mažiau

klaidų (ar variabilumo) ir po to jo judesių atlikimo klaidų lygis tūrėtų nukristi iki nulio. Individai, kurie

mokosi tam tikrų judesių panaudodami didelį variabilumo lygį mokymosi pradžioje žymiai sėkmingiau

tas pačias užduotis atlieka tolimesniame mokymosi procese (Siegler, 1996).

Judesį tiriantys mokslininkai pradeda suprasti variabilumo svarbą motorinių įgūdžių lavinimo

procese ir kad reikia judesių, užduočių atlikimą vertinti skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui

studijuojant šuolininkų koordinacijos variabilumą paaiškėjo, kad variabilumo progresijos (kitimo)

kreivė yra „U“ formos. Pradžioje didelis variabilumas pasireiškia dėl bandymo panaudoti įvairias

skirtingas strategijas judesiui atlikti. Vėliau judesiuose sumažėja variabilumo, kai žmogus pradeda tą

judesį atlikti sėkmingiau. Ir kai žmogus pradeda profesionaliai atlikti judesį variabilumas labai

netikėtai vėl išauga. Variabilumas atsirandantis kai judesys atliekamas profesionaliai parodo apie

didėjantį įgūdžio lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų ir nepalankių sąlygų. Taigi

variabilumas užduoties mokymosi pradžioje gali atrodyti kaip klaida, nes užduotis nėra atliekama

efektyviai ar tiksliai. Kita vertus pradinis didelis variabilumas gali būti suprantamas kaip tam judesiui

atlikti įvairių galimybių nusistatymas ar įsivertinimas. Vėliau tai būna ištobulinama į skirtingo tipo

variabilumą kai užduotis atliekama profesionaliai. Nors įprastai didelis variabilumas vertinamas kaip

prastas tam tikro judesio atlikimas nuo mūsų nuomonės priklauso kaip bus vertinamas variabilumas ir

jo svarba vertinant ir mokantis naujų judesių ir užduočių. Jei kineziterapeutas judesio variabilumą

vertina kaip klaidą, tai veda link nesėkmės. Bet jei kineziterapeutas judesio variabilumą vertiną kaip

teigiamą veiksnį judesio mokymuisi ir jo profesionaliam atlikimui, tai labai padeda išugdyti

nepriekaištingą judesio atlikimą. Netiesiniai tyrimo metodai gali padėti atskleisti paslėptą variabilumo

struktūrą tam, kad taikomas poveikis ar ištyrimas būtų sėkmingesnis pritaikant atitinkamą (reikalingą)

variabilumo lygį judesio ar įgūdžio mokymuisi. Nors kineziterapeutai nesunkiai gali suprasti

variabilumo svarbą jo panaudojimas praktikoje gali būti žymiai sunkesnis. (Wilson ir kt., 2008)

Moraiti panaudojęs Liapunovo eksponentę įrodė, kad eisenos variabilumas yra sumažėjęs tų

žmonių, kurie buvo patyrę priekinio kryžminio raiščio traumas lyginant su sveikais asmenimis

(Moraiti ir kt., 2007). Tai rodo kompleksiškumo ir tuo pačiu adaptatyvumo sumažėjimą. Tiriant

26

vyresnių asmenų žingsnio stereotipą pastebėta, kad yra sumažėjęs judesio variabilumas ir padidėjęs

judesio stabilumas (Kurz ir kt., 2003). Netiesiniais metodais vertinant variabilumą galima nustatyti

koks variabilumas ir jo lygis yra susijęs su sveikata, o koks ne.

Judesio variabilumo struktūra ir dydis yra du skirtingi dalykai. Variabilumo dydžio pokytis

gali būti visiškai priešingas variabilumo struktūros pokyčiui. Tiriant žmonių pusiausvyros, žingsnio,

jėgos išvystymo variabilumą buvo nustatyta, kad didėjant variabilumo dydžiui variabilumo struktūra ir

organizacija mažėja (Riley ir kt., 2002; Balasubramaniam ir kt., 2000). Pavyzdžiui tiriant pusiausvyrą

ir žmogaus svyravimo amplitudę, svyravimo amplitudei didėjant standartinė deviacija didėja,

rodydama didesnį variabilumą. Tačiau panaudojus netiesinius variabilumo vertinimo metodus

vertinant svyravimo amplitudę galima pamatyti, kad svyravimas tampa daug reguliaresnis, todėl

atrodo, kad žmogui reikalinga tam tikra variabili specifinė strategija pusiausvyrai ir svyravimo

kontrolei išlaikyti. Sąsajų supratimas ir tyrimas tarp tiesinių ir netiesinių tyrimų metodų gali pagerinti

mūsų supratimą apie funkcinį, adaptatyvų judesį (Harbourne ir Stergiou, 2009).

Mažas kompleksiškumo lygis yra susijęs su atsitiktinėmis, triukšmingomis, nepastoviomis ar

nelanksčiomis, griežtomis, periodinėmis, reguliariomis būsenomis, todėl mažėjant kompleksiškumui

nukenčia adaptatyvumas.

Yra nustatyta, kad vyresnio amžiaus mažai fiziškai aktyvūs asmenys, kurie mažiau vaikšto

turi nuspėjamesnį žingsnio stereotipą nei tie, kurie yra labiau fiziškai aktyvūs ir vaikšto daugiau. Tai

gali padėti suprasti, kodėl mažai fiziškai aktyviems žmonėms prireikia daugiau laiko ir iškyla daugiau

sunkumų atliekant įvairias su ėjimu susijusias užduotis (Byl ir kt., 2002). Vaikui mokantis sėdėti jo

judesiai atrodo labai netikslūs ir chaotiški. Tačiau tai labai svarbu suprasti, kad šie išoriškai prastai

organizuoti, netvarkingi judesiai yra svarbūs pradinei pusiausvyros kontrolei. Todėl gali būti, kad tie

judesiai yra reikalingi tolimesniam tikslesnių, sudėtingesnių judesių vystymuisi. Variabilumas šiuose iš

pažiūros prastai organizuotuose judesiuose labai svarbus judesių pasirinkimui ir pusiausvyros

išlaikymo strategijos kūrimui. Tokiu būdu gali būti „apibrėžiama“ teritorija, kurioje judesio modelis

gali būti kuriamas ir jo atlikimas bus adaptyvus esant įvairiems trikdžiams (Byl ir kt., 2002).

Šiuolaikinė vakarų medicina pradeda pripažinti netiesinio, kompleksinio požiūrio, svarbą ir

reikalingumą, ypatingai sprendžiant problemas, kurios paveikia daug organizmo sistemų ar visą

organizmą. Tradicinis redukcionistinis požiūris yra tarsi priešybė į kompleksiškumą orientuotam

požiūriui. Redukcionistinis požiūris gali būti tinkamas sprendžiant ūmias, vieną sistemą apimančias

problemas tokias kaip ūminės infekcijos, traumos. Priešingai problemos susijusios su judėjimo sistema

paveikia įvairias organizmo sistemas, kurios sąveikauja tarpusavyje įvairiais būdais. Išplėčiant

netiesinį požiūrį galima teigti, kad yra labai mažai problemų, kurios tikrai paveikia tik vieną sistemą ir

gali būti sprendžiamos pasitelkiant tiesinius problemos sprendimo būdus, nes kiekviena organizmo

sistema sąveikauja su kitomis organizmo sistemomis, tam kad organizmas galėtų optimaliai

27

funkcionuoti. Kaip ir medicinoje, kineziterapijoje dauguma problemų turėtų būti spendžiamos

remiantis netiesiniu, kompleksiniu požiūriu (Harbourne ir Stergiou, 2009).

Netiesinės analizės metodai naudojami įvairiose medicinos šakose įskaitant kardiologiją,

neurologiją, psichiatriją. Pusiausvyros kontrolės analizė panaudojant stabiliometriją (stabilometry) yra

patobulinta panaudojant netiesinės analizės metodus, kurie gali padėti tiksliai identifikuoti

pusiausvyros kontrolės bruožus, kurie atskleidžia subtilias kūdikių vystymosi problemas, vystymosi

skirtumus tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių (Harbourne ir kt., 2007). Žingsnio variabilumas taip pat

gali būti vertinamas panaudojant netiesinius judesio vertinimo metodus (Hausdorff, 2005). Optimalus

žmogaus judesių variabilumas yra normaliai funkcionuojančio organizmo bruožas.

2. TYRIMO METODAI

2. 1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Sporto institute.

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (4

priedas) ir tiriamųjų asmenų sutikimai dalyvauti tyrime. Tyrimas buvo atliktas pagal šią schemą (2

pav.)

2 pav. Tyrimo schema

Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) vyrų ir 2) moterų.

Visą tyrimo rinkinį sudarė dvi testų grupės: funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo

testų ir Eurofito testų (fizinio pajėgumo). Visi testai buvo atlikti per vieną dieną. Pirmiausiai buvo

atliekami funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai, o po to Eurofito testai.

Prieš atliekant funkcinio judesio atlikimo stereotipo įvertinimo testus, tyrimo dalyviams

būdavo parodomas standartizuotas vaizdinis testų atlikimo video siužetas, lydimas sinchroninio

28

įgarsinimo - nuoseklaus žodinio paaiškinimo (instrukcijos). Testų atlikimui buvo naudojama

standartizuota funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo įranga: Barjeras, lazdelė ir 14 cm x 4

cm pakyla (3 pav.).

3. pav. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo įranga (Cook, 2010)

Tiriamieji atliko funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus tokia tvarka: gilaus

pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo

stabiliu liemeniu, rotacinio stabilumo testus. Siekiant tikslesnio įvertinimo funkcinių judesių atlikimo

stereotipo testų atlikimas buvo filmuojamas vaizdo kamera dvejose plokštumose. Pasibaigus tyrimui

buvo atlikta filmuotos medžiagos video analizė. Kompiuterinė programa leido skaidyti video medžiagą

kadrais (10 kadrų per sekundę). Sustabdant vaizdą esminiuose testų atlikimo momentuose (pasirenkant

tinkamiausią kadrą), turėjome galimybę įvertinti atliekamo judesio kokybe pagal Cook pateiktus

kriterijus ir įvertinti balais nuo 0 iki 3 (Cook ir kt., 2006).

Pailsėjus 10 minučių tą pačią tyrimo dieną tiriamieji atliko Eurofito testus: flamingo,

plaštakos suspaudimo, tepingo, sėsti-siekti, sėstis-gultis, šuolio į tolį iš vietos, 10 m x 5 ir ištvermės

bėgimo testus. Visi testai buvo atlikti naudojant standartizuotą Eurofito testų įrangą: buomelis,

dinamometras, chronometras, matuoklė, garsinis ištvermės bėgimo signalas ir perskaitant standartines

atlikimo instrukcijas. Rezultatai fiksuojami laikantis numatytos procedūros.

29

2. 2. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo 102 asmenys (52 vyrai, 50 moterų). Tiriamieji – jauno amžiaus studentai. Vyrų

grupėje buvo 52 asmenys, moterų 50.

1 lentelė. Tiriamųjų grupių charakteristikos

Vyrų grupė Moterų grupė Reikšmingumo

lygmuo

Skaičius 52 50 p>0,05

Amžius 22,0 ±2,9 m. 21,9 ± 2,6 m. p>0,05

KMI 23,8 ±1,5 kg/m² 21,4 ±1,2 kg/m² p>0,05

Visų tiriamųjų dalis 51 % 49 % p>0,05

2. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas buvo atliktas naudojantis Cook sukurtu

standartizuotu testų rinkiniu (angl. functional movement screen, FMS).

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai:

1. Gilus pritūpimas

2. Žengimas per barjerą

3. Įtūpstas

4. Pečių mobilumo testas

5. Aktyvus tiesios kojos kėlimas

6. Atsispaudimas stabiliu liemeniu

7. Liemens rotacinio stabilumo testas

Kiekvienas testas yra atliekamas tris kartus. Vertinamas geriausias rezultatas. Taisyklingai

atliktas judesys vertinamas 3 balais. Jeigu judesys atliekamas su kompensacijomis, tai jis įvertinamas 2

balais. Jeigu tiriamasis nesugeba atlikti judesio ar atsistoti į pradinę padėtį, tai jis gauna 1 balą. Jeigu

testo atlikimo metu jaučiamas skausmas, įvertinimas yra 0 balų (Cook, 2006). Skaičiuojant bendrą

funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą yra sudedami atskirų testų rezultatai. Jeigu testas

vertina atskirai kairę ir dešinę kūno pusę, tai į bendrą suma įskaičiuojamas tik vienos pusės

įvertinimas. Jeigu skirtingų kūno pusių įvertinimai yra nevienodi į bendrą funkcinių judesių atlikimo

stereotipo vertinimo sumą įskaičiuojamas mažesnis funkcinio judesio atlikimo stereotipo įvertinimas.

(Detalesnės testų atlikimo instrukcijos bei vertinimo kriterijai pateikiami 1 priede, standartizuota

žodinė instrukcija tiriamajam asmeniui 2 priede)

30

Gilus pritūpimas

Tiriamasis turi pritūpti kaip galima giliau išlaikydamas vertikalų liemenį, rankas ir lazdelę virš galvos

vienoje plokštumoje bei neatkeldamas kulnų nuo grindų. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys

balai, tai judesį reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais (4 pav.).

4 pav. Gilus pritūpimas (Cook, 2010)

Žengimas per barjerą:

Tiriamasis laikydamas lazdelę ant pečių žengia per barjerą, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir

klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje. Kulnu palietęs grindis, koją perkelia atgal, išlaikydamas

pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje (5 pav.).

5 pav. Žengimas per barjerą (Cook, 2010)

Įtūpstas

Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir tarpsėdmeninę

vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol kelias paliečia pakylą, kulno, ir grįžta į pradinę padėtį (6 pav.).

31

6 pav. Įtūpstas (Cook, 2010)

Pečių mobilumo testas

Tiriamasis vienu judesiu dešinį kumštį nuleidžia už galvos ir siekia kaip galima žemiau (pagal

stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia kaip galima aukščiau (pagal

stuburą). Atlikus pradinį judesį,

negalima slenkant suartinti

kumščių (7 pav.).

7 pav. Pečių mobilumo testas (Cook, 2010)

Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas

Tiriamasis, išlaikydamas tiesią koją, kelia ją kiek galėdamas aukštyn tuo pat metu išlaikydamas

nejudinamos kojos pakinklio kontaktą su pakyla (8 pav.).

8 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas

(Cook, 2010)

9 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu

(Cook, 2010)

32

33

Atsispaudimas stabiliu liemeniu

Tiriamasis, išlaikydamas visą kūną kaip vientisą darinį, iš gulimos padėties atsistumia į atsispaudimo

(atremties) padėtį. Jei tiriamasis neatlieka nei vieno sėkmingo bandymo iš trijų, pakartoja judesį iš

palengvintos padėties (9 pav.).

Liemens rotacinis stabilumas

Pradinė padėtis - keturpėsčia. Tiriamasis sinchroniškai siekia tos pačios kūno pusės ranka pirmyn ir

ištiesia koją atgal. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudžia alkūnę ir kelį tiesiai virš pakylos, vėl

ištiesia ranką ir koją ir sugrįžta į pradinę padėtį. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti

priešingos kojos ir rankos tiesimą (10 pav.).

10 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas (Cook, 2010)

2. 4. Fizinio pajėgumo vertinimas

Fizinės ypatybės (fizinis pajėgumas) įvertinamos Eurofito testų rinkiniu:

1. Flamingo testas

2. Tepingas

3. Plaštakos suspaudimo testas

4. Sėstis-gultis

5. Sėsti-siekti

6. Šuolis į tolį iš vietos

7. 10 x 5 m bėgimas šaudykle

8. Ištvermės bėgimas

34

Flamingo testas

Testas skirtas pusiausvyrai įvertinti. Tiriamasis balansuoja stovint viena koja ant nustatytų matmenų

rąsto (buomelio) (11 pav.). Kiekvieną kartą, kai netenkama pusiausvyros (t.y. kai ranka paleidžia koją,

arba bet kuria kūno dalimi paliečiamos grindys), testas turi būti sustabdomas. Po kiekvieno

pusiausvyros praradimo testą kartoti iš pradžių tol kol suminis balansavimo laikas bus lygus vienai

minutei. Fiksuojamas mėginimų išlaikyti pusiausvyrą vieną minutę skaičius. Pavyzdžiui, 5k./min.

11 pav. Flamingo testo atlikimas

12 pav. Plaštakos suspaudimo testas

Plaštakos suspaudimo testas

Tiriamasis dinamometrą laiko per alkūnę sulenktoje rankoje (90 laipsnių) truputį toliau nuo savo kūno,

plaštaka suspaudžia dinamometrą, atliekant vienkartinį spaudžiamąjį judesį (12 pav.).

Tepingo testas

Testas skirtas rankos judesių greičiui įvertinti. Tiriamasis kuo greitesniais judesiais liečia skritulius

parankia ranka kol atlieka 25 judesių ciklus. Laikas matuojamas sekundėmis (13 pav.).

13 pav. Tepingo testo atlikimas

35

Sėstis-gultis testas

Testas skirtas pilvo raumenų jėgos ištvermei įvertinti. Tiriamasis atsigula ant nugaros, rankas suneria

už galvos, kojas sulenkia per kelius 90 laipsnių kampu, visa pėda remiasi į grindis. Per 30 sekundžių

reikia kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti ( t.y atlikti susirietimus) (14 pav.).

14 pav. Sėstis-gultis testo atlikimas

Sėsti ir siekti testas

Testas skirtas liemens juosmeninės dalies paslankumui įvertinti. Tiriamasis turi nelenkdamas kelių

lenktis per liemenį pirmyn ir iš lėto, netrūkčiojant, rankų pirštais stumti liniuotę kuo toliau pirmyn

matuoklės paviršiumi. Atstumas matuojamas centimetrais (15 pav.).

15 pav. Sėsti-siekti testo atlikimas

Šuolis į toli iš vietos

Testas skirtas staigiajai jėgai įvertinti. Tiriamasis užsimojus rankomis stipriai atsispiria ir šoka kiek

galima toliau, turi nutūpti ant abiejų pėdų ir išsilaikyti vertikalioje padėtyje. Atstumas matuojamas

centimetrais (16 pav.).

36

16 pav. Šuolio į tolį testo atlikimas

10 x 5 m bėgimas šaudykle

Testas skirtas vikrumui įvertinti. Tiriamasis penkis kartus kaip galima greičiau bėga prie finišo linijos

ir atgal, peržengdamas linijas abiem pėdomis. Laikas matuojamas sekundėmis.

Ištvermės bėgimas

Tiriamasis turi perbėgti 20m tarp garsinių signalų, kurie kas minutę pagreitėja. Testas nutraukiamas,

jei tiriamasis nebespėja laiku perbėgti salės ilgio arba pavargsta.

(Detalesnės testų atlikimo instrukcijos bei vertinimo kriterijai pateikiami 3 priede, standartizuota

žodinė instrukcija tiriamajam 3 priede)

2 lentelė. Trumpas testų aprašymas

Testas Matuojama Rezultatas

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas

Gilus pritūpimas Atsitūpimas kaip galima giliau,

išlaikant vertikalų liemenį,

rankas ir lazdelę virš galvos

vienoje plokštumoje, bei

neatkeliant kulnų nuo grindų

Judesio kokybė balais

Žengimas per barjerą Žengimas per barjerą, išlaikant

klubą, kelį, čiurną ir pėdą

sagitalioje klubo sąnario

plokštumoje

Įtūpstas Įtūpstas išlaikant vertikalų

liemenį ir lazdelės kontaktą su

pakaušiu, tarpumente ir

tarpsėdmenine linija

37

Pečių mobilumas Žasto atitraukimas su išorine

rotacija ir žasto pritraukimas su

vidine rotacija

Atsispaudimas stabiliu

liemeniu

Sugebėjimas išlaikyti stabilų

liemenį atliekant atsistūmimo

judesį rankomis iš gulimos

padėties į atsispaudimo

(atremties) padėtį

Aktyvus tiesios kojos lenkimas Aktyvų šlaunies užpakalinės

grupės raumenų ir blauzdos

trigalvio raumens elastingumas,

išlaikant stabilų dubenį ir

aktyviai ištiestą priešingą koją

Rotacinis stabilumas Liemens stabilumas atliekant

kombinuotus tos pačios pusės

viršutinės ir apatinės galūnės

judesius

Eurofito testai

Flamingas Pusiausvyra Bandymai (kartai) „renkant“

išstovėto „grynojo laiko“

minutę

Plaštakos suspaudimas Plaštakos statinė jėga Jėga (kg)

Tepingas, Rankos judesių greitumas Laikas sekundėmis

Sėsti-siekti Liemens juosmeninės dalies

paslankumas

Atstumas (cm)

Sėstis-gultis Pilvo raumenų jėgos greitumo

ištvermė

Kartai per minutę

Šuolio į tolį iš vietos Staigioji jėga Atstumas (cm)

10 m x 5 bėgimas Vikrumas Laikas (sek)

Ištvermės bėgimas Bendroji ištvermė Laikas (sek)

2. 5. Statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 16.0 statistinės analizės paketu. Nepriklausomų

imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Manio – Vitnio – Vilkoksono“ testas. Imčių

38

homogeniškumui palyginti ir požymių proporcijų lygybei įvertinti taikytas χ2 kriterijus. Koreliacijoms

apskaičiuoti buvo naudojama Spirmeno koreliacijos koeficientas .Tikrinant statistines hipotezes buvo

pasirinktas p≤0,05 reikšmingumo lygmuo.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3. 1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai

17 pav. Vyrų ir moterų bendros funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (FJASĮ) sumos

vidurkiai

Bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma statistiškai reikšmingai

nesiskyrė tarp vyrų ir moterų (p>0,05). Vyrų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo

suma buvo 16,08 ± 1,77 balo, o moterų 16,20 ± 1,67 balo (17 pav.).

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tyrimuose dažniausiai aprašoma vertinimo

balų suma, o apie atskirų testų rezultatus trūksta duomenų (Kiesel ir kt., 2007; Chorba ir kt., 2010).

Bendros moterų ir vyrų jaunos aktyvios populiacijos vidutinė funkcinių judesių atlikimo

stereotipo vertinimo suma buvo 15,7 ± 1,9 balo. Pasikliautinasis intervalas nuo 15,4 iki 15,9. Vidutinė

moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 15,6, o vyrų - 15,8. Nebuvo

gauta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vidutinės bendros funkcinių judesių atlikimo stereotipo

39

vertinimo sumos tarp vyrų ir moterų. Todėl vidutinės funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo

sumos palyginimas gali būti naudojamas mišrioje populiacijoje (Schneiders, 2011).

Tiriant koledžo sportininkes, vidutinis bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo

įvertinimas buvo 14,3 ± 1,77. Futbolininkių vidutinis įvertinimas 13,4, tinklininkių 15,3, krepšininkių

14,6 (Chorba ir kt., 2010). Pastebima stipri koreliacija tarp traumos tikimybės ir funkcinių judesių

atlikimo stereotipo įvertinimo jei bendra funkcinių judesių stereotipo vertinimo suma yra mažiau nei

14 (r = 0,761, p = 0,021). Dauguma sportininkių (74%, n=28) gavo maksimalų 3 balų įvertinimą

atliekant pečių mobilumo testą, tai gali būti susiję su pečių ir krūtininės nugaros dalies

hipermobilumu). Tuo tarpu tik 5% (n=2) gavo maksimalų įvertinimą 3 balus, atliekant atsispaudimą

stabiliu liemeniu (Chorba ir kt., 2010).

Kiesel atliktame tyrime buvo tirti profesionalūs amerikietiško futbolo žaidėjai prieš varžybų

sezoną. Vidutinė funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 16,9 ± 3 balo. Sunkią

traumą varžybų sezono metu patyrusių futbolininkų vidutinė funkcinių judesių atlikimo stereotipo

vertinimo suma buvo 14,3 ± 2,3 balo, o traumos nepatyrusių žaidėjų - 17,4 ± 3,1 balo. Tyrimo autoriai

teigia, jog jei žaidėjas surenka 14 ir mažiau taškų jam yra padidėjusi rizika gauti traumą, tačiau dėl

mažos tyrimo imties (46 žaidėjai) ir dėl to, kad tyrimas atliktas su vienos sporto šakos atstovais šią

kritinę funkcinių judesio atlikimo stereotipo vertinimo sumą siūlo naudoti atsargiai (Kiesel ir kt.,

2007).

Kitame tyrime atliktame tiriant 38 universiteto sportininkes bendra funkcinių judesių atlikimo

stereotipo vertinimo suma buvo 14,3 ± 1,77 balo. Mažesnė bendra funkcinių judesių atlikimo

stereotipo vertinimo suma buvo statistiškai reikšmingai susijusi su trauma, 69 % sportininkių

surinkusių 14 ir mažiau balų patyrė sunkią traumą. Šis tyrimas patvirtino 14 balų sumą kaip kritinę

funkcinių judesio atlikimo stereotipo vertinimo sumą (Kiesel ir kt., 2007).

Cowen tyrė vyrus ir moteris ugniagesius - gelbėtojus, kurių vidutinė bendra funkcinių judesių

atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 13,25 balo (Cowen, 2010). Pagrindinė funkcinių judesių

vertinimo hipotezė - neefektyvi judesio atlikimo strategija sukelia mikrotraumas, dėl kurių gali atsirasti

rimtų griaučių-raumenų sistemos sutrikimų (Cook ir kt., 2006).

Dviejose studijose vidutinė bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo suma padidėjo po

specialių treniruočių programų (Peate, 2007; Kiesel ir kt., 2011) . Taip pat po specialių treniruočių

programų atlikimo sumažėja asimetrija tarp kairės ir dešinės pusių (Kiesel ir kt., 2011).

Mūsų atliktame tyrime vyrų ir moterų grupėse bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo

vertinimo balų suma yra didesnė nei keturiolika. Manome, kad taip yra dėl pasirinktos jaunos tyrimo

populiacijos. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma priklauso nuo tiriamojo amžiaus ir

buvusių traumų (Paete ir kt., 2007).

40

18 pav. Vyrų ir moterų atsispaudimo stabiliu liemeniu ir gilaus pritūpimo įvertinimų procentinis

pasiskirstymas

Statistiškai reikšmingai skyrėsi atsispaudimo stabiliu liemeniu įvertinimo rezultatai tarp vyrų

ir moterų (p<0,05) (18 pav.). Tuo tarpu gilaus pritūpimo įvertinimo rezultatai tarp vyrų ir moterų

statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Atsispaudimo stabiliu liemeniu moterų grupėje testas buvo įvertintas

1 balu - 48,0 %, 2 balais - 40,0 %, 3 balais - 12,0 %, o vyrų grupėje už šio testo atlikimą gavo 1 balą -

0 %, 2 balus - 44,2 %, 3 balus - 55,8 % (23 pav.). Gilaus pritūpimo testas buvo įvertintas 1 balu 4,0 %,

2 balais - 66,0 %, 3 balais - 30,0 % moterų grupėje, o vyrų grupėje už šio testo atlikimą gavo 1 balą –

1,9 %, 2 balus - 61,5 %, 3 balus - 36,5 % (23 pav.).

Atsispaudimo stabiliu liemeniu testo pagrindinis tikslas yra ištirti juosmens - dubens

stabilizaciją, o ne įvertinti viršutinės kūno dalies jėgą. Judesio tikslas yra atlikti atsispaudimo judesį

rankomis be papildomų nugaros ar klubų judesių. Nugaros juosmeninės dalies tiesimo judesys ir

rotacijos yra dažniausios šio judesio kompensacijos, parodančios, jog judinamieji raumenys, atliekant

atsispaudimą įsijungia anksčiau nei liemens stabilizatoriai. Atsispaudimo, stabiliu liemeniu testas tiria

sugebėjimą stabilizuoti liemenį sagitalioje plokštumoje atliekant uždaros kinetinės grandinės simetrinį

viršutinės kūno dalies atsistūmimo judesį (Cook, 2010).

Fiziškai aktyvi, mišri, jauna populiacija už atsispaudimo stabiliu liemeniu testo atlikimą gavo

1 balą – 32 %, 2 balus – 12 %, 3 balus – 56 %. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testą dauguma vyrų

atliko 3 balams (76,2 %, 77/101), tuo tarpu dauguma moterų (58,3 %, 63/108) atliko 1 balui. Šie

rezultatai parodo, kad atsispaudimui stabiliu liemeniu atlikti reikalinga jėga, juosmens stabilumas ir

neuroraumeninė kontrolė (Schneiders ir kt., 2011).

41

Dauguma fizinio pajėgumo gerinimo ir sveikatinimo treniruočių didžiausią dėmesį skiria

paviršinių raumenų kaip pagrindinių judintojų lavinimui, manant jog šie raumenys yra svarbesni

užduočių atlikimui negu stabilizuojantys raumenys, bet užmirštama tai, kad norint kad viena kūno

dalis galėtų būti efektyviai judinama reikalingas kitos kūno dalies stabilumas (Cook, 2010).

Gilaus pritūpimo testas yra išbandymas viso kūno biomechanikai ir neororaumeninei

kontrolei. Jis testuoja kordinuotą galūnių mobilumą ir liemens „šerdies“ (angl. „Core“) stabilumą,

klubų ir pečių funkcionalumą simetriškose padėtyse. Nors gilus pritūpimas nėra labai dažnai

naudojamas šiuolaikiniame gyvenime, tačiau sportuojant dažnai reikia atlikti judesius, kurie turi

pagrindinius gilaus pritūpimo komponentus. Pritūpimo padėtis yra paruošiamoji padėtis, atliekant

didėlės kojų jėgos reikalaujančius judesius (sunkių daiktų kėlimas). Atliekant gilaus pritūpimo judesį ir

virš galvos laikant lazdelę yra tiriamas abipusis, simetrinis, funkcinis klubų, kelių ir čiurnų, pečių,

menčių sričių ir krūtininės nugaros dalies mobilumas ir stabilumas, laikysenos kontrolė, dubens -

juosmens stabilumas. Dubens - juosmens stabilumas turi išlikti viso judesio metu, norint atlikti judesį

taisyklingai ir efektyviai (Cook, 2010).

Gilaus pritūpimo atlikimo stereotipas buvo įvertintas 1 balu - 16,7 %, 2 balais - 63,8 %, 3

balais - 19,5 % iš 209 tyrimo dalyvių (Schneiders ir kt., 2011).

Nesugebėjimas tinkamai atlikti kompleksiško gilaus pritūpimo testo atskleidžia apie tam tikrą

judesio disfunkciją, kuri turėtų būti tiriama detaliau. Rezultatai tiriant amerikietiško futbolo žaidėjus

parodė, kad tiems žaidėjams, kurie gavo vieną balą už gilų pritūpimą traumos tikimybė padidėjo 5

kartus, tuo tarpu kitų testų rezultatai nebuvo tokie reikšmingi traumos rizikos įvertinimui (Kiesel ir kt.,

2011).

19 pav. Vyrų ir moterų įtūpsto kaire (K) ir dešine (D) koja įvertinimų procentinis pasiskirstymas

42

Tiek vyrai tiek moterys pagal įtūpsto kaire ir dešine koja rezultatus statistiškai reikšmingai

nesiskyrė (p>0,05). (19 pav.). Vyrai už įtūpsto kaire koja atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 30,8 %,

3 balus - 69,2 %, o moterys 1 balą - 0 %, 2 balus - 34,0 %, 3 balus - 66,0 %. Už dešinės kojos įtūpsto

atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 28,8 %, 3 balus- 71,2 % vyrai, o moterys už šį testą gavo 1 balą -

0 %, 2 balus – 34,0 %, 3 balus – 66,0 % (24 pav.).

Įtūpsto atlikimo stereotipas yra deakseliaracijos ir judėjimo krypties keitimo judesių

komponentas. Įtūpsto testas padeda ištirti kairės ir dešinės pusės asimetriją pirminiame stereotipo

atlikime. Testo metu žmogus atsistoja taip, kad jo kojos būtų vienoje linijoje, o rankos yra priešingoje,

reciprokinėje padėtyje. Tai atkartoja natūralų balansą tarp kojų ir rankų, kuris padeda išlaikyti liemens

stabilumą. Tokia padėtis sukelia deakseliaracijos, rotacijos ir šoninio lenkimo sukeltus pusiausvyros

sutrikdymus. Siauras atramos plotas reikalauja tinkamo liemens, juosmens-dubens statinio ir dinaminio

stabilumo, esant asimetrinei ir vienodai svorį padalinančiai klubų padėčiai. Šis testas atskleidžia klubų,

kelių, čiurnų pėdų stabilumą ir mobilumą, tai parodo raumenų, einančių per kelis sąnarius elastingumą

(Cook, 2010).

20 pav. Vyrų ir moterų pečių kairiosios (K) ir dešiniosios (D) pusės mobilumo įvertinimų procentinis

pasiskirstymas

Dešinės ir kairės pusės pečių mobilumo testą statistiškai reikšmingai geriau atliko moterys nei

vyrai (p<0,05) (20 pav.). Vyrai už kairės pusės pečių mobilumo testo atlikimą gavo 1 balą - 46,2 %, 2

balus - 26,9 %, 3 balus - 26,9 %, o moterys 1 balą - 12,0 %, 2 balus - 30,0 %, 3 balus - 58,0 %. Už

dešinės pusės pečių mobilumo testą gavo 1 balą – 23,1 %, 2 balus - 30,8 %, 3 balus - 46,2 % vyrų

grupė, o moterys už šį testą gavo 1 balą - 2,0 %, 2 balus - 16,0 %, 3 balus - 82,0 % (25 pav.).

43

Pečių mobilumo testas įvertina abipusį pečių srities mobilumą, įtraukiant kombinuotą žasto

atitraukimą su išorine rotacija ir žasto pritraukimą su vidine rotacija. Testas taip pat reikalauja

normalaus mentės paslankumo ir krūtininės nugaros dalies tiesimo (Cook ir kt., 2006).

Schneiderio atliktame tyrime 1 balą už pečių mobilumo testo atlikimą gavo 2,4%, 2 balus -

26,2%, 3 balus - 71,4% dalyvių. Pečių mobilumo vertinimo rezultatai parodė, kad moterys yra daug

lankstesnės už vyrus (p<0,05) (Schneiders ir kt., 2011).

21 pav. Vyrų ir moterų kairiosios (K) ir dešiniosios (D) tiesios kojos kėlimo testo įvertinimų

procentinis pasiskirstymas

Moterys statistiškai reikšmingai geriau atliko kairės ir dešinės aktyvų tiesios kojos kėlimo

testą nei vyrai (21 pav.) (p<0,05).

Moterys už dešinės tiesios kojos kėlimo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 4,0 %, 3

balus - 96,0 %, o vyrai 1 balą - 5,8 %, 2 balus - 42,3 %, 3 balus - 51,9 %. Moterys už kairės tiesios

kojos kėlimo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 6,0 %, 3 balus - 94,0 %, tuo tarpu vyrai 1 balą -

9,6 %, 2 balus - 38,5 %, 3 balus - 51,9 %.

Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas tiria sugebėjimą disocijuoti apatinę galūnę nuo liemens

išlaikant liemens stabilumą. Šis testas vertina aktyvų šlaunies užpakalinės grupės raumenų ir blauzdos

trigalvio raumens elastingumą išlaikant stabilų dubenį ir aktyviai ištiestą priešingą koją (Cook ir kt.,

2006).

Aktyvaus tiesios kojos kėlimo testo atlikimo stereotipas buvo įvertintas 1 balu 25,2 %, 2

balais - 46,2 %, 3 balais - 28,6 % iš 209 tyrimo dalyvių. Moterys buvo daug lankstesnės atliekant

tiesios kojos kėlimo testą, 46,3% (50/108) gavo 3 balų įvertinimą, 43,5% (47/108) gavo 2 balų

44

įvertinimą. Dauguma vyrų (48,5%, 49/101) gavo 2 balų įvertinimą, o 40,6% (41/101) gavo vieno balo

įvertinimą (Schneiders ir kt., 2011).

22 pav. Vyrų ir moterų liemens kairiosios (K) ir dešiniosios (D) pusės rotacinio stabilumo testo

įvertinimų procentinis pasiskirstymas

Dešinės ir kairės pusės rotacinio stabilumo testą statistiškai reikšmingai geriau atliko vyrai nei

moterys (p<0,05) (22 pav.). Vyrai už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %,

2 balus - 84,6 %, 3 balus - 15,4 %, o moterys 1 balą - 0 %, 2 balus - 96,0 %, 3 balus – 4,0 %. Už

dešinės pusės rotacinio stabilumo testą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 82,7 %, 3 balus - 17,3 % vyrų

grupė, o moterys už šį testą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 96,0 %, 3 balus – 4,0 % (27 pav.).

Rotacinio stabilumo testą 88,0 % (184/209) žmonių atliko 2 balams, 11,0 % (23/209) 1 balui

ir 1,0 % (2/209) 3 balams. Vyrų ir moterų rotacinio stabilumo testo įvertinimai statistiškai reikšmingai

skyrėsi (p = 0,027). Šie rezultatai parodo, kad vyrų geresnis juosmens - dubens stabilumas nei moterų

(Schneiders ir kt., 2011).

Rotacinio stabilumo testas yra kompleksinis judesys, reikalaujantis geros neuroraumeninės

koordinacijos ir energijos pasiskirstymo nuo vieno kūno segmento prie kito. Testas vertina

daugiaplokštuminį liemens stabilumą, atliekant kombinuotus tos pačios pusės viršutinės ir apatinės

galūnės judesius (Cook, 2010).

45

23 pav. Vyrų ir moterų žengimo per barjerą kaire (K) ir dešine (D) koja testo įvertinimų procentinis

pasiskirstymas

Lyginant vyrų ir moterų kairės ir dešinės kojos žengimo per barjerą testo atlikimo įvertinimus

nebuvo pastebėta statistiškai reikšmingų skirtumų (23 pav.) (p>0,05).

Žengimo per barjerą testas naudojamas tirti žingsnio mechanizmą atliekant peržengimo

judesį. Judesys reikalauja geros koordinacijos ir stabilumo tarp liemens ir klubų atliekant žengimo

judesį ir atraminės kojos stabilumo. Žengimo per barjerą testas įvertina abipusį klubų, kelių, čiurnų

funkcinį stabilumą ir mobilumą (Cook ir kt., 2006).

Mišri, jauna populiacija už žengimo per barjerą testo atlikimą gavo 1 balą 1%, 2 balus -

35,7%, 3 balus - 63,3% (Schneiders ir kt., 2011).

46

3. 2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatai

24 pav. Vyrų ir moterų flamingo testo atlikimo vidurkiai

Lyginant vyrus ir moteris pagal flamingo testo atlikimą, moterys testą atliko statistiškai

reikšmingai geriau (24 pav.) (p<0,05). Moterims vidutiniškai prireikė 5,72 ± 3,308 bandymų, o vyrams

7,71 ± 3,685. Ruzic atliktas tyrimas parodė, kad žmonės (darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo

indeksą (angl. work index <3) statistiškai reikšmingai geriau atliko flamingo testą (Ruzic ir kt., 2003)

(p<0,05). LSMU studentams atliekant Flamingo testą vidutiniškai prireikia 9 bandymų (Šiupšinskas ir

kt., 2008).

47

25 pav. Vyrų ir moterų sėstis gultis testo atlikimo vidurkiai

Vyrai sėstis gultis testą atliko statistiškai reikšmingai geriau nei moterys (p<0,05) (25 pav.).

Vyrai atliekant sėstis-gultis testą vidutiniškai atliko 30,18 ± 6,183 pakartojimus, moterys 22,90 ±

6,265. Ruzic atliktas tyrimas pateikia duomenis, kurie atskleidžia, kad žmonės (darbuotojai) turintys

mažesnį darbingumo indeksą statistiškai reikšmingai geriau atliko sėstis-gultis testą (p<0,05) (Ruzic ir

kt., 2003). Testo sėstis gultis rezultatai labiausiai susiję su šlaunies lenkiamųjų ir juosmens raumenų

jėga taip pat ištverme. Didesnė kūno masė neigiamai koreliuoja su sėstis-gultis testo atliktų

pakartojimų skaičiu (Deforche ir kt.,2003; Prista ir kt., 2003). LSMU studentų vidutinis sėstis - gultis

testo rezultatas 24 k/min (Šiupšinskas ir kt., 2008).

48

26 pav. Vyrų ir moterų tepingo testų vidurkiai

Palyginus vyrų ir moterų tepingo testo rezultatus statistiškai reikšmingai geriau šį testą atliko

vyrai (26 pav.) (p>0,05). Vyrai tepingo testą atliko vidutiniškai per 9,2 ± 1,139 sekundės, o moterys

per 10,4 ± 1,007 sekundės. Žmonės (darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo indeksą statistiškai

reikšmingai geriau atliko (p<0,05) tepingo testą (Ruzic ir kt., 2003). LSMU studentams atliekant

tepingo testą vidutiniškai prireikia 11,3 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).

49

27 pav. Vyrų ir moterų 10 x 5 m testų vidurkiai

Vertinant vyrų ir moterų 10×5 m bėgimo rezultatus buvo pastebėtas skirtumas. Vyrai testą

atliko statistiškai reikšmingai geriau (p<0,05) (27 pav.). Vyrai 10×5 m bėgimo testą atliko vidutiniškai

per 18,11± 1,144 sekundės, o moterys per 20,82 ± 1,328 sekundės. Keane atliktas tyrimas parodo, kad

profesionalių Airiško futbolo žaidėjų 10 x 5 m testo atlikimas buvo 8,2% geresnis nei mėgėjiškai

sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010). LSMU studentų 10 x 5 m bėgimo šaudykle vidutinis laikas

20,5 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).

50

28 pav. Vyrų ir moterų ištvermės bėgimo testų vidurkiai

Įvertinus vyrų ir moterų ištvermės bėgimo rezultatus buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas

skirtumas (p<0,05) (28 pav.). Vyrai ištvermės bėgimo testą (gebėjo) galėjo tęsti vidutiniškai 325,5 ±

97,50 sekundės, o moterys 202,9 ± 63,35 sekundės. Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta tarp

žmonių su didesniu nei 3 ir mažesniu nei 3 darbingumo indeksu atliekant ištvermės bėgimo testą

(p>0,05) (Ruzic ir kt., 2003). Pagal Keane profesionalių Airiško futbolo žaidėjų rezultatai buvo 40,3 %

geresni 20 metrų šaudykliniame bėgime nei mėgėjiškai sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010).

LSMU studentų ištvermės bėgimo laikas 250 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).

51

29 pav. Vyrų ir moterų sėsti-siekti testo vidurkiai

Moterys statistiškai reikšmingai geriau atliko sėsti siekti testą, nei vyrai (29 pav.) (p<0,05).

Moterų vidutinis rezultatas buvo 31,53 ± 5,53 centimetrai, o vyrų 26,70 ± 8,10 centimetrai. Žmonės

(darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo indeksą statistiškai reikšmingai geriau atliko sėsti siekti

testą Ruzic atliktame tyrime. (p<0,05) (Ruzic ir kt., 2003). Profesionalių Airiško futbolo žaidėjų

lankstumas 24,6% geresnis nei mėgėjiškai sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010). LSMU studentų

sėsti-siekti testo vidurkis 24 cm (Šiupšinskas ir kt., 2008).

52

30 pav. Vyrų ir moterų šuolio į tolį testo vidurkiai

Vyrai statistiškai reikšmingai geriau atliko šuolio į tolį testą, nei moterys (p<0,05) (30 pav.).

Vyrai į tolį vidutiniškai nušoko 237,12 ± 22,10 centimetrus, o moterys 167,30 ± 31,33 centimetrus.

Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta tarp abiejų grupių (žmonių su didesniu nei trys ir

mažesniu nei 3 darbingumo indeksu) atliekant šuolio į tolį iš vietos testą (p>0,05) (Ruzic ir kt., 2003).

Pagal Deforche kūno masė turi neigiamą efektą šuolio į tolį iš vietos rezultatams (Deforche ir kt.,2003;

Prista ir kt., 2003). Kitų autorių duomenimis geresnius šuolio į tolį iš vietos rezultatus pasiekia

aukštesni žmonės (Tomaszewski ir kt., 2005). Taip pat mažesnį santykinį riebalų kiekį turintys žmonės

(Monyeki ir kt., 2005). LSMU studentai atlikdami šuolį į tolį iš vietos vidutiniškai nušoka 190 cm

(Šiupšinskas ir kt., 2008).

53

31 pav. Vyrų ir moterų plaštakos jėgos testo vidurkiai

Vyrai statistiškai reikšmingai geriau atliko plaštakos jėgos vertinimo testą (31 pav.) (p<0,05).

Vyrų vidutinė plaštakos suspaudimo reikšmė buvo 57,4 ± 10,87 kg, o moterų 32,4 ± 7,38 kg. Ruzic

atlikto tyrimo duomenimis darbuotojai turintys didesnį darbingumo indeksą (>3), statistiškai

reikšmingai geriau (p<0,05) atliko plaštakos jėgos vertinimo testą už žmones, kurie turėjo mažesnį

darbingumo indeksą. LSMU studentų plaštakos jėgos testo vidurkis 36 kg (Šiupšinskas ir kt., 2008).

3. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo rodiklių

sąsajos

Vyrų grupėje kairės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas statistiškai reikšmingai koreliuoja su

flamingo testu (r = -0,315), sėstis siekti testu (r = 0,639) ir šuoliu į tolį (r = 0,278), dešinės tiesios kojos

aktyviu kėlimu (r = 0,799), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,632)

(p<0,05) (3 lentelė). Dešinės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas koreliuoja su flamingo testu (r = -

0,407), sėsti siekti testu (r = 0,563), kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,799), bendru funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,444). (p<0,05). Moterų grupėje kairės tiesios kojos

aktyvaus kėlimo testas statistiškai reikšmingai koreliuoja su sėsti siekti testu (r = 0,377), plaštakos jėga

(r = -0,354), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,808), kairio peties mobilumu (r = 0,368),

54

dešinio peties mobilumu (r = 0,311), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r =

0,391), o dešinės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas su sėsti siekti testu (r = 0,283) ir plaštakos jėga (r

= -0,284), kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,808), kairio peties mobilumu (r = 0,353), bendru

funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,325) (p<0,05). Aktyvus tiesios kojos kėlimo

testas kaip ir sėsti-siekti testas tiria nugaros, šlaunies užpakalinės grupės tiesiamųjų, pėdos lenkiamųjų

raumenų grupių elastingumą (Cook, 2010).Tai patvirtina pastebėtos koreliacijos tarp šių testų.

3 lentelė. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir Eurofito testų tarpusavio koreliacijos

Vyrų grupėje sėsti siekti testas statistiškai reikšmingai koreliavo su kairės tiesios kojos

aktyviu kėlimu (r = 0,639), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,563), žengimu per barjerą kaire

koja (r = 0,332), įtūpstu dešine koja (r = 0,283), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo

įvertinimu (r = 0,560) (p<0,05) (3 lentelė). Sėsti siekti testo ir žengimo per barjerą sėkmingam testų

55

atlikimui reikalingas šlaunies ir blauzdos užpakalinės grupės raumenų elastingumas. Tai patvirtina

rastos koreliacijos tarp sėsti siekti testo atlikimo ir žengimo per barjerą, aktyvaus tiesios kojos kėlimo.

Vyrų grupėje atsispaudimas stabiliu liemeniu koreliuoja su šuoliu į tolį (r = 0,336), plaštakos

jėga (r = 0,337), sėstis gultis testu (r = 0,522), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu

(r = 0,334) (p<0,05) (3 lentelė). Moterų grupėje atsispaudimas stabiliu liemeniu koreliuoja su įtūpstu

dešine koja (r = 0,358) ir bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,576) (p<0,05).

Atsispaudimo stabiliu liemeniu atlikimui reikia tiesiojo pilvo ir klubinio juosmens raumens jėgos

išlaikyti stabilų liemenį, taip pat rankų jėgos atsistumti iš gulimos padėties į astsispaudimo (galutinę)

padėtį (Cook, 2010). Liemens raumenys dalyvaujantys atsispaudimo stabiliu liemeniu metu taip pat

dalyvauja atliekant sėstis–gultis judesį. Atsipaudimo stabiliu liemeniu, sėstis gultis testai koreliuoja dėl

to, kad šių testų atlikimui yra svarbūs panašūs ar netgi tie patys raumenys.

Vyrų grupėje šuolis į tolį statistiškai reikšmingai koreliavo su kairės tiesios kojos aktyviu

kėlimu (r = 0,278), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,336), žengimu per barjerą kaire koja (r =

0,287), žengimu per barjerą dešine koja (r = 0,372), giliu pritūpimu (r = 0,333), bendru funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,394), flamingo testu (r = -0,284), plaštakos jėga (r =

0,336), sėstis gultis testu (r = 0,382), 10 x 5 m bėgimu (r = -0,530) (p<0,05) (3 lentelė). Moterų

grupėje šuolio į tolį testas koreliavo su atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0.323), įtūpstu kaire koja (r

= 0,459), įtūpstu dešine koja (r = 0,526), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r =

0,406), tepingo testu (r = -0,408), sėstis gultis testu (r = 0,308), 10 x 5 m bėgimu (r = -0,483) (p<0,05)

(3 lentelė). Šuolio į toli metu reikalingas juosmens stabilumas tam, kad būtų galima išvystyti didelę

kojų raumenų jėgą (Neumann, 2002). Šuolio į tolį, tepingo, sėstis gultis 10 x 5 m bėgimo užduotys

reikalauja maksimalių pastangų ir greičio. Tai patvirtina rastos koreliacijos tarp šuolio į tolį ir

atsispaudimo stabiliu liemeniu taip pat ir tarp kitų maksimalių pastangų reikalaujančių testų.

56

4 lentelė. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų tarpusavio koreliacijos

Vyrų grupėje žengimas per barjerą kaire koja koreliuoja su sėstis siekti testu (r = 0,332),

šuoliu į tolį (r = 0,287), žengimu per barjerą dešine koja (r = 0,481), bendru funkcinių judesių atlikimo

stereotipo įvertinimu (r = 0,385), šuoliu į tolį (r = 0,276), o dešine koja su bendru funkcinių judesių

atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,430), šuoliu į tolį (r = 0,372). (p<0,05).

Moterų grupėje įtūpstas kaire koja koreliuoja su įtūpstu dešine koja (r = 0,822), bendru

funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,531), šuoliu į tolį (r = 0,459) ir 10 x 5 m bėgimu

(r = -0,298), įtūpstas dešine koja su šuoliu į tolį (r = 0,526) ir 10 x 5 m bėgimu (r = -0,354),

atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,358), įtūpstu kaire koja (r = 0,822), bendru funkcinių judesių

atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,498) (p<0,05) (4 lentelė). Vyrų grupėje įtūpstas kaire koja

koreliuoja su įtūpstu dešine koja (r = 0,679), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (r

= 0,396). Vyrų grupėje įtūpstas dešine koja koreliuoja su įtūpstu kaire koja (r = 0,679), bendru

57

funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,372) tepingo testu (r = -0,334) ir sėsti siekti

testu (r = 0,283) (p<0,05).

Moterų grupėje gilus pritūpimas koreliuoja su kairės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,299),

dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,299), kairio peties mobilumu (r = 0,333), bendru funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,544) (4 lentelė). Vyrų grupėje gilus pritūpimas koreliuoja

su žengimu per barjerą kaire koja (r = 0,276), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu

(r = 0,502), šuoliu į tolį (r = 0,333) ir 10 x 5 m bėgimu (r = -0,329) (p<0,05). Geresnis gilaus pritūpimo

atlikimas koreliavo su šuolio į tolį testu dėl panašaus judesio atlikimo stereotipo ir panašių raumenų

grupių dalyvaujančių abiejuose judesiuose.

Moterų grupėje kairio peties mobilumas koreliuoja su kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r =

0,368), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,353), giliu pritūpimu (r = 0,333), dešinio peties

mobilumu (r = 0,381), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,646). Vyrų

grupėje kairio peties mobilumas koreliuoja su dešinio peties mobilumu (r = 0,757), bendru funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,546) (p<0,05) (4 lentelė). Atliekant gilaus pritūpimo ir

pečių mobilumo testus reikalingas „geras“ pečių mobilumas (Cook, 2010). Tai patvirtina rastos

koreliacijos tarp šių abiejų testų.

Moterų grupėje bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas koreliuoja su kairės

tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,391), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,325), atsispaudimu

stabiliu liemeniu (r = 0,576), įtūpstu kaire koja (r = 0,531), įtūpstu dešine koja (r = 0,498), giliu

pritūpimu (r = 0,544), dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,296), kairio peties mobilumu (r =

0,646), dešinio peties mobilumu (r = 0,313), tepingo testu (r = -0,313), sėsti siekti testu (r = 0,302),

šuoliu į tolį (r = 0,406).Vyrų grupėje bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas

koreliuoja su kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,632), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r =

0,444), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,334), žengimu per barjerą kaire koja (r = 0,385), žengimu

per barjerą dešine koja (r = 0,430), įtūpstu kaire koja (r = 0,396), įtūpstu dešine koja (r = 0,372), giliu

pritūpimu (r = 0,502), dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,289), kairio peties mobilumu (r =

0,546), dešinio peties mobilumu (r = 0,390) (p<0,05).

58

5 lentelė. Eurofito testų tarpusavio koreliacijos

Tepingo testas moterų grupėje koreliuoja su šuoliu į tolį (r = -0,408), sėstis gultis testu (r = -

0,382) (5 lentelė). Nuo juosmens-dubens stabilumo priklauso galūnių judesių efektyvumas (Neumman,

2002). Tai patvirtina pastebėtos koreliacijos.

Plaštakos jėga vyrų grupėje koreliavo su šuoliu į tolį (r = 0,336) ir su sėstis gultis testu (r =

0,418), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,337), kairio peties mobilumu (r = -0,314). Moterų grupėje

plaštakos jėga koreliuoja su kairės (r = -0,354) ir dešinės (r = -0,284) tiesios kojos aktyviu kėlimu

(p<0,05). Plaštakos jėga yra susijusi su viso kūno jėga. Todėl buvo rastos koreliacijos tarp plaštakos

jėgos ir jėgos reikalaujančių testų: sėstis gultis, atsispaudimo stabiliu liemeniu.Taip pat ir su šuoliu į

tolį kas reikalauja „sprogstamos“ jėgos. Prastesnis pečių mobilumas ir užpakalinės šlaunies raumenų

grupės lankstumas gali būti paaiškinamas tuo, kad asmenys pasižymintis didesne jėga turi didesnę

raumenų mase, kas dažnai sąlygoja prastesnį lankstumą.

59

32 pav. Sąsajų skaičius tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FJASV) ir Eurofito

testų, tarpusavio sąsajos tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų (FJASV),

tarpusavio sąsajos tarp Eurofito testų vyrų ir moterų grupėse.

Tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir Eurofito testų vyrų grupėje buvo aptikta 20 (14

tiesioginių ir 6 atvirkštinės), o moterų grupėje – 13 (8 tiesioginės ir 5 atvirkštinės) statistiškai

reikšmingos koreliacijos (p<0,05) (32 pav.). Tarpusavyje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo

vertinimo testų vyrų grupėje buvo aptikta 17 (17 tiesioginių), o moterų – 21 (21 tiesioginė) statistiškai

reikšminga koreliacija (p<0,05) (32 pav.). Tarpusavyje tarp Eurofito testų vyrų grupėje buvo aptikta 7

(4 tiesioginės ir 3 atvirkštinės), o moterų grupėje - 5 (2 tiesioginės ir 3 atvirkštinės) statistiškai

reikšmingos koreliacijos (p<0,05) (32 pav.).

60

33 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (FJASĮ) suminio

balo ir Eurofito testų, kai FJASĮ balų suma ≤16 arba ≥17.

Vyrų funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma balais koreliuoja su kai kuriais

Eurofito testais. Jei funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo balų suma ≤16 tada ji koreliuoja

su sėsti siekti testu (p<0,05) (33 pav.). Sėsti siekti testas vertina lankstumo fizinę ypatybę. Jei

funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo balų suma ≥17 tada ji koreliuoja su flamingo,

plaštakos jėgos, šuolio į tolį testais (p<0,05). Flamingo testas atspindi asmens pusiausvyrą, šuolio į tolį

testas – sprogstamąją jėga, plaštakos jėga – bendrą jėgą. Pagal gautus rezultatus vyrų grupėje galime

daryti išvadą, kad geresnis funkcinių judesių atlikimo stereotipas leidžia geriau pasireikšti tam tikroms

fizinėms ypatybėms. Kita vertus tam tikros fizinės ypatybės yra reikalingos atliekant tam tikrus

funkcinius judesius, šiuo atveju funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus. Todėl gali būti,

kad geresniam funkciniam judesio stereotipui yra svarbus įvairių fizinių ypatybių efektyvus

panaudojimas.

61

34 pav. Sąsajos moterų grupėje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FJASĮ)

suminio balo ir Eurofito testų, kai FJASĮ balų suma ≤16 arba ≥17.

Moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma balais nekoreliavo nei su vienu

Eurofito testu, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma buvo ≤16 arba ≥17 (34 pav.).

35 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp plaštakos jėgos įvertinimo ir Eurofito bei funkcinių judesių

atlikimo stereotipo vertinimo testų.

Vyrų plaštakos jėga koreliuoja su kai kuriais Eurofito ir funkcinių judesių atlikimo vertinimo

testais, kai funkcinių judesių atlikimo įvertinimo suma ≥17 (35 pav.). Koreliacijos buvo aptiktos tarp

plaštakos jėgos ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo sumos, žengimo per barjerą kaire

62

koja, žengimo per barjerą dešine koja, atsispaudimo stabiliu liemeniu, sėsti siekti, flamingo, sėstis

gultis, šuolio į tolį testų (p<0,05). Tuo tarpu, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma

≤16, koreliacijų tarp plaštakos jėgos ir Eurofito, bei funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo

testų nepastebėta. Remiantis gautais rezultatais galime daryti išvadą, kad jei vyrų funkcinių judesių

atlikimo stereotipo įvertinimo suma yra ≥17 tokiu atveju bendra kūno jėga, kuri yra įvertinama

plaštakos jėgos testu, yra geriau panaudojama atliekant tam tikrus Eurofito ir funkcinių judesių

atlikimo stereotipo įvertinimo testus.

36 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp žengimo per barjerą kaire koja įvertinimo ir Eurofito testų, kai

žengimo per barjerą kaire koja balų suma ≤16 arba ≥17.

Vyrų žengimas per barjerą kaire koja koreliuoja su kai kuriais Eurofito testais, kai funkcinių

judesių atlikimo įvertinimo suma ≥17 (36 pav.). Koreliacijos buvo aptiktos tarp žengimo per barjerą

kaire koja ir sėsti siekti, flamingo, plaštakos jėgos, šuolio į tolį testų (p<0,05). Tuo tarpu, kai funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma ≤16, koreliacijų tarp žengimo per barjerą kaire koja ir

Eurofito testų nebuvo pastebėta. Pagal gautus rezultatus galime daryti išvadą, kad jei vyrų funkcinių

judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma yra ≥17 tokiu atveju dinaminė pusiausvyra ir stabilumas,

kuris yra įvertinamas žengimo per barjerą testu, yra geriau panaudojama atliekant tam tikrus Eurofito

testus.

63

IŠVADOS

1. Jauno amžiaus vyrų ir moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma nesiskyrė.

Vyrų liemens stabilumo rodikliai buvo aukštesni nei moterų. Moterų mobilumo testų rodikliai buvo

įvertinti aukštesniais balais nei vyrų.

2. Jauno amžiaus vyrų fizinis pajėgumas buvo didesnis nei moterų: šešių iš aštuonių fizinio pajėgumo

(Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni vyrų grupėje nei moterų. Dviejų iš aštuonių fizinio

pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni nei vyrų.

3. Vyrų grupėje buvo nustatyta daugiau statistiškai reikšmingų koreliacijų tarp funkcinių judesių atlikimo

stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo (Eurofito) testų, todėl pagal funkcinių judesių

atlikimo stereotipo vertinimą tiksliau prognozuoti vyrų fizinį pajėgumą.

64

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai turėtų būti naudojami testuojant sportuojančius

asmenis.

2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali padėti greitai ir kokybiškai įvertinti pagrindines

griaučių-raumenų sistemos problemas: jėgos trūkumą, judesių amplitudės sumažėjimą, asimetriją,

kompensacinius judesius bei silpnas grandis, reikalaujančias detalesnio ištyrimo.

3. Fiziškai aktyvaus žmogaus įvertinimas pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į judesio stereotipo ir tik tada

fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimą.

4. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai leidžia spręsti apie tam tikras fizines ypatybes,

fizinį pajėgumą. Tuo remiantis galima sumažinti testų skaičių fizinėms ypatybėms vertinti.

65

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Šiupšinskas L, Vitartaitė A, Sendžikaitė E, Zachovajevienė B. Asmens fizinės sveikatos vertinimas.

Kaunas: Vitae litera; 2008.

2. Adam C, Klissouras V, Ravazzolo M, Renson R, and Tuxworth,W. EUROFIT: European Test of

Physical Fitness. Rome, Italy: Council of Europe, Committee for Development of Sport; 1988.

3. Adami C, Ofria C, Collier TC. Evolution of biological complexity. Proc Natl Acad Sci U S A

2000;97:4463–4468.

4. Asmussen E, Klissouras V, Tuxworth B. Eurofit. Strasbourg; 1983. p. 10-80.

5. Balasubramaniam R, Riley MA, Turvey MT. Specificity of postural sway to the demands of a

precision task. Gait Posture 2000;11:12–24.

6. Barry DR, and Lawrence R. Principles of core stabilization for athletic populations. Athletic Ther

Today 2005;10:13–18.

7. Bernstein N. The Coordination and Regulation of Movements. London, United Kingdom: Pergamon

Press; 1967.

8. Beunen G. and Claessens A. Physical fitness evaluatie: De PF-Leuven test batterij. (Physical fitness

evaluation, the PF-Leuven test battery). Gen Sport 1987;6:224-231.

9. Byl NN, Nagarajan SS, Merzenich MM, et al. Correlation of clinical neuromusculoskeletal and central

somatosensory performance: variability in controls and patients with severe and mild focal hand

dystonia. Neural Plast. 2002;9:177–203.

10. Burton L. Performance and Injury Predictability during Firefighter Candidate Training. Unpublished

dissertation. Virginia Polytechnic Institute and State University; 2006.

11. Carling C, Reilly T, and Williams AM. Performance Assessment for Field Sports. London, United

Kingdom: Routledge; 2009.

12. Chorba, Bouillon, Landis, Overmyer. Use functional movement screening tool to determine injury risk

in female athletes North American Journal of Sports Physical Therapy, Volume 5, Number 2, 2010. p.

47-53.

13. Cook G, Burton L, Fields K, Kiesel K. The Functional Movement Screen. Danville, VA: Athletic

Testing Services, Inc; 1998.

14. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements

as an assessment of function - Part 1. North Am J Sports Phys Ther 2006;1(2):62-72.

15. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements

as an assessment of function - Part 2. North Am J Sports Phys Ther 2006;1(3):132-39.

16. Cook G, Fields K. Functional training for the torso. Strength Cond 1997;19(2):14–19.

66

17. Cook G. Baseline sports-fitness testing. In: High Performance Sports Conditioning. Foran B, ed.

Champaign, IL: Human Kinetics Inc; 2001. p. 19–47.

18. Cook G. Movement. Santa Cruz: Physical Therapy; 2010.

19. Cook G. Weak links: screening an athlete’s movement patterns for weak links can boost your rehab

and training effects. Train Cond 2002;12:29–37.

20. Cowen VS. Functional fitness improvements after a worksite-based yoga initiative. J Bodyw Mov

Ther. 2010;14:50-54.

21. Deforche B, Lefevre J, Bourdeaudhuij I,Hills A, Duquet W, Bouckaert J. Physical fitness and physical

activity in obese and nonobese Flemish youth. Obes Res 2003;11:434-44.

22. Devan MR, Pescatello LS, Faghri P, Anderson J. A prospective study of overuse knee injuries among

female athletes with muscle imbalances and structural abnormalities. J Athletic Training

2004;39(3):263-7.

23. Goldberger AL. Heart rate variability: techniques, applications and future directions. Available at:

http://www.physionet.org/ events/hrv-2006/goldberger-1.pdf. Accessed March 16, 2008.

24. Harbourne RT, Deffeyes JE, DeJong SL, et al. Nonlinear variables can assist in identifying postural

control deficits in infants. J Sport Exerc Psychol (Suppl). 2007;29:S9.

25. Harbourne RT, Stergiou N. Movement variability and the use of nonlinear tools: principles to guide

physical therapist practice. Phys Ther. 2009;89:267-282.

26. Hausdorff JM, Peng CK, Ladin Z, et al. Is walking a random walk? evidence for longrange

correlations in stride interval of human gait. J Appl Physiol. 1995;78:349–358.

27. Hewett TE, Myer GD, Ford KR, et al. Biomechanical measures of neuromuscular control and valgus

loading of the knee predict anterior cruciate ligament injury risk in female athletes. Am J Sports Med

2005;33(4):492-501.

28. Yeung SS, Suen AM, Yeung EW. A prospective cohort study of hamstring injuries in competitive

sprinters: preseason muscle imbalance as a possible risk factor. Br J Sports Med 2009;43(8):589–594.

29. Jacobs C, Uhl T, Seeley M, Sterling W, Goodrich L. Strength and fatigability of the dominant and

nondominant hip abductors. J Athletic Training 2005; 40:203-6.

30. Katerndahl DA. Is your practice really that predictable? Nonlinearity principles in family medicine. J

Fam Prac. 2005;54:970–977.

31. Keane A, Scott MA, Dugdill L, and Reilly T. Fitness test profiles as determined by the Eurofit Test

Battery in elite female Gaelic Football players. J Strength Cond Res 2010; 24(6):1502– 1506.

32. Kibler WB, Chandler TJ, Uhl T, Maddux RE. A musculoskeletal approach to the preparticipation

physical examination: preventing injury and improving performance. Am J Sports Med 1989;17:525-

527.

67

33. Kiesel K, Plisky P, Butler R. Functional movement test scores improve following a standardized off-

season intervention program in professional football players. Scand J Med Sci Sports 2011;21: 287–

292.

34. Kiesel K, Plisky P, Kersey P. Functional movement test score as a predictor of time-loss during a

professional football team’s pre-season. American college of sports medicine annual conference.

Indianapolis, IN, 2008.

35. Kiesel K, Plisky PJ, Butler R. Functional movement test scores improve following a standardized

offseason intervention program in professional football players. Scand J Med Sci Sports 2009.

36. Kiesel K, Plisky PJ, Voight ML. Can serious injury in professional football be predicted by a

preseason functional movement screen? N Am J Sports Phys Ther 2007;2(3):147-158.

37. Klonowski W. From conformons to human brains: an informal overview of nonlinear dynamics and its

application in biomedicine. Nonlinear Biomed Phys. 2007;1:5–18.

38. Kurz M, Stergiou N. The aging human neuromuscular system expresses less certainty for selecting

joint kinematics during gait. Neurosci Lett. 2003;348:155–158.

39. Larin H. Quantifying instructional interventions in pediatric physical therapy with the Motor Teaching

Strategies Coding Instrument (MTSCI-1): a pilot study. Internet J Allied Health Sci Prac. 2007;5:1–9.

40. Leetun DT, Ireland ML, Willson JD, Ballantyne BT, Davis IM. Core stability measures as risk factors

for lower extremity injury in athletes. Med Sci Sport Exer 2004;36(6):926-934.

41. McGraw-Hill. Physician and Sportsmedicine. The Preparticipation Physical Evaluation. 3rd ed. New

York; 2005.

42. Merriam-Webster. Merriam-Webster's Collegiate Dictionary. Merriam-Webster Press Inc.; 11th

edition; 2003.

43. Metzl JD. The adolescent pre-participation physical examination: Is it helpful? Clin Sports Med.

2000;19:577-592.

44. Mills JD, Taunton JE, and Mills WA. The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic

stability and athletic performance in female athletes: a randomized-controlled trial. Phys Ther Sport

2005;6:60–66.

45. Minick KI, Kiesel KB, Burton L, Taylor A, Plisky P, Butler RJ. Interrater reliability of the Functional

Movement Screen. J Strength Cond Res 2010;24(2):479-486.

46. Myer GD, Ford KR, Palumbo JP, Hewett TE. Neuromuscular training improves performance and

lower-extremity biomechanics in female athletes. J Strength Cond Res 2005;19(1):51-60.

47. Myer GD, Ford KR, Paterno MV, Nick TG, Hewett TE. The effects of generalized joint laxity on risk

of anterior cruciate ligament injury in young female athletes. Am J Sports Med 2008;36(6): 1073–

1080.

68

48. Mohamed H, Vaeyens R, Matthys S, Multael M, Lefevre J, Lenoir M, and Phlippaerts, R.

Anthropometric and performance measures for the development of a talent detection and identification

model in youth handball. J Sports Sci 2009;27:257–266.

49. Monyeki M, Lkoppes L,Kemper H, Monyeki K, Toriola A, Pienaar A, Twisk J. Body composition and

physical fitness of undernourished South African rural primary school children. Eur.J.Clin.Nutr

2005;59:877-883.

50. Moraiti C, Stergiou N, Ristanis S, Georgoulis AD. ACL deficiency affects stride-tostride variability as

measured using nonlinear methodology. Knee Surg Sports Traumatol Arthrosc. 2007;15:1406–1413.

51. Mottram S, Comerford M. A new perspective on risk assessment. Phys Ther Sport 2008;9:4051.

52. Neumann D. Kinesiology of muculoskeletal system. Missouri: Mosby; 2002.

53. Newell KM, Liu YT, Mayer-Kress G. Time scales in motor learning and development. Psychol Rev.

2001;108:57–82.

54. Newton RU, Gerber A, Nimphius S, et al. Determination of functional strength imbalance of the lower

extremities. J Strength Cond Res 2006;20(4):971-77.

55. Novy DM, Simmonds MJ, Lee CE. Physical performance tasks: What are the underlying constructs?

Arch Phys Med Rehabil 2002;83:44-7.

56. Nudo RJ, Milliken GW, Jenkins WM, Merzenich MM. Use-dependent alterations of movement

representations in primary motor cortex of adult squirrel monkeys. J Neurosci. 1996;16:785–807.

57. Oja; Tuxworth; Council of Europe. Committee for the Development of Sport.; UKK Institute for

Health Promotion Research. Eurofit for adults: assessment of health-related fitness.Strasbourg:

Council of Europe, Committee for the Development of Sport; Tampere, Finland : UKK Institute for

Health Promotion Research; Croton-on-Hudson, N.Y.: Manhattan Pub. Co; 1995. p 10-65.

58. Parchmann CJ, and McBride JM. Relationship between functional movement screen and athletic

performance. J Strength Cond Res, 2011;25(12):3378–3384.

59. Peate WF, Bates G, Lunda K, Francis S, Bellamy K. Core strength: a new model for injury prediction

and prevention. J Occup Med Toxicol 2007;2:3.

60. Plisky PJ, Rauh MJ, Kaminski TW, Underwood FB. Star excursion balance test as a predictor of lower

extremity injury in high school basketball players. J Orthop Sports Phys Ther 2006;36:911–919.

61. Potts AD, Charlton JE, Smith HM. Bilateral arm power imbalance in swim bench exercise to

exhaustion. J Sports Sci 2002;20:975-79.

62. Price I. Complexity, complicatedness and complexity; a new science behind organizational

intervention? E:Co. 2004;6:40–48.

63. Prista A, Ribeiro Maia J, Damasceno A, Beunen G. Anthropometric indicators of nutritional status:

implications for fitness, activity, and health in school-age children and adolescents from Maputo,

Mozambique. Am.J.Clin.Nutr 2003;77:952–959.

69

64. Rahnama N, Lees A, Bambaecichi E. Comparison of muscle strength and flexibility between the

preferred and non-preferred leg in English soccer players. Ergonomics 2005;48(11-14):1568-75.

65. Ramsbottom R, Brewer J, and Williams C. A progressive shuttle-run test to estimate maximal oxygen

uptake. Br J Sports Med 1988;22:141–144.

66. Rickles D, Hawe P, Shiell A. A simple guide to chaos and complexity. J Epidemiol Community

Health. 2007;61:933–937.

67. Riley MA. Turvey MT. Variability of determinism in motor behavior. J Mot Behav. 2002;34:99 –125.

68. Ruzic L, Heimer S, Misigoj-Durakovic M, Matkovic B R. Increased occupational physical activity

does not improve physical fitness Occup Environ Med 2003;60:983–985

69. Schmidt RA, Lee TD. Motor Control and Learning: A Behavioral Emphasis. 4th ed. Champaign, Ill:

Human Kinetics Publishers; 2005.

70. Schmidt RA. Motor schema theory after 27 years: reflections and implications for a new theory. Res Q

Exerc Sport. 2003;74:366–375.

71. Schneiders A, Davidsson A, Hörman E, Sullivan J. FUNCTIONAL MOVEMENT SCREEN

NORMATIVE VALUES IN A YOUNG, ACTIVE POPULATION. The International Journal of

Sports Physical Therapy 2011;6(2):75.

72. Shelhamer M. Nonlinear Dynamics in Physiology: A State Space Approach. Hackensack, NJ: World

Scientific Publishing Co; 2007.

73. Siegler RS. Emerging Minds: The Process of Change in Children’s Thinking. New York, NY: Oxford

University Press Inc; 1996.

74. Stanton R, Reaburn PR, and Humphries B. The effect of short-term swiss ball training on core stability

and running economy. J Strength Cond Res 2004;18:522–528.

75. Stergiou N, Buzzi UH, Kurz MJ, Heidel J. Nonlinear tools in human movement. In: Stergiou N, ed.

Innovative Analyses for Human Movement. Champaign, IL: Human Kinetics Publishers; 2004:63–90.

76. Stergiou N, Harbourne R, Cavanaugh J. Optimal movement variability: a new perspective for

neurologic physical therapy. J Neurol Phys Ther. 2006;30:120–129.

77. Thelen E, Smith LB. A Dynamic Systems Approach to the Development of Cognition and Action.

Cambridge, MA: MIT Press; 1999.

78. Tomaszewski P, Stupnicki R. Standing broad jump results of boys, extremely tall or short for age. In:

J.Gajewski. International Summer School for Young Researchers –Lecture Notes and Short

Communications. Wyd. Monogr. AWF Warszawa; 2005. p. 150-152.

79. Tse MA, McManus AM, and Masters RSW. Development and validation of a core endurance

intervention program: implications for performance in college-age rowers. J Strength Cond Res

2005;19:547–552.

70

80. Walleczek J. Self-organized Biological Dynamics and Nonlinear Control: Toward Understanding

Complexity, Chaos, and Emergent Function in Living Systems. Cambridge, United Kingdom:

Cambridge University Press; 2000.

81. Wilson C, Simpson SE, van Emmerik RE, Hamill J. Coordination variability and skill development in

expert triple jumpers. Sports Biomech. 2008;7:2–9.

82. Wray RE, Laird JE. Variability in human behavior modeling for military simulations. Presented at:

Behavior Representation in Modeling and Simulation Conference (BRIMS); 2003.

83. Zazulak BT, Hewett TE, Reeves NP, Goldberg B, Cholewicki J. Deficits in neuromuscular control of

the trunk predict knee injury risk. Am J Sports Med 2007;35(7):1123-30.

71

PRIEDAI

Priedas nr. 1

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo atlikimo ir vertinimo instrukcija

Gilus pritūpimas

Atlikimas: tiriamasis stovi tiesiai, pėdos pečių plotyje, kojų pirštai nukreipti pirmyn. Lazdelė suimama

rankomis ir laikoma horizontaliai virš galvos taip, kad alkūnės būtų sulenktos 90 laipsnių kampu, o

žastas atitrauktas 90 laipsnių kampu. Tada lazdelė stumiama aukštyn taip, kad ji būtų tiesiai virš

galvos. Tiriamasis turi pritūpti kaip galima giliau Išlaikydamas vertikalų liemenį, lazdelės padėtį ir

neatkeldamas kulnų nuo grindų. Pritūpimo padėtis išlaikoma sekundę ir grįžtama į pradinę padėtį.

Tiriamasis gali atlikti judesį tris kartus. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys balai, tai judesį

reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais.

Vertinimas

37 pav. pritūpimas 3 balai

3 balai: Viršutinė liemens sritis yra lygiagreti blauzdikauliui arba beveik vertikali, šlaunikaulis žemiau

horizantalios linijos/Keliai virš pėdų / Lazdelė virš pėdų (37 pav.).

38 pav. pritūpimas 2 balai

2 balai : Viršutinė liemens sritis yra lygiagreti blauzdikauliui arba beveik vertikali, šlaunikaulis žemiau

horizontalios linijos/Keliai virš pėdų / Lazdelė virš pėdų/Kulnai ant pakylos (38 pav.).

72

39 pav. pritūpimas 1 balas

1 taškas: Blauzdikaulis ir viršutinė liemens sritis nėra lygiagretūs/Šlaunikaulis nėra žemiau

horizontalios linijos/Keliai nėra virš pėdų/Kulnai ant pakylos /Stebimas juosmens lenkimas

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje (39 pav.).

Žengimas per barjerą

Atlikimas: Tiriamasis stovi tiesiai, pėdos suglaustos, kojų pirštai liečia barjero konstrukciją, paima

lazdelę abiem rankomis ir užsideda už galvos ant pečių. Tiesiai stovėdamas pakelia dešinę koją ir

žengia per barjerą, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą vienoje linijoje, bei atlikdamas

dorzifleksiją. Tada kulnu paliečia grindis ir grįžta į pradinę padėtį, išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,

kelį ir klubą vienoje linijoje. Testas atliekamas kita koja.

Vertinimas

Vertinama judanti koja.

40 pav. žengimas per barjerą 3 balai

3 taškai: klubai, keliai ir čiurnos išlieka sagitalioje plokštumoje, juosmeninėje stuburo dalyje stebimas

judesys minimalus arba jo nėra išvis, lazdelė ir barjeras yra lygiagretūs (40 pav.).

73

41 pav. žengimas per barjerą 2 balai

2 taškai: klubai, keliai ir čiurnos neišlieka sagitalioje plokštumoje, juosmeninėje stuburo dalyje

stebimas judesys, lazdelė ir barjeras neišlieka lygiagretūs (41 pav.).

42 pav. žengimas per barjerą 1 balas

1 taškas: koja paliečia barjerą, prarandama pusiausvyra (42 pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

Įtūpstas

Atlikimas Tiriamasis laiko lazdelę išilgai stuburo taip, kad ji liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų

vidurio liniją. Dešine ranka lazdelę suima ties kaklu, o kaire ranka ties juosmenine nugaros dalimi.

Užlipa ant pakylos pastatydamas dešinę pėdą pilnu padu taip, kad pirštai būtų ties nuline žyme, o

kairės kojos kulną pastato ant žymės (tai blauzdikaulio ilgio matavimo žymė). Abiejų pėdų pirštai turi

būti nukreipti pirmyn, pėdos remiasi į pakylą pilnais padais. Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį

taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol dešinys kelis

paliečia pakylą, už kairio kulno, ir grįžta į pradinę padėtį. Tada testą atlieka kita koją.

Vertinimas

Įvertinama priekinė koja.

74

43 pav. įtūpstas 3 balai

3 taškai: lazdelė kontaktuoja su kryžkauliu, tarpumente ir pakaušiu/ lazdelė išlieka vertikalioje

padėtyje/ liemuo nejuda, lazdelė ir pėdos išlieka sagitalioje plokštumoje/ kelias priliečia lentą už

išstatytos pirmyn pėdos kulno (43 pav.).

44 pav. įtūpstas 2 balai

2 taškai: lazdelė netenka kontakto su kryžkauliu, tarpumente arba pakaušiu/ lazdelė neišlieka

vertikalioje padėtyje/ pastebimas liemens judesys/ lazdelė ir pėdos neišlieka sagitalioje plokštumoje/

kelias nepaliečia pagrindo (lentos) už išstatytos pirmyn pėdos kulno (44 pav.).

45 pav. įtūpstas 1 balas

1 taškas: prarandama pusiausvyra (45 pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

75

Pečių mobilumo testas

Atlikimas tiriamasis stovi tiesiai, pėdos suglaustos, rankos laisvai prie šonų, sugniaužia kumščius, taip

kad pirštai apkabintų nykščius. Vienu judesiu dešinį kumštį nuleidžia už galvos ir siekia kaip galima

žemiau (pagal stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia kaip galima

aukščiau (pagal stuburą).Atlikus pradinį judesį, negalima slenkant suartinti kumščių. Atlieka judesį

kita puse.

Vertinimas

Įvertinama į viršų kylanti ranka

46 pav. Pečių mobilumo testas 3 balai

3 taškai: atstumas tarp kumščių ne didesnis kaip vienos plaštakos plotis (46 pav.).

47 pav. Pečių mobilumo testas 2 balai

2 taškai: atstumas tarp kumščių ne didesnis kaip vienos su puse plaštakos pločio (47 pav.).

48 pav. Pečių mobilumo testas 1 balas

1 taškas: atstumas tarp kumščių didesnis kaip vienos su puse plaštakos pločio (48 pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

76

Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas

Atlikimas: tiriamasis atsigula ant nugaros, kojos ištiestos, pėdų pirštai nukreipti į lubas, pėdos

dorzifleksijoje. Po pakinkliais padėta pakyla 2x6. Rankos laikomos prie šonų, delnai atsukti į lubas.

Tiriamasis išlaikydamas dešinę koją tiesią , kelia ją kiek įmanydamas aukštyn tuo pat metu išlaikydami

kairės kojos pakinklio kontaktą su pakyla. Atlieka judesį kita puse.

Vertinimas

Vertinama kylanti koja.

49 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 3 balai

3 taškai: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra tarp nejudinamos šlaunies vidurio ir priekinio

viršutinio klubakaulio dyglio/ nejudinama galūnė lieka neutralioje pozicijoje (49 pav.).

50 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 2 balai

2 taškai: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra tarp nejudinamos šlaunies vidurio ir kelio

sąnario vidurio linijos/ nejudinama galūnė lieka neutralioje pozicijoje (50 pav.).

51 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 1 balas

77

1 taškas: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra žemiau kelio sąnario vidurio/ nejudinama

galūnė lieka neutralioje pozicijoje (51 pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

Atsispaudimas stabiliu liemeniu

Atlikimas: tiriamasis atsigula ant pilvo, rankas ištiesia virš galvos pečių plotyje, delnais žemyn.

Pritraukia plaštakas taip, kad nykščiai būtų: vyrams - viršugalvio, moterims - smakro lygyje.

Tiriamasis suglaudęs kojas, atlieka dorzifleksiją , atkelia kelius ir alkūnes, išlaikydamas visą kūną kaip

vientisą darinį, atsistumia į atsispaudimo poziciją. Jei tiriamasis neatlieka nei vieno sėkmingo

bandymo iš trijų, pakartoja judesį iš palengvintos padėties.

Vertinimas:

52 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 3 balai

3 taškai: kūnas kyla vientisas darinys be stuburo išlinkimo. Vyrai atlieką judesį laikydami nykščius ties

viršugalviu, o moterys - ties smakru (52 pav.).

53 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 2 balai

2 taškai: kūnas kyla kaip vientisas darinys be stuburo išlinkimo. Vyrai atlieką judesį laikydami

nykščius ties smakru, o moterys- ties raktikauliu (53 pav.).

54 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 1 balas

78

1 taškas: vyrai negali atlikti judesio, kai nykščiai laikomi ties smakru, o moterys - ties raktikauliu (54

pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

Rotacinis stabilumas

Atlikimas: tiriamasis atsiklaupia ant keturių virš pakylos, šlaunys ir rankos statmenos grindims,

dešinės - kairės rankos nykštys, kelis, pėdos nykštys turi liesti pakylos šoną (pakyla guli išilgai stuburo

ant pagrindo). Pėda turi būti neutralioje padėtyje. Tiriamasis tuo pačiu metu, ištiesia dešinę ranką

pirmyn ir dešinę koją atgal. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudžia dešinę alkūnę ir dešinį kelį

tiesiai virš pakylos, vėl ištiesia ranką ir koją, o tada grįžta į pradinę padėtį. Atlieka testą kita puse.

Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti priešingos kojos ir rankos tiesimą. Priešingos rankos ir

kojos testavimą atlikti abejomis kūno pusėmis.

Vertinimas

Vertinama judanti kūno pusė.

55 pav. rotacinio stabilumo testas 3 balai

3 taškas: atliekamas taisyklingas tos pačios kūno pusės rankos ir kojos judesys (55 pav.).

56 pav. rotacinio stabilumo testas 2 balai

2 taškai: atliekamas taisyklingas priešingos rankos ir kojos judesys (56 pav.).

79

57 pav. rotacinio stabilumo testas 1 balas

1 taškas: negali atlikti priešingos rankos ir kojos judesio (57 pav.).

0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.

80

Priedas nr. 2

Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo žodinės instrukcijos

Žemiau išdėstyta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tvarka (scenarijus). Viso vertinimo

eigoje, ją privalu taikyti kiekvieno atskiro vertinimo metu. Paryškinti žodžiai nurodo tai, kas turi būti

pasakyta tiriamajam. Instrukcijos turi būti naudojamos kiekvieno vertinimo metu. Prašau pranešti, jei

pajustumėte bet kokio pobūdžio skausmą, atlikdami bet kurį iš toliau pateiktų judesių.

Gilus pritūpimas

Reikalingos priemonės: lazdelė

Instrukcija:

Stovėkite tiesiai, pėdos pečių plotyje, kojų pirštai nukreipti į pirmyn.

Lazdelę suimkite abiem rankomis ir laikykite ją horizontaliai virš galvos, taip kad

alkūnės būtų sulenktos 90 laipsnių kampu, o žastas atitrauktas 90 laipsnių kampu.

Stumkite lazdelę aukštyn, taip kad ji būtų tiesiai virš galvos

Išlaikydami vertikalų liemenį, lazdelės padėtį ir neatkeldami kulnų nuo grindų,

pritūpkite kaip galima giliau.

Išlaikykite padėtį sekundę ir grįžkite į pradinę padėtį.

Ar supratote instrukciją?

Įvertinkite judesį balais.

Tiriamasis gali atlikti judesį tris kartus. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys balai, tai judesį

reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais.

Žengimas per barjerą

Reikalingos priemonės: lazdelė, barjeras

Instrukcija:

Stovėkite tiesiai, pėdos suglaustos, kojų pirštai liečia barjero konstrukciją.

Paimkite lazdelę abiem rankomis ir užsidėkite už galvos ant pečių.

Tiesiai stovėdami pakelkite dešinę koją ir ženkite per barjerą, įsitikinkite, kad pėdą

lenkiate blauzdos link (tai yra neleidžiate jai nukarti ) išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,

kelį ir klubą vienoje linijoje.

81

Kulnu palieskite grindis ir grįžkite į pradinę padėtį, išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,

kelį ir klubą vienoje linijoje.

Ar supratote instrukciją?

Įvertinkite balais judinamą koją.

Atlikite testą kita koją.

Įtūpstas

Reikalingos priemonės: lazdelė, pakyla.

Instrukcija:

Lazdelę laikykite išilgai stuburo taip, kad ji liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų

vidurio liniją.

Dešine ranka lazdelę suimkite ties kaklu, o kaire ranka ties juosmenine nugaros dalimi.

Užlipkite ant bloko pastatydami dešinę pėdą pilnu padu taip, kad pirštai būtų ties nuline

žyme.

Kairės kojos kulną pastatykite ant žymės (tai blauzdikaulio matavimo žymė).

Abiejų pėdų pirštai turi būti nukreipti į pirmyn, pėdos remiasi į pakylą pilnais padais.

Išlaikydami vertikalų liemenį taip kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų

vidurio liniją, atlikite įtūpstą kol dešinys kelis palies pakylą, už kairio kulno.

Grįžkite į pradinę padėtį.

Ar supratote šią instrukciją?

Įvertinkite judesį.

Testą atlikite kita koją.

Pečių mobilumo testas

Reikalingos priemonės: lazdelė, matavimo juostelė

Instrukcija:

Stovėkite tiesiai, pėdos suglaustos, rankos laisvai prie šonų.

Sugniaužkite kumščius, taip kad pirštai apkabintų nykščius.

Vienu judesiu dešinį kumštį nuleiskite už galvos ir siekite kaip galite žemiau (pagal

stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekite kaip galite aukščiau

(pagal stuburą).

Atlikę pradinę judesį, nemėginkite kumščių suartinti slinkdami.

82

Ar supratote instrukciją?

Išmatuoti atstumą tarp artimiausių kumščių taškų.

Įvertinkite judesį. Vertinama aukštyn kylanti ranka Atlikti judesį kita puse.

Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas

Reikalingos priemonės: lazdelė, matavimo juostelė

Instrukcija:

Atsigulkite ant nugaros , kojos ištiestos, pėdų pirštai nukreipti pirmyn (į lubas). Po

pakinkliais padėta pakyla 2x6.

Rankos prie šonų, delnai atsukti į lubas.

Lenkite abiejų kojų pirštus blauzdos link.

Išlaikydami dešinę koją tiesią , kelkite ją kiek įmanydami aukštyn tuo pat metu

išlaikydami kairės kojos pakinklio kontaktą su lenta.

Ar supratote šią instrukciją?

Įvertinkite judesį. Atlikti judesį kita puse.

Atsispaudimas stabiliu liemeniu

Reikalingos priemonės: nėra

Instrukcija:

Atsigulkite ant pilvo, rankas ištieskite virš galvos pečių plotyje, delnais žemyn.

Pritraukite plaštakas taip, kad nykščiai būtų: vyrams - viršugalvio, moterims - smakro

lygyje.

Suglaudę kojas, pėdų pirštus palenkite blauzdų link, atsistumdami nuo grindų, atkelkite

kelius ir alkūnes.

Išlaikydami stangrų liemenį, išlaikydami visą kūną kaip vientisą darinį atsistumkite į

atsispaudimo poziciją.

Ar supratote instrukciją?

Įvertinkite judesį.

Pakartokite jei būtina. Jei būtina, pakartokite instrukciją pakeisdami rankų padėtį

Rotacinis stabilumas

83

Reikalingos priemonės: pakyla.

Instrukcija:

Atsiklaupkite ant keturių virš bloko (pakylos), šlaunys ir rankos statmenos grindims,

dešinės - kairės rankos nykštys, kelis, pėdos nykštys turi liesti bloko šoną (blokas guli

išilgai stuburo ant pagrindo).

Pėda turi būti neutralioje padėtyje.

Tuo pačiu metu, ištieskite dešinę ranką pirmyn ir dešinę koją atgal, tarsi skristumėte.

Tada nepriliesdami pagrindo, suglauskite dešinę alkūnę ir dešinį kelį tiesiai virš bloko.

Vėl ištieskite ranką ir koją.

Grįžkite į pradinę poziciją.

Ar supratote instrukciją?

Įvertinkite judesį. Atlikite testą kita puse. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti priešingos

kojos ir rankos tiesimą. Priešingos rankos ir kojos testavimą atlikti abejomis pusėmis.

84

Priedas nr. 3

Fizinio pajėgumo vertinimas

Flamingo testas

Testo aprašas. Balansavimas stovint viena koja ant nustatytų matmenų rąsto (buomelio).

Technikos priemonės. Metalinis arba medinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio rąstas

(buomelis), aptrauktas medžiaga (didžiausiasis medžiagos storis 5mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio

atramos rąsto (buomelio) stabilumui išlaikyti. Chronometras, kurio laiką sustabdžius, rodyklės arba

skaičiai automatiškai negrįžta į nulinę padėtį, o pakartotinai jį įjungus – laikas skaičiuojamas toliau.

Nurodymai testo atlikėjui. Stovint ant rąsto (buomelio) pagal išilginę jo ašį parankesne koja,

stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą. Testą atlikti be avalynės. Kitą, per kelio sąnarį sulenktą koją

laikyti tos pačios pusės ranka už kelties. Kita ranka galima sau padėti išlaikyti pusiausvyrą. Pamėginti

išlaikyti tokią padėtį vieną minutę. Kiekvieną kartą, kai netenkate pusiausvyros (t.y. kai paleidžiate

koją, prilaikomą ranka, arba bet kuria kūno dalimi paliesite grindis), testas turi būti sustabdomas. Po

kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo testą kartoti iš pradžių iki tol kol pagal chronometrą baigiasi

viena minutė.

Testo duomenys – fiksuojamas mėginimų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant rąsto

(buomelio) per vieną minutę skaičius, laiką matuojant chronometru. Pavyzdžiui, 5k./min.

Plaštakos suspaudimo testas

Testo aprašas. Kalibruoto rankų jėgomačio (dinamometro) suspaudimas.

Technikos priemonės. Kalibruotas rankų dinamometras.

Nurodymai testo atlikėjui. Dinamometrą laikyti per alkūnę sulenktoje rankoje truputį toliau nuo

savo kūno. Plaštaka spaudžiama didžiausiąja jėga, atliekant vienkartinį spaudžiamąjį judesį.

Dinamometrą spausti viena, vėliau kita ranka. Nepaliesti dinamometru kūno. Spausti dinamometrą

nuosekliai be pertrūkių, mažiausiai dvi sekundes. Testą atlikti du kartus. Iš dviejų bandymų užrašyti

didesnius duomenis. Tarp spaudimų leidžiama ilsėtis iki 30 sek.

Testo duomenys. Įskaityti didesnius duomenis kilogramais (1 kg tikslumu). Pavyzdžiui, 52 kg.

Tepingas

Testo aprašas. Pakaitinis dviejų skritulių, pritvirtintų ant reguliuojamo aukščio stalo, palytėjimas

parankia ranka.

85

Technikos priemonės. Stalas, kurio aukštis reguliuojamas, arba gimnastikos arklys. Du vienoje

tiesėje prie stalo pritvirtinti guminiai skrituliai, kiekvienas 20 cm skersmens. Nuotolis tarp skritulių

centrų – 80 cm (tarp artimiausių kraštų – 60 cm). Stačiakampė plokštelė (10 x 20 cm), pritvirtinta tarp

dviejų skritulių vienodu nuotoliu nuo kiekvieno. Chronometras.

Nurodymai testo atlikėjui. Atsistoti prieš stalą, kojas truputį pražergti. Parankesnę ranką padėti

ant priešingo skritulio (pavyzdžiui, kairę ranką ant dešiniojo skritulio). Kitą ranką padėti ant centre

esančio stačiakampio. Pradėti testą, kai draugas, užrašantis laiką ir skaičiuojantis rankos judesius,

duoda komandą „pasiruošt – marš“. Parankesne ranka (virš rankos, esančios centre) daryti kiek gali

greitesnius judesius pirmyn atgal tarp dviejų skritulių. Skritulį kiekvieną kartą būtina paliesti delnu.

Reikia kuo greičiau padaryti 25 visus judesius (judesių ciklus). Sustoti, išgirdus komandą „stop“.

Testo duomenys. Geriausias laikas, per kurį kiekvienas skritulys buvo paliestas 25 kartus,

išreikštas tikslumu iki dešimtųjų sekundės dalių. Testo atlikimo metu nepalietus skritulio, testas

pratęsiamas, kol susidaro 25 ciklai. Pavyzdžiui, 11,03 sek.

Sėstis ir gultis testas

Testo aprašas. Per pusę minutės kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti.

Technikos priemonės. Paklotas arba čiužinys, chronometras.

Nurodymai testo atlikėjui. Atsisėsti ant pakloto. Padėtis: nugara tiesi, plaštakos sunertos, už

galvos, kojos sulenktos per kelius 90 laipsnių kampu, visa pėda remtis į čiužinį. Gultis ant nugaros,

pečiais paliečiant paklotą, ir grįžti į sėdimą padėtį alkūnėmis paliečiant kelius. Rankos visą laiką

sunertos už galvos. Davus komandą „pasiruošt – marš“, kartoti šį veiksmą kuo greičiau 30 sekundžių,

kol ištariama „stop“. Testą daryti vieną kartą.

Testo duomenys. Tiksliai atliktų per 30 sekundžių judesių skaičius. Netaisyklingai atlikti pratimo

kartojimai (atitraukiamos rankos nuo galvos, alkūnėmis nepaliečiami keliai, mentėmis nepasiekiamas,

prieš sėdimosi veiksmą pakeliamas dubuo) neužrašomi.

Sėsti ir siekti testas (liemens juosmeninės dalies paslankumui įvertinti)

Testo aprašas. Siekti rankomis kuo tolimesnio taško sėdint, nelenkiant kojų per kelio sąnarį.

Technikos priemonės. 35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukščio matavimo dėžė. Dėžės viršus –

tai 55 cm ilgio ir 45 cm pločio plokštė, per 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos, į kurią turi

remtis testo atlikėjo pėdos. Ant matavimo dėžės viršutinės plokštumos vidurio yra matavimo skalė,

sužymėta 0-50 cm. Ant dėžės viršaus padėta apie 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia,

siekdamas kuo tolimesnio taško.

86

Nurodymai testo atlikėjui. Atsisėsti, ištiesti kojas. Pėdomis atsiremti į matavimo dėžės priekinę

sienelę, o rankų pirštų galiukus padėti ant dėžės viršaus krašto. Nelenkiant kelių, lenktis per liemenį

pirmyn ir iš lėto, netrūkčiojant, rankų pirštais stumti liniuotę kuo toliau į priekį.

Testo duomenys. Tolimiausias, pirštų galais, pasiektas taškas (cm) ant skalės. Kad rezultatas būtų

tikslus, tiriamasis tokios padėties turi išbūti apie dvi sekundes. Testas atliekamas iš lėto du kartus

(antrą kartą po trumpo poilsio) ir įskaitomas geresnis rezultatas (centimetrai, pasiekti ant matavimo

dėžės viršaus esančios centimetrinės skalės). Pratimo atlikėjo, pasiekusio savo kojų pirštus, duomuo

yra 15 cm. Duomenys apvalinami mažėjimo kryptimi 0,5 cm tikslumu. Pavyzdžiui, jei liniuotė

nustumiama iki atžymos 26,7 cm, - apvalinti iki 26,5 cm. Jei pratimas atliekamas spyruokliuojant ar

lenkiant kojas per kelio sąnarį – duomenys negali būti įskaityti.

Šuolis į toli iš vietos

Testo aprašas. Šuolis į toli iš vietos atsispiriant abiem kojomis.

Nurodymai testo atlikėjui. Pradinė padėtis – atsistoti taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų

pirštai būtų prie linijos. Sulenkti kojas per kelius, o rankas ištiesti pirmyn, lygiagrečiai su grindimis.

Užsimojus rankomis stipriai atsispirti, šokti kiek galima toliau. Stengtis nutūpti ant abiejų pėdų ir

išsilaikyti vertikalioje padėtyje. Testą atlikti du kartus.

Testo duomenys. Įskaityti geresnį iš dviejų šuolių rezultatą centimetrais. Pavyzdžiui, 230 cm. Jį

apvalinti mažėjimo kryptimi vieno centimetro tikslumu. Jei prieš atsispyrimą atliekamas pašokimas,

peržiangiama atsispyrimo linija, nušokus krentama ar žengiama atgal – rezultatas negali būti įskaitytas.

10 x 5 m bėgimas šaudykle

Testo aprašas. Bėgimas su posūkiais didžiausiu greičiu.

Nurodymai testo atlikėjui. Atsistoti už linijos, pasiruošti bėgti. Viena pėda prie pat starto linijos.

Po starto kiek galima greičiau bėgti prie finišo linijos ir atgal – iki starto linijos, peržengti ją abiem

pėdomis. Tai bus vienas kartas. Taip bėgti penkis kartus. Penktąjį kartą finišuojant nemažinti greičio.

Testo atlikti vieną kartą. Testo atlikimo metu testuojamasis kiekvieną kartą galinę liniją turi peržengti

abiem pėdom, bėgti tik paskirtu taku ir kuo greičiau apsisukti.

Testo duomenys. Vertinamas penkių bėgimo ciklų laikas, išreikštas iki sekundės dešimtųjų dalių

tikslumu. Pavyzdžiui, 18,9 sek.