Janina Juzeniene Panyte

tors redakcija
aujo vardo“ elektronini knyg tekst autori teiss priklauso ši knyg autoriams; vis kit rybini darb autor i teiss atitinkamai priklauso šiuos darbus atlikusiems asmenims. Lietuvo ori teiss saugomos Autori teisi ir gretutini teisi statymo.
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte 4/1155
uo autors
miau 1922 metais balandio 6 dien, Subaiaus miestelyje, Kupiškio rajone. Tvas buvo atininkas, batsiuvys, mama – nam šeiminink. Turjau vyresnius brol ir seser. Pradin mok kiau Subaiaus miestelyje ir j baigiau bdama dešimties met paaugl.
olis dirbo kartu su tvu, sidavo graius batus, o sesuo buvo gera siuvja. Kaip dabar pasakyt vo gabi rb dizainer. Gal jums pasirodys keista, bet ir tada mons mgo puoštis, norjo gra
odyti ir domjosi mada.
vas prenumeruodavo laikrašt „Lietuvos inios“, o mano pareiga buvo parnešti j iš pašto entros ir garsiai visiems perskaityti. Jei pasitaikydavo gauti knyg, tai t jau skaitydavau visie vlumos.
unyst prajo slenkant sunkiems karo ir pokario metams. Ištekjau u garveio mašinisto, auginau dvi dukras ir dabar turiu keturis ankus ir penkis proankius.
sada mgau rašyti, bet viskas ir liko nepublikuota, nes kryboje nebuvo „socialistinio realizmo
asios“.
unimo padedama 2009 metais išleidau apsakym ir apysak rinkin „Kaip aš viliojau kininkai 11 metais - „Ubagka“, 2013 m. „Lošikas“ ir 2014 m. „Dvaro klajnas“. Malonu matyti, kad ons skaito, vertina. Vieni pagiria, kiti supeikia, bet svarbiausia, kad skaito.
riu laiko valias. Prisiminimai apie mano ir emiei likimo vingius, vairs linksmi nutikim esteln meils istorijos, kurios susikaup per ilgus gyvenimo metus, skatina rašyti ir kol bs va – rašysiu.
bar gyvenu maame miestelyje prie Nemuno ir rašau. Turiu br skaitytoj, kurie skaito, dom ragina rašyti ir netingti.
Janina Juz
uo leidj
elas skaitytojau, k tik pamei rankas unikali knyg, kuri, jei Tave pagaus, trauks keist u eškario (taip pat karo ir pokario met) Lietuvos kaimo ir ma miesteli moni pasaul su nkiais darbais, iaurokais nerašytais statymais, spalvingais charakteriais ir netiktais likimais
aityti skanu. Autor – puiki pasakor, kalba – paprasta, bet gyva (su mielomis tarmybmis), vi kjai – vienaip ar kitaip simpatiški, net ir patys blogiausi. Paliestos vairios tematikos – piniga
is, ydai, lenkai, sovietai, taiau svarbiausia kriniuose – meil ir enatv. Deja, ne visadangianios koja kojon. Jaunesnis skaitytojas nustebs, kokios aistros vir an laik berods nykio ies provincijose.
rini šioje knygoje daug, tad jos uteks ilgam. Ir vis tiek tampa gaila, kai istorija baigiasi, nes dna skirtis su personaais, kuriuos pamilsti. Nortsi, kad pasakojimai tstsi ir tstsi.
enintelis rimtesnis priekaištas autorei – kad kai kuriems kriniams tarsi pritrksta pabaigos, minacija ir atomazga gali pasirodyti silpnokos. Taiau skaitymo malonumo tai neatima –
aitytoj laukia ilgi jauks vakarai su elektronine knyga rankose.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
vi Stasiks vasaros
sar dviraiu, pavasar ir ruden, kai purvais ištyta ir vandeniu pasrva sodyb keliukai, kelia risi daugiau raitam nei vaiuotam. O iem, kai aštrius keli gruodus storai padengia ir giliai
vimi paslepia kietai suvaintas rogmis sniegas, gyvenimas kaime atgyja. dailias šlajukes sikinks graiai išriestu sprandu gelsvais pinamais kariais ir trumpai kirpta uodega drigant štan ko ne kiekvien sekmadien ar subatvakar Lobini Adolis braukia pro Aukštasalio kaim lalaukio link.
u seniai, kelinti metai iš eils. Gal bus kokie penkeri, jei ne daugiau, kai Salos ir Galalaukio rginos priprato tai matyti. Jos puikiai inojo, kur jis traukia, taiau su giliai širdyje uslpta v
pilnu pavydo vilgsniu palyddavo j šventiškai išsipusius. Vasar jis lkdavo keliuku tiesiu meniu ant dviraio ranken pasvirs, pavasar ar ruden jodavo išdidiai balne sddamas ant
aiausio visoj apylinkj kumelio. iem slysdavo pro kaim lengv, vos dviem sdti skirt vsds, šilta kaili mušta gnaite kojas prisidengs.
ek Auštasalio, tiek Galalaukio merginos, kurioms tik buvo metas tekti, netgi ir jaunesns, mens, nemat sau geresnio jaunikio kaip Adolis ir todl spoksojo j kaip kok dievait. Vis ntys ir kalbos prie rateli, jei ne tiesiogiai, tai uuominomis, sukosi apie Adol ir Sokono elanij, kuri taip ilgai usitsusi draugyst jas stebino. Tai ir buvo ta prieastis, kuri skatino ir dino mergin vilt, nors Adolis vis tebelank Melanij ir kitas nesivalg. Bet merginos kak aut ir lauk. Na, ar nepasitaiko taip, kad draugauja, draugauja, o paskui nei iš šio, nei iš to
simeta? Daniausiai po toki ilg draugysi. O kas gali inoti, kaip dabar atsitiks?
u tiek met prabgo, ar negaljo jos vesti? Jei staiga sugalvot Adolis Melanij palikti ir siieškot kitos? Kas gali inoti, kuri nukryps jo akys? Šiaip ar taip, bet tiktis nra nuodm veds kavalierius, kas gali udrausti apie j merginoms svajoti, ypa kai jis toks mielas ir diamas kiekvienai širdelei?
a dl ko galv pasukti... Tik pamanykit, koks vaikinas tas Adolis. Vienas visoje parapijoje. ki duryje miestelio su paia klebonija lieiasi. Du valakai puikiausios ems. Kas neino Pamg k? O jis vienas vienintelis ant tokios ems. Kai nukaršins tet, jos valakas ne kam kitam, o
oliui atiteks. mons kalba, kad ir aukso senoji turinti. mons kalba, matyt, ino. Be to, kasm dij šveni – Kald ar Velyk proga senoji pluoštus doleri ir visoki drabui iš Amerik una. O kur tada deda visa tai, kai ir savo visko per akis pertekusi? inia, kad auks visa tai m
kojin bruka.
kokios Lobini trobos! Naujutlaits, jazmin ir sodo ksmynuose paskendusios. Gyvenamos gai dideli kaip mokyklos, sienos lentelmis apsitos, stogas raudonomis erpmis dengtas. Vi
dyba aliai dayta tvorele tvarkingai aptverta. Raudonuoja stogai kaip dvaro. Bii aviliams ir ms langeliai baltai išpaišyti… Ak veria pavyzdinga tvarka, grois ir turtas, o pats šeimininkas
r kavalierius, penkti metai, kai lanko mergin, o neveda. O gal apie mane, o gal apie manegalvoja? O gal, o gal… K ia mogus gali inoti, kur kieno laim? Gal gale, kad ir visai nie
urt, vien dl graumo bt galima eiti u jo. Vaikinas kaip jaunas uosis: aukštas, lieknas, esiaplaukis, mlynakis, o antaki lenkimai kaip bero ievj anglimi išvesti. Iš šalies pavelgu odo išdidus, rimtas, bet tikrai nesipuikuoja. Jis puikiai pasta visas Aukštasalio ir Galalaukio rgeles, ino, kad jis joms visoms patinka ir sutiks nepravaiuoja nepasisveikins. Kartais net štan sustabdo ir ilgiau pasišneka, pajuokauja. Drsesns tai pajutusios tyia pataiko su našia ešais išeiti, o pakalbintos vis savait turi apie k saldiai galvoti, nors Adolio Kaštanas ino t n keli, kur jis randa poils – tai Sokono sodyba.
, rpi jis visoms Aukštasalio, Galalaukio, net ir tolimesni kaim merginoms. Atrodyt, tik elanija galt bti rami, taiau ne maiau u kitas ji turi rpesi su Adoliu. Gerai ino, kad jis tadien ar sekmadien, kartais ir viduryje savaits, taiau kokia bus jo nuotaika – jai msl, kur ja tik jam pasirodius. Kartais jis linksmas, burna nuo juoko neusidaro, tamsmlyns akys aido, pilnas kalbos, prasdi vis vakar smagiai visus nuteikdamas. Kit kart – pasdi valand , nesileidia kalbas, pasivalgo nelinksmomis, išdidiomis akimis ir tuoj išvaiuoja.
ato Melanija, kad jis elgiasi ne taip, kaip reikt, taikosi prie jo, taiau tikti negali. Kiekvienam itikimui ji ruošiasi ypa rpestingai ir puošiasi kaip manydama. Visada sugalvoja, kaip pagra
abu, k nors atnaujinti Adolio jau matyt palaidinuk ar suknel. Ar tai sagut siuva, ar koki
rs apykakl priderina, ar sag atlap smeigia Tai aukštyn, tai šon veria ji savo juosvus ukus, kaitalioja šukuosenas, net plaukai m slinkti. Bobui paklausiusi m ji plaukus ajer
knimis bei apyniais mazgoti, nuo ko plaukai sustiprjo, m gundaniai blizgti. N karto Mel šjo Adolio pasitikti savs veidrodyje neapvelgusi. Tada, kai ji jauiasi esanti puiki, jis j n
pairi ir nepastebi nei jos groio, nei puošnumo. Vilt j sudjusi turtinga vienturt, „ielae ntriai laukia, kitus nesidairo, tikisi Adolio, kuris tiek met j lanko. Iki šiol neino ji, Adolis augas jai ar svetimas, bus kada nors jis jos ar ne.
ukia ir tvas su motina, n puss odio nesako Melanijai, nekamantinja – tegu sau lankauja.
tui nevains. Tiek met lankosi, juk turs baigti, kart pradjs. d bt aiškiau, iš savo, kaip tv, puss, besikalbdami su jaunimu, pabria, kad yra pasireng k ento rankas atiduoti, o patys pasitraukti išimtinn. Melanija raudonuoja nuo toki uuom rtu su viltimi klauso, k pasakys Adolis. Taiau jis nieko rimto nepasako. Kai bna geros otaikos, juokauja ir juokais nuleidia, o kai paniurs – patyli ir išvaiuoja. Kita jos vietoje gal niai bt spjovusi jo kaprizus ir nutraukusi su juo draugyst, bet Melanija buvo simyljusi ir pajg to padaryti. Ji kantriai laukia, atsako piršliams ir po truput sensta.
kon sodybos pakraštyje, kur pievomis baigiasi j em ir ribojasi su našls Jormantiens trij
ktar sklypeliu, stovi pusiau iš medio rst ir molio drbtas trobesys, šiaudiniu stogu jungian venamj pirki su tvartu ir darine.
venamajame gale, niekam nepastebint, išaugo ir merginas išjo našls dukra baltaplauk Sta esa, kai kurios rimtesns kaimo merginos dar ir dabar tebelaiko j piemene, nors per pai dšin jai sujo septyniolika. Su tokio pat amiaus mergaitmis ji jau ateina kaim, vakaron r yra pripainta gera dainininke ir šokja, todl vaikinai skuba j pašokdinti.
i gal vienintel iš Aukštasalio ir Galalaukio mergin, kuri n trupuio nesuka sau galvos dl
olio. Netiktai jam pasisukus kaimo vakaronje, kas bna gana retai, visos reiškia jam didiaugarb, stengiasi atkreipti save jo dmes, kitos varosi ir neino kaip elgtis jo draugijoje. O
sik n tupuio jo nesivaro, vadina j vardu, kalba kaip su sau lygiu, pasišaipo kaip ir iš kit rniok, na, o jis dl to n kiek nesieidia. Jai jis buvo niekas daugiau kaip senbernis, anksia iau turs vesti Melanij, ir tiek, o kad jis yra toks graus, garbingas ir turtingiausias parapijoje vo n motais. Ji buvo tokio amiaus ir tokios nuotaikos, kada apie tai negalvojama. Dabar, kad ugo ir gali lankytis kaimo pasilinksminimuose ir visur dalyvauti kartu su jaunimu, jaustis suau rgina, su kuria skaitomasi kaip ir su kitomis, k gali reikšti toks Adolis, palyginus su šia laim bar, kai atsivr durys t nauj gyvenim, apie kur ji tiek daug svajojo, kr graiausius pla kantriai lauk, kada gals tapti jo dalyve, ji tikisi patirti k nors domesnio ir paslaptingesnio.
tjo pirmoji mergautin vasara ir ji adjo daug vairi naujovi. Ne su motina, kaip bdavo i l, bet su draugmis ji vaikšios banyi sekmadieniais ir vaikštins miestelio gatvmis po mald. Lankys atlaidus ir grš parugmis namo tik su jomis. Giedos geguinse pamaldose, gr ryje mergin Padysnio lankose šien ir iš piev grš dainuodamos kartu su pjovjais. Dabar j vo uvaldiusios neprastos mergautini dien nuotaikos. Ši mergina buvo svajokl, pilna naiv nysts mini groio, bet ne nuotaka. Jai nerpjo, kad Adolis toks turtingas, graus, kad jis v tokios ems, kad bt geras gyvenimas u jo ištekjus. Sau ji tikjosi visai kitokio, nepapras
girdto neregto, tik jai vienai inomo išsvajoto. O jau Adolis, neskaitant jo turt, toks pat prastas bernas kaip visi kiti, gal kiek daugiau paniurs, kakaip išdidiai pasipts, tarsi piktas
bjosi, kad visos, o tarp j ir Melanija, jau seniai naudodamosios mergin laisve ir teismis, ugiausia dmesio skiria Adoliui. Argi iš tikrj tik jis yra mergin idealas bei tikslas? Ištekti tingo vaikino jos visos kaip viena siek. Ar ir ji kada nors susiavt tokiu pasiptliu ir jo tu t tiek to. Kam Adolis, kam vedybos, o jai niekas nerpi. Dabar tik šokti dkti, dainuoti. Nors b vargusi, bet išgirdusi grojant armonik arba dainuojant jaunim, bga pasišokindama su rgaitmis kaim.
elanija staiga pasigedo Stasiks. Nepaisant skirtingo j amiaus, buvo taip prisirišusi prie jos, e savo jaunesns sesuts.
karo, kuriame uvo vyras, našl Jormantien persikl iš Rygos Aukštasal. Atsiteis iš vyro oli dal ir sikr Sokon sodybos galulaukyje. Nuo t laik, nuo pat maumls Melanija pr tyti Stasik šalia savs. Bdamos maos jos katu aisdavo llmis, paaugusios ganydavo Soko
nd, kurioje gansi ir Jormantiens almarg. Jos prasimanydavo vairiausi aidim, o kai
ibosdavo aisti, pasikalbdavo apie ateit, apie tai, kai jos bus jau suaugusios, kokius rinksis sakinus, u kuri nort ištekti.
liau Jormantien su pagjusia Stasike per vasar dirbdavo Sokon laukuose u leidim ganyt vose almarg, u arkl, kur našl gaudavo iš Sokon savo laukams apdirbti, o iem malk ško parsiveti. Dirbo ir u tai, kad karvutei utrukus, gaudavo litr pieno košei, „zacirkai“ ar vienei pabalinti.
mšlaveis, ar darai, ar šienas, bulviakasis ar klimas – visada Stasik pas Sokonus, visur dr Melanija. Kai prabgdavo vasara ir ateidavo ilgi rudens ar iemos vakarai, Stasik su Melanij
auge verpdavo pakulas iuiniams, maišams ar vilnas milui, megzdavo virbalais pirštines, koj
eidavo pas Jormantien ar Sokonus, kad atskirai nereikt ibalo deginti ir nebt taip nuobod m vakaroti Melanija nemgo vaikšioti, ypa nuo to laiko, kai visos pradjo jai pavydti Ado
pasklido kalbos apie j draugyst. Jas, usimusias šiais darbais, neretai rasdavo Adolis ir jie v auge linksmai praleisdavo vakarus.
l kaip tik dl šios prieasties Stasik ir nesidomjo juo. Ji uaugo Adolio akyse, o kai jis prad kyti Melanij, jai nebuvo n keturiolikos. Buvo laikas, kai ji laik Adol vyresniu dde ir
eikindamasi siekdavo pabuiuoti rank. Taip buvo pradioje, kol ji nesuprato, ko jis ia lankos liau, jam atjus, ji pakildavo ir išeidavo, o kai kada Melanijos kvieiama pasilikdavo. Iš prad olis Stasikei buvo dd, vliau Melanijos vaikinas, suadtinis, tarytum gimin, savas mogus gu kas ir abejojo, tai Stasik buvo tikra, kad Adolis ves tik Melanij. Bgo laikas ir Stasik, nu dama su jais, m suprasti, kad ne viskas tarp j gerai. Ji lauk, kada Melanija išsipasakos jai v ulkmenas, pasiguos, atvers šird, taiau ji kak slp, nieko neusimindavo, nors jos iš mae vo pratusios dalytis visais išgyvenimais ir spdiais. Stasik pasijuto eista, atstumta ir reikalinga. Pradjo reiau lankytis, daniau išbgdavo kaim, o paskutiniais metais ir visai at elanijai trko Stasiks.
olis lanksi kaip visada, gal net ir daniau, beveik kas antr vakar, bet pabdavo trumpai. Vos
elanijos tvas spja nubalnoti širm, irk, jis jau kabina nuo vinies kailinukus, dedasi ant galv pur ir atsisveikina. Jei kada ir usibna ilgiau, tai jie neranda kalbos, varosi vienas kito galb kad Melanija karštligiškai laukia iš jo lemiamo odio. Kiekvien kart tikisi j išgirsti ir dinasi, o jis visk supranta, ino, ko ji laukia, mato, jog ji jaudinasi, bet paskutin od ištarti
ngia. Taip kiekvien kart jie išsiskir ia neišsiaiškin, nepatenkinti vienas kitu tarsi susipyk.
ekvien tok vakar j išleidusi Melanija ilgai neumiega, iki smulkmen prisimena praleist and, apsvarsto kiekvien jo ir savo pasakyt od, ieškodama prieasi, dl kuri Adolis da šaltesnis jai. Kaip visada, nesuradusi sau joki priekaišt, ji vis labiau nusivilia. m
bepasitikti savimi. Nusprend ateityje daug neplepti, kad nepasakyt ko nereikalingo arba kat j eisti. Susitikus darsi vis sunkiau, tiesiog jie abu pritrkdavo kalbos. Ak, kaip tokiu me ko Stasiks! Tais vakarais, kai su jais bdavo Stasik, viskas vykdavo daug sklandiau. Ji links auški kalboje, ukrsdavo ir juos savo nerpestingumu. Jie juokaudavo ir plepdavo kas klidavo, nejausdami reikalo aiškintis. Dingdavo tampa, kuri juos slgdavo, kai jie likdavo dv kie vakarai prabgdavo labai greitai ir smagiai. Stasik savo buvimu juos lyg suartindavo. elanija jausdavosi laiminga, nes Adolis buvo patenkintas ir valus. Ji priekaištavo sau, kad nem olio uimti ir dl to jo nuotaika buvo nepastovi ir neaiški.
gal kit turi pasirinks?“, – danai graudavo jos šird tarimas. „Kodl anksiau jis bdavo kuo patenkintas? Mokjo j ir pr iimti, ir uimti, o paskutiniais metais tapo tiesiog nepakeniam ankinosi Melanija.
tul Karus, kuri gyvendama miestelyje nuolat stebi visus Adolio ingsnius, teikia neblog in olis, Dieve gink, niekur nesilanko, net ten, kur, jos manymu, slypi didiausias pavojus. Nevaik nei pas Leokadij iš Navik, nei pas Dumšs Reni iš Medin, nei pas kuri kit iš turtingesni unesni apylinks mergin. Tai iš naujo adino Melanijai vilt, pasitikjim ir teik kantrybs kti. Taiau praeina kuris laikas ir ji vl nerami.
as pasidar, kas pasidar?“, – kankinosi mergina, taiau n karto Melanijai neatjo galv irti, kur Adolis suka savo Kaštan, kai, sueids jai šird, bet išdidus, išsuka iš Sokon kiem
ojs keleliu vieškel, jis niekada nejoja miestel, nors suka irg ton pusn. Tik prijojs zinkelio krykel pasuka kit keliuk kairn ir, ltindamas greit, joja eero krantu. Taigi,
damas tuo keliu, Adolis gali nujoti Pamg. Tiesa, jis niekur neusuka ir kiekvien kart gr mo. Vis dlto kam tas vingis? Kas j mato, niekas nesistebi. Pavasar ar rudens metu, kai išvai yta vieškelis, daugelis vaiuoja paeere, naudodamiesi maiau vainjamu ir dl to kietesniu iuku. Kai išdista arba pasitaiso rogi kelias, paeers keliukas tampa nebereikalingas, išsky s kelis paeerje sikrusius gyventojus. Visi j pamiršta, bet Adolis ir tada suka j.
štanas, atrodo, priprato prie naujo šeimininko skonio. Iš lto engia eero pakrašiu, o prisiar e molio plktins gryiuks jis kartais ir neraginamas sustoja. Gyvulys protingas, gerai ino s reig... Kaip per tiek met prato sukti Sokon sodyb, taip ir ia netruko prasti stabtelti kaip metu, kai atsiduria prie molins gryiuks galo. Nuo eero kranto, kur kyla vingiuoja keliu
o langus gerai matyti, kas dedasi Jormantiens pirkioje. ia nuošalu, retai kas pasuka t ulan s sulig našls pirkia baigiasi Aukštasalio sodybos. Adolis ramus dl to, kad gali bti kieno nor stebtas. iopso jis pro lang kaip koks pusbernis, umiršs tai, kad yra garbingiausias parapi kinas.
tik Melanija bt sugalvojusi j pasekti, bt pamaiusi j ties ta paia vieta taip stoviniuojant,
laukiant. Vargu ar jai bt atj galv, ko jis ia valgosi?
viso jis dabar toks keistas, keistai elgiasi, kad tiesiog negalima jo suprasti. O gal geriau ir besistengti? Tiek laukta, gal reikia dar kantriai palaukti, kas bus toliau. Tik kad tie susitikimai b tokie slegiantys. O, kad jie bt daug laisvesni ir linksmesni. Reikia stengtis, kad daniau Stas kartu su jais“, – mst Melanija.
sik dabar bt sunku sugaudyti. Ji visur kvieiama, taiau ir pasiadjusi ne visada ištsi pa pilna visur, tik pas Melanij jos nebetraukia širdis, nors iš mandagumo ji retkariais ubga p Stasiks sulaukusi, Melanija stengiasi kaip galima ilgiau j pas save sulaikyti.
Ar jau leki? Na, ir neleisiu. Ssk, pasdk nors trupuiuk, – sulaik ji Stasik, kuri motinos sista trumpam buvo ubgusi pas Sokonus. – Papasakok, kas naujo, tu juk kaim daniau nu mus baigi visai pamiršti, – priekaištavo Melanija.
vo graus, šiltas Ugavni vakaras. Vjas nurimo, m po truput šalti. Lengvai virpdamos skiame ore byrjo retos snaigs. Mnulis tai pasirodydamas, tai dingdamas nard debes snynuose, kol pagaliau išplauks giedro dangaus plot, apšviet storai sniegu pridengt em berdamas j sidabru.
sirengusi greitai grti, Stasik nenorom nusisiaut skar ir prisdo ant suolo krašto prie dur t galima išsmukti lauk, taiau Melanija prisispyrusi kviet paviešti.
linkis ariau stalo, paios taip veikiai neišleisiu, – kartojo ji juokaudama ir, beveik jga ištrau
ank skar, pasvr j ant kartels. – Aš taip pasiilgau tavs, o tu n aki nerodai. K darbuojap mama kruta ir šiaip kas girdti? – lipšniai klausinjo Melanija. Stasik neinojo, n k daryt
šti nesinorjo, ir išeiti nebuvo kaip. Toks graus vakaras ir dar nepaprastas – Ugavni. Pas rn jau tikrai renkasi jaunimas usigavti. Be to, ir ji su Onike buvo nutarusi ten kilti. Bet, taip
ašoma Melanijos, ji neišdrso atsikalbinti ir klusniai pasislinko ariau stalo. Širdies gilumoje sik jautsi lyg kalta, kad pamiršo š kiem, kur ji uaugo ir buvo priimama kaip savas vaikas iktai prisimin ši nam jaukum, praleistas ia dienas ir vakarus, toki nuoširdi Melanijo
augyst, ir pajuto didiul nor atverti jai kupin nauj spdi ir išgyvenim šird. Nors Mela kiek pasikeit, ne tokia nuoširdi, bet ja visada galima pasitikti. Ji tai labai gerai ino, juo labia d pasipasakoti kam nors taip ir knietjo.
linkis ariau stalo. Mama vir kepaliuk, o aš iškepiau blyn, tai pavakarieniausim, – dar vis gino Melanija, brazdindama šaukštus lentynoj. Stasik nusiraminusi atsisdo ustaln. Pasišr vulius pirkion jo Sokonas. Kabindamas kert kailinukus ir kepur, nedidelis, plai pei, ais, visas apsnigtas, aplips šiaudais, apsiavs medpadiais mogelis pasisuks pakalbino Stasi
O, viešnia nebuvl. Kur prauvai, kad niekad neubgi? Ar taip usimusi, ar išpuikai? O kok ai dabar atpt?
Atjau Ugavni blyn paragauti ir tiek, – atsak daug negalvodama Stasik.
Tai kain ar jos turi, gal net nekep, – pasak Sokonas, antr kar t kabindamas nukritusi nuo v pur. – Kepaliuk tai pats maiau, kaip motina vir, o ar turi blyn – negaliu garantuoti.
Negaljau apsirikti, – nesutiko Stasik. – Kai pas jus k nors verda ar kepa, kvapas atsklinda ik s kiemo. Melanija kaip tik ruošiasi duoti vakarien, tada ir pamatysim.
Tai nešk ia, jei turi, – eidamas pr ie stalo pamojo Sokonas Melanijai. – Pasiutiškai norisi valgy s tiek prisitampiau, kol pagirdiau gyvulius, net paširdius m mausti. Nors aš pats kaltas. Per tus tiek privert sniego, kad prie šulnelio reikjo bristi, o nukasti patingjau, pamaniau išsimi kundsi ssdamas netoli Stasiks u stalo. Atsisds giliai atsikvp pro sus ir m dairytis ynels su tabaku.
Ar jau šulinyje nebeturit vandens, kad prie šulnelio braidot? – stebjosi Stasik.
Kai paspaudia kiek stipresnis šaltis, tai ir nusenka vanduo. Pas mus kiekvienais metais tas pats tyt, ant prastos gyslos. Reikt kitoje vietoje kasti, tik vis tas neprisiruošimas.
lidina meltuve pieno nešina jo ir Sokonien. Drtumo ir aukštumo sulig savo vyru, bet jau
siutimu viršyt visas Aukštasalio moteris ir vyrus kartu pamus. Dar ir dabar danai ji suduodelanijai kupr, o jau paiam Sokonui vairi moterišk ranki teko paragauti. Šiaip ji buvo g dies moterišk ir labai myljo Stasik.
staiusi miltuv ant suolo ji dar kart išskalavo vandeniu puodynes, nors Melanija jau buvo ruošusi, suieškojo švari drobul ir rengsi košti pien.
Gero vakaro, tetule, – pasveikino j Stasik, supratusi, kad Sokonien jos nepastebjo. – Iš kur ug pieno? Ar jau veršiavosi katra? – nusistebjo Stasik.
O Stasik, n nepamaiau, – trumpam atsisuko šypsodamasi moterišk. – Gero vakaro, prašom
kar, – irgi pasisveikino. – Tai jau pas mus bent dvi atsived, o ne viena. Na, o js, ar greit tu
Ms niekada taip anksti neveda, nebent prieš Velykas, o gal dar vliau, – atsak Stasik.
Gal jau uleidot? – teiravosi Sokonien, toliau košdama pien. Sukošusi prideng puodynes diniais dangteliais, pripylusi miltuv vandens išskalavo kelis kartus koštuv ir pakabino j a
nies prie peiaus kaktos. Išpylusi iš miltuvs pienuotas paplovas kiaulkibir ji dar kart išska ltuv ir, apvousi j, pastmjo pat kamp po varvaniais šeimininko kailiniais.
Dar tebemeliam, bet tik kam nors ubalinti tegaunam. Greitai, matyt, ir visai teks nutraukti, – iškai, kaip ir pridera suaugusiai merginai, dst Stasik.
Vaje, gal šilto pieno gersi? – staiga prisimin moteris. – Kad kiek jau biau išnešusi.
elanija, nelaukdama Stasiks atsakymo, pam iš lentynos puoduk ir, kai motina pripyl pieno nešusi pastat priešais Stasik.
mk, išgerk, – paragino ji. – Juk mgsti šilt pien? Mama, neišnešk, dar pilk Stasikei, – rpino elanija.
Uteks, uteks, daugiau nereikia, – gynsi Stasik, – n to paties neveiksiu, toks didelis puodas
Rado kuo vaišinti, – neišleisdamas pypks iš dant siterp tvas, – neškit ia, k turit geresnio, tas vakarieniauti.
kie skans buvo š kart kepaliukai. Pagaminti iš geros varšks, gausiai upilti lydytu sviestu, barstyti pelatrno olelmis. Blynai taip pat buvo skans. Matyt, iš vakaro maišyti su mielmi nu: pasipt, geltoni, iškor ij, upilti smetona. Viskas labai adino apetit, juo labiau kad sveti
yioje valgyti yra daug skaniau, juk kiekvienas tai yra patyrs.
rokai ukand kepaliuk ir blyn, dar usigr balintos gileli kavos su cukrumi. Stasikei net deliai ukaito, paraudo lpos. Išgr kavos ir persiegnoj, visi pasikl nuo stalo ir katras ku ivaikšiojo. Motina su roaniumi uslinko u mrelio, tvas, pasigalands peil ant priedos, ngsi pasipjaustyti tabako, o Stasik padjo Melanijai nukraustyti stal. Tuo metu u lango ir sigirdo skambaliukai, sulojo šuo.
elanija, atrodo, visai nekreip tai dmesio, nenustebo, kas tai galt bti, nors kas minut ji la olio ir nuo kiekvieno nugirsto garso krpteldavo jos širdis.
asik tuoj prišoko prie lango ir, usidengusi delnais nuo šviesos, suiuro kiem.
Adolis atvaiavo, – trumpam atsisukusi paskelb ji ir vl sikniaub stikl. Sokonas ir be to jau kosi kailinukus, djosi kepur ir eng pro duris.
Tada aš jau eisiu namo, – stebjusi pro lang ir maiusi, kaip vyrai pasisveikino, kaip Sokonas rišo Kaštan, o Adolis pr ideng j gnia, kaip abu pasuko pirkios link, pasak Stasik atsisuku
elanij. – Geriau jau aš ateisiu rytoj, atsinešiu kokio nors darbo, tai per dien bent pasišneksim
kubo Stasik.
enanija netiktai atsisuko ir gr ietai pasak: – N nemanyk išeiti, –ir skubdama dar pridr, – ksi parjusi? Juk šiandien ne šiaip sau vakaras, o Ugavns. Štai usigavsime visi kartu. desnj draugj visiems bus smagiau, o kaim ar šiaip ar taip jau nebenueisi. Jau vlus laikas. riau pasilik. Pasilik, – jau daug švelniau kviet Melanija, ir Stasik nusileido.
Gero vakaro, – kaip paprastai iš aukšto pasisveikino pirmasis pirki js Adolis. Ant jo skailinuk ir kepurs blizgjo sniego kruopos, o nuo kaktos per nos nusirits ant krtins nuk rps sniego lašas. Tai pajuts jis trukteljo nosimi, paskui pamgino brkštelti rankove, taia
adjs tirpti sniegas tik dar labiau sušlapino panos. Po to jis susiprato išsitraukti iš kišens no
i matydama Stasik neiškent nenusišypsojusi ir, kad toliau likt Adolio nepastebta, pasislink iau ustal, lempels šešl.
sims kepur ir nusivilks kailinukus, kuriuos prim ir pakabino Sokonas, jis dar kart
sišluost nosine veid ir padav rank prijusiai j pasitikti Melanijai.
veika gyva, – pasisveikino Adolis, taiau nei iš jo veido, nei iš balso Melanija dar negaljo prasti, kokia jo šiandien nuotaika.
veika, sveika, – atsak ji, dar kart vogiomis stebdama jo veid. Pamaiusi, kad jis lyg ir blogai nusiteiks, iš karto pagyvjo. – Prašom toliau, prašom sstis. Labai gaila, kad su vakari siskubinom, btume kaip tik sveio sulauk prie blyn, – juokavo Melanija.
olis nei iš šio, nei iš to staiga nepatenkintas burbteljo.
Aš pavalgs, – atkirto jis, kad Melanija net krpteljo.
Kas to neino, – band ji atitaisyti nuotaik, – bet tok vakar kakaip smagiau didesnj kompan ebeišman vargš k besakyti. Adolis, visai nekreipdamas dmesio tai, k ji šneka, atjo prie lo ir atsisdo. Sdinios lempos ropels šešlyje Stasiks jis nepastebjo. Ji tyljo neišsiduoda
k juos ir stebjosi: „Sutiko kaip kok klebon, arkl prim, pašr, o Adoliui kailinukus nuvi olankiai papraš sstis, o jis vis pasipts, nepatenkintas. Taip popinamas, dar šer stato, kad ji sulaukt“, – mst Stasik pasipiktinusi ir su gailesiu velgdama Melanij, kuri, tarsi
pastebjusi jo šiurkštumo, jam toliau pataikavo.
rašom toliau, prašom slinktis ariau prie viešnios, bus smagiau, – ragino Melanija. Jis lyg ne vas apsidair ir tik dabar pastebjo Stasik. Vienu metu jis tarsi nušvito. Jo nirios akys po tam akiais sublizgjo. Adolis met vitr gyv vilgsn Stasik, taiau, bijodamas išsiduoti, vl ais akmenin veid.
Kokios ia viešnios besama? sispraudusi pai kert, n nematyti, – tiek tepasak, nekeisdam no. –Sveika gyva, – išties rank per stal pasisveikinti, neva tik dabar atpains. – Ko ten slepi aklaus.
N nemanau slptis, – atsak Stasik, paduodama rank, kuri Adolis stipriai paspaud, tarsi su vam delne.
Tik pats išpuikai ir nebenori painti, – papriekaištavo ji.
Na, ko ia man puikuotis? Nra nei kuo, nei prieš k. Vis vien Aukštasalio mergels mane ne okija, per senas, matyt, esu.
Dar taip pasivaink tiek met, tai ne tik salos mergels, bet ir Pamgs davatkos nebeirs, –
sijuok Stasik.
Nr ko skubintis, nr ko skubintis, reik pasir inkti kol metas, – teisinosi Adolis. – Juk ne vienai nai, o visam gyvenimui ieškau, kad paskui nereikt gailtis.
asiutiškai ilgai renkiesi. Tiek besir inkdamas, paliksi vietoj Anupro varpais skambinti, juk gyv e pat banyios, – toliau j erzino Stasik.
Ar manai, kad taip paprasta iš tokios daugybs išsirinkti? T mergeli bri briai, kur tik me gal, ten pana, ot ir atspk mogau, kuri iš j geriausia.
O tai tau. Jeigu pats nesugebi, tai prašyk Dominyko. Jis išpirš. Ne vienam tokiam iopliui po dmerg tais, – sieidusi u visas merginas dl tokio palyginimo r jam Stasik.
Cha, cha, cha, – nusijuok net Sokonas. – Ties Stasik sako. Senis Dominykas ne vienam tokio doj padjo. Antai Saplys. Po šiai dienai bt našlavs, o dabar garbina Diev, diaugiasi jaun vs.
šio pokalbio Sokonas tabokos pjaustym atidjo rytdienai. Pasipjausts tam kartui, njo, kaip
prastai, u peiaus pas motin, bet papsdamas pypk prisdo prie Adolio, pasirengs tokpaprast vakar praleisti su jaunimu.
tokios bendros j kalbos Melanija nušiuvo, nenuleisdama nuo Adolio aki, stebjo jo veido aišk. Šis, garb Dievui, n neman sieisti. Jai net ant širdies lengviau pasidar...
uokis, juokis, – nuolaidiai, n kiek nepykdamas, juokdamasis kartu su Sokonu pasak Adolis matysim, kaip pati rinksiesi, kai ateis metas, – tarsteljo jis.
O, kad taip bt j valia, gal n viena nelikt netekjusi, – palingavo galva Sokonas. – Bet daba
vargši tokia dalia, kad paios nepasirinks ir gana. Nenori likti senmerge, tai eik u to, kuris t a, nors ir labai skaudt šird dl kito.
elanija staiga nuraudo ir, nordama nukreipti kalb, siterp:
Tte, ar padavei Kaštanui? Kain ko stovi galv ukls, gal nepasiekia?
Nealkanas, matyt, – greitomis mets vilgsn pro lang atsak Sokonas. – Kai išalks, tai pasiim geriau mumis pasirpink. Negi taip ir sdsim prie tušio stalo Ugavni vakar?
O aš geriau senmerge liksiu, negu teksiu u tokio, kuris man nepatinka, – staiga pasak Stasik
pipirais, grim. Atkimšs butel, pakl nuo stalo ariau stovjus stikliuk, truput pyl, ant šaus upyl rudojo grimo ir, palinkjs Adoliui sveikatos, išgr. Ukabins šakute duonos i šros sidjo burn. Kramsnodamas ukand, tok pat grim sutais Adoliui. – Imk, išmesk adiai, – paragino šluostydamasis sus staltiess kamp. Adolis išgr iki dugno ir ukando. m Stasiks stikliuk, j pripild ir pastat prieš j.
rašom, dabar tavo eil, – paragino Adolis.
Eikit sau. Aš negersiu, – atstm ji stiklel.
Kodl taip?
Nieko nebus, – rimtai perspjo Adolis, vl pristumdamas grim. – „Sveikat“ primei – tursi erti.
Baisus daiktas. „Sveikat“ primiau, o degtins – ne. Gerkite patys.
Ko ia purkštauji? – nekantriai paragino Sokonas. – Išgerk ir viskas.
Dde, pats k tik sakei, kad ne bob tai darbas.
uirsi, kas kada buvo pasakyta. Dabar sakoma „išgerk“, tai ir reikia gerti. Boboms, inoma vertt, bet jeigu duoda, tai ir reik išgerti.
Galit sau neduot, niekas ir neprašo, – atšov Stasik ir dar kart atstm stiklel vidur stalo.
olis prisislinko truput ariau, pam nuo stalo stiklel ir, stipriai sums jos r ank aukšiauns, bruko ragindamas:
Na, išgerk, išgerk. Dl vieno gurkšnelio nieko neatsitiks. Gal ir iš viso nesi ragavusi ir neinai onio? Matysi, kaip patiks ir dar usigeisi.
stengsi sprausti stiklel rank, ji nem, laisvja ranka stm jo rank nuo savs. Grimas iliejo, apipyl stalties. Stasikei buvo gda. Adolis vis neatstojo. Kain kodl jam taip parpo, sik btinai išgert. Jis, nieko nelaukdamas, savo ranka prineš prie Stasiks lp stiklel, o ši
sitraukdama nuo jo, atsidr kampe ir nebebuvo kur dingti.
Matai, kokio prašymo reikalauja,– kalbjo Adolis prie pat jos veido. – Tiek to, š pirm kart arnausiu.
o išgerto grimo jam svaigo galva ir jis elgsi neprastai. Melanija, matydama Adol linksm, augsi, nes seniai jo tokio nemat. „Jei jis toks smagus nuo pipirins, tai visada bt galima jo
silyti, kai sveiuojasi. Taiau kartais ir prie tos bdavo sunkiai priprašomas, sdi nirus, nek mst ji. „Šiandien grimas pr itiko kuo puikiausiai, taiau Stasik spyriojasi, gali dar Adol pykdyti“.
šgerk, Stasike, nebijok, – paragino ji neiškentusi. – Kad taip kur kitur, na, o ia, tarp sav, kaip
vo namuose. Dl juoko, dl linksmumo, usigavjimui, – tikinjo Melanija, bet Stasik prisileido stiklelio.
Gerk pati, jeigu taip nor i, – pasil ji Melanijai, net pykteljusi.
Kai ateis mano eil, tai ir išgersiu, – netiktai paskelb ši, ir Stasik susvyravo.
alauk, atstok, – staiga pykteljusi stipriai stumteljo ji Adol. – Duok, aš pati pamginsiu. Bet t ss, viso u jokius pinigus negersiu, – dar išsiderjo. Nurijusi vien gurkšn, Stasik usikosj
siprunkšt ir greitai pastat stiklel atgal, ant stalo.
mk uksk, – sil jai Adolis duonos su dešra. Stasik nesipriešindama pam, skubiai sidjo rn ir maai kramiusi nurijo, nustumdama gerkl deginant kartum.
O kad jus bala, – nepiktai barsi ji atsipeikjusi, kartu su visais juokdamasi. – Kvaila, kad js klausiau, juk galjau utrokšti. Dabar Melanijos eil. irk, kad nesumeluotum, – pavelg ji elanij.
olis tiek pat, kiek Stasikei, pripyl ir Melanijai. Ši nugr iki puss, kaip ir buvo adjusi. Pask šinosi Adolis ir Sokonas, ir vl atjo Stasiks eil, taiau vyrams taip ir nepavyko prikalbinti rgin, kad išgert nors truput.
olis, kaip prisislinko ariau Stasiks, taip ir liko sdti vis vakar. Jis ir pats gurkšnojo ir j gino, sulig kiekvienu stikliuku vis linksmdamas. O jau išdidumo visai neliko. Plepjo Adolis okius niekus, krt šposus, ir Stasik pagalvojo, kad jis visai nra toks išpuiklis, kaip pradio sirod. Kai jo buvo tokia nuotaika, tai buvo netgi domus. Nuo išgertos pipir ins iki pat durnakio Adoliui uteko gero po, o todl ir visiems kitiems buvo linksma. Norjosi dar pasi šdykauti, taiau u mrelio miegojo motina ir ia, galustalje, usndo senasis Sokonas.
Adoli, pavaink, – šov galv Stasikei, ir Adolis tik dabar pr isimin, kad šiandien Ugavni karas. Jis ir pats buvo adjs „paskrajoti“ su savo Kaštanu, netgi vanguius jam udjo, kaip tinka tokiai progai. Jis mgo pasivainti rogmis, esant geram orui gerais keliais, taiau šian vo ypatingas vakaras ir ypatinga nuotaika, todl ir ši pramoga turjo bti puiki.
Kaip gerai tu sugalvojai, Stasike, – sutiko Adolis, iš karto pakildamas iš ustals. – Tutuojau nkits, vaiuosim, – sakmiai pareišk Adolis.
erginos kaip mat susiruoš kelionei. Melanija usigob šilta skarele, o ant pei usimet tvo linukus. Stasik stipriai susisupo savo didel skar ir abi išbgo „gonkas“.
Eisiu paadinsiu mam, kad usisklst duris, – susirpino Melanija, ir apsisukus nubgo. Tuo olis atrišs Kaštan privaiavo paimti mergin.
Ar jau pasiruošusios? – paklaus jis, vos nulaikydamas besimuistant, ilgai stovjus gyvul.
inoma, tik Melanija gro trob, tuoj ateis, – atsiliep Stasik.
Tada sskits greiiau, – paragino Adolis n truputlio neatleisdamas vadeli. – Tik greiiau, n štanas nerimsta, kaip pasiuts piestu stojasi.
akyk, kur sstis? – paklaus greitai prišokusi Stasik. – Ssk ia, – Adolis galva parod šalia s Kur ta Melanija dingo? Ko neateina? – rpinosi jis.
sik sikibusi rankom sdyn strykteljo viena koja ant pamynos.
Ar bent tilpsime visi trys ant vienos sdyns? – taip stovdama paklaus ji. – Gal geriau...
ip tik tuo metu Kaštanas šokteljo virš, išsir ir, pajuts truput laisvesnes vadeles, metsi ek. Stasik tik susvyravo ir, neišlaikiusi pusiausvyros, tiesiog virto vael. Paleidusi skar ji
nkomis griebsi Adolio keli, nuo j atsispyrusi šiaip taip atsistojo ant koj ir, laikydamasi jo nkos, lekiant arkliui, visu svoriu drebteljo prie Adolio šono.
olis por rat apsuko kieme ir tik didelmis pastangomis vl sustabd Kaštan prie „gonk“. rpyks jis kelis kartus skaudiai suplak gyvul per šonus vadelmis. Kaskart, kai tik erilas ndydavo šokti aukštyn, Adolis taip tempdavo vadeles, kad vargšui arkliui net putos krito iš na olis Kaštan laik iš vis jg, buvo sušils, o ant smilkini pasirod iššokusios gyslos.
elanija jau lauk.
O, gyvat, – sukeik grasindamas. – Ar labai usigavai? – paklaus pasisukdamas Stasik. – Ju kiau, kad greiiau sstumeisi.
Kas atsitiko? – susirpino Melanija irgi ssdama vael.
Mes jau pasivainjome ir daugiau nieko, – jau juoksi Stasik iš naujo siausdamasi skar. – G r, kad Adolis spjo ia susisukti kieme, o tai kain kur btume atsidr.
Ar tik nebus šalta su viena skara? – staiga susirpino Adolis.
sikei atrod, kad jai ne tik šilta, bet ir karšta ir kad tos ugnels, kuri deg jos viduje, uteks vi kiai, ne tik šiam vakarui.
N trupuio, – utikrino ji ir linksmai sušuko: – Vaiuojam!
Na, tada laikykits, – perspjo Adolis ir sulyg tais odiais atleido vadeles. Tai bent buvo iavimas. Jie skrido, ne vaiavo. Skriejo kaip nuo kalno, net vjas švilp pro ausis.
ai išstovjs Kaštanas pagaliau gavs laisv lk neraginamas, tarsi kojom nesiekdamas em o kaim jie prašvilp per kelet minui, net Stasik nespjo išgirsti, ar dar groja pas Gurn monika, ar ne. Ji tik pastebjo, kad ten buvo šviesa languose. „Turbt, negroja“, – paman ji. „
po vidurnakio, šokti jau nebeleist, greiiausiai visi jau išsiskirst“, – mst ji patenkinta. inoma, ir aš jau biau parjusi, o dabar štai kaip neišpasakytai smagu pasivainti. Kai suino
oj Onik, tai bus pavydo. Kaip viskas gerai išjo, kad aš pasilikau pas Melanij“.
i išvaiavo plent, Kaštanas pašlo juos nešti dar greiiau, net Stasik pabgo. Visa laim, ka duryje sdjo. ia buvo drsiau, maesnis pavojus išvirsti. O kaip jautsi Melanija?
olis, matyt, buvo priprats prie tokio lakstymo, taiau ir Melanija jautsi kuo puikiausiai. ekvien kart, kai tik Stasik j pasiirdavo, ji tik nusišypsodavo. Stasik jautsi padrsinta miršdavo baim.
pavijo ir pralenk kelet pilnai prisdusi rogi. Vienose dainavo suvirt vaikinai, kitose juok pavo ir klegjo merginos. Vienos rogs su širmu arkliu net band juos lenkti, bet kas susilygin
olio Kaštanu? Adolio rogs pralenk visus ir paliko toli kelyje. Jie taip vaiavo ir vaiavo, ko lso gyvulys ir m ltinti greit. Adolis jo ir dabar neragino, leido bgti taip, kaip jis norjo ir pagaliau sultino iki ingins, tik tada jis Kaštan sustabd. Iššoks iš vaiuko numet vadeles
dyns ir, ieškodamas kišenje papiros bei degtuk, pasiteiravo: – Na, kaip, ar smagu?
Aš dar n kar to per vis savo gyvenim taip nesu vaiavusi, – atsak Stasik suavta, stipriau usdamasi skar, nes šildiusi j anksiau ugnis netiktai išblso ir ji pajuto, kad darosi šalta.
Na ir lkm, – tiek tepasak Melanija, taiau Adolis suprato, kad merginos šia pramoga buvo
enkintos. Jam irgi buvo smagu, taiau jis to neparod.
O je, kur tu mus atveei? Ar tik ia ne Vilukiškiai? – dairydamasi truput atokiau matomus sar dels iburius stebjosi Stasik. – Jeigu nebt taip toli nuo ms, tai sakyiau Vilukiškiai ir g p jau viskas panašu.
Vilukiški pervaa, – patvirtino Adolis ir, usidegs papiros, vl pam vadeles rankas. – Ar iuosim toliau? – paklaus ssdamas vael prie Stasiks, bet ia Melanija greitai pasipriešino
Uteks, uteks, vaiuojam namo, tiktai nebelk taip pasiutusiai, toks graus vakaras, parvaiuo
strioko.
Na, o man darosi tikrai šalta, – pasiskund Stasik. – Susispauskim stipriau, kad maiau upst as.
olis truput pavaiavo priek, apgr Kaštan ir sustojo. Jis sispraud tarp koj vadeles, simovs pirštines numet jas ant priekins lentels, ir greitai m segiotis kailinukus.
e, apsivilk, o tai ko gero susirgsi, – pasil jis nusivilkdamas, o Stasik susigdusi m
ikalbinti. Nereikia, Adoli, man dar nra taip šalta, aš tik taip pasakiau. Va, sispraudiau vidur ir vl bu rai, ar truksim ia parlkti.
olis, nusivilks kailinukus, svied jai ant keli.
mk, greiiau vilkis ir nesiderk. Mai juokai, rimtai gali persišaldyti. O juk aš iš karto sakiau, p bus, tik vis usispyrusi, kaip kokia bedion.
O tau kaip, nešalta? – paklaus jis Melanijos.
Aš dar nieko nejauiu, tavo laimei, – atsak Melanija sujudjusi po kailiniais, – o tai ir švark t duoti.
O k su jumis darysi, negi leisi sušalti, nors abi truput ioplos, – tik nusijuok Adolis iš tokios elanijos replikos.
o jie taip, kaip ir tiko šiam vakarui: pasivaindami, plepdami, juokaudami.
nulio apšviesti perlais rjo lygs apmir laukai ir storai sniegu uversti pakels krm kup
tis vis labiau spaud. Vis skaudiau cyp sniegas po rogi pavaomis, bet Stasikei po Adolio liniais buvo šilta ir gera. Jai tik pats nosies galiukas po truput šalo, atrod, kad nosis šlapia, t olat trauk nosimi. Nusibraukti nosies ranka negaljo, nes visi taip susispaud sdjo vaelyje
u buvo gerokai po pusiaunakio, kai jie pagaliau atvaiavo prie didiosios krykels. Adolis v kad vaiuot Aukštasal, netiktai pasuko Kaštan Pamgs link.
Kur suki, Adoli? Vek namo, – vienu balsu m šaukt Melanija ir Stasik, bet Adolis tik paragi štan.
Vaiuojam sušilti, – juoksi jis, nekreipdamas dmesio j prašym. – Bepigu joms – kailiniu isupusios, o man jau dantis ant danties nesueina.
e, kad nor i, gali pasiimti mano skar, ji man dabar nereikalinga, – kumšteljo jam šon Stas
aieškok kvailesnio kailinius skar mainyti.
Kokius ia niekus sugalvojai, Adoli? Grkim geriau Aukštasal, – rimtai m prašyti Melanij rvaiuosim ir sušilsim. Kur kitur rasim tokiu laiku šilumos?
š tikrj, Adoli, vaiuojam namo, – pridjo ir Stasik. – Jau ir taip vlu.
iau Adolis kaip ir anksiau nepais j kalb ir toliau ragino Kaštan.
Netoli tevaiuosime, neilgai tesugaišime, – drsino jis merginas. –
nusiminkite.
O kas tave ino, ar toli, ar arti, – nenorjo tikti Stasik. – Juk dabar tavo valia, kur norsi – ten
veši. Negi šoksi iš rogi, kad galv nusisuktum?
Nereiks, nereiks, tuojau sustosim ir graiai išlipsim. N plaukas nuo galvos nenukris, tik tur put kantrybs. Namai irgi niekur nepabgs.
š tikrj, Adoli, kur tu mus vei? Kodl neklausai, kad prašome grti? – nerimavo Melanija.
Na, ko js taip susirpinot ir išsigandot? – staiga surimtjo Adolis. – Negi vešiu aš jus koki riam ar kit koki netinkam viet, turiu juk namus. Kodl negalima usukti, sušilti, sisveiuoti? Juk pas mane ariau, nei Aukštasal. Gal dar n karto nesate buvusios pas mus? – od Adolis.
Oi, Adoli, gal tau galva peršalo? Tokiu laiku? K pasakys teta? – sušuko Stasik.
Tik to dar trko, – išsigando Melanija. – Adoli, bk mogus, kam reik taip daryti? k ia pana kiu laiku trukdyti mones, tiesiog sarmata? – Melanija band perkalbti Adol, permesdama ntimis: kokia suknele ji dabar apsirengusi, ar labai susiglam po kailiniais jos balta apykakla kia skarele greitosiomis apsirišusi ir išvis, kaip ji atrodyt prieš tet, jei iš tikrj tekt uvai skas bt kaip ir nieko, bet tie tvo kailiniai, keliose vietose lopyti, nugaroj pagal paast atiru nkov ir išlindusios vilnos. O gal dar kur ir mšluoti? Ak, kam jai reikjo vilktis tuos kailinius k savo tokius graius turi, be to, ir suknel buvo galima geresn usivilkti. Kas galjo inoti, k s atsidurti tokioje vietoje?
Tik pamanykit, ko jos pabgo? – kraip galv Adolis, – teta dargi net labai bus patenkinta, sula ki viešni. Dar medumi pavaišins, galiu utikrinti.
Kad tik nepavaišint kaerga, – nusijuok Stasik.
Ar nepasitaikys kada tinkamesn proga, – vis spyrsi Melanija, nors pati suprato, kad jei ne tie linukai, tai proga bt kuo puikiausia ariau susipainti su teta. Melanija seniai to troško, nors
put bijojo. – Juk pats galtum suprasti, kad dabar nepritinka, – vis kalbinjo ji.
Na, o aš pas jus ar ieškau kokios progos? – beveik piktai paklaus Adolis. – Kada noriu – aiuoju, kada nor iu – išvaiuoju. Aš n nepagalvojau, kad galiu kada nors sutrukdyti. Jeigu jau p, tai ateityje reiks irti, kad pataikyiau laiku. Atleisk man, Melanija, kad iki šiol trukdiau, ugiau to nebus.
Oi, Adoli, kam tyiojiesi? Pas mus – vienas dalykas, o ia – visai kas kita, pagaliau tokiu metu s mus nesi atvaiavs.
O jeigu uvaiuoiau kada, ar labai supyktum, Melanija?
Aš gi tau sakiau, kad nra ko lyginti. Mes galvojam vienaip, na, o teta gali pagalvoti visai kitaip
O aš sakau, kad dl tetos tu nesuk sau galvos, – vl truput pakl bals Adolis. – Paios pamaty kia ji bus patenkinta. Pagaliau aš atsakau u visk, – išdidiai pabr jis.
l tokio jo tono sieidusi Melanija nutilo, o Adolis, nekreipdamas tai jokio dmesio, vaiavo iau.
u ia pat ir Pamg. Pirmos gryios, mokykla prie poskio, ia pat ir banyia. Kaštanas raginamas suko savo kiem ir sustojo ties gonkomis. Jam tai buvo neprasta, nes visada tempdavo vael iki klties, kur Adolis j nukinkydavo ir, sumets pakinktus ant prieklio, sdavo tvart pašerti. Taiau dabar turjo paklusti šeimininkui, bet vis vien – jau namuose. Ad
met vadeles Kaštanui ant nugaros, inodamas, kad dabar gali juo pasitikti. Jis inojo, kad štanas iš savo kiemo niekur neišsiverš, nepajuds iš vietos, jeigu tekt išstovti net iki ryto, to sprend palikti j ia, kol vl bus reikalingas.
Na, galit jau išlipti, toliau nebevešiu, – pr ijs ariau paragino merginas. – Aš einu paadinsiu
d leist. Tik jau nesivarykit, meldiamosios. Nra taip baisu, kaip jums atrodo, – matydamas
vis dar nesiryta, padrsino. Paskui strykteljo per tvorel ir dingo u namo kampo, matyt, te r buvo langas, prie kurio guljo teta.
elanij apm nepasitikjimas: – Na, kad padar, tai padar, – priekaištavo ji Adoliui, nors pui ojo, kad jis negirdi. – Taip nepatogu, taip nemalonu, nors lipk iš rogi ir eik namo psia. K
rysime, Stasike, ar eisime? – atsisuko Stasik.
Kur, ar namus? – nustebo mergait.
gryi.
Vaje, o aš nusigandau, maniau namus psiomis, – prunkšteljo Stasik. – Kaip tu darysi, taip galiau, kaip dabar neueiti? Ar atvaiavusios taip ir sdsime rogse, kad maldaut? Einam ir i mes jo prašme, nei k, o kad pats atve – tai tesiino.
askui tik visoki kalb, – pabgusi kalbjo Melanija. – Aš j daugma inau. Tai priekabi bob sos merginos jos apirtos ir apkalbtos. Visas mariom vadina, tik n vienos neteikia Adoliu in, kokios ji Adoliui nort? Išgirsim, ko dar negirdjusios.
Ogi didelio ia daikto, tegu sau šneka, kiek tik nori, nei aš bijau nei k, – nesijaudino Stasik.
Tau, inoma, nesvarbu, bet man visai kas kita, – numyk Melanija ir nutilo, nes prie rogi gr olis.
Oi, oi, oi, jos dar tebesdi, – stebjosi jis. – K reiks su jumis daryti, ar reiks su visu vaeliu yi tempti?
Kaip lipsime, šun bijome, – teisinosi Stasik. – Draskosi kaip pašl. Ar tu jiems sti neduodi,
p loja?
O kuriems galams duoti, ar jie darb dirba? – nusijuok Adolis. – Alkani piktesni. Tegu sau loj nusprogs. Na, duok rank, padsiu išlipti. Matot, teta jau laukia, švies udeg.
Nereikia, aš ir pati moksiu išlipti, – iššoko Stasik. Melanija vis dar tebesdjo.
Melanija, vaikeli, – ujo jis iš kitos rogi puss. – Nejaugi iš tikrj dl tetos? Nesivaryk n puio. Ji seniai nor i iš ariau tave pamatyti, danai klausinja. Ji visk ino, net ir tai, kad niek as, o tu bsi mano... – pašnibdjo, palinks ariau prie ausies, o garsiai pasak: – O atvirai ka
a ino, kad aš šiandien atvaiuosiu ne vienas.
elanija kaip nesavom kojom atsistojo ant ems. Kaip ilgai ji lauk ir tikjosi k nors panašaus irsti, kiek ji tam ruošsi, kiek buvo panaši, tinkamesni moment, o dabar taip netiktai, taip iktai, kad ji net neino k atsakyti.
k, juk iš karto buvo galima suprasti, kad jis yra kakam ypatingam pasiruošs. Tai rod ir šio karo nuotaika, tas pasivainjimas. Pasirodo, iš anksto buvo sugalvojs ir pas save parsiveti, baiminausi, priešinausi, buvau usispyrusi ir j upykdiusi. Tiesa, jis truput karštokas, kartai
kalo sieidia, bet, kada nor i, moka bti švelnus,“ – paskendo mintyse Melanija.
vo visai nepanašu, kad teta bt ko nors daugiau nei Adolio laukusi. Neatsitokjusi iš miego, j galjo paslpti savo didelio nustebimo Adolio pasirodymu su tokiomis viešniomis. Metusi usiam vilgsn Adol, paskui prie dur trypinjanias merginas, ji net nesiteik atsakyti j
sveikinim. Mieguista, umiegotomis traiškanotomis akimis, tartino švarumo marškiniais ir r
a, kurios juosmen gniau sumusi ant pilvo kieta sauja, vienplauk ir susivlusi, ji buvo panro baidykl. Svarbiausia tai, kad ji aiškiai rod, kad yra uklupta netiktai, dl ko Melanija jau g lazda per galv gavusi.
ujaut mano širdis, kad taip bus, nujaut“, – kartojo ji mintyse, nors pirmoji susiprato prieiti p os dar kar t pasisveikinti ir pabuiuoti rank. Jos pavyzdiu pasek ir Stasik. Ak, kaip ji nen iuoti tos rankos, maa kur galjo ja pasiiupinti senoji boba miegodama, bet ji negaljo pas galvoja, negaljo pasirodyti nemandagi, todl pabuiavusi net nusisuko iš pasibjaurjimo.
Nepyk, tetulyte, kad truput sutrukdm, – perdtai švelniai kalbino j Adolis. – Štai išvaiavom
sivainti, sušalom ir usukom pasišildyti. Bk gerut, priimk viešnias krikšioniškai, pavalgy girdyk, sušildyk. Bent dvi atsiveiau. siirk gerai, gal katr sau marias išsirinksi?... Ata, ta
pirštai ujo, – trindamas rankas Adolis toliau linksmai kalbjo.
Einam ariau, mergaits, bkit drsesns, jauskits kaip namie, – kviet jis.
toko pagaliau ir sen. Kas j ino, gal iš karto ir nesusigaud, kas dedasi? Tik dabar atpaino elanij ir tuoj pasikeit, sušvelnjo ir nusišypsojo.
Ak, tas Adolis. Negaljo jis perspti, kad ne vienas, nors bliuzel biau usitempusi, – aiškinotyt, gdydamasi tokios savo išvaizdos. – Sskits, merguts, – ragino ji. – Sušilkit, nusivilkit. elanija, nesivarykit. Aš truput išeinu, tuoj gršiu, tik truput apsitvarkysiu.
mpa kaip mat atslgo, o tetai išjus, buvo ir visai smagu.
Adoli, duok šukas pasidailinti, savo nepasimm, – atgijo ir Melanija, ypa kai pastebjo, jog t rbia ir skaitosi. Nusirišusi skarel ir nusivilkusi tuos nelemtus tvo kailinius, padjo juos ant s o, paskui pirštais išlygino ištamp apykaklait, per vien ir per kit pet pasiirjo, ar labai dta suknel, ir delnais nubrauk nuo jos kailini pkus.
irk, ten ant lango yra veidrodis, – pamojo ranka t pus Adolis ir, tempdamas u rankovs siks kailinukus, neiškents grybšteljo jai u šono. Stasik n nekrpteljo.
Aš nebijau kut, gali negsdinti, – pareišk ji išdidiai. – Tik neaišku, kaip pats jaustumeisi? Re ikrinti.
Na, na, nepradk tikrinti. Katras ia vyras bijo kut, – gynsi Adolis, bet Stasik staiga, n kiek sitikint, iupteljo rankomis u abiej šon. Iš netiktumo Adolis net tpteljo ir kailinukus iš eido. Po to pašoko, pasiiupo kailinukus ir metsi prie dur, bet Stasik pastojo jam keli.
Melanija, eikš ia, pakutensim Adol, – pašauk ji talk Melanij. – Gal tu net neinojai, kaip j o kuteliojimo? Va, tau, va, tau, – tai šen tai ten grybšteldama Stasik atsigyn j atgal vidur mbario. – Nereikjo pradti, – juoksi.
olis trauksi atbulas, mgindamas prisidengti kailinukais, bet Stasik vis rasdavo, kur pasiekti tresn viet. Adolis apibgo aplink stal, aplink Melanij. Bandydamas prasmukti pro Stasik
vert kd.
naši? Sugalvojo dkti, pagalvotumt, kur esame, – papriekaištavo ji.
Negi banyioje? – atšov Stasik, bet vis dlto palikusi Adol atjo prie Melanijos, pam šuk kydama jas rankoje, pairjo veidrod.
Ne taip jau ir baisi, – pasiirjusi nusprend, bet dl visa ko pabrauk šukomis aukštyn plauku sitrauk nuo veidrodio.
O k dabar liepsi veikti, Melanija?
irmiausia, tai padk šukas viet.
O k aš inau, kur j vieta?
Bent jau atiduotum tam, iš ko pamei, – mok Melanija.
Dabar sskits, – dar kart paragino Adolis, vilkdamasis kailinukus. – Tuojau ateis teta, o aš ei duosiu Kaštanui ir grdamas nešiu gramofon.
Kok daikt? – susidomjo Stasik.
Na, pamatysit, tai toks muzikos instrumentas, – trumpai paaiškino. – Aš tuoj gr šiu, tik nesupyk d truputl teks pabti vienom.
Matai, kaip viskas gerai, – pašnabdjo Stasik Melanijai, vos tik Adolis išjo.
Nei ia gerumo, nei blogumo, – vaizduodama abejing pasak Melanija. – Aš tik bijau, kad nei ki kalb. Kai pagalvoji, negi bt kokia begd. Juk nieko ia blogo...
Aš iš karto sakiau, kad nra ia ko bijoti.
Bet Adolis vis dlto sumelavo, – mslingai, lyg pati sau, ištar Melanija.
K sumelavo?
Na, kad teta ino, jog mes atvaiuosime. Aš iš tikrj galvojau, kad ji yra pasiruošusi.
Tai jau ji ia ne iš blogos valios, – pateisino Stasik.
Kai tu buvai taip usispyrusi neiti, tai jis ir padrsino.
Bet kaip ji atrod, – staiga susijuok Melanija.
š tikrj,– gyvai pritar Stasik. – Kai ateina banyion, tai kaip amerikonka kokia, šilkais mdama. Na, o namuose – tai kaip ir kiekviena apsileidusi boba. Ms mama ir tai niekada tok dais marškiniais nedvi, dievai nenešioja. O ia, tokia bagota galt kasdien naujais apsikei
inai, kaip kada išeina, – truput pateisindama ts Melanija.
Na, tegul tik pabando k nors ant ms pasakyti, aš irgi netylsiu, – pagrasino Stasik.
Nors nepradk visiems pasakoti, susimildama, – staiga nusigando Melanija. – Sakys, kad aš ka eidau.
Gali nebijoti, aš tik taip sau, kai išjo tokia kalba. Man visai nedomu Adol apkalbinti, tegu sa osi, – nuramino j Stasik. – Pirm aš ia kart, o gal ir paskutin, tik per tave aš ia patekau.
s jos spjo pasidalyti mintimis, gr o Adolis. Jis iš tikrj nešsi kakoki keturkamp del, astimi – kelet popierini maišeli. Visk atnešs padjo ant stalo.
tai jums ir gramofonas, – pasak jis, atidarydamas dangtel ir iškeldamas virš vamzdel su vidalo galvute. – Štai prisuksiu, udsiu plokštel ir pamatysit, kaip pasigirs muzika. Nor it, u ki smagi polkut? – klaus jis kilnodamas popierinius maišelius, kol pagaliau, išsirinks vie djo šal.
Gerai, gerai, udk, Adoli. Negi ia iš tikrj bus girdti muzika? – teiravosi Stasik susidom lanija irgi ariau prisislinko.
Taip, taip, klausykits, – patvirtino Adolis. Netrukus iš aukštyn iškelto ragelio pasigirdo kako
ietuviškos dainos posmas, o paskui pasklido linksmos polkuts garsai. Adolis pastm kdutee sienos, pagavo Melanij ir pagal takt suko vidur kambario. Apsuks kelet rat pasodino al ir pakviet Stasik. Kai jie smagiai trepsdami atsidr prie dur, kambar jo teta:
Oi Adoli, k darai? Juk jau gavnia.
Tetulyt, tai ryt gavnia, o šiandien dar Ugavns,– teisinosi Adolis, bet Stasik išsilaisvino iš j bio ir udususi nubgo prie Melanijos.
Kam kalbi lyg neinodamas, juk jau po dvylikos, – perspjo teta nebe taip grietai. – Iki dvylik
keli, kaip kas išman, taip tas usigavjo, o dabar nuodm linksmintis ir valgyti, kas uginta
olis staiga suiupo tetul glb ir pašlo sukti j taip, kaip k tik Melanij ir Stasik, gal net arkiau.
Aš nieko neinau, kokia dabar valanda. Linksmintis reikia tada, kai yra linksma. O taip, o taip, p, – suko jis j pagal takt ir, nors ji stengsi ištrkti, Adolis paleido j tik vidury kambario. oterišk paraudo, uduso. Iškart lyg supykusi pastmjo Adol, paskui nusišypsojusi pagras p
Na, matai, koks pasiutlis... Blogas daikte, dar kas pamatys, gal net iš klebonijos. Juk prie patnyios gyvename. Ne tau, o man reiks aiškintis, – nebepiktai barsi teta. – Kam kelti triukšm
rga, bernas ir pusbernis. Dl mergin ji nesirpino, nes jos tikriausiai iemai persikl iš klt mar, bet vyrai? Rasi ir dabar tebemiega kur nors nekrenamoje kltyje arba stancijoje, o gal rinj šiauduose? Ji net pasipurt ir, prisiminusi savo minkšt lovyt, saldiai nusiiovavo.
skui, susigdusi ir skubiai prisidengusi burn, vilgteljo tet, ar nepastebjo. Kadangi ši nek tasik jokio dmesio, ji ir toliau valgsi po kambar ir galvojo visokius niekus, kas tik atjo t mentu galv.
aip klebonija“, – galvojo ji, toliau valgydamasi, nors pati n karto nebuvo klebonijoje buvusi
yginimas jai savaime atjo galv. Visam Aukštasalyje nerasi tokios puikios pirkios, kad ir p tingiausio kininko, o jau Stasiks pirkel – tai kaip kokia piriuk bt, jei pastatytum šalia. J i keturi langeliai sutilpt t vien lang ir dar gerokai likt vietos. O jau kambarlis, nors ir k
ariai stengiasi j ulaikyti, koks vis dlto nejaukus, tamsus ir maas kaip kišen. Bet bna dar giau, kai pastatomos stakls. Ak, kad nors ta asla bt lentin, bet Stasiks pirkioj ji plktin.
s nors pasilieja, ar sniego daugiau prisineša ir ištirpsta, ar nuo kibir pribga, tuoj linas. Nor šluostai – tai vis tiek slidu ir blizga vis dien. O kaip Stasik stengiasi švarinti pirkels vid, n ma kartais subara. Kone kas antr dien asl šveiia rau, po to smliu ubarsto. Šveiia suolu l, palangles, iškilnoja visk iš palovi, iššluoja, pribarsto smlio, kad nepelyt. O vis tiek, k
ni iš lauko, tai kaip kok rs: tamsu, trošku ir drgms kvapas. K pagalvot toks Adolis, jei tais tekt ueiti? Stasik net krpteljo.
iga j apm kakoks nesuprantamas jausmas. Ji pasijuto tokia menkut, tokia vargšel, tokia yt šioje didelje turting, visko pertekusi šeiminink troboj. Niekada ji šito nebuvo jautusi i yvenusi. Ji buvo maiusi daug moni, kurie gyveno taip, kaip ji su motina. Daug mat toki keli, net labiau apleist ir labiau aprkusi, taip pat mat ir daug ger trobesi, taiau niekad pagalvojo, kad ji vargingesn ar prastesn u kitus.
vakar buvo kitaip. Ji anksiau juoksi iš mergin ir stebjosi, kad jos taip gerb ir pataikavooliui – dabar ji pajuto pagarb ne tik jam, bet ir tetai, kuri nesiteik su ja net kalbti.
kaip Stasik su juo elgsi? Kaip su lygiu, pešiojo j ir stumd, o jis, atrodo, n neusigaudavo. r iau jau bt buv ia neueiti, nieko nematyti ir nieko panašaus negalvoti. Dabar ji neteko sitikjimo savimi. Jai norjosi vieno – kaip greiiau dingti iš ia. Kadangi ji to negaljo padar teko susigusiai kantriai laukti, kol Melanija sugalvos grti namo.
taip bemstant, gr o Adolis su buteliu obuolinio vyno ir, suieškojs indaujoj stiklelius, pasta os prieš visus, pripildydamas gelsvo tirštoko grimo.
toki apmstym Stasik nebedrso Adolio nei vardu vadinti, nei juokauti su juo, nei velgti j siai akis. Ji dabar vogiomis sek, k daro Melanija ir pati taip elgsi. Kai Adolis ragino skanauti vyno, ji nebeatsikalbinjo taip, kaip anksiau, bet stebjo, kiek nuger ia Melanija ir, tad k pat nugrusi, pastatydavo ir ji. Raginama uksti ji imdavo arba sausain, arba pyragait, arb uol, irdama, k prieš tai pam Melanija. Adolis, prisds prie Stasiks, vis ragino. Ši, bedrsdama ginytis, m tai sausain, tai obuol, taiau vyno negr daugiau n lašo, nors jis b diargštis, kvapnus ir labai skanus.
olis nebuvo aklas, kad nepastebt tokio Stasiks elgesio pasikeitimo ir nebuvo tiek kvailas, ksuprast to pasikeitimo prieasties. Juk iš tikrj, jis pats visaip stengsi padaryti jai spd, be
vo tiksl pasiek, nebuvo nei patenkintas, nei laimingas. Adolis truput abejojo, ar tikrai dl to sikeit Stasiks nuotaika. Gal jam nesant teta kakaip j eid? Iš tetos visko galima tiktis. Jis velg pro antakius tet ir Melanij greta susdusias, nuoširdiai besišnekanias, taip, kaip ir derjo bsimoms artimoms giminaitms, bendr interes monms. Adolis nieko tartino pastebjo, nebent tik tiek, kad jos, usimusios viena kita, visai pamiršo Stasik. Todl, norda askaidrinti jai nuotaik ir atitaisyti, galbt tetos padaryt klaid, stengsi bti jai nepaprastai at siks nuotaika n kiek nepagerjo. Ji atsikvp lengviau ir laisviau, tik tada, kai padkojusios isveikinusios, išjo iš t nam, kuriuos ir panašius juos ji prisiek niekada gyvenime daugi
kelti kojos. O gal nesilankys net ir pas pai Melanij.
štanas, išgirds šeimininko bals, garsiai nusiveng, taiau suglumo, kai buvo apgrtas ga s. Paragintas jis nenorom, labai vangiai išbgo iš kiemo, taiau, vedamas instinkto, pasuko aston pusn.
olis jam dav laisv. Suspauds vadeles keliais, jis, nusisuks nuo vjo ir delnais pridengs de gtuk, utrauk por dm ir pam vadeles. Mnulis jau nebuvo toks aiškus ir nekabojo vidur ngaus. Jis buvo nukeliavs gerokai pakrašt, balzganas kabojo visai arti ems, prisidengs v rmatomu rku. Ant plik sustirusi medi šak kaupsi šerkšnas. Pravaiuojant pro paskutine estelio pirkias, tvartelyje pragydo gaidys, kakur netoliese – atsiliep kitas. Iš kiemo išpuols štano kojomis metsi pasalinis šuo ir, kelet kart sulojs, dingo tamsoje.
Melanija, ar girdi, gaidiai gieda? – nustebusi kumšteljo Melanij Stasik. Ji sdjo kaip ir ksiau tarp Adolio ir Melanijos. Su viena skara jai buvo taip šalta, kad atrod tarsi vanden ties
inio kas bt pyls ant nugaros. Taiau Stasik kantriai kent, nes grieiausiai atsisak paimtlinukus, kuriuos primygtinai jai sil Adolis ir teta. Stasik k tik buvo pasiadjusi neturti j kal su tokiais kaip Lobiniai, taiau, atsidrusi tokiame šaltyje, m gailtis tokio savo sistatymo.
Tegul sau gieda, – visai abejingai atsiliep Melanija. Ji jautsi dabar kaip devintame danguje. P n vakar ji patyr daugiau laims, nei per paskutinius kelerius metus, per kuriuos j lank Ad k, kaip jis ten pasak? Atseit tetai irgi ne paslaptis, kad ji yra jo išrinktoji. Matyt, danai pašnek e tai ir aptaria, paplanuoja judviej ateit“.
galiau ir teta, nors Melanija labai bgštavo, prim prideramai ir buvo labai patenkinta jos silankymu. Jai dabar buvo visai vis tiek, kad jau toks vlus laikas, beveik rytas. Ji dabar nesig Adoliu bet kur ir bet kuriuo laiku pasirodyti, juk nuo šios dienos drsiai galjo save vadinti A
adtine.
Gerai, kad pirmieji, o gal jau paskutinieji nugiedojo? – vl nerimavo Stasik. – K pasakys ma gršiu tokiu laiku?
O tu visai n neik namo šiandien, permiegosim kartu, o kai ryte pareisi, pasakysi, kad pas man
kvojai ir tiek, – dl visa ko patar jai Melanija.
Eik jau eik. Taip bus dar blogiau, – purt galv Stasik. – Mama dar daugiau rpinsis, kai nesul nakt.
i jie vaiavo kaim, jau kiekviename kieme giedojo gaidys, ir Stasik vl susirpino.
inai k, Adoli? Kai privaiuosim kalv, sustabdyk arkl, – papraš Stasik. – Aš iššoksiu ir pa rbgsiu namo, gerai? Iš ia man daug ariau.
Gerai, – paadjo Adolis, bet ar jis umiršo ar nenorjo sustoti, ir jie n nepastebjo, kaip pral
o šal.
o šimts kalakut, n nepamaiau, kaip pralkm. Ar iš tikrj ia buvo kalv? – teisinosi jis rydamasis atgal.
inoma, kad buvo, – tvirtino Stasik. – Jau iš pakalns aš supratau, kur vaiuojam. Kad taip išj rs nepravaiuokim Kazinkelio. Iš ten man taip pat gerai, nors ir truput toliau.
Gerai, – vl paadjo Adolis, bet, truput pagalvojs, pridjo. – O gal vaiuokim tiesiai iki Sok n paliksim Melanij, o gr damas uvešiu tiesiai namus, nereiks n psiai bgti.
asik greitai su tuo sutiko, nes kuo toliau, tuo darsi šaliau. Nors turjo ger uuovj ir buvo sidengusi gnele kojas, jau nebeištvr nedrebjusi, nors kiek galdama stengsi neišsiduoti. ipus tekt dar sniegu bristi ger šmot, o dabar, tegul ir utruks kiek ilgiau, utat išlips prie pa r.
elanijai tuoj nukrito geras pas: „Kodl jis negali sustoti ir išlaipinti Stasiks ia pat, o veš j ik m? Juk tada jie negals pasilikti vieni?“.
ikjosi praleisti su juo dar valandl, išgirsti iš jo k nors svarbaus, gal net lemiamo. Tokia jobar gera nuotaika ir, Dievas ino, kiek reiks laukti, kada jis panors kalbti taip, kaip šiandien
se lp atsisveikinusi ji greitai usidar priemen ir, nepaisant taip puikiai praleisto vakaro, nu ti skaudania ir susirpinusia širdimi.
aip jis taip galjo pasakyti – „paliksim Melanij“. O dangau, juk tai eidimas“. Melanijai atro d šito ji jam niekada negals atleisti. Visk apmsiusi, vis dlto ji rado kuo Adol pateisinti: aiau jis atvaiavo, pas save nusive. Ir teta, ir tos vaišs, ir tas gramofonas... Ak, toks jau sun tyt, jo charakteris... Nepaisant to, juk jis turtingiausias ir graiausias vaikinas visoje apylinkj
i nuo Kazinkelio jie pasuko paeers keliuk, Adolis iki ingins sustabd Kaštan.
uk tu visa drebi, – staiga pajuts, akimirk palauks ir sitikins, Adolis atsisuko Stasik.
O k? Tu manai, kad labai šilta yra? – atr Stasik ir išsitemp. Jai iš karto pasidar nebešaltaveik nebedrebjo. Bet kas iš to? Adolis juk jau pastebjo.
Usispyrusi oka, – rimtai supyks pasak jis. – Kodl nemei kailinuk, kad buvo duodama? atysi, susirgsi per savo usispyrim.
O kam kokia bda, – atkirto ji irzliai. – Banyia nuo to nenugrius, liks stovti, kaip stovjusi, miriau.
Kokius niekus kalbi, nors iš visko atrodai nesi kvaila mergiot, – subar j Adolis. – Ar esi kok iskyrl, laukuose ar miške gyveni? Juk turi motin, artim ir draug. O ir šiaip tokios merga
ug kas gailtsi...
Ar daug mes ko gailims? – nekeit tono Stasik. – Tik tol, kol namuose, kol dar akyse, kol grabas, o kai pareini palaidojs iš kap, tai taip, kaip nebta... Saviesiems tai jau taip, bet svetim
rytojaus dien visk pamiršta. Kiekvienam savi rpesiai ir reikalai ariau širdies.
O aš tau neleisiu numirti. Štai pridengsiu tave dar kart savo kailiniais ir bus tvarka, – pusiau kais, pusiau rimtai pasak Adolis ir, sustojs prie pervaos, m segiotis kailinuk sagas. Sta
rs ir buvo sustipusi, kaip ir anksiau atsikalbinjo.
Nereikia, Adoli, nereikia, kam vargsti be reikalo? Kiek ia liko, vieni juokai.
i jis nusivilks kailinukus umet jai ant pei, Stasik net susig iš malonumo, sikniaubda iai apykakl.
Na kaip, ar jau gerai dabar? – paklaus imdamas vadeles rankas.
Man tai labai gerai, – atsak švelniai, net prisimerkdama, – bet pats tursi šalti...
ip, kaip ir tada, nauji kailinukai kvepjo avi prakaitu ir Adolio tabaku. šildyta tanki vilna jaugludo prie jos liemens ir pei, o trumpa apykakls vilnel švelniai kuteno Stasiks skruostus sies galiuk.
Ak, nors ir kaip bt smagu ar lidna, viskam ateina kart galas, – lyg pats sau pasak Adolis. – rk, kaip mes šiandien prisisiautm, o atjo rytas, ir po visam. Stasike, ar labai nori miego? – iga jis pasisuko j.
Kai tik lindau tavo kailinius, taip ir pradjo imti snaudulys, – atsak Stasik, vogiomis siiovaudama.
Ot, kad taip tu nenortum dar miego, ir svarbiausia, kad nebt toks vlus laikas, ot mes dar sivaintume. Nulktume vl iki Vilukiški ir toliau arba iki Navik per mišk. Kelias toks ger p grau vaiuoti mišku iem. Mnesiena. Turbt dar n karto nesi vaiavusi? Man atrodo, ka ndien labai patiko vaintis?
K ia kalbi, Adoli? Be galo, be krašto, – staiga atgijo Stasik.
O inai k, per Gavni mes bent pasivainsime... Darb dabar ne kain kiek ir šiaip nra ko
sitverti, bent pavainsiu jus iki soties.
Ot gerai, Adoli, – diaugsi Stasik. – Jeigu tik vaiuosit kada, btinai nepamirškit ir mans pa rtu. Kit kart aš gerai pasiruošiu. Apsivilksiu vatin, šilt skar, sistosiu veltinius, o tada tai po iemos vartais...
Vienu metu man atrod, kad tu buvai lyg nusiminusi, lyg nepatenkinta kuo? – netiktai paklaus olis atsisukdamas Stasik ir pavelgdamas jai tiesiai akis. – Gal dabar pasakysi man, kodl vo?
Kada? – visk prisiminusi, bet abejingai perklaus Stasik, giliai širdyje apsidiaugusi tokiu jo
mesiu.
Na, kai buvom pas mus.
Kaip tu galjai kak pastebti? Nieko tokio nei buvo, nei k, – staiga susigrieb. – Tau tik taip sirod ir gana.
astebti labai nesunku. Tu visada tokia linksma, o ia – staiga nuleidusi galv ir akys pilnos aš ne taip buvo? Ar kas k pasak, ar taip kas nepatiko? Man visk drsiai gali sakyti, Stasike.
Oi, Adoli, tau bus tik taip pasirod, – šoko gintis Stasik. – Dievai, kas man galjo nepatikti? skas man patiko, viskas kuo puikiausiai patiko.
Kodl nenor i prisipainti, pasisakyti? – priekaištaudamas pasak jis ir prisislinko truput ariau
Kad neturiu ko, Adoli, – tikino Stasik, neirdama Adoliui akis. – Dkui tau. Taip smagiai sigavjome. Dar mat ia kas galjo nepatikti?
Ar iš tikrj?
Tikr tikriausia, – tvirtino Stasik, lengviau atsikvpdama. – Juk pats matei, kaip puikiai ir sma aleidome vakar.
Na, o kaip teta? – paklaus iš tolo, laukdamas jos atsakymo, bet Stasik taip pat gyvai ir linksm rtojo: – Na, inoma, ir tetulyt. Juk ji mus medumi pavaišino.
Matai, ar aš nesakiau? O kaip js jos bijojote, – staiga nusijuok jis, o prisimins pasak: – Vos kalbinau, kad ueitumt gryi.
Tai ne aš. ia daugiau Melanija. Aš iš karto pasakiau, kad be reikalo taip baiminasi, – pasiteisin sik nusijuokdama.
Tai, vadinasi, viskas gerai? – vl sur imtjo Adolis. – O aš buvau truput susirpins. Kaip gerai viskuo patenkinta, kad tau viskas patiko. Tik kain aš – ar patikau tau nors truput, k? Štai k a riau inoti, – staiga palinks visai pr ie pat ausies, kakaip šelmiškai pakudjo jai aus.
Apie tai ger iau jau pasiklausk Melanijos, – atr Stasik ir truput pasitrauk.
Kam man jos klausti? Aš ir taip gerai inau, kad jai patinku, taip pat ir visom kitom, tik dar nep tau, utat ir klausiu.
Oho, iš kur jau taip gerai inai, kad visoms patinki? Ar jau vis paklausei ir visos tau apie tai sak?
Nereikia n klausti. Iš visko matyti. Jei tik merginai patinki, ji jau jokiu bdu to paslpti negali, jau pati ima ir parodo.
asik pagalvojo, kad jis sako gryn ties, o garsiai pasak:
Tai kam tada klausinji, jei taip gerai nusimanai? Pagaliau tau nra ko ir pakaušio sukti apie ki
gu jau turi vien kart išsirinks.
Na, na, – neva stebjosi Adolis. – Ar tu manai, kad aš esu išsirinks? Ne, pakol kas dar ne, nors to neliksiu nesusirads.
Nekalbk niek, Adoli. Sakyk kam nor i, tik ne man. enytumeisi kart, nesuks merginoms gal elanija, tikrai inau, mane vestuves paprašys, gal net pamerges. Tu nuo savs kok nešptn rnel man por surasi, bent atšoktume linksmai vestuves.
Vien kart visam gyvenimui, Stasike, reikia gerai apsiirti, – visai rimtai pareišk Adolis.
Kiek reik irti, Adoli? Aš dar vaikas buvau, kai tu pradjai lankyti Melanij.
t ia Adolis staiga gyvai ir linksmai j pertrauk:
Labai man smagu girdti, kad tu jau nebe vaikas, Stasike. O tai iriu ir neinau, kaip tave reiki aityti? Dabar inosiu ir neabejosiu daugiau.
O, inai, Melanijos vietoj aš seniai biau spjovusi tave ir peregnojusi kaire ranka, – truput
raudusi r jam Stasik. – Šventa jos kantryb taip ilgai su tavim terliotis. Tokios draugysts kada nenoriau, dievai, – pridjo ji energingai.
Tik pagalvok, k kalbi, mergele? Pasiirk iš ariau, ar spjautum tok vaikin?
asiirk, pasiirk, – pamgdiojo j Stasik, – kaip dabar pasiirti, kad tamsu ir nieko matyti?
Ot, šelm. Su ja nieko rimtai nepašneksi, – juoksi Adolis.
Bene tu kalbi k rimt? – stebjosi Stasik.
štanas tuo metu ulipo ant kalniuko ir, atsidrs ties gryiuks galo langais, pats sustojo.
Na, dabar dkui, Adoli, kad atveei. Aš jau kraustysiuos, – vos tik sustojus arkliui pasak Stasik ubiai nusideng nuo koj gnait ir iššoko iš vaelio. – O kailinukus net gaila atiduoti, taip pratau prie j, – gailjosi atsegiodama sagas sušalusiomis rankomis.
Aš galiau tau juos ir palikti, jei tik tu moktum man graiai padkot, – taip pat lipdamas iš va sil Adolis. Juk jis galjo ir neišlipti. Na, atveei pakeliui vaiuodamas, sustojai ir vaiuok sa mo. Bet jis išlipo, numet vadeles ant sdyns, atsistojo prieš Stasik juokaudamas. Ji jau norj
gti namo, taiau bdama mandagi negaljo imti ir pasišalinti.
adkoti, tai padkoti. Tik klausimas, kokios padkos pats usimanysi?
Aš daug nereikalausiu. Pabuiuosi kart, ir gali sau turtis. Dievai, dovanoju, nešiok sau sveik
Tada še, turkis, nereik man j, – greitai nusivilkusi padjo ant sdyns kailinukus ir usisiaut ara.
O kodl, Stasike? Kodl tu nenori mans pabuiuoti? Net u kailinukus? Juk tu jau mergina, ne kas, o gal iš tikrj aš tau bjaurus?
mons buiuojasi iš meils, o ne dl koki aptriušusi avikaili, – atr ji ir jau norjo eiti, olis pagavo j u rankos.
Cha, cha, cha, – kvatojo jis, – palauk, nenueik dar, Stasike. – O gal mes ir simylsime pasibui s dlto pamginkim.
Ak, jau ir taip esi daugelio mylimas ir dar vis ieškai mylim. O kas kail pers? – juoksi Stasik tojusi.
O u k mane mušti ar barti? Niekuo tarytum nesu nusikalts.
Nagi taip sau, nes u vien mušt dešimt nemušt duoda.
Ne, jau savs mušti niekam neleisiu, veriau jau pats kai kam supliekiau kelet aus, kad bt rtingesnis.
O jeigu monel koki pikiurn ilgai rinkdamasis išsirinksi? Pamokys, kaip gyventi. Mane monel myls, ryt vakar buiuos... Nei vyrui monos, nei monai vyro mušti nevalia, kia graiuoju gyventi.
Nieko, nepakenks, – juoksi Stasik, – monos mušimas kaip sviestu tepimas. Uteks juokus kr oli, – staiga surimtjo. – Namo vis dlto jau laikas. Labanakt.
Kaipgi taip? N neatsisveikinsi moniškai? – vl sulaik j Adolis. – Tokia sumani mergait, o ndagumo man reiks tave mokyti.
amokytumei to moniškumo, – truput koketuodama šypsojosi Stasik, – mandagumo man enka. Argi aš nepasakiau graiai „labanakt“?
Norint prideraniai moniškai atsisveikinti, reikia paduoti rank štai taip, – ir Adolis išties jai n.
Bet juk taip sveikinasi tik vyrai, – ginijosi Stasik, paduodama jam rank. – Moterys taip sisveikina.
iaip ar taip, bet šitai gerai prisimink. Prisimink ir tai, kad aš tave to mokiau, – perspjo rimtai
olis.
Na, gerai, Adoli, aš inosiu, o dabar sudie, labanaktis, lik sveikas ir aš jau eisiu.
alauk, – nepaleido jos rankos Adolis, – aš vis dar galvoju, gal susiprasi, bet štai jau ir bgi n padkojusi.
Oi, Adoli, nesikabink. U k tau dkoti, juk tavo kailinukus aš padjau, – pamgino ji ištraukti nk, bet šis n neman paleisti.
Atmetus visa kita, nors u tai, kad iki nam parveiau.
U tai, inoma, reikia, bet man atrodo, kad aš jau kart pasakiau dkui, – derjosi Stasik.
To maa, –patrauks staiga j prie savs pr ie pat ausies pašnibdjo Adolis ir siek buiuoti, be sik netiktai šokteljusi šal išsprdo iš jo rankos, pasmusi rieškuiomis r jam akis sa ego, aibu pasileido pakaln ir, jau laikydamasi u priemens dur rankenos, sušuko:
Labanakt, Adoli, dkui, kad pamokei mandagumo.
l Adolis purt švark ir rankove brauk nuo veido snieg, jai motina atidar duris ir ji smuko emen. Tik nusisiautusi skar prisimin, kad buvo sista pasiskolinti „didiabuls“ adatos nonms kojinms adyti.
liau Stasik danai prisimindavo t vakar ir neretai, dirbdama kok darb, staiga nei iš šio, ne imdavo ir prajukdavo. Jai atrod labai jau juokinga, kad tok vis gerbiam ir trokštam kaval raus sniegu. Motinai toks jos šaipymasis atrod keistas.
Ko dabar maivaisi? K ia atradai juokingo, – klaus ji kart ir kit, pastebjusi besišypsani asik, kuriai kakodl visai nesinorjo pasakoti motinai toki paik smulkmen.
Taip sau, – truput susigdusi trumpai atsakydavo ji, bet usimiršusi, irk, ir vl nusišypsoda
kia buvo pradia... Iki šiol buvo galima prisiekti, kad apie Adol niekad ir n trupuio Stasik galvodavo, net neprisimindavo jo. Dabar – k ji tik dirbdavo ar kur eidavo, visos mintys vis su apie j, apie t praleist kartu Ugavni vakar, pirm tok dom jos gyvenime.
t kad tik to bt pakak. Dabar ir pats Adolis beveik kasdienis sveias pas Sokonus. Kada tik sik neubgt kokiu reikalu, irk, ir Adolis ten bess.
vo od Adolis tsjo. Kiek kart jie visi buvo nuvaiav iki Vilukiški pervaos ir toliau, iki p eksandrijos tilto ir Navik miškelio... Kiek kart išdykaudami karstsi staiais apledjusiais eksandrijos upelio skardiais, kol nusileisdavo paiuinti ant ledo. Vaiuodami per miškel
silaudavo glbius kvepiani puš ir egli šak, o grdami prie pervaos, jei tik bdavonkštas gerai kimbantis atlydio sniegas, sulipdydavo sniego bob. Jos su Melanija suritindavo
diulius sniego kamuolius, o Adolis sukilnodavo vien ant kito ir aptašydavo. Kai merginos bo dailindavo, visi kartu rinkdavo nuo geleinkelio pylimo akmenukus, kad bt kuo paymti ak s ir burn. Iš surinkt šak surišdavo šluot, usmeigdavo ant alksninio koto ir atremdavo pri bos šono. Prilau iš pagriovio stambesni šak aptverdavo savo krin. Jie juoksi ir digav ekvienas ne taip pasakytas odis, neatsargiai engtas ingsnis sukeldavo juoko iki ašar. O Ad bdavo neatpastamas, neprilygstamas. Melanija tiesiog negaljo slpti savo nuostabos dl to
nuotaikos permainos. Savo išdidumu ir pasiptimu kls jai tiek rpesi dabar Adolis darbav merginomis kartu, krizeno, ginijosi, kad sniego bobai negali bti šalta, kad ji gali stovti ir
oga ir, merginoms trumpam kur nusisukus, jis tuoj ant sniego bobos suformuodavo krtinsnklus, parodydamas jos nuogum. Stasik, pastebjusi tokius jo monus, prišokusi tuojau visk rdydavo ir bob apvilkdavo ilgais kailiniais, net dviem eilmis akmenuk susegiojamais. iliniams pritaisydavo apykakl ir kišenes, o Adoliui, kad drsdavo krsti tokias išdaigas,
umpteldavo kelet kart šlapia pirštine per nugar.
ampodami gil snieg jie eidavo ristini. Adolis visai paprastai galjo jas sugriebs viena ran n kit – abi murkdyti snieg, taiau leisdavosi j veikiamas ir gerai išvoliojamas. Tik pas
g keršydamas, ir vienai, ir kitai u apykakls uberdavo po truput sniego. Jei sniegas bdavo usas arba utrauktas ledo plutele, tada buvo galima daryti fotografijas. ia jau buvo Stasiks
mon. Pasirinkusi lygi neišmindyt vietel ji iš pradi atsargiai atsissdavo, paskui krisdavo garos, išskleidusi rankas šalis, ir, kai po to Adolis su Melanija j pakeldavo, sniege likdavo ogaus atspaudas.
toki iškyl Stasik vl turdavo k prisiminti, iš ko pasijuokti, tik vengdama, kad nepastebt tina.
i taip ir neliko visam Aukštasalyje nei Galulaukyje n vienos mergels, kuri bt visai šalta ir mi dl Lobini Adolio. Stasikei, matyt, jis irgi susuko galv. Taip, kaip anksiau ji nekreip
mesio j, taip dabar geid kuo daniau j matyti. Net kaim lankytis liovsi, o jei kada ir nueie ratelio, tai vis vakar kirbdavo mintis, kain, kaip ten Adolis? Jis tikriausiai yra atvaiav mt kart bt domiau su juo dabar pasivainti nei ia rateliu plerpti. Berniokai, kurie anksia tum ir patikdavo Stasikei, dabar atrod visiškai neverti dmesio, palyginus su Adoliu.
Ak, ne veltui visos merginos taip juo avisi, – sau pr ipaino Stasik. – Koks jis vis dlto šaunu ks linksmas, smagus, visai nra nei išdidus, nei pasipts, kaip iš pradi atrodo. Reikia tik ge irti.
ekvien kart iš pasivainjimo Adolis atvea j iki nam ir dar ilgiausiai tauškia su ja visokiu
kus, kol tik jai pradeda darytis šalta ir, j palikusi, Stasik smunka trob. Su juo kaip ir su kit mo berniokais gali plepti kas tik ant lieuvio ueina. Kad ir kokia bt nesmon, Adolis n puio nesieidia. O koks jis vis dlto graus, linksmas, kartu vyriškas ir stiprus. N nepalygi kaimo peckeliais. Kaip lengvai jis suvaldo savo drigant Kaštan, kaip graiai atrodo raitas

Documents

Janina Juzeniene Panyte