Įvežtinės tropinės parazitinės ligos

ISBN 978-609-454-155-1

© Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2014© UAB „Vitae Litera“, 2014

Redaktorė:

Aušra BartulienėGydytoja-epidemiologėLietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos, Vilniaus krašto higienistų ir epidemiologų draugijos narė

2014-10-20. Tiražas 500 egz.Leido ir spausdino UAB „ Vitae Litera“, Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas.

— 2 —

Įvežtinių tropinių parazitinių ligų metodinės rekomendacijos —

platintojai, užsikrėtimo būdai, infekcijos šaltinis, inkubacinis laikotarpis, klinika ir kt. Šiose metodinėse rekomendacijose apžvelgiamos tik pagrindinės tropinės parazitinės ligos, kurios nebuvo apžvelgtos kitose metodinėse rekomendacijose.

Rekomendacijos skirtos visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros specialistams bei plačiajai visuomenei siekiant suteikti žinių apie šias ligas ar jas atnaujinti.

Afrikinė tripanosomozė, arba miego liga

Afrikinė tripanosomozė, arba miego liga, yra parazitinė liga, kurią sukelia kraujo pirmuonys Trypanosoma brucei gambiense ir Trypanosoma brucei rhodesiense. Liga pasireiškia karščiavimu, odos bėrimais, limfinių mazgų padidėjimu, vietiniais odos patinimais ir centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimo simptomais.

Etiologija

Afrikinės tripanosomozės sukėlėjai yra žiuželinių klasės Protomonadi-na būrio Trypanosomatidea šeimos atstovai. Jie yra 15–40 µm ir 1,5–2 µm dydžio, turi žiuželį, sujungtą su kūnu plona banguota judančia membrana. Dėl žiuželio ir membranos tripanosomos yra labai judrios. Išlieka gyvos žemoje temperatūroje, tačiau veikiamos cheminių medžiagų, vandens greitai žūva. Gamtoje žinoma daug tripanosomų rūšių, kurios gali būti pavojingos ir nepavojingos gyvūnams bei žmogui. Pavojingos, arba patogeninės, tripanosomos naminiams, laukiniams gyvūnams bei žmogui sukelia tripanosomozę. Gyvendamos kraujyje išskiria medžiagų apykaitos produktus bei nuodus (tripanotoksinus), žalojančius nervų sistemą. Tripanosomas platina kraują siurbiantys vabzdžiai. Vieni jų yra mechaniniai tripanosomų pernešėjai, kiti – specifiniai šeimininkai, kurių organizme vyksta tripanosomų vystymosi ciklo dalis. Vystydamasi tripanosoma morfologiškai keičiasi, pereidama tripomastigotos, epimastigotos ir amastigotos stadijas.

Žinomi du žmonių afrikinės tripanosomozės sukėlėjai: Trypanosoma brucei gambiense paplitę 24 Vakarų ir Vidurio Afrikos

šalyse. Apie 98 proc. visų miego ligos atvejų yra sukelti šio parazito. Šių pirmuonių sukelta liga neturi ūmios pradžios, požymiai atsiranda praėjus

— Įvežtinių tropinių parazitinių ligų metodinės rekomendacijos

— 3 —

keliems mėnesiams ar net metams po užsikrėtimo, kai parazitai patenka į centrinę nervų sistemą. Žmogus yra pagrindinis T.b.gambiense sukėlėjų šeimininkas. Ligos platintojai – Glossina genties musės (Glossina palpalis). Parazito ciklas: žmogus – musė – žmogus.

Trypanosoma brucei rhodesiense paplitę 13 Rytų ir Pietų Afrikos šalių. Apie 2 proc. visų miego ligos atvejų yra sukelti šio parazito. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra naminiai ir laukiniai gyvūnai (antilopės, stambūs raguočiai, ožkos, avys). Žmogus užsikrečia retai, dažniausiai – medžiotojai, žvejai, kareiviai, keliautojai. Vyrai serga dažniau nei moterys ar vaikai. Liga vystosi greitai, pirmi požymiai atsiranda po kelių savaičių ar mėnesių užsikrėtus. Žmogus šiais parazitais užsikrečia savanose ar iškirstų tropinių miškų vietose, kur gyvena ligos pernešėjai – Glossina genties musės (Glossina morsitans, G. pallidipes ir kt.). Parazito ciklas: antilopė – musė – antilopė. [1]

Parazito vystymosi ciklas

Tripanosomų vystymosi ciklas vyksta keičiant šeimininkus. Reikalingi du šeimininkai (žmogus ar gyvūnas ir musė cėcė).

Musės užsikrečia, kai su krauju į jų žarnyną patenka tripomastigotų. Apie 90 proc. parazitų musės cėcė skrandyje žūva, likę po 3–4 dienų virsta epimastigotais ir musės žarnos spindyje pradeda intensyviai daugintis.

1 pav. Afrikinės tripanosomozės sukėlėjų vystymosi ciklas

— 4 —


Parazitai migruoja į seilių liaukas, kur dar kelis kartus kečiasi, daug kartų dauginasi ir tampa pavojingomis (invazinėmis) žmogui ir stuburiniams gyvūnams tripomastigotomis. Tripanosomos musės organizme vystosi apie 15–35 dienas, optimali temperatūra – nuo 24 °C iki 37 °C. Užsikrėtusi musė tripanosomas platina visą savo gyvenimą. Musė cėcė įgeldama su seilėmis perduoda sukėlėjus, kurie patenka į žmogaus ar gyvūno odą. Pirmas 9–10 dienų tripanosomos intensyviai dauginasi poodžio ląstelėse, paskui patenka į limfą, kur taip pat dauginasi, po 20–25 dienų – į kraują. Su krauju tripanosomos keliauja į įvairius audinius ir organus, dažniausiai į stuburo ir galvos smegenis. Afrikinės tripanosomozės sukėlėjų vystymosi ciklas pateiktas 1 pav. [2].

Vektoriai (ligos sukėlėjų pernešėjai)

Musė cėcė priklauso dvisparnių būriui, Glossinidae šeimai. Žinoma 21 musės cėcė rūšis, dauguma jų perneša ligos sukėlėjus. Išvaizda panaši į naminę musę, tačiau turi ilgą kietą straubliuką, kuriuo gali pradurti net begemoto ar dramblio odą, todėl drabužiai nuo musės cėcė įkandimų neapsaugo. Paplitusios Vidurio Afrikoje, tarp Sacharos ir Kalahario dykumos. Gyvena drėgnuose miškuose, upių, ežerų pakrantėse, miškingose savanose. Musė cėcė minta stambių žinduolių, taip pat žmogaus krauju. Įgėlimas gan skausmingas. Įvairios Glossina spp rūšys maitinasi skirtingų žinduolių krauju. Žmogaus krauju mintančios rūšys ir platina šią ligą (dažniausiai Glossina palpalis). Krauju minta patelės ir patinai, todėl abu jie gali platinti šios ligos sukėlėjus. Musės puola šviesiu paros metu atvirose gamtos vietose.

Paplitimas

Afrikinė tripanosomozė išplitusi Vidurio Afrikoje. Apie 60 mln. žmonių gyvena rizikos zonose, kur gali užsikrėsti šia liga. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, ši liga yra endeminė 36 Afrikos šalyse: Angoloje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ugandoje, Sudane, Kamerūne, Dramblio Kaulo krante, Vidurio Afrikos Respublikoje, Gvinėjoje, Kenijoje, Malyje, Nigerijoje, Zimbabvėje ir kt. Apie 70 proc. visų šios ligos atvejų registruojama Kongo Demokratinėje Respublikoje, apie 10 proc. – Rytų Viduržemio jūros regione. Ši liga dažniau registruojama kaimo vietovėse, kur žmonės verčiasi žemdirbyste, žuvininkyste, gyvulininkyste ir medžiokle.

PSO pastangomis, šalims bendradarbiaujant bei vykdant nacionalines programas, 1990 m. Afrikinės tripanosomozės atvejų skaičiaus didėji


— 5 —

mas buvo sustabdytas. 1999 m. buvo užregistruota 45 tūkst. ligos atvejų, 2009 m. – mažiau nei 10 tūkst., 2012 m. – 7 197 nauji ligos atvejai. Afrikinės tripanosomozės paplitimas pateiktas 2 pav. [3].

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra tripanosomoze užsikrėtę žmonės ir gyvūnai.

Infekcijos perdavimas

Žmogus užsikrečia, kai ligos sukėlėjai, musei cėcė siurbiant kraują, patenka į organizmą. Tai vadinama transmisiniu ligos perdavimu. Mažiausia sukėlėjų dozė yra 300–400 tripanosomų. Musė su seilėmis vieno įkandimo metu išskiria apie 400 tūkst. sukėlėjų, todėl užtenka musei įgelti vieną kartą, kad žmogus užsikrėstų šia liga. Teoriškai galimas mechaninis tripanosomų pernešimas kitų kraujasiurbių vabzdžių (pvz., uodų), nes patekusios į vabzdžių kandimo organus tripanosomos išlieka gyvybingos keletą valandų.

Retai, tačiau galimi ir kiti užsikrėtimo būdai: transplacentinis būdas, nes pirmuonys gali pereiti placentą ir užkrėsti vaisių. Tripanosomos į kraują gali patekti per užterštas krauju adatas ar kitas priemones, perpilant kraują (transfuziniu būdu).

2 pav. Afrikinės tripanosomozės paplitimas

— 6 —


Klinika

Musės įkandimo vietoje atsiranda pirminis afektas (tripanosominis šankeris), panašus į furunkulą. Po 5–7 dienų jis išnyksta, kartais palikdamas nedidelę žymę. Šankeris atsiranda ne visiems ligoniams, dažniau europiečiams nei afrikiečiams. Šankerio atsiradimo laikotarpiu ar po kelių dienų, kai parazitai patenka į kraują, ligonis pradeda karščiuoti, atsiranda galvos ir sąnarių skausmai, labiau padidėja limfmazgiai. Ligai vystantis ligoniui krenta svoris, padažnėja širdies plakimas, padidėja kepenys ir blužnis, vystosi mažakraujystė, sutrinka širdies, inkstų, endokrininės sistemos darbas. Apima silpnumas, apatija – pirminiai centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiai.

Tripanosomoms patekus į smegenis vystosi meningoencefalitinė, arba terminalinė, ligos stadija. T. b. rhodesiense į CNS patenka po 3–6 savaičių, o T. b. gambiense – po dvejų ar daugiau metų. Šiai ligos stadijai būdingi sąmonės aptemimai, koordinacijos sutrikimai, stiprūs galvos skausmai, kaklo rigidiškumas (sustingimas). Ligonį ima varginti depresija, elgesio sutrikimai, maniakinį aktyvumą keičiantys nuovargio priepuoliai, vystosi silpnaprotystė, atsiranda stuporas (sustingimas), didėja mieguistumas dienos metu, kamuoja neramus miegas naktį. Mieguistumas būna toks stiprus, kad ligonis gali užmigti net valgydamas. Eidamas ligonis velka kojas, veido išraiška apniukusi, apatinė lūpa atvėpusi, iš burnos teka seilės. Vėliau atsiranda traukuliai ir paralyžius. Pakitimai, atsiradę šioje stadijoje, jau yra negrįžtami. Neskyrus reikiamo gydymo ligonį ištinka koma (sąmonės praradimas) ir mirtis. T. b. gambiense sukelta liga gali trukti 6–10 metų, o esant T. g. rhodesiense sukėlėjui – keletą mėnesių. T. b. rhodesiense sukeltos miego ligos patogenezė ir klinika yra sunkesnė. Pradinė ligos stadija išreikšta silpnai. Negydomas ligonis miršta po 9–12 mėnesių [4].

Diagnostika

Liga nustatoma įvertinus kliniką, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus (periferinio kraujo tepinėlių, limfinių mazgų, šankerio punktato, smegenų skysčio, serologiniai kraujo tyrimai).

Gydymas

Ligos gydymo taktika ir sėkmė priklauso nuo ligos stadijos. Kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnė ligos išeitis. Mirštamumas yra labai di


— 7 —

delis, gali siekti iki 27,7 proc. Persirgę žmonės neįgauna stipraus ilgalaikio imuniteto, kuris apsaugotų nuo pakartotinių susirgimų.

Profilaktika

Endeminėse vietovėse labai svarbu nustatyti ligonius ir juos gydyti, kad būtų pašalintas infekcijos šaltinis (atliekami rizikos grupių, t. y. medžiotojų, miško darbininkų, kelių darbininkų ir kt., serologiniai tyrimai ne rečiau kaip 2 kartus per metus). Apsauga nuo musių įkandimo (naudojami repelentai). Mažinama musių populiacija.

Čagaso (Chagas) liga, arba Amerikinė tripanosomozėAmerikinė tripanosomozė, arba Čagaso (Chagas) liga, yra paraziti

nė liga, kurią sukelia kraujo pirmuonys Trypanosoma cruzi. Išplitusi Lotynų Amerikos šalyse. Liga buvo pavadinta Brazilų mokslininko Carlos´o Chagas´o, kuris 1909 m. pirmas aprašė šią ligą, garbei.

Etiologija

Čagaso ligos sukėlėjas kraujo pirmuonis Trypanosoma cruzi yra žiuželinių klasės Trypanosomatidea šeimos atstovas, jį platina kraujasiurbės Triatoma genties blakės.

Sukėlėjas T. cruzi morfologiškai panašus į Afrikinės tripanosomozės sukėlėjus. Jis yra 13–20 µm dydžio, gali būti C ar S formos, turi judančią siaurą membraną ir žiuželį, kurio laisvasis galas sudaro maždaug 1/3 parazito kūno ilgio. Parazitas dauginasi inkstų, kepenų, blužnies, žarnų, širdies, skeleto raumenų, odos ląstelėse. Vystydamasi tripanosoma morfologiškai keičiasi, pereidama tripomastigotos, epimastigotos ir amastigotos stadijas [5].


Parazito vystymosi cikle dalyvauja du šeimininkai: žmogus ar šiltakraujis gyvūnas ir kraujasiurbės Triatoma genties blakės.

Užsikrėtusi blakė su išmatomis išskiria tripomastigotas, kurios per įkandimo žaizdelę odoje ar gleivinę (pvz., akių junginę) patenka į orga

— 8 —


nizmą. Jos skverbiasi į ląsteles, kur dauginasi skildamos pusiau. Per 1–2 savaites ląstelėje parazitų susikaupia tiek daug, kad ji suyra ir parazitai patenka į kraują. Žmogaus ar gyvūno kraujyje parazitai nesidaugina, jie cirkuliuoja su krauju ir užkrečia naujas įvairių audinių ir organų (širdies, skeleto raumenų, nervų sistemos ir kt.) ląsteles, kurių viduje vėl pradeda daugintis. Blakei siurbiant užsikrėtusių žmonių ar gyvūnų kraują, cirkuliuojantys kraujyje pirmuonys patenka į skrandį, čia intensyviai dauginasi, paskui patenka į žarnyną. Praėjus 5–15 dienų blakė jau gali užkrėsti žmones ar gyvūnus. Amerikinės tripanosomozės sukėlėjo vystymosi ciklas pateiktas 3 pav. [6].


Ligos sukėlėjus perneša kraujasiurbės Triatoma genties blakės, priklausančios Triatominae pošeimiui. Žinoma apie 130 šių blakių rūšių, kurios labiausiai paplitusios Pietų ir Vidurio Amerikoje, kelios rūšys – Azijoje, Afrikoje ir Australijoje. Blakės yra 1,3–1,9 cm dydžio, tamsiai rudos ar juodos spalvos, turi pora sparnelių ir gali perskristi nuo vieno būsto prie kito. Maitinasi naktį stuburinių gyvūnų, taip pat ir žmogaus krauju. Auką randa pagal kvapą ir išskiriamą šilumą. Blakes vilioja anglies dioksido, amoniako

3 pav. Amerikinės tripanosomozės sukėlėjo vystymosi ciklas


— 9 —

kvapas, naktį – šviesa. Dieną slepiasi plyšiuose, gyvūnų olose ar lizduose. Blakių burna yra silpna, jos negali prakąsti žmogaus odos, todėl ieško odos įbrėžimų, puola prie akių, nosies, burnos gleivinės, todėl dar vadinamos „besibučiuojančiomis“ blakėmis. Įkandimo vietoje jaučiamas stiprus niežulys, žmogus kasydamasis įtrina blakių išmatas į pažeistą odą ar gleivinę. Užsikrėtusi blakė, parazitą nešioja visą gyvenimą. Ligos sukėlėjus perduoda tik tos blakių rūšys, kurios prisitaikė gyventi šalia žmogaus: Triatoma infestans, Rhodnius prolixus ir Triatoma dimidiata, Panstrongylus. Šios rūšys T. cruzi perduoda ne tik žmonėms, bet ir 150 gyvūnų rūšių, sukurdamos milžinišką ligos rezervuarą. Apie 5 proc. Triatoma genties blakių gyvena žmonių gyvenamuosiuose arba pagalbiniuose būstuose (tvartuose ir kt.). Ypač daug blakių gali būti senuose, apleistuose pastatuose. Skurdžiuose Lotynų Amerikos kaimuose daugelis žmonių gyvena iš žolių, purvo, nedegtų plytų, šiaudų ar palmių lapų pastatytose lūšnelėse, kuriose blakėms susidaro labai palankios gyvenimo ir veisimosi sąlygos [7].


Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę žmonės bei gyvūnai (šunys, katės, jūros kiaulytė, kiaulės, šikšnosparniai, kiškiai, pelės, žiurkės, liūtai, beždžionės ir kt.). Šuo kaip infekcijos šaltinis yra pats pavojingiausias, nes gyvena šalia žmogaus.


Dažniausiai (apie 80 proc. visų atvejų) Čagaso ligos sukėlėjai yra perduodami įkandus užsikrėtusiai blakei. Siurbdama kraują blakė visada tuštinasi. Su išmatomis ji išskiria sukėlėjus, kurie, žmogui kasantis įkandimo vietą, įtrinami į žaizdą ar per užterštas rankas patenka į akių, nosies ar burnos gleivinę. Gyvuliai gali užsikrėsti prariję infekuotas blakes.

Kiti reti, bet galimi užsikrėtimo būdai yra transfuzinis būdas, kai infekcija perduodama perpilant kraują žmogaus, kurio kraujyje yra šios ligos sukėlėjų. Pastaraisiais metais taip perduotų užsikrėtimų skaičius mažėja, nes tiriamas donorų kraujas dėl T. cruzi. Transplantacinis infekcijos perdavimo būdas, kai infekcija perduodama persodinant audinius ar organus, jei donoras yra užsikrėtęs šia liga. Transplacentinis, t. y. infekcijos perdavimas vaisiui per placentą, yra retas. Tik apie 1–5 proc. užsikrėtusių motinų perduoda užkratą vaisiui. Tikimybė užsikrėsti didėja, jei motina serga ūmia

— 10 —


Čagaso liga. Serganti motina gali savo naujagimiui perduoti sukėlėjus ir maitindama krūtimi, jei yra įplyšęs spenelis ir kraujo patenka į pieną. Alimentarinis (per burną) infekcijos perdavimas įvyksta vartojant blakių išmatomis užterštą maistą ir vandenį, nes sukėlėjai, būdami blakių išmatose, gali gana ilgai išlikti gyvybingi [4].

Paplitimas

Čagaso liga registruojama 21 Vidurio ir Pietų Amerikos šalyje. Užsikrėsti šia liga rizikuoja apie 25–90 mln. Lotynų Amerikos gyventojų. Meksikoje, Vidurio Amerikos ir Pietų Amerikos šalyse užregistruojama daugiau kaip 7–8 mln. žmonių, sergančių šia liga [8]. Didėjant žmonių migracijai, ši liga vis dažniau registruojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, daugelyje Europos šalių bei Rytų šalyse prie Ramiojo vandenyno. Kasmet užregistruojama vidutiniškai 109 tūkst. naujų Čagaso ligos atvejų ir 11 tūkst. mirties atvejų nuo šios ligos. Amerikinės tripanosomozės paplitimas pateiktas 4 pav. [9].

4 pav. Amerikinės tripanosomozės paplitimas

Klinika

Įkandimo vietoje vystosi nedidelis vietinis paraudimas, pabrinkimas, vadinamas čagoma, gali padidėti regioniniai limfmazgiai. 10 proc. užsikrėtusiųjų gali būti parazito nešiotojai ir neturėti jokių klinikinių požymių. Čagaso liga gali būti ūmios ir lėtinės stadijų. Abi šios stadijos gali būti be požymių arba kelti grėsmę gyvybei.


— 11 —

Ūmi ligos stadija išsivysto maždaug po 14–30 dienų, kai kraujyje cirkuliuoja didelis parazitų kiekis. Suaugusiesiems ūmi ligos stadija dažniausiai būna besimptomė arba lengvos formos, sunki ligos forma vystosi mažiems vaikams ar kūdikiams. Liga prasideda karščiavimu, galvos skausmu, periferinių limfmazgių padidėjimu, raumenų skausmais, sumažėjusiu apetitu, ligonį ima varginti viduriavimas, pykinimas, silpnumas, pasunkėja kvėpavimas, ant pilvo ir krūtinės gali atsirasti raudonų dėmių, kurios po 10 dienų išnyksta. Odą gali išberti, bėrimai išlieka kelis mėnesius. Dažniausiai išberia veido, tačiau gali išberti ir kitas kūno vietas. Apie 50 proc. visų ligonių vystosi Romano simptomas, t. y. vienos akies viršutinio ir apatinio vokų pabrinkimas, kartu su akies junginės uždegimu. Ūmi ligos stadija yra labai pavojinga mažiems vaikams – jų mirtingumas dėl širdies kraujagyslių nepakankamumo siekia iki 14 proc.

Lėtinė ligos stadija išsivysto praėjus dviem mėnesiams, o kartais net 10–20 m. po užsikrėtimo. T. cruzi turi savybę pasilikti (persistuoti) šeimininko organizme. Būdamos audinių ar organų ląstelėse, jos lėtai dauginasi visą šeimininko gyvenimą. Parazitai telkiasi širdies arba virškinimo trakto ląstelėse, kur dauginasi ir pamažu plinta po visą žmogaus organizmą, pažeisdami širdies raumenį, virškinimo traktą, nervų bei kvėpavimo sistemos organus. Kas trečiam lėtine forma sergančiam ligoniui pažeidžiama širdis (išsiplečia, sutrinka ritmas), kas dešimtam – virškinimo traktas, nervų sistema (atsiranda traukulių, kartais paralyžių) arba pažeidžiamos kelios sistemos ar organai. Ligonis gali mirti staiga dėl širdies raumens pažeidimo [10].

Diagnostika

Diagnozė patvirtinama įvertinus ligos požymius, epidemiologinius duomenis ir laboratorinius tyrimus (periferinio kraujo tepinėliai, serologinius kraujo tyrimai).

Gydymas

Ligoniui galima padėti, jei vaistai skiriami iš karto po užsikrėtimo, esant ūmiai ligos stadijai. Skiriant gydymą vėliau vaistai sumažina mirtingumą, bet neužtikrina visiško pasveikimo. Organizmo pažeidimai, atsiradę lėtinėje ligos stadijoje, yra negrįžtami.

— 12 —


Profilaktika

Išnaikinti šią ligą beveik neįmanoma, nes daug laukinių gyvūnų yra šios ligos sukėlėjų rezervuaras. Pagrindinės priemonės mažinančios sergamumą endeminėse šalyse:

Ê naikinti ligos pernešėjus – Triatoma genties blakes; Ê tirti donorų kraują dėl T. cruzi; Ê tirti organų, audinių ir ląstelių donorus ir recipientus dėl T. cruzi; Ê tirti naujagimius, kurių motinos buvo infekuotos, taip pat infe

kuotų vaikų brolius ir seseris, siekiant nustatyti užsikrėtusius ir pradėti gydymą ankstyvoje ligos stadijoje;

Ê mokyti žmones, kaip statyti namus, kad nesiveistų blakės; Ê periodiškai išpurkšti insekticidais patalpas ir drabužius; Ê naudoti lovos tinklelius; Ê laikytis higienos gaminant, transportuojant, laikant bei vartojant

maistą.

DrakunkuliozėDrakunkuliozė yra reta tropinė parazitinė liga, kurią sukelia Dracuncu-

lus medinensis, dar vadinama rišta, arba Gvinėjos, kirmėle.

Etiologija

D. medinensis yra didelė, baltos spalvos, apvali, siūlo formos kirmėlė, priklausanti Dracunculidae šeimai. Patelė gali būti nuo 70 iki 120 cm, patinėlis – 4 cm ilgio. Beveik visa apvaisintos patelės kūno ertmė yra užpildyta gimdos, kurioje yra keli milijonai 0,5–0,75 mm ilgio lervučių. Suaugusios kirmėlės dažniausiai telkiasi žmogaus kojų, rečiau – rankų, pečių ir kitų kūno vietų poodiniame audinyje.


Gyvybinis parazito ciklas yra susijęs su šeimininkų kaita bei gėlu vandeniu. Parazito vystymuisi reikalingi galutinis ir tarpinis šeimininkai. Galutinis šeimininkas yra žmogus, kurio organizme išsivysto suaugusios kirmėlės, tarpinis šeimininkas – maži, 2–5 mm dydžio gėlavandeniai vėžiagyviai – ciklopai.


— 13 —

D. medinensis lervos į žmogaus skrandį patenka geriant vandenį, kuriame yra vėžiagyvių (ciklopų), užsikrėtusių lervomis (1). Žmogaus skrandyje iš ciklopo išsilaisvinusios lervos įsiskverbia į žarnos sienelę ir ima augti. Šiek tiek paaugusios jos migruoja į pažasties bei kirkšnių poodinį jungiamąjį audinį, kur per 3–4 mėnesius virsta suaugusiomis kirmėlėmis (patinėliais ir patelėmis) (2). Apvaisinę pateles patinėliai žūva, o patelės keliauja į galūnių poodinį audinį bei odą (3). Patelės žmogaus organizme gyvena apie 10–14 mėnesių. Per šį laikotarpį visa gimda prisipildo gyvų lervučių, pasiruošusių patekti į vandenį. Žmogaus odoje atsiranda 2–7 cm dydžio pūslelė, kuri vandenyje (pvz., maudantis) suplyšta, per žaizdelę išsiverčia kirmėlės gimda ir į vandenį paleidžiami keli milijonai gyvų lervų (4), kurias praryja tarpiniai šeimininkai – ciklopai (5). Patekusios į ciklopo organizmą lervos per 12–14 dienų subręsta ir tampa pavojingos žmogui (6). Drakunkuliozės sukėlėjo vystymosi ciklas pateiktas 5 pav. [11].

5 pav. Drakunkuliozės sukėlėjo vystymosi ciklas

— 14 —


Paplitimas

Drakunkuliozė yra parazitinė liga. Susirgimų ja sparčiai mažėja. Nuo 1980 m. ligos atvejų sumažėjo 99 proc. 1980 m. 20 pasaulio šalių (iš kurių 17 Afrikos) buvo registruojama apie 3,5 mln. naujų ligos atvejų, o 2007 m. – 10 tūkst., 2010 m. – 1 797, 2011 m. – 1 058, 2012 m. – 542 nauji ligos atvejai. 2013 m. iš viso buvo užregistruoti 148 drakunkuliozės atvejai keturiose Afrikos šalyse: Čade, Etiopijoje, Malyje ir Pietų Sudane. Daugiausia, net 76 proc. visų atvejų, buvo užregistruota Pietų Sudane. Drakunkuliozės paplitimas pateiktas 6 pav. [12, 13].

6 pav. Drakunkuliozės paplitimas

Šia liga dažniausiai užsikrečia izoliuotose bendruomenėse gyvenantys žmonės, kurie neturi prieigos prie švaraus geriamo vandens, todėl vanduo vartojamas iš atvirų paviršinių vandens telkinių. Vyrai ir moterys užsikrečia vienodai dažnai. Drakunkuliozė pasitaiko visose amžiaus grupėse, tačiau ji yra labiau paplitusi 15–45 metų žmonių grupėje. Ūkininkai, piemenys ir vandens tiekėjai užsikrečia dažniau, nes būdami toli nuo namų jie vartoja užterštą, stovintį vandenį.


Infekcijos šaltinis yra drakunkulioze sergantis žmogus.


— 15 —


Žmogus užsikrečia gerdamas vandenį, kuriame yra vėžiagyvių (ciklopų), užsikrėtusių D. medinensis lervomis. Dažniausiai tai yra neapsaugotas tvenkinių, baseinų, seklių šulinių ir kitas stovintis vanduo.

Klinika

Ligos pradžioje, kai lervos migruoja žmogaus organizme, atsiranda odos bėrimai, silpnumas, nedidelis karščiavimas, veido pabrinkimai, dusulys, astma, galimas pykinimas, viduriavimas. Šie požymiai gali išlikti kelias dienas arba 2–3 mėnesius. Kirmėlei pasirodžius odos paviršiuje, alerginiai reiškiniai išnyksta. Praėjus vieniems metams po užsikrėtimo odoje susidaro skausminga pūslė, kuri po 5–7 dienų atsiveria ir apnuogina kirmėlės kūną. Ji gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, bet 80–90 proc. susiformuoja ant pado arba čiurnos. Pūslelėms didėjant atsiranda deginantis skausmas. Norėdami jį sušvelninti ligoniai dažnai koją panardina į šaltą vandenį. Kirmėlė, pajutusi temperatūros pokyčius, praduria pūslelę ir paleidžia šimtus tūkstančių lervučių į vandenį. Kiekvieną kartą, kai žaizda liečiasi su vandeniu, kirmėlė toliau išskiria lervas. Tai kartojasi kelias savaites, kol pasišalina visos lervos ir kirmėlė žūva. Šis procesas yra lėtas ir skausmingas, trunkantis apie 3 savaites. Galimos komplikacijos, susijusios su antrine bakterine infekcija, – įvairūs pūliniai, flegmonos (išplitę pūliniai), gangrenos, opos, sepsis, stabligė. Kita komplikacijų grupė yra sąnarių uždegimai, kai sumažėja sąnario judrumas, astma. Drakunkuliozė retai yra mirtina liga, bet infekuoti žmonės dėl skausmo ir komplikacijų vidutiniškai 2–3 mėnesius išlieka nedarbingi, kartais visą gyvenimą. Persirgus šia liga imunitetas neįgyjamas [11].

Diagnostika

Dažniausiai liga nustatoma, kai kimėlės pasirodo po oda ir formuojasi pūslės. Žuvusias kirmėles galima pamatyti atlikus rentgenogramą, jos atrodo kaip sukalkėjusi, apie 2 mm skersmens spiralė.

Gydymas

Geriausias gydymo būdas – pašalinti suaugusią kirmėlę iš odos. Nuo seno kirmėlės iš odos buvo šalinamos vyniojant jas ant marlinio volelio ar pagaliuko. Ši procedūra atliekama labai atsargiai, lėtai ir švelniai, kad

— 16 —


kirmėlė nenutrūktų, nes išsiliejęs į žaizdą parazito kūno skystis gali sukelti sunkią flegmoną (odos uždegimą). Kirmėlė gali būti traukiama nuo kelių dienų iki savaičių. Norint paspartinti šį procesą žaizdas galima drėkinti šlapiais kompresais arba paveiktas kūno dalis panardinti į indą su vandeniu, skatinant kirmėlę kuo daugiau išlysti. Žaizda turi būti labai kruopščiai valoma, užrišama švaria marle. Prisidėjus bakterinei infekcijai vartojami antibiotikai. Žaizdų atsiradus ant kojų, ligoniai skiepijami nuo stabligės. Alerginės reakcijos gydomos priešalerginiais preparatais [11].

Prevencijos priemonės

Izoliuoti užsikrėtusius ligonius yra viena iš pagrindinių priemonių, mažinančių šios ligos plitimą. Siekiama nustatyti kiekvieną naują atvejį per 24 val. nuo kirmino pasirodymo odoje ir ligonį izoliuoti nuo vandens, kad jo neužkrėstų. Kita svarbi ligos prevencijos priemonė – tiekti saugų geriamąjį vandenį. Vandens šulinių apsauga yra brangi, bet gera ir ilgalaikė priemonė. Nedidelį vandens kiekį galima padaryti nepavojingą jį virinant ar filtruojant. Turistams svarbu žinoti, kad endeminėse vietovėse, kur registruojami susirgimai šia liga, galima gerti tik virintą vandenį. Būtina naikinti tarpinius šeimininkus – gėlavandenius vėžiagyvius, naudojant chemines medžiagas lervicidus (lervas naikinančias medžiagas).

Filariozės Filariozės – grupė tropiniuose kraštuose registruojamų lėtinių parazi

tinių ligų, kurias sukelia apvalios, ilgos, siūlo formos kirmėlės, gyvenančios žmogaus limfinėje sistemoje, poodiniame audinyje, vidaus organuose ir akyse. Šiuos sukėlėjus perneša įvairūs kraujasiurbiai vabzdžiai. Jų vystymosi ciklas yra sudėtingas, vyksta keičiant šeimininkus. Žinoma daug filarijų rūšių, iš kurių aštuonios rūšys gali sukelti žmonėms ligas. Daugiausia sveikatos problemų sukelia Wuchereria bancrofti, Brugia malayi (sukelia limfinę filariozę) ir Onchocerca volvulus (sukelia onchocerkiazę arba upinį aklumą), kitos penkios rūšys: Loa Loa, Mansonella perstans, M. streptocerca, M. ozzardi ir Brugia timori – mažiau paplitusio (sukelia limfinę filariozę).

Pagal sukėlėjus ligos klasifikuojamos: filariozė, sukelta Wuchereria bancrofti, filariozė, sukelta Brugia malayi, filariozė, sukelta Brugia timori, Lojazė (Loa loa), onchocerkiazė (Onchocerca volvulus), mansoneliazė (Monsa-nella ozzardi, M. perstans, M. streptocerca).


— 17 —

Limfinė filariozė Limfinė filariozė yra lėtinė parazitinė liga, kuria susirgus pažeidžiama

limfinė sistema, atsiranda limfos stazė, įvairaus laipsnio pabrinkimai. Sunkios formos atveju vystosi lytinių organų ar apatinių galūnių dramblialigė.

Etiologija

Limfinės filariozės sukėlėjai yra Wuchereria bancrofti, Brugia malayi, Brugia timori kirmėlės, priklausančios Onchocercidae šeimai. Apie 90 proc. visų susirgimų limfine filarioze sukelia Wuchereria bancrofti, 9 proc. – Bru-gia malayi ir mažiau nei 1 proc. – Brugia timori.

Vystymosi eiga turi suaugusios kirmėlės ir lervos stadijas. Suaugusios kirmėlės gyvena limfiniuose mazguose bei limfagyslėse. Apvaisintos patelės veda mikrofilarijas, turinčias išorinį apvalkalą. Wuchereria bancrofti patelės yra 8–10 cm, patinėliai – 2,5–4 cm ilgio, mikrofilarijos – 245–300 μm ilgio. Brugia malayi yra mažesnės, patelė – 4,3–5,5 cm, patinėliai – 1,3–2,3 cm ilgio, mikrofilarijos – 200–275 μm ilgio. Brugia timori yra panašaus dydžio kaip Wuchereria bancrofti, patelė veda 310 μm ilgio mikrofilarijas [14].

Vystymosi ciklas

Parazitas vystosi keičiant šeimininkus. Galutinis šeimininkas yra žmogus ar gyvūnai, kurių organizme kirmėlės suauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai – įvairių rūšių (Culex, Aedes, Mansonia, Anopheles, Coquillettidia) uodai, kurių organizme lervos vystosi iki trečios invazinės stadijos.

Siurbiant uodui kraują trečios stadijos lervos per įkandimo žaizdelę įsiskverbia į žmogaus odą (1). Jos nukeliauja į periferinius limfmazgius ir limfagysles, kur per 6–12 mėnesius išsivysto iki suaugusių kirmėlių (patinėlių ir patelių) (2). Limfmazgiuose suaugusios kirmėlės gali gyventi iki 15 metų. Apvaisintos patelės išskiria tūkstančius mikrofilarijų (3), kurios patenka į kraują. Padengtos išorinio apvalkalėlio, jos cirkuliuoja kraujyje, bet nesikeičia. Kraujyje gali gyventi iki 8–12 mėnesių. Mikrofilarijos pasižymi cikliškumu, vienos mikrofilarijos į periferinį kraują migruoja naktį (nuo 22 iki 2 val.), o dieną būna vidaus organų ar audinių kraujagyslėse, dažniausiai plaučių. Šias mikrofilarijas gali pernešti tik tų rūšių uodai, kurie maitinasi naktį. Kitos mikrofilarijos pasirodo kraujyje nuo 14 val. iki 20 val., šias mikrofilarijas platina uodai, kurie maitinasi dieną. Uodai užsikrečia, kai maitinasi žmogaus krauju, kuriame yra mikrofilarijų (4). Patekusios į uodo

— 18 —


skrandį mikrofilarijos numeta apvalkalą ir keliauja į krūtinės raumenis (5), kur per 6–14 dienų tampa trečios stadijos invazinėmis lervomis (6, 7). Jos migruoja į uodo straubliuką (siurbimo aparatą) (8), uodui maitinantis užkrečia žmogų. Wuchereria bancrofti vystymosi ciklas pateiktas 7 paveiksle [14, 15].

Vektoriai (sukėlėjų pernešėjai)

Limfinės filariozės sukėlėjus platina Culex, Anopheles, Aedes, Mansonia rūšių uodų patelės, kurios maitinasi krauju, reikalingu kiaušinėliams vystytis.

Culex uodai yra pagrindiniai W. bancrofti platintojai miestuose ir priemiesčiuose Pietų Azijoje. Jie veisiasi nešvariame vandenyje. Puola dažniausiai naktį, taip pat tamsiu paros metu, saulei leidžiantis ir kylant. Culex quiquefasciatus yra svarbiausia limfinės filariozės platintojas, nes šie uodai pirmiausia maitinasi žmogaus krauju.

7 pav. Wuchereria bancrofti vystymosi ciklas


— 19 —

Anopheles genties uodų galima rasti visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Anopheles uodai pasižymi didžiule įvairove pagal maitinimosi, poilsio įpročius, kiaušinėlių dėtį ir kt. Dauguma Anopheles uodų maitinasi naktį, kai kurie – saulei kylant ir leidžiantis. Anopheles gambiae yra vienas svarbiausių vektorių perduodant limfinę filariozę Užsachario Afrikoje. Ši uodų rūšis veisiasi mažuose vandens telkiniuose, kurie atogrąžų miškuose natūraliai susidaro po lietaus. Uodai gali veistis bet kokiuose vandens telkiniuose, kuriuose yra užtektinai tiesioginių saulės spindulių. Dažnai tokie vandens telkiniai būna arti žmonių gyvenamųjų vietų, tai gali būti stiklainiai, padangos, puodynės su vandeniu, drėkinimo sistemos, ryžių laukai ir kt.

Aedes uodai paplitę Pietryčių Azijoje, Pietų Ramiojo vandenyno saloje Polinezijoje yra svarbus vektorius (ypač A. polynesiensis) platinantis limfinę filariozę. Aedes uodai pirmenybę teikia nedideliems vandens rezervuarams, kuriuose kaupiasi lietaus vanduo. Aedes genties uodai veisiasi laikinuose nedideliuose stovinčio vandens klanuose, balutėse, medžių drevėse, grioviuose, kelmų duobėse, statinėse ir kt. Plastikiniai indai, stiklainiai, padangos, vazonai, kibirai, puodynės, stiklainiai, vandens latakai, šiukšliadėžės, kuriuose kaupiasi lietaus vanduo yra vietos, kur uodai gali sėkmingai veistis. Puola dienos metu.

Mansonia genties uodų galima rasti visame pasaulyje. Dauguma rūšių aptinkamos atogrąžų regionuose, keletas – šaltesnio klimato regionuose. Veisiasi stovinčiame tvenkinių, ežerų, pelkių vandenyje, kur yra vandens augalų. Lervos ir lėliukės gyvena vandenyje prisitvirtinusios prie augalų šaknų. Jos sifonais kvėpuoja vandens augalų išskiriamu deguonimi, todėl jas sunku aptikti ir kontroliuoti jų populiaciją. Kai lėliukėje uodas suauga, ji iškyla į vandens paviršių. Mansonia uodai yra pagrindiniai Brugia filariozės vektoriai. Mansonia titillans rūšis svarbios perduodant Brugia filarias Indijoje ir Pietryčių Azijoje. Mansonia uniformis, kuri yra plačiai paplitusi Vakarų Afrikoje, Pietų Azijoje iki Japonijos, Vakarų Naujojoje Gvinėjoje platina Wuchereria bancrofti sukėlėjus.

Paplitimas

Limfinė filariozė yra išplitusi tropinių ir subtropinių klimato regione, 73 šalyse. Vienas milijardas žmonių gyvena ligos endeminėse zonose, apie 120 mln. yra užsikrėtę šiais parazitais, iš kurių apie 40 mln. – patiria sunkią negalią. Trečdalis visų susirgimų registruojama Afrikoje, trečdalis – Indijoje ir trečdalis – Pietų Azijoje, Ramiojo vandenyno salose ir Pietų Amerikoje. Indijoje, Bangladeše, Nigerijoje ir Indonezijoje registruojama 70 proc.

— 20 —


8 pav. Limfinės falariozės paplitimas

visų registruojamų susirgimų. Limfinės falariozės paplitimas pateiktas 8 paveiksle [16]. Filariozė, sukelta Wuchereria bancrofti, yra endeminė liga Afrikoje, Azijoje, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Vidurio ir Pietų Amerikoje, Ramiojo ir Indijos vandenyno salose. Filariozė, sukelta Brugia malayi, paplitusi Azijos šalyse – Indijoje, Ceilone, Tailande, Vietname, Laose, Kambodžoje, Pietų Kinijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose, pietų Korėjoje. Filariozė, sukelta Brugia timori, registruojama Indonezijoje [14].


Cikliškos Brugia spp. ir Wuchereria bancrofti infekcijos šaltinis yra tik sergantis žmogus, Brugia malayi necikliškos atmainos (kai mikrofilarijos periferiniame kraujyje būna visą laiką) infekcijos šaltinis gali būti katės, įvairūs laukiniai stuburiniai gyvūnai, Macaca ir Presbytis beždžionės.


Žmogus užsikrečia infekuotam uodui įkandus ir mikrofilarijoms per žaizdelę patekus į odą.

Klinika

Inkubacinis laikotarpis trunka nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Limfinė filariozė pasireiškia labai įvairia klinika. Gali būti besimptomė, ūmi,


— 21 —

lėtinė ligos forma. Ligos eiga, trukmė priklauso nuo asmens imuninės sistemos. Apie 50 proc. ligonių, dažniausiai vaikams ir jauniems žmonėms, registruojama besimptomė ligos forma. Esant ūmiai ligos formai apie 97 proc. atvejų vystosi ūmus odos limfmazgių (limfadenitas) ir limfagyslių (limfangiras) uždegimas. Limfagyslės bei limfmazgiai tampa labai skausmingi, rankų, kojų oda parausta, atsiranda karščiavimas, galvos skausmas, šaltkrėtis ir bloga savijauta. Suaugę parazitai, gyvendami limfinėje sistemoje, neleidžia laisvai tekėti limfai, todėl vystosi edemos. Gali vystytis orchitas (sėklidės uždegimas), bronchopneumonija, mastitas (krūties uždegimas). Lėtinė ligos forma išsivysto praėjus 2–7 metams po užsikrėtimo. Dėl ilgai trunkančių limfadenitų ir limfangitų išsiplečia venos ir atsiranda limfos stazė. Vystosi dramblialigė (elefantiazė), dažniausiai apatinių galūnių, rečiau – lytinių organų [17, 18].

Diagnostika

Epidemiologiniai duomenys, klinika ir laboratoriniai tyrimai (mikrofilarijų nustatymas periferiniame kraujyje, serologinės reakcijos).

Gydymas

Skiriami antihelmintiniai vaistai. Sergant dramblialige ar esant alerginėms reakcijoms, skiriami kortokosteroidai, chirurgiškai gali būti pašalinti pažeisti audiniai, prasidėjus bakterinei infekcijai, skiriami antibiotikai.


Endeminėse vietovėse labai svarbu nustatyti ligonius ir juos gydyti, kad būtų pašalintas infekcijos šaltinis.

Apsauga nuo uodų įkandimo. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant, todėl vengti vaikščioti lauke arba būti arti vandens tamsiu paros metu. Nešioti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis dengiančius batus ir mūvėti kojines, vengti tamsių drabužių, kurie vilioja uodus. Veido, drabužiais nepridengtų rankų, kojų ar kitų kūno vietų apsaugai naudoti repelentus (uodus atbaidančias priemones). Uždengti tinkleliais arba uždaryti gyvenamųjų patalpų duris ir langus. Miegant lauke ar nesandariose patalpose virš lovos pakabinti audeklą (baldakimą), atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu. Lovos tinklelis garantuoja apsaugą, jei nėra suplyšęs ir po juo nėra uodų. Išpurkšti insekticidais tamsius

— 22 —


patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir kitur, kur yra uodų.

Naikinti arba mažinti uodų veisimosi vietas, esančias arti žmonių gyvenamųjų vietų (sausinti vandens telkinius, prižiūrėti vandens šaltinių sanitarinę būklę, valyti drėkinimo ir drenažo sistemas, vandens telkiniuose naikinti augmeniją). Mažinti uodų lervų gausą (naudoti chemines medžiagas, veisti žuvis mintančias lervomis). Naikinti suaugusius uodus, apdorojant jų poilsio vietas, žmonių gyvenamąsias patalpas ilgalaikio poveikio insekticidais.

LojazėLojazė yra parazitinė liga, kurią sukelia Loa loa kirmėlės. Jos parazituo

ja žmogaus audiniuose ir akyse. Paplitusi Vakarų ir Vidurio Afrikos šalyse.

Etiologija

Sukėlėjas Loa loa yra apvali, siūlo formos kirmėlė, priklausanti Filario-idea pošeimiui, Onchocercidae šeimai, Loa genčiai, dar žinoma kaip akių kirmėlė. Patelės užauga iki 4–7 cm, patinėliai – 3–3,4 cm ilgio [19].


Parazitas vystosi keisdamas šeimininkus. Galutinis šeimininkas yra žmogus, kurio organizme kirmėlės suauga ir subręsta. Tarpinis šeimininkas – Chrysops genties sparvos, kurių organizme lervos vystosi iki trečios invazinės stadijos. Užsikrėtusiai sparvai siurbiant kraują lervos per įkandimo žaizdelę patenka į odą, odos riebalinį sluoksnį ir jungiamąjį audinį. Per 6–12 mėnesius poodiniame sluoksnyje iš lervų išsivysto suaugusios kirmėlės, jos poruojasi. Suaugusios kirmėlės žmogaus odos jungiamajame audinyje gali gyventi iki 17 metų ir ilgiau. Apvaisinta patelė per parą išskiria tūkstančius 0,25–0,3 mm dydžio mikrofilarijų, apgaubtų apvalkalėliu. Jos migruoja į smegenų skystį, šlapimą, seiles, plaučius. Į periferinį kraują patenka dienos metu, naktį apsistoja plaučiuose. Mikrofilarijos žmogaus organizme išgyvena apie metus. Sparvos užsikrečia siurbdamos sergančio žmogaus ar gyvūno kraują. Patekusios į sparvos organizmą mikrofilarijos išlenda iš apvalkalėlio ir per skrandį keliauja į krūtinės raumenis, čia du kartus neriasi ir per dvi savaites virsta invazinėmis trečios stadijos lervomis, kurios migruoja į sparvų siurbimo aparatą [15,19].


— 23 —

Vektoriai (sukėlėjų pernešėjai)

Žmogui lojazės sukėlėjus perduoda Chrysops genties C. silacea ir C. di-midiata sparvų rūšys. Jos yra 5–25 mm dydžio, maitinasi galvijų, arklių, elnių, smulkių graužikų ir reptilijų krauju. Žmogus – atsitiktinis šeimininkas. Kiaušinėlius deda ant lapų, šakų ar kitų objektų, esančių virš vandens. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos gyvena ant drėgno dirvožemio, pūvančių daržovių, baseinų, upelių, ežerų pakrančių purviname vandenyje. Kaučiuko plantacijose susidaro ypač geros sąlygos sparvoms veistis. Sparvos maitinasi dienos metu. Gali nuskristi ilgus atstumus. Kadangi įkandimas labai skausmingas, sparvos nubaidomos joms dar nespėjus pasimaitinti, todėl puola naują auką, taip užkrėsdama daug gyvūnų ar žmonių.

Paplitimas

Lojazė registruojama dešimtyje Afrikos šalių: Angoloje, Kamerūne, Vidurio Afrikos Respublikoje, Čade, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Pusiaujo Gvinėjoje, Etiopijoje, Gabone, Nigerijoje, Sudane. PSO duomenimis, šia liga yra užsikrėtę nuo 3 iki 13 mln. Afrikoje gyvenančių žmonių [19].


Infekcijo šaltinis yra sergantis žmogus ar gyvūnas, kurio kraujyje cirkuliuoja sukėlėjai.


Infekcija žmogui perduoda užsikrėtusios sparvos, besimaitindamos krauju. Labiausiai rizikuoja užsikrėsti žmonės, gyvenantys atogrąžų miškuose. Paprastai sparvos į namo vidų neskrenda, bet jas vilioja šviesa, žmonių judėjimas ir degančio medžio dūmai. Keliaujant po endemines šalis galimybė užsikrėsti yra didesnė tiems keliautojams, kurie endeminėse zonose gyvena ilgiau kaip mėnesį, būnant trumpiau – šia parazitoze užsikrečiama retai.

Ligos klinika

Žmonėms, gyvenantiems endeminėse vietovėse, dažniausiai ligos požymiai nepasireiškia, o štai keliautojams dažnai pažeidžiama oda bei akys. Sparvos įkąsta vieta parausta, patinsta, ją ima niežėti. Vėliau Loa loa

— 24 —


kirmėlėms migruojant poodiniu audiniu vystosi odos uždegimas, vadinamas Kalabariniu pabrinkimu, kuris atsiranda kirmėlei trumpam sustojus ir išnyksta, kai ji pradeda judėti toliau. Pabrinkimas gali vystytis bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniau – riešo ir čiurnos sąnarių srityse. Paprastai trunka 1–3 dienas. Kirmėlės ir jų medžiagų apykaitos produktai sukelia lokalizuotus ar išplitusius niežtinčius poodinius pabrinkimus bei alergines reakcijas, pasireiškiančias raudonais bėrimais, pabrinkimais gilesniuose odos sluoksniuose, kurie gali išlikti daugelį savaičių. Kirmėlės, migruodamos po oda vieno centimetro per minutę greičiu, skausmo nesukelia, todėl retai būna pastebėtos, tačiau gali sukelti skausmą, kai juda akies junginės paviršiumi ar per nosies pertvarą. Kirmėlei migruojant per akį, akių junginė parausta, jaučiamas perštėjimas, skausmas ir padidėja jautrumas šviesai. Šie požymiai gali trukti kelias dienas, tačiau dažniausiai trunka vos kelias valandas, didelės žalos akims nepadaro. Žuvus suaugusiai kirmėlei, toje vietoje vystosi odos pūliniai. Rečiau pasitaikantys požymiai yra niežulys, išplitęs visame kūne, dilgėlinis odos bėrimas, raumenų, sąnarių skausmas, nuovargis. Ilgai sergant galimi inkstų pažeidimai, limfinių mazgų uždegimas, kapšelio patinimas, plaučių pažeidimai, skysčio kaupimasis aplink plaučius, širdies raumens ir smegenų pažeidimai [19].

Diagnostika

Liga diagnozuojama įvertinus kliniką, epidemiologinius duomenis ir atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama identifikavus suaugusias kirmėles, pašalintas iš odos ar akies, atlikus periferinio kraujo tepinėlius ir radus mikrofilarijų. Mikrofilarijų taip pat gali būti šlapime, seilėse ar smegenų skystyje. Galima atlikti kraujo serologinius ar PGR (polimerazės grandininė reakcija) tyrimus.

Gydymas

Diagnozavus ligą skiriamas antihelmintinis gydymas. Suaugę kirminai, matomi akies obuolio paviršiuje ar odoje, gali būti pašalinti chirurgiškai, taikant vietinę nejautrą.

Prevencinės priemonės

Ligonių nustatymas ir gydymas. Apsauga nuo vabzdžių įkandimo: tinkami drabužiai, repelentai (atbaidančios priemonės). Vektorių, ligos sukėlėjų pernešėjų, naikinimas.


— 25 —

Onchocerkiazė (upinis aklumas)Onchocerkiazė yra parazitinė liga, kurią sukelia Onchocerca volvulus

kirmėlės. Sergant šia liga yra pažeidžiama oda ir akys. Sukėlėjus perneša infekuoti Simulium genties upiniai mašalai, kurie gyvena ir veisiasi prie sraunių upių, todėl ši liga dar vadinama „upiniu aklumu“. PSO duomenimis, onchocerkiazė yra antra (po trachomos) infekcinė liga pasaulyje, dėl kurios dažniausiai vystosi aklumas.

Etiologija

Onchocerca volvulus yra apvalios, baltos spalvos, ilgos, siūlo formos kirmėlės, priklausančios Filarioidea pošeimiui, Onchocercidae šeimai. Patelės gali būti 33–50 cm, patinėliai – 2–5 cm ilgio. Patinėliai ir patelės gyvena poromis susimazgę poodiniame audinyje. Apvaisintos patelės išskiria 0,3 mm ilgio mikrofilarijas, kurios žmogaus organizme gyvena apie 2 metus [15].


Parazitui vystytis reikalingi du šeimininkai: žmogus kaip galutinis šeimininkas ir mašalai kaip tarpinis šeimininkas. Užsikrėtusiam mašalui mai

9 pav. Onchocerkiazės sukėlėjo vystymosi ciklas

— 26 —


tinantis krauju trečios stadijos lervos per įkandimo žaizdelę prasiskverbia į poodinį sluoksnį ir per 12 mėnesių išsivysto iki suaugusių kirmėlių. Jos gyvena poodinio sluoksnio jungiamojo audinio limfiniuose mazguose iki 8–15 metų. Viename limfiniame mazge gali gyventi kelios dešimtys patinėlių ir patelių (iki 50 kirmėlių). Viena apvaisinta patelė kasdien išskiria daugiau kaip tūkstantį mikrofilarijų, kurios iš odos ir jungiamojo audinio limfinių mazgų keliauja į periferinį kraują, šlapimą, seiles bei kitus organus ir audinius. Mašalai užsikrečia siurbdami sergančio žmogaus kraują. Patekusios į vabzdžio skrandį, lervos keliauja į krūtinės raumenis ir čia per 6–7 dienas virsta invazinėmis trečios stadijos lervomis, kurios migruoja į vabzdžio siurbimo aparatą. Onchocerkiazės sukėlėjo vystymosi ciklas pateiktas 9 pav. [15, 20].


Ligos sukėlėjus platina Simulium genties upiniai mašalai. Šešios Simu-lium genties upinių mašalų rūšys onchocerkiazės sukėlėjus gali perduoti nuo žmogaus žmogui. Sukėlėjus perneša patelės, besimaitinančios krauju, reikalingu kiaušinėliams brandinti. Mašalai veisiasi švariose srauniose upėse ir upeliuose, kur daug deguonies. Jie gali nuskristi didelius atstumus, kol suranda maisto ar tinkamą vietą veistis, tačiau dažniausiai keliauja 2 km spinduliu. Mašalų patelės puola dieną. Į žmonių gyvenamąsias patalpas paprastai neskrenda.

Paplitimas

Onchocerkiazė labiausiai paplitusi tropiniuose regionuose. 99 proc. visų atvejų registruojama subsacharinės Afrikos dalyje (31 šalyje). Liga registruojama ir penkiose Lotynų Amerikos šalyse (Brazilijoje, Ekvadore, Gvatemaloje, Meksikoje, Venesueloje) ir Arabijos pusiasalyje (Jemene). PSO duomenimis,109 mln. žmonių gyvena rizikos zonose, 37 endeminėse šalyse kasmet 17,7 mln. žmonių užsikrečia onchocerkiaze, 500 tūkst. žmonių vystosi sunkūs regėjimo sutrikimai, 270 tūkst. – aklumas. Dažniausiai serga 30–50 metų žmonės. Endeminėse Vakarų Afrikos šalyse apie 50 proc. vyrų (dažniausiai žvejų) iki 40 metų yra akli. Onchocerkiazės paptitimas pateiktas 10 pav. [21, 22].


— 27 —


Infekcijos šaltinis yra onchocerkiaze sergantis žmogus.


Žmogui infekcija perduodama, kai, mašalui maitinantis krauju, lervos patenka į žmogaus odą.

Klinika

Inkubacinis laikotarpis trunka apie metus. 10 proc. ligonių gali nepasireikšti jokių ligos požymių. Ligos požymiai atsiranda, kai lervos pradeda migruoti žmogaus organizme. Jaučiamas bendras silpnumas, karščiavimas, galvos skausmai. Suaugusios kirmėlės, gyvendamos žmogaus organizme, išskiria milijonus mikrofilarijų. Keliaudamos oda ir akimis sukelia stiprų uždegimą. Didžiausia žala organizmui padaroma, kai aplink žūstančias ar žuvusias lervas vystosi uždegimas. Priklausomai nuo lervų lokalizacijos bei jų žuvimo vietos, pažeidžiamos akys, odos ir limfinės sistemos.

10 pav. Onchocerkiazės paptitimas

— 28 —


Būdingiausias ligos požymis yra odos pažeidimas. Ligoniai jaučia stiprų, sunkiai suvaldomą niežtėjimą, nudraskius odą dažnai prisideda bakterinė infekcija. Vidutinio sunkumo liga pasireiškia kaip vietinis odos bėrimas. Kartais šie pažeidimai ir niežulys per kelis mėnesius išnyksta negydomi. Sunkesniais atvejais oda sustorėja, patinsta, susiraukšlėja, sumažėja jos elastingumas, vystosi atrofija. Keliaudamos oda, lervos sunaikina elastingą audinį, todėl susidaro odos raukšlės, vystosi šiurkštus, gruoblėtas, primenantis kerpę odos uždegimas (dermatitas), dažnai padidėja odos pigmentacija, oda tampa tamsi. Ligai vystantis, oda suplonėja (primena cigarečių popierių), pakinta jos pigmentacija, atsiranda „leopardo“ arba „driežo“ oda.

Poodiniai mazgai, kuriuose gyvena suaugusios kirmėlės, išryškėja praėjus 12–18 mėnesių po užsikrėtimo. Mazgai padidėja 30 proc. ligonių. Jie būna plokšti, paslankūs, neskausmingi. Mazgai gali vystytis kiekvieno organo jungiamajame audinyje, tačiau dažniau atsiranda virš klubo, dubens, šonkaulių, menčių ir kaukolės srityse, rečiau – ant liemens, galūnių bei kitų kūno vietų. Jie gali būti nuo 1–2 cm iki 5–7 cm dydžio. Dažniausiai ligoniai turi apie 10 mazgų. Žuvusios kirmėlės mazguose gali sukalkėti.

Patekusios į akį, lervos migruoja akies obuolio jungine į rageną, per kraujagysles pasiekia optinį nervą. Akis pažeidžiama, kai apie žuvusią lervą vystosi uždegimas. Ligos pradžioje ant ragenos atsiranda mažos matinės dėmelės, kartu vystosi ir akių junginės uždegimas. Šiuo ligos laikotarpiu regėjimas gali būti išsaugotas, nes tai yra grįžtamas procesas. Vėliau ragena pasidaro drumsta, perauga fibroziniu audiniu, pažeidus optinį nervą vystosi negrįžtamas aklumas.

Mikrofilarijų invazija į limfinę sistemą sukelia limfmazgių uždegimą, jie padidėja, odai praradus elastingumą, limfmazgiai lokalizuojasi kabančiose odos kišenėse, dažniausiai dubens srityje. Sunkiais atvejais dėl limfmazgių uždegimo gali vystytis genitalijų dramblialigė. Endeminėse šalyse liga gali pasireikšti epilepsija, vaikams – augimo sulėtėjimu, protiniu atsilikimu [23].

Diagnostika

Liga diagnozuojama įvertinus epidemiologinius duomenis, kliniką bei atlikus laboratorinius tyrimus (odos ar mazgų biopsija, periferinio kraujo tyrimas, odos alerginis testas, serologinės reakcijos, PGR tyrimas) bei akių tyrimus.


— 29 —

Gydymas

Gydoma antihelmintiniais vaistais, kurie naikina mikrofilarijas ir suaugusias kirmėles. Galima gydyti chirurgiškai – šalinti poodonius mazgelius, kuriuose gyvena suaugusios kirmėlės, tačiau poveikis nedidelis, nes lervos išgyvena 2 metus pašalinus suaugusias kirmėles.

Prevencinės priemonės

Nustatyti ir gydyti ligonius. Užtikrinti apsaugą nuo mašalų įkandimo. Naikinti mašalus.

MansoneliazėMansoneliazė yra parazitinė liga, kurią sukelia apvaliosios Mansonella

genties kirmėlės. Ligą platina Culicoides ir Simulium genties mašalai, paplitę Afrikoje ir Pietų Amerikoje.

Etiologija

Ligos sukėlėjai Mansonella ozzardi, M. perstans, M. streptocerca rūšies kirmėlės priklauso Onchocercidae šeimai. Suaugusios apvaisintos patelės išskiria 200 µm × 4.5 µm dydžio mikrofilarijas. Šios kirmėlės skiraisi savo dydžiu bei parazitavimo vieta žmogaus organizme: M. ozzardi suaugusios patelės yra nuo 6,5 iki 8,1 cm, patinėliai – 2,4–2,8 cm ilgio, gyvena poodyje. M. perstans patelės užauga iki 7–8 cm, patinėliai – iki 4,5 cm ilgio, gyvena žmogaus pilvaplėvės, pleuros, perikardo ertmėse. M. streptocerca patelės yra apie 2,7 cm, patinėliai – 1,8–2,4 mm ilgio, gyvena odoje, maždaug 1 mm gylyje nuo odos paviršiaus [15, 24].


Parazitui vystytis reikalingi du šeimininkai: žmogus kaip galutinis šeimininkas ir mašalai kaip tarpinis šeimininkas. Užsikrėtusiems Culicoides ar Simulium genties mašalams čiulpiant kraują, trečios stadijos lervos per žaizdelę patenka į žmogaus odą. Priklausomai nuo kirmėlių rūšies lervos keliauja į kūno ertmes, poodį ar odą, kur vystosi iki suaugusių kirmėlių ir kur gyvena. Suaugusios apvaisintos patelės išskiria mikrofilarijas, šios migruoja į kraują. Mašalams pasimaitinus krauju mikrofilarijos per skrandžio

— 30 —


sienelę prasiskverbia į vabzdžio krūtinės raumenis, virsta trečios stadijos invazinėmis lervomis, šios migruoja į vabzdžio siurbimo apartą [15, 24].


Mansoneliazės sukėlėjus perneša Culicoides genties smulkieji mašalai ir Simulium genties upiniai mašalai. Culicoides genties mašalai yra smulkūs 1–3 mm dydžio, tamsios spalvos. Patelės, turinčios subrandinti kiaušinėlius, maitinasi krauju. Jos puola anksti ryte arba vėlai vakare, ypač esant apniukusiam orui. Gyvena spiečiais prie vandens, pelkėse ar prie pūvančių augalų. Įgėlimas yra skausmingas. Simulium genties mašalai (aprašyti prie Onchocerkiazės pernešėjų).

Paplitimas

Mansoneliazė paplitusi Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse: M. ozzardi paplitusi Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse bei Karibų salose, M. perstans – Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse bei Afrikoje, M. streptocerca – Vakarų ir Pietų Afrikos šalyse. Paplitimo dažnis svyruoja nuo kelių iki daugiau kaip 90 proc. kaip Trinidade, Gajanoje ir Kolumbijoje [25].


Žmogus užsikrečia vabzdžiui įgėlus ir perdavus sukėlėjus.


Infekcijos šaltinis yra žmonės segantys šia liga, ypač neturintys ligos požymių.

Klinika

M. perstans sukelta liga dažniausiai praeina be simptomų, tačiau gali vystytis angioedema (odos, poodžio, gleivinės ar pogleivio pabrinkimas), odos dilgėliniai bėrimai bei niežulys. Ligoniui pakyla temperatūra, ima skaudėti galvą, sąnarius. Kartais kirmėlei patekus į akies junginę gali vystytis konjunktyvitas (akies junginės uždegimas). M. streptocerca sukelta liga gali pasireikšti odos niežuliu, bėrimu ar pigmentacijos pasikeitimu. M. ozzardi gali sukelti sąnarių, galvos skausmą, temperatūrą, gali atsirasti plaučių pažeidimo požymių, padidėti kepenys, imti niežėti odą [24, 25].


— 31 —

Diagnostika

Liga diagnozuojama įvertinus epidemiologinius, klinikinius duomenis bei atlikus laboratorinius tyrimus (periferinio kraujo tyrimas, serologinės reakcijos, PGR tyrimas).

Gydymas

Gydoma antihelmintiniais vaistais, kurie naikina mikrofilarijas ir suaugusias kirmėles.


Nustatyti ir gydyti ligonius. Užtikrinti apsaugą nuo mašalų įkandimo. Naikinti mašalus.

Ankilostomiazės (ankilostomiazė ir nekatoriazė) Ankilostomos yra apvaliosios kirmėlės, kurios gyvena šeimininko

(šuns, katės ar žmogaus) plonosiose žarnose. Dvi ankilostomų rūšys, Ancy-lostoma duodenale ir Necator americanus, gali parazituoti žmogaus organizme, sukeldamos ankilostomiazę ir nekatoriazę, pasireiškiančią anemija (mažakraujyste), virškinimo trakto veiklos sutrikimu, vaikams – augimo ir protinio vystymosi sulėtėjimu. Mažiau svarbios Ancylostoma ceylonicum, Ancylostoma braziliense ir Ancylostoma caninum, kurios paprastai parazituoja šunų ir kačių žarnyne, tačiau patekusios į žmogaus organizmą gali sukelti viduriavimą, odos alerginius bėrimus.

Etiologija

Ancylostoma duodenale ir Necator americanus priklauso Ancylostoma-tidae šeimai, Ancylostoma / Necator genčiai. Vystymosi eiga turi suaugusios kirmėlės, lervos (rabditinės ir filarinės) ir kiaušinėlio stadijas. Suaugusios kirmėlės yra smulkios, rausvos spalvos, apvalios formos, skirtalytės. Ancylostoma duodenale patinėliai – 8–11 mm, patelės – 10–13 mm ilgio, turi tris poras aštrių dantukų, kuriais prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Suaugusios apvaisintos patelės per parą išskiria 10–30 tūkst. kiaušinėlių,

— 32 —


kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Žarnyne suaugusios kirmėlės gyvena apie vienus metus, žuvusios su išmatomis pašalinamos iš organizmo. Necator americanus patinėliai – 7–9 mm, patelės – 9–11 mm ilgio, burnoje turi dvi aštrias plokšteles, kuriomis prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Subrendusios ir apvaisintos patelės per parą išskiria 5–10 tūkst. kiaušinėlių, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Žarnyne suaugusios kirmėlės gali išgyventi iki 5 metų [26].


Parazito vystymosi ciklas prasideda, kai kirmėlių kiaušinėliai su žmogaus išmatomis patenka į dirvožemį. Ancylostoma duodenale ir Necator americanus yra tipiški geohelmintai, parazitų kiaušinėliai vystos ir bręsta tik dirvožemyje (1). Kiaušinėlio viduje susiformuoja lerva, kuri, esant palankioms sąlygoms (20–30 °C temperatūrai, pakankamam drėgmės, deguonies kiekiui), per 1–2 dienas išsirita iš kiaušinėlio ir virsta rabditine lerva (2). Šios lervos nėra pavojingos žmogui. Jos laisvai gyvena dirvožemyje ir

11 pav. Ankilostomiazės sukėlėjų vystymosi ciklas


— 33 —

minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Būdamos dirvožemyje ar išmatose per 5–10 dienų dar du kartus neriasi virsdamos filarinėmis, invazinėmis lervomis (3). Lervos nesivysto žemesnėje nei 13 °C temperatūroje, žūva žemesnėje nei 0 °C ir aukštesnėje nei 45 ° C temperatūroje, jautrios išdžiūvimui ir tiesioginiams saulės spinduliams. Esant palankioms sąlygoms filarinės lervomis dirvožemyje gali išgyventi iki 2 metų. Esant nepalankioms sąlygoms migruoja gilyn (iki 2,5 cm) į dirvožemį. Filarinės lervos 500–700 µm ilgio sugeba greitai, penkias ar daugiau minučių odai kontaktuojant su dirvožemiu, įsiskverbti į odą, dažniausiai rankų ar kojų. Per odą jos patenka į kraujotaką ir, keliaudamos didžiuoju ir mažuoju kraujo apytakos ratu, juda link plaučių. Per 10 dienų pasiekusios plaučius įsiskverbia į alveoles, pakyla bronchais iki gerklės, nurytos patenka į plonąjį žarnyną. Lervos per 3–5 savaites virsta suaugusiomis kirmėlėmis, lytiškai subręsta, apsivaisina ir išskiria kiaušinėlius (5). Kirmėlės žmogaus žarnyne nesidaugina, žuvusios su išmatomis pašalinamos iš organizmo. Ankilostomiazės sukėlėjų vystymosi ciklas pateiktas 11 pav. [27].

Paplitimas

Ankilostomiazė plačiai paplitusi tropinėse ir subtropinėse Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse, kur vyrauja karštas ir drėgnas klimatas,

12 pav. Ankilostomiazės paplitimas

— 34 —


tarp 45° šiaurės ir 30° pietų platumos. Kasmet pasaulyje užsikrečia apie 600 mln. žmonių. Kai kuriose bendruomenėse šios ligos paplitimas siekia 90 proc. Ankilostomiazė išplitusi skurdžiose besivystančiose šalyse, kaimo vietovėse, kur trūksta švaraus vandens, tualetų, nepakankamas sanitarinis švietimas bei gydymas. Išsivysčiusiose šalyse ši infekcija dažniausiai registruojama keliautojams, imigrantams ir įvaikiams iš besivystančių šalių. Ankilostomiazės paplitimas pateiktas 12 pav. [27].

Labiau paplitusi nekatoriazė, ji registruojama pietinėse Amerikos, Afrikos, Pietryčių Azijos šalyse, Kinijoje ir Indonezijoje. A. duodenale mažiau paplitusi, ji registruojama Pietų Europoje, Pietų Amerikoje, šiaurinėje Indijos ir Kinijos dalyje, Viduržemio jūros regione, šiaurinėje Afrikos dalyje.


Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis parazito kiaušinėlius.


Į žmogaus organizmą lervos gali patekti per odą, kontaktuojant su užterštu žmonių išmatomis dirvožemiu, arba per burną. Dirvožemis tampa pavojingas po 5–10 dienų, kai išsivysto filarinės lervos, kurios dirvožemyje išlieka gyvybingos iki 2 metų. Necator americanus lervos dažniau aktyviai prasiskverbia per žmogaus odą (nuo žemėtų rankų, vaikštant basomis kojomis, gulint ant žemės ir kt.), Ancylostoma duodenale lervos dažniau patenka per burną su neplautomis daržovėmis, užterštu maistu, vandeniu, per nešvarias žemėtas rankas. Taip pat A. duodenale lervos gali pasilikti audiniuose kaip „snaudžiančios“ lervos. Patekusios į motinos pieną, jos gali užkrėsti naujagimį.

Klinika

Dažniausiai liga praeina be simptomų. Ligos simptomai priklauso nuo ligos stadijos. Lervoms skverbiantis per odą, dažniausiai galūnių, atsiranda bėrimai, pabrinkimai, niežulys. Gali vystytis vietinis niežtintis odos uždegimas, dar vadinamas „žemės niežuliu“. Lervoms migruojant per plaučius (būdinga N. americanus lervoms), ligonius vargina sausas kosulys, gerklės dirginimas, skausmas krūtinėje, gali pakilti temperatūra, atsirasti plaučių uždegimo požymių. Sunkiausia ligos stadija vystosi, kai žarnyne parazi


— 35 —

tuoja suaugusios kirmėlės, kurios aštriais dantukais ar plokštelėmis giliai pažeidžia žarnų gleivinę. Labiausiai nukenčia plonosios žarnos gleivinė, nes kirmėlės, judėdamos iš vienos gleivinės vietos į kitą, suardo didelius jos plotus. Ligoniui ima skaudėti po krūtine, pučia pilvą, jis netenka apetito, kartais viduriuoja, krenta svoris. Kirmėlės išskiria fermentus, mažinančius kraujo krešėjimą, todėl ligonis netenka daug kraujo. Per parą viena N. americanus kirmėlė išsiurbia apie 30 ml, A. duodenale – 150–200 ml kraujo. Kuo daugiau kirmėlių yra žarnyne, tuo daugiau netenkama kraujo. Jei parazituoja mažiau nei 100 kirmėlių, ligos požymių gali ir nebūti, ypač jei organizme yra pakankamai geležies atsargų, kompensuojančių geležies netekimą. Parazituojant daugiau nei 100 kirmėlių vystosi vidutinio sunkumo ar sunki mažakraujystė. Kadangi A. duodenale suvartoja daugiau kraujo, užsikrėtus šia kirmėle vystosi sunkesnė anemija, kuri paprastai išsivysto praėjus mėnesiui po užsikrėtimo. Vaikams sunki anemija pasireiškia sulėtėjusiu fiziniu ir psichiniu vystymusi, suaugusiesiems – sutrikusia širdies ir kraujagyslių veikla. Kirmėlės sunaudoja kraujyje esančius baltymus, taip pat jos išskiria virškinimo fermentus slopinančias medžiagas, todėl sutrinka virškinimas, sumažėja baltymų įsisavinimas, krenta svoris, atsiranda kūno bei odos pabrinkimų, vystosi organizmo išsekimas, mažėja atsparumas kitoms infekcinėms ligoms. Jaunos moterys, ypač nėščios, yra ypač jautriausios mažakraujystei – dėl jos galimas didesnis mirtingumas, gali gimti neišnešioti naujagimiai, naujagimiai gali būti mažo svorio, gali sutrikti laktacija.

Diagnostika

Liga diagnozuojama įvertinus epidemiologinius, klinikinius duomenis bei atlikus laboratorinius tyrimus (išmatų, PGR, serologinius, instrumentinius kolonoskopinius tyrimus). Liga patvirtinama išmatose radus šių kirmėlių kiaušinėlių, kurių išmatose atsiranda praėjus 5–6 savaitėms po užsikrėtimo, kai žarnyne gyvena suaugusios kirmėlės. Ankilostomiazių sukėlėjų Necator americanus ir Ancylostoma duodenale kiaušinėliai identiški, todėl sukėlėjo rūšis nustatoma pagal filarines lervas [27, 28].

Gydymas

Skiriami anitihelmintiniai vaistai bei geležies ir dietos terapija. Tinkamai gydant, prognozė yra gera, mirtingumas – mažas.

— 36 —



Vietovėse, kur yra paplitusi ši liga, nevaikščioti basomis, negulėti ant plikos žemės, vengti bet kokio sąlyčio su žeme. Laikytis asmens higienos: plauti rankas prieš valgį ar maisto ruošimą, po sąlyčio su žeme. Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių. Endeminėse vietovėse saugoti maistą nuo užteršimo. Maistas, pakliuvęs ant žemės, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas. Tinkama asmeninė higiena bei geros gyvenimo sanitarinės sąlygos gali labai sumažinti infekcijos riziką.

Patarimai keliautojams

Keliaujant į tropinio ar subtropinio klimato šalis galima susidurti su keliais rizikos veiksniais, todėl svarbu žinoti pagrindinius universalius apsisaugojimo principus nuo parazitinių tropinių ligų. Šių ligų sukėlėjus dažnai perneša kraujasiurbiai vabzdžiai (uodai, moskitai, mašalai, blakės, musės), kai kuriomis iš šių ligų užsikrėsti galima per užterštą vandenį, maistą, dirvožemį.

Pagrindinės apsisaugojimo priemonės:

Ê Apsisaugoti nuo kraujasiurbių vabzdžių įkandimų, naudojant atbaidančias priemones bei dėvint tinkamus drabužius.

Ê Vengti maudytis nežinomuose vandens telkiniuose. Dažnai endeminėse vietovėse yra nurodoma, kurie vandens telkiniai yra pavojingi maudytis, todėl būtina vadovautis šiais įspėjimais.

Ê Negerti įtartinos kokybės vandens, pats geriausias būdas vandenį padaryti nekenksmingą – jį virinti.

Ê Valgyti tik gerai termiškai apdorotą maistą, maistą saugoti nuo vabzdžių, užteršimo žemėmis ar dulkėmis.

Ê Nešioti avalynę, negulėti ant plikos žemės. Ê Vykstant į ilgai trunkančias keliones pasikonsultuoti su infekcinių

ligų gydytoju ar kelionių medicinos specialistu dėl chemoterapijos galimybės.

Ê Grįžus iš egzotinės šalies ir pajutus kokius nors negalavimus, net praėjus ilgam laiko tarpui nuo kelionės, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją, informuojant jį apie buvusią kelionę.


— 37 —

Naudota literatūra 1. Centers for Disease Control and Prevention. Parasites – African Trypa

nosomiasis (also known as Sleeping Sickness). Available at: www.cdc.gov/parasites/sleepingsickness/prevent.html

2. World Health organization. African trypanosomiasis. Available at: www.who.int/tdr/diseasestopics/africantrypanosomiasis/en/

3. World Health organization. Typanosomiasis, human African (sleepig sickness). Available at: www.who.int/mediacentre/factsheets/fs259/en/

4. Randy O Odero. African Trypanosomiasis. Available at:http://emedicine.medscape.com/article/228613overview#a0156

5. Centers for Disease Control and Prevention. Parasites – American Trypanosomiasis (also known as Chagas Diseases). Available at: www.cdc.gov/parasites/chagas/index.html

6. Stanford ParaSITES website: http://web.stanford.edu/class/humbio103/ParaSites2006/T_cruzi/lifecycle.htm

7. The Free Encyclopedia Wikipedia. Triatominae. Available at:http://en.wikipedia.org/wiki/Triatominae

8. World Health organization. Chagas disease (American Trypanosomiasis). Available at: www.who.int/mediacentre/factsheets/fs340/en/

9. José Rodrigues Coura. Chagas disease: a new worldwide challenge. Available at: www.nature.com/nature/journal/v465/n7301_supp/full/nature09221.html

10. Louis V Kirchhoff. Chagas Disease (American Trypanosomiasis). Available at:http://emedicine.medscape.com/article/214581overview

11. Centers for Disease Control and Prevention. Dracunculiasis (also known as Guinea Worm Disease). Available at: www.cdc.gov/parasites/guineaworm/index.html

12. World Health organization. Dracunculiasis. Available at: www.who.int/dracunculiasis/epidemiology/en/

13. World Health organization. Dracunculiasis. Available at: www.who.int/mediacentre/factsheets/fs359/en/

14. Center for Disease Control and Prevention. Lymphatic Filariasis. Available at: www.cdc.gov/parasites/lymphaticfilariasis/index.html

15. USAF. The blood nematodes. Available at:www.phsource.us/PH/PARA/Chapter_10.htm

16. Filariasis. Available at: www.thetraveldoctor.com/filariasis.htm

— 38 —


17. Siddharth Wayangankar Filariasis. Available at: http://emedicine.medscape.com/article/217776overview

18. TDR. Lymphatic filariasis. Available at: www.who.int/tdr/diseasestopics/lymphaticfilariasis/en/

19. Center for Disease Control and Prevention. Loiasis. Available at: www.cdc.gov/parasites/loiasis/index.html

20. Center for Disease Control and Prevention. Onchocerciasis. Available at: www.cdc.gov/parasites/onchocerciasis/index.html

21. World Health organization. Onchocerciasis. Available at: www.who.int/mediacentre/factsheets/fs374/ru/

22. TDR. Onchocerciaisis. Available at: www.who.int/tdr/diseasestopics/onchocerciasis/en/

23. Mary D Nettleman. Onchocerciasis. Available at: http://emedicine.medscape.com/article/224309overview

24. Center for Disease Control and Prevention. Mansonellosis. Available at: www.cdc.gov/dpdx/mansonellosis/index.html

25. The free encyclopedia. Mansonelliasis. Available at: http://en.wikipedia. org/wiki/Mansonelliasis

26. Ona Kublickienė „Parazitinės kirmėlės“ 2002, Vilniaus universiteto leidykla

27. Center for Disease Control and Prevention. Hookworm. Available at: www.cdc.gov/parasites/hookworm/index.html

28. David R Haburchak. Hookworm Disease. Available at: http://emedicine.medscape.com/article/218805overview


— 39 —

Užrašams

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

...................................................................................................................................................................................

— 40 —


TurinysĮvadas .................................................................................................................................1

Afrikinė tripanosomozė, arba miego liga ..............................................................2

Čagaso (Chagas) liga, arba Amerikinė tripanosomozė ......................................7

Drakunkuliozė................................................................................................................ 12

Filariozės ......................................................................................................................... 16

Limfinė filariozė ............................................................................................................ 17

Lojazė ................................................................................................................................ 22

Onchocerkiazė (upinis aklumas) ............................................................................. 25

Mansoneliazė ................................................................................................................. 29

Ankilostomiazės (ankilostomiazė ir nekatoriazė) ............................................ 31

Naudota literatūra ....................................................................................................... 37

ISBN 978-609-454-155-1

© Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2014© UAB „Vitae Litera“, 2014

Redaktorė:

Aušra BartulienėGydytoja-epidemiologėLietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos, Vilniaus krašto higienistų ir epidemiologų draugijos narė

2014-10-20. Tiražas 500 egz.Leido ir spausdino UAB „ Vitae Litera“, Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas.

Įvežtinių tropinių parazitinių ligų metodinės rekomendacijos

Rekomendacijos parengtos įgyvendinant projektą „Užkrečiamųjų ligų valdymo sistemos Lietuvoje stiprinimas“ ( VP1-4.3-VRM-02-V-05-009).

Projekto vykdytojas – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras.

Documents

Įvežtinės tropinės parazitinės ligos