LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Profilaktinės medicinos katedra

Kamilė Šemiotaitė

LIETUVOS GYVENTOJŲ MITYBOS SĄSAJOS SU SOCIALINIAIS

IR GYVENSENOS VEIKSNIAIS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: mityba)

Mokslinė vadovė:

dr. Vilma Kriaučionienė

Kaunas

2015

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikata ir mityba)

Lietuvos gyventojų mitybos sąsajos su socialiniais ir gyvensenos veiksniais

Kamilė Šemiotaitė

Mokslinė vadovė: dr. Vilma Kriaučionienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės

medicinos katedra. Kaunas; 2015, 75 p.

Darbo tikslas: - įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos sąsajas su socialiniais ir gyvensenos

veiksniais.

Uždaviniai: Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybą pagal sveikatos mitybos indeksą; nustatyti

Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su socialiniais veiksniais; nustatyti Lietuvos gyventojų

mitybos ryšius su gyvensenos veiksniais.

Tyrimo metodika: Buvo analizuojami suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo

duomenys. 2014 m. tirta atsitiktinė 4000 Lietuvos 20-64 m. gyventojų imtis, sudaryta iš

gyventojų registro sąrašų. Atlikta tiriamųjų apklausa paštu. Tyrimui buvo taikomas

standartizuotas klausimynas, kurį sudaro klausimai apie gyventojų socialinius ir

demografinius duomenis, gyvensenos (mitybos, fizinio aktyvumo, rūkymo ir alkoholio

vartojimo) įpročius. Tyrime dalyvavo 1599 respondentai (946 moterys, 653 vyrai). Statistinė

duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinį SPSS 15.0 statistinį paketą.

Rezultatai: Ištyrus Lietuvos suaugusių žmonių mitybos įpročius, paaiškėjo, kad pusryčiauja

tik penktadalis vyrų (23,5 proc.) ir moterų (18,9 proc.). Tiek vyrai ir moterys maisto gamybai

paprastai naudojo sveikiausią riebalų rūšį – aliejų (atitinkamai, 88,6 proc. ir 93,7 proc), o

daugiau nei pusė vyrų ir moterų ant duonos tepė sviestą (atitinkamai, 60,2 proc. ir 59,5 proc.).

Dalis gyventojų (17,7 proc.) nurodė nevartojantys jokių riebalų. Iš pateiktų pieno rūšių

dažniausiai rinkosi vidutinio riebumo (2.5 – 3.2 proc.) pieną - vyrai 38,1 proc. ir moterys 43

proc. Remiantis vyrų ir moterų kasdienių sveikos mitybos įpročių indekso (SMI) ir nesveiko

maisto indekso (NMI) vidurkių įverčiais buvo matoma, kad moterų SMI (12) buvo aukštesnis

nei vyrų (10) ir tai parodė, jog jos sveikiau maitinosi.

Išvados: Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai ne visada atitiko sveikos mitybos

rekomendacijas. Nors didžioji dalis gyventojų maisto ruošimui naudojo aliejų, tačiau daugiau

3

nei pusė universitetinį išsilavinimą turinčių vyrų ir moterų ant duonos tepė sviestą (vyrai 53,1

proc., moterys 56,6 proc.). Vyrų pieno pasirinkimas nepriklausė nuo išsilavinimo, tačiau

moterų grupėje dauguma besirenkančių vidutinio riebumo pieną turėjo universitetinį

išsilavinimą (46 proc.), o natūralų pieną dažniausiai rinkosi žemiausią išsilavinimą turinčios

moterys (32 proc.). Palyginus SMI ir NMI skirtingose demografinėse tiriamųjų grupėse,

rezultatai rodė, kad kuo tiriamojo išsilavinimas yra aukštesnis, tuo SMI indeksas didesnis ir

tiriamasis svekiau matinosi, o žemiausią išsilavinimą (vidurinį ir nebaigtą vidurinį) turinčių

asmenų skalės vidurkis buvo žemiausias. Analizuojant KMI sąsajas su SMI ir NMI

reikšmėmis, rezultatai rodė, kad tiek vyrai, tiek moterys turintys normalų kūno svorį yra

labiau linkę dažniau vartoti ir sveiką, ir nesveiką maistą nei turintys antsvorio ar nutukę.

Tačiau nutukę žmonės mažiau vartojo nesveiko maisto ir daugiau sveiko, o tarp nutukusių

moterų buvo matomas tiek sveiko, tiek nesveiko maisto ribojimas. Tiriant sveikos

gyvensenos ir mitybos įpročius, tiriamieji, kurie vartojo alkoholį, rūkė ir retai ar niekada

nesportavo, bei kurie valgė žiūrėdami televizorių, užkandžiavo ar valgė prieš miegą, dažniau

rinkosi nesveiką maistą ir rečiau sveiką. Tačiau apskritai moterų sveiko maisto pasirinkimo

rodiklis buvo didesnis, o nesveiko buvo mažesnis lyginant su vyrų.

Raktiniai žodžiai: mitybos įpročiai, sveikatos vertinimas, socialiniai veiksniai, gyvensenos

veiksniai.

4

SUMMARY

Public health (public health and nutrition)

Lithuanian diet interface with social and lifestyle factors

Kamilė Šemiotaitė

Scientific Adviser: Dr. Vilma Kriaučionienė

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Preventive

Medicine. Kaunas; 2015, 75 p.

Aim of the study. To evaluate the Lithuanian population nutrition links with social and lifestyle

factors.

Objectives. To evaluate Lithuanian population nourishment by the eating nutritional index; to

identify Lithuanian residents’ dietary links with social factors; to establish Lithuanian residents’

nutrition relationship with the lifestyle factors.

Methods. The analysis included the survey data of the adult Lithuanian citizen health behaviour.

In 2014, a random sample of 4,000 Lithuanian residents aged 20-64 selected from the Population

Register was studied. The online survey was carried out. A standardized questionnaire form was

applied for the study, consisting of questions about the population socio-demographic data, their

lifestyle (diet, physical activity, smoking and alcohol consumption) habits. The study involved

1,599 respondents (946 women, 653 men). Statistical data analysis was performed by using

SPSS 15.0 statistical computer package.

Results: the examination of Lithuanian adults eating habits showed that only one-fifth of the

surveyed men (23.5%) and women (18.9%) have breakfast. Both, men and women usually used

the healthiest type of fat in food production – the oil (88.6% and 93.7% respectively), while

more than half of men and women put butter on the bread (60.2% and 59.5% respectively). Part

of the population (17.7%) indicated that they did not use any fat. Regarding the most common

types of milk, the respondents chose milk of moderate fat (2.5 - 3.2%) - 38.1% of men and 43%

of women. According to the men and women daily Core Food Index (CFI) and Extra Food Index

(EFI) averages, it was established that the CFI of women (12) was higher than that of men (10),

and this showed that their nutrition was healthier.

Conclusions: Lithuanian population eating habits are not always in line with the healthy eating

recommendations. Although the majority of the population used cooking oil, however, more

5

than half of men and women with higher education spread butter on bread (men 53.1%, women

56.6 %). Men's milk choice did not depend on education level, but most of the women in the

group who chose medium-fat milk had university education (46%); natural milk was usually

appreciated by the women with the lowest level of education (32%).

The outcomes of the comparison between the CFI and EFI data in different demographic groups

of respondents showed that the higher education level was, the bigger CFI index was observed,

and the participants of the survey ate healthy food; on the other hand, people with the lowest

levels of education (secondary and incomplete secondary education), demonstrated the lowest

average on the scale. The analysis of BMI links with CFI and EFI values showed that both, men

and women, with normal body weight are likely to consume as healthy food, so junk food, too,

compared to those with overweight or obese. There is a tendency among obese people to

consume less junk food and more healthy one, whereas obese women are inclined to limit food

consumption on the whole. The examination of a healthy lifestyle and eating habits, both, men

and women, who have consumed alcohol, smoked and rarely or never gone in for sports, also

used to eat while watching TV, or had a snack before bedtime, more often chose junk food and

less healthy one. Generally speaking, however, women’s ratio of healthy food choices was

higher than that of men, and unhealthy was lower as compared to men.

Keywords: dietary habits, evaluation of health, social factors, lifestyle factors.

6

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju už pasiūlytą galimybę įsitraukti į bendrą projektą, pagalbą ir

bendradarbiavimą visuose magistro rašymo etapuose, naudingus patarimus, įgytą patirtį bei

žinias magistrinio darbo vadovei dr. Vilmai Kriaučionienei, kuri stengėsi, kad mano darbas būtų

kuo geresnis ir kokybiškesnis.

Dėkoju bendrakursiams magistro studijų metu pasidalinusiems patirtimi bei naudingais

patarimais.

7

TURINYS

ĮVADAS.........................................................................................................................................9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI.......................................................................................10

1. LITERATŪROS APŽVALGA .............................................................................................11

1.1. Sveikata ir mityba...................................................................................................................11

1.2. Lėtinių neinfekcinių ligų (LNL) rizikos veiksniai – antsvoris ir nutukimas.........................15

1.3. Socialinių veiksnių įtaka mitybai ir sveikatai.........................................................................21

1.4. Sveikatą ir mitybą lemiantys gyvensenos veiksniai...............................................................26

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA.................................................................................30

2.1. Tiriamasis kontingentas..........................................................................................................30

2.2. Tyrimo metodai.......................................................................................................................31

2.3. Statistinė duomenų analizė.....................................................................................................34

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ....................................................................37

3.1. Suaugusiųjų žmonių mitybos įpročiai pagal sveikos mitybos indeksą...................................37

3.2. Mitybos sąsajos su socialiniais veiksniais..............................................................................49

3.3. Mitybos sąsajos su gyvensenos veiksniais..............................................................................64

IŠVADOS .....................................................................................................................................67

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS........................................................................................69

LITERATŪRA ............................................................................................................................70

PRIEDAI.......................................................................................................................................75

8

SANTRUMPOS

KMU – Kauno medicinos universitetas

PSO – pasaulio sveikatos organizacija

ES – Europos Sąjunga

LR – Lietuvos Respublika

lls – laisvės laipsnių skaičius

p – pasikliautinumo lygmuo

χ² - chi kvadrato testas

SD – standartinis nuokrypis

LNL – lėtinės neinfekcinės ligos

9

ĮVADAS

Per pastaruosius šimtmečius gyvenimo trukmė vidutiniškai padidėjo 25 – 30-ia metų.

Pagrindinės infekcinės ligos buvo išnaikintos. Kūdikių mirtingumas drastiškai sumažėjo. Per

laiką žmonės tapo aukštesni ir sunkesni bei gaunantys pakankamą mitybą. Ekoniminis augimas

stipriai prisidėjo prie šių pasiekimų, o taip pat ir visuomeninė politika, kuri padėjo pagrindą

šiuolaikinei mokymo, sanitarijos, visuomenės sveikatos ir gerovės sistemoms susikurti. Kaip

bebūtų, kartu su industrilizacija ir klestėjimu didėjo ir vis dar didėja lėtinių ligų rodikliai (Sassi,

Hurst, 2008; OECD, 2012). Dėl to, visuomenės sveikatos stebėsena yra svarbi, vertinant

sveikatos politiką, sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programų efektyvumą. Sveikatos

informacinė sistema turėtų apimti visus sveikatos, ją įtakojančių veiksnių ir sveikatos priežiūros

aspektus.

Vieni iš probleminių veiksnių yra netinka mityba ir fizinio aktyvumo stoka, kurie

išsivysto į sveikatos problemas – antssvorį ir nutukimą, kurie per pastaruosius tris dešimtmečius

smarkiai pagausėjo tarp ES gyventojų. Dėl to ateityje gali plisti lėtinių susirgimų atvejų, tokių

kaip kraujagyslių sistemos ligos, padidėjęs kraujospūdis, antrojo tipo diabetas, insultas, kai kurių

tipų vėžys, skeleto raumenų sistemos ir net įvairūs psichikos sveikatos sutrikimai. Ilgainiui tai

gali neigiamai paveikti gyvenimo trukmę ir dėl to gali sumažėti daugelio žmonių gyvenimo

kokybė (Europos bendrijų komisija, 2007). Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus antrojoje pusėje

siejama su sparčiais mitybos pokyčiais, kuriuos skatino ekonomikos raida, industrializacija,

urbanizacija, rinkos globalizacija. Nors žmonių gyvenimo lygis kilo, didėjo maisto produktų

prieinamumas ir plėtėsi jų asortimentas, tačiau kai kurie mitybos pokyčiai turėjo neigiamų

pasekmių visuomenės sveikatai. Padaugėjo abejotinos kokybės ir menkaverčių maisto produktų,

kurių vartojimą skatino agresyvi reklama. Maisto rinkos globalizacija mažino vietinių tradicinių

produktų paklausą. Nauji mitybos įpročiai greitai plito iš vienos šalies į kitą, iš vieno visuomenės

sluoksnio į kitą. Pradėta daugiau vartoti didelės energinės vertės maisto produktų, turinčių daug

gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų, o šviežių daržovių, vaisių, grūdinių

produktų vartojimas sumažėjo. Mitybos pokyčiai skatino nutukimo, arterinės hipertenzijos,

hipercholesterolemijos, hiperglikemijos ir kitų lėtinių ligų rizikos veiksnių atsiradimą

(Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Lietuvos gyventojų populiacijoje labai paplitę su mityba

susiję LNL rizikos veiksniai: nutukimas, didelė cholesterolio koncentracija kraujyje, sutrikusi

10

angliavandenių apykaita, arterinė hipertenzija. Gausus riebalų, ypač gyvulinių, vartojimas

skatina nutukimo ir hipercholesterolemijos atsiradimą. Lietuvos gyventojai vartoja daug riebių

pieno produktų, kurie yra sočiųjų riebalų rūgščių, didinančių išeminės širdies ligos riziką, šaltinis

(Grabauskas ir kt., 2012). Pagrindiniai rizikos veiksniai tapo per dideli sočiųjų riebalų, cukrų,

druskos kiekiai ir per mažas vaisių ir daržovių vartojimas (World Health Organization, 2006,

2013).

Norint identifikuoti lėtines ligas lemiančius veiksnius, būtina atsižvelgti ir į socialinius ir

į individualius gyvensenos veiksnius (Sassi, Hurst, 2008). 50 procentų žmonių sveikatos būklė

priklauso nuo gyvenimo būdo – mitybos įpročių, fizinio aktyvumo, streso, rūkymo, alkoholio ir

narkotinių medžiagų vartojimo (Perminas, Galvydienė, 2008). Įvairių socialinių gyventojų

grupių gyvensenos skirtumai lemia jų sveikatos netolygumus. Šie netolygumai egzistuoja

įvairiuose tarptautiniuose, valstybiniuose ir bendruomenių lygiuose. Yra žinoma, jog visame

pasaulyje įvairių ligų našta didesnė tarp žemesnio socialinio sluoksnio žmonių. Tokie faktoriai,

kaip amžius, lytis, etninė grupė ir priklausymas mažumoms gali įtakoti su sveikata susijusius

netolygumus (World Health Organization, 2009). Todėl sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos

programos turėtų būti orientuotos į socialiai pažeidžiamas gyventojų grupes, turinčias daug

nesveikų gyvensenos įpročių.

11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas - įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos sąsajas su socialiniais ir gyvensenos

veiksniais.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybą pagal sveikatos mitybos indeksą.

2. Nustatyti Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su socialiniais veiksniais.

3. Nustatyti Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su gyvensenos veiksniais.

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Sveika mityba

Sveikata – tai įvairių veiksnių visuma. Dažnai sveikata suvokiama, kaip visų organų

tinkama veikla, ligų nebuvimas, tačiau sveikata yra ženkliai platesnė sąvoka.

Kiekvienas žmogus sveikatą suvokia subjektyviai, tačiau pasaulyje vyrauja PSO

suformuluotas apibrėžimas: „Sveikata - tai fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar

negalios nebuvimas“ (World Health Organization, 1948). Tuo tarpu LR Sveikatos sistemos

įstatymo apibrėžimas skamba taip: „Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė

gerovė“ (LR Sveikatos sistemos įstatymas, 1997). Anot Mickevičienės irk t. (2006), ligų

nebuvimas rodo gerą sveikatą (Mickevičienė ir kt., 2006). Taigi apibendrinant galima teigti, jog

sveikata susijusi ne tik su gera organų sistemos veikla, bet ir su psichologine savijauta, socialine

gerove, kuri lemia žmogaus pasitenkinimą gyvenimu. Armonienė (2014) teigia, kad žmogus

jaustųsi sveikas, žmogui reikia prigimtinės fizinės sveikatos, prieglobsčio, nuolatinių

pragyvenimo pajamų, sveikos socialinės aplinkos, mėgstamo darbo, galimybės mokytis,

tinkamos mitybos, sveikos ekologinės aplinkos bei galimybės sportuoti (Armonienė, 2014).

Tam, kad palaikyti gerą sveikatą, reikia atsižvelgti į profilaktinius aspektus, ir vienas jų yra

mityba. Gyventojų mityba, kad ji būtų palanki sveikatai, turi atitikti sveikatos apsaugos

ministerijos patvirtintas rekomenduojamas paros maistinių medžiagų ir energijos normas. O tam,

kad mityba būtų subalansuota ir visavertė, gyventojai, maisto gamintojai bei maitinimo

organizatoriai turi laikytis sveikos mitybos rekomendacijų (Sveikatos apsaugos ministerija,

2014).

Mityba yra viena iš būtinų fizinio ir psichinio vystymosi sąlygų, o fizinis aktyvumas

lemia organizmo harmoningą vystymąsi ir sveikatą (Šurkienė ir kt., 2007). Taigi gerus sveikatos

rodiklius ypač įtakoja mityba bei fizinis aktyvumas. Kaip teigia Kriaučioninenė ir Petkevičienė

(2013), tinkama mityba aprūpina žmogų energija ir gyvybinei organizmo veiklai reikalingomis

maistinėmis medžiagomis (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Vienas pagrindinių sveiko

maisto kriterijų – tinkamai suderintas jame esančių maistinių medžiagų, ypač riebalų, kiekis.

Riebalai tampa ypatinga problema, nes organizmas juos pasisavina ne tik kaip energijos šaltinį,

bet ir kaip papildomas kalorijas (Strazdienė, 2014). Kitaip tariant, nortint užtikrinti tinkamą

sveikatą, būtina gebėti derinti mitybos racioną, nes būtent tinkami maisto produktai, įsisavintos

13

medžiagos ypač ženkliai įtakoja žmogaus sveikatos rodiklius. Tam pritaria ir Perminas bei

Galvydienė (2008) pažymėdami, jog įvairūs sveikos mitybos aspektai gali pagerinti sveikatą.

Sveika mityba susijusi su geresne sveikata ir geresne adaptacija (Perminas, Galvydienė, 2008).

Vieni iš pagrindinių sveikos mitybos principų yra:

Saikingumas - svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per

daug, gali turėti neigiamą poveikį sveikatai.

Įvairumas - nė vienas maisto produktas neturi visų maisto medžiagų (žmogaus

organizmui su maistu jų būtina gauti apie 40). Tik vartojant įvairius augalinius ir

gyvūninius maisto produktus bus visiškai patenkinti organizmo poreikiai.

Subalansuotumas - mitybos subalansavimas – tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių,

vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto

produktuose (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).

Kasdien žmogaus organizmas turi gauti apie 40 pavadinimų maisto medžiagų: baltymų,

riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų. Nė vienas maisto produktas,

išskyrus motinos pieną pirmų mėnesių kūdikiui, neturi reikiamo visų medžiagų kiekio

(Astrauskienė, 2014). Taigi apibendrinant galima teigti, jog žmogaus organizmui būtinas įvairus

racionas siekiant gerų sveikatos rodiklių. Kiekvienas maisto produktas pasižymi tam tikromis

medžiagomis, todėl siekiant organizmui suteikti kuo daugiau tinkamų maisto produktų, būtina

išmanyti, kokius maisto produktus pasirinkti kasdieniame maisto racione.

Salikovic ir Tanovic-Mikulec (2007) pažymi, jog visuomenėje ypač pastebimas pasyvaus

gyvenimo būdo paplitimas, keičiantis žmonių įpročiams ir vis daugiau laiko praleidžiant prie

televizoriaus, kompiuterio, būtina skatinti visuomenės sąmoningumą apie subalansuotos mitybos

principus ir naudą (Salikovic, Tanovic-Mikulec, 2007).

Remiantis sveikos mitybos rekomendacijomis, išskiriamos šios pagrindinės sveikos

mitybos taisyklės:

maistui vartoti kuo įvairesnių šviežių maisto produktų, domėtis jų sudėtimi ir rinktis tuos,

kuriuose yra kuo mažiau konservantų, dažiklių ir saldiklių;

valgyti visada tuo pačiu laiku;

stengtis, kad dienos raciono pagrindą sudarytų grūdiniai produktai;

valgyti daugiau sezoninių daržovių, uogų ir vaisių, kai jie pigiausi, o skonis – pats

geriausias;

14

pirmenybę teikti augaliniams riebalams ir tinkamai pasirinkti užkandžius: vaisius,

riešutus ar sumuštinį su grūdėta duona ir žuvim, liesa mėsa ar mažiau riebiu sūriu;

rinktis mažiau druskos turinčius maisto produktus ir valgyti mažiau saldumynų;

kasdien išgerti 6-8 stiklines vandens;

nepersivalgyti, stengtis skaičiuoti kalorijas ir reguliariai sportuoti (Bartkevičiūtė, Barzda

ir kt., 2011; Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).

Nuolat aiškinant žmonėms mitybos svarbą sveikatai ir mokant juos sveikai maitintis,

visuomenės mityba keičiasi, jos sveikata gerėja (Lažauskas, 2005). Sveikos mitybos įpročių

formavimosi pagrindą sudaro sveikos mitybos žinios, teigiamos nuostatos, mokėjimas sveikai

maitintis ir pasigaminti sveiko maisto mitybos poreikiams tenkinti. Sveikos mitybos įpročiai yra

sudedamoji socialinių įgūdžių dalis, nes formuojantis įpročiams įgyjama sveikos mitybos žinių

(Strazdienė, 2014). Todėl siekiant gyventojus propaguotis sveiką gyvenseną, tinkamą mitybą

būtina ugdyti jų įpročius, žinias, supažindinti su sveikaos mitybos ir sveikos gyvensenos

principais, nauda ir svarba jų sveikatai. Kaip pažymi Petronytė (2005), mitybos veiksniai labai

svarbūs mažiausiai penkių iš dešimties ligų, dažniausiai tampančių mirties priežastimi,

patogenezės vystymuisi. Netinkama mityba skatina širdies ir kraujagyslių sistemos ligų,

piktybinių navikų, nutukimo, nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kitų

lėtinių ligų atsiradimą. Lėtinių ligų epidemija dvidešimto amžiaus antroje pusėje siejama su

išaugusiu didelės energinės vertės maisto produktų, turinių daug gyvulinių riebalų, cukraus ir

mažai maistinių skaidulė, vartojimu, o taip pat daržovių, vaisių, grūdinių produktų vartojimo

sumažėjimu (Petronytė, 2005).

Išsivysčiusiose valstybėse vis platesnį pripažinimą įgyja sveikos gyvensenos koncepcija,

orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. Ši koncepcija

remiasi holistiniu požiūriu į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančią žmogų

ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą (Sakalauskas, Kepenis, 2009). Daugelis Europos

valstybių, tarp jų ir Lietuva, rengia nacionalines maisto saugos, kokybės ir gyventojų mitybos

gerinimo strategijas, kuriose prioritetas teikiamas žmonių sveikatai. (Škėmienė ir kt., 2007).

Apibendrinant galima teigti, jog sveikata suvokiama, kaip žmogaus fiziologinių,

psichologinių, socialinių veiksnių visuma. Vieni svarbiausių geros sveikatos veiksnių - sveika

mityba ir fizinis aktyvumas. Sveika mityba mažina įvairių ligų paplitimą bei riziką, tačiau tokia

mityba įmanoma tik tuomet, jei tinkamai suvokiami sveikos mitybos principai, tinkamų produktų

15

vartojimo svarba. Siekiant pasiekti šių tikslų daugelis Europos valstybių taip pat ir Lietuva skiria

didelį dėmesį tinkamos mitybos strategijoms.

1.2. LNL rizikos veiksniai - antsvoris ir nutukimas

Antsvoris ir nutukimas įtakoja ne tik padidėjusią žmogaus kūno masę, bet ir išaugusią

ligų riziką. Vis daugiau žmonių maitinasi netinkamai, tai įtakoja ir visuomenėje vyraujantis

grožio ir kūno kultas, žmonės vis dažniau naudojasi greito maisto paslaugomis pamiršdami kitų

maisto produktų svarbą mitybos racione.

Kaip pažymi Steptoe ir Wardle (2004), žmonės vis dažniau valgo sėdėdami prie

televizoriaus, kompiuterio, užkandžiauja prieš pat miegą, ko pasekoje nėra sunaudojama

gaunama energija, riebalai. Žmonės vis mažiau dėmesio skiria sveikai mitybai – vaisiams ir

daržovėms, dažniau pasirenkami įvairūs užkandžiai, traškučiai, mėsainiai ir kt. greito maisto

patiekalai, kurie savo racione nepasižymi naudingomis medžiagomis (Steptoe, Wardle, 2004).

Todėl, kaip pažymi Astrauskienė (2011), dažniausiai nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau

energijos nei jos išeikvojama. Fizinio aktyvumo stoka taip pat skatina nutukimą (Astrauskienė,

2011). Nutukimas – tai daugelio veiksnių nulemta lėtinė būklė, kai dėl riebalinio audinio

pertekliaus didėja kūno masė. (Jasionis ir kt., 2013).

Didelis nutukimo paplitimas yra viena svarbiausių XXI amžiaus visuomenės sveikatos

problemų. Nutukimo paplitimo pokyčiai siejami su pasikeitusiais mitybos ir fizinio aktyvo

įpročiais, kurių atsiradimui turėjo reikšmės socialiniai ir ekonominiai aplinkos pokyčiai.

Šiuolaikinė maisto pramonė pateikia žmogui gausybę didelės energinės vertės produktų,

kuriuose yra daug riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų. Žmonės vis rečiau gamina maistą

namuose, dažniau renkasi greitai paruošiamą maistą, pusgaminius, dažnai užkandžiauja, todėl su

maistu gauna daug energijos. Tuo tarpu energijos eikvojimas fizinei veiklai nuolat mažėja

(Grabauskas ir kt., 2012). Eičaitė ir Gapšys (2011) taip pat pažymi, jog antsvoris ir nutukimas

yra pagrindiniai rizikos veiksniai susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, sąnarių

ligomis ir kai kurių rūšių vėžiu. Visame pasaulyje gyventojai įgyja antsvorio ir nutunka dėl to,

kad didina bendrą su maistu gaunamą energijos kiekį, vartodami maisto produktus, turinčius

daug riebalų, druskos ir cukraus, bet mažai vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų,

taip pat tampa mažiau fiziškai aktyvūs, plintant sėdimam darbui, keičiantis transporto rūšims ir

16

didėjant urbanizacijai (Eičaitė, Gapšys, 2011). Taigi galima teigti, jog maisto pramonė, kintantys

žmonių įpročiai įtakoja vis labiau didėjantį nutukimą visuomenėje. Tiek maisto pramonė, tiek ir

žmonės vis dažniau pamiršta natūralių, sveikų produktų svarbą ir renkasi paskanintus produktus,

kurie pasižymi mažesne maistine verte.

Nutukimui įtakos turi ir lėtesnė medžiagų apykaita (nuo 25 m. amžiaus kas dešimt metų ji

lėtėja 7 - 9 proc.), nejudrumas, neracionali mityba (valgoma per riebiai, vartojama lengvai

įsisavinamų angliavandenių – saldumynų, cukraus, persivalgoma vakarais), psichiniai

išgyvenimai (Augustinienė, 2008).

Antsvoris yra pavojingas sveikatai, nes jis susijęs su gretutinėmis psichosomatinėmis

ligomis ir įvairių organizmo funkcijų sutrikimais (Aigner ir kt., 2011). Nutukimas yra rizikos

veiksnys, kuris sukelia tokius sveikatos sutrikimus ir ligas, kaip padidėjusį kraujospūdį,

padidėjusį cholesterolio kiekį, diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, astmą, artritą ir tam tikras

vėžio formas. Taip pat pereinant iš antsvorio grupės į nutukimo grupę - sutrumpėja gyvenimo

trukmė (Sassi, 2010). Nutukimas yra siejamas su didesne rizika sirgti lėtinėmis ligomis.

Antsvoris ir nutukimas yra apibūdinami kaip perteklinių riebalų sankaupų išraiška,

sukelianti riziką daugeliui LNL. Dažniausiai svoriui įvertinti naudojamas kūno masės indeksas

(KMI). Šis skaičius atspindi žmogaus svorį pagal individo svorio (kg) ir ūgio (m2) santykį.

Remiantis PSO klasifikacija, suaugę žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 30-imt yra laikomi

turintys antsvorį, o tie, kurių KMI yra virš 30-imt, yra nutukę (World Health Organisation,

2000).

Skiriami 4 nutukimo laipsniai:

1 lentelė. Nutukimo laipsniai

LAIPSNIAI KŪNO MASĖ

10 nutukimas

20 nutukimas

30 nutukimas

40 nutukimas

>didesnė už normalią 30 proc.

> už normalią 50 proc.

> už normalią 100 proc.

> kaip 100 proc.

Šaltinis: Žiugžda A., 2008

17

Neracionali dieta bei mažas fizinis aktyvumas skatina nutukimą (Perminas, Galvydienė,

2008).

Mokslininkai, tyrinėję valgymo sutrikimų priežastis, nurodo, jog problemų kyla dėl

perdėto visuomenės rūpinimosi lieknumu, maisto sudėtimi bei dietomis (Cohen, 2006).

Dažniausiai moterys dietos laikosi dėl grožio, o ne dėl sveikatos. O grožio supratimą formuoja

socialinė ir kultūrinė aplinka. Žiniasklaida, taip pat ir populiarieji žurnalai yra viena iš

reikšmingų šios aplinkos sudedamųjų dalių (Gordon, 2000). XX amžiuje pirmenybė vis labiau

buvo teikiama lieknesnei moters figūrai, kai tuo metu realus vidutinis kūno svoris nuolat augo.

Taip išryškėjo neatitikimas tarp kultūrinio idealo ir fizinės realybės. Šiais laikais lieknumo

siekimas labiausiai būdingas moterims, kurių savivertė ir sėkmė yra dažnai priskiriamos ir

priklauso nuo jų fizinės išvaizdos (Liveikienė, 2005). Taigi galima teigti, jog sveikatos ir

mitybos sutrikimai dažniau paplitę tarp moterų. Tą įtakoja visuomenės tendencijos, susiformavęs

visuomenės požiūris į moters kūno kultą, lieknumą.

Jauni žmonės itin lengvai pasiduoda masinės informacijos priemonių įtakai (Barzda irk t.,

2009). Populiari spauda formuoja jaunų žmonių nuomonę apie daugelį kasdienio gyvenimo

aspektų, taip pat ir mitybą. Deja, spaudoje pateikiama informacija apie mitybą ne visada atitinka

sveikos mitybos rekomendacijas, spaudoje gausu reklamų. Žmonių mityba yra glaudžiai susijusi

su informacijos šaltiniais ir masinės žiniasklaidos priemonėmis, kaip vienu iš plačiai visuomenei

prieinamų informacijos šaltinių (Brimas irk t., 2007). Stukas (2012) taip pat pažymi, jog

populiarios spaudos informacijos apie mitybą atitiktys sveikos mitybos principams ir taisyklėms

yra labai reikšmingos (Stukas ir kt., 2012). Taigi galima teigti, jog žiniaskalida ženkliai įtakoja

visuomenės mitybos įpročius, formuoja požiūrį į kūno kultą, todėl moterys siekdamos turėti tokį

kūną, kuris žiniasklaidoje įvardinamas tobulu, linkusios pasiekti tokių pat kūno rodiklių, o tai

dažnai įtakoja mitybos sutrikimus. Tą patvirtina ir Fairburn (2004) pabrėždamas, jog įvertinus

populiarioje spaudoje pateikiamą informaciją apie mitybą, matyti, kad vyrauja dietų patarimai.

Šie rezultatai sutampa ir su kai kurių užsienio mokslininkų tyrimų rezultatais (Fairburn, 2004).

Didelis dėmesys dietoms populiarioje spaudoje gali būti susijęs su šios temos paklausa. Šiuolai-

kinėje visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių, suformuotas labai liekno kūno įvaizdis. Tai skatina

jaunus žmones, labiausiai merginas, domėtis dietomis. Deja, populiarioje spaudoje pateikiama

mažai sveikos mitybos patarimų (11,0 proc. visų straipsnių), kurie galėtų būti atsvara plačiai žur-

naluose aprašomoms dietoms (Stukas irk t., 2012).

18

Europos kovos su nutukimu chartijoje (2007) pažymima, kad tiek nutukimas, tiek antsvoris

yra vienas svarbiausių 21 amžiaus iššūkių visuomenės sveikatai, ypač Europos regione, kur

nutukimo paplitimas per pastaruosius dešimtmečius išaugo tris kartus. 2009 m. parengtos

„Nutukimo prevencijos darbo vietoje gairės“ (GPOW). Remiantis šiose gairėse pateikta

informacija, nutukimas vis labiau plinta pasaulyje ir išsivysčiusiose šalyse jau yra pasiekęs

epidemijos mastą (Europos kovos su nutukimu chartija, 2006). Plintantis nutukimas

apibūdinamas kaip pasaulinio masto epidemija. Šiuo metu manoma, kad pasaulyje 300 milijonų

žmonių yra nutukę, 750 milijonų turi antsvorio, o tai viršija skaičių žmonių, stokojančių maisto ir

turinčių mažesnę nei normali kūno masę (Barzda ir kt., 2010). Taigi galima teigti, jog viršsvorio

problema jau pasiekusi kritinę stadiją, nes šiuo metu pasaulyje jau mažiau neturinčių nei turinčių

Antsvorį žmonių. Šiuos teginius patvirtina ir Astrauskienė (2011) teigdami, jog nutukimas

tampa vis svarbesne sveikatos problema, nes jo paplitimas nuolat didėja ir per pastaruosius du

dešimtmečius jis išaugo tris kartus, daugiau negu pusė suaugusiųjų gyventojų daugelyje Europos

regiono šalių turi antsvorio, o ketvirtis – jau nutukimą (Astrauskienė ir kt., 2011).

Antsvoris ir nutukimas tarp suaugusiųjų yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos

problemų. Europos kovos su nutukimu chartija pažymi, kad antsvoris ir nutukimas sudaro vieną

iš rimčiausių XXI-ojo amžiaus iššūkių visuomenės sveikatai PSO Europos regione ir tai pasiekė

epideminį lygį dėl kintančios socialinės ir ekonominės aplinkos, sukėlusios gyventojų energijos

disbalansą, smarkiai sumažėjus fiziniam aktyvumui, didelės energijos maisto ir gėrimų

prieinamumui bei pasikeitus maitinimosi įpročiams ir gyvenimo būdui (World Health

Organisation, 2006b; World Health Organization, 2013).

Jei nutukimo tendencija išliks, Europoje artimiausiu metu gali būti virš 150 milijonų

nutukusių suaugusiųjų, o iki 2050 metų dėl nutukimo gyvenimo trukmė gali sumažėti nuo 2 iki

6-ių metų. Tai rodo, jog nutukimas turi neigiamos įtakos tiek gyvenimo trukmei, tiek gyvenimo

kokybei (Europos bendrijų komisija, 2007; World Health Organization, 2013).

Nutukimo dažnis didelis Rytų Europoje, ypač Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje

(Astrauskienė ir kt., 2011). Lietuvoje nutukimo paplitimas didžiulis, kaip teigia Barzda, (2009)

normalų kūno svorį turi tik kiek mažiau kaip pusė suaugusių Lietuvos gyventojų, o daugiau kaip

trečdalis respondentų turi antsvorį ir apie 13 proc. yra nutukę (Barzda, 2009).

Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime (anksčiau,

FINBALT HEALTH MONITOR). LSMU (anksčiau vadinosi Kauno medicinos universitetas)

19

mokslininkai kas antri metai atlieka Lietuvos gyventojų apklausas. Nuo 1994 m. buvo atlikti

dešimt gyvensenos tyrimų, paskutinis 2012 m. Vykdant tyrimą, renkama informacija ir apie

gyventojų kūno svorį. Antsvorio ir nutukimo paplitimas skirtingai kito tarp vyrų ir moterų.

Nutukusių vyrų (KMI>30 kg/m2) dalis padidėjo nuo 10 proc. 1994 m. iki 18 proc. 2012 m., o

antsvorio (KMI>25 kg/m2) paplitimas išaugo atitinkamai nuo 47 proc. iki 61 proc. Tarp moterų

nutukimo ir antsvorio paplitimas beveik nepakito. 2012 m. buvo nutukusios 19 proc. moterų ir

44 proc. moterų turėjo antsvorį (Lietuvos politika: Gyvensena, 2012).

Remiantis Lietuvoje atliktais tyrimais, Lietuvoje stebima nedidelė nutukimo mažėjimo

tendencija, tačiau dar yra gana daug nutukusių žmonių – 11,3 proc. vyrų ir 15,2 proc. moterų.

2007 m., palyginti su 2002 ir 1997 m. tyrimų duomenimis, sumažėjo normalios kūno masės vyrų

ir akivaizdžiai padaugėjo antsvorį turinčių vyrų, esant tik nežymiam nutukusių asmenų

sumažėjimui, stebimos nežymios moterų antsvorio ir nutukimo mažėjimo tendencijos, kasmet

didėjant normalią kūno masę turinčių moterų skaičiui. Per pastarąjį dešimtmetį visose vyrų

amžiaus grupėse, ypač virš 35 m. amžiaus, pastebimai sumažėjo normalaus svorio asmenų ir

padidėjo turinčių antsvorį, didėjant amžiui, nutukusių vyrų daugėja. Lyginant 2007 m. ir 2002 m.

50–64 m. moterų tyrimo duomenis paaiškėjo, kad šios amžiaus grupės nutukusių moterų

padaugėjo 5,8 proc., tuo tarpu 19–34 m. amžiaus moterų grupėje nutukusiųjų smarkiai sumažėjo

– nuo 6,5 proc. 2002 m. iki 2,1 proc. 2007 m. ir šiek tiek padaugėjo turinčių antsvorį. 2007 m.

tyrimų duomenimis, kaime daugiau negu mieste nutukusių vyrų ir moterų, nors, palyginti su

2002 metais, nutukusiųjų procentas mažesnis (Bartkevičiūtė, Barzda, 2009).

Siekiant stebėti ir vertinti Lietuvos gyventojų mitybos būklę bei taikyti priemones jai

gerinti, kas 5 – 6-is metus atliekamas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos

tyrimas (stebėsena). Šio tyrimo duomenimis (Bartkevičiūtė, Barzda, 2007), Lietuvos gyventojų

mityba nėra sveika. Rezultatuose pastebimas riebalų perteklius (riebalinės kilmės kalorijos

sudaro net 39 proc. viso raciono energinės vertės); paprastųjų angliavandenių (cukraus,

krakmolo) perteklius; nepakankamai vartojama vaisių ir daržovių, žuvų ir jų produktų; per daug

vartojama riebalų ir cukraus turinčių produktų. Lyginant su ankstesnių tyrimų duomenimis,

stebimos nežymios mitybos gerėjimo tendencijos: gyventojai mažiau vartoja mėsos ir riebalų,

nežymiai daugiau žuvų ir jų produktų, nors tai būdinga ne visų amžiaus grupių respondentams.

Sumažėjo gyvūninių riebalų vartojimas, didžioji dalis gyventojų maistui gaminti vartoja augalinį

aliejų. Tačiau tik trečdalis tirtųjų asmenų šviežias daržoves valgo tik 1-2 kartus per savaitę

20

(rekomenduojama valgyti kasdien po 3-5 porcijas arba 400 g.); stebimas gana nedidelis grūdinių

produktų vartojimas – kasdien grūdinius produktus valgo tik apie pusė respondentų, todėl

gaunama per mažai skaidulinių medžiagų; apie 60 proc. respondentų papildomai sūdo jau

pagamintus patiekalus, tuo gaudami sveikatai nepalankų natrio perteklių. Gana daug Lietuvos

vyrų ir moterų (atitinkamai 9,6 proc. ir 14,5 proc.) yra nutukę. (Bartkevičiūtė, Barzda ir kt.,

2011; Sveikatos apsaugos ministerija, 2014)

Latvijoje antsvorio 2006 metais turėjo 9,2 proc. 15–24 metų moterų bei 12,6 proc. vyrų ir

atitinkamai 74,3 proc. ir 60,3 proc. 55–64 metų amžiaus respondentų (Pudule ir kt., 2006). 2008

metais Latvijoje 57,5 proc. suaugusių žmonių turėjo antsvorį ir 24,9 proc. gyventojų buvo

nutukę. Antsvorio problema Latvijoje labiau paplitusi tarp vyrų nei tarp moterų. 2014 metais

antsvorio Latvijoje turėjo 48 proc. moterų ir 59 proc. vyrų. (Nutrition, Physical Activity and

Obesity Latvia, 2014). Taigi, kaip rodo šių tyrimų duomenys, Latvijoje, kaip ir Lietuvoje

antsvorio paplitimo tendencijos visuomenėje yra panašios. Tuo tarpu Estijoje 2008 metais

antsvorį turėjo 56 proc. vyrų ir 45 proc. moterų (Collections of articles about eating habits in

Estonia, 2012). Tačiau jau 2013 metais su antsvorio problematika Estijoje susidūrė 59 proc. vyrų

ir 49 proc. moterų. Su nutukimo problematika susidūrė 21 proc. vyrų ir 20 proc. moterų

(Nutrition, Physical Activity and Obesity Estonia, 2013). Suomijoje 2011 metais su nutukimo

problematika susidūrė 60 proc. vyrų ir 44 proc. moterų (Laakso, 2012). Apibendrinant galima

teigti, jog Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje nutukimo ir antsvorio problematika

visuomenėje yra tendencinga. Visose valstybėse yra beveik vienodai antsvorio problematiką

turinčių vyrų, tačiau Suomijoje moterų susiduriančių su viršsvorio problematika yra kiek mažiau

nei lygintose valstybėse.

Remiantis dabartiniais tyrimais, daugiau nei pusė (52 proc.) ES populiacijos turi viršsvorį

arba yra nutukę. Trap 18 iš 27 ES šalių šių sveikatos sutrikimų paplitimas padidėjo 50 proc.

Vienose šalyse, kaip Rumūnija ar Šveicarija, nutukimas siekia 8 proc., tuo tarpu kitose –

Vengrijoje ar Jungtinėje Karalystėje - šis rodiklis beveik trigubas (25 proc.). Visų ES valstybių

nutukimo vidurkis yra 17 proc. (tarp suaugusiųjų). Tyrimuose pastebimas skirtingas nutukimo

pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų: daugiau nutukusių vyrų yra Maltoje, Islandijoje ir

Norvegijoje, tuo tarpu moterų – Latvijoje, Turkijoje ir Vengrijoje. Mažiausiai skirtumai tarp

lyčių matomi Čekijoje, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nuo 1990 iki 2010 metų

Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje nutukimo rodikliai padvigubėjo (OECD, 2012).

21

Antsvoris ir nutukimas kelia didžiulį susirūpinimą daugelyje šalių. Siekdama skatinti

sveiką mitybą, valdžia gali teisėtai paveikti rinkos mechanizmą, taikydama ekonominius

instrumentus – mokesčius ir subsidijas maistui. Kai kurios šalys taiko mokesčius netinkamiems

ir nepalankiems sveikatai maisto produktams, o Danija 2011 m. tapo pirmąją pasaulyje valstybe,

kurios vyriausybė įvedė mokestį riebalams (Eličaitė, Gapšys, 2011). Marshall (2000), kaip

vartotojų vartojimą įtakoja padidintas PVM maisto produktams, kurie pasižymi dideliu riebalų

kiekiu, yra priskiriami greitam ir nesveikam maisto vartojimui. Tyrimo metu nustatyta, jog tokių

produktų pardavimai sumažėja 10 proc., tačiau dažniau šių produktų atsisako tik mažesnės, bet

ne aukštesnes pajamas gaunantys vartotojai (Marshall, 2000).

Apibendrinant galima teigti, jog mitybos sutrikimai pastaruoju metu nuolat didėja. Tą

įtakoja kintanti maisto pramonė, žmonių vartojimo įpročių kaita. Žmonės vis dažniau linkę

naudoti įvairius riebius, maistingomis medžiagomis nepasižymintį maistą, dažniausiai jis

vartojamas esant pasyviai veiklai, todėl riebalai lieka neišskaidyti, o tai įtakoja plintantį

nutukimą. Prie mitybos sutrikimų ženkliai prisideda ir žiniasklaida formuodama liekno kūno

kultą, dietas ko pasekoje vis daugiau moterų ir merginų laikosi dietos, sutrinka jų mityba.

Viršsvorio ir nutukimo problematika pasauluje jau įvardinama, kaip šio amžiaus epidemija. Per

pastartuosius dešimtmečius antsvorio ir viršsvorio problematika pasaulyje tik didėja, o su juo

susiduria tiek vyrai, tiek ir moterys.

1.3.Socialinių veiksnių įtaka mitybai ir sveikatai

Sveikata įtakojama įvairių veiksnių. Vienus veiksnius galima įtakoti siekiant pagerinti

sveikatą, kitų – įtakoti neįmanoma.

Kaip pažymi Grabauskas (2010) ir kt., įvairių socialinių gyventojų grupių gyvensenos

skirtumai lemia jų sveikatos netolygumus (Grabauskas ir kt.). Žmonių pasirinkimą nulemia

išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė-genetinė prigimtis, fizinė aplinka,

socialinės-ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos. Sveikatai įtakos taip pat turi įvairūs

kultūriniai ir politiniai veiksniai (Gudžinskienė ir kt., 2007). Didžiausią įtaką sveikatai turi žmo-

gaus gyvenimo būdas (50 proc.), tada seka gyvenamoji aplinka ir paveldimumas (po 20 proc.) ir

tik 10 proc. mūsų sveikatą veikia medicina ir jos laimėjimai. Taigi, turime suvokti ir

įsisąmoninti, kad už savo sveikatą ir gerą savijautą esame atsakingi tik mes patys, o ne kiti

22

asmenys (šeimos nariai, gydytojai, politikai, darbdaviai ir pan.) (Juozulynas A. ir kt., 2010).

Taigi galima teigti, jog didžiąją savo sveikatos būklę įtakoja pats žmogus savo gyvenimo būdu,

įpročiais, tačiau įtaką jo sveikatai turi ir socialiniai – ekonominiai veiksniai, paveldimumas.

Tačiau teigtina, jog savo sveikatos būklę dažniausiai žmogus pats gali įtakoti, koreguoti.

Schwarzer (2008) taip pat pažymi, jog žmonės savo sprendimais, įpročiais dalyvauja sveikatos

būklės formavime. Dažnai žmogaus savijauta, sveikata priklauso nuo jo pačio gyvenimo būdo

(Schwarzer, 2008).

Augustinienė (2008) nurodo, jog sveikatos blogus rodiklius lemia kompleksinės

priežastys:

neracionali mityba (per daug vartojama angliavandenių , riebalų);

judrumo stoka;

sėsli gyvensena;

žalingi įpročiai;

stresas;

paveldimumas (Augustinienė, 2008).

Liepinytė – Medeikė (2008) veiksnius, kurie įtakoja žmogaus gyvenseną skirsto į jo

gyvenseną, aplinkos įtaką, paveldimumą ir šeimos įtaką:

Gyvensena. Didžiausią poveikį žmogaus sveikatai (apie 50 proc.) daro jo gyvenimo

būdas ir pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių,

socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialiės aplinkos, bendravimo

su tėvais ir kitais šeimos nariais, aplinkiniais žmonėmis. Taip pat turi įtakos visos

žiniasklaidos priemonės, reklama ir kita.

Aplinkos įtaka (socialinė ir fizinė) apie 20–30 proc. lemia žmogaus sveikatą. Blogos

fizinės aplinkos sąlygos (užterštas oras, vanduo, dirvožemis, maisto produktai), prastos

šeimos gyvenimo sąlygos, žemas išsilavinimas, menkos pajamos, nepalanki fizinė ir

psichologinė aplinka ir pan. daro neigiamą įtaką sveikatai.

Paveldimumas, t. y. biologiniai organizmo ypatumai sudaro apie 10–20 proc. bendro

poveikio sveikatai.

Šeima yra maža socialinė grupė (bendruomenė), kurią sieja giminystės, tarpusavio

priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, įteisinti įstatymais ir patvirtinti

23

socialin÷mis normomis. Šeimoje dedami sveikatos pamatai, formuojama pasaulėžiūra,

charakteris (Liepinytė – Medeikė, 2008).

Taigi galima teigti, jog pasirinkdamas gyvenseną, žmogus pasirenka ir savo sveikatos

būklę. Tačiau valstybės politika ir ypač aplinkosauginė politika taip pat turi ženklios įtakos

žmogaus sveikatai. Jei aplinka, kurioje gyvena žmogus yra užteršta, neprižiūrima, joje yra

susidarusios sąlygos įvairių ligų, infekcijų plitimui.

Jankauskas ir Janulienė (2008) kalbėdami apie valstybės įtaką žmonių sveikatai, pažymi,

jog įvairių socialinių ir ekonominių grupių sveikatos priežiūros skirtumai didėja tiek

besivystančiose, tiek klestinčiose šalyse. Daug skirtumų yra šalyse, kurios keičia savo

ekonominę politiką (Jankauskas, Janulienė, 2008).

Prie sveikatos įtakos priskiriami ir demografiniai, kultūriniai veiksniai. Liveikienė

(2005) pažymi, jog tai, ką mes valgome, didžiąja dalimi yra apspręsta kultūrinių, socialinių ir

psichologinių faktorių. Kultūrinis ir socialinis spaudimas turi įtakos tam tikro maisto

prieinamumui ir tinkamumui, o individualius mitybos įpročius suformuoja mūsų aplinkiniai,

ypač šeima (Liveikienė, 2005). Taigi galima teigti, jog mūsų mitybos racioną dažnai įtakoja ir

kultūriniai bei demografiniai veiksniai. Įvairiose valstybėse vyrauja skirting maisto kultūros

papročiai, tradicijos, todėl nuo jų sąlyginai taip par priklauso ir žmogaus mityba.

Kaip jau minėta, žmogaus sveikatą ypač įtakoja jo gyvenimo būdas. Žmogus pasirenka

gyvensenos būdą. Pagrindiniai nesveikos gyvensenos požymiai yra rūkymas, nesaikingas

alkoholinių gėrimų vartojimas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas (Grabauskas ir kt.,

2010). Nuolat augantis žalingų įpročių, nesubalansuotos mitybos, hipodinamijos bei nesaugaus

elgesio plitimas, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, stresinių situacijų išgyvenimai, neigiamai

įtakoja visuomenės sveikatą (Lamanauskas, Armonienė, 2012). Taigi galima teigti, jog žmonės

dažnai savo gyvenimo būdu patys įtakoja blogus sveikatos rodiklius. Rūkydami, vartodami

alkoholį, nesveikai maitindamiesi, pasyviai leisdami laiką žmonės didina įvairių ligų, susurgimų

riziką.

Maisto pasirinkimą lemia ir asmeniniai polinkiai, ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai.

Socialinė padėtis, pajamos ir išsilavinimas yra mitybą ir fizinį aktyvumą lemiantys veiksniai.

Tam tikra gyvenamoji aplinka gali neskatinti užsiimti fizine veikla, stokoti sąlygų aktyviam

poilsiui ir labiau paveikti palankių sąlygų neturinčius negu tuos, kurie gali sau leisti arba turi

galimybių naudotis transportu. Menkesnis išsilavinimas ir mažiau galimybių gauti reikiamą

24

informaciją sumažina galimybes sąmoningai rinktis (Sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo

skatinimas: antsvorio, nutukimo ir chroniškų ligų prevencija Europos Sąjungoje, 2010).

Ovaskainen ir kt. (2012) pažymi, jog sveika ir nesveika gyvensena dažnai vyrauja tarp

skirtingų visuomenės sluoksnių. Aukšteniam socialiniam – ekonominiam sluoksniui priskiriami

žmonės dažniau pasižymi sveika gyvensena, mažesniu žalingų įpročių paplitimu, sveikesne

mityba, aktyvesniu laisvalaikiu, tuo tarpu žemesnio sluoksnio visuomenės dalis yra labiau linkusi

į nesveiką gyvenimo būdą, tarp šių žmonių ypač dažnai stebimas antsvorio ir nutukimo

paplitimas (Ovaskainen, 2010). Pagal išsilavinimą, nutukimas rečiau matomas tarp universitetinį

išsilavinimą turinčių žmonių. Taip pat šio rodiklio mažėjimas dažniau stebimas tarp moterų nei

vyrų (Sassi, 2010). Aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai turi daugiau žinių apie sveiką

mitybą. Jie geriau suvokia mitybos įtaką įvairių ligų atsiradimui. Šiuo metu laikraščiuose, žurna-

luose, televizijos laidose pateikiama gana daug sveikos mitybos rekomendacijų bei informacijos

apie sveikus produktus. Tačiau žemesnį išsimokslinimą turintiems žmonėms gali būti sunkiau iš

gausybės informacijos atsirinkti esminius dalykus, juos įvertinti ir pritaikyti naujas žinias

keičiant savo mitybą. Maisto produktų kaina lemia maisto pasirinkimą, o žemesnės socialinės-

ekonominės padėties žmonės labiausiai jautrūs kainų svyravimams. Žemesnės socialinės-

ekonominės klasės gyventojai yra pažeidžiamesni, turint omenyje ekonominį nestabilumą,

maisto produktų kainų didėjimą (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Boylan ir kt. (2011)

atliktas tyrimas atskleidė, jog aukštesnės socialinės klasės gyventojų maisto racionas pasižymi

sveikesniu ir kokybiškesniu maistu, jų racione vyrauja vaisiai, daržovės, jie yra labiau linkę

vartoti naujus, ekologiškus maisto produktus, tuo tarpu mažesnes pajamas gaunantys žmonės

dažniau maitinasi mažiau naudingomis medžiagomis prisotintu maistu, jų mitybos įpročiai

keičiasi gana retai (Boylan ir kt., 2011). Grabauskas ir kt. (2012) taip pat teigia, jog antsvoris

dažniau atsiranda tarp žemesnių socialinių sluoksnių gyventojų, t.y. tarp žemesnio išsilavinimo,

mažesnes pajamas gaunančių žmonių. Tie žmonės turi mažiau žinių apie sveiką mitybą ir fizinio

aktyvumo naudą. Jų finansinės galimybės įsigyti sveikų maisto produktų ir naudotis sporto klubų

paslaugomis yra mažesnės. Kadangi tarp nutukusių žmonių būna paplitusios lėtinės ligos,

nutukimo epidemija didina socialinius sveikatos netolygumus (Grabauskas ir kt., 2012).

Vasmainienė (2013) kalbėdama apie veiksnius, lemiančius kūno svorį, taip pat pažymi,

jog kūno svorį lemia daug veiksnių, ir iš jų pirmiausia genetiniai, dėl kurių paveldimas polinkis

tukti. Iš tėvų paveldimas ir tam tikras gyvenimo būdas, todėl neretai nutukusių ir nesveikų

25

mitybos įpročių besilaikančių žmonių vaikai taip pat turi per didelį kūno svorį. Nutukimui įtakos

turi ir lėtesnė medžiagų apykaita (nuo 25 metų kas dešimt metų medžiagų apykaita sulėtėja 7-9

proc.), mažas fizinis aktyvumas, neracionali mityba (vartojama per daug riebalų, lengvai

įsisavinamų angliavandenių – saldumynų, cukraus, persivalgoma, ypač vakarais), psichiniai

faktoriai (Vasmainienė, 2013). Taigi galima teigti, jog prie sveikatos būklei ypač didelės įtakos

turi žmogaus finansinės pajamos bei išsilavinimas. Išsilavinimą turintys žmonės dažniau skiria

didesnę reikšmę tinkamai mitybai, turi daugiau žinių apie sveikos mitybos principus. Tuo tarpu

mažesnes pajamas, žemesnį išsilavinimą turintys asmenys dažniau vartoja mažesnės mitybinės

vertės maisto produktus.

Siekiant sumažinti gyventojų sveikatos skirtumus, svarbu gerinti visų socialinių

visuomenės grupių mitybą. Rengiant sveikatinimo programas, labai svarbu žinoti įvairių

socialinių ir demografinių Lietuvos gyventojų grupių mitybos įpročius ir jų pokyčius

(Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Schwarzer (2008) taip pat pažymi, jog žmogaus gerus

sveikatos rodiklius labiausiai įtakoja sveikatai palanki aplinka, aiški informacija apie

svarbiausius sveikatą įtakojančius veiksnius, galimybė sveikai maitintis, fizinės veiklos sąlygos

ir žmonių sąmoningumas apie sveikos gyvensenos susirūpinimą. Kaip pažymi autorius, atsiradus

bent vienam tinkamam požiūriui iš išvardintų svarbiausių tinkamą sveikatą įtakojančių veiksnių,

tikėtina, jog žmogus pradės skirti didesnį dėmesį savo geros sveikatos užtikrinimui (Schwarzer,

2008). Gudžinksienė (2007), taip pat pažymi, jog siekiant stiprinti sveikatos procesus bei sveiką

gyvenseną, būtina įgyvendinti šiuos sveikatingumo veiksnius: sveikos gyvensenos skatinimą;

sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimą; aplinkos, kurioje sveikas pasirinkimas tampa

lengviausiu pasirinkimu, kūrimą; mokymą apie sveikatos išsaugojimą ir palaikymą

(Gudžinskienė, 2007).

Apibendrinant galima teigti, jog žmogaus sveikatą įtakoja vidiniai ir išoriniai socialiniai

veiksniai. Žmogus didžiąją dalimi pats įtakoja savo sveikatos rodiklius, savijautą pasirinkdamas

gyvenimo būdą. Dažnaiu apie tinkamos sveikatos priežiūros veiksnius žinių turi aukštesnes

pajamas, aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys. Tuo tarpu mažesnes pajamas, mažesnį

išsilavinimą turintys asmenys yra labiau pažeidžiami, jų tarpe dažnai paplitęs antsvris,

nepilnaverčių maisto produktų vartojimas. Valstybės socialinė – ekonominė poltika bei aplinkos

veiksniai taip pat turi ženklios įtakos asmens sveikatos rodikliams.

26

1.4. Sveikatą ir mitybą lemiantys gyvensenos veiksniai

Didžioji dalis žmogaus sveikatos priklauso nuo jo gyvensenos. Renkantis tinkamus,

sveikus gyvensenos metodus galima apsaugoti savo organizmą nuo tam tikrų ligų rizikos,

nutukimo ir viršsvorio problemos.

Kaip teigia Gražulevičienė (2004), gyvensenos veiksnių įnašas yra apie 35 proc. Iš jų

didžiausia reikšmė tenka mitybai ir elgsenos veiksniams, tokiems, kaip rūkymui, narkomanijai,

fiziniam aktyvumui, patiriamam stresui. Tai veiksniai, kurių buvimą ir jų keliamą neigiamą

poveikį sveikatai gali kontroliuoti kiekvienas asmuo darydamas pasirinkimą (Gražulevičienė,

2004). Tarptautinė patirtis rodo, kad pakeitus žmogaus gyvenseną galima sumažinti ligų dažnį ir

pagerinti sveikatą (Jankauskienė, Pečiūra, 2007). Globalioje strategijoje išskiriami svarbiausi

gyvensenos veiksniai, turintys įtakos sveikatai: mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai

(Globas strategy on diet, 2006). Taigi aktyviai propaguojant šiuos veiksnius galima ženkliai

sumažinti ligų riziką, pagerinti savo savijautą. Kaip pažymi Šurkienė ir kt. (2007), sveika mityba

ir fizinis aktyvumas – ypač svarbūs sveikos gyvensenos komponentai, kurie turi susiformuoti jau

vaikystėje (Šurkienė ir kt., 2007). Anot A. Juozulyno ir kt. (2011), siekiant pradėti keisti savo

gyvenimo būdą, būtinas ir pozityvus mąstymas, žmogus turi save įtikinti, kad jis gali tai pasiekti

ir padaryti, kad jis tai moka. Negatyvias mintis reikia vyti šalin, būtina ugdyti pasitikėjimą

savimi ir savo jėgomis, įsivaizduoti būsimą rezultatą, pokyčius. Tik tokiu atveju žmogus galės ką

nors pasiekti ir pakeisti savyje (Juozulynas, 2011).

Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį

pajėgumą, sveikatą ir gerovę. Fizinis aktyvumas ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas ir jo

funkcijas. Nuo jo priklauso organizmo funkcinių galių vystymasis, taisyklinga laikysena, geras

kūno sudėjimas. (Poteliūnienė ir kt., 2006). Fizinis aktyvumas yra geros sveikatos, socialinės ir

emocinės gerovės sąlyga. (Dregval, Malinauskaitė, 2008). Taigi fiziniu aktyvumu žmogus gali

pagerinti savo saviautą, sustiprinti kaulų struktūrą, gerinti organizmo funkcijų veiklą, be to, kaip

pažymi Proškuvienė (2006), esant tinkamam fiziniam aktyvumui gerėja kraujotaka, stiprėja

širdies raumuo, gerėja kvėpavimas, virškinimas, išvengiama antsvorio, tvirtėja kaulai, stiprėja

raumenys, kūnas tampa lankstesnis, aktyvinama imuninė sistema. Su judėjimo stoka dažniausiai

siejami šie sveikatos sutrikimai: vainikinė širdies liga, insultas, per didelis kraujospūdis, dusulys,

27

suglebęs kūnas, energijos stygius, sąnarių sustingimas, osteoporozė, netinkama laikysena,

antsvoris (Proškuvienė, 2006).

Fiziškai aktyvesni žmonės yra laimingesni. Fiziškai judant, mankštinantis smegenyse

išskiriama daugiau endorfinų - laimės ir pasitenkinimo hormonų. Tai ypač pastebima šių fizinių

pratimų metu: bėgant, greitai einant, važiuojant dviračiu, atliekant intensyvią aerobinę mankštą.

Toks fizinis aktyvumas gerina nuotaiką, mažiną dirglumą ir nerimo lygį, didina pasitikėjimą

savimi, gydo depresiją, gerina atmintį, fiziškai aktyvūs žmonės geriau miega. Pakankamas fizinis

aktyvumas stiprina kaulus ir raumenis, palaiko judesių lankstumą, padeda išlaikyti taisyklingą

laikyseną, gerina koordinaciją, padeda išlaikyti normalų kūno svorį (Tarailienė, 2010 ). Fizinis

aktyvumas labai svarbus gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, mažinant riziką susirgti

lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (Klizas ir kt., 2012).

Tyrimai rodo, kad mažas fizinis aktyvumas yra daugelio ligų (kraujotakos sistemos ligų,

tarp jų arterinės hipertenzijos, storosios žarnos vėžio, nutukimo, nuo insulino nepriklausomo

cukrinio diabeto, osteoporozės ir kt.) rizikos veiksnys. Remiantis Sveikos mitybos

rekomendacijomis, fizinis aktyvumas gerina širdies darbą, medžiagų apykaitą, grūdina sveikatą;

fiziškai aktyvių žmonių geresnė psichinė savijauta, nuotaika, jie labiau pasitiki savimi. Fizinis

aktyvumas ypač svarbus kontroliuojant kūno svorį, nes energijos perteklius virsta riebalais ir

kaupiasi organizme, o fizinė veikla padeda sueikvoti kalorijas. Patariama judėti kasdien arba

beveik kasdien bent po 30 min., kad pagreitėtų kvėpavimas ir žmogus suprakaituotų. Kiekvienas

gali rinktis prieinamiausią ir teikiančią malonumo fizinio aktyvumo formą: eiti, plaukti, važiuoti

dviračiu, žaisti krepšinį arba tinklinį ir pan. (Bartkevičiūtė, Barzda ir kt., 2011).

Fizinis aktyvumas gali formuoti veiksnius, ugdančius psichinį atsparumą (pvz.

asmenines, socialines kompetencijas), todėl galima teigti, kad egzistuoja ryšys tarp psichinio

atsparumo ir fizinio aktyvumo, kai vaikai patys renkasi laisvalaikio fizinio aktyvumo veiklas ir

dalyvauja skirtingos trukmės bei intensyvumo fizinio aktyvumo užsiėmimuose, ir tai gali būti

susiję su asmenybės ir elgesio psichologinių veiksnių formavimusi (Griciūtė ir kt., 2011). Taigi

fizinis aktyvumas yra neatsiejamas nuo sveikatos gerinimo veiksnių. Pažymėtina, jog fizinis

aktyvumas ne tik sumažina riziką susirgti įvairiomis ligomis, bet ir gerina žmogaus savijautą, be

to, fizinis aktyvumas yra viena efektyviausių antsvorio ir nutukimo mažinimo priemonių.

2013-ais metais Europos Komisijos užsakymu buvo atlikta „Eurobarometro“ apklausa

apie ES gyventojų fizinį aktyvumą. Apklausoje dalyvavo apie 28 tūkstančius ES valstybių

28

respondentų iš skirtingų socialinių visuomenės grupių. Lietuvos gyventojai pagal fizinį

aktyvumą užėmė 9-ąją vietą tarp 28 Europos Sąjungos valstybių, aplenkdama pietinių ir rytinių

kraštų gyventojus. Apklausa parodė, kad 59 proc. Europos Sąjungos piliečių niekada

nesimankština ir nesportuoja arba tai daro labai retai, o 41 proc. mankštinasi arba sportuoja bent

kartą per savaitę. Šiaurės Europoje gyvenantys žmonės yra fiziškai aktyvesni nei pietinių ar

rytinių Europos šalių gyventojai. 70 proc. respondentų Švedijoje teigė, kad jie mankštinasi ar

sportuoja bent kartą per savaitę, Danijoje – 68 proc., Suomijoje – 66 proc. ir Olandijoje – 58

proc. Prasčiausi rezultatai yra Bulgarijoje, kur 78 proc. respondentų teigia, kad niekada

nesimankština ir nesportuoja, Maltoje – 75 proc., Portugalijoje – 64 proc. Lietuvoje niekada

nesportuoja ir nesimankština 46 proc. žmonių ir tai yra 9 vieta tarp visų Europos Sąjungos

valstybių narių. „Eurobarometras“ taip pat domėjosi priežastimis, dėl kurių žmonės nesportuoja.

Apklausos duomenimis, 43 proc. žmonių neturi tam laiko, 20 proc. nemato prasmės, 13 proc. dėl

negalios ar ligų. 10 proc. nurodė, kad jiems tai per brangu. Lietuvos rodikliai šiuo požiūriu yra

artimi Europos Sąjungos vidurkiui, išskyrus tai, kad 17 proc. gyventojų nurodė, kad jiems yra

brangu sportuoti (European Commission, 2014).

Dar vienas ypač svarbus geros sveikatos palaikymo veiksnys yra tinkama mityba. Svorio

kontrolė teigiamai veikia sveikatą (Strazdienė, 2014). Vienas iš svarbiausių veiksnių, nuo kurio

priklauso gyvensena – sveika, subalansuota mityba. Sveikos mitybos skatinimas – prioritetinis

Pasaulio Sveikatos Organizacijos maisto, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategijos uždavinys

(Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).

Maitinimosi režimas – sveikos mitybos principas, nusakantis, kad suaugusiam žmogui

reikėtų valgyti 3–4 kartus per dieną, per pusryčius ir pietus rekomenduojama suvalgyti daugiau

kaip du trečdalius paros maisto, o vakarienei – mažiau nei trečdalį (Lažauskas, 2005, p. 38).

Taigi galima teigti, jog siekiant subalansuotos mitybos būtina laikytis tam tikrų mitybos

principų, nes taisyklinga, subalansuota mityba mažina antsvorio riziką.

Norint, kad maitinimasis būtų ne tik sveikas, bet ir sveikatinantis, mažinantis antsvorio

riziką, būtina laikytis sveikos mitybos taisyklių. Sveikos gyvensenos rekomendacijose (2011)

rekomenduojamos šios taisyklės:

valgyti maistingą, įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą;

kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų;

29

kelis kartus per dieną valgyti įvairių, dažniau šviežių daržovių ir vaisių (nors 400 g. per

dieną);

išlaikyti normalų kūno svorį (kūno masės indeksas-18,5-25);

mažinti riebalų vartojimą. Gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių,

keisti augaliniais aliejais;

riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar

liesa mėsa;

vartoti liesą pieną, liesus pieno produktus (rūgpienį, kefyrą, jogurtą, varškę, sūrį);

rinktis maisto produktus, turinčius mažai cukraus. Rečiau vartoti saldžius gėrimus,

saldumynus;

valgyti nesūrų maistą. Bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais,

sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis

šaukštelis (5 g.). Vartoti joduotą druską;

riboti alkoholio vartojimą;

valgyti reguliariai (3-4 kartus);

gerti pakankamai skysčių, ypač vandens (2-3 litrus per parą) (Eičaitė, Gapšys, 2011).

Apibendrinant galima teigti, jog žmogus gali ženkliai įtakoti savo sveikatos rodiklius.

Vieni iš svarbiausių geros ir tinkamos sveikatos rodiklių užtikrinimo veiksnių – tinkama mityba

ir fizinis aktyvumas. Fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti įvairiomis ligomis, gerina žmogaus

savijautą, be to, ženkliai įtakoja žmogaus antsvorio ir nutukimo mažėjimą. Subalansuota ir

tinkama mityba taip pat yra neatsiejama nuo sveikatos gerinimo, be to, ji mažina antsvorio riziką.

Siekiant sveikai maitintis ir mažinti antsvorio riziką, būtina kontroliuoti ne tik mitybos

intensyvumą, bet ir žinoti mitybos principus, pagrindinius maisto ingredientus, kurie pasižymi

naudingomis medžiagomis organizmui.

30

2. TYRIMO METODIKA

Lietuvoje gyvensenos stebėseną vykdo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos

akademijos mokslininkai. Šis tyrimas Lietuvoje vykdomas nuo 1994 m.

Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensena tiriama kas antri metai. 2014 m. atliktas

vienuoliktasis gyvensenos tyrimas, kurio rezultatai pateikiami šiame darbe.

Gyvensenos tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos bioetikos komiteto leidimas. (1 priedas)

2.1. Tiriamasis kontingentas

Tiriamąjį kontingentą sudarė 20 - 64 m. amžiaus Lietuvos gyventojai. Šiam tyrimui iš

Lietuvos gyventojų registro sąrašų buvo sudaroma 4000 minėto amžiaus žmonių atsitiktinė imtis.

Atrinktiems žmonėms paštu buvo išsiųstas anoniminis klausimynas ir prašyta atsiųsti atsakymus

per dvi savaites. Klausimynas buvo siunčiamas balandžio mėnesį, siekiant išvengti sezoninių

mitybos ir kitų veiksnių pokyčių. Žmonėms, iš kurių negauta atsakymo, gegužės mėnesį buvo

išsiųstas antras laiškas. Tyrime dalyvavo 1599 respondentai (946 moterys, 653 vyrai). Vyrų ir

moterų pasiskirstymas pagal amžių pateiktas 2.2.1. lentelėje.

2.2.1. lentelė. Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal amžių

Amžiaus grupės Iš viso

20-34 m. 35-44 m. 45-54 m. 55-64 m.

Lytis Vyrai (proc.; N) 44.64 (204) 41.03 (144) 37.82 (146) 39.26 (159) 40.84 (653)

Moterys (proc.; N) 55.36 (253) 58.97 (207) 62.18 (240) 60.74 (246) 59.16 (946)

Iš viso 100 (457) 100 (351) 100 (386) 100 (405) 100 (1599)

Analizuojant vyrų ir moterų pasiskirstymą pagal išsilavinimą matyti, kad vidurinį ir

nebaigtą vidurinį išsilavinimą turi apylygis skaičius vyrų ir mopterų (atitinkamai, 49,4 proc. ir

50,6 proc.). Tuo tarpu, universitetinį išsilavinimą turi reikšmingai daugiau moterų nei vyrų

(atitinkamai, 68,3 proc. ir 31,7 proc.). Panaši situacija stebima ir analizuojant aukštesnįjį arba

31

kolegijos išsilavinimą turinčių vyrų ir moterų dalį. Moterų dalis turinčių aukštesnįjį arba

kolegijos išsilavinimą, yra didesnė nei vyrų (atitinkamai, 62 proc. ir 38 proc.). (2.2.2. lentelė).

2.2.2. lentelė. Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Išsilavinimas

Iš viso Vidurinis ir

nebaigtas

vidurinis

Aukštesnysis arba

kolegijos

Universitetinis

Lytis Vyrai (proc., N) 49.41 (335) 38.04 (159) 31.74 (159) 40.89 (653)

Moterys (proc. N) 50.59 (343) 61.96 (259) 68.26 (342) 59.11 (944)

Iš viso 100 (678) 100 (418) 100 (501) 100 597)

Į klausimyną buvo įtraukti klausimai apie tirtųjų gimimo datą, išsilavinimą, gyvenamąją

vietą. Amžius skaičiuotas iš gimimo datos atimant tyrimo datą. Klausimas apie gyventojų

išsilavinimą turėjo šešis galimus atsakymų variantus, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną: „pradinis“,

„nebaigtas vidurinis“, „vidurinis“, „specialusis vidurinis”, „aukštesnysis“, „aukštasis“ ir

„universitetinis“. Pagal išsilavinimą tirtieji buvo suskirstyti į vidurinio (pradinis ar nebaigtas

vidurinis ir vidurinis), aukštesniojo (aukštesnysis ar kolegija) ir aukštojo (universitetas)

išsilavinimo grupes. Šeiminės padėties apibūdinimui buvo skirti keturi atsakymų variantai:

„vedęs/ištekėjusi arba gyvena nesusituokę”, „nevedęs/netekėjusi”, „išsiskyręs”, „našlys”. Pagal

amžių tiriamieji buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: „20-34“ metų, „35-44“ metų, „45-

54“ metų ir „55-64“ metų amžiaus grupės.

2.2. Tyrimo metodai

Klausimyną sudarė 87 klausimai apie gyventojų amžių, išsilavinimą, tautybę, šeiminę

padėtį, gyvenamąją vietą, sveikatą būklę, naudojimąsi sveikatos priežiūros paslaugomis,

gyvenseną (rūkymo, alkoholinių gėrimų vartojimo, mitybos ir fizinio aktyvumo įpročius),

sveikatos priežiūros darbuotojų teikiamus patarimus, kaip keisti nesveikus gyvensenos įpročius ir

kt.

32

Siekiant įvertinti vyrų ir moterų sveikus ir nesveikus mitybos įpročius buvo sukurti du

indeksai. Vienas iš jų nurodo kasdienius sveikos mitybos įpročius (core food index) (SMI). Kitas

indeksas buvo sukurtas įvertinti nesveiko maisto produktų suvartojimą (extra food index) (NMI)

(Bingham, 2010). Į sveikos mitybos indeksą buvo įtrauktas šviežių daržovių, vaisių, košių ir

dribsnių, juodos duonos, pieno ir ant duonos tepamų riebalų vartojimas. Į nesveikos mitybos

indeksą – mėsos produktai, konditeriniai gaminiai, saldainiai ar šokoladas, saldieji gėrimai bei

greitas maistas (mėsainiai, kebabai, picos ir pan.). Kiekvieno iš šių maisto produktų suvartojimas

buvo vertinamas balais (2.3. lentelė). SMI balų suma buvo tuo didesnė, kuo dažniau buvo

vartojami sveiki maisto produktai, pvz. jei žmogus valgė šviežias daržoves 1-2 dienas per

savaitę, jam buvo skiriama 1,5 balo, jei jis valgė daržoves 6-7 dienas per savaitę, jam buvo

skiriama 6,5 balai. Maksimali reikšmė pagal SMI indeksą - 28,5, o minimli eikšmė - 0,

atitinkamai NMI indekso maksimali reikšmė - 32,5, o minimali – 0.

2.3. lentelė. Sveiko maisto (SMI) ir nesveiko maisto (NMI) indeksų balų lentelė

SMI NMI

Maisto produktas Balai Maisto produktas Balai

Šviežios daržovės 0 – 6,5* Greitas maistas 0 – 6,5*

Vaisiai 0 – 6,5* Saldieji gėrimai 0 – 6,5*

Dripsniai ar košės 0 – 6,5* Saldainiai ar šokoladas 0 – 6,5*

Juoda duona 0 - 1 Konditeriniai gaminiai 0 – 6,5*

Pienas Mėsos produktai 0 – 6,5*

natūralus kaimiškas karvės pienas 0

natūraluas parduotuvėje pirktas pienas 1

vidutinio riebumo (3,2 - 2,5 proc.) 2

negeriu pieno 3

liesas (1,0 proc. rieb. ir liesesnis) 4

Riebalai (tepami ant duonos)

Taukai 0

Sviestas 1

tepus riebalų mišinys, pagamintas iš

sviesto ir augalinių riebalų

(pvz.“Saulutė“, „Venta“, „Šeimininkės“

ir kt.)

2

Margarinas 3

netepu riebalų 4

Iš viso balų 0 – 28,5 Iš viso balų 0 – 32,5

Vidurkis Vidurkis

SD SD

*balai, kurie rodo suvartotų maisto produktų dažnumą per praėjusią savaitę.

33

Suaugusiųjų mitybos įpročiai buvo nustatomi/vertinami tiriant pusryčiavimo įpročius,

riebalų, naudojamų maistui ir tepamų ant duonos vartojimą, dažniausiai geriamo pieno rūšį,

košių ar dribsnių vartojimą. Tiriamųjų taip pat buvo klausiama apie tam tikrų maisto produktų

(fermentinio sūrio, vištienos, žuvies, mėsos, mėsos produktų, kiaušinių) vartojimo dažnumą per

praėjusią savaitę. Galimi atsakymai: „nė karto“, „1-2 dienas”, „3-5 dienas”, „6-7 dienas”.

Produktų vartojimo dažnumas apklausos metu įvertintas 4 balų skalėje (1 – nė karto, o 4 – 6-7

dienas per savaitę). Rezultatams atvaizduoti pateikiamos vertinimų dažnumo vidurkių stulpelinės

diagramos.

Siekiant įvertinti gyventojų pusryčiavimo įpročius, tiriamųjų buvo klausiama: „Ar Jūs

paprastai pusryčiaujate?“ Galimi atsakymų variantai: „ne“ ir „taip“.

Vertinant dažniausiai maisto ruošimui naudojamus riebalus, buvo pateikti galimi

atsakymai: „dažniausiai aliejų“, „dažniausiai margariną“, „dažniausiai sviestą“, „dažniausiai

taukus“, „nevartoju jokių riebalų“.

Pateiktam klausimui apie dažniausiai ant duonos tepamus riebalus, buvo išvardinti tokie

atsakymai: „jokių“, „margariną“, „tepų riebalų mišinį, pagamintą iš sviesto ir augalinių riebalų

(pvz.“Saulutė“, „Venta“, „Šeimininkės“ ir kt.)“, „sviestą“ ir „taukus“.

Siekiant įvertinti dažniausiai geriamo pieno rūšį, buvo pateikti tokie galimi pasirinkimai:

„natūralų kaimišką karvės pieną“, „natūralų parduotuvėje pirktą pieną“, „vidutinio riebumo (3,2

- 2,5 proc.)“, „liesą (1,0 proc. rieb. ir liesesnį)“ ir „negeriu pieno“.

Aukščiau išvardintų maisto produktų (pvz., fermentinio sūrio, vištienos ir kt. produktų)

vartojimas buvo tiriamas taikant dažnuminį mitybos tyrimo metodą. Tiriamųjų buvo klausiama

apie tų maisto produktų vartojimo per praėjusią savaitę dažnį. Galimi atsakymai: „nė karto“, „1-2

dienas”, „3-5 dienas”, „6-7 dienas”. Grupuojant atsakymus, šie suskirstyti į dvi dalis: „1-2 dienas

per savaitę“ ir „bent 3 dienas per svaitę ir daugiau“.

Siekiant išsiaiškinti vyrų ir moterų požiūrį į mitybą, buvo klausiama, pavyzdžiui, „Ar

Jums svarbu sveikai maitintis?“. Galima buvo pasirinkti tokį atsakymo variantą: „labai svarbu“,

„svarbu“, „nei svarbu, nei nesvarbu“, „nesvarbu“ ar „visai nesvarbu“. Grupuojant atsakymus, šie

suskirstyti į dvi dalis: „Labai svarbu ir svarbu“ bei „kiti“.

Kūno masei įvertinti buvo naudojamas kūno masės indeksas (KMI). Jis apskaičiuojamas

žmogaus kūno masę (kg) padalijus iš ūgio (m2).

KMI indeksų reikšmės:

34

KMI < 18,5 kg/m2 – žmogaus kūno masė per maža, esama rizikos susirgti tam tikromis

ligomis dėl maisto stokos.

KMI = 18,5-24,99 kg/m2 – kūno masė normali, rizika susirgti minimali.

KMI = 25-29,99 kg/m2 – yra šioks toks antsvoris, rizika susirgti dar nedidelė, bet būtina

susirūpinti kūno mase ir mityba.

KMI > 30 kg/m2 – žmogus nutukęs, dėl netinkamos mitybos yra didelė rizika susirgti

madžiagų apykaitos, ŠKL, virškinimo ir kitomis ligomis. Esant dar didesniam kūno masės

indeksui, toliau išskiriami trys nutukimo laipsniai.

Pagal rūkymo įpročius tirtieji suskirstyti į rūkančius (kasdien ir retkarčiais) ir

nerūkančius.

Siekiant įvertinti alkoholinių gėrimų vartojimą, buvo klausiama apie stiprių alkoholinių

gėrimų, vyno, alaus ir bet kokio alkoholio vartojimo dažnį. Galimi atsakymai: „kasdien“, „2-3

kartus per savaitę“, „kartą per savaitę“, „2-3 kartus per mėnesį“, „kelis kartus per metus“ ir

„niekada negeriu“. Atsakymai sugrupuoti į tokias dalis: „kartą per savaitę ir dažniau“ ir „rečiau

nei kartą per savaitę“.

Apie fizinį aktyvumą buvo klausiama: „Ar dažnai laisvalaikiu mankštinatės (sportuojate,

bėgiojate, važiuojate dviračiu, dirbate sode ir pan.) mažiausiai 30 min. taip, kad pagreitėtų

kvėpavimas ir suprakaituotumėte?“. Buvo galimi šie atsakymo variantai: „kasdien“, „4-6 kartus

per savaitę“, „2-3 kartus per savaitę“, „kartą per savaitę“, „2-3 kartus per mėnesį“, „kelis kartus

per metus ir rečiau“ ir „negaliu mankštintis dėl ligos ar invalidumo“.

2.3. Statistinė duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant kompiuterinį „SPSS 15.0 for

Windows“ statistinį duomenų analizės paketą ir MS Exel. Vyrų ir moterų duomenys buvo

analizuojami atskirai.

Standartu pasirinkta 2010 metų Lietuvos gyventojų amžinė struktūra.

Skirstinių atitikimas normalaus skirstinio kriterijams buvo vertinamas, taikant

Kolmagorovo-Smirnovo kriterijų. Esant normaliam skirstiniui, hipotezė apie dviejų

nepriklausomų kintamųjų vidurkių lygybę buvo tikrinama taikant Stjudento t kriterijų, o esant

nenormaliam skirstiniui – Mann-Whitney kriterijų. Trijų nepriklausomų kintamųjų vidurkiai ir jų

35

dispersijos buvo lygintos taikant dispersinės analizės metodą (ANOVA), o esant nenormaliam

skirstiniui – Kruskal-Wallis testą.

Skirtumai tarp kokybinių požymių buvo vertinama taikant chi kvadrato (χ2) kriterijų ir Z

kriterijų.

36

37

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai

Tyrimo metu analizuojami Lietuvos vyrų ir moterų mitybos įpročiai. Siekiama palyginti

vyrų ir moterų pusryčiavimo, pietavimo, vakarieniavimo ypatumus, valgomo maisto ir geriamų

gėrimų vartojimo skirtumus.

Mmoterys pusryčiavo dažniau nei vyrai, atitinkamai 81,1 proc. ir 76,5 proc. (p = 0.025)

(3.1.1. pav.).

Chi=5.05, lls=1, p = 0.025

3.1.1. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal pusryčiavimo įpročius (proc.)

Tiriamųjų buvo klausiama kur jie pietauja. Analizuojant tiriamųjų pietavimui

pasirenkamas vietas matyti, kad dauguma vyrų ir moterų pietauja namuose (atitinkamai, 47,5

proc. ir 49,3 proc.). Nemaža dalis vyrų ir moterų valgo atsineštą maistą (atitinkamai, 35,4 proc.

ir 31,8 proc.). Remiantis Chi-kvadrato kriterijaus rezultatais matyti, kad pietavimo ypatumai nėra

susiję su tiriamųjų lytimi, nes (p = 0,385) (3.1.2 pav.).

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Pusryčiauja Nepusryčiauja

23.5

76.5

18.9

81.1proc.

Vyrai Moterys

38

Chi=3.04, lls=3, p = 0.385

3.1.2. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal pietavimo įpročius (proc.)

Lyginant vyrų ir moterų vakarieniavimui pasirenkamas vietas matyti, kad beveik visi

tiriamieji (95,8 proc.) vakarieniauja namuose (94,4 proc. vyrų ir 97,1 proc. moterų). Tuo tarpu,

analizuojant vyrus ir moteris, kurie atsineša vakarienę į darbo vietą, matyti, kad vyrų yra 4,46

proc., moterų 2,19 proc. Kitos vakarieniavimo vietos pateiktos 3.1.3. pav.

Chi=7.05, lls=3, p = 0.07

3.1.3. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal vakarieniavimo įpročius (proc.)

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Nmuose Restorane arkavinėje

Valgykloje Valgau atsineštąmaistą

47.5

5.8

11.3

35.4

49.3

5.3

13.6

31.8

proc.

Vyrai Moterys

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Nmuose Restorane arkavinėje

Valgykloje Valgau atsineštąmaistą

94.4

0.9 0.2 4.5

97.1

0.5 0.22.2

proc.

Vyrai Moterys

39

Tiriamųjų buvo klausiama, kokį maistą jie paprastai valgo. Buvo stebimas ryšys tarp

vegetarinio maisto pasirinkimo ir tiriamųjų lyties, (p = 0,013). Dauguma vyrų ir moterų renkasi

įvairų maistą, tačiau vegetarinį maistą yra labiau linkusios rinktis moterys nei vyrai (atitinkamai,

2.6 % ir 0.75 %) (pav. 3.1.4. pav.).

Chi=6.15, lls=1, p = 0.013

3.1.4. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal pasirenkamą maistą (proc.)

Tų, kurie nurodė valgantys vegetarinį maistą, buvo papildomai klausiama, ką dar valgo

be augalinių produktų. Gauti rezultatai rodo, kad vyrai dažniausiai renkasi žuvį, kiaušinius ir

pieno produktus (atitinkamai, 81,4 proc, 70,1 proc. ir 63,9 proc.). Nors buvo matoma tendencija,

kad moterys dažniau rinkosi pieno produktus, bei rečiau žuvį lyginant su vyrais, tačiau

statistiškai šie skirtumai nebuvo reikšmingi (3.1.5. lentelė).

Lytis Iš viso

Vyrai Moterys

Kokį maistą valgote?

1) nieko daugiau 12.37 (12) 12.61 (14) 26

2) žuvį 81.44 (79) 76.58 (85) 164

3) kiaušinius 70.1 (68) 74.77 (83) 151

4) pieno produktus 63.92 (62) 75.68 (84) 146

Iš viso 97 111 208

3.1.5. lentelė. Valgančių vegetarinį maistą dalis, pagal vartojamus produktus (proc.,

N)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Įvairų maistą Vegetarinį maistą

99.3

0.7

97.4

2.6

proc.

Vyrai Moterys

40

Sekančiame tyrimo etape analizuotos dažniausiai vartojamos riebalų rūšys. Nustatyta,

kad vyrai ir moterys dažniausiai vartoja aliejų (atitinkamai, 88,6 proc. ir 93,7 proc.). Tuo tarpu,

analizuojant kitų riebalų vartojimą matyti, kad vyrų dalis, vartojančių kitus riebalus (taukus,

margarine, sviestą), yra didesnė nei moterų (atitinkamai, 11,4 proc. ir 6,3 %). Chi-kvadrato

kriterijaus rezultatai rodo, kad pasirenkamų riebalų vartojimas yra susijęs su tiriamųjų lytimi (p =

0.0001) (3.1.6. pav.).

Chi=13.18, lls=1, p = 0.0001

3.1.6. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal vartojamus riebalus maistui ruošti

(proc.)

Tolimesiame tyrimo etape analizuotas riebalų, kurie tepami ant duonos, pasirinkimas.

Nustatyta, kad dauguma vyrų ir moterų tepimui ant duonos renkasi sviestą (atitinkamai, 60,2

proc. ir 59,5 proc.). Dalis gyventojų (17,7 proc.) nurodė nevartojantys jokių riebalų. Tepamų

riebalų ant duonos pasirinkimas nėra susijęs su tiriamųjų lytimi (p = 0,168). Kitų tepamų riebalų

pasirinkimas pateiktas 3.1.7. pav.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Aliejus Kiti riebalai

88.6

11.4

93.7

6.3

proc.

Vyrai Moterys

41

Chi=3.56, lls=2, p = 0.168

3.1.7. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tepamų ant duonos riebalų rūšį (proc.)

Sekančiame tyrimo etape analizuojamas vyrų ir moterų pieno vartojimas. Siekiama

nustatyti, kokį pieną dažniausiai renkasi tiriamieji. Apklausos rezultatai rodo, kad dažniausiai

vyrai ir moterys renkasi vidutinio riebumo (2.5 – 3.2 proc.) pieną (atitinkamai, 38,1 proc. ir 43

proc.). Moterys yra linkusios dažniau rinktis liesesnį pieną nei vyrai, atitinkamai, 5,5 proc.

moterų ir 3,1 proc. vyrų. Tuo tarpu, kaimišką, natūralų pieną renkasi didesnė dalis vyrų nei

moterų (atitinkamai, 16,1 proc. ir 14 proc.) (1.7. pav.).

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Natūralųkaimišką

Natūralųparduotuvėje

pirktą

Vidut. rieb. (2,5-3,2%)

Liesą (1% irliesesnį)

Negeria pieno

16,113,4

38,1

3,1

29,3

14 12,9

42,9

5,5

24,7

proc.

Vyrai Moterys

Chi=11, lls=3, p = 0.012

3.1.8. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal geriamo pieno rūšį (proc.)

0

10

20

30

40

50

60

70

Sviestas Jokių riebalų Kiti riebalai

60.3

16

23.7

59.5

19.4 21.1

proc.

Vyrai Moterys

42

Grūdiniai produktai turėtų sudaryti didžiąją dalį mūsų dienos raciono. Respondentų buvo

klausiama apie baltos ir juodos duonos vartojimą. Gauti rezultatai rodo, kad moterys per dieną

dažniau suvartoja 1-2 riekeles juodos duonos nei vyrai (atitinkamai, 54 proc. ir 31,5 proc.). Tuo

tarpu, 3 ir daugiau riekelių juodos duonos dažniau suvartoja vyrai nei moterys (atitinkamai, 37

proc. ir 21,5 proc.). Vyrai yra linkę suvartoti daugiau juodos duonos nei moterys (p = 0.0001)

(3.1.9. pav.).

0

10

20

30

40

50

60

Nevalgau 1-2 riekeles 3 ir daugiau

31,5 31,537

24,5

54

21,5

proc.

Vyrai Moterys

Chi=79.53, lls=2, p = 0.0001

3.1.9. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal suvalgomos juodos duonos riekelių

kiekį (proc.)

Analizuojant baltos duonos suvartojimą matyti, kad moterys rečiau rinkosi baltą duoną

nei vyrai (atitinkamai, 64,6 proc. ir 51,9 proc.). Be to, yra daugiau vyrų, kurie suvartoja 3 ir

daugiau riekelių baltos duonos per dieną, nei moterų (atitinkamai, 22,9 proc. ir 8 proc.). Vyrai

yra linkę suvartoti daugiau baltos duonos nei moterys (p = 0.0001) (3.1.10. pav.).

43

0

10

20

30

40

50

60

70

Nevalgau 1-2 riekeles 3 ir daugiau

51,9

25,322,9

64,6

27,4

8

proc.

Vyrai Moterys

Chi=65.36, lls=2, p = 0.0001

3.1.10. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal suvalgomos baltos duonos riekelių

kiekį (proc.)

Anketinės apklausos metu nustatyta, kad vyrai yra linkę suvalgyti daugiau batono, baltos

sumuštinių duonos nei moterys, net 45,7 proc. vyrų nurodė, kad per dieną suvalgo 3 ir daugiau

riekelių batono arba baltos sumuštinių duonos, o moterų tarpe, ši dalis sudaro 25 proc. (p =

0.0001) (3.1.11. pav.).

Chi=71.77, lls=2, p = 0.0001

3.1.11. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal suvalgomos baltos duonos riekelių

kiekį Lietuvos gyventojų valgomos batono, sumuštinių baltos duonos kiekis (proc.)

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Nevalgau 1-2 riekeles 3 ir daugiau

25.628.7

45.7

35.2

39.9

24.9

proc.

Vyrai Moterys

44

Sekančiame tyrimo etape respondentai vertino skirtingų produktų vartojimo dažnumą.

Gauti rezultatai rodo, kad trečdalis moterų (28 proc.) košes ir dribsnius valgo bent 3 dienas per

savaitę ir dažniau, o vyrų – 14 proc. (p = 0.0001) (3.1.12. pav.).

3.1.12. pav. Lietuvos gyventojų košių ir dribsnių vartojimas (proc.)

Analizuojant šviežių daržovių vartojimo dažnumą galima teigti, kad moterys dažniau

(bent 3 dienas per savaitę ir dažniau) nei vyrai vartoja šviežias daržoves (atitinkamai, 72,5 proc.

ir 59,8, p = 0.0001) (3.1.13. pav.). Šviežius vaisius bei uogas tiek moterts, tiek vyrai vartojo

pakankamai dažnai (atitinkamai, 52 proc. ir 49 proc., p = 0.0001) (3.1.14. pav.).

3.1.13. pav. Lietuvos gyventojų šviežių daržovių vartojimas (proc.)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

3d./sav. ir daugiau 1-2 d./sav. ar nė karto

14

86

28

72

proc.

Vyrai Moterys

0

10

20

30

40

50

60

70

80

3d./sav. ir daugiau 1-2 d./sav. ar nė karto

59.8

40.2

72.5

27.5

proc.

Vyrai Moterys

45

3.1.14. pav. Lietuvos gyventojų šviežių vaisių ar uogų vartojimas (proc.)

Lyginant skirtingos mėsos vartojimo dažnumą galima teigti, kad vyrų ir moterų įpročiai

yra skirtingi, nes vyrai dažniau (bent 3 dienas per savaitę ir dažniau) nei moterys vartoja mėsą

(atitinkamai, 52 proc. ir 35,4 proc., p = 0.015) (3.1.15. pav.).

3.1.15. pav. Lietuvos gyventojų mėsos vartojimas (proc.)

Apklausos metu tiriamieji turėjo nurodyti nesveiko maisto vartojimo dažnumą. Remiantis

rezultatais matyti, kad konditerinių gaminių ir saldainių vartojimas tarp vyrų ir moterų

reikšmingai nesiskiria (p > 0.05), o tai rodo, kad vyrai ir moterys suvartoja vienodą kiekį

0

10

20

30

40

50

60

70

3d./sav. ir daugiau 1-2 d./sav. ar nė karto

49

61

5248

proc.

Vyrai Moterys

0

10

20

30

40

50

60

70

3d./sav. ir daugiau 1-2 d.sav. ar nė karto

52.247.8

35.4

64.6proc.

Vyrai Moterys

46

konditerinių gaminių ir saldainių. Dauguma vyrų ir moterų vartoja konditerinius gaminius 1-2

dienas per savaitę ar nei karto (atitinkamai, 71,8 proc. ir 79,6 proc.) (3.1.15. pav.).

3.1.16. pav. Lietuvos gyventojų konditerinių gaminių vartojimas (proc.)

Lyginant saldžiųjų gėrimų vartojimą (1 diena per savaitė ar daugiau), vyrai dažniau nei

moterys vartoja saldžiuosius gėrimus (atitinkamai, 35,9 proc. ir 15,9 proc. p = 0.0001) (3.1.17.

pav.) ir greitą maistą (atitinkamai, 1.31 ir 1.16, p = 0.0001) (3.1.18. pav.). Tai taip pat parodo,

kad net beveik pusė gyvemtojų į savaitę bent kartą vartoja nesveiką maistą.

3.1.17. pav. Lietuvos gyventojų saldžiųjų gėrimų vartojimas (proc.)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

3d./sav. ir daugiau 1-2 d./sav. ar nė karto

28.2

71.8

20.5

79.6proc.

Vyrai Moterys

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

1d./sav. ir daugiau Nė karto

35.9

64.1

15.9

84.1proc.

Vyrai Moterys

47

3.1.18. pav. Lietuvos gyventojų greito maisto vartojimas (proc.)

Sekančiame etape analizuojamas dedamas cukraus kiekis į kavą ir arbatą. Gauti rezultatai

rodo, kad dauguma vyrų ir moterų į kavą deda 1-2 šaukštelius cukraus (atitinkamai, 67 proc. ir

64 proc.) (p = 0.0001) (3.1.19. pav.).

Chi=29.01, lls=2, p = 0.0001

3.1.19. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal dedamų cukraus šaukštelių kiekį į

kavą (proc.)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

1d./sav. ir daugiau Nė karto

27.3

72.7

12.3

83.7proc.

Vyrai Moterys

0

10

20

30

40

50

60

70

Nededa 1-2 3 ir daugiau

25.9

67

7.1

33.8

63.9

2.3

proc.

Vyrai Moterys

48

Analizuojant dedamo cukraus kiekį į arbatą matyti, kad dauguma vyrų į arbatą deda 1-2

šaukštelius cukraus (61.1 proc.). Tuo tarpu, daugiau nei pusė moterų į arbatą cukraus nededa

(56.6 proc.) (p = 0.0001) (3.1.20. pav.).

Chi=107.84, lls=2, p = 0.0001

3.1.20. pav. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal dedamų cukraus šaukštelių kiekį į

arbatą (proc.)

Siekiant įvertinti vyrų ir moterų sveikus ir nesveikus mitybos įpročius buvo sukurti du

indeksai. Vienas iš jų nurodo kasdienius sveikos mitybos įpročius (SMI). Kitas indeksas buvo

sukurtas įvertinti nesveiko maisto produktų suvartojimą (NMI). Į sveikos mitybos indeksą buvo

įtrauktas košių ir dribsniai, šviežių daržovių, šviežių vaisių ir uogų vartojimas. Į nesveikos

mitybos indeksą - mėsa, limonadai, coca-cola ir kiti gaivieji gėrimai bei greitas maistas

(mėsainiai, kebabai, picos ir pan.). Kiekvieno iš šių maisto produktų suvartojimas buvo

vertinamas balais. SMI balų suma buvo tuo didesnė, kuo dažniau buvo vartojami sveiki maisto

produktai, o NMI balų suma buvo tuo didesnė, kuo dažniau buvo vartojami nesveiki maisto

produktai.

Tyrimo metu palygintas Lietuvos vyrų ir moterų sveikos mitybos indeksas (SMI) ir

nesveiko maisto produktų suvartojimo indeksas (NMI). Rezultatams atvaizduoti naudojamos

stačiakampės diagramos su rodiklių vidurkiais, standartiniais nuokrypiais ir 95 proc. vidurkių

pasikliautinaisiais intervalais. Remiantis vyrų ir moterų SMI ir NMI vidurkių įverčiais galima

teigti, kad moterų sveikos mitybos įpročių vidurkių reikšmės (SMI) yra aukštesnis nei vyrų

(atitinkamai, 12 ir 10, p = 0,0001). Tai rodo, jog moterų mityba yra sveikesnė, jos dažniau valgo

0

10

20

30

40

50

60

70

Nededa 1-2 3 ir daugiau

31.9

61.1

7

56.6

42.1

1.3

proc.

Vyrai Moterys

49

košes ir dribsnius, šviežias daržoves, vaisius ir uogas, juodą duoną ir pieną nei vyrai.

Analizuojant nesveiko maisto produktų suvartojimo indekso (NMI) įverčius matyti, kad vyrų

indekso vidurkių reikšmės yra statistiškai reikšmingai aukštesnis nei moterų (atitinkamai, 7.0 ir

5.5, p = 0.0001) (3.1.21. pav.). Tai rodo, kad vyrai dažniau nei moterys renkasi nesveikus

produktus (mėsos produktus, konditerinius gaminius, saldainius ar šokoladą, saldžiuosius

gėrimus bei greitą maistą (mėsainiai, kebabai, picos ir pan.)). Apibendrinant, moterys dažniau

laikosi sveikos mitybos rekomendacijų nei vyrai.

SMI: F = 2.14, t = -9.315, lls = 1596, p = 0.0001

NMI: F = 11.97, t = 5.173, lls = 1564, p = 0.0001

3.1.21. pav. Vyrų ir moterų sveiko (SMI) ir nesveiko maisto produktų (NMI) vartojimo

indeksų vidurkiai

3.2. Mitybos sąsajos su socialiniais veiksniais

Šiame skyriuje nagrinėjama, ar sveika mityba ir mitybos įpročiai yra susiję su socialiniais

ir demografiniais veiksniais.

Pirmiausiai analizuotas vyrų ir moterų subjektyvus sveikos mitybos vertinimas (p =

0.003) (3.2.1. pav.). Didžioji tirtų vyrų dalis nurodė, kad jiems yra svarbu sveikai maitintis. Kas

ketvirtas vyras su aukštuoju išsilavinimu pažymėjo, kad jiems labai svarbu sveikai maitintis, taip

atsakiusių buvo šiek tiek mažiau tarp žemesnio išsilavinimo vyrų (p = 0.0001) (3.2.2. pav.).

0

2

4

6

8

10

12

SMI NMI

10

7

12

5.5

proc.

Vyrai Moterys

50

Chi=23.3, lls=8, p = 0.003

3.2.1. pav. Vyrų, nurodžiusių, kad jiems svarbu sveikai maitintis, dalis (proc.)

Panašūs rezultatai gauti tiriant ir moteris. Išsilavinimas buvo tiesiogiai susijęs su svarba

sveikai maitintis. Aukštesnio išsilavinimo moterys dažniau nurodė, kad joms labai svarbu sveikai

maitintis nei žemesnio išsilavinimo (p = 0.0001) (3.2.2. pav.).

Apibendrinant vyrų ir moterų sveikos mitybos svarbos vertinimus matyti, kad sveika

mityba yra svarbiausia aukščiausią išsilavinimą turintiems respondentams.

Chi=35.54, lls=8, p = 0.0001

3.2.2. pav. Moterų, nurodžiusių, kad joms svarbu sveikai maitintis, dalis (proc.)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Labai svarbu Svarbu

23.5

76.5

21

79

25

75

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Labai svarbu Svarbu

24.8

75.2

25.7

74.3

29.2

70.8

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

51

Tyrimo metu palyginti skirtingo išsilavinimo vyrų ir moterų pusryčiavimo įpročiai.

Gauti rezultatai rodo, kad dauguma vyrų ir moterų pusryčiauja, tačiau pusryčiaujančių dalis

nesiskyrė skirtingose išsilavinimo grupėse (žr. 3.2.3. pav. ir 3.2.4. pav.).

Chi=1.74, lls=2, p = 0.42

3.2.3. pav. Vyrų skirstymas pagal pusryčiavimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

Chi=1.43, lls=2, p = 0.491

3.2.4. pav. Moterų skirstymas pagal pusryčiavimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Labai svarbu Svarbu

25.5

74.5

22.9

77.1

20.1

75

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Labai svarbu Svarbu

20.8

79.2

17.8

82.2

17.5

82.5

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

52

Apklausos metu tiriamųjų klausta apie jų pietavimo įpročius. Gauti rezultatai rodo, kad

vyrų ir moterų pietavimo įpročiai yra susiję su jų išsilavinimu, (3.2.5. pav. ir 3.2.6. pav.).

Didžioji dalis atsakiusių pietauja namuose ar vargo iš namų atsineštą maistą. Tarp restoranuose ir

valgyklose pietaujančių, didesnę dalį sudarė įgiję universitetinį išsilavinimą lyginant su žemesnio

išsilavinimo vyrais. Aukštojo išsilavinimo 15,3 proc. vyrų pietauja restorane ar kavinėje, 20.2

proc. - valgykloje. Tuo tarpu, žemiausią išsilavinimą turinčiųjų tarpe, tik 1.9 proc. pietauja

restoranuose ir kavinėse, bei 8.7 proc. valgyklose (3.2.5. pav.).

Chi=45.76, lls=6, p = 0.0001

3.2.5. pav. Vyrų skirstymas pagal pietavimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

Lyginant moterų pietavimo įpročius matyti, kad dauguma restoranuose (kavinėse) ir

valgyklose pietaujančių moterų yra įgiję universitetinį išsilavinimą (atitinkamai, 9 proc.

restoranuose ir 19,6 proc. valgyklose). Tuo tarpu, dauguma žemiausią išsilavinimą turinčių

moterų pietauja namuose (80,8 proc.), tarp aukšto išsilavinimo tokių buvo žymiai mažiau (3.2.6.

pav.).

0

10

20

30

40

50

60

Namuose Restorane arkavinėje

Valgykloje Valgau atsineštąmaistą

49.6

1.9 8.7

39.8

50.8

4.58.2

36.639.5

15.3 20.2

25

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

53

Chi=57.12, lls=6, p = 0.0001

3.2.6. pav. Moterų skirstymas pagal pietavimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

Apklausos metu tiriamųjų klausta apie riebalų vartojimą ruošiant maistą. Gauti rezultatai

rodo, kad vyrų ir moterų riebalų pasirinkimas maisto gaminimui nėra susijęs su jų išsilavinimu

(3.2.7. pav. ir 3.2.8. pav.). Daugiau nei 80 proc. vyrų ir daugiau nei 90 proc. moterų,

nepriklausomai nuo išsilavinimo, maisto gaminimui dažniausiai naudoja aliejų.

Chi=3.06, lls=2, p = 0.216

3.2.7. pav. Vyrų skirstymas pagal maistui gaminti dažniausiai vartojamų riebalų rūšį,

atsižvelgiant į išsilavinimą

0

10

20

30

40

50

60

70

Namuose Restorane arkavinėje

Valgykloje Valgau atsineštąmaistą

60.8

1 8.8

29.4

53.5

5.511

30

36

9

19.6

35.4

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Aliejų Kitus riebalus

90.1

9.9

84.8

15.2

89.3

10.7

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

54

Chi=1.53, lls=2, p = 0.465

3.2.8. pav. Moterų skirstymas pagal maistui gaminti dažniausiai vartojamų riebalų rūšį,

atsižvelgiant į išsilavinimą

Taip pat, tyrimo metu analizuotas tepamų riebalų ant duonos pasirinkimas skirtingą

išsilavinimą turinčių vyrų ir moterų grupėse. Gauti rezultatai rodo, kad vyrų ir moterų tepamų

riebalų ant duonos pasirinkimas yra susijęs su jų išsilavinimu (3.2.9. pav. ir 3.2.10. pav.).

Margariną dažniausiai rinkosi žemiausią išsilavinimą turintys vyrai (29,9 proc.), tarp aukštą

išsilavinimą turinčių vyrų tokių buvo 10,1 proc., o sviestą dažniausiai naudoja universitetinį

išsilavinimą turintys asmenys (53,1 proc.) (3.2.9. pav.). Visai riebalų netepė ant duonos 17,7

proc. tirtų vyrų.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Aliejų Kitus riebalus

93.6

6.4

92.6

7.4

95

5

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

55

Chi=28.87, lls=4, p = 0.0001

3.2.9. pav. Vyrų skirstymas pagal ant duonos tepamų riebalų rūšį, atsižvelgiant į

išsilavinimą

Analizuojant moterų ant duonos tepamų riebalų rūšį, matyti, kad riebalų vartojimo

tendencija išlieka panaši kaip ir vyrų. Margariną buvo populiaraiusias tarp žemiausią

išsilavinimą turinčių moterų (34,1 proc.), o tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą siekė tik 7,9 proc.

Universitetinį išsilavinimą turinčių moterų dalis buvo didžiausia tarp besirenkančių sviestą ir tarp

visai netepančių jokių riebalų ant duonos (3.2.10. pav.).

Chi=75.15, lls=4, p = 0.0001

0

10

20

30

40

50

60

Jokių Margariną Tepų riebalųmišinį

Sviestą Taukus

11.7

29.9

16.5

41.6

0.3

19.8

22.9

9.6

47.1

0.6

21.5

10.115.2

53.2

0

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

0

10

20

30

40

50

60

Jokių Margariną Tepų riebalųmišinį

Sviestą Taukus

15.5

34.1

14.6

35.6

0.3

16.6

21.2

16.6

45.6

0

15.5

7.9 10

56.6

0

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

56

3.2.10. pav. Moterų skirstymas pagal ant duonos tepamų riebalų rūšį, atsižvelgiant į

išsilavinimą grupėje

Tiriamųjų buvo klausiama, kokią pieno rūšį dažniausiai vartoja. Didžioji dalis vyrų ir

moterų rinkosi vidutinio riebumo pieną. Kas trečias vyras ir kas ketvirta moteris nurodė

negeriantys pieno. Liesas pienas buvo nepopuliarus tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Pieno

vartojimas buvo susijęs su išsilavinimu. Universitetinį išsilavinimą turintys vyrai rečiau gėrė ribų

pieną lyginant su žemesno išsilavinimo vyrais (p<0,05) (3.2.11. pav.). Panaši tendencija buvo

stebima ir tarp moterų. Aukštesnio išsilavinimo moterys rečiau rinkosi riebų pieną lyginant su

žemesnio išsilavinimo moterimis (p<0,05). Taip pat aukštojo išsilavinimo moterys dažniau

nurodė negeriančios pieno nei vidurinį išsilavinimą turinčios moterys (p<0,05) (3.2.12. pav.).

Chi=5.77, lls=6, p = 0.449; p<0,05, lyginant su turinčim vidurinį išsilavinimą

3.2.11. pav. Vyrų skirstymas pagal dažniausiai geriamo pieno rūšį, atsižvelgiant į

išsilavinimą

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Natūralų Vidut. rieb. (2,5-3,2%)

Liesą (1% irliesesnį)

Negeria pieno

32*

36.6

2.4

29*31

38.1

3.8

27.1

22.6

41.5

3.8

32.1

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

57

Chi=23.96, lls=6, p = 0.001; p<0,05, lyginant su turinčim vidurinį išsilavinimą

3.2.12. pav. Moterų skirstymas pagal dažniausiai geriamo pieno rūšį, atsižvelgiant į

išsilavinimą

Apklausos metu tiriamieji nurodė juodos, baltos duonos ir batono vartojimo dažnumą.

Analizuojant vyrų ir moterų atsakymus matyti, kad vyrai dažniau suvalgydavo 3 ir daugiau

riekelių juodos duonos per dieną, tuo tarpu moterys – 1-2 riekeles (3.2.13. pav. ir 3.2.14. pav.).

Tarp aukštesnįjį ar kolegijos išsilavinimą turinčių vyrų buvo didžiausia dalis valgančių 3

ir daugiau riekeles duonos per dieną, lyginant su kitomis išsilavinimo grupėmis. Tarp vidurinį

išsilavinimą turinčių vyrų buvo daugiau atsakiusių, kad nevalgo juodos duonos nei tarp aukštesnį

išsilavinimą turinčių vyrų. Kiek mažiau duonos (1-2 riekeles) dažniausiai suvalgo universitetinį

išsilavinimą turintys vyrai.

Chi=48.12, lls=4, p = 0.0001

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Natūralų Vidut. rieb. (2,5-3,2%)

Liesą (1% ir liesesnį) Negeria pieno

32*

41.2

4.1

29*

28.6

41.3

7.0

23.218.5

46

6

29.5

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis Aukštesnysis ar kolegijos Universitetinis

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

32

25.9

31.9

24.428.2

47.4

20.2

48.8

31

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

Aukštesnysis ar kolegijos

Universitetinis

58

3.2.13. pav. Vyrų skirstymas pagal juodos duonos vartojimo įpročius, atsižvelgiant į

išsilavinimą

Analizuojant moterų juodos duonos vartojimą matyti, kad juodos duonos daugiausiai (3 ir

daugiau riekelių) suvalgo aukštesnįjį ar kolegijos išsilavinimą turinčios moterys (27,3 proc.).

Vidurinį išsilavinimą turinčios moterys dažniausiai nevalgo juodos duonos (32 proc.) (3.2.14.

pav.).

Chi=49.55, lls=4, p = 0.0001

3.2.14. pav. Moterų skirstymas pagal juodos duonos vartojimo įpročius, atsižvelgiant į

išsilavinimą

Analizuojant vyrų ir moterų baltonos duonos vartojimo dažnumą matyti, kad baltos

duonos vartojimo dažnumas yra susijęs su jų išsilavinimu, nes Chi-kvadrato kriterijaus klaidos

tikimybės, atitinkamai lygios, p = 0.0001 (3.2.15. pav. ir 3.2.16. pav.).

Baltos duonos daugiausiai (3 ir daugiau riekelių) suvalgo vidurinį išsilavinimą turintys

vyrai (30,1 proc.). Kiek mažiau duonos (1-2 riekeles) dažniausiai suvalgo universitetinį

išsilavinimą turintys vyrai (34,1 proc.).

0

10

20

30

40

50

60

70

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

32

42.8

22.221.1

51.6

27.3

18.1

67

14.9

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

Aukštesnysis ar kolegijos

Universitetinis

59

Chi=26.53, lls=4, p = 0.0001

3.2.15. pav. Vyrų skirstymas pagal baltos duonos vartojimo įpročius, atsižvelgiant į

išsilavinimą

Analizuojant moterų baltos duonos vartojimą matyti, kad baltos duonos daugiausiai (3 ir

daugiau riekelių) suvalgo vidurinį išsilavinimą turinčios moterys (13,7 proc.). Universitetinį

išsilavinimą turinčios moterys dažniausiai nevalgo juodos duonos (68,7 proc.) (3.2.16. pav.).

Chi=23.22, lls=4, p = 0.0001

3.2.16. pav. Moterų skirstymas pagal baltos duonos vartojimo įpročius, atsižvelgiant į

išsilavinimą

0

10

20

30

40

50

60

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

32

21.3

30.1

54.1

2520.9

56.1

34.1

9.8

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

Aukštesnysis ar kolegijos

Universitetinis

0

10

20

30

40

50

60

70

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

32

27.7

13.7

65.5

26.9

7.6

68.7

28.1

3.2

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinisAukštesnysis ar kolegijosUniversitetinis

60

Analizuojant vyrų ir moterų batono, sumuštinių baltos duonos vartojimo dažnumą matyti,

kad šių rūšių duonos vartojimo dažnumas yra susijęs su jų išsilavinimu, nes Chi-kvadrato

kriterijaus klaidos tikimybės, atitinkamai lygios, p = 0.0001 (3.2.17. pav. ir 3.2.18. pav.).

Baltos duonos daugiausiai (3 ir daugiau riekelių) suvalgo vidurinį išsilavinimą turintys

vyrai (50,3 proc.). Kiek mažiau duonos (1-2 riekeles) dažniausiai suvalgo universitetinį

išsilavinimą turintys vyrai (41,6 proc.).

Chi=41.36, lls=4, p = 0.0001

3.2.17. pav. Vyrų skirstymas pagal batono vartojimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

Analizuojant moterų batono, sumuštinių baltos duonos vartojimą matyti, kad šių gaminių

daugiausiai (3 ir daugiau riekelių) suvalgo vidurinį išsilavinimą turinčios moterys (40,3 proc.).

Universitetinį išsilavinimą turinčios moterys dažniausiai nevalgo batono, sumuštinių baltos

duonos (42 proc.) (3.2.18. pav.).

0

10

20

30

40

50

60

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

3223.9

50.3

27.8 26

46.2

34.9

41.6

23.5

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

Aukštesnysis ar kolegijos

Universitetinis

61

Chi=41.36, lls=4, p = 0.0001

3.2.18. pav. Moterų skirstymas pagal batono vartojimo įpročius, atsižvelgiant į išsilavinimą

Gauti rezultatai rodo, kad SMI ir NMI indeksų įverčių vidurkiai statistiškai reikšmingai

skiriasi skirtingą išsilavinimą turinčių tiriamųjų grupėse. Kuo tiriamojo išsilavinimas yra

aukštesnis, tuo SMI indekso vidurkio reikšmės didesnės ir tiriamasis sveikiau matinasi.

Universitetinį išsilavinimą turinčių respondentų skalės vidurkis siekia: vyrų 10,84, moterų 12,84.

Tuo tarpu, žemiausią išsilavinimą (vidurinį ir nebaigtą vidurinį) turinčių asmenų skalės vidurkis

yra žemiausias (vyrų 9,68, moterų 11,06) (3.2.1. lentelė). Vadinasi, turintieji universitetinį

išsilavinimą dažniau valgė šviežias daržoves, vaisius, košes ir dribsnius, juodą duoną, pieną ir

ant duonos tepamus riebalus nei žemesnio išsilavinimo.

Atitinkamai, nesveiko maisto produktų suvartojimo indeksas (NMI) yra aukščiausias

vidurinį išsilavinimą turinčių tiriamųjų grupėje (vyrų 7,92 ir moterų 6,78), o žemiausias,

aukštesįjį ar kolegijos išsilavinimą turinčių tiriamųjų grupėje, atitinkamai vyrų 6,98 ir moterų

5,80 (3.2.1. lentelė). Tai rodo, jog žemesnį išsilavinimą turintys asmenys suvartoja daugiau

nesveiko maisto (mėsa, saldainiai ar šokoladas, konditeriniai gaminiai, greitas maistas, saldieji

gėrimai) ir bendri sveikos mitybos įpročiai yra prastesni nei aukštesnįjį išsilavinimą turinčių

respondentų.

3.2.1. lentelė. SMI ir NMI rangų palyginimas skirtingą išsilavinimą turinčių tiriamųjų

grupėse

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Nevalgau 1-2 riekelės 3 ir daugiau

32

34.9

40.339.2 39.6

21.2

4245.4

12.6

proc.

Vidurinis ar nebaigtas vidurinis

Aukštesnysis ar kolegijos

Universitetinis

62

Išsilavinimas Vyrai Moterys

SMI NMI SMI NMI

Vidurinis ir nebaigtas vidurinis

Vidurkis 9,68 7,92 11,06 6,78

SN 3,91 3,91 4,19 4,18

Aukštesnysis arba kolegijos

Vidurkis 9,95 6,98 11,86 5,80

SN 3,80 4,23 3,87 3,53

Universitetinis Vidurkis 10,84 7,46 12,84 6,56

SN 3,97 4,13 4,02 3,81

p 0.005 0.074 0,001 0,007

Analizuojant kasdienės sveikos mitybos įpročių indekso (SMI) įverčius skirtingos

šeimyninės padėties tiriamųjų grupėse matyti, kad tarp moterų SMI įverčiai reikšmingai

nesiskiria skirtingose tiriamųjų grupėse, nes klaidos tikimybė, p = 0.999 (3.2.2. lentelė). Tačiau

tarp vyrų yra matomi skirtumai - sveikiausiai maitinosi našliai, o mažiausiai sveiką maistą

vartojo nevedę. Lyginant nesveikos mitybos įpročių indeksą (NMI) skirtingose grupėse, našliai

dažniausiai renkasi nesveiką maistą, tarp moterų priešingai – mažiausias nesveiko maisto

vartojimas tarp našlių. Tačiau netekėjusios moterys daugiausiai valgo nesveiko maisto nei kitos

šeimyninės padėties grupės. Taip pat į nesveiką maistą labiausiai linkę išsiskyrę vyrai.

3.2.2. lentelė. SMI ir NMI rangų palyginimas skirtingos šeimyninės padėties tiriamųjų

grupėse

Šeimyninė padėtis Vyrai Moterys

SMI NMI SMI NMI

Vedęs (ištekėjusi) Vidurkis 10,19 7,34 11,96 6,44

SN 3,83 4,26 4,02 3,80

Nevedęs (netekėjusi) Vidurkis 9,59 8,61 11,94 7,05

SN 4,06 4,71 4,29 4,29

Išsiskyręs (-usi) Vidurkis 9,76 6,93 11,95 6,06

SN 4.43 4.59 4,09 3,92

Našlys (-ė) Vidurkis 11,47 9,79 11,86 5,62

SN 3,72 5,78 4,60 3,42

P 0.309 0.011 0,999 0,046

Analizuojant kasdienės sveikos mitybos įpročių indekso (SMI) įverčius tiriamųjų tarpe,

dirbančių skirtingą darbą, matyti, kad SMI ir NMI indeksų įverčiai statistiškai reikšmingai

skiriasi (3.2.3. lentelė). Galima teigti, kad sveikiausiai įpratę maitintis vyrai dirbantys

63

aptarnavimo sferoje ir įstaigose, kurios užsiima klientų aptarnavimu (10,85). Tuo tarpu,

žemiausias indekso vidurkis stebimas žemės ūkio sferoje dirbančių tiriamųjų tarpe (8,45) (3.2.3.

lentelė). Rezultatuose matoma, jog didžiausias nesveiko maisto produktų suvartojimo indeksas

(NMI) vyravo besimokančių/studijuojančių ir bedarbių vyrų grupėse (atitinkamai, 8,59 ir 8,66).

Mažiausias nesveiko maisto pasirinkimas matomas tarp pensininkų (6,07).

Vertinant moterų sveiko maisto pasirinkimą, pastebima tendencija panaši į vyrų -

dirbančios įstaigoje, aptarnavimo sferoje valgo daugiausiai sveiką maistą (12,35), o mažiausiai –

dirbančios žemės ūkyje ar miškodarbuose (10,54) (3.2.3. lentelė). Kitose moterų darbo pobūdžio

grupėse rodikliai yra panašūs. Lyginant nesveiko maisto pasirinkimo dažnį, didžiausias rodiklis

yra fiksuojamas, kaip ir pas vyrus, tarp besimokančių ar studijuojančių (7,22). Tačiau

pensininkės nesveiko maisto linkusios atsisakyti (4,97). Tai rodo, kad pensininkai ir pensininkės

nesveiko maisto vartojimo įpročiai yra geriausi t.y. pensininkės yra linkę vengti nesveiko maisto.

Tuo tarpu bedarbių vyrų ir studentų bei studenčių nesveiko maisto vartojimo įpročiai yra

blogiausi, nes šioms tiriamųjų grupėms labiausiai būdinga nesveikai maitintis.

3.2.3. lentelė. SMI ir NMI rangų palyginimas skirtingą darbą dirbančių tiriamųjų grupėse

Darbo pobūdis Vyrai Moterys

SMI NMI SMI NMI

Žemės ūkio, miško darbai Vidurkis 8,45 7,33 10,54 6,84

SN 3,64 4,64 4,34 4,04

Pramonė, statybos Vidurkis 9,82 7,75 11,09 6,94

SN 3,52 4,15 3,85 4,08

Įstaigoje, aptarnavimo sferoje

Vidurkis 10,85 7,65 12,35 6,46

SN 4,00 4,51 4,08 3,81

Mokosi Vidurkis 10,42 8,59 11,99 7,22

SN 4,91 4,74 3,83 4,61

Namų šeimininkė Vidurkis - - 11,24 6,59

SN - - 4,04 3,99

Pensijoje Vidurkis 9,33 6,07 11,53 4,97

SN 3,81 4,18 4,34 3,52

Bedarbis Vidurkis 9,22 8,66 11,34 6,71

SN 4,49 4,89 4,76 3,64

p 0.001 0.039 0,007 0,012

64

3.3. Mitybos sąsajos su gyvensenos veiksniais

Tyrimo metu analizuoti Lietuvos gyventojų sveikos gyvensenos įpročiai. Pirmiausiai

palygintas vyrų ir moterų KMI sąsają su sveiko ir nesveiko maisto vartojimo indeksų reikšmėmis

(3.3.1. ir 3.3.2. lentelės). Gauti rezultatai rodo, kad vyrai turintys normalų kūno svorį yra labiau

linkę vartoti sveiką maistą nei turintys antsvorio. Tačiau vyrai, kurių kūno svoris normalus taip

pat daugiau vartoja nesveiko maisto produktų. Galima daryti prielaidą, jog tai jauno amžiaus

asmenys. Tačiau matoma, kad nutukę žmonės mažiausiai suvartoja nesveiko ir linkę vartoti

sveiką maistą. Galima manyti, jog pastarieji labiau yra susirūpinę savo sveikata ir atsižvelgia, ką

valgo.

3.3.1. lentelė. SMI ir NMI reikšmių palyginimas su vyrų KMI indekso reikšmėmis

KMI SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

KMI < 24,99 kg/m2 10,19 4,02 0,062

8,18 4,33 0,001

KMI = 25-29,99 kg/m2

9,87 3,77 7,58 4,42

KMI ≥ 30 kg/m2 10,03 4,02 6,38 4,36

Moterų rodikliai šiek tiek skiriasi – šių sveiko maisto rodkliai yra didesni nei vyrų, o

nesveiko maisto – mažesni. (3.3.2. lentelė). Tiek normalaus kūno svorio, tiek turinčios antsvorio

moterys maitinasi sveikai, tačiau normalaus kūno svorio moterys linkusios dažniau rinktis ir

nesveiko maisto produktus. Įdomu tai, jog nutukusios moterys apskritai mažai vartoja ir sveiką,

ir nesveiką maistą, tad galima daryti prielaidą, jog jos riboja maistą.

3.3.2. lentelė. SMI ir NMI reikšmių palyginimas su moterų KMI indekso reikšmėmis

KMI SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

KMI < 24,99 kg/m2 12,17 4,12 0,007

6,93 4,09 0,001

KMI = 25-29,99 kg/m2

12,02 4,02 6,00 3,49

KMI ≥ 30 kg/m2 11,07 4,14 5,66 3,69

Sekančiame etape buvo tyrinėjami vyrų ir moterų gyvensenos veiksniai (3.3.3. ir 3.3.4.

lentelės). Vyrai, kurie vartoja alkoholį (bent 2 kartus per savaitę) ir kasdien rūko yra linkę rinktis

65

nesveiką maistą ir mažiau sveiko palyginus su tais, kurie negeria alkoholio ir nerūko.

Sportuojantys vyrai (bent 4 kartus per savaitę) taip pat sveikiau maitinasi ir rečiau renkasi

nesveiką maistą negu tie, kurie mažai ar išvis nesportuoja.

3.3.3. lentelė. Indekso reikšmės atsižvelgiant į vyrų gyvensenos veiksnius

Gyvensenos veiksniai SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

Alkoholis (bent 2 k./sav.) Taip 9,61 3,71 0,050 7,83 3,71 0,333

Ne 10,22 4,50 7,48 4,00

Rūkymas (kasdien) Taip 9,25 3,74 0,001 8,31 4,50 0,003

Ne 10,39 3,96 7,25 4,34

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu (bent 4 k./sav.)

Taip 10,59 3,99 0,022 7,37 4,18 0,428

Ne 9,83 3,88 7,66 4,49

Moterų situacija panaši – vartojančios alkoholį (bent 1 kartą savaitėje) ir kasdien

rūkančios rečiau sveikai maitinasi ir dažniau renkasi nesveiką maistą lyginant su moterimis,

kurios atsisako šių gyvensenos įpročių (3.3.4. lentelė). Kaip ir vyrų, tokia pati tendencija vyrauja

ir tarp sportuojančių moterų – jos dažniau renkasi sveikesnį ir rečiau nesveiką maistą.

3.3.4. lentelė. Indekso reikšmės atsižvelgiant į moterų gyvensenos veiksnius

Gyvensenos veiksniai SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

Alkoholis (bent 1 k./sav.) Taip 11,05 3,82 0,027 7,33 3,96 0,031

Ne 12,01 4,14 6,36 3,88

Rūkymas (kasdien) Taip 11,34 4,17 0,120 7,12 4,56 0,062

Ne 11,99 4,11 6,36 3,81

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu (bent 4 k./sav.)

Taip 12,52 4,31 0,011 5,78 3,63 0,002

Ne 11,74 4,01 6,65 3,96

Vėliau buvo skaičiuojami vyrų ir moterų mitybos įpročiai (3.3.5. lentelė). Gauti rezultatai

rodo, jog vyrai, kurie valgo žiūrėdami televizorių, užkandžiauja ar valgo prieš miegą yra labiau

linkę rinktis nesveiką maistą ir rečiau sveiką.

66

3.3.5. lentelė. Indekso reikšmės atsižvelgiant į vyrų mitybos įpročius

Mitybos įpročiai SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

Valgo žiūrėdami TV Taip 9,75 3,81 0,002 7,96 4,59 0,001

Ne 10,76 4,12 6,61 3,77

Užkandžiauja Taip 9,29 3,84 0,001 8,76 4,73 0,001

Ne 10,35 3,92 7,09 4,19

Valgo prieš miegą Taip 9,79 3,77 0,018 7,86 4,46 0,012

Ne 10,56 4,21 6,96 4,25

Moterų rodikliai išsidėstė panašiai – jos taip pat daugiau vartoja nesveiką masitą ir rečiau

sveiką, jei valgo žiūrėdamos televizorių, užkandžiauja ar valgo prieš miegą (3.3.6. lentelė).

Tačiau apskritai moterų sveiko maisto pasirinkimo rodiklis yra aukštesnis nei vyrų, o nesveiko

yra mažesnis lyginant su vyrų.

3.3.6. lentelė. Indekso reikšmės atsižvelgiant į moterų mitybos įpročius

Mitybos įpročiai SMI NSI

Vidurkis SN p Vidurkis SN p

Valgo žiūrėdami TV Taip 11,81 4,10 0,162 6,79 3,84 0,001

Ne 12,19 4,14 5,70 3,91

Užkandžiauja Taip 11,13 3,87 0,001 8,38 4,48 0,001

Ne 12,28 4,17 5,64 3,31

Valgo prieš miegą Taip 11,65 4,15 0,005 6,65 4,02 0,033

Ne 12,39 4,02 6,11 3,68

67

IŠVADOS

1. Ištyrus Lietuvos suaugusių žmonių mitybos įpročius, paaiškėjo, kad pusryčiavo tik

penktadalis vyrų (23,5 proc.) ir moterų (18,9 proc.). Tiek vyrai ir moterys maisto gamybai

dažniausiai rinkosi aliejų (atitinkamai, 88,6 proc. ir 93,7 proc), daugiau nei pusė vyrų ir

moterų ant duonos tepė sviestą (atitinkamai, 60,2 proc. ir 59,5 proc.). Dalis gyventojų (17,7

proc.) nurodė nevartojantys jokių riebalų. Iš pateiktų pieno rūšių gyventojai dažniausiai

rinkosi vidutinio riebumo (2.5 – 3.2 proc.) pieną - vyrai 38,1 proc. ir moterys 43 proc.

Moterys košes ir dribsnius bent 3 dienas per savaitę valgė dažniau nei vyrai, atitinkamai 28

proc. ir 14 proc. Šviežias daržoves bent 3 dienas per savaitę moterys taip pat dažniau

rinkosi nei vyrai (72,5 proc. ir 59,8 proc.). Vyrų ir moterų šviežių vaisių vartojimas

nesiskyrė. Mėsos ir nesveiko maisto vartojimas (saldieji gėrimai, greitas maistas) buvo

dažnesnis tarp vyrų nei moterų. Konditerinių gaminių ir saldainių vartojimas vyrų ir

moterų reikšmingai nesiskyrė. Remiantis vyrų ir moterų kasdienių sveikos mitybos įpročių

indekso (SMI) ir nesveiko maisto indekso (NMI) vidurkių įverčiais, moterys maitinosi

sveikiau nei vyrai.

2. Išsilavinimas buvo tiesiogiai susijęs su svarba sveikai maitintis. Aukštesnio išsilavinimo

vyrai ir moterys dažniau nurodė, kad jiems labai svarbu sveikai maitintis nei žemesnio

išsilavinimo. Žemiausią išsilavinimą turintys vyrai 3 kartus, o atitinkamo išsilavinimo

moterys 4,3 kartus dažniau ant duonos tepė margariną nei aukšto išsilavinimo vyrai ir

moterys, o sviestą 1,4 kartus dažniau rinkosi universitetinį išsilavinimą turintys asmenys

lyginant su vidurinio išsilavinimo gyventojais. Vyrų pieno pasirinkimas nepriklausė nuo

išsilavinimo, tačiau moterų grupėje natūralų pieną dažniausiai rinkosi žemiausią

išsilavinimą turinčios moterys. Palyginus „Sveiko“ ir „Nesveiko“ maisto indeksų reikšmes

skirtingose demografinėse tiriamųjų grupėse, rezultatai parodė, kad kuo tiriamojo

išsilavinimas buvo aukštesnis, tuo jis sveikiau matinosi. Sveikiausiai maitinosi asmenys

dirbantys aptarnavimo sferoje ir įstaigose, kurios užsiima klientų aptarnavimu, tuo tarpu,

žemiausias sveikos mitybos indekso vidurkis buvo stebimas žemės ūkio sferoje dirbančių

tiriamųjų tarpe. Vertinant nesveiko maisto produktų suvartojimo indeksą (NMI) skirtingose

68

sferose dirbančių tiriamųjų tarpe buvo matyti, kad nesveikiausiai maitinosi bedarbiai ir

studentai, tuo tarpu pensininkai labai retai valgė nesveiką maistą.

3. Gyvensenos veiksniai taip pat buvo susiję su „Sveikos“ ir „Nesveikos“ mitybos indeksais.

Vyrai kurie vartojo alkoholį bent 2 kartus per savaitę ir moterys, kurios vartojo alkoholį

bent kartą per savaitę, respondentai, kurie kasdien rūkė ir buvo fiziškai neaktyvūs

(laisvalaikiu sportavo rečiau nei 4 kartus per savaitę) dažniau rinkosi nesveiką maistą ir

rečiau sveiką. Vyrai ir moterys, kurie valgė žiūrėdami televizorių, užkandžiavo ar valgė

prieš miegą, buvo dažniau linkę rinktis nesveiką maistą ir rečiau sveiką. Apskritai, moterų

sveiko maisto pasirinkimo rodiklio įverčiai buvo aukštesnis nei vyrų, o nesveiko - žemesni

lyginant su vyrų. Analizuojant KMI sąsajas su SMI ir NMI reikšmėmis, rezultatai parodė,

kad nutukę vyrai mažiau vartojo nesveiko maisto, o nutukusios moterys nurodė mažiau

vartojančios tiek sveiko, tiek nesveiko maisto.

69

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Supažindinti Lietuvos visuomenę su atlikto tyrimo rezultatais, atkreipiant dėmesį

į gyventojų sveikatos ryšius su socialiniais bei gyvensenos veiksniais

2. Siekiant pagerinti Lietuvos gyventojų sveikatą ir savijautą, būtina vykdyti

sveikatai palankią politiką ir strategiją, kurti palankią aplinką sveikai gyvensenai.

3. Toliau vykdyti mitybos įpročių ir kitų gyvensenos veiksnių stebėseną, siekiant

įvertinti vykdomų prevencinių priemonių efektyvumą.

4. Vykdyti žalingų įpročių prevencines programas, į jas įtraukiant kuo daugiau

gyventojų.

70

LITERATŪRA

1. 2014 Nutrition Country Profile: Latvia. Global nutrition report. Latvia, 2014

2. Aigner M., Tresure J., Kaye W., Kasper S. Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų

federacijos valgymo sutrikimų farmakologinio gydymo rekomendacijos. Vilnius, 2011

3. Armonienė J. Ugdymo ir socialinių sąlygų įtaka mokinių sveikatai. Vilnius, 2014

4. Astrauskienė A. ir kt. Sveikos gyvensenos rekomendacijos. Metodinės rekomendacijos:

mokomoji knyga. Vilnius: VU leidykla, 2011

5. Augustinienė V. Nutukimas ir diabetas. Vilnius, 2008

6. Bartkevičiūtė R., Barzda A. Suaugusių lietuvos gyventojų faktiškos mitybos bei mitybos

ir gyvensenos įpročių tyrimas. Vilnius, 2007

7. Bartkevičiūtė R., Barzda A., Stukas R., Abaravičius A., Petkevičienė J., Klumbienė J.

Sveikos mitybos rekomendacijos. Vilnius, 2011

8. Bartkevičiūtė R., Barzda A., Stukas R., Šatkutė R., Abaravičius A. Lietuvos gyventojų

kūno masės indekso pokyčiai 1997–2007 metais. Sveikatos mokslai, 2009, Nr. 3 (19)

9. Bingham, C. M. L.; Jallinoja, P.; Lahti-Koski, M.; Absetz, P.; Paturi, M.; Pihlajama, H.;

Sahi, T. ir Uutela, A. Quality of diet and food choices of Finnish young men: a

sociodemographic and health behaviour approach. Public Health Nutrition: 2010, 13(6A),

980–986

10. Branca F. The challenge of obesity in the WHO European Region and strategies for

response: World Health Organisation, 2007

11. Brimas G., Gavelinė E., Lipnickas V., Brimienė V., Strupas K. Nutukimo gydymas//

Medicinos teorija ir praktika, 2007, T. 13 Nr.2

12. Cohen S. B. Media exposure and the subsequent effects of body dissatisfaction,

disordered eating, and drive for thinness: A review of the current research // Mind

Matters: The Wesleyan Journal of Psychology. 2006, vol. 1

13. Collection of articles about eating habits in Estonia, 2012

14. Dregval L., Malinauskaitė V. Pirmokų fizinio aktyvumo priklausomybė nuo socialinių –

ekonominių veiksnių. Kaunas, 2008

15. Eičaitė O., Gapšys A. Ekonominių instrumentų taikymas, siekiant skatinti vartotojus

sveikai maitintis. Vilnius, 2011

71

16. Europos kovos su nutukimu chartija. Patvirtinta PSO regioninio biuro Stambule (Turkija)

vykusioje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono konferencijoje

„Mityba ir fi zinis aktyvumas sveikatai“, 2006 m. lapkričio 16 d

17. Europos bendrijų komisija. Baltoji knyga dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir

nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti – KOM279, Briuselis, 2007

18. Europos bedndrijų komisija. Sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo skatinimas: antsvorio,

nutukimo ir chroniškų ligų prevencija Europos Sąjungoje. Žalioji knyga. Briuselis, 2010

19. European Commission. Special Eurobarometer 412: Sport and physical activity. March

2014

20. Fairburn Ch. Kaip įveikti pastovų persivalgymą. Vilnius: Valgymo sutrikimų gydymo ir

informacijos centras, 2004

21. Gardner G., Halweil B. Underfed and overfed: the global epidemic of malnutrition.

Washington, DC: Worldwatch Institute, 2000

22. Global Strategy on Diet, Physical Activity and Health. Background. Geneva: WHO, 2006

23. Gordon R. A. Eating disorders: Anatomy of a social epidemic. Oxford: Blackwell

Publishers Ltd., 2000

24. Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J., Šakytė E., Kriaučionienė V., Veryga A.

Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas. Kaunas, 2012

25. Gražulevičienė R. Žmogaus aplinka ir jos poveikis sveikatai. Kaunas, 2004

26. Griciūtė A., Jankauskienė R., Visagurskienė K., Vizbaraitė D., Pajaujienė S. Sąsajų tarp 9

klasių mokinių psichinio atsparumo ir fizinio aktyvumo laisvalaikio metu ypatumai/

Visuomenės sveikata. Nr. 3(54), 2011

27. Gudžinskienė V., Česnavičienė J., Suboč V. Sveikos gyvensenos ugdymas mokyklose.

Vilnius, 2007

28. Jankauskienė, D., Pečiūra, R. Sveikatos politika ir valdymas. Vilnius, 2007

29. Jankauskas J. P. Janulienė N. Vilniaus universiteto studentų gyvenimo kokybė. Vilnius:

VUL, 2008

30. Jasionis A. ir kt. Nutukimo neurologija. Vilnius, 2013

31. Juozulynas A., Savičiūtė R., Butikis M., Jurgelėnas A., Filipavičiūtė R., Cozzolino M.,

Gramegna T., F., Simonova Z. Ir kt., Healthy lifestyle pecularity of older people.

//Sveikatos mokslai, 2010, Nr. 5

72

32. Juozulynas, R. Savičiūtė, A. Jurgelėnas, R. Prapiestienė, M. Cozzolino, F.G. Tota, Z.

Simonova, R. Arena, M. Giustini, E. Longo, D.R. Marotta, R. Risser, Ch. Chaloupka-

Risser, E. Sumper, K. Szcerbinska, M. Malinowska-Cieulik, B. Piorecka, V. Kijowka, R.

Roche, P. Escotorin, M. Cirera. Penkių Europos šalių pagyvenusių žmonių sveikatos

resursai ir pastangos juos didinti.//Sveikatos mokslai. 2011, Nr. 21(2)

33. Klizas Š. ir kt. Fizinio aktyvumo poveikis vyresnio amžiaus moterų psichofizinei

sveikatai. Kaunas, 2012

34. Kriaučioninenė V., Petkevičienė J. Skirtingo išsilavinimo Lietuvos gyventojų mitybos

įpročiai ir jų pokyčiai 1994 – 2012 metais. Vilnius, 2013

35. Laakso E. Statistical images of Finland and Finns. [žiūrėta: 2014-05-07]Prieiga internete:

< http://www.stat.fi/ajk/tiedotteet/2012/tiedote_012_2012-12-11_en.html>

36. Lamanauskas V., Armonienė J. Aukštesniųjų klasių moksleivių sveikos gyvensenos

samprata. Vilnius, 2012

37. Lažauskas, R. Mityba ir sveikata. Kaunas: KMU leidykla, 2005

38. Liepinytė – Medeikė V. Sveikatinimo darbo su bendruomene, šeima ir

nevyriausybinėmis organizacijomis rekomendacijos. Vilnius, 2008

39. Lietuvos respublikos Sveikatos sistemos įstatymas. Žin., 1994, Nr. 63-1231;1996, Nr.

102-2315; 1997, Nr. 64-1507, Nr. 67-1661

40. Lietuvos politika. Gyvensena. [žiūrėta: 2014-05-07]Prieiga internete:<

http://sic.hi.lt/data/gyv2006.pdf>

41. Liveikienė V. Valgymo sutrikimai, kūno vaizdas ir savivertė:medžiaga mokykloms.

Vilnius, 2005

42. Mickevičienė D., Motiejūnaitė K., Skurvydas A. Fizinis aktyvumas ir moksleivių

sveikatos stiprinimas. Kaunas, 2006

43. Nutrition, physical activity and obesity Estonia. World Health Organization, 2013

44. OECD. Health at a Glance: Europe 2012. OECD Publishing, 2012

45. Ovaskainen M. L., Paturi M., Tapanainen H., Harald K. Educational differences in the

diet of Finnish aults and the associations between education and the determinants and

facilitators of dietary fat quality. Public Health Nutr 13:925–931, 2010

46. Petronytė G. 14-18 metų mokinių mitybos ypatumų ir fizinio aktyvumo sąsaja. LKKA.

Kaunas 2005

73

47. Perminas A., Galvydienė E. Studentų sveikos mitybos bei streso įveikimo strategijų

sąsajos. Kaunas, 2008

48. Poteliūnienė S., Viraliūnaitė L. Socialinių veiksnių įtaka studentų gyvensenai. Vilnius,

2006

49. Proškuvienė R. Mityba. Judėjimas. Vilnius: VPU leidykla, 2006

50. Pudule I, Villeraša A, Grinberga D, Velika B ir kt. Health behavior among Latvian adult

population, 2006

51. Sakalauskas, L., Kepenis, D. Holistinė sveikatos ugdymo metodika. Vilnius, 2009

52. Sassi, F. Obesity and the Economics of Prevention: Fit not Fat. OECD Publishing: Paris,

2010

53. Sassi, F.; Hurst, J. The prevention of lifestyle-related chronic diseases: an economic

Framework // OECD health working paper No. 32. Organisation for Economic Co-

operation and Development, 25 March 2008

54. Schwarzer R. Modeling Health Behavior Change: How to Predict and Modify the

Adoption and Maintenance of Health Behaviors. Applied Psychology: An International

Review, 2008, No. 57(1), 1–29.

55. Steptoe A., Wardle J. Health – related behaviour: prevalence and links with disease. In

Kaptein A., Weinman J. (Ed.), Health Psychology (p. 21–51). Oxford: Blackwell, 2004

56. Strazdienė N. Vaikų sveikos mitybos įpročių ugdymas pradinėje mokykloje: mokytojų

nuomonė. Klaipėda, 2014

57. Stukas R., Šurkienė G., Grubytė S., Dobrovolskij V. Populiarios spaudos įtaka studentų

mitybai. Vilnius, 2012

58. Sveikatos apsaugos ministerija. Sveika mityba ir gyventojų mitybos gerinimas. [žiūrėta:

2014-04-22] Prieiga internete: < http://www.sam.lt/go.php/lit/Sveika-mityba-ir-

gyventoju-mitybos-gerinimas/1369 >

59. Škėmienė, L. ir kt. Studentų medikų mitybos ypatybės. Vilnius, 2007

60. Šurkienė G., Poteliūnienė S., Magalinskienė V. Sveikatos mitybos ir fizinio aktyvumo

ugdymas mokykloje. Kaunas, 2007

61. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Sveikos mitybos principai. [žiūrėta: 2014-04-

22] Prieiga internete: < http://vmvt.lt/lt/as/vartotojas/sveikos.mitybos.principai/ >

62. Vasmainienė L. Pirminė arterinė hipertenzija. Vilnius, 2013

74

63. World Health Organization. Environment and health risks: the influence and effects of

social inequalities. Germany, Bonn, 9–10 September 2009

64. World Health Organization. Global strategy on diet, physical activity and health

(resolution WHA 57.17) // Fifty-ninth world health assembly. Geneva, A59/23, 11 May

2006

65. World Health Organization. Health definition. [žiūrėta: 2014-05-05] Prieiga internete: <

http://www.who.int/about/definition/en/print.html >

66. World Health Organization. Obesity: Preventing and Managing the Global Epidemic.

Report of a WHO Consultation // WHO Technical Report Series. Geneva, 2000, No. 894

67. World Health Organization. WHO European Ministerial Conference on Counteracting

Obesity. Istanbul, 16 November 2006b

68. World Health Organization. WHO European Region Food and Nutrition Action Plan

2014 – 2020. WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, 2013

75

PRIEDAI

1 priedas. Kauno Medicinos universiteto bioetikos centro leidimas atlikti tyrimą.

2 priedas. Klausimynas apie gyvenseną.