Kaip prakalbinti didelės apimties

kūrinius?

(I. Simonaitytė „Aukštujų Šimonių

likimas“: pamokų ciklas nuo teksto

skaitymo iki rašinio)

Augutė Liutkevičienė,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė

2017 m. lapkričio 22 – gruodžio 15 d.

Mokytojo nuostata

Laivui, kuris nežino, kur plaukia,

joks vėjas nėra palankus...

Mokiniams: Pasidalinkime įspūdžiais,

kaip sekėsi prakalbinti šį didelį lietuvių

grožinės literatūros tekstą?

1. Pamokos tema

Ievos Simonaitytės romano

„Aukštujų Šimonių likimas“

siužetas ir pagrindiniai veikėjai

Pamokos uždavinys

• Remdamiesi perskaityto kūrinio medžiaga,

mokiniai įtraukiančios paskaitos metu

pildys trafaretą, aptars pagrindinių

veikėjų giminystės ryšius ir likimus ir

pamokos pabaigoje turės nupieštą

Šimonių giminės genealoginį medį.

Kur vyksta kūrinio

„Aukštujų Šimonių likimas”

pradžios veiksmas?

• Pradžia: Senasis bokštas Įsros pakrantėje

Kur teka upė Įsra?

• Įsrutis (rus.Инструч, vok. Inster) –

upė Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje (dabar

Rusijoje, Kaliningrado srityje)

Veiksmas vyksta Mažojoje Lietuvoje

(Prūsų Lietuvoje)

Šis kraštas priklausė vokiečiams.

Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m.

Prūsijos Karalystės dalis,

vėliauVokietijos imperijos dalis.

Tai vokiečių valstybė, pasivadinusi

užkariautos tautos vardu.

Prūsų Lietuva • XIII a. nukariavę prūsus, vokiečiai užima šią dalį.

• Melno taika – 1422 m. rugsėjo 22 d. prie Melno

ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje

sudaryta taikos sutartis tarp LDK ir Livonijo

ordino. Ordinui atiteko Klaipėdos kraštas.

• Oficialiai 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungė

Lietuva (tačiau Klaipėdos kraštas nebuvo sėkmingai

integruotas).

• Realiai Klaipėdos kraštas priklauso Lietuvai nuo

1945 m.

Kada prasideda kūrinio veiksmas?

„Bet juk Šimonis jau nebematęs jokių atūžiančių karo bangų, užvirstančių Lietuvą, kurias matė plyšiuotasis, dantuotasis bokštas. Juk jam jau nebereikėjo tvertis ginklo, ginti savo tėvų žemės. Seniai seniai jau jo tėvų tėvams ginklas išdaužtas iš rankų. Seniai seniai jau mylimasis kraštas yra svetimtaučių rankose.“

Kūrinio veiksmas prasideda

XVIIIa.

Kiek laiko vyksta kūrinio veiksmas?

XVIII a. pradžia – XIXa. pabaiga

Šimonių protėviai čia gyveno... Kiek amžių bokštas jau stovi čia, ant Įsros

kranto, niekas nežino ir niekas nežinos. Galingai, nepajudinamai jis čia stovėjo nesuskaitomus metus, budėdamas lietuvių sargyboje. Šiandien jau niekam nebereikia jo sargybos. Šiandien jo plyšiuotos sienos ne tam, kad lietuviai, čia pasislėpę, šaudytų savo strėlėmis į neatmušamus priešus, kurių pulkai, nesuskaitomi kaip žizdrai prie jūros, puola bajorų pilį.

Taip, kitados čia tikros pilies būta. Bet, amžiams slenkant, ir griūvančioji pilis liko be prasmės. Ir vienas sumanus Šimonių protėvių pastatė čionai tvirtus sau, savo vaikams ir vaikų vaikams namus, kuriuos aplinkiniai būrai rūmais praminė.

Kas gyvena

tuose rūmuose?

• Pildome

genealoginį

medį.

Maras 1709 metai

• Motina...

• Jonė...

• Lydija...

• Endrius...

• Lukošius...

Išvarytas ...štai jau ateina keliolika žmonių į Šimonių

dvarą. Visi svetimi. <...>Jų išvaizda parodo, kad iš jų nieko gero nesulauksi. Jau ir jų kalba, tiesa, vokiška, bet skamba taip keistai, taip negirdėtai. <...>

- Mes esame vokiečiai ir atvykome čia apsigyventi ne kaip bernai, bet kaip ponai. Supranti dabar? Vokiečiai nėra pratę vergauti, o dargi lietuviams, - pasakė ir piktai nusijuokė.

Koks tėvo Šimonio ir sūnaus

Etmono likimas?

- Gana ilgai tu čia viešpatavai, seni, dabar jau laikas užleisti vietą kitiems. Čia vokiečių žemė, čia vokiečiai ir ponai! - pastebėjo kitas atėjūnų. - Niekados! - dar kartą pakartojo senis Šimonis. <...> Ir du gerai pataikintu lazdos smūgiu ūmai ištiesė senąjį Šimonį į žolyną.

Etmonas... Tik dabar, kada pamatė tėvą žolyne be

žado ir kraujais aptekusį, susiprato Etmonas ir lyg mirtinai sužeistas žvėris šaukdamas puolė svetimuosius. Bet taip tik atrodo: štai kiemas jau pilnas svetimų žmonių. Ir jie nutvėrė ir surišo milžiną Etmoną Šimonį.<...> Išvilko jį ir dar tą patį vakarą atsisveikino Etmonas su šiuo pasauliu.

Matas

Ir kapas sode po ąžuolu dar didesnis.

Švarios turi pasilikti paskutiniojo Šimonio rankos!

Ir tada išėjo Matas - su keliais ryšulėliais rankose. Išėjo iš tėviškės. O kada atsisuko dar kartą namų link paskutiniu žvilgiu atsisveikinti dar su tėviške, pastebėjo jis mojantį jam sudiev... senelį bokštą. Jis, lyg norėdamas sekti paskutinį Šimonį, ilgai ir toli jį lydėti, gerokai pakrypo į Įsros vagą.

Matas Aukštujuose

Pakasinėsiu žemę, padarysiu sieną iš velėnų, apklosiu stogą lapais, ir bus tam kartui kur palįsti. Tiesa, taip gyveno pas mus tik baudžiauninkai, ir tai dar ne visi. O dabar aš taip gyvensiu? Ir kodėl ne, kuo aš geresnis už anuos?

Kurgi tie Aukštujai?

- Tai Priekulės bažnyčia. Nelabai toli Priekulė, į valandą galima nueiti. Atsisėdo ir Ašpurvis ant pušies kamieno. Ir lyg du seniai pasižįstančiu kaimynu ėmė pasakotis.

• Priekulė 20 km į pietus nuo Klaipėdos.

Aukštujai į rytus nuo Priekulės

Būriškoji Šimonių karta...

- Mano tėvas numirė, nusinešė į kapus ir bajoro vardą. Aš jau šiandien paprasčiausias būras, - lyg atsikaltindamas kalba Matas Šimonis. - Ir būrai žmonės, - pamokė Ašpurvis.

Matas Šimonis ir Gerda Ašpurvytė - Tai jau ne niekai. Francas Ermanis vokietis.

Vokiečiai, tik bėdoje būdami, tepažįsta lietuvį: kai jiems pinigų reikia. <...>

Tėvas, išgirdęs apie Gerdos nusistatymą nebeiti už Ermanio, nieko neatsakė žmonai, tik nusišypsojo.

Ir nežinia, kaip tai atsitiko, bet atsitiko, kad Gerda jau Mato glėbyje ir jo nubučiuota glaudė savo galvą prie jo krūtinės.

- O dabar norėčiau tau padėti namus statyti.

Mato Šimonio šeimos šaka

• Piešiam medį.

Etmoną išlydi į kariuomenę O tada nutvėrė Šimonis sūnaus ranką ir prašė

paklausyti: - ...Ten tai teka Įsra, Eik paupiu tolyn ir tu pamatysi bokštą, seną, jau pakrypusį, plyšiuotą. Nueik į dvarą ir žiūrėk, kas ten dedasi. O dvaro sode yra didelis kapas... Nueik ir pasimelsk prie jo... mano vardu! O rasi užeisi ir į bokštą. Ten apsižvalgydamas žiūrėk į vakarus: ten stovi senas ąžuolas; kitados čia augo du kamienu iš vieno kelmo... juk tu žinai. Kur Etmonas nežinos!

Po kelerių metų...

• - Buvau, bet nieko neberadau. Jokio bokšto nebebuvo, jokios girios anapus Įsros, jokio... - Bet kapas sode? Vaike, kapas! - Ne tėvo tai buvo balsas, bet didžiosios Šimonio sielos dejonė. - Niekas manęs į sodą neįleido. Negana dailiai buvau apsirengęs. Aš ėjau padaržėmis, maniau ką nors pamatyti. Vienas didelis ąžuolas buvo darže, bet kapo jokio nebemačiau. Visai jau ne taip ten buvo, kaip tu pasakodavai.

Aukštujai XIX a.

Čia gyvena

Mato Šimonio

vaikų vaikai...

• Piešiam medį.

XIXa.

• Anė Šimonikė ir Adomas Lamsotis

• Piktasis amtmonas Puserna apkaltina

senąjį Lamsotį, kad pavogė jo veršių

bandą. O Lamsotis tik išvarė gyvulius iš

savo avižų. Nesulaukusi iš dvaro vyro

tėvelio, Anikė stojasi ant suolelio, kad

įžiūrėtų, kas dvare... Pamato kartuvėse

senąjį Lamsotį... Krenta ir užsimuša...

„Bejėgiai būrai lietuvninkai!“

Jokūbas Šimonis (Anės Lamsotienės brolis)

• - Ak kaimynėli, štai mano bažnyčia - tie gražūs laukai,

pilni žegnonės; o siūbuojantieji javai, tamsieji pušynai - tai geriausieji dievo žodžio sakytojai. Čiulbaują paukšteliai - geriausi giesmininkai. Virš viso mėlynasis dangus, auksinė saulė - ar tai ne geresnė bažnyčia? - Nepiktžodžiauk, Jokūbai! <...>tu savo dūšią žemiškuose turtuose nuskandinsi, į pragarą nuvarysi! Šimonis reikšmingai nusišypsojo. Kas jį tikrai pažįsta, tas žino, kad jis jau ne toks turtuolis, kaip piktų liežuvių skelbiama, ir kad jis niekada netroško begalinių turtų. Tik, gaila, pavykduokliai jam daugiau turtų primeta, negu jis tikrai turi. O toksai pavyduoklis ir Kuprius.

Anskis Šimonis • O savyje vėl pamanė Šimonis (apie Anskį):

„Nenorėdamas dirbti, jis giriasi, kad dievas jį pašaukęs sakytoju. Na, manęs dėl. Juk ir tokių žmonių turi būti pasaulyje. Bent niekam bloga jis nedaro. O mano nuomonę apie save jis jau žino, užtai ir menkai tepareina namo.“ Pasirodžius Anskiui namie, Jokūbas tuojau įspraudžia kastuvą ar šakę jam į rankas: - Še, broleli, einam dabar į laukus. Darbai laukia. - Bet man reikia apmąstyti, - spiriasi Anskis, - šeštadienio vakarą turiu surinkimą.

Gaisras...

Jiems lyg ir gaila, bet vėl ir malonu matyti, kad tas išdidusis kaimynas, Šimonis, šiandien liks elgeta. Niekada jis kaimynų pagalbos neprivalė. Bet dabar privalės! Tik Anskis Šimonis Jokūbui į akis pažiūrėti - niekada jau nebegalės!

...ak viešpatie, nevesk mūs į pagundymą, nevesk! Išlaikyk nors kito Šimonio rankas švarias! Aš Šimonis, jis Šimonis, abu vieno tėvo esava vaiku, abu vienos motinos esava auklėtu. Ar abu ir būsiva niekšu? Ne, ne! Kad jau ir sutepei savo sąžinę, tu, veidmainy, tai nors Šimonių vardas tegu nebus valkiojamas po kalėjimus. Jokūbas Šimonis verkė, verkė pirmą kartą, vyru būdamas, verkė ilgai ir skaudžiai.

Jokūbo

Šimonio vaikai

• Piešiam

medį.

Mikėlis Ne sūnus, bet ponas įžengė pro

duris, svetimas, aukštas ir puikus. Plaukai taip apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant vieno šono. Juoda karta apsirengęs, balta apykakle, su juodu paraiščiu. Rankose odinės pirštinės, ant pirštų sušvitėjo žiedai. - Tikras vokietis! - sudejavo tėvas Šimonis.

• - Prapuolusysis sūnau! - pasakė tėvas sūnui atsisveikinant. Daugiau nieko.

Krizas ir Ilžė Ašmėnikė • Gyvena skurdžiai... Bet dirbo, būklė gerėjo ir

kaimynai ėmė pavydėti...

• O Krizo Šimonio vaikų buvo daug. Čia rodynos, čia krikštynos, čia vėl kartais šermenys. Tuo tarpu pasimirė ir senoji Šimonienė. Vėl sprendybos, vėl šiokia tokia dalis reikėjo dar atiduoti Mikėliui.

• Trys gyvi, ketvirtasis dabar pakeliui. Keturi ilsis Aukštujų kapuose. Keturi grabeliai išlydėti per Aukštujų kalną. Dėl visų daug verkta. Kiekvienas jų buvo Šimonienei brangus...

Krizo ir

Ilžės vaikai

• Pildom medį.

Urtė Šimonytė - Ką tu išmanai! Nori ar nenori - tatai palik jau

man išspręsti. - ....prie Sobrių manęs nevaryk, ten nenoriu, ir gana! - Urte, aš manau, vištytis vištos nemokys. Tu man neįkalbinėsi, kas tau geriau, tai aš jau žinosiu. <...>Ir pradės man dabar nertėti mano geriausias vaikas! <...>Juk kad aš tavęs nepriversiu klausyti, tai privers tėvelis. Tu tik nenorėsi lyg vaikas dar su dirželiu užsipelnyti! - Tu varai mane į prapuolimą! - sušuko Urtė ir išbėgo į daržą, kur pradėjo graudžiai verkti.

Urtė

• M.Katiliūtės lino

raižinys „Urtė“

Miko veidas – tik kaukė, o už jo slypi Aukštujų Šimonių likimas.

Apsivylimas - Bet dabar matau, kad tu - kaip ir kitos mergos.

Kad tik kas atsitinka, tai tik ir vesk jas, tai tik ir vesk! Daugiau nieko ir nežino, - šaipydamasis šėlo Mikas Sobrys. <...> Ar tu ir tikrai tikėjai, kad aš tave kada nors paimsiu? Ką pasakytų mano gentys?

• - Tavo sūnus mane šavalka ir pasileidėle padarė! - Sakau, burną laikyk, neapkalbėk mano sūnaus, - nebesusivaldydama iš apmaudo, Sobrienė prišoko ir kirto Urtei į veidą taip, kad ši apsipylė kraujais ir pargriuvo ant žemės.

- Tokią negarbę ant Šimonių parnešti! - pradeda vėl Bintakienė, kiek pasilsėjusi. - Tėvas jau gana turi širdperšų dėl tos kivynos marčios. Ir tu jo žilai galvai dar gėdą padarai. <...> „Kad tik pagaliau nutiltų sesuo!“ - dejuoja Urtės širdis. Ji ėste ėda Urtę. Gana koliojo motina, gana šaipėsi brolienė. Gana priskaitė ausis Sobriai. <...> Tik staiga įpuolė Urtei nauja, visai nauja mintis. „Kaip būtų... juk Veiviržas ne taip jau toli. Kiek čia truksiu nueiti - pusvalandį. Veiviržas dabar iškilęs. Keletą sriubsnių šalto vandens - ir viskas baigta.“

Roželės likimas Ji jau per dažnai girdi paprastą tetos kalbą:

- Tokius sveikus vaikus dievas atima, bet kodėl Rožė nemiršta?

- Aš noriu savo mamytės! - dejavo, gailiai raudodama, mergaitė. - Eik, išsikask iš kapų, tada turėsi, - žiauriai atsakė Bintakienė.

- Mama, šiandien, kai Jurgutis nebuvo namie, ji norėjo, kad aš su ja žaisčiau, o kai aš pasakiau, kad su tokia, kaip ji, aš visai nežaidžiu, tai kad pagavo zurnyti, kad pagavo zurnyti! Nusiklausyti nebgalėjau ir turėjau bėgti lauk, - lyg kokia senė ėmė pasakoti Bintakikė.

Aukštujų Šimonių likimas Godas – šaknis viso pikto...

...trinktelėjo plaktukas vieną kartą, dar kartą, vis ir vėl: - Was bietet man?.. - Zum ersten - zum zweiten - zum... Pamažu, vos pastebimai ėmė tuštėti namų pakampiai. Daiktų norinčių žmonių - daug, tik siūlytojų menkai. Pinigai aukštujiškiuose reta dievo dovana. Bet vis dėlto jau nešasi bobelės čia kibirą ar katilą, ratiną ar vytuvus.

Aukštujų Šimonių likimas jau nebemato reikalo pasalomis ir tyliai slankioti pakampiais. Ne, jis strapčioja lyg ožio pusnagomis po visą Šimonio sodybą ir triumfuoja. Bet nė vieno jis neberanda čia, kuris dar Šimonių vargą neštų. Kur jie, Šimoniai? Jeigu dar ir būtų jų, niekada jau jie čia kojos nebekels. Šimoniai nebeturi tėviškės.

Namų darbas • Nuspalvinti Šimonių

giminės genealoginį

medį.

Pamokos į(si)vertinimas. • Ar buvau perskaitęs(-iusi) romaną „Aukštujų

Šimoniųl likimas“?

• Ar prasminga buvo piešti Šimonių šeimos

genealoginį medį? Kodėl?

• Ar aktyviai dalyvavau (piešiau, klausiau, kalbėjau)

pamokos veikloje? Aktyvumą įvertink taškais:

0 Per pamoką nieko neveikiau. Kodėl?

1 Nelabai norėjau aktyviai dalyvauti. Kodėl? . Kodėl?

2 -Dalyvavau aktyviai. Kodėl?

3-Dalyvavau labai aktyviai, sulaukiau pagyrimų. Kodėl?

Ar buvau perskaitęs(-iusi) romaną

„Aukštujų Šimoniųl likimas“?

• Taip

• 16 mokinių

• Ištraukas (11 A4

lapų)

• 7 mokiniai

Ar prasminga buvo piešti Šimonių

šeimos genealoginį medį? Kodėl?

• Visi TAIP

• Dabar lengviau susigaudyti tarp personažų

• Tapo aiškūs visi giminystės ryšiai, ateityje turėsiu iš

ko pasikartoti.

• Romanas painus, o dabar susigaudysiu, kas kieno

vaikai. Jeigu reikės kažką prisiminti, bus paprasta.

• Dabar man aiškiau, kas su kuo ir kaip giminiavosi,

kūrinys tapo aiškesnis.

• Viskas daug aiškiau, patį siužetą lengviau suprasti.

• Tekstas sunku, šitas medis viską

palengvino.

• Viskas pasidarė aiškiau, bus lengviau toliau

kūrinį nagrinėti.

• Žvilgtelėjęs į lapą iškart matai, kaip auga

medis, lengviau suprasti įvykių eigą.

• Taip, buvo aptartos visos detalės, aptarta,

kodėl Šimonių giminė išnyko.

Ar aktyviai dalyvavau (piešiau, klausiau,

kalbėjau) pamokos veikloje? Aktyvumą

įvertink taškais:

0 Per pamoką nieko neveikiau. Kodėl? - 0

1 Nelabai norėjau aktyviai dalyvauti. Kodėl?

. Kodėl? - 4 mokiniai

• Nes nelabai aišku iš ištraukų buvo...

• Sudėtinga nesusipainioti, nedrąsu kalbėti...

• Nelabai supratau kūrinio iš ištraukų...

• Visad nelabai aktyviai dalyvauju...

2 -Dalyvavau aktyviai. Kodėl? - 14 mokinių

• Nes reikia dalyvauti aktyviai.

• Pamoka buvo labai įdomi.

• Jaučiausi gerai, buvau pasiruošęs, tik trūko

progų daugiau pasisakyti.

• Man labai patiko skaityti ir nagrinėti kūrinį

(5)

• Buvo įdomu, nenusibodo klausyti, paruoštos

puikios užduotys.

• Man svarbu viską išsiaiškinti, ko

nesuprantu, smagu diskutuoti su

bendraklasiais.

3-Dalyvavau labai aktyviai, sulaukiau

pagyrimų. Kodėl? -5 mokiniai

• Nes buvau perskaičiusi kūrinį ir

prisiminiau daug detalių. (4)

... kūrinys patiko...

• Norėjau įsigilinti, kad lengviau būtų

rašyti rašinį.

• Nes man patinka diskutuoti ir dalyvauti

pamokose .

2- 3. Pamokos tema. Šimonių

giminės pastangos išsaugoti tautinę

tapatybę

Pamokos uždavinys

• Remdamiesi perskaityto ir aptarto

kūrinio medžiaga, mokiniai skaitys

citatas, diskutuos, pildys lentelę ir

pamokos pabaigoje užrašys 3 išvadas,

kaip Šimoniai gina tautinį orumą.

3- 4. Pamokos tema.

Šimonių moralinis nuosmukis.

Pamokos uždavinys

• Remdamiesi perskaityto ir aptarto

kūrinio medžiaga, mokiniai skaitys

citatas, diskutuos, pildys lentelę ir

pamokos pabaigoje parašys

argumentuotą atsakymą į klausimą

Kodėl svarbu dorai gyventi?

5-6. Pamokos tema.

Rengimasis teksto kūrimui pagal

I.Simonaitytės romaną. 1) rašinys „Kaip išsaugoti tautinę tapatybę?”

2) laiškas draugui, gyvenančiam Anglijoje

Išplėstinio plano kūrimas.

Teiginiai.

Argumentavimas.

Įžangos ir pabaigos dermė.

7. Pamokos tema.

Viešosios kalbos

Tėvo autoriteto reikšmė I.Simonaitytės

romane „Aukštujų Šimonių likimas”

Anskio (ar kito pasirinkto veikėjo) paveikslas

Urtės ir Roželės dramatiškas likimas

8 – 9 pam. – rašinys

10 pam. – rašinių analizė

Tada užversime „Aukštujų Šimonių likimą”...