KRIKÐÈIONIØBENDRIJOS

TIKËJIMO ÞODISDVISAVAITINIS

LAIKRAÐTIS

Iðeina du kartus permënesá, ðeðtadieniais.Leidþiamas nuo 1997

m. sausio 9 d.

Ðiamenumeryje:

Priedo tema:viskàkeièiantijëga

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. Kaina 3,30 Lt

Charles G. Finney

Jëzus – manogelbëtojas.......................5 p.

Tim Keller

Evangelijosesmë....................................5 p.

Nukelta á 2 p.

Aurelija Umbrasienë

Kà daryti, kaipaaugliai „slysta“ iðrankø.....................................9 p.

C. S. Lewis

Krikðèionybë irkultûra (II).....................10 p.

Laiðke romieèiamsapaðtalas Pauliusnuosekliai iðdësto

Evangelijà, kuri, anot apaðtalo,yra Dievo jëga iðgelbëti kiek-vienam, kuris tiki [...]. Joje ap-sireiðkia Dievo teisumas ið ti-këjimo á tikëjimà. (Rom 1, 16–17). Apaðtalo laiðkas paraðytasRomoje gyvenantiems krikðèio-nims. Atrodytø, kodël tikintie-siems reikia aiðkinti Evangelijàir kalbëti, kad joje tik per tikëji-mà apsireiðkia Dievo teisumas?Kodël Romos krikðèionimsapaðtalas raðo: Ástatymo dar-bais Jo akivaizdoje nebus iðtei-sintas në vienas þmogus. Perástatymà tik paþástame nuodë-mæ. [...] Mes ásitikinæ, kad þmo-gus iðteisinamas tikëjimu, beástatymo darbø (Rom 3, 20. 28).

Tenka pripaþinti, kadkai kurie ið mûsø, ti-kinèiø apie 20 metø,

negalëtø pasigirti uolumu dëlDievo. Dvasinë disciplina kaþ-kur iðgaravo, pajuntame lyg irapatijos simptomus, ávairiosnuodëmëlës ima virðø, o pagal-vojæ apie Kristø tik atsidûsta-me... Atsimename, kaip praeityjeatsiversdavome Biblijà ir apreið-kimai tuoj imdavo lyg verdantisvanduo kunkuliuoti mumyse,klusnumas Dievui tekëjo kaipnesustabdoma upë... Anksèiauviskas vyko lyg savaime, o da-bar? Sàstingis?

Kodël taip yra? Vieno atsakymo turbût nëra.

Þinoma, galime ieðkoti gilesniø(psichologiniø, fiziologiniø, so-cialiniø, religiniø ir t. t.) prieþas-èiø, bet, manau, reikëtø ávardintiir labai paprastà, gerai mums þi-nomà ydà. Tai apsileidimas, tin-

ginystë. Tinginystë it voro tinklasgali apraizgyti mûsø dvasinágyvenimà: staiga aptingstimelstis, skaityti Raðtà, o kadan-gi, kaip sakoma, gamta nemëgs-ta tuðtumos, prasmingus uþsië-mimus uþims kita veikla... Mû-sø ego tuoj imsis to, kas nereika-lauja jokiø pastangø bei pama-lonina kûnà. Pradëjæ gyventikûniðkai, nebepuoselëjame as-meniniø santykiø su Dievu, gy-vename prisiminimais, tenki-namës sekmadienio susirinki-mu baþnyèioje. O laikui bëgantir baþnyèioje gali tapti neádomu.Pati netikëtai pastebëjau, jog,kai su dukra nustojome vaka-rais melstis (mat gimæs sûnus„sugriovë“ mûsø dienotvarkæ),jai ëmë nelabai patikti ir gies-mës, kai namuose klausyda-vau jø áraðø. Bet vos atnauji-nome maldas, pokalbius tikë-jimo klausimais, jos poþiûrispasikeitë: ji vël pamëgo gies-

mes, o kartais, iðgirdusi manegiedant, bando giedoti kartu.Tai bent – kaip viskas susijæ!

Tvarkantis namuose tenkaáveikti visà kelià, kurá nuëjomeðiukðlindami ar palikdamidaiktus ne jiems skirtose vietose.Bet argi ne panaðiai vyksta irdvasiniame gyvenime? Jei aplei-dþiame Dievo þodþio studijas,nebeskiriame laiko asmeniniambendravimui su Dievu, darosivis sunkiau prie to sugráþti. Matsiekiant vël gráþti á vëþes, teks

nueiti apleistà kelià, kol vël pa-jusime turá sparnus dvasinio gy-venimo puoselëjimui (Ásibëgëjusjie tikrai iðauga!). Po ilgesnëspertraukos atsivertusi Biblijà ið-ties pasijuntu taip, lyg þiûrëèiaupro neðvarius akinius. Reikialaiko, kol þvilgsnis, áþvalga atsi-gauna.

Nereikëtø savo apsileidimopernelyg sudvasinti ar apraizgy-ti filosofiniais iðvedþiojimais(„Nesimeldþiu, nes mano gyve-nime tiesiog toks laikas...“ „Ne-galiu dabar taip paprastai pra-dëti melstis. Be to, Dievas veikiair be mano maldø“ ir pan.). Ne-retai labiau esame linkæ filoso-fuoti, nei imtis tam tikrø veiks-mø. Jei taip bûtø elgæsi Jëzausmokiniai, iðgirdæ Kristaus pa-ðaukimà „Sek paskui mane“,greièiausiai ir toliau bûtø sëdëjæir svarstæ, kà reiðkia ðie Dievo þo-dþiai jiems asmeniðkai ir visai

Kas trukdo bendrauti su Dievu?AURELIJA UMBRASIENË

Nukelta á 3 p.

Du vyraiDu vyraiGABRIELIUS LUKOÐIUS

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.2 Dvasia ir þodisAtkelta ið 1 p.

Ne ástatymu rëmësi Abraomuiarba jo palikuonims duotas pa-þadas, kad paveldës pasaulá, bettikëjimo teisumu (Rom 4, 13);Ástatymas ásiterpë, kad nusikal-timas dar labiau padidëtø (Rom5, 20). Nuodëmë neturi jumsvieðpatauti: jûs ne ástatymo, betmalonës valdþioje (Rom 6, 14)?

Drástu manyti, jog visiemskrikðèionims labai svarbu nuo-lat prisiminti bei, padedant Die-vo Dvasiai, vis geriau suprastiir Evangelijos þinià, ir savo san-tyká su ástatymu, nes tiek krikð-èionybës istorija, tiek asmeninëpatirtis liudija, kaip greitai mes,tikintieji, esame linkæ, apaðtaloþodþiais tariant, pereiti prie „ki-tos evangelijos“. Bûtent taipPaulius raðë Galatijos tikintie-siems, kurie patikëjo ið Judëjosatëjusiais pamokslininkais, kurieskelbë, jog, norint ið tiesø taptiDievo tautos þmonëmis, neuþ-tenka tikëti Kristaus mirtimi beiprisikëlimu, bet reikia dar pa-èiam pridëti rankà ir savo kûnàpaþenklinti apipjaustymo þyme.

Ið pirmo þvilgsnio atrodo,kad ði tema mums nebeaktuali,nes apipjaustymo krikðèionysnebepraktikuoja jau labai seniai.Taèiau apaðtalas kalba ne vienapie apipjaustymo þymæ ar ki-tus apeiginius Senojo Testa-mento ásakymus. Laiðke gala-tams apaðtalas uþraðë toká teigi-ná: Noriu pasakyti, kad DievoKristuje anksèiau patvirtintotestamento negali panaikinti poketuriø ðimtø trisdeðimties me-tø atsiradæs ástatymas, ir jis ne-gali paþado paversti negaliojan-èiu (Gal 3, 17). Daugeliui tikin-èiøjø labai sunku patikëti, jogapaðtalas raðë apie visà Mozësástatymà, neskaidydamas jo áapeiginá ir moraliná. Tai, jog Pau-lius turi omenyje visà Mozësástatymà, o ne atskirà jo dalá, aið-kiai matome skaitydami septin-tà Laiðko romieèiams skyriø.Nebûèiau suvokæs geismo, jeiástatymas nebûtø pasakæs:„Negeisk!“ (Rom 7, 7) – ðiuo sa-kiniu Paulius akivaizdþiai paro-do, jog sakydamas, kad nebesa-me ástatymo valdþioje, kalba irapie deðimt Dievo ásakymø. Jei-gu apaðtalas bûtø turëjæs ome-nyje tik ritualinæ ástatymo dalá,ástatymo klausimas mums ne-bûtø toks aktualus, ir paèiamPauliui nereikëtø ávardinti min-èiø, kylanèiø Laiðko romieèiamsskaitytojø galvose: Tai kà? Galdarysime nuodëmes, jei esamene ástatymo, bet malonës val-dþioje? (Rom 6, 15).

Treèiame Laiðko romie-èiams skyriuje apaðtalas parodo,

kad ástatymas neturi galios iðtei-sinti þmogø Dievo akivaizdoje.Iðteisinami esame dovanai pertikëjimà Jëzumi Kristumi. Taiyra malonë, ir mes jos niekaipneuþsitarnaujame. Taèiau ðeðta-me skyriuje Paulius aiðkina, jogástatymas ne tik mûsø neiðteisi-na, bet ir nepaðventina. Pasirodo,kad ne ástatymas, bet malonë ið-laisvina mus ið nuodëmës val-dþios: Nuodëmë neturi jumsvieðpatauti: jûs ne ástatymo, betmalonës valdþioje (Rom 6, 14).Patikëjæ Kristumi, ágyjame nau-jà tapatybæ. Esame ne nuodë-mës, bet Dievo vergai. Idant tap-tume Dievo vergais (tarnais), tu-rime bûti Kristaus iðlaisvinti iðnuodëmës vergystës. Tai malo-nës, o ne ástatymo darbas. Su-vokdami savo naujà tapatybæ,iðlaisvinti ið nuodëmës ir tapæDievo tarnais, turime kaip vai-siø – ðventumà (Rom 6, 22). Neástatymas mus veda á ðventu-mà, bet malonë.

Toliau aiðkindamas, kaipkeièiasi tikinèiojo santykis suástatymu, ir kodël ástatymas ne-gali mûsø paðventinti, apaðtalaspasitelkia palyginimà apie mote-rá ir du jos vyrus:

Ar neþinote, broliai, – aðkalbu þinantiems ástatymà, –kad ástatymas galioja þmogui,kol jis gyvas? Pavyzdþiui, iðte-këjusi moteris ástatymo suriðtasu vyru, kol jis gyvas. Jei vy-ras mirðta, ji tampa laisva nuoástatymo, riðusio jà su vyru. Jivadinsis svetimautoja, jei, vy-rui gyvam esant, bus þmona ki-tam. Bet jei vyras mirðta, jitampa laisva nuo ástatymo ir,iðtekëdama uþ kito, nebëra sve-timautoja. Taip ir jûs, manobroliai, per Kristaus kûnà esatemiræ ástatymui, kad priklausy-tumëte kitam – prikeltam ið nu-mirusiø – ir kad mes neðtumevaisiø Dievui. Kol gyvenome pa-gal kûnà, mumyse veikë ásta-tymo paþadintos nuodëmingosaistros, ir mes neðëme vaisiømirèiai. Bet dabar, numiræ ásta-tymui, kuriuo buvome suriðti,esame iðlaisvinti ið jo, kad tar-nautume nauja dvasia, o nepasenusia raide (Rom 7, 1–6).

Manau, kad Pauliaus pa-teiktà palyginimà apie santuo-kos ástatymà mums bus leng-viau suprasti, jei turësime ome-nyje, jog tais laikais moteris ne-turëjo teisës iðsiskirti su vyru.Vyras galëjo jà atleisti, duoda-mas skyrybø raðtà, taèiau mote-riai tokia teisë nebuvo suteikta.Taigi vienintelis bûdas, kuriuomoteris galëjo tapti laisva nuoástatymo, riðusio jà su vyru, ir

teisëtai iðtekëti uþ kito, buvo pir-mojo vyro mirtis. Pateikæs ðá sa-vo laiko þmonëms aiðkiai su-prantamà pavyzdá, apaðtalas ti-kintájá palygina su moterimi, oMozës ástatymà ir prisikëlusáKristø su dviem jos vyrais. Ásta-tymas ðiuo atveju yra pirmasisvyras, o Kristus – antrasis. Taitarsi dvi santuokos. Esame san-tuokoje arba su ástatymu, arba suKristumi.

Pirmoje santuokoje moterispavaldi pirmajam vyrui, ant-roje – antrajam. Èia gali kilti pa-gunda viskà paaiðkinti teiginiu,jog apaðtalas kalba apie Senàjá irNaujàjá Testamentus, ir daugiaunebesigilinti á ðá klausimà, nesmes esame Naujojo Testamentoþmonës. Taèiau tegul tokios min-tys mûsø nesustabdo, nes ðiuoatveju Paulius kalba apie gyve-nimà pagal kûnà ar pagal dva-sià – apie rëmimàsi savo jëgomisar pasitikëjimà Kristaus malone.

Gráþkime prie dviejø vyrø –ástatymo ir Kristaus. Koks yra taspirmasis vyras ir kaip atrodo gy-venimas su juo? Ástatymas yratoks vyras, kuris sako, jog tavemylës tik tuo atveju, jeigu ávykdy-si visus jo reikalavimus ir në tru-puèio nenusiþengsi. Jo ásakymusprivalai vykdyti savo jëgomis. Iðvisø jëgø stengiesi átikti ir nieka-da nesi uþtikrintas, kad viskà pa-darei iki galo. Stengiesi iðlaikytinepeiktinos þmonos pavidalà,nes maþiausia klaida padaro ta-ve netinkama. Ðis vyras nepasie-kia ðirdies. Jeigu jam atversi ðirdá,jis pamatys tavo silpnumà ir pa-niekins. Prieð já visuomet turimepasirodyti ið geriausios pusës, betkokia kaina sudaryti gerà ávaizdá.Todël, kai siekdami ðventumo, bekurio niekas neregës Dievo (Hbr12, 14), bandome patys vykdytiástatymo reikalavimus, uþside-dame nepakeliamà jungà. Toksgyvenimas su ástatymu neatve-da mûsø á tikrà paklusnumà.Apaðtalas parodo, jog pats Dievoástatymas yra ðventas ir geras, ta-èiau jis neturi galios mus pa-ðventinti. Jeigu pasiliekame jovaldþioje ir savo jëgomis bando-me tapti ðventesni, pakliûnameá mirtinus spàstus.

Todël turime labai aiðkiaisuprasti ir tvirtai tikëti, jog átikëjæKristø nebesame santuokoje su

ástatymu. Kristui mirus ant kry-þiaus, mes su Juo mirëme ástaty-mui. Jeigu tikime tuo, kas ávykoant kryþiaus, nebesame ástatymovaldþioje. [...] per Kristaus kû-nà esate miræ ástatymui, kad pri-klausytumëte kitam – prikeltamið numirusiø – ir kad mes neð-tume vaisiø Dievui (Rom 7, 4).

Keièiasi vyras, keièiasi visasgyvenimas. Pirmasis vyras muskaltino uþ maþiausià prasiþengi-mà, antrasis – paaukojo save uþvisus mûsø nusikaltimus. Pirma-jam turëjome rodyti iðpuoselëtàfasadà, su antruoju galime bûtiatviri, atverti Jam savo bejëgiðku-mà ir vargà. Atrodo, kad nebelikovaldþios to, kuris sulaiko nuonuodëmës, ir iðlaisvintas ið pa-valdumo ástatymui tikintysispradës nesivarþydamas nuodë-miauti, bet viskas vyksta prieðin-gai – priklausydamas prisikëlu-siam ið numirusiø Vieðpaèiui,þmogus tarnauja nauja dvasia irneða vaisiø Dievui. Kiekvienagyvenimo sritis keièiama prisikë-lusio Jëzaus Kristaus. Apaðtalasnekalba apie gyvenimà be vyro.Per Kristaus kûnà miræ ástaty-mui, dabar priklausome prisikë-lusiam ið numirusiø Vieðpaèiui.Jis visiðkai kitoks negu pirmasis.Gyventi su Kristumi – tai gyventisu Tuo, kuris apðvieèia ðirdiestroðkimus ir juos iðtyrina, apva-lo ðirdá. Vieðpats paaukojo saveir prisikëlë ið numirusiø, kad ak-meninës mûsø ðirdys taptøminkðtos. Taèiau pradëjus gy-venti su Tuo, kuris prisikëlë ið nu-mirusiø, tenka paþinti savo nau-jàjá vyrà. Iki tol priklausëme pir-majam vyrui ir kitokios patirtiesneturëjome. Pagrindà pasitikëji-mui naujuoju vyru suteikia tiktas ávykis, kuris pranoksta drà-siausias svajones, – Jëzus antkryþiaus sumokëjo visas mûsøskolas, prisiëmë visas kaltes ir at-liko mums skirtà bausmæ. Jis taipadarë ið meilës Dievui irmums.

Naujojo gyvenimo pradþiojepersekioja praeities patirtis. Vieð-pats kalba ðirdá keièianèius ma-lonës þodþius, o mes ið áproèiogirdime verèiantá senojo vyro bal-sà. Esame besàlygiðkai priimti, ovis dar atrodo, kad bûsime tinka-mi tik tuomet, kai savo jëgomisávykdysime visus reikalavimus.

Galime bûti visiðkai atviri, ta-èiau praeities baimiø veikiami,slepiamës vieni nuo kitø. Vieð-pats mus ávertino, paaukoda-mas uþ mus save, o mes vis darsave vertiname pagal savo sëk-mes bei nesëkmes. Esame perdë-tai jautrûs kritikai, nes praeitiespatirtis vis dar kuþda, jog ma-þiausias trûkumas daro mus ne-priimtinus. Pirmasis vyras nie-kur nedingo. Tai mes mirëmejam su Kristumi. Þiûrëkime, kaipgirdime ir klausome. Ar neprisi-stato mûsø pirmasis vyras? Arskaitydami Raðtà ir klausydamipamokslø nepradedame galvotiapie savo gebëjimus ir jëgas vyk-dyti nurodymus bei patikti Die-vui? Ar nepasiduodame pagun-dai tapti ðventais savo valios jë-ga? Mums bûtina paþinti savovyrà. Suprasti, kodël Jis daro vie-nus ar kitus dalykus, neiðsiaið-kinti Jo veiksmø pagal savo su-pratimus.

Kol nepaþástame prisikëlu-sio Vieðpaties, matome tik dvikrikðèioniðko gyvenimo galimy-bes: arba esame pavaldûs ástaty-mui ir savo jëgomis stengiamëspatikti grieþtam mûsø ðeiminin-kui, arba esame laisvi nuo ásta-tymo valdþios, Dievas mus pri-ima ir nieko nereikia keisti. Kû-niðkai màstydami pasitikime tiksavo jëgomis ir netikime, kadmumyse, tikinèiuosiuose, kiekvie-nà dienà veikia Kristaus prisikë-limo jëga. Nors skaitome NaujàjáTestamentà, bet nejuèiomis visusparaginimus gyventi dvasia, o nekûnu priimame kaip pirmojo vy-ro þodþius, kuris mums liepia sa-vo jëgomis vykdyti jo nurody-mus. Ir vël kartojasi sena istorija,nes savo jëgomis bandome gyven-ti dvasia ir negalime pasakyti, ka-da jau tikrai ávykdëme ðá reikalavi-mà. Taip „gyvenimas dvasia“tampa nepaneðamu jungu, kelian-èiu nuolatiná nepasitenkinimà irdepresijà. Nebeapsikæsdami sutokiu vargu, daromës nuosaikûs,drungni krikðèionys, kalbantysapie pakantø, maloningà Dievà.Apaðtalo raginimas bûti karðtosdvasios ir tarnauti uoliai tampabotago kirèiu, á kurá galiausiai ne-bereaguojame.

Gyventi dvasia – tai gyventine ástatymo, bet malonës valdþio-je, remtis ne á save, bet á Kristausaukà, matyti Kristuje savo iðgel-bëjimà, iðteisinimà ir paðventini-mà, tai ásûnystës, o ne vergystësdvasia.

Negyvenkime su dviem vy-rais vienu metu – „pagal doku-mentus“ priklausau vienam, betið tiesø gyvenu su kitu. Pagal ið-paþinimà priklausau Kristui, betpasitikiu savo kûniðkomis jëgo-mis ir esu slegiamas nepakelia-mo ástatymo jungo. Vadinuosituo, kuris iðgelbëtas malone, betjauèiuosi taip, kad Dievui esupriimtinas pagal elgesá.

Du vyraiDu vyrai Nu

otr.

D. P

rans

kau

s

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. Dvasia ir þodis 3

Atkelta ið 1 p.

þmonijai... Ðie Jëzaus þodþiai tik-rai verti apmàstymo, apie juosgalima rengti iðtisus seminarus,taèiau tik ne tuo atveju, jei ið tikronesiruoðiama Juo sekti.

Pati kovodama kasdieneskovas, vis primenu sau, jog sektiKristumi reiðkia visiðkai Jam at-siduoti, paklusti ir Juo pasitikëti.Ir pirmiausia tai reiðkia puose-lëti, gilinti bendrystæ su Juo. Su-prantu, kad turiu pradëti nuokasdieniø dalykø – ten, kuresu... Bûdama mama ir namuo-se augindama vaikus, savæsklausiu: kaip galiu tarnauti Die-vui, bendrauti su Juo? Kaip ga-liu tinkamai, kaip Jo tarnaitë, pa-tarnauti savo sutuoktiniui irvaikams? Neabejoju: kad ir kurbûtume, galime siekti artimesnioryðio su Dievu ir tarnauti Jam.

Dievas myli ir laukiamûsøNeleiskime velniui mûsø

apgauti – net ir atitolæ nuo Dievoesame Jo vaikai, ir Vieðpats tikraimûsø laukia. Jis laukia kiekvie-no nusidëjëlio, vadinasi, laukiair tø, kurie jau Já paþásta. Nusto-jus bendrauti su Dievu, gali iðsi-kreipti Jo paveikslas: uþuot þvel-gæ á Já kaip á mylintá Tëvà, mato-me egzaminuotojà, laukiantá sa-vo studentø atsiskaitymo. O jeinuo Jo atitolome, nejauèiame jo-kio pasimëgimo, vien tik „sko-las“. Taèiau ið tokiø velnio pin-kliø mane visuomet iðlaisvin-davo ir padràsindavo ðie Jëzausþodþiai: Ateinanèio pas maneAð neatstumsiu. Tai nuostabi þi-nia: kad ir kiek toli bûtume nuëjæá prieðingà pusæ, Vieðpats kan-triai laukia mûsø ir, jei ateisimepas Já, niekada mûsø neatstums.Jis laukia mûsø ne kaip skoli-ninkø studentø, bet kaip savovaikø, kuriuos be galo myli! Jukir pasikeisti galime tik bendrau-dami su Juo, o ne bûdami nuo Jonutolæ. Tik Jo artume imame su-vokti savo skolas ir uþ jas atgai-lauti, o ne atvirkðèiai – jei pirmabandysime pasikeisti ir tik po toateiti pas Dievà, skaudþiai nusi-vilsime.

Mokiniai, nesugebëjæ në va-landos Getsemanëje pabudëti suJëzumi, toliau tæsë kelionæ su Juo,nors iðgirdo barimà, priekaiðtàir pamokymà, kad „dvasia ryþ-tinga, o kûnas silpnas“. Manau,ðie Vieðpaties þodþiai buvo itstrëlë, pataikiusi á paèià kûniðkogyvenimo ðerdá, – turime moky-tis daryti tai, ko nori mûsø dva-sia, net kai kûnas jauèiasi per sil-pnas tai daryti. Turime mokytisáveikti tinginystæ, nes kûnas tam-pa silpnutëlis ne tik prieðais mal-dos kambarëlio duris, bet ir, pa-

vyzdþiui, vos pamaèius pilnà in-dø kriauklæ ar neðvarias grindis.

Tiesiog apsispræskime kovo-ti su tinginyste, kuri stengiasi pa-vogti bendrystës su Dievu laikà.Neleiskime kûnui mûsø apgautiar pergudrauti. Apaðtalas Pau-lius taip pat pripaþásta, kad jamtenka tramdyti savo kûnà, jogtarnaudamas kitiems pats ne-taptø atmestinas. Tokia Pau-liaus patirtis turëtø mus visuspaguosti – net ir apaðtalui reikëjostengtis paþaboti kûnà! Taigi irjis buvo ið „to paties molio“kaip ir mes. Kita vertus, jeiapaðtalas Paulius turëjo tramdy-ti savo kûnà, turime tai daryti irmes: Raðte nemaþai kalbamaapie tai, jog turime atsisakyti se-nojo gyvenimo bûdo, paþabotikûniðkà, á nuodëmæ vedantá elge-sá, apsirengti Vieðpaèiu KristumiJëzumi, kad netenkintume kûnogeiduliø. Manau, svarbu sau pri-minti: „Að vis dar gyvenu kûne,kurá reikia ne tik puoselëti, bet irtramdyti. Mano „ego“, kûniðkitroðkimai daþnai ima virðø, ta-èiau turiu mokytis gyventi pagalDvasià, o ne pagal kûnà.“

Kaip pasikeisti?Jei iðgyvename sàstingá, jei

apleidome bendrystæ su Dievu irtai suprantame, pradëkimemelstis, kad Vieðpats padëtømums pasikeisti. Te nebyliusatodûsius pakeis tikri maldospraðymai. Tegul ir trumposmaldos, tegul tai bus tik praðy-mai, kad Ðventoji Dvasia vël pa-þadintø mûsø ðirdis, taèiau ir taibus þingsnis á prieká. Neabejoki-me – Vieðpats girdi maldas! Netjei akimirksniu ir nepajuntamepokyèiø, ir toliau melskimës.Pamenu, kadaise vienas krikðèio-nis pasakojo, kaip jis daug savai-èiø nuolat melsdavosi, kad Vieð-pats jam suteiktø iðteisinimo

Kristuje apreiðkimà. Kai ðis ap-reiðkimas po tam tikro laiko pa-siekë jo ðirdá, tai ið esmës pakeitëjo gyvenimà ir, þinoma, já patá!

Taip pat bûtinai su kuo norspasikalbëkime apie savo padëtá.Su tuo, kas myli Vieðpatá ir galë-tø kartkartëmis skirti mums lai-ko, kad drauge aptartume poky-èius ir kovas, kurias vis dar ten-ka kovoti.

Pasikvieskime á pagalbà„kûniðko gyvenimodietologà“Neseniai suþinojau, kaip

dirba dietologai – þmonës, pa-dedantys „prisijaukinti“ sveikosmitybos áproèius visiems norin-tiems, ypaè turintiems antsvorio(dietologai nesudarinëja trumpoefekto dietø, bet siekia ádiegtisveikos mitybos áproèius visamgyvenimui). Dietologas ne tikpasveria savo pacientà, bet ir sujuo kalbasi: aptaria jo áprastusmitybos áproèius, dienotvarkæ,pagal kurià gyvena bei maitina-si, vëliau pasiûlo tam tikrà val-giaraðtá. Jei pacientas laikosispecialisto patarimø, pradedadþiaugtis sveikesniu gyvenimu,svorio kritimu... O jei patarimølaikytis nesiseka, galima aptartinesëkmiø prieþastis ir vël ban-dyti ávaþiuoti á vëþes.

Pagalvojau, jog kartaismums reikia tokio kûniðko gy-venimo „dietologo“, kuris padë-tø sutramdyti mûsø ego ir nuo-dëmingus polinkius. Imtis dva-sinio gyvenimo disciplinos – at-naujinti maldos gyvenimà, jei jáapleidome, vël asmeniðkai stu-dijuoti Raðtà, o galbût net gráþtiá baþnyèià – mums tikrai galëtøpadëti broliai ir sesës Kristuje,galbût vyresnieji. Neseniai vie-name straipsnyje apie sveikàmitybà perskaièiau ádomø pa-

stebëjimà: viena gana populia-rios dietos sistemos dalis –bendrauti su tais, kurie taip patpuoselëja sveikos mitybos ápro-èius. Visi, norintys sulieknëti,buvo raginami bendrauti ir da-lintis savo pasiekimais su ki-tais, tokiø paèiø tikslø siekian-èiais þmonëmis. Ir bûtent ben-drystë, dalijimasis patirtimiákvëpdavo tuos, kuriems bûda-vo sunkiau.

Kodël taip nesielgti siekiantir dvasinio gyvenimo discipli-nos? Pasikalbëkime su tikin-èiais draugais ir aptarkime,kaip sekasi studijuoti Dievo þo-dá ir pagal já gyventi, kaip sekasiasmeniðkai melstis ir paklustiDievui. Kalbëkimës apie tai, ko-kie Ðventosios Dvasios troðki-mai valdo mûsø ðirdis, ar girdi-me Vieðpaties balsà, kuriuo die-nos metu mums geriausiai se-kasi skaityti Raðtà ir pan. O jeinegirdime, jei negyvename pa-gal Dievo valià, gal verta su bi-èiuliais pasvarstyti, kodël taipyra, ir pagalvoti, kaip ið to „ið-lipti“?

Nepaprastai dþiaugiuositurëdama draugø, kurie ið tikrø-jø myli Vieðpatá ir su Juo gyve-na. Net jei kai kuriais atvejaismûsø nuomonës ir nesutampa(net ir teologiniais klausimais),bendravimas su jais tikrai ákve-pia ieðkoti Vieðpaties. Vienamano bièiulë yra be galo tauriosir tyros ðirdies – kiekvienà kartàsu ja pabendravus, norisi sektiKristumi, liudyti Já savo gyveni-mu labiau nei þodþiais. Nors ðibièiulë yra katalikë, o að – evan-gelikë, dþiaugiuosi, kad Vieðpa-ties veikimas mûsø gyvenimeneapsiriboja viena denominaci-ja – Jis veikia per kiekvienà, ku-ris nuoðirdþiai Jo ieðko.

Neabejoju, kad ir ðalia jûsøyra Dievo ieðkanèiø þmoniø,kurie tikrai gali paraginti mustaip pat ðlietis prie Jo. O jei nëra,praðykime Vieðpaties, kad turë-tume tokiø draugø ir patys bû-tume kitiems tokia parama beipagalba.

Taèiau net jei tokiø þmoniøir nepaþástame, imkimës dvasi-nës disciplinos patys: atidþiaipastudijuokime savo dieno-tvarkæ, galbût net raðtu pasiþy-mëkime, kokiai veiklai tà dienàskyrëme laiko. Kiek laiko ruoðë-mës á darbà, kà veikëme laisvupietø pertraukos metu, kaip pra-leidome vakarà namuose, kamskyrëme daugiausiai dëmesio.Pagalvokime, kada galime skir-ti laiko maldai, Dievo þodþiui,ir pradëkime tai daryti. Nors irpo truputá, nors ir pradëjæ nuopenkiø minuèiø, bet iðtikimai

þengdami þingsná po þingsniojudëkime á prieká. Atsivertæ Bib-lijà neskubëkime jos visos (kuodaugiau ir kuo greièiau) perskai-tyti, bet atraskime laiko apmàs-tyti, kà perskaitëme, uþsiraðyki-me, kà skaitydami supratome.Taip pat skaitymo (religiniøknygø, Biblijos) laikà iðnaudo-kime ir maldai: pastebësime,jog perskaièius tam tikras min-tis norisi melstis, pakelti þvilgs-ná á Vieðpatá...

Ið patirties þinau, kad, pa-vyzdþiui, mamoms, auginan-èioms maþus vaikus, tikrai ne-lengva puoselëti dvasinæ dis-ciplinà. Taèiau ir tai, kad, jei ne-ádësime pastangø, sudëtingabus visà gyvenimà, nes visàlaikà atsiras ávairiø trukdþiø...Taigi, kad ir kokios aplinkybësmus suptø, tenka pripaþinti,kad bet kuriuo atveju reikës pa-sistengti. Paþástu vienà ðeimà,kurioje mama, auginanti penkisvaikus, geba atsikelti anksti, kaidar visi miega, ir melstis. Mal-dai laikà ji skiria ne ðeimos arvaikø sàskaita, ir ðeima nepa-junta jokios skriaudos. Ir norsman keltis anksèiau uþ vaikus(ypaè kai dël jø daþnai naktimistenka nubusti) atrodo neámano-ma, taèiau atrasti laiko Dievuitikrai ámanoma. Mes visi turi-me rasti laiko, kurá skirsimeVieðpaties ieðkojimui. Galbûtámanoma pasimelsti, kol vaikaiþaidþia? Nemanau, kad Jëzuspyktø, jei kartu su vaikais uþsi-darome maldos kambarëlyje,kur jie þaidþia, o mes dëkojameJam. Taip pat pastebëjau, kaddukrai skaitydama tikëjimàpraturtinanèias knygeles, ir pa-ti bûnu palaiminta. Taigi ir po-kalbiai su vaikais gali bûti pa-ávairinti maldomis, dievoieðka.

Apibendrindama noriu pa-sakyti, kad mums visiems reikiatramdyti savo kûnà ir daryti jáklusnø Dievo þodþiui. Nema-nau, kad kuris nors Dievo tarnasturi ypatingà kûnà, kurio nereikë-tø paþaboti, ir tarnauti Dievuijam sekasi tiesiog savaime. Esutikra, kad visi Dievui atsidavæþmonës galëtø paliudyti apiekasdienes kovas bei iððûkius –kovas dël laiko Vieðpaèiui vie-numoje, iððûkius aukoti savo kû-nus kaip Dievui patinkanèià au-kà. Ir ar ne tinginystë ir discipli-nos stoka neretai pakiða mumskojà? Þinoma, ir velnias ne-snaudþia – jis visomis iðgalëmisstengiasi mûsø mintis nuo Dievoieðkojimo nukreipti kaþkur kitur.Kad tik nesimelstume, kad tik ne-sigilintume á Dievo þodá. O jukmûsø stiprybë Vieðpatyje – Jo ar-tume, nuolat puoselëjant asmeni-næ bendrystæ su Juo ir vis labiauJá paþástant. Tad siekime dvasi-nës disciplinos.

Kas trukdo bendrauti su Dievu?

Tinginystë it voro tinklas gali apraizgyti mûsø dvasinágyvenimà: staiga aptingsti melstis, skaityti Raðtà, okadangi, kaip sakoma, gamta nemëgsta tuðtumos,prasmingus uþsiëmimus uþims kita veikla...

Nu

otr.

G. Þ

yvat

kau

skai

tës

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.4 Naujienos

Vieni þmonës po mirtiesnueis á pragarà, kiti – á rojø.Kaip þmogus, patekæs á rojø am-þiams, gali susitikti kità myli-mà þmogø, jei ðis nukeliausamþiams á pragarà? Rojus jamnebus rojus be jo, nes jis já myliir be jo nebus laimingas, o toksjuk jis turi bûti, nes yra roju-je.

Mylimieji, iðskirti ne-gailestingos mirties –

ðis klausimas visada jaudinoþmoniø ðirdis. Graikø mitolo-gijoje Orfëjas leidþiasi á poþe-minæ Hado mirties karalystæiðlaisvinti savo mirusios myli-mosios Euridikës, Dantë(1265–1321) garsiajame kûri-nyje „Dieviðkoji komedija“ poanapusiná pasaulá keliauja suanksti mirusia mylimàja Bea-trièe. Ðià problemà nagrinëja irðiuolaikiniai filmai „Kur nu-neða sapnai“ (1998 m.), „Ver-smë“ (The Fountain, 2006 m.)ir tikriausiai daugelis kitø.Apaðtalas Paulius mirtá ávar-

dija kaip paskutiná prieðà, ku-ris atëjus laikui bus sunaikin-tas (1 Kor 15, 26. 54–55). Ðiuometu tikintys krikðèionys tega-li guostis tikëjimu ir prisikëli-mo viltimi. Tas pats Pauliuskitame laiðke raðo: Man gyve-nimas – tai Kristus, o mirtis– tai laimëjimas [...] verèiauman iðkeliauti ir bûti su Kris-tumi, nes tai visø geriau-sia (Fil 1, 21–24). Taèiau netgitikinèiø þmoniø mirtis atneðaneiðvengiamà iðsiskyrimoskausmà ir liûdesá.

Biblijoje apie sielos pomir-tiná gyvenimà raðoma nedaug.Kalbëti apie dangiðkus daly-kus þemiðkomis kategorijomisnëra lengva. Jëzus klausë: Jeinetikite man kalbant apie þe-miðkuosius dalykus, tai kaipgitikësite, jei kalbësiu jums apiedangiðkuosius? (Jn 3, 12).Mums, esantiems èia, þemið-koje bûtyje, gyvenantiems tamtikru laiku, sunku suvokti am-þinybës kategorijas.

Prisiminkime dar vienà

K L A U S I A M E P A S T O R I A U S

evangelijos istorijà apie septy-nis brolius ir vienà þmonà. Sa-dukiejai, neigiantys mirusiøjøprisikëlimà, klausia, kurio iðbroliø ta moteris bus þmonaprisikëlime, o Jëzus atsako,kad aname pasaulyje bus ki-taip:

Ðio pasaulio vaikai vedair teka, o kurie pasirodys vertipasiekti anà pasaulá ir miru-siøjø prisikëlimà, tie neves irnetekës. Jie taip pat nebegalësir mirti, nes, bûdami prisikë-limo vaikai, bus lygûs ange-lams ir bus Dievo vaikai (Lk20, 27–36).

Istorijoje apie Lozoriø irturtuolá (Lk 16, 19–31) Jëzusmoko, kad yra skirtingos po-mirtinës egzistencijos, taèiaujas skiria milþiniðka prara-ja: [...] niekas ið èia panorëjæsnegali nueiti pas jus, nei ið tenpersikelti pas mus (Lk 16, 26).

Jûs, uþduodamas tokáklausimà, irgi màstote þmogið-kos vaizduotës ir jausmø kate-gorijomis.

Manau, kad anapusybëjemes kitaip matysime ir su-voksime: Dabar mes matomekaip per stiklà, miglotai, bettada – veidas á veidà. Dabarþinau ið dalies, bet tada paþin-siu (1 Kor 13, 12).

Tada ir mûsø vertinimaitikriausiai bus kitokie. Þiûrëki-te, koks kontroversiðkas atrodoJëzaus mokymas net apie mû-sø þemiðkàjá gyvenimà:

Nemanykite, jog Að at-ëjau atneðti þemën ramybës.Atëjau atneðti ne ramybës, okalavijo. Atëjau sukirðinti sû-naus prieð tëvà, dukters prieðmotinà ir marèios prieð anytà.Þmogaus namiðkiai taps jamprieðais. Kas myli tëvà ar mo-tinà labiau negu mane – ne-vertas manæs. Kas myli sûnøar dukterá labiau negu mane– nevertas manæs. Kas neimasavo kryþiaus ir neseka pas-kui mane, tas nevertas ma-næs (Mt 10, 34–38).

Jëzus nemoko nemylëti savoartimøjø, bet tuo paèiu teigia, kadtikra meilë niekada neprasilenkiasu tikra Tiesa, kuri Jis pats ir yra.

Na, o rojuje, Vieðpaties meilës irapreiðkimo ðviesoje, manau, busviskas dar aiðkiau. Klausimai, ákuriuos sunku atsakyti ðiame, lai-kiname gyvenime, ten bus atsaky-ti. Vieðpats þada asmeniðkaiguosti kiekvienà pas Já pateku-sá: Jis nuðluostys kiekvienà aðarànuo jø akiø; nebebus daugiaumirties, nei liûdesio, nei dejonës,nei skausmo daugiau nebebus,nes kas buvo pirmiau – pra-ëjo (Apr 21, 4). Manau, èia kalba-ma ir apie mûsø aðaras, iðlietas dëlartimøjø likimo...Pastorius Gintautas Gruzdys

Mes, artimieji, dangus ir pragaras

Nuo

tr. G

. Dijo

ko

Birþelio 16 d. „VDU me-nø galerijoje 101“ Kau-

ne ávyko fotografijø parodos„Religinës ávairovës paþinimasLietuvoje“ atidarymas. Ði paro-da yra Naujøjø religijø tyrimø irinformacijos centro (NRTIC)kartu su Lietuvos þurnalistø sà-junga (LÞS) vykdomo projekto„Religinës ávairovës paþinimasir sklaida Lietuvoje“ dalis.

Kartu su bendrijos vyr. pas-toriumi Gabrieliumi Lukoðiumidalyvavome dviejuose kiekanksèiau vykusiuose ðio projek-to renginiuose (seminare „Reli-ginës ávairovës paþinimas irsklaida Lietuvoje“, kuriamespaudos atstovai buvo supaþin-dinami su Lietuvoje veikian-èiais religiniais judëjimais, ir re-liginiø bendruomeniø atsto-vams skirtame seminare „Reli-ginës maþumos ðiuolaikinëjeLietuvoje: teisiniai ir socialiniaiaspektai“ - apie tai raðëme

Apie parodà „Religinësávairovës paþinimas Lietuvoje“

ÞANETA LAZAUSKAITË

www.btz.lt ir laikraðtyje „Gany-tojas“), tad buvo ádomu aplan-kyti ir ðià parodà, kurioje de-monstruojamos þurnalistø uþ-fiksuotos akimirkos, jiems apsi-lankius skirtingose religinësebendruomenëse, dalyvaujant jøðventëse.

Parodos atidarymo metuNRTIC direktorë, VDU Sociolo-gijos katedros vedëja doc. dr.Milda Aliðauskienë sakë, kadpradþioje buvo sumanyta pra-skleisti nepripaþintø religiniøbendruomeniø gyvenimo ðydà,bet vëliau nutarta skelbti ir nuo-traukas ið pripaþintø religiniøbendruomeniø. Fotografijoseáamþintos Pastarøjø dienøðventøjø Jëzaus Kristaus baþny-èios (mormonø), staèiatikiø, ju-dëjø, evangelikø reformatø, ka-talikø, bahajø bendruomenës, se-novës baltø tikëjimo, Kriðnos sà-monës judëjimo, Jehovos liudy-tojø, musulmonø sunitø, kvake-

riø bendruomeniø kasdienio gy-venimo ir ðvenèiø akimirkos.

Á susirinkusiøjø klausimusmielai atsakinëjusi Milda Ali-ðauskienë sakë, kad tikimasi,kad paroda prisidës prie religi-nës ávairovës paþinimo sklai-dos, tolerancijos kitaip màstan-èiam, kitaip tikinèiam ugdymobei þmoniø teisës reikðti savo ási-tikinimus, religijos laisvës Lietu-voje puoselëjimo.

Paroda Kaune „VDU me-nø galerijoje 101“ (Laisvës al. 53)veiks iki liepos mën. Norintys jàaplankyti, dël laiko galite tartissu parodos kuratore Rasa Krau-lëdaite, tel. 8 650 68414 arba el.paðtu info@religija.lt.

Paroda á Kaunà atvyko jauaplankiusi Vilkaviðká ir Utenà,o ið Kauno taip pat vyks á kitusmiestus. Pateikiame parodos ati-darymo kituose Lietuvos mie-tuose datà:

Alytus - liepos 9 d.Telðiai - rugpjûèio 1 d.Rokiðkis - rugpjûèio 14 d.Giruliai - rugsëjo 5 d.Ðiauliai - rugsëjo 18 d.Tauragë - spalio 6 d.Vilnius - spalio 15 d. Ganytojo prenumerata priimama visuose Lietuvos

paðto skyriuose, Vilniaus, Kauno ir Ðiauliø baþnyèiøknygynuose bei internetu: btz.lt/prenumerata

Prenumeratos kaina:1 mën. – 6,12 Lt

3 mën. – 18,36 Lt6 mën. – 36,72 Lt

UþsiprenumeruokiteGanytojà 2014-tiems metams

priedaspriedaspriedaspriedaspriedas 5„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. VISKÀ KEIÈIANTI JËGA

Laiðko galatams 2 sk. 14 ei-lutëje Paulius parodo svarbøprincipà. Jis susiduria su Pet-ro tautiniu iðdidumu ir bailu-mu pripaþinti, jog jis „nu-krypsta nuo Evangelijos tie-sos“, ir visø akivaizdoje sakoPetrui: Jei tu, bûdamas þydas, gy-veni pagoniðkai, o ne þydiðkai, taikodël verti pagonis gyventi taip,kaip þydai? (Gal 2, 14). Ið to ma-tome, jog krikðèionio gyveni-mas yra visø gyvenimo aspek-tø – tiek dvasinio, tiek psicho-loginio, tiek socialinio (visuo-meninio) – atsinaujinimo pro-cesas, màstant, viliantis ir ple-èiant savo Evangelijos supra-timà. Evangelija turi bûti pri-taikoma kiekvienoje gyveni-mo srityje: màstant, jauèiant,bendraujant, dirbant, veikiant.

Evangelijos jëgaPirmiausia, Paulius rodo

mums, jog Evangelijos tiesøtaikymas visose gyvenimo sri-tyse yra bûdas bûti keièia-mam Dievo jëgos. BiblijojeEvangelija apibûdinama pa-

èiais nuostabiausiais termi-nais: á tai trokðta paþvelgti an-gelai (1 Pt 1, 12); ji ne tik su-teikia mums jëgà, bet ir yra pa-ties Dievo jëga, todël Pauliussako: Að nesigëdiju Evangelijos,nes ji yra jëga iðgelbëti kiekvie-nam, kuris tiki (Rom 1, 16).Evangelija yra ir naudingasDievo palaiminimas, kurágauna visi, prie jos prisiartinæ(1 Kor 9, 23). Ji dar vadinamapaties Dievo ðlovës ðviesa: ku-riems ðio amþiaus dievas apaki-no protus; netikintiems, kadjiems nesuðvistø Kristaus, kurisyra Dievo atvaizdas, ðlovësEvangelijos ðviesa. <...> Nes taiDievas, kuris ásakë ið tamsos nu-ðvisti ðviesai, suðvito mûsø ðir-dyse, kad suteiktø mums Dievoðlovës paþinimo ðviesà Kristausveide (2 Kor 4, 4. 6). Joje yraDievo gyvybë. KorintieèiamsPaulius sako: Evangelija að pa-gimdþiau jus Kristuje Jëzuje!

Ir tuomet, kai ji mus at-naujina, po mûsø atsivertimo,ji yra viso mûsø augimo irdvasinio progreso árankis: Ku-

ris pasiekë jus ir panaðiai kaip vi-same pasaulyje, taip ir pas jus ne-ða vaisiø ir auga nuo tos dienos,kada iðgirdote ir paþinote Dievomalonæ tiesoje (Kol 1, 6). Ið ðioseilutës suprantame, jog: 1)Evangelija yra gyva (plg. Rom1, 6) kaip sëkla ar medis, atne-ðantis vis daugiau gyvybës –duodantis vaisius ir augantis;2) Evangelija „pasodinta“ mu-myse tam, kad neðtø vaisius,kad vis labiau suprasdami josdidingumà ir reikðmæ, supras-tume visà tiesà apie Dievo ma-lonæ; 3) Evangelija nuolat au-ga mumyse ir atnaujina mû-sø gyvenimà nuo pat tos die-nos, kai jà iðgirdome. Kalbantapie atsinaujinimà, ðis tekstaspadeda mums iðvengti ir per-dëto racionalizmo, ir perdëtomisticizmo. Ið vienos pusës,Evangelija turi turiná – tai nuo-dugni doktrina, tai – tiesa,konkreèiai – tiesa apie Dievomalonæ. Ið kitos pusës, ði tie-sa yra gyva jëga, kuri nuolatpleèia savo átakà mûsø gyve-nimui, kaip sëkla ar medis,kuris auga, pleèiasi ir savoðaknimis bei vaisiais vis dau-giau ir daugiau ásivieðpatau-ja tam tikrame plote.

Evangelijos pakankaAntra, Paulius rodo

mums, jog mes niekada „ne-iðaugsime Evangelijos“, savokrikðèioniðkame gyvenimenegalësime pakeisti jos kuonors „paþangesniu“. Evange-lija nëra „pirmas laiptelis“, sie-kiant tiesos, ji greièiau – tie-sos rato „aðis“. Evangelija në-ra krikðèionybës pradþia-mokslis, ji – visa krikðèiony-bë. Evangelija nëra minimalûsreikalavimai, norint patekti áKaralystæ, ji – bûdas mumssiekti bet kokio progreso jauesant Karalystëje. Mes nesa-me iðteisinami Evangelija, otada paðventinami paklusnu-mu – Evangelija yra bûdasmums augti (Gal 3, 1–3) ir at-sinaujinti (Kol 1, 6). Ji yra kiek-vienos problemos sprendi-mas, raktas visoms uþrakin-toms durims, jëga áveikti visaskliûtis (Rom 1, 16–17).

Baþnyèiose daþniausiaiáprasta manyti, jog Evangeli-ja skirta netikintiems, tiems,kuriems reikia iðgelbëjimo,bet kai jau esi iðgelbëtas, turiaugti sunkiai dirbdamas ir pa-klusdamas. Bet Laiðko kolo-sieèiams 1 sk. 6 eil. rodo

mums, jog tai – netiesa. Nei at-gaila, nei „sunkus darbas“, jeijie nekyla ir nëra suderinti suEvangelija, nepaðventins jûsø,– jie jus uþdusins. Visos mû-sø problemos kyla dël to, kadnesugebame taikyti Evange-lijos. Todël iðvykdamas ið Efe-zo Paulius pavedë efezieèiusDievo malonës þodþiui, kuris turigalià juos iðugdyti ir duoti pavel-dëjimà tarp visø paðventintøjø(Apd 20, 32).

Pagrindinë problemakrikðèionio gyvenime yra tai,jog mes neapmàstome ir ne-sigiliname á Evangelijos pras-mæ, „nenaudojame“ jos viso-se savo gyvenimo srityse. Ri-chardas Lovelace sako, kaddaugiausia þmoniø problemøkyla tiesiog dël negebëjimosutelkti dëmesá á Evangelijà,dël negebëjimo suvokti ir ti-këti ja nenutrûkstamai. Mar-tynas Liuteris sakë: „Evange-lijos tiesa yra pagrindinis vi-sos krikðèioniðkos doktrinosteiginys. Svarbiausia, kad mesðá teiginá labai gerai suprastu-me, mokytume jo kitus ir nie-kuomet neleistume vieni ki-tiems jo uþmirðti (Gal 2, 14).“

Nukelta á 6 psl.

TIM KELLER

Evangelijos esmë

Ji pagimdys Sûnø, kuriam tuduosi vardà Jëzus, nes Jis iðgel-bës savo tautà ið jos nuodëmiø(Mt 1, 21).

Jëzus Kristus gimë, kad ið-gelbëtø mus ið mûsø nuodë-miø. Pranaðas tai paskelbë: Tàdienà atsivers ðaltinis Dovydonamams ir Jeruzalës gyvento-jams nuplauti nuodëmæ ir neðva-rà (Zach 1, 1). Bûtina suvokti,kad Jëzus Kristus yra ne tik ið-teisinantis, bet ir tyrinantisGelbëtojas. Jo vardas yra Jë-zus, nes Jis gelbsti þmones iðjø nuodëmiø.

Taigi paþinkime ir suvo-kime Já kaip Jëzø. Jo vardas –Jëzus arba Gelbëtojas, nes Jisgelbsti þmones ne tik ið pra-garo, bet ir ið jø nuodëmiø. Jisgelbsti ið pragaro, trokðdamasiðlaisvinti ir ið nuodëmingogyvenimo bûdo. Tu neturiGelbëtojo, jei nesi asmeniðkaipatyræs iðgelbëjimo ið nuodë-mës. Kokia nauda vadinti Jë-zø Vieðpaèiu ir Gelbëtoju, kolnesame praktiðkai paþinæ Jokaip Gelbëtojo ið nuodëmës?Ar galime á Já kreiptis „Vieð-patie, Vieðpatie“ ir nedarytito, kà Jis ásakë? Ar galime Jávadinti Gelbëtoju, bet atsisa-kyti priimti Jo iðgelbëjimà iðsavo nuodëmiø, nuodëmingøáproèiø bei savanaudiðkumo?

Mes turime paþinti Já kaipTà, kurio kraujas apvalo mus

nuo visø nuodëmiø. Nepalygi-namai labiau kraujas Kristaus,kuris per amþinàjà dvasià paau-kojo save kaip aukà be nuodëmësDievui, nuvalys jûsø sàþinæ nuomirties darbø, kad tarnautumeGyvajam Dievui (Hbr 9, 14). Beto, apaðtalas Petras primenamums: Þinodami, kad esate at-pirkti nuo betikslio ið protëviø pa-veldëto gyvenimo bûdo ne nyks-tanèiais turtais, sidabru ar auk-su, bet brangiuoju krauju Kris-taus, to Avinëlio be kliaudos irdëmës (1 Pt 1, 18–19). Jis raðo:Iðrinktiesiems iðankstiniu DievoTëvo numatymu, Dvasios pa-ðventinimu, kad bûtø klusnûs irapðlakstyti Jëzaus Kristaus krau-ju. Tepadaugëja jums malonë irramybë! (1 Pt 1, 2). ApaðtalasJonas ðlovina Já ir tuo paèiumus dràsina: Tam, kuris pamilomus ir nuplovë savo krauju mûsønuodëmes ir padarë ið mûsø ka-ralystæ ir kunigus savo Dievui irTëvui, – Jam ðlovë ir galybë peramþiø amþius! (Apr 1, 5–6).

Kai mes teisingai suvokia-me atpirkimo prasmæ ir tai,dël ko buvo pralietas Vieðpa-ties kraujas, esame apvalominuo nuodëmës. Apiplauti Jë-zaus Kristaus krauju, mes ga-lime suprasti, kà Dþeimsas B.Teiloras manë sakydamas:„Að buvau ðaltinyje ir esu ap-valytas.“ Tik ið savo asmeni-nio patyrimo tu gali þinoti, kà

reiðkia Jëzaus þodþiai: Jûs jauesate ðvarûs dël þodþio, kurá jumskalbëjau (Jn 15, 3). Tu turi pa-þinti Jo meilæ ir þinoti, kad esinuplautas Jo pralietu krauju.Ezechielis skelbë Dievo paþa-dà: Að apðlakstysiu jus ðvariuvandeniu, ir jûs tapsite ðvarûs.Nuo jûsø netyrumo ir nuo jûsøstabø apvalysiu jus. Að duosiujums naujà ðirdá ir ádësiu jumsnaujà dvasià. Að iðimsiu akme-ninæ ðirdá ið jûsø kûno ir duosiukûno ðirdá. Að ádësiu á jus savodvasià ir padarysiu, kad vaikðèio-tumëte pagal mano nuostatus irvykdytumëte mano sprendimus(Ezech 36, 25–27).

Svarbiausia, kad Ðvento-ji Dvasia atskleistø ir átvirtintømumyse ðias tiesas. Tik tai galimus iðgelbëti ið nuodëmës irpaðventinti mûsø sielas. Taiapvalys mus nuo netyrumo irnuo mûsø stabø. Tuomet bû-sime ðvarûs.

Svarbu suprasti Kristausmirties prasmæ, suvokti Jo au-kà uþ mûsø nuodëmes. TikÐventoji Dvasia gali apreikð-ti, kad Jis mirë uþ mus vietojmûsø.

Gerai yra suprasti Kris-taus kanèià ant kryþiaus, ta-èiau ne maþiau svarbu patir-ti tikrà pergalæ savo gyveni-me. Pripaþinkime, kad Kris-tus uþ mus asmeniðkai kentëjoant kryþiaus. Iðmokime tai su-

vokdami pasakyti: „ManoDievas ir Karalius aukojosi dëlmanæs. Ði mirtis ir kanèia bu-vo iðkæsta dël mano nuodë-miø. Ðis palaimintas Avinëlisbuvo nuþudytas dël manæs.“Kai mes visiðkai suvoksime irpriimsime Kristø kaip Kara-liø ir kaip mirusá uþ mus Gel-bëtojà, Jis galës sunaikintinuodëmæ mûsø viduje. Kas,jei ne mus mylinèio ir uþ musmirusio Kristaus paþinimas,sulaikys mus nuo maiðto prieðJo karalystæ? (Systematic The-ology, p. 673, 674, 639).

MaldaVieðpatie Jëzau, ar mano ðir-

dis tokia kieta, jei neverkiu, gal-

CHARLES G. FINNEY

Jëzus – mano Gelbëtojas

vodamas, kad Tu ið meilës manmirei uþ mane? Jei negaliu nu-siþeminæs ir noriai nusilenktiprieð Tavo sostà, að esu uþkietin-tas nuodëmës ir maiðto. Mokykmane savo Þodþiu ir pripildykmane savo Dvasios, kad galëèiaumylinèia ðirdimi dþiaugsmingaipaklusti Tavo ásakymams. Að tu-riu vienintelá troðkimà – ðlovintiTave. Tu viskà padarei dël ma-næs ir að dþiaugiuosi Tavo iðgel-bëjimu. Padëk man skelbti GeràjàNaujienà apie Tave ir Tavo dar-bus, kad daugelis, iðpaþinæ savonuodëmes, galëtø nusilenkti, pa-garbinti ir ðlovinti Tave per am-þiø amþius. Amen.

Iðtrauka ið kn.„Vienybës su Kristumi principai“

Að apðlakstysiu jus ðvariu vandeniu, ir jûstapsite ðvarûs. Nuo jûsø netyrumo ir nuojûsø stabø apvalysiu jus. Að duosiu jums

naujà ðirdá ir ádësiu jums naujà dvasià.Að iðimsiu akmeninæ ðirdá ið jûsø kûno

ir duosiu kûno ðirdá. Að ádësiu á jussavo dvasià ir padarysiu, kad

vaikðèiotumëte pagal manonuostatus ir vykdytumëte

mano sprendimus(Ezech 36, 25–27).

6 priedaspriedaspriedaspriedaspriedas VISKÀ KEIÈIANTI JËGA „Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.

Evangelija nëra lengvaisuvokiama. Paulius sako, jogEvangelija daro savo atnauji-nantá darbà mumyse tik tuo-met, kai suprantame tikràjàjos prasmæ. Mes visi tam tik-ru lygiu gyvename Evangeli-jos tiesa, bet ne iki galo jà su-prantame. Taigi raktas á nenu-trûkstantá ir vis gilëjantá dva-siná atsinaujinimà ir atgimimàyra nuolatinis Evangelijos tie-sø atradimas ið naujo. Atsi-naujinimas yra nuolat naujaiatrandama Evangelijos pras-më ir pritaikymas, pamatantjos tiesà plaèiau. Tai pritaiko-ma ir asmenims, ir baþny-èioms.

Du Evangelijos „vagys“Kadangi Paulius, pama-

tæs, kad kai kurie „nukrypstanuo Evangelijos tiesos“, var-toja kelio metaforà, galime su-prasti, jog atsinaujinimasvyksta tuomet, kai mes eina-me „Evangelijos tiesos keliu“,nenukrypdami nei á kairæ, neiá deðinæ. Evangelijos esmæ su-vokti padës, jei á Evangelijàþiûrësime kaip á „treèià“ keliàtarp dviejø neteisingø kraðtu-tinumø. Taèiau turime su-prasti, jog Evangelija nëra vi-durys tarp dviejø skirtingøpoliø – kompromisas, ji nëra„kaþkas per vidurá“, ji – kaikas visiðkai prieðinga aniemsdviems. Evangelija kritikuo-ja ir religijà, ir netikëjimà (Mt21, 31; 22, 10).

Tertulianas sako: „KaipKristus buvo nukryþiuotastarp dviejø nusikaltëliø, taipði iðteisinimo doktrina yrakryþiuojama tarp dviejø skir-tingø klaidø.“ Tertulianas tei-gë, jog yra du pagrindiniaiklaidingo màstymo bûdai, iðkuriø abu „pavagia“ ið mûsøEvangelijos jëgà ir iðskirtinu-mà, nustumdami mus nuo tei-singo kelio, Evangelijos, á vie-nà ar kità pusæ. Ðie du klaidin-gi màstymo bûdai yra labaistiprûs, nes reprezentuoja na-tûralius þmogaus ðirdþiai irprotui polinkius. (Evangelijàapreiðkia Dievas (Rom 1, 17)– be pagalbos þmogaus pro-tas jos priimti negali). Ðie „va-gys“ gali bûti vadinami mora-lizmu arba legalizmu ir hedoniz-mu ar reliatyvizmu. Kitais þo-dþiais tariant, Evangelijaprieðtarauja tiek religingu-mui, tiek bedievystei. Mora-lizmas arba religingumas pa-brëþia tiesà be malonës, saky-damas, kad mes, norëdamibûti iðgelbëti, turime vykdy-ti tiesà. Reliatyvizmas arba ne-religingumas (bedievystë) pa-brëþia malonæ be tiesos, saky-damas, kad mes visi esame

Dievui (jei toks egzistuoja)priimtini ir patys galime nu-spræsti, kas yra tiesa. Bet tiesabe malonës nëra tikra tiesa, irmalonë be tiesos nëra tikra ma-lonë. Jëzus buvo pilnas malo-nës ir tiesos. Bet kuri religija argyvenimo filosofija, kuri su-menkina ar praranda vienà iððiø tiesø, nugrimzta á legaliz-mà arba liberalizmà, ir abiematvejais Evangelijos jëga,dþiaugsmas ir laisvë yra pa-vagiami.

Kaip moralizmas arba re-ligija pavagia dþiaugsmà irjëgà? Moralizmas – tai poþiû-ris, jog esi priimtinas Dievui,pasauliui ir sau dël savo pa-siekimø ir pastangø. Moralis-tai neprivalo bûti religingi, betdaþniausiai jie tokie yra. To-kiø moralistø religija yra ga-na konservatyvi ir pilna ávai-riø taisykliø. Daþnai moralis-tai ásivaizduoja Dievà kaip la-bai ðventà ir teisingà. Toks po-þiûris nuveda arba prie savæsniekinimo, nes negali atitiktiJo standartø, arba prie pasipû-timo, manant, jog atitinki tuosstandartus. Ironiðka, kad tieknepilnavertiðkumas, tiek pui-kybë kyla ið tos paèios ðaknies.Ar moralistai yra patenkintisavimi, ar nuolat jauèiasi su-gniuþdyti ir kalti, priklauso tiknuo to, kokie aukðti, jø many-mu, yra Dievo standartai, irnuo to, kokie, jø manymu, yrajø privalumai (kilmë, iðvaiz-da, intelektas, valia). Moralis-tai gali bûti labai religingi, ta-èiau jø gyvenime nëra keièian-èios jëgos ir dþiaugsmo.

Kaip jëgà ir dþiaugsmàpavagia reliatyvizmas? Relia-tyvistai daþniausiai nëra reli-gingi arba yra liberaliai reli-gingi. Þvelgiant ið iðorës, jieyra laimingesni ir tolerantið-kesni nei moralistai. Visgi tamtikrose srityse, tokiose kaippolitika, jie gali bûti idealistai.Jie mano, kad pats asmuo galispræsti, kas jam yra teisinga,o kas – ne. Jie nëra ásitikinæ,kad Dievas yra teisingas irbaudþia nusidëjëlius. Jie lin-kæ matyti Dievà kaip labaimylintá arba kaip beasmenæjëgà. Jie gali nuostabiai kalbëtiapie Dievo meilæ, taèiau, ka-dangi negalvoja apie savekaip apie nusidëjëlius, atrodo,kad Dievo meilë Jam nieko ne-kainuoja.

Jei Dievas mus priima, taidël to, jog Jis toks malonus, ar-ba dël to, kad mes ne tokie jaublogi. Dievo meilës sàvokaEvangelijoje yra daug gilesnëir nepaprastai jaudinanti.

Kà moralistai ir reliaty-vistai turi bendro? Jie atrodotokie skirtingi, taèiau, þiûrint

ið Evangelijos perspektyvos,jie yra visiðkai vienodi. Tiekvieni, tiek kiti nepriima Jë-zaus, kaip Gelbëtojo, ir patyskontroliuoja savo gyvenimà.Nereligingi þmonës siekia bû-ti savo paèiø gelbëtojais irvieðpaèiais bûdami nereligin-gi, tai – pasaulietiðkoji puiky-bë: „Niekas man nenurodi-nës, kaip turiu gyventi ar kàturiu daryti, nes að pats spren-dþiu, kas yra gerai, o kas – blo-gai.“

Religingieji ir moralistaibando bûti savo paèiø gelbë-tojais ir vieðpaèiais per religijà,tai – religingumo puikybë:„Að esu dvasingesnis ir pado-resnis nei kiti, taigi Dievas pri-valo iðklausyti mano maldø irpaimti mane á dangø. Dievasnegali leisti, kad man nutiktøkas nors blogo, – Jis skolingasman gerà gyvenimà. Að to nu-sipelniau.“

Nereligingi þmonës tie-siog atmeta Jëzø, o religingiþiûri á Já kaip á pavyzdá, padë-jëjà ir mokytojà, bet nepriimaJo kaip Gelbëtojo. Taigi, ið es-mës tai du skirtingi bûdai da-ryti tà patá – patiems kontro-liuoti savo gyvenimà. Ironið-ka, kad moralistai, nors ir pa-brëþia tradicinius standartus,visgi yra egocentriðki ir indi-vidualistai, nes jie patys savegelbsti. Reliatyvistai, nepai-sant jø pabrëþiamos laisvës irpriimtinumo, galiausiai taippat yra moralistai, kadangi tu-ri atitikti savo paèiø standar-tus, – kitaip jie taps beviltiðki.Ir daþnai jie labai puikuojasiplaèiomis savo paþiûromis,tuo paèiu teisdami tuos, kurienëra tokie kaip jie. Tiek vienø,tiek kitø poþiûris remiasi ið-kreiptu Dievo paveikslu: ne-religingi þmonës nemato tei-singo ir ðvento Dievo, o reli-gingi nemato mylinèio ir gai-lestingo Dievo, taigi ið esmësjie visi nesupranta tikrosEvangelijos.

Evangelija parodo, jog iðmeilës mums Jëzus ant kry-þiaus iðpildë visà Dievo ásta-tymà. Iki galo nesuprantantto, kà padarë Jëzus, Dievoðventumo realumas nerealiapadaro Jo malonæ, o Jo meilësrealumas nerealiu padaro Joðventumà. Tik Evangelija, at-skleidþianti, kad mes tokienuodëmingi, jog tik ið malo-nës galime bûti iðgelbëti, lei-dþia þmogui pamatyti, koks iðtiesø yra Dievas. Evangelijaparodo mums Dievà esant to-ká ðventà, kokio legalistai ne-galëtø net ásivaizduoti (Jis tu-rëjo mirti, nes mes niekaip ne-sugebëjome ágyvendinti Joðventø ásakymø), ir gailestin-gesná, nei sugebëtø suvoktihumanistai (Jis turëjo mirti,nes mus mylëjo). Tiek vieni,

tiek kiti neigia mûsø nuodë-mingumà, taip prarasdamidþiaugsmà ir malonës jëgà.

Akivaizdu, kad nereligin-gieji reliatyvistai neigia nuo-dëmës baisumà, taigi ir jø þi-nia, kad Dievas tave myli, pra-randa galià. Religingi þmonësgali atgailauti ir gailëtis dël sa-vo nuodëmiø, bet jie jas ma-to tik kaip nesëkmes, bandantatitikti tuos standartus, kuriepadëtø jiems iðsigelbëti. Jie ne-mano, kad gilus susireikðmi-nimas ir teisuoliðkumas, ku-riuo jie remiasi stengdamiesigyventi nepriklausomai nuoDievo, taip pat yra nuodëmë.Taigi, kai jie ateina pas Jëzø,praðydami atleidimo, jie tikbando „uþdengti skyles“ „sa-væs gelbëjimo“ projekte. Ir kaiþmonës sako: „Að þinau, kadDievas atleidþia, bet að nega-liu atleisti pats sau“, tai reið-kia, jog jie atstumia Dievo ma-lonæ ir stengiasi nusipelnyti,bûti verti iðgelbëjimo. Taigi,net religingi þmonës, kurie at-rodo nuolankûs, ið tiesø apsi-gauna, nesuprasdami nuodë-mës gylio. Jie mato nuodëmætik kaip taisyklës sulauþymà,bet ne kaip sukilimà prieð Die-và ir bandymà savarankiðkaiiðsigelbëti.

Visiðkai naujasDievo paveikslasKrikðèionys yra tie, kurie

priëmë visiðkai naujà poþiû-rio á Dievà sistemà. Jie gali bûtipraëjæ tiek religingumo, tieknereligingumo etapus, taèiaujie suprato, kad ir jø moraliz-mo, ir reliatyvizmo prieþastysbuvo vienodai neteisingos. Jiesuprato, jog tiek jø nuodëmës,tiek jø pastangos nebenusidëtitëra skirtingi bûdai, siekiantiðvengti Jëzaus, kaip Gelbëto-jo. Jie suprato, kad krikðèiony-bë nëra kvietimas bûti religin-gesniems. Krikðèionis sako:„Nors að daþniausiai nesuge-bu ávykdyti moraliniø normø,didesnë problema yra tai, ko-dël að stengiuosi jas vykdyti!Mano pastangos ágyvendintimoralines normas yra tik bû-das man paèiam save iðgelbë-ti. Ir vienu, ir kitu atveju – arað bandau vykdyti ástatymà,ar atgailauju, kad man nepa-vyksta, – að tiesiog atsisakaupriimti Evangelijà ir pats sie-kiu bûti gelbëtoju.“ SuprastiEvangelijà reiðkia palikti ban-dymus save iðteisinti ir atsig-ræþti á Jëzø, pasitikëti, kad dëlJo atlikto darbo, mes vël gali-me bendrauti su Dievu.

Nereligingi þmonës neat-gailauja apskritai, religingie-ji gailisi tik dël nuodëmiø, okrikðèionys atgailauja ir dëlsavo teisuoliðkumo. Ðtai kuoskiriasi ðios trys grupës: krikð-èionys, moralistai (religingieji)

ir pragmatikai (nereligingie-ji).

Taigi, nesuvokiant mûsønuodëmës baisumo, auka antkryþiaus atrodo nereikðmin-ga, tai nejaudina ir mûsø ne-keièia. Bet nesuprantant visið-kai iðperkanèio Kristaus gyve-nimo ir mirties, nuodëmës su-vokimas mus sugniuþdo arbaverèia mus jà neigti ir slopin-ti. Jei patrauksime nuodëmësar malonës suvokimà, þmo-gaus gyvenimas nesikeis. Jisbus moralës normø spaudimosugniuþdytas arba piktas nuojø bëgs. Taigi, Evangelija në-ra kelias ið nereligingumo á re-ligingumà, bet suvokimas,kad mûsø motyvai tiek bûtireligingiems, tiek bûti nereli-gingiems buvo vienodai netei-singi. Mes siekëme patys sa-ve iðgelbëti, norëjome patysvaldyti savo gyvenimà. Kaipatikime Kristumi, kaip savoGelbëtoju, mes nusisukametiek nuo susireikðminimo, tieknuo nepilnavertiðkumo (nuomoralizmo ir nuo hedonizmo)ir atsigræþiame á mûsø Gelbë-tojà. Paulius mums atveria vi-siðkai naujà poþiûrá á gyveni-mà, ir tai nereiðkia, jog kiek-vienoje situacijoje turimeklausti: „Kaip pasielgti reika-lauja moralë?“, bet „Kaip taidera su Evangelija?“ Evange-lija turi bûti nuolat permàsto-ma, kad neleistø mums vëlnukrypti á mums áprastà mo-ralizmà ar individualizmà.Mes turime á viskà þvelgti perEvangelijos prizmæ.

Poþiûrius keièiantiEvangelijaPaþvelkime, pavyzdþiui, á

rasizmo problemà. KadangiPaulius panaudojo Evangelijàginèui dël tautybiø spræsti,ðiuo pavyzdþiu pasinaudoki-me ir mes. Moralistinis poþiû-ris á skirtingas tautybes bûtøtoks: moralistai (legalistai) la-bai didþiuotøsi savo kultûrair gali nusmukti á kultûriná im-perializmà. Jie stengiasi savokultûrai suteikti dvasinæreikðmæ, kad galëtø jaustismoraliai pranaðesni uþ kitusþmones. Taip nutinka, nesmoralistai jauèiasi labai ne-saugûs: nors iðoriðkai jie lai-kosi daugybës Dievo ástaty-mø, visgi giliai ðirdyje pripa-þásta, kad negali jø visø iðpil-dyti. Tad pasitelkdami kultû-rinius skirtumus, jie nori átvir-tinti savo teisuoliðkumà.

Hedonistinis, reliatyvisti-nis poþiûris á tautybes prieðin-gas kultûriniam imperializ-mui, tai – kultûrinis reliatyviz-mas, teigiantis, jog tradiciniøpaþiûrø þmonës yra rasistai,nes jie mano, jog yra tik vie-na absoliuti tiesa, taèiau tiesayra reliatyvi: „Kiekviena kul-

Atkelta ið 5 psl.

Evangelijos esmë

„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. priedas priedas priedas priedas priedas 7VISKÀ KEIÈIANTI JËGA

tûra yra savaip graþi. Kiekvie-na kultûra turi bûti priimamatokia, kokia yra.“

Koks yra Evangelija pa-remtas poþiûris á skirtingastautybes? Krikðèionys þino,kad rasizmas nedaug kuo ski-riasi nuo tikëjimo tiesa (teisin-gumo) ar nuo tikëjimo malo-ne trûkumo. Evangelija musragina bûti kritiðkiems visomskultûroms, áskaitant ir savopaèiø (kadangi egzistuoja tie-sa), bet taip pat mes negalimejaustis moraliai teisesni uþ ki-tus. Ðiaip ar taip, juk esi iðgel-bëtas tik ið malonës, o tavo ne-tikintis kaimynas gali bûti uþtave moralesnis ir protinges-nis. Taip krikðèionis uþima ki-tokià pozicijà, kuri visiðkaiskiriasi tiek nuo moralisto,tiek nuo reliatyvisto pozicijos.Pastaba: Kaip jau minëjau, re-liatyvistai galiausiai yra tie pa-tys moralistai, taigi jie pagar-biai elgiasi tik su tokiais kaipjie, mananèiais, kad viskas yrareliatyvu. Taèiau krikðèionysnegali jaustis moraliai teises-ni ir uþ reliatyvistus.

Pereikime nuo sociologi-nio prie psichologinio pavyz-dþio. Ásivaizduokite, jog dël li-gos ar nelaimingo atsitikimopraradote regëjimà – tapoteaklas. Kaip Evangelijos ðvie-soje reaguosite á skausmà irsielvartà?

Moralistas nusivils, nes tai„neteisinga jo atþvilgiu“, arbaneigs tai, atsisakydamas pri-paþinti savo ribotumà. Hedo-nistas taip pat nusivils, nes ðikliûtis atims ið jo galimybæ gy-venti malonumø kupinà gy-venimà, arba neigs ðià kliûtá,nes jo filosofija nesugebës toiðtverti. Bet Evangelija ákvëpsþmogø kovoti su ðia kliûtimi,tuo paèiu pripaþástant, kad jiegzistuoja. Per didelis prieði-nimasis yra neigimas, o per di-delis susitaikymas – nusivy-limas.

Evangelija suteikia gali-mybæ realiai ávertinti ir nuo-

dëmæ, ir malonæ, ji padeda at-rasti balansà ir þvelgiant á kliû-tis.

Mes pamatëme, jog Kris-tus per Evangelijà atnaujinabei transformuoja visa – ðirdá,santykius, baþnyèià ir ben-druomenæ. Evangelija yra tar-si visø doktrinø bei mûsø po-þiûrio á gyvenimà ðiame pa-saulyje pagrindas. Visos mû-sø problemos kyla dël nepa-kankamo Evangelijos paþini-mo. Evangelija transformuo-ja mûsø ðirdis, màstymà ir po-þiûrá absoliuèiai á viskà.

Evangelija ir individas1. Poþiûris á nusiminimà.

Prislëgtam þmogui moralistassako: „Tu paþeidei ásakymus– atgailauk.“ Ið kitos, pusës re-liatyvistas jam sakys: „Tau pa-prasèiausiai reikia save mylëtiir priimti toká, koks esi.“ Ta-èiau (jei konkreèiu atveju në-ra fiziologinës prieþastiesdepresijai!) Evangelija raginamus iðtirti save ir pripaþinti:„Kai kas mano gyvenime ta-po svarbesnis uþ Dievà, tai –netikras gelbëtojas, teisumodarbai.“ Evangelija veda musá atgailà, ne tik nukreipdamamûsø valià prieð pavirðutinið-kumà. Be Evangelijos meskreipsime dëmesá á pavirðuti-nius dalykus, o ne á ðirdá. Mo-ralistas stengsis pakeisti elge-sá, o reliatyvistas mëgins su-sitvarkyti su emocijomis.

2. Poþiûris á fiziná pasau-lá. Vieni moralistai yra abejin-gi fiziniam pasauliui – jie lai-ko já „nesvarbiu“, o kiti tiesiogbijo fiziniø malonumø. Siek-dami uþsitarnauti iðgelbëjimà,jie linkæ sutelkti dëmesá irvengti fiziniø nuodëmiø –sekso ir kitø geismø. Jø leng-viau iðvengti nei dvasios nuo-dëmiø, tokiø kaip iðdidumas.Taèiau kûno nuodëmes jie lin-kæ laikyti blogesnëmis uþ vi-sas kitas. Taip legalizmas ve-da á pasibjaurëjimà malonu-mais. Ið kitos pusës, reliatyvis-

tas daþniausiai yra malonu-mø valdomas ir juos stabaispavertæs hedonistas. Evange-lija leidþia mums pamatyti,jog Dievas sukûrë ir kûnà, irsielà, todël ir iðgelbës abu –kûnà ir sielà, nors dël nuodë-mës ir kûnas, ir siela yra su-þeisti. Taip Evangelija leidþiamums dþiaugtis fiziniais da-lykais (ir kovoti prieð fizinæþalà – ligas bei skurdà), taèiauliepia bûti nuosaikiais, naudo-jantis materialiais dalykais.

3. Poþiûris á meilæ ir tar-pusavio santykius. Moraliz-mas daþnai paverèia tarpusa-vio santykius „kaltinimo þai-dimais“. To prieþastis yra per-nelyg grieþta, moralistà trau-muojanti kritika, todël jis, no-rëdamas iðlaikyti savo, kaipgero þmogaus, ávaizdá, kalti-na kitus. Ið kitos pusës, mora-lizmas gali ieðkoti meilës,siekdamas „uþsitarnauti iðgel-bëjimà“ ir áteigti sau, jog mesesame to verti. Taip daþnai su-kuriama vadinamoji „tarpu-savio priklausomybë“ – savæsgelbëjimo forma per reikia-mus þmones arba priverèiantreikiamus þmones bûti pri-klausomus nuo jûsø (t. y. sie-kiama iðsigelbëti gelbstint ki-tus). Ið kitos pusës, reliatyviz-mas ir liberalizmas sumenki-na meilæ iki partneriø sandë-rio dël abipusës naudos. To-kiu atveju tarpusavio santy-kiai trunka tik tol, kol tai jumsnieko nekainuoja. Taigi pasi-rinkimas (be Evangelijos) yrasavanaudiðkai naudotis kitaisarba savanaudiðkai leisti ki-tiems naudotis jumis. TaèiauEvangelija neleidþia mumsnei viena, nei kita. Mes turimepasiaukoti ir pasiðvæsti, taèiaune dël to, kad mums reikia áti-kinti save ar kitus, jog esamepriimtini. Mes pakankamaimylime kità asmená, kad pa-siprieðintume, taèiau pasilie-kame su juo ir tada, kai tai në-ra naudinga.

4. Poþiûris á kanèià. Mo-

ralistas perima Jobo draugøpoþiûrá, prisiimdamas kaltæ.Þmogus paprasèiausiai pada-ro iðvadà: „Að esu blogas, to-dël kenèiu.“ Slegiant kaltei, vi-sados kyla pyktis Dievo at-þvilgiu. Kodël? Todël, kadmoralistas mano, jog Dievasjam skolingas. Visa moraliz-mo esmë yra padaryti Dievàskolingu. Tu laikeisi moralësnormø, todël jautiesi, jog ið tie-sø nenusipelnei kentëjimø.Taip moralizmas sudraskojums ðirdá ir tam tikru metujûs pradedate galvoti: „Kà aðturiu padaryti, kad to nusipel-nyèiau?“, o kitu metu jau gal-vojate: „Að tikriausiai pada-riau viskà, kad bûèiau to ver-tas!“ Taigi, jei moralistas ken-èia, jis arba pyksta ant Dievo(„nes að viskà dariau gerai“)arba pyksta ant savæs („nes aðelgiausi nepakankamai ge-rai“), arba ir viena, ir kita vie-nu metu.

Ið kitos pusës reliatyviz-mas ir pragmatizmas pateisi-na bet kà, kad tik bûtø iðveng-ta kanèiø – gali meluoti, ap-gaudinëti, netesëti paþadø...Taèiau uþklupus kentëjimamspragmatikas taip pat metakaltinimus Dievui, sakyda-mas, jog Jis yra arba neteisin-gas, arba nevisagalis. Taèiaukryþius parodo, jog Dievas ið-gelbëjo mus per kanèià. Jiskentëjo ne tam, kad mes ne-kentëtume, bet kad kentëda-mi taptume panaðûs á Já. Norstiek moralistas, tiek pragma-tikas ignoruoja kryþiø skirtin-gai, ir vieni, ir kiti kentëjimøakivaizdoje jauèiasi sutrikæ irsugniuþdyti.

5. Poþiûris á seksualumà.Pasaulietis ar pragmatikasþiûri á seksà vien tik kaip á bio-loginá ir fiziná geismà. Mora-listas linkæs laikyti seksà ne-ðvariu ar bent jau pavojinguimpulsu, kuris galiausiai nu-veda á nuodëmæ. Taèiau Evan-gelija rodo mums, jog seksu-alumas atspindi visiðkà Kris-taus atsidavimà. Jis visiðkaiatidavë save, be jokiø sàlygø.Vengdami intymumo, messiekiame iðlaikyti savo gyve-nimo kontrolæ. Jei mes atsi-duodame seksualiai, mes at-siduodame teisëtai, socialiai,asmeniðkai, t. y. visiðkai. To-dël seksas yra tik visiðkai vie-nas kitam atsidavusiø, san-tuokos saitais sujungtø þmo-niø santykiø dalis.

6. Poþiûris á savo ðeimà.Moralizmas gali padarytiþmogø tëvø vilèiø vergu, opragmatiðkai màstantis ne-mato reikalo bûti lojalus ðei-mai ar laikytis paþadø bei san-doriø, jei jie „man nenaudin-gi“. Evangelija iðlaisvina, at-skleisdama, kad tëvø pritari-mas nëra absoliutus ar psicho-

loginio iðsigelbëjimo garantas,ir pabrëþia, jog Dievas yra vi-sø mûsø Tëvas. Tad neberei-kia bûti nei pernelyg priklau-somam, nei prieðiðkam savotëvams.

7. Poþiûris á savikontro-læ. Moralizmas ragina muskontroliuoti savo aistras, gàs-dindamas bausmëmis. Tai –valia grindþiamas poþiûris.Liberalizmas ragina mus bû-ti savimi ir atrasti, kas tinkamums. Tai – emocijomis grás-tas poþiûris. Evangelija sakomums, jog laisva, nevarþomaDievo malonë moko mus pasa-kyti „ne” savo aistroms (Tit 2,13), jei mes tik jos klausytume.Tai visà þmogaus esybæ per-keièiantis poþiûris, praside-dantis nuo ðirdá pasiekusiostiesos.

8. Poþiûris á kitas rasesbei kultûras. Liberalus poþiû-ris linkæs suvienodinti visaskultûras („Visi gali bûti kar-tu, nes tiesa neegzistuoja“).Konservatoriai mano, jog tei-singa yra ávertinti kultûras, –taip jie iðkelia vienà kultûràvirð kitø tarsi pranaðesnæ ir,vadovaudamiesi save pateisi-nanèio iðdidumo impulsujausdamiesi pranaðesni uþ ki-tus, paverèia jà stabu. Evange-lija mus moko: a) kritiðkai ver-tinti visas kultûras, áskaitantir savàjà (nes tiesa visgi egzis-tuoja), taèiau, b) mes nesamemoraliai pranaðesni uþ kitus.Juk mes visi esame iðgelbëtitik ið malonës. Krikðèionys tu-rëtø demonstruoti tiek mora-linius ásitikinimus, tiek uþuo-jautà ir lankstumà. Pavyz-dþiui, gëjai arba yra nekenèia-mi ir ið jø ðaipomasi, arba vi-siðkai priimami. Jie nëra paty-ræ nieko kito.

9. Poþiûris á liudijimà ne-krikðèionims. Liberalus/pragmatinis poþiûris iðvis nei-gia evangelizmo teisëtumà.Konservatyvus þmogus armoralistas ásitikinæs Evange-lijos skelbimo bûtinybe, nes„mes teisûs, o jie klysta“. Toks„prozelitavimas“ beveik vi-suomet yra uþgaulus. TaèiauEvangelija sukuria mumysetam tikrus bruoþus: 1) mes tu-rime dalintis Evangelija, nesmylime þmones ir jais rûpina-mës, o ne vedini kaltës; 2) ga-lime nebijoti bûti iðjuokti arsuþeisti, nes Dievui mes esa-me priimtini ið malonës; 3) sukitais mes elgiamës nuolan-kiai, nes þinome, jog esame ið-gelbëti malone, ne dël dideliomûsø áþvalgumo ar charakte-rio; 4) mes su viltimi þvelgia-me á visus, net á „sunkius at-vejus“, nes buvome iðgelbëtimalone, o ne todël, kad buvo-me mieli, tinkami bûti krikð-èionimis;

Nukelta á 8 psl.

Evangelija yra kiekvienos problemossprendimas, raktas visoms uþrakintomsdurims, jëga áveikti visas kliûtis.

Evangelija yra kiekvienos problemossprendimas, raktas visoms uþrakintomsdurims, jëga áveikti visas kliûtis.

8 priedas priedas priedas priedas priedas VISKÀ KEIÈIANTI JËGA „Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) . 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.

5) turime bûti mandagûsir rûpestingi, mums nereikiaþmoniø spausti ar priverstipatikëti, nes tik Dievo malo-në atveria ðirdis, tad svarbusne mûsø iðkalbingumas, at-kaklumas ir net ne jø atviru-mas. Visi ðie bruoþai daroþmogø ne tik patraukliu evan-gelistu, bet ir puikiu kaimynumultikultûrinëje visuomenë-je.

10. Poþiûris á valdþias.Moralistas linkæs pernelyg pa-klusti þmogiðkoms valdþioms(ðeimai, genèiai, vyriausybei,kultûriniams paproèiams),nes nori iðsaugoti savo, kaipmoralaus ir nekalto asmens,ávaizdá. Pragmatikai arba per-nelyg paklûsta þmogiðkomsvaldþioms (nes neturi aukð-tesnio autoriteto pagal kurágalëtø vertinti savo kultûrà),arba pernelyg maþai joms pa-klûsta (nes jie gali paklusti tiktam, kad jø nesugautø). Taireiðkia autoritariðkumà arbaanarchijà. Taèiau Evangelijaleidþia pasiprieðinti þmogið-koms valdþioms (jei jos prieð-tarauja Evangelijai) ir raginaið ðirdies paklusti civilinei val-dþiai net tada, kai galëtum ið-sisukti nepaklusdamas.

11. Poþiûris á þmogausorumà. Moralistai daþnai la-bai þemai vertina poþiûrá áþmogaus prigimtá – jie labairyðkiai mato þmogaus nuodë-mingumà ir moraliná sugedi-mà. Pragmatikas neturi pa-grindo pagarbiai elgtis suþmonëmis. Paprastai jis á þmo-gø þiûri be jokiø jausmø. (Jeimes esame tik atsitiktinis evo-liucijos produktas, kaip tadagalime bûti vertesni uþ akme-ná?) Taèiau Evangelija mumsatskleidþia, jog kiekvienaþmogiðka bûtybë yra visiðkaikritusi (praþuvusi nuodëmë-se) ir visiðkai iðaukðtinta (pa-gal Dievo atvaizdà), tad kiek-vienà þmogiðkà bûtybæ meslaikome vertinga, bet pavojin-ga!

12. Poþiûris á kaltæ. Kaikas nors sako: „Negaliu sauatleisti“, tai reiðkia, jog yrakaþkoks standartas, sàlyga arasmuo, kurie daro tau dides-ná poveiká nei Dievo malonë.Dievas yra vienintelis Dievas,kuris atleidþia – joks kitas„dievas“ to negali. Jei negalisau atleisti, tu prasilenkei sutikruoju Dievu, praradai tik-ràjá teisumà, ir tai laiko tavenelaisvëje. Moralisto sàmonë-je „dievas“ paprastai yraðventas, reiklus, bet ne malo-ningas Dievas. Pragmatiko„dievu“ paprastai tampa ko-kie nors pasiekimai arba san-tykiai.

13. Poþiûris á save. Nepa-þinæs Evangelijos, þmogus sa-ve vertina pagal tam tikrus –savo paties nustatytus ar ki-tø primestus – standartus. Gy-vendamas pagal ðiuos stan-dartus, bûsi savimi pasitikin-tis, bet ne nuolankus. Jei jø ne-silaikysi, bûsi nuolankus, betne pasitikintis. Tik Evangeli-ja suteikia dràsos, pasitikëji-mo ir padeda iðlikti jautriambei nuolankiam. Nes tuo patmetu tu esi ir tobulas, ir nusi-dëjëlis!

14. Poþiûris á dþiaugsmàir humorà. Moralistai vengiatikro dþiaugsmo ir humoro –nes legalistinë sistema verèiaþmogø á save þvelgti labai rim-tai (savo ávaizdá, iðvaizdà, re-putacijà). Pragmatikas linkæsá cinizmà. Cinizmas auga, nesatrodo, kad pasauliui nëra jo-kios vilties. Juk galiausiai blo-gis triumfuoja – nëra jokioteismo ar dieviðko teisingu-mo. Taèiau mes esame iðgel-bëti vien tik malone, tad patsmûsø buvimo krikðèionimisfaktas yra nuolatinis mûsønuostabaus pasigërëjimo ðal-tinis. Tai, kad mes esamekrikðèionys ir turime viltá, yrastebuklas. Taip Evangelija,kuri sukuria dràsø nuolanku-mà, turëtø suteikti mums ir gi-lesná humoro jausmà. Mumsnereikia pernelyg rimtai þiû-rëti á save, ir mes turime viltádël ðio pasaulio.

15. Poþiûris á „teisingàgyvenimà“. Dþonatanas Ed-vardsas pabrëþia, jog „tikrà-sias dorybes“ paþásta tik tie,kurie patyrë Evangelijos ma-lonæ. Bet koks iðgelbëjimà„uþsidirbti“ mëginantis þmo-gus daro „teisingus dalykus“,kad tik pakliûtø á dangø arjaustøsi svarbus... Kitaip sa-kant, galutinis motyvas yrasavanaudiðkumas. Taèiau as-muo, kuris þino, jog jau yra vi-siðkai priimtinas, „teisingusdalykus“ daro mëgaudamasissavo teisumu. Tik Evangelijàpaþástantis þmogus paklusDievui dël paties Dievo, o nedël to, kà Dievas jam duos. TikEvangelija padeda mylëtiþmones dël jø (o ne savo nau-dai), daryti gera dël paties gë-rio (o ne dël savæs) ir paklus-ti Dievui dël Dievo (o ne dëlsavo naudos). Tik Evangelijosðviesoje „teisingi dalykai“ da-romi su dþiaugsmu ir pasimë-gimu, tik Jos ðviesoje tai yra nenaðta ar priemonë tikslui pa-siekti.

Evangelija ir baþnyèia1. Poþiûris á tarnavimà

pasaulyje. Legalistas linkæsakcentuoti individualaus

þmogaus sielà. Legalistinë re-ligija atkakliai sieks atversti ki-tus á savo tikëjimà ir atvesti ásavo baþnyèià, bet ignoruosplatesnës bendruomenës so-cialinius poreikius. Ið kitos pu-sës, „liberalizmas“ linkæs su-maþinti atgailos ir atsivertimosvarbà ir pabrëþia socialiniøsàlygø gerinimà. Evangelijaskatina mylëti, o tai savo ruoþ-tu skatina mus pasirûpinti sa-vo artimu, kad ir ko jam rei-këtø – atsivertimo ar stiklinësðalto vandens, Evangelijos þi-nios ar kitø socialiniø dalykø.

2. Poþiûris á garbinimà.Moralizmas veda á niûrø irliûdnà garbinimà, kuris gal irpabrëþia Dievo didybæ, betnëra dþiaugsmingas. TaèiauEvangelija leidþia mums pa-matyti, jog Dievas yra ir trans-cendentinis, ir imanentinis, t.y. gyvena mumyse ir yra la-bai artimas: dël Jo artumo Joantgamtiðkumas tampa pa-guoda, o dël Jo transcenden-tiðkumo Jo artumas tampanuostabiu patyrimu. Evange-lija veda á gërëjimàsi ir artimàbendrystæ garbinant, nes Tas,kuris Vienintelis yra Ðventas,dabar yra mûsø Tëvas.

3. Poþiûris á vargðus. Li-beralas arba pragmatikas lin-kæs atmesti vargðø religijà – jisþiûri á juos kaip á ekspertizësreikalaujanèias aukas. Tai pa-gimdë netikëjimas bendraDievo malone arba ypatingamalone visiems. Ironiðka, ta-èiau sekuliarus nusistatymastaip pat netiki nuodëme, tadkiekvienas vargðas tiesiog yraprislëgta, bejëgë auka. Kon-servatyviai màstantys mora-listai linkæ paðiepti vargðuskaip nevykëlius ir silpnus,mano, kad jie patys kalti dëlsavo padëties. Taèiau Evange-lija kvieèia mus bûti: a) nuo-lankius ir suvokti, jog mes ne-turime jokio moralinio prana-ðumo, nes buvome visiðkai„dvasiðkai bankrutavæ“, betdël Kristaus kilnumo buvomeiðgelbëti; b) maloningus, per-nelyg nesirûpinti „nuopel-nais“, nes mes negalime nusi-pelnyti Kristaus malonës; c)pagarbiai laikyti vargðuskrikðèionis broliais ir seseri-mis, ið kuriø galime pasimo-kyti. Vien tik Evangelija pade-da „paþinimo kupiniems dar-bininkams“ pajusti nuolankiàpagarbà ir solidarumà suvargðais.

4. Poþiûris á doktrinøskirtumus. Þodis „jau“ Nau-jajame Testamente daugiaureiðkia dràsà skelbiant – mesgalime bûti beveik visiðkai uþ-tikrinti dël esminiø Evangeli-jos doktrinø. Taèiau „dar ne“reiðkia meilæ ir nuolankumàdël neesminiø supratimø. Ki-taip sakant, turëtume bûti

„minkðtesni“ dël skelbiamødoktrinø, iðskyrus tuos atve-jus, kai kalbama apie kryþiø,malonæ ir nuodëmæ. Su kuokrikðèionys negali sutikti, tu-rëtume bûti lankstesni ir ne-triumfuoti („nemanyti, jog pa-siekëme tai protu“). Tai taippat reiðkia, jog Dievo paðau-kimo ir Jo „valios“ mums beikitiems neturëtume skelbti supernelyg dideliu uþtikrintu-mu, ásitikinimu, jog tavo áþval-gos paèios teisingiausios. Prie-ðingai nei pragmatikai, turë-tume trokðti mirti uþ savo ti-këjimà Evangelija; ir prieðin-gai nei moralistai, turëtumenesikauti iki mirties dël kiek-vieno savo ásitikinimo.

5. Poþiûris á ðventumà.„Jau“ reiðkia, kad neturëtumetoleruoti nuodëmës – mes jauesame dieviðkos prigimties dali-ninkai (2 Pt 1, 3). Evangelija su-teikia mums uþtikrintumà,jog kiekvienas þmogus galibûti pakeistas, bet koks paver-giantis áprotis gali bûti áveik-tas. Taèiau „dar ne“ – mumy-se esanti nuodëmë nebus pa-ðalinta tol, kol ásivieðpatausKaralystë. Todël turëtumevengti „glostanèiø“ atsakymøir nesitikëti greitø sprendimø.Prieðingai nei moralistai, tu-rëtume bûti kantrûs dël lëtoaugimo ar klaidø ir suvokti,kad pokyèiai bei augimas ma-lonëje – sudëtingas procesas.Prieðingai pragmatikams ir ci-nikams, mes turëtume tvirtin-ti, jog stebuklingi pokyèiai tik-rai ámanomi!

mes nesiekiame priversti Die-và paðalinti bet kokias kan-èias.

7. Poþiûris á baþnyèiosgyvenimà. Karalystës „jau“reiðkia, jog baþnyèioje jau vei-kia Karalystës jëga, kuri kei-èia bendruomenæ. Evangeliz-mas, kai „kasdien prisidedadaugybë iðgelbëtøjø“ (Apd 2,47), yra ámanomas! Meilë irbendravimas, sugriaunantisbet kokias prieðiðkumo sienastarp skirtingø rasiø ir klasiø,yra ámanomas! Taèiau nuodë-mës „dar ne“ reiðkia, jog Jëzusdar nepristatë savo nuotakos,t. y. Baþnyèios, ðlovingos Baþ-nyèios, be dëmës ir raukðlës arkliaudos (Ef 5, 27). Todël ne-turëtume aðtriai kritikuoti ne-tobulø kongregacijø ar nekan-triai bëgioti ið vienos baþny-èios á kità, pamatæ jø kliaudas.Baþnyèioje visuomet pasitai-kys klaidø. „Dar ne“ skatinavengti pernelyg grieþtos baþ-nyèios disciplinos ir kitø prie-moniø, siekiant padaryti baþ-nyèià tobulà jau ðiandien.

8. Poþiûris á socialiniuspokyèius. Turëtume nepa-mirðti, jog Kristus net dabaryra visos visatos Vieðpats (Ef1, 22). Malonë jau iðlieta, tadkrikðèionys gali tikëtis panau-doti Dievo jëgà siekiant pa-keisti tam tikras socialines sà-lygas ir bendruomenes. Ta-èiau nuodëmës „dar ne“ reið-kia, jog bus „karø ir karø gan-dø“. Savanaudiðkumas, þiau-rumas, terorizmas, priespau-da tæsis. Krikðèionys neturë-tø puoselëti iliuzijø dël poli-tikø ar kokiø socialiniø pro-jektø, neturëtø tikëtis utopinioteisingumo þemëje. Evangeli-ja apsaugo mus nuo polinkiotiek á pernelyg didelá funda-mentalizmo (moralizmo) pe-simizmà, màstant apie socia-linius pokyèius, tiek nuo per-nelyg didelio liberalizmo(pragmatizmo) optimizmo.

Apibendrinkime: visosproblemos – tiek asmeninës,tiek socialinës – kyla dël nege-bëjimo pritaikyti Evangelijà,„susiderinti su Evangelijostiesa“ (Gal 2, 14). Dël to kylair visos baþnyèios klaidos, dëlto baþnyèia neefektyvi. Mes ti-kime, jog jei Evangelija busdetaliai iðaiðkinta ir pritaiky-ta kurioje nors baþnyèioje, tabaþnyèia bus iðskirtinë: þmo-nës laikysis moraliniø ásitiki-nimø, taèiau bus uþjauèiantysir lankstûs. Visuomenës elitas– tiek liberaliosios, tiek kon-servatyviosios pusës – vieno-dai nelinkæs bendrauti, gerb-ti vargðus, su jais gyventi ardrauge su jais garbinti Vieðpa-tá, jie linkæ vis labiau atsiskir-ti nuo likusios visuomenës.

Ið www.redeemer.comvertë V. Valatkaitë ir L. Tamonytë

Atkelta ið 7 psl.

Evangelijos esmë

6. Poþiûris á stebuklus.Karalystës „jau“ reiðkia, kadjëga stebuklams ir iðgydy-mams yra prieinama. Jëzusparodë Karalystæ gydydamasligonius ir prikeldamas miru-sius. Taèiau „dar ne“ reiðkia,jog kûrinija (taip pat ir mes)vis dar pavaldûs irimui (Rom8, 22–23), todël ligos ir mirtisvis dar neiðvengiami. Negali-me tikëtis, jog stebuklai tapskasdienybe ir kanèia apskri-tai bus paðalinta ið tikinèiøjøgyvenimo. Prieðingai nei mo-ralistai, mes þinome, jog Die-vas iðgydo ir daro stebuklus.Prieðingai nei pragmatikai,

Kristus per Evangelijàatnaujina bei trans-formuoja visa – ðirdá,santykius, baþnyèià irbendruomenæ.Evangelija yra tarsivisø doktrinø bei mûsøpoþiûrio á gyvenimàðiame pasaulyjepagrindas.

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. ÐeimaÐeimaÐeimaÐeimaÐeima 9

Neseniai viename straips-nyje perskaièiau moters, kurinetikëtai susipaþino su tikruo-ju savo penkiolikmetës dukrosgyvenimu, liudijimà. Kitu var-du prisijungusi prie socialiniotinklo paskyros, motina suþi-nojo daugybæ dukros gyveni-mo detaliø, kuriø në neátarë.Dabar ji ieðko pagalbos, nesneþino, kaip elgtis su dvigubàgyvenimà gyvenanèia dukra.

Nors ið ðalies patarti neleng-va, vis dëlto manau, kad galimarasti iðeitá. Norëèiau pateikti ke-lis pasiûlymus ðia tema, kuriegimë remiantis pedagoginiodarbo patirtimi bei anksèiauágytomis þiniomis. Galbût skai-tant „tarp eiluèiø“ jums gims sa-vø minèiø ir idëjø. Taigi manopasiûlymai bûtø tokie:

1. Domëkitës paauglystësgyvenimo tarpsniu, jo ypatu-mais, raida. Paskaitykite psicho-logijos vadovëlius. Su ðiuotarpsniu bûtina susipaþinti, kadpaauglystei áþengus á namus ið-liktumëte ramûs, nepultumëteá panikà ir neliktumëte kvailiøvietoje. Saviðvieta bûtina! Pa-matysite, kad paauglystë turisavo ypatumø ir á kai kuriuosið jø reikia iðmokti þiûrëti propirðtus, o ten, kur ypaè svarbuko nors reikalauti, nustatyti ri-bas. Nors ne visi paaugliai iðgy-vena ðiam amþiaus tarpsniuibûdingas dideles krizes, reikë-tø pasiruoðti blogiausiam.

2. Paauglystë yra toks me-tas, kai tëvams bûtina apsigin-kluoti „þàsies plunksnomis“ –pamenate posaká „kaip van-duo nuo þàsies“? Kartais pa-augliai gali labai skaudþiaiáþeisti tëvus tiek þodþiais, tiekveiksmais. Turite iðmokti at-siriboti nuo tam tikrø vaikøfraziø, elgesio modeliø, kadgalëtumëte blaiviai reaguotituomet, kai iðties reikia grieþ-tesnio þodþio bei jûsø ásikiði-mo. Saugokite savo ðirdá, tie-siog á vaikø skaudinimus þvel-kite atlaidþiai. Kol kas jie ne-labai supranta, kà daro. Te jusnors kiek paguodþia mintis,jog paauglystë praeis.

3. Paauglystës laikotarpiudûþta ne tik tëvø, bet ir paèiøpaaugliø lûkesèiai. Todël bû-kite pakantûs ir savikritiðki.Prieð kiekvienà pokalbá su vai-kais pasverkite, ar esate labiaukritiðki, ar labiau savikritiðki(pavyzdþiui, kartais pravartuatsipraðyti vaiko uþ savo ne-jautrumà ir pan., ne tik ið vai-kø laukti atsipraðymo sukly-dus. Juk klystame visi). Kitavertus, nenuvertinkite savæs –daþnai ðiuo periodu tëvai ver-kia, apgailestauja, kad pada-rë auklëjimo klaidø ir pan., to-dël jø paaugliai tokie „eþiu-

kai“ ir „oþiukai“. Atminkite:nëra tëvø, kurie nedarytø klai-dø. Nëra tobulø þmoniø, në-ra tobulø tëvø. Taèiau jûs esatedovana savo vaikams. Bûda-mi savikritiðki iðlikite orûs.

4. Kad ir kaip jûsø paaug-liai „badytøsi“ ar rodytø, ko-kie jûs jiems neádomûs, iðmo-kite gyventi nesivadovaudamituo, kà matote, – ið tikrøjø pa-augliams nepaprastai reikiajûsø dëmesio, supratimo, jienori bûti iðklausyti ir iðgirsti.Skirkite jiems sutelktà dëme-sá. Neákyriai, bet stenkitësjiems rodyti, kad juos mylite,esate dëmesingi jø bûsenoms,jausmams. Pasikvieskite vai-kà á kavinæ. Jei negalite sau toleisti, pabandykite suorgani-zuoti bendrà veiklà namuosear kartu pakeliauti. Jei iki ðiolneturëjote ðeimos tradicijø,bûtø gerai susikurti – tai galibûti bendra maisto ruoða ku-rià nors konkreèià dienà, ko-kia nors tradicinë iðvyka ar so-cialinë veikla (kai kurie paaug-liai labai jautrûs socialinëms irkitoms neteisybëms, tad galkartu galite nuveikti kà norsgero: padëti vieniðiems sene-liams, globos namuose gyve-nantiems vaikams ir t. t.?). Taigali bûti ir ypatingi pietûs arvakarienë, gero filmo perþiû-ra drauge ir pokalbis po jo, etc.

5. Pagalvokite, kaip galëtu-mëte su paaugliais aktyviai pra-leisti atostogas. Bûtent aktyviai.Tai galëtø bûti paþintinë kelio-në (regis, nedaug paaugliømëgsta degintis pajûry...), dargeriau, jei kelionëje patirtumë-te ðiokiø tokiø iðbandymø, sun-kumø ir kartu juos áveiktumë-te. Jei negalite sau leisti kelionësá Tailandà, Tibetà ar Indijà (mi-niu tik kaip pavyzdþius), galbûtgalëtumëte dviraèiais pakeliautipo Lietuvà arba pagyventi pa-lapinëse, paplaukioti baidarë-mis, pajodinëti þirgais ir pan.Siekite tokios kelionës, kad pa-auglys galëtø kiek atsiriboti nuodraugø, pabûti su jumis. Jei ga-lite, neproðal pasikviesti drau-

ge pakeliauti ir koká paaugliodraugà (ar paauglës dukrosdraugæ). Kartais draugas ardraugë gali padëti statyti tiltustarp jûsø, nes ið ðalies ne taipjautriai reaguos á jûsø trûkumusbei pastabas. O jei dar ir patik-site, tikëtina, jog ásigysite „ad-vokatà“, kuris jus gins. Vertapagalvoti apie iðvykà su paaug-liø grupe: tokioje iðvykoje galitepamatyti savo vaikà visiðkainaujame amplua, kuris jus ma-loniai nustebins.

6. Dukroms labai didelæreikðmæ turi bendravimas su të-èiais. Tëèiai, kvieskitës dukrasá „pasimatymus“: á kinà, á kavi-næ ar ðiaip pasivaikðèioti. Siekitejø dëmesio, girkite jas, sakyki-te komplimentus (net jei jos ne-va nekreips dëmesio, nes tai irgigali bûti tik abejingumo kaukë,o ið tikrøjø slapèia ji skraidys lygant sparnø), paklauskite, kà josnorëtø suþinoti apie vaikinus(dabar joms tai ypaè rûpi) ir pan.Prisiminkite savo jaunystæ, pa-galvokite, kà ádomaus galëtu-mëte papasakoti savo dukroms.Turëkite su dukromis savø pa-slapèiø – tai jos ypatingai áver-tins ir jausis pagerbtos. Jei tëèionëra, su dukra ieðkokite kontak-to jûs (mama). Papasakokitedukrai apie savo jaunystæ, ko-kias vidines kovas kovojote, ko-kias klaidas darëte... Venkitemoralizuojanèio tono. Iðklausy-kite. Jei iðgirsite, ko nenorite gir-dëti, ir neiðgirsite, kà norëtumë-te iðgirsti, tyliai ðià piliulæ nury-kite – iðsiverksite vienumoje.Tik neðaukite ant vaikø, kai jiepapasakoja „ne tai“, ar tyli, kainorite, kad kalbëtø. Stenkitëskalbëtis ramiai. Nesitikëkite,kad keli pokalbiai pakeis duk-ros/sûnaus elgesá. Pokyèiai ne-vyksta greitai. Domëkitës jau-nimo gyvenimu apskritai,klauskite paauglës(–io) patari-mø kokiais nors klausimais. Jeisu paaugliu kalbatës automobi-lyje, stebëkite, kuriuo metu pa-augliai linkæ atsiverti. Paprastai,kaip pastebi kai kurie psicholo-gai, tai vyksta kelionei baigian-

tis. Todël miesto kamðèiai galijums net pasitarnauti. (Beje, jeiturite automobilá, galite kartaispasisiûlyti parveþti paauglá na-mo – bûtent netikëtai, neva va-þiuodami pro ðalá.)

7. Jei neraðëte laiðkø ar die-noraðèio apie vaikus, kai jie bu-vo maþi, dabar perþiûrëkitenuotraukas ir uþraðykite prisi-minimus, iðliekite ðirdis apie tai,kaip mylite savo vaikus, kaip jølaukëte, kaip auginote, kaip jiejums këlë ne tik rûpesèiø, betbuvo ir didþiausias gyvenimodþiaugsmas. Toká dienoraðtá(galbût su nuotraukomis) pado-vanokite vaikams kokia nors ási-mintina proga. O gal, jei esateraðtingas (jei mokate be klaidøparaðyti savo vardà, tai toks esa-te), galite paraðyti paaugliamsskirtà romanà ir jame iðguldy-ti savo nerimà, baimes, meilævaikams ir pan.

8. Dalinkitës su vaikais sa-vo gyvenimu, iðgyvenimais,patirtimi. Taèiau neuþkraukitejiems savo problemø, rûpesèiøar tikslingø pamokymø. Pasi-stenkite kuo daugiau tiesiogkalbëtis, bendrauti. Taip patpasidomëkite, kokios temosdomina jûsø paauglá. Gal ðio-mis temomis verta „pasikaus-tyti“ ir jums? Siekite bendra-vimo, kad jûsø pokalbiai ne-apsiribotø vien klausimais–at-sakymais („Kur buvai vakarvakare?“) ar nurodymø tirada,kà vaikas turi padaryti (iðneðtiðiukðles, susitvarkyti kamba-rá ir t. t.). Ar jums patinka, kaikas nors nurodinëja, kà turitepadaryti (pvz., darbe ar na-muose)? Dabar padauginkitesavo jausenà ið trijø kartø –maþdaug taip jauèiasi paaug-liai, kai jiems nurodinëja. Ko-kia iðeitis? Tenka pasukti gal-và. Pavyzdþiui, viena mamanetvarkingam paaugliø kam-bary pabërë „nekenksmingø“kirmëliukø. Po tokio radiniovaikai ëmë tvarkytis. Þiauru?Sugalvokite geriau. Ir dar – galverta drauge su paaugliais pa-þaisti ir kai kuriuos kompiu-

terinius þaidimus? Tik pasi-ruoðkite garbingai pralaimëti.

9. Teko skaityti pasakojimà,kaip viena ðeima, pajutusi, jogvaikai „slysta“ ið rankø, iðvykogyventi á kaimà. Vaikai (trys pa-augliai berniukai) paburbëjo, ta-èiau bëgant laikui prisitaikë, irðeimà galiausiai suartino ben-dras ûkis. (Beje, mes, miestieèiai,netekome daugybës graþiø tra-dicijø bei patirèiø, suartinanèiøðeimos narius.) Pagalvokite,galbût pats laikas imtis drastið-kesniø priemoniø? O gal gali-te keletà mënesiø pagyventi kurnors kaime?

Tiesa, jei dvejojate dël „pa-granduko“ atsiradimo ðeimoje– nedvejokite, bûtent jis galisuartinti ðeimà!

10. Stenkitës iðlikti ramûs,mylëkite savo paauglius. My-lëkite taip, lyg rytoj kiltø ka-ras ir, neduok Dieve, juos pra-rastumëte. Taèiau leiskitejiems klysti, nes jie bet kuriuoatveju klys. Prisiminkite, kadjø klaidos tikrai nëra „svietopabaiga“. Daþniau prisiminki-te savo jaunystæ.

11. Jei uþsimezga ryðys sukitø ðeimø paaugliais, palaiky-kite juos, bendraukite (o galspecialiai uþmegzkite tokiusryðius). Kartais þmonës ið ða-lies gali daug labiau pasitar-nauti paaugliams nei jø tëvai.Ir vaikai, pastebëjæ jûsø pagar-bà kitiems paaugliams, labiaujus gerbs.

12. Bendraukite su tëvais,kurie augina paauglius, taèiaupasistenkite neprisiriðti tik prievienos ðeimos patirties. Disku-tuokite, kalbëkitës, kartu skai-tykite knygas, galbût pasi-kvieskite lektoriø/psichologàir aptarkite savo problemas beijø sprendimo bûdus. Sàmonin-gai siekite saviðvietos, pasikei-timø. Pirmiausia – savyje.

13. Jei esate tikintis, mels-kitës uþ savo vaikus. Jei neti-kintis – taip pat melskitës.

14. Daugelis pastebi, kadpaauglystës „simptomai“ pa-sireiðkia jau nuo deðimties me-tø. Tad nelaukime ðio „baubo“tamsoje, bet ásijunkime visasámanomas ðviesas.

Rekomenduoèiau perskai-tyti ðias knygas: „Kaip mylëtisavo paauglá“ (R. Campbell),„Vaikai kilæ ið dangaus“ (J.Gray), „Kaip kalbëti su vai-kais, kad jie klausytø, ir kaipklausyti, kad vaikai kalbëtø“(E. Mazlish, A. Faber) – pasta-roji knyga, manau, yra ypaènaudinga ir svarbi.

Paaugliams reikia besàly-ginës meilës bei supratimo. Jieklys, darys klaidingus sprendi-mus, nes patys iðgyvena „pa-simetimo tarpsná“, nors tuo pa-èiu metu jie yra ir atradimø ke-lyje. Ðiuo laikotarpiu uþjauski-me juos ir palaikykime.

AURELIJA UMBRASIENË

Kà daryti, kai paaugliai „slysta“ ið rankø

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.

Krikðèionybë ir kultûra (II)Krikðèionybë ir kultûra (II)

10 Evangelija ir kultûra

Mëginimø apgintiir árodyti kultûrosreikðmæ aptikau

ganëtinai nedaug. Vienas ið at-radimø buvo ðv. Grigaliui pri-skiriama mintis, teigianti, kad,kai tikintieji naudojasi pasau-lietinës kultûros pasiekimais,jie elgiasi panaðiai kaip izrae-litai, kurie eidavo pas filisti-nus galàstis savo ginklø. Iðpradþiø toks argumentas manpasirodë priimtinas. Jei norimeskelbti Evangelijà netikintiemskaimynams, turime suprasti jøkultûrà. Reikia „laimëti pagaljø þaidimo taisykles“.

Susipaþinæs su Miltonopozityviu poþiûriu á kultûrà,në kiek nepradþiugau. Jo Are-opagitica suglumino lygiaikaip ir Brolio Every straipsnis.Miltonui, atrodytø, kultûrosklausimas nekelia jokiø sun-kumø; jis entuziastingai ginalaisvà gërio ir blogio paþini-mà, turëdamas omenyje „di-dingas sielas“ ir tuo paèiu pa-niekindamas paprastus þmo-nes – o to, manau, joks krikð-èionis negalëtø toleruoti.

Galiausiai skaitydamasNewmano (jau cituotà) lekcijøknygà apie universitetiná iðsila-vinimà (University Educa-tion), atradau autoriø, kuris ge-rai suvokia abi problemos pu-ses. Regis, jis yra kultûros dëlkultûros iðkalbingiausias aukð-tintojas, bet sykiu neatrastumekito, kuris taip grieþtai prieðin-tøsi kultûros ir dvasingumo ta-patinimui. Jo nuomone, intelek-tualinis lavinimasis „naudin-gas ðiame pasaulyje“1: tarp joir „tikrojo dvasingumo“ yra„radikalus skirtumas“2; jis ug-do „ne krikðèioná, bet dþentel-menà“; ir yra panaðus á dorybætik „ið tolo“3; jis „visai nepajë-gus“ padaryti þmogø geres-niu4. Baþnyèiø pastoriai turëtøteigiamai vertinti kultûrà, nesji suteikia nekaltà pramogàdvasinio atsipalaidavimo me-tu, kada labiausiai esame gun-domi nusidëti; ji „nukreipiamintis nuo þalingø dalykø ádalykus, prideranèius màstan-èiai bûtybei“. Taèiau net ir ta-da „ji [kultûra] nekilsteli mûsølink antgamtiðkumo ir nepa-deda tapti priimtinais Kûrë-jui“5. Kai kada kultûrinës irdvasinës vertybës gali bûti vi-siðkai prieðingos. Teologija,

kuri atsisako liberalaus paþi-nimo paieðkø ir siekia grynaiganytojiðkø tikslø, yra vertapagyrimo, taèiau praradusi li-beralumà tampa lyg „veidas,iðvargæs nuo aðarø ir pasninkobei praradæs savo groþá“6. Visdëlto Newmanas ásitikinæs,kad laisvas paþinimas yra ver-tingas pats savaime (apie taijis kalba savo ketvirtojoje lekci-joje). Ðià prieðtarà jis iðspren-dþia teigdamas, kad viskas,áskaitant ir intelektà, „turi sa-vo paties tobulà pavidalà; visigeri reiðkiniai – gyvi ir negyvi,regimi ir neregimi – gali bûtitobulinami iki tobuliausio bû-vio“7. Lavinti protà „privalulygiai kaip ir lavinti dorybes,nepaisant, kad ðios sritys nëralygiavertës“8.

Newmano teiginiø negalë-jau galutinai priimti galbût dëlto, kad esu prastas teologas irnevisiðkai supratau uþslëptàdoktrinà apie malonës ir þmo-giðkos prigimties santyká. Aðgerai suprantu, kad egzistuojair nemoralinio pobûdþio gëris;panaðiai kaip sveikai uþaugusirupûþë yra „geresnë“ ar „tobu-lesnë“ uþ iðsigimusià rupûþæ(su trimis kojomis), arba arkan-gelas yra „geriau“ uþ angelà.Ðià prasme protingas þmogusyra „geresnis“ uþ kvailá, kaipir bet koks þmogus uþ ðimpan-zæ. Sunkumai iðkyla tada, kaibandome atsakyti á klausimà,kiek Dievas norëtø, kad messkirtume savo laiko siekdamitokio pobûdþio „gerumo“ ar„tobulumo“. Jei Newmanasteisus teigdamas, kad kultûranepadeda mums „tapti labiaupatinkanèiais Kûrëjui“, tadaðiam siekui neturëtume ðvais-

tyti savo laiko. Toks poþiûrisbûtø saugiausias, nes galbût Jovalia, kad mes rûpintumëstuo, kas aiðkiai ásakyta – siek-tume teisumo, o bet koká kitokátobulëjimo rûpestá paliktumespræsti Jam. Taèiau, jei New-manas bûtø taip manæs, nebû-tø paraðæs paskaitos „Apie sa-vitikslá laisvàjá paþinimà“. Ga-lima daryti prielaidà, kad mo-ralinë pareiga apima ir nemo-ralinio pobûdþio tobulumo sie-kimà. Jei prielaida teisinga, va-dinasi, intelektualinis tobulëji-mas nëra „visiðkai nesusijæs“su dorybe, bet yra jos sudeda-moji dalis. Taèiau labai keista,kodël Raðtas ir Baþnyèios tra-dicija tiek maþai kalba (ar vi-siðkai neuþsimena) apie ðiàpareigà. Taigi esu priverstaspripaþinti, kad Newmanosamprotavimai nepadëjo pasi-stûmëti á prieká ið esmës spren-dþiant kultûros svarbos klau-simà. Jis padëjo suprasti, kadkultûra veda link „nemorali-nio tobulumo“. Taèiau tiems,kuriems rûpi amþinas iðgelbë-jimas, ðis atradimas neatrodonaudingas. Rafinuotumas galir yra tam tikros rûðies tobulu-mas, taèiau jei jis nepadeda neipatikti Dievui, nei laimëti am-þinybæ, kodël jis turëtø bûtimums svarbus? Kaip toks „to-bulumas“ susijæs su svarbiau-siais gyvenimo tikslais, dël ku-riø buvau sukurtas?

Neabejotinai supratau tiktiek: po atsivertimo nebegaliutoliau laikytis savo ankstesnio

poþiûrio apie kultûrà. Akivaiz-du, kad visa iðprususio netikë-jimo tradicija (nuo Arnoldo ikiScrutiny) yra tik dar vienanauja fazë to ilgameèio sukili-mo prieð Dievà, prasidëjusioXVIII amþiuje. Suvokiau, kad,norint apginti kultûrà, reikiapaieðkoti kur kas „nuosaikes-niø“ metodø ir atsistoti á visaikitokià pozicija. Tad ëmiausiformuluoti savo argumentus.

1. Pradëjau nuo paties pri-mityviausio ir visiðkai neam-bicingo lygmens. Pagalvojau,kad mano profesinë veikla,reikalaujanti tam tikro meninioskonio ir talento, gali bûti mo-tyvuota paprasèiausio troðki-mo uþsidirbti pragyvenimui.Svarstydamas apie toká moty-và, su palengvëjimu prisimi-niau, kad krikðèionybë, nepai-sant jos revoliucingø ir apoka-liptiniø bruoþø, sykiu gali bûtiguodþianèiai paprasta ar netbanali. Jonas Krikðtytojas savopamokslais neragino pas já at-ëjusiø kareiviø ir muitininkøtuojau pat sugriauti senojo pa-saulio karinæ ir ekonominætvarkà; jis siuntë juos atgal ádarbovietes, prisakydamaslaikytis moralinio ástatymo(apie kurá jie jau girdëjo ið ma-mø ar aukliø). Apaðtalas Pau-lius ragino tesalonikieèius ne-paliaut dirbti (1 Tes 4, 11) beivengti dykinëjimo (2 Tes 3, 11).Efezieèius kvietë profesionaliaidirbti „gerà“ darbà (Ef 47, 28).Manyèiau, kad „geras“ nereið-kia nei „iðskirtinio“, nei „ge-resnio uþ nekenksmingà“. Ga-nëtinai akivaizdu, kad kultûraturi paklausà visuomenëje irkad ji nëra pati ið savæs þalin-ga, todël darau iðvadà, kadmano veikla, lygiai kaip ir kitø,besidarbuojanèiø kultûros sri-tyje (dëstytojø, raðytojø, kritikø,menotyrininkø ir kt.) yra pras-

minga, kadangi atsako á pa-klausos poreiká ir tokiu bûdupadeda uþsidirbti pragyveni-mui (juolab, kai að tikriausiaijau nebetinku jokiam kitokiamdarbui).

2. Ar kultûra yra neþalin-ga? Akivaizdu, kad ne visada.Jei krikðèionys nuspræstø su-kurti naujà visuomenæ dyku-moje, galima bûtø spræsti, arleisti joje tarpti tokiems daly-kams, kuriais taip lengva pikt-naudþiauti ir kurie nëra itinreikðmingi. Taèiau mes neturi-me pasirinkimo ir gyvenamekultûrinëje terpëje, kurioje vi-sada apstu piktnaudþiavimø,nepriklausomai nuo krikðèio-niø pasirinktos pozicijos. To-dël bûtø geriau, jei „kultûrospardavëjø“ gretose kaip atsva-ra ar prieðnuodis bûtø ir krikð-èioniø. Galbût kai kuriø krikð-èioniø gyvenimo paðaukimasir yra bûti kultûros pardavë-jais. Neteigiu, kad krikðèionysgali suteikti kultûrai ypatin-gesná statusà – ji vis vien iðlik-tø tik kaip nekalto malonumoteikëja. Taèiau, jei piktnaudþia-vimai daþni, uþduotis jiemsprieðintis tampa ne vien tikleistina, bet ir privaloma veik-la. Tokiu atveju mano profesi-jos þmogus gali sakyti, kad„dirba gerà darbà“, numany-damas ðiuose þodþiuose giles-næ prasmæ, nei tà, kurià apta-riau pirmajame punkte.

Norëdamas iðvengti nesu-sipratimø, noriu paaiðkinti,kad kalbëdamas apie „pasi-prieðinimà piktnaudþiavi-mams kultûroje“ að nesiûlaukrikðèionims imti pinigus uþvienà prekæ (kultûrà), o pateiktiðiek tiek kitokià (homiletikà arapologetikà). Tai bûtø vagystë.Manau, jog, kai krikðèionystiesiog dalyvauja ðiame kultû-ros „pardavinëjimo“ procese,atsiranda daugiau galimybiøpristabdyti piktnaudþiavimus.

Nesunku pastebëti, kadðiuo atveju mano poþiûris iðdalies primena Grigaliaus„kultûros – ginklo“ koncepcijà.Ar galëèiau þengti toliau ir pa-mëginti atrasti dar koká nors ar-gumentà kultûros dël kultûrosnaudai?

3. Jei kas paklaustø, kà kul-tûra suteikë man, galëèiauduoti vienà nuoðirdø atsaky-mà: labai daug malonumo. Ne-abejoju, kad malonumas yragëris, o skausmas yra blogis.

C. S. LEWIS

Pabaiga. Pradþia Nr. 11 (420)

1 University Education, Op. cit., VIII,p. 227.2 VII, p. 184, 5.3 IV, p. 112.4 IV, p. 111.5 VII, p. 180.

6 IV, p. 100.7 IV, p. 113.8 IV, p. 114.

C. S. Lewis

Neabejotinai supratau tiktiek: po atsivertimonebegaliu toliau laikytissavo ankstesnio poþiûrioapie kultûrà.

Malonumas yra gëris,taèiau jis gali taptinuodëmingu, jei messiekdami jo, lauþomemoraliná ástatymà.

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d. Evangelija ir kultûra 11

Kitu atveju netektø prasmës vi-sos krikðèioniðkos tradicijosmokymas apie dangø ir praga-rà ar apie Vieðpaties atperkan-èios kanèios prasmæ. Malonu-mas yra gëris, taèiau jis galitapti nuodëmingu, jei mes siek-dami jo, lauþome moralináástatymà. Kultûros teikiamimalonumai patys savaime ne-reikalauja tokios kainos (norsnemaþai kas renkasi bûtent to-ká susimokëjimo bûdà). New-manas pastebi, kad ðie malo-numai daþnà kartà tampa pui-kiu pakaitalu nuodëmingiemsmalonumams. Todël mes gali-me teisëtai mëgautis jais ir iðmeiles artimui pamokyti kitus,kaip patirti ðiuos malonumus.Toks poþiûris tik ið dalies pri-mena Scrutiny autoriø ideolo-gijà. Gero meninio skonio lavi-nimo svarbà ir vertæ galimabûtø pagrásti bûtent kultûrosteikiamo malonumo faktu, jeiið tikrøjø ðis malonumas bûtøávairesnis, stipresnis ir ilgiautrunkantis nei prastuoliðkas ar„bulvarinis“ malonumas. No-rëèiau tikëti kad tai tiesa, betkol kas niekas man to neárodë.

4. Kaip jau minëjau, litera-tûros kûriniuose nedaþnai at-skleidþiamos krikðèioniðkosvertybës. Europos literatûrojedaþniausiai sutinkame tokiasvertybes: (a) riteriðka garbë, (b)ásimylëjimas (vyro-moters), (c)materialinis klestëjimas, (d)panteistinis gërëjimasis gamta,(e) kitokio pasaulio ilgesys(Sehnsucht), (f) aistrø iðlaisvi-nimas. Ðiø vertybiø negalëtu-me vadinti krikðèioniðkomis.Iðskyrus vertybes (c) ir (f) (jø ne-galëèiau niekaip apginti, nesakivaizdu, kad jas priimda-mas, skaitytojas tikrai netapsgeresniu þmogumi), kitoms ke-

turioms tiktø terminas „sub-krikðèioniðkos“ ar „beveikkrikðèioniðkos“. Toks terminasávardija vertybes, kurios uþ-ima aukðèiausià vietà skalëje,palyginus su kitomis þmogið-komis vertybëmis, taèiau josneprilygsta krikðèioniðkoms.Tokios vertybës pasiþymi dvi-pusiðkumu; jas gerai apibûdi-na posakis: „Kiekvienas keliasvedantis ið Jeruzalës, taip patveda ir á Jeruzalæ“:

(a) Subrendusiam krikðèio-niui riteriðki garbës idealai pri-lygsta pagundymui. Jo dràsaremiasi tvirtesniu pagrindu.Tiems, kurie iðmoko Getsema-nës pamokà, tokia garbë neat-rodo vertinga. Taèiau tiems,kurie tik þengia á mokinystëstakà, riteriø idealai gali bûtikaip mokytojai, pasakojantysapie krikðèioniðkà kankinystæ.Galahadas (riteris-ðventasis –vert. past.) buvo Lanceloto sû-nus.

(b) Dantës ir Patmoro ap-dainuotas kelias yra kupinaspavojø. O gaivaliðka aistra,pridengta „nuoðirdumu“ ar„atvirumu“ – tai ne tik kad pa-vojingas, bet tiesiog mirtinasdarinys. Taèiau ne kiekvienasyra paðauktas tapti eunuchudël Dievo karalystës, net irjausmø srityje. Kai kam ro-mantiðka meilë taip pat yrakaip mokytoja9.

(d) Nuo panteizmo iki ate-izmo – vienas þingsnis, taèiaupasitaiko palaimintø perëjû-nø, þengianèiø prieðinga kryp-timi (á teizmà). Kai kam Word-swortho (anglø poetas roman-tikas – vert. past.) kontemplia-cijos yra lyg pirmas þingsnis

atrandant, kad egzistuoja kaþ-kas, ko negalime apèiuopti, di-desnis uþ mûsø suvokimà. Ro-mantizmo kûriniai gali gundy-ti krikðèionis panteistiniais pa-klydimais, bet, kita vertus, jiegali pastûmëti á tikëjimo keliàtuos, kurie dar jo neatrado. Jeijie sustos ir pasiliks kartu su ro-mantikais, bent iðvengs þalin-go arogantiðko materializmopoveikio, jei þengs toliau, tapstikinèiais.

(e) Romantizmo Sehnsucht(t. y. kitokio pasaulio ilgëjima-sis) taip pat yra kupinas pavo-jø; jis gali pastûmëti á erotizmàar net á okultizmà. Gindamasjo privalumus, galëèiau pasi-dalinti savo patirtimi. Po atsi-vertimo kiekvieno tikinèiojo at-mintis iðkelia praeities nuodë-mes ir paklydimus, dël kuriøatgailaujame. Ðiame procese aðnë karto nejauèiau sàþinës ra-ginimo atgailauti (gal dar visnepribrendo laikas) dël savojaunystës Sehnsucht patyri-mø. Aiðku, ðie iðgyvenimai su-þadino tam tikrus poelgius(bet tai vyko dël mano patiespiktnaudþiavimø), dël kuriøturëjau atgailauti. Visgi nepa-liauju manyti, kad romantiz-mo ilgëjimasis pats savaimeyra visiðkai geras. Be jo manokelias á atsivertimà bûtø sudë-tingesnis10.

Aptariau vien tik literatû-rinius pavyzdþius, tikrai ne-manydamas, kad literatûra yravienintelis ar svarbiausias kul-

tûros elementas, bet tik todël,kad geriausiai jà iðmanau. Pa-sinaudodamas dr. Richardoterminais, reziumuoèiau, kadliteratûra yra geriausiø („sub-krikðèioniðkø“) vertybiø loby-nas. Ðios vertybës nëra dvasi-nës, bet sielinës. Taèiau Die-vas sukûrë sielà, o sielinës ver-tybës yra dvasiniø atspin-dþiai. Jos neatveria kelio á ið-gelbëjimà ir yra susijusios suprisikëlimo gyvenimu tiek,kiek vyro ir moters meilë susi-jusi su dieviðka meile ar rite-riðkas kilnumas – su krikðèio-niðku dorumu, ar mënulis – susaule. Panaðumas dar nereið-kia tapatumo, taèiau jis kur kasgeriau nei prieðingumas. Imi-tacija gali paskatinti iniciacijà.Vieniems kultûriniø vertybiøatradimas gali tapti gera pra-dþia; aiðku, ne visiems, neskultûra nëra visiems numaty-tas kelias á Jeruzalæ (o kai kamtai yra kelias tolyn nuo Jeruza-lës).

Kultûra pasitarnauja þmo-gui, paruoðdama já atsiverti-mui, ir dar vienu aspektu. Ðiaislaikais neiðsilavinusiam asme-niui sunkiau átikëti dël jo abe-jingumo. Populiarusis mokslas,vidinio uþdaro rato áproèiai (aráproèiø nesilaikymas), politi-niai ðtampai ir pan. ákalina jásiauroje belangëje erdvëje, kuritapatinama su visa visata. Ne-lieka tolimø horizontø, neat-skleistø paslapèiø. Jis yra pasi-tenkinæs tuo, kà jau þino. Tuotarpu kultûringesnis asmuosuvokia, kad realybë yra þy-miai sudëtingesnë, o bet kokia„galutinë“ tiesa kelia átarimà.Jo gyvenime kelios kliûtys,trukdanèios þengti á tikëjimokelià, jau yra paðalintos.

Taigi, viskà apsvarstæs, ga-liu apibendrinti, kad kultûragali padëti kai kuriems þmo-nëms ateiti pas Kristø. Ne vi-siems – yra trumpesnis ir sau-gesnis kelias, kuriuo ëjo ir einatûkstanèiai paprastø sielø tie-siog paþinæ Kristø be kultûrosátakos. Ar kultûra gali vaidintikoká nors naudingà vaidmenátikinèiøjø gyvenime? Manau,kad taip. (a) Kadangi kultûri-nës vertybës yra lyg blankûskrikðèioniðkos tiesos atðvaitai,todël mes jas galime vertinti.Krikðèionims neuþginta teisë ápramogas, tai kodël negalimato daryti Jeruzalës prieigose?Nieko smerktino, jei norimegroþëtis mënuliu, juolab kai jauþinome kieno ðviesà jis atspin-di. (b) Ne kiekvienas paðauktaskontempliatyviam gyvenimobûdui. Daugelis tikinèiøjø pa-ðaukti ðlovinti Dievà veikla,kuri nëra per se (pati savaime)ðlovinimo veiksmas, taèiau jitokia tampa, kai paðvenèiama

10 Sehnsucht apibûdinèiau kaip„iðlietà religijà“; jos laðai gali taptipalaiminimu neatsivertusiamþmogui – paragavæs jø, jis galipradëti ieðkoti taurës, ið kurios jieiðbëgo. Tiems, kurie darnepasiruoðæ gerti gurkðniais, geriautenkintis laðais.

9 Þr. Charles Williams, He CameDown from Heaven.

Dievo ðlovei. Kadangi kultûri-në veikla gali bûti neþalinga irnetgi naudinga (dabar að linkæstuo tikëti), todël ji taip pat galibûti paðvæsta Vieðpaèiui. Tiekgatviø ðlavimas, tiek poezijosraðymas, jei skirti Jo garbei, ga-li tapti dvasine veikla. Toks po-þiûris toli graþu nepanaðus áminëtas Arnoldo ir Richardsoteorijas, kadangi jis eliminuojaperdëtà ir nepagrástà kultûrossureikðminimà.

Kai kas paprieðtarautø,kad Brolio Every minimas„meninis jautrumas“ (arba„subtilumas“) yra netapatusmano vartojamiems termi-nams „kultûra“ ar „geras sko-nis“. Pasirinkau ðiuos termi-nus, apibûdinanèius tai, kasávairiais amþiais buvo ávardi-jama skirtingais þodþiais:„nuovokumas“, „korektiðku-mas“, „vaizduotë“, (dabar)„jautrumas“. Kaþkodël „ko-rektiðkumas“ nebuvo privalo-mas XVII amþiaus krikðèio-nims, o „jautrumas“ (anot Eve-ry) ðiandien yra privalomas –sunku patikëti, kad taip pasi-keitë reikalavimai. Ðis „jautru-mas“ pats savaime dar nëradorybë, o tik moraliðkai neutra-lus gebëjimas. Krikðèionims taigali bût ne kà vertingesnis da-lykas nei „patirtis“. Jei kasman prieðtarautø citata Fil 1, 9,atsakyèiau, kad èia minimas„áþvalgumas“ susijæs su mei-lës savybëmis, o ne su subtiliugebëjimu analizuoti literatûri-nius kûrinius. Kiekviena dory-bë yra per tam tikrà laikà iðug-dytas áprotis. „Jautrumas“ galivirsti geru arba blogi áproèiu.Manæs visai neþavi gebëjimasjautriai áþvelgti pagundymø,geiduliø ar visokiø nedorybiøunikalius bruoþus. Að tikiu,kad sveika teologija turëtø mo-kyti kaip nukreipti mûsø áþval-gumà nuo nedorybiø á tikëji-mà ir tyrumà – tai bûtø pana-ðu á dorybæ (iðugdytà áprotá).Naujasis meninio „jautrumo“idealas krikðèionims pristatokultûrà ne tokioje patraukliojeðviesoje nei kiti ðio terminopraeities atitikmenys. Minëta-sis kultûros aukðtintojø judëji-mas, prasidëjæs nuo dr. Ri-chardso, manau, turi nemaþairyðkiø antikrikðèioniðkø bruo-þø, ir að smarkiai abejoju, ar jágalima bûtø „pakrikðtyti“ (t.y.sukrikðèioninti).

Ið anglø k. vertë Tomas Dièius

Tiek gatviø ðlavimas, tiekpoezijos raðymas, jeiskirti Jo garbei, gali taptidvasine veikla.

Nr. 13 (422) 2014 m. liepos 5 d.

Ganytojas

12 Paskutinis puslapis

„Ganytojo“ redakcijø adresai:Giluþio g. 15, 06202 Vilnius,tel. (8-5) 240 63 24,El. paðtas:ganytojas@btz.lt

„Priedas“, „Ðeima“ – ÞanetaLazauskaitë;

Dizainerës-maketuotojos:Geda ÞyvatkauskaitëMiglë Kavaliukaitë

Atsakingieji rubrikøredaktoriai:„Dvasia ir þodis“,„Naujienos“, „Teologija“,„Refleksijos“,„Dvasingumas“, „Evangelijair kultûra“, „Paþintis“,„Paskutinis puslapis“ –Valdas Baèkulis;

© „Ganytojas“. ISSN 2029-5030. Leidþia leidykla „Tikëjimo þodis“. Indeksas 960. 4 sp. l. Tir. 350 egz. Spausdino UAB „BALTO“, Utenos 41a, 08217 Vilnius.

Stilistai-korektoriai:Valdas BaèkulisÞaneta LazauskaitëRûta BagdonienëMiglë KavaliukaitëSonata Aleksandravièienë

Seniavos pl. 8A, 46386 Kaunas,tel. (8-37) 39 07 90,El. paðtas:redakcija@evangelija.lt

Redaktorius Valdas BaèkulisRedakcinë kolegija:Gabrielius Lukoðius,Anþelika Krikðtaponienë,Darius Ðirvys,Mindaugas Sakalauskas.

KVIEÈIAME ÁBAÞNYÈIØSUSIRINKIMUS

ANYKÐÈIUOSE—Ramybës g. 1-14 sekmadieniais11 val.

KUPIÐKYJE—Krantinës g. 10-12 sekmadieniais 15 val.ROKIÐKYJE—Nepriklausomybës a. 25 (3a.) sekmadie-

niais 12 val.ÐVENÈIONËLIUOSE— Þemutinë g. 35b-28 sekma-

dieniais 11 val.VISAGINE—Valstybinës kalbos mokymo centras, 3 kab.

(Kosmoso g. 10/1) sekmadieniais 15.00 val.

KAUNO KRAÐTEKAUNE—M. K. Èiurlionio g. 5 sekmadieniais 11 val.,

treèiadieniais 18.30 val.JONAVOJE—Sodø g. 19 (áëjimas ið kiemo pusës) sek-

madieniais 10 val., antradieniais 18.30 val.ALYTUJE—Kalniðkës g. 2B sekmadieniais 11 val.,

treèiadieniais 18.30 val.MARIJAMPOLËJE—Vytauto g. 32 treèiadieniais 18 val.,

sekmadieniais 11 val.

KËDAINIUOSE—Birutës g. 14 sekmadieniais 11 val.,treèiadieniais 18 val.

DRUSKININKUOSE—Veisiejø g. 29 sekmadieniais 10 val.ELEKTRËNUOSE—Rungos g. 14 (2 a.) sekmadieniais

11 val.PRIENUOSE—Siauroji g. 5 sekmadieniais 12 val.RASEINIUOSE—Jaunimo g. 2 sekmadieniais 11 val.,

antradieniais 18 val.

ÐIAULIØ KRAÐTEÐIAULIUOSE—Filharmonijos salë (Auðros al. 15)

sekmadieniais 11 val., treèiadieniais 18.30 val.KURÐËNUOSE—Daugëliø g. 83 sekmadieniais 11 val.N.AKMENËJE—Nepriklausomybës g. 20 sekmadieniais

11 val.RADVILIÐKYJE—Laisvës alëja 8 sekmadieniais

11 val.TAURAGËJE—Birutës g. 13 sekmadieniais 11 val.

PASVALYJE—Svalios g. 16 sekmadieniais 11 val.SKUODE—J.Basanavièiaus g. 33 sekmadieniais 16 val.AKMENËJE—Stoties g. 30 antradieniais 19 val.JURBARKE—Gedimino g. 15A-36 sekmadieniais 15 val.VENTOJE—Ventos g. 20-50 ketvirtadieniais 19 val.PAPILËJE —Rudens g. 16, ðeðtadieniais 11 val.

KLAIPËDOS KRAÐTEGARGÞDUOSE —Laugaliø g. 9 sekmadieniais 11

val.

UÞSIENYJEDUBLINE (AIRIJA)—Evangeliðka Dublino lietuviø

bendruomenë. 28A Pearse Str. sekmadieniais14 val.

VILNIAUS KRAÐTEVILNIUJE—Giluþio g. 15 sekmadieniais 11 val.,

ketvirtadieniais 18.30 val.PANEVËÞYJE—Urbðio g. 1 (4 a.) sekmadieniais

11 val., treèiadieniais 18.30 val.UTENOJE—Aukðtakalnio g. 62 (2a.) sekmadieniais

11 val.IGNALINOJE— „Skaptuko“ galerija Aþuðilës g.

15 sekmadieniais 10 val., treèiadieniais 18 val.UKMERGËJE—Vytauto g. 30/2 sekmadieniais 14 val.ZARASUOSE—Ðiauliø g. 32/61 sekmadieniais

12 val., treèiadieniais 18.30 val.

T E G I R S I U V I E Ð P A T Á G I E S M E

Panardinki mus Muz. ir þ. Lauros Krivelienës

Panardinki mus savo gyvenimo upëje,Toj, kur teka danguj, per Tavo Ðventàjà Dvasià.Panardinki mus savo bekraðtëje meilëje,Jûroj kriðtolo prie Tavo ðlovingo sosto.

Aèiû Tau, Tëve mûsø danguje,Lenkiamës Tau, Dievo Sûnau, Tëvo deðinëje.

Bûk paðlovintas, bûk paðlovintas, bûk paðlovintas.Bûk iðaukðtintas, bûk iðaukðtintas, bûk iðaukðtintas.

Bûk palaimintas, bûk palaimintas, bûk palaimintas.Bûk pagarbintas, bûk pagarbintas, bûk pagarbintas.