Evelyn Waugh (Ivlinas Vo, 1903–1966) – vienas įtakin-giausių, kandžiausių ir keisčiausių XX a. britų rašytojų. Savotiškas legendinio trečiojo XX a. dešimtmečio britų auksinio jaunimo balsas, negailestingas jo kritikas ir drau-ge – paradoksais žaižaruojantis mąstytojas. Žmogus, atsi-vertęs į katalikybę, lėmusią jo izoliaciją nuo visuomenės, ekscentriškas ir nesugyvenamas, tačiau pelnęs tarptautinį pripažinimą.

„Vargingi kūnai“: Londonas, karta, užaugusi tarp dviejų pasaulinių karų: „prarastosios kartos“ vaikai. Aukštuomenės grietinėlei, pašėlu-siam auksiniam jaunimui nerūpi niekas daugiau, išskyrus linksmybes, paskalas ir nuotykius. Kūnas yra mirtingas ir vargingas, todėl reikia sta-čia galva nerti į vakarėlių šurmulį, taurių skambesį, šampano purslus iš pat ryto ir svaigulingą siautulį.

Romanas kaip šokis ant bedugnės krašto: personažai, nesuvokdami savo pačių komiškumo, nesupranta, tik nujaučia, kad viskas trapu ir pa-smerkta. Kad jų nerūpestingas gyvenimas tuoj baigsis.

Viskas persmelkta nepakartojamu Evelyno Waugh sarkazmu, britiš-ka iki kaulų smegenų ir nepaprastai juokinga.

O ką reiškia „Vargingi kūnai“? Tai, kad šis siautulys kyla iš sutrikimo ir desperacijos. Kūnas vargingas, o garbingas jis taps tik tada, kai bus pakeistas Viešpaties. Taip pavadintas pagal Šv. Rašto citatą, romanas įkūnija ne tik unikalią Evelyno Waugh ironiją, bet ir jo rūpestį tuo, kas gyvenime svarbiausia – kiekvieno iš mūsų siela.

– Malonėkite prileisti man vonią, – paprašė Adamas.

– Deja, vonioje miega vienas ponas. Pažadinti?

Romanas apie auksinį

jaunimą

Vargingi kûnai 3

Evelyn Waugh4

UDK 820-3 Va379

ISBN 978-9986-16-785-3

VILE BODIESCopyright © Evelyn Waugh, 1930 All rights reserved © Rasa Drazdauskienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2010 © Ilona Kukenytë, viršelio dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

Evelyn WAUGHVILE BODIESPenguin Books, London, 1996

Serija „Klasika“

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Vargingi kûnai 5

Su meile – Bryanui Moyne’ui ir Dianai Mosley

Vargingi kûnai 7

– Mûsø ðalyje, – vis dar gaudydama dvasià þiopèiojo Alisa, – paprastai patenki á kokià nors kità vietà, jei taip ilgai bëgi.

– Lëta ðalis! – atsakë Karalienë. – Èia reikia bëgti kiek ákabini, kad iðsilaikytum toje paèioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bëgti maþiausiai dvigubai greièiau negu mudvi.

– Jei nebûèiau tikra, – atðovë Alisa juokdamasi pro aðaras, nes viskas atrodë taip juokinga, – tai negalëèiau verkti.

– Tik jau nelaikai ðiø aðarø tikromis? – su didþiausia panieka pasakë Dudutis.

Levis Carroll „Alisa Stebuklø ðalyje ir Veidrodþio karalystëje“*

* Iš anglø kalbos vertë Kazys Grigas.

Vargingi kûnai 9

Pirmas skyrius

Visi þenklai rodë, kad kelionë bus sunki.Nuolankiai kaip azijietis tëvas Rotðildas SJ pastatë

lagaminà baro kampe ir iðëjo ant denio. (Lagaminas buvo maþas, dirbtinës krokodilo odos. Gotiðkomis raidëmis jame áspausti inicialai nepriklausë tëvui Rotðildui, nes lagaminà jis rytà pasiskolino ið vieðbuèio, kuriame buvo apsinakvo-jæs, valet-de-chambre* . Lagamine buvo apatiniø drabuþiø pamaina, ðeðios svarbios naujos knygos ðeðiomis kalbomis, priklijuojama barzda ir gausiai pastabø priraðinëtas mokyk-linis atlasas su vietovardþiø sàraðu.) Stovëdamas denyje tëvas Rotðildas uþkëlë alkûnes ant turëklø, pasirëmë delnais smakrà ir nuþvelgë trapu atlipanèiø keleiviø procesijà; kiek-vieno veide buvo matyti mandagiai slepiamas baugulys.

Beveik visi jie buvo paþástami jëzuitui, turinèiam palaimingà gebëjimà ásiminti viskà, kà pavykdavo suþinoti apie visus svarbesnius asmenis. Jis stovëjo iðkiðæs lieþuvio galiukà, ir jei keleiviai nebûtø taip susirûpinæ savo bagaþu ir oro sàlygomis, veikiausiai bûtø pastebëjæ nepaprastà jo panaðumà á gipsines Dievo Motinos katedros garguliø kopijas, kuriø galima rasti dailininkams skirtø reikmenø krautuvëliø vitrinose, nudaþytø „sendinto dramblio kaulo“ spalva, ádëmiai spoksanèiø ið uþ

* Patarnautojas (pranc.).

Evelyn Waugh10

pieðiniø trafaretø, plastilino bei akvareliniø daþø tûteliø. Virð jo galvos temstanèio dangaus fone siûbavo kelionëse nudrengtas ponios Melrouz Eip automobilis Packard, apkibæs trijø þemynø dulkëmis, o vedanèiais á dená laiptais angelø bûrio prieðakyje þengë ponia Melrouz Eip, garsi pamokslininkë.

– Tikyba.– Að èia, ponia Eip.– Artimo Meile?– Að èia, ponia Eip.– Ištverme?– Að èia, ponia Eip.– Skaistybe... Kur Skaistybë?– Skaistybei pasidarë negera, ponia Eip. Ji nulipo á

apaèià.– Ta mergina – vienas vargas. Kai tik prireikia krauti

daiktus, Skaistybei tuoj pat darosi negera. Ar kitos irgi èia – Kuklybë, Apdaira, Dievo Rûstybë, Malonë, Tiesa ir Kûrybos Pastanga?

– Kûrybos Pastanga pametë sparnus, ponia Eip. Uþsiðnekëjo traukinyje su vienu ponu... Ak, štai ir ji.

– Radai? – paklausë ponia Eip.Kûrybos Pastanga uþdususi linktelëjo galva, neástengdama

pratarti në þodþio. (Sparnus angelai neðiojosi nedidelëse juodose dëþutëse, primenanèiose smuiko dëklà.)

– Tai gerai, – pareiðkë ponia Eip, – nuo ðiol atidþiau juos saugok ir maþiau ðnekëkis traukiniuose su ponais. Jûs – an-gelai, ne pantomimos ðokëjos, ar supratai?

Angelai nesmagiai mindþiukavo. Baisu, kai ponia Eip taip nusiteikusi. Na ir priþnaibys jos Skaistybæ ir Kûrybos Pastangà, kai galiausiai liks vienos ir rengsis miegoti. Tarsi bûtø negana, kad kelionëje visas kamuos jûros liga, tai dar reikia, kad ir ponia Eip imtø kabinëtis.

Vargingi kûnai 11

Pamaèiusi jø sutrikimà ponia Eip suminkðtëjo ir nusi-ðypsojo. Ne veltui jà visi vadino „charizmatiška“.

– Na, merginos, – tarë ji, – man jau reikia eiti. Sako, kad jûra audringa ir kelionë bus sunki, taèiau jûs netikëkite. Jei ðirdyje ramybë, skrandþiui nieko nenutiks; ir atminkite, kai pasidarys ið tiesø bloga – giedokite. Tai geriausias vaistas.

– Iki pasimatymo, ponia Eip, labai aèiû, – atsiliepë an-gelai, dailiai tûptelëjo, apsisuko ir nuskubëjo á antrosios klasës salonà. Ponia Eip geraðirdiðkai þvelgë ið paskos, paskui iðsitiesë ir tarsi tikras jûrininkas (tik tiek, kad praktiðkai be barzdos) ryþtingai patraukë á pirmosios klasës salono barà.

Álipo ir daugiau áþymybiø, labai nepatenkintø prastu oru; stengdamiesi iðvengti jûros ligos, jie ëmësi ávairiausiø civilizaci-jos palaimintø raganysèiø, kuriomis ir patys nelabai tikëjo.

Èia buvo panelë Ransibl, Mailsas Malpraktisas ir bûrelis Auksinio jaunimo. Rytà jie labai linksmai klijavo pleistrais vienas kitam pilvukus (vaje, kaip rangësi ir kikeno panelë Ransibl).

Álipo ir gerbiamas parlamento narys Volteris Autridþas, pra-ëjusià savaitæ buvæs ministras pirmininkas. Rytà prieð pusry-èius (kurie dël to gerokai nukentëjo) ponas Autridþas iðgërë dvi didþiausias leistinas patentuoto chloralio dozes, o vëliau ið liûdesio traukinyje pabaigë buteliukà. Jis slinko visiðkai apsvaigæs, o ið paskos sliûkino du labai oficialios išvaizdos sekliai. Paryþiuje jie neatsitraukdami lydëjo ponà Autridþà, todël þinojo viskà apie jo darbelius, o jei kà ir praþiopsojo, tai tik niekam neádomias (bent romano autoriaus poþiûriu) smulkmenas. (Tarpusavyje jie vadino já „ponu Erþilu“, bet veikiau ðaipydamiesi ið pavardës negu kritikuodami parla-

Evelyn Waugh12

mentaro meilës romanus, kuriuos regzdamas jis, tiesà sakant, regimai drovëdavosi ir greit puldavo á panikà.)

Ledi Trobing ir ponia Blekvoter, seserys dvynës, kuriø portre-tas, tapytas Milë, neseniai Christie’s aukcione buvo parduotas uþ rekordiðkai maþà kainà, sëdëjo ant vieno ið kietmedþio suoleliø, valgë obuolius ir gërë „butelaitá burbulø“, kaip elegantiðkai ir deramai vëlyvajam Viktorijos karaliavimo laikotarpiui sakë ledi Trobing; ponia Blekvoter gërimà vadino egzotiðkiau, champagne, kirèiuodama paskutiná skiemená, kaip tai daro prancûzai.

– Þiûrëk, Kite, ðtai ten ponas Autridþas, praëjusios savaitës ministras pirmininkas.

– Nesàmonë, Fane, kur?– Anava, priešais tuos du vyrus su katiliukais, greta ku-

nigo.– Tikrai, panaðus á savo fotografijas. Kaip jis keistai at-

rodo.– Visiškai kaip vargšas Trobingas... pernai visus metus...– ...O mes në neátarëme... kol galiausiai radome tuos

buteliukus jo drabuþinëje, po grindimis... vis manëm, kad tai nuo gërimo...

– Þinai, man atrodo, ðiais laikais nedaug beliko tokiø rinktiniø ponø kaip ministras pirmininkas, ar ne?

– Sako, kad ponà Autridþà paveikti gali tik vienintelë persona...

– Iš Japonijos ambasados...– Žinoma, brangioji, tik ne taip garsiai. Bet, Fane, rimtai

man pasakyk, ar tikrai manai, kad ponas Autridþas turi TAI?

– Jo figûra visai nebloga kaip tokio amþiaus vyrui.– Taip, bet vis dëlto amþius... tokie á bulius panaðûs tipai

Vargingi kûnai 13

labai daþnai nepateisina lûkesèiø. Dar tauræ? Kai laivas pajudës, man padëkosi.

– O aš maniau, kad mes jau pajudëjome.– Kokius tu niekus šneki, Fane, ir vis tiek negaliu nesi-

juokti.Ir abi ákauðusios senutës, ásikibusios viena kitai á parankæ,

kretëdamos ið juoko nusileido á savo kajutæ.

Kiti keleiviai kimšosi ausis vata, pora uþsidëjo akinius tam-sintais stiklais, keletas grauþë sausus kapitono dþiûvësius ið popieriniø maiðeliø nelyginant indënai, kurie, kalbama, valgo gyvatës mësà, kad ágytø jos klastingumo. Ponia Hup karðtligiðkai kartojo formulæ, kurià Niujorke buvo išmokusi iš jogo. Keli „patyræ jûrininkai“, kuriø lagaminai buvo papuoðti daugelio kelioniø lipdukais, ryþtingai þingsniavo rûkydami maþas, dvokianèias pypkutes ir rinkdami ketvertukà bridþo partijai.

Likus dviem minutëms iki paskelbto iðplaukimo laiko, dar nenutilus áspëjamajam ðvilpukui ir ðûksniams, neðinas kelionës krepðiu á laivà álipo jaunuolis. Jo išvaizda buvo niekuo neišsiskirianti. Atrodë lygiai taip, kaip visi tokio tipo jaunuoliai, o krepðá – kuris buvo nemaloniai sunkus – neðë pats, kadangi nebeturëjo në vieno Prancûzijos franko ir beveik visai nebeturëjo jokiø kitø pinigø. Jis du mënesius gyveno Paryþiuje, kur raðë knygà, o dabar keliavo namo, nes per tà laikà laiðkais susiþadëjo ir ketino tuoktis. Jis buvo vardu Adamas Fenvikas-Saimsas.

Tëvas Rotðildas draugiðkai jam nusiðypsojo.– Abejoju, ar mane prisimenat, – tarë jis. – Buvome susi-

tikæ prieð penkerius metus Oksforde, pietavome su Baliolio kolegijos dekanu. Norëèiau perskaityti jûsø knygà, kai jà iðleis – girdëjau, tai autobiografija? Ir gal leisite vienam ið

Evelyn Waugh14

pirmøjø jus pasveikinti suþadëtuviø proga? Deja, bûsimas uošvis jums veikiausiai pasirodys gan ekscentriðkas... ir uþmarðus. Ðià þiemà jis sunkiai sirgo bronchitu. Namà kiaurai smelkia skersvëjai – o ir pats jis mûsø laikams gerokai per didelis. Na, man jau laikas leistis apaèion. Jûra audringa, o að prastas jûrininkas. Dvyliktà dienà susitiksime pas ledi Metroland, o gal, tikiuosi, ir anksèiau.

Adamui dar nespëjus atsakyti, jëzuitas dingo. Staiga jo galva vël iðlindo.

– Laive yra nepaprastai pavojinga ir be galo nemaloni moteris – ponia Eip.

Tai taræs, jis vël iðnyko, ir beveik tà paèià akimirkà keltas pajudëjo, sukdamas uosto þioèiø link.

Laivas tai pakrypdavo ant šono, tai ánirtingai siûbavo, tai visiðkai sustodavo ir sudrebëdavo, pakibæs virð tamsios vandenø bedugnës; staiga, nelyginant vaizdingu maršrutu skubantis traukinys, puldavo á bevëjæ daubà ir netrukus iðlëk-davo aukðtyn, á vëtrà; kartais, virpëdamas ir vinguriuodamas, rausdavo vagà tarsi terjeras triuðio urvà, o kartais tiesiog krisdavo ið didelio aukðèio kaip liftas. Bûtent ðis judesys keleiviams këlë didþiausià panikà.

– Oi, – vaitojo Auksinis jaunimas. – Oi, ojojoi.– Jauèiuosi lyg atsidûræs kokteiliø plaktuvëje, – tarë Mail-

sas Malpraktisas. – Brangioji, kokia tavo veido spalva – eau de Nil1 , kitaip nepasakysi.

– Koks siaubas, net bloga darosi, – kaip reta tiksliais þodþiais atsiliepë panelë Ransibl.

Kitë Blekvoter ir Fanë Trobing gulëjo ant gultø viena virðum kitos, bijodamos net pirðtà pakrutinti.

– Kaþin, kaip manai, ar šampanas?..

Vargingi kûnai 15

– Kite.– Taip, brangioji Fane?– Kite, man atrodo, ne, að esu tikra, kad pasiëmiau uosto-

mosios druskos... Kite, pamaniau, kad tu... juk esi arèiau... man tikrai nesaugu bûtø mëginti nulipti... galiu nusilauþti kojà.

– Tik ne po šampano, Fane, kaip manai?– Bet man jos labai reikia. Nors, þinoma, brangioji, jei tau

per sunku... – Tikrai ne per sunku, brangioji, puikiai þinai. Bet aš, man

regis, labai gerai prisimenu, tiesiog matyte matau prieš akis, kad tu neásidëjai uostomosios druskos.

– O, Kite, o, Kite, maldauju... juk pasigailësi, jei aš nu-mirsiu... o.

– Bet, brangioji, að maèiau uostomàjà druskà ant tavo staliuko, kai bagaþà jau nuneðë á apaèià. Atsimenu, dar pamaniau: reikia jà nuneðti Fanei, bet paskui reikëjo duoti arbatpinigiø, að visai susipainiojau, todël suprask...

– Að... pati... jà ádëjau... savo rankomis... Ten, kur... plaukø ðepeèiai... begëde tu.

– O, Fane.– Oi... oi... oi.

Tëvui Rotðildui visos kelionës jûra buvo vienodos. Jis màstë apie ðventøjø kanèias, apie þmogaus prigimties kintamumà, keturis paskutinius dalykus2 , o kartkartëm kartodavo atgailos psalmiø nuotrupas.

Jos Didenybës opozicijos lyderis gulëjo nugrimzdæs gan prað-matnioje uþmarðtyje, iðpuoðtoje rytietiðkø sapnø vaizdiniais – spalvotais popieriniais nameliais, aukso drakonais ir þydinèiø migdolø sodais, auksaspalvëmis rankomis, kojomis, migdolø

Evelyn Waugh16

pavidalo akimis – nuolankiomis, pilnomis glamonës, migdolø þiedus minanèiomis maþulytëmis auksaspalvëmis pëdelëmis, maþais spalvotais puodeliais, sklidinais aukso arbatos, auk-siniu balsu, dainuojanèiu uþ spalvoto popieriaus ðirmos, nuolankiomis glamonëjanèiomis auksaspalvëmis rankelëmis, migdolø pavidalo ir nakties spalvos akimis.

Uþ durø du visiðkai sugniuþæ serþantai sekliai savavaliðkai paliko postà.

– Jei tas tipas ástengs privirti koðës laive, plaukianèiame per tokià audringà jûrà, tai nusipelnys likti nenubaustas, – tarë jie.

Laivas girgþdëjo kiekvienu sànariu, trinksëjo durys, nuo len-tynø krito lagaminai, kaukë vëjas, sraigtas skubomis plakë tai vandená, tai orà, nelyginant prinokusius obuolius krësdamas þemën skrybëliø dëþes, taèiau nei riaumojimui, nei dunde-siams nepavyko uþgoþti ið antrosios klasës moterø salono sklindanèiø kupinø nevilties ponios Eip angelø balsø; daþnai prarasdami dermæ jie karðtligiðkai, ið paskutiniøjø, tarsi nuo pastangø plyðtø ðirdis ir netektø proto galva, traukë garsiàjà ponios Eip giesmæ „Nepuola musës Dievo avinëlio“.

Kapitonas su pirmuoju padëjëju sëdëjo ant kapitono tiltelio ir susidomëjæs sprendë kryþiaþodá.

– Ko gero, gali ir audra kilti, jei vëjas nesiliaus stiprëjæs, – tarë jis. – Nenustebsiu, jei ðiànakt jûra ásisiûbuos.

– Na, juk negali visà laikà bûti taip ramu kaip dabar, – atsakë padëjëjas. – Plëðrus þinduolis, aðtuonios raidës. Galva neiðneða, kaip jie sukuria tokius dalykus.

Adamas Fenvikas-Saimsas sëdëjo su patyrusiais jûrininkais rûkomajame, gërë treèià stiklà airiðko viskio ir svarstë, kada

Vargingi kûnai 17

pagaliau pasidarys ið tiesø bloga. Virðugalvyje jau pradëjo justi keistà spaudimà. Dar buvo likusios trisdeðimt penkios minutës, o gal ir daugiau, nes kelionæ lëtino prieðinis vëjas.

Prieðais sëdëjo daug keliavæs plepus þurnalistas ir pasakojo neðvankias istorijas. Adamas retsykiais áterpdavo apytikriai tinkamà pastabà: „O, klausyk, èia tai geras“, arba: „Ðità reikës ásiminti“, arba tiesiog: „Cha cha cha“, – taèiau ið tiesø nebuvo linkæs atidþiai jo klausytis.

Laivas kilo, kilo, kilo, iðkilæs stabtelëjo ir slystelëjæs ant ðono ir staiga puolë þemyn. Adamas vos spëjo sugauti stik-linæ. Paskui uþsimerkë.

– Dabar papasakosiu juokà ið aukðtuomenës gyvenimo, – kalbëjo þurnalistas.

Jiems uþ nugarø ponai prekiautojai loðë kortomis. Ið pradþiø jie linksminosi, kartojo: „Ohoho, koks šuolis“, ir: „Atsargiai, atatranka“, kai kortos, taurës ir peleninë lëkdavo ant grindø, taèiau per pastaràsias deðimt minuèiø juntamai pritilo. Tyla atrodë visai nesmagi.

– ...keturiasdeðimt ðvietalø ir du penkiasdeðimt per pirmà partijà. Dalyti dar kartà ar palikti taip?

– O jei trumpam liautumës? Pavargau, tas stalas vis ðokinëja.

– Kas nutiko, Arturai, nejaugi jau negera?– Þinoma, ne, nieko man nëra, tiesiog pavargau.– Na, suprantama, jei Arturui pasidarë bloga...– Kas galëjo pagalvoti, kad seniui Arturui pasidarys

bloga?– Man visai ne bloga, juk sakiau. Tik pavargau. Bet jei jûs,

vyrai, norit toliau loðti, neketinu gadinti þaidimo.– Šaunuolis senis Arturas. Aiðku, kad jam nepasidarë blo-

ga. Atsargiai, Bilai, prilaikyk kortas, tas laivas vël ðokèioja.– Kà pasakysit, jei dar po vienà? To paties?

Evelyn Waugh18

– To paties.– Uþ sëkmæ, Arturai.– Uþ sëkmæ.– Kaip smagu.– Na va, dabar þemyn.– Kas dalija? Paskutinis dalijot jûs, ar ne, pone Hender-

sonai?– Taip, dalija Arturas.– Arturai, tau dalyti. Linksmiau, seni.– Papraðysiu atsargiau. Kas èia per mada taip trankyti

per nugarà.– Atsargiai, þiûrëk kortø, Arturai.– Na, o ko jûs norit, ðitaip trinktelëti þmogui per nugarà.

Man jau pabodo.– Žiûrëkit, að turiu penkiolika kortø.

– Kaþin, ar ðità girdëjai, – kalbëjo þurnalistas. – Kartà Aberdyne gyveno þmogus, jis buvo aistringas þvejys, todël vedë moterá, kuri turëjo kirminø. Geras, kà? Supranti, jis buvo aistringas þvejys, o ji turëjo kirminø – ar aiðku? O jis gyveno Aberdyne. Tikrai geras, šitas tai jau geras.

– Þinai kà, að gal trumpam iðlásiu ant denio. Nemanai, kad èia tvankoka?

– Nieko nebus. Dená nuolat uþlieja. Gal nori pasakyti, tau negera?

– Ne, nieko panaðaus. Tik pamaniau, kad ákvëpti gryno oro... Vieðpatie, kodël ta velniava niekaip nesiliauja?

– Ramiai, vaikine. Dabar tikrai nepatarèiau vaikðèioti, kai jau taip pasijutai. Bus daug geriau, jei ramiai sëdësi. O labiausiai padës laðelis viskio.

– Man ne bloga, tu nemanyk. Tiesiog tvanku.– Nesijaudink, seni. Tuoj bus gerai.

Evelyn Waugh (Ivlinas Vo, 1903–1966) – vienas įtakin-giausių, kandžiausių ir keisčiausių XX a. britų rašytojų. Savotiškas legendinio trečiojo XX a. dešimtmečio britų auksinio jaunimo balsas, negailestingas jo kritikas ir drau-ge – paradoksais žaižaruojantis mąstytojas. Žmogus, atsi-vertęs į katalikybę, lėmusią jo izoliaciją nuo visuomenės, ekscentriškas ir nesugyvenamas, tačiau pelnęs tarptautinį pripažinimą.

„Vargingi kūnai“: Londonas, karta, užaugusi tarp dviejų pasaulinių karų: „prarastosios kartos“ vaikai. Aukštuomenės grietinėlei, pašėlu-siam auksiniam jaunimui nerūpi niekas daugiau, išskyrus linksmybes, paskalas ir nuotykius. Kūnas yra mirtingas ir vargingas, todėl reikia sta-čia galva nerti į vakarėlių šurmulį, taurių skambesį, šampano purslus iš pat ryto ir svaigulingą siautulį.

Romanas kaip šokis ant bedugnės krašto: personažai, nesuvokdami savo pačių komiškumo, nesupranta, tik nujaučia, kad viskas trapu ir pa-smerkta. Kad jų nerūpestingas gyvenimas tuoj baigsis.

Viskas persmelkta nepakartojamu Evelyno Waugh sarkazmu, britiš-ka iki kaulų smegenų ir nepaprastai juokinga.

O ką reiškia „Vargingi kūnai“? Tai, kad šis siautulys kyla iš sutrikimo ir desperacijos. Kūnas vargingas, o garbingas jis taps tik tada, kai bus pakeistas Viešpaties. Taip pavadintas pagal Šv. Rašto citatą, romanas įkūnija ne tik unikalią Evelyno Waugh ironiją, bet ir jo rūpestį tuo, kas gyvenime svarbiausia – kiekvieno iš mūsų siela.

– Malonėkite prileisti man vonią, – paprašė Adamas.

– Deja, vonioje miega vienas ponas. Pažadinti?

Romanas apie auksinį

jaunimą