Emigrantai: kalba ir tapatybė II. Keturi sociolingvistiniai portretai...2 PRIEDAS. Informacija apie kokybinius interviu • 281 3 PRIEDAS. Kokybinių interviu scenarijus • 286 Apie

KALBA IR TAPATYBĖ II EMIGRANTAI

VILNIAUS UNIVERSITETO LEIDYKLA

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ IIKETURI SOCIOLINGVISTINIAI PORTRETAI

Kolektyvinė monografija

Mokslinė redaktorė Meilutė Ramonienė

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ IIKETURI SOCIOLINGVISTINIAI PORTRETAI

2019

Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2019 m. rugsėjo 3 d., protokolas Nr. 180000-TP-7)

Mokslinė redaktorėprof. dr. MEILUTĖ RAMONIENĖ

Recenzavo:prof. dr. JŪRATĖ RUZAITĖ(Vytauto Didžiojo universitetas)

prof. dr. VYTIS ČIUBRINSKAS (Vytauto Didžiojo universitetas)

Projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Monografijos leidybą rėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-19-54 / (1.78)SU-230)

Santrauką į anglų kalbą išvertė JUSTINA URBONAITĖ

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinėsMartyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-07-0347-2 (spausdinta knyga)ISBN 978-609-07-0348-9 (skaitmeninis PDF)

© Eglė Gudavičienė, 2019© Inga Hilbig, 2019© Kristina Jakaitė-Bulbukienė, 2019© Meilutė Ramonienė, 2019© Eglė Vaisėtaitė, 2019© Loreta Vilkienė, 2019© Vilniaus universitetas, 2019

5

Turinys

Pratarmė • 7

Įvadas. Migracija, kalba, tapatybė • 11Meilutė Ramonienė

1 skyriusToronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas • 25Loreta Vilkienė

2 skyriusLietuvybė ir lietuvių kalba Argentinoje • 87Meilutė Ramonienė

3 skyriusJungtinės Karalystės lietuvių etninė tapatybė ir kalba • 113Kristina Jakaitė-Bulbukienė, Eglė Vaisėtaitė

4 skyrius. OSLO LIETUVIŲ SOCIOLINGVISTINIS PORTRETAS

Oslo lietuvių kalbų mokėjimas ir kalbinis elgesys • 149Eglė Gudavičienė

Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose • 183Inga Hilbig

Išvados. Ką atskleidžia keturi lietuvių diasporos atvejai? • 245Meilutė Ramonienė

Summary • 253

Priedai

1 PRIEDAS. Sociolingvistinės apklausos klausimynas • 265

2 PRIEDAS. Informacija apie kokybinius interviu • 281

3 PRIEDAS. Kokybinių interviu scenarijus • 286

Apie autores • 290

7

Pratarmė

Ši knyga parašyta remiantis lietuvių diasporos tyrimais, pradėtais dar 2011 metais. Tada mes, nemaža Vilniaus universiteto tyrėjų grupė, pradėjome analizuoti iki tol

menkai tirtą lietuvių kilmės išeivių kalbinį elgesį, kalbos ir tapatybės klausimus. Jau išleista kolektyvinė monografija „Emigrantai: kalba ir tapatybė“, apginta disertacija, paskelbta mokslinių straipsnių, tarptautinėse ir Lietuvos mokslinėse konferencijose perskaityta nemažai pranešimų, kurie iškėlė daug naujų klausimų apie tai, kas vyksta su lietuvių kalba diasporoje. Tad buvo imtasi antrojo mokslinio projekto, kurį pavadinome „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“. Vykdydamos šį projektą 2015–2017 metais surinkome daug naujos medžiagos, abiejų projektų kiekybinius ir kokybinius duomenis sujungėme į vieną didelę duomenų bazę, kuri duoda pagrindą nagrinėti daugelį iki šiol neištirtų klausimų.

Monografijoje nagrinėjame dalį abiejų projektų sukauptos medžiagos: siekiame pa-žvelgti į skirtingų žemynų (Šiaurės, Pietų Amerikos ir Europos) šalyse gyvuojančias, skirtingų emigracijos bangų (prieškario, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir dabarti-nės), dėl skirtingų priežasčių (ekonominių ir politinių) Lietuvą palikusių lietuvių ben-druomenes, atskleisti lietuvių kilmės išeivių kalbinį elgesį, lietuvių kalbos mokėjimo, vartojimo, jos išlaikymo ar neišlaikymo, kalbos ir lietuviškumo sąsajų bendrąsias ten-dencijas.

Rinkdamos tyrimo medžiagą abiem minėtiems projektams susitikome su dešimti-mis ilgiau ar trumpiau emigracijoje gyvenančių lietuvių. Esame be galo dėkingos vi-siems su mumis bendravusiems žmonėms, atvėrusiems savo namų duris ir širdį, at-skleidusiems savo gyvenimo istorijas, patirtis ir jausmus. Dėkojame entuziastingiems lietuvių bendruomenių žmonėms – ne tik lietuviams, bet ir visiems lietuvių draugams, padėjusiems burti respondentus mūsų ekspedicijų į Argentiną, Kanadą, Jungtinę Kara-lystę ir Norvegiją tikslams įgyvendinti. Ačiū išeiviams, sutikusiems atsakyti į mūsų in-ternetinių apklausų klausimus. Nuoširdžiai dėkojame Valstybinei lietuvių kalbos komi-sijai, patikėjusiai mūsų tyrimo svarba ir rėmusiai projektą, bei Lietuvos mokslo tarybai, finansavusiai šios knygos leidybą (sutarties Nr. S-LIP-19-54 / (1.78) SU-230).

M o n o g r a f i j o s a u t o r ė s

I DALIS. Emigrantų kalbos tyrimo metodologija

8

D. Krupickaitė. Lietuvių diasporos struktūra ir jos atspindys projekto tyrime

9

Įvadas

11

Migracija, kalba, tapatybėMeilutė Ramonienė

Žmonių migracija nėra naujas šių dienų reiškinys, tačiau dabartinėje globalizacijos eroje ji yra tapusi itin gausi ir intensyvi. Technologijų, socialinių ryšių plėtotė smark-

iai pakeitė migracijos pobūdį, todėl ne vienos mokslo srities tyrėjai imasi naujų tyrimų ir analizuoja įvairiausius žmonių migracijos aspektus. Ypatingą tyrėjų dėmesį traukia mi-gracijos ir kalbos ryšys, kuris nagrinėjamas iš įvairių humanitarinių ir socialinių mokslų (sociologijos, antropologijos, socialinės geografijos, politologijos ir kt.) perspektyvos, migrantų kalbinį elgesį analizuoja įvairių taikomosios kalbotyros šakų specialistai: soci-olingvistikos, kalbų politikos ir planavimo, kalbų mokymo ir testavimo, antropologinės lingvistikos ir kt. (Canagarajah 2017). Tyrinėjama, kaip pakeitus gyvenamąją aplinką kinta kalba, kurios kalbinės atmainos pasirenkamos bendrauti privačioje ir oficialioje sferose, kaip išlaikoma ar prarandama paveldėtoji kalba skirtingų kartų ir skirtingų kultūrų diasporose, kaip namų kalbos įsisavinimą veikia emigracijos šalies ir šeimos kalbų politika ir planavimas, kaip išeivijoje konstruojama ir perkonstruojama etninė tapatybė bei daugelis kitų klausimų.

Migracijos ir kalbos analizei taikomi įvairūs tyrimo metodai, remiamasi įvairiomis teorijomis (Canagarajah 2017: 347–449). Pastaraisiais metais daugelyje socialinių ir humanitarinių mokslų populiari kiekybinių ir kokybinių metodų derinimo metodo-logija (Neuman 2006; Punch 2007; Heigham & Croker 2009; Macaulay 2009; Coffin, Lillis & O’Halloran 2010; Ramonienė 2015). Greta kiekybinių apklausų, įvairių eks-perimentų, daromi kokybiniai giluminiai interviu, (fokusuotos) grupinės diskusijos, imamasi biografinių tyrimų metodų, stebėjimo ir pan. (Pauwels 2016: 33–80). Kaip kalbinės autobiografijos ar kalbiniai memuarai renkami ir analizuojami sakytiniai arba rašytiniai naratyvai. Kaip teigia Anna De Fina (2003: 3), tyrinėjanti migrantų diskursą, kokybinė perspektyva, paremta diskursu, naratyvu, leidžia daug giliau įsi-skverbti į analizuojamus procesus, į migrantų savęs, savo tapatybės suvokimą, iškelti į paviršių aspektus, kurie nėra matomi analizuojant statistinius duomenis, anketas ir klausimynus. Minėtos tyrėjos nuomone, naratyvas yra svarbiausias tapatybės tyri-muose (ten pat: 11). Naratyvo analize grindžiami daugelis migrantų, besimokančių kalbos, svetimosios kalbos vartotojų, migrantų rašytojų, kalbos išlaikymo ir kitokio pobūdžio taikomosios kalbotyros tyrimų (De Fina & Tseng 2017). Mūsų monogra-fijoje taip pat pasirinkta analizuoti lietuvių emigrantų naratyvus, pagrindinį dėmesį

12

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ. II Įvadas

telkiant į kokybinių interviu medžiagą, kai kuriais atvejais ją papildant kiekybinių duomenų analize.1

Tyrėjai, analizuodami emigracijoje gyvenančių individų ar grupių kalbą, kuri nėra šalies, kurioje gyvena migrantai, daugumos kalba, vartoja įvairius terminus tai kalbai įvardyti. Dažnai sinonimiškai vartojama keletas sąvokų: paveldėtoji kalba, namų, ma-žumos, bendruomenės, etninė, pirmoji, gimtoji kalba. Vienas ar kitas terminas pasiren-kamas priklausomai nuo, kas yra pagrindinis tyrimo objektas, koks yra svarbiausias tyrimo klausimas, kokie yra ryškiausi sociokultūriniai ir sociopolitiniai tiriamosios kal-binės bendruomenės ar gyvenamosios šalies ypatumai ar migracijos modeliai, kokių tyrimui svarbių papildomų reikšmių poreikis iškyla (dėl šių terminų dar žr. Fishman 2001; Tan 2017: 468).

Pastaraisiais keletą dešimtmečių sparčiai daugėjant diasporos bendruomenių įvai-raus pobūdžio kalbinių tyrinėjimų, taikomosios kalbotyros darbuose vis dažniau var-tojamas terminas paveldėtoji kalba, kuris pirmiausia buvo pristatytas akademinei ben-druomenei Kanadoje septintajame XX a. dešimtmetyje (Cummins 2005). Tačiau greitai jo vartosena labai išplito, o dabar sparčiai plečiasi ir pats paveldėtosios kalbos tyrimų laukas. Analizuojamas paveldėtosios kalbos įsisavinimas (Fishman 2006; Montrul 2010), mokymas (Brinton, Kagan & Bauckus 2008; García, Zakharia & Otcu 2013) ir mokymasis (He 2010), dvikalbystė su paveldėtąja kalba (Valdés 2005), paveldėtosios kalbos išlaikymas ir vartojimas daugiakalbėse bendruomenėse (Juan-Garau 2014), skir-tingų kartų emigrantų paveldėtosios kalbos mokėjimas ir vartojimas (Tyrrell, Guijar-ro-Fuentes & Blandon 2014), paveldėtosios kalbos atricija (Schmid 2011) ir daugelis kitų. Plačiausiai paveldėtoji kalba suprantama kaip kalba, kuri nėra pagrindinė daugu-mos visuomenės vartojama kalba, tai kalbinių mažumų kalba (Valdés 2001: 39; 2005: 411). Tačiau kai kurie tyrėjai į šią sąvoką įtraukia ir papildomų reikšmių, pavyzdžiui, tik antrosios kartos emigrantų namie išmokta kalba, nepakankamai gerai įsisavinta ar pan. Mūsų knygoje vartojamas terminas paveldėtoji kalba reiškia lietuvių kalbą kaip pirmąją įsisavintą namie Lietuvoje ar emigracijos šalyje, taip pat kalbą, kuri yra tėvų ar senelių kalba, bet išmokta ne kaip pirmoji namie ankstyvojoje vaikystėje, o vėlesniame amžiuje.

Paveldėtosios kalbos tyrimuose emigracijos kontekste vis plačiau analizuojamas itin svarbus kalbai išlaikyti šeimos domenas. Darbuose apie kalbos išlaikymą arba praradi-mą pabrėžiama, kad lemiamą vaidmenį čia atlieka šeima (Fishman 1991; Lanza 2007; Pauwels 2005; Haque 2011, 2012; ir kt.). Šeima matoma kaip ypač svarbi sritis, nes ryš-kiausias kalbos praradimo ženklas yra nutrūkęs natūralus kalbos perdavimas iš kartos į kartą, o tai pirmiausia nutinka šeimoje (Spolsky 2012). Kaip teigia Joshua Fishmanas (1991: 94), šeima turi natūralias sienas, kurios gali būti kaip apsauga nuo išorės spaudi-mo, papročių ir įtakos, šeimos sąsajos su intymumu, privatumu teikia psichologinės ir sociologinės tvirtybės atsispirti išorinei kalbų konkurencijai ir kalbos pakeitimui. Tyrė-jų pabrėžiama, kad namų domenas formuoja kalbinius pasirinkimus, kurie emigracijos

1 Žr. toliau apie tyrimo medžiagą ir metodus.

M. Ramonienė. Migracija, kalba, tapatybė

13

sąlygomis yra gana komplikuoti. Plačiai yra žinomas Fishmano (1970) trijų imigrantų kartų modelis: pirmoji imigrantų karta geriausiai moka savo atsivežtinę kalbą ir tik iš dalies įsisavina naują aplinkos kalbą, antroji karta auga dvikalbė, įsisavindama namų kalbą ir dominuojančią aplinkos kalbą, kuri paprastai tampa stipresnė negu namų kal-ba, o trečioji karta dažniausiai yra vienakalbė, ji gerai moka vietinę dominuojančią kal-bą ir kartais šiek tiek išmoksta paveldėtosios kalbos (šis procesas gali būti spartesnis, jeigu jaunesnieji šeimos vaikai auga su vyresniais, jau lankančiais mokyklą broliais ir seserimis, arba lėtesnis, jeigu stiprus lojalumas paveldėtajai kalbai neleidžia imigran-tams greitai asimiliuotis). Mūsų monografijoje stengiamasi išsiaiškinti, kaip minėtasis Fishmano modelis veikia skirtingose lietuvių diasporos bendruomenėse, susidariusiose skirtingose pasaulio šalyse skirtingu metu dėl labai skirtingų emigracijos priežasčių.

Kalbos išlaikymą šeimoje nulemia šeimos kalbų politika, kuri kalbų politikos ty-rimuose pamažu jau užima savarankiškos tyrimų srities poziciją. Nuo XX a. vidurio prasidėję kalbų politikos tyrinėjimai pirmiausia krypo į tautinių valstybių kalbų poli-tikos analizę ir ypač – po Antrojo pasaulinio karo naujai susikūrusių daugelio žemynų (Azijos, Afrikos ir kitų) kalbų planavimo ir su tuo susijusių įvairių problemų nagrinė-jimą (Spolsky 2019). Tačiau jau XX a. pabaigoje kalbų politikos tyrėjų žvilgsnis pradėjo apimti ir daugiau sričių. Greta valstybės kalbos politikos kaip atskira kalbų politikos sritis pirmiausia įvertinta šeimos kalbų politika (Spolsky 2019). Jos tyrimų laukas pas-taraisiais metais itin sparčiai plečiasi (King, Fogle & Logan-Terry 2008; Caldas 2012; Schwartz 2010; Schwartz & Verschik 2013; Rubino 2014; Deprez 2015; Haque & Le Lièvre 2019). Analizuojant kalbų politiką dažniausiai remiamasi Bernardo Spolsky’io kalbų politikos modeliu, kuris apima kalbinę praktiką (angl. language practice), kalbines nuostatas arba kalbinę ideologiją (angl. beliefs / ideology) ir kalbų vadybą (angl. manage-ment) (Spolsky 2004: 9). Mes savo knygoje šeimos kalbų politikos ir vadybos klausimus gvildename vadovaudamosi Spolsky’io kalbų politikos teoriniu modeliu.

Žvelgiant į lietuvių migraciją ir jos tyrinėjimus reikia pažymėti, kad pastaraisiais me-tais ji taip pat yra sulaukusi nemažai įvairių sričių mokslininkų dėmesio, daugiausia – dėl didėjančio emigracijos intensyvumo. Įvairiais aspektais ją yra tyrę antropologai, istorikai, politologai, sociologai, ekonomistai, socialinės geografijos ir kt. specialistai (Kuzmickaitė 2000, 2003, 2004a, 2004b; Čiubrinskas 2004, 2005a, 2005b, 2011; Čiu-brinskas, Kuznecovienė 2008; Kuznecovienė 2006, 2008a, 2008b, 2014; Liubinienė 2009, 2011; Aidis ir Krupickaitė 2009; Barcevičius 2012; Aleksandravičius 2013; ir kt.). Tačiau lietuvių emigracijos kalbinio elgesio tyrimų kol kas dar stinga. Daugiau buvo analizuo-ti Šiaurės Amerikoje gyvenančių lietuvių kalbos vartojimo, daugiakalbystės, kalbinių nuostatų klausimai (Pažūsis 1973, 1988, 2009; Norvilas 1990; Macevičiūtė 2000; Tu-mėnas 2006, 2008, 2010; Tamošiūnaitė 2008, 2013). Iš naujausių darbų minėtini lietu-vių vaikų, gyvenančių dominuojančios anglų kalbos aplinkoje (Jungtinėje Karalystėje), leksikos ir gramatikos ypatybių tyrimai. Agnė Blažienė (2016), taikydama mišrius psi-cholingvistinius ir sociolingvistinius analizės metodus, nagrinėjo Junginėje Karalystėje gyvenančių dvikalbių vaikų lietuvių kalbą, jos raidą ir kaitą dvikalbystės sąlygomis, ji

14


ištyrė šimto 4–9 metų amžiaus dvikalbių vaikų rišliuosius pasakojimus ir nustatė leksi-kos ir gramatikos raidos ypatumus.

Stambiausi pastarųjų metų darbai yra du dideli pratarmėje jau minėti Valstybinės lie-tuvių kalbos komisijos remti moksliniai projektai: „Emigrantų kalba“ (2011–2013 m.) ir „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas, nykimas“ (2015–2017 m.), vykdyti Vilniaus universiteto mokslininkų. Pirmojo projekto duomenų analizės pagrindu buvo publikuota kolektyvinė monografija „Emigrantai: kalba ir tapatybė“ (Ramonienė 2015), kurioje nagrinėjama plataus masto kiekybinės apklausos (2 026 respondentų imtis) ir giluminių interviu (iš viso 177 interviu) medžiaga. Knygoje šešios autorės analizuoja įvairiuose žemynuose, įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių kilmės žmonių deklaruojamą kalbinį elgesį, lietuvių kalbos mokėjimą ir vartojimą, šeimų kalbų politikos ir vadybos modelius ir lietuvių kalbos išlaikymą, kalbinę, etninę, kultūrinę tapatybę ir sąsajas su lietuvių kalba. Dalies pirmojo projekto duomenų analizės pagrindu parengta ir apginta disertacija „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“ (Jakaitė-Bulbukienė 2015a), publikuota straipsnių (Jakaitė-Bulbukienė 2014, 2015b; Gudavičienė ir Jakaitė-Bulbu-kienė 2019; Ramonienė 2019; Vilkienė 2017).

Šios monografijos tikslas yra išanalizuoti keturių skirtingų lietuvių emigracijos ša-lių – Argentinos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir Norvegijos – lietuvių diasporos kal-binio elgesio ypatumus ir atskleisti keturis sociolingvistinius portretus, atspindinčius skirtingų lietuvių bendruomenių kalbinį elgesį ir komunikacinę patirtį, lietuvių kalbos išlaikymą ir praradimą, lietuviškosios tapatybės konstravimo emigracijos sąlygomis bendrąsias tendencijas.

Šios keturios šalys pasirinktos neatsitiktinai. Siekiama pažvelgti į didelę lietuvių di-asporos pasaulyje įvairovę, kur atsiskleidžia migrantų kalbinio gyvenimo modeliai, pa-veldėtosios lietuvių kalbos išlaikymo ir praradimo būdai, kur ryškėja skirtingos lietuviš-kosios tapatybės konstravimo trajektorijos ir lietuvių kalbos vaidmuo. Nagrinėjamose šalyse lietuvių bendruomenės radosi skirtingais laikotarpiais, emigracijos bangas šiomis kryptimis lėmė įvairios priežastys. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, Argentinoje, lietuvių bendruomenę sudaro daugiausia prieškarinės bangos ekonominių emigrantų palikuo-nys, Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje esama įvairių bangų emigrantų – pasitraukusių iš Lietuvos baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir naujosios, dabartinės bangos, ir politinių, ir ekonominių emigrantų. Norvegijoje vyrauja naujoji ekonominio pobūdžio emigracijos banga. Skiriasi šių keturių emigracijos šalių pagrindinės aplinkos kalbos ir jų vartojimo kontekstas: globalizacijos lingua franca – anglų kalba Kanadoje ir Jungti-nėje Karalystėje, Argentinoje – pasaulyje plačiai vartojama ispanų kalba, o Norvegijo-je – daug siauriau pasaulyje paplitusi norvegų kalba. Monografijoje analizuojami keturi minėtų šalių lietuvių diasporos bendruomenių atvejai: remiantis kokybiniais ir kiekybi-niais duomenimis tiriamas lietuvių kilmės žmonių lietuvių kalbos, vietinės ir kitų kalbų (ypač anglų kalbos) mokėjimas, vartojimas įvairiose srityse ir su įvairiais pašnekovais, kalbinės nuostatos, kalbos ir tapatybės santykis.


15

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Šioje monografijoje daugiausia analizuojami projekto „Lietuvių kalba diasporoje: mo-kėjimas, vartojimas, nykimas“ (2015–2017 m.) duomenys, kurie buvo rinkti derinant kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologiją. Vykdant projektą buvo atlikta sociolin-gvistinė internetinė apklausa, kurioje dalyvavo 617 respondentų. Apklausos klausimyną sudarė 85 klausimai (žr. 1 priedą), kurie apima lietuvių kalbos išmokimą, deklaruo-jamą mokėjimą, gebėjimų lygį, lietuvių kalbos mokymąsi, gyvenamosios šalies kalbos mokėjimą ir vartojimą įvairiose srityse ir su įvairiais pašnekovais, kalbines nuostatas, tapatybę ir kalbą. Surinkti kiekybiniai duomenys apdoroti, perkelti į SPSS statistinę pro-gramą. Sudarytas jungtinis šio projekto ir ankstesnio emigrantų kalbos tyrimo projekto „Emigrantų kalba“ (2011–2013 m.) kiekybinių duomenų SPSS dokumentas, apimantis abiejų projektų apklausų duomenis. Visą šių duomenų paketą sudaro didelės 2 643 res-pondentų imties (ne visi respondentai atsakė į visus klausimyno klausimus) duomenys, kurie iš dalies analizuojami šioje monografijoje ir kituose projekto dalyvių moksliniuo-se darbuose (Vilkienė 2017; Ramonienė 2019; ir kt.).

Abiem projektams buvo taikyta ir kokybinių tyrimų metodika – įrašinėjami pusiau standartizuoti giluminiai interviu. Vykdant projektą „Lietuvių kalba diasporoje: mokė-jimas, vartojimas, nykimas“ vyko ekspedicijos keturiose šalyse (Argentinoje, Kanadoje, Norvegijoje ir Anglijoje), interviu buvo atliekami ir per skaipą, ir emigrantams atvykus į Lietuvą. Iš viso šio projekto dalyvių įrašyta 189 interviu ir didžioji jų dalis įvairiais aspektais analizuojama šioje knygoje. Įrašyti interviu – tai emigrantų naratyvas, kuris kaip objektas ir kaip tyrimo priemonė iš esmės yra mūsų šioje knygoje pristatomo ty-rimo pagrindas. Kokybiniuose giluminiuose interviu (žr. kokybinių interviu scenarijų 3 priede) informantų buvo prašoma papasakoti savo emigracijos istoriją, emigracijos patirtį, savo kalbinę biografiją, kalbų išmokimo ir vartojimo ypatumus, kalbines nuos-tatas, apibūdinti ryšius su Lietuva, su lietuvybe. Išeivių pasakojimai atskleidžia taikytus ir taikomus šeimos kalbų politikos modelius, jų įtaką lietuvių kalbos išlaikymui, kitimui ir praradimui. Emigrantų naratyvas ryškiausiai parodo jų tapatybės konstravimo ir per-konstravimo kryptis bei tendencijas, lietuviškosios tapatybės formavimą, jos pagrindą, mūsų išeivių saistymąsi su Lietuva, su tapatybe susijusius lietuvių kalbos išlaikymo ar neišlaikymo ryšius.

Tiek kiekybinius, tiek kokybinius duomenis pateikė įvairių bangų ir įvairių kartų emigrantai: pirmosios kartos – emigrantai, patys būdami suaugę išvykę iš Lietuvos (K1) arba tėvų išvežti iš Lietuvos nepilnamečiai, dar vaikai (K1+), antrosios kartos (K2) – gimę ne Lietuvoje, jau emigracijoje, trečiosios kartos (K3) – emigracijoje gimusiųjų vai-kai, ketvirtosios kartos (K4) – emigracijoje gimusiųjų anūkai. Šioje knygoje daugiausia nagrinėjami kokybiniai duomenys – keturiose minėtose diasporos šalyse gyvenančių emigrantų kokybiniai interviu. Tik Jungtinės Karalystės sociolingvistinio vaizdo analizė remiasi ir kiekybiniais duomenimis, nes jų surinkta ne taip mažai. O iš Kanados, Argen-tinos ir Norvegijos kiekybinės apklausos duomenų gauta per mažai, kad būtų galima

16


daryti patikimesnius kiekybinius apibendrinimus. Kiekviename šios monografijos sky-riuje nagrinėjama medžiaga ir metodai detaliai apibūdinami atskirai tuose skyriuose, kur konkrečiai nusakomos teorinės prieigos, duodančios pagrindą konkrečios šalies atvejo analizei, apibūdinama analizuojama medžiaga, jos pobūdis, apimtis, tyrimo metodai.

MONOGRAFIJOS SANDARA

Šią monografiją sudaro įvadas, keturi skyriai, kuriuose atskirai aptariami Kanados, Ar-gentinos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos lietuvių sociolingvistiniai portretai, išva-dos, santrauka anglų kalba ir trys priedai. Kanados ir Norvegijos atvejų analizė remiasi viename tų šalių mieste gyvenančių lietuvių kalbinio elgesio duomenimis: Kanados – Toronto miesto, Norvegijos – Oslo lietuvių. Argentinos ir Jungtinės Karalystės lietu-vių situacija analizuojama įvairiose tų šalių vietose, remiantis ne viename mieste gy-venančių lietuvių naratyvais, o Jungtinės Karalystės – Londono lietuvių ir kiekybiniais duomenimis, kuriuos pateikė įvairiose Jungtinės Karalystės vietose gyvenantys lietuvių emigrantai.2

Skyriuje „Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas“ Loreta Vil-kienė analizuoja 60 pusiau struktūruotų kokybinių giluminių interviu, įrašytų 2016 m. su 65-iais Toronte gyvenančiais lietuviais ar lietuvių kilmės asmenimis, siekdama aptar-ti Kanados Toronto miesto lietuvių bendruomenės kalbinį elgesį ir nuostatas, atskleisti, kiek lietuviška šios bendruomenės tapatybė. Analizuodama individualią informantų pa-tirtį autorė siekia įžvelgti tai, kas būdinga bendruomenei, kas tipiška kolektyvinei Toron-to lietuvių savimonei. Šiame skyriuje nagrinėjamas dviejų emigrantų grupių, skirtingais laikotarpiais atvykusių į Torontą, kalbinis elgesys, kalbinės nuostatos ir lietuviškosios ta-patybės ženklai – tai į Torontą iki 1990 metų, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, atvykę išeiviai ir tie, kurie atvyko į Torontą jau po 1990-ųjų. Tyrėja, apžvelgusi Kanados kalbinę įvairovę, lietuvių emigracijos į Kanadą, Toronto lietuvių bendruomenės savitu-mus, detaliai nagrinėja minėtų dviejų Toronto lietuvių grupių kalbinio elgesio ir lietuviš-kosios savimonės ypatumus. Vilkienė savo analizei pasitelkdama Michaelio Bambergo (2011) tapatybės navigacijos modelį aptaria šių lietuvių grupių savimonę ir santykį su lietuvių kalba, su lietuviškumu, brėžia kolektyvinės lietuviškosios tapatybės kontūrus.

Antrame skyriuje „Lietuvybė ir lietuvių kalba Argentinoje“ Meilutė Ramonienė ana-lizuoja Argentinos lietuvių kalbinę situaciją. Čia taip pat remiamasi kokybinių gilumi-nių interviu, kurių iš viso buvo įrašyta 67, duomenimis, surinktais 2015 m. Interviu buvo įrašyti Buenos Airėse, La Platoje ir Beriso mieste. Šio skyriaus autorė trumpai aptaria Argentinos lietuvių bendruomenės formavimąsi bei jos ypatumus ir nagrinėja daugiausia XX a. pirmoje pusėje į Argentiną emigravusių lietuvių palikuonių kalbinę situaciją. Analizuojamas emigrantų deklaruojamas kalbinis elgesys, lietuvių kalbos mo-kėjimas, jos išmokimo aplinkybės, vartojimas įvairiose situacijose ir su įvairiais pašne-

2 Detaliau apie tyrimą ir duomenis kiekvienoje šalyje žr. atitinkamuose šios knygos skyriuose.


17

kovais, paveldėtosios kalbos išlaikymo ir neišlaikymo, kalbinės kompetencijos klausi-mai. Remiantis emigrantų naratyvo analize nagrinėjami veiksniai, nulėmę vienokį ar kitokį kalbos pasirinkimą Argentinoje, šeimos kalbų politikos, kalbų vadybos poveikis paveldėtosios kalbos išlaikymui ar praradimui, bandoma išsiaiškinti, kiek lietuviška yra šių emigrantų tapatybė, koks ryšys su Lietuva ir lietuvybe.

Trečio monografijos skyriaus „Lietuvių kalbinis elgesys, kalbinės nuostatos ir ta-patybė Jungtinėje Karalystėje“ autorės Kristina Jakaitė-Bulbukienė ir Eglė Vaisėtaitė analizuoja Londone ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose gyvenančios naujausios emigracijos bangos lietuvių išeivijos sociolingvistinę situaciją. Šiame skyriuje nagrinė-jami ir kiekybiniai (523 respondentų iš Jungtinės Karalystės atsakymai), ir kokybiniai duomenys (16 giluminių interviu). Iš visų keturių monografijoje analizuojamų šalių tik Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių, dalyvavusių kiekybinėje apklausoje, imtis susidarė pakankama, kad būtų galima atskirai detaliau nagrinėti šios šalies lietuvių ben-druomenės vaizdą. Žvelgiant tiek į kiekybinius, tiek į kokybinius duomenis aiškinamasi, kuo ypatinga šioje šalyje, į kurią emigracija iš Lietuvos dabar yra pati gausiausia, gyve-nančių lietuvių kilmės išeivių lietuviškoji tapatybė, kokią vietą šios diasporos gyveni-me ir tapatybės konstrukte užima lietuvių kalba, kaip visa tai susiję su lietuvių išeivijos socialiniu elgesiu ir kalbinėmis nuostatomis. Skyriaus autorės gilinasi ir į emigrantų deklaruojamus lietuvių kalbos gebėjimus, jų kitimą ir vertinimą.

Ketvirtoji šalis, kurioje įsikūrusi taip pat naujausios lietuvių emigracijos bangos lie-tuvių bendruomenė, – Norvegija. Jos sociolingvistinis portretas, paremtas Osle gyve-nančių lietuvių 27 giluminių interviu analize, šioje monografijoje pristatomas dviejuose skyriuose: Eglės Gudavičienės „Oslo lietuvių kalbų mokėjimas ir kalbinis elgesys“ ir In-gos Hilbig „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“. Eglė Gudavičienė nagrinėja Osle gyve-nančių lietuvių kalbinį repertuarą, kalbų (ypač lietuvių, norvegų) mokėjimą, mokymąsi ir vartojimą, gilinasi į emigracijos priežasčių poveikį kalbų mokėjimui ir vartojimui, analizuoja kalbų vartojimą darbo aplinkoje, lietuvių kalbos išlaikymo tendencijas. Ki-tos tyrėjos, Ingos Hilbig, žvilgsnis krypsta į daugiakalbystės reiškinį Osle gyvenančių lietuvių šeimose. Šio skyriaus autorė gilinasi į vaikų lietuvių kalbos vartojimą, turimas kalbines kompetencijas, lietuvių kalbos vietą ir konkurenciją su daugumos – norve-gų – ir kitomis kalbomis. Hilbig analizuoja tėvų taikomas vaikų dvikalbystės ugdymo strategijas ir konkrečias priemones, tėvų kalbines nuostatas, lūkesčius dėl vaikų lietuvių kalbos ateities.

Knygos išvadose apibendrinamos visų keturių skyrių įžvalgos ir pateikiami atsaky-mai į svarbiausius keltus klausimus apie kalbinį elgesį ir nuostatas, kalbos ir lietuviško-sios tapatybės santykį keturiose skirtingose išeivijos šalyse.

Knygos gale pateikiami trys priedai: kiekybinės internetinės sociolingvistinės ap-klausos klausimynas (1 priedas), informacija apie kokybinius interviu (2 priedas), iš kurios matyti informantų charakteristika, interviu trukmė ir pobūdis, ir kokybinių in-terviu scenarijus (3 priedas).

18


LITERATŪRA

Aidis, R. ir Krupickaitė, D. (2009). Kaip neiššvaistyti protų: Lietuvos studentų nuostatos emigruoti. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Aleksandravičius, E. (2013). Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus.Bamberg, M. (2011). Narrative practice and identity navigation. In J. A. Holstein, & J. F. Gubrium (Eds.), Varieties

of Narrative Analysis (p. 99–124). London: Sage Publications. Barcevičius, E. (2012). Emigracija ir grįžtamoji migracija Vidurio ir Rytų Europoje: sėkmės istorija ar žlugusi sva-

jonė? Iš E. Barcevičius, D. Žvalionytė, Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija (p. 31–74). Vilnius: Vaga.

Blažienė, A. (2016). Lietuvių vaikų leksikos ir gramatikos raida anglakalbėje aplinkoje. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Brinton, D., Kagan, O., & Bauckus, S. (2008). Heritage Language Education. A New Field Emerging. New York: Ro-utledge.

Caldas, S. (2012). Language policy in the family. In B. Spolsky (Ed.), Handbook of Language Policy (p. 351–373). Cambridge: Cambridge University Press.

Canagarajah, S. (Ed.) (2017). The Routledge Handbook of Migration and Language. Oxon and New York: Rout-ledge.

Coffin, C., Lillis, T., & O’Halloran, K. (Eds.) (2010). Applied Linguistics Methods. London and New York: Routledge. Cummins, J. (2005). A proposal for action: Strategies for recognizing language competence as a learning reso-

urce within the mainstream classroom. The Modern Language Journal, 89, 585–591.Čiubrinskas, V. (2004). Identity and heritage of Lithuanian-Americans from an anthropological perspective. In

M. N. Craith, U. Kockel (Eds.), Communicating Cultures (p. 68–82). Berlin: LIT Verlag.Čiubrinskas, V. (2005a). Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje. Sociologija. Mintis ir

veiksmas, 2, 41–54.Čiubrinskas, V. (2005b). Lithuanian transnationalism: constructed, imagined and contested identity of Lithu-

anian Americans. In Beginnings and Ends of Emigration. Life without Borders in Contemporary World (p. 33–50). Vilnius: Versus aureus.

Čiubrinskas, V. (sud.) (2011). Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekste. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Čiubrinskas, V. ir Kuznecovienė, J. (2008). Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo univer-siteto leidykla.

De Fina, A. (2003). Identity in Narrative: A Study of Immigrants Discourse. Amsterdam & Philadelphia: John Ben-jamins Publishing Company.

De Fina, A., & Tseng, A. (2017). Narrative in the study of migrants. In S. Canagarajah (Ed.), The Routledge Handbo-ok of Migration and Language (p. 381–396). Oxon and New York: Routledge.

Deprez, C. (2015). Pourquoi parler le français en France? Politiques linguistiques en société multiculturelle, Sé-minaire, Comité d’histoire du ministère de la Culture. 02 avril, 2015. Prieiga internetu: https://chmcc.hypo-theses.org/1440

Fishman, J. (1970). Sociolinguistics: A Brief Introduction. Rowley: Newbury House.Fishman, J. (1991). Reversing Language Shift: Theoretical and Empirical Foundations of Assistance to Threatened

Languages. Clevedon: Multilingual Matters.Fishman, J. (Ed.) (2001). Can Thretened Languages Be Saved? Clevedon: Multilingual Matters.Fishman, J. (2006). Acquisition, maintenance and recovery of heritage languages. In G. Valdés, J. Fishman,

R. Chávez, & W. Pérez (Eds.), Developing Minority Language Resources: The Case of Spanish in California (p. 12–22). Clevedon: Multilingual Matters.

García, O., Zakharia, Z., & Otcu, B. (2013). Bilingual Community Education and Multilingualis. Beyond Heritage Languages in a Global City. Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.


19

Gudavičienė, E. ir Jakaitė-Bulbukienė, K. (2019). Londono ir Oslo paveikslas: lietuvių kalbinis elgesys. OIKOS: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 1 (27), 7–44.

Haque, S. (2011). Migrant family language practices and language policies in Finland. Apples – Journal of Applied Language Studies, 5 (1), 49–64.

Haque, S. (2012). Étude de cas sociolinguistique et ethnographique de quatre familles indiennes immigrantes en Europe: pratiques langagières et politiques linguistiques nationales et familiales. Thèse de doctorat. Université de Grenoble III.

Haque, S., & F. Le Lièvre (2019). Politique linguistique familiale: Enjeux dynamiques de la transmission linguistique dans un contexte migratoire / Family language policy: Dynamics in language transmission under a migratory context. Munich: Lincom.

He, A. W. (2010). The heart of heritage: sociocultural dimentions of heritage language learning. Annual Review of Applied Linguistics, 30, 66–82.

Heigham, J., & Croker, R. A. (Eds.). (2009). Qualitative Research in Applied Linguistics. London: Palgrave.Jakaitė-Bulbukienė, K. (2014). Lietuvių kalbos išsaugojimas emigrantų šeimoje: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra,

5. Prieiga internetu: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/40/34 [žiūrėta 2019-09-03].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015a). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015b). Lietuvių kalbos išlaikymą emigrantų šeimoje lemiantys veiksniai: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 7. https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/69/62 [žiūrėta 2019-09-03].

Juan-Garau, M. (2014). Heritage language use and maintenance in multilingual communities. Applied Linguis-tics Review, 5 (2), 425–440.

King, K., Fogle, L., & Logan-Terry, A. (2008). Family language policy. Language and Linguistics Compass, 2 (5), 907–922.

Krupickaitė, D. (2015). Lietuvių diasporos struktūra ir jos atspindys projekto tyrime. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: Kalba ir tapatybė (p. 19–29). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Kuzmickaitė, D. (2000). The adaptation of recent Lithuanian immigrants in Chicago. Lituanus, 46 (2), 63–76. Kuzmickaitė, D. K. (2003). Between Two Worlds: Recent Lithuanian Immigrants in Chicago (1988–2000). Vilnius:

Versus aureus.Kuzmickaitė, D. K. (2004a). Tarp dviejų pasaulių: naujieji imigrantai lietuviai Čikagoje (1988–2000), Kaunas: Vytau-

to Didžiojo universitetas.Kuzmickaitė, D. K. (2004b). Teoriniai tarptautinės emigracijos diskursai. Šiuolaikinė lietuvių emigracija: praradimai

ir laimėjimai. Kaunas: Lietuvių išeivijos institutas, Pilietinės visuomenės institutas.Kuznecovienė, J. (2006). Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2,

84–106.Kuznecovienė, J. (2008a). Lietuvių tautinis identitetas: bruožai ir tipai. Iš V. Čiubrinskas ir J. Kuznecovienė (sud.),

Lietuviškojo identiteto trajektorijos (p. 55–74). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Kuznecovienė, J. (2008b). (Ne)lietuviškumo dėmenys: savo / svetimo ribų braižymas. Iš V. Čiubrinskas ir J. Kuz-

necovienė (sud.), Lietuviškojo identiteto trajektorijos (p. 89–108). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto lei-dykla.

Kuznecovienė, J. (2014). Vieta, pilietybė ir išmokimas lietuvių kilmės imigrantų identiteto daryboje: Londono atvejis. Iš V. Čiubrinskas, D. Daukša, J. Kuznecovienė, L. Labanauskas ir M. Taljūnaitė, Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija (p. 43–66). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus.

Lanza, E. (2007). Multilingualism in the family. In P. Auer and L. Wei (Eds.), Handbook of Multilingualism and Multilingual Communication (p. 45–67). Berlin: Mouton de Gruyter.

Liubinienė, N. (2009). Migrantai iš Lietuvos Šiaurės Airijoje: „savos erdvės“ konstravimas. Daktaro disertacija. Kau-

20


nas: Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internetu: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090903_125549-13480/DS.005.0.01.ETD [žiūrėta 2017-05-11].

Liubinienė, N. (2011). „Aš esu lietuvė visada, tiktai galiu turėti kitą pilietybę“: imigrantų iš Lietuvos identiteto dė-lionės Šiaurės Airijoje. Iš V. Čiubrinskas (sud.), Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose (p. 141–162). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Macaulay, R. S. (2009). Quantitative Methods in Sociolinguistics. London: Palgrave.Macevičiūtė, J. (2000). The Beginnings of Language Loss in Discourse: A Study of American Lithuanian. Unpu-

blished doctoral dissertation, University of Southern California. Montrul, S. (2010). Current issues in heritage language acquisition. Annual Review of Applied Linguistics, 30,

3–23.Neuman, W. L. (2006). Social Reseach Methods. Qualitative and Quantitative Approaches. Boston; New York; San

Francisco: Pearson.Norvilas, A. (1990). Which language shall we speak? Language choice among young Lithuanian bilinguals. Jo-

urnal of Baltic Studies, XXI (3), 215–230. Pauwels, A. (2005). Maintaining the community language in Australia: Challenges and roles for families. The

International Journal of Bilingual Education and Bilingualism, 8 (2–3), 124–131.Pauwels, A. (2016). Language Maintenance and Shift. Cambridge: Cambridge University Press.Pažūsis, L. (1973). Anglų kalbos semantiniai skoliniai Šiaurės Amerikos lietuvių kalboje. Kalbotyra, 26, 27–36. Pažūsis, L. (1988). Anglų kalbos interferencija antrosios JAV lietuvių kartos gimtosios kalbos tartyje. Kalbotyra,

39(1), 70–80.Pažūsis, L. (2009). Šiaurės Amerikos lietuvių kalba (dvikalbystės sąlygojamų reiškinių tyrinėjimai). Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.Punch, K. F. (2007). Introduction to Social Research. Quantitative and Qualitative Approaches. Los Angeles; Lon-

don; New Deli; Singapore: Sage Publications.Ramonienė, M. (moksl. red.) (2015). Emigrantai: kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Ramonienė, M. (2019). Family and the maintenance of the heritage language: the case of Lithuanian diaspora.

In S. Haque et F. Le Lièvre (Eds.), Politique linguistique familiale: Enjeux dynamiques de la transmission lin-guistique dans un contexte migratoire / Family Language Policy: Dynamics in Language Transmission under a Migratory Context (p. 135–158). Munich: LINCOM.

Rubino, A. (2014). Trilingual Talk in Sicilian-Austrian Migrant Families. Playing Out Identities Through Language Alternation. London; New York: Palgrave Macmillan.

Schmid, M. S. (2011). Language Attrition. Key Topics in Sociolinguistics. Cambridge: Cambridge University Press.Spolsky, B. (2004). Language Policy. Key Topics in Sociolinguistics. Cambridge: Cambridge University Press.Spolsky, B. (2009). Language Management. Cambridge: Cambridge University Press.Spolsky, B. (2012). Family language policy – the critical domain. Journal of Multilingual and Multicultural Deve-

lopment, 33 (1), 3–11.Spolsky, B. (2019). Family language policy – the significant domain. In S. Haque et F. Le Lièvre (Eds.), Politique

linguistique familiale: Enjeux dynamiques de la transmission linguistique dans un contexte migratoire / Family language policy: Dynamics in language transmission under a migratory context. Munich: LINCOM.

Schwartz, M. (2010). Family language policy: Core issues of an emerging field. Applied Linguistics Review, 1, 171–192.

Schwartz, M., & Verschik. A. (2013). Successful family language policy: parents, children and educators in interacti-on. Series Multilingual Education. New York; London: Springer.

Tamošiūnaitė, A. (2008). The Lithuanian language in the United States: shift or maintenance? Lithuanus, 54 (4), 60–78. Prieiga internetu: http://www.lituanus.org/2008/08_3_06%20Tamosiunaite.html [žiūrėta 2019-02-01].

Tamošiūnaitė, A. (2013). Lithuanian Saturday schools in Chicago: student proficiency, generational shift, and community involvement. Heritage Language Journal, 10 (1), 108–131.


21

Tan, E. K. (2017). A rhizomatic account of heritage language. In S. Canagarajah (Ed.), The Routledge Handbook of Migration and Language (p. 468–485). Oxon and New York: Routledge.

Tyrrell, N., Guijarro-Fuentes P., & Blandon, C. (2014). Intergenerational heritage language practices: A case study of Spanish-speaking families in Britain. Applied Linguistics Review, 5 (2), 307–328.

Tumėnas, S. (2006) JAV lietuvių požiūrio į dvikalbystę ir kalbos vertybinės skalės sociolingvistinė analizė. Acta Humanitarica Universitatis Saulensis, 1, 163–168.

Tumėnas, S. (2008). Emigracijos į JAV ir lituanistinio švietimo išeivijoje ypatumų raiška. Gimtasai kraštas. Pri-eiga internetu: http://www.ziemgala.lt/lt/metrastis-gimtasai-krastas/gimtasai-krastas-2008/emigraci-jos-i-jav-ir-lituanistinio-svietimo-iseivijoje-ypatumu-raiska [žiūrėta 2019-01-15]

Tumėnas, S. (2010). JAV lietuvių išeivių žodyno sandara. Gimtasai kraštas, 20–24. Prieiga internetu: http://www.ziemgala.lt/lt/metrastis-gimtasai-krastas/gimtasai-krastas-2010/jav-lietuviu-iseiviu-zodyno-raida [žiūrėta 2017-03-04].

Valdés, G. (2001). Learning and Not Learning English: Latino Students in American Schools. New York: Teachers College Press.

Valdés, G. (2005). Bilingualism, heritage language learners, and SLA research: opportunities lost or seized? The Modern Language Journal, 89 (3), 410–426.

Vilkienė, L. (2017). Emigrantų K1 kitoniškumo suvokimas: sociolingvistinių veiksnių įtaka. Taikomoji kalbotyra, 9. Prieiga internetu: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/120 [žiū-rėta 2019-01-21].


23

1 skyrius

Mei

lutė

s Ra

mon

ienė

s nu

otr.

25

Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizasLoreta Vilkienė

Šiame skyriuje pateikiamas Kanados Toronto miesto lietuvių bendruomenės lietu-viškojo portreto eskizas. Tik eskizas, nes skyrius parengtas išanalizavus 60 kokybi-

nių interviu (65 informantų), o Toronte, kaip žinoma, gyvena gerokai daugiau lietuvių, kurių dalis net nepalaiko kontaktų su bendruomene, taigi jų mąstymo kryptis lieka visiškai neatskleista. Be to, spėtina, kad ne visos ir aktyvių bendruomenės narių mintys bei įžvalgos galėjo patekti į šiame skyriuje pateiktą portreto atosklaidą. Taigi skyriu-je keliamas tikslas – aptarti Kanados Toronto miesto lietuvių bendruomenės kalbinį elgesį ir nuostatas, vertybes ir atskleisti, kiek lietuviška šios bendruomenės tapatybė, atsiverianti diskurse (naratyve), vykstančiame lietuvių kalba (dalyvaujant informantui ir tyrėjui). Autorės nuomone, toks tikslas gali būti pasiektas tik iš dalies – interviu analizė atspindės tik tų bendruomenės žmonių, kurie sutiko pasidalyti savo mintimis, ir panašiai mąstančiųjų kalbinį elgesį, tapatybę. Taip pat pabrėžtina, kad šiame skyriuje siekiama iš individualios informantų patirties įžvelgti tai, kas būdinga bendruome-nei, kas tipiška kolektyvinei Toronto lietuvių savimonei. Tačiau, kaip teigia Michaelis Bambergas (2011: 105), nėra prieštaravimo tarp to, kas yra socialu, t. y. kolektyviška, ir to, kas individualu, kai kalbama apie tapatybę: „tai, kas asmeniška / individualu, yra socialu ir atvirkščiai. Iš naratyvinės praktikos perspektyvos <...> neklausiama, kur pra-sideda asmeniška (individualu / privatu), o kur tai tampa socialu; taip pat neklausiama, kur prasideda socialu (grupės / kultūros / sociumo istorijos požiūriu), ar ir kaip tai veikia individualumą“1 (Bamberg 2011: 105). Taigi individualu ir kolektyviška, socia-lu – susipynę dalykai, tad asmeninių interviu analizė turbūt gali būti laikoma prielaida atskleisti tai, kas tipiška grupei.

Minėtą Bambergo įžvalgą plėtoja ir Joana Kelly Hall (2002: 32), teigianti, kad „[kai] mes vartojame kalbą, tai darome kaip individai, turintys savo socialines istorijas. Mūsų istorijos iš dalies yra apibrėžtos mūsų narystės tam tikrose socialinėse grupėse.“ Su vie-nomis tų grupių galime būti susiję prigimtiniais saitais (pavyzdžiui, lyties, rasės požiū-riu), o į kitas galime būti tiesiog vienu ar kitu gyvenimo etapu įsitraukę (pavyzdžiui, da-lyvauti įvairių bendruomenių, institucijų veikloje). Skirtingos tapatybės nėra vien mūsų pačių kuriamos, „atvirkščiai, jos įkūnija tam tikras istorijas, kurios kada nors atsitiko kitiems grupės nariams, vaidinusiems tokius pačius vaidmenis“ (Hall 2002: 33). Toks priklausymas įvairioms grupėms sietinas su konkrečia socialine tapatybe, o pastaroji

1 Čia ir toliau iš anglų kalbos versta šio skyriaus autorės.

26

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ. II 1 skyrius

yra atspindys tam tikrų kalbinių veiksmų (angl. linguistic actions) ar kalbinio elgesio, įsitikinimų, nuostatų ir normų (Hall 2002: 33). Taigi šiame skyriuje ir laikomasi tos nuomonės, kad Toronto miesto lietuvių bendruomenę vienija minėti dalykai, kurie ir atsidūrė šio tyrimo dėmesio centre.

Davidas Blockas (2008: 24), keldamas klausimą, kas yra bendruomenė, teigia, kad ji atpažįstama iš kolektyvinės tapatybės. Tai reiškia, kad bendruomenė yra suvokiama kaip grupė tarpusavyje susijusių žmonių, puoselėjančių tas pačias vertybes, vienijamų bendros veiklos, turinčių tam tikrų nuostatų, kalbančių ta pačia kalba, besidalijančių ar-tefaktais (plg. Block 2008: 25). Visa tai sudaro kolektyvinės tapatybės pagrindą. Toronto lietuvių bendruomenė iš esmės atitinka šiuos kriterijus2, taigi įžvelgtini ir kolektyvi-nės tapatybės požymiai. Kalbėdama apie tokią tapatybę Sigita Kraniauskienė (2004: 41) sako, kad „kolektyvinis / bendrasis identitetas pirmiausia apibrėžia žmonių bendrumą. Jis apibūdina tai, kuo žmonės panašūs ir ką jie turi bendro: tam tikrų panašių ar vienodų fizinių ypatybių ar socialinių požymių bei praktikų visumą, kuri susiformuoja socialinė-je sąveikoje.“ Šiame skyriuje bandoma atskleisti tai, kas bendra, t. y. tipiška, aprašomos grupės kalbiniam elgesiui ir pan. Pabrėžtina, kad Toronte gyvenantys lietuviai, sutikę duoti interviu, iš esmės daugiau ar mažiau tapatinasi su dviem bendruomenėmis: ka-nadiečių ir lietuvių. Tačiau šiame skyriuje dėmesys sutelkiamas tik į lietuviškąją kolek-tyvinę tapatybę, kuri konkrečiau atsiskleidžia per lietuvišką kalbinį elgesį ir atsispindi vertybėse bei nuostatose.

1. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Kaip jau buvo užsiminta, šio skyriaus įžvalgos daromos išanalizavus 60 kokybinių pu-siau struktūruotų interviu su 65 Toronte gyvenančiais lietuviais ar lietuvių kilmės as-menimis. Šie interviu įrašyti Meilutės Ramonienės ir Loretos Vilkienės 2016 m. rugsėjo mėnesį (interviu scenarijų žr. 2 priede). Kalbant apie informantų grupę pasakytina, kad ji buvo nevienalytė. Daugiausia interviu buvo paimta iš žmonių, kurie pasitraukė iš Lie-tuvos baigiantis Antrajam pasauliniam karui, iš jų vaikų bei anūkų, kurie jau gimę ir augę Kanadoje. Taip pat tarp informantų buvo dvi moterys, kurios šeimos susijungi-mo tikslu persikėlė į Kanadą sovietmečiu. Teko bendrauti ir su keliais žmonėmis, kurių tėvai į Kanadą atvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kalbėtasi su 13 asmenų, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 metų. Taip pat imta interviu ir iš Toronte gyvenančių lie-tuvių, kurie į Kanadą emigravo iš Punsko (Lenkija) krašto, tačiau tokie interviu šiame skyriuje nėra analizuojami, nes Lenkijos lietuvių patirtis ir nuostatos, spėtina, gali būti kiek kitokios nei tų žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos. Taigi tirti tik tie interviu, kuriuos davė iš Lietuvos išvykę asmenys arba jų ainiai. Tyrimo tikslais iš pradžių visi apklaustieji buvo padalyti į dvi grupes, kurių skirties riba 1990-ieji – Lietuvos nepriklausomybės

2 Gali kilti abejonių, ar visa bendruomenė kalba lietuvių kalba. Pasakytina, kad vis dėlto ne vien kalbinis elgesys (pvz., lietuviškai kai kurie tiriamieji kalba menkai), bet ir nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu vienija analizuojamą grupę.

L. Vilkienė. Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas

27

atgavimo metai. Paskutinė emigracijos banga Toronto lietuvių bendruomenės vadina-ma iš Lietuvos – taip šie emigrantai įvardijami ir šiame skyriuje. Visi kiti informantai pa-tenka į grupę Kanados lietuviai. Tačiau atliekant tyrimą paaiškėjo, kad įžvalgos, sietinos su pastarąja grupe, priklauso ir nuo informanto kartos. Kitaip tariant, svarbus veiksnys yra tai, ar žmogus pats emigravo (pirma karta – toliau žymima K1), ar būdamas vaikas išvyko su tėvais (K1+), ar jau gimė emigracijoje (K2), yra emigrantų anūkas (K3), pro-anūkis (K4). Taigi tiriamieji susiskirstė taip:

1. Grupė Kanados lietuviai – 52 informantai: 40 moterų ir 12 vyrų:a) K1: 7 moterys ir 3 vyrai;b) K1+: 12 moterų ir 6 vyrai;c) K2: 16 moterų ir 1 vyras;d) K3: 3 moterys;e) K4: 2 moterys ir 2 vyrai.

2. Grupė iš Lietuvos – 13 asmenų: 10 moterų ir 3 vyrai. Cituojant interviu skliaustuose nurodomi informanto duomenys, pavyzdžiui,

M59, K1; M74, K1+; V65, K2; V48, K3. Trumpinio raidė V arba M žymi informantą vyrą arba moterį, šalia šių raidžių skaičius rodo asmens amžių įrašant interviu, o K raidė ir prie jos esantis skaičius pasako emigracijos kartą: K1 – žmogus pats išvyko iš Lietu-vos, yra pirmos kartos emigrantas, K1+ – asmuo buvo išvežtas tėvų dar būdamas vaikas, K2 – jau Kanadoje gimęs informantas, antros kartos emigrantas, K3 – trečios kartos emigrantas ir t. t. Cituojami ir šio skyriaus autorės, ir Meilutės Ramonienės įrašyti in-terviu, atrankiniu būdu išrašyti skyriaus autorės.

Visuose interviu informantai pasakoja savo atvykimo į Kanadą istorijas, dalijasi savo patirtimi, kalba apie įvairius kitus biografijos faktus ir pan., atsakymai į tyrėjų klausimus išsiplečia iki monologų, taigi santykiškai juos būtų galima laikyti savitais inspiruotais autobiografiniais pasakojimais, naratyvais. Kraniauskienė (2004: 41) teigia, kad „šiuo-laikiniai sociologijos teoretikai viena pagrindinių identifikacijos proceso empirinių iš-raiškų ir dokumentinių liudijimų laiko autobiografiją – asmens papasakotą savo gyve-nimo istoriją <...>. Autobiografinė naracija yra identifikacijos istorija. Šiame pasakojime pateikiamas asmens supratimas, kas jis toks yra, kaip jis suvokia save ir kitus konkrečio-je socialinėje aplinkoje, kaip juos identifikuoja, kategorizuoja, su jais tapatinasi. Tačiau toks pasakojimas nėra tik individuali ar unikali savivokos paieška bei jos eksplikacija. Individas autobiografiniame pasakojime nekuria socialine prasme visiškai originalių tapatumo modelių. Jis unikaliu būdu priskiria sau jau egzistuojančias socialines katego-rijas ir šitaip save įprasmina socialinėje aplinkoje.“ Kitaip tariant, atsikartoja jau minėta Hall mintis, kad tam tikro bendruomenės nario istorija yra susijusi su grupės, kuriai jis priklauso, istorija. Itin svarbi ir mintis, kad autobiografinė naracija yra identifikacijos istorija. Tiriamieji interviu, žinoma, negali būti visiškai tapatinami su autobiografijų pasakojimu, nes dalis pokalbių apima ir atsakymus į klausimus apie kalbų mokėjimą, vartojimą, nuostatas ir pan., bet vis dėlto tai – savitos informantų gyvenimo istorijos. Apskritai mokslininkai į tapatybę žvelgia kaip į diskurse konstruojamą dalyką (plg.

28


Pavlenko & Blackledge 2004: 13; Bamberg 2011: 105). Manoma, kad individas save at-skleidžia bet kuriose diskursinėse praktikose (Pavlenko & Blackledge 2004: 20). O kaip teigia Anna De Fina (2003: 22), „istorijų pasakojimas yra toks diskursinės praktikos tipas, kai vyksta tapatybės apmąstymas (angl. reflection), derybos dėl jos (angl. negotia-tion) ir jos kūrimas (angl. constitution) trimis lygmenimis:

a) per pasakojimo stilių, kuris išryškėja iš bendrų pasakojimo išteklių;b) per socialinių vaidmenų ir santykių projekciją, reprezentaciją, perkonstravimą; c) per narystės bendruomenėse derybas (angl. negotiation), o tai atsiskleidžia per

bendrų pažiūrų, nuostatų, vertybių laikymąsi ir tai bendruomenei būdingą elgesį.“Šiame skyriuje dėmesys ir telkiamas į pastarąjį aspektą, gilinamasi į Toronto lietuvių

lietuvišką kalbinį elgesį, nuostatas, vertybes, kurios ryškėja atlikus kokybinę interviu analizę.

Interpretuojant rezultatus buvo pabandyta (adaptuotai) taikyti ir Michaelio Bam-bergo (2011) tapatybės navigacijos modelį (naratyvinės praktikos prieiga), kuris apima tris dedamąsias:

1. Pastovumas vs. pokyčiai laikui bėgant – tai diachroninė tapatybės navigacija (Bamberg 2011: 103). Šiuo aspektu naratyvinės praktikos prieiga nekelia klau-simo, ar asmuo per tam tikrą laikotarpį, apie kurį pasakoja, išliko toks pats, ar pasikeitė, o yra analizuojama, ar žmonės savo pasakojimuose konstruktyviai dorojasi su šia dilema, ypač bandydami praeitį ir dabartį susieti į koherentišką visumą. Kitaip tariant, dėmesys sutelkiamas ne vien į tai, kas yra įvykę, o labiau į tai, kiek konstruktyviai žmonių yra suvokiami ir priimami pastovumas ar po-kyčiai (plg. ten pat: 104). Šiuo požiūriu buvo bandoma įžvelgti, kiek lietuviškoji tapatybė yra nekintanti, o gal atvirkščiai – patyrusi pokyčių, kaip tuos pokyčius išgyvena, vertina informantai.

2. Vienodumas vs. skirtingumas (ten pat: 104) – ką sinchroniškai, kalbamuoju momentu asmuo mato kaip tokį patį kaip jis, o ką – kitokį. Yra tiriama, su kuo, pavyzdžiui, su kuriomis grupėmis, individas naratyve tapatinasi, o nuo ko at-siriboja. Šiuo atžvilgiu analizuojant interviu buvo ieškoma atsakymo, su kuria visuomene – Lietuvos ar Kanados – informantai tapatinasi, o gal atvirkščiai – kažkuriais požiūriais jaučiasi ne tokie patys, skirtingi.

3. Veiksnumas (angl. agency) vs. pasyvumas. Naratyvinės praktikos prieiga trak-tuoja, kad kalbantysis pasirenka tokias naratyvo priemones, kurios rodo kryptį nuo žmogaus į pasaulį (angl. person-to-world direction) arba priešingą – iš pa-saulio į žmogų (angl. from world-to-person). Viename šio kontinuumo gale kal-bantysis save mato kaip recipientą – tai kryptis iš pasaulio į žmogų. Pasirinkęs šią kryptį asmuo diskurse save konstruoja kaip auką ar bent pasirenka vaidmenį individo, kuris mažiau įtakingas, turintis mažiau galios, yra mažiau atsakingas už savo veiksmus, o jei veiksmo rezultatai yra vertinami neigiamai, tai jis dėl to yra taip pat mažiau kaltas. Kai pasirenkamos priemonės iš kitos šio kontinuu-mo pusės, asmuo save pozicionuoja kaip veiksnų savęs kūrėją. Tai herojiškasis


29

aš (angl. heroic self) – asmuo stiprus, save kontroliuojantis ir determinuojantis. Tokiu veiksnumo ir pasyvumo aspektu šiame skyriuje pažvelgta pirmiausia į san-tykį su lietuvių kalba ir plačiau – lietuviškąją tapatybę.

2. KANADOS KALBINĖ ĮVAIROVĖ

Kanada – Šiaurės Amerikos šalis, kurioje gyvena daugiau nei 36 600 000 žmonių (Worl-dometers 2017), o maždaug 20,6 proc. yra gimę kitose šalyse (IEDC 2011: 4). Jau vien šis faktas rodo, kad Kanadoje esama didelio skaičiaus imigrantų, tarp jų, kaip žinoma, ir lietuvių. Taigi galima numanyti, kad šalyje vyrauja daugiatautiškumas, daugiakultū-riškumas.

Kanada – oficialiai dvikalbė valstybė: nuo 1969 m. įteisintos dvi oficialios valstybinės kalbos – anglų ir prancūzų (TheCE, LP 2013). Tačiau, 2011 m. vykusio gyventojų sura-šymo duomenimis, namų kalbų yra daugiau nei 200 (LCC 2011: 3, 5) ir jos priklauso 23 skirtingoms kalbų šeimoms (duomenys apima tik tas kalbas, kuriomis kalba ne pavie-niai asmenys) (ILC 2011: 1). Baltų kalbų grupė taip pat įvardijama – nustatyta, kad lie-tuvių ir latvių kalbas vartoja apie 14 000 Kanados gyventojų. O per ankstesnį 2006 metų gyventojų surašymą 8 595 asmenys deklaravo, kad jų pirmoji namie išmokta kalba yra lietuvių (TheCE, Lithuanians 2013). Spėtina, kad dabar lietuvių gali būti ir daugiau.

Kanados politika yra palanki paveldėtosioms kalboms ir kultūroms išlaikyti, vals-tybė remia įvairias bendruomenes, jų veiklą (TheCE, LP 2013). Taigi ar konkreti etninė bendruomenė išlaiko savo kalbą, papročius ir pan., priklauso nuo jos pačios. 2011 m. surašyme 20,6 proc. Kanados gyventojų teigė, kad jų gimtoji kalba yra kita nei anglų ar prancūzų, tačiau namuose iš jų tik 6,2 proc. kalbėjo vien gimtąja kalba (LCC 2011: 3). 17,5 proc. asmenų deklaravo, kad namuose vartoja mažiausiai dvi kalbas. 63,5 proc. tų, kurių gimtoji kalba nėra nei anglų, nei prancūzų, sakė, kad namuose kalba angliš-kai (LCC 2011: 3). Minėto surašymo duomenimis, 80 proc. asmenų, kurie namuose dažniau kalba imigrantų kalbomis, gyvena miestuose (LCC 2011: 3; IEDC 2011: 10). Šiame skyriuje aptariamas lietuvių bendruomenės, susitelkusios didžiausiame Kana-dos mieste Toronte (IEDC 2011: 10), kalbinis elgesys, nors lietuvių gyvenama ir kitose šalies vietose. Torontas – itin daugiatautis miestas: 2011 metų surašymo duomenimis, 1,8 mln. Toronto gyventojų (plg.: 2011 m. jame buvo 2 615 060 gyventojų3) teigė, kad namuose dažniausiai arba nuolat kalba kita – ne anglų ar prancūzų – kalba (LCC 2011: 7). Toronte gyvenantys lietuviai, kiek teko susidurti, patenka į tą skaičių žmonių, ku-rie namie, be lietuvių kalbos, vartoja ir anglų. Tiesa, buvo šeimų, kurios teigė, kad vis dėlto namie kalbasi tik lietuviškai, tačiau esama ir tokių lietuvių kilmės asmenų, kurie namuose kalba vien angliškai.

3 Duomenys iš: https://www.thecanadianencyclopedia.ca/

30


3. KELI FAKTAI APIE KANADOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĘ IR JOS VEIKLĄ TORONTE

Kaip rašoma Prano Gaidos ir kt. leidinyje (1967: 19) bei Kanados enciklopedijoje (The-CE, Lithuanians 2013), pirmieji liudijimai apie į Kanadą atvykusius lietuvius, tarna-vusius britų kariuomenėje, yra iš XIX a. pradžios.4 Kanados lietuvių bendruomenės internetinėje svetainėje (žr. KLB) teigiama, kad 1811 m. šalyje jau buvo žinomi, kaip spėjama iš pavardžių ar kilmės vietos, 126 lietuviai. Esama žinių ir apie tai, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje į Kanadą atvyko palyginti nemažai lietuvių, ieškojusių ge-resnio gyvenimo arba tiesiog bėgusių nuo carinės politikos, vengusių tarnybos carinėje armijoje. 1921 m. Kanados gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno jau apie 2 000 lietuvių kilmės asmenų. Tarp 1920 m. ir 1930 m. čia atvyko dar apie 5 000 lietuvių. Dažniausiai jie dirbo ūkiuose, fabrikuose, anglies kasyklose, atliko įvairius geležinke-lio darbus. Kaip mini Milda Danytė (2005: 113), „1945 m. Kanadoje buvo ne daugiau nei 8 000–10 000 lietuvių“. Didžiausia emigracijos banga kilo po Antrojo pasaulinio karo, kai į Kanadą persikėlė apie 20 000 lietuvių, kurie turėjo puikų išsilavinimą (plg. Danytė 2005: 113; Tumėnas 2008: 3), buvo dirbę gydytojais, teisininkais, inžinieriais (LinT 2013). Po 1990-ųjų Lietuvai atgavus nepriklausomybę Kanada taip pat yra viena iš lietuvių emigracijos krypčių. Kanados gyventojų surašymo duomenimis, 2006 m. čia gyveno 46 690 lietuvių kilmės asmenų.

Lietuviai Kanadoje yra susitelkę į įvairias organizacijas. 1952 m. buvo įsteigta Kana-dos lietuvių bendruomenė, kuri yra ir Pasaulio lietuvių bendruomenės dalis (žr. KLB). O 1975 m. įkurta Kanados lietuvių jaunimo sąjunga. Kanados lietuvių bendruomenė veikia įvairiose apylinkėse tose šalies vietose, kur yra susitelkusių lietuvių. Viena tokių apylinkių yra ir Toronto miestas, kurio lietuvių bendruomenės portretas ir bandomas atskleisti šiame skyriuje.

Galima teigti, kad Toronto lietuvių bendruomenės gyvenimas yra aktyvus. Be mi-nėtų organizacijų, Toronte lietuvybę puoselėja Prisikėlimo parapija, lietuvių evangelikų liuteronų Išganytojo parapija, Toronto priemiestyje Mississaugoje esanti Lietuvos kan-kinių šventovė, ten pat yra ir lietuvių centras „Anapilis“ bei lietuviškos Šv. Jono kapinės. „Anapilio“ lietuvių centre įsikūrusi ir Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redakcija, ir Kanados lietuvių muziejus-archyvas. Taip pat minėtini Toronto lietuvių namai, pensionatas „Vilnius Manor“, Kanados lietuvių fondas, lietuvių kredito koope-ratyvas „Parama“, Prisikėlimo parapijos kredito kooperatyvas. Lietuvybė palaikoma ir slaugos namuose „Labdara“5. Toronto lietuvių bendruomenėje itin aktyvi ir meninė veikla. Čia esama net kelių lietuviškų chorų: „Volungė“ (ir „Volungės“ moterų ansam-

4 Apie pirmuosius į Kanadą atvykusius lietuvius tikslių žinių nėra, nes statistiniai duomenys apie gyventojus Kanadoje imti rinkti tik nuo 1871 m. Tačiau žinoma, kad iki 1918 m. atvykę lietuviai dėl neaiškių priežasčių buvo registruojami kaip vengrai ar moravai (Gaida ir kt. 1967: 19). 5 Be to, kad čia gyvena ir dirba lietuvių kilmės žmonės, paminėtina ir tai, kad kiekvieną savaitę slaugos namų gyven-tojai ir savanoriai renkasi drauge dainuoti lietuviškai.


31

blis), „Retkartinis“, Toronto jaunimo choras, vaikų chorai „Gintarėliai“, „Angeliukai“. Gyvuoja ir šokių kolektyvai „Gintaras“, „Atžalynas“, „Tarp kitko“, teatro studija „Žalios lankos“ ir pan. Taigi akivaizdu, kad savo lietuviškajai tapatybei puoselėti Toronte yra ir galimybių, ir sąlygų.

Visi asmenys, kurie davė šiame skyriuje analizuojamus interviu, galima sakyti, yra aktyvūs bendruomenės nariai. Tačiau, kaip minėjo informantai, Toronte esama ir tokių lietuvių, kurie bendruomenės veikloje dalyvauja minimaliai, pavyzdžiui, ateina į šv. Ka-lėdų ar šv. Velykų renginius, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios minėjimus, arba visai nesidomi bendruomenės gyvenimu. Su tokiais Toronto lietuviais susisiekti nepavyko.

4. LIETUVIŠKASIS BENDRUOMENĖS KALBINIS ELGESYS IR POŽIŪRIS Į LIETUVIŲ KALBĄ

4.1. Kanados lietuvių grupė

Man atrodo, ta kalba puošia žmogų. (M59, K1)

Kaip jau buvo minėta šiame skyriuje, analizuoti pokalbiai su 52-iem Kanados lietuvių grupės asmenimis. Dauguma jų – tai karo pabėgėliai, kurie dar būdami maži vaikai atvyko į Kanadą kartu su savo tėvais, arba tuometinių karo pabėgėlių vaikai. Kitaip ta-riant – tai jau lietuvių kaip paveldėtosios kalbos vartotojai (plg. Benmamoun, Montrul & Polinsky 2013: 132), o paveldėtoji kalba yra kita nei dominuojanti tame socialiniame kontekste (Kelleher 2010: 1; Montrul 2016: 13–15), patys paveldėtosios kalbos vartotojai savo gyvenamoje šalyje yra kalbinės mažumos grupė (plg. Valdés 2005: 411; Montrul 2016: 15–18). Aptariamu atveju tokiems lietuvių kalbos vartotojams ši kalba – jau nebū-tinai pirmoji išmokta (t. y. gimtoji), o galbūt yra viena iš gimtųjų kalbų, bet ne vieninte-lė. Dažniausiai tai yra dvikalbiai žmonės.

Didžioji dalis kalbintų šios grupės žmonių prisimena, kad nei jų tėvai, nei juo labiau kartu atvykę seneliai, nei jie patys (tie, kurie dar maži atvyko į Kanadą) nemokėjo an-gliškai (beje, anglų kalbos nemokėjo ir tie, kurie čia įsikūrė dar iki Antrojo pasaulinio karo). Joshua Fishmanas savo darbuose aptaria vadinamąjį „trijų kartų modelį“ (pvz., žr. Fishman 1966, 1989), kurį patvirtina įvairių mokslininkų tyrimai: tipiška, kad pirmos kartos emigrantas yra vienakalbis – gimtakalbis, kuris stengiasi greičiau gerai išmokti priėmusios šalies kalbą, kad sėkmingai integruotųsi į priėmusią visuomenę, antros kar-tos – dvikalbis, o trečios kartos pagrindinė komunikavimo priemonė jau yra ne pirmos kartos atsivežta kalba, o gyvenamosios šalies kalba. Tirdama Lietuvos emigrantų atvejį tai pastebi ir Kristina Jakaitė-Bulbukienė (2015a: 71; 2015c: 4). Tačiau galima teigti, kad, pavyzdžiui, dalies pirmos emigrantų kartos Kanados lietuvių patirtis kiek kitokia. Kaip teigia informantai, ta dalis po Antrojo pasaulinio karo emigravusių žmonių, kurie dir-bo paprastus darbus, pavyzdžiui, ūkiuose, statybose, siuvyklose, anglų kalbos taip gerai ir neišmoko (1 ir 2 pvz.), nes darbo vietose labiau reikėjo lenkų, ukrainiečių ar kitos

32


kalbos. Galima tik spėti, kad galbūt tai Kanados – daugiatautės ir daugiakalbės šalies – specifika, o galbūt tiesiog neturėta siekio integruotis į priėmusios šalies visuomenę.

1. Mamytė beveik neišmoko [anglų kalbos]6. (M75, K1+)

2. Tėvelis labai prastai kalbėjo [angliškai], mama tai šiek tiek išmoko [angliškai], kadan-gi jai darbe reikėjo. (M72, K1+)

3. Mes turim lietuvių bendruomenę čia, tai jai [močiutei] nelabai reikėjo mokėti angliš-kai, tai jinai žino biškį, bet nelabai daug. (M31, K3)

4. Nieks nesuprato, kad jis [vyras] ne čia, ne vietinis [taip gerai mokėjo angliškai]. Aš irgi gerai angliškai kalbėjau. (M85, K1)

Kadangi bendruomenės ryšiai buvo stiprūs, o šeimos laikėsi drauge, vyresni žmonės ir iki šių dienų gerai neįgudo vartoti anglų kalbos. Tai matyti iš 3 pavyzdžio, kuriame minima moteris ir dabar su Kanadoje gimusia anūke kalbasi tik lietuviškai. Ne vienas informantas minėjo, kad seneliai neišmoko angliškai, nes jiems to neprireikė. Tačiau, žinoma, dauguma karo pabėgėlių, kurie Kanadoje baigė mokslus, dirbo įvairiose valsty-binėse ar pan. institucijose, mokyklose, ligoninėse, anglų kalbą išmoko gerai (4 pvz.), o jų vaikai ar kitos kartos angliškai moka neretu atveju geriau nei lietuviškai.

Grįžtant prie istorijos pasakytina, jog kadangi didžioji dalis po Antrojo pasaulinio karo atvykusių į Kanadą žmonių anglų kalbos nemokėjo, aišku, jų namų kalba bent jau kurį laiką buvo gimtoji lietuvių kalba. Kaip teigia Danytė (2008: 71) aptardama Kanado-je savo atliktą tyrimą, „[a]ntros kartos lietuvių prisiminimuose svarbiausias lietuvybės ženklas šeimoje buvo kalba. Visi interviu dalyviai tvirtino, kad pirmoji jų kalba buvo lietuvių. Net tie tėvai, kurie gerai mokėjo angliškai, vengė šia kalba kalbėti šeimoje.“ Taip buvo siekiama perduoti savo gimtąją kalbą kitai kartai.

5. Iki keturių metų aš čia kalbėjau lietuviškai, nes aš buvau namuose su seneliais ir tada po to, kai jau mokykloj atsirado, tai, žinai, taisyklinga kalba angliškai, tai irgi su drau-gais daug lengviau taip. (M31, K3)

6. Žinote, kaip aš visiškai jauna buvau, kai aš gimiau, jo, mes gyvenom tuo laiku su ma-mos tetos šeima ir jie turėjo vaikai maždaug mano amžiaus, tai tam name grynai tik lietuviškai, bet mes ten gyvenom, ligi kol aš buvau gal trijų, no [= ne], penkių metų. Bet mama sakė: tuoj pat, kai aš pradėsiu [su] kaimynų vaikais <...> žaisti ir viską, tai anglių [= anglų] kalba tuoj pat, žinai, namie. Ir mano tėvai čia užaugo, tai angliškai buvo lengviau jiem. <...> Bet aš labai daug laiko su senelius praleisdavau, tai maždaug aš manau, kad todėl <...>, žinai, aš biškį išmokau lietuvių kalbos. Mano sesutės – atsi-eit, aš turiu dvi sesutes, jaunesnes už manęs, – iš viso nekalba. (M54, K2)

7. Pas mus anglų kalbos nėra. (V78, K1+)

6 Čia ir toliau citatose laužtiniuose skliaustuose tekstas papildytas šio skyriaus autorės. Citatų kalba netaisyta.


33

8. T7: O šeimoje kokia kalba kalbate čia? I: Čia? Nu tai tik lietuviškai. Bet <...> tą lietuviškumą tai jau atsiekt tai buvo kraujo

keliai. Kraujo keliai buvo. <...> Buvo pastovus tas pats: „Kalbėkit lietuviškai, kalbėkit lietuviškai, kalbėkit lietuviškai.“

Buvo baudžiamos net [dukros]. <...> Abi į mokyklą nuėjo kalbėdamos tik lietuviškai ir nesuprasdamos nė vieno žodžio an-

gliškai. T: Nebuvo joms sunku? I: <...> Jos man nesakė, kad joms sunku. Mokytojai nesiskundė. Jos labai greit, aš ma-

nau, išmoko, nes abi turėjo labai gerus pažymius anglų kalboj. (M59, K1)

Penktame pavyzdyje pateikta jau trečios Kanadoje gyvenančios kartos jaunos mo-ters mintis, atspindinti dalies lietuviškų šeimų kalbinį elgesį: lietuviškai buvo kalbama namuose ne tik po karo atvykusiųjų, kurie nemokėjo angliškai, bet ir kitų kartų. Ši kalba buvo pagrindinė namų kalba iki tol, kol vaikai ar anūkai pradėdavo lankyti mokyklą ar darželį (plg. Spolsky 2009: 18). Kaip galima suprasti iš 6 pavyzdžio, itin svarbų vaidmenį išliekant lietuvių kalbai atliko seneliai, taip pat išlaikyti kalbą buvo lengviau, jei susida-rydavo didesnė kalbinė bendruomenė, pavyzdžiui, giminė gyveno kartu. Septintame pavyzdyje cituojamas vyras, kuris kalba lietuviškai taip, tarytum visą gyvenimą būtų gy-venęs Lietuvoje. Šio žmogaus šeima lietuviška ir iki šiol laikomasi nuostatos, kad vaikai į tėvus niekada nesikreipia angliškai. Aštuntame pavyzdyje pateikiamos mintys infor-mantės, kuri į Kanadą atvyko 1984 m. Jos vyras taip pat lietuvis, šeima turi dvi dukras. Kaip matyti iš citatos, moteris pabrėžia, kad net ir šeimoje kalbos išlaikymas reikalauja didelių pastangų. Kaip teigė informantė, buvo sunku vaikams išaiškinti, kodėl reikia kalbėti lietuviškai, o kad dukros kalbėtų tėvų kalba, joms draudė žiūrėti televiziją, jos lankė įvairius lietuvių būrelius, dainavo daug dainų. Ir taip elgėsi dažna šeima. Cituotos 8 pavyzdyje informantės dukra itin pabrėžė, kad tik tvirtos tėvų nuostatos išmokyti vai-kus lietuvių kalbos davė teigiamų rezultatų (9 pvz.):

9. T: Iš kur taip gerai mokat lietuviškai? I: Čia vien tėvų dėka. Tikrai tėvų dėka, nes kad aš pati ką nors skaityčiau lietuviškai,

tai ne. Bet tėvai labai spaudė kalbėti lietuviškai ir rašyti <...>. Ir vedė visur, į visokias lietuviškas veiklas, skridom, lankėm Lietuvą, <...>. Ir visą laiką spaudė kalbėti lietu-viškai. <...> Amžinai mum sakė ir sakė, ir sakė, ir sakė. Tai ačiū jiems, kad jie tą ir padarė, nes dabar yra labai lengva nuskristi į Lietuvą ir kalbėti su savo pusbroliais ir močiute. Ir viską galiu suprasti ir nereikia keistai jaustis. (M32, K2)

10. T: Kodėl kalbat lietuviškai? I: Dėl to, kad neturėjau pasirinkimo. Tėveliai neleido kitaip kalbėt namuose.

(M74. K1+)

11. Tai <...> mes [vaikai] kalbėjom angliškai visą laiką. Bet su tėveliais visąlaik lietuviš-kai. <...> Jiem buvo sunku angliškai kalbėt. Su labai stipriu akcentu kalbėjo. Iki mirties. (V77, K2)

7 Čia ir toliau T žymimas tyrėjas, I – informantas.

34


Taigi, kaip matyti iš 9 ir 10 pavyzdžių, tėvai tiesiog neleido namuose su jais vaikams kalbėti ne lietuvių kalba arba vaikai neturėjo kitos galimybės, nes tėvai gerai nemokėjo angliškai (11 pvz.). Beje, 9 pavyzdyje cituojama informantė minėjo ir tai, kad tik su tėvais privalėjo kalbėti jų gimtąja kalba, o su savo seserimi galėjo bendrauti (ir tai darė) angliškai. Tėvai, moters nuomone, elgėsi išmintingai, nes jiem reikia išsirinkti jų kovas, kur labiau spausti (M32 K2). Ir iš 11 pavyzdžio akivaizdu, kad vaikai iš aplinkos, pavyz-džiui, iš darželio, iš mokyklos, parsinešdavo anglų kalbą ir tarpusavyje ja bendraudavo ir, žinoma, bendrauja. Ir taip elgėsi dauguma. Bernardo Spolsky’io (2009) nuomone, emigrantų šeimos kalbų politikai, namų kalbos ar kalbų pasirinkimui neabejotiną įtaką daro ir vaikai. Spolsky (ten pat: 20) teigia, kad „kai vaikas ima leisti laiką ne namuose, išorinė įtaka ima dominuoti, lemti ir nuostatų klasterį, ir kalbinę praktiką“, t. y. vaikams peržengus namų slenkstį ir įsiliejus į kitus domenus, gyvenamosios šalies kalba neiš-vengiamai ateina ir į namus. Ir duodami interviu informantai pasakojo, kad jie su savo vaikais, pavyzdžiui, išėjusiais į mokyklas, jau kalbėjo abiem kalbomis. Ir dabar vaikai (dažnu atveju jau tapę suaugusiais žmonėmis) moka lietuviškai, nors neretai jų lietuvių kalba – sulaužyta kalba. Dabar, kai šeimos susirenka, jau dažniau kalbama angliškai, nors, kol senelis ar močiutė buvo gyvi, kalbėdavo lietuviškai. Be to, anglų kalbos pasi-rinkimą šeimoje dažnai lemia ir tokia priežastis: jauni žmonės kuria mišrias šeimas, tad, informantų teigimu, tampa jau ir nemandagu bendrauti lietuviškai, kai šalia yra kitų tautybių žmonių, nesuprantančių šios kalbos.

Algis Norvilas, tyrinėjęs lietuvių kalbos ir tapatybės dalykus išeivijoje, teigia, kad tam, jog „gimtoji kalba išliktų gyva, ji turi būti pateikta tokiu pat mastu, kaip ir gyve-namojo krašto kalba. Kitaip sakant, <...> lietuvių kalbos patirtis šeimoje turi būti tokia pat turtinga, kaip ir gyvenamojo krašto kalbos patirtis už šeimos ribų“ (Norvilas 2013: 15). Išvykusieji iš Lietuvos baigiantis Antrajam pasauliniam karui savo šeimose tam skyrė daug dėmesio. Toronte, kaip jau buvo užsiminta, jei kartu gyveno seneliai, kurie nemokėjo angliškai, kalba buvo išlaikoma lengviau, paprasčiau buvo ir ją puoselėti. Ne vienas antros ar trečios kartos emigrantas minėjo, kad su seneliais bendravo ar ben-drauja lietuviškai, nors su tėvais – jau ir anglų kalba. Žinoma, kaip pabrėžė informantai, neabejotinai svarbus ir tėvų, o ypač motinos, vaidmuo, elgesys, nuostatos, nes vaikai greitai prisitaiko prie aplinkos, renkasi lengvesnį kelią. Tačiau kartais kalbos likimą gali nulemti ir broliai, seserys:

12. Kai buvau Anglijoj, dar tam mieste buvo maža grupė lietuvių, bet labai mažai, tiktai kad man teko labai mažai su lietuviais bendrauti. Tėvai dirbdavo, tai aš mažai irgi su jais kalbėjau, bet turėjau brolį vyresnį. Ir aš jau buvau beveik pamiršus lietuvių kalbą. Aš supratau viską, bet atsakyt aš sakinio nebegalėjau sudėt. Užtai, kad nebuvo su kuo. Bet mano brolis labai, kai sakyt, buvo tautininkas ir jisai griebėsi mane, kai sakyt, pataisyt mano kelius. <...> Tada jau biskį pramokau. O paskui, kai penkiasdešimt trečiais metais atvažiavom į Kanadą, <...> tiesiog į Torontą, čia buvo mano mamytės visa giminė. <...> Ir mes kartu gyvenom. <...> Tai tada vien tik lietuviškai namuose


35

<...> kalbėjom. <...> Ir atsigavo ta kalba. <...> Jau žinot, jau paskui, <...> peržengi tam tikrą amžių ir paskui ta kalba nedingsta. (M72, K1+)

Kaip matyti iš 12 citatos, sesuo išlaikė lietuvių kalbą pirmiausia 9 metais vyresnio brolio dėka. Ir šiuo atveju itin svarbi informantės mintis, kad brolis buvo tautininkas, t. y. patriotas, jam buvo svarbi Lietuva, lietuvių kalba. Vidinės nuostatos, tautinė savi-monė – turbūt patys reikšmingiausi veiksniai, kurie skatina išeivius išlaikyti kalbą ir lietuviškumą. Štai ką papasakojo puikiai lietuvių kalbą išlaikiusi moteris, su tėvais į Ka-nadą persikėlusi po Antrojo pasaulinio karo dar būdama maža mergaitė:

13. Mum buvo tiesiog įskiepyta, kad mes esam ypatinga tauta ir kad mes čia tiktai trum-pai. Jūs <...> kalbėkit, kaip jūs norit, mes kalbėsim, ką mes norim, kadangi mes greit grįšim į Lietuvą, mes turim mokėti savo kalbą. (M81, K1+)

Lietuvos atžvilgiu patriotiškai nusiteikę karo pabėgėliai tikėjo, kad ateis laikas, kai jie grįš į Lietuvą, todėl jautė pareigą ir patys išlaikyti kalbą, ir išmokyti lietuviškai savo vai-kus, kurie, žinoma, jau buvo dvikalbiai, t. y. „laisvai kalbantys dominuojančiąja kalba, ja kalbantys visose gyvenimo srityse“ (Jakaitė-Bulbukienė 2015a: 71), tačiau vis dėlto ir tėvų gimtoji kalba neliko vien namų kalba, nes buvo dedama daug pastangų, kad jos vartojimo ribos būtų kuo labiau išplėstos: vykdoma įvairi veikla bendruomenėje, para-pijose, meno kolektyvuose, organizacijose, stovyklose ir pan. Po karo į Torontą atvykę lietuviai labai aktyviai dirbo lietuvybės labui, todėl jų vaikams negaliojo taisyklė, kad „[a]ntros kartos emigrantai turi realiai pasirinkti tarp dviejų kalbų“ (ten pat: 71). Mo-kėti reikėjo abi kalbas.

14. Kadangi, nu, gal tokios sąlygos susidarė: <...> visą lietuvybės tą idėją įkalė, kadangi lankiau Vasario 16-os gimnaziją. Tai ten buvo gan taip spaudžiama tas visas toks pa-triotizmas. <...> Tai kai čia atvažiavom, tai tuoj pat įsijungiau į skautų organizaciją, paskui į chorus, į šokius, į bendruomenę ir taip visą laiką <...>. Lietuvių toj aplinkoj gyvenom ir, kaip sakant, nebuvo jokios abejonės, kad kita kalba kalbėt. Ar ką nors ne ką kito daryt, o ne lietuvybei. (V78, K1+)

15. Mum Lietuva <...> buvo toks nepaprastas kraštas. <...> Su tėveliais niekad angliškai nekalbėjom. (M72, K1+)

Iš 13, 15 pavyzdžių numanu, kad apskritai tėvų skiepijamos teigiamos nuostatos Lie-tuvos atžvilgiu buvo tas akstinas, kuris padėjo tiek išmokti lietuvių kalbą, tiek vėliau išlaikyti ir perduoti kitoms kartoms (plg. Norvilas 2013: 20). Taip pat neabejotinai svar-bus buvo ir mokyklos vaidmuo (14 pvz.). Apskritai apibendrinti būtų galima pritariant Jakaitės-Bulbukienės (2015a: 75) minčiai, kad „norą išlaikyti lietuvių kalbą lemia iš tėvų ir visos etninės bendruomenės perimtos nuostatos, kurios suformuotos istorinių, politi-nių, socialinių ir emocinių tėvų gyvenimo aplinkybių. Šios tėvų perduodamos nuostatos yra išbandomos požiūrio į emigrantus gyvenamojoje šalyje“ (plg. ten pat: 91–131). Karo

36


pabėgėlių karta, stipriais emociniais saitais susisaisčiusi su Lietuva, lietuvių kalba, darė, ką galėjo, kad jų vaikų ir vaikaičių lietuviškumas išliktų (beje, tam įtakos, neabejotina, turėjo ir palanki Kanados politika paveldėtųjų kalbų ir kultūrų atžvilgiu). Ir tai nulėmė, kaip konstatuoja Jakaitė-Bulbukienė (2014: 7–8), „jau savarankišką ir sąmoningą K2, K3, K4 kartos asmens apsisprendimą vartoti kalbą. Ypač tai aktualu kalbant apie toles-nių kartų emigrantus, kurie natūraliai kalba dominuojančia kalba, o kalbėti lietuviškai jie renkasi sąmoningai, taip pat sąmoningai renkasi buvimą bendruomenėje, lietuviškų tradicijų puoselėjimą, vaikų mokymą, priklausymą organizacijoms.“ Taigi labai stiprios pokario išeivių teigiamos nuostatos lietuviškumo atžvilgiu – veiksnys, nulėmęs, kad net ir K3, K4 vienokiu ar kitokiu lygiu kalba lietuviškai. Iš esmės K1 ir K1+ emigrantai są-moningai pasirinko aktyvią poziciją, kad perduotų kalbą kitoms kartoms.

Tačiau negalima teigti, kad nebuvo ir tokių išeivių, kuriems lietuvių kalbos išlaiky-mas nelabai rūpėjo. Tai atsiskleidžia ir 16 pavyzdyje:

16. O mano tėveliai visai kitaip galvojo. Lietuva buvo, žinai, labai ten biedna valstybė. Ten daug darbų nėra, žinai. Daug progų nėra. Tai kitaip žiūrėjo. Tai mes namuose kalbė-jom angliškai, lietuviškai – nesvarbu. (V77, K2)

Abu minimi tėvai dėl ekonominių priežasčių iš Lietuvos išvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Patys buvo mažai mokslo ragavę: tėvas mokėjo šiek tiek skaityti, pavardę pasirašydavo, mama taip pat buvo mažamokslė. Taigi visiškai priešingai nei karo pa-bėgėliai – politiniai emigrantai, dažniausiai turintys gerą išsilavinimą, – minėta šeima nesirūpino lietuvybe ir kalbos išlaikymu. Tai nebuvo svarbūs dalykai. Ir jų vaikai pras-tai kalbėjo lietuviškai. Tačiau tokių informantų pasakojimų buvo vos vienas kitas, nes dauguma sutikusių pasidalyti savo istorijomis žmonių buvo iš pokarinės kartos. Tačiau nebūtų galima teigti, kad šios kartos žmonės, jų vaikai tarp savęs kalba (tik) lietuviškai:

17. O kodėl mes nekalbam tarp savęs lietuviškai? Yra todėl, kad mum jaučiasi lietuvių kal-ba daugiau formali <...> tai nėra to, kaip pasakyti, artimumo, kaip mes galim išreikšti ką nors angliškai. <...> Ir mama taip griežtai laikė, kad gramatiškai viskas turi būti taisyklingai... Kažkodėl yra <...> per daug formali kalba mum. <...> O angliškai mums yra labai kažkaip natūraliau gal išsireikšti. (M72, K1+)

Kaip matyti iš 17 pavyzdžio, informantė atvirai pripažįsta, kad šeimos kalba – anglų kalba, nors tiek ji, tiek jos vyras moka lietuviškai. Tokio kalbinio elgesio priežastis – lietuvių kalba daugiau formali. Toliau ši mintis paaiškinama: mama, buvusi mokytoja, siekė kalbos taisyklingumo (turbūt paveikta standartizacijos ideologijos), tad kalba liko labiau kaip pareiga, o ne kaip laisvė. Tai viena iš priežasčių, kodėl kasdien vartoti pasi-renkama natūraliai įsisavinta anglų kalba. Lietuvių kalbos likimą emigracijoje tyrinėjęs Norvilas taip pat pažymi: „[p]asitaiko, kad mokant vaiką lietuvių kalbos persistengia-ma ir ji tiesiog pradedama brukti manant, jog tokiu būdu gyvenamojo krašto kalbai bus užbėgta už akių. <...> Tokia nesėkminga susidūrimo su lietuvių kalba patirtis gali užkirsti kelią savaimingai įsisavinti kalbą arba visai nuo jos atstumti“ (Norvilas 2013:


37

17–18). Taigi, kaip matyti, perdėtos pastangos perduoti kalbą kitai kartai gali neduoti norimų rezultatų. Kita vertus, kaip buvo galima suprasti iš interviu, anglų kalba tampa dominuojančia kasdienio bendravimo kalba, nes šeimos nariai nevienodai gerai moka lietuviškai, o tai sunkina susikalbėjimą.

Kaip jau buvo užsiminta, dauguma informantų pasakojo, kad į mokyklą ar darželį jie ar jų vaikai, net anūkai išėjo visai nemokėdami anglų kalbos, tačiau ilgainiui tai nebe-sukėlė sunkumų. O ir pačios valstybės švietimo politika buvo tokia: tėvai turi išmokyti tos kalbos, kurią gerai moka patys, o mokyklos darbas – anglų kalbos pamokos. Tai atsiskleidžia ir 18 pavyzdyje:

18. Aš kai pradėjau mokyklą, kai į pirmą skyrių įstojau, tai tada mokytojai pasakė tėve-liams, kad nemokintų manęs angliškai, nes aš išmoksiu kalbėti su akcentu. Sakė: „Mes ją išmokinsim angliškai, jūs toliau ją mokinkite lietuviškai.“ (M66, K2)

19. Žinai, iki keturių metų aš čia kalbėjau lietuviškai, nes aš buvau namuose su seneliais, ir tada po to jau mokykloj atsirado, tai, žinai, visi kalba angliškai, tai irgi su draugais [lietuviais] daug lengviau taip. (M31, K3)

Kaip numanu iš 19 pavyzdžio, anglų kalbą į šeimas, kaip įprasta turbūt visuose emi-gracijos kraštuose, vaikai parnešė iš mokyklos ar darželio. Ir nors jie suprato lietuviškai, patys buvo linkę su broliais, seserimis ir draugais kalbėtis jau angliškai. Informantai minėjo, kad ir šeštadieninėje lietuvių mokykloje bent jau per pertraukas su draugais jie mieliau bendravo angliškai (ir dabar taip yra), nes daug lengviau taip. Negalima sakyti, kad visi vaikai noriai lankė (ar dabar lanko) lietuvišką mokyklą. Viena informantė (at-vykusi po 1990 m.) pasakojo:

20. Aš kaip dirbau lietuviškoj mokykloj, daug kas iš vaikų sakė: „Nu, man nereikalinga lietuvių kalba, man niekada nebus reikalinga.“ Ir po tiek metų, kai jie ateina ir tau pasako: „Labas! Kaip tau einasi?“ <...> Jie kalba lietuviškai. (M43, K1)

Moteris pabrėžė, kad paauglystėje vaikai linkę priešintis lietuviškos mokyklos pa-mokoms, o vėliau džiaugiasi išmokę savo tėvų ar senelių kalbą. Tą patvirtina ir kita in-formantė (gimusi ir augusi Kanadoje), sakiusi, kad maža nemėgo lietuviškos mokyklos, bet kai buvo 7–8 klasėje, jau pasidarė įdomu mokytis lietuvių kalbos, istorijos ir pan., pradėjo patikti lankyti lietuvišką mokyklą, nes tai ją išskyrė iš draugų, jai patiko būti lie-tuve, kitokia. Beje, informantai patys gerai supranta mokyklos svarbą kalbos išmokimui:

21. Pastebėjau, žmonės, kurie pradėjo mokyklą Lietuvoj, jų kalba daug geresnė. <...> Ir jie gi lietuvių mokykloj daug geriau kalbėdavo, daug geriau mokėsi ir <...> pasiliko akcentas angliškai lietuviškas. Šiek tiek. Visuomet, kai išgirsti, aš žinau, jis vyresnis už mane, ar ne. (M75, K1+)

Ši informantė prisimena pokarį, savo mokyklos laikus, ir lygindama bendramokslių gebėjimus aiškiai išreiškia mintį, kad mokykla yra labai svarbi ugdant šiuos gebėjimus.

38


Be to, netiesiogiai pasakoma ir tai, kad kuo vėliau vaikai paliko gimtąją šalį, pavyzdžiui, pradėjo mokyklą Lietuvoj, tuo geriau išlaikė savo pirmąją kalbą (plg. Köpke & Schmid 2004: 10). Tačiau vis dėlto iš esmės galima sakyti, kad mokykla (ar darželis) – vaikų kalbinio elgesio lūžio taškas.

Pažymėtinas ir dar vienas šeimos kalbų politikos aspektas, susijęs su pavardėmis, vaikų vardais. Ne vienas tyrimo dalyvis minėjo, kad kai kurie po karo į Kanadą atvykę lietuviai keitė pavardes, pavyzdžiui, jas trumpino.

22. Mano tėvelis laikėsi pavardę, kur buvo, bet man galvojo [= aš manau], kad jam rūpėjo, su darbu kas bus, jeigu šita lietuviška pavardė. Ir <...> jis legally [= teisiškai] gavo kitą pavardę. Kartu su savo pavarde. <...> Bet jis labai retai naudojo. <...> paskiau po kiek laiko like [= kaip antai] ant jo driver’s license [= vairuotojo pažymėjimas] taip, buvo galima turėti abi pavardes. (M60, K2)

23. Daug kas pasikeitė pavardes. Yra ir gera. <...> Labai mažai tų pakeitimų buvo, kur bandė <...> suanglint <...> Tos kartos [karo pabėgėliai] žmonės to <...> nedarė. Jei jie keitė pavardę, tai tik trumpino ir palikdavo dar lietuviškas galūnes, kad būtų, reiškia, matyt, kad čia lietuviška pavardė. (VK1, 84)

24. Brolys norėjo sutrumpint savo pavardę, kad nebūtų forineris [= užsienietis]. Tai kaž-kaip turbūt nukalbėjom mes jį. (M87, K2)

Cituota 22 pavyzdyje moteris minėjo, kad daug kas išsaugojo savo pavardę, bet ofi-cialiai darbo ar kitiems reikalams vartojo sutrumpintą pavardės variantą. Teigta (23 pa-vyzdyje), kad iš esmės daug žmonių trumpino pavardes, bet retas kuris jas keitė taip, kad būtų angliškos. Kita tyrimo dalyvė patikslino, kad vis dėlto tokių pavardes trumpinusių, keitusių žmonių dalis nebuvo labai didelė – jos nuomone, kokie 5 procentai. Net ir su-trumpinusieji pavardes lietuvių bendruomenėje vartojo ir vartoja lietuviškus savo pa-vardžių variantus (taip elgiasi ir moterys, bendruomenėje vartojančios šeiminį statusą rodančias pavardes). Paklausus, kodėl žmonės trumpino pavardes, dažnas atsakydavo, kad taip patogiau, tačiau tie, kurie skeptiškai žiūri į pavardės keitimą, sakė, kad tokio sprendimo priežastis Just toks lazy [= tiesiog tingumas]. Galima tik spėti, kad galbūt pavardės atsisakymas buvo žingsnis į gilesnę integraciją, ir tai patvirtina 24 pavyzdyje cituotos moters mintys: brolis norėjo keisti pavardę, kad nebūtų laikomas užsieniečiu. Tačiau toks žingsnis šeimos nepalaikytas.

Bendraujant su informantais išaiškėjo, kad karo pabėgėlių karta savo lietuvišku-mą stengėsi išlaikyti ir duodama vaikams lietuviškus vardus, kurie, kaip teigia Danytė (2008: 74), juos išskyrė iš anglosaksų bendruomenės, kėlė sunkumų. Nepaisant to, po-puliarūs buvo tokie vardai: Audra, Audrius, Austė, Aušra, Birutė, Daiva, Dalia, Darius, Eglė, Gabija, Gintaras, Indrė, Jūra, Jūratė, Kęstutis, Lina, Marytė, Neris, Ramunė, Rasa, Rūta, Saulius, Snieguolė, Vaidotas, Vilija, Vytautas, Žibutė ir pan. Pažymėtina, kad savo lietuviškus vardus žmonės labai brangina (25 ir 26 pvz.):


39

25. T: O kodėl, aš va parašiau Marija, ir jūs sakot: „Ne, ne. Marytė“? O kodėl jūs taip saugote tą lietuvišką?

I: Aš nežinau. Už tai, kad man... I like my name [= man patinka mano vardas] Mary-tė. I like [= man patinka]. (M67, K2)

26. T: Jūsų vardas Rūta. Tai turbūt tik „a“ numeta ir jau jūsų vardas čia angliškai skamba? I: Ne, mano vardas yra Rūta. Ir angliškai. <...> Kai aš gimiau, tai mano tėvai pa-

galvojo, kad palengvins man gyvenimą, ir jie paėmė anglišką vardą Ruth ir pridėjo lietuvišką galūnę -a. Ir aš buvau Rutha. Ir aš to nepernešiau. Man buvo baisu. Tai pa-galiau tryliktam skyriuje aš jau ėmiau ir pasakiau visiem draugam, mokytojam: mano vardas Rūta. Ir tada metrikuose visur buvo pakeista ir aš likau Rūta. (M66, K2)

27. Bet tais laikais per daug nesirūpino tėvai, ar bus lengvai ištariamas vardas anglų kal-ba. Dabar šiek tiek daugiau kreipia dėmesį į tai, bet nelabai. (M65, K2)

Kaip matyti iš 26 pavyzdžio, tėvai, rinkdami dukrai vardą, ieškojo sprendimo, kaip išlaikyti lietuviškumą, bet ir prisiderinti prie anglų kalbos. Tačiau toks kompromisas – lietuviška galūnė prie angliško vardo – dukros buvo atmestas, įteisintas lietuviškas vardo variantas. Beje, kaip minėjo ta pati tyrimo dalyvė, vis dėlto tėvai dažniau renka vardus, kad būtų lengviau angliškai ištarti. Tačiau po karo atvykusieji, kaip numanu iš 27 pavyz-džio, labiau galvojo, kaip ir per vardą savo vaikams perduoti lietuvybę, nelabai rūpinosi, kad būtų lengviau vardą vartoti anglakalbėje aplinkoje.

Interviu analizė atskleidė, kad K1, K1+, net K2 Kanados lietuviai išlaikė lietuvių kal-bą, ją vienokiu ar kitokiu lygiu vartoja net ir trečios ar ketvirtos kartos išeiviai (emigran-tų anūkai, proanūkiai), o kai kurių kalboje girdėti net ir tarminių (pavyzdžiui, suvalkie-čių, aukštaičių) ypatybių:

28. T: O tai sūnus jūsų moka lietuviškai taip gražiai kaip jūs? I: Geriau kaip aš. <...> Jis, kai buvo vaikas, žinot, jis kitaip nekalbė tik suvalkietiškai.

Būdavo, nusivežu jį į krautuvę, tai viena buvo ponia tokia iš Suvalkijos. „Ojė, – sako, – išgirstu, – sako,– suvalkietišką kalbą.“ O tas vaikas buvo trijų metų. (M85, K1+)

29. I: Seniau aš turėjau labai stiprų kupiškėniškų akcentų. Ir paskui, žinai, palengva, kai dipukai atvažiavo, pradėjo <…> naujus žodžius naudot, jau kiteip buva.

T: Tai dipukai padarė įtaką kalbai? <…> I: O, viskas pasikeitė. (M87, K2)

Minimoje 28 pavyzdyje šeimoje abu tėvai buvo kilę iš Suvalkijos, abu namie su vaikais kalbėjo taip, kaip išmoko savo vaikystėje, taigi perdavė ir tarmės ypatybes. Ir dabar pačios informantės kalba išlaikiusi savo suvalkietiškumą tiek tarties, tiek morfologijos požiūriu. Cituojama 29 pavyzdyje moteris jau yra gimusi Kanadoje, o jos tėvai atvyko į šią šalį dar prieš Antrąjį pasaulinį karą iš Kupiškio. Šeima kalbėjo kupiškėniškai ir tarmės ypatybių moters kalboje yra išlikusių iki šių dienų. Bet informantė mini ir tai, kad po Antrojo pasaulinio karo atsiritus naujai emigracijos bangai, jau veikiamai kalbos standartizacijos

40


ideologijos, Kanadą pasiekė ir bendrinė kalba – dipukų atsivežta kalba, smetoninė kalba (M64 K2). Ir tai padarė didelę įtaką Kanadoje gyvenančių lietuvių kalbai.

Iš esmės pažymėtina ir tai, kad dažnu atveju Toronto lietuvių kalboje bendraujant nejusti anglų kalbos akcento arba jis gana menkas. Net ir atvykusieji po 1990 m. tai mini ir tuo stebisi. Patys kalbinti Kanados lietuviai dažniau mano, kad kalba su akcentu, tačiau labai džiaugiasi išgirdę, kad jis yra nedidelis.

30. T: Jūs teisingai sakot, kad yra [akcentas], negalėčiau sakyt, kad jūs neturite visai jokio <...> akcento, bet jis yra toks mažutis. <...> O kur paslaptis, kad čia taip žmonės gra-žiai kalba? <...>

I: Širdy. (M72, K1+)

Taigi 30 pavyzdyje cituota moteris nedvejodama tvirtino, kad kalbos išlaikymas nu-lemtas vidinio nusiteikimo. Toliau tyrimo dalyvė pasakojo, kad lietuvybė buvo jai ir jos šeimai be galo svarbi, o tai ir padėjo išlaikyti kalbą. Be to, ji ir dabar daug bendrauja su pulkeliu draugių, kurios labai lietuviškos. Taigi ir vėl atsiskleidžia ta pati kalbos išlaiky-mo priežastis – stiprus lietuviškas nusiteikimas. Tačiau, žinoma, negalima sakyti, kad Kanados lietuvių kalba yra visiškai tokia pat sklandi kaip Lietuvoje gyvenančių žmonių.

31. Žinai, man įdomu, viena tokia moteriškė iš Lietuvos man sako: „O, aš maniau, kad tu gimei, tu augai, tu iš Lietuvos, <...>, tol, kol aš neišgirdau tave kalbant angliškai.“ Angliškai yra kaip žirniai varai, o lietuviškai reikia sugalvoti. (M75, K1+)

32. Aš turiu pasakyti, kad aš susirašinėjau su vienu žmogum <...> ir jis sako: „Tavo kalba labai senoviška.“ (M60, K2)

33. Yra labai sunku išlaikyt tą lietuvybę, nes pradedi galvot angliškai. <...> Nes viską, ką tu girdi, ką tu matai, tu <...> tiktai žinai angliškai. (M81, K1+)

Iš 31 pavyzdžio aiškiai matyti, kad lietuvių kalba, nors yra gerai išlaikyta, savo sklan-dumu, turtingumu, laisvumu jau nelygiavertė anglų kalbai (plg. Gudavičienė 2015: 49; Vilkienė 2015b: 152), jos vartojimas reikalauja sąmoningų pastangų. Be to, K2, K3 in-formantai supranta ir tai, kad jie kalba lietuviškai taip, kaip kalbėjo jų seneliai ar tėvai iki emigruodami iš Lietuvos, iš čia tas suvokimas, kad kalba kiek senoviškai (32 pvz.). Mintys, pateiktos 33 pavyzdyje, atskleidžia ir vartojant lietuvių kalbą kylančių sunkumų priežastį: anglų kalba – dominuojanti kalba, supančio pasaulio kalba. Ne vienas teigė: Sunku išlaikyti lietuvių kalbą. Be galo sunki kalba (M75, K1+). Taigi kalba išlaikoma dėl didelio noro tai daryti ir dedamų pastangų. Tačiau informantai suvokia, kad jų lietuvių kalbos vartojimas nėra toks sklandus ir paprastas.

Dažnas tyrimo dalyvis minėjo, kad jam stinga lietuviškų žodžių, galūnės maišosi, nesustato sakinio, sunku, kai reikia kalbėti ne kasdienėmis, o sudėtingesnėmis, su darbu ar mokslu, technikos pažanga susijusiomis temomis:


41

34. Ir lengviau išsireikšt man [angliškai]. <...> Kai tu kalbi gal daugiau apie politiką arba apie mokyklą arba, žinai, tokius svarbesnius [dalykus], išsireikšt tai man yra sunkiau [lietuviškai]. Man <...> žodžių trūksta. (M69, K2)

35. I: Man daugiau angliškai yra lengviau išsireikšt, nes aš žinau daugiau žodžių. T: Ir galvojat angliškai? I: Taip. (M31, K3)

36. Ta virtuvinė kalba labai lengva, bet jeigu nori kažką rimčiau kalbėt, angliškai kalbi. (M60, K3)

Ne vienodos apimties ir kokybės yra ir atskiros kalbinės veiklos rūšys (plg. Guda-vičienė 2015: 48; Vilkienė 2015b: 140–148). Kaip teigia Benmamoun ir bendraautoriai (2013: 134), tipiška, kad paveldėtosios kalbos vartotojų geresni klausymo (beje, klausy-mo gebėjimai stipriausi, plg. Vilkienė 2015b: 141) ir kalbėjimo nei skaitymo ir rašymo gebėjimai. Tai liudija ir tirti interviu. Dauguma informantų minėjo, kad jie tik kalba lietuviškai, nors supranta gerai, šiek tiek skaito arba ir neskaito lietuvių kalba, nerašo, nors tie, kurie yra lankę lituanistinę mokyklą, sakė, kad jei reikėtų, galėtų rašyti. Spėtina, kad rašo lietuviškai turbūt išimtinai tik tie asmenys, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškų organizacijų, parapijų veikloje. Kiti šios kalbinės veiklos rūšies neplėtoja, nes, kaip kai kurie minėjo, tiesiog ir nėra kam rašyti. Skaito daugiau informantų, bet ir skaitymas dažnam kelia sunkumų.

37. Pereini visus tuos žodžius ir bandai ištraukti mintį iš tų žodžių, ir jau pasimetus esi užtai, kad jau ta pradžia nepasiekia to galo. Ir nežinia, apie ką tu paskaitei. <...> Pa-meti tą mintį, kur bando išreikšti tam sakiny. Tai laikraščiuose ypatingai taip būna. <...> Jau jaunimas dėl to ir neskaito lietuviškai. <...> Dėl ilgumo. <...> Dabar nauji žodžiai yra kuriami, tai irgi susideda iš tiek daug skiemenių, kad kartai net nežinai, kaip ištarti. (M66, K2)

38. I: Aš moku skaityt. <...> Bet, žinai, aš net nesuprantu, ką aš skaitau daugumoj. T: O ar truputį rašote lietuviškai? I: Jeigu kažkas man diktantą duotų, aš galėčiau rašyt, bet jeigu man reikėtų <...>,

žinai, patiem rašyt, nelabai. (M54, K2)

39. Man sunkiau skaityti lietuviškai ir aš nelabai rašau lietuviškai. (V65, K2)

Iš šių citatų aiškiai atsiskleidžia, kad skaitymas lietuviškai nėra lengvai įveikiama veikla, o ir skaito, kaip minėjo tyrimo dalyviai, dažniausiai Kanados lietuvių laikraštį „Tėviškės žiburiai“ (arba elektroninę jo versiją), parapijos spaudą. Yra šeimų, kur vai-kams tėvai ar seneliai skaito lietuviškas knygeles. Taigi su rašytine kalbos atmaina su-sijusi veikla – skaitymas, rašymas – nėra tokia aktyvi kaip kalbėjimas (ir su juo susijęs klausymas). Tačiau ir kalbėjimo veikla nevienodai plėtojama.

40. O taip pat kaip mano kalba – paprasta. <...> Aš galiu susikalbėt, bet aš žinau, kad mano gramatikas nėra teisingas. (M54, K2)

42


41. Kaip mes sakom, aš virtuvėj galiu sėdėti ir kalbėti, bet ką nors daugiau <…> iškil-mingesnio tai nieko man nesiseka. Aš neturiu tuos žodžius. Tie žodžiai man trūksta. Aš neturiu tuos žodžius pakalbėti apie žvaigždes, apie kokią… apie mediciną, apie ką nors kur… apie politiką. Neturiu tuos žodžius. Man trūksta tie žodžiai. Mes apie tokius dalykus namie <…> nekalbėjom. (M62, K2)

42. Aš, kai su vyru pykstuosi, aš tik angliškai pykstuosi. <...> Aš nemoku lietuviškai pyktis. (M75, K1+)

43. I: [Lietuvių kalba man] emocijų kalba, nuovargio kalba, kai jau smegenys nebenori nieko galvot, ką sakyt, nes anglų kalba yra darbas, man yra darbas. <...>

T: O tai mąstote kuria kalba? I: Tai čia būna visaip: ypač aš pagaunu save, kai aš rašau. Tai aš rašau, rašau [angliš-

kai] ir tada pagaunu save, kad aš galvoju lietuviškai <...> Aš sakyčiau, kad mąstau aš lietuviškai. Užtai man yra sunkiau rašyti [angliškai].

<...> I: Sapnuoju? Tai tik lietuviškai. (M59, K1)

Per pokalbius buvo galima suprasti, kad informantai aiškiai suvokia savo lietuvių kalbos ribas (40–42 pvz.), dauguma teigė, kad jie galvoja, skaičiuoja angliškai, anglų kal-ba – dažnai ir emocijų kalba. Viena tyrimo dalyvė minėjo, kad vis dėlto, kai nori ką nors meiliai savo šeimai pasakyti, vartoja lietuvių kalbą. O 43 pavyzdyje savo mintis reiškia moteris, kuri iš Lietuvos išvyko 1984 m., t. y. gyvena Kanadoje trumpiau nei kiti pokal-biuose dalyvavę šios grupės informantai. Ji pabrėžė, kad jos emocijų kalba – gimtoji lie-tuvių kalba, o anglų kalba yra darbas. Taigi gyvenimo svetur trukmė – svarbus veiksnys, lemiantis santykį su kalba – gimtąja ir priėmusios šalies (plg. Gudavičienė 2015: 49, 57; Vilkienė 2017: 114–115; Tamošiūnaitė 2008, 2013). Kai kurie informantai minėjo, kad lietuvių kalba jiems ir savita paslapčių kalba: kai būnama ten, kur nėra kitų lietuvių, ir norima, kad niekas pokalbio nesuprastų, imama kalbėti lietuviškai. Dažniausiai buvo minima, kad lietuvių ir anglų kalbos tyrimo dalyvių gyvenime yra visiškai greta: mel-džiamasi ir lietuviškai, ir angliškai, nelygu, kur vyksta mišios, sapnuojama abiem kalbo-mis, nelygu kas sapnuojama, emocijų kalba – ir viena, ir kita ir pan. Taigi suprantama, kad dauguma Kanadoje kalbintų lietuvių kasdien daugiau ar mažiau vartoja dvi kalbas: lietuvių ir anglų. Tačiau spėtina, kad anglų kalba yra dominuojanti, ji randa sau vietos ir tuomet, kai žmonės tarpusavyje bendrauja lietuviškai:

44. T: O kai tarp savęs draugės kalbatės, kad ir lietuviškai, bet į tą kalbėjimą angliškų žodžių įpinate?

I: Pinam. Ir labai lengvai pereinam iš vienos kalbos į kitą, ir atgal grįžtam, tai kad sakinys kartais būna sudėtas iš dviejų kalbų.

T: O nuo ko tai priklauso? I: Turbūt kai bandai išreikšti kokią nors mintį ir trūksta arba lietuviško žodžio, arba

yra lengviau išaiškinti su lietuvišku žodžiu. Tai tada maišosi kalbos. Nes lietuvių kalba vis vien yra labai graži kalba ir dėl to yra tokių žodžių, kur angliškai negali pasakyt. (M66, K2)


43

Kaip teigia Guadalupe Valdés (2005: 414), paveldėtosios kalbos vartotojai kalba tuo, kas vadinama kontaktiniu kalbos variantu (angl. contact varieties of language) – to paties žmogaus komunikuojant pakaitomis yra vartojamos kelios kalbos. Apie tai užsimenama ir 44 pavyzdyje. Ne Lietuvoje gimusios moters lietuvių kalba nėra tokia turtinga, kad ja galėtų sklandžiai išreikšti įvairias savo mintis, todėl pereinama prie anglų kalbos, kuri yra įprasta kasdienės vartosenos kalba, nes, kaip buvo aišku iš interviu, dauguma kal-bintų K1, K1+ ar K2 žmonių yra lietuvių ir anglų kalbų dvikalbiai:

45. T: Kaip tos dvi kalbos galvoje sugyvena? I: Labai lengvai. Visiškai, kai sakyt, nė nepagalvodavai, žinai. <...> Išjungt buvo ne-

sunku. (M72, K1+)

46. I: Su vyru pradėjom, mes kaip apsivedėm, kalbėjom vien tik angliškai. T: Kodėl? I: Lengviau. T: O kodėl lengviau? I: Kalba lengva. Kai žirnius, kai paberi žirnius, kalbi. Paskui <...> [dukra] gimė, tarp

savęs – angliškai, su ja – lietuviškai. (M75, K1+) Kaip rodo 45 pavyzdys, informantei nė viena kalba – nei lietuvių, nei anglų – nekelia

bendravimo sunkumų. Ir ne vienas kalbintas žmogus (K1, K1+, K2) sakė, kad jam nėra skirtumo, kuria kalba kalbėti. Tačiau paminėtina ir tai, kad vis dėlto daugiau tyrimo da-lyvių teigė, jog angliškai kalbėti jiems paprasčiau, lengviau (46 pvz.), nes anglų kalba yra jų kasdienybės kalba. Anglų kalba – pagrindinė bendravimo priemonė ir daugumai K3 ar juo labiau K4 tiriamiesiems. Šių kartų žmonės supranta lietuviškai, bet kalbėti visiškai laisvai jiems jau nėra lengva, sunku dorotis ir su gramatika, stinga lietuviškų žodžių:

47. Gal supranta [suprasti] labai easier [= paprasčiau, lengviau] ir kalbėdami [kalbėti] yra labai daug sunkiau. (V21, K4)

48. Kaip jisai [sūnus] kalba, <…> mūsų ausys kraujuoja. Nes jisai ‘aš noriu’ yra ‘man noriu’. Ir gal galūnė nebus teisinga. (M62, K2)

Kalbinti žmonės puikiai supranta, kad nuo anglų kalbos nepabėgs, jiems lengviau, greičiau, paprasčiau bendrauti būtent gyvenamosios šalies kalba, kuri jų gyvenime do-minuoja. Kai kurie apklaustieji minėjo, kad lietuviškai jie kalba, pavyzdžiui, tris dienas per savaitę po kelias valandas. Kiti vartoja šią kalbą kas dieną, tačiau ne visą laiką. Tačiau tokios situacijos, kurią atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo rado senesnės bangos ateivių kalboje (49 ir 50 pvz.), pastebėti neteko:

49. IM8: <...> mama labai maišė [lietuvių ir anglų kalbas]. Kad buvo beveik pusiau an-gliškai, pusiau lietuviškai, kad kiti lietuviai sakydavo: „Kaip čia dabar yra?“ <...> Bet taip visi kalbėjo. Labai pradėjo maišyt. (M72, K1+)

8 49 pavyzdyje pateikta ištrauka iš interviu, kurį davė vyras ir žmona. Cituojamoje ištraukoje IM žymi moters žodžius, IV – vyro.

44


IV: Vietoj <...> ‘mašina’ jie vadino ‘karas’ <...>. Kaip ūkis yra ‘farma’ <...> angliškai ‘farm’, o lietuviškai jie pakeitė ‘farmas‘. Tai labai maišydavo. (V77, K2)

50. I19: No [= Ne], pasakyk, kaip tu kalbėdavai anksčiau. Atsimeni, you would say [= tu sakydavai] ‘shoezai’, ne batai. (M60, K3)

I2: Jo, buvo daug žodžių, kur mes angliškai. (M87, K2)

Cituojami 49 pavyzdyje informantai pabrėžė, kad vyro tėvai, apie kuriuos kalbama, buvo ekonominiai emigrantai, išvykę iš Lietuvos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jiems nerūpėjo išlaikyti gimtąją kalbą ar ją perduoti vaikams. Beje, šie žmonės minimi ir 11 pavyzdyje, kur sakoma, kad tėvai taip ir neišmoko gerai kalbėti angliškai. Tačiau jie nesirūpino ir tuo, kad jų vaikai mokėtų lietuviškai. O 50 pavyzdyje dukra ragina motiną prisiminti, kaip ji kalbėjo iki atvykstant dipukams, kurie, kaip minėta, padarė didelę įtaką Kanados lietuvių kalbai. Prisimenama, kad tiesiog prie angliškų žodžių būdavo pridedamos galūnės ir tokie žodžiai buvo vartojami kaip lietuviški bendraujant su kitais lietuviais. Situacija pakito, kai karo pabėgėliai, kaip jau minėta, atsivežė bendrinę lietu-vių kalbą, norminės kalbos sampratą.

Interviu analizė atskleidė ir tai, kad, žinoma, esama ir tokių šeimų, kuriose lietuvių kalba yra visiškai praradusi savo pozicijas, o trečia, ketvirta karta jau visai tos kalbos nevartoja arba vartoja labai menkai, nors kartais šiek tiek ir supranta:

51. Nuvažiavom su šokėjais į Lietuvą <...>. O mūsų buvo ten trys mergaitės, kurios supra-to, bet sunkiai kalbėjo. Ir jos grįžę <...> tėvam prikišo: kodėl mūs neišmokinot lietuviš-kai. (V78, K1+)

52. Jiems [anūkams] tik biškį reikia ir pradėtų kalbėti. Jie, kai augo, visi lietuviškai kalbėjo. (M87, K2)

Kaip matyti iš 51 pavyzdyje pateiktos citatos, lietuviškų šaknų turinčios merginos dalyvavo lietuviškų šokių kolektyvo „Gintaras“ veikloje, tačiau sklandžiai kalbėti lie-tuviškai nebemokėjo. Tėvai turbūt siekė išlaikyti dukrų lietuvybę bent per dalyvavimą lietuviškoje veikloje, šokiuose. Vis dėlto atvykusios į Lietuvą merginos, spėtina, suvokė, kad lietuvių kalba joms svarbi, kad ji – jų tapatybės dalis. Cituojama 52 pavyzdyje mo-teris pasakoja apie savo anūkus, kurie yra jau K4, ir sako, kad nors jie dabar nebekalba lietuviškai, tačiau vaikystėje tai darė, todėl moteris viltingai teigė, kad nedaug reikia, kad vėl imtų vartoti šią kalbą. Nors lietuvių kalba pasitraukusi, užleidusi pozicijas anglų kal-bai, bet žmogus viliasi, kad ji lengvai gali atgyti. Taigi galima sakyti, kad kalbinti žmonės iš esmės teigė, jog Kanados lietuviai stengiasi išlaikyti lietuvių kalbą, bet visokių yra:

53. Visokių yra. Yra tie, kur labai labai mokinasi ir mokina savo vaikus, ir mokinasi savo praanūkus, ir kitiems visiškai nesvarbu. (M62, K2)

9 50 pavyzdyje cituojamas dukros (I1) ir motinos (I2) pokalbis, motinos tėvai emigravo į Kanadą prieš Antrąjį pasaulinį karą.


45

Tačiau pabrėžtina, kad tarp sutikusių pasakoti savo gyvenimo istorijas žmonių dau-guma buvo tokių, kurių šeimos, artimieji, draugai puoselėja lietuvių kalbą. Taip pat ne-abejotinai galima teigti, kad tiems, kurie lietuvių kalbą yra išlaikę, ji yra labai svarbi (plg. Vilkienė 2015b: 148–151):

54. Žinai, aš net su savo katėm kalbu lietuviškai. <...> Kodėl? Todėl, kad aš mėgstu. (M60, K2)

55. Jau nebeturim savo krašto, jau nebeturim savo tos <...> aplinkos, savų giminų, dar praraskim savo kalbą čianais atvažiavę, tai kas mum beliks. (M59, K1)

56. Gal mum tas tada buvo svarbu [išlaikyti lietuvių kalbą], kadangi žinojom, kad Lie-tuva spaudžia [= prispausta]. Kol spaudė, tai gal tada tie patys žmonės stengėsi, kai buvo pasipriešinimas. O kai dabar nėra pasipriešinimo, tas pats kas yra su bažnyčiom. (V78, K1+)

57. T: Kam jums reikia tos lietuvių kalbos? I: Žinai, kad tikrumoj aš nežinau. Nes <...> tik visą laiką buvo ta kalba, mano seneliai

visą laiką man sakė: „Reikia kalbėt lietuviškai“, ir tada mes visą laiką kalbėjom. <...> man asmeniškai labai svarbu, aš nežinau. (M31, K3)

Moteris, kurios mintys cituojamos 54 pavyzdyje, itin akcentavo, kad lietuvių kalba jai svarbi, ir tai dar labiau stengėsi pabrėžti paminėdama, kad net su savo auginamomis katėmis (beje, jų vardai taip pat lietuviški: Rainiukas, Kazytė) ji kalba tėvų kalba. Kaip matyti iš 55–57 pavyzdžių, lietuvių kalba branginama kaip savastis, negana to – kaip tapatybės išlikimo garantas, reliktas, turintis svarbią simbolinę vertę. Spėtina, kad pa-našiai jaučia ir jauna trečios kartos moteris (57 pvz.), kuri teigia, kad jai lietuvių kalba labai svarbi, nors ir negali įvardyti priežasčių kodėl. O 56 pavyzdyje vyras svarsto, kodėl išeiviai rūpinosi lietuvių kalbos išlaikymu, ir prilygina šį veiksmą pasipriešinimui sovie-tų priespaudai: išlaikysi kalbą, padėsi išlikti Lietuvai. Pridurtina ir tai, kad žmonės, kurie išlaikė lietuvių kalbą, tuo džiaugiasi ir labai didžiuojasi (58 pvz.):

58. Mano vienas giminaitis buvo atvažiavęs į Kanadą. <...> Ir jisai, mes pradėjom kalbėt, sako: „O, ir tu su akcentu kalbi.“ Aš į jį pasisukau, <...> aš taip supykau, taip supykau, sakau: „Žinai ką, sakau, <...> tu nesistebėk, kad aš su akcentu kalbu, sakau, tu stebė-kis, kad aš iš viso lietuviškai kalbu.“ (M72, K1+)

59. Labai supykstu, jei kas pasako, kad mano kalba yra jau suanglėjusi. Nes aš jau sakau, kad aš labai stengiuosi kalbėt lietuviškai. (M59, K1)

Pastarajame pavyzdyje cituota moteris pabrėžia, kad jai labai svarbu išlaikyti savo lietuvių kalbą, nes gimtoji kalba – jai didžiulė vertybė (primintina, kad ši moteris į Ka-nadą atvykusi sovietmečiu, taigi vėliau nei kiti pašnekovai, priskirti grupei Kanados lie-tuviai). Tą patį buvo galima suprasti ir iš pokalbių su kitais pašnekovais, tačiau vis dėlto Kanadoje gimę ar didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę žmonės jau beveik lygia greta sudeda abi kalbas – ir lietuvių, ir anglų:

46


60. T: O jeigu paklausčiau – tos dvi kalbos, kuri jums atrodo reikalingesnė? I: Nu čia, Kanadoj, tai anglų kalba. <...> T: O mielesnė širdžiai? I: Nežinau. Negalėčiau pasakyt. Man ir ta, ir ta kalba yra miela. T: O brangesnė? I: Brangesnė tai lietuvių. T: O iš kur tas jausmas? I: <...> Lietuvių kalba yra tokia, kai sakyt, vaizdi, ane. O anglų, kaip išverti, kažkaip

visiškai kitaip skamba. <...> Paprasčiau. Jo, tai turbūt dėl to. (M72, K1+)

61. [Lietuvių kalboje] visai kitokie metaforai, kitokie pasakymai, kitaip, kitokie jausmai, kitaip priėjimas prie minčių. <…> Aš dar šiandien pagalvojau <…>: jeigu angliškai sakyt ‘medis’, nu tai medis. <…> O lietuviškai ‘medukas’, ‘medelis’ <…>. Visai kitoks <…> jausmas prie tų žodžių. (M74, K1+)

62. Be lietuvių kalbos nesi lietuvis, mano nuomone. (M47, K2)

Lietuvių kalba, kaip matyti iš 60 pavyzdžio, lenkia anglų kalbą tik savo sentimentine verte, be to, ji suvokiama ir kaip lietuviškosios tapatybės kertinis akmuo (62 pvz.). Lie-tuvių kalbos ištekliai žmonėms atrodo turtingesni, jais geriau galima išreikšti jausmus (61 pvz.). Tačiau, apskritai, bet kuri kalba (neišskiriant lietuvių kalbos) žmonių vertina-ma kaip turtas:

63. O, tai yra turtas, nepaprastai turtas kalba. Nesvarbu, kokia kalba. (M63, K1)

Be to, informantai supranta ir tai, kad:

64. <…> vis dėlto mum lietuvių kalba nėra reikalinga gyvenime. Mes čia gyvenam be lietuvių kalbos. Mum lietuvių kalba yra <…> noro pagrindu, <…> gal šiek tiek ir pareigos. (M65, K2)

Taigi vėl ryškėja mintis, kad lietuvių kalbos mokėjimas Kanados lietuviams yra pareigos reikalas, bet neatsiejamas ir nuo geros valios, asmeninio noro, nes kasdienia-me gyvenime ši kalba atlieka nedidelį vaidmenį. Kaip teigia Adriana Val ir Polina Vi-nogradova (2010: 3), kalbantieji keliomis kalbomis yra įsisąmoninę įvairias visuome-nės kalbines nuostatas, o tai paskatina priskirti skirtingas vertes kiekvienai iš mokamų kalbų. Dominuojanti šalies kalba suvokiama kaip vertingas kapitalas. Aptariamu atveju tokia kultūrinio kapitalo vertę turinti kalba, žinoma, yra anglų kalba. O lietuvių kalba šiuo atveju yra tiesiog paveldėtoji kalba, neturinti didelės ekonominės vertės, tačiau išlaikiusi simbolinę reikšmę. Vis dėlto, jei kalba emigracijoje neturi ekonominės ver-tės, JAV emigrantų situaciją nagrinėjančių Val ir Vinogradovos (ten pat: 3) nuomone, galima pasekmė – tos kalbos praradimas, pasireiškiantis pirmoje ir antroje emigrantų kartoje. Tokią raidos kryptį įžvelgia lietuvių diasporos tyrimai (plg. Jakaitė-Bulbukienė 2014, 2015a, 2015b, 2015c; Ramonienė 2015; Norvilas 2013; Tamošiūnaitė 2008, 2013),


47

tačiau nebūtinai tai įvyksta. Ir daug įtakos, kaip jau buvo minėta, turi pačios bendruo-menės nuostatos.

Paklausti apie tai, kokią lietuvių kalbos ateitį mato Kanadoje, informantai svarstė įvairiai:

65. Kai pasižiūriu į savo vaikus, aš nustebinta, kad dar jie kalba lietuviškai. Nes jau kai pagalvoju, jau trečia karta, čia gyvenusi. O sūnus vien tik lietuviškai kalba su savo dukra – tai jau ketvirta karta. Tai ir aš, kai žiūriu į jaunimą, tai galvoju, jeigu yra nors vienas stipriai kalbantis lietuviškai šeimoj, tai ta kalba išsilaikys. Bet dabar daugiau ir daugiau mišrių šeimų kuriasi, tai dėl to man atrodo, kad gali pranykti ta kalba per laiką. (M66, K2)

66. Aš nežinau, nes aš, kaip jauna buvau, galvojau, kad gal su mumis dar liks, o mūsų vaikai <...>, mūsų amžiaus vaikai dar gal kiek šnekės, bet jau aš galvojau, kad jau gal po to ne [nekalbės lietuviškai]. Dabar tai mišriai [= visaip / įvairiai galvoju] <...>. Mano, pavyzdžiui, švogeris, atvažiavo iš Lietuvos. Jau jis <...> dvidešimt penkis metus čia gyvena ir jis dar stengiasi [šeimoje kalbėti lietuviškai]. Ir jie turi dvi mergaites, irgi stengiasi, ir jos kalba, dalyvauja visur. Gal priklausys, kaip jų ateitis kur ves. Bet yra daug, kur atvažiuoja, kur neatsiveža tą kalbą ir nedalinasi su mumis. <...> Mes žinom, kad Toronte daug yra, nes per ypatingas šventes susirenka tokių, kur niekad ne-matom, tik vienąkart į metus. Ir žinai, kad jie lietuviškai kalba, <...> bet jie neįsijungia į jokią veiklą. Arba pastebi, kad jie su savo vaikais angliškai šneka. Tai truputį gaila. (M55, K2)

Kaip matyti iš 65 ir 66 pavyzdžių, moterys džiaugiasi, kad trečia, ketvirta karta dar išlaiko lietuvių kalbą. Bet ir šios pašnekovės, ir kiti kalbinti žmonės realiai supranta, kad kalbai išlikti nėra lengva. Tam reikia didelių pastangų, labai svarbu, kad nors vienas šeimos narys gerai mokėtų lietuviškai. Kaip buvo įvardyta imant interviu, kai nėra su kuo kalbėti, kalba miršta, nes nėra reikalo kalbėti lietuviškai (M87 K2). Taip pat Kanados lietuviams atrodo, kad, norint išlaikyti lietuvių kalbą, svarbus ir bendravimas su naujai iš Lietuvos atvykstančiais žmonėmis. Šių vartojama lietuvių kalba galėtų padėti pratęsti Kanadoje gimusių žmonių lietuvių kalbos gyvavimą:

67. Tai tarp mūsų [Kanados lietuvių] mes kalbam amerikoniškai. Pasakai „Labas“ ir po to marmaliuoji [= kalbi angliškai]. Bet kai daug atvažiavo iš Lietuvos, tai tas <...> privertė mus kalbėt lietuviškai, nes jie kalba lietuviškai. <...> Mano lietuvių kalba dar pagerėjo. (M60, K2)

Tačiau ne vieno informanto buvo apgailestaujama, kad tokio kontakto su naujai į Kanadą atvykusiais lietuviais yra nedaug. Vis dėlto vidinės nuostatos bent dalies Kana-dos lietuvių yra tokios, kokios išsakomos 68 pavyzdyje:

68. Aš tikrai tikiu, kad išmokint lietuvių kalbą negyvenant Lietuvoj yra galima ir lietu-viam yra privaloma. <...> Ar lengva? Absoliutiškai ne. Ir žymiai yra lengviau pasileisti su ta visa tėkme ir sakyti: „Aš atgal negrįšiu.“ (M59, K1)

48


Akivaizdžiai tikima, kad įdėjus pastangų įmanoma ir net privaloma perduoti kalbą ateinančioms kartoms. Tačiau aplinka daro savo, o realybė yra ir tokia:

69. Žmona – tai absoliutiškai kanadietė. O dukra – tai mėginu ją išmokint lietuviškai kalbėt: ‘labanaktis’, ‘labas’ – tokių mažesnių žodžių. Bet nieko per daug. <…> žinai, ‘labanaktis’, ‘ačiū, tėtė’, ‘ačiū, mama’, ‘į sveikatą’, ‘tegu Dievas prižiūri’. <…> bet sudėt sakinį ji pati tai nemokėtų. (V48, K3)

70. Aš turiu keturis anūkus – nieks nekalba [lietuviškai]. Bet aš visą laiką sakau: „Aš tave myliu.“ Ir jie kartoja irgi kaip „Aš tave myliu“; „Močiutė.“ – „Čiutė.“ (M67, K2)

Iš šių pavyzdžių matyti, kad dedamos pastangos nors simboliškai perduoti kalbą ai-niams. Galbūt dėl to, kad kalba kaip relikvija paliktų savo ženklą naujų kartų tapatybėje. Tačiau suprantama ir tai, kad, kaip teigia Dalia Katiliūtė-Boydstun (1993: 24), privalu „[v]ertinti kalbą, nepažeminant jos nemokančiųjų, ir vertinti kalbos nemokančius, ne-sudarant įspūdžio, kad kalba nesvarbi.“

4.2. Grupė iš Lietuvos

Lietuvių yra lietuvių, nes tai yra mano <...> kalba. Ir nemanau, kad jinai gali kur nors išnykti. (M43, K1)

Kaip jau buvo minėta, Toronte kalbėtasi su 13 grupės iš Lietuvos informantų, kurių visi emigravę ilgiau nei penkerius metus. Šie žmonės atvyko į Kanadą po 1990 m., jau Lietu-vai atgavus nepriklausomybę. Vieni jų iš mokyklos daugiau ar mažiau mokėjo angliškai, o kiti gebėjo pasakyti vos kelis žodžius arba visai nieko nemokėjo, taigi su anglų kalba susidūrė jau Kanadoje. Vėliau dirbdami mokėsi šalies kalbos, o kai kuriuos ir darbdaviai leido į anglų kalbos kursus.

71. Na, žinot, mokėjau [angliškai]. Mokėjau. Bet ne taip gerai, kaip dabar. Dabar geriau, bet irgi neidealiai. Bet mokėjau, galėjau susišnekėti. (M45, K1)

Kaip matyti iš 71 pavyzdžio, tyrimo dalyvė pabrėžia, kad dabar daug geriau kalba angliškai, bet priduria, kad irgi neidealiai. Ir ne vienas grupės iš Lietuvos informantas tikino, kad paprastose kasdienėse situacijose angliškai laisvai susikalbėtų, bet bendrauti visuomeninio gyvenimo ar mokslo temomis būtų sunkiau, nes jų anglų kalbos žodynas ribotas. Kalbinti žmonės minėjo ir tai, kad sunkumų kelia ir anglų kalbos tarimo dalykai: Tikrai yra tokių žodžių, kur tarimas tiek blogas, kad mane nesupranta (M45 K1), – pa-sakojo 13 metų Kanadoje gyvenanti moteris. Kita tyrimo dalyvė apibendrino, kad toks visų pirmos kartos emigrantų bruožas – kalbėti angliškai su žiauriu akcentu (M51 K1). Tačiau iš esmės kalbinti žmonės teigė, kad angliškai susikalba su visais. Tačiau tai pa-sakytina tik apie tuos žmones, kuriems darbe reikia anglų kalbos. O neretas tų, kurie dirba lietuviškoje (arba, pavyzdžiui, ukrainietiškoje, lenkiškoje) aplinkoje, anglų kalbą


49

menkai temoka arba jos vis dar nemoka (plg. Liubinienė 2009: 118). Kaip nemokėjo ar nemoka anglų kalbos ir šios grupės emigrantų atsikviesti pagyvenę tėvai. Pavyzdžiui, viena informantė apie savo per 70 metų perkopusią motiną pasakojo:

72. I: Jinai [motina] dešimt metų išgyveno, bet jinai labai ilgėjosi Lietuvos. Visi draugai tenais, o čia – nei draugų, nei kalbos. Labai stokojo savo gimtinės ir <...> ypatingai kalbos.

T: Tai kiek vis dėlto žmogui ta kalba svarbu? I: Labai svarbu. Jinai [motina] buvo tokia sociali, tokia bendraujanti [Lietuvoje] ir

kažkaip jinai savyje užsidarė <...> nebuvo gerai jai čia. (M57, K1)

Iš interviu galima suprasti, kad garbaus amžiaus motinai neužteko bendruomenės, parapijos renginių, stigo kasdienio bendravimo gimtąja kalba ir visa tai ji nelengvai iš-gyveno. Tą patį pasakodami apie savo pagyvenusius tėvus, atsikviestus į Kanadą, minėjo ir daugiau kalbintų žmonių. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad informantai tikino, jog tokios nekalbančios angliškai močiutės padėjo išmokyti vaikus lietuvių kalbos, vaikai užaugo lietuviai per močiutę (M57 K1). Tačiau ir kai kurios mamos su savo atžalomis namuose kalbėjo ir kalba tik lietuviškai, nes mano, kad šalies kalbą vaikai laikui bėgant išmoks (73 pvz.).

73. Užtai, kad aš žinau, kad angliškai jie ar taip, ar taip iš televizijos, iš mokyklos, iš drau-gų jie išmoks. Ir, be to, man vis tiek yra artimiau, lengviau kalbėt lietuviškai, kodėl aš turiu angliškai. (M57, K1)

74. I: Pavyzdžiui, vyresnis sūnus kadangi buvo pirmas, tai mes kalbėdavom tik lietuviškai ir jisai daugiau pažengęs lietuvių kalboj, o va jau jaunesnioji, jinai pradėjo jau ir eiti [į mokyklą], ir gimė čia, Kanadoj, ir visai kitaip. <...>

T: O tai kaip va čia apsisprendėte, kad vaikai turi mokėt lietuviškai? I: O mes, žinokit, taip nusistatę seniai, kadangi mes dažnai važinėjam į Lietuvą.

(V40, K1)

75. T: Tai namie kalbat lietuviškai. Ir su vaiku taip pat? I: Kalbam, na, kaip čia pasakius... Žinote, kalbam visaip. Stengiamės lietuviškai, bet

jinai [dukra 6,5 metų] atsako angliškai. Ir tada jau mes automatiškai pereinam į anglų kalbą. Atsimenam, vėl grįžtam į lietuvių. Bet jinai <...> kalba angliškai. Ir tiktai kar-tais pasako ką nors lietuviškai, kaip jau nori mumis įtikti. Jau mes tada: „Oi, oi, kaip tu gražiai kalbi <...> lietuviškai.“ (M45, K1)

Cituota 73 pavyzdyje tyrimo dalyvė pabrėžė įdėjusi daug darbo, kad vaikus užau-gintų lietuviais. Tačiau jos sūnų lietuvių kalbos mokėjimas skiriasi: vyresnis vaikas ge-riau kalba nei jaunesnis, o rašyti abiem sekasi sunkiau. Ir tai, galima teigti, yra tipiškas atvejis, minimas ir kitų tyrėjų (plg. Spolsky 2009: 21). Informantas 74 pavyzdyje aiškiai įvardija, kad geresnis vyresnio sūnaus lietuvių kalbos mokėjimas tiesiogiai susijęs ir su aktyvesniu šeimos bendravimu lietuviškai. Kaip matyti iš citatos, norą išlaikyti kalbą le-mia ir glaudūs saitai su Lietuva. Tačiau vis dėlto, suprantama, vaikai parneša anglų kalbą

50


namo, jiems jau leidžiama angliškai atsakyti tėvams klausiant (75 pvz.), nes vaikams taip lengviau ir pan. Taigi namuose ima skambėti dvi kalbos: lietuvių ir anglų. O vaikai – broliai ir seserys – tarpusavyje greičiau yra linkę kalbėti angliškai:

76. Brolis daugiau negu 50 procentų [kalba] angliškai [su seserimi]. <...> Ne visą laiką, bet, sakyčiau, 70 procentų, 60–70 procentų angliškai. (V43, K1)

Vyras, kurio mintys pateikiamos 76 pavyzdyje, per pokalbį nuolat pabrėžė, kad šei-ma nusiteikusi išlaikyti lietuvybę, todėl vaikus moko lietuvių kalbos, jie net žemaičiuoja, nes mama yra žemaitė, išlaikiusi tarmę, pati, anot tyrimo dalyvio, net lietuviškai kalba su žemaitišku akcentu, kurį perėmė ir vaikai. Tačiau, tėvo žodžiais tariant, šių vaikų kalboje jau susilieja du akcentai: be žemaitiško, dar ir angliškas. O kaip matyti iš 76 pa-vyzdžio, dešimtmetis sūnus su penkiamete seserimi iš viso daugiau kalba angliškai (plg. Jakaitė-Bulbukienė 2015a: 69–70). Kaip minėjo įvairūs informantai, kai lietuviai vaikai susitinka su lietuvių kilmės bendraamžiais, tarpusavyje taip pat dažniau bendrauja an-gliškai. Ir minėtas tyrimo dalyvis pabrėžė, kad visi vaikai taip daro – čia taisyklė. Kaip teigia Guusas Extra ir Ludo Verhoenas (1993: 46), iš esmės šių laikų emigrantų antra karta yra linkusi pirmenybę teikti šalyje dominuojančiai kalbai. Tai vyksta ir aptariamu atveju. Spolsky (2009: 22) pabrėžia, kad vaikai, peržengę namų domeno slenkstį, patiria kalbinį konfliktą, kuris baigiasi tuo, kad atmetama tėvų kalba, pirmenybė teikiama gy-venamosios šalies kalbai. Tai patvirtina ir analizuoti interviu.

Paklausus, kodėl vaikai noriau kalba angliškai, įvardijamos įvairios priežastys. Viena jų – lietuviškų žodžių stygius (77 pvz.):

77. Kadangi jai [dukrai] trūksta daug žodžių, ji po to susinervina, kad lietuviško žodžio trūksta, ir pereina prie anglų [kalbos]. (M45, K1)

Tai, kad svetur gyvenančių jaunų žmonių lietuvių kalbos vartojimą riboja silpnesnis šios nei gyvenamosios šalies kalbos mokėjimas, teigia ir Norvilas (2013: 26). Tačiau ne vien menkesnis lietuvių kalbos mokėjimas lemia vaikų nenorą kalbėti lietuviškai. Dide-lė dalis informantų minėjo, kad dažnai vaikams nėra suprantama, kodėl iš viso reikia mokėti lietuvių kalbą, kuri jiems nėra reikalinga:

78. Jiem [vaikam] labɜ sunk paaiškint, kam jiem reik tas kalbas. Jie saka, Lietuvo daba angliškai susikalbɜt galem, o ko aš čia darysiu su to lietuvių kalb? Nu kam ji man rei-kaliong?

<...> praktiškai jis negyvens iš ta, jis tą doleria neuždirbs iš tas lietuvių kalbas.10 (M52, K1)

79. Man asmeniškai tai jinai [lietuvių kalba] labai reikalinga, bet mano vaikui tai neži-nau, ar reikalinga, tiesą pasakius. Man gražu, kad jinai kalba lietuviškai, bet jai vargu ar bus reikalinga. (M45, K1)

10 Informantė kalbėjo tarmiškai.


51

Kaip numanu iš 78 ir 79 pavyzdžių, ir tėvai suvokia, kad didelės ekonominės naudos lietuvių kalbos mokėjimas nesuteiks. Tačiau vis dėlto teigia norintys, kad vaikai išmoktų lietuviškai, juk tai jų kalba, jų kultūra. Buvo minima ir tai, kad patiems tėvams lengviau kalbėti lietuviškai, jie nesirengia šeimoje pereiti prie anglų kalbos, todėl norėtų ir su vaikais bendrauti gimtąja kalba. Žinoma, tokios teigiamos nuostatos gimtosios kalbos atžvilgiu – tai lietuvių kalbos išlaikymo, perdavimo kitai kartai prielaida (plg. Blažienė 2016: 23–24, 133). Tėvai ir patys įvardija, kad jie prisidėjo prie to, jog vaikai linksta kalbėti anglų kalba, nes šeima apsileido, aptingo, pavyzdžiui, leisti vaiką į lietuvišką šeš-tadieninę mokyklą. O ne visi vaikai, kaip jau minėta ir aptariant Kanados lietuvių grupės interviu, patys mėgsta lankyti lietuvišką mokyklą:

80. Kai veždavom į lietuvišką mokyklą, tai jisai sėdėdavo nepatenkintas mašinos gale <...> ir taip šnekėdavo: „Aš nenoriu važiuot į tavo tą durną lietuvišką mokyklą. Ko man tenai? Ten tie mano vaikai, klasiokai, nemoka lietuviškai. Ko man ten važiuoti?“ (M51, K1)

Kaip matyti iš 80 pavyzdžio, viena tokio nenoro priežasčių yra ta, kad iš Lietuvos atvykusiems vaikams lituanistinėje mokykloje tenka mokytis kartu su Kanadoje gimu-siais, kurie praktiškai menkai temoka arba ir visai nemoka lietuviškai. Tai, be abejo, sukelia sunkumų mokykloje, be to, kaip matyti, netampa paskata atvykusiems iš Lietu-vos lankyti lietuvių kalbos pamokas. O ir tėvai dažnu atveju nebemato tokios mokyklos lankymo prasmės – juk jų vaikas geriau kalba negu kiti.

Tad dažnas ir grupės iš Lietuvos vaikas geriau supranta lietuviškai nei kalba, neretai nelabai skaito ar rašo (arba neskaito ir nerašo) lietuviškai, internete irgi naršo angliškai, kaip ir patys tėvai. Tai būdinga ir kitų kraštų dabarties emigracijai. Pavyzdžiui, Neringos Liubinienės (2009: 117) tyrimas atskleidė, kad Šiaurės Airijoje „migrantų vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, palaipsniui praranda gebėjimą laisvai kalbėti lietuviškai, atsiran-da akcentas. Tą pastebi ir patys migrantai, todėl vieni tėvai ar seneliai specialiai moko vaikus lietuvių kalbos, <...> kiti <...> džiaugiasi vaikų anglų kalbos tobulėjimu.“ Tos šeimos, kurios stengiasi, kad vaikai išlaikytų lietuvių kalbą, su vaikais namie ne tik kal-basi lietuviškai, skaito knygas, bet ir lietuviškai rašo trumpąsias žinutes, į kurias vaikai, informantų teigimu, taip pat atsako lietuviškai. Taigi elementariu lygiu, tačiau ir rašymo veiklą tokių žmonių stengiamasi palaikyti.

Žinoma, yra ir vaikų, kurie kalba lietuviškai. Tačiau apibūdindami jų kalbos mokėji-mo lygį tėvai įvardija ir savo vaikų lietuvių kalbos ribotumą:

81. Tai tokia, nesakyčiau, kad virtuvinė kalba [apie 30 metų sūnaus], bet tokia ji dides-nė kalba. Atvažiavęs [= Parvažiavus] į Lietuvą niekas nepastebi, kad jisai ne Lietu-voj gyvena, bet kai klauso žinias per radiją arba televiziją, sakė: „Nieko nesuprantu.“ (M51, K1)

82. „Tėveli, aš nesuprantu, kaip jie [vaikai Lietuvoje] šneka.“ Sakau: „Taigi tu supranti lietuviškai.“ (Kaunas čia.) Sako: „<...> man per greitai šneka – bendraamžiai irgi. Man kažkaip išsireiškimai tie jų <...> – aš nesuprantu.“ Sakau: „Tai tu paklausk, kad pakar-

52


totų tau.“ Sako: „Taip, aš klausiau, jie man pakartoja, aš nesuprantu vis tiek. Ir jie iš manęs juokiasi.“ (V43, K1)

Moteris, kurios mintys cituojamos 81 pavyzdyje, džiaugiasi, kad sūnus kalba lie-tuviškai, kad iš jo kalbos niekas nepastebi, kad jisai ne Lietuvoj gyvena. O tuomet, kai išvyko iš Lietuvos, jam tebuvo 6 metai ir mama nuogąstavo, kad jis praras gimtąją kalbą. Taigi patvirtinama Agnės Blažienės (2016: 133), tyrinėjusios Londono (JK) atvejį, įžval-ga, kad „gimtoji lietuvių kalba sėkmingai vystosi dominuojančios anglų kalbos aplin-koje, gaunant pakankamai kalbinės stimuliacijos ir esant papildomam lituanistiniam ugdymui“. Tačiau iš 81 pavyzdžio vis dėlto numanu, kad informantės sūnaus kalba nėra visai tokia, kokia būtų Lietuvoje gyvenančio trisdešimtmečio. Nors moteris teigia, kad sūnaus kalba ribojasi ne vien namų kontekstu (nėra virtuvinė kalba, didesnė), tačiau mini ir tai, kad iš klausos suprasti Lietuvoje transliuojamas radijo ar televizijos laidas jam yra sunku ir dėl žodyno stokos, ir dėl greito kalbėjimo tempo.

Kaip matyti iš 82 pavyzdžio, vyras, pasakodamas apie sūnaus savijautą viešint Lie-tuvoje, tvirtai teigė, kad sūnus gerai kalba lietuviškai, šeima stengiasi, kad taip būtų. Tačiau parvykus į Lietuvą paaiškėjo, kad sūnus susiduria su lietuvių kalbos vartojimo sunkumais – riboto žodyno, kalbėjimo tempo, kai reikia bendrauti su bendraamžiais. Tyrimo dalyviai minėjo ir tai, kad net ir gerai lietuviškai kalbančių vaikų ne vien žo-dynas siauresnis, bet ir gramatikos įgūdžiai nėra tvirti, automatiški, pavyzdžiui, vaikai kartais supainioja linksnių ar asmenų galūnes, jų nederina ten, kur turėtų. Taigi galima teigti, kad vaikai, nors ir moka lietuviškai, jau nėra tie gimtakalbiai, kurie „turi intui-tyvių gramatikos žinių, vartoja taisyklingas gramatines konstrukcijas“, o jų „[ž]odynas platesnis ir turtingesnis nei vidutiniškas“ (Salienė ir Vilkienė 2006: 76; plg. Lee 2005; Davies 2006). Spėtina, kad emigrantų vaikai lietuvių kalbos negeba „vartoti visose gim-takalbiams įprastose situacijose“, abejotina, ar „savo kalbiniu elgesiu nesiskiria nuo kitų gimtakalbių“ (Vilkienė 2006: 157). Tačiau ne vienas tyrimo dalyvis minėjo ir tai, kad vaikų motyvacija mokytis lietuvių kalbos, ja kalbėti pakyla apsilankius Lietuvoje. Po tokios kelionės vaikai mieliau ir Kanadoje bendrauja lietuviškai.

Iš pokalbių su informantais buvo galima suprasti, kad yra tėvų, kuriems ir patiems jau kyla abejonių, ar tikrai verta vaikams mokėti lietuviškai, o kai kurie iš viso stengiasi kuo greičiau integruotis į Kanados visuomenę, todėl nemoko savo vaikų lietuvių kalbos, šeimoje bendrauja angliškai.

83. I: Kai dirbu, tai šneku angliškai, o namuose – lietuviškai. <...> Noriu, kad vaikai šne-kėtų lietuviškai.

T: Jums tai svarbu? I: Kaip ir būtų svarbu, kaip ir ne tuo pačiu. Norisi, kad nepamirštų tos savo kalbos, kur

jie gimę yra, bet tuo pačiu ir klausimas kyla, nu kam jom mokintis tą lietuvių kalbą, jeigu jos bendrauja angliškai visą laiką. <...> Jos nenori šnekėt lietuviškai. Jom len-gviau angliškai šnekėt. Ta prasme jos šneka lietuviškai, viskas gerai, bet lengviau yra angliškai šnekėt. (M30, K1)


53

84. T: O yra tokių lietuvių, kurie atvažiavo panašiu metu kaip jūs, na, dvidešimt metų ir mažiau gal, ir jau nelabai kalba lietuviškai?

I: Yra. <...> Yra ir man skaudu, kad jie patys tai kalba [lietuviškai], bet jie nemokina vaikų. Tas yra skaudžiausia.

T: Kokios priežastys? I: Jų pasiteisinimas, kad jie [vaikai] nemokės gerai angliškai kalbėt, tai gal jų tarmė

[= tartis] bus kitokia angliška, ir panašiai. Ir jie bando tą išgelbėt, kad jie būtų geriau čia įsitvirtinę, <...> ir tada nieko nesako. Tas vaikas gal kartais supranta lietuviškai, bet jis negali atsakyti nieko. (M43, K1)

85. Kur naujai atvykę, tai jie labai greitai vaikus nulietuvina. <...> Kadangi jie kalba an-gliškai su jais patys gerai nemokėdami. O vaikui duok lengvą kelią, tai, aišku, jis eis. Kaip ir kiekvienam žmogui – jis eis pačiu lengviausiu keliu. (M63, K1)

86. Tie naujai atvykę, kaip aš pastebėjau, kad jie labai sunkiai angliškai kalba. Netaisy-klingai kalba su vaikais. O lietuviškai taip gerai gali kalbėt, tai ko tu nekalbi su savo vaiku ta kalba? Ir mokyklose mes sakom tėvam: „Jūs kalbėkit ta kalba, kurią jūs mokat, su vaikais. Nemaišykit. Bo jie netaisyklingai šneka angliškai.“ (M69, K2)

87. Kur man širdį skauda, kad abudu tėvai lietuviai ir kalba angliškai. <...> Iš naujų atei-vių yra šeimų, kur abudu lietuviai ir anglų kalbą beveik nežino arba silpnai, tai prašo, kad vaikai kalbėtų angliškai, juos išmokintų. <...> Bet nesakyčiau, kad čia dauguma. (M73, K1+)

Iš 83 pavyzdžio matyti, kad, viena vertus, šeima deda pastangų, kad lietuvių kalba išliktų, kita vertus, nesikišama į dukrų bendravimą, kuris jau vyksta anglų kalba, nes ir mamai nėra iki galo aišku, kodėl jos vaikams reikėtų mokėti lietuvių kalbą. Kaip nu-manu iš 84–87 pavyzdžių, būna, kad tėvai sąmoningai bendrauja su savo vaikais laužy-ta anglų kalba, nes nori, kad šie nesiskirtų nuo vietinių, kad lengviau pritaptų naujoje kalbinėje aplinkoje (plg. Spolsky 2009: 18), neveda vaikų į lituanistines mokyklas, – tai pabrėžia ankstesnių kartų išeiviai ir dabarties emigrantai, kuriems atrodo, kad taip ne-turėtų būti. Suprantama, tokių šeimų vaikai greitai pereina prie anglų kalbos, nes taip lengviau. Tačiau, žinoma, apibendrinti negalima: kaip teigiama 87 pavyzdyje, tokių šei-mų nėra dauguma.

Skyriuje apie Kanados lietuvių lietuvišką kalbinį elgesį buvo minėta, kad šios grupės žmonės nevengdavo savo vaikams duoti lietuviškų vardų. Grupė iš Lietuvos, kiek paste-bėta, elgiasi kitaip:

88. T: O kokie yra vaikų vardai? I: Tomas ir Andrius. T: Kodėl tokie vardai? <...> I: Aš norėjau, kad nevisiškai lietuviškai, <...> kad pritaptų ir mokykloje tarp kanadie-

čių draugų ir kad būtų lietuviškai. <...> kad nepravardžiuotų. (M57, K1)

54


Taigi linkstama vaikams duoti tokius vardus, kurie nekeltų sunkumų Kanadoje, to-dėl pasirenkami įvairiose pasaulio šalyse vartojami vardai: Tomas, Andrius, Samanta, Kamilė, Amber, Jasmin, Andželina ir pan. Lietuviškų vardų vengiama motyvuojant, kad vaikams taip bus geriau. Kiti lietuviškų vardų nesirenka, nes nori tiesiog greičiau ištirpti priėmusioje visuomenėje:

89. Mama [anūkių mama, informantės marti] labai jau darosi anglų kalba viskas. Jau nelabai lietuvė nori būt, matyt. <...> „Mes jau daugiau pripratom prie Kanados, jau mes jau...“ – skaito save kanadoliais, atsieit. (M69, K1)

Pastarajame pavyzdyje cituojamos mintys moters, pasakojančios apie tris savo anū-kes, kurių vardai visiškai nieko bendro neturi su lietuviškumu, o ir pačios mergaitės nei kalba, nei supranta lietuviškai, nors abu jų tėvai yra lietuviai. Paklausta, kodėl taip yra nutikę, moteris paaiškina, kad šeima jau laiko save kanadoliais, t. y. kanadiečiais, o ne lietuviais. Tad kai kurių grupės iš Lietuvos žmonių sąmoningai stengiamasi tolti nuo visko, kas lietuviška, taigi ir nuo lietuvių kalbos. Tačiau per interviu neišryškėjo tokia tendencija, kokią mini Liubinienė (2011: 149) aptardama Šiaurės Airijos atvejį: „[v]ieni toliau atkakliai laikosi savo originalaus lietuviško vardo, kiti pasirenka naują anglišką vardą ar pravardę“, – Toronte tokie atvejai nebuvo minimi.

Jei šeima lietuviška, kiek buvo galima suprasti, vis dėlto viena iš namų kalbų, o kai kurių šeimų ir vienintelė, dažnai būna lietuvių kalba. Mišrių šeimų kasdienis gyveni-mas, žinoma, vyksta keliomis kalbomis: lietuvių ir anglų. Pavyzdžiui, mama su vaikais kalba lietuviškai, o su vyru – angliškai. Vaikai mamai atsako lietuviškai, o tėvui – an-gliškai. Tačiau juk turi būti ir bendra šeimos kalba, kuri, žinoma, nėra lietuvių. Tačiau pasakytina ir tai, kad ne vien į mišrių šeimų, bet ir į lietuvių namus ateina anglų kalba:

90. T: O namie kokia kalba kalbate? I: Lietuviškai. <...> T: Nepereinat į anglų kalbą? I: Nu jau žinot, atsiranda tokių žodžių, tikrai atsiranda. Kaip kartais jau mes vieni

kitus baram: „Nenaudok to, to.“ Kartais tiesiog iš įpročio: iš tikrųjų, vat kaip daug kur girdi ir tiesiog pradedi tokius žodžius, kurie trumpiau galbūt išsitaria, taip ir panaudo-ji jau angliškai. (M47, K1)

Buvo rašyta, kad anglų kalbą namo parneša vaikai, tačiau 90 pavyzdyje minima šei-ma, kurioje visi sąmoningi, suaugę žmonės. Vyras net ir anglų kalbos nelabai moka, tačiau ir jo kalboje atsiranda angliškų kasdienės vartosenos žodžių. Be to, patys emi-grantai ima jausti, kad jų lietuvių kalba paprastėja, pasimiršta lietuviški žodžiai, o tada vietoje jų imami vartoti angliški ir pan.:

91. T: Ar nepristinga žodžių? I: Nu, kartais būna ir man kartais pristinga. T: O kokiose situacijose gali pristigti?


55

I: Kartais atrodo, kad, nu, angliškas greičiau išlenda, negu kad galvoji... <...> Atrodo, kad angliškas lengviau negu kad lietuviškas.

T: O kas tai būna: ar būna kažkokie maisto pavadinimai, ar vietų pavadinimai? Kas tai būna? <...>

I: Kur daugiau angliškai vartoji. Tiesiog, nu, pagal situaciją. Sunku pasakyt. (M57, K1)

92. I: Aš buvau Lietuvoj ir aš norėjau pasakyti „judri gatvė“ ir aš neatsiminiau žodžio „judri“. Aš žinau, kad aš žinau tą žodį. Aš kai grįžau šičia, aš atsiminiau. Ir man buvo tokia gėda. Aš sakau, aš <...> nesimaivau, neišsidirbinėju, bet nu aš tikrai pamiršau.

<...> I: Aišku, yra daug barbarizmų mūsų [kalboje]. Tai ypatingai, kai esam kompanijoj. T: O ką jūs vadinat barbarizmais? I: Tai toksai yra, kai, sakykim, yra kiemas lauke, tai <...> į lauką išeit, ar į kiemą, mes

sakom dabar į backyardą [= kiemą] išeiti. Tai mes tiesiog angliškus sulietuvinam su savo galūnėm. <...>

T: O kodėl taip atsitinka? I: Tiesiog gal, nežinau, toks paprastumas išeina, taip paprasčiau yra. Mes suprantam

viens kitą, nes irgi yra biškį angliškai kalbančių, biškį lietuviškai kalbančių. <...> Tar-pinis variantas. (M43, K1)

Kaip numanu iš 91–92 pavyzdžių, bendraujant lietuviškai anglų kalbos aplinkoje greičiau aktyvuojami angliški, o ne lietuviški žodžiai. Tai nereiškia, kad žmonės tų žo-džių nesuprastų išgirdę ar perskaitę, tačiau kalbant sparčiau iš atminties iškyla ne lie-tuviški, o gyvenamosios šalies kalbos dažnos vartosenos žodžiai. Kita vertus, angliški žodžiai pasitelkiami ir tada, kai bendraujama su Kanados lietuviais, kuriems, kaip spėjo tikslinės grupės tiriamieji, galbūt lengviau suprasti tokią mišrią kalbą, kai į lietuvišką sakinį įpinami angliški žodžiai su lietuviškomis galūnėmis. Kaip teigia Londone gyve-nančių lietuvių vaikų atvejį tyrusi Blažienė (2016: 134), „gimtoji lietuvių kalba kitos kalbos aplinkoje neišvengiamai patiria anglų kalbos poveikį, todėl joje randasi dviejų kalbų sąveikai būdingų kalbos reiškinių – kalbos paprastinimo, vienos kalbos gramati-nių ypatybių perkėlimo į kitą kalbą, kodų kaitos ir kt.“, tai būdinga ir grupės iš Lietuvos kalbai. Ir tokia kalba suvokiama kaip tarpinis variantas, palengvinantis bendravimą. Taigi gyvendami Toronte žmonės neretai komunikuoja keliomis kalbomis, net ir tose situacijose, kur galėtų išsiversti viena – lietuvių – kalba, tačiau savo kalbų kokybę yra linkę vertinti ir kritiškai:

93. Tiktai, žinot, turiu pasakyt, <...> iš tikrųjų taip yra: per dvidešimt vienus metus, ką mes gyvename, tai aš sakyčiau taip: nei lietuviškai gerai nemoki, todėl kad skaitau knygą – dabar naują dovanų gavau iš Lietuvos, – labai daug lietuviškų naujų žodžių, kurių aš nežinau, ir pas vyrą klausiu, vyras nežino. Tikrai labai daug yra žodžių lietu-viškų naujų, <...> tų žodžių nebuvo. Aš jų nefiksuoju, bet aš jų net ir nežinau. Supran-tat? Angliškai, kadangi tu nebaigęs universiteto ir negimęs, irgi negali kalbėti šimtu procentų anglų taisyklingai. Taip? Rusų kalbą kažkada aš mokėjau be galo gerai <...>.

56


Dabar ir rusiškai gerai nežinai, ir lietuviškai negerai žinai, ir angliškai. <...> Žinokit, trys kalbos, ir tiesiog tu negali pasakyt, kad tu gerai labai kalbi lietuviškai. <...> Ir kitą kartą tu kalbi lietuviškai, net to žodžio nežinai, tu padedi anglų. (M50, K1)

94. Užsimiršta, žinokit, tikrai, kaip bebūtų keista, bet užsimiršta ta kalba kitoj šaly gyve-nant. (M50, K1)

Kaip matyti iš 93 pavyzdžio, moteris aiškiai supranta, kad jos gimtosios kalbos žodžių ištekliai neprilygsta Lietuvoje gyvenančių žmonių žodynui, tačiau ji kritiškai kalba ir apie savo anglų kalbos mokėjimą, aiškiai pabrėždama ir išsilavinimo svarbą kalbos mokėji-mui. Taigi ji vartoja kelias kalbas, bet negali pasakyti, kad kurią nors mokėtų puikiai. O ir 94 pavyzdyje aiškiai pasakoma, kad gimtoji lietuvių kalba gyvenant svetur užsimiršta. O tai, spėtina, jau gali būti siejama su kalbos atricijos reiškiniu, kuris suvokiamas kaip vienos iš individo mokamų kalbų pokytis, tos kalbos mokėjimo silpimas, savita atžanga (plačiau žr. Schmid & de Bot 2006: 210; Ahlsén 2013: 1), pasireiškianti tuo, kad žmogui gali būti sunku prisiminti kokį nors, kad ir kasdienės vartosenos, žodį, daroma gramati-kos ar leksikos klaidų, atsiranda svetimosios kalbos akcentas (Schmid & Köpke 2007: 3; Schmid 2012: 1). Taigi gimtoji kalba savotiškai traukiasi, užleisdama vietą gyvenamosios šalies kalbai. Tai pastebi ir JAV emigrantus tyrusi Aurelija Tamošiūnaitė (2008, 2013), teigianti, kad po 8–12 metų gyvenimo JAV lietuvių kalbą ima keisti anglų kalba.

Ne visų aptariamos grupės informantų vienodai aktyviai plėtojamos ir atskiros kal-binės veiklos rūšys (plg. Vilkienė 2015b: 140–148). Tai, kaip ir Kanados lietuvių grupės atveju, susiję su kasdiene žmogaus veikla. Jei aktyviai bendraujama su Lietuva, pavyz-džiui, esama verslo ryšių arba dirbama lietuvių bendruomenės labui, tuomet ir kalbinė veikla įvairesnė, ne tik kalbėjimo, klausymo, bet ir skaitymo bei rašymo veiklos yra ne-apmirusios. Tačiau kitais atvejais sandūra su rašytine lietuvių kalbos atmaina yra men-ka: netenka rašyti, nedaug skaitoma arba visai neskaitoma lietuviškai.

95. Skaitau ir lietuviškai, ir angliškai. Aišku, pastebėjau, kad jau gal daugiau linkstu į an-gliškas knygas. Bet skaitau kiekvieną rytą lietuvišką spaudą internete, klausausi M1+ ir sakau: „Lietuvių kalba yra lietuvių kalba.“ (M43, K1)

96. Suprastėjo rašyba. Pačiõs. Turbūt ir visų čia esančių. Nes viskas vyksta kompiuteriu arba žinutėm. Klaviatūra angliška ir jau tų vat nosinių, ilgųjų, č, ž jau nevartoju 10 metų. Ir pastebėjau, kaip jau reikia rašyti, <...> jau kitą kartą <...> man reikia pagalvoti. <...> aš jau nesu tikra. Dėl to, kad aš jau visiškai atpratus <...>. (M45, K1)

Pasak 95 pavyzdyje cituotos moters, ji daug skaito lietuviškai internete, tačiau ren-kasi angliškas knygas. Apie tai, kad labiau linksta į anglišką literatūrą, minėjo ne vienas informantas. Dažniau ir internete naršoma angliškai, o ir nedažnas klausosi lietuviškų radijo laidų ar žiūri Lietuvos televiziją internetu, nes, kaip teigia, nebeįdomu. Rašymo veikla irgi nėra labai aktyvi, nes nėra situacijų, kur jos reikėtų. Kai ši veikla nelabai plė-tojama, menksta ir jos gebėjimai (96 pvz.). Mąžta ir situacijų, kur galėtų būti taikomi emigrantų lietuvių kalbos gebėjimai. Nors interviu turinio analizė rodo, kad daugumos


57

kalbintų žmonių gyvenime vis dar dominuoja lietuvių kalba, anglų kalbos pozicijos ne-abejotinai tvirtėja. Tyrimo dalyviai pasakojo: kai darbas susijęs su anglų kalba, tai an-gliškai ir galvoja. Skaičiuoja ir angliškai, ir lietuviškai, nelygu situacija. Tačiau vis dėlto artimesnė, malonesnė kalba, emocijų kalba išlikusi lietuvių. Ji įvardijama kaip prigimti-nė, ja nekyla sunkumų bendraujant, o anglų kalba – išmokta, todėl ne tokia plati, brangi. Iš Žemaitijos kilusi informantė net pabrėžė, kad ji nepamiršusi ir žemaičių tarmės, že-maitiškai kalba, pavyzdžiui, kai supyksta.

Kalbinti žmonės minėjo ir tai, kad yra ir tokių tėvynainių, kurie nusigręžia nuo gim-tosios kalbos:

97. Aš esu nustebęs, kaip žmonės specialiai [pamiršta lietuvių kalbą]. Nu, čia yra specia-liai išsikalinėjimas, aš sakyčiau. <...> Kaip žmogus gali prarasti kalbą, kada tu gimei, šnekėjai, kalbėjai? Nu, suprantu, kad kažkiek ten prarandi, ten kažkokias nežinau <...>. Negali taip atvirai, <...> plačiai ten [kalbėti]. Tu neturi tokio žodžių ten, kalbos, kaip sakoma, viso to lagamino susikrovęs, bet vis tiek žmogus bendrauja. (V40, K1)

98. O dabar, sakysim, man tai vienas dalykas yra labai skaudus: nes išeiviai [karo pabė-gėliai] stengiasi savo vaikus vis vien laikyti lietuviškoj kultūroj, lietuviškoj kalboj. Su <...> tėvų žemės įvaizdžiu visą laiką, kad mes sugrįšim, kad mes atkursim, kad mes įsijungsim – su tais visais pasakojimais. Ir visą laiką buvo vienaip arba kitaip stipriai išreikštas noras grįžti į tą tėvynę, kuri yra tokia miela ir tokia brangi. Ir kuri tik laiki-nai apleista. Dabar kurie atvažiuoja, didžioji dalis yra vis vien, kurie ieško ekonominio to vadinamojo gerbūvio. <...> Ir kaip žiūri, <...> tų va išeivių, kurie pokariniai buvo, tai <...> buvo stengiamasi tą kalbą perduoti. O dabar – ne visiems, čia vėl ne visiems, nėra ta bendra taisyklė, kuri visiems yra galiojanti, – bet kartais naujai išvykusieji labai stengiasi supanašėti kaip galima greičiau su vietiniais. <...> ir man keista net, kai du tris metus ar keturis pabuvę vaikai, atvykę iš Lietuvos, stengiasi bendrauti angliškai ir ne tai kad išsižadėti kalbos – gal taip per griežtas būtų žodis – bet mažiau dėmesio į ją kreipti galvojant, kad mes vis vien čia būsim, čia gyvensim, kam mums, gal antraei-lis dalykas. (V58, K1)

Iš 97 pavyzdžio akivaizdu, kad tie žmonės, kurie atsisako savo gimtosios kalbos, vertinami neigiamai, bet kartu ir aiškiai suvokiama, jog gyvenant svetur gimtosios kal-bos ištekliai menksta. Informantai pabrėžė ir tai, kad jei abu iš Lietuvos atvykę žmonės šeimoje ima kalbėtis angliškai, jie nutolsta ir nuo lietuvybės. 98 pavyzdyje cituojamos mintys vyro, kuris sugretina Kanados lietuvius su tais, kurie atvyksta iš Lietuvos. Ir iš ci-tatos aiškiai matyti, kad esama dalies tokių emigrantų iš Lietuvos, kuriems lietuvių kalba (o ir Lietuva) nėra svarbi, ji nėra branginama, puoselėjama, kad būtų perduota ateities kartoms. Ir, matyt, tai nėra pavieniai atvejai, jei vedama tokia paralelė: karo pabėgėliai iš esmės elgėsi taip, kad kalba išliktų, o dabartiniai – ir kitaip. Pirmieji, kaip jau buvo minėta 4.1 skyriuje, auklėjo vaikus skiepydami nuostatą, kad jie Kanadoje laikinai, kai ateis toks metas, kai grįš į tėvynę, o dabarties emigrantams svarbu greičiau įsilieti į pri-ėmusios šalies gyvenimą, nes mes vis vien čia būsim, čia gyvensim. Ekonominės gerovės

58


susikūrimas ne vienam tampa gerokai svarbesnis nei lietuvybė. O kalbos atžvilgiu kar-tojasi tai, kas vyksta ir su kitų tautų emigrantais įvairiose šalyse (plg. Val & Vinogradova 2010: 3): jau pirmos ir antros kartos imigrantai praranda savo gimtąją kalbą. Atrodo, kad bent jau iš dalies tai vyksta ir į Torontą persikėlusiųjų grupės iš Lietuvos atveju. Vis dėlto informantų buvo minėta ir tai, kad neretas iš Lietuvos atvykęs lietuvis taip pat, kaip ir Kanados lietuvių atveju, yra linkęs išlaikyti lietuvių kalbą, tačiau supranta ir tai, jog bus nelengva.

99. T: O kaip jūs manot, sunku bus išlaikyti kalbą? I: Nežinau. Bijau net… Aš iš tikrųjų bijau. <…> Bet manau, kad drąsint reikia save:

visi išlaiko ir aš išlaikysiu. <...> Aš tikrai negalvoju, kad mes turim dabar tarpusavy pradėt angliškai kalbėti. Nesą-

monė. Aš tai visą laiką galvoju, kad toj šaly, kur tu esi, tu turi mokėt tą kalbą. Tai yra būtina. <…> Bet tarpusavy mes tai visi turim kalbėt, aišku, lietuviškai. (M47, K1)

100. Jeigu tu nori, tu išlaikai. <...> Neįmanoma užmiršti tos kalbos <...>. (M43, K1)

Iš 99 pavyzdžio matyti, kad šeimoje kalbama lietuviškai, stengiamasi išlaikyti savo gimtąją kalbą. Tačiau moteris supranta ir tai, kad be kalbos tu esi niekas, todėl nori geriau išmokti anglų kalbą, ragina savo anglų kalbos nemokantį vyrą žiūrėti ne lietuviškas tele-vizijos laidas, o Kanados televiziją – taip mokytis anglų kalbos. Taigi gyvenimas vyksta tarp dviejų kalbų: savos, kuria bendrauti lengviau, ir priėmusios šalies, kurią neretai dar reikia gerai išmokti. Tačiau iš esmės tokių žmonių vis dar tikima, kad lietuviui svarbu mokėti gimtąją kalbą (plg. Liubinienė 2011: 154), viliamasi, kad pavyks ją išsaugoti, nes jei tu nori, tu išlaikai (100 pvz.).

5. NUOSTATŲ IR VERTYBIŲ ATOSKLAIDA

5.1. Kanados lietuvių požiūris

Aš žinau, iš kur aš esu kilusi, ir dėl to aš žinau, kur aš eisiu toliau. (M72, K1+)

Šiame poskyryje siekiama aptarti tai, kokias vertybes ir nuostatas, atsiskleidžiančias lietuviškai vykstančiame diskurse ir susijusias apskritai su lietuviškumu, t. y. tapatybe, puoselėja Kanados lietuvių grupė. Kaip viena tokių vertybių, aiškiai išryškėja etninė ta-patybė. Anot Fishmano (1966: 36), iš esmės etniškumo išlaikymas yra stabilesnis nei kalbos išlaikymas. Galima sakyti, kad tai atskleidė ir Kanados lietuvių interviu analizė. Dažnas pokalbių dalyvis teigė, kad jis yra lietuvis arba Kanados lietuvis.

101. Pirmiausia galvoju, kad [aš esu] lietuvė negu kanadietė. Bet Kanadoj yra truputį toks laisvesnis [požiūris], laisviau priima išlaikyt savo kalbas. Nes neverčia pakeisti tuoj pat. Ir priima. (M55, K2)


59

102. Šičia, Kanadoj, aš save vadinuos lietuve. Bet kai išvažiuoju kur nors kitur, aš save vadinuos kanadiete. Bet tarp lietuvių tas <...> padeda išaiškinti, iš kokio krašto ar kokiam krašte aš gyvenu. (M66, K2)

103. T: O jeigu aš jūsų paklausčiau, o kaip jūs jaučiatės: ar jūs esat amerikietė, ar kanadie-tė, ar kas?

I: Mes – lietuviai. <...> (M67, K2)

104. Esu lietuvė, gyvenanti Kanadoje. (M65, K2)

105. [Vienas bendradarbis] vis sakydavo, kad „tu kanadietė, tu ne lietuvė“. <...> Sakau: „Nesvarbu, kad žvirblis <...> gimęs tvarte, bet turi jausti, <...> ką tu širdy turi.“ Ir aš jaučiuosi, kad aš pirmoj eilėj esu lietuvė. (M72, K1+)

106. Aišku, aš kanadietė. Aišku. Ir lietuvė. Kaip kitaip. Čia užaugus visą gyvenimą, tai esu kanadietė. <...> Tai jeigu manęs paklaus, tai tik aš lietuvė. (M75, K1+)

Cituojamos (101, 102, 104 ir 106 pvz.) jau Kanadoje gimusios moterys, užtikrintai teigiančios, kad yra lietuvės, tačiau nenuneigiančios, žinoma, ir kanadietiškosios savo tapatybės pusės. Kita vertus, 107 pavyzdyje atsiskleidžia kitokia minties raidos kryp-tis: cituojamos vyras, kuris yra jau trečios kartos emigrantas, pirmiausia įvardija savo kanadietiškąją tapatybę, tačiau neatsižada ir lietuviškų šaknų, nes moka kalbą, išmano papročius ir pan. Turbūt galima teigti, kad jo savivokoje glūdintis lietuviškumas – tai ugdymo pasekmė.

107. Daugiau jaučiuos kaip kanadietis. Bet vis vien <…> buvau auklėtas su visokių lietu-vių, lietuvybių, sakyčiau, žinai, papročių, kalba, raštas, skaitymą, tai pagal viską tą tai lietuvis esu. Nes dar moku, žinai, dar išlaikau kalbą ir papročius. Tai <...> pagal tą tai lietuvis esu. Bet visuomet yra <...> pusiau toksai jausmas: ar lietuvis, ar kanadie-tis. Žiūrint kaip viskas, žinai, kurioj situacijoj, tai vienaip arba kitaip. (V48, K3)

Kaip teigia Norvilas (2013: 112), „amerikietiškoje (kanadietiškoje) aplinkoje gyve-nantys jaunuoliai įgyja ir lietuvio, ir amerikiečio arba kanadiečio tapatybes. Šios tapaty-bės <...> yra skirtingo pobūdžio. Gal todėl jos ne tik tarpusavyje nesikerta, bet ir apskri-tai nepriekaištingai dera.“ Tęsiant mintį apie skirtingą šių dviejų tapatybių pobūdį pa-sakytina, kad Norvilo tyrimas rodo, jog amerikietiškoji (kanadietiškoji) išeivių tapatybė išoriškai „susideda iš dviejų sandų: gimimo teisės ir gyvenamosios erdvės. <...> Prie šių išorinių sandų jungiasi ir bendro pobūdžio vidinė žymė, būtent – jausminis ryšys“ (ten pat: 108). O lietuviškoji tapatybė prilyginama „kitokiai būsenai. Būti lietuviu reiš-kia įgauti ir prisiimti tam tikrą asmenybės turinį“ (ten pat: 109). Bendraujant ir su K4 Kanados lietuviais, kurie menkai tekalbėjo lietuviškai arba iš viso vengė tai daryti, taip pat ryškėjo tapatybės lietuviškumo dėmuo, nes taip juos auklėjo tėvai. Toks auklėjimas atsiskleidžia ir 108 pavyzdyje:

108. Mano sūnus: „Aš gimęs Kanadoj, aš kanadietis.“ – Sakau: „No [= Ne], tu esi lietuvis.“ (M80, K1+)

60


Sūnui teigiant, kad jis yra kanadietis, motina paprieštarauja, sako, kad jis yra lietu-vis. Šis pavyzdys iš dalies iliustruoja Dalios Katiliūtės-Boydstun (1993: 17) įžvalgą: „Tėvų prielaida, kad tautiškumas yra centrinė vertybė, čia užaugusiam jaunuoliui yra sunkiai suprantama ir kertasi su šios visuomenės prielaidų sistema, o jaunuolio atsisakymas pri-siimti tautiškumo pareigą tėvams tampa lyg ir išniekinimu jų giliausių įsitikinimų ir ver-tybių.“ Pagarba tėvams neleidžia jaunesnėms kartoms pamiršti savo lietuviškumo. Taigi šaknų žinojimas, įdiegtas tėvų, senelių, palieka ryškų pėdsaką žmonių savimonėje. O kaip teigia Jolanta Kuznecovienė (2014: 49), tyrinėjusi Londono emigrantus, „[i]šmokimas <...> yra bene svarbiausias antros kartos emigrantų naudojamas lietuviškumo konstravi-mo resursas. Ne kilmė ar kalba <...>, o ankstyvoje vaikystėje vykusi socializacija lietuviš-koje aplinkoje, suformavusioje tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius, yra svarbiausias veiksnys, lemiantis antros kartos imigrantų buvimo lietuviu/e jausmą.“ Ši Kuznecovienės mintis Toronto lietuvių atveju gali būti išplėsta teigiant, kad tapatybė, kaip išmokimas, tėvų ugdymo rezultatas, būdinga ne tik K2, bet ir K3, K4. Kaip teigia Kanados situaciją ty-rusi Danytė (2008: 69), „[l]ietuviai išeiviai nuo kūdikystės paženklino savo vaikus, steng-damiesi juos dvasiškai atskirti nuo kanadietiškos tapatybės, nors tuo pačiu metu skatino lavintis ir įgyti profesiją Kanadoje.“ Tokia įžvalga taikytina kartai, atvykusiai į Kanadą po Antrojo pasaulinio karo. Jiems, kaip teigia Katiliūtė-Boydstun (1993: 16), „[t]autiškumas buvo pareiga. Asmuo tapdavo įrankiu tautos išlikimui.“ Ir tokią nuostatą jie siekė ir siekia perduoti kitoms kartoms. Tačiau, kaip numanu iš 101 pavyzdžio, savivoka yra veikiama ir valstybės politikos: Kanados tolerancija įvairioms tautoms, skatinimas puoselėti pavel-dėtąsias kultūras ir kalbas – tai irgi akstinas pripažinti, gerbti ir puoselėti savo paveldėtąją kalbą ir tapatybę.11 Dažnai dvi tapatybės – kanadiečio ir lietuvio – pinasi tarpusavyje ir, nelygu situacija, iškyla viena iš jų (žr. 102 ir 106 pvz.). Tačiau tapatybė, kaip matoma iš 103, 105, 107 pavyzdžių, gali būti deklaruojama ir nesiejant jos su gyvenamąja valstybe. Ji yra apsisprendimo, pasirinkimo dalykas. Tai liudija ir 109 pavyzdys:

109. IV12: Mūsų kilmė yra lietuvių, aišku, bet mes – amerikonai greičiausiai. T: Ne kanadiečiai? IV: Ne. Mes gimėm, mes čia gimėm. Aš čia gimiau. <...> (V77, K2) IM: <...> Visada aš pabrėžiu, kad aš esu lietuvė. (M72, K1+)

Šiame pavyzdyje cituojamas vyras, dar prieškario emigrantų sūnus, ilgus metus gy-venantis JAV, jau teigia, kad jis nėra kanadietis, nors čia gimė, užaugo, bet save laiko amerikiečiu, visgi pabrėžia, kad jo kilmė – lietuviška. Primintina, kad šio žmogaus tė-vai – ekonominiai emigrantai, niekada nesirūpinę lietuvių kalbos ir apskritai lietuvybės išlaikymu, kaip buvo galima suprasti iš viso interviu, taigi spėtina, jie neugdė sūnaus

11 Palyginimui paminėtinas Vyčio Čiubrinsko tyrimas apie lietuvius, XIX a. emigravusius į Teksasą (JAV) iš Mažosios Lietuvos. Kaip teigia autorius (2009: 83), šių emigrantų vaikų karta jau laikė save amerikiečiais ir tai deklaravo tiek priva-čiame, tiek viešame diskurse. Kanados lietuviai savo lietuviškąją tapatybę yra perdavę per kelias kartas. 12 Pokalbyje dalyvavo du informantai: IV – vyras, IM – moteris.


61

lietuviškos savimonės. Tame pačiame pavyzdyje cituojama moteris, kurios šeima buvo aktyviai įsiliejusi į lietuvišką veiklą Toronte, atsakė jau visiškai kitaip: ji yra lietuvė. Taigi apsisprendimas yra nulemtas šeimos, artimųjų. Tai aiškiai savo interviu suformuluoja ši jau Kanadoje gimusi moteris:

110. Mes buvom auginti, auklėti taip, kad mes esam lietuviai. <…> Mūsų tapatybės tas klausimas visuomet mum buvo aiškiai nurodytas kelias, kad mes esam lietuviai, nes tuo metu buvo reikalinga būti lietuviais, nes Lietuva okupuota. Reiškia, čia mum buvo kaip ir užduota pareiga. Būti lietuviais ir <...> save laikytis lietuviais, ir daryti viską, kad <...> nebūtų Lietuva užmiršta. (M65 K2)

Taigi iš 110 pavyzdžio akivaizdu, kad karo pabėgėliams būti lietuviu reiškė priešintis okupacijai, padėti Lietuvai išlikti. Išlaikyti savo ir vaikų, anūkų lietuviškąją tapatybę pri-lygo pareigai, kurią neabejotinai privalu vykdyti. Lietuviškoji tapatybė buvo ta vertybė, kurią būtina išsaugoti, nes to prireiks, kai, tikėta, ateis laikas grįžti į Lietuvą:

111. Mum buvo įkalta: mes neatvažiavom čia pritapti, mes atvažiavom tiktai praleisti lai-ką, kol galėsim grįžt į Lietuvą. <...> Mes vis tiek čia ilgai nebūsim ir netapsim kana-diečiais. O dabar atvažiuojantys kitaip galvoja jau. (M81, K1+)

112. Tie, kurie patys pirmieji važiavo [pokario išeiviai], jie net negalvojo, kad jie čia pa-siliks. Jie tobulino savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Jie mokė vaikus, nes jie sakė: „Mes vieną dieną grįšim namo.“ <...> Aišku, tas gyvenimas mėtė, ir visaip buvo, kad jie čia liko. Paskui tie vaikai sako: „Tai mano kraujas yra lietuviškas, tai aš toliau savo vaikus mokinsiu irgi lietuviškai.“ Ir tas galbūt karta iš kartos ir persiduoda. (M43, K1)

113. Tai <...> visų svajonė buvo grįžt į Lietuvą. Visa ta išeivija, kuri buvo priversta, išstum-ta iš Lietuvos, reiškia, laukė tos dienos, kada galėsim grįžt. (V84, K1)

Iš 111–113 pavyzdžių aiškiai matyti, kad Kanada karo pabėgėliams atrodė tik laikina priebėga, tad lietuviškoji tapatybė, kalba buvo puoselėjama labai aktyviai, kad net ir vė-lesnės kartos perėmė tėvų nuostatas: mano kraujas yra lietuviškas, tai aš toliau savo vai-kus mokinsiu irgi lietuviškai. Prarasta tėvyne karo pabėgėliams dvasine prasme tarsi tapo lietuvybė ir, žinoma, kalba. Tvirtai tikėta, kad kalba yra esminė dalis tos tapatybės (M65, K2). Vis dėlto, anot Katiliūtės-Boydstun (1993: 23), esama nemažai žmonių, „kurie yra išlaikę ar išvystę stiprią lietuvišką savimonę, bet lietuvių kalbos nebemoka“, tačiau, nors jie „gali laikyti save lietuviais, švęsti lietuviškas šventes, puoselėti lietuviškas tradicijas, aistringai domėtis lietuviškais ir Lietuvos reikalais, bet prieš lietuviškai kalbančius, ku-riems ne tiek kilmė, kiek kalba nurodo lietuviškumą, lietuviškai nekalbantys jaučiasi svetimi“ (ten pat: 23–24). Taigi kalba, daugumos tyrimo dalyvių nuomone, yra svar-biausias lietuviškumo požymis, viena didžiausių vertybių. Tokio mąstymo pasekmės gyvuoja ir K3, ir K4 sąmonėje. Pokalbyje su ketvirtos kartos emigrantais – mergina ir vaikinu, kurie jau nelabai sklandžiai kalba lietuviškai, – buvo paklausta, ar jie norėtų mokėti lietuvių kalbą:

62


114. T: Ar norit mokėti lietuviškai kalbėti? IV: Mhm. T: Kodėl? IV: Nes mes esam lietuviškai [= lietuviai]. T: Ne kanadiečiai? Lietuviai? IV: Mes esam kanadietiai [= kanadiečiai] ir lietuvių [= lietuviai], but [= bet]...

(V21, K4) IM: mūsų [= lietuvių] kultūra yra labai stiprus [= stipri], kad mes esam labai mažia

country [= šalis]. So [= Taigi], ir mūsų tėvai labai stengiasi, kad mes laikytų [= išlai-kytume] mūsų tradicijos. (M20, K4)

Cituojamiems jauniems žmonėms nėra labai lengva dėstyti savo mintis lietuviškai, tačiau jie aiškiai deklaruoja ir savo lietuviškąją tapatybę, ir norą ją palaikyti, pavyzdžiui, kalbant lietuviškai, ir ypač pabrėžia, kad tėvai labai stengiasi dėl to, kad jie išliktų lietu-viai, tai lyg ir vaikų pareiga pateisinti tėvų lūkesčius. Viena tiriamoji, paklausta, kuo save laiko jos vaikai, atsakė taip:

115. Nu, tai viena [dukra] paėmė, išsitatuiravo didžiausią Lietuvos Vytį čia, ant šono, ir Kanados vėliavą. Ir dar raudonai nusispalvavo. (M59, K1)

Jaunas žmogus ir per simbolius išreiškia savo tapatybę: ji ir lietuvė, nors gyvena Ka-nadoje. O tai, kaip jau buvo minėta, Kanados lietuvių pasirinktos auklėjimo krypties re-zultatas. Tačiau informantų buvo kalbama ir apie tai, kad situacija kinta, kad vis dažniau kuriamos mišrios šeimos, todėl keičiasi ir požiūris į vaikų auklėjimą lietuviška dvasia, lietuvių kalbos perdavimą ir puoselėjimą. Lituanistinė mokykla mąžta, o užuot rinkęsi pamokas joje, tėvai ir vaikai vis dažniau pirmenybę teikia kitokiai veiklai: plaukimui, ba-leto pamokoms ir pan. Taigi lietuviškajai tapatybei ir lietuvių kalbai išlikti darosi sunkiau.

Imant interviu buvo teirautasi, ar informantai jaučiasi Lietuvoje ir Kanadoje savi (plg. Vilkienė 2015c: 161–170). Kadangi dauguma kalbintų tikslinės grupės žmonių Ka-nadoje yra praleidę didžiąją savo gyvenimo dalį ar visą gyvenimą, natūralu, kad šioje ša-lyje jie jaučiasi gerai. Tai atskleidžia ir savivoka, kad jų tapatybės dalis yra kanadietiška. Tačiau esama ir manančiųjų kitaip:

116. <…> labai dažnai kalbėdavom, kad [mes esame] nei velnias, nei gegutė, nei pagauti, nei pakarti, nes nei mes čia, nu, mes galim dalyvaut, kiek mes norim, bet kažkaip širdyje vis tiek esam kitokie. <…> O į Lietuvą nuvažiuoji, labai smagu viskas, labai gražu, bet vis tiek tenai lyg ir ne savas. (M74, K1+)

117. I: Ne, aš čia [Kanadoje] ne sava. Jokiu būdu aš čia ne sava. Čia <...> ir tą kalbą reikėjo išmokti. Ar aš ją gerai moku? Ne. Ar aš lietuvių kalbą gražią turiu? Ne. Nes man to žodyno ir trūksta, aš jaučiu <...>. Čia sava aš niekada nebūsiu.

T: O Lietuvoje, kai grįžtat? I: Lietuvoj irgi ne. (M59, K1)


63

Nuo vaikystės Kanadoje gyvenanti moteris (116 pvz.), kalbėdama ne vien savo var-du, išsako mintį, kad gyvenamojoje šalyje nesijaučia visiškai sava, bet ir Lietuvoje jaus-mas toks pat. Kita moteris (117 pvz.) šeimos susijungimo tikslais sovietmečiu išvyko į Kanadą, tačiau čia iki šiol nesijaučia visiškai pritapusi, nors turi gerą darbą, atrodytų, įvairiomis prasmėmis yra sklandžiai įsiliejusi į gyvenamosios šalies visuomenę. Kaip vieną priežasčių, dėl ko nesijaučia Kanadoje sava, moteris įvardija kalbą – anglų kalbą reikėjo išmokti. Tyrimo dalyvė supranta, kad ja kalbėti kaip gimtąja negali. Tačiau ne-sijaučia ir Lietuvoje sava ir vėl mini kalbą – jos lietuvių kalba patyrusi pokyčių. Kalba, kaip priežastis nesijausti Lietuvoje savu, buvo paminėta ir kitų informantų:

118. T: O jūs, kai nuvykstate į Lietuvą, jaučiatės sava? Tokia pati lietuvė, kaip Lietuvoj lietuviai?

I: Ne. T: O iš kur tas jausmas toks atsiranda, kad ne visai tas pats? I: <...> kalbu su akcentu, <...> tai tuojau visi pastebi. <...> Vis tiek kitoks, kai sakyt,

yra kitoks jausmas <...>. Kitoks gyvenimo būdas. (M72, K1+)

Tačiau moteris pabrėžia ir tai, kad ne vien kalbos kitoniškumas, bet ir žmonių elge-sys neskatina tapatintis su tautiečiais Lietuvoje. Kai kuriems pašnekovams, kai lankėsi Lietuvoje, kliuvo stačiokiški žmonių išsireiškimai, nemandagumas, bet buvo džiaugia-masi, kad situacija kinta. Tačiau vis dėlto dauguma minėjo ir tai, kad nesijaučia Lietuvo-je kaip bet kurioje kitoje svetimoje šalyje, nelaiko savęs turistais:

119. [Lietuvoje] jautiesi toks labiau savas. <...> kai nuvažiuoji į Lietuvą, kažkaip labiau jautiesi kaip namuose, kadangi nežinau, ar <...> kalba, tas visa. (V78, K1+)

120. Taip jaučiasi, kad grįžti į savus namus. Kai močiutė ir tėvai kalbėdavo apie Lietuvą, jie daug tenais nekeliavo, nes tais laikais tik su vežimais ir arkliais, bet, pavyzdžiui, kai man papasakodavo apie Vilnių, tai aš tiesiog taip jaučiaus, kad aš žinau, kur man reikia eiti, kai aš pati buvau, nes jau buvo viskas taip išpasakota, kad man buvo taip mintyse matyta. (M66, K2)

Iš 119 pavyzdžio akivaizdu, kad vyras Lietuvoje jaučiasi ne taip, kaip nuvykęs į kitą kurią šalį, su kuria nesieja niekas. Karo pabėgėliai, auklėdami savo vaikus, sugebėjo jiems ne tik perduoti pareigą išlikti lietuviais, ne tik išmokė lietuvių kalbos, bet ir tarsi užmezgė dvasinius saitus su prarasta tėvyne, jų sąmonėn įrėžė savotišką mentalinį vietų, kuriose patys gyveno, žemėlapį (120 pvz.) (plg. Danytė 2008: 73). Todėl Lietuvoje jų vaikų jaučiamasi labiau kaip namuose, o viena tokios jausenos priežasčių įvardijamas ir lietuvių kalbos mokėjimas. Be to, ne vienas informantas minėjo, kad prie Lietuvos pri-artėjo ir dirbdamas jos labui po 1990 m., kai atsirado pažįstamų, draugų, ne tik giminių. Tačiau tai, kas pasakyta, labiau sietina su K1+ ar K2 tyrimo dalyviais, o K3 ar K4 kartos žmonės Lietuvoje jaučiasi ne tokie savi, labiau kaip turistai. Taigi spėtina, kad nors laikui bėgant išliko aktyvus noras išsaugoti tapatybę ir kalbą, saitai su šalimi, kurioje niekada nesi buvęs, silpo.

64


Vis dėlto dauguma kalbintų (ypač K1+, K2) Kanados lietuvių teigė, kad jiems labai svarbu žinoti savo šaknis:

121. T: Svarbu žmogui jo šaknys? I: O, labai svarbu. T: O ką tai duoda? I: Pagrindą gyvenimo. Aš žinau, iš kur aš esu kilusi, ir dėl to aš žinau, kur aš eisiu

toliau. <...> Žinot, tos šaknys yra atrama. Lietuva – didingas kraštas, žinote. Jeigu aš žinau, kad turiu lietuviško kraujo tekant gyslose, tai aš žinau, kad aš irgi galiu daug atsiekti. (M66, K2)

Iš 121 pavyzdžio numanu, kad savo kilme labai didžiuojamasi, o Lietuvos istorijos žinojimas suteikia pasitikėjimo. Šaknų suvokimas laikomas gyvenimo pagrindu. Ir ne vienas, ypač K1+ ar K2, informantas savo mintis dėstė panašiai. Šaknų žinojimas žmo-gui yra vertybė, leidžianti geriau save suvokti.

Tyrimo dalyvių taip pat buvo klausta jų nuostatos, ar galima būti lietuviu ir nemo-kėti lietuvių kalbos (plg. Vilkienė 2015a: 130–131). Šiuo klausimu nuomonės išsiskyrė. Vieni informantai tvirtai teigė, kad lietuvis privalo mokėti lietuvių kalbą:

122. Sunku yra tikėt, kad gali būt lietuvis nekalbant lietuviškai. Nes tiktai vien tradicijas išlaikyti... Aš galiu ispanų tradicijas išlaikyti, tas nereiškia, kad aš esu ispanų kilmės. Man atrodo, kad kalba yra gyvas, nenoriu sakyt, dalykas, bet man trūksta dabar žo-džio. Ir be kalbos <...> nėra to ryšio tarp, nežinau, kaip pasakyt dabar. <...> Ne, negali būt [lietuvis be lietuvių kalbos]. Kalba yra pagrindas. Ir be tos kalbos gali būt bet kas, bet nesi lietuvis. <...> Nesvarbu, kiek tu žinai tos kalbos, ar dažnai vartoji, ar nedažnai, bet vis vien ta kalba tave išskiria nuo kitų. Ir gali išmokti tą kalbą, sakykim, esi svetimtautis ir išmoksti tą kalbą, bet nereiškia, kad esi lietuvis, nes turi būti ir kitas ryšys, t. y. giminės ryšys turi irgi būt koks nors su Lietuva. (M66, K2)

123. Tai man asmeniškai atrodo, kad būti lietuviu būtų sunku be kalbos, nes yra sunku tada pilnai išgyventi Lietuvos kultūrą ir <...> dalyvauti pilnąja prasme Lietuvos gy-venime. Bet yra daug žmonių, kurie galvoja, kad nebūtinai lietuvių kalba reikalinga jaustis, kad esi lietuvis. Ir kad yra ryšys su Lietuva. Bet man atrodo, kad be kalbos yra sunku. (M65, K2)

124. Ne. Aš tai skaitau, kad ne [negali būti lietuvis be lietuvių kalbos]. Kadangi, mano supratimu, kalba tai yra pagrindas, kad išlaikyt lietuvybę. Nesvarbu, <...> kaip ten šneka, kad gali tu angliškai kalbėt, tas tradicijas palaikyt, suprantu, taip, bet dabar lietuvis tai yra surištas su Lietuva. (M63, K1)

125. Aš manau, kad reikia biškį mokėt. <...> Nors suprast kalbą. <...> Aš manau, kad čia labai svarbu. (M31, K3)

Kaip matyti iš 122–125 pavyzdžių, vieni informantai – ir jų, kiek teko sutikti, yra daugiau – tvirtai įsitikinę, kad tik lietuvių kalbos mokėjimas, kad ir menkas, yra lietu-


65

vio tapatybės pagrindas (plg. Kuznecovienė 2008a: 62). Ir taip mano net K3 išeiviai. Iš pokalbių su tyrimo dalyviais taip pat paaiškėjo, kad jiems klausimas, ar gali būti lietu-vis ir nemokėti lietuviškai, svarbus, jį aptaria su draugais, pažįstamais. Tačiau kiti tiek nesureikšmina kalbos ir teigia, kad svarbiau yra žmonių apsisprendimas būti lietuviu, meilė Lietuvai, aktyvus dalyvavimas lietuvių bendruomenės veikloje, darbas Lietuvos labui – tai daro lietuvį lietuviu (plg. Kuznecovienė 2006: 93):

126. Aš sakyčiau, gali. <...> Mes čia turim keletą tokių žmonių, kur yra perliukai, kur šeštadieninėj mokykloj kiekvieną rytą nelietuviškai moka „Labas!“ ir „Sudiev!“, „Aš tave myliu“ pasakyti. Ir padėjo daugiau negu kad mūsų tie patys lietuviai tautiečiai <...>. Ar jis ne lietuvis? Jis žino Lietuvos istoriją, jis serga už Lietuvos krepšinį <...>. Lietuviškai neišmoko ir <...> tikrai neišmoks, nes yra vyresnio amžiaus žmogus, ir viskas. Ar jisai lietuvis? Jeigu patriotas Lietuvos, aš sakyčiau, gali. (M59, K1)

127. Gali. <...> Pavyzdžiui, mes turim pažįstamų, Amerikoj draugų, kurie nežinau jau ten kelintos kartos yra vaikai, jie lietuviškai nemoka. Bet jie save laiko lietuviu, jie visur dalyvauja – ir organizacijose tenai, ir choruose, ir šokiuose, reiškia. Jie vis tiek tas ša-knis <...> gal jaučia, kad va jis yra kitoks negu tas pats amerikonas. Nors jis nemoka tos kalbos. (V78, K1+)

128. Ooo, lietuvis be lietuvių kalbos savo širdyje, kodėl, visuomet gali būt. (V79, K1)

Taip manančiųjų (126–128 pvz.) lietuvių kalba, nors, kaip išaiškėja iš interviu, suvo-kiama kaip vertybė, tačiau nėra sureikšminama (plg. Vilkienė 2015b: 130–132). Tačiau vis dėlto nemokantys kalbos, pasak Katiliūtės-Boydstun (1993: 23–24), nors ir „gali lai-kyti save lietuviais, švęsti lietuviškas šventes, puoselėti lietuviškas tradicijas, aistringai domėtis lietuviškais ir Lietuvos reikalais, bet prieš lietuviškai kalbančius, kuriems ne tiek kilmė, kiek kalba nurodo lietuviškumą, lietuviškai nekalbantys jaučiasi svetimi“ (ten pat). Taigi kalba – vertybė, kuri vienija arba skiria.

Kaip jau buvo rašyta, lietuviška savivoka laikoma vertybe, kurią būtina puoselėti. O vienas iš veiksnių, kad tapatybė būtų sėkmingai išlaikyta, – lietuviška šeima.

129. Aš sakau, mes viską darėm, mes <…> save atidavėm. Mes siųsdavom į stovyklas, mes veždavom į mokyklas [kad vaikai rastų sau lietuvį ar lietuvę į porą] <…>. (M87, K1+)

130. Tie [draugų] tėvai auklėjo vaikus: mes norim, kad apsivestumėt su lietuviais, mes norim, kad anūkai kalbėtų lietuviškai, mes norim šitą, šitą, šitą <…>. (M62, K2)

131. Mano generacijoj, aš manau, kad nebuvo <...> jokio klausimo, kad turi būt lietuvis, ir taškas. Tai taip. Ir taip ir atsitiko. Nežinau, kaip būtų buvę, jeigu nebūtų lietuvis, bet aš manau, gan būtų buvę labai sunku, nes vis tiek mes turim savo galvoseną, mes turim savo kultūrą ir ta <...> mūsų kalba padaro mus visai kitokius negu kanadiečiai. Nesvarbu, kiek jie gali būt išsilavinę, vis tiek supratimas gal gyvenimo ar ko yra kitoks. (M74, K1+)

66


Kaip nugalima suprasti iš 129–131 pavyzdžių, karo pabėgėliai dėjo daug pastangų, kad jų vaikai bendrautų, o vėliau tarpusavyje kurtų šeimas. Ir tas noras buvo visiškai tie-siai ir aiškiai išsakomas ir vaikams (130 pvz.). Sukurti lietuvišką šeimą – irgi buvo laiko-ma savita pareiga. Kaip teigia Kanados išeiviją tyrinėjusi Danytė (2008: 78), „[m]erginos jautė ypatingai didelį spaudimą ištekėti už lietuvių ir taip garantuoti, kad išeivijoje toliau bus puoselėjama lietuvybė“. Taigi lietuviška šeima suprasta kaip lietuvybės išlaikymo pa-matas. Be to, kaip akivaizdu iš 131 pavyzdžio, manyta, kad tokioje šeimoje gyventi yra lengviau, nes vienodai suvokiamas pasaulis, nes mąstoma ir kalbama ta pačia lietuvių kalba. Taigi ryšys abipusis: ir lietuviška šeima yra lietuvybės išlikimo laidas, ir lietuvybė – stiprus šeimą rišantis saitas.

Kita beveik visų tyrimo dalyvių minėta nuostata – Kanados lietuviams išlaikyti kalbą ir apskritai lietuviškumą padėjo aktyvus įsitraukimas į bendruomenės, parapijos veiklą. Kaip teigia Anne Pauwels (2016: 92), antros kartos emigrantų šeimų bendravime ima vyrauti daugumos kalba ir, jeigu tokia šeima nėra įsitraukusi į socialinį tinklą, kuriame vartojama paveldėtoji kalba, gali susidaryti prielaidos prarasti tą kalbą. Tokiu socialiniu tinklu, be abejo, galima laikyti bendruomenę ir parapiją, kurios, kaip teigia Kuzneco-vienė (2008a: 61), buvo ir yra ta aplinka, kuri „aktualizuoja lietuviškumą, susiedama žmogų su tradicijomis, papročiais ir kultūra“. Be to, anot Katiliūtės-Boydstun (1993: 25), išeiviai sieja bendruomenes ir su kitokiais tikslais: „Kanada ar Amerika per didelės, kad žmogus jose galėtų jaustis jaukiai. Šeima per maža, kad žmogus galėtų vien joje rasti vystymuisi reikiamą erdvę. Darbovietės vartotojiškos, ir jose žmogus tinka tik tol, kol yra abipusiška nauda. Žmogui reikia idealų, bet sunku juos rasti. Reikia žmogiškos ši-lumos, o mūsų pasaulyje jos maža. <...> Mūsų lietuviškos bendruomenės kaip tik galėtų būti tos šiltos, žmogiškos užuovėjos vartotojiškoje visuomenėje, jaukios, bet ne per siau-ros, turinčios vertybes, kurios iškelia žmogų virš savęs, leidžiančios ir savitai vystytis, ir duoti kitiems.“ Taigi bendruomenėms skiriamas ir asmenybės puoselėjimo, vertybių diegimo vaidmuo. Įsiliedami į bendruomenės veiklą Kanados lietuviai tikėjosi išlaikyti tautos vertybes, be to, stengėsi išplėsti socialinės aplinkos, kur vartojama lietuvių kal-ba, gyvuoja lietuviškumas, ribas (plg. Jakaitė-Bulbukienė 2015a: 107–111). Toronte tam galimybių yra nemažai (žr. šio skyriaus 3 poskyrį). Bendruomenėje atsiveria daugiau galimybių vartoti lietuvių kalbą, susidaro įvairesnės sąlyčio su lietuviška kultūra sąlygos, neatitolstama ir nuo Lietuvos istorijos. Bet turbūt svarbiausia – bendravimo lietuvių kalba situacijų įvairovė, susijusi su platesne, nesiribojančia vien šeima ar gimine, kal-bine bendruomene. Taigi pirmiausia buvimas bendruomenėje, bendra veikla padeda susirasti lietuvių pažįstamų ir, svarbiausia, draugų:

132. Aš esu lietuvaitė. <...> Aš draugaudavau visą laiką su lietuviais. Bažnyčia buvo labai svarbi ir buvo kaip centras, tai mes visi susitikdavom ten su savo draugais. Ir labai atskirai draugus taip laikėme, kad buvo angliški draugai, kurie buvo mokyklos drau-gai, ir tada buvo tikri draugai, kurie buvo lietuviai. Ir dažniausiai savaitgaliais tik su lietuviais praleisdavom laiką. (M66, K2)


67

133. Aš sakyčiau, kad aš lietuvė ir kanadietė. <...> Nes mes turim tiek daug čia, Toronte: ir bažnyčias, ir aš dirbu lietuviškoj mokykloj dabar <...>, ir aš chore dainuoju. Be-veik viskas, ką mes darom po darbo ir savaitgaliais, yra su lietuvių bendruomene. (M31, K3)

134. Vaikas prieš durų atidarymą jisai kalbasi su mama angliškai, jis atidaro duris [ben-druomenės namų] ir jisai automatiškai persijungia, nes čia yra lietuvių namai. Čia lietuviškai kalbama. (M43, K1)

135. Per tas organizacijas susidaro tikros draugystės, kurios visam gyvenimui tęsiasi. (M66, K2)

Iš 132 pavyzdžio akivaizdu, kad bendruomenės, bažnyčios, parapijos vaidmuo buvo itin reikšmingas buriant lietuvius, išlaikant lietuvybę. Iš 133 pavyzdžio taip pat numanu, kad labai svarbus tapatybės išlaikymo ramstis – aktyvus dalyvavimas bendruomenės veikloje. 134 pavyzdyje moteris, dar tik 17 metų gyvenanti Toronte, pasakoja apie ben-druomenės namų reikšmę. Jos nuomone, karo pabėgėlių kartos emigrantams išlaikyti lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas neabejotinai padėjo buvimas bendruomenėje, pa-rapijos veikla. Informantės 134 pavyzdyje minimas vaikas, kurį seneliai buvo išmokę lietuviškai, bet mama su juo jau kalbėjo angliškai, nes šeima mišri. Tačiau atėjęs į ben-druomenės namus vaikas, niekieno neraginamas, pasirinkdavo kalbėti lietuvių kalba. Iš 135 pavyzdžio ryškėja ir tai, kad dalyvavimas įvairioje bendruomenės, parapijos vei-kloje svarbus dar ir tuo, kad buvo pagrindas lietuvių draugystei. Ir tokia draugystė, jei ji užsimegzdavo dar vaikystėje, kaip pasakojo ne vienas tyrimo dalyvis, likdavo visam gyvenimui. Įvairioje bendruomenės ar parapijų veikloje susipažinę lietuviai, kaip teigia informantė 132 pavyzdyje, likdavo tikri draugai. O tai jau laidavo didesnį ir lietuvybės išlaikymą.

Atskiras bendruomenės veiklos aspektas – šeštadieninė lituanistinė mokykla. Pa-sak Spolsky’io (2009: 22), apskritai tėvų ir bendruomenės pastangos išlaikyti kalbą yra sėkmingesnės, kai prie to prisideda ir mokykla. Ji taip pat atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis Kanados lietuvių savimonei.

136. Tai žinoma, mokykla yra širdis, bet ta lietuvių kalba surišta su draugyste. <....> Mo-kykla irgi buvo kultūrinis centras. <...> Ta [lietuvių] kalba nėra tik „verskim puslapį“. (M73, K1+)

137. Kalbėsiu apie mano vaikus mokykloj lietuvių: kurie buvo mylimi, mylimi, tik daugiau nieko, tai jie pasirinko [būti] lietuviais. (M75, K1+)

Kaip matyti iš 136 pavyzdžio, esminė lituanistinės mokyklos nuostata – ne verskim puslapį, t. y. ne formaliai mokyti kalbos ar istorijos, geografijos, o visapusiškai ugdyti vaikus, padėti pamilti lietuvių kalbą ir Lietuvą. O kad tai įvyktų, būtina, kad vaikai jaus-tųsi mylimi (137 pvz.). Be to, informantai ypač pabrėžė, kad mokykla svarbi dar ir dėl

68


to, jog lietuvių vaikai susidraugauja vieni su kitais (kaip ir įvairiose organizacijose), o tos draugystės, kaip jau minėta, išlieka visą gyvenimą ir padeda išlaikyti lietuviškumą.

Tyrimo dalyviai išreiškia ir aiškią nuostatą, kad lietuviškajai jaunimo tapatybei išug-dyti labai svarbios buvo ir yra jaunimo stovyklos:

138. I: Vis tiek tie, kurie eina į lietuvių stovyklą, irgi angliškai kalba. <...> Man svarbu būtų, kad jie <...> lietuviškus dainus išmokintų.

T: O kodėl svarbu? I: Jeigu jie kur nors nueitų ar norėtų kartu būti su lietuviais, <...> tada, jeigu lietuviai

pradės dainuot lietuvišką dainą, tada jis irgi galėtų dainuot <...>, jis žino. Bet dabar jis tos dainos nežino. So [= Taigi]: „Gal nereikia su tais lietuviais eit užtai, kad aš viską nemoku.“ (M67, K2)

Kaip matyti iš 138 pavyzdžio, moteris supranta, kad K3 ar K4 jaunimas, jau gimęs Kanadoje, lietuviškose stovyklose neretai kalbasi ir angliškai. Anot Pauwels (2016: 93), jau antros kartos emigrantai bendraudami su draugais teikia pirmenybę dominuojan-čiai kalbai. Taigi nėra netikėta, kad K3 ar K4 lietuvių kilmės jaunuoliai bendrauja an-gliškai. Bet informantė iškelia kitą svarbų dalyką – pažintį su lietuvių kultūra, o labiau-siai – lietuviškų dainų mokymąsi, kurį užtikrina stovyklos. Moteris yra įsitikinusi, kad jos sūnus išlaikys savo lietuviškas šaknis, jei galės drauge su kitais lietuviais, pavyzdžiui, dainuoti. O tai daryti jis gali išmokti stovyklose. Apskritai, dainavimui, dalyvavimui chorų veikloje didelės svarbos teikė dažnas tyrimo dalyvis. Kaip jau buvo minėta, To-ronte labai aktyviai veikia įvairūs meno kolektyvai, o tarp jų ir chorai. Ne vienas pašne-kovas sakėsi dainuojąs ar dainavęs chore ir mano, kad tokia veikla labai padeda išlikti lietuviu, išsaugoti kalbą:

139. T: O kas dar sudaro tą lietuviškumą? I: Daina. O, būtinai daina. (M66, K2)

140. T: Ar padeda dainavimas išlaikyti lietuvių kalbą? I: Aš manyčiau. Gal. <...> Tik girdėt, žinai, regulariai [yra gerai]. Tada, jeigu neturė-

čiau tą chorą, tai aš visai negirdėčiau kalbą. Aš tik su močiute dar biškį kalbu. Aš dar turiu savo močiutes, bet jinai vienintelė, su kuria aš kalbu. (M54, K2)

141. T: Vis tiek svarbu žinoti tas šaknis? I: Jo. T: O kodėl? I: Nežinau. Turbūt, žinai, <...> todėl, kad aš visuomet esu buvusi kažkokiam chore.

Tai tos dainos ir tie žodžiai ir viskas, žinai, traukia širdį. <...> T: O tada paklausiu taip: o kurios dainos, apie ką kai dainuojate, ta širdis labiausiai... I: Apie tėvynę, aišku. (M54, K2)

Apskritai daina išskiriama kaip ypač svarbi lietuviškumo dalis (139 pvz.). O daina-vimas – tai nuolatinis sąlytis ir su kalba, ir su Lietuva (140 pvz.). Labai jautrus pasirodė


69

informantės (141 pvz.) atsivėrimas, kad jai itin patinka dainuoti chore, o didžiausią įspūdį palieka dainos apie tėvynę, t. y. apie Lietuvą. Šios mintys – jau Kanadoje gimusios ir visą gyvenimą ten gyvenančios moters, kuri per dainas, kaip galima suprasti, atranda saitus su senelių šalimi Lietuva. Gal ne tiek kalbai, kiek lietuviškai savimonei stiprų poveikį daro ir dalyvavimas šokių kolektyvuose, sporto būreliuose ir pan. Tad bet kuri bendra veikla su bendruomenės nariais – tai jau papildoma galimybė išlaikyti kalbą ir saitus su Lietuva. Taigi įvairi kultūrinė praktika yra ir etninės tapatybės dedamoji (plg. Vilkienė 2015c: 155).

Dar keli aspektai, kurie, informantų nuomone, svarbūs lietuviškumui palaikyti, kai gyvenama svetur, – tai lietuviškos šventės ir virtuvė.

142. Mes mėginam išlaikyt papročius. Ypač Kūčios. Tai mes visuomet tą, žinai, šiaudą ant stalo ir, žinai, žvakės, tuščia vieta, žinai, arba svetimtaučiam, arba, žinai, ypač dėl mirusiam, žinai. Mes išlaikom tokį paprotį. Dvylika valgių ant stalo. Plotkelės. Ir labai šeimyniškai taip viską darom. (V48, K3)

143. T: O kodėl svarbu ir maistą išlaikyti tokį lietuvišką? I: Yra dalis lietuviškumo. (M66, K2)

Kaip matyti iš 142 pavyzdžio, tyrimo dalyvis pasakoja, kad jo šeimos ir jo pažįstamų stengiamasi išlaikyti lietuviškas tradicijas, papročius. Į kalendorines šventes sutelkia ir bendruomenė. Taigi šventės – tai metas, kai senelių ar tėvų tradicijos yra drauge iš-gyvenamos ir naujų kartų. Ir tai, neabejotina, palieka pėdsaką savimonėje. Tačiau ne menkesnis vaidmuo tenka ir kasdieninei virtuvei (143 pvz.). Ne vienas informantas mi-nėjo, kad jo namuose vis dar gaminami lietuviški patiekalai, kaip antai: barščiai, blynai, balandėliai, koldūnai, kopūstai, kugelis, silkė ir kt. Maistas yra laikomas lyg ir savotišku tiltu į lietuviškumą (plg. Kuznecovienė 2008a: 64). 2015 metais seserys Virginija Saka-las-Mikenas ir Ramune Sakalas-Jonaitis angliškai išleido knygelę Treasures of Lithua-nian Cooking („Lietuvių virtuvės lobiai“), kurioje sudėti lietuviškų valgių receptai, kad jaunoji karta galėtų jais pasinaudoti. Nors ši knygelė yra anglų kalba, prie kiekvieno recepto yra pridėtas ir lietuviškas pavadinimas, pavyzdžiui, bacon buns – lašiniuočiai, meat in aspic – šaltiena, košeliena, cold beet soup – šaltibarščiai ir t. t. Knygelės įžangoje autorės rašo, kad receptai skirti tiems, kurie galbūt neprisimins visų lietuvių kalbos gra-matikos taisyklių, bet prisimins maistą, kurį gamino močiutė (plg. Mikenas ir Jonaitis 2015: 3). Taigi, virtuvė taip pat yra saitas su šaknimis, su tapatybe. Tai pagrindžia ir Kuz-necovienės (2008a: 64) įžvalgą, kad lietuviškais įvardijamų patiekalų gaminimas turi ir etninės tradicijos reikšmę, yra svarbus lietuviškumo bruožas.

Kaip savo lietuviškosios tapatybės įrodymus Kanados lietuviai namuose turi lietuviš-kų paveikslų, audinių, gintaro dirbinių, keramikos, drožinių:

144. I: Daug ką turim iš Lietuvos. Aš daug turiu gintarų, turim labai daug meno. Menas visas yra iš Lietuvos. <...> Iš medžio turim rūpintojėlių labai daug, turime <...> juo-dos keramikos, turim... Labai labai daug turim.

T: O kodėl reikia tų lietuviškų daiktų? <...> I: Mum prie širdies. <...> Savas. (M69, K2)

70


145. T: O kodėl svarbu turėti tokių daiktų? I: Pririša prie Lietuvos, pririša prie šeimos. Aš žinau, kad mano šeima iš Lietuvos

kilus, tai man yra ryšys tarp praeities ir dabarties. (M66, K2)

Ir tokie lietuviški dailės dirbiniai nėra vien interjero puošmenos. Jos yra prie širdies (144 pvz.), pririša prie šeimos, yra ryšys tarp praeities ir dabarties (145 pvz.), tarsi savitos tapatybę liudijančios relikvijos, kurių turėjimas padeda tą tapatybę išlaikyti ir perduoti kitoms kartoms.

Vis dėlto negalima sakyti, kad visos tapatybės išlaikymo istorijos vienodai sėkmingos:

146. Kita generacija, kitaip supranta. Jau draugavo su kanadiečiais mokykloj, jau ir spor-tas, <...> jau nebebuvo, kad mums reikia tik su lietuviais. Jau mes jau maišykimės. Ir susimaišė. <...> Čia yra neįmanoma. Čia yra kova, kurios negali laimėti. Neįmanoma. (M81, K1+)

Tiriamoji teigia, kad kartų kaita susijusi ir su tapatybės poslinkiais. Ji mini, kad jau-nesnės kartos labiau linkusios rinktis nelietuvių bendruomenės veiklą, kai dėl mokslų vaikai išvažiuoja iš Toronto, nutrūksta ryšys ir su lietuvių kalba. Jaunimas, suprantama, aktyviai draugauja su kanadiečiais, kuria mišrias šeimas ir pan. Jiems, tyrimo dalyvės nuomone (146 pvz.), tampa nebeįmanoma išlaikyti kalbos ir lietuviškosios tapatybės, nes ji jau nebėra nepajudinama vertybė. Ir tai yra neišvengiama. Taigi, kaip teigia dažnas informantas, kad išliktų lietuvių kalba ir tradicijos, tapatybė Kanadoje, vis dėlto labai svarbu išlaikyti bendruomenės tinklą.

5.2. Grupės iš Lietuvos nuostatos ir vertybės

<...> iš tikrųjų į šį klausimą gal net nežinau, kaip atsakyti. (M50, K1)

Šiame poskyryje kalbama apie tai, kokios nuostatos ir vertybės atsiskleidžia grupės iš Lietuvos žmonių interviu. Kaip teigia Blockas (2008: 26), žmonės, kurie emigravo iš vienos geografinės vietos į kitą, ima suprasti, kad jų savivoka yra išjudinta ir jie išgyve-na periodą, per kurį turi pasiekti balansą. Tapatybė iš esmės persvarstoma kaip nauja, pervertinamos turėtos vertybės, ieškoma naujų. Tai, spėtina, gali būti pasakyta ir apie grupę iš Lietuvos.

Įrašant interviu, kaip ir Kanados lietuvių grupės atveju, atvykusiųjų iš Lietuvos po 1990-ųjų buvo klausiama, kuo jie save laiko: lietuviais, kanadiečiais ar kt. Atsakymai buvo įvairūs:

147. Aš suprantu, aš lietuvis, aš visada būsiu ir buvau. (V40, K1)

148. Esu tikra užsispyrusi žemaitė. (M43, K1)

149. T: <...> jūs save laikote kuo dabar: kanadiete? Amerikiete? Lietuve? Kas jūs?


71

I: Žinokit, iš tikrųjų į šį klausimą gal net nežinau, kaip atsakyti. Taip, Kanados pilie-tybę mes turime. Bet pasakyti, kad tiek metų esi Kanadoje ir kanadietė, tu gi negali, tu čia negimei. Tu grįžti į Lietuvą, tu vis tiek negali pasakyti, kad esi jau lietuvė. (M50, K1)

150. [Vaikas] sakytų, kad lietuvis, gal Kanados lietuvis. <...> Vaikai labai suvokia savo lietuviškas šaknis. (M57, K1)

151. Jau nelabai lietuvė nori būt [marti], matyt. <...> „Mes jau daugiau pripratom prie Kanados, jau mes jau...“ – skaito save kanadoliais, atsieit. (M69, K1)

152. Esu visiškai pasaulio žmogus. Jeigu reiktų dabar važiuot kur į kokį kitą pasaulio kraš-tą, tai jeigu labai reiktų, tai ir važiuočiau. Jeigu reiktų grįžt į Lietuvą, tai ir grįžčiau. Kaip sakant, dar tokie nesudeginti tiltai. <...> Kol kas čia gerai. (M45, K1)

Kaip matyti iš 147–152 pavyzdžių, nuomonės apima visą tapatybės pasirinkčių ska-lę: lietuvis (vėliau interviu paminima, kad ir žemaitis) – nei visai lietuvis, nei kanadie-tis – kanadietis – pasaulio žmogus. Vis dėlto iš 13 apklaustųjų dauguma nedvejodami atsakė, kad jie yra lietuviai (žr. 147 ir 148 pvz.) ir niekas negali to pakeisti. Tačiau buvo ir tokių, kurių atsakymai nebuvo užtikrinti, klausimas privertė susimąstyti apie savo tapatybę. Iš 149 pavyzdžio matyti, kad moteris jaučiasi tarsi netekusi vienos tapatybės – lietuviškosios, bet taip ir neįgijusi kitos – kanadietiškosios. Ši tapatybė nesusikurta, nes čia negimei, o Lietuvoje giminės jau laiko atvykėliais iš Kanados, visi žiūri iš aukšto, t. y., kaip teigė tyrimo dalyvė, nebelaiko savu. Informantai jau nebuvo iki galo tikri, kokią tapatybę deklaruotų jų vaikai. Iš 150 pavyzdžio numanu, kad informantė norėtų, kad vaikas teigtų esąs lietuvis, bet tuoj pat pasitaiso, kad gal vis dėlto Kanados lietuvis, bet nori tikėti, kad vaikas gerai žino turįs lietuviškų šaknų. Vadinasi, ne vien patys taip mąstantys informantai turbūt išlaiko savo lietuviškąją tapatybę, bet jie norėtų, kad ir jų vaikai taip darytų. Tačiau, kaip matyti iš 151 pavyzdžio, esama ir tokių emigrantų, kurie siekia greičiau integruotis į priėmusią visuomenę ir pakeisti savo tapatybę – jie laiko save kanadiečiais arba ir pasaulio žmonėmis (žr. 152 pvz.). Taigi atrodo, kad jau nebėra absoliučiai neginčijama Kuznecovienės (2014: 48) mintis, kad „[v]isi Lietuvoje užaugę emigrantai vienareikšmiškai vadina save lietuviais“. Akivaizdu, kad vieniems lietuviško-ji tapatybė išlieka kaip nepajudinama vertybė, kitiems – prisitaikymo ar apsisprendimo dalykas. Tai tik rodo, kad tapatybes kuriame patys. Ir dėl jų nuspręsti gali tik pats žmo-gus, nelygu, kokios vertybės ir nuostatos jam yra įdiegtos tėvų, mokyklos, visuomenės ir pan. Tai patvirtina ir vienos Kanados lietuvių grupės tiriamosios mintys:

153. Žmogus, išvažiavęs iš Lietuvos ir neapsisprendęs, kad yra reikalinga išlaikyti lietuvių kalbą, labai lengvai pereina į gyvenamos vietos, į tos aplinkos visą <…> gyvenimą. Tiek ir kalba, ir kultūra. (M65, K2)

Atrodo, kad čia ir esama aiškios skirties tarp karo pabėgėlių ir bent jau dalies dabar-ties emigrantų: pirmieji buvo sąmoningai apsisprendę išlikti lietuviais, išlaikyti lietuvių

72


kalbą, o antrieji ne visi priima tokį sprendimą. Galbūt tai lemia ir istorinės aplinkybės, ir emigracijos priežastis: karo pabėgėlių – politinė, dabarties – ekonominė. Be to, šiuo-laikinės technologijos taip pat sukuria iliuziją, kad pasaulis mažas, kad Lietuva nėra toli, tad išlaikyti kalbą ir tapatybę galima tarsi ir savaime:

154. Jiem [dabarties emigrantams] ta Lietuva taip netoli. Vasarai grįžta vaikai pas <…> močiutę, <…> pabūna vasarą pas močiutę. Jiem atrodo, kad čia taip netoli ir taip lengva tą Lietuvą pasiekti, pamatyt, kad nėra tokio reikalo išlaikyti kalbą. (M65, K2)

Kaip numanu iš 154 pavyzdžio, emigrantams iš Lietuvos neretai atrodo, kad svetur gyvenant nereikia pastangų, kad viskas liktų kaip buvę: kalba, savimonė ir pan. Tačiau, kaip teigė 153 ir 154 pavyzdžiuose cituota Kanados lietuvė, tai tik iliuzija. Svetur gyve-nant niekas nebelieka savaime suprantama. Tiek kalbai, tiek tapatybei išlaikyti reikia pirmiausia noro, o paskui ir kryptingos veiklos, kokios ėmėsi karo pabėgėliai.

Kitas klausimas, į kurį ieškota atsakymo atliekant tyrimą, ar Lietuvoje ir Kanadoje tyrimo dalyviai jaučiasi savi (plg. Vilkienė 2015c: 161–170). Ir vėl grupės iš Lietuvos ko-mentarai apėmė visą atsakymų skalę – nuo pasakymo, kad ir Lietuvoje, ir Kanadoje jau-čiasi savi, iki visiškai priešingos nuomonės. Kai kurie tiriamieji teigė, kad jaučiasi Kana-doje lyg laikinai gyventų, sakė negalį priprasti šioje šalyje, o Lietuvoje jaučiasi tikrai gerai.

155. Lietuva yra Lietuva. Savo kraštas – savo kraštas. Tikėkit manim. (M69, K1)

156. Čia aš, atvirai pasakysiu, ne [nesijaučia savas]. Nu kaip ne? Lietuvių bendruomenėj tai pritapau. Bet kanadiečių yra vis tiek kitoks biškį mentalitetas ir aš prisitaikau. Aš tą žodį paminėsiu. Aš galiu prisitaikyt, bet aš niekada – mano mąstymas, mano <...> išsireiškimai, mano mentalitetas nebus toksai. (V43, K1)

Cituojama moteris (155 pvz.) tikisi grįžti gyventi į Lietuvą. Ji minėjo, kad pati dar pakenčia gyvenimą Kanadoje, bet jos vyras prie to priprasti negali. Abu išvyko į Kanadą paskui vaikus, bet didelio džiaugsmo gyvenimas svečioje šalyje neteikia, abu ilgisi tė-vynės. Vyras (156 pvz.), kuris nesakė ketinąs grįžti į Lietuvą, bet pabrėžė, kad čia esam kitokie, o grįžęs į Lietuvą jaučiasi labai gerai, tarsi nė nebūtų niekada išvykęs. Tačiau taip manančiųjų buvo mažuma. Vis dėlto dažniau buvo atsakoma, kad Kanadoje jie dar ne iki galo savi, o Lietuvoje jau nebelabai savi.

157. Nors čia labai visi tolerantiški. Labai labai tikrai visi, bet vis tiek į tave dar <...> žiūri ir žiūrės visą gyvenimą kaip į emigrantus, žinot. (M47, K1)

158. Ten [Lietuvoje] aš esu išrauta, o čia [Kanadoje] nepridaiginta. Ten jau manęs ne-laiko, kad aš jau čia vietinė, o čia vis tiek esu emigrantė. Pirmos kartos, su žiauriu akcentu. Čia tokia yra mūsų dalia pirmos kartos. (M51, K1)

Kaip galima suprasti iš 157–158 pavyzdžių, informantės suvokia save tarsi pakirs-tomis šaknimis, nors abi ir laiko save lietuvėmis, bet Lietuvoje nebesijaučia visai savos. Paklausus, kodėl Lietuvoje nebėra gerai, pirmiausia minima, kad nepatinka bendravi-


73

mo kultūra, kad ten žmonės pikti (plg. Liubinienė 2009: 92–93) ir pan. Tą patį pabrėžia ir tie informantai, kuriems jau geriau Kanadoje, o ne Lietuvoje. Kad pagrįstų tokią savo nuomonę, žmonės randa labai įvairių motyvų: nuo bendros šalies tvarkos, palankesnių sąlygų verslui, žmonių elgesio, mandagumo iki oro ir pan. (159–161 pvz.).

159. T: Tai kas čia, Kanadoj, labiausiai patinka? I: <...> Patinka galbūt tvarka. Kaip čia pasakyti... <...> Žmonės malonūs, mandagūs.

<...> Patinka oras. <...> Kažkoks toksai gyvenimas toksai malonus. (M45, K1)

160. <...> man patinka tas jų <...> įstatymo, reiškia, klausyt, jie savo gyvenimą net labai planuoja. <...> Man patinka, kad jie planuoja, reikia planuot. (V43, K1)

161. Norėtųsi gal nuvažiuot aplankyt tos Lietuvos, bet iš tikrųjų tai ne. Nėra ką veikt. <...> Čia mano vaikų ateitis ir mano pačios, čia yra mano mama, mano sesės, mano dukterėčios, sūnėnai. (M30, K1)

Kaip matyti iš 159–160 pavyzdžių, Kanadoje tyrimo dalyviams patinka tai, kas ne-sunkiai gali būti sukuriama ir Lietuvoje (tvarka, bendravimo kultūra, įstatymų laikyma-sis), kas priklauso nuo žmonių, nelabai susiję su ekonomika ir pan. Tačiau tai suvokiama kaip Kanados pranašumai. O dažnas, pritapęs Kanadoje, minėjo, kad į Lietuvą iš viso nebėra ko grįžti, nes giminių nebelikę, o draugai iš Lietuvos ir taip aplanko. Taigi kur šeima, giminė, ten ir gerai gyventi (161 pvz.). Ne tėvynė, o artimieji yra didesnė vertybė, nes „Lietuva kaip saitas matoma per giminystę, jei šeimos ir giminaičių nebėra, ryšiai nutraukiami“ (Čiubrinskas 2014a: 22; plg. Čiubrinskas 2014b: 81). Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie jaučiasi savi ir Lietuvoje, ir Kanadoje. Tai tie, kurie nenutraukę ryšių su gimtąja šalimi, jų darbo saitai jungia abi šalis, giminės likę Lietuvoje. Nuolatinių kon-taktų su Lietuva palaikymas, kaip numanu iš interviu analizės, – stiprus akstinas tapa-tybei išlaikyti, suvokti, kad Lietuva, lietuviškumas, kalba yra vertybė. Kitu atveju neretai vyksta taip, kaip teigia Vytis Čiubrinskas (2014a: 22): „imigrantų dėmesys labiausiai sutelkiamas ne į saistymąsi su kilmės šalimi ar į lojalumą priimančiajai valstybei, o į gyvenimo būdo ir gerovės detales.“ Tuomet svarbesnė tampa ne kilmės ar gyvenamoji šalis, o šeimos gerovė. Gimtoji šalis daliai grupės iš Lietuvos nebėra neabejotina vertybė:

162. T: <...> dar galvojate apie Lietuvą kaip apie tėvynę? Ar jau jums čia tėvynė darosi Kanada, pavyzdžiui?

I: Aš nežinau, aš gal būsiu žiauri labai, bet šiuo metu, žinot, toksai gal šiek tiek net pyktis yra šiek tiek tai. Nu, tik tiek, kad tėvai yra. <…> Nežinau, kaip atsakyti. Neno-riu būt žiauri, bet kol kas ne [nebegalvoja apie Lietuvą kaip apie tėvynę]. <…> Mum tikrai buvo per ilgai sunku. <...> Dabar jau meldžiuosi beveik, kad jau niekur nerei-kėtų važiuot. <…> Aš iš tikrųjų net bijau pagalvot, jeigu man reikėtų grįžt į Lietuvą. Viskas. <…> Grįžti ir tu nemoki gyvent. (M47, K1)

163. Tą Lietuvą galima susikurti kad ir Antarktidoj. Bet kur, kur esam. <...> Galima susi-kurt iš to, ką <...> mum davė tėvai, ką mum davė istorija, ką mum davė Lietuva. <...> Ir mylėt taip pat Lietuvą būnant Kanadoj. (V43, K1)

74


Iš 162 pavyzdžio numanu, kad Lietuva informantei yra netekusi vertės kaip itin svarbi šalis, kaip tėvynė, į ją nenorima grįžti, ten nėra ką veikt, ten nemoki gyvent. Kiek kitokio pobūdžio santykio su tėvyne paieškas galima įžvelgti 163 pavyzdyje: tyrimo dalyviui lyg ir nebe konkreti geografinė vieta yra Lietuva, jis teigia, kad Lietuvą galima susikurti kad ir Antarktidoj, bet sykiu neatmetama tėvynės meilės idėja, tik pabrėžia-ma, kad nereikia būti Lietuvoje, kad ją mylėtum. Taigi Lietuva – labiau ne vieta, o idėja, nes, kaip teigia Liubinienė (2009: 26), pati „vieta daugeliui žmonių nebėra savaime suprantamas dalykas“ (plg. Vilkienė 2015a: 125). Tačiau yra dalis žmonių, manančių, kad vis dėlto parvyks į gimtąją šalį (164 pvz.), nors dabar labiau patinka gyvenimo Kanadoje stabilumas:

164. Aš tikrai, žinokit, <...> ir žmonai sakau, kad į pensiją aš tikrai išvažiuosiu ir gyvensiu aš Lietuvoj. (V40, K1)

Tokiems tyrimo dalyviams, kurių mintys atspindimos 164 pavyzdyje, Lietuva – vis dar brangi šalis. Taigi Kanados atvejis patvirtina Jakaitės-Bulbukienės (2015a: 80) įžval-gas apie JAV ir Vokietijos emigrantų nuostatas: „[š]ios bangos emigrantų nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu nevienalytis, labiau paveiktas emocinių dalykų (nusivylimo ar nuo-monės, kad svečioje šalyje ramiau, saugiau, didesnės galimybės karjerai ir vaikams).“

Skyriuje apie Kanados lietuvių nuostatas buvo rašyta, kad jiems lietuvybei išlaikyti buvo labai svarbu burtis į bendruomenę. Kaip pasakojo ne vienas Kanados lietuvis, at-vykusieji iš Lietuvos, atvirkščiai, nėra labai linkę telktis, kad išlaikytų savo lietuviškumą:

165. Dažniausiai jie [dabarties emigrantai] laikosi atskirai. <...> [Jie mano, kad] mums yra svarbiau tapti kanadiečiais. Mes žinom, kad mes esam lietuviai, bet mums svar-biau kanadiečiais tapt. Mes turime čia gyventi. (M66, K2)

166. Ir kita bėda yra, kad naujesni emigrantai, nors dabar labai labai gerai, jau daugiau įsijungia, bet čia, Toronte, tūkstančiais, kad nieko bendro neturi su lietuviais. Tai čia yra man skaudu. <...> Bet, matai, čia yra laikas ir yra emigracijos tikslas. Tie naujieji emigrantai neatvažiavo lietuvybę išlaikyt, jie atvažiavo dėl ekonominių arba moksli-nių, reiškia, priežasčių. (M73, K1+)

167. [Bendruomenė] yra <...> senesnių žmonių susibūrimas, jie turi savo kažkokią ben-druomenę, savo ratą, ir jie vat naujokus, žinokit, kažkaip tai, būdavo, vengdavo. <...> Iš karto sakydavo: „O, naujieji atvykėliai.“ <...> Trečios kartos vos ne banga kažkaip. Naujos kartos banga. (V40, K1)

168. T: Kiek yra svarbu gyvenant svetur bendruomenės gyvenimas? <...> I: Yra svarbu, nes, nu, mes būtent susirinkę visi kalbamės lietuviškai. Mes visi būtent

atsimenam dalykus. <...> Ir gražu yra, kad tos tradicijos tęsiasi. (M43, K1)

Iš 165 ir 166 pavyzdžių aišku, kad kai kurie atvykusieji po 1990 m. pirmenybę teikia integracijai į Kanados visuomenę, o ne lietuviškosios tapatybės išlaikymui. Jie turi savo ekonominių ar kitokių tikslų, kurių kryptingai siekia, lietuvybės nelaikydami pirmos


75

svarbos dalyku. Galbūt ji, kaip jau buvo minėta, suprantama tiesiog kaip nekintanti duotybė: Mes žinom, kad mes esam lietuviai. Todėl nekyla jokio poreikio aktyviai įsi-lieti į bendruomenės veiklą. Tačiau atrodo, kad taip besielgiantys nesuvokia, kad, pasak Jakaitės-Bulbukienės (2015a: 112), „savo vaikams sudaro per mažai sąlygų socializuo-tis lietuviškai ir įgyti pakankamai kompetencijos [tiek kalbinės, tiek sociokultūrinės – L. V.], reikalingos už namų domeno ribų.“ Kita vertus, šios grupės informantas minėjo ir tai, kad bendruomenėje iš pradžių jautėsi nejaukiai (žr. 167 pvz.) dėl to, kad nebuvo laikomas savu, tačiau tuomet, kai aktyviai įsiliejo į lietuvišką veiklą, tokio jausmo nebe-liko. Pabrėžtina, kad bendruomenės veikloje dalyvaujantys grupės iš Lietuvos žmonės aiškiai supranta tokios veiklos svarbą ir prasmę (žr. 168 pvz.): bendruomenė – kalbos ir tradicijų išsaugojimo laidas. Ir lietuviškosios tapatybės taip pat:

169. Jeigu mes nelaikysim to [lietuviškumo], mes viską prarasim. Ypač užsieny, suprantat. (V40, K1)

O viena iš veiksmingiausių lietuviškumo išlaikymo formų grupė iš Lietuvos laiko kalendorines ir valstybines šventes. Kaip teigia Liubinienė (2011: 155), „bendros etni-nės šventės atlieka kolektyvinio ritualo funkciją ir padeda išsaugoti identitetą, stiprinti ir atgaivinti priklausymo vienai ar kitai šaliai ir bendruomenei jausmą“. Tokią funkciją šventės atlieka ir Toronte. Informantai minėjo, kad jie švenčia ir Kūčias, ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas, Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šventes aktyviai organizuoja bendruo-menė, parapijos. Net ir tie, kurie minėjo, kad nei Lietuva, nei lietuviškumas jiems nėra svarbu, švenčių nepamiršta, nes visi čia švenčia (M30 K1), tradicijos nenorėtų pakeis-ti. Tiesa, švenčių repertuaras sėkmingai papildomas ir Kanados šventėmis. Pašnekovai pažymėjo, kad per didžiąsias metų šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas – naujai į Kanadą atvykusių žmonių bendruomenės ir parapijos renginiuose būna labai daug. Net ir tų, kurie šiaip vengia bendruomenės susibūrimų, nemoko vaikų lietuvių kalbos. Paklausta apie priežastis, viena tyrimo dalyvė atsakė:

170. Kad ir jie nemokina vaikų lietuviškai, kad ir jie atsijungia nuo parapijos ar nuo vei-klos, bet galbūt pas juos yra įskiepyta katalikiškai. Kad Velykos, Kalėdos – tai yra mūsų šventė ir mes ją turim švęsti kartu. Ir tikrai būna pilnas būna koridorius, lauke stovi žmonės. (M43, K1)

Taigi šventės, akivaizdu, lieka ta veikla, kuri palaiko lietuviškumo gyvastį net ir tų grupės iš Lietuvos žmonių, kurie gal kitokių pastangų išlaikyti tapatybę per daug nede-da. Ir pabrėžtina, kad ne tik kalendorinės ar valstybinės šventės, bet ir tos, kurias orga-nizuoja bendruomenė, pavyzdžiui, dainų šventės13:

171. Ir tikrai neįmanoma neverkti, toj [dainų šventėje], kur stovi trisdešimt tūkstančių žmonių ir visi traukia lietuvišką giesmę ar <...> dainą. Tai tiesiog <...> čia mūsų

13 Daugiau apie Kanados ir JAV lietuvių bendruomenių organizuojamas šventes žr. https://www.dainusvente.org/lt/dar/istorija.

76


galybė yra. <...> Bet tikrai, kai susirenki, tu matai, kad <...> didelė dalis tų mūsų lietuvių, kur mes bandom išlaikyti tą, <...> su kuo mes gimėme ir su kuo mes augom. (M43, K1)

Ši informantė dalijasi jausmais, kurie užplūsta dalyvaujant dainų šventėje. Moteris aiškiai išreiškia mintį, kad tokios šventės atlieka išeivijos vienijimo ir tapatybės stipri-nimo funkciją.

Tačiau pasakytina ir tai, kad grupė iš Lietuvos taip pat natūraliai priima ir Kanados šventes, pavyzdžiui, Padėkos dieną ir pan. Tai pagrindžia Kuzneconienės (2008b: 95) mintį, kad „svetimos kultūros perėmimas suvokiamas kaip būtinas ir neišvengiamas prisitaikymo prie gyvenamos kultūrinės aplinkos veiksnys“. Numanu, kad grupei iš Lie-tuvos būdingas didesnio ar mažesnio laipsnio kultūrinis hibridiškumas, o ilgiau gyve-nantieji, spėtina, tampa dvikultūriais (plg. Vilkienė 2015c: 184).

Taigi vieni grupės iš Lietuvos žmonės linkę savo tapatybę perkonstruoti Kanados naudai, kiti vis dėlto daugiau ar mažiau stengiasi puoselėti savo lietuviškumą. Sunku pasakyti, kas nulemia vienokį ar kitokį pasirinkimą, nes turbūt daugumos grupės iš Lietuvos emigravimo priežastys panašios – ekonominės. Galbūt atsakymas glūdi šios tyrimo dalyvės žodžiuose:

172. T: Kas nulemia, kad tavo sąmonė pasidaro tokia lietuviška? I: Net nežinau. Tai nieks nepasako, kad tu turi tą daryti. Tai tavo protas, turbūt tavo

širdis sako. Kad tu esi lietuvis ir tavo tradicijos yra. (M43, K1)

Turbūt atsakymą būtų galima rasti ir atsigręžus į Kanados lietuvių patirtį: lietuvišku-mas (proto ir širdies) yra įdėtas tėvų, senelių, brolių, seserų, mokyklos, bendruomenės. Be to, tai ir laisvas asmens pasirinkimas.

APIBENDRINIMAS

Kaip jau buvo rašyta įvade, šiame skyriuje keltas tikslas – aptariant Kanados Toronto miesto lietuvių bendruomenės lietuvišką kalbinį elgesį, požiūrį į lietuvių kalbą, nuosta-tas, vertybes, susijusias su lietuvybe, pateikti šios bendruomenės lietuviškosios tapaty-bės portretą. Siekiant apibendrinti tai, kas buvo rašyta, toliau pasitelkiamas Michaelio Bambergo (2011) tapatybės navigacijos modelis ir kiekviena jo dedamoji aptariama abiejų grupių – Kanados lietuvių ir grupės iš Lietuvos – požiūriu.

Kanados lietuvių grupė, atsižvelgus į interviu davusių žmonių savimonę ir santykį su lietuvių kalba, apskritai lietuviškumu, buvo nevienalytė, todėl buvo skirti du jos pogru-piai: 1) K1, K1+ ir dalis K2 žmonių; 2) dalis K2 žmonių ir K3, K4. Pabrėžtina, kad šie pogrupiai suskirstyti tik iš po Antrojo pasaulinio karo iki 1990 m. į Kanadą atvykusių žmonių. Grupė iš Lietuvos smulkiau neskirstyta.


77

1. Pastovumas vs. pokyčiai

1.1. Pirmo Kanados lietuvių pogrupio lietuviškoji tapatybė yra visiška konstanta, kaip ir įvairios lietuvybės apraiškos, o ypač lietuvių kalbos mokėjimas. Kitaip tariant, šios grupės tapatybės politika buvo paremta grįžimo į tėvynę imperatyvu. Lietuvių kalba ir lietuvybė suvokiama kaip vertybė, kaip pareiga, kuri vykdoma ir noro pagrindu. Būti lietuviu, mokėti lietuvių kalbą – tai padėti Lietuvai išlikti. Lietuviška šeima šiam pogru-piui yra taip pat nekvestionuojama vertybė: šeima padeda išlaikyti kalbą, o kalba jungia šeimą. Vaikams neretai buvo duodami lietuviški vardai kaip lietuvio tapatybės ženklai. Savo lietuviškas pavardes žmonės stengėsi išlaikyti ir vartoti bent jau bendruomenėje, nors oficialiai jos galėjo būti trumpinamos, neliko moterų pavardžių priesagų ir pan. Tai irgi galima laikyti pastovumo ir pokyčių derinimu. Žinoma, šis pogrupis nelaiko savęs tokiais pačiais lietuviais, kaip tie, kurie gyvena Lietuvoje, jie suvokia ir savo kanadie-tiškąją tapatybės dalį, tačiau ši atrodo kaip pridėtinė šalia lietuviškosios tapatybės, kuri tarsi dominuojanti – šaknų, tradicijų žinojimas yra vertybė, leidžianti geriau suvokti save. Taip auklėti stengtasi ir vaikus.

Pažymėtina, kad šio pogrupio žmonės ėjo nuo lietuvių prie anglų kalbos. Tačiau lie-tuvių kalba jų sąmonėje išliko kaip nepajudinama vertybė, ji vartojama net be akcento (arba jis menkai juntamas), nors vis dėlto daugumos tiriamųjų kasdienybėje dominuoja anglų kalba. Tačiau tos dvi kalbos žmonių sąmonėje sugyvena nekonfliktiškai: anglų kalba yra bendravimo instrumentas, lietuvių kalba – riboto bendravimo įrankis, tačiau aiškus tapatybės ženklas, emocinis saitas su Lietuva. Tai noro ir pareigos kalba. Taigi apie šią grupę pasakytina, kad visi pokyčiai, įvykę kanadietiškosios tapatybės naudai, suvokiami konstruktyviai, kaip neišvengiami, bet nekenkiantys ir lietuviškumui. Lietu-va buvo ir išliko neabejotina vertybė.

1.2. Antras Kanados lietuvių pogrupis, nelygu šeima, išlaiko lietuviškumą kaip pa-reigą, norą, tačiau vis dėlto pasakytina, kad lietuviškumo–kanadietiškumo savivokos ašyje pastebimas aiškus poslinkis tolyn nuo lietuviškumo, artyn kanadietiškumo – tai ir yra tas pokytis, kuris labiausiai ryškėja gretinant su ankstesniu pogrupiu. Šio pogru-pio lietuviškoji tapatybė – įdiegta tėvų, kanadietiškoji – natūraliai išsiugdyta. Tai pačių tyrimo dalyvių aiškiai suvókiama, bet nesukelia jokių kolizijų. Jų lietuviškumas labiau siejamas ne tiek su Lietuva (jie neprarado Lietuvos, dalis joje net nėra buvę), kiek su šeima, tradicija, idėja. Beje, lietuviška šeima – jau nėra siektina vertybė. Mišrios šeimos tampa prielaida lietuvių kalbai pasitraukti iš namų domeno. Lietuvių kalba išlaikoma labiau kaip tapatybės relikvija, o ne aktyvaus bendravimo priemonė, ji atlieka savotišką ritualinę funkciją, vartojama progiškai, bet vis dėlto turi savo vietą tapatybėje, net jeigu išlikęs vien noras kada nors šią kalbą mokėti. Kasdienybėje visiškai dominuoja anglų kalba, kuri dažnam yra ir pirmoji išmokta kalba.

1.3. Grupės iš Lietuvos informantai vis dėlto labiau linksta į pokyčius nei į pastovu-mą. Tapatybė aiškiai yra permąstoma. Žinoma, yra žmonių, kurie laiko save lietuviais, tačiau yra ir tokių, kurie jau suvokia save kaip Kanados lietuvius, net kanadiečius ar

78


pasaulio žmones. Yra dar bandančių suprasti, kas esą, nes jaučiasi vienos – lietuviško-sios – tapatybės netekę, o kitos dar neįgiję. Taigi tokie pokyčiai kol kas dar negali būti vertinami kaip konstruktyvūs. Lietuva neretam šios grupės nariui jau taip pat nėra ne-abejotina vertybė, labiau saistomasi ne su Lietuva (šalimi, vieta), o artimaisiais, giminė-mis, šeima. Lietuvybės išlaikymas neretai irgi nėra pirmos svarbos dalykas, pirmenybė teikiama integracijai į Kanados visuomenę, gerovės susikūrimui. Todėl ne visada sten-giamasi įsitraukti ir į lietuvių bendruomenės veiklą.

Grupė iš Lietuvos linkusi pasiduoti ir pokyčiams, kuriuos iš mokyklos, darželio, kitos aplinkos parneša vaikai. Nei lietuvių kalba, nei lietuvybė apskritai šeimoje dažnu atve-ju nebėra pareiga (žinoma, išimčių yra). Beje, skirtingai nei Kanados lietuviai, grupės iš Lietuvos žmonės savo vaikams linkę duoti nelietuviškus vardus, kad vaikai nepatirtų bendravimo anglų kalba sunkumų. Vaikai, spėtina, lietuviškosios tapatybės neišmoksta taip, kaip tai vyko Kanados lietuvių grupėje. Kita vertus, neretai grupės iš Lietuvos vaikų lietuvių kalba yra jau ribota, neprilygsta gimtakalbio kalbos kokybei. Patys vaikai nebe-supranta, kodėl jiems reikėtų mokėti lietuviškai, juoba kad tėvai stengiasi integruotis į Kanados visuomenę. O ir tėvai pradeda pastebėti, kad jų pačių gimtosios lietuvių kalbos ištekliai ima menkti. Tačiau lietuvių kalba vis dar išlieka mielesnė, nes yra prigimtinė. Tie, kurie nusigręžia nuo lietuvių kalbos, vertinami neigiamai.

2. Vienodumas vs. skirtingumas

2.1. Pirmas Kanados lietuvių pogrupis skyla dar į kelias dalis, kurių viena jaučiasi vi-siškai pritapusi gyvenamojoje šalyje, o kita nesijaučia iki galo sava, bet suvokia, kad skiriasi ir nuo Lietuvoje gyvenančių lietuvių, tą skirtumą taip pat paryškina ir suvoki-mas, kad jų lietuvių kalba yra ne tokia, kokią vartoja žmonės Lietuvoje. Tačiau vis dėlto Lietuvoje dažnas jaučiasi ne kaip turistas, o kaip parvykęs į tėvų šalį. Tokį suvokimą lemia ir tėvų užmegzti dvasiniai ryšiai su Lietuva, ir suformuoti saviti mentaliniai Lie-tuvos vietų žemėlapiai.

2.2. Antras Kanados lietuvių pogrupis gyvenamojoje šalyje jaučiasi visiškai savas, tačiau Lietuvoje – jau ne. Pabrėžiama, kad menkesnis kalbos mokėjimas arba jos ne-mokėjimas lemia ir svetimumo jausmą. Tačiau savo lietuviškų šaknų žinojimas padeda išsiskirti ir Kanados visuomenėje, o tai teikia pasitenkinimą.

2.3. Grupė iš Lietuvos aptariamu aspektu taip pat nebuvo vienalytė: vieni teigė, kad negali tapatintis su Kanada, o Lietuvoje jaučiasi gerai, kiti sakė, kad nei Kanadoje, nei Lietuvoje nesijaučia visiškai savi, treti abiejose šalyse jautėsi gerai. Nepritapimą Kanado-je ypač skaudžiai išgyvena, kaip buvo galima suprasti iš interviu, garbingo amžiaus tėvai, kuriuos atsikviečia emigravę vaikai. Tačiau yra ir jaunesnio amžiaus žmonių, kurie gy-vena Kanadoje, bet nesitapatina su šia šalimi kaip su tėvyne, nelaiko jos vertybe. Ir prie-žastys nebūtinai dvasinio pobūdžio. Viena tokių – anglų kalbos mokėjimo ribotumas. Negalėdami savo anglų kalbos raiška prilygti vietiniams gyventojams žmonės nesijaučia lygiaverčiai. Lietuvoje jaučiasi savi, tokie patys, kaip ten gyvenantys lietuviai, labiau tie


79

šios grupės žmonės, kurie palaiko su gimtąja šalimi įvairius giminystės, draugystės ar verslo ryšius. Tačiau gyvenimo būdo skirtingumas vis dėlto lemia, kad nemažai šios grupės žmonių Lietuvoje jau nebesijaučia tokie patys, kaip ten gyvenantys tėvynainiai.

3. Veiksnumas vs. pasyvumas

3.1. Pirmo Kanados lietuvių pogrupio žmonių išlaikant lietuviškumą ir lietuvių kalbą aiškiai pasirinkta veiksnumo pozicija, nukreipta nuo žmogaus į pasaulį. Jie aktyviai dirbo ar dirba, kad kalba ir lietuviškumas išliktų. Pasyvumas, kai kalbama apie lietu-vių kalbos, lietuviškosios tapatybės išlaikymą, visiškai nebūdingas ir netoleruojamas. Palyginimui galima pasakyti, kad iš tų kelių interviu, kurie buvo gauti iš Kanadoje dar iki Antrojo pasaulinio karo atvykusių žmonių vaikų, aiškėja, kad ankstesnei emigrantų bangai nebuvo svarbu išlaikyti lietuviškumo ir lietuvių kalbos – tai nebuvo apmąstoma kaip vertybė, nes Lietuva jų buvo palikta laisva valia kaip biedna šalis. Todėl viso to, kas su ja susiję, atžvilgiu buvo pasirinkta pasyvi pozicija: nesistengta išsaugoti lietuvių kalbos, nesiekta sąmoningai perduoti jos vaikams, neugdytas patriotizmas, sietinas su Lietuva. Nors neretai ir anglų kalbos neišmokta. Spėtina, kad buvo tiesiog pasiduo-dama gyvenimo tėkmei, jos atnešamiems pokyčiams. O tai visiškai nebūdinga karo pabėgėlių kartai.

3.2. Antro Kanados lietuvių pogrupio lietuviškumo išlaikymas jau nėra toks aktyvus veiksmas kaip ankstesnių kartų. Vis dažniau pasirenkama pasyvumo pozicija: pavyz-džiui, norima mokėti lietuvių kalbą, bet noru ir apsiribojama. Pasirinkta kryptis – iš pasaulio į žmogų: kalbos mokama tiek, kiek tėvai išmokė. Labai aiškios veiksnios po-zicijos lyg ir nėra, nebelikę tos nekvestionuojamos ankstesnių kartų jaustos pareigos daug dirbti, kad lietuvių kalba ir tapatybė būtų perduota, nors ir esama žmonių, kurie stengiasi išlaikyti ankstesnių kartų (tėvų, senelių) aktyvią poziciją lietuvių kalbos ir lie-tuvybės atžvilgiu.

3.3. Grupė iš Lietuvos elgiasi nevienodai. Vieni lietuvybę supranta kaip nekintamą duotybę ir nieko dėl jos palaikymo nedaro. Tačiau pasakytina ir tai, kad kiti imasi akty-vios veiklos, nes nori išmokyti savo vaikus lietuvių kalbos. Veiksnesnę pozicija renkasi labiau tie, kurie palaiko artimus ryšius su Lietuva. Tačiau kiti, kurių giminių ir artimųjų Lietuvoje nelikę, kurie su gimtąja šalimi nesaistomi ir jokių verslo ryšių, lietuvybės, o ir lietuvių kalbos požiūriu užima pasyvią poziciją. Net jei teigiama, kad norima, jog vaikai išlaikytų lietuvių kalbą, dažnai noru ir apsiribojama, prie aktyvios veiklos ta linkme nepereinama. Kiti neveiksnumo poziciją pasirenka dėl požiūrio, kad lietuviškumas, lie-tuvių kalba niekur nedings.

Baigiant galima spėti, kad skirtis tarp Kanados lietuvių ir grupės iš Lietuvos yra nu-lemta vienos pagrindinės priežasties: Kanados lietuvių grupė – tai politiniai emigrantai, karo pabėgėliai, t. y. prievartiniai migrantai, grupė iš Lietuvos – ekonominiai emigrantai, t. y. laisva valia, savo noru apsisprendę emigruoti iš Lietuvos žmonės. Ir tai, numanu, palieka savo žymę ne tik pirmos kartos emigrantų, bet ir jų palikuonių tapatybėje, san-tykyje su lietuvių kalba, jos išlaikymu ir perdavimu ateinančioms kartoms.

80


Visa tai, kas pasakyta šiame skyriuje, turi būti traktuojama kaip Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas, nes įžvalgos paremtos tik tų 65 infor-mantų, kurie sutiko išsakyti savo nuomonę, interviu. Pažymėtina, kad nelabai didelė – 13 žmonių – buvo tirtoji grupė iš Lietuvos. Taigi visos mintys turi būti vertinamos su išlyga ir tikrinamos, plečiamos pasitelkus gausesnę medžiagą. Įžvelgtos tendencijos taip pat galėtų būti tikrinamos atliekant ir kiekybines apklausas.

LITERATŪRA

Ahlsén, E. (2013). Language attrition. In C. A. Chapelle (Ed.), The Encyclopedia of Applied Linguistics. Prieiga inter-netu: http://onlinelibrary.wiley.com/book/10.1002/9781405198431 [žiūrėta 2015-05-15].

Bamberg, M. (2011). Narrative Practice and Identity Navigation. In J. A. Holstein, & J. F. Gubrium (Eds.), Varieties of Narrative Analysis (p. 99–124). London: Sage Publications.

Benmamoun, E., Montrul S., & Polinsky, M. (2013). Heritage Languages and Their Speakers: Opportunities and Challenges for Linguistics. Theoretical Linguistics, 39 (3–4), 129–181.

Blažienė, A. (2016). Lietuvių vaikų leksikos ir gramatikos raida anglakalbėje aplinkoje. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU.

Block, D. (2008). Multilingual Identities in a Global City: London Stories. Basingstoke: Palgrave Macmillan.Čiubrinskas, V. (2009). Reclaimed Identity: Heritage and Genealogy of Lithuanian Immigrants in Texas. In Iden-

tity Politics: Histories, Regions and Borderlands. Acta Historica Universitatis Klaipedensis XIX, Studia Anthro-pologica III, 79–91.

Čiubrinskas, V. (2014a). Posocialistinių migrantų saistymosi trajektorijos Čikagoje: saviškių ratai ir manipuliuo-jamas lojalumas valstybei(-ėms). Etniškumo studijos, 2, 9–28.

Čiubrinskas, V. (2014b). Imigrantų socialiniai saitai bei lojalumas valstybei(ėms): šiuolaikinė lietuvių imigracija Čikagoje. Iš Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija (p. 67–86). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus.

Danytė, M. (2005). The Baltic Evening in Parlament: how Canadian Lithuanians and other Balts Lobbied for their Homelands during the Cold War Period. In Beginnings and Ends of Emigration (p. 109–122). Vilnius: Versus aureus.

Danytė, M. (2008). Tarp dviejų tapatybių: pokario lietuvių išeivijos antrosios kartos kanadietės patirtis. Iš Emi-gracija ir šeima: vaikų ugdymo problemos ir iššūkiai (p. 69–78). Vilnius: Versus aureus.

Davies, A. (2006). The Native Speaker in Applied Linguistics. In A. Davies, C. Elder (Eds.), The Handbook of Applied Linguistics (p. 431–450). Blackwell Publishing.

De Fina, A. (2003). Identity in Narrative: A Study of Immigrants Discourse. Amsterdam & Philadelphia: John Ben-jamins Publishing Company.

Extra, G., & Verhoeven, L. (1993). Immigrant Languages in Europe. Clevedon: Multilingual Matters.Fishman, J. A. (1966). Language Maintenance and Language Shift: The American Immigrant Case within a Ge-

neral Theoretical Perspective. Sociologus: Neue Folge / New Series, 16 (1), 19–39. Prieiga internetu: https://www.jstor.org/stable/43644960?newaccount=true&read-now=1&seq=18#metadata_info_tab_contents [žiūrėta 2018-09-19].

Fishman, J. A. (1989). Language and Ethnicity in Minority Sociolinguistic Perspective. Clevedon, Philadelphia: Mul-tilingual Matters Ltd.

Gaida, Pr., Kairys, S., Kardelis, J., Puzinas, J., Rinkūnas, A. ir Sungaila, J. (1967). Lithuanians in Canada. Ottawa; Toronto: Lights Printing and Publishing Co Ltd., and Time Press Litho Ltd.

Gudavičienė, E. (2015). Bendrosios emigrantų kalbinio elgesio ir nuostatų tendencijos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 43–58). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.


81

Hall, J. K. (2002). Language and identity. In Teaching and Researching: Language and Culture (p. 31–47). Pearson Education.

IEDC (2011) – Immigration and Ethnocultural Diversity in Canada. National Household Survey, 2011. Prieiga internetu: http://www12.statcan.gc.ca/nhs-enm/2011/as-sa/99-010-x/99-010-x2011001-eng.pdf [žiūrėta 2017-06-15].

ILC (2011) – Immigrant languages in Canada. Language, 2011 Census of Population. Prieiga internetu: http://www12.statcan.gc.ca/census-recensement/2011/as-sa/98-314-x/98-314-x2011003_2-eng.pdf [žiūrėta 2017-06-15].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2014). Lietuvių kalbos išsaugojimas emigrantų šeimoje: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 5. Prieiga internetu: http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2014/11/lietuviu-kalbos-issaugojimas-emigrantu-sei-moje-jav-atvejis [žiūrėta 2015-06-03].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015a). Šeimos kalbų politika ir vadyba. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 67–114). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015b). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015c). Lietuvių kalbos išlaikymą emigrantų šeimoje lemiantys veiksniai: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 7. Prieiga internetu: http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2015/05/lietuviu-kalbos-islaiky-ma-emigrantu-seimoje-lemiantys-veiksniai-jav-atvejis [žiūrėta 2015-06-15].

Katiliūtė-Boydstun, D. (1993). Mes ir 2001-ieji. 2001-ieji ir mes: Kultūros ir švietimo suvažiavimo darbai, 1992 m. balandžio 25–26 d. (p. 26–27). Torontas: Kanados lietuvių bendruomenė.

Kelleher, A. (2010). What is a heritage language? Prieiga internetu: http://www.cal.org/heritage/pdfs/briefs/What-is-a-Heritage-Language.pdf [žiūrėta 2017-07-11].

KLB – Kanados lietuvių bendruomenė: Prieiga internetu: http://www.klb.org/apie-klb/ [žiūrėta 2017-06-05].Köpke, B., & Schmid, M. (2004). First language attrition: The next phase. In M. S. Schmid, B. Köpke, M. Kei-

jzer, M. L. Weilemar (Eds.), First Language Attrition: Interdisciplinary Perspectives on Methodological Issues (p. 1–43). Amsterdam: John Benjamins.

Kraniauskienė, S. (2004). Identiteto tyrimo metmenys: kartų identiteto paieška XX a. lietuvių autobiografijose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 40–52.

Kuznecovienė, J. (2006). Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 84–106.

Kuznecovienė, J. (2008a). Lietuvių tautinis identitetas: bruožai ir tipai. Iš Lietuviškojo identiteto trajektorijos (p. 55–74). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Kuznecovienė, J. (2008b). (Ne)lietuviškumo dėmenys: savo / svetimo ribų braižymas. Iš Lietuviškojo identiteto trajektorijos (p. 89–108). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Kuznecovienė, J. (2014). Vieta, pilietybė ir išmokimas lietuvių kilmės imigrantų identiteto daryboje: Londono atvejis. Iš Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija (p. 43–66). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus.

LCC (2011) – Linguistic Characteristics of Canadians. Language, 2011 Census of Population. Prieiga internetu: http://www12.statcan.gc.ca/census-recensement/2011/as-sa/98-314-x/98-314-x2011001-eng.pdf [žiūrė-ta 2017-07-10].

Lee, J. J. (2005). The Native Speaker: An Achievable Model? Asian EFL Journal, 7 (Iss. 2), Article 9.LinT (2013) – Lithuanians in Toronto. Prieiga internetu: http://heritagetoronto.org/lithuanians-in-toronto [žiū-

rėta 2017-06-15].Liubinienė, N. (2009). Migrantai iš Lietuvos Šiaurės Airijoje: „savos erdvės“ konstravimas. Daktaro diser-

tacija. Kaunas, VDU. Prieiga internetu: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090903_125549-13480/DS.005.0.01.ETD [žiūrėta 2017-05-11].

Liubinienė, N. (2011). „Aš esu lietuvė visada, tiktai galiu turėti kitą pilietybę“: imigrantų iš Lietuvos identiteto dėlionės Šiaurės Airijoje. Iš Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose (p. 141–162). Kau-nas: VDU leidykla.

82


Mikenas Sakalas, V., & Jonaitis Sakalas, R. (2015). Treasures of Lithuanian Cooking. Toronto. Montrul, S. (2016). The Acquisition of Heritage Languages. Cambridge: Cambridge University Press. Norvilas, A. (2013). Tauta, kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Pauwels, A. (2016). Language Maintenance and Shift. Cambridge: Cambridge University Press.Pavlenko, A. (2004). Negotiation of Identities at the Turn of the Twentieth Century. In A. Pavlenko, A. Blackledge

(Eds.), Negotiation of Identities in Multilingual Contexts (p. 34–67). Multilingual Matters Ltd. Pavlenko, A., & Blackledge, A. (2004). Introduction: New Theoretical Approaches to the Study of Negotiation of

Identities in Multilingual Context. In A. Pavlenko, A. Blackledge (Eds.), Negotiation of Identities in Multilingu-al Contexts (p. 1–33). Multilingual Matters Ltd.

Ramonienė, M. (moksl. red.). (2015). Emigrantai: kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Salienė, V. ir Vilkienė, L. (2006). Lietuvių kalba, gimtoji ir valstybinė: situacijos analizė. Žmogus ir žodis: svetimo-

sios kalbos, 8 (3), 74–80. Vilnius: VPU leidykla.Schmid, M. (2012). Language Attrition and Multilingualism. Prieiga internetu: http://www.let.rug.nl/ language-

attrition/Papers/SchmidEAL2012.pdf [žiūrėta 2015-09-29].Schmid, M., & de Bot, K. (2006). Language attrition. In A. Davies, C. Elder (Eds.), The Handbook of Applied Linguis-

tics (p. 210–234). Oxford: Blackwell Publishing.Schmid, M., & Köpke, B. (2007). Bilingualism and Attrition. Prieiga internetu: http://www.let.rug.nl/ language-

attrition/Papers/Schmid%20&%20Kopke%202007.pdf [žiūrėta 2015-09-14].Spolsky, B. (2009). Language Management. Cambridge: Cambridge University Press.Tamošiūnaitė, A. (2008). The Lithuanian language in the United States: shift or maintenance? Lithuanus 54 (4),

60–78. Prieiga internetu: http://www.lituanus.org/2008/08_3_06%20Tamosiunaite.html [žiūrėta 2015-08-07].

Tamošiūnaitė, A. (2013). Lithuanian Saturday schools in Chicago: student proficiency, generational shift, and community involvement. Heritage Language Journal, 10 (1), 108–131.

TheCE, Lithuanians (2013) – The Canadian Encyclopedia. Lithuanians. Prieiga internetu: http://www.thecanadia-nencyclopedia.ca/en/article/lithuanians/ [žiūrėta 2017-07-02].

TheCE, LP (2013) – The Canadian Encyclopedia. Language Policy. Prieiga internetu: http://www.thecanadianen-cyclopedia.ca/en/article/language-policy/ [žiūrėta 2017-07-02].

Tumėnas, S. (2008). Emigracijos į JAV ir lituanistinio švietimo išeivijoje ypatumų raiška. Gimtasis kraštas. Prieiga internetu: http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/4_tumenas.pdf [žiūrėta 2017-07-14].

Val, A., & Vinogradova, P. (2010). What is the identity of a heritage language speaker? Prieiga internetu: http://www.cal.org/heritage/pdfs/briefs/what-is-the-identity-of-a-heritage-language-speaker.pdf [žiūrėta 2017-07-20].

Valdés, G. (2005). Bilingualism, heritage language learners, and SLA research: Opportunities lost or seized? The Modern Language Journal, 89, iii, 410–426.

Vilkienė, L. (2006). Lietuvių kalba – gimtoji ir negimtoji mokykloje. Ar galima suvienodėti? Kalbotyra, 56 (3), 156–163.

Vilkienė, L. (2015a). Kalba ir etninė tapatybė. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 117–134). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Vilkienė, L. (2015b). Kalbinės tapatybės lietuviškumo atosklaida. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kal-ba ir tapatybė (p. 135–153). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Vilkienė, L. (2015c). Tarp dviejų kalbų ir kultūrų: kultūrinės tapatybės klausimas. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 155–185). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Vilkienė, L. (2017). Emigrantų K1 kitoniškumo suvokimas: sociolingvistinių veiksnių įtaka. Taikomoji kalbotyra, 9, 109–133. Prieiga internetu: http://www.taikomojikalbotyra.lt./ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/120.

Worldometers (2017). Canada population (live). Prieiga internetu: http://www.worldometers.info/world-popu-lation/canada-population/ [žiūrėta 2017-07-11].

2 skyrius

Mei

lutė

s Ra

mon

ienė

s nu

otr.

87

Lietuvybė ir lietuvių kalba ArgentinojeMeilutė Ramonienė

Pastaraisiais metais suintensyvėję lietuvių diasporos tyrimai kol kas labai menkai teapima išeivių, pasklidusių po Pietų Amerikos žemyną, situaciją, o tyrimų apie

kalbinį šios išeivijos dalies elgesį nėra arba jų nežinoma. Verta pabrėžti ir tai, kad nėra bent kiek nuodugniau tyrinėta pirmosios lietuvių emigracijos bangos, apimančios XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios išeiviją, kalbinė situacija.

Šiame skyriuje analizuojama keletas lietuvių kalbos ir lietuvybės Argentinos lietuvių bendruomenėje aspektų. Remiantis kokybinių pusiau struktūruotų interviu duomenimis, surinktais 2015 m. lapkričio mėn. Argentinoje, norima pažvelgti į lietuvių kalbos kaip paveldėtosios kalbos vietą ir vaidmenį šios šalies lietuvių diasporoje, į kalbines emigrantų nuostatas ir sąsajas su lietuviškąja tapatybe. Šio skyriaus tikslas yra atskleisti tankiausiai Argentinoje susibūrusios lietuvių grupės sociolingvistinį vaizdą, nustatyti, kaip Argenti-noje gyvenantys lietuvių kilmės žmonės moka ir vartoja lietuvių kalbą, kokie veiksniai yra nulėmę kalbos išlaikymą ar praradimą, kokios kalbinės nuostatos yra padariusios didžiau-sią įtaką paveldėtosios kalbos išlaikymui ir lietuviškosios tapatybės konstravimui.

1. TYRIMO DUOMENYS IR METODAI

Kaip jau buvo minėta, duomenys, analizuojami šiame skyriuje, buvo surinkti 2015 metų lapkritį. Dviejų projekto dalyvių (šio skyriaus autorės ir Loretos Vilkienės) trijuose Ar-gentinos miestuose – Buenos Airėse, La Platoje (La Plata) ir Berise (Berisso) – buvo įrašyti 67 tiesioginiai pusiau struktūruoti giluminiai interviu. Meilutė Ramonienė įrašė 39, Loreta Vilkienė – 28 interviu, iš viso buvo pakalbinti 74 informantai. Didžioji inter-viu dalis – informantų ir tyrėjų dialogai. Buvo ir polilogų, kur kalbėtasi iškart su keletu informantų. Mūsų tyrime iš viso dalyvavo 43 moterys ir 31 vyras. Didžioji dalis kalbintų informantų yra antros emigracijos kartos (toliau K2) – iš viso 45 žmonės, po 12 – trečios ir ketvirtos kartos (toliau K3 ir K4), du – pirmos kartos (toliau K1) ir trys – atvykę kartu su tėvais būdami vaikai (toliau K1+). Informantai kalbinti įvairiose vietose (informantų namuose, kavinėje), bet daugiausia pokalbių įrašyta lietuvių bendruomenių namuose, į kuriuos atvyko pakviesti susitikti su tyrėjomis lietuvių kilmės Argentinos gyventojai, gyvenantys ir gana toli nuo bendruomenių namų.

Daugiausia interviu, kaip jau minėta, įrašyta bendraujant su antros kartos lietuvių išeiviais, tad šiame skyriuje dažniausiai ir remiamasi jų duomenimis. Šie informantai yra gimę Argentinoje ir daugiau ar mažiau išmokę lietuvių kalbos iš savo tėvų ir sene-lių. Trečios ir ketvirtos kartų informantų kalbinta mažai. Tai daugiausia Buenos Airių, La Platos ir Beriso lietuvių bendruomenių jaunimas, kuris neišmoko lietuvių kalbos namie, bet pradėjo jos mokytis jau būdami suaugę, lankydami lietuvių kalbos pamokas

88


bendruomenėje Argentinoje, nuvykę į lituanistines studijas, organizuojamas Vilniaus universitete ir Lietuvos edukologijos universitete arba Vasario 16-osios gimnazijoje Vo-kietijoje. Į šių informantų kalbą galima žiūrėti kaip į paveldėtosios kalbos išmokimo pavyzdį, jau nutrūkus natūraliam kalbos perdavimo iš kartos į kartą procesui, kai savo protėvių kalbos mokomasi kaip svetimosios. Daugumos kalbintų trečios ir ketvirtos emigracijos kartų įgyta lietuvių kalbos kompetencija gana ribota, dažniausiai jos mokė-jimo lygis neleido pašnekovams aiškiai ir nuodugniai lietuvių kalba išreikšti savo min-čių, patirties ir nuostatų. Tad jų pasakojimų elementai tik gana fragmentiškai įtraukti į šio skyriaus analizę. Tarp informantų yra ir du pirmos kartos emigrantai, kurie savo kalbine elgsena kiek išsiskyrė iš kitų, nes jie atvyko į Argentiną kitu metu, po Antrojo pasaulinio karo, o lietuvių kalbos išmoko dar gyvendami Lietuvoje.

Interviu Argentinoje buvo įrašomi diktofonu. Analizei dalis interviu išrašyti ištisai, dalis – atrankiniu būdu. Šiame skyriuje cituojant interviu skliaustuose nurodomi tokie informanto duomenys: lytis (M – moteris, V – vyras), amžius (interviu metu) ir emigra-cijos karta (K1, K1+, K2, K3, K4). Cituojami ir šio skyriaus autorės, ir Loretos Vilkienės įrašyti interviu.

Analizuojamieji giluminiai interviu yra emigrantų naratyvo pavyzdžiai, leidžiantys pažvelgti į kalbinį Argentinos lietuvių gyvenimą. Kaip teigia migrantų naratyvo tyrė-jos Anna De Fina ir Amelia Tseng (2017), naratyvas migrantų kalbos tyrimuose yra pagrindinis patirties supratimo būdas, vienas iš esminių žmonių kalbinės komunikaci-jos žanrų. Pasakojimai žmonių visuomeniniame gyvenime apskritai atlieka reikšmingą vaidmenį, o naratyvo analizė sociolingvistiniuose ir kitų sričių migracijos tyrimuose gali padėti atskleisti tapatybės konstravimo, kalbinės patirties paveikslą, todėl tokia me-todika plačiai taikoma naujausiuose migracijos tyrimuose (ten pat: 381). Argentinos lietuvių pasakojimai ir jų analizė leidžia susidaryti vaizdą apie prieškarinės emigracijos bangos išeivijos gyvenimą svečioje šalyje, emigracijos priežastis, lietuviškų bendruome-nių kūrimąsi ir veiklą, lietuvybės (ne)palaikymą, pirmųjų emigrantų ir jų palikuonių kalbinį elgesį, kalbinę patirtį, lietuvių kalbos vietą jų gyvenime.

2. LIETUVIAI ARGENTINOJE

Prieš pradedant analizuoti kalbinio Argentinos lietuvių gyvenimo ypatumus, verta pa-žvelgti į šios šalies imigracijos istoriją ir lietuvių kelius, atvedusius į tokią tolimą šalį.

2.1. Emigracijos istorijos štrichai

Yra žinoma, kad lietuvių emigracija į Argentiną prasidėjo XIX a. pabaigoje. Kai kurių tyrėjų minima (Kazlauskaitė 2011: 77), kad istoriniuose dokumentuose yra duomenų apie dar ankstesnę, XVIII a. pabaigos, lietuvių emigraciją į šią Pietų Amerikos šalį. Nors statistika nėra labai patikima, manytina, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Argentinoje

M. Ramonienė. Lietuvybė ir lietuvių kalba Argentinoje

89

jau gyveno apie 5 000 lietuvių (Steigvilas 2001; Ereminas, Saldukas ir Spečiūnas 2007). Teigiama, kad didesni lietuvių žemdirbių srautai atvyko XIX a. pabaigoje dėl sunkių gyvenimo sąlygų Lietuvoje ir naujos darbo jėgos pritraukimo politikos Argentino-je (Kazlauskaitė 2011: 77). Nauja emigracijos banga iš Lietuvos į Argentiną plūstelėjo 1924–1931 m. kartu su didėjančia emigracija į Braziliją ir Urugvajų (Kasperavičiūtė 2006: 141). Tuo metu Argentina buvo patraukli emigracijos šalis ne tik lietuviams, bet ir daugeliui emigrantų iš kitų Europos šalių. Dėl politinių neramumų, dėl nelengvos eko-nominės padėties Europoje emigruojančiųjų į Argentiną buvo nemažai. Tuo metu šioje šalyje nebuvo ribojama imigracija, buvo gana rami politinė ir dar palyginti gera ekono-minė padėtis, patrauklus šiltas klimatas (nereikia rūpintis kuru, šiltais drabužiais), tad ji, kaip pažadėtoji žemė, prieš Antrąjį pasaulinį karą traukė tiek varguolius, ieškančius darbo ir pragyvenimo šaltinių, tiek kitokių socialinių sluoksnių žmones (laisvuosius menininkus ir kt.) iš įvairių Europos šalių (Aleksandravičius 2013: 324). Prieš Antrąjį pasaulinį karą Argentina imigrantų buvo vadinama „žabalių Amerika“, nes čia buvo laisvai priimami visi, ir akių ligomis sergantys imigrantai, kurių į Šiaurės Ameriką ne-įsileisdavo (Kasperavičiūtė 2006: 184). 1935 metais net 5,5 milijono iš 12 milijonų ar-gentiniečių buvo trijų pirmųjų XX a. dešimtmečių imigrantai (Aleksandravičius 2013: 324). Žinoma, kad apie 1924–1931 m. į Argentiną emigravo maždaug 30–35 tūkstančiai Lietuvos gyventojų (Kasperavičiūtė 2006: 185). Dauguma jų apsigyveno miestuose, apie pusė – Argentinos sostinėje Buenos Airėse (ten pat). Kiek žinoma iš įvairių šaltinių, be Buenos Airių, gausiausios lietuvių įsikūrimo vietos buvo La Plata, Berisas, Rosari-jus (Rosario), Kordoba (Córdoba). Dauguma atvykusių lietuvių dirbo sunkius fizinius darbus, dažniausiai skerdyklose, mėsos saugyklose – skerdyklų šaldytuvuose, konservų gamybos įmonėse, fabrikuose, buvo ir smulkių amatininkų (siuvėjų, stalių ir pan.), mo-terys dažnai dirbo tarnaitėmis turtuolių namuose. Atvykę iš Lietuvos kaimų ir miestelių lietuviai įsikūrė daugiausia pramoniniuose miestų priemiesčiuose.

Kaip rašo lietuvių diasporą tyrinėjantis Egidijus Aleksandravičius (2013: 324), prieš Antrąjį pasaulinį karą jau iš nepriklausomos Lietuvos į Argentiną atvykę lietuviai buvo gana sąmoningai sutikti ankstesnės (XIX a. pabaigos) emigracijos bangos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Argentiną atvykę lietuviai sugebėjo susitelkti į gana tvirtas ir sąmo-ningas organizacijas, kurios buvo tinkamas pamatas naujai ekonominių emigrantų iš nepriklausomos Lietuvos bangai (ten pat: 325). Naujieji atvykėliai atnešė naujienų apie besikeičiančią atgimstančią Lietuvą, gaivino senosios bangos lietuvių tapatybę. Nors duomenų apie Argentinos lietuvius nėra daug, gretindamas šios ir kitų Pietų Amerikos šalių lietuvių emigrantų istoriją (pvz., Brazilijos), Aleksandravičius teigia, kad Argen-tinos lietuvių diaspora, palyginti su Brazilijos (nors ir gerokai gausesne), susiformavo kaip stipresnė ir sąmoningesnė lietuvybės klausimu (ten pat). Yra žinoma, kad kūrėsi įvairios savišalpos, katalikų kultūrinės veiklos organizacijos ir draugijos, kurios plėtojo spaudos leidybą, organizavo kultūrinius renginius (spektaklius, poezijos, tautinių šokių vakarus), veikė chorai, teatrai, sporto klubai, lietuviškos mokyklos, nors ir susidurian-čios su įvairiais sunkumais (Kazlauskaitė 2011).

90


Tačiau iš kitų šaltinių galima matyti, kad tuometėse lietuvių organizacijose Argen-tinoje būta visko – ir įvairiausių konfliktų, nesutarimų, intrigų, o tai neskatino kitų lietuvių burtis į tas organizacijas. Prieškariniuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės dokumentuose apie emigraciją minima, kad išsilavinusių lietuvių emigrantų Argenti-noje nedaug, kad dalis raštingesniųjų į šią šalį iš Lietuvos atvyko turėdami krimina-linės patirties, o tokie šios bendruomenės atstovai skaldė ir kiršino lietuvius, trukdė tuometės Lietuvos atstovybės skatinamai bendruomenės konsolidacijai (Kasperavičiūtė 2006: 186–189). Įvairiuose šaltiniuose minima, kad Argentinoje kūrėsi dvejopo pobū-džio, gana prieštaringos lietuvių organizacijos: tautiškų, katalikiškų nuostatų ir socia-listinės pakraipos aktyvių komunistinio judėjimo dalyvių. Rašoma, kad tarpusavyje jos labai nesutarė (Aleksandravičius 2013: 334–336; Kasperavičiūtė 2006: 142–143, 179, 187–188). Prieškario lietuvių diasporos Argentinoje atspindžiai atsiskleidė ir dabar ten gyvenančių mūsų informantų naratyvuose (žr. 2.2 skyrių).

Nepaisant įvairiausių lietuvių sambūrių Argentinoje problemų, kaip teigia šios ben-druomenės kultūrinės tapatybės konstravimą ir kaitą nagrinėjusi Asta Kazlauskaitė (2011), kultūrinė, tautinė, bažnytinė veikla toliau buvo plėtojama. 1940–1990 m. lai-kotarpiu svarbiu Argentinos lietuvius vienijančiu veiksniu tapo Lietuvos nepriklauso-mybės atkūrimo siekis, su juo buvo siejama ir kultūrinė veikla, ryškinama lietuvybės išsaugojimo svarba. Nors detalios informacijos apie įvairias organizacijas ir jų veiklą stokojama, tačiau žinoma, kad buvo siekiama į lietuvių kultūrinę veiklą įtraukti kuo daugiau vietinio jaunimo. Septintajame XX a. dešimtmetyje įsikūrusi Argentinos lie-tuvių jaunimo sąjunga ėmė bendrauti su Pasaulio lietuvių bendruomene, organizuoti pasaulio lietuvių jaunimo kongresus, stovyklas, kartu su vyresnės kartos lietuviais pa-dėjo rengti Beriso mieste transliuojamą radijo laidą „Lietuvos aidai“ (ispaniškai Ecos de Lituanica) ar kitaip prisidėjo prie lietuvybės išlaikymo ir sklaidos (ten pat: 86).

2.2. Dabartinės lietuvių diasporos ypatumai

Dabartiniu laikotarpiu kai kuriuose Argentinos miestuose veikia įvairios lietuvių orga-nizacijos, meninio ir kitokio pobūdžio sambūriai, telkiantys įvairaus amžiaus grupes, pavyzdžiui, Susivienijimas lietuvių Argentinoje ir Argentinos lietuvių centras Buenos Airėse, „Mindaugas“ ir „Nemunas“ Beriso mieste, Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga ir kt.1 Lietuvių organizacijų veikloje aktyviai dalyvauja dalis Argentinoje gyvenančių lietuvių kilmės žmonių ir jų šeimų (neretai – mišrių) narių.

Daugelis mūsų tyrimo informantų buvo Argentinos lietuvių organizacijose dau-giau ar mažiau dalyvaujantys, anksčiau dalyvavę ar su tėvais vaikystėje lietuvių ren-giniuose lankęsi žmonės. Visi jie labai noriai ir entuziastingai dalyvavo mūsų tyrime, džiaugdamiesi, kaip jie sakė, kad „Lietuva pagaliau mus prisiminė“. Paraginti susitikti su tyrėjomis iš Lietuvos, atvyko į lietuvių organizacijų namus, pasiėmę daugybę šeimos

1 Daugiau informacijos žr. https://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=488&p_k=1


91

nuotraukų, įvairių dokumentų, liudijančių pirmųjų į Argentiną atvykusių giminaičių, tėvų ar senelių emigraciją iš Lietuvos, svarbius gyvenimo Argentinoje įvykius, atsinešė įvairiausių relikvijų, menančių šeimos istoriją. Nemažai atvykusiųjų apie savo šeimos gyvenimą, emigracijos priežastis, savo vaikystės prisiminimus pasakojo labai jausmin-gai, su ašaromis akyse.

Kai kurių Argentinos lietuvių naratyvuose skleidėsi ir jau minėtos senos lietuvių organizacijų problemos, bendruomenių specifika, jų veikla, tarpusavio nesutarimai ir jų priežastys. Pasakodami savo artimųjų emigracijos istorijas, kai kurie informantai kalbėjo apie skirtingus ideologinius lietuvių organizacijų pamatus, prisiminė savo tėvų politines pažiūras ir veiklą:

1. Mano tėva kovoja. Jis buvo, iš karto buvo toks, ehm, socialistinių biškį pažiūrų iš karto, kada atvažiavo. Biškį į kairiųjų pusę, visi beveik te, kur buvo atvažiavę, norėja kaž-kaip, ehm, kovaja už teisės, už savo teisės, už savo. Ehm, žmonių teisė, ane. I čia buvo biškį pagrįsta tie dalykai. (M72, K2)2

Kai kuriuose Argentinos miestuose iki šiol veikia ne viena, bet kelios lietuvių orga-nizacijos ne dėl bendruomenių narių gausos, bet iš senos tradicijos, kai bendruomenės kūrėsi ant skirtingų ideologinių pamatų, pavyzdžiui, „Mindaugas“ ir „Nemunas“ Beriso mieste. Skirtingų bendruomenių kūrėjai ar jų vaikai apie buvusias problemas kalbėjo santūriai arba jų iš viso neminėjo, o mūsų informantai, Lietuvą palikę per Antrąjį pasau-linį karą, patys menkiau susiję su lietuvių organizacijų steigimo pradžia, atviriau kalbėjo apie tų draugijų skirtumus, apie katalikiškas arba komunistiškas kai kurių organizacijų nuostatas:

2. Ir kad darydavo daugiau ar kokį streiką ar ką, tai reiškia šitie frigorifiko asmenys ne-norėjo eiti į tokį [neaišku]... ir reiškia šito, kurie dirba „Mindaugo“, daugiausia buvo paklusnesni... tai jie pasivadino lietuvių katalikų organizacija... (V89, K1)

3. Kaip buvo pradžia, užtai, kad „Nemunas“ prasidėjo su žmonės, kurie buvo atvažiavę prieš pirmą guerra – karą... tai jie buvo labai prie komunistų, nežinau kodėl... por qué? Por qué eran comunistas? (M84, K1)

Šiuo metu veikiančiose lietuviškose organizacijose susiburiančius žmones vienija įvairi veikla, tačiau nuo buvusių ideologinių skirtumų jau nutolta. Vykdydamos pro-jektą Argentinoje aplankėme Beriso lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugiją „Mindaugas“, lietuvių kultūros ir savišalpos draugiją „Nemunas“, Susivienijimą lietuvių Argentinoje, Lietuvių centrą Buenos Airėse. Mūsų susitikimuose dalyvavo įvairių kartų, įvairaus amžiaus lietuvių kilmės žmonių, puoselėjančių savo lietuviškas šaknis, plėtojan-čių įvairią kultūrinę veiklą, organizuojančių susirinkimus, būrelius, įvairius renginius, šventes ir t. t., dalyvaujančių lietuvių kalbos pamokose, prisidedančių ar prisidėjusių

2 Interviu citatų kalba autentiška, išrašant tekstą stengtasi kuo tiksliau atspindėti informantų tartį.

92


prie lietuvių kultūros sklaidos per radiją ir įvairių leidinių leidybos. Ryšiai su lietuvių bendruomenėmis buvo išsakyti ir įrašytuose interviu su informantais.

Mūsų tyrimo dalyviai, kalbėdami apie savo tėvų ar senelių, pirmųjų atvykusių į Ar-gentiną, emigracijos priežastis, dažniausiai minėjo tai, kad jie ieškojo geresnio gyveni-mo, bandė spręsti sudėtingas savo gyvenimo Lietuvoje problemas, gelbėjosi nuo skurdo, nepriteklių, sunkių darbų (4–8 pvz.):

4. Kodėl jie važiavo iš Lietuvos? Čia, ehm... Atsakymas yra, ehm, daugelis susidėjimų. Iš motinos buvo šešias, šešias, ehm, seserys. Nu, ehm, šešias seserys ir... ehm... ehm... Kaip sakant, ehm. Jie turėjo dvidešimt septynias ektaras žemės, ehm... Tėvas liko našlys. Dėl, ehm, ekonominių priežasčių. Dėl ekonominių priežasčių. Eko..., ehm. Pagerėt, pagerėt ekonominiai. (V73, K2)

5. Aa… sakydava, kad čia buvo kitas gyvenimas, kitas darbas, kad gerai gyvena visi. (M67, K2)

6. Eee, o mamytė buva nebuva išeities [Lietuvoje3], nebuva, kaip išsilaikyt, nebuva nebu-va valgyt, nebuva nebuva piniga. (M70, K2)

7. Jie [tėvai] atvažiavo norėdami čia užsidirbt, biškį padirbėt ir grįžt į Lietuvą. (M72, K2)

8. Motinai buvo liabai sunkiai, jai vienai būtų dirbt su gyvuliais, viską liabai sunku – buvo viena, kaip atvyko į Argentiną, svėrė keturiasdešimt kiliogramų. (2M674, K2)

Kalbantis su Argentinos lietuviais teko išgirsti ir vieną kitą istoriją apie kitokio po-būdžio emigracijos priežastis, pavyzdžiui, apie norą pažinti pasaulį, patirti nuotykių (9 pvz.), apie siekį išspręsti ne ekonominio, bet kitokio pobūdžio savo asmenines pro-blemas, pavyzdžiui, tėvams nesutinkant leisti tekėti už seno, tėvo amžiaus vyro (9 pvz.), vengiant kariuomenės (10 pvz.):

9. T5: O kodėl tėveliai važiavo iš Lietuvos? I: [Sukikena] ... kiekvienas savo turi istoriją. Mama išvažiavo iš Lietuvos todėl, išvažia-

vo tik ja viena ir visi broliai ten liko broliai, tevai visi. Kodėl [atsidūsta] jie ten norėjo apsivest su viena pona. Ji turėjo kokius devyniolika metų. Senas vyras buvo. Ir kada tas vyras atėjo prašyt jo ranką ir apsivest, jie su mama nuėjo į vyrtuvį ir ją girdėjo, ką tėvas atsakė tam ponui, kad, sakau, ponas turėjo daug pinigų, nežinau, gal jie gerai gyveno ten. Ir tėvas, mano tėvas, mano senelis, atsakė, ka geriau matyt sau ką savo duktė [susi-juokia] kelia akmenis, negu ka apsivestų su ju. Kaip galėjo pasakyt, mama – pirmutinė duktė <...> Bet, kaip sakė mama man, nieko netrūko. Nei rūbų, nei valgio, nei nieko. Ir tėvas tas pat. <...> Ir jie sakys, ka jie ko jie norėjo sakyt, kad neišvažiavo Lietuvą, kodėl neturėjo ko valgyt, nebėga iš bada. Išvažiavo, kodėl norėjo išvažiot. Vienas – tos

3 Laužtiniuose skliaustuose pateikiama interviu konteksto ar kai kurių žodžių, kurių reikšmė tyrėjoms išaiškėjo iš kon-teksto, paaiškinimai ir pastabos.4 2M67 – skaičius 2 prieš lyties nurodymą reiškia, kad tai antroji informantė, turinti 67 metus.5 T žymimas tyrėjas, I – informantas.


93

vestuvės, mama. O tėvas norėjo pamatyt pasaulį, pasaulis kad buvo jos karalis, kad ten, buvo, žinojo istoriją viso pasaulio. Ir įsigalvojo jaunas vyras, jis patiko ta, sakyt, aven-tura, kaip sakos, pažint pasaulį. <...> Bet jie visa šeimyna, tėvo šeimyna, aaa... amžius, pagalvok, dvidešim metų, aštuoniolika metų, jie važiavo dar jauni pamatyt pasaulį, kas daros ten toliau [juokiasi]. „Aventura“ mes sakom ispaniškai. Aišku, tėvas paskiau no-rėjo grįžt į Lietuvą <...> Ir kol dar tėvas prie ruskių nenorėjo grįžt, norėjo grįžt į Lietuvą, bet su ruskiais nenorėjo grįžt [kikena]. (M67, K2)

10. Tėvelis atvažiavo šia ... turėjo eee eiti kariuomenę ir atvyko čia. (2M67, K2)

Iš įrašytų pasakojimų galima susidaryti lietuvių imigracijos į Argentiną vaizdą pagal atvykėlių amžių ir išsilavinimą. Dauguma informantų pabrėžė, kad jų tėvai atvyko į Argentiną būdami labai jauni, 15–29 metų amžiaus (11–13 pvz.):

11. T: O kai jie atvažiavo trisdešimtais, tai kokio amžiaus buvo mamytė ir tėvelis?

I: Jauni, jauni. Dvidešim penkis. Galbūt turėjo dvidešim penkis. (V73, K2)

12. Jis [tėvas] turėjo dvidešim devynis metus. Mano mama atvažiavo, turėjo aštuoniolika. (M72, K2)

13. T: Kokio amžiaus jie [tėvai] buvo, kai atvažiavo čia? I: Tėvelis devynioliktos, devyniolika metų turėjo. (V72, K2)

Kaip matyti iš emigrantų naratyvų, didžioji dalis prieškarinės bangos žmonių į Ar-gentiną atvyko iš įvairių Lietuvos regionų kaimų, beraščiai ar mažaraščiai. Apie tai pa-sakojo dažnas mūsų informantas, pavyzdžiui:

14. Mano senelis nežinojo rašyt. (V76, K2)

15. Mano mama nebuvo nė mokykloj, nemokėja nei rašyt, nei… Tėvelis nemokėja daug, pirm biškį suprata skaityt, a paskui mano sesuo iii para... parašydava i sakydava, iš-moka. (M67, K2)

Iš įvairių istorinių šaltinių (Kasperavičiūtė 2006: 185), kartu ir iš mūsų projekto in-formatų pasakojimų, galima susidaryti vaizdą, kad lietuvių gyvenimas Argentinoje ne-buvo lengvas. Ne vienas informantas, kalbėdamas apie gyvenimą su tėvais savo šeimoje, pabrėžė tai, kad tėvai labai daug ir sunkiai dirbo. Grįžę iš darbo, kaip buvo įpratę gy-vendami Lietuvoje, jie uoliai tvarkė savo turimus daržus, mokėjo patys pasidaryti visa, kas reikalinga, vyrai dirbo įvarius namų ūkio darbus, moterys siuvo sau, vaikams ir kaimynams drabužius ir pan., tad užsiimti su vaikais, daug bendrauti jie neturėjo kada.

16. Bet matydavom, kad tėvai dirbdava. [Įsiterpia antras pašnekovas: Lietuvos darbinin-kai [kikena]. Pareidava iš frigarifika, pavalgydava ko ir paskiau eidava į daržo i dirbt. <...> Yra žmonių, kam nepatinka dirbti taip pat neeina prie žemės dirbt, kaip mūsų tėvai turėja daržą ir visa ką, dirbdava, ką galėtų. Yra žmonių, ka nesystengia gyventi geriau. (M74, K2)

94


17. I anis [tėvai], kada atvažiava čia, gava darbą, dirba va, reikėja daug dirbt. (M67, K2)

Informantų pasakojimai atskleidžia, kad lietuviškas tradicinis požiūris į darbą skati-no juos ugdyti ir vaikų darbštumą, neleisti laiko veltui:

18. Mūsų mama, kaip ateidava ... sakydava: „Jūs nemislijat keltis?“ – „Kokia valanda, mama?“ – „Septynios ryta.“ Ar: „Kelk, neturi nieka daryt – tai eik į daržą, neturi nieka daryt – siūk i megzt.“ Visa ką išmokydavo. Tai čianais yra kas ką nemoka ni pasisiūti. (M74, K2)

Emigracijos priežastys ir gyvenimo sąlygos svetimame krašte dažniausiai lėmė emi-grantų kalbinį elgesį, kalbų politiką ir vadybą šeimoje, darė svarbų poveikį kalbų pasi-rinkimui, paveldėtosios kalbos ir lietuviškosios išlaikymui.

3. LIETUVIŲ KALBOS IŠMOKIMAS IR ŠEIMA

Dauguma paveldėtosios kalbos, dvikalbystės, emigrantų kalbos tyrėjų pažymi, kad le-miamas vaidmuo išlaikant paveldėtąją kalbą ar jos atsisakant priklauso šeimai. Šeima yra ta tvirtovė, kuri gali atlaikyti aplinkos kalbos įtaką ir spaudimą, kur gali būti palaiko-mas paveldėtosios kalbos gyvybingumas (Fishman 1991). Paveldėtosios kalbos įgijimas yra pirmiausia susijęs su kalba, vartojama namie, su šeimos kalbine praktika, su šeimos sprendimu mokyti atžalas ar jų nemokyti savo kalbos. Tai yra šeimos kalbų politikos klausimas, kuris kartais sprendžiamas sąmoningai, tačiau neretai susiklosto stichiškai, o ne dėl išankstinio nusistatymo ar apsisprendimo (Spolsky 2009).

Neretai migrantų šeimose, ypač pirmos kartos ir emigravusiųjų dėl ekonominių priežasčių, apsisprendimas dėl kalbos vyksta savaime, be iš anksto turimų kalbinių nuostatų. Kaip jau minėta šios knygos įvade, yra žinoma Fishmano (1991) vadinamoji trijų kartų teorija, kaip kalba tipiškai gyvuoja emigracijoje: pirmoji emigrantų karta at-vyksta mokėdama savo kalbą ir daugiau ar mažiau pramoksta naujos aplinkos kalbos, antroji karta daugiau ar mažiau išmoksta namų kalbą ir gerai įsisavina aplinkos kalbą, o trečioji karta gerai moka aplinkos kalbą, bet retai kada išmoksta paveldėtąją kalbą.

Žvelgdami į nagrinėjamus Argentinos lietuvių pasakojimus apie kalbinį gyvenimą šeimose, apie bendravimą namie, matome, kad didžioji dauguma informantų teigia tėvų šeimose dominavus lietuvių kalbą. Informantai tvirtino, kad namie su tėvais buvo kalbama lietuviškai (19 pvz.), kad lietuvių kalbos išmoko namie iš tėvų (20 pvz.):

19. Lietuviškai mūsų namus kalbėjo visi. (V76, K2)

Neretai informantų buvo pabrėžiamas motinos vaidmuo įsisavinant lietuvių kalbą:

20. Lietuvių kalbą aš išmokau iš namų, daugiausiai iš mamos ir iš tėvelio, bet tėvelis dirbo ir, ehm... Daugiausiai iš mamos. (V73, K2)


95

Kaip teigia tyrėjai, labai dažnai migrantų šeimose paveldėtosios kalbos vartojimą geriausiai palaiko bendravimas su vyriausiais, seniausiais šeimos nariais, su seneliais (Spolsky 2012). Pauwels (2016: 124) pabrėžia, kad ypatingą svarbą išlaikant paveldėtąją kalbą turi tai, ar aplinkoje esama kalbėtojų, su kuriais negalima išvengti bendravimo paveldėtąja kalba, nes jie arba nemoka aplinkos kalbos, arba jų kompetencija per men-ka, o tai dažniausiai būna seneliai arba kiti vyresnio amžiaus giminaičiai. Kai kuriose kultūrose tai yra pagrindinis būdas išlaikyti paveldėtąją kalbą, nes su seneliais anūkai bendrauja kasdien arba beveik kasdien (ten pat: 124–125). Lietuvių diasporą JAV tyri-nėjęs Algis Norvilas (2012) taip pat pažymi, kad seneliai, kurie geriausiai moka pavel-dėtąją kalbą, dažniausiai yra tie, su kuriais ta kalba daugiausia kalba anūkai. Kaip matyti iš mūsų informantų pasakojimų, tokios pat tendencijos būdingos ir lietuvių emigrantų šeimose Argentinoje, pavyzdžiui:

21. Pirma labai daug kas, labai daug kalbėjo su mano seneliu. Tėvas mano mokė. Jis vi-suomet lietuviškai. <...> Mirė [senelis]. Ir čia neturiu su kė kalbėti namie, nebuvo dau-giau. (V76, K2)

22. O te te močiutės tik lietuviškai, nežinojo kalbėti ispaniškai. (V70, K2)

Daugelis tyrėjų pabrėžia įprastinę pirmos emigracijos kartos kalbinę praktiką šei-mose esant tokią: namie dažnai kalbama paveldėtąja kalba ir vaikai ją vartoja tol, kol išeina į ugdymo įstaigas. Dažnai emigrantų vaikai tik mokykloje išmoksta vietinę aplin-kos kalbą. Tokia patirtis atsiskleidė ir daugelyje mūsų informantų pasakojimų Argenti-noje (23 ir 24 pvz.).

23. Mes esam trys brolys: aš vyresnis, moterys mažesnys. Moterys [= mergaitės, seserys], ėėė... pradėjo kalbėt kastižiškai [= ispaniškai], kai nuėjo į mokyklą čia. (V76, K2)

24. Aš turėjau, mes buvom trys seserys, aš mažesnė. Kada gimė Izabėlė, kada gimė vyresnė Izabėlė, kada gimė [neaišku], tėvai tik kalbėjo lietuviškai. Mažai ispaniškai. Ispaniškai reikalinga. Tai jos išmoko gerai kalbėt lietuviška. Kada aš gimiau, jau jos ėjo į mokyklą ir pradėjo daug geriau kalbėt ispaaaniškai. (M67, K2)

Pirmiesiems migrantų šeimų vaikams išėjus į ugdymo įstaigas ir išmokus vietinės

aplinkos kalbos, į šeimos kalbų politikos sprendimus aktyviau įsitraukia vaikai (Spolsky 2012). Aplinkos kalba parnešama į namų sferą ir nuo šeimos kalbų vadybos labiausiai priklauso tolesnis šeimos kalbinis gyvenimas. Kaip rodo tyrimai, paveldėtosios kalbos perdavimas šeimoje ankstyvojoje vaikystėje dažnai yra lengvesnis uždavinys nei kalbos išlaikymas vėlesniame amžiuje, paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje (Chumak-Hor-batch 1999; Portes & Rumbaut 2001). Antroji karta, vaikai, dažnai pereina į aplinkos kalbą bendraudami tarpusavyje su broliais ir seserimis, nes vietos kalba tampa jų sti-presniąja kalba. Darosi įprasta, kad vaikai, kalbinami paveldėtąja kalba, atsako jau iš-mokta aplinkos kalba. Ne vienas iš mūsų informantų savo pasakojimais patvirtino tokią praktiką ir Argentinos lietuvių šeimose (25 ir 26 pvz.).

96


25. T: O su sese, kaip jūs kalbėjot? Ar kalbėjot su seseria lietuviškai? I: Kai buvo maža, kai mes kartu visi gyve… gyvenom namie, tai kalbėjom lietuviškai.

Dabar spaniškai. Jie, jie namuose kalba spaniškai, aš su žmona [žmona K3 lietuvė] taip pat kalbu spaniškai. Mažai kada kalbam lietuviškai, nors ji [žmona] supranta vis-ką. I sakyčiau, kad gal neblogai kalba, nors le… lengviau kaip aš, bet viską supranta. Mes, kai kartu buvom Lietuvoje, ji gerai, gerai susiprato su, su visais ir galėjo susitikti, ir kalbėti, ir, ir… Bet namuose vis tiek labiau kalbam su ispaniškai dėl nežinau, kodėl. Dėl pripratimo. Sūnus taip pat supranta lietuviškai, bet dar mažiau kalba, bet, bet ga… gali kalbėti su, su, teip. (V72, K2)

26. T: O kaip [tėvai] namie kalbėjo? I: Bueno, man kalbėjo lietuviškai. Bet aš atsakydavau ispaniškai. Ne tik aš. Vaikai kitų,

kiti vaikai taip pat. (V84, K2)

Nors nedažnai, tačiau pasitaiko atvejų, kai broliai ar seserys paveldėtąja, o ne aplin-kos kalba bendrauja tarpusavyje dėl kokių nors savitų priežasčių, pavyzdžiui, norėdami, kad aplinkiniai nesuprastų, apie ką šnekama (27 pvz.), siekdami parodyti artimus tarpu-savio santykius, išreikšti emocijas (dar žr. Ramonienė 2019).

27. O ko nepatinka, ka kiti klausytus, kalbi lietuviška [su seseria]. (M67, K2)

Kaip jau buvo minėta, paveldėtoji kalba migrantų šeimose kur kas rečiau perduo-dama trečiai kartai. Mūsų tyrimo duomenys atskleidžia, kad dažnas antros kartos emi-grantas, pats geriau ar prasčiau mokėdamas lietuviškai, apgailestauja, kad vaikų neiš-mokė lietuvių kalbos. Dažnai emigrantų pasakojimuose išryškinamas pačių informantų suvokiamas ir tyrėjų nustatytas (Pauwels 2005) jau minėtas reikšmingesnis moterų, mo-tinų vaidmuo perduodant paveldėtąją kalbą vaikams:

28. Deja, deja, sūnai nei vienas nekalba lietuvių kalba. Tas Gustavo kalba ape dešim kal-bų, bet dar neišmoko letuviškai. Kas greičiausiai, ehm... Galės i-i-išmokt, aš turiu va-dovėlius, jam visada siūlinu, bet labai įsijėmęs, jis doktorantas, taip toliau. Ehm... Ir aš neturėjau laika savo, savo laiko, ... aš neturėjau laiko išmokyti lietuvių kalbą. Žmona būtų norėjusi, bet, ehm, kad ir nekalba Jelena [ji nėra lietuvė], bet, ehm... Ne-ne-nega-lėjau išmokyti. Nu. <…> aš būčiau norėjęs, kad išmoktų lietuvių kalbą. (V73, K2)

Kaip rodo tyrimai, paveldėtosios kalbos išlaikymui ir plėtotei nepakanka kalbinės įvesties iš šeimos bendravimo, būtinas bendraamžių, platesnės kalbinės bendruomenės kalbos vartojimas ir parama, etniniai socialiniai tinklai, kur būtų vartojama paveldėtoji kalba (Chumak-Horbatch 1999; Nesteruk 2010), nes kitaip išlaikyti kalbą yra sudėtinga. Tokius sunkumus vardijo ir mūsų informantai pabrėždami, kaip nelengva jaunimą emi-gracijoje išmokyti lietuvių kalbos (29 pvz.). Patys trečios ar ketvirtos kartos lietuvių kil-mės jaunuoliai pasakojo apie savo motyvus mokytis ar nesimokyti lietuviškai (30 pvz.).


97

29. Kad, pavyzdžiui, mūsų vaikai, vaikų vaikai, anūkai nenori mokintis lietuviškai...<...> Jie eina į mokyklą... rytą mokykla, po pietų visą dieną ant gatvės, tai negali, negali, negali... (M84, K1)

30. Aš kalbu eee... pirmiausia, kai aš buvau vaikai, man eee... man, aš nenorėjau arba aš galvojau, kad nėra svarbus apie mano istoriją, iš kur aš gyvenu, iš kur aš eee... iš kur aš esu [juokiasi]. Eee... bet kai aš buvau eee... aš turėjau apie penkiolika metų maždaug, aš norėčiau žinoti daugiau, kodėl aš turiu eee... kodėl yra mano pavardė yra Glemža, iš kur, kodėl, iš kokia miesta. (V37, K3)

Iš istorinių šaltinių galime matyti, kad Argentinos lietuvių bendruomenėje jau XX a. pirmoje pusėje dėl įvairių priežasčių buvo matoma ryški asimiliacinė tendencija. Kai kuriuose dokumentuose rašoma, kad praėjus tik dešimtmečiui nuo lietuvių kolonijos Argentinoje įsikūrimo jau išryškėjo spartus nutautėjimas, kad „senos lietuvių kartos iš-tautėjimas dar nėra tokioje katastrofiškoje būklėje, kaip kad jaunosios kartos. Jaunojoje kartoje – vaikų tarpe, kad ir Lietuvoje gimusių, bet čia beaugančių lietuvių kalbos mo-kėjimas labai ir labai apverktinoje būklėje“ (Kasperavičiūtė 2006: 189). Tame pačiame dokumente apgailestaujama, kad nedaug lietuvių, ypač darbininkų, leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas (ten pat: 189–193). Tarpukariu ir per visą Lietuvos okupacijos tarpsnį Argentinos lietuvių šeimose pastebima tendencija kuo greičiau išmokyti vaikus vietinės ispanų kalbos, kad jų atžalos greičiau ir tvirčiau adaptuotųsi Argentinos visuo-menėje (Kazlauskaitė 2011: 83–84). Taigi nestebina, kad didžioji dalis mūsų kalbintų antros kartos emigrantų neišmokė lietuviškai jaunosios kartos – savo vaikų ir anūkų.

Samprotaudami apie tėvų sprendimus dėl ispanų, o ne lietuvių kalbos namie, kai kurie mūsų informantai minėjo savo tėvų vaikystės patirtis. Adaptacijos problemos, su kuriomis susidūrė tėvai vaikystėje, greičiausiai – neigiama patirtis mokykloje gerai ne-mokant ispanų kalbos, galėjo nulemti šeimų politikos žingsnius. Štai ką pasakojo viena trečios kartos emigrantė:

31. Tas mano tėvas nekalbėjo lietuviškai. <…> Močiutė kalbėjo [lietuviškai], taip, aš su-prasdavau, bet su tėvu ne, ne. Nes, kaip aš žinau, jam buvo sunku, kai ėjo į mokyklą ir nemokėjo ispaniškai. Tai gal dėl to jis nekalbėjo lietuviškai su močiute. Ir kai gyvenom kartu, aš neatsimenu, kad jie kalbėjo lietuviškai. (M46, K3)

Nors daugelyje Argentinos lietuvių šeimų natūrali paveldėtosios lietuvių kalbos per-davimo iš kartos į kartą tradicija yra jau nutrūkusi ir dauguma emigrantų savo jaunosios kartos neišmokė lietuvių kalbos, nemažai informantų savo pasakojimuose išreiškė norą, kad anūkai išmoktų lietuviškai, džiaugsmą, jeigu jie mokosi lietuvių kalbos, pavyzdžiui:

32. Malonu, malonu. Anūkė dabar buvo Lietuvoj, i juos išmokino kalbėti letuviškai. Džiaugiamės... Natalija kalba letuviškai. (V71, K2)

33. T: Ar jums svarbu, kad kas nors iš anūkų išmoktų lietuviškai? I: Ehm, man patiktų dėl akademinių, akademinių, ehm, dalykų. Ir iš šaknų. N…nega-

liu priversti nieka, bu dėl to, ka labai gerai eina mokslai ir ne... Ir jau per daug užsiėmę,

98


bet vienas iš jų, kuris turi dabar devynis metus, jo motina, kur n...nieka neturi iš lie-tuvių, kur, reiškias, čia vietiniai, sakykim... Ehm, ar turi šaknų... Iš ispanų ar italų nuo <...> Motina interesuota, kad, ehm... išmoktų, ehm... senelių kalbą. Nu... matysime. (V73, K2)

Kai kurie antros, trečios kartos informantai, patys namie gerai neišmokę lietuvių kalbos, kalbėjo apie savo norą mokėti lietuviškai:

34. <...> nes aš, kai buvau 18 metų, tik pradėjau kalbėti lietuviškai gerai. Tada kelia-vau į Vasario 16-osios gimnaziją, bet per visą gyvenimą aš norėjau kalbėti lietuviškai. (M46, K3)

4. LIETUVIŲ KALBOS VARTOJIMAS IR KALBOS KOKYBĖ

Su kalba, vartojama ar nevartojama namie, pirmiausia susijęs paveldėtosios kalbos įsi-savinimo lygis. Lanza (1997, 2004) ir kiti tyrėjai (De Houver 2007) rašo apie kalbinės įvesties6 kiekio ir kokybės svarbą kalbai įsisavinti. Kuo dažniau namų aplinkoje girdima paveldėtoji kalba, kuo daugiau su vaikais bendraujant ta kalba yra vartojama, tuo geriau ji išmokstama.

Kaip jau buvo minėta, Argentinos emigrantų šeimose dėl sunkių darbų tėvai nega-lėjo skirti daug laiko bendravimui su vaikais. Vaikams suaugus, bendravimo lietuviškai galimybių ir progų ėmė mažėti. Daugelis su mumis kalbėjusių lietuvių emigrantų pa-likuonių sakėsi nedažnai kalbantys lietuviškai. Ne vienas gailėjosi nebeturintis su kuo lietuviškai kalbėti, nes jau mirę tėvai ar kiti vyresni giminaičiai, su kuriais visada ben-draudavo tik lietuvių kalba, kad neturi ryšių su tautiečiais, apgailestavo, kad jų lietuvių kalba sumenko (35 ir 36 pvz.).

35. Bet kaip mano mamytė myrė, numirė, tai aš jau daugiau nekalbėjau lietūviškai. Mer-gaitės, mano mergaitės nekalba, tai tai pamečiau biškį tą ritmo. (M70, K2)

36. Aš iš darbo išėjau, iš familijos, labai toli, labai toli. <...> I tenais daugiau keturiolika metų nebuvo lietuvių, tai neturėjau su kė kalbėt. (V76, K2)

Kai kurie informantai sakėsi, kad tėvai juos visaip ragino kuo labiau vartoti lietuvių kalbą ir jos neužmiršti, pavyzdžiui:

37. Reikia kalbėt. Kap sakydava mano mama, nors viena kalbėk. Neužmiršk, kalbėk. Nors viena. (M67, K2)

Nors dauguma lietuviškai kalbančių antros kartos informantų teigė, kad jų namuose buvo kalbama lietuviškai, tačiau ne vienas minėjo ir tai, kad būdavo įterpiama ir ispanų

6 Įvestis suprantama kaip kalba, visa kalbinė medžiaga, kurią girdi kalbos vartojimo aplinkoje kalbą įsisavinantys vai-kai ar suaugusieji Dar plg.: įvestis (angl. input) 1. Kalbinė medžiaga, kuri mokiniui pateikiama sakytine ar rašytine forma ir iš kurios jis mokosi. (LTŽ 2012: 74)


99

kalbos (38 ir 39 pvz.). Tai įprastas dvikalbių kalbinio elgesio pavyzdys, kai dėl įvairių komunikacinio pobūdžio priežasčių vyksta kodų kaita, t. y. tame pačiame pokalbio epi-zode pereinama nuo vienos prie kitos kalbos, įterpiama kitos kalbos atkarpų. Ispanų kalbos intarpų pasitaikė daugelio informantų kalboje ir įrašinėjant interviu, tačiau tai daugiausia buvo įprastiniai pertarai (si, claro) (39 ir 41 pvz.) arba atvejai, kai informan-tams buvo sunkiau greitai rasti reikiamą lietuvišką žodį (40 pvz.).

38. T: O su tėveliais vis tiek namie lietuviškai? I: Pus perpus. Todėl maišydavo daug žodžių. Lietuviškai, pradeda kalbėt lietuviškai –

tai įmaišo ispanų žodžių. Ir ir atvirkščiai, pradeda kalbėt ispaniškai – tai pradeda sakyt lietuviškus žodžius. (M67, K2)

39. I: Aš manau užtat biškį mes maišom [kalbas], kaip šnekam, bo mes maišydavom. Bet su mamyte visąlaik lietuviškai, kol numirė – lietuviškai.

T: Mh. I: Si, si Eee... būdava, man lengviau su ja susišnekėt. T: Mh. I: Neįsivaizdinu kalbėdama kalbėt su mano motina ispaniškai, neįsivaizdinu. T: Aha. I: Nes aš tiktai lietuviškai kalbėdavau. T: Mh, o su tėveliu? I: Si, taip pat, si si si. T. Mh. I: Tėvelis buva toks liabai liabai liabai žmogus, liabai geras, liabai eee... tranquil, kaip

sakyt... (M70, K2)

Kai interviu dalyvavo ne vienas, o daugiau informantų, dažniau pasitaikė dvikalbių kalbėtojų tarpusavio bendravimui būdingos kodų kaitos (40–43 pvz.):

40. I17: Gerai, tai dabar mes norim jus girdėti... como se dice escuchar ? (V89, K1) I2: Que? (M84, K1) I1: Como se dice la queremos escuchar? (V89, K1) I2: Norim, sako, išgirsti jus, ką jūs... (M84, K1)

41. I1: Claro. Kaip po karo tie popieriai atrodo, kad nebėra... [Įsiterpia I2: kalba ispaniš-kai.] Saka, ieškojo, bet negava nei kokį atsakymą. (M72, K2)

I2: [Kalba ispaniškai.] (V81, K2) I3: Aš norėčiau, bet negaliu [vykti į Lietuvą]. [Įsiterpia kita pašnekovė I1: Si, bet tu

nenori vienas važiuoti.] Nekalbu aš gerai, pasiklysi. (M81, K2)

42. I1: Mhmm. Ir paskui kitas pusbrolis tai gyveno... taip pat. Bet... Mhmm. Vilniuj toliau nuo Šilutės... Žirmūnų... aa? Mhm mhm mhm... Žirmūnų gatvėj. Mes tai buvom nu-važiavę du kartus į Lietuvą?.. (V89 K1)

7 I1 – pirmasis polilogo dalyvis, I2 – antrasis to paties polilogo informantas.

100


I2: Me parece que quiere saber de nosotros aca no que lo cuenta... [juokiasi]. (M84, K1) I1: Nuuu, aišku aišku... Klauskit klauskit, ko jūs norit. Klauskit, ko jūs norit. (V89, K1)

43. T: O kaip namie kalbėjo? I1: Bueno, man kalbėjo lietuviškai. Bet aš atsakydavau ispaniškai. (V84, K2)

Duodami interviu kai kurie informantai patys apgailestavo, kad jie nelabai ge-rai moka lietuviškai, kad jie užmiršę kalbą, kad kalbant pritrūksta lietuviškų žodžių (44 pvz.). Paklausti, kaip vertina savo lietuvių kalbą, palyginti su kalba Lietuvoje, infor-mantai aiškiai pabrėžė, kad jie yra išmokę senoviškos lietuvių kalbos (žr. 45 ir 46 pvz.).

44. Man trūksta labai daug žodžių... <...> Mūsų tėvai nekalbėjo, kaip kalba dabar mo-derniškai, su žodžiais naujais... aš sakau, yra kalba básica, žinai? Básico, es idioma básico... (M84, K1)

45. No, kitokia kalba, kitokia [Lietuvoje]. Dėl to kaip tik kur čianais gyvena, jeigu išmoko Lietuvoj, gal tas pats pero ii, o atėjo su su su tėvais, ii aa... išmoko iš tėvai, tėvų, turi visada senos žodis. (M72, K2)

46. Ir taip pat eee... jie [tėvai, vyresnioji karta] turi eee... savo lietuvių kalba yra prastas, bet yra kaip senas, nes yra vienas žodžis, kad jau daug žmonių nesako. (V37, K3)

Kaip teigia tyrėjai, analizuojantys kalbų įsisavinimą dvikalbystės situacijoje, kalbai išmokti yra svarbu ne tik kalbinės įvesties apimtis ir dažnumas, bet ir jos kokybė (De Houwer 1999, 2007; Lanza 2007). Argentinos antros kartos lietuviai išmoko lietuvių kalbos iš savo tėvų, palikusių Lietuvą XX a. pirmoje pusėje, tad nagrinėjami pavyzdžiai iš dalies atspindi lietuvių kalbą, vartotą prieškarinėje Lietuvoje. Mažaraščiai ar beraščiai dabartinių antros kartos lietuvių tėvai, emigravę iš kaimų ar mažų miestelių, negavę mokslo, suprantama, nemokėjo bendrinės lietuvių kalbos. Visi jie kalbėjo savo tarmė-mis, o suėję į šeimas ir bendruomenes vartojo tam tikrą įvairių Lietuvos tarmių mišinį, kurį galima matyti iš pateikiamų interviu citatų. Daugumos mūsų kalbintų informantų tėvai buvo aukštaičiai iš įvairių regionų, tad galima matyti įvairiausių aukštaičių tarmių, patarmių, šnektų fonetikos, gramatikos, leksikos ypatybių (47, 48 ir kt. pvz.):

47. Nu jie išvažiavo į Urugvajų. Jos vyram dave, jis vyras yra matologas. Daktaras kraujo. Jam davė vieno darbo labai gero i laboratorio vieno, tai jiem davė namo i visa ką. Tai užtat išvažiavo, tai jie palika savo namo čianajos i mislija grįžti. Baigsis darbas tena-jos, grįš. Į Argentiną. Tenajos labai brangu Urugvajuj, labė brangu. Brangu, bo mūsų pinigai tenajos neturi daug vartą. Tai labai brangu. (M74, K2)

48. Jisai norėjo važiuot, bet vienas nenori važiuoti. Aš bijau lėktuva. Nenoriu žinot nieka su lėktuvu. (M74, K2)

Kaip rodo mūsų tyrimas, Argentinos lietuviai gana ribotai bendrauja lietuviškai tar-pusavyje net ir su tais pašnekovais, kurie moka lietuvių kalbą. Kaip matyti iš 49 citatos,


101

informantai sakosi ir su lietuviais daugiau šnekantys ispaniškai, o ne lietuviškai. Tai pa-tvirtina ir mūsų stebėjimo duomenys: bendruomenėse informantai tarpusavyje dažniau kalbėjosi ispaniškai arba nuolatos keisdami kodus.

49. T: Mh. O tai su kuo lietuviškai kalbėdavot, su kuo dabar lietuviškai kalbat? Ar turit su kuo lietuviškai kalbėt?

I: Liabai mažai. Kada susirinkam su letuviais, jau tiesiai ispaniškais. T: Mh. I: Kalbam. Užmiršom biškį. T: Mh. I: Man daugiau kaip retai važiuoju į Lietuvą, tai tada pirmas dienas tai žiūriu televi-

zorių, ka ausis priprastų. T: Mh. I: Ka geriau liežuvis taip. (2M67, K2)

Dažnas informantas kalbėjo, kad nuvykus į Lietuvą, kur reikia kalbėti lietuviškai, iš pradžių tenka pratintis, kad būtų galima atgaminti paveldėtosios kalbos gebėjimus (49 ir 50 pvz.).

50. Aš pradėjau kalbėti vienas – jau daugiau kaip trisdešimt metų nesakiau nė žodžio. Kaip nuvažiavom į Lietuvą ir pradėjau kalbėti lietuviškai, tada vis trūko žodis, tai sumaišydavau labai su ispanų kalba, kur nežinojau. Bet susiprato. Kai perėjo bėgti dienos, ir aš grįžau kalbėti lietuviškai. (V84, K2)

Paveldėtajai kalbai išlaikyti ypač svarbi galimybė bendrauti su kilmės šalyje likusiais giminėmis, draugais, pažįstamais. Tai pabrėžia ne vienas paveldėtosios kalbos tyrėjas (Pauwels 2016: 125–126). Sovietmečiu Argentinos lietuviai tokių galimybių turėjo ne-daug. Pagrindinis būdas palaikyti ryšius su Lietuva buvo susirašinėjimas, tačiau laiškai keliaudavo ilgai, ne visi jie pasiekdavo adresatus ir dėl cenzūros sovietinėje Lietuvoje. Nuvykti į sovietinę šalį galėjo nedaugelis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bendrauti su jos gyventojais pasidarė paprasčiau, o atsiradus internetui ir galimybei palaikyti daž-nus tiesioginius ryšius labai išsiplėtė bendravimo paveldėtąja kalba erdvė ir Argentinos lietuviams. Daugelis mūsų tyrimo informantų, turinčių giminių Lietuvoje, teigė palai-kantys su jais nuolatinį ryšį ir bendraujantys įvairiais būdais, taip pat ir internetu:

51. T: O jūs gal irgi lietuviškai susirašinėjat su Lietuvoje esančiais elektroniniu paštu? Skaipu?

I: Taip, su giminės dabar, pirma buvo priprasta seniai – Kalėdos, skambinu tilifonu, dabar su interneta ir su skaipu. (2M67, K2)

Daugelio pripažįstama, kad išeivijoje įgyti ir išlaikyti paveldėtosios kalbos sakytinius gebėjimus yra lengviau nei išmokti rašytinę kalbą. Stipresnius sakytinės paveldėtosios kalbos gebėjimus patvirtina įvairių tyrimų rezultatai (Benmamoun, Montrul & Polinsky

102


2013; Gudavičienė 2015: 47–48; Vilkienė 2015b: 140–148). Rašytinės kalbos sunkiau išmokti ir išmokyti, su ja rečiau tenka susidurti. Mūsų informantai Argentinoje, patys vertindami savo lietuvių kalbos gebėjimus, taip pat neretai pabrėžė, kad jiems lengviau suprasti sakytinę lietuvių kalbą nei rašytinę, ypač jeigu kalbama pažįstamomis temomis, pavyzdžiui, religijos klausimais:

52. I paskui aš kartais kliausau čionais, Argentinoj, per internetu Lietuvos „Marijos radi-jo“. <…> Iiii labai labai aš suprantu, kada kalba per radiją. <…> Lengvai... lengvai, kur ee… yra viskas su religijos dalykus, aš tuos suprantu geriau, aš labai katalikas. (V70, K2)

Nedaugelis Argentinoje gyvenančių lietuvių teigė vartojantys rašytinę lietuvių kal-bą, nors kai kurie sakėsi skaitantys grožinę lietuvių literatūrą, lietuviškus tekstus inter-nete (53–55 pvz.). Tačiau dauguma informantų pripažino, kad skaityti lietuviškai jiems nelengva.

53. Taip, taip. Nu jeigu, jeigu aš galiu perskaityt Donelaitį a...ar Sruogą, ar teip. Jau, jau užtenka. Užtenka. Nu bet kožną dien per internetą skaitau, reiškia, ne...neatidarau kožną vieną, perskaitau visą delfi el tė. (V73, K2)

54. T: Ar skaitot lietuviškai? I: Taip, taip, skaičiau. T: Ką paskaitot lietuviškai: knygų, laikraščių, interneto? I: Knygų – anksčiau, dabartiniais laikais – internetas. (2M67, K2)

55. T: O ar skaitot iš Lietuvos spaudą internete? I: Teip, teip. Skai… skaitau, atidarau, ar atidarau kartais, pa… pavyzdžiui, daug, la-

biausia tai „Lietuvos rytą“. Ne visas žinias skaitau, ne, neskaitau visą laikraštį, bet teip. Teip, kartais pamatau, nors gerai, ehm... dabartinį kalbą. Man rodos, šiek tiek sunkesnė suprasti, yra tokių žodžių, tokių terminų, kuriuos suprantu, apie ką kalba, bet nežinau tiksliai. Karta… kartais reikia pagalvot, ar gerai supratau. Bet vis tiek tai, kaip sakau, man, man pasakos patinka, trumpos pasakos, tai, tai man greitai, aš turiu visą mintį, tą idėją ir aš žinau, ką pradėjau skaityti i ką pabaigiau skaityti, ir kaip jaučiuosi. (V72, K2)

Dalis mūsų informantų pabrėžė siekiantys ugdyti savo lietuvių kalbos gebėjimus. Sąmoningai besimokantys lietuviškai trečios ir ketvirtos kartos informantai sakėsi skai-tantys, susirašinėjantys, pasitelkiantys visas šių laikų technines galimybes, kad geriau išmoktų kalbos, pavyzdžiui:

56. Ir aš stengiuos skaityti. Pavyzdžiui, aš feisbuk turiu lietuvių kalboje. Tada aš galiu iš-mokti naujų žodžių, dabartinių žodžių. Ir skaitau laikraščius iš Lietuvos per internetą, ir susirašinėju, pavyzdžiui... visą laiką. (M46, K3)


103

5. LIETUVYBĖ IR SANTYKIS SU LIETUVA

Vienas iš mūsų tyrimo uždavinių, kaip jau buvo minėta, yra pasiaiškinti kalbos ir emi-grantų tautinės tapatybės santykį, išnagrinėti, kiek vienoje ar kitoje lietuvių išeivių bendruomenėje lietuviškumui išlaikyti (ne)svarbi lietuvių kalba, jos mokėjimas ir (ar) vartojimas. Imant interviu Argentinoje gyvenančių lietuvių kilmės žmonių buvo klau-siama, kuo jie laiko save, su kuria šalimi, su kuria tauta tapatinasi.

Dauguma mūsų kalbintų informantų teigė, kad jie jaučiasi labiau lietuviai negu ar-gentiniečiai, nors gimę ir augę Argentinoje, nors myli Argentiną, nors Lietuvoje buvę tik kartą ar visai nebuvę (57–60 pvz.). Kaip sakėsi antros kartos emigrantai, meilė Lietuvai, emocinis ryšys su Lietuva radosi iš tėvų auklėjimo, iš bendravimo lietuvių bendruome-nėje (58 ir 60 pvz.).

57. T: O kaip jūs jaučiatės? Kas jūs esate? Ar labiau argentinietis, ar labiau lietuvis? I: Labiau lietuvis. T: O kodėl? I: Į Argentinos čia, kaip sakant, ehm... Kultūra labai kitoniš..., labai, ehm... (V73, K2)

58. T: O kai jūs galvojat apie save, kaip jūs sakytumėt, kas jūs esate: lietuvaitė ar argenti-nietė?

I: Hmm, man lietuvaitė. T: Bet čia gimusi, čia... I: Čia gimiau. T: Čia augusi, Lietuvoj tik vieną kartą buvote... I: Buvau. T: Bet lietuvaitė? I: Lietuvaitė. T: O kodėl? I: Net nežinau, laiko tėvas, močia tik šnekėja apie Lietuvą, aš manau, aaaš uždaryda-

vau akis ir sakau, nu kaip ir čia vaikščiojau, nevaikščiojau, man mama sakydava, kai buva. (2M67, K2)

59. T: Kaip vat galvojat apie save, ar jūs lietuvis, ar argentinietis? I: Ne ne ne ne, aš apie Argentynu niekuomet, kad aš apie Argentynu kalbu, rašau, tai

rašau „Argentynoj“, ne „pas mum“. (V75, K2)

60. Aš liabai myliu Argentiną. I Argentina liabai gera kraštas. Jūs žiūrėkit, kad čianais niekas neuždrauda, kad mes dainuotum lietuviškai, ka mes kalbėtum lietuviškai, ka mes turėtum viską lietuviškai. <…> Bet aš labai myliu Lietuvėj, kodėl aš augau su lietuviais. <…> No aš labais myliu Lietuvą. (V70, K2)

Kaip teigė viena antros emigracijos kartos informantė, jai kiekviena proga svarbu parodyti, pabrėžti savo lietuviškąją tapatybę:

61. Svarbu pasisakyti, kad esu lietuvė. Kada koks... pasiroda koks daiktas lietuvių, visi žina, visa žina, kad aš lietuvaitė. (M70, K2)

104


Ypatingą ryšį su Lietuva, su lietuviška kilme mums pabrėžė ir ne vienas trečios kar-tos emigrantas:

62. T: O kai galvojat apie save, kas jūs esat? I: Aš visą laiką sakau, kad esu lietuvė iš Argentinos. Nes taip jaučiuosi. T: Bet jūs čia [Argentinoje] gimėt. I: Bet atrodo, kad šaknys yra labai stiprios. (M46, K3)

63. Aš esu argentinietis [juokiasi], bet aš esu kaip pusė, eee... lietuvis. (V37, K3)

Ne visi mūsų sutikti informantai yra lankęsi Lietuvoje, kai kurie pirmąkart nuvyko jau būdami nejauno amžiaus (64 pvz.).

64. Pirmą kartą Lietuvoje nuvykau du tūkstančiais metais, reiškia, aš jau turėjau penkias-dešim aštuonius metus. (V73, K2)

Tačiau tie, kurie Lietuvoje lankėsi patys ar ten buvo nuvykę jų artimieji, džiaugėsi įspūdžiais, ten sutiktais žmonėmis, dažnai lygino Lietuvą su Argentina, ryškindami Lie-tuvos privalumus, ypač pabrėžė teigiamas savo emocijas:

65. Patiko patiko, tikrai patiko, labai ramu. Nėra nėra kaip čia. Nėra bardakas kaip čia. Žmonės, labai malonūs žmonės. Labai labai malonu. Mes nesam taip malonu. Nėra bardakas kaip čia. Žmonės, labai malonūs žmonės. Labai labai malonu. Mes nesam taip malonu. (M67, K2)

66. T: Ar patiko Lietuvoj? I: Labai graži. T: O kas patiko? I: Viska patika, žmonės kitoniški. Žmonės kitoniški. (2M67, K2)

67. Mano pusseserės važiavo, nuvažiavo ir apvažiava visą Lietuvą i norėjo grįžt. Bo grįžo liabai įsimylėjusios. (M70, K2)

68. T: Ir kaip tada Lietuva pasirodė? I.1: Visada man pasirodė kaip sapnas. (M46, K3) I.2: Mūsų mylimiausia vieta pasaulyje [Lietuva]. (M20, K4)

Daugelis informantų minėdami Lietuvą kalbėjo ir apie savo tėvų norą grįžti į tėvynę (67 pvz.), apie tėvų ir senelių meilę Lietuvai (71 pvz.):

69. Kaip sakant, visada turėjo omenyje maždaugel grįžti į Lietuvą, bet kai prasidėjo karas, jau ne. (V73, K2)

70. Anis [tėvai] norėja grįžt Lietuvoj. (2M67, K2)

71. Bet seneliai visąlaik su ašarom kalbėjo apie Lietuvą. <…> Jie labai meiliai, su meile kalbėjo apie Lietuvą. (M46, K3)


105

Kaip matyti iš 72 pavyzdžio, buvo ir tokių informantų, kurie kalbėdami apie Lietuvą ir reikšdami jai savo jausmus net priekaištavo savo tėvams, palikusiems Lietuvą:

72. Ai, mama, kodėl tu atėjai Argentina?! Aš norėjau būt Letuvoj. Man patinka Letuva. (M71, K2)

Iš įrašytų interviu galima suprasti, kokį svarbų vaidmenį daugelio Argentinos lietu-vių gyvenime turėjo lietuvių bendruomenė, kurioje buvo palaikomos lietuviškos tra-dicijos, papročiai, lietuviškumo dvasia. Daugelis mūsų kalbintų informantų savo pa-sakojimuose prisiminė vaikystę, lietuvių bendruomenės renginius, šventes, pobūvius, kur jie dalyvaudavo kartu su tėvais, pasakojo, kaip ruošdavo lietuviškus valgius, kaip tėvai susitikę lietuvių bendruomenėje leido laiką, visi kartu dainuodavo (73 pvz.), kaip linksma ir gera kartu (74 pvz.).

73. I: I čia vėl ateidava, a visi dainava, ai kaip dainava visi, kaip gražu buvo kliausyt, visi dainuot.

T: O jūs mokat lietuviškų dainų, galėtumėt padainuot? I: Neatsimenu jau, gal kas pradės, atais mintis, neatsimenu. Aš buvau maža, prie ma-

nęs labai gražiai dainava, visi sykiu, hmmm, susirinka ir pradeda dainuot, kaip gražu kliausyti buva. (2M67, K2)

74. Linksmas jaunimas čia. Čia man, hmmm... kaip mano namuose aš esu čia. (2M67, K2)

Bendravimas su Argentinos lietuviais parodė, kad dalyvavimas lietuviškų bendruo-menių veikloje padėjo ir padeda išlaikyti lietuviškąją tapatybę, grupinį identitetą. Ta-čiau ar bendruomenėje, kurioje buriasi kelių kartų išeiviai, ne visi vienodai mokantys paveldėtąją kalbą, visada tvirčiau išlieka kalba? Yra sukurta ne viena teorija, kuria ban-doma pagrįsti kalbos išlaikymo ir praradimo priežastis (Pauwels 2016). Žinoma vadi-namoji kalbos kaip pagrindinės vertybės (angl. core value) teorija (Smolicz & Secombe 1985), aiškinanti nevienodą kalbos vertę skirtingose kultūrinėse grupėse. Šios teorijos kūrėjų nuomone, kalba tvirčiau išlieka tose bendruomenėse, kurių grupinių kultūrinių vertybių skalėje kalba užima labai svarbią simbolinę vietą, ir greičiau pereinama prie aplinkos kalbos tada, kai kalbos, kaip tautinės tapatybės būtinojo komponento, vertė yra menka. Lietuvių diasporos tyrėjai, analizuodami tautinės tapatybės santykį su lie-tuvių kalba, yra atskleidę skirtingas emigrantų nuostatas šiuo klausimu. Ankstesni kitų šalių lietuvių diasporos tyrimai parodė, kad kalbą, kaip būtiną lietuviškumo elementą, dažniausiai ryškino lietuviškai mokantys, daugiausia pirmos kartos emigrantai (žr. Vil-kienė 2015a; 2015b). Tačiau kitų kartų emigrantai, patys menkiau mokantys ir rečiau vartojantys lietuvių kalbą, ją traktuoja kaip svarbų, bet nebūtiną lietuviškumo ženklą (dar žr. šios knygos skyrių „Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eski-zas“). O kokia yra Argentinoje gyvenančių lietuvių nuostata dėl kalbos ir lietuvybės? Informantų buvo klausiama nuomonės, ar galima būti lietuviu ir nemokėti lietuvių kal-bos. Daugiausia mūsų pašnekovų pritarė minčiai, kad kalba yra svarbu, tačiau nebūtina

106


mokėti lietuviškai, kad jaustumeisi ar būtum laikomas lietuviu. O iš 75 pavyzdžio ma-tome, kad patys informantai jaučia su laiku kintant jų nuomonę šiuo klausimu:

75. T: O kaip jums atrodo, lietuvybei palaikyti ar kalba yra labai svarbus dalykas, ar ne? I: Mano, mano senoji nuomonė, sakyčiau, labai svarbus dalykas, labai svarbus. T: Mhm. I: Dabartinė nuomonė, paskiau jau kaip nuvykau su vyresniuoju sūnum į Lietuvą,

buvom ir Vokietijoj, aš irgi kalbu vokiškai. Ir jis visa su anglų kalba visur kur, visur kur in-internete, kur, visur kur dabar jis, sakyčiau, ka jau nebe nebe tiek svarbu. Bet, aišku, vis vien įdomu, įdomu pažinti. Įdomu.

T: Mhm. Bet gali vis tiek būti lietuvis be lietuvių kalbos? I: Si, galėtų būti. Galėtų būti. Žinoma, sakyčiau, su ispanų kalba ne tiek... Ne tiek dar

kur eis. Bet su anglų kalba, si. T: Mhm. I: Sakyčiau, kad taip. Kad galėtų būti lietuvis be, be lietuvių kalbos. Man patiktų, ka

geriau būtų su kalba.

Analizuojamas Argentinos lietuvių atvejis gali tik patvirtinti, kad diasporoje, kurios daugumą sudaro ne pirmos, bet antros, trečios, ketvirtos kartų išeiviai, formuojasi dau-gialypė grupinė tapatybė – kintanti, nebūtinai tiesiogiai susijusi su kalba, jos mokėjimu ir vartojimu (dar žr. Clyne 1991; Pauwels 2016: 107–108).

APIBENDRINIMAS

Argentinos lietuvių diasporos tyrimas, emigrantų naratyvų analizė atskleidė pirmos lie-tuvių emigracijos bangos, atvykusios prieš Antrąjį pasaulinį karą, ypatumus, jų kalbinio elgesio pobūdį ir lietuviškosios tapatybės suvokimą. Dauguma Argentinoje gyvenančių lietuvių kilmės žmonių yra antros emigracijos kartos ar tolesnių kartų emigrantai. An-tra karta daugiau ar mažiau išmoko lietuvių kalbos iš savo tėvų, nes tėvai namie daž-niausiai kalbėjo lietuviškai. Kai kurie informantai teigė visada lietuviškai bendraujantys ar bendravę su savo tėvais, seneliais ir vyresniais giminaičiais, kartais – su broliais ir se-serimis. Tačiau natūralus paveldėtosios lietuvių kalbos perdavimas jaunesnėms kartoms šioje diasporoje iš esmės yra sumenkęs arba visai nutrūkęs. Dauguma lietuvių bendruo-menių veikloje dalyvaujančio trečios ar ketvirtos emigracijos kartos jaunimo pramoko lietuvių kalbos įvairiuose Lietuvoje ar kitur organizuojamuose lietuvių kalbos kursuose, o natūraliai lietuvių kalbos visai arba beveik nevartoja.

Tėvų, dažniausiai mažaraščių ar beraščių atvykusių į Argentiną, neturėjusių galimy-bių išmokti bendrinės kalbos, lietuvių kalba buvo vieno ar kito Lietuvos regiono tarmė, atspindinti XX a. pradžios kalbinę padėtį. Iš antros kartos emigrantų kalbos pavyzdžių matyti, kad šeimose, kurių nariai buvo iš skirtingų Lietuvos tarmių plotų, bendruome-nėse lietuviškai kalbėta savotišku tarmių bruožų mišiniu. Detaliai išanalizuoti, kurių tarmių, patarmių ar šnektų, būdingų XX a. pirmos pusės Lietuvos tarmėms, bruožai


107

palikę Argentinos lietuvių kalboje, kaip jie tarpusavyje susipynę, kaip vienos tarmės paveikusios kitas tokioje uždaroje, su Lietuva palyginti menkai bendravusių žmonių bendruomenėje, būtų ateities tyrimų uždavinys.

Argentinos lietuviai, išmokę tokios lietuvių kalbos, atsargiai vertina savo kalbos ko-kybę. Daugelis pripažįsta, kad lietuviškai bendrauti jiems nėra lengva, kad lietuvių kalbą vartoja ne taip dažnai, o kai kurie, mirus vyriausiems lietuviškai kalbėjusiems šeimų nariams, apskritai nebeturi galimybės bendrauti lietuvių kalba. Ne vienas informantas teigė jaučiantis nepakankamą savo žodyną, suprantantis savo žodyno archajiškumą, ko-munikacinių gebėjimų trūkumus. Nors dalis mūsų kalbintų žmonių teigė skaitantys lie-tuvių kalba įvairaus pobūdžio literatūrą, žiniasklaidos tekstus, vis dėlto savo rašytinius gebėjimus vertino skeptiškai. Daugelis kalbintų informantų sakėsi dažnai keičiantys kodus. Nemažai ryškios kodų kaitos buvo galima girdėti Argentinos lietuviams ben-draujant tarpusavyje.

Dauguma Argentinos lietuvių labai aiškiai išreiškė savo lietuviškąją tapatybę, artimą ryšį su lietuvių kultūra, papročiais, su Lietuva, į kurią ne vienas buvo nuvykęs po atkur-tos nepriklausomybės. Lietuviškumo idėja ir emocinis ryšys su Lietuva mūsų kalbintose Argentinos lietuvių bendruomenėse yra labai gyvas, jis atsiskleidžia beveik kiekviename įrašytame pasakojime. Tačiau lietuvių kalba, jos mokėjimas ir vartojimas nėra išryškina-ma kaip svarbiausias lietuviškumo komponentas.

LITERATŪRA

Aleksandravičius, E. (2013). Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus.Benmamoun, E., Montrul, S., & Polinsky M. (2013). Heritage languages and their speakers: opportunities and

challenges for linguistics. Theoretical Linguistics, 39 (3–4), 129–181. Chumak-Horbatch, R. (1999). Language change in the Ukrainian home: From transmission to maintenance to

the beginning of loss. Canadian Ethnic Studies, 31 (2), 61–76.Clyne, M. (1991). Community Languages: The Australian Experience. Cambridge: Cambridge University Press.De Fina, A., & Tseng, A. (2017). Narrative in the study of migrants. In S. Carangarah (Ed.), The Routledge Handbook

of Migration and Language (p. 381–396). Oxon and New York: Routledge.De Houwer, A. (1999). Environmental factors in early bilingual development: the role of parental beliefs and

attitudes. In G. Extra & L. Verhoeven (Eds.), Bilingualism and Migration (p. 75–95). Berlin, Germany: Mouton de Gruyter.

De Houwer, A. (2007). Parental language input patterns and children’s bilingual use. Applied Psycholinguitics, 28, 411–424.

Ereminas, G., Saldukas, L. ir Spečiūnas, V. (2007). Argentinos lietuviai. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XII (p. 831). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Fishman, J. (1991). Reversing Language Shift: Theoretical and Empirical Foundations of Assistance to Threatened Languages. Clevedon: Multilingual Matters.

Gudavičienė, E. (2015). Bendrosios emigrantų kalbinio elgesio ir nuostatų tendencijos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 43–58). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Kasperavičiūtė, V. (2006). Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Vilnius: Versus aureus.Kazlauskaitė, A. (2011). Argentinos lietuvių bendruomenės kultūrinės tapatybės konstravimas ir kaita XIX a.

pabaigoje–XXI a. pradžioje. OIKOS: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 1 (11), 76–94.

108


Lanza, E. (2007). Multilingualism in the family. In P. Auer & L. Wei (Eds.), Handbook of multilingualism and multi-lingual communication (p. 45–67). Berlin: Mouton de Gruyter.

LTŽ (2012) – Ramonienė, M., Brazauskienė, J., Burneikaitė, N., Daugmaudytė, J., Kontutytė E., Pribušauskaitė, J. Lingvodidaktikos terminų žodynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Nesteruk, O. (2010). Heritage language maintenance and loss among the children of Eastern European immi-grants in the USA. Journal of Multilingual and Multicultural Development, 31 (3), 271–286.

Norvilas, A. (2012). Tauta, kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Pauwels, A. (2005). Maintaining the Community Language in Australia: Challenges and Roles for Families. The

International Journal of Bilingual Education and Bilingualism, 8 (2&3), 124–131.Pauwels, A. (2016). Language Maintenance and Shift. Cambridge: Cambridge University Press.Portes, A., & Rumbaut, R. G. (2001). Legacies: The Story of the Immigrant Second Generation. Berkeley: University

of California Press.Ramonienė, M. (2019). Family and the maintenance of the heritage language: the case of Lithuanian diaspora.

In S. Haque et F. Le Lièvre (Eds.), Politique Linguistique familiale: Enjeux dynamiques de la transmission lin-guistique dans un contexte migratoire / Family Language Policy: Dynamics in Language Transmission under a Migratory Context (p. 135–158). Munich: LINCOM.

Spolsky, B. (2009). Language Management. Cambridge: Cambridge University Press.Spolsky, B. (2012). Family language policy – The critical domain. Journal of Multilingualism and Multicultural

Development, 33 (1), 3–11.Schwartz, M., & Verschik, A. (2013). Successful Family Language Policy: Parents, Children and Educators in Interac-

tion. Series Multilingual Education. New York; London: Springel.Smolicz, J., & Secombe, M. (1985). Community languages, core values and cultural maintenance; the Australian

experience with special reference to Greek, Latvian and Polish groups. In M. Clyne (Ed.), Australia: Meeting Place of Languages (p. 11–38). Canberra: Department of Linguistics, Research School of Pacific Studies, Australian National University.

Steigvilas, A. (2001). Argentinos lietuviai. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. I (p. 758). Vilnius: Mokslo ir enciklo-pedijų leidybos institutas.

Vilkienė, L. (2015a). Kalba ir etninė tapatybė. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 117–134). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Vilkienė, L. (2015b). Kalbinės tapatybės lietuviškumo atosklaida. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kal-ba ir tapatybė (p. 135–153). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

3 skyrius

Kris

tinos

Jaka

itės-

Bulb

ukie

nės

nuot

r.

113

Jungtinės Karalystės lietuvių etninė tapatybė ir kalbaKristina Jakaitė-Bulbukienė, Eglė Vaisėtaitė

Dabartinės emigrantų bangos kalbinis elgesys, kalbinės nuostatos ir tapatybės dalykai dėl didžiulių emigracijos mastų yra itin aktualūs šių dienų Lietuvos visuome-

nei ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Jie analizuojami mokslininkų, aptariami žiniasklaidoje, atsispindi ir grožinėje literatūroje.1 Ankstesni tyrimai rodo (Čiubrinskas 2005; Danytė 2008; Jakaitė-Bulbukienė 2014, 2015a, 2015b, 2015c; Kuznecovienė 2006, 2009; Norvilas 2013; Vilkienė 2015a, 2015b; kt.), kad emigrantų nuostatos ir etninė savi-voka labai įvairuoja – nuo didžiulių pastangų išlaikyti lietuvių kalbą mokant jos vaikus, gyvenant uždaroje bendruomenėje tarp lietuvių, bendraujant tik lietuviškai namuose ir pagal galimybes darbe iki visiško nekalbėjimo lietuviškai, nenoro niekam prisipažinti, kad esi lietuvis, manymo, kad lietuvių kalbos vaikams niekada neprireiks, – todėl tokį požiūrį svarbu tirti, aiškinantis, kiek jis priklauso nuo šalies, į kurią emigruota, nuo emigracijos priežasties, santykio su Lietuva ir kitų dalykų.

Dabartinės (nuo 1991 m. iki dabar) lietuvių emigracijos pagrindinė tikslo šalis yra Jungtinė Karalystė (Krupickaitė 2015: 24). Šią valstybę nurodė daugiau nei 67 tūkst. asme-nų, 1991–2010 m. deklaravusių savo išvykimą (tai yra apie 23 proc. visų išvykusiųjų). 2010–2017 m. Jungtinę Karalystę kaip būsimą gyvenamąją vietą nurodė jau net 185 658 žmo-nės (vidutiniškai apie 47 proc. visų išvykstančiųjų).2 2017 m. į Jungtinę Karalystę išvyko 21 777 asmenys, iš kurių daugiau nei 76 proc. buvo 15–44 metų amžiaus. Taigi iš Lietuvos dažniausiai išvyksta jauni, darbingi žmonės. Pagal Didžiosios Britanijos statistikos biuro pateikiamus duomenis apie vietas, kur daugiausia gyvena atvykėlių iš Rytų Europos, lietu-viai sudaro ketvirtą pagal dydį imigrantų grupę: jų Britanijoje gyvena 212 tūkst. Daugiausia lietuvių gyvena King’s Lynne ir Šiaurės Norfolke – 11 tūkst., arba 7,33 proc. gyventojų.3

1 Dažna žiniasklaidos priemonė Lietuvoje turi kas savaitę atnaujinamą temą apie emigrantų gyvenimą: aptariamas ne

tik kasdienis gyvenimas, sėkmės ir nesėkmės istorijos, bet ir kalbinis elgesys, kalbinės nuostatos ir tapatybės dalykai. Ne-

maža dėmesio tam skiriama ir pačių emigrantų gyvenamosiose šalyse leidžiamuose dienraščiuose, portaluose, be to, tai

aptariama socialiniuose tinkluose, ypač tam skirtuose puslapiuose feisbuke, kur, pavyzdžiui, diskutuoja moterys, ištekėju-

sios už nelietuvių. Nemaža yra pasirodę ir grožinės literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“

(2011), Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“ (2014), Julijos Miliūtės „Emigrantai: kodėl aš vis dar čia?“ (2016) ar

Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017) ir kt. Tai rodo, kad plačiąją visuomenę itin domina ir pati emigraci-

ja, ir emigracijoje su kalba ir tapatybe susiję dabartiniai reiškiniai. 2 Europos migracijos tinklas, http://123.emn.lt/, „Į kokias valstybes išvykstama?“. Europos migracijos tinklas remiasi Lietuvos statistikos departamento ir Užsienio reikalų ministerijos pateikiamais duomenimis [atnaujinta 2018-05-22, žiū-rėta 2018-11-23].3 Anglija.lt, „JK paskelbtas žemėlapis, kur daugiausia gyvena atvykėliai iš Rytų Europos“, https://www.anglija.lt/straips-niai/naujienos/uk-paskelbtas-zemelapis-kur-daugiausia-gyvena-atvykeliai-is-rytu-europos-20209 [žiūrėta 2018-11-23].

114


Vis dėlto Jungtinė Karalystė pagrindine emigracijos kryptimi nebuvo nuolatos, tai yra būtent dabartinės emigracijos bangos reiškinys4, todėl dar ganėtinai naujas ir vertas tyrinėti. Šiame skyriuje keliamas tikslas išanalizuoti etninės tapatybės atspindžius Jung-tinės Karalystės lietuvių gyvenime ir aptarti lietuvių kalbos vaidmenį artimoje ir darbo aplinkoje, savos lietuvių kalbos vertinimą. Nors tyrime atspindėta tik dalies šioje šalyje gyvenančių lietuvių nuomonė, tikėtina, kad rezultatai galėtų būti susiję su bendrosiomis tendencijomis. Vis dėlto platesniam vaizdui susidaryti reikalingi išsamesni tyrimai.


Siekiant užsibrėžto tikslo remiamasi dviejų projektų – „Lietuvių kalba diasporoje: mo-kėjimas, vartojimas, nykimas“ (2015–2017, vadovė Meilutė Ramonienė, rėmė VLKK) ir „Emigrantų kalba“ (2011–2013, vadovė Meilutė Ramonienė, rėmė VLKK) – surinktais duomenimis. Analizuojami abiejų projektų kiekybinių klausimynų duomenys iš Jung-tinės Karalystės (523 respondentai) ir giluminiai pusiau struktūruoti interviu iš Lon-dono (16 interviu – 16 informantų). Kiekybiniai duomenys analizuoti SPSS programa (17 versija), pateikiamos kryžminės lentelės. Giluminiai interviu analizuoti kokybinės turinio analizės metodu.

1.1. Kiekybiniai duomenys

Kiekybinius duomenis sudaro dviejų projektų kiekybinių apklausų rezultatai: 2012 m. Jungtinėje Karalystėje apklausti 437 lietuviai, o 2017 m. – 98 lietuviai. Taigi visą kieky-binę medžiagą sudaro 535 klausimynų atsakymai. Apklausti asmenys, kurie išvažiavo patys (K1 karta) arba su tėvais (K1+ karta). Reikėtų paminėti, kad ne visi klausimynai buvo užpildyti iki pabaigos, tad jei tam tikrą klausimą atsakė ne visi respondentai, neat-sakiusiųjų procentas tekste nurodomas, bet plačiau neanalizuojamas.5

Kaip matyti iš 1 paveikslo, didžiąją dalį kiekybinės apklausos dalyvių sudaro mo-terys, tad geriau atspindėta moterų (76 proc.), o ne vyrų nuomonė (24 proc.). Tyrime dominuoja K1 kartos respondentai (92 proc.), bet šiek tiek duomenų yra iš K1+ kartos (8 proc.). Iš amžiaus grupių charakteristikos matyti, kad didžioji dauguma yra jauni, 29–34 metų (43 proc.), ir vidutinio amžiaus, 35–43 metų, žmonės (32 proc.). Daugiau-sia respondentų turi aukštąjį išsilavinimą, jie sudaro daugiau nei tris penktadalius visų atsakiusiųjų (69 proc.), taip pat nemažai tokių, kurie turi specialųjį vidurinį išsilavini-mą – jų yra penktadalis (22 proc.). Iš tiesų emigruoja įvairaus išsilavinimo asmenys, tačiau faktas, kad į kvietimą dalyvauti apklausose daugiau atsiliepia aukštąjį išsilavini-mą turinčių žmonių, leidžia manyti, kad jiems (labiau nei žemesnio išsilavinimo asme-

4 Pirmos ir antros emigracijos bangų pagrindinė kryptis buvo JAV.5 Klausimynai buvo internetiniai be galimybės praleisti / neatsakyti į vieną ar kitą klausimą, tad visi neatsakymai atsi-radę dėl to, kad respondentai nebaigė pildyti klausimyno, tačiau motyvai nėra žinomi.

K. Jakaitė-Bulbukienė, E. Vaisėtaitė. Jungtinės Karalystės lietuvių etninė tapatybė ir kalba

115

1 PAV. Kiekybinės apklausos respondentų charakteristika (proc.)

1467

71

31

7

922

69

1843

327

892

7624

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Pats sau darbdavysSamdomas darbuotojas

Vaiko priežiūros atostogoseBedarbis, -ė

Namų šeimininkas, -ėPensininkas, neįgalusis

Moksleivis, studentas

VidurinisSpecialusis vidurinis

Aukštasis

15–2829–3435–44

45+

K1+K1

MoterysVyrai

Užs

iėm

imas

Išsil

avin

imas

Amžia

us g

rupė

sKa

rta

Ly�s

2 PAV. Vaikų turinčių kiekybinės apklausos respondentų charakteristikos (proc.)

49

42

9

22

78

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

1 vaikas

2 vaikai

3 vaikai

Turi suaugusių / nepilnamečių ir suaugusiųvaikų

Turi nepilnamečių vaikų

Vaik

ų sk

aiči

usAr

turi

vaik

ų

116


nims) svarbi lietuvių kalba ir su ja susiję klausimai, jie nori išsakyti savo nuomonę. Iš respondentų pasiskirstymo pagal užsiėmimą matyti, kad daugiausia respondentų dirba samdomą darbą, jie sudaro du trečdalius visų respondentų (68 proc.), nedidelė dalis yra patys sau darbdaviai (14 proc.), dar mažiau – kitų veiklų asmenys: studentai, pensinin-kai, namų šeimininkai ir pan.

Beveik pusė (232 – 44 proc.) kiekybinės apklausos respondentų turi vaikų. Kaip ma-tyti iš 2 paveikslo, keturi penktadaliai (78 proc.) atsakiusiųjų turi nepilnamečių vaikų, dar penktadalis (22 proc.) turi suaugusių vaikų arba ir nepilnamečių, ir suaugusių vai-kų. Panašus skaičius respondentų turi vieną (49 proc.) ir du vaikus (42 proc.). Esama ir didesnių šeimų (nors ir neatspindėta paveiksle), auginančių tris (9 proc.), keturis, penkis ar šešis vaikus, tačiau jų nedaug. Manytina, jog taip yra dėl bendrų gimstamumo tendencijų Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje ir dėl to, kad išvažiavus į svečią šalį daug laiko tenka skirti joje įsitvirtinti, kalbai išmokti.

1.2. Kokybiniai duomenys

Kokybinius duomenis sudaro 16 (5 vyrų ir 11 moterų) K1 emigrantų nuomonė, išsakyta imant giluminius pusiau struktūruotus interviu. Didžioji dalis interviu buvo įrašyta šio skyriaus autorių 2015 m. spalio 12–18 d. Londone, 1 interviu – Vilniuje; 3 interviu atliko Eglė Gudavičienė ir Meilutė Ramonienė ankstesnio projekto laikotarpiu. Interviu buvo įrašomi, o čia analizuojami šių interviu išrašai.

LENTELĖ. Informantų charakteristika

Lytis AmžiusAmžius išvykstant

iš LietuvosKarta

Kiek metų gyvena ne Lietuvoje

1. vyr. 48 35 K1 132. mot. 30 21 K1 93. mot. 35 24 K1 114. mot. 35 27 K1 85. vyr. 26 19 K1 76. mot. 31 25 K1 67. mot. 36 21 K1 158. mot. 53 43 K1 109. vyr. 37 30 K1 7

10. mot. 27 21 K1 611. mot. 28 22 K1 512. mot. 33 23 K1 1013. mot. 33 22 K1 1114. mot. 66 43 K1 2315. vyr. 27 18 K1 916. vyr. 30 24 K1 6


117

Iš viso 2015 m. spalio 12–18 d. Londone buvo apklausta 19 lietuvių ar lietuvių kilmės asmenų. Daugiausia jų iš Lietuvos išvyko jau po 1990 m., tačiau buvo apklausti ir keli Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, iš Lietuvos pasitraukę dar būdami vaikai kartu su tėvais. Vis dėlto šiame skyriuje dėmesys telkiamas į dabartinės bangos emigrantus, tad pastarieji interviu čia nėra analizuojami.

Kaip matyti pateikiamoje lentelėje, pagal amžių išvykstant iš Lietuvos informantai iš esmės atitinka bendrąją emigracijos tendenciją – pastaruoju metu iš Lietuvos išvyks-ta daugiausia 20–39 metų žmonės. Gyvenimo emigracijoje trukmė įvairuoja nuo 5 iki 23 metų.

Ieškant informantų giluminiams interviu, buvo susidurta su sunkumais, nes dau-gelis tiesiog nesutikdavo pasidalyti savo nuomone (galbūt dėl užimtumo ar kitų prie-žasčių). Kitų tokio pobūdžio kelionių (pavyzdžiui, į Miuncheną Vokietijoje ar į Los Andželą JAV) patirtis buvo visiškai kitokia: žmonės patys siūlydavosi dalyvauti tyrime, mielai pasakodavo savo istoriją ir išsakydavo nuomonę, rekomenduodavo pakalbinti vis kitus žmones. Viso to būtų galima čia neminėti, tačiau, skyriaus autorių nuomone, toks požiūris atspindi tam tikrą dėsningumą – nesutikimas dalyvauti tyrime, ignoravi-mas, nenoras pasidalyti savo istorija galbūt atskleidžia dalies emigravusiųjų neigiamas nuostatas Lietuvos ar žmonių iš Lietuvos atžvilgiu, nepasitikėjimą, nesaugumą, nenorą gilintis į tai, kas vyksta už asmeninio gyvenimo ribų. Suprantama, kartais nenorą da-lyvauti interviu lemia ir didžiulė tyrimų gausa – kalbinti tyrimo dalyviai sakėsi nuolat gaunantys įvairių prašymų užpildyti anketas, yra pavargę nuo tokių prašymų. Tad šioje apžvalgoje nėra paties kraštutinio poliaus – tų, kurių nuostatos kalbos ir Lietuvos atžvil-giu neigiamos, kurie nejaučia jokių sąsajų su Lietuva, kurie patys ar su vaikais pasirenka nekalbėti lietuviškai. Jei būtų pakalbinti ir tokie asmenys, tikėtina, atsiskleistų jų pasi-rinkimo priežastys ir paveikslas būtų visapusiškesnis.

Svarbu paminėti, kad ieškant tyrimo dalyvių kartkartėmis vis atsiskleisdavo požiū-ris, jog interviu reikia duoti „teisingai“: Pasiklausinėsiu savų žmonių apie tai [kas gyve-na Londone ir sutiktų duoti interviu]6, nors vargu ar pažįstu ką nors, kas sąmoningai užsiimtų lietuvių kalbos puoselėjimu ir išlaikymu. Čia galbūt geriau reikėtų kreiptis į ži-nomas asmenybes, žurnalistę Zitą Čepaitę arba tą daugiavaikę mamą, kur daug interne-tuose rašliavoja. Ši citata iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais dėl tyrimo atskleidžia manymą, kad asmuo, dalyvaujantis tyrime, turėtų mokėti kalbėti ir pateiktų „tinkamą ir teisingą“ požiūrį, kurį, tikėtina, formuoja viešoji Lietuvos ir lietuvių bendruomenių užsienyje nuomonė, t. y. žmogus turėtų sąmoningai siekti puoselėti ir išlaikyti lietuvių kalbą, o jeigu taip nesielgia, yra tarsi suvokiamas kaip netinkamas duoti interviu. Toks požiūris rodo, kad kalbos saugojimas suprantamas kaip prestižinis elgesys, nors nebū-tinai siektinas.

6 Čia ir kitur laužtiniuose skliaustuose yra skyriaus autorių pastabos.

118


2. ETNINĖS TAPATYBĖS BRUOŽAI

Emigracijos bangas skiria ne tik išvykimo priežastis, bet ir galimybės palaikyti ryšius su Lietuva. Pasitraukusieji po karo neturėjo galimybių dažniems kontaktams su Lietu-va, tačiau siekė išsaugoti lietuvišką kultūrą ir kalbą, savo laisvą laiką leido su lietuviais (Jakaitė-Bulbukienė 2015: 77); vedė vaikus į lietuviškas mokyklas, pasakojo jiems apie Lietuvą ir tikėjo, kad grįš ten gyventi. Minėti dalykai rodo, kad, nepaisant didelės fizinės atskirties nuo Lietuvos, emocinis saistymasis su gimtuoju kraštu ir lietuviškoji tapatybė išliko stipri. O dabartinę emigracijos bangą Neringa Liubinienė (2009: 6), rašydama apie lietuvius Šiaurės Airijoje, įvardija kaip cirkuliacinę migraciją, nes emigravusieji dažnai grįžta į Lietuvą, domisi politiniu gyvenimu, palaiko glaudžius ryšius su ten li-kusiais giminaičiais. Akivaizdu, kad fizinė atskirtis nuo savos šalies nėra didelė. Šiaurės Airija yra Jungtinės Karalystės dalis, tad tikėtina, kad tokie patys ar labai panašūs da-bartinės emigracijos bruožai taikytini ir lietuviams visoje Jungtinėje Karalystėje. Tačiau kyla klausimas, ar nedidelė fizinė atskirtis reiškia ir stiprią lietuviškąją tapatybę.

Gyvenamosios vietos pakeitimas, nauja aplinka ir žmonės, nauji iššūkiai yra susi-ję su tapatybės persvarstymu (Kelly 2009: 5). Etninė tapatybė taip pat nėra nekintama duotybė, ji yra nuolatinis pergalvojimo procesas, ypač jei žmogus persikėlė gyventi iš vienos vietos į kitą (Vilkienė 2015: 117). Nors dažnai manoma, kad žmogaus tapatybės suvokimas pradeda kisti pakeitus gyvenamąją vietą, t. y. įvykus migracijai, iš tiesų mi-gracija yra ne tik priežastis tapatybei kisti, bet gali būti, kad pirmiausia tai yra pasekmė (Kelly 2009: 5). Kitaip tariant, žmogus emigruoja jau todėl, kad būna prasidėjęs tapaty-bės persvarstymo procesas.

Migrantų tapatybės klausimas mokslinėje literatūroje nėra naujas, aptariamas jau daugiau nei pusę amžiaus (Kuznecovienė 2009: 283). Apie lietuvių emigrantų etninę7 tapatybę yra rašiusi Jolanta Kuznecovienė (2006, 2009), Vytis Čiubrinskas (2005, 2008), Loreta Vilkienė (2015), Kristina Jakaitė-Bulbukienė (2015c) ir kt. Nors žmogaus tapa-tybę nurodo daugelis aspektų (amžius, lytis, išsilavinimas ir pan.), šiame skyriuje dau-giausia dėmesio skiriama etninei tapatybei aptarti.

Emigrantų etninė tapatybė analizuojama remiantis trimis etninės tapatybės darybos strategijomis, aprašytomis Kuznecovienės (2009). Jos atliktas tyrimas parodė, kad lie-tuviams, gyvenantiems Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje, būdingiausios šios etninės tapatybės konstravimo strategijos:

1) etninės kultūrinės erdvės konstravimas (pvz., bendruomenių kūrimas ar dalyva-vimas jose);

2) imigrantų kultūrinis atvirumas (pvz., atvirumas naujai kultūrai, jos priėmimas ir perėmimas);

3) emocinis saistymasis su kilmės kraštu (pvz., tikėjimas, kad grįš į Lietuvą, ar daž-nas galvojimas apie ją).

7 Nors Kuznecovienė (2009) terminus tautinė tapatybė ir etninė tapatybė vartoja sinonimiškai, čia, siekiant išvengti dviprasmybės, vartojamas terminas etninė tapatybė.


119

Teigiama, kad pagrindinė etninės tapatybės darybos strategija Airijoje ir Anglijoje (tačiau nebūdinga Ispanijoje ir Norvegijoje) yra etninės kultūros erdvės konstravimas: „lietuviškumas suprantamas kaip įgimtas, perduodamas iš kartos į kartą bruožas, prak-tikuojamas kuriant „išteritorintą kultūrinę erdvę“ (Kuznecovienė 2009: 289). Lietuviai buriasi į bendruomenes, kuriose puoselėja lietuviškas tradicijas, kalba lietuviškai, orga-nizuoja renginius ir pan. Jiems to reikia, kad svetimoje aplinkoje galėtų bent šiek tiek pasijusti kaip namuose.

Šiame skyriuje analizuojamoje kiekybinėje apklausoje buvo teiraujamasi, ar respon-dentai dalyvauja gyvenamosios šalies lietuvių bendruomenių veikloje. Apklausoje buvo galima rinktis iš kelių atsakymų variantų (žr. 1 priedą), kurių pasiskirstymas matyti 3 paveiksle. Dažniausiai respondentai rinkosi atsakymą „Nedalyvauju dėl objektyvių priežasčių“ (30 proc.). Objektyvios priežastys suprantamos kaip laiko neturėjimas ar per didelis atstumas (tai buvo paminėta ir prie atsakymo varianto). Gana reikšmingas respondentų skaičius teigė, kad nedalyvauja, nes neįdomu. Sugretinus visus nedalyvau-jančiųjų atsakymus matyti, kad jų grupė sudaro gana didelį procentą (59 proc.) visų respondentų (įskaičiuojant ir tuos, kurie rinkosi atsakymą „Kita“ ir aiškino, kodėl neda-lyvauja). Aktyviai dalyvaujančių lietuvių yra tik 5 proc., o retkarčiais – 24 proc. Būtų ga-lima sugretinti ir šių dviejų atsakymų rezultatus, tačiau tai nebūtų teisinga, nes neaišku, ką reiškia dalyvauti retkarčiais: ar kartą per metus, ar dažniau / rečiau. Tačiau apskritai tendencija aiški – reikšmingu skirtumu didesnė dalis tiriamųjų teigia lietuvių bendruo-menių veikloje nedalyvaujanti.

3 PAV. Ar dalyvaujate gyvenamosios šalies lietuvių bendruomenės veikloje (proc.)

5

24

10

30

17

2

12

5 10 15 20 25 30 35

Taip, aktyviai

Taip, kai turiu galimybę, retkarčiais

Ne, nes nėra aktyviai veikiančios

Ne, dėl objektyvių priežasčių

Ne, nes neįdomu, nejaučiu poreikio

Kita

Neatsakė

Tokio paties klausimo buvo klausiama ir imant giluminius interviu. Londone gyve-nantys emigrantai iš Lietuvos dažniausiai minėjo nedalyvaujantys ar beveik nedalyvau-jantys lietuvių bendruomenių veikloje:

120


1. Nepasakyčiau, tiesiog kartais pasirenku nuvažiuot į kažkokį renginį. Nepasakyčiau, kad labai dažnai. Tiesiog... jie prasideda labai gražiai, o baigiasi su incidentais [juo-kiasi]. Lietuvių bruožas. (M33, K1, 118)

2. <...> bet aš tik kartą buvau, man nelabai patiko, tai norėjau susipažinti su lietuviais, bet ten kažkaip tas nelabai aktualu man [juokiasi]. Ir taip aš jų per daug pažįstu ir, kaip sakyt, lietuviai nelabai čia su lietuviais taip. Kiti iš viso vengia netgi bendrauti. (V48, K1, 13)

3. Ne, tiesiog nėra reikalo. Neįsivaizduoju, ką čia daryt reikėtų. (M27, K1, 6)

4. Nes aš galvojau, dabar esu čia, tai reikia pasinaudoti proga ir išmokti [kalbėti angliš-kai]. Ta prasme, įsiintegruoti, o ne užsidaryti tik lietuvių bendruomenėj ir... nuo kito pasaulio. (V30, K1, 6)

Iš 1 pavyzdžio matyti, kad yra susiformavęs neigiamas požiūris lietuvių atžvilgiu dėl tam tikrų lietuvių bruožų – taip teigdamas informantas tarsi atsiriboja nuo lietuvių, nes jam tokie lietuvių bruožai nepatinka. Cituojamas 2 pavyzdyje vyras jaučiasi pažįstąs per daug lietuvių ir nors sako, kad kiti [lietuviai] nenori bendrauti vieni su kitais, akivaizdu, kad jis taip pat vengia kontakto su tautiečiais arba sąmoningai jo neieško. Kitas infor-mantas nemato prasmės dalyvauti bendruomenių veikloje, nežinotų, ką veikti (3 pvz.). Dar viena iš priežasčių nebendrauti su lietuviais – noras išmokti priimančios šalies kal-bą ir greičiau integruotis į naują kultūrą ir aplinką (4 pvz.). Pastarasis pavyzdys atsklei-džia, kad etninės kultūrinės erdvės konstravimo strategija respondentui nėra būdinga, bet veikia kultūrinio atvirumo strategija.

Taigi per kokybinius interviu visi pašnekovai teigė, kad bendruomenių veikloje ne-dalyvauja arba daro tai labai retai. Tiesa, beveik visi teigė turintys bent kelis draugus lietuvius, tad negalima sakyti, kad emigrantai visiškai nebendrauja su tautiečiais. Jie tiesiog nemato prasmės burtis į didesnes bendruomenes. Tokį pasirinkimą galima ver-tinti kaip siekį atsiriboti nuo lietuviškos aplinkos. Neskubėjimas prisijungti prie lietuvių bendruomenių pastebimas ir tarp Toronto lietuvių, atvykusių po 1990 m. (žr. Vilkienės skyrių „Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas“), nes pirmiausia siekiama įsilieti į Kanados visuomenę. Užsienio mokslininkų taip pat rašyta, kad dalis emigrantų nori greičiau asimiliuotis naujoje aplinkoje ir artimiau susipažinti su vie-tiniais žmonėmis (Schmid 2002: 26). Išvykstantieji mano, kad norėdami gauti tai, ko ieško, pirmiausia turės pritapti priimančioje kultūroje.

Tokį požiūrį, kai labiau siekiama įsilieti į naujos šalies visuomenę nei burtis į savas bendruomenes, išsako ir kiti pašnekovai:

5. Mes nusprendėm, kad mes atvažiavom gyventi. <…> tu bandai įsiliet į visuomenę. Dabar yra didžioji dalis mano draugų ir mūsų šeimos draugų tai yra užsieniečiai, mes praktiškai su lietuviais net nebendraujam. (V37, K1, 7)

8 Šiame skyriuje paskutinis skaičius skliaustuose nurodo, kiek metų informantas gyvena ne Lietuvoje.


121

6. Ir šiaip kažkaip, aš aš lietuvių labai vengiau iš pat pradžių. Aš labai labai vengiau lietuvių. Nes aš labai norėjau išmokt anglų kalbą gerai, tai aš stengiausi negyventi su lietuviais, bet dabar jau man yra visiškai jokio skirtumo, aš galiu gyvent ir su lietu-viais. (M28, K1, 5)

Pavyzdžiai rodo, kad dalis žmonių emigravo nusiteikę gyventi Jungtinėje Karalys-tėje ilgai ir taip, kaip gyvena vietiniai (žr. 5 pvz.). Kiti žmonės emigracijos pradžioje vengia bet kokio kontakto su lietuviais, nes nori geriau mokėti anglų kalbą (žr. 6 pvz.), o vėliau sąmoningai to nebesiekia, tačiau ir nesistengia kuo daugiau bendrauti su lie-tuviais. Nors čia aprašomas tyrimas neleidžia pasakyti, koks procentas šioje šalyje gy-venančių lietuvių taip elgiasi, tikėtina, kad kultūrinio atvirumo strategijos pasitelkimas nėra retas reiškinys.

Vis dėlto vengimas dalyvauti lietuvių bendruomenių veikloje ar bendrauti su lietuviais dar nereiškia, kad emigrantai atsiriboja nuo savo etninės tapatybės. Kiekybinės apklausos metu į klausimą „Kas jūs esate?“ beveik visi (94,2 proc.) atsakė esą lietuviai (4 pav.).

4 PAV. Kas Jūs esate? (proc.)

94,2

3,9

0,7

1,2

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Lietuvis (-ė)

Pusiau lietuvis (-ė)

Britas

Kitos tautybės

Keli tiriamieji jaučiasi esą britai ar kitos tautybės asmenys, labai maža dalis mano, kad yra pusiau lietuviai (3,9 proc.), o didžiausią dalį sudaro save lietuviais laikantys respondentai (94,2 proc.). Tokį atsakymų pasiskirstymą patvirtina ir Londone kalbinti emigrantai:

7. I: Lietuvė. T: Nebūna nejauku, gėda, nemalonu? I: Ne, niekada. (M30, K1, 9)

122


8. I: Aš gėdos neturiu. T: Bet ir nesijaučiat, kad esat, tarkim, Europos pilietis, ne Lietuvos? I: <...> Ai ne, mano identitetas, nemanau, kad pasidarė labiau europietiškas ir... Aš

esu lietuvis ir tiek. (V27, K1, 9)

9. I: Čia dėl tapatybės? Aaaa. Nežinau, kaip aš jaučiuosi. Nežinau. T: <...> Niekada apie tai negalvojai, ane? I: Ne, galvoju. Bet tame esmė, kad pradėjau galvot nesenai, ką iš tikrųjų, ką man tai

reiškia. Paskutiniu metu Lietuva pradeda reikšt daugiau ir tiesiog labai sunku nubrėžt ribą. Kartais, kai gyveni čia, atrodo, o, aš čia pasaulio pilietis, bet kartais matai tuos trūkumus, kad tu pilietis gal ir savas niekada nebūsi toj vietoj. Tiesiog šiuo metu labai sunku atsakyt, kur aš save priskiriu. Turbūt tai yra dar vis dėlto ieškojimų procese. (M23, K1, 4)

10. I: Iš Lietuvos, iš Lietuvos, atsakau. <…> O kur yra ta Lietuva? Nu tai… anksčiau sa-kydavo: „It’s the same like Russia“ [= Tai tas pats kaip Rusija], tai man tada pakerta pakinklius ir aš tingiu, net neaiškinu. (M66, K1, 23)

Cituojami 7 ir 8 pavyzdyje asmenys teigė, kad prisistatydami kitiems neslepia savo tau-tybės ir visada pasako, iš kur yra; nemano, kad gyvenimas svetur gali pakeisti jų tapatybę. Kaip rodo 10 pavyzdys, žmonės įsižeidžia, jei juos pavadina rusais ar Lietuvą sutapatina su Rusija. Tai minėjo ne vienas informantas. Jų teigimu, labai nemalonu, jei aplinkiniai palaiko juos rusais ar lenkais, tačiau neįsižeistų, jei juos pavadintų švedais ar olandais:

11. Jau geriau pavadink kokia nors tenai olande ar švede, bet jau tik ne lenke. Nu vat ne-žinau, kvailas toks daiktas [kad nepatinka būti vadinamai lenke]. (M33, K1, 10)

Sunku pasakyti, kodėl toks požiūris atsiradęs, galbūt lietuviai labiau nori lygiuotis ar būti tapatinami su tolesnėmis Vakarų ar Šiaurės Europos valstybėmis, galbūt turi įtakos istorinės aplinkybės. Lyginant 9 ir 10 pavyzdžius matyti, kad emigracijos trukmė nėra labai svarbus tapatybės suvokimo veiksnys. Kiek daugiau nei ketverius metus Londone gyvenanti informantė (9 pvz.) teigia svarstanti apie savo tapatybę, o iš jos pasisakymo matyti, kad apsisprendimą sunkina supratimas, jog, nepaisant to, kuo pats jautiesi esąs, kitoje šalyje savas niekada nebūsi. O devynerius metus Londone gyvenęs vyras (8 pvz.) be dvejonių atsako, kad yra lietuvis. Jis mano, kad beveik dešimt svetur praleistų metų nepadarė jo europietiškesnio, jis vis dar yra toks pat lietuvis kaip ir anksčiau. Kita vertus, ta pati informantė, sakiusi, kad svarsto apie savo tapatybę, į klausimą, su kokios šalies istorija ar kultūra tapatinasi, atsakė:

12. Tiktai su Lietuvos. Su kokia kita dar galima save tapatint? Aš tik gyvenu, bet čia nereiš-kia, kad čia kažkas mano. (M23, K1, 5)

Tokie pavyzdžiai parodo, kad tik emigravę asmenys persvarsto savo tapatybę, nori greičiau pritapti prie naujos aplinkos, todėl iš pradžių yra atviresni priimančiai kultū-


123

rai, bet vėliau kai kurie sugrįžta prie savo šaknų. Apie etninę tapatybę turbūt neįma-noma negalvoti, nes ji „teikia tikrumo ir saugumo jausmą, <...> tai elgsenos modelis, išmokstamas ir įsisavinamas padedant institucijoms <...>. Tokiu būdu žmonės išmoksta išreikšti savo tapatumą, jį saugoti ir taip užtikrinti tautinį kolektyviškumą“ (Taljūnaitė 2008: 46). Tačiau net ir tuomet, kai žmogus dvejoja tuo, kas jis yra, lietuviškoji tapatybė vis dar yra stipri, nes kitaip nekiltų tiek abejonių.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad nors informantai save laiko lietuviais, tačiau svetur augantys informantų ar jų giminaičių, draugų vaikai prisistato jau kaip anglai, britai:

13. <…> mano brolio vaikas <...>, jisai šneka [lietuviškai], jisai turi labai didelį akcentą, bet jisai gramatiškai labai blogai šneka, ir jie [vaiko tėvai] visą laiką šneka kartu ir jį mokina dar, bet jisai... Tiesiog jisai nori pritapt mokykloj ir jam... Jisai neprisistato kaip lietuvis. Jis prisistato kaip anglas. (M27, K1, 6)

14. T: O kaip ji pati save vertina? Ar ji supranta, kas ji yra, kokia tautybė jos? I: <...> Jinai save laiko brite. T: <...> O jūs dukrą kuo laikote? I: Manau, kad ji yra britė. T: Kodėl? I: Pagal mąstyseną. (M33, K1, 11)

Abiejų pavyzdžių informantai yra iš lietuviškų šeimų, t. y. sutuoktiniai yra lietuviai, tačiau vaikai (vienas 11 metų, kitas 8 metų) save jau laiko britais. Ir pati mama jau pastebti, kad dukra yra britė – pagal mąstyseną (14 pvz.), kuri yra laisvesnė, atviresnė. Tėvai, nors ir stengiasi išmokyti vaikus lietuvių kalbos, neužsiima griežtu lietuviškosios tapatybės formavimu. Kaip jie patys prasitaria, vaikai gyvens Anglijoje, tad svarbiau yra integruotis šioje aplinkoje. Toronto lietuviai vaikų tapatybės klausimu nėra tokie tikri, nežino, kokią tapatybę prisiskirtų jų vaikai (žr. Vilkienės skyrių „Toronto lietuvių ben-druomenės lietuviškojo portreto eskizas“). Taigi galima spėti, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai yra atviresni naujos kultūros įtakai.

Iš 13 pavyzdžio labai gerai matyti, kaip vaikai formuoja savo tapatybę: prisistato esą anglai, nesistengia kalbėti lietuviškai, svarbiau yra anglų kalba (informantė pasakojo, kaip sunku jos broliui priversti savo vaiką kalbėti lietuviškai). Kalbėtojas pasirenka var-toti tą kalbą, kurios grupei norėtų priklausyti (Schmid 2002: 27). Taigi kalba tampa geru įrankiu tapatybei formuoti kitų akivaizdoje.

Etninės tapatybės savivoką atspindi ir atsakymai į klausimą „Ar norėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą?“ arba „Kur / kas yra jūsų namai?“. Noras grįžti į Lietuvą gyventi, sugrįžimai į Lietuvą yra vienas iš tapatybės darybos būdų – emocinis saistymasis su kil-mės kraštu (Kuznecovienė 2009: 289). Kiekybinės apklausos metu atsakymai į kausimą, ar informantai norėtų grįžti į Lietuvą, pasiskirstė gana tolygiai, apytiksliai po trečdalį kiekvienam atsakymui (5 pav.): norėtų grįžti šiek tiek didesnė dalis (33 proc.) negu tų, kurie nenorėtų (26 proc.) ar dar nėra apsisprendę (27 proc.).

124


Galima numanyti, kad dalis atsakiusiųjų, jog norėtų grįžti, to neketina daryti ar-timiausiu metu, kaip keli iš informantų Londone: lyg ir norėtų grįžti, bet nemato ga-limybių grįžę dirbti tai, ką norėtų (15 pvz.). Taigi grįžimo į Lietuvą mintis priimama teigiamai, bet realių veiksmų jai įgyvendinti nesiimama.

15. Sakyčiau taip, nes aš myliu Lietuvą, man Lietuvoj patinka, bet grįžti į Lietuvą turi ži-not, ką ten daryt. O kol kas aš neįsivaizduoju, ką Lietuvoj daryt. <…> Kad norėčiau – tai taip, bet ar grįšiu – nežinau. (V30, K1, 6)

16. T: <...> yra kažkokių planų grįžti į Lietuvą gyventi? I: Ne, nėra. Ne. <…> Mmm... nenorėčiau gyvent Lietuvoj. Nenorėčiau grįžt. Nenorė-

čiau ir kitur gyvent. Anglijoj man labai patinka. (M27, K1, 6)

17. <...> aš nesu su ta viltim sugrįžti, nes man labai gerai yra ir čia. (V22, K1, 4)

Per kokybinius interviu Londone emigrantai dažnai neslėpdavo (16 ir 17 pvz.), kad neketina grįžti, nes jų namai jau Londone. Informantai atvirai teigė, kad jiems Jungti-nėje Karalystėje yra geriau, todėl nenori grįžti į Lietuvą. Net jeigu pasiilgsta Lietuvos, užtenka trumpo apsilankymo ilgesiui numalšinti ir tada džiaugiamasi namais Anglijo-je. Šie pavyzdžiai parodo, kad nemaža dalis informantų nėra labai prisirišę prie kilmės krašto, tad yra atviresni ne lietuviškajai, o naujai tapatybei formuotis.

Kita vertus, manoma, kad „ne tiek fiziniai sugrįžimai į Lietuvą, kiek emocinis ir simbolinis saistymasis“ yra svarbiausia etninės tapatybės darybos dalis (Kuznecovie-nė 2009: 289). Emocinį saistymąsi su kilmės kraštu atspindi informantų atsakymai į klausimą „Kas / kur yra jūsų namai?“ Per giluminius interviu atsakydami į šį klausimą informantai, galima sakyti, pasidalijo į dvi lygiavertes grupes: vieni pripažįsta, kad nors

5 PAV. Ar norėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą? (proc.)

33

26

27

14

5 10 15 20 25 30 35

Taip

Ne

Nežinau

Neatsakė


125

emigracijoje pragyveno beveik 10 metų ar daugiau, jų namai vis dar yra Lietuvoje (18 ir 19 pvz.), kiti teigia, kad jų namai jau yra Londone (20 pvz.). Keli informantai mano, kad jų namai ir ten, ir ten (21 ir 22 pvz.).

18. I: <...> Nors aš visą laiką sakau „namo“. T: „Namo“ – tai kur? I: Namo grįžtu į Lietuvą. „Namo“ man visą laiką namie – Lietuvoj. (M30, K1, 9)

19. Kurią šalį laikau savo namais? Aišku, tikriausiai laikau Lietuvą. Lietuva kažkaip taip ir išlieka tie namai. Kadangi ten yra viskas tavo, yra tavo draugai, tavo artimieji, tavo šeima. Viskas yra ten. (M66, K1, 23)

20. <...> tai man pasidarė namai čianais, nes aš pati verčiuosi, pati užsidirbu, pati susi-moku už viską. <...> Ir aš nuvažiuoju, aš labai pasiilgstu Lietuvos, aš grįžtu... Pabūnu tenai truputėlį ir paskui grįžtu į Londoną, ir aš galvoju, kaip gera čianais, kaip iš tikrųjų gera, kad aš čia gyvenu. <...> Lietuva jau jo, tiktai... laikina stotelė <...>. (M28, K1, 5)

21. Taip penkiasdešimt, penkiasdešim, kažkas tokio. Nes nesu visiškai atsiskyręs nuo Lie-tuvos, bet nesu visiškai pilnai čionai. Toksai kažkoks keistas jausmas, net nežinau, galima sakyt, ir ten, ir ten. Galų gale aš taip... jeigu atvirai, tai nejaučiu, kad yra toks didelis atstumas. Nes... vis vien bendrauji su žmonėm, žinau vietas ir žinias skaitau <…>. (V37, K1, 7)

22. Aš esu per vidurį. Esu pasaulio žmogus, aš nei čia, nei tenai. <…> Aš to netgi noriu, aš noriu būti laisvas, nepriklausyt jokiai šaliai, neatstovaut jokiai šaliai, nenoriu. (V48, K1, 13)

Iš 20 pavyzdžio matyti, kad informantė namais laiko Londoną, nes čia pradėjo kurti savarankišką gyvenimą, tad šitokiu būdu susisaistė su nauja vieta. Vienas pašnekovas (21 pvz.) teigia, kad nėra didelio atstumo tarp Lietuvos ir Anglijos, tad nesijaučia nu-tolęs nuo gimtinės ir abi šalys suprantamos kaip namai, o kitas pašnekovas (22 pvz.), atvirkščiai, pabrėžia, kad jaučiasi esąs pasaulio žmogumi, tad namai nei Lietuvoj, nei Londone. Meilutė Taljūnaitė (2008: 48) rašo apie 1990 m. savo atliktą Lietuvos gyven-tojų apklausą, kuri atskleidė, kad su Europa ar pasauliu save sieja turtingiausi Lietuvos žmonės. Galima kelti prielaidą, kad ir emigracijoje gyvenantys lietuviai taip stipriai ne-sitapatina su kilmės šalimi tuomet, kai jų ekonominė situacija svetur yra tenkinanti. Taip teigia ir Kuznecovienė (2009: 287): „Tautinio / etninio identiteto darybą, „naudoji-mą“, jo pavertimą galios priemone nureikšmina ir šių imigrantų sėkminga ekonominė, socialinė ir kultūrinė inkorporacija.“

Formuojant etninę tapatybę svarbus ir kalbos vaidmuo. Kalbininkė Monika Schmid (2002: 26) teigia, kad emigrantai svetimoje aplinkoje elgiasi dvejopai: vieni nori greičiau asimiliuotis naujoje aplinkoje, tad deda pastangas kuo geriau išmokti priimančios šalies kalbą, atsiribodami nuo savo kalbos, kiti didžiuojasi savo kultūra ir tapatybe, todėl buria-si į bendruomenes, stengdamiesi palaikyti tradicijas ir išlaikyti gimtąją kalbą bei perduoti ją ateinančioms kartoms. Kalba dažnai suprantama kaip etniškumo dalis. Toks požiūris

126


ypač dažnas tautinių mažumų bendruomenėse, kur kalba yra ne tik bendravimo prie-monė, bet ir kultūrinis paveldas (Edwards 1985 iš: Schmid 2002: 28; Vilkienė 2015: 129). Jau aptarti aspektai rodo, kad emigravusiųjų į Jungtinę Karalystę etninė tapatybė nėra visiškai vienalytė, tačiau dauguma teigia, kad jiems svarbu mokėti lietuvių kalbą: 83 proc. respondentų rinkosi atsakymus „labai svarbu“ arba „labiau svarbu nei nesvarbu“ ir tik 4 proc. mano, kad „labiau nesvarbu nei svarbu“ arba „visai nesvarbu“ (6 pav.).

6 PAV. Ar Jums svarbu mokėti lietuvių kalbą? (proc.)

70

13

3

1

13

10 20 30 40 50 60 70 80

Labai svarbu

Labiau svarbu nei nesvarbu

Labiau nesvarbu nei svarbu

Visai nesvarbu

Neatsakė

Dauguma Londono lietuvių teigė nedažnai bendraujantys lietuviškai, tik su arti-maisiais, su lietuviais draugais, su giminėmis ir draugais, gyvenančiais Lietuvoje, tačiau jiems svarbu mokėti gimtąją kalbą dėl įvairių priežasčių: nes tai jų šaknys (23 pvz.), nes jie iš Lietuvos (24 pvz.).

23. Aišku, svarbu, taip, aa, nes atspindi mano šaknis. Bet praktinės naudos iš to labai nėra [juokiasi]. (V27, K1, 9)

24. Visada turi mokėt ir tą lietuvių kalbą, ir be gėdos, o su pasididžiavimu pasakyt, kad esi iš Lietuvos. (M23, K1, 4,5)

25. Aš manau, kad na, suprantat, nėra tiek daug tų lietuvių šioj žemėj. <...> Aš manau, kad svarbu išlaikyti tą kalbą, kad neišnyktų per kitus penkis–dešimt metų. (V22, K1, 4)

26. Na, kaip svarbu? Aš lietuviškai moku. Man lietuvių kalbos darbo poreikiams nereikia. Lietuviškai šneku su savo šeima. Vaikus aš pasistengsiu išmokyti lietuviškai. (M36, K1, 17)

Kaip matyti iš 25 pavyzdžio, kai kuriems informantams rūpi išsaugoti lietuvių kalbą, nes baiminasi, kad ji neišnyktų, 26 pavyzdžio pašnekovei tarsi sunku įvertinti svarbu-mą – ji lietuviškai jau moka, tad greičiausiai nekyla klausimo, kaip gali būti kitaip. Bet moteris gimtąja kalba bendrauja šeimoje ir stengiasi išmokyti vaikus, tad jos atsaky-mą galima vertinti kaip teigimą, kad lietuvių kalba svarbi. Tačiau kai kurie Londono


127

lietuviai – kaip ir Toronto lietuviai (žr. Vilkienės skyrių „Toronto lietuvių bendruomenės lietuviškojo portreto eskizas“) – mano, kad net ir svetur gyvenant lietuvių kalbai nieko negali atsitikti:

27. <...> aš jaučiu, kad lietuvių kalba vis tiek išliks, kaip bebūtų. Čia nepriklauso, a čia mes išvažiavę, a neišvažiavę. (V48, K1, 13)

Požiūris į gimtąją kalbą yra svarbus veiksnys ją išlaikant nepakitusią. Kai kurie lietu-viai teigė, kad sąmoningai stengiasi kalbėti lietuviškai taisyklingai ir neįterpti angliškų žodžių, net kai kyla tokių situacijų, kad angliškas būtų paprasčiau ar greičiau:

28. <...> šneka lietuviškai, bet jie, pavyzdžiui, vietoj kokios pertraukos vadins breikas [angl. break], vietoj išeiginės – ofas [angl. day off], vietoj sodas – gardenas [angl. garden]. Aš negaliu pakęsti, man tiesiog... man eina per ausis, aš ne ne... Tai aš labai stengiuosi, jeigu aš lietuviškai šneku, aš tik lietuviškai, jeigu jau angliškai, tai tiktai angliškai. (M28, K1, 5)

Taip pat jie išreiškia stiprų neigiamą požiūrį į kitus tautiečius, kurie kalbėdami lie-tuviškai vartoja angliškus žodžius. Matyti, kad dalies emigrantų yra tikslingai siekiama išlaikyti gimtąją kalbą ir neįsileisti svetimžodžių. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad sąmoningai dedant pastangų, kalba mažiau kinta. Jei gimtąja kalba bendraujama su ar-timaisiais, jei stengiamasi perduoti vaikams, tikėtina, kad ji išliks mažiau pakitusi arba visai nepakitusi (Schmid 2002: 26).

Taigi nors respondentai nėra linkę burtis į lietuviškas bendruomenes ir kartais to vengia (t. y. etninės kultūrinės erdvės konstravimo strategija nėra aktyvi), lietuvių kalba jiems vis tiek yra svarbi. Būtų galima spėti, kad iš dalies tai lemia laikinumo jausmas – dalis emigrantų svarsto dėl grįžimo į Lietuvą ar galbūt persikėlimo į kitą šalį, todėl ne-nori dėti per daug pastangų kurti ką nors vietoje. Ir atvirkščiai – tam tikra dalis lietuvių ketina likti gyventi Jungtinėje Karalystėje, tad labiau siekiama pritapti šioje šalyje, bet nesistengiama kurti lietuviškų bendruomenių. Ne mažiau svarbus, manytina, ir geras bei greitas susisiekimas su Lietuva, kurioje dažnas turi giminių, draugų, pažįstamų – lietuvišką bendruomenę, su kuria palaiko ryšius.

3. EMIGRANTŲ POŽIŪRIS Į SAVO PAČIŲ LIETUVIŲ KALBĄ

Kaip minėta ankstesniame poskyryje, kalba – labai svarbi etninės tapatybės dalis. Šiame poskyryje aiškinamasi, kaip emigrantai vertina savo pačių lietuvių kalbą. Emigrantai ir žmonės, su kuriais jie bendrauja, jaučia, kad emigracijoje kalba keičiasi, į ją neateina tiek naujovių, kiek gyvenant Lietuvoje. Kaip pažymi Mirela Cherciov (2011), tyrinėjusi suaugusių rumunų, emigravusių į Kanadą, kalbos pokyčius susidūrus su anglų kalba ir nauja kalbine aplinka, emigracijoje kalba kinta. Iš jos tyrimo paaiškėjo, kad gyvenančių-jų emigracijoje kalba labiausiai skyrėsi žodyno dydžiu, joje padaugėjo pauzių (ten pat:

128


187). Tyrėja daro išvadą, kad kai kurie asmenys geba įgyti kitos kalbos mokėjimo lygį, artimą gimtakalbiui, ir išlaikyti labai gerus gimtosios kalbos gebėjimus, tačiau didžio-ji dalis išlaiko tokį gimtosios kalbos mokėjimą, kuris būdingas gimtakalbiams, tačiau neįgyja antrosios kalbos gebėjimų, artimų gimtakalbiui, o nedidelės dalies gimtoji kal-ba nebeatitinka gimtakalbiams būdingų gebėjimų (ten pat: 188). Mokslininkė taip pat pažymi: kuo geriau jos tiriamieji moka anglų kalbą, ypač jei moka ją beveik kaip gim-takalbiai, tuo didesnės tai turi įtakos jų gimtajai rumunų kalbai. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti ir jos negalima pritaikyti visiems tiriamiesiems, nes, kaip jau minėta, kai kurie asmenys gali turėti labai gerus abiejų kalbų gebėjimus (ten pat: 188).

Gimtosios kalbos išlaikymas, kitos kalbos išmokimas priklauso nuo įvairių socio-lingvistinių veiksnių – nuo amžiaus, kada emigruota, gyvenimo kitoje šalyje trukmės, kalbinių nuostatų, kalbinio elgesio ir kalbų pasirinkimo, tačiau šie veiksniai nėra stabi-lūs ir emigracijos laikotarpiu gali kisti lemdami ir kalbos padėtį, pavyzdžiui, gali kisti nuostatos gimtosios kalbos atžvilgiu ir jos vartojimo dažnis (ten pat: 187). Taigi kalbos kitimas emigracijoje yra individualus dalykas, priklausantis nuo konkretaus asmens gy-venimo situacijos ir susiklostančių įvairių veiksnių.

Kaip matyti iš kiekybinių duomenų (7 pav.), daugiau nei pusė atsakiusiųjų (57 proc.) mano, kad jų lietuvių kalba yra tokia pati, kaip ir gyvenančiųjų Lietuvoje. Trečdalis (31 proc.) teigia, kad jų kalba nebėra tokia pati. Vadinasi, dalis respondentų jaučia ir pripažįsta, kad jų kalba gyvenant emigracijoje kinta, arba kaip tik atvirkščiai – jaučia, kad ji nesikeičia taip, kaip Lietuvoje gyvenančių lietuvių, kad į ją nebeateina naujovių, ji tartum sustojo ar net pradėjo nykti. Jie jaučia, kad reikiamu laiku sunku atsiminti kai kuriuos žodžius, trūksta žodžių kalbant apie darbą ir mokslą, ypač jei mokytasi ar mokomasi ne Lietuvoje, kad kalbėdami lietuviškai jie tarsi verčia iš gyvenamosios šalies kalbos.

7 PAV. Ar manote, kad Jūsų vartojama lietuvių kalba yra tokia pati kaip Lietuvoje gyvenančių lietuvių? (proc.)

57

31

12

10 20 30 40 50 60

Taip

Ne

Neatsakė


129

To trečdalio respondentų, kurie jaučia, kad jų lietuvių kalba yra kitokia nei lietuvių, gyvenančių ne Lietuvoje, buvo klausta, kokių skirtumų ar sunkumų jie pastebi (8 pav.). Respondentai galėjo rinktis ne vieną atsakymo variantą, taip pat savo nuomonę išdėstyti atsakydami į atvirąjį klausimą „Kokių dar pokyčių pastebite?“

8 PAV. Kokių skirtumų pastebite? (Buvo galima rinktis daugiau nei vieną atsakymą.) (proc.)

48

90

58

57

0 20 40 60 80 100

Tarimo

Žodyno

Grama�kos

Rašybos

Beveik pusė respondentų (48 proc.) įvardijo, kad jų lietuvių kalba skiriasi tarimu, intonacija ir atsiradusiu akcentu. Kaip rodo per giluminius interviu išsakyta tiriamųjų patirtis, Lietuvoje gyvenantys dažniausiai pastebi atsiradusį išvažiavusiųjų akcentą, pa-sikeitusią tartį:

29. <...> prieš kokius tris keturis metus, kai buvau nuvažiavęs į Lietuvą, tai mano draugai sakė, kad pas tave yra akcentas angliškas. Kad užtęsti lietuviški žodžiai ir taip toliau, ir ir... ir šiek tiek yra tokių... angliškų intarpų, pavyzdžiui, kaip „ok“ ar „well“, ar dar kažkaip. (V37, K1, 7)

30. Angliškas akcentas tikrai buvo. Gal čia iš kažkokio mandrumo, nežinau iš ko, nuuu, bet gal savaime atsirado. O dabar aš stengiuosi kalbėti netgi daugiau lietuviškai ir dagi specialiai su lietuvišku akcentu, gali taaa bulvę prarijus visad turėti, tą karštą, nu aš kalbu daba, visai nesijaudinu ir kalbu vat, nes esu lietuvis ir kalbu su lietuvišku akcen-tu. (V48, K1, 13)

31. Tai aš labai ištempiu smarkai galūnes ir sakė, kad labai girdisi akcentas, kai ištempi galūnes. Kai klausi: koks tavo vardasss? Ir ištempi galūnes visą laiką. An kai kurių žodžių, ne visų. (M27, K1, 6)

Kaip matyti iš 29 ir 30 pavyzdžių, Lietuvoje gyvenantieji pastebi, kad emigrantai ima užtęsti žodžius, atsiranda girdimas akcentas. Patys respondentai teigia, kad toks pasikeitimas yra susijęs su kitos kalbos dominavimu – tenka labai daug šnekėti angliš-

130


kai, tai ne paties žmogaus pasirinkimas, keičiasi kalbos aparatas, artikuliacinė sistema, kuri prisitaiko prie kitos kalbos. Akcentas labiau jaučiamas gyvenimo emigracijoje pradžioje, bet vėliau situacija normalizuojasi. Dar ir kitą aspektą atskleidžia 31 pavyz-dys: iš pradžių norisi pasipuikuoti, kad gyvenamosios šalies kalba gerai išmokta, o paskui tokio noro nelieka. Vėliau artikuliacinis aparatas iš esmės prisitaiko ir asmuo pats gali nuspręsti – kiek jis nori parodyti, kad daugiausia bendrauja kita kalba, kad gyvena ne Lietuvoje.

Iš tų, kurie pažymėjo jaučiantys savo lietuvių kalbą esant kitokią nei gyvenančiųjų Lietuvoje, didžioji dauguma (90 poc.) teigia, kad ima stigti lietuviškų žodžių (8 pav.), pavyzdžiui, darbo ar mokslo kontekste. Giluminių interviu dalyviai (29 ir 32 pvz.) taip pat teigė, kad jie vartoja daug angliškų žodžių: pertarų kalbai palaikyti, pauzėms užpil-dyti ir emocijoms reikšti (well – gerai), įvairių realijų pavadinimų (gp – general prac-tice – šeimos gydytojas, appointment – susitikimas), taip pat vardijo pavyzdžius, kaip plečia savo anglų kalbos, bet ne lietuvišką žodyno sluoksnį (swede – griežtis):

32. <...> tarkim, pavyzdžiui, man parodė daržovę, aš sakau: „Ooo, kas čia?“ Ir man sako: „Čia yra svyd [swede]“. Aš sakau: „Oo, mm, fainiai, aaa, o kas tai yra lietuviškai?“ Aš nežinau, nes man yra nematyta. Ir aš žinau, kad yra svyd ir, pavyzdžiui, jeigu aš skambinu dabar draugei ir aš sakau: „Žinai ką, tu ateini pas mane į svečius, <...> gali nupirkti svyd?“ Nes man taip greitai, man... nu... man tai buvo pirmas žodis, kurį aš iš-mokau, ir tai buvo angliškai išmoktas. <...> Čia visur bus vartojamas džy py [gp], nes čia yra greičiau negu šeimos daktaras, ir apointmentas, kas yra... sakykim, susitikimas <...>. (M33, K1, 10)

Kaip matyti iš 32 pavyzdžio, naujų angliškų žodžių atsiradimo informantės kalboje schema yra tokia: susidūriau su man nežinoma realija – nežinau, kaip pavadinti lietu-viškai, bet sužinau anglišką žodį – kitą kartą vadinu jį angliškai, nes taip išmokau. Tas daiktas ir lieka vadinamas angliškai, nes taip yra greičiau, kiti čia gyvenantieji irgi su-pranta, o lietuviško pavadinimo neieškoma – net ir tuo atveju, kai žodis turi lietuvišką atitikmenį, jis neišsiverčiamas ir nesistengiama jo vartoti savo kalboje. Reikia pabrėžti, kad kalbinta informantė iš tiesų nežinojo, kas yra „swede“, ir duodama interviu jo neiš-vertė. Kita vertus, angliškų žodžių, santrumpų vartojimas gali būti svarbus kaip Londo-no lietuvio tapatybės kūrimas: vartodami čia gyvenantiems lietuviams būdingą leksiką, parodo, kad yra čia savi, vietiniai.

Kaip jau minėta, atsakydami į kiekybinės apklausos atvirąjį klausimą „Kokių dar pokyčių pastebite?“ respondentai galėjo pareikšti savo nuomonę. Iš šių atvirųjų kieky-binės anketos atsakymų9 matyti, jog daugiausia jie kalba būtent apie leksikos pokyčius. Respondentai mini, kad jiems trūksta ar neatsimena ne tik retų ar tam tikros siauros te-mos žodžių, bet taip pat – o tai svarbu pabrėžti – ir kasdienių, dažnai vartojamų žodžių

9 Kiekybinis klausimynas buvo anoniminis, todėl prie šių atsakymų nežymima respondento lytis, amžius ir gyvenimo ne Lietuvoje trukmė.


131

ar posakių: „pasimiršta net paprasti lietuviški žodžiai ar išsireiškimai“10, „pamirštami kasdieniai žodžiai, sunku rasti atitinkamus išsireiškimus“, „sunku man bekalbant greitai surasti idiomatinį išreiškimo būdą“. Respondentai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kalba paprastėja: „žodyno turtingumo sumažėjimas, vaizdingų posakių ir išsireiškimų trū-kumas“, „kartais tiesiog sunku raiškiai išreikšti mintis“. Be abejo, respondentai pabrėžia ir tai, kad sunku kalbėti tam tikromis temomis: „sunku būtų dirbti lietuvių kalba dėl profesinių žodžių nežinojimo“.

Tokius dalykus įvardija ir kalbintieji imant giluminius interviu:

33. Gali visiškai likti, tarkim, va toksai lietuvis Anglijoje ir nesiintegruoti, bet jeigu tu dir-bi, tu vis tiek automatiškai nenaudoji to tiek, tuo labiau kad mano šeima yra mišri šeima, taip kad namie mes nekalbam lietuviškai, aš kalbu tik su dukra lietuviškai, tai lietuvių kalbos vis tiek tiek daug nevartoju, jinai skurdėja, dingsta tie kai kurie žo-džiai, epitetai... <...> Ta prasme, pasidaro tokia buitinė kalba labiau. <...> Skaitai tas ir knygas, ir viską, bet man atrodo jinai šiek tiek skurdėja. Kartais jau pagaunu save, kad man, tarkim, trūksta žodžių. <...> Tu tiesiog prisimiršti tuos žodžius kai kuriuos, vis tiek namie [Lietuvoje] daug daug platesnis žodynas tavo, daug įvairesnių žmonių susitinki, daug bendrauji, daugiau temų lietuvių kalba, o čia jau vis tiek daugiau ben-drauji kitom kalbom. (M30, K1, 9)

Šiame pavyzdyje cituojama informantė mano, kad jos lietuvių kalbos kitimą lemia susiaurėjęs bendravimo temų pasirinkimas, nes jai nereikia kasdien bendrauti su tiek įvairių žmonių, kiek bendraudavo Lietuvoje, lietuvių kalba yra vartojama tik namie ir tik su maža dukra. Nors šioje citatoje moteris teigia skaitanti lietuviškai, vėliau per po-kalbį sako, kad lietuviškai skaito per mažai. Informantės nuomone, būtent tai ir lemia žodyno traukimąsi, kai kurių žodžių užmiršimą. Ji pabrėžia būtent knygų, o ne interne-tinių dienraščių skaitymo svarbą norint išlaikyti lietuvių kalbą nepakitusią.

Dar vienas su leksika susijęs aspektas – iš kiekybinės apklausos atvirųjų atsakymų matyti, kad respondentai jaučia, jog jų kalba nepasipildo naujais žodžiais: „nežinau nau-jadarų“, „nežinau naujadarų, ypač technologijos srities“, „naujų žodžių, trumpinimų ne-žinojimas (planšetė ir pan.)“, „žodynas gyvesnis Lietuvoje, greičiau atsiranda ir išnyksta žodžiai, diasporoje nėra lingvistinių madų“. Šnekamoji kalba, jaunimo žargonas yra tas leksikos sluoksnis, kuris kinta greičiausiai, ir respondentai sako, kad „neatpažįsta jau-nimo, gatvės žargono“ ar kad „šnekamosios kalbos stilius pamažu lieka įstrigęs laike“. Apklausos dalyviai mini ir tai, jog jų kalba tarsi sustoja, nekinta: „Lietuvoje gyvenančių lietuvių kalba yra besikeičianti, o manoji – stagnavusi, trūksta stiprumo, greičio.“

Dažniau nei tarimą (8 pav.) kiekybinės apklausos respondentai žymėjo ir tai, kad jų lietuvių kalbos gramatikai daro įtaką gyvenamosios šalies kalba (58 proc.), pavyz-džiui, kalbėdami lietuviškai sakinius tiesiogiai verčia iš anglų kalbos. Tiek pat (57 proc.)

10 Kiekybinio klausimyno atvirųjų atsakymų kalba iš dalies pataisyta: sudėti diakritiniai ženklai, ištaisytos korektūros, rašybos ir skyrybos klaidos.

132


respondentų rinkosi ir kitą atsakymų variantą – kad jie abejoja dėl žodžių rašybos, sky-rybos taisyklių. Kad sunku rašyti lietuviškai, teigia ir kokybinių interviu dalyviai:

34. Prieš pusę metų reikėjo parašyt atstovybei sveikinimo kalbą, <...> abidvi [su drauge] parašėm angliškai ir po to reikėjo išverst į lietuvių. Sakom, blemba, anglų tai, sako, labai paprasta, bet, sako, kaip rast gražius žodžius lietuviškai, nes ten bile kaip negali parašyt. <...> iš penkių sakinių ar septynių sakinių tos kalbos, tai mum, kiek mes... keturias valandas gal rašėm. <...> yra sakinių daryba visai kitokia, atvirkščiai viskas yra. (M27, K1, 6)

Iš 34 pavyzdžio apie sveikinimo kalbos rašymą matyti, kad tyrimo dalyvei ir jos draugei buvo labai sunku rašyti lietuviškai. Viena vertus, jos retai tai daro, antra ver-tus, pati sveikinimo kalba ambasadai įpareigojo, nes, tikėtina, šis žanras nėra joms įprastas. Vis dėlto iš pasakojimo matyti, kad jos abi kalbą iš pradžių parašė angliškai, o paskui bandė išversti ir užtruko labai ilgai. Būtų galima spėti, kad tiek sunkumų sukė-lė tai, jog informantė kasdieniame gyvenime labai retai vartoja lietuvių kalbą (kartais dvi tris savaites nekalba), retai grįžta į Lietuvą, taip pat tai, kad ji labai gerai moka anglų kalbą, ir oficialųjį variantą, ir šnekamąjį, taigi anglų kalbos aktyvumas slopina lietuvių kalbą.

Kaip jau minėta, atsakant į klausimą, su kokiais sunkumais susiduriama bendraujant lietuviškai, buvo galima pateikti ir laisvos formos atsakymą. Dalis šių atvirųjų atsakymų tik papildo apklausoje pateiktus atsakymų variantus apie tarimą, žodyną ir gramatiką, nors yra ir kiek netikėtų atsakymų. Kalbant apie tarimo dalykus, vienas respondentas teigia, kad jam sunkumų kelia kirčiavimas, kitas rašo, kad pats savo akcento nejaučia, bet pažįstami pastebi, kad yra, o trečias pažymi, kad jaučia tiesiog fizinį pasikeitimą: „žandikauliui tenka apsiprasti kalbėti lietuviškai“. Keletas respondentų prisimena gra-matiką, bet sako, kad jų „sakinių struktūra visiškai pakito“ ar „kartais pažodžiui verčia iš anglų į lietuvių“, kad kliūva „sintaksė“. Vienas respondentas teigia, kad „nežino naujų taisyklių, pavyzdžiui, skyrybos“.

Tačiau ne visi respondentai mano, kad jų kalbai ko nors trūksta, dalis jų teigia kal-bantys ir rašantys ne prasčiau, o geriau už gyvenančius Lietuvoje: „aš manau, kad žinau lietuvių kalbą geriau nei daugelis šiuo metu gyvenančių Lietuvoje piliečių. Man ausys linksta, kai skaitau tai, ką jie rašo“, „nervina netaisyklinga lietuvių kalba, pavyzdžiui, spaudoje“. „Priekaištaujama“ ir dėl žodžių variantų, kuriuos lietuviai Lietuvoje linkę vartoti: „atkreipkite dėmesį, lietuviai jūs, KOLEDŽAS, koks jums čia lietuviškas žodis? Beraščiai jūs, koledžas yra 100% angliškas žodis.“11 Taip pat viena respondentė teigia, kad dėl anglų kalbos įtakos pasikeitė jos mandagumo raiška: „Perdėtas angliškas man-dagumas. Įpratusi dažnai sakyti „sorry“, tai pradėjau dažnai lietuviškai sakyti „atsipra-šau“, žmonės keistai žiūri.“

11 Tikėtina, kad šios pastabos atsiradimą lėmė apklausoje buvęs klausimas apie išsilavinimą – vienas iš atsakymų punktų buvo „Specialusis vidurinis / aukštesnysis (koledžas, profesinė mokykla)“.


133

Apibendrinant galima teigti, kad trečdalis tyrimo dalyvių jaučia, kad jų kalba kei-čiasi arba, atvirkščiai – tarsi sustoja, nekinta. Jie pabrėžia, kad labiausiai tas justi per leksikos sluoksnį – trūksta net paprasčiausių žodžių, kalba paprastėja, sunku kalbėti vaizdingiau, į kalbą sunkiau ateina nauji žodžiai, nemokama tam tikros srities žodžių. Tačiau kyla klausimas, kodėl šį pokytį jaučia tik dalis respondentų? Ir iš interviu matyti, kad tikrai ne visi kalbinti tyrimo dalyviai jaučia, kad jų lietuvių kalba skiriasi:

35. Koks tu išvažiavai iš Lietuvos, toks... tokia ta kalba ir liks, <...> nebent tu visiškai neben drauji su niekuo lietuviškai, bet aš nemanau, kad tokių žmonių net yra, nes... Tiesiog aš manau, kad vis tiek gi mūsų šeimos, tėvai, broliai, visi Lietuvoj yra... <...> Manau, kad niekada nepasikeis, mano bent jau, kalba. (M28, K1, 5)

Kaip matyti iš 35 pavyzdžio, tyrimo dalyvė teigia, kad jos kalba visiškai nepasikeitė ir ji nemano, kad gali pasikeisti ateityje. Moteris daug bendrauja su lietuviais, dažnai grįžta į Lietuvą, tačiau, jos nuomone, net ir mažiau bendraujant su lietuviais kalba nepasikeis, jei asmuo išvažiavo jau susiformavęs, baigęs mokslus Lietuvoje. Ši tyrimo dalyvė teigia, kad didesnių kalbos skirtumų ji mato tada, kai žmogus mokslus baigė ne Lietuvoje.

Tikėtina, kad dalis emigracijoje gyvenančių asmenų kalbos kitimo nepripažįsta ar tiesiog nepastebi, ir iš kokybinių interviu matyti, kad dauguma į pokyčius atkreipdavo dėmesį tik tuomet, kai jiems kas nors tą pasakydavo viešint Lietuvoje. Tačiau neabejo-tina ir tai, kad dalis asmenų nejaučia jokių pokyčių, nes jų nėra arba yra mažai, todėl nesudaro jokių sunkumų. Tai rodo ne tik teigiamas nuostatas lietuvių kalbos atžvilgiu, bet ir tai, kad emigravusieji dažnai, gal net kasdien, skaito lietuvišką spaudą, tikėtina, dažniau internetinę, dažniau ar rečiau bendrauja lietuviškai, tad jų kalbinis elgesys le-mia, jog tie kitimai nėra dideli ir todėl mažiau jaučiami.

4. LIETUVIŲ KALBOS VARTOJIMAS NAMUOSE, SU DRAUGAIS IR DARBE

Šiame poskyryje apžvelgiama, koks yra tyrimo dalyvių kalbinis elgesys: kiek jie ben-drauja lietuviškai, kaip bendrauja šeimoje, ar renkasi bendrauti su lietuviais ir kokia kal-ba tarpusavyje bendrauja, kaip elgiasi tuomet, kai darbo vietoje yra lietuvių. Kaip matyti iš ankstesnio poskyrio, tiriamosios bangos emigrantai nėra linkę dalyvauti lietuviškų bendruomenių gyvenime (5 proc. dalyvauja aktyviai, o 24 proc. retkarčiais), nes nemato prasmės, tad bendravimas lietuviškai iš esmės lieka tik šeimoje ir artimoje aplinkoje.

Lietuvių kalbos vartojimas namuose gyvenant ne Lietuvoje priklauso nuo šeimos tautinės sudėties (ar sutuoktinis ar partneris / partnerė yra lietuviai) ir nuo nusiteikimo, kokia kalba bus bendraujama su vaikais. Nemažai lemia ir kita artimesnė aplinka – gimi-nės, draugai, pažįstami Lietuvoje ir gyvenamojoje šalyje, taip pat kelionės į Lietuvą, kur pasikeičia kalbinė aplinka ir reikia bendrauti lietuviškai. Kiekybinėje apklausoje buvo tei-raujamasi, kokia yra ir kokia buvo respondentų šeimos (partnerystės) tautinė sudėtis. Iš atsakiusių respondentų (87 proc.) šeimą ar partnerystę yra sukūrę 59 proc. respondentų,

134


o 7 proc. – buvo. Trijų penktadalių visi šeimos nariai yra arba buvo lietuviai (60 proc.), o šeimų, kurių nariai yra arba buvo įvairių tautybių, yra du penktadaliai (40 proc.).

Iš 9 paveikslo matyti, kad abiem partneriams esant lietuviams visada lietuviškai ben-drauja absoliuti dauguma – 87 proc., taigi lietuviškose šeimose lietuvių kalba yra išlai-koma. Tačiau nedidelė dalis linkusi bendrauti ir kitomis kalbomis. Tokių, kurie kartais ir dažnai bendrauja nelietuviškai, yra 7 proc. Galima spėti, kad šį atsakymo variantą pa-sirinko asmenys, tam tikromis temomis, pavyzdžiui, darbo, kalbantys kita kalba, ar tie, kurie stengiasi ir namuose pasikalbėti angliškai, kad būtų lengviau išmokti kalbą, taip pat tie, kuriems anglų kalba tapo tiek įprasta, kad jie kalbas vartoja pramaišiui, namuose vy-rauja kodų kaita. Teigiančių, kad niekada nebendrauja lietuviškai, – 3 proc. respondentų.

Sunku pasakyti, kodėl pasirenkama nelietuviškai bendrauti šeimoje, kurioje abu partneriai lietuviai. Viena priežasčių turbūt galėtų būti noras kuo geriau išmokti šalies kalbą, antra priežastis – vaikai, su kuriais bendraujama angliškai, kurie savo elgesiu kei-čia tėvų nusistatymą, iš pradžių pasirinktą šeimos kalbų vadybą ir dėl kurių tėvai per-eina prie anglų kalbos (žr. 36 pvz.). Kaip matyti iš 36 pavyzdžio, informantas mato, kad jo draugų vaikai keičia tėvų pasirinkimą – nors tėvai yra nusprendę kalbėti lietuviškai, vaikai, kuriems lengviau kalbėti angliškai, stengiasi ir tėvus pakreipti į savo pusę. Pats informantas mano, kad jo dukra kalba su jais lietuviškai todėl, kad išvažiavo iš Lietuvos jau būdama paauglė, gerai išmokusi lietuvių kalbą. Trečioji nekalbėjimo šeimoje lietu-viškai priežastis galėtų būti ir neigiamos nuostatos lietuvių kalbos ar Lietuvos atžvilgiu, nenoras išvis bendrauti lietuviškai.

36. Bet tiktai iš patirties žinau, kad tai yra labai sunku padaryti. Vat kol aš gyvenu čia, mano nemažai draugų... ar atvažiavo su mažais vaikais, ar pagimdė čia ir vat praėjo... praėjo metai, pradeda vaikai eiti į mokyklas ir... ir jie pradeda angliškai šnekėt geriau negu tėvai ir... ir jau vaikas kiša savo anglišką kalbą į šeimą, o ne, o ne atvirkščiai. (V37, K1, 1)

9 PAV. Kaip dažnai Jūs bendravote / bendraujate lietuviškai su vyru, partneriu / žmona, partnere? (proc.)

87

5

2

3

3

6

2

20

70

2

0 20 40 60 80 100

Visada

Dažnai

Kartais

Niekada

Neturi

Šeimos nariai yra / buvoįvairių tautybių / partneris (-ė)yra nelietuvis (-ė)

Visi šeimos nariai yra /buvo lietuviai / partneris (-ė)yra lietuvis (-ė)


135

Galima sakyti, kad respondentų, kurių šeimos sudėtis mišri, situacija atvirkščiai pro-porcinga šeimoms, kuriose abu partneriai lietuviai. Jei šeima mišri, dauguma neben-drauja šeimoje lietuviškai (70 proc.). Tiesa, įdomu tai, kad nemaža dalis kartais ben-drauja lietuviškai – 20 proc., o tokių, kurie visada ir dažnai bendrauja lietuviškai, yra visai nedaug – 8 proc. respondentų. Būtų galima interpretuoti, kad tų, kurie kartais, dažnai ar visada bendrauja lietuviškai, partneris yra pramokęs lietuviškai, galbūt mo-kosi kartu su vaikais. Tikėtina, kad daliai mišrioje partnerystėje gyvenančių lietuvių yra svarbu, jog ne tik vaikai, bet ir partneris mokėtų lietuviškai. Suprantama, tarp šių asmenų gali būti ir tokių, kurie emigravo iš Lietuvos – Lietuvos rusai, lenkai ir kt., kurie moka lietuvių kalbą, tuomet dar Lietuvoje šeimos kalba galėjo būti lietuvių.

Norint išsiaiškinti, ar respondentams svarbu, kad jų partneris mokėtų lietuvių kal-bą, kiekybinėje apklausoje buvo teiraujamasi (138 respondentai, kurių partneris yra ar buvo nelietuvis), ar partneris moka lietuvių kalbą, ar respondentai norėtų, kad jis mokėtų geriau. Iš duomenų matyti (10 pav.), kad tik nedidelė dalis nelietuvių partnerių

10 PAV. Ar Jūsų partneris (-ė) moka / mokėjo lietuvių kalbą? (proc.)

8

4

4

33

51

0 10 20 30 40 50 60

Gerai moka / mokėjo

Vidu�niškai moka / mokėjo

Prastai moka / mokėjo

Tik šiek �ek supranta / suprato

Visai nemoka / nemokėjo

11 PAV. Ar norėtumėte / norėjote, kad Jūsų partneris (-ė) lietuviškai mokėtų geriau? (proc.)

66

8

26

0 10 20 30 40 50 60 70

Taip

Ne

Man nesvarbu

136


gerai ar vidutiniškai moka lietuvių kalbą – 12 proc., o didžioji dalis prastai moka, tik šiek tiek supranta ar visai nemoka – 88 proc.

Tačiau taip pat matyti (11 pav.), kad net du trečdaliai respondentų (66 proc.) norėtų, jog jų partneris lietuvių kalbą mokėtų geriau, vadinasi, jiems svarbu, kad lietuvių kalba būtų bendraujama ir namuose, kad ji turėtų lygias galimybes su kita šeimos kalba. Treč-daliui respondentų (34 proc.) tai nesvarbu arba to nenori. Kaip teigia viena mišrią šeimą sukūrusi informantė, jai nėra svarbu, ar vyras (gimtoji kalba – rusų) kalba lietuviškai, nes jai tai neatrodo aktualu gyvenant Jungtinėje Karalystėje:

37. Kai mes pradėjom susitikinėt, tai šiek tiek ir pats kai kuriuos žodžius mokindavosi. Nu tas mokindavosi, tiesiog pasakydavau ten „braškė“, dar kažkas. <...> Norėčiau [kad kalbėtų lietuviškai], bet taaai man turbūt... Nežinau... Šitoj šaly nesvarbu turbūt... nepatogumų [nesukelia]... Svarbiausia, visi kalbam laisvai, tiktai gal jam būtų gerai, kad jisai jau suprastų, ką mes bendraujam su dukra. (M30, K1, 9)

Ši informantė ir jos vyras su vaiku bendrauja kiekvienas savo kalba (ji lietuviškai, vyras rusiškai) ir gerbia vienas kito kalbą, tačiau moteris prisimena, kad buvo keletas nesusipratimų, kai vyras jautėsi nesmagiai, nes nesuprato, ką jodvi su dukra kalba (žr. 38 pvz.). Nepaisant to, šeimoje buvo nutarta, kad mama su dukra kalbės savo – lietu-vių – kalba. Be to, šiuo metu vyras jau šiek tiek supranta lietuviškai, truputį išverčia ir paaugusi dukra, tad problemų nebekyla. Informantė teigia, kad kalbos klausimas būtų aktualesnis, jei pora gyventų Lietuvoje, o dabar gerai taip, kaip yra.

38. Mes jos nemokom [angliškai] todėl, kad mes iš karto nusprendėm, kad kiekvieno iš mūsų pareiga yra ją išmokyt savo kalbos. <...> jam [vyrui] buvo nelabai gal kartais jauku todėl, kad kai aš jai kalbu, jisai nesupranta, tai iš to, bet dabar, tarkim... Mes vienąkart turėjom tokį pokalbį, <...> bet pasakiau, jeigu aš neišmokinsiu, jinai nemo-kės, o man yra svarbu, kad jinai mokėtų. <...> Tiesiog dabar, dabar kartais jinai jam išverčia, ką aš jai sakau. (M30, K1, 9)

Pats svarbiausias veiksnys kalbai išsilaikyti emigracijoje yra bendravimas namie su vaikais (Jakaitė-Bulbukienė 2015b, 2015c). Tyrimai rodo, kad tėvų kalbų vartojimas šei-moje turi didelę įtaką vaikų kalbos įsisavinimui. Kuo daugiau tėvai bendrauja etnine kalba, tuo stipresni vaikų gebėjimai kalbėti ta kalba. Jei tėvai namuose linkę vartoti do-minuojančią šalies kalbą, vaikų etninė kalba bus silpnesnė (Dixon, Quiroz & Zhao 2012: 545). Suprantama, tuomet daug bendraujant kalba ne tik perduodama ateities kartoms, bet ir pats asmuo ją vartoja daugiau ir įvairesnėmis temomis. Ne visi vaikai, su kuriais bendraujama šeimoje, kalba lietuviškai, kai kurie lieka pasyvūs dvikalbiai (išsamiau šią temą analizuoja Inga Hilbig šios monografijos skyriuje „Dvikalbystė Oslo lietuvių šei-mose“ ir straipsnyje „Nesėkminga vaikų dvikalbystė mišriose emigrantų šeimose: emo-cinė motinų patirtis“ (2020)). Kalbėdami savo gimtąja kalba, tėvai ne tik sudaro sąlygas vaikams jos išmokti, bet ir susikuria palankias aplinkybes ją vartoti, sukuria erdvę, ku-rioje yra vietos jų kalbai.


137

Iš kiekybinių duomenų matyti (12 pav.), kad absoliuti dauguma apklausos respon-dentų (87 proc.) visada ir dažnai su vaikais kalba lietuviškai. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar šeima lietuviška, ar mišri, tėvai su vaikais paprastai renkasi bendravimo lietuviškai strategiją.

12 PAV. Kaip dažnai Jūs bendravote / bendraujate lietuviškai su vaikais? (proc.)

73

14

7

6

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Visada

Dažnai

Kartais

Niekada

Dažnai lietuviškai bendrauja 14 proc. respondentų. Tikėtina, kad į kitą kalbą jie per-eina tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, vaikams ruošiant namų darbus, ar kai kas nors nekalba lietuviškai, kai vaikams neaišku, jie nesupranta. Kartais kalba lietuviškai 7 proc. respondentų, o niekada – 6 proc. Galima spėti, kad taip atsakė asmenys, sukūrę mišrias šeimas su anglakalbiu, nes tokioje situacijoje sunkiausia išlaikyti lietuvių kalbą (pla-čiau temą apie kalbos išlaikymą sukūrus partnerystę su dominuojančios kalbos atstovu analizuoja Inga Hilbig šios monografijos skyriuje „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“). Geriau kalbą išlaikyti sekasi tuomet, kai abu tėvai priklauso tautinių mažumų grupėms (kaip ir cituotame 38 pavyzdyje, kur šeimoje moteris kalba lietuviškai, o vyras – rusiš-kai). Žinoma, gali būti, kad tie, kurie niekada nekalba su vaikais lietuviškai, taip pasirin-ko sąmoningai, siekdami, kad jų vaikai greičiau integruotųsi į visuomenę, ir mano, kad lietuvių kalba nereikalinga. Vis dėlto šio tyrimo duomenys rodo, kad toks pasirinkimas iš esmės labai retas, tačiau galima numanyti, kad dalis taip manančių emigrantų apklau-soje nedalyvavo.

Skyriaus autorės nesutiko informantų, kurie nekalbėtų su vaikais lietuviškai ar būtų nusprendę to nedaryti, jei ateityje susilauktų vaikų – žmonės stengiasi / stengtųsi su vaikais kalbėti lietuviškai.

39. Jo, visi kažkiek tai šneka ir šeimose lietuviškai, ir ir ir ir ir bando perduot kažkiek tai tą... Ir aš pats vat, pavyzdžiui, nors... va... Mūsų dukra jau, reiškias, pilnametė, bet kai mes atvažiavom, tai jinai buvo paauglė ir pas ją anglų kalba buvo perimta mygom.

138


<...> Su mumis tai lietuviškai, aišku. Be jokios abejonės. Aišku, su su anglišku priesko-niu. (V37, K1, 7)

40. Vaikai va dabar, vat jau draugų vaikai, aaa jie jau kalba mažai lietuviškai, va tas man nepatinka labai. Jau kalba, jau kalba angliškai jie. Ir daug tokių yra <...>, aš tą kalbą mokinčiau kažkiek, bet jau dauguma, vat vat jau tie vaikai, jau jie išnykę iš lietuvių, viskas jau turbūt. (V48, K1, 13)

41. Lietuvių kalba yra graži visų pirma, jinai viena iš seniausių pasaulyje ir ne tame esmė čia yra, bet jeigu tu lietuvis, tai vis tiek, o jeigu vaikas lietuvis, tai vis tiek jis turi mokėt lietuviškai. (V48, K1, 13)

Iš 39 pavyzdžio matyti, kad nepaisant to, kaip gerai dukra moka anglų kalbą, ji vis tiek šeimoje kalba tik lietuviškai. Tiesa, tikėtina, kad šioje situacijoje didelę reikšmę turi amžius emigravimo metu – 16 metų asmens gimtoji kalba jau yra visiškai susi-formavusi, tad ir mažiau paveikiama kitų kalbų. Tačiau yra šeimų, kurios nesistengia vaikams perduoti lietuvių kalbos. 40 ir 41 pavyzdyje cituojamas informantas stebisi ir galbūt net piktinasi tais, kurie su vaikais nekalba lietuviškai. Jis mano, kad tėvai priva-lo mokyti lietuvių kalbos ir dėl jos grožio bei senumo, taip pat kad lietuvių kalba yra būtina formuotis lietuviškajai tapatybei, lietuvių kalbą būtina perduoti, jei kraujas lie-tuviškas. Tokios informanto mintys koreliuoja su jau minėtais Kuznecovienės tyrimo rezultatais, iš kurių paaiškėjo, kad lietuviškumas suprantamas kaip įgimtas, perduoda-mas iš kartos į kartą bruožas (Kuznecovienė 2009: 289). „Ši erdvė, atkurdama kilmės šaliai būdingus kultūrinius socialinių sąveikų kodus, „legitimuodama“ lietuvių kalbos vartojimą ne tik privačioje, bet ir viešoje sferoje, vizualiniais simboliais apipavidalin-dama fizinę aplinką (pvz., lietuviškose parduotuvėse), tampa svarbiausiu lietuviškumo darybos resursu, „aktyvuoja“ lietuviškumą išryškindama, pabrėždama savas–svetimas ribas“ (ten pat).

Nors paskutinės bangos emigrantus su karo pabėgėliais vienija bendros idėjos („lie-tuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji graži ir sena“, „lietuvis turi mokėti lietuviškai“), skir-tingai nuo karo pabėgėlių bangos (Jakaitė-Bulbukienė 2015c), šių dienų emigrantai savo nuomonę išsako nedrąsiai, nesijaučia turintys teisę primesti savo nuomonę, raginti ką nors daryti. Vos pasakytą savo nuomonę iškart švelnina pridėdami, kad tai kiekvieno pasirinkimas ir asmeninis reikalas.

Iš tyrimo dalyvių patirties ir minčių matyti, kad vieni laikosi karo pabėgėliams bū-dingų strategijų – kalbėti tik lietuviškai, leisti į šeštadieninę mokyklą, drausti, jei kalba nelietuviškai (42 pvz.), stengtis, kad kalbėtų be akcento, o kiti į tai žiūri daug liberaliau (ypač tie, kurie dar neturi vaikų). Informantai teigia, kad nesiektų išmokyti visko – kal-bėti be akcento, rašyti taisyklingai (43 pavyzdys – „kam vaikui tos nosinės?“), ar kalbėti „švariai“ lietuviškai (44 pavyzdys – „natūraliai tai turbūt būtų tie visi [angliški žodžiai], kurie įėjo į kalbą“).


139

42. Bet mano sūnus laisvai lietuviškai šneka. Lietuviškai rašo ir skaito. <...> Mano buvo irgi idėja, kad leist lankyt lietuvišką mokyklą šeštadieninę. <...> Jis noriai eina, jis didžiuojasi, kad žino tą lietuvių kalbą, žino, kad seneliai, mes esam gimę. Jis gimęs čia, bet jis visą laiką ir galvoja, kad jis grįš į Lietuvą. <...> Su mumis – ne [nebando angliš-kai šnekėt], bet su sesers mergaite tarpusavy – taip. Bet mes lietuviškai, lietuviškai, aš nenoriu namuose angliškai, man nežinau, man nėra priimtina, abudu mes lietuviai, mano vyras lietuvis ir aš, ir kodėl vaikas turi kalbėt angliškai? (M35, K1, 11)

43. Mokyčiau [vaikus lietuvių kalbos], bet į šeštadieninę mokyklą neleisčiau. Tegu piešia, dainuoja, o ne nosines raides mokosi. Aš jau septyni metai be nosinių raidžių gyvenu ir man nereikia. Ir vaiko nemokyčiau. Net jei antra pusė būtų ne lietuvė ir net jeigu ji nenorėtų, vaiką mokyčiau. Tada naktį slapta mokyčiau. (V26, K1, 7)

44. I: Lietuviškai [su vaikais kalbėčiau] ir turbūt dar auklę lietuvę [samdyčiau], lietuvių kalbą sunkiau išmokt, negu po to anglų pasigaut, jie nueis į darželį ir išmoks <...>

T: O būtų tas „pafraitinti egą“? I: Būtų [juokiasi], nu net nežinau, niekada apie tai negalvojau. Bet taip natūraliai tai

turbūt būtų tie visi [angliški žodžiai], kurie įėjo į kalbą. T: Nemokytumėt tos oficialios, švarios kalbos? I: Norėčiau, bet nežinau. <...> (M31, K1, 6)

Iš 44 pavyzdžio informantės minčių matyti, kad nors jos nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu teigiamos (ypatinga, seniausia, graži), tačiau ji mano, kad kaip su vyru ilgainiui ėmė šnekėtis įmaišydama angliškų žodžių (vyras esą laikėsi nemaišydamas kalbų pen-kerius metus, o ji pradėjo tai daryti anksčiau), taip turbūt kalbėtųsi ir su vaikais, nors širdyje norėtų kalbėti be angliškų žodžių. Informantės pateiktas pavyzdys: „pafraitinti egą“ (išsikepti kiaušinį) ir panašūs pasakymai jau yra tapę natūralūs jos namuose. Taigi jos nuostatos liberalesnės, be to, jos žodžiuose matyti nuostata, kad reikia dėti daugiau pastangų ne tik dėl nelietuviškos aplinkos, bet ir dėl pačios kalbos sunkumo.

Dar dvi sritys, užimančios nemažą gyvenimo dalį, yra darbas ir laisvalaikis su drau-gais. Lengviausia susikurti lietuvišką aplinką bendraujant su lietuviais draugais. Kaip matyti iš kiekybinių duomenų (13 pav.), didesnė dalis respondentų (64 proc.), susitikę su lietuviais draugais, gyvenančiais užsienyje, kalbasi lietuviškai. Manytina, kad tie, ku-rie lietuviškai bendrauja dažnai (15 proc.) ar kartais (5 proc.), pereina prie anglų kalbos kalbėdami tam tikromis temomis arba jei šalia yra žmonių, nemokančių lietuvių kalbos, pavyzdžiui, jei draugas gyvena mišrioje šeimoje.

Tyrimo dalyviai, kalbinti giluminių interviu būdu, pagal bendravimą lietuviškai su draugais ir darbe buvo labai įvairūs – tie, kurie yra susikūrę visiškai lietuvišką aplinką (45 pvz.), ar tie, kurie su lietuviais beveik nesusiduria (46 pvz.):

45. Lietuvių per daug, taip viskas kaip Lietuvoj čia, nu. (V48, K1, 11)

46. Kol neturėjau vaikų, tai tekdavo pasišnekėti lietuviškai kokį kartą per mėnesį, prieš tai, kai sesės čia atvažiavo. (M36, K1, 17)

140


Nors didesnė dalis sakėsi, kad beveik visi ar pusė jų draugų yra lietuviai, buvo ir tokių, kurie lietuviškai bendrauja mažai, ypač tas pasakytina apie studijuojančius Lon-done, nesukūrusius šeimos, gyvenančius po vieną.

Darbo aplinka taip pat skirtinga: vieni darbe niekada nesutinka lietuvių, kiti dirba su lietuviais. Bet dauguma informantų dirba kartu su įvairių tautybių asmenimis, kur pasitaiko ir kitų lietuvių (bendradarbių ar klientų):

47. I: Darbe, aišku, angliškai kalbam. <...> Ten mažai labai lietuvių yra. Gal kokie, ant pirštų suskaičiuot gali.

T: O jeigu, pavyzdžiui, susitinki lietuvį darbe, kaip su juo kalbiesi? I: Hmm... Dabar galvoju. Nu tai, ai, lietuviškai, jo. Bet ten mažai aš kalbu su jais <...>

[juokiasi] <...> Ten ir rusų yra pas mus, ir visokiausių ten lenkų, aš kalbu ir lenkiškai, ir rusiškai. (V48, K1, 11)

Dalis teigia, kad vos darbe pamatę lietuvį ima iškart šnekėti lietuviškai ir bendra-darbiai bei vadovai prie to pripratę (žr. 48 pvz.), kiti sakėsi jaučiantys, kad darbe pagal nerašytą kalbų politiką būtų gerai kalbėtis tik angliškai, todėl tą ir daro, norėdami nenu-sižengti taisyklėms ir taip rodydami pagarbą aplinkiniams, kad jie suprastų, apie ką yra kalbama (žr. 49 pvz.). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiame 49 pavyzdyje kalbama apie seserį – nors informantė dirba vienoje įmonėje kartu su seserimi, bet darbo reikalais jos kalbasi angliškai. Toks pasirinkimas gali nustebinti, nes lietuvių kalba ne tik bendra kalba, bet dar ir jų vaikystės kalba.

48. Jei bendradarbis lietuvis, tai lietuviškai. Nes man automatiškai – aš matau žmogų lietuvį, aš negaliu angliškai. Nes ir kartais būna, sako menedžeris [= vadybininkas], nekalbėkit lietuviškai. Man [nepriimtina], aš negaliu, bendradarbiai nepyksta ant

13 PAV. Kaip dažnai Jūs bendravote / bendraujate lietuviškai su lietuvių kilmės draugais, gyvenančiais ne Lietuvoje? (proc.)

64

15

5

1

3

12

10 20 30 40 50 60 70

Visada

Dažnai

Kartais

Niekada

Neturėjau / neturiu

Neatsakė


141

mūsų, kai mes kalbam lietuviškai. <...> Turim ir kastamerių [= pirkėjų, klientų], kaip klientų, nes kavinėj dirbu, tai turim ir klientų, jeigu tik pamato, pažįstam nuolatinius klientus, tai iš karto lietuviškai kalbam, nežiūrim, ar kažką galvoja, mes kalbamės lietuviškai. (M30, K1, 9)

49. Vienoj kompanijoj [dirbam], bet, tarkim, jeigu aš darbe ir ji [sesuo] darbe, tai jeigu aš jai, tarkim, skambinsiu į darbą, mes kalbėsim angliškai. <...> Bendra įmonės politika. Tu turi taip kalbėti, ta prasme, tu turi kalbėt darbe angliškai. (M35, K1, 11)

Dažnai informantai sakosi (50 pvz.) iškart pakeičiantys kalbą, kai šalia yra žmogus, nesuprantantis lietuviškai, nes mano, kad tuomet kalbėti lietuviškai nemandagu:

50. Kadangi <...> aš dirbu restorane, tai yra keli lietuviai, tai tenka ir darbe kartais, bet labai trumpai. Nes aš darbe dažniausiai su savo lietuviais šneku angliškai. Aš nežinau, kodėl man taip gaunasi. Nes aš tikriausiai gerbiu kitus aplinkinius ir aš nenoriu lietu-viškai šnekėt, nes man atrodo, kad jei kažkas yra šalimais, tai. <...> jeigu bus dar vienas žmogus, kuris, aišku, bus nelietuvis, tai tada lietuviškai neteks bendraut. (V22, K1, 4)

Tačiau tokius įsitikinimus apie mandagumą turi ne visi. Nors atrodytų, kad kalbėji-mas angliškai visiškai natūrali darbo anglakalbėje aplinkoje dalis, net ir tokioje situaci-joje veikia žmogaus pasirinkimas ir aplinkinių paisymas arba nepaisymas: informantė (žr. 48 pvz.), kuri darbe su visais lietuviais kalbasi lietuviškai nepaisydama aplinkinių reakcijos, ir kitu savo apsisprendimu yra labai tvirta – su vaiku kalba tik lietuviškai, veda jį į šeštadieninę lietuvišką mokyklą ir būrelius. Galbūt jos tvirtumą lemia ir apsisprendi-mas grįžti į Lietuvą, galbūt suvokimas, kad nesunku darbą susirasti ir kitoje vietoje, jei darbdaviui jos kalbinis elgesys bus nepriimtinas.

Taigi iš interviu matyti, kad informantai, ypač dirbantys samdomą darbą paslaugų srityje, susiduria su kitais lietuviais (bendradarbiais, klientais), tad šiek tiek ir darbe bendrauja lietuviškai, nors iš esmės paiso nerašytų mandagumo normų ir nerašytos įmonės vidaus politikos – kalbėti angliškai. Taip pat nemažai turi draugų lietuvių, ta-čiau pokalbiuose atskleidžia, kad tautybė neturi reikšmės draugystei: bendrauja su laiko patikrintais žmonėmis, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų.

APIBENDRINIMAS

Šiame skyriuje analizuoti Jungtinės Karalystės lietuvių etninės tapatybės konstravimo aspektai, emigrantų požiūris į lietuvių kalbą: ar ji jiems svarbi, ar išvykusieji jaučia, kad jų vartojama lietuvių kalba kinta, kaip jie šį reiškinį vertina. Taip pat siekta išsiaiškinti, ar emigravusieji vartoja lietuvių kalbą namuose, su draugais ir darbe (jei yra galimybių).

Respondentų etninė tapatybė buvo aptariama atsižvelgiant į Kuznecovienės (2009) aprašytas etninės tapatybės darybos strategijas. Pastebėta, kad tiriamiesiems nėra labai būdinga etninės kultūros erdvės konstravimo strategija, tačiau atsiskleidė kultūrinio atvi-rumo strategija. Kai kurie pašnekovai išreiškė neigiamą požiūrį į lietuvius, nenorą su jais

142


bendrauti. Tačiau galima teigti, kad emocinio saistymosi su kilmės kraštu strategija yra gana svarbus veiksnys etninės tapatybės darybai: nors ketinimas grįžti gyventi į Lietuvą nebuvo stipriai išreikštas, tačiau bent pusė interviu dalyvių savo namų šalimi vis dar laiko Lietuvą. Beveik visi apklaustieji (94,2 proc.) teigė prisistatantys lietuviais ir savo kilmės nesigėdijantys deklaruoti. Tad galima teigti, kad aptariamos grupės asmenų lietuviškoji tapatybė yra stipri. Tačiau giluminių interviu duomenys atskleidžia, kad to paties nebūtų galima pasakyti apie tyrimo dalyvių vaikus: ne tik patys vaikai save laiko britais, bet kar-tais ir jų tėvai. Tokį tėvų požiūrį lemia nusiteikimas likti gyventi Jungtinėje Karalystėje.

Ganėtinai stipri lietuviškosios tapatybės savivoka lemia ir tyrimo dalyvių nuostatas lietuvių kalbos atžvilgiu. Daugeliui dalyvių (83 proc.) lietuvių kalbą mokėti yra svarbu, nes tai yra jų šaknys. Kai kurie lietuviai teigė sąmoningai dedantys pastangas palaikyti „švarią“ lietuvių kalbą ir kalbėdami lietuviškai nevartoti angliškų žodžių. Tačiau nema-ža apklaustų asmenų dalis (31 proc.) pastebėjo, kad jų vartojama lietuvių kalba nebėra tokia pati kaip Lietuvoje gyvenančių žmonių: dažnai minėjo pakitusią tartį, atsiradusius angliškus intarpus ar žodžių trūkumą kalbant tam tikromis temomis. Bet buvo ir tei-giančių, kad jų kalba geresnė nei gyvenančių Lietuvoje, nes nevartoja ar vartoja mažiau tarptautinių žodžių.

Analizuojant emigrantų kalbinį elgesį matyti, kad net ir gyvenant lietuviškoje šei-moje (partneris yra lietuvis) kartais renkamasi kalbėti nelietuviškai, bet 87 proc. tyrimo dalyvių teigė visada bendraujantys lietuviškai. Ir atvirkščiai – jeigu partneris nelietuvis, lietuvių kalba niekada nevartojama 70 proc. tyrimo dalyvių namuose, tačiau 20 proc. apklausos dalyvių rinkosi atsakymą „kartais“. Pusė (49 proc.) tyrimo dalyvių teigė, kad jų partneriai nors šiek tiek yra pramokę lietuvių kalbos, tačiau daugiau nei pusė res-pondentų norėtų, kad jų partneris mokėtų lietuvių kalbą geriau. Tai rodo, kad tyrimo dalyviams svarbu turėti kuo daugiau galimybių bendrauti gimtąja kalba.

Didesnė dalis apklausos dalyvių visada bendrauja lietuviškai su draugais, gyvenan-čiais ne Lietuvoje (64 proc.), ir su savo vaikais (73 proc.), nors per giluminius interviu teigė neketinantys imtis griežtų priemonių, kad vaikai lietuvių kalbą išmoktų kuo geriau ar išlaikytų kuo ilgiau. Toks nusiteikimas galėtų būti grindžiamas tuo, kad nemaža dalis tyrimo dalyvių neketina grįžti gyventi į Lietuvą, savo ir vaikų ateitį mato Jungtinėje Karalystėje. Taigi galima teigti, kad tiriamos grupės lietuviams lietuvių kalba yra svarbi todėl, kad tai yra jų gimtoji kalba, jų šaknys, tačiau, nors vaikai ir mokomi lietuviškai, nesitikima ir nesiekiama, kad jų lietuvių kalba būtų taisyklinga, gryna. Požiūris į lietu-vių kalbos išlaikymą yra gana liberalus (tuo dabartinė emigracijos banga skiriasi nuo karo pabėgėlių bangos) ir vertinant draugų elgesį: emigrantai nesijaučia turį teisę sakyti kitiems, kad vaikus būtina mokyti kalbėti lietuviškai, pabrėžia, kad tai kiekvieno asme-ninis reikalas, nors dažnai tokį elgesį vertina neigiamai.

Svarbu pabrėžti, kad skyriuje atspindėta tik dalies Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nuomonė, tad nereikėtų tyrimo rezultatų sieti su visais šioje šalyje gyvenančiais lietuviais. Kita vertus, galima manyti, kad aptarti rezultatai atskleidžia bendrąsias ten-dencijas, kurias vertėtų patikrinti išsamesniais tyrimais.


143

LITERATŪRA

Anglija.lt – „JK paskelbtas žemėlapis, kur daugiausia gyvena atvykėliai iš Rytų Europos“, Prieiga internetu: https://www.anglija.lt/straipsniai/naujienos/uk-paskelbtas-zemelapis-kur-daugiausia-gyvena-atvyke-liai-is-rytu-europos-20209 [žiūrėta 2018-11-23].

Cherciov, M. (2011). Between Attrition and Acquisition: the Dynamics Between Two Languages in Adult Migrants. Daktaro disertacija. Kanada: Toronto universitetas.

Čiubrinskas, V. (2005). Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 41–54.

Čiubrinskas, V. (2008). Tautinis identitetas yrančių ryšių pasaulyje: lietuviškumo trajektorijos. Iš Lietuviškojo iden-titeto trajektorijos (p. 7–10). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Danytė, M. (2008). Tarp dviejų tapatybių: pokario lietuvių išeivijos antrosios kartos kanadietės patirtis. Iš E. Alek-sandravičius, D. K. Kuzmickaitė (sud.), Emigracija ir šeima: vaikų ugdymo problemos ir iššūkiai (p. 69–78). Vilnius: Versus aureus.

De Bot, K., & Clyne, M. (1994). A 16 year longitudinal study of language attrition in Dutch immigrants in Austra-lia. Journal of Multilingual and Multicultural Development, 15 (Iss. 1), 17–28.

Dixon, L. Q., Quiroz, B. G., & Zhao, J. (2012). Home and community factors influencing bilingual children’s ethnic language vocabulary development. International Journal of Bilingualism.

Europos migracijos tinklas, http://123.emn.lt/, „Į kokias valstybes išvykstama?“. Europos migracijos tinklas remia-si Lietuvos statistikos departamento ir Užsienio reikalų ministerijos pateikiamais duomenimis [atnaujinta 2018-05-22, žiūrėta 2018-11-23].

Hilbig, I. (2020). Nesėkminga vaikų dvikalbystė mišriose emigrantų šeimose: emocinė motinų patirtis. [Rengiama spaudai.]

Jakaitė-Bulbukienė K. (2014). Lietuvių kalbos išsaugojimas emigrantų šeimoje: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 5. Prieiga internetu: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/issue/view/7 [žiūrėta 2019-10-18].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015a). Lietuvių kalbos išlaikymą emigrantų šeimoje lemiantys veiksniai: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 7. Prieiga internetu: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/issue/view/9 [žiūrėta 2019-10-18].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015b). Šeimos kalbų politika ir vadyba. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 67–114). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015c). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Kelly, U. A. (2009). Migration and Education in a Multicultural World: Culture, Loss, and Identity. New York: Palgrave Macmillan.

Krupickaitė, D. (2015). Lietuvių diasporos struktūra ir jos atspindys projekto tyrime. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 19–29). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Kuznecovienė, J. (2006). Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 84–106.

Kuznecovienė, J. (2009). Lietuvių imigrantų tautinės tapatybės darybos strategijos Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje. Filosofija. Sociologija, 20 (4), 283–291.

Liubinienė, N. (2009). Migrantai iš Lietuvos Šiaurės Airijoje: „savos erdvės konstravimas“. Daktaro disertacija. Kau-nas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Martinaitis, Ž. ir Žvalionytė, D. (2007). Emigracija iš Lietuvos: ką žinome, ko nežinome ir ką turėtume žinoti. Politologija, 3, 112–134.

Norvilas, A. (2013). Tauta, kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.OSP – Oficialiosios statistikos portalas, Lietuvos statistikos departamentas, „Emigrantai ir imigrantai pagal am-

žiaus grupes ir lytį“. Prieiga internetu: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=68a9ca2a-846d-4496-a7b0-8d7861b13143#/ [žiūrėta 2018-03-10].

144


Paulauskaitė, L. ir Rudžinskienė, R. (2014). Lietuvos gyventojų emigracijos priežastys ir padariniai šalies ekono-mikai. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, 8, 252–272.

Schmid, M. S. (2002). First Language Attrition, Use and Maintenance. John Benjamins Publishing Company.Taljūnaitė, M. (2008). Tautinio identiteto sociologiniai tyrimai Lietuvoje (iki 2005 m.). Iš V. Čiubrinskas, J. Kuzne-

covienė (sud.), Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.Vilkienė, L. (2015a). Kalba ir etninė tapatybė. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė

(p. 117–134). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Vilkienė, L. (2015b). Kalbinės tapatybės lietuviškumo atosklaidos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai:

kalba ir tapatybė (p. 155–186). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

4 skyriusOSLO LIETUVIŲ SOCIOLINGVISTINIS PORTRETAS

Ingo

s H

ilbig

, Mei

lutė

s Ra

mon

ienė

s, D

aria

us D

ubau

sko

nuot

r.

149

Oslo lietuvių kalbų mokėjimas ir kalbinis elgesysEglė Gudavičienė

Sausį su panele buvom Tailande, tai grupės pagrindas buvo iš norvegų, švedų, vokiečių ir rusų. Sakau jai: čia apie mus tai niekas nieko blogo nepasakys, aš rusiškai suprantu, tu skandinavų idealiai moki, angliškai abudu šnekam. Taip ir supranti, kai keliauji, kad kalboje yra vis dėlto... galia. (V27, K1)

2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, manyta, kad lietuviai ims plūsti į Vakarų Europos šalis, siekdami įsidarbinti kitų šalių darbo rinkose.

Nors emigracija ir suintensyvėjo, lietuviai toliau rinkosi tradicines emigracijos kryp-tis – Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Statistiniai duomenys rodo, kad Norvegija po 2004 m. tapo darbo jėgos iš Rytų Europos traukos šalimi (OECD 2014), tačiau lietuviai Norvegiją, kaip patrauklią emigracijos šalį, atrado vėliau – po 2007–2008 m. Taigi, Norvegija neturi gilios lietuvių diasporos istorijos ir tradicijos.1 Norvegija taiko vadinamąją moderniąją migracijos politiką. Darbo rinka traukia migrantus atvykti su šeimomis ir vaikais, nes Norvegijoje, palyginti su kitomis šalimis, atlyginimų vidurkis yra daug didesnis, nedar-bas mažas ir darbo pasiūlymų yra tiek moterims, tiek vyrams (Liebig 2009: 14–15). Dar-bingo amžiaus imigrantų skaičius vis auga, nes darbo jėgos poreikis – ir kvalifikuotos, ir mažiau kvalifikuotos – Norvegijos sostinėje ir regionuose išlieka stabilus.

Apie Norvegijos lietuvius, jų integracijos procesus ir emigracijos priežastis yra atlik-ta nemažai sociologų tyrimų (daugiau žr. šios monografijos skyriuje „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“), tačiau apie emigrantų kalbų vartojimo – lietuvių kalbos išlaikymo, gyvenamosios šalies kalbos mokymosi ir mokėjimo – ypatumus gyvenant Norvegijoje tyrimų nėra. Galima rasti užsienio autorių darbų, tik jie daugiau orientuoti apskritai į migrantų Osle integracijos procesus (Blom 2007), taip pat Norvegijos miestų kalbinės aplinkos kaitą (Svendsen 2010), paauglių ir jaunimo kalbos ypatybes daugiakalbiame Osle (Svendsen & Røyneland 2008; Opsahl & Nistov 2010; Aarsæther 2010; Knudsen 2010). Kadangi Oslo lietuvių kalbinis elgesys nėra tyrinėtas, šiame skyriuje keliamas

1 Istoriniai šaltiniai nepateikia tikslių duomenų, kada į Norvegiją išvyko pirmieji lietuviai. Žinoma, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečiai priverstiniams darbams (stambiems statybiniams projektams vykdyti – aerodro-mams, geležinkelio objektams statyti) į Norvegiją išvežė apie 800–1 000 lietuvių jaunuolių (Ludvigsen 2014). Po Vokietijos kapituliacijos dalis lietuvių susibūrė Svelvike ir Trondheime, kur susikūrė choras, orkestras, buvo leidžiami keli laikraš-čiai, paskui dauguma lietuvių buvo išvežti į Vakarų Vokietiją, dalis liko, kai kurie grįžo į Lietuvą. Patikimesnių statistinių duomenų apie lietuvius Norvegijoje galima rasti Norvegijos statistikos svetainėje „Statistics Norway“ (www.ssb.no, SSB), kurioje pateikiami imigracijos į šią šalį duomenys, pradėti kaupti nuo 1970 m.

150


tikslas išnagrinėti, kas būdinga lietuvių kalbinei elgsenai ir kalbų mokymuisi gyvenant ir dirbant Osle. Siekiama atsakyti į klausimą, kaip keičiasi emigrantų kalbų repertuaras gyvenant Osle ir ar keičiasi jų lietuvių kalba. Pirma bus aptartos lietuvių emigracijos į Oslą priežastys, apibrėžta kalbinė situacija Norvegijoje, išanalizuotas tyrime dalyva-vusių informantų kalbinis repertuaras, gyvenamosios šalies kalbos – norvegų – mokė-jimas ir vartojimas, išsiaiškinta, kurios kalbos vartojamos darbe, bei aptartos lietuvių kalbos vartojimo ir išlaikymo tendencijos.

Analizuojami Osle gyvenančių lietuvių 27 pusiau struktūruoti interviu, iš jų 25 in-terviu atliko Eglė Gudavičienė ir Inga Hilbig 2016 m. birželio mėnesį per ekspediciją į Oslą, o 2 interviu atlikti tais pačiais metais nuotoliniu būdu – programa „Skype“. Infor-mantų pirmiausia buvo ieškoma per pažįstamus, taip pat internetu, pasitelkus sociali-nius tinklus, o nuvykus į Oslą tiesiogiai prašyta informantų kontaktų. Dalis informantų vieni kitus pažįsta. Informantai išvyko iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių, dirba finansų, statybų, aptarnavimo, valstybės ir kt. sektoriuose, yra skirtingos šeiminės padėties. Ke-turi informantai prieš persikeldami į Oslą gyveno kitoje šalyje – paprastai Jungtinėje Karalystėje, ir vienas informantas prieš tai gyveno kitoje Norvegijos vietoje, visi kiti atsikėlė iškart į Oslą. 25 informantai yra K1 kartos – atvyko į Oslą būdami 19–35 metų amžiaus 1989–2013 metais (vidutinė gyvenimo Osle trukmė – 8 metai). Dauguma jų turi aukštąjį išsilavinimą. Du informantai yra K1+ kartos, atvykę į Norvegiją su tėvais. Iš viso tiriama 17 moterų interviu ir 10 vyrų interviu. Reikia pažymėti, kad šiame skyriuje pateikiamos įžvalgos traktuotinos kaip tam tikros kalbinio elgesio tendencijos, dalinis sociolingvistinis Oslo lietuvių paveikslas, nes tiriamųjų grupė nėra vienalytė.

1. EMIGRACIJA Į NORVEGIJĄ

Patys norvegai iki Antrojo pasaulinio karo buvo emigruojanti tauta. Skaičiuojama, kad tarp 1825–1945 m. šalį paliko apie 850 tūkst. norvegų. Traukos centru Norvegija ėmė tapti tik antroje XX a. pusėje. Statistikos duomenimis, naujai atvykusių gyventi į Norvegiją skaičius 1966–1970 m. buvo tik 853 asmenys (SBB). Tačiau septintojo de-šimtmečio pabaigoje dėl spartaus ekonomikos augimo daugelyje Vakarų Europos vals-tybių ėmė trūkti darbo jėgos. Norvegija taip pat susidūrė su šia problema, tad priėmė darbo emigrantus iš Maroko, Jugoslavijos, Turkijos, Pakistano ir kitų šalių. Manyta, kad pakviesti laikinai dirbti imigrantai sugrįš į savo šalis, tačiau paskui juos atvyko kiti emigrantai, jų šeimų nariai, galiausiai patys ėmė kurti šeimas (Schierup, Hansen & Castles 2006: 36).

Kita vertus, XX a. septintajame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjęs globalizacijos procesas palengvino žmonių judėjimą, tobulinamos komunikacijos ir susisiekimo prie-monės suteikė galimybę judėti laisvai. Susidarė tinkamos sąlygos geografiniam mobi-lumui ir asmenų globaliai migracijai (Czaika & de Haas 2014). Atsiradęs darbo jėgos trūkumas ir varžymasis dėl darbuotojų pritraukimo gerovės šalyse XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose imigracijos srautus dar labiau padidino. Norvegija, kaip

E. Gudavičienė. Oslo lietuvių kalbų mokėjimas ir kalbinis elgesys

151

ir dauguma kitų Vakarų Europos šalių2, kuriose iki tol migracija iš esmės vyko tarp kaimyninių šalių, ėmė darytis daugiakultūrėmis – apėmė daug platesnį tautinį, etninį ir kultūrinį spektrą.

Norvegija netapo ES šalimi nare, nes ji norėjo pasilikti migracijos srautų regulia-vimo teisę (1975 m. buvo priimti teisės aktai, ribojantys trečiųjų šalių piliečių imigra-ciją). Norvegijai labai svarbus lygybės, bendražmogiškų vertybių principas. ES idėjos priešininkai manė, kad įstojimas į ES šiuos principus susilpnins. 1994 m. buvo darkart atmesta narystė ES, tačiau Norvegija tapo Europos ekonominės erdvės šalimi, ji galėjo dalyvauti vidaus rinkoje neprisiimdama visos atsakomybės kaip ES šalys.3 Kai 1995 m. Švedija ir Suomija įstojo į ES, Norvegija tapo Šengeno zonos nare, tai suteikė teisę ES piliečiams laisvai judėti tarp šalių narių.

1.1. Norvegija – nauja lietuvių emigracijos kryptis

XX a. pabaigoje augant ekonomikai Vakarų Europos šalims, tarp jų ir Norvegijai, itin ėmė trūkti aukštos kvalifikacijos specialistų (finansininkų, programuotojų, gydytojų). Buvo sukurtos specialios programos specialistams įsivežti, įdarbinti, suteikiant visas so-cialines garantijas. Sparčiai augant Norvegijos ekonomikai atsivėrė galimybė įsidarbinti maitinimo, valymo, namų ruošos, sveikatos paslaugų, statybos, siuvėjų ir panašių pas-laugų darbuotojams.

Norvegija kaip patraukli lietuvių emigracijos šalis tapo tik po 2008 metų krizės, kai daugelis žmonių Lietuvoje neteko darbo. Lietuvius į Norvegiją traukia dideli atlygini-mai, palyginti su Lietuvos vidurkiu, geras susisiekimas (atsiradusios pigių skrydžių oro bendrovių kryptys, galimybė keltis automobiliu per Baltijos jūrą keltu), šeimos rėmi-mo programa, patraukli darbo kultūra ir gana paprasta registracijos procedūra – norint gyventi ir legaliai dirbti Norvegijoje ilgiau nei 3 mėnesius nebereikia kasmet prašyti leidimo gyventi, nuo 2010 m. užtenka tik užsiregistruoti užsieniečių paslaugų centre arba policijoje.

Oficialiais Norvegijos statistikos duomenimis, nuo 1970 m. Norvegijoje oficialiai gyveno tik 3 lietuviai, 1980 m. – 4, ir iki pat 1991 m. jų skaičiuojama vos 5. Padėtis ėmė keistis Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tačiau labai pamažu – nuo 1991 m. iki 2001 m. lietuvių Norvegijoje padaugėjo iki 376. Emigracijos šuolis įvyko po 2007–2008 m. (1 pav.). 2016 m. Norvegijoje oficialiai gyveno 37 376 lietuviai (SSB).

2 Dėl darbo rinkos ypatybių vyko migracija tarp Šiaurės šalių kaimynių: Švedijos, Danijos, Suomijos, vėliau ir Islandi-jos. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta bendra pasų kontrolės zona, tai leido šių šalių piliečiams laisvai judėti po Šiaurės šalis. 3 Norvegija nėra Europos Sąjungos narė, kaip ir kai kurios kitos Europos šalys, tačiau yra integruota į Europos Sąjungą, daugelis teisės aktų ir direktyvų yra suderinta su Europos Sąjungos teise. Pati šalis nedaro tiesioginės įtakos Europos Par-lamentui, nes neturi ten vyriausybės atstovų. Kita vertus, Norvegija visuomet įtraukiama į Europos Sąjungos statistikos tyrimus kaip Europos valstybė, viena iš Skandinavijos šalių. „Norvegija užima unikalią poziciją, nes ji, nebūdama ES narė, savo migracijos ir prieglobsčio politiką glaudžiai sieja su ES“ (Taljūnaitė ir Labanauskas 2009: 73).

152


Pastebima, kad maždaug iki 2007 m. daugiau į Norvegiją išvykdavo moterų nei vyrų, o nuo 2007 m. – beveik trečdaliu daugiau ėmė išvykti vyrų nei moterų. Toks pokytis siejamas su darbų pobūdžiu. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje Norvegija vykdė ke-lias įdarbinimo programas – auklių (Au Pair), slaugių paieškos, taip pat kvietė finansų, informacinių technologijų sektoriaus specialistus, kvalifikuotus gydytojus. Po 2007 m. darbo rinkoje ėmė dominuoti statybų sektoriaus darbai, išaugo aptarnavimo paslaugų darbuotojų skaičius.

1.2. Lietuviai daugiakultūriame Osle

Norvegijos sostinė Oslas yra vienas sparčiausiai augančių miestų Europoje. Pastaruoju metu miestas traukia imigrantus iš viso pasaulio dėl darbo jėgos poreikio ir sukurto socialinės gerovės modelio. 1950 m. Osle gyveno 468 tūkst. gyventojų, 2017 m. – 1 mln. 19 tūkst., įskaičiuojant priemiesčius. Čia gyvena įvairių tautybių žmonės iš viso pasau-lio: pakistaniečiai (3,6 proc.), somaliečiai (2 proc.), švedai (1,5 proc.), lenkai (1,5 proc.), tamilai (1,2 proc.), irakiečiai (1 proc.), turkai (1 proc.), marokiečiai (0,9 proc.), vietna-miečiai (0,9 proc.), iraniečiai (0,9 proc.) ir kt. (SSB). 70 proc. Oslo gyventojų yra etniniai norvegai. Didžioji dalis visų Norvegijos imigrantų telkiasi Oslo mieste. Pastebima, kad imigrantų populiacija auga sparčiau nei etninių norvegų, nes imigracija toliau didėja. Pastaruosius keletą metų miesto valdžios atstovai tarptautinėje erdvėje pozicionuoja Oslą kaip atvirą kitoms kultūroms miestą, siekdami pritraukti aukštos kvalifikacijos fi-nansų, informacinių technologijų specialistų, studentų iš viso pasaulio. Miestui būdinga kultūrinė, kalbinė, etninė ir religinė įvairovė.

1 PAV. Lietuvių emigracija į Norvegiją 1970–2016 m. pagal lytį

Šaltinis: SSB


153

Iš visų oficialiai į Norvegiją išvykusių lietuvių tik kas dešimtas apsistojęs Osle (SSB). Net 90 proc. lietuvių kuriasi mažesniuose miestuose ir miesteliuose, nes Norvegijoje nedarbo lygis itin žemas ne tik sostinėje, tad darbo pasiūla išlieka ir kituose regionuose. Oficialiais duomenimis, 2016 m. Osle gyveno 3 035 lietuviai (2 pav.).

Kaip ir daugeliui miestų, Oslui taip pat būdingas tam tikras susiskaidymas – ryti-nis Oslas ir vakarinis Oslas. Rytinėje dalyje nuo seno daugiau telkėsi mažesnių pajamų darbininkų šeimos, o vakarinėje dalyje – šeimos, turinčios didesnius išteklius, geresnį išsilavinimą, geriau apmokamus darbus. Pastaruosius 50 metų rytinėje dalyje (Gamle Byen, Grønland, Tøyen) telkiasi imigrantų bendruomenės, čia ir būstas pigesnis, kas itin aktualu atvykstantiems imigrantams, o vakarinėje dalyje gyvena didesnes pajamas tu-rintys norvegų kilmės asmenys.

Lietuviams Osle nebūdingas telkimasis vienoje vietoje. Per ekspediciją kalbinti in-formantai buvo išsibarstę po visą Oslą. Dalis jų poreikį bendrauti su kitais lietuviais, palaikyti ryšius su tautiečiais tenkina priklausydami lietuvių bendruomenėms4 arba vesdami savo atžalas į lituanistines mokyklas5, norėdami padėti vaikams išlaikyti lietu-vių kalbą ar ją perduoti, puoselėti tautinę tapatybę.

4 2018 m. visoje Norvegijoje oficialiai veikė 15 lietuvių bendruomenių: Oslo lietuvių bendruomenė, Bergeno lietuvių bendruomenė, Rogalando lietuvių bendrija, Drameno lietuvių bendrija, Vestfoldo lietuvių bendruomenė, Norvegijos lie-tuvių jaunimo sąjunga, Møre & Romsdal lietuvių bendruomenė, Oslo lietuvių bendruomenė „Baltija“, lietuvių bendruome-nė Opplande ir Hedmarke, „Pinavija“, Trondelago Norvegijos lietuvių bendrija „Baltai“, Norvegijos lietuvių bendruomenė „Emigrantai“, Osle veikianti šeimų bendruomenė „Lietuvių namai“ ir kt. 5 2016 m. visoje Norvegijoje veikė 12 lituanistinių mokyklų. Seniausiai savo veiklą pradėjusi yra įsikūrusi Osle. Nuo 2002 m. čia veikia lituanistinė mokykla „Gintaras“. Pamokos moksleiviams vyksta kas antrą sekmadienį, veikia darželio grupės.

2 PAV. Lietuvių emigracija į Oslą 2010–2016 m.

Šaltinis: SSB

154


2. LIETUVIŲ EMIGRACIJOS Į NORVEGIJĄ PRIEŽASTYS

Paskutinei nuo nepriklausomybės atkūrimo emigracijos bangai, kuriai priklauso į Nor-vegiją išvykusieji lietuviai, būdingos ekonominės išvykimo priežastys. „Žmonės, iš Lie-tuvos į kitus kraštus patraukę dėl savo ekonominių poreikių, Tėvynę tebevertina kaip menkų galimybių valstybę, o ne saugų uostą, nors svetur jų mažai kas laukia“ (Taljūnaitė ir Labanauskas 2009). Todėl ši emigracijos banga dar vadinama ekonomine, nes žmonės ieško būdų, kaip pagerinti savo ekonominę padėtį. Žmogus, keičiantis gyvenamąją vie-tą, siekia kuo didesnės naudos, taigi taip jis siekia patekti į tokią darbo rinką, kuri jam garantuotų ar užtikrintų kuo didesnes pajamas (Chiswick & Miller 2015: 9).

Išanalizavus Oslo lietuvių interviu, šios bangos nebūtų galima be išlygų vadinti eko-nomine. Asmeninės informantų patirtys liudija, kad apsispręsti emigruoti daugumai jų buvo svarbiausia ne tik finansinė nauda, bet ir tam tikros politinės, socialinės priežas-tys. Dar 2006 m. atliktas lietuvių migracijos priežasčių tyrimas rodo, kad iš Lietuvos lietuvius stūmė nepasitenkinimas valstybės valdžios organais, darbo kultūra ir pan. (LLRI 2006).

Oslo lietuviams būdingos tos pačios emigracijos priežastys, kaip ir kitiems pasku-tinės bangos emigrantams, nes juos veikia arba svetimų šalių traukos veiksniai (atlygi-nimai, kultūra, socialinė sistema, darbo pasiūla, karjeros galimybės ir kt.), arba tėvynės stūmimo veiksniai (geresnio darbo ir atlygio paieškos, nepasitenkinimas Lietuvoje su-siklosčiusia socialine bei politine sistema, darbo kultūra). Vis dėlto „paskutinės kartos emigrantai daugiau ar mažiau dalyvauja Lietuvos gyvenime, čia atostogauja, turi nekil-nojamojo turto, palaiko artimus ryšius su giminaičiais ir draugais, kai kurie turi darbo santykių“ (Jakaitė-Bulbukienė 2015: 90).

Kalbant apie Oslo lietuvius, matyti ryškesnė takoskyra tarp emigravusiųjų iki 2008 m. ir po 2008 m. finansinės krizės. Nuo 1989 m. į Oslą vyko daugiausia jauni, šei-mos neturintys asmenys, juos emigruoti vedė smalsumas, naujovių troškimas, studijos, noras gyventi kitoje šalyje. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pradėjo veikti įdar-binimo agentūros, siūlančios darbą auklėms, medicinos, finansų srities darbuotojams. Kartu ėmė vykti ir jų šeimos nariai. Tačiau emigracija nebuvo gausi.

Apklausoje dalyvavę Oslo lietuviai dažniausiai nurodė daugiau nei vieną emigracijos priežastį. Informantai į Oslą išvyko dėl šių pagrindinių priežasčių: gavę darbo pasiūly-mą, dėl antrosios pusės darbo, dėl finansinės krizės Lietuvoje, dėl meilės. Ne vienas pa-brėžė ir emigruoti skatinusį smalsumą, naujovių troškimą (1 ir 3 pvz.), šalies gyventojų mentaliteto nepatrauklumą (2 pvz.), nepasitenkinimą darbo kultūra Lietuvoje, nusivy-limą bendra – ne tik ekonomine, bet ir socialine Lietuvos situacija. Mokslo emigracija į Norvegiją beveik nebūdinga, palyginti su Jungtine Karalyste, tačiau dvi informantės, į Oslą emigravusios vienos pirmųjų – 1989 m. ir 1996 m. – išvyko būtent studijuoti.

1. Norėjosi pakeist vietą, gal buvau tiesiog pavargęs nuo aplinkos, norėjosi kažko naujo, norėjosi truputį būt įvertintam dar, iššūkių, naujovių, finansinė laisvė – jos daugiau. (V27, K1)


155

2. Tiesiog man... niekada nejaučiau, kad aš pritampu Lietuvoj, mentalitetas man nepati-ko. Gal dėl to, kad aš mažam miestely gyvenau. Paskui studijavau Vilniuj, bet vis tiek man kažkaip neprilipo. (M36, K1)

3. Mums buvo smalsu. Tiesiog kaip nuotykis atrodė. Kodėl nenuvažiuot į Norvegiją? Aš čia prasimokiau ir važinėjau kasmet. Ir gyvenau čia. Galvoju, ir vaikams puiki proga paragaut ir norvegiško to gyvenimo, ir to mano jaunystės... to išsilavinimo [norvegų kalbos studijos], kurio aš niekad gyvenime ir nebuvau panaudojus iki dabar. Tai aš kažkaip galvoju – taigi visai įdomu. (M42, K1)

Paminėtinas dar vienas tyrėjų iškeliamas veiksnys, galintis skatinti arba stabdyti emigraciją į konkrečias šalis, – tai vadinamasis kalbos artumas (angl. language proxi-mity). Teigiama, kad lengviau emigruojama į tas šalis, kuriose kalbama gimtajai kalbai artimesne kalba, nes ją išmokti nėra labai sunku (Chiswick, Miller 2005; Isphording, Otten 2011). Pagal kalbos artumo indeksą lietuvių ir norvegų kalbos yra susijusios, ta-čiau vis dėlto leksiniu, morfologiniu ir sintaksiniu lygmeniu nėra labai artimos, todėl lietuviams išmokti norvegų kalbą nėra labai paprasta, ypač jeigu jie nemoka vienos ku-rios germanų šeimos kalbos.

Daugelis emigravo į Oslą spontaniškai ir retam tai buvo svajonių šalis. Tačiau geo-grafinis šalies artumas, gerai veikianti socialinė sistema, aukštas pragyvenimo lygis ir dideli atlyginimai, palyginti su Lietuvos vidurkiu, taip pat po 2008 m. atsiradusios pa-togios susisiekimo galimybės dėl dažnų skrydžių ir jų kainų ėmė vilioti lietuvius atvykti dirbti būtent į Norvegiją. Paklausus informantų, kodėl pasirinko šią Skandinavijos šalį, dalis teigė, kad Norvegija, kaip emigracijos tikslo šalis, jų akiratyje atsidūrė visiškai atsi-tiktinai. Viena informantė teigė, kad Lietuvoje negerai jautėsi – iš pradžių mokydamasi mokykloje, o paskui ir studijuodama universitete Vilniuje, todėl buvo sąmoningai ap-sisprendusi emigruoti:

4. Aš studijavau anglų kalbą, galvojau – išvažiuosiu į Ameriką. Bet kaip tik 2001 metais įvyko... kaip čia ta? Rugsėjo vienuolikta. Ir labai sienos užsidarė. <...> Ieškojau, kas čia Europoj daugiau ieško. Prancūzija mane domino <...>. Bet Prancūzijoj buvo tik trijų mėnesių „Au Pair“ programa. Man buvo per mažai. Galvojau – noriu ilgiau. O Norvegijoj buvo dvejų metų. (M36, K1)

Ši moteris visiškai atsitiktinai atsidūrė Norvegijoje, kur, jos pačios teigimu, iškart pritapo, pasijuto sava Norvegijos kultūrai bei mentalitetui: Tiesiog išlipus iš lėktuvo, aš labai gerai atsimenu tą jausmą, kad aš jaučiausi kaip namuose. Šis svetimumo Lietuvoje ir savumo Norvegijoje jausmas moteriai sukūrė palankias sąlygas įsitraukti į emigracijos šalies gyvenimą ir jaustis šios šalies, regiono dalimi. Kaip matyti, informantė ir identifi-kuoja save ne su Lietuva, bet Skandinavijos kraštu (5 pvz.).

5. Gal europietė nesakyčiau, gal sakyčiau... nežinau. Reikia dar pagalvot. Nes, mano ma-nymu, skandinavai skiriasi nuo likusios Europos. Tai aš sakyčiau – daugiau kaip skan-dinavė negu kaip Europa. Nors, aišku, Lietuva dabar jau Europos dalis, viską, bet... (M36, K1)

156


Toks stiprus artumo jausmas su naujaisiais namais leidžia suvokti Lietuvą kaip kilmės šalį, bet ne tautinės tapatybės dėmenį. Anot Jolantos Kuznecovienės, visiškas įsitraukimas vyksta keturiais lygmenimis: socialiniu, kultūriniu, ekonominiu ir pilie-tiniu (2009: 98). Atvykusi į Norvegiją, informantė išmoko norvegų kalbą, studijavo ekonomiką, dirbo, ištekėjo už norvego, susilaukė dukrų. Šios moters turimi sociali-niai ryšiai su norvegais ir socialinio tinklo tankumas (vyro šeima, kolegos, draugai ir kt.) yra nepalyginti intensyvesnis nei su lietuviais tiek Norvegijoje (čia ji turi geriausią draugę lietuvę), tiek Lietuvoje (tvirtas ryšys su lietuviais Lietuvoje yra tik jos šeima – tėvai ir brolis).

Kalbėdamas apie emigracijos priežastis, 32 metų inžinierius pasakojo, kad būtų likęs Lietuvoje po 2008 m. krizės, tačiau visos pastangos ieškant naujo darbo, kur būtų mo-kamas jaunos šeimos poreikius tenkinantis darbo užmokestis, buvo bevaisės. Todėl, nu-sivylęs darbo situacija gimtinėje, ieškojo šalies, kur galėtų kurtis ir dirbti pagal profesiją.

6. Buvo galimybė, kai sustojo visa rinka, arba keisti darbo sferą, arba į užsienį važiuot. Kadangi su tarptautine įmone prieš tai buvau dirbęs n metų, man kažkaip viskas buvo labai paprasta. Pasiėmiau, prisėdau vakare. Iš pradžių pagalvojau, kokias šalis. Pažįs-tamų kokių turėjau. Švedijoj gyveno, kas dar kažkur. Nežinau, man Norvegija kažkaip labai taip patiko. Galvojau, dar į Kanadą, bet ten su visom tom vizom sudėtingiau. Ir, be to, atstumas. Ai, pagalvojau – velniop. Važiuojam į Norvegiją. (V32, K1)

Šiuo atveju emigruoti apsisprendusiam vyrui dar buvo labai svarbu, kad darbe ga-lėtų vartoti anglų kalbą, nes prieš tai buvo dirbęs su amerikiečių įmone ir profesinis anglų kalbos lygis buvo geras. Kitu atveju daug lėšų ir laiko būtų tekę skirti kitos kalbos mokymuisi ir emigracijos tikslai nebūtų taip greitai pasiekti, kaip norėta. Tikėtina, kad tuomet informantas būtų pasirinkęs kitą užsienio šalį emigruoti.

Tačiau ne visiems kalba yra trukdis emigruoti į šalį, kurios kalbos nemoka. Štai 31 metų moteris, prieš tai gyvenusi ir dirbusi Jungtinėje Karalystėje, vėliau susituokusi su marokiečiu, papasakojo, kaip ji su vyru rinkosi gyvenamąją šalį, nes Maroke jautėsi negerai, o Lietuvoje nei ji, nei vyras negalėjo rasti tokio darbo, kad galėtų išlaikyti šeimą:

7. Ir tada [vyras] pradėjo galvoti, kur mum, ką mum toliau daryti. Aš sakau, esu dirbusi Anglijoj, važiuojam į Angliją – paprasčiau dėl kalbos. Bet jisai paskaičiavo – ekono-miškai neapsimoka. Sako, ekonomiškai bandom į Norvegiją, nes vis tiek visur bus pra-džia sunki abiem. Sakau, kur veši, ten važiuosiu. (M31, K1)

Šiame pavyzdyje įvardytas ekonominis kriterijus, pasvertas ir įvertintas kaip ekono-minės naudos grąža, labiau būdingas pastarųjų metų trečios bangos emigrantams. Nor-vegijos atveju svarbiausias emigracijos traukos veiksnys – gausi darbo pasiūla, aukštes-nis atlyginimų vidurkis, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, palanki socialinė sistema šeimoms su vaikais. Taigi, kai kurių žmonių gyvenime Norvegija atsirado gana atsitiktinai. Kai kurie informantai pasirinko Norvegiją sąmoningai, nes jiems patinka ši šalis, patinka jos gamta ir kultūra. „Norvegija patraukli ne tik savo atlyginimais, bet ir


157

norvegų visuomenės gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, tolerancija, kraštovaizdžiu (terafili-ja)“ (Spiriajevienė ir Spiriajevas 2015: 117).

Daugelis tyrimo dalyvių teigė, kad iš pradžių ketino pagyventi Osle laikinai, tikėjosi, kad po trejų ketverių metų sugrįš į Lietuvą, tačiau nepastebimai tie metai virto aštuone-riais ar dešimčia ir daugiau (8 ir 9 pvz.).

8. Man pasiūlė darbą Norvegijoj. Tas vieno važinėjimas buvo pasibandyt, kas čia per darbas. Kas čia per žmonės, ir iš viso. Gana greitai mes... Kai gavom pasiūlymą, nu-sprendėm, kad gana įdomu būtų pagyvent kažkur kitur porą metų ir... <...> tas porą metų užsitęsė. (V47, K1)

9. Labai nesunku buvo atvažiuoti – o, kai gerai, kaip įdomu, važiuojam, pabandom, šalį pakeist, ir vaikams, jei prisitaikys. Ir taip, prisitaiko, ir jiems čia gerai, gerai gyventi. Bet vis tiek nelengva. Visi taip sako: taip tik sakai, bet jei neišvažiuosi per ketverius penkerius metus – viskas. Žinok, kad iš čia neišsirausi. (M42, K1)

Net ir turinčius trumpalaikių emigracijos tikslų žmones prie gyvenimo Osle ypač pririša mokyklinio amžiaus vaikai. Kai kurie informantai visiškai neatmeta galimybės sugrįžti į Lietuvą, užtat jiems svarbu, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą ir ją vartotų – suprastų, skaitytų, gebėtų rašyti (daugiau apie tai žr. skyriuje „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“). Įdomu, kad dauguma kalbintų lietuvių nepraranda minties sugrįžti į tėvynę. Ypač didelė paskata grįžti į Lietuvą būtų pasikeitusi – skandinaviška – darbo kultūra bei europinio lygio atlyginimai (10 pvz.).

10. I: Ar norisi grįžt į Lietuvą? T: Su visam? I: Taip. T: Norisi. I: Ar planuojate tai padaryti? T: Kažin. Planuot galima, bet plyta ant galvos užgrius ir... po visų planų [juokiasi].

Jeigu rasčiau ką nors veikti įdomaus ir prasmingo, už gerą europietišką algą, tai tikrai. Va dabar išleisiu vaikus į žmones ir pradėsiu mąstyt, jo. (M46, K1)

Tokį emigracijos tipą, kai asmuo savarankiškai ieško būdų, kaip ir kur išvykti, kur gyventi, ką dirbti, galima vadinti individualiu. Šiam emigracijos tipui būdingas sąmo-ningas apsisprendimas palikti gimtinę suvokiant, kad pradžioje gali būti sunku, galbūt nebus į ką atsiremti, turint nedaug žinių apie šalies socialinį, kultūrinį kontekstą. Tokio tipo emigracija paprastai reiškia ir socialinio tinklo nebuvimą, bent jau pradžioje, kol užmezgami ryšiai su mokslo įstaiga, jei tai mokslo emigracija, ar per darbo santykius, jei tai darbo emigracija. Susikurti socialinį tinklą užtrunka laiko. Šis emigracijos tipas būdingesnis anksčiau emigravusiems – iki įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m., taip pat jauniems, šeimos neturintiems asmenims. Tuo laiku Norvegijoje buvo itin negausi lie-tuvių bendruomenė, todėl tiesioginiai kontaktai su lietuviais – reti, o palaikyti ryšius su Lietuva buvo sudėtingiau, nes komunikacinės technologijos dar nebuvo ištobulėjusios, kelionės į gimtinę buvo nedažnos. 1990 m. į Norvegiją išvykusi dirbti moteris pasakojo:

158


11. Skrisdavai į Lietuvą vienąkart į metus, kainavo bilietas 8 000 kronų. Kai mano alga buvo 18 000. Tai, skaityk, aš viena su dviem vaikais – pusantros algos. Ir pirkdavai vienąkart į metus. Taip, susitaupydavai. Bet daugiau negali tu. (M56, K1)

Tačiau didžioji dauguma informantų teigė, kad emigraciją pasirinko dėl šeimos na-rių, giminių ar draugų, kurie anksčiau įsikūrė Osle. Šio tipo emigracija dar vadinama grandinine (angl. chain migration). Jos pagrindas – „socialiniai ryšiai su anksčiau iš-vykusiais emigrantais, nes tai leidžia potencialiems migrantams kuo daugiau sužino-ti apie išvykimo galimybes, jie yra aprūpinti transportu, kaip nuvykti, ir turi pirminį būstą bei tam tikrą veiklą, užimtumą, darbą“ (MacDonald & MacDonald 1964: 82). Tokia migracija suvokiama kaip tam tikra sistema, pagrįsta tarpasmeniniais ryšiais tarp emigruojančio asmens ir jau kitoje emigracijos tikslo šalyje įsikūrusiais artimais asmenimis. Asmeniui atvykus į naują šalį ir sukūrus šeimą, susiradus darbą arba stu-dijuojant ir esant palankioms sąlygoms gyvenamoji vieta gali tapti emigracijos traukos centru emigranto draugams, artimiesiems, nes šie socialiniai ryšiai „leidžia kurtis ben-druomenėmis ir plėstis migrantų tinklui“ (Massey, Arango, Hugo et al. 1993). Taigi, tu-rėti šeimos narių ar draugų emigracijos šalyje reiškia turėti asmeninį tinklą toje šalyje. Anksčiau emigravusių tautiečių bendruomenė suteikia prieigą prie migrantų tinklo. Turimi ryšiai su vietiniais emigrantais, ekonomistų B. Chiswicko ir P. Millerio (2015: 17) teigimu, lemia didesnį migracijos efektyvumą ir gerokai jį padidina, ko emigruo-jantys asmenys paprastai ir tikisi.

Naujai atvykę emigrantai, turintys šeimos narių, giminaičių, artimų draugų ar kitų pažįstamų kitoje šalyje, lengviau įsikuria, kviečiasi kitus (12 pvz.). Vienas 31 metų vyras pasakojo, kad jis nė negalvojo apie emigraciją, nors Lietuvoje ir buvo sudėtinga finansi-nė padėtis, ir jei ne giminaitis – vargu ar būtų išvykęs (13 pvz.).

12. Viskas prasidėjo nuo tetos, mano mamos sesės, ji čia buvo, pasikvietė pas save mus su draugu – taip ir prasidėjo viskas. Atsivežiau draugę, su ja pradėjom čia gyventi. (V27, K1)

13. Kad man tokių didelių minčių net nebuvo, kad čia važiuot iš tikro. Brolis – pirmas. Brolį pakvietė draugai, brolis išvažiavo. Ir gal po kokių dviejų trijų mėnesių pasiūlė. Ir Lietuvoje niekas taip kad nelaikė. (V31, K1)

Kaip matyti iš 13 pavyzdžio, ir į Oslą pakvietęs brolis pats išvyko per kitus pažįsta-mus. Šis penkerius metus Osle gyvenantis vyras pasakojo, kad čia susidarė iš Jonavos kilusių keliolikos draugų grupė. Mieste jie telkiasi daugiau mažiau lokaliai. Grandininė emigracija žmonėms yra saugesnė, nes nuvykę paprastai turi kur gyventi, dažnai turi ir darbo vietą, garantuotų pajamų pragyventi.

14. Iškart atvažiavai, tau nu... <...> duota, kur gyventi, tau nereikia sukti, bet... <...> kar-tu valgai, pradėsi dirbti, pradėsi viską... Tada žiūrėsi, nu ir taip vieni kitiem padeda... <...> Čia viskas, viskas buvo paduota, čia net nebuvo jokios baimės. Lietuvoj nebuvo


159

kažkas ten palikta, ir čia nebuvo... Žinojai, kad nu nebus nieko, jeigu... <...> nesigaus, apsisuksi ir grįši. Viskas. Nereikėjo ten į kažkokias skolas lįsti, kad išvažiuot, nei ką – va nusipirkau bilietus, atvažiavau. (V31, K1)

Naujai atvykusius emigrantus pasitikusieji supažindina su specifika: darbo, viešojo gyvenimo, pamoko pagrindinių gyvenamosios šalies kalbos frazių, reikalingų parduo-tuvėje ir kitose viešose vietose. Taigi esant grandininiam migracijos tipui svarbi emi-gruoti ketinančio asmens emocinė būsena (pvz., nepasitenkinimas esama situacija savo šalyje), kuri stiprina apsisprendimą išvykti, ir ryšiai su artimaisiais, bičiuliais, gyvenan-čiais svetur, nes jie gali suteikti žinių apie šalį, miestą, laisvas darbo vietas, socialinę sistemą ir panašius dalykus. Vis dėlto vienas svarbiausių aspektų, lemiančių emigraci-ją – informacijos turėjimas. Esant individualiai emigracijai svarbiausi yra emigracijos tikslai ir stūmimo iš tėvynės bei traukos į kitą šalį veiksniai.

Išanalizavus informantų emigracijos į Norvegiją priežastis, matyti tam tikros sąsajos su kalbiniu elgesiu – tiek lietuvių kalbos vartojimu ir išlaikymu, perdavimu vaikams, tiek norvegų kalbos mokėjimu, mokymusi. Spontaniškai emigravę ir atsitiktinai pasi-rinkę Norvegiją informantai blogiau moka norvegų kalbą nei sąmoningai pasirinkę šią šalį ir planavę emigruoti. Mažiau motyvuoti mokytis šalies kalbos ypač tie, kurie neat-meta galimybės reemigruoti (daugiau apie tai žr. 3.1 skyriuje). Lietuvių kalbą išlaiko ir vieni, ir kiti pirmos kartos emigrantai, tik gyvenantieji emigracijoje daugiau metų ima pastebėti tam tikrų pokyčių (daugiau apie tai žr. 5 skyriuje).

3. KALBINĖ SITUACIJA NORVEGIJOJE

Europos valstybėse nuo seno susiformavusi kultūrų ir kalbų įvairovė, rodanti „kad po-litinės valstybių sienos beveik niekada nesutampa su ,,kalbinėmis sienomis“ (Klimaitė 2004), pastarąjį pusšimtį metų dar labiau suintensyvėjo dėl globalizacijos paspartintų migracijos procesų. Norvegija Europos kalbų kontekste tuo ypatinga, kad čia nuo XIX a. pabaigos susiklosčiusi kalbinė tradicija vartoti du nusistovėjusius norvegų kalbos stan-dartus – bokmål ir nynorsk. XX a. šeštajame septintajame dešimtmečiuose kilo judė-jimas, raginantis kalbėti tarmiškai, o rašyti nynorsk norvegų kalbos standartu, nes jis nebuvo populiarus (Ciobanu 2013: 170). Nynorsk kalbos variantas paremtas visų šalies dialektų pagrindu, todėl judėjimo iniciatoriai siekė įdiegti žmonėms mintį, kad kiekvie-na tarmė verta pasididžiavimo. Taip susiformavo Norvegijoje unikali kalbinė situaci-ja – dvi rašomosios kalbos, o šnekamoji kalba oficialaus varianto neturi. Skatinamas ir palaikomas tarminis kalbėjimas – nėra vienos standartinės kalbos (Jakaitienė 1999).

Abu variantai yra lygiaverčiai – ir bokmål, ir nynorsk vartojami viešojo administravi-mo srityje, mokyklose, bažnyčiose, knygose, žiniasklaidoje: televizijoje, radijuje, laikraš-čiuose, žurnaluose. Tačiau pagrindiniai šalies laikraščiai renkasi bokmål standartą, taip pat ir pagrindiniai žurnalai, dauguma knygų spausdinamos būtent šiuo variantu. Kiek-viena savivaldybė gali pasirinkti savo standartą, tačiau nuo seno nusistovėjusi tradicija,

160


kad miestuose labiau paplitęs bokmål variantas. Jis paplitęs ir verslo, turizmo sektoriuo-se. Šio standarto mokomi migrantai iš kitų šalių. 2017 m. duomenimis, nynorsk norvegų kalbos variantą vartojo tik 10–15 proc. visos Norvegijos populiacijos (Husby 2010). Jis paprastai vartojamas vakarinėje Norvegijos dalyje. Oslas įsikūręs rytinėje šalies dalyje, kur paplitęs bokmål norvegų kalbos variantas. Tačiau, be jokios abejonės, Osle vartoja-mi įvairūs norvegų kalbos dialektai, nes sostinė sutraukia žmones iš įvairių šalies vietų.

Kai kurie informantai minėjo, kad kartais susiduria su tarmiškai kalbančiais nor-vegais ir dėl to kyla komunikacijos sunkumų. Viena 26 metus Osle gyvenanti moteris, valstybės institucijos darbuotoja, pabrėžė, kad dirbant tam tikrose struktūrose labai svarbu gerai mokėti norvegų kalbą, nes:

15. Tu nesupranti, ką ten norvegai kalba, tu pasisveikinsi, pasakysi vardą, pasakysi, iš kur tu esi, ir paskui gali sėdėt išsižiojęs, nes tau norvegai prabils visais tais savo dialektais, ir tu nieko nesuprasi, ką jie tau sako. (M56, K1)

Tačiau net ir geras norvegų kalbos mokėjimas gali nepadėti vieniems kitų suprasti. Štai 12 metų Osle su šeima gyvenantis vyras pasakojo, kad gerai kalba norvegiškai, ta-čiau bendravimas su tarmiškai kalbančiais norvegais jį labai išvargina:

16. I: Visiškai nesupranti. Būna ir taip. <…> Bergenas, Stavangeris – ten labai netoli viens nuo kito, bet šneka visai skirtingai. Per vidurį, kažkur kalnuose, ten dar kitaip. Dar truputėlį, jei kitoj pusėj kalno, vėl kitoniškai. Sudėtinga. Išmoksti su laiku...

T: Ir jie nesitaiko? Jie šneka... I: Jie didžiuojasi savo ta tarme. (V46, K1)

Kai kurios tarmės Norvegijoje labai skiriasi nuo Osle įprasto bokmål norvegų kalbos varianto. Kadangi Norvegijoje itin skatinamas ir palaikomas kalbėjimas tarme, todėl migrantams, dar gerai nemokantiems vieno norvegų kalbos varianto, bendrauti su tar-miškais kalbančiais norvegais – didelė kliūtis. Kai kurie informantai paklausti, ar gerai moka norvegų kalbą, ar jiems sunku mokytis norvegų kalbos, išvis suabejojo, ar įmano-ma jos išmokti taip, kaip kalba vietiniai. Viena vertus, dėl dialektų įvairovės (17 pvz.), juolab kad vieno šnekamosios kalbos standarto nėra. Kita vertus, nebūnant gimtakalbiu ir neaugus nuo mažens toje kultūroje apskritai sudėtinga išmokti kalbėti taip, kad vieti-niai neatskirtų (18 pvz.).

17. Iš tikrųjų, jeigu netinginiaut taip susizgribus, man atrodo, viena iš lengvesnių [norve-gų kalba], kokią galima įsivaizduoti. Ten tokia labai paprasta kalba. Jaunimo slengas yra kas kita. Dialektai, kur norvegai labai mėgsta savo dialektus ir labai didžiuojasi, vėl yra kas kitka. Ta prasme, sakyt, kad moki norvegų kalbą... Jie turi dvi norvegų rašytines kalbas, gal sakyt taip per anksti būtų. (V32, K1)

18. Jie [vaikai] tenai iki dvylikos jau to brendimo tai kažkaip visai kitaip mokosi tą kalbą ir jie įsisavina ją jau nesąmoningai. Ir jie kalba tikrai kaip norvegai. Nežinau, kaip jis vadinasi, povandeninį kalbos sluoksnį jau į kraują įeina. Mum [suaugusiesiems] ne. Mes kalbam... sąmoningai mokomės. Mes mokomės gramatiką, sakom sakinį ir


161

galvojam, kaip čia susiderins, paskui mokaisi kažką mintinai, mokaisi pasakyti, po to išmoksti. Ir pasakai jau be klaidų, bet akcentas bus ir yra. Ir klaidą dar padarai kartais. (M56, K1)

Tyrimai rodo, kad Norvegijoje imigrantų norvegų kalbos gebėjimai yra gana men-ki (Immigration and Integration 2017–2018). Tačiau geras gyvenamosios šalies kalbos mokėjimas nėra lemiamas veiksnys įsitraukti imigrantams į darbo rinką. Be to, Nor-vegijoje nedarbo lygis vienas mažiausių Europoje ir galima daryti prielaidą, kad kal-bos nemokėjimas lietuvių emigrantams nėra kliūtis palikti Lietuvą ir vykti į šalį, kurios kalbos nesupranta. Daugumos emigrantų gimtojoje šalyje įgyta kvalifikacija neatitinka jų turimų pareigų – jie dirba Osle visai ne pagal savo specialybę ir atlieka žemesnės kvalifikacijos darbus, nei galėtų pagal išsilavinimą (Blom 2007). Norvegijos statistikos 2015 metų duomenimis, Oslo darbo rinkoje maždaug 31 proc. migrantų yra aukštesnės kvalifikacijos ir aukštesnio išsilavinimo, nei to reikia jų turimoms darbo pozicijoms. Žemesnės darbo pozicijos dažnai yra nulemtos ir turimų kalbinių kompetencijų, iš da-lies ir specialaus išsilavinimo – teisininkei, studijavusiai Lietuvos teisę, reikėtų iš naujo mokytis teisės Norvegijoje, kur veikia šios šalies teisinė sistema, – didelės lėšų ir ypač laiko sąnaudos, juk dauguma jų atvyksta užsidirbti.

Norvegijos vyriausybė, suvokdama šią problemą – norvegų kalbos nemokėjimą ir ri-botas imigrantų galimybes integruotis, socializuotis, pastaruoju metu vis labiau ima sti-printi ir skatinti norvegų kalbos mokymąsi, nes nemokami norvegų kalbos kursai sutei-kiami tik pabėgėlio statusą turintiems asmenims. Čia veikia įvairios programos, pavyz-džiui, Mokymosi visą gyvenimą (Norwegian Agency for Lifelong Learning), Raudonasis Kryžius organizuoja nemokamus norvegų kalbos mokymus, kad imigrantai, norintys pramokti norvegų kalbos, pagerinti turimus įgūdžius, galėtų praktikuotis neformaliai. Visame Osle veikia Raudonojo Kryžiaus savanorių tinklas, skelbiantis interneto svetai-nėje dienas ir vietas, kur galima ateiti ir mokytis norvegų kalbos su savanoriais, kurie iš tiesų yra ne profesionalūs kalbos mokytojai, o dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės. Be to, nuo 2017 m. sausio 1 d. Norvegijoje įsigaliojo nauji reikalavimai norintiems gauti Norvegijos pilietybę. Imigrantas turi ne tik nuolat gyventi šalyje daugiau nei 7 metus, turėti gerą elgesio istoriją, bet ir išlaikyti du egzaminus: norvegų kalbos egzaminą žo-džiu (pasiekti bent A2 lygį) ir pilietybės testą norvegų kalba.

3.1. Norvegų kalbos mokėjimas, mokymasis ir vartojimas

Naujosioms lietuvių emigracijos kryptims – Ispanijai, Norvegijai ir t. t., skirtingai nei prieš tai dominavusioms šalims – JAV, Vokietijai, Jungtinei Karalystei, būdinga tai, kad tų šalių kalbų Lietuvos mokyklose nebuvo mokoma. Vadinasi, norėdami pritapti kitoje šalyje, ras-ti darbo – emigrantai turi verstis arba su turimomis kitų kalbų žiniomis (paprastai rusų, anglų, vokiečių, prancūzų), arba mokytis gyvenamosios šalies kalbos. Mokytis norvegų kalbos itin aktualu tiems, kurie vyksta ne per grandininę emigraciją, o individualiai.

162


Visi informantai nedvejodami pripažįsta, kad gyvenant kitoje šalyje reikia mokėti tos šalies kalbą. Jie pabrėžė, kad norvegų kalbos mokėjimas padėtų jiems siekti aukš-tesnės darbo pozicijos. Be to, dalis teigė, kad jiems svarbu suprasti Norvegijos socialinį, kultūrinį ir visuomeninį kontekstą. Osle 17 metų gyvenanti lietuvė prisiminė, kaip pra-džioje jiems su vyru dėl to, kad nemokėjo norvegų kalbos, buvo apribotos tam tikros laisvalaikio pramogos:

19. Atvykus visa ta kultūrinė aplinka, nu tu nei į filmą gali nueit, nu subtitrus gali skaityt, bet vyras negali. Vėl į teatrą nueit, nei juokelių suprast, nei televizoriaus žiūrėt, nei laikraščio skaityt – nu nieko. Nebuvo, jautės tikrai vakuumas. Kol nemokėjom gerai kalbos, tikrai. (M44, K1)

Kai kurie informantai, pagyvenę ilgesnį laiką, sąmoningai keičia gyvenamąją aplin-ką, darbą, ieško ryšių su vietiniais, kad ištrūktų iš savų rato (20 pvz.). Apskritai lietuvių nuostatos norvegų kalbos mokymosi atžvilgiu yra labai teigiamos, nes geras kalbos mo-kėjimas didina galimybes eiti aukštesnes pareigas darbe, ypač jei žmogus turi speciali-zaciją (21 pvz.).

20. Aš pasikviečiau tą kalbą, aplinkui apsistačiau – nenoriu būti, kaip kad daug lietuvių, kai tarpusavy bendrauja, tik tarpusavy viskas vyksta ir aštuoni, devyni, dešimt metų čia ir jie nesupranta, kur jie yra, ką šneka žmonės, kas čia vyksta. Aš nenoriu taip. (V27, K1)

21. Visas duris atveria kalba. Ir nuo jos tobulumo tau automatiškai yra lengviau gyventi. Paskui tada tu jau pasieki tokį lygį, kad jau reikalinga jau tau ir tavo specializacijai. Čia, Norvegijoj, tu turi būti arba ypač aukštos kvalifikacijos specialistas, tada tu gali dirbti ir be norvegų kalbos čia. (V31, K1)

Tačiau, kaip pasakoja emigrantai, suaugusiam žmogui nėra taip paprasta ir lengva išmokti naujos kalbos, nes tam reikia laiko, kurio itin trūksta dėl šeiminių, profesinių įsipareigojimų bei noro turiningai leisti laisvalaikį. Teigiama, kad norint išmokti sveti-mą kalbą taip, kaip ja kalba gimtakalbiai, intensyviai reikia mokytis mažiausiai penke-rius metus (Cummins 2000).

22. Kad kalbą įsisavintum visais sluoksniais, aš išvažiavau, kada man jau buvo 30 metų, Norvegijoje. <...> Man prireikė, nu nemeluoju, bet 8–10 metų. Kol tu jau gali pasa-kyt: taip, aš ją moku. Tikrai. Nes tas visas kažkoks tai veblenimas ir tenai kreivai šlei-vai kalbėjimas, kai tu perskaitai vieną vadovėlį ir įsivaizduoji, kad tu jau ją išmokai, nes moki nusipirkt kavos, tai čia yra ne kalbėjimas. Tu gal valytoja gausi darbą, taip, bet tik jau nepretenduoji į valstybinę tarnybą, nes tu negali jokia tema diskutuoti. (M56, K1)

Vis dėlto, kaip matyti ir iš pavyzdžio, ši informantė, kaip ir kai kurie kiti, gerai kal-bantys norvegiškai, pripažįsta, kad mokėsi daugiau nei penkerius metus. Norvegiškai


163

gerai kalbantys informantai dalijosi patirtimi, kad pragyvenę Osle aštuonerius, dvylika ar daugiau metų ir toliau mokosi, nes kasdien sužino vis ką nors nauja. Kalbos moky-masis yra nuolatinis procesas. Tik skiriasi žmonių požiūris: vieniems užtenka mokėti tiek, kiek jau moka, ir jie nustoja tobulėti, kiti emigrantai nori kalbą mokėti kuo geriau, nes arba darbe reikalingos aukštos norvegų kalbos kompetencijos, arba tiesiog keliami sau labai dideli reikalavimai, todėl sąmoningai mokomasi ir tam skiriama papildomo laiko. Norvegų ir lietuvių kalbų vertėja dirbanti moteris, puikiai kalbanti norvegiškai – Osle studijavusi norvegų kalbą, dirbusi su norvegais, gyvenanti Osle beveik 20 metų, užsirašiusi į norvegų kalbos tobulinimo kursus suprato, kad tobulai norvegų kalbos nie-kada neišmoks. Dirbdama su kalbos specialistais pamatė, kad turtingesnio žodyno trū-kumą kompensuoja jau išmoktais žodžiais – parenka lengvesnius žodžius, paprastesnes konstrukcijas (23 pvz.).

23. Nusipirkau žodyną idiomų <...> Dirbu ir vertėjauju, ir viską, atrodo, na lyg ir gerai. Po to, kai sąrašą gavau tų visų... išsireiškimų – su visom idiomom, žiūriu, aš ir to nesuprantu, ir to, ir ano. Paskaitau... sakau, dabar kaip Bibliją nešiojuos tą idiomų knygą ir kasdien vis ką nors išmokt. Po to išmokau, kitą dieną kalbuosi su žmogum ir jis pavartoja tą, nu ir galvoju: kaip aš būčiau tą supratus užvakar? Tai čia dar be galo – mokytis ir mokytis. (M44, K1)

Norvegiškai gerai kalbantys informantai užsiminė, kad gebėjimas sėkmingai susi-kalbėti su gimtakalbiais jiems leidžia manyti, kad jų norvegų kalbos kompetencijos yra visiškai pakankamos. Iš tiesų sėkmingam bendravimui ir yra svarbiausia kalbant sve-tima kalba pasiekti keliamus komunikacinius tikslus – susikalbėti. Tačiau tik skiriant daugiau pastangų svetimai kalbai išmokti galima atrasti daug nepažintų svetimosios kalbos niuansų, kurių nėra gimtojoje kalboje. Nemažai informantų teigė, kad norvegų kalba jiems atrodo skurdi, nes, palyginti su lietuvių kalba, žodynas jiems atrodo ribotas, nėra galūnių, vartojamos paprastos konstrukcijos ir pan. Tačiau gerai kalbantys norve-giškai informantai kalbėjo tik apie beribį kalbos tobulinimą. Lietuvių ir norvegų kalbų vertėja minėjo, kad kursuose sužinojo, kad norvegų kalboje tam tikri žodžiai dar turi savo melodiją, kuri, jos teigimu, jai yra tiesiog nepagaunama ir nesuprantama, nes lietu-vių kalboje tokio reiškinio nėra.

24. Plius apskritai tie tokie niuansai, irgi, sakysim, norvegų aš negaliu kalbėti ir visiškai atsipalaiduoti – vat sėsti ir jausti, kad tai yra vien tik malonumas. Su lietuve kokia drauge atsisėdi ir tu ten gali visą naktį kalbėt apie bet ką ir tu kalbi iš širdies. Aš sa-kau – su norvegais aš ne iš širdies kalbu, bet iš galvos. Kažkaip apmąstai logiškai, ką čia dabar pasakysi. Ir pačių giliausių niuansų man jų trūksta ir nėra... Kažkaip kiti sako: ar tu su norvegais bendrauji? Bendrauju, bet, sakau, nėra to tokio bendravimo kaifo kažkokio. (M44, K1)

Tačiau tokie atvejai, kai emigrantai, gyvendami svetimoje šalyje, kelia sau aukščiau-sius reikalavimus ir deda daug pastangų gyvenamosios šalies kalbai išmokti, ko gero,

164


nėra dažni. Toks požiūris į gyvenamosios šalies kalbą būdingesnis filologinį išsilavinimą turintiems emigrantams ir tiems, kurių nuostatos norvegų kalbos mokymosi atžvilgiu yra labai teigiamos. Todėl galima teigti, kad filologinis išsilavinimas, noras įsitvirtinti šalyje ir būti jos dalimi skatina mokytis ir gerai išmokti norvegų kalbą.

Atrodytų, kad rengiantis emigruoti į kitą šalį natūralu mokytis toje šalyje vartojamos kalbos, bet, kaip rodo tyrimo dalyvių patirtys, dauguma jų pradeda mokytis jau būdami toje šalyje. Galima kelti klausimą, kodėl informantai sutartinai teigia, kad mokėti gy-venamosios šalies kalbą labai svarbu, tačiau jos nesimoko. Tai pavyzdys, kaip kalbinės nuostatos skiriasi nuo kalbinio elgesio. Ir tai suprantama, nes norint sąmoningai pakeis-ti kalbinį elgesį reikia įdėti daug pastangų, laiko ir lėšų.

Iš visų apklaustų informantų tik trys moterys vykdamos į Norvegiją mokėjo norvegų kalbą – visos jos filologės, dvi studijavo norvegų kalbą universitetuose, trečia moteris universitete metus lankė norvegų kalbos kursus. Jos visos geba prisitaikyti prie kalbinės aplinkos – ar reikia norvegų, ar anglų, ar lietuvių. Visi kiti kalbinti informantai teigė, kad į Norvegiją atvyko nė kiek nemokėdami norvegų kalbos. Kaip sakė vienas 31 metų vyras, [n]emokėjau norvegiškai nei bū, nei me. Daugelis informantų teigė tikėjęsi išmok-ti norvegų kalbą atvykę į šalį ir pradėję čia dirbti.

Paklausus, kaip lietuviai vertina norvegų kalbos mokėjimą, atsakymai labai įvairūs. Tačiau dauguma teigė, kad rašyti norvegų kalba jiems yra sunkiausia, nes tai daryti tenka labai retai arba išvis netenka. Kalbėdami apie norvegų kalbos supratimą, kalbėjimą, skai-tymą, informantai teigė, kad jų norvegų kalbos mokėjimo lygis labai nevienodas. Emi-gravusieji anksčiau – iki 2004 metų – teigia geriau arba gerai mokantys norvegų kalbą. Emigravusieji vėliau sakė mokantys tiek, kiek reikia, bet pripažįsta, kad kalbinės kom-petencijos nėra pakankamos visavertei komunikacijai darbe ar su vietiniais norvegais.

Žvelgiant į kokybinius duomenis matyti, kad gerai norvegų kalbą moka išvykusieji studijuoti į Oslą, baigusieji skandinavistiką universitete, už norvegų ištekėjusios lietu-vės, sąmoningai norėjusieji emigruoti į Norvegiją, dėl reikalavimo darbe gerai mokėti norvegų kalbą arba kalbų mylėtojai. Kaip pasakojo vienas statybų sektoriuje su kitatau-čiais dirbantis vyras, nors darbe buvo galima dirbti be norvegų kalbos, tačiau mokėsi jos dėl savęs, dėl noro visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

25. Išmokau [norvegų kalbą]... šiaip sau, ne tai kad malonumui, bet pabandymui išsilai-kiau dar vieną testą, ir išsilaikiau po keturių, atrodo, metų buvimo. (V46, K1)

Prasčiau norvegų kalbą teigia mokantys tie lietuviai, kurie išvyko spontaniškai – gavę darbo pasiūlymą arba dėl krizės Lietuvoje praradę darbą ir jo ieškoję Norvegijoje, taip pat išvykusieji dėl šeimos. Tyrimai rodo, kad gyvenamosios šalies kalbos mokėjimo lygis gana smarkiai koreliuoja su gyvenimo toje šalyje trukme. Vis dėlto tai nėra lemia-mas veiksnys, nes, kaip rodo tiriamųjų pavyzdžiai, Osle galima gyventi ir su menkomis norvegų kalbų kompetencijomis. Todėl, jei darbe nėra reikalavimo gerai mokėti nor-vegų kalbą, jei asmuo išvykęs per grandininę emigraciją ir gyvena lietuviškoje terpėje,


165

neturi sukūręs šeimos – šio asmens norvegų kalbos lygis, tikėtina, bus žemesnis, nes nėra motyvacijos, kuri labai svarbi sėkmingam svetimosios kalbos mokymuisi.

Kai kurie informantai pripažino, kad jiems drovu kalbėti norvegiškai, kol gerai jos nemoka ir negali visavertiškai komunikuoti, išreikšti minčių, todėl svarbu papulti į to-kią aplinką, kuri skatintų vartoti norvegų kalbą:

26. Kol kalbos nemoki, nepatenki į tokią aplinką, kur galėtum daug nesuprasti... kai dirbau daržely, tai aš buvau pabaigusi kelis lygius norvegų kalbos, mokėjau žodžių, sakinių, gra-matikos, bet bijodavau kalbėti. Ir kai greitai kalbėdavo, sunku būdavo suprasti, bijojau kalbėti telefonu labai. Tokie bendri čia... bendros baimės visų, kurie pradeda mokytis. Bet dirbant daržely buvo labai didelis pliusas tai, kad mes turėjom daug laiko pasišnekėti, kai neužsiimi su vaikais – apie viską su kolegom. Kolegos buvo visi norvegai – palankios sąlygos. Nori nenori – o aš noriu... Jie palaikydavo, padėdavo. (M28, K1)

Emigrantams gali turėti įtakos ir emigracijos šalyje įvykę pirmieji kalbiniai kontak-tai – norvegų, anglų ar kita kalba. Jei sėkminga komunikacija įvyksta daugeliui lietuvių geriau ar prasčiau mokama anglų kalba, emigrantai greitai pamato, kad norvegai gerai kalba angliškai. Vieniems tai didelis palengvinimas pradžioje, nes patys norvegiškai ne-moka arba kalba labai prastai, todėl pasirenka saugesnį variantą – vartoti geriau moka-mą kalbą, t. y. anglų, nes ja tiksliau gali išreikšti mintis, suprasti kitą ir patys būti suprasti (27 pvz.). Kitiems, priešingai – anglų kalba trukdo pramokti ir pagerinti norvegų kalbos įgūdžius (28 pvz.).

27. Žinot... Kai atvažiuoji į šalį, pradedi kalbėt angliškai čia... Ir tu įpranti. Ir tada tu tą saugiausią variantą ir pasirenki – kalbėti angliškai, nes gėda kalbėt norvegiškai... Čia labai blogai darau, jau galėčiau, galėčiau pradėt kalbėt norvegiškai, bet... (M27, K1)

28. Tai šitą [norvegų kalbą] mokėjau jau atvažiavusi. Taip. Bet kadangi aš labai gerai mokėjau anglų kalbą, nes aš mokiausi Salomėjos Nėries mokykloj, ir daržely, ir taip toliau, aš labai gerai mokėjau, tai jie iš karto – girdi, kad tu esi ne norvegas, jie puikiai visi moka angliškai ir jie tuoj pat angliškai su tavim bendrauja. Nes jie mato, kad tau sunku, tai tau palengvina. Aš turėjau prašyti jų, kad nekalbėtų angliškai. Bet jiem, aišku, sunku todėl, kad jiem užima daug daugiau laiko sukomunikuoti. (M56, K1)

Be to, tam tikrose darbo sferose, statybų, maitinimo sektoriuose, lietuviai greitai pa-mato, kad norvegų kalbos reikia minimaliai. Viešbučio restorane virtuvės šefu dirbantis 31 metų vyras dalijosi savo patirtimi:

29. Šitoj sferoj [viešbučių] anglų kalba yra pirmoj vietoj. Su norvegais svečiais susikalbi tiek, kiek reikia susikalbėti. Nes galima užsirašyt, pavyzdžiui, tas frazes, ko jie daž-niausiai nori paklausti. Taip ir sukiesi iš situacijos. (V31, K1)

Iš gautų kokybinių duomenų galima daryti išvadą, kad apsisprendimas mokytis nor-vegų kalbos susijęs ir su sprendimu likti gyventi Norvegijoje arba padirbėjus grįžti į

166


Lietuvą. Akivaizdu, kad emigrantus labiau pririša prie emigracijos šalies čia gimę, iki-mokyklinio ugdymo įstaigas lankantys ir ypač – mokyklose besimokantys vaikai. Šei-mos neturintys informantai neatmeta galimybės reemigruoti. Net ir turintys vaikų teigė pasvajojantys grįžti į Lietuvą užaugus vaikams arba išėjus į pensiją.

Kita priežastis, susijusi su sunkumais mokantis norvegų kalbos, yra laiko trūkumas. Žmonės atvyksta į šalį jau turėdami darbą arba greitai čia jį susiranda, tad laiko lieka tik po darbo, o tuo metu reikia skirti dėmesio šeimai arba norisi leisti laisvalaikį su drau-gais, užsiimti kitais laisvalaikio pomėgiais.

30. Bandžiau iš pradžių vakarais ir [norvegų] kalbą mokytis. Naktim vaikas verkdavo. Atvažiavom – 6 mėnesiai. Visas naktis jis tenai su diegliais vargdavo. Dienom visą dieną dirbdavau. Kalbos kursai gal 7 valandą, tai aš dar iki septynių padirbdavau. Nuvažiuoji į kursus, ir... vieną kartą manęs paklausė – ar padarei namų darbus? Pa-žiūrėjau: tu čia rimtai, ar ką? [Juokiasi.] Tuom ir baigėsi – kai neturi laiko. (V32, K1)

Norvegijoje gyvenantiems emigrantams išmokti norvegų kalbą yra jų pačių rei-kalas. Būdama demokratinė gerovės šalis, Norvegija yra palanki emigrantams, tačiau, priešingai nei pabėgėliams, Europos Sąjungos piliečiams nemokami kalbos kursai nėra suteikiami. Visgi valstybinėse institucijose užsieniečiams pagal galimybes stengiamasi suteikti paslaugas emigrantų gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkams – lenkų, lietuviams – lietuvių ir pan. Kilus rimtų sveikatos problemų ar prireikus dalyvauti teismų procesuo-se, garantuojamos vertėjų paslaugos.

Dauguma informantų, dėl laiko stokos metusių kursus arba išvis nelankiusių, ima-si mokytis norvegų kalbos savarankiškai. Palyginti su seniau emigravusiais lietuviais (31 pvz.), po 2008 m. atvykusieji, rodos, turi palankias sąlygas mokytis šalies kalbos – prieinami interneto šaltiniai, kalbų mokymo programėlės, norvegų kalbos vadovėliai bibliotekose. Atrodytų, naujai atvykusieji galėtų gana greitai pramokti norvegų kalbą net ir mokydamiesi savarankiškai. Tačiau šiuolaikinės technologijos tobulinti kalbą pa-deda tik tiems, kurie turi labai stiprią motyvaciją. Maršrutinį autobusą Osle vairuojantis vyras pasakojo turintis Osle planų, norintis tobulėti ir įsitvirtinti, skiria laiko norvegų kalbos mokymuisi, bet mokosi pats:

31. Skaitau, kartais pasimokau kalbos, labai daug radijos norvegiškai klausau ir ta kal-ba automatiškai gerėja. Nežinau kokio žodžio – užsirašau, namuose išsiverčiu. Jeigu reikia kokius nors dokumentus darbinius tvarkyti, turiu žodyną, „Google Translate“. (V32, K1)

32. <...> turėjau knygą, klausiausi ten kasetę, taip toliau. Aš įdėjau pastangas. Taip kad tą pirmą lygį – susišnekėt, nusipirkt kavos, pasakyt savo vardą ir pavardę, – kai kurie ir sustoja jame, nes jie praeina pirmą lygį ir jie įsivaizduoja, kad jie jau moka. Tai šitą mokėjau jau atvažiavusi. <...> Bet aš įdėjau labai daug pastangų. Be to, tais laikais – devyniasdešimti metai tai buvo, – nebuvo žodyno, nebuvo kompiuterio, nebuvo inter-neto, nebuvo „Google Translate“ ir t. t. Ir tu su penkiais žodynais viską susirašai, ką tau


167

reikia. Pasirašai tekstus. Bet galbūt buvo dar geriau negu dabar, kai yra taip lengva. Internetiniai kursai visokie. Nemokami. Ir žmonės nesimoko. (M56, K1)

Tik keli kalbinti informantai pasidalijo patirtimi, kai darbdavys užsakė jiems nor-vegų kalbos kursus: viena moteris dirbo tarptautinėje korporacijoje, kita moteris vyko į Norvegiją pagal slaugių programą, o norint dirbti medicinos sektoriuje būtina mokėti norvegų kalbą. Visais kitais atvejais darbdavius tenkina emigrantų kalbinės kompeten-cijos – ar anglų, ar norvegų, ne taip ir svarbu, nes tam tikruose sektoriuose dirban-tiems asmenims svarbu tinkamai atlikti paskirtą užduotį. Ir jei nėra komunikacijos su klientais, o užduotys kasdien vis tos pačios, svarbiausia – gebėti jas tinkamai atlikti. Jei darbas atliekamas gerai, ribotas bendravimas anglų ar norvegų kalba, informantų teigimu, nėra kliūtis užimti darbo poziciją nei darbdaviui, nei pačiam emigrantui, nei komunikuoti su kolegomis.

33. Dirbau su turku. Turkas – jisai šneka turkiškai arba norvegiškai, angliškai ne. Nu ir ką, sėdi su juo, ateina viršininkas, žiūri – šnekam mes. Kaip jūs, sako, šnekat? Rankos taip, judesiais kažką, vieną antrą žodį gaudai gaudai, ir tokia susideda... (V31, K1)

Neatmestina ir dar viena norvegų kalbos nesimokymo priežastis: Oslas yra virtęs daugiakalbiu ir daugiakultūriu miestu, tapęs darbo jėgos iš viso pasaulio traukos centru. Statybų, aptarnavimo paslaugų sektoriuje tikimybė patekti į darbo sferą, kur dominuotų norvegai, kai kurių mūsų informantų teigimu, yra vis mažesnė.

34. Norvegai nedirba šitų darbų [viešbučiuose]. <...> O kodėl nedirba? Nes ne tiek kad sunku – jie daugiau savo teises žino: jei man nepriklauso, aš ir nedarysiu. Mano dar-bovietėj nebeliko norvegų jau. Apie 40 žmonių. Kai aš atėjau, buvo 8–9, o dabar nė vieno – nuo aukščiausio vadovo. (V31, K1)

Kaip minėta, lietuviams nėra būdinga koncentruotis kuriame viename Oslo rajone. Mūsų tyrimo atveju galima rasti vieną išimtį – tai jonaviečių grupė. Tyrimo metu ap-klausti du broliai iš Jonavos, kurie drauge nuomojasi vieną dviejų kambarių butą. Kaip pasakojo vyresnysis, jie čia turi gana gausų būrį draugų, netoli vienas nuo kito gyvenan-čių ir emigravusių į Oslą vieni per kitus.

35. Va dabar, tarkim, paėmus, va draugų kokių dviejų kilometrų spinduliu tai bent kokius 6–8 jonaviečius ten va rasčiau. Ir... smagu, šventės, Kalėdos. Atsisėdi prie stalo, sėdi 20 žmonių, iš tų 16 kokių jonaviečių. Tu pabandyk surinkti grįžęs, niekaip nesurinksi tiek... (V31, K1)

Nors apklausti lietuvių emigrantai ir negyvena imigrantų rajonuose, vis dėlto dau-guma teigia, kad Osle jiems lengviau užmegzti ryšius su kitų mažumų migrantais nei su pačiais norvegais. Olandijoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad etninė įvairovė didina asmeninių kontaktų skaičių su kitais kaimynais, taip pat atvykusiais iš kitų šalių ar gi-musiais imigrantų šeimose (Huijts, Kraaykamp & Scheepers 2014). Kita vertus, dėl šių

168


ryšių sunkiau užmegzti kontaktus su vietiniais norvegais ar juos palaikyti ir išlaikyti. Kalbinta informantė teigė: Vieni [lietuvių emigrantai] labai verda tokiam lietuviškam... sriubytėj tokioj savo (M42).

Oslo miestui būdinga, kad seniau atvykę imigrantai, ypač iš Azijos, Afrikos šalių, gy-vena gana lokaliai, susitelkę arba rytiniuose Oslo rajonuose, arba miesto centre, kur nuo seno būdavo skiriamas socialinis būstas (Søholt & Lynnebakke 2015). Tačiau lietuviai yra gana plačiai išsibarstę po Oslą – gyvena ir pačiame mieste, ir šiek tiek už miesto. Kai kurie tyrimai rodo, kad kaimyninė aplinka turėtų daryti įtaką vartojamoms kalboms, jų mokėjimui, ypač kai kalbama apie gyvenamosios šalies kalbą (Arvanitidis & Skouras 2008). Oslo lietuvių informantų teigimu, didžioji jų dalis gyvena kaimynystėje su nor-vegais, tačiau bendravimas paprastai apsiriboja tik mandagumo frazėmis, glaudesnių ryšių lietuviai su jais neužmezga.

Taigi galima teigti, kad Norvegijoje taikoma švelni kalbų politika norvegų kalbos mokėjimo atžvilgiu. Kadangi dauguma lietuvių išvyksta per kitus artimuosius, draugus, kolegas – jie mano įsitvirtinsią jau turėdami darbą, gyvenamąją vietą ir kartu mokyda-miesi norvegų kalbos.

3.2. Oslo lietuvių kitų kalbų mokėjimas ir vartojimas

Lietuvos švietimo sistemai, kaip ir daugeliui Europos šalių, būdingas modelis, be gim-tosios kalbos, mokyti dar dviejų užsienio kalbų. XX a. antroji kalba sovietų laikais buvo rusų kalba. Ji buvo lingua franca visoje Sovietų sąjungoje. Tačiau Lietuvai atkūrus ne-priklausomybę ėmė dominuoti anglų kalba. 2018 metų duomenimis (Paul, Simsons & Fenning 2015), anglų kalba visame pasaulyje yra labiausiai paplitusi kaip antroji už-sienio kalba – net 101 šalyje ja kalba apie 500 mln. žmonių. Tačiau, kai kurių tyrėjų duomenimis, šis skaičius turėtų būti bent du tris kartus didesnis (Ginsburgh & Weber 2011; Van Parijs 2011). Anglų kalba yra tapusi lingua franca – tarptautine verslo kalba ir bendra komunikacijos kalba visame pasaulyje.

Anglų kalbos mokėjimas turi akivaizdžių pranašumų, ypač padeda emigrantams naujose šalyse, kurioms būdingas daugiakultūriškumas, nes didelė tikimybė, kad ten ge-bės susikalbėti su vietiniais norvegais ar kitais migrantais, nes tokia pati didelė tikimy-bė, kad ir jų antroji ar trečioji mokama užsienio kalba – anglų. Štai vieno Oslo restorano virtuvėje dirbančios moters pateiktas pavyzdys apie anglų kalbą kaip visų darbuotojų bendravimo kalbą:

36. Kadangi yra amerikietiška virtuvė, tai mes visi ten kalbam angliškai. <…> labai daug užsieniečių, skirtingų kultūrų. Ne visi moka norvegiškai. Ir taip yra paprasčiau. Ka-dangi virtuvėj – kaip ir nebūtinai kalbėt norvegiškai. (M31, K1)

Vis dėlto dalis informantų pripažino, kad jų anglų kalbos mokėjimo lygis prieš iš-vykstant nebuvo labai aukštas, nes kalbos mokėsi tik mokykloje arba universitete ir re-aliai tos kalbos daugiau niekur aktyviai nevartojo:


169

37. Man dar tik buvo tas, kad aš bijojau šnekėt angliškai. Aš, atrodo, ir mokykloj mokytasi, ir pasibaigiau universitetą, atrodo, ten buvo irgi mokytasi, ta anglų... Bet aš jos niekur taip nenaudojau. Man, būdavo, atsiskaitei tenai kažkur ir ir... gavai pažymį, ir viskas. Laisvas. Ir čia atvažiavau ir pradžioj, kai man reikėjo tuo visuomeniniu transportu po tą visą Oslą, nu gerai, turi tą žemėlapį, nes... ir taip nedrąsiai, vienąkart, nesu-prasdavai, vieną antrąkart paklau... paskui jau žiūri, kad sakau, va tas toks lengvai, nu nesupras, imsi, rodysi, nu kas tave pažįsta? Čia tu nuėjai ir tave pamiršo, ten tavęs gyvenime gal daugiau nem... ir taip po biškį, po biškį toksai. (V31, K1)

Sugrįžtant prie kalbų mokymo situacijos Lietuvoje, yra ir darželių, ir pradinių moky-klų, ir vidurinių mokyklų, kur antroji kalba nebūtinai yra anglų, o vokiečių arba pran-cūzų. 2010 metų duomenimis, „anglų ir vokiečių kalbas daugiau mokančių vilniečių (supranta, kalba, skaito, rašo) yra tarp jaunimo iki 29 metų, tarp aukštąjį išsimoksli-nimą turinčių asmenų, tarp lietuvių tautybės vilniečių. <...> Anglų kalba dar išsiskiria tuo, kad ją mokančiųjų daugiau yra tarp vilniečių, kurie ketina emigruoti arba dar nėra apsisprendę dėl to, emigruos ar ne“ (Gudavičienė 2010: 219). Net 57 proc. tyrime daly-vavusių vilniečių teigė, kad mokosi ar ketina mokytis anglų kalbos. Kad ketintų mokytis norvegų – nebuvo nė vieno atvejo.

Oslo lietuvių informantų kalbinis repertuaras gana įvairus. Kadangi buvo kalbin-ti pirmos kartos emigrantai, visi jie teigė gerai mokantys lietuvių kalbą. Baigusieji mokyklas iki 1995–2000 metų, be gimtosios kalbos, mokykloje mokėsi rusų ir vie-ną užsienio kalbą – anglų, vokiečių arba prancūzų. Vėliau baigusieji mokyklas, be gimtosios kalbos, nurodė mokantys dar vieną užsienio kalbą, kurios buvo mokoma mokykloje: anglų, vokiečių arba prancūzų. Analizuojant informantų mokamas kalbas paaiškėjo ir kokių kitų kalbų jie išmoko gyvendami Osle. Paprastai dominuoja dvi kalbos – lenkų ir ispanų.

Lenkų bendruomenė Norvegijoje yra viena gausiausių. Lenkiškai lietuviai pramoks-ta darbe, nes daugelis dirba įmonėse, kur dominuoja įvairių kultūrų darbuotojai, ypač daug lenkakalbių.

38. Aš čia atvažiavęs pradžioj kažkodėl tai lenkų pirmiausia išmokau. Labai man buvo įdomu, nes teko daug bendrauti... Nes rusų moku, tai... lenkų kalba labai panaši juk... (V31, K1)

Kitas statybų sektoriuje dirbantis vyras taip pat sakėsi, kad tik atvykęs į Oslą ir čia įsidarbinęs pramoko lenkų kalbos.

39. T: O kokių kalbų dar mokat? I: Gimiau tarybiniais laikais, tai rusų kalba. Mama buvo rusų kalbos mokytoja. Tai

gerai moku. Puikiai. Anglų kalba – gal ne puikiai, gal gerai. Dabar nenaudoju, tai net ir užmirštu aš ją. Lietuvių, rusų, anglų... Norvegų.... dar ne puikiai. Dar kiekvieną dieną mokaisi. Eee... lenkiškai – šnekamąją. Rašyt nelabai ja.

T: Čia išmokot?

170


I: Čia lenkiškai išmokau. Ir ispaniškai. T: Ispaniškai irgi savaime, ar mokėtės? Čia kelionėse, ar ne, reikalinga kalba? I: Kelionėse reikalinga. (V46, K1)

Lenkų bendruomenė Osle yra gana gausi, todėl dirbantiems statybos ar aptarnavimo paslaugų sektoriuose didelė tikimybė turėti lenkakalbių kolegų. Keli informantai teigė, kad lenkai kalba angliškai prastokai, todėl greičiau išmoksta norvegų kalbą, o atvykę lie-tuviai nemoka norvegų, todėl bendra jų komunikacijos darbe kalba tampa lenkų. Kaip pabrėžė vienas informantas, šnekamosios lenkų kalbos pramokti gana lengva dėl rusų, kurią vyresnės kartos lietuviai gerai moka, ir lenkų kalbų artumo.

Kaip matyti iš 40 pavyzdžio, dar viena Osle gyvenančių lietuvių kalba yra ispanų, nes per atostogas itin populiaru keliauti į Ispaniją, mėgstama keliauti ir į ispanakalbes Lotynų Amerikos šalis.

40. Na, ispanų... mano hobis Pietų Amerika. <...> Keliauju ir draugų turiu ispaniškai kal-bančių. Žodžiu, Lotynų šalys mane traukia. Užtat reiktų gerai įvaldyti [ispanų kalbą]. (M46, K1)

Skirtingų kalbinių bendruomenių susitelkimas Osle leidžia emigrantams jaustis saugiau ir nemokant gyvenamosios šalies kalbos. Išankstinis žinojimas, kad Norvegi-joje vartojama anglų kalba kaip lingua franca taip pat yra tikėtinas emigracijos trau-kos veiksnys. Nors dauguma lietuvių emigrantų išvyksta nemokėdami norvegų kalbos, taikydamiesi prie sąlygų darbe kai kurie paslaugų ir statybų sektoriaus darbuotojai, jei yra bendradarbių iš Lenkijos, pramoksta šnekamosios lenkų kalbos. Čia emigrantai gali išmokti ir kitų kalbų, ypač jei tai susiję su darbu bei kelionių šalimis.

4. KALBŲ VARTOJIMAS DARBE

Darbinantis Norvegijoje nėra reikalavimo būtinai mokėti norvegų kalbą, tačiau tai pri-klauso nuo darbdavio, darbo pobūdžio ir užimamos darbo pozicijos. Privačiame sekto-riuje, pavyzdžiui, darbinantis į aptarnavimo sektoriaus pareigas, darbdaviai per pokal-bius patikrina, ar turimos norvegų kalbos kompetencijos jiems yra pakankamos. Kituo-se sektoriuose, pavyzdžiui, statybų, kur svarbu tiksliai perduoti užduotis ir jas suprasti, žmonės priimami į darbą ir su minimaliomis norvegų kalbos žiniomis arba visai be jų. Norint dirbti valstybinėse institucijose, medicinos srityje, stojant į aukštąsias mokyklas būtina išsilaikyti norvegų kalbos pažengusiųjų lygio testą, vadinamąjį Bergeno testą.

Apibendrinant informantų darbe vartojamas kalbas matyti, kad darbe paprastai do-minuoja daugiau nei viena kalba (žr. lentelę).

Kaip matyti, Oslo informantų dažniausiai vartojamos kalbos yra anglų ir norvegų, ir toks kalbų derinys būdingas įvairios kvalifikacijos emigrantams. Šios dvi kalbos taip pat vartojamos tarptautinėse įmonėse, kuriose dirba ir vietiniai norvegai, ir kitataučiai, pa-


171

vyzdžiui, finansininkai, programuotojai, inžinieriai ir pan. Informantai, atsižvelgdami į darbinę situaciją ir darbovietėje susiklosčiusias tradicijas, demokratišką ir tolerantišką atmosferą, teigė galintys pasirinkti, kokią kalbą vartoti.

41. Priklauso ir nuo situacijos [kokios kalbos dažniau reikia – anglų ar norvegų], ir sa-kau – tas reikėjimas toks sąlyginis klausimas yra. Ar tu komfortiškai jauties kalbė-damas anglų kalba, ar ne. Aš turiu amerikoną, kuris bandė slebizavoti norvegiškai, sunkiai sekas, ir kai tu paklausi žmogaus: „Nu, klausyk, tu supranti, kad ausys žmo-nėm raudonuoja klausytis, paimk angliškai ir gi gimtoji kalba, paimk ir paaiškink.“ <...> Jeigu reikia naujus žmones susitikt, dar kažką, tai gali būti papildomas slenkstis šaly, kur jie taip sunkiai bendrauja. Dar papildomą slenkstį turėti. Žodžiu... sakyčiau tos [norvegų] kalbos labiau personaliniam gyvenime reikia negu darbe. Darbe labai greitai visi prisitaiko. Kaip tu kalbi ir susikalbi. (V32, K1)

Atkreiptinas informanto dėmesys apie komforto jausmą kalbant viena ar kita kalba ir gebėjimą prisitaikyti prie pašnekovo – patogesnės ar įprastesnės kalbos. Nors dar-be jis stengiasi kalbėti norvegiškai, bet kompetencijos nepakankamos išreikšti viskam. Kai pritrūksta žodžio, kalba angliškai: jeigu reikia kokių terminų išsireikšt ar dar kažką, visada turi kaip atraminį akmenį – per anglų kalbą (V32, K1). Informantai, atvažiavę į Norvegiją, greitai įsitikina, kad norvegai gerai kalba angliškai, nors nemėgsta, kai yra verčiami kalbėti angliškai. Tačiau jie labai palaiko emigrantų pastangas kalbėti norve-giškai – teigiamai reaguoja ir skatina kalbėti daugiau.

Norvegijoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, privačiame finansų sektoriuje paplitusi anglų kalba. Viena moteris atvyko su lietuviu vyru, kitos trys turėjo draugus arba vyrus norvegus, su kuriais tarpusavyje kalbėdavo angliškai. Visos jos prieš emi-gruodamos dar neturėjo vaikų. Beveik visų informančių teigimu, anglų kalba darbe joms labai trukdė pramokti norvegiškai:

42. Korporacijos kalba – anglų kalba. Norvegų nebuvo reikalaujama visiškai. Aš galėjau iki pat... tiek, kiek ten dirbau, nes aš pakeičiau paskui kompaniją, bet tuomet, kiek ten

LENTELĖ. Informantų darbe vartojamos kalbos

Kalbos Einamos pareigos

Tik anglųFinansų srities specialistė, restorano virėja,

namų tvarkytoja-prižiūrėtoja

Anglų, norvegųFinansų srities specialistės, statybų inžinierius ir inžinierė, autobuso vairuotojas, darželio auklėtoja, valytojas, virėja

Suomių, anglų, lietuvių VertėjaAnglų, norvegų, rusų Visuomenės sveikatos specialistė

Anglų, norvegų, lietuvių Uosto šaldytuvų prižiūrėtojasAnglų, norvegų, rusų, lenkų, lietuvių Santechnikas

Anglų, norvegų, lenkų, lietuvių Viešbučio virtuvės šefasNorvegų, lietuvių Vertėja, įmonės savininkai

172


dirbau 8,5 metų, tai man net nebuvo jokio reikalavimo. Nes vis tiek visa dokumentaci-ja angliškai, žmonės gerai kalba angliškai. (M44, K1)

Pagyvenusios Osle ir apsisprendusios likti šioje šalyje, minėtos informantės sąmo-ningai keitė darbovietes finansų sektoriuje – ieškojo tokių įmonių, kuriose bendravimo kalba iš esmės būtų norvegų kalba. Viena informantė, turėdama ekonomistės išsilavini-mą, negalėjo rasti darbo, nes nemokėjo norvegiškai:

43. Pirmus du metus nesimokiau praktiškai [norvegų kalbos]. Nuėjau į tokius kursus pra-dinius, trupučiuką ten kažką. Bet visi čia šneka angliškai. Baigėsi magistras – pradėjau darbo ieškot. O kaip tik buvo krizė – visiška. Nusiunti CV, viskas tvarkoj, paskambina, labas, ateik interviu, o interviu angliškai galima? Ne. Viskas – atsisėdau, pusę metų mokiausi. (M37, K1)

Reikalavimas darbe mokėti norvegų kalbą yra geras postūmis emigrantams prisi-versti mokytis kalbos. Kaip pripažįsta kalbinti lietuviai, norint geresnio darbo, labai svarbu mokėti norvegų kalbą. Žinoma, vien kalbos gali nepakakti, nes reikia turėti ir specializaciją.

Kaip jau minėta, visi informantai sutinka, kad svarbu mokėti gyvenamosios šalies kalbą, tačiau, pradėję investuoti lėšų į kalbos mokymąsi, susiduria su laiko trūkumu, be to, liaujasi tai daryti pamatę, kad užtenka, kiek moka. Paskui tobulėja savarankiškai, pagal poreikį. Pastebima tokia tendencija – norvegų kalbą dauguma informantų moka tiek, kiek reikia. Ypač tiek, kiek jos reikia darbe.

44. [Anglų kalbą vartoju] tik darbe, aš darbe... kiek išeina, bandai šnekėt norvegiškai su norvegais, nežinai... tada: „Atsiprašau, nežinau“, – įjungi anglų, net neklausi, ar supranta, nes 95 procentai supranta nuo, nežinau, 15 metų, ten mažesnio vaiko iki močiutės 80-ies metų. Ir persijungi tada į anglų, ir viskas. Jie dar kartais, aišku, „...ne ne, tu bandyk norvegiškai, viskas čia gerai, viską suprantu.“ „Ne, – sakau, – nežinau, kaip tą žodį...“ <...> Jie tokį kaip žaidimą supranta, kartais susiveda, „Alias“ vos ne žaidžiam. (V31, K1)

Šis 5 metus Osle gyvenantis ir valymo paslaugų įmonėje dirbantis vyras pasakojo, kad darbe, be norvegų kalbos, vartoja ir anglų kalbą. Anglų kalbą vartoja tik darbe, daugiau Osle ji niekur jam nereikalinga, nes draugai yra lietuviai arba iš Rytų ir Vidurio Europos šalių, o su jais bendrauja rusų kalba.

Po 2008 m. į Oslą atvykę lietuviai dažniausiai turi glaudžius ryšius su lietuviais drau-gais arba artimaisiais. Apibendrinus duomenis, kurias kalbas informantai vartoja darbe ir su kuo jie vartoja norvegų kalbą apskritai gyvendami Osle, matyti, kad daugelio jų vienintelis pastovus kontaktas su norvegais yra jų darbdavys (namų šeimininkas, jei teikiamos valymo, namų priežiūros paslaugos; įmonės savininkas ir pan.), kartais ben-dradarbiai. Kalbinti informantai, ypač dirbantys maisto, viešbučių ar transporto aptar-navimo sferoje, kolegų norvegų beveik neturi.


173

Komunikacijos kalba darbe priklauso ne tik nuo darbo specifikos, bet ir nuo etninės kolektyvo sudėties. Dauguma informantų Osle dirba su kitataučiais kolegomis. Todėl jei nei vieni, nei kiti neturi vienos abiem pusėms patogiausios vartoti bendros kalbos, bendrauja tik tiek, kiek reikia darbinėms užduotims susižinoti. Kita vertus, dauguma informantų teigė mokantys daugiau nei dvi kalbas. Gyvenant ir dirbant Osle, daugia-kultūriame mieste, kur didelė tikimybė turėti kitų įvairių tautybių kolegų, kitų kalbų mokėjimas gali labai praversti. Gebėjimas darbe pasirinkti kalbą pagal situaciją, t. y. bendradarbio ar kliento gimtąją ar geriau mokamą kalbą, gali suteikti emocinio pasiten-kinimo, leisti pasiekti geresnių rezultatų ir gauti naudos (45 pvz.). Kuo daugiau kalbų moka, tuo lengviau gali prisitaikyti įvairiataučiame kolektyve. Tai gali lemti geresnius santykius su bendradarbiais.

45. T: O kokia jum yra didžiausio prestižo kalba? I: Kad man visos, ką aš moku, man jos visos lygios. Aš jas naudoju ne prestižo reikalui,

o ten, kur jos reikalingos. Bandau naudą iš to išspaust. Čia ne prestižas, o naudos ieš-kojimas.

T: Tai naudingiausia kokia? I: Statybose va ką nors nori, kažkas negerai, lenkas koks nors dirba, lenkiškai jį už-

kalbink – tai iš karto pribėga, draugas toksai: gerai, padarysiu, aš čia tą sutvarky-siu, – kažką ten – patrauksiu, ką man ten jau reikia. Sakyčiau aš jam norvegiškai ar angliškai: ne, tingiu, nenoriu, neturiu laiko. Būtų šitaip. (V46, K1)

Be abejo, galimas ir priešingas kalbinis elgesys – nesitaikyti prie bendradarbio ge-riau mokamos kalbos. Pavyzdžiui, 32 metų vyras, autobuso vairuotojas, pasakojo, kad įmonėje, kurioje dirba, dominuoja serbai. Tarpusavyje jie vienas su kitu komunikuoja savo gimtąja kalba, vienas su kitu palaiko glaudžius socialinius ryšius. Tad darbuotojui, kuris atstovauja kitai kalbinei kultūrai, sunku įsilieti į jų grupę. Vyras teigė, kad kartais sąmoningai bendrauja su bendradarbiais ne angliškai, kas abiem pusėms būtų lengviau, bet norvegiškai, viena vertus – norėdamas lavinti norvegų kalbą, kita vertus – sąmonin-gai siekdamas ir atsiriboti nuo serbų. Vadinasi, kalba jam yra vienas iš būdų išsiskirti, parodyti kitokią savo tapatybę.

46. T: Darbe, sakėt, yra serbų. I: Darbe ir visuose dalykiniuose santykiuose – tik norvegų [kalbą vartoju]. T: Tokia yra taisyklė? I: Ne taisyklė, bet aš save pats programuoju. (V32, K1)

Galima teigti, kad dauguma atvykusių į Oslą lietuvių patenka į tokius darbo sekto-rius, kur norvegų kolegų arba visai nėra, arba tai yra darbdavys. Viena vertus, emigran-tai gali rinktis jiems geriau mokamą anglų kalbą, kita vertus, jie dažnai neturi su kuo norvegiškai kalbėti, kad kalbos gebėjimai gerėtų. Kultūrinė ir kalbinė įvairovė gyvena-mojoje šalyje turi ir privalumų, ypač jei žmogus mato to naudą, jei jam lengva mokytis kalbų, jei ta šalis patinka – čia veikia ne tik ekonominiai, bet ir emociniai veiksniai.

174


5. LIETUVIŲ KALBOS VARTOJIMAS IR IŠLAIKYMAS

Kaip kalbėta ankstesniuose skyriuose, K1 kartos informantai išvyko iš Lietuvos vienaip ar kitaip siekdami pagerinti savo gyvenimą. Darbe žmonės paprastai patenka į įvairia-kalbę aplinką. Viešojo gyvenimo sferose užtenka elementarių mandagumo frazių nor-vegų kalba. Jei prireikia daugiau – pasitelkia geriau mokamą anglų kalbą. Kadangi Oslo lietuviai yra išsibarstę po miestą ir jiems nebūdinga telktis vienoje vietoje, išskyrus tam tikras išimtis, lietuvių kalba paprastai vartojama šiose sferose: namie, bendruomenėse ir su draugais.

Dažniausiai lietuvių kalba vartojama namų domene, jei šeima yra homogeniška – abu partneriai lietuviai. Šie informantai teigė namie kalbantys tarpusavyje tik lietuviškai. Vie-nas vyras teigė, kad per dieną jis vidutiniškai lietuviškai kalba apytikriai tik apie valandą, nors abu su žmona yra lietuviai ir turi du mažamečius Norvegijoje gimusius berniukus. Tačiau jei šeimos yra heterogenininės – vienas iš partnerių yra kitatautis (pvz., norvegas, vengras, marokietis ir pan.), tuomet namie tarpusavio kalba pasirenkama abiem moka-ma ir parankesnė – anglų arba norvegų. (Apie kalbų vartojimą šeimoje ir bendravimą su vaikais žr. šios monografijos skyrių „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“.)

Lietuviai, norintys palaikyti ryšius su kitais tautiečiais, susitikti, bendrauti, Osle turi galimybę įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą – čia veikia dvi oficialios bendruo-menės: Oslo lietuvių bendruomenė ir šeimų bendruomenė „Lietuvių namai“6. Vieniems informantams ši veikla nei įdomi, nei reikalinga, nes jie turi savo šeimos ar draugų ratą ir to jiems visiškai užtenka. Kiti teigė bandę įsitraukti dėl galimybės palaikyti ryšius su lietuviais, užmegzti naujų ryšių, bet ne visiems ta veikla tiko. Trečia informantų grupė arba dalyvavo bendruomenės veikloje, arba tebedalyvauja. Vis dėlto iš kalbintų infor-mantų vos keli aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Akivaizdu, kad bendruome-nės vaidmuo, palyginti su JAV pokariu veikusiomis bendruomenėmis, labai pasikeitęs. Sunku pasakyti, ar šių dienų emigrantų poreikis aktyviai įsilieti į bendruomenės veiklą nulemtas Lietuvoje susiklosčiusių aplinkybių, tradicijų, savotiško pasyvumo, vengimo burtis ir dalyvauti įvairių bendruomenių veikloje, ar su konkrečių bendruomenių vei-kla, joms priklausančių žmonių įvairove, laiko stygiumi ir pan. Tačiau, kaip minėjo vie-na informantė, palyginti su ankstesne bendruomene prieš 15 metų, dabar ją menkai kas sieja su dabartine (47 pvz.).

47. Kai jų [žmonių] yra mažai, tada ir lengviau suburti. Kažkaip vieni kitus pažįsta ir įdomiau darosi bendraut, dabar ateini į kokį renginį – matai, kad nematyti veidai. Ką aš čia? Su kuo čia dabar kalbėtis? O, antra, apskritai pasidarė... Sako – aš pamatau lietuvį ir nebenoriu į jį žiūrėti. Anksčiau būdavo: lietuvis! Bėgi, apsikabini. Ir trūkdavo

6 Pirmoji Norvegijos lietuvių bendruomenė ėmė veikti 2001 m. pavadinimu Lietuvos Norvegijos bendrija, dar vadi-nama Norvegijos lietuvių bendruomene. Ilgą laiką ši lietuvius vienijanti organizacija buvo vienintelė visoje Norvegijoje. Ilgainiui, po 2008 m. krizės, padidėjus lietuvių emigracijos srautams ir ėmus telktis mažesnėms jų bendruomenėms įvai-riose Norvegijos vietose, radosi poreikis turėti lietuvių bendruomenes kituose regionuose. Dauguma jų susibūrė 2011–2014 m., o 2001 m. veiklą pradėjusi Lietuvos Norvegijos bendrija persivadino Oslo lietuvių bendruomene.


175

to ir mes jautėme tą tokį labai šiltą... kad čia mūsų mažai, tai mes turime kažkokią vienybę palaikyti. Dabar taip tikrai nėra. (M44, K1)

Įdomu, kad tyrime dalyvavusių informantų patirtys bendruomenės veikloje gana skirtingos. Matyti labai aiški takoskyra – laikotarpis iki 2004–2007 m., kai lietuvių visoje Norvegijoje gyveno apie du tūkstančius, ir laikotarpis po 2007 m., kai į Norvegiją kas-met atvykdavo po kelis tūkstančius naujų lietuvių. Kalbinti lietuviai teigė noriai dalyva-vę bendruomenės veikloje – prisidėdavo, kas kuo galėdavo. Daugelis jų mena Lietuvos ambasadoje rengiamas šventes, kai, 20 metus Osle gyvenančios lietuvės teigimu, visi tilpdavo vienoje salėje. Šiuos žmones vienijo noras susitikti, bendrauti, bendri interesai, dalijimasis informacija, lietuvybės puoselėjimas.

48. Prieš dvidešimt tai – labai gerai galiu pasakyt – pamenu, dabar... 96-ųjų Kalėdos buvo, aišku, ne per pačias Kalėdas, ne per Kūčias, bet mes ten savaitę gal prieš buvom. Tai buvo pirmi mūsų metai, kai mes ten su vyru gyvenome, aš universitete mokiausi, tai pakvietė ambasada ir visi lietuviai, kiek ten vieni kitų pažinojo. Visi susirinko į kalė-dinė šventę ir buvo dar patalpos nedidelės. <...> Visi mes ten tilpom, visi ten stovėjo, kiekvienas apie save papasakojo, kas jis toks, ten prisistatė ir suneštinės vaišės, tai vat visi buvo pakviesti, kas žinojo, lietuviai visi galėjo ateiti. Dabar tai būtų neįmanoma. (M44, K1)

49. Dalyvauju [Oslo lietuvių bendruomenės veikloje]. Ir valdyboj sėdėjau. Visokių daly-kų. Buvo ir veiklos tokios buvo. Kaip ir tapatybės išsaugojimo, lietuvybės puoselėjimo. Organizuodavom, dar aš ne vienais metais žiuri sėdėjau, dailiojo skaitymo konkur-suose, ir ambasados renginiai, tai buvo gana aktyvi ambasada ir aktyviai bendradar-biavo su išeivija. Mūsų tada buvo mažiau. <...> Anksčiau kažkaip visa išeivija dau-giau žiūrėdavo į Oslą, burdavosi, atvažiuodavo iš toli. Į susirinkimus, į... suvažiavimai ten lietuvių ir taip toliau. Dabar jau visi turi įsisteigę savo. (M46, K1)

Ši lietuvė ir šiuo metu dalyvauja bendruomenės veikloje, tik jau nebe taip aktyviai. Vienas 46 metų kalbintas vyras pasakojo specialiai įkūręs svetainę, skirtą dalintis lie-tuviams Norvegijoje aktualia informacija internete. Tačiau atsiradus socialiniams tin-klams, iš jų ir feisbukui, kaip pats teigė, visi perbėgo tenai.

Po 2007 m., kai Lietuva buvo priimta į Šengeno zoną, ir 2008 m. kilusios finansinės krizės ilgiau Osle gyvenantys lietuviai ėmė pastebėti pokyčių tiek bendruomenės veiklo-je, tiek apskritai Osle. Kaip pasakojo dauguma informantų, anksčiau, pamatę automobilį su lietuviškais numeriais ar išgirdę kalbant lietuviškai, būtinai prieidavo ir pakalbindavo lietuvius, iš kur jie, ką Osle veikia ir pan. Po 2007–2008 m. taip elgtis pradėjo rečiau, nes mieste daugėjo įvairaus mentaliteto, dėl labai skirtingų priežasčių emigravusių lietuvių. Ambasados renginiuose atsirado daug nepažįstamų veidų. Todėl dalis seniau išvykusių informantų atsitraukė nuo bendruomenės veiklos, dalis teigė mieliau bendraujantys su draugais arba ieško būdų susiburti, organizuoti išvykas, renginius neoficialiai.

176


50. Yra forumas mūsų lietuviainorvegijoje.com, tai iš visos Norvegijos buvom prieš mė-nesį dvi savaites kalnuose. Šimtas žmonių. Tai 25–30 šeimų. Tai ten tai jau lietuviškai bendrauji. Toks sutikimas trijų dienų per Sekmines. (V46, K1)

Kai kurie informantai minėjo, kad kalbėdami norvegiškai ar angliškai jie neatsipalai-duoja, išvargsta, todėl jaučia skirtumą kalbėdami lietuviškai. Nors šiais laikais tam rasti tokių progų daug lengviau, tačiau įsimintina vienos informantės, gyvenančios Osle jau 26 metus, patirtis, kaip jai trūko lietuvių kalbos išvykus į Norvegiją po 1990 metų:

51. Žmonių nėra lietuvių aplinkui. Jeigu kas ten atvažiuoja, tai gyvena pas tave... Aš nuo-mavau namą, dirbau konsulate. Bet man jau atgaiva širdžiai lietuviškai pasikalbėt. <…> Nesvarbu – kokia kalba aš kalbu, ar aš kalbu norvegiškai, ar aš kalbu, reiškia, lietuviškai – tikrai, puikiausiai galiu išreikšti viską. Bet lietuviškai man kalbėt yra la-bai saldu. (M56, K1)

Kalbant apie pirmųjų emigrantų Osle sąlygas, reikia turėti omeny, kad tuo laiku jie buvo išsibarstę, nebuvo nei knygų, nei spaudos, nei interneto, pokalbiai telefonu ir ke-lionės lėktuvu kainavo labai brangiai. Osle jie juto lietuvių kalbos vakuumą, kurį norėjo-si užpildyti. Puiki terpė tam buvo bendruomeninė veikla. Su informacinių technologijų plėtra atsivėrė palankios sąlygos vartoti lietuvių kalbą. Visų pirma, atsirado galimybė skaityti lietuviškai – sekti Lietuvos naujienas interneto portaluose, rašyti elektroninius laiškus, kurie akimirksniu pasiekia adresatus. Palaipsniui, tobulėjant technologijoms, atsirado tiesioginio bendravimo internetu galimybė – skambinti internetu, žmonėms nebereikėjo galvoti apie dideles pokalbių sąskaitas. Dar vienas etapas prasidėjo atsira-dus socialiniams tinklams. Daugelis informantų teigė jais besinaudojantys ir skelbiantys savo įrašus arba sekantys kitus. Žinoma, ne visais atvejais informantai rašo lietuviškai: jei žinutė skirta lietuviškai auditorijai, renkasi lietuvių kalbą, o jei kitakalbei auditori-jai – tuomet rašo arba norvegiškai, arba angliškai. Technologijų plėtra panaikino lietu-vių kalbos vakuumą. Akivaizdu, kad naujosios technologijos emigrantams ne tik leido palaikyti glaudžius ryšius su lietuviais Lietuvoje, būti Lietuvos kontekste, žinoti aktu-alijas, bet ir patenkinti poreikį bendrauti lietuvių kalba. Taigi, atsirado palanki terpė aktyviam lietuvių kalbos vartojimui, net jei Osle emigrantai neturi su kuo bendrauti lietuviškai arba jei lietuvių kalbos vartojimas labai ribotas – tik namų aplinkoje. Be to, pigios oro linijos sudarė sąlygas lietuviams dažniau grįžti į Lietuvą, apsilankyti Osle jų šeimos nariams. Kaip teigė Osle jau daugiau nei penkerius metus gyvenantis infor-mantas, jis į Lietuvą grįžta ne rečiau kaip kas 3 mėnesius, o jo draugė vasarą kas savaitę valganti lietuviškas salotas, skintas iš mamos daržo, nes yra krovinių vežėjų, pristatančių siuntas per dieną dvi.

Pirmieji lietuvių emigrantai taip pat dalijosi patirtimi, kuri atvykėliams po krizės jau buvo nepažini. Jie vežėsi knygų, žurnalų tam, kad ką nors galėtų paskaityti lietuviš-kai gyvendami Osle. Priešingai nei dabar, tuo laiku Oslo bibliotekose nebuvo lietuviškų knygų. Štai 1990 m. į Oslą emigravusios lietuvės patirtis:


177

52. Aš atsimenu – aš laikydavau laikraščius, kažkokius pageltonavusius, nes buvo jau lie-tuviškas žodis, tu jį skaitai.. <...> Nes maniakė esu knygų, skaitymo ir visko – kas parašyta, viską perskaitau. Tai šito man labai reikėjo. Kraustydamasi iš vieno buto, išmečiau krūvą visokių laikraščių, ir man klausė šeimininkė: kam, sako, čia laikai tuos baisius laikraščius? Žurnalai ten tokie buvo dar blokados laikų, keturi puslapiai „Mo-teris“. Bet skaitydavai kaip, oi! (M56, K1)

Jau 27 metus gyvenanti Osle informantė minėjo, kad siunčiasi lietuviškas knygas in-ternetu. Pasakojo, kad jai labai trūksta lietuviško fono, todėl kai tik atsiras skaitmeninis radijas, planuoja įsirašyti lietuviškų radijo stočių. Osle yra galimybė matyti lietuvišką televizijos kanalą „Emigrantai“ – kai kurie informantai jį žiūrintys. Dar vienas būdas apsupti save lietuvių kalba – įgarsintos knygos, kurių galima klausyti tiek laisvu metu, tiek kur nors einant, važiuojant ar dirbant. Kaip rodo vieno iš Oslo išsikėlusio lietuvio patirtis, galimybė dirbant klausyti knygų lietuvių kalba jam buvo vienas šviesiausių pri-siminimų iš laikotarpio, kurį praleido ankstesniame darbe:

53. Keturis metus dirbau švaros įmonėj. Pas mus buvo darbas gana monotoniškas – tai aš audioknygas lietuviškai klausiau. Jūs neįsivaizduojat, aš perklausiau kokias 150 knygų ar dar daugiau – aš turėjau sąrašą visų. <...> Būdavo dienų, kai aš laukdavau tos valandos, kai pradėsiu dirbti, kai galėsiu klausyti. <...> Pats nuostabiausias dalykas būdavo ten... Aš perklausiau tokių knygų, kur aš niekad nebūčiau perskaitęs – Hugo, Dumas, Karlas Majus, tolstojai, remarkai... <...> Lietuvių ten kokios, Baltušio, pavyz-džiui, „Parduotos vasaros“ – aš perklausiau 3 kartus. Man pats tas. Jeigu kas sakytų, kokią čia lietuvių knygą, sakyčiau – va imk ir Baltušį paklausyk. Sakyčiau, perlas lie-tuviškas. (V27, K1)

Kalbantis su visais tyrimo dalyviais, buvo manyta, kad bus užfiksuota tam tikrų lie-tuvių kalbos pokyčių, ypač tų informantų kalboje, kurie gyvena ne Lietuvoje jau dau-giau nei penkerius metus ar net dvidešimt metų. Atrodytų, Oslo lietuviai turėtų kalbėti su norvegų kalbos akcentu, jiems turėtų trūkti lietuviškų žodžių. Tačiau iš atliktų in-terviu teigti, kad lietuvių kalba nyksta, skursta gyvenant Osle – negalima. Šiuos duo-menis galėjo lemti tai, kad į kvietimą dalyvauti tyrime atsiliepė tie asmenys, kuriems rūpi kalbos dalykai. Ypač akivaizdus lietuviškosios tapatybės ir kalbos išlaikymo ryšys tų informantų, kurie turi labai stiprias tautines nuostatas ir deda visas įmanomas pa-stangas perduodami lietuvių kalbą savo vaikams (daugiau apie tai žr. šios monografijos skyrių „Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose“). Vienas vyras, gyvenantis Osle jau daugiau nei 12 metų, laikantis save pasaulio piliečiu – kosmopolitas, retokai grįžtantis į Lietuvą, bet palaikantis ryšius su lietuviais Osle, taip pat puikiai kalbėjo lietuviškai. Didžiausių pastangų išlaikyti ir perduoti lietuvių kalbą savo vaikams prireikia lietuvėms moterims, ištekėjusioms už norvegų ir turinčioms glaudžius socialinius ryšius su norvegais. Jų kal-boje imant interviu vietomis buvo justi tik lėtesnis kalbėjimo tempas, didesnės pauzės ir susikaupimas duodant interviu.

178


Paklausus informantų, ar jie jaučia kintant savo lietuvių kalbą – dauguma pabrėžė, kad ne, tačiau tie, kurie Osle gyvena ilgiau nei 8 metus, teigė, kad kartais ima pritrūkti žodžių. Ypač jei reikėtų lietuviškai kalbėti apie darbą. Kaip rodo ankstesni emigrantų kalbos tyrimai, net 79 proc. jų lietuvių kalbą vartoja namie, o darbe – tik 23 proc. (Gu-davičienė 2015: 53). Statybų sektoriuje dirbančio vyro teigimu, po 12 metų gyvenimo Osle labiausiai stringa žodžiai:

54. I: Šiaip tai lygiai tas pats. Pastebiu kartais, kad kad... na, kai ne taip daug vartoji, tai kažkokie specialūs žodžiai galbūt jie iškrenta, ir labiau naudojamas, tarkim, norvegiš-kas žodis būna darbe, tai vat ir vat ir ir sėdi, ir galvoji, kaipgi čia tas žodis lietuviškai. Surandi po to vis tiek.

T: Reikia truputį pastangų? I: Reikia truputėlį. Nevartojamas daiktas rūdija. (V46, K1)

Žodyno trūkumas – visiškai suprantamas, turint omenyje, kad tyrimo informantai yra darbingo amžiaus. Dalis išvyko tik baigę mokyklas ar universitetus į Oslą studijuoti ar dirbti, todėl būdami Lietuvoje neturėjo galimybių įgyti reikiamų lietuvių kalbos kom-petencijų darbo sferoje. Kiti atvykę į Norvegiją įsidarbino kitose darbo srityse, tad darbe reikalingi žodžiai išmokti jau ne gimtąja kalba. Be to, kalboms būdinga dinamika – lie-tuvių kalboje kinta ir bendrinės kalbos normos, ir šnekamoji kalba, atsiranda vis naujų realijų, o su jomis ir naujų žodžių. Kaip savo patirtimi dalijasi lietuvių ir norvegų kalbų vertėja, rašytoja, išvykusi į Oslą studijuoti, kai jai buvo 24 metai:

55. Arba tie... visokie norminimai vyksta. Kur kai aš mokiausi čia, universitete, ir Pupkio paskaitas lankiau, ir aš čia viską moku jau, o po to staiga išgirstu, kad ir to negalima, ir to, čia naujų visokių prikūrę, kur man dar nežinomi buvo, kai aš išsikrausčiau. Tai va tokių... daugiau leksikos dalykų pasikeitimai. <...> Būtent va to ir pritrūksta man, kur... arba atsirado terminai, ko visai mes neturėjome, kai aš dar buvau jauna. Arba temos, kuriom aš niekada nekalbėjau. <...> Staiga man reikėjo vertėjauti ir sako: moteriai reikės versti, kuri laukiasi. O – čia man viskas aišku. Ir staiga nuėjau, ir man ta sesutė aiškina, ir aš nė vieno žodžio lietuviškai nežinau. Nes man viskas tik norvegiškai. (M44, K1)

Apibendrinant pakitusias lietuvių kalbos vartojimo galimybes galima teigti, kad technologiniai pokyčiai sudarė sąlygas emigrantams palaikyti glaudesnius ir dažnesnius kontaktus su Lietuvoje likusia visuomenės dalimi, su artimaisiais, draugais ir išlaikyti ne tik lietuviškąją tapatybę, bet ir lietuvių kalbą. Monikos Schmid teigimu (2002: 334), kalbos išlaikymas ar jos praradimas labai stipriai priklauso nuo požiūrio, nes jei žmogus nori paslėpti savo tapatybę – jis greičiau praras gimtąją kalbą, bet jei tapatybė jam labai svarbi – stengsis ją išlaikyti (2002: 334). Tačiau tyrimo dalyvių atveju net ir kosmopo-litais save laikantys Oslo emigrantai per 10 ir daugiau metų daugiakultūriame mieste lietuvių kalbą išlaiko.


179

APIBENDRINIMAS

Lietuvius į Oslą traukė įvairios priežastys, nors dalis informantų atsidūrė Norvegijos sostinėje visiškai atsitiktinai. Dauguma Norvegiją pasirinko kaip ekonomiškai, kultū-riškai patrauklią šalį, kurioje veikia teisingumo ir lygybės principais grįsta socialinė sis-tema. Dalis Oslo lietuvių emigravo į šį miestą iškart po studijų Lietuvoje arba išvyko ten studijuoti, kiti – dar nesukūrę šeimų dirbti, o didesnė dalis – jau kiek brandesnio amžiaus, gavę darbo pasiūlymus, su šeimomis.

Retas lietuvis išvyksta į Norvegiją bent kiek mokėdamas norvegų kalbą. Emigraciją į Norvegiją lemiančios priežastys yra gana įvairios, tačiau, kaip rodo duomenys, norvegų kalbos nemokėjimas lietuviams netrukdo čia įsitvirtinti ir dirbti. Labiausiai tai susiję su Norvegijos migracijos politika, darbo jėgos trūkumu bei palyginti švelnia Norve-gijos kalbų politika – asmenims, dirbantiems privačiame sektoriuje, nėra reikalavimo išsilaikyti norvegų kalbos mokėjimo lygio testą. Tačiau gyvenamosios šalies kalbos ne-mokėjimas arba prastas mokėjimas apriboja lietuvių galimybes įsidarbinti, gauti geriau apmokamą darbą, neleidžia aktyviai įsitraukti į visuomeninį šalies ir miesto gyvenimą.

Į Norvegiją individualiai vykstantys emigrantai geriau išmoksta norvegų kalbą nei vykstantys per grandininę migraciją, t. y. gimines, draugus, nes šie suteikia reikiamų žinių, parūpina gyvenamąją vietą, darbą. Be to, lietuviai iškart patenka į savų ratą, todėl jiems nėra būtinybės ieškoti naujų ryšių. Visi lietuviai teigė, kad svarbu mokėti norvegų kalbą, tačiau jos išmokti trukdo laiko trūkumas, nes dauguma lietuvių dirba, turi šei-mas, taip pat nori turiningai leisti laisvalaikį, keliauti. Taigi ši teigiama nuostata norve-gų kalbos mokėjimo atžvilgiu nesutampa su informantų kalbiniu elgesiu, nes dauguma jų nesimoko norvegų kalbos taip, kaip ketino prieš atvykdami. Daugelis susiduria su pagrindine kliūtimi – tam tikrose darbo sferose visiškai pakanka minimalių norvegų kalbos kompetencijų. Tai silpnina emigrantų motyvaciją mokytis norvegų kalbos.

Emigrantai mokosi šalies kalbos ar bent stengiasi jos pramokti, nes suvokia, kad tai lemia komforto jausmą gyvenant kitoje šalyje ir geresnio darbo perspektyvas. Visais atvejais kalbos mokymasis, ypač pradinių gebėjimų įgijimas, susijęs su išlaidomis. Tam reikia ir laiko, ir priemonių, nepaisant to veiksnio, kad šiandien kalbų mokytis gana paprasta – yra daugybė platformų, galima klausyti ir mokytis žiūrint televiziją, klausant radijo, naudojantis įvairiomis vertimo programomis ir pan. Tačiau žmonės, nuvykę į Norvegiją ir pamatę, kad užtenka turimų anglų kalbos kompetencijų bei pakanka mi-nimalių norvegų kalbos žinių, greitai praranda motyvaciją tobulinti kalbinius įgūdžius. Norvegų kalbos mokymasis ypač susijęs su esminiu emigrantų apsisprendimu – ar jie liks gyventi Norvegijoje ilgam, ar grįš į Lietuvą. Jei nėra apsisprendę likti – motyvacija mokytis norvegų kalbos dar labiau menksta.

Oslo darbo rinkoje vyrauja anglų kalba kaip lingua franca. Daugelis lietuvių infor-mantų neturi labai glaudžių tiesioginių ryšių su etniniais norvegais, be to, nemažai jų dirba tarptautinėse įmonėse, kur paprastai renkamasi visiems daugiau mažiau mokama anglų kalba. Tačiau, informantų teigimu, bendraujama ir kitomis kalbomis. Statybų ir

180


paslaugų sektoriuose tai gali būti lenkų kalba, nes dominuoja lenkakalbiai darbuotojai. Retesniais atvejais darbo kalba tampa gyvenamosios šalies kalba, nes tai vienintelis bū-das susikalbėti anglų kalbos nemokantiems migrantams iš įvairių šalių.

XXI a. atsiradusios elektroninės technologijos, mobilumo galimybės sudarė itin pa-lankias sąlygas gimtosios kalbos išlaikymui ir ypač jos aktyviam vartojimui. Visų pir-ma, internetas suteikė prieigą prie lietuviškos spaudos, atsirado galimybė sekti Lietuvos aktualijas ir kitas naujienas interneto portaluose, žiūrėti lietuvišką televiziją, klausyti radijo, siųstis knygas. Lietuviai Osle naudojasi ir socialiniais tinklais, kuriuose vartoja ir lietuvių, ir norvegų, ir anglų kalbas, atsižvelgdami į rašomos žinutės auditoriją. Seniau išvykusių lietuvių teigimu, su elektroninėmis technologijomis atsirado palanki terpė už-pildyti iki tol buvusį lietuvių kalbos vakuumą.

Kaip sostinė ir daugiakultūris miestas, kuris sparčiai auga ir kur didelė darbuotojų paklausa, Oslas pasižymi darbinės aplinkos specifika – dauguma emigrantų dirba ne tik su norvegais, bet ir kitų šalių migrantais. Informantų patirtis rodo, kad ypač vėliau atvykusieji tų ryšių su vietiniais norvegais neturi tiek daug, todėl vietinės kultūros įtaka emigrantų socialiniam, kultūriniam gyvenimui yra menkesnė. Daugeliu atvejų maty-ti, kad lietuviai yra labai glaudžiai susiję su Lietuva. Pastebėta, kad jie išlaiko lietuvių kalbą ir akivaizdžių jos nykimo požymių neaptikta, išskyrus tam tikrus kodų kaitos atvejus, kai pritrūksta kokio rečiau vartojamo žodžio. Didžioji dalis lietuvių teigė, kad jiems būtų sudėtinga kalbėti lietuviškai apie darbą, nes būdami Lietuvoje dar nedirbo arba dirbo kitose sferose. Lietuvių kalba Osle vartojama namie, su artimaisiais, drau-gais. Kaip matyti, bendruomenėse dalyvaujama, bet įsitraukiama ne taip aktyviai kaip anksčiau. Patekę į Oslą dauguma Lietuvos emigrantų susiduria su panašiais socialiniais, kultūriniais, ekonominiais ir kitais veiksniais, kurie keičia emigrantų kalbinį elgesį ir išankstines kalbines nuostatas.

LITERATŪRA

Aarsæther, F. (2010). The use of multiethnic youth language in Oslo. In P. Quist, B. A. Svendsen (Eds.), Multilin-gual Urban Scandinavia: New Linguistic Practices (p. 111–126). Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.

Arvanitidis, P., & Skouras, D. (2008). The residential characteristics of immigrants in the medium-sized city of Vo-los: a preliminary investigation. Discussion Paper Series of DPRD, 14 (10), 177–198. Prieiga internetu: http://www.prd.uth.gr/uploads/discussion_papers/2008/uth-prd-dp-2008-10_en.pdf [žiūrėta 2018-05-12].

Blom, S. (2007). Attitudes towards immigrants and immigration. In Immigration and Immigrants 2006: Statistics Norway, 87. Prieiga internetu: https://www.ssb.no/a/english/publikasjoner/pdf/sa122/attitudes.pdf [žiū-rėta 2018-05-12].

Chiswick, B., & Miller, P. (2005). Linguistic distance: a quantitative measure of the distance between English and other languages. Journal of Multilingual and Multicultural Development, 26 (1), 1–11.

Chiswick, B., & Miller, P. (2015). Handbook of the Economics of International Migration. Vol. 1A. North Holland.Ciobanu, A. (2013). Language and identity in Norway. Philologia, 58 (2), 167–176.Cummins, J. (2000). Putting language proficiency in its place: Responding to critiques of the conversational/

academic language distinction. In J. Cenoz , U. Jessner (Eds.), English in Europe: The Acquisition of a Third Language (p. 54–83). Clevedon, DE: Multilingual Matters.


181

Czaika, M., de Haas, H. (2014). The globalization of migration: Has the world become more migratory? Interna-tional Migration Review, 48 (2), 283–323.

Ginsburgh, V., & Weber, S. (2011). How Many Languages Do We Need? The Economics of Linguistic Diversity. Prin-ceton NJ: Princeton University Press.

Gudavičienė, E. (2010). Sociolingvistinis Vilniaus miesto portretas. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Miestai ir kal-bos: kolektyvinė monografija (p. 207–230). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Gudavičienė, E. (2015). Bendrosios emigrantų kalbinio elgesio ir nuostatų tendencijos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė: kolektyvinė monografija (p. 43–58). Vilnius: Vilniaus universiteto leidy-kla.

Huijts, T., Kraaykamp, G., & Scheepers, P. (2014). Ethnic diversity and informal intra- and inter-ethnic contacts with neighbours in the Netherlands. Acta Sociologica, 57 (1), 41–57.

Husby, O. (2010). The Norwegian Language. Prieiga internetu: https://www.ntnu.edu/now/intro/backgro-und-norwegian [žiūrėta 2018-12-03].

Immigration and Integration 2017–2018. Report to Norway to the OECD. Norwegian Ministeries. Prieiga in-ternetu: https://www.regjeringen.no/contentassets/fe206a22df754b8792740fb81109a761/immigration- and-integration-2017-2018-report-for-norway.pdf [žiūrėta 2018-12-10].

Isphording, I. E., & Otten, S. (2011). Linguistic distance and the language fluency of immigrants. Ruhr Economic Papers, 274.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Prieiga internetu: https://epublications.vu.lt/object/elaba:11603159/ [žiūrėta 2018-06-07].

Jakaitienė, E. (1999). Kaip kalba ir rašo norvegai. Mokslas ir gyvenimas, 5 (497), 6–9.Klimaitė, R. (2004). Kalbų įvairovė Europos integracijos procese. Filosofija. Sociologija, 2, 12–16.Knudsen, J. S. (2010). ‘Playing with Words as if it was a Rap Game’: Hip-Hop Street Language in Oslo. In P. Quist,

B. A. Svendsen (Eds.), Multilingual Urban Scandinavia. New Linguistic Practices (p. 156–169). Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.

Kuznecovienė, J. (2009). Lietuvių imigrantų Norvegijoje, Anglijoje ir Ispanijoje įsitraukimo strategijos: nuo kon-formizmo iki navigacijos. Filosofija. Sociologija, 2, 96–103.

Liebig, T. (2009). Jobs for Immigrants: Labour Market Integration in Norway. OECD Social, Employment and Migration Working Papers, 94, OECD Publishing. http://dx.doi.org/10.1787/221336486778

LLRI (2006) – Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas „Migracija: pagrindinės priežastys ir gairės pokyčiams“. Pri-eiga internetu: https://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/darbo-santykiai/tyrimas-migracija-pa-grindines-priezastys-ir-gaires-pokyciams/lrinka [žiūrėta 2018-10-11].

Ludvigsen, D. (2014). Lithuanian Citizens in Norway During Ww2: Who Were They and What Happened to Them? OIKOS: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2 (18), 63–72.

MacDonald, J., & MacDonald, L. (1964). Chain Migration Ethnic Neighborhood Formation and Social Networks. The Milbank Memorial Fund Quarterly, 42, 82–97.

Massey, D. S., Arango, J., Hugo, G., Kouaouci, A., Pellegrino, A., & Taylor, J. E. (1993). Theories of International Migration: A Review and Appraisal. Population and Development Review, 19 (3), 431–466.

OECD (2014) – The Organisation for Economic Co-operation and Development: Norway. Prieiga internetu: http://www.oecd.org/eco/surveys/EN%20overview%20for%20webpage.pdf [žiūrėta 2018-10-10].

Opsahl, T., & Nistov, I. (2010). On Some Structural Aspects of Norwegian Spoken among Adolescents in Mul-tilingual Settings in Oslo. In P. Quist, B. A. Svendsen (Eds.), Multilingual Urban Scandinavia: New Linguistic Practices (p. 49–64). Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.

Paul, L., Simons, G., & Fennig, Ch. (Eds.) (2015). Ethnologue: Languages of the World. Eighteenth edition. Dallas, Texas: SIL.

Schierup, C., Hansen, P., & Castles, S. (2006). Migration, Citizenship, and the European Welfare State: A European dilemma. London: Oxford University Press.

182


Schmid, M. S. (2002). First Language Attrition, Use and Maintenance: The case of German jews in anglophone countries. Amsterdam: John Benjamins.

Søholt, S., & Lynnebakke, B. (2015). Do Immigrants’ Preferences for Neighbourhood Qualities Contribute to Segregation? The case of Oslo. Journal of Ethnic and Migration Studies, 41 (14), 2314–2335. Prieiga interne-tu: https://oda.hioa.no/nb/item/asset/dspace:14401/Do%20immigrants’%20preferences%20_Cristin%202017.pdf [žiūrėta 2018-04-09].

Spiriajevienė, I. ir Spiriajeva, E. (2015). Nuo tautinės iki teritorinės tapatybės Lietuvoje: socialinis geografinis po-žiūris. Regional Formation and Development Studies, 1 (15). 109–119. Prieiga internetu: https://www.ku.lt/smf/wp-content/uploads/sites/6/2016/02/regional_2015_115.pdf [žiūrėta 2017-11-05].

SSB – Statbank Norway. Prieiga internetu: https://www.ssb.no/statbank/. Svendsen, B. A. (2010). Linguistic practices in multilingual urban contexts in Norway: An overview. In P. Quist,

B. A. Svendsen (Eds.), Multilingual Urban Scandinavia. New Linguistic Practices (p. 12–16). Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.

Svendsen, B. A., & Røyneland, U. (2008). Multiethnolectal facts and functions in Oslo, Norway. International Journal of Bilingualism, 12 (1&2), 63–83.

Van Parijs, P. (2011). Linguistic Justice for Europe and the World. Oxford: Oxford University Press.

183

Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose Inga Hilbig

Bet tada labai, visada nudominuos norvegų, jei nelaikyt to sąmoningai fokuse, visada nudominuos. Ir ta norvegų įlįs ir į visiškai lietuvišką šeimą, nes ji visur aplinkui… Vi-sur aplinkui vandenynas yra, o čia maža sala. Tiktai leist, tik atidaryt duris, tai aišku, kad tave užpils, tai čia net nėra kalbos. Ir labai greitai. (M42, 3 vaikai)

Dvikalbystė apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas ir vartojimas kas-dieniame gyvenime (Baker 2011; Myers-Scoton 2009) arba kaip gebėjimas bent

suprasti dvi ar daugiau kalbų (De Houwer, Ortega 2019: 3). Didelei daliai pasaulio gyventojų dvikalbystė yra ne pasirinkimo klausimas, o gyvenimo būtinybė (Grosjean 2010). Tarp tokių žmonių yra ir gyvenamąją šalį keičiantys asmenys. Dėl darbo, mokslų, geresnių profesinių, asmeninių galimybių ar šeiminių priežasčių persikėlę gyventi į kitą šalį, jie neišvengiamai patenka į aplinkybinės (angl. circumstantial) dvikalbystės, kaip priešpriešos pasirenkamajai (angl. selective), padėtį. Pirmos kartos emigrantai (K1 kar-ta) paprastai bent pramoksta priimtinės šalies kalbos, rūpinasi savo ir kartu atvykusių vaikų (K1+ karta) integracija naujoje visuomenėje, darbo rinkoje, švietimo sistemoje. Drauge laikui bėgant gali kilti ir neigiamą poveikį tapatybei turinčios asimiliacijos priimtinėje šalyje grėsmė, susiduriama su sunkumais išlaikyti ir perduoti savo kalbą dominuojančios visuomenės kalbos aplinkoje augantiems vaikams, ypač jeigu jie jau gimę emigracijoje (K2 karta).

Emigravę žmonės dažnu atveju patiria esminį atsivežtinės savo kalbos galios po-kytį. Priimtinėje šalyje ji neretai virsta žemesnio socioekonominio ir politinio statuso, ribotos įvesties1, vartojimo galimybių, atliekamų funkcijų, temų, vartojimo kontekstų kalba – paprastai vadinama paveldėtąja (angl. heritage) arba mažumos (angl. minority) kalba2. Yra žinoma, kad socialinės daugumos – dominuojanti šalies kalba daro didelį poveikį emigrantų vaikų mažumos kalbai (De Houwer 2017; Meyers-Scotton 2009; Baker 2011; Barron-Hauwert 2011; ir kt.). Nors tas poveikis, kaip ir kalbų kontaktai apskritai, nebūtinai yra neigiamas reiškinys, mažumų bendruomenių vaikų dvikalbys-tė dažnai būna atimančioji (angl. subtractive) (Lambert 1975) – kai daugumos kalba įsisavinama mažumos kalbos sąskaita, kai pastaroji įgyjama tik iš dalies, patiriami jos

1 Įvestis suprantama kaip visa kalbinė medžiaga (sakytinio ar rašytinio pavidalo), su kuria susiduriama kalbos vartoji-mo, įsisavinimo ar jos išlaikymo aplinkoje. 2 Šiame skyriuje vartojamas vaikų dvikalbystės tyrėjų darbuose įprastas mažumos kalbos terminas.

184


atricijos3 reiškiniai. Tarp pastarųjų – ir pasyvioji (angl. passive, dormant), arba recep-tyvioji (angl. receptive) dvikalbystė, kai mažumos kalba suprantama, bet nevartojama – taigi nėra produktyvioji (angl. productive).

Yra žinoma, kad jei emigracijos sąlygomis mažumos kalba nėra išlaikoma šeimoje, ji neišlaikoma apskritai. Todėl į šeimas krypsta tiek paveldėtąsias kalbas, jų išlaikymą tiriančių mokslininkų, tiek vaikų dvikalbystės tyrėjų akys. Lietuvoje tiriant emigrantų kalbą daug vertingų duomenų gauta vykdant pirmąjį lietuvių kalbos diasporoje tyrimą „Emigrantų kalba“ (Ramonienė 2015). Svetur gyvenančių lietuvių šeimų kalbų politika ir vadyba, lietuvių paveldėtosios kalbos išlaikymą lemiančiais veiksniais ir aplinkybė-mis, kalbinėmis nuostatomis projekte išsamiai domėjosi Kristina Jakaitė-Bulbukienė (2015a, 2015b). Jos daugiausia tirti Amerikos lietuviai bei jų palikuonys, aptartos ir Vokietijos lietuvių šeimos. Eglė Gudavičienė (2015) nemažai dėmesio šeimoms skyrė apžvelgdama bendrąsias skirtingų bangų ir kartų įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių kalbinio elgesio bei nuostatų tendencijas. Tarp kitų mokslininkų publikacijų minėti-na Agnės Blažienės (2016) daktaro disertacija, kurioje, analizuojant Anglijos lietuvių vaikų leksikos bei gramatikos raidą bei rišliuosius pasakojimus, pateikiama duomenų ir apie sociolingvistinę tiriamųjų aplinką. Tačiau sociolingvistiškai dvikalbystė – ma-žumos ir daugumos kalbų derėjimas ir konkuravimas šių dienų emigrantų iš Lietuvos šeimose ir konkrečiau – svetur augančių lietuvių vaikų dvikalbystė dar nebuvo išsa-miau aptarta.

Norvegija – viena iš populiariausių dabartinės emigracijos iš Lietuvos vietų, ir lietu-vių skaičius šioje šalyje pastaraisiais metais labai išaugo. Norvegijos lietuviai yra sulaukę nemažai socialinių mokslų srities tyrėjų dėmesio. Jolanta Kuznecovienė (2009a, 2009b) analizavo lietuvių Norvegijoje įsitraukimo bei tautinės tapatybės darybos strategijas; Darius Daukšas (2011, 2013, 2017, 2018) taip pat išsamiai tyrė Norvegijos lietuvių inte-graciją bei tapatybę, pilietybės sampratas. Lina Kreisma (2013) domėjosi lietuvių darbo migrantų akultūracija ir adaptacija, o Ingrida Celešiūtė (2010, 2013) aptarė vietos darbo migrantų elitą, jų migracijos tikslus ir verslumo iniciatyvas, analizavo transnacionalų lietuvių slaugių mobilumą. Jurgina Mačiulytė (2013) vienintelė domėjosi Norvegijos lietuvių šeimomis, konkrečiau – kalbinės tiriamųjų tapatybės klausimais: aiškinosi, kaip lietuvių emigrantų šeimose Osle yra konstruojama, rekonstruojama ir išreiškiama per diskursą jų tapatybė, nustatomas ryšys tarp tautinės tapatybės, priklausymo tautai jaus-mo bei kalbos vartojimo.

Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau Norvegijoje laikinai ar tik sezoniškai dirbusių, nuolat migravusių asmenų persikelia ten gyventi su šeimomis (Mačiulytė 2013: 23) ir įsikuria ilgesniam, galbūt – visam laikui. Taigi lietuvių šeimų, ypač vaikų, kalbų mokėjimas ir vartojimas, jų dvikalbystės su lietuvių kalba padėtis,

3 Kalbos atricija gali būti apibrėžta kaip kalbos atžanga, vykstanti jai jau susiformavus, t. y. po lytinės asmens brandos (Schmid 2011; Montrul 2016). Tačiau šiame darbe atricija suprantama bendriau – kaip psichologinis reiškinys, susijęs su kalbos primiršimu ar užmiršimu bet kuriame žmogaus amžiuje (Ecke 2004; Slavkov 2015: 717) – taigi ir vaikystėje.

I. Hilbig. Dvikalbystė Oslo lietuvių šeimose

185

mažumos kalbos išlaikymo šeimose klausimai, žmonių turimos kalbinės nuostatos yra labai svarbi Oslo lietuvių sociolingvistinio portreto dalis, kurią čia ir imamasi pateikti.

Pristatomo darbo tikslas – išanalizuoti dvikalbystę su lietuvių kalba emigrantų iš Lietuvos šeimose Osle, labiausiai susitelkiant į vaikų lietuvių kalbos vartojimą, jų turi-mas kalbines kompetencijas, lietuvių kalbos derėjimą ir konkuravimą su daugumos – norvegų kalba (ir kita ar kitomis šeimos kalbomis, jei šeima mišri). Taip pat siekiama išsiaiškinti tėvų taikomas vaikų dvikalbystės ugdymo strategijas ir konkrečias priemo-nes, tėvų kalbines nuostatas, emigracijos šalyje gaunamą paramą vaikų dvikalbystei su mažumos kalba, lūkesčius dėl vaikų lietuvių kalbos ateities.

Kitaip nei ankstesniuose sociolingvistiniuose darbuose apie lietuvių emigrantų šeimas (Jakaitė-Bulbukienė, 2015a, 2015b; Blažienė 2016), šiame atskirai aptariamos vienatautės ir mišrios šeimos. Taip pat nauja tai, kad čia skyrium apžvelgiamas tėvų kalbinis elgesys komunikuojant tarpusavyje, jų bendravimas su vaikais, vaikų bendra-vimas su tėvais, tarpusavyje ir su kitais lietuviais. Šeima yra labai dinamiška mikrosis-tema – taip pat ir kalbinė, jos narių kalbinės praktikos nuolat veikia vienos kitas, tačiau ne visada yra tiesiogiai susijusios. Tėvai turi išties didelę galią modeliuoti kalbines savo vaikų nuostatas ir elgesį. Tačiau vaikų nusistatymai ir kalbinis elgesys nebūtinai visada lemiami tėvų, jų nuostatų, vykdomos kalbų vadybos ir pasirinktų dvikalbystės ugdymo strategijų bei konkrečių priemonių (Barron-Hauwaert 2004, 2011; Braun, Cline 2014). Taigi atskirai įsižiūrėti į tėvų ir vaikų kalbinį elgesį, jų pasirinkimus dėl kalbų vartojimo, tų pasirinkimų tarpusavio ryšį išties verta.


Šio skyriaus tyrimo medžiagą sudaro 27 kokybiniai pusiau struktūruoti interviu. Daugu-ma jų atlikti 2016 m. birželį Osle ir jo apylinkėse, keli – vėliau susitikus su informantais Lietuvoje ar per skaipą. Informantų ieškota asmeniniais kanalais, per Oslo lietuvių ben-druomenę, socialinius tinklus, sniego gniūžtės metodu. Siekta apklausti kuo įvairesnių pagal lytį, amžių, išsilavinimą, socialinę ir šeiminę padėtį, etninę šeimos sudėtį, turimų vaikų skaičių ir vaikų amžių informantų. Didžioji dauguma apklaustųjų buvo K1, pora – K1+ kartos emigrantai. Pagal projekte nusistatytus bendrus tiriamųjų atrankos kriterijus visi duomenų pateikėjai emigracijoje buvo išgyvenę mažiausiai penkerius metus.

Dauguma informantų – 23 iš 27 – buvo sukūrę įvairios tautinės sudėties šeimas arba partnerystes. Iš jų 18 turėjo labai įvairaus amžiaus vaikų. Tyrime dalyvavo 13 vienatautėse lietuvių šeimose gyvenančių ar gyvenusių asmenų: 6 vyrai ir 7 moterys. 11 šių informantų turėjo vaikų, kurių amžius – nuo 8 mėn. iki 17 m. Du vienos šei-mos vaikai buvo jau suaugę, viena šeima interviu metu laukėsi pirmagimio. Kai ku-rie apklaustieji buvo tų pačių šeimų nariai (apklausti abu partneriai, vienu atveju – ir paauglys vaikas). Visi 10 kalbintų mišrių šeimų narių buvo lietuvės moterys: šešios turėjo įvairių tautybių sutuoktinius – Norvegijoje gyvenančius užsieniečius, trys buvo

186


ištekėjusios už norvegų, viena – nutraukusi santuoką su norvegu. Aštuoniose mišriose šeimose augo vaikai, kurių amžius buvo 1–15 metų. Dvi moterys interviu metu laukėsi: viena – pirmagimio, kita – antro vaiko.

Per interviu su tėvais, be kita ko, domėtasi šiais vaikų dvikalbystei šeimose nušviesti svarbiais klausimais4:

• kaip tėvai bendrauja tarpusavyje;• kokia bendra šeimos narių kalba ar kalbos;• kaip tėvai kalba su vaikais namų domene ir už jo ribų; • kokios vaikų dvikalbystės ugdymo strategijos – „mažumos kalba namie“, „vienas

žmogus – viena kalba“, „mišrioji“ (Barron-Hauwaert 2004, 2011) – taikomos;• kaip vaikai kalba su motina, tėvu, broliais ir seserimis;• kaip vaikai bendrauja su kitais asmenimis: išplėstinės šeimos nariais, draugais,

bendramoksliais ir kt.; • kiek dažni ir intensyvūs šeimos ryšiai su Lietuva ir (ar) kitais lietuviais, ypač se-

neliais ir vaikų bendraamžiais (pusseserėmis ir pusbroliais, tėvų draugų vaikais ir kt.);

• jei lietuvių kalba Osle vaikų vartojama ir už namų domeno ribų: kada, kur, kiek, su kuo ir kaip dažnai;

• ar ir jei taip – kaip vaikai yra skatinami kalbėti lietuviškai ir kaip į tai reaguoja;• kokie dvikalbės vaikų raidos etapai pereiti (pvz., ankstyvasis kalbų maišymo

tarpsnis, mažumos kalbos atmetimas pradėjus lankyti mokyklą ar paauglystėje); • koks, subjektyviu tėvų vertinimu, yra vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis

(klausta apie kiekvieną kalbinės veiklos sritį: kalbėjimą, supratimą, rašymą ir skaitymą);

• ar mokoma rašytinės lietuvių kalbos;• ar vaikai mokosi lietuvių kalbos formaliai (lituanistinėje mokykloje, privačiai,

nuotoliniu būdu);• kokių kitų priemonių lietuvių kalbai lavinti imamasi (pvz., stovyklos Lietuvoje,

atostogos pas senelius, lietuviškų knygų skaitymas);• kas skatina tėvus užsiimti dvikalbiu vaikų ugdymu, kokie jų tikslai ir lūkesčiai;• kaip bėgant laikui, šeimai ir vaikams augant, keičiantis kitoms aplinkybėms kinta

tėvų nuostatos ir dvikalbystės ugdymo būdai bei priemonės;• ar tėvų nuostatos ir elgesys su pirmu, antru ir paskesniais vaikais skiriasi ir jei

taip – kaip skiriasi;• kokių dvikalbio ugdymo sunkumų patiriama ir kaip su jais tvarkomasi;• su kokiomis dominuojančios visuomenės (pvz., pedagogų, medikų) nuostatomis

dėl vaikų dvikalbystės su mažumos kalba susiduriama, ar sulaukiama paramos;• kiek tėvams svarbi lietuvių kalba apskritai ir konkrečiai jų šeimos gyvenime;

4 Bendras naudoto interviu scenarijus – 3 priede.


187

• kaip įsivaizduojama tolesnė vaikų ateitis kalbos atžvilgiu, kokios numanomos lie-tuvių kalbos perspektyvos Osle ir Norvegijoje apskritai ir informantų vaikų bei anūkų gyvenime konkrečiai;

• kokių kitų lietuvių šeimų vaikų dvikalbystės istorijų informantai gali papasakoti, ką iš savo patirties gali pasakyti apie lietuvių šeimų kalbinę situaciją Norvegijos sostinėje.

Viengungių, taip pat turinčių porą, šeimą, bet vaikų dar neauginančių ar pirmagi-mių besilaukiančių asmenų buvo tik hipotetiškai klausiama apie jų nuostatas ir planus dėl kalbų vartojimo sukūrus šeimą, susilaukus vaikų. Su dviem labai jaunais, su tėvais dar tebegyvenančiais paaugliais pirmiausia gilintasi į situaciją dabartiniuose jų namuo-se: pačių jaunuolių ir jų tėvų kalbinį elgesį bei nuostatas. Tyrimui buvo labai naudinga su informantais pakalbėti apie kitas, informantų draugų ar pažįstamų šeimas, emigran-tus iš Lietuvos apskritai – tai suteikė galimybę gauti reprezentatyvesnių, galimų kiek drąsiau apibendrinti duomenų. Juolab kad tarp informantų buvo keletas jau labai ilgai Norvegijoje gyvenančių ir vietos lietuvių gyvenimo kontekstą itin gerai išmanančių lie-tuvių (pvz., vienas asmuo užima svarbias pareigas Oslo lietuvių bendruomenėje, kitas dirba valstybinėje pagalbą imigrantams teikiančioje institucijoje).

2. TĖVŲ BENDRAVIMAS TARPUSAVYJE IR SU VAIKAIS

2.1. Situacija vienatautėse lietuvių šeimose

Kaip ir buvo galima tikėtis, vienatautėse K1 emigrantų šeimose partnerių tarpusavyje bendraujama lietuviškai. Tačiau pora apklaustųjų galėjo nurodyti jiems žinomų šeimų, kur sutuoktiniai tarpusavyje (ir su vaikais) kalba norvegiškai. Tokie atvejai – netipiš-ki ir tiek informantų, tiek visos vietos lietuvių bendruomenės laikomi keistu elgesiu ir vertinami neigiamai. Pavyzdžiui, viena pašnekovė per interviu stebėjosi pati savimi dėl to, kad kadaise yra siūliusi lietuviui vyrui namie kalbėtis norvegiškai (1 pvz.), kita apie tokius atvejus atsiliepia itin kritiškai (2 pvz.):

1. I: Tuos pirmus metus, kai išvažiavau, tai buvo sunku, bet kai į universitetą įstojau, tai man nebuvo problemų. Bet mano vyras iš manęs mokėsi, kai aš čia pradėjau univer-sitete mokytis. Perskaitė visas knygas, kurias man reikėjo skaityti. Tai jis raštu puikiai mokėjo, bet kalbėti jis negalėjo, jam tas barjeras buvo didžiulis. Tiesiog mes susitikda-vom su norvegais – jis tylėdavo. Suprasdavo, bet tylėdavo. Jam buvo sunku. Tai aš tada, dar irgi buvo toks jaunatviškas toks kažkoks idealizmas: „Tai kalbėkim norvegiškai!“ Namie. Jis pasakė: „Tu ką? Niekada gyvenime.“ Ir man taip keista buvo. Dabar keista, kaip galėjo man tokia mintis šauti – su savo vyru kalbėt norvegiškai! Bet tiesiog tuo metu norėjosi, kad jis persilaužtų. (M445, K1)

5 Čia ir toliau nuorodose prie citatų M reiškia moterį, V – vyrą, skaičius po raidžių rodo informanto amžių, K1 arba K1+ – emigracijos kartą.

188


2. I6: Taip, aš žinau tokių lietuvių šeimų kur norvegiškai kalba. T: Ar tai yra tipiškas atvejis? I: Ne. Nu mes sakom, kad... [pasukioja pirštą prie smilkinio]. Aš žinau daug žmonių,

kurie miršta, kad tik būtų draugai norvegai. Nu tiesiog tiek nori įsilieti į tą visuome-nę... Bet aš jau vienai tokiai merginai sakiau: „Tu daryk, ką tu nori, tu niekada nebūsi norvegė, tu vis tiek būsi ta emigrantė, atvykusi iš Lietuvos, iš Rytų Europos. Daryk, ką tu nori: tu pirk, eik, valgyt į tuos pačius restoranus, bendrauk tik su norvegais – tu vis tiek nebūsi norvegė.“ <…> Aš manau, kad čia gal kokie trūkumai žmogaus pasimato <…> savęs kažkokie trūkumai, nevisavertiškumo kažkokie kompleksai gal. Nežinau, aš pati niekada... Aš lietuvė ir gerai jaučiuos. (M38, K1)

Taip pat užfiksuotas vienas savitas atvejis, kai lietuvių tėvų Osle tarpusavyje ir su vaikais šnekamasi angliškai, nes norima paruošti juos tarptautinio bakaulariato klasei, kur mokoma angliškai. Anksčiau gyvenę Anglijoje, taigi kartą jau keitę emigracijos šalį ir galbūt ketinantys migruoti ateityje (ar numatantys tokią perspektyvą savo vaikams), pasaulinę anglų kalbą jie laiko kur kas svarbesne bei reikalingesne vaikams ne tik už lietuvių, bet ir už dabartinės gyvenamosios aplinkos – norvegų kalbą:

3. Dabar galvoju, viena šeima tokia... Jie tarpusavy išvis angliškai šnekasi. Tai kažkas tokio man... Lietuviai, gyvenantys Norvegijoje, šnekasi angliškai. Tai aš šiaip galvoju: kaip taip sugalvot su savo vyru pradėt šnekėt dar kažkokia kalba neaiškia? <…> Nu bet kaip taip, man tai... Labai keista, kad Norvegijoj, nes tokių atvejų Anglijoj gal... Bet jie kažkiek buvo išvažiavę, ta anglų kalba pasimaišė jiem. Bet vis tiek čiagi jie šneka norvegiškai, abu gerai šneka norvegiškai ir normaliai lietuviškai ir staiga vat jie tarpusavy... Nes aš buvau tiesiog apakus, nes ji staiga susiskambino su vyru ir angliškai su juo šneka! Sakau: „Kas, su kuo tu čia šneki?“ Sako: „Taigi…“ Sakau: „Tu iš proto išsikraustei!“ – „Nu tai kad mes taip angliškai šnekam šeimoj.“ Angliškai tai angliškai... Ai, todėl, kad jie norėjo, kad vaikai išmoktų, atsiminiau dabar. Kad jie eitų į tą mokyklą, tą international [tarptautinį] bakalauriatą, tai va dėl to jie norėjo tą anglų kalbą įtvirtint. Neįsivaizduoju, kaip gali paaukot savo kalbą tam, kad kaž-koks bakalaureatas įvyktų. Tiek turi iš savęs atimt, save perlaužinėt. <…> Kurie labai stengiasi integruotis, tai kartais jauti, kad jiems ta lietuvių kalba, kultūra, ai, buvo praėjo, ačiū Dievui. (M44, K1)

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, norvegų (ar pastaruoju atveju – itin prestižinės anglų) kalbos vartojimas tarp lietuvių partnerių ir su vaikais aiškinamas kai kurių emi-grantų noru bet kokia kaina įsilieti į vietos visuomenę, pritapti patiems ir (ar) padėti tai padaryti artimiesiems. Toks kalbinis elgesys pašnekovų kildinamas iš nevisavertiškumo jausmo, laikomas auka ar netgi tam tikra prievarta prieš save, taip pat siejamas su savo kalbinės bei etninės tapatybės atsisakymu, išsižadėjimu (2 ir 3 pvz.).

Nepaisant išskirtinių atvejų, apskritai lietuvių kalba yra vienintelė arba bent jau pa-grindinė kalba, kuria vienatautėse lietuvių šeimose tėvai kreipiasi ir į savo vaikus. Taigi

6 Čia ir toliau I raide žymimas informantas, T – tyrėjas.


189

jų yra taikomas „mažumos kalbos namie“ dvikalbystės ugdymo principas (Barron-Hau-waert 2004). Kaip ir kalbėjimas lietuviškai su partneriu, lietuvių kalbos vartojimas su vaikais daugelio suvokiamas kaip savaime aiškus, natūralus, kone instinktyvus elgesys:

4. Mes buvom visada labai nuoseklūs, mes pasakėm ne, mes norvegiškai nekalbėsim. Ir mum taip lengviau, kai mes abu lietuviai, o dar vyras prasčiau norvegiškai šneka, tai... Vienas dalykas – dėl to, kad smegenim pailsėt reikia nuo norvegiškos aplinkos, nes vis tiek gimtoji kalba, šiaip ar taip jau, lengviau. <…> Tu supranti, suvoki, kad norvegiš-koj aplinkoj jie metukų jau išėję į norvegišką darželį, tu suvoki, kad jie praleidžia dide-lę paros dalį norvegiškoj aplinkoj, ir tada užsispyręs sakai, kad mes namie norvegiškai ne... Nu tai būtų nelogiška. Kartais kai kurie paklausia, kokia kalba jūs kalbat namie? Nu lietuviškai! Nu kodėl ne norvegiškai? O tu kalbi japoniškai namie su savo vaikais? Nu ne, kodėl turėčiau? Tai kodėl tu manęs klausi, ar aš kalbu norvegiškai? (M44, K1)

Tačiau, kaip matyti ir iš šio pavyzdžio, kalbėjimas namie vien mažumos kalba gyve-nant daugumos kalbos apsuptyje vis dėlto nėra savaimis – kone kiekviename interviu pabrėžtos ir tam dedamos pastangos, principų svarba: „man atrodo, kad mes labai sten-giamės nemaišyt tų kalbų, nekaišioti tų žodžių kitokių“, „šiaip tai stengiamės lietuviš-kai“, „aš kalbu lietuviškai su juo, aš noriu lietuviškai – seku pasakas, dainuoju, stengiuo-si lietuviškai“. Dominuojanti kalbinė terpė už namų sienų, vaikų teikiama pirmenybė daugumos kalbai neišvengiamai daro įtaką net ir labai principingai nusiteikusių tėvų kalbiniam elgesiui, į jų bendravimą tarpusavyje ir su vaikais ilgainiui įnešdama daugiau ar mažiau norvegų kalbos: „gi kartais būna, kad žodžių yra prisimaišę ir niekas nebe-sako pas mus, kad lašiša, valgom laksą“, „būna tokių žodžių norvegiškų, kad greičiau ir lengviau pasakyt“, „stengiamės išvengt, aišku, kiek įmanoma, bet toj kasdienėj viskas taip greitai vyksta...“, „taisai, taisai vaikus, kol pats pradedi imti autobusą“.

Viena pašnekovė nurodė, kad jos vyras bendraudamas su vaikais „dažnai eina len-gvesniu keliu“ ir vaikams prakalbus norvegiškai palaiko su jais pokalbį šia kalba. Dau-giau tokių atvejų per pokalbius neminėta. Tačiau sociolingvistikoje gerai žinomas faktas, kad realus žmonių kalbinis elgesys nebūtinai sutampa su deklaruojamu: žmonės ne vi-sada patys pastebi kodų kaitą savo kalboje arba nėra linkę klausiami jos pripažinti. Kad aptariami atvejai nėra vienetiniai, rodo gauti pasakojimai apie kitas vienatautes lietuvių šeimas, kuriose, pašnekovų teigimu, nuolat bendraujama abiem kalbomis – t. y. taikoma „mišrioji“ dvikalbystės ugdymo strategija (Barron-Hauwaert 2004), pavyzdžiui:

5. Pažįstu tokių, kurie šneka labai daug norvegiškai. Tėvai, jie visiškai šneka tokiu vat... miksu. Vienas kitas žodis, kur jiem patogu, ten jie ir... Ypač norvegiški tokie dariniai, norvegiški fenomenai, tai jie norvegų kalba viską ir vadina. Ir kas juokingiausia, kad sako, kad mes niekada taip nevartojam norvegiškų žodžių, kai šnekam lietuviškai. Sa-kau, ką, juokaujat? Ne ne, mes lietuviškai grynai... Kaip nesigirdi, bet jie visiškai tokiu miksu šneka. Ir tarpusavy, pavyzdžiui, štai gali... Kai bara vaiką, staiga nainananai kaž-ką tai. Nu, galvoju, kaip įdomu, namie būnant. <…> Ten kartais norvegiškai pasikalba, bet iš to išvis nedaro problemos. Kalbasi taip, vat ir viskas, savaime viskas. (M42, K1)

190


Iš informantų atsakymų akivaizdu, kad tikrai ne visi tėvai sąmoningai stengiasi su vaikais vartoti vien lietuvių kalbą. Tokių vienataučių lietuvių šeimų, kuriose lietuvių kal-ba tėvų – ir tokiu atveju, žinoma, ir vaikų – nuolat pramaišiui vartojama drauge su nor-vegų kalba, mažumos kalba vaikų kartoje įgyjama tik iš dalies arba yra prarandama, tėvai į tyrėjų kvietimą duoti interviu tiesiog neatsiliepė. Manytina, kad tokiems žmonėms savo kalbos išlaikymo ir kalbos klausimai apskritai nėra tokie aktualūs ir įdomūs, be to, jie yra mažiau linkę pasakotis turėdami omeny vyraujančią itin neigiamą bendrą nuostatą į emigracijoje „kalbų mišiniu“ šnekančius, vaikų savo kalbos nemokančius lietuvius.

Net ir labai nuosekliai lietuviškai su vaikais kalbančių tėvų taikomas principas „ma-žumos kalba namie“ patogumo, komunikacijos veiksmingumo dėlei ar tiesiog iš man-dagumo kitakalbiams aplinkiniams gali būti suspenduojamas namuose viešint nelietu-viams vaikų draugams (6 pvz.), padedant ruošti namų darbus (7 ir 8 pvz.):

6. T: Ar būna, kad darot išimčių ir su berniukais kalbat norvegiškai namie? Jei draugai? I: Taip, tada šnekam norvegiškai, per gimtadienius, mokykloje. Kai kas nors turi su-

prasti, tai šneki norvegiškai. Būtinai ar nebūtinai turi suprasti, bet kai yra žmogus, kuris nesuprastų, tai man būtų keista šnekėt prie jo lietuviškai, jeigu jis vienas staiga iškrenta. Labai nemalonu turėtų būt, kai nesupranti. <…> Jeigu vaikas vienas svečiuo-se ir jis sėdėtų ir nesuprastų, tai, man atrodo, labai negeras jausmas. (M42, K1)

7. T: Tai namie sistemiškai lietuviškai? I: Būna išimtys. Mes va pradėjom daryt namų darbus, prasidėjo mokykla ir ir... Tu ne-

gali išvengt naudojimo tos kalbos, nes yra namų darbai, kuriuos tu turi atlikt. <…> Ir namuose ta sistema, kad tik lietuviškai, veikia tik kai valgom, bendraujam, žaidžiam, bet kai pereinam prie namų darbų... (M33, K1)

8. Kai darom pamokas namie, tenka pereiti kartais, nes visos užduotys, viskas gi norve-giškai, tada pradedi skaityti, versti, pavyzdžiui, terminai – vardiklis, skaitiklis – kaip aš nežinau norvegiškai dorai, taip jie lietuviškai. Visos funkcijos, viską – tai jiem tik norvegiškai. (M44, K1)

Daugeliu atvejų tėvai lietuviškai į atžalas kreipiasi ne tik namie ar kitoje lietuviškoje aplinkoje (lietuvių bendruomenės renginiuose, lituanistinėje mokyklėlėje), bet ir kituo-se kontekstuose (gatvėje, transporte, darželyje, viešojo maitinimo įstaigose ir kt.) – taigi papildomai taikomas ir „vienas žmogus – viena kalba“ dvikalbystės ugdymo principas. Tačiau ir tokiu atveju praktiniais sumetimais daroma išimčių. Tėvams ir vaikams daly-vaujant bendruose pokalbiuose su nelietuviais (gydytojais, pedagogais, vaikų draugais ir jų tėvais ir kt.), kalbėti vietos kalba, žinoma, yra komunikaciškai būtina. O viešumoje su vaikais visada arba dažnai norvegiškai kitų akivaizdoje kalbantys ir tuomet, kai tai tarsi nėra absoliučiai būtina, tėvai nurodė, kad taip elgiasi nenorėdami jaustis tarsi at-skirti kitiems nesuprantamos savo kalbos (9 pvz.); siekdami, kad aplinkiniai juos ne tik suprastų (9 ir 10 pvz.), bet ir „teisingai“ suprastų (10 pvz.); iš mandagumo ar vengdami be reikalo patraukti žmonių dėmesį, išskirti vaikus bendraamžių akivaizdoje (11 pvz.):


191

9. Kai kitų aplinkoj, kai mes būnam žaidimų aikštelėse ar su draugais norvegais, kurie turi panašius bendraamžius vaikus – mes šnekam norvegiškai, kad mus suprastų, apie ką kalbam ten, kad nesijaustume izoliuoti. (V27, K1)

10. I: Dabar atėjo toks laikas, kai mokykloje arba darželyje, kai yra aplink mus būrys žmonių, aš su jais kalbu norvegiškai. Prie svetimų žmonių, prie norvegų, lauke, kur nepažįstu žmonių ar jie man nerūpi – tada mažiau kreipiu į tai dėmesį.

T: Tai čia toks kaip ir mandagumo reikalas? I: Čia yra noras būti suprastai, kad aplinkiniai žmonės suprastų, apie ką su vaiku kal-

bi. Kartais tai būna svarbu, kad kiti, tarkim, pedagogai ar draugai, suprastų, apie ką eina kalba ir susidarytų tam tikrą teisingą nuomonę. Aš iš savo pačios patirties matau, kad kartais ateina žmonės ir pradeda kažką burbėt savo kalba ir tu nesupranti, apie ką kalba, nors dažnai būna, kad pedagogai šalia ir kiti vaikai, ir visa kita, vyksta diskusi-ja, pokalbis su vaiku ir įjungi tą savo kalbą ir niekas nesupranta, apie ką tu kalbi, ir tu iškrenti iš konteksto. Čia yra, aišku, pasirinkimo reikalas. Tu gali stovėt ant to ir vartot tik savo kalbą, bet tada, būk mielas, priimk nesupratimą kažkokį ar ką. Aš matau, kad žmonės visai kitaip elgiasi, bendrauja, kai supranta, apie ką tu kalbi. (M33, K1)

11. Aš vat stengiuos vaikų grupėj, stengiuos su vaikais norvegiškai kalbėti. Nes gali ten vai-kams paaiškint, kad mes iš kitur atvažiavę ir visa kita, bet tik tu pradedi lietuvių kalba kalbėt, visi aplinkui... Visi tokį dėmesį tam mažam vaikui, o jam mažiausiai norisi būt skirtingam nuo visų. Tai kartais taip būna, kad ir su tais pačiais vaikais būnant futbole ar dar kažkur, kalbi norvegų kalba. Ir šiaip bendras etiketas toks yra – kad dažniau-siai, jeigu yra žmogus, kuris nesupranta tos kalbos, kuria kalbi, tai persijungi į bendrą kalbą – nesvarbu, kad ne jam sakai. (V32, K1)

Viena informantė pateikė įdomų pavyzdį, iš kurio atsiskleidžia dvikalbių vaikų jau-trumas skirtingiems kalbų vartojimo kontekstams ir poreikis bei gebėjimas juos aiškiai atskirti. Moters trimetis darželyje kartais protestuoja, kad mama su juo kalba lietuviškai, nes lietuvių kalba jam – namų kalba:

12. Paskutiniu metu, kai ateinu į darželį, pakalbu su pedagogais, tada nusivedu veiduko nusipraust, rengtis... Ir tada, kai prausiu, sakau: „Veiduką dabar, rankytes...“ Jis sako: „Nei, nei, nei“ norvegiškai. Ne taip kalbi, mes daržely kitaip kalbam. <…> Jis nesu-pranta – namie tai mes lietuviškai, bet darželyje... Darželyje mes naudojam kitą kalbą. Jam taip užsifiksavo: „Kitaip kalbi, mama.“ Nors nevartoja to žodžio – norvegų kalba. (M33, K1)

Pora informantų išreiškė norą lietuviškuose savo namuose vaikams nuo pirmų die-nų suteikti galimybę girdėti ir įsisavinti kelias kalbas: be lietuvių – gyvenamosios ša-lies norvegų ir taip pat neabejotinos vertės anglų kalbą. Toliau cituojama informantė pasakojo, kad su savo ką tik pradėjusiu kalbėti sūnumi namie sugalvojusi kalbėtis net trimis kalbomis:

192


13. I: Aš kai su juo namuose kalbu, tai, kaip sakiau, trim kalbom. Jeigu sakau „puodelis“, tai sakau ir „puodelis“, ir norvegiškai, ir angliškai.

T: Bet tai ne viską turbūt – juk neįmanoma trim kalbom viską? I: Labai iš pradžių buvo gal juokinga, bet po to natūraliai išeina. Ne kiekvieną žodį, bet

jeigu ne dabar pasakau trim kalbom, tai kitą kartą – vis tiek pasakau. (M28, K1)

Kita, dar tik besilaukianti moteris, žinanti apie ankstyvosios daugiakalbystės naudą ir iš asmeninės patirties (augo mišrioje lenkės ir lietuvio šeimoje, nuo mažumės kalba trimis kalbomis), sakė ketinanti su lietuviu vyru vaiką nuo gimimo auginti daugiakal-bį – be lietuvių kalbos, sudarant jam sąlygas namie girdėti anglų ir rusų kalbas:

14. T: Ką dėl savo vaikučio planuojat, dėl jo kalbų? I: Būtinai lietuvių mokinti – būtinai būtiniausiai. Ir po to lygiagrečiai anglų įvairiau-

siom priemonėm. T: Lygiagrečiai – ką turit omeny? Nuo pat gimimo? I: Taip. Esu kažkur perskaičius, kad jei vaikas nuo gimimo girdi keletą skirtingų kalbų

grupių garsus, tai jam daug lengviau po to išmokti kitų kalbų. Turiu tokį planą chuli-ganą. <…> Norvegijoje labai daug anglų yra. Per televiziją transliuojama, literatūros begalės yra anglų kalba.

T: Ir pati ketinat kažkiek kalbėti, vartoti anglų, kad ji būtų girdima vaikui? I: Taip, aš net turiu mintį skaityti vaikui angliškai kažkiek per savaitę. Nežinau, ar

čia gudru, ar ne, bet taip man susidėliojo toks – grandiozinis planas. Pasiimt knygas keliom kalbom, kuriom aš galiu skaityt – lietuvių, anglų, rusų, ir tiesiog įtraukt – pa-skaityt vaikui.

T: Ir dar norvegų vėliau būtų Norvegijoje gyvenant – nebent grįžtumėt į Lietuvą. I: Taip. (M31, K1)

Iš turimų duomenų matyti, kad dauguma vienataučių šeimų tėvų tarpusavyje ir su vaikais bendrauja lietuviškai – ir ne tik namų, bet ir kitose aplinkose. Noras kalbėti ir kalbėjimas gimtąja kalba su atžalomis didžiajai daugumai pirmos kartos emigrantų yra natūralus – tai laikoma universalija (De Houwer 2017). Tačiau išlaikyti vienakalbį diskursą gyvenant emigracijos sąlygomis daugumos kalbos apsuptyje reikia pastangų, kodai kreipiantis į vaikus gali būti kaitaliojami ir sąmoningai, ir nesąmoningai, ne visi tėvai to vengia. Kartais, rengiant mažus vaikus iš lietuviškos namų aplinkos išeiti į nor-vegišką darželį ar vertinant daugybės kalbų mokėjimą, vienataučių šeimų vaikams nuo mažumės gali būti bandoma specialiai kurti dvikalbę aplinką taikant „negimtakalbio“ arba „dirbtinę“ dvikalbystės ugdymo strategiją (Barron-Hauwaert 2004). Tačiau tai vei-kiau išimtiniai atvejai ir pažymėtina, kad tokiais planais bei bandymais dalijosi dar labai mažus vaikus auginančios arba jų tik besilaukiančios motinos, kol kas dar nesusidūru-sios su didesniais mažumos kalbos (ar kalbų) išlaikymo kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje iššūkiais.

Annick De Houwer (2003, 2009) atliktas iki šiol didžiausias kiekybinis sociolin-gvistinis ankstyvosios vaikų dvikalbystės tyrimas Flandrijos šeimose, kuriose bent vie-


193

nas iš tėvų kalba kita nei olandų kalba, atskleidė, kad ten, kur abu tėvai su vaikais kalba mažumos kalba, kone absoliuti dauguma (97 proc.) vaikų auga aktyvūs dvikalbiai. Šiuo metu manoma, kad „mažumos kalba namie“ yra bene efektyviausia vaikų dvikalbys-tės ugdymo strategija, o vienatautėse emigrantų šeimose, kur kalbėjimas lietuviškai suvokiamas kaip visiškai natūralus, jai taikyti yra pačios natūraliausios sąlygos. Šios strategijos papildymas „vienas žmogus – viena kalba“ principu, išplečiant tėvų ben-dravimą lietuviškai su vaikais už namų ribų, turėtų būti dar veiksmingesnis. Tačiau reikia pažymėti ir tai, kad minėtas nuolatinis tėvų peršokimas iš vienos kalbos į kitą, vykstantis kai kuriose šeimose tėvams bendraujant tarpusavyje ir su vaikais, nebėra laikoma didele problema ankstyvosios dvikalbystės raidai: pavyzdžiui, minėtame De Houwer tyrime tokiomis sąlygomis augančių aktyvių dvikalbių procentas buvo tik šiek tiek mažesnis (94 proc.).

2.2. Situacija mišriose lietuvių šeimose

Dėl skirtingų šeimos narių tautybių lietuvių kalba tokiose šeimose yra tik viena iš namie vartojamų kalbų. Motinų ja kalbama greta dominuojančios socialinės aplinkos – nor-vegų arba kitos kalbos ar kalbų, nelygu, kas yra nelietuvis partneris – norvegas ar kitos tautybės asmuo. Be to, kai kuriose mišriose šeimose vaikų girdima ir dar viena – tėvų tarpusavio kalba, nors ja į vaikus ir nesikreipiama. Ekonominis Norvegijos ir jos sos-tinės patrauklumas lemia, kad Osle yra įsikūrusių labai daug šeimų, kuriose nė vienas partneris nėra norvegų kilmės. Tarptautinės poros labai dažnai bendrauja angliškai.

2.2.1. Situacija mišriose lietuvių ir nenorvegų šeimose

Per interviu apklaustos už egiptiečių, marokiečio, palestiniečio, vengro ir suomio ište-kėjusios lietuvės. Keturios iš šešių respondenčių turėjo vaikų, kurie visi, išskyrus vieną vyresnę paauglę, gimė jau emigracijoje. Dauguma vaikų buvo ikimokyklinio amžiaus. Viena informantė laukėsi pirmagimio. Visose šeimose, pasak informančių, sutuokti-niai nepakankamai laisvai šneka vienas kito kalbomis (išskyrus suomiškai ir švediškai puikiai mokančią informantę) ir taip pat norvegiškai. Dviem atvejais iš šešių partnerių tarpusavio kalba buvo anglų, kitais – anglų ir arabų, anglų ir rusų, anglų ir lietuvių, vienu – švedų ir suomių.

Visos motinos su vaikais teigė kalbančios lietuviškai, o tėvai – gimtosiomis kalbo-mis – t. y. šeimose taikomas „vienas žmogus – viena kalba“ dvikalbystės ugdymo prin-cipas. Norvegijoje auginami ir tenykštes ugdymo įstaigas nuo mažumės lankantys jų vaikai pagal savo amžių gerai moka norvegiškai, be to, nuolat girdi ir bent pramoksta suprasti ketvirtą – tėvų tarpusavio kalbą. Štai kaip margą namų kalbų paveikslą nusako už palestiniečio ištekėjusi lietuvė, turinti su juo trimetį sūnų ir paauglę dukrą iš pirmos santuokos su lietuviu:

194


15. T: Kaip jūs kalbat namie? Minėjot, kad keturiom kalbom? I: Namie mes bendraujam anglų kalba – ir su U. [dukra iš pirmos santuokos], kai visi

trys, nes mano vyras anglų kalbos mokytojas. Aš moku, dukra irgi išmoko. Ir E. [sūnus iš dabartinės santuokos] kartais kai ką pasako, bet šiaip tik supranta. Tėvas su vaiku kalba arabiškai – aš truputį suprantu. Aš su U. lietuviškai, su E. irgi lietuviškai, E. darželyje norvegiškai, U. mokykloj norvegiškai. Mes galim kalbėt su vyru norvegiškai, bet mes esam nusprendę, kad mums patogiau angliškai, nes, sakysim, ta norvegų nėra tokia stipri kaip anglų, kalbant norvegiškai dar reikia pagalvot, ką sakau. Angliškai tiesiog paprasčiau. Anksčiau dar apie vyrą galėjau pašnekėt lietuviškai prie jo, dabar jau visai nebegaliu – daug supranta [juokiasi]. (M39, K1)

Lietuvių kalba informantėms, kaip ir vienataučių šeimų tėvams – pati priimtiniausia ir įprasčiausia bendrauti su vaikais („lietuviškai su vaikais kalbu dėl to, kad tai mano kalba, ją geriausiai moku, ir na tai kaip vandenį gerti – natūralu“). Moterys teigė ban-dančios labai nuosekliai laikytis „mažumos kalba namie“ strategijos (Barron-Hauwaert 2004). Viena užsiminė, kad taip elgiasi, be kita ko, ir bijodama suteikti savo mažametei prielaidą manyti, kad mama supranta ir su ja galima bendrauti daugumos kalba:

16. Kai būna norvegų svečių per dukros šventės, tada aš norvegiškai arba pasakau, kad dabar aš su ja kalbu lietuviškai, kad kiti vaikai nesutriktų. Nes skaičiau, kur yra išleis-ta knyga apie dvikalbystę, toks buvo patarimas jos – paaiškint ir pasakyt. Ir iš tikrųjų, kai auga dabar ir daugiau bendrų švenčių, daugiau draugų norvegų ir mišrių šeimų, tai baisu kartais, kaip dabar kalbėti, ir baisu, kad vaikas nepradėtų reikalauti: „A, tai gali ir švediškai pasakyt, ir norvegiškai!“ Vienintelė išimtis. (M37, K1)

Drauge išryškėjo ir stipresnė šios apklaustųjų grupės nuostata kalbėtis su vaikais lietuviškai ne tik namie, bet ir norvegiškoje aplinkoje. Atrodo, kad jų daroma mažiau išimčių principui „vienas žmogus – viena kalba“ nei tose šeimose, kurių visi nariai yra lietuviai. Pavyzdžiui, toliau pateikiamoje vieno interviu ištraukoje išsakyta tvirta nuo-monė, kad nėra svarbu, ką mano aplinkiniai, – svarbiau yra visur ir visada principingai kalbėtis su vaiku savo kalba:

17. T: Daržely nueinat jo paimti – lietuviškai jis, jūs... I: Taip. T: Prie jo draugų? I: Lietuviškai. T: O jeigu reikia, kad jie irgi suprastų? Išverčiat? I: Jeigu reikia kam, tegul jis pats ir pasisako. O šiaip... Visur aš lietuviškai su juo – mies-

te, parke. O kam man kalbėt norvegiškai. T: Kartais – ką žmonės pamanys ar ką... I: Tegul ir mano, man nesvarbu. (M39, K1)

Tokiose šeimose, kur emigrantai tėvai kalba skirtingomis mažumos kalbomis, namie dera ir konkuruoja net kelios kalbos, lietuvių kalbai tenka mažiau erdvės bei laiko nei


195

vienatautėse. Tačiau, matyt, tai atsveria tvirtas motinų nusiteikimas kalbėti su vaikais tik lietuviškai ir labai teigiamos bei tvirtos jų nuostatos dėl lietuvių kalbos išlaikymo. Informantės atrodė gerai suvokiančios, kad esamomis aplinkybėmis joms reikia labiau stengtis kurti vaikams lietuvišką aplinką, skirti tam daugiau dėmesio ir pastangų. Su-sidarė įspūdis, kad būdamos vieninteliu lietuvių kalbos įvesties vaikams šaltiniu savo šeimose, dėl lietuvių kalbos vartojimo su vaikais jos prisiėmė didesnę atsakomybę nei tėvai iš vienataučių šeimų. Pastarosiose vienintelė mažumos kalba natūraliai palaikoma abiejų partnerių, šeimos kasdienybėje turi tvirtas pozicijas, vaikai ja pakankamai dažnai ir intensyviai stimuliuojami, tad tėvai gali jaustis saugesni bei tikresni dėl sėkmingo jos perdavimo.

Kaip konstatuoja trikalbes šeimas Anglijoje ir Vokietijoje tyrę Andreas Braunas ir Tony Cline’as (2014), tokiuose daugiakalbiuose namuose, kur skirtingų tautybių tėvai patys yra užaugę kaip vienakalbiai savo kilmės šalyse, yra sukūrę šeimas trečioje šalyje, bet nevartoja dominuojančios visuomenės kalbos namuose ir su vaikais kalba tik gim-tosiomis kalbomis, o tarpusavyje – ketvirtąja lingua franca, yra pati puikiausia terpė „vienas žmogus – viena kalba“ strategijai taikyti, ir ji dažnai būna labai veiksminga.

2.2.2. Situacija mišriose lietuvių ir norvegų šeimose

Trečia, pati mažiausia tyrimui apklaustų Osle gyvenančių lietuvių dalis – 4 moterys iš tokių šeimų, kuriose sutuoktinis arba partneris yra arba buvo norvegas. Visose tokiose šeimose auga Norvegijoje gimusių vaikų. Tėvai čia tarpusavyje bendrauja ar bendravo norvegiškai. Pasak informančių, vyrai lietuvių kalbos nemoka arba moka nedaug, o mo-terys norvegiškai kalba labai gerai. Norvegų kalba jų šeimose yra ne tik partnerių tar-pusavio, bet ir bendra šeimos kalba: kad visi galėtų suprasti pokalbius ir juose dalyvauti, kad tėvai nesijaustų palikti nuošaly, motinos vyrų pageidavimu arba savo pačių iniciaty-va dėl emocinių priežasčių ar iš praktinių sumetimų – kad nereikėtų visko nuolat versti, šeimos nariams esant drauge renkasi kalbėti norvegiškai – taip pat ir su vaikais. Bendrą vyraujančią tendenciją galima nusakyti taip:

18. Tėčiui esant namie, jeigu mama norėtų kalbėt su vaiku lietuviškai, jeigu vyras nesu-pranta, jis arba prašys kalbėti norvegiškai, kad ir jis suprastų, arba pati mama norės kalbėti norvegiškai, kad jis suprastų, kas kalbama tuo metu, nes kitaip reikės viską kar-toti du tris kartus, kol visi supranta – ekonomiškiau yra tiesiog. Aš pažįstu šeimų, net porą, kur yra paprašyta, kad kai mes esam visi kartu, mes kalbam norvegų. Norvegai tėčiai ten. (M31, K1)

Norvegų kalba mišriose lietuvių ir norvegų šeimose yra ne tik dominuojančioji išo-rinės aplinkos, bet ir namų – šeimos tėvų ir vyrų kalba. Kadangi griežtos perskyros tarp mažumos ir daugumos kalbos vartojimo kontekstų nesama ir norvegų kalba yra „tei-sėta“ namų domeno kalba, jos sudaroma konkurencija mažumos kalbai yra itin didelė.

196


Labai svarbu pažymėti tai, kad lietuvių ir norvegų šeimų motinoms bendravimas su vaikais lietuviškai nėra toks natūralus kaip homogeniškose šeimose ir tose, kur tėvas yra kitos tautybės užsienietis. Beveik visos šios informantės emigravo prieš ke-liolika ar daugiau metų, bendrauja norvegiškai su partneriais, darbe ir yra puikiai įsiliejusios į Norvegijos visuomenę. Aukštas imigrantų integracijos laipsnis gali tu-rėti neigiamą įtaką mažumos kalbos perdavimui vaikams (Karpava, Ringblom & Za-brodskaja 2018). Nors lietuviškai „malonu pašnekėt – vis tiek yra kažkas tokio, kad vat savo“, apskritai kalbėti gimtąja kalba su vaikais šioms moterims reikia labai didelės savikontrolės ir pastangų.

Toliau pateikiamame 19 pavyzdyje savo sunkumais dalijasi iš Lietuvos aštuoniolikos metų studijuoti išvykusi moteris, su norvegu vyru turinti du vaikus. Jos minčių ir emo-cijų kalba iš dalies jau yra norvegų: informantė dažniausiai galvoja, yra linkusi bartis norvegiškai, norvegų kalba jai tariasi savaime. Bendrauti su vaikais lietuviškai buvę len-gviau, kai dar augino juos namie, o dabar tai esąs sunkus vykdyti įsipareigojimas, nors prieš pačiai susilaukiant vaikų atrodė keista, kaip galima su vaikais šnekėti kita kalba:

19. I: Aš su vaikais stengiuosi kalbėti lietuviškai. Bet iš tikrųjų... Man pačiai prieš turint savo vaikų atrodydavo keista: kaip su savo vaikais nekalbi lietuviškai. Bet iš tikrų-jų tai labai sudėtinga yra kalbėt su vaikais lietuvių kalba, nes kai tu su vyru kalbi norvegiškai, darbe norvegiškai, su niekuo nekalbi lietuviškai. Vaikai supranta... Jie vis tiek į darželį eina norvegišką, su visais kalba norvegiškai. Nors kai dar namie buvo, kai aš dar buvau motinystės atostogose, tai tada lengviau būdavo, ten tau norvegų ne taip įsimaišydavo. Dabar aš, pavyzdžiui, galvoju norvegiškai, tai man reikia galvoti, kai aš kalbu su jais lietuviškai. Ir man tai... Ir tai yra labai sunkus uždavinys, didelis darbas. Nes jie tau visada atsakinėja norvegiškai – visada, tai turi visada galvoti, kad su jais turi kalbėti lietuviškai, nors tau norvegų – ji tariasi automatiškai. Tai iš tikrųjų aš anksčiau to nesuprasdavau, bet patyrus pati, tai... Pavyzdžiui, ypač kai pyksti, kai žinai, kad jie supras tave geriau norvegiškai... <…> Jei atsikeli ir... Va, grynai, aš kal-bėsiu lietuviškai, ir kažkaip stengiesi kalbėti kuo daugiau lietuviškai, tada natūraliai išeina lietuviškai, bet jeigu pareini iš darbo, vyras kalba norvegiškai, vaikai tau visą laiką atsakinėja norvegiškai, tada natūraliai išeina daugiau norvegiškai. Čia iš tikrųjų labai sunku, labai...

T: Bet jums to principo kalbėti su vaikais lietuviškai vis dėlto sekasi laikytis? I: Aš stengiuosi, aš stengiuosi... Bet man tai yra labai sunku. T: Ir būna, kad pereinat į norvegų? I: Mm [atsidūsta]. (M32, K1)

Iš motinų pasakojimų apie savo ir kitas analogiškas šeimas matyti, kad pradžioje, gimus pirmam vaikui, visų norima ir bandoma su vaikais kalbėti lietuviškai, nors kai kurių ir jaučiamasi keistai („iš pradžių buvo labai keista šnekėt lietuviškai, ta prasme, tokia vaikiška kalba, labai keista buvo, bet šnekėdavau, kai viena būdavau su vaiku“). Tačiau vaikams augant, šeimai dar pagausėjus, dalis moterų nesugeba įveikti perdėm didelės norvegų kalbos įtakos ir ilgainiui pakeičia arba iš dalies pakeičia bendravimo


197

su vaikais kalbą į norvegų. Interviu metu dvi iš keturių informančių lietuviškai namie nebekalbėjo. Visos teigė žiną kitų panašių į savo atvejų.

Nurodytas pirminis motyvas, kodėl nustota bendrauti su vaikais lietuviškai – Nor-vegijoje gimę, norvegus tėvus turintys vaikai lietuviškai juos šnekinančioms motinoms, neretai vos pradėję kalbėti, nuosekliai atsakinėja daugumos kalba („nes jie tau visada atsakinėja norvegiškai – visada“) arba pradeda tai daryti išėję iš namų į ugdymo įstaigas. Visos informantės pasakojo, kad jų atžalos labai anksti pradėjo lankyti norvegiškus dar-želius; kad jos, dirbančios motinos, neturi pakankamai laiko pokalbiams ir kitai veiklai su vaikais vienumoje, be vyrų; kad laisvalaikį norisi skirti maloniam šeiminiam ben-dravimui be komunikacijos apribojimų, trikdžių ir neigiamų vaikų reakcijų, kylančių dėl nebepakankamo vaikų lietuvių kalbos kalbėjimo ar ir supratimo įgūdžių trūkumo. Atrodo, kad dažniausiai motinos lietuvių kalbos atsisako būtent nenorėdamos pakenkti santykiams su vaikais, kai mato, kad dėl lietuvių kalbos šie sutrinka, rodo nepasitenki-nimą, pyksta. Tai esminis antrinis per pokalbius nurodytas motyvas:

20. Ir tada... [pamačius, kad dukra sunkiai supranta, kas jai sakoma lietuviškai] mačiau kelis kartus, kad visai nutrūksta pokalbis, jinai susinervina ir jinai nemato reikalo to-liau tęst diskusijos ar pokalbio. Tai man buvo svarbiau, kad išlaikyti tą vat... Kad jeigu jinai nori su manim pašnekėt, jinai ateis, o nesinervuos, kad aš ją vėl mokysiu lietuvių kalbos. Tai tiesiog... Dėl santykio. (M36, K1)

Mažumos kalba iš motinų bendravimo su vaikais paprastai išstumiama pamažu, prie jos pereinama tarsi savaime, kai nuvilia dvikalbio ugdymo nesėkmė ir nebematoma prasmės tęsti. Nutariama, kad vaikams mokėti lietuviškai vis dėlto nėra šeimos priori-tetas, racionalizuojama, kad tam nesą didelės praktinės būtinybės, ypač jei motinos su artimaisiais Lietuvoje beveik nebendrauja ar jų (jau) neturi, nes lietuvių, šiaip ar taip – „tik viena iš daugybės kalbų“. Vis dėlto tokia situacija, kai lietuvės motinos ilgainiui šeimoje pereina į norvegų kalbą, ne tik šios grupės informančių, bet ir kitų apklaustųjų dažniausiai apibūdinta žodžiu pasidavimas („ir tada nuleidau rankas ir pasidaviau“).

3. VAIKŲ DVIKALBYSTĖ ŠEIMOSE

3.1. Bendrosios vaikų kalbų vartojimo ir mokėjimo tendencijos

Daugumai suaugusių K1 žmonių gimtoji kalba iš esmės nesivaržo su norvegų: lietuvių kalba yra geriausiai mokama, įprasčiausia, natūraliausia, aktyviai vartojama daugumoje gyvenimo sričių. Šiai kartai iššūkis yra įgyti pakankamus – pagal sau keliamus profe-sinius ir asmeninius tikslus – norvegų kalbos gebėjimus, sėkmingai norimu lygiu inte-gruotis į Norvegijos visuomenę:

21. Mes kalbam, sąmoningai mokomės. Mes mokomės gramatiką, sakom sakinį ir gal-vojam, kaip čia susiderins, paskui mokaisi kažką mintinai, mokaisi pasakyti, po to

198


išmoksti. Ir pasakai jau be klaidų, bet akcentas bus ir yra. Ir klaidą dar padarai kar-tais. <...> Tai va tenai mes ir dedam tokius liapsusus. Nes mes tikrai negimę su ta kalba. (M56, K1)

Visai kitaip yra su K1+ ir K2 – atvykusiųjų vaikais. Kiekybinis sociolingvistinis su-augusių emigrantų JAV tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė (52 proc.) su tėvais iš-važiavusių lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų geriausiai mokama savo kalba laiko domi-nuojančios visuomenės kalbą, o tarp gimusių svetur tokių – didžioji dauguma (92 proc.) (Jakaitė-Bulbukienė, 2015a: 79). Yra žinoma, kad pradėję lankyti vietos darželius ir mokyklas emigrantų vaikai labai greitai pirmenybę pradeda teikti daugumos kalbai (Verhoeven, Boeschoten 1986; Barron-Hauwaert 2004; Zuer-Pearson 2008; De Houwer 2017). Visi apklaustieji, tiek iš mišrių, tiek iš vienataučių šeimų, teigė, kad jų įvairaus amžiaus vaikai norvegiškai kalba geriau nei lietuviškai:

22. Kurie kalba gerai, kaip norvegai kalba, tai mano vaikai, pavyzdžiui, R. M. vaikai kal-ba ar kiti. Todėl, kad jie tenais jau gimę. Mano vaikai ten negimė, bet jie atvažiavo, kai jiems buvo penki ir šeši metai. Tai jie tenai iki dvylikos jau to brendimo tai kažkaip visai kitaip mokosi tą kalbą ir jie įsisavina ją jau nesąmoningai. Ir jie kalba tikrai kaip norvegai. Visą tą... nežinau, kaip jis vadinasi – povandeninį kalbos sluoksnį, jau į kraują įeina. (M56, K1)

Kadangi tyrimui apklausti mažiausiai penkerius metus svetur gyvenantys žmonės, net ir dar Lietuvoje gimę, kurį laiką ten augę jų vaikai, nepaisant pradžioje patirtų in-tegracijos sunkumų (23 pvz.), pasak jų tėvų, jau buvo tapę kompetentingais pagal savo amžių norvegų kalbos vartotojais. Ir tai įvykę gana greitai:

23. Mes atvažiavom lapkritį turbūt, priėmimas į darželį buvo rugpjūtį, vietos nebuvo, tai reikėjo laukt metus. Tai jis, namuose būdamas... Kaimynų buvo dvi mergaitės pana-šaus amžiaus, tai... tai liūdna buvo žiūrėti į vaiką. Mergaitės žaidžia ten badmintoną ar kažkaip ten kažką panašaus, stovi jisai – nieko negali pasakyti. Bet išmoko. Per-silaužė vyrukas. Šneka puikiai norvegiškai. <...> Kai į darželį pradėjo eiti, tai jau... Darželį taip iš karto, po poros mėnesių, iš karto jau buvo tas lūžis ir pradėjo šnekėt. (V46, K1)

24. T: Kada jūs pajutot, kad jau norvegų pradeda dominuoti? I: Labai greit. Kadangi ten tie visi animaciniai filmai, mokykloj viskas, draugai...

(M56, K1)

Abu kalbinti K1+ paaugliai taip pat nurodė norvegų kalbą kaip pagrindinę ir sti-priausią savo kalbą. Pasak jų, tai yra ta kalba, kuria „nereikia galvoti, kaip gražiau pa-sakyti“, kuria jie dažniausiai mąsto, geriausiai išreiškia emocijas, kurią dažniausiai ir aktyviausiai vartoja. Taigi darželio, mokyklos, draugų – socializacijos už namų sienų, prestižinė priimtinės visuomenės kalba akivaizdžiai dominuoja jau K1+ asmenų kasdie-nybėje. O Norvegijoje gimusių K2 vaikų vietos kalba yra įsisavinama visiškai natūraliai


199

nuo pat mažų dienų, ypač jei augama mišrioje šeimoje su norvegu tėvu ir (ar) labai anksti, kaip yra įprasta, pradedamas lankyti darželis.

Vienas vienatautės šeimos tėvas pasakojo, kad nors pirmoji jo dukters girdėta kalba, žinoma, buvusi lietuvių, pradėjusi lankyti darželį mergaitė pirmiausia prakalbo norve-giškai. Tėvas išreiškė rūpestį ir nerimą dėl savo trimetės lietuvių kalbos, nes ir namie mergaitė iš esmės kalbėjo tik norvegiškai. Kartu jis sakė, kad dukrai didžiumą laiko praleidžiant norvegiškoje aplinkoje toks jos elgesys neturėtų stebinti, nes akivaizdus yra lietuvių kalbos įvesties ir vartojimo galimybių trūkumas:

25. Lopšelio grupėj nepaprasto lygio paruošimas vaikų. Dvylika vaikų yra grupėj ir ketu-rios auklytės. Vaikams tikrai labai daug dėmesio, daug užsiima, labai kalbą lavina, ypač emigrantams. Ir visiškai natūralu, kad tas vaikas kalba norvegiškai. Kur jis girdi tą kalbą? Tiktai iš tėvų, ogi kiti vaikai kalba norvegiškai, auklėtojos kalba norvegiškai, natūralu, kad tą lietuvių kalbą nužudo. Jos niekas nesupranta lietuviškai, ji neturi su kuo kalbėti ten. (V32, K1)

Norvegų kalba labiausiai būtent per vaikus skverbiasi į tėvų palaikomą lietuvišką ar iš dalies lietuvišką namų domeną. Be kai kurių vaikų lankomų lietuvių bendruomenės renginių ar lituanistinės mokyklos, namai dažniausiai yra vienintelė aplinka, kurioje lietuviai ir lietuvių kilmės vaikai Norvegijoje turi galimybę girdėti ir vartoti tėvų kal-bą. Geriausiai sekasi ją suprasti – lietuviškai bent minimaliai supranta beveik visi, po to – kalbėti, trečioje vietoje – skaitymo gebėjimai, o ketvirtoje – rašymo įgūdžiai, kurių trūksta net ir gerai kitas kalbinės veiklos sritis įvaldžiusiesiems (žr. taip pat Gudavičienė 2015: 47–48; Vilkienė 2015b: 140–148).

3.2. Vaikų lietuvių kalbos mokėjimą ir vartojimą lemiantys veiksniai

Kalbant apie lietuvių emigrantų vaikų lietuvių kalbos supratimą ir vartojimą, atlikus duomenų analizę galimi išskirti šie lemiami veiksniai:

a) ar vaikas auga vienatautėje, ar mišrioje šeimoje;b) ar vaikas gimė Lietuvoje, ar emigracijoje;c) jei vaikas gimė Lietuvoje – kokio amžiaus išvyko;d) vaiko gimimo eilė šeimoje;e) tėvų pastangos ugdant dvikalbystę;f) šeimos kontaktų su Lietuva ir lietuviais glaudumas ir dažnumas;g) įvairūs subjektyvūs veiksniai (pvz., vaiko charakteris, temperamentas, nuostatos,

asmeniniai pasirinkimai, tėvų turimas autoritetas, šeimos narių tarpusavio san-tykiai, emocinis klimatas šeimoje ir kt.).

Pastebėtas itin ryškus skirtumas tarp K1+ ir K2 vaikų: tie, kurie į Norvegiją atvyko jau paaugę – kalbėdami, ypač jei jau buvo mokyklinio amžiaus, moką skaityti ir rašyti, lietuvių kalbą vartoja natūraliau, lengviau ir noriau. Tokių vaikų lietuvių kalbą jų tėvams

200


palaikyti ir lavinti sekasi geriau, tam reikia dėti mažiau pastangų nei siekiant, kad lie-tuviškai, bent jau be didesnių komunikacijos nesklandumų, kalbėtų mažesni jų broliai bei seserys, dažnai gimę šeimai jau išvykus. Tai puikiai atsiskleidžia šiame trijų vaikų motinos pasakojime:

26. V. [vyriausias sūnus] jau mokėjo kalbėt ir rašyt tuo metu, tai tą kalbą buvo sunku išmušt, net jei ji visai dingtų iš jo akiračio. Vis tiek jinai jau yra labai stipriai įdėta. J. [vidurinis sūnus] sunkiau, nes… Nors jau jis buvo pradėjęs kalbėti, kalbėjo sakiniais, kai trijų su puse atvažiavo, jau tvarkingai lietuviškai kalbėjo. Vadinasi, jis turėjo jau kalbinę sistemą susiformavusią, šiek tiek susiformavusią tokią. O M. [jauniausias sū-nus] tai va yra, aišku, iššūkis. Jis visą laiką augo tarp tų dviejų kalbų. <...> M. labai greitai pas mus į norvegus persivertė. (M42, K1)

Didžioji dalis daugiau nei vieną vaiką auginančių informantų pažymėjo, kad tiek vaikų lietuvių kalbos kompetencijos (kalbant apie visas kalbinės veiklos rūšis), tiek no-ras kalbėti lietuviškai menksta einant nuo vyriausiojo iki jauniausiojo (žr. taip pat Bul-bukienė 2015a: 171–172). Taigi vaikų lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas atrodo esąs labai susijęs su jų amžiumi ir gimimo eile šeimoje. Tačiau esmė ta, kad tai tiesiogiai koreliuoja su kitu lemiamu veiksniu – kad vyresni vaikai neretai gimė, augo, galbūt jau buvo pradėję formaliai mokytis Lietuvoje. Galima manyti, kad, kaip spėjama ir pagal vadinamąją brandos hipotezę (angl. maturational hypothesis) (Paradis 2008), vaiko pa-siekta kognityvinė, socioemocinė branda ir lietuvių kalbos įsitvirtinimas kritiniu pra-diniu vaikystės laikotarpiu turi didelę reikšmę sėkmingam jos išlaikymui emigravus.

Turima medžiaga leidžia atsargiai spėti, kad jei abu ar visi vaikai yra gimę Lietuvoje arba, atvirkščiai – šeimai jau gyvenant svetur, jeigu jie yra labai panašaus amžiaus, tokio didelio jų kalbinės kompetencijos ir elgesio skirtumo nesama. Tačiau šeimų vyresnė-lių mažumos kalba vis tiek yra stipresnė. Pavyzdžiui, dviejų sūnų tėvas, kurio pirmas vaikas, nors gimė Vilniuje, į Oslą buvo atsivežtas vos šešių mėnesių, o antras gimė jau emigracijoje, per interviu pažymėjo:

27. K. [vyresnėlis], jis geriau moka lietuvių kalbą, nes jis vis tiek buvo su mumis ilgiau, mes bendraudavom visąlaik lietuviškai, ir ta lietuvių kalba jis, vaikas, su tokiu juo-kingu akcentuku, bet jis kalba. Mažylis, jisai... Dabar tas mažylis, jis turi brolį, kuris šneka norvegiškai, daržely visą dieną šneka norvegiškai, ir šitam mažyliui, jam daug paprasčiau yra norvegiškai, jam patogiau. <...> Bet K., jis stengiasi lietuviškai kalbėti labiau. O J. [jaunėlis] tai... Jis šneka jau, bet burbuliuoja ten sau... (V32, K1)

Pirmas ar vienintelis šeimos vaikas mažumos kalbą išties gali mokėti geriausiai ir ją vartoti aktyviausiai. Tai sietina su daugybės tyrėjų (King, Mackay 2007; Barron-Hauwert, 2011; Braun, Cline 2014; Jakaitė-Bulbukienė 2015a, 2015b; ir kt.) pastebėtu faktu, kad pirmagimio ir bent kurį laiką vienintelio vaiko kalbinį elgesį tėvams yra palyginti lengva veikti, kloti tvirtus jo mažumos gimtosios kalbos pagrindus. Šio tyrimo rezultatai visiškai


201

dera su literatūroje pateikiamais aiškinamais, jog bendravimas šeimoje pradžioje vyks-ta tik tarp tėvų ir vienturčio, jam tenka nedalomas tėvų dėmesys, jis yra kalbinamas ir turi daug progų mokytis vartoti mažumos kalbą bendraudamas su kompetentingais jos mokovais suaugusiaisiais. Iš pradžių, augindami tik vieną atžalą, tėvai turi daugiau laiko ir jėgų kalbai ugdyti. Jų pasiryžimas perduoti gimtąją savo kalbą, suteikti vaikui anksty-vosios dvikalbystės teikiamus privalumus būna tvirtas. Paskesniems vaikams tenka jau mažiau laiko ir energijos išteklių. Tėvų entuziazmas ir ryžtas būna apslopę dėl nuovargio, galbūt – nusivylimo susidūrus su dvikalbio ugdymo sunkumais, dorojantis su pagausė-jusios šeimos kasdienybės rūpesčiais apskritai. Broliai ir seserys, ypač panašaus amžiaus, šeimoje daugiau bendrauja tarpusavyje nei vieni su tėvais. Jaunesni yra stipriai veikiami vyresnių, kurie iš išorinės aplinkos į šeimą atneša daugumos kalbą ir ima ją vartoti su mažesniais broliais ir seserimis. Tėvai tampa mažiau pajėgūs suvaldyti kalbų vartojimą namie, daugumos kalba namie užima dalį mažumos kalbos pozicijų. Pastarąją mažiau girdėdami ir rečiau vartodami mažesni vaikai įgyja silpnesnes jos kompetencijas („matai, kad mažiausias, ketvirtasis, silpniausiai, nes visi kai jau pradeda norvegiškai kalbėt, tai jam dar mažiau laiko lieka tam lietuviškam bendravimui“).

Tačiau per interviu užfiksuotas atvejis, kai jaunesnis šeimos vaikas augdamas ir da-bar, jau suaugęs, lietuviškai mokėjo ir moka geriau nei vyresnis brolis (žr. taip pat Mie-žytė 2017). Iš motinos pasakojimo matyti, kad tai labai lėmė jaunesnio sūnaus nuostatos („jis patriotas yra“, „norėjo labai grįžt į Lietuvą visada“) ir jau savarankiško gyvenimo pasirinkimai („bet jis įdėjo pastangas į lietuvių kalbą – skaitydavo lietuviškas knygas specialiai“, „labiau su lietuviškom aplinkom, jisai dirbo truputį net vertėju“). Kitoje šei-moje noriausiai lietuviškai kalba ir savo kilmę labiausiai vertina trečias iš keturių vaikų:

28. Kol vaikų neturėjau, aš pasiklausydavau – kitų draugų vaikai kalba ta maišyta kalba, man tai buvo siaubas kažkoks. Aš galvojau: „Aš tai to neleisiu.“ Žiūri į vaikus – iš-lepinti ten, po to pats pasigimdai ir tą patį darai. Tai va, grynai tas pats mum ištiko. Bent jau su mažiausiu. <...> O vyriausi dvyniai kažkokį vat jie kompleksą jaučia, aš nežinau, gal kai jie buvo maži, mes per daug juos kažkaip į tą Lietuvą orientavom ir viską, nežinau, arba čia nuo asmenybės priklauso. <...> G. [trečias vaikas], priešin-gai – ji didžiuojas tuo, visąlaik visiem pasakoja, savo draugus išmoko po žodį kokį lietuvių kalbos. <...> Tai ji yra tikrai tokia, kuri tą turi, išlaikė ir jinai to nepraras. Nes jau jai vienuolika metų, tik sąmoningės. <...> Tai smagu, kad žmogui tikrai iš širdies tas jai eina. Per prievartą nepriversi. Jeigu žmogui neįdomu. O kodėl, tai irgi neaišku, nes tuos vyriausius mes tikrai nuo pradžių daug daugiau – ir į tą mokyklą lituanistinę jie ėjo nuo pat pradžių ir ilgiausiai, ir skaitydavom mes tas knygas nuo pat vaikystės tik lietuviškai, ir viską. <...> O jai tai kažkaip natūraliai viskas eina. (M44, K1)

Taigi visiškai aiškių dėsningumų nesama, pastebėtuosius ir kiti tyrėjai pateikia labai atsargiai (Barron-Hauwaert 2011; Jakaitė-Bulbukienė 2015a). Iš tiesų tos pačios šeimos vaikų reakcijos į jų aplinkos kalbas, kalbiniai polinkiai, pasirinkimai, gebėjimai tik iš dalies priklauso nuo jų gimimo eilės, atžalų skaičiaus šeimoje, amžiaus tarpsnio tarp

202


brolių bei seserų ir kitų objektyvių veiksnių. Neabejotinai esama ir daugybės subjekty-vių vaikų norą ir gebėjimą kalbėti mažumos kalba lemiančių veiksnių, kaip antai vaiko asmenybės bruožai, tapatybės suvokimas, gabumai kalboms, santykiai su tėvais, broliais ir seserimis, tėvų turimas autoritetas vaiko akyse ir kt. Nors vaikai auginami tų pačių tėvų, turinčių tas pačias nuostatas kilmės šalies bei mažumos kalbos atžvilgiu, nors tė-vai stengiasi su visais vaikais elgtis vienodai (Bulbukienė 2015a: 165–166), kiekvieno šeimos vaiko dvikalbės raidos istorija iš pažiūros tokioje pačioje, bet iš tiesų nuolat kin-tančioje šeimos aplinkoje gali rutuliotis labai savitai.

Taip pat iš pažiūros panašiose šeimose vaikų dvikalbystės situacija gali būti labai skirtinga, nors ir veikia, regis, tie patys objektyvūs veiksniai: panašus tėvų išsilavini-mas, socialinė ir ekonominė padėtis, emigracijos priežastys, nuostatos Lietuvos, lietu-vių kalbos, jos išlaikymo atžvilgiu, taikomos panašios dvikalbystės ugdymo strategijos ir priemonės (vaikams parūpinama lietuviškų skaitinių, jie lanko lituanistinę mokyklą, vyksta į Lietuvą atostogų ir t. t.). Štai viena tiriamoji sakė nežinanti, kodėl jos paaugliai lietuviškai kalba kur kas noriau ir geriau nei draugės:

29. Aš neturiu atsakymo iš tikrųjų. Ką mes tokio darėm ypatingo? Nes ir jie kalba lietuviš-kai šeimoj, ir mes kalbam lietuviškai, ir jie tikrai žinau, kad dirbo tais klausimais, bet... (M44, K1)

Vis dėlto vienas iš svarbiausių, jei ne svarbiausias objektyvus veiksnys, lemiantis vai-kų mažumos kalbos įvesties kiekybę, mokėjimą, poreikį ją vartoti, – bet iki šiol jis dar nebuvo aptartas, – tautinė šeimos sudėtis. Nustatytą labai skirtingą padėtį galima ilius-truoti šiais žodžiais:

30. Žinot, labai didelis skirtumas yra, kai abu tėvai lietuviai ir kai maišytos šeimos yra. Nes kai nemaišyta šeima, tai lietuviai, šnekasi visi lietuviškai tarpusavy šeimoj, tai vaikas supranta ir moka gerai. Jei yra maišyta – darželis, tėvelis, tai gaunasi vis tiek – nusveria tai. Supranta tie vaikai, dauguma supranta, vat ir mokyklėlėj ir viską, bet jeigu taip vat paklausi vaiko lietuviškai, o jis atsako norvegiškai – reiškia, tėtis norve-gas. O jeigu atsako lietuviškai – reiškia, abu lietuviai. O jeigu tokia mišri šeima, kad lietuvė ir kokios kitos tautybės žmogus, gyvenantis Norvegijoj... Žinot, pas mane yra draugė, na, ne lietuvė, bet rusė, tai ten tėvelis olandas, jie tarpusavy šnekasi angliškai. Vaikiukams... Mergytei yra gal keturi su puse, penki darosi, o berniukui pusantrų... Šneka puikiausiai rusiškai, puikiausiai olandiškai, puikiausiai norvegiškai. Anglų pra-deda mokytis dabar. Tai... aš apakus. Kai mama šnekėjo savo kalba, tėtis savo, norvegų nemokė, jie ir patys nebaisiai moka, galvojau: „Jėzau, ką jūs iš vaiko padarysit?“ Poli-glotus pasidarė. (M37, K1)

Toliau ir bus aptarta vaikų lietuvių kalbos vartojimas ir kompetencijos skirtingų tau-tybių šeimose, atskirai įsižiūrint į vaikų bendravimą su tėvais, tarpusavyje ir su kitais lietuviais.


203

3.3. Vaikų dvikalbystė: bendravimas su tėvais

3.3.1. Situacija vienatautėse lietuvių šeimose

Kaip jau minėta, dauguma vienataučių šeimų tėvų laikosi nuostatos, kad namie šeimos nariai – taigi ir vaikai – turėtų kalbėti tik lietuviškai. Aiškiai apibrėžta lietuvių kalbos teritorija dažniausiai leidžia sėkmingai valdyti tokios nuostatos įgyvendinimą – bent jau vaikų bendravimą su tėvais: „ne, nėra tokio, kad aš nekalbėsiu“, „geras vaikas, šneka taip, kaip reikia“, „jie lietuviškai namie, nes nu mes jiem kalėm ir kalėm tą“, „vaikai kaip ir nepersijunginėja, mes labai stengiamės kovot, kad namie būtų lietuvių kalba, nepradeda pasakot norvegiškai“, „tokia taisyklė, kad namie turi kalbėt lietuviškai, bet tada išeina į kiemą ir pyškina norvegiškai, sako, mes ne namie“.

Du suaugusius sūnus turinti motina teigė, kad šie paauglystėje vienu metu yra bandę pakeisti namų kalbą į norvegų. Tačiau ji tam labai ryžtingai pasipriešinusi. Kaip pati sako, labiausiai dėl to, kad pajuto grėsmę savo autoritetui vaikų akyse. Toks principin-gumas labai pasiteisinęs:

31. Kadangi ten tie visi animaciniai filmai, mokykloj viskas, draugai, tai aš jau jiem buvau tokia... jau jie buvo pradėję norėt su manim norvegiškai. Aš supratau labai greit – kad jeigu aš pradedu su jais norvegiškai, savo ta kreiva šleiva invalidiška kalba, aš praran-du autoritetą. Iškart. Nes nu ką aš jiem pasakysiu, kad pati aš nemoku pasakyti. Ar ne? O kalba mano yra gana didelis, kaip pasakyt, ginklas, ir man jinai yra svarbi. Ir aš nesutikau: „Ne, tikrai nekalbėsim, net nebandykim šito. Nu ir kažkaip jie taip sureaga-vo.“ (M56, K1)

Visi vaikų turintys informantai iš vienataučių šeimų, jų pačių vertinimu, norvegiškai mokėjo gerai arba labai gerai. Tačiau iš jų pasakojimų apie kitas tautiečių šeimas buvo matyti, kad mažumos kalbos išlaikymui namie gali būti palanki tokia situacija, kai „tą norvegų kalbą jie [tėvai] moka tokiam, kaip sakyt, pradinuko lygy“, nes „tai ten aišku, kad lietuviškai kalbamasi“. Tėvams nemokant daugumos kalbos tai kliudo jų integraci-jai priimtinėje šalyje, jų ir visos šeimos, vadinasi – ir vaikų gerovei (De Houwer 2015). Pavyzdžiui, vietos kalbos (pakankamai gerai) nemokantys tėvai prireikus negali padėti vaikams ruošti namų darbų, negeba visavertiškai bendrauti su pedagogais, sveikatos priežiūros, kitais specialistais spręsdami kylančias problemas, todėl nesusipratimų ri-zika yra didesnė; tokie tėvai vaikus dažnai pasitelkia kaip vertėjus, vaikai tampa tėvų „socialiniais mokytojais“ priimtinėje visuomenėje, ir dėl taip sukeistų vaidmenų šeimo-je gali kilti emocinių, rimtų tarpusavio santykių problemų. Vis dėlto žiūrint siauriau, vien dvikalbystės su mažumos kalba aspektu, tėvams nemokant vietos kalbos vaikai turi realų poreikį, yra priversti su jais kalbėti lietuviškai – bent jau kasdienio gyvenimo te-momis ir bent jau kol tėvai geriau pramoksta norvegiškai.

Tėvų bandymai apsimesti, kad nesupranta ir nekalba daugumos kalba, siekiant vai-kų bendravimo su jais vien mažumos kalba, nors tokia priemonė yra rekomenduojama

204


(Bourgogne 2013: 144; King, Fogle & Logan-Terry 2008: 915), taip pat prašymai tai, kas vai-kų pasakyta norvegiškai, persakyti lietuvių kalba ne visada veiksmingi net ir su mažamečiais:

32. Geriausia būtų, kad tas vaikas... Tas žmogus, kuris su tuo vaiku kalba ta kalba, kad jis kitų nemokėtų. Vaikas labai greit perpranta, kad kam man su tuo žmogum kalbėti lietuviškai, kuris ir norvegiškai supranta. O dabar aš sakau tam savo sūnui: „Tu man pasakyk...“ Ateina: „Aš noriu pieno.“ Lietuviškai aš sakau: „Aš tau neduosiu, nes aš nesuprantu.“ – „Ai, ką tu čia nesupranti? Viską tu supranti...“ Tai, sako, vaikai ant tiek yra gudrūs, kam jiem stengtis, jeigu ir taip galima. (M44, K1)

Kita vertus, neseniai atvykę emigrantai, kurių vienas iš didžiausių rūpesčių iš pra-džių yra vaikų kalbinė ir socialinė integracija naujoje šalyje (Celešiūtė 2008: 52), labai džiaugiasi ir didžiuojasi sparčia vaikų norvegų kalbos pažanga. Patys kur kas sunkiau ir ilgiau norvegų besimokantys tėvai kartais sumano pasinaudoti galimybe pasimokyti iš vaikų. Tačiau vaikai nebūtinai tokius prašymus patenkina:

33. Jisai su manim nekalba norvegiškai. Aš kartais jo prašau: „Pasakyk kaip...“ – „Ne, aš nežinau“, – sako. O kai aš kažkada skaičiau kažką norvegiškai, jisai: „Nea… Nedaryk taip geriau.“ Nes, aišku, jis girdi mano baisų akcentą tą... (M34, K1)

34. Aš dar vieną atvejį žinau, kad mama piktybiškai prašo, sako: „Nu, man reikia padėti mokytis norvegų, bendrauk norvegiškai tu su manim.“ Ne, ir viskas – lietuviškai tik. Sako: „Pati mokykis...“ (M28, K1)

Kaip matyti iš 33 ir 34 pavyzdžių, kalbėti su lietuviais tėvais daugumos kalba vai-kams gali atrodyti nepriimtina. Viešumoje, draugų ar pažįstamų akivaizdoje kalbėtis su tėvais norvegiškai gali būti atsisakoma gėdijantis netobulos tėvų norvegų kalbos ar vien akcento – tai ypač dažna vyresnių emigrantų vaikų, paauglių savijauta ir elgesys.

Nors ir būdama silpnesnė, vienataučių šeimų vaikams lietuvių kalba namų aplinkoje yra sava, įprasta ir tinkamiausia šeiminiam bendravimui – bent jau su tėvais: „man pa-tinka kalbėti su savo šeimos nariais lietuviškai“, „jiems, matyt, irgi natūralu, nes lietuvių kalba yra namų kalba, vartojama namų aplinkoj, o draugai – jau yra žaidimai, kiti da-lykai, kur socializacija, kur jie jau yra įpratę, kad norvegiškai yra“, „žaidžia tarpusavy – kalba norvegiškai, su norvegais susitikę – irgi norvegiškai, o prie tėvų ką nors pasakyt – lietuviškai, ir visi, nė vieno nėra, kad kitaip“. Vaikų kalbėjimas su tėvais vien lietuviškai ir tada, kai pastarieji gerai moka norvegiškai, tai, kad lietuvių kalba daugybėje aptariamo tipo šeimų puikiai išsilaiko namų domene nenurungta norvegų kalbos, be kita ko, gali būti paaiškinta augant lietuviškoje šeimoje išugdytu ar susiformavusiu emociniu prie-raišumu prie tėvų kalbos ir tokio kalbinio elgesio įpročiu.

Nors ir kalba namie su tėvais lietuviškai, pasakodami jiems apie savo gyvenimo už namų sienų realijas vaikai, suprantama, įmaišo norvegiškų žodžių – ypač sunkiai iš-verčiamų, vietos sociokultūrines realijas reiškiančių, su darželio, mokyklos gyvenimu, žaidimais ir mokslais susijusių specifinių sąvokų, vartoja žargono, verstinių pažodinių konstrukcijų, peršoka iš vienos kalbos į kitą diskurso lygiu ir pan.:


205

35. Kartais maišo primaišo ir norvegiškų žodžių, aišku, grįžęs po darželio. Pradeda arba kelis žodžius pasako lietuviškai, o po to pereina į norvegų. (M33, K1)

36. Specialūs žodžiai kažkokie tai... Nežino jisai tiesiog lietuviškai. Nėra jisai jų vartojęs kažkada ten, tokio amžiaus nereikalinga dar, tokie žodžiai jam žodyne – jis ir nežino, ką tai reiškia. Tai tokius žodžius, kai mums ypač prireikia, kad jį suprastume, tai šne-kėt norvegiškai, kad būtų bent jau aišku, ką jis nori pasakyt. (V46, K1)

37. Jis daro tokias nuolat klaidas, bet čia dažnai lietuviai vaikai: „uždaryk akis“ jisai sako ir paskui ne „visada“ jisai sako, o „visą dieną“, pavyzdžiui: „Tu man visą dieną sakai“. Toks vertimas iš norvegų. Ką jis ten dar? „Medisin“ vietoj vaistų. Kažkaip jam taip gaunasi. (M34, K1)

38. Išreiškia, aišku, viską pasako, ką jis nori, bet iš esmės kartais būna man, kad aš: „Ką tu čia sakai? Kaip tu čia sakai?“ Jis kažką pabando pasakyt, o aš: „Kaip čia turi būt?“ Bandau išverst iš norvegų, net nepagauni... Kažkaip jis taip susuka sakinį, kad nesu-pranti kartais. Dėl gramatikos, žodžių tvarkos, hm... Arba, pavyzdžiui, nežino žodžio lietuviškai, tai išsiverčia iš norvegų kažkokiu stebuklingu būdu. Ir tada – kas čia per žodis? Ką jis turėtų reikšti? <...> Gali būti, kad jie parsineša kažkokį… kažką savo, ko aš nesu girdėjus. Ta jų jaunimo kalba, slengas, aišku, kad viso gali nežinoti. (M42, K1)

Tokia stipresnės kalbos įvairiais kalbos sistemos lygiais daroma įtaka silpnesniajai, ankstyvojo kodų maišymo ar vėlesni jų kaitos atvejai, kai visi komunikantai yra dvikal-biai, yra visiškai normalus ir įprastas reiškinys.

Daugybei lietuvių Lietuvoje atrodo savaime suprantama, jog lietuvių emigrantų vai-kai namuose su tėvais kalba lietuviškai, o jei taip nėra, tai laikoma nenormalumu, dėl kurio esą kalti patys tėvai: „tai čia tėvų apsileidimas“, „atrodo, kaip gali vaikas nekalbėti lietuviškai, jei tu su juo“, „mane baisiausiai pasmerkė, kad aš jau čia bloga mama, nesi-stengia ir panašiai“. Tačiau emigravusių šeimų patirtis rodo, kad įtvirtinti ir palaikyti to-kią praktiką, net ir labai stengiantis, gali būti itin sudėtinga – ir ne viskas priklauso nuo tėvų nuostatų, gerų norų, dedamų pastangų. Kur kas dažnesni, nei manoma, yra tokie atvejai, kai net ir vienatautėse šeimose gimę vaikai lietuviškai su jais bendraujantiems tėvams atsakinėja vietos kalba – kartais vos pradėję tarti pirmus žodžius:

39. Mes, aš su vaikais kalbu lietuviškai namie ir kitokių net nėra minčių, bet vaikai [tre-jų metų dukra, jaunėlė dar nešneka] su manim kalba norvegiškai. <...> Ir aš darau viską, aš juos mokau, aš darau viską, kad taip nebūtų... <...> Aš sakau jum – mes visada lietuviškai kalbam, kitaip net nėra. Dukra kuo puikiausiai supranta lietuviškai, bet atsakinėja norvegiškai. Ir toliau kalbėsim lietuviškai, tai nepasikeis. Pirma dukra pradėjo kalbėt jau norvegiškai, o ne lietuviškai – ėjo nuo metų į darželį, dar nevaikš-čiodama. (V32, K1)

40. T: O vat kaip jūsų dukrai? Nes ji gimė čia? I: Gimusi, augusi. Visi draugai, pažįstami jos yra norvegai. Norvegiškai čiauška jinai be

paliovos. <...> Namie tai irgi norvegiškai. Šneka norvegiškai, bet lietuviškai supranta.

206


Mes jai šnekam lietuviškai, nereikalaujam, kad lietuviškai atsakytų. Kartais ten ko-kius standartinius, kokius „labas, tėti“, kai ten grįžti, „labas rytas“. Tai tuos lietuviškai pasako, bet visų kitų nesistengia, nežinau, ir neverčiam mes. <...> Gal dar ir nelabai ji šnekėjo, kai į darželį ėjo. <...> Vienuolika su puse mėnesio, kai į darželį ėjo. Tai man regis, kad norvegiškai jinai pradėjo šnekėt, ne lietuviškai. (V56, K1)

Bandydami pasiekti, kad vaikai su jais kalbėtų lietuviškai, tėvai dažnai susiduria su atžalų pasipriešinimu. Kad jis gali būti itin stiprus net ir labai jauname amžiuje, rodo šis pavyzdys:

41. Man vienąkart buvo tokia situacija, irgi tokia gana skaudi. Kažkam pasakiau – irgi lietuviams, kad mano vaikas nekalba. Tai mane ten baisiausiai pasmerkė, kad aš jau čia, nesistengia ir taip toliau. Ir man taip tikrai kažkaip gėda pasidarė. Ir galvoju: „Nu viskas, stengsiuos dabar. Ir ateina vaikas, sako, paduok man ten kažką... Prie stalo sė-dėjom, aš padaviau ir sakau: „Pasakyk „Ačiū“. Norvegiškai jis man sako. Sakau: „Ne, tu pasakyk „Ačiū“, aš tau neduosiu.“ Tai jis pusę valandos rėkė. Ir aš galvoju... O mes irgi ant to auklėjimo labai taip griežtai, galbūt nedaug iš vaiko reikalauji, bet ko aš pa-reikalavau – tu turi padaryti. Nes jeigu nusileisi, tai jis irgi... Nusivažiuos viskas. Ir aš pasakiau: „Ne, tu man pasakysi „Ačiū“. Jis klykė pusę valandos, ir man taip jau buvo skaudu, bet galvojau, nu... Bet daugiau aš niekada to nebedariau, nes jau galvojau – jeigu aš to pareikalavau, tikrai nenusileisiu, bet man tai buvo skaudi patirtis... Matyti tą, kad vaikas tiek užsispyręs, nesakė, norvegiškai kartoja ir viskas... (M44, K1)

Augdami emigrantų vaikai vis daugiau susiduria su dominuojančios kalbos ir kultū-ros pasauliu, vis labiau su juo saistosi, vis geriau suvokia dominuojančios kalbos vertę, prestižą ir galią, siekia bendraamžių pripažinimo, trokšta atsiriboti nuo šeimos, bando tėvus ir jų nubrėžtas elgesio, taip pat ir kalbinio, ribas, kuria dvikalbę ir dvikultūrę savo tapatybę. Kaip kad du paaugliai dvyniai, apie kuriuos kalbama 42 pavyzdyje. Pasak jų motinos, sūnūs nenoriai šneka lietuviškai, kartais gėdijasi savo kilmės. Vaikinai linkę tapatintis su vietos kultūra, nuolat kvestionuoja lietuvišką kultūrinį savo paveldą, ir tai kelia nesutarimų šeimoje:

42. Su vyriausiais mes ne vieną diskusiją turėjom, įrodinėja – kokie jie lietuviai, jie – nor-vegai. Sako: „Mes čia gimėm, mes čia visas šventes švenčiam ir viską.“ Na ir... Aš iš pra-džių sakau: „Kaip? Ką jūs čia nusišnekat?“ O po to taip pradedi mąstyt ir galvoji – o tai kas ta tautybė? <...> Iš tikrųjų – kas ta tautybė? Ar tai mūsų kraujas? Kad jei abu tėvai lietuviai, tai čia jau tada automatiškai, kad tas vaikas lietuvis? Ar kalba? Ar kur gimei ir užaugai? Tikrai, vat pradedi mąstyt ir to atsakymo nerandi, kodėl taip, kodėl kitaip? Ir tikrai tos visos... Dauguma man, bent jau tradicijų norvegų, mūsų vaikams yra jau jų. Mokykloj ten tos visos šventės, viską. Kad ir tos Kalėdos. <...> Ir mes tas jau pačias Kūčias tai lietuviškai švenčiam. Norvegam ten yra visai kitaip. Ir vaikai vis ateina: „O gal šiemet mes valgysim tuos šonkaulius?“ Nes norvegai valgo. „Nevalgysim“, – sakau.


207

Ir aš iki mirties nevalgysiu. Sakau, aš visa kita prarasiu, bet Kalėdos tai vat... Nors vie-ną kartą per metus aš valgau tikrai grynai tą lietuvišką... Ir aš tą išlaikysiu tikrai. Tai va. O jiem čia yra kažkokia prievarta, nesąmonė kažkokia. Tai va. Tie vyriausieji tai... Visą laiką tokių minčių užduoda, kad mes čia norvegai ir taip, ir anaip. Kodėl mes čia kažką turime lietuviškai daryt? Ir panašiai. (M44, K1)

Emigrantų vaikai ir paaugliai išties dažnai pasiduoda stipresnei daugumos kultū-rinei srovei, nes jie nesąmoningai nori jaustis integravęsi ir priklausyti aplinkai (Mo-tuzaitė 2018). Tačiau, kaip pažymi Barron-Hauwaert (2011: 62–63), vaikų ir paauglių noras ir bandymai pereiti į daugumos kalbą namie nebūtinai reiškia mažumos kalbos atmetimą. Daugiau laiko socializuojantis daugumos kalbos apsuptyje, tėvų mažumos kalbos reikšmingumas vaikų akyse išties menksta. Tačiau tai nereiškia, kad ji pasmerkta būti išstumta daugumos kalbos – nenoras vartoti mažumos kalbą gali būti tik tam tikro amžiaus tarpsnio, kurį tėvams reikia mokėti ramiai ir išmintingai išgyventi, reikalas. Per interviu išryškėjusi nuomonė – „svarbu pasirinkti, kokius mūšius pralaimėti, kad laimėtum kovą“ ir „jei vaikas priešinasi, galima laisviau geriau žiūrėt šiuo metu, negu sudaryt neigiamą nusistatymą prieš lietuvių kalbą, tiesiog tokią traumą įvest vaikui, kad lietuvių kalba asocijuotųsi su kažkuo blogu“.

Tik iš dalies įgytos lietuvių kalbos kompetencijos, jos atricijos reiškiniai K1+ ir K2 kartoje ryškesni tose šeimose, kur lietuvių ir norvegų kalbos tėvų ir vaikų nuolat varto-jamos pramaišiui, kur lietuvių kalbai neskiriama dėmesio:

43. T: O pažįstat šeimų, kur kalba norvegiškai? Būdami lietuviai visi šeimoje. I: Nea. Girdėjau, kad taip yra, nepažįstu tokių, bet pažįstu tokių, kurie šneka labai

daug norvegiškai. Ir aš tiesiog matau, kaip vaikas, pavyzdžiui... Jie atvažiavo panašiai kaip mes galbūt... Metais anksčiau, ir vaikas vienas yra kaip mūsų J. [vidurinis sūnus]. Tai aš žinau, kaip ta mergaitė kalbėjo kažkadaise. Ir aš girdžiu, kaip dabar ji kalba, kaip ta kalba krenta žemyn... Nors iš tikrųjų vis tiek tas vaikas ir kalba, ir rašo, moka, bet... Nėra blogai kažkaip tai, bet užtat kad tėvai – jie visiškai šneka tokiu vat... miksu. Vienas kitas žodis, kur jiem patogu, ten jie ir... Jiems tas pats. Ypač norvegiški tokie dariniai, norvegiški fenomenai, tai jie norvegų kalba viską ir vadina. (M42, K1)

Vaikų bendravimui lietuviškai su tėvais gali trukdyti lietuvių kalbos spragos, kai tie-siog negebama pakankamai greitai, netrikdant komunikacijos, prisiminti norimą žodį, frazę, reikiamą konstrukciją. Matant vaikų sunkumus, vengiant pokalbio pertrūkių ir kylančių blogų jausmų, kai kuriems tėvams norisi padėti pratęsiant pokalbį norvegiškai:

44. Pradeda ieškoti kažkokio tai žodžio, užstringa mintis, nutrūksta. Praeina ten kokių penkiolika sekundžių, kol jisai susiranda ką, bet jau pokalbis nutrūkęs, ir... ir... ir tada nesmagiai jaučiasi abidvi pusės, ir nenori jisai to. Tokiais atvejais geriau jau pasakai tą žodį norvegiškai, nemokai ten, kad va šitaip... Bet bet bet... tiesiog pasakai tą žodį ir kad pratęstum būtent tą momentą, sukabinti pokalbį norvegiškai. (V56, K1)

208


Vis dėlto, kaip apibendrindama daugybę tyrimų konstatuoja Silvina Montrul (2016: 113–115), nuoseklieji (angl. sequential) dvikalbiai, t. y. tie, kurie iš pradžių auga vie-nakalbėje namų aplinkoje ir tik po to išmoksta daugumos kalbą, paprastai mažumos kalbą moka geriau nei vienalaikiai (angl. simultanious) – tuo pačiu metu dviejų ar dau-giau kalbų mišriose šeimose besimokę vaikai; nuosekliųjų dvikalbių mažumos kalba yra atsparesnė atricijai. Kliaujantis subjektyviu informantų vertinimu galima manyti, kad ryškesnis dalinis vaikų lietuvių kalbos įgijimas ir (ar) jos atricija, pasireiškianti ir kaip pasyvioji dvikalbystė, iš tiesų dažnesni mišriose šeimose – ypač tose, kuriose tėvas yra norvegas.

3.3.2. Situacija lietuvių ir nenorvegų šeimose

Kaip jau buvo rašyta, mišrių lietuvių ir nenorvegų šeimų vaikai auga kalbiškai labai margoje aplinkoje: tėvai su jais bendrauja kiekvienas savo – taigi dviem mažumos kal-bomis; gimę Norvegijoje, lankydami vietos ugdymo įstaigas vaikai moka norvegiškai. Kai kurie nuolat girdi ir geba suprasti dar ir ketvirtą – tėvų tarpusavio kalbą, kuri daž-niausiai yra anglų.

Palyginti su tokiais emigrantų namais, kur visi yra lietuviai, aptariamose šeimose vaikai lietuvių kalbos girdi mažiau ir turi mažiau progų ją vartoti. Tačiau čia labai svarbu tai, kad pagrindinė mažumų kalbų konkurentė – norvegų kalba, kaip ir vienatautėse šei-mose, formaliai lieka už namų sienų – ypač jei tėvai jos, kaip ir vienas kito kalbų, gerai nemoka, kaip yra šiame darbe aptariamais atvejais. Tokiose šeimose natūraliai patenki-nama bene esminė sąlyga sėkmingai vaikų dvikalbystei – vaikai turi poreikį vartoti visas savo aplinkos kalbas (Grosjean 2010). Ne tik dominuojančios socialinės aplinkos, bet ir tėvo bei motinos kalbos matomos kaip komunikaciškai reikalingos, svarbios ir todėl yra aktyvios. Daugiakalbių šeimų vaikams taip pat būdingas tam tikras mentalinis imlumas ir atvirumas nuo mažumės patiriamai kalbų įvairovei (Braun, Cline 2014: 39). Visos kalbintos informantės, turinčios partnerius nenorvegus, teigė iš esmės esančios paten-kintos savo vaikų dvikalbyste ir konkrečiai – jų lietuvių kalba, tačiau pažymėtina, kad tolesnes perspektyvas dar buvo sunku vertinti dėl labai jauno daugumos vaikų amžiaus. Mažumos kalbos perdavimas ankstyvoje vaikystėje yra lengvesnis nei jos įtvirtinimas, išlaikymas, tolesnis lavinimas vaikams augant ir bręstant (Bourgogne 2013: 90).

Galima plačiau pristatyti vieną, sprendžiant iš motinos pasakojimo, itin sėkmingos penkiamečio daugiakalbystės pavyzdį. Vaikas – lietuvės ir vengro, tarpusavyje bendrau-jančių angliškai, sūnus. Imant interviu berniukas buvo vienturtis, bet motina laukėsi dukros. Kasdienybėje vaikas puikiai laviruoja tarp trijų aktyvių savo kalbų – lietuvių, vengrų ir norvegų, šiek tiek moka anglų ir rusų:

45. Jis yra keturkalbis. Lietuvių, vengrų, norvegų, anglų. Angliškai mes su juo nebendrau-jam, bet jis supranta, nes mes tarp savęs angliškai. Namų kalba su vyru – anglų. Su


209

vaiku aš – lietuviškai, jis – vengrų. <...> Jam sekasi labai gerai. <...> Jisai labai persi-junginėja. Jis tiesiog va atsisuka ir pasako... Vakar man sako: „Kodėl guli?“ Aš sakau: „Man nugarą skauda“. Aš jam lietuviškai. Tada jis tėvui vengriškai sako: „Eik mamai nugarą paglostyk.“ O angliškai – multikai, dainos. Jam kažkaip... Jam labai kalbos... Jis dar rusiškai žiūri tą rusišką multiką „Mašą ir lokį“. Jis kažkaip įprato rusiškai žiūrėt, kartą bandžiau lietuviškai uždėt, tai jis sako: „Čia ne Maša!“ Ir kai kurias tas frazes jis rusiškai... <...> Tai jis taip kaitalioja tas kalbas visą laiką – atsisuka į vieną... Man net keista, nes aš pati susipainioju, pradedu su savo tėvu angliškai kalbėt, o jis... <...> Nesusipainioja. (M34, K1)

Šio berniuko atvejis – įspūdingas subalansuotos ankstyvosios vienalaikės dvikalbys-tės pavyzdys, nors motina pagrįstai manė, kad „norvegų kalba vis tiek kada nors paims viršų“. Dvikalbių skirtingos jų kalbos vartojamos su skirtingais asmenimis, skirtingose situacijose ir skirtinguose kontekstuose (Grosjean 2010), todėl, kaip labai būdinga dvi-kalbei pirmosios kalbos raidai (angl. bilingual first language acquisition) (De Houwer 1990), skirtingų vaiko kalbų žodynai plėtojasi skirtingomis kryptimis, jų turinys skiriasi ir nėra vienodos apimties:

46. Apie žvejybą jis lietuviškai gal net visai nežino, kaip yra meškerė, nes jie su tėčiu dau-giausia bendrauja ta tema. Ką nors su manim jis labiau žino lietuviškai, o ką nors apie mokyklą, pavyzdžiui, formas – trikampius visokius, jis labiau žino norvegiškai. (M34, K1)

Motinos teigimu, vaikas iš pradžių kalbas maišydavęs – tai labai būdinga vienalai-kiams dvikalbiams (Lanza 1991; Barron-Hauwaert 2004; De Houwer 2009), bet apie ke-tvirtus gyvenimo metus liovęsis. Ryškus metakalbinis vaiko sąmoningumas pasireiškia aiškiu nusistatymu pokalbyje išlaikyti tą patį kalbos kodą (kai nėra pagrindo jo kaitai, o tik tą akimirką neprieinamas vienas ar kitas tuo metu aktyvios kalbos žodis ar konstruk-cija), taip pat pasisakymais apie savo dvikalbystę:

47. T: O nebūna taip, kad būna atkarpom: lietuviškai, o po to kalbos srautas pareina nor-vegiškai apie ką nors ar vengriškai?

I: Ne, jisai ieško. Norvegiškai, vengriškai jis man ne... Tiesiog sako: „Nu tas, kaipgi tas...“ Žino, kad jis nežino. <...> Kaip šiandien jis man bandė pasakyt: „Man Rubert sakė...“ Rubert yra jo auklėtojas. Ir jis jau žino, kad čia nelietuviškai: „Kad Frankrike... Prancūzijoj... žmonės valgo...“ Ir vėl galvoja galvoja... „Snaiges... snaiges...“, – ir jis jau žino, kad ne taip čia yra... <...> Jis, man atrodo, nuo kokių keturių metų pradėjo suprasti, kad... Kietai taip – kad jis kalba keliom kalbom. <...> Daržely mes su juo va kalbamės, o aplink vaikai mus norvegiškai: „Kokia jie čia kalba kalba, kokia jie čia kalba kalba?“ Viena mama savo vaikui sako: „Tai tu paklausk! Paklausk – čia lenkiškai ar kaip?“ Mano vaikas atsisuka į jį ir sako: „Aš kalbu keturiom kalbom! Šiuo metu su mama kalbu lietuviškai.“ (M34, K1)

210


Šio vaiko motina ir dar kita informantė pateikė įdomių pavyzdžių, kaip maži dvi-kalbiai gali sumaniai pasinaudoti savo gebėjimais asmeniniais tikslais arba pagelbėti artimiesiems (kai mato, kad to tikrai reikia!) vertėjaudami:

48. Jis suprato, kad jis kai kada kalba, bet kiti nesupranta. Jis atėjęs kartą tėvui sako kaž-ką, ką aš sakiau. O aš tai suprantu kažkiek vengriškai ir sakau: „Ne, aš taip nesakiau!“ Jis bando panaudoti tą savo kalbų mokėjimą. <...> Jie važiavo... Mano vyras su vaiku važiavo kartu į Lietuvą be manęs. Aš turėjau važiuot, bet nebevažiavau, dėl nėštumo nebenorėjau skrist. Kai jie išvažiavo, tai, sakau: „Tu pavertėjauk.“ Sakė, jis iš tikrųjų buvo vertėjas tėvui. Mano vyras su giminėm mano nesusikalba pats visai. Tėvas mano pora žodžių angliškai ir viskas, o jie ten viską išsiaiškino su G. [sūnumi]. Aš girdžiu per telefoną senelis tik: „Išversk, išversk, pasakyk tėtei, pasakyk!“ O kai aš sakau: „Pasakyk ką nors tėtei“ – „Pati pasakyk“. Žino, kad aš galiu. Žino, kad tėtis negali. (M34, K1)

49. Vieną kartą buvo, kad nebuvo vyro namie, paskambino vyrui iš Dubajaus, kai pradė-jo... Aš nieko nesuprantu: „Alio alio...“ Bandau pasakyti kokį žodį, bent „Kaip sekas?“ paklausiau, o jinai manęs kažko dar paklausė, nieko nesuprantu, tada šaukiu sūnų. Sakau: „Pasakyk tetai, kad nėra tėtės!“ Jis pasakė, pasakė arabiškai ir viskas. (M39, K1)

Nors visos moterys teigė, kad apskritai vaikų dvikalbystė jų šeimose yra sėkminga, viena pašnekovė kalbėjo apie, jos manymu, nepakankamai gerą kalbų pusiausvyrą miš-riuose jų namuose, kur daugumos kalba stelbia abi mažumos kalbas, bet labiausiai – egiptiečio tėvo, kuris su vaikais praleidžia mažai laiko:

50. Mes su vyru kalbam angliškai arba rusiškai. Aš su vaikais lietuviškai, jis su vaikais arabiškai. Kadangi tik vyriausia šneka normaliai, tai gal apie ją. Jai daug lengviau kalbėti norvegiškai. Gyvenom Egipte, geriau kalbėjo arabiškai. Lietuviškai silpniau. Dabar lietuvių kalba geresnė už arabų, bet norvegų geriausia. Mum dažnai atsako norvegiškai, nes jai paprasčiau išsireikšti. Tėtis mažai laiko praleidžia namuose, dėl to ta arabų kalba skurdi. (M39, K1)

Dauguma aptariamo tipo šeimų vaikų interviu metu buvo ikimokyklinio amžiaus, didžioji dalis – labai maži, tik pradedą kalbėti, tad tolesnę jų dar neįsitvirtinusios dvi-kalbystės raidą, jos sėkmingumą sunku numatyti. Kai kurie vaikai dar ne visai mokė-jo kaitalioti kalbas pagal pašnekovą ir situaciją, dar tik orientavosi daugiakalbėje savo aplinkoje (51 pvz.), vienas turėjo kalbinės raidos sunkumų (52 pvz.):

51. Kol kas dukrytė kalba visų kalbų kratiniu. Bus keturi metai, bet dar vis tiek šiaip maišo. Tačiau tendencija yra link išskyrimo. Vyrui pasako kokių žodžių lietuviškai, jis šiek tiek iš klausos moka šnekamosios: „Einam ant puoduko“ ar panašiai. Šeimoje mes su vyru iš įpratimo suomiškai. Dabar jau dukra, kuri suomių nesupranta, klausia: „Ką papa [tėtis] sakė tau?“ Tai galvojam dabar pereiti švediškai ir norvegiškai – tokiu miksu, kad būtų ta bendra kalba, kad visi suprastume prie stalo susėdę. Švedų ir norvegų labai pa-našios, kaip dialektai praktiškai. Tai jai trys kalbos. Aš su vaikais kalbu tik lietuviškai,


211

vyras – švediškai. Daržely ir iškart po jo ji – norvegų, tai po tų aštuonių valandų... Ir man sunku, kai ji pareina, sakau jai: „Bet mes gi kalbam lietuviškai...“ (M37, K1)

52. Žiauriai jam stringa su kalba. Išvis nekalbėjo pradžioj, išvis, nuo trijų su puse tik pradėjo kalbėti, bet buvo tokia makalynė pradžioj, net aš nesupratau. Kalbų maka-lynė, tikriausiai ten skiemenim – biškį tokios, biškį tokios. Nieko nesuprasdavau, tai pradėdavo šaukti, rodyti... Visos kalbos buvo tiesiog taip susimaišę. Vaikui, matyt, sunku ir daržely, įsivaizduoju... Jis prašo, o auklėtojos nežino, ko jis nori, o jis toliau rodo. (M39, K1)

Trimetė iš lietuvės ir suomio šeimos, apie kurią kalbama 51 pavyzdyje, nors kalbas dar maišo, pagal tėvų taikomą „vienas žmogus – viena kalba“ strategiją teisingai priski-ria mamai ir tėčiui jų kalbas, o jiems pabandžius kalbėti kitaip prieštarauja:

53. Tėvas jai švediškai skaito. Apie mumius trolius – suomių klasiką, labai daug jų turim. Sakau, gal duok, aš paskaitysiu, tai ji: „Ne, čia gali tik papa [tėtis].“ Va dar kaip vaikai skiria kalbas. Vyras vos kelias frazes moka lietuviškai ir jis pajuokaudamas kartais lietuviškai ką nors jai sako, kaip moka. Tai ji: „Ne, juk tu ne taip kalbi.“ (M39, K1)

Bendraudami su vienakalbiais net ir labai maži, kalbas daugiakalbiuose savo na-muose maišantys vaikai paprastai geba sėkmingai parinkti reikiamą kodą, kai žino ki-taip nesusikalbėsią (Lanza 1991), pavyzdžiui: „kai buvom Vilniuje, su broliu ji mano labai švariai lietuviškai, aš net nustebau, nes su manim ji maišo, o su juo žino – kitaip nesupras“, „nueinam pas arabiškus draugus – kalba arabiškai, pas lietuvius – lietuviškai“.

Mišriose daugiakalbėse šeimose tėvams reikia rūpintis ne viena, o dviem mažumos kalbomis – ir tai yra papildomas iššūkis. Tyrėjai (Braun & Cline 2014: 39) įspėja, kad ir tokiose šeimose mažumos kalboms gresia būti nurungtoms daugumos vaikams augant ir silpstant tėvų įtakai – taip pat ir kalbinei. Aptariamų šeimų vaikai su laiku irgi gali būti linkę atsakinėti tėvams daugumos kalba. Tačiau jei tėvai nesiliauja su vaikais toliau bendravę savo kalbomis, paaugę vaikai jau turi įgiję mažumų kalbų pagrindus ir gali toliau jų mokytis bent receptyviai – būdami pasyvūs dvikalbiai.

3.3.3. Situacija mišriose lietuvių ir norvegų šeimose

Šeimose, kur tėvas norvegas, vaikus nuo gimimo supa lietuvių ir norvegų kalbos. Tačiau viena iš namų kalbų – norvegų yra ir dominuojančios socialinės aplinkos kalba, todėl nors kalbų tik dvi, išlaikyti jų pusiausvyrą vaikų kasdienybėje yra nepaprastai sunku. Tų dviejų informančių, kurios buvo visiškai perėjusios prie norvegų kalbos, vaikai namie, nutrūkus įvesties mažumos kalba tęstinumui, lietuviškai visai nebekalbėjo. Kitos dvi moterys teigė nesančios patenkintos savo vaikų lietuvių kalba.

Motinos pabrėžė, kad gimę ir augantys labai norvegiškoje socialinėje aplinkoje, lietuviškai kalbinami jų vaikai nuo pat pradžių atsakinėjo joms daugumos kalba arba

212


perėjo į ją vėliau: „bet jinai neatsakydavo niekad, niekad neatsakydavo lietuviškai, jinai atsakinėdavo norvegiškai, ir kiek aš esu girdėjusi aplinkui – tas pats, tą patį girdžiu“, „nes jie tau visada atsakinėja norvegiškai norvegiškai, visada“, „dukra kalbėjo lietuviš-kai iki kokių keturių metų ir po to nustojo kalbėti lietuviškai – protestuodavo“. Kalbėti lietuviškai tokių šeimų vaikams reikia didelių pastangų, trūksta bendravimo laisvumo, jie jaučiasi suvaržyti – šneka mažiau, greitai pavargsta ir pan.

Toliau pateikiamame 54 pavyzdyje kalbama apie tipišką „galynėjimąsi“ skirtingais kalbų kodais dilingviame diskurse (angl. dilingual discourse) (Saville-Troike 1987; De Houwer 2009) – kai su vaiku šnekant mažumos kalba šis atsakinėja daugumos kalba. Iš toliau pateikiamos interviu ištraukos matyti, kaip vaiko nusistatymas laikytis stipriosios savo kalbos galiausiai paveikia suaugusiojo elgesį – motina pati „persijungia“ į norvegų, o lietuviškai vėl ima kalbėti tik jei susigriebia:

54. Aš jam sakau lietuviškai, jis man – norvegiškai, aš jam lietuviškai – jis man norvegiš-kai... Tada aš persijungiu į norvegų kalbą, ir toliau šnekamės norvegiškai. Prisimenu – gerai, persijungiu atgal į lietuvių. Bet vat taip kad prisimintum ir išsilaikytum... Sunku išsilaikyti. (M37, K1)

Vengdami lietuvių kalbos vaikai prasimano įvairių dalykų, tarkime, kad Norvegijoje esą „negalima kalbėti lietuviškai“, kad „lietuviškai kalbėti negražu“ ir pan. Kai kurie vai-kai ne tik nenori kalbėti patys, bet ir aktyviai priešinasi šnekinami lietuviškai. Mokytis bent receptyviai irgi gali būti sunku dėl per didelių kalbinių kompetencijų spragų, kai kasdienybėje gaunama įvestis mažumos kalba per maža:

55. Buvo toks laikas, kai jis nelabai norėjo lietuviškai šnekėt, nelabai suprato, aš su juo tuo metu mažiau lietuviškai kalbėdavau, tai būdavo pyktis: „Mama, nešnekėk su manim lietuviškai!“ (M37, K1)

Iš tiesų visos informantės liudijo ne tik tai, kad vaikai sunkiai ir nenoriai atsakinėja lietuviškai ar kalba tik norvegiškai, bet ir silpnus jų lietuvių kalbos supratimo įgūdžius. Problema gilėja vaikams augant, mokantis norvegų kalba, plečiantis jų akiračiui ir in-teresams, šeimoje kalbantis vis sudėtingesnėmis, ne vien paprastomis buitinėmis temo-mis: „vaikui augant vis tiek ne tiktai ta buitine kalba šneki, taip diskutuoji, kažką aiškini, ir pamačiau, kad jinai tos kalbos nesupranta“, „aš sėdžiu, pavyzdžiui, su ja, ir šnekuosi apie kažką, ir jinai pradeda į mane žiūrėti – nesupranta, ji paprašo manęs norvegiškai pasakyt“.

Vaikų pasirinkimas mokėti ir kalbėti tik viena – daugumos kalba labai silpnina mo-tinų motyvaciją. Įsisuka ydingas ratas: esant nepakankamai įvesčiai mažumos kalba, vaikai ją ne tik vis sunkiau vartoja, bet ir sunkiau supranta, todėl lietuvių kalba ir toliau mažai ar vis mažiau vartojama motinų ir t. t. Taip nelavėja, stagnuoja arba nyksta pra-džioje turėti mažumos kalbos gebėjimai. Dėl komunikacijos sunkumų, vaikų nepasiten-kinimo kyla tarpusavio nesutarimų. Tuomet gali būti nusileidžiama vaikų norui kalbėti namie daugumos kalba ar motinos netgi pačios į ją pereina:


213

56. Viena irgi pažįstama sakė – su vaikais irgi gana ilgai bandė lietuvių išlaikyt, bet, sako, kai perėjom į norvegų, man toks nukrito akmuo nuo kupros, kad, sako, tų konfliktų nebeliko, tokių plėšymųsi, ir, sako, man tai buvo pati protingiausia išeitis. Tai va. Kie-kvienas pasirenka savo. (M44, K1)

Lietuvių ir norvegų šeimose itin ryški sudėtinga dinamiška šeimos narių kalbinių praktikų sąveika. Čia bene akivaizdžiausiai matyti, kad vaikai taip pat yra labai aktyvūs „šeimų kalbų politikos kūrėjai ir įgyvendintojai“ (Ramonienė 2015: 190). Jie išties turi daug galios ir gali bent iš dalies perimti namų kalbų vadybą į savo rankas, pakreipti namų kalbų santykį norima linkme. Aptariamu atveju – vienintelės komunikacinę vertę jiems turinčios norvegų kalbos naudai. Jei motinos sugeba ir toliau daugmaž nuosekliai bendrauti lietuviškai, lietuvių kalba išlieka mokama pasyviai, o prireikus vaikai ja vis dėlto gali susišnekėti (pvz., su lietuviais seneliais ir kitais giminaičiais). Tačiau jei dėl vaikų spaudimo motinos visiškai pereina į norvegų kalbą, ji lieka vienintele šeimoje vartojama kalba.

De Houwer (2003) tyrime net trečdalyje šeimų, kur vienas iš tėvų kalbėjo daugu-mos – olandų kalba, o antras – mažumos kalba, vaikai, nors jie potencialiai galėjo būti vienalaikiai dvikalbiai, augo vienakalbiais. Holmes (2001: 56) netgi teigia, kad tokiose mišriose šeimose, kur vienas iš partnerių – dominuojančios kalbos vartotojas, labai ti-kėtina, kad vaikai kalbės tik jo kalba. Pristatomam tyrimui gauti duomenys apie mišrias lietuvių ir norvegų šeimas rodo tą patį. Akivaizdu, kad tai, jog vaikas auga su dviem skirtingomis kalbomis kalbančiais gimdytojais, negarantuoja sėkmingos dvikalbės rai-dos – bent jau aktyviosios jo dvikalbystės (Slavkov 2015: 34). Aptariamose šeimose dvikalbėms motinoms nepavyksta ar nepavyko užtikrinti pakankamo mažumos kalbos įvesties kiekio, dažnumo ir kokybės. Tačiau svarbiausia tai, kad lietuvių kalba jų vaikų nėra matoma kaip komunikaciškai svarbi ir vertinga – jiems neatsirado ar nebuvo su-kurtas poreikis ją mokėti ir vartoti, todėl dvikalbystei, kuri suvokiama kaip nereikalinga našta, priešinamasi.

3.3.4. Vaikų tarpusavio bendravimas

Tai, kokia kalba tėvai kalba su vaikais, nepaisant galimo pastarųjų pasipriešinimo ir kitų sunkumų, iš esmės priklauso tik nuo tėvų ir jų pasiryžimo išauginti mažumos kalbą bent suprantančius dvikalbius. Tai, kokia kalba vaikai kreipiasi į tėvus, dažnu atveju yra įmanoma kontroliuoti – bent jau kai kuriose šeimose ir su kai kuriais vaikais. Tačiau tai, kokia kalba vaikai renkasi kalbėti tarpusavyje, ypač kai šalia nėra tėvų, yra jų pačių apsisprendimo reikalas.

Nors tėvai gali elgtis autoritariškai arba bandyti įtikinti atžalas bendrauti mažumos kalba, kaip taikliai pažymi Una Cunningham-Andersson (2004), iš esmės vaikų tarpu-savio bendravimo kalba nėra tėvų valioje, ir pastariesiems į tai nedera arba netgi nėra prasmės kištis. Vis dėlto brolių ir seserų tarpusavio kalbos pasirinkimas, kaip ir šeimos

214


atžalų parama arba prieštaravimas tėvų namie vykdomai kalbų vadybai apskritai, yra nepaprastai svarbūs sėkmingai dvikalbystei su mažumos kalba (Barron-Hauwaert 2011).

Įvairiausi kokybiniai ir kiekybiniai dvikalbių vaikų tyrimai rodo, kad broliai ir se-serys pagrindine tarpusavio bendravimo kalba paprastai renkasi socialinės daugumos kalbą (Yamamoto 2001; Barron-Hauwaert 2011; Jakaitė-Bulbukienė 2015a, 2015b). Tai patvirtina ir Oslo interviu duomenys: K1+ ir K2 vaikai, nesvarbu, ar šeima homoge-niška, ar mišri, tarpusavyje – tiek su broliais ir seserimis, tiek su kitais vietos lietuviais bendraamžiais – dažniausiai bendrauja norvegiškai.

Didelė emigrantų vaikų kasdienybės dalis bėga norvegiškoje aplinkoje. Kur kas la-biau nei lietuviška jų kilmė ir lietuvių kalba tokius vaikus sieja vietos kultūra ir kal-ba – socialinės jų grupės, bendraamžių kalba. Net ir vienataučių šeimų vaikai prie tėvų, tarkime, šeimai kartu valgant, šnekantys lietuviškai, dažniausiai pereina į norvegų kalbą likę vieni (57 ir 58 pvz.) arba palikę namų – taigi ir tėvų formaliai apibrėžtą lietuvių kalbos erdvę (59 pvz.):

57. Atrodo, namie mes tik lietuviškai šnekam, atvažiuoja giminaičiai, tik lietuviškai. Drau-džiam jiem. Nors jie mėgsta tarpusavy norvegiškai. Tarpusavy vaikai, kad ir lietuviai, jie susitikę kalba norvegiškai... <...> Jo jo, va čia ne kartą stebėjau. Duodi velnių, kad negirdėčiau norvegiško žodžio tarpusavy, bet... (M48, K1)

58. O vat vat dažnai yra toks dalykas, kad gali ateit ir girdi, kaip jie kažką ten norvegiškai burbuliuoja. Jei tu ten esi šalia ir kažką sakai, biškį lietuviškai pakalba tarpusavy. (V32, K1)

59. Išeina į kiemą ir pleškina norvegiškai – nes „mes gi ne namie tada“. (V47, K1)

Tėvų pastangos pasiekti, kad vaikai pagal principą „namie tik lietuviškai“ bendrau-tų lietuviškai su viešinčiais kitais Norvegijos lietuviais bendraamžiais, kad išnaudotų progas susitikti ir lavinti mažumos kalbą, būna dar mažiau vaisingos – vaikai šnekasi daugumos kalba:

60. Tarpusavy jie šnekasi lietuviškai, kuo aš labai džiaugiuosi, nes dažnai būna, kad vaikai kalba norvegiškai, bet ką jie daro, kas mane labai siutina, kad jie susitikę kitus lietuvius vaikus iš homogeniškų šeimų, kur jie irgi puikiai šneka lietuviškai, jie kalba norvegiškai tarp savęs. <...> Nesvarbu, kad jie yra atėję į namus, tie draugai, nesvarbu, kad ir žino, kad lietuviai. Nuėję į svečius pas ką nors mes visi – ir suaugę, ir vaikai kalbėsimės lietu-viškai, bet jie išeis į kitą kambarį, jie kalbės norvegiškai tarpusavy – vaikai. Nu vat taip yra. <...> Mano vyras: „Negausit valgyti, jei norvegiškai“ [juokiasi]. (M44, K1)

61. Tai vat mūsų su vaikai su V. vaikais daug bendrauja, ir kai jų dukra... Tarp mūsų dukrų metų skirtumas, jos labai tokios neblogos draugės ir atvažiuodavo... Sakysim, V. atveža savo dukrą pas mus, ji ruošiasi pas mus nakvoti, ir V. dar pasėdi porą valandų. Žiūrim, jos sėdi ir kalbas norvegiškai, ir abi sėdim: „Jeigu jūs norvegiškai kalbėsit, tai važiuosim namo.“ Tada jos pradeda lietuviškai ir vėl – į norvegų kalbą, ir vėl... Mes ten sėdim ir galvojam, nu... Ir vis tiek galų gale turi pasiduoti. (M44, K1)


215

Kalbinį vaikų elgesį ne mažiau, o gal net labiau nei tėvai veikia broliai ir seserys – ypač vyresni. Išėję į darželį ir mokyklą vyresni vaikai atveria iki tol vienatautėse šeimose buvusią palyginti uždarą lietuvišką namų aplinką didesnei aplinkos kalbos įtakai, tad ją kur kas anksčiau patiria jaunesni jų broliai ir seserys. Vyresnėliai jaunėliams gali būti įtakingi kalbinio elgesio modeliai, tad jų prielankumas mažumos kalbai ar, atvirkščiai – nenoras ją vartoti yra itin svarbus vaikų dvikalbystės šeimose sėkmei (Barron-Hauwaert 2011; Baker 2011: 55).

Šiuolaikinių emigrantų atveju didelės reikšmės turi tai, kad, kaip jau buvo minėta, vyresni vaikai dažnai yra gimę ir kurį lauką augę dar Lietuvoje, prieš šeimai emigruo-jant. Kaip teigia Montrul (2016: 114), tokie asmenys beveik visada geba šnekėti tėvų kalba. Jų mažumos kalbos kompetencijos yra tvirtesnės, gerai mokėdami ir laisviau šne-kėdami lietuviškai, vyresni K1+ vaikai gali padėti tėvams įgyvendinti „mažumos kalba namie“ principą ir su mažesniais, neretai jau K2 kartos broliais ir seserimis, bendrauja lietuviškai. Savo noru ar tėvų prašomi, vyresnėliai netgi gali prisiimti dalį atsakomybės už lietuvių kalbą šeimoje ir padėti reguliuoti kalbų vartojimą namie:

62. Bet jie dabar jie ir patys save pareguliuoja. Vienas kitą. Būdavo V. [vyriausias sūnus] kad sako: „Lietuviškai kalbam!” Nors jie dažnai neturi problemų pasidalint net kažką norvegiškai ar ką... Bet V. kalba lietuviškai, ir dabar ir J. [vidurinis sūnus] dažnai pasako M. [jaunėliui], kad lietuviškai... Kai kali kali ten vieną per tą patį, tai... O dar kiekvienas vyresnis mažesnį gi mėgsta paauklėti, paaiškinti, kaip gyventi. (M42, K1)

63. Dabar ir sūnus pradėjo dukrai lietuviškai šnekėt. Dažniau. Nors jiems tarpusavy ge-riau norvegiškai šnekėtis, bet pradeda. Nežinau, ar čia paspaudėm jį truputėlį, kad šnekėk lietuviškai, tai jis bando ta savo nešvaria kalba, bet bando. (V46, K1)

Vienu užfiksuotu atveju vyresnėlio kalbinį elgesį, atvirkščiai, veikė kiek jaunesnis jo brolis: „Tas mūsų mažesnis, jisai neleisdavo tam vyresniam kalbėti namie norvegiškai.“ Galima spėti, kad taip galėjo būti dėl individualių vaikų skirtumų, pavyzdžiui, galbūt valdingesnio jaunėlio būdo. Štai ir informantė iš aptartos mišrios šeimos su vengru nu-rodė, kad jos sūnus, susitikęs su kitais įvairaus amžiaus lietuviais vaikais, savo tvirta nuostata kalbėti lietuviškai su visais lietuviais ir polinkiu lyderiauti lemia žaidžiant var-tojamą kalbos kodą: „Jisai ir su mano draugių lietuvių vaikais kalba lietuviškai, aš paste-biu, kad jie su juo lyg ir norėtų norvegiškai, bet jisai kažkaip toną užduoda.“

Su vaikais iš Lietuvos daugumos informantų vaikai bendrauja labai ribotai. Pir-miausia taip yra dėl per mažai Lietuvoje praleidžiamo laiko – jo paprastai pakanka tik pabūti su seneliais. Vaikų pusseserės ir pusbroliai su savo tėvais dažnai gyvena kitur, kartais – taip pat užsienyje. Ne visos šeimos (tebe)turi Lietuvoje draugų ar galimybių su jais pakankamai dažnai pasimatyti, kad užsimegztų ir jų vaikų draugystės. Dėl išvardytų priežasčių dauguma informantų teigė, kad su vienakalbiais lietuviais bendraamžiais jų vaikai visai nebendrauja. Tie, kurių atžalos tokių kontaktų turi, sakė, kad jų vaikai tuo-met gana sėkmingai susikalba – net jei namie Norvegijoje lietuviškai (beveik) nekalba:

216


64. T: Ar tenka jiems ir su vaikais lietuviais pažaisti, ar tik su suaugusiais? I: Ir su vaikais. Su vaikais – jokių problemų. Jie moka tą eilinę kalbą ir jie supranta

pagrindinius dalykus. Ir kai nori, tai ir pradeda šnekėti. (M32, K1)

Tačiau kartais, kaip kad toliau pateikiamame pavyzdyje, lietuviai vaikai Lietuvoje veikiau pramoksta norvegiškų frazių, o emigrantų vaikams kyla sunkumų dėl lietuviškų žodžių trūkumo:

65. Lietuviškai susikalba, bet žaidžia jie su brolio vaikais, tai jie iš jos išmoko: „Ateik, ateik“ – „komm da, komm da“ norvegiškai. Bet pastebėjau, yra kitų lietuvių draugų Lietuvoje, kur irgi vaikams keturi metai, tai I. [dukrai] sunku žaisti su jais – trūksta žodyno. Bendravimas jai su kitais vaikais norvegiškai vyksta juk paprastai. (M37, K1)

Pasak vyresnių vaikų tėvų, jų vaikai bičiulių Lietuvoje visai neturi – visas socialinis jų gyvenimas esąs Norvegijoje. Ir nors kai kurie jų draugai Osle taip pat yra lietuviai ar lietuvių kilmės, su jais, kaip jau buvo rašyta, kalbamasi norvegiškai.

Apie tėvų pastangas sudaryti galimybių vaikams bendrauti su vienakalbiais bendra-amžiais lietuviais, kitus lietuvių kalbos ugdymo būdus ir priemones, taip pat plačiau – apie patiriamus sunkumus kalbama kitame skyriuje.

4. DVIKALBYSTĖS UGDYMO BŪDAI IR KYLANTYS SUNKUMAI

4.1. Kalbėjimas su vaikais mažumos kalba

Pamatinė prielaida sėkmingai vaikų dvikalbystei su mažumos kalba – nuo pat pirmųjų dienų kalbėti ja su vaikais. Paklausti, ko imasi dėl vaikų lietuvių kalbos, dauguma tėvų teigė, kad pirmiausia jie tiesiog nuo pat pradžių nuosekliai ir kuo daugiau bendrauja su vaikais lietuviškai. Taip klojami ir stiprinami jų lietuvių kalbos pagrindai ankstyviau-siu – lemiamu amžiaus tarpsniu, rengiamasi atsverti didelę daugumos kalbos įtaką:

66. Darbas. Bla bla bla visą laiką. Neužsičiaupi. <...> Tai eini, žinai: „Medis, čia medis, čia žolė – žoooolė...“ Važiuoji su vežimuku – tas vaikas dargi nieko nesupranta, dar visai mažas, bet nugi tie pirmi metai – jie labai svarbūs. Lenk medį, kol jaunas, jau čia visi tie variantai. Ir mes tikrai buvom labai nuoseklūs. <...> Turiu draugę Vokietijoj, jos lietuviukas vokietukas puikai kalba lietuviškai, bet jie ten, kitaip nei pas mus, iki trijų metų darželio neturi, vaikas iki trijų su mama namie, tai tada – trys metai, tai jau daug, gali daug nuveikti iki trijų metų kalbėdamas vienas savo kalba. (M44, K1)

Kai kurios šeimos labai sąmoningai apsisprendžia vaikus namie auginti ilgiau, nei įprasta ir yra apmokama valstybės – „lietuvių kalbai įtvirtinti“. Jei vaiką jau norima vesti į darželį, bet negaunama vietos, Norvegijoje tėvams, iki kol laisva vieta atsiras, suteikia-ma finansinė parama vaiko priežiūrai namuose. Kai kurios šeimos šiuos pinigus pasi-lieka sau ir tėvai būna su vaikais namie patys arba panaudoja juos lietuvėms auklėms


217

samdyti. Pavyzdžiui, su norvegu turimą sūnų viena auginanti informantė per interviu džiaugėsi į jų šeimą atvykstančia ilgai ieškota moterimi iš Lietuvos. Trimetis berniukas su motina lietuviškai nebekalbėjo („iš principo jis jau norvegiukas – lietuvio nėra“), bet ji labai tikėjosi sūnaus lietuvių kalbos proveržio:

67. Aš labai norėjau būtent lietuvės. Labai sunku buvo lietuvę rasti, nes lietuviai už tokius pinigus, kur gali „au pair“ mokėti, nelabai nori važiuot, bet... Nes po to jau galvojau, gerai, bet ką, o bet ką labai lengva rasti, ypač iš azijiečių labai norinčių daug yra, ir jie moka su vaikais ir viską, bet po to gavosi va taip – tyčia netyčia, šiaip ne taip radom lie-tuvę, tai aš labai patenkinta buvau. Dabar laukiam – už mėnesio jau atvažiuoja. <...> Aš manau, neblogos perspektyvos su jo lietuvių kalba su auklyte dabar. (M37, K1)

4.2. Skaitymas, garso ir vaizdo įrašai, žaidimai

Kalbėti su vaiku mažumos kalba – pirminė sąlyga, bet vien kasdienio buitinio ben-dravimo darniai dvikalbei raidai tikrai nepakanka. Ypač vėlesniu kritiniu etapu – kai pradedama lankyti mokykla (Barron-Hauaert 2004; Montrul 2016). Kad mažumos kal-ba neliktų tik buitinė – „virtuvinė“ (Pavlenko, Malt 2011), kad plėtotųsi jos žodynas ir sudėtingėtų gramatika, tėvai turėtų daug skaityti vaikams mažumos kalba (Serratrice 2019: 26). Nemažai apklaustųjų, ypač iš vienataučių šeimų, teigė besistengiantys, jog namie vaikams būtų lietuviškos literatūros: „pas mus 90 procentų knygų namie lietu-viškos“, „perkam, draugai dovanoja – džiaugiuos, geriau negu saldainiai“. Tėvai skaito mažesniems ir skatina didesnius vaikus skaityti pačius. Tačiau kai kurie informantai skundėsi, kad emigracijoje gyvenantiems ir ypač silpniau lietuviškai mokantiems vai-kams lietuviškų vaikiškų knygų tekstai yra per sunkūs, todėl vaikams nepatinka (68, 69 pvz.); taip pat pasitaiko ir skirtingos rašymo vaikams tradicijos, sociokultūrinių skir-tumų nulemtų atmetimo reakcijų (70 pvz.):

68. Bet aš jiems skaitau knygutes lietuviškas daugiau ar mažiau. „Kakę Makę“. Bet iš ti-krųjų tai vienintelės knygos, kurie... kurie jos mane... jie manęs prašo paskaityt lietu-viškai. Kitos knygos – po puslapio jie jau dingsta ir net nesiklauso, per sunku jiems, matyt, o jų išklauso lietuviškai. Tai man tik vienintelės knygos, kurias aš jiem galiu skaityti lietuviškai, kad jie išklausytų. (M32, K1)

69. Skaito – ne taip, kaip aš norėčiau, bet... bet gali skaityti – kai būna užduoti tekstai. Bet lietuviški tekstai vis tiek yra... Žodžiai, deminutyvai ten visi: „mažutytis“, „mažučiu-kas“, „gražučiukas šunelaitis“, nu... Bliamba, nu... Sunku jam. Pavyzdžiui, Šerelytės „Krakatukus“ tokius pasiimkit paskaityti. Čia kaip „Haris Poteris“ maždaug anglų kal-boj, maždaug tokiam lygy. Sunku. Vaikui reikia versti, ką tai reiškia. (M44, K1)

70. <...> Ne tik dėl kalbos jiems lietuviškas knygas sunku skaityt, bet jeigu aš ir nuperku jiems lietuvių autorių, ir ta kažkokia pasaulėžiūra kitokia, jiem labai keista, jie negali įsivažiuoti, nes lietuvių knygos būna tokios labai estetiškos, visokios ten aprašymų daug, jiem nuobodu. Man priešingai – tas jų norvegiškas paimu, daug būna nenorve-

218


giškos, netgi išverstos, ten kokios „bū“, „mū“, „vau“ – ten, atrodo, neįdomu visiškai. O vaikai – jiem jau tokio reikia. Lietuviškų kiek jiem veždavau, vis neįtinka ir neįtinka. „Ką čia rašo, aš čia nieko nesuprantu...“ Tai va tas jiem kažkoks, dėstymas tas lietu-viškas yra nebepriimtinas ir nebesuprantamas. Tai sunku. Aš vis, būdavo, tik atva-žiuoju, nuperku kažkokią knygą, norisi jiem kažkaip tą įkišti, bet labai labai sunku. (M44, K1)

Informantai išsakė populiarią nuomonę, kad šiuolaikiniai vaikai apskritai nelinkę skaityti ir savo noru retas kuris tai daro („vaikai apskritai nenori skaityti – bet kokia kalba“). Tačiau, pavyzdžiui, dviejose šeimose paaugliams atsisakius eiti į lietuvišką sek-madieninę mokyklą, jos lankymas pakeistas arba planuotas greitu laiku pakeisti knygų skaitymu, o vienoje šeimoje – ir rašinėlių iš jų rašymu (71 pvz.) kaip vaikams patrau-klesne alternatyva:

71. <...> per vasarą – vieną lietuvišką knygą. Dabar va vyksta su dukra derybos: „Skaitysi knygų, galbūt galėsi neiti į mokyklėlę.“ Nes nu aš jau supratau, kad rašyt jinai tikrai ne-išmoks, kalbėt – užtenka man, kiek ji kalba... „Skaitysiu skaitysiu skaitysiu.“ Bet... dar nepradėjo skaityt dar. Čia buvo aną savaitgalį draugai: „Ar lankai dar mokyklėlę?“ – „Nu, lankau, bet gal jau nebeilgai...“ – ir žiūri į mane. Nu, tipo, skaitysiu. (M44, K1)

72. Skaityt tų knygų, aišku, jis nenorėjo… A, bet knygos taip įsitvirtino, kai jis būdamas kokių trylikos pasakė, kad… Mes vaikus vežiodavom į mokyklėlę kartu su kitais lietu-viais vaikais, kur netoli gyveno. Ir ten du broliai, vienas mažesnis, o kitas vyresnis už V. [sūnų] gal keliais metais. Tai tas jaunesnis sako: „Mano brolis, kai jam suėjo trylika ar keturiolika, jis jau nustojo, jam tėvai jau leido nebeiti į tą mokyklą.“ Tai jis: „O tai aš irgi nebelankysiu, va dar šituos metus ir jau baigsiu.“ Ir nebebuvo įmanoma jo išmušt iš to tuo metu. Dar aš būčiau jį kaip nors numonijus, bet jis nebesileido niekaip per-kalbamas. Ir tada sakiau: „Gerai, gali pasirinkti: arba tu eini į mokyklą tą, arba skaitai knygas ir rašai tuos rašinėlius.“ (M42, K1)

Kitos, vaikams labai patrauklios dvikalbystės ugdymo priemonės – garso bei vaizdo įrašai, animaciniai ir kiti filmai, nors „lietuviški negali konkuruoti su vietiniais ir kitom kalbom“. Kai kuriuose namuose kaip puiki priemonė mažumos kalbai lavinti tėvų pasi-telkiami stalo žaidimai.

4.3. Viešnagės Lietuvoje, bendravimas su kitais lietuviais

Šeimoms taip pat visada rekomenduojamos ir apklaustųjų labai vertinamos vadinamo-sios „kalbos vonios“ – viešnagės kilmės šalyje. Per jas laikas leidžiamas aplinkoje, ku-rioje mažumos, silpnoji vaikų kalba vartojama ne tik tėvų, bet ir dominuojančios visuo-menės. Pastarasis dalykas vaikams daro įspūdį ir didina mažumos kalbos vertę jų akyse (Bourgogne 2013: 118). Ypač palanku, kai aplinkiniai stipriosios vaikų kalbos visai ne-moka, vadinasi, išvengti bendravimo mažumos kalba sunku (Pauwels 2016: 125–126),


219

kaip kad yra norvegų kalbos atveju Lietuvoje. Su lietuviais giminaičiais, kurie nemoka nei norvegų, nei anglų kalbos, vaikai yra priversti bendrauti lietuviškai, nes „žino, kad ten norvegiškai su jais gi nesusikalbėsi, o angliškai tai irgi ne“, „elementariai, ne taip kaip seneliai, mano tėvai norėtų, bet susišneka kažkaip lietuviškai“. Vaikams randasi gyvas poreikis bendrauti ir netgi pasyvieji dvikalbiai gali aktyvuoti silpnąją savo lietu-vių kalbą – bent minimaliems komunikaciniams poreikiams patenkinti. Informantai sutartinai pabrėžė itin teigiamą atostogų Lietuvoje, per kurias daugiausia bendraujama su seneliais, poveikį vaikų lietuvių kalbai:

73. Aš matau kiekvieną kartą, kai grįžtam, jie stengiasi kalbėti lietuviškai, ir labai matosi akivaizdus pagerėjimas tos kalbos naudojimo... Jis yra visiškai buitinis: „Aš noriu to ar to valgyt, tas ir tas“, bet... vis tiek geriau negu nieko. <...> Iš tikrųjų labai greitai pasijaučia, labai greitai – dienų bėgyje. Antrą dieną jau jie stengiasi... Labai greitai. Ir tėvai mano atvažiuoja čia daugiau mažiau. Jie tai tikrai vien lietuviškai su jais kalba. Mes taip ilgai nebūnam, bet kuo dažniau. (M32, K1)

74. Dabar būsim Lietuvoje dvi savaites, tai labai džiaugiuos, bus labai gerai jai. Per Kalė-das būnam gerą savaitę – poveikis pasijunta greitai. Su seneliais labai gerai. (M37, K1)

Tačiau kai kurių informantų, ypač ilgiau Norvegijoje gyvenančių moterų iš mišrių šeimų, ryšiai su Lietuva sutrūkinėję, artimesnių giminaičių jos ten ne(be)turi arba su jais nebendrauja, todėl tėvynėje lankosi retai ir trumpai: „tai grynai per daug tų šaknų Lietuvoje nėra, labai mažai, ten brolis galbūt yra tik“, „į Lietuvą labai retai grįžtam, ir jei-gu grįžtam, tai tiktai dešimčiai dienų“, „man buvo ypatingai svarbu, kad vaikas mokėtų lietuviškai, kol mano mama buvo gyva, nes aš žinojau, kad ji nesusikalbės su juo niekaip kitaip, o dabar beveik nebegrįžtam“.

Apsilankymai Lietuvoje, bendravimas su vienakalbiais lietuviais yra labai svarbu. Iš tiesų tai, kad dvikalbės mišrių šeimų motinos vaikams yra vienintelis lietuvių kalbos įvesties šaltinis, yra bene pagrindinė pasyviosios jų dvikalbystės arba netgi prarastų ge-bėjimų suprasti mažumos kalbą priežastis. Iš gautos interviu medžiagos akivaizdu, kad perduoti ir išlaikyti vaikų lietuvių kalbą tikrai lengviau tiems, kurie turi ir palaiko arti-mus ryšius su giminaičiais, draugais, dažniau ir ilgiau lankosi Lietuvoje, palieka vaikus ten pabūti vienus, patys sulaukia lietuvių svečių Norvegijoje. Noras bendrauti su tik lietuviškai kalbančiais, vaikams svarbiais, juos mylinčiais ir mylimais žmonėmis yra pati natūraliausia paskata mokytis mažumos kalbos.

Esant pigiam ir greitam tiesioginiam susisiekimui su Lietuva iš Oslo lėktuvais, šei-moms dažniau ten lankytis labiausiai trukdo ne pinigų, o laiko stoka. Tėvų atostogų dienų skaičius ribotas, o mokyklinės vaikų atostogos, per kurias jie galbūt galėtų ir vie-ni pabūti pas gimines, Norvegijoje yra kur kas trumpesnės nei Lietuvoje. Mišrios lie-tuvių ir kitos tautybės asmenų šeimos savo atostogas turi paskirstyti taip, kad pasibūtų ir Lietuvoje, ir nelietuvio partnerio kilmės šalyje. Taip pat per atostogas kartais norima išvykti pažintinių ar poilsinių kelionių į kitas vietas ir išties pailsėti, nes giminaičių Lietuvoje lankymas vargina:

220


75. T: O dažnai grįžtat į Lietuvą? I: Jo, bet su vaikais... Bandėm – jei važiuot su mašina visiems, tai užtrunka keturias

dienas pirmyn atgal. <...> Iš savaitės išmeti keturias dienas. Su lėktuvu skrendi – vėl reikia derintis, reikia pas kažką nakvot vieną naktį, giminės visur po Lietuvą, kur tik tu nori išsibarstę. Ir pabandyk dabar pas vieną atvažiuot, o pas kitą neužvažiuot. Ypač seneliai tokie, kurie patys jau nekeliauja... Tikrai, žmonės nesupras. Nu ir tada pradedi tokį keliaujantį cirką tada, tokį maratoną. Miegi kasnakt ant skirtingos lovos ar ant kokio kampelio, neišsimiegi, grįžti po tų visų atostogų nusikalęs, o visus metus ari tam, kad gautum atostogų. (V32, K1)

Taikliu vienos informantės pastebėjimu, emigracijoje puoselėjamas – taip pat ir kuo dažniau parvykstant su vaikais į gimtinę – kultūrinis bei kalbinis paveldas yra labai ver-tingas, bet jo išlaikymas turi savo kainą:

76. Mes gal ir per mažai čia, Lietuvoj, būnam, ir viską, irgi yra toksai plėšymasis, nes va-žiuoji į Lietuvą, tai tada tą vasarą kažkur kitur negali išvažiuot. Tie vaikai nori visko vis tiek. Tai toksai yra ir turtas, bet kartu ir tave riboja. (M44, K1)

Vaikų nenoras lankytis Lietuvoje – papildoma problema kai kuriose šeimose. Nors dauguma vaikų, bent jau mažesni, ten mielai važiuoja ir būna, Lietuva jiems asocijuojasi su atostogų, pramogų vieta, pasitaiko ir neigiamų jausmų bei emocijų, susijusių ir su mentaliteto skirtumais. Viena informantė (pasakytina, kad pati gana kritiškai nusiteiku-si Lietuvos atžvilgiu – o tai negali neveikti vaikų), taip nupasakojo savo keturiolikmetės dukros, emigravusios su ja devynerių, savijautą ir jos priežastis:

77. I: Kartais aš jai sakydavau: „Paimsim va, grįšim į Lietuvą, bus tau tada.“ O ji: „Neno-riu į Lietuvą!“ Nenori išvis į Lietuvą.

T: Nei atostogauti? I: Nei atostogauti, niekur. Tai mes vat čia neseniai buvom Lietuvoj, buvo tik dvi dienos

praėjusios: „Aš noriu namo...“ T: Kodėl? I: Nepatinka. Nežinau, gatvėj labai daug streso. Buvau Klaipėdoj, nežinau, tie žmonės

tokie neatsipalaidavę, susikaustę tokie, rūpesčių daug. Nors aš suprantu, Lietuvoje ti-krai daug rūpesčių. Ir visi tokie tiesiog... Nežinau.

T: Bet tai vis tiek jūsų giminaičiai, pusseserių, pusbrolių jos – nėra? I: Yra, bet... Nepatinka. T: Čia ne dėl to, kad tie santykiai su giminaičiais galbūt ne tokie geri, kaip norėtųsi? I: Ne. Tiesiog aplinka ir tie žmonės tokie. Ne taip kaip čia. Parduotuvėse pardavėjos nu

nusišypso, kažkaip nemandagumo Lietuvoje daug. (M39, K1)

Kaip jau buvo rašyta, grįžę į Lietuvą vaikai daugiausia bendrauja su suaugusiais gimi-naičiais, kažkiek – su pusbroliais ir pusseserėmis, jei jų turi, dar mažiau – su tėvų draugų vaikais. Užsimegzti pažintims su lietuviais bendraamžiais nepakanka laiko, tam nepalan-


221

kūs ir šiuolaikiniai vaikų bendravimo, laisvalaikio leidimo būdai bei įpročiai: „būnam Lie-tuvoje, bet ne tiek ir ne tiek ilgai, kad jis turėtų daug savo amžiaus draugų“, „su lietuviais vaikais žaisti kvadrato į kiemą nebėga – nes vaikai nebežaidžia šiais laikais kvadrato“.

Ryšiai su vienakalbiais mažumos kalbos vartotojais yra nepaprastai svarbūs sėkmin-gai dvikalbei raidai (Barron-Hauwaert 2004; Bulbukienė 2015a). Išvykusiųjų vaikams daro didelį įspūdį, kad lietuvių kalba – ne tik tėvų ir senelių, bet ir jų socialinės grupės kalba. Labai svarbu ir tai, kad iš bendraamžių Lietuvoje girdima ir išmokstama vartoti kitų kalbos atmainų, pavyzdžiui, paauglių žargono, kurio negaunama iš suaugusiųjų. Toliau cituojama informantė teigia, kad jos sūnums buvo nepaprastai naudinga vasaro-mis pažaisti su kitais paaugliais Vilniaus gatvėse, kaime, stovyklose:

78. <...> ir paskui važinėdavo į Lietuvą patys. Aš dirbau. Jau juos atsiųst aš jau turėjau... Jie vis tiek turėjo čia būti Lietuvoj, kažkiek tai laiko praleist. Tai čia labai labai gerai buvo. Nes kalba mamos arba mano – tai yra vienokia jinai. O čia žargono, kažkokių keiksmažodžių pasimoko iš kitų vaikų. Vilniaus centre gyveno. Labai gerai. Su drau-geliais, žodžiu, į kažkokias stovyklas nuvažiuodavo. Kaimynų čia, kur turim butą, yra, dar kaimynų vaikai, dar su jais draugaudavo. Va iki dabar. Į kaimą ten važiuodavo. Labai gerai. Tas palaikymui kalbos labai gerai. (M56, K1)

Įvairios stovyklos Lietuvoje, skirtingose šalyse gyvenančių emigrantų šeimų sąskry-džiai taip pat suteikia natūralių paskatų ir progų vaikams praktikuoti lietuvių kalbą. Tačiau dėl įvairių priežasčių šiomis galimybėmis naudojasi tik kai kurios apklaustos šei-mos: pavyzdžiui, kai kurie vaikai buvo dar per maži ar per daug nedrąsūs, kad ilgesniam laikui atsiskirtų nuo tėvų.

Šiuolaikiniai vaikai galėtų puikiai bendrauti lietuviškai virtualiai – ypač socialiniuo-se tinkluose, tačiau tam irgi reikia turėti lietuvių draugų ir pažįstamų. Viena informantė pasakojo apie kiek senesnę skaudžią savo sūnaus patirtį anoniminiuose interneto foru-muose. Dėl kitokios savo lietuvių kalbos jaunuolis buvo išjuoktas ir nuo tada daugiau juose nebedalyvavo:

79. Kai jis būdavo mažesnis, eidavo į lietuviškus visokius tinklapius ir ten bandydavo kaž-ką irgi parašyt ar ten bendraut, ir jam ten skeldavo: „Ką čia aiškini?“ Jis ten padaryda-vo kokią klaidą ar ką, kur lietuviai gal nepadarytų… Lietuvoj tai jei lietuviškai nemo-ki – tai kas tu toks? Pasišaipydavo. Dabar gal jau kitaip, o tada… Tai aš, atsimenu, jis dingo iš ten. (M42, K1)

4.4. Lietuviškos socialinės aplinkos už namų ribų kūrimas

Per interviu atsiskleidė dideli tėvų sunkumai bandant sukurti vaikams lietuvišką aplin-ką pačiame Osle – pirmiausia siekiant, kad vaikai turėtų vietos lietuvių draugų. Nors lie-tuvių bendruomenė Norvegijoje gausi ir nemažai jų gyvena pačioje sostinėje ar aplink ją, ne visos šeimos bendrauja su kitomis lietuvių šeimomis („draugus renkiesi ne pagal

222


tautybę, o pagal interesus“). Ir net jei tėvai patys turi draugų lietuvių („mūsų daug drau-gų lietuvių čia – labai natūraliai taip gavosi“), nebūtinai taip pat gerai sutaria ir noriai bendrauja jų vaikai, ypač jeigu jie jau vyresni ir savarankiškesni:

80. Tiesiog tėvai draugauja, o mano tas vaikas kartais sako: „Aš nenoriu važiuot, aš ten neturiu ką su jais ten kalbėt ir veikti.“ Tai jie yra tik pažįstami jau, jau nebėra, kad... Draugus patys renkasi. Po vieną gal taip sakyčiau turi iš tos pačios šeimos va mūsų, tarp kitko. Kurie vat atvažiuoja, bendrauja. (M44, K1)

Daugelis pašnekovų teigė, kad jų vaikų draugai – norvegai ir kitų tautybių jaunuoliai („šiaip tai mokyklos draugai, klasės draugai, sporto būrelio draugai – jau tik norvegai“) ir kad jie turį mažai įtakos draugų pasirinkimui.

Tėvų tikimasi, kad vaikų draugystės su kitais lietuviais užsimegs jiems lankant sek-madieninę mokyklą. Tačiau šis lūkestis dažnai nepateisinamas: pamokos vyksta tik kas antrą savaitgalį, taigi susitinkama gana retai ir palyginti trumpam, vaikai suvažiuoja iš labai skirtingų Oslo ir jo apylinkių vietų ir dažniausiai matosi tik per pamokas, retsy-kiais – per lietuviškus renginius. Net jei ir susikuria koks artimesnis ryšys, susitikus po pamokų, kaip jau buvo minėta, šnekamasi norvegiškai. Jakaitės-Bulbukienės (2015a) nustatyta, kad glaudus pokario JAV lietuvių bendravimas šeimomis, aktyvi vaikų veikla bendruomenėje (tautinių šokių būreliuose, stovyklose ir kt.), net ir suaugus besitęsian-čios draugystės labai padėjo – ir tebepadeda išlaikyti lietuvių kalbą. Turimi šiuolaikinių emigrantų Osle interviu duomenys to paties tvirtinti neleidžia.

4.5. Formalusis lituanistinis ugdymas

Per savaitgalines mažumos kalbos pamokas išmokstama skaityti ir rašyti mažumos kalba, per tekstus atsiveria daugiau galimybių pažinti paveldėtąją kultūrą, susiforma-vus raštingumui ne tik daugumos, bet ir mažumos kalba (angl. biliteracy), pastaroji įtvirtinama ir plėtojama, per pamokas, kad ir trumpam, sueinama su tos pačios kilmės bendraamžiais. Užsienio darbuose savaitgalinės mažumos kalbos pamokos nurodomos kaip viena iš dvikalbystės ugdymo priemonių, įspėjant, kad vaikų ir tėvų pozicijos dėl jų gali labai skirtis. Lietuvių tyrėjų darbuose lituanistinio ugdymo reikšmė ir nauda yra itin pabrėžiama (Blažienė 2016; Bulbukienė 2015a, 2015b).

Formalųjį ugdymą lituanistinėje mokykloje buvo išbandžiusios dauguma šeimų, ta-čiau tik kelių vaikai mokyklą tebelankė. Tėvų teigimu, į pamokas susirenka labai skir-tingo lygio mokiniai: daugiausia lietuviškai laisvai kalbantys, palyginti neseniai su šei-momis atvažiavę, bet taip pat – lietuvių kalbą tik suprantantys, Norvegijoje gimę, mišrių šeimų vaikai, kuriems reikia kitokios mokymo prieigos ir kitokios metodinės medžia-gos. Aptardama lituanistinio švietimo svetur padėtį šią problemą kaip vieną svarbiausių nurodo ir Celešiūtė (2008). Skirtingo kalbos lygio mokiniai yra atvedami labai skirtin-gus, dažnai sunkiai suderinamus, galbūt ir per didelius lūkesčius turinčių tėvų („vie-


223

niems svarbiausia, kad bent kaip nors kalbėtų, kitiems, kurių kalba – kad skaityt, rašyt išmoktų, kitiems – meninė išraiška, folkloras ir panašiai“). Kai kuriems tėvams atrodė, kad jų vaikams vos įsitraukus užsisėmimų laikas greitai baigiasi ir tenka per ilgai laukti kito karto; kad kas antrą savaitę vykstančios pamokos esą nedaro pastebimos įtakos vai-kų kalbai; kad taikomi pasenę, nepatrauklūs mokymo metodai ir pan. Tėvai kone visada susiduria su silpnesniu ar stipresniu vaikų, ypač vyresnių, pasipriešinimu: „jie visiškai nenori eiti, nes jiems ten vargas“, „protestavo prieš tą mokyklėlę žiauriai; visąlaik ir kiek-vieną kartą, kai reikėjo eiti ir kai būdavo užduodami namų darbai“. Mokykla lankoma laisvu šeimos laiku sekmadieniais, kyla logistinių sunkumų, tad jei mokymo pobūdis, kokybė ar rezultatai tėvų netenkina, jei mokykla vaikų lankoma nenoriai, tėvai pavargs-ta įkalbinėti, nebemato prasmės ir nutaria lituanistinės mokyklos visai atsisakyti.

Sunkiausia pedagogams ir tėvams motyvuoti vaikus mokytis (taisyklingai) rašyti, ypač todėl, kad natūralus rašymo lietuviškai poreikis kasdienybėje esąs minimalus ir ateityje taip pat nenumatomas:

81. Rašymas – misija neįmanoma. Jiem su rašyba jau be šansų, viskas. Turėtum dirbti kasdien. Iš pradžių aš galvojau: „Nu va, rašymas, lankys mokyklėlę ir namie visaip dirbsim“ <...> Bet – nea. Su rašyba – žiauriai prastai. <...> Jeigu namie bendrausi lie-tuviškai, vis tiek tai bus bendravimo kalba. Ar skaityt, rašyt išmoksi – tai čia jau kitas klausimas. Čia jau žiaaauriai reikia dirbti, žiauriai reikia dirbti... Daug laiko reikia skirti. <...> Buvo užsibrėžimas, kad vaikai mano puikiai rašys lietuviškai, bet nepavy-ko. Man rašo žinutes norvegiškai. O aš atrašau visada lietuviškai – ir jie perskaito ir viską supranta. Nėra kad: „Ką čia pasakei?“ Tiesiog jie na va taip rašo, o aš – lietuviš-kai. Jeigu yra sveikinimai, pavyzdžiui, tėčio gimtadienio proga, stengias lietuviškai, bet tada reikia jau manęs pasiklausti, juodraščio, kad teisingai parašytų. <...> Kad jiems visiškai nėra poreikio, tai yra toks dirbtinis sukurtas. „Kam man reikia, – sako, – nu pasakyk, kam reikia?“ – „Su močiute, su pusbroliu pasirašinėt...“ – „Aš per skaipą su jais pasišnekėsiu, man laiškų nereikia rašyt, žinučių nerašysiu, o tada aš jau viską moku.“ Studijuot nesiruošia, gyvent nesiruošia. Lietuva yra atostogų, močiučių kraš-tas. Viskas. Nesieja savo ateities dabar. (M44, K1)

Nepakankami ar nesami rašymo ir skaitymo gebėjimai – ypač aktualus klausimas miš-riose šeimose. Kaip matyti iš 45–48 pavyzdžių, daugiakalbio ką tik mokyklą pradėjusio lankyti berniuko motina manė, kad būtų neteisinga sūnų leisti tik į lituanistinę mokyklą ir mokyti rašyti tik viena jo mažumos kalba. Paisant tėvų kalbų lygybės šeimoje principo rei-kėtų rūpintis ir formaliuoju vengrų kalbos lavinimu, o tai vaikui jau būtų per didelis krūvis:

82. Man tas kalbėjimas buvo svarbiausia – svarbiausia, kad jis susikalbėtų su seneliais, su... Jei mes būtume toliau gyvenę Anglijoj kaip lietuvių šeima, tai tada gali – mokykloj tas, o paskui papildomai mokyklėlė. O dabar aš negaliu jo apkraut dar ir vengriškai, ir lietuviškai. Skaityt vis tiek jisai... O rašyt kažin ar aš sugebėsiu jį išmokyt. Ir čia į tą mokyklėlę kažkaip galvoju... Bet tai vyrui tada nuoskauda – o kodėl ne vengrų tada? Kažin ar rašys jis kada taisyklingai bent kiek jau. (M34, K1)

224


Pasakytina, kad, ypač kalbant apie formalųjį mokymą, apklaustųjų itin dažnai pa-sitelkta kovos retorika: „labai kariavom“, „tėvai dažnai pasiduoda“, „reikėjo paspausti“, „kiek mes sugebam ten juos prispausti, tiek“ ir pan. Antra vertus, visi informantai buvo įsitikinę, kad „jėga nieko negali priversti padaryti“, „per prievartą nepriversi – jei žmo-gui neįdomu“, kad „tokio dalyko tu daug neįspausi, turi būti daugiau vidinis poreikis“, „viskas priklauso nuo jų, ar jie patys norės, ar pasirinks“.

Akivaizdu, kad tėvams sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp demokratinio, autoritetu grįsto ugdymo, ir drauge poreikio primesti savo valią atėjus laikui lietuvių kalbos moky-tis akademiškai, „nes nė vienas iš jų netrykšta jokiu noru tą kalbą mokytis arba skirti jai nors kiek laiko be didelės prievartos“. Pasak tėvų, kol vaikai „dar mažiukai, galima juos patepti ir paspausti“, „gali manipuliuot“. Tačiau vėliau kyla nesutarimų (83, 84 pvz.), vis aktualėja klausimas, kiek galima ir kiek iš tiesų verta versti vaikus lankyti sekmadieninę mokyklą (83, 84, 85 pvz.), sekant pokario lietuvių diasporos JAV lietuvybės išsaugojimo pavyzdžiu (84 pvz.), o kiek reikia nusileisti, kad vaikai vėliau mažumos kalbos visai neatmestų (85 pvz.):

83. Kalbėti namie kalba, bet mokyklėlės nebenorėjo lankyt jau niekaip – dvylika metų suėjo, ir viskas. Tiesiog aš pamačiau, kad... Nu taip, aš galiu jį priversti, nes vis tiek, autoritatyviai taip: „Eisi, pasakiau, ir viskas!“ Bet... Nu dar iki dvylikos metų tą galė-jom pasakyt, bet tu matai, kad per pamokas nekreipia dėmesio – per vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Mokytojai tiktai užduodi dar papildomai darbo, kai reikia kažkaip sudo-mint, kai klasėj dar tiek vaikų, prasideda pokalbiai ten kažkur galiorkoj, telefono mai-gymai, dar kas, nu... Trukdo tieisog – kitiem trukdo. Nei jam naudos, nei... Trukdo – ir dar moki už tai. Pinigai tai čia paskutinėj vietoj – kad tik lankytų, mokėtum, kad tik eitų, bet naudos nėra, visiškai jokios. Tai tada jau sakiau: „Nu viskas“, – nes jau baigėsi iki pykčių ir iki ašarų. (M44, K1)

84. Priverčiau saviškį iki tam tikro amžiaus tą mokyklėlę lankyt, nors namų darbų ten beveik jau nebedarė ir ten jau per ašaras ir per viską, bet lankė. Ir paskui – pasiduodi. Už dvidešimt metų galbūt gailėsiuos, kad – reikėjo dar paspaust. Dabar gal su dukra dar susitarsim. O gal nereikėjo dar – gal dar reikėjo du metus palaukt? Sunku. Kaip būtų, jeigu būtų – tas klausimas visą laiką toksai sukasi galvoj. Na bet kartais gal reikia tiesiog paleisti. Pagrindą kažkaip gavo. Nors kai paskaitai apie senosios kartos lietuvius Amerikoj, kaip tėvai užsispyrę leisdavo vaikus į mokyklėles lietuviškas, tai... (M44, K1)

85. Šiemet mes išėjom iš tos mokyklos ir jis pradėjo lankyt pas mokytoją. Turim dar tokius, čia netoli gyvena, šeimyną, tai jų mergaitė ir J., jie dviese. Ir ta mokytoja ateina vieną kartą per savaitę. Jam tai priimtiniau, jis dabar nebeprieštarauja praktiškai, nėra tų susikirtimų tokių kas kartą... Jam nepatiko tos mokytojos. Ten vyresnės tos mokytojos, jos senoviško to auklėjimo... Jie visiškai kitaip bendrauja čionai su mokytojais, tai jam nepatiko. Jis daug kartų skundėsi, kad jam nepatinka, kaip elgiasi mokytojos, po to dar įvyko toks nesusipratimas, po kurio aš mačiau, kad jam ten jau visiškai skersai gerklės atsistojo. Ir aš pagalvojau, kad tokiu būdu lietuvybės mes jam neįskiepysim, meilės


225

lietuvių kalbai, čia jau greičiau neapykantą... Šimtas metų ta lietuvių kalba: pabaigsiu, pamiršiu ir visai nekalbėsiu. Tai aš galvoju, kad geras buvo sprendimas. (M42, K1)

Tėvams išties reikia labai daug išminties ir lankstumo sprendžiant, „kokį mūšį pra-laimėt, kad karą laimėt“, „kas labai svarbu, o kas ne“ žvelgiant ir į ateitį. Jie turi balan-suoti derindami prieštaringus trumpalaikius ir ilgalaikius savo ir vaikų interesus, derasi, svarsto, dvejoja ir abejoja savo pasirinkimais.

4.6. Vaikų motyvavimo priemonės

Tėvai pasitelkia įvairių vaikų skatinimo priemonių. Kai kuriais atvejais vaikams gali būti ir materialiai atlyginama už skaitymą, rašymą, kalbėjimą (žr. taip pat Jakaitė-Bulbukie-nė 2015a: 161–164) ar netgi – leidimą su jais kalbėti lietuviškai. Toliau pateikiamoje interviu ištraukoje motina pasakoja apie iš nevilties dėl menkų sūnaus lietuvių kalbos supratimo įgūdžių kilusį savo sumanymą. Jį įgyvendinant vaikas ėmė geriau suprasti lietuvių kalbą ir nebepykdavo motinos ja kalbinamas – net kai vėliau nebebuvo už tai apdovanojamas:

86. Pinigus mokėjom. <...> Taip, motyvacinė sistema buvo labai nepedagogiška, bet labai gerai veikė. Jisai buvo susitaupęs kažkiek pinigėlių, ir nuėjom nusipirkom LEGO. Tada jis pamatė dar didesnį LEGO, kurio jis labai labai norėjo. „Labai nori? Gerai, – sa-kau. – Kiekvieną dieną, kai tu nezysi ir man nesakysi, kad „mama, nešnekėk lietu-viškai“, gausi dešimt kronų.“ Nė karto. Nė karto po to nepasakė: „Mama, nešnekėk lietuviškai.“ Jau ir baigėsi mūsų piniginė sistema ta, jau jisai nusipirko tą naują LEGO, bet toliau irgi nebezyzė. Praėjo laiko, pradėjo geriau suprasti lietuvių ir tapo lengviau. (M37, K1)

Tėvai taip pat sakė bandą pabrėžti vaikams jų kaip dvikalbių išskirtinumą: „kad tai unikalu, žiauriai gerai yra mokėti tai, ko nemoka kiti“, „čia tau ne kokia anglų, kurią visi mokės“; galimybę turėti „slaptą“ tarpusavio kalbą: „sau pasišnekėsit mokykloj – nes jie ėjo į vieną mokyklą, beveik kaip dvynukai – tai sakiau, niekas jūsų nesupras, nieks“, „prisimink, kad mes turėsim slaptą kalbą, galėsim pasitart ką nors, pasikuždėt“. Išgirstas ir vienas labai originalus motyvavimo būdas: mama keturmečiui, kuris tuo metu la-bai domėjosi šnipais, naudodamasi proga vis primindavo, kad „šnipams būtina mokėti daug kalbų“, tad jam praversianti ir lietuvių.

5. IŠORINĖ PARAMA VAIKŲ DVIKALBYSTEI

Dvikalbiai vaikai šeimose auginami tam tikrų – nebūtinai palankių visuomeninių kalbi-nių ideologijų fone (De Houwer, Ortega 2019: 6). Idealu, kai tokių vaikų dvikalbystė su jų mažumų kalbomis yra palaikoma ir remiama politiniu, instituciniu lygiu. Ilgą laiką turėjusi tik tradicines etnines bei kalbines mažumas (samių ir kitas), šiandien Norvegija

226


yra daugiakultūrė ir daugiakalbė, ypač turint galvoje jos sostinę. Esant dideliems imi-gracijos srautams neišvengiamai susiduriama su atvykėlių ir jų vaikų integracijos sun-kumais, kyla socialinių įtampų. Kaip ir daugybėje kitų Vakarų Europos šalių, dalies visuomenės nepasitenkinimu savo tikslais naudojasi radikalios dešiniosios politinės jėgos. Tačiau apskritai oficialus požiūris į asmenų dvikalbystę Norvegijoje yra labai pa-lankus (NOU 2010: 7) ir sklandžiai imigrantų vaikų integracijai per jų mažumų kalbas, sudarant sąlygas jas išlaikyti, teikiama konkreti pagalba. Pavyzdžiui, neseniai kalbinės raidos sunkumų turintys vaikai specialistų pradėti tikrinti moderniausiomis žaidimais paremtomis metodikomis, atsižvelgiant ir į vaiko mažumos kalbą; naujai atvykę moky-klinio amžiaus asmenys iš pradžių gali lankyti specialias integracines užsieniečių klases ir turi galimybę gauti jų kalba kalbantį mokytoją pagalbininką (Bylund, Diaz 2012); bai-giant vidurinę mokyklą galima laikyti lietuvių kalbos kaip trečiosios užsienio egzaminą ir gerai jį išlaikiusieji pasididina stojimo į aukštąsias mokyklas pažymių vidurkius. Vis dėlto šalies švietimo politika daugiausia nukreipta norvegų kalbos mokymo ir stiprini-mo linkme. Nors oficialiai deklaruojama mažumų kalbų įtraukties būtinybė, daugia-kalbiškumas ugdymo įstaigose, galima kalbėti apie toleranciją, teikiamą pagalbą, tačiau atsivežtinės imigrantų kalbos nėra matomos ir vartojamos kaip resursas – tai iš esmės priklauso nuo individualaus pedagogų požiūrio ir pasirinkimo.

Nė vienas informantas teigė nepatyręs neigiamo auklėtojų, mokytojų ar kitų asmenų požiūrio į savo vaikų dvikalbystę šeimoje, o iškilus kalbinės raidos ar kitų sunkumų paprastai sulaukiama pagalbos:

87. Tai žiūrėjo, bandė su juo... Netgi, man atrodo, ateidinėjo moteriškė, kuri skaitė, ben-dravo, po to jie ten dar darė testus su vaiku, ir viskas ten su laiku buvo labai gerai, susi-tvarkė. Mes palaikėm ištisai dialogą su pedagogu, ir jinai niekada gyvenime nebuvo sa-kiusi, kad su norvegų kas nors blogai, tiktai sakė: „Viskas gerai, kalbėkit dviem kalbom namie ir ateis ta trečioji norvegų, ir viskas bus gerai, ateis laikas ir bus tos kalbos.“ Nė karto nė iš vieno žmogaus aš čia niekur nieko neigiamo dėl to neišgirdau – nesvarbu, kad ir kokie sunkumai bebūtų. (M33, K1)

Tačiau iš pasakojimų apie kitas lietuvių šeimas atsiskleidžia, kad parama mažumų kalboms tikrai ne visada įgyvendinama žemesniu – asmeniniu lygiu. Pirminis su skir-tingų tautybių imigrantų vaikais dirbančių medikų, pedagogų, socialinių darbuotojų rūpestis yra sklandi vaikų raida, geras norvegų kalbos mokėjimo lygis ir akademiniai rezultatai. Mažumų, ypač nedidelių, ir menko socialinio prestižo kalbos, tarp kurių yra ir lietuvių, gali būti matomos kaip nereikalingos ar netgi kliūtis:

88. Būna pokalbiai forumuose, mamyčių grupėse feisbuke, kur klausia... Būna, kad ten kitiems darželiai, auklėtojos pyksta, sako, kad jūs turėtumėt norvegiškai su vaiku, kad vaikas greičiau išmoktų norvegiškai. (M44, K1)

89. Turim nemažai draugų, kurie turi vaikus, ir jie irgi vat yra ikimokyklinio amžiaus, į darželius eina... Ir jiem nerekomenduoja dabar pedagogai jiem mokyti ir lietuvių kal-bos, ir norvegų. (M27, K1)


227

90. Esu girdėjus, kad kartais norvegės seselės klausia: „Kodėl su vaikais ne norvegiškai?“ Anglijoj, kur gyvenom, tai visada griežtai sakydavo: „Turit kalbėt su vaiku sava kalba, nes tada vaikas vystosi geriausiai.“ Anglų, norvegų kalboj juk gimtoji kalba – „mamos kalba“. Tai aš apie jas sakau, tas norveges, kur vaikų priežiūroj, tegul skaito literatūrą, nes sako netiesą! (M34, K1)

Akivaizdu, kad tikrai ne visi su vaikais dirbantys specialistai išmano ankstyvosios dvikalbystės reiškinį, individui jos teikiamą kognityvinę, neurofiziologinę naudą (Bia-lystok, Craik & Luk 2012; Schweizer, Ware, Fischer, Craik & Bialystok 2012). Jiems gali trūkti žinių apie kertinę mažumų kalbų mokėjimo svarbą socioemocinei imigrantų vai-kų gerovei, sėkmingai jų integracijai ir labai konkrečiai – geriems jų pasiekimams mo-kykloje (Wong Fillmore 2000; Tsai, Park, Liu & Lau 2012; De Houwer 2017):

91. Bus gimtosios kalbos pagrindas – lengviau ant jo kitas kalbas statysi. Ir ne visi pedago-gai čia tą supranta. Čia, nežinau, nuo jų išprusimo, išsilavinimo tas priklauso. Aišku, kad tam pedagogui turint dvikalbį vaiką žymiai sunkiau – ir mums sunkiau: visi dar-želio vaikai dvejų metų jau čiauškėjo, o maniškiai dar tik žodžius dėliojo. Ir tada su R. man buvo toks nerimas – ar aš čia tikrai teisingai padariau, ar čia ką. (M44, K1)

Todėl kartais vis dar vadovaujamasi ir tėvams platinami mokslo paneigti mitai. Pa-vyzdžiui, kad dėl vaiko kalbos vėlavimo kalta dvikalbystė ar ypač – daugiakabystė šei-moje; kad pirma reikia deramai pramokti daugumos kalbos; kad esant bet kokių sutriki-mų ar sveikatos problemų geriau kalbėti su vaiku tik viena – daugumos kalba ir pan. Pa-sitaiko, kad šeimos ne tik nesulaukia padrąsinimo ar pagalbos, ne tik yra suklaidinamos ir pastūmėjamos kalbėtis su vaikais norvegiškai arba patys taip sugalvoja (92, 93 pvz.), bet kraštutiniais atvejais netgi gali būti verčiamos atsisakyti mažumos kalbos (93 pvz.):

92. Yra tokia viena pora, ta, kur mokytojas sakė nekalbėti lietuviškai namie, su ta mama kalbėjau ir sakau: „Kodėl tas berniukas taip blogai kalba lietuviškai?“ Jisai ne taip dėlioja žodžius ir viską, atrodo, verčia. <...> Šeši, jau pradėjęs eiti į mokyklą. Maišo, labai sunkiai. Ne tai kad jo nesupranti, bet tokių metų jau turėtų rišliai kalbėti vaikas. Bet jie nieko nedaro ir nemoko. Bet tik dėl to, kad jiems čia, Norvegijoj, taip sakė – nemokyti lietuvių kalbos… Bet darželyje čia juk jau anglų pradeda mokyti! Tai irgi pagalvojant – o tai anglų kalba netrukdo?! (M28, K1)

93. Man irgi žiauriai gaila nu tiesiog, kad atvažiuoja lietuviai ir praranda kalbą, nes mano, kad lietuvių kalba gali pakenkti, bet ji niekuo nepakenks. Norvegų, kaip tu jai pakenksi, kai čia jos taip daug yra. <...> Ir dėl to man būna pikta, kai tos istorijos su vaiko teisėm... Ten buvo tokia vargšė moteris, mišri šeima ten buvo, jai uždraudė kalbėt lietuviškai, jai uždraudė bendraut, nes vaikai jau artėja prie mokyklos, ir jų norvegų bloga. O jie dvyniai. Tai, sakau: „Jūs išvis nesuprantat, ką jūs darot. Jie dvy-niai, jie juk ir turi tokią savo paukščių kalbą. Bet jei jūs norit, kad jų norvegų kalba pagerėtų, kad jie gerai mokykloj jaustųsi, tai jiem reikia lietuviškai dainuot…“ Sako jai: „Nekalbėk, nedainuok ir neskaityk jiem pasakų lietuviškai, o skaityk norvegiškai.“

228


„Taigi, – sakau, – jinai lietuviakalbė, ji norvegiškai niekada autentiškai neskaitys tų pasakų ir nedainuos jiem norvegiškai!“ (M42, K1)

Lietuvių vaikų Norvegijoje atvejai nėra vadinamosios elitinės dvikalbystės atvejai – pastarieji beveik visada sulaukia teigiamo aplinkinių vertinimo ir palaikymo (tarkime, kai Norvegijoje gyvenantis vaikas namie kalba ir kokia pasauline ar kita skandinavų kalba). Lietuvių kalba – ne tik maža ir menkos praktinės vertės užsienyje, bet ir viena iš ekonominių imigrantų iš Rytų Europos kalbų, neretai siejama su nekvalifikuotus darbus dirbančiais asmenimis, dideliu nusikalstamumu ir pan.: „jeigu tu į savo CV įsirašai, kad moki vokiečių, ispanų – ypač ispanų, tai kyla tavo lygis, jei lietuvių – galėtum ir neminėt turbūt“, „lietuvių kalba nėra prestižinė kalba Norvegijoj“, „visi tie lietuvių nusikaltimai, kur skamba spaudoj...“ Kaip labai skirtingas rusų kalbos kaip mažumos kalbos statusas bei prestižas Estijoje, Švedijoje ir Kipre smarkiai veikia rusų vaikų kalbos mokėjimą, atskleidžia Karpava ir bendraautorės (2018).

6. TĖVŲ NUOSTATOS, LŪKESČIAI, LIETUVIŲ KALBOS PERSPEKTYVŲ VERTINIMAS

Mažumos kalbos išsaugojimui emigracijoje svarbios teigiamos tėvų nuostatos savo kilmės šalies ir kalbos atžvilgiu. Jakaitės-Bulbukienės (2015a) tirtų politinių pabėgėlių bangos JAV lietuvių nuostatose itin ryškus kalbos kaip simbolinio etninės tapatybės, garbės ir pilietiškumo ženklo motyvas. Tiek jiems, tiek išvykusiems jau po nepriklauso-mybės atkūrimo įvairių kartų Amerikos lietuviams svarbūs ir kiti ideologiniai motyvai: lietuvių kalbos kaip savaime vertingos, prestižinės, itin archajiškos, užtikrinančios lietu-vių kultūros tęstinumą ir todėl saugotinos bei perduotinos ateities kartoms suvokimas. Lietuvių kalbos vertinimas iš praktinių sumetimų, kuris abiejų bangų JAV lietuviams buvo antrinis dalykas, Oslo interviu medžiagoje išryškėjo kaip svarbiausias.

Norvegijoje gyvena daug vienataučių lietuvių šeimų, kurios po kiek laiko, tėvams užsidirbus pinigų, nori grįžti į Lietuvą ir savo ateitį įsivaizduoja tėvynėje:

94. Kai grynai lietuvių lietuvių šeima, dauguma, negaliu sakyti, kad visi, bet daug kas gal-voja, kad jie čia tik laikinai, nėra tokio šimtaprocentinio tikrumo, kad mes čia liksim visam gyvenimui, todėl jie daug svarbiau laiko išmokyt vaiką lietuvių kalbą. Nes jie nežino... Kai kurie iš mano pažįstamų turi tokį planą – vaikai pradės eiti į mokyklą, ir jie grįš, todėl jiems svarbu lietuvių. Pavyzdžiui, net nenori leist vaikus į norvegišką darželį, kad neišmoktų jie tos kalbos norvegų. (M31, K1)

Kaip pagrindinę emigrantų paskatą mokyti vaikus lietuvių kalbos grįžimo į Lietuvą planus mini Celešiūtė (2008). Tačiau iš pristatomam tyrimui apklaustų asmenų tik vie-nas turėjo planą su šeima grįžti į Lietuvą. Labai tipišką daugybės emigrantų padėtį, kai grįžimo galimybė nors ir neplanuojama, bet ir neatmetama, todėl vaikų lietuvių kalbą būtina turėti minty, atspindi šie žodžiai:


229

95. Savaime suprantama, kad norėčiau, jog vaikas kalbėtų lietuviškai <...> Turėtų galimy-bę grįžti. Jo. Galų gale aš nežinau, kaip susiklostys mano gyvenimas. Aš ne taip seniai dar sakiau, kad jeigu gaučiau gerą darbo pasiūlymą Lietuvoj, važiuočiau į Lietuvą, tai vaiką turi paruošt viskam realiai. Negali atsipalaiduot. (M28, K1)

Tokiose šeimose, kurios turi ketinimų ar bent noro grįžti, būtinybė, kad vaikai mo-kėtų lietuvių kalbą, kad galėtų ja mokytis lietuviškose ugdymo įstaigose, tėvams yra aki-vaizdi. Vis dėlto ir savo ateitį Norvegijoje matantys šio tyrimo informantai į klausimą, ar jiems svarbu, kad jų vaikai mokėtų lietuviškai, atsakė teigiamai – taip pat ir tie, kurių vaikai mažumos kalba nebešnekėjo ar šnekėjo silpnai.

Dažniausiai ir kone visų minėtas pagrindinis praktinis motyvas – noras, kad vaikai susišnekėtų su lietuviais seneliais, kad „išlaikytų kontaktą, ryšį“. Ši priežastis yra daž-niausiai nurodoma įvairių tautybių mažumų kalbėtojų tėvų (Barron-Hauwaert 2004). Ilgiau svetur gyvenantiesiems tėvai ir kiti artimieji yra pagrindinis, o kai kuriais atvejais ir vienintelis saitas su Lietuva, priežastis joje lankytis. Tačiau kai šis motyvas nurodomas kaip svarbiausias ir netgi vienintelis, kyla klausimas, kas bus tuomet, kai vaikų senelių nebebus. Tarkime, viena informantė iš mišrios šeimos su norvegu teigė, kad vaiko lietu-vių kalba jai „buvo ypatingai svarbu, kol buvo gyva mano mama, nes aš žinojau, kad ji nesusikalbės su juo niekaip kitaip, o kiti žmonės... su jais galima ir angliškai“. Vienintelis į klausimą, ar jam svarbu, kad jo vaikai mokėtų lietuviškai, retoriniu kam? atsakęs tėvas taip pat užtikrintai teigė, kad jo vaikams lietuvių kalba reikalinga vien tam, kad jie su-sikalbėtų su seneliais:

96. Ehm... Aš taip nežinau... Klausimas – kam? Iš pradžių atvažiuoji į šalį ir galvoji, kad jausies čia kaip namie – bet aš nežinau nė vieno atvažiavusio, kad čia jaustųsi kaip namie. Ir nemaža dalis važiuoja atgal. Bet mum bent jau artimoj ateity tikslo nėra važiuot į Lietuvą. Ir ir ta prasme ta lietuvių kalba – ji reikalinga tiek, kad galėtų vaikai su seneliais susikalbėt. Su seneliais tai vaikai gali susikalbėt, pavyzdžiui, K. [vyresnis sūnus] taip, kaip yra dabar. Kur nosinių ar ko ten neypatingai reikia. Ir pats aš ko-kius.... gerus penkis metus kaip minimum, kaip išvažiavom, lietuviškos raidės nematęs, kad rašyčiau kažkam su tenais „š“ ar „č“, tai... Nebūna. (V31, K1)

Antras dažniausiai nurodytas motyvas buvo praktinė kalbų mokėjimo nauda – ga-limybė vaikams „nemokamai“ išmokti dar vieną kalbą, nes ji „gali praversti gyvenime“, nes kalbos „labai smarkiai atveria pasaulį, jei moki daug kalbų, daugiau durų atsidaro, viskas paprasčiau“, „vaikui yra aplamai šaunu mokėti kuo daugiau kalbų“, „nes man tai nieko nekainuoja, kai pagalvoji – aš galiu jam tai duoti“. Šį motyvą ypač pabrėžė patys daugiau kalbų mokantys ir didelės tarpkultūrinės patirties sukaupę informantai. Tačiau drauge pastarieji, ypač motinos iš mišrių lietuvių ir norvegų šeimų, mažiau teikė reikš-mės tam, jei lietuvių kalbos perduoti vaikams vis dėlto nepavyktų. Šiaip ar taip, lietuvių kalba tokią nuomonę išsakiusiesiems – tik viena iš daugelio kalbų. Jų supratimu, kur kas naudingiau mokėti kitų, pasaulinės reikšmės kalbų, o reikalingos dėti pastangos dėl

230


lietuvių kalbos perdėm norvegiškoje aplinkoje gali atrodyti neproporcingai didelės, ypač jeigu tai nėra šeimos prioritetas:

97. I: Tiesą sakant, aš esu praktiškas žmogus ir man, tiesą sakant, yra svarbiau, kad du-kros mokėtų anglų kalbą – vien dėl to, kad tai yra praktiška. Jos tai tikrai naudos visur ir tai yra naudinga žinoti. Lietuvių, aišku, būtų bonusas, jeigu mokėtų, bet kišti ją tik tam, kad pakalbėtų su seneliais vieną kartą į metus... Jo...

T: Daug pastangų... I: Jo. Gal būtų visai kitaip... Ne gal, bet jei būtume abu lietuviai, būtų tos kalbos atskir-

tos ir būtų daug lengviau. Bet kai tos lietuvių kalbos yra labai minimaliai, tai reikia daug daugiau pastangų dėti, jeigu nori, kad vaikas, vaikai irgi šnekėtų lietuviškai. Ir tiesiog laiko neturiu tam. Dėl to aš ir norėjau į tą mokyklėlę vesti, galvojau, jinai dau-giau lietuviškai išgirs, bet kaip sakau...

T: Neveikė. I: Ne. (M36, K1)

Keli informantai kaip motyvaciją stengtis dėl vaikų lietuvių kalbos minėjo jiems ži-nomą kitą – ne tik praktinę dvikalbystės naudą: „geriausia proto mankšta, sako, kalbų mokymasis“, „vaikam geriau patiem mokėti daugiau kalbų, kažkaip praplečia logiką, mąstymą vis tiek – kitokia gramatika“, „ir tyrimai atskleidžia, kad tie vaikai ir imlesni dvikalbiai“, „feisbuke visur straipsniai lipa ant galvos apie dvikalbius vaikus, kokie jie protingi, kokie jie geri ir taip toliau“, „prisiskaitėm, kad dvikalbiai visokie ten gudresni ir taip toliau, jiems moksle geriau sekasi“. Čia galima pateikti pavyzdį, kaip pagal vadi-namąją kalbų raidos tarpusavio priklausomybės (angl. developmental interdependence) hipotezę (Cummins 2000; Myers-Scotton 2009), suponuojančią, kad abiejų kalbų žinios vaiko smegenyse yra susijusios, mažumos kalbos lavinimas, ypač vaiką kuriam laikui panardinus į jos aplinką, labai teigiamai veikia ir daugumos kalbą. Ši motina po vaiko atostogų Lietuvoje matydavusi ne tik lietuvių, bet ir norvegų kalbos šuolį, ir tai papildo-mai stiprino jos motyvaciją stengtis:

98. Kiekvieną kartą, kai nuvažiuodavom, M. dar buvo mažesnis, į Lietuvą, jisai ten praš-nekdavo daug geriau lietuviškai. Tiesiog būdavo toks protrūkis, nes labai daug... Staiga tu paneri tą vaiką į lietuvių kalbą, ir jis panardintas staiga pradeda šnekėt po kažkiek laiko. Ir jis grįžta ir mums mokykloj sako: „Ką jūs darėt, negi jūs per visas atostogas norvegiškai kalbėjot?“ Aišku, kad mes nešnekėjom, bet jo norvegų pasidarydavo ge-resnė, užtat kad jo ta bazinė kalba vis tiek yra lietuvių, ir jis ją pirmą girdėjęs, pirmą pradėjo formuot. Bet jis yra tas tikras dvikalbis, kuriam tos dvi kalbos ėjo vienu metu, bet ta mamos ir tėtės – tai vis tiek pirmas kontaktas, jo svarbiausi žmonės, ir jie... Jis girdi tą kalbą. Jam ji bazinė, suformuojanti kitas. Jam du žodynai egzistuoja vienas šalia kito, bet bazinė, širdies kalba – lietuvių ir ji pastiprina norvegų. Tai buvo taip akivaizdu. Iki tol aš tik teoriškai apie tai paskaitydavau, o ant M. gyvai pamačiau. Tai man labai įspūdį padarė ir labai motyvavo varyt toliau. (M42, K1)


231

Kaip jau buvo rašyta, kalbėjimas lietuviškai vienatautėse šeimose laikomas savai-me suprantamu ir natūraliu. Todėl per interviu išryškėjo ir dar vienas, labai asmeninis tėvų motyvas ugdyti vaikus dvikalbius. Jis sietinas su emociniu prieraišumu prie gim-tosios kalbos: „man graži ta kalba“, „lietuvių man šiltesnė ta kalba, galiu šilčiau pasakyt, emocionaliau, aš labiau jaučiu tą kalbą“, „man vis tiek tai yra mano kalba“, „vis tiek yra kažkas tokio, kad vat savo...“ Lietuvių kalba tolesnėje citatoje išryškėja kaip esminė lietuviškosios informantės tapatybės dalis – tai labai tipiška K1 emigrantams (Vilkienė 2015a, 2015b). Išsakomas troškimas visą gyvenimą kalbėtis ja su sutuoktiniu, vaikais, galbūt – ir su anūkais:

99. Aš taip galvoju, kad tas... Lietuvybė man su kalba turbūt ir siejasi. Nes kiti, nežinau, pasakys, kad ten lietuvišką maistą gaminasi... O man tai visiškai nėra svarbu, ir jau mūsų šeimoj tas išnykę. Aš išvis į maistą tokį požiūrį pragmatišką turiu. Svarbu, kad sveika ir paprasta. Jokių ten cepelinų, nieko negaminam. O vat lietuvių kalba man tas elementas, kuris išlikęs, aš jį noriu išlaikyti. Ir aš manau, kad aš tikrai... Net jei ir vaikai su manim nekalbės lietuviškai, bent su vyru aš iki mirties kalbėsiu lietuviškai. Aš galvoju: gims anūkai... Aš dabar lietuviškai su jais negalėsiu kalbėt? Tai keista. Man tas yra svarbu. Ir kažkaip tikrai... Kodėl yra... Vat kodėl aš mokinu... Vat koks tikslas vaikus išmokint lietuviškai? Nu kad aš su jais galėčiau kalbėt lietuviškai. <...> Bet galvoju – užaugęs jis gal į tą Lietuvą nevažinės, nei jam... Bet va, o tai ką aš? Senatvė-je norvegiškai su jais norėsiu kalbėt? Nenorėsiu. Aš noriu lietuviškai. <...> Dabar jie turės sutuoktinius norvegus, aš su jais automatiškai turėsiu norvegiškai kalbėt. Ir taip skaudu kažkaip. Atrodo, kodėl taip turi būti? Taip kažkaip... Man atrodo, kalba yra pagrindinis ryšys mano su Lietuva. (M44, K1)

Kai kurie informantai, ypač vyrai, kalbėjo ir apie pareigą bei „garbės reikalą“ lietu-viams vaikams mokėti tėvų kalbą, pažinti savo šaknis:

100. Taip, man svarbu. Nebūtinai aukščiausiu lygiu mokėt, bet ta prasme... Gal taip, kaip dabar šneku... Man svarbu, kad liktų kalba bent jau tokiame lygyje. Nes kadangi visa mano šeima ir giminė yra Lietuvoje, tai... Aš privalau. (V17, K1+)

101. Man svarbu, kad jisai mokėtų lietuviškai, nes vis dėlto aš esu grynas lietuvis, tai aš ir noriu, kad jis žinotų lietuvių kalbą. Ir S., mano vaiko mama, irgi lietuvė, tai... (V27, K1)

102. Aš iš savo pusės padarysiu viską, kad mano dukros bent jau žinotų, kas jos yra, iš kur jų šaknys, be to, mano žmonos, mūsų šeimos istorija turi gilias šaknis, ir kad vaikas žinotų, iš kur yra kilęs. (V32, K1)

Mišrių šeimų motinos, pabrėždamos, kad situaciją vertina realistiškai, pažymėjo, kad kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje augantys, nelietuvius tėčius turintys jų vai-kai, kurie, ko gera, niekada negyvens Lietuvoje, niekada nesijaus ten visiškai savi – ir jos nė nekelia sau ir jiems tokio tikslo. Vis dėlto tokia pozicija būdingesnė už norvegų

232


ištekėjusioms moterims. Motinos iš mišrių šeimų su nenorvegais, atvirkščiai, pabrėžė savo angažuotumą ir norą perduoti lietuvių kalbą vaikams kaip svarbią daugiakultu-tūrės ir daugiakalbės jų tapatybės dalį, kurstyti meilę Lietuvai, puoselėti vaikų santykį su ja ir pan.:

103. Vis tiek nori įskiepyt tą meilę Lietuvai, ji bus senelių šalis, bet kad jaustųsi ir didžiuo-tųsi, kad mama kilusi iš Lietuvos, kad jie pusiau lietuviai, pusiau suomiai. Ir kad dėl Suomijos taip būtų. Kaip dabar išsižadėt savo gimtosios šalies. (M37, K1)

104. Todėl, kad mano artimieji Lietuvoj, ir kada galų gale vis tiek aš esu lietuvė, kaip taip dabar vaikai lietuviškai nemokėtų? Aš niekaip, kad ir kas benutiktų. Ir vyrui esu pri-sakius, kad jeigu man kas nutiktų, visada skatink vaikus, primink, kad mama lietuvė. (M39, K1)

Išskirtina Lietuvos rusės, su vaikais bendraujančios lietuviškai („Lietuvoje man buvo nejauku bendraut rusiškai su vaikais, nelabai priėmė kiti“) tvirta nuostata išlaikyti lie-tuvių kalbą. Jos vyras, etninis lietuvis, moters teigimu, į tai žiūrįs kur kas atsainiau. Lie-tuvių kalba jai – „ne jos kalba“, dėl savo tautybės ir auklėjimo informantė su Lietuva ir lietuviais negali visiškai susitapatinti, bet lietuviškas šeimos paveldas jai svarbus:

105. Aš labai daug galvoju apie tai. Kartais... M. [vyras], jis to turbūt niekada nepasa-kys, bet jis dažnai eina lengvesniu keliu su vaikais ir pradeda naudot su jais norvegų kalbą. Jis nesupranta, jis visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, su lietuviais tėvais, jo, jis išmoko rusų kalbą bėgiodamas laukuose, bet jis nesuvokia ir nesupranta, kad jeigu jis dabar pradės kalbėt norvegiškai – jis nebeturės lietuvių vaikų. Jam nėra tai taip giliai. O aš suprantu, kad jei mes dabar peržengsim tą ribą... Labai lengvai ir greitai gali tai atsitikti. Tau jau yra ta norvegų kalba, tu jau gali išsireikšti ja ir daug paprasčiau tiem vaikam kažką pasakyt, paaiškint. Bet tada tu prarasi kalbą. <...> M. nebando būt labai lietuviu, jis ir kalbą ne taip stengias išsaugot su vaikais, bet ir aš nesu tokia lietuvė lietuvė, protu suprantu, kad reikia, bet nejaučiu, kad čia mano kalba, kurią reikia perduot – aš to neturiu savyje. Suvokiu, kad mes kalbam lietuvių šeimoje – kad tai vienintelė galimybė kažką išsaugot. Nes gal pradėkim rusiškai bendraut – ją tada saugot. Bet ta Rusijos kultūra, ji vis tiek kitokia nei mano kultūra. Pas mus visko primaišyta. Daug kas man išryškėjo, tam tikri dalykai, kad mano tėvai labiau galėjo daugiau gerbt lietuvių kultūrą, bet aš juos suprantu, nes ir lietuviai nemėgsta rusų. (M33, K1)

Tėvų kalbų mokėjimo svarbą vaikams itin gerai išmananti motina iš vienatautės šeimos išsamiai kalbėjo apie tai, kas daugybei kitų pašnekovų, ypač matuojančių vai-kų lietuvių kalbos mokėjimo vertę vien pragmatiškai, turbūt nebuvo žinoma – apie mažumos kalbos reikšmę darniam žmogaus tapatybės formavimuisi. Pasak šios in-formantės, nors vaikai gyvena Norvegijoje ir jaučiasi – kitaip nei ji pati – čia visiškai pritapę, vis dėlto jie yra ir visada liks kitos kilmės, tad ateityje jiems gali kilti kultūrinio priklausomumo klausimų:


233

106. Kadangi su dvikalbyste dirbu, tai man labai aišku, kad tai labai svarbu [perduoti lie-tuvių kalbą] vaikams, kad tai yra jų šaknys, kad vienaip ar kitaip žmogaus identitetas yra sudarytas iš to, kas buvo ir į ką jis atsiremia. Jei toje vietoje bus skylė, tai jis vieną dieną vienaip ar kitaip tai pajus neišvengiamai. Man norisi, kad jie nė vienas nejaus-tų, kad yra kažkas tokio – tuščia, ten kažkoks tuščiaviduris indas. Arba tas medis be šaknų. Kad jie turėtų ir savo praeitį, ir viską, ką žmogus turėtų turėti. Natūraliai. Nes jie, ačiū Dievui, jau nebeturi to klausimo savyje, nebesinešioja, man taip atrodo: „Ką aš čia veikiu, ko dėl aš čia?“ Gal vėliau dar kils. Nes aš su tuo klausimu vat nuo to momento, kai norėjau, kai maniau, kad mes tuoj jau grįšim namo, tai... Aš... Man tas klausimas kiekvienoj situacijoj iškildavo: „Kodėl aš čia, ką čia veikiu, ką aš čia pa-miršau?“ Tai jiems tai natūralu, kad jie čia yra, nes jie čia jau mažiukai buvo, bet vis tiek – jie juk niekada nesijaus norvegais, jie suvoks, kad yra lietuviai, ir jeigu tu nieko neturi iš to savo, taip sakant, stuburo, tai vis tiek atsisuks prieš juos anksčiau ar vėliau. Na ir šiaip tai yra, man atrodo, labai naudinga ir gerai. Jie yra tarp dviejų kultūrų. Jei gali į vieną įvažiuot, įsijaust ir gali į kitą pasižiūrėti iš dviejų pusių, tai jie tokį turi tą tokią tilto tarp dviejų upės pusių funkciją. (M42, K1)

Informantai, kurių vaikai ar ir jie patys šeimose lietuvių kalbos (beveik) nebevarto-ja, tą faktą pripažino su daugiau ar mažiau išreikštu nusivylimu bei skausmu. Jie žino neigiamą lietuvių požiūrį į tokius emigrantus, kurie neperduoda savo kalbos vaikams, jaučia atsakomybę ir kaltę dėl susidariusios situacijos:

107. Blogai jaučiuosi, erzina žmoną, ir mane erzina, bet ką mes galim padaryt? <...> Nors nieko nėra neįmanomo. Tai tėvų atsakomybė – vaikas nekaltas, tai yra pasekmė kaž-kokių neatliktų darbų, jei yra problema. (V32, K1)

108. T: O kaip jum apskritai ar svarbu, kad vaikai kada mokėtų lietuvių kalbą? I: Jo jo. Ai... [atsidūsta] Pasakyčiau tokį dalyką feisbuke, tai būtų „au“. Jo. (M36, K1)

Daug pašnekovų, kurie savo vaikų lietuvių kalba nebuvo patenkinti, atvirai pripažino padarę ar darantys dėl vaikų lietuvių kalbos per mažai, sakė buvę per menkai užsibrėžę tam reikalui. Tačiau, kaip rodo anksčiau pateiktas 28 pvz., ir labai stiprų idėjinį tėvų užmojį, kad vaikai turi mokėti tėvų ir senelių kalbą, tapatintis su jų kultūra, nebūtinai pavyksta įgyvendinti net ir labai stengiantis – arba pavyksta ne su visais šeimos vaikais.

Apibendrindami savo lūkesčius dėl tolesnio vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ir var-tojimo, jos perspektyvas kitos kartos gyvenime, daug pašnekovų, ypač iš vienataučių šeimų, teigė tikį, kad jų vaikai lietuviškai šnekės, tačiau pagrįstai abejojo dėl skaitymo ir ypač rašymo gebėjimų pakankamo susiformavimo bei išlaikymo, ypač turint omeny, kad dauguma vaikų nėra linkę kalbos mokytis formaliai.

Kalbos išlaikymui emigracijoje labai svarbu, ar žmonės yra linkę sudaryti šeimas su savo etninės bendruomenės nariais (Holmes 2001: 56). Vaikų dar neturintys ar vien-gungiai K1 informantai, kurie visi buvo vyrai, norą kurti šeimas su lietuvėmis grindė jiems svarbiu kalbos ir kultūros bendrumu: „tos kalbos nėra dar taip, kad bendrauti

234


ir su tom pačiom norvegėm, vis tiek nu tas kalbos barjeras“, „ta norvegų ta jų natūra tokia biškį kitokia, man tai labiau jau kažkaip lietuvės“. Daugelis vaikų turinčių pašne-kovų teigė mažai tikį, kad jų vaikai susiras gyvenimo partnerius lietuvius („gali būti, kad netgi nebus norvegai, o iš Šri Lankos, pavyzdžiui“) ir kad perduos lietuvių kalbą toliau – savo atžaloms. Viena motina sakė, kad jei jos vaikai sukurtų lietuviškas šeimas, kaip kad daugybė Amerikos lietuvių atžalų (Jakaitė-Bulbukienė 2015a), tai jai būtų didelė staigmena:

109. Taip pagalvoji apie visokias situacijas vis tiek. Labai maža tikimybė... kažkaip... Nor-vegijoje nėra taip, kaip ten, Amerikoj, kur ten ta bendruomenė tokia stipri, jie ten susiranda, paskui susituokia, vėl lietuvis su lietuve. Nemanau, kad mum taip nutiks, jau čia būtų kažkoks atsitiktinumas. Stebuklas. (M44, K1)

Pridurtina, kad abu kalbinti K1+ kartos informantai išties neturėjo jokių ketinimų būtinai ieškoti ir rinktis gyvenimo draugus lietuvius ir labai abejojo, ar kalbės su savo vaikais lietuviškai, ar tai bus prasminga.

Pesimistiškiau, o galbūt realistiškiau tolesnes vaikų lietuvių kalbos perspektyvas do-minuojančios kalbos aplinkoje vertino vyresnių vaikų tėvai, labiau susiduriantys su vai-kų mažumos kalbos ugdymo ir išlaikymo laikui bėgant sunkumais, taip pat mišrių šei-mų motinos. O viengungiai ar dar bevaikiai informantai, patys sunkiai besimokydami norvegiškai, labiau kalbėjo apie būtinybę mokyti vaikus būtent vietos kalbos, nes lietu-vių kalba planuojamose vienatautėse šeimose jiems atrodo esanti savaime suprantama:

110. Tai namie tai, manau, aišku, būtų kalba ta lietuvių, tai... Taip ar taip, nu vis tiek jau pats savęs nelauši, tik norvegiškai, tik dėl to. O... Bet nuo to, aišku, niekur nepabėgsi, kad vaikui, jeigu jau čia lieki, tai reikia norvegų. Ir liktum, ir nu ką tada?.. Aišku, reiktų tos norvegų, mokytum. Yra va dabar aplinkui, yra va draugai, kurie irgi va su šeimom, vaikai, vaikai yra už daugelį va kur dar šneka patys ten... Vaikui penki šeši metukai, stovi tėtis ar mama: „A, ko norėjai tu ten?“ – „Duok man sumuštinį su...“ Ir ten norvegiškas „uust“ ar dar kažkas. Jau ir norvegiškai jau jungia žodį, labai va taip pagaunu. Tai čia jau aišku, jau reikėtų tada norvegų, negalėtum prie tos lietuvių vien būt vien, kad mokykla, viskas... (V31, K1)

Šeimų dar nesukūrę, vaikų neturintys informantai galėjo tik labai bendrai išsaky-ti savo nuostatas ir planus, hipotetiškai nurodyti, kaip elgtųsi šeimose kalbų atžvilgiu. Paaiškėjo, kad ne tik jauni bevaikiai, bet ir dar labai mažus vaikus namie auginantys asmenys iš vienataučių šeimų gana miglotai įsivaizduoja jų laukiančius iššūkius, nepa-kankamai įvertina būsimos daugumos kalbos įtakos vaikams mastą. Kiek sąmoningu-mo ir pastangų tėvams reikia, kad ją atsvertų, pasitelkus vaizdingą palyginimą taikliai pasakyta šiais žodžiais:

111. Bet tada labai, visada nudominuos norvegų, jei nelaikyt to sąmoningai fokuse, visada nudominuos. Ir ta norvegų įlįs ir į visiškai lietuvišką šeimą, nes ji visur aplinkui…


235

Visur aplinkui vandenynas yra, o čia maža sala. Tiktai leist, tik atidaryt duris, tai aišku, kad tave užpils, tai čia net nėra kalbos. Ir labai greitai. (M42, K1)

Be abejo, lietuvių kalba kaip mažumos kalba Norvegijoje paklus bendriesiems ma-žumų kalbų išlaikymo ir nykimo dėsniams, pagal kuriuos mažumos kalbos praradimo grėsmė kyla jau K2 emigrantams. Jai išsaugoti esama ir palankių (pvz., lengvas susisie-kimas su Lietuva, tęstinė imigracija), ir nepalankių (pvz., tvirtų tėvų nuostatų nebuvi-mas, lietuvių kalbos perdavimo prasmės nematymas) veiksnių. Taip pat vienos šeimos ją išlaikys ilgiau, o kitos – trumpiau. Tačiau galima manyti, kad emigrantų vaikų dvi-kalbystei su lietuvių kalba nebūtinas ypatingas idėjinis patriotinis tėvų angažuotumas – motyvacijai sukurti ir išlaikyti pakanka žinoti visokeriopus ankstyvosios dvikalbystės vaikams teikiamus pranašumus. Tokia informacija, kaip ryškėja ir iš tolesnės citatos, tėvams tampa vis labiau žinoma – ir tai labai palanku mažumų kalboms:

112. Ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių žmonės mato didesnį poreikį išsaugoti savo kalbą <...>. Gal todėl, kad dvikalbystė yra dabar madinga – ir tai yra pliusas lietuvių kalbai, ją išsaugot. <...> Aš manau, labai mažai tėvų nenori mokyti gimtosios kalbos. Mano pažįstamos visos šeimos pasakoja, kaip augins dvikalbius, kaip jie visko prisiskaitę, kaip viskam pasiruošę. (M31, K1)

Ta pati pašnekovė atkreipia dėmesį į greitą bei pigų susisiekimą su Lietuva, dėl kurio „sunkiau jos pasiilgti“, menkesnį lietuvių kalbos ir kultūros troškimą dėl savanoriškos emigracijos, taip pat laiką, reikalingą bendruomenių, mokyklų infrastruktūrai plėtotis ir stiprėti, nes lietuvių bendruomenė Norvegijoje yra palyginti jauna:

113. Aš nemanau, kad lietuvių kalba Norvegijoj išnyks. Manau, kad rasis ir daugiau mo-kyklėlių... Taigi ir amerikiečiai ne per naktį sukūrė tuos centrus ir mokyklas, tam rei-kėjo laiko – kad žmonės pasiilgtų Lietuvos. Mums tik sunkiau pasiilgti Lietuvos, nes ji mums už kampo – penkiasdešimt minučių lėktuvu, ir tu jau Lietuvoj. <...> Kai tave išstumia iš tavo šalies ir kalbos, kai pabėgi, kaip po karo, tu jos labiau nori, nei kai pats padarai savo sprendimą. Bet aš tikiu, kad ateis laikas, kai lietuviai supras, kad ir gyve-nant Norvegijoje labai gerai yra išsaugot savo lietuvių kalbą. Ir daug kas ir stengiasi, jau dabar. Aš manau, kad lietuvių kalba bus svarbesnė Norvegijoje nei dabar arba jos bus daugiau, kaip čia pasakyt... Į Norvegiją mes pradėjom imigruot ne taip jau seniai. Ta pirmoji banga dabar netgi grįžta į Lietuvą dabar. Kiek stebėjau statistiką, pradėjo daugiau lietuvių išvažiuot negu atvažiuot – tiek lietuvių, tiek lenkų buvo tas pokytis, man regis, toks. Ta pirmoji didžioji ekonominių imigrantų banga išvažiuoja iš Norvegijos šiuo metu, nes ir ekonominė situacija sudėtingesnė Norvegijoje dabar, ir jie gal jau pasiekė savo tikslus – užsidirbo pinigų, ką norėjo. O tuo tarpu čia likę lietu-viai – tie, kurie planuotų jau čia savo gyvenimą. <...> Aš manau, kad dauguma jaunų lietuvių čia yra labiau patriotai, bent aš jau taip jaučiu iš savo aplinkos, pažįstamų. (M31, K1)

236


APIBENDRINIMAS

Šiame skyriuje iš sociolingvistinės perspektyvos analizuotas kalbų vartojimas – jų de-rėjimas bei konkuravimas – Osle gyvenančių lietuvių šeimose. Labiausiai susitelkta į vaikų dvikalbystę. Emigrantų vaikų dvikalbystės klausimas iš esmės yra lietuvių kaip mažumos kalbos išlaikymo – mokėjimo ir vartojimo greta socialinės aplinkos kalbos, šiuo atveju – norvegų, klausimas. Remiantis kokybinių interviu duomenimis ištyrus skirtingos etninės sudėties lietuvių šeimas atsiskleidė, kad lietuvių kalbos padėtis jose skiriasi iš esmės, išryškėjo gana aiškios tendencijos.

Vienatautėse lietuvių šeimose tėvai vieni į kitus ir į vaikus kreipiasi lietuviškai. Tai suvokiama kaip savaime suprantamas, natūralus elgesys. Vaikai yra gausiai apsupti lie-tuviakalbės namų aplinkos. Nors kodai šeimose neretai yra kaitaliojami, daugumoje tokių šeimų jie nuo mažų dienų yra įpratę ir šneka su tėvais lietuviškai. Šio tipo šeimo-se lietuvių kaip mažumos kalbos pozicijos yra tvirčiausios. Tyrimas patvirtino, kad to-kia nuoseklioji vienataučių emigrantų šeimų vaikų dvikalbystė yra labiau subalansuota nei vienalaikių dvikalbių iš mišrių šeimų. Tačiau yra žinoma, kad ir vienatautėse šei-mose vaikų mažumos kalba gali likti nepakankamai išlavėjusi, funkciškai redukuota, patirti atriciją.

Mišriose lietuvių ir kitų užsieniečių šeimose lietuvės motinos su vaikais kalba lietu-viškai, tėvai – gimtosiomis savo kalbomis. Vaikai namie girdi ir trečią – tėvų tarpusavio kalbą, dažniausiai anglų. Tokiuose daugiakalbiuose namuose lietuvių kalbai tenka ma-žiau erdvės ir laiko nei ten, kur abu tėvai yra lietuviai. Tačiau labai svarbu, kad mažumų kalbų konkurentė – norvegų kalba formaliai lieka už namų domeno ribų, ypač jei tėvai jos, kaip ir vienas kito kalbų, gerai nemoka. Tokių šeimų vaikai turi gyvą poreikį vartoti visas savo aplinkos kalbas, visos jos matomos kaip komunikaciškai reikalingos, todėl yra gana sėkmingai įsisavinamos ir vartojamos. Namie esant dviem mažumų kalboms gali būti sunku užtikrinti pakankamą jų įvestį ir užtektinai progų vaikams jas praktikuoti, tad ilgainiui jos taip pat gali būti nurungtos daugumos kalbos. Tačiau tikėtina, kad ap-tariamų šeimų vaikai augs kaip labiau subalansuoti dvikalbiai nei lietuvių ir norvegų šeimų atžalos.

Mišriose lietuvių ir norvegų šeimose norvegų kalba yra ne tik išorinės aplinkos, bet ir namų – tėvų bei vyrų, taip pat partnerių tarpusavio ir bendra šeimos kalba. Puikiai norvegiškai kalbančioms, gerai emigracijos šalyje pritapusioms šių šeimų motinoms kalbėti su vaikais lietuviškai nėra taip natūralu. Reikia nemažų pastangų ir savikontro-lės, intensyviai dirbančios motinos stokoja laiko, leidžiamo kalbantis su vaikais vienu-moje lietuviškai. Esant nepakankamai kasdienei lietuvių kalbos įvesčiai vaikai ilgainiui ją ne tik vis sunkiau vartoja, bet ir ima jos nebesuprasti. Nors šio tipo mišrių šeimų vaikai namuose girdi ir turėtų įsisavinti tik dvi kalbas, viena jų yra ir galinga dominuo-jančios socialinės aplinkos kalba. Norvegų kalba šiose šeimose smarkiai stelbia lietuvių kalbą, kalbų pusiausvyra yra labai pašlijusi. Vaikai nejaučia praktinės būtinybės mokėti motinų kalbą, ji suvokiama kaip nereikalinga, o dėl nepakankamai išlavėjusių ar nyks-


237

tančių kompetencijų – ir kaip papildoma našta. Vaikai nuolat atsakinėja motinoms nor-vegiškai, ne visada supranta, kas jiems sakoma lietuviškai, todėl randasi komunikacijos trikdžių, kyla neigiamų emocijų, tarpusavio nesutarimų. Visa tai veikia moterų elgesį: dalis jų buvo pakeitusios bendravimo su vaikais kalbą į norvegų. Jų atžalos lietuviškai nebekalba ir geriausiu atveju yra pasyvieji dvikalbiai.

Namai dažniausiai yra vienintelė aplinka, kurioje emigrantų vaikai gali girdėti ir var-toti lietuvių kalbą. Tie, kurie į Norvegiją atvyko jau paaugę, lietuviškai kalba lengviau ir noriau nei dažnai jau emigracijoje gimę jaunesni jų broliai bei seserys. Tačiau tos pačios šeimos vaikų reakcijos į savo aplinkos kalbas, jų gebėjimai, polinkiai, pasirinkimai tik iš dalies priklauso nuo gimimo eilės, vaikų skaičiaus šeimoje, amžiaus tarpsnio tarp jų, etninės šeimos sudėties ir kitų objektyvių veiksnių. Skirtinga tos pačios šeimos vaikų dvikalbystės situacija ir nevienoda labai panašių šeimų vaikų dvikalbystės padėtis rodo, kad esama sunkiai apčiuopiamų subjektyvių tai lemiančių veiksnių. Neabejotinas dės-ningumas – net ir vienataučių lietuvių šeimų vaikai tarpusavyje dažniausiai bendrauja daugumos kalba.

Akivaizdu, kad tėvai negali visiškai nulemti vaikų nuostatų ir kalbinio elgeio. Tačiau vis dėlto jie yra pajėgūs veikti mažumos kalbai palankia linkme. Dalis apklaustųjų gerai suvokia didelę norvegų kalbos įtaką savo atžaloms ir kryptingai bando ją atsverti. Jie daug bendrauja su vaikais lietuviškai, parūpina lietuviškų knygų, ieško auklių lietuvių ir kt. Itin naudingos viešnagės Lietuvoje, per kurias net ir pasyvieji dvikalbiai aktyvuoja silpnąją savo mažumos kalbą bent minimaliems komunikaciniams poreikiams paten-kinti. Puoselėti vaikų lietuvių kalbą išties lengviau toms šeimoms, kurios turi glaudų ryšį su Lietuva, kurių vaikai dažniau ir ilgesniam laikui susitinka su seneliais, kitais gi-minaičiais. Ypač reikšmingi vaikų kontaktai su vienakalbiais mažumos kalbos vartoto-jais bendraamžiais, tačiau gyvenant svetur juos megzti ir palaikyti keblu.

Mažumos kalbai išlaikyti svarbi socialinė jos aplinka už namų ribų pačioje emi-gracijos šalyje. Tačiau kurti ją tėvams dar sudėtingiau. Dauguma vaikų draugų Osle yra nelietuviai. Lūkestis, kad bičiulystės su tos pačios kilmės bendraamžiais užsimegs sekmadieninėje lituanistinėje mokykloje, dažnai neišsipildo: net jei susidraugaujama, susitikus bendraujama norvegiškai. Papildomą lituanistinį ugdymą buvo išbandžiusi dauguma šeimų, tačiau tik kelių vaikai pamokas tebelankė. Tėvai susiduria su vaikų pa-sipriešinimu, nusivilia mokymo pobūdžiu ar kokybe, patys pristinga motyvacijos. Aps-kritai išlaikyti aukso vidurį tarp perdėm liberalaus vaikų dvikalbystės ugdymo stiliaus ir autoritarinio valios primetimo, ypač atėjus laikui kalbos mokytis formaliai, labai sunku. Patys silpniausi yra vaikų rašymo gebėjimai – jų labai stinga net ir tiems, kurie yra gerai įvaldę kitas kalbinės veiklos sritis.

Norvegijoje imigrantų vaikų dvikalbystė su jų mažumų kalbomis yra oficialiai re-miama ir palaikoma. Iškilus vaikų kalbos raidos problemų šeimos paprastai sulaukia kvalifikuotų patarimų ir kitos pagalbos. Tačiau pasitaiko, kad dvikalbystė konkrečių su vaikais dirbančių asmenų matoma kaip nereikalinga ar netgi kliūtis mokytis norve-gų kalbos, sėkmingai integruotis. Lietuvių šeimų Norvegijoje dvikalbystė nėra elitinė:

238


lietuvių kalba – maža ir menko prestižo ekonominių imigrantų kalba, ir toks statusas, žinoma, trukdo ją išlaikyti.

Tėvams yra labai svarbu, kad jų vaikai mokėtų lietuviškai. Pagrindinis motyvas – no-ras, kad vaikai susišnekėtų su artimaisiais Lietuvoje. Antras – praktinė kalbų mokėjimo nauda. Ją ypač pabrėžė daugiau kalbų mokantys ir tarpkultūrinės patirties sukaupę in-formantai. Tačiau drauge jie, ypač motinos iš mišrių šeimų su norvegais, mažiau teikė reikšmės tam, jei kalbos vaikams perduoti vis dėlto nepavyktų. Vertinant išimtinai pagal pragmatinius naudos kriterijus, lietuvių kalba gali atrodyti ne tokia svarbi, kad dėl jos buvimo vaikų gyvenime būtų dedama ypač daug pastangų mišriose šeimose. Trečias motyvas – emocinis pirmosios kartos emigrantų prieraišumas prie savo kalbos. Kai ku-rie nurodė ir idėjinių motyvų: pareigą bei garbės reikalą lietuviams mokėti tėvų ir sene-lių kalbą, pažinti kultūrą. Tėvai, kurių vaikai ar ir jie patys savo šeimose lietuvių kalbos (beveik) nevartoja, apie tai kalbėjo su nusivylimu, skausmu, jausdami atsakomybę ir kaltę už susidariusią padėtį. Pesimistiškiau tolesnes lietuvių kalbos perspektyvas vertino vyresnių vaikų tėvai, labiau susidūrę su mažumos kalbos išlaikymo iššūkiais, taip pat mišrių šeimų motinos. Vaikų neturintys ar dar labai mažus juos auginantys asmenys iš vienataučių šeimų, lietuvių kalbą savo ir vaikų gyvenime laikantys duotybe, sunkiai įsivaizduoja, kaip greitai ir radikaliai kalbų pusiausvyra gali pakrypti į daugumos kalbos pusę vaikams iš namų aplinkos išėjus į vietos ugdymo įstaigas.

Pažymėtina, kad gautuose interviu užčiuoptas tik tam tikras šeimų dvikalbio gyveni-mo etapas, subjektyvi, kartais galbūt momentinė tėvų jausena bei vertinimai. Daugeliu atvejų būtų sunku numatyti tolesnes aptartų vaikų dvikalbės raidos trajektorijas. Vis-kas labai dinamiška, situacija gali kisti šeimoms pagausėjus, vaikams pradėjus mokslus, pasiekus paauglystę, išsikėlus iš namų, tėvams išsiskyrus, sudarius naujas santuokas, įvykus kitiems įvykiams ar permainoms, pagaliau – šeimoms nutarus grįžti gyventi į Lietuvą. Norisi pabrėžti, kad nei dvikalbio ugdymo sėkmės, nei nesėkmės nėra galutinės ir lemiamos. Dvikalbystė apskritai yra tęstinis viso gyvenimo reiškinys ir idealiu atveju analizuotina iš ilgalaikės žmogaus gyvenimo perspektyvos.

Subalansuotoji vaikų dvikalbystė su mažumos kalba emigracijos sąlygomis tikrai nėra natūralus, savaime sklandžiai besirutuliojantis reiškinys. Kertiniai dalykai yra tėvų sąmoningumas, ankstyvosios dvikalbystės specifikos išmanymas, žinos apie tai, kokią grėsmę vaiko ir jų pačių gerovei gali kelti mažumos kalbos šeimoje netektis, sutelktos pastangos kalbai išlaikyti ar bent toks elgesys, kai principingai bendraujama su vaikais savo kalba nepaisant kalbinio jų elgesio. Kita vertus, nors lietuvių kalbos išlaikymas emigracijoje visai lietuvių bendruomenei apskritai yra didelė vertybė, jos nevartojimo, nykimo išvykusiųjų šeimose negalima vertinti vienašališkai kritiškai. Jokia kalba nėra aukščiau už žmogaus laisvę ir teisę rinktis, savo nuožiūra dėlioti savo ir šeimos gyveni-mo prioritetus.

Pabrėžtina, kad šiame tekste daromi apibendrinimai ir išvados – iš sukauptos kon-krečios kokybinės medžiagos. Nors jos, kaip atrodė, turėta pakankamai, iš gana įvairių informantų ir jie apie dvikalbystę savo šeimose kalbėjo atsižvelgdami į kitų vietos lietuvių


239

patirtį, gauti rezultatai negalimi apibendrini visai Oslo ar juo labiau Norvegijos lietuvių bendruomenei. Antra vertus, spėtina, kad užčiuoptos tendencijos būdingos ir kitoms šuolaikinių lietuvių emigrantų šeimoms kituose gausiau jų gyvenamuose miestuose.

LITERATŪRA

Baker, C. (2011). Foundations of Bilingual Education and Bilingualism. Multilingual Matters. Barron-Hauwaert, S. (2004). Language Strategies for Bilingual Families: The One-Parent-One-Language Approach.

Multilingual Matters.Barron-Hauwaert, S. (2011). Bilingual Siblings. Language Use in Families. Multilingual Matters.Bialystok, E., Craik, F. I. M., & Luk, G. (2012). Bilingualism: Consequences for Mind and Brain. Trends in Cognitive

Sciences, 16, 240–250.Bylund, E., & Diaz, M. (2012). The effects of heritage language instruction of first language proficiency: a psy-

cholinguistic perspective. International Journal of Bilingual Education and Bilingualism, 15 (5): 593–609. Blažienė, A. (2016). Lietuvių vaikų leksikos ir gramatikos raida anglakalbėje aplinkoje. Daktaro disertacija. Kaunas:

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.Bourgogne, A. (2013). Be Bilingual: Practical Ideas for Multilingual Families. Amazon Digital Services LLC. Braun, A., & Cline, T. (2014). Language Strategies for Trilingual Families. Parents’ Perspectives. Bristol; Buffalo; To-

ronto: Multilingual Matters. Celešiūtė, I. (2008). Lituanistinio vaikų ugdymo užsienio šalyse ypatumai. OIKOS: Lietuvių migracijos ir di-

asporos studijos, 2 (6), 52–72. Prieiga internetu: https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/33132/IS-SN2351-6461_2008_N_2_6.PG_52-72.pdf?sequence=1&isAllowed=y [žiūrėta 2018-11-15].

Celešiūtė, I. (2010). Darbo migrantų elitas: migracijos tikslai ir verslumo iniciatyvos. OIKOS: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 1 (9), 20–31. Prieiga internetu: https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/32966/ISSN2351-6461_2010_N_1_9.PG_20-31.pdf?sequence=1&isAllowed=y [žiūrėta 2017-11-15].

Celešiūtė, I. (2013). Transnational mobility as women’s livehood: Lithuanian nurses in Norway. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Prieiga internetu: https://vb.vdu.lt/object/elaba:1918489/ [žiūrėta 2018-11-15].

Cummins, J. (2000). Language, Power and Pedagogy. Bilingual children in the Crossfire. Multilingual Matters Ltd.Cunningham-Andersson, U., & Anderson, S. (2004). Growing Up with Two Languages: A Practical Guide. London:

Routledge.Daukšas, D. (2011). Būti lietuviu čia ir ten: migrantų iš Lietuvos Norvegĳoje atvejis. Iš V. Čiubrinskas (sud.), Lietu-

viškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose (p. 119–140). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Daukšas, D. (2013). Lithuanians in Norway: Between ‘Here’ and ‘There’. Urbanities: the Journal of the IUAES Com-mission on Urban Anthropology, 3 (2), 51–68.

Daukšas, D. (2017). „Savas“ ir „kitas“ Norvegijos visuomenėje: Norvegijos lietuvių atvejis. Logos, 93, 131–141.Daukšas, D. (2018). Tarp tapimo norvegu ir buvimo lietuviu: Norvegijos lietuvių pilietybės sampratos. Lietuvos

etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 18 (27), 63–86.De Houwer, A. (1990). The Acquisition of two Languages from Birth: A case study. Cambridge: Cambridge Univer-

sity Press. De Houwer, A. (2003). Home languages spoken in officially monolingual Flanders: A survey. In K. Bochmann,

P. Nelde, W. Wölck (Eds.), Methodology of Conflict Linguistics (p. 71–87). St. Augustin: Asgard Verlag.De Houwer, A. (2007). Parental language input patterns and children’s bilingual use. Applied Psycholinguistics,

28, 411–424.De Houwer, A. (2009). Bilingual First Language Acquisition. Clevedon: Multilingual Matters.De Houwer, A. (2011). Language input environments and language development in bilingual acquisition. In

L. Wei (Ed.), Applied Linguistics Review, 2, 221–241.

240


De Houwer, A. (2017). Minority language parenting in Europe and children’s well-being. In N. J. Cabrera, B. Leyendecker (Eds.), Handbook of Positive Developement of Minority Children and Youth. Springer.

De Houwer, A., & Ortega, L. (2019). Learning, Using, and Unlearning More than One Language. In A. De Houwer, L. Ortega (Eds.), The Cambridge Book of Bilingualism. Cambridge: Cambridge University Press.

Ecke, P. (2004). Language attrition and theories of forgetting: A cross-disciplinary review. International Journal of Bilingualism, 8, 321–354.

Grosjean, F. (2010). Bilingual: Life and Reality. Harvard: Harvard University Press.Gudavičienė, E. (2015). Bendrosios emigrantų kalbinio elgesio ir nuostatų tendencijos. Iš M. Ramonienė

(moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 43–58). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Hoffmann, Ch. (1991). An Introduction to Bilingualism. London and New York: Longman.Holmes, J. (2001). An Introduction to Sociolinguistics. Harlow: Person Education Ltd.Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015a). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla. Prieiga internetu: https://epublications.vu.lt/object/elaba:11603159/ [žiūrėta 2017-09-07].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015b). Šeimos kalbų politika ir vadyba. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė (p. 67–114). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Karpava, S., Ringblom, N., & Zabrodskaja, A. (2018). Language ecology in Cyprus, Sweden and Estonia: Bilingual Russian-speaking families in multicultural settings. Journal of the European Second Language Association, 2 (1), 107–117.

King, K. A., Fogle, L., & Logan-Terry, A. (2008). Family Language Policy. Language and Linguistics Compass, 2 (iss. 5), 907–922.

King, K., & Mackay, A. (2007). The Bilingual Edge. Why, When and How to Teach your Child a Second Language. New York: Harper Collins.

Kreisma, L. (2013). Acculturation and adaptation among Lithuanian workers in Norway (a case study). OIKOS: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 1 (14), 9–22.

Kuznecovienė, J. (2009a). Lietuvių imigrantų Norvegijoje, Anglijoje ir Ispanijoje įsitraukimo strategijos: nuo konformizmo iki navigacijos. Filosofija. Sociologija, 20 (2), 96–103. Prieiga internetu: http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2009/2/96-103.pdf [žiūrėta 2017-09-07].

Kuznecovienė, J. (2009b). Lietuvių imigrantų tautinės tapatybės darybos strategijos Airijoje, Anglijoje, Ispanijo-je ir Norvegijoje. Filosofija. Sociologija, 20 (4), 283–291. Prieiga internetu: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB 0001:J.04~2009~1367167951388/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [žiūrė-ta 2017-09-07].

Lambert, W. E. (1975). Culture and language as factors in learning and education. In A. Wolfgang (Ed.), Educati-on of Immigrant Students (p. 55–83). Toronto: Ontario Institute for Studies in Education.

Lanza, E. (1991). Can bilingual two-year-olds code-switch? Journal of Child Language, 19, 633–658.Lanza, E. (1998). Rising children bilingually in Norway. International Journal of the Sociology of Language, 133,

73–88.Mačiulytė, J. (2013). Lithuanians in Norway: between conservation and integration. OIKOS: Lietuvių migracijos

ir diasporos studijos, 1 (14), 23–42.Miežytė, Ž. (2017). Paveldėtosios kalbos kalbėtojai: skirtingas brolio ir sesers kalbinis elgesys. Bakalauro darbas.

Vilniaus universitetas.Myers-Scoton, C. (2009). Multiple Voices. An Introduction to Bilingualism. Malden: Blackwell Publishing.Montrul, S. (2016). The Acquisition of Heritage Languages. Cambridge: Cambridge University Press.Motuzaitė, A. (2018). Transnacionalizmas ir dvikalbystė kaip kultūrinė strategija mišriose suomių-lietuvių ir grai-

kų-lietuvių šeimose. III nacionalinės doktorantų konferencijos Veritas Ethnologica pranešimo tezės. NOU (2010). Mangfold og mestring. Flerspråklige barn, unge og voksne i opplæringssystemet. Oslo: Kunnskapsde-

partementet.Pauwels, A. (2016). Language Maintenance and Shift. Cambridge University Press.


241

Pavlenko, A., & Malt, B. C. (2011). Kitchen Russian: Cross-linguistic differences and first-language object naming by Russian–English bilinguals. Bilingualism: Language and Cognition, 14 (1), 19–45.

Ramonienė, M. (moksl. red.) (2015). Emigrantai: kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Saville-Troike, M. (1987). Dilingual discourse: The negotiation of meaning without a common code. Linguistics,

25, 81–106. Schmid, M. (2011). Language Attrition. Cambridge: Cambridge University Press.Schweizer, T. A., Ware, J., Fischer, C. E., Craik, F. I. M., & Bialystok, E. (2012). Bilingualism as a contributor to cogni-

tive reserve: Evidence from brain atrophy in Alzheimer’s disease. Cortex, 48, 991–996.Serratrice, L. (2019). Becoming bilingual in early childhood. In A. De Houwer, L. Ortega (Eds.), The Cambridge

Book of Bilingualism. Cambridge: Cambridge University Press.Slavkov, N. (2015). Language attrition and reactivation in the context of bilingual first language acquisition.

International Journal of Bilingual Education and Bilingualism, 18 (6), 715–734.Tsai, K. M., Park, H., Liu, L. L., & Lau, A. S. (2012). Distinct pathways from parental cultural orientation to young

children’s bilingual development. Journal of Applied Developemental Psychology, 33, 219–226. Verhoeven, L. T., & Boeschoten, H. E. (1986). First language acquisition in a second language submersion envi-

ronment. Applied Psycholinguistics, 7 (3), 241–255.Vilkienė, L. (2015a). Kalba ir etninė tapatybė. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kalba ir tapatybė

(p. 117–134). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Vilkienė, L. (2015b). Kalbinės tapatybės lietuviškumo atosklaida. Iš M. Ramonienė (moksl. red.), Emigrantai: kal-

ba ir tapatybė (p. 135–154). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Wong Fillmore, L. (2000). Loss of family languages: should educators be concerned? Theory into Practice, 39,

203–210.Zuer-Pearson, B. (2008). Raising a Bilingual Child. New York: Living Language / Random House.

Išvados

245

Ką atskleidžia keturi lietuvių diasporos atvejai?Meilutė Ramonienė

Šioje knygoje siekta pažvelgti į skirtingų lietuvių emigracijos šalių – Argentinos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir Norvegijos lietuvių diasporos kalbinio elgesio

ypatumus, išryškinti keturių šalių sociolingvistinius portretus, atspindinčius skirtingų lietuvių bendruomenių kalbinį elgesį ir komunikacinę patirtį, lietuvių kalbos išlaikymą ir praradimą, bendrąsias lietuviškosios tapatybės konstravimo emigracijos kontekste tendencijas. Nagrinėtas skirtingų bangų, skirtingų emigracijos kartų, skirtingais mo-tyvais iš Lietuvos išvykusių lietuvių ir jų palikuonių kalbinis gyvenimas ir lietuviškoji tapatybė, susijusi ar nesusijusi su lietuvių kalba. Keturių diasporos atvejų tyrimas – daugiausia kokybinių giluminių interviu analizė, neleidžianti daryti didelių kiekybinių apibendrinimų. Tačiau tokio pobūdžio tyrimo išvadoms galima pasitelkti mozaikos metaforą, pasakytą naratyvą analizuojančios Annos De Finos (2003: 224): diskurso analize grindžiamas kalbinio elgesio ir tapatybės konstrukto tyrimas atskleidžia vaiz-dą, sudėliotą iš mažų detalių, kurių kiekviena padeda pamatyti visumą, sukonstruoti bendrą paveikslą.

Analizuojant keturių skirtingų išeivijos bendruomenių vaizdą, daugiausia paralelių matyti žvelgiant į tuos emigrantus, kuriuos iš Lietuvos išvedė geresnio gyvenimo sie-kis, ekonominio pobūdžio motyvai. Tai Argentinos ir Kanados lietuviai, kurių tėvai ar seneliai paliko Lietuvą prieš Antrąjį pasaulinį karą, tai naujausios bangos emigrantai Kanadoje (Loretos Vilkienės tyrinėta grupė iš Lietuvos), išeiviai Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje. Šių emigrantų pasakojimuose atsiskleidė labai panašios ne tik emigracijos istorijos, bet ir tendencijos pragmatiškai apsispręsti dėl kalbos pasirinkimo, perdavimo kitoms kartoms.

Lietuvių diasporos kalbinis elgesys patvirtina Joshuos Fishmano (1970) bendrąjį trijų emigracijos kartų modelį. Dauguma pirmos kartos emigrantų vienatautėse lietuviškose šeimose vartoja lietuvių kalbą. Lietuviškai kalbėjo namie dauguma Argentinos lietuvių, lietuvių kalba dažniausiai vartojama lietuviškose šeimose Norvegijoje, Jungtinėje Kara-lystėje ir naujai atvykusių Kanados lietuvių namuose. Tačiau susidūrus su pirmaisiais šeimos kalbų vadybos iššūkiais, kai į namų domeną įsiveržia vaikų parsinešta aplinkos kalba, dažniausiai atsisakoma net iš anksto suplanuotos kalbų politikos ir ideologijos – stengtis išlaikyti lietuvių kalbą. Jaunoji karta, jau gimusi išeivijos šalyje, iš aplinkos gerai įsisavinusi vietinę kalbą, ją kaip stipresnę ima vartoti ir namie. Vietinė kalba tampa pa-grindine brolių ir seserų, bendraamžių draugų tarpusavio bendravimo priemone. Į tėvų

246

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ. II Išvados

vartojamą lietuvių kalbą dažniausiai imama atsakyti vietos kalba. Kartais aplinkos, o ne lietuvių kalba pasirenkama net lietuviškos vienatautės šeimos bendravimui, siekiant greitesnės integracijos į gyvenamosios šalies visuomenę, sėkmingesnės adaptacijos naujoje šalyje. Lietuvių kalba nėra suprantama kaip neabejotina ir siektina vertybė, ji reikalinga tik ten, kur be jos sunku išsiversti. Tokių pavyzdžių matoma Jungtinės Ka-ralystės, Kanados dabartinės emigracijos bangos lietuvių šeimose. Mišriose šeimose, ypač jeigu vienas iš tėvų yra daugumos kalbos vartotojas, pavyzdžiui, norvegas Nor-vegijoje, paveldėtąją lietuvių kalbą išlaikyti dar sunkiau. Sunkiau net ir tiems, kurie tikrai siekia jos išmokyti savo vaikus. Tai patvirtino visų analizuotų šalių atvejų ana-lizė. Sėkmingesnių dvikalbystės su lietuvių kalba ugdymo atvejų matoma tik tuomet, kai esama glaudesnių socialinių tinklų su lietuviškai kalbančiais tautiečiais emigracijos šalyje, kai turima giminaičių ir draugų, likusių Lietuvoje, kai su Lietuva palaikomas glaudesnis ryšys arba šeimos (ypač motinos) deda itin daug pastangų, siekdamos išug-dyti lietuviškai kalbančius vaikus.

Žvelgiant į analizuojamus atvejus galima daryti prielaidą, kad dabartinės emigraci-jos bangos išeivių atžalos pakartos Argentinos lietuvių kalbos nykimo tolesnėse kartose kelią, kur antroji karta tik iš dalies įsisavina paveldėtąją kalbą namie, o lietuvių kalbos perdavimas tolesnėms kartoms dažniausiai nutrūksta. Kurį laiką kalbos gyvybingumą gali padėti palaikyti bendravimas su vyriausiais šeimos nariais, su seneliais arba vy-resniais giminėmis, ypač jeigu pastarieji nemoka emigracijos šalies kalbos. Dabartinės emigracijos bangos emigrantams, gyvenantiems arčiau Lietuvos (Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje), palyginti nedideli geografiniai atstumai ir pigesnės kelionių į Lietuvą ga-limybės leidžia palaikyti glaudesnius tiesioginius ryšius su Lietuva, joje likusiais gimi-nėmis ir draugais, dažniau vartoti lietuvių kalbą. Ryšių padeda neprarasti ir šiuolaikinės komunikacinės technologijos, internetiniai socialiniai tinklai. Labiau išsilavinę šiuolai-kiniai emigrantai, kalbiniu požiūriu labiau išprususios motinos, siekiančios ugdyti vai-kų dvikalbystę, pragmatiškai žvelgiančios į vaikų ateitį, išsikelia uždavinį stengtis kuo ilgiau išlaikyti lietuvių kalbą šeimoje. Tačiau neretai tai ir telieka tikslai ir norai, kuriuos pakoreguoja gyvenimas ir kasdienybė.

Iš visų šioje knygoje analizuotų diasporos grupių savo kalbine praktika, nuosta-tomis ir lietuviškąja tapatybe išsiskiria Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių bangos lietuviai ir jų palikuonys, šioje knygoje tyrinėta Toronte gyvenančių lietuvių grupė. Politinio pobūdžio priežastys, išginusios šios bangos lietuvius iš tėvynės, daugelį jų skatino aktyviai palaikyti lietuvybę ir lietuvių kalbą. Lietuvių kalba šios bangos išei-vių sąmonėje yra nepajudinama vertybė, ryškiausias lietuviškosios tapatybės ženklas. Antros ir tolesnių emigracijos kartų, gimusių jau išeivijoje, lietuviškumas suprantamas kaip būtinybė, perduota vyresniosios kartos. Tokios nuostatos padeda išlaikyti tautinės tapatybės ir kalbos gyvybingumą, sąmoningai puoselėti lietuviškumą. Nors kasdieny-bėje lietuvių kalba nebūtinai vartojama, jos išlaikymas ir puoselėjimas suprantamas kaip pareiga, įdiegta tėvų. Kanados lietuvių grupės analizė patvirtina išvadas, gautas ankstesnių tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjamas Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių,

M. Ramonienė. Ką atskleidžia keturi lietuvių diasporos atvejai?

247

gyvenančių kitose šalyse (JAV, Australijoje, Tasmanijoje ir kitur), kalbinis elgesys ir tapatybė (Jakaitė-Bulbukienė 2014, 2015a, 2015b; Ramonienė 2019). Simbolinė kalbos vieta pagrindinių lietuvių kultūrinių vertybių skalėje tose bendruomenėse yra labai svarbi ir tai padeda išlaikyti lietuvių kalbą.

Visose keturiose analizuotose lietuvių bendruomenėse vartojama lietuvių kalba pa-čių kalbėtojų suprantama kaip kitokia – ne tokia kaip Lietuvoje. Tą itin aiškiai jaučia ir išsako Argentinos lietuviai. Jie mato savo lietuvių kalbos kitoniškumą, jos senovišku-mą. Skirtumus nuo dabartinės kalbos jie pabrėžia ir vertindami savo gebėjimus kalbė-ti ar skaityti lietuvių kalba. Daugelis Argentinoje gyvenančių informantų minėjo, kad nuvykus į Lietuvą jiems reikia pereinamojo etapo, įsiklausymo, pripratimo, kad būtų lengviau bendrauti lietuviškai, sakėsi, kad ne viską supranta skaitydami lietuvišką spau-dą. Panašiai kalbėjo ir šioje knygoje Loretos Vilkienės analizuoti Kanados lietuviai. Ne vienas lietuvių kilmės išeivis, išmokęs lietuvių kalbos ne Lietuvoje, pabrėžė, kad sun-kumų dėl lietuvių kalbos vartojimo, žodžių stokos kyla tada, kai tenka bendrauti ne kasdienėmis, bet darbo, mokslo, politikos ir kitomis sudėtingomis temomis, kuriomis jiems labiau įprasta kalbėti stipresne – aplinkos, išsilavinimo kalba, Kanadoje – anglų. Suprantama, kad K1+, K2, K3 kartų emigrantų sakytinės lietuvių kalbos (klausymo ir kalbėjimo) gebėjimai daug geresni nei rašytinės kalbos (skaitymo ir rašymo).

Savo lietuvių kalbos pokyčius jaučia ir naujosios emigracijos bangos lietuviai visose analizuotose šalyse. Buvo minimas pačių kalbėtojų suvokiamas kintantis akcentas, lie-tuviškų žodžių stoka, kai reikia įvardyti gyvenamosios šalies realijas ar naujoves Lietu-voje, pripažįstama, kad kalbant maišomos lietuvių ir aplinkos kalbos. Surinkti projekto duomenys, įrašyta interviu kalbinė medžiaga galės būti tinkamas pagrindas tolesniems tyrimams analizuojant, kokia išlieka pati lietuvių kalba gyvenant ne Lietuvoje, kaip ji kinta, kaip vartojama emigracijos kontekste.

Visi keturi šioje knygoje nagrinėjami atvejai atskleidė ryškių lietuviškosios tapatybės išeivijoje konstravimo tendencijų. Pabrėžtina, kad bendraujant su išeiviais visose ketu-riose šalyse buvo jaučiamas stiprus emocinis jų ryšys su lietuvybe.

Pačios ankstyviausios, prieškarinės emigracijos bangos lietuvių palikuonys, Argen-tinoje gyvenantys antros ir tolesnių kartų lietuviai, pabrėžė savo tvirtą tapatinimąsi su Lietuva, nors joje ir niekada nebuvę, kalbėjo apie meilę Lietuvai, perduotą tėvų ir se-nelių. Nors trečioje kartoje iš esmės nutrūko natūrali paveldėtosios kalbos perdavimo tradicija, nemažai Argentinos lietuvių jaunimo aktyviai dalyvauja lietuvių bendruome-nių veikloje, kai kurie pradeda mokytis lietuvių kalbos įvairiuose kursuose Argentinoje, Lietuvoje, Vokietijoje (Vasario 16-osios gimnazijoje).

Kaip jau buvo minėta, ypač ryškiai atsiskleidė Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių bangos Kanados lietuvių lietuviškumas ir lietuvių kalbos kaip neabejotinos vertybės, kaip tėvų išugdytos pareigos ją saugoti suvokimas, leidžiantis geriau suprasti save, išsi-skirti iš kitų Kanados visuomenėje.

Naujosios emigracijos bangos išeiviai Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir Norve-gijoje, nors ir palikę Lietuvą savanoriškai, savo šalimi dažniausiai tebelaiko Lietuvą,

248

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ. II Išvados

mieliausia kalba – gimtąją lietuvių kalbą. Jų ryšiai su emigracijos šalies visuomene daž-niausiai dar nėra tvirtai nusistovėję, nedaug artimai bendraujama su vietiniais. Glau-desnį bendravimą iš dalies riboja ir kalba, nes nedaugelis jaučiasi gerai išmokę vietinę kalbą, kad gebėtų bendrauti kaip lygiaverčiai partneriai. Kita vertus, naujosios bangos lietuvių išeiviai turi ne tokį stiprų poreikį įsitraukti į lietuvių bendruomenių veiklą. Siekis greičiau ir geriau įsitvirtinti naujoje šalyje verčia sutelkti pajėgas šiam tikslui, o lietuvybės ir lietuvių kalbos išlaikymo klausimas nėra pirmos svarbos dalykas. In-ternetas, dabartinės komunikacinės technologijos yra laidas, siejantis su Lietuva, su giminėmis, pažįstamais ir draugais, galimybė palaikyti su jais ryšius. Šiuolaikinės tech-ninės priemonės leidžia neatitrūkti nuo Lietuvos gyvenimo realijų, žiūrėti lietuvišką televiziją, skaityti lietuvišką spaudą, turėti pakankamą lietuvišką aplinką neįsitraukiant į lietuvių bendruomenių veiklą. Klausant daugelio su Lietuva glaudžius ryšius palai-kančių šiuolaikinės emigracijos lietuvių kalbos, nebuvo galima aiškiai justi pokyčių, atsirandančių dėl gyvenimo emigracijoje.

Šios monografijos tikslas ir apimtis neleido įsigilinti į daugelį klausimų, kuriuos pa-dėtų išanalizuoti sukaupta tyrimo projektų medžiaga. Tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai duomenys galės būti panaudoti tolesniems tyrimams, t. y. skirtingų emigrantų grupių, pavyzdžiui, skirtingo išsilavinimo ir užsiėmimo, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtin-gų kilmės vietų, skirtingo amžiaus, kalbinio elgesio ir kalbinių nuostatų, lietuvių tarmių, vartojamų diasporoje, skirtingų emigracijos kartų lietuvių kalbos įsisavinimo ir atricijos bei daugelio kitų klausimų analizei. Tokie tyrimai prisidėtų prie aktyviai įvairiose pasau-lio šalyse plėtojamų migracijos ir kalbos tyrinėjimų. Migrantų kalbinio elgesio tyrimai turėtų ir papildomą taikomąją vertę – padėtų spręsti dėl kalbos kylančias problemas, su kuriomis dažnai susiduria vaikus svetimose šalyse auginantys lietuvių išeiviai.

Būtina pridurti, kad šioje monografijoje pateikti keturi sociolingvistiniai portretai yra tik tam tikros lietuvių išeivijos dalies vaizdas. Tos dalies, kuri galėjo būti tyrėjų pa-matyta. Tai sutikusių dalyvauti tyrime informantų ir į internetinės apklausos klausimus atsakiusių respondentų medžiagos analizė. Tikėtina, kad dauguma mūsų tiriamųjų yra kaip tik tie išeiviai, kuriems daugiau ar mažiau rūpi lietuviškumo ir lietuvių kalbos išlai-kymo klausimai. Kad galėtume susidaryti išsamesnį sociolingvistinį lietuvių diasporos vaizdą, tyrimai turėtų pasiekti ir kitas išeivijos grupes. Reikia ir gausesnių ilgalaikių tyrimų, ir kitokių tyrimo metodų, antraip – taip sparčiai kintant migracijos pobūdžiui, kryptims ir motyvams, aiškiau numatyti ateities perspektyvas būtų sunku.

M. Ramonienė. Ką atskleidžia keturi lietuvių diasporos atvejai?

249

LITERATŪRA

De Fina, A. (2003). Identity in Narrative: A Study of Immigrant Discourse. Amsterdam & Philadelphia: John Benja-mins Publishing Company.

Fishman, J. (1970). Sociolinguistics: A Brief Introduction. Rowley: Newbury House.Jakaitė-Bulbukienė, K. (2014). Lietuvių kalbos išsaugojimas emigrantų šeimoje: JAV atvejis. Taikomoji kalboty-

ra, 5. Prieiga internetu: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/40/34 [žiūrėta 2019-09-03].

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015a). Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Jakaitė-Bulbukienė, K. (2015b). Lietuvių kalbos išlaikymą emigrantų šeimoje lemiantys veiksniai: JAV atvejis. Taikomoji kalbotyra, 7. https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/69/62 [žiūrėta 2019-04-03].

Ramonienė, M. (2019). Family and the maintenance of the heritage language: the case of Lithuanian diaspora. In S. Haque et F. Le Lièvre (Eds.), Politique Linguistique familiale: Enjeux dynamiques de la transmission lin-guistique dans un contexte migratoire / Family Language Policy: Dynamics in Language Transmission under a Migratory Context (p. 135–158). Munich: LINCOM.

Summary

253

Emigrants: language and identity II. Four sociolinguistic portraitsSummary

I n t r o d u c t i o n . MIGRATION, LANGUAGE, AND IDENTITY

Human migration is not a new phenomenon in contemporary life; however, in the current era of globalisation it has become particularly extensive and intense. The nature of migration has dramatically changed owing to the development of technologies and social relations, and, as a result, researchers from a variety of disciplines have embarked on new studies to examine dif-ferent aspects of human migration. Contemporary scholarship is particularly interested in the relationship between migration and language which is studied from the perspective of various disciplines of the humanities and social sciences such as sociology, anthropology, social geog-raphy, political sciences, etc. Migrants’ linguistic behaviour is analysed by scholars in a wide range of fields of applied linguistics, including sociolinguistics, language policy and planning, language teaching and testing, anthropological linguistics, etc. (Canagarajah 2017). Studies are conducted on how the change in people’s living environment affects and modifies their lan-guage, which language varieties are chosen to communicate in the private and professional domains, how the heritage language is maintained or lost in inter-generational diasporas and in different cultures, how the acquisition of the home language is affected by the language policy and planning adopted in the destination country and in the family, how the ethnic identity is (re)constructed in emigration, and many other issues of scientific inquiry.

Studies of language and migration employ different research methods and theoretical frameworks. There has been a recent trend in numerous disciplines in the social sciences and the humanities to apply research methodologies which combine the quantitative and qualita-tive approaches. Spoken and written narratives are collected and analysed as linguistic autobi-ographies or linguistic memoirs. Narrative analysis serves as a basis for the majority of studies of migrant language, learner language, users of foreign language, migrant writers, language maintenance and other types of applied linguistics research (De Fina & Tseng 2017).

To refer to the language used by individuals or groups residing in a foreign country which is not the dominant language spoken by the majority of its inhabitants, scholars use different terminology. The following terms are often used synonymously to refer to it: heritage language, home language, minority language, community language, ethnic language, first language, and na-tive language / mother tongue. One of the above terms is chosen depending on the main object of the study, the main research question, the major sociocultural and socio-political features of a given linguistic community or country of residence, migration models under investigation and on the need for additional meanings relevant to a given study (for more on these terms see Fishman 2001; Tan 2017: 468).

In the recent decades marked by a rapid development in linguistic research dedicated to emigrant language, applied linguistics studies tend to employ the term heritage language more

254

EMIGRANTAI: KALBA IR TAPATYBĖ II

often. Studies are devoted to the analysis of the acquisition of heritage language (Fishman 2006; Montrul 2010), heritage language teaching (Brinton et al. 2008; García et al. 2013) and its learning (He 2010), bilingualism of heritage language speakers (Valdés 2005), heritage lan-guage maintenance and use in multilingual communities (Juan-Garau 2014), intergenerational heritage language practices among emigrants (Tyrrell et al. 2014), heritage language attrition (Schmid 2011) and numerous other scientific issues. In this monograph, the term heritage lan-guage is used to refer to Lithuanian as the first language acquired at home in Lithuania or in the country of emigration. The term is also used with reference to parents’ or grandparents’ language which was acquired by their children or grandchildren in the later stages of their life and not necessarily as the first language acquired at home in early childhood. Studies of heri-tage language in the context of emigration have paid more attention to the analysis of the family domain which plays a crucial role in language maintenance. Language maintenance within the family is determined by the family’s language policy which has acquired a status of an indepen-dent field of study in language policy research.

The aim of this monograph is to analyse the specificity of linguistic behaviour of the Lithuanian diaspora in four different countries of destination, namely, Argentina, Great Britain, Canada, and Norway, and to reveal four sociolinguistic profiles which reflect the linguistic repertoire and com-municative experience of different Lithuanian communities, maintenance and loss of the Lithu-anian language and general trends of the construction of the Lithuanian identity in the context of emigration. The monograph largely relies on data collected by a group of researchers within the project “The Lithuanian language in diaspora: proficiency, usage, attrition” (2015–2017) which were obtained using a combination of quantitative and qualitative research methodology. The monograph dedicates most attention to the analysis of quantitative in-depth interviews recorded in the four countries listed above, while the analysis of the socio-linguistic profile of the Lithu-anian community in the United Kingdom also incorporates the data from a quantitative survey.

C h a p t e r 1 . A SKETCH OF THE SOCIOLINGUISTIC PORTRAIT OF THE LITHUANIAN COMMUNITY IN TORONTO

Loreta Vilkienė

The goal of this chapter is to reveal the extent of how ‘Lithuanian’ the identity of the Lithu-anian community in Toronto (Canada) is as it emerges in Lithuanian discourse through the ex-amination of its members’ linguistic behaviour, attitudes and values. The insights are obtained from the analysis of 60 qualitative semi-structured interviews with 65 Lithuanians or people of Lithuanian descent residing in Toronto. In order to provide a summative generalisation, the research relies on the model of identity navigation proposed by Michael Bamberg (2011). All the respondents were classified into the following groups: 1) Canadian Lithuanians who, with respect to their sense-of-self, the relationship with the Lithuanian language, and the Lithuanian identity, are further subdivided into two categories. The first category encompasses people who emigrated from Lithuania after the Second World War and some of their children. The second category includes Canadian-born children, grandchildren and great-grandchildren of Lithu-

Summary. Emigrants: language and identity II

255

anians who emigrated after the Second World War; 2) People from Lithuania, i.e. people who emigrated from Lithuania after 1990. On the basis of Bamberg’s model of identity navigation, the following summative generalisations are formulated:

1. Constancy vs. Change Across Time

1.1. The Lithuanian identity of the first subgroup of Canadian Lithuanians is constructed in terms of absolute constancy. The Lithuanian language and Lithuanian identity are regarded to be a value and a duty. Representatives of this subgroup also recognise the Canadian part of their identity but it is perceived as an additional one co-existing with their Lithuanian identity which seems to have the dominant status. Although in the consciousness of these people the Lithuanian language remains an unwavering value, English is still the dominant language in their daily lives. However, the two languages are perceived by representatives of this group as co-existing in a non-conflicting manner, i.e. English functions as the dominant tool of commu-nication, whereas Lithuanian serves as a means of limited communication and simultaneously as a sign of identity and its members’ emotional attachment to Lithuania. All the changes that have occurred to the advantage of their Canadian identity are constructively perceived by this group of emigrants as inevitable yet in no way negatively affecting the Lithuanian part of their identity.

1.2. Although it may vary depending on the family, there is a tendency for the second subgroup of Canadian Lithuanians to preserve the Lithuanian identity which is perceived as a duty; however, a clear shift away from the Lithuanian and towards the Canadian identity is observed among its representatives in their sense-of-self. The Lithuanian identity of this sub-group is passed over to the younger generations by their parents, while their Canadian identity is obtained and developed naturally. Their Lithuanian identity is associated not so much with territorial Lithuania but rather with family, tradition, and idea of Lithuania. The Lithuanian language is preserved more as a relic of identity rather than a tool of active communication, it serves a ritual-like function and is used on special occasions.

1.3. The group of People from Lithuania shows a clearer inclination to change rather than constancy. Identity is reconsidered. Some emigrants still identify themselves as Lithuanians but others already perceive themselves as Canadian Lithuanians or even Canadians or citizens of the world. Some members of this group still try to understand how they identify themselves since they feel that they are losing one – Lithuanian – identity and have not yet acquired the other one, i.e. Canadian. As a result, such changes cannot yet be perceived as constructive. For many members of this group Lithuania is no longer perceived as an unwavering value and links are developed not so much with the country but with the relatives and the family. The preservation of the Lithuanian identity is also often no longer a matter of primary importance and hence priority is given by some representatives of this group to the integration into the Canadian society.

2. Sameness vs. Difference

2.1. The first subgroup of Canadian Lithuanians is further subdivided into different catego-ries one of which feels fully integrated into the country of residence, whereas members of the

256


other one do not feel they are fully ‘local’ in Canada while at the same time realising that they are also different from the Lithuanians living in their homeland. This sense is reinforced by the awareness that their Lithuanian is not the same as the standard variety spoken in Lithuania. But as such, Lithuania is perceived by this group as a pleasant and homely country.

2.2. Representatives of the second subgroup of Canadian Lithuanians feel they are fully ‘local’ in the country of residence but they do not feel the same in Lithuania. It should be point-ed out that this sense of non-belonging to Lithuania is determined by their poorer proficiency in Lithuanian or its absence overall. However, the members’ familiarity with their Lithuanian roots contributes to the sense of their distinctiveness in the Canadian society which, in turn, provides satisfaction.

2.3. The group of People from Lithuania is also not homogeneous. Some members of this group admit that they cannot identify with Canada, but they feel well in Lithuania; others state that they cannot feel fully ‘local’ either in Canada or in Lithuania, while members of the third category feel well in both countries. Such perceptions are determined by the extent to which specific individuals have assimilated with the Canadian society and how well they have pre-served familial, business or other bonds with Lithuania.

3. Agency vs. Passiveness

3.1. Representatives of the first subgroup of Canadian Lithuanians have clearly opted for the position of agency in order to preserve their Lithuanian identity and language. When it comes to preserving the Lithuanian identity, absence of agency is utterly untypical and not tolerated.

3.2. Members of the second subgroup of Canadian Lithuanians tend to take a rather low-agency position with regard to the preservation of the Lithuanian identity in comparison to the first subgroup. Representatives of this subgroup tend to more often assume the position of pas-siveness; for instance, one may wish to learn Lithuanian but spare no efforts in order to achieve it.

3.3. The group of People from Lithuania tends to show different patterns of behaviour. Some members perceive the Lithuanian identity as a constant given and take no deliberate attempts to maintain it. But other members take an active part in preserving their Lithuanian identity. A more agentive role tends to be assumed by those emigrants who maintain close re-lations with Lithuania. But others, who no longer have relatives in Lithuania and who are not connected with their homeland by any business relations, occupy a non-agentive position with respect to the Lithuanian identity and language.

C h a p t e r 2 . LITHUANIAN IDENTITY AND THE LITHUANIAN LANGUAGE IN ARGENTINA

Meilutė Ramonienė

This chapter deals with several aspects of the Lithuanian language and identity in the Lithuanian community residing in Argentina. Drawing on the data collected via qualitative semi-structured interviews in November 2015 in Argentina, the chapter aims at examining the status and role


257

of Lithuanian as the heritage language in the Lithuanian diaspora living in Argentina, linguistic attitudes held by emigrants and the relationship with the Lithuanian identity. The main goal of this chapter is to reveal the sociolinguistic profile of the Lithuanian community most densely concentrated in Argentina, to determine the extent of the proficiency and use of Lithuanian by Argentinian residents of Lithuanian descent, to identify the factors that have determined lan-guage maintenance or attrition and the linguistic attitudes that have had the major impact on the maintenance of the heritage language and the construction of the Lithuanian identity.

The chapter analyses 67 direct semi-structured in-depth interviews recorded in three cities in Argentina, namely Buenos Aires, La Plata, and Berisso. The largest share of the respondents consists of emigrants of economic necessity who moved to Argentina from Lithuania prior to the Second World War and who were descendants of the former young, illiterate or nearly illit-erate residents of poor villages or small towns in Lithuania. The chapter devotes most attention to the narratives of emigrant experiences and linguistic practices of the second generation Lith-uanian emigrants that reveal their linguistic biographies and features of the Lithuanian identity.

The study of the Lithuanian diaspora in Argentina and the analysis of emigrants’ narratives have revealed the features of the first (pre-war) wave of Lithuanian emigration, the nature of the emigrants’ linguistic behaviour and their perception of the Lithuanian identity. The major-ity of the people of Lithuanian descent based in Argentina belong to the second generation or subsequent generations of emigrants, i.e. they were already born in Argentina. Members of the second generation have mostly acquired Lithuanian from their parents since Lithuanian was most often used by the parents at home. Some respondents claimed they (had) always used Lithuanian in interacting with their parents, grandparents and other elder relatives and sometimes with their siblings. However, natural passing down of the heritage language (Lithu-anian) to the younger generations in this diaspora essentially has decreased or discontinued altogether. The majority of the youth participating in the activities of Lithuanian communities have acquired the knowledge of Lithuanian in various language courses organised in or outside Lithuania, whereas they never or almost never use Lithuanian naturally.

Rather than using the standard variety representative of the status of the 20th century Lithu-anian language, Lithuanian emigrants who came to Argentina spoke the dialect of the region in Lithuania they had resided in prior to their emigration. The examples of the second generation emigrants’ language use shows that in those families whose members had originated from the areas representing different dialects and in communities whose members represented a variety of dialects, the use of Lithuanian resembled a mixture of the features of different Lithuanian dialects. However, it is beyond the scope of the present study to provide a detailed analysis of what features of the dialects and sub-dialects characteristic of those that were used in the early 20th century in Lithuania are still present in the language used by Lithuanians based in Argen-tina, the ways they have intertwined and affected each other when used in such an enclosed community of people whose social interaction with Lithuania has been relatively limited. Such points of inquiry thus remain to be explored in future research.

Members of the Lithuanian community in Argentina who acquired such an archaic and dialect-based Lithuanian from their parents or grandparents, tend to evaluate the quality of their Lithuanian in rather cautious terms. Some respondents stated that they felt their vocabu-

258


lary in Lithuanian was lacking, they realised that the lexis they used was archaic and that they had insufficient communication skills in Lithuanian. The majority of the respondents admitted that interacting in Lithuanian was rather difficult to them, that their use of Lithuanian was fairly infrequent and some respondents reported that they no longer had the possibility to use Lithuanian after their most senior Lithuanian-speaking family members had passed away. Al-though some of the respondents claimed that they read different types of literature, media texts, browsed the Internet in Lithuanian, they nevertheless evaluated their Lithuanian writing skills in rather sceptical terms. The majority of the interviewed subjects reported they frequently switched codes, a considerable amount of clear code switching was also observed in the social interaction among the members of the Lithuanian community in Argentina.

The majority of Lithuanians in Argentina very clearly manifested their Lithuanian identity, emphasised their close relationship with the Lithuanian culture, customs, and with Lithuania which many of them had visited after the restoration of Lithuanian independence. The idea of the Lithuanian identity and emotional bond with Lithuania in the communities of Lithuanians in Argentina is very vivid and it is reflected in practically every narrative that we have recorded. However, language is not given the status of an essential component of the national identity.

C h a p t e r 3 . ETHNIC IDENTITY AND LANGUAGE OF THE LITHUANIAN COMMUNITY IN THE UNITED KINGDOM

Kristina Jakaitė-Bulbukienė, Eglė Vaisėtaitė

The main destination country of contemporary Lithuanian emigration is the United Kingdom. Thus, the aim of the present chapter is to reveal what is characteristic of Lithuanians residing in the United Kingdom, namely, what their ethnic identity is and what their attitudes are with respect to the knowledge of Lithuanian and its use in the private and public (professional) do-mains. The chapter discusses what UK-based Lithuanians consider themselves to be in terms of ethnic identity, what strategies of constructing ethnic identity they adopt and whether such practices are affected by the reasons of their emigration. In addition, the chapter examines the changes that the respondents admit noticing in their use of Lithuanian and discusses their choice (not) to use Lithuanian in the domestic and professional environments.

The results of the study reveal that the vast majority of the respondents of the survey con-sider themselves to be Lithuanians but most of them do not feel the desire or need to partici-pate in the activities of the Lithuanian communities. This suggests that it is not typical of them to engage in the process of deliberate construction of the environment of ethnic culture. The emigrants’ emotional attachment to their country of origin is of a twofold nature, i.e. some emigrants still consider Lithuania to be their homeland, while for others it is London that they feel at home. However, almost a third of the respondents of the quantitative survey have no intentions of returning to Lithuania.

The majority of the participants of the study attach great importance to the knowledge of Lithuanian but at least a third of them admit noticing that the language they use is no longer the same as the variety spoken in Lithuania. The majority (but not all) of the respondents always


259

use Lithuanian when they communicate with their Lithuanian spouses or partners, they tend to use Lithuanian slightly more rarely to interact with their children and even more seldom with friends of Lithuanian descent who reside outside Lithuania. It may thus be concluded that UK-based Lithuanians attach great importance to the Lithuanian language but essentially they make no deliberate attempts to use it as frequently as possible.

C h a p t e r 4 . A SOCIOLINGUISTIC PORTRAIT OF LITHUANIANS IN OSLO Language proficiency and linguistic behaviour

Eglė Gudavičienė

This chapter explores the issues of emigrant language use in Oslo which has become a multicul-tural city whose 30 percent of the population consists of migrants from a variety of countries of the world. One of the largest migrant groups in Norway are Lithuanians; however, as of 2016, Oslo alone was the city of residence for over 3 thousand Lithuanians. Since Lithuanians’ lin-guistic behaviour and trends of their use of Lithuanian in this city have never been researched, the major focus of the current study is on the influence of this multicultural city on the Lithu-anians’ maintenance of the mother tongue and their acquisition of the host language. The main question posed here is whether the emigrants’ language repertoire and their (use of) Lithu-anian have changed during their time of residence in Oslo. To tackle the research question, 27 in-depth semi-structured interviews were conducted in 2016 during fieldwork in Oslo and us-ing the Skype programme. The goal of the analysis of the qualitative data was to examine what is characteristic to Lithuanians’ linguistic behaviour and their language acquisition during the time of their residence in the multicultural city of Oslo. The results of the study show that Norway is appealing to Lithuanians as a country that can provide economic and social welfare; however, people emigrate not only because of economic reasons but also due to the political and social situation that has developed in Lithuania. The majority of the respondents decided to leave Lithuania spontaneously, therefore, they emigrated with no knowledge of the Norwe-gian language. All the subjects unanimously stated that it was essential to know the language of the residence country in emigration and hence they held particularly positive linguistic attitudes towards Norwegian language learning and its proficiency. The majority of the respon-dents hoped they would learn Norwegian after their arrival to Oslo; however, once they start living in Norway, most emigrants tend to stop attending language courses due to the lack of time. Another reason inhibiting Norwegian language acquisition is the quick realisation of the newly arrived Lithuanians that they can get by with their English or with as much Norwegian as is required in their professional environment. Although local Norwegians strongly encourage Lithuanians to speak Norwegian, in the majority of professional domains higher proficiency in Norwegian is not required. Most emigrants, especially those who came to the host country after 2007–2008, have no close relationships with local Norwegian residents. As a result, they have little or no opportunity to use or improve their Norwegian and they lose the motivation to learn it, especially if they are undecided as to whether they are going to stay in Norway or return to Lithuania. The majority of Lithuanians in Norway work in multilingual professional

260


settings, hence, English is usually chosen as the language of communication. The analysis of the domains in which Lithuanian emigrants use their mother tongue has demonstrated that Lithuanian is typically spoken at home, in the community, in social interactions with friends as well as other Lithuanians living in their country of origin. No major changes in the emigrants’ use of their native language have been observed, except for individual cases of code switching. The majority of the respondents stated that it would be difficult for them to use Lithuanian in work-related situations because they either had not worked in Lithuania or they had had a different type of job there. It has been noticed that the advancement of electronic technologies has contributed greatly to creating more favourable circumstances to fill the vacuum of the Lithuanian language among the emigrants. First of all, the Internet has provided Lithuanian emigrants with the access to Lithuanian press media, the possibility to follow Lithuanian news and other current affairs in Internet portals, watch Lithuanian television, listen to the radio, download books, etc. In addition, Lithuanians in Oslo have access to and use social media in which, depending on the needs of the target audience of their messaging, they use Lithuanian, Norwegian, and English. So, the development of electronic communication technologies and mobility possibilities which emerged in the 21st century have created particularly favourable conditions for the maintenance of the heritage language and especially for its active use.

Bilingualism in Oslo-based Lithuanian families

Inga Hilbig

This chapter seeks to investigate bilingualism with Lithuanian in Oslo-based Lithuanian fami-lies. The main focus is given to children’s linguistic behaviour and the way Lithuanian as a minority language co-exists and competes with Norwegian as the majority language. The study also examines the linguistic behaviour of Oslo-residing Lithuanian parents, the strategies and tools they apply in developing their children’s bilingualism, their motivation, linguistic atti-tudes and expectations.

In the single-ethnicity families examined, the parents address each other and their chil-dren in Lithuanian. Although this is perceived as natural behaviour, it may be challenging to maintain consistency in the environment of the dominant Norvegian language. Nonetheless, Lithuanian occupies a strong position in these families and the children’s acquisition of the language is often and to a great extent stimulated via parental input. In the majority of the families, children use Lithuanian in their interaction with the parents; however, some children tend to respond in Norwegian even when they are addressed in Lithuanian by their parents. As the children grow up, they start identifying increasingly more strongly with the local language and culture, they obtain a better understanding of the prestige and power of the dominant language, they seek peer recognition and challenge the boundaries of linguistic behaviour im-posed by their parents. While it is known that this type of bilingualism, i.e. sequential bilin-gualism of same-ethnicity emigrant families tends to be better balanced in comparison to that of simultaneous bilinguals from inter-ethnic families, the minority language may still remain insufficiently developed, functionally reduced and undergo attrition.


261

In the inter-ethnic families constituted of a Lithuanian and a member of another national-ity, Lithuanian mothers communicate with their children in Lithuanian, whereas the fathers use their native language in parent-children interactions. The children are also exposed to a third language, i.e. the language that their parents use to communicate with each other which is usually English. In these multilingual families, Lithuanian is used less often and to a lesser extent than in the intra-ethnic families. However, it is very important that the competitor of the minority languages, i.e. Norwegian formally remains outside the home domain, especially if the parents’ proficiency in it (and in each other’s languages) is rather low. Their children have the need to use and get used to using all the languages they are exposed to in their environment since their early childhood, they perceive them all as necessary and hence they remain active in their usage. When children use two minority languages at home, it may be difficult to ensure their sufficient input and, in the long run, both minority languages may also be overtaken by the majority variety. Nevertheless, it is likely that the children from these families will be more balanced bilinguals in comparison to those of inter-ethnic Lithuanian-Norwegian families.

In the inter-ethnic Lithuanian-Norwegian families, Norwegian is not only the dominant language of the external environment but also the home language, i.e. the language used by the fathers and husbands, the language of inter-partner communication as well as the com-mon language of the whole family. As a result, its competition against the minority language is very high. The mothers’ use of Lithuanian in their interaction with the children is not as natural and its maintenance in the family requires great self-control and considerable efforts. When the input of Lithuanian in daily life is insufficient, in the long run the children not only find it difficult to use, but they go as far as to stop comprehending it altogehter which leads to disturbances in communication. Although these children are exposed to and need to acquire only two languages, one of them has the status of a powerful language of social environment and thus the linguistic balance is badly broken. The children in these families do not have a pragmatic need to know and learn Lithuanian, it is perceived by them as a burden which may lead to conflicts and problems in relationships. Children who are addressed by their mothers in Lithuanian, systematically respond in Norwegian. In turn, the latter situation affects the mothers’ behaviour: some of the mothers have already replaced Lithuanian with Norwegian in their interaction with the children and, as a result, their children no longer speak Lithuanian.

Home is usually the only environment in which the emigrants’ children can hear and use Lithuanian. Those who came to Norway later into their childhood, speak Lithuanian more flu-ently and with greater willingness than their younger siblings many of whom were already born in Norway. However, the children’s reactions to the languages of their environment, their skills, inclinations and choices only partly depend on such issues as the order of birth, the number of children in the family, the age difference between them, the ethnic composition of the family and other objective factors. The nature of bilingualism manifested by different children in the same families and by children in different families, has revealed that there are various subjective fac-tors that may contribute to the success of bilingualism. One regularity has emerged particularly clearly, i.e. Norwegian is used for inter-sibling communication in all the three types of families.

The majority of the parents have a good understanding of the impact that the dominant language has on children and they systematically try to counterbalance it via different strategies

262


such as attempting to interact with them in the minority variety as much as possible, recruiting Lithuanian baby-sitters, getting access to Lithuanian books, films, and games. Particularly useful in the children’s development of Lithuanian language proficiency are visits to Lithuania during which even its most passive users, i.e. those bilinguals who merely understand Lithuanian, even-tually activate their weaker language to at least meet their minimal needs of social interaction. Nurturing their children’s acquisition of Lithuanian is considerably easier for those families who maintain close bonds with their country of origin. Children’s close relationships with monolin-gual speakers of the minority language, especially peers, are particularly important and valuable.

Having access to Lithuanian social environment outside the home domain in the country of emigration is key for the maintenance of the minority language; however, constructing such an environment is fairly difficult for the parents. The majority of the children’s friends is Oslo are non-Lithuanians. Parents’ expectations that their children will establish close friendships with other Lithuanian children in the Lithuanian Sunday school run by the local Lithuanian com-munity often fail since, even though the children meet after school, they still communicate in Norwegian. Numerous families have attempted to enrol their children into the school, but very few of them have continued to attend it. The parents often face their children’s unwillingness and resistance to learning, they might also be disappointed with the nature or quality of teaching pro-vided to their children and gradually lose their own motivation. It is indeed difficult to maintain the balance between a democratic style of developing children’s bilingualism and the simultane-ous necessity to “press” them, especially when there comes a need to study the minority language in an academic setting. The most challenging aspect is developing children’s writing skills which are lacking even in children who have mastered the skills in other areas of language use quite well.

When they encounter problems in young children’s bilingual language acquisition and de-velopment, families can typically be provided with professional assistance. However, bilingual-ism with a minority language may mistakenly be perceived by educators or other specialists as unnecessary or even hindering the acquisition of the Norwegian language and integration. Lithuanian children’s bilingualism in Norway does not have an elite status since Lithuanian is perceived as a small language of low prestige spoken by economic immigrants. Nevertheless, the respondents consider that it is crucial for their children to know Lithuanian. Its main mo-tive is the parents’ wish that their children could communicate with their relatives, especially with the grandparents. The second motive is the practical benefit of having proficiency in more than one language. This aspect was most strongly emphasised by the respondents who have proficiency in more languages and who possess substantial intercultural experience. But at the same time, representatives of this group, especially the mothers from inter-ethnic Lithuanian-Norwegian families, attached less importance to the possible failure to pass over their language to the children. Based exclusively on the criterion of practical benefit, Lithuanian may be seen as too insignificant to make disproportionate efforts in order to preserve it in inter-ethnic fami-lies. The third motive to preserve the minority language is emigrants’ emotional attachment to it. Some respondents also pointed out value-based motives, e.g. duty and honour for Lithu-anians to speak their parents’ language and to know the culture. Those parents whose children and who themselves almost or completely stopped using Lithuanian in the family, expressed their great disappointment and clear feelings of responsibility and guilt when they were talking


263

about it. More pessimistic views towards their children’s prospects of maintaining Lithuanian were expressed by the parents of senior children who have already faced the challenges of pre-serving the minority language as well as by the mothers in the inter-ethnic families. The major-ity of the parents that were interviewed believed it was highly unlikely that their children would use Lithuanian to communicate with their own offspring. On the other hand, the respondents from intra-ethnic families with no children or very small children who consider the use of Lithuanian as a natural phenomenon, could very vaguely envisage the challenges that lie ahead in their families in preserving Lithuanian.

The issue of child bilingualism in the families of the Lithuanian diaspora is concerned with the knowledge and use of Lithuanian as a minority language alongside the dominant – Norwe-gian – language. The summative results and conclusions provided in this chapter are based on the data drawn from specific qualitative interviews. Hence, in no way can the obtained results be used to make generalisations or strong claims about the whole community of Lithuanians in Oslo or even more so in Norway. If generalisations based on the described results were to be made, though, it could only be done with great reservations. On the other hand, the trends detected in this study may also be characteristic of numerous other contemporary Lithuanian emigrant communities residing in greater numbers in other cities of Western Europe.

C o n c l u s i o n s . WHAT DO THE FOUR CASES OF THE LITHUANIAN DIASPORA REVEAL?

Meilutė Ramonienė

The major concern of this monograph has been to investigate several cases of Lithuanian emi-gration in different countries. Namely, the study has aimed to examine the features of linguis-tic behaviour of the Lithuanian diaspora residing in Argentina, Great Britain, Canada, and Norway, to sketch the sociolinguistic profiles of the four countries which reflect the linguistic repertoire and communicative practices characteristic of respective Lithuanian communities, Lithuanian language maintenance and attrition and the general trends of the construction of Lithuanian identity in the context of emigration.

The analysis of the accounts of four different emigrant communities has shown that most parallels emerge among those emigrants who left Lithuania due to economic necessity. This includes Argentinian Lithuanians whose parents or grandparents emigrated from Lithuania before the Second World War, the new wave of emigrants in Canada, Lithuanian emigrants in the United Kingdom and Norway. The narratives of these emigrants have not only elicited very similar stories of emigration but they have also revealed a similar trend among them to make language choices and decisions based on pragmatic grounds.

Lithuanian is used at home by the majority of the first-generation emigrant families consti-tuted of a single (Lithuanian) ethnicity. The study has shown that Lithuanian was used in the private domain by the majority of Argentinian Lithuanians, Lithuanian is also spoken in the Lithuanian families residing in Norway, United Kingdom and in the homes of newly arrived Ca-nadian Lithuanians. However, when families are presented with their first challenges affecting

264


their language management such as the intrusion of the host language brought by the children to the home domain, they usually abandon even their pre-planned language policy and ideol-ogy of seeking Lithuanian language maintenance. Having acquired substantial proficiency in the host language from the environment, the young generation born in the country of emi-gration start to use it at home as the stronger language. The host language becomes the main tool of communication among siblings and peers. Children tend to start responding in the local language when their parents address them in Lithuanian. Sometimes the host language rather than Lithuanian is chosen as the language of communication even in single-ethnicity (Lithuanian) families with the intention of their members’ faster integration into the society of the country of residence and more successful adaptation in the host country. The Lithuanian language is not perceived as an unquestionable value to be pursued and cherished. Evidence of such perception has emerged in Lithuanian families of the contemporary wave of emigration residing in the United Kingdom and Canada.

Of all the groups of the Lithuanian diaspora examined in the current study, the post-war Lithuanian emigration wave (in this work represented by the Lithuanian emigrant community residing in Toronto) stands out the most with regard to language practices, attitudes and the Lithuanian identity. In the consciousness of this emigrant group the Lithuanian language is con-sidered to be a matter of unquestionable value and an essential component of the Lithuanian identity. Meanwhile, representatives of the second and subsequent waves of emigration perceive the Lithuanian segment of their identity as a necessity passed on to them by the older generation.

In all the four emigrant communities the Lithuanian language used by the speakers is per-ceived as different, i.e. not the same as the variety spoken in Lithuania. This aspect most clearly emerges and is most frequently acknowledged by the Lithuanian emigrant community in Argen-tina where the Lithuanian language variety used by Lithuanian emigrants is indeed archaic and contains different dialectal features which is largely due to the fact that the emigrants acquired Lithuanian in the early 20th century from poorly literate former residents of Lithuanian villages. On the other hand, the Lithuanian used by the representatives of the latest wave of emigration, even by those who have resided in a foreign country for a substantial period of time, is very simi-lar to the native-speaker variety used in Lithuania. Modern communication technologies and the Internet have enabled emigrants to easily and frequently communicate in Lithuanian with Lithu-anians residing in and outside their country of origin, to use Lithuanian media, follow current affairs in Lithuania, read Lithuanian press, have a favourable Lithuanian-speaking environment and not to detach themselves from the Lithuanian language used in contemporary Lithuania.

All the four cases examined in the book have revealed clear patterns of the construction of Lithuanian identity in emigration. Notably, communication with the Lithuanian emigrants in all the four countries has shown that Lithuanian emigrant communities maintain strong emo-tional bonds with the Lithuanian identity.

The goal and scope of this monograph has been limited and thus has not allowed for a more in-depth analysis of numerous issues which could be investigated drawing on the data collected for the research project. Both quantitative and qualitative data will serve as a basis to examine numerous phenomena in different emigrant groups such as linguistic attitudes and behaviour, the role of Lithuanian dialects in emigrants’ linguistic practices, acquisition and attrition of Lithu-anian in the groups representing different waves of emigration and numerous other issues.

265

1 p r i e d a s . SOCIOLINGVISTINĖS APKLAUSOS KLAUSIMYNAS

1. Ar Jūs asmeniškai ne Lietuvoje gyvenate ilgiau nei 5 metus (be ilgesnių nei pusės metų pertraukų)?

1. Taip2. Ne

2. Ar bent vienas iš Jūsų keturių senelių yra / buvo lietuvis (-ė)?

1. Taip2. Ne

3. Kurie iš šių Jūsų šeimos narių yra / buvo lietuviai (bent pusiau)? Pažymėkite visus tinkamus at-sakymus.

1. Motina2. Tėvas3. Motinostėvas4. Motinosmotina5. Tėvotėvas6. Tėvomotina

4. Kas Jūs esate?

1. Lietuvis(-ė)2. Pusiaulietuvis(-ė)3. Kitostautybės(įrašykite) ..................................................................................4. Nežinau

5. Kur (kokioje šalyje) Jūs gimėte?

1. Lietuvoje2. Kitur(įrašykite) .................................................................................................

6. Ar Jūs esate pirmos, antros ar trečios kartos emigrantas iš Lietuvos?

1. Esupirmoskartosemigrantas(-ė)(emigravauaš,tačiaumanotėvaiirseneliaigyvena/gyvenoLietuvoje)

2. Esupirmoskartosemigrantas(-ė)(emigravaukartusutėvais)3. Esuantroskartosemigrantas(-ė)(manotėvaiemigravoišLietuvos,ašpatsjaugimiaune

Lietuvoje)4. Esutrečioskartosemigrantas(-ė)(manoseneliaiemigravoišLietuvos,tėvaiirašjaugimėme

neLietuvoje)5. Kita(nurodykite) ...............................................................................................

7. Kiek jums buvo metų, kai išvykote iš Lietuvos? .................................................

8. Kiek metų Jūs gyvenate ne Lietuvoje? (Nurodykite metų skaičių) .......................

9. Kokios buvo jūsų / pirmojo emigravusio jūsų šeimos nario pagrindinės emigracijos priežastys? Nurodykite svarbiausią pirminę priežastį. Galite rinktis ne daugiau kaip 3 atsakymus.

1. Pasitraukimasdėlkaro(PirmojoarAntrojopasauliniokaro)2. Išvažiavimasdėlsutuoktinio(-ės)arparnerio(-ės)3. Išvažiavimaspasemigracijojegyvenančiąšeimą(motiną,tėvą,kitusartimuosius)4. Dėlmokslų

Priedai

266


5. Gavusdarbopasiūlymą6. Dėlto,kadsutuoktinis(-ė)arparneris(-ė)gavodarbopasiūlymą7. Dėlto,kadLietuvojenebuvodarbo8. Dėlnusivylimo/nepasitenkinimobendrasituacijaLietuvoje9. Ieškantnaujųgalimybių10. Pažintipasaulį,pakeliauti11. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

10. Šalis, kurioje pastaruoju metu nuolat gyvenate?

1. JungtinėKaralystė2. Airija3. Ispanija4. Vokietija5. Norvegija6. KitašalisEuropoje(nurodykite) ........................................................................7. JAV8. Kanada9. Australija10. PietųAmerikosšalis(nurodykite) ......................................................................11. Kitašalis(nurodykite) ........................................................................................

11. Kokios šalies / kokių šalių pilietis (-ė) esate?

1. Lietuvos2. Šalies,kuriojegyvenu3. Lietuvosiršiosšalies,kuriojegyvenu4. Kita(nurodykite) ...............................................................................................

12. Kokia Jūsų pirmoji išmokta kalba? Galimi keli atsakymai.

1. Lietuviųkalba2. Kitakalba(nurodykite) ......................................................................................3. Kitakalba(nurodykite) ......................................................................................

13. Jūsų lytis:

1. Vyras2. Moteris

14. Kiek Jums metų? ................................................................................................

15. Jūsų išsimokslinimas:

1. Pradinis/pagrindinis2. Vidurinis3. Specialusisvidurinis/aukštesnysis4. Aukštasis5. Kita(nurodykite) ...............................................................................................

16. Jūsų pagrindinis užsiėmimas:

1. Patssaudarbdavys(-ė)2. Samdomasdarbuotojas(-a)3. Motinystės/vaikopriežiūrosatostogose4. Bedarbis(-ė)5. Namųšeimininkė(-as)6. Pensininkas(-ė)7. Moksleivis(-ė)/studentas(-ė)

Priedai

267

L I E T U V I Ų K A L B O S I R K I T Ų K A L B Ų M O K Ė J I M A S

1. Kokias kalbas (įskaitant ir lietuvių kalbą) mokate (nors šiek tiek suprantate)? Pradėkite vardyti nuo tos, kurią mokate geriausiai.1. ............................................... ............................................................................2. ............................................... ............................................................................3. ............................................... ............................................................................4. ............................................... ............................................................................5. ............................................... ...........................................................................

2. Kokias kalbas išmokote prieš pradėdamas lankyti darželį ar mokyklą? 1. Lietuvių2. Lietuviųirkitą(-as)3. Kitą(-as)

3. Kokių kalbų mokėtės mokykloje, aukštojoje mokykloje? Galimi keli atsakymai. 1. Lietuvių2. Anglų3. Vokiečių4. Prancūzų5. Ispanų6. Rusų7. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

4. Ar mokykloje, aukštojoje mokykloje mokėtės dabartinės gyvenamosios šalies kalbos?1. Taip2. Ne

5. Kaip Jūs mokėjote lietuvių kalbą prieš išvykdamas iš Lietuvos?1. Labaigerai2. Gerai3. Vidutiniškai4. Prastai5. Visainemokėjau

6. Kaip Jūs mokate lietuvių kalbą dabar? 1. Labaigerai2. Gerai3. Vidutiniškai4. Prastai5. Visainemoku

7. Įvertinkite konkrečius savo lietuvių kalbos dabartinius gebėjimus.

Labaigerai Gerai Vidutiniškai Prastai Visaine1.Suprantu 1 2 3 4 52.Kalbu 1 2 3 4 53.Skaitau 1 2 3 4 54.Rašau 1 2 3 4 5

8. Kur išmokote lietuvių kalbos? Galimi keli atsakymai.1. Lietuvoje2. NeLietuvoje

268


9. Kaip išmokote lietuvių kalbos? Galimi keli atsakymai.

1. Šeimoje2. Išsenelių3. Išlietuviškosaplinkos4. Lituanistinėjemokykloje5. Lietuviųkalboskursuose,suprivačiumokytoju6. Kitur(įrašykite) .................................................................................................

10. Ar stengiatės gerinti / tobulinti savo lietuvių kalbos mokėjimą?

1. Taip2. Ne

11. Kaip mokate šalies, kurioje gyvenate, kalbą?

1. Labaigerai2. Gerai3. Vidutiniškai4. Prastai5. Visainemoku

12. Įvertinkite atskirai konkrečius gyvenamosios šalies kalbos dabartinius gebėjimus.

Labaigerai Gerai Vidutiniškai Prastai Visaine1.Suprantu 1 2 3 4 52.Kalbu 1 2 3 4 53.Skaitau 1 2 3 4 54.Rašau 1 2 3 4 5

13. Kaip mokėjote šios šalies kalbą prieš atvykdamas (-a) į šalį?

1. Labaigerai2. Gerai3. Vidutiniškai4. Prastai5. Visainemokėjau

14. Kur išmokote gyvenamosios šalies kalbą? Galimi keli atsakymai.

1. Lietuvoje2. Šioješalyje3. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

15. Kaip išmokote gyvenamosios šalies kalbos? Galimi keli atsakymai.

1.Mokykloje2.Šioskalboskursuose3.Suprivačiumokytoju4.Savaime(iššeimosnarių,aplinkiniųžmonių,žiūrėdamasTV,klausydamasisradijo)5.Kita(įrašykite) .......................................................................................................

16. Ar stengiatės gerinti / tobulinti gyvenamosios šalies kalbos mokėjimą?

1. Taip2. Ne

Priedai

269

L I E T U V I Ų I R K I T Ų K A L B Ų V A R T O J I M A S

17. Kurias kalbas vartojate savo gyvenamoje šalyje? Galimi keli atsakymai.

1. Lietuviųkalbą2. Gyvenamosiosšalieskalbą3. Sutuoktinio/partnerioarkitųkartugyvenančiųgiminaičiųkalbą,jeigutainėragyvenamosios

šalieskalba4. Kitąkalbą

18. Kaip dažnai kalbate lietuviškai?

1. Beveikniekada2. Retai3. Kasmėnesį4. Kassavaitę5. Kasdien

19. Kokiose situacijose savo gyvenamoje šalyje šias kalbas vartojate dažniausiai? Galimi keli atsakymai.

Lietuvių Gyvenamosiosšalies Kitąkalbą Nepritaikoma

Namie 1 2 3 4Kavinėse,parduotuvėse,kirpykloseirpan. 1 2 3 4Darbe 1 2 3 4Mokykloje,aukštojojemokykloje 1 2 3 4Lietuviųbendruomenėssusirinkimuose 1 2 3 4Bažnyčioje 1 2 3 4Kita 1 2 3 4

20. Ar dalyvaujate gyvenamosios šalies lietuvių bendruomenės veikloje?

1. Taip,aktyviaidalyvauju2. Dalyvauju,kaituriugalimybę,retkarčiais3. Nedalyvauju,nesgyvenamojoješalyjenėraaktyviaiveikiančioslietuviųbendruomenės4. Nedalyvaujudėlobjektyviųpriežasčių(pertoli,neturiulaikoirpan.)5. Nedalyvauju,nesmantaineįdomu,nejaučiuporeikiodalyvauti6. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

21. Kaip dažnai Jūs bendravote / bendraujate LIETUVIŠKAI?

Vertindami bendravimo su konkrečiais žmonėmis dažnį atsižvelkite į tai, kaip dažnai Jūs su tuo žmogumi kalbate lietuviškai, o ne kaip dažnai Jūs su juo apskritai bendraujate.

Visada Dažnai Kartais Niekada Neturėjau/neturiu

Suvyru,partneriu/žmona,partnere 1 2 3 4 5Suvaikais 1 2 3 4 5Suanūkais 1 2 3 4 5Sumotina 1 2 3 4 5Sutėvu 1 2 3 4 5Subroliu(-iais),seserimi(-imis) 1 2 3 4 5Sumočiuteištėvopusės 1 2 3 4 5Suseneliuištėvopusės 1 2 3 4 5

270


Sumočiuteišmotinospusės 1 2 3 4 5Suseneliuišmotinospusės 1 2 3 4 5Sukitaisgiminaičiais,gyvenančiaisneLietuvoje 1 2 3 4 5

Sukitaisgiminaičiais,gyvenančiaisLietuvoje 1 2 3 4 5

Sulietuviųkilmėsdraugais,gyvenan-čiaisneLietuvoje 1 2 3 4 5

Sulietuviaisdraugais,gyvenančiaisLietuvoje 1 2 3 4 5

Susavobendradarbiais 1 2 3 4 5Susavoaugintiniaisgyvūnais 1 2 3 4 5

22. Kaip dažnai Jūs bendravote / bendraujate NELIETUVIŠKAI?

Vertindami bendravimo su konkrečiais žmonėmis dažnį atsižvelkite į tai, kaip dažnai Jūs su tuo žmogumi kalbate nelietuviškai, o ne kaip dažnai Jūs su juo apskritai bendraujate.

Visada Dažnai Kartais Niekada Neturėjau/neturiu

Suvyru,partneriu/žmona,partnere 1 2 3 4 5

Suvaikais 1 2 3 4 5

Suanūkais 1 2 3 4 5

Sutėvais 1 2 3 4 5

Subroliu(-iais),seserimi(-imis) 1 2 3 4 5

Suseneliais 1 2 3 4 5

Sulietuviųkilmėsgiminaičiais,gyve-nančiaisneLietuvoje 1 2 3 4 5

Sulietuviųkilmėsdraugais,gyvenan-čiaisneLietuvoje 1 2 3 4 5

Susavobendradarbiais 1 2 3 4 5

Sukaimynais 1 2 3 4 5

Susavoaugintiniaisgyvūnais 1 2 3 4 5

23. Kokiomis kalbomis Jūs:

Jei neklausote radijo, nesibarate ar nenaršote internete, atsakydami apie kalbų vartojimą šiose situ-acijose žymėkite „Niekada“

A.Lietuviųkalba B.Nelietuviųkalba C.Pereinuišvienoskalbosįkitą

1. Skaitote knygasdažnai 1 1

kartais/retai 2 2niekada 3 3

2. Skaitote spaudą, žurnalus

dažnai 1 1kartais/retai 2 2

niekada 3 3

3. Naršote internetedažnai 1 1


Priedai

271

4. Rašote dažnai 1 1 1

kartais/retai 2 2 2niekada 3 3 3

5. Klausote garso įrašų (muzika, el. knygos, pasakos)

dažnai 1 1kartais/retai 2 2

niekada 3 3

6. Klausote radijo dažnai 1 1


7. Žiūrite TV dažnai 1 1


8. Keikiatėsdažnai 1 1 1

kartais /retai 2 2 2niekada 3 3 3

9. Baratėsdažnai 1 1 1


10. Galvojatedažnai 1 1 1


11. Skaičiuojate dažnai 1 1


12. Juokaujate dažnai 1 1 1


13. Meldžiatės dažnai 1 1 1


14. Sapnuojatedažnai 1 1 1


24. Ar manote, kad Jūsų vartojama lietuvių kalba yra tokia pati kaip Lietuvoje gyvenančių lietuvių?

1. Taip 2. Ne

25. Kokių skirtumų pastebite? Galimi keli atsakymai.

1. Tarimo,intonacijos,atsiradusioakcento2. Žodyno(pvz.,imastigtilietuviškųžodžiųdarbo,mokslokonteksteirpan.)3. Gramatikos(pastebite,kaddaroįtakąšalies,kuriojegyvenate,kalba,pvz.,sakydamilietuvišką

sakinįjįtiesiogiaiverčiateiššalies,kuriojegyvenate,kalbos)4. Rašybos(abejojatedėlžodžiųrašybos,skyrybostaisykliųirpan.)5. Kokiųdar?(Nurodykite) ....................................................................................

272


26. Perskaitykite klausimus ir pasirinkite tinkamiausią atsakymo variantą. Galimas tik vienas atsakymas.

Lietuviųkalba

Kelioskalbos:lietuviųirkita

Kelioskalbos,bettarpjųnėralietuviųkalbos

Gyvenamo-siosšalieskalba

Kitakalba–nelietuviųirnegyvenamosiosšalieskalba

1.Kuriakalbabendrauda- mas(-a)lengviausiaiišreiškia-tesavomintis,jausmus?

1 2 3 4 5

2.KurioskalbosJūsųžodynasplačiausias,turtingiausias? 1 2 3 4 5

3.KuriakalbakalbantJumsnekylatarimosunkumų? 1 2 3 4 5

4.Kuriakalbabendrauda- mas(-a)intuityviaijaučiate,kastaisyklinga,okas–ne?

1 2 3 4 5

5.Kuriakalbanesunkiaigebė-tumėtebendrautiiroficialiojesituacijoje,irneoficialioje?

1 2 3 4 5

6.Kurioskalbostarmes,slengąatpažįstate,galnetvartojate?

1 2 3 4 5

27. Ar kada nors bendraudamas su lietuviais jautėtės nejaukiai, nemaloniai dėl savo lietuvių kalbos? 1. Taip,visada2. Taip,kartais3. Ne,niekada

28. Ar dėl savo lietuvių kalbos nejaukiai jautėtės bendraudamas su (galite žymėti kelis atsakymus):

1. Lietuvojegyvenančiaislietuviais?2. Tojepačioješalyjegyvenančiaislietuviais?3. Kitoješalyje(neLietuvojeirnejūsųgyvenamoješalyje)gyvenančiaislietuviais?

29. Kodėl jaučiatės nejaukiai bendraudami su lietuviais:

1. Dėlsavoakcento2. Dėlžodžiųstokos3. Dėlto,kadmanote,jogjūsųkalbanėrataisyklinga4. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

Š E I M A I R K A L B O S

30. Kur (kokioje šalyje) gimė Jūsų tėvai, seneliai?

1.Lietuvoje 2.Kitur(įrašykite) 3.Nežinau

1.Motina 1 2 ....................... 3

2.Tėvas 1 2 ....................... 3

3.Motinostėvas 1 2 ....................... 3

4.Motinosmotina 1 2 ....................... 3

5.Tėvotėvas 1 2 ....................... 3

6.Tėvomotina 1 2 ....................... 3

Priedai

273

31. Jūsų dabartinė šeiminė padėtis:

1. Vedęs/ištekėjusi,gyvenusupartneriu/partnere2. Išsiskyręs/išsiskyrusi3. Našlys/našlė4. Nevedęs/netekėjusi

32. Kokia Jūsų dabartinės šeimos (partnerystės) tautinė sudėtis?

1. Visišeimosnariaiyralietuviųkilmės/partneris(-ė)yralietuviųkilmės2. Šeimosnariaiyraįvairiųtautybių/partneris(-ė)yranelietuvis(-ė)

33. Kokia buvo Jūsų šeimos (partnerystės) tautinė sudėtis?

1. Visišeimosnariaibuvolietuviųkilmės/partneris(-ė)buvolietuviųkilmės2. Šeimosnariaibuvoįvairiųtautybių/partneris(-ė)buvonelietuvis(-ė)

34. Ar Jūsų partneris (-ė) moka / mokėjo lietuvių kalbą?

1. Geraimoka/mokėjo2. Vidutiniškaimoka/mokėjo3. Prastaimoka/mokėjo4. Tikšiektieksupranta/suprato5. Visainemoka/nemokėjo

35. Ar norėtumėte / norėjote, kad Jūsų partneris (-ė) lietuviškai mokėtų geriau?

1. Taip 2. Ne3. Mannesvarbu

36. Ar norėtumėte, kad Jūsų ateities kartos (vaikai, anūkai, proanūkiai ir t. t.) mokėtų lietuvių kalbą?

1. Taip 2. Ne3. Mannesvarbu4. Nežinau

37. Ar turite vaikų? Galite žymėti kelis variantus.

1. Taip,turiunepilnamečiųvaikų/nepilnametįvaiką(iki18metųamžiaus)2. Taip,turiusuaugusiųvaikų/suaugusįvaiką(18metųirvyresnių)3. Ne,neturiu

38. Kiek vaikų turite?

1. 1vaiką2. 2vaikus3. 3vaikus4. 4vaikus5. 5vaikus6. 6vaikus7. ...vaikus

39. Kokie vaikų vardai?

1. ...............................................2. ...............................................3. ...............................................

274


40. Kaip rinkote vaikams vardus? Galite žymėti kelis variantus.

1. Norėjome,kadvardasbūtųlietuviškas2. Norėjome,kadvardasbūtųtarptautinis3. Norėjome,kadvardastiktųirLietuvoje,irgyvenamoješalyje4. Norėjome,kadvardenebūtųlietuviškųraidžių5. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

41. Kai su vaikais kalbate lietuviškai, kaip kalbate? Galite žymėti kelis variantus.

1. Kalbutaisyklingai,standartine(t.y.bendrine,literatūrine)kalba2. Kalbupaprastai(taip,kaipkalbėjausavonamuose)3. Kalbutarmiškai4. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

42. Kodėl su vaikais kalbate lietuviškai? Skaitydami teiginius, įvertinkite, kiek Jūs su jais sutinkate.

Visiškaisutinku Sutinku

Neisu-tinku,neinesutinku

Nesutinku Visiškainesutinku

Nepri-taikoma

1.Noriuišmokytilietuviųkalbos 1 2 3 4 5 62.Noriu,kadvaikaikalbėtųlietuviš-kaibeakcento 1 2 3 4 5 6

3.Noriu,kadmanovaikaiturėtųšaknis,perimtųkultūrą,tradicijas 1 2 3 4 5 6

4.Noriu,kadvaikaijaustųsisaviLietuvoje 1 2 3 4 5 6

5.Manau,kadšalieskalbąvaikaiišmokstasavaime,todėlstengiuosimokytilietuviųkalbos

1 2 3 4 5 6

6.Noriu,kadneišnyktųlietuviųkalba 1 2 3 4 5 6

7.Negalėčiausuvaikaiskalbėtikitakalba 1 2 3 4 5 6

8.Jausčiausiprastai,jeimanovaikainekalbėtųlietuviškai 1 2 3 4 5 6

9.Kadvaikaigalėtųbendrautisuartimaisiais,giminėmis,pažįstamais 1 2 3 4 5 6

43. Kodėl su vaikais kalbate nelietuviškai? Skaitydami teiginius, įvertinkite, kiek Jūs su jais sutinkate.




Nepri-taikoma

1.Noriuišmokytišalieskalbos 1 2 3 4 5 62.Noriu,kadvaikaikalbėtųšalieskalbabeakcento 1 2 3 4 5 6

3.Noriu,kadvaikailengviauinte-gruotųsišalyje,kuriojegyvename,perimtųšiosšalieskultūrą,tradicijas

1 2 3 4 5 6

4.Noriu,kadvaikaijaustųsisavišalyje,kuriojegyvename 1 2 3 4 5 6

5.Bijau,kadvaikai,kalbėdamikeliomiskalbomis,geraineišmoksnėvienoskalbos,todėlkalbusujaisšalieskalba

1 2 3 4 5 6

Priedai

275

6.Vaikamslengviaukalbėtišalieskalba 1 2 3 4 5 6

7.Vaikainekalbasumanimilietu-viškai 1 2 3 4 5 6

8.Gyvenantmišrioješeimojesunkukalbėtilietuviškai 1 2 3 4 5 6

9.Manau,kadlietuviųkalbanėrareikalinga 1 2 3 4 5 6

10.Manau,kadnemandagusuvaikaiskalbėtilietuviškai,kaiaplin-kiniaižmonėsnesupranta

44. Kaip Jūsų vaikas / vaikai moka / mokėjo kalbėti lietuviškai vaikystėje?

Gerai Vidutiniškai PrastaiVisai

nemoka/nemokėjo

Darnekalba(permažas)

1.1vaikas(pradėkite vertinti nuo vyriausio) 1 2 3 4 52.2vaikas 1 2 3 4 53.3vaikas 1 2 3 4 54.4vaikas 1 2 3 4 55.5vaikas 1 2 3 4 56....vaikas 1 2 3 4 5

45. Kaip Jūsų vaikas / vaikai supranta / suprato lietuviškai vaikystėje?

Gerai Vidutiniškai Prastai Visainesupranta/ nesuprato

1.1vaikas(pradėkite vertinti nuo vyriausio) 1 2 3 42.2vaikas 1 2 3 43.3vaikas 1 2 3 44.4vaikas 1 2 3 45.5vaikas 1 2 3 46....vaikas 1 2 3 4

46. Ar Jūs turite / turėjote brolių, seserų?

1. Taip2. Ne

47. Kiek turite brolių / seserų?

(Įrašykite)...............................................

48. Kelintas vaikas šeimoje jūs esate?

(Įrašykite).............................................

276


49. Kaip Jūs ir Jūsų broliai / seserys mokėjo lietuvių kalbą vaikystėje? Jei turite 2 ir daugiau brolių / seserų, pradėkite vertinti nuo vyriausio.

Gerai Vidutiniškai PrastaiTikšiektieksupranta/suprato

Visainemoka/nemokėjo

Darnekal-ba(permažas)

1.1vaikas(pradėkite vertinti nuo vyriausio) 1 2 3 4 5 6

2.2vaikas 1 2 3 4 5 63.3vaikas 1 2 3 4 5 64.4vaikas 1 2 3 4 5 65.5vaikas 1 2 3 4 5 66....vaikas 1 2 3 4 5 6

50. Galvodami apie savo tėvų elgesį su Jumis (ar kitais vaikais), įvertinkite teiginius:




Nepri-taiko-ma

1.Tėvaivisadastengėsi,kadvaikainamiekalbėtųlietuviškai 1 2 3 4 5 6

2.Ikidarželio/mokyklostėvaikalbėjotiklietuviškai 1 2 3 4 5 6

3.Tėvaivisadastengėsi,kadvaikaibūtinaikalbėtųlietuviškaiten,kuryralietuvių(lietu-viųsusibūrimuose,pasgimines,pasdraugusirkt.)

1 2 3 4 5 6

4.Tėvaiskaitėlietuviškasknygasir(ar)rodėlietuviškusfilmus 1 2 3 4 5 6

5.Tėvaistengdavosisurastilietuviškaikalban-čiąauklę 1 2 3 4 5 6

6.Tėvaivisadastengėsi,kadvaikaiturėtųkuodaugiaulietuviškaikalbančiųdraugųirsujaisbendrautų

1 2 3 4 5 6

7.Tėvaivisadastengėsivaikusvestiįlietu-viškasmokyklėles,bendruomenėsrenginiusirpan.

1 2 3 4 5 6

8.Kadvaikaikalbėtųlietuviškai,tėvaiskatin-davodovanomisarsiūlydavokitųpatraukliųdalykų

1 2 3 4 5 6

9.Kaivaikaikalbėdavonelietuviškai,griežtaireikalaudavo,kadkalbėtųlietuviškai 1 2 3 4 5 6

10.Jeigulietuviškaikalbėdamivaikaidaryda-voklaidų,pataisydavo 1 2 3 4 5 6

11.Jeigulietuviškaikalbėdamivaikaiįterp-davonelietuviškųžodžių,padėdavosurastilietuviškąžodį

1 2 3 4 5 6

12.Irsuvyresniais,irsujaunesniaisvaikaistėvaielgėsi/elgiasitaippat,stengdamiesi,kadjiekalbėtųlietuviškai

1 2 3 4 5 6

13.Sujaunesniu/jaunesniaisvaikaistėvaibuvo/yraatlaidesniirnetaipgriežtaielgda-vosi/elgiasidrausdamikalbėtinelietuviškai

1 2 3 4 5 6

14.Tėvainetaisydavo/netaisojaunesniovaiko/jaunesniųvaikųklaidų 1 2 3 4 5 6

Priedai

277

N U O S TA T O S

51. Kurią kalbą laikote savo gimtąja kalba? Galimi keli atsakymai.

1. Lietuvių2. Gyvenamosiosšalies3. Kitą(įrašykite) ...................................................................................................4. Nežinau/sunkupasakyti

52. Kurią kalbą kiti žmonės mano esant Jūsų gimtąją kalbą? Galimi keli atsakymai.

1. Lietuvių2. Gyvenamosiosšalies3. Kitą(įrašykite) ...................................................................................................4. Nežinau/sunkupasakyti

53. Ar Jums svarbu mokėti lietuvių kalbą?

1. Labaisvarbu2. Labiausvarbuneinesvarbu3. Labiaunesvarbuneisvarbu4. Visainesvarbu

54. Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu mokėti lietuvių kalbą? Pasirinkite ne daugiau kaip 3 Jūsų nuomonę geriausiai atitinkančius atsakymus.

1. Lietuvisturimokėtilietuviųkalbą2. Lietuviųkalbosmokėjimasužtikrinalietuviųkalbosišsaugojimą3. Lietuviųkalbosmokėjimasužtikrinalietuviųkultūrosirtęstinumą4. Kadgalėčiaubendrautisulietuviais,gyvenančiaisLietuvoje(giminėmis,draugais,pažįstamaisir

pan.)5. Kadgalėčiaubendrautisulietuviais,gyvenančiaisneLietuvoje(giminėmis,draugais,pažįstamais

irpan.)6. Dėldarbo7. Dėlmokslų8. Dėlviešojogyvenimo(bendruomenėsgyvenimo,bažnyčios,lietuviškųrenginių,įvairiųpaslaugų

irpan.)9. Kita(įrašykite) ....................................................................................................

55. Kodėl, Jūsų nuomone, mokėti lietuvių kalbą yra nesvarbu? Galimi keli atsakymai.

1. Galimabūtilietuviuirnemokantkalbos2. Nėrasukuo/kurbendrautilietuviškai3. Galiususikalbėtisulietuviaisirkitomiskalbomis4. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

56. Ar Jums svarbu mokėti gyvenamosios šalies kalbą?

1. Labaisvarbu2. Labiausvarbuneinesvarbu3. Labiaunesvarbuneisvarbu4. Visainesvarbu

57. Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu mokėti gyvenamosios šalies kalbą? Pasirinkite ne daugiau kaip 3 Jūsų nuomonę geriausiai atitinkančius atsakymus.

1. Šaliesgyventojasturimokėtitosšalieskalbą2. Dėlsėkmingossocialinėsirkultūrinėsintegracijos,pritapimo

278


3. Kadgalėčiaubendrautisudraugais,kaimynais,giminaičiaisirkt.4. Dėldarbo5. Dėlmokslų6. Dėlviešojogyvenimo(reikalųtvarkymoinstitucijose,gydymoįstaigose,dalyvavimorinkimuose

irpan.)7. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

58. Kodėl, Jūsų nuomone, mokėti gyvenamosios šalies kalbą yra nesvarbu? Galimi keli atsakymai.

1. Galimagyventiirnemokantšiosšalieskalbos2. Galiususikalbėtiirkitomiskalbomis3. Kita(įrašykite) ....................................................................................................

59. Pažymėkite, kuri kalba Jums yra: (galimas tik vienas pasirinkimas kiekvienoje eilutėje)

Lietuviųkalba Gyvenamosiosšalieskalba Kitakalba

Gražiausia 1 2 3

Reikalingiausia 1 2 3

Brangiausia/mieliausia 1 2 3

60. Kuri kultūra Jums yra sava:

1. Lietuvos2. Gyvenamosiosšalies3. Abisavos,betLietuvosartimesnė4. Abivienodaisavos5. Abisavos,betgyvenamosiosšaliesartimesnė6. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

61. Įvertinkite, kiek sutinkate su šiais teiginiais:

Visiškaisutinku Sutinku Neisutinku,nei

nesutinku Nesutinku Visiškainesutinku

1.Manogyvenamoješalyjelietuviaiyramalonūs,draugiškiiršiltižmonės 1 2 3 4 5

2.Gyvenamoješalyjeturiugerųdraugųlietuvių 1 2 3 4 5

3.Gyvenamoješalyjemielaisusipažinčiausudaugiaulietuvių 1 2 3 4 5

4.Gyvenamoješalyjestengiuosipuoselėtilietuviųkultūrą,tradicijas 1 2 3 4 5

5.Lietuvojejaučiužmoniųdraugiškumą,palankumą 1 2 3 4 5

6.Lietuvojejaučiuosisavas(-a) 1 2 3 4 57.Gyvenamosiosšaliesžmonėsyramalo-nūs,šiltiirdraugiški 1 2 3 4 5

8.Gyvenamoješalyjeturiugerųdraugųnelietuvių 1 2 3 4 5

9.Gyvenamoješalyjemieliaubendraučiau/bendraujusunelietuviais 1 2 3 4 5

10.Gyvenamoješalyjeperimu/perėmiau/puoselėjušiosšalieskultūrą,papročius 1 2 3 4 5

11.Gyvenamoješalyjejaučiuosisavas(-a) 1 2 3 4 5

Priedai

279

J Ū S I R L I E T U V A

62. Ar esate buvęs Lietuvoje?

1. Taip,buvauvienąkartą2. Taip,buvau2–5kartus3. Taip,buvaudaugiaunei5kartus4. Ne,nėkartonebuvau

63. Dėl kokių priežasčių vykote į Lietuvą? Galimi keli atsakymai.

1. SusitiktisugiminaičiaisLietuvoje2. Aplankytisavotėvųargiminaičiųgimtąjąšalį3. Darboreikalais4. Mokytislietuviųkalbos,Lietuvosistorijosarpan.5. Studijuoti6. Atostogauti,keliauti7. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

64. Ar norėtumėte nuvykti į Lietuvą?

1. Taip 2. Ne

65. Kodėl norėtumėte?

1. NoriususitiktisugiminaičiaisLietuvoje2. Noriuaplankytisavotėvųargiminaičiųgimtąjąšalį3. Noriumokytislietuviųkalbos4. Noriustudijuoti5. Noriupakeliauti6. Kita(įrašykite) ...................................................................................................

66. Kodėl nenorėtumėte?

(Parašykite) .................................................................................................................................................

..............................................................................................................................................................

67. Ar norėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą?

1. Taip 2. Ne3. Nežinau

68. Ar norėtumėte gyventi Lietuvoje?

1. Taip 2. Ne3. Nežinau

69. Ar norėtumėte, kad Jūsų ateities kartos (vaikai, anūkai, proanūkiai ir t. t.) gyventų Lietuvoje?

1. Taip 2. Ne3. Mannesvarbu4. Nežinau

280


Gal pažįstate kitų lietuvių / lietuvių kilmės žmonių, gyvenančių ne Lietuvoje ilgiau nei 5 metus, kurie galėtų dalyvauti šiame tyrime?

Jei pažįstate, maloniai prašome nurodyti jų elektroninio pašto adresą arba skaipo vartotojo vardą. Mes su jais būtinai susisieksime.

N U O Š I R D Ž I A I D Ė KO J AM E J UM S U Ž S K I R TĄ L A I K Ą !

Jei norėtumėte dar ką nors pridurti, galite rašyti čia.

...............................................................................................................................................................................

...............................................................................................................................................................................

Priedai

281

2 p r i e d a s . INFORMACIJA APIE KOKYBINIUS INTERVIU

Informanto gyvenamojišalis

Informantolytis

Informantoamžius

Emigracijoskarta

Interviutrukmė

Interviupobūdis

1. Argentina mot. 75 K2 58:24 Tiesioginis2. Argentina mot. 84 K2 41:13 Tiesioginis3. Argentina vyr. 37 K3 21:20 Tiesioginis4. Argentina mot. 67 K2 32:18 Tiesioginis5. Argentina vyr. 77 K2 44:29 Tiesioginis6. Argentina mot. 22 K4 04:12 Tiesioginis7. Argentina mot. 20 K4 02:49 Tiesioginis8. Argentina vyr. 22 K4 04:24 Tiesioginis9. Argentina mot. 22 K4 03:33 Tiesioginis

10. Argentina vyr. 20 K4 16:01 Tiesioginis11. Argentina mot. 20 K4 05:46 Tiesioginis12. Argentina mot. 90 K1+ 46:49 Tiesioginis13. Argentina mot. 90 K1+ 27:42 Tiesioginis14. Argentina vyr. 70 K2 50:44 Tiesioginis15. Argentina vyr. 84 K2 57:41 Tiesioginis16. Argentina vyr. ?1 K2? 17:31 Tiesioginis17. Argentina mot. 71 K2 47:09 Tiesioginis18. Argentina vyr. 47 K3 29:00 Tiesioginis19. Argentina vyr. 75 K2 1:37:09 Tiesioginis20. Argentina vyr. 77 K2 1:41:2 Tiesioginis21. Argentina vyr. 81 K2 1:41:27 Tiesioginis22. Argentina mot. 72 K2 1:41:27 Tiesioginis23. Argentina mot. 81 K2 1:41:27 Tiesioginis24. Argentina vyr. 89 K1 1:42:54 Tiesioginis25. Argentina mot. 84 K1 1:42:54 Tiesioginis26. Argentina vyr. 73 K2 24:38 Tiesioginis27. Argentina mot. 72 K2 29:25 Tiesioginis28. Argentina vyr. 76 K2 24:57 Tiesioginis29. Argentina mot. 84 K2 26:50 Tiesioginis30. Argentina mot. 53 K2? 13:09 Tiesioginis31. Argentina mot. 67 K2 17:07 Tiesioginis32. Argentina mot. 72 K2 16:53 Tiesioginis33. Argentina mot. ~70 K2 24:24 Tiesioginis34. Argentina vyr. ~65 K2 13:17 Tiesioginis35. Argentina vyr. 72 K2 49:06 Tiesioginis36. Argentina mot. 46 K3 46:41 Tiesioginis37. Argentina mot. ? K4 46:41 Tiesioginis38. Argentina mot. 74 K2 1:01:11 Tiesioginis39. Argentina mot. 79 K2 1:01:11 Tiesioginis40. Argentina vyr. 81 K2 1:01:11 Tiesioginis41. Argentina vyr. 73 K2 39:13 Tiesioginis42. Argentina mot. 81 K2 27:27 Tiesioginis

* Žymima ?, kai informanto amžius ar karta interviu metu neužfiksuota arba abejotina.

282



Informantolytis

Informantoamžius

Emigracijoskarta

Interviutrukmė

Interviupobūdis

43. Argentina vyr. 24 K4 11:27 Tiesioginis44. Argentina vyr. 77 K2 12:16 Tiesioginis45. Argentina mot. ? K3 12:16 Tiesioginis46. Argentina mot. 70 K2 52:41 Tiesioginis47. Argentina mot. 67 K2 1:09:47 Tiesioginis48. Argentina mot. ? K2 26:20 Tiesioginis49. Argentina mot. 54 K3 23:02 Tiesioginis50. Argentina vyr. 33 K3 24:14 Tiesioginis51. Argentina mot. 82 K2 10:01 Tiesioginis52. Argentina mot. ? K2 41:04 Tiesioginis53. Argentina vyr. 25 K4 15:24 Tiesioginis54. Argentina mot. 23 K4 12:11 Tiesioginis55. Argentina mot. 75 K2 44:33 Tiesioginis56. Argentina mot. 42 K3 32:43 Tiesioginis57. Argentina vyr. 86 K1+ 31:45 Tiesioginis58. Argentina mot. 69 K2 48:50 Tiesioginis59. Argentina mot. 74 K2 52:15 Tiesioginis60. Argentina mot. 78 K2 59:00 Tiesioginis61. Argentina vyr. 28 K4 16:09 Tiesioginis62. Argentina mot. 58 K2 30:38 Tiesioginis63. Argentina mot. 55 K3 25:43 Tiesioginis64. Argentina vyr. 84 K2 37:29 Tiesioginis65. Argentina mot. 77 K2 26:33 Tiesioginis66. Argentina vyr. 70 K2 24:53 Tiesioginis67. Argentina vyr. 73 K2 33:22 Tiesioginis68. Argentina mot. 60 K3 15:20 Tiesioginis69. Argentina vyr. 77 K2 48:11 Tiesioginis70. Argentina vyr. 84 K2 40:43 Tiesioginis71. Argentina mot. 21 K4 07:04 Tiesioginis72. Argentina mot. 30 K3 06:31 Tiesioginis73. Argentina mot. 29 K3 09:43 Tiesioginis74. Argentina vyr. 24 K3 03:18 Tiesioginis75. Argentina vyr. 67 K2 45:00 Tiesioginis76. JungtinėKaralystė vyr. 37 K1 45:31 Tiesioginis77. JungtinėKaralystė mot. 27 K1 40:24 Tiesioginis78. JungtinėKaralystė mot. 28 K1 45:13 Tiesioginis79. JungtinėKaralystė mot. 33 K1 46:10 Tiesioginis80. JungtinėKaralystė mot. 33 K1 20:56 Tiesioginis81. JungtinėKaralystė mot. 66 K1 50:36 Tiesioginis82. JungtinėKaralystė vyr. 27 K1 22:42 Tiesioginis83. JungtinėKaralystė vyr. 30 K1 36:10 Tiesioginis84. JungtinėKaralystė vyr. 73 K1+ 58:26 Tiesioginis85. JungtinėKaralystė vyr. 73 K1+ 30:44 Tiesioginis86. JungtinėKaralystė vyr. 48 K1 36:49 Tiesioginis87. JungtinėKaralystė mot. 30 K1 39:19 Tiesioginis88. JungtinėKaralystė mot. 35 K1 39:31 Tiesioginis

Priedai

283


Informantolytis

Informantoamžius

Emigracijoskarta

Interviutrukmė

Interviupobūdis

89. JungtinėKaralystė mot. 35 K1 32:16 Tiesioginis90. JungtinėKaralystė vyr. 26 K1 36:20 Tiesioginis91. JungtinėKaralystė mot. 31 K1 39:09 Tiesioginis92. JungtinėKaralystė mot. 36 K1 1:03:54 Tiesioginis93. JungtinėKaralystė vyr. 77 K1+ 1:33:42 Tiesioginis94. JungtinėKaralystė mot. 82 K1+ 1:11:10 Tiesioginis95. Kanada mot. 57 K1 38:13 Tiesioginis96. Kanada mot. 43 K1 19:33 Tiesioginis97. Kanada mot 89 K1+ 41:34 Tiesioginis98. Kanada mot. 85 K1 37:12 Tiesioginis99. Kanada vyr. 77 K2 30:27 Tiesioginis

100. Kanada mot. 72 K1+ 30:27 Tiesioginis101. Kanada mot. 75 K1+ 41:11 Tiesioginis102. Kanada mot. 59 K1 59:15 Tiesioginis103. Kanada mot. 72 K3 20:33 Tiesioginis104. Kanada mot. 81 K1+ 49:39 Tiesioginis105. Kanada mot. 81 K1+ 18:10 Tiesioginis106. Kanada mot. 30 K3 10:38 Tiesioginis107. Kanada mot. 54 K2 13:32 Tiesioginis108. Kanada mot. 64 K2 08:09 Tiesioginis109. Kanada mot. 67 K2 12:41 Tiesioginis110. Kanada mot. 55 K2 19:31 Tiesioginis111. Kanada vyr. 40 K1 19:09 Tiesioginis112. Kanada mot. 69 K2 58:31 Tiesioginis113. Kanada vyr. 78 K1+ 58:31 Tiesioginis114. Kanada mot. 69 K1+ 26:09 Tiesioginis115. Kanada mot. 73 K1+ 37:41 Tiesioginis116. Kanada mot. 66 K2 45:20 Tiesioginis117. Kanada vyr. 90 K1 57:21 Tiesioginis118. Kanada mot. 94 K1 57:21 Tiesioginis119. Kanada mot. 30 K1 28:06 Tiesioginis120. Kanada mot. 50 K1 28:06 Tiesioginis121. Kanada mot. 63 K1 27:59 Tiesioginis122. Kanada mot. 60 K2 35:59 Tiesioginis123. Kanada mot. 47 K1 24:17 Tiesioginis124. Kanada mot. 52 K1 23:22;

26:1300:2900:28

Tiesioginis(tarmiškai)

125. Kanada mot. 62 K2 46:17 Tiesioginis126. Kanada mot. 69 K1 18:08 Tiesioginis127. Kanada vyr. 84 K1+ 41:23 Tiesioginis128. Kanada vyr. 92 K1 45:04 Tiesioginis129. Kanada mot. 64 K2 31:20 Tiesioginis130. Kanada mot. 60 K2 25:22

01:11Tiesioginis

131. Kanada mot. 80 K1+ 32:07 Tiesioginis

284



Informantolytis

Informantoamžius

Emigracijoskarta

Interviutrukmė

Interviupobūdis

132. Kanada vyr. 43 K1 27:54 Tiesioginis133. Kanada mot. 50 K1 20:18 Tiesioginis134. Kanada vyr. 65 K2 21:32 Tiesioginis135. Kanada vyr. 79? K1+ 35:21

02:25Tiesioginis

136. Kanada mot. 32 K2 11:5401:11

Tiesioginis

137. Kanada 2mot. 8760

K2 28:3302:20

Tiesioginis

138. Kanada mot. 87 K1+ 29:44 Tiesioginis139. Kanada vyr. 91 K1 30:06

03:1001:04

Tiesioginis

140. Kanada mot. 47 K3 37:5401:18

Tiesioginis

141. Kanada mot. 65 K2 07:1218:0000:1637:08

Tiesioginis

142. Kanada 2vyr.2mot. 32,20,21,23 K2irK4 39:55 Tiesioginis143. Kanada mot. 64 K2 26:23 Tiesioginis144. Kanada vyr. 72 K1+ 37:26

01:28Tiesioginis

145. Kanada mot. 74 K1+ 29:5700:4521:36

Tiesioginis

146. Kanada mot. 37 K1 13:09 Tiesioginis147. Kanada mot. 51 K1 16:18 Tiesioginis148. Kanada vyr. 48 K3 11:49 Tiesioginis149. Kanada mot. 38 K2 05:44 Tiesioginis150. Kanada mot.irvyr. 84ir83,5 K1+ 53:37 Tiesioginis151. Kanada mot. 45 K1 23:49

02:3601:28

Tiesioginis

152. Kanada vyr. 58 K1 01:37 Tiesioginis153. Norvegija vyr. 47 K1 32:56 Tiesioginis154. Norvegija vyr. 31 K1 50:53 Tiesioginis155. Norvegija vyr. 32 K1 1:20:01 Tiesioginis156. Norvegija vyr. 46 K1 32:54 Tiesioginis157. Norvegija mot. 31 K1 59:56 Tiesioginis158. Norvegija mot. 32 K1 56:51 Tiesioginis159. Norvegija mot. 43 K1 1:23:40 Tiesioginis160. Norvegija mot. 46 K1 47:41 Tiesioginis161. Norvegija mot. 14 K1+ 22:08 Tiesioginis162. Norvegija mot. 36 K1 40:50 Tiesioginis163. Norvegija mot. 56 K1 1:09:16 Tiesioginis

Priedai

285


Informantolytis

Informantoamžius

Emigracijoskarta

Interviutrukmė

Interviupobūdis

164. Norvegija vyr. 17 K1+ 35:39 Tiesioginis165. Norvegija mot. 43 K1 01:13:42 Tiesioginis166. Norvegija vyr. 49 K1 23:40 Tiesioginis167. Norvegija vyr. 31 K1 55:23 Tiesioginis168. Norvegija mot. 27 K1 48:43 Tiesioginis169. Norvegija mot. 33 K1 1:13:17 Tiesioginis170. Norvegija mot. 37 K1 43:21 Tiesioginis171. Norvegija mot. 34 K1 59:59 Tiesioginis172. Norvegija mot. 37 K1 01:37:25 Tiesioginis173. Norvegija mot. 39 K1 52:57 Tiesioginis174. Norvegija mot. 35 K1 57:00 Tiesioginis175. Norvegija vyr. 32 K1 01:31:34 Tiesioginis176. Norvegija mot. 30 K1 01:20:28 Tiesioginis177. Norvegija vyr. 27 K1 43:43 Skaipas178. Norvegija mot. 31 K1 53:67 Skaipas179. Norvegija vyr. 27 K1 48:43 Tiesioginis

286


3 p r i e d a s . PROJEKTAS „EMIGRANTŲ KALBA DIASPOROJE: MOKĖJIMAS, VARTOJIMAS, NYKIMAS“

KOKYBINIŲ INTERVIU SCENARIJUS

Klausimai asmenims, emigravusiems iki 1990 m., ir jų palikuonims

Klausimai asmenims, emigravusiems po 1990 m., ir jų palikuonims

A t r a n k i n i a i k l a u s i m a i1.ArjūsgyvenateneLietuvojedaugiaunei3metus?/KiekmetųgyvenateneLietuvoje?2.Arbentvienasišjūsųseneliųyra/buvolietuvis?

I. TYRIMO PRISTATYMAS.Leidimasįrašinėti

II. RESPONDENTO IR (AR) JO ŠEIMOS EMIGRACIJOS ISTORIJA

1.KaipatsidūrėteneLietuvoje?Kaspirmasirkadaišvyko?Dėlkokiųpriežasčių?Kaipįvardytumėtepagrindinępriežastį?2.Arlaikotesaveemigrantu?Kodėl?3.Kurgimėtejūsirjūsųtėvai? 4.Ardidelėjūsųšeima?Kasjąsudaro?Papasakokiteapiesavošeimą,josistorijąplačiau.5.Koksjūsųvardasirpavardė?Arnekilonorasjųpasikeisti?Arpatoguturėtilietuviškąvardą,pavardę,araplinkiniaiištaria?JeigimęsneLietuvoje,kodėltėvaiišrinkobūtenttokį,kaipjaučiasisulietuviškuvardu,pavarde?6.Jeituritevaikų,tuometkokiejųvardai,kaipjuosišrinko?

III. LIETUVIŲ KALBAA. Mokėjimas

1.Armokatelietuviškai?

JeiguNE:Arnorėtumėteišmokti?Kodėl?

JeiguTAIP:KaipJūsįvertintumėtesavolietuviųkalbosmokėjimą? • Kalbate?Laisvai?• Suprantate?Visuosekontekstuose?• Skaitote?• Rašote?

2.Kaip,kurirkadaišmokotelietuviųkalbą?Arstengiatėsgerinti/tobulintisavolietuviųkalbosmokėjimą?

3.Arjūsųtėvai/seneliai/kitišeimosnariaimokalietuviškai?

4.Arjumsasmeniškaisvarbumokėtilietuviųkalbą?Kodėl?

5.Artaijūsųgimtojikalba?Okasišvisoyragimtojikalba:tėvo,motinos,šalies,kuriojegyvenikalba?Kas?JeiguNE:kokiajūsųgimtojikalbairkodėljąlaikotegimtąja?Kokiajūsųpirmojiišmoktojikalba?

6.Okąlaikotesavogimtąjašalimi?KaipJūsjaučiatėsgalvodamas(-a)apiesave? Lietuvis(-ė)?Pusiaulietuvis(-ė),pusiaukitostautybės/šaliesžmogus?Šalies,kuriojedaugiausiaigyvenate,žmogus?Žemyno,kuriamegyvenate,žmogus:europietis(-ė),amerikietis(-ė)?Pasauliožmogus?

7. Jeigukasnorsiššeimosmokalietuviškai,ojūs(respondentas)nemokate,taikodėl?

Priedai

287

8. Argalitepasakyti,kadjūsųvartojamalietuviųkalbayratokiapatikaipirLietuvojegyvenančiųlietuvių?Galpastebiteskirtumų:• tarimo,intonacijos?• žodyno?• gramatikos?• kokiųdar?Kokiųgalėtumėtepapasakotipavyzdžių išsavogyveni-mo,kaipajutote,kadjūsųkalbaikažkotrūksta,kažkoneatsimenate,kažkaskeistaisureagavoirpan.Jeigujūskalbėtumėtenesumanimi,lietuveišLietuvos,arjūsųkalbabūtųkitokia?Kuo?Jeiturilietuvįvyrą(žmoną),draugą(-ę),kaipsujaiskalbalietuviškai?Ardaugkalbojevietinėskalbosžodžiųirpan.

8.Argalitepasakyti,kadjūsųvartojamalietuviųkalbakeičiasi?Kas,pastebite,kinta:• tarimas,intonacija?• pradedatrūktižodžių?• pradedakeltisunkumųgramatika?• kasdar?

B. Vartojimas (jeigu moka lietuviškai)

1.Arvartojatelietuviųkalbą?JeiguTAIP:sukuobendraujatelietuviškai?Kada,kurirkodėl?Kokiosesituacijose,sukuo:• namie;• kavinėse,parduotuvės,kirpyklose;• darbe,galstudijose;• bendruomenėje,sudraugais,sukaimynas,jeišalia

gyvenalietuviai;• bažnyčioje;• galkitur?

1. Ar savo gyvenamoje šalyje vartojate lietuvių kalbą?Kokiosesituacijose,sukuo:• namie;• kavinėse,parduotuvės,kirpyklose;• darbe,galstudijose;• bendruomenėje,sudraugais;• bažnyčioje;• galkita?(galšeštadieninėsmokyklostėvelių

susirinkimai,galneoficialiosbendruomenės,ku-riosvienijamosvaikųamžiaus,bendropomėgio,gyvenamosiosvietos,moterų,kuriosištekėjusiosužnelietuvių,irpan.)

2. Klausimai apie kalbinės veiklos rūšis:• Arjūsskaitotelietuviškai?Knygas?Spaudą?Ardažnaitaidarote?Kąmanoteapieskaitymą,arjisbūtinas?

Jeirespondentasišvažiavęspats,arjisskaitolietuviškai,arjamnetrūkstaskaitymoveiklos,arjissiejaskaity-moveikląsubendrukalboslygiudabar?

• Arjūsklausotėsradijolietuviškai?Žiūriteteleviziją(pvz.,internete)?Ardažnaitaidarote?• Arjumstenkarašytilietuviškai?Kokiosesituacijose?Ardažnai?KaiprašoteFB,žinutes,komentarus

interneteirpan.?KiekdažnairašoteFBiržinutes,koksprocentasyralietuviškai?Kairašotelietuviškai,arsulietuviškomisraidėmis?Kąapiejasgalvojate?Armokaterašybos,skyrybostaisykles?Kądarotetuomet,kaineprisimenatežodžio,nežinote,kaipparašyti,ardažnaitaipbūna?

• Kokiakalbajūs:galvojate?/skaičiuojate?/baratės?/meldžiatės?

B.1.NAMAI,ŠEIMA B.1. NAMAI,ŠEIMAneLietuvoje

1.Arbendraujatelietuviškaisutėvu,motina,seneliais,broliais/seserimis,vaikais,anūkais,artimesniaisirtoli-mesniaisgiminėmis,draugais/pažįstamais,kolegomis,visais,irnepažįstamais,kuriemokalietuviškaiLIETUVOJEIRGYVENAMOJEŠALYJE?YPAČSVARBU:• su motina,• su seneliaisarkitaisvyresnioamžiausšeimojegyve-

nančiaisžmonėmis,• (jeiguturi)sujaunesniaisirvyresniaisbroliais ir

seserimis(kaipsujaisbuvoiryrabendraujama,kaip/kokiomiskalbomisbendraujamatarpusavyjeirsutėvaisbeikitaisvyresniaisšeimosnariais,arvyresnibroliai/seserysatnešėdaugumos/šalieskalbąįšeimą,kada).

1.Arbendraujatelietuviškaisutėvu,motina,seneliais,broliais/seserimis,vaikais,anūkais,artimesniaisirtolimesniaisgiminėmis,draugais/pažįstamais,kolegomis,visais,irnepažįstamais,kuriemokalietuviškaišiuometujūsųgyvenamoješalyje?Sukuo?

288


2.Arnamiekalbama/buvokalbamaapiekalbųvartoji-mą,lietuviųkalbą,kasirkąkalbėjo,kokiosšeimosnariųnuostatos,kaipjosveikiarealiąkalbinępraktiką?Kasšeimojeužsiėmėkalbųvadyba,skatinokokiąkalbinępraktiką(kalbosišlaikymąarperėjimąpriekitoskalbos)?Kaipelgėsitėvai?Arvisąlaikąelgėsivienodai(kaivaikaibuvomaži,kaipradėjolankytimokyklą,kaivaikaipaau-go/užaugo)?Artėvaivienodaielgėsisuvisaisvaikais:irvyresniais,irjaunesniais?Arpaauglystėjenepablogėjokalbosmokėjimas?Kaipreagavotėvai?Artaisė,kontroliavo?Kaipvaikaireagavo?Kaiptaiveikėsantykiusšeimoje?

Klausti, jei ne Lietuvoje gyvena visa šeima

3. Kiekšeimojevartojamasakytinėirrašytinėkalba?Armokomarašytinėskalbos? Klausti, jei ne Lietuvoje gyvena visa šeima

4.Arbūna,kadkartaiskalbantarrašantpritrūkstalietuviškųžodžių?Kada?

5. Arvykstakodųkaita?

6. Arjūsųšeimojevartojamakurinorstarmė?JeiguTAIP,kokia? Klausti, jei ne Lietuvoje gyvena visa šeima

7.Jeigupatysauginote/auginate(dvikalbius)vaikus,kokiataipatirtis,kasbuvosunkuirkaslengva,arnebu-vo/nėrakonfliktų,arvaikainorėjo/norikalbėtilietuviškai,kodėlirpan.

8.Jeiguištekėtumėteužnelietuvio/vestumėtenelietuvę,aršeimojenorėtumėtekalbėtilietuviškai?Arjūsųvaikaikalbėtųlietuviškai?

B.2.MOKYKLA B.2.MOKYKLANELIETUVOJE

1.Ar(kokiojenors)mokyklojebendravotelietuviškai?JeiguTAIP,kokioje?• Sukuo(mokytojais,mokiniais)?• Ardažnai/kartais?Kada(perpamokas,pertraukas)?Jeibuvokitųlietuvių,kaipkalbėjotėssujais?Jeišešta-

dieninėmokykla,kaipkalbėjotėssukitaislietuviais,atvažiavusiaisirčiagimusiais?• Kokiomistemomis?

[Armokyklojebuvodvikalbisugdymas?Arnorėtų(savovaikamsiranūkams)dvikalbiougdymomokyklų?]

B.3.INTERNETAS

1.Arvartojatelietuviųkalbąinternetinėje erdvėje?Stengtispaklausinėtikuodaugiauirišsiaiškintikalbųsantykįirdažnumą.• Arbendraujatelietuviškaiel.laiškais,skaipuarkt.?Kaipdažnai?• Arnaršotelietuviškustinklalapius?Kokius?Kaipdažnai?Galradiją,televiziją,žurnalus?• Ardalyvaujatesocialiniuosetinkluose,kokiuose,kokiomiskalbomis?• Kaiieškoteinterneteinformacijos,kokiakalbaieškote,kodėl?

IV. NUOSTATOS

1. Pasaulyjeyradaugybėkalbų.Vienosžmonėmsatrodogražesnės,kitosreikalingesnėsdarbearkeliaujant,trečios–įprasčiausioskasdienybėje,oyratokiųkalbų,kuriųmokėjimaslaikomasprestižodalyku. Kurikalbajumsatrodo:

gražiausia/reikalingiausia/įprasčiausia/brangiausia/mieliausia/prestižiškiausia?

289

Priedai

V. TAUTYBĖ IR KALBA

1.Kokiajūsųtautybė?Argalėtumėtepaaiškinti,kodėllaikotesavelietuviu/nelietuviu? Iškogalimanuspręsti,kadžmogusyrabūtentvienos,onekitostautybės?Jeiguatsakoma,kadyra lietuvis:• Arjumssvarbu,kadesatelietuvis?Kodėl?• Yraįvairiųtautybiųpavadinimų:lietuvis,Amerikos lietuvisirpan.Kaipsavepavadintumėte?Kodėl?• Arlietuviuiišvisosvarbumokėtilietuviškai?Kodėl?

2.Kokiostautybėsjūsųtėvaiirseneliai?(Jeiguturi)Vaikai?Sutuoktinis/partneris?Arsutuoktinis/partne-rismokasavoprotėviųkalbą,kodėl?Arsutuoktinis/partnerispalaikolietuviųkalbosvartojimą,mokėjimą,mokymąsi?

3.Arkalbosmokėjimasirvartojimaskaipnorssusijęssujūsųtautinetapatybe?Kaip?Kodėl?Kaikalbateskirtingomiskalbomis,arjaučiatėslygbūdamas(-a)kitasžmogus?

4.Kaipprisistatotesavogyvenamoješalyje?Arsakote,kadesatelietuvis(-ė)?Kodėl?

5.Arjūsųgyvenamoješalyježmonėsjuslaikolietuviu(-e)?

6.ArLietuvojejuslaikolietuviu(-e)?

7.OkaipprisistatoteLietuvoje?

8.Sukuriaistorija,kultūra–Lietuvosaršalies,kuriojegyvenate(galkt.)–tapatinatės?Kodėl?

9.Kaisakoteargalvojate„manotauta“,„mumstaiįprasta“,„manošalis“,kąturitegalvoje?Kodėl?

10.Arjūsųnamuoseyralietuviškossimbolikos?Kokios?Arjimatoma?Kodėl?

11.Ką,jūsųnuomone,reiškiapasakymas„nutautėjęsžmogus“?

Ką manote apie Lietuvą, ar važiuojate, norėtumėte gyventi? Kodėl? Ką reiškia ši šalis jums?

Informantolytis/amžius/išsilavinimas/veikla/gyvenamojivieta

Eksperto vertinimas ir pastabos.(Įrašykite į diktofoną išėjęs iš informanto arba interviu pradžioje.)Apklausąatliko:............................................Apklausosdata:............................................[Socialinėsrespondentopadėties,gyvensenos,kalbėsenosvertinimas,kitospastabos.]

290


Apie autores

DR. EGLĖ GUDAVIČIENĖ – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros asis-tentė. Mokslinių interesų sritys: lingvistinė pragmatika, semantika, sociolingvistika, lietu-vių kalbos kaip svetimosios mokymas, mokslo kalba. Kolektyvinių monografijų „Miestai ir kalbos“, „Emigrantai: kalba ir tapatybė“ bendraautorė, kelių mokslinių straipsnių autorė. Mokslinių projektų „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ (2007–2009), „Emigrantų kalba“ (2011–2013), „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas ir nyki-mas“ (2015–2017) dalyvė.

DR. INGA HILBIG – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros asistentė. Moksli-nių interesų sritys: dvikalbystė, lingvistinė pragmatika, sociolingvistika, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas, tarpkultūrinė komunikacija. Monografijos „Lietuvių ir anglų lingvis-tinis mandagumas“, mokslinių straipsnių autorė, lietuvių kalbos vadovėlio užsieniečiams „Sveiki“ bendraautorė. Sociolingvistinio projekto „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas ir nykimas“ (2015–2017) dalyvė.

DR. KRISTINA JAKAITĖ-BULBUKIENĖ – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros asistentė. Mokslinių interesų sritys: sociolingvistika, psicholingvistika, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas. Apsigynė disertaciją „Lietuvių emigrantų šeima: kalba ir tapatybė“. Kelių mokslinių straipsnių, kolektyvinės monografijos „Emigrantai: kalba ir tapatybė“ bendraautorė. Vadovėlio „Langas į lietuvių kalbą“ bendraautorė. Dalyvavo moks-liniuose projektuose „Emigrantų kalba“ (2011–2013) ir „Lietuvių kalba diasporoje: mokėji-mas, vartojimas ir nykimas“ (2015–2017).

DR. MEILUTĖ RAMONIENĖ – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros pro-fesorė, Taikomosios kalbotyros instituto direktorė. Dirbo Helsinkio universitete, skaitė pas-kaitas Tartu, Helsinkio, Ciuricho, Bazelio, Sietlo, Vašingtono, Parmos universitetuose, sta-žavosi Oslo, Krokuvos, Tartu, Bazelio universitetuose. Mokslinių interesų sritys: taikomoji kalbotyra, sociolingvistika, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas, lietuvių onomasti-

291

ka. Kelių lietuvių kalbos kaip svetimosios vadovėlių, tarp jų „Teach Yourself Lithuanian“ (Hodder education, 2006), „Colloquial Lithuanian. The Complete Course for Beginners“ (Routledge, 1996, 2010), kitų lietuvių kalbos kaip svetimosios mokomųjų knygų, tarp jų „Praktinės lietuvių kalbos gramatikos“ (2003, 2008, 2019), „Lithuanian: A Comprehensive Grammar“ (Routledge, publikuojama), daugelio mokslinių straipsnių, knygų skyrių, pu-blikuotų Lietuvoje ir užsienyje, autorė ir bendraautorė, kolektyvinių monografijų „Miestai ir kalbos“, „Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis“, „Emigrantai: kalba ir tapatybė“ mokslinė redaktorė, tarptautinių ir Lietuvos mokslinių ir švietimo projektų vadovė ir dalyvė, mokslo žurnalo „Taikomoji kalbotyra“ vyr. redaktorė. 2006 metų Lietuvos mokslo premijos laureatė.

EGLĖ VAISĖTAITĖ – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros jaunesnioji asis-tentė, doktorantė. Mokslinių interesų sritys: sociolingvistika, lietuvių kalbos kaip svetimo-sios mokymas. Lietuvių kalbos vadovėlio užsieniečiams „Žodis žodį veja“ bendraautorė. Mokslinių projektų „Emigrantų kalba“ (2011–2013), „Lietuvių kalba diasporoje: mokėjimas, vartojimas ir nykimas“ (2015–2017) dalyvė.

DR. LORETA VILKIENĖ – Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros docentė. Mokslinių interesų sritys: taikomoji kalbotyra, sociolingvistika, diskurso analizė, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas ir testavimas. Mokslinių ir metodinių straipsnių autorė, kolektyvinių monografijų „Miestai ir kalbos“ (2010), „Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis“ (2013), „Emigrantai: kalba ir tapatybė“ (2015) ir mokslo studijos „Lie-tuvių kalba Vilniaus lietuviškose, lenkiškose ir rusiškose gimnazijose: mokėjimo kokybė, kalbinės nuostatos ir motyvacija“ (2019) bendraautorė, taip pat lietuvių kalbos kaip svetimo-sios mokomųjų priemonių, tarp jų „Lithuanian: A Comprehensive Grammar“ (Routledge, publikuojama), autorė ir bendraautorė, tarptautinių ir Lietuvos mokslo ir švietimo projektų dalyvė. 2006 metų Lietuvos mokslo premijos laureatė.

Apie autores

292

Emigrantai: kalba ir tapatybė II. Keturi sociolingvistiniai portretai: Kolektyvinė monografija / Mokslinė redaktorė Meilutė Ramonienė – Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 292 p.

Santr. angl. – Bibliogr. sk. gale.

ISBN 978-609-07-0348-9

Remiantis dviejų sociolingvistinių projektų („Emigrantų kalba“ ir „Lietuvių kalba diasporoje: mokė-jimas, vartojimas, nykimas“) duomenimis, monografijoje gvildenama sociolingvistinė situacija keturiose skirtingą lietuvių emigracijos istoriją reprezentuojančiose pasaulio vietose: Argentinoje, Toronte, Londo-ne ir Osle. Atskleidžiamas lietuvių kilmės išeivių kalbinis elgesys, aptariamos lietuvių kalbos mokėjimo, vartojimo, (ne)išlaikymo, kalbos ir lietuviškumo sąsajų bendrosios tendencijos.

Viršelio dailininkė Jurga TėvelienėKalbos redaktorė Jolanta StorpirštienėMaketuotoja Nijolė Bukantienė

Vilniaus universiteto leidykla Saulėtekio al. 9, LT-10222 [email protected], www.leidykla.vu.lt18,6 aut. l. Tiražas 200 egz.

Spausdino UAB „Baltijos kopija“Kareivių g. 13b, LT-09109 Vilnius

Leidinio spaudos lankų popierius Amber Graphic 90 g/m2

Viršelio popierius Rives Tradition Bright White 250 g/m

Documents

Emigrantai: kalba ir tapatybė II. Keturi sociolingvistiniai portretai...2 PRIEDAS. Informacija apie kokybinius interviu • 281 3 PRIEDAS. Kokybinių interviu scenarijus • 286 Apie