Dominykas Urbas

Iš vertejo patirties

Apie Rable vertima

Knyga, apie kurios vertima imuosi cia pasakoti, yratikrai nepaprasta. Jau vien teksto -apimties (originalo)-per tukstanti puslapiu. Ogi turinio kokia ivairybe ir koksturtingumas! Cia atsispindi nepaprastas autoriaus moky-tumas ir apsiskaitymas. F. Rable gerai mokejo graiku irlotynu kalbas, atrodo, kad mokejo dar ir hebraju, ir ki-tas kalbas, buvo perskaites ižymiuosius antikines litera-turos veikalus, tiek grožines literaturos, tiek filosofijos,medicinos ir kitu sriciu; puikiai pažino viduramžiu scho-lastine literatura, taip pat ir, savo laiku filosofijos, teo-logijos, gamtos mokslo, medicinos veikalus, rašytus tiekhumanistu, tiek ir ju priešininku. Idomu, kad tas milži-niškos erudicijos, neregeto darbštumo žmogus išteko lai"':ko ir nuotykiu literaturai, ir kelioniu aprašYII.lams, ir netsavo laiku liaudies skaitiniams - pasaku knygutems, par-davinejamoms turgavietese po budomiS. Iš tokiu skaiti-niu jis eme savo veikalui formos karkasa: juk "Gargan-tiua ir Pantagriuelis" yra visu pirma "pasakos apie milži:'nus" ir tu milžinu kelioniu bei nuotykiu aprašymai. Sito-kia forma duoda autoriaus fantazijai bei išradingumuineregetu galimybiu. Tas galimybes ir savo didžia erudi-cija Rable vartoja tikslingai ir kryptingai - vaizdžiaispasakojimais išsakyti, ka autorius galvoja apie svarbiuo-sius gyvenimo klausimus apskritai, 0 ypaciai apie savo-.laiku institucijas: bažnycia, valstybe, popiežiu, karaliu,moksla, teisma, advokatu bei gydytoju korporacijas, apiemokykla bei jaunuomenes auklejima ir t. t. Autorius -humauistas, žmogus nepaprastai šviesus, teisingas ir sta-ciakalbis. Jis nepripažista autoritetu, viska sveria moksloir savo proto svarstyklemis ir atmeta visa, ka randa prie-šinga mokslui ir protui. 0 ka atmeta, ta suniekina, iš-juokia, išsitycioja, vaizdu dialektikos keliu priveda ligi

426

paskutinio absurdo. Jo išjuokane tik šmaikšti, kandi, jitiesiog- žudanti, užmušanti. I ta jis nukreipia ir vaizdavi-mo logika, ir fraze, ir žodi, kartais toki "riebu", kokiomes rašte jau nebevartojame, koki girdime nebent gy-vojoj kalboj, susibarusiu, liežuvi paleidusiu žmoniu lek-sikqne.

Rable "milžinu pasakos" sudarytos iš daugybes epi-zodu, kurie yra itin iv-airus tiek stilistiniu, tiek struktu-riniu atžvilgiu. Vienur jo kalbesena kaip Cicerono, kitur~aip Tito Livijaus, vel kitur jis aiškiai parodijuoja ir vie-na, ir antra, 0 dar kiti gabalai gyvai primena biblija. Yravelgi vietu,- kaip, sakysim, visu knygu "ivadinese" pa-straipose,- kur autorius imituoja turgaus šaukdytojus,reklamuojancius preke.

Itin savotiška Rable originalo leksika. Didžioji jos da-lis imta iš autoriaus laiku gyvosios šnekamosios kalbos,iš gimtosios jo tarmes, bet taip pat ir iš kitu. tarmiu, i~ivairiu žargonu (studentu, kareiviu, jurininku, lošeju,sukciu), ir iš knygu, net specialiu (medicinos, teologijos,filosofijos etc.); daugybe naujadaru, kuriu vieni iejo pas-kui i literaturine prancuzu kalba, kiti ir liko vien Rableraštuose. Daug dariniu iš graiku ir lotynu žodžiu, tik su-prancuzintu; apsciai prancuzišku. žodžiu, saskambio arkomiško efekto delei pavartotu tokiomis formomis, ko-kiu išties nera. Personažu vardai - bemaž ištisai "etike-tiniai ", t. y. tokie, kur pats vardas kalba apie žmogu, irta etiketiškuma autorius naudoja, juo manipuliuojatekste.

Stai šitie originalo ypatumai, 0 dar ir daugelis cia ne-suminetu dalyku sudare našta, kuria pakelti vertejui tik-rai buvo nelengva.

Imantis tekio nepaprasto uždavinio, reikejo pasiruoš-ti: gerai atsidejus paskaityti specialia literatura, pasi-vartyti specialius žodynus, susipažinti su kitu tautu ver-tejlI darbais. Vertejui ypac daug padejo pilnas kritinisRable raštu leidimas, pradetas rengti praeito amžiaus pa-baigoje, kurio I ir II tomai išejo 1912, III ir IV t.- 1~22,V t. - 1931, VI t.- 1955 metais. Ji pare:!.ge A Lafrankas,1.. Bulcmže,' Z. Plataras, L. Senea~las, P. Delo'1c ir kiti

4?7

mokslininkai, filologai bei tekstologai, geriausi šios sri-ties specialistai, sudeje i ji daugiau nei pusšimcio me-tu studijas ir leidybine patirti. Šis leidimas yra aprupin-tas didžiausiu, placiausiu aparatu, koki tik begalima isi-vaizduoti. Komentare aptariamas kiekvienas teksto žo-dis, del kurio gali kilti bet kokiu klausimu, išaiškintosžodžiu reikšmes, žodžiu žaismai, aliuzijos, citatos, ivairiosrealijos, kulturos istorijos dalykai ir 1.t. Leidimas, tiesa,.dar nera baigtas ir apima teksta ligi IV knygos XVII per-skyrimo, bet jau tiek, kiek duota tuose šešiuose didžiu-liuose tomuose, yra labai daug. Juo ir kitais leidimaisremdamasis Pjeras Žurda parenge 1962 m. leidima sutrumpais komentarais, kuris musu leidimui buvo paimtas.kaip originalas.

Apie metus laiko padejes originalui studijuoti, ver- .

tejas jau galejo dristi imtis paties vertimo darbo.Cia pirmiausia iškilo pamatinis klausimas - vadina-

masis "tonacijos" klausimas: kokiu "raktu" (anot muzi-ku) yra parašytas veikalas ir, vadinasi, koks turi buti jo>bendrasis skambesys vertime?

Premisas šiam klausimui spresti susiradau paciame-Rable veikale - tiesioginiuose autoriaus nurodymuose,-o ir viso veikalo vidineje logikoje.

Leisdamas pirmaja knyga ("Gargantiua"), autoriusjau antraštiniame lape pažymejo: "Knyga pilna panta-griuelizmo". 0 kas yra tasai pantagriuelizmas, skaityto-jams jau buvo žinoma iš "Pantagriuelio" knygos, pasi-.rodžiusios dvejais metais anksciau. Joje buvo parašyta,kad pantagriuelizmas - lItai tam tikras dvasios giedru-mas, pagristas atsitiktiniu daiktu nepaisymu", kad šitos-dvasines savybes deka skaitytojai "niekuomet neišsiaiš-kins i blogaja puse tu dalyku, kuriuos matys einant išgeros, atviros ir neklastingos širdies", 0 buti gerais pan-tagriuelistais - "tai yra gyventi ramybeje, buti visad~sm~giems ir sveikiems, visada skaniai valgyti ir godžiaigerti", Tai viena. Antra, "Gargantiua" knygos "autoriausžodyje" Rable taip pamoko skaitytojus: "Na, jei imsit išpaviršiaus, gal cia rasit ir itin linksmu dalyku. . ., bet vis.tiek nereikia klausyti, kaip sirenos gieda, 0 ieškoti giles-nes prasmes, jei kartais jums ir pasirodytu, kad kurioj:

428

nors vietoj autorius tiktai šiaip sau juokauja". Ir toliaupasakoja apie šuni, kaip jis uoliai graužia kaula, noreda-mas iš jo !?megenu truputi išliežti. . .

Štai cia ir yra paties autoriaus duotos orientacines;gaires suprasti jo knygos "tonacijai": dulce in forma, for-titer in re, anot to seno priežodžio. Vadinasi, knyga tuributi linksma skaityti, turi skaitytojui pramoga teikti, juo-kinti ji ir linksminti, 0 per tuos juokavimus skaitytojas,jei tures proto bent tiek, kiek Platono šuo, pasistengssau truputi smegenu igyti. Cia yra Rable knygos esme.Si samprata yra taip pat ir tasai "bendras vardiklis", ku-ris duoda vienumo šiaip' padrikai Rable veikalo struk-turai. Mat tas jo veikalas vieno siužetinio kamieno arskeleto neturi, jis sudurstytas iš daugybes pasakojimu,.anekdotu ir 1.1. Kai kurie vertejai, pasigvieše klausytis,"kaipsirenos gieda", anot paties Rable, ši dalyka išlei--do iš akiu ir padare prastai: atskira anekdota versdami,patikejo, jog "autorius tiktai šiaip sau juokauja"; anek-dot as yra, 0 kam jis reikalingas Rable veikale,- ne jiems:patiems neaišku. To negalima užmiršti ne vienam ver-tejui: Rable "istorijos", pasakojimai atskirais siužetaisnera pabiri dalykeliai, 0 vieno ir vientiso veikalo da-lys - juos riša viena ideja, viena bendra autoriaus in-tencija.

Savo darbe stengiausi per visa Rable veikala išlai-kyti toki tona, kad pasakojimo ar aprašinejimo formabutu lengva, linksma, grakšti, kad vidine vaizduojamojopasaulio atmosfera visur butu jauki, žaisminga, "panta-griueliška" ir kad autoriaus šuviai, neša idejini kruvi,taikliai pasiektu taikini. .

Kur reikejo atkurti personaža - atskleisti jo charak-teri, pateikti jo kalbas, poelgius, santykiavima su kitais'Žmonemis ir 1.1.,- ten iš veikalo visumos sprendžiau, ko-ki autorius ta personaža daro, koki vaidmeni jam skiria,kokios kulturos, doros, kokio išsilavinimo ji rodo, ir pa-gal tai atrinkinejau žodine ir frazine medžiaga atitinka-miems duomenims versti. Dalykas tasai, kad vien origi-nalo tekstas, plikas paimtas, dažnai palieka vertejui dauglaisves: ta pacia pašnekesio fraze, pavyzdžiui, galima

429

versti keleriopai - nelygu i kokia burna ta fraze deši,koks žmogus per ja prabils. 0 nuo tos atrankos tikslu-mo daug priklauso atkurimo sekme.

Originale nemaža epizodu, rašytu, imituojant turgausšaukdytojus, prekiu reklamuotojus ir panašius liaudies"oratorius". Tokioms vietoms perteikti naudojau musuliaudies oraciju stilistika, vietomis musiškiu šaukdytojukalbesena, bet daugiausia - liaudies poringiu stiliu, ku-rio pavyzdžiu teko i valias prisiklausyti vaiko ir paaug-lio metais iš musu liaudies meistru, ejusiu per svieta, k.a. dailidžiu, stogdengiu, murininku, siuveju, šikšniu, ku-rie, daug mate girdeje, gebedavo klausytojams del pra-mogos paporyti visokiu "talalušku", 0 jose kartais irliaudies išminties bei samojo perlu pažerti.

Tose vietose, kur autorius parodijuoja scholastikuknygini mokytuma ar travestuoja biblijos tekstus, verti-mui šiek tiek stilistiniu priemoniu galima buvo nusižiu-reti iš musu senuju bažnytiniu raštu ir senoviniu biblijosvertimu.

Verciant teko ir dideliu aunkumu sutikti. Mat vertejutreikejo peršokti pernelyg jau dideli tarpekli, kuri sudaroistorijos, geografijos, kulturos, buities skirtybes tarp XVIamžiaus Prancuzijos ir musu dienu Lietuvos. Originaledaugybe realiju, kuriu musu krašte arba ne buti niekadnebuvo, arba, kad ir buvo, neišliko lietuvišku vardu jomsvadinti. Iš kur; sakysim, imti ju anuometiniu drabužiu,ginklu, šarvu pavadinimus? Dariau taip. Naudodamasisspecialia literatura bei žodynais, nustaciau realine tudaiktu reikšme ir desciau atitikmenis, kur galejau rasti,kur tiksliu atitikmenu neradau, gaminau pavadinimus ap-rašomuoju, nusakomuoju budu; kur tiko, dejau kiek pla-ciau žinomus svetimus pavadinimus (tokius, kaip alebar-da, arkebuza, falkonete. . .).

Labai pasigedau lietuvišku tos rušies pavyzdžiu. Mes,galima sakyti, neturime Renesanso bei Humanizmo ga-dynes pasauliniu raštu. Reformacinio sajudžio knygos la-bai vertingos kitais atžvilgiais, bet Rable vertimo reika-lui. iš ju nesusikursi.

Rable originalo neapsakomas žodingumas spiria ver-teja pasirodyti ne menkiau žodinga. Ir bene kam galvoj,

kad tam vertejui gal striuka su ištekliais! Autorius ori-ginale dažnusyk "improvizuoja" naujadarus, kai jam pri-reikia žodžiu del saskambio, del ritmo, del rimo ar ko-miško efekto. Panašiai "improvizavau" ir vertime. Velgi,autoriaus pavyzdžiu sekdamas, vienur kitur svetimie-siems (graiku, lotynu...) žodžiams deliojau lietuviškusforminius elementus. Nemaža semiausi iš gyvosios kal-bos ir tautosakos aruodu - tiek leksikos, tiek frazeologi-jos turtu. Viena kita syki mano literaturineje praktikojeyra buve taip, kad, kai pavartoji knygoje koki retesnižodi, nors lengvai suprantama ir placiai žinoma, bet, sa-kysim, neideta i "Dabart. 1. kalbos žodyna", tuoj atsiran-da "nežiniuku", kurie ima reikšti pretenzijas: kam, girdi,musapsunkini? Ši karta tokiu pretenziju nepaisiau visiš-kai. Ir vis tiek jutau dideli leksikos bada. Ypatingai var-gino visokie specialus terminai ir žargonizmai. Iš kur im-ti, sakysim, lietuviškus landsknechtu keiksmus arba pi-ratu blevyzgas! Cia jau improvizavau, kaip išmaniau...

Nelengvas dalykas buvo susidoroti su vadinamuju"riebumynu" problema. "Riebiuosius" žodžius ir posakiusRable vartoja visu pirma delispudžio stiprumo, ypac ten,kur jam reikia smarkiai ka išjuokti, sudirbti, suniekinti,polemiškai pritrenkti. Tokie žodžiai, kaip vil, couil1e,con, couil1on, cul, chieI, conchier, pisseI, putain, origi-nale mirgete mirga, 0 kai kuriose vietose tiesiog virti-nemis rikiuojasi. Jo arsenale jie yra butinas ir nepakei-ciamasginklas. Kaip su jais elgtis?

Galvojau taip. Šie leksikos elementai, kaip stiliauspriemone, neturi dingti; svarbu tiktai, kad savaja funk-cija jie atliktu teisingai. Jei, pavyzdžiui, vertime sura-šytume artimiausius ju lietuviškuosius atitikmenis, .ko-kius vartoja neceremoningi Žffiones "del efekto stipru-mo", juoba susipyke ar bardamiesi, tai toji funkcijabutu iškreipta, nes musu tekstas pasidarytu tiesiog ne-praustaburniškas, 0 originale anaiptol to nera. Nera delkeliu priežasciu. Viena, XVI amžius - tai ne XX. Reikiaatminti, kad ano meto žmoniu paprociai ir mandagumosampratos dar taip netoli tebuvo nuženge nuo rusciu irpaprastu viduramžiu, kad ano meto Europa dar nebuvogavusi to išauklejimo, kuri jai atneše civilizacijos raida

431430

per XVII, 0 ypac XVIII amžiu. Tad ir suprantama, ko-del, sakysim, XVI amžiaus reformininkai su popiežinin-kais savo polemikose vieni kitus koneveike tokiais posa-kiais, kokiais dabar plustasi nebent piemenys ar susirie-jusios turgaus senes. Bet XVI a. žmonems buvo kas kita:tie posakiai jiems nebuvo obsceniški, nebuvo net ne-mandagus, tik šiaip - išraiškos pastiprinimo, papipirini-mo priemones. Taip ir Rable. Jam pamineti tam tikrasžmogaus kuno dalis ar žmogaus veiksmus nebuvo obs-ceniška, tatai jam tarnavo tik stilistiniam efektui sustip-rinti. Antra, originalo kalboje ir dabar daugumas tu žo-džiu neturi savo skambesy tokio "užtaiso stiprumo", ku-ris taip šokiruotu' skaitytojo ausi, kaip šokiruoja musiš-kiai ju atitikmenys. Jei taip, tai aie leksiniai ir frazeolo-giniai elementai, kaip autoriaus stiliaus dalis, turi vei-kale likti, tik vertime jie turi buti taip išreikšti, kad kal-ba išliktu mandagi, graži ir kad teksta skaityti butu gra-žu. Manau, kad toks sprendimas teisingas.

Teko kiek pagalvoti del kai kuriu personažu vardu.Siaip - juk žinome - tikriniu vardu niekas nevercia.Bet, kitaip paemus, visi juk vercia pravardes. DaugelisRable personažu vardu savo prigimtimi kaip tik ir yratos pat kategorijos, kaip pravardes - Rable laikais dau-gumo ju reikšme skaitytojams tebebuvo suprantama, irautorius vietomis operavo ju reikšmemis panašiai, kaipbendriniu daiktavardžiu reikšmemis. Tad juos reikiaversti. Taip Toucquedil1on lietuviškai pasidare Gaidžia-dušis, Menuail - Sunkalonas, Spadassin - Kirstukas,Merdail1e - Smarvilis ir t. t.

Tokios tatai buvo svarbiausios problemos, su kurio-mis susidurta "milžinu pasakose". Tiesa, ne visos jos ciasuminetos. Ne visas ir aptarti imanoma. Kaip, sakysim,aptarsi kurybiškumo problema, kaip 'nustatysi, nuo kogali (ar negali) atsirasti gyvybe tavo atkuriamajamevaizde? 0 juk tai yra svarbiausia, tai labiausiai rupikiekvienam vertejui.

Rable knyga - milžino veikalas. Ir nelengva su juogalynetis žmogui, kuris nera milžinas. Sudejau i ši verti-ma daugiau nei penkeriu metu darba ir keturias dešimties

432

~.II

I

Ji,

metu vertejo veiklos patirti. Dabar, praejus kiek laiko-nuo darbo pabaigos, pasilsejes ir atitokes nuo to darbo,matau, kiek dar jame kas butu taisytina. Pirmiausia, jeitai butu galima, gerokai dar prideciau šlifo, kad sakinys--butu šmaikštesnis, lakesnis, kad fraze savo ritmika ir in-tonacija geriau atlieptu originala. Ir pavienius dalykus,kai kuriuos šiandien jau kitaip išversciau. Taciau manpaciam kažin ar beteks tatai padaryti. Noreciau nebent.linketi naujam šios knygos vertejui, kad talentingiau,.kurybingiau išverstu, kad šis didžiojo humanisto veika-las kuo tobuliau atsiskleistu lietuviui skaitytojui.

1971,

/

).

28" Meninio vertimo problemos