7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199) 1 psl.

K u l t ū r o s s a v a i t r a š t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

D a i l ė | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a

Nr. 5 (1199) | Kaina 0,90 Eur 2017 m. vasario 3 d., penktadienis

N u k elta į 7 p s l .

8Nauji filmai – „Zero III“

Dėl mąstymo pastangosPokalbis su dailės istorike Giedre Mickūnaite, išprovokuotas J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso rezultatų

Su dideliu malonumu išklau-siau Dailės akademijoje Jūsų

„Atminties kultūros“ kursą. Vienas ryškesnių įspūdžių – kad praeities suvokimas su laiku labai mainosi, ypač jei prarandami „galai“. Tik mūsų populiarioje visuomenėje (o gal tik valdininkų sluoks-niuose) įamžinimo sąvoka lieka stabili, užstrigusi kažkur Jono Basanavičiaus laikuose. Tai skulptūra, prie kurios ga-lima atnešti gėlių. Iškilmingai. Taip, kaip buvo daroma visą sovietmetį. Kitaip tariant – fa-sadiškai, imituojant prasmę. Ar tai ritualo teikiamo sau-gumo ilgesys? Ar labiau dabar-ties meno formų baimė?

Džiugu, Monika, kad mano branginamas „Atminties kultū-ros“ kursas įsiminė. Išties, atminties darbas – tai nuolatinės derybos, at-ranka ir kūryba, kiekvienąsyk ži-nomą pasakojimą persipasakojant savaip, dabarties kalba, dažniau-siai kreipiantis į ateitį. O dėl įam-žinimo, tai savo sustabarėjimu ne-same išskirtiniai – pasauly apstu prastų paminklų, o paveikiųjų reta. Vis dėlto konkurso rezultatai, pa-stūmėję mus pokalbiui, iš pradžių mane pribloškė. Atitokau tik per-skaičiusi konkurso sąlygas, apiben-drintinas fraze „lengvai skaitoma, asmenybę atspindinti skulptūra“. Toliau svarstytini du scenarijai – konkursui darbus pateikė tik ge-bantieji iliustruoti, arba tai pokštas.

Pastarasis požiūris man priimti-nesnis: būtų smagu, jei menininkai, puikiai žinodami konkursų pamin-klams Vilniuje baigtį ir rezultatus

„natūroje“, būtų nusprendę tiek su-tirštinti konkursantų raišką, kad net ir menui bei miestui abejingiausias žiūrovas suvoktų, jog esame akli-gatvyje, iš kurio reikia kapanotis,

ne tik užmirštant konkursantus, bet pirmiausia permąstant kon-kursų sąlygas ir konkursams tei-kiamų darbų atranką. Apmaudu, kad vertinimo komisija pokšto nesuprato, o savivaldybė, panašu, užuot suvokusi, kad atsidūrė seklu-moje, džiaugiasi pagaliau atradusi

„lengvai skaitomų“ (šiaip jau kri-terijus taikytinas kelio ženklams) stabukų salą. Netgi grasina vieną jų realizuoti.

Po diskusijų per radiją, pasisa-kymų spaudoje apie Jono Basa-navičiaus įamžinimo konkurso meninę nesėkmę, kurios me-ras Remigijus Šimašius nenori pripažinti, nors ir komisijos, kurioje nebuvo nė vieno dailė-tyrininko, pirmininkas Gedimi-nas Karalius nemato nė vienos skulptūros mieste, kartais kyla

Giedrė MickūnaitėV. Al esiaus n uotr .

2Kvarteto „Mettis“ ir Indrės Baikštytės koncertas

3Alessandras Deljavanas skambina Mozartą

4„Kitoks“ teatras vaikams

5Britų psichologas Kevinas Duttonas apie psichopatus politikoje

6Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Antanas Mončys, „Bučinys“. 1975 m.

LDM

nuo

tr.

2 psl. 7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

Nuo šviesos iki gelmėsKvarteto „Mettis“ ir Indrės Baikštytės koncertas „Vaidilos“ teatro salėje

M u z i k a

Paulina Nalivaikaitė

Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas – Metidė – simbo-lizuoja išmintį ir talentus. Šių sa-vybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Su-sibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias – antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių ži-nių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akade-mijoje (European Chamber Music Academy – ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuo-seklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo hori-zontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m.

„Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quarte-tissimo“ – kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir

„ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vil-niaus festivalyje griežė su autorite-tingu Kremonos kvartetu iš Italijos.

Sausio 25 d. „Mettis“ koncertavo „Vaidilos“ teatre, pradėdamas antrąjį „Vaidilos klasikos“ koncertų sezoną. Koncerte skambėjo dviejų laikotar-pių muzika: pirmoje dalyje – Vienos klasikų Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetai, antroje – XX a. kūrėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus fortepijoninis kvin-tetas, prie „Mettis“ prisijungus pia-nistei Indrei Baikštytei.

Prieš gerą pusmetį kalbinti kvar-teto nariai pasakojo, jog vienas iš jų kolektyvo uždavinių yra pagriežti muziką, pagrindusią klasikinį

styginių kvarteto žanrą – tokie „pamatiniai“ kūriniai neabejotinai yra Haydno styginių kvartetai. Šis austrų kompozitorius, parašęs apie septynias dešimtis šio žanro kūri-nių, įtvirtino klasikinio kvarteto charakteristikas, žanrą praturtin-damas tokiomis naujovėmis kaip visų keturių balsų lygybė (vietoje dominavusių smuikų), galantiškojo stiliaus homofonijos dominavimo pabaigą žymintys raiškus kontra-punkto naudojimas ir didesnė me-lodinė laisvė, struktūros ir frazių iš-radingumas, gilesnė ekspresija (ypač lėtose dalyse). Koncerte atliktas Sty-ginių kvartetas, op. 20, Nr. 4 D-dur (1772) yra vienas iš naują požiūrį į žanrą liudijančių Haydno kūrinių. Klausantis „Mettis“, buvo justi įs-tabus ansambliškumo pojūtis, at-siskleidžiantis subalansuotame polifoniškame balsų pokalbyje. Smulkios pasažų natos skambėjo preciziškai ir išartikuliuotai, it by-rantys stiklo karoliukai. Raiškiai at-skleisti buvo ir dinaminiai bei emo-ciniai muzikos kontrastai. Haydno muziką, kartais nepelnytai nuverti-namą ir temdomą Mozarto bei Beet-hoveno šešėlių, „Mettis“ atliko taip, kad abejonės dėl jos įdomumo tu-rėjo išblėsti: su jaunatvišku polėkiu, veržliai, bet su precizišku tikslumu, tokiu esmingu klasicistinei muzikai, pagriežtas kvartetas nuotaikingai pradėjo vakarą ir pranašavo toles-nes kokybės ir įtaigos patirtis.

Koncertą tęsė Beethoveno kūryba. Ypač vėlesniuose jo kvartetuose atsi-skleidžia laiką pralenkęs mąstymas: platūs muzikos kalbos ir emocijų spektrai, itin išplėtotos techninės galimybės, auganti kiekvieno balso nepriklausomybė ir individualiz-mas. Beethoveno kvartetuose glūdi ir meditacinės lyrikos, ir tragedi-jos pradai, besijungiantys į vientisą transcendentišką akustinę plotmę. Tąvakar „Mettis“ pagrojo Styginių kvartetą, op. 95, f-moll (1810), taip pat peržengiantį laiko ribas dėl savo kompaktiškumo, užaštrintos

ekspresijos ir įtampos bei harmoni-jos (anuomet radikalaus tonacinio plano, gretinamų tolimų tonacijų). Tai buvo priešingybė prieš tai gir-dėtam Haydno kvartetui – valiū-kišką žaismę pakeitė intensyvaus dramatizmo persunkta rimtis (ne veltui šis kvartetas dar vadinamas

„Quartetto serioso“). Kūrinių tarpu-savio kontrastas išryškino atlikėjų gebėjimą taikliai užčiuopti emo-cinę kūrinio esmę ir įtaigiai ją iš-transliuoti klausytojams. Aštroka, bet neperspausta pirmosios dalies Allegro con brio artikuliacija buvo optimalus pasirinkimas išlaikant garso kokybės ir artikuliacinės bei emocinės ekspresijos pusiausvyrą. Trupučio daugiau ritmo aštrumo galbūt norėjosi trečioje dalyje Al-legro assai vivace ma serioso – tai būtų dar labiau pabrėžę rūstų ir smarkų scherzo charakterį. Puikiai skambėjo kūrinio finalas – nuo su-kaupties iki džiugaus, virtuoziško lengvumo vingiavusi muzikos tėkmė, kurioje itin efektingai ir meistriškai suskambo paskutinė padala.

Antra koncerto dalis panardino į Šostakovičiaus muzikos gelmes.

Nenutylant diskusijoms dėl kom-pozitoriaus asmenybės (ar buvo lojalus komunistų įrankis, ar prisi-taikėlis, ar disidentas?), vis dėlto jo kūryba stebina priešybių jungtimis: gilaus sielvarto ir ironijos, galingos ekspresijos ir banalaus paprastumo. Koncerte atliktas Fortepijoninis kvintetas g-moll, op. 57 (1940), lai-komas itin sėkmingu Šostakovi-čiaus opusu, sulaukusiu sėkmės ir Vakaruose, ir pačioje Sovietų Sąjun-goje (kūrinys 1941 m. buvo apdo-vanotas Stalino premija): sukom-ponuotas Antrojo pasaulinio karo metais, jis įkūnija ir skausmą, ir rimtį, nors ir džiaugsmo (kažin, ar tikro?) čia netrūksta. „Mettis“ na-riai yra minėję, jog atlikti Šostako-vičiaus muziką jiems labai patinka, ir džiaugėsi galėdami perimti jos atlikimo tradicijas iš savo profeso-rių, besimokiusių Maskvoje, Sankt Peterburge, o minėtame konkurse Bordo itin palankiai buvo įvertinta jų Šostakovičiaus Trečiojo kvarteto interpretacija. Kartu su Indre Baikš-tyte atliktas Fortepijoninis kvintetas vėlgi liudijo aukštą meninės raiš-kos ir meistriškumo lygį. Pianistė,

sodriai pradėjusi pirmąją dalį (Preliudą), ir toliau kūrinį pratur-tino papildomais gelmės ir inten-syvumo atspalviais. Ypač įsiminė lėtosios dalys (II d. Fuga: Adagio ir IV d. Intermezzo: Lento): ir pianis-tės, ir kvarteto garso bei meninės raiškos gylis, sukaupta, bet skaus-mingai iškalbinga ekspresija visiš-kai įtraukė į Šostakovičiaus muzikos bedugnes. Ryškiai ir itin charakte-ringai buvo atlikta centrinė trečioji dalis Scherzo: Allegretto, persmelkta kompozitoriui būdingos ironijos – muzikantai ją pagrojo itin gyvai, su smarkia energija, taip dar labiau pabrėždami kontrastą tarp scherzo ir jį supančių lėtųjų dalių rimties. Beje, šią efektingą dalį atlikėjai pa-kartojo bisui.

Kokybiškai ir jaunatviškai verž-liai atlikti styginių kvartetai pirmoje dalyje, rimties tonais vakarą suba-lansuotai papildęs „Mettis“ ir kame-rinio muzikavimo meistrės I. Baikš-tytės tandemas sukėlė entuziastingą publikos reakciją. Smalsu laukti to-lesnių kolektyvo interpretacijų ir kūrybinio bendradarbiavimo.

A. Žukovo ir „Vaidilos kl ais ika“ n uotr .Indrė Baikštytė ir kvartetas „Mettis“

Anonsai

Jaschai Heifetzui ir litvakų kultūrai prisiminti

Vilniuje 1901 m. gimęs Jascha Heifetzas – legendinis pasaulinio garso smuikininkas. Menininkas Lietuvoje praleido pirmąjį savo gyvenimo dešimtmetį, palikdamas svarbų pėdsaką šalies kultūros is-torijoje. Tai prisimenant, vasario mėnesį įvairiose sostinės erdvėse šurmuliuos projekto „Hommage à Heifetz“ renginiai, sieksiantys vi-suomenę geriau supažindinti tiek su J. Heifetzu, tiek su turtinga litvakų kultūra.

Projektą vasario 2 d., J. Heifetzo gimimo dieną, pradėjo Europos

jaunimo muzikos konkursų lau-reatų koncertas Valdovų rūmuose

„Jaschą Heifetzą prisimenant“. Čia jie griežė kartu su Šv. Kristoforo ka-meriniu orkestru, kuriam vadovavo

Modestas Barkauskas. Vasario 6–8 d. visą mėnesį „Natų kny-gyne“ veiksiančiame „Heifetzo laundže“ vyks diskusijos kultūros, tarptautiškumo, tautinių mažumų,

Europos Sąjungos politikos temo-mis. Vasario 9 d. Lietuvos žydų bendruomenė kvies į J. Heifetzo salę, čia bus diskutuojama apie XIX–XX a. litvakų kultūrą.

Pagrindinis projekto „Hommage à Heifetz“ įvykis – V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, vyksiantis vasario 13–19 dienomis. Šiais metais renginys sulaukė net 162 paraiškų, o į Vilnių atvykti buvo pakviesti 43 smuiki-ninkai iš viso pasaulio. Jau penk-tąjį kartą konkurso žiuri pirmi-ninkaus pasaulinio garso smuiko žvaigždė Gidonas Kremeris. Šiemet jubiliejų švenčia tiek pats maestro, tiek jo įkurtas kamerinis orkes-tras „Kremerata Baltica“ – vasario 18 d. juos bus galima išvysti Lie-tuvos nacionalinės filharmonijos scenoje. Projektą vainikuos vasario

19 d. vyksiantis iškilmingas V tarp-tautinio Jaschos Heifetzo konkurso finalas, kuriame šeši geriausi jaunieji smuikininkai gros kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, di-riguojamu Modesto Pitrėno.

„Hommage à Heifetz“ yra dalis trejus metus vykstančio projekto

„Give Music a Future“, finansuojamo ES programos „Kūrybiška Europa“. Šios tarptautinės iniciatyvos tiks-las – gausinti akademinės muzikos auditoriją ir įtraukti į kultūrinį gy-venimą mažai reprezentuojamas visuomenės grupes. Projektą ko-ordinuoja Europos jaunimo muzi-kos konkursų sąjunga (EMCY), o jo partneriai Lietuvoje – VšĮ „Natų knygynas“ ir Balio Dvariono labda-ros ir paramos fondas.

Rasa Murauskaitė

3 psl.7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

Skirta MozartuiAlessandro Deljavano ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas

M u z i k a

Aldona Eleonora Radvilaitė

Lietuvos nacionalinėje filharmo-nijoje sausio 28 d. įvyko koncer-tas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui di-rigavo jaunas, ryškus maestro Mo-destas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą forte-pijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pi-anistas Alessandro Deljavanas, su-teikęs klausytojams daug malonių įspūdžių. Klausą lepino nemirtingi Josepho Haydno, Luigi Boccherini ir jauniausio iš jų Wolfgango Ama-deus Mozarto kūriniai.

Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįpras-tos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių te-atras“ balkono kairėje pusėje bei lu-bose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vai-duoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai,

kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vado-vaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pa-sikartojo. Kaip per koncerto per-trauką pavyko išsiaiškinti, balkone griežė solistas smuikininkas Simas Tankevičius, o jam pritarė Kostas Tumosa (smuikas), Jurgis Juoza-paitis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Pianistas Alessandro Deljavanas dar mažai žinomas Lietuvos publi-kai. Jis yra U. Giordano konserva-torijos Fodžoje (Italija) profeso-rius. Studijavo Milano Giuseppe’s Verdi konservatorijoje ir Teramo Gaetano Bragos institute. Kelių tarptautinių konkursų laimėtojas, koncertuojantis kaip solistas, ka-meriniuose ansambliuose, skam-bina su įvairių šalių orkestrais. Jis įrašė daugiau kaip 30 albumų, da-lyvavo dokumentiniuose filmuose

„F. Lisztas. Klajonių metai“ (RAI) ir „Virtuoziškumas“ (Cliburn / PBS). Puikus virtuozas profesorius Dmi-trijus Baškirovas yra pasakęs, jog A. Deljavano „grojimas trykšta jėga ir žavi artistiškumu“.

Vilniaus klausytojus pianistas pirmiausia nustebino moderniu

įvaizdžiu – visiškai plika galva, įspūdinga juoda barzda, paprasta apranga, sėdėjimu nugara į publiką, veidu į orkestrą, grojimu su nepa-keltu fortepijono dangčiu (o juk or-kestro sudėtyje – nemažai stiprių pučiamųjų instrumentų, neskai-tant visų styginių) ir tuo, jog pats energingai dirigavo orkestrui, o skambino mūvėdamas juodas pirš-tines, iš kurių kyšojo tik pirštų ga-lai. Sunku buvo patikėti, kad prie visų šių aplinkybių, labai minkštu garsu, švelniai, kūrybingai bei ne-forsuotu garsu atliekama A. Delja-vano partija buvo aiškiai girdima, orkestras niekur neužgožė solisto. Tutti vietose pianisto vadovaujami instrumentalistai griežė ryškiai ir energingai. Tiesa, Koncerto pra-džioje atrodė, jog pučiamiesiems gal buvo neaiškūs dirigento mos-tai, nes ypač variniai nežinia ką kliurkino... Vėliau jie skambėjo vis darniau, bendradarbiavimas įsibė-gėjo, o mediniai pučiamieji netgi žavėjo meistriškumu. Rafinuotai, švelniai A. Deljavanas skambino visą vikriai judančią medžiagą, virtuozinius pasažus, ypač gražiai muzikavo lėtoje, lyrinėje muzi-koje. Bisui pianistas visiškai kitaip atliko Domenico Scarlatti Sonatą D-dur – ryškiu, skaidriu garsu, džiaugsmingai.

Antroje koncerto dalyje publikos simpatijas vis labiau užkariaujan-tis jaunas dirigentas M. Barkaus-kas grakščiai, rafinuotai ir energin-gai vadovavo orkestrui atliekant Haydno Simfoniją Nr. 6 D-dur („Rytas) ir Mozarto Serenadą sty-giniams G-dur („Mažoji nakties muzika“). Beje, M. Barkauskas nuo 2013 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Dirigavimo ir Choro dirigavimo katedrose, taip pat yra Vilniaus B. Dvariono de-šimtmetės muzikos mokyklos jau-nimo simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. Neatsitikti-nai jo dirigavimo maniera primena Joną Aleksą, pas kurį yra mokęsis. 2006–2013 m. M. Barkauskas stu-dijavo prof. Juozo Domarko klasėje ir įgijo simfoninio dirigavimo ma-gistro laipsnį. Kaip dirigentas de-biutavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Lietuvos na-cionaliniame operos ir baleto teatre,

dirigavo baletus „Karmen“ ir „Bo-lero plius“, „Spragtuką“. Taip pat M. Barkauskas yra naujo Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džul-jeta“ pastatymo antrasis dirigentas.

Nuotaikingai ir sklandžiai nu-skambėjus Haydno Simfonijai, sužinojome, jog Mozarto „Mažo-sios nakties muzikos“ atlikimas skiriamas daugiamečio Lietuvos kamerinio orkestro vadovo, švie-saus atminimo profesoriaus Sau-liaus Sondeckio pirmųjų mirties metinių paminėjimui. Žinia, kad daugelį vasarų šis kūrinys, diri-guojamas Maestro S. Sondeckio, skambėdavo prie Palangos Gintaro muziejaus. M. Barkausko diriguo-jamas kamerinis orkestras puikiai visiems žinomą Serenadą atliko gai-viai, šviesiai, džiugiai, virtuoziškai, maloniai ramiai, sukeldamas šven-tišką klausytojų nuotaiką. Po kon-certo publika skirstėsi su šypseno-mis veiduose.

Aleksandra Pister

Kai 2014 metais susibūrė Baroko operos teatras (meno vadovas Vik-toras Gerasimovas), minčių buvo įvairių. Pirmiausia džiugino, kad teatras žada statyti baroko operas, Lietuvos scenose rodomas tik kaip pavieniai projektai. Atrodė, laimės visi – klausytojai ir atlikėjai, trupė užpildys iki tol beveik tuščią kon-certinę nišą. Tačiau teatras netu-rėjo nei patalpų (neturi ir dabar), nei baroko instrumentų kopijų. Tik vienas kitas orkestro muzikantas ar dainininkas turėjo bent kiek patir-ties senosios muzikos scenoje. Tą-kart atrodė, kad trupės ambicijos iš tiesų didelės, bet amunicija ne-pamatuotai maža.

Sausio 26-ąją Rusų dramos teatre publikai trupė pristatė ketvirtąją premjerą – Georgo Friedricho Händelio operą-oratoriją „Semelė“. Tai – sėkmingiausias Baroko operos teatro projektas. Operoje kartu de-rėjo taurus režisieriaus Viliaus Ma-linausko meninis matymas, gražus atlikimas (orkestro vadovas Juozas Mantas Jauniškis), stilizuoti antiki-nio ir barokinio braižo kostiumai

(autorė Jolanta Rimkutė), savita scenografija (Kristina Kasparavi-čienė) ir choreografija (Erika Vizba-raitė), šviesos (Darius Malinauskas).

Istoriją apie Semelės ir Jupiterio aistras kūrybinė komanda interpre-tavo padoriau, nei buvo galima ti-kėtis. 1744-aisiais ši Händelio opera virto tikru akibrokštu. Vietoje bibli-niais motyvais grindžiamos orato-rijos kompozitorius gavėnios laiku Londono aukštuomenei įbruko operą, kurioje tarsi veidrodyje at-sispindėjo žiūrovų moralė. Parody-tas gyvenime gan įprastas siužetas, kurio pagrindiniai dalyviai – kil-mingas sutuoktinis (Jupiteris), jo luomo žmona (Junona) ir (ne)sle-piama meilužė (Semelė). Tąkart scenoje skambėjo nedviprasmiška lyrika apie meilę, kviečiančią mė-gautis saldžiais malonumais, patirti ekstazę, gundyti, – ir tai tik keletas padoresnių frazių iš libreto. Buvo iš tiesų smalsu, kaip tokį mažne kom-promituojantį kūrinį perteiks jauni šiųmetės „Semelės“ statytojai.

Tą vakarą operos fabuloje visi jausmai – meilė, džiaugsmas, pavy-das, nusivylimas – atrodė nuošir-dūs. Painius personažų ryšius re-žisierius pateikė kaip duotybę, be

moralizuojančių poteksčių. Kai ku-rioms scenoms trūko veiksmo, gal-būt dainuodami arijas solistai ga-lėjo daugiau vaidinti. Vis dėlto buvo įdomu stebėti kintantį skulptūrišką scenovaizdį, sekti humoristines sce-nas (pvz., kaip Junona vijo uodus). Žemiškuosius personažus ir dievy-bes lengva buvo atskirti iš kostiumų. Vieni vilkėjo barokines, kiti – romė-niškas neįmantraus kirpimo drobes. Antrame veiksme romantiška gėlėta suknia papuošta Semelė tarsi skra-jojo kažkur tarp žemės ir dangaus.

Vos 25-erių solistė Lina Dambraus-kaitė (Semelė) tapo vakaro žvaigžde. Ši Semelė žaismingai „praskriejo“ pro virtuoziškas koloratūras, jas dainavo lengvai, preciziškai intonavo. Solistė suteikė daug progų pasimėgauti įsi-mintinomis Händelio arijų melodijo-mis, įstringančiomis galvoje ne vienai valandai. Tiesa, šen bei ten balsui stigo stiprumo, o vaidmeniui – aistros. Arija

„Endless pleasure, endless love“ („Ne-sibaigiančiais malonumais ir amžina meile“) skambėjo galbūt koketiškai, bet neatskleidė Semelės seksualumo. Ji priminė naivutę Džuljetą ir vis dėlto buvo žavi.

O vyriausiajam ir didingiau-siajam Panteono dievui Jupiteriui

Romeo amplua netiko. Andriaus Bartkaus atliekamoje partijoje skam-bėjo gražių, gal kiek nusaldintų ly-rinių epizodų (arija „Where’re you walk“, „Kur tik tu eisi“), pro ausis nepraslydo keletas intonavimo ne-tikslumų. Solistas, rodos, tik nese-niai nėrė į barokinę stilistiką, tačiau lengvai padainuoti koloratūras jam – pasiekiamas tikslas.

Stilistiškai grynu dainavimu išsi-skyrė Rūta Vosyliūtė (Ina). Solistė ne vienus metus tobulina barokinį dainavimą, jį studijavo Italijoje, Lie-tuvoje dažniausiai renkasi senosios muzikos repertuarą. Operoje R. Vo-syliūtė sukūrė įsimintinų muzikinių akimirkų raudoje „Turn, hopeless lo-ver, thurn thy eyes“ („Nelaimingasis įsimylėjėli, nukreipk savo žvilgsnį“), Inos ir Semelės duete „Prepare then, ye immortal choir“ („Tad pasiruoš-kit, nemirtingieji giedotojai“).

Maloniai nustebino kontrateno-ras Algirdas Bagdonavičius (Ata-mantas) – jo balse neliko barokui svetimo romantinio vibrato. Ko-kybiškai dainavo Tadas Girinin-kas (Kadmas ir Somnas), Vilija Mikštaitė (Junona), Aistė Piliba-vičiūtė (Iridė), Edgaras Davidovi-čius (Apolonas). Darnią akustinę visumą šįkart sujungė orkestras. Jam asistuojant, solistams buvo patogu dainuoti. Choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ryškiai skambėjo vi-suose operos veiksmuose. Painios istorijos pabaigoje sodriuose choro akorduose nuskambėjo ir istorijos moralė – „Ištikimoji meilė niekad nepasitrauks“ (libretą iš anglų kal-bos vertė Laura Karnavičiūtė). O tuo metu scenoje vėl rezgėsi nau-jas nesantuokinės meilės flirtas...

Vien malonumaiBaroko operos teatras pristatė G.F. Händelio operą „Semelė“

J. P ūkio n uotr .Lina Dambrauskaitė – Semelė, Rūta Vosyliūtė – Ina

D. Matv ejevo n uotr .Alessandr Deljavan

4 psl. 7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

T e a t r a s

Dar kartą apie Artūro Areimos režisuotą „Klamo karą“ „Menų spaustuvėje“

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį

„Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Priešingai! Ir ne tik – man šis spektaklis, tiesą sakant,

„nunešė stogą“. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lie-tuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, ku-riuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar pa-auglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neuro-tiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesiogi-nio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kri-tikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet

Milda Brukštutė

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įže-minamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. To-kiame teatre primygtinai nenurodi-nėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsi-vaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pa-grindinis jų skirtumas – tai orien-tavimasis į skirtingas amžiaus gru-pes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – maža-jam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

Visi „Menų spaustuvėje“ prista-tyti užsienio svečių darbai (lietu-vių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirin-kus savąjį žiūros kampą, suprasti jį

Būdai būti teatreFestivaliui „Kitoks“ „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

N u k elta į 5 p s l .

L. Va nce vi či e nė s nuot r.„Klamo karas“

individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

Meluočiau sakydama, kad istorijų apskritai nebuvo. Labai norint jas praktiškai visur būtų galima atsekti. Tiesiog čia jos buvo priemonė (ne tikslas), skirta padėti pačiam „bu-vimo kartu“ bei kūrybos, gimstan-čios tarytum čia ir dabar, procesui skleistis. Taigi pasakojimas virsta aplinkybėmis, kurias ne kažkokiam herojui, o visiems drauge – vai-kams, tėvams ir aktoriams – tenka suprasti, patirti ir įveikti. Ryškiau-siai tai atsiskleidžia ispanų „Farrés brothers i cia“ magiškoje kelionėje

„Tripula“. Sunku pasakyti, sutapi-mas tai ar ne, bet kaip tik čia būta ir daugiausiai cirko elementų. Ta-rytum iš praėjusio laiko atklydę du entuziastingi veikėjai, broliai Jordi Farrés ir Pepas Farrés, visus susi-rinkusiuosius pakviečia drauge su jais pakilti karštuoju oro balionu. Tai tikra kelionė: reikia pripūsti balioną, visiems nusiauti batus ir pamažu sueiti į vidų. Na, o čia, skrydžiui prasidėjus, balionui siū-buojant į šonus, laukia įvairiausi pa-vojai, kliūtys ir nuotykiai... Turime buvimo kartu instrukcijas, žaidimo

taisykles, aiškiai apibrėžtą erdvę ir laiką, bendrą tikslą, dėl kurio kar-tais tenka pajudėti, ir todėl iš tiesų galime išgyventi spektaklį kartu. Beje, juk seniai aišku, kad pavojai suartina. Jų netrūksta ir norvegų

„Peter Baden Productions“ muziki-niame pasirodyme „Ritmai iš kos-moso“, ir Belgijos lėlių teatro „TOF Theater“ „Dirbtuvėse“. Tad kliūčių įveikimas, kaip ir tradicinėse pa-sakose, niekur nedingo. Tik čia su jomis susiduria ne vienas herojus, o visi, stebintys veiksmą. Gal ir būtų galima ginčytis dėl spektaklio

„Dirbtuvėse“, kuriame dvi atlikėjos kovoja su nebevaldoma, diktato-riška lėle, tačiau juk ir čia jaučiamos dvi supriešintos jėgos – ką tik padirb-tos lėlės ir žmonių, gebančių tokią lėlę padirbti. Akivaizdu, kad jeigu lėlė paimtų viršų, įveikusi aktores galiausiai imtųsi ir žiūrovų. Patir-tis vis tiek lieka bendra ir todėl su-artinanti. Be to, šis spektaklis yra ir įvadas į vėliau sekusias tikrąsias dirbtuves, kuriose jau vaikai ga-mino lėles...

Likę spektakliai – ispanų tru-pės „Lasala“ kūrinys mažiausiems, 2–4 metų, žiūrovams „Nemieganti naktis“ ir norvegų „Dansearena nord“ jaunimui skirtas elektroni-nės muzikos ir šokių instaliacijų šou „Triukšmo kontrolė“ – taip pat neiškrenta iš bendro konteksto. Ak-toriai ir vaikai atsiduria bendroje erdvėje ir, užuot susidūrę su prieš

tai minėtais pavojais, tarytum mė-gaujasi bendrais „dirgikliais“. Akto-rių darbas šiuo atveju yra užduoti to mėgavimosi toną, rodyti galimus buvimo bendroje erdvėje būdus.

„Nemiegančioje naktyje“ gaudomi besikeičiantys vaizdai, o „Triukšmo kontrolėje“ pasiduodama elektroni-nės muzikos ritmams.

Šiais metais festivalio „Kitoks“ pristatyti darbai supažindina vai-kus su improvizacijos, paradokso, kūrybos proceso niuansais. Atvežti spektakliai mažiesiems žiūrovams leidžia pasijausti ne tiek stebėto-jais, kiek kūrėjais: labiau skatina juos veikti, o ne mąstyti, būti, o ne žiūrėti. Interaktyvumas, aišku, ge-rai, tačiau galima įžvelgti ir keletą pavojų. Kaip nušvinta vaikų ir jų tėvelių akys, mažiesiems žiūrovams

atsidūrus scenoje. Blyksi mobilieji telefonai – pirmųjų šlovės akimirkų įamžintojai. O kas lieka tiems už-dariems, intravertiškiems vaikams? Jų mamos nervingai bando pačios atlikti vaikams skirtas užduotis, kad tik juos kaip nors užkrėstų, sudo-mintų. Neįsitraukęs vaikas čia ne-tenka didžiosios patirties, tarytum neišgyvena spektaklio, lieka jame nebuvęs... Kyla grėsmė ir dėl to, kad spektaklis, taip intensyviai orien-tuotas į buvimą kartu, gali virsti tik pramoga. Ir tai, veikiausiai, nėra blogai dar tik besimokant būti teatre, tiesiog šiam buvimui norėtųsi ats-varos. Bent poros kitokių spekta-klių su tvirtais atraminiais taškais, nuoseklia istorija ir gal netgi šiokiu tokiu moralu.

ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje ap-ima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idio-tiškus klausimus.

Būtent, baimė kitaip, kreivai, „klaidingai“ mąstyti, baimė neži-not. Ir kartu drąsiai irtis per paži-nimo sraunumas, rizikuojant savo kauke, savo persona. Štai šie tam-sūs jausmai ir slypi už mano minė-tos „keistumos“ ar dykumos pojū-čio, stengiantis rašyti apie „Klamo karą“. Tas mentalinis smogas, kurį kasdien užuodžiu ne vien savo, bet ir už mane daug jaunesnių žmonių akyse, kūnuose. Nerimo radiacija,

jaučiama bet kurioje sustingusių mokinių klasėje, stabo ištiktų stu-dentų auditorijoje ar net per petį besižvalgančių žmonių, susibūrusių į pilietinę akciją, minioje. Ir iš kur tai, neretai savęs klausiu. Klausiu ir kitų, bet jie paprastai neatsako... Nes bijo. O ypač pradeda drebėti, kai garsiai įtari, jog tavo ir jų fobi-jos atslinko iš vaikystės, o ypač – iš mokyklos. Juk pradėjęs klaidžioti idealizuoto vaikystės ir paauglys-tės ilgesio nuspalvintais mokyklos koridoriais netyčia gali prabusti iš nostalgijos sapno ir išvysti, kaip tie tiesūs koridoriai virsta tamsiu labi-rintu, klasėse riaumoja minotaurais virtę klamai, o tavo dvasinės ir inte-lektualinės iniciacijos ritualai tėra

vien sistemos kuriami ideologiniai apžavai, skirti nuslėpti žiauriai ba-nalybei – tu buvai ruošiamas fabri-kui, biurui, bankui, rinkai. Tavo ži-nios, tobulėjimas ir kūrybiškumas kaip savaiminės vertybės buvo niekam neįdomios. Jos tebuvo tik šaltai apskaičiuota bio(anatomo)politika, kurios vienintelis užda-vinys – įsprausti maištingą sielą į fabriko konvejerį primenantį suolą ir įskiepyti smegenyse „bendrojo gėrio“, t.y. kažkieno individualaus kapitalo, kūrimo instrukcijas. Taip bio(anatomo)politika, naudojanti švietimą kaip pagrindinę priemonę, tarnaujančią fabrikui, rinkai, ban-kui, siekė, siekia ir sieks sukurti sis-teminį mankurtą. Tačiau kiekviena sistema subraška, kai silpnos sie-los kartais ima ir tos mechaninės edukacijos režimo neatlaiko... Štai nuo šios vietos ir prasideda „Klamo karo“ spektaklis, tiksliais ir negai-lestingais vaidybiniais, režisūriniais ir scenografiniais gestais atsklei-džiantis mano aukščiau aprašytus fabrikinės edukacijos dėsnius.

Areimos spektaklyje Klamas sėdi pačiame scenos centre, kuris įrėmintas stikliniu biuru-tardymo kambariu, stikline vienute-klase. Bet kokiu atveju – Klamas sėdi pa-čiame sistemos panoptikumo cen-tre. Jis stebi, fiksuoja, įrašo ir vieną

dieną panaudos stebėjimo duome-nis prieš mus, žiūrovus-mokinius, už teatro sienų pasklidusius po globalinę mokyklą-kalėjimą. Taip virš stiklinio klamariumo įmontuo-tos žiūrovus stebinčios kameros ir ekranai, fiksuojantys mūsų veiks-mus, yra talpi aliuzija į pasaulį, virstantį vienu dideliu sekimo ir kontrolės lageriu-mokykla. Tačiau ilgai tyrinėdamas lyg žvėrį po sti-klinį narvą besiblaškantį Klamą, ci-niškai dėstantį pedagogines įžval-gas ir vengiantį pripažinti kaltę dėl mokinio savižudybės, imi matyti, jog panoptikumo centras nebūti-nai yra Klamas. Tas centras esame mes visi, fiksuojantys menkiausią Klamo judesį, įkalintą ribotame, bet kiaurai permatomame stikli-niame tardymo kambaryje.

Mes, kaip negailestingi stebėtojai, vertiname Klamą ir jį teisiame. Ir jaučiamės teisūs, nes jis tik ciniš-kas, arogantiškas šunsnukis, prive-dęs iki kilpos savo mokinį. Tą mūsų žinojimą, teisumą iliustruoja pats režisierius, jau spektaklio pradžioje suvesdamas mus į akistatą su psi-chopato (žmogėdros) Hanibalo Lekterio kaukę-antsnukį dėvinčiu mokytoju. Tačiau Areima čia nesu-stoja ir spektakliui einant į pabaigą

D. Matv ejevo n uotr .„Triukšmo kontrolė“

Mums rašo

5 psl.7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

P a s a u l y j e

Mus valdo psichopataiKevinas Duttonas apie politikus

Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oks-fordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Kas yra psichopatas?Didžiajai daliai žmonių – tai

„Avinėlių tylėjimo“ personažas Ha-nibalas Lekteris. Mokslui – tai žmo-gus, kuris turi griežtai apibrėžtus as-menybės bruožus: jis kategoriškas, kietas, nejautrus, bebaimis, impul-syvus, pasitikintis savimi, orientuo-tas į tikslą, susitvardęs, psichiškai atsparus, bet gali būti žavus, cha-rizmatiškas, patiktų didelei žmonių grupei. Jis turi empatijos sutrikimų nejaučia sąžinės priekaištų, todėl dažniausiai neturi kaltės jausmo. Kad ir ką padarytų, kaltas bus kas nors kitas. Tokių žmonių yra gana daug, jie gerai užsirekomenduoja įvairiose profesijose – nuo vadybi-ninkų iki žurnalistų. Tai nebūtinai žmogiškos pabaisos.

Psichopato bruožus galima iš-naudoti įvairiai, kai kurie jų visiš-kai nėra destruktyvūs aplinkai. Net kategoriškumas gali nebūti blogas bruožas, juolab pasitikėjimas sa-vimi arba charizma ir drąsa. Viskas priklauso nuo konteksto ir situaci-jos. Šia prasme psichologija skiria gerus ir blogus psichopatus. Tie ge-rieji nėra artimųjų nelaimė. Blogieji dažniausiai yra.

Koks tarp jų skirtumas?Gerasis psichopatas savo asme-

nybės bruožus naudos visuomenės, kurioje jis funkcionuoja, labui. Jis sugeba susitvardyti, kai reikia. Tik

nuo jo visuomeninės pozicijos priklausys, kokio dydžio žmonių grupę palies jo veiksmai.

Blogasis psichopatas galvoja iš-imtinai apie savo pasitenkinimą, jo nedomina kiti žmonės. Jis nenori prisitaikyti, yra impulsyvesnis, ir jei ko nors užsinori, turi tai gauti iškart, nepaisant kainos, kurios paprastai pats nemoka.

Psichopato apibūdinimas pui-kiai tinka politikams.

Kai kuriose profesijose asmeny-bės bruožai turi būti ryškesni. Pa-vyzdžiui, geras politikas turi suge-bėti priimti sunkius sprendimus nepaisydamas didelio spaudimo. Jis privalo mokėti atsakyti į įvai-rius iššūkius – karo, teroristinių atakų, gamtos katastrofų. Jis turi pasitikėti savimi, antraip neįtikins žmonių eiti kartu. Jis turi sugebėti rodyti gailestį ir empatiją, turi mo-kėti verkti kartu su kitais žmonė-mis, kurie jam visai nerūpi ar net nervina, yra nepriimtini. JAV pre-zidentas Theodore’as Rooseveltas yra sakęs, kad geriausias politi-kas tas, kuris kartoja, ką žmonės galvoja, ir daro tai kuo dažniau ir garsiau.

Apskritai, siekiant bet kokio posto reikalingas neįtikėtinas pasi-tikėjimas savimi. Turi tikėti, kad su-gebėsi kažką padaryti geriau už ki-tus, ir labai motyvuotai siekti tikslo. Praverčia didelis psichinis atsparu-mas ir tam tikras kategoriškumas, nes reikia mokėti vadovauti žmo-nėms, kurie tavęs nemėgsta, neger-bia, yra tavo priešai.

Tobulas, nors, laimei, tik iš-galvotas politikas yra serialo

„Kortų namelis“ veikėjas Fren-kas Andervudas. Tai susikon-centravęs į valdžią melagis,

intrigantas, manipuliatorius ir žudikas.

Tikite, kad tai tik fikcija? Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus buvęs konservatorių partijos vicepirmi-ninkas, artimas Margaret Thatcher bendradarbis lordas Michaelas Dobbsas parašė romaną. Knyga ir pagal ją sukurtas BBC serialas su-laukė puikių atsiliepimų.

Michaelas yra mano draugas. Paklausiau, koks politikas buvo Frenko Andervudo, kuris britų versijoje vadinasi Frencisu Urhartu, prototipu. Jis ironiškai atsakė, kad nekonkretus, bet neišgalvotas per-sonažas – jis sudėliotas iš kelių skir-tingų žmonių, kuriuos Dobbsas gerai pažinojo būdamas britų politikoje. Michaelo sukurtas personažas psi-chopatas yra daug tikresnis, nei mums visiems atrodo. Psichopato asmenybės bruožai padeda pasiekti sėkmės politikoje. Deja, tai matyti daugelyje šalių.

Sėkmės pasiekia žmonės, ku-riuos dar prieš porą metų bū-tume pavadinę šarlatanais.

Niekada netikėjau, kad gali įvykti „Brexit“. Bet turėsime išeiti iš Europos Sąjungos, nes patikėjome šarlatanais.

Netvirtinu, kad tik grynas psi-chopatas tinka būti politiku. Aš tik manau, kad charakterio bruožai, būdingi politiniams šarlatanams, turi atsidurti atitinkamame kon-tekste ir lygyje, kad taptų pavojingi.

Deja, kartais politikų psichopa-tinių bruožų skalė keičiasi. Tai ga-lima palyginti su profesionaliuoju sportu, kuris taip pat siaubingai de-gradavo. Vis dažniau atskleidžiami neleidžiamo dopingo naudojimo atvejai. Noras laimėti bet kokia kaina skatina peržengti ribas. Kai priartėjame prie leistinos ribos, paprasčiausiai išnaudojame visas galimybes, nors tarp jų gali būti žiaurumas ir kategoriškumas. Kai peržengiame ribą, kuri visada labai trapi, pereiname į tamsiąją galios pusę. Politikoje yra taip pat.

Jūs analizavote psichologinį Donaldo Trumpo profilį.

Vykstant rinkimams, rimtas lei-dinys „Scientific American“ paprašė aprašyti keturis kandidatus: Hillary Clinton, Donaldą Trumpą, Bernie Sandersą ir Tedą Cruzą. Žinojau, ir laikraštis, ir aš turime pasverti kiekvieną žodį, kad mūsų nepa-duotų į teismą.

Paprašiau savo draugo, BBC ko-respondento JAV, kuris ir asmeniš-kai pažįsta visus kandidatus, užpil-dyti klausimyną. Testas parodė, kad Trumpas yra labai aukštai psichopa-tijos skalėje, ir gerojoje, ir blogojoje jos pusėje. Buvo net juokinga, kai remiantis „Scientific American“ ir nesuvokiant konteksto, britų spau-doje pasirodė antraštės „Trumpas didesnis psichopatas už Hitlerį“.

Tai tiesa, jei pasižiūrėsime į klau-simyną. Hitleris buvo įsižiūrėjęs į save, susitelkęs į sėkmę, kategoriš-kas, nejautė empatijos. Bet taip pat jis buvo visiškai neatsparus stresui, nesugebėjo susitvardyti, kai aplink viskas griuvo ir degė. Tai blogiau-sia psichopatų rūšis – narcizas, kan-kintojas, skatinantis prievartą dar ir todėl, kad nemoka susidoroti su savo baime.

Visų psichopatą apibūdinančių bruožų skalėje Trumpas pasiekė aukštą balą. Jis atsparus, moka tvar-dytis, tad nėra toks pavojingas. Kai

„Scientific American“ išspausdino mano straipsnį, o britų laikraščiai – skandalingas antraštes, prasidėjo pragaras. Kasdien gaudavau šimtus įžeidžiančių elektroninių laiškų, man visai rimtai grasinta mirtimi.

Šarlatanus renka žmonės, ku-rie tiki stebuklais, jaučiasi nu-skriausti ir atskirti.

Politikai be skrupulų moka taip formuluoti argumentus, kad jie kuo įtikinamiau prasilenktų su tiesa. Jie pataikauja, kutena ausis, stengiasi įtikti žodžiais, sukuria sąlygas, kad nusivylimas akimirkai išnyktų. Trumpas pasinaudojo savo poten-cialių šalininkų „baltąja vyriška tapatybe“, supriešindamas juos su svetimais, atvykusiais, spalvotai-siais. D. Britanijoje referendumo šūkis buvo „Atgaukime kontrolę“, t. y. vėl – mes prieš juos, atiman-čius iš mūsų vietą mūsų nuosavame krašte.

Vykstant prezidento rinkimams ar referendumui, kiekvienas žmogus gauna daug informacijos, todėl natū-ralu, kad jis ieško trumpiausių kelių. Trumpas ir už „Brexit“ pasisakantys politikai maksimaliai supaprastino žinią. Smegenys griebia juodus ir bal-tus argumentus, nors po akimirkos gali paaiškėti, kad tai melas.

Vienas garsiausių britų advo-katų man sakė: „Kevinai, žmogaus protas nemėgsta komplikacijų, jei informacija keliaus kaip energija tinklais, ji visada judės mažiausio pasipriešinimo keliu. Protas nori aiškių situacijų, jis geriau jose jau-čiasi. Jokio skirtumo, ar tas žmogus yra mūrininkas, ar teisėjas, taip pat nesvarbu, ar sėkmingas advokatas sako tiesą, ar ne. Svarbu, kad kalbėtų paprastai, mokėtų įtikinti prisieku-siuosius savo tiesa.“ Tai Trumpo,

„Brexit“ atvejis, bet taip pat ir ISIS. Iš pirmo žvilgsnio tarp jų nieko ben-dra, bet iš tikrųjų visiškai tas pats.

Už sudėtingų dalykų paprasto suvokimo visada stovi melas.

Tiksliau, psichopato įrankis. Tie, kurie patikėjo, kad „Brexit“ page-rins britų sveikatos priežiūros sis-temą, skausmingai nusivylė, nes po dienos tie patys žmonės kalbėjo, kad kažko neapskaičiavo, tad ge-riau nebus. Kai Trumpas įsikraustys

į Baltuosius rūmus, paaiškės, kad iš sienos su Meksika nieko nebus. Bet tas absurdas nebūtinai turi būti ma-tomas, kol kas nors jo neišbandys.

Politinių melagysčių ir radika-lizmo beprotybė dominuoja. Po-litinis centras neturi prasmės. JAV, D. Britanijoje, Olandijoje, Lenkijoje... Tik džiugūs optimis-tai gali turėti vilties, kad dabarti-nis pasaulis neatrodo kaip 4-ajame dešimtmetyje, kai Europoje pato-giai įsikūrė fašizmas. Jei susimąs-tysime apie žmonijos evoliuciją, paaiškės, kad jau priešistoriniais laikais žmonės gyveno grupėmis, nes taip buvo saugiau, ir turėjo to-kias pat smegenis, jautė tokius pat jausmus kaip dabar. Po milijono metų mūsų galvose viskas klostosi taip pat. Iki šiol yra „jie“ ir „mes“. Mes – tie geresnieji, esantys grupės viduje, jie – priešai.

Tik turime kitus įrankius, pri-versiančius vykdyti mūsų valią.

Bet politikai, kaip ir priešistori-nių genčių vadai, manipuliuoja tais pačiais psichikos veiksniais. Esmi-niai instinktai tokie pat svarbūs kaip ir prieš milijonus metų. Ne-protingu žmonių bandos instinktu iki šiol galima pasinaudoti. Gali kal-bėti apie faktus arba sugroti jaus-mais, t.y. pirminiais argumentais, kuriuose telpa ir „mes ir jie“. Tai labai dažnai yra veiksminga, nors ir naudota daugybę kartų.

Tai reiškia, kad rinkėjai nesi-moko, o politikai gerai tai žino.

Žmonės pamiršta, tad kodėl po-litikai neturėtų naudotis tais pačiais triukais? Stinga asmenų, kurie ga-lėtų paaiškinti rinkėjams: sustok, pagalvok dar kartą, tas ir anas tave apgaudinėja, meluoja, tokių situa-cijų būta ir anksčiau ir jos baigda-vosi blogai. Visuomenė paprasčiau-siai nežino, kas vyksta.

Ar psichopatams politikoje atėjo aukso amžius?

Kuo puikiausias. Tradicinės medi-jos ir internetas, kuriame kiekvienas yra pats išmintingiausias, vienodai veikia visuomenės nuomonės for-mavimą. Ekstremali dešinė ir kairė, ekstremalus religijos suvokimas ko-voja už visuomenės sąmonę, visiškai nesipriešinant sveikam protui. Psi-chopatus visada traukia kraštuti-numai, padalijimas į juoda ir balta. Gyvename labai pavojingais laikais.

Parengė K. R.

Kevin Dutton

Atkelta iš 4 psl .

drąsiu, bet labai tiksliu, gana per-formatyviu judesiu (t.y. nepaisyda-mas psichologinio priežasties ir pase-kmės ryšio, panaudodamas poetinį montažą) mus galutinai išmeta iš stereotipinio suvokimo zonos, pa-likdamas akistatoje su giliausia Klamo personos puse: jo siela, taip ilgai slėpta po valdingo vyro kons-trukcija (taiklus sprendimas ją kurti ir vyriško balso tembrą formuo-jančiu mikrofonu!). Šį sukrečiantį personažo virsmą stebintieji pati-ria arba gilų emocinį katarsį (ky-lantį iš spontaniškos atjautos), arba bent jau nuostabą, dar ilgai nepa-liekančią po spektaklio. Nuostabą dėl paprasto dalyko: kaip nuteisti ir sugriauti sistemą nenuteisiant ir ne-sugriaunant jai tarnaujančio žmo-gaus, kuris lygiai kaip ir tu kenčia, lygiai kaip ir tu buvo suklaidintas, priverstas savęs išsižadėti vardan

socialinio saugumo ar tiesiog iner-tiškai sekdamas kultūrine, socialine tapatybės ir galios kūrimo tradicija? Kitaip tariant, šis performatyvus Areimos spektaklis, ilgai vedęs mus nuobodžiais ir monotoniškais mo-kytojo Klamo mąstymo koridoriais, netikėtai ima ir parodo mums duris, už kurių galime sutikti ne monstrą, o tiesiog KITĄ, kurio stikliniame paviršiuje, norime to ar ne, at-sispindime ir mes patys... Todėl trokšdami sistemą sunaikinti neiš-vengiamai susiduriame su sunkiai išsprendžiamu paradoksu – kaip tai padaryti nenužudant konkre-taus, gyvo, sielą turinčio žmogaus, tarnaujančio tai sistemai? Manau, atsakymą nujaučia (tik nežinia, ar jau suformulavo) už stiklinio narvo viso spektaklio metu Klamą ir mus nebyliai stebėjusi mokinė... Tik klausimas – ar ji kada nors iš-drįs prabilti?

Simonas Norbutas

6 psl. 7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

D a i l ė

Apie ikonoklastus ir ikonodulusKeletas pastabų apie konkursą Jono Basanavičiaus asmenybei įamžinti

Meno espreso Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Kęstutis Šapoka

Viešųjų erdvių situacija Vilniuje ‒ tipiška posovietinėms šalims. Įpa-minklinimo strategijos su įvai-riomis paviršinėmis variacijomis nekinta nuo nepriklausomybės at-gavimo. Niekinis paminklo Jonui Basanavičiui konkursas ‒ niekuo neišsiskiriantis iš kitų panašių.

Viešame meno profesionalų pa-reiškime teigiama, kad konkursui pristatyti darbai yra „nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinka-mai neįprasmina patriarcho asme-nybės bei veiklos“ („7 meno dienos“ nr. 3 (1197), 2017-01-20)

Žiūrint iš elitinės profesinės po-zicijos, visus konkursui pateiktus kūrinius drąsiai galima vadinti kiču, pseudointelektualiomis chaltūro-mis, atspindinčiomis dalyvavusiųjų profesinės vaizduotės skurdą, mąs-tymą nuvalkiotomis klišėmis, ne-grabų konjunktūrizmą, neišskiriant nė kelių „modernių“ konkursui pa-teiktų variantų. Prie absurdiškos situacijos prisideda ir brežnevinio mentaliteto biurokratai, kurie į visa tai žiūri grynai per „procedūras“ ‒ konkur-sas paskelbtas, kūriniai pateikti, jie at-spindi temą, yra vertinami, išrinktas kūrinys privalo stovėti numatytoje vietoje iki tam tikros datos.

Tačiau kad ir kaip būtų, į situa-ciją reikia žiūrėti ne vien „žemo“ ar

„aukšto“ meninio lygio, bet ir plates-niu socioideologiniu (ne biurokra-tiniu-procedūriniu) žvilgsniu. Ką simbolizuoja, išreiškia po nepri-klausomybės atgavimo Vilniaus viešose erdvėse statomi paminklai? Be tiesioginės referencijos į tai ar į tą, kam statomas paminklas, jis iš-reiškia tam tikrą laiko ir vietos dva-sią. Kurį laiką po nepriklausomybės atgavimo dominavo (neo)sovietinis revanšizmas ‒ sovietinės propagan-dinės monumentalistikos aidai, ap-vilkti tautiniu turiniu. Pastaruoju metu pastebimas šioks toks revan-šizmo estetikos silpnėjimas ‒ kryps-tama į labiau karnavalinę estetiką, atspindinčią dabartinio „statistinio piliečio“ supratimą apie tautiškumo ir meninės vertės santykį.

„Statistiniu piliečiu“ galima va-dinti gana platų žmonių spektrą nuo tam tikros dalies sovietmetį dar menančios inteligentijos iki vadinamojo biurų vidurinės gran-dies kontingento. Vieniems užtenka vien tautinio turinio, kitiems ar-tima vadinamųjų „verslo dovanė-lių, suvenyrų“, „angelaičių“ este-tika. Funkcionierių arba biurokratų skonis išsitenka minėtame derinyje. Tačiau tokia estetika atspindi (bent jau įtakingesnės) daugumos nuo-monę, o gal tiesiog biurokratinio mąstymo stereotipiją. Dominuoja miesčioniškas vartotojiškas menta-litetas ir paminklai viešose erdvėse,

net jeigu statomi praeities asmeny-bėms ir įvykiams, atspindi tą men-talitetą, jo dabartį, o ne praeitį. Šiuo požiūriu tokie konkursui pateikti kūriniai ir viešose erdvėse domi-nuojantis stilius ‒ tarsi veidrodis, apibendrinta tiesa apie mus visus.

Teko girdėti menotyrininkių pokalbį radijuje. Pagrindinis argu-mentas, reikalaujant pripažinti kon-kursą niekiniu, ‒ nediskutuojama su profesionalais. Rengiant tokius projektus, reikia dirbti su „pajėgiais žmonėmis, o ne su savivaldybėmis, kurios neveikia meninės kalbos ly-gmeny“. Kitaip sakant, tai ‒ reikala-vimas, kad objektai viešose erdvėse nebūtų „tiesmuki“, būtų subtilesni, o tą subtilumą galėtų generuoti tik

„geriausieji“, tik „profesionalai“. Iš pažiūros viskas tarsi ir tiesa.

Tačiau čia atsiranda du prieštara-vimai. Visų pirma, mūsų vizualaus šiuolaikinio meno institucinėje sis-temoje, kurią aptarnauja ir kuriai priklauso dalis mūsų menotyros, dominuoja toks pats „procedūri-nis-konjunktūrinis“, reitingų ir t. t. principas, pagal kurį nustatomi ar paskiriami „geriausieji“ (galų gale pasižiūrėkite paskutinius Kultūros tarybos finansavimo tarpdiscipli-niniam menui ir dailei rezultatus). Netikiu, kad suteikus menotyros cechui galią, elitizavus paskirus jo atstovus (-es) ar net paskyrus į komisiją žmones iš LTMKS ar dar

iš kur nors situacija iš esmės pasi-keistų. Pasikeistų meninis lygis, bet ne konjunktūrinis mentalitetas.

Antra, net jeigu hipotetiškai su-tiksime, jog „aukštas meninis lygis“ vis dėlto egzistuoja, kyla pagrindi-nis klausimas ‒ jei jau norime tikrai paveikios propagandos, ar reikėtų kratytis sovietinės propagandos pa-likimo? O gal jį reikia atidžiai studi-juoti ir juo sekti, naudojant saviems tikslams? Propagandoje tiesmuku-mas juk pageidautinas. Žinoma, ne toks karamelinis, koks dominuoja dabar. Taigi, vadinamieji profesio-nalai trokšta važiuoti propagandos kinkinyje, tačiau kartu nori, kad ta propaganda būtų labiau „metafo-riška“, „aukštesnio meninio lygio“.

Jei vis dėlto kalbame ne apie ties-muką propagandą, o apie atminties formas, tai adekvačiausia forma joms išreikšti viešose erdvėse yra tiesiog informacija – kuklios, ne-pretenzingos informacinės lentelės apie vieną ar kitą vietą, įvykį. Jeigu to negana – nedideli stendai su faktine-istorine medžiaga. Visoks

„meniškumas“ ir iš jo atsirandančios „metaforos“ yra tik perteklinės ideo-loginės dekoracijos, akių dūmimas.

Sakyčiau, vadinamųjų (mūsų) profesionalų kreipimasis nukreip-tas būtent prieš konjunktūrizmą mene ir ikonodulų ideologiją. Iš dalies tai tiesa. Juo labiau kad ir vadinamieji menotyros bei meno

profesionalai vis dažniau prabyla apie tuščios viešosios erdvės pras-mingumą, paminklų atsisakymą... taigi vieningos ikonodulų stovy-klos nebėra. Tačiau depolitizaciją reikėtų suprasti ne tik kaip ideo-loginių paminklų statymą, bet aps-kritai kaip bet kokio „meno“, net ir

„aukštos meninės kokybės“, viešose erdvėse atsisakymą, nes tai irgi ideo-loginis, tik labiau užmaskuotas men-talinis teršalas.

Tačiau (mes) menininkai ir me-notyrininkai – atvaizdų kūrėjai ir garbintojai – negali (-me) staiga tapti ikonoklastais... nors būtent nuo to ir reikėtų pradėti. Todėl (mūsų) profesionalų protesto ar protestų retorika dažniau koncen-truojasi tiesiog į konjunktūrizmo įpakavimą į „aukštesnę meninę vertę“, labiau privilegijuotą padėtį reideologizavimo mechanizmuose, o ne į principinę viešųjų erdvių de-politizaciją – išvalymą nuo bet ko-kio meno.

Galų gale vertingiausia visų „me-ninių objektų“ viešose erdvėse da-lis – viešos diskusijos. Tiesiog no-rėtųsi, kad po visų tų diskusijų ir peticijų viešos erdvės taip ir liktų laisvos, neužterštos jokiais artefak-tais ir objektais, nesvarbu, „žemo“ ar „aukšto“ meninio lygio socrealis-tiniais, simbolistiniais, modernisti-niais ar postmodernistiniais, – jokiais.

Aistė Paulina Virbickaitė

Parodos, kuri galėtų tapti platesnės publikos numylėtine, Vilniuje šiuo metu lyg ir nesimato. Tačiau dėmesį atkreipti verta net į kelias.

Maria Loboda. Švytinti, švytinti, švytinti, sutinku savo pralaimė-jimą (kuratorė – Ūla Tornau)

Šiuolaikinio meno centras didžio-joje salėje pristato specialiai šiai er-dvei sukurtą lenkų menininkės ins-taliaciją. Nors parodos pavadinime minimas pralaimėjimas, sustojus prie didžiulio balto stalo ir ramiai besižvalgant aplink kelias minutes galima pasijusti laimėtoju – kažko-kio milžiniško muziejaus direkto-riumi ar istorijos valdovu. Pralaimė-jimo jausmas galbūt ateis suvokus, jog pastaraisiais metais visi mes per televizorių ar internetu stebime šimtų muziejinių eksponatų griūtį ir nieko negalime pakeisti. Tai instalia-cija-rebusas, sudaryta iš daug gipso, kelių fotografijų ir vienos kepurės, kuri turėtų priversti nusišypsoti.

Be to, laikraščiui patekus į skai-tytojų rankas, ŠMC bus atidaromos dar dvi daug žadančios Patricijos Jurkšaitytės ir Indrės Šerpytytės parodos.

Paroda Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2) veikia iki kovo 8 d.

Feliksas Jakubauskas. Tarp že-mės ir dangaus (kuratorė – Lijana Šatavičiūtė)

Vienas ryškiausių lietuvių teks-tilininkų „Titanike“ pristato kelias dešimtis pastaraisiais metais su-kurtų darbų. Staklėmis austi go-belenai – tarsi tapytos lyrinės abs-trakcijos, dar papuoštos poetiškais pavadinimais, tokiais kaip: „Žalias nakties šešėlis“, „Debesų tango“,

„Veidrodis vandenyje“. Kuriant ele-gantišką vaizdą išnaudojamos go-beleno faktūros, minkštų matinių ir blizgių medžiagų kontrastai, o taškinis apšvietimas kai kuriems gobelenams net suteikia praban-gaus švytėjimo. Žinančių ankstesnę menininko kūrybą paroda nenuste-bins, tačiau išsiilgusiems klasikos ir meistriškumo turėtų patikti.

Paroda VDA parodų salėse „Tita-nikas“ (Maironio g. 3, antras aukš-tas) veikia iki vasario 12 d.

Šilko kelias. Senoji Kinijos dailėPer vasario plikledį į šilko kelią

mus nukeliauti kviečia Taikomosios dailės muziejuje neseniai atidaryta paroda „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“. Keliose pritemdytose salėse eksponuojama beveik šimtas įspū-dingų eksponatų, siekiančių laiko-tarpį nuo Vakarų Džou (1046–771 m. pr. Kr.) iki Mingų (1368–1644) di-nastijų. Deja, kaip dažnai nutinka Lietuvos dailės muziejaus parodose, kad ir kokie puikūs ir brangūs būtų eksponatai, vis „prasimuša“ keistoka neapykanta žiūrovui. Šį kartą orga-nizatoriai nusprendė palikti mus be jokios eksponatus paaiškinančios in-formacijos – pateikiamos tik datos ir radimvietės, tad maždaug 3000 metų senumo megzta kepurė mums pasakoja panašiai tiek pat, kiek ir jos giminaitė Šiuolaikinio meno centre.

Paroda Taikomosios dailės ir di-zaino muziejuje (Arsenalo g. 3A) veikia iki balandžio 18 d.

Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka: Janas ir Joëlis Marte-liai (1896 –1966), Francis Turbi-lis (1925–1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai (kuratorius – Viktoras Liutkus)

Nors pavadinimas ir ilgas, paroda V. Kasiulio muziejuje kompaktiška ir simpatiška. Greičiausiai patiks tiems, kurie žavisi modernizmo skulptūra su jai būdingomis for-momis, lengvu erotiškumu ir mo-dernistams būdingu tikėjimu gy-venimu, kuris šiandien atrodo toks tolimas ir žavus. Rodomos An-tano Mončio medinės skulptūros, garsieji švilpiai, gofruoto kartono koliažai, piešiniai – parodos kūri-niai atsivežti iš trijų privačių Pran-cūzijos kolekcijų bei A. Mončio

muziejaus Palangoje. Parodos ku-ratoriaus teigimu, „6–9-ojo dešim-tmečių Mončio skulptūrose, kolia-žuose, piešiniuose rasime tiek XX a. pirmosios pusės art deco stilistikos atgarsių, tiek pokarinės skulptūros atstovų (Henrio Moore’o, Hanso Arpo, Henrio Laurenso, Konstan-tino Brâncușio) išpuoselėtos plas-tikos ženklų. Per ilgus emigracijos metus dailininkas neprarado gim-tųjų šaknų, subrandino savo stilių ir laisvą kūrybos dvasią, kurią skleidė tiek kūrybingi bendražygiai, tiek ir Paryžius meninė aplinka.“ Mončio

„bendražygiams“ skiriama po vieną parodos salę, jų darbai pratęsia pa-sivaikščiojimą po modernizmą ir pasakojimą apie patį Mončį.

Paroda V. Kasiulio dailės muziejuje (A. Gošauto g. 1) veikia iki kovo 26 d.

A. Vasil enko n uotr .Maria Loboda, ekspozicijos fragmentas

7 psl.7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

D a i l ė

įtarimas, kad miesto valdi-ninkams meninė kokybė net nebuvo įdomu. Svarbiau laiku užbaigtas projektas, progos skiltyje padėtas pliusas, gal-būt dar kokie nors nemeniniai ir nekultūriniai motyvai, apie kuriuos galima tik spėlioti. Šiame kontekste mūsų – meno bendruomenės – mintys gali atrodyti absoliučiai naivios. Ar tikite, kad valdininkų ir meno profesionalų dialogas gali kada nors užsimegzti?

Dialogo galimybe vis dar tikiu, pradėti reikėtų atsisakant įtarumo, vienodai pasitikint visais pašneko-vais, o išsakytus argumentus atsi-renkant pagal minties gelmę ir in-tensyvumą. Toks sietas leistų kreipti mažiau dėmesio į vadinamąjį „liau-dies balsą“, kuriuo klaidingai įvar-dijami viešąją erdvę gožiantys mąs-tymo tinginiai, gebantys tik neigti ir nemėgti. Esu tikra, kad žmonės yra kur kas įvairesni ir išmintingesni, tik išmintis bei įvairovė matuojama ne statistiniais dažniais.

Valdininkų požiūrio nežinau, bet jei perskaitytumėt kalbamojo kon-kurso sąlygas, tai pirmi dvylika jų lapų skirti vien ekonominiam ir tei-siniam apsidraudimui nuo netin-kamų konkurso dalyvių. Tokiam apsidraudėliškam (ne)mąstymui, matyt, ir rezultatai priimtini. Kita vertus, apmaudu, tačiau bet kuris realizuotas paminklas darniai įsi-lietų į pastarųjų dešimtmečių Vil-niaus miesto memorialus ir kitą viešųjų erdvių puošybą. Kaip pati ir sakėt, Basanavičių iš veido (ne iš idėjų ir priesakų!) pažindami ži-nosim, kur gėlių padėti, o svarbias datas išmanusis primins.

Manau, jei meras pasiliks prie savo blogai parengto konkurso rezultatų, dar arti-miausius dvidešimt metų am-bicingi autoriai nematys rei-kalo dalyvauti konkursuose. Akivaizdu, kad pristatyti ma-ketai nebuvo atrinkti ir net neprofesionalui buvo aišku, kad jam rodomas labiau į pa-rodiją panašus objektas. Pora negėdingų pasiūlymų padė-ties netaiso. O iš diskusijos Rimo Bružo parengtoje radijo laidoje „LRT aktualijų studija“ (2017-01-23) paaiškėjo, kad tik 6 konkursantai atsižvelgė į aplinką... Kokios galėtų būti priežastys, kad valdininkams taip nerūpi rezultatas? Juk paminklas ilgai stovėtų ir by-lotų tų žmonių neišmanymą. Kadangi viskas atrodo gana beviltiška, gal mes galime nevaržomai pasvajoti pagal pasaulines (protingas) įamži-nimo tendencijas. Kokius ga-lėtumėt pateikti pavyzdžius,

kurie Jums imponuoja ir kodėl?

Artimiausias – Roberto Antinio paminklas Romui Kalantai Kaune, žinoma, yra klasika – Mayos Lin Vietnamo karo veteranų memo-rialas ar Danieliaus Liebeskindo Žydų muziejus Berlyne. Vienas pa-veikiausių – Nikola Bašićiaus „Jū-ros vargonai“ Zadare (Kroatija), tai-kantys ir guodžiantys karo ir vaidų sužaloto miesto gyventojus. Visi šie objektai suvokėją paverčia atmin-ties dalininku ir nešiotoju, veikia kūną, įspraudžia į klausimo būklę, ar tai būtų pasakojimo radimas ir pasikartojimas, mirties laikas, se-kant karo dienas ir jomis žuvusiųjų ar dingusiųjų sąrašus, nuovargis už-kopus pabėgimo laiptais, ar gyve-nimo ritmas žvelgiant į jūrą ir gir-dint tuo pačiu ritmu alsuojančius vargonus.

Svajojant apie tai, kaip mes galė-tume pažymėti savo laisvę, mąsty-čiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsispren-dimas, nuolatinis triūsas ir dar miš-kas, ne tik tas, kur Antano Bara-nausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasiso-dinti kelių šimtų kvadratų simbo-linį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau su-telktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelkti-niu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.

Ar kada nors esate buvusi pa-kviesta pasidalinti savo žinio-mis ar padiskutuoti atminties įamžinimo klausimais kokio nors valstybinio organo? Ar apskritai kada nors tokios ar panašios diskusijos vyko?

Buvau praėjusios kadencijos Valstybinės kultūros paveldo ko-misijos narė, joje dirbant teko

susidurti su įvairiais įamžinimo ir saugojimo, tiesa, gana siaura prasme, atvejais. Komisijoje buvo svarstomas ir 100-mečio minėji-mas, tuokart paskatinta įrašo, ro-dos, ant Kaišiadorių bažnyčios var-gonų, menančio, kaip 1940 ar 1941 metais, „ypač sunkiais Tėvynei Lie-tuvai laikais“ (cituoju iš atminties), parapijiečiai rinko lėšas rubliais vargonų remontui, kad šieji nenu-stotų gaudę. Tokių mažųjų laisvės ženklų rastume ir asmeniniuose, ir kolektyviniuose dokumentuose. Tąkart siūliau kreiptis į visuomenę jų ieškoti, o radus garsinti. Galima kelissyk per dieną perskaityti per radiją, mažasis formatas atitiktų skaitmeninės žiniasklaidos ir so-cialinių tinklų žinutes, čia galėtų skleistis ir vaizdinė medžiaga. Taip suprastume, kad ne tik išskirtiniai žygiai ir aukos, bet kasdienis darbas ir nerimas yra mūsų laisvė, ir mes visi esame jos indėlininkai ir dali-ninkai. Šis pasiūlymas liko Komisi-jos posėdžio garso įraše, bet turbūt jokių ausų nepasiekė.

Dėl svarstymų, tai jų turbūt būta, bet juose nesu dalyvavusi ir, prisi-pažinsiu, patirtis šio žanro rengi-niuose entuziazmą maldo, mat dar prieš pradėdamas mąstyti randi pa-spęstas apsidraudėliškumo pinkles, kurios bet kokią ambiciją, polėkį, gaivališką mintį kaip mat nuzu-lina, nususina, ir klojasi lėkštuma neprieštaringai ir netrikdančiai ba-nalybei. Tad man kur kas prasmin-giau gludinti mintį seminare su stu-dentais nei eikvoti laiką ir pastangas posėdžiuose.

Tikintys meno industrijomis dar labiau tiki edukacijos galia. O būtent, kai per praktinį už-siėmimą ką nors supranti kone fiziškai ir persimainai am-žiams. Jolantos Marcišausky-tės-Jurašienės parengti skulp-tūrų maršrutai (ir ekskursijos), pateikti knygoje „Skulptūrų kelias“ (jau keturis tiražus iš-leido Modernus meno centras), regis, eina ta linkme. Neseniai

užsidariusi Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (VDA „Ti-taniko“ parodų salėse ir galeri-joje „Artifex“) kvietė pamatyti Vilnių naujai. Ir kiti panašūs projektai tarsi kalba apie at-minties suvokimo gilėjimą. Kita vertus, žinių portaluose, kur virtualiai galima apžiūrėti Basanavičiaus konkurso daly-vių darbus, žmonės balsuoja, virtualiai renkasi iš to, kas pa-siūlyta... Masinė kultūra ir kul-tūros bendruomenė – kaip du skirtingi asmenys. Man nuola-tinis rūpestis – kaip išplėsti gi-liau besidominčiųjų ratą? Kaip įtikinti, kad nebūtina ko nors statyti, kad yra ir kitų būdų?

Manau, mąstymo tinginystės mažinimas – tai daugelio mūsų rūpestis. Jūsų minėti pavyzdžiai – tie sėkmingieji, užkabinantieji ir įpareigojantieji. Jolantos parengti maršrutai suteikia galimybę sava-rankiškai intelektualiai pramogauti Vilniuje. Eglės grindys vožteli tie-siai akysna šaukdamos – žiūrėk, kur eini, primindamos, kad nesi vienin-telis grindų ir šaltigatvių mindyto-jas. O suvokęs, kad esi tik vienas iš daugelio, tampi kuklesnis.

Dėstydama VDA stengiuosi for-muoti ir palaikyti savo ir studentų mąstymo įgūdį ir įprotį, kad kiek įmanydami toltume nuo staigių re-akcijų ir banalybių kartojimo. Kar-tais tai pavyksta, bet, prisipažinsiu, mąstymo intensyvumas tiesiogiai siejasi su asmens kuklumu ir atsa-komybe, o tai priešinga tai daliai virtualybės, kuri veikia kursty-dama tuštybę ir susireikšminimą. O spausdamas mygtuką už vieną iš Basanavičių niekuo neįsipareigoji, tik atsižymi regimybėj. Čia kaip da-binti savo profilį užuojautos vėliavė-lėmis ar žvakelėmis. Užuojauta be atsakomybės – tuštybė, pasidžiau-gimas rodomu jautrumu. Nesu didi optimistė, kad mums pavyktų nu-rungti virtualybėje kerojantį susi-reikšminimą ir matomumo kultą, nes itin paprasta įdėti paveiksliuką ir gėrėtis savimi. Vis dėlto skleiskim

Dėl mąstymo pastangosAtkelta iš 1 psl .

mąstymo pareigą ir įgūdį kiek iš-galim, nepaisydami nelygių galių. Įgudus mąstyti gyvenimas tampa sodresnis – gauni savos, o ne „var-totojui subalansuotos“ patirties, mintyse bepramogaujant ir katarsis aplanko, o kur dar taiklus humoras, juoko smagumas... Neabejoju, kad intelektualiai trikdantis, juslėms ir minčiai mįslingas, sąmonėje ilgam įsikurti gebantis menas dirba tą gi-linamąjį ir tankinamąjį darbą, tad apmaudu dėl viešumoje suvešėjusių banalybių ir prasmių nubuitinimo iki vienskiemenių žodžių. Priežas-tys? Galbūt seklios ambicijos, ypač tos pinigais neapskaitomos.

Įžvelgiu paradoksą ir tame, kad Jonas Basanavičius buvo asmuo, kuris puikiai suprato viešo įvaizdžio svarbą. Pats atkakliai rūpinosi savo įsiam-žinimu: užsakinėjo portretus geriausiems savo laiko tapyto-jams, skulptoriams. O gal tai ne pati blogiausia mintis, jei užsispiriama likti prie bana-liai senos raiškos, įgyvendinti Basanavičiaus laikų projektą? Nors, jei gerai pamenu, dakta-ras savo atvaizdu beveik nie-kada nebuvo patenkintas iki galo. Gal irgi tikėjosi prasmės skleidimosi, kuri vien per pa-našumą neišlenda.

Taip, Basanavičiaus atvaizdų ne-stokojama, jo ikonografija bene gausiausia tarp visų 1918-ųjų signa-tarų, todėl ir nereikia dar vieno barzdočiaus su surdutu. Juk ne už patriarcho narcisizmą jam pa-minklai statomi. Basanavičiaus už-sisakytus portretus priskirčiau tam laikui būdingai savistabai, atmieštai žmogaus silpnybėmis. Pastarosios sumenksta mąstant apie Basanavi-čiaus veiklą, jo įsipareigojimus sau pačiam. Statydami dar vieną pana-šybę, supaprastintume iškilią asme-nybę iki bene vienintelės jos ydos.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Nikola Bašić, „Jūros vargonai“ Zadare (Kroatija). 2010 m.

Maya Lin, Vietnamo karo veteranų memorialas Vašingtone (JAV). 1982 m.

8 psl. 7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

K i n a s

Iš nulinės tikrovėsNauji filmai – „Zero III“

Živilė Pipinytė

Keista rašyti apie į tris dalis – „Gel-toną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ pada-lytą filmą, kurį autoriai skiria atei-ties kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas

„Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rin-kiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į pre-zidentūrą – galutinį kelionės tikslą.

Tačiau „Zero III“ veiksmas pra-sideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas proku-rorę (Inga Jankauskaitė) kompro-mituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Ri-mantė Valiukaitė) rankas. Ši parei-kalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsi-dūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų kon-kurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televi-zijos laidoje ir išgelbėti savo varganą

situaciją. Politikai (Ramūnas Ru-dokas, Giedrius Savickas) šanta-žuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras atei-ties kartos.

„Zero III“ ir rodo, kaip visi aukš-čiau išvardyti pagrindiniai veikėjai stengiasi kuo greičiau gauti paža-dėtus pinigus, bet jiems vis kaž-kas sukliudo. Finale personažai atsidurs daugumos Vėlyvio filmų didvyrio Vovos (Mindaugas Papi-nigis) autoremonto dirbtuvėje. Čia istorijos taškus sudėlios automatais ginkluoti nusikaltėliai ir jų vadas, mįslingasis Mėsininkas (Remigi-jus Sabulis) – mafiozo išvaizdos ir manierų tikrasis Lietuvos valdo-vas. Filmo message aiškus ir vien-prasmiškas – Lietuva paskendusi korupcijoje, politikai, prokurorai, policininkai, verslininkai ir žinias-klaida yra šantažistai, parsidavėliai, erotomanai ir narkomanai, bet šalį valdo ne jie, o daug gudresni ir ga-lingesni nusikaltėliai.

Vėlyvio stilius nesikeičia ir „Zero III“ yra viskas tas pats, ką jau esame matę ar girdėję anksčiau jo nuli-nio žanro filmuose, – daug keiks-mažodžių, sekso, kraujo, tualetų,

vulgarybių, mizoginijos, ksenofo-bijos ir homofobijos. Nors beveik visas veiksmas vyksta tamsiuoju paros metu, Feliksas Abrukauskas nufilmavo jį nevengdamas pačių ryškiausių spalvų, garsiai skamba ir

„popsinė“ muzika. Vis dėlto Mas-kvos pamokos Vėlyviui nepraėjo veltui – mizanscenos tapo išradin-gesnės (nors daugiau nei keli perso-nažai kadre režisieriui vis dar pro-blema), montažo ritmas – guvesnis, produktų reklama (product place-ment) beveik kiekviename kadre ne taip bado akis. Tačiau jis ir vėl nesugebėjo suvaldyti aktorių, todėl jie maivosi ir mušasi kaip išmano, o scenarijus bei Vėlyvio bendraauto-ris Jonas Banys ir toliau išlieka filmo Achilo kulnas. Kai iškviestas BBD

partijos rėmėjas gydytojas (Andrius Žiurauskas) pasirodo besąs veteri-naras, daug kalbantis apie kiaulių nuskausminimą ar apvaisinimą, o falas filme vadinamas „geriausiu draugeliu“, apie originalumą bei humoro lygį kalbėti lyg ir neverta.

Todėl gana keista, kodėl save su-vaidinę lietuviškos žvaigždės Juo-zas Statkevičius, Raimundas Lopata ar Edmundas Jakilaitis ir kiti, kurių paprasčiausiai neatpažinau, mano, kad pasirodymas trash pobūdžio filme papuoš jų biografiją. Taip jie netiesiogiai patvirtina filmo teigi-nius apie lietuvių žiniasklaidos ar

„elito“ supuvimą. Juolab kad Vėlyvis gana gerai manipuliuoja neišpru-susiais žiūrovais, nuolat į veiksmą įterpdamas dokumentinius Seimo

posėdžių, žinių ar prokuratūros pastato Vilniuje kadrus. Tiksliau, Vėlyvis rodo lietuvišką tikrovę taip, kaip ją mato ir suvokia koks nors komercinių televizijų žiūrovas ar

„Žmonių“ skaitytojas, rodo, kaip šie žmonės įsivaizduoja politiką ir valdžią. Juk neatsitiktinai spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie tikrovės ir fantazijos santykius filme, Vėlyvis keliskart pavartojo žodį „sinergija“.

Iki „Zero III“ maniau, kad lietu-viškoji masinė kultūra yra parale-linė tikrovė, su kuria neturiu jokių ryšių ar santykių. Egzistuojame ats-kirai. Tačiau naujasis filmas sukėlė abejonių, gal Vėlyvis rodo tikrąją. Bent jau tą, kurioje puikiai jaučiasi dalis lietuvių žiūrovų, ir jiems filme viskas suprantama bei atpažįstama. Pavyzdžiui, net nepagalvojau, kad Gyčio Ivanausko suvaidintas perso-nažas iš tikrųjų dalyvauja „Eurovi-zijos“ atrankoje, o grįžusi iš filmo peržiūros įsijungiau televizorių ir LRT žinių laidoje pamačiau Donal-dui Trumpui paremti skirtos akci-jos iniciatoriaus seimūno Lauryno Kasčiūno interviu, kuris nuskam-bėjo tarsi į filmą neįėjęs epizodas. Tą abejonę dar labiau patvirtino po „Zero III“ premjeros restorane įvykusios muštynės, po kurių filmo režisierius parą praleido areštinėje.

„Zero III“

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ – vie-nas ryškiausių autorinių filmų Lietuvos kino istorijoje. Dėl socio-kultūrinių, politinių ir technologi-nių priežasčių juo ilgą laiką galėjome džiaugtis tik mes. Sovietmečiu 1969 m. sukurtos „Gražuolės“ ir daugelio kitų lietuviškų ir Sovietų Sąjun-gos centruose kurtų filmų sklaida buvo ribota. Ką rodyti Vakarams iš kasmet SSRS sukuriamų apytikriai pusantro šimto kūrinių, spręsdavo centras: jis atrinkdavo arba kon-junktūrinius, ideologijos sklaidai parankius kūrinius, arba šedevrus, prieš kuriuos nublankdavo bet koks įdomesnis kažkur imperijos pakraš-tyje sukurtas filmas. Atgavus Ne-priklausomybę, sovietmečiu kurti lietuviški kūriniai nurašyti kaip nesavi, vėliau norą svetur parodyti lietuvių kino istorijos pavyzdžius užklupo technologinė negalia – kino juostos paseno ir susidėvėjo, Lietuvoje nebeliko kino laborato-rijos, pajėgios parengti naujas ana-logines filmų kopijas. Skaitmeninės technologijos šią sklaidos negalią padėjo įveikti – suskaitmenintus ir

restauruotus kūrinius, pritaikytus šiuolaikiniams kino teatrams, ga-lima pamatyti.

Šia galimybe pasinaudojo LR kultūros atašė Izraelyje Elena Kei-došiūtė, ji pasiūlė archyvinių filmų festivaliui „Another Look – The Restored European Film Project“ („Kitoks žvilgsnis – Europos restau-ruotų filmų projektas“) pristatyti ir lietuvišką kūrinį. Suskaitmeninta ir restauruota Lietuvos kino cen-tro pastangomis, „Gražuolė“ tapo festivalio programos filmu, kurį komentuoti ir buvau pakviesta. Pasak rengėjų, penktus metus ren-giamo festivalio tikslas – Europos kino paveldo, dėmesio jo apsaugai aktualinimas. Renginys turi ir aiš-kią kultūros politikos potekstę – ES valstybių kultūros sklaida. Progra-mos meno vadovas, sudarytojas, kino tyrinėtojas Danas Chyutinas įprastai filmus atrenka remdamasis tam tikra tema (šiųmetė – „Didysis apsėdimas“, pernai – „Moterišku-mas ir vyriškumas kine“). Jis prisi-pažino, kad „Gražuolė“ jam buvo malonus, netikėtas atradimas. Šie-met programą sudarė aštuoni filmai, išskirtiniu dėmesiu buvo pagerbtas Andrzejus Wajda.

„Gražuolė“ buvo rodoma pen-kiuose miestuose. Pirmasis ro-dymas vyko Haifos sinematekoje, kuriai vadovauja kino režisierius Avishai Kfiras. Jis bando suderinti režisūrą ir vadovavimą šiai kino institucijai. Tai paskatino atrasta ar-chyvinė kino medžiagą, kurioje už-fiksuota Izraelio praeitis, jos paieš-kos ir noras ją sugrąžini į savo šalį. Kaip prisipažino Kfiras, užtikrinti sinematekos funkcionavimą yra nemenkas iššūkis, todėl repertu-arą tenka papildyti šiuolaikiniais fil-mais, tikintis didesnio lankomumo. Tai būdinga visoms sinematekoms ir iš dalies paaiškina, kodėl jose rodomi ne tik archyviniai filmai, kino klasika. Sinematekos veiklai viešinti vadovas skiria daug asme-ninio laiko – vežioja retus filmus po apylinkes, pristato institucijos veiklos prioritetus.

Kitas „Gražuolės“ rodymas įvyko Tel Avive, kiek šurmulingesnėje aplinkoje. Jame dalyvavo ir filmo muzikos kompozitorius Viačeslavas Ganelinas. Beje, „Gražuolė“ – pir-mas filmas, kuriam Ganelinas su-kūrė muziką. Šiuo kūrybos posū-kiu kompozitorius itin didžiuojasi, nes tai tapo jo profesinio gyvenimo

dalimi, patirtimi jis dalinasi dėsty-damas kino muziką Jeruzalės šokio ir muzikos akademijoje.

Taip pat teko pristatyti filmą Je-ruzalės sinematekoje. Tai seniausia ir viena svarbiausių kino institucijų Izraelyje, turinti ir nemažą kino filmų archyvą. Sinemateką 1973 m. įkūrė sinefilė, kino archyvų Izrae-lyje pradininkė Lia van Leer, kurios veiklą gerbia kino profesionalai. Dabartinės Jeruzalės sinematekos vadovė Noa Regev – kino programų sudarytoja ir mokslininkė, apsigy-nusi disertaciją vaikų kino tema, pratęsė institucijos tradiciją.

Vaizdingoje miesto vietoje įsikū-rusi Jeruzalės sinemateka lankytojų stygiumi nesiskundžia, tačiau iššū-kių jai taip pat nestinga – prasidėjo gausaus archyvo skaitmeninimas, vasarį Berlyno kino festivalyje bus rodomas pirmasis restauruotas Iz-raelio filmas „Avanti Popolo“ (rež. Rafi Bukaee, 1986), rengiamasi

Jeruzalės kino festivaliui. Noa pa-liudijo kitų Izraelyje sutiktų pašne-kovų mintis (tarp jų ir Izraelyje gyvenančios kino kritikės Aistės Račaitytės), kad Izraelio kinas iš-gyvena pakilimą, izraeliečiai lanko kino teatrus, filmų žiūrėjimas jiems yra svarbus kultūrinis ritualas, jie turi savitą kino skonį, gerbia auto-rines teises. Beje, kitaip nei Lietu-voje, kur kino klasika domisi jau-noji karta, čia dominuoja vyresnio amžiaus žiūrovai.

Lietuvių kino istorijai svarbų filmą pristatinėjau ne pirmą kartą, bet, kaip ir anksčiau, buvo sunku tramdyti jau-dulį laukiant, kaip bus sutikta „Gra-žuolė“. Visus seansus lydėjo plojimai ir šilti atsiliepimai, dauguma žiūrovų buvo sujaudinti jautraus pasakojimo, motinos ir mergaitės santykių isto-rijos, melancholiškos, gal kiek sva-jingos nuotaikos. „Gražuolė“ ne tik neprarado savo aktualumo, bet ir sa-vitai suskamba ir dabar. Ne tik mums.

Kertant laikąArūno Žebriūno „Gražuolė“ Izraelyje

„Gražuolė“

9 psl.7 meno dienos | 2017 m. vasario 3 d. | Nr. 5 (1199)

Knygos ir žmonėsKrėsle prie televizoriaus

K i n a s

Vyro stuburas

Kažkur skaičiau, kad vyrą ženklina ne pergalės, o mokėjimas stovėti tiesiai. Krikščionybėje tai išreiškia kryžiaus įvaizdis: situacija, kai, žvel-giant retrospektyviai, dar negalima kalbėti apie pergalę, bet jau galima kalbėti apie laikyseną. Vyras gimsta būtent tada. Tai nusako ir lotynų kalbos žodis stāre, reiškiantis ir laikymąsi tiesiai, ir kilimą į viršų. Indoeuropietiška šio žodžio šaknis lietuvių kalboje pasirodo tokiais vy-rišką prigimtį apibūdinančiais žo-džiais kaip „stovėti“, „stogas“, „sta-las“, „stuomuo“, „stonas“.

Tiesą sakant, seniai laukiau tokio filmo, kuris kalba apie vyriškumą ne kaip gniuždančią jėgą, bet kaip apie gebėjimą atsukti veidą gyvenimo iššūkiams. Pernelyg neproporcin-gai feministinė įtarumo hermeneu-tika prasiskverbė tiek į kino kritiką, tiek ir į kino kūrybą. Apie tokį vyrą, mokantį stovėti, t. y. turintį stuburą, nuo pat pirmo kadro kalba ir jį rodo Kennetho Lonergano filmas „Man-česteris prie jūros“ („Manchester

by the Sea“, JAV, 2016). Be triumfo, kaip kad Timuro Bekmambetovo filme „Benas Huras“, ir be patoso, kaip Darreno Aronofsky „Imtyni-ninke“. Lonergano filmo estetika primena Mike’ą Leigh („Viskas arba nieko“) ir Keną Loachą („Aš, Edvardas Bleikas“). Tačiau jo etika kita: režisieriui svetimas socialinis realizmas, nėra pastarųjų kūryboje dažnai prasimušančio fatalizmo. Is-torija labai paprasta. Vienišas kiem-sargis Li (Casey Affleck) valo nuo šaligatvių sniegą ir sprendžia nuomi-ninkams iškylančias santechnines problemas, o vakarus leidžia bare.

Kiekviena scena byloja, kad jis ne namie. Iš pirmo žvilgsnio todėl, jog priklauso tam, ką sociologai vadina paskutine mažuma, t.y. į modernios konjunktūros rėmus netelpantis bal-tosios rasės, tradicinės orientacijos vyras, priklausantis vidutinei klasei. Bet skambutis apie netikėtą brolio (Kyle Chandler) mirtį atveria duris į tikrąsias benamystės priežastis. Grį-žimas į gimtąjį miestą, kad pasirū-pintų fizinėmis brolio laidotuvėmis, tampa ir grįžimu į atmintį – kadaise įvykusias jo paties dvasines laidotu-ves. Tada supranti, kad tai filmas ne apie vyro statusą, bet apie kančią.

Vakarų krikščioniškos kultūros tradicijoje egzistuoja Stabat mater archetipas, išreiškiantis motinystę kraštutinės kančios akimirką. Lo-nerganas filmu kuria modernų Stabat pater vaizdinį, palydėda-mas kulminacines scenas Albinoni

„Adagio in G Minor“ ir Händelio „Mesijo“ muzika. Vyro prigimtis geba tokią kančios būseną sąmo-ningai ar per klaidą kurti sau ir ki-tiems (taip pat moteriai), todėl jam ji permanentinė. Tokioje situacijoje ne gebėjimas ją įveikti, o gebėjimas ištverti yra vyro ženklas. Tai reiš-kia nuolatinę įtampą, kuri filme prasimuša filigraniniais niuansais Afflecko personažo veide (tokios vaidybos amerikiečių kine nema-čiau nuo Marlono Brando laikų) ir dviem dejonėmis: pokalbyje su bu-vusia žmona („ten (t. y. širdy) nieko nėra“) ir pabaigoje išsakomais žo-džiais „aš negaliu to įveikti“. Bet dar yra humoras, gelbstintis filmą nuo melodramai būdingos depresijos bei emociškai ją amortizuojantis.

Agrarinėje visuomenėje turėti tėvą buvo būtinybė. Jei tėvas žū-davo ar mirdavo, sėkmingai veikė tėviškoji sukcesija: vaikai būdavo įvaikinami artimųjų ar krikštatėvių,

tėvo pareigas šeimoje perimdavo senelis arba vyresnysis sūnus. Tam tikra prasme gerovės valstybės kū-rimas išvadavo šeimą nuo ekono-minės būtinybės turėti tėvą. Bet tėviškoji sukcesija neišnyko, ji eg-zistuoja ir dabar, tik kur kas rečiau kaip socialinė prievolė, o dažniau kaip įvairiai susiklosčiusių šeimos santykių ir net atsitiktinai susidė-jusių aplinkybių rezultatas. Pana-šia trajektorija juda ir „Mančesteris prie jūros“. Klausimas, kas turėtų pasirūpinti mirusio brolio paaugliu sūnumi Patriku, struktūruoja siu-žetą. Didžiąją ekraninio laiko dalį Afflecko personažas praleidžia su sūnėnu, jiems bendraujant ryškėja simbolika, paprastai nebūdinga amerikiečių filmams. Šiame filme vyrų pokalbiai su moterimis arba neįvyksta, arba nepavyksta, arba nutrūksta. Tačiau čia apstu pavy-kusių vyriškų pokalbių: netobulų, ironiškų, konfliktiškų ir net absur-diškų. Šiame filme vyrai mokosi iš vyrų: Li iš savo brolio Džo, Patrikas iš savo dėdės, jie abu iš šeimos bi-čiulio Džordžo. Vyrai yra vienintelė filmo viltis. Na, tegu, nors šį kartą.

Ramūnas Aušrotas

Vienas senas pažįstamas vadina brolius Joelį ir Ethaną Coenus iš-kiliausiais pasaulinės kultūros mi-zantropais ir tvirtina, kad geriausias to įrodymas – jų „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Esą broliai filme pasityčiojo iš mi-tologizuoto JAV 7-ojo dešimtmečio, jo muzikos, bitnikų, intelektualų, kitų bohemos veikėjų ir net ka-tinų. Žinoma, galima traktuoti ir taip. Coenai dažnai kuria filmus apie ne-vykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors ir turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai ta-riant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Matydamas per filmų premjeras prie įvairių

„sienelių“ įamžintus laimingus ir neskoningus lietuvius, dažnai pasi-juntu žmogumi iš praeities ir kažko-dėl prisimenu būtent Liuviną Deivisą.

Jis neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo sa-vižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku pro-diuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam ne-reikia. Filmas prasideda Liuvinui (Oscar Isaac) pajutus, kad prisilietė prie dugno. Pernakvojęs draugų na-muose, jis užtrenkia duris ir draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų odisėjos po Niu-jorką pradžia.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – ke-lio filmas, jis sudėliotas iš Liuvino susitikimų ir išsiskyrimų – su mirš-tančiu tėvu, mylima moterimi, sa-vanaude seserimi, baro, kur retkar-čiais padainuoja, savininku, kokčiai geraširdžiais Uliso šeimininkais...

Kiekvienas susitikimas atneš pra-radimų – meilės, iliuzijų, pasitikė-jimo savimi. Stebuklas neįvyks, jo niekas neatras, jis neišgarsės, bet šie susitikimai ir kuria keistą filmo mozaiką. Ji atveria Liuvino sielos kampelius (tai lyg žmogaus prigim-ties momentinė nuotrauka) ir kartu apibendrina laiką – ore tvyro bū-simo naujo nuojauta. Liuvinui ten nėra vietos – neatsitiktinai muzi-kiniame klube, iš kurio jį ką tik iš-grūdo, matyti pažįstamas siluetas. Tai būsimas Nobelio literatūros pre-mijos laureatas Bobas Dylanas, kurio memuarus Coenai atidžiai tyrinėjo rengdamiesi filmui.

Šiuolaikiniai režisieriai retai dalijasi mintimis apie perskai-tytas knygas. Pedro Almodova-ras – atvirkščiai, režisierius visada mėgsta nurodyti, kokios knygos ar personažai jį įkvėpė. Kalbėdamas apie „Blogą auklėjimą“ (LRT Kul-tūra, 9 d. 21 val.) jis pabrėžė, kad Gaelio Garcia Bernalio suvaidinto personažo pavyzdys jam buvo Pa-tricios Highsmith sukurtas Riplis:

„Highsmith romanuose blogis nie-kad nėra akivaizdus. Jos žudikai puikiai įsipaišo į visuomenę, juos atpažįsta tik jų aukos. Štai ši frazė baugina: juos atpažįsta tik aukos! Chuanas turi šią nepagaunamųjų Highsmith personažų amoraliąją pusę, be to, jis – klasikinė film noir figūra, lemtingoji moteris. Tiksliau, kai kiti filmo personažai pradeda bendrauti su juo, Chuanas įkūnija jų lemtį pačia niūriausia ir tragiš-kiausia prasme.“

2004 m. sukurtas „Blogas auklėjimas“ prasideda 7-ajame dešimtmetyje, kai

du religinės mokyklos auklėtiniai Ignasijus ir Enrikė atranda meilę, kiną ir baimę. Vėliau Enrikė taps kino režisieriumi, gaus Ignasijaus apsakymą ir išsiaiškins, kas iš ti-krųjų atsitiko vaikystės draugui.

Roberto Moore’o filme „Mirtina žmogžudystė“ (TV1, 5 d. 18.55) vai-dina rašytojas Trumanas Capote. Jis buvo ištikimas Marilyn Monroe draugas ir ją įamžino savo „Pus-ryčiuose pas Tifanį“, o po mirties pats tapo net kelių biografini�