23

ŽIAU-RIAI NE-RE-A-LIAI!

Bandžiau mokyti tą vaiką gero elgesio.

Rodžiau savo anūkei knygas, sugrūstas lentynose, ir siūliau žiūrėti paveikslėlius iš enciklopedijos. Išvydusi joje kiniškus miestus, ji niekinamai išsiviepdavo.

Pripirkau lietuviškų pasakų. Penkiskart per dieną abidvi klausėme apie lapę snapę. Maniau, kad man pačiai išdygs pūsta rusva uodega.

Vienintelis dalykas, kuris domino kiniškąją mano anūkę, buvo televizijos šou. Kuo kvailiau vaipėsi sakinio nesurezgančios žvaigždės, tuo labiau žibėjo Yeping akys. Ji džiugiai kartojo beprasmius žodžius, ištartus naujųjų herojų.

Mėgstamiausias buvo: „Ne-re-a-liai!“

Mes gyvenome ankšto mūsų buto nerealybėje nežinodamos, ką toliau daryti. Mano sūnus pranyko kaip pirdalas vandenyje. Jis negrįžo pasiimti savo kiniškų čekių, sąskaitų ir užrašų knygelių.

Kertėse išmėtyti mobilieji keletą sykių siuntė žinutes hieroglifais, bet aš neįstengiau jų perskaityti. Bijojau neštis jas į Orientalistikos centrą, kad neišlįstų kokia bjauri paslaptis, kurios nebegalėsiu atsikratyti.

Išėjusi į gatvę, Yeping bailiai glaudėsi prie manęs. Jos akys tuoj pat atgydavo, kai po kojomis pasipainiodavo valkatos, luošiai ir alkoholikai.

Atsigręžusi ji ilgai ir skvarbiai į juos žiūrėdavo, tarsi rengdamasi jiems ką svarbaus pranešti.

Sykį vienas iš jų pamojo. Yeping ištrūko iš mano rankos, liuoktelėjo prie jo, greitakalbe ėmė kažką marmaliuoti, o valkata linkčiojo, nutaisęs protingą veidą.

Bandžiau ištardyti anūkę, apie ką ji šnibždėjosi gatvėje su nepažįstamuoju, bet jos kiniškas veidelis atrodė bukas ir neįžvelgiamas.

Po pietų išėjau pirkti varškės. Kai grįžau, bute nebuvo Yeping ir mūsų papūgos. Atvirą narvelį siūbavo vėjas. Balkono durys nervingai girgždėjo.

Be kvapo puoliau į Algirdo kvartalą. Gėriau arbatą visuose restoranėliuose atidžiai tyrinėdama padavėjų išraiškas. Kol sėdėjau užsidariusi namie, priviso naujų, nematytų ir įžūlesnio žvilgsnio.

Kinai plėtėsi Algirdo kvartale greičiau už tarakonų koloniją prie mūsų šiukšlių vamzdžio.

Jeigu ne Yeping, mano didelis rūpestis, būčiau labai džiūgavus, kad pasaulis pagaliau atplūdo į mūsų užkampį. Primes mums naujus įpročius, kausis su mumis dėl vietos po saule ir neleis galutinai apkiausti.

Dosniai žėriau ateiviams kišenpinigius. Kvočiau, ar nematė liesos paauglės baltu sklastymu, įstrižomis akimis, mokančios vienintelį lietuvišką žodį: „Nerealiai!“

Kinai juokėsi ir sakė, kad būsiu iš vakaro persivalgiusi ir ką negera susapnavusi. Siūlė naujų rūšių arbatos. Vadino ištikimiausia drauge.

Naktį sapnavau baisybes.

Yeping vaipėsi televizijos ekrane ir kartojo žodį „Ne-re-a-liai!“ Ji atrodė tikra naujalietuvė, šnekanti jaustukais. Išpilta prakaito sapnavau tirpstančią Lietuvą, kurioje nebus kam skaityti mano knygų.

Paryčiais parsliūkino Yeping apdraskytu kaklu ir drebanti. Ji išmoko dar vieną rišlų sakinį: „Troleibusas smirda! Žiau-riai!“

Žodis „žiauriai“ jai patiko dar labiau už „nerealiai“.

Mažoji pabaisa kaišiojo nosį į visus puodus, ištuštino šaldytuvą, kiauktelėjo kažką kiniškai, švystelėjo į viršų pirštus išskėtusi pergalės ženklą ir suklykė prasčiokės balsu: „Žiau-riai ne-re-a-liai!“

Mano anūkė tapo visavertė. Ji įvaldė lietuvių naujakalbę.

Mano pareiga buvo gauti jai pasą ir išmokyti didžiuotis tėvyne.

36

MINkštA IR NEpAkALtINAMA

Algirdo gatvės kvartalas tapo mėgstamiausia mano paieškų vieta. Karamele aplipusius obuolius ir bananus šveičiau tokiais kiekiais, kad visų kičinių restoranėlių virėjai išlįsdavo manęs pasveikinti.

Įžūliai spoksodavau jiems tiesiai į akis.

Esu nenusakomo amžiaus. Neturiu ko prarasti. Nesu pajėgi mylėti, nes mano baterijos – išeikvotos. Neketinu prie nieko prisirišti, nes nenoriu gyventi šimto metų. Vadinas, nekelsiu isterijų. Esu minkšta ir šiek tiek nepakaltinama.

Labai patogi moteris.

Šiurkštūs juodi mano plaukai ir visiškas atsainumas juos drąsino. Aš, kaip ir jie, – be namų. Naminės lietuvės svetimiems neduoda rankos. Jų smegenys nejuda.

Jos neklausinėja, nes bijo sužinoti, kad pasaulis kitoks, nei šneka jų kaimas.

„Atnešk man daug jazminų arbatos“, – prašau paties jauniausio vaiko.

Berniukas negrabiai neša. Vienišas jazmino lapelis plūduriuoja lėkštelėje. Kinui netyčia kryptelėjo arbatinukas. Pasaulis pilnas mažiukų nevykėlių vyrų, kuriems motinos nedovanojo pasitikėjimo.

„Atsiprašau, ponia. Šiandien pirmoji mano darbo diena. Labai nenorėčiau, kad mane atleistų“, – sako jis rusiškai.

Kiniška burna pilna švelnių karamelinių garsų, tarsi ką tik būtų pasitraukęs nuo puodo su saldžiais burbuliukais. Kvepia kariu, cinamonu, ryžiais ir atkaklumu.

37

„Iš kur tu?“

„Iš Harbino. Tokio miesto tikriausiai negirdėjote.“

Dar ir kaip girdėjau. Harbinas šiuo metu niokoja mano butą, o aš leidžiu savo honorarus netikram kiniškam maistui.

Jei neišspausiu iš savęs nė vieno teksto laikraščiui, man teks nuolankiai prašyti pinigų iš savo kembridžinio sūnaus, kad turėčiau už ką šnipinėti savo marčią.

Aptiksiu jos pėdsakus. Šviesiaplaukės kinės neatsiranda iš nekalto prasidėjimo.

„Ar jūsų čia daug?“

„Tūkstančiai. Kiti laukia vizų. Yra viena moteris.“

„Ar tu su ja gyveni?“

„Aš per jaunas, ponia. Dar neužsidirbau šeimai.“

„Ar gali man surasti tą moterį?“

„Negaliu, ponia. Mačiau ją tik vieną kartą.“

Vaikas meluoja, nes bijo būti grąžintas kažkur, kur jam gyventi sunkiau nei linkčioti senstančioms beprotėms.

„Nereikia, – taikiai sakau, – pati susirasiu.“

Negrabus harbinietis dėkingas linkčioja.

Kvatoju kaip apsėsta.

Mano laimėjimai – iš labai prasto žurnalo už litą 99 centus. Ar visi šioje salėje matėte veidą kvailės, kuri išsiuntė sūnų pasižvalgyti po pasaulį, nes pačiai jaunystėje tepavyko ištrūkti iki Varšuvos?

Nevisavertiškumo kompleksų pasitaiko įvairių rūšių. Vienos trokšta būti manekenės, o kitos – gerai jaustis bet kurioje pasaulio bibliotekoje ir savo, o ne svetimo vyro lovoje.

38

„Ar norėsite trečios porcijos ledų su degančia karamele, ponia?“ – vaikas jaučia, kad nevalia pasitraukti.

Norėsiu, berniuk. Aš daug ko norėsiu.

Menu sceną Amsterdame, kai degi kiniška karamelė slėpė aistrą. Nebuvo jokio pavojaus riebalų rinkei išpampti ant klubo, nes jį gludino valdingas delnas.

Netikėjau, kad šitie, Vilniuje, yra kinai.

Šaltas rusiškas atspaudas švietė jų veiduose, kai jie linktelėdavo virš stalo ketindami paspausti ranką klientei, kuri arbatpinigių palikdavo dvigubai daugiau, nei kainavo saldus marmalas.

Lietuviai velia burnose saldžią žuvį ir tiki, kad paragavo Azijos. Senutės „Humanos“ paltais bailiai stiebiasi pasižiūrėti pro langą, kas gali mokėti trisdešimt du litus už bambuko salotas. Nesistiebkit, jos beskonės.

Bambukus valgo sintetinės biurų mergaitės ir karjeros moterys.

Vąšeliu nertas pasaulis suirs, nes nemačiau reikalo jį saugoti. Man neliūdna. Aš nesuku galvos.

Mano profesija – nevertybių platintoja.

Kinai, maišyti su Sibiru, išspirti iš kažkur ir atsidūrę niekur. Žibintai ir drakonai, pakabinti ant stalininio pastato Algirdo gatvėje, kelia gailestį. Pilko žvirblio pasaulį prisagstė spalvų. Pati kalta, kad juo netikėjai.

Monetas padėdavau ne ant stalelio. Paliesdavau delną. Šiek tiek sulaikydavau jaunų berniukų pirštus, kad pajusčiau, ar jie elastingi. Kraujas nesiūbtelėdavo.

Kičiniai kinai kažko nemokėjo.

Lipnius saldėsius žiaumodavau sunkiai galvodama, kaip savo pačios likimą paversti mielu žaidimu.

39

Esu senstanti moteris. Nemačiau Azijos savo akimis, kad pati galėčiau nutarti, ar ji man patinka. Nemoku devynių kalbų, kad galėčiau jomis sapnuoti.

Mano gyvenime neįvyko beprotybės.

„Tu negracingai judi, vaikeli, – sakau berniukui, kai negrabiai uždega karamelę. – Ar niekas tavęs nemokė senstančioms moterims įžiebti viltį?“

Jo veidas gelsta nuo pastangų suprasti, ko geidžia klientė.

„Sėskis. Papasakok man, kokios moterys yra laimingos. Pasakyk, ko jos trokšta.“

Debilios šypsenos įstrižas vaikas ilgai galvoja. Jis raukia kaktą, įtempia visą savo raštingumą, susidedantį iš kulinarijos knygos, net užsikvempia ant stalo alkūnėmis, kad aš gaučiau tikrą atsakymą.

„Ponia, jūs supyksite, jei pasakysiu tiesą.“

„Nesupyksiu. Būčiau laiminga, jei kas nors įsiutintų taip, jog tvočiau.“

Mulkis su ponia nuo kito staliuko atidžiai stebi sceną. Kur tą ponią mačiau? Stilingame viršelyje.

„Laiminga moteris yra ta, kuri sudreba jį pamačiusi. Jis geidžia jos taip, kad gali pakišti ranką po sijonu teatro ložėje.

Jie bučiuojasi kaip išprotėję ir nemato, kad spektaklis seniai baigėsi. Bet orkestras groja, nes dirigentas – pamišęs. Ar jums taip buvo?“ – susirūpinęs klausia kinų vaikiščias.

Gal tas vaikas Harbino tarme balsiai skaičiuoja centus, kuriuos gaus arbatpinigių, o aš iš jo lūpų girdžiu tai, ką norėčiau išgirsti.

Verkiu pasikūkčiodama.

Nebuvo. Niekada nebuvo. Tie, kuriuos mylėjau, neturėjo drąsos pasiųsti velniop aplinkybių.

Kiti reikalai jiems buvo svarbesni už mane liepsnojančią.

Dieve, kaip tie kinai sugeba viską suprasti!

Aiškiai įsivaizduoju tą operą. Suknelė ryški. Makiažo nėra – nespėjau.

Pabėgau iš namų. Per vakarienę negaliu nuslėpti, kad noriu ne kepsnio, o būti perplėšta ant ledinių grindų. Kūnas dega.

Man gėda, kad tapau permatoma tarsi sunkaus stiklo vaza, pripildyta lipnaus geidulių medaus.

„Kiek sykių pasidavėte ne tam, kad turėtumėte namus ir pareigą?“

Net du kartus.

Tuščia virtuvė ir lova – labai baisu.

Kinų kvailutis padarė man charakirį tobuliau už samdytą psichoanalitiką. Anas viso labo konstatavo, kad niekada neapsisprendžiu – noriu paklusti ar diriguoti paradui?

Ašaros ir snargliai teka per saldžius pirštus. Raudu kaip išsiterliojus beždžionė, kuriai zoologijos sode piemenys tyčia pamėtėjo bananą, pabarstytą pipirais.

„Vaikeli, ar tu esi buvęs teatre?“

„Ne, ponia. Bet kada nors nueisiu.“

„Aš tave nusivesiu. Bet dabar padėk man surasti kinę marčią. Ji visai tokia, kaip aš. Galva kaip kompiuteris. Šaltai apskaičiuoja. Neturi iliuzijų.“

Vaikas supratingai linksi.

Įstrižą jo širdelę sukrėtė nieko neužgyvenusios čiabuvės ašaros.

46

MotERys sENstA NE NUo kLIMAkso

Ėmiau šnipinėti savo kinus. Pradėjau įtarti, kad jie sukti ir savanaudžiai, nors man patiktų galvoti gerai apie tuos, kurie mane pakeis šioje pasaulio dalyje.

Vakarais pėdindavau į „Raudonojo drakono“ kiemą. Jisai nešvarus, neapšviestas ir duobėtas. Plastikinės šiukšlių dėžės dvokia restorano atliekomis, bet katės jų neėda.

Lietuviai čepsi ir moka didelius pinigus. Jie trokšta paragauti pasaulio.

Sėlindavau aplink namą baimindamasi atsitrenkti į Zhao, subtilų padavėją. Išgąstis kiūtodavo netoliese stebėdamas mano bailius pasalūniškus žingsnius.

Stiprios rankos glėbia iš nugaros. Tikiuosi, kad jos jaunos.

Vaikinas kiek per žemas, kad apimtų per liemenį. Delnai atsiduria virš mano kirkšnių ir sustingsta, tarsi jų savininkas negalėtų apsispręsti, kuria kryptimi leisti jiems sliuogti įsitempusiu mano kūnu.

Nerėkiu, nes smalsu.

Pastaruosius penkiasdešimt metų visai nieko nenutinka.

Jis lengvai trukteli mano stuomenį prie savęs. Sėdmenimis priglundu prie svetimo pilvo, bet nejuntu nė menkiausio iškilimo, rodančio, kad užpuolikas geistų.

„Zhao, ar tai tu?“ – klausiu pašnibždomis.

Jis neatsiliepia. Pasistiebia ir iš nugaros nardina veidą į ką tik išplautus mano plaukus. Švelnus užpuolikas godžiai uodžia kvepalus.

47

Brangus aromatas gali pastūmėti jauno vyriškio vaizduotę. Jis pasijus apglėbęs kerinčią moterį.

Likimas tamsiame stalininio kvartalo kieme dovanos porą ugningos aistros sezonų ir atlygins už ilgus begalinio drovumo metus, kai mylimiesiems net nedrįsdavau užsiminti, ko trokštu.

Dideli miestai pilni alkanų moterų. Maniau, kad esu vienintelė, nedrįstanti pasiimti.

„Geriausiai erotines scenas piešia niekada jų nepatyrę žmonės“, – sako mano draugė.

Iš kur ji žino? Geriau jaučiuosi smaigstoma žvilgsniais kaip paleistuvė. Senstanti nekaltybė, niekada nepatyrusi išsipildymo, – gerokai prastesnis įvaizdis.

Įsivaizduoju rytojaus tekstą konkurentų laikraščio pirmajame puslapyje: „X dienraščio žurnalistė šiąnakt aptikta pusnuogė rusiškai kalbančio kino glėbyje. Šio piliečio, įtariamo narkotikų kontrabanda, jau dveji metai ieško Interpolas.“

Prunkščiu pamiršusi išgąstį.

Nematomasis abiem keliais žiebia man į pakinklius. Virstu ant nugaros nespėjusi riktelėti. Kažkieno delnas užspaudžia akis. Dviese nesunkiai kelia į orą, švysteli ant peties. Apsvaiginta kadaruoju žemyn galva.

Tvirtos kiniškos kojos spėriai skaičiuoja laiptus.

Moterys sensta ne nuo klimakso – iš baimės, kad viskas jau buvo, o nauji dalykai nutiks piemenėms.

Mane guldo kniūbsčią ant stalo ir papilvėn kiša pagalvėlę. Pirštų galiukais jaučiu – raštuotą.

Tyrinėjantis judesys sliuogia kūnu. Labai atsargus. Svetima ranka čiuopia kaktos raukšles, negilias, nes aš – paviršutiniška.

Bet kiekviena begyvendama nusipelno didelės porcijos švelnumo, kad pamirštų senus skaudulius, žaizdos užgytų, o jų vietoje, kai šašas nukris, ataugtų šiltutė rausva odelė.

Tik arčiausiai esantis vyras turi gebėjimą tai pamiršti.

„Nemoku oriai nertis iš pavargusio savo kūno. Nematau prasmės mylėti savo vaikų ir anūkų, nes jie – trumpalaikiai.

Tik to dar nežino. Man belieka vaipytis iš savo atsainumo“, – sklęsdama palube aiškinu mane besivejančiai širdgėlai.

Nors turėčiau trokšti kiniško sekso.

Rytą nustebusi atsikeliu savo lovoje. Konkurentų laikraštyje – nė žodžio. Būčiau labai nusivylusi, bet dušinės veidrodyje aptinku žemėlapį, ištatuiruotą ant savo plačių strėnų.

Palovy šaiposi kinų raštais marginta pagalvėlė.

Kiniškų miestų karoliukai kutena man strėnas.

99

tIk kApų RAMybė gALI MANE pAgydytI

„Ligos yra daug keistesnis dalykas, nei apie jas mano nesergantieji“, – pranešu savo vyrui.

Jis turėtų labai suklusti.

„Aš apsivyniosiu liga kaip šiltu šaliku. Man bus labai patogu. O jums – ne“, – pasakoju scenarijų.

Mano vyro vaizdiniai įrėminti kitaip nei mano. Vyriškasis pasaulis yra vertikalus. Todėl vienu metu jis negali įžiūrėti, kas dedasi kairėje, dešinėje ir už nugaros.

Už jo nugaros televizija praneša, kad Algirdo kvartale sugauta tirštai nugrimuota paauglė, bandžiusi padegti lūšną.

„Mergaitė nekalba jokiomis kalbomis ir neturi dokumentų. Paauglė išvežta į Pabradės centrą“, – trata televizorius.

„Vėl kinų karas su savivaldybe! Kiek galima apie tą patį! Perjunk kanalą“, – atsiliepia mano vyras.

„Šį rytą Yeping sakė, kad vakare parsineš pinigų.“

„Ji nepažįsta pinigų. Nuvežiau ją į vaikų klubą žaisti biliardo“, – sako mano vyras.

Kitas kanalas irgi pasakoja apie mergiūkštę, kuri perkando ranką gaisrininkui. Niekas iš Algirdo kvartalo šeimų neprisipažino matęs azijietiškų bruožų paauglės baltai dažytais plaukais.

„Aš tau sakau: tai padarė Yeping, Hu Yeping, mūsų anūkė“, – nerimstu.

„Tam reikia turėti smegenų“, – atšauna mano vyras.

100

Esu tikra − susirgsiu kokia nepagydoma liga, kad man nereikėtų būti už visus atsakingai.

Susiraitau į kamuolį. Man ima viską skaudėti, kaip aprašyta vadovėlyje „Pats sau daktaras“.

Gelia dešiniąją krūtį, kurioje susirangė neišsivaikščiojusios mastopatijos po trijų gimdymų. Kankinuosi dėl pasaulio, kasmet netobulesnio. Kinai atvažiuoja ir pareiškia esą giminės.

Kas nors nuimkit nuo pečių naštą, kad sena moteris galėtų pailsėti.

„Tai ne tavo problemos. Tegul jos tėvas gaudo savo dukterį laukuose prie Pabradės“, – aiškina vyras, nenorėdamas pripažinti mano ligos.

„Jos“ tėvas yra mano vyro sūnus, tačiau vyrai giminystės ligomis neužsikrečia.

Bet aš žinau, kad beprasmybė mirtina. Tyrimai, po kurių reikės žegnotis, ateis rytoj.

Jie nenori man sakyti diagnozės. Pavojinga moteriai pranešti apie troškų nuovargį, per kurį nupilkėja pasaulis. Norų išsitrynimo ligos – sudėtingiausios.

Pasikviečia mano vyrą. Jis pareina iš daktarų baltas ir sutrikęs.

„Na, matai, moterys visada viską žino, – trukteliu pečiais. – Tik kapų ramybė gali mane pagydyti. Arba Kinija su nežmoniškai modernėjančiais kinais.“

Pergąsdintas mano vyras nesipriešina niekam – net kelionei į Kiniją, kurioje aš atgausiu dvasią ir pasveiksiu. Jeigu dabar įsipjaučiau pirštą, jis manytų, kad nuo nerimo man sprogo širdis.

Oro uoste gaunu jo žinutę: „Parsinešė pusę milijono džinsiniame krepšyje. Kandžiojasi ir grasina niekam neduosianti.“

Pačiu laiku atėjo mirtini tyrimai. Gavusi oro uosto bare skysto stalo vyno už penkis eurus, iškart pasveikstu.

„Už padegimus visada gerai moka“, – parašau ir išjungiu telefoną.

Pagalvojusi išsiunčiu dar vieną žinutę: „Ieškok sūnaus. Jo mobiliajame buvo bankų sąskaitos. Bet Hu nuskandino telefoną klozete. Gal išgriebsi.“

Juk jau galiu būti išskridusi. Iki skrydžio – dvi valandos.

Skaniai maumoju guminį mėsgalį užsigerdama vynu iš užvakar atidaryto butelio. Tegul jie, gyvatės, iki soties pagyvena be manęs.

Vakare pareinu, nebrangiai grąžinusi bilietą. Smalsumas įveikė mirtiną nuobodžio ligą. Paišina mano anūkė ir jos pradegę batai teisuolių miegu parpia šviežiai pervilktoje patalynėje.

Glėbyje – džinsinis krepšys su keliolika kilogramų negaliojančių rublių.

117

kERštAs tėvyNEI

Mano anūkę ištremia už darbinę veiklą. Saugo kinų nepilnamečių teises.

Liūdnas žvairas jos veidelis tolsta oro uosto koridoriumi. Pareigūnai neleidžia man prieiti arčiau. Jie nemėgsta scenų, kurios graudina akmenį.

„Aš tave mylėjau... – šnibžda Yeping pro ašaras. – Nors esi balta ir stora...“

Ji rodo man juokingą grimasą, kuri reiškia, kad mums nusišikt ant visų. Meta man mažą piniginytę. Policininkas puola jos gaudyti. Ištraukia sutrintą raštelį – mano ranka užrašytą mūsų namų adresą.

„Nesijaudink, – šnabždu Yeping. – Lindžiūnas atsiųs tau kvietimą. Dirbsi virėja „Pekino antyje“. Prispjaudysim į kiekvieno policininko sriubą.“

Tik mudvi žinome, kad Lindžiūnas yra Lin Jun. Jis pervežė į Lietuvą pusę milijono kinų. Visa Lietuva turėtų valgyti pagaliukais.

Vaikas laimingas švyti.

Ją išveda iš salės skersą. Grotuotas automobilis laukia po langais.

„Aš negalėsiu dirbti virėja! Žinai, kad esu makiažo virtuozė ir televizijos žvaigždė!“ – puola atgal nuskriausta beždžionėlė.

Ašaros ir vėjo lašai plaka oro uosto stiklus ir mano ironišką širdį.

Palyda nepermaldaujama. Kinijos nuograužą grūste įgrūda į automobilį. Žaidimai baigti.

Aš myliu savo kreivą kinę anūkę. Man dėl jos ir visų svetur praradusių anūkes nepakeliamai gelia širdį.

Mane po pasirodymo per TV irgi išdrebia iš visur – iš Lietuvos ir iš darbo. Priežastys dvi: gyniau kinus ir negerbiau žurnalistikos.

Kišenė ir sąžinė dabar – lengva kaip pūkas.

Drožiu prie kasų. Perku bilietą. Išskrendu į Aziją visam laikui.

Mainais parsiųsdinsiu porą milijonų kinų.

AtsIkRAtyk vyRAIs kAIp skUdURAIs

Ketvirtosios Mao žmonos vila

Perauklėjimo kolonija europiečiams

Kas pusvalandį nutraukti darbus ir riktelėti šūkį!

Šūkiai kabėjo sunumeruoti ir vinimis prikalti ant sienų. Su kinu Hui Mu įėję vidun, riktelėjome pirmąjį: SAUGOKIS GARSŲ IR REIKALAUK, KAD TARNAI VAIKŠČIOTŲ TYLIAI!

„Mao žmoną nuo svetimų žingsnių ir garsų vimdydavo“, − pašnibždėjo mano palydovas.

Antrasis šūkis, mano galva, buvo labiau įkvepiantis: PANAUDOTAIS VYRAIS ATSIKRATYK KAIP SKUDURAIS! Jie taip elgiasi su moterimis.

Tačiau Kinijoje viską reikėjo daryti neskubant.

Kinija man labai patiko – daug smarkiau už gimtąjį Vilnių.

156

kItA vERktų tosE bAMbUkų dŽIUNgLėsE

„Viską pradėsime nuo pradžių. Ir nesugalvok maivytis, – griežtai sako vienuolis. – Ketvirtas! Ar įsidėmėjai?“

„ŽMONĖS KAIP KATĖS: PAMIRŠTA, SU KUO ŽAIDĖ, IR IMA SĖLINTI Į KITĄ PUSĘ.“

„Garsiau!“

„Kvaila rėkti tokius dalykus.“

Hui Mu spokso į nevisprotę: juk tokios taisyklės.

„Tai Mao žmonos įsakymas...“ – šnibžda išsigandęs.

Apsidairęs rodo kartuvių ženklus: visi, kurie išbandė, pasigailėjo.

„Kvaily, jinai nusišovė devyniasdešimt pirmaisiais. O gal nusinuodijo. Ar jūs, trenkti kinai, vis dar bijote vaiduoklių?“

Labai sau patinku. Kita verktų tose bambukų džiunglėse. Netyčia atsimenu, kad pusė Lietuvos tebesimeldžia Brazauskui.

Vienuolio pečiai išraiškingai krūpčioja. Lietuvoje vyriškis jau eitų gerti alaus ir negrįžtų tris paras. Kinas įkvepia skaičiuodamas iki trijų, iškvepia – iki šešeto.

Jie visus mūšius įveikia kiniškomis gudrybėmis.

Suima teisėtas pyktis. Genetiškai modifikuotas maistas paralyžiavo mažus kinų pautukus. Gimsta tik pakalikai ir virėjai.

Paišau jo Mokytojui, kuris prieš mokinius apsimeta lengvu debesėliu, raudoną žvaigždę. Rusišką. Ir pjautuvą su kūju ant riebaus pasturgalio. Ir daug amerikoniškų vėliavyčių. Ar pakaks?

157

Paniekinsi moters vilionę – prisišauksi uraganą.

Še tau, kvailas riaugėjimo automate!

Še man, patelei kvailei. Vėl negavau to, ką pati svaičiodama išsigalvojau. Aš nuolat suklystu sudarydama planą A + H = M, kuris turėtų palengvinti sudėtingą artimuosius valdyti norinčios moters gyvenimą.

Nusivylimas skirtas sau, o pasauliui – piktdžiuga.

„Troškintus bambukus pagardinsiu sintetiniu indų plovikliu. Jeigu šitoj riebaluotoj skylėj jo rasiu, – grasinu vienuoliui. – Ką tavo Mokytojas darys? Smarkiai klius, kai tavo Vadui paleis vidurius“, – aiškinu garsiai.

Tegu nesijaučia pernelyg saugus. Mus čia visada gali išgirsti. Ir pamatyti mano neišlavintos rankos piešinius ant dievinamos kulto knygos.

Kad niekas nesuabejotų mano teise laisvai rinktis, pripaišau jo Mokytojui paršo uodegą ir lieku labai patenkinta.

Taikiai rodau dantis. Priekiniai – labai brangūs. Būtų gerai, kad vienuolis į juos neužvožtų.

Hui Mu akyse tvenkiasi ašaros.

„Ššūda-a-ss“, – košiu per vertingus dantis.

Man nuolat pakliūva vyrai, kurie manęs išsigąsta, nors tetrokštu iš jų menko trupinio paguodos, kuriai nereikia jokių pastangų.

Šito jau tikrai per daug penkiasdešimtmetės nervams atogrąžų tvankumoje.

„Šūdžiau, ne tu, o aš esu nelaiminga tarp šitų glitėsių. Ne tave, o ma-ne reikia guosti. Tuoj bliausiu didele upe. Bus Gangas.

Pardon, supainiojau – bus Perlinė upė. Arba lietuviška ašarų pakalnė. Šiluvos ir Kryžių kalno raudos...“ – bandau rasti įtikinamiausių argumentų.

158

„Jei būtum ne iš kažkokios Oiropos, kurios niekas nežino, nė už ką neterliotum knygos. Mokytojo knyga skleidžia išmintį. Širdis nuo jos pailsi“, – veriasi kiniška burna.

„Tai todėl jūsų priviso tiek daug. Visi laukė, ką pasakys Mokytojas. Todėl nepastebėjo, kad prezervatyvas kiauras“, – dalyvauju pokalbyje.

Komponuoju aukso spalvos leidinį į rusvos pliurzos balutę ant plovyklos spintelės. Parodomasis judesys. Išraiškingas kaip teatre.

Permatoma aktorinė apgaulė.

Hui Mu net nenutuokia, kaip kankinančiai myliu atogrąžinį sąmyšį, kurį įveiks kiniška struktūra. Mano sielai verkiant reikia tvarkos. Mano motinos spintos lentynose niekada jos nebuvo.

Jovalas persimetė tiesiai į genus.

Kinai – mano silpnybė. Jeigu reikia, patikėsiu peniukšliu jo Mokytoju. Kad tik viskas susitvarkytų. Nes lietuviais netikiu nuo penktos klasės.

„Atvykau iš Eu-ro-pos, – išdidžiai skiemenuoju. – Esu europietė.“

Tariu lėtai, kad stalčiukais suskirstyta kiniška galva tvarkingai įsidėtų pavadinimą į reikiamą skyrių.

„Taip ir sakau: iš Eropos. Eropietė, – konstatuoja Hui Mu. – Mane tik stebina, kad Eropoje jūs balti. Visai kaip amerikonai. Bet pinigų neturite“, – kilsteli antakius vienuolis.

Nejudriame kiniškame jo veide – šioks toks sąmyšis: baltieji privalo atvežti į Kiniją pinigų.

Antraip kam jie čia reikalingi.

Apspurusio kinų klapčiuko, plaunančio indus savo Mokytojui, požiūris į mane tobulai sutampa su Prancūzijos prezidento nuomone. Jie abu mano, kad mums, iš Rytų Europos, derėtų patylėti.

Žaviuosi identiškomis pasaulio vibracijomis.

Hui Mu supranta pasakęs per daug. Kalta veido išraiška tiesia tąsų ryžių paplotėlį, išvoliotą riešutų trupiniuose.

Politinę diskusiją nutraukia trys vidutinio riebumo vienuoliai rusvai auksinės spalvos marškomis.

Hui Mu, žemiausias laipsniu, dėvi trumpą pilkšvai murziną uniformą. Peniukšliai priekabiai tyrinėja išplautų indų stirtas. Keletą dubenų liepia pasiimti vienuoliui Hui Mu.

Jis klusniai linkteli ir pranyksta su jais.

Iškišusi galvą į koridorių matau, kaip jį verčia laižyti skardinį dubenį, radę jame prilipusį ryžio grūdelį.

Hui Mu nuolankiai dėkoja aukščiau stovintiems už jam suteiktą maloningą pamoką.

Slapta kikenu. Ryžio grūdelis netikras – plastikiukas su magnetu. Dar turiu iškrypėlį vorą, irgi plastikinį. Įleisiu į jūros žolių sriubą. Palinksminsiu viršesniuosius.

Bet aš nuoširdi. Grįžusiam Hui Mu viską atvirai paaiškinu.

„Nušvilpiau iš dukters. O ji – turbūt iš „Maximos“, Kinijos įsikūnijimo mūsų širdyse. Negi kas savo noru pirktų tokią nesąmonę? Pats juk nepirktum, ar ne?“ – draugiškai sukioju pirštą prie smilkinio.

„Tu blogesnė net už japonę“, – pasišlykštėjęs sako vienuolis.

Mūsų laukia dar nemažai nuoširdžių atsivėrimų. Kinai irgi pradeda susipažinti su lietuvėmis.