Romana s

Iš anglų kalbos vertėKrIstIna luKoševIčė

PhiliPPa GreGory

1

– Mano vieta ne čia, – tariau neatmerkdama akių.Toks buvo rytinis ritualas, taip mėginau atsikratyti dienos triukš­

mo ir kovų, likti šviesioje, žalioje vietoje, kuriai tinkamo pavadinimo neradau. Pavadinau Platuma.

– Mano vieta ne čia, – pakartojau. Penkiolikmetė mergaitė pur­vinu veidu, apsunkusiomis nuo miego akimis sumirksėjo nuo be si­skverbiančios pro suodiną langą šviesos. Pažvelgiau į dengto či goniško vežimo skliautą. Drėgnas maišinis audinys kabėjo prie pat veido – mie gojau viršutiniame gulte. Tada greitai žvilgtelėjau į kairę: ar Den­dė jau pabudo?

Dendė, mano juodaakė, juodaplaukė ir tokia pat purvinaveidė se­suo. Tinginė, melagė, vagilė.

Žybtelėjo juodos tarsi gervuogės akys. – Mano vieta ne čia, – dar kartą sukuždėjau svajonių pasauliui Pla-

tumai, kuris, nors kviečiau, ėmė ir išnyko. – Keliesi? – garsiai paklausiau Dendės.– Ar sapnavai tą vietą, Sara? – sesuo švelniai ištarė stebuklingą slap­

tąjį mano vardą, atkeliavusį iš sapnų apie Platumą. Taip mane vadina toje stebuklingoje žemėje.

– Taip, – atsakiau nusisukdama į dėmėtą sieną ir stengdamasi ne­galvoti, kad Platuma – tik sapnas, tik miražas, o tikrasis pasaulis egzis­tavo čia. Čia jie nieko nežinojo apie Platumą, niekada nebuvo girdėję apie tokią vietą ir nė vienas, išskyrus Dendę, nesutiko manęs vadinti Sara. Juokėsi ir toliau šaukė tikruoju vardu – Meridon.

ph ilip pa g Re goRy6

– Ką sapnavai? – nesiliovė klausinėti Dendė. Ji nebuvo žiauri, tik perdėtai norėjo manimi rūpintis.

– Sapnavau, kad turiu didelį, žilaplaukį tėtį, pakėlusį mane aukštai aukštai ant savo žirgo. Jojau tėčio priekyje, leidomės nuo mūsų namo vingiuojančiu takeliu, pro keletą laukų, kilome vis platėjančiu keliu, atsidūrėme pačioje kalvos viršūnėje. Tėvas pasuko žirgo galvą į kelią, kuriuo atjojome. Išvydau mielą kvadratinį geltoną namą, mažutį tarsi apačioje besidriekiančioje žalumoje pasislėpęs lėlių namelis.

– Tęsk, – pasakė Dendė.– Užsikiškit abi, – pustamsiame vežime suurzgė duslus balsas. –

Naktis dar. – Ne naktis, – ištariau, staiga nusiteikusi ginčytis. Iš už gulto krašto

pasirodė tėvo galva tamsiais sutaršytais plaukais ir piktai dėbtelėjo.– Gausi lupti, – perspėjo. – Eik miegot. Neištariau nė žodžio. Dendė palaukė kelias akimirkas ir labai ty­

liai, kad mūsų tėtis, kurio galva paniro į purvinas antklodes, neišgirs­tų, paklausė:

– O tada?– Jojome namo, – pasakiau tvirtai užsimerkdama ir mėgindama

susigrąžinti reginį apie mažą raudonplaukę mergytę, žilaplaukį vyrą, puikų žirgą ir nuostabią žalią bukų, augančių šalia tako, arką. – Man leido joti vienai.

Dendė linktelėjo, tačiau pasakojimas jos nesužavėjo. Abi pradėjo­me jodinėti vos tik nuo krūties atjunkytos. O aš neradau žodžių, ga­linčių perteikti tą malonumą, kurį sapne jutau žirgui šuoliuojant.

– Tėtis mokė mane joti, – pasakojau toliau, tačiau balsas prislopo ir gerklę tarsi kas suveržė. – Jis mane mylėjo, – gailiai ištariau. – Tikrai mylėjo. Supratau tai iš jo žodžių. Tėtis mane mylėjo.

– O tada? – nekantravo Dendė. – Pabudau. Tai viskas.– Nematei namo, savo drabužių ar maisto? – nusivylusi paklausė

sesuo.– Ne, – atsakiau. – Šį kartą ne.

Čig on ė s k e ra i 7

– Ak, – atsiduso ji ir akimirką tylėjo. – Kad aš galėčiau taip sap­nuoti... – ilgesingai ištarė. – Taip neteisinga.

Iš lovos atsklido perspėjantis urzgimas ir mudvi sušnekome tyliau.– Norėčiau tai matyti, – pasakė Dendė.– Pamatysi, – pažadėjau. – Tai reali vieta. Ji kažkur egzistuoja. Ži­

nau, kad kažkur egzistuoja tokia vieta. Ir vieną dieną abi ten atsidur­sime.

– Platuma, – ištarė sesuo. – Juokingas pavadinimas. – Tai ne visas pavadinimas, – atsargiai pasakiau. – Ne vien tik Pla-

tuma. Galbūt tai kažkas platus. Niekada pakankamai aiškiai to pava­dinimo neišgirdau. Tačiau tai egzistuoja ir ten yra mano vieta.

Apsiverčiau ant nugaros ir žvelgiau į dėmes medžiaginiame stoge, uodžiau patalpoje uždarais langais miegančių keturių žmonių dvoką ir šlapimo rūgšties, sklindančios iš naktinio puodo, smarvę.

– Tai egzistuoja, – ištariau sau. – Turi egzistuoti.Mano purviname, skausmingame čigonų mergaitės, kurią pamiršo

tėvas, o dar labiau nesirūpino pamotė, gyvenime buvo trys geri daly­kai: dvynė sesuo Dendė – tokia nepanaši į mane, tarsi būčiau sukeistas vaikas, – arkliai, kuriuos treniravome ir pardavinėjome, ir sapnas apie Platumą.

Manau, jeigu ne Dendė, būčiau pabėgusi jau tada, kai tik tapau pakankamai suaugusi. Būčiau ėmusi ir karštą 1805­ųjų vasarą, kai man sukako penkiolika, pabėgusi į vieną tų apsnūdusių Niu Foresto kaimelių. Tą vasarą pirmą kartą paprieštaravau tėčiui ir pirmą kartą nenusileidau.

Treniravome kumelę, kuria turėjo jodinėti panelė. Pasakiau, kad kumelė dar nėra tinkama jodinėti. Tėtis prisiekinėjo, kad yra. Klydo. Bet koks idiotas būtų pamatęs, kad kumelė nervinga ir puslaukinė. Ta­čiau tėvas dukart ar triskart ją pavedžiojo su vadelėmis, kumelė elgėsi visai neblogai, todėl nutarė ant gyvulio užsodinti mane. Neaušino vel­tui burnos prašydamas Dendės. Ji būtų nusišypsojusi viena tų saldžių, neskubrių šypsenų ir likusią dienos dalį dingusi su duonos kampu bei

ph ilip pa g Re goRy8

sūrio luoba kišenėje. Grįžtų vakare skaroje suvyniojusi negyvą vištą – taip Dendė visada išvengdavo bausmės.

Tačiau man buvo liepta ropštis ant gyvulio – puslaukinės, kvailos kumelės, pernelyg jaunos treniruotėms, pernelyg išsigandusios, kad būtų galima ja jodinėti.

– Ji dar nepasirengusi, – pasakiau žvelgdama, kaip gyvulys išplečia šnerves ir akis, bei užuosdama specifinį aitrų baimės prakaito kvapą.

– Bus pasirengusi, – atsakė tėvas. – Lipk ant arklio.Pažvelgiau į tėtį, o ne į arklį. Tamsias tėvo akis dengiantys vokai

buvo paraudę, neskusti šeriai mėlynomis dėmėmis dengė smakrą. Raudona skarelė ant kaklo paryškino išbalusį veidą. Praėjusį vakarą tėtušis gėrė. Įtariau, kad jautėsi blogai, todėl neturėjo jokio noro sto­vėti vidurdienio saulėje šalia baikštaus ponio su vadelėmis.

– Pati pavedžiosiu ją su korda*, – pasiūliau. – Pajodinėsi ja, įžūlus šuniūkšti, – šiurkščiai paliepė tėvas. – Joks

jauniklis man neaiškins, kaip treniruoti arklį.– O kam skubėti? – traukdamasi, kad tėvas negalėtų pasiekti ran­

ka, paklausiau. Tėtis turėjo laikyti arklį ir negalėjo manęs sugriebti. – Radau pirkėją, – atsakė. – Beaulieu ūkininkas nori pirkti kume­

lę savo dukteriai, tačiau reikia kitai savaitei, gimtadieniui ar kažkam. Taigi gyvulį turime parengti tam laikui.

– Pramankštinsiu ją su korda, – pasiūliau vėl. – Dirbsiu visą dieną, rytoj, ar tiek, kiek reikės, kad galėčiau užlipti.

– Užlipsi dabar, – griežtai paliepė tėvas. – Zima! – sušuko garses­niu balsu.

Iš niūraus vežimo saulės šviesoje pasirodė mano pamotė.– Palaikyk ją, – linktelėdamas į kumelę paliepė tėtušis. Pamotė nu­

šoko nuo laiptelio ir netardama nė žodžio praėjo pro mane. – Man šio to reikia iš vežimo, – sušnabždėjo tėvas. Aš stypsojau

tarsi kvailelė, kai jis ėjo pro šalį. Tačiau vos atsidūręs šalia sugriebė savo

* Korda – maždaug 7 m ilgio vadelė, kurios vienas galas prisegamas prie pasmakrės dirže-lio, kitas laikomas rankose, naudojama sportiniam arkliui laikyti jį lavinant.

Čig on ė s k e ra i 9

nešvariais pirštais, taip stipriai užsuko ranką už nugaros, kad išgirdau traškančius kaulus ir pro sukąstus dantis sucypiau iš skausmo.

– Lipk ant arklio, – tyliai į ausį pasakė tėvas. Iš jo burnos dvokė. – Arba mušiu tave tol, kol savaitę nebegalėsi jodinėti nei šia, nei kokia kita kumele.

Atšlijau nuo to pikto neišmanėlio. Rūsčiai pažvelgiau į pamotę, kuri stovėjo rakinėdama dantis ir stebėjo sceną. Ji niekada manęs ne­užstojo. Tėvas mušdavo tol, kol aš atsiklaupdavau ir maldaudavau liau­tis. Daugiausia, ką pamotė dėl manęs padarydavo, tai liepdavo savo vyrui sustoti, nes mano kūkčiojimas erzino jos pačios kūdikį. Jaučiausi nemylima ir neprižiūrima. Tai nebuvo kvaila mergaitiška baimė. Tai buvo karti tiesa.

– Ropškis viršun, – pakartojo tėvas ir atsistojo prie arklio galvos.– Užlipsiu ir kumelė mane numes, – pažvelgiau tokiu pat nuožmiu

žvilgsniu. – Abu tai žinome. Kai užlipsiu vėl, arklys ir vėl mane nu­mes. Taip mes jos niekada neparengsime. Jeigu tavo galvoje būtų tiek smegenų, kiek yra alaus, leistum man šį arklį treniruoti. Tada ūkinin­kui galėsime parodyti sveikai atrodantį gyvulį. Kitu atveju ūkininkas išvys rimbu nučaižytą apgailėtiną padarą.

Šitaip su tėvu kalbėjau pirmą kartą. Balsas išliko tvirtas, tačiau pil­vas virpėjo iš baimės dėl savo elgesio.

Tėvas žvelgė ilgą ir nelengvą akimirksnį. – Lipk ant arklio, – pasakė. Niekas nepasikeitė.Palaukiau akimirką vildamasi, kad turiu galimybę pasiekti savo.

Tėvo veidas išliko kietas it titnagas, o aš tebuvau mergaičiukė. Akimir­ką pažvelgiau jam į akis. Galėjo matyti, kad pasiduodu.

Patikrinau, ar tėvas laiko arklį tvirtai prie galvos, tada pasisukau, stvėriau už balno ir pašokau.

Kumelė, pajutusi mano svorį, nerangiomis kojomis įkypai šoktelė­jo tarsi kalnų ožka ir dėl patirto šoko drebėdama it lapas sustojo. Tada, tarsi tik norėjusi įsitikinti, jog tai nėra kažkoks siaubingas košmaras, ji lyg strėlė stojo piestu, iš tėčio rankų temdama vadeles pakilo visu savo ūgiu. Tėvas lyg koks kvailys jas paleido – aš taip ir žinojau, kad paleis –

ph ilip pa g Re goRy10

ir niekas, išskyrus apynasrį, gyvulio nebegalėjo valdyti. Stverdamasi balno gugos prilipau tarsi šlapias lapas, o kumelė, mėgindama manęs atsikratyti, pasileido it visu greičiu dumiantis jautukas, vis palenkdama galvą, kasdamasi kanopomis, stodama piestu, priekinėmis kanopomis draskydama orą. Nebeliko nieko kito, tik iš visų jėgų laikytis įsikibus ir tikėtis, kad tėtis suspės sugriebti besivelkančias vadeles ir suvaldys gy­vulį anksčiau, nei aš nukrisiu. Pamačiau, kaip jis artėja, atsiduria šalia. Tuo metu kumelė šoktelėjo į šoną ir vos manęs nenumetė. Pra radau pusiausvyrą, ėmiau ieškoti balno gugos mėgindama įsitaisyti tvirčiau, tačiau ji vėl atsistojo piestu. Nusiritau ant kietos žemės.

Baimindamasi švysčiojančių kanopų instinktyviai susigūžiau. Kai kumelė spyrė virš mano galvos, pajutau, kaip sušvilpė oras. Pritrūko colio. Gyvulys nušuoliavo į kitą lauko šoną. Garsiai besikeikiantis tė­tušis nulėkė paskui, tačiau net neatsisuko pažiūrėti, kaip sekasi man.

Atsisėdau. Pamotė žvelgė į mane be jokio susidomėjimo. Sunkiai atsistojau. Buvau sukrėsta, tačiau nesužeista, išskyrus nuo

kritimo ant žemės atsiradusius sumušimus nugaroje. Tėvas sučiupo už vadelių ir dabar pliekė vargšės kumelės galvą, o ši stojosi piestu ir besipriešindama žvengė. Žvelgiau akmeniniu veidu. Niekada ne­sišvaistysiu užuojauta mane numetusiam arkliui ar kam nors kitam.

– Lipk, – nežiūrėdamas į mane paliepė tėvas. Priėjau ir pažvelgiau į arklį. Kumelė buvo graži, mišrios Niu Fores­

to veislės. Dailus bėras kailis žvilgėjo saulėje. Juodi karčiai ir uodega susivėlę ir sulipę, tačiau prieš atvykstant pirkėjui kumelę išmaudysiu. Pastebėjau, kad tėtis pataikė netoli arklio akies ir švelnus vokas šiek tiek kraujavo.

– Kvailys, – pasišlykštėdama ištariau. – Atvykus pirkėjui šis sužei­dimas bus matyti.

– Nevadink manęs kvailiu, mergaite, – tebelaikydamas botagą ran­koje užsipuolė tėvas. – Dar vienas žodis ir gausi tiek lupti, kad niekada nepamirši. Šiandien prisišnekėjai pakankamai. Lipk ant arklio ir šį­kart išsilaikyk.

Čig on ė s k e ra i 11

Žinodama, kai tai sukels buką tėvo įtūžį, pažvelgiau atviru akip­lėšišku žvilgsniu. Nusibraukiau nuo veido susivėlusių vario spalvos plaukų kupetą ir mįslingai tarsi katė įsistebeilijau. Pastebėjau, kaip įsi­tempė botagą laikanti ranka ir besimėgaudama savo galia, netgi, jeigu ji tęsis tik šį rytą, šyptelėjau.

– O kas tada jodinės? – kandžiai paklausiau. – Nemanau, kad ke­tini sėsti ant neišjodinėto arklio, o Zima be kopėčių netgi ant asilo neužliptų. Nėra kam daugiau jodinėti, tik aš. Ir tam šis rytas netinka. Jodinėsiu po pietų.

Ištarusi šiuos žodžius pasisukau ant kulnų ir siūbuodama klubais, tarsi imituočiau nerangią pamotės eiseną, nužingsniavau tolyn. To­kius kaulėtos penkiolikmetės, kurios sijonas vos dengė blauzdas, ju­desius, vargu ar galėjai pavadinti geidulingais, tačiau jie iškalbingai bylojo apie atvirą nepaklusnumą tėvui. Šis įniršęs suriaumojo, numetė vadeles ir pasileido paskui.

Apsuko ir purtė tol, kol mano plaukai išsidraikė ant akių ir vos be­galėjau matyti raudoną nuo pykčio veidą.

– Darysi taip, kaip liepsiu, arba išmesiu tave lauk! – įniršęs rėkė jis. – Darysi taip, kaip liepsiu, arba primušiu tave iškart po to, kai par duosime kumelę! Verčiau nepamiršk, kad rytoj vakare būsiu pa­sirengęs tave prilupti lygiai taip pat, kaip ir šiandien. Tavo elgesį pui­kiai prisiminsiu.

Mėgindama nusibraukti plaukus nuo akių ir praskaidrinti mintis, papurčiau galvą. Man tebuvo penkiolika ir drąsos, tėvui ėmus baugin­ti, galėjo ir pritrūkti. Pečiai susmuko, iš veido dingo išdidumas. Žino­jau, kad jeigu dabar nenusileisiu, šį maištą tėvas prisimins. Žinojau, kad mane muš – ne tik tada, kai parduos arklį, bet ir kiekvieną kartą pri siminęs.

– Gerai, – niūriai tariau. – Gerai. Josiu.Drauge įvarėme kumelę į kampą lauko gale ir šį kartą, man sėdan­

tis, vadeles tėvas laikė tvirčiau. Išsilaikiau šiek tiek ilgiau, tačiau mane vėl numetė. Tuo metu paslaptingai besišypsodama namo grįžo Dendė.

ph ilip pa g Re goRy12

Rankoje tabalavo iš svetimos kilpos pavogtas triušis Aš visa nuberta mėlynėmis ir nuo kritimo tvinkčiojančia galva tysojau savo gulte.

Sesuo atnešė man lėkštę triušienos troškinio. – Eime į lauką, – pakvietė. – Viskas gerai, jis geria. Davė šiek tiek

alaus ir Zimai, taigi ir jai viskas gerai. Eime laukan, nueisime prie upės ir paplaukiosime, greičiau pranyks mėlynės.

– Ne, – niūriai atsakiau. – Ketinu pamiegoti. Nenoriu į lauką ir man nerūpi, geras jis dabar ar šlykštus. Nekenčiu jo. Trokštu jo ir tos kvailės Zimos mirties. Aš liksiu čia ir miegosiu.

Dendė pasistiebė, kad galėtų pasiekti viršuje esantį mano gultą ir priglaudė savo veidą prie mano skruosto.

– Labai skauda? – švelniai paklausė.– Skauda išorėje ir viduje, – tyliai atsakiau. – Noriu, kad jis mirtų.

Pati jį nužudysiu, kai paaugsiu.Purvina šalta ranka Dendė paglostė mano kaktą. – Aš tau padėsiu, – pasakė ji ir balse suskambo juoko gaidelės. – Fe­

renzai netoliese, jie eina prie upės maudytis. Einam drauge, Me ridon!– Tik ne aš, – atsidusau. – Aš pernelyg susikrimtusi ir pikta. Pasilik

su manimi, Dende.Sesuo lūpomis palietė kaktoje esančią mėlynę. – Ne, – saldžiai tarė. – Einu su Ferenzų berniukais. Grįšiu su te­

mus.Linktelėjau. Jeigu jau Dendė užsigeidė išeiti, nebuvo prasmės jos

laikyti. – Ar privalėsi ir rytoj jodinėti? – paklausė ji.– Taip, – atsakiau. – Ir poryt. Ūkininkas kumelės atvyks sekmadie­

nį. Tuo metu ji jau turi būti išjodinėta. Tačiau man gaila jo dukters!Pustamsėje šviesoje sublizgo balti Dentės dantys.– Užsispyręs arklys? – nerūpestingu balsu, tarsi tai jai keltų juoką,

paklausė sesuo. – Tai kiaulė, – sudejavau. – Aš balne išsilaikysiu, tačiau mažoji pa­

nelė Gimtadienis, ko gero, nusisuks sprandą vos tik pamėginusi joti.Abi piktdžiugiškai sukikenome.

Čig on ė s k e ra i 13

– Rytoj su tėvu nesiginčyk, – pareikalavo Dendė. – Taip jis tampa dar piktesnis. O tu niekada nelaimėsi.

– Žinau, – bukai atsakiau. – Žinau, kad niekada nelaimėsiu. Ta­čiau negaliu likti tokia rami kaip tu. Netgi nueiti šalin, kaip tu, nega­liu. Tačiau kai tik galėsiu, išeisiu. Kai tik žinosiu, kur eiti.

– Ir aš eisiu drauge, – pakartodama seniai duotą pažadą atsakė Den dė. – Tačiau nesupykdyk jo rytoj. Sakė, kad primuš tave, jeigu su­pykdysi.

– Pasistengsiu, – atsakiau su mažyte viltimi ir padaviau seseriai tuš čią lėkštę. Tada nusisukau nuo Dendės, nuo šešėlių ir nuo prie­blandoje skendinčio įėjimo. Pasukau veidą į kreivą sieną gulto šone ir prispaudžiau prie dvokiančios pagalvės. Tvirtai užmerkiau akis ir troškau atsidurti toli nuo čia. Toli nuo skaudančio kūno, nuo sieloje slypinčio siaubo ir baimės. Nuo pasišlykštėjimo tėvu ir neapykantos Zimai. Nuo bejėgiškos meilės Dendei ir kančios dėl beprasmio, pur­vino, skurdaus savo egzistavimo.

Tvirtai užsimerkiau ir įsivaizdavau save raudonplauke Platumos šeimininko dukterimi. Galvojau apie upėje, pilnoje upėtakių, at si­spindinčius medžius, apie namą ir šalia namo esančiuose soduose au gančias kreminės spalvos kvapnias rožes. Prieš užsnūsdama pano­rėjau susapnuoti valgomąjį, židinyje blykčiojančią ugnį, didžiuliame rau donmedžio stale atsispindinčias smailias žvakių liepsneles, livrėjas dėvinčius ir patiekalą po patiekalo nešiojančius tarnus. Nuo minties apie sotų maistą sudiegė amžinai alkaną kūną. Tačiau užmigau be si­šypsodama.

Kitą rytą tėtušio nekamavo pagirios, todėl jis greičiau pribėgdavo prie kumelės galvos ir tvirčiau laikė. Išsilaikiau ant gyvulio ilgiau, o paskutiniuosius du kartus nusileidau ant kojų nuslydusi iš pradžių vienu, paskui kitu kumelės šonu ir išvengusi to bjauraus visus nervus sukratančio kritimo ant kietos žemės.

Kai sustojome pietų – triušienos troškinio likučių, paverstų sriuba, ir senos duonos riekės – tėvas man linktelėjo.

ph ilip pa g Re goRy14

– Ar rytoj pajėgsi išsilaikyti pakankamai ilgai?– Taip, – užtikrintai tariau. – Ar kitą dieną mes išvyksime?– Tą pačią naktį! – nerūpestingai pasakė tėtis. – Žinau, kad ši ku­

melė netinka moteriai. Tai nirtus gyvulys. Patylėjau. Labai gerai žinojau, kad tada, kai ją įsigijome, kumelė

buvo gera. Jeigu būtume rūpestingai ir su meile treniravę, tėvas būtų sudaręs puikų sandorį. Tačiau jis vaikėsi tik greito pelno. Susitikęs su žmogumi, kuris gimtadienio proga savo dukrai norėjo padovanoti ramų arklį, puolė pažaboti dvimetį laukinį ponį. Didelis kvailumas – ir tik dėl buko mažyčio pelno vaikymosi. Tai mane piktino labiausiai.

– Ji neparuošta jodinėjimui su šoniniu balnu, – tepasakiau.– Ne, – atsakė tėtis. – Tačiau jeigu nusiprausi ir leisi Zimai su pin­

ti tau kasas, gali joti apžergusi kumelę ir vis tiek atrodysi kaip pra­dedančioji jojikė. Jeigu ūkininkas pamatys tave ant šito arklio, nė ne­mėgink nukristi, nuspręs pirkti.

Linktelėjusi išroviau saują žolių ir išvaliau dubenėlį. Apčiulpusi ir išspjovusi kremzlių gabaliukus, numečiau juos liesam šuniui pėdse­kiui, pririštam prie vežimo. Sučiupęs kremzlę šuo pasitraukė į šešėlį. At sigulusi ant nupjautos žolės ir pajutusi karštį, mačiau raudonus vi­dudienio saulės ratilus.

– Kur keliausime toliau? – tingiai paklausiau.– Solsberis, – nedvejodamas atsakė tėtis. – Uždirbsime daug pini­

gų. Pakeliui nupirksiu keletą ponių. Rugsėjo pradžioje ten vyks mugė ir tinginės Zima bei Dendė galės nors kartą per savo gyvenimus ką nors nudirbti.

– Niekas nebrakonieriauja taip gerai, kaip Dendė, – akimirksniu ištariau.

– Ją pakars, – be jokio dėkingumo ir nerimo atsakė tėvas. – Dendė mano, kad tereikia pavartyti juodas akis prieš prižiūrėtoją ir šis duos saldumynų bei parveš namo. Paaugusi ji taip nebeišsisuks. Prižiūrėto­jas ja pasinaudos, o jeigu ji nesutiks – nuves pas teisėjus.

Staiga sunerimusi atsisėdau.– O jie nusiųs Dendę į kalėjimą? – paklausiau.

Čig on ė s k e ra i 15

Tėtis šiurkščiai nusijuokė.– Mus visus nusiųstų ir į kalėjimą, ir į Australiją, jeigu tik galėtų.

Ponai nemėgsta tavęs, mano mergaite. Kiekvienas jų, kad ir kaip gra­žiai kalbėtų, kad ir kokie geri atrodytų. Visą gyvenimą man nesisekė. Tie žmonės atsirasdavo ir dingdavo, ir nė vienas klajūnų nepasigailė­davo.

Linktelėjau. Tėvas mėgo šią temą, o ypač išgėręs. Atrodydavo ap­gailėtinai. Prieš sutikdamas mano mamą tėvas buvo skardininkas, nie­kam tikęs prekiautojas ir vagis. Mama, vargšė čigonė, keliavo drau ge su šeima. Jos vyras mirė ir mamai teko rūpintis savo dvynėmis mer­gytėmis. Patikėjusi apie nuostabią ateitį kalbančiu tėvu, moteris, ne­paklausiusi šeimos patarimų ir negavusi palaiminimo, ištekėjo. Tėvas galėjo prisijungti prie jų ir keliauti drauge. Tačiau tėtušio galva buvo prikimšta grandiozinių planų. Jis ketino tapti garsiu prekiautoju ark­liais, nusipirkti smuklę, įkurti arklių nuomos punktą, išmokti aluda­rio meno. Beprasmės idėjos sekdavo viena paskui kitą, kol galų gale jie tapo klajūnais, apsigyveno tokiame prastame vežime, kad mama jo niekada net nevadino namais. O tada paaiškėjo, kad laukiasi dar vieno kūdikio.

Miglotai ją prisimenu: išbalusi ir stora, pernelyg nusikamavusi, kad galėtų su mumis žaisti. Mama vemdavo, gimdė vieniša. Po sunkaus gimdymo, maldaudama tėvo palaidoti romų papročiu, o mirties naktį sudeginti jos daiktus, mama mirė. Tėvas nežinojo romų papročių, o ir pernelyg nesuko sau galvos. Sudegino kelis skudurus, o visą kitą par­davė. Dendei atidavė mamos šukas, man atiteko purvinas vėrinys su dviem auksinėmis sąsagomis galuose – ten kažkada blizgėjo rožiniai perlai.

Iš kur mama gavo šį drauge su kraičiu atsineštą papuošalą, tėvas nežinojo. Vieną po kito jis pardavinėjo perlus, kol teliko tik vėrinys. Vienoje auksinėje sąsagoje buvo išgraviruotas vardas Džonas, kitoje įrėžta Silija. Jeigu tik būtų išdrįsęs, būtų pardavęs ir sąsagas, tačiau keistai vyptelėjęs atidavė karolius man.

ph ilip pa g Re goRy16

– Turi į jį teisę, – pasakė. – Ji visada kalbėjo, kad šis vėrinys skirtas tau, ne Dendei. Parduosiu sąsagas, o papuošalą galėsi pasilikti.

Pamenu, kaip purvinomis rankomis sugniaužiau mamos pali­kimą.

– Noriu, – ištariau.– Pasidalinsiu pinigus, – tarė kerinčiai šypsodamasis. – Šešiasde­

šimt – keturiasdešimt. – Ne.– Užtektų cukrinei bandelei, – pasakė tarsi jau būtume sutarę. Pil­

vas suurzgė, tačiau laikiausi tvirtai. – Ne, – atsakiau. – Kas yra Džonas ir Silija?– Nežinau, – tėvas nutaisė gudrų veidą ir truktelėjo pečiais. – Gal

tavo mamos giminės. Turi teisę į šį vėrinį. Ji man visada kartodavo, kad turėsiu atiduoti papuošalą tau. Dabar taip ir padariau. Mirusiajam duoto pažado reikia laikytis. Šį vėrinį privalai saugoti ir parodyti, kai kas nors pasirodys tavęs ieškodamas. Kai kas nors paklaus, kas tu esi.

– O kas aš esu? – tuoj pat paklausiau.– Prakeikta nesąmonė, – gera tėvo nuotaika dingo drauge su ne­

pavykusiu bandymu išvilioti iš manęs sąsagas. – Viena iš dviejų vai­kiščių, užkrautų man tol, kol galėsiu abiem atsikratyti.

Nebeilgai užtruks, pagalvojau čiulpdama žalią žolės stiebelio sal­dumą. Nebedaug liko iki to laiko, kai galės mumis atsikratyti. Šis po­kalbis vyko labai seniai, tačiau tėtis niekada nepersigalvojo. Jis nie kada nesuvokė, kiek mėsos Dendė atnešdavo į bendrą puodą, niekada nesu­vokė, kad arkliai liktų puslaukiniai, jeigu aš nemokėčiau jų išjodinėti. Aš, o ne jis. Tėvo savanaudiškumas, paskatinęs vesti moterį su dviem mažais kūdikiais prie krūtinės ir nepalikęs jai jokios kvailų svajonių išsipildymo vilties, dabar pasitarnavo planuojant parduoti mus tam, kas daugiausiai pasiūlys. Sąlygos nesvarbu.

Žinojau, kad sesuo baigs gyvenimą kaip prostitutė. Juodos, be­gėdiškos jos akys žėrėjo pernelyg meiliai. Jeigu būtume čigonų, ke­liaujančių su visa gimine, šeima, greitai įvyktų Dendės sužadėtuvės, ji ištekėtų ir pagimdžiusi kūdikį surimtėtų. Tačiau čia nieko panašaus

Čig on ė s k e ra i 17

nebuvo. Tik tėvas, kuriam visiškai nerūpėjo, kokiu keliu Dendė pa­suks, ir tingiai besijuokianti Zima, pranašaujanti, kad šešiolikos su­laukusi ta mergina virs gatvės kekše. Tik man ta kvaila pranašystė sukeldavo šiurpulį. Ir tik aš prisiekiau, kad taip nenutiks. Apsaugosiu Dendę nuo tokio žingsnio.

Ne todėl, kad to bijojau. Dendė buvo tuščiagarbė ir prieraiši. Ji manė, kad visa tai reikš gražius drabužius, šokius ir vyrų dėmesį. Nega­lėjo sulaukti, kada užaugs, ir kai maudydavomės ar persirenginėdavo­me, ji vis primygtinai reikalaudavo pačiupinėti jos kūgio formos krū­tis ir pasakyti: argi jos nevirsta nepaprastai gražiomis? Dendė žvelgė į gyvenimą tingiai besijuokiančiomis akimis ir negalėjo patikėti, kad viskas gali susiklostyti blogai. Tačiau Sauthemptone ir Portsmute man teko matyti prostitutes. Liūdnais veidais ir bukais žvilgsniais. Verčiau jau Dendė liktų kišenvage, kokia yra dabar, nei prostitute. Verčiau jau ji būtų niekas, negu kekšė.

– Tai tik todėl, kad tau nepatinka, kai tave liečia, – tingiai tarė man sesuo, kai važiavome į Solsberio mugę. Ji gulėjo ant savo gulto ir šu­kavosi plaukus, tarsi blizgantis juodas krioklys krentančius nuo gulto krašto. – Tu tokia nervinga, kaip ir tavo laukiniai poniai. Arčiau prisi­leidi tik mane, tačiau netgi plaukų supinti neleistum.

– Man tai nepatinka, – atsakiau. – Negaliu pakęsti, kai girtas tėtis verčia sėstis ant jo kelių, arba kai Zimos kūdikis įsisiurbia man į kaklą ar veidą. Man šiurpuliai bėgioja. Tiesiog patinka erdvė. Nekenčiu mi­nios.

Dendė linktelėjo.– O aš kaip katė, – tingiai ištarė. – Man patinka, kai mane glosto.

Netgi tėvas patinka, kai jis švelnus. Vakar gavau pusę penso. Susierzinusi tyliai suniurnėjau.– Man tėvas niekada nieko nedavė, – pasiskundžiau. – O pats vie­

nas to arklio jis niekada nebūtų išjodinėjęs ir pardavęs. Ūkininkas pir­ko tik todėl, kad išvydo mane jojančią.

– Verčiau tikėkis, kad ūkininko dukra – gera jojikė, – kikendama pasakė Dendė. – Ar ta kumelė ją numes?

ph ilip pa g Re goRy18

– Ko gero, – abejingai tariau. – Jeigu tas vyras būtų nors ką nors išmanęs, būtų pastebėjęs, kad valdau kumelę tik sėkmės padedama, ir pamatęs, koks gyvulys nuvarytas.

– Na, tai jį gerai nuteikė, – pasakė Dendė.Vežimui besikratant purvinu keliu girdėjome, kaip tėvas murma

kortų pavadinimus, mokosi jas slėpti ir dalinti. Zima sėdėjo priešais. Jos kūdikis miegojo Dendės gulte, storu pilvuku švelniai prisiglaudęs prie sesers kojos.

– Gal gausime pensą mugei, – pasakiau be didelės vilties.Dendė nušvito.– Gausiu tau pensą, – pažadėjo. – Gausiu šešis pensus ir mes pabėg­

sime visai nakčiai, pirksime saldumynus ir lankysimės palapinėse. Tokia perspektyva privertė šyptelėti. Apsiverčiau ir išvydau lin­

guojančią vežimo sieną. Mano kūną tebepuošė mėlynės, nuo dieną ir naktį trukusių arklio treniruočių jaučiausi pavargusi it gir tas kareivis. Persekiojo keista nuojauta – taip būdavo visada, prieš su sapnuojant Platumą. Kelyje užtruksime pusantros dienos ir kol tėvas neliepia va­delioti, man nieko nereikia daryti. Dendė gali šukuotis savo plaukus, o aš – miegoti, snūduriuoti ir svajoti apie Platumą. Siū buojantis ve­žimas važiuos purvinais keliais ir šunkeliais, pasuks į geresnį, Solsbe­rio link vedantį vieškelį. Tegalėjai žvelgti pro galinį langelį į už mūsų siaurėjantį kelią, gulėti ant gulto ir plepėti su Dende. Nuo pietų iki sutemų tėvas nesustos, šokčiojantis, girgždantis vežimas riedės tolyn. Neturėjau ką veikti, tik svajoti apie tai, kaip atsidurčiau Platumoje, ir mąstyti, kaip aš ir Dendė kada nors saugiai pabėgsime nuo tėčio.

2

Tai buvo ilga, varginanti kelionė Eivono slėniu į Solsberį vin­giuojančiais keliais. Aplink driekėsi derlingi laukai ir iki kelių šlapio­je žolėje stovėjo rudanugarės karvės. Fordingbridže iš mokyklos išėję vaikai bėgo paskui vežimą ir svaidė akmenis.

– Ateik čia, – sėdėdamas vadeliotojo vietoje ir maišydamas rie ba­luotų kortų malką paliepė tėvas. – Ateik čia ir žiūrėk, – užmetė ris­nojančio arklio vadeles ant nutrinto baslio vežimo priekyje ir man prieš akis sumaišė kortas, nukėlė, vėl sumaišė. – Ar matei? – primygti­nai paklausė. – Ar galėtum pasakyti, ką matei?

Kartais pastebėdavau plataus delno pridengtą greitą, slaptą pirštų, ieškančių pažymėtų kortų, judesį, kartais tai pro akis prasprūsdavo.

Tėvui nesisekė apgaudinėti. Tokį triuką geriausia atlikti švariomis rankomis ir sausomis kortomis. Nedidelę, lipnią tėčio kortų malką nelengva maišyti. Dažnai, mums beriedant vėžių išraižytu keliu, pa­sakydavau: apgaulingas maišymas, arba: matau užlenktą kortą, tėveli.

Tėvas susiraukė.– Tavo akys tarsi prakeikto suopio, Mere. Maišyk pati, jeigu esi to­

kia protinga, – ir irzliai sviedė į mane kortas jas išsklaidydamas.Susirinkau. Išsitraukiau vyriausias kortas, paskui – figūrines ir su­

sidėjau į dešinę ranką. Ištarusi trumpą štiš, vėduokle išskleistomis fi­gūrinėmis kortomis nuo suoliuko nubaidžiau įsivaizduojamą vabzdį, taip jas išlenkiau. Surinkusi kaladę, užčiuopsiu išlenkimus. Maišyda­ma kortas žvilgčiojau į pro šalį lekiančius laukus, figūrines ir vyriausias kortas suėmiau kaire ranka ir sudėjau jas viršuje pakaitomis su akinė­

ph ilip pa g Re goRy20

mis kortomis taip, kad sau pasiimčiau figūrinę, o tėvui tektų prastesnė korta.

– Mačiau! – keistai nudžiugęs pasakė tėtis. – Mačiau, kaip brūkš­telėdama per suoliuką sulenkei kortas.

– Nesvarbu, – ėmiau ginčytis. – Žioplys, kurį ketini apmulkinti, ši­to triuko nesupras. Būtų blogai, jeigu pamatytum, kaip dėlioju kortas. Ar matei? O apgaulingą maišymą pastebėjai?

– Ne, – nenoromis pripažino tėvas. – Tačiau tu man vis tiek esi skolinga pensą už tai, jog pamatei, kaip lankstau kortas. Grąžink jas atgal.

Atidaviau. Tėvas ėmė jas be paliovos maišyti įdiržusiomis ran­komis.

– Nėra prasmės mokyti mergaičių, – suniurnėjo. – Stovėdamos jos niekada neuždirbs pinigų, vienintelis būdas užsidirbti yra paguldyti ant nugaros. Tos mergos – vienas nuostolis.

Palikau besiskundžiantį tėvą ir nuėjau į užgriozdintą vežimo vidų, kur Dendė šukavo juoduosius savo plaukus, lovoje snaudė Zima, o kū­dikis čiulpė jos krūtį ir šnarpštė. Nusisukau. Įsiropščiau į savo gultą, ištempiau kaklą mažo galinio langelio link ir stebėjau už mūsų besi­rangantį kelio kaspiną. Į šiaurėje esantį Solsberį važiavome palei upę.

Tėtis gerai pažinojo tą miestą. Čia sužlugo jo aludės verslas ir nu­sipirkus vežimą teko vėl patraukti į kelią. Riedėjome pilnutėlėmis gatvėmis. Mudvi su Dende iškišusios galvas pro galinį langelį vaipė­mės pasiuntinukams, stebėjome triukšmingą miesto bruzdesį. Mugė vyko už miesto ir tėvas pasuko į lauką, kur nuošaliai stovėjo vežimai ir trumpą žolę rupšnojo keletas gerų arklių. Nukinkydama mūsų kumelę Džesę, pažvelgiau į juos.

– Gražūs gyvuliai, – pasakiau tėčiui. Šis įdėmiai dairėsi aplink.– Taip, – atsakė tėvas. – Ir už saviškį gausime gerą kainą. Patylėjau. Vežimo gale stovėjo pririštas medžioklinis arklys – toks

senas ir toks dusulingas, kad jo šniokščiančius atodūsius girdėdavai net iš vežiko vietos – ir jaunutis tėčio ponis, pernelyg mažas, kad juo

Čig on ė s k e ra i 21

jodinėtų kas nors sunkesnis nei aš, ir pernelyg pašėlęs, kad jį suvaldytų normalus vaikas.

– Medžioklinis arklys atiteks išsipusčiusiam jaunam kvailiui, – pa­sitikėdamas savimi planavo tėvas. – O tą jaunylį parduosime kaip tin­kamą jodinėti jaunoms panelėms.

– Jis šiek tiek pašėlęs, – atsargiai ištariau.– Parduosime jį dėl spalvos, – užtikrintai pasakė tėvas ir negalė­

jau nesutikti. Arklys buvo nuostabios blyškiai pilkos, beveik sidabro spalvos, kailis blizgėjo tarsi atlasas. Šį rytą jį prausdama permirkau iki paskutinio siūlelio, tačiau tai šiek tiek numalšino mano sumušimų skausmus, o arklys sublizgo it vienaragis.

– Jis gražus, – sutikau. – Tėti, jeigu parduosime šį arklį, ar galėsime drauge su Dende nueiti į mugę nusipirkti kaspinų ir kojinių?

Tėtis suniurnėjo, tačiau nepiktai. Mugės ir nemažo pelno pers­pektyva pavertė jį tokiu mielu, koks tik beįstengė būti. Dievaži, tai kėlė liūdesį.

– Galbūt, – atsakė jis. – Galbūt duosiu kelis pensus mugei. Tėvas nubalnojo Džesę ir balną nerūpestingai nusviedė prie vežimo

laiptelių. Nuo triukšmo kumelė pašoko ir greitai žengė į šoną kanopa nudrėksdama pliką mano koją. Nusikeikiau ir patryniau įdrėskimą. Tėtis į mus nekreipė jokio dėmesio.

– Tik jeigu parduosiu šiuos arklius, – pasakė. – Taigi verčiau tuč­tuojau pradėk treniruoti jaunylį. Gali pavarinėti jį prieš pietus, paskui dirbti visą dieną. Noriu, kad iki sutemų atsidurtum ant jo nugaros. Jeigu sugebėsi išsilaikyti, išleisiu pasibastyti po mugę. Jei ne – niekur neisi.

Pažvelgiau pakankamai piktu žvilgsniu, tačiau daugiau niekam ne­siryžau. Uždėjau Džesei apynasrį ir pririšau. Palikusi ją ganytis netoli vežimo, nužingsniavau prie pilkojo ponio, pririšto vežimo gale.

– Nekenčiu tavęs, – pašnibždomis tariau. Tėvui įėjus vežimas pasviro.– Tu – bjaurus chuliganas ir kvailas tinginys. Nekenčiu tavęs ir no­

riu, kad būtum negyvas.