Byla Nr. 47/2011

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. BALANDŽIO

12 D. NUTARIMU NR. 519 „DĖL VALSTYBINIO STRATEGINIO

ATLIEKŲ TVARKYMO PLANO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO

VALSTYBINIO STRATEGINIO ATLIEKŲ TVARKYMO PLANO

166.4 PUNKTO (2007 M. SPALIO 31 D., 2010 M. GRUODŽIO 1 D.

REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2014 m. gegužės 9 d. Nr. KT18-N7/2014

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų

Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto

Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. gegužės 8 d. rašytinio

proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 47/2011 pagal pareiškėjo – Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-57/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų

tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4

punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir

importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti

(ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus

rinkai alyvos kiekio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais

argumentais.

1. Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio

atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr.

519) patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Atliekų tvarkymo planas)

166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) buvo įtvirtinta imperatyvi

alyvos atliekų tvarkymo užduotis ir svarbi alyvos gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos sąlyga.

Alyvos gamintojai ir importuotojai ne visada yra panaudotos alyvos atliekų turėtojai, todėl,

siekdami įvykdyti ginčijamoje Atliekų tvarkymo plano nuostatoje nustatytą užduotį – surinkti

(užtikrinti, kad būtų surinkta) ne mažiau kaip 30 procentų panaudotos alyvos, skaičiuojant nuo

patiekto per atitinkamus metus rinkai alyvos kiekio, jie turi veikti aktyviai. Net ir ėmęsi aktyvių

veiksmų, alyvos gamintojai ir importuotojai dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių gali nesurinkti

minėto panaudotos alyvos kiekio. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą aplinkybė, kad atliekų

turėtojas neperduoda alyvos atliekų jų tvarkytojui, neturi įtakos alyvos gamintojams ir

importuotojams tenkančios pareigos regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvos atliekas apimčiai. Be to,

tokių atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti visiškai ekonomiškai

nepagrįstas ir neadekvatus (pvz., pareiškėjas turėtų siūlyti atliekų turėtojams ypač didelę pinigų

sumą, kad jie pristatytų alyvos atliekas jam arba jo įgaliotiems asmenims); tai iš esmės gali priversti

atsisakyti alyvos gamybos ar importo veiklos.

Alyvos gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga priklauso nuo patiekto rinkai

alyvos kiekio, tačiau dalis tokios alyvos atitinkamais (ataskaitiniais) metais gali būti ir nepanaudota

(pvz., laikoma kaip atsarga, eksportuojama ar pan.), t. y. gali nesusidaryti alyvos atliekų, kurias

gamintojai ir importuotojai įpareigoti regeneruoti ar perdirbti į kurą.

2. Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl ūkinės veiklos,

suformuluotomis Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m.

balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m.

vasario 26 d. nutarimuose, bei nuostatomis dėl konstitucinio teisinės valstybės principo,

suformuluotomis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose, ir

teigia, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d.

redakcijos) įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri

gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas siekiamiems tikslams ūkinės veiklos

2

suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti tokios prievolės (alyvos atliekų

surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos gamintojų ir importuotojų) arba ekonominės jos vykdymo

sąnaudos alyvos gamintojams ir importuotojams gali būti neproporcingos.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorės

Vilmos Karosienės, Teisės ir kontrolės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjos Agnės

Murauskaitės, vyriausiosios specialistės Redos Skirkevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose

teigiama, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d.

redakcijos) (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens

atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnį Valstybinį strateginį

atliekų tvarkymo planą rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina Vyriausybė; vienas pagrindinių šio

plano tikslų – nustatyti atliekų tvarkymo užduotis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnį

gamintojai ir importuotojai privalo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas

gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis. Taigi įstatyme gamintojams ir importuotojams

yra įtvirtinta pareiga įvykdyti gaminių atliekų tvarkymo užduotis, kurias pavesta nustatyti

Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Tokia užduotis nustatyta pareiškėjo ginčijamame Atliekų

tvarkymo plano 166.4 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas

poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės nutarime, priimtame remiantis Atliekų tvarkymo

įstatymu, nėra pagrindo teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytas teisinis

reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju minėtame įstatyme, kad ginčijamas teisinis reguliavimas

prieštarauja įstatymo nuostatoms. Taigi toks teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės

valstybės principą, suponuojantį teisės aktų hierarchiją.

2. Suinteresuoto asmens atstovės remiasi Konstitucinio Teismo suformuluotomis

oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto

reikalavimo valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, dėl to

paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės, pagal kurias asmens ūkinė laisvė

nėra absoliuti – įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį,

gali nustatyti tam tikras ūkinės veiklos sąlygas. Pasak jų, viena iš tokių sąlygų yra Atliekų tvarkymo

įstatymo 341 straipsnyje gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga įvykdyti Vyriausybės ar

jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis.

Alyvos atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje kuriama vadovaujantis gamintojo atsakomybės

principu. Remiantis šiuo principu, gamintojams ir importuotojams teisės aktuose yra įtvirtintos

3

pareigos ir užduotys, kurias keldama valstybė siekia užtikrinti, kad per visą būvio ciklą – nuo pat

alyvos gamybos iki atliekų, susidariusių panaudojus rinkai tiektą alyvą, sutvarkymo – būtų išvengta

galimo neigiamo šių atliekų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Valstybė, būdama atsakinga už

kuriamos atliekų tvarkymo sistemos tinkamą veikimą ir gindama vartotojų interesus, turi užtikrinti,

kad atliekų tvarkymo veikla tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios

(kurioms priskiriamos ir alyvos atliekos), pirma, būtų surenkamos ir tvarkomos tik tokiais būdais,

kurie nekenktų aplinkai ir žmonių sveikatai, antra, surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos,

regeneruojamos ir panaudojamos dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms. Norint

tai pasiekti, kiekvienas sistemos dalyvis, inter alia alyvos gamintojas ir importuotojas, privalo turėti

jam nustatytas pareigas ir teises, kurias tinkamai įgyvendindamas neabejotinai prisideda prie

visuomenei naudingos ūkinės veikos.

Norėdami įvykdyti Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytą alyvos atliekų tvarkymo

užduotį, gamintojai ir importuotojai turi organizuoti alyvos atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo

įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje gamintojams ir importuotojams nustatytos kelios alternatyvos: jie

gali atliekas tvarkyti patys, gali atliekų tvarkymą organizuoti pasirašydami sutartį dėl atliekų

tvarkymo su alyvos atliekų tvarkytoju arba steigti licencijuotą gamintojų ir importuotojų

organizaciją ar tapti tokios organizacijos nariais ir jai pavesti organizuoti atliekų tvarkymą ir

vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.

Paminėtina, kad atsakomybė už viso alyvos atliekų kiekio sutvarkymą padalijama tarp

alyvos gamintojų, importuotojų ir alyvos atliekų turėtojų. Pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4

punktą alyvos gamintojai ir importuotojai įpareigojami užtikrinti 30 procentų alyvos atliekų,

skaičiuojant nuo jų patiekto rinkai alyvos kiekio, sutvarkymą (regeneravimą, perdirbimą ar kitokį

panaudojimą), o likusios dalies alyvos atliekų sutvarkymą turi užtikrinti alyvos atliekų turėtojai.

Siekiant įgyvendinti Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnyje nustatytus Atliekų tvarkymo plano

tikslus, toks pareigos tvarkyti atliekas paskirstymas tarp minėtų subjektų yra proporcingas ir

racionalus. Į Lietuvos rinkai tiektą alyvos kiekį, nuo kurio skaičiuojama minėta alyvos atliekų

tvarkymo užduotis, neįskaičiuojamas į kitas šalis išvežtas alyvos kiekis ir nerealizuotos alyvos

kiekis. Taigi tai, kad dalis alyvos yra išvežama, nerealizuojama, priešingai negu teigia pareiškėjas,

nedaro įtakos alyvos tvarkymo užduoties įvykdymo rezultatams.

3. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnį įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje

susidaro atliekų ir kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, turi imtis visų galimų ir

ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui ir kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir

aplinkai mažinti. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien

materialine (ar finansine) prasme, be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės

tokiu būdu, kuriuo kenkiama žmonių sveikatai, arba, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, tokiu

4

būdu, kuriuo keliamas pavojus švariai aplinkai. Tai, kad atitinkamas ūkio subjektas turi didesnį ar

mažesnį pelną, negali būti priešpriešinama valstybės siekiui užtikrinti visos visuomenės teisę į

saugią ir švarią aplinką, todėl pareiškėjo argumentas, kad alyvos atliekų surinkimas iš atliekų

turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti ekonomiškai nepagrįstas ir neadekvatus, nes gali brangiai

kainuoti, yra nepagrįstas. Suinteresuoto asmens atstovės pateikė statistinius duomenis, kurie, pasak

jų, rodo, kad dauguma alyvos gamintojų ir importuotojų įvykdė Vyriausybės nustatytą alyvos

atliekų tvarkymo užduotį, o tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad galbūt neįmanoma įvykdyti

nustatytos užduoties ar kad ekonominės jos vykdymo sąnaudos ūkio subjektams yra

neproporcingos.

4. Konstitucijos 53, 54 straipsniuose įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo

kenksmingų poveikių, taip pat apibrėžtos pagrindinės Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos

politikos kryptys: aplinkos saugojimas nuo kenksmingų poveikių, rūpinimasis natūralios gamtinės

aplinkos apsauga, saikingas gamtos išteklių naudojimas, šių išteklių atkūrimas ir gausinimas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1

dalyje yra suformuluotas vienas iš valstybės tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią

aplinką. Pažymėtina, kad perdirbant panaudotą alyvą yra saugoma žmonių sveikata ir aplinka,

apsisaugoma nuo dirvožemio, vandens, paplūdimių, augalijos ir gyvūnijos užteršimo. Alyvos

atliekos pavojingos, nes yra degios, kenksmingos, toksiškos ir oksiduojasi. Panaudota alyva yra

labai užteršta įvairiais sunkiaisiais metalais. Šie metalai gali labai sutrikdyti žmogaus sveikatą.

Patekusi į vandenį panaudota alyva padengia paviršių plėvele, nepralaidžia orui, dėl to vandenyje

mažėja deguonies, žūva gyvūnai. Didelį pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai kelia ir alyvos atliekų

deginimas bei šalinimas, kai nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Perdirbant panaudotą alyvą tausojama vertinga energija, nes pakartotiniam panaudotos

alyvos rafinavimui reikia tik trečdalio energijos, kuri būtų sunaudojama žaliavinę naftą paverčiant

alyva.

Valstybės siekis teisiniu reguliavimu (nustatant alyvos atliekų tvarkymo užduotis) užtikrinti

racionalų atliekų medžiaginių ir energetinių išteklių panaudojimą, sukurti racionalią bendrą atliekų

tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius ir užtikrinančią gerą aplinkos kokybę, reiškia,

kad yra vykdoma Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė priedermė. Alyvos atliekų

tvarkymo užduoties gamintojams ir importuotojams nustatymas yra viena iš valstybės pasitelkiamų

ūkinės veiklos reguliavimo priemonių, kuria siekiama užtikrinti, kad atliekų tvarkymo veikla

tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios (kurioms priskiriama ir

alyvos atliekos), būtų surenkamos ir tvarkomos tik tokiais būdais, kuriais nebūtų kenkiama aplinkai

ir žmonių sveikatai, o surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos, regeneruojamos ir panaudojamos

dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms ir užtikrinant Konstitucijos 54 straipsnyje

5

įtvirtintą viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Konstitucinio Teismo prašo

ištirti Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Atliekų tvarkymo plano

166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos

gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti

arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo

patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Vyriausybė 2002 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 519 „Dėl Valstybinio

strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Valstybinį strateginį

atliekų tvarkymo planą.

Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 519 buvo ne kartą keičiamas arba

papildomas.

2.1. Vyriausybė 2007 m. spalio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1224 „Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų

tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d.

nutarimą Nr. 519 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) ir išdėstė jį nauja redakcija, nustatydama:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-

1726; 2002, Nr. 72-3016) 26 straipsnio 3 dalimi <...>, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą (pridedama).“

Pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 1 punktą šio plano tikslas –

atsižvelgiant į esamą atliekų tvarkymo būklę ir vadovaujantis Europos Sąjungos atliekų tvarkymą

reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-

5029), Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d.

nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), Europos Bendrijų Komisijos komunikatu „Tausesnis

išteklių naudojimas: teminė atliekų prevencijos ir perdirbimo strategija“, pateikti esamos atliekų

tvarkymo būklės ir SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių) analizę, nustatyti atliekų

tvarkymo prioritetus ir principus, strateginius tikslus, tikslus ir uždavinius, šio plano įgyvendinimo

priemones (1 priedas), aprašyti atliekų tvarkymo sistemą, nustatyti atliekų tvarkymo užduotis,

numatyti šio plano įgyvendinimo ir atskaitomybės mechanizmą; atliekų tvarkymo planas vykdomas

2007–2013 metais. Pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 4 punktą Atliekų

6

tvarkymo plane numatyti veiksmai ir priemonės, taip pat nustatytos užduotys, kuriuos turi

įgyvendinti valstybės institucijos, savivaldybės, gamintojai ir importuotojai, atliekų tvarkytojai.

Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 166 punkte buvo nustatyta:

„166. Alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį

alyvų gamintojai ir importuotojai privalo:

166.1. sukurti alyvų atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinančią tinkamą alyvų atliekų

tvarkymą, kad nekiltų pavojus žmonių sveikatai ir aplinkai;

166.2. užtikrinti, kad alyvų atliekos būtų tvarkomos laikantis šių prioritetų:

166.2.1. alyvų atliekų regeneravimas;

166.2.2. alyvų atliekų perdirbimas į kurą;

166.2.3. netinkamų regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvų atliekų, taip pat atliekų, susidariusių

regeneravimo ar perdirbimo metu, deginimas laikantis pavojingų atliekų deginimo reikalavimų;

166.3. informuoti visuomenę apie alyvų atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo

žalą aplinkai ir žmonių sveikatai;

166.4. vykdyti šias alyvų atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti arba

perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvų

atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio).“

2.2. Vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1746 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio

atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 130 punktu pakeitė Atliekų tvarkymo plano

166 punktą (2007 m. spalio 31 d. redakcija) ir jį išdėstė taip:

„Alyvos atliekų tvarkymas

166. Alyvos atliekos tvarkomos aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu vadovaujantis

gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo:

166.1. organizuoti atskirą alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninę

priežiūrą ir remontą atliekančių įmonių ir perdavimą turinčiam teisę tvarkyti alyvos atliekas atliekų

tvarkytojui;

166.2. užtikrinti, kad alyvos atliekos esant techninėms galimybėms būtų surenkamos atskirai

ir apdorojamos vadovaujantis atliekų hierarchija;

166.3. informuoti visuomenę apie alyvos atliekų tvarkymo sistemas, netinkamo jų tvarkymo

žalą aplinkai ir visuomenės sveikatai;

166.4. vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti, perdirbti

ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne

mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvos atliekų

(skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvų kiekio);

7

166.5. finansuoti visas alyvos atliekų tvarkymo išlaidas (įskaitant surinkimą) atsižvelgiant į

nustatytas jų tvarkymo užduotis.“

3. Palyginus Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d. redakcija) su 166.4

punktu (2010 m. gruodžio 1 d. redakcija) matyti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2010

m. gruodžio 1 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nepakito; jame alyvos

gamintojams ir importuotojams buvo nustatyta tik dar viena alternatyva privalomai vykdant alyvos

atliekų tvarkymo užduotis, t. y. ne tik regeneruoti arba perdirbti nustatytą kiekį alyvos atliekų, bet ir

kitaip jas naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti).

Pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d.

redakcijos) alyvos gamintojai ir importuotojai nuo 2008 iki 2012 metų įpareigoti regeneruoti,

perdirbti arba kitaip naudoti ne visas alyvos atliekas, bet minimalų jų kiekį – 30 procentų,

skaičiuojant nuo jų patiekto per metus rinkai alyvos kiekio.

4. Pareiškėjo ginčijamas Atliekų tvarkymo plane nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas

Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų kontekste.

4.1. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 1 dalį

šiame įstatyme nurodytiems atliekų tvarkymo prioritetams įgyvendinti turėjo būti parengtas

valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas; pagal 26 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d.

redakcija) 1 dalį šiame įstatyme nurodytiems reikalavimams įgyvendinti parengiamas Valstybinis

atliekų tvarkymo planas, pagal 2 dalį Valstybiniame atliekų tvarkymo plane nustatomos atliekų

tvarkymo užduotys, strateginiai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai jiems įgyvendinti, o pagal 3

dalį Valstybinį atliekų tvarkymo planą ir jo įgyvendinimo priemones rengia Aplinkos ministerija ir

tvirtina Vyriausybė.

Taigi Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (su vėlesniais pakeitimais ir

papildymu), kuriuo patvirtintas Atliekų tvarkymo planas, buvo ir yra įgyvendinamos minėtos

Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d., 2011 m. balandžio 19 d. redakcijos)

nuostatos, remiantis jomis šiame plane nustatytos atliekų tvarkymo užduotys.

4.2. Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d.

redakcijos) tiek, kiek jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, aiškintinas kartu su kitomis Atliekų

tvarkymo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis alyvos gamintojų ir importuotojų teises ir pareigas

alyvos atliekų tvarkymo srityje.

4.2.1. Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnyje „Gamintojų ir importuotojų teisės ir

pareigos“ (2005 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Gamintojai ir importuotojai turi teisę:

1) individualiai tvarkyti savo gaminių ir (ar) pakuočių atliekas;

2) gaminių ir (ar) pakuočių atliekas sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti tokias atliekas

8

tvarkančioms įmonėms;

3) įsteigti organizacijas ir joms pavesti diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių

atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas, kad būtų įvykdytos Vyriausybės

ar jos įgaliotos institucijos nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotys. Šio

punkto nuostatų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija;

4) steigti šio Įstatymo 343 straipsnyje nurodytas gamintojų ir importuotojų organizacijas ar

tapti tokių organizacijų nariais.

2. Gamintojai ir importuotojai privalo:

1) registruotis šio Įstatymo 342 straipsnio nustatyta tvarka;

2) įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės

atliekų tvarkymo užduotis;

3) tvarkyti alyvų, transporto priemonių, elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų

gaminių ir šių bei kitų gaminių pakuočių apskaitą ir teikti ataskaitas Vyriausybės įgaliotai

institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.“

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 343 straipsnio (2005 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalį

gamintojų ir importuotojų organizacija gali verstis tik ta veikla, kuri skirta šio įstatymo 341

straipsnyje numatytoms organizacijos steigėjų ir narių pareigoms vykdyti, taip pat su tuo susijusia

veikla, inter alia gaminių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu.

Taigi pagal nurodytąjį Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą gamintojai ir

importuotojai turėjo teisę individualiai tvarkyti savo gaminių atliekas, sutartiniais pagrindais pavesti

tvarkyti tokias atliekas tvarkančioms įmonėms, siekdami organizuoti gaminių atliekų tvarkymo

sistemą steigti įstatyme nurodytas organizacijas, tapti jų nariais ir privalėjo įvykdyti Vyriausybės ar

jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių atliekų tvarkymo užduotis, tvarkyti alyvos apskaitą ir

teikti ataskaitas Vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.

4.2.2. Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo

įstatymo 2, 12, 30, 34, 343 straipsnių, aštuntojo1 skirsnio pakeitimo ir papildymo, Įstatymo

papildymo aštuntuoju2, aštuntuoju3, aštuntuoju4, aštuntuoju5, aštuntuoju6, aštuntuoju7, aštuntuoju8,

aštuntuoju9, aštuntuoju10 skirsniais ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kurio

7 straipsniu, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., pakeitė

aštuntąjį1 skirsnį („Gamintojų, importuotojų ir platintojų teisės ir pareigos“) (2005 m. birželio 28 d.

redakcija) ir išdėstė jį pakeistu pavadinimu „Aštuntasis1 skirsnis Elektros ir elektroninės įrangos

atliekų tvarkymo ypatumai“, o 341 straipsnyje „Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo

sistemos dalyvių teisės ir pareigos“ sureguliavo kitus nei ankstesnės redakcijos šiame straipsnyje

visuomeninius santykius. Minėto įstatymo 9 straipsniu, pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalį

įsigaliojusiu 2013 m. sausio 1 d., Atliekų tvarkymo įstatymas (1998 m. birželio 16 d. redakcija)

9

buvo papildytas aštuntuoju3 skirsniu „Alyvos atliekų tvarkymo ypatumai“. Šio skirsnio 347

straipsnyje „Alyvos gamintojų ir importuotojų ir alyvos atliekų tvarkytojų teisės ir pareigos“ (2011

m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta:

„1. Alyvos gamintojų ir importuotojų pareigos:

<...>

2) tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alyvos apskaitą ir teikti apskaitos

ataskaitas aplinkos ministro nustatyta tvarka;

<...>

4) jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, kompensuoti

transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmonėms ar atliekų

tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidas

arba neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto

paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos

atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos

Respublikos vidaus rinkai alyvos kiekį.

2. Šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytas pareigas alyvos gamintojai ir

importuotojai turi teisę vykdyti:

1) individualiai – tapdami atliekų tvarkytojais, turinčiais teisę tvarkyti alyvos atliekas, arba

sudarydami sutartis su alyvos atliekas turinčiais teisę tvarkyti atliekų tvarkytojais;

2) kolektyviai – steigdami šio Įstatymo 3412 straipsnyje nurodytą Organizaciją ir (ar)

tapdami tokios Organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš

transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vežimą bei

vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo jiems nustatytų pareigų arba Organizacijai sutartiniais pagrindais

pavesdami organizuoti alyvos atliekų surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros ir

remonto paslaugas teikiančių įmonių ir vykdyti visas ar dalį šio Įstatymo nustatytų pareigų

netapdami Organizacijos dalyviais. <...>“

Apibendrinant šį Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d.

redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad juo, palyginti su nebegaliojančiu šio

įstatymo 341 straipsnyje „Gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos“ (2005 m. birželio 28 d.

redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, buvo nustatytos ne bendros gamintojų ir importuotojų, o

būtent alyvos gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos; anksčiau galiojusi pareiga tvarkyti alyvos

apskaitą buvo patikslinta nustatant, kad privaloma tvarkyti tiektos Lietuvos Respublikos vidaus

rinkai alyvos apskaitą; nustatytos naujos alyvos gamintojų ir importuotojų alternatyvios pareigos –

kompensuoti transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančioms įmonėms

ar atliekų tvarkytojams alyvos atliekų surinkimo ir vežimo tvarkyti Lietuvos Respublikos

10

teritorijoje išlaidas, jeigu alyvos atliekos neturi vertės rinkoje arba jų vertė yra neigiama, arba

neatlygintinai surinkti alyvos atliekas iš transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto

paslaugas teikiančių įmonių bei šias atliekas pervežti ir perduoti alyvos atliekų tvarkytojams alyvos

atliekų kiekį, kuris nėra didesnis už alyvos gamintojo ir (ar) importuotojo patiektą Lietuvos

Respublikos vidaus rinkai alyvos kiekį. Palyginus minėtą Atliekų tvarkymo įstatymo 347 straipsnyje

(2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 341 straipsnyje (2005 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą

teisinį reguliavimą konstatuotina ir tai, kad pagal jį alyvos gamintojams ir importuotojams išliko

teisė alyvos atliekas tvarkyti individualiai arba kolektyviai, t. y. steigiant įstatyme nustatytą

organizaciją, tačiau ji steigiama nebe tam, kad organizuotų gaminių atliekų tvarkymo sistemą, o

tam, kad organizuotų alyvos atliekų surinkimą ir išvežimą iš transporto priemonių techninės

priežiūros ir remonto paslaugas teikiančių įmonių.

4.3. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį (2011 m. balandžio 19 d.

redakcija) atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų

tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų

turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Taigi Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas bendrasis principas „teršėjas moka“, pagal kurį

atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, inter alia alyvos, dėl kurios naudojimo susidaro

atliekos, gamintojas ar importuotojas.

4.3.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo plano 166 punktą

alyvos gamintojai ir importuotojai šio plano 166.4 punkte nustatytą atliekų tvarkymo užduotį

privalo vykdyti pagal gamintojo atsakomybės principą. Nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kituose

įstatymuose nėra apibrėžiamas ar kitaip implicitiškai reguliuojamas gamintojo atsakomybės

principas, todėl jo turinys aiškintinas atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo plano ir 2008 m. lapkričio 19

d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias

direktyvas nuostatas.

Pagal Atliekų tvarkymo plano V skyrių principas „teršėjas moka“ yra reguliuojamas kartu su

gamintojo atsakomybės principu, kuris pagal šio plano 82 punktą taikomas siekiant skatinti

ilgalaikių, pakartotinio naudojimo ir lengvai perdirbamų gaminių, uždarų ciklų kūrimą (82.3

punktas), užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą

(82.5 punktas (2010 m. gruodžio 1 d. redakcija), mažinti atliekų tvarkymo išlaidas (82.6 punktas

(2010 m. gruodžio 1 d. redakcija).

Pažymėtina, kad principas „teršėjas moka“ įtvirtintas ir nustatyti didesnę gamintojo

atsakomybę leidžiama minėtoje 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje

2008/98/EB dėl atliekų, kurios taikymui ir įgyvendinimui užtikrinti skirti Atliekų tvarkymo

įstatymas (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio (2011 m balandžio 19 d. redakcija) 6 dalis, V

11

priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 punktas), Atliekų tvarkymo planas (Atliekų

tvarkymo plano 8 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija), 3 priedo „Įgyvendinami Europos

Sąjungos teisės aktai“ 8 punktas).

Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, „siekiant sustiprinti atliekų <...> perdirbimą ir

kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad

bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų <...> gamyba <...> ar

importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta“.

4.3.2. Apibendrinant šį teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal jį produktų (gaminių),

inter alia alyvos, gamintojams ir importuotojams taikomas gamintojo atsakomybės principas, pagal

kurį siekiama užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą, perdirbimą ir antrinių žaliavų

naudojimą, taip pat principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi

apmokėti produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

4.4. Atliekų tvarkymo įstatymo 121 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalyje

nustatyta, kad, atsižvelgiant į alyvos atliekų apdorojimo technines galimybes ir ekonominį

pagrįstumą ir vadovaujantis šio įstatymo 14, 15 ir 17 straipsniais, būtina alyvos atliekas apdoroti

pagal šio įstatymo 3 ir 41 straipsnių reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 14 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) skirtas

pavojingųjų atliekų maišymui, 15 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) – pavojingųjų

atliekų pakavimui ir ženklinimui, 17 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) – pavojingųjų

atliekų vežimo tvarkai. Taigi alyvos atliekos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms

nustatytus reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje „Atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų

eiliškumas“ (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) nustatyta:

„1. Atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje taikomas toks prioritetų eiliškumas:

1) prevencija;

2) paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis,

netinkamus pakartotiniam naudojimui;

3) perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti;

4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas,

netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti;

5) šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.

2. Atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į bendruosius

aplinkos apsaugos principus – atsargumą ir tvarumą, technines galimybes ir ekonominį pagrįstumą,

išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai, ekonomikai ir socialinei

aplinkai.

12

3. Atliekų tvarkytojai ir atliekų darytojai turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų

priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti, kurti ir

diegti mažaatliekes technologijas, taupyti gamtos išteklius. Tokios įmonės privalo laikytis šio

straipsnio 1 dalyje nurodyto atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo. Produktų

gamintojai turi gaminti ir rinkai tiekti produktus, kuriuos būtų galima ilgai ar pakartotinai naudoti, o

pasibaigus jų naudojimo laikui ir virtus atliekomis jas perdirbti arba kitaip sunaudoti ir taip

sumažinti atliekų kiekį bei pavojų visuomenės sveikatai ir aplinkai.

4. Atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai yra atsakingi, kad su atliekų tvarkymu

susijusi jų veikla ir visa apie šią veiklą visuomenei jų pateikiama informacija atitiktų atliekų

prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumą.“

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 41 straipsnį „Visuomenės sveikatos ir aplinkos apsauga“

(2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekas būtina tvarkyti neviršijant teisės aktuose nustatytų

aplinkos apsaugos normatyvų vandens, oro ar dirvožemio taršai, nekeliant reikšmingo neigiamo

poveikio visuomenės sveikatai, gyvūnijai ar augalijai (1 punktas).

4.5. Apibendrinant Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina,

kad atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, inter alia alyvos gamintojai ir importuotojai,

yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų tvarkymo

prioritetų eiliškumą, kurį taikant pirmiausia atliekamas paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai

atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui (atitinka Atliekų

tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatoje nurodytą alyvos atliekų regeneravimą), paskui –

perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti, po to – kitoks naudojimas, pavyzdžiui,

naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti, ir

galiausiai – šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas. Atliekų

tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos principus, išteklių

apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai.

Šiame Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aiškinant

pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatą, pagal kurią, kaip minėta,

alyvos gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo

2008 metų – regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo

kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip

50 procentų alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio), pažymėtina,

kad alyvos gamintojai ir importuotojai, vykdydami šią alyvos atliekų tvarkymo užduotį, privalo

pirmiausia regeneruoti, paskui perdirbti ir galiausiai, jei nėra galimybės taikyti pirmųjų dviejų

atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

5. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio

13

31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) atitiktį (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) Konstitucijos

46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje

įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio

dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra

pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio

dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio

straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios

nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo

nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens

ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens

laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę

laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir

kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas

asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Ūkinės veiklos laisvė nėra

absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų

(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m.

sausio 6 d. nutarimai). Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę

veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas,

tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal

Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi

šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant

apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai

svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi

konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005

m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad

ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas,

nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio

Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d.,

2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama

ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį

reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė

14

gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010

m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis

asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos

subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m.

sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam

tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos

apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo

5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d.

nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti

apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio

21 d. nutarimai).

5.2. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su

kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter

alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m.

kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu

teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas

neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio

reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali

prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai

turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo

aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia

Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m.

vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais

reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d.

nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio

taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama

jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d.,

2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Vyriausybės

pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš

15

Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų

įgyvendinimo. Be kita ko, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės

principą, yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje

nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas

nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei

kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja

Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs,

jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės

aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens

teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

5.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra

absoliuti: kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę

veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis

principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas; ūkinės veiklos

reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų

reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar

draudimais.

5.3.1. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip,

kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio

1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

Aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad

žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo

2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai),

taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o

rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d.,

2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d.

nutarimai). Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą,

traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos

kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (Konstitucinio Teismo

2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

5.3.2. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata taip pat aiškintina kartu su Konstitucijos

53 straipsnio 3 dalimi ir 54 straipsniu.

Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką

16

nuo kenksmingų poveikių. Visiems asmenims kyla pareiga saugoti gamtą, o padarius gamtinei

aplinkai žalą – ją atlyginti, nes aplinkos apsauga yra viešasis interesas (Konstitucinio Teismo

2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucijos 54 straipsnyje yra nustatyta:

„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos

objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami

ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti

radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

Taigi šios nuostatos yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių

teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma

tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai,

gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios

natūraliosios bei antropogeninės sistemos (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad aplinkos apsauga yra

valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti

aplinkos kokybei gerinti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d.,

2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai,

taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės

(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos

ginamas viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 31 d.

nutarimai); valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios

gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas

bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų

gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo

6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai).

Iš Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo

saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, iš 54 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė rūpinasi

natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų

vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos

ištekliai, iš 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes,

vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją,

visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją

17

atlyginti (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Taigi pažymėtina, kad toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama saugoti aplinką nuo

kenksmingų poveikių, tausoti gamtą ir racionaliai naudoti jos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai

padarytą žalą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu paisoma iš

Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.

5.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia

jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui

reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą

tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai

naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą. Vykdant šį reikalavimą turi būti

paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.

Be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų

pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems

žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.

Pažymėtina, kad įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių

sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu,

gamtinei aplinkai padarytos žalą atlyginimu, taip pat gali būti Vyriausybei pavesta priimti

poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų

ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo

jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

Paminėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia

aplinkos apsaugos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m.

vasario 18 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 12033/86; 2004 m.

lapkričio 10 d. sprendimas byloje Taşkin ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 46117/99, ir kitos bylos).

Nors ir pažymėdamas aplinkosaugos srityje valstybių turimą vertinimo laisvę (Europos Žmogaus

Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Hatton ir kiti prieš

Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 36022/97), savo praktikoje jis yra nurodęs, kad gamtos ir miškų, o

kalbant apskritai – aplinkos, apsauga yra pastovus ir ilgalaikis visuomenės interesas, todėl

finansiniai valstybės imperatyvai ar net tokios pagrindinės teisės, kaip teisė į nuosavybę, negali

paneigti aplinkos apsaugos pirmumo teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 8 d.

sprendimas byloje Turgut ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 1411/03). 

7. Minėta, kad pareiškėjui kyla abejonių dėl Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m.

spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams

buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip

18

naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai

alyvos kiekio, atitikties Konstitucijai, nes jame įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų

prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas

siekiamiems tikslams ūkinės veiklos suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti

tokios prievolės (alyvos atliekų surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos gamintojų ir importuotojų)

arba ekonominės jos vykdymo sąnaudos alyvos gamintojams ir importuotojams gali būti

neproporcingos.

8. Kaip minėta, pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą (2007 m. spalio 31 d., 2010 m.

gruodžio 1 d. redakcijos) alyvos gamintojams ir importuotojams buvo nustatyta privaloma alyvos

atliekų tvarkymo užduotis nuo 2008 iki 2012 metų regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz.,

energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne visas alyvos atliekas,

bet minimalų jų kiekį – 30 procentų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos

kiekio. Ši užduotis buvo nustatyta vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsniu.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime apibendrinus su Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte

(2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu susijusias

Atliekų tvarkymo įstatymo, Atliekų tvarkymo plano nuostatas, konstatuota, kad pagal jas:

– produktų (gaminių), inter alia alyvos, gamintojams ir importuotojams taikomas gamintojo

atsakomybės principas, pagal kurį siekiama užtikrinti kuo didesnį gaminių atliekų surinkimą,

perdirbimą ir antrinių žaliavų naudojimą, taip pat principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad

atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas

ar importuotojas;

– atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, inter alia alyvos gamintojai ir

importuotojai, yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų

tvarkymo prioritetų eiliškumą; atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į

aplinkos apsaugos principus, išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės

sveikatai;

– alyvos atliekos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms nustatytus

reikalavimus.

8.1. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3

dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius

jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo

kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti

gamtinei aplinkai padarytą žalą; vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia

konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu

reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės

19

nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos

tikslams pasiekti; įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių

sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, taip

pat gali būti Vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti

ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną

iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos

sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai, taip pat turi paisyti racionalaus gamtos

išteklių naudojimo imperatyvo. Todėl, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymą, gali būti nustatyta

ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pirmiausia perdirbti taip,

kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų

perdirbti – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio žmonių, visuomenės

sveikatai, aplinkai; Vyriausybė teisės aktais gali detalizuoti šios pareigos vykdymo tvarką.

8.2. Minėta ir tai, kad, Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste

aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatą, alyvos gamintojai ir

importuotojai privalo pirmiausia regeneruoti, paskui – perdirbti ir galiausiai, nesant galimybės

taikyti pirmųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

8.3. Taigi Vyriausybė, Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m.

gruodžio 1 d. redakcijos) nustatydama alyvos gamintojams ir importuotojams privalomą alyvos

atliekų tvarkymo užduotį nuo 2008 iki 2012 metų regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz.,

energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) 30 procentų alyvos

atliekų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio, siekė konstituciškai

reikšmingų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslų; nustatydama tokią užduotį Vyriausybė

paisė iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Pažymėtina, jog tai, kad alyvos gamintojams ir

importuotojams yra nustatyta pareiga minėtais būdais sutvarkyti nurodytą alyvos kiekį, neleidžia

teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d.

redakcijos) įtvirtintas reguliavimas yra neproporcingas minėtiems siekiamiems konstituciškai

reikšmingiems tikslams ar yra objektyviai neįgyvendinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2002 m. balandžio

12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d.,

2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra)

nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau

kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio,

neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

20

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519

„Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinio

strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d. redakcija, Žin., 2007, Nr.

122-5003; 2010 m. gruodžio 1 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 146-7486) tiek, kiek alyvos

gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti

arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo

patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Elvyra Baltutytė

Vytautas Greičius

Danutė Jočienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Vytas Milius

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Dainius Žalimas

21