Teismų praktikos 2013 m. gruodžio mėnesio aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS..................................................................................................................2

ASMENYS.................................................................................................................................................5

ŠEIMOS TEISĖ.........................................................................................................................................6

DAIKTINĖ TEISĖ....................................................................................................................................6

PAVELDĖJIMO TEISĖ.........................................................................................................................12

PRIEVOLIŲ TEISĖ................................................................................................................................12

SUTARČIŲ TEISĖ.................................................................................................................................20

DELIKTŲ TEISĖ....................................................................................................................................25

BANKROTO TEISĖ...............................................................................................................................28

RESTRUKTŪRIZAVIMAS....................................................................................................................29

DARBO TEISĖ........................................................................................................................................29

DRAUDIMO TEISĖ...............................................................................................................................32

CIVILINIO PROCESO TEISĖ..............................................................................................................38

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl kreditorių reikalavimų bankui, kuriam pritaikytas veiklos apribojimas, (ne)perleidimo

Pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimas gali sutapti su paskolos išdavimu, jeigu skolinami negrynieji pinigai, nes tokių pinigų prigimtis lemia, kad jie ir yra reikalavimo teisė į banką. Kai skolinami negrynieji pinigai (pinigai pervestini iš sąskaitos į sąskaitą), tai kartu arba perleidžiama paskolos davėjo reikalavimo teisė į banką paskolos gavėjui, arba priklausomai nuo mokėjimo sistemos pobūdžio tai gali būti kvalifikuojama kaip novacija. Kartu pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, kaip bus kvalifikuojamas negrynųjų pinigų paskolos ir kreditoriaus reikalavimo perleidimo santykis, mokėjimas pagal tokius susitarimus turi būti galutinis ir besąlyginis nuosavybės perleidimo požiūriu, t. y. paskola suteikiama ne laikinai, o galutinai ir besąlygiškai perleidžiant nuosavybę. Tais atvejais, kai paskolos sandoriu siekiama ne tokio tikslo, o „suskaldyti“ indėlį į kelias dalis, kad būtų galimybė gauti draudimo apsaugą kiekvienai indėlio daliai ir tokiu būdu gauti draudimo išmoką prilygstančią turėto indėlio dydžiui, toks sandoris gali būti pripažįstamas apsimestiniu. Nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo kasatorių susitarimus kvalifikuoti kaip savarankiškus reikalavimo perleidimo ir paskolos sandorius. Teismų nustatyti faktai: tokių sutarčių sudarymo laikas, skolinamų lėšų dydžiai, skolinimo būdas iš indėlio į keleto asmenų sąskaitas, reikalavimo teisės perleidimo laikinumas ir kita, patvirtina, kad nebuvo besąlygiško nuosavybės perleidimo, o ginčijamais susitarimais šalys siekė kito tikslo – gauti indėlio draudimo apsaugą išskaidytoms į atskiras paskolas indėlio dalims. Kasatoriaus argumentai, kad šios sutartys yra ne niekinės, o nuginčijamos, yra nepagrįsti. Paskola ar kreditoriaus reikalavimų perleidimas yra teisėti veiksmai civilinėje apyvartoje ir nedraudžiami, tačiau apsimestiniams sandoriams, turintiems viešajai tvarkai prieštaraujantį tikslą, kai jais siekiama ne realiai perleisti reikalavimo teises ar suteikti paskolas, o padalyti indėlį į kelias dalis, siekiant gauti draudimo apsaugą kiekvienai indėlio daliai ir taip kitų banko kreditorių sąskaita atgauti visas banke turėtas lėšas, taikomi tokie pat teisiniai padariniai kaip ir niekiniams sandoriams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir kt. prašymą patvirtinti finansinius reikalavimus AB banko „Snoras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-618/2013.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai pareiškiamas ieškinys dėl parduoto daikto trūkumų, ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai ieškinys pareiškiamas dėl parduoto daikto trūkumų, tai ieškinio senaties termino pradžia nustatytina atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas per įstatymo ar šalių nustatytą garantinį terminą pareiškė pretenziją pardavėjui ir kokie buvo tolimesni pardavėjo veiksmai. Jei pirkėjas per garantinį terminą pateikia pardavėjui pretenziją, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti prasideda nuo to momento, kai pirkėjas gauna atsakymą, kuriuo pardavėjas atsisako tenkinti pirkėjo reikalavimą arba kai per pirkėjo nustatytą, o jeigu toks nenustatytas – per protingą terminą pardavėjas nepateikia jokio atsakymo. <...> 2009 m. liepos 10 d. atsakovas pateikė kasatoriams raštišką atsakymą, nurodydamas, kad už dalį pretenzijoje nurodytų buto trūkumų atsakingas ieškovų pasitelktas vidaus apdailos darbams atlikti rangovas, už kitus – butą statęs

2

rangovas, kuris bankrutavo, ir atsakovas už jo atliktų darbų trūkumus neatsakingas. Taigi, atsakovas nurodytame rašte aiškiai išreiškė poziciją, kad jis neketina tenkinti pretenzijoje jam pareikštų reikalavimų. Remiantis pirmiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, nuo šio atsisakymo kasatoriams pateikimo dienos, kasatoriams atsirado pagrindas spręsti, kad jų subjektinė teisė yra pažeista (atsakovas atsisakė tenkinti jų reikalavimus) ir kad nuo šio momento prasideda sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto buto trūkumų teisme pareikšti (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). <...> Kasacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad kasatoriai, gavę kasatoriaus atsisakymą tenkinti jų reikalavimą (pašalinti buto trūkumus, vėliau – atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas), ėmėsi priemonių kaltiems asmenims nustatyti, siekė apginti savo pažeistas teises neteisminiu būdu, be kita ko, taip apsaugodami šalis nuo teisminio proceso metu patiriamų bylinėjimosi išlaidų ir pareigos pralaimėjusiai šaliai jas atlyginti atsiradimo, ieškinio senaties terminą praleido tik keletą mėnesių (ieškinio senaties terminas ieškiniui pateikti baigėsi 2010 m. sausio 10 d., o ieškinys, minėta, teismui pateiktas 2010 m. kovo 23 d.), bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti, ar šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo kasatorių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., I. G. v. UAB „Haner“ , bylos Nr. 3K-3-638/2013.

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo (reikalavimui dėl atliktų darbų trūkumų šalinimo)

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje ginčas kilo ne dėl CK 6.698 straipsnyje ir Statybos įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytų garantinių terminų, bet dėl CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nurodyto vienerių metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, skaičiavimo. CK 6.667 straipsnio 3 dalyje nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia – nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. <...> Valstybės sienos apsaugos tarnyba atlieka visai valstybei svarbią funkciją – sienų apsaugą, todėl infrastruktūros šiai funkcijai atlikti tinkamas įrengimas, panaudojant valstybės ir Europos Sąjungos lėšas, yra viešasis interesas, taigi nagrinėjamoje byloje egzistavo teisinis pagrindas teismui remtis byloje esančiais duomenimis, reikšmingais apskaičiuojant ieškinio senaties terminą, nepriklausomai nuo to, ar jais rėmėsi ieškovas. Byloje nustatyta, kad ieškovas į atsakovą dėl meteorologinės stotelės įrengimo trūkumų šalinimo kreipėsi 2007 m. liepos 3 d. raštu. Atsakovas aiškiai neneigdavo savo pareigos ištaisyti trūkumus, bet, bendraudamas su subrangovais, gaudavo iš jų įvairius paaiškinimus dėl stotelės nefunkcionavimo ir dalį šių paaiškinimų, atitinkančią jo interesus, perduodavo ieškovui. Neištyrus ir neįvertinus šių aplinkybių, vien atsakovo pareiškimas 2007 m. lapkričio 28 d. rašte, kad meteorologinė stotelė tinkamai nefunkcionuoja dėl techninio projekto trūkumų, negalėjo būti pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovas turėjo tokį pareiškimą vertinti kaip atsakovo galutinį atsisakymą šalinti darbų trūkumus ir savo teisės pažeidimą, nepaisydamas vėlesnių atsakovo bendradarbiavimo pobūdžio veiksmų, sprendžiant darbų trūkumų šalinimo klausimą. Spręstina, ar tokie veiksmai nevertintini kaip ieškovo reikalavimo pripažinimas, nes toks pripažinimas gali būti reikšmingas ieškovo suvokimui apie pažeistą savo teisę ir ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu. Atsakovui pripažįstant reikalavimą, imantis adekvačių priemonių reikalavimui įvykdyti, t. y. pripažįstant ieškovo teisę, ieškovas neturi pagrindo manyti, kad jo teisė yra ginčijama ar pažeista bei kreiptis dėl jos gynimo į teismą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas ieškovui tiesiogiai ir

3

aiškiai būtų pareiškęs, jog nevykdys įsipareigojimo įrengti meteorologinę stotelę pagal techninio projekto reikalavimus, todėl vien atsakovo 2007 m. lapkričio 28 d. pareiškimas ieškovui nesudarė pagrindo spręsti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisių pažeidimą ieškovas galėjo spręsti tik vertindamas atsakovo veiksmų, vykdant įsipareigojimą pašalinti trūkumus, adekvatumą situacijai, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo kriterijais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. AB firma „VITI“ , bylos Nr. 3K-3-633/2013.

Dėl tariamojo sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, negaliojimo padarinių taikymo

CK 1.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorį pripažinus tariamuoju, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. kyla bendrieji sandorių negaliojimo padariniai – taikoma restitucija ir šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Bylose dėl tariamojo sandorio negaliojimo tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui turi būti įvertintas tariamojo sandorio tikslas, nes nuo to gali priklausyti, ar konkrečiu atveju taikomi bendrieji negaliojančių sandorių padariniai – restitucija, ar kiti. Jeigu pagal faktines bylos aplinkybes tariamasis sandoris pripažįstamas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei, jo padariniams taikomos specialiosios teisės normos, įtvirtintos CK 1.81 straipsnyje: kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, restitucija netaikoma (CK 1.81 straipsnio 2 dalis), vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralė normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų (CK 1.81 straipsnio 3 dalis). Taigi, įstatymo leidėjo nustatyta, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų, teisės gali būti neginamos ar ginamos iš dalies, toks teisinis reglamentavimas grindžiamas įstatyme įtvirtintais reikalavimais įgyvendinant civilines teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, protingai ir teisingai bei draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Atsisakymas taikyti restituciją šiuo atveju reikštų atsisakymą ginti teises asmens, kuris jomis piktnaudžiavo. Pažymėtina, kad aptariamos CK 1.81 straipsnio nuostatos dėl viešajai tvarkai prieštaraujančio sandorio padarinių be išlygų taikytinos tik tais atvejais, kai tariamąjį sandorį, prieštaraujantį viešajai tvarkai ar gerai moralei, ginčija jo šalys, ir byloje nenustatyta, kad juo pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Tais atvejais, kai tariamasis sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, pvz., actio Pauliana atveju, prioritetas turi būti teikiamas pažeistų jų teisių gynimui ir restitucija taikoma CK 1.86 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tariamasis sandoris šalių buvo sudarytas siekiant gauti iš savivaldybės socialinį būstą, o turėtą gyvenamąją patalpą realiai išsaugoti. Konstatuotina, kad ginčo sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, nes juo siekta neteisėtai, dirbtinai pabloginus ieškovės šeimos gyvenimo sąlygas, ne įstatymo nustatytu pagrindu gauti savivaldybės socialinį būstą. Įvertinęs tai, kad neteisėtas sandorio tikslas nebuvo pasiektas – ieškovės šeima socialinio būsto negavo, viešosios teisės normose tiesiogiai neįtvirtinta turtinių sankcijų už šalių veiksmus

4

sudarant ginčo sandorį, kasacinis teismas sprendžia, kad restitucijos taikymas yra galimas (CK 1.81 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. R. M., Š. M., bylos Nr. 3K-3-660/2013.

ASMENYS

Dėl priverstinį akcijų pardavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo (CK 2.115 straipsnis)

Pagal CK 2.115 straipsnį juridinio asmens dalyviai (nagrinėjamu atveju – uždarosios akcinės bendrovės akcininkai) turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos, priklausančios kitam bendrovės akcininkui, būtų parduotos akcininkui, kuris kreipiasi, jei yra dvi sąlygos: 1) akcijos išperkamos iš akcininko, kurio veiksmai prieštarauja uždarosios akcinės bendrovės veiklos tikslams; 2) negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis. Siekiant nustatyti pirmąją sąlygą, būtina identifikuoti juridinio asmens veiklos tikslus ir juridinio asmens dalyvio, dėl kurio akcijų priverstinio pardavimo kreiptasi, priešingus juridinio asmens veiklos tikslams veiksmus. Juridinio asmens veiklos tikslai įtvirtinti jo įstatuose ir įstatymuose. Juridinio asmens dalyvio veikla turi būti vertinama, be kita ko, remiantis CK 1.5 straipsnyje įvirtintais protingumo ir sąžiningumo principais, kurių pažeidimas juridinio asmens tikslų atžvilgiu gali pasireikšti inter alia juridinio asmens dalyviui nepriimant arba vengiant priimti sprendimus, būtinus tinkamai juridinio asmens veiklai užtikrinti, piktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis. Byloje nustatyta, kad šalims lygiomis dalimis priklauso po 50 proc. visų bendrovės akcijų, todėl, jų balsams visuotiniuose akcininkų susirinkimuose pasiskirsčius vienodai, bendrovėje nepriimami būtini jos veiklai sprendimai. Išdėstyta įvykių eiga ir atsakovo veiksmai patvirtina juridiškai reikšmingą faktą, kad atsakovas bendrovės atžvilgiu veikė ne kaip jos dalyvis, suinteresuotas siekti bendrovės tikslų, bet išimtinai savo ir su juo susijusio Bendrovės kreditoriaus interesų patenkinimo prieštaraujančiais bendrovės interesams būdais. Neturėdamas galimybės savo siekiamų interesų norimu būdu patenkinti, atsakovas veikia sunkindamas bendrovės veiklą. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja pirmiau išdėstytiems bendrovės veiklos tikslams, nes kiekvienas pelno siekiantis privatus juridinis asmuo steigiamas tam, kad, vystydamas veiklą, gautų pelną. Antroji CK 2.115 straipsnio taikymo sąlyga – negalima pagrįstai manyti, kad uždarosios akcinės bendrovės veiklos tikslams prieštaraujantys jos akcininko veiksmai ateityje pasikeis, konstatuotina, pvz., kai nustatomi trunkamojo arba tęstinio pobūdžio veiksmai, liudijantys bendrovės tikslų nepaisymą, todėl yra pagrindas manyti, kad jie ateityje nepasikeis. Bylą nagrinėję teismai <...> pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai, blokuojant svarbių ir privalomų sprendimų priėmimą, tačiau nesiimant jokių kitų teisėtų veiksmų išsklaidyti arba patvirtinti savo abejonėms dėl įmonės veiklos, sudaro prielaidas žalos bendrovei atsiradimui, įskaitant finansavimo galimybės iš ES biudžeto fondų praradimą. Tokia situacija prieštarauja šio juridinio asmens veiklos tikslams, kelia grėsmę veiklos tęstinumui, o atsižvelgiant į bendrovės turimą neįgaliųjų socialinės įmonės statusą – viešajam interesui. Tokia situacija yra žalinga bendrovei, nes objektyviai jos veiklai trukdo, sukuria ateityje neišsprendžiamą situaciją, todėl gali būti pašalinama priverstinio akcijų pardavimo būdu. Taigi teismai, konstatavę įstatyme nustatytas sąlygas priverstiniam akcijų pardavimui patvirtinančias aplinkybes, pagrįstai tenkino ieškinį. Sutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad priverstinio akcijų pardavimo institutas taikomas tik kaip ultima ratio priemonė. Kasacinis

5

teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą tokią priemonę taikyti šioje byloje, nelaukiant, kol kils sunkūs padariniai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. SIA „J. L. invest“, bylos Nr. 3K-3-681/2013.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl dalijamo sutuoktinių turto balanso ir dalijamo turto vertės

Tais atvejais, kai po santuokos nutraukimo ir bendro sutuoktinių turto padalijimo sutuoktiniai nevykdo solidariųjų prievolių, o kreditorius nukreipia reikalavimą į įkeistą turtą, kuris teismo sprendimu vienam iš sutuoktinių buvo priskirtas asmeninės nuosavybės teise solidariosios sutuoktinių prievolės įvykdymui užtikrinti, pastarasis sutuoktinis įgyja reikalavimo teisę į kitą sutuoktinį svetimo turto hipotekos pagrindu. Dėl to teismas, dalydamas sutuoktinių bendrą turtą ir solidariosios prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistą turtą priskirdamas vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, turėtų atsižvelgti į tai, kad dalijant bendrą sutuoktinių turtą ši aplinkybė yra reikšminga CK 3.127 straipsnio 3 dalies prasme. Tai reiškia, kad solidariosios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto turto priskyrimas vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise yra svarbi aplinkybė paskirstant turtą sutuoktiniams (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), taip pat nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje solidariosios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto turto priskyrimas vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise nebuvo įvertinta kaip svarbi aplinkybė paskirstant sutuoktinių turtą natūra ar nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau svarbia aplinkybe dalijant turtą natūra nepripažindami solidariosios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto turto priskyrimo vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, o įmonių akcijų ir pajinių įnašų paskirstymą sutuoktiniams aiškiai nelygiomis dalimis motyvuodami tik pasunkėsiančiu verslo valdymu, nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo nukrypo tik vieno iš sutuoktinio (atsakovo) naudai. Tokio didelio kelių įmonių akcijų skaičiaus priskyrimas vienam sutuoktiniui negali būti pripažintas pagrįstu motyvuojant vien ta aplinkybe, kad akcijas sutuoktiniams padalijus po lygiai pasunkės įmonių valdymas, tačiau taip pat teigiant, jog turtas dalijamas po lygiai, nors de facto nukrypta nuo lygių dalių principo. Priešingai, ši aplinkybė gali būti reikšminga nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-686/2013.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) įtakos disponavimui teisėmis į indėlį

Sprendžiant dėl indėlininko teisės moratoriumo laikotarpiu disponuoti indėliu, reikšminga nustatyti kokiu tikslu ribojama banko veikla, nes nustatyti ribojimai bankui ir jų klientams turėtų būti taikomi proporcingai siekiamam tikslui. Pažymėtina, kad lex specialis Bankų įstatymas nenumato absoliutaus indėlininkų teisės disponuoti indėliu draudimo. Banko

6

veiklos ribojimo tikslams pasiekti paprastai pakanka tam tikru mastu riboti indėlininko kaip banko kliento teises disponuoti indėliu. Bendriausia prasme moratoriumo, taikomo dėl nemokumo, tikslas – atkurti mokumą arba riboti veiklą, mažinančią mokumą. Indėlininko teisė atsiimti sutartinį indėlį pagal pirmą pareikalavimą paskelbus moratoriumą gali būti ribojama tiek, kiek tai mažins banko mokumą, t. y. gali būti atidėtas jo grąžinimas ar grąžinimas sumažintas dėl nemokumo teisės normų. Kreditorių reikalavimų perleidimas ar kitoks kliento lėšų perskirstymas tame pačiame banke jo mokumo neveikia, todėl nėra teisiškai reikšmingų priežasčių, dėl kurių nemokaus banko moratoriumą reglamentuojančias teisės normas būtina aiškinti ir taikyti kaip draudžiančias šiuos veiksmus. Draudimo perleisti reikalavimą į nemokų asmenį nenumato ir CK 6.101 straipsnio 5 dalis bei CK 6.102 straipsnis bei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad draudimo išmokos nemokomos indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams pagal sutartis ar kitokiu būdu (išskyrus paveldėjimą) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos. Vienas iš draudžiamųjų įvykių yra priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bankroto procese kreditorius turi teisę perleisti finansinį reikalavimą į nemokų asmenį, tačiau dėl to nekinta reikalavimo eiliškumas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, Bankų įstatymo 83 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas suponuoja indėlininko teisę perleisti kreditoriaus reikalavimą ar vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos. <...> CK 6.892 straipsnio 1 dalis apibrėžia banko indėlio sutarties sampratą. Pažymėtina, kad lėšų laikomų banko indėliu teisinis režimas skiriasi nuo lėšų laikymo pareiškėjo banko sąskaitose: norint lėšas, laikomas banko indėliu, atsiimti grynais pinigais ar pervesti iš indėlio sąskaitos į kitą (ne indelio) sąskaitą, būtina pabaigti indėlio sutartinius santykius. Indėliai grąžinami sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.891 straipsnio 1 dalis). Banko indėlio sutartis gali būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pareikalavimą arba nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui. Banko ar kitų kreditų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei šalys susitarimu gali nustatyti ir kitokias indėlių rūšis (CK 6.895 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.895 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nepaisant indėlio rūšies, bankas ar kita kredito įstaiga privalo išmokėti visą ar dalį indėlio pagal pirmą pareikalavimą. Sutarties sąlyga, numatanti indėlininko atsisakymą teisės gauti indėlį pagal pirmą pareikalavimą, negalioja. Įstatymas leidžia tik tikslinti palūkanų normas, jei indėliai atsiimami anksčiau sutartyje nustatyto termino. Taigi sutartimi negalima riboti indėlio atsiėmimo laikotarpio – indėliai turi būti grąžinami pagal pirmą pareikalavimą, kaip galima greičiau, kai bankas objektyviai gali tai padaryti, bet ne ilgiau nei per penkias darbo dienas (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.927 straipsnio 3 dalis). Taip pat pažymėtina, kad indėlio grąžinimas gali būti atidėtas ir sumažintas remiantis nemokumą reglamentuojančiomis teisės normomis. Indėlininkui – kasatoriui paprašius nutraukti indėlį, 2011 m. lapkričio 16 d. indėlio sutartis turėjo būti nutraukta ir indėlis grąžintas, kai bankas objektyviai tai galėjo padaryti; kadangi tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas dėl banko veiklos apribojimo, tai bankas negalėjo vykdyti įsipareigojimų indėlininkui (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Šiuo atveju teisiškai nereikšminga aplinkybė, kada nutarimas apriboti banko veiklą buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Bankų įstatymo 76 straipsnio 5 dalis), nes bankas objektyviai vykdyti veiklos negalėjo nuo sprendimo apriboti jo veiklą pateikimo bankui dienos (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 76 straipsnio 6 dalyje

7

nustatytas terminas, per kurį sprendimas riboti banko veiklą turi būti pateiktas bankui, t. y. ne vėliau kaip kita darbo diena, o kada turi būti sprendimas paskelbtas „Valstybės žiniose“ – nenustatyta. Indėlininkų teisės apsaugomos indėlių draudimu, nes draudžiamasis įvykis taip pat yra sprendimo riboti banko veiklą priėmimas, o ne šio sprendimo paskelbimas „Valstybės žiniose“ (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymas numato teisiškai reikšmingus įvykio – sprendimo apriboti banko veiklą (skelbti moratoriumą) priėmimo ir pateikimo bankui – teisinius padarinius ir nesusieja šių padarinių atsiradimo su sprendimo paskelbimu „Valstybės žiniose“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. prašymą patvirtinti finansinius reikalavimus AB banko „Snoras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-618/2013.

Dėl indėlininko teisių apsaugos, kai priimamas sprendimas apriboti banko veiklą

Indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke. Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamos bylos atveju draudžiamasis įvykis yra bankų priežiūros institucijos sprendimo apriboti AB banko „Snoras“ veiklą priėmimas. Taigi teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad lėšų pervedimu iš vieno asmens sąskaitos į kito asmens sąskaitą preziumuojama apie nuosavybės teisių į lėšas perleidimą. Byloje konstatuotas faktas, kad A. J. gautas lėšas valdė savo nuožiūra, nes pervedinėjo jas iš vieno banko į kitą, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti, kad dėl gautų iš M. S. lėšų susiformavo bendrą sąskaitą valdanti indėlininkų grupė IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalies prasme ar kolektyvinio investavimo santykiai, kurių subjektu pagal Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą gali būti investicinio fondo bendraturtis ar investicinės bendrovės akcininkas (2 straipsnio 16 dalis), be to, jų santykiai neatitinka ir kitų kolektyvinio investavimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. prašymą patvirtinti finansinius reikalavimus AB banko „Snoras“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-618/2013.

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigos mokėti mokesčius už patiektą šilumos energiją, kai dalis pastato patalpų šildomos autonominiu būdu

Esant tokiai situacijai, kai dalis daugiabučio gyvenamojo namo patalpų neturi konkretaus savininko, kuriam jos priklausytų nuosavybės teise, laikytina, kad šios patalpos priskirtinos bendrojo naudojimo patalpoms ir name esančių patalpų savininkams jos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Valstybinės

8

kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 5.1 punktu, sprendė, kad pirmiau nurodytos rūsio patalpos laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis, nuosavybės teise priklausančiomis visiems pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams. Aplinkybė, kad, kaip nurodo kasatorius, jam nuosavybės teise priklausančios rūsio patalpos atidalytos, šiuo atveju yra teisiškai nereikšminga, nes byloje nustatyta, kad ne visos patalpos atidalytos ir priklauso konkretiems savininkams, o tik dalis jų. Namo bendraturčiui suformavus nuosavybę į dalį pastato patalpų, tai savaime nereiškia visiško atsidalijimo nuo tokio pobūdžio patalpų, kai dalis jų lieka neatidalytos. Tokių patalpų proporcinga dalis pirmiau nurodytam bendraturčiui priklauso nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys, 4.82 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, ne tik pastato bendrojo naudojimo patalpos, bet ir pagrindinės jo konstrukcijos pastato bendraturčių yra valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise. Konstatavus, kad teismai pagrįstai priskyrė rūsio patalpas (R-14 ir R-17) bendrajai dalinei pastato bendraturčių nuosavybei, kasatorius privalo vykdyti įstatyme nustatytą pareigą išlaikyti šį turtą proporcingai savo daliai, kaip ir kitą turtą, patenkantį į bendrosios dalinės nuosavybės objektų sąrašą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-658/2013.

Dėl valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Priimant ginčijamus administracinius aktus ir sudarant ginčijamas užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis jų šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą ribojo imperatyviosios teisės aktų normos, pagal kurias užstatytų žemės sklypų nuomos terminas turi būti nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis yra ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes. Formuojant pastatais užstatytą žemės sklypą negali būti nukrypta nuo esminės sąlygos – faktinio jo naudojimo su pastatu susijusioms reikmėms. Šią bylą nagrinėję teismai pagal ieškinyje suformuluotą jo pagrindą, be kita ko, turėjo įvertinti ir konstatuoti: kokie nuomos terminai ir nuomos objektai turėjo (galėjo) būti nustatyti vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis; ar nuomos terminai ir nuomos objektai ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkamai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų; ar nuomotojas yra įvykdęs pareigą motyvuoti nuomos terminų nustatymą. Konstatavus, kad nuomos terminai ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimus buvo nustatyti nepagrįstai ilgi, būtų teisinis pagrindas pripažinti niekinėmis tas jų dalis, kuriomis šie terminai nustatyti nepagrįstai ilgi. O konstatavus, kad ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimus buvo nustatyti nepagrįstai dideli nuomos objektai, būtų teisinis pagrindas, esant poreikiui atlikti teritorinio planavimo procedūras, ginčijamus aktus ir sandorius pripažinti niekiniais visa apimtimi. Nustačius, kad nuomos terminų trukmė buvo nustatyta nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, tačiau nuomotojas neįvykdė pareigos motyvuoti šių terminų nustatymą, vien tik pastaroji aplinkybė, atsižvelgiant į bendruosius teisės principus bei

9

jos teisinę reikšmę, vargu ar galėtų būti paprastai vertinama kaip pakankamas pagrindas eliminuoti ginčijamus administracinius aktus ir sandorius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. F., R. R. v. Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir kt., bylos Nr. 3K-3-53/2013.

Dėl žemės sklypo bendraturčio sutikimo turinio ir apimties bei jo atskyrimo nuo Statybos įstatyme, nustatytos pareigos sudaryti sutartį su kito žemės sklypo savininku, kurio teisėms ir teisėtiems interesams rekonstrukcija gali turėti įtakos

Statybos įstatyme nurodyti dviejų rūšių dokumentai, kuriais išreiškiama asmenų, kurių teisėms ir teisėtiems interesams rekonstrukcija gali turėti įtakos, valia dėl būsimos statybos: su kito sklypo savininkais sudaroma sutartis, o iš žemės sklypo, kuriame ketinama atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus, bendraturčių reikalaujama gauti sutikimą. Žemės sklypo bendraturčio sutikimas pagal savo turinį yra platesnės apimties, jis reiškia sutikimą ir Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 7 punkte numatytiems darbams atlikti bendrame žemės sklype. Sutikimą duodantis bendraturtis turi įvertinti statybos padarinius, galinčius daryti poveikį jo teisėms ar interesams tiek statybos (rekonstrukcijos) metu, tiek statinį eksploatuojant. Taigi, jis turi įvertinti ir tą aplinkybę, kad inžineriniai tinklai ar komunikacijos bus tiesiami per žemės sklypą, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso ir jam kaip bendraturčiui. Pagrįstai manydamas, kad tokiu tiesimu jo interesai bus pažeisti, jis gali atsisakyti duoti sutikimą. Tačiau kaip ir kitais atsisakymo atvejais, atsisakymas duoti sutikimą statybai dėl tinklų tiesimo per bendrą žemės sklypą pripažintinas pagrįstu tik tokiu atveju, jei toks tiesimas ar nutiestų tinklų eksploatavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų arba akivaizdžiai pažeidžia interesų pusiausvyrą (pavyzdžiui, numatoma tiesti išimtinai per kito bendraturčio naudojamą žemės sklypo dalį, nors yra reali techninė galimybė tai padaryti statytojo naudojamos žemės sklypo dalies sąskaita).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-680/2013.

Dėl žemės sklypo nuomos sutartyje nustatytos pirmenybės teisės įsigyti nuomojamą žemėsūkio paskirties žemės sklypą aiškinimo

Pirmenybės teisė įsigyti perduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą gali atsirasti ne tik įstatymų (CK 4.79 straipsnio, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies ir kt.), bet ir sutarčių pagrindu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Žemės nuomos teisinių santykių dalyviams nėra draudžiama atskirai (papildomai) susitarti dėl nuomininko pirmenybės teisės įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 6.157 straipsnio 1 dalis) ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šalys negalėtų savo susitarimu panaikinti (paneigti) žemės sklypo bendraturčiams suteiktos pirmenybės teisės, kuri jiems garantuojama Įstatymo, nustatančio subjektų, galinčių pasinaudoti pirmenybės teise, eiliškumą, nes toks susitarimas prieštarautų imperatyviosioms normoms, taip pat apeiti kitų imperatyviųjų normų (pvz., nustatyti pirmenybės teisę įsigyti žemės sklypą net ir jį parduodant iš varžytynių (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), nepaisyti maksimalaus

10

įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto (Įstatymo 4 straipsnis); kt.), tačiau gali susitarti dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos (nustatant ilgesnius, nei nurodyti Įstatyme, pranešimo apie pardavimą terminus, patogesnius informacijos pateikimo būdus ir pan.), apimties (pirmenybės teisę suteikti ne tik Įstatyme įtvirtintus kriterijus atitinkantiems, bet ir kitiems asmenims) ir kt. Byloje nustatyta, kad nuomos sutarčių 8.3 punkte šalys susitarė, jog nuomininkas turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui. Susitarime neįtvirtinta jokių papildomų sąlygų, jo vykdymas nesusietas su nuomininko atitiktimi Įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems kokybiniams kriterijams. Nors, siekdamas įgyvendinti savo pirmenybės teisę, kasatorius procese rėmėsi nuomos sutarties 8.3 punkto nuostata, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys savo susitarimu buvo nustačiusios nuomotojo pirmumo teisę įsigyti nuomojamą žemės sklypą, Įstatymo nuostatų kontekste nesprendė dėl galimybės taikyti nuomos sutarčių sąlygą, apeliacinį skundą atmetė argumentuodamas tuo, jog kasatorius, neatitikdamas kokybinių Įstatymo reikalavimų, neturi pagrindo ginčyti žemės sklypų perleidimo sandorių. Tokia teismo pozicija neatitinka pirmiau nurodytų teisėjų kolegijos išaiškinimų. Kadangi Įstatyme pirmenybės teisė įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą įtvirtinta žemės naudotojo naudai, įpareigojant žemės savininką raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti apie sprendimą parduoti sklypą ir jo sąlygas, tai nuomos sutartyje sklypo savininko (nuomotojo) ir nuomininko nustatyta sąlyga, suteikianti nuomininkui pirmenybės teisę įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą paprastesne tvarka (nesiejant su atitiktimi kokybiniams reikalavimams ir jų įrodinėjimu), per se nepaneigia Įstatymo tikslo ir neprieštarauja jo nuostatoms, priešingai, ji veiksmingiau užtikrina Įstatymo garantuojamus sklypo naudotojo interesus, palengvina nuomininko padėtį, nes, savininkui pripažįstant ir įsipareigojant suteikti pirmenybės teisę, sumažėja galimų ginčų tikimybė, šalys susitaria dėl joms priimtino pirmenybės teisės įgyvendinimo. Tokia nuostata (kol ji nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyta) privaloma susitarimo šalims. Į ją atsižvelgti, įvertinti jos atitiktį Įstatymo nuostatoms ir nustatyti aplinkybes, kaip konkretus susitarimas buvo vykdomas (nevykdomas), privalo ir ginčą nagrinėjantis teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertinant Įstatymo ir sutarties nuostatų santykį, kvalifikuojant ginčui reikšmingas aplinkybes, aktualūs keli aspektai: pirma, tiek pagal Įstatymą, tiek pagal sutartį asmuo gali pasinaudoti pirmenybės teise tais atvejais, kai žemė parduodama. Žemę perleidžiant kitu pagrindu (tarp jų – ir dovanojimo), pirmenybės teisė negalioja. Antra, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, įgyvendinant pirmenybės teisę, Įstatymas suteikia prioritetą bendraturčiams, po jų eina parduodamo žemės sklypo naudotojai; šio eiliškumo šalys savo susitarimu neturi teisės pakeisti. Trečia, parduodamo žemės sklypo naudotojai turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą tik nesant bendraturčių ar jiems nepasinaudojus pirmenybės teise. Ketvirta, asmeniui turi būti suteikta reali galimybė pasinaudoti jam priklausančia pirmenybės teise (jis turi būti informuojamas apie pardavimą, jo sąlygas), o ja nepasinaudojęs, netenka teisės į pažeistų teisių gynybą šiuo pagrindu. Penkta, konstatavęs pirmenybės teisės pažeidimą, teismas turi spręsti dėl ją turinčio subjekto teisių gynybos, be kita ko, atsižvelgdamas į imperatyviąsias Įstatymo nuostatas (pvz., Įstatymo 4 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju svarbu tai, kad nuomos sutartyse susitarta tik dėl pirmenybės teisės, tačiau nėra aptarta jos įgyvendinimo tvarka, taip pat nenustatyta sutarčių nuostatos nesilaikymo padarinių. Dėl to, pripažinęs kasatorių turinčiu tokią teisę, teismas turėtų įvertinti ir pirmenybės teisės turėtojo veiksmus, kuriais buvo siekiama įsigyti turtą, ar, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasatoriui buvo sudaryta reali galimybė tokia teise pasinaudoti, ar šis savo veiksmais jos neatsisakė, taip pat tolesnius šalių veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes.

11

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio rajono ŽŪB „Vadokliai“ v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-696/2013.

Dėl pasirinkto teisių gynimo būdo - perkelti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo teises ir pareigas

Gindamas savo tariamai pažeistas teises, kasatorius prašo perkelti jam žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo teises ir pareigas. Toks specialusis gynybos būdas įtvirtintas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje, juo siekiama padėti pirmenybės teisės turėtojui išvengti neigiamų šio teisės pažeidimo padarinių arba, neigiamiems padariniams jau kilus, juos pašalinti ar kiek įmanoma sumažinti. Nagrinėjamoje byloje, gindamiesi nuo kasatoriaus pareikšto reikalavimo, atsakovai, be kita ko, įrodinėjo ir rėmėsi aplinkybe, kad sklypų perleidimo metu kasatorius nebuvo finansiškai pajėgus jų įsigyti, veikė nuostolingai. Į šiuos duomenis atsižvelgtina teismui sprendžiant dėl kasatoriaus teisių gynimo būdo ir jo apimties parinkimo, jei būtų konstatuotas šio teisių pažeidimas, nes, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, naujajam pirkėjui perkeliama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pareiga už įgytą turtą sumokėti pardavėjui šio iš trečiojo asmens gautą turto kainą. Būdamas faktiškai nemokus ar turėdamas didelių finansinių sunkumų, kasatorius nebūtų pajėgus įvykdyti iš teismo sprendimu perkėlus pirkėjo teises ir pareigas kylančios pareigos atsiskaityti už žemės sklypus. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, teismui nustačius, jog kasatorius turėjo pirmenybės teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, ir sprendžiant dėl taikytino gynybos būdo atsakovams šią teisę pažeidus, aktuali Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią asmenys gali įsigyti tiek žemės ūkio paskirties žemės, jog bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha. Tai – imperatyvioji nuostata, ribojanti maksimalų asmenų įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovė „Vadokliai“ v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-696/2013.

Dėl hipotekos teisėjo teisės spręsti sutartinių netesybų ir sutartinių palūkanų mažinimo klausimą byloje dėl hipotekos teisinių santykių bei vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus formavimo

Įgyvendinant kasacinio teismo kompetenciją – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis) – ir siekiant suvienodinti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką hipotekos teisėjo teisės spręsti sutartinių netesybų mažinimo klausimą aspektu, konstatuotina, kad šioje nutartyje pirmiau nurodytų hipotekos teisinių santykių ir bylų dėl hipotekos santykių teisinių nagrinėjimo ypatumų visetas, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei nuoseklia kasacinio teismo praktika, teikia pagrindą išvadai, jog, nagrinėdamas bylą dėl hipotekos teisinių santykių hipotekos teisėjas neturi teisės spręsti dėl sutartinių netesybų mažinimo, ginčas dėl sutartinių netesybų, jų dydžio nagrinėtinas ginčo teisena.

12

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Danske Bank A/S pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, bylos Nr. 3K-7-508/2013.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl asmeninio testamento tvirtinimo teismo tvarka

Asmeninio testamento patvirtinimas teismo nutartimi nereiškia, kad vėliau nebegalimi ginčai dėl tokio testamento turinio ar testatoriaus būklės jo sudarymo metu. Priešingai, testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti teisme ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl testatoriaus neveiksnumo, jo valios trūkumų sudarant testamentą ir kitų priežasčių bei naudotis kitomis juridinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, kurios taikomos oficialiesiems testamentams. Asmeninio testamento patvirtinimas teismo tvarka taip pat nevaržo notaro teisės, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsisakyti atlikti tam tikrą notarinį veiksmą (pavyzdžiui, išduoti paveldėjimo teisės liudijimą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą dėl notarinių veiksmų, bylos Nr. 3K-3-643/2013.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl lizingo dalyko vertės nustatymo

Kasacinio teismo praktikoje daikto vertė, buvusi sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip) nenustatyta kaip vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (lizingo gavėjo sumokėtų įmokų grąžinimo arba lizingo davėjo nuostolių atlyginimo). Turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu būtų reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Altėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2013). Turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Be to, kai lizingo sutarties nutraukimo ir lizingo sutarties dalyko sugrąžinimo momentai nesutampa (taip yra nagrinėjamu atveju, kai praėjus ketveriems metams nuo Sutarčių nutraukimo lizinguojamas turtas nėra grąžintas lizingo bendrovei), reikšminga tampa daikto vertė jo sugrąžinimo momentu, nes tik nuo sugrąžinimo momento lizingo davėjas įgyja galimybę naudoti, valdyti ir disponuoti lizingo dalyku kaip savininkas. Tokią vertę nustatyti turėtų rūpestingos ir atidžios lizingo sutarties šalys, siekdamos

13

išvengti dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių galinčių kilti ginčų arba palengvinti jų išsprendimą. Kartu pažymėtina, kad lizingo sutarties dalyko vertės nustatymas nėra būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų priimti sprendimą dėl lizingo sutarties dalyko išreikalavimo, kai, lizingo davėjui nutraukus sutartį, lizingo gavėjas geruoju jo negrąžina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Evekas“, bylos Nr. 3K-3-623/2013.

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinių padarinių ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlygų

Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatorius 2011 m. birželio 17 d. sudarė su atsakovu sąskaitos kredito sutartį, pagal kurią kasatorius įgijo teisę pasinaudoti atsakovo suteiktu 1 500 000 Lt kreditu; jo grąžinimo terminas – ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 9 d. Pažymėtina, kad sąskaitos kredito sąskaitoje esantys pinigai nelaikytini paskola tol, kol jie nepanaudojami, taip pat jie nelaikytini ir kliento lėšomis (indėliu viešosios teisės prasme), nes, kol nepanaudojami, priklauso kredito įstaigai. Dėl to jeigu sąskaitos kredito sutartyje nustatytu kreditu nepasinaudojama, nepriklausomai nuo to, kad joje nurodytas konkretus lėšų dydis (kredito limitas), pripažinus kredito įstaigą nemokia, kliento skolos jai sąskaitos kredito sutarties pagrindu neatsiranda. Byloje teismų nustatyta, kad kasatorius pasinaudojo 1 497 126,23 Lt kredito dalimi, todėl jam atsirado pareiga šią kredito dalį sudarančias lėšas atsakovui grąžinti. Tiek kasatoriaus turimas reikalavimas atsakovui nurašyti iš jo banko sąskaitoje esančias lėšas kreditui pagal sąskaitos kredito sutartį padengti, tiek atsakovo reikalavimas kasatoriui padengti kreditą pagal sąskaitos kredito sutartį vykdytini perduodant pinigus (lėšas), todėl, kasacinio teismo vertinimu, kasatoriaus ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai laikytini vienarūšiais. Dėl to atmestinas kasatoriaus argumentas, kad šiuo atveju jo prašymas nurašyti nuo jo banko sąskaitos lėšas kreditui padengti neatitinka vienos iš vienašalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui keliamų sąlygų. Pažymėtina, kad kasatoriaus prašymas nurašyti lėšas atitinka ir kitus vienašaliam įskaitymui keliamus reikalavimus, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius, 2011 m. lapkričio 24 d. pateikdamas prašymą atsakovui nurašyti nuo jo sąskaitos lėšas kreditui padengti, siekė atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą banko veiklos apribojimo (moratoriumo) metu draudžiama atlikti vienašalį priepriešinių reikalavimų įskaitymą (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Kasatoriaus prašymo nurašyti lėšas ir panaudoti jas kreditui padengti pateikimo atsakovui metu įstatyme nebuvo nustatyta ir taikoma jokių šio draudimo išimčių, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti vykdyti tokį kasatoriaus prašymą, pripažintina teisiškai pagrįsta. Pažymėtina, kad tik 2011 m. gruodžio 22 d. priimto Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies pakeitimo pagrindu tam tikrai bankrutuojančio banko kreditorių grupei (indėlininkams, investuotojams) buvo leista taikyti faktinį įskaitymą. Pagal šio įstatymo pakeitimais nustatytą įskaitymo tvarką leista įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, įsipareigojimus bankui. Tačiau buvo nustatyta maksimali galima įskaitytina suma – iki 100 000 eurų (345 280 Lt). Taigi, įstatymų leidėjas Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje nustatė įskaitymo draudimo išimtį, taip suteikdamas galimybę banko klientams, vienu metu esantiems ir banko kreditoriais, ir

14

skolininkais, įskaityti savo įsipareigojimus bankui į banko įsipareigojimus jiems įstatyme nustatyta maksimalia indėlių draudimo išmokos suma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Meseta“ v. BUAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-625/2013.

Dėl CK 6.611 straipsnio taikymo ir nuomos sutarties nutraukimo

CK 6.611 straipsnio pagrindu iškeldinimas už netinkamą elgesį, sudarantį neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, gali būti taikomas tik tiems konkretiems asmenims (pažeidėjams), kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Šis netinkamas elgesys gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu, turi sukelti žalingus padarinius – neįmanomas sąlygas kitiems asmenims gyventi su pažeidėju (pavyzdžiui, viename bute, name). Šių padarinių egzistavimo fakto konstatavimas priskirtas ginčą nagrinėjančio teismo kompetencijai ir diskrecijai, jis konstatuojamas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes. Teismas kiekvienoje byloje turi individualiai įverti ir nustatyti, ar pažeidėjo atlikti pažeidimai yra tokie, dėl kurių sudaromos neįmanomos sąlygas kitiems asmenims kartu arba greta normaliai gyventi, o tokio pobūdžio pažeidimų nekonstatavus iškeldinimas šiuo pagrindu yra negalimas. Byloje surinkti įrodymai (ieškovo atstovo paaiškinimai, (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės gyventojų 2011 m. rugsėjo 14 d. pareiškimas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2012 m. vasario 22 d. raštas, liudytojos O. B. R. parodymai) pagrįstai įvertinti kaip patvirtinantys atsakovės N. J. konfliktus su O. B. R. ir kitais kaimynais, tačiau neteikiantys pagrindo išvadai, jog atsakovė N. J. savo elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems asmenims greta gyventi (CPK 185 straipsnis, CK 1.5, 6.611 straipsniai). Teismai nustatytų atsakovės N. J. pažeidimų pobūdį įvertino tinkamai. Darytina išvada, kad šioje byloje, atsižvelgiant į nustatytų N. J. pažeidimų pobūdį, nebuvo teisinio pagrindo ją iškeldinti iš ginčo buto kaip asmenį, kuris netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems greta gyventi, jos iškeldinimas tokiu pagrindu neatitiktų proporcingumo ir pagrįstumo kriterijų (CK 1.5, 6.611 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013.

Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo savivaldybių turto privatizavimo santykiuose

Nagrinėjamu atveju privatizavimo objektas – 100 procentų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Šnipiškių ūkis“ akcijų – ieškovo buvo parduotas atsakovui viešo aukciono būtu. Valstybės ir savivaldybių turtinius santykius reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo santykius reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau - VSTPĮ). Ginčo santykiams taikytina VSTPĮ redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. Viešame aukcione gali būti parduodami tik akcinių ar uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketai ir ilgalaikis materialusis turtas. Jei objekto privatizavimo sąlygos buvo nurodytos, sudarant privatizavimo sandorį jos negali būti keičiamos (VSTPĮ 15

15

straipsnio 1, 2 dalys). Mokėjimo už privatizavimo objektą tvarka ir terminai nustatomi privatizavimo sandoryje (VSTPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo Nr. A421-28(2.14.1.7-TR2) 4 punkte šalys susitarė dėl privatizavimo kainos; 5 punkte nustatė atsiskaitymo tvarką, t. y. kad pirkėjas nustatytą lėšų sumą privalo pervesti į pardavėjo nurodytą sąskaitą; 6 punkte numatė pirkėjo netinkamo prievolės įvykdymo teisinius padarinius. Byloje nenustatyta, kad šalių pasirašytoje Sutartyje būtų nustatyta teisė pirkėjui atsiskaityti už įsigyjamą privatizavimo objektą kita, nei Sutartyje įtvirtinta tvarka, o pardavėjui – priimti kitokį atsiskaitymą. Nagrinėjamu atveju VSTPĮ 21 straipsnio 6 dalies nuostata, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip, kuria rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškintina taip, kad savivaldybė, sudarydama ir vykdydama privatizavimo sandorį, t. y. tokiu būdu įgyvendindama viešosios nuosavybės teisę, privalo vadovautis inter alia viešosios teisės principu, kuris atspindi, kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tai, jog viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti jų ribų. Taigi kasacinis teismas sprendžia, kad, sudarydama ginčo privatizavimo sandorį, savivaldybė neturėjo teisės priimti kitokio pirkėjo atsiskaitymo nei sumokant sandoriu nustatytą sumą į savivaldybės sąskaitą. Tokia taisyklė nustatyta ir VSTPĮ 15 straipsnyje, reglamentuojančiame privatizuojamo objekto pardavimo viešo aukciono būdu taisykles. Taigi tiek pardavėjas, tiek pirkėjas, sudarydami privatizavimo sandorį viešo aukciono būdu, privalėjo griežtai laikytis visų privatizavimo sąlygų, tarp jų – nustatytos atsiskaitymo už įsigyjamą objektą tvarkos. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju įskaitymas, kaip tinkamas būdas atsiskaityti už privatizuojamą objektą, nėra nustatytas nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – VSTVNDĮ) VSTVNDĮ, nei VSTPĮ ar Sutartyje, todėl, laikantis viešosios teisės principo (VSTVNDĮ 81 straipsnis), toks atsiskaitymas negalimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Novrita“, bylos Nr. 3K-3-636/2013.

Dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Pažymėtina, kad, įpareigojus medžioklės plotų vieneto naudotoją informuoti Žemės savininkus apie visas rengiamas medžiokles prieš tam tikrą laiką ir nesusitarus dėl kitų medžioklės sąlygų ar jų nenustačius teismo tvarka, susidarytų situacija, kad visi pageidaujantys Žemės savininkai galėtų be apribojimų dalyvauti visose medžioklės plotų vieneto naudotojo organizuojamose medžioklėse arba dėl jų dalyvavimo turėtų būti tariamasi kiekvieną kartą, šiems atvykus į medžioklę. Antruoju atveju pasunkėtų medžioklių planavimas, tokia tvarka neatitiktų nė vienos ginčo šalies interesų, ypač atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra įtempti santykiai, konfliktinė situacija, ieškovai iš esmės siekia medžioti atskirai, naudodami atsakovo medžioklės lapus ir iš atsakovo perimtas licencijas, šio ketinimo jie neatsisakė ir po to, kai tokios sąlygos teismo sprendimu pripažintos neteisėtomis (tai patvirtina byloje esantis kasatoriaus atsakovui teiktas taikos sutarties projektas). Be to, kaip jau minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytas susitarimas kasacinio teismo praktikoje aiškinamas ne kaip vienkartis

16

medžioklės plotų vieneto naudotojo sutikimas, kad tam tikroje konkrečioje medžioklėje dalyvautų į ją atvykę Žemės savininkai, o kaip savininkų teisės medžioti apimties ir sąlygų suderinimas, galiojantis tam tikrą laiką. Neabejotina, kad toks susitarimas gali apimti ir medžioklės plotų vieneto naudotojo pareigą pranešti apie būsimas medžiokles iš anksto. Šalims gera valia nesusitarus ir ginčą sprendžiant teisme turi būti nustatytos tokios medžiojimo bendrai sąlygos, kurios užtikrintų abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ akcentavo, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Kita vertus, privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų. Šioje byloje susiklosčiusioje situacijoje Žemės savininkai įgyja nepagrįstą pranašumą medžioklės plotų vieneto naudotojų atžvilgiu, kadangi jie įgyja teisę dalyvauti visose medžioklėse ir tokiu būdu naudoti laukinės gyvūnijos išteklius, neprisiimdami jokių pareigų. Pažymėtina, kad „medžioklės“ sąvoka apima ne tik medžiojamųjų gyvūnų naudojimą, bet ir jų apsaugą (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), o medžioklės plotų vieneto naudotojai privalo racionaliai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, juos saugoti, globoti, gausinti, prisidėti reguliuojant medžiojamųjų gyvūnų populiacijas (Medžioklės įstatymo 12 straipsnis), įgyvendinti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, atlyginti padarytą žalą (Medžioklės įstatymo 18 straipsnis) bei vykdyti kitas teisės aktais nustatytas pareigas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Žemės savininkų, pageidaujančių medžioti, skaičius yra didelis (23), kas taip pat didina tikimybę, kad interesų pusiausvyra bus pažeista medžioklės plotų vieneto naudotojų nenaudai. Dėl to kasacinis teismas sprendžia, kad vien atsakovo įpareigojimas apie organizuojamas medžiokles (vietą, laiką ir būdą) jo naudojamame medžioklės ploto vienete raštu pranešti medžiotojų klubui „Medžiotojų ragas“ prieš septynias dienas iki medžioklės pradžios negali būti vertinamas kaip tinkamas susitarimas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies prasme, kuriam esant Žemės savininkas gali medžioti kartu su medžioklės plotų vieneto naudotoju. Šioje byloje nespręstina, ar aptartos informacijos teikimas galimas (reikalingas) kitais tikslais (žinoti apie vykstantį medžiojimą savininko žemės ribose; šiam sprendžiant dėl medžioklės savo žemės sklype uždraudimo ir kt.), nes ieškovų reikalavimas tuo nebuvo grindžiamas, jis pareikštas, siekiant dalyvauti medžioklėse kaip tai numato Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Medžiotojų ragas“ ir kt. v. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis, bylos Nr. 3K-3-655/2013.

Dėl reikalavimų įskaitymo

Nors pradiniame ieškinyje kasatorius savo reikalavimų negrindė tuo, jog jo, kaip vekselio laiduotojo, prievolė yra pasibaigusi, tačiau buvo nurodęs, kad jis neturi jokių įsipareigojimų atsakovui, todėl lėšų nurašymas iš jo sąskaitos į atsakovo sąskaitą yra be teisėto pagrindo. Taigi įskaitymo metu 2010 m. balandžio 19 d. teisme buvo ginčas dėl kasatoriaus 282 790,66 Lt

17

prievolės atsakovui, todėl reikalavimų įskaitymas tuo metu nebuvo galimas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti įskaitymo sandorio teisėtu. Pripažinus įskaitymą neteisėtu, turėtų būti taikoma restitucija ir įskaityto reikalavimo dydžio suma priteista iš atsakovo ieškovui (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusią specifinę situaciją, yra pagrindas taikyti šią normą. Byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad kasatorius turi vykdytiną prievolę atsakovui. Įsiteisėjus teismo sprendimui, išnyko draudimas atlikti įskaitymą CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taigi įskaitymas galėtų būti atliktas. Nors šioje byloje nebuvo reiškiamas priešieškinis dėl atitinkamos sumos išieškojimo iš kasatoriaus, tačiau būtent tuo tikslu (kad būtų išvengta teismo procedūrų) ir buvo pasirinkta prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – vekselis. Grąžinus pinigus kasatoriui, atsakovas turėtų teisę šią sumą išieškoti notaro išduoto vykdomojo įrašo pagrindu. Tokiu atveju pailgėtų išieškojimo procesas, atsirastų papildomų vykdymo išlaidų. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla. Atsižvelgtina ir į tai, kad kasatorius vykdyti savo prievolę vengia. Šiuo atveju, be kita ko, atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 7 straipsnis, CK 1.5 straipsnis), pinigai paliktini atsakovui kasatoriaus prievolės, vykdytinos pagal 2009 m. balandžio 24 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą, dengimui, o teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovo 282 790,66 Lt, paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. AB Ūkio bankas, notarė J. Mažonavičienė, bylos Nr. 3K-3-667/2013.

Dėl prievolės pagal vekselį galiojimo

Tuo metu, kai buvo pakeista Kredito sutartis, inter alia pakeičiant (nustatant papildomas) ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, vekselis jau buvo pasirašytas, t. y. buvo apyvartoje kaip vertybinis popierius. Dėl to po vekselio išdavimo padaryti sutarties pakeitimai, kuriuose vekselis kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė neminimas, nereiškia, kad kreditorius atsisakė vekselio ar vekselio galiojimas baigėsi. Tai galėtų įvykti tuo atveju, jei sutarties šalys dėl tokių sąlygų susitartų. Byloje nustatyta, kad tokio susitarimo nebuvo, vekselio davėjas jo neginčijo, pretenzijų dėl vekselio galiojimo jo turėtojui nereiškė. Konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo to, kaip kito Kredito sutarties, kurios pagrindu buvo išduotas vekselis, sąlygos, pagal vekselį atsiradusi prievolė liko galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. AB Ūkio bankas, notarė J. Mažonavičienė, bylos Nr. 3K-3-667/2013.

Dėl juridinio asmens, kuriam darbuotojas cesijos sutartimi perleido savo reikalavimo teisę į darbdavį, teisės gauti lėšas iš Garantinio fondo

18

Jei darbuotojas savo iš darbo santykių kylantį ir galiojantį reikalavimą į neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas perleidžia cesijos sutartimi trečiajam, fiziniam arba juridiniam, asmeniui, tai šiam asmeniui – reikalavimo teisės įgijėjui pereina ir teisė pagal Garantinio fondo įstatymo (toliau – GFĮ) nuostatas gauti lėšas iš Garantinio fondo. Taip pat konstatuotina, kad GFĮ nuostatos, jog lėšos iš Garantinio fondo skiriamos išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, rodo ne konkretų išmoką turintį teisę gauti subjektą, bet kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrindiniam skolininkui – bankrutuojančiam (bankrutavusiam) juridiniam asmeniui kilmę. Šią bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal materialiosios teisės normų nuostatas ieškovas Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu neįgijo teisės reikalauti išmokėti Garantinio fondo lėšas. Byloje nustatyta, kad 2010 m. liepos 1 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi trečiasis asmuo N. S. (pradinė kreditorė) perleido ieškovui (naujasis kreditorius) visas reikalavimo teises, kylančias iš darbo teisinių santykių su UAB „Gininda“, ir (ar) su šiais santykiais susijusias. Pagal Sutarties 1.1 punktą ieškovas priėmė visas iš darbo teisinių santykių kylančias ar su jais susijusias trečiojo asmens N. S. teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant teise reikalauti ir gauti iš UAB „Gininda“ (skolininkas) darbo teisinių santykių pagrindu kylančius mokėjimus bei visas kitas priklausančias sumas (kompensacijas, baudas, delspinigius ir kt.). Konstatuotina, kad ieškovas cesijos sutarties pagrindu įgijo teisę už pradinę kreditorę – darbuotoją N. S. – gauti lėšas iš Garantinio fondo. Atsakovo atsisakymas jas išmokėti pripažintinas neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X Law“ v. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-672/2013.

Dėl apskaičiuojant banko indėlininkui draudimo išmoką indėlio sumos įskaitymo į indėlininko įsipareigojimus bankui (negrąžintas paskolas su palūkanomis)

Byloje nustatyta, kad, AB bankui ,,Snoras“ 2008 m. lapkričio 25 d. nutraukus kredito sutartį su paskolos gavėju UAB „Virgera“, bankas šios kredito sutarties pagrindu įgijo reikalavimą į negrąžintą paskolą kartu su palūkanomis, kitais pagal sutartį priklausančiais mokėjimais. Kredito sutarties pagrindu atsiradusį banko 3 199 927,89 Lt reikalavimą į skolininką BUAB „Virgera“ patvirtino bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 24 d. nutartimi. Taigi bankui nutraukus kredito sutartį šios sutarties pagrindu liko negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis suma. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Taigi ir prievolė pagal kredito sutartį grąžinti paskolą su apskaičiuotomis palūkanomis pasibaigia tik ją įvykdžius visa apimtimi. Iš šios neįvykdytos prievolės grąžinti paskolą kartu su palūkanomis kildintą kreditoriaus AB banko ,,Snoras“ finansinį reikalavimą patvirtino BUAB „Virgera“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Konstatuotina, kad, aptariamos įstatymo normos prasme nustačius banko indėlininko įsipareigojimų tam pačiam bankui (negrąžintų paskolų su palūkanomis) sumas, jos įskaitomos į indėlio sumą; kai indėlininko įsipareigojimai viršija indėlio sumą, draudimo išmoka nemokama. Bylos duomenimis, kasatorius UAB „Virgera“ draudžiamojo įvykio dieną turėjo 7340,13 Lt indėlį AB banke ,,Snoras“, mažesnį už indėlininko įsipareigojimus šiam bankui (3 199 927,89 Lt), dėl to šis indėlininkas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu neįgijo teisės į draudimo išmokos sumokėjimą. Dėl kito kasacinio skundo argumento, kad indėlio sumos įskaitymas į įmonės paskolą tam

19

pačiam kreditoriui (bankui) po to, kai iškelta įmonės bankroto byla, prieštarauja Įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ) įtvirtintam įskaitymo draudimui, kolegija nurodo, kad byloje nagrinėjamas ginčas ne tarp skolininko įmonės ir kreditoriaus banko dėl sumų įskaitymo, o dėl įmonės kaip banko indėlininko teisės į draudimo įmonę dėl draudimo išmokos už indėlį. Pirmiau nurodyta, kad IĮIDĮ reglamentuojama draudimo išmokų apskaičiavimo, mokėjimo tvarka, be kita ko, šiame įstatyme nustatyti draudimo išmokų apribojimų atvejai, taikytini sprendžiant ginčą dėl draudimo išmokos, kurios išmokėjimo sąlygos ĮBĮ nereglamentuojamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Virgera“ v. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-689/2013.

Dėl įskaitymo vertinimo CK 6.66 straipsnio aspektu

Pažymėtina, kad actio Pauliana institutas suteikia kreditoriui (ne sandorio šaliai) teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius. Byloje bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio dalykas – prašymas pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento kasatoriaus 2012 m. sausio 10 d. sąskaitą–pretenziją ir vienašališkai sudarytą 2012 m. vasario 2 d. aktą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo ir priteisti iš kasatoriaus 32 483,96 Lt už krovinio pervežimus. Ieškinio pagrindu nurodomos tokios esminės aplinkybės: kasatorius neturėjo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, todėl negalėjo atlikti įskaitymo; teisę nemokėti ieškovui už krovinio pervežimą kasatorius įgijo ginčijamų akto ir sąskaitos pretenzijos pagrindu, nors ieškovas nesutiko su šių aktų surašymu ir tam prieštaravo; aktai surašyti praleidus Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR) nustatytą terminą pretenzijai pareikšti, jie pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes kasatoriaus sumokėti pinigai būtų panaudoti kreditorių reikalavimams tenkinti. Teisiniu reikalavimo pagrindu, minėta, nurodyta CK 6.66 straipsnio ir 1.80 straipsnio nuostatos. Taigi, ieškiniu bankroto administratorius siekia išieškoti skolą iš įmonės skolininko – kasatoriaus, ginčydamas jo vienašališkai atliktą įskaitymą. Atsiliepime į ieškinį kasatorius nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, įrodo egzistavus jo 9292,50 euro reikalavimo teisę į ieškovą ir įskaitymo teisėtumą – kasatorius turėjo galiojančią reikalavimo teisę ieškovui, nes ieškovas netinkamai vykdė krovinių vežimo sutartį, nenuvežė krovinio į sutartą vietą, pateikė klaidingą informaciją apie krovinio buvimo vietą, neperdavė kasatoriui krovinio tol, kol jis nepatvirtino apie dalinį apmokėjimą už krovinio vežimą, pretenzija dėl krovinio pristatymo termino viršijimo pareikšta nepraleidus įstatyme nustatyto termino, nuostoliai už krovinio pristatymo termino viršijimą ir survejerio paslaugas apskaičiuoti pagal šalių sutartyje iš anksto aptartus nuostolius dėl netinkamai vykdomų sutarties įsipareigojimų, ir šis tokios kasatoriaus reikalavimo teisės neginčijo teisme, dėl to kasatorius turėjo teisę atlikti įskaitymą. Taigi iš ieškovo suformuluoto dalyko ir pagrindo, taip pat kasatoriaus atsikirtimų pagrindu nurodytų aplinkybių, aišku, kad teisminio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra kasatoriaus atlikto įskaitymo teisėtumo vertinimas. CK 6.66 straipsnio aspektu įskaitymas galėtų būti vertinamas tik tuo atveju, jei teismui atlikus tyrimą jis būtų pripažintas teisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Raimeta“ v. UAB „Eivora“, bylos Nr. 3K-3-710/2013.

20

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl reklamos paslaugų sutarties sudarymo formos, šios sutarties vykdymo

Ginčijamo apmokėjimo metu galiojusio Reklamos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 3 d. iki 2011 m. liepos 13 d.) 2 straipsnio 7 punkte reklama apibrėžta kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatyme nereglamentuojami reklamos paslaugų teikimo sutarties formos reikalavimai. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų tekimas” normose nenustatyta, kokia tinkama forma turėtų būti sudaromos atlygintinų paslaugų teikimo sutartys, į kurių reglamentavimo sritį patenka ir reklamos paslaugų teikimo sutartys. Kadangi įstatymuose nenustatyta specialios formos reklamos paslaugų teikimo sutarčiai sudaryti, tai šios rūšies sutartis gali būti sudaroma bet kuria šalių pasirinkta forma. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina šalių nuolatinio pobūdžio bendradarbiavimą, teikiant reklamines paslaugas. Dėl to pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad UAB „Elektromontera“ ir UAB „Antroji reklamos ateljė“ jokie teisiniai santykiai nesusiklostė ir, kasatoriaus teigimu, dėl to UAB „Elektromontera“ neįgijo pareigos apmokėti UAB „Antroji reklamos ateljė“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB ,,Elektromontera” v. UAB „Antroji reklamos ateljė“, A. K. , bylos Nr. 3K-3-635/2013.

Dėl kelionių organizatoriaus pareigos suteikti informaciją ir atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą

Sprendžiant, kiek kelionių organizatoriaus pateikiama informacija yra pakankama ir suprantama turistui kaip vidutiniam vartotojui, svarbu pažymėti, kad pagal kasacinio teismo praktiką vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją. <...> Nagrinėjamu atveju teismai byloje konstatavo, kad atsakovas neįvykdė pareigos suteikti ieškovei išsamią informaciją apie paso galiojimo termino reikalavimus vykstant į Egiptą ir teismai sprendė, kad ieškovei įteiktame kelionių organizatoriaus kataloge „Žiema 2011/12 Egiptas, Kanarų salos“ informacija apie paso galiojimo reikalavimus nebuvo pakankama ir aiškiai suprantama vidutiniam vartotojui, o nuorodos į internetinius tinklapius negali būti prilyginamos tinkamam informavimui. Kasacinis teismas taip pat sprendžia, kad atsakovo veiksmai netinkamai informuojant ieškovę pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį neatitinka ir Turizmo įstatymo nuostatų bei Direktyvos 90/314/EEB 4 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame teigiama, kad prieš pasirašydami sutartį, kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas turi pateikti vartotojui raštiškai ar kita tinkama forma bendro pobūdžio informaciją apie paso ir vizos reikalavimus, taikomus valstybių narių ar atitinkamų valstybių piliečiams, o visų pirma laiką, per kurį turi juos gauti, bei informaciją apie sveikatos formalumus kelionei ir buvimui toje šalyje.

21

Kaip buvo byloje nustatyta, atsakovas tokios informacijos nepateikė, o ir turizmo paslaugų teikimo sutartyje nėra užpildyti skyriai „paso serija“ ir „paso galiojimas“, kuriuos užpildęs atsakovas, kaip pagrįstai sprendė teismai, būtų atkreipęs ieškovų dėmesį į per trumpą paso galiojimo terminą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A., A. A. v. UAB „Novaturas“, bylos Nr. 3K-3-659/2013.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.754 straipsnio 5 dalis)

Bylos duomenimis, į atsakovo organizuojamą kelionę į Egiptą turėjo vykti visa ieškovų šeima, kelionės metu buvo suplanuota sutikti Naujųjų metų šventę. Kadangi ieškovas S. A. dirba Didžiojoje Britanijoje, iki kelionės jis penkis mėnesius nebuvo atvykęs į Lietuvą, tai kelionė visai šeimai buvo ypač svarbi. Sutartį su kelionių organizatoriumi ieškovė A. A. sudarė 2011 m. rugsėjo 22 d., o šeima išvykti į kelionę turėjo 2011 m. gruodžio 27 d., taigi šeima iš anksto planavo kelionę, norėdami visi išvykti ir praleisti atostogas kartu. 2011 m. gruodžio 27 d. paaiškėjus, kad ieškovė A. A. į kelionę vykti negali, o S. A. išvykus į kelionę su dukterimi, šeima būtų praradusi galimybę pabūti kartu per atostogas, todėl bylos duomenimis pagrįstas ieškovo S. A. teiginys, kad vien tik ieškovo ir dukters vykimas į kelionę šeimai buvo nepriimtinas. Byloje nėra ir duomenų, kad atsakovas būtų siūlęs, jog ieškovė A. A. į kelionę išvyktų vėliau. Atsakovas nedėjo jokių pastangų, kad būtų sumažinti ieškovų patirti nepatogumai dėl neįvykusios kelionės. Taigi ieškovų šeimai neišvykimas į suplanuotą kelionę sukėlė nepatogumus, stresą ir dvasinius išgyvenimus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovai dėl netinkamo sutarties vykdymo – informacijos apie tai, kad vykstant į Egiptą turisto pasas turi galioti ne trumpiau kaip šešis mėnesius, skaičiuojant nuo kelionės pabaigos, nesuteikimo ir dėl šios priežasties neįvykusios kelionės, kas lėmė jų teisėtų ir protingų lūkesčių pažeidimą, patyrė nepatogumus, stresą ir dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas konstatuoti ieškovų neturtinę žalą ir teisę į jos atlyginimą CPK 6.754 straipsnio 5 dalies pagrindu. Kasacinis teismas nurodo, kad CK 6.754 straipsnio 5 dalis, kurioje teigiama, kad jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka nepatenkintas kelione, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą, aiškintina taip, kad dėl netinkamo kelionių organizatoriaus turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo bet kuriame jos etape, taigi ir informacijos pasirašius sutartį teikimo stadijoje, atsiradusią neturtinę žalą privalo atlyginti kelionės organizatorius, konkrečiu atveju atsižvelgiant į kilusius padarinius. Toks aiškinimas atitinka ir Turizmo įstatymo bei Direktyvos 90/314/EEB nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A., A. A. v. UAB „Novaturas“, bylos Nr. 3K-3-659/2013.

  Dėl vekselio turėtojo ir davėjo susitarimo pratęsti vekselio apmokėjimo terminą

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai sprendė, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti nepažeidžiant Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ)

22

reikalavimų. Vekselio turėtojo (E. K.) ir davėjo (O. M.) susitarimas pratęsti vekselio apmokėjimo terminą teismų tinkamai įvertintas kaip teisėtas ir neprieštaraujantis ĮPVĮ nuostatoms. Nurodytas susitarimas nereiškia norminiuose teisės aktuose nustatytų terminų, taikytinų iš vekselių kylantiems reikalavimams, atidėjimo ar pratęsimo. Taip pat teismų pagrįstai konstatuota, kad vekselio davėjas O. M. 2009 m. kovo 23 d. raštu atleido vekselio turėtoją E. K. nuo vekselio protestavimo, todėl vekselis neturėjo būti protestuojamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. notarė S. Kaplerienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-706/2013.

Dėl paskolos sutarties ir jos formos

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013.

23

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas. Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti

24

įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, (CK 6.875 straipsnio 2 dalį). Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime). Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Šioje byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos gavėjas L. B. nurodo, kad „pasiskolinu iš V. D. 18 600 Lt; įsipareigoju juos grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., mokant kas mėnesį lygiomis dalimis, pradedant mokėti nuo 2011 m. spalio mėnesio“. Atsakovas patvirtina pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; atsakovas sutartyje įrašė paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovo, yra pas ieškovą. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013.

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų

Taigi BPK 92 straipsnyje įtvirtinta galimybė baudžiamajam procesui reikšmingus daiktus laikyti ne įprasta tvarka – kartu su bylos medžiaga, o kitoje vietoje, t. y. esant procesinei būtinybei gali būti sprendžiamas patalpų, kuriose laikomi nurodyti daiktai, naudojimo baudžiamojo proceso tikslais klausimas. Tačiau BPK nenustatant procedūros, taikytinos tais atvejais, kai tokios patalpos priklauso privatiems asmenims, ir šių asmenų nuosavybės teisių garantijų, su tuo susijusius klausimus reikėtų spręsti taikant bendras civilinės teises normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 103 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo proceso išlaidas, 6 punkte numatytos ir daiktų laikymo išlaidos, kurios, remiantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, teismo, priimančio nuosprendį, gali būti išieškomos iš nuteistojo. Taigi Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad, esant reikalui, t. y. be kita ko, tuo atveju, kai daiktai, kurių dėl gremėzdiškumo ar kitų priežasčių negalima laikyti ir perduoti kartu su nusikalstamos veikos tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiaga, saugomi atskirai, valstybė gali patirti dėl tokių daiktų laikymo tam tikrų išlaidų, kurios po to valstybei atlyginamos baudžiamojo proceso metu BPK

25

nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju BPK nustatyta daiktų laikymo išlaidų atlyginimo tvarka nebuvo įgyvendinta. Kasacinis teismas nurodo, kad, esant reikalui saugoti daiktinius įrodymus, ikiteisminį tyrimą atliekantys bei kontroliuojantys pareigūnai turėjo pasirūpinti tam reikalingomis patalpomis – susitarti su ieškovu (ar kitų patalpų savininku, kaip tai ir buvo padaryta vėliau) dėl tokių patalpų naudojimo pagrindo (pvz., nuomos sutarties sudarymo) ir dėl to ieškovo patiriamų nuostolių atlyginimo. Taip pat pažymėtina, kad tokio ilgalaikio nuosavybės teisių apribojimo, kaip nagrinėjamas šioje civilinėje byloje, pagrindas negalėtų būti ir kiti atsakovo nurodomi procesiniai veiksmai (prievartos priemonės) – krata, poėmis, daiktų apžiūra ir panašiai. Be to, iš BPK 151 straipsnio 1 dalies matyti, kad nenumatoma galimybės taikyti procesinę prievartos priemonę – nuosavybės teisių apribojimą tretiesiems asmenims priklausančioms patalpoms, kurias nuspręsta naudoti įrodymams laikyti. Taigi ieškovo nuosavybės teisė į patalpas, nenustačius teisinio tam pagrindo, buvo apribota, ieškovui už tai nebuvo atlyginta (kaip teismų nustatyta – nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 18 d.), nors, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, siekiant užtikrinti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio laikymąsi, asmens nuosavybės teisės apribojimas turi turėti aiškų teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros, vykdžiusios ikiteisminio tyrimo priežiūrą, pareigūnai be teisinio pagrindo apribojo ieškovo nuosavybės teisę, todėl konstatuotinas Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas. <...> Vokietijos Federacinės Respublikos (ar kitos užsienio valstybės) teisėsaugos institucijos ir pareigūnai, nepriklausomai nuo to, kuri valstybė vykdo baudžiamąjį persekiojimą, dėl kurio reikia taikyti procesinės prievartos priemones, neturi teisės (nuspręsti) taikyti tokių priemonių Lietuvos Respublikos teritorijoje. Prireikus tokių priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tarptautinės teisinės pagalbos tvarka. Už šiame kontekste priimtus Lietuvos Respublikos teritorijoje privalomus sprendimus atsako šiuos sprendimus priėmusios Lietuvos institucijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013.

Dėl koncentracijų kontrolės normų taikymo pagrįstumo kreditavimo sutartyse

Konkurencijos teisės normos, draudžiančios piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymą, nustatančios koncentracijų kontrolę ir ribojančios valstybės pagalbą, taip pat įtvirtintos ir ES teisėje, tačiau šios gali būti taikomos tik jei atskiras konkurencijos teisės pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip atitinkantis ES dimensiją, t. y. teisės normose nustatytas sąlygas, kurios lemia, kad ES konkurencijos teisė paprastai reguliuoja tik visos ES lygiu reikšmingus ekonominius santykius ir nereguliuoja mažiau reikšmingų iš vienos valstybės ūkio ribų neišeinančių konkurencijos trukdymų ar iškraipymų. <...> Antai, kad konkrečiu atveju būtų taikomas ES Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, koncentracijoje dalyvaujančių visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 5000 milijonų eurų; ir kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta ES mastu viršija 250 milijonų eurų, išskyrus atvejus, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos ES mastu. Koncentracija, kuri neatitinka šių ribų, veikia ES mastu, kai: visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 2500 milijonų eurų; kiekvienoje iš bent trijų valstybių

26

narių bendra visų konkrečių įmonių apyvarta viršija 100 milijonų eurų; kiekvienoje iš bent trijų b punkte minėtų valstybių narių, kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta viršija 25 milijonus eurų; ir kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta Bendrijos mastu viršija 100 milijonų eurų, išskyrus atvejus, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos Bendrijos mastu. Taigi, siekiant konkrečiam sandoriui taikyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės normas, pirmiausiai turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės. Jų nenustačius gali būti remiamasi tik nacionalinės teisės normomis. <...> Konkurencijos įstatymą (toliau – Įstatymas) įtvirtintas ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai. Ūkio subjektams, siekiantiems įgyvendinti koncentraciją, galioja Įstatyme numatytos koncentracijų reguliavimo (kontrolės) taisyklės. Įstatyme išvardytus kriterijus atitinkanti koncentracija gali būti vykdoma tik gavus Konkurencijos tarybos leidimą. Dėl to Įstatyme yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant ūkio subjektai turi pranešti apie numatomą koncentraciją. Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Taigi, ne visi koncentracijos sandoriai draudžiami, bet tik tie, kurie atitinka nurodytus dydžio kriterijus („slenksčius“). Pranešti apie koncentraciją ir gauti Konkurencijos tarybos leidimą privaloma, jeigu atitinkami sandoriai ar kitokie ūkio subjektų veiksmai yra laikytini koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme ir yra viršijamos nustatytos koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrųjų pajamų ribos. Byloje nėra ginčijama, kad ieškovo ir atsakovo bendrosios pajamos viršija Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas pajamų ribas, tačiau šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas prieš pripažindamas sandorį negaliojančiu taip pat turėjo nustatyti. Konkurencijos įstatymas turi būti aiškinamas sistemiškai, konkretų jo taikymo atvejį analizuojant visų aktualių šio įstatymo normų ir tikslų kontekste. <...> Ieškovui, reikalaujančiam sandorį pripažinti negaliojančiu pagal Įstatymo ginčui aktualios redakcijos 10 straipsnio 1 dalimi, kyla pareiga įrodyti (CPK 178 straipsnis), kad sandoris sudaro kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar gali susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją (angl. substantive test). Teismas negali tenkinti tokio ieškinio, jei įrodinėjimo proceso pabaigoje nekonstatuoja nurodytų faktinių aplinkybių rodančių konkretaus sandorio poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Sprendžiant apie šioje byloje ginčijamo sandorio – kreditavimo sutarties – konkurenciją ribojantį poveikį, pažymėtina, kad jei toks sandoris potencialiai ir galėtų būti laikomas koncentracija, ši koncentracija būtų ne horizontalioji (tos pačios prekės, tas pats rinkos lygmuo) ar vertikalioji (tos pačios prekės, skirtingas rinkos lygmuo), bet konglomeratinė, t. y. kai koncentracijoje dalyvauja įmonės, kurios nei konkuruoja tarpusavyje atitinkamoje rinkoje, nei susijusios tapačia gamybos, paskirstymo ir platinimo grandine. <...> Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į susitarimo nuostatas ieškovas išlaiko galimybę savarankiškai priimti teisėtus ir galiojančius sprendimus, o šių sprendimų nesuderinimas su atsakovu bendrovių teisės prasme nedaro jų neteisėtų. Atsakovas neturi galimybės nurodyti ieškovui, kokius konkrečius sprendimus dėl ūkinės veiklos, valdymo organų ar personalo sudėties priimti, nedalyvavo priimant tokius sprendimus, neturėjo realios galimybės daryti lemiamą įtaką jų priėmimui. Taigi

27

ieškovo įrodinėjama lemiama įtaka nėra reali ir neišvengiama – atsakovas neturi teisių (priemonių) objektyviai primesti ieškovui savo valios. Dėl to teigtina, kad atsakovas neįgijo nei de iure, nei de facto ieškovo kontrolės. <...> Ieškovui nevykdant pirmiau nurodytų Kredito sutarties sąlygų, toks elgesys būtų laikomas šios sutarties pažeidimu ir suteiktų atsakovui teisę ją nutraukti, reikalaujant grąžinti kreditą prieš terminą. Tačiau vien šios Kredito sutarties nutraukimo galimybės buvimas savaime neparodo atsakovo įgytos lemiamos įtakos konkurencijos teisės prasme. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad šios susitarimo sąlygos turėtų būtų laikomos kredito grąžinimo ir rizikos suvaldymo saugikliais, kaip ir šios sutarties pagrindu sudaryti kiti susitarimai. Kreditavimo sutartyje įtvirtintos nuostatos yra standartinė ir pasaulinėje bankininkystės praktikoje priimtina kredito rizikos ribojimo priemonė, kurios naudojimas yra pateisinamas ir savaime nėra neteisėtas ir pagal Lietuvos teisę (CK 6.156 straipsnis). Tokios nuostatos finansavimo sandoriuose svarbios tuo, kad leidžia išlaikyti skolininko padėtį finansiškai stabilią, jos paprastai draudžia prisiimti įsipareigojimus ar užsiimti veikla, kuri gali iš esmės padidinti kredito riziką. <...> Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad dėl Įkeitimo sutarties sudarymo nutraukus Kredito sutartį atsakovas perimtų 100 proc. ieškovo akcijų, ir tai patvirtina kontrolės konkurencijos teisės prasme buvimą. Kredito sutarties 7 punktu ieškovo prievolių įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu – tai skolinį įsipareigojimą užtikrinantis turtinių teisių įkeitimas (CK 4.198 straipsnio 1 dalis), kuris suteikia kreditoriui (įkaito turėtojui) teisę į įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 straipsnio 2 dalis), tačiau įkeitimas nekeičia nuosavybės teisinių santykių ir įkaito turėtojas netampa įkeisto daikto savininku, jis neturi teisės disponuoti daiktu kaip savininkas. Įrodymų apie šalių susitarimą perduoti įkeitimo objektą atsakovui ieškovui neįvykdžius kredito sutartimi prisiimtos prievolės byloje nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB "Urbico" v. Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, bylos Nr. 3K-3-650/2013.

BANKROTO TEISĖ

Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

Teismams sprendžiant kylančius ginčus bylose, kuriose prašoma bankrotą pripažinti tyčiniu, taip pat yra svarbu lyginamuoju aspektu atkreipti dėmesį ir į užsienio šalių teisinėse sistemose ir teismų praktikoje taikomą verslo sprendimo taisyklę, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (angl. a widened scope of business judgement), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Konstatuotina, kad, sprendžiant, ar įmonės bankrotas konkrečiu atveju buvo tyčinis, kai įmonės kreditoriaus, reiškiančio tokį reikalavimą byloje, teigimu, tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Kasacinis teismas laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo poziciją, kad versle nebūna absoliučiai visi sandoriai tik pelningi, dažniausiai egzistuoja tam tikra rizika, kad numatytas

28

sandoris, vykdomas projektas gali būti nesėkmingas, tačiau tokiu atveju yra svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju svarbus ne tiek UAB „Gratus“ direktoriaus veiklos tikslų nustatymas, kiek pačios įmonės, taigi atitinkamai ir jos vadovo, veiklos įvertinimas. Kasacinis teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir teismų nustatytas aplinkybes, laiko pagrįsta teismų išvadą, kad UAB „Gratus“ sudaryti sandoriai buvo įprasta įmonės ūkinė veikla, apmokėjimai buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus. Kreditoriaus akcentuojamas statybos darbų kainos padidėjimas buvo nulemtas sprendimo pakeisti statinio paskirtį ir paaiškėjus nebaigto statyti statinio defektams, o didesnės darbų apimtys ir objekto paskirties keitimas lėmė objekto statybos kaštų didėjimą. Nesant UAB „Gratus“ žymaus nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymių, nėra pagrindo konstatuoti, kad atliktos finansinės operacijos ir sudaryti sandoriai turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Atsiskaitymai pagal sandorius buvo atliekami už gautas medžiagas, atliktus darbus, dėl to bendrovės sudarytų sandorių negalima laikyti kenkiančiu įmonės mokumui. Byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą UAB „Gratus“ valdymą, ydingą įmonės veiklą ir plėtrą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo, technologinių procesų organizavimą, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą ir neatlikimą ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina buvo atlikti konkrečioje situacijoje, t. y. kad UAB „Gratus“ bankrotą būtų nulėmusi netinkama bendrovės vadovo veikla. Nagrinėjamoje byloje teismų pagrįstai spręsta, kad UAB „Gratus“ bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Minera“ prašymą pripažinti BUAB „Gratus“ bankrotą tyčiniu, bylos Nr. 3K-3-648/2013.

RESTRUKTŪRIZAVIMAS

Dėl lizingo davėjo teisės, nutraukus lizingo sutartį, reikalauti iš restruktūrizuojamos įmonės grąžinti pagal šią sutartį perduotą daiktą

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavo grąžinti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą – pastatą, į kurį kasatorius nebeturėjo daiktinių teisių – 2010 m. balandžio 20 d. vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, lizingo sutarties pagrindu perduotas pastatas kasatoriui nepriklausė nei nuosavybės, nei patikėjimo teise. Kasatoriaus daiktinės teisės, turėtos lizingo sutarties pagrindu, į daiktą pasibaigė prieš restruktūrizavimo bylos iškėlimą, todėl, netekus daikto valdymo ir naudojimo teisių, atsirado pareiga gražinti daiktą lizingo davėjui. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus, todėl, siekiant restruktūrizavimo tikslų, negalima prioriteto suteikti tik restruktūrizuojamos įmonės interesams ir ignoruoti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Siekis atkurti verslo subjekto mokumą neturėtų būti iškeliamas aukščiau už pareigą garantuoti tinkamą savininko teisių gynimą. Restruktūrizavimo plane numatytos priemonės, kuriomis siekiama atkurti bendrovės mokumą,

29

turi būti teisėtos – jame negalima nustatyti naudojimosi svetimu turtu be jo savininko sutikimo net ir tuo atveju, jei šis turtas būtų reikalingas restruktūrizuojamos įmonės mokumui atkurti. Dėl to išsprendus šalių ginčą dėl lizingo ir kitų sutarčių nutraukimo teisėtumo, toks turtas nebegali būti apskaitomas kaip ilgalaikis kasatoriaus turtas ir restruktūrizuojamos įmonės apskaitos duomenys turi būti pataisyti. Restruktūrizavimo tikslų siekimas, ignoruojant savininko teises į nuosavybę, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to spręstina, kad restruktūrizuojamos įmonės statusas nesuteikia teisės neatlygintinai naudotis svetimu turtu prieš savininko valią, o šiuo procesu siekiami tikslai negali riboti lizingo davėjo pasirinkto jo teisių gynimo būdo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Naujasis uostas“, bylos Nr. 3K-3-628/2013.

DARBO TEISĖ

Dėl konkursą laimėjusio asmens skyrimo į savivaldybės viešosios įstaigos vadovo pareigas

Vertinant teisės aktų, kuriuose įstatymo leidėjo suteikta savivaldybės tarybai teisė spręsti dėl funkcijų delegavimo savivaldybės atskaitingiems organams, skiriant viešųjų įstaigų vadovus, nuostatas, taip pat Viešo konkurso nuostatus, yra pagrindas spręsti, kad Visagino savivaldybės taryba nebuvo perdavusi savivaldybės administracijos direktoriui teisės savarankiškai spręsti skyrimo į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo pareigas klausimo. Dėl šios priežasties kasacinis teismas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad dėl konkursą laimėjusios ieškovės skyrimo į nurodytas pareigas turėjo svarstyti ir nuspręsti Visagino savivaldybės taryba, kuriai priėmus teigiamą sprendimą (galimas ir neigiamo sprendimo priėmimas), jos įgaliotas asmuo – savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę priimti įsakymą skirti ieškovę į pareigas ir sudaryti su ja darbo sutartį viešosios įstaigos vardu (Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, Atstovavimo taisyklių 17 punktas, Įstatų 35 punktas). Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog Visagino savivaldybės taryba nėra pritarusi skirti ieškovę į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo pareigas, teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad Visagino savivaldybės administracijos direktorius, nesudaręs su ieškove darbo sutarties, pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus. Viešo konkurso nuostatuose nustatyta konkursą laimėjusio asmens priėmimo į savivaldybės VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo pareigas tvarka atitinka šioje nutartyje pateiktą teisinį reglamentavimą; bylos duomenimis, ieškovei buvo žinoma dalyvavimo konkurse ir skyrimo į nurodytas pareigas tvarka, t. y. kad laimėjus konkursą galutinį sprendimą dėl skyrimo į nurodytas pareigas priims Visagino savivaldybės taryba. Taigi šiuo aspektu konstatuoti ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nėra teisinio pagrindo. Nepaisant to, kasacinis teismas nurodo, kad, sprendžiant dėl konkursą laimėjusio asmens teisės sudaryti darbo sutartį įgyvendinimo, yra pagrindas konstatuoti ieškovės teisių pažeidimą. Remiantis turimais duomenimis Visagino savivaldybės taryba daugiau kaip pustrečių metų nesvarsto ir nepriima sprendimo dėl skelbto konkurso laimėtojos–ieškovės skyrimo į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) darbo santykių bylose, taikydamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį (teisė į privataus

30

gyvenimo gerbimą), yra pabrėžęs, kad privataus gyvenimo sąvoka yra plati, galinti apimti ir profesinio ar verslo pobūdžio veiklą bei apribojimus verstis tam tikromis profesijomis ar įsidarbinti (Bigaeva v. Greece, no. 26713/05, 28 May 2009, § 22–25; Fernandez Martinez v. Spain, no. 56030/07, 15 May 2012, § 57; kt.). Dėl to aplinkybė, kad jau ilgą laiką delsiama priimti sprendimą dėl ieškovės skyrimo į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo pareigas, lemia išvadą apie jos užsitęsusią netikrumo būseną, veikiančią jos profesinį gyvenimą ir galimybę naudotis teise į „privataus gyvenimo gerbimą“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, nes laimėtas konkursas suteikė jai pagrįstų profesinių lūkesčių, kurie nagrinėjamu atveju yra pažeidžiami. Kasacinis teismas konstatuoja, kad savivaldybės tarybos delsimas priimti sprendimą dėl ieškovės skyrimo į viešosios įstaigos vadovo pareigas nesuderinamas su ieškovės teise į deramą profesinio gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Viešo konkurso nuostatuose nebuvo detalizuota konkursą laimėjusio asmens skyrimo į pareigas tvarka, t. y. terminai, savivaldybės tarybos atsisakymo pritarti konkursą laimėjusio asmens kandidatūrai atvejai ir pan. Kasacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsisakymas priimti į darbą asmenį, turintį specialiąją teisę sudaryti darbo sutartį, turi būti pagrindžiamas konkrečiais argumentais, nurodant pagrįstas priežastis. Kadangi Viešo konkurso nuostatuose nėra nustatytas terminas, per kurį savivaldybės taryba turi nuspręsti dėl konkurso laimėtojo skyrimo į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiojo gydytojo pareigas, tai teisėjų kolegija Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies pagrindu sprendžia įpareigoti kasatorę Visagino savivaldybės tarybą apsvarstyti šį klausimą artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Visagino savivaldybės taryba, Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-663/2013.

Dėl darbuotojų profesinės sąjungos teisės ginčyti profesinės rizikos vertinimo dokumentus

Profesinės rizikos kortelės nėra darbdavio sprendimai, kuriuos profesinė sąjunga gali skųsti pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį ir DK 295 straipsnį. Ieškovų nurodoma aplinkybė, kad darbdavys pasirašė ginčo korteles, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip nepakankamas argumentas laikyti tai darbdavio sprendimu. Be to rizikos vertinimo kortelėse tik užfiksuojama esama darbo aplinkos (rizikos veiksnių – cheminių, fizikinių, biologinių, ergonominių, psichosocialinių ar fizinių veiksnių) faktinė situacija. Šiose ginčo kortelėse, kaip ir Protokole, nėra jokių darbdavio patvarkymų, todėl jos tiesiogiai nedaro įtakos darbuotojų darbo, ekonominėms ir socialinėms teisėms. Rizikos vertinimo kortelių reikšmė – nustatyti faktiškai egzistuojantį darbo sąlygų saugos lygmenį ir jeigu sąlygos neatitinka reikalavimų – numatyti ir įgyvendinti priemones pagerinti sąlygas (23 punktas). Darbuotojų teises gali pažeisti darbdavio pareigos užtikrinti normalias darbo sąlygas (DK 191 straipsnis) nevykdymas, kai jiems tenka dirbti nesaugiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis darbo sąlygomis. Kadangi kortelės, kaip tokios, tiesiogiai nepažeidžia darbuotojų darbo, ekonominių ir socialinių teisių, nesukuria materialinių teisinių padarinių, jose nėra darbdavio patvarkymų, o tik perkelti tyrimą atlikusių įmonių tyrimo ir vertinimo rezultatai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamų dokumentų nepripažino darbdavio sprendimais Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme. Nagrinėjamoje byloje kortelės ginčijamos, siekiant pasinaudoti DK 192

31

straipsnyje įtvirtinta norma dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Kortelėse ir Protokole užfiksuoti duomenys gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant, ar darbuotojai dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir dėl to turi teisę į padidintą, palyginus su normaliomis sąlygomis, apmokėjimą už darbą. Kasacinis teismas sprendžia, kad šios kortelės gali būti vienas iš įrodymų darbo užmokesčio esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų priteisimo byloje (Proceso Nr. 2-37-3-01152-2011-8). Taigi ginčo dokumentai turi tik procesinę reikšmę, nes vertintini tik kaip įrodymas kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 177 straipsnis).<...> Ieškovas turi galimybę paneigti ginčijamus dokumentus civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pažymėtina, kad vertinant šį įrodymą patikimumo aspektu atsižvelgtina į aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos jose užfiksuotų rezultatų tikslumui bei išsamumui, t. y. į tai, ką ieškovas nurodo šioje byloje kaip faktinį pagrindą naikinti korteles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rokiškio psichiatrinės ligoninės darbininkų sąjunga v. VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-690/2013.

Dėl ieškinio panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą pateikimo teismui termino teisinio kvalifikavimo

DK 296 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis (ieškinys turi atitikti proceso teisės normų jam keliamus reikalavimus). Darbdavys ar darbuotojas, nesutinkantis su darbo ginčą išnagrinėjusios komisijos sprendimu ir manantis, jog komisijos sprendimas pažeidžia jo teises, turi teisę per vieną mėnesį kreiptis su ieškiniu į apylinkės teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi šioje materialiosios teisės normoje aiškiai nustatytas ne darbo bylos nagrinėjimo procesinis terminas, o ieškinio dėl pažeistos teisės gynimo pateikimo teismui terminas, todėl, pateikiant teismui ieškinį pažeidus nustatytą vieno mėnesio terminą, jo priėmimui ir nagrinėjimui taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (DK 27 straipsnio 5 dalis). <...> Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, ir ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalys). Dėl to kasacinis teismas sutinka su kasatoriaus argumentu, kad civilinio proceso normose (CPK 137 straipsnis) nenustatyta teismui teisės atsisakyti priimti ieškinį praleidus jo pateikimo teismui terminą. Kasacinio teismo nutartyse nenurodyta, jog įstatymo nustatytas ieškinio dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo pateikimo teismui terminas yra procesinis (procedūrinis), o konstatuota, kad įstatymu nustatytas darbuotojui ikiteismine tvarka kreiptis į darbo ginčų komisiją terminas yra procedūrinis ir sukuria procedūrinio termino taikymo teisinius padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra minimi procedūriniai terminai, tačiau jie pripažįstami giminingais procesiniams terminams, turinčiais skirtumų nuo ieškinio senaties terminų. Dažniausiai procedūrinis terminas įvardijamas kaip įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose (pirmiau nurodyta – kreiptis į darbo ginčų komisiją terminas (DK 289 straipsnis) ir šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos.

32

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Navis Fortis" v. J. K., bylos Nr. 3K-3-711/2013.

DRAUDIMO TEISĖ

Dėl (ne)draudžiamųjų įvykių pagal prekinio kredito draudimo sutartį

Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 1.2.3 punkte išvardyti atvejai, kada draudimo sutartimi nedraudžiami draudėjo patirti nuostoliai. Vienas šių atvejų nustatytas iv dalyje – nedraudžiamieji įvykiai yra susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą arba nemokiam pirkėjui, draudėjui apie tai žinant. <...> Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 11 dalyje nepalanki informacija apibrėžiama kaip bet koks įvykis, dėl kurio pablogėjo arba gali pablogėti pirkėjo finansinė padėtis, įskaitant atsisakymas apmokėti čekius arba vekselius, įsipareigojimų pagal tiesioginį debito nurodymą neįvykdymas, vekselių apmokėjimo termino pratęsimas po pristatymo, išsiuntimo ar paslaugų suteikimo, atsiskaitymų sutrikimas, teisinių skolos išieškojimo veiksmų pradžia ar kitokie teisiniai veiksmai prieš pirkėją ir kt. Nors nagrinėjamoje byloje ir buvo sutrikęs pirkėjo atsiskaitymas (AB „Gargždų statyba“ laiku nepamokėjo 40 000 Lt pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą), tačiau kasacinis teismas sprendžia, kad draudėjas privalo apie tai nedelsiant informuoti draudiką tais atvejais, kai draudėjo pirkėjas sistemingai neapmoka sąskaitų faktūrų ar kai dėl nepaaiškinamų priežasčių nepadengia didelės skolos. Šioje byloje draudėjas informavo draudiką apie skolą, susidariusią dėl neapmokėtos 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitos faktūros. Ankstesnė, t. y. 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūra, buvo minima tik kaip patvirtinimas, kad pirkėjas, skolininkas, nėra pajėgus įvykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Draudikas nurodo, kad pagal draudimo sutartį draudėjas turėjo informaciją apie šią pirkėjo neapmokėtą sąskaitą faktūrą pateikti draudikui nedelsiant, tačiau akivaizdu, kad jos apmokėjimo terminas – 10 dienų suėjo jau draudėjui toliau vykdant įsipareigojimus pagal subrangos sutartį ir toliau teikiant pirkėjui prekes, todėl nepagrįsti draudiko argumentai, kad draudėjas toliau vykdydamas sutartį riziką prisėmė pats. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas sprendžia, kad nuostoliai, atsiradę pagal neapmokėtą 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą, remiantis Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalimi negali būti pripažinti nedraudžiamaisiais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-652/2013.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir draudžiamojo įvykio santykio

Byloje draudikas ir draudėjas 2009 m. sausio 7 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria draudėjas perleido draudikui savo teisę reikalauti skolininko AB „Gargždų statyba“ įvykdyti savo prievolę. Šios sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (draudikas) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (draudėjas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (draudiko) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis

33

kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu. Šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties pradinis sandoris yra ne draudimo sutartis, o draudėjo ir skolininko sudaryta subrangos sutartis, iš kurios kyla skolininko prievolė padengti įsiskolinimą ir draudėjo teisė to reikalauti. Kasacinis teismas sutinka su atsakovo, draudiko, argumentais, kad ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis negali būti prilyginama subrogacijai. <...> Nagrinėjamoje byloje draudimo išmoka draudėjui išmokėta nebuvo, reikalavimo teisė buvo perleista pirmiau nei priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos nemokėjimo. Šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties tikslas yra atlyginti draudiko patirtą žalą, kuri siejama arba su draudimo išmokos išmokėjimu, arba su skolos išieškojimo išlaidomis. Vadinasi, tuo atveju, kai draudikas nepatiria žalos, t. y. nesumoka draudėjui draudimo išmokos ar ją sumoka mažesnę, padengęs skolos išieškojimo išlaidas, likusią išieškotos skolos dalį jis turi grąžinti draudėjui, t. y. reikalavimo teisę perleidusiam asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-652/2013.

VIEŠIEJI PIRKIMAI

Dėl perkančiosios organizacijos naudojimosi teisių gynybos priemonėmis procese dėl jos civilinės atsakomybės

Perkančioji organizacija procese dėl nuostolių atlyginimo turi teisę gintis įrodinėdama, kad nėra vienos, kelių ar visų jos civilinės atsakomybės sąlygų. Šią teisę atsakovė gali įgyvendinti tik procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, triplike) reikšdama atsikirtimus ieškovės argumentams (jei teismai šiuos pripažintų pagrįstais – teikti apeliacinį, kasacinį skundus), tačiau šiame ar kitame procesuose ji negali inicijuoti papildomos ar naujos peržiūros procedūros, kurios objektu (dalyku) būtų jos pačios sprendimas pirkimo procedūroje dėl vieno iš tiekėjo, t. y. perkančiajai organizacijai nesuteikta teisė procese dėl nuostolių atlyginimo teikti priešieškinį ar naujame procese – ieškinį, kuriuo būtų kvestionuojamas jos sprendimo teisėtumas. Ši kasacinio teismo pozicija grindžiama Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) V skyriaus reguliavimu ratione personae, siekiu užtikrinti veiksmingą tiekėjų teisių apsaugą peržiūros procedūroje, civilinio proceso normomis dėl asmens teisės į teisių apsaugą įgyvendinimo, perkančiųjų organizacijų išimtine teise modifikuoti jų priimtus sprendimus bei proceso koncentruotumu ir ekonomiškumu. Jei perkančioji organizacija negali pasinaudoti išimtine teise persvarstyti savo priimtų sprendimų, jai taip pat nesuteikta teisė priešieškiniu nuostolių atlyginimo procese (ar atskiru ieškiniu kitame procese) teismo reikalauti (o teismams – tokius procesinius dokumentus priimti) pirkimo procedūrų metu priimtą sprendimą dėl ieškovo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu. Toks teisių gynybos mechanizmas neproporcingai nesuvaržo perkančiosios organizacijos teisės ginti savo interesus teisme. <...> Atsakovė įtikinamai ir patikimai neįrodė, kodėl tik priešieškiniu galėjo būti išsamiai išdėstyti jos argumentai dėl ieškovės pasiūlymo neatitikties Konkurso sąlygoms, o teismai nuodugniai negalėjo įvertinti jos atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose pateiktų atsikirtimų dėl ieškovės reikalavimo nepagrįstumo.

34

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Daikaras“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-656/2013.

Dėl perkančiosios organizacijos pareigos atlyginti jos neteisėtais veiksmais tiekėjui sukeltus nuostolius

Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme ieškovui (tiekėjui), siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiosios organizacijos, reikia įrodyti tik jos neteisėtus veiksmus, žalą ir jų priežastinį ryšį; VPĮ ir Civilinio kodekso nuostatos kartu aiškintinos ir taikytinos taip, kad perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės. Atsižvelgiant į tai, civilinei atsakomybei nustatyti nesvarbu, ar perkančioji organizacija, vertindama ieškovo–tiekėjo pasiūlymą, pagrįstai suklydo ar buvo suklaidinta, be to, neaktualus ir ieškovo–tiekėjo kaltės klausimas. <...> Tais atvejais, kai perkančioji organizacija gali gintis dėl jos civilinės atsakomybės nebuvimo (kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, turinčio prejudicinę galią šalių ginčui) paneiginėdama priežastinio ryšio sąlygą, atsakovei, atsižvelgiant į šios teisės persvarstyti pirkimo metu priimtus sprendimus išimtinį pobūdį, be kita ko, tenka pareiga įtikinamai ir patikimai parodyti, kaip ir kodėl buvo padaryta vertinimo klaida (ne kaip kaltės, kurios nereikia įrodinėti, paneigimo aplinkybę, o kaip tiekėjo pasiūlymo netinkamumo įrodymą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Daikaras“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-656/2013.

Dėl viešojo pirkimo šalių tinkamo bendradarbiavimo pareigos, sprendžiant dėl sutarties sąlygų keitimo

Taigi susidarė tokia situacija, kai ieškovė Sutarties vykdymo metu suprato, kad darbų kaina dėl netinkamai nurodyto PVM nebus keičiama, tačiau darbus toliau tęsė, Sutartį įvykdė, o po to pateikė reikalavimą priteisti sumą, atitinkančią PVM taikytiną tarifą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šalių bendradarbiavimas dėl Sutarties keitimo buvo nerezultatyvus, nors, pavyzdžiui, dėl papildomų darbų atlikimo šalys sutarė, iš kontrahentų susirašinėjimo kylantys padariniai neturėjo sukelti ieškovei pagrįstų lūkesčių, kad jai iš tiesų bus atlyginti dėl užsakovės kaltės atsiradę papildomi kaštai. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į atsakovės finansines galimybes kompensuoti ieškovei padidėjusias Sutarties vykdymo išlaidas. Dėl to kasacinis teismas pripažįsta netinkamus ieškovės veiksmus CK 6.200, 6.207, 6.213 straipsnių ir kitų nuostatų atžvilgiu, jais galėjo prisidėti prie reikalaujamos sumos padidėjimo. Atsižvelgdamas į visą tai bei teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), kasacinis teismas pirmiau nurodytą sumą mažina iki 1, 5 mln. Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013.

Dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimo teisėtumo

35

Iš esmės poreikis keisti Sutarties nuostatas, susijusias su mokestinėmis rangovo prievolėmis, atsirado dėl to, kad tinkamas, Jungtinėje Karalystėje nustatytas mokesčio tarifas nebuvo įtvirtintas Sutartyje, perkančiajai organizacijai be pagrindo tikintis, jog užsienio valstybės kompetentingos institucijos tiekėjai ar perkančiajai organizacijai pritaikys mokestinę išimtį. <...> Iš esmės netinkamas Jungtinės Karalystės mokesčių teisės normų vertinimas ir nepagrįstas tikėjimas dėl mokestinės išlygos sukeltų lygiai tokius pačius padarinius visiems tiek Konkurso dalyviams, tiek kitiems potencialiems tiekėjams. Iš Konkurso sąlygų turinio negalima daryti išvados, kad kiti ūkio subjektai jas galėjo suprasti ir vertinti kitaip. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sąlyga, kad rangovas atsakingas už visus mokesčius, valstybines rinkliavas ir pan., taikomus už Lietuvos teritorijos ribų, reiškia tiekėjo pareigą sumokėti visus privalomus mokesčius, tačiau ne jo įsipareigojimą sumokėti atitinkamo dydžio PVM, nors Sutartyje jo dydis nustatytas – 0 proc., juolab kad tai – netiesioginis mokestis, kurį iš esmės moka prekių, paslaugų ar darbų pirkėjas, o pardavėjas juos tik perveda kompetentingoms institucijoms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013.

Dėl viešojo pirkimo, susijusio su įstatymu nustatyta tarnybos paslaptimi, sutarties keitimui taikytinų teisės normų

Perkančioji organizacija vykdė pirkimą, susijusį su įstatymų nustatyta tarnybos paslaptimi. Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kuriems netaikomos VPĮ nuostatos, inter alia pirkimams, susijusiems su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, kai prekių tiekimui, paslaugų teikimui ar darbų atlikimui taikomi įstatymuose ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose nustatyti specialūs saugumo reikalavimai, taip pat pirkimams, kai būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus arba Lietuvos Respublikai perduotą užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptintą informaciją; šių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų principinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis valstybės ir tarnybos paslapčių bei kitų valstybės interesų apsaugą. Atsižvelgiant į tai, šalių santykiai nepatenka į VPĮ taikymo sritį. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmiau nurodytoje VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje tvarkos – Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašo (toliau – Pirkimų aprašas)– 7 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad būtų laikomasi lygiateisiškumo, skaidrumo bei nediskriminavimo principų, ir siekti sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią racionaliai naudojant lėšas įsigyti reikiamų prekių, paslaugų ar darbų. Taigi iš šios nuostatos matyti, kad ji iš esmės atitinka VPĮ 3 straipsnio nuostatų turinį. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal analogiją taikant principus ir jų aiškinimo jurisprudenciją, įstatymų leidėjo valia pirkimus, susijusius su įstatymuose nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, išskirti iš bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo negali būti paneigta. Konstatuotina, kad taikant Pirkimų aprašo nuostatas atsižvelgtina į VPĮ reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tiek, kiek atitinkamos šių teisės aktų nuostatos sutampa, o konkrečios VPĮ nuostatos ir jų aiškinimas

36

teismų sprendimuose gali būti naudojamas ne tiesiogiai, o pagal analogiją. Dėl to, sprendžiant dėl šalių ginčo, susijusio su rangos sutarties, sudarytos ne pagal VPĮ, vykdymu, VPĮ 18 straipsnio nuostatos [dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, sąlygų keitimo] tiesiogiai netaikytinos, o kontrahento reikalavimų pagrįstumas, atsižvelgiant į tai, kad Pirkimų apraše neįtvirtinta nuostatų dėl sandorio keitimo, vertinamas pagal viešųjų pirkimų principų jurisprudenciją šioje srityje taikant analogiją. Pažymėtina, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalis <...> – konkreti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų išraiška, todėl iš šios nuostatos išplaukiantys draudimai taikytini ir sutartims, sudarytoms ne pagal VPĮ, tačiau, kaip nurodyta pirmiau, toks šios normos taikymas negali lemti dviejų skirtingų reguliavimo skirtumų panaikinimo (supanašėjimo), todėl, pavyzdžiui, priešingai nei pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tokių sandorių kontrahentams, siekiantiems bendru sutarimu pakeisti sutarties sąlygas, nereikia kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą jos prašyti sutikimo tai daryti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013.

Dėl viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties sąlygos dėl perkamų paslaugų apimties ir kainos apskaičiavimo aiškinimo ir tiekėjo reikalavimo tenkinimo apimties

Aplinkybė, jog viešojo pirkimo sąlyga dėl perkamų paslaugų apimties ir kainos apskaičiavimo nebuvo aiškiai suformuluota ir ginčo šalys sudarė šiuo aspektu ydingą sutartį, negali būti aiškinama tik vienos jų naudai – kaip per se suteikianti prioritetą vienos ar kitos šalies pozicijai dėl sutarties kainos. Šalių ginčas dėl paslaugų kainos skaičiavimo turi būti sprendžiamas taikant sutarčių aiškinimo taisykles bei atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties sudarymo teisinio reglamentavimo ypatumus. Sutartis – tai suderintos šalių valios išraiška, todėl aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami bendri sutarties šalių ketinimai, siekiama nustatyti suderintą šalių valią. Jeigu šio tikslo taikant sutarčių aiškinimo taisykles pasiekti negalima, įskaitant atvejus, kai perkančiosios organizacijos ketinimai iš viešojo pirkimo sąlygų aiškiai neišplaukia, tai ginčijamas sutarties turinys turi būti nustatomas pagal tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). <...> Bylą nagrinėjusių teismų analizuotais duomenimis nustatyta, kad nėra visuotinai pripažįstamos vertimo raštu puslapio apimties, kurią būtų galima vertinti kaip visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką, nei ieškovės, nei atsakovo nurodytas vertimo puslapio apimties nustatymo būdas tokio reikalavimo neatitinka. Dėl neaiškių pirkimo sąlygų, kuriose aiškiai nenustatyta, kiek konkrečiai ženklų sudaro vertimo puslapį, pagal kurį turi būti taikomas fiksuotas paslaugos įkainis, tiekėjai galbūt skirtingai skaičiavo paslaugos kainą, todėl perkančioji organizacija, vykdydama viešojo pirkimo procedūras, vertino nepalyginamus pasiūlymus. Esant tokiai situacijai, konstatuotina, kad vykdytas viešasis pirkimas neatitiko Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų viešojo pirkimo principų, todėl jo metu negalėjo būti sudaryta teisėta sutartis. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju būtina išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymų klausimą, nes ginčo šalys ne tik sudarė vertimo paslaugų sutartį, bet ir ją vykdė, t. y. ieškovė teikė vertimo paslaugas, o atsakovas už jas mokėjo. Konstatuotina, kad ginčo sutartis sudaryta šalims tinkamai nesusitarus dėl jos nuostatų (inter alia dėl netinkamai nustatytų pirkimo sąlygų), sutartį aiškinant negalima nustatyti bendros sutarties šalių valios, jų tikrųjų ketinimų, turėtų sutartį sudarant, todėl už suteiktas vertimo paslaugas, kurių rezultatu atsakovas pasinaudojo, turi

37

būti atlyginama tiek, kiek tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę analogiški šalims protingi asmenys. Vertimo paslaugos apimties ir kainos nustatymo kriterijais šiuo atveju galėtų būti CVPIS duomenys apie analogiškuose viešuosiuose pirkimuose dėl vertimo paslaugų teikimo ginčo sutarties sudarymo laikotarpiu kitų perkančių organizacijų nustatytą vertimo paslaugos apimtį, t. y. tam tikrą spaudos ženklų kiekį viename vertimo puslapyje, ir už ją pasiūlytą viešųjų pirkimų laimėtojų kainą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „1-asis vertimų biuras“ v. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-705/2013.

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

Dėl CPK 668 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Pažymėtina, kad CPK 668 straipsnio 3 dalis yra skirta užtikrinti sklandų ES projektų vykdymą ir apsaugoti tam skirtas lėšas, tačiau tai nėra nepagrįstas kreditoriaus teisių suvaržymas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti aiškinamasi, kokios lėšos yra skirtos projektui vykdyti, ar projekto tikslai yra pasiekti ir ar įstatymo nustatyta apsauga yra būtina projektui įgyvendinti. CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodyti du saugomų lėšų tipai, t.y. ES ar kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos, skirtos projektui vykdyti, ir bendrojo finansavimo lėšos. <...> Taigi konstatuotina, kad bendrojo finansavimo lėšos yra visos lėšos, tiek ES fondų lėšos, tiek nacionalinės lėšos, projekto vykdytojo lėšos, skirtos finansuojamam projektui įgyvendinti. Išieškojimo vykdymas iš šių lėšų gali turėti neigiamos įtakos įgyvendinant finansuojamo projekto veiklas, kurių neįgyvendinus būtų vykdomas lėšų sugrąžinimas teisės aktų nustatyta tvarka. <...> Pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 135 punktą, projekto išlaidos gali būti apmokamos dviem būdais: išlaidų kompensavimo ir (ar) sąskaitų apmokėjimo. <...> Taigi lėšos gautos išlaidų kompensavimo būdu nėra skirtos tiesiogiai apmokėti už vykdomas projekto veiklas, jos kompensuoja jau patirtas projekto vykdytojo išlaidas, tačiau disponavimas šiomis lėšomis yra apribotas visą projekto vykdymo laikotarpį, nes jeigu projektą įgyvendinančioji institucija, patikrinusi galutinę projekto įgyvendinimo ataskaitą, nustato, kad lėšų išmokėta daugiau, nei numatyta projekto finansavimo ir administravimo sutartyje ir pagal patvirtintus tinkamų finansuoti išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus, išmokėtų projekto finansavimo lėšų perviršis turi būti susigrąžinamas (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 150 punktas). <...> Nėra prievolės projekto vykdytojui ir (ar) partneriams nuosavą indėlį saugoti projekto sąskaitoje, taip pat atidaryti atskirą projekto sąskaitą, jeigu lėšos yra gaunamos išlaidų kompensavimo būdu, todėl tam tikrais atvejais projekto vykdytojo asmenines lėšas ir lėšas, skirtas projektui įgyvendinti, gali būti sunku atskirti. Tokiu atveju reikėtų remtis projekto finansavimo ir administravimo sutartimi, kurioje yra aiškiai nurodytas lėšų šaltinis ir dydis, skiriamas projekto veikloms įgyvendinti. Atitinkamai į tas lėšas, numatytas projekto administravimo ir finansavimo sutartyje, ir negali būti nukreiptas išieškojimas projekto vykdymo laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, kieno tos lėšos yra – ES fondo ar projekto vykdytojo – ir kokiu būdu – sąskaitų apmokėjimo ar išlaidų kompensavimo – jos gautos. <...> Projekto vykdymo laikotarpiui, kada taikoma CPK 668 straipsnio 3 dalies apsauga, apibrėžti svarbu yra nustatyti projekto pradžios ir pabaigos momentus. Byloje šiuo klausimu nekilo ginčo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad projektas nėra

38

baigtas, kol nepatvirtinta galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita arba apmokėtas galutinis mokėjimo prašymas, priklausomai nuo ko, kuris veiksmas atliekamas vėliau. Tik po galutinės ataskaitos patvirtinimo ar galutinio mokėjimo prašymo apmokėjimo, projekto sąskaitoje sukauptų palūkanų grąžinimo projektą įgyvendinančiajai institucijai, šiai neturint jokių turtinių pretenzijų į projekto vykdytoją, projekto veiklos laikomos įgyvendintomis, o projekto lėšos – tinkamai panaudotomis. Tik nuo tada projekto vykdytojas gali pervesti projekto sąskaitoje esančias lėšas į einamąją sąskaitą ir (ar) jomis laisvai disponuoti, o kreditorius gali reikalauti nukreipti išieškojimą į šias lėšas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio V. M. prašymą išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką bylos, Nr. 3K-3-627/2013.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kai bylą išnagrinėja neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto)

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nutartimi konstatavo, jog pirmosios instancijos teismui priimant nutartį, o ne sprendimą, klausimas dėl ieškinio nepagrįstai buvo išnagrinėtas nutartimi, sprendžia, kad dėl šios aplinkybės byla apeliacinės instancijos teisme taip pat nepagrįstai buvo nagrinėta vieno teisėjo. Juolab kad ir pagal CPK 304 straipsnio 1 dalį ši byla turėjo būti išnagrinėta trijų teisėjų kolegijos, nes ginčo suma viršijo penkis tūkstančius litų bei ginčas buvo sprendžiamas ginčo, o ne ypatingosios teisenos tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, nagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą, nes toks skundas paduodamas dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, nors šioje byloje turėjo būti priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir nustatęs bei procesiniame dokumente pripažinęs, kad ginčas pirmosios instancijos teisme nepagrįstai buvo išspręstas teismo nutartimi, turėjo perduoti šią bylą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai tam, kad būtų užtikrintas teisėtas ir teisingas apeliacinis procesas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-649/2013.

Dėl papildomo sprendimo priėmimo, kai teismas, priimdamas sprendimą, neišsprendžia sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo

Kai teismas, priimdamas sprendimą, neišsprendžia sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo, jis gali būti išspręstas ir papildomu teismo sprendimu pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes teismo sprendimo įvykdymo atgręžimas yra tiesiogiai susijęs su byloje nagrinėjamais reikalavimais ir paprastai turi būti išsprendžiamas priimant teismo sprendimą (CPK 760 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-662/2013.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (pastato valdymo nuosavybės teise) nustatymo

39

Byloje pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – nuosavybės teisę į statinius su tikslu šiuos statinius ir daiktines teises į juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Jeigu asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnį Nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Šiame įstatyme nenurodoma apie nebaigtą statyti statinį kaip apie specialų objektą, kurį registruojant turėtų būti taikomos specialiosios, o ne bendrosios nuostatos, reglamentuojančios statinių registravimą. Taigi asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų nenagrinėja. Tik tuo atveju, jeigu būtų atsisakyta įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą pareiškėjas gali skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis). <...> Statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas sutinka, kad pagal galiojusią tvarką priimami naudoti turėjo būti tik visiškai užbaigti statyti gyvenamieji namai ir visuomeninės paskirties pastatai, todėl statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, 1991 m., kai buvo sustabdyta statyba, ar 1995 m., kai jie buvo perduoti pareiškėjui, negalėjo būti įforminti, įregistruoti, tačiau nuo 2001 m., Statybos įstatyme reglamentavus nebaigtą statybą, pareiškėjas galėjo imtis atitinkamų veiksmų, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, būtų įforminti Nekilnojamojo turto registre. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas dėl statinių įteisinimo pirmiausia turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi pareiškėjas gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus, patvirtinančius jo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, tai toks juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Šilingės poilsio namai“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-669/2013.

Dėl teismo nutarties, kuria pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – turtinės teisės areštas – vykdymo tvarkos

Sprendžiant dėl to, kaip antstolis turi įvykdyti nutartį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – turtinės teisės areštas – atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nei kituose laikinosioms apsaugos priemonėms reglamentuoti skirtuose CPK straipsniuose nedetalizuojamas šios laikinosios apsaugos priemonės turinys ir jos vykdymo tvarka. Dėl to nagrinėjamu atveju taikytina CPK 152 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdytina teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad sprendimų vykdymą reglamentuojančiose CPK normose neįtvirtinta taisyklių, skirtų atskirai reglamentuoti turtinių teisių areštui, t. y. kuriomis, atsižvelgiant į CPK 152 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, antstolis, vykdydamas teismo nutartį, kuria, be kita ko, nuspręsta areštuoti turtines teises, turėtų vadovautis tiesiogiai. Kita vertus, tokiu atveju antstolis turi pagrindą vadovautis CPK LIV skyriuje „Išieškojimas iš turtinių

40

teisių“ įtvirtintomis teisės normomis tiek, kiek jos reglamentuoja turtinių teisių areštą. Remiantis CPK 749 straipsnio 1 dalimi, turtinės teisės areštuojamos antstolio patvarkymu, kuris prilyginamas turto arešto aktui. Tokiame patvarkyme, be bendrųjų antstolio patvarkyme būtinų nurodyti duomenų, turi būti nurodyta skolininkui, kad jis neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti ar disponuoti turtine teise, o prievolės skolininkui – kad jis turi įvykdyti prievolę antstoliui arba pervesti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą (CPK 749 straipsnio 3 dalis). Darytina išvada, kad turtinės teisės arešto turinį sudaro dvejopo pobūdžio įpareigojimai, t. y. vienas jų skirtas skolininkui, kurio turtinei teisei taikomas areštas, kitas – asmeniui, kuris turi įvykdyti skolininko turtinę teisę sudarantį reikalavimą. Patvarkyme areštuoti turtines teises nustatytas įpareigojimas trečiajam asmeniui atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su skolininkui priklausančia turtine teise, reiškia ne atskiros laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte, taikymą, bet vieną iš turtinės teisės arešto turinio dalių. Pažymėtina, kad CPK 749 straipsnio 3 dalyje nenustatyta antstoliui galimybės įpareigoti asmenį, kuriam skolininkas turi reikalavimo teisę, saugoti turtinę teisę atitinkančią lėšų sumą savo sąskaitoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nevykdomas išieškojimas iš turtinių teisių, o tik taikomas jų areštas, turtinę teisę sudarančio reikalavimo – grąžinti PVM permoką – vykdymas priskirtas valstybės institucijai, kuriai taikytini aukštesni patikimumo ir rūpestingumo standartai, taip pat į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), darytina išvada, kad antstolis pagrįstai nenurodė pervesti areštuotos PVM permokos į antstolio depozitinę sąskaitą, o įpareigojo ją saugoti Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitoje iki atskiro patvarkymo. <...> Turtinių teisių arešto tikslas – užtikrinti, jog turtinė nauda, kurią skolininkas gaus ateityje, tretiesiems asmenims įvykdžius skolininkui turtinius įsipareigojimus, nebūtų perleista kitiems asmenims ar nesumažėtų jos vertė. Šiuo atveju sudarius kasatoriui galimybę naudotis turtine teise ar ją valdyti, kasatoriui atsirastų pagrindas reikalauti, kad suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pervestų į kasatoriaus sąskaitą PVM permoką. Kasatoriui šios permokos pagrindu gavus lėšų, jis ne tik galėtų šiomis laisvai naudotis, bet ir išnyktų turtinė teisė, nes ji būtų įgyvendinta. Taigi, aiškinant kasatoriui pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę tik kaip uždraudžiančią kasatoriui ja disponuoti, t. y. iš esmės perleisti ją kitiems asmenims, turtinės teisės areštas būtų tik formalus ir juo nebūtų pasiekiamas laikinosios apsaugos priemonės taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB ,,Auto1 Logistics“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-684/2013.

Dėl nacionalinės teisės nuostatų taikymo sprendžiant teismingumo klausimą

Byloje nustatyta, kad atsakovas pateikė prašymą įtraukti jį į kreditorių surašą su 500 955,68 euro reikalavimu. Bankroto administratorius, nesutikdamas su tokiu reikalavimu, pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą. Teismai, įvertinę šalių procesinių dokumentus, jų padavimo terminą, atsakovo ieškinį laikė ieškiniu, o ieškovo – priešieškiniu. Nors kasatorius teigia, kad bankroto administratorius negali reikšti pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas priešieškinio, tačiau toks argumentas teisiškai nepagrįstas. ĮBĮ nuostatose nenustatyta bankroto administratoriui draudimo reikšti priešieškinį. Taigi, nagrinėjamu atveju, kai šalys turi priešpriešinių reikalavimų, bankroto administratoriaus pareikštas priešieškinis pagal savo esmę yra ieškinys. Teismams konstatavus, kad bankroto

41

administratorius pareiškė priešieškinį, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jo teismingumo, turėjo pagrindą remtis CPK 33 straipsnio 2 dalies ir 34 straipsnio nuostatomis. Tai, kad atsakovas Emmelev A/S vėliau atsiėmė savo reikalavimą ir teismas jį paliko nenagrinėtą, nagrinėjamoje byloje nekeičia priešieškinio teismingumo (CPK 781 straipsnio 1 dalis). <...> Ieškovas ir kasatorius 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nustatė, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties bus sprendžiami Danijos Karalystės teismuose. Taigi šalys susitarė dėl teismingumo, kuris vėliau, iškėlus ieškovui bankroto bylą, buvo nulemtas imperatyviųjų ĮBĮ nuostatų (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šalys savo procesiniais veiksmais nukrypo nuo sutartinio teismingumo ir pripažino bankroto bylą nagrinėjančio teismo išimtinę jurisdikciją: atsakovas kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patvirtinti jo kaip kreditoriaus reikalavimą, o bankroto administratorius pareiškė šioje byloje reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą. Taigi, šiuo atveju nuo šalių sutartinio teismingumo teisėtai buvo nukrypta pasinaudojant išimtinio teismingumo nuostatomis. Teismingumas spręsti ieškovo reikalavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį išliko net ir po atsakovo reikalavimo atsiėmimo. Dėl to kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei priešieškinio teismingumo pagal pradinį ieškinį nuostatą, turėjo pagrindą išvadai, kad byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose ir CPK 788 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“ v. Emmelev A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, bylos Nr. 3K-3-700/2013.

Dėl reglamento, nustatančio tarptautinę nacionalinių teismų jurisdikciją, taikymo

Vertinant bankroto administratoriaus ieškinių sąsajumą su bankroto byla, svarbūs šie kriterijai: 1) ieškinio pagrindas turi būti nemokumo teisė; 2) ieškinys turi būti neatskiriamai susijęs su bankroto procesu; 3) ieškinį pareiškė nemokaus subjekto turto administratorius; 4) bankroto administratorius remiasi skolininko nemokumu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė bankroto administratoriui prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Bankroto administratorius, nesutikdamas su tokiu atsakovo reikalavimu ir remdamasis ieškovo nemokumu, pareiškė ieškinį, siekdamas ginti visų kreditorių interesus, imtis priemonių skoloms iš bankrutuojančios įmonės skolininkų išieškoti ir rėmėsi specialiomis bankroto procedūrai taikytinomis teisės normomis (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu, 23 punktu). Tenkinus bankroto administratoriaus ieškinį, būtų visiškai ar iš dalies negalima tenkinti atsakovo prašymo. Pažymėtina, kad atsakovo reikalavimas pareikštas ieškovo bankroto byloje patvirtinti 50 095,68 euro reikalavimą, kylantį iš 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutarties, 2009 m. lapkričio 17 d laidavimo sutarties ir 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto, teismingumo nustatymo tikslais kvalifikuotinas reikalavimu, kylančiu iš bankroto santykių. Dėl to pagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje Briuselis I reglamentas dėl jame nurodytos išimties bankroto byloms negali būti taikomas. Tokia byla galėtų patekti tik į Reglamento Nr. 1346/2000 (Bankroto reglamento) taikymo sritį. Kadangi kasatorius yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, o pagal šio Reglamento konstatuojamosios dalies 33 dalį ši valstybė nedalyvavo jį priimant, tai šis reglamentas jai netaikytinas ir teismingumas nustatytinas pagal lex fori. Dėl to apeliacinės instancijos teismas,

42

nustatęs, kad nei Briuselis I, nei Bankroto reglamentai šioje byloje netaikytini, pagrįstai rėmėsi nacionaline teise.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“ v. Emmelev A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, bylos Nr. 3K-3-700/2013.

Dėl teisės kreiptis į teismą byloje dėl paprastojo vekselio vykdomojo įrašo panaikinimo

Byloje teismų nustatyta, kad: ieškovė nėra teisinių santykių, kilusių tarp vekselio davėjo O. M. ir vekselio turėtojo E. K., dalyvė; išduotas vykdomasis įrašas nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų, nes išieškojimas pagal ginčijamą vykdomąjį įrašą negali būti nukreiptas į ieškovę; ieškovės argumentas, kad vykdomasis įrašas pažeidžia jos teises, nes E. K. gali nukreipti išieškojimą į O. M. turtą, pasunkindamas ieškovės galimybes išieškoti iš O. M. jai priteistą sumą, yra nepagrįstas; trečiasis asmuo E. K., siekdamas O. M. skolos išieškojimą nukreipti į ieškovės turtą, turės ieškinio teisenos tvarka įrodinėti ieškovės solidariąją atsakomybę, pareikšdamas jai savarankišką ieškinį, tačiau vykdomojo įrašo galiojimas ar ne neturės tam teisinės reikšmės. Į tai atsižvelgdami teismai padarė išvadą, kad ieškovė neturi teisės ginčyti atsakovės 2010 m. vasario 23 d. padarytą vykdomąjį įrašą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 22013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. notarė S. Kaplerienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-706/2013.

Dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti

CPK 651 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad, sprendžiant, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, inter alia patikrinama, ar išieškotojas, institucija ar pareigūnai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jos susijusios su turtinio pobūdžio išieškojimais, kitos institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, patikrino, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka. Kasatoriaus teigimu, šis reguliavimas reiškia, kad bet kuriuo atveju išieškotojas, pateikdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, privalo pateikti antstoliui duomenis, patvirtinančius, kad vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad išieškotojas nepriskirtinas CPK 651 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytiems subjektams, turintiems pareigą pateikti antstoliui duomenis apie tai, kad patikrino, jog pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka, nes išieškotojo reikalavimas nėra turtinio pobūdžio. <...> Išieškotojo reikalavimai nėra susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Tais atvejais, kai yra išduotas vykdomasis dokumentas, įpareigojantis skolininką atlikti tam tikrus veiksmus ir išieškotojas prašo tokį dokumentą priimti vykdyti, antstolis turi pagrindą preziumuoti, kad išieškotojui yra žinoma, jog vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka. Jei skolininkas nurodo, kad jis sprendimą įvykdė, bet išieškotojas nesutinka su tuo ir nėra akivaizdžių įrodymų, kad sprendimas įvykdytas tinkamai, laikoma, kad tarp šalių yra ginčas ir antstolis surašo CPK 771 nurodytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą bei

43

kreipiasi į teismą dėl sprendimo vykdymo pakeitimo pagal CPK 284 straipsnį, arba dėl baudos skyrimo, arba teismo sprendime nustatytų pasekmių taikymo (Sprendimų vykdymo instrukcijos 24 punktas: „Vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su uždraudimu vykdyti tam tikrą veiklą arba įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka“.) Tokiu būdu teismas, spręsdamas antstolio prašymą, įvertina ir pasisako, ar sprendimas yra įvykdytas tinkamai ar ne.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „JAASTRA-WAM“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-712/2013.

44