16
TYČINIŲ BANKROTŲ APŽVALGA PASIKEITUS TYČINIO BANKROTO POŽYMIŲ
REGLAMENTAVIMUI
Teisinio reglamentavimo aspektai
Tyčinis bankrotas, tai įmonės privertimas tyčia bankrutuoti, jei
tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam
asmeniui.
Tyčinį bankrotą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo (toliau –
ĮBĮ) (Žin., 2013, Nr. 46-2244) 20 str., pagal kurį bankrotą tyčiniu
pripažįsta bankroto bylą nagrinėjantis teismas, t. y.:
1. Teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje „tyčinis
bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai
valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius,
kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia
kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus“ nurodytiems
požymiams gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba
kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (toliau –
prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu).
2. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra
bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas:
1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai
vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas
pareigas, susijusias su įmonės valdymu;
2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei
sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito
finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti
kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai;
3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis
asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai,
kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie
susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės
linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys,
įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės
vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą
sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas
neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai
nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos
nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų
registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis;
4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių
galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo
apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo
sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso
6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai
atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti,
žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba
daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo
išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto;
5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma
apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti
įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta
teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų
nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir
dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos
turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir
(arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas
pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo
vengimas.
Darytina išvada, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu:
1) įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, veikla ir
turtas buvo perkelti į kitą įmonę, kai veiklą vykdo ir finansinius
įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar
naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir
(arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai
ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys;
2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi
pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą
atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir
nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo
įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui
(darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo
užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Tyčinių bankrotų apžvalga
Nuo 2013 m. spalio 1 d., įsigaliojus ĮBĮ pataisoms, kuriomis
buvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos, žymiai
padidėjo įmonių, kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu,
skaičius.
Tarnybos 2018-10-31 duomenimis, tokių įmonių skaičius 1998-2012
metais buvo 56, 2013 m. – 16, 2014 m. – 47, 2015 m. – 64, 2016 m. –
96, 2017 m. – 120, o 2018-10-31 – 70:
1 lentelė. Bankrotų skaičius Lietuvoje
Laikotarpis
Iškeltų bankrotų skaičius Lietuvoje
Tyčinių bankrotų skaičius
iš jų:
skaičius
%
Išregistruota iš JAR
Vidutinė bankroto proceso trukmė iki išregistravimo
Vykdomos bankroto procedūros
1998-2012
12985
56
0,43
55
5,35
1
2013
1554
16
1,03
14
4,83
2
2014
1686
47
2,79
41
3,61
6
2015
1986
64
3,22
49
3,04
15
2016
2741
96
3,50
72
3,02
24
2017
2973
120
4,04
74
2,42
46
2018-10-31
1815
70
3,86
9
1,70
61
1998–2018-10-31
25740
469
1,82
314
3,41
155
1 lentelėje matyti ne tik tyčinių bankrotų skaičius, bet ir šių
įmonių būsena, taip pat, kad tyčinio bankroto procesai nuo bankroto
bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo trukdavo vidutiniškai nuo
4,83 metų 2013 metais iki 2,42 metų 2017 metais. 2018 m. spalio 31
d. vidutinė bankroto proceso trukmė – 1,7 metų.
Visas įmonių tyčinių bankrotų sąrašas yra skelbiamas Tarnybos
svetainėje
http://www.avnt.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/moni-bankrotas/tycinis-bankrotas/#Pirkimu%20planas.
Vienas iš teismų praktikoje pasitaikančių „standartinio“ įmonės
elgesio modelių yra, kai įmonės vadovas po bankroto bylos iškėlimo
bankroto administratoriui neatiduoda dokumentų ir dėl to negalima
nustatyti realios įmonės finansinės padėties, ir tikimasi, kad
pavyks išvengti atsakomybės dėl kreditoriams padarytos žalos.
Manoma, kad jei nebus pateikti įmonės buhalterinės apskaitos ir
sandorių dokumentai, nebus galima nustatyti vadovų atsakomybės.
Kartais, jau bankroto procesui įpusėjus, atsiranda principingų
kreditorių (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) ar
Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – Sodra) ar
bankroto administratorius (dažniausiai), kuris kreipiasi į teismą
su prašymu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Kitais
atvejais, esant perduotiems dokumentams, situacija vertinama
individualiai ir tampa ginčo objektu. Teismas gali pripažinti
įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymių, kurie rodo, kad
bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo
veiksmai, kuriais siekta išvengti įsipareigojimų kreditoriams
vykdymo.
Dažniausiai įmonės bankrotas yra pripažįstamas tyčiniu, jeigu
yra nustatomos ĮBĮ įtvirtintos prezumpcijos, t. y. įmonėje
atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant
įstatymuose įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, nebuvo vykdomas ĮBĮ
reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai
įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo
užmokestis ir kt.
Pavyzdžiui, Apeliacinis teismas (2016 m.) vienoje iš savo
nutarčių pripažino įmonės bankrotą tyčiniu argumentuodamas tuo, kad
įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymus su paslaugų
teikėjais ir prekių tiekėjais vykdė labai ilgai besitęsiantiems
įsiskolinimams darbuotojams, valstybės biudžetui ir nebuvo vykdomas
ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo,
kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo
mokamas darbo užmokestis. Įmonės vadovai ir akcininkai bandė
įrodyti, kad buvo sulaikyti dideli mokėjimai objektuose, taip pat
nepasiteisino naujų projektų realizavimas ir kitos priežastys.
Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl nepasiteisinusios verslo
rizikos ir įvardijo tai, kaip sąmoningai blogą įmonės valdymą. Nors
darbo užmokesčio išmokėjimas laiku yra svarbus, tačiau verslo
santykiuose taip pat aktualu yra atsiskaityti su tiekėjais ir
kitais kreditoriais.
Ne visi atvejai yra nulemti tik sąmoningai blogo valdymo, kurį
jau galima būtų pripažinti tyčiniu bankrotu. Bankrotą pripažinus
tyčiniu, administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius,
sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.
Bankroto administratorius turi teisę teikti ieškinius dėl įmonės
neįvykdytos kreditoriams prievolės vadovams bei akcininkams
asmeniškai. Tačiau ir tuo procesas nesibaigia. Apygardos teismas,
pripažinęs bankrotą tyčiniu, esant didelei žalai, nutarties kopiją
išsiunčia prokuratūrai, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl
galimo nusikalstamo bankroto pagal baudžiamojo kodekso 209 str.
Sprendžiama, ar tyčinis bankrotas buvo toks, kuris jau užtraukia ir
baudžiamąją atsakomybę. Ikiteisminis tyrimas nepradedamas, jei riba
tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės peržengta nebuvo.
Tarnybos duomenimis, 2018 m. sausio–spalio mėnesiais
bankrutuojančiomis tapo 1815 įmonių, – tai 757 įmonėmis (29,4
proc.) mažiau nei tuo pačiu metu 2017 m. Pastebima, kad tyčinių
bankrotų skaičius ženkliai didėjo nuo 16 įmonių 2013 metais iki 120
įmonių 2017 metais. 2018 metų sausio–spalio mėnesiais tyčinių
bankrotų skaičius mažėjo 30,69 proc. (101 – per 2017 metų
sausio–spalio mėnesius). Galima daryti išvadą, kad tyčinių bankrotų
skaičius 2018 m. mažėja dėl ženkliai sumažėjusio bankrutuojančių
įmonių skaičiaus.
Per visą įmonių bankroto įstatymo galiojimo laikotarpį tyčinių
bankrotų skaičius kito daugiausia didelėse apskrityse, nes ten buvo
įsteigiama didžiausias skaičius įmonių. Žemiau pateiktoje 2
lentelėje matyti, kad didžiausias tyčinių bankroto skaičius buvo
Vilniaus apskrityje, kuris nuo 3 įmonių 2013 metais (18,75 proc.
nuo bendro bankrotų skaičiaus) padidėjo iki 52 įmonių (43,33 proc.)
2017 metais. Kauno apskrityje padidėjimas buvo atitinkamai nuo 5
įmonių 2013 metais (31,25 proc. nuo bendro bankrotų skaičiaus) iki
24 įmonių 2016 bei 2017 metais (25 proc., 20 proc.), Klaipėdos
apskrityje – nuo 6 įmonių 2013 metais (37,5 proc. nuo bendro
bankrotų skaičiaus) iki 19 įmonių (15,83 proc.) 2017 metais, o
Panevėžio apskrityje – nuo 1 įmonės 2013 metais (6,25 proc. nuo
bendro bankrotų skaičiaus) iki 8 įmonių (6,67 proc.) 2017
metais.
2 lentelė. Tyčinių bankrotų skaičius Lietuvos apskrityse
Laikotarpis
Apskritys
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
1998–2012
1
1,79
22
39,29
7
12,50
3
5,36
1
1,79
3
5,36
2
3,57
1
1,79
16
28,57
2013
5
31,25
6
37,50
1
6,25
1
6,25
3
18,75
2014
1
2,13
12
25,53
6
12,77
1
2,13
3
6,38
7
14,89
2
4,26
15
31,91
2015
2
3,13
19
29,69
9
14,06
2
3,13
5
7,81
1
1,56
2
3,13
24
37,50
2016
24
25
10
10,42
5
5,21
3
3,13
1
1,04
2
2,08
51
53,13
2017
2
1,67
24
20
19
15,83
1
0,83
8
6,67
6
5
1
0,83
3
2,50
4
3,33
52
43,33
2018-10-31
3
4,29
19
27,14
11
15,71
1
1,43
5
7,14
2
2,86
1
1,43
2
2,86
26
37,14
1998-2018-10-31
9
1,92
125
26,65
68
14,5
8
1,71
28
5,97
23
4,9
1
0,21
9
1,92
11
2,35
187
39,87
Tą patį galima pasakyti ir apie tyčinių įmonių bankrotų skaičių
padidėjimą konkrečiuose apygardų teismuose, kurių Lietuvoje yra
penki. Vilniaus apygardos teisme tyčinių bankrotų skaičius padidėjo
nuo 3 įmonių 2013 metais iki 52 įmonių (43,33 proc.) 2017 metais;
Kauno apygardos teisme nuo 5 įmonių 2013 metais iki 28 įmonių
(23,33 proc.) 2017 metais (daugiau žr. 3 lent.).
3 lentelė. Tyčinių bankrotų skaičius apygardų teismuose
Tyčinių bankrotų skaičius
Apygardos teismai
Laikotarpis
Kauno
Klaipėdos
Panevėžio
Šiaulių
Vilniaus
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
1998–2012
56
25
44,64
7
12,50
2
3,57
6
10,71
16
28,57
2013
16
5
31,25
6
37,50
1
6,25
1
6,25
3
18,75
2014
47
14
29,79
6
12,77
3
6,38
9
19,15
15
31,91
2015
64
23
35,94
9
14,06
7
10,94
1
1,56
24
37,50
2016
96
23
23,96
11
11,46
7
7,29
4
4,17
51
53,13
2017
120
28
23,33
19
15,83
12
10
9
7,50
52
43,33
2018-10-31
70
22
31,43
11
15,71
7
10
3
4,29
27
38,57
1998-2018-10-31
469
140
29,85
69
14,71
39
8,32
33
7,04
188
40,09
Lietuvos verslo struktūroje dominuoja didmeninės ir mažmeninės
prekybos (G) ir statybų sektoriai (F), todėl logiška, kad tyčinių
bankrotų skaičius šiose srityse taip pat didžiausias: tai –
atitinkamai 134 įmonės ir 95 įmonės arba 28,6 proc. ir 20,3 proc.
visų paskelbtų tyčinių bankrotų Lietuvoje. Trečioje vietoje –
apdirbamosios gamybos (C) sektorius – 63 įmonės (13,4 proc.). Šie
trys sektoriai sudaro 62,3 proc. (292 įmonės) visų nustatytų
tyčinių bankrotų skaičiaus. Daugiau informacijos pateikiama 4
lentelėje.
4 lentelė. Tyčinių bankrotų skaičius pagal veiklos sektorius
Laikotarpis
Veiklos sektoriaus pavadinimas
C
D
E
F
G
H
I
J
K
L
M
N
Q
R
S
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
1998–2012
10
17,9
6
10,7
19
33,9
5
8,9
3
5,4
3
5,4
3
5,4
5
8,9
1
1,8
1
1,8
2013
1
6,3
5
31,3
7
43,8
2
13
1
6,3
2014
6
12,8
1
2,1
8
17
11
23,4
4
8,5
3
6,4
2
4,3
1
2,1
4
8,5
2
4,3
3
6,4
1
2,1
1
2,1
2015
10
15,6
1
1,6
12
18,8
16
25
7
11
6
9,4
2
3,1
3
4,7
3
4,7
3
4,7
1
1,6
2016
16
16,7
1
1
12
12,5
34
35,4
9
9,4
6
6,3
2
2,1
1
1
1
1
7
7,3
4
4,2
1
1
2
2,1
2017
14
11,7
1
0,8
34
28,3
25
20,8
7
5,8
10
8,3
4
3,3
5
4,2
10
8,3
5
4,2
2
1,7
3
2,5
2018-10-31
7
10
1
1,4
1
1,4
18
25,7
22
31,4
2
2,9
6
8,6
1
1,4
3
4,3
4
5,7
1
1,4
1
1,4
3
4,3
1998-
2018-10-31
63
13,4
1
0,2
6
1,3
95
20,3
134
28,6
36
7,7
34
7,2
14
3
2
0,4
19
4,1
32
6,8
17
3,6
3
0,6
5
1,1
8
1,7
Veiklos sektorių pavadinimai:
C – apdirbamoji gamyba,
D – elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas,
E – vandens tiekimas nuotekų valymas, atliekų tvarkymas ir
regeneravimas,
F – statyba,
G – didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto
priemonių ir motociklų remontas,
H – transportas ir saugojimas,
I – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla,
J – informacija ir ryšiai,
K – finansinė ir draudimo veikla,
L – nekilnojamojo turto operacijos,
M – profesinė, mokslinė ir techninė veikla,
N – administracinė ir aptarnavimo veikla,
Q – žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas,
R – meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla,
S – kita aptarnavimo veikla.
Analizuojant bankrotų, kurie buvo pripažinti tyčiniais, procesų
iniciatorius matyti, kad daugiausia bankrotą inicijavo kiti
kreditoriai (213 arba 45,42 proc.). 124 įmonėse (26,44 proc.)
bankroto proceso iniciatorius buvo Valstybinio socialinio draudimo
fondas, 66 įmonėse (14,07 proc.) – Valstybinė mokesčių inspekcija,
42 įmonėse (8,96 proc.) – įmonės vadovas, o 24 įmonėse (5,12 proc.)
– įmonės darbuotojai. Detalesnė informacija pateikiama 5
lentelėje.
5 lentelė. Bankrotų, pripažintų tyčiniais, proceso
iniciatoriai
Laikotarpis
Tyčinių bankrotų skaičius
Iniciatoriai
Valstybinė mokesčių inspekcija
Valstybinio socialinio draudimo fondas
įmonės darbuotojai
įmonės vadovas
kiti kreditoriai
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
sk.
%
1998–2012
56
1
1,79
8
14,29
1
1,79
13
23,21
33
58,93
2013
16
2
12,50
3
18,75
3
18,75
8
50
2014
47
8
17,02
10
21,28
4
8,51
25
53,19
2015
64
13
20,31
13
20,31
5
7,81
4
6,25
29
45,31
2016
96
15
15,63
23
23,96
10
10,42
6
6,25
42
43,75
2017
120
22
18,33
45
37,50
1
0,83
8
6,67
44
36,67
2018-10-31
70
7
10
23
32,86
4
5,71
4
5,71
32
45,71
1998–2018-09-01
469
66
14,07
124
26,44
24
5,12
42
8,96
213
45,42
6 lentelėje pateikiamas kreditorių reikalavimų bei turto
santykis bankroto proceso pradžioje. Duomenys rodo, kad dažniausiai
yra tiesioginis ryšys tarp tyčinių bankrotų skaičiaus ir kreditorių
reikalavimų santykio su turtu, t. y. didėjant tyčinių bankrotų
skaičiui, didėja ir kreditorių reikalavimų santykis su turtu.
Išimtį sudaro 2017 metai, kai tyčinių bankroto skaičiui padidėjus
25 proc. (nuo 96 iki 120 tyčinių bankrotų) tokiu pat procentu
sumažėjo kreditorių reikalavimų santykis su turtu (nuo 217 proc.
iki 192 proc.). Taip pat išsiskyrė 2015 metai – padidėjus tyčinių
bankrotų skaičiui 36 proc. (nuo 47 iki 64 tyčinių bankrotų),
kreditorių reikalavimų santykis su turtu sumažėjo 2,2 karto (nuo
198 proc. iki 91 proc.).
6 lentelė. Tyčinių bankroto skaičiaus ir kreditorių reikalavimų
bei turto santykis
Laikotarpis
Tyčinių bankrotų skaičius
Bankroto proceso pradžiai
Kreditorių reikalavimų santykis su turtu
turtas iš viso (mln. eurų)
kreditorių reikalavimai iš viso (mln. eurų)
1998–2012
56
122,1
187,3
153%
2013
16
21,3
26,5
124%
2014
47
17,9
35,4
198%
2015
64
33,7
30,7
91%
2016
96
13,7
29,8
217%
2017
120
19,1
36,7
192%
2018-10-31
70
22,7
29,2
129%
1998–2018-10-31
469
250,5
375,6
150%
Įmonės kreditorius, besikreipiantis į teismą dėl žalos
atlyginimo, susiduria su problema, kad prie bankroto bendrovę tyčia
vedę asmenys paprastai tokią veiklą slėpė. Tokio pobūdžio bylose
sunku rasti tiesioginių įrodymų, kaip tyčiniai veiksmai prisidėjo
prie kiekvieno konkretaus kreditoriaus žalos atsiradimo. Todėl
įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltam už tyčinį bankrotą asmeniui
vertintina kaip racionali ir efektyvi praktinė priemonė, kuri
prisideda ir prie prevencinių tikslų. Tikimasi, kad asmenys,
suprasdami tiek atsakomybės dydį, tiek ir tai, kad būtent jiems
teks paneigti konkretaus kreditoriaus patirtos žalos ryšį su
bankrotu, vengs vesti bendroves prie bankroto.
Nemokios bendrovės vadovui įstatymai numato tam tikras pareigas,
kurių nevykdymas arba netinkamas vykdymas sukelia teisinę
atsakomybę. Bendrovės direktoriui, priklausomai nuo atliktų veiksmų
arba neteisėto neveikimo, gali būti taikomos skirtingos atsakomybės
rūšys: drausminė, civilinė, administracinė ir baudžiamoji.
Drausminė atsakomybė yra paprastai susijusi su darbo drausmės
nesilaikymu ir darbo pareigų nevykdymu, o įmonės bankroto procese
dažniausiai vyrauja kitos aukščiau minėtos bendrovės vadovo
atsakomybės rūšys. Pagal ĮBĮ 8 str. 4 d. įmonės vadovas turi
prievolę padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė
pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei
iškėlimo. Civilinio kodekso 6.249 str. nurodo, kad žala yra asmens
turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai
nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs,
jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad įmonės vadovo pareigos kreiptis
į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra
neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą
įmonės vadovui kyla atsakomybė. Jei įmonės vadovas nesiekia atkurti
įmonės mokumo ir toliau tęsti įmonės ūkinės-komercinės veiklos,
nesilaiko skolų grąžinimo kreditoriams terminų, nevykdo pareigos
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokiu būdu
jis pažeidžia bedrovės ir jos kreditorių interesus, todėl privalo
atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą. Įmonės vadovas taip pat
turi pareigą atlyginti žalą, padarytą kreditoriams, jei privedė
įmonę prie tyčinio bankroto. Nuostolingų bendrovei sandorių
sudarymas, sandorių sudarymas žinant, kad įmonė negalės tų sandorių
įvykdyti, tai blogas įmonės darbo organizavimas arba
neorganizavimas, o įmonės turto perleidimas ar iššvaistymas –
tyčinio bankroto požymiai. Tyčinio bankroto atveju už padarytą žalą
civilinė atsakomybė tenka ir įmonės vadovui. Ieškinį dėl žalos
priteisimo iš vadovo gali paduoti bendrovės kreditoriai,
darbuotojai ir kiti žalą patyrę asmenys. Vadovas šiuo atveju atsako
savo asmeniniu turtu, nepriklausomai nuo to, ar juridinis asmuo,
kuriam jis vadovavo, yra ribotos ar neribotos civilinės
atsakomybės. Kai vadovas laiku nepateikia pareiškimo dėl bankroto
bylos iškėlimo įmonei, kreditorius, įmokėjęs numatytą sumą į teismo
depozitinę sąskaitą, kuri yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio
bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms
apmokėti, turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti priteisti įmokėtą
sumą iš įmonės vadovo. Teismas taip pat gali apriboti asmens teisę
nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens
vadovo pareigas, jei šis asmuo, privalėdamas pagal įstatymą,
nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties
iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar)
dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją
ar kitaip trukdė procedūroms (ĮBĮ 10 str. 14 p.).
Tarnybos puslapyje
http://www.avnt.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/moni-bankrotas/apribojimai-vadovams/
yra skelbiami fizinių asmenų, kuriems pagal ĮBĮ 10 str. 14 dalį
draudžiama eiti viešojo (ar) privataus juridinio asmens vadovo
pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, sąrašas. Tokių
asmenų laikotarpyje nuo 2013 metų iki 2018 m. spalio 31 d. buvo
209. Terminas, per kurį šis asmuo neturi teisės eiti viešojo ir
(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigų ar būti kolegialaus
valdymo organo nariu, svyruoja nuo 3 metų iki 5 metų. Daugiau
informacijos apie tai pateikiama 7 lentelėje.
7 lentelė. Tyčinių bankrotų ir fizinių asmenų, kuriems
draudžiama eiti viešojo (ar) privataus juridinio asmens vadovo
pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, skaičius
Laikotarpis
Tyčinių bankrotų skaičius
Fizinių asmenų skaičius, kuriems draudžiama eiti vadovo pareigas
ar būti kolegialaus valdymo organo nariu
1998–2012
56
-
2013
16
25
2014
47
41
2015
64
33
2016
96
31
2017
120
53
2018-10-31
70
26
1998–2018-10-31
469
209
Baudžiamoji atsakomybė, kaip griežčiausia atsakomybės rūšis,
bendrovės vadovui taikoma įmonės tyčinio bankroto atveju.
Baudžiamojo kodekso 209 straipsnis numato, kad asmuo, kuris
sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to
padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas laisvės
atėmimu iki trejų metų. Tai gali būti individualių įmonių
savininkai, ūkinių bendrijų valdytojai, akcinių bendrovių ar
uždarųjų akcinių bendrovių administracijos vadovai.
Bankrutuojančios įmonės vadovas turi laikytis ne tik Civilinio
kodekso (CK), bet ir elgtis rūpestingai bei sąžiningai.
Fizinis asmuo, būdamas bankrutuojančios įmonės vadovu, turi būti
ypatingai atidus ir rūpestingas, veikti išimtinai įmonės
interesais, vengti žalos darymo įmonės kreditoriams, tinkamai ir
sąžiningai atlikti kitas bendrovės vadovui priskirtinas pareigas,
bankroto proceso metu bendradarbiauti su teismu, nagrinėjančiu
bankroto bylą, bendradarbiauti ir su paskirtu bankroto
administratoriumi, kadangi už pareigų nevykdymą jam gali būti
taikoma drausminė, CK ir ĮBĮ numatyta civilinė ir administracinė, o
taip pat ir LR BK numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Pripažinus bankrotą tyčiniu, bankrutuojančios įmonės valdymo
organams gali būti taikoma asmeninė atsakomybė. Tai reiškia, kad
neužtekus bankrutuojančios įmonės turto skoloms padengti,
išieškojimas gali būti nukreiptas į jų asmeninį turtą.
Apygardos teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu esant didelei
žalai, nutarties kopiją išsiunčia prokuratūrai, siekdamas pradėti
ikiteisminį tyrimą dėl galimo nusikalstamo bankroto pagal BK 209
str. Šioje proceso stadijoje praktika taip pat įvairi, sprendžiama,
ar tyčinis bankrotas buvo toks, kuris užtraukia ir baudžiamąją
atsakomybę. Vis tik neretai ikiteisminis tyrimas nepradedamas
traktuojant, kad riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės
peržengta nebuvo. Tokios praktikos negausu, apkaltinamųjų
nuosprendžių nėra itin daug (Tarnybos duomenimis, jų 12). Tačiau
atsižvelgiant į tai, kad paskutiniais metais statistiniai rodikliai
tendencingai didėjo, tikėtina, kad pradės formuotis ir gausesnė
teismų praktika baudžiamajame procese. Nustačius nusikalstamo
bankroto atvejį, įmonės vadovui ar akcininkui gresia baudžiamoji
atsakomybė, t. y. laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų.
Tarnyba yra įpareigota savo tinklalapyje skelbti informaciją
apie asmenis, pripažintus kaltais pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 209 straipsnį dėl nusikalstamo bankroto. Šiuo
metu pripažintų kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 209 straipsnį yra 12 asmenų (5 asmenys pagal Šiaulių
apygardos teismo sprendimus ir 7 asmenys pagal Kauno apygardos
teismo sprendimus). Ši informacija paskelbta Tarnybos interneto
svetainėje
http://www.avnt.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/moni-bankrotas/nusikalstamas-bankrotas/.
Tarnybos prašymu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau –
FNTT, 2018-08-14, Nr. 25/8-7-13107) pateikė statistinius duomenis
(žr. 8 lentelę) apie 2013–2017 metais pradėtas ir ištirtas
nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 209 straipsnyje.
8 lentelė. 2013–2017 metais pradėtos ir ištirtos nusikalstamos
veikos pagal LR BK 209 str.
Nusikalstamos veikos
Metai
2013
2014
2015
2016
2017
Pradėtos tirti
12
9
12
2
10
Ištirtos
6
5
5
4
2
Atkreiptinas dėmesys, kad statistiniai duomenys apie Baudžiamojo
kodekso 209 straipsnyje pradėtas tirti ir ištirtas nusikalstamas
veikas pateikti tik FNTT mastu, tuo tarpu šios nusikalstamos veikos
tyrimas priskirtas ir Lietuvos policijai. Taip pat svarbu pažymėti,
kad procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą ar atsisakyti
jį pradėti priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 166-168 straipsnių nuostatomis įžvelgus Baudžiamojo
kodekso 209 straipsnyje nurodytus nusikalstamo bankroto
požymius.
Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro duomenimis
(2018-08-07, Nr. 140-S-5988/1.1) tyrimų pagal LR BK 209 straipsnį
„Nusikalstamas bankrotas“ kiekvienais metais daugėja ir sudaro nuo
6 proc. 2013 metais iki 21 proc. 2018 metais nuo visų paskirtų
tyrimų.
Paliktos bankrutuoti įmonės kreditoriai turi teisę individualiai
reikalauti žalos atlyginimo iš asmenų, kurie tyčia privedė įmonę
prie bankroto– tokiu būdu suteikiama papildoma galimybė atgauti
skolą.
Įmonės bankrotas teismo iniciatyva, kreditorių arba bankroto
administratoriaus prašymu turi būti pripažįstamas tyčiniu. Nuo
bankrutavusios įmonės likvidavimo momento (teismas priima nutartį
likviduoti įmonę dėl bankroto) kiekvienas dėl tyčinio bankroto
likviduotos bendrovės kreditorius, kurio reikalavimai nebuvo
patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti
tiesioginius reikalavimus dėl žalos atlyginimo už tyčinį bankrotą
atsakingam asmeniui. Kreditoriaus ieškinys už tyčinį bankrotą
atsakingam asmeniui gali būti pareiškiamas per 3 metų nuo momento,
kai kreditoriui tapo žinoma, jog įmonės bankroto metu konkretaus
dydžio skola jam nebus grąžinta.
Tokie procesai užtrunka ilgai ir reikalauja nemažai kreditorių
pastangų, tačiau tai yra reali papildoma galimybė atgauti skolą. Be
to, apsunkinama galimybė išvengti atsakomybės dėl buvusios įmonės
bankroto ir pradėti naują verslą, o patirtus nuostolius palikti
kreditoriams, kurie nebuvo tiesiogiai atsakingi už įmonės
bankrotą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų
kolegija 2017 m. balandžio 24 d. priėmė svarbią nutartį dėl tyčinio
bankroto
(http://www.tgsbaltic.com/naujienos/zinios/tycinis-bankrotas-pasiaiskink-arba-mokek):
Pirma, iki nutarties priėmimo Lietuvos įmonių bankroto įstatymas
paliko atvirą klausimą, kokios yra atsakomybės už tyčinį bankrotą
ribos? Ar žalos atlyginimo gali tikėtis absoliučiai visi įmonės
kreditoriai, nepaisant to, kada atsirado jų reikalavimai?
Pavyzdžiui, buvo neaišku, ar žalos atlyginimo gali prašyti ir tas
kreditorius, kurio reikalavimas atsirado keleri metai iki bankroto
bylos iškėlimo, kai bendrovė buvo visiškai moki? Ar žalos
kompensavimo gali tikėtis tik tie kreditoriai, kurių reikalavimai
buvo neįvykdyti būtent dėl veiksmų, privedusių bendrovę prie
bankroto?
Teismas laikėsi pirmosios pozicijos ir reikšmingai išplėtė
atsakomybės apimtį. Aukščiausiojo Teismo požiūriu, tyčinio bankroto
pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti
veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų
bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su
kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas
pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus
teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės
negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties
pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam
kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro
bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo
nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų
nesąžiningų veiksmų atlikimo.
Antra, įtvirtinta labai svarbi prezumpcija – tyčinis bankrotas
reiškia, kad kreditorių nepadengti reikalavimai yra laikomi žala.
Prezumpcija yra svarbi, kadangi kreditorių reikalavimai gali
atsirasti įvairiais pagrindais, kurie gali būti ir nesusiję su
bankrotą sukėlusiais veiksmais. Tokiu atveju prezumpciją turi
paneigti tas asmuo ar asmenys, kurie atliko tyčinį bankrotą
sukėlusius veiksmus. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl
tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo,
teismo teigimu, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai
žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po
veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent
šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes
nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo“.
Tiesa, teismas sukonkretino pačią tyčinio bankroto samprata.
Teismų praktikoje būta atvejų, kai tyčinis bankrotas būdavo
konstatuojamas nustačius sudarytus vos du ar tris nuostolingus
sandorius. Nuo šiol šio pobūdžio bylose bus privaloma tirti ir
vertinti veiksmų, vedančių prie bankroto, tam tikrą masiškumą,
sistemiškumą. Todėl tais atvejais, kai nėra priežastinio ryšio tarp
sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp
sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio
pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai
(pavyzdžiui, nuostolingų sandorių sudarymas, buhalterinės apskaitos
aplaidus ar apgaulingas tvarkymas ir pan.) gali būti įvertinti
naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą
negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir
kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie
bankroto tyčia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis vertintina kaip tiek
atitinkanti bendrą civilinės atsakomybės politiką, tiek ir šių
dienų realijas. Teisės politikos požiūriu manoma, kad būtent
tyčinės veikos yra pačios pavojingiausios, sukeliančios didžiausius
neigiamus padarinius, todėl ir turtinė atsakomybė už juos turi būti
taikoma plačiausiai. Kreditoriai, besikreipiantis į teismą dėl
žalos atlyginimo, susiduria su problema, kad prie bankroto bendrovę
tyčia vedę asmenys įprastai tokią veiklą slepia, todėl tokio
pobūdžio bylose nėra tiesioginių įrodymų, kad tyčiniai veiksmai
prisidėjo prie konkretaus kreditoriaus žalos atsiradimo. Todėl
įrodinėjimo pareigos perkėlimas už tyčinį bankrotą kaltam asmeniui
vertintinas kaip racionali ir efektyvi praktinė priemonė, kuri
prisideda ir prie prevencinių tikslų: atsakomybė įrodyti savo
nekaltumą tyčinio bankroto byloje galėtų tapti pakankama paskata
asmenims vengti veiklos, kuri gali baigtis tokiais kaltinimais.
Praktiniai pavyzdžiai, susiję su tyčiniais bankrotais
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi
pripažino bankrutavusios UAB „ERP“ bankrotą tyčiniu. Įmonė anksčiau
teikė paslaugas Finansų ministerijai, Muitinės departamentui,
„Sodrai“, Valstybinei ligonių kasai ir Lietuvos paštui. Bankroto
byla bendrovei iškelta 2012 metų gruodį. Teismas nustatė, kad
vadovai UAB „ERP“ lėšas naudojo asmeniniams poreikiams – už jas
buvo perkami maisto produktai, gėrimai, drabužiai, galanterija,
tarp jų ir brangūs laikrodžiai, namų apyvokos daiktai, vaizdo bei
garso technika, kuri negali būti skirta įmonės poreikiams. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas patvirtino ankstesnius teismų
sprendimus.
VMI kreipėsi į teismą su prašymu dėl bankroto pripažinimo
tyčiniu, nurodė, kad BUAB „Auto A-Z“ buvo nemoki nuo 2010 metų,
tačiau nė vienas iš suinteresuotų asmenų nesikreipė į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo. Įmonei bankrotas Kauno apygardos teismo
nutartimi buvo iškeltas tik 2013 m. gruodžio 11 d. VMI savo prašyme
nurodė, kad suinteresuoti asmenys iki UAB „Auto A-Z“ bankroto bylos
iškėlimo sistemingai vykdė įmonės veiklos perkėlimą su bendrovės
akcininkais susijusioms įmonėms, pardavė prieš bankroto bylos
iškėlimą bendrovės akcijas, siekdami išvengti atsakomybės už
sudarytus sandorius, prieš bankroto bylos iškėlimą susijusioms
įmonėms perleido turtą (prekės ženklą, baldus, kompiuterius,
interneto svetainę ir kt. vertingą turtą), kuris buvo pagrindinė
materialinė bazė sėkmingai verslo tąsai, sudarė trišales
reikalavimų perleidimo sutartis su susijusiais asmenimis, likvidus
bendrovės turtas buvo perduotas susijusiems asmenims paliekant
bendrovėje nelikvidžias prekes. Po bankroto bylos iškėlimo
bendrovėje faktiškai turto neliko. 2016 m. birželio 9 d.
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes
tyčiniam įmonės bankrotui konstatuoti, o atskirųjų skundų
argumentai nesudarė pagrindo naikinti pagrįstos ir teisėtos
pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties.
2017 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi,
kuri įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos, UAB „CCM Baltic“ bankrotas
pripažintas tyčiniu. Teismas nustatė, kad UAB „CCM Baltic“ sudarė
nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, įskaitant akcijų
ar kito finansinio turto pirkimus, pardavimus ar perdavimus. Įmonės
akcijos buvo parduotos mažesne nei rinkos verte. Taip pat teismas
nustatė, kad UAB „CCM Baltic“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma
aplaidžiai, balansai laikotarpiu nuo teismui pateikto pareiškimo
dėl bankroto bylos iškėlimo iki nutarties iškelti bankroto bylą
keitėsi kelis kartus, t. y. buvo iškraipomi balanso duomenys.
Teismas pasisakė, kad tokie vadovų ir akcininkų veiksmai vedė įmonę
prie tyčinio bankroto.
Dar vienas pavyzdys, kai 2017 m. spalio 26 d. nutartimi Lietuvos
apeliacinis teismas pripažino Vilniaus apygardos teismo (2017 m.
birželio 21 d.) išvadą, jog BUAB „Marbau“ vadovai, vengdami
perduoti įmonės dokumentus ir turtą teismo paskirtam bankroto
administratoriui, siekė užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias
įmonės bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, t.
y. šie nustatyti teisės aktų pažeidimai ir buvo tyčinio bankroto
požymiai.
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi
pripažino BUAB „Decorus“ bankrotą tyčiniu, nustatęs ĮBĮ 20
straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose bei 3 dalies 2 punkte
įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Nutartis buvo apskųsta,
tačiau Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad pirmosios
instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines
aplinkybes, tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo
išvados atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Byloje taip pat
nustatytinas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo
ir nemokios įmonės būklės esminio pabloginimo siekiant atsiskaityti
su pasirinktais kreditoriais bei apriboti kitų kreditorių galimybes
nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.
Tai tik keletas konkrečių pavydžių, įrodančių, koks sudėtingas
bei ilgas yra tyčinio bankroto proceso nagrinėjimas.
IŠVADOS
Nuo 2013 m. spalio 1 d., įsigaliojus ĮBĮ pataisoms, kuriomis
buvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos, žymiai
padidėjo įmonių, kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, skaičius
– nuo 16 bankrotų 2013 m. iki 120 bankrotų 2017 m. Tyčinio bankroto
procesai nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo
trukdavo vidutiniškai nuo 1,7 metų 2018 m. iki – 4,83 metų 2013
m.
Dažniausiai įmonės bankrotas yra pripažįstamas tyčiniu, jeigu
yra nustatomos ĮBĮ įtvirtintos prezumpcijos, t. y. įmonėje
atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant
įstatymuose įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, nebuvo vykdomas ĮBĮ
reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai
įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo
užmokestis ir kt.
Tarnybos duomenimis, 2018 metų sausio–spalio mėn.
bankrutuojančiomis tapo 1815 įmonių, o tai 757 įmonėmis (29,4
proc.) mažiau nei tuo pačiu metu 2017 metais. Per tą patį
laikotarpį tyčinių bankrotų skaičius sumažėjo 30,69 proc., iki 70
bankrotų (101 –2017 metų sausio–spalio mėn.). Darytina išvada, kad
tyčinių bankrotų skaičius 2018 m. mažėja dėl ženkliai sumažėjusio
bankrutuojančių įmonių skaičiaus.
2017 m. duomenimis, didžiausias tyčinių bankroto skaičius buvo
Vilniaus apskrityje – 52 įmonės (43,33 proc.), Kauno apskrityje –
24 įmonės (20 proc.), Klaipėdos apskrityje – 19 įmonių (15,83
proc.) ir Panevėžio apskrityje – 8 įmonės (6,67 proc.).
Lietuvoje dominuoja didmeninės ir mažmeninės prekybos ir statybų
sektoriai, pirmaujantys ir bankroto srityje, todėl logiška, kad
šioje srityse dažniausiai pasitaiko ir tyčinių bankrotų: 134 įmonės
ir 95 įmonės arba 28,6 proc. ir 20,3 proc. iš visų paskelbtų
tyčinių bankrotų šalyje. Trečioje vietoje – apdirbamosios gamybos
sektorius – 63 įmonės (13,4 proc.). Šie trys sektoriai sudaro 62,3
proc. (292 įmonės) iš visų nustatytų tyčinių bankrotų
skaičiaus.
Pripažinus bankrotą tyčiniu, bankrutuojančios įmonės valdymo
organų nariams gali būti taikoma ir asmeninė atsakomybė. Tai
reiškia, kad neužtekus bankrutuojančios įmonės turto skoloms
padengti, išieškojimas gali būti nukreiptas į jų asmeninį
turtą.
Dažniausiai yra tiesioginis ryšys tarp tyčinių bankrotų
skaičiaus ir kreditorių reikalavimų santykio su turtu, t. y.
didėjant tyčinių bankrotų skaičiui, didėja ir kreditorių
reikalavimų santykis su turtu. Išimtį sudaro 2017 metai, kai
tyčinių bankroto skaičiui padidėjus 25 proc. (nuo 96 iki 120
tyčinių bankrotų) tokiu pat procentu sumažėjo kreditorių
reikalavimų santykis su turtu (nuo 217 proc. iki 192 proc.). Taip
pat labai išsiskyrė ir 2015 metai – padidėjus tyčinių bankrotų
skaičiui 36 proc. (nuo 47 iki 64 tyčinių bankrotų), kreditorių
reikalavimų santykis su turtu sumažėjo 2,2 karto (nuo 198 proc. iki
91 proc.).
Ona Toliautienė, tel. (8 5) 212 5464, el. p.
Ona.Toliautienė@avnt.lt
