4

UDK 821.111-93 Bl-08

Versta iš:Marcus BlakeAT L A N T I S : R E V E L AT I O NPenguin Books Ltd,UK, 2013

ISBN 978-609-8105-06-3

Copyright © 2013 by Marcus Blake© Vertimas į lietuvių kalbą, Milda Dyke, 2014© Leidykla „Aukso pieva“, 2014

4

– Na, jau na, – tarė sau Marta, kai jiedu su Renu skynėsi kelią per turgų ieškodami taksi. Juk visos tos kalbos apie grandi-ninį pjūklą tėra paistalai. Piktaliežuvių pramanai. Nesvarbu, ar Markonas pavojingiausias žmogus Haityje, ar ne, vis vie-na tikriausiai ant sienos sau už nugaros pasikabinęs motinos nuotrauką. Tik riausiai, kaip ir kiekvienas Karibų rajono nusi-kaltėlių karalius, juodą darbą palieka samdiniams.

Išsigandęs taksistas juos išleido, ir jei taksi galėtų nuskuos-ti, tai šis kaip tik taip ir padarė. Jie patraukė ilgu taku prie nublukusio balto namo, apžėlusio siūruojančiais nendrynais, prisistatė senyvai moteriai, prieangyje sėdinčiai su automati-niu šautuvu sterblėje ir kramtančiai tabaką. Ji ir parodė jiems, kaip nueiti į didžiulį priimamąjį kabinetą.

Čia už plataus rašomojo stalo sėdėjo Markonas. Trumpi tvar kingi plaukai. Akiniai juodais rėmeliais, čežantys bal-tutėlaičiai marškiniai, žvilgsnis nesvyruojantis, o ant sienos jam už gal vos – grandininis pjūklas.

– Marta ir Lorensas Anchelesai, – tarė sodriu balsu, pran-cūzų kalba, maišyta su kreolų tarme, – kaip malonu ir vėl jus

5

„...vėlesniais laikais, ištikus neregėtiems žemės drebėjimams ir potvyniams, per vieną baisią dieną ir naktį,

visa jūsų kariuomenė prasmego po žeme, taip pat ir Atlantidos sala pranyko, nugrimzdusi gelmėse“.

Platonas. Timajas. Kritijas*

* Vertė Naglis Kardelis.

6

7

Įvadas

1945 m. balandžio 15-oji Atlanto vandenynas,

23 mylios nuo pietinio Urugvajaus smaigalio

Jų laivas sukinėjosi vandenyse ties Urugvajaus pakrante, kai pa-sigirdusi sirena išsklaidė paskutines viltis, kurias kapitonas fon Francas dar leido sau puoselėti. Juos puola.

Povandeninis laivas sudundėjo nuo bėgančių į savo vietas vyrų žingsnių. Fon Francas brovėsi pro juos, virstančius iš siaurų gultų, traukiančius ant kojų batus, skynėsi kelią siaurais, pilkš-vais laivo koridoriais. Vyrų tebuvo likusi saujelė. Visų jų veiduo-se išvydo tai, ką jau buvo matęs ir anksčiau – juos vagojo išseki-mas. Taip žvelgia mūšio paženklinti žmonės.

Tačiau kaip jie galėtų būti paženklinti mūšio? Juk jo nematė. Norėdamas rasti atsakymą, bandė įsižiūrėti į tuščias vyrų akis, bet nieko neišvydo. Tik kraupią tuštumą. O fon Osvaldas, archeo­logas, jis juk nemiręs. Fon Osvaldas juk dingęs, reikėtų pripažinti.

– Ar tu prisimeni? – paklausė kapitonas pirmąjį budintį kari-ninką Hanseną.

Vyras žengtelėjo atgal.– Prisimenu ką, her kapitone? Fon Francas tarsi ketino pasakyti, ką matęs... žmones, visa

kas įvyko, tą pranešimą. Bet ne. Juk pagaliau tai ir keista, jis juk

8

protingas žmogus, racionalus, nelinkęs fantazuoti, tačiau nė aki-mirką neabejojo buvęs viso to liudininku. Tikrai nė menkiausiai neabejojo, kad niekada nėra patyręs jokių haliucinacijų nei be-protybės priepuolių. Kažin kaip žinojo, kad ta žinia – taika – tik ra, kad ji vienintelė svarbi, ir jam lemta ją skleisti pasaulyje.

Tai ir buvo svarbiausia. Kapitonas nubildėjo į kontrolinį kam-barį, keistai tuščią kontrolinį kambarį, kur pro periskopą įžiūrė-jo puolėjo pavadinimą „HMS Wildflower“. Britų kreiseris šiuo metu kaip tik lėtai apsisuka. Netrukus patrauks tiesiai į juos, bandydamas taranuoti.

Ne, pagalvojo jis. Nukeliauti tokį kelią, išvysti tai, ką išvydo jis, o paskui susilaukti šitokio galo. Ne, šito jis tikrai neleis.

– Neriam, – sušuko jis, – neriam. Kontrolinėje patalpoje sklendžių rankenėlės ėmė suktis, lai-

kas, regis, sustojo fon Francui stebint, kaip „Wildflower“ skro-džia jūrą artėdamas į juos. Jų bakai prisipildė vandens. Lėtai paniro periskopas, povandeniniam laivui lėtai – nepakenčiamai lėtai – pasineriant po bangomis. Vos spėjo išvengti smūgio.

Bet jis žinojo, kad dar per anksti lengviau atsikvėpti. Ten pa-viršiuje „HMS Wildflower“ perjungs variklius į atbulinę eigą. Fon Francas puikiausiai įsivaizdavo, kas vyksta britų laive. Specialistai ant denio puola prie bombosvaidžių, užtaiso gilumines bombas. Sraigtai sustoja, varikliai trumpam prityla, mažindami ryjamą energiją, ima dirbti tuščiąja eiga, vyrai, hidrolokatoriuje susigrū-dę aplink „Asdic“ įrangos operatorių, prispaudę prie ausų ausi-nes, klauso menkiausio įrangos dzingtelėjimo. Skamba nurody-mai, vardijami gyliai ir atstumai, skanduojami įsakymai, sukamos rankenos. Tinkama kryptimi nukreipiami bombosvaidžių bokštų vamzdžiai. Pasigirsta komanda nuo kapitono tiltelio, ir gilumi-nės bombos iššaunamos. Jos šnypščia ir dunksi, paskui vienu metu iškart pasigirsta aštuonetas pliumptelėjimų, kai didžiulės

9

sta tinės, – jūreiviai jas vadina šiukšlinėmis, – drioksteli į jūrą ir ima grimzti. Aštuonios dugnan garmančios mirties statinės.

Atrodė, kad taip ir girdėjo: „Giluminės bombos dislokuotos, kapitone.“

Tai veikiausiai „Mark VII“ tipo giluminės bombos. Britų lai-vynas padvigubino jų grimzdimo greitį iki daugiau kaip penkio-likos pėdų per sekundę, prikabinęs svorius. Jos bus išdėstytos rombu, nes tai užtikrins, kad jų, vokiečių, povandeninis laivas patektų į sprogimo spindulį. Sprogmenų šiose statinėse tiek, kad jos pramuša povandeninio laivo korpusą per dvidešimties pėdų atstumą.

Tačiau tai vis viena tik giluminės bombos. Tai vis viena ne „Hedgehog“ priešpovandeninio laivo bombų

svaidytuvas. Jo bombos galingesnės, sprogsta vos susidūrusios su taikiniu. Ir ne „Squid“ povandeniniams laivams naikinti skir-tas minosvaidis, kuris pagal sonaro nustatytą atstumą automa-tiškai išsiunčia į taikinį nukreiptas gilumines bombas.

Ne, šias paprastas gilumines bombas paleidžia žmogus, sprendimą priima operatorius.

Kaip tik tai ir kartojo sau fon Francas atsirėmęs į korpusą, vaitojantį nuo vis didėjančio vandens spaudimo, o tuo metu jų povandeninis laivas leidosi gilyn.

„Du šimtai pėdų, kapitone. Du šimtai penkiasdešimt pėdų, kapitone.“

Įsivaizdavo, kaip grimzta statinės su giluminėmis bombomis, kaip paviršiun kyla burbulai. Matė paklaikusias vyrų kontroli-nėje patalpoje akis. Visi, kaip ir jis, nesiskutę. Visi, kaip ir jis, pra-dvokę baimės ir kūno kvapais. Pavandeniniame laive šito gero per akis.

Užsimerkė ir meldė išgelbėjimo. Tvirtino sau, kad jie išgyve-no šimtus giluminių bombų atakų. Šimtus. Guodėsi ir tuo, kad jų

10

povandeninis laivas pajėgus panerti į vandenį giliau už bet kokį kitą šios planetos laivą. Taip giliai, kad jo nepasieks joks kitas laivas, kad tokiu gyliu neįsiraus giluminės bombos.

Kita vertus.Kita vertus, jie juk negali nerti gilyn greičiau už grimztančias

gilumines bombas. Jų laivas jau anksčiau apniokotas. Tarsi gir-dėte girdėjo kankinamo girgždančio metalo dejonę, tokio tvir-to, bet tokio pažeisto. Matė, kaip pilkšvos dažų dulkelės kone dailiai plevena ant plieno grindų. Stebėjo įsitempusias kniedes. Suprantama, laivo ryšio prietaisai neveikė. Sunku net prisiminti, kada jie išsiuntė paskutinį pranešimą – turbūt daugiau kaip prieš du mėnesius. Per tą laiką šitiek visko pasikeitė. Tada jis buvo ka-rinio laivo, ištikimo fiureriui, kapitonas. Dabar jie plaukia su tai-kos misija, plukdo laivą sąjungininkams.

O, jei vyrai aname kreiseryje kaip nors galėtų tai sužinoti. Bet dabar galėjo viltis tik vieno, kad Dievas jiems visiems paro-dys malonę, nes juk britams neseniai ir taip jau pasisekė. Kai jie paleis bombas, smūgis sutrikdys „Wildflower“ sonarui priimti signalus, tuomet, kol užpuoliko prietaisai vėl ims rodyti, jie su savo povandeniniu laivu spės pasprukti. Jei tik išgyventų tų gi-luminių bombų smūgį...

Dunkst. Bukas grėsmingas pažįstamas detonuojamų sprogmenų

garsas. Viena... dvi... trys.Girdėti vis arčiau.Parblokšti pirmųjų smūgio bangų, vyrai kontrolinėje patal-

poje nusitvėrė kas ko. Žinojo, kad pirmoji smūgio banga išties negailestinga, bet paprastai korpusas labiausiai nukenčia nuo antrosios.

Keturios... Penkios... Šešios.

11

Juos blaškė į šalis. Septynios... Aštuonios...Bet jų povandeninis laivas vis dar kvėpavo ir vaitojo, suskal-

dytas metalas dejavo ir skundėsi. Kol pagaliau dunksėjimas liovėsi. Įsivyravo tyla. Jūrų kapitonas fon Francas susivokė, kad buvo

užgniaužęs kvapą ir iškvėpė lygiai tuo pat metu kaip ir kiti vyrai aplink, tad kambaryje pasigirdo bendras palengvėjimo atodū-sis. Jų maldos išklausytos. Gal Dievas atkreipė į juos maloningą žvilgsnį.

Tačiau tada jų povandeninis laivas pasviro. Pasigirdo skylan-čio metalo traškesys, vidun šliūkštelėjusio vandens ūžtelėjimas.

Paskutinį sykį ūktelėjo sirena.

20

3

Nuošali įlankėlė Haičio pakrantėje

Iš abiejų nuošalios įlankos pusių į vandenį tarsi kreivi dantys iš-sikiša prieplaukos. Prie jų prirakintos seniai užmirštos irklinės valtys. Švelniai sūpuojamos srovės, jos pūva negailestingoje Hai-čio saulėje. Ant tykių vandenų savo šokį šoka saulės spinduliai, vabzdžių tumulai iškyla ir vėl neria vandenin, tylą pertraukia tik prislopinti garsai iš netoli esančio Labadi paplūdimo. Tai galėjo būti mažutėlis rojus. Tai būtų buvęs rojus, jei ne vandenyje plū-duriuojantis kūnas.

Žvejai spoksojo į jį be žado. Nuleidę meškeres į vandenį nuo kurios nors prieplaukos, malšindami troškulį alučiu, jie buvo pratę maloniai sau dykinėti, tačiau dabar meškeres padėjo į šalį ir ilgokai stebėjo, kaip kūnas plūduriuoja veidu į vandenį, kaip atsitrenkia į prieplaukų ramsčius, juos apiplaukia vandenyje laisvai kadaruojančiom rankom ir kojom.

Apžiūrėję negyvėlį, liūdnai susiraukė. Veikiausiai atplukdy-tas iš atviros jūros, tai buvo jauno baltojo kūnas... Jo ar jos? Sunku atskirti: negyvėlis mūvėjo džinsus, vilkėjo sportinius marškinė-lius, buvo apsiavęs sportbačius. Ilgi plaukai tyvuliavo vandeny tarsi tamsi aureolė.

21

Vienas žvejys nuleido žemyn kablį laimikiui ištraukti ir baks-telėjo kūną. Šis neskubriai vandenyje apsivertė veidu į viršų.

Tada jie išvydo, kad tai vaikinas. Jaunuolis, kokių septynioli-kos ar aštuoniolikos. Ir nors mirė, be abejo, šiurpia mirtimi, akys buvo užmerktos, veide – taikinga išraiška.

Tačiau tuomet negyvėlis netikėtai atsimerkė ir pažvelgė į tre-jetą žvejų. Šie aiktelėjo ir žengtelėjo atatupsti. Vyras, laikydamas kablį, pasitraukė atgal taip smarkiai, kad užkliuvo ir nugriuvo ant prieplaukos. Plačiai išplėstomis akimis žiūrėjo vienas į kitą, ir nors nė vienas neištarė nė žodžio, visi galvojo tą patį. Tai ne-įmanoma, juk vaikinas tikrai buvo... miręs. Jie tikrai matė, kaip šis atplaukė veidu paniręs į vandenį. Juk taip ilgai užgniaužęs kvapą niekas neištvertų.

Pagaliau vienas atsitokėjo, įsirėmė rankomis į šonus ir pra-pliupo kvatotis, kad buvo apkvailintas. Juos apmulkino, pranešė kvatodamasis. Jaunuolis juos tiesiog apmulkino. Ar jis buvo su akvalangu, ar turėjo kvėpavimo vamzdelį, koks skirtumas, jis vis viena juos apkvailino.

Vyras pasilenkė per prieplaukos kraštą, norėdamas parodyti supratęs juoką, ketindamas šūktelėti, kad viskas gerai, pasvei-kinti jį su vykusiu pokštu, tačiau vaikino jau nesimatė, jis arba pasislėpė, ar nuplaukė krėsti savo pokštų kur kitur, ir žvejai juo-kėsi galvodami apie tai, kokia nerūpestinga yra jaunystė. Juokėsi taip smarkiai, kad beveik nepastebėjo mažo greitaeigio katerio, kuris atparpė į prieplauką vairuojamas merginos.

Mergina buvo vardu Marta Ancheles. Išvydus žvejus, ją neno-romis apėmė pavydas, nors jai tik septyniolika, sakytum, išties jauna, jos gyvenimas toli gražu nebuvo be rūpesčių. Bent jau šiandien. Šiandien ji beprotiškai nervinosi.

Pažiūrėjęs į ją, niekas nebūtų to pasakęs. Jausmus mokėjo nu-slėpti. Bet pati Marta žinojo, kaip ji jaudinasi. Žinojo iš to, kaip jai

22

skausmingai gniaužė skrandį, rankos slidinėjo ant katerio vairo, teko tvardytis, kad nekramtytų apatinės lūpos, o tai darydavo tik susinervinusi.

Mažindama greitį, tarsi pastebėjo kažką po viena prieplau-ka. Per vandenį brido vaikinas, žvilgsnį nukreipęs į ją. Baltao-dis jaunuolis, ji atkreipė dėmesį. Baltaodis ilgais plaukais. Iš toli pastebėjo skvarbias akis, kurios švytėjo net šešėlyje. Tačiau kai pažvelgė antrąkart, jis buvo dingęs.

Kol mergina susikaupusi švartavo „Consuelą“ prieplaukoje, Renas iššoko iš valties, laikydamas virvę su sumegzta kilpa ran-koje. Rišdama valtį, mergina vėl pagalvojo apie tai, kas jų laukia.

Stengėsi nustumti šalin mintis apie tą grandininį pjūklą.

Žvejai klydo spėliodami apie tą vaikiną po prieplauka. Neturė-jo jis nei jokio akvalango, nei kvėpavimo vamzdelio ir neketino niekam krėsti jokių pokštų. Nors, kaip ir Marta, buvo išties jau-nas, jo gyvenimas taip pat toli gražu nebuvo toks nerūpestingas. Taip, jis turėjo savų bėdų.

Visų pirma jam skaudėjo galvą: skausmas sklido nuo dar jautraus gumbo ant pakaušio, kur jau traukėsi šašas. Tačiau tai tebuvo bukas skausmas, netrukus jis praeis, dėl to neverta jaudintis. Bėda, tikroji jo bėda buvo ta, – kad iš tiesų jis visai neįstengė prisiminti nieko, nė menkiausio trupinio to, kas vyko iki jam pabundant vandenyje. Aišku, turbūt netrukus iš to tik pasijuoks, nes paaiškės, kad tai viso labo tik absurdiškas nesu-sipratimas.

Šiaip jis šį tą žinojo, štai, pavyzdžiui, ten iš valties išlipa daili mergina, sūrus vanduo turėtų išvalyti žaizdą ant jo pakaušio, pa-skutinis Amerikos pilietinio karo šūvis nuaidėjo 1865 m. birželio 22­ąją. Tik nieko neprisiminė apie save. Jis tarsi matė paveikslą,

23

ryškų ir aiškų, tačiau jo jame nebuvo, tarytum jo galvoje būtų prasivėrusi tuščia erdvė, ne, gal veikiau ten užrakintas kamba-rys, ir jis, nepaisant visų pastangų, liko jame užrakintas. Bet jam juk grįš atmintis, tiesa? Juk pagaliau tai tėra amnezija, įprastas šalutinis smūgio į galvą poveikis, dažniausiai laikinas. Jam tie-siog reikia sukaupti kantrybę, neišsigąsti, palaukti, kol kas nors pažadins jo atmintį. Taip, būtent taip, nusprendė jis.

Tuo tarpu stebėjo merginą. Ji mūvėjo iš džinsų nukirptus api-brizgusiais galais šortus, laisvą baltą palaidinę, lipdama iš val-ties už nugaros suėmė plaukus. Kartu su ja atplaukė vyresnis vyrukas, tamsiais, ant akių krintančiais plaukais, su džinsais, iš po atraitotų juodų marškinėlių rankovių matėsi tatuiruotės. Ir nors judesiai atrodė nerūpestingi, nors jie net nusišypsojo vienas kitam, vaikinas iš vandens matė, kad jie abu dėl kažko sunerimę. Kai mergina žvilgsniu apmetė įlanką, jis pritūpė į tamsų vandenį palei prieplaukos atramas, bet žvilgsnio neatitraukė. Taip, jis ne-klysta. Merginos veidą temdo nerimas. Ji kramto lūpą.

Pririšę katerį, nuo prieplaukos tiedu nuėjo į sužėlusius krū-mynus įlankos pakraštyje. Vaikinas dar pabrido vandeniu klau-sydamasis žvejų klegesio, o šie, sprendžiant iš garsų, matyt, nu-tarė eiti pasistiprinti. Atrodė, kad jie tvarkėsi ištisą amžinybę, ta-čiau kai pagaliau nuėjo, jaunuolis priplaukė arčiau prieplaukos ir išniro iš vandens prie šilto atsišerpetojusio medžio, truputėlį pastovėjo, apžiūrėdamas save ir visa, kas aplink. Avėjo sport-bačius, mūvėjo džinsus, vilkėjo baltus, šiek tiek jam per ankštus sportinius marškinėlius.

Ir jautėsi... keistai. Trūko oro. Svaigo galva. Staiga pasidarė taip silpna, kad priklaupė ant vieno kelio, krumpliais atsirė-mė į prieplauką ir, stengdamasis įveikti silpnumą, gaudė orą. Paskui blogumas praėjo. Stovėjo, skrandyje jausdamas šleikš-tulį. Susiėmė už galvos ir ėmė masažuoti smilkinį. Paskui sau

24

ant delno pirmą kartą pastebėjo trijų žodžių įrašą: 1.

Užrašyta graikiškai. Tai jis žinojo. Tiesiog žinojo. Svarstyda-mas, iš kur tai žino, ilgėliau stebeilijo į užrašą, vildamasis, kad šis pažadins jo atmintį. Deja, ne. Nieko. Graikiškai mokėjo, tačiau neįstengė prisiminti nė savo vardo. Kone nusišypsojo, tokia iro-niška atrodė jo situacija. Nes žinojo ir tai, kas yra ironija.

1 Atpirkimas, nušvitimas, išgelbėjimas (gr.).

25www.auksopieva.lt

Legendos pasakoja, kad neregėto grožio Atlantidos miestas,

nuostabi, galinga ir turtinga civilizacija nugrimzdo į jūrą.

Iki šiol šią istoriją gaubia mitai ir neatskleistos paslaptys.

Jaunuolis, praradęs atmintį, išplukdomas Haičio paplūdimyje.

Pabudęs jis nė nenutuokia, kas jis toks ir iš kur atvyko. Vaikinas turi

nepaprastų galių. Padedamas žavios merginos Martos, jis pradeda žūt-

būtines tapatybės paieškas. Netrukus Achilas atsiduria pačiame dviejų

civilizacijų mirtino žaidimo centre. Jo rankose raktas vienai

didžiausių pasaulio paslapčių įminti. Už to slypi atsakomybė

ir neregėtos galios.

Tai stulbinantis veiksmo ir nuotykių trileris, atskleidžiantis Atlantidos

pas laptis, čia susitinka Bornas. Sunaikinta tapatybė ir Da Vinčio kodas.

Tai pirmoji trilogijos dalis. Pagal šią knygą kuriamas filmas.