Popiežius •kareivis

Pal. J. Matulaitis: •sudegęs nuo darbo kaitros ir meilės ugnies

ATĖJO VASARA!

Nr. 2 (147), 2012 m.

Atsivertimo į meilę laikas•

Saleziečių seserų •dėkingumo šventė

2

„Saleziečių žinios“ visame pasaulyje išeina dvidešimt keturiomis kalbomis, iš viso – dešimties milijonų egzemp­liorių tiražu. Tai – šv. kun. Jono Bosko 1877 m. įsteigtas kultūros ir religinės auklybos žurnalas.

Lietuvių kalba šis žurnalas leidžiamas nuo 1927 m. Lietuvoje jis pasirodo keturis kartus per metus. SŽ rengia ir leidžia Lietuvos šv. kun. J. Bosko draugija.

„Saleziečių žinios“ pasaulyje

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Viršelyje: Vasaros laikotarpis – Dievo dovana kūno ir sielos atgaivai (Frank 3.0 nuotrauka) Saleziečių žinios, 2012 m. gegužė – liepa, Nr. 2 (147)Saleziečių leidinysVyriausiasis redaktorius – kun. P. Dumbliauskas SDBAdministratorius ir atsakingasis leidinio redaktorius – kun. A. Barelli SDBRedakcinė kolegija: kun. M. Petravičius SDB, kun. J. Paszenda SDB, kun. M. Bianco SDB, ses. D. Bučinskaitė FMAStilistė ir korektorė – I. HilbigNuotraukos: A. Barelli (3a, 6, 16, 32b), L. Minelgaitė (5b, 14a, 14b, 15a, 15b), E. Kulionytė (9), Savasana (7), Liet. Centrinis Valstyb. Ar­chyvas (18), Archiwum Marianów Provincji Polskiej (19a, 19b, 22a, 22b), Archivum Generale Marianorum (20), Mikezickar (21), A. Pelė (26a, 26b), P. Pilelis (26c, 26d), M. Ramanauskas (31), A. G. Tamo­šiūnas (30a), O. Posaškova (32a), ANS (33), kitos – iš SŽ archyvoRedakcijos adresas: Erfurto g. 3, LT-04220, Vilnius-49, LIETUVAEl. Paštas: salezinios@yahoo.itRedakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.SL 1977. Tiražas 8 001 egz. Užs. Nr. 2012/37ISSN 1392-5067Spausdino UAB „Spalvų slėnis“, Geležinio Vilko g. 2, LT–03150 Vilnius

T U R I N Y S

()Dievo švelnumas, atsiskleidžiantis per ženklus 3

Daugybė atsakymų reikalaujančių klausimų . . . . . 4

Atsivertimo į meilę laikas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8

Motyvacijos sužadinimo svarba. . . . . . . . . . . . . . 13

Dėkokime už dėkingumo šventę . . . . . . . . . . . . . 14

Interviu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

Meilės rankose: meilė rankose . . . . . . . . . . . . . . 17

Sudegęs nuo darbo kaitros ir meilės ugnies . . . . 18

Jono Bosko jaunystės rungtys . . . . . . . . . . . . . . . 24

Konkursas tęsiasi... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

Jėzus ir moterys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

Kareivėlis Josephas Ratzingeris . . . . . . . . . . . . . 29

Bažnyčios naujienos Lietuvoje ir pasaulyje . . . . . . . . 30

Saleziečių naujienos Lietuvoje ir pasaulyje . . . . . . . . 32

Kaip padėti „Saleziečių žinioms“ . . . . . . . . . . . . . . . . 34

Saleziečių adresai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35

Malda: Meilės pasaulis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36

()()()

3

Re

da

kc

ij

os

ž

od

is

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

REDAkcIJoS žoDIS

Brangūs „Saleziečių žinių“ skaity-tojai,

Sveikiname jus visus, kad ir kur būtumėte: sode, prie ežero, jūros ar darbe. Nors mus jau ilgą laiką slegia įsišaknijusi ekonominė krizė, gera trumpam pailsėti nuo sunkumų – paprastai, su mums brangiais žmo­nėmis. Tarp visko, kas gali suteikti mums naujų jėgų, nepamirškime ir Viešpaties Jėzaus: jis trokšta būti kartu taip pat ir vasarą. Poilsis, kurį Jėzus suteikia mūsų sieloms, nėra mažiau svarbus už kūno poilsį, ran­damą kituose dalykuose.

Viešpats įvairiai lydi mus kasdienia­me gyvenime. Daugelis mūsų, kasdien skubėdami, jaudindamiesi, jausdami įtampą dėl rytojaus, ne visada suge­bame jį aiškiai pajusti. Ne visuomet mums padeda jo meilę teikiantis bu­vimas, tačiau ne todėl, kad jis būtų nepakankamas, o dėl mūsų dėmesio stokos. Atėjus vasarai kiekvienas gali pamatyti savyje tai, kas galbūt per vi­sus metus liko nepastebėta.

Straipsnis apie krikščionio atsiver­timą, ypač vasarą, gali labai padėti suprasti, kad Dievas nuolat ir nepa­liaujamai artėja prie žmogaus. Tačiau tokio artėjimo vaisius galima pamatyti tik tada, kai tikintysis įdeda ir asmeni­nių savo pastangų.

Dievo švelnumas, atsiskleidžiantis per ženklusDievas nepalieka mūsų įvairiuose sunkumuo-se. Yra daug Dievo dėmesio savo sūnums ir dukroms ženklų. Jėzus artėja prie mūsų dau-gybe būdų. Vasara – susitikimo metas.

Antroje 2012­ųjų Strennos daly­je vyriausiasis rektorius kelia mums tikslą šv. Jono Bosko pavyzdžiu dėti daugiau asmeninių pastangų, kad Dievas būtų labiau matomas pasau­lyje. Mums, esantiems Lietuvoje, Die­vo malonės ženklu buvo ir saleziečių seserų generalinės motinos vizitas Kaišiadoryse bei Kaune balandžio pabaigoje. Supratome, kad kiekvie­nas iš mūsų yra svarbus Dievo akyse ir visi su Dievo pagalba esame kvie­čiami atlikti didžių darbų. Esame pa­šaukti tapti vilties dovana visiems, o ypač jaunimui.

Priartėjusio Dievo gerumo ženklai yra ir mus supantys geri žmonės. To­kios asmenybės kaip pal. Jurgis Ma­tulaitis, šv. Jonas Boskas, popiežius Benediktas XVI primena mums šį Dievo švelnumą. Prie jo galite prisi­dėti ir jūs – dalyvaudami konkurse: fotografuokite kun. J. Bosko atvaiz­dus savo bažnyčiose!

Šiame numeryje taip pat rasite dar tris straipsnius krikščionybės klausi­mais: apie kryžiaus ženklo svarbą ir vertę, Jėzaus santykį su jo laikų mo­terimis (retai atskleidžiama tikroji šios temos svarba), tvirtos motyvacijos reikšmę auklėjant jaunimą, kurios ne­galima atskirti nuo tikėjimo ir iš jo ky­lančios paramos.

Taigi, brangūs skaitytojai, toliau ke­liaukime kartu: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? (Rom 8, 31). Skai­tymas skatina mąstymą, mąstymas stiprina tikėjimą, o tikėjimas tampa krikščionišku gyvenimu. Savo kas­dienybėje pastebėkime, kad Dievas yra mums geras, mus palaiko ir ra­gina nesitraukti atgal. Tuomet mūsų gyvenimas, tiek dirbant, tiek ir ilsintis, taps džiaugsmo himnu jam iki kol su­sitiksime Danguje.

Gero jums poilsio ir gerų atostogų!

Redakcija

Tam, kuris kreipiasi į Dievą, nėra jokių neįveikiamų kliūčių

Gyvenime esame pašaukti neužsisklęsti savyje

•

4

S t r e n n a 2 0 1 2

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Vy

ri

au

si

as

is

r

ek

to

ri

us

Šiandienis kun. J. Bosko paveikslasTurime atsakyti į daugybę klausi­mų. Kas buvo kun. J. Boskas? Ką jis sakė, veikė, rašė? Kokios asme­ninės jo savybės padėjo jam taip iš­plėtoti savo veiklą? Koks ryšys tarp šio žmogaus minčių ir darbų? Iš kur gimė jo idėjos, kaip jos buvo plėtoja­mos, kuo buvo naujos? Ką jis galvo­jo apie save ir apie savo siunčiamą žinią veiklos pradžioje, ir kaip šis su­vokimas kito bėgant metams? Ką apie jį, jo veiklą ir žinią manė pirmieji jo bendradarbiai pasauliečiai, dvasi­ninkai, pirmieji saleziečiai, ugdytiniai ir buvę ugdytiniai? Ką apie kun. J. Boską manė ir kaip jį vertino jo am­žininkai: popiežius, vyskupai, kuni­gai, vienuoliai, politinės ir pilietinės valdžios atstovai, finansų pasaulio galingieji, tikintieji ir netikintieji, pla­čiosios masės?

Kokį šio dvasininko paveikslą tapė ir perdavė ateities kartoms „istorinė tradicija“, amžininkai metraštininkai ir biografai, liudijimai bylose, prisi­minimai apie jį, jo asmens išaukšti­nimai reikšmingų datų bei sukakčių progomis? Kaip buvo aiškinama jo istorinė „misija“? Ar kun. J. Boskas buvo tas laukiamas atsakas į perse­kiojamos Bažnyčios poreikius? Kata­

Daugybė atsakymų reikalaujančių klausimų

Kun. J. Boskas rūpinosi įvairiomis jaunimo grupėmis. Ankstesnių laikų ir dabarties prioritetai. Pažinti kun. J. Boską, kad puoselėtume jo dvasingumą savo aplinkoje.Tęsiame vyriausiojo rektoriaus 2012-ųjų metų žinią saleziečiams:PAžinKime Kun. J. BosKą, seKime Juo, o JAunimAs TeBūnA mūsų gYVenimo misiJA.

likiškas atsakas į laikmečio ženklus? „Skurstančių ir apleistų jaunuolių problemos“ sprendimas, socialinės, „visuomeninių klasių“ bendradarbia­vimo problemos sprendimas? Pa­galba liaudies masėms, gerbiant esamą tvarką?

Kas charakterizuoja kun. J. Bos­ką? Misijinė ir kultūrinė veikla? Ar jis išrado „rizikos grupės“ jaunuoliams tinkamą pedagogiką? Ar buvo „rizi­

kos grupės“ jaunimo, žemesniųjų visuomenės sluoksnių, besivystan­čių tautų dvasinis mokytojas? Džiu­gesio, bendražmogiškųjų vertybių, atvirumo visiems be jokios diskrimi­nacijos šventasis? O gal visa tai ir dar daugiau?

Šiandien turi būti iš naujo nutapy­tas kun. J. Bosko paveiklas. Turime išvysti jį kitoje šviesoje – ištikimybės, kuri nėra kartojimasis, keliaklupsčia­

Šiandien turi būti iš naujo nutapytas kun. J. Bosko misijos paveikslas

•

5

Vy

ri

au

si

as

is

r

ek

to

ri

us

S t r e n n a 2 0 1 2

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

vimas formulėms ar visumos suskai­dymas, vardan. Nepakanka apsiriboti vienu kitu įkvepiančiu laišku ar moks­lininko parašytu darbu – reikia visiems drauge pagilinti salezietišku­mo pažinimą, kad įgytume visybišką, profesionalią, aiškią viziją, įvertintu­me istorinį, pedagoginį, dvasinį kun. J. Bosko palikimą, gerai pažintume jaunimo tikrovę, suvoktume krikščio­nio tapatumą šiandienos ir rytojaus visuomenėje bei jo pareigą atsiliep­ti į laiko ženklus. Kitais žodžiais ta­riant, čia kalbame apie tai, kad turime iš naujo įvertinti savo ugdymo institu­cijas, veiklos formas, iš naujo atras­ti Prevencinės sistemos aktualumą, parodyti pasauliui ir Bažnyčiai savitą salezietiško ugdymo stilių.

Šiandien turbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie tapatumo, kiek apie įtikimu­mo krizę. Atrodo, kad esame įkalin­ti esamo status quo ir priešinamės naujovėms daugiau pasąmonės nei sąmoningų intencijų lygiu. Net ir ti­kėdami teologinėmis vertybėmis, kurių pripildytas ir pašventintas krikščioniškasis mūsų gyvenimas, nelengvai pasiekiame savo adresa­tų, kuriems turėtume būti vilties žen­klas, širdis. Mus neramina tai, kad savo gyvenime jie per mažai svar­

bos teikia tikėjimui; mums akivaiz­du, kad turime mažai sąlyčio taškų su jų pasauliu, jų gyvenimo planai yra mums tolimi, o gal net ir sveti­mi; mums atrodo, kad mūsų siun­čiami ženklai, veiksmai, kalbėsena nedaro poveikio jaunimo gyvenimui. Galbūt nepakankamai aiškiai suvo­kiame savo misijos vaidmenį; gal kai kurie nėra įsitikinę mūsų misi­jos naudingumu; gal neranda jų lū­kesčius atitinkančios veiklos formos, nes nesugebame atsinaujinti; gal jaučiasi įspausti į kampą vis primyg­tinesnių reikalavimų, kuriuos diktuo­ja esamos aplinkybės; gal jaučiame per mažai pagarbos tam, kas vyks­ta viduje, ir tam, kas vyksta išorėje. Tačiau istorija mus ragina charizmą padaryti aktualią dabarčiai. Išryškin­siu kelis aspektus, ypač išplėtoda­mas pirmąjį.

Veiklos formų kaita ir ugdytinių keitimasisKun. J. Boskas imdavosi naujos dar­buotės iš karto, kai tik to pareikalau­davo situacija. Dėl to, kad jaunuoliai buvo menkai išprusę, Valdoke atida­ryta pradinė sekmadieninė mokykla, vėliau – vakarinė, dar vėliau – die­

ninė, skirta labiausiai tiems, kurie negalėjo lankyti miesto mokyklų; po to ima veikti kitos mokyklos, įvairios dirbtuvės ir taip toliau – žingsnis po žingsnio, kol atsiranda šv. Pranciš­kaus Salezo oratorijai „priklausantis“ namas. Šie pirmieji namai iš papras­tos sambūrio vietos, kurioje šven­tadieniais buvo mokoma katekizmo ir žaidžiama, tapo visapusiško ug­dymo vieta, o tam tikram skaičiui pragyvenimo šaltinio neturinčių jau­nuolių – tikraisiais jų namais. Prie kiemo ir bažnyčios, kur vaikai buvo ruošiami sakramentams, mokomi ti­kybos, leisdavo laisvalaikį, veikda­vo ką nors pagal savo pomėgius, kur buvo švenčiamos religinės ir pa­saulietinės šventės bei dalijamasi dovanomis, išaugo kitos struktūros, kuriose imta mokyti ir amatų, sie­kiant atitraukti šilto ir šalto patyrusius jaunuolius nuo dažnai pavojingos ir amoralios miesto fabrikų aplinkos. Vėliau atidaryti ir kiti saleziečių na­mai, koledžai­bendrabučiai, įsteigtai Saleziečių draugijai patikėtos ir ma­žosios seminarijos.

Į pirmąją oratoriją atėjo tiek buvę pataisos namų auklėtiniai, tiek jau­ni emigrantai, tiek stiprių sąsajų su savo parapijomis neturėję jaunuo­liai. Taip pat į oratoriją ir bendra­butį priimti studentai bei būsimieji amatininkai, atsidūrę toli nuo savo

Kun. J. Boskas savo veiklos pradžioje įvairiais būdais bandė padėti vaikams

Saleziečių misijų veikla yra skirta visapusiškam jaunimo auklėjimui

6

S t r e n n a 2 0 1 2

6

Vy

ri

au

si

as

is

r

ek

to

ri

us

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

gimtųjų vietų, atkeliavę į miestą mo­kytis amato arba įgyti išsilavinimą, kad gautų darbo. Šiems jaunuo­liams, tiek skurstantiems, tiek turin­tiems tam tikrų ekonominių išteklių, ten buvo sudarytos galimybės dar­buotis dirbtuvėse arba mokytis mo­kyklose su bendrabučiais. Tokie jaunuoliai priklausė dviems visuo­menės sluoksniams: vargstančiųjų ir viduriniajai klasei. Norint atsiliep­ti į kylančius naujus poreikius, buvo atidaromos pradinės, humanitarinių mokslų, profesinės, žemdirbystės, neakivaizdinės mokyklos ir netgi aukštesniajam visuomenės sluoks­niui skirti koledžai, kurie skyrėsi nuo pasaulietinių ar protestantų mokyklų ypač tuo, kad juose buvo užtikrina­mas integralus katalikiškas ugdy­mas pagal Prevencinę sistemą.

Kun. J. Boskas nemanė, kad pir­menybė vargstantiesiems nėra sude­rinama su tuo, jog didžioji mokyklų ir koledžų dalis buvo skirta viduriniajai klasei. Jis neatstumia nė vieno žmo­gaus, tačiau pirmumą teikia viduri­niokams ir vargstantiesiems, nes jie labiausiai reikalingi pagalbos ir para­mos. Vis dėlto būtinų mokėti mokes­čių mechanizmas neleido atidaryti pernelyg daug mokyklų skurstantie­

siems ar stokojantiesiems, nebent atskiroms jaunuolių grupėms, kurios buvo išlaikomos iš privačios ar vi­suomeninės labdaros. Atskirą ugdy­tinių kategoriją sudarė netoliese nuo kun. J. Bosko misijos vietos buvoję labiausiai apleisti, rizikos grupės, sil­pno tikėjimo jaunuoliai, kurie taip pat patekdavo į jo akiratį.

Žinoma, saleziečių misijų vei­kla neapsiriboja jaunimu, bet sie­kia įtraukti visą supantį pasaulį. Ji neapsiriboja ir sielovadine veikla siaurąja to žodžio prasme, bet do­misi visais visuomeninio, pilietinio, kultūrinio gyvenimo aspektais. Kaip teigia pats kun. J. Boskas 1886 m. lapkričio 1 d. rašytame laiške: „Reli­gija ir kultūra turi pasiekti tas tautas, kurios dar jų nepažįsta“. Taip pat iš­skirtinis dėmesys buvo skiriamas tiems jaunuoliams, kurie išreikšda­vo norą tapti kunigais ar vienuo­liais – tai pati brangiausia dovana, kurią galima padovanoti Bažnyčiai ir pasaulietinei visuomenei. Tačiau buvo daugybė atskirtį išgyvenančių skurstančių ir apleistų jaunuolių, at­sidūrusių ypač sudėtingose, kartais tragiškose situacijose, kurie likda­vo už kun. J. Bosko veiklos ribų: tai jaunieji besikuriančių fabrikų darbi­

ninkai, reikalingi globos, rūpesčio, profsąjungų paramos ir pagalbos, kad taptų aktyviais visuomenės pi­liečiais; jaunieji Turino nusikaltėliai; mažamečiai nusikaltėliai ar linku­sieji nusikalsti, su kuriais kun. J. Boskas vis dėlto užmezgė tam ti­krus ryšius; didžiulį skurdą patirian­tys jaunuoliai tiek miestuose, tiek ypač kaimuose; daugybė beraščių amatininkų ir darbininkų; bedarbiai ir emigrantai; protiškai ir fiziškai ne­įgalūs jaunuoliai.

Kas šiandien yra pagrindiniai mūsų veiklos adresatai? Kokios vei­klos formos yra tinkamiausios sie­kiant atsiliepti į jų poreikius? Ar tai, kad iš atnaujintų Saleziečių kongre­gacijos konstitucijų dingo tipiškų sa­leziečių veiklos formų sąrašas, kurio viršuje buvo įrašytos oratorijos, ne­sumažino mums įprastų oratorijų, kurias galbūt pakeitė vidurinės mo­kyklos ir universitetai, skaičiaus?

Apleistas jaunimasKaip jau minėjau iš pradžių, istori­ne prasme kun. J. Bosko misija yra ypač svarbi dėl to, kad jis gebėjo ne tik sukurti savitą metodiką ir veiklos formas, bet visų pirmiausia dėl to, kad aiškiai suvokė ir jautė universa­lų, teologinį ir visuomeninį apleisto jaunimo problemos mastą ir gebėjo komunikuoti šį suvokimą gausioms savo bendradarbių, rėmėjų bei ger­bėjų gretoms. Taigi paklauskime sa­vęs: ar šiandien esame ištikimi jo mokiniai? Ar jaučiame tą įtampą, kurią savo gyvenamojoje aplinkoje kun. J. Boskas jautė tarp idealų ir jų įgyvendinimo, tarp intuicijos ir kon­krečių darbų?

Atliepas į jaunimo reikmes Turint galvoje, kad kun. J. Bosko ug­dymo ir rūpybos iniciatyvos, skirtos jaunimui, praktine prasme priklau­sė nuo konkrečios priežasties, rei­kia pasakyti ir tai, kad jo atliepas į problemas nėra paremtas kokia nors organiška programa ir buvo įgyven­dinamas remiantis kompleksine

Reikia būti ištikimiems kun. J. Bosko dvasiai, atsižvelgiant į naujų laikų iššūkius

7„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 7„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 4 77

Vy

ri

au

si

as

is

r

ek

to

ri

us

S t r e n n a 2 0 1 2

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

visuomeninės ir religinės XIX a. si­tuacijos vizija.

Susidurdamas su savitomis pro­blemomis, jis duodavo betarpiškus ir konkrečiai situacijai tinkamiausius atsakymus, o laikui bėgant rūpestis jaunimu paskatino jį atsiliepti į sudė­tingas jaunimo problemas visame pasaulyje. Herojiškame kun. J. Bos­ko gyvenime nerasime išankstinių il­galaikių veiklos planų ir strategijos, parengtų prie rašomojo stalo – nors šiandien šiuos dalykus teisėtai lai­kome būtinais – tačiau matome jo veiksmingus betarpiškai kylančių, dažnai nenumatytų problemų spren­dimus. Ką šiandien visa tai reiškia mums, gyvenantiems „pasaulinia­me kaime“, kur apie viską sužino­ma realiu laiku, kur galime naudotis gausiais specializuotų mokslo šakų pasiekimais?

Kaip pereiti nuo „skubios pagal­bos“ politikos prie nuoseklaus pla­navimo politikos? Kokiais kriterijais remdamiesi galime imtis operatyvios veiklos, siekdami atsiliepti į aktualias istorijos negandas? Kaip išvengti dvigubos rizikos: prarasti vienybę ir tapatumą, siekiant nuveikti visa, kas įmanoma, dėl to apleidžiant įpras­tines veiklos formas bei pereinant prie laikinų, gerai neapgalvotų da­lykų, taip veikiai iššvaistant savo iš­teklius; ir rizikos suabsoliutinti mūsų steigėjo veiklai būdingus aspektus, griežtai jų laikytis ir taip galiausiai likti prikaustytiems prie įprastinių, jau žinomų dalykų, pasitenkinti sustaba­rėjusia tradicija, kurią buvo siekiama nuoširdžiai ginti ištikimybės praeičiai vardan?

Atliepo į reikmes lankstumasIstorinė analizė rodo, kad kun. J. Boskas, realizuodamas savo pa­šaukimą gelbėti jaunimą, gebėjo pui­kiai koordinuoti tiek nepasiturintiems miesto jaunuoliams skirtą ugdomą­ją, tiek įvairią kitą veiklą, turinčią kitų tikslų. Į nedidelę Valdoko oratoriją jis sugebėjo sutraukti tūkstančius jau­nuolių ir gauti bažnytinių sluoksnių pritarimą bei paramą vis platesniu,

galima tarti, visuotiniu mastu. Orato­rijos Angelo Custode in Torin, nuo­šaliai įsikūrusių saleziečių namų, kaip antai Cherasco, Trinità uždary­mas buvo ne ženklas, kad tarsi at­sitraukiama, o veiklos tobulinimas, naujas šuolis. Kunigas sėkmingai išplėtė savo misiją steigdamas vis naujas jaunimo ugdymui skirtas ins­titucijas: Marijos Krikščionių Pagal­bos dukterų kongregaciją, namus ir mokyklas tolimuose misijų kraštuo­se, saleziečių bendradarbių organi­zaciją, žurnalą „Saleziečių žinios“.

Šios įvairios iniciatyvos atskleidžia nuolatinį koordinavimą, šuolį, vysty­mąsi. Taigi mums turi būti svarbus ne tik ir ne tiek mūsų veiklos įvaiz­dis, bet veiklos plėtotė, išmintingas jos koordinavimas. Tuomet paspar­tintas kai kurių institucijų uždarymas nebeatrodys kaip paprastas atsitrau­kimas, o pagrįstas pasirinkimas sie­kiant užtikrinti tolesnį vystymąsi.

Neturtas ir nenuilstamas triūsasUžrašuose, kuriuos tradicija pavadi­no jo „Dvasiniu testamentu“, kun. J. Boskas rašė: „Nuo tos akimirkos, kai saleziečio asmenyje, kambariuose

ar bendruomenės namuose išryškės medžiaginio gerbūvio ženklai, prasi­dės mūsų kongregacijos nuosmukis <...>. Kai atsiras patogumai ir kom­fortas, tai reikš, kad mūsų draugija savo kelią baigė“.

Šiandien, įsiklausę į kun. J. Bos­ko įžvalgas, ar neturėtume drąsiai ištarti, jog tuomet, kai vienuolinė bendruomenė ilgoms valandoms užsidaro ir susėda priešais televi­zorių ar palinksta prie laikraščių, tai yra ženklas, kad bent jau toje ben­druomenėje pabaigėme savo kelią? Ką daugiau ir sakyti, kai saleziečių bendruomenės veikla apsiriboja ke­turiais vaikais su kamuoliu rankose bei televizoriumi? Kai nerandama laiko suburti jaunimą, įtraukti juos į įvairias iniciatyvas, tačiau jo negaili­ma pažintinėms kelionėms? Gal to­kia bendruomenė savo kelią tikrai baigė, turint galvoje, kad bendruo­menės organizuojamoje veikloje dalyvaujančio jaunimo skaičius yra iškalbingas ženklas, rodantis, ar ti­krai tos konkrečios bendruomenės buvimas turi prasmę.

Kun. Pascual Chavez Villanueva sDB

(Bus tęsinys)

Saleziečių dvasia – šeimos dvasia

8 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 38 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

1. Palankus metasĮsibėgėjo vasara – palankus laikas ne tik poilsiui ir atostogoms, bet ir ap­mąstymams, meditacijai. Atitrūkę nuo karštligiškos kasdienybės, nuo dar­bo ar mokslų rūpesčių, galime nutilti savo viduje, susikaupti ir įsiklausyti į gilųjį savo troškimą atrasti tikrąjį save bei gyvenimo vertę. O mums skirtas Dievo žodis yra nepakeičiama pagal­ba siekiant patenkinti šį poreikį.

2. Pasiklausykime Viešpaties žodžio iš Evangelijos pagal MatąKas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – ne-vertas manęs. Kas išsaugo savo gy-vybę, praras ją, o kas praranda savo

Atsivertimo i‚ meile‚ lAikAsKrikščionio įsipareigojimas mylėti Dievą labiau už viską. Kristaus pa-galba mokiniams. Artimo meilės misija

gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas prii-ma mane, priima tą, kuris mane siun-tęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis tei-susis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens at-sigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmo-kesčio (Mt 10, 37–42).

3. Mylėti Dievą labiau už viskąKas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.

Ar tikrai įmanoma, kad Dievas būtų mūsų gyvenime svarbiausias? Net svarbesnis už motiną, tėvą, vai­kus, kitus mylimus žmones? Jėzaus

reikalavimas pernelyg didelis, kad galėtume jį įgyvendinti! Mūsų įsipa­reigojimai šiais kupinais skubėjimo ir materializmo laikais mums neleidžia vidury įtemptos darbo dienos minu­tėlę sustoti, įkvėpti oro, pajusti, kad tikrai gyvename! Turime tiek daug visko nuveikti, kad atrasti laiko sau, regis, visiškai neįmanoma!

Gyvenkime savo gyvenimą aistrin­gai. Neužsisklęskime egoizme, ne­pasiduokime pavydui, trukdančiam atsiverti kitiems žmonėms. Įsimylė­kime gyvenimą, nes jis nuostabus. Įsikabinkime į gyvenimą visomis jė­gomis! Nes gyventi – tai ne vilkti jun­gą, ne kovoti už būvį, ne mindžikuoti vietoje. Gyventi – tai sklęsti vėjyje, tarsi žuvėdrai. Gyventi – tai mėgau­tis laisve!

Taigi dar sykį grįžkime prie Evan­gelijos eilučių ir paklauskime savęs, ar Jėzaus reikalavimas gali būti įgy­vendintas mūsų gyvenime?

Jėzus neša pasaulio kryžių

9„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 9

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Jei gyvenimas yra pati didžiausia mūsų dangiškojo Tėčio dovana, ne­galime nepaisyti gyvenimo, negalime neatsižadėti visko, kad sektume juo, Dievu – Meile, kupinu begalinio ge­rumo ir gailestingumo! Kasdienybės išbandymuose slypi Dievo mums skirtas klausimas, tas pats, kurį Jė­zus uždavė Petrui: Ar myli mane la-biau negu šitie? (Jn 21, 15). Taigi ar mylime Dievą labiau už viską, ar atsi­žadėtume bet ko, kad liktume su juo, kai jis pašaukia?

1. sekmadienio eucharistija

Niekuomet nevalia apleisti sekma­dienio Eucharistijos, kurioje aš, kaip krikščionis, esu pašauktas dalyvau­ti, kad drauge su broliais minėčiau Kristaus Prisikėlimą: šv. Mišiose esu kviečiamas maitintis gyvenimo žo­džiu ir duona – būtinu maistu man pačiam ir tiems, kurie yra šalia ma­nęs, su kuriais dalinuosi kasdie­niu savo gyvenimu. Niekas negali ir neturi atitraukti manęs nuo šio su­sitikimo: nei kviečiantis pasimatyti bičiulis, nei namų ruoša, nei pietūs, kuriuos privalu paruošti, nei studijos, nei daržas, kuriame reikia padirbė­ti, nes darbo dienomis nelieka laiko, nei pomėgiai, nei išvyka prie jūros, nei niekas kitas. Nors rasti pasitei­sinimų, kodėl nedalyvavome Eucha­ristijoje, visada labai lengva.

Krikščionių bendruomenė, Bažny­čia, tai yra visi mes, turime jaustis šeima, pašaukta susirinkti, dalytis ir išgyventi džiugesį kartu su tarp mūsų esančiu Kristumi: būtent taip turime jausti ir išgyventi sekmadienį. Visi iki vieno esame pašaukti dalyvau­ti šiame kassavaitiniame susitikime, tačiau ne kaip pasyvūs stebėtojai. Dalyvauti Mišiose – tai ne nuslopin­ti savo mąstymą! O „telydi jus Vieš­paties malonė“ nereiškia, kad viskas baigėsi: atvirkščiai, viskas tik prasi­deda! Šie žodžiai mus siunčia kaip apaštalus sėti mūsų širdyje pasėto Žodžio sėklos.

Manau, kad šiuo atostogų metu, kai daugelis sielovados veiklų ne­vyksta, pirmiausia, ką reikia daryti tęsiant Žodžio nurodytą kelią, tai vi­

sada aktyviai dalyvauti šiame didžia­jame susitikime, kuris iš tiesų mums visiems turi būti nepaprastai svarbus. Juk būtent iš Eucharistijos gimsta ti­kėjimas, kuris bręsta išreiškiant meilę artimui, atveriant savo širdį gailestin­gumui ir nenuleidžiant akių nuo Kris­taus – Mokytojo ir Vadovo – kuris gano savo aveles, myli jas ir už jas atiduoda savo gyvybę (plg. Jn 10, 1–18).

Leidžiu sau primygtinai kartoti apie Viešpaties dienos Eucharistijos svarbą, nes manau, kad tai jautrus klausimas – ta prasme, jog daugeliui ji yra sunki pareiga, o ne svarbus ir džiugus šventimas, šeimos šventė. Man labai skaudu, kai šiltais vasa­ros sekmadieniais matau mūsų baž­nyčias ištuštėjusias. Tai byloja apie mūsų abejingumą, tikėjimo stoką, paviršutinišką požiūrį į savo krikščio­niškas pareigas. Tuo metu ne visa­da bažnyčioje išvysi net sielovados, liturgijos, bažnytinio muzikavimo ir giedojimo vadovus, katechetus, ar­timo meilės tarnyboje besidarbuo­jančius asmenis. Taigi išties verta apmąstyti savo vertybių sistemą, ku­riai, deja, daro poveikį mus supanti kultūra, nuolaidžiavimas nuodėmei, meilės stygius.

Atsižadėti tėvo, motinos, vaikų ir brolių, kad galėtume sekti vienintelį tikrąjį Gėrį – tai atsiverti Meilei ir da­lytis ja su kitais. Šis Jėzaus reikala­vimas, kaip ir kiti, yra viena iš būtinų sąlygų, norint tapti jo mokiniais.

2. Dar vienas pasvarstymas

Cituotas Evangelijos puslapis kal­ba apie šeimos santykius ir atsklei­džia giliąją jų prasmę. Tai nereiškia, kad tikėjimo vardan reikėtų ardy­ti šeimas. Atvirkščiai, šeimas reikia vienyti, Kristaus slėpinio šviesoje iš­ryškinant joms patikėtą stulbinamą misiją. Išmokyti tėvus ir motinas, kad svarbiausia, kas yra jų namuose, – tai Dievas. Padėti jiems suvokti, kad jie vertai atliks savo tėvišką vaidme­nį tik tuomet, jei gebės įskiepyti savo vaikams Dievo meilę ir baimę. Tėvų užduotis – išmokyti savo vaikus nieko kito nevertinti labiau už Kristaus mei­lę jų gyvenime.

Taigi nesunku suvokti, kad fizinis vaisingumas – tai yra vaikų gimdy­mas – žengia lygia greta su dvasiniu vaisingumu. Tėvai, suteikę vaikams fizinę gyvybę, turi teikti jiems ir dva­sinę gyvybę savo liudijimu, žodžiais, meile, pasiaukojimu, katecheze. Nė­

Kristus mums kalba ir susitinka su mumis per sekmadienio šv. Mišias

10 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 310 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

ra abejonės, kad pirmoji ir galbūt pati svarbiausia katechezė yra ta, kurią vaikas gauna savo namuose, daž­niausiai iš motinos lūpų ir pavyz­džio.

4. Kryžius, vienintelė viltisKas neima savo kryžiaus ir nese-ka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl ma-nęs – atras ją.

Kaip galima atrasti gyvybę ją pra­randant? Prarasti gyvybę galima įvairiai: iššvaistyti savo jėgas darant beprasmius dalykus, vartojant narko­tikus, pakeliant prieš save ranką, ne­rūpestingai gyvenant. Arba kaupiant pinigus, dirbant šventinėmis dieno­mis, kad tik užsidirbtum pinigų, iš­naudojant kiekvieną mažiausią progą pasilinksminimams, visomis išgalė­mis vaikantis sėkmės. Tai ir yra pra­rasti gyvybę!

Tačiau jeigu Jėzus pateikia tokį pa­mokymą, jis tikrai turi galvoje kažką kita! Iš tiesų Jėzus kalba ne apie gy­vybės praradimą apskritai, bet apie beprasmį jos praradimą. Galbūt jis ragina atsisakyti kažko, kas nūdie­

nos mąstysenoje laikoma normaliu dalyku, gal ištiesti pagalbos ranką ki­tiems, gal atsakyti vieno kito pinigėlio ar pasilinksminimo dėl kilnaus tikslo, gal iš esmės pakeisti savo gyvense­ną. O kartais pareikalaujama kur kas daugiau: kai kurie praranda gyvybę sekdami Jėzų tiesiogine to žodžio prasme: miršta už jį. Jei dabartinėje vakarietiškoje mūsų visuomenėje tai atrodo panašu į poeziją, tai taip tikrai nebuvo pirmiesiems krikščionims ir taip nėra šiandien kai kuriose pasau­lio vietose, kur sekti Jėzumi – tai išgy­venti atskirtį ar net tapti kankiniu.

Būna, kad gyvenimo kelyje susidu­riame su dideliais sunkumais, kurie mums sukelia nerimą, baimę, nepasi­tenkinimą, skausmą, kančią. Tuomet sakome, kad mūsų pečius prislėgė kryžius! Tačiau meldžiantis Kryžiaus kelią, antrojoje stotyje, kai Jėzui ant pečių uždedamas kryžius, nėra pa­sakojama, kad tuo metu Išganytojas sielvartautų dėl šio kančios ir mirties įrankio. Atvirkščiai, jis jį priėmė, su pasitikėjimu apglėbė žinodamas, kad dėl Kryžiaus medžio visą pasaulį už­plūs džiugesys.

Nepamirškime, kad mūsų kentė­jimai kyla ne tiek dėl kryžiaus sun­kumo, kiek dėl jo atmetimo. Kartais

išvydus kliūtį lengva sustoti, tačiau kartais to padaryti neįmanoma. Pa­vyzdžiui, ligos ar mirties akivaizdoje.

Iš tiesų galvoju apie tuos visus kar­tus, kai maldoje prašome Viešpaties nutolinti nuo mūsų esamo momento kryžių. Tai natūralu, nes kryžius rei­kalauja aukos, nusižeminimo, kantry­bės, ištvermės, tolerancijos – visų tų dalykų, kurie glaudžiai susiję su mei-lės samprata.

Visuomet širdyje nešiojuosi man labai brangų prisiminimą: vienoje bažnyčioje, kurioje paprastai mel­džiuosi per atostogas, po Nukry­žiuotuoju yra parašyta frazė, kuri nesiliauja manęs jaudinusi: „Štai kaip Dievas myli pasaulį!“ Prisimenu šiuos žodžius kaskart, kai pažvelgiu į Nukryžiuotąjį. Po to mintyse iškyla daugybė apaštalo Jono posakių, pa­teiktų Evangelijoje ir laiškuose, kur jis iš visos širdies kartoja: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8).

Leisdamiesi apglėbiami Kryžiaus Meilės galime jau dabar, šiame ašarų klonyje, mėgautis Dievo apkabinimu, Dievo, kuris mus myli ir pripildo mūsų širdį džiugesio ir iš tikėjimo kylančios ramybės, nes galime viltingai atsi­duoti į jo rankas per Šventąją Dvasią (plg. Rom 15, 13).

Nesiliaukime dėkoję Meilės ir gyvy­bės Dievui už visus kryželius, kuriuos jis mums dovanoja; neprašykime ati­tolinti jų nuo mūsų, bet melskime jį stiprybės, drąsos ir viso to, ko reikia, kad neštume savo kryžių, jausdamie­si suvienyti su Viešpačiu Kristumi vie­nintelio tikrojo Kryžiaus, per kurį, kaip moko liturgija, į pasaulį atėjo Išgany­mas, kančios.

Taigi nešdami savo kryžių niekuo­met nenuleiskime akių nuo Kristaus Kryžiaus – papiktinimo ir paikystės netikintiesiems (plg. 1 Kor 1, 23) – iš kurio turime semtis tvirtybės, kad įveiktume išbandymus. Karštai mels­kimės liturgijos žodžiais: „Sveikas, kryžiau, vienintele viltie, <...> padi­dink tikinčiųjų sielose malonę, suteik žmonėms ramybę“ (Šventosios sa-vaitės Valandų liturgija, Ryto maldos himnas).

Tikras krikščionis geba atpažinti kryžiuje ir aukoje – nors tai nėra leng­

Kai mylime – jokie sunkumai nėra neįveikiami

11„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3

UgDyToJAS kAIP kUN. J. BoSkAS

11„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

va ir paprasta – Dievo malonę bei gailestingumą, būdamas įsitikinęs, kad už iškęstą sopulį gaunama daug nuopelnų, nes kas juo pasitiki, su-pras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jos rūpinasi savo išrink-taisiais (Išm 3, 9).

Taigi būti krikščionimis, o ypač gy­venti krikščioniškai – tai priimti auką, tačiau mainais gauti daug širdies džiaugsmo.

5. PriėmimasKas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris mane siuntęs. Kas prima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus prana-šo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo už-mokestį.

Žodis yra vertas būti priimtas, o apaštalas, kuris Dievo vardu yra tarp mūsų, yra vertas pagarbos. Prana­šas – tai šventasis, tai tas, kuris mel­džiasi, turi įžvalgos dovaną, klausosi Viešpaties, myli tautą taip, kaip ją myli Dievas, ir aukojasi kaip tarpininkas bei išganymo instrumentas. Prana­šas yra paprastas, nuolankus, jis pa­tenkintas Dievu, padeda atskleisti tiesą, taigi jis yra tiesiakalbis, laisvas,

beturtis... Taip pat dažnai jis gali atro­dyti atitrūkęs nuo tikrovės. Tegu Vieš­pats mums siunčia pranašų ir leidžia klausytis jų gyvų, nenužudyti jų, pri­pažinti juos ne tik po jų mirties.

Priimti pranašą, nes jis pranašas, gerbti Evangelijos tarną (kunigą, ka­techetą ir pan.), nes jis yra Evangeli­jos tarnas, nepaisant žmogiškų savo ribotumų, yra tikėjimo aktas bei žmo­giškosios brandos išraiška. Todėl tu­rėtume būti santūresni kritikuodami savo ganytojus: tai, kad šiandien tu­rime mažai kunigų, galbūt yra laiko ženklas, kurio neįstengiame ar ne­

norime perskaityti. Esame labai greiti aptarinėti jų veiklos trūkumus, užuot už juos meldęsi.

Taigi priimti – tai parodyti meilę, pri­pažinus brolį ir seserį Viešpaties my­limu žmogumi, už kurį Kristus atidavė savo gyvybę. Bet kaip galėtume pri­imti kitus žmones, jei patys nebūtume Viešpaties priimti prie jo puotos sta­lo? Apaštalas Paulius ryžtingai pri­mena Romos krikščionims: Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei (Rom 15, 7), tarsi saky­damas, kad priimti – tai žodžio mylėti sinonimas!

Svetinga bendruomenė, kurioje broliai ir seserys vienas kitą priima Kristaus vardu, liudija naujos žmo­nijos gimimą, kuri gyvena sekdama Kristumi. Ji yra to, kurį siuntė Tėvas, regimas ženklas.

Sekti Viešpačiu – reiškia būti jo siunčiamiems ir jo vardu priimti mums siunčiamą brolį ar seserį, kad ir kas jis būtų ir kad ir kokį vaidmenį atliktų.

Pranašai, teisieji, mažieji – tai žo­džiai, kuriais Evangelijos autorius Matas aprašo Kristaus mokinį. Tokį mokinį, kuris priima labai reiklų Moky­tojo žodį, juo vadovaudamasis daro savo gyvenimo pasirinkimus ir dėl jų tampa vertas savo Mokytojo.

6. Artimo meilės tarnystėIr kas paduos bent taurę šalto van-dens atsigerti vienam iš šitų žmonelių

Mylėti artimą – tai mylėti Kristų

Reikia mylėti ne tik širdimi ar žodžiais, bet ir veiksmais

12 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 312 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tie-sų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio.

Evangelijos ištrauka, kurią rūpes­tingai apmąstome, mums suteikia progą atlikti sąžinės peržvalgą – pa­klausti savęs, kiek atveriame savo širdį tikrai meilei, taigi artimo mei­lei. Daug sykių per dieną mus aplan­ko Viešpats Jėzus šalia esančiame brolyje. Pastarasis dažnai yra tie­siog reikalingas mūsų šypsenos, rankos paspaudimo ar apkabinimo, o gal penkių minučių mūsų laiko no­rėdamas išsilieti, būti išklausytas tyloje, gauti patarimą, būti paragin­tas, padrąsintas. Šie ir daugybė kitų kasdienybės akimirkų yra toji van­dens taurė, už kurią gauname gau­sų atlygį. Jėzus mūsų prašo meilės ir paprastumo – nereikia jokių didžių žygių! Visa tai atlikti nieko nekainuo­ja, tačiau kaip sustiprina šalia esan­tį brolį! Ir tai visai nėra sunku: reikia tik geros valios, atidumo ir drąsos. Šiame kelyje mums duoda pavyzdį pirma mūsų gyvenę šventieji, kaip antai Pranciškus Asyžietis, Jonas Boskas, palaimintieji Jonas Paulius II, Jurgis Matulaitis.

Krikščioniškas gyvenimas – tai ne sektina filosofija ar žavi utopija, bet konkrečiomis vertybėmis grįstas ke­

lias. Štai kodėl Jėzus sako: kas pa-duos bent taurę šalto vandens... Jis nesako: tas, kas pasieks dvasines aukštumas, arba tas, kas gyvens sti­kliniame gaubte, kad nenusidėtų. Jė­zus kalba apie konkretų gyvenimą: kviečia mus ranka paliesti pasaulio poreikius, susitepti rankas gyvenimo negandomis. Štai kur slypi krikščio­niško gyvenimo didybė: jis mūsų ne­nutolina nuo pasaulio istorijos, bet su stulbinama jėga mus į ją panardina.

7. Pabaigos žodisŠis vasaros laikas, kai galbūt teks il­sėtis ir atostogauti kur nors tolėliau, tegu nenutolina mūsų širdžių nuo Kristaus. Kaip rašo apaštalas Pau­lius, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su di-džia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vie-nybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tė-vas, kuris virš visų, per visus ir vi-suose (Ef 4,1–6).

Tebūnie tai palankus metas pasi­tikėjimo kupinai maldai, kurioje atsi­

duotume Tėvo meilei kaip neverti ir nedėkingi vaikai, būdami tikri, kad at­rasime prieglobstį. Tegu malda mus vienija ir suartina, taip pat tuomet, kai erdvės ir laiko matmenys išski­ria arba kai skausmas, tiek dvasinis, tiek fizinis, beldžiasi į mūsų duris.

Esame kviečiami priimti šį atos­togų laiką, kurį mums dovanoja gai­lestingasis Dievas, kad pailsėtume, pasirūpintume savo kūnu ir dvasia ir kad tai taptų malonės laiku susitai­kyti su Viešpačiu (plg. 2 Kor 5, 20). Tai iš tiesų yra palankus metas!

Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės (1 Jn 2, 15), mums kalba apaštalas, Evangelijos autorius Jonas, o Jėzus moko: Pa-saulyje jūsų priespauda laukia, bet būkite drąsūs: aš nugalėjau pasau-lį! (Jn 16, 33).

Kai žmonės mūsų klausia: „Kas tave verčia tai daryti?“, turime tvir­tą atsaką: „Jėzus Kristus, kuriuo nusprendžiau sekti, dėl kurio noriu prarasti gyvybę!“ Būdami tikri, kad dėl jo prarasti gyvybę – tai ją atras­ti!

Tegu ši vasara kiekvienam iš mūsų būna atsivertimo į Meilę laikas!

Kun. Antonino Pinizzotto

Vasara – atsivertimo į meilę laikas

Apaštalai Petras ir Jonas, priėmę Prisikėlimo žinią, skubėjo visiems tai paliudyti

13„Saleziečių žinios“, 2008 Nr. 3 13„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 13„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Man dvidešimt šešeri. Turiu aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, tačiau nepavy-ko rasti darbo, todėl jau vieneri metai kaip dirbu prekybos centre kasininke. Noriu jūsų paklausti: ar teisinga, kad aukštąjį išsilavinimą turinti mergina dir-ba septynias valandas per dieną pre-kybos centre už 400 eurų per mėnesį? Vakare grįžusi namo jaučiuosi nevykė-le. Nežinau, kada galėsiu įsigyti butą, pakeliauti, turėti vaikų. Mano sužadėti-nis – šaunus vaikinas, studijuoja ir pa-deda savo tėvui mėsos parduotuvėje. Bet ir jis nemato prošvaistės išbristi iš varganos padėties. Jaučiamės lyg įka-linti slogiame sapne. Sekmadieniais vykstame prie jūros, bet dažniausiai jaučiamės liūdni, būname nekalbūs. Ar Jums tai atrodo teisinga? Mes nepada-rėme nieko bloga, kad būtume nusipel-nę tokio sumauto gyvenimo. Ačiū Jums, kad išklausėte. Loredana.

Savo paskutinėje knygoje „Praras­tas autoritetas, drąsa, kurios mūsų pra­šo vaikai“ profesorius P. Crepet į cituotą laišką atsako taip: „Bendruomenė, kuri sau leidžia prabangą neišnaudoti tokių protų ir jautrumo kaip Loredanos bei jos sužadėtinio, yra merdėjanti bendruome­nė. Kaip kiekvienoje epochoje, kultūrinio nuosmukio laikotarpis yra pats slogiau­sias, nes dažnas siekia pasiglemžti kas tik įmanoma, kad nepražūtų. Tai didžiau­sios nelygybės laikas, nuo kurios nu­kenčia patys silpniausieji, tai menkystų ir bailių laikas, kurie, pasinaudodami su­maištimi, išdrįsta veikti, ko nebūtų suge­bėję ekonominio klestėjimo metais.

Jaunimas visa tai mato ir suvokia: tai vienas iš motyvų, kuris dar labiau pagi­lina nepasitikėjimą tarp kartų. Praeičiai būdingą tarpusavio solidarumą pakeitė nebylus konfliktas: vienoje pusėje – pa­sirengę išnaudoti jaunimą darbdaviai, ki­toje pusėje – lygiai taip ciniškai į darbą žiūrintys jaunuoliai, telaikantys jį galimy­be užsidirbti vieną kitą pinigą ir bėgti iš ten, kai tik bus įmanoma. Jaunuoliai nori, kad būtų gerbiama jų teisė studijuoti ir įsi­gyti gyvenamąjį plotą. Bet kodėl, kai tik jų paklausiu, ar yra svarstę galimybę pra­dėti gyventi savarankiškai, jie į mane ima žiūrėti silpnapročių žvilgsniais? Gal todėl,

SALEzIETIškA PEDAgogIkA

Motyvacijos sužadiniMo svarbakad tėvai atėmė jiems drąsą žengti keliu be išankstinių garantijų...“

Taigi čia kalbame apie ugdymo pro­blemą: jaunuoliai kyla į kovą pikti, bet nulenkę galvas ir visiškai beginkliai. Ateityje Vakarų šalių darbo rinka pa­teiks vis daugiau iššūkių, kuriuos reikės mokėti kasdien priimti ir įveikti. Tai bus iššūkiai ir visai šeimai.

Didžiausias priešas, paralyžiuojan­ti pabaisa yra motyvacijos stoka, todėl pats svarbiausias visų tėvų ir ugdytojų uždavinys – žadinti vaikų motyvaciją. Tikrųjų motyvacijos žadintojų tėra vie­netai, o jos griovėjų – daugybė.

Šeima ir ugdytojai, norintys išsaugo­ti ir auginti pačių jauniausiųjų motyvaci­ją, turėtų vadovautis toliau pateiktomis nuostatomis.

• Daug laiko praleisti kartu su vaikais ir gerai juos pažinti. Tai reiškia palaikyti santykius. Žmo­nės daro poveikį vieni kitiems. Kai žmones jungia nuoširdžios meilės ir bičiulystės ryšys, vargiai kuris iš jų puls į neviltį, ypač jei jie yra įpra­tę nuolatos dalytis teigiamomis emo­cijomis. Pažinti vienam kitą, kartu leisti laiką, bendradarbiauti, būti vie­ningiems – tai paspirtis kiekvienam asmeniui. Tėvai turi kasdien skleisti žinią, kad „kartu mes galime“.

• Skleisti pasitikėjimą ir padėti vaikui jausti, kad jis geba.Šį principą įgyvendiname tada, kai vaikams keliame adekvačius, pama­žu sunkėjančius uždavinius. Neįvyk­domi ar per lengvi uždaviniai rodo, kad nepasitikime vaikų gebėjimais. Turime jiems perteikti žinią: „Tu tai sugebi“. Todėl būtina atkreipti dėmesį į vaiko daromą pažangą, pagirti, įver­tinti jo pastangas bei įsipareigojimą.

• Kai kalbatės su vaikais, būkite atidūs: žiūrėkite jiems į akis, dėmesingai klau­sykitės, elkitės taip, kad vaikai jaustų­si išgirsti. Susitapatinkite su jais: tegu jie žino ir aiškiai mato, kad suprantate jų jausmus bei mintis.

• Kalbėkite pagarbiai: neleiskite sau prabilti nuolaidžiai, sarkastiškai, kal­

tinamai ar demonstruodami prana­šumą. Retas, nenuoseklus, atsainus ben­dravimas sukuria vidinės tuštumos jausmą ir tuomet šeimoje ar grupėje gimsta daugybė klaidingų idėjų, tikro­vės neatitinkančių vaizdinių, kurie ne­retai gali tapti net paranojiškais.

• Būtina paisyti vaikų autonomijos. Tė­vai, kurie slopina savo vaiko iniciatyvą ir atima iš jo galimybę savarankiškai spręsti bei pačiam tvarkytis, gniuždo jo motyvaciją. „Perekšlių“ tipo tėvai užaugina amžinus „viščiukus“ arba puikius nurodymų laukiančius robo­tus. Vaikai turi suvokti, kad ateis me­tas, kai niekas neatskubės į pagalbą. Niekas už juos nepadarys sprendimų, niekas neištiesins jiems gyvenimo ke­lio, neišspręs jų problemų. Jie patys ir tik jie patys yra atsakingi už savo gy­venimą bei saviraišką.

Laivas netikėtai atsimušė į uolas. Prakiuro laivo bortas. Pavojaus signa-las buvo duotas pavėluotai, tačiau be-veik visi keleiviai spėjo nubėgti prie gelbėjimo valčių ir išsigelbėti. Tik du ke-liauninkai liko savo kajutėje lyg prikalti. Jų vardai buvo „Nesugebėsiu? ir „Kodėl Turėčiau Tai Daryti“. Jiedu nugrimzdo į jūros gelmes kartu su laivu.

Kun. Bruno Ferrero sDB

Atrasti motyvaciją – nusigręžti nuo savo egoizmo

14 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 314 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

garbingas svečiasEsame labai laimingos ir dalijamės su jumis, brangūs skaitytojai, dideliu džiaugsmu – šiemet, balandžio pabai­goje, pirmą kartą seserų saleziečių Lie­tuvoje istorijoje vyko nepaprastai didelė šventė! Viešėjo pati mūsų instituto ge­neralinė Motina sesuo Yvonne Reun­goat! Tai ypatingas įvykis. Kodėl?

Kiekvienais metais balandžio 26 d. seserys salezietės švenčia dėkin­gumo generalinei Motinai dieną. Ši diena liturginiame kalendoriuje yra Marijos Gerosios Patarėjos titulo mi­nėjimas. Būtent tądien visos instituto seserys ypač meldžiasi už savo vy­resniąją – Motiną, dėkodamos Dievui už jos vadovavimo tarnystę, rūpestį seserų misija ir apaštalavimu, prašo jai Viešpaties palaimos. Dievas myli dėkingas širdis. Priimdamos jo malo­nes, teikiamas vyresniosioms ir per vyresniąsias, išreiškiame dėkingumą pačiam Viešpačiui už salezietiškos charizmos dovaną. Padėkos tradici­ja vyresniosioms Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institute (taip ofici­aliai vadinasi saleziečių seserų vie­nuolija) turi gilias šaknis, dar nuo šv. J. Bosko laikų. Pradžioje šventės buvo rengiamos generaliniuose na­muose Italijoje. Vėliau pradėta rinktis vis kitą pasaulio šalį. Taip atsirado ga­

DėKoKiME už DėKiNguMo šVENtęsaleziečių seserų generalinės motinos apsilankymas Lie-tuvoje. Viso pasaulio saleziečių seserų dėkingumo šventė Kaišiadoryse. generalinės motinos vizitas – susižavėjimas ir paskatinimas.

limybė dalyvauti šventėse, susitikti su Motina ir išreikšti savo džiaugsmą bei dėkingumą didesniam būriui seserų. Motinai – tai galimybė aplankyti ins­tituto seseris tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, susipažinti su instituto veikla, seserų auklėtiniais daugybėje šalių, įvairia vaikų bei jaunimo gyve­nimo realybe.

Dovanoti viltįŠių metų dėkingumo šventės tema – „Vilties dovana pasauliui“. Tai kvieti­mas dėkoti ir prisiimti atsakomybę už salezietiškos charizmos gyvybin­gumą ir jos sklaidą pasaulyje. Mūsų seserys visoje Europoje paste­bi būtinumą ugdant skelbti jaunimui evangelinę viltį, savo radikaliu krikš­čionišku gyvenimu liudyti gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, nes tik Kristuje atrandama gyvenimo pilnatvė.

Šventei ruošėmės ir malda. Kiekvie­ną vakarą užbaigdamos dieną paves­davome Dievui visas seseris ir ypač Motiną per Švč. M. Marijos užtarimą. Labai laukėme jos viešnagės!

Šventė vyko Kaišiadoryse, kur nuo 2009 m. veikia antra mūsų seserų ben­

druomenė Lietuvoje. Svetingai priimti ir apgyvendinti tiek daug viešnių Kaišia­dorių vyskupijos pastoraciniame centre bendruomenė galimybės neturi, to­dėl su džiaugsmu šiuo rūpesčiu dalijo­mės su Kauno bendruomene, taip pat kaip įmanydamos geriau susitvarkėme savo namus. Tas dvi dienas pas mus viešėjo net dvidešimt trys seserys!

Šiemet sukanka 140 metų nuo ins­tituto įsteigimo. Šia proga instituto Europos ir Artimųjų Rytų inspektorijos pasiūlė įdomų būdą švęsti dėkingu­mo šventę: organizuojant piligriminę Motinos kelionę, pradedant pirmo­sios bendruomenės vieta Mornese, aplankant pirmąją įkurtą bendruome­nę už Italijos ribų – Saint Cyr Sur Mer Prancūzijoje (kurią aplankė dar pati šv. M. D. Madzarelo) ir baigiant ligi šiol paskutine Europoje įsteigta ben­druomene Kaišiadoryse.

Kasmet šventės metu surenkamos aukos skiriamos kuriai nors sese­rų misijai steigti ar palaikyti. Šiemet aukos skirtos ilgai lauktam naujai statomam filmui apie instituto ben­drasteigėją šventąją M. D. Madzare­lo. Scenarijų filmui parašė ir kartu su

Generalinė motina pagal visas tradicijas sutikta prie Kaišiadorių saleziečių seserų bendruomenės

Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, Kaišiadorių vyskupas emeritas ir kiti kunigai aukoja šv. Mišias

Dėkingumo šventė Lietuvoje

15„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2 15

profesionalais jį kūrė sesuo salezietė Katerina Cangia.

Šiemet šventė kaip ir kasmet pra­sidėjo balandžio 26 d. Mornezėje.

Džiaugsmo šventė KaišiadorysePirmosios balandžio 28 d. į Lietuvą atvyko Čekijos ir Lietuvos inspektori­jos tarybos seserys iš Čekijos. Moti­na Yvonne atvyko vėlų 29 d. vakarą. Ją atlydėjo mūsų Lietuvos ir Čekijos inspektorė sesuo Marie Tkadleco­va, Italijos inspektorių konferencijos pirmininkė ses. Anna Razionale, Is­panijos ir Portugalijos inspektorių konferencijos pirmininkė ses. Ruiz De Gauna Maria Lourdes, Europos ir Artimųjų Rytų inspektorių konferen­cijos pirmininkė ses. Petra Egeling. Jos visos buvo apgyvendintos Kau­no Palemono bendruomenėje.

30 d. šventė prasidėjo rytine mal­da Palemono seserų bendruome­nės koplyčioje. Po pusryčių šventės estafetę perėmė Kaišiadorių ben­druomenė – visos seserys su Motina išvyko į Kaišiadoris. Ten prie vyskupi­jos pastoracijos centro Motiną Yvon­ne pasitiko bendruomenės seserys, jaunimas su tautiniais rūbais ir duo­na, parapijos klebonas mons. Rimvy­das Jurkevičius. Pirmiausia viešnios aplankė seserų namus. Po to Kaišia­dorių katedroje buvo švenčiamos iš­kilmingos šv. Mišios, kurias kartu su apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje arkivysk. Luigi Bonazzi koncelebra­vo Kaišiadorių vysk. emeritas Juo­zas Matulaitis, parapijos klebonas mons. Rimvydas Jurkevičius, broliai saleziečiai iš Kauno ir Vilniaus ben­druomenių bei kiti kunigai. Kaišiado­rių katedroje susirinko daug žmonių, atvykusių kartu su saleziečiais ir sa­lezietėmis švęsti dėkingumo šventę. Per pamokslą apaštališkasis nunci­jus pabrėžė, kaip yra svarbu visiems Kristaus mokiniams išmokti nuošir­džiai pasakyti „ačiū“, taip atiduodant garbę Dievui, kuris mums yra dosnus per kitų žmonių malones.

Po šv. Mišių buvo sveikinimams ir padėkoms skirtas laikas. Ir Moti­na Yvonne Reungoat visus pasveiki­no bei padėkojo. Ji ypač priminė, kad kartu su susirinkusiaisiais šventėje

Lietuvoje dvasiškai, širdimis dalyvau­ja viso pasaulio seserys salezietės.

Šventiniai pietūs vyko viename Kai­šiadorių restorane, labai šeimiškoje ir džiugioje aplinkoje. Grojo liaudiška muzika. Čia Motiną Yvonne pasvei­kino Kaišiadorių mero pavaduoto­jas Romualdas Kubiakas. Būrelis A. M. Brazausko gimnazijos gimnazistų dalyvius pakvietė ir pamokino lietuvių liaudies šokių.

Šventės tęsinys KauneTą pačią dieną apie 16 val. Motina vėl grįžo į Palemoną. Oras buvo pui­kus, todėl šventę galėjome tęsti lauke. Pagal lietuvišką tradiciją garbią vieš­nią – Motiną Yvonne apjuosėme aus­ta juosta. Vaikų ir jaunimo pasirodymą pradėjo Palemono mokyklos folklo­ro ansamblis „Bitula“. Atnaujintą cirko „Monelli“ programą svečiams parodė mūsų Dienos centro auklėtiniai, vado­vaujami saleziečio bendradarbio Jus­tino Akstino. Šią šventės dalį baigėme visi sustoję į ratą malda ir bendra gies­me šv. J. Boskui. Tai buvo nepamirš­tamos šventiškos akimirkos! Vaikai ir viešnios kalbėjosi šypsenomis, ges­tais, vyresni vaikai išbandė anglų kal­bos įgūdžius. Vakare visos seserys dar klausėsi Motinos pranešimo.

Gegužės 1 d. Motina Yvonne ir ke­lios seserys aplankė Kryžių kalną, Ši­luvos šventovę. Kryžių kalne Motina pastatė kryžių su intencija už FMA institutą ir viso pasaulio vaikus bei jaunimą. Šioje sakralioje vietoje kar­tu su Motina besimelsdamos rožinį

ir pakaitomis nešdamos kryžių apė­jome daugelio žmonių maldomis ir padėkomis išmargintais kryžiais, kry­želiais, rožiniais nukabinėtą kalne­lį. Prieš palikdamos savo atsineštą kryžių meldėmės tylomis, po to išsa­kėme intencijas, kurios liete liejosi iš širdžių pavasarinės saulės atokaito­je. Pastebėjome, kad lyg ir neplanuo­tai pradėjome Švč. M. Marijai skirtą gegužės mėnesį čia – ypatingoje vie­toje, o toliau jį tęsėme Šiluvoje. Atsi­tiktinumas? Marija lydi savo dukteris net ir tokiais mažais ženklais. Marijos buvimas yra subtilus ir švelnus.

Tos dienos vakare Motina ir visos seserys dalyvavo Palemono para­pijos šv. Mišiose. Ta proga atvyko Kauno arkivysk. metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, dalyvavo visi Pa­lemono saleziečių bendruomenės kunigai. Liturgiją gražiu giedojimu pa­puošė vargonininkės J. Tarasevičie­nės vadovaujamas jaunimo chorelis. Motiną ir seseris instituto 140 jubilie­jaus proga pasveikimo parapijos at­stovai, jaunimas.

Esame laimingos ir dėkingos, kad turėjome tokią retą progą pasidžiaug­ti ir dėkoti kartu su generaline Moti­na Viešpačiui už pašaukimo dovaną, salezietiškos charizmos dovaną – vil­ties dovaną pasauliui.

ses. Lina minelgaitė FmA ir ses. Dalia Bučinskaitė FmA

Tikra motina visiems

Generalinė motina Kryžių kalne prisiminė viso pasaulio salezietes seseris

1616 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

šių metų Dėkingumo šventės tema yra „Salezietiškoji charizma – vil-ties dovana“. ką galėtumėte pa-sakyti apie šiuos žodžius, kurie iš tiesų yra ir šūkis, kaip juos pako-mentuotumėte?

Aš manau, kad salezietiškoji chariz­ma yra vilties dovana. Tai yra Švento­sios Dvasios dovana, ypač tarnaujanti jaunimui, kad jaunimas turėtų gyveni­mą ir apsčiai jo turėtų. Tai turi vykti per auklėjimą: auklėjant yra būtina, kad auklėtojų širdys būtų kupinos vilties.

Šiais laikais mūsų pasaulyje vyks­ta daugybė neramumų, esama daug realių problemų – politinių, socialinių, pvz., darbo, ir kitokių. Todėl didelė dalis jaunimo galbūt nemato ateities horizonto, jiems yra sunku atrasti gy­venimo prasmę. Manau, kad salezie­tiškoji charizma, kuri yra skirta šiems jaunuoliams, gali ir privalo būti vilties ženklu, turi palaikyti jaunuolių viltį, pa­dėti jiems susitikti Kristų, atrasti savo gyvenimo prasmę jame bei pasiti­kint juo, Kristų patirti, tikėti, kad jis yra Aukščiausiasis, istorijos Mokytojas ir todėl gyvenimas turi prasmę, o prieš juos atsiveria ateitis. Taip jaunuoliai supras, kad Jėzus deda į juos savo viltis kuriant ateitį.

Kun. J. Boskas ir Motina M. Mad­zarelo buvo šventieji, turėję didelę viltį. Kaip ir mes visi, jie susidūrė su sunkumais. Tačiau jokia problema jų nesustabdė, nes jie pasitikėjo istori­jos Viešpačiu, prisikėlusiu ir šiandien gyvu Kristumi bei juos lydėjusia Marija Krikščionių Pagalba. Mes, saleziečiai, esame jų dvasiniai vaikai ir jaučiame pareigą patys įsišaknyti viltyje, kad ga­lėtume ja dalytis su šiandienos jauną­ja karta. Tai ypač svarbu Europoje, kur gana stipri sekuliarizacija.

Jaučiame šią pareigą taip pat ir to­dėl, kad matome, jog jaunuoliai ir jau­nuolės yra atviri, laukia pasiūlymų, bando surasti Kristuje savo gyvenimo

INTeRvIU su MArijos KriKščioNių PAgAlbos DuKtErų gENErAliNE VyrEsNiąjAKaišiadoryse vykusios Dėkingumo šventės metu uždavėme keletą klausimų motinėlei Yvonne.

prasmę, pažinti Jėzų, susitikti jį. Todėl privalome turėti drąsos liudyti savo ti­kėjimą, kuris yra sustiprintas vilties, kad užkrėstume jaunimą ir kad jie pa­tys neštų viltį savo draugams bei ki­tiems jaunuoliams.

Jei turėtumėte seserims sale-zietėms ir kitiems saleziečių šei-mos nariams, tokiems kaip kun. J. Bosko saleziečiai, saleziečių bendradarbiai, „Saleziečių žinių“ skaitytojai, nurodyti gaires, kurių turėtume laikytis būtent mūsų eu-ropietiškame kontekste, kokios jos būtų? kaip nešti viltį jaunimui?

Mano galva, svarbu mums patiems įsišaknyti viltyje ir labai priartėti prie jaunimo, keliauti ir būti kartu su jais, jų klausytis bei kartu ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos visi sugeba už­duoti – į jų klausimus. Manau, turime būti labai arti jaunuolių ir pastūmėti juos būti šios vilties kelionės veikė­jais. Turime tikėti jaunimu ir tai daryti džiaugsmingu salezietiškosios chariz­mos stiliumi.

Jau ne pirmą kartą lankotės Lie-tuvoje. kas Jums daro didžiausią įspūdį matant šios šalies žmones ir vietoves? kokius prisiminimus iš-sivešite į Italiją?

Taip, lankiausi Lietuvoje prieš dvy­lika metų, tuomet dar nebuvau sese­rų generalinė vyresnioji. Praėjo daug laiko nuo tos mano viešnagės. Man atrodo, kad lietuvių tauta yra atvira ti­kėjimui, daugelis žmonių yra krikščio­nys. Praėjusį kartą lankiausi Šiluvos atlaiduose ir man padarė didelį įspū­dį tai, kad daugybė žmonių atsidavę meldėsi. Iš to sprendžiu, jog jie yra atviri tikėjimui ir tai gali palaikyti jauną­ją kartą. Lietuvių tauta turi daug jau­trumo, ji tai pat yra jautri menui, o per meną atsiveriama religijai ir tikėjimui. Lietuviai tikėjimo gilinimo kelyje patiria daug sunkumų. Man taip pat žinoma, kad daug jaunuolių išvyksta iš Lietu­

vos į kitas šalis, ir tai liūdina. Trokštu, kad būtų ieškoma būdų padėti jauni­mui pasilikti savo žemėje ir kurti savo Tėvynės ateitį. Tvirtai tikiu, kad sale­zietiškoji charizma Lietuvoje gali pa­dėti jaunuoliams ieškoti naujų ateities kelių, o saleziečiai turi jiems talkinti.

ko palinkėtumėte „Saleziečių ži-nių“ skaitytojams, pažįstantiems Marijos krikščionių Pagalbos duk-teris bei saleziečius, ir tiems, kurie jų dar nepažįsta?

Man regis, pats faktas, kad žmonės skaito „Saleziečių žinias“, rodo, jog kun. J. Boskas tam tikru būdu ateina į jų gyvenimą bei namus. Taigi norė­čiau paskatinti tuos žmones likti ištiki­mais „Saleziečių žinių“ skaitytojais, o tuo, ką atras žurnale, dalytis su kitais: kaimynais, tais, su kuriais kartu gy­vena ar kuriuos sutinka. Nes salezie­tiškoji žinia yra gyvenimo žinia skirta šiandienai ir visiems. Ši žinia tinka vi­siems pašaukimams: kunigams, dva­sininkams, pasauliečiams. Nesvarbu, kokia žmonių socialinė padėtis ar pro­fesija. Salezietiškoji charizma, skelbia­ma „Saleziečių žiniose“, yra visiems skirta krikščioniškos vilties žinia. Tai­gi raginu visus skaitytojus būti vilties liudytojais ir su užsidegimu supažin­dinti kitus su šiuo žurnalu, nes jame spausdinamas gyvenimo žodis. Visus jus prisiminsiu maldoje. Ačiū.

Dėkui už pokalbį.

interviu ėmė kun. Alessandro Barelli sDB

Saleziečių seserų inspektorė ses. Marija Tkadlecova FMA ir generalinė Motina Yvonne

17„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 1717„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 1 17„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 17„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

„Labas! Kaip laikaisi?“ Rankos pa­spaudimas, patapšnojimas per petį, prisiglaudimas, apkabinimas: ran­kos padeda užmegzti kontaktą su ki­tais žmonėmis, rankomis perteikiame savo emocijas, jausmus. Rankos – tai susitikimas su pasauliu, kai lytėdami „pagauname“ tūkstančius gyvenimo niuansų. Rankos, kuriomis naudoja­mės kasdien ir visur. Gal apie tai nė nesusimąstome, bet rankos gali pa­dėti mums bendrauti ir su pačia gi­liausiąja, tikriausiąja savęs dalimi, pranokstančia medžiagiškumą ir pa­kylančia į neaprėpiamas aukštumas: su savo dvasiniais klodais, kurie yra būtina mūsų žmogiškumo dalis. Taip nutinka, pavyzdžiui, per šv. Mišias: rankas sudedame maldai, rankomis mušamės į krūtinę prašydami Vieš­paties atleidimo, ranka tikintieji pa­raginami giedoti psalmės atliepą, rankomis susikimbame kaip tikrai bro­liai ir seserys Viešpatyje kalbėdami „Tėve mūsų“. Rankomis išreiškiame bičiulystę linkėdami ramybės, rankas priglaudę prie širdies išreiškiame išti­kimybę ir atsidavimą. Kunigo rankos laimina, šaukiasi Šventosios Dva­sios, kelia aukštyn Vyno taurę, laužo Duoną, dalija Komuniją.

Tačiau esama vieno ženklo, būdin­go mums, krikščionims, kurį dažnai darome išsiblaškę, neteikdami jam deramos svarbos – tai kryžiaus žen­

Meilės rankose: Meilė rankoseKryžiaus ženklas – Dievo meilės ir meilės Dievui ženklas

klas. Tiems, kurie ieškodami atsaky­mų į giliuosius gyvenimo klausimus pasikliauja vien žmogiškomis jėgo­mis, žegnojimasis gali atrodyti bana­lus, visiškai nereikšmingas veiksmas. Kryžiaus ženklą naudojame daugely­je gyvenimo situacijų: kai meldžia­mės, įžengiame į bažnyčią, einame miegoti ar pabundame, galbūt kai tu­rime laikyti egzaminą ar priimti svar­bų gyvenimo išbandymą.

Tačiau ar kada esame savęs pa­klausę, koks šio gesto tikslas? Lytė­jimas kaip pojūtis šiuo atveju niekuo dėtas – tad kokį tuomet veiksmą atlie­ka rankos? Jos ieško to, ko negalima matyti, paliesti, kas išsprūsta iš šal­tų medžiagiškumo dėsnių: jos ieško santykio su Dievu. Ranka darydami kryžiaus ženklą – iš aukštai žemyn, iš kairės į dešinę – mes apsivelkame krikščionio rūbą.

Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios mes apsivelka­me Dievo meile, pavedame jam savo veiksmus, mintis būdami tikri, kad ne­same vieniši nešdami gyvenimo naš­tas, kad mums padeda ir mus stiprina Jėzus, kuris pats pirmasis dėl visų užsikėlė ant pečių žmonijos skaus­mų naštą. Atlikdamos šį veiksmą ran­kos tampa tarpininkėmis tarp žemės ir dangaus, tarp dvasios ir materijos, yra tarsi „šeštojo jausmo“, dvasinio pojūčio sergėtojos – pojūčio, kuris papildo kitus penkis, padedančius mums bendrauti su medžiaginiu pa­sauliu.

Šis pojūtis prasideda nuo rankų veiksmo, kad visiškai apglėbtų mūsų sielą ir sudėtų ją į meilingas mūsų Kūrėjo Rankas. Viešpačiui patikime savo gyvenimą, savo rankas, nes per jas jis gali tęsti savo veiklą pasauly­je. Kaip per Savo Sūnų Dievas mums tapo Eucharistija, taip ir mes galime ir turime tapti Eucharistija kitiems, to­kiu būdu sugrąžindami jo meilės žen­klą pasauliui.

Kryžiaus ženklas – tai tikrosios drą sos ženklas mūsų pasaulyje, kur drąsiais poelgiais telaikomi kvapą gniaužiantys veiksmai, kuriais siekia­ma asmeninės sėkmės. Kryžiaus žen­kle glūdinti drąsa yra tyli, tačiau ji mus tarsi užkalbina, akina imtis meilės veiksmų, skleisti vienybę ir ramybę, užliejančią sielą tuomet, kai priima­me Kristaus žinią ir tampame tikrais Dievo buvimo pasaulyje liudytojais. Dievo, kuris būdamas neaprėpiamai didis pasirinko žmogaus rankas, kad būtų atpažįstamas, kuris ne be reika­lo pasirinko žmogišką prigimtį Kristu­je, kad apsireikštų žmonijai.

Nebijokime išreikšti savo tikėjimo taip pat ir žegnodamiesi, pamilkime šį kryžiaus ženklą. Kryžiaus ženkle mes atrasime Jėzaus Kristaus glo­bą, prižadėtą per Šventąją Dvasią, kuri Krikštu mus padarė Dievo vai­kais, o Sutvirtinimo sakramentu mus dar glaudžiau suvienijo su Viešpačiu ir suteikė mums savo dovanas, kad taptume laisvais žmonėmis.

Pasiryždami karštai mylėti ir dva­siškai tobulėti Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, mes įgy­jame tą laisvę, kurią Dievas dovanojo žmogui Kūrinijos pradžioje. Istorijos bėgyje žmogus ne visada teisingai naudojosi jam suteikta laisve, tačiau mes, atsikratę pasipūtimo, cinizmo, santykių lėkštumo, galime sugrąžin­ti pasauliui tikrąją laisvės vertybę. Žinoma, tai pavyks tik tuomet, jei su­vienysime savo jėgas su mumyse veikiančia Dievo malone.

Ateitis – mūsų rankose: Dievo Tė­vo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.

gian Carlo garlando

Jėzus savo kryžiumi atpirko visą pasaulį

Kryžiaus ženklu krikščionys prisijungia prie Dievo paslapties

18 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 318 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

galimybė lietuvos tikintiesiemsSausio 27 d. suėjo 85­eri metai nuo mūsų tautiečio pal. Jurgio Matulai­čio (1871–1927) mirties, vasarą – 25­eri nuo jo paskelbimo Romoje palaimintuoju. Šie du jubiliejai buvo pakankama priežastis Lietuvos vys­kupams 2012­uosius paskelbti Pa­laimintojo Jurgio Matulaičio metais. Ta proga Lietuvos vyskupai parašė ir paskelbė laišką tikintiesiems, J. E. kardinolas Audrys Juozas Bačkis Vilniaus arkikatedroje, gruodžio 8 d. pradedant minėjimo metus, pasa­kė pamokslą gausiai susirinkusiems žmonėms.

Lietuvoje įsigalėjo nepageidauja­mas reiškinys: visur, kur tik susirenka keletas ar net pora žmonių, prade­dama keikti valdžia, reikšti nepasi­tenkinimą viskuo, kas yra šalia, net geru žodžiu prisimenamas sovietme­tis, kuris jau niekada nebegrįš. Šiuo požiūriu svarbi Lietuvos vyskupų įž­valga: yra svarbu kelti į dienos šviesą įvairius skaudulius, žadinti apsnūdu-sias sąžines, siekti teisingų reformų, nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net jeigu jis tampa vis įprastesniu gyveni-mo būdu, daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta taisykle.

Kaip elgtis blogio akivaizdoje, nėra geresnio pavyzdžio už pal. Jurgio gyvenimo būdą, jo pasirinktą šūkį „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis iš­tikimai laikėsi. Vyskupai rašo: jis mus kviečia būti aktyviais žmonėmis. Ge-rai žinomi jo žodžiai: „Duok, kad su-degčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“. Toji ugnis pal. J. Matulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina emocinė būsena. Nebuvo ji taip pat nė jaukus asmeninio patogumo židinėlis, prie kurio galėtum ramiai šildytis, pasyviai

PAL. JURgIo MATULAIčIo METAI

suDEgęs Nuo DArbo KAitros ir MEilės ugNiEs

laukdamas geresnių laikų. Ši meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti fi-zinę ir dvasinę kančią, kurios nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skati-no rikiuotis ir aukotis, kad būtų gydo-mos visuomenės žaizdos. Įsimintini žodžiai. Taigi prieš reiškiant nepa­sitenkinimą tuo, kas yra, pirmiausia reikėtų paklausti savęs, ką darau ar ketinu daryti, kad nepageidautinų reiškinių būtų kuo mažiau.

J. E. kard. A. J. Bačkis dar aiškiau savo pamoksle pasakė: atsilyginda-mas blogiu už blogį žmogus daugina blogį žemėje. Ir atvirkščiai – gerumas įveikia blogio užtvaras, griauna sie-nas, ardo nesantaikos ir pykčio ba-rikadas. Pyktis, priešiškumas, kaltų ieškojimas nepadės mums išlipti iš krizių, nepagausins mūsų aruodų, o tik apkartins kasdienę duoną ir už-sklęs mus vienatvėje bei atskirtyje.

Pakalbintas kun. Vaclovas Aliulis MIC teigė, kad metų tikslas yra pa-gyvinti, pagilinti tos asmenybės pa-žinimą, pažadinti pamaldumą jam, pasitikėjimą juo, melsti Dievą grei-tesnio paskelbimo šventuoju. Atrodo, taip ir daroma. Jau metų pradžioje, minint pal. J. Matulaičio gimimo Dan­gui (t. y. mirties) dieną, katalikiškoje spaudoje pasirodė straipsnių, Mari­jampolėje surengta konferencija, Vy­tauto Didžiojo karo muziejuje įvyko palaimintojo pristatymas, Pal. J. Ma­tulaičio draugija suaktyvino veiklą, kai kuriose bažnyčiose matomiau­siose vietose išstatyti palaimintojo portretai; kasdien per „Marijos ra­diją“ girdime skaitomas jo maldų iš­traukas; pasinaudojant didesniais žmonių sambūriais, pvz., velykinių rekolekcijų metu, skaitomos paskai­tos, Vilniaus šv. Juozapo kunigų se­

Pal. J. Matulaičio tėvų namas Lūginėje

19„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

PAL. JURgIo MATULAIčIo METAI

minarijoje veikia paroda… Tad ir mes kartu su „Saleziečių žinių“ skaityto­jais pakeliaukime pal. J. Matulaičio vaikščiotais takais, stabtelkime ties jo kiekvienam patrauklia asmenybe, pamąstykime, kokias jo puoselėtas dorybes galėtume pritaikyti kasdie­niame savo gyvenime.

sunki vaikystė suvalkijoje1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kai­me, penketas kilometrų nuo Marijam­polės, Andriaus ir Uršulės Matulaičių šeimoje gimė aštuntas kūdikis, kurį po savaitės Marijampolėje Jurgio Boles­lovo vardu pakrikštijo marijonų vienuo­lis kun. Jurgis Čėsna. Vyresnieji vaikai Feliksas, Magdė, Jonas, Vladas, Ma­rijona ir Andrius buvo jau paaugę, tik Emilijai buvo aštuoneri. Tačiau erdvio­je suvalkiečių ūkininkų troboje vietos užteko ir Jurgučiui. Duonos – taip pat. Matulaičiai valdė 32 ha žemės, augi­no gyvulius ir paukščius; jų vienkiemio kraštą skalavo Šešupė. Darbščių, ti­kinčių lietuvių šeimoje bėgo laiminga jaunėlio vaikystė. Tačiau ji truko neil­gai. Vaikui einant ketvirtuosius metus netikėtai mirė tėvas, o sulaukus de­šimties – ir motina.

Mokyklą Marijampolėje Jurgutis pradėjo lankyti būdamas devynerių,

dar esant gyvai motinai. Vyresnieji šeimos vaikai kūrė savo gyvenimus. Ūkį valdyti perėmė brolis Jonas. Jam atiteko nepavydėtina dalia: Andrių reikėjo leisti į mokslus, netekėjusioms seserims sukrauti pasogą, atidaly­ti brolius… Sukosi pats ir prie darbo spaudė jaunesniuosius. Nebuvo lai­ko nei glamonėms, nei švelniam žo­džiui, brolis šykštėjo pinigų Jurgučio knygoms, šiltesniam drabužėliui, ne­kreipė dėmesio į įsiskaudėjusią jau­nėlio koją. „Šlubis“, – pravardžiavo vaikai, tačiau nebuvo kam pasiskųs­ti. Pagailo jo iš Maskvos universite­to vasaros atostogoms grįžusiam And riui, smalsųjį broliuką jis parengė gimnazijai.

Mokytis Marijampolės gimnazijo­je buvo didelė laimė, tik nerimą kėlė vis labiau skaudanti koja, kurioje at­sivėrė žaizda ir kelionė iki miesto jau buvo per sunki. Mokslus teko nu­traukti. Brolienė Veronika, Jono žmo­na, vežė Jurgį pas gydytojus, bet vaistai nedaug tepadėjo. Silpnus jo pečius užgulė sunkių ūkio darbų naš­ta namie, nors teberuseno saldi sva­jonė būti kunigu.

svajonės išsipildo1889 m. vasarą Lūginėje pasiro­dė pusbrolis Jonas Matulaitis, Kelcų

(Lenkija) gimnazijos mokytojas, pasi­vadinęs Matulevičiumi. Jis aštuonioli­kametį Jurgį pakvietė pas save, vedė pas gydytojus, mokė privačiai. Po po­ros metų Jurgis, savo geradario gar­bei pasivadinęs Matulevičiumi, buvo priimtas į Kelcų kunigų seminariją.

Caro valdžiai seminariją uždarius, vaikinas tęsė mokslus Varšuvos ar­kivyskupijos dvasinėje seminarijoje. Čia viskas Jurgiui puikiai sekėsi: at­siskleidė neeiliniai gabumai, jis pasi­žymėjo pavyzdingu elgesiu. Gavęs valstybinę stipendiją, išvyko į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją tęs­ti studijų. Kaip ir Varšuvoje, mokslai jam gerai sekėsi, 1898 m. gavo ku­nigystės šventimus, pirmąsias šv. Mi­šias aukojo akademijos koplyčioje, 1899 m. aukščiausiu įvertinimu įgijo teologijos magistro laipsnį. Dvidešimt aštuonerių metų kun. J. Matulaitis buvo paskirtas vikaru į Kelcų vyskupi­ją, pradėjo dirbti Dalešicų parapijoje.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų atsi­naujino kojos skausmai. Už skolintus pinigus teko vykti gydytis į Vokietiją, paskui – į Šveicarijos Fribūrą, kur nu­statyta ligos diagnozė: kaulų džiova. Operacija, skausmingos injekcijos, darbas vietinėje parapijoje nesutruk­dė toliau gilintis į teologijos studijas. 1902 m. vasarą kunigas apgynė dak­taro disertaciją – gavo aukščiausią įvertinimą ir teologijos daktaro laips­

Kun. J. Matulaitis apie 1917 m.

Peterburgo Dvasinė akademija, kurioje Jurgis studijavo 1895–1899 m. ir gavo kunigystės šventimus

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 22020

nį. Gerai susipažinęs su Europos kul­tūra, išmokęs keletą užsienio kalbų, kun. dr. J. Matulaitis grįžo į Kelcus, ėmė dėstyti vėl pradėjusioje veikti Kelcų kunigų seminarijoje.

Tačiau netrukus kaulų džiova vėl atsinaujino. Kadangi neturėjo pinigų, teko gydytis Varšuvos priemiestyje įkurtoje vargšų ligoninėje. Visiškai paliegusį, nebegalintį vaikščioti, vis prastėjančios sveikatos, kenčiantį skausmus čia jį atrado slapta Švč. Jėzaus Širdies vienuolė grafaitė Ce­cilija Platerytė­Zyberskaitė ir ėmėsi visomis išgalėmis gelbėti nuo mir­ties. Švenčiausiosios Jėzaus širdies seserys ligonį pasiėmė pas save, davė jam erdvų, šviesų kambarį, pasamdė gydytoją, geriausią kaulų džiovos specialistą, vasarą išvežė į smėlėtus pušynus… Ligonio sveika­ta ėmė gerėti.

Dar nepasveikęs kunigas ėmė dėstytojauti seselių išlaikomoje Aukš­tesniojoje žemės ūkio mokykloje ir gimnazijoje. Ir ne tik – kun. dr. J. Ma­tulaitis įsijungė į krikščionišką so­cialinę Varšuvos darbininkų veiklą. Kun. Stasys Yla rašo: Matulaitis įkū-rė krikščionių darbininkų sąjungą, ją įteisino ir pats ėmėsi redaguoti dvisa-vaitinį „Darbininko draugą“. Organi-zacija sparčiai augo… Kitas žingsnis buvo socialiniai kursai. Jų progra-

mos autorius ir moderatorius buvo Matulaitis. Netrukus gavo kvietimą iš Sankt Peterburgo dvasinės akademi­jos dėstyti sociologiją. Nuo 1907 m. rudens jis – jau sociologijos profeso­rius. Nuo 1908 m. rudens dar skai­tė sociologijos paskaitas Mogiliovo aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Darbas su jaunimu sekėsi. Rašyto­jas Tadeusas Górskis MIC pastebi: Matulevičius buvo tikras auklėtojo savybių įsikūnijimas: puikus kunigiš-kas charakteris, naujųjų laikų mokslo žinios, taktas ir idėjiškumas. Dėl šių savybių kun. Matulevičius užsitarna-vo tokį akademinio jaunimo autoritetą ir simpatijas, kokių jau niekas neturė-jo. Akademijos vyresnybė paskyrė jį vicerektoriumi, kurį laiką teko eiti ir rektoriaus pareigas.

Vienuolis marijonasJ. Matulaitis seniai puoselėjo svajonę tapti vienuoliu. Mus pasiekė jo nuomo­nė apie vienuolių gyvenimo reikšmę: vienuolijos turi daug nuopelnų Bažny-čiai ir visuomenėms, kuriose jie dirbo, ir dabar jų vaisinga veikla matyti įvai-riose srityse: jie, kaip rodo Bažnyčios istorija, stengiasi atversti pagonis ir neša jiems krikščioniškosios civiliza-cijos vaisius, steigia mokyklas ir uni-versitetus, saugo senovės literatūros lobius, užsiima mokslais, steigia ligo-nines ir dirba įvairiose krikščioniškojo gailestingumo baruose.

1909 m. rugpjūčio 29 d. Varšu­voje, vysk. Rukšio privačioje koply­čioje, kun. prof. J. Matulaitis padarė vienuolinius įžadus – tapo marijonu. Sankt Peterburgo dvasinėje akade­mijoje jis vadovavo slaptam naujo­kynui, parengė naują Konstituciją marijonams, kurią 1910 m. pabaigo­je patvirtino popiežius. Iškilo dilema: tęsti sėkmingą karjerą Akademijoje ar atsiduoti marijonų vienuolijos at­naujinimui. Abu darbo barai buvo at­sakingi, reikalavo visiško atsidavimo. Be to, Sankt Peterburge pasidarė ne­besaugu, caro valdininkai intensyviai ieškojo slaptų organizacijų.

1911 m. J. Matulaitis atsisakė visų pareigų Akademijoje ir ėmėsi atnau­jinti marijonų vienuoliją. Pavasarį

buvo miręs marijonų generolas kun. Vincentas Senkus (1840–1911). Caro valdžia vienuolynus buvo sunaikinu­si, Dūma neleido atkurti vienintelio Marijampolėje likusio marijonų vie­nuolyno. Ordinui grėsė sunykimas. Tačiau Dievo planai buvo kitokie. 1911 m. vasarą Gelgaudiškyje įvyko pirmoji atnaujintų marijonų kapitula, kurioje dalyvavo tik trys nariai. J. Ma­tulaitis buvo išrinktas vadovu. Sau­gumo sumetimais nutarta naujokyną perkelti į Šveicarijos Fribūrą. 1913 m. pavyko įkurti pirmuosius marijonų na­mus Čikagoje (JAV). 1914 m. vasarą J. Matulaitis Lietuvoje vedė rekolekci­jas kunigams.

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis ka­ras. Skubėdamas į Šveicariją, pa­siekė tik Varšuvą ir čia įstrigo. Laiko veltui neleido: vedė rekolekcijas, da­lyvavo konferencijose, tvarkė marijo­nų reikalus. 1915 m. rudenį Varšuvos arkivyskupas Aleksandras Kakows­kis, J. Matulaičio Peterburgo laikų bičiulis, perdavė marijonams atsis­kyrėlių kamaldulių pastatus Bielia­nuose. Vieta buvo graži, ant Vyslos kranto, tik labai apleista. Su jam bū­dingu užsidegimu darbui, pasitelkęs būrį talkininkų, generolas taip sutvar­kė aplinką ir pastatus, kad jau ga­lėjo priimti novicijus. Taip pat buvo įsteigta našlaičių prieglauda, atida­ryta mokykla, įsikūrė Invalidų namai. 1917 m. kun. J. Matulaitis buvo pa­tvirtintas Varšuvos apskrities Globos tarybos nariu, neatsisakė ir kitų jam patikėtų pareigų.

1918 m. J. Matulaitis atvyko į Ma­rijampolę atgaivinti lietuvių marijo­nų centro. Atsirado kandidatų, ėmėsi kurtis bendruomenė, buvo įsteigtas noviciatas. Paraleliai jis rūpinosi ir moterų vienuolijų kūrimu, rengė joms konstitucijas. 1918 m. spalio 15 d. buvo įkurta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija, kurios tikslas buvo panašus į marijonų, apėmė pla­čius veiklos barus: mergaičių ir vai­kų auklėjimas bei mokymas steigiant gimnazijas, žemės ūkio ir pradines mokyklas, ikimokyklines įstaigas, lei­džiant religines knygas ir žurnalus, vadovaujant senelių ir našlaičių glo­

PAL. JURgIo MATULAIčIo METAI

Jau vyskupas

21„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

bos įstaigoms, katalikiškoms organi­zacijoms, visokiais būdais tarnaujant visuomenei, t. y. įgyvendinant Dievo Karalystę žemėje. J. Matulaitis laiko­mas ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų steigėju.

Vyskupo tarnystėJ. Matulaitį pasiekė kalbos, kad keti­nama jį skirti Vilniaus vyskupu. Nuo šių pareigų dvasininkas gynėsi kaip galėjo. Jis rašo: nuvažiavęs į Vil-nių, įrodinėjau Tarybos pirmininkui (Antanui Smetonai – A. K.), kad aš, likdamas paprastu vienuoliu, Bažny-čiai ir visuomenei galėčiau gal nau-dingiau veikti; vienuolynai ir Lietuvai reikalingi. Kai jokie argumentai ne­gelbėjo, pasiryžo: jei Lietuvai reika-linga mano auka, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad save paaukosiu ir nieko negalė-siu padaryti.

Iš tiesų J. Matulaitis nuveikė daug. (Konsekracija įvyko 1918 m. gruo­džio 1 d. Kaune. Vilniaus vyskupo sostą užėmė gruodžio 8 d. Toliau liko marijonų ordino generolu). Kaip pa­stebi T. Górskis, ganytojavimas Vil-niaus vyskupijoje (1918–1925) buvo vienas iš sunkiausių Jurgio Matulai-čio gyvenimo laikotarpių… Žiūrint į tuos metus iš perspektyvos, galima juos laikyti ir pačiais vaisingiausiais, nes gal kaip tik šiuo metu jis labiau-siai parodė meilę Bažnyčiai ir pasiekė šventumą. Pats vyskupas šį laikotar­pį taip įvertino: Vilniuje man buvo la-bai sunku. Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas.

Visi biografai cituoja ingresinio pamokslo, pasakyto lietuvių kal­ba Vilniaus katedroje 1918 m. gruo­džio 8 d., ištraukas. Tuomet J. Ma­tulaitis sakė: aš rūpinsiuosi būti savo avelių tarpininkas ir užtarėjas pas Dievą. Eidamas prie altoriaus ir lai-kydamas šv. Mišias, dangaus Tėvui nekalčiausią Avinėlį aukosiu ne tik-tai už save, bet ir už visą dieceziją, – kad gerieji sustiprėtų, nusidėjėliai grįžtų, ligoniai ir nelaimingieji nusi-ramintų, kad mirusieji patirtų gailes-

tingumo ir būtų išgelbėti. Būsiu visų mokytojas… Skleisiu meilę, teisybę, blaivybę… Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams, neturtėliams ir nelaimin-giesiems. Guosiu pavargėlius, ragin-siu turtingus, kad dalytųsi su jais. Ne-atstumsiu nuo savęs nė vieno.

Kaip sakė, taip ir darė. Laikai buvo neramūs, dažnai keitėsi valdžios: vokiečių, rusų, lenkų. Mieste vyko mūšiai, buvo daromos kratos, suimi­nėjami ir apiplėšinėjami žmonės, net vyskupas gavo komunistų įsakymą per tris dienas išsikraustyti iš buto; naikintos privačios mokyklos, dva­sininkams buvo draudžiama mokyti vaikus. Vysk. J. Matulaitis, stovėjęs skriaudžiamųjų pusėje, nedvipras­miškai pareiškė, kad tėvai katalikai turi teisę ir pareigą reikalauti, kad jų vaikai būtų katalikiškai mokomi ir au-klėjami, kad katalikai mokytojai turėtų bent pareikšti, jog visuomenės vaikų ir tėvų labui ir dėl paties auklėjimo ti-kyba turėtų būti dėstomuoju dalyku. Buvo rengiamas specialus laiškas tė­vams ir kunigams. Tačiau jo nebepri­reikė, nes 1919 m. balandžio 19 d. į Vilnių atvyko lenkų kariuomenė. Gy­ventojai lenkai džiaugėsi, lietuviams tai buvo okupacija, žydai teberėmė bolševikus. Visi norėjo gauti vyskupo paramą ir užtarimą. Tačiau jis griežtai pareiškė: negaliu prie jokios partijos prisidėti; visiems turiu lygiai tarnauti.

1920 m. liepos 14 d. Vilnių vėl už­ėmė Raudonoji armija. T. Górskis pastebi: besitraukianti Lenkijos ka-riuomenė išsivežė daug turto. Ko-munistai grobė kas dar buvo likę. Diecezijoje prasidėjo badas, ėmė plisti užkrečiamosios ligos… Ištisi de-kanatai liko be kunigų. Su pasiliku-siais nebuvo jokių ryšių. Komunistų kareiviai plėšė ir niokojo klebonijas, net bažnyčias… Pagal savo ideologi-ją komunistai skelbė religijos pašali-nimą iš viešojo gyvenimo ir mokyklų. Vyskupo bute padaryta krata.

Po šešių savaičių komunistai buvo priversti Vilnių užleisti lietuviams. Tačiau 1920 m. spalio 9 d. į miestą atvyko generolo L. Želigowskio vado­vaujama divizija. Šis pasiskelbė vy­riausiąja valdžia. Lietuvis vyskupas tapo nepageidautinas, prieš jį prasi­

dėjo provokacijos, net ketinta nužu­dyti. Tačiau vyskupas stengėsi visų tautybių gyventojams būti geranoriš-kas ir malonus, nes Bažnyčia yra visų žmonių Motina (iš vysk. J. Matulaičio laiško kardinolui G. Gaspariui). Jis ragino kunigus nesileisti į politinius ginčus, visus žmones, net ir priešus apglėbti beribe meile, neskirstyti jų pagal tautybę. Visų pirma remkite – visokiais įmanomais būdais – tuos, kurie kenčia vargą ir nepriteklius, kurie nukentėjo nuo karo, žūna nuo bado ir ligų, – vysk. J. Matulaitis sakė kunigams. Artimo meilė ir Bažnyčios gerovė šiam ganytojui buvo aukščiau tautinių reikalų. Jis net vyskupo va­saros rezidenciją Trinapolyje pavertė našlaičių ir senelių prieglauda, daž­nai ten lankydavosi, bendraudavo su globotiniais.

Naujas darbas ir mirtisLenkų nacionalistų provokacijos ir persekiojimai nesiliovė. 1922 m. sau­sį buvo suimtas vyskupo tarnas And­rius Meciūnas, kan. Juozapas Kukta ir dar trisdešimt asmenų. Jie ištremti iš Vilniaus. Dirbti darėsi vis sunkiau: buvo reikalaujama nušalinti lietuvius klebonus, bažnyčiose atsisakyti lietu­vių kalbos. Giedraičiuose, Rodūnio­je lenkai sąmoningai trukdė melstis

PAL. JURgIo MATULAIčIo METAI

Vilniaus arkikatedra pokario metais

22 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 322 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

lietuviškai, kėlė tautinius konfliktus. Popiežiui buvo siunčiami skundai, kuriuose vyskupas kaltintas nebūtais dalykais, spaudoje pasirodė šmeiži­kiškų straipsnių. Popiežius Pijus XI vysk. J. Matulaičiui buvo palankus ir jį rėmė, bet tuo pačiu ir užjautė. Pa­galiau 1925 m. vasarą vysk. J. Matu­laitis parašė popiežiui atsistatydinimo prašymą, kuris buvo priimtas.

J. Matulaitis, marijonų generolas, norėjo atsiduoti savo kongregacijos rūpesčiams. Tačiau reikalai klostė­si kitaip. Popiežius Pijus XI, didžiai vertindamas šio ganytojo asmeny­bę ir atliktus darbus, 1925 m. rugsė­jo 1 d. suteikė jam arkivyskupo titulą. Gruodžio 13 d. J. Matulaitis atvyksta į Kauną kaip apaštališkasis vizitato­rius Lietuvai. Kauno laikotarpis buvo labai vaisingas tėvynės dabarčiai ir ateičiai. 1926 m. pavasarį arkivysk. J. Matulaitis Romoje įteikė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą. Ba­landžio 4 d. popiežius Pijus XI bule Lituanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir kitą dieną pa­skyrė naujus vyskupus. Tačiau arki­vysk. J. Matulaitis tuo neapsiribojo. Jis ėmėsi rengti Lietuvos konkordato su Šv. Sostu projektą.

Darbo įkarštyje dvasininkas ne­kreipė dėmesio į pilvo srityje kilusius

ir vis stiprėjančius skausmus. Pūlin­gas apendicitas – tokia diagnozė tuo­met dažniausiai baigdavosi mirtimi. 1927 m. sausio 27 d. arkivysk. J. Ma­tulaitis mirė vienoje Kauno ligoninių ir sausio 29 d. buvo palaidotas Kau­no katedros kriptoje. 1934 m. rude­nį jo karstas iškilmingai perkeltas į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo baziliką, į specialiai įrengtą Jėzaus Širdies koplyčią.

1953 m. balandžio 21 d. Romoje pradėta arkivysk. J. Matulaičio beati­fikacijos byla. 1987 m. birželio 28 d. Romoje Šv. Tėvas Jonas Paulius II paskelbė J. Matulaitį palaimintuoju.

taip jis prisimenamasKaip jau minėjome, šiemet suėjo 85­eri metai nuo pal. J. Matulaičio mirties. Vargu ar dabar besurastume žmogų, mačiusį jį gyvą. Tačiau yra išlikę am­žininkų prisiminimų. Prof. Eugenijus Jara: stebino iš po storų antakių žvel-giančios tamsios akys, gilios, išmin-tingos, dėmesingos ir susikaupusios; bičiuliškai linksmo, smagaus, gero žvilgsnio. Galva rėmėsi į stiprius pe-čius, kurie tiesdavosi įeinančio sve-čio link, o ramus, natūralus, nuoširdus balsas, tarsi nudžiugęs dėl pertrauk-tos vienatvės, kviesdavo užimti vietą šalia, ant kėdės… Matulevičius buvo neeilinė asmenybė, kuriai dėl to nerei-kėjo jokių pastangų, nes bendradar-biavimas buvo toks paprastas, kokia tik gali būti paprasta tikra didybė.

Štai koks J. Matulaitis buvo jau­nystėje, mokydamasis Varšuvos dvasinėje seminarijoje: krito į akis nepaprastas naujojo kolegos protas ir supratingumas, ypatingi gabumai, dvasinė branda. Jis iš karto užėmė pirmąją vietą tarp mūsų. Tylus, ypač darbštus, paslaugus, degantis Die-vo meilės ugnimi, jis užvaldė mūsų širdis (vysk. M. Pszezdeckis). Kito­je vietoje tas pats autorius rašė: kun. Jurgis, sergantis, metų metais su-tvarstytas, niekada nesiskundė, vi-sada linksmas, besišypsantis, pilnas Dievo, kalba apie Dievą, veda prie Dievo, dėl Dievo dirba, per Dievą nori visus padaryti laimingus. Štai dar vie­no amžininko M. Zdziechowskio pri­

siminimas: jis traukė mane gilaus gerumo, jautrumo, pakantumo bur-tais ir kartu jėga, minties aiškumu, plačiu ir protingu Bažnyčios uždavi-nių visuomenėje suvokimu. Amžinin­kai pabrėžia nepaprastą palaimintojo ramybę, su kuria jis priimdavo jį iš-tikusius akibrokštus; į juos niekada nereaguodavo; gyveno tylų ir užsida-riusį gyvenimą, pašvęstą vien darbui ir rūpinimuisi jam patikėta vyskupija (Liudvikas Abromavičius).

Mus šiandieną žavi daugelis pal. J. Matulaičio dorybių. Bene svarbiau­sia – blogį nugalėti gerumu. Jo die­noraštyje randame tokį pasiryžimą: daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs.

Šiandien mums aktualūs, sektini ir kiti jo pasiryžimai. Dievui daugiau dėkoti už visus kryžius ir visas malo-nes; Dievą karščiau ir uoliau mylėti, didžiausioje vienybėje stengtis nuo-lat su Juo būti ir Jo Apvaizda pilnai pasitikėti. Rūpintis kiekvieną laiko valandėlę kuo tinkamiausiai sunau-doti – maldai ir darbui.

Palaimintasis Jurgi, padėk mums praktikuoti Tavo puoselėtas dorybes šiais neramiais, klystkelių ir netikrų pranašų pilnais laikais.

Dr. Aldona Kačerauskienė

PAL. JURgIo MATULAIčIo METAI

Marijampolės bazilikos altorius su palaimintojo relikvijomis, saugomomis ten nuo 1987 m.

Arkivysk. J. Matulaičio palaikų pervežimas iš Kauno katedros į Marijampolės bažnyčią 1934 m. spalio 24 d.

23„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 23„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Kun. J. Boskas, popiežiui pavedus, Romoje pastatė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, kuriai greitai buvo suteiktas bazilikos rangas. Prie jos išaugo prieglauda apleistiems vaikams, o šiems paremti susikūrė švč. Jėzaus šir-dies vardo draugija. Į šią draugiją gali įsira­šyti ar būti įrašyti – gyvi ar mirę – asmenys jiems patiems to nė nežinant. Pateikiama įra­šomojo vardas, pavardė ir vienkartinė auka (40 litų arba atitinkama suma užsienio valiu­ta). Už visus narius kasdien aukojamos trejos šv. Mišios. Įstoti į Jėzaus Širdies draugiją yra didelės dvasinės reikšmės įvykis, skatinantis visus katalikus branginti nesuskaičiuojamas malones, gaunamas iš šv. Mišių aukos, baž­nytinės maldos ir kitų tikinčiujų maldų.

kaip įstoti?Gyvenantiems Lietuvoje yra dvi galimybės:1. Kauno ir Vilniaus saleziečių parapijose (žr. 35 p.) galima asmeniškai kreiptis į sa­leziečius.2. Tie, kuriems sunku ar nepatogu atvykti pa­tiems, auką gali išsiųsti pašto perlaida. Per­laidos anketoje reikia užrašyti norimų įrašyti į draugiją žmonių vardus ir pavardes (būtina pažymėti, ar jie gyvi, ar mirę). Draugijos nario

kortelės siunčiamos į namus. Dar kartą pri­mename, kad kiekvienam asmeniui auka yra bent 40 litų. Pinigus prašom siųsti pašto per­laida adresu:

Saleziečių Vilniaus namai,Erfurto g. 3, 04220 Vilnius-49

Užsienyje gyvenantiems asmenims siūloma registruotu laišku išsiųsti norimų įrašyti žmo­nių vardų sąrašą ir atitinkamą auką tarptauti­niu čekiu šiuo adresu:

kun. Alessandro Barelli,Erfurto g. 3, 04220 Vilnius-49Lithuania

Kaip patvirtinimas, kad laiškas pasiekė adre­satą, jums bus išsiųsta nario kortelė.

AMŽINOSIOS ŠV. MIŠIOS

24 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 324 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Skaitant „Biografinius atsiminimus“ nekyla abejonių, kad įpusėjusio an­trąjį savo gyvenimo dešimtmetį Jono Bosko energija tiesiog liejosi per kraštus, tad jis visur troško pirmauti. Tam tikra puikybės forma? Veikiausiai taip: jis pats tai pripažins ir kiek vėliau ryžtingai sieks šią savo ydą įveikti, vi­sas Viešpaties jam skirtas didžiules prigimties dovanas, jėgas ir energiją skirdamas tarnystei su jaunimu.

Tačiau šį sykį pakalbėkime apie pa­ties J. Bosko aprašytas sporto rung­tis, pasilinksminkime drauge su jo bičiuliais. Apkaltintas, o vėliau ištei­sintas dėl įtarimų „baltąja magija“, jis ir vėl pasineria į linksmybių sūkurį su draugais iš „Džiaugsmo brolijos“, ku­rią pats įkūrė, siekdamas padėti Kjeri miesto, kuriame mokėsi, jaunuoliams laisvalaikį leisti sveikai ir padoriai.

Bėgimo rungtis

Atsiminimų autorius rašo: „Tuo metu kai kurie aukštino vieną akrobatą, ku­ris žiūrovų akivaizdoje perbėgo visą Kjeri nuo vieno miesto galo iki kito per dvi su puse minutės – taigi be­veik greitojo traukinio greičiu. Nenu­manydamas savo žodžių padarinių, pasakiau, kad mielai susirungčiau su tuo greitūnu. Vienas bendramokslis pranešė apie tai akrobatui, ir štai aš jau susisaistęs įsipareigojimu: moki-nys rungsis su profesionaliu atletu! Parinkta varžybų vieta – Porta Tori­nese alėja. Lažybų suma – 20 Pje­monto frankų. Kadangi tiek pinigų neturėjau, man pagelbėjo bičiuliai iš „Džiaugsmo brolijos“. Susirinko dau­

kUN. J. BoSkAS PASAkoJA APIE SAVE

Jono Bosko jaunystės rungtysĮgimtas poreikis priimti iššūkius

gybė žmonių. Pasileidome bėgti. Iš pradžių mano varžovas keliais žings­niais mane aplenkė; tačiau netrukus aš taip jį pralenkiau, kad pusiaukelėje jis sustojo ir prisipažino nugalėtas“.

Šuolių varžybos

Žinoma, atletui buvo sunku susitai­kyti su pralaimėjimu. Kun. J. Boskas prisimena: „Tuomet jis man tarė: „Pa­žiūrėsime, kas nugalės šokdamas šuolius, noriu lažintis iš 40 frankų, o jei pageidauji – ir iš dar daugiau“. Iš­šūkį priėmiau. Mano varžovas parin­ko vietą: reikėjo peršokti per griovį iki

tiltelio sienelės. Akrobatas šoko pir­mas ir atsidūrė visai prie pat siene­lės – toliau nušokti buvo neįmanoma. Galėjau tik pralaimėti. Tačiau sugal­vojau vieną triuką: šokdamas atsis­pyriau rankomis į tilto turėklus ir taip nušokau toliau sienos bei griovio. Su­griaudėjo plojimai“.

stebuklingosios lazdelės rungtis

„Mano priešininkas ne juokais supy­ko – jis negalėjo sutikti pralaimėjęs. „Noriu su tavimi dar sykį susirungti. Pasirink kokį nori vikrumo pratimą“. Ir vėl sutikau. Pasirinkau stebuklingąją

Jonukas Boskas išmoko žonglierių triukų, kad draugus ir kaimynus galėtų pritraukti į pamaldas

25„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 25„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

kUN. J. BoSkAS PASAkoJA APIE SAVE

lazdelę, o lažybų suma išaugo iki 80 frankų. Ant lazdelės užmoviau skry­bėlę ir pasistačiau lazdelę ant del­no. Tada neliesdamas lazdelės kita ranka pamėtėjau ją aukštyn ir nutup­džiau ant mažojo piršto, po to – ant bevardžio, ant viduriniojo, ant rodo­mojo, ant nykščio; tuomet persime­čiau lazdelę ant alkūnės, ant peties, ant smakro, ant lūpų, ant nosies, ant kaktos... Grįždama tuo pačiu keliu, lazdelė vėl atsidūrė ant delno. „Ne­bijau pralošti, – tarė akrobatas, – tai mano mėgstamiausias žaidimas“. Paėmęs tą pačią lazdelę, jis neįtikė­tinai vikriai nušokdino ją iki lūpų. Ta­čiau po to lazdelė užkliuvo už ilgos jo nosies, tad vyras turėjo pačiupti laz­delę kita ranka, kad ši nenukristų“.

Kas aukščiau įsliuogs į guobą?

„Matydamas tirpstančius savo pini­gus, akrobatas piktai sušuko: „Jau geriau bet koks kitas pažeminimas, tik ne būti įveiktam mokinio. Dar tu­riu 100 frankų ir vėl noriu lažintis. Kas įlips aukščiau į šį medį, tas ir laimės“. Jis parodė į alėjoje augančią guobą. Priėmėme ir šį pasiūlymą ir net no­rėjome, kad tas žmogus laimėtų, nes pasidarė jo gaila ir nenorėjome jo su­žlugdyti.

Akrobatas lipo pirmas ir užsikorė taip aukštai, kad jei būtų pasilypė­jęs dar kiek aukštėliau, šaka būtų lū­žusi, o jis būtų nukritęs žemėn. Visi tvirtino, kad aukščiau įsliuogti tikrai neįmanoma. Tada atėjo mano eilė. Užsikabarojau iki tos vietos, kur buvo užlipęs mano varžovas, o tada ranko­mis laikydamasis medžio atsispyriau visu kūnu taip, kad pėdos atsidūrė maždaug per metrą aukščiau, negu prieš tai buvo akrobato pėdos. Kas galėtų nupasakoti susirinkusios mi­nios plojimų griausmą, mano bičiu­lių džiaugsmą, akrobato įsiūtį ir mano pasididžiavimą, kad sugebėjau lai­mėti prieš tokį žymų atletą?“

Toliau kun. J. Boskas pasakoja, kad jam taip pagailę akrobato, jog jis su­grąžinęs jam pinigus, tačiau su viena sąlyga: kad pavaišins jį ir jo bičiulius pietumis Muretto užeigoje. Atletas su­tiko. Vaikinų buvo dvidešimt du. Pie­

tūs kainavo 25 frankus. Kiti 215 frankų liko akrobato kišenėje.

Kun. J. Boskas pasakojimą baigia taip: „Tai buvo nepaprastai džiugus ketvirtadienis. Labai savimi didžia­vausi... O bičiuliai buvo tokie linksmi, kad sunku net apsakyti. Patenkintas liko ir akrobatas, kuris atsisveikinda­mas tarė: „Dėkoju jums iš visos šir­dies... Daugiau niekados nesilažinsiu su mokiniais“.

o mokslai?

Kun. J. Boskas tarsi nujaučia mums kylantį klausimą ir atsako: „Manote, kad taip besilinksmindamas tikriau­siai apleidau mokslus. Neslėpsiu: ga­lėjau mokytis ir daugiau, tačiau tam, kad išmokčiau kas reikalinga, man pakakdavo atidžiai pasiklausyti klasė­je. Juo labiau, kad tuo metu nejutau skirtumo tarp skaitymo ir mokymosi. Galėjau lengvai atpasakoti perskai­tytą ar išgirstą knygos turinį. Be to, mama buvo mane įpratinusi nedaug miegoti, taigi galėjau du trečdalius nakties skaityti į valias, o didelę die­nos dalį, užuot ruošęsis pamokoms, užsiimti kitais dalykais...“

Tuo metu mokinys J. Boskas pa­mėgsta senąsias klasikines knygas, mini jų autorių vardus ir knygų pava­dinimus. Jis rašo: „Skaičiau tas kny­

gas savo malonumui, mėgavausi jomis taip, lyg būčiau jas visiškai su­pratęs. Tik vėliau suvokiau, kad taip nebuvo... Pamokos mokykloje, kar­tojimasis, skaitymas užimdavo di­delę dienos ir nakties dalį. Ne sykį nutikdavo taip, kad atėjus metui kel­tis, aš vis dar laikydavau rankose Tito Livijaus tomelį, kurį buvau pradėjęs skaityti vakare. Tai sugadino mano sveikatą... Visuomet kitiems patariu daryti tai, kas įmanoma, ne daugiau. Naktis yra skirta poilsiui“.

Claudio Risso

Tebeauga medis, kuriame vyko dar viena dvikova su žonglieriumi

Dvikova burtininko lazdelėmis: Jonukas laimi prieš profesionalų žonglierių

26 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 326 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Praeitame „Saleziečių žinių“ nume­ryje skelbėme Lietuvos bažnyčio­se esančių šv. Jono Bosko atvaizdų nuotraukų konkursą.

Gavome nemažai nuotraukų ir dė­kojame visiems jas atsiuntusiems skaitytojams. Kiekvienam iš jų iš­siųsime Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos paveiksliuką. 2012 m. pa­baigoje iš visų konkurso dalyvių, at­siuntusių bent po vieną nuotrauką, burtų būdu bus išrinktas vienas lai­

konkursas tęsiasi...mėtojas, kuris gaus biografinę knygą apie šv. J. Boską.

Primename konkurso taisykles tiems, kurie nori dalyvauti ir dar ne­siuntė fotografijų.

Nuotraukos gali būti skaitmeninės (bent 500 Kb raiškos) arba atspaus­dintos ant popieriaus. Skaitmeni­nės nuotraukos turi būti išsiųstos į elektroninę pašto dėžutę adresu sa-lezinios@yahoo.it, o spausdintos ant popieriaus – paštu adresu: kun. Aleksandrui Barelli, Erfurto g. 3, 04220 – Vilnius. Kiekviena nuotrau­ka, nesvarbu, kokio tipo, turi turė­ti aprašymą: kur buvo fotografuota, kada ir kas fotografavo. Būtų gerai, jeigu kartu pateiktumėte ir išsames­nės informacijos apie tą šv. J. Bosko atvaizdą, pvz., kada jis pagamintas arba kada pastatytas ar pakabintas toje bažnyčioje.

Paveikslus, statulas, atvaizdus su šv. J. Bosku galima fotografuoti bet kurioje Lietuvos bažnyčioje. Tačiau nuotraukos negali būti darytos sa­leziečių parapijose Kaune (Palemo­ne) ir Vilniuje (Lazdynuose), taip pat nekartokite jau išspausdintų žurnale nuotraukų. Būtų puiku, jei nufotogra­fuotumėte ir bendrą vaizdą (pvz., al­toriaus visumą), ir konkrečią detalę, kurioje šv. J. Boskas matomas aiš­kiau.

Dalyvauti gali visi. Kviečiame būti aktyvius! Konkursas vyks iki ketvirto 2012 m. „Saleziečių žinių“ numerio. Pa­tariame nelaukti paskutinės savaitės...

Šiame numeryje spausdiname nuot raukas iš dviejų bažnyčių.

Švč. M. Marijos altorius Plungės Švč. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Alto ­ riaus viršuje aiškiai matyti ir šv. J. Bos­ko paveikslas. Už nuotraukas dėkoja­me p. Povilui Pileliui iš Plungės.

Šv. Jono Bosko altorius Kaišiado­rių Kristaus Atsimainymo katedros šoninėje koplyčioje. Altoriaus cent­re – šv. J. Bosko paveikslas. Už nuo­trauką dėkojame p. Aloyzui Pelei iš Vilniaus.

Kaišiadorių katedros koplyčios šoninis altorius

Altoriaus paveikslas su šv. J. Bosku

Plungės bažnyčios šoninis altorius

Plungės bažnyčios altoriaus detalė su kun. J. Bosko paveikslu

ATRASkIME kUN. J. BoSkĄ

27„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 27„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 1 27„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 2727„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Tą naujumą galime suvokti gilinda­miesi į kai kurias Evangelijos ištrau­kas. Iš keturių Evangelijos autorių išsamiausiai moterų vaidmenį Jė­zaus gyvenime atskleidžia apaštalas Jonas. Turbūt todėl, kad jis rašė vė­liausiai, kai jau buvo įvykę tam tikrų pokyčių, o gal todėl, kad Mažosios Azijos bendruomenė, kurioje gyven­damas jis rašė, buvo atviriausia.

Pirmiausia trumpai apžvelkime mo­terų padėtį žydų visuomenėje Jėzaus laikais. Tuometė žydų visuomenė bu­vo patriarchalinė, o tai reiškia, kad vyrai turėjo visišką valdžią. Mergai­tė buvo tėvo valdžioje iki santuokos, kuri paprastai įvykdavo labai anksti. Jei tėvas mirdavo, mergaitė patek­davo vyriausiojo brolio, o ne motinos valdžion. Kai susižadėdavo ir ištekė­davo, moteris atsidurdavo vyro valio­je, negalėdavo pasirodyti viešumoje neapsidengusi galvos.

Vyrui buvo žema viešumoje kal­bėtis su moterimi, o jei būtinai rei­kėdavo, darydavo tai prie liudininkų. Rabinas Jose ben Johananas, gyve­nęs I a., mokė: „Nekalbėk daug su moterimi – nei su savo žmona, nei juo labiau su kaimyno žmona. Tas,

Jėzus ir moterysKas buvo nauja Jėzaus ben-dravime su moterimis?

kuris sustoja pasikalbėti su moterimi, užsitraukia ant savęs blogį ir jo laukia prasta baigtis“.

Moteris buvo beteisė: ji negalėjo išsiskirti su vyru, nors šis lengvai ga­lėjo jos atsižadėti; moters liudijimas teisme nieko nereiškė, dar daugiau – ji ten nė nebūdavo kviečiama; jai ne­buvo privaloma eiti į sinagogą melstis ir net vykdyti religinius priesakus, nes tuo metu ji galėjo būti neapsivaliusi. Jeruzalės šventykloje moterims buvo įrengtas atskiras kiemas, nes jos ne­galėjo įžengti ten, kur meldėsi vyrai. Kiekvienas pamaldus žydas tris kar­tus per dieną kartodavo šią maldą: „Būk palaimintas, Dieve, už tai, kad negimiau pagonimi, kad negimiau valstiečiu, kad negimiau moterimi, nes moteriai neprivaloma laikytis Die­vo įsakymų“.

Žinoma, kilmingos, aukšto rango moterys sugebėdavo išvengti minėtų apribojimų.

Moters užduotis namuose buvo rū­pintis švariu – kulto požiūriu – mais­tu ir lytiniu gyvenimu. Jos užduotys už namų ribų tebuvo eiti malti grū­dų ir parnešti iš šulinio vandens. Tai­gi nesunku suprasti, kodėl apaštalai pasipiktino išvydę Jėzų prie šulinio kalbantį su moterimi.

Jono Evangelijoje ypač išryškinti šių moterų paveikslai:

Jėzaus motinos (2, 1–12, 19, 25–27)Samarietės (4,1–42)Mortos ir Marijos (11, 1–12, 8)Marijos Magdalietės (20, 1–18)

Motina MarijaJonas niekada jos nevadina Mari­ja, bet visuomet – „Jėzaus motina“. I a. pabaigoje jam rašant Evangeliją, Marija buvo labai gerbiama to meto krikščionių. Jonas ją mini du kartus – Evangelijos pradžioje ir pabaigoje – ir visada labai pagarbiai. Kanos vestu­vėse apaštalas kalba apie ją net pir­miau negu apie Jėzų. Keista, kad toje puotoje moterys dalyvauja kartu su vyrais: matome, kad Marija ten yra kartu su sūnumi. Kaip rūpestinga šei­mos motina, ji pastebi esamą neprite­klių ir imasi iniciatyvos pasikalbėti su Jėzumi. Jėzus išlaiko nuo jos atstu­mą, nukreipia kalbą į aukštesnį, teo­

loginį lygmenį. Ne jam spręsti, kada išmuš tinkama valanda veikti. Tačiau tai, kad Marija kreipiasi į tarnus ir lie­pia jiems daryti, ką lieps Jėzus, rodo didelį šios moters autoritetą.

Nuo kryžiaus Jėzus pagerbia savo motiną ir patiki ją ne prigimtinei jos šeimai, bet tai, kurią jis pats sukū­rė, tai yra savo apaštalų bendruome­nei. Pagal įstatymą našlė galėjo likti arba savo vyro namuose, arba grįžti į tėvo namus. Taigi net mirties valan­dą išryškėja didžiulė Jėzaus pagarba motinai. Jis jai suteikia moralinį au­toritetą, kuris remiasi pagarba Dievo valiai, jo planui ir tarnyste Dievui.

SamarietėGrįždamas iš Judėjos į Galilėją Jė­zus turi keliauti per Samariją. Judė­jai niekino ir nekentė samariečių, ką jau kalbėti apie to krašto moteris. Ta­čiau Jėzus užkalbina būtent samarie­tę, norėdamas atkurti su samariečiais bendravimą.

Jėzus paprašo moters duoti atsi­gerti. Jos nuostaba galbūt šiek tiek pinasi su baime: skrupulingai įsta­tymo nesilaikantis žydas gali turė­ti slaptų užmačių. Pokalbis apie tą keistą vandenį atveria kelią daug gi­lesniam bendravimui. Jėzus pakrei­pia kalbą kita linkme: „Eik pakviesk savo vyrą“. Regis, šis raginimas tu­rėjo moterį nuraminti, tačiau iš tie­sų priverčia ją sutrikti, nes jai tenka pripažinti, kad gyvena netvarkingą gyvenimą, o Jėzus jau iš anksto tai

Jėzus ir samarietė prie šulinio

Švč. M. Marija – ypač artima Kristui visą savo gyvenimą

28 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 328 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

žino. Tai, kad ši moteris nė nebando slėpti savo padėties, rodo, jog ji vi­suomenėje turi prastą reputaciją, ta­čiau sykiu yra ir religinga, nes geba suvokti pranašiškąjį Jėzaus asmeny­bės aspektą ir galiausiai pati nukrei­pia kalbą į religinį lygmenį. Išaiškėjus tiesai apie jos gyvenimą, tačiau sykiu jausdama Jėzaus pagarbą, samarie­tė noriai kalbasi ir klausosi. Šiuos du žmones skyrusios užtvaros sugriūva.

Moters nuostaba ir galbūt susiža­vėjimas dar labiau išauga, kai ji ima nujausti, kad Jėzus pranoksta įsta­tymą ir siekia pačią tikėjimo gelmę: „Tėvas ieško tikrųjų garbintojų, ku­rie jį šlovins dvasia ir tiesa“. Jėzaus žodžiai, kad jis yra Mesijas, samarie­tei padaro lemiamą įspūdį. Dabar ji nugalėta, tampa mokine ir viską pa­likusi – prie šulinio pamestas ąsotis aiškiai rodo, kad galutinai nusigręžia­ma nuo savo praeities bei buvusios gyvensenos – ima skelbti gerąją nau­jieną, kviesdama viso miesto žmones eiti pas Jėzų.

Kai samariečiai patys akis į akį su­sitinka su Jėzumi, ankstesnė žydų ir samariečių tarpusavio neapykanta ištirpsta.

Morta ir MarijaLozoriaus seserys Morta ir Marija gyvena jo namuose, taigi, regis, jos dar nebuvo ištekėjusios. Sprendžiant pagal tai, kaip aprašyta gyvenamo­ji aplinka, Lozoriaus namai – pakan­kamai turtingi. Galime daryti išvadą, kad Morta ir Marija kartu su broliu yra Jėzaus mokinės, nors ir ne iš tų, kurie su juo keliavo. Jėzus mielai pas juos užsukdavo pasisvečiuoti.

Pirmajame epizode rašoma apie Lozoriaus ligą ir mirtį. Seserys siun­čia Jėzui žinią, kad Lozorius serga. Iš pažiūros atrodo, jog Jėzus nekrei­pia dėmesio į šį jautrų pagalbos pra­šymą. Todėl Morta vėliau ištars: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebū­tų miręs“. Tačiau kadangi skausmas nesumažina jos tikėjimo, ji tęsia: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Die­vą, Dievas tau duos“. Morta yra gi­laus, brandaus krikščioniško tikėjimo į Kristų, Dievo Sūnų ir Pasaulio Išga­nytoją, pavyzdys. Su Marija pokalbis

trumpesnis, jis baigiasi Jėzaus aša­romis. Morta mums atskleidžia die­viškąjį Kristaus asmenybės aspektą, Marija – žmogiškąjį. Po to abi sese­rys pasitraukia nuošalėn, kad centre atsidurtų stebuklą įvykdantis Jėzus.

Antrasis epizodas – apie Lozo­riaus namuose po kelių dienų su­rengtas vaišes, veikiausiai norint padėkoti Jėzui už stebuklą. Čia Ma­rija dar sykį išryškėja kaip mylinti ir dėmesinga mokinė, tarsi nuspėjan­ti Jėzaus likimą. Ji plauna jam kojas ir tepa jas mira, taip paankstindama jo mirtį ir laidotuves. Žydai ir vėl lie­ka sugluminti moters poelgio. Pagal jų mąstyseną moteriai nevalia plauti vyrui kojas viešame pokylyje. Be to, ji nušluosto jas savo plaukais, o juk tik pasileidėlės viešai rodydavosi pa­laidais plaukais. Marija taip pat išlie­ja brangiausius kvepalus, kurių kaina atitiko dešimties mėnesių darbininko užmokestį. Nors jos šeima ir pasitu­rinti, tuos pinigus buvo galima paau­koti vargšams, kaip jai priekaištauja Judas. Marija sulaužo įsisenėjusias nuostatas, verčiančias moterį beato­dairiškai paklūsti vyro diktatui ir visiš­kai laisvai išreiškia savo meilę Jėzui.

Marija MagdalietėJi buvo viena iš moterų, stovėjusių po Jėzaus kryžiumi. Veikiausiai jos atke­liavo į Jeruzalę švęsti Velykų kartu su Jėzumi. Dabar ją matome prie kapo. Ankstyvą rytą ji čia atskuba genama karštos meilės Viešpačiui, taigi išvydusi nuverstą akmenį išsigąsta, kad kažkas

paėmė Viešpaties kūną. Tik pašauk­ta vardu Marija Magdalietė atpažįsta savo Mokytoją, taip kaip avys pažįsta savo piemens balsą (plg. Jn 10, 4). Ji norėtų Prisikėlusįjį apsikabinti ir nepa­leisti, tačiau Viešpats jai neleidžia to daryti ir siunčia ją pas brolius.

Taigi apie Mariją Magdalietę čia ra­šoma kaip apie Viešpaties mokinę ir pasiuntinę. Žinoma, visa tai priešta­ravo žydų papročiams. Kas galėtų patikėti moters liudijimu?

Jėzus visiškai pakeičia požiūrį į moterisVisų pirmiausia pastebime tai, kad Jėzus savo neįprastu, naujovišku elgesiu laužo visas patriarchalinės mąstysenos schemas. Moterys dau­giau nėra uždarytos namie, jos išei­na ir keliauja su juo per Palestiną. Be to, jos geba veikti ir elgtis sava­rankiškai, kaip vyrai. Taip pat mote­rys prisiima apaštalinę atsakomybę ir veiklą. Vyrai ir moterys tarpusavy­je ima bendrauti be baimės ir įtaru­mo. Moteris, išlaisvinta iš atskirties, gali išreikšti didžiulę tikėjimo ir meilės galią, pasišvęsti ir susitapatinti su Jė­zaus asmeniu bei misija, taigi naujo­joje krikščioniškoje bendruomenėje ji gali atrasti tikrąjį savo tapatumą.

Jėzaus pradėtas moters išsilais­vinimo kelias, trukęs daugybę šim­tmečių, buvo sunkus ir sudėtingas. Dar ne taip seniai bandymai sulyginti vyrų ir moterų teises visuomenėje su­silaukdavo aštraus atsako. Popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške apie moters kilnumą ir pašau­kimą (Mulieris dignitatem, 1993­12­04) rašo: „Moteriai skirta misija <...> yra įsišaknijusi jos asmenybės gel­mėje ir yra tokia pat kilni kaip vyro, ta­čiau skiriasi nuo vyro misijos savitais moteriškais turtais. <...> Evangelinė žinia apie moters kilnumą ir pašauki­mą šiandien sulaukia naujo kultūrinio jautrumo, kuris <...> pelnytai atsklei­dė moteriškumo vertę ir pamažu vykdo teisingumą dėl neleistinos dis­kriminacijos bei smurto prieš moteris, turint galvoje senąsias ir naujas, aiš­kiai matomas ir paslėptas jo formas“.

Kun. oreste Ferrari

Jėzus prikelia Lozorių iš mirties. Šalia jo – Morta ir Marija

29„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 29„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Ar popiežiai eina į karą? Regis, ne, jie – už taiką. „Dėl taikos nieko ne­prarasime, o dėl karo galime praras­ti viską“, – teigė popiežius Pijus XII. O popiežius Benediktas XVI, būdamas šešiolikos metų, ėjo į karą. Adolfui Hit­leriui tuomet prireikė ir jaunų berniukų.

1939 m. prasidėjęs Antrasis pasau­linis karas 1943­ųjų vasarą pasisu­ka Vokietijai nepalankia linkme. Tuo metu J. Ratzingeris studijuoja kunigų seminarijoje Bavarijoje, Traunsteine, tačiau seminarija paverčiama karo li­gonine. Vaikinu rūpinasi tėtis: ūsuotas policijos žandaras, nuoširdžiai tikin­tis ir, nepaisant rizikos, – antinacistas. Liepos 26 d. šeimai ateina nacių ereliu antspauduotas laiškas. Jame rašoma: „1943 m. rugpjūčio 2 d. 9 val. mokinys Josephas Alois Ratzingeris turi prisista­tyti priešais mokyklą esančiame kieme. Iš ten drauge su kitais bus nugaben­tas į jam skirtą kovos vietą“. Tokį įsaky­mą gauna ir nemažai kitų seminarijos bendramokslių. Taip jie paverčiami Vo­kietijos kariuomenės – Vermachto re­zervinėmis pajėgomis.

šešiolikmetis kariuomenės naujokasŠtai jie Miunchene, paskirti į priešlėktu­vinės artilerijos dalinį, aprūpintą rada­rais, kulkosvaidžiais, priešlėktuviniais pabūklais. Kariai turi saugoti Bavari­jos fabriką (BMW), gaminantį lėktuvų variklius. Vaikinai gyvena barakuose, vilki uniformas, tris sykius per savai­tę lanko kai kurias pamokas miesto gimnazijoje. „Turėdavome būti savo postuose kiekvieną sykį, kai sugaus­davo pavojaus signalas. Tai buvo ne­maloni pareiga, juo labiau, kad atakos vis dažniau vykdavo naktį, taigi daug naktų tekdavo praleisti be miego“.

Miunchene Josephas mato, kaip „miestas vis labiau griaunamas ir virs­ta griuvėsiais. Jis mato ir į BMW fabri­ką įžengiančius netoliese įsikūrusios

kAREIVėLIS JoSEPhAS RATzINgERISiš knygos „mano gyveni-mas“. neįtikėtina istorija.

Dachau koncentracijos stovyk los ka­linius, politinius belaisvius, religinius disidentus. Jiems buvo skirti labiau­siai alinantys darbai.

1944 m. rugsėjį Josephas atsisvei­kina su „mokinio tarnyba“ ir grįžta į Traunsteiną, pas šeimą. Tačiau nacių režimui vis dar jo reikia. Netrukus ant virtuvės stalo jis randa kitą šaukimą: šį sykį į „Reicho darbo tarnybą“.

Prieštankiniai įtvirtinimaiJosephas ir jo bendraamžiai išsiunčia­mi į Austriją, prie Vengrijos ir Čekos­lovakijos sienos. Čia jie turi darbuotis Sudostwalle, kurio paskirtis – sustab­dyti vis labiau iš rytų besiveržiančius rusus. Jaunuoliai kasa prieštankines tranšėjas, stato įtvirtinimus. Mato slen kančias ilgas esesininkų suim­tų Vengrijos žydų, siunčiamų į kon­centracijos stovyklą, kolonas. „Mano atmintyje išliko slogūs šių tarnybos savaičių prisiminimai. Mūsų viršinin­kai buvo vieni pirmųjų nacių. Ideolo­gijos fanatikai, smurtingi tironai“.

Vieną naktį šauktiniai yra išmetami iš lovų ir nuvedami į aikštę. Karinin­kas juos kviečia savanoriškai įstoti į SS būrius, Hitlerio asmeninę gvardiją, vykdančią pačius kraupiausius nusi­kaltimus. Jaunuoliai šaukiami vardais, kiekvienas turi duoti atsakymą. Jo­sephas pareiškia, kad jis ketinąs tapti katalikų kunigu. Tą patį pasako ir kiti seminarijos ugdytiniai. „Buvome nuly­dėti pašaipomis ir užgaulėmis. Tačiau šie pažeminimai mums buvo labai mieli, nes išgelbėjo nuo tariamai sa­vanoriško stojimo į tą grėsmingą ka­riuomenę ir visų to padarinių“.

1944 m. lapkritį Josephui ir jo bi­čiuliams grąžinami lagaminai, civilių drabužiai, jie palydimi iki traukinio ir siunčiami namo. Traukinys važiuoja pro Traunsteiną, tačiau jame nestoja. Vaikinas iššoka iš riedančio traukinio.

Džiugesys pasiekus namus neilgai tetrunka: ateina naujas šaukimas į ar­miją. 1945 m. balandžio 16 d. J. Rat­zingeriui suėjo 18 metų, taigi jis, dabar jau pilnametis, privaląs imti ginklą į ran­kas. Karininkas atrodo labai supratin­gas, paskiria jį į vietinį pėstininkų būrį.

Laimei, į kario ranką įsimeta infekcija: jis negali šaudyti, todėl yra atleidžiamas

nuo karinių pratybų. Tačiau vaikinas moka dainuoti, turi puikų balsą, todėl su keliais bendraamžiais yra siunčiamas į miesto gatves dainuoti karo dainų, sie­kiant pakelti – kaip jiems paaiškina vy­resnybė – „gyventojų dvasią“.

Storai sutvarstyta ranka1945 m. balandį Trečiajam Reichui ateina galas. Įvykiams klostantis vis greičiau, Hitleris iš Berlyno bunkerio dar bando ginti tai, ko apginti jau ne­beįmanoma. Kareiviai, kurie tik gali, palieka kareivines ir paskubomis ieš­ko kelio namo. Tai bando padaryti ir Josephas. Tačiau Traunsteinas pilnas esesininkų, kuriems įsakyta iš karto bausti dezertyrus mirties bausme. Keli jau kybojo pakarti ant gatvės žibintų, kad būtų niaurus įspėjimas kitiems.

Josepho ranka dėl infekcijos storai sutvarstyta. Jis pasuka nuošalia gerai pažįstama gatvele ir netikėtai atsidu­ria priešais esesininkų kontrolės pos­tą. „Laimei, – prisimena jis, – šie buvo iš tų, kuriems karas buvo įsipykęs ir kurie nenorėjo pavirsti žmogžudžiais“. Esesininkai apžiūri jo sutvarstytą ran­ką ir taria: „Ginklo drauge, tu sužeis­tas. Gali eiti“. Ir vėl namie, mamos Marijos ir tėvo Josepho džiaugsmui.

Georgas, vyresnysis brolis, taip pat pašauktas į karą, netikėtai grįžta vieną šiltą 1945­ųjų liepos vakarą, karui jau pa­sibaigus. Sėda prie pianino ir visi drauge užtraukia XVIII a. choralą, kuriame gie­dama: „Didis Dieve, garbiname tave“.

Karas, nusinešęs 50 milijonų gy­vybių, tikrai baigėsi. Josephas guo­džiasi tuo, kad „per visą karo tarnybą neteko nė sykio iššauti“.

Kun. enzo Bianco

Karo metų Vokietijoje ir klierikai turėjo tarnauti kariuomenėje

30 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 230 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 330 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 130 „Saleziečių žinios“, 2011 Nr. 330 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 230 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 330 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 130

B A Ž N Y Č I O S N A U J I E N O SB

až

ny

čio

s

na

uji

en

os

L

iet

uv

oje

ir

p

as

au

lyje

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

kaišiadorių vyskupo ingresas į katedrą. 2012 m. kovo 25 d. Kai­šiadoryse įvyko Jo Ekscelencijos naujojo Kaišiadorių vyskupo teol. dr. doc. Jono Ivanausko ingresas į vys­kupijos – Kaišiadorių katedrą. Kaip numato kanonų teisė, ingreso dieną naujai paskirtasis vyskupijos gany­tojas – vyskupas užima jam patikė­tą vyskupijos ganytojo pareigybę. Šią dieną pagerbti naujojo Kaišiadorių vyskupijos ganytojo ir kartu melstis atvyko Lietuvos vyskupai: Jo Emi­nencija kardinolas A. J. Bačkis, Vil­niaus arkivyskupas metropolitas, Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius SJ, apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas L. Bonazzi, Telšių vyskupas J. Boruta SJ, Pane­vėžio vyskupas J. Kauneckas, Šiaulių

vyskupas E. Bartulis, Lietuvos kariuo­menės ordinaras vyskupas G. Gru­šas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras A. Poniškaitis, Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC, Pa­nevėžio vyskupas emeritas J. Preikšas, vyskupas nominatas G. L. Vodopjano­vas OFM, taip pat vyskupai iš užsienio: Rygos arkivyskupas Zbignevas Stanke­vičius ir Elko vyskupas Jerzy Mazuras. Šventėje dalyvavo ir kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai: Vilniaus ir visos Lie­tuvos ortodoksų arkivyskupas metropo­litas Inokentijus bei Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindau­gas Sabutis.

15 val. naująjį ganytoją prie kated ros durų pasitiko metropolitas kard. A. J. Bač­ kis, iki šiol ėjęs pareigas vysk. J. Matu­laitis, Kaišiadorių parapijos klebonas ir vyskupijos konsultorių kolegijos nariai, taip pat – vietinė tikinčiųjų bendruo­menė. Vėliau, šv. Mišių pradžioje, pa­skelbus popiežiaus bulę – paskyrimą, ėjęs pareigas vyskupas perdavė nau­jajam vyskupijos ganytojui pastoralą – lazdą, ganytojo simbolį, o metropolitas pakvietė atsisėsti į katedrą – vyskupo kėdę. Po to naujajam ganytojui pagar­bą ir paklusnumą pareiškė Kaišiadorių vyskupijos kunigų ir vienuolių atstovai, pasveikino vietinės tikinčiųjų bendruo­menės ir civilinės valdžios atstovai. Mi­šiose homiliją sakė naujasis Kaišia­

dorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Eucharistiją koncelebravo daugu­ma Kaišiadorių vyskupijos kunigų ir gausus būrys svečių kunigų, giedojo Kaišiadorių katedros choras, liturgi­joje patarnavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtiniai. Pa­maldų pabaigoje kalbėjęs ir Apaš­talų sosto vardu naująjį ganytoją sveikinęs arkivysk. Luigi Bonazzi tuo pačiu padėkojo iki šiol ėjusiam pareigas vysk. J. Matulaičiui, nuo šiol – Kaišiadorių vyskupui emeri­tui, už ištikimybę ir meilę, parody­tą per 23 tarnystės metus. Vėliau vysk. J. Ivanauską sveikino ir nuo­širdų padėkos žodį už ilgametį vai­singą bendradarbiavimą Kauno ar­kivyskupijoje tarė arkivysk. S. Tam­kevičius SJ, sveikino kiti vyskupai, kunigai iš Vokietijos ir Kanados, Lie­tuvos Respublikos Seimo ir Vyriau­sybės atstovai, kiti garbingi svečiai. Pabaigoje vysk. J. Ivanauskas įvai­riomis kalbomis – italų, latvių, len­kų, rusų, vokiečių – visiems nuošir­džiai padėkojo, pabrėždamas troški­mą su tėviška miele vadovauti jam patikėtai bendruomenei, išreikšda­mas dėkingumą už maldas ir prašy­damas toliau lydėti jį patį ir jam pati­kėtą tarnystę maldomis. (Kaišiadorių vyskupijos interneto svetainės infor- macija)

Birželio 4 d. vidurdienį Vilniaus ka­tedroje kard. Audrys Juozas Bač­kis vadovavo penktadienį, birželio 1 d., mirusio Vilniaus augziliaro eme­rito vysk. Juozo Tunaičio laidotuvių šv. Mišioms. Koncelebravo Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arki­vysk. Luigi Bonazzi, taip pat Baltarusi­jos Gardino ir Lenkijos Elko vyskupai. „Visas vyskupo Juozo Tunaičio gyve­nimas buvo atgręžtas į amžinybę, visi jo darbai, rūpesčiai, pastangos ir keti­nimai buvo pažymėti amžinojo gyveni­mo perspektyva bei džiaugsmingu jo laukimu“, – kalbėjo kardinolas homili­joje. „Šiame trumpame žodyje, – sakė kard. A. J. Bačkis, – norėčiau iškelti ke­lis, mano galva, svarbius vyskupo Juo­zo bruožus, galinčius mums dar kartą paliudyti, mus dar kartą pamokyti, kaip savo žemišką laiką praleidžia žmogus,

atsiliepęs į Dievo pašaukimą ir dos­niai atidavęs jam savo gyvenimą. Pirmiausia vyskupas Juozas buvo maldos vyras, liturginių valandų kal­bėjimas ir rožinis buvo neatskiriama jo dienos dalis. <…> Visiems yra ži­noma vyskupo Juozo išpažinčių klau­sytojo ir dvasinio vadovo dovana. Prie jo klausyklos nusidriekdavo ilgiausios eilės tikinčiųjų; visi būdavo su meile išklausyti, padrąsinti, o kai reikėda­vo – ir tėviškai pabarti bei paraginti. <…>. Klausykla kunigui yra kantry­bės mokykla. <…> Labai rūpestingai ruošdavosi šv. Mišioms ir jas auko­jo. Niekada neapleisdavo Eucharis­tijos. Net ir pasiligojęs rūpestingai ją švęsdavo. Negalime šiandien nepri­siminti ir ypatingos vyskupo Juoza­po meilės varguoliams bei rūpesčio jais. Ne vienas jį apgavo, ne vie­

Vysk. J. Ivanausko ingresas Kaišiadorių vyskupijos katedroje

A. A. vysk. J. Tunaitis

31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 2 31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 1 31„Saleziečių žinios“, 2011 Nr. 3 31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 2 31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 3 31„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 1 31

L I E T U V O J E I R P A S A U L Y J EB

až

ny

čio

s

na

ujie

no

s

Lie

tu

vo

je

ir

pa

sa

uly

je

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Br. kun. Lino genadijaus Vodop-janovo oFM konsekracija vys-kupu. 2012 m. balandžio 14 d. br. kun. Linas Genadijus Vodopjanovas OFM Kretingos Viešpaties Apreiški­mo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo konsekruotas vyskupu. Tą die­ną – Dievo Gailestingumo, Atvelykio sekmadienio išvakarėse, šeštadienį, į 12 val. šv. Mišias gausiai rinkosi ti­kintieji iš visos Lietuvos. Šv. Mišioms ir konsekracijai kartu su konsekruo­tojais Kauno arkivyskupu metropolitu S. Tamkevičiumi SJ ir Telšių vyskupu ordinaru J. Boruta SJ vadovavo Vil­niaus arkivyskupas metropolitas kar­dinolas A. J. Bačkis. Šv. Mišias kartu su jais laikė apaštalinis nuncijus Lie­tuvoje arkivyskupas L. Bonazzi, Vi lkaviškio vyskupas R. Norvila, Pa­nevėžio vyskupas J. Kauneckas, Lie­tuvos kariuomenės ordinaras vysk. G. Grušas, Kaišiadorių vyskupas

J. Ivanauskas, Vilniaus arkivyskupi­jos vyskupas augziliaras A. Poniškai­tis, vyskupai emeritai J. Žemaitis MIC ir J. Matulaitis bei apie 150 kunigų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo „Lietuvos televizija“ ir „Marijos radijas“.

Per pamokslą kard. A. J. Bačkis kal­bėjo apie vyskupo misiją Bažnyčioje, išryškino vyskupo uždavinį skelbti Evan­geliją, saugoti tikėjimo paveldą, išlaikyti vienybę su Apaštalų sostu ir Bažnyčia, būti glaudžioje bendrystėje su jam pa­vestais tikinčiaisiais ir savo bendradar­biais kunigais. Po pamokslo prasidėjo vyskupo šventimų apeigos, kurių metu gausiai susirinkę tikintieji, šventina­majam gulint kniūbsčiam prieš altorių, giedojo Visų šventųjų litaniją, melsda­mi šventųjų užtarimo ir globos. Po šios maldos vadovaujantis apeigoms kardi­nolas sukalbėjo maldą ir rankų uždėji­mu vyskupu pašventino br. kun. Liną.

Po to visi vyskupai šventinamajam uždėjo rankas, o diakonams virš nau­jojo vyskupo galvos laikant Evangeli­jų knygą sukalbėjo šventimų maldą. Kardinolas vyskupo Lino galvą pate­pė šventąja krizma, įteikė Evangelijų knygą, ant dešinės rankos bevardžio piršto užmovė žiedą, uždėjo mitrą ir įteikė pastoralą.

Po šv. Mišių naujai pašventin­tas vyskupas, tikintiesiems giedant himną „Tave, Dieve, garbinam“, ly­dimas Telšių vysk. ordinaro J. Bo­rutos SJ, pirmą kartą kaip vyskupas laimino visus susirinkusiuosius ei­damas per visą bažnyčią. Po visų apeigų, prieš vyskupų palaiminimą, naujai pašventintąjį vyskupą pasvei­kino apaštalinis nuncijus arkivysk. L. Bonazzi, visų vyskupų vardu nau­jąjį vyskupą sveikino ir LVK pirminin­kas, Kauno arkivysk. metropolitas S. Tamkevičius SJ, Telšių vysku­pijos ordinaras vysk. J. Boruta SJ, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijo­las br. kun. Astijus Kungys OFM. Po nuoširdžių sveikinimų padėkos žodį tarė pats pašventintasis vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Jis dėko­jo savo artimiesiems, broliams pran­ciškonams, kunigams ir tikintiesiems už bendrystę ir prašė nuoširdžia malda lydėti jį vyskupystės kelyje. Po iškilmių Telšių vyskupijos vysku­pą augziliarą sveikino ti kintieji, gau­siai susirinkę svečiai, bendražygiai bei bičiuliai. Po to vyko nuotaikinga šventinė agapė. (Telšių vyskupijos interneto svetainės informacija)

nas juo pasinaudojo, tačiau vysku­pas Juozas neprarado pasitikėjimo žmonėmis. Kitiems jis kartais atrodė naivus ir patiklus, tačiau juk tikrasis gerumas tik toks tegali būti. Dary­ti gera, atleisti bei pagelbėti visiems be išimties, tikint, kad meilė savaime daro stebuklus žmonių širdyse <…>. Kiek dėkingų sielų šiandien švenčia prie Viešpaties puotos stalo drauge su vyskupu Juozu! Šiandien kviečiu visus prisidėti prie danguje sureng­tos šventės ir dėkoti Dievui už mūsų gerąjį vyskupą Juozą; dėkoti už visa, ką gero jis padarė kiekvienam mūsų ir visai Bažnyčiai bei tėvynei; dėkoti

už jo gražų kunigiško gyvenimo pavyz­dį. Prašykime jo pagalbos, kad išmels­tume Bažnyčiai daugiau šventų kunigų, per kuriuos Viešpats apreikštų meilę ir gailestingumą savo pavargusiems ir apsilpusiems vaikams“.

Ganytojas ėjo 84­tuosius gyvenimo metus. Jis gimė 1928 m. spalio 25 d. Rokiškio rajone, Salų parapijos Davai­niškio kaime. 1950 m. įstojo į Kauno ku­nigų seminariją, kurią baigęs 1954 m. rugsėjo 12 d. vysk. Kazimiero Paltaro­ko buvo įšventintas kunigu. Pal. popie­žius Jonas Paulius II 1991 m. gegužės 8 d. nominavo jį tituliniu Sasuros vys­kupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo

augziliaru. Vyskupu konsekruotas 1991 m. gegužės 19 d. 1992 m. kovo 4 d. Vilniaus arkivysk. metropolitas A. J. Bačkis vysk. J. Tunaitį paskyrė Vilniaus arkivyskupo generalvikaru. Šias pareigas jis ėjo iki 2010 m. kovo 4 d. Nuo 2010 m. kovo 4 d. buvo vys­kupas emeritas, bet ir toliau ėjo tribu­nolo oficiolo pareigas.

A.a. vysk. J. Tunaitis pageidavo būti palaidotas Vilniaus Šventojo Kry­žiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios šventoriuje – ten kur, prie Kryžiaus kelią užbaigiančių koplyčių ilsisi ke­lios dešimtys kitų Vilniaus arkivysku­pijos kunigų. („Vatikano radijas“)

Vysk. G. L. Vodopjanovas laimina visus tikinčiuosius

32 „Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 232

S A L E Z I E Č I Ų N A U J I E N O SS

ale

zie

čių

n

au

jie

no

s

Lie

tu

vo

je

ir

pa

sa

uly

je

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

2012 m. kovo 30 d. Panevėžyje buvo įteikti Lietuvos Respublikos Seimo įsteigti Gabrielės Petke­vičaitės­Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Iškilmin­game renginyje, kurį organizavo LR Seimas ir Panevėžio miesto savivaldybė, buvo pagerbti lau­reatai – žmonės, savo bendruo­menes šviečiantys filantropine, publicistine, pilietine ar visuome­nine veikla.

Už filantropinę veiklą, ypač jaunų­jų kūrėjų skatinimą ir rėmimą, apdo­vanoti Genovaitė Guokienė, Marija Laisvyda Matusevičienė, Stasė ir Bronius Vaškeliai, už visuomeniš­kai aktualią publicistiką – Marcelijus Martinaitis, Šarūnas Nakas, Vaclo­

vas Algirdas Patackas, Stasys Sta­cevičius, Jerutė Vaičekauskienė, už savanorystės sklaidą Lietuvoje – Nijo­lė Gudžiūnienė, Nerijus Leikus, Euge­nijus Urbonas, Laima Vaitkevičienė, kun. Alessandro Barelli SDB, už pilie­tinę iniciatyvą valstybės stiprinimo la­bui – Genovaitė Astrauskienė, Rūta Bagdonienė, Antanas Rasiulis, Vitalija Vasiliauskaitė ir projekto „Misija Sibi­ras ‘11“ rengėjai bei dalyviai.

Apdovanojimus įteikė LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Pane­vėžio miesto meras Vitalijus Satke­vičius, apdovanotuosius sveikino LR Seimo G. Petkevičaitės­Bitės atmi­nimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ komisijos pirmininkas prof. Bronius Genzelis. Lietuvos saleziečiai kar­

tu su visais, dirbančiais geresnės visuomenės vardan, nuoširdžiai džiaugiasi visų laureatų kilnių ir prasmingų darbų pagerbimu ir kaip aukštą savo veiklos įvertinimą pri­ima tai, kad medaliu apdovanotas ir salezietis kunigas Alessandro Barelli. 1998 m. jis buvo atsiųstas tarnauti Lietuvos žmonėms iš Ita­lijos ir šiuo metu gyvena bei dir­ba Vilniuje. Kunigui A. Barelli, kaip jau buvo minėta, apdovanojimas skirtas už savanorystės kultūros sklaidą.

Trumpoje kalboje, pasakyto­je medalių įteikimo ceremonijos metu, kun. A. Barelli SDB dėko­jo už Lietuvos jam suteiktą garbę, pabrėždamas, kad apdovanojimas per jo asmenį yra skirtas visai sa­leziečių vienuolijai, o ypač visiems savanoriams, be kurių pasišventi­mo saleziečiai negalėtų tiek daug nuveikti ugdydami vaikus ir jauni­mą. Saleziečių pašaukimas – vai­kų ir jaunimo, ypač iš neturtingų šeimų, švietimas bei auklėjimas. Vilniaus saleziečių bendruomenė­je, kuriai vadovauja kun. A. Barelli, veikia vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras – oratorija, vyksta moks­leivių popamokinė ir sekmadieni­nė veikla, organizuojamos vaikų ir jaunimo vasaros stovyklos, leidžia­mas katalikiškas kultūros bei au­klybos žurnalas „Saleziečių žinios“. Šiuose darbuose kunigui A. Barelli nuolat talkina 20–25 jaunuoliai sa­vanoriai. (M. T. Pečiūraitė)

Turinas, 2012 m. birželio 9 d. Turino katedroje vietos arkivysk. metropolitas Cesare Nosiglia ku­nigu įšventino jauną salezietį Doan Quoc Ky – Pranciškų Ksa­verą SDB.

Pranciškus gimė 1977 m. gruo­džio 2 d. Vietnamo kaime, vals­tiečių šeimoje. 2003 m. rugpjūčio 2 d. davė pirmuosius įžadus Viet­namo saleziečių kongregacijoje. Saleziečių vyriausiojo rektoriaus

Ką tik įšventintas kun. Pranciškus Ksaveras (trečias iš kairės)

Kun. A. Barelli SDB su Seimo pirmininke I. Degutiene ir Panevėžio miesto sav. meru V. Satkevičiumi

33„Saleziečių žinios“, 2010 Nr. 2 33

L I E T U V O J E I R P A S A U L Y J ES

ale

zie

čių

n

au

jien

os

L

iet

uv

oje

ir

p

as

au

lyje

„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Roma. „Saleziečių žinių“ vyriausių­jų redaktorių susirinkimas, vykęs Romoje gegužės 17–20 d., baigėsi keleto bendrų veiklos gairių nubrė­žimu. Vyriausiųjų žurnalo redaktorių darbas buvo intensyvus. Pirmas dvi dienas buvo klausoma teminių pra­nešimų, pristatoma kai kurių šalių patirtis leidžiant „Saleziečių žinias“. Taip pat vyko darbas grupėse ir virė diskusijos salėje. Didelis dėmesys

skirtas ne tik leidinio tęstinumui, ištiki­mybei savo tapatumui bei tikslams, ku­rių siekė ir šio leidinio pradininkas kun. J. Boskas, bet buvo daug kalbama ir apie „Saleziečių žinias“ internete.

Trečią dieną darbų ritmas sulėtėjo, tačiau tik iš pažiūros. Lankydamiesi Va­tikano dienraščio L’Osservatore Roma-no redakcijoje, spaustuvėje ir Vatikano soduose, „Saleziečių žinių“ vyriausie­ji redaktoriai turėjo progą susitikti su

kun. Sergio Pellini, Vatikano spaus­tuvės, kuri leidžia L’Osservatore Ro-mano, generaliniu direktoriumi, ir Carlo Di Cicco, Vatikano laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. Buvo pri­statyta L’Osservatore Romano isto­rija, organizacinė struktūra ir leidinio atnaujinimo procesas. Antroje die­nos pusėje apibendrintos veiklos iš­vados.

Ateinančius keletą metų „Sa­leziečių žinios“ dirbs kai kuriuo­se bendruose leidybos baruose, būtent aprašant 27­ąją Generali­nę kapitulą, minint 200­ąsias kun. J. Bosko gimimo metines ir atsi­žvelgiant į šia proga vyriausio­jo saleziečių rektoriaus nubrėžtas gaires – šventojo istoriją, pedago­giką ir dvasingumą. Taip pat bus rašoma apie projektą „Europa“ ir kun. J. Bosko relikvijų urnos piligri­mystę po senąjį žemyną.

Paskutinę dieną susitikime da­lyvavo tik „Saleziečių žinių“ vyriau­sieji redaktoriai iš Europos. Kai kuriose šalyse šis leidinys labai pri­sideda nušviečiant projektą „Euro­pa“, kurį prieš trejus metus pradėjo saleziečių kongregacija. Susitiki­me buvo raginama suderinti įvai­rias komunikacijos priemones, tarp jų ir „Saleziečių žinias“, tam tikrose šalyse ar inspektorijose. (ANS)

paskirtas į Lietuvą, pirma nuvyko į Italiją atlikti praktikos ir studijuoti teologijos – šiuo metu Pranciškus studijuoja teologiją Turino sale­ziečių universitete. 2010 m. Lie­tuvos saleziečių bendruomenes priskyrus Turino inspektorijai, jai tapo pavaldus ir Pranciškus. Jau penkias vasaras jis buvo siunčia­mas trumpam laikui į Lietuvą da­lyvauti vasaros poilsio stovyklose: keturis kartus dalyvavo Kauno bendruomenės organizuojamoje veikloje, o pernai prisijungė prie Vilniaus bendruomenės stovyklų. Lietuvos jaunimas ir vaikai, kurie

galėjo su juo susipažinti, labai grei­tai pamėgo ir įvertino salezietišką jo atsidavimą, prisimena jį kaip gerą salezietį. Ateityje, baigęs studijas, kun. Pranciškus turės progą ne tik vasaros laiku rodyti meilę lietuviams ir jiems tarnauti.

Kunigystės sakramento suteiki­mo šv. Mišių homilijoje Turino arki­vyskupas metropolitas pabrėžė, kad kiekvienas krikščionis, o dar labiau – kiekvienas kunigas, yra Gerosios Kristaus Naujienos skelbėjas, tikras misionierius, nepriklausomai nei nuo apaštalavimo vietos, nei nuo žmonių gyvenimo lygio. Ir Europa yra misi­

jų kraštas, nes ir Europoje Jėzus nori būti skelbiamas, nori sutikti žmones.

Pranciškaus įšventinimo šv. Mi­šiose dalyvavo ir Vilniaus sale­ziečių bendruomenės direktorius kun. Aleksandras Barelli SDB, ats­tovavęs Lietuvos saleziečiams, jaunimui bei tikintiesiems. Kun. Pranciškus patvirtino, kad per savo primicijų šv. Mišias melsis už visą Lietuvą. Raginame visus „Salezie­čių žinių“ skaitytojus savo ruožtu melstis už Pranciškų, kad jis būtų tikras kunigas salezietis pagal Jė­zaus pavyzdį. (T. Gigio)

Viso pasaulio „Saleziečių žinių“ vyriausieji redaktoriai po šv. Mišių, koncelebruotų drauge su saleziečių vyriausiuoju rektoriumi kun. Pascualiu Chavez Villanueva

„Dievas telaimina visus mūsų geradarius“ (kun. J. Boskas)

34 „Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

Lietuvoje

1. Pašto perlaida adresu:Saleziečių Vilniaus namams,Erfurto g. 3, LT–04220 Vilnius–49(būtina nurodyti aukos tikslą – „Saleziečių žinioms“)

2. Banko pavedimas į sąskaitą litais. SVARBU – pasikeitė banko sąskaitos nume-ris! Nuo šiol prašome pavedimus atlikti Į šIĄ NAUJĄ SĄSkAITĄ:„Saleziečių Vilniaus namai“a/s LT08 7044 0600 0774 3076AB SEB bankas, Banko kodas: 70440BIc (SWIFT kodas): cBVILT2X(būtina nurodyti – „Saleziečių žinioms“)

Iš užsienio

1. Tarptautiniu banko čekiu kun. AlessandroBarelli vardu. Čekis gali būti siunčiamas paštu(geriausia – registruotu laišku) šiuo adresu:kun. Alessandro BarelliErfurto g. 3, LT–04220 Vilnius–49Lithuania(laiške taip pat reikia nurodyti, kam skiriami pini­gai – „Saleziečių žinioms“)

2. Banko pavedimas į sąskaitą valiuta. SVARBU – pasikeitė banko sąskaitos nume-ris! Nuo šiol prašome pavedimus atlikti Į šIĄ NAUJĄ SĄSkAITĄ:„Saleziečių Vilniaus namai“a/s LT08 7044 0600 0774 3076AB SEB bankas, Banko kodas: 70440BIc (SWIFT kodas): cBVILT2X(būtina nurodyti – „Saleziečių žinioms“)

Pinigus galima pervesti pagrindinėmis pasaulio valiutomis.

Patvirtinant, kad pinigai, kuriuos paaukojote „Sa­leziečių žinioms“, pasiekė tikslą, jums bus išsiųs­tas padėkos atvirlaiškis.

Prašome paramos, kad galėtume toliau leisti ir tobulinti savo ir jūsų žurnalą. Dievas nėra abejingas dosnumui – jis jums atlygins su kaupu.

kaip padėti „Saleziečių žinioms“?

Džiugu žinoti, kad lietuviškas „Saleziečių žinių“ žurnalas

yra laukiamas daugybėje Lietuvos miestų, miestelių, taip

pat – užsienyje. Skaitytojų skaičius auga, tad redakcija su

džiaugsmu dėkoja Dangui. Tačiau žurnalo išlaidos taip pat

didėja (pakanka pagalvoti vien apie pašto ženklų, kurių

mums reikia siunčiant daugybę egzempliorių, kainą!).

Apvaizda, veikianti per daugybės skaitytojų kilniašir­

diškumą, yra vienintelė mūsų pagalbininkė: negauname

valstybės paramos, pajamų už reklamą, neturime abone­

mentinio mokesčio. Toks buvo kun. J. Bosko troškimas.

Daugelis su malonumu skaito saleziečių žurnalą ar kalen­

dorių, bet ne visi išdrįsta jautriai atsiliepti ir suteikti mums

taip reikalingos finansinės paramos. Ne taip svarbu, kiek

žmogus gali paaukoti: ir didelės, ir mažos aukos padeda

žurnalui klestėti ir mums platinti jį dar gausesniam skai­

tytojų būriui. Būkite dosnūs! Kviečiame visus pagal savo

išgales įsitraukti į šią geradarišką veiklą didesnei Dievo

garbei. Norintieji konkrečiai paremti „Saleziečių žinias“ gali

pasinaudoti dešinėje pateikta informacija. Labai laukiame

jūsų pagalbos!

35„Saleziečių žinios“, 2012 Nr. 2

LIETUVoS SALEzIEčIAI (SDB)kaune:Marių g. 20a, LT–52247, Kaunas–23, PalemonasTel. (8 37) 37 36 02Faks. (8 37) 37 35 52El. paštas: salesianikaunas@gmail.com

Parapija * Oratorija * Katechezė * Bendradarbių ir buvusių auklėtinių organizacijos

Kun. Davide Perego (dir.)Kun. Petras DumbliauskasKun. Massimo BiancoKun. Stasys Šileika

Vilniuje:Erfurto g. 3, LT–04220, Vilnius–49Tel. (8 5) 244 76 66Faks. (8 5) 249 92 33El. paštas (bendruomenės): sdbvilnius@freemail.lt„Saleziečių žinių“ redakcijos el. paštas: salezinios@yahoo.it

Parapija * Oratorija * Katechezė * Apaštalavimas mokyklose * Koplyčios * „Saleziečių žinių“ redakcija * Darbas su kandidatų pašaukimais

Kun. Alessandro Barelli (dir.)Kun. Mykolas PetravičiusKun. Jacek PaszendaKun. Ireneusz Piekorz

SESERyS SALEzIETėS (FMA)kauno bendruomenė:Marių g. 20b, LT–52247, Kaunas Tel. (8 37) 37 35 33, faks. (8 37) 37 36 00 El. paštas: fma.kaunas@takas.lt

kaišiadorių bendruomenė: Birutės g. 9, LT–56124, Kaišiadorys Tel./faks. (8 346) 54 073 El. paštas: daliafma@yahoo.it

k V i e T i M A s

kviečiame Vilniaus ir kauno vaikus į mūsų sa-lezietiškas dienos stovy-klas, kurios vyks liepos mėnesį. išsamesnės įn-formacijos kreiptis į Vil-niaus ir kauno saleziečių bendruomenes.

žurnalo redakcijos adresas / Magazine`s address:Erfurto g. 3

04220 Vilnius Lietuva / Lithuania

Meilės pasaulisJėzus atėjo tarp mūsų,kad sukurtų meilės pasaulį.Padėti jam pabaigti savo darbą – tai visų, kurie laiko save jo bičiuliais, užduotis. Meilės pasaulis tampa tikrove,kai žmonės daugiau nėra teisiami pagal išorę,kai žmonės daugiau nėra skirstomiį tuos, kurių reikia vengti ir į tuos,su kuriais dera bendrauti,kai viešpatauja supratimas, nepaisant priešingų idėjų,kai viešpatauja tarpusavio pagarba,nepaisant skirtingų tautybių,kai kitas žmogus daugiau nėra laikomas priešu,o broliu ar seserimi, su kuriais dalijamasi,kai valdžia tarnauja patiems silpniausiems,kai turtai panaudojami skurstančiųjų labui,kai išsimokslinusieji dalijasi savo žiniomissu bemoksliais. Statybų aikštelėje, kurioje šis meilės pasaulisturi tapti tikrove,yra laukiamas būrys darbininkų.

Albert Hari – Charles Singer