Archeologinio ir istorinio kostiumo aktualizavimas, sklaida, adaptacija, dėvėjimas ir gamyba

Archeologinis kostiumas

Archeologiniu kostiumu vadiname kostiumo rekonstrukciją – atkūrimą, paremtą archeologinių tyrimų metu rastais artefaktais. Didžiąją dalį medžiagos apie geležies amžių arba gentinį laikotarpį (I–XIII a.) Lietuvoje mums teikia archeologijos mokslas ir archeologinių tyrimų metu surinkta medžiaga. Senovėje gyvenusių žmonių veiklos pėdsakų aptinkama buvusiose gyvenvietėse, piliakalniuose ir laidojimo paminkluose (senkapiuose, pilkapynuose ir kapinynuose). Daugiausia archeologinių radinių, susi-jusių su apranga, jos detalėmis ir papuošalais, yra randama tyrinėjant laidojimo pa-minklus. Istoriniai šaltiniai – rašytiniai ir ikonografija – iš šio laikotarpio yra negausūs ir naudojami kaip pagalbinė priemonė.

Koks tai buvo kostiumas ir ką jis reiškė tuometiniam žmogui – paaiškinti ir pateikti vieną tikslų atsakymą yra sunku. Kadangi taip aprengtas ir papuoštas žmogus kelia-vo į pomirtinį pasaulį, tai galėjo būti jo puošniausi – šventiniai – rūbai ir brangiausi papuošalai bei daiktais. Visgi daugelis tyrinėjamų įkapių būna kuklios, tai galėjo būti nulemta turtinių ir socialinių skirtumų.

Kostiumo rekonstrukcija pagal archeologinių tyrimų duomenis

Išlikusio viso geležies amžiaus rūbų komplekto Lietuvoje neturime. Tai lemia dirvo-žemio sąlygos, dėl kurių ypač organinės kilmės dirbiniai (tekstilė, oda) daugeliu atveju visiškai sunyksta arba išlieka labai prastos būklės, fragmentiški.

Ilgamečiai norvegų archeologinio kostiumo atkūrimo darbai, patirtis ir unikali ar-cheologinės medžiagos kolekcija, kurioje yra nemažai su apranga susijusių radinių (rūbai ar aprangos detalės, tekstilės ir odos gaminių likučiai), leidžia mums susidaryti bendrą vaizdą apie šiaurės Europoje gyvenusių žmonių dėvėtus rūbus ir nešiotą ap-rangą.

Laidojimo papročiai Lietuvoje aptariamuoju laikotarpiu (I–XIII a.) skyrėsi tiek laiku, tiek kultūrinėmis sritimis. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvos pilkapiuose žmonės buvo laidoja-mi sudeginti, tad pagal archeologinių radinių komplektus (kuriuos dažniausiai sudaro keli metaliniai ar moliniai dirbiniai, apdegusių kauliukų fragmentai ir angliukai) atkurti tikslų jų nešiotą kostiumą nėra įmanoma. Daugiausia medžiagos kostiumo rekons-trukcijai turime iš griautinių palaidojimų. Dėl papročio laidoti savo mirusiuosius pa-puoštus metaliniais (vario lydinio, sidabro, geležies) dirbiniais, turime nemažai teksti-lės ir odos gaminių fragmentų iš laidojimo paminklų. Vario lydinio (žalvario, bronzos) dirbiniai turi konservuojančių savybių, todėl kartais ant papuošalų aptinkami išlikę audinio arba odos fragmentai. Pasitaiko gerai išlikusių tekstilės ir odos dirbinių, gau-siai papuoštų metalinėmis detalėmis.

Metaliniai papuošalai ir daiktai yra tai, ką galima atkurti beveik 100% tikslumu. Pa-puošalų įvairovė ir skirtinga kai kurių jų rūšių padėtis kapuose leidžia spėti, kad tai buvo svarbus kultūrinio gentinio identiteto rodiklis. Kai kurie papuošalų ir metalinių dirbinių (darbo įrankių ir ginklų) tipai yra būdingi tik tam tikriems regionams ir tam tikram istorijos tarpsniui bei siejasi su laidojimo papročiais.

Kadangi neturime išlikusių rūbų komplektų, aptiktų archeologinių tyrinėjimų metu, rekonstruodami kostiumo dalis naudojame turimą fragmentišką archeologinę me-džiagą ir analogišką medžiagą iš kaimyninių kraštų, atsižvelgdami į chronologinį pa-našumą. Teritorine prasme rekonstrukcijai naudojama naudinga tyrimų medžiaga iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Estijos.

Istorijos šaltiniai – archeologinių duomenų dalis

Tacito I a. pastebėjimas, kad aisčių žmonių „apdarai kaip ir svebų“, nėra labai infor-matyvus, bet bent jau suteikiantis galimybę svebų genčių kostiumą lyginti su mūsų kraštų archeologine medžiaga. Apie prūsų gentis rašantis Adomas Bremenietis (apie 1075 m.) mini, kad „vietoj vilnonių apsiaustų, kuriuos mes vadiname faldonais, jie dėvi tuos brangius kailius“. Vėlesniais laikais žinių apie Lietuvoje gyvenusių žmonių apsi-rengimą pasitaiko irgi nedaug.

Ikonografija

Vienas ankstyviausių dailės pavyzdžių, vaizduojančių vakarų baltų ir prūsų genčių žmones, yra Gniezno (Lenkija) katedros durys, datuojamos XII a. Misionieriaus Vaitie-kaus Adalberto gyvenimo ir mirties scenose vaizduojami prūsų kariai, pagal šį istorinį įvykį datuotini X a. pačia pabaiga – 997 m. Tačiau reikėtų kritiškai vertinti to meto autorius ir jų žinias apie kaimyninių genčių kostiumų išvaizdą – ji galėjo būti atkurta net nemačius rūbo, remiantis vietine aprangos ir nešiosenos tradicija. Reikėtų įvertinti ir laiko skirtumą nuo įvykio iki dailės kūrinio sukūrimo (šiuo atveju tai yra 100–150 metų).

Europoje ir Skandinavijoje yra išlikę nemažai vaizduojamojo meno pavyzdžių su žmonėmis. Metalinės aprangos, papuošalų ir prabangos reikmenų detalės, runų akmenys ir ankstyvieji rašytiniai šaltiniai suteikia nemažai medžiagos apie to meto aprangą. Tai yra ypač svarbus šaltinis istorinio kostiumo tyrimams.

Tekstilė ir oda laidojimo paminkluose

Mokslininkų paskaičiavimais, esant idealioms temperatūros ir slėgio sąlygoms ir pH 7 dirvos rūgštingumui, žemėje linas sunyksta po 200 metų, kaulai – po 600 metų, vilna – po 1800 metų. Kiek kebliau tvarkytis su celiuliozės pluošto audiniais. Arche-ologinėje literatūroje, interpretuojant tyrimų duomenis ar vizualiai apžiūrėjus audinį, remiantis etnografiniais duomenimis, jis tradiciškai priskiriamas linui. Nustačius, kad tai yra celiuliozės pluoštas, sudėtinga pasakyti, ar tai linas, ar kanapės, ar dilgėlės. Kadangi augalinis pluoštas archeologinėje aplinkoje išlieka prastai, iš iškastinių teks-tilės medžiagų dominuoja vilna.

Tekstilės studijoje išskiriami pagrindiniai ir išvestiniai pynimai, dažniausiai pasitai-kantys archeologinėje medžiagoje. Seniausi Lietuvoje randami dvinyčio, trinyčio ir ke-turnyčio vilnonio audinio fragmentai datuojami II–III a. Tai – dvinytis drobinis, trinytis ir keturnytis ruoželiai, keturnytis sustiprintas ruoželis ir keturnytis rombinis ruoželis. Trinytis audinys ypač būdingas mūsų kraštams, toks pynimas retai randamas romėnų ir germanų žemėse.

Nagrinėjant tekstilės struktūrą, galima išskirti atskirą jos gaminių grupę, kuri austa ne staklėmis, bet gaminama gaunama kitokiu būdu jungiant siūlus, tai gali būti mez-gimas, tinklų nėrimas, pynimas, lentelių naudojimas vytinėse juostose, tinklinis pyni-mas, arba jungiant pluoštą (vėlimas). Archeologinių kasinėjimų metu randama daug įvairiais būdais pintų virvelių ir juostelių, kurios taip pat priklauso šiai grupei.

Archeologinėje terpėje tam tikrais atvejais oda išlieka kur kas geriau negu tekstilė. Turime išlikusių odinių avalinės, diržų, dirželių, galvos apdangalo fragmentų. Nemažai šių odos radinių išliko dėl konservuojančių metalinių detalių – vinučių, kniedžių, plokš-telių, apkalėlių, spurgelių, įvijėlių – savybių.

Kostiumo detalės

Kadangi rūbai bei aprangos detalės sunkiai išlieka archeologinėje aplinkoje, apie medžiagą, iš kurios jie buvo padaryti; galima spėti pagal fragmentiškus audinių ir odos likučius. Rekonstruojant rūbų formas ir aprangos detalių nešioseną, nemažai infor-macijos gali suteikti papuošalų ir kitų daiktų padėtis laidojimo vietoje. Tokių pat ar

analogiškų tipų papuošalų radiniai turtingesniuose (organinės kilmės objektų išlie-kamumo prasme) kontekstuose iš kaimyninių kraštų leidžia interpretuoti ir palyginti mūsų turimus duomenis. Kaip lyginamoji medžiaga gali praversti ir ikonografija ar istorijos šaltiniai.

Galvos danga – kepurėlės, juostos, skarelės ar nuometai, apgalviai – nuo geležies amžiaus pradžios (I–IV a.) buvo puošiama įvairiomis metalinėmis detalėmis arba bū-davo padaryti vien iš metalinių detalių: įvijėlių, plokštelių, skirstiklių. Moterų kapuose galvos srityje abipus smilkinių randami metaliniai žiedeliai iš apvalaus ar kampuo-to profilio vielos – antsmilkiniai. Pagal jų padėtį galima spėti juos buvus pritvirtintus prie kepuraičių ar juostelių. Kepuraitės, puoštos metalinėmis skardelėmis, įvijėlėmis ir žiedeliais, aptinkamos Lietuvoje iš visų geležies amžiaus laikotarpių. Dažniausiai tokie dirbiniai gali būti nesunkiai atkuriami dėl gerai išlikusios formos ir kraštelių. Gerai išlikusios odinės galvos juostos, puoštos metaliniais spurgeliais, irgi gali būti nesunkiai ir tiksliai atkurtos. Nors galvos srityje ir randamos gerai išlikusios segės, sąsagos, smeigtukai, kartais būna sunkiai interpretuojama galvos apdangalų išvaizda ir paskirtis(pavyzdžiui, Vakarų Lietuvos VIII a.), nes neišlieka audiniai.

Viršutinis rūbas – skraistė arba apsiaustas, ant pečių užsisiaučiamas, užsime-tamas drabužis. Jis yra vientiso audinio, mūsų kraštuose kartais gausiai puošiamas metalinėmis detalėmis: įvijėlėmis, žiedeliais, skardelėmis, metaliniais vamzdeliais. Gali būti pasiūtas iš kailių (Palangos kapinyne rasti kailio likučiai). Kapuose randamos

segės ir smeigtukai dažnai interpretuojami kaip skirti apsiaustui susegti. Apsiaus-tas galėjo būti nešiojamas keliais skirtingais būdais, tam neprieštarauja archeologinė medžiaga – segės ir smeigtukai randami skirtingose pečių ir krūtinės vietose, dažnai poromis priešingose pusėse (jų deriniai: segė ir segė, smeigtukas ir segė, smeigtukas ir smeigtukas).

Sermėga, tunika arba „kaftanas“ (lietuviškas atitikmuo galėtų būti „durti-nys“). Šis rūbas traktuojamas kaip vyriškas. Apie jį, jo formą ir nešioseną galima spręsti iš kai kurių papuošalų ar aprangos detalių, rastų Lietuvoje. Archeologiniai tekstilės radiniai iš baltų ir kaimynų kraštų prisideda prie šio rūbo rekonstrukcijos. Matyt, sermėgos buvo dviejų tipų: maunamos per galvą ir su užkeičiamais atlapais, mokslinėje literatūroje vadinamos „kaftanu“. Kai kape randama viena segė ar smeig-tukas, sunku pasakyti, kas buvo susegta, jeigu kape pasitaiko dvi ar daugiau segių, ar segė(s) kartu su smeigtuku, galima modeliuoti tikėtiną jų nešioseną ir priskyrimą vienam ar kitam rūbui. Danijoje ir Norvegijoje yra rasta vilnonių sermėgų ir marškinių, velkamų per galvą, be praskiepo, kurį reikėtų susegti sege. Tai, kad buvo sermėgų su praskiepu centre arba šone, yra žinoma iš Europos archeologinių tyrimų ir ikono-grafijos. Latvijoje žinomi tokie pavyzdžiai su praskiepu centre, susegti pasaginėmis segėmis.

„Kaftanas“ su užkeičiamais atlapais maunama kaip dabartinis švarkas, buvo per-juosiama diržu ir ties krūtine galėjo būti susegama segėmis. Deja, archeologinių teks-tilės radinių Lietuvoje neturime tokiam faktui patvirtinti. Galima tik spėti ir daryti prie-laidas, kad vyrai, palaidoti su keliomis ar daugiau segių krūtinės srityje, galėjo dėvėti tokio tipo rūbą.

Kelnės – vyriškas rūbas, manoma, atsiradęs kartu su raitija. Lietuvoje nerasta nei kelnių, nei jų fragmentų. Kokios buvo kelnės – galima tik spėti, o jas rekonstruojant galima naudotis kaimyninių kraštų archeologine medžiaga. Danijoje, Norvegijoje yra rasta išlikusių nesuirusių kelnių, datuojamų romėnišku ir vikingų laikotarpiu.

Diržais ir juostomis dažniausiai juosėsi vyrai, nors sagčių randama ir pavieniuose moterų kapuose. Pagal sagčių dydį ir apkalėlių plotį galima spręsti, kokio pločio buvo diržai. Kartais randami diržai su visa išlikusia oda ir tai yra labai vertinga medžiaga rekonstrukcijoms. Pagal kai kuriuos Danijoje rastus radinius galima spėti, kad kar-tais buvo dėvimi keli diržai, iš kurių vienas juosdavo kelnes, o kitas – viršutinį rūbą, buvo naudojamas peiliui ir kitiems reikmenims pasikabinti. Lietuvoje turtingesniuose vyrų kapuose kartais randama dvi ar daugiau diržo sagčių, todėl galima spėti buvus tokiai ar panašiai nešiosenai. Diržai perpetės buvo naudojami kalavijui ar kovos peiliui pasikabinti per petį. Jų metalinės dalys ir kartais – odos fragmentai – randami griau-tiniuose vyrų kapuose. Siauri dirželiai buvo naudojami aukštiems auliniams batams (autams?) susegti žemiau kelio. Apie tai liudija mažos porinės sagtelės ir apkalėliai prie abiejų mirusiojo kojų.

Vytinių juostų fragmentų pasitaiko moterų kapuose. Juostos matyt buvo naudoja-mos viršutiniams rūbams (sijonams?) sujuosti.

Marškiniai. Manoma, kad tiek vyrų, tiek moterų apatiniai marškiniai galėjo būti

lininiai arba vilnoniai, nuausti paprastu dvinyčiu drobiniu raštu. Dažnai ant kaklo pa-puošalų – antkaklių – randami tekstilės atspaudai liudija, kad marškiniai buvo gana uždari su maža prakarpėle ir velkami per galvą.

Sijonai buvo iš lininio ar vilnonio audinio, dažniausiai iš nesusiūtų keturkampių vie-nas ant kito užeinančių gabalų, surauktų ties juosmeniu ir suveržtų austine juosta. Sprendžiant iš prijuosčių, kurios buvo šiek tiek trumpesnės už sijonus, pastarieji be-maž siekė čiurnas.

Suknelės galėjo būti tunikos kirpimo, taip pat pasiūtos iš lininio arba vilnonio au-dinio. Lietuvoje pilnai išlikusios šio tipo aprangos neturime, nors kaimyniniuose kraš-tuose pasitaiko nemažai archeologinės ir ikonografinės medžiagos, kurią galima nau-doti mūsų turimų duomenų lyginimui ir pritaikymui.

Prijuostės. Manoma, kad archeologinių tyrimų metu moterų kapuose randamos metalinės puošmenos kojų srityje priklausė prijuostėms. Prijuostės buvo puošiamos įvijėlėmis ar žiedeliais, todėl kai kuriais atvejais pavyko nustatyti jų ilgį ir plotį. Jos, tikriausiai, nedaug skyrėsi nuo etnografinėje medžiagoje žinomų prijuosčių, tik buvo šiek tiek siauresnės.

Autai ir kojinės. Autų ar jų likučių archeologinėje medžiagoje Lietuvoje neturime ir todėl galime tik spėti juos buvus. Tą patį galima pasakyti ir apie kojines. Danijoje rasti autai, datuojami vikingų laikotarpiu, galėjo būti paplitę ir didesniame regione, ne-aplenkdami ir baltų gyventosios.. Metaliniai kabliukai, kaip manoma, autams žemiau kelio susegti, randami Švedijoje ir Rusijoje. Latvijoje šiam tikslui buvo panaudotos nedidelės pasaginės segės, rastos kojų srityje žemiau kelio. Manoma, kad to meto kojinės galėjo būti nertos adata.

Avalynė. Odinių batų ir jų likučių randama nemažai. Geležies amžiaus paminkluose odinė avalynė išlikusi prastai ir fragmentiškai, kartais sunku nustatyti apavo formą. Pagal metalines apavo detales, dirželius su sagtelėmis, jų padėtį kapuose kartais ga-lima nustatyti batų aukštį ir dydį. Iš odos buvo gaminamos naginės, pusbačiai, batai ir aukšti auliniai batai. Išlikusios nepažeistos naginės, puoštos žalvariniais spurgeliais, buvo rastos Diržių kapinyne ir datuojamos VIII–IX a. Gerai išlikusių odinių batų rasta XIII–XIV a. paminkluose Vilniuje ir Kernavėje. Apavas buvo gaminamas ir iš organinio pluošto (liepos karnų).

Sklaida ir aktualizavimas

„Archeologinis paveldas – seniausiai pažįstama ir turbūt gausiausia paveldo rūšis, apimanti įvairius žmogaus veiklos pėdsakų turinčius objektus, apie kuriuos sužinome archeologinių kasinėjimų metodais ir iš muziejuose pateikiamų eksponatų. Aplinka, kuri sukuriama muziejuje, nėra itin palanki ir gyvybinga platesniam archeologijos pa-veldo pažinimui, nebent tik atskirų artefaktų eksponavimui.

Archeologinis paveldas yra ne tik neatkuriamas kultūros išteklius. Apie jį galima kalbėti ir kaip apie medijos formą. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjusios gyvosios archeologijos šventės, edukacinės programos muziejuose, skatinančios lankytojus ne tik stebėti ekspoziciją, bet ir būti jų kūrėjais ar net herojais. Archeologinio paveldo saugojimu ir populiarinimu suinteresuotos institucijos, remiantis interaktyvaus daly-vavimo idėja, turėtų aktyviai siekti dialogo su visuomene, o kultūros vartotojas išliktų aktyviu jų siūlomų kultūrinių renginių dalyviu.

Archeologinis paveldas – vėsi medija, kurios apibrėžtis yra maža, todėl tai garan-tuoja aktyvų visuomenės įsitraukimą, ypač kalbant apie archeologinio paveldo gaivi-nimą ir pažinimą organizuojant gyvosios istorijos renginius, kuriant rekonstrukcijas ir t.t. Šis įsitraukimas vyksta auditorijai pateikiant situacijas, kuriose reikia atlikti ar užbaigti kokį nors procesą (žiesti ar lipdyti puodą, suverti apvaras ir pan.). Toks „pasi-daryk pats“ principas yra veiksmingiausias ir įtraukia auditoriją į kūrybinį procesą, va-dinasi, padeda užmegzti ir glaudesnį dialogą. Šiuo principu vadovaujantis archeologinį paveldą ir jo teikiamas žinias, išaiškintas archeologinių ar eksperimentinių tyrinėjimų metodais, galima paversti itin stipria medija, perduodančia informaciją iš praeities į ateitį ir padedančia formuoti visuomenės suvokimą.

Meninės raiškos ypatumai dirbiniuose tokie pat svarbūs ir vertingi savo informa-tyviąja pozicija, kadangi atskleidžia senųjų gyventojų mąstyseną – užuomazgas bei tobulėjimą, perteikia pasaulėžiūros aspektus, parodo kultūrinio vystymosi lygmenį, suteikia duomenų apie amatų, ekonominę ir tarptautinę (prekybos ryšių) plėtrą, tarp-kultūrinę sąveiką. Be minėtų niuansų, meninis palikimas leidžia interpretuoti to laiko-tarpio žmonių vertybinę skalę, religinius vaizdinius, pasekti, kaip plėtėsi jų estetinio suvokimo ribos. Archeologinis menas – materialusis žmogaus mąstysenos ir psicho-loginių potyrių liudytojas laike.

Kalbant apie archeologinį meną, sunku jį priskirti konkrečiai šakai, kadangi jos tar-pusavyje labai persipynusios ir atitinka daugelį funkcijų. Reiktų akcentuoti, kad me-nas, kurį dabar traktuojame kaip archeologinius artefaktus ir objektus, buvo daugiau-sia utilitarinės paskirties, o šalia funkcionalumo skleidėsi estetinė ir sakralinė jo vertė (pavyzdžiui, papuošalas galėjo tarnauti ir kaip apsaugantis amuletas, ir kaip puošme-na ir kaip drabužį sutvirtinanti detalė).

Įprasta teigti, kad dailės objektai buvo kuriami kaip ryšio tarp žmonių ir tarp to laiko bendruomenių priemonė, jiems teiktas ir tarpininkų (abstrakčių ir konkrečių), kurie buvo laikomi antgamtinio pasaulio dalimi, vaidmuo. Spėjama, kad aukštos meistrys-tės dirbinys galėjo sustiprinti dirbinio komunikacinę funkciją, todėl buvo garbinamas tos bendruomenės narių. Vadinasi, archeologinį paveldą galime vertinti ne tik kaip mokslo ar ankstyvojo meno šaltinį, bet ir kaip ilgiausiai egzistuojančios medijos rūšį.

Archeologijos paveldo pažinimas ir gaivinimas turi būti aktualus ne tik šios srities specialistams, bet ir pačiai visuomenei, nes be jos savimonės ir iniciatyvos išsaugoji-mo procesas neturi motyvacijos ir tvirto pagrindo.“ (cituotas iš Mikitiejeva R. Archeo-loginio paveldo gaivinimas ir pažinimo sklaida. Kaunas: VDU, 2008.)

Archeologinio kostiumo rekonstrukcija yra svarbi archeologinio paveldo tyrimų ir populiarinimo dalis, galinti pasireikšti daugeliu aspektų. Be vien tik mokslinės vertės eksperimentinės archeologijos srityje (aiškinantis, kaip buvo pagaminti audiniai, pa-puošalai, kokiais įrankiais buvo dirbama, kokios buvo rūbų nešiosenos skirtingos ga-limybės ir panašiai), kostiumo rekonstrukcija pristato vizualinę estetinę archeologinio paveldo vertę. Dažniausiai, archeologinio kostiumo rekonstrukciją galima pamatyti archeologų ir istorikų darbuose kaip iliustracijas, muziejuose eksponuojami archeo-loginiai radiniai perteikia savo unikalią būseną, išgulėję 1000 ar daugiau metų kultū-riniame sluoksnyje. Atkuriant papuošalų kopijas ir vykdant kostiumų rekonstrukcijas, galime perteikti visą komplekto vaizdą, spėti, kaip jis galėjo atrodyti savo originalaus gyvavimo laikotarpiu, prieš patekdamas į archeologinę aplinką.

Dėl plačių interaktyvių galimybių archeologinio kostiumo rekonstrukcijos procesus arba patį rūbą galima įtraukti į įvairias edukacines programas, užsiėmimus su vaikais, suaugusiais, šeimomis (pavyzdžiui, lankytojai galėtų persirengti kostiumais). Kaip ug-dymo priemonė kostiumų pristatymas pagal įvairius istorinius, archeologinius aspek-tais galėtų būti vykdomas ugdymo įstaigose. Archeologinio kostiumo rekonstrukcija gali būti panaudota kaip tam tikro Lietuvos regiono istorijos ir kultūros pristatymo įrankis, skatinantis domėtis savo regiono praeitimi ir kultūra. Per tokį kostiumą gali būti pasakojama regiono istorija nuo archeologinių laikų (tai reiškia, laikais, kada dar nebuvo rašytinių šaltinių). Kostiumo rekonstrukcija savyje turi daugialypį informacinį užtaisą – kostiumo, papuošalų, karybos, amatų istoriją, socialinius santykius, religijos ir mitologijos aspektus, taip pat ir pačios gyvensenos modeliavimą. Šiuos skirtingus informacinius aspektus galima pritaikyti įvairių interesų grupėms.

Dėvėjimas ir adaptacijos

Archeologinio kostiumo dėvėjimas gali būti pritaikytas archeologiniuose parkuose, amatų centruose ir skanseno tipo muziejuose. Gidai, amatininkai ar tiesiog dirbantis personalas, dėvintys archeologinį kostiumą, pritaptų prie reprezentuojamo laikotar-pio ir kultūrinio regiono atmosferos, neabejotinai paliktų įspūdį lankytojų atmintyje.

Priklausomai nuo galimybių ir lėšų, atsižvelgus į rekonstruotų archeologinių rūbų praktiškumą, galimi įvairiai adaptuoti rūbus pagal atitinkamus poreikius. Tačiau kos-tiumo adaptacija tada turėtų būti atliekama labai atsakingai, reiktų išlaikytų visus svarbiausius charakteringus rūbų ir aprangos detalių bruožus. Adaptuotas kostiumas tūrėtų vizualiai ir estetiškai išlikti artimas originaliam rekonstruotam archeologiniam kostiumui ir išlaikyti savo – archeologinio paveldo puoselėjimo ir sklaidos šaltinio – funkciją.