Apie SEB banką

SEB bankas skiria daug dėmesio Lietuvos ekonominių ir finansinių procesų analizei, siek­damas būti naudingu patarėju savo klientams ir šalies visuomenei. SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ rengiamos nuo 2000 metų ir publikuojamos keturis kartus per metus. Leidinyje nagrinėjama Lietuvos ūkio ir jo sektorių padėtis, pateikiama raidos prognozė, apžvelgiama politinė situacija.

SEB bankas yra vienas iš komercinės bankininkystės Lietuvoje pradininkų, nuo savo veiklos pradžios diegęs naujas bankų paslaugas, skatinęs šalies bankininkystės plėtrą ir daręs žen­klią įtaką bankų rinkai.

Tai yra didžiausias Lietuvos komercinis bankas, teikiantis visas bankininkystės paslaugas privatiems ir verslo klientams bei finansų įstaigoms. SEB banko grupė pirmauja svarbiau­siose šalies bankų paslaugų rinkose ir aptarnauja 1 mln. 127 tūkst. klientų. Tarptautinė rei­tingų agentūra Fitch Ratings yra suteikusi SEB bankui ilgalaikio skolinimosi reitingą A.

Būdamas tarptautinės SEB grupės narys, SEB bankas naudojasi savo partnerių iš viso Šiau­rės regiono patirtimi, bendradarbiauja su kaimyninių šalių bankais. Bankas ypač daug dė­mesio skiria universalioms ir pagal individualius klientų poreikius kuriamoms finansų pa­slaugoms, el. bankininkystei, ilgalaikiams ryšiams su klientais.

Banko grupę Lietuvoje sudaro AB SEB bankas, šalyje turintis 78 klientų aptarnavimo padali­nius, ir šešios antrinės bendrovės: UAB SEB gyvybės draudimas, UAB SEB investicijų valdymas, UAB SEB lizingas, UAB SEB Venture Capital, UAB SEB Enskilda, UAB Litectus.

2009 m. kovas, Nr. 35

Turinys

Politikos aktualijos 3

Makroekonomikos būklė ir prognozės 5

Komerciniai bankai – dar sparčiau nuokalnėn 15

Vienašališkas euro įvedimas: pagalba ekonomikai ar užsienio politikos liapsusas? 18

Klaipėdos uosto veiklos analizė ir perspektyvos 23

Priedas 29

2009 m. kovas, Nr. 35

Apžvalga parengta remiantis duomenimis iki 2009 m. kovo 18 d.

Autoriai:

soc. m. dr. Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas

Vilija Tauraitė, vyriausioji analitikė

hum. m. dr. Nerijus Udrėnas, vyriausiasis analitikas

Tel. (8 5) 268 2517 Faks. (8 5) 268 2521

El. p. gitanas.nauseda@seb.lt

Tel. (8 5) 268 2521Faks. (8 5) 268 2521

El. p. vilija.tauraite@seb.lt

SEB banko „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ pateikti duomenys yra paimti iš išorinių šaltinių, tokių kaip Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Finansų ministerija, Lie­tuvos bankas, Lietuvos darbo birža, tarptautinės organizacijos ir užsienio šalių statistikos institucijos, duomenų bazės Reuters EcoWin Pro, naujienų agentūros BNS, ELTA, Bloomberg, Reuters, leidiniai Lie-tuvos rytas, Respublika, Verslo žinios, The Economist ir kiti. SEB bankas neprisiima jokios atsakomybės dėl išorinių šaltinių informacijos tikslumo, tikrumo ir išbaigtumo. Kiekviena nuomonė, teiginiai ir pro­gnozės, pateiktos šioje apžvalgoje, yra tik SEB banko ir gali būti keičiamos be papildomo įspėjimo. Šis dokumentas ar atskira jo dalis nėra kvietimas ar pasiūlymas pirkti arba parduoti vertybinius popierius ar kitas investicines priemones ir negali būti jokio investicinio sprendimo ir (arba) vėliau sudaryto sandorio pagrindas ar dalis; taip pat SEB bankas nėra atsakingas už sprendimus, priimtus remiantis šioje apžvalgoje pateikta nuomone, teiginiais ir prognozėmis. Leidinyje pateiktos mintys gali skirtis nuo oficialios SEB banko pozicijos.

Tel. (8 5) 268 2508Faks. (8 5) 268 2508

El. p. nerijus.udrenas@seb.lt

2009 m. kovas, Nr. 35

�

Recesijos gniaužtus pajuto beveik visi ekonominio gyveni-mo dalyviai.

Politikos aktualijos

Pirmieji veiklos mėnesiai naujai valdančiajai daugumai buvo toli gražu ne

lengviausi. Keturių partijų koalicija perėmė valdžią į savo rankas ekono-

mikai grimztant į giliausią duobę nuo 1992–1993 m. Valstybės biudžeto

apsaugojimo nuo kracho leitmotyvas privertė imtis nepopuliarių mokes-

čių naštos didinimo ir viešųjų išlaidų karpymo sprendimų. Kol kas visuo-

menėje išlieka tam tikras reformų toleravimo ir kantrybės limitas, tačiau

2009 m. sausio 16 d. įvykiai parodė, kad jis nėra begalinis. Politinę situaci-

ją papildomai komplikuoja ir artėjantys šalies prezidento rinkimai.

Šalies ekonomikos nuosmukis prasidėjo jau ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį, kurio didžiąją dalį valdžioje tebebuvo G. Kirkilo vyriausybė. Esant palyginti dideliam BVP duomenų skelbimo vėlavimui (pirmasis įvertis skelbiamas nuo ataskaitinio ketvirčio praėjus vienam mėnesiui), blogoji Lietuvos BVP sumažėjimo naujiena visuomenei buvo pasiųsta premjero kėdę už­ėmus A. Kubiliui, todėl su jo vyriausybe iš esmės ir sutapatinta. Be to, ketvirtojo praėjusių metų ketvirčio BVP rodiklį „pagražino“ įspūdinga Mažeikių naftos plėtra, sušvelninusi BVP smukimą ne mažiau kaip 3 proc. punktais. Deja, šiais metais tikėtis tokio paties naftos per­dirbimo įmonės įnašo į BVP aruodą nebeverta, kadangi palyginamoji 2008 m. bazė yra daug didesnė nei 2007 m.

Recesijos gniaužtus pajuto beveik visi ekonominio gyvenimo dalyviai. Valstybės biudžeto plano nevykdymas per pirmuosius du 2009 m. mėnesius buvo rimtesnis nei tikėtasi. Pirma, net ir konservatyvi Finansų ministerijos šių metų BVP augimo prognozė pasirodė besanti pernelyg optimistiška. Sparčiau nei laukta kyla nedarbo lygis, mažėja darbo užmokestis, namų ūkių vartojimas ir įmonių pelnas. Antra, akcizų didinimo politika buvo įgyvendinta tiesmukai, ignoruojant aplinkinių šalių valiutų nuvertėjimą, dėl kurio lietuviškos prekės pra­rado savo konkurencingumą ir paklausą.

Tolesnio valstybės biudžeto nevykdymo pasekmes sunku prognozuoti. Ne pirmais smui­kais griežiantys ir nuolat svyruojantys koalicijos partneriai gali pasinaudoti tinkama proga atsikratyti atsakomybės, t. y. pradėti kritikuoti vyriausybės veiklą, o tada triukšmingai pasi­traukti iš valdančiosios daugumos. Tam tinkama proga yra ir Lietuvos prezidento rinkimai. Išrinkus naująjį prezidentą, vyriausybė privalo atsistatydinti in corpore, o kitos vyriausybės formavimui turės įtakos ir prezidento politinės simpatijos bei prioritetai. Politinis proce­sas būtų visiškai sujauktas, jei iš vyriausybės sugalvotų pasitraukti koalicijos ašį sudaranti Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partija, kadangi be jos būtų itin sunku suformuoti naują veiksmingą vyriausybę.

Blogiausia yra tai, kad ekonominės ir socialinės recesijos sąlygomis atsiranda palanki ter­pė tariamiems „tautos gelbėtojams“ ir demagogams, kurie siūlo „stebuklingus“ problemų sprendimo būdus arba suranda atpirkimo ožių. Įtampą visuomenėje gali pakurstyti ir ne­apdairiai arba neatsakingai ištartas politikų žodis apie lito kursą ir pan.

Nors pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šalies prezidento galios vidaus politikoje yra ribotos, jo vaidmens nereikėtų nuvertinti, ypač dabar, kai asmenybės laikysena ir princi­pinės nuostatos yra ne mažiau (o gal net labiau) svarbūs dalykai nei formalūs įgaliojimai. Potencialių kandidatų sąrašas atspindi pakankamą ideologinę įvairovę, nors apie kai kurių pretendentų pažiūras plačioji visuomenė beveik nieko nežino.

Recesijos sąlygomis atsiranda palanki terpė tariamiems „tautos gelbėto-jams“ ir demago-gams, kurie siūlo „stebuklingus“ problemų sprendi-mo būdus.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

Kaip rodo ankstesniųjų prezidento rinkimų rezultatai, visada galima laukti bet kokių stai­gmenų. Tiesa, vienas netikėtumo veiksnys iš esmės jau yra eliminuotas, t. y. brangiai ir efektyviai rinkimų agitacijai vykdyti liko pernelyg mažai laiko. Kaip rodo R. Pakso išrinkimo Lietuvos Respublikos prezidentu istorija, aktyvi rinkimų kampanija gali turėti net lemiamos reikšmės svarstyklėms pakrypti į vieną ar kitą pusę. Dabartinių rinkimų išvakarėse numa­nomi pretendentai sąmoningai iki paskutinės minutės slėpė savo apsisprendimą siekti prezidento posto, trukdydami konkurentams išplėtoti kompromituojančią kampaniją. Kita vertus, labai trumpas rinkimų laikotarpis nuskurdins ir pačią diskusiją tarp kandidatų.

Vargu ar kampanijos turiniui teigiamai atsilieps ir gana didelis kandidatų skaičius. Kad ir kaip bebūtų, realių galimybių pakovoti antrajame rinkimų ture (jei jį apskritai teks reng­ti) turi tik du–trys pretendentai, tuo tarpu kiti veikiausiai mėgins patraukti rinkėjų dėmesį kokiomis nors egzotiškomis idėjomis arba iššaukiančiu elgesiu. Toks triukšmo fonas gali užgožti ir pagrindinę diskusiją dėl šalies ateities vizijos bei jos įgyvendinimo gairių.

Jeigu antrasis rinkimų turas vis dėlto įvyks, mūsų nuomone, jame turi daugiausia galimy­bių susikauti politiniam dešinės–centro sparnui atstovaujanti D. Grybauskaitė ir kairiųjų atstovas, naujasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vadovas A. Butkevičius. Kovo pradžioje įvykęs LSDP suvažiavimas jį išrinko partijos vadovu ir savo kandidatu prezidento rinkimuose. A. Butkevičius, ko gero, yra vienas iš simpatiškiausių LSDP narių, kuris laikosi garbingos politinės diskusijos principų ir toleruoja kitokią nuomonę. Nors A. Butkevičiaus įžengimas į rinkimų lauką yra labai vėlyvas, jo potencialas patraukti rinkėjus į savo pusę yra nemenkas, juolab kad dalis gyventojų baiminasi radikalios dabartinės vyriausybės ekono­minės politikos ir ilgisi kairiosios alternatyvos. A. Butkevičiaus rinkimų štabui reikėtų adre­suoti savo retoriką šiai ir dar neapsisprendusiai elektorato daliai.

D. Grybauskaitės užduotis rinkimų kampanijos metu yra kur kas paprastesnė – neiššvais­tyti įdirbio ir įvaizdžio visuomenėje, leidžiančio, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tikėtis net pergalės pirmajame rinkimų ture. Kita vertus, parėmusi A. Kubiliaus vyriausybės krizės įveikimo programą, ši politikė iš dalies neteko manevro laisvės ir susiaurino savo siūlomų alternatyvų lauką. Be to, į ją neišvengiamai nukryps ir dalis kritikos strėlių, galiausiai ji gali būti tapatinama ir su dabartinės vyriausybės klaidomis bei perlenkimais.

Seimo pirmininko A. Valinsko galimybės prezidento rinkimuose vertintinos kaip minima­lios. Problema ta, kad jis iki šiol nesugebėjo visiškai pakeisti šoumeno „marškinėlių“ į po­litiko. A. Valinską būtų galima iš dalies pateisinti, kadangi keletą mėnesių iš eilės jis buvo priverstas gintis nuo žiniasklaidos atakų ir turėjo nedaug palankių progų pasireikšti kaip valstybės vyras. Deja, rinkėjams šie pasiteisinimai yra neįdomūs, kadangi jie klausosi ne tai, kodėl politikas kažko nepadarė, o tai, ką jis nuveikė ir ką dar ketina nuveikti ateityje.

Nors A. Butkevičiaus įžengimas į rinkimų

lauką yra labai vėly-vas, jo potencialas patraukti rinkėjus

į savo pusę yra ne-menkas.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

Makroekonomikos būklė ir prognozės

Galima teigti, kad pirmąjį–trečiąjį 2008 m. ketvirčius Lietuvos ekonomika

judėjo „minkštojo nusileidimo“ trajektorija, tačiau ketvirtąjį ketvirtį įvy-

ko lūžis, ir ūkis įžengė į recesijos etapą. Statistikos departamento duome-

nimis, paskutinį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2007 m.

ketvirčiu, šalies BVP sumažėjo 2,0 proc. Jei ne įspūdingi Mažeikių naftos

plėtros rodikliai, BVP būtų smukęs dar daugiau. Tiesa, metinis BVP ūgte-

lėjo patenkinamu dydžiu – 3,1 proc. Vis dėlto artimiausieji ketvirčiai at-

skleis Lietuvos ūkio jautrumą neigiamiems išorės ir vidaus šokams, todėl

reikėtų pasirengti itin nuviliančioms makroekonominėms naujienoms.

2008 m. spalio–gruodžio mėn. smuko daugelis šalies ekonomikos sričių: statybos – 10,3 proc., žemės ūkio ir žuvininkystės – 5,2 proc., pramonės ir energetikos, taip pat pre­kybos, transporto ir ryšių – 2,4 proc. Augo tik finansinio tarpininkavimo, nekilnojamojo turto bei kito verslo paslaugų grupės (2,4 proc.) ir ne rinkos paslaugų grupės (0,7 proc.) pridėtinė vertė.

Žvelgiant į ateitį, nekyla abejonių, kad pramonės, prekybos ir transporto situacija toliau blogės, kadangi siaurėja ne tik eksporto, bet ir vidaus rinka. Lietuvos eksporto konkuren­cingumą ypač pablogino aplinkinių valstybių (Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos) va­liutų nusilpimas. Nuvertinus nacionalinę valiutą, pradiniu laikotarpiu atlyginimai ir kainos nesureaguoja, todėl atitinkamų šalių prekės tampa santykinai pigesnės nei užsienyje paga­minti analogai. Ilgainiui, išaugus infliacijai, konkurenciniai privalumai išblėsta. Deja, pasta­rieji mėnesiai Lietuvos gamintojams buvo itin sudėtingi dar ir todėl, kad aplinkinių valiutų nuvertėjimas sutapo su mokesčių reforma, kurios kertiniai elementai – PVM ir akcizų tarifų padidinimas bei PVM lengvatų panaikinimas.

Pramonės, prekybos ir transporto situ-acija toliau blogės, kadangi siaurėja ne tik eksporto, bet ir vidaus rinka.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

Apskritai naujosios valdžios veiksmai kol kas yra sukoncentruoti į viešųjų finansų balanso atstatymą, o ne į ekonominio augimo tikslus. Galima tik apgailestauti, kad Lietuva, kitaip nei daug aukštesnį kredito reitingą turinčios Europos Sąjungos valstybės, negalėjo imtis mokesčių mažinimo ir biudžeto išlaidų didinimo programų recesijai sušvelninti, kadangi tai būtų sukėlę valstybės bankrotą.

Recesijos laikotarpiu formuojasi vadinamoji nedarbo – vidaus rinkos „spiralė“, t. y. mažė­jant darbo vietų skaičiui ir žmonių perkamajai galiai, smunka lietuviškų prekių paklausa ir jų pardavimo vietos rinkoje galimybės. Kitaip nei, pavyzdžiui, Rusijos finansų krizės metu 1998–1999 m., šį kartą nėra kuo absorbuoti šoko, kadangi tuo pat metu mažėja beveik visos Lietuvos eksporto rinkos. Namų ūkių ir verslo pasitikėjimo indeksų smukimas tampa savaime išsipildančiais lūkesčiais, toliau tempiančiais Lietuvos ekonomiką žemyn.

Šalies pramonės rodikliai, švelniai tariant, nedžiugina. Statistikos departamento duome­nimis, 2009 m. sausio mėn., palyginti su 2008 m. sausio mėn., pramonės produkcija su­mažėjo 5,6 proc., eliminavus darbo dienų skaičiaus įtaką – 4,6 proc. Apdirbamoji gamyba (be kasybos ir karjerų eksploatavimo bei energetikos) sumenko 5,5 proc., eliminavus darbo dienų skaičiaus įtaką – 4,5 proc. Išskyrus rafinuotų naftos produktų gamybą, apdirbamo­sios pramonės produkcija sumažėjo tiesiog tragiškai – net 21,8 proc. Tai atspindi anksčiau prognozuotą pramonės nuosmukį daugelyje verslo sektorių.

Minėtos tendencijos iš esmės pasireiškė jau ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį. Pavyzdžiui, chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba 2008 metais buvo 5,0 proc. mažesnė nei prieš metus (pirmąjį 2008 m. pusmetį ji buvo 10,5 proc. didesnė), tekstilės gaminių – 17 proc. (pirmąjį pusmetį sumažėjo 13,4 proc.), maisto produktų – 3,4 proc. (2,3 proc.), medienos ir medinių dirbinių (išskyrus baldus) – 12,0 proc. (7,5 proc.), metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrengimus – 24,7 proc. (19,2 proc.). Iš malonių išimčių, kur gamybos ap­imtis išaugo, paminėtina plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba – 11,8 proc. (tiesa, pirmąjį pusmetį padidėjo daugiau – 16,1 proc.).

Sunkoka įsivaizduoti, kokie pramonės sektoriai būtų pajėgūs atsispirti globalinio nuos­mukio tendencijoms. Šiek tiek šviesesnės yra tik degalų gamybos perspektyvos, kadangi Mažeikių nafta turi gana diversifikuotą eksporto rinkų struktūrą, be to, drastiškai nukritus pasaulinėms naftos kainoms, degalų kainos nėra tokios skausmingos net mažesnės perka­mosios galios vartotojams. Energetikos sektoriuje šiais metais tikrai negalima tikėtis plėtros, tačiau, kita vertus, dėl santykinio energijos vartotojų (ypač buitinių) paklausos nelanks­tumo kainų atžvilgiu, neturėtų būti patirtas ir didžiulis nuosmukis. Maisto produktai taip pat yra vadinamosios Maslow piramidės apačioje, tačiau jų gamintojai privalo atsižvelgti į aršią tarptautinę konkurenciją, paskatintą aplinkinių valstybių, pirmiausia Lenkijos, valiutų nuvertėjimo. Ne pirmojo būtinumo vartojimo krepšelio prekių gamintojai kentės tiek dėl išorės, tiek dėl vidaus rinkos silpnumo, todėl privalės mažinti kainas, susitaikyti su pelno sumažėjimu (arba nuostoliu) ir riboti gamybą.

Geromis žiniomis negali pasigirti taip pat kasybos ir karjerų eksploatavimo sektorius, nes ir jį įtraukė recesijos liūnas. Pirmąjį 2008 m. pusmetį šio šakos produkcija buvo tokia pati kaip ir prieš metus, o per visus metus užfiksuotas 7,2 proc. nuosmukis. Ypač sumenko ne­valytos naftos gavyba – 19 proc., „minuso“ neišvengė taip pat durpių gavyba ir aglomera­vimas (5,1 proc.) bei akmens, smėlio ir molio karjerų eksploatavimas.

Pastaruoju reiškiniu nereikėtų itin stebėtis, kadangi katastrofiška statybų sektoriaus pa­dėtis persidavė ir su juo susijusioms ūkio šakoms, t. y. statybinių medžiagų pramonei ir jų išgavimui.

Energetikos sektorius yra glaudžiai susijęs su viso ūkio raida, todėl recesija negalėjo jo neužkabinti. Be to, šios sektoriaus veikla yra itin jautri politikų įsikišimams, kurie gali lemti neprognozuojamų pokyčių. Politikų iniciatyva Konstituciniam teismui buvo pateiktas pa­

Truputį šviesesnės yra tik degalų gamy-

bos perspektyvos, nes Mažeikių nafta

turi gana diversi-fikuotą eksporto

rinkų struktūrą.

Lietuva, kitaip nei aukštesnį kredito

reitingą turinčios ES valstybės, negalėjo imtis mokesčių ma-

žinimo ir biudžeto išlaidų didinimo

programų.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

klausimas, ar nacionalinė energetikos bendrovė LEO LT buvo įsteigta nepažeidžiant šalies pagrindinio įstatymo. Kovo mėn. pradžioje Konstitucinis teismas paskelbė savo verdiktą – Konstitucija buvo pažeista, tačiau pagal teismo nutarimą pakoregavus teisės aktus, LEO LT galėtų veikti toliau. Teismas nutarė, kad Atominės elektrinės įstatymas ta apimtimi, kuria nenustatytas teisinis reguliavimas, užtikrinantis įstatymo tikslo – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Be to, Konstitucijai prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dispona­vimo juo įstatymas, nes jame nėra nustatyta kriterijų, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, atsižvelgiant į specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei.

Energetikos sektorius 2008 metais smuktelėjo 0,5 proc., o pirmąjį pusmetį plėtra buvo nu­linė. Praėjusių metų sausio–gruodžio mėn., palyginti su 2007 m. sausio–gruodžio mėn., pagrindiniai kuro ir energijos ištekliai kito prieštaringai: gamtinių dujų ištekliai (gamyba ir importas, atėmus eksportą ir bunkeriavimą) sumažėjo 11,5 proc., o elektros energijos ištekliai padidėjo 3,6 proc. Iš visų rūšių automobilių transportui naudojamo kuro (degalų) išteklių padidėjo dyzelino transportui – 3,9 proc., automobilių benzino – 0,3 proc., o su­skystintų naftos dujų sumažėjo 9,9 proc.

Mažmeninės prekybos veiklos rezultatams pragaištingos įtakos turėjo praėjusių metų pa­baigoje pradėjęs sparčiai kristi vartotojų pasitikėjimo indeksas. Namų ūkiai, prognozuoda­mi tolesnį ekonomikos ir darbo rinkos situacijos blogėjimą, mažina vartojimą ir apsiriboja būtiniausių prekių ir paslaugų pirkimu. Atitinkamai keičiasi ir faktinio vartojimo krepšelio sudėtis bei struktūra – labiausia nukenčia prabangos arba ilgalaikio vartojimo prekių pa­klausa, santykinai mažiau – maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų. Pastebimai silpsta vartojimo paskolų išdavimas ir atitinkamų brangų prekių pirkimas. Manome, kad tokios vartojimo tendencijos išliks ir artimiausiais metais.

Pateiksime truputį statistikos minėtiems pokyčiams atspindėti. Pavyzdžiui, variklinių trans­porto priemonių ir motociklų pardavimas bei kt. praėjusiais metais buvo 3,7 proc. didesnis nei prieš metus, tačiau tai iš esmės lėmė pirmojo pusmečio prekybos aktyvumas. Trečiąjį ketvirtį rinką ėmė purtyti problemos, o ketvirtąjį ketvirtį ištiko „koma“. Ketvirtąjį ketvirtį, paly­ginti su tuo pačiu 2007 m. ketvirčiu, transporto priemonių pardavimas sumenko 24,6 proc. Pirmąjį šių metų ketvirtį nuosmukis buvo dar didesnis, paskatinęs šios rinkos dalyvius ir ekspertus prabilti apie krizę ir galimus prekiautojų naujais automobiliais bankrotus.

Automobilių degalų prekybos atstovai galėjo pasigirti teigiamu prieaugiu tiek per visus 2008 metus, tiek ketvirtąjį ketvirtį – atitinkamai 2,8 proc. ir 3,8 proc. Tam tikrą prekybos suaktyvėjimą paskutinį metų ketvirtį lėmė smukusios pasaulinės naftos ir degalų vietos rinkoje kainos bei masinis degalų pirkimas prieš Naujuosius metus, siekiant išvengti nuo 2009 m. pradžios įsigaliojusių didesnių PVM ir akcizo mokesčių.

Kaip jau minėta, ekonominės recesijos sąlygomis palyginti nedaug tenukentėjo maisto produktų prekyba. Mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas, pernai ūgtelėjo 2,2 proc. (ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo 2,3 proc.), o maisto, gėrimų ir tabako mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse – 13,7 proc. (ketvirtąjį ketvirtį padidėjo 9,8 proc.). Ne tokios „laimingos“ buvo kitų prekių grupės: bal­dų, apšvietimo įrangos, buitinių elektrinių prietaisų, radijo ir televizijos prekių bei pan. pardavimas 2008 m. išaugo 2,4 proc., tačiau ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo 10,4 proc.; knygų, laikraščių, raštinės reikmenų ir kita specializuota prekyba per metus sumenko 1,3 proc., o ketvirtąjį ketvirtį – net 15,4 proc.

Pagal patikslintą Statistikos departamento ketvirtojo 2008 m. ketvirčio BVP įvertį žemės ūkis ir žuvininkystė (–5,2 proc.) kartu su statyba (–10,3 proc.) buvo labiausiai smukusios Lietuvos ūkio šakos. Palyginti su trečiuoju ketvirčiu, situacija žemės ūkyje kardinaliai pa­blogėjo.

Namų ūkiai mažina vartojimą ir apsi-riboja būtiniausių prekių ir paslaugų pirkimu.

Ekonominio nuos-mukio sąlygomis palyginti nedaug tenukentėjo maisto produktų prekyba.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

2008 m. sausio–gruodžio mėn., palyginti su analogišku 2007 m. laikotarpiu, paskersta gy­vulių ir paukščių (gyvuoju svoriu) 16,0 proc. (pirmąjį pusmetį – 7 proc. mažiau), surinkta kiaušinių – 1,0 proc. (pirmąjį pusmetį – 6 proc.) mažiau, o primelžta pieno 1 proc. (pirmąjį pusmetį – 2 proc.) daugiau.

Augalininkystės produkcijos rodikliai buvo gana įspūdingi. Praėjusiais metais bulvių supirk­ta 4,8 karto, daržovių – 99 proc., javų – 43 proc., ankštinių augalų grūdų – 31 proc. daugiau nei prieš metus. Sumažėjo tik vaisių supirkimas – 29 proc. Kita vertus, kainų konjunktūra žemdirbiams nebuvo palanki – žemės ūkio produktų kainos (ŽŪPK) ketvirtąjį 2008 m. ke­tvirtį, palyginti su analogišku 2007 m. ketvirčiu, sumažėjo 19,7 proc., nes augalininkystės produktai atpigo 22,3 proc., o gyvulių ir gyvulininkystės produktai – 16,1 proc. Iš augali­ninkystės produktų ypač sumažėjo vaisių kainos – 76,7 proc., javų – 38,2 proc., bulvių – 8,8 proc. Atpigo natūralus pienas – 29,8 proc. ir kiaušiniai – 5,3 proc. Daugiausia pabrango avys ir ožkos – 30,1 proc., kiaulės – 17,9 proc., galvijai – 9,5 proc.

Pieno kainos mažėjimas vėl įplieskė beveik niekada neužgęstantį pieno tiekėjų ir perdirbė­jų konfliktą. Smulkieji pieno statytojai skundžiasi, jog pieno supirkimo kainos nepadengia jo gamybos savikainos, tačiau perdirbėjai baksnoja pirštu į 2008 metais patirtą finansinį nuostolį ir dievagojasi už pristatomą pieną negalį mokėti nė cento daugiau.

Transporto sistemos veiklos rodikliai praėjusiais metais nuosekliai blogėjo. Tai ir nenuos­tabu, kadangi smunkant ekonomikai pradėjo mažėti tiek vidaus, tiek tranzitinių krovinių srautas. Antai 2008 m. sausio–gruodžio mėn., palyginti su tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu, vežimas geležinkelių transportu teišaugo 2,7 proc., o dar pirmąjį pusmetį plėtros tempas siekė 10 proc. Praėjusiais metais krovinių pakrovimas ir iškrovimas geležinkelio stotyse buvo 13,4 proc. (pirmąjį pusmetį – 21,3 proc.), o pakrautų ir iškrautų prekinių vagonų skai­čius – 11,0 proc. (19,3 proc.) didesnis nei prieš metus.

2008 metais Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste kartu su Būtingės terminalu pakrauta ir iškrauta 38,9 mln. tonų krovinių, t. y. 21,9 proc. (pirmąjį pusmetį – 31,2 proc.) daugiau nei prieš metus. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste perkrauta 29,9 mln. tonų krovinių, t. y. 9,2 proc. (pirmąjį pusmetį – 21,1 proc.) daugiau, o Būtingės terminale iškrauta 9,1 mln. tonų, t. y. 98,1 proc. (88,5 proc.) daugiau nei prieš metus. Išsamesnės informacijos apie Klai­pėdos jūrų uosto veiklą galima rasti šio „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ numerio specialiame skyrelyje.

Lietuvos aviakompanijų lėktuvais praėjusiais metais buvo vežta 1,2 mln. keleivių, t. y. 53,7 proc. (pirmąjį pusmetį atitinkamai 525,3 tūkst. ir 55,7 proc.) daugiau nei 2007 m. 2008 m. šalies oro uostuose nusileido ir pakilo 45,8 tūkst. Lietuvos ir užsienio oro bendrovių lėktuvų, t. y. 9,6 proc. (pirmąjį pusmetį atitinkamai 23,2 tūkst. ir 14,5 proc.) daugiau nei prieš metus.

Praėjusių metų pabaigoje itin komplikavosi didžiausios Lietuvos skrydžių bendrovės flyLAL– Lithuanian Airlines finansinė padėtis, ir ji šių metų sausio pabaigoje kreipėsi į teismą, pra­šydama iškelti bankroto bylą. Bankroto byla buvo iškelta 2009 m. kovo pradžioje. 2008 m. gruodį flyLAL–Lithuanian Airlines akcininkai siūlė valstybei perimti 51 proc. įmonės akcijų paketą už simbolinę 1 lito kainą bei valstybės vardu garantuoti apie 30 mln. Lt paskolą, reikalingą orlaivių parko pertvarkymui finansuoti, tačiau Susisiekimo ministerija atmetė šį pasiūlymą. Žlugus minėtajai bendrovei, sumažėjo skrydžių, garantuojančių Vilniaus oro jungtį su kitais miestais, kurių kol kas neperėmė kitos skydžių bendrovės. Dėl šios priežas­ties Lietuvos sostinės pasiekiamumas smarkiai pablogėjo.

Statybų ir nekilnojamojo turto rinka ritasi į bedugnę. Statybų nuosmukį jau atspindi ir išankstiniai ketvirtojo 2008 m. ketvirčio BVP duomenys. Manome, kad šio sektoriaus sukur­tos pridėtinės vertės mažėjimas bus dar daug ryškesnis šiais metais. Vyriausybė, siekdama gelbėti merdėjančią šalies ekonomiką, parengė ir patvirtino Verslo skatinimo programą, kurioje statybų atgaivinimui skiriamas nemenkas dėmesys. Ketinama valdžios pastangas ir finansinius išteklius nukreipti ne į naujų objektų statybą (šiuo metu esant perteklinei būs­

Praėjusiais metais kiekvieną ketvirtį

smuko vidaus ir tranzitinių krovinių

pervežimo plėtros tempai.

2009 m. kovas, Nr. 35

�

to pasiūlai tai būtų visiškai neracionalu), o į jau egzistuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo ir apšiltinimo projektus.

Tiesa, įgyvendinant būsto renovavimo programą, iškils daug kliūčių. Pirma, esama teisinio ir finansinio pobūdžio kliuvinių, kurie trukdo gyventojų bendrijoms įsisavinti renovavimui numatytas lėšas. Antra, nesuderintos sąlygos, kuriomis renovavimo programoje galėtų ak­tyviai dalyvauti ir vietos bankai. Pastarieji norėtų gauti daugiau garantijų, sumažinančių panašių projektų kreditavimo riziką.

Būsto pardavimo rinkoje tęsiasi kainų nuosmukis. 2008 m. vidutinė šalies didmiesčiuose parduodamo būsto kaina sumažėjo apie 20 proc., panašaus smukimo galima tikėtis ir 2009 metais. 2010 m. būsto kainos turėtų stabilizuotis. Tiek šiais, tiek ateinančiais metais būsto pirkimo–pardavimo operacijų aktyvumas bus itin menkas. Nors dar prieš pusmetį statybų bendrovės ir nekilnojamojo turto plėtotojai kategoriškai nesutiko su tuo, kad būs­to kainos gali kristi žemiau savikainos, šiandien tai yra plačiai paplitęs reiškinys. Ateityje per­teklinės pasiūlos spaudimą gali sustiprinti dėl paskolų negrąžinimo perimti žemės sklypai, butai ir namai. Kai kurie bankai kuria specializuotas bendroves perimtam turtui efektyviai valdyti ir norėdami išvengti stichiško būstų pardavimo antrinėje rinkoje, tačiau artimiausio­je ateityje pasiūlos perviršis „neištirps“ ir lems atitinkamus kainų pokyčius.

Statybų sektoriaus smukimo tendencijas atspindi sektoriaus veiklos duomenys natūriniais vienetais, tačiau ketvirtasis 2008 m. ketvirtis buvo išskirtinis tiek pastatytų namų ir butų skaičiumi, tiek naudinguoju plotu. Minėtąjį ketvirtį pastatyta 3519 butų, t. y. 43,2 proc. dau­giau nei ankstesnį ketvirtį ir 27,7 proc. daugiau nei atitinkamą 2007 m. ketvirtį.

Vienas iš galimų tokio „blykstelėjimo“ paaiškinimų – daugelis statybos bendrovių stengėsi kaip galima greičiau pabaigti statyti anksčiau pradėtus objektus ir, aplenkdamos kitus kon­kurentus, mesti butus į rinką, kol kainos dar labiau nesumažėjo. Paplito natūriniai mainai tarp nekilnojamojo turto plėtotojų ir statybininkų. Negalėdami parduoti pastatyto būsto, plėtotojai siūlo statybininkams už darbą ne pinigus, o dalį butų, kuriuos pardavę statybi­ninkai galėtų susigrąžinti bent dalį atliktų darbų vertės. Tokios operacijos vykdomos ne iš gero gyvenimo, nes daugelis nekilnojamojo turto ir statybos bendrovių atsidūrė ties bankroto riba.

Nuspėti drastišką naujų statybų masto mažėjimą 2009 m. ir vėlesniais metais nėra sun­ku, pasitelkiant išduotų leidimų naujų gyvenamųjų pastatų statybai statistiką. Ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį išduota leidimų statyti 2026 gyvenamuosius pastatus, kurių naudingasis plotas yra 390 tūkst. kv. m., o ketvirtąjį 2007 m. ketvirtį tokių leidimų statyti išduota 2329 namams, turintiems 634,9 tūkst. kv. m. naudingąjį plotą. Neabejotina, kad ne vienu leidimu bus tiesiog nepasinaudota dėl prastos rinkos konjunktūros. Galima pateikti nemažai pavyz­džių, kai yra stabdomi ir konservuojami įpusėti ar net beveik užbaigti statybos objektai.

Analizuojant BVP pokyčius artimiausioje ateityje šakiniu metodu, peršasi išvada, kad nuos­mukis bus gilesnis nei manyta ir sudarys 9,0 proc. 2009 m. ir 3,5 proc. 2010 m. (žr. 1 dia­gramą).

Nepaisant valdžios pastangų didinti mokesčius ir mažinti viešąsias išlaidas, fiskalinės poli-tikos padangė toliau niaukiasi. Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, per pirmuo­sius du šių metų mėnesius į valstybės biudžetą įplaukė 389,6 mln. Lt mažiau pajamų nei prognozuota. Ekstrapoliavus tokį biudžeto plano nevykdymą visiems metams, susidarytų papildomas 2,34 mlrd. Lt trūkumas, t. y. fiskalinis deficitas vietoje planuoto 2,1 proc. būtų 4,2 proc. BVP lygio. Tiesa, Finansų ministerija neketina sėdėti sudėjusi rankų ir numato pa­teikti Vyriausybei svarstyti 2009 m. biudžeto pakeitimus, dar labiau sugriežtinančius išlaidų politiką, įskaitant valstybės tarnautojų darbo užmokestį. Akivaizdu, kad tolesnis mokesčių naštos didinimas turėtų pragaištingų pasekmių tiek ekonomikai, tiek valstybės biudžetui, todėl neturėtų būti laikomas rimta alternatyva.

2008 m. vidutinė didmiesčiuose parduodamo būsto kaina sumažėjo apie 20 proc., panašaus smukimo galima tikėtis ir 2009 m., o 2010 m. kainos turė-tų stabilizuotis.

Įgyvendinant būsto renovavimo progra-mą atsiras teisinių ir finansinių kliuvinių, kurie trukdys ben-drijoms įsisavinti programos lėšas.

2009 m. kovas, Nr. 35

10

Viešųjų finansų problemas lėmė tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. BVP nuosmu­kis bus daug gilesnis, o nedarbo lygio augimas daug spartesnis nei tikėtasi prieš keletą mėnesių. Ribojančios įtakos biudžeto pajamų surinkimui turės smarkiau nei planuota su­mažėsianti infliacija. Mokesčių reforma tapo savotiška šoko terapija daugeliui įmonių, ypač toms, kurios anksčiau naudojosi lengvatiniais PVM tarifais, o dabar privalo taikyti 19 proc. mokestį. Priimdama gausius mokesčių įstatymų pakeitimus kartu su 2009 m. biudžeto įsta­tymu, valdžia „išsisuko“ nuo išankstinio 6 mėn. įspėjimo termino, tačiau perkėlė staigaus prisitaikymo sunkumus į įmonių lygį.

Be to, yra ir tiesiog nelogiškų mokesčių reformos elementų. Pavyzdžiui, nuspręsta pajamas iš dividendų apmokestinti 26 proc. tarifu, t. y. 5 proc. punktais daugiau nei kitas pajamų rūšis. Akcizai degalams padidinti neatsižvelgiant į tai, kokie valiutos kurso pokyčiai vyksta aplinkinėse šalyse, pirmiausia Lenkijoje. Padidėjus pelno mokesčio tarifui, atsiranda pas­katų didinti sąnaudas ir mažinti apmokestinamąjį pelną, siekiant išvengti išaugusio pelno apmokestinimo. Nors GPM tarifo sumažinimas nuo 24 proc. iki 21 proc. turėtų išplėsti šio mokesčio bazę, kai kurios įmonės vis tiek gali imtis atlyginimų „vokeliuose“, kadangi jos neturi galimybių nuslėpti PVM, akcizo mokesčių arba tai yra pernelyg rizikinga.

Net tuo atveju, jei pavyktų išspręsti kai kuriuos probleminius mokesčių politikos klausimus, tikėtis įtilpti į Mastrichto sutartimi nustatytą 3 proc. BVP ribą ir 2009, ir 2010 m. būtų per­nelyg drąsu. Atsižvelgdami į naujausias makroekonomines tendencijas, prognozuojame, kad šiais metais fiskalinis deficitas sudarys 4,5 proc. BVP, o kitais metais – 5,0 proc. BVP (žr. 2 diagramą).

Vartotojų kainų infliacija Lietuvoje jau palaipsniui mažėja. 2009 m. vasario mėn., paly­ginti su sausio mėn., vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,3 proc., o per me­tus – 8,7 proc. Vasario mėnesį bendrajam vartotojų kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo 2,0 proc. pabrangę alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 0,8 proc. – sveikatos priežiū­ros grupės prekės ir paslaugos, 0,9 proc. – viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugos bei 1,4 proc. atpigę drabužiai ir avalynė. Vartojimo prekių kainos 2009 m. vasario mėn., paly­ginti su sausio mėn., išaugo 0,2 proc., paslaugų – 0,5 proc.

Pirmaisiais šių metų mėnesiais infliaciją paskatino mokesčių, ypač netiesioginių (PVM, ak­cizų), pakeitimai, tačiau ilgainiui juos „persvers“ ekonomikos nuosmukis ir jo pasekmės var­totojų kainoms. Dėl didėjančių išlaidų būtiniausiems pragyvenimo reikmenims ir paslau­goms jau mažėja, o ateityje toliau mažės ne pirmojo būtinumo prekių paklausa, versdama pastarųjų pardavėjus daryti dideles kainų nuolaidas. Realiojo darbo užmokesčio smukimas ir namų ūkių (tų, kurie tai dar gali) polinkis taupyti ribos perkamąją galią vidaus rinkoje.

Šių metų pradžioje infliaciją paskatino

mokesčių, ypač netiesioginių (PVM, akcizų), pakeitimai,

tačiau greitai juos „persvers“ vidaus

rinkos nuosmukis.

Priimdama mo-kesčių įstatymų

pakeitimus kartu su 2009 m. biudžeto įstatymu, valdžia

„išsisuko“ nuo išankstinio 6 mėn. įspėjimo termino,

tačiau perkėlė stai-gaus prisitaikymo

sunkumus į įmonių lygį.

2009 m. kovas, Nr. 35

11

Perkamoji galia smarkiai kris ne tik dėl ekonomikos nuosmukio bei nedarbo lygio kilimo, bet ir dėl papildomos PVM naštos.

Atsižvelgiant į žemas pasaulines naftos kainas ir defliacinį „klimatą“ tarptautinėje ekono­mikoje, taip pat anksčiau paminėtus vietos veiksnius, vartotojų kainų infliacijos 2009 m. prognozės nekeitėme – 5,0 proc., o 2010 m. sumažinome iki 2,0 proc. (žr. 3 diagramą).

Praėjusių metų pradžioje šoktelėjęs iki rekordinių aukštumų išorinis Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumas antroje 2008 m. pusėje pastebimai sumažėjo. Nusilpus vidaus paklausai, paspartėjus eksporto plėtrai ir sumenkus investicinių pajamų „ištekėjimui“, einamosios sąs-kaitos deficitas (ESD) susitraukė iki žemiausio lygio nuo 2006 m. vidurio: pirmąjį 2008 m. ketvirtį ESD siekė net 18,8 proc. BVP, antrąjį – 16,8 proc. BVP, o trečiąjį – jau tik 9,6 proc. BVP. Panašia progresija kito ir svarbiausias ESD veiksnys – eksporto ir importo deficitas. Jei pirmąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2007 m. laikotarpiu, jis buvo 50,5 proc. didesnis, tai antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirtį – atitinkamai 2,1 proc., 9,3 proc. ir net 44,1 proc. mažes­nis. Be teigiamų užsienio prekybos tendencijų trečiąjį 2008 m. ketvirtį ESD padėtį gerino ir smuktelėjusios investicinių pajamų nerezidentams išmokos.

Nuo praėjusių metų vidurio pradėjęs mažėti užsienio prekybos deficitas pirmąjį 2009 m. pusmetį toliau mažės, nors neišvengiamai smuks ir eksporto, ir importo apimtis. Silpstanti vidaus paklausa ir ženkliai atpigę energijos ištekliai sumažins užsienyje perkamų prekių ir paslaugų įvežimo apimtį. Tiesa, importą šiek tiek skatins kai kuriems produktams (pavyz­džiui, mėsai, degalams) kaimyninėse šalyse taikomi mažesni mokesčiai bei lito atžvilgiu nusilpusios Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės valiutos. O Lietu­vos eksportui kelius užtvenks smukęs konkurencingumas bei svarbiausių prekybos rinkų recesija. Euro zonos įmonės, optimizuodamos savo finansinius išteklius, gali noriau pirkti pigesnes nei jų šalių prekes ir paslaugas, pagamintas Lietuvoje, tačiau tokios nišos nenusi­pelno didelių vilčių. Užsienio prekybos nuosmukis tęsis bent iki 2010 m., kuomet laukiama šiokio tokio prekybos partnerių ūkio pagyvėjimo.

Investicinių pajamų nutekėjimas iš mūsų šalies 2009 m. turėtų beveik visiškai sustoti, ka­dangi įmonių pelningumas smuks drastiškai, o dividendų apmokestinimas nuo metų pradžios tapo itin aukštas. Tai dar vienas veiksnys, turėsiantis teigiamos įtakos einamosios sąskaitos balansui artimiausiu metu.

Nors einamosios sąskaitos deficitas sparčiai mažėja, jo priimtinumas kol kas pastebimai nesitaiso. ESD padengimas tiesioginėmis užsienio investicijomis (per tris 2008 m. ketvir­čius – 26,6 proc.) ir oficialiųjų tarptautinių atsargų ir importo santykis (2,3 mėnesio) yra žemesni už teorinę kartelę, o trumpalaikės bendrosios užsienio skolos dalis (27,4 proc.) pastaraisiais ketvirčiais pakilo, nors ir išlieka nedidelė.

Silpstanti vidaus paklausa ir smarkiai atpigę energijos ištekliai sumažins užsienyje perkamų prekių ir paslaugų įvežimo apimtį.

ESD padengimas tiesioginėmis užsie-nio investicijomis ir oficialiųjų tarptau-tinių atsargų bei importo santykis yra mažesnis nei saugus lygis.

2009 m. kovas, Nr. 35

12

Vidutinio darbo užmokesčio augimo perspektyva yra tampriai susijusi su nedarbo lygiu ir infliacijos pokyčiais, tačiau abu veiksniai pastaruoju metu veikia prieš nominalių atlyginimų didėjimą. GPM tarifo sumažinimas nuo 24 proc. iki 21 proc. dar labiau apribos nominalaus darbo užmokesčio plėtrą. Didelėse įmonėse, turinčiose kolektyvines darbo sutartis ir tvirtą darbo užmokesčio sutarčių sistemą, apkarpyti bazines algas yra sudėtingiau, tačiau ten, kur įmanoma, bus mažinami priedai už kvalifikaciją ar darbo rezultatus. Darbo užmokesčio fondas bus taupomas ir įmonių administracijos darbuotojų atlyginimų sąskaita. Mažose ir vidutinėse įmonėse bruto darbo užmokestis gali būti mažinamas „nurėžiant“ ir fiksuotą, ir kintamąją atlyginimo dalį. Šis skausmingas procesas vyksta jau dabar, bet kol kas nesukėlė rimtų socialinių konfliktų įmonių lygiu.

Paskutinio 2008 m. ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio statistiką galima laikyti įžanga į anksčiau minėtąjį sąstingio arba, tiksliau kalbant, absoliutaus sumažėjimo etapą. Apžvel­giamąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2319,1 lito ir, palyginti su ketvirtuoju 2007 m. ketvirčiu, padidėjo 13,0 proc., valstybės sektoriuje – 2464,6 lito ir atitinkamai 21,0 proc., privačiame sektoriuje – 2229,9 lito ir 8,2 proc. Dar iškalbingesni vieno ketvirčio pokyčiai: vidutinis darbo užmokestis ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju, buvo maždaug toks pat (sumažėjo 0,03 proc.), vals­tybės sektoriuje ūgtelėjo 3,1 proc., o privačiame sektoriuje sumažėjo 2,2 proc.

Atsižvelgdami į naujausias ekonomikos ir darbo rinkos tendencijas, manome, kad absoliu­tus bruto darbo užmokesčio sumažėjimas yra neišvengiamas: 2009 m. jis turėtų sudaryti 8 proc., o 2010 m. – 4 proc. (žr. 5 diagramą).

Paskutinio 2008 m. ketvirčio darbo už-

mokesčio statistiką galima laikyti įžan-ga į sąstingio arba,

tiksliau kalbant, absoliutaus mažėji-

mo etapą.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Paskolų portfelio plėtrą sustabdė Lietuvą pasiekęs pasaulio finansų krizės „užkratas“, pa­blogėjusi paskolų kokybė ir išaugusi naujų paskolų teikimo rizika. Pirmasis veiksnys lėmė kredito išteklių pritraukimo į komercinius bankus „kainą“, o antrasis ir trečiasis atsiliepė ban­kų teikiamų paskolų apimčiai ir skolininkams taikomai palūkanų maržai.

Plačiojoje visuomenėje pradėta diskutuoti apie bankų sąmokslą ir sąmoningą norą stab­dyti ekonomiką, bet realiai bankų elgesio pokyčius lėmė siekis garantuoti saugumą, kuris laikinai net užgožė įprastą komercinei institucijai tikslą – pelno maksimizavimą. Ilgainiui bankų veikla turėtų grįžti į įprastas vėžes, tačiau būtų klaidinga manyti, jog tai atsitiks auto­matiškai, be konstruktyvių valdžios veiksmų. Didžiausia paslauga, kurią gali padaryti valdžia kredito įstaigoms ir verslui apskritai – užtikrinti makroekonominį stabilumą, leidžiantį vyk­dyti normalią veiklą. Kol kas to padaryti nepavyksta – vėl ir vėl įsiplieskia nacionalinės valiu­tos devalvavimo gandai, plinta prognozės apie vienos ar kitos finansų institucijos bankrotą, jau nekalbant apie kitų įmonių (kurios, beje, yra bankų klientai) sunkumų eskalavimą.

Mūsų nuomone, bus itin sudėtinga išspręsti šias vidaus problemas be teigiamų naujienų iš tarptautinės finansų rinkos. Blaivi politikų ir ekonomistų retorika galėtų apraminti vieną ar kitą visuomenėje sklandančią hipotezę, tačiau jos paveikumas tampa abejotinas, jei nėra objektyvių situacijos gerėjimo požymių. Kol kas iš tarptautinės finansų rinkos ateina prieš­taringi signalai, neleidžiantys įžvelgti aiškių tendencijų. Atsiranda nemažai skeptikų, kurie pranašauja, jog pasaulio ekonomikos nuosmukis tęsis iki 2011 m. ir net ilgiau.

Ypač skausmingas yra lito devalvavimo klausimas, kuriam paaštrėjus per labai trumpą laiką tarpbankinės palūkanų normos gali pakilti iki astronominių aukštumų ir sustabdyti ne tik taupymą, bet ir kreditavimą nacionaline valiuta. Šiuo metu devalvavimo gandai vėl paū­mėjo, versdami žmones ir įmones ieškoti įvairių apsigynimo formų. Vienas iš paprasčiausių būdų – išsigryninti pinigus ir laikyti juos eurais arba kita užsienio valiuta. Kiti būdai – indėlių litais konversija į indėlius eurais arba perėjimas nuo paskolų eurais prie paskolų litais – nėra tokie vienareikšmiai dėl nepatrauklaus palūkanų normų skirtumo.

Atsižvelgdami į naujausias paskolų rinkos tendencijas, prognozuojame, jog šiais metais šalies komercinių bankų paskolų portfelis sumažės 4 proc., o 2010 metais iš esmės liks to paties dydžio (žr. 6 diagramą).

Indėlių priėmimo procesą trikdo fundamentalūs veiksniai ir kartkartėmis kylanti indėlinin­kų panika. Pastaruoju metu taip pat pastebimas indėlių „pravalgymo“ reiškinys, kai pabran­gusios komunalinės paslaugos ir būtiniausi produktai suryja vis didesnę šeimos pajamų dalį ir verčia jas gyventi iš santaupų. Kovo pradžioje kai kurie bankininkystės rinkos dalyviai pradėjo mažinti terminuotųjų indėlių litais palūkanų normas, kadangi sulėtėjo kreditavimo procesas ir tapo sudėtinga pelningai „įdarbinti“ pinigus. Artimiausioje ateityje šių „pirmųjų kregždžių“ pavyzdžiu turėtų pasekti ir kiti bankai.

Bankų elgesio pokyčius lėmė siekis garantuoti saugu-mą, kuris laikinai net užgožė įprastą komercinei institu-cijai tikslą – pelno maksimizavimą.

Paaštrėjus diskusi-jai dėl lito ateities, palūkanų normos gali pakilti iki astro-nominių aukštumų ir sustabdyti ne tik taupymą, bet ir kre-ditavimą nacionali-ne valiuta.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Taigi, viena vertus, indėlininkų požiūriu yra vis mažiau paskatų ir daugiau rizikos laikyti san­taupas nacionaline valiuta, kita vertus, bankų siūlomos indėlių pritraukimo sąlygos pamažu blogėja. Tiesa, realiosios indėlių palūkanų normos neturėtų mažėti, kadangi artimiausiais mėnesiais infliacija smuks sparčiau nei nominalios palūkanų normos.

Įvertinę minėtas aplinkybes, 2009 m. pabaigoje, palyginti su šių metų pabaiga, progno­zuojame 2,0 proc. indėlių sumos sumažėjimą, o 2010 m. ji turėtų likti maždaug tokia pati (žr. 6 diagramą).

Palūkanų normų litais prognozavimas yra glaudžiai susijęs su įtampa lito ir euro rinkoje. Gandų dėl lito devalvavimo pasekmės yra apčiuopiamos – didėja įmonių ir namų ūkių po­linkis laikyti santaupas užsienio valiuta ir skolintis nacionaline valiuta. Bankai, reguliuodami atvirąją euro poziciją, yra priversti pakelti litų „kainą“, stengdamiesi pritraukti daugiau indė­lių litais ir, atvirkščiai, siekdami skolinimosi litais sąlygas padaryti mažiau patrauklias. Šiuo bankų politikos pokyčius atspindi tarpbankinė paskolų rinka ir joje besiformuojantys VILI­BID ir VILIBOR rodikliai. Kai kurie politikai, išvydę tarpbankinių palūkanų normų didėjimą, linkę bankus kaltinti karteliniais susitarimais ir VILIBOR manipuliavimu, tačiau jie nepajėgia atsakyti į klausimą, kodėl bankai to nedarė anksčiau, kai keletą metų iš eilės lito palūkanų normos buvo beveik tokios pat kaip ir euro.

Antai vidutinė naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams litais palūkanų norma praėjusių metų lapkričio mėn. buvo 9,93 proc., gruodžio mėn. – 10,08 proc., o šių metų sausio mėn. – 8,94 proc. (žr. 7 diagramą). Panašios buvo ir VILIBOR tendencijos, t. y. tarpbankinė palūkanų norma pakilo paskutinį 2008 m. mėnesį, tačiau 2009 m. pradžioje įtampa atlėgo.

Šiais ir ateinančiais metais skolinimosi nacionaline valiuta sąlygos daugiausia priklausys nuo šalies viduje besiformuojančios lito rizikos premijos, o Europos centrinio banko pini­gų politikos sprendimai turės tik antrinės reikšmės. ECB bazinės palūkanų normos turės didesnės įtakos skolinimosi eurais kainai. Prognozuojama, kad 2009 m. ECB gali sumažinti pagrindinę refinansavimo palūkanų normą nuo 1,50 proc. iki 0,50 proc., t. y. 100 bazinių punktų.

Prognozuodami paskolų litais vidutinės palūkanų normos pokyčius, remiamės prielaida, jog lito devalvavimo panika gali lemti atskirus palūkanų normų šuolius, tačiau tai turėtų būti ad hoc svyravimai, o ne nuolatinė tarpbankinės ir paskolų rinkos būsena. Kaip ir anks­čiau, esame įsitikinę, kad lito devalvavimo nebus nei šiais, nei kitais metais. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, manome, kad 2009 m. pabaigoje vidutinė paskolų litais palūkanų norma bus 8,00 proc., o 2010 m. – 7,50 proc. (žr. 7 diagramą). Tiesa, neįmanoma numatyti, kada vieni ar kiti valdžios atstovai pasisakys lito ateities klausimu ir kokią tai turės įtaką rinkai.

Bankai, reguliuoda-mi atvirąją euro po-

ziciją, yra priversti pakelti litų „kainą“,

stengdamiesi pritraukti daugiau

indėlių nacionaline valiuta.

Skolinimosi litais sąlygos daugiausia

priklausys nuo šalies viduje besiformuo-jančios rizikos pre-mijos, o ECB pinigų

politikos sprendimai turės tik antrinės

reikšmės.

Realiosios indėlių palūkanų normos

neturėtų mažėti, nes artimiausiais

mėnesiais infliacija smuks sparčiau nei

nominalios palūka-nų normos.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Komerciniai bankai – dar sparčiau nuokalnėn

Ketvirtojo 2008 m. ketvirčio ir visų praėjusių metų bankų veiklos rezulta-

tai viską sustatė į savo vietas. Deja, visiškai išsipildė tai, ką prognozavome

jau beveik prieš metus – paskolų portfelio augimo tempai dramatiškai

smuko, išaugo blogų paskolų dalis ir suprastėjo bankų finansiniai rodi-

kliai. Tai perša bent dvi svarbias išvadas: pirma, bankų sistema iš karto

reaguoja į ekonomikos ciklo pokyčius; antra, siekdama išvengti didesnių

nuostolių, ji gali pernelyg drastiškai apriboti savo operacijas ir tą ciklą

pagilinti. Itin reikšminga yra tai, kad ekonominės politikos subjektai – vy-

riausybė ir centrinis bankas – tą neapibrėžtumą mažintų, o ne suteiktų dar

daugiau pagrindo nerimui ir atsargumui.

Paskutinį praėjusių metų ketvirtį Lietuvos komerciniai bankai sprendė kokybiškai visiškai kitokias problemas nei dar netolimoje praeityje. Spalio ir lapkričio mėnesiais visu rimtumu iškilo bankų likvidumo klausimas, kadangi įmonės ir gyventojai pradėjo masiškai atsiimti indėlius, baimindamiesi tiek pačių bankų nestabilumo, tiek lito devalvavimo. Jei dar visiškai neseniai bankų veiklos prioritetai buvo kova už didesnę rinkos dalį ir pelno maksimizavi­mas, tai 2008 m. pabaigoje ir šių metų pradžioje aukščiausiu imperatyvu tapo saugumas ir atsparumas staigiems šokams.

Siekdami pasirengti galimoms indėlininkų atakoms, bankai didesnę savo turto dalį trans­formavo į likvidžius aktyvus, kurie teikia mažiau pajamų, tačiau gali būti bet kuriuo metu panaudoti atsiskaityti su klientais. Atitinkamai sumažėjo paskolų išdavimo aktyvumas. Ke­tvirtąjį 2008 m. ketvirtį paskolų klientams portfelis tepadidėjo tik šiek tiek daugiau kaip 1 mlrd. Lt, arba 1,5 proc., nors per visus metus – daugiau kaip 11 mlrd. Lt, arba 18,9 proc. (žr. 1 lentelę). Beje, gruodžio mėnesį paskolų portfelis net sumažėjo 0,7 mlrd. Lt dėl išaugu­sių specialiųjų atidėjinių (0,3 mlrd. Lt) ir paskolų, suteiktų AB Mažeikių naftai, sumažėjimo (0,2 mlrd. Lt).

Atsižvelgiant į tai, kad ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį kreditavimo įsipareigojimai sumenko 2,2 mlrd. Lt, o šalies makroekonominė būklė toliau blogėjo, tikėtinas tolesnis paskolų sąstingis. Kita vertus, augs blogų paskolų lyginamasis svoris, o tai savo ruožtu didins specialiųjų ati­dėjinių poreikį ir mažins paskolų portfelio grynąją vertę. Situacija galėtų pagerėti nebent tik antrąjį 2009 m. pusmetį, jei tarptautinėje finansų rinkoje ir Lietuvos ekonomikoje rastųsi tam tikrų stabilizacijos bei pasitikėjimo atkūrimo ženklų.

Kad ir kaip bebūtų, susiformavęs kreditavimo „kamštis“ neleidžia bankams tikėtis bent pa­našių pelningumo rodiklių kaip pastaraisiais metais. Kai kuriems rinkos dalyviams apskritai nepavyks išvengti nuostolio. Todėl glumina kai kurių Lietuvos politikų samprotavimai apie tai, kad „kuo blogiau šalies ekonomikai, tuo geriau bankams“.

Paskolų kokybės rodikliai dar nėra tragiški, tačiau kiekvieną mėnesį sparčiai blogėja. Vien tik ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį specialiųjų atidėjinių suma išaugo 285,5 mln. Lt, arba 50,3 proc. Specialiųjų atidėjinių ir paskolų portfelio santykis per ketvirtį ūgtelėjo (pablo­gėjo) nuo 0,8 proc. iki 1,18 proc. Nuvertėjusių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis tą patį ketvirtį padidėjo nuo 1,9 proc. iki 3,29 proc. Daugiau kaip 60 dienų uždelstų paskolų lyginamasis svoris bendroje paskolų apimtyje ketvirtąjį ketvirtį išaugo 0,5 proc. punkto ir 2009 m. sausio 1 d. sudarė 1,25 proc.

Kreditavimo „kamštis“ neleidžia bankams tikėtis bent panašių kaip 2008 m. pelnin-gumo rodiklių, o kai kuriems rinkos dalyviams apskritai nepavyks išvengti nuostolio.

Siekdami pasirengti galimoms indėlinin-kų atakoms, bankai didesnę savo turto dalį transformavo į likvidžius aktyvus.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Tam tikros įtakos specialiųjų atidėjinių „sprogimui“ praėjusių metų pabaigoje galėjo turėti bankų noras konservatyviai įvertinti savo turtą, apsivalyti nuo blogų paskolų ir išvengti staigaus pelningumo blogėjimo ateityje. Vis dėlto sudėtinga ekonominė situacija verčia atidžiai stebėti plataus klientų rato finansų padėtį ir, esant būtinybei, pareikalauti iš jų pa­pildomų paskolos grąžinimo garantijų.

Praėjusių metų pabaigoje bankuose laikomi indėliai sudarė 38,2 mlrd. Lt ir per metus su­menko 1,9 mlrd. Lt, arba 4,7 proc. (2007 m. ūgtelėjo 23,4 proc.). Indėlių sumažėjimą lėmė per metus 2,5 mlrd. Lt, arba 19,4 proc., sumažėję privačių įmonių indėliai ir 1,2 mlrd. Lt sumažėję (perpus mažiau) valstybės ir savivaldybės įmonių indėliai. Tačiau gyventojų in­dėliai, nors ketvirtąjį ketvirtį ir sumažėjo, per metus išaugo 1,5 mlrd. Lt, arba 6,4 proc. Tiesa, 2007 m. gyventojų indėliai padidėjo nepalyginamai daugiau – 26,8 proc.

Laipsniško indėlių augimo tempų lėtėjimo lūkesčius sužlugdė 2008 m. spalio–lapkričio mėn. kilusi indėlininkų panika, kurią lėmė tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Daž­niausiai gandams apie vieno ar kito banko bankrotą peno teikia įtempta šalies ekonominė arba politinė situacija. Taip jau susiklostė, kad makroekonominė Lietuvos būklė ėmė spar­čiai blogėti kaip tik Seimo rinkimų metu. Todėl sąlygos visokio plauko interpretacijoms apie konkrečių bankų perspektyvą buvo beveik idealios. Kaip ir prieš keletą metų, kai buvo atakuojamas Vilniaus bankas, kurstančios paniką žinutės buvo siunčiamos mobiliaisiais te­lefonais arba elektroniniu paštu, tačiau šį kartą pagrindiniu gandų taikiniu tapo antrasis pagal dydį šalyje komercinis bankas Swedbank.

Gruodžio mėnesį indėlininkų paniką pavyko lokalizuoti, tačiau ėmė ryškėti objektyvūs eina­mųjų sąskaitų tuštėjimo veiksniai. Vienas iš jų – kylančios kainos ir smunkantis pragyvenimo lygis, verčiantis žmones panaudoti anksčiau sukauptas santaupas. Ateityje šis reiškinys tik gilės – didėjant nedarbo lygiui arba absoliučiai mažėjant atlyginimams sunkiai besiverčian­čiose įmonėse, namų ūkiai neturi kitų alternatyvų kaip tik „pravalgyti“ santaupas.

Įmonių padėtis yra ne geresnė. Daugelis iš jų patyrė apyvartinių lėšų deficitą jau prieš gerą pusmetį, tačiau pastaraisiais mėnesiais problemos mastas tapo tiesiog gąsdinantis. Įmonių finansinei padėčiai neigiamai atsiliepė ir reikalavimas avansu mokėti pelno mokestį į vals­tybės biudžetą pagal praėjusių metų finansinius rezultatus, o tai lūžio metu yra itin skaus­minga praktika. Kitaip tariant, įmonės, pačios stokodamos lėšų, yra priverstos teikti bepro­centį kreditą valstybei, t. y. de facto sumokėti papildomą rinkos palūkanų dydžio mokestį.

Laipsniško indėlių augimo tempų

lėtėjimo lūkesčius sužlugdė 2008 m.

spalio–lapkričio mėn. kilusi indėli-

ninkų panika.

1 lentelė. Pagrindiniai bankų rodikliai (mln. Lt)

Balansinės ataskaitos straipsnio pavadinimas

200�-01-01 200�-10-01 200�-01-01Pokytis per IV ketvirtį

(proc.)

Pokytis per metus

(proc.)

Turtas 80 990,3 90 063,7 89 785,2 –0,3 10,9

Visiems klientams suteiktos paskolos

60 114,1 70 414,0 71 461,0 1,5 18,9

Paskolos privačioms įmonėms

32 032,8 37 390,8 37 355,3 –0,1 16,6

Paskolos gyventojams: iš jų būsto paskolos

23 722,1 16 651,8

28 219,9 20 163,0

28 609,0 20 777,1

1,4 3,0

20,6 24,8

Paskolų vertės sumažėjimas

449,6 567,8 853,3 50,3 89,8

Indėliai ir akredityvai: iš jų fizinių asmenų

40 108,9 22 677,7

40 953,0 24 486,9

38 223,0 24 138,6

–6,7 –1,4

–4,7 6,4

Akcininkų nuosavybė 5946,0 6802,6 6813,6 0,2 14,6

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje užsimezgė diskusija apie tai, kad šalies komercinius ban­kus kontroliuojantys skandinavų bankai esą atitraukia pinigus iš Lietuvos, siekdami išsigel­bėti patys nuo tarptautinės finansų krizės pasekmių. Pirma, tokių hipotezių nepatvirtina statistika. Lietuvos banko duomenimis, patronuojančių bankų ar kitų tai pačiai kontroliuo­jančio banko grupei priklausančių bankų lėšos per 2008 metus išaugo nuo 27,6 mlrd. Lt iki 38,4 mlrd. Lt, t. y. 10,8 mlrd. Lt. Antra, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių ekonomikos būklė yra blogesnė nei Švedijos ar Danijos, todėl pinigų kredito įstaigų finansams sustiprinti poreikis yra didesnis čia nei ten. Trečia, 2008 m. spalio–lapkričio mėnesiais kilus indėlininkų panikai ir sumažėjus indėlių bazei, importuoti lėšas tapo dar daug svarbiau. Apsiginklavus tokiomis „teorijomis“, mūsų politikams būtų labai sudėtinga užmegzti bendrą kalbą su motininiais Skandinavijos bankais.

Bankų pateiktų ataskaitų duomenimis, 2008 metais 7 Lietuvos bankai ir 2 užsienio bankų skyriai dirbo pelningai, o 2 bankai ir 5 užsienio bankų skyriai patyrė nuostolį. Bendras šalies bankų pelnas praėjusiais metais buvo 902,6 mln. Lt, t. y. 21,9 proc. mažesnis nei 2007 m. Tiesa, žvelgiant paviršutiniškai, rezultatas atrodo neblogas, tačiau jis neatspindi drastiško finansinių rezultatų pokyčio trečiojo ir ketvirtojo ketvirčio sandūroje. Iš esmės visas praėju­sių metų pelnas buvo uždirbtas sausio–rugsėjo mėn., o ketvirtąjį ketvirtį bankai tepridėjo 18,2 mln. Lt pelno.

Viena vertus, tai lėmė staigus kreditavimo aktyvumo mažėjimas, kita vertus, metų pabaigo­je bankai privalėjo suformuoti gerokai daugiau specialiųjų atidėjinių, kurie blogino pelno rodiklį. Ne visi bankai vienodai konservatyviai įvertino savo paskolų portfelio kokybę: vieni iš jų buvo linkę žvelgti rūsčiai tikrovei į akis, kiti taktiniais sumetimais ryžosi paskirstyti blo­gų paskolų naštą ilgesniam laikotarpiui. Taigi kai kurie pernai beveik tokį patį kaip 2007 m. pelningumą išlaikę šalies bankai gali atskleisti esminį finansinio veiklos rezultato blogėjimą artimiausiais ketvirčiais.

2008 m. bankų gautos grynosios palūkanų pajamos buvo 316,0 mln. Lt (19,4 proc.) dides­nės nei prieš metus, o 2007 m. tokios pajamos išaugo net 577,1 mln. Lt (54,8 proc.). Praė­jusiais metais sulėtėjo ir bankų uždirbamų grynųjų paslaugų ir komisinių pajamų augimo tempai. 2008 m. šios pajamos buvo 44,2 mln. Lt (6,8 proc.) didesnės nei 2007 m., o užper­nai jos ūgtelėjo 148,4 mln. Lt (beveik 30 proc.).

Finansinis bankų veiklos rezultatas pernai galėjo būti blogesnis, jei ne vienkartinio po­būdžio pajamos, gautos iš dukterinių įmonių dividendų forma arba pardavus dukterines įmones. Tokios pajamos praėjusiais metais buvo 135 mln. Lt, t. y. daugiau kaip dvigubai didesnės nei 2007 m.

Kaip jau minėta, bankų pelno rodiklius blogino sunkėjantis blogų paskolų portfelis ir spe­cialiųjų atidėjinių poreikis. Bankų nuostoliai dėl paskolų vertės sumažėjimo ir atidėjinių pernai buvo net 366,5 mln. Lt didesni (padidėjo daugiau kaip 5 kartus) nei 2007 m. ir siekė 456,4 mln. Lt. O ankstesniais metais buvęs vienas iš pagrindinių sąnaudų didėjimo elemen­tų – operacinės išlaidos – 2008 m. ūgtelėjo tik 133,7 mln. Lt, arba 12,4 proc. Atsižvelgiant į bankams kilusį spaudimą mažinti sąnaudas ir efektyvinti veiklą, šiais metais tikėtinas abso­liutus operacinių išlaidų sumažėjimas.

Kadangi bankai nebepajėgė uždirbti tokio pelno kaip anksčiau, o nuosavybės ir turto ap­imtis pernai išaugo daugiau kaip 10 proc., visuotinai blogėjo nuosavybės grąžos ir turto grąžos rodikliai – atitinkamai nuo 25,9 proc. 2008 m. sausio 1 d. iki 14,1 proc. šių metų pra­džioje ir nuo 1,71 proc. iki 1,05 proc. Nors tai negalėjo pradžiuginti bankų akcininkų, vis dėlto didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas bankų stabilumui, o ne pelningumui.

Pastaruoju metu Lietuvoje užsimezgė diskusija apie tai, kad šalies bankų sistemą kontroliuo-jantys skandinavų bankai esą ati-traukia pinigus iš Lietuvos.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

Vienašališkas euro įvedimas: pagalba ekonomikai ar užsienio politikos liapsusas?

Lietuvos ūkiui grimztant į „minuso teritoriją“, ekonomistai ir politikai

vis dažniau atsigręžia į saugumu viliojantį euro „uostą“. Kai kurie iš jų

netgi ragina bendrąją Europos valiutą įsivesti jėga – vienašališkai. Juo

labiau, kad laikantis ES taisyklių, euro mūsų šaliai laukti tektų iki 2013–

2014 metų. Vis dėlto savivaliavimo alternatyva, leidusi pasimėgauti euro

įvedimo privalumais, atneštų ir kartų politinį atpildą.

Vienašališkas užsienio valiutos įvedimas – specifinis piniginio vieneto kurso režimas, kai valstybė vienintele teisėta atsiskaitymo priemone laiko kitos šalies valiutą ir visiškai atsisako suverenios pinigų politikos. 2008 m. pasaulyje buvo šiek tiek daugiau nei dešimt valsty­bių, turinčių tokią valiutos sistemą. Vienašališkas užsienio valiutos įvedimas išpopuliarėjo Lotynų Amerikoje XX a., o žinomiausią ir ankstyviausią jo pavyzdį parodė Panama, nuo 1903 m. naudojanti JAV dolerį kaip atsiskaitymo priemonę. Paprastai toks valiutos režimas įvedamas krizės ištiktoje ar pokrizinėje valstybėje, siekiant eliminuoti ūkio subjektų ir in­vestuotojų nepasitikėjimą nacionaline valiuta bei visas nepageidaujamas iš to kylančias pasekmes, lemiančias ilgalaikį ūkio nuosmukį.

Pirmosios ekonomistų rekomendacijos vienašališkai įvesti eurą Vidurio ir Rytų Europos valstybėse pasigirdo 1998–1999 m., dar prieš įgyvendinant Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) idėją. Prieš trejetą metų Lietuvai patyrus nesėkmę įprastu būdu įstoti į euro zoną, keletas užsienio ekonomistų (W. Buiter, A. C. Sibert, G. Angelov) ragino visas tris Baltijos valstybes „pralaužti euro zonos vartus“ ir bendrąją Europos valiutą įvesti vienašališkai. Apie tokią alternatyvą 2008 m. pavasarį priminė ir kredito reitingų agentūros Standard&Poor’s at­stovai. Teikdami minėtus pasiūlymus, analitikai kritikavo ortodoksiškus Mastrichto kriterijus ir tai, jog, turėdamos fiksuoto valiutos kurso režimą, Lietuva, Latvija ir Estija beprasmiškai patiria nacionalinės valiutos cirkuliavimo sąnaudas ir tarptautinėje rinkoje „uždirba“ dides­nius rizikos priedus.

Iki šiol vienašališką eurizaciją yra įvykdžiusios trys Europos šalys: Juodkalnija, Andora ir Ko­sovas (žr. 2 lentelę). Visos minėtos valstybės nėra ES narės, ir tik Kosovas bei Juodkalnija yra potencialios ES kandidatės, o Andora apskritai neplanuoja stoti į ES. Taigi šalių, viena­šališkai įsivedusių eurą, teisinė padėtis ES atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo Lietuvos pozicijos. Be kita ko, po vienašališkos eurizacijos Andoroje, kuri iki tol naudojo Prancūzijos frankus ir Ispanijos pesetas, ECB pradėjo derybas dėl oficialios euro naudojimo sutarties su Andora sudarymo (bet ne dėl tapimo euro zonos nare). Sykiu ECB pabrėžė, jog derybų su Andora pradžia jokiu būdu negali būti laikoma pretekstu kalboms apie valiutos sutartis su kitomis trečiosiomis šalimis.

Pagal susitarimą su ES, teisę naudoti eurą kaip atsiskaitymo priemonę bei leisti euro mo­netas su nacionaline reverso puse, kurios yra teisėta atsiskaitymo priemonė visoje euro zonoje, turi dar trys Europos mikrovalstybės – San Marinas, Vatikanas bei Monakas. Šių valstybių euro įvedimas įvykdytas nevienašališkai, tačiau jos nėra euro zonos narės ir neturi savo atstovų Eurosistemos valdymo organuose. Dvejose Prancūzijos užjūrio teritorinėse bendruomenėse – Mayotte’e bei Sen Pjere ir Mikelone, kurios yra Prancūzijos, tačiau ne ES dalis, naudotą prancūzišką franką pakeitė eurai be emisijos teisės.

Vienašališkai įvedusi eurą kaip vienintelę teisėtą atsiskaitymo priemonę Lietuva galėtų pa­sinaudoti daugeliu svarbių privalumų, kurių antraip tektų laukti iki „legalaus“ euro įvedimo. Vienas svarbiausių privalumų – žemesnis šalies rizikos priedas bei dėl to mažesnės palū­

Dolerizacija ar eurizacija įprastai

vykdoma krizės ištiktoje valstybėje, siekiant eliminuoti

nepasitikėjimą vietine valiuta.

Iki šiol vienašališ-kai eurą įvedusios valstybės nėra ES

narės.

Vienas svarbiausių euro įvedimo pri-

valumų – žemesnis šalies rizikos priedas

ir dėl to mažesnės palūkanų normos.

2009 m. kovas, Nr. 35

1�

kanų normos ir privatiems ūkio subjektams, ir valstybei. Esant valiutų valdybai, palūkanų normos vietine valiuta priklauso ne tiek nuo pinigų pasiūlos ir paklausos, kiek nuo rinkos situacijos. Kai padėtis finansų sektoriuje normali, palūkanų normos litais būna artimos pa­lūkanoms eurais, pavyzdžiui, Lietuvoje 2006 metais ir 2007 m. pradžioje (žr. 8 diagramą).

Didėjant įtampai finansų sektoriuje ar blogėjant šalies ekonomikos padėčiai, skirtumas tarp palūkanų litais ir eurais kyla, atspindėdamas investuotojų požiūriu padidėjusią šalies rizi­ką. Lietuvoje šalies rizikos priedui padidėti 2007 m. pavasarį pakako vien lito devalvacijos, kad ir be realaus pagrindo, gandų. Jei palūkanų pakilimas užsitęsia ilgai, realiam sektoriui tampa sudėtinga prisitaikyti prie sunkėjančių monetarinių sąlygų, skolinimo nacionaline valiuta procesas ima strigti. Vis daugiau finansinio turto ir įsipareigojimų paverčiama eu­rais, siekiant pasinaudoti pigesniais kredito ištekliais. Panašiu būdu susikomplikavus ūkio padėčiai, bankų kredito rizikos vertinimas bei skolinimas apskritai taptų atsargesnis, o tai ekonomikai grasina ilgalaikiu nuosmukiu. O įvedus eurą, į mūsų šalį išsyk būtų perkeltos ir

2 lentelė. Valiutos kurso režimai, turintys sąsają su euru ar euro zona

Valiutos kurso režimas Šalys ES narėsEsamos ar potenci­

alios šalys – ES kandidatės

Kitos šalys

Vienašališka eurizacija –Kosovas,

JuodkalnijaAndora

Eurizacija – –San Marinas, Vatikanas, Monakas,

Mayotte’as, Sen Pjeras ir Mikelonas

Valiutų valdybaLietuva, Estija,

BulgarijaBosnija ir

Hercegovina–

VKM-IIDanija, Lietuva,

Latvija, Estija– –

Euro atžvilgiu valdomai plaukiojantis arba su euru susietas kursas

Čekija, Rumunija

Kroatija, Makedonija, Serbija

14 Afrikos valstybių*, Prancūzijos Polinezija, Naujoji Kaledonija, Wallisas

ir Futūna, Žaliasis Kyšulys, Komorai

Valiutų krepšelio, kuriame yra ir euras, atžvilgiu valdomai plaukiojantis arba su valiutų krepšeliu, kuriame yra ir euras, susietas kursas

– –Rusija, Seišeliai, Libija, Botsvana,

Marokas, Tunisas, Vanuatu

Laisvai plaukiojantis kursasVengrija, Lenkija, Švedija, Jungtinė

KaralystėAlbanija, Turkija Islandija

* Beninas, Burkina Faso, Dramblio Kaulo Krantas, Gvinėja­Bisau, Malis, Nigeris, Senegalas, Togas, Kamerūnas, Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Kongo Demokratinė Respublika, Pusiaujo Gvinėja, Gabonas.

Šaltinis: The international role of the euro, ECB, 2008 m. liepa; TVF.

2009 m. kovas, Nr. 35

20

eurui būdingos, šiuo metu kur kas mažesnės nei lito (žr. 8 diagramą), palūkanos. Mažesnės palūkanos normalizuotų kreditavimo procesą ir paspartintų ekonomikos atsigavimą.

Suprantama, jog ilgalaikės euro zonos valstybių palūkanų normos taip pat yra nevieno­dos, tačiau jų (pavyzdžiui, 10 m. vyriausybės obligacijų pajamingumo) skirtumai neviršija 2,5 proc. punkto, kai atitinkamas skirtumas tarp euro zonos šalių ir ne EPS narių ilgalaikių palūkanų normų (išskyrus Švediją, Daniją ir Jungtinę Karalystę) siekia 3–11 proc. punktų.

Pastaruoju metu suprastėjus Lietuvos eksporto konkurencingumui, ne paskutinę vietą euro privalumų sąraše užimtų bendrosios Europos valiutos kaip mokėjimų priemonės pa­trauklumas tarptautinėje rinkoje bei mažesnės atsiskaitymų su užsienio partneriais sąnau­dos. Dar vienas euro ypatumas, itin viliojantis sukrėtimų apsuptyje, yra stabili bendrosios Europos valiutos vertė kitų pasaulio valiutų atžvilgiu, ECB autoriteto teikiama užuovėja ir didėjanti euro svarba pasaulinėje valiutų rinkoje. Įvedus eurą, Lietuva pagaliau atsikratytų ir pastaraisiais metais mūsų šalį persekiojančių, kad ir neišsipildančių, bet šalies stabilumui kenkiančių lito devalvacijos gandų. Be kita ko, ilguoju laikotarpiu euro naudojimas užsie­nio prekyboje paspartintų BVP plėtros tempą bei sumažintų infliaciją. Naudos vartotojams atneštų didesnis kainų palyginamumas tarp ES šalių, skatinantis aštresnę konkurenciją ir kainų mažinimą.

Lietuvoje, Estijoje ir Bulgarijoje, turinčiose valiutų valdybos režimą, bei Latvijoje, fiksavu­sioje lato kursą euro atžvilgiu su svyravimo ribomis, vienašališkas euro įvedimas leistų at­palaiduoti dalį oficialiųjų tarptautinių atsargų (OTA) valstybės skolai grąžinti. Mūsų valsty­bėje 2009 m. sausį ši suma būtų sudariusi apie 3,1 mlrd. Lt. Siekiant padidinti visuomenės pasitikėjimą kurso fiksavimu, pinigai apyvartoje įprastai būna padengti OTA daugiau nei 100 proc. (pavyzdžiui, Lietuvoje litai 2009 m. sausį OTA buvo padengti 127 proc.), o nau­dojant eurus pakaktų 100 proc. OTA padengimo. Legalizavus eurą kaip vidaus atsiskaitymo priemonę, ekonomika pasipildytų papildomais pinigais ir iš namų ūkių išteklių, nes padidė­tų gyventojų suinteresuotumas panaudoti „kojinėje“ sutaupytas užsienio valiutos sumas.

Euro atžvilgiu kintantį kursą turinčioms šalims (Islandijai, Švedijai, Jungtinei Karalystei, Lenkijai ir kt. – žr. 2 lentelę), euro įvedimas pašalintų dalį valiutos kurso kitimo rizikos. Tai Lietuvai neaktualu dėl valiutų valdybos režimo. Tai būtų naudinga ne tik prekiaujantiems su euro zona, bet ir pasiskolinusiems šia valiuta. Būtų eliminuota rizika, jog keisis ūkio su­bjektų gaunamų pajamų, išreikštų eurais, suma, ir valiutai nuvertėjus, smarkiai pasunkėtų kredito bendrąja Europos valiuta grąžinimas.

Finansų krizės sąlygomis, patrauktos aukščiau aprašytų privalumų, simpatijas eurui rodyti ėmė ne tik Lietuva ar kitos nedidelės Europos šalys, bet ir tokios išsivysčiusios bei euro skepticizmu pagarsėjusios ES valstybės kaip Danija ir Švedija. 2008 m. spalį šių šalių vyriau­sybių vadovai pareiškė, jog krizė yra „stiprus argumentas Danijai tapti euro zonos nare“ bei tai, kad finansų sistemos sukrėtimai „atskleidžia nebuvimo euro zonoje kainą – politinį bejė­giškumą ir įtakos stygių“. Apklausų duomenimis, dauguma danų jau yra palankiai nusiteikę euro atžvilgiu. Referendumą dėl euro įvedimo Danija įsipareigojo surengti iki 2011 metų. Turint omenyje tai, jog Danija tais metais tenkintų Mastrichto kriterijus, gali būti, jog eurą ji įvestų jau 2012 ar 2013 metais. Praėjusių metų rudenį Europos finansų ministrų grupės vadovas J.­C. Juncker išsakė nuomonę, jog aprimus finansų krizei, euro įvedimo galimybę apgalvos netgi Jungtinė Karalystė. Šiai įtakingai G7 valstybei bene didžiausia pagunda pri­sijungti prie EPS būtų balsas formuojant ECB pinigų politiką.

Smarkiai supurtyta valstybės finansų ir bankų krizės, euro pretenzijas pastaraisiais metais pradėjo reikšti Islandija. Anksčiau ši valstybė dėl didelės žuvininkystės sektoriaus reikšmės visam ūkiui ir baimės prarasti dalį gamtos išteklių kontrolės ištisus dešimtmečius vengė na­rystės ne vien EPS, bet ir ES. Prislėgta piniginių problemų, 2008 m. pradžioje Islandija prabilo apie vienašališką euro įvedimą. ECB reakcija dvelkė šalčiu: buvo primintos visos sąlygos, ku­rias šalis turi įvykdyti, norėdama tapti euro zonos nare, bei pareikšta, jog ECB neremia tokio

Vienašališkas euro įvedimas atpalai-

duotų dalį oficialių-jų atsargų valstybės

disponavimui.

Palankumą eurui ima reikšti net ir

„užkietėjusios“ eu-roskeptikės Danija ir

Švedija.

Vienašališkai įvesti eurą pastaraisiais

metais svarstė Islandija, bet atme-tusi šią alternatyvą pasuko įprastu eu-

rointegracijos keliu.

2009 m. kovas, Nr. 35

21

žingsnio ir nuo jo atsiriboja. Atmetusi savavališkos eurizacijos galimybę, praėjusių metų ru­denį Islandija pasuko kiek įmanoma greitesnio įsiliejimo į ES ir EPS kryptimi. Tiesa, šių metų pradžioje Islandijos „euro entuziazmas“ kiek atvėso (2008 m. spalį kuo greitesnės narystės ES pageidavo 68,8 proc., o kuo greitesnio euro įvedimo – 72,5 proc. islandų; 2009 m. vasario mėn. duomenimis, palankumas sumenko iki 40 proc.). Tai nenuostabu, turint omenyje, jog visateisio euro įvedimo procesas yra ilgas, o ir bendrosios valiutos nauda po kelerių metų šiai šaliai gali tapti nebe tokia akivaizdi. Jei vyriausybė imsis skubių derybinių veiksmų, Eu­ropos Komisijos pareigūnų teigimu, Islandija jau 2011 metais gali įstoti į ES. Tuomet euro įvedimas, įtraukiant 2 metų dalyvavimą VKM­II, anksčiausiai galimas 2014 metais.

Besižavint euro įdiegimo privalumais, tenka prisiminti, kad oficiali ECB pozicija vienašališ­kos eurizacijos atžvilgiu yra nepalanki. Dar 2000 metais buvo pareikšta, jog savavališkas euro įvedimas prieštarauja ES sutarties esmei. EK ar ECB nėra numatę teisinių priemonių bausti vienašališkai eurą įsivedusią šalį, tačiau akivaizdžiai nurodė, jog euro „ėmimas jėga“ yra nesuderinamas su ES narės ar šalies­kandidatės statusu. EK ir ECB nuolat pabrėžtinai primena, jog narystė EPS turi būti ne ekonominio ir socialinio suartėjimo su kitomis ES narėmis įžanga, bet išdava. Taigi bet kuri ES narė, vienašališkai įsivedusi eurą, rizikuoja užsi­traukti politinę ES ir ECB atstumtį. Apčiuopiamu pavidalu tai gali reikšti kad ir daug sunkes­nes ar išvis neįmanomas derybas dėl ad hoc EK finansinės paramos.

Eurizacijos ignoravimas iš ECB pusės sąlygoja dar vieną trūkumą. Vienašališkai eurą įve­dusi valstybė nedalyvautų ECB pinigų politikos sprendimuose ir negalėtų deleguoti savo atstovų į jo valdymo organus. Tiesa, atsižvelgiant į Lietuvos ekonomikos dydį, mūsų šalies verslo interesai ECB institutuose veikiausiai būtų palikti nuošaliau. Vis dėlto vadybinių galių neturėjimas, įdiegus eurą, neabejotinai vertintinas neigiamai.

Apskritai pastebėtina, jog vienašališką užsienio valiutos įvedimą renkasi šalys, pagal demo­kratijos (skaičiuoja EIU), žmogaus teisių (JT), ekonomikos laisvės (The Heritage Foundation) ir panašius indeksus esančios pastebimai žemiau nei Lietuva, jau nekalbant apie išsivysčiu­sias šalis. Ambicijos būti gerbiama tarptautinės politikos dalyve buvo vienas iš argumentų, padėjusių Islandijai atmesti vienašališko euro įvedimo alternatyvą.

Sėkmingas euro naudojimas po vienašalio įvedimo nėra savaime garantuotas. Prielaidos netrukdomam euro funkcionavimui susidarytų tuomet, jei šalis tenkintų Mastrichto krite­rijus ir laikytųsi fiskalinės drausmės. Jei valstybė vykdytų skatinančią iždo politiką, dėl paki­lusios infliacijos nukentėtų eksporto konkurencingumas. Smunkančios eksporto įplaukos lemtų pinigų stygių bei didėjantį ūkio subjektų tarpusavio įsiskolinimą. Tokiomis sąlygomis gali atsirasti mėginimų kurti atsiskaitymams trūkstamo euro pakaitalus ar netgi grąžinti bu­vusią nacionalinę valiutą. Taigi įvykdžius vienašališką eurizaciją, investuotojų pasitikėjimas valstybės gebėjimu garantuoti normalų euro funkcionavimą be išorinės pagalbos būtų ribotas, todėl gali išaugti šalies mokumo rizikos priedas. Vadinasi, savavališko euro įvedimo atveju palūkanų normos nesumažėtų tiek, kiek tampant euro zonos nare.

Vienašališkas euro įvedimas sukeltų problemų pakeičiant mokėjimų sistemas. Šiuo metu pačioje ES vyksta intensyvios mokėjimų sistemų – TARGET2, TARGET2­Securities, CCBM – pertvarkos, aktyviai judama link bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) sukūrimo. Lietu­va nuo 2007 m. lapkričio 19 d. yra prisijungusi prie TARGET2 sistemos, per kurią vykdomi mokėjimo eurais nurodymai realiu laiku, išpildant reikalavimą, jog centrinis bankas laikysis TARGET2 sistemos teisinių reikalavimų ir procedūrų. Mūsų šalis aktyviai dalyvauja pereina­muosiuose ES mokėjimų sistemų procesuose, o vienašališkas euro įvedimas, kuris ECB ver­tinamas kaip netinkamas ES valstybei, galėtų sukelti nenumatytų kliūčių derinant ir kuriant mokėjimų sistemas.

Pagaliau, įvykdžius vienašališką eurizaciją, valstybė netektų senjoražo pajamų. Čekų ekono­mistų vertinimu, aukštos infliacijos sąlygomis pinigų leidybos pajamos gali sudaryti net iki 1,5 proc. BVP, tačiau žemos infliacijos sąlygomis įprastai neviršija 0,5 proc. BVP.

Oficiali ECB pozi-cija savavališkos eurizacijos atžvilgiu yra neigiama. Toks žingsnis gali lemti ir sunkesnes derybas dėl EK finansinės paramos.

Vienašališką valiu-tos įvedimą pasi-rinko šalys, pagal pažangos indeksus vertinamos paste-bimai blogiau nei Lietuva.

Savavališko euro įvedimo atveju palūkanų normos nesumažėtų tiek, kiek tampant euro zonos nare.

2009 m. kovas, Nr. 35

22

Priešingai nei aukščiau išvardinti neigiami vienašalės eurizacijos aspektai, likę trūkumai būtų tokie pat, kaip ir įvedant eurą įprastu keliu. Bene svarbiausias iš jų – rizika įvedant eurą nustatyti nepakankamai įvertintą ar pervertintą valiutos keitimo kursą ir tokiu būdu pažeisti šalies eksporto konkurencingumą. Nepakankamai įvertintas kursas kurį laiką būtų naudingas šalies eksportuotojams, tačiau sąlygotų spartesnį kainų bei darbo užmokesčio kilimą. Valiutos kursą nustačius per aukštą, prekių ir paslaugų konkurencingumui būtų pa­kenkta išsyk. Tuomet sektų kainų ir darbo užmokesčio mažėjimo spiralė, o toks reiškinys sukeltų ar pagilintų ekonomikos sąstingį.

Tarp eurizacijos trūkumų minimas visiškas pinigų politikos netekimas mūsų šaliai yra ne itin aktualus. Pagal valiutų valdybos režimą Lietuvos bankas ir dabar turi vos keletą pinigų po­litikos liekanų. Dar vienas trūkumas būtų lito kaip svarbaus nacionalinio simbolio ir dalies tautinio identiteto praradimas.

Ekonominių ir politinių valiutų valdybos ir euro įvedimo aspektų palyginimas pateiktas 3 lentelėje. Kaip matyti, vienašališkas euro įvedimas po valiutų valdybos pagerintų mo­netarinio stabilizavimo sąlygas, sudarytų sąlygas greitesniam ekonomikos atsigavimui ir spartesnei plėtrai. Vis dėlto, palyginti su naryste euro zonoje, būtų išnaudojami ne visi ben­drosios Europos valiutos privalumai, o rizika ir trūkumai – prieštaravimas ES politikai, jokios įtakos pinigų politikai neturėjimas, senjoražo pajamų praradimas – yra akivaizdūs.

3 lentelė. Valdybos ir euro įvedimo ekonominių ir politinių aspektų palyginimas

Valiutų valdyba Vienašališkas euro įvedimasTeisėtas euro

įvedimas

Monetarinio stabilizavimo galimybės Neblogos Geros Geros

Palūkanų normos DidelėsMažos, bet didesnės nei teisėto

euro įvedimo atvejuMažos

Pinigų politikos nepriklausomybė Nėra Nėra Galimybė daryti įtaką

Senjoražas (pajamos iš pinigų emisijos) Nedidelis Nėra Yra

Skolos tvarkymo galimybės (krizės atveju) Ribotos Atkurtos Atkurtos

Gyvenimo lygis (realus valiutos kursas) Aukštesnis Gerokai aukštesnis Gerokai aukštesnis

Priėjimas prie užsienio kapitalo rinkų Tam tikras Yra Yra

Sąlygos veiksmingam išteklių paskirstymui Geresnės Geros Geros

Suderinamumas su ES politika Geras Nėra Puikus

Nepaisant kritikos euro zonos plėtros klausimais ir kalbų apie vienašalę eurizaciją, ECB to­liau siunčia signalus, jog neketina švelninti, keisti ar panaikinti Mastrichto kriterijų. Spar­čiai plintant defliaciniam užkratui, Lietuva Mastrichto infliacijos kriterijų gali tenkinti jau 2010 metų viduryje. Atslūgus finansų rinkų įtampai, ateinančiais metais gali būti įveikta ir ilgalaikių palūkanų normų kartelė. Didžiausią problemą kito dešimtmečio pradžioje suda­rys valdžios sektoriaus deficito sumažinimas iki 3 proc. BVP. Turint omenyje ekonomikos nuosmukį ir parlamento rinkimų ciklą, biudžeto deficito susitraukimo iki Mastrichto kri­terijaus lygio realu laukti nebent 2011–2012 m. Toks atskirų kriterijų anksčiausio atitikimo scenarijus (nevertinant galimybės, jog, pavyzdžiui, 2012 m. mūsų šalis vėl gali nebeįtilpti į infliacijos rėmus) rodo, jog Lietuva tapti euro zonos nare galėtų tik 2013–2014 metais. Nors laikotarpis iki teisėto euro įvedimo veikiausiai prailgs, atlikta vienašalio euro įvedimo anali­zė vis dėlto rodo, jog savavališkai pakeisti litą bendrąja Europos valiuta neverta. Sklandus ir sėkmingas euro naudojimas bei įtvirtinimas tokiu atveju nėra užtikrintas, o „antidividendai“ tarptautinėje politikoje – garantuoti.

Palyginti su teisėta eurizacija, vienaša-

liškai įvedus eurą, būtų išnaudojami ne

visi jo privalumai, o kilsiantys trūkumai

yra akivaizdūs.

Lietuva euro zonos nare veikiausiai taps

ne anksčiau kaip 2013–2014 metais.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

Klaipėdos uosto veiklos analizė ir perspektyvos

Klaipėdos uostas 2008 metais perkrovė beveik 30 mln. t krovinių, dau-

giausia tarp Baltijos valstybių uostų. Rusija, siekdama nukreipti krovinius

į savo uostus, vis labiau didina konkurenciją tarp Baltijos uostų dėl likusių

tranzitinių krovinių. Tačiau pastarieji Klaipėdos uosto krovinių struktūroje

sudaro tik 40 proc. – tad uosto sėkmę lėmė šalies ūkio augimas, transporto

sistemos plėtra, lanksti pervežimų geležinkeliais tarifų politika bei koordi-

nuotas darbas plėtojant uosto infrastruktūrą (akvatoriją, krantines, kelius

ir geležinkelius uoste) ir suprastruktūrą (krovos įrenginius). Vis dėlto

Klaipėda negali priimti didžiųjų Baltmax tipo laivų, ir tai vis labiau kenks

uosto konkurencingumui.

Klaipėdos uostas (neįskaitant Būtingės terminalo) 2008 metais pasiekė krovos apimčių re­kordą – perkrovė beveik 30 mln. tonų krovinių ir pagal šį rodiklį aplenkė kitus savo konku­rentus Latvijoje ir Estijoje. Kokios priežastys lėmė tokius sėkmingus uosto rezultatus? Kokia yra uosto svarba Lietuvos ūkiui? Kaip Klaipėdos uostas sugebės išgyventi pasaulinį ūkio ir prekybos susitraukimą? Kokios yra ilgalaikės uosto konkurencinės perspektyvos?

Transporto, sandėliavimo ir ryšių svarba Lietuvos BVP struktūroje nuolat auga – nuo 8,7 proc. 1995 metais iki 12,7 proc. per tris 2008 m. ketvirčius. Transporto įmonių pardavimo pajamos 2008 m. sudarė 18,1 mlrd. litų ir per metus išaugo 8,4 procento. Transporto sektorių santy­kinė svarba didėjo, nes Lietuva vis labiau integravosi į Europos Sąjungos bendrąją rinką, šalies ekonomika augo, o prekybos srautai sparčiai didėjo.

Tiesioginė pridėtinė vandens transporto vertės svarba nuo 1995 iki 2006 m. sumažėjo nuo 0,74 proc. iki 0,37 proc., tačiau šie skaičiai neatskleidžia netiesioginės uosto sukuriamos vertės. Dėl šios priežasties uostai dažnai stengiasi apskaičiuoti netiesioginę bei indukuotą įtaką BVP kūrimui. Bet tokia metodika gali pernelyg padidinti kiekybinę uosto sukuriamą pridėtinę vertę. Tiesa, įvardinti tikslų skaičių nėra būtina – svarbu pabrėžti, kad uostai veikia kaip transporto klasterio šerdis – juk į uostą patenka kroviniai įvairiomis transporto siste­mos arterijomis: vamzdynais, geležinkeliu ir sunkvežimiais. Juk būtina ne tik pagaminti gei­džiamas rinkoje prekes, bet ir užtikrinti jų pigų ir patogų patekimo pas pirkėjus kelią. Todėl gera sąveika tarp įvairių transporto rūšių užtikrina šalies konkurencingumą. Uoste veikia krovos kompanijos, terminalai, kroviniams aptarnauti būtinas įvairiausias spektras paslau­gų. Uostuose ar uosto poreikiams dirba statybininkai, inžinieriai, laivų statytojai, metalo apdirbimo, elektrotechnikos, IT specialistai. Klaipėdos uoste bei su Klaipėdos uosto veikla susijusiose įmonėse yra sukuriama apie 23 tūkst. darbo vietų. Taip pat uostas yra svarbus žvejybos, vandens sporto, turizmo ir laisvalaikio paslaugų sektoriams. Todėl vandens trans­porto ir uosto netiesioginė svarba yra išties didelė, nors ir sunkiai apskaičiuojama.

Pagal 2005 metais atliktą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ekonominės ir socialinės reikš­mės vertinimą, tiesiogiai su Klaipėdos uosto veikla yra susiję daugiau kaip 800 ūkio su­bjektų. Vykdydamos tiesiogiai su Klaipėdos uostu susijusias ekonomines veiklas, 2004 me­tais uosto ir su uosto veikla susijusios įmonės gavo 2,7 mlrd. Lt pajamų, o tai sudarė apie 4,5 proc. šalyje tuo metu sukurto BVP.

2008 m. Klaipėdos uostas pagal krovos apimtis pasiekė savo rekordą.

Uostas veikia kaip šalies transporto sistemos šerdis.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

Nors paskutinius aštuonerius metus ekonomika augo visame regione, Rusijos transporto politika yra nepalanki Baltijos valstybių atžvilgiu, o konkurencinė kova tarp Baltijos valsty­bių dėl tranzitinių krovinių yra arši. Todėl geri uosto rezultatai yra ne duotybė, o pasiekimas sistemingai bendradarbiaujant valstybės institucijoms ir verslui.

Klaipėdos uosto krovos apimčių augimą lemia vidinės ir išorinės priežastys. Pagrindinės vidinės priežastys yra strateginė plėtra, atsižvelgiant į krovinių srauto struktūrą ir geografiją, nuoseklios investicijos į infrastruktūrą ir suprastruktūrą bei tai vainikuojantis visų suintere­suotų transporto sektoriaus dalyvių bendradarbiavimas. Išorines priežastis galima suskirs­tyti į politines ir ekonomines, kurių sąveika yra labai svarbi nusakant šio sektoriaus plėtrą ir perspektyvas.

Kadangi išoriniai veiksniai nusako konkurencinę aplinką, kurioje veikia uostas, pirmiausia aptarkime būtent ekonominę ir politinę aplinką. Ekonominis augimas rytinės Baltijos jūros valstybėse nuo 2000 metų buvo ypač spartus – tiek Rusijos, tiek Baltijos valstybių BVP kas­met augo vidutiniškai po 7–8 procentus. Šiose šalyse didėjo vartojimas, o paklausa skatino užsienio prekybą ir atitinkamai didino krovos apimtis Baltijos jūros regione. Lietuvos užsie­nio prekyba nominalia verte nuo 2000 iki 2008 metų išaugo 3,7 karto (nuo 10,1 mlrd. EUR iki 37,1 mlrd. EUR), Latvijos per tą patį laikotarpį – 3,2 karto (nuo 5,3 mlrd. EUR iki 16,9 mlrd. EUR), o Estijos – du kartus (9,7 mlrd. EUR iki 19,3 mlrd. EUR). Rusijos užsienio prekyba tuo tarpu šovė į viršų daugiau nei penkis kartus (nuo 150 mlrd. JAV dolerių iki 764 mlrd. JAV dolerių).

Tuo pačiu metu krovos apimtis rytinės Baltijos jūrų uostuose taip pat augo įspūdingai – ji padvigubėjo nuo 140 mln. tonų iki 281,5 mln. tonų. Krovinių srautas Rusijos uostuose išau­go daugiausia – net 4,2 karto, nuo 36 mln. tonų iki 151 mln. tonų, Latvijos pagrindiniuose uostuose krovinių apimtis padidėjo tik 23 proc. – nuo 51 mln. t iki 62,4 mln. t, o Talino 2008 metų krovinių apimtis sugrįžo į 2000 metų lygį – 29 mln. t. Klaipėdos uostas nuosekliai per aštuonerius metus sugebėjo išauginti krovos apimtis nuo 19,4 mln. t iki 29,9 mln. t, t. y. 54 proc.

Klaipėdos uosto krovos apimčių

augimą lemia vidinės ir išorinės

priežastys.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

Netolygų krovinių pasiskirstymą lėmė Rusijos sprendimas nukreipti kuo didesnį krovinių srautą per savo uostus – Primorską, Sankt Peterburgą, Kaliningradą. Teigiamas ūkio augimo tendencijas regione atsvėrė politiniai sprendimai, kurie pakeitė krovinių srautų geografiją.

Nors ir ne visiškai tikslu lyginti uostų konkurencinę padėtį pagal bendrus krovos rodiklius, jie gana ryškiai iliustruoja krovinių srauto pasislinkimą Rusijos uostų naudai. Klaipėdos uos­tui 2000 metais teko 14 proc. visų rytinės Baltijos uostų krovinių, tačiau 2008 metais santy­kinis svoris sumenko iki 11 proc. Ventspilio ar Talino santykinė svarba tuo pačiu laikotarpiu sumenko dramatiškai – nuo atitinkamai 25 proc. ir 21 proc. iki 10 proc. 2008 metais.

Turint mintyje, kad išorinės veikimo sąlygos buvo sudėtingos, Klaipėdos uosto sėkmę lėmė daugiau vidinės, o ne išorinės priežastys. Tai yra investicijos į infrastruktūrą ir suprastruktūrą, krovos pajėgumų nuoseklus didinimas, krovinių srauto struktūra ir krovinių srauto kilmės ir krypties geografija bei geras bendradarbiavimas tarp Susisiekimo ministerijos, uosto val­džios, krovos kompanijų ir AB Lietuvos geležinkeliai.

Vienas iš svarbiausių konkurencinių Klaipėdos pranašumų yra tas, kad uostas veikia kaip Lietuvos užsienio prekybos vartai. Klaipėdoje tik praėjusiame dešimtmetyje vyravo tran­zitiniai kroviniai – nuo 2001 m. krovos struktūroje dominuoja Lietuvos kroviniai (žr. 11 di­agramą). Tranzitiniai kroviniai sudarė 40 proc. visų 2008 metais krautų krovinių. O Latvijos ir Estijos uostuose dominuoja tranzitiniai kroviniai – praėjusiais metais Taline tranzitiniai kroviniai sudarė apie 80 proc. visų krovinių, Rygoje – tarp 60 ir 70 proc., o Ventspilyje – virš 90 proc. Augant Lietuvos ekonomikai ir prekybai, didėjo ir krovos srautai. Tokiomis sąlygo­mis krovos kompanijos, jausdamos, kad auga sava namų rinka, kuriai tenka pagrindiniai kroviniai, drąsiau investavo, plėtojo uosto krovos pajėgumus ir taip Klaipėda tapo patrau­klesniu uostu ir tranzitui.

Rusija nukreipia vis daugiau krovinių į savo uostus.

Klaipėda – Lietuvos užsienio prekybos vartai.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

Pagal tranzitinių krovinių srautus matyti, kad Rusijos krovinių svarba nuo šio dešimtmečio pradžios krito ir tik paskutiniais keleriais metais vėl šiek tiek išaugo. Tačiau Baltarusijos kro­vinių, ypač trąšų, apimtis kaip tik tuo metu išaugo ir toliau išlaiko šią tendenciją. Ukrainos ir Kazachstano krovinių apimtis lieka stabili.

Klaipėdos uostas nebūtų galėjęs pasiekti tokių krovos rezultatų be investicijų – per pen­kerius metus nuo 2002 iki 2007 metų buvo išleista beveik 1,3 mlrd. Lt. Vidutiniškai kasmet uosto direkcija investuoja virš 100 mln. Lt į infrastruktūrą, o krovos kompanijos taip pat prideda apie 140 mln. Lt investicijų tiek į infrastruktūrą, tiek į suprastruktūrą.

Investicijos leido padidinti Klaipėdos uosto krovos pajėgumus – nuo 18,4 mln. tonų 1999 m. iki 40,6 mln. 2008 metais (žr. 13 diagramą), o terminalų skaičius išaugo nuo 6 iki 35. Tačiau pajėgumų augimas pastaraisiais metais sulėtėjo ir priartėjo prie fizinių krovos pajėgumų plėtros galimybių ribos. Krovos apimčių augimas paskutinius dvejus metus lenkė krovos pajėgumų didėjimo tempą. Dabartinės krizės sąlygomis tikėtina, kad krova smuks kelerius metus, tačiau žvelgiant į ateitį Klaipėdos uostui teks apsispręsti dėl tolimesnių investicijų ir krovos pajėgumų padidinimo, jei jis sieks išlikti konkurencingas.

Pagal krovinių struktūrą paskutiniais metais vyrauja naftos produktai ir trąšos (žr. 14 dia­gramą). Iki šio amžiaus pradžios Klaipėda perkraudavo daug tranzitinių metalo krovinių, tačiau jų apimtis nuo 2001 m. dramatiškai krito. Bet tuo pat metu pradėjo didėti trąšų, kitų krovinių ir konteinerių krova. Tai leidžia manyti, kad uostas tapo pajėgus aptarnauti įvai­resnius krovinius ir užmezgė ryšius su daugiau klientų. Tačiau norint išlaikyti pagrindinių prekių – naftos ir trąšų srautus – vis aštresnė tampa uosto gylio problema. Šioms prekėms vežti naudojami vis didesni laivai.

Uosto sėkmė pritraukiant Baltarusijos krovinius didele dalimi priklauso ir dėl Lietuvos ge-ležinkelių taikomos lanksčios tarifų politikos. Kadangi apie 80–85 proc. visų krovinių į Klai­pėdą yra vežami geležinkeliu, vieni žemiausių regione pervežimo tarifai padeda pritraukti krovinius į Klaipėdos uostą. Pavyzdžiui, kalio trąšas kraunančios bendrovės Klaipėdos jūrų krovinių kompanija ir Birių krovinių terminalas pernai perkrovė 3,25 mln. tonų šių krovinių iš Baltarusijos, o Ventspilio uostas 2008 m. neteko 1 mln. tonų baltarusiškų trąšų. Belarus-kalij, per metus galinti eksportuoti apie 5 mln. tonų, žvalgosi naujų klientų Kinijoje. Tačiau norint krauti daugiau trąšų, reikalingas didesnis gylis, kad būtų galima priimti didesnio tonažo laivus.

Uostas sugeba perkrauti vis daugiau konteinerių ir yra lyderis tarp kaimyninių uostų. Per 2008 metus Klaipėdos jūrų uoste perkrauta 373,3 tūkst. sąlyginių konteinerių (TEU) – 16,1 proc. daugiau nei 2007 m. Klaipėda tarp Kaliningrado, Rygos ir Talino uostų užima be­veik 40 proc. konteinerių pervežimo rinkos. Antrame pagal konteinerių krovą Kaliningrado jūrų uoste TEU krova palyginamuoju laikotarpiu sumažėjo 9,8 proc. iki 213,2 tūkst. sąlyginių konteinerių, Rygos uoste – 2,2 proc. iki 207,1 tūkst. TEU, Taline – nepakito (180,9 tūkst. TEU). Bendras konteinerių augimas visuose pasaulio uostuose sudaro 6–8 proc. per paskutinius penkerius metus kasmet.

Klaipėdos uostas sulaukė 1,3 mlrd. Lt

investicijų 2002–2007 m.

Pagal krovinių struktūrą vyrauja

naftos produktai ir trąšos.

Klaipėdos uostas – lyderis pagal kontei-

nerių pervežimą.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

Ekonominio pakilimo laikotarpiu konteinerių į Baltijos jūros uostus kiekvienais metais buvo vežama beveik 20 proc. daugiau. Tokia palanki konteinerių vežimo į Baltijos jūros uostus di­namika buvo pagrįsta globalizacijos procesais ir tuo, kad iki šiol nebuvo ypatingai išvystyti gabenimai konteineriais Vidurio ir Rytų Europos bei Vidurio Azijos valstybėse.

Kadangi konteinerių terminalų statyba yra gana brangi, todėl investicijų optimizavimas tie­siogiai susijęs su konteinerių vežimo per uostus vystymosi tendencijomis bei prognozėmis. Konteinerių vežimas, atsigavus prekybos srautams, turėtų vėl paspartėti, nes tai yra pato­gus transportavimo būdas. Tačiau norint išlikti konkurencingu šioje perspektyvioje rinkoje, reikia gerai numatyti srautų kryptis, tiksliau planuoti uostų, ypač konteinerių terminalų ir jų infrastruktūros (logistikos centrų ir pan.) plėtrą bei tuo pačiu optimizuoti investicijas į visos transporto sistemos infrastruktūrą. Šiuo metu planuojami statyti viešieji logistikos centrai Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune turėtų padėti Lietuvai išlikti konkurencingai.

Uosto plėtra, stabilūs veiklos rezultatai suteikia vilties, kad uostas sėkmingai sugebės prisi­taikyti prie dabartinės krizės iššūkių ir ateityje pasinaudos ekonomikos atsigavimo laikotar­piu. Nors sausio–vasario mėnesio duomenys liudija prastėjančią situaciją – Klaipėdos jūrų uoste perkrauta 4,282 mln. t krovinių, t. y. 14,5 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu metu, kai buvo perkrauta 5 mln. t. Per praėjusius du mėnesius konteinerių vienetų (TEU) apyvarta uoste smuko 29,1 proc. iki 41,25 tūkst. vienetų, ro­ro krovinių – 27,6 proc. iki 23,16 tūkst. Tokie rodikliai liudija apie užsienio prekybos susitraukimą – drastiškai mažėjantį importą dėl susitraukusios vidaus paklausos, bet taip pat ir krentančią paklausą užsienyje Lietuvos ir tranzitinėms prekėms.

Prekybos ir logistikos pasaulis išgyvena keletą ilgalaikių tendencijų – didesnis informacinių technologijų naudojimas, gamtosauginių vertybių laikymasis ir inovacijų paieška. Taip pat vis daugiau prekių vežama konteineriais, vyksta krovinių srauto koncentracija, auga aptar­navimo greičio ir kokybės poreikis bei paslaugų integracija. Kita vertus, paskutinio dešim­tmečio pasaulio prekybos tendencijos – globalizacija, rinkų atsivėrimas, Azijos ekonomikos dramatiškas augimas, bei vertingų prekių dalies krovinių struktūroje augimas – dėl vis gilė­jančios pasaulinės ūkio krizės pakeitė kryptį.

Artimiausius kelerius metus pervežimai jūra išgyvens nuosmukį, nes prekybos mastai mažės. Siekiant pristatyti mažesnius prekių kiekius, veikiausiai bus renkamasi vežti krovinius gele­žinkeliais ar sunkvežimiais, ypač jei išliks žemos kuro kainos. Tačiau tie uostai, kurie pagerins sąsajas su intermodaliniais transporto mazgais ir pasiūlys žemas kainas bei geras paslaugas, gali geriau išsilaikyti sunkmečio sąlygomis. (Intermodalinis transportas yra „prekių judėjimas tame pačiame pervežimo vienete arba kelių transporto priemonėje, naudojant iš eilės dvi ar daugiau transporto rūšis, neperkeliant pačių prekių į kitą transporto rūšį“.)

Žiūrint į tolimesnę perspektyvą, pervežimai augs, ir, atsigavus prekybai, jūrų transporto po­reikis sparčiai išaugs, nes vežimas sausuma bus ne tik brangesnis, bet ir tiesiog fiziškai ribo­

2009 m. pradžios rezultatai liudija apie sunkų laikotar-pį ateityje.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

jamas dėl aplinkosaugos. ES šalys dėl klimato kaitos, regioninių aplinkosaugos problemų bei finansavimo poreikio infrastruktūros atnaujinimui neišvengiamai didins kelių mokes­čius, o tai labai pabrangins tiesioginį prekių gabenimą per Vokietiją iš Olandijos ir Belgijos logistikos centrų į Lietuvą ir NVS šalis. Dėl šios priežasties galima tikėtis krovinių, gabenamų jūra, apimties išaugimo.

Konteinerių svarba toliau augs, kadangi kitų krovinių srautai iš Rytų mažėja. Nors progno­zuojama, kad krovinių srautai Baltijos jūros regione augs, tačiau dėl krovinių srautų perskirs­tymo į Rusijos uostus, didelio krovinių srautų augimo Baltijos šalių uostuose nėra tikimasi. Numatoma, jog Rusijos užsienio prekybos krovinių, gabenamų per Baltijos šalių ir Ukrainos uostus, dalis gali sumažėti nuo 40 proc. 2000 metais iki 15 proc. 2010 metais, todėl kai kurių krovinių, pavyzdžiui, metalų ar naftos, atskiruose Baltijos uostuose gali kasmet mažėti.

Žvelgiant optimistiškai į ateitį – Lietuvos ūkio atsigavimą, didėjantį Baltarusijos įsijungimą į pasaulio prekybą, Rusijos „apetitą“ užsienio prekėms pakilus naftos kainoms – Klaipėdos uostas ir vyriausybė turi jau dabar numatyti teritorijas būsimai uosto plėtrai ir apsispręsti dėl giliavandenio uosto statybos. Pirmuoju plėtros etapu yra siūloma ties Melnrage išplėsti uostą į jūrą su Baltmax tipo laivų kompleksu, nes Klaipėda iki šiol negali priimti didžiausių laivų, kokie gali įplaukti į Baltijos jūrą. Atsigavus užsienio prekybai, tai bus vienas svarbiausių uosto konkurencingumą ribojančių veiksnių.

Ateities galimybių išnaudojimui reikia

rengtis jau dabar.

2009 m. kovas, Nr. 35

2�

PRIEDAS

1 lentelė. Pagrindiniai ekonominiai ir finansiniai rodikliai 2000–2010 m.

2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

2008 m. (prog­nozė)

2009 m. (prog­nozė)

2010 m. (prog­nozė)

Realiojo BVP metinis pokytis (proc.)

4,1 6,7 6,9 10,2 7,4 7,8 7,8 8,9 3,1 – –9,0 –3,5

Nominalusis BVP (mlrd. Lt)

45,737 48,637 52,070 56,959 62,698 72,060 82,793 98,139 111,520 – 112,635 113,198

Valdžios sektoriaus balan-sas (ESS'95, proc. BVP)*

–3,2 –3,6 –1,9 –1,3 –1,5 –0,5 –0,4 –1,2–1,4

(I–III ketv.)–2,9 –4,5 –5,0

Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI (proc.)

1,1 1,6 0,3 –1,1 1,2 2,7 3,8 5,8 11,1 – 5,0 2,0

Einamosios sąskaitos deficitas (proc. BVP)

5,9 4,7 5,1 6,8 7,7 7,1 10,6 14,614,8

(I–III ketv)12,0 6,5 5,0

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių, IV ketv., Lt)

1073,2 1087,1 1145,1 1207,9 1310,2 1453,4 1731,7 2052,0 2319,1 – 2133,6 2048,2

Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio metinis pokytis (be individualių įmonių, IV ketv., proc.)

–0,5 1,3 5,3 5,5 8,5 10,9 19,1 18,5 13,0 – –8,0 –4,0

Nedarbo lygis (tyrimo duomenimis, vidutinis, proc.)

16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 – 11,0 14,0

Bankų klientams suteiktos paskolos (laikotarpio pabaigoje, mlrd. Lt)

5,519 6,503 7,933 12,099 16,898 25,957 38,641 60,114 71,461 – 68,603 68,603

Bankų klientams suteiktų paskolų metinis pokytis (proc.)

–0,9 17,8 22,0 52,5 39,7 53,6 48,9 43,9 18,9 – –4,0 0,0

Indėliai ir akredityvai (laikotarpio pabaigoje, mlrd. Lt)

8,596 10,416 11,677 13,574 17,860 25,133 30,293 40,109 38,223 – 37,459 37,459

Indėlių ir akredityvų metinis pokytis (proc.)

23,9 21,2 12,1 16,2 31,6 40,7 20,5 23,4 –4,7 – –2,0 0,0

Vidutinė paskolų litais pa-lūkanų norma (laikotarpio pabaigoje, proc.)

11,03 8,13 6,08 5,07 5,67 4,70 5,37 8,61 10,08 – 8,00 7,50

* 2000–2006 m. ir 2007–2010 m. paskolų ir indėlių duomenys bei prognozės nėra griežtai palyginami dėl metodologijos pokyčių.

2009 m. kovas, Nr. 35

�0

2 lentelė. Ekonomikos sektorių santykinė svarba ir augimo tempai

Santykinė dalis (proc.) Metinis pokytis palyginamosiomis kainomis (proc.)

2004 m. I–III ketv.

2005 m. I–III ketv.

2006 m. I–III ketv.

2007 m. I–III ketv.

2008 m. I–III ketv.

2004 m. I–III ketv.

2005 m. I–III ketv.

2006 m. I–III ketv.

2007 m. I–III ketv.

2008 m. I–III ketv.

Bendroji pridėtinė vertė* 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 7,2 7,4 8,0 9,0 4,9

Žemės ūkis, medžioklė ir žuvininkystė

4,8 5,0 4,0 4,6 5,0 –0,2 1,9 –11,3 13,7 2,8

Išgaunamoji pramonė 0,5 0,5 0,5 0,4 0,5 –3,5 –10,1 –4,2 –1,4 –1,1

Apdirbamoji pramonė 21,0 20,9 20,6 19,4 19,4 12,1 8,0 11,3 8,1 4,5

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 4,3 3,8 3,6 3,0 3,0 7,6 –1,4 4,6 –3,0 3,8

Statyba 7,0 7,3 8,3 9,9 9,9 8,3 10,3 19,1 25,0 6,0

Didmeninė ir mažmeninė prekyba 17,5 17,2 16,7 16,7 16,7 9,3 9,1 6,8 13,3 6,0

Viešbučiai ir restoranai 1,5 1,4 1,4 1,3 1,3 4,2 5,4 5,2 2,9 3,0

Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 12,7 13,0 13,0 13,2 12,7 7,5 11,6 10,5 10,4 6,5

Finansinis tarpininkavimas 2,1 2,4 3,0 3,5 3,7 2,2 2,7 8,2 5,5 4,6

Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla

10,6 11,5 12,2 11,9 11,8 8,0 12,5 13,2 4,9 5,5

Valstybės valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas

7,4 7,0 6,8 6,4 6,1 3,7 3,1 4,9 3,3 4,3

Švietimas 5,0 4,4 4,2 4,2 4,4 4,7 1,5 –2,6 –0,9 3,0

Sveikata ir socialinis aprūpinimas 2,7 2,7 3,0 3,0 3,1 0,8 4,1 1,0 1,8 1,7

Kita veikla 3,0 2,8 2,7 2,5 2,5 –0,9 3,8 4,0 4,6 2,9

* BVP gaunamas susumavus bendrąją pridėtinę vertę bei gaminių mokesčius ir atėmus subsidijas.

3 lentelė. Eksportas pagal prekių grupes (mln. Lt)

EksportasUžsienio prekybos

balansas f.o.b. kainomis (proc.)*

2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.Santykinė

dalis 2008 m. (proc.)

Metinis pokytis 2008 m. (proc.)

2007 m. 2008 m.

Iš viso 21 263 25 819 32 767 38 888 43 192 55 477 100,0 28,4 –14,6 –10,5

Mineraliniai produktai 4344 6510 8940 9292 5902 13 850 25,0 134,7 –25,1 –18,7

Žemės ūkio ir maisto produktai 2355 2956 4209 5417 7346 8876 16,0 20,8 11,6 6,9

Mašinos ir įrengimai 2346 3287 4079 4886 5589 5895 10,6 5,5 –29,2 –24,2

Chemijos pramonės produkcija 1406 1793 2390 2515 3477 5359 9,7 54,1 –23,1 –7,1

Transporto priemonės 3178 2339 2707 3948 4557 4758 8,6 4,4 –34,2 –26,7

Plastikai, kaučiukas ir jų dirbiniai 557 779 1186 2000 3430 3303 6,0 –3,7 6,7 6,4

Tekstilė ir tekstilės dirbiniai 2970 3022 3043 3228 3263 3046 5,5 –6,7 7,2 4,7

Metalai ir jų dirbiniai 669 1138 1434 1780 2262 2660 4,8 17,6 –32,6 –22,3

Baldai 1276 1566 1809 2208 2665 2642 4,8 –0,9 51,6 51,8

Mediena, popierius ir jų dirbiniai 1430 1598 1908 2137 2660 2463 4,4 –7,4 4,8 2,5

Kitos prekės 731 831 1062 1478 2041 2625 4,7 28,6 –23,2 –11,4

* Atitinkamos prekių grupės apyvartos dalis; importo vertė perskaičiuota f.o.b. kainomis.

2009 m. kovas, Nr. 35

�1

4 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos partneriai 2008 m.

Eksportas ImportasUžsienio prekybos balansas

f.o.b. kainomis (proc.)*

Mln. LtSantykinė

dalis (proc.)

Metinis pokytis (proc.)

Mln. LtSantykinė

dalis (proc.)

Metinis pokytis (proc.)

2007 m. 2008 m.

Iš viso 55 477,4 100,0 28,4 72 593,2 100,0 18,0 –14,6 –10,5

Europos Sąjunga 33 433,9 60,3 19,5 41 600,4 57,3 –1,0 –17,1 –8,1

Latvija 6456,9 11,6 16,1 3791,8 5,2 12,7 26,5 27,9

Vokietija 3995,9 7,2 –11,9 8497,9 11,7 –7,8 –30,7 –32,6

Lenkija 3201,9 5,8 18,0 7267,9 10,0 11,3 –37,8 –35,4

Estija 3168,0 5,7 26,0 2092,8 2,9 –4,8 9,0 22,4

Prancūzija 2677,3 4,8 69,4 2058,5 2,8 –4,4 –12,5 15,2

Danija 2589,0 4,7 48,0 1535,7 2,1 –9,0 4,3 27,4

Jungtinė Karalystė 2559,6 4,6 30,1 1366,8 1,9 –21,3 8,6 32,1

Švedija 1888,6 3,4 15,1 2143,7 3,0 –6,9 –13,8 –3,7

Nyderlandai 1888,0 3,4 45,8 2580,7 3,6 –1,8 –30,6 –12,6

Belgija 916,2 1,7 25,8 1742,5 2,4 –1,8 –38,3 –27,8

Ispanija 906,3 1,6 48,8 1039,6 1,4 0,1 –22,9 –4,2

Italija 883,1 1,6 –10,0 2580,4 3,6 5,3 –39,2 –45,3

Suomija 750,8 1,4 31,6 1518,3 2,1 –11,8 –46,5 –30,5

Čekija 398,5 0,7 2,5 1078,0 1,5 12,4 –38,8 –42,4

Vengrija 182,5 0,3 –5,7 596,0 0,8 2,4 –46,3 –49,3

Austrija 166,5 0,3 –9,8 640,9 0,9 –9,5 –54,7 –54,8

Airija 152,5 0,3 –16,3 138,0 0,2 –17,3 6,8 7,4

Portugalija 151,4 0,3 48,5 49,9 0,1 2,3 36,9 51,6

Rumunija 122,1 0,2 –11,7 81,5 0,1 20,6 36,0 21,9

Liuksemburgas 96,3 0,2 29,0 65,8 0,1 22,6 18,5 20,9

Bulgarija 92,8 0,2 39,3 87,5 0,1 39,8 5,6 5,4

Slovakija 91,6 0,2 13,8 318,7 0,4 1,2 –55,3 –51,5

Graikija 41,1 0,1 –0,2 54,4 0,1 5,1 –8,6 –11,1

Slovėnija 30,5 0,1 –4,2 212,8 0,3 17,7 –65,8 –70,6

NVS 14 320,6 25,8 35,5 24 750,0 34,1 83,8 –9,3 –23,5

Rusija 8916,7 16,1 37,8 21 854,8 30,1 97,2 –23,1 –38,5

Baltarusija 2495,8 4,5 44,0 1247,3 1,7 2,2 19,4 35,0

Ukraina 1805,5 3,3 53,5 1019,3 1,4 20,2 18,3 29,6

Kazachstanas 640,5 1,2 –23,2 488,3 0,7 133,9 61,0 15,6

Kitos valstybės 7722,9 13,9 65,8 6242,8 8,6 3,9 –9,8 12,8

JAV 1775,7 3,2 60,1 1275,3 1,8 –6,0 –7,3 18,5

Norvegija 1166,6 2,1 17,4 409,4 0,6 36,7 54,8 49,3

Indija 923,1 1,7 28,0 k. 87,5 0,1 11,6 –37,3 83,1

Kinija 65,2 0,1 22,9 1870,0 2,6 8,7 –89,2 –88,4

* Užsienio prekybos su atitinkama šalimi apyvartos dalis; importo vertė perskaičiuota f.o.b. kainomis.

Skelbiant, dauginant ar platinant bet kokią šios apžvalgos informaciją, nuoroda į SEB banką būtina.

© SEB bankas, 2009

Tiražas 700 egz. Leidykla TEV, Akademijos g. 4, LT-08412 Vilnius Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

SEB bankas siūlo šiuos analitinius ir informacinius nemokamus leidinius, kuriuos galima rasti ir užsiprenumeruoti interneto tinklalapyje www.seb.lt:

Makroekonomikos leidiniai

Lietuvos makroekonomikos apžvalgaKetvirtinis leidinys, kuriame analizuojamos Lietuvos ekonominės ir politinės aplinkos tendencijos bei pateikiamos pagrindinių makroeko­nomikos rodiklių prognozės.

Rytinės naujienos Lietuvos ekonomikos naujienos ir naujausi ekonomikos rodikliai kiekvieną darbo dieną.

„Makrokomentaras“ Nereguliarus komentaras aktualia ekonomikos arba politikos tema.

Eastern European Outlook Biannual economic review and forecasts for CEE countries: Russia, Ukraine, Estonia, Latvia, Lithuania and Poland.

Leidiniai apie finansų rinkas

Rinkos naujienos Svarbiausių pasaulio valiutų, pinigų ir kapitalo rinkų pokyčiai ir naujienos kiekvieną darbo dieną.

Rytinė akcijų rinkų apžvalga Baltijos šalių ir pasaulio akcijų rinkų apžvalga kiekvieną darbo dieną.

Ekonominių rodiklių kalendorius Skelbiami svarbiausi kitos savaitės makroekonomikos rodikliai didžiausiose pasaulio valstybėse, jų prognozės ir naujausi duomenys.

Obligacijų emitentų apžvalga Įmonių, išleidusių obligacijų emisiją, rezultatų komentarai ir kredito reitingai.

Leidiniai apie investicinius produktus

Investicinių ir pensijų fondų apžvalgaKetvirtinis leidinys, kuriame pateikiama SEB investicijų valdymo valdomų ir platinamų investicinių bei pensijų fondų veiklos apžvalgos, fondų valdytojų komentarai, pasaulio rinkų apžvalga.

Investicinių fondų mėnesio rinkos apžvalga SEB investicijų valdymo valdomų ir platinamų investicinių fondų rezultatai ir rinkų apžvalga.

Pensijų fondų mėnesio rinkos apžvalga SEB investicijų valdymo valdomų pensijų fondų rezultatai ir rinkų apžvalga.