Lietuvių filmai pelnė apdovanojimus Sąjunginiuose ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Vienos dienos kronika” (1963) buvo apdovanotas VI Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje, “Niekas nenorėjo mirti” (1965) - II sąjunginiame kino festivalyje, “Tas saldus žodis - laisvė!” (1972) - VIII tarptautiniame kino festivalyje Maskvoje , Arūno Žebriūno novelė “Paskutinis šūvis” iš “Gyvųjų didvyrių” (1960) - Karlovy Varuose, “Paskutinė atostogų diena” - Lokarne, Kanų jaunimo filmų festivalyje, “Riešutų

duona” (1977) - XI sąjunginiame kino festivalyje, Raimondo Vabalo “Žingsniai naktį” - I sąjunginiame kino festivalyje, “Laiptai į dangų” - VIII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, Algimanto Puipos ”Moteris ir keturi jos vyrai” (1983) - sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove, “Amžinoji šviesa” (1987) - San Remo festivalyje. Dokumentinių filmų režisieriaus Roberto Verbos

“Senis ir žemė” (1965) apdovanotas VII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, “Čiūtyta rūta” (1968) - X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, Henriko Šablevičiaus “Mėnesienos pasaka” (1967) - IX Pabaltijo , Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, “Oranžinė legenda” (1975) - VI sąjunginiame sportinių filmų festivalyje , Petro Abukevičiaus “Juodieji gandrai, elniukas ir Nida” (1977) - Niujorke.

• 1987 m. kino režisierius Šarūnas Bartas įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją “Kinema”. 1990 m. atgavus

nepriklausomybę, deja, valstybė smarkiai sumažino filmų gamybos finansavimą, taip pat vietinius filmus užgožė komerciniai užsienio filmai. Tačiau nepaisant ekonominių sunkumų Lietuvoje pradėjo steigtis naujos nedidelės kino studijos, iškilo gabūs kinematografininkai. Paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje sukuriama maždaug po 2 vaidybinius , 10 dokumentinių filmų, žurnalo “Lietuvos kronika” - 1990 - 1993m. po 24 numerius, o 1999m. - tik 4 numeriai. Lietuviški filmai pelno apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Žvėris, išeinantis iš

jūros” (1992) buvo apdovanotas Ruanos, Gubijo festivaliuose, Algimanto Puipos “Vilko dantų karoliai” (1997) - Liubeke, Anapoje, Ruanoje, “Elzė iš Gilijos” (1999) - Anapoje. Šarūno Barto”Trys dienos” (1991) - Oporte, Diunkerke, Berlyne, “Mūsų nedaug” (1996) - Briuselyje, Anapoje. Dokumentinių filmų režisierių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas “Iliuzijos” (1993) buvo apdovanotas San Franciske, Oberhauzene, Nijone, “Už slenksčio“ (1995) - Gijore, Audriaus Stonio “Neregių žemė” (1991) gavo Feliksą už geriausią Europos dokumentinį

filmą, apdovanotas Oberhauzene, “Antigravitacija” (1995) - Bornholme, San Franciske , “Skrajojimai mėlyname lauke” (1996) - Noibranderburge, “Uostas” - Portugalijoje, “Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo” (1999) - San Franciske. Arūno Matelio “Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį” (1990) - Oberhauzene, Bornholme, Janinos Lapinskaitės “Iš skruzdėlių gyvenimo” (1995) - Monte Karlo, Bare, “Iš elfų gyvenimo” (1996) - Monte Karlo, “Venera su katinu” (1997) - Tesalonikuose, Jakaterinburge, Valdo Navasaičio “Pavasaris” (1997) - Paryžiuje, Barselonoje, Oberhauzene.

Lietuvos kinematografininkai:

Petras Abukevičius (1928 — 1997). Plačiai pasaulyje žinomas lietuvių kino operatorius, režisierius, filmavęs gamtą ne tik Lietuvoje, bet ir Sibire, šiaurėje, Kamčiatkoje. Kūrė filmus Lietuvos, TSRS kino studijose, Japonijos, JAV, Anglijos kino kompanijose. Sukūrė apie 150 filmų. Vieni iš žinomiausių - serialas "Meškutė Nida" (1978-1980, filmas "Juodieji gandrai, elniukai ir Nida" XXIII Niujorko tarptautiniame kino ir televizijos filmų festivalyje

apdovanotas sidabro medaliu, 1980), filmai apie vilkus. Yra nufilmavęs ir retų paukščių: rausvąjį kirą, baltąją pelėdą, mažąją gulbę.

Raimundas Banionis (g. 1957 m.). Kino režisierius. Plačiai žinomi jo sukurti vaidybiniai filmai jaunimui: “Mano mažytė žmona” (1984, sąjunginiame kino festivalyje Minske apdovanotas už režisūrinį debiutą), “Neatmenu tavo veido” (1988, Didysis prizas sąjunginiame vaikų

ir jaunimo kino festivalyje Maskvoje), “Vaikai iš "Amerikos" viešbučio” (1990), “Džiazas” (1992) ir kt.

Šarūnas Bartas (g. 1964 m.). Vienas labiausiai pasaulyje žinomų Lietuvos kino režisierių. Savo kūryboje jis atmeta tradicines kinematografijos taisykles, naudoja specifinę kino kalbą. Šarūno Barto filmai yra laimėję prizus daugelyje festivalių.

Filmai: “Trys dienos” (1991, Ekumeninės žiuri prizas, FIPRESCI prizas

tarptautiniame kino festivalyje Berlyne), “Koridorius” (1995, FIPRESCI ir CICAE prizai), “Mūsų nedaug” (1996, prizai tarptautiniame kino festivalyje Anapoje), “Namai” (1997) ir kt.

Algimantas Puipa (g. 1951 m.). Vienas žymiausių kino režisierių, dažniausiai kuriantis pagal šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Daugelis jo sukurtų filmų yra pelnę prizus tarptautiniuose kino festivaliuose.

Sukūrė šiuos plačiai žinomus filmus: “Velnio sėkla” (1979, prizas Sąjunginiame kino festivalyje

Dušambėje), “Moteris ir keturi jos vyrai” (1983, prizai Sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove), “Amžinoji šviesa” (1987, pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje), “Bilietas iki Tadž Mahalo” (1990, Ekumeninės žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje), “Vilko dantų karoliai” (1997, Ekumeninės žiuri prizas Šiaurės Šalių kino dienose Liubeke, Didysis prizas Šiaurės šalių festivalyje Ruane), “Elzė iš Gilijos” (1999), ir kt.

• Režisierius Algimantas Puipa pasižymi reta vaidybinio kino režisieriaus savybe - sugebėjimu išgyventi, prisitaikyti ir

kurti tai, ką nori. Ši jo savybė ypač suvešėjo finansiškai pačiais nepalankiausiais kinui laikais - pastarąjį dešimtmetį. Tačiau, nepaisant nuolat kuriamų filmų, A.Puipa sugeba išlikti pastovi, beveik amžina kelių paskutinių dešimtmečių lietuvių kinematografo viltis, kuri nepriklauso nei nuo sėkmių, nei nuo nesėkmių. Visą savo kūrybą būdamas arti šių dienų literatūros, režisierius sugeba jai rasti įvairių vizualių sprendimų. Kartu A.Puipa išlieka savitas ir pasiryžęs, pasitelkęs pačius netinkamiausius ekrano „filtrus”, ginti savo nepriklausomybę. Tai, ką jis laiko savo asmeniniais

atradimais, kuriuos verta plėtoti akrane, greičiausiai ir palaiko intrigą.

• Intriga „kalta”, kad Algimantas Puipa taip ilgai buvo laikytas jaunu lietuvių režisieriumi, tad mes net nepastebėjome ar neįvertinome fakto, kad už jo eksperimentų, pokštų, atsakingų ir nelabai atsakingų filmų, atsiveria gana turininga patirtis, biografija, visuma. Kaip ir dauguma vaidybinio kino režisierių, jis turi Maskvos kinematografijos instituto diplomą…

• Algimantas Puipa, žinoma, ne tik autorinio kino režisierius, bet dar ir ironiškas kūrėjas. Tad ironija padėjo jam ne tik įvertinti savitikslius žaidimus su augalais „Žaibo nušviestuose” ir filtrais „Vilko dantų karoliuose”, bet ir sau pačiam suformuluoti būsimą kito kūrinio adresatą.

• „Elzė iš Gilijos” - polifoniška, stilizuota praėjusių amžių saga apie Dievo ir šėtono kovą, čia ir Dievo, ir šėtono vardu kalbantieji nėra absoliučiai teisūs ar neteisūs. Kalbančiųjų daug, jie visi skirtingi, susiję vieni su kitais ne tik nematomais ir „vidiniais” ryšiais (kaip, pvz., V.Navasaičio „Kieme”), o labai

konkrečiais: siužetiniais ir svarbiausia prasminiais ryšiais - jausmais, pinigais, pareigomis, karjera.

• Personažų, įrodinėjančių savo tiesas savo gyvenimais, - daug. Našlys žvejys Jurgaitis - Kostas Smoriginas, - auginantis Elzę ir pastoviai įkišamas į kalėjimą už žvejybą netikusiais tinklais netinkamu metu. Griunbaumas - Antanas Šurna, - sodinantis jį į kalėjimą įstatymo vardu ir dėl asmeninio nepakantumo kitataučiui, kitabūdžiui. Senasis pirklys Mykolas- Eduardas Pauliukonis - besaikis malonumų vartotojas, Jurgaičio sugėrovas ir jo gelbėtojas nuo teisėsaugos „organo” -

Griunbaumo. Mykolo sūnus - jaunasis Endrikis - Andrius Paulavičius, mėginantis suderinti meilę Elzei ir prieraišumą motinai, ištikimybę tėvo verslui, o tai jį pražudo. Rusų pirkliai. Pastorius - Povilas Gaidys. Advokatas - Vytautas Paukštė. Teisėjai - Vytautas Tomkus, Jonas Pakulis. Ir moterys. Elzė - Eglė Jaselskytė, - išaugusi Mykolo namuose, grįžtanti į kopas, kad išgelbėtų tėvą nuo nelaimių, mylinti Endrikį. Mykolo žmona, Endrikio motina Gryta - Janina Lapinskaitė - pareigos ir beatodairiškos meilės lydinys. Pro visų jų namų - ar ištaigingos Mykolo ir Grytos trobos, ar skurdaus Jurgaičių būsto, ar

Griunbaumo kontoros - langus matosi supantys juos jūra ir smėlis.

• Šiame kostiuminiame-psichologiniame filme, žinoma, visa našta tenka režisieriui, pasiryžusiam nė vienos linijos nepateikti probėgšmom, visas jas jungti į visumą. Ir jo darbui su aktoriais. Šioje veik reklaminėje žinutėje norisi pabrėžti

kone visų aktorių sugebėjimą išvengti formalumo, vienprasmiškumo. Kone kiekvieną jų tramdo būtinybė suvokti kino specifiką - aibė stambių planų, kuriems pasiryžo A.Puipa, nepakenčia teatrališkumo, ir menkiausias falšas, perspaudimas priekaištu badytų akis.

• Skubotai, remdamasi tik Berlyno festivalyje matyto filmo įspūdžiais, stengiuosi atsakyti į klausimą, kodėl šiame išties sklidiname turinio, filosofinių prasmių, aktorinių darbų filme visgi žiojėja, atrodytų, elementariausios properšos, apsunkinančios jo žiūrėjimą. Gal visgi todėl, kad Algimantas Puipa vienas

pabandė kinui sugrąžinti žiūrovą ir pamatė, jog iš pradžių - profesija, paskui - refleksijos. O ne atvirkščiai.

Raimondas Vabalas (g. 1937 m.). Raimondas Vabalas - vienas iš nedaugelio lietuvių režisierių, filmavęs įvairių žanrų filmus.

Žymiausi režisieriaus sukurti filmai: “Laiptai į dangų” (1966) - vienas reikšmingiausių filmų pokario tema, “Birželis, vasaros pradžia” (1969) - apie nūdienos problemas, “Marš, marš, tra-ta-ta” - pirmasis groteskas lietuvių ekrane.

Bene daugiausia lietuvių žiūrovų dėmesio sulaukė R. Vabalo filmas apie S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį - “Skrydis per Atlantą” (1983).

Vytautas Žalakevičius (1930 — 1996). Vytautas Žalakevičius - ryškiausias lietuvių kino scenaristas ir režisierius, kūręs filmus ne tik Lietuvos kino studijoje, bet ir “Mosfilme”. Jo filmai yra pelnę daugybę kino festivalių apdovanojimų.

1991 m. kartu su Kęstu Petruliu įsteigė kino studiją “2000”.

Plačiai žinomi jo filmai: “Adomas nori būti

žmogumi” (1959), “Vienos dienos kronika” (1963), “Niekas nenorėjo mirti” (1965), “Tas saldus žodis - laisvė!” (1973), “Visa teisybė apie Kolumbą” (1970), “Žvėris, išeinantis iš jūros” (1992) ir kt.

Arūnas Žebriūnas (g. 1930 m.). Arūnas Žebriūnas – aukštos plastinės kultūros režisierius, sukūręs pirmą lietuvišką miuziklą “Velnio nuotaka” (1974),

pirmąją lietuvišką kino tragikomediją “Riešutų duona” (1977) – už jį 1978 m. sąjunginiame kino festivalyje filmas gavo prizą už režisūrinio meistriškumo savitumą. Kūrė subtilius filmus apie vaikus - “Gyvieji didvyriai”, novelė “Paskutinis šūvis (1960), “Paskutinė atostogų diena” (1964), “Gražuolė” (1969) ir kt.

.

2. www.sociumas.lt

3. http://teatras.mch.mii.lt/Kinas/Kinas.htm