- Kurios Pagėgių savivaldos bėdos, Jūsų manymu, yra di-džiausios?

- Didžiausia Pagėgių savival-dybės problema, mano manymu, yra čia vyraujanti atmosfera, kurią per daugelį valdymo metų sukūrė įsitvirtinusi valdžia. Mes matome dvejus Pagėgius. Vieni Pagėgiai yra jų – partinės nomenklatūros. Dauguma savivaldybės sprendi-mų priimami vienos partijos narių naudai. Naudodamiesi turima pa-dėtimi kai kurie politikai susikūrė tokią terpę, kurioje pažeidinėda-mi savivaldos principus neteisė-tai kuriasi savo asmeninę gerovę. O antrieji Pagėgiai – tai eiliniai gyventojai, lyg iš šalies stebintys tą pirmųjų gyvenimą – jų šventes, vienas kito sveikinimus ir palinkė-jimus.

- Kokią alternatyvą pagėgiš-kiams siūlote Jūs?

- Pirmiausiai ieškočiau būdų, kaip suartinti visuomenę su sa-vivaldybės vadovais. Raginčiau žmones teikti savo mintis ir pasiū-lymus, ką jų atstovas, t.y. aš, kaip meras, turėčiau padaryti jų labui,

ir klausčiau gyventojų, kaip jie pa-tys norėtų prisidėti gerinant bendrą mūsų visų gyvenimą. Tą daryčiau nuolat, kad prasidėjęs valdžios ir visuomenės suartėjimas su kie-kviena diena tik stiprėtų.

- O kokių konkrečių žings-nių, tapęs meru, imtumėtės pir-miausia?

- Pirmiausia sukviesčiau gy-ventojus į Pagėgių Kultūros cen-tro salę ir kartu su jais išgertume arbatos, aptartumėm, ką aš, kaip meras, turėčiau daryti pirmiau-sia. Pats esu įsitikinęs, kad reikėtų peržiūrėti visus buvusios valdžios įsteigtus etatus – dalies jų tikrai būtų atsisakyta. Pirmiausia būtų panaikinti Kultūros centro ir Pa-gėgių Algimanto Mackaus gim-nazijos administratoriaus etatai. Vicemeras dirbtų visuomeniniais pagrindais, vėliau, jeigu jis pasiro-dytų tinkamai, galvotume apie jo darbo apmokėjimo tvarką. Atsisa-kyčiau dviejų savivaldybės admi-nistracijos nuomojamų prabangių automobilių, kuriais šiuo metu iš namų į darbą ir atvirkščiai važi-nėja meras ir vicemeras. Taip pats siūlysiu, kad Pagėgiuose įsisteig-tų stipri konkurencinga statybos bendrovė, kurioje galėtų dirbti ne-seniai bankrutavusios vienintelės statybų įmonės Pagėgiuose UAB „Meliovesta“ darbuotojai. Asme-niškai kontroliuosiu, kad priva-čios bendrovės, dalyvaujančios

įgyvendinant ES projektus, atsa-kingai naudotų skirtas projektams lėšas ir neorganizuotų savo atžvil-giu tyčinių bankrotų.

- Ar yra vilčių, kad pagėgiš-kiai, per tiek laiko apsipratę su „tokia tvarka ir teisingumu“ ir jau prisitaikę, radę būdų, kaip išgyventi, ryšis permainoms?

- Viltis visada yra ir ji da-bar labai yra sustiprėjusi, tą jau-čiu. Žmonės jau pavargo bijoti ir... laukti. Suprantu, kad esama val-džia bando įteigti visiems, jog čia gyventi nuostabu, tačiau gyveni-mas saldus čia tik saujelei išrink-tųjų. Jie bando visiems primesti tariamą gerovę Pagėgiuose. Deja, pažįstu daug nusivylusių žmonių, kurie su viltimi laukia, kada kas ims keisti nusistovėjusią padėtį.

- Dėl savo pilietinės laikyse-nos greičiausiai ne kartą pasiju-tote vienas ir gal net vienišas – iš kur semiatės stiprybės?

- Šis etapas, ačiū Dievui, jau praeityje. Visus šiuos metus, kol pelniau žmonių pasitikėjimą, ma-ne palaikė ir palaiko šeima. Tu-riu nuostabią žmoną, tris vaikus – jie visuomet manimi tikėjo ir ži-nojo, kad aš viską darau ne tik dėl pagėgiškių, bet ir dėl jų oresnio gyvenimo. Negali didžioji dalis visuomenės gyventi saujelės ko-rumpuotų veikėjų šešėlyje. Tokią padėtį aš pasiryžęs pakeisti.

Kalbėjosi Mantas BUTKUS

Donatas Jančaras: Gyvenkime be baimės

Gerbiu Pagėgių savivaldybės kandidatą į merus Donatą Jančarą pirmiausiai už principingumą, drąsą, taip pat už siekį būti teisingu ir tiesos reikalauti iš vietos savivaldos.

Sveikinu ir kandidato ryžtą ne tik atskleisti korupcinius ryšius, kritikuoti, bet ir pačiam imtis at-sakomybės ir darbų dėl geresnės Pagėgių gyventojų kasdienybės, visuomenės intereso, skaidrios savivaldos.

Jaučiu sielos bendrystę su D. Jančaru dėl jo nuolatinės kovos už viešąjį interesą, taip pat dėl to, kad jis drąsiai, nieko nebijo-damas kovoja prieš vietinį „kara-lių“.

Pilietinės iniciatyvos, visuo-menininkų apsisprendimas da-lyvauti politikoje – viltis visoje Lietuvoje atkurti tikrąją savival-dą ir išvengti daugumoje partijų įsigalėjusių neskaidrių sprendimų priėmimo, naudos sau, ne visuo-

menei ieškojimo. Viliuosi, kad tiesus D. Janča-

ro būdas, siekis dirbti žmonėms, geros idėjos ir iniciatyva veik-ti Pagėgiuose gali sukurti poky-čių, kurių piliečiai yra išsiilgę. Jei taip pat pritariate savo kraštie-čio D. Jančaro idėjoms, drąsai ir principingumui, raginu savo pa-ramą jam išreikšti balsais per rin-kimus kovo 1-ąją.

Naglis Puteikis, Seimo narys

Kartu mes laimėsime!

„Transparency international“ duomenimis, Lietuvos savivaldybės lieka vienos iš korumpuočiausių mūsų šalies valdžios institucijų. Net penktadalis gyventojų yra davę kyšių valdininkams. Tačiau šie savivaldybių tarybų ir merų rinkimai gali tapti lemtingu lūžiu keičiant korupcija persismelkusią sistemą. Skaidrumas, bendruomeniškumas ir savivaldybės gyventojų teisė jaustis tikraisiais savivaldybės šeimininkais – pagrindiniai aktyvaus visuomenininko, kandidato į merus Donato Jančaro, metusio iššūkį nuo žmonių nusigręžusiems rajono politikams, tikslai.

Mes laisvi Nr. 9Skaitykime ir dalinkimės:

www.meslaisvi.lt, www.tiesos.lt

„Žolė ta pati, medžiai tie patys, laisvės triškimas tas pats!“ Algimantas Baltakis

Seniai seniai, o gal šiuo metu, lydekai paliepus kažkam panorė-jus prie Nemuno ir Gėgės atsirado kunigaikštija. Pradžioje ji nebu-vo tokia, tebuvo tik nuo šilo kar-čiamos atskirta žemė, kurioje tilpo pievos, miškeliai su šernais ir kiš-kiais, keletas miestelių bei kaimų ir legendomis bei burtais apipintas Rambyno kalnas. Bet tyliai plaukė Nemunėlis pro tą kalną ir patyliu-kais priplukdė visokio gėrio. Ge-riau negu Nilas patręšė panemunės pievas ir kaimus, mat gėrio versmė buvo gausi. Tai buteliuose kliuk-sinti, tai velnio žole smirdinti. Ši-tos buvo daugiausia. Pradžioje tą aitvarų suneštą ir Nemunu plau-kiantį gėrį gudrūs žmonės ranko-mis nešė, vėliau mašinėlėm vežė, o galiausiai pradėjo sunkiaračiais ir net vagonais ridenti. Tada jau ir Nemuno nelabai reikėjo. Ir tiek to gėrio buvo, kad gudriesiems ne-pritrūko. O tie godūs nebuvo. Vie-niems davė, kitiems davė ... ir vis tiek dar keli vagonai liko!

Ir nepastebimai išaugo, išbu-jojo toje gėrybingoje dirvoje graži kunigaikščių giminė, stipriai, kaip varputis, šaknimis sukibusi.

Kremo spalvos rūmuose

Gražiai valdė Rambyno pa-pėdę patręšiamas kunigaikštis.

Įsikūrė jis jaukiuose rūmuose, pa-sigražino ir į juos arba prie jų su-sodino visus savo gimines, po to draugus, o kur vietų liko – kitus, žemai lankstytis mokančius. Ir prisakė dirbti. Darbas virė. Svar-biausių (kremo spalvos) ir kitų mažiau svarbių rūmų gyventojai siuvo iš kabineto į kabinetą ne-šiodami popierius ir gandus, nuo-lat virė ir buvo geriama kava, o kai tie, kuriems nereikia, nemato, ir stipresni gėrimai. Netilo telefo-nai, kuriais mamos skambino vai-kams, draugės – draugėms, vyrai – žmonoms, o gudriausi – visiems. Tačiau labiausiai čia virė paska-los, spėlionės ir mezgėsi intrigos. Visi neramiai dairėsi vienas į ki-tą, krūpčiojo iš baimės arba slapta kikeno į kumštį kuriam nors pa-tekus į kunigaikščio nemalonę. Politiniai bajorai, apsimetę arais, vaikščiojo nosis užrietę, tarnai jiems meiliai linkčiojo, tačiau ki-šenėje laikė špygą ir laukė eilinės progos apmauti. Mat jie gerai ži-nojo, kad anie čia nieko doro ne-išmano ir be kunigaikščio valios visiškai nieko padaryti negali. O jeigu koks bajoraitis, politinis arba nelabai, kažką prieš kunigaikščio plauką pašukuodavo, prasidėda-vo burtai.

Nukelta į 3 psl.

Rambyno kunigaikštijos burtai

Tikroviška pasaka

2 Nutylėtieji Pagėgiai

Neatskleisime tikslių datų, kada buvo suplanuota ši „operacija“. Ji to-dėl ir vadinasi slapta, jog visų detalių šiuo metu negalime sužinoti, nes kai kurie valstybės tarnautojai įsivaiz-duoja, kad turi rimtą „stogą“. Pavyz-džiui, kaip Pagėgių savivaldybėje, Būbliškės kaime, esantis žemės skly-pas atsidūrė Kęstučio Komskio nuo-savybėje? O sklypas išties nemažas, jo dydis beveik 3,5 ha.

Iki šiol šio sklypo žemės pa-skirtis netiko gyvenamųjų namų statybai, tačiau savininkas nuspren-dė padalinti turimą žemės gabalą į atskirus sklypus ir pakeisti jų pa-skirtį taip, kad čia būtų galima sta-tyti vienbučius ir dvibučius namus. UAB „TS Projects“ parengė planą,

kuriame suformavo 21 atskirą skly-pą, kuriame galės kurtis žmonės.

Brėžinyje matyti, kad naujojoje gyvenvietėje numatomos asfaltuo-tos gatvės, artezinis vandens grę-žinys, nuotekų valymo įrenginiai, atviras vandens telkinys. Tačiau vi-sos šios infrastruktūros teritorijos savininkas greičiausiai savo lėšo-mis neįrenginės. Šiuo metu Būbliš-kės kaime „laimingo“ atsitiktinumo dėka pradėtas vykdyti vandentvar-kos projekto pirmasis etapas. Jo me-tu jau esamoje užstatytoje Būbliškės kaimo teritorijoje tvarkomos nuote-kų sistemos. Galima numanyti, kad antrasis vandentvarkos etapas persi-kels būtent į mūsų aprašomą terito-riją. Kai baigsis visi numatyti darbai

Būbliškėse, kaimo senbuviai galės palyginti, kaip ES lėšos buvo panau-dotos jų gerovei ir kaip tų, kurie Pa-gėgiuose vadinami „jie“.

Ir neišmanėliui aišku, kad šie sklypai formuojami tikintis komer-cinės naudos, todėl ES paramos lėšų apčiuopiamą naudą labiausiai pajus tie patys Pagėgių savivaldybės „mi-lijonieriai“.

Operacija „Barbarosa“ - kodi-nis 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenės įvykdyto įsiveržimo į SSRS pavadinimas.

Įdomu, kada ir kokiu kodiniu pavadinimu buvo suplanuota „ope-racija“ įvykdyta Pagėgių savivaldy-bėje?

„Mes laisvi“ inf.

Slapta operacija „Barbarosa“ - kaip užimti Būbliškes

Edita - 27 metų moteris, augu-si vaikų globos namuose ir nuo pat pirmų dienų iš ten išėjusi stengia-si įsikibti į gyvenimą. Vaikystę ap-kartinęs gyvenimas išbandymus jai siunčia ir toliau.

Dvidešimties susilaukė pir-mo savo vaiko. Mergaitė gimė su įgimtu sunkios formos cerebriniu paralyžiumi. Po metų Edita susi-laukė ir antro vaikelio, tačiau ir šis vaikutis atėjo su sutrikimais. Prie visų bėdų prisidėjo ir Pagėgių val-džia. Pradėjusi savarankišką gy-venimą Edita su vyru stojo į eilę socialiniam būstui gauti. Tačiau ši eilė taip užsitęsė, kad moteriai trū-ko kantrybė ir ji kreipėsi į Dona-ta Jančarą.

„Gyvename bute, kurį gerano-riškai laikinai mums suteikė vyro teta. Ji sakė, kol gausite valdišką būstą galite gyventi, bet manau kad nesitikėjo, jog tiek užtruks“,- pasa-kojo Edita. Butas, jei jį galima pa-vadinti dvidešimt pirmo amžiaus butu, yra be tualeto ir be vonios kambario. „Negaliu daugiau ken-tėti, kreipiausi į visus Pagėgių sa-vivaldybės skyrius, užsiimančius socialine parama ir vaikų teisė-mis, rašiau ir merui, tačiau visuo-met vienas ir tas pats atsakymas

- lauk eilės. Po mano maldavimų socialinė darbuotoja pasiūlė kreip-tis į Vilnių, tą ir padariau. Kad taip pasielgiau, gavau pylos nuo Pagė-gių vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojų. Nepatiko, kad atsklei-džiau savo bėdas sostinėje“, - tęsė savo istoriją Edita.

Moteris baiminasi kad teta vie-ną dieną pasakys: turite išsikraus-tyti. Ji pati turi daug savo vaikų. Jiems reiks kažkur gyventi.

Aiškinantis situaciją teko il-gai pavaikščioti savivaldybės ko-ridoriais. Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, skyrių darbuotojai jaučiasi nekalti. Esą nuo jų niekas priklauso. Vienintelė supratusi pa-dėties rimtumą buvo Pagėgių turto valdymo skyriaus vedėja Laimu-tė Šegždienė. Paaiškino, kad Edita eilėje šiuo metu yra pirma. „Edita jau šiais metais tikrai turės galimy-bę persikelti į socialinį būstą“,- ti-kino L. Šegždienė.

Jeigu L. Šegždienė nemelavo, galima tikėtis, kad praėjus aštuo-neriems gyvenimo metams gra-žiuose Pagėgiuose be tualeto ir prausyklos Edita galų gale taps as-meniu, socialiai įsiliejusiu į savi-valdybės gyvenimą.

„Mes laisvi“ inf.

Nutylėti Pagėgiai: sergantį cerebriniu paralyžiumi vaiką auginanti pagėgiškė gali atsidurti gatvėje

Gražiuose Pagėgiuose Editos

šeima gyvena be tualeto ir prausyklos

Įvykiai, kuriuos aprašysime, vyksta čia, Lietuvoje, nuklotuose trinkelėmis Pagėgiuose. Apie miesto grožį pagėgiškiams nuolat primena valdžios atstovai. O mes matome kitą Pagėgių pusę. Nutylėtų Pagėgių apie kuriuos jums valdžia niekuomet neužsimins.

Nr. 9

Kai patiriame valdžios savivalę, kai melas virsta visuotine tiesa, kai patikime, kad to pakeisti negalime, mes skubame save įtikinti, kad toks iškreiptas gyvenimas yra normalu. Ir priešingai, tas, kuris išdrįsta tuo suabejoti, padaromas išsišokėliu ir visi bando jį pavadinti marginalu.

Tai, kad su tokiu žmogumi nori susidoroti tie, kurie pelno-si iš savo savivalės, gal ir būtų galima suprasti, bet kaip supras-ti tuos, kurie praradę žmogiškąjį orumą, patys tapę anų pasipelny-mo šaltiniu, irgi skuba pasmerkti tą, kuris išdrįso pasakyti, jog ka-ralius nuogas. Net gyvuliai, va-romi į skerdyklą, nebliauna ant to, kuris nenori būti paskerstas.

Man įstrigusi Nobelio premi-jos laureato rašytojo J. M. Coet-zee mintis „Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų negu protin-gas elgesys“. Manau, kol bus to-kių žmonių, kurie nepabijos tuo patikėti, tol nebus jėgos, kuri ga-lėtų mus galutinai parklupdyti.

Prie tokių žmonių priskirčiau ir Donatą Jančarą. Nors asmeniš-kai jo nepažįstu, tačiau jo drąsa ir atkaklumas man daro įspūdį. Ar Komskių karalystėje jis ir liks Don Kichotu, priklausys nuo to, ką Pagėgių žmonės laiko norma-liu gyvenimu.

Povilas Urbšys, Seimo narys: jo drąsa man daro įspūdį

Mes laisvi – „Lietuvos sąrašo“ Pagėgių skyriaus leidinys.Politinė reklama apmokėta iš politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ rinkiminės sąskaitos. Užsakymo Nr.799 Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Titnagas“.

3Politika

Ši istorija prasidėjo dar pra-ėjusią vasarą, tačiau jos vaisius 60-metei pagėgiškei teko skinti naujų metų pradžioje. Kalbėsime apie Europos Sąjungos finansuo-jamą projektą, pačią populia-riausią šiuo metu „verslo“ šaką Lietuvoje. Tokius projektus daž-niausiai organizuoja Pagėgių so-cialinių paslaugų centras. Jam vadovauja Nijolė Kovaliova.

2014-ųjų birželio pradžioje il-galaikė bedarbė sulaukė skambu-čio iš Pagėgių socialinio paslaugų centro. Net nustėro iš džiaugsmo – jai pasiūlytas darbas. Pasirodo N. Kovaliovos vadovaujama or-ganizacija įgyvendino eilinį ES finansuojamą projektą, kurio tiks-las – integruoti į darbo rinką ilga-laikius bedarbius.

Pagėgių socialinių paslaugų centrui reikėjo darbdavių. Rado – bendrovę „Agrūnę“, užsiimančią sodybos, baidarių, pirčių nuoma, kelionių organizavimu. (Įmonė siejama su Pagėgių savivaldybės Tarybos nariu Sigitu Stoniu).

„Šiek tiek nuliūdau, pasirodo, įdarbino mane tik 0,25 etato“,- pasakojo projekto dalyvė. O tada

prasidėjo įdomybės. Moteris atlyginimo gavo tiek,

kad seniūnija jai vis tiek turėjo primokėti. Projekto dalyviai plo-vė indus, tvarkė patalpas, sandė-liavo baidares ir pan. Taip viskas ir būtų pasibaigę, jei ne…

Vieną dieną, nuo darbų pra-džios praėjus keturiems mėne-siams, darbuotojai sulaukė S. Stonio. Šis atsivežė butelį šam-pano, padėkojo ir pasakė, kad daugiau darbo nebus, visi gali likti namuose.

Nors sutartis buvo terminuo-ta, Pagėgių socialinio paslau-gų centro darbuotoja patvirtino, kad darbai buvo nutraukti dviem mėnesiais anksčiau, nes darbda-vys nebeturėjo darbų. Neturė-jo, tai neturėjo, tačiau socialinių paslaugų centras nepasistengė, kad ne dėl savo kaltės negalintys dalyvauti projekte žmonės bū-tų tinkamai informuoti. Kadangi dirbę žmonės priklauso labiau-siai skurstančiųjų grupei, jiems kiekvienas centas yra be ga-lo svarbus. Nukentėjusioji buvo susitvarkiusi dokumentus socia-linei pašalpai gauti iki pat 2015

m. Nors jau nedirbo, už lapkričio mėnesį pagėgiškė gavo tik dalį pašalpos.

„Pagalvojau, kad tai nesusi-pratimas ir likusius pinigėlius sumokės vėliau“, – guodėsi nu-kentėjusioji. Tačiau likusių pi-nigų ji negavo, todėl kreipėsi į Donatą Jančarą.

Abu nuvyko į Pagėgių se-niūniją ir sužinojo, kad pašalpos norinti moteris yra „dirbanti“. Socialinės darbuotojos paaiški-no, kad klaidos nėra. Pasirodo leidęs neatvykti į darbą S.Stonys neinformavo darbuotojų, kad jos nedirbs, bet vardan projekto vis dar įdarbintos.

Telefonu S.Stonys buvo ne-kalbus, pasiūlė kreiptis į įmonės buhalteriją. Buhalterė bandė tei-sintis, bet vis tik informavo, kad nukentėjusioji gali atvykti ir at-siimti savo atlyginimą. Ir pri-klausantys pinigai netrukus buvo moters rankose. Taip Pagėgiuo-se buvo „integruotas“ dar vienas vargšas, patyręs, kokias funk-cijas atlieka Pagėgių socialinių paslaugų centras.

„Mes laisvi“ inf.

„Integracija“ į darbo rinką Pagėgiuose

Sklypų reikalai Pagėgiuose tvarkomi nesikuklinant, tačiau to neskuba įvertinti teisėsauga.

Dar 2009 metais buvo patvir-tintas sklypo Vilniaus g. 16A de-talusis planas. Seniau čia veikė turgavietė, dėl kurios iškeldinimo buvo kilę nemažai diskusijų. Tik dabar galime numanyti, kodėl tur-gus buvo „išvarytas“.

Formuojant sklypą aiškina-majame rašte buvo nurodyta, jog planuojama įrengti trumpalaikio sustojimo aikštelę, kuri reikalin-ga privažiuoti prie sklype esančių sandėlių. Rengiant sklypo pla-ną, buvo įtrauktas ir papildomas statybos reglamento punktas, lei-džiantis statyti blokuotus pastatus, atskirtus tik ugniasiene.

Galima numanyti, kad norė-ta pastatyti komercinės paskirties pastatą, bet planai pasikeitė. Pas-tatas iškilo gretimame sklype, Vil-niaus g. 18A, kurio savininkai yra gerai žinomi Pagėgių politikai, o buvusio turgaus sklype įrengta automobilių aikštelė, kuri atiteko bankrutuojančiai UAB „Dovir-ma“. Vėliau ją varžytinėse įsigijo UAB „Rembuta“, kuriai vadovavo Kęstutis Komskis. Tai nieko ne-stebina, juk ne vienas objektas ati-tenka tiems patiems „bachūrams“.

Bendrajame Pagėgių miesto plane teritorija, į kurią patenka sklypas, skirta verslui, gamybai ir pramonei plėsti. Be to, numaty-ta tiesti gatvę, kuri eis greta abie-jų sklypų ir sujungs Vilniaus ir Geležinkelio gatves. Dėl tokios sklypo vietos seilės ne vienam nutįstų. O dabar paaiškinsime že-miškiau.

Pagėgiškiai mena buvusia-me Pagėgių turguje stovėjusius du sandėlius. Šie sandėliai sto-vėjo sklype, kuris yra adresu Vil-niaus g.16A, o viena iš sienų buvo praktiškai ant greta esančio sklypo ribos. Formuojant sklypą aiškina-majame rašte teigta, kad priešais sandėlius (statytus 1936-aisiais ir griūvančius, - red. past.), pla-nuojama įrengti trumpalaikio au-tomobilių parkavimo vietas ir apsauginius želdinius. Nors san-dėliai avarinės būklės, tačiau greta jų, anot plano organizatorių, buvo reikalinga automobilių stovėjimo aikštelė. Ją įrenginėjant sandėliai buvo visiškai pašalinti ir taip at-vertas kelias į gretimame skly-pe dygstančio komercinio pastato prieigas.

Ar ne keista, kad tokių žaidi-mų neskuba įvertinti teisėsauga?

„Mes laisvi“ inf.

Pagėgių „bachūrai“, arba Kaip įsirengti stovėjimo aikštelę

Besireklamuojančių „tvarkiečių“ valdymo laikotarpiu automobilių aikštelė atsidūrė privačiose rankose.

Lemtinga akimirka,

atlyginimas tuoj bus

rankose.

Nr. 9

Atkelta iš 1 psl.

Tai nakčia puodai iš nesu-sipratėlio virtuvės išgaruoda-vo, tai kelias stebuklingai į kitą pusę pasisukdavo, tai viso di-dmiestelio šiukšlės prie jo kiemo atsidurdavo. Užtat tuos, kurie ku-nigaikščiui žemai lenkėsi, jis pa-malonindavo, juolab darbo vietų, kad ir prastesnių, nuo giminių ir draugų likdavo. O jeigu jų nebuvo arba anas jokiam darbui netikda-vo, burtų keliu atsirasdavo nau-jos, kunigaikštijoje dar neregėtos, gerai apmokamos pareigybės: tai senolių kerdžius, tai bernų ir pus-bernių vedlys, tai nevyriausybi-ninkų (nors tokių kunigaikštijoje nei su žiburiu nerasi) tvarkdarys ir pan. Burtai viską gali.

Didieji rūmų darbaiRimtų, nors daugeliui nežino-

mų darbų rūmų šeimininkams ne-trūko. Vienas iš tokių – riebių vietų dalybos. Viena iš tokių buvo senių valdos (seniūnijos). Šis darbas bu-vo laikomas ypač svarbiu, nes se-

niūnai turėjo mokėti kai kuriuos burtus. Svarbiausias iš jų – visų se-niūnijos gyventojų balsus reikiamu metu surinkti, burtingai padauginti ir vienspalviais (kunigaikščio her-bo spalvos) paversti. Buvo jiems priskirtas dar vienas rimtas dar-bas – kunigaikščio aruodus pildy-ti. Nėrėsi seniūnai iš kailio šiuos didžius darbus dirbdami, bet ir sa-vęs nepamiršdavo. Kitos vietos taip pat buvo geidžiamos. Ar prie pie-no, ar prie gyvulių kergimo, ar prie švietimo, o geriausiai – prie mui-tinės. Ne pati riebiausia buvo so-cialinių darbuotojų vieta. Visokios ten bubulytės, bambaliniai, sveti-mi vaikučiai... O čia dar kietas kaip kumštis kunigaikščio įpareigojimas – balsus iš jų visų rinkimuose rink-ti, valdžią net susirietus girti ir jos priešininkus keikti. Bet ko nepada-rysi vardan duonos kąsnio?

Pridaiginti naujų darbo vie-tų kunigaikščiui padėjo riebus biu-rokratinis lietutis. Jam dulkiant, o dulkino jis visą laiką, dygo naujos kėdės, įstaigos, kontorėlės. Nelen-gva buvo visą tą vešėjimą ir dau-

ginimąsi parodyti kaip valdymo aparatą mažinimą ir racionalizaci-ją, bet kam tada burtai? Geriausios įstaigos buvo viešos. Nekaltai pra-sidėjusios kunigaikščio stalčiuose, jos greitai išvirsdavo į vieškamba-rį arba net viešnamį ir prisipildyda-vo veikėjų, kurie gamindavo galas žino ką, nebent patys save. Geriau-sios buvo tos VšĮ, kurios buvo ypač imlios pinigams, nes dugno neturė-jo. Ypatingai su Europos pinigais susijusios. Jei anksčiau Nemunė-lis iš svetimos, tačiau kunigaikš-čių genčiai labai mielos šalies, gėrį plukdė, tai dabar vis gausesnė auk-so upė ir iš tolimesnių, bet lyg ir ar-timesnių šalių tekėjo. Į kieno dvarą ar kiemą tas auksas plaukė žmonės neturėjo žinoti, todėl reikėjo gebėti ne tik auksinį vandenėlį prisišauk-ti (tam taip pat buvo reikalingi bur-tai), bet ir taip jo sroveles nukreipti, kad tiems kam reikia nepritrūktų. Iš to, kas nuo kunigaikščio lieka.

Svarbus ir sunkus kunigaikšti-jos šeimininkų darbas buvo gražiai savo žmonėms atrodyti. „Dirbsime, kol suplyšime! – dievagojosi kuni-

gaikštis ir jo lakūniškoji kariauna prieš kiekvienus rinkimus, tačiau kitų rinkimų kažkodėl sulaukda-vo ne tik nesuplyšę, bet dar labiau pastorėję. Matyt, burtai kalti būda-vo. Čia valdantiesiems teko išmok-ti labai nemalonų darbą – visokiai smulkmei meiliems būti ir, jei ne visus dantis, tai bent pusę jų rody-ti. Bėda tik kad kartais jų šypsenos užgesdavo anksčiau negu televizi-jos prožektoriai arba fotoreporterių lempos. Tiesą sakant, ir su savais meilūs jie būdavo tik tol, kol anie buvo jiems naudingi. Naudai pra-gaišus arba, neduokdie, kuriam iš jų pakeitus herbą, šypseną lyg vė-ju nupūsdavo ir nepaklusnieji kaip mat virsdavo trąša.

Neduodavo ramybės rūmų ku-nigaikščio šeimininkams ir kai kurių nesusipratusių valdinių pa-burbenimai. Tai jie be kuro sušalti baigia, tai sniege ar purve kely įstri-go, tai vaikus nelabai kuo maitinti turi, tai dar kas. Vienas vargas. Bet kam tada burtų žinovai? Miklūs jų liežuvėliai atausdavo, kad arba di-džioji šalies valdžia kalta, arba šie-

met per daug prisnigo ar per mažai prilijo ir dėl to kunigaikštijoje dar nespėta rojaus sukurti, bet greitai kad jau bus, tai bus! O patys minty-se rezgė, kad gerai būtų, jeigu visi tie nereikalingi vargetos kuo grei-čiau išriedėtų užsienin pas velnio bobutę. Kad tas riedėjimas kasmet darėsi vis garsesnis, tarsi bulves iš krautuvo pilant, rūmai apskritai ty-lėjo. Argi tuo pasigirsi? O tam, kad pavaldiniai nepriteklius kęstų ir ka-tutėmis iš džiaugsmo valdžiai plo-tų, geriausiai buvo apskritai jų mąstymą išjungti. Kadangi šiais laikais kuolu per galvą ploti jau buvo nebemadinga, žmonės buvo užbovijami tai kokį vaikutį paglos-tant, tai susiraukšlėjusią kaip keptas obuoliukas bobulytę aplankant, tai balsingas dainorėles pagiriant ir vi-soms po saldainių popieriuką pado-vanojant. Labai praversdavo kokį pagrojimą ar bambatrynį surengti, visur būtinai gražią kalbą nuo bač-kos išrėžus. Atvirai kalbant, patiko kunigaikštijos valdovams ant bač-kos lipti. Ypač ant kamščio užli-pus. Dar labai gerai tiko kokį lapą kitą bažnyčios stogo ar kitai skylei pridengti padovanoti, o kadangi tų skylių nemažėjo, tai ir geriems dar-bams galo nesimatė. Taip gyveno kunigaikštija seniau, taip tebegy-vena ir dabar, tik burtai vis stipres-ni darėsi.

Nukelta į 4 psl.

Rambyno kunigaikštijos burtaiTikroviška pasaka

4 Rinkimai 2015

Prieš porą metų Lietuvos kul-tūros žmonės, intelektualai, aka-deminės bendruomenės nariai, visuomenininkai subūrė politinį pilietinį judėjimą ir pavadino jį Lietuvos Sąrašu. Siekiame ginti demokratijos, laisvos tautos, sąži-ningos politikos idealus, kuriuos kėlė Lietuvos Sąjūdis.

Per šiuos savivaldos rinkimus Lietuvos Sąrašas iškėlė kandidatu į Pagėgių merus žinomą visuome-nininką Donatą Jančarą, sudarė sąlygas jo bendraminčiams eiti į viešąjį, politinį gyvenimą.

Kad piliečiai tiesiogiai da-lyvautų miesto valdyme, seniūni-jų seniūnus naujoji miesto taryba skirs tik surengusi žmonių apklau-sas. Bus parengta savivaldybės

referendumų tvarka, kad gyvento-jai, surinkę sutartą skaičių parašų, turėtų teisę inicijuoti visuotinę Pa-gėgių gyventojų apklausą. Bus parengta tvarka, kaip at-

šaukti tarybos narį, dėl nederamo elgesio praradusį gerą reputaciją ir visuomenės pasitikėjimą. Naujoji miesto taryba kar-

tu su meru priims tik ekonominiu požiūriu pagrįstus, su gyventojais apsvarstytus sprendimus. Būtiniausios paslaugos bus

teikiamos siekiant ne pelno, bet gyventojų gerovės. Miesto ūkį tvarkys skaidri bendrovė. Miesto biudžetas, jo paja-

mos ir išlaidos piliečiams bus ma-tomos elektroninėje erdvėje. Bus peržiūrėta ir viešai ap-

tarta savivaldos institucijų bei įmonių darbuotojų etatų ir atlygio sistema, užtikrinta skaidri konkur-sų pareigoms eiti tvarka, atsisaky-

ta „partijos draugų“ protegavimo. Bus sudarytos sąlygos nepri-

klausomai žiniasklaidai – būtinam piliečiui forumui – atsirasti. Ištyrusi pagėgiškių porei-

kius, taryba parengs miesto trans-porto planą. Visiems gyventojams bus

sudarytos sąlygos rūšiuoti atlie-kas. Miesto taryba kartu su meru

imsis aktyvios sveikatos ir socia-linės apsaugos politikos. Ši politi-ka bus taikli – grindžiama išsamia būklės ir gyventojų poreikių anali-ze, aiškiais veiksmingumo vertini-mo kriterijais. Jos strateginis tikslas – pasiekti, kad pagėgiškiai gyventų ilgiau ir būtų sveikesni, kad nebūtų nutylėtų, skurstančių, iš bendruo-menės išstumtų žmonių.

Pagėgių skyriaus programaGyvenkime be baimės!

Trumpai apie kandidatusDonatas JANČARAS

Gimė 1974 m. vasario 9 d. Pa-gėgiuose.

1992 m. baigė Viešvilės žemės ūkio mokyklą, įgijo žemės ūkio me-chanizatoriaus gyvulininkystei spe-cialybę.

2008 m. įstojo į Kauno technolo-gijos universitetą. 2013 m. baigė šio universiteto bakalauro studijas, įgijo statybos inžinieriaus specialybę.

1994 m. baigė privalomąją kraš-to apsaugos tarnybą lauko kariuo-menės brigadoje „Geležinis Vilkas“.

Iki 1997 m. vidurio ėjo profesio-naliosios krašto apsaugos būrininko pareigas, tačiau dėl fizinės traumos buvo priverstas palikti krašto apsau-gą.

1998 m. pradėjo dirbti statybinė-se įmonėse darbininku. Po kelerių metų pradėjo eiti statybos darbų va-dovo pareigas, o 2008 m. paskirtas direktoriaus pavaduotoju.

2009 m., kai bankrutavo dauge-lis statybinių organizacijų, tapo be-darbiu.

Aktyviai dalyvauja prižiūrint sta-tybinių įmonių bankroto procedū-ras.

2011 m. su grupe bendraminčių įsteigė Informacijos analizės asoci-aciją ir, pelnęs bendražygių pasiti-kėjimą, tapo jos prezidentu.

Sukūrė internetinį vietinės reikš-mės žinių portalą, kuriame skelbia Pagėgių savivaldybės tarybos po-sėdžiuose priimamus sprendimus bei įvarius savo, kaip visuomeni-ninko, atliekamus tyrimus, susiju-sius su visuomeniniu gyvenimu.

Nevedęs, tačiau jau devyneri metai gyvena poroje. Augina par-tnerės dvynukus Andrėją ir Žy-mantą Mickevičius ir bendrą vaiką Vakarį Jančarą.

Viktoras MILAŠAUSKAS

Gimė 1960-07-02, Plaškių kaime, Šilutės rajone.

Šiuo metu gyvena Stoniškių se-niūnijoje, Rukų kaime.

Lietuvis, agronomas, visuomeni-nė veikla - Pagėgių krašto draugija „Sandūra“.

Pomėgiai: turizmas, sportas žve-jyba.

Vedęs, žmonos vardas Diana, vai-kai – Tomas, Ema, Benas, Beata.Ema TOPAL

Gyvena Stoniškių seniūnijoje, Ru-kų kaime.

2013 metais baigė Šiaulių universi-tetą, specialybė - taikomoji dailė ir vers-las. Moka anglų, rusų, turkų kalbas.

Pomėgiai - menas, istorija, politi-ka, muzika.

Šeiminė padėtis – ištekėjusi.Gitana MICKEVIČIENĖ

Gimė 1978-12-14, gyvena Pagė-giuose.

Lietuvė, išsilavinimas vidurinis. Dir-ba visuomeninėje organizacijoje admi-nistratore.

Augina tris vaikus: Žymantą, Andrė-ją ir Vakarį.

Pomėgiai: patinka gamta, uogos, domisi, lietuviškomis vaistažolėmis, knygomis, psichologija. Nuo pat ma-žens rūpėjo tiesa, todėl jautri neteisy-bei.

Perženkime baudžiavinę „tvarką“

Lietuvos Sąrašo iškelti kandidatai į Pagėgių savivaldybės tarybą

(sąrašo Nr. 9)

Save gerbiantiems piliečiams būtina įveikti baimę – peržengti baudžiavinę tvarką. Pagėgiškiai turi tapti sa-vo miesto šeimininkais, o Pagėgių savivaldybė – įgyti aiškią darnios savivaldybės raidos perspektyvą:

Nr. 9

1. Donatas JANČARAS 2. Viktoras MILAŠAUSKAS3. Ema TOPAL4. Mindaugas TUNIKAITIS 5. Gitana MICKEVIČIENĖ 6. Vytautas RIMKUS7. Evaldas ŠELINAS8. Romas SUDEIKIS

9. Vladas BARTKEVIČIUS10. Rokas NAUSĖDA11. Aldas AŽNA12. Vidas JAKAVIČIUS13. Valentina JANČARIENĖ14. Birutė JANKAUSKIENĖ15. Edverdas RIMKUS

Tikimės, kad Donato Janča-ro suburti visuomenininkai gali duoti impulsą pilietiniam Pagė-gių atsinaujinimui.

Darius Kuolys, Vilniaus universiteto

dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas,

Lietuvos Sąrašo pirmininkas

Atkelta iš 3 psl.

Distancinis (ilgarankinis) kunigaikštijos valdymas

Gyveno kunigaikštis ir blogo nematė. Vaikčiodavo, švilpniuo-damas slaptąjį kunigaikštystės himną: „Tvirta ranka vairuoja laivą pa-gėgėskomanda iš draugų ir giminės“.

Buvo tame himne ir kiti žo-džiai, skirti tik sau: „Plaukia Nemunas man į namus, virsta gėris iš rago gausybės, čiupinėju bobelių pa..us, ir saldu širdyje iš teisybės.“

Tačiau mąstė kunigaikštis, mąs-tė ir suprato, kad per maža jam ku-nigaikštija. Negali plačiai kaip erelis sparnų išskleisti. Ir ne visa valdžia, kaip gaila bebūtų, jam priklauso. Vienas šapas – pasienio sargūnai. Susitarti, aišku, galima, bet ir var-gas, ir nuostoliai. Kitas – Ramby-no parkas. Nenori tie suprasti ir tiek, kas čia yra visų reikalų sprendėjas, vis apie kažkokią ten gamtą ir kul-tūrą (perkūnoželis žino, kas tai per daiktas?) porina. O dar ir karaliaus dvaro iš tolimo miesto kartais klau-syti reikia. O kad taip pačiam ten at-

sisėdus, tada būtų ne kunigaikštija, o vien medus ir pienas. O kur dar didieji valstybinio gėrio aruodai? Ir patraukė jis į tolimą kraštą, ten kur geležinis vilkas staugė, o plieno paukštis, ore besivartydamas, ėmė ir erelį dangaus fone ištupėjo. Jau-kiai ten įsitaisė, net ir tada kai ere-liui plunksnos apipešiotos buvo. Tačiau savo kunigaikštijos šiukš-tu nepamiršo. Paliko savo vietoje kraujo giminę – kunigaikštį mažą-jį, kurį žmonės Ku-ma, arba tiesiog Kūmu, praminė. O pats save toliau kunigaikščiu didžiuoju (Ku-di), ar-ba Kudžiu, patylomis titulavo. To-li buvo, bet per kūmą ir plačią gentį viską žinojo ir viską valdė. Vyksta kunigaikštijos seimelio posėdis. Vi-si klausimai iš anksto tarp kudžio ir kūmo suderinti. Kyla baltos ranke-lės kaip grybai po lietaus. Vieningai. Reikalai juda kaip per sviestą. Bet kartais atsitinka nenumatytas daly-kas – vietiniai bajorai, kudžio ne-matydami, pradrįsta ir ima garsiau savo, o ne jo norus reikšti. Tarpu-savyje kurapkintis. Pritrūksta bal-tų rankelių. Kūmas persimaino kaip žemę pardavęs ir didžiu balsu su-šunka: pertrauka! Stveria telefoną ir bėga ten, kur blogos ausys negir-di. „Alio! Kudis? Čia tokia knebe-klė gavosi … Ką?.. Kas durnas?..Taip... Aha... Supratau... Bus pada-ryta!“. O jeigu tų knebeklių dažniau

būna, seimelio rūkoriams rojus. Ir stojo kunigaikštijoje taika ir ramy-bė. Kaip kapuose.

Dievo rykštė Ramiai gyveno kudis ir kūmas

su savo gimine ir artimaisiais, kol nuo Rambyno, o gal iš kitos pu-sės atriedėjo, atidundėjo žinia – vėl rinkimai. Negąsdino jie valdovų, ne pirmiena – viskas žinoma, pati-krinta, sistema veikia, slapti stūmo-kliai parengti ir kaip reikiant patepti. „Gerai žinome, kas yra savivalda“ – skelbia valdantieji. Kur gi nežinos. Tik va, žmonės to kažkodėl nežino, o tie, senesni, kurie žinojo, pamirš-ti baigia. Nebaugina kunigaikštijos valdovų ir tradicinė opozicija, pati-krinta – šuns balsas į dangų neina. O kad tą visi žinotų ir jų, nepakeičia-mųjų, išskirtinumu neabejotų, ne tik senus, bet ir naujus trubadūrius pri-traukia, ypač tuos, kurie garsesnius balsus turi – ar nuo mokyklos mū-rų, ar iš bažnyčios varpinės, ar dar iš kur. Bet šį kartą sušmėžavo Dievo rykštė – Lietuvos sąrašas. Ir pradėjo žmonės galvas kraipyti: o jeigu ims ir apsivers žemelė? Seniai laikas. Ir kilo didelis nerimas Kudžio, kūmo bei jų artimųjų širdyse, ir prasidėjo didysis visų pajėgų į šventą karą tel-kimas. Tikra velnių veselė. O kuo ji baigsis? Pagyvensim – pamatysim.

Vincas Panemunėlis

Rambyno kunigaikštijos burtaiTikroviška pasaka