Klara

Klar

aba

nde

dess

inée

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ – viena įdomiausių jaunosios kar- tos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), jis pelnė Jurgos Iva- nauskaitės ir Patriotų premijas, buvo įtrauktas į 2013 m.kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą,

epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje – iš pradžių piešiami neaiškūs, betnerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charak- teriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališkaenergija. Pati autorė šį kūrinį vadina literatūriniu bande dessinée, komiksu.

Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?

Klara – mergaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, suvargusi paauglė: pagalbinė mo-kykla, ligoninės, alkis, skurdas ir pažeminimas, vienišumas...

Klara – mergina, išlėkusi gyventi pas motiną ir patėvį švedą į tolimą Suomijos salą: atsitiktiniai darbai, salsos klubas, komiksų piešimo pamokos, nauji draugai, meilė...

Klara – jauna moteris, keliaujanti po pasaulio didmiesčius: pluoštai grynųjų, deimantai, balti kostiumai, striptizo klubai, raudonųjų žibintų kvartalai, kokainopėdsakas, truputis kraujo...

Klara – bėganti ir bėganti. Prisiglaudusi Ardėnuose pas senutę bulgarę, ji piešiasavo gyvenimo bande dessinée – baisią pasaką ne vaikams.

„Kodėl bande dessinée? Todėl, kad į nupieštą kraują žiūrėti yra daug paprasčiau.“

Agnė Žagrakalytė

ISBN 978-609-466-070-2

9 786094 660702

Agnė ŽagrakalytėAgnė Žagrakalytė

Klar

a

Agnė Žagrakalytė

band

e de

ssin

ée

VILNIUS 2014

UDK 821.172-31 Ža-16

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Viršelyje panaudotas Agnės Žagrakalytės piešinys

© Agnė Žagrakalytė, 2014© Asta Puikienė, dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-070-2

Turinys(labai paprasta, Klara)

I. SIUŽETAS. Sugalvokite siužetą ........... 7 II. VEIKĖJAI. Nupieškite charakterius ........... 33 III. SPALVOS. Įpilkite jiems kraujo ........... 107

(viskas labai paprasta, Klara)(mes labai ilgai tam ruošėmės)(mes esame kobros ir jaguarės, mes turime dantis,mes turime nagus, mes turime peilių)

I. Si

užet

as

9

Angulemo komiksų festivalis, trys sutartys su mafio-zinėmis leidyklomis – nebėra laiko, o tu dar sugebi šitaip vaikiškai įsisirgti?

Klara šniurkšteli nosim. Rodos, ir saulė žlibina, bet drėgmė iš žemės, įšaknytos laukiniais česnakais. „Madmu-azel, padėkite man atsistoti“, – senoji įsako piktokai, matyt, sušalo ir ji. Kiek laiko čia sėdi ant šito suolelio?

Ardėnai, jos įsitaisė savo bungale, nelyg bunkery, jau visai neblogai, – kas galėjo pagalvoti?

Štai madam Petčeva įsikibo į Klarą smailais lakuotais nagais, įsikirto į parankę, prisekė istorijų – užsimiršusi čia rusiškai, čia prancūziškai, čia neaišku kokia tyliąja marmė-jimo kalba, – o Klarai šalta ir nuobodu vis laukti ir laukti, tad pradžioje mandagiai pasiklausė, dabar jau antra diena snūduriuoja, migdoma madam kerų.

10

Madam vėl po galvos operacijos, madam sūnus vėl labai užsiėmęs, baisiai neturi laiko, baisiai jam reikalai vis dega ir dega, ir sudega, reikalams pardavęs madam namą kiek prakuto, bet reikalų tik daugiau, o madam sėdi sau bungalų skverelyje įsauly, šalia skardžio, viena ir viena čia sėdėti nenori.

„Padėkite man atsistoti“, – taip jos susipažino Briuse-lyje. Klara dūlino Lakeno parku visai apdujusi, suko ratus, girgždindama takelio žvyrą, basučių kulnai klaipėsi, – kur-va tu kurva, – dirželiai įsirėžę į čiurnas, patinusias nuo ilgo ėjimo, kas gi jai galėtų padėti?

Ir tada – padėkite man.Taip Klara parvedė madam Petčevą namo, taip ma-

dam Petčeva parsivedė Klarą.„Arbatos?“ – paklausė, kai ta miela liūdnoka mergi-

na tamsiais bendrabučio koridoriais palydėjo ją į kambarį. Tada mergina apsiverkė, vėliau pasakojo siaubingus daly-kus, prišnypštė pusę popierinių rankšluosčių ritinio, bet Petčeva taip pat buvo tylėjus ilgai ir taip pat norėjo papasa-koti siaubingų dalykų.

Mergaitė gėrė arbatą, kimšo žagarėlius, madam pa-tenkinta sukosi virtuvėje, visai pamiršusi savo susisukusią galvą, pagaliau turėdama ką maitinti, turėdama, kas jos

11

klausosi, keliskart šliukštelėjo slyvų degtinės – ta moka ašaras trėkšti, bet ir gražiai jas išdžiovina.

Miela mergaitė išsimiegojo ir išbimbė, grįžo tačiau po savaitės, paliko rankinę, kimšte prikimštą, senoji net persižegnojo, bet dar po kelių rankinių

apsiprato.

Kada tai pradėjo byrėti? Ar buvo kokių įskilimų, trū-kių? Ar juos laiku užglaisčius dar buvo galima visa pakeisti?

Kada jis ėmė nebesivaldyti? Negalima nesivaldyti.Kada ji ėmė nebesitvardyti? Negalima nesitvardyti.

Susiimk, Klara, susiimkime, nagi.Ką vėl šneka ši moteris?

O, kaip visa buvo, Karlai, – kelionės, taškantis pini-gais, – visada tik grynieji, pluoštai grynųjų, sukamšyti, kur tik kemšasi.

Klara dabar toli.

Suomijos oro uoste perka auskarus, sidabro arkliu-kus, jie klaksi Klaros ausyse – cak cak cak – pati ji it ku-melaitė dailiauodegaitė – štai, atkaukši panelė mandagybė,

12

gaiviai šypsosi muitininkei, nepersistengia, ta cakteli liežu-viu, pritariamai kilsteli nykštį – ak, dienų tų gražumas.

Visos kelionės pilnos džiugių siaubingų dalykų, taip, Klara?

Stokholme ji spėjo nušvisti šypsena, įkvėpti giliai, kuo giliau, bet lėtai – štai štai, šypsosi ji meiliai, šunys krus-teli, siaubą pajutę, siaubo šešėlį po tvankiais kvepalais, bet vėl susilaiko – ša ša, nėra čia jokių šunų, bent prie tavęs ne-artėja, kvėpuok, žerk kaip žergusi, rankinės ne per stipriai laikykis,

laikykis –šypsena, bilietas, kur vykstate, vykstame ten ir atgal,

pas maaamąą, švediškai – gerõs dienõs, gerõs dienõs – šve-diškai.

Grynieji, daug grynųjų, šimtinių tūtelės, gilzių pritu-tinta rankinė – nešti į paštą, siųsti perlaidas.

„O mano laikas teka man pro blakstienas“, – sako senoji, ir Klara veda jau visai nuvargusią moterį atgal prie bungalų, lėtai, takučiu, koja už kojos. Vos judanti senoji, krentanti į laiko duobes, ir Klara, kurią praeitis vis užgriūva.

13

Gegužė, Marokas, Agadyras. Restorano lange jaunas virėjas darinėja siaubingą žuvį, beveik ryklį, ir čia pat kepa.

Visa atrodė milijardą kartų geriau, nei Klara dabar nupieštų. Palmės, dykros, kupsteliai moterų, apsimuturia-vusių iki nosies, už viešbučio užuolaidų – besidaužantis vandenynas, cikados, už sienos – garsiai vokiškai besidul-kinanti porelė. Viskas taip gražu, kad, jei bandai susidėlioti į atmintį iš naujo, – ak, klišių klišė, pigus romaniūkštis.

Apačioje protarpiais ūžia – plauna viešbučio grin-dinį. Saugu čia, jokių bakterijų ir skorpionų, bet jau rytoj Klarą išveš iš šito, kaip Karlas juokiasi, rojaus, jau išsinuo-mota mašina, o Klarai slaptai baisu.

Imuzer Marmuša, siauri kalnų keliai, ratu ir vingiais, karštis, panika, net nutirpsta kūnas,

kvėpuok, Klara, nagi.

Karlas važiuoja neskubėdamas, stoja pakelės krautu-vėse, grįžta nuo argano aliejaus blizgančiom lūpom, duona ir butelis žaliojo aukso – vakarienei, vėriniai paikų karoliu-kų – Klarai. „Imkite šernų statulėlių, išrikiuosite pagal dydį savo sode, gražiai atrodys! – pavymui šaukia prekeivis. – Dar pridėsiu įtaisą vapsvoms baidyti“, –

bet mes neturime sodo, mes turim urvus, ir niekada nežinia, kur jie išrausioti, kurie jų pavojingai įgriuvę.

14

„Mes skubam, neturime laiko!“ – prancūziškai rėkia supykusi Klara.

„Tas, kas skuba, neturi laiko, – jau yra miręs“, – šiur-piai taikliai atsako pardavėjas, jaunas tuaregas.

„Susikišk savo atvirukinę išmintį“, – numarma Klara jau savo kalba, ta neaiškia kalba, kuria kalba supykusi. Lai-minga ir neteisi.

Godumas auga.

Yra tokių pinigų, apie kokius nė nesvajojai, Klara, ir tie pinigai labai lengvai pasiekiami. Nuvažiuoji – ir pasiimi. Reikia tik gerokai pavažinėti.

Visur kalnai – galvą sukantis ir tarpkojį gniaužiantis aukštis – ir slėniai, pilni sūkuriuojančių juodų šiukšlių mai-šiukų.

Grįš pro Tiznitą, vėl bus šaltas vėjas, vandenynas, dy-gliai paduose, kaktusai ir žydinčios šaltos uolų kaktos.

Girgždantys vandens purkštukai.Keptos dorados žvejų kaimelyje.Slėny pažirusios avys, sutankėjančios prie čiaupo, kai

atsuka vandenį.Troškulys ir šiukšlynai, už tvoros kabo nokstantys

mandarinai.

15

Arbata su milžiniškais cukraus gabalais, Klaros stikli-nėje plūduriuoja bitė, kitos skraidžioja aplink.

Naktį neš lėktuvai – tamsos žemėlapiai it vėrinių skrynelės, upių siūlai, ežerų karoliukai, miestų medalikėliai.

Klara škicuoja laimingą praeitį.

Lisabona, „A Severa“, toks à la fado disneilendas. Kol gėrė butelį raudonojo, jiems dainavo ir šoko tautiškai apsi-taisiusi pora – moteriškės sijonas per trumpas, vyro lieme-nė per ankšta, tada suokė drovuolė rožiniais kirpčiukais ir dėdulė – operetinis balsas ir špaginis apsiaustas, tada įvirto giži išsidažėlė, kuri užkulisiuose su visais niovėsi, o dai-nuodama vis užsikosėdavo. Galiausiai susirinko visa tru-pė ir traukė „A Seveeera“, grojo du akiniuoti senučiukai – ir visi nepatenkinti.

Karlas kirto ožiuką, Klara – viščiuką. Vėliau, jau ge-rokai po vidurnakčio, jie klaidžiojo miesto gatvėmis, dan-gus stogų properšose mirgėjo skalbinių vėliavomis. Kažko-kioje skylėje dainuojanti virėja ant stalo jiems taukštelėjo po lėkštę moliuskų, keptų su kiauliena, dar porą vėsių mo-linių uzbonaičių tiršto raudonojo, kad galutinai pasimirštų vakarykštis šlykštus rosé, purslais besispjaudantis Mateus – nuobodžio purslais besispjaudanti vakardiena.

16

Briuselio buto spintose seniai niekas nebetelpa.Klara varsto savo olos duris – viskas sudėliota į

skyrius, nė pėdkelnių gumuliuko nebeįspraustum. Tokia nuobodybė sėdėti dienom užrakintai, laukti ir laukti, nei į miestą, nei maisto nebeišeisi – kada tai nutiko?

O kurgi tu eisi? O ko gi tau trūksta čia be manęs? Be manęs kurgi tu eisi, be manęs kas gi tu būsi?

Ir Klara vėl atveria batų spintą – reiktų viską dar kar-tą perrūšiuoti, reiktų viską perdėlioti, – bus patogiau, kai reikės išsirinkti, bus labai patogu, kai teks skubiai išsirinkti, susirinkti viską, kiek paneši, kai reikės bėgti,

tiesa, Klara?

„Ko tu čia aiškini man dabar“, – garsiai ir piktai sako sau į spintos durų veidrodį Klara, pagarsina muziką ir imasi darbo. Dar sušoka keletą piktų taktų.

Paskutinį kartą Italijoj... Ne, Klara to dar nenori pri-siminti.

Briuselis po Italijos atrodė niaurus. Mieste buvo šal-ta, ledai per saldūs, kinų maistas – tragiškai sūrus, o filmų, kuriuos Klara mielai nusipirktų, tik flamandiškos versijos. Į filmų nuomą geriau neiti, asmens dokumentų bet kur ne-kaišioti.

17

Kol sugalvos.

Karlas ir teisme pasakojo savo gražiausią istoriją apie vargšą albanų berniuką, bėgantį su tėvais, – karo takai, pa-vojingi kalnų tarpekliai, karštis, šaltis, badas ir troškulys, murzina prakaito druska.

Vargšas darbštus berniukas, prasimušęs į žmones, vi-rėjų mokykla, darbas restorane, blogi draugai – ak, negeri draugai sugadino berniuką.

Už ką, už ką gi sodinate vos slystelėjusį jaunuolį?Kodėl vilkinama byla? Kodėl Klarai reikia važinėti

Italijon traukiniais? Lėktuvais tokios dažnos kelionės per brangios.

Karlai, juk mums buvo visai gerai, kas atsitiko, kodėl tu taip toli nuo savo Klaros?

Karlai, o Karlai, ką gi tu dar iškrėtei?Ak, Klara visai visai nusiminusi, Klara pakuoja siun-

tinį, pyragas, Klara nieko apie savo amoureux nežinojo, ne ne, viskas buvo šitaip gražu ir paprasta, o dabar, o dabar...

Kokainas automobilių oro pagalvių ertmėse, gin-kluotas apiplėšimas, keturi dar neįrodyti, pora bylų Belgi-joje, bet Italijai Karlo reikia labiau, ten Karlas pabus sulai-kytas.

18

„Iki pasimatymo, Klara, – sako mylimas Karlas, – ar lauksi manęs, kolei grįšiu?“

Palauk, palauk manęs dar dešimt metų, susirask Tu-rino mieste kvartalą su kinų kirpyklomis, Maroko avialini-jomis ir kavinę, net be iškabos, aplūžusiomis langinėmis, su pilkais plastiko vamzdeliais, kurie kadaise gal švietė.

„Pasėdėk ir palauk manęs“, – sako Karlas.

Turinas. Kavinėje senė padavėja pavargusiom akim su geltonu kuodu – nagi, ko ir kiek dar reikės čia laukti?

Kokia kava, ašaras sunkianti.Virš durų – laikrodis, ciferblate vietoj skaičių nupiešti

paukščiai, vidurnaktis – pelėda. Prie baro – politinis Euro-pos žemėlapis, prie tualeto – Carta del cielo, žvilgios žvaigž-dynų dulkės. Klarai iš kairės dar trys dideli plakatai: abu Žemės pusrutuliai, fotografuoti naktį, krioklio miške ir nuo ledkalnio į vandenį atsispyrusio šokti pingvino nuotrauka.

Puiki kavinė šį kartą, Karlai, – staliukai dengti mar-muro klijuote, nuostabaus purvinumo raudonos servetėlės.

Laukti reikia ilgai, reikia išmokti laukti. Mokytis įsi-dėmėti. Kas pasikeitė, kol laikrodžio rodyklė paglostė zylės

19

nugarą ir brūkštelėjo gandrui per snapą? Kodėl žiūrite į lai-krodį? Gražus laikrodis.

Kiek ilgai galima gerti kavą? Kava su pienu tam ir sugalvota – ilgam kalbėjimui, tylai, kol nusriaubi pieno pūkus.

Jei tik stengsiesi laukti ir lauksi – nieko nebus, vaike. Laimė neateina it rytdienos laikraštis degalinėje po vidur-nakčio. Jei reikia – keisk vėjo kryptį, įmagnetink vėtrunges – laimę reikia šaukti garsiai riaumojant, reikia iš visų jėgų juoktis, lakstyti aukštyn ir žemyn, ten ir atgal, šokti, suktis ratu. Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir kru-tinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungik- lį – šviesa neįsižiebia, jei nekruti.

Lauki ir lauki, nieko kito – tik laukti – ir teišmokusi. Tik laukti ir nesiaikštyti.

Telefonas skimbteli. Laikas kviestis taksi?Sena barmenė žėručiais nusagstytu diržu ir Klara

šiame bare – vienintelės moterys. Visi kiti – rėkaliojantys marokiečiai.

20

PABAIGA

Ar jau dabar pabaiga?

Na, gerai – vežiojo Klara su Karlu kokaino krovinius. Klara ne durna ir viską žinojo. Bet buvo kai kas daugiau. Kaskart daugiau ir daugiau.

Pamenat? Nuotraukose – visad baltais kostiumais, atrodėm it angelai, ir angelai mus sergėjo, ir angelai mus sergėjo ir prisegė žiburėlį, kad sergėti būtų lengviau.

Kaip mes švilpėme sūkuriuodami kalnų takais, greit-keliais, nakties tuneliais, vandens paviršiumi, trėkšdami bangą už džiaugsmą aukštesnę, kiek buvo greičio, svaigulio ir skubėjimo!

Ką dar siuntinėlin įdėti? Pornožurnalų, tris skirtin-gus, užteks, dar šiltą ir vasarinę pižamas, kojinių. Pyrago? Pagal madam receptą?

21

Paskutinįkart nušveičia orkaitės stiklą „Et qu’ça bril-le, – sakydavo Karlas, – tout doit briller. Tout doit être nic-kel, quand tout est nickel, tout est claire.“

Žėrinti Klara žengia iš pašto.„Vargšė sesuo“, – užjaučiamai kraipo galvą tetulė paš-

te, mat Italijos kalėjimo adresas jai šitame kvartale oi pažįs-tamas.

Bet Klara meluoja tau, tetulyte, Klara Karlui daugiau nei sesuo, Klara nėra viena tų susijaukusių seserų, Klara...

Ak, bet argi ne viskas jau baigta?

Dabar metro į Centrinę stotį, iš ten – traukiniu, po žeme, po žeme, tunelių tuneliais – atsitraukia.

Briuselis–Arlanda, iš ten autobusu į Stokholmą, iš ten į Kapelskarą, keltas Kapelskaras–Mariehamnas, 19.00–22.30, o 7.30 rytoj rytą prie viešbučio durų lauks taksi, – ji viską tiksliai apskaičiavo. Bėgte skriste atgal, Ar-landa–Kopenhaga–Briuselis. Bet tai bus rytoj ryte.

Lėktuvo lange upė, išsikėtojus kaip driežė smėlyne. Driežės pilve debesis, debesy – lėktuvo šešėlis.

Šešėlyje aš. Dabar šiek tiek atsipūskim.

22

Atskridusi ji nusišypso apsauginių šuniui. Tarp juo-dų kostiumuotųjų, pabirusių iš rytinių lėktuvų, ji vieninte-lė ryškiai oranžine striuke. Apsauginė strykteli, užtveria jai taką ir ilgai akimis sriegia paso nuotrauką.

„Nusišypsojau šuniui, gal todėl jai kas pasivaide- no“, – taip baigs taksistui pasakoti istoriją Klara šįvakar.

Bet dabar Klarai reikia skubiai prisėsti, įsitaisyti kur nors kavinaitėje, užsisakyti kokteilio su degtine butelaitį – tik ramiai, bet kiek galima greičiau.

Priešais sėdi dvi moterys – jauna ir sena. Jaunoji užsi-kniaubus ant stalo, matyt tik jos nugara ir aukštai iš po dir-žo išsiropštusios raudonos kelnaitės, skustagalvė, ant vieno dilbio juoda žvaigždė, ant kito – milžiniška kaukolė. Užtat kokia gracinga senoji tatuiruotosios pašnekovė – žila rau-donšvarkė, akiniai auksiniais rėmeliais. Draugiškai šneku-čiuojasi.

Visos didelės piktos apsauginės toli, už padūmavusių stiklo užtvarų, visi nedraugiški šunys toli, čia jau ramu,

Klara, kvėpuok.

Ji nebus viena jų, ji nebus viena tų moterų sodriai raudonais veidais, ji nebus moterim skaudžiai mėlynu ir raudonu veidu, kaskart prieš lipdama į keltą ji nusipudruo-ja – apsauginis kremas, makiažo pagrindas, paakių maskuo-

23

klis, skysta pudra, biri pudra, dar kompaktinės ketvirtainis rankinėje šalia nosinių pakelio, jei dalį grožio nušnypštų, – šitas vėjas ledinis, vėjas, suryjantis suktinę, vos ją užside-gi, nugesinantis viską, vos užsidegi, moterys, išsuptos vėjo, Klara, užsupta vėjo, išsupta vėjo, švytinti Klara įžengs į salą, švyti šalta taurė šardonė, kaskart keltui pasvirus su-teliūskuojanti rūgštybė, bet tuoj teks žengti į salą, rūgštim šveičia Klara balso stygas, švytinti Klara turi skambėti it sti-klo varpelis, ledo varpelis bus Klara, ledo varpelė bus, bet viena šių raudonveidžių bobų – niekad o niekad!

„Toli keliavai“, – klausia ir pats sau atsako taksis-tas. Klara skalambteli keletą sostinių, kuo tyresniu bal-su sutilindžiuoja apie karštį ir palmes, ir biurų vėsą. Vėsa ta duži, rodos, ledo karoliai ima smaugti labai nepatogiai jos balsą, vėsos duženos subyra taksistui už apykaklės, tas susigūžia. „Štai ir atvykom“, – sako niūriai. Klara žiotųsi, kaip pratusi, tvirtinti, kad pas motiną užšoks rytoj, mat keliavo ilgai ir reikia šiek tiek... Ir pati savimi paspringsta, iškrenkščia „ačiū“ ir lieka kosėti, ašaros pilasi ir šąla prie skruostų.

„Galėsi paskui su viskuom nusilupti kaip kaukę, – piktai pati save subara ir trepteli, – nagi, užbaikim šį reikalą, pagaliau baikim šitą istoriją.“

24

Peržengęs sieną, kažką pasiimi iš tos vietos, kurion įžengei, vagis negali turėti ramios sąžinės.

Taip rašė poetas kunigas iš Mariehamno, bet Klara nemoka jo kalbos, todėl šio sakinio nesupranta. O mo-tina sako, kad tai labai svarbu, taip svarbu, kad Klara tu-rinti išsiuvinėti karoliukais, kryželiu, auksiniais arnotų siūlais turi išsisiuvinėti šitą sentenciją ir ją pagaliau įsisą- moninti!

„Bet aš nenoriu ilgai ir nuobodžiai siuvinėti kryže- liu, – gailiai prašo Klara, – aš noriu piešti! Aš noriu šokti!“

„Ne, – griežtai sako motina, – tu jau pakankamai pri-sišokai ir prisižaidei, nebandyk man nervų, mergužėle, ži-nok ir pagaliau įsisąmonink, kad kol gyveni mano namuose ir valgai iš mano rankų, man čia savo kvailų vaikiškų norų ne-de-mons-truo-si.“

„Klarute, nagi, tu šaunuolė stipruolė, išsiuvinėk savo senai motinai šiandien vieną raidelę ir galėsi sau piešti“, – romiu bosiuku aiškina patėvis.

Tada dar „Viking Line“ darbuotojas, dabar jau pen-sininkas, Klaros motiną savo švediškon Suomijon išsi-vežė netrukus po to, kai nuvirto po jos kojom apalpęs autobuse.

Turkijoje, Denizlio miesto apylinkėse, – visi teksti-lės fabrikai, Klaros motina ten trankėsi ieškodama ryškių

25

kilpinių rankšluosčių, vonios chalatų, patalynės, gatavų balinių suknių, o švedas, Pamukalėn keliaujantis turistas, – tįst ir pakrito Klaros motinai po kojomis, nuo gretimos sė-dynės nuslydo nuleipęs.

Švedas keliavo turistiškai vienišas. Klaros motina dar kalnuose nužiūrėjo tą romų vyrą ir rožinį jo lagaminą, roži-nį su gėlytėmis ir pudeliais, našliškai liūdnai tas lagaminas atrodė, tad vėliau, kai jau autobuse pamėlusiom lūpom tas vyras nuvirto, ji šaukė stabdyti, bet autobuso vairuotojas tik paspaudė greičiau, per radiją kažką rėkdamas. Kitoje stotyje autobusan įpuolė šeši baltmarškiniai „Metro“ vyrukai ir tą gražų pagyvenusį švedą už pažastų išnešė lauk. Klaros moti-na irgi iššoko – iš smalsumo ir baimės, kad ir jai taip galėtų nutikti kada vienišai bekeliaujant. Dar išgriebė iš bagažo ro-žinį lagaminą, atvilko prie greitosios pagalbos, o turkai ją ir įkėlė kartu, už žmoną palaikę. Tai taip ir nutiko.

Klara Naali iš Mariehamno – taip ji prisistato nau-jiems pažįstamiems. Iš Šiaurės persikėlusi į Šiaurę, iš Mari-jos žemės į Marijos uostą – taip juokėsi, kai motina kraus-tėsi pas patėvį. O dabar nauja pavardė jai visai praverčia.

Viešbutyje ji nesimaivo. „Klara Naali“, – nutęsia administratorė. Klara tvardosi, šypsosi, džiugiai ir atsainiai

26

linkteli lagaminų berniukui ir kiek per skubriai žengia į lif-tą. Lifto smuikuos girdėti, kaip kala Klaros širdis.

Ak, Klara, raminkis.

Lifto veidrody šypsosi baltai nupudruota merga – ogi visai gražutė, juolab tarp šitų žvynuotų kaimiečių. Ir gražutė Klara skimbtelėjusi žengia iš lifto, jos urvo du-rys jau atviros, prie numerio trypčioja nukaitęs bernėkas su uniforma, Klara šypsodama suberia jam saują drėgnų eurų, – sukiš juos į kelto lošimo automatus, koks jos reika-las, kaip linksminasi šitie saliečiai, ji ne viena iš jų, ji saugi savo urve.

Pralenda pro sunkias odos užuolaidas, šonu, kad ne-prileistų šalčio, prasispraudžia į balkoną ir kampe atsitūpu-si, slėpdamasi nuo vėjo

šiaip ne taip prisidega.Vėjo šunys laksto po balkoną ratais, keldami sauso

sniego sūkurius, bet Klarai jau nebešalta.

Klara šią naktį turi urvą, jaukų ir saugų, Klara turi šią naktį olą, sausai prašmatnią. „Labos nakties“, – malo-niai sako ji visoms trims veidrodyje išsirikiavusioms Kla-roms. „Saldžių sapnų, karalaite“, – atsako jos krištoliniais balsais, bet visas krištoliškumas nuslysta odos apmušalais,

27

susigeria į kilimus, suteka po balkono užuolaidom, ir Klara stypčioja lovon, gesina šviesą, kuičiasi kuičiasi kuičiasi, kol susivynioja į kokoną, kol susisuka gūžtą, kol visai nusiplū-kusi krenta akmeniu ir pakimba šiltoje tamsoje.

Klara

Klar

aba

nde

dess

inée

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ – viena įdomiausių jaunosios kar- tos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), jis pelnė Jurgos Iva- nauskaitės ir Patriotų premijas, buvo įtrauktas į 2013 m.kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą,

epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje – iš pradžių piešiami neaiškūs, betnerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charak- teriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališkaenergija. Pati autorė šį kūrinį vadina literatūriniu bande dessinée, komiksu.

Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?

Klara – mergaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, suvargusi paauglė: pagalbinė mo-kykla, ligoninės, alkis, skurdas ir pažeminimas, vienišumas...

Klara – mergina, išlėkusi gyventi pas motiną ir patėvį švedą į tolimą Suomijos salą: atsitiktiniai darbai, salsos klubas, komiksų piešimo pamokos, nauji draugai, meilė...

Klara – jauna moteris, keliaujanti po pasaulio didmiesčius: pluoštai grynųjų, deimantai, balti kostiumai, striptizo klubai, raudonųjų žibintų kvartalai, kokainopėdsakas, truputis kraujo...

Klara – bėganti ir bėganti. Prisiglaudusi Ardėnuose pas senutę bulgarę, ji piešiasavo gyvenimo bande dessinée – baisią pasaką ne vaikams.

„Kodėl bande dessinée? Todėl, kad į nupieštą kraują žiūrėti yra daug paprasčiau.“

Agnė Žagrakalytė

ISBN 978-609-466-070-2

9 786094 660702

Agnė ŽagrakalytėAgnė Žagrakalytė