37

Straipsnyje* nagrinėjami žymaus XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjo kunigo Adolfo Sabaliausko instrumentologiniai darbai. Straipsnio tikslas – palyginti ir įvertinti A. Sabaliausko atliktus senųjų lietuvių etninių muzikos instrumentų tyrinėjimus. Darbo objektu pasirinktos trys svarbiausios muzikos instrumen-tus aprašančios Sabaliausko publikacijos: „Sutartines ir musu muzikos inrankiai“ (1904), „Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzi-ka“ (1911) ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (1916), kurios ly-ginamos chronologine tvarka. Straipsnyje taip pat lyginami visų jo aprašytų instrumentų duomenys. Sabaliauskas savo darbuose tyrinėjo šiaurės rytų Lietuvos senuosius etninius muzikos instru-mentus, kurie tuo metu dar buvo naudojami šio regiono kaimo žmonių buityje. Daugiausia medžiagos jis pateikė apie skudu-čius ir penkiastyges kankles, mažiau – apie ragus, lamzdelį, birbynę, ožragį, trumpai paminėjo daudytes, švilpą ir dūdmaišį. Mokslininkas bandė apibūdinti skirtingų instrumentų derinimo principus, mėgino gilintis į temperuotos ir liaudies muzikos dar-nų skirtumus. 1904 m. Sabaliausko straipsnyje pirmą kartą buvo publikuota keletas lietuvių instrumentinių melodijų, o 1916 m. studijoje – 42 įvairiais instrumentais atliktų kūrinėlių transkripci-jos. Mokslininkas surinko ir savo folkloriniuose darbuose aprašė sparčiai nykstančią senąją etninio muzikavimo tradiciją. Šian-dien galima teigti, kad pirmieji muzikos instrumentų ir sutarti-nių tyrinėjimai buvo labai svarbūs XX a. pradžioje gimstančiai lietuvių folkloristikos mokyklai, jie turėjo ir tebeturi neįkainojamą vertę ir XX–XXI a. lietuvių etnomuzikologijos mokslui.

Į VA D A S

Adolfas Sabaliauskas (1873–1950) – viena iškiliausių ir visapusiškiausių XX a. pradžios Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybių. Jis – ir kunigas, ir poetas, vertėjas, kultūrinių ryšių puoselėtojas, taip pat ir vienas žymiausių to laikotarpio lietuvių folkloro rinkėjų ir tyrinėtojų. A. Sabaliauskas pirmasis aprašė ir publikavo ne tik šiaurės rytų Lietuvos giedamąsias sutartines, bet ir etninius instrumentus, instrumentinę muziką.

Pirmą kartą lietuvių muzikos instrumentus XVI a. pabaigoje išvardijo Jonas Bretkūnas1. Aprašinėdami lietuvių buitį, kalbą,

RŪTA ŠIMONYTĖ-ŽARSKIENĖ

Adolfas Sabaliauskas ˇ pirmasis lietuviù

liaudies instrumentinés muzikos tyrinétojas

papročius, lietuvių naudojamus muzikos instrumentus, paminė-jo ir trumpai aprašė: XVII a. pabaigoje Theodoras Lepneris2, XVIII a. viduryje – Pilypas Ruigys3, XIX a. I pusėje – XIX a. viduryje – Simonas Daukantas4, Liudvikas Adomas Jucevičius5, Józefas Ignacas Kraszewskis6, Eustachijus Tyszkiewiczius7 ir kt., XIX a. pabaigoje – Christianas Bartschas8, Helene ir Francas Oskaras Tetzneriai9 ir kt. Kai kuriuos lietuvių etninius instrumentus tyrinėti ir lyginti su kitų tautų panašiais muzikos instrumentais bei teoriškai apibendrinti turimą medžiagą XIX a. viduryje bandė F. A. Gottholdas10 ir Aleksejus Vladimirskis11, XIX a. pabaigoje – A. S. Famincynas12. Šie mokslininkai rėmėsi ankstesnių autorių duomenimis, muziejine medžiaga, todėl jų darbuose apstu netikslumų ir netgi absurdiškų teiginių. Panašiai vertintini ir XX a. pradžioje pasirodę A. Sabaliausko amžininkų Michalo Brensztejno13 ir Nikolajaus Privalovo darbai14.

ETNOLOGINIAI-FOLKLORISTINIAI ADOLFO SABALIAUSKO DARBAI

A. Sabaliausko darbus, nagrinėjančius lietuvių liaudies instrumentus, galima vadinti pirmosiomis iš tiesų patikimomis publikacijomis, nes jis skelbia savo paties surinktą folklorinę medžiagą. Kilęs iš sutartinių ir skudučių krašto – šiaurės rytų Aukštaitijos, jau nuo 1892 m. jis užrašinėjo giedamąsias su-tartines, dainas, smulkiąją tautosaką, instrumentinę muziką gimtosiose Biržų ir kaimyninėse Vabalninko, Papilio, Kvetkų, Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. Pirmasis A. Sabaliausko dar-bas „Sutartines ir musu muzikos inrankiai“15 pasirodė 1904 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1911 m. buvo išspausdinta Lie-tuvių mokslo draugijos metiniame susirinkime Vilniuje (1910 m. liepos 12 d.) skaityta paskaita „Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika“16. Šis straipsnis kiek patikslintu pavadinimu „Apie Žie-mių-rytiečių lietuvių tautinę muziką ir muzikos instrumentus“ buvo išleistas ir atskiru leidinėliu17. Paskaita susilaukė didelio dėmesio, nes Sabaliauskas buvo pasikvietęs į Vilnių savo dėdę Biržų krašto muzikantą Mykolą Paliulį, kuris pademonstravo aptariamus muzikos instrumentus ir jais griežiamus kūrinėlius. 1911 m. buvo publikuotas ir A.R. Niemio ir A. Sabaliausko

ŽIEMGALA

Kanauninkas, tautosakininkas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta

38

veikalas „Lietuvių gaidos ir giesmės Šiaur-rytinėje Lietuvoje“18. Jo pratarmėje pateiktos glaustos žinios apie instrumentus su-tampa su minėtų publikacijų, todėl šiame straipsnyje jos nebus gvildenamos. Paskutinis Sabaliausko darbas – didelės apimties vokalinės ir instrumentinės muzikos antologija „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“19, išleista 1916 m. Helsinkyje. Joje lygina-ma minėtuose trijuose pagrindiniuose A. Sabaliausko darbuose pateikta instrumentologinė medžiaga ir jos tyrinėjimai.

INSTRUMENTOLOGINIAI TYRINĖJIMAI

Pirmajame (1904) straipsnyje A. Sabaliauskas aprašo aštuonis šiaurės rytų Aukštaitijos apylinkėse užsilikusius ins-trumentus – kanklius (kankles), skudučius, ragus, lamždį (lamz-delį), ožio ragą, birbynę, švilpą ir kūlinę su ūku (dūdmaišį). Jis rašo, kad kūlinės su ūku pats jau nebematęs ir ją apibūdinęs pagal žmonių, kurie yra ją matę ir girdėję ja grojant, pasako-jimus 20. Todėl šio instrumento aprašas labai trumpas ir ne-konkretus. Beje, 1916 m. darbe Sabaliauskas šio instrumento nebemini. Įdomu tai, kad tame pačiame leidinyje „Lietuvių tauta“ (1911) iš karto po Sabaliausko straipsnio (jame pakar-tota minėta medžiaga apie kūlinę su ūku) eina kunigo Juozo Žiogo publikacija „Apie kūlinę su ūku“ su paantrašte: „prie kun. A. Sabaliausko straipsnio“21. Žiogo duomenimis, „kulinė su ūku“, kitaip vadinama „dūda“, arba „Labanoro dūda“, gan plačiai tebėra iki šiol naudojama tulose vietose Vilniaus guber-nijoje irgi kiek Kauno gub., Ežerėnų apsk.“ Jis tiksliai ir išsamiai aprašo instrumento konstrukciją: išskiria keturias pagrindines jo dalis (kūlinę (maišą), pūtiklį, žaleiką (birbynę), ūką) ir jas api-būdina, pateikia instrumento fotografiją22. Sabaliausko teiginį, esą šis instrumentas anksčiau buvo naudojamas ir šiaurės rytų Lietuvoje, paremtų ir duomenys, kad šiame krašte paplitusioje kolektyvinėje sutartinėje „Buvo dūda Vilniuj“ apdainuojama bū-tent kūlinė dūda, kuri taip pat buvo vadinama ir Vilniaus dūda.

Kalbant apie kankles ir kai kuriuos kitus instrumentus reikia pažymėti, kad 1904 m. Sabaliausko darbe medžiagos apie juos pateikta gerokai mažiau ir ji išdėstyta gana netvarkingai, nesilai-kant kokios nors mokslinės sistemos. Tačiau čia randame vaizdin-

gų apibūdinimų, autoriaus vaikystės prisiminimų ir kitokių duome-nų, kurių nėra vėlesniuose darbuose. Pavyzdžiui, kanklių balsas „nėra skardus, bet neapsakomai skurdus ir užgaunąs širdį, kaip anot Baranauskio kiekviena Lietuvos daina. Atmenu – kokių 6 metų būdamas – susirietęs ant suolo ir nosį ant stalo užkabinęs, adynomis klausydavau savo dėdės kankliavimo; penki, regis, tik tonai, vienok nors ilgiausis jų klausimas, niekuomet nenusi-bozdavo“23. Šiame darbe daugiau žinių pateikta ir apie burtus, kuriuos reikėjo atlikti, kad kanklės geriau skambėtų, kaip antai: …eidavo miškan medžio kirstų kankliams, kad arba dainuodavo, arba šventas giesmes giedodavo…24 Vėlesniuose darbuose pa-liktas tik sakinys, kad žmogus bėgęs į mišką kankliams medžio tuo metu, kai į kapus lydėję jo tėvą. Beje, pirmajame straipsnyje Sabaliauskas teigia, kad ant šių kanklių buvo išpjauti 1764 m., o vėlesniame darbe mano, kad galėjo būti 1780 m.25 Kanklių burtų ir prietarų visai nerandame 1916 m. publikacijoje. Šią temą tęsė ir dar daugiau duomenų (ne tik apie kanklių gamybos, bet ir kankliavimo prietarus) pateikė Zenonas Slaviūnas studijoje „Lie-tuvių kanklės“ (1937)26. Romualdas Apanavičius, pasiremdamas šių autorių duomenimis, 1986 m.27 iškėlė kanklių kaip luotelio ir karsto – senovinių laidojimo priemonių kelionei į aną pasaulį – modelio kilmės hipotezę, kurią plėtojo ir vėlesniuose darbuose28.

Iš visų pateiktų instrumentų 1904 m. straipsnyje detaliausiai aprašomi skudučiai. Apibūdindamas jų konstrukciją, Sabaliaus-kas pabrėžia, kad prie komplekto priguli būtinai penki skudučiai, išvardija jų pavadinimus ir pastebi, kad prie penktojo – untytės pridedama dar viena dūdelė, už pirmąją, anot folklorininko, čielu tonu laibesnė. Kiek toliau jis rašo girdėjęs, kad būdavo dar du žemesni už untytę skudučiai, vadinami ūkais29. Antrajame (1911) darbe Sabaliauskas pateikia šiek tiek kitokius nei ankstesniame straipsnyje aštuonių skudučių vardus, kurie, pasak jo, sutampa su didžiausios skudučių kompozicijos „Septyniõs“ melodijomis30, tačiau abiejuose darbuose nenurodo nei iš kokio pateikėjo, nei kurioje vietovėje užrašyti šie duomenys. 1916 m. darbe tyrinė-tojas, išvardydamas vabalninkėnų ir biržiečių skudučių atskirų dūdelių vardus, aiškiai parodo, kad skirtingose vietovėse skiriasi ne tik skudučių pavadinimai, bet ir rinkinio dūdelių skaičius (va-

Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta darbo kabinete. Apie 1935. Iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių

KULTŪROS PAVELDAS

39

balninkėnų skudučių rinkinį sudaro aštuonios, o biržiečių – šešios dūdelės), ir atkreipia dėmesį, kad biržiečiai ūkų (žemiausiųjų skudučių) nenaudodavę31. Stasys Paliulis studijoje „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai“ (1959) pateikia dar ir salamiestėnų, kupiškėnų, pandėliečių ir papiliečių vartojamus skudučių rinkinių atskirų vamzdelių vardus32. Grįž-tant prie 1904 m. Sabaliausko darbo, reikia pažymėti, kad čia pirmą kartą paskelbtos lietuvių liaudies instrumentinės muzikos melodijos. Tai dviejų skudučių kūrinėlių – „Untytės“ ir „Eitinės“ gaidos. Čia randame ir vertingą pastabą, kurios nėra vėlesniuose darbuose, kad „Untytės“ tempas turi būti toks, „kaip kad žmogus eina keliu ilgoje kelionėje“33. 1911 m. apibūdindamas kompozi-cijos „Septyniõs“ („Untytės“ variantas – aut.) populiarumą ir, be abejonės, tempą, folklorininkas mano, kad ją būtų galima pava-dinti tautiškuoju maršu34. Šį jo teiginį patvirtino ir Paliulio duome-nys, kad „Untytė“ Kupiškio apylinkėse buvo vadinama skudučių maršu35. Pirmajame Sabaliausko straipsnyje įdėtas aprašomus instrumentus – kankles, skudučius, ragą (medinį trimitą), birbynę, ožio ragą, švilpą (vaikų švilpynę) iliustruojantis piešinys. Tą patį šiek tiek pakoreguotą ir papildytą piešinį36 matome ir 1916 m. darbe (žr. iliustraciją). Šiame leidinyje išspausdinta ir dar keletas piešinių, kuriuose atvaizduoti senaisiais liaudies instrumentais (kanklėmis, skudučiais, švilpa ir ragais) grojantys muzikantai.

Aprašydamas ragus, Sabaliauskas visose publikacijose pažymi, kad penkiais mediniais ragais pučiamos tos pačios, kaip skudučių, melodijos, ir jie vadinami tokiais pat vardais, kaip ir skudučiai. Pirmajame darbe autorius nusistebėjo, kodėl medinės triūbos vadinamos ragais, ir spėjo, kad seniau tam tikslui galėjo būti naudojami didelių gyvulių ragai37. Šią hipotezę jis toliau plėtojo 1911 m. publikacijoje ir iškėlė prielaidą, kad „lietuvis, užėjęs, jog kiauras ragas pučiamas išduoda balsą, ir jį visų pirma pradėjęs vartoti muzikos tikslu, paskui kiekvieną triūbą, išduodančią balsą, vadino ragu“38. Jis netgi pateikia savitą terminiją39 siūlydamas pučiamųjų instrumentų muziką vadinti ragų muzika, taip, kaip vadina latviai (ragu muzikis). Giesmėms (sutartinėms) pūsti naudojama, anot Sabaliausko, kita „ragų rūšis“40 – dvi ilgesnės triūbos, vadinamos daudy-tėmis. Šio instrumento jis plačiau neaprašo, tik pažymi, kad ilgesniąja daudyte paprastai išpučiami trys garsai, o trumpes-niąja – du. 1904 m. darbe autorius paminėjo piemens pučiamą ragą ir vaizdžiai nupasakojo jo besiklausant patirtus jausmus (šių duomenų vėlesniuose darbuose neberandame).

Apibūdindamas lamždžio, ožio rago ir birbynės konstruk-ciją, pirmajame straipsnyje Sabaliauskas nurodė, kad šie ins-trumentai turi po keturias skylutes ir išduoda po penkis garsus, kurie suderinti kaip penkiastygis41 (taip jis vadina pentachor-dą – diatoninę penkių natų seką – aut.). Savo teiginį apie šių trijų instrumentų derinimą jis paneigė 1911 ir 1916 m. darbuose, kuriuose rašė, kad lamždis (vamzdis), birbynė ir ožragis turi tik po tris skylutes42, taigi juos pučiant galima išgauti keturis, o ne penkis skirtingo aukščio garsus. Jau pirmojo darbo pradžioje Sabaliauskas iškėlė ir savo tyrimais bandė pagrįsti hipotezę, kad senosios lietuvių muzikos pamatas yra penkiastygis d-e-f-g-a. Ir nors, kaip matėme, jau 1911 m. publikacijoje jis pats šią mintį iš dalies paneigė, o 1916 m. darbe ji tarsi visai pranyko, tačiau į tokius faktus, kaip antai, kad šiaurės rytų aukštaičių kanklės dažniausiai turi penkias stygas, skudučių rinkinys bū-tinai turi susidėti iš penkių pamatinių dūdelių, o daugiau gali ir nebūti, ragų komplektą sudaro penki ragai, atkreipė dėme-sį ir vėlesni tyrinėtojai43. Čia dar būtų galima pridurti ir tai, kad dauguma daudytėmis ir skudučiais pučiamų giedamųjų

sutartinių sudarytos taip pat iš penkių garsų. Peršasi mintis, kad skaičius penki, kurį galbūt išreiškė penki garsai, buvo svarbus šio regiono etniniame muzikavime ir galėjo turėti tam tikrą simbolinę prasmę44. Šių penkių garsų seka, arba penkias-tygis, pasak Sabaliausko, derinamas tokia tvarka: tonas-pusto-nis-tonas-tonas (d-e-f-g-a). Tačiau jis pastebėjo, kad pustonis tarp e ir f yra kur kas didesnis nei temperuotame derinime: ...tas pustonis mi-fa nėra taip mažas kaip ant mūsų fortepionų ir fisharmonijų, taip kad kartais galima manyti, jog ten visas (čielas) tonas45. Akivaizdu, kad Sabaliauskas pastebėjo esminį etninio intonavimo bruožą46. Pasak Apanavičiaus, etninis into-navimas paremtas ne temperacija, o natūralia akustine gama, pagal kurią tonai būna siauresni, o pustoniai – platesni, taigi jų skirtumai tarsi susiniveliuoja. Todėl, jo manymu, etninės mu-zikos garsynai labiau laikytini ne diatoniniais, o anhemitoniniais, bepustoniniais47. Būtent šitaip, 1937 m. Slaviūno duomenimis, aukštaičiai derino penkiastyges kankles48.

1911 m. Sabaliausko publikacijoje49 buvo pateikta gausiau-sia ir išsamiausia instrumentus aprašanti medžiaga. Palyginti su pirmuoju, šis darbas jau yra kur kas moksliškesnis. Instru-mentai aprašomi tam tikra tvarka, pradedant nuo konstrukcijos, toliau – atlikimo būdai, derinimas, repertuaras, funkcijos. Čia nagrinėjamus instrumentus Sabaliauskas suskirstė į styginius ir pučiamuosius arba, kaip jis vadina, „stygų“ ir „pūtimu iš-duodančiuosius balsą“50. Jis nurodė, kad kanklėmis, be kitų melodijų, buvo skambinamos keturinės giesmės (sutartinės), pateikė šešių skudučiais pučiamų kompozicijų pavadinimus. Į akis krinta ir Sabaliausko noras labiau įsigilinti į skudučių ir kitų

Leidinio Adolfas Sabaliauskas. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, Helsinkai, 1916, iliustracija

ŽIEMGALA

40

instrumentų derinimą: …žmonės sodiečiai, nežinodami gamtos sąstato, visaip derina, kiekvienas, kaip jam regis geriausiai: vienas derina beveik vienais pustoniais, o antras vien čielais to-nais…51 Straipsnyje randame ir suaugusiųjų instrumento švilpos aprašymą (1904 m. trumpai buvo paminėta vaikų švilpa (švil-pukas)). Autorius apibūdina jos gamybą, konstrukciją, savitą, tik šiam instrumentui būdingą atlikimo būdą. Pažymėtina, kad tas švilpos aprašas yra vienintelis; vėlesni autoriai, norėdami apibūdinti šį instrumentą, tik pakartojo Sabaliausko pateiktą me-džiagą. Ir tai nenuostabu, nes, kaip sužinome iš jo pusbrolio S. Paliulio prisiminimų52, Sabaliauskas šiuos duomenis užrašė iš Stanislovo Valacko – garsaus liaudies muzikanto, kuris, be kitų instrumentų, puikiai grojo ir švilpa. Sabaliausko darytą šio mu-zikanto nuotrauką Paliulis 1959 m. išspausdino savo knygoje53.

1916 m. darbe54 instrumentų apibūdinimai dar glaustesni ir, sakyčiau, konkretesni, aiškesni. Gal net per daug sutrum-pinti ragų ir daudyčių, vamzdžio (lamzdelio), ožio rago apra-šai, tačiau bandoma dar labiau gilintis į kanklių ir skudučių derinimo būdus. Sabaliauskas lygino trijų skirtingų muzikantų (Mykolo Paliulio, Martyno Klibo ir Jurgio Krisikėno) skudučių rinkinių derinimą, atkreipė dėmesį į paskudučiuotų ir pagiedotų tų pačių sutartinių intervalikos skirtumus: skudučiuose tarpai nelygūs, todėl vyrai prieš pradėdami skudučiuoti, ypač keturi-nes, ilgai mėgina, kol parenka tinkamus giesmei skudučius55. Palyginimui tekste pateiktos vokalinės šių sutartinių versijos, o paskudučiuotosios spausdinamos drauge su kitomis melo-dijomis. Ypač didelę vertę turi šioje knygoje paskelbtos 42 instrumentinės melodijos: 3 – kanklių, 20 – skudučių, 2 – ragų, 1 – piemenų rago (rago-daudytės), 10 vamzdžio (lamzdelio), 1 – švilpos, 2 – griežynės (smuiko) ir 3 – armonikos56. Šį darbą pratęsė Slaviūnas, 1935–1941 m. į fonografo plokšteles įrašęs 33 kanklių, 3 skudučių, 4 ragų, nemažai lamzdelio, birbynės, ožragio, smuiko ir kitais instrumentais atliekamų melodijų57, ir Paliulis, pučiamųjų instrumentų antologijoje (1959) paskelbęs 366 skudučių, ragų, daudyčių, lamzdelio, ožragio, birbynės ir kitų instrumentų melodijų transkripcijas58.

P A B A I G A

Šiandien sunku pasakyti, kodėl savo darbuose, ypač pirma-jame, A. Sabaliauskas aiškiai vengė termino „muzikos instrumen-tai“ ir vietoj jo vartojo terminą „muzikos inrankiai“ (įrankiai)59. Gal todėl, kad norėjo pabrėžti jų primityvumą, o gal – unikalumą?61

Akivaizdu, kad tyrinėtojas norėjo juos atskirti nuo armonikos, smuiko, vargonų ir kitų profesionaliųjų ir atneštinių liaudies muzi-kos instrumentų. Nors Sabaliauskas į rinkinį įdėjo ir keletą smuiku ir armonika pagriežtų polkų (moksliniu požiūriu tai buvo teisin-ga, nes atspindėjo tikrąją XX a. pradžios šiaurės rytų Lietuvos sodžiaus instrumentinės muzikos padėtį), tačiau jis su širdgėla pažymėjo, kad naujieji muzikos instrumentai išstumia senuosius: ...baigia jie nykti, ypač kankliai ir skudučiai su ragais, o su jais ir tos senos originalinės melodijos ir kompozicijos. Jų vietą užima armonika ir smuikas62. Išėmus vamzdį ir birbynę, visi kiti senieji muzikos instrumentai labai retai bevartojami. Už dešimties metų vargiai kas juos sodžiuje beužeis. Jų vietą užėmė griežynė (skripka), armonika ir kiti dabartiniai instrumentai63. Sabaliaus-ko tyrinėjimų tikslas kaip tik ir buvo aprašyti senuosius, šiam kraštui savitus etninius, arba, kaip jis vadina, tautos muzikos, instrumentus. Aptarus ir palyginus instrumentologinius Adolfo Sabaliausko darbus akivaizdu, kad, nebūdamas nei profesio-nalus mokslininkas, nei muzikas, jis neišvengė kai kurių klaidų ir netikslumų. Pradėdamas 1911 m. straipsnį, jis rašo, kad nori ištaisyti dėl žinių trūkumo 1904 m. publikacijoje įsivėlusias klai-das, kurios paaiškėjo tęsiant folkloro tyrinėjimus. Šių dienų moks-lininkui etnomuzikologui visi Sabaliausko straipsniuose esantys duomenys apie šiaurės rytų aukštaičių instrumentinę muziką turi neįkainojamą vertę. Labai svarbu yra tai, kad jis aprašė dar gyvą tradiciją, kurioje pats dalyvavo ir stebėjo, todėl jo darbuose išdėstyti esminiai šio krašto instrumentinio muzikavimo bruožai.

I Š VA D O S

Adolfas Sabaliauskas pirmasis aprašė ir gvildeno šiaurės rytų Lietuvos muzikos instrumentus ir instrumentinę muziką.

Visuose jo darbuose pateikti duomenys yra autentiški ir patikimi, kadangi jis pats juos surinko ir buvo puikus šio Lietu-vos regiono etninės muzikos žinovas. Taip pat didelę vertę turi ir pirmą kartą publikuotos instrumentinių melodijų transkripcijos.

Daugumą A. Sabaliausko instrumentologiniuose darbuo-se iškeltų prielaidų patvirtino vėlesni – XX a. vidurio – XXI a. pradžios – etnomuzikologiniai tyrimai.

LITERATŪRA

1. Apanavičius R. Kanklių kilmė ir baltų bei Baltijos finų etnogenezė, Moks-las ir gyvenimas, 1986, nr. 11.

2. Apanavičius R. Kanklės – Narvos kultūros reliktas, Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje, Kaunas, 1989.

3. Apanavičius R., Alenskas V. ir kt. Senosios kanklės ir kankliavimas, Vil-nius, 1994.

4. Apanavičius R. Etnointonavimas, Mokslinės konferencijos, skirtos Jono Švedo 85-mečiui, Tradicija ir novatoriškumas meninėje kūryboje me-džiaga, Klaipėda, 1994.

5. Apanavičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instru-mentinė muzika, Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Kon-ferencijos, skirtos lietuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vil-nius, 1996.

6. Apanavičius R. Etninė muzika (Teorijos klausimai), Darbai ir dienos, nr. 25, Kaunas, 2001, p. 7–38.

7. Bartschas Ch. Dainų balsai, Vilnius, 2000.8. Biblia tatai esti wisas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per

Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie, 1590, (Rankraštis), VI d.

Adolfo Sabaliausko kapavietė. Mieleišiai. Širvėnos sen. Biržų r. Panevėžio aps. 2008. VD ŽL

KULTŪROS PAVELDAS

41

9. Brensztejn M. Przyczynki do etnografji Litwy, Rocznik Towarzystwa Pr-zyjaciól Nauk w Wilnie, Warszawa, 1907.

10. Daukantas S. Raštai, t. I., Vilnius, 1976.11. Der preusche Littauer oder Vorstellung der Nahmens - Herleitung,

Kind - Tauffen, Hochzeit, Leibes und Gemüths - Beschaffenheit, Klei-dung, Wohnung, Nahrung und Acker - Bau, Speise und Tranck, Spra-che, Gottes - Dienst, Begräbnisse und andere derleichen Sachender Littauer in Preusen kürzlich zusammen getragen von Theodoro Le-pner, Danzig, 1744.

12. Gotthold F.A. Ueber die Kanklys und die Volksmelodien der Litauer, Neue Preussische Provinzial–Blätter, Königsberg, 1847, nr. 4.

13. Jucevičius L.A. Raštai, Vilnius, 1959.14. Kraszewski J.I. Litwa, starozytne dzieje, ustawy, język, wiara, obyczaje,

pieśni, prsysłowia, podania i t. d., t. 1, Warszawa, 1847. 15. Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai, Suda-

rė ir paruošė S. Paliulis, Vilnius, 1959.16. Littauisch-deutsches und deutsch–littauisches Lexicon… Nebst einer

Historischen Betrachtung der littauischen Sprache, wie auch einer… Grammatick… gesammelt von Philipp Ruhig…, Königsberg, 1747.

17. Niemi A.R., Sabaliauskas A. Lietuvių gaidos ir giesmės Šiaur-rytinėje Lietuvoje, Helsinkai, 1911.

18. Paliulis S. Apaščios apylinkių liaudies muzikantai, Aš išdainavau visas daineles, t. I, Vilnius, 1985.

19. Paliulis S. Sutartinių ir skudučių keliais, Aš išdainavau visas daineles, t. II, Vilnius, 1988.

20. Paliulis S. Iš atsiminimų apie kun. Adolfą Sabaliauską-Žalią Rūtą, Etni-nės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Konferencijos, skirtos lie-tuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vilnius, 1996.

21. Ramoškaitė-Sverdiolienė Ž. Adolfo Sabaliausko įnašas į muzikinę fol-kloristiką, Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Konferencijos, skirtos lietuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliaus-ko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vilnius, 1996.

22. Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai, Dirva-Žinynas, Shenandoah, 1904, Nr. 4.

23.Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika, Lietuvių tauta, L. Mokslo draugijos raštai, kn. II, dalis I, Vilnius, 1911.

24. Sabaliauskas A. Apie Žiemių-rytiečių lietuvių tautinę muziką ir muzikos instrumentus, Vilnius, 1911.

25. Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, Helsinkai, 1916, 231 p.26. Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, Tautosakos darbai, t. III, Kaunas, 1937.

27. Sliužinskas R. Lietuvių etnomuzikologinės terminijos ypatybės kun. A. Sa-baliausko (1873–1950) darbuose, Soter, Nr. 7 (35), Kaunas, 2002.

28. Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimo ištakos, Darbai ir dienos, nr. 25, Kaunas, 2001.

29. Tetzner F.und H. Dainos. Litauische Volkgesänge, Leipzig, 1897.30. Tyszkiewicz E. Birźe. Rzut oka na przeszłość miasta, zamku i ordinacyj,

St. Pet., 1869.31. Žiogas J. Apie „kulinę su ūku“, Lietuvių tauta, L. Mokslo draugijos raš-

tai, kn. II, dalis I, Vilnius, 1911.32. Владимирский А. О законах музыкальной гармоний и национальных

музыкальных инструментах, доставленных на этнографическую выставку, Сборник антропологическиx и этнографических статей о России и стра-нах eй принадлежащих, Москва, 1868.

33. Привалов Н.И. Музыкальные духовые инструменты русского народа: Свистящие инструменты, С. Петербург, 1908, p. 102–103; Н. Прывалаў, Народныя музычныя iнструменты Беларусi, Мiнск, 1928.

34. Фаминцын А.С. Гусли. Русскiй народный музыкальный инструментъ, Санктпетербург, 1890.*Straipsnis buvo paskelbtas „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suva-

žiavimo darbų“ t. 19, II knygoje. Vilnius, 2005, p. 697–709.

1 Biblia tatai esti wisas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie, 1590, (Rankraštis), VI d., p. 135.

2 Der preusche Littauer oder Vorstellung der Nahmens - Herleitung, Kind - Tauffen, Hochzeit, Leibes und Gemüths - Beschaffenheit, Kleidung, Wohnung, Nahrung und Acker - Bau, Speise und Tranck, Sprache, Got-tes - Dienst, Begräbnisse und andere derleichen Sachender Littauer in Preusen kürzlich zusammen getragen von Theodoro Lepner, Danzig, 1744, p. 94–97.

3 Littauisch–deutsches und deutsch–littauisches Lexicon… Nebst einer His-torischen Betrachtung der littauischen Sprache, wie auch einer… Gram-matick… gesammelt von Philipp Ruhig…, Königsberg, 1747, 424 p.

4 Daukantas S. Raštai, t. I., Vilnius, 1976, p. 477–479.5 Jucevičius L.A. Raštai, Vilnius, 1959, p. 211–213.6 Kraszewski J.I. Litwa, starozytne dzieje, ustawy, język, wiara, obyczaje,

pieśni, prsysłowia, podania i t. d., t. 1, Warszawa, 1847, p. 293.7 Tyszkiewicz E. Birźe. Rzut oka na przeszłość miasta, zamku i ordinacyj,

St. Pet., 1869, p. 21.8 Bartschas Ch. Dainų balsai, Vilnius, 2000, p. 343–349.9 Tetzner F.und H. Dainos. Litauische Volkgesänge, Leipzig, 1897, p. 63.

Širvėnos ežeras. Biržų r. Panevėžio aps. 2007. VD ŽL

ŽIEMGALA

42

10 Gotthold F.A. Ueber die Kanklys und die Volksmelodien der Litauer, Neue Preussische Provinzial–Blätter, Königsberg, 1847, Nr. 4, p. 241–256.

11 Владимирский А. О законах музыкальной гармоний и национальных му-зыкальных инструментах, доставленных на этнографическую выставку, Сборник антропологическиx и этнографических статей о России и стра-нах eй принадлежащих, Москва, 1868, p. 152–168.

12 Фаминцын А.С. Гусли. Русскiй народный музыкальный инструментъ, Сан-ктпетербург, 1890, 135 p.

13 Brensztejn M. Przyczynki do etnografji Litwy, Rocznik Towarzystwa Przyjaciól Nauk w Wilnie, Warszawa, 1907, p. 133–143.

14 Привалов Н.И. Музыкальные духовые инструменты русского народа: Свистящие инструменты, С. Петербург, 1908, p. 102–103; Прывалаў Н. На-родныя музычныя iнструменты Беларусi, Мiнск, 1928, p. 4–6.

15 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai, Dirva-Žinynas, Shenandoah, 1904, nr. 4, p. 25–39.

16 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika, Lietuvių tauta, L. Mokslo draugijos raštai, kn. II, dalis I, Vilnius, 1911, p. 96–108.

17 Sabaliauskas A. Apie Žiemių-rytiečių lietuvių tautinę muziką ir muzikos instrumentus, Vilnius, 1911, 15 p.

18 Niemi A.R., Sabaliauskas A. Lietuvių gaidos ir giesmės Šiaur-rytinėje Lietuvoje, Helsinkai, 1911, 357 p.

19 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, Helsinkai, 1916, 231 p.20 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.21 Žiogas J. Apie „kulinę su ūku“, Lietuvių tauta, L. Mokslo draugijos raštai,

kn. II, dalis I, Vilnius, 1911, p. 108–110.22 Ten pat.23 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.24 Ten pat.25 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.26 Slavinskas Z. Lietuvių kanklės, Tautosakos darbai, t. III, Kaunas, 1937,

p. 244–318.27 Apanavičius R. Kanklių kilmė ir baltų bei Baltijos finų etnogenezė, Moks-

las ir gyvenimas, 1986, nr. 11, p. 18–19. 28 Apanavičius R. Kanklės – Narvos kultūros reliktas, Liaudies kūrybos pali-

kimas dabarties kultūroje, Kaunas, 1989, p. 65–73; Apanavičius R., Alens-kas V. ir kt. Senosios kanklės ir kankliavimas, Vilnius, 1994, p. 12–43.

29 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.30 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.31 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VII.32 Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai. Sudarė

ir paruošė S. Paliulis, Vilnius, 1959, p.12–13. 33 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.34 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.35 Paliulis S. Apaščios apylinkių liaudies muzikantai, Aš išdainavau visas

daineles, t. I, Vilnius, 1985, p. 90–150; Paliulis S. Sutartinių ir skudučių keliais, Aš išdainavau visas daineles, t. II, Vilnius, 1988, p. 31–78.

36 1916 m. Sabaliauskas pateikia dviejų švilpų piešinius: vaikų švilpos arba švilpynės (7b) ir švilpos, kuria grodavo suaugusieji (7a). 1905 m. paskelb tame piešinyje matome tik vaikų švilpą (švilpynę), kurią autorius vadina tiesiog švilpa.

37 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.38 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.39 A. Sabaliausko muzikinės folkloristikos darbuose vartojamus terminus

gvildeno etnomuzikologas Rimantas Sliužinskas. Žr.: Sliužinskas R. Lietuvių etnomuzikologinės terminijos ypatybės kun. A. Sabaliausko (1873–1950) darbuose, Soter, nr. 7(35), Kaunas, 2002, p. 105–116.

40 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.41 Ten pat.42 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika; Sabaliauskas A.

Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VIII.43 Algirdo Vyžinto nuomone, lietuviams skudučiuojant buvo svarbūs penki

skirtingo aukščio (pvz., laipsniškai aukštėjantys) garsai, šį dėsningumą, jo duomenimis, pažymėjo ir S. Paliulis. – (Iš pokalbio su A. Vyžintu.) Apie tai savo darbuose rašė ir R. Apanavičius. Žr.: Apanavičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instrumentinė muzika, p. 12–23; Apanavičius R. Etninė muzika (Teorijos klausimai), Darbai ir dienos, nr. 25, Kaunas, 2001, p. 7–38.

44 Apie skaičiaus penki semantiką etniniame muzikavime rašė šio straips-nio autorė. Žr.: Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimo ištakos, Darbai ir dienos, nr. 25, Kaunas, 2001, p. 39–70.

45 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.46 Tai pabrėžia ir Romualdas Apanavičius, ir Živilė Ramoškaitė. Žr.: Apa-

navičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instrumentinė muzika, Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Konferencijos, skirtos lietuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliaus-ko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vilnius, 1996, p. 12–23; Ramoškaitė-Sverdiolienė Ž. Adolfo Sabaliausko įnašas į mu-zikinę folkloristiką, Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Kon-ferencijos, skirtos lietuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vil-nius, 1996, p. 24–29.

47 Apanavičius R. Etnointonavimas, Mokslinės konferencijos, skirtos Jono Švedo 85-mečiui Tradicija ir novatoriškumas meninėje kūryboje, medžia-ga, Klaipėda, 1994, p. 38–40.

48 Slavinskas Z. Lietuvių kanklės.49 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.50 Ten pat.51 Ten pat.52 Paliulis S. Iš atsiminimų apie kun. Adolfą Sabaliauską-Žalią Rūtą, Etninės

muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, Konferencijos, skirtos lietuvių folkloristo, poeto ir vertėjo kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 45-osioms mirties metinėms, pranešimai, Vilnius, 1996, p. 39–54.

53 Lietuvių liaudies instrumentinė muzika, įklija tarp p. 256 ir 257.54 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VI–VIII.55 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VII.56 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. 153–171.57 Ši Z. Slaviūno įrašyta fonografo plokštelių kolekcija saugoma Lietuvių

literatūros ir tautosakos institute, Lietuvių tautosakos rankraštyne.58 Lietuvių liaudies instrumentinė muzika, p. 43–299.59 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.60 Šį klausimą savo straipsniuose bandė gvildenti ir R. Apanavičius (Žr.:

Apanavičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instru-mentinė muzika, p. 12–23) ir R. Sliužinskas (Žr.: Sliužinskas R. min. veik.).

61 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.62 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VIII.63 Sabaliauskas A. Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika.

CULTURAL HERITAGE

Rūta Šimonytė-Žarskienė

ADOLFAS SABALIAUSKAS – THE FIRST RESEARCHER OF LITHUANIAN INSTRUMENTAL FOLK MUSIC

Summary The article deals with a famous twentieth-century Lithuanian cultural figure,

folklorist, priest, canon Adolfas Sabaliauskas’ (1873–1950) ethnic instrumen-tology works.

The purpose of the article is to compare and evaluate Sabaliauskas’ research of old Lithuanian ethnic musical instruments. The chosen objects were three main Sabaliauskas’ publications describing musical instruments: “Sutartines ir musu muzikos inrankiai” (Multipart songs and our musical in-struments) (1904), “Žiemių-rytiečių lietuvių tautinė muzika” (Lithuanian eth-nic music of north-easterners) (1911) and “Lietuvių dainų ir giesmių gaidos” (Tunes of Lithuanian multipart and other songs) (1916), which are compared in chronological order. The scholar was the first to describe northeast Lithua-nian musical instruments and instrumental music. In all his works the data are authentic and credible, as he gathered them himself and was a great expert of ethnic music of that Lithuanian region. For the first time published instrumental music transcriptions are also of great value. Sabaliauskas collected and de-scribed a rapidly disappearing ancient tradition of polyphonic music making with skudučiai (multi-pipe whistles), woden trumpets and kanklės (zyther type instrument). Today it can be said that the first researches of musical instru-ments and multipart songs were very important for a Lithuanian folklore school coming into being in the beginning of the 20th century as they were and still are invaluable to Lithuanian ethnomusicology science of the 20th–21st centuries.

Rūta Šimonytė-Žarskienė, dr.Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius

Gauta 2014 09 12Atiduota spausdinti 2015 05 10

KULTŪROS PAVELDAS