Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis

37 puslapis

Turiu jums pasakyti, tas senas senas senas nukaršęs geome-trijos vadovėlis smogė man į širdį kaip atominė bomba. Mano viltys ir svajonės pakilo grybo formos debesiu. Kas belieka da-ryti, kai pasaulis tau paskelbia atominį karą?

VIRSELIS

V i l t i sp r i e š v i l t į

*Žinoma, kai pataikiau ponui Pė į veidą, mane laikinai pašalino iš mokyklos, nors tai ir buvo visiškas atsitiktinumas.

Na, gerai, tai nebuvo atsitiktinumas.Šiaip ar taip, norėjau į ką nors pataikyti mesdamas tą se-

novinį vadovėlį. Tačiau nenorėjau pataikyti kam nors ir tikrai neplanavau sulaužyti nosies mafiozui matiekos mokytojui.

– Tai buvo pirmas kartas, kai mesdamas pataikei ten, kur ir norėjai, – nusišaipė mano dičkė sesuo.

– Esame labai nusivylę, – pasakė mano mama.

39 puslapis

– Esame labai nusivylę tavimi, – pridūrė tėtis.Mano senelė tik lingavo savo supamojoje kėdėje ir verkė,

verkė.Man buvo gėda. Niekada anksčiau neturėjau bėdų.Pašalinimo laikui įpusėjus, sėdėjau verandoje, mąsčiau apie

šį bei tą, svarsčiau ir staiga pamačiau, kaip į mūsų keliuką įsuka senasis ponas Pė. Jam ant veido baltavo didžiulis tvarstis.

– Atsiprašau, kad užgavau jums veidą, – pasakiau.– Atsiprašau, kad jie tave pašalino, – atsakė jis. – Tikiuosi,

žinai, kad tai ne mano mintis.Smogęs jam į veidą pagalvojau, kad ponas Pė pasamdys

žudiką. Na, gal ir perlenkiau lazdą. Ponas Pė netroško mano mirties, bet tikrai nebūtų prieštaravęs, jei sudužus lėktuvui Ra-miajame vandenyne būčiau vienintelis likęs gyvas.

Maniau, jie mažų mažiausiai įkiš mane už grotų.– Ar galiu prisėsti šalia? – paklausė ponas Pė.– Aišku, – atsakiau.

Absoliučiai tikras indėno dienoraštis

Nervinausi. Kodėl jis toks draugiškas? Gal ketina slapčia mane užpulti? Gal taikosi tvoti man per nosį matematikos knyga?

Tačiau senis ilgą laiką taikiai sėdėjo šalia.Nežinojau, ką sakyti ar daryti, todėl taip pat tyliai sėdėjau

greta. Tyla tapo tokia didelė ir apčiuopiama, kad atrodė, jog verandoje sėdime trise.

– Ar žinai, kodėl trenkei man ta knyga? – galiausiai paklau-sė ponas Pė.

Tai buvo suktas klausimas. Žinojau, kad turiu atsakyti tin-kamai, kitaip jis pasius.

– Trenkiau jums, nes esu kvailas.– Tu nesi kvailas.Neteisingas atsakymas.Po perkūnais.Pabandžiau vėl.– Aš nenorėjau pataikyti į jus, – paaiškinau. – Aš taikiausi

į sieną.– Ar tikrai taikeisi į sieną?Prakeikimas.Jis, atrodo, mane tardo.Sutrikau.– Ne, – tariau. – Iš tikrųjų į nieką nesitaikiau. Na, norėjau

pataikyti į ką nors, suprantat? Sieną, stalą ar lentą. Į ką nors negyva, suprantat, o ne į ką nors gyva.

– Gyva kaip aš?– Ar kaip augalas.Ponas Pė klasėje turėjo tris augalus. Su tais žalumynais jis

kalbėjosi daug dažniau negu su mumis.– Juk žinai, kad trenkti augalui ir trenkti man yra du skir-

tingi dalykai, taip? – paklausė jis.– Aha, žinau.

41 puslapis

Jis paslaptingai šyptelėjo. Suaugusiesiems taip puikiai seka-si paslaptingai šypsotis. Nejaugi jie to mokosi koledže?

Jaučiausi vis labiau paklaikęs. Ko jis nori?– Žinot, pone Pė, nenoriu būti nemandagus ar panašiai, bet

dėl jūsų aš jaučiuosi, tipo, visai klaikiai. Ko jums čia, tiesą sa-kant, reikia?

– Na, noriu, kad žinotum, jog trenkęs ta knyga galbūt pasi-elgei blogiausiai per visą savo gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ką iš tikrųjų ketinai padaryti. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Tu sulaužei senukui nosį. O tai beveik nedovanotina.

Dabar jis ruošėsi mane nubausti. Senio kumščiai negalėjo manęs primušti, bet galėjo sužeisti senio žodžiai.

– Bet aš tau atleidžiu, – pareiškė jis. – Ir nesvarbu, kad visai to nenoriu. Turiu tau atleisti. Tik tai ir sulaiko mane nuo noro prilupti tave didele lazda. Kai tik pradėjau čia dirbti, mes taip ir elgdavomės su mušeikomis, ar žinai? Mes juos prilupdavom. Štai taip mus mokė mokyti jus. Mes turėjom užmušti indėną, kad išgelbėtume vaiką.

– Jūs žudėte indėnus?– Ne, ne, tai tik posakis. Tiesiogine prasme indėnų aš nežu-

džiau. Mes turėjome priversti jus nebebūti indėnais. Atsisakyti savo dainų, kalbos ir šokių. Visko. Mes neketinome žudyti in-dėnų. Mes bandėme nužudyti indėnų kultūrą.

Dieve, kaip tą akimirką nekenčiau pono Pė. Jei būčiau turė-jęs prakeiktą enciklopedijų rinkinį, būčiau metęs į jį visą.

– Negaliu atsiprašyti visų, kuriuos įskaudinau, – kalbėjo to-liau ponas Pė, – bet galiu atsiprašyti tavęs.

Viskas vyko atvirkščiai. Jo nosį sulaužiau aš, bet atsiprašyti manęs bandė jis.

– Kai buvau jaunas, primušiau daug indėnų vaikų, – tarė jis. – Galbūt sulaužiau ir keletą kaulų.

Staiga suvokiau, kad jis atlieka man išpažintį.


– Buvo visai kiti laikai, – pasakojo ponas Pė. – Blogi laikai. Labai blogi. Aš klydau. Tačiau buvau jaunas, kvailas ir kupinas sumanymų. Kaip ir tu.

Ponas Pė nusišypsojo. Jis nusišypsojo man. Tarp jo prieki-nių dantų buvo įstrigęs salotos lapo gabalėlis.

– Žinai, – tarė jis, – aš mokiau ir tavo seserį.– Žinau.– Ji buvo gabiausias vaikas, kokį tik man yra tekę mokyti.

Gabesnė net už tave.Žinojau, kad mano sesuo galvota. Bet niekada negirdė-

jau, kad taip apie ją atsilieptų mokytojai. Ir niekada negir-dėjau nieko sakant, kad ji gabesnė už mane. Ir džiaugiausi, ir pavydėjau.

Mano sesuo, rūsio žiurkė, buvo gabesnė už mane?

43 puslapis

– Na, – atsakiau, – mano mama ir tėtis taip pat gana galvoti. Tai turbūt šeimos bruožas.

– Tavo sesuo norėjo būti rašytoja, – pridūrė ponas Pė.– Tikrai? – paklausiau.Mane tai nustebino. Ji niekada nieko man apie tai nesakė. Ir

mamai su tėčiu. Ar dar kam nors.– Niekada negirdėjau jos apie tai pasakojant, – tariau.– Ji drovėjosi, – paaiškino ponas Pė. – Jai visąlaik atrodė,

kad aplinkiniai ims iš jos šaipytis.– Dėl to, kad rašo knygas? Žmonės čia aplinkui būtų ėmę

laikyti ją didvyre. Galbūt ji būtų galėjusi sukti filmus ar dar ką nors. Būtų buvę šaunu.

– Na, ji nesidrovėjo knygų rašymo. Ji drovėjosi to, kokias knygas būtų norėjusi rašyti.

– Ir kokias knygas ji būtų norėjusi rašyti? – paklausiau.– Tu juoksiesi.– Ne, nesijuoksiu.– Juoksiesi.– Ne, nesijuoksiu.– Juoksiesi.Viešpatie, mes abu pavirtome septynmečiais.– Rėžkit, – tariau.Keista, kad mokytojas pasakoja man apie seserį tai, ko aš

nežinau. Ėmiau stebėtis, ko dar apie ją nežinau.– Ji norėjo rašyti meilės romanus.Žinoma, tai išgirdęs ėmiau kikenti.– Ei, – tarė ponas Pė. – Tu neturėjai juoktis.– Aš ir nesijuokiau.– Juokeisi.– Nesijuokiau.– Juokeisi.– Gal truputį.


– Vis tiek juokeisi.O tada aš ėmiau juoktis iš tikrųjų. Plyšau juoku.– Meilės romanai, – tariau. – Jie trupučiuką kvaili, tiesa?– Daugybė žmonių, ypač moterys, juos dievina, – tvirtino

ponas Pė. – Jie nuperka milijonus knygų. Yra daugybė rašytojų, kurie rašydami meilės romanus uždirba milijonus.

– O kokius meilės romanus ji norėjo rašyti? – paklausiau.– Ji niekada nesakė, bet ji mėgo skaityti indėniškus. Žinai,

apie ką aš kalbu?Taip, žinojau. Šiuose romanuose visada buvo rašoma apie

meilę tarp nekaltos baltaodės mokytojos ar pastoriaus žmonos ir metiso indėnų kario. Viršeliai buvo pasiutusiai juokingi.

45 puslapis

– Žinot, – suabejojau, – atrodo, niekada nesu matęs savo sesers juos skaitant.

– Ji juos slėpė, – paaiškino ponas Pė.Na, štai didysis skirtumas tarp mano sesers ir manęs. Aš

slėpiau žurnalus, pilnus nuogų moterų nuotraukų, o mano se-suo slėpė savo švelnius meilės romanus, pasakojančius istorijas apie nuogas moteris (ir vyrus).

Man reikia paveiksliukų, mano seseriai – žodžių.– Neatsimenu, kad ji ką nors kada nors būtų rašiusi, – pa-

sakiau.– O, ji mėgo rašyti noveles. Mažas meilės noveles. Nie-

kam neduodavo jų skaityti. Bet visąlaik skrebendavo į savo sąsiuvinį.

– Oho, – nustebau.Tiek tegalėjau pasakyti.Na, žinot, mano sesuo tapo požemių gyventoja. Tai nėra

labai romantiška. O gal ir yra. Gal mano sesuo skaitė tuos ro-manus kiauras dienas. Gal buvo pasinėrusi į juos.

– Aš tikrai maniau, kad ji taps rašytoja, – tikino ponas Pė. – Ji vis rašydavo į savo sąsiuvinį. Ir vis kaupė drąsą kam nors parodyti. O tada staiga viską metė.

– Kodėl? – paklausiau.– Nežinau.– Neturit jokio supratimo?– Ne, neturiu.Gal ji puoselėjo savo svajonę būti rašytoja, bet tik vos vos ir

kažkas privertė jos atsisakyti?Taip ir nutiko, ar ne? Jai atsitiko kažkas bloga, tiesa? Dieve,

ji juk gyveno suknistam rūsy! Žmonės negyvena ir nesislepia rūsiuose, jei yra laimingi.

Žinoma, šiuo atžvilgiu mano sesuo beveik niekuo nesiskyrė nuo tėčio.


Jei tik mano tėvas nebūna kur nors užgėręs, daugiausia lai-ko jis pratūno miegamajame, vienas žiūrėdamas televizorių.

Dažniausiai jis žiūri krepšinį.Jis niekada neprieštarauja, jei ateinu ir žiūriu rungtynes kartu.Tačiau mudu beveik nesikalbam. Tiesiog sėdim tyliai ir

žiūrim žaidimą. Jis netgi nesidžiaugia dėl savo mėgstamų ko-mandų ar žaidėjų. Jis beveik nereaguoja į rungtynes.

Manau, jam depresija.Manau, ir mano seseriai depresija.Manau, visai mūsų šeimai depresija.Tačiau vis tiek noriu žinoti, kodėl mano sesuo išsižadėjo

savo svajonės rašyti meilės romanus?Na, taip, tai gana kvaila svajonė. Kur jūs matėt indėną, ra-

šantį meilės romanus? Tačiau ji vis tiek šauni. Man patiko įsi-vaizduoti, kaip skaitau savo sesers romaną. Man patiko įsivaiz-duoti, kaip įeinu į knygyną ir pamatau jos pavardę ant didelio ir gražaus romano viršelio.

„Spokano upės kaitra“, autorė – Nutrūkusi Merė.Tai būtų labai šaunu.– Ji vis dar gali parašyti knygą, – nusprendžiau. – Niekada

nevėlu pakeisti savo gyvenimą.Tai pasakęs vos nepaspringau. Juk aš tuo netikėjau. Laiko

savo gyvenimui pakeisti niekada neužtenka. Taip ir neprisi-ruoši keisti savo gyvenimo, taškas. O varge, turbūt aš pats keti-nu rašyti meilės romaną.

– Merė buvo skaisti ir spindinti žvaigždė, – pasakojo ponas Pė. – Tačiau metai iš metų ji blėso, kol tapo vos įžiūrima.

Oho, ponas Pė buvo poetas.– Tu taip pat esi skaisti ir spindinti žvaigždė, – toliau kal-

bėjo jis. – Esi gabiausias vaikas mokykloje. Ir aš nenoriu, kad tau nepasisektų. Nenoriu, kad tu išblėstum. Esi vertas geresnių dalykų.

47 puslapis

Aš nesijaučiau gabus ar galvotas.– Noriu, kad tai pasakytum, – tarė ponas Pė.– Ką pasakyčiau?– Noriu, kad pasakytum, jog esi vertas geresnių dalykų.Negalėjau to pasakyti. Tai netiesa. Na, suprantat, aš norė-

jau, kad man būtų geriau, bet nebuvau to nusipelnęs. Buvau mokinys, mėtantis į mokytojus knygas.

– Tu geras vaikas. Tu vertas viso pasaulio.Oho, man norėjosi verkti. Nė vienas mokytojas niekada

nėra sakęs man tokių mielų, neįtikėtinai mielų žodžių.– Ačiū, – padėkojau.– Nėra už ką, – atsakė jis. – O dabar pasakyk tai.– Negaliu.Ir ėmiau verkti. Ašaros riedėjo man skruostais. Jaučiausi

toks silpnas.– Atleiskit, – sumurmėjau.– Neturi už nieką atsiprašinėti, – nuramino jis. – Na, turė-

tum gailėtis, kad man trenkei, bet neturėtum graužtis dėl to, kad verki.

– Man nepatinka verkti, – atsakiau. – Kiti vaikai mane muša, jei verkiu. O kartais pravirkdo vien tam, kad galėtų pri-mušti už tai, kad verkiu.

– Suprantu, – atsiliepė jis. – Ir mes nieko nedarom. Lei-džiam jiems prie tavęs kabinėtis.

– Mušeika mane gina.– Žinau, kad Mušeika tavo geriausias draugas, bet jis, jis,

jis... – mikčiojo ponas Pė. Jis nelabai žinojo, ką sakyti. – Ar tu žinai, kad Mušeikos tėtis jį muša, žinai?

– Taip, – atsakiau. Kai tik Mušeika ateidavo į mokyklą su mėlyne paaky, jis būtinai įstatydavo dvi mėlynes pirmiems po kojomis pasipainiojusiems vaikams.


– Mušeika darysis vis bjauresnis ir bjauresnis, – aiškino po-nas Pė.

– Žinau, Mušeika greit įsiunta ir panašiai, ir mokosi blogai, bet jis geras man nuo tada, kai buvome vaikai. Kūdikiai. Aš net nesuprantu, kodėl jis toks geras.

– Taip, taip, – nekantriai nutraukė ponas Pė, – bet klausyk, noriu pasakyti tau vieną dalyką. Tik pažadėk man, kad niekam to nesakysi.

– Gerai, – atsakiau.– Pažadėk.– Gerai, gerai, pažadu niekam nesakyti.– Niekam. Net savo tėvams.– Niekam.– Na, ką gi, – tarė jis ir pasilenkė arčiau, nes norėjo, kad

net medžiai negirdėtų to, ką jis pasakys. – Tau reikia išvykti iš rezervacijos.

– Aš vėliau su tėčiu važiuosiu į Spokaną.– Ne, tau reikia išvykti iš rezervacijos visam laikui.– Ką turit omeny?– Tu buvai teisus, mesdamas tą knygą į mane. Aš nusipel-

niau smūgio į veidą už tai, ką padariau indėnams. Kiekvienas baltasis šioje rezervacijoje nusipelnė tokio smūgio. Tačiau leisk man tau kai ką pasakyti. Visi indėnai nusipelno tokio smūgio.

Buvau priblokštas. Ponas Pė buvo įsiutęs.– Jus, vaikus, moko vienintelio dalyko – pasiduoti. Tavo

draugas Mušeika jau pasidavė. Todėl jam ir patinka skaudinti žmones. Jis nori, kad jie jaustųsi taip pat blogai, kaip ir jis.

– Jis neskaudina manęs.– Jis tavęs neskaudina todėl, kad tu esi vienintelis geras da-

lykas jo gyvenime. Jis nenori netekti ir to. Tai vienintelis daly-kas, kurio jis dar neatsisakė.

49 puslapis

Ponas Pė čiupo man už pečių ir pasilenkė taip arti, kad ga-lėjau užuosti jo kvapą.

Svogūnų, česnakų, mėsainio, gėdos ir skausmo kvapą.– Visi vaikai jau pasidavė, – tvirtino jis. – Visi tavo draugai.

Visi peštukai. Ir jų mamos, ir jų tėčiai taip pat pasidavė. Ir jų seneliai pasidavė, ir proseneliai. Ir aš, ir visi kiti mokytojai. Mes visi esam pralaimėję.

Ponas Pė verkė.Negalėjau tuo patikėti.Niekada nemačiau verkiančio blaivaus suaugusiojo.– Tačiau tik ne tu, – pareiškė ponas Pė. – Tu negali pasiduo-

ti. Nepasiduosi. Tu metei knygą man į veidą todėl, kad giliai širdyje nesutinki pasiduoti.

Neturėjau supratimo, apie ką jis kalba. O galbūt nenorėjau suprasti.

Jėzau, vienam vaikui tai buvo per didelė našta. Mano pe-čius juk slėgė dar ir mano rasės našta, suprantat? Turbūt pasi-tempsiu nuo viso to nugarą.

– Jei tu liksi rezervacijoj, – aiškino ponas Pė, – jie tave nu-žudys. Aš tave nužudysiu. Mes visi tave nužudysim. Negali am-žinai su mumis grumtis.

– Aš ir nenoriu su niekuo grumtis, – atsakiau.– Tu grumiesi nuo pat gimimo, – toliau aiškino jis. – Tu

ištvėrei tą smegenų operaciją. Ištvėrei priepuolius. Ištvėrei visus girtuoklius ir narkomanus. Tu išsaugojai viltį. O dabar turi tą viltį pasiimti ir vykti ten, kur kiti žmonės taip pat turi vilčių.

Ėmiau suprasti. Jis buvo matematikos mokytojas. Aš turė-jau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padau-ginti viltį iš vilties.

– O kur rasti vilties? – paklausiau. – Kas jos turi?


– Sūnau, – atsakė ponas Pė, – tu rasi vis daugiau vilties, kuo labiau tolsi nuo šios liūdnos, baisios ir apgailėtinos re-zervacijos.

Documents

Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis