268

3. TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Apie konstitucinę atsakomybę žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.4. Valdžios atsako-mybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė.

3.1. BEnDROsiOs nuOsTATOs

Dvigubo baudimo draudimas (non bis in idem)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas<...> konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo

apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti as-meniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi; teisinės atsakomybės už pavojingas veikas nustatymas; administracinė atsakomybė

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas as-muo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 lapkričio 10 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti bau-džiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu; nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kurio-mis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucija nedraudžia įstatymu apibrėžti mažiau nei nusikalstamos veikos pavojingų veikų – administracinių teisės pažeidimų – ir nustatyti administracinės atsakomybės už tokias veikas. Administraciniais teisės pažeidimais įsta-tymu gali būti pripažintos tik tokios mažiau nei nusikalstamos veikos pavojingos veikos, kuriomis daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su admi-nistracinės atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuo-tą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą administracinę atsakomybę už atitinkamus administracinius teisės pažeidimus. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti:

3.1. Bendrosios nuostatos

269

tai darydamas, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su administracinės atsa-

komybės už administracinių teisės pažeidimų padarymą [nustatymu], inter alia nustaty-damas tam tikrų subjektų administracinės atsakomybės už administracinių teisės pažei-dimų padarymą ribojimus, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių imperatyvų, kad teisinė atsakomybė už tokius pačius administracinius teisės pažeidimus įstatymu turi būti nustatyta ir taikoma visiems asmenims, išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją tik Respublikos Preziden-tas turi imunitetą ne tik nuo baudžiamosios, bet ir nuo administracinės atsakomybės: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas savo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.

Pagal Konstituciją dalinį imunitetą nuo tam tikrų administracinio poveikio priemo-nių taip pat turi seimo nariai, ministrai, teisėjai: seimo narys be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (Konstitucijos 62  straipsnio 2 dalis), Ministras Pirmininkas, ministrai ir teisėjai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konstitucijos 100 straipsnis, 114 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad jokie kiti asmenys, inter alia kariai ir statutiniai valstybės tarnautojai (pareigūnai), pagal Konstituciją jokio imuniteto nuo administracinės atsakomybės neturi.

Atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumasKonstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama

konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Konstituciniai tei-singumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nu-statomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Re-miantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svar-baus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

<...>

3 . T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė

270

<...> pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nusta-tytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės. Konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, ne-sudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svar-

biausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingu-mo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teis-mo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo pre-zumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vyk-dymu baudžiamųjų bylų procese. nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės ins-titucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuospren-džiu, apskri tai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Taigi vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valsty-bės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pa-reigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, ku-rias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, pati-kimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta

3.1. Bendrosios nuostatos

271

nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija ne-vykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsiKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir

teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). užtikrinti tokį saugu-mą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (Konstitucinio Teis-mo 1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo inter alia 2009 m. birže-lio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžia-ma, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Baudžiamosios atsakomybės diferencijavimasKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasĮstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sun-

kumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikals-tamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nuta-rimai), inter alia prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės principų reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo.

Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžia-majame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiama-jame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). nusikals-tamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi.

Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, netu-ri varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutari-mai). Baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkre-čią nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

<...>Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusi-

kalstamas veikas, turi diskreciją diferencijuoti tokią atsakomybę, atsižvelgdamas į nusi-kalstamą veiką padariusio asmens ir nukentėjusio nuo tos veikos asmens giminystės ryšį, jos laipsnį.

<...>

3 . T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė

272

Žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant inter alia į tokio kėsinimosi pavojingumą.

Sąvokų „šeimos nariai“ ir „artimi giminaičiai“ turinys (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio nuostatoje „Draudžiama versti duoti parodymus prieš

savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ yra expressis verbis įtvirtintos sąvokos „šei-mos nariai“, „artimi giminaičiai“. nors šių sąvokų turinys nėra tapatus, jomis gali būti apima mi ir tie patys asmenys; pažymėtina, kad sąvoka „artimi giminaičiai“ apima žmo-nes, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, o sąvoka „šeimos nariai“ gali apimti tiek žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, tiek žmones, tokiais ryšiais nesusijusius (kaip antai sutuoktinius).

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, taip pat jos 31 straipsnyje expressis verbis įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš savo artimus giminaičius rodo, kad artimos giminystės ryšiai yra vertingi ir saugomi.

Teismo įgaliojimai individualizuoti skiriamą nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teis-

mas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės vals-tybės principą, įstatyme, kuriuo nustatoma asmenų administracinė teisinė atsakomybė, negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo (nuobaudų, jų dydžių), kad teismas, atsižvelg-damas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėtų individualizuoti griežtos nuo-baudos, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą. Teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. ir, priešingai, teisinis reguliavimas negali būti toks, kad teismui nebūtų leidžiama, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingo sprendimo ir šitaip įvykdyti teisingumo, antraip būtų pažeisti iš Konstitu-cijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nu-krypta nuo konstitucinės teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pažymėtina ir tai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijo-

3.1. Bendrosios nuostatos

273

je numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinky-bių konstatavimu.

Valstybės pareiga užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką; įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką

Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir

valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės sau-gumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaud menis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį gink-lus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo.

Procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėnKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimas<...> Konstitucijos 31 straipsnio normos skirtos teisingumo principų įgyvendinimui

baudžiamojoje teisenoje užtikrinti (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutari-mas), tačiau jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygs-ta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio; iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (Konsti-tucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas).

Draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus

prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“<...>

3 . T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė

274

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata iš esmės siejama su fizinio as-mens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi (Konstitucinio Teis-mo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminai-tis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsako-mybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ne-gali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekie-no neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

<...>Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį kartu su 23 straipsniu pažymėtina, kad

žmogus, naudodamasis 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali inter alia nevyk-dyti jam kaip nuosavybės objekto savininkui įstatymų nustatytų pareigų.

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsiKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas as-muo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. bir-želio 4 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funk-cijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumasKonstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog konstitucinis tei-

sinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat pro-porcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikan-tis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų rei-kalavimų (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

3.2. Baudžiamasis procesas

275

Santykių, susijusių su eismo saugumo užtikrinimu, teisinis reguliavimasKonstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės

valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su eismo saugu-mo užtikrinimu, turi diskreciją nustatyti ir tokią eismo saugumo užtikrinimo priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, o ją nustatęs privalo įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad transporto priemonės savininko teisės nebus pa-žeistos jos nesaugant inter alia nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo.

<...> pažymėtina ir tai, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai saugojusio asmens interesas gauti atlyginimą už pasaugą turi būti ginamas įstatymų nu-statyta tvarka, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia šio intereso gynimo bū-dus, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.

3.2. BAuDŽiAMAsis PROCEsAs

Taip pat žr. 9. Teismai. Prokuratūra, 9.1. Teismai, 9.1.6 Teismo procesas ir teismų sprendimai, 9.2. Prokuratūra.

Teismo įgaliojimai baudžiamajame procese (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo

tik teismai.Konstitucinis Teismas <...> [2006 m. sausio 16 d. nutarime] yra konstatavęs, kad:<...>– teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai verti-

nantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duome-nis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikals-tamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims <...>.

Reikalavimai baudžiamojo proceso teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasKonstitucijos nuostatos, įtvirtinančios teismų ir prokurorų konstitucinį statusą, yra

susijusios ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kylančius asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą imperatyvus, yra konstatavęs, kad baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališku-mo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais princi-

3 . T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė

276

pais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 24 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai); būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalsta-mų veikų asmenų teisių apsauga; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad re-guliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad pagal Konstituciją ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamo-jo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, 118 straips-nio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.

Teisė kreiptis į teismą baudžiamajame procese (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo pro-

ceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiama-jame procese; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti kons-titucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi nėra jokio pagrindo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, skundų dėl prokuroro veiks-mų arba sprendimų nagrinėjimo modelius, tačiau nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti paneigta konstitucinė tokių asmenų teisė kreiptis į teismą inter alia dėl jų teisių pa-žeidimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymu turi būti nustatyta ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, teisė apskųsti prokuroro procesinius veiksmus bei sprendi-mus, inter alia atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu tokiu atsisakymu pažeidžiamos jų teisės.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, reg-lamentuodamas ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu baudžiamajame pro-cese susijusius veiksmus bei sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skun-džiamas aukštesniajam teismui. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konsti-tucijos normų ir principų.

3.2. Baudžiamasis procesas

277

Reikalavimai baudžiamojo proceso teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „iš Konstitucijos

kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais api-brėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius; baudžiamojo proce-so santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomy-bės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis; kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvie-no asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.“