1. Antikos ekonominė mintis. Ksenofonto, Platono ir Aristotelio ekonominės pažiūros.Ekonominė mintį formavo ir vystė filosofai, istorikai, politikai, rašytojai. Ek-nė mintis - tai visuomeninių ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, kuris reiškiasi ekonominėmis pažiūromis, idėjomis ir teoriniais apibendrinimais.Aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė Senovės Graikijoje, kur savo ekonomines pažiūras išdėstė Ksenofontas Platonas ir Aristotelis.Ksenofontas savo ekonominės pažiūros išdėstė pagrindiniuose veikaluose „Ekonomika" ir „Pajamos". Jis į žmonių ūkinę veiklą žiūrėjo kaip į naudingą daiktų gamybą, vienas iš pirmųjų įvertino darbo pasidalijimo reikšmę didinant darbo našumą, darbo pasidalijimo ir rinkos tarpusavio ryšį. Analizuodamas prekės vertę, Ksenofontas pastebėjo, kad vertybė turi vartojamąją ir mainomąją vertę. Žemdirbystę ir kitas ūkio šakas (medžioklę, žvejybą ir kt.) jis laikė žmonių gyvenimo pagrindu, o amatus ir mainus laikė antraeiliais dalykais. Ksen. neigiamai vertino prekybą ir pinigų ūkį, bet pripažino pinigų naudą ir išskyrė dvi pinigų funkcijas: mainų ir kaupimo. Taip pat smerkė lupikavimą, pinigų skolinimą už palūkanas.Platonas ir Aristotelis gvildeno daugeli ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybe, kaip vyksta darbo pasidalijimas ir kt. Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinių sritis. Socialiniai - ekonominiai klausimai gvildenami jo veikaluose "Nikomecho etika" ir "Politika". Jis pirmasis analizavo prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę ir funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas. Aristotelis savo raštuose pirmasis teoriškai įprasmina ekonominę graikų santvarką ir tapo pirmuoju mokslo istorijoje ekonomistu. Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką – tai vartojimo reikmenų gamyba ir mainai ir chrematistiką. – tai menas susikurti turtą, kaupti pinigus, pvz. skolinimas už palūkanas. Chremalistiką Aristotelis vertino neigiamai. Jis bandė išsiaiškinti mainų esmę, stengėsi suprasti, kodėl skirtingos prekės keičiamos viena į kitą tam tikromis proporcijomis.Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą nurodydamas, kad esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo. Platono ek-nės pažiūros išdėstytos jo veikaluose „Valstybė" ir „Įstatymai". Pirmajame pateikta idealios valstybės koncepcija, antrajame - valstybės santvarkos modelis. Idealios valstybės modelyje visuomenę sudaro trys sluoksniai: 1) filosofai, valdantys visuomenę; 2) sargybiniai arba kariai; 3) žemvaldžiai, amatininkai ir prekeiviai. „Įstatymuose" Platonas atsisako visiško nuosavybės panaikinimo ir nori padaryti ją visuotina. Pagrindinis gamybos veiksnys - žemė - paskirstoma taip, kad piliečiui tenka vienas įstatymų numatyto dydžio sklypas ir ne daugiau. Svarbiausia ekonomikos šaka Platonas laikė žemdirbystę, mažiau reikšmingais laikė amatus, o prekybą traktavo kaip negarbingą verslą kuriuo turėtą užsiimti svetimšaliai. Vergija, Platono manymu, yra natūrali ir amžina visuomenės egzistencijos būsena, jį domino prekinės gamybos problemos, domino ir prekių kainų lygio klausimai, jis manė, kad kainas turėtų reguliuoti valstybė, o jos pagrindas turėtą būti kaina užtikrinanti gamintojui ne didesnį kaip vidutinį pelną. Tiek Platono, tiek Aristotelio ekonominių pažiūrų idealas - kuklus ūkis su ribotais mainais ir vidutine gamyba. Jie pasisakė už gyventojų skaičiaus reguliavimą, už ribotą valstybinį ekonomikos reguliavimą, pagristą ūkine veikla reguliuojančiais įstatymais, mokesčiais ir pan. Materialines gėrybes graikų filosofai laikė antraeiliu dalyku. Jos būtinos tik tam, kad užtikrintų normalų valstybės funkcionavimą ir tenkintą žmonių poreikius.Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė. Išskyrus teisę. Žlugus Romos imperijai ir prasidėjus viduramžiams įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų. Kryžiaus karai ypač padidina Rytų įtaką Europos prekybai bei amatams, Italijos miestai tampa Viduramžio jūros prekybos centrais. Tų laikų ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia. Žmogaus idealas yra Dievo karalystės o žemiškaisiais dalykais gali tik pakenkti. Antra vertus, laikantis krikščionybės dvasios, skelbiama visą žmonių lygybė.Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu didžiulę įtaką daro šv. Augustino raštai. Jo religinės, filosofinės, etinės ir valstybinės idėjos viešpatavo per visus viduramžius. Šv. Augustinas vienodai vertino ir fizinį, ir protinį darbą, tačiau aukščiausias tikslas, pagal Akvinietį, yra dievas, o valstybė ir žmogus su savo materialiais poreikiais yra tik Dievo atspindys žemėje. Ekonominės ir socialinės idėjos yra labai svarbios. T.Akvinietis jas formuluoja ir savo darbe remiasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų raštais. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas. Turtą, kuris buvo gaunamas už palūkanas, ir iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis Tomas Akvinietis smerkia. Jis kalba apie teisingą

kainą, kuri turi būti lygi įdėtam darbui ir kitoms išlaidoms. Kiekvienas darbas turi būti atlyginamas teisingai.Tomo Akviniečio teorijoje įteisinta žemės renta, nes ji yra mokestis jos savininkui už produktyvią žemę ir atlyginimas už sklypo žemėvaldą. T.p. jis pasisakė už teisingą darbo užmokestį samdomiesiems, kuris turi priklausyti nuo kvalifikacijos ir darbininko padėties visuomenėje. Jo nuomonė kiekvienas luomo visuomeninis reikšmingumas yra skirtingas, skirtingos ir pajamos.

2. Merkantilizmas. Ekonominė merkantilistų politika.Ekonomikos teorija, kaip savarankiška mokslo šaka, pradėjo formuotis augant kapitalistinei gamybai, vystantis prekiniams piniginiams santykiams, formuojant vidaus ir užsienio rinka. Formuojantis kapitalistiniams gamybiniams santykiams ir kaupiant pradinį kapitalą ypač didelį vaidmenį visuomenėje atliko prekyba. Todėl neatsitiktinai pirmąją besiformuojančios savarankiškos mokslo šakos mokykla tapo merkantilizmas (it. merkante – pirklys, prekiautojas). Merkantilistai visuomenės turtą tapatino su tauriaisiais metalais (auksu ir sidabru), o jo šaltiniu laikė užsienio prekybą. Jie pirmieji pavartojo ir sąvoką politinė ekonomija, kuri tapo ekonomikos teorijos, kaip mokslo šakos, pavadinimu. Šia sąvoka pabrėžiama, kad minėto mokslo objektas – ne atskiro ūkio organizavimo klausimai, o visos visuomenės gamybos problemos. Merkantilizmas Vakarų Europoje buvo paplitęs XVI-XVII a., vėliau jį pakeitė vadinamoji klasikinė politinė ekonomija, kurios atstovai turto kūrimo sritimi laikė ne prekyba, bet gamybą. Merkantilizmo teorinių teiginių yra nedaug. Kadangi tuomet vyravo prekybinis kapitalas, merkantilistai neišvengiamai tyrė cirkuliacijos procesą (mainų, prekybos bei prekybinio kapitalo judėjimo procesą). Svarbiausias dėmesys klausimui kas sudaro šalies turtą ir kokiais būdais galima tą turtą padauginti. Tiesioginis turto šaltinis – cirkuliacija.. Šalies turto didėjimo šaltinis gali būti tik užsienio prekyba, nes vidaus prekyba pelno neduoda. Ju manymu, kapitalas tai pinigai, kurie panaudoti prekyboje grįžta jų savininkui su pelnu. Merkantilistų tyrimo metodas buvo tik stebėjimas ir reiškinių aprašymas, iš dalies jų klasifikavimas. Pagrindiniai merkantilistų bruožai: 1). didelis pinigų vertinimas ir pastangos pritraukti į šalš kuo daugiau tauriųjų metalų; 2) Tauriųjų metalų pritraukimo reikalas turi būti valstybės rankose; 3) Norint išlaikyti tauriuosius metalus reikia vystyti kasyba, trukdyti auksui išeiti iš šalies ir stengtis pritraukti auksą (atsiranda palankaus prekybinio balanso idėja); 4) Kad pasiekti pastarąjį tikslą reikia organizuoti pramonę ir prekybą; 5) paskelbė tautinių interesų priešingumą, nes suprato, kad visur tokia politika įsigalėti negali.Pirmiausiai merkantilistinė politika pasireiškė Italijoje. Vėliau tai persimeta į Ispaniją, nes ten kaupiasi auksas iš užkariautų žemių. Vėliau Olandų pirkliams pavyksta perimti Europos tarpininkaujančią prekybą į savo rankas. Oalndijos prekybos politika rėmesi laisvos prekybos ir susivienijimo reikalavimu, monopolijomis kolonijose. Priešingos nuomonės jie laikosi, kai iškyla klausimas dėl savosios prekybos ir pramonės apsaugos nuo kitų šalių konkurencijos. Merkantilizmo politika didžiausia laimėjimą pasiekė Anglijoje, kur susidarė palankiausios sąlygos kapitalizmui vystytis. Visų šalių merkantilistinei politikai būdingas kolonizavimas. Anglijos politika išplėtė kolonializmo politiką už europos ribų, o pačioje europoje siekė užsienio prekybos monopolio. Po Amerikos ir Indijos atradimo pasikeitė prekybos keliai, tačiau Italija tapo pinigų bei kredito centru. Juose sukaptas piniginis kapitalas virto skolinamuoju kapitalu, o pirklių palikuonys - tarptautiniais bankininkais. Visų išsivysčiusių Europos šalių merkantilistinės politikos pagrindą sudarė aktyvaus prekybos balanso ir protekcionizmo politika. Vietoj pinigų balanso įsigalėjo prekybos balanso politika, kuria buvo siūloma vykdyti 2 būdais: 1) skatinti savo šalies produkcijos eksportą į kitas ir stengtis jas kiek galima brangiau parduoti; 2) ribojant šalių prekių įvežimą, taikant jų kiekio apribojimus, muitus, įvairius mokesčius, rinkliavas ir pan. Pirmoje vietoje taip pat iškeliamas protekcionizmas, kuris su visomis kitomis priemonėmis tuomet užtikrino šalių ekonominį augimą.

3. Fiziokratų ekonominis mokymas. F. Kenė "Ekonominė lentelė".XVIII a. fFiziokratų teorija gimė kaip atsavara merkantilizmui, nes tuomet pradėjo ryškėti merkantilizmo prieštaravimai. Buvo manoma, kad prekybos ir pramonės privilegijavimas naudingas tik atskiriems asmenims, kad valdžios kišimasis į privatų ūkį dažnai lemia klaidas, kad protekcionizmas atriboja šalis, neleidžia pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalinimo privalumais, tuo riboja šalies ekonominio augimo galimybes, sveiką konkurenciją šalies viduje ir tarptautiniu mastu. Fiziokratai turto

kūrimo sfera pagristai laikė ne prekyba, bet gamyba. Tuo jie padėjo pagrindus klasikinės ekonomikos teorijos pradžiai. Jie teigė, kad tikrasis turtų šaltinis yra žemės ūkio produktai ir kiti gamtos teikiami turtai. Fiziokratai nuosavybę laikė prigimtine žmogaus teise ir pasisakė už visišką verslo laisvę, neribojama valstybės įstatymais. Jie reikalavo, kad nebūtų ribojamas žaliavų eksportas, dirbtinai mažinamos žemės ūkio produktų kainos, kad užsienio prekyba būtų laisva, pasisakė už tobulos konkurencijos rinką tiek šalies viduje, tiek tarptautiniuose mainuose.Žymiausias fiziokratų atstovas - F. Kenė. Visuomenės ūkio teoriją jis pavadino fiziokratizmu. Svarbiausias jo veikalas - "Ekonominė lentelė" "Neturtingi ūkininkai - neturtinga šalis, neturtinga šalis - neturtingas karalius" .F.Kenė pirmą kartą ekonominės minties istorijoje bandė schematiškai pavaizduoti visuomeninio produkto paskirstymą ir jo realizavimą tarp įvairiu visuomenės klasių. Pagrindinė šios teorijos sąvoka prigimtinė (natūrali) tvarka priešinama su civilizacija. Svarbiausiasis jo teiginys formuluojamas taip: „leiskite daryti, leiskite vykti, pasaulis tvarkosi pats savaime". F.Kenė Ekonominėje lentelėje parodo kaip tam tikros vertės metinis nacionalinės gamybos produktas per cirkuliacijąpasiskirsto tokiu būdu, kad, kitoms sąlygoms esant vienodoms, galėtų vykti šio produkto paprastoji reprodukcija, t.y. gamybos atnaujinimas ankstesniu mastu. Tam, kad visa tai parodyti, F. Kenė to meto visuomenė suskirstė į tris socialines klases (grupes): 1. produktingąją, kurią sudaro žemdirbiai; 2. Žemės savininkų - valdantys žemę ir iš to gyvenantys. 3. Sterilioji, į kurią įeina visi kiti piliečiai, kurie dirba kitus darbus, išskyrus žemdirbystę (pramoninkai, prekybininkai ir t.t). Tarp šių klasių vyksta reprodukcijos procesas. Jo manymu, sukurtas žemės ūkyje produktas pastoviai juda tarp šių klasių ir nuolat atsinaujina. Jis sako, kad įdėjus į žemės ūkį 2 mlrd. piniginių vienetų, gaunama 5 mlrd. grynojo produkto vertė. Tai vyksta tokiu būdu. Iš 5 mlrd. 2 lieka pirmajame sektoriuje – tai išlaidos šios klasės poreikiams bei žemės ūkio reikmėms tenkinti (trašos, sėklos, prieaugis ir t.t.). Iš likusiu 3 mlrd. žemdirbiai 1 mlrd. sumoka steriliajai klasei už paslaugas ir pagamintus įrankius bei dirbinius, o kitus 2 mlrd. sumoka žemės savininkams už žemę. Iž gautų pinigų žemės savininkai sumoka 1 mlrd. sumoka produktyviajai klasei už pagamintus maisto produktus, o kita milijarda – steriliajai klasei už paslaugas ir prekes. Sterilioji klasė gautus 2 mlrd. (1 iš produktiviosios ir 1 iš žemvaldžių už prekes ir paslaugas) sumoka produktyviajai klasei už žemės ūkio produktus. Tokiu būdu visi 3 mlrd., apsukę ratą, vėl atsiranda produktyviosios klasės rankose ir viskas prasideda iš naujo, vyksta reprodukcija kitais metais. Tuo pačiu F. Kenė parodo ir paprastosios reprodukcijos galimybę nacionaliniu mastu ir ekonominius ryšius tarp visuomenės klasių (sektorių). Tai buvo pirmasis ūkio apyvartos makroekonominis pavaizdavimas, kurį vėliau panaudojo ir kiti ekonomistai.

4. Klasikinė politinė ekonomija. A. Smito ir D. Rikardo ekonominės teorijos.1776 metais Anglijoje buvo išleista knyga – „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" pelniusi savo autoriui - Škotu mokslininkui Adamui Smitui "ekonomikos tėvo" titulą. Šis jo veikalas labai veikė tolimesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo pradžia vadinamosios anglų klasikinės mokyklos. A.Smitas nesutiko su fiziokratais, teigusiais, kad žemė esanti vienintelis turto šaltinis. Jis taip pat nepritarė merkantilistams, nacionalinį turtą matavusiais pinigais ir auksu. Jis tvirtino, jog vyriausybė turėtų reguliuoti ekonomiką, kad palaikytų "teigiamą prekybos balansą". Svarbiausieji A.Smito iškeltieji teisingai yra: 1) darbo pasidalijimas; 2) laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui ir 3) asmens laisvė. Pasak A.Smito, turtas priklauso ir nuo pramonės gamybos, o ne vien nuo žemės ūkio. Kiek tauta pagamina, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo tas derinimas efektyvesnis, tuo didesnis našumas ir gausesnis tautos turtas. Žmogus gamina kurį nors vieną produktą, nes tai didina darbo našumą, o paskui išmaino jį su kitais į sau reikalingus produktus. Be darbo pasidalijimo didelę reikšmę A.Smitas teikė mainams ir pardavimui. Nagrinėdamas prekių vertę ir kainas jis nustatė, kad gamybos metu sukurta vertė pasidalija į tris dalis: algą, palūkanas ir rentą. Tai priklauso nuo gamybos proceso veiksniu - darbo, kapitalo ir žemės. A.Smito ekonomikos filosofijos pagrindinė mintis - tai įsitikinimas, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, valdžios nereguliuojama. Individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokiu pageidaus vartotojai. A Smitas vartojo "nematomosios rinkos " metaforą, nes "nematomoji ranka" priverčia gamintoją paklusti visuomenės interesams. O dabar mes tai vadiname pasiūla ir paklausa arba rinka. Taigi, pasak A. Smito, svarbiausias ūkinės pažangos variklis yra asmeninė nauda. Tik esant konkurencijai ūkis gali geriausiai klestėti ir būti naudingas visuomenei.

Kitas žymus klasikinės politinės ekonomijos idėjų reiškėjas buvo Deividas Rikardas. Garsiausias joveikalas - "Politinės ekonomijos principai ir mokesčiai". Jis daugiausia nagrinėja turtų pasiskirstymą. Svarbiausia yra jo žemės rentos teorija. Ekonominė problema pagal D. Rikardo yra ne gamybos. bet paskirstymo problema, kuri yra paremta darbinės vertės teorija, iš kurios išvedama ir kainos teorija. Pagamintų gėrybių kaina, jo manymu, tiesiogiai priklauso nuo jos gamybai reikalingo darbo kiekio. Didelis D. Rikardo nuopelnas - tai žemės ir kalnų pramones rentos teorija. Remdamasis darbo vertės teorija, jis nustatė, kad blogesnėse žemėse tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti reikia įdėti daugiau darbo. Jis taip pat išplėtojo ir pinigų vertės teoriją, dabar vadinama kiekybine pinigų teorija, pagal kurią pinigų vertė priklauso nuo jų kiekio. Jis išgarsėjo teigdamas laisvosios prekybos tarptautinėje ekonomikoje pranašumus. Nes laisvoji prekyba, tai prekyba be jokių apribojimų tarptautinė prekyba. Šiam savo požiūriui pagrįsti D.Rikardas sukūrė koncepciją „santykinio pranašumo principas". D.Rikardas padarė išvadą kad viena šalis gali pelningai importuoti prekes iš kitos, net jeigu importuojanti šalis galėtų gaminti šią prekę pigiau negu eksportuoja. Jis ragino vyriausybę atsisakyti tradicinės protekcionizmo politikos, kai nacionalinė ek-ka saugoma nuo kitų užsienio šalių konkurencijos. A.Smitas ir D.Rikardas pavertė politinę ekonomiką mokslu, nagrinėjo pagrindines ekonomikos problemas, atskleidė nemažai ekonominių dėsningumų bei sočiai ekonominių prieštaravimų. Labai didelę reikšmę politinės ekonomijos raidai turėjo A.Smito ir ypač D.Rikardo sukurti darbinės prekės vertės teorijos pagrindai. Jais remdamasis K.Marksas sukūrė pridedamosios vertės teoriją.

5. K. Marksas ir jo ekonominis palikimas. Visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija.K.Marksas gimė 1818 metais Vokietijoje, jis studijavo teisę, filosofiją, istoriją, meno teoriją, užsiėmė žurnalistika. 1844 metais K.Marksas Paryžiuje susitiko su F.Engelsu ir taip prasidėjo judviejų draugystė, bendra politinė ir mokslinė veikla. Londone Marksas sukūrė žymiausią savo veikalą "Kapitalą" ("Das Kapital"). Savo veikaluose jis turėjo tikslą atskleisti esminius kapitalistinės sistemos bruožus, tendencijas ir raidos dėsnius. Jis analizavo ne realųjį kapitalizmą, o savo sukurtą "tobulą" kapitalizmą, kuriame viešpatauja objektyvūs ekonominiai dėsniai, reguliuojantys ekonominius santykius tarp ūkininku - kapitalistų ir samdomųjų darbininkų K.Marksas atsiribojo nuo smulkiosios gamybos, natūrinio ūkio, monopolijų, valstybės institucijų, kitų klasių ir socialinių visuomenės sluoksnių vaidmens ekonomikoje, nes tai sistemos netobulumas. Pagrindinis jo ekonominės teorijos tikslas yra įrodyti, kad kapitalizmas, kaip socialinė ir ekonominė sistema, pasmerktas žlugti. Pagal Marksą, istorijos eigą lemia grynai ekonominės jėgos ir jo manymu, vystytis gamybinėms jėgoms trukdo atgyvenę gamybiniai santykiai, kurių pagrindą sudaro nuosavybė. Ir todėl reikia keisti tuos santykius, panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Kadangi kapitalistai nenori atsisakyti turimos nuosavybės, todėl turi įvykti socialinė revoliucija, kurios metu atstatomas istorinis teisingumas- gamybos priemonės atitenka tiems, kas jas sukūrė, t.y. proletariatui. Tada atsivers neribotos galimybės gamybinių jėgų vystimuisi ir galiausiai tai atves į komunizmą, kur kiekvienas dirba pagal sugebėjimus, o jam atlyginama pagal poreikius.Pagrindinis K.Markso ekonominis veikalas- "Kapitalas" skirtas kapitalistinės gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo analizei. Pirmame tome nagrinėjamas kapitalistinės gamybos procesas, kurios pagrindą sudaro dvejopas prekėje įkūnyto darbo pobūdis ir pridedamosios vertės teorija, kurią Leninas pavadino „kertiniu Markso ekonominės teorijos akmeniu". Antras skirtas kapitalo cirkuliacijos procesui ir kapitalistiniam procesui, kaip visumai. Paskutinis- ekonominių teorijų istorijai.Pagal K. Marksą, visuomeninis kapitalas yra tarpusavyje susijusių ir vienas nuo kito priklausomų individualių kapitalų visuma. Šitaip susipinant atskiriems savarankiškiems kapitalams, kurie tuo pat metu yra viso visuomeninio kapitalo dalys ir vyksta reprodukcija kapitalistinėje visuomenėje. Galutinis visuomeninio kapitalo judėjimos rezultatas yra visuminis visuomeninis produktas – tai visa materialinių gėrybių masė pagaminta visuomenėje per tam tikrą laikotarpį. K. Marksas visą visuomenės produktą suskirstė į gamybos priemones ir vatojimo reikmenys. Jis taip pat suskirtė kapitalą į kintamą (darbo jėga, jos vertė) ir pastovųjį. Pastarąjį jis skirsto į pagrindinį ir apyvartinį.Norėdamas teoriškai pagrįsti ir parodyti sukurto visuomenėje produkto realizavimo procesą, Marksas atsiribojo nuo, jo manymų neesminių dalykų, tokiu kaip: reprodukcija vyksta grynojo kapitalizmo visuomenėje, susidedančioje tik iš kapitalistų ir samdomų darbininkų; prekės realizuojamos tik vidaus

rinkoje; prekių kainos sutampa su ju verte; pastovusis kapitalas visiškai susidėvi; nekinta pridedamosios vertės norma; tarp atskirų gamybos šakų palaikomas proporcingumas. Matome, kad Markso daromos išlygos praktikoje yra sunkiai įgyvendinamos, todėl iš anksto galima spėti, kad jo teorija praktikoje sunkiai pritaikoma. Šiuolaikinės rinkos ekonomikos raida įrodo, kad Marksas daug kur nebuvo nuoseklus ir teisus, vertindamas kapitalizmą. Bet vis dėl to daug Markso diagnozuotų kapitalizmo problemų tebeegzistuoja ir šiandien: tai ekonominio nestabilumo tendencija bei turto ir valdžios koncentracija. K.Markso analizė išlieka, kaip svarbiausias tyrinėjimas, kada nors sukurtas, o jo ekonominis palikimas yra milžiniškas.

6. Dž. M. Keinsas. Reguliuojamojo kapitalizmo teorija. Didžiulę įtaką šiuolaikinės ekonomikos teorijos raidai padarė anglų ekonomisto, teoretiko ir praktiko Dž.M.Keinso teorija. Keinsas yra vienas iš įtakingiausių pasaulio ekonomistų. Sunkūs Didžiosios 30- ųjų metų depresijos metai skatino Keinsą ieškoti trūkumų ankstesnio meto ekonomistų teiginiuose ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, nes iki tol vyravusi klasikinė teorija nebuvo tobula ir pritaikoma visiems ekonomikos atvejams.1936 metais jis išleido knygą „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija". Ši knyga iš pagrindų pakeitė XX a. ekonomini mąstymą. Čia Keinsas teigia, kad vyriausybės pareiga kištis j ekonomiką, siekiant sumažinti nedarbą bei kitus neigiamus nereguliuojamos laisvos rinkos padarinius. Būtent vyriausybė, panaudodama dalį sukurto produkto savo biudžete, gali organizuoti viešuosius darbus, didinti užimtumą, užtikrinti ekonomikos augimą ir gyvenimo lygio kilimą. Keinso teorijos esmę sudaro teiginys, kad vyriausybei reguliuojant kapitalo įdėjimus, kreditų ir pinigų cirkuliaciją, galima įveikti perprodukcijos krizes, rinkos ekonomikos cikliškumą ir nedarbą. Pagrindinės reguliuojamojo kapitalizmo teorijos idėjos išdėstytos Keinso veikale „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija". Ten jis padarė išvadą – neegzistuoja joks automatinis ekonomikos saugos mechanizmas! Ekonomika primena ne sūpuokles, kurios pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, kuris gali nuolat kilti ir leistis, o gali ir nejudėdamas stovėti tiek apačioje, pirmame aukšte, tiek šachtos viršuje. Pirma, įžengusi į krize ekonomika gali joje ir likti. Antra, klestėjimas priklauso nuo investicijų. Trečia, investicijos yra autonomiška varomoji ašis ūkio mechanizme. Pagrindinė tokios ekonominės situacijos pasekmė, Keinso nuomone, yra ne santaupų perteklius, o jų trūkumas. Jis teigė, kad ekonomikos augimas, pasiekus aukštą gamybinį lygį, kapitalistinėse šalyse sukelia perprodukcijos krizes ir nepakankamą gamybiniu jėgų panaudojimą. Jis stengėsi įrodyti, kad to būtų galima išvengti, jeigu konkurencinio mechanizmo veikimą papildytų valstybinis ekonomikos reguliavimas. Bet Keinsas pabrėžia, kad vyriausybių f-jų praplėtimas neturi orientuotis į privatinės nuosavybės panaikinimą. Keinsas vyriausybės programos nelaikė priemone, kuri nuolatos turėtų kištis į ūkio eigą. Tačiau Keinso ūkinės veiklos skatinimo programos nedavė lauktų rezultatų, dėl to, kad vyriausybės išlaidų programa liko neišplėsta iki būtino masto, kad ekonomika grįžtų prie visiško užimtumo būklės.Didžiausia nelaime Keinsas laikė nedarbą, nes jis mažina vartojimą, o tuo pačiu ir gyventojų pajamas, kurios, savo ruožtu yra investicijų pagrindas. Nacionalinės pajamos, jo nuomone, priklauso nuo užimtumo- didėjant užimtumui, didėja pajamos ir vartojimas. Tačiau vartojimas auga lėčiau nei pajamos, nes „žmonės paprastai linkę didinti savo vartojimą, bet ne tokiu pat mastu, kokiu auga pajamos." Tai pagrindinis psichologinis ekonomikos dėsnis, dėl kurio atsiranda nepakankamai moki paklausa ir nedarbas.

7. Pagrindinės šiuolaikinių ekonomikos teorijų kryptys ir mokyklos.Ekonominė teorija, tai susisteminta ekonominių kategorijų, teiginių, hipotezių visuma apie ekonominę realybę, jos susijusių procesų kompleksą, kuri g.b. mokslinio pažinimo išraiška. Ekonominė m-kla, tai tyrinėtojų grupė, kuriai būdingos artimos metodologinės prielaidos ir kuri vysto vienos krypties arba glaudžiai susijusias ekonomines teorijas.Ekonominė kryptis — artimų m-klų bei srovių tyrinėtojų visuma. Tiriant eko-nius įvykius ir procesus formuojasi ekonominės hipotezės, koncepcijos, jos sudaro ekonominę teoriją. Ek-nės teorijos nuo gautų rezultatų g.b. priskiriamos tai ar kitai ekonominei m- klai ar krypčiai. Šiuo metu skiriama keletas eko-kos teorijos krypčių bei m- k1ų. Svarbiausios kryptys: keinsistinė (neokeinsistinė), neoklasikinė, socialinė ir institucinė bei marksistinė.

Keisistinės (neokeinsistinės) pagrindą sudaro reguliuojamo kapitalizmo idėja. Pradininkas Keinsas, jis savo kūrinyje „Bendroji užimtumo, palūkaną ir pinigą teorija" pateikia priemonių programą, kurios pagalba valstybė galėtų reguliuoti kapitalistinį ūkį, įveikti jo raidos cikliškumą, užtikrinti visišką užimtumą. Eko-ką Keinsas nagrinėja makroanalizės požiūriu, kuria būdinga agregatinių (suminių) kapitalistinės reprodukcijos procesą išreiškiančių dydžių ir proporcijų analizė. Toliau vystatntis šiai teorijai, Keinso šalininkai vis daugiau dėmesio pradėjo skirti ir kitoms ekonomikos problemoms: ekonominio augimo, skatinimo ir infliacijos reguliavimo problemoms, ūkio prognozavimui ir programavimui, siūlė ir praktiškai bandė įdiegti planinį kapitalistinės ekonomikos modelį.Priešinga keinsistinei m-klai yra neoklasikinė ek-kos teorija. Neokl-nei krypčiai priklauso Kembridžo, Londono, Čikagos m-klos bei vokiečių, prancūzų eko-nio liberalizmo teoretikai ir jų pasiakėjai. Šios krypties atstovai gina laisvosios verslininkystės idėją. Jų nuomone. rinkos mechanizmą reguliuoja rinkos dėsniai ir bet koks kišimasis neatneša naudos, net g.b. žalingas. Jie pripažįsta ribotą valstybinį reguliavimą. Ši teorija yra daugelio Vakarų valstybių eko-nės politikos pagrindas. Trečiąją eko-kos teorijos kryptį sudaro socialinės bei institucinės koncepcijos. Jai priskiriamos įv. šiuolaikinės eko-nės teorijos, kurios atstovai — Veblenas, Komonso, Hamiltonas. Jie mano, kad didž. įtaką ekon-niams procesams turi valstybė, monopolija, privati nuosavybė, konkurencija, mokesčiai ir pan. Tai amerikinio institucionalizmo įtaka. Šiai krypčiai taip pat priskirtinos ir mišrios ekonomikos, augimo stadijų, vieningos industrinės visuomenės, konvergencijos, visuotinės gerovės valstybės ir kt. teorijos. Marksistinės krypties pagrindą sudaro Markso darbo vertės teorija ir dvejopas prekėje įkūnyto darbo pobūdis. Marksistinės eko-nės teorijos objektas — eko-niai gamybiniai santykiai, kuriu pagrindą sudaro nuosavybė. Jiems keičiantis keičiasi ir visų kitų eko-nių santykiu esmė ir pasireiškimo formos. Keičiantis nuosavybės formoms visuomenė pereina iš vienos eko-nės formacijos i kitą. Visuomenės vystimosi viršūnė — komunizmas, kurio pagrindą sudaro visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė. Tai visuomenė, kurioje visi žmonės dirba pagal savo sugebėjimus, o atliginama yra pagal poreikius.

8. Ekonomikos teorijos objektas ir tyrimų metodai. Ekonomikos problemos ir tikslai.Ekonomikos teorija tai mokslas, tiriantis ekonomikos veikimo, augimo bei vystimosi ryšius, t.y. ekonominius dėsnius ir dėsningumus, reguliuojančius žmonių ūkinę veiklą, jų tarpusavio ekonominius — gamybinius santykius. Ekonomikos teorijos tyrimų objektu yra ekonominiai — gamybiniai santykiai tarp žmonių visuomeninės gamybos sferose. Ekonomikos teorijos funkcijos: pažintine, praktine, ideologine ir metodologine. Pažintinė funkcija privalo pažinti ir išsiaiškinti ekonominius visuomenės gyvenimo procesus, reiškinius, reguliuojančius dėsnius, jų veikimo principus bei panaudojimo galimybes gamyboje. Praktinė funkcija reiškia, kad ekonomikos teorija yra visuomenes ekonominės politikos pagrindas. Ideologinė funkcija — gana ginčytina. Dalis ekonomistų teigia, kad ideologinės funkcijos ekonomikos teorija neatlieka, nes mokslas negali būti nei partinis, nei klasinis. Todėl ekonomikos teorija kaip ir kiti socialiniai mokslai turi klasini partinį pobūdį, taigi, atlieka ir ideologinę funkciją. Metodologinė funkcija reiškia, kad ekonomikos teorija yra teorinis pagrindas visam ekonominių mokslų kompleksui.Metodai — tai reiškinių tyrimo būdai. Ekonomikos teorijoje naudojami bendramoksliniai ir specifiniai metodai. Prie bendramokslinių metodų priskiriami dialektikos, analizės ir sintezės, mokslinės abstrakcijos, istorizmo, loginis bei indukcijos ir dedukcijos metodai. Plačiausiai naudojamas dialektikos metodas. Jis reikalauja: 1) išnagrinėti ekonominius reiškinius ir procesus, kaip tarpusavyje susijusius ir vienas nuo kito priklausančius; 2) kaip judančius ir kintančius; 3) kaip reiškinius, kuriuose kiekybiniai pasikeitimai perauga į kokybinius:. 4) kaip reiškinius, kuriems būdingi vidiniai prieštaravimai, priešybių vienybė ir kova tarp seno ir naujo. Analizės — tai ekonominių procesų ir reiškinių skaidymas į paprasčiausius elementus ir jų tyrimas. Analizės metodas naudojamas kartu su sintezės metodu. Sintezė — tai išanalizuotų elementų bei objekto dalių jungimas į visumą. Jis leidžia suvokti nagrinėjamų ekonominių procesų ar reiškinių vidinį mechanizmą. Tai pat plačiai naudojamas mokslinės abstrakcijos metodas. Jis leidžia suvokti ekonominių procesų ir reiškinių esmę. Istorinis metodas reikalauja tirti ekonominius santykius konkrečiose istorinėse sąlygose, konkrečioje vietoje ir laike. Naudojantis šiuo metodu išaiškinama ekonominių dėsnių bei dėsningumų specifika įvairiose visuomenės vystimosi pakopose, atskleidžiami specifiniai ekonominiai dėsniai. Loginis metodas, indukcija — loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų žinių einama prie bendresnių. Paprasčiau tariant, tai faktų

analizė. Dedukcija — tai išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles.Ekonominė kategorija — tai teorinė sąvoka. Pvz.: prekė yra ekonominė kategorija. Tačiau tikrovėje prekės kaip tokios nėra. Yra daugybė realiu daiktų, kurie perkami ir parduodami rinkoje. Prekėje kaip ekonominėje kategorijoje apibendrinti tik konkrečių parduodamų daiktų esminiai bruožai, t.y., kad tai žmogaus darbu sukurtas produktas, skirtas mainams, pardavimui rinkoje. Ekonominiai dėsniai — esminiai, bendri, pasikartojantys ekonominių reiškinių ir procesų ryšiai. Ekonominiai dėsniai yra žmonių ekonominių santykių dėsniai, kurie atsiranda santykiuose tarp žmonių gaminant, paskirstant, mainant ir vartojant materialines gėrybes bei paslaugas. Ek-iai dėsniai yra objektyvūs, tai reiškia, kad jie veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir sąmonės. Ekonominius dėsnius bandoma klasifikuoti ir grupuoti. Skiriamos trys ekonominių dėsnių rūšys: 1) Bendrieji ekonominiai dėsniai.2) Dėsniai, veikiantys eilėje visuomenės vystimosi pakopų. 3) Specifiniai dėsniai. Tai dėsniai, veikiantys tam tikrose visuomenės vystimosi pakopose ar fazėse.

9. Ekonomikos organizavimo uždaviniai ir jų sprendimo būdai.Bet kuri visuomenė, nepaisant jos išsivystimo lygio ar ūkinės veiklos organizavimo formos, privalo išspręsti tris tarpusavyje susijusius uždavinius: I) ką gaminti (kokias prekes ir kiek); II) kaip gaminti (iš kokiu resursu ir kokiomis technologijomis); III) kam gaminti (kas naudosis sukurtomis gerybėmis, kaip bus paskirstytas nacionalinis produktas tarp įvaiių socialinių grupių). Šie klausimai nesudarytų problemų, jei ištekliai būtų neišsenkami. Tačiau kadangi taip nėra, todėl visuomenė turi nuspręsti atsakydama į minėtus klausimus. Tai vadinami resursų ribotumo ir pasirinkimo dėsniai. Šie dėsniai yra universalūs, tačiau jų pasireiškimo formos įvairiose visuomenės vystimosi pakopose ir skirtingose ūkio sistemose yra skirtingos. Pagal tai, kaip skirtingose visuomenėse ir skirtingose ūkio sistemose sprendžiami atsakymai į minėtus klausimus išskiriami keturi pagrindiniai ekonominių sistemų tipai: tradicinė ekonomika; komandinė ekonomika; rinkos ekonomika ir mišrioji ekonomika.Tradicinė ekonomika. Ji paremta tradicijomis, vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi tradicine žemdirbyste ar kita primityvia veikla (žūklė, medžioklė). Jų prekės ir jų gamybos būdai nesikeičia dešimtmečiais, kartais šimtmečiais. Ką ir kaip gaminti lemia instinktai, vėliau tradicijos, kurios pereina iš kartos į kartą. Kam gaminti dažniausiai sprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai. Didžioji dalis pagamintos produkcijos atitenka jiems. Jei laikai blogi dėl nederliaus ar kitokių gamtos negandų, tai dalis gyventojų priversti išvykti arba miršta badu.Komandinė ekonomika. Vyrauja buvusiose ar esamosiose socialistinėse valstybėse. Joje technokratų grupės (inžinieriai, kompiuterių specialistai, ekonomistai, pramonininkai) konsultuoja politikus, kurie parengia ekonominius planus, kuriuos įgyvendina visuomenė. Būtent minėti technokratai ir nusprendžia kokias ir kiek prekių pagaminti ir kaip jas pagaminti. Jei šalies vadovybė paveda, tai jie taip pat suplanuoja ir kam bus skirtos tos prekės. Nustatydami atlyginimus, kainas, palūkanas ir pelno normas jie iš esmės apsprendžia ir vartojimo struktūrą.Rinkos ekonomika. Rinkos arba laisvosios verslininkystės ekonomikoje į klausimus ką, kaip ir kas atsako vartotojai ir pardavėjai\gamintojai. Be jų šioje sistemoje yra dar vienas svarbus elementas, tai privati nuosavybė. Esant privačiai nuosavybei atsiranda poreikis panaudoti nuosavybę taip, kad ji duotų pelną. Pelno motyvas yra antroji rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Ir nors rinkos ekonomikos elementų yra ir tradicinėje bei komandinėje ekonomikose, tačiau jose pagrindinės gamybos priemonės (firmos, gamyklos, kasyklos, žemės ūkio įmonės) priklauso visiems. Rinkos ekonomikoje jos priklauso privačiam subjektui. Pelno motyvas verčia verslininkus gaminti tokias prekes, kokių reikia pirkėjui ir parduoti jas už tokią kainą, kokią pirkėjas gali sumokėti. Dėl šių aplinkybių verslininkai priversti gaminti prekes mažiausia galima kaina todėl, kad: - gaminant mažiausiais kaštais didėja pelno norma; mažesnės gamybos sąnaudos leidžia pagamintas prekes ir palaugas parduoti mažesne kaina nei konkurentai t.y. išlikti konkurencinėje kovoje. P. Samuelsonas tokią sistemą yra vaizdžiai apibūdines kaip „balsavima doleriu“ t.y. pirkėjas pasirenka vienas ar kitas prekes\paslaugas už tam tikrą kainą.Mišrioji ekonomika. Šiai ekonomikai budinga tai, jog dalis jos atitinka komandinės, dalis rinkos ekonomikos požymių. Grinos rinkos ekonomikos šiandieniniame pasaulyje nerasime. Mišriojoje rinkos ekonomikoje Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje labai mažas, tačiau jis yra tam tikruose elementuose (valstybinis paštas, valstybinis geležinkelis, valstybės monopolija alkoholio gamyboje ir pan.) Dėl objektyvių rinkos jėgų poveikio bei vyriausybės vaidmens sprendžiant ekonomikos organizavimo

klausimus, daugelio demokratinių šalių ekonomikos sistemos laikomos mišriomis ekonomikomis.

10. Pagrindiniai rinkos elementai: prekė ir pinigai.Pagrindiniai rinkos elementai prekė ir pinigai atsirado tik tada, kai visuomenė perėjo nuo natūralinio ūkio prie prekinio ūkio. Natūraliniam ūkiui būdinga tai, kad darbo produktai skirti pačių gamintojų poreikiams tenkinti. Nuo senovės tai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Toks ūkis vyravo iki tada, kol neatsirado visuomeninis darbo pasidalijimas, kuris reiškė, kad vieni gamintojai pradėjo gaminti vienas prekes, kiti – kitas. Dėl to atsirado poreikis mainams, t.y. reikėjo pasikeisti pagamintais produktais, tam, kad patenkinti savo poreikius. Tačiau šios sąlygos nepakako. Gamintojas turėjo turėti teisę disponuoti savo gaminiais, vadinasi jis turėjo turėti nuosavybės teisę į gamybos priemonių nuosavybę. Prekinė gamyba – tai tokia visuomenės organizavimo forma, kai ekonominiai santykiai tarp žmonių reiškiasi per jų darbo produktų kaip prekių mainus, pirkima-pardavimą rinkoje. Prekė – tai darbo produktas, tenkinantis kokius nors žmonių poreikius ir skirtas mainams, pardavimui rinkoje. Prekė turi 2 pagrindines savybes: vartojamąją vertę ir mainomąją vertę. Vartojamoji vertė – tai prekės savybė tenkinti kokius nors žmonių poreikius (maisto prod. – valgio poreik., drabužiai – apsirengimo ir t.t.). Mainomoji vertė – tai prekės savybė keistis į kitas prekes tam tikromis proporcijomis. Prekės, kurios galima buvo iškeisti į kitas prekes tam tikru santykiu, buvo laikomos lygiomis (avis=2 maišai grūdų). Mainomų prekių savybė buvo pastebėta labai seniai. Tačiau ilgai niekas negalėjo pasakyti, kas sudaro mainomų prekių lygybės pagrindą. Į šį klausimą atsakė šios populiariausios teorijos. 1) Darbo vertės teorija. Pagal šią teoriją, mainomos prekės yra lygios, kai jų gamybai sunaudojamas vienodas darbo kiekis. Visuomeninis darbas įkūnitas prekėje sudaro jos vertę. Prekės vertės dydį lemia darbo kiekis, visuomeniškai būtinas tai prekei pagaminti. Šis dydis matuojamas darbo laiku. 2) Paklausos ir pasiūlos teorija. Ši teorija neigia vertę kaip vidinę prekės savybę ir tapatina ją su mainomąja verte arba kainomis. Šios teorijos šalininkai teigia, kad kaina iš esmės sutampa su verte, o vertė nustatoma kaip paklausos ir pasiūlos svyravimo rezultatas. Tačiau ši teorija nepaaiškina kas sudaro kainos turinį esant paklausos ir pasiūlos pusiausvyrai. Kita vertus, ir pati kaina veikia paklausą ir pasiūlą. Susidaro užburtas ratas: kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis, o paklausos ir pasiūlos kitimas – kainų svyravimas. 3) Gamybos kaštų teorija stengėsi pašalinti paklausos ir pasiūlos teorija. Ši teorija teigia, kad esant paklausos ir pasiūlos pusiausvyrai prekių kainas lemia gamybos kaštai, t.y. verslininko išlaidos gamybos priemonėms ir darbo jėgai įsigyti (pastarosios kaip prekės pačios turi kainas, todėl išeitų, kad vienų prekių kainos lemia kitų prekių kainas). 4) Gamybos veiksnių teorija. Pagal šią teoriją, prekės vertę nulemia trys pagrindiniai veiksniai: žemė, darbas ir kapitalas. Kiekvienas iš šių veiksnių sukuria tam tikrą vertės dalį, o jų savininkai atitinkamai gauna dalį pajamų: darbininkas – darbo užmokestį, kapitalo savininkas – pelną, žemės savininkas – rentą. 5) Ribinio naudingumo teorija. Šios teorijos atstovai teigia, kad vertė yra grynai psichologinis reiškinys, subjektyvus prekės vertinimas. Žmogus pats vertina prekę priklausomai nuo jo įsivaizduojamo naudingumo. Šio naudingumo laipsnis, šios teorijos šalininku nuomone, priklauso nuo prekių kiekio: kuo jų mažiau, tuo didesnis jų naudingumas ir, atvirkščiai, kuo daugiau prekių, tuo mažesnis jų naudingumas.Pinigai – tai prekė, atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį. Pinigai – visų priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė. Pinigai atsirado, kai vis labiau isigalint naturiniams mainams tapo sunku rasti abipusį pageidavimų sutapimą dėl prekių mainų. Fiziokratas Tiurgo, ištyres pinigų formas senovėje, išskyrė 6 pagrindines pirmykščių pinigų rūšis: sraigių kriaukles (buvo plačiai naudojami papuošalai); audiniai; namų ruošos įrankiai (indai ir darbo įrankiai); kailiai; galvijai; vergai. Vystantis amatams ir žmonėms vis daugiau naudojant metalus, atsirado metaliniai pinigai.Pinigų esmė reiškiasi funkcijomis, kurias jie atlieka prekinės gamybos ir cirkuliacijos procese. Išsivysčiusiame prekiniame ūkyje pinigai atlieka šias funkcijas: 1) vertės mato, 2) cirkuliacijos priemonė, 3) mokėjimo priemonės, 4) kaupimo priemonė. Pinigai kaip vertės matas. Tai reškia, kad pinigais galima išmatuoti visų prekių ir paslaugų vertę. Atsiradus pinigams visos prekės įgyja kaina. Pinigų dėka įvairių prekių ir paslaugų vertė bet kuriuo metu gali būti tiksliai kiekybiškai nustatyta kaip jų kainų suma. Tai reiškia,kad pinigai, atlikdami vertės mato funkciją, kartu atlieka ir apskaitos vieneto funkciją. Pinigai kaip cirkuliacijos priemonė. Atsiradus pinigams tiesioginius mainus pakeičia prekių cirkuliacija. Pinigai tampa tarpininku mainuose. Pradžioje tai budavo aukso luitai, po to brangiųjų

metalų monetos, kol pagaliau pereita prie popierinių pinigų. Kalbant apie pinigų funkciją kaip cirkuliacijos priemonę, iškyla klausimas, kiek pinigų turi būti apyvartoje. Jų kiekį lemia dėsnis, pagal kurį pinigų kiekis cirkuliacijoje yra tiesiogiai proporcingas skirtų realizacijai prekių kainų sumai ir atvirkščiai proporcingas vienodų piniginių vienetų apyvartų skaičiui per metus. Jei pinigų kiekis yra didesnis nei reikalauja pinigų kiekio apyvartoje dėsnis, jie nuvertėja, prekių paslaugų kainos išauga (vyksta infliacija). Pinigai kaip mokėjimo priemonė. Šią funkciją pinigai atlieka tada, kai likviduojami įsiskolinimai, taip pat mokant mokesčius, darbo užmokestį ir kt. pan. atvejais. Ši funkcija atsiranda dėl prekinės gamybos prieštaravimų, nes dažnai prekių realizavimo ir kitų prekių pirkimo laikas nesutampa. Prekių pardavimas skolon panaikina šį prieštaravimą, pagreitina prekių apyvartą. Atsiradus kreditiniams santykiams, atsirado galimybė anuliuoti tarpusavio skolas t.y. vykdyti atsiskaitymus be grinųjų pinigų. Visa tai modifikavo pinigų kiekio apyvartoje dėsnį: pinigų kiekis cirkuliacijoje yra tiesiog proporcingas skirtų realizacijai ir parduotų kreditanprekių kainų sumai, kurią reikia apmokėti be parduodamų kreditan prekių ir tarpusavio atsiskaitymų kainų sumos ir atvirkščiai proporcingas vienodų piniginių vienetų apyvartų skaičiui per metus. Pinigai kaip kaupimo priemonė. Norėdamas įsigyti kokią nors vartojimo prekę ar gamybos priemonę žmogus dažnai neturi reikalingos pinigų sumos. Todėl tam tikrą laiką jie priversti taupyti, kol surinks reikalingą sumą. Jei pinigai kaupiami dėl kaupimo, tai jie atlieka lobio susidarymo funkciją. Šią funkciją atlieka tik tikri pinigai (auksas ir sidabras). Dabartiniai pinigai yra labai įvairus: popieriniai pinigai, metaliniai pinigai, čekių sąskaitos, neterminuoti, terminuoti indėliai ir t.t. Kadangi dabartiniai pinigai į auksą nekeičiami, tai pasitikėjimą jais palaiko valstybė, palaikant pastovią jų perkamąją galią. Tai įmanoma tik palaikant pinigų masės kiekį atitinkantį apyvartoje esančių prekių ir paslaugų masę.

11. Paklausa ir pasiūla. Rinkos pusiausvyra.Paklausa, pasiūla ir rinkos kainos – dažniausiai vartojamos ekonominės kategorijos rinkos ekonomikoje. Jos išreiškia vartotojo ir gamintojo sąveika rinkoje. Paklausa yra prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama, ryšys, kai visos kitos sąlygos yra nekintamos.Mokiai paklausai yra būtinos abi sąlygos: noras įsigyti prekę ir galimybė ją įsigyti. Ryšis tarp kainos kitimo ir perkamo prekių ar paslaugų kiekio yra pastovus ir nuolat pasikartojantis, jis vadinamas paklausos dėsniu. Pagal jį prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Krentant kainoms paklausa didėja dėl šių priežasčių: 1) sumažėjus kainai atsiranda daugiau pirkėjų galinčių įsigyti prekę; 2) kainų sumažėjimas gali paskatinti įsigyti daugiau tos prekės vienetų. Be to prekių ir paslaugų paklausą sąlygoja ir kiti veiksniai: ekonominiai veiksniai (gyventojų pajamų lygys; prekių ir paslaugų pasiūla, gamybos lygis ir struktūra); socialiniai veiksniai (socialinė visuomenės struktūra, pasisikirstymas pagal profesiją, išsilavinimą ir t.t); demografiniai veiksniai; gamtiniai ir klimatiniai veiksniai (temperatūra, drėgmė, reljefas ir t.t); psichologiniai veiksniai. Konkrečių prekių ir paslaugų paklausos kiekį ir kainą sąlygoja šie veiksniai: vartotojų pajamos ir jų pasiskirstymas. Padidėjus pajamoms sumažėja vartotojų dėmesys pigioms ir mažiau kokybiškoms prekėms. Pajamoms mažėjant matomas atvirkštinis procesas. Kitų prekių kainos. Jei prekės yra substitutai (viena kita pakeičiančios), tai išaugus vienos kainai, o kitos nepakitus, pirmosios paklausa sumažės, o antrosios padidės (arbata ir kava). Jei prekės yra komplektinės (vartojamos kartu), tai vienos kainai išaugus, sumažės abiejų paklausa (automobilis ir benzinas). Vartotojų skonis ir mada. Madingų prekių paklausa paprastai didesnė. Gyventojų skaičius. Jei kitos sąlygos nekinta, tai augant gyventojų skaičiui paklausa didėja. Vartotojų optimizmas ir pesimizmas. Jei vartotojas tikisi kainos pakilimo, tai jis gali daugiau pirkti kol dar kaina nepakilusi. Jei jis laukia kainu kritimo, tai jis ribos pirkima.Pasiūla yra prekės kiekio, kuri gamintojas (pardavėjas) nori ir gali parduoti, ir kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys visoms kitoms sąlygoms nekintant. Šį ryšį, analogiškai paklausos dėsniui, galima pavadinti pasiūlos dėsniu. Pagal jį prekės pasiūlos kiekis kinta kainos kitimo linkme. Prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Kainų svyravimai rinkoje yra signalas gamintojui apie pasiūlos apimtis. Jei kaina mažėja, tai reiškia, jos reikia mažinti gamybos apimtis, o jei kyla – reikia jas didinti, nes šiuo atveju bus galima gauti papildoma pelną. Taip kainų svyravimai reguliuoja produktų kiekį rinkoje. Prekių ir paslaugų kiekio pasiūlos pokyčiai priklauso ne vien nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių: kitų prekių kainos. Jei poveikis priklauso ar šios prekės yra substitutai, ar komplektinės. Substitutai gamintojo požiuriu yra tie, kuriuos gaminant naudojami tie patys resursai

(pv. Žemė) Jei vienos prekės kaina auga, jos gamintojas gamina daugiau, panaudodamas kitos prekės gamybai skirtus resursus. Tuomet antrosios prekės gamybos apimtys mažėja. Jei prekės yra komplektinės (gaminamos kartu), tai gaminant vieną iš jų, tuo pačiu auga ir kitos gamyba (benzinas ir dujos). Gamybos resursų kaštų. Jiems padidėjus sumažėja pelnas ir kartu suinteresuotumas gaminti prekę, jos pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai. Technologijų kaitos. Naujos technologijos mažina savikaina, kas didina pelna, todėl skatinama gaminti daugiau.Kaina veikia tiek paklausą, tiek pasiūlą. Tuo pačiu ir paklausa, ir pasiūla veikia kainą. Šie veiksniai subalansuoja vienas kitą, nustato pusiausvyrą, kuri vadinama rinkos kaina. Tokiu atveju sakoma, kad paklausa atitinka pasiūlą, visos prekės rinkoje bus nupirktos už tam tikrą kainą. Jei rinkoje yra pasiūlos perviršis, tai kainos kris. Jei rinkoje paklausos perviršis, tai kainos kils.

12. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Elastingumo teorijos taikymas praktikojeAtskirų prekių ir palaugų paklausa ir pasiūla nevienodai reaguoja į kainų pokyčius. Vienų reaguoja labai jautriai, kitų mažiau, trečių – labai sunkiai reaguoja. Šiems pokyčiam įvertinti ekonomikoje vartojama eleastingumo sąvoka. Elastingumas – paklausos ir pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu. Matematiškai elastingumas apskaičiuojamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis. Skiriamos penkios pagrindinės elanstingumo formos: 1. Absoliutus elastingumas. Kai be galo mažas kainos pokytis sukelia labai didelį paklausos ir pasiūlos pokytį. Skaitmeninis – begalinis. 2. Santykinis elastingumas. Kai tam tikras kainos pokytis lemia didesnį paklausos ir pasiūlos pokytį. (skait. – didesnis už 1. 3. Vieneto elastingumas. Kai pakitus kainai, proporcingai pakinta pasiūla ir paklausa. Skait. =1. 4. Santykinis neelastingumas. Kai tam tikros kainos pasikeitimas sukelia mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. Skaitm. mažesnis už 1. 5. Absoliutus neelastingumas. Kai paklausa ir pasiūla nereaguoja į kainų pokyčius. Skaitm. =0. Rinkoje galima situacija, kai pabrangus prekei jos paklausa ne mažėja, o didėja. Tai vadinama Gifeno paradoksu. Tai imanoma su labai plačiai vartojamomis prekėmis ir jų pabrangimas nuskurdintų gyventojus. Tada gyventojai atsisako prabangesnių prekių ir dar daugiau vartoja tradicinių prekių (duona). Elastingumą sąlygoja 2 priežastys: 1. Substitucija. Jei yra tinkamų substitutų, tai kylant vienoms prekių kainoms perkamos kitos prekes. Esant substitutams prekių ir paslaugų paklausa yra elastinga. Jei substitutų nėra, tai pirkėjai nereaguoja į kainos pokyčius ir perka tą pačią prekę. Šiuo atveju paklausa yra nelabai elastinga arba neelastinga. Panašiai ir su pasiūla. Jei t.p. resursus galima panaudoti kelių prekių gamybai, tai vienos iš jų kainos augimas perlieja resursų panaudojimą į jos gamybą (pasiūla išaugs), o kitų prekių kainos sumažės. Pasiūla bus elastinga. Jei tuos pačius resursus sunku panaudoti kitos prekės gamybai, tuomet jos kainų kitimas nepakeis pirmosios prekės apimties ir jos pasiūlos. Pasiūla neelastinga. 2. Laikas. Laikas yra būtinas substitucijų paieškoms.Paklausos elastinguma papildomai veikia pajamos, prekių rūšis: prabangos ar kasdienio vartojimo. Prabangos prekių paklausa yra elastinga, kasdienio vartojimo – neelastinga. Pasiūlos elastingumą stipriai veikia prekių saugojimo galimybės ir kaštai. Greitai gendančių produktų elastingumas mažas, lengvai saugomų – pasiūla elastinga.Elastingumo teorija praktinis taikymas yra platus valstybės ekonominėje politikoje, įvedant valstybinę kainų kontrolę bei mokesčių sistemas. Įvedant valstybinę kainų kontrolę paparastai nustatomos minimalios kainos. Dažniausiai ji nustatoma darbo jėgai ir superkamai organizuotoje rinkoje žemės ūkio produkcijai. Maksimalios kainos nustattomos siekiant pagerinti vartotojų padėtį (komunaliniai mokesčiai, elektra, šiluma, transporto paslaugos ir pan.) Maksimalias kainas tikslinga nustatyti tik žemiau pusiausvyros, nes rinka jas sugražintų į pusiausvyrą. Taip pat elastingumo teorija praktikoje taikoma nustatant mokesčius. Atsižvelgiama į tai, ar prekė elastinga ar ne. Mažai elastingoms ir pastovią paklausą turinčioms prekėms (alkoholis, cigaretes) papildomai uždedami akcizo mokesčiai. Labiausiai elastingumo teorija taikoma marketinge, kadangi jis apima pirkimą, pardavimą, pervežimą, sandėliavimą, rinkos tyrimą, reklamą, aptarnavimą, finansavimą ir t.t Atliekant šiuos veiksmus būtina atsižvelgti į elastingumą.

13. Kapitalo apytaka ir apyvarta. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas.Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant

žmogui reikalingas gėrybes; tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai – turtas, vertybė. Tai darbo priemonės, pastatai, įrenginiai, pagrindinės žaliavos ir medžiagos, pinigai ir kt., visa tai, kas tiesiogiai naudojama gamyboje.Pagal savo formas kapitalas yra skirstomas į pagrindinį (pastovų) ir apyvartinį (kintamąjį). Taip pat skirstomas į realųjį, finansinį, žmogiškąjį. Pagrindinis kapitalas (pagrindiniai fondai) – tai daug kartų gamybos precese dalyvaujanti ir nekeičianti savo formos kapitalo dalis, kurios vertė į gatavą produkciją perkeliama palaipsniui. Prie pagrindinio kapitalo priskiriami: gamybiniai pastatai ir įrengimai; gamybiniai technologiniai įrenginiai, prietaisai, įrankiai; transporto priemonės bei kitas gamybinis bei ūkinis inventorius. Pagrindinis kapitalas po truputį dėvisi, todėl netenka savo vertės. Šis nuvertėjimas yra perkeliamas į gamybos kaštus amortizacinių atskaitymų forma. Pagrindinis kapitalas įkainuojamas pinigais, kad galima būtų suskaičiuoti jo nusidevėjimą, planuoti kapitalines investicijas ir t.t. Dėl šios priežasties būtina jį tiksliai įvertinti. Svarbiausios pagr. kap. įvertinimo rūšys yra: pilnoji pradinė, likutinė, likvidacinė. Pilnoji pradinė – tai pagr. fondų pagaminimo arba įsigijimo kaina, jų pristatymo, montavimo bei derinimo išlaidų suma. Likutinė vertė – tai vertė, kuri gaunama iš pradinės vertės atėmus amortizacinius atskaitymus per skaičiuojamąjį laikotarpį. Likvidacinė vertė – tai pagr. fondų vertė jų išėjimo iš rikiuotės momentu. Pagr. kapitalas laipsniškai ji naudojant nusidėvi, netenka savo vertės, kuri perkeliama į produkcijos kainą. Nusidėvėjimas gali būti skirtstomas į fizinį, funkcinį arba moralinį, ekologinį. Fizinis nusidevėjimas yra tada, kai pagr. gamybos fondai nusidėvi, praranda savo vertę ir netinka toliau naudoti. Jis gali būti gamybinis, sąlygotas gamybos proceso, ir naturalus, sąlygotas gamtos sąlygų. Funkcinis arba moralinis nusidevėjimas pasireiškia tuo, kad keičiasi poreikis toms funkcijoms, kurioms atlikti yra skirtas pagrindinis kapitalas. Ekologinis nusidevėjimas yra toks, kai naudojami pagr. fond. ir gamybos proceso technologijos neatitinka gamtosaugos reikalavimų. šiuolaikinėje ekonomikoje nusidevėjimo apskaičiavimas tapo apskaitos koncepcija, nes vystantis ekonomikai nusidevėjimo reguliavimas tapo vienu svarbiausiu valstybiniu ekonomikos reguliavimo įrankiu. Valstybė griežtai kontroliuoja nusidevėjimo paskaičiavimą, siekdama išvengti piknaudžiavimo, tačiau pritaikiusi pagritinto pagrindinio kapitalo nusidevėjimo apskaičiavimo metodus, valstybė gali skatinti technologinį progresą.Apyvartinis kapitalas – tai įmonės trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus. Apyvartinis gamybinis kapitalas – tai gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pakeičia savo natūralią formą ir perkelia visą savo vertę į gatavą produktą. Jis susideda iš 2 dalių: gamybinės atsargos ir nebaigta produkcija. Gatava produkcija apyv. gam. kap. nepriskiriama, nes ji yra išėjusi iš gamybos ciklo ir patekusi į cirkuliacijos ciklą. Apyv. gamyb. kapitalui priskiriama žaliavos, medžiagos, pagalbinės medžaigos, pusgaminiai/pusfabrikačiai, tara ir taros medžiagos, nebaigta gamyba. Apyvartinio gamyb. kapitalo dydis nustatomas pagal jų sunaudojimo normas ir gamybinių atsargų normas. Apyvartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose. Apyvartines lėšas sudaro lėšos, kurias skolingi skolininkai, grynieji pinigai, atsargos, nebaigta gamyba ir būsimos išlaidos. Būsimosios išlaidos padaromos prieš gaunant atitinkamą paslaugą ar teisę, kuria bus pasinaudota, ir tai dažniausiai yra naujos produkcijos įdiegimo išlaidos. Laikas, kurį apyvartinės lėšos būna gamybos sferoje, vadinamas gamybos periodu, o laikas jų cirkuliacijos sferoje – cirkuliacijos periodu. Apyvartiniu lėšų skyriamoji yaptybė yra ta, kad jos keičia savo natūrinę formą, perina iš gamybos sferos į cirkuliacinę ir tagal. Šis formos kitimas, apyvartiniu lėšų apytaka vadinama apyvartumu. Šio ciklo esmė tokia: užpinigu perkamos žaliavos, medžiagos. Tai reiškia, kad jos pakeičia forma iš pinigų į gamybines atsargas, iš cirkuliacinės sferos perina į gamybinę. Vėliau (2 stadija) iš šių medžaigų pagaminama gatava produkcija. Pereinama iš nebaigtos gamybos į gatava produkciją. Dar vėliau (3 stad.) vyksta gatavos produkcijos realizacija ir vėl atsiranda pinigai. Apyvartos ciklas – tai laikas, reikalingas paversti pinigus atsargomis, gamyba ir vėl gauti pinigus. Apyvartų skaičius per tam tiikrą laikotarpį vadinamas apyvartumu. Kuo greitesnis apyvartumas, tuo mažiau apyvartinių lėšų reikia. Kapitalo apytaka - tai jo nuoseklus judėjimas gamybos ir cirkuliacijos srityse, kuriose jis (kapitalas) nuosekliai įgyja gamybinę prekinę ir piniginę formas. 3 KA stadijos: cirkuliacijos, gamybos ir vėl cirkuliacijos. Kapitalo apytaka, ne kaip atskiras užbaigtas aktas, o kaip periodiškai pasikartojantis procesas,

vadinamas kapitalo apyvarta

14. Gamybos kaštai ir pelnas. Konkurencija rinkos ekonomikoje.?????Gamybos kaštai susidaro visose verslo srityse, gaminančiose įv. daiktus ar teikiančias paslaugas. Paprastai gamybos kaštai skirstomi i dvi dalis: kintamieji kaštai ir pastovūs arba papildomieji kaštai. Kintamieji kaštai-tai kaštai, kurie kinta kartu su produkcijos apimtimi, todėl, kad norint daugiau gaminti reikia daugiau sunaudoti kintamųjų gamybos veiksnių. Pastovūs arba papildomi-tai verslininko išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kiekiu didėjant ar mažėjant arba keičiasi lėtai Bendrieji kaštai skaičiuojami sudedant kintamuosius ir pastovius g-bos kaštus. Verslininkas įvertina sąnaudos, tai yra jo, kaip verslininko, privatūs kaštai. Realūs kaštai apima ne tik privačius, bet ir visuomeninius gamybos kaštus. Visuomeniniai kaštai - tai, kaštai, kuriuos apmoka visuomenė. Trumpo periodo metu bent vieno iš gamybos veiksnių, t.y. žemė, darbas, kapitalas - sąnaudos yra pastovios. Ilgo periodo laikotarpiu g. būti pakeistos visų gamybos veiksnių sąnaudos, t. y. padidintos, jei gaminama produkcija turi paklausa, ar sumažintos jei paklausa mažėja. Labai ilgo periodo metu paprastai keičiama ir gamybos technologija. Įmonei svarbu žinoti gamybos kaštus tenkančius vienam produkcijos vnt. Šie kaštai vadinasi vidutiniai kaštai ir yra lygūs bendrųjų kaštų ir pagamintų produktų vnt. santykiui. Ilgame laikotarpyje galimos trys gamybos f-jos: l. rezultatyvumo didėjimas dėl g-bos mastų; 2. pastovus rezultatyvumas dėl g-bos mastų; 3.mažėjantis rezult. dėl g-bos mastų. Verslininko pajamos tai pelnas. Pelnas tai atlygis už verslo idėjos iškėlimą ir jos įgyvendinimą. Pinigų kiekis, likęs verslininkui atmetus visas metines išlaidas, vadin. metine pelno mase. Metinės pelno masės santykis su metiniais gamybos kaštais išreikštas procentais, tai pelno norma, ji parodo įdėto kapitalo efektyvumą.Rinkos ekonomikoje nuolat vyksta konkurencija. Konkurencija – ekonominė prekių gamintojų kova dėl palankesnių prekių gamybos ir realizavimo sąlygų, siekiant kuo didesnės naudos. Ji skatina gamybos efektyvumą, mažina prekių kainas ir didina pelną, užtikrina kokybę, plataus asortimento prekių rinką, konkurencija reguliuoja gamybą bei jos proporcijas tarp atskirų ūkio šakų. Konkurencija yra dviejų rūšių: šakos viduje ir tarpšakinė. Konkurencija šakos viduje, tai ūkio subjektų, gaminančių tokias pat prekes ar teikiančių tokias pat paslaugas tarpusavio ekonominė kova, dėl palankesnių žaliavų pirkimo, gamybos ir pagamintos produkcijos realizavimo sąlygų, siekiant gauti kuo didesnį pelną.

15. Rinkos struktūra. Tobula konkurencija.Rinka - terminas, turintis daug vartosenų ekonomikos teorijoje. Dažnai rinka vadinama vieta, kurioje žmonės perka ar parduoda prekes ar resursus, platesnis apibrėžimas apima kainą, sandėrius, pasireiškiančius tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai formuoja paklausą ir pasiūlą. Rinka-tai ekonominių santykių visuma, kuriuos reguliuoja paklausa ir pasiūla, kainodaros, konkurencijos ir kiti dėsniai. Rinkos struktūrą sąlygoja visa grupė veiksnių. Konkurencija yra pagrindinis kriterijus, nustatant rinkos struktūrą. Apskritai rinkos struktūrą apibūdina keturi pagrin. kriterijai: 1)dalyvių skaičius (gamintojų) 2) išleidžiamos produkcijos pobūdis; 3) kelias į rinką 4)pasinaudojimo ekonomine ir technologine informacija galimybės. Pagal šiuos kriterijus skiriamos rinkos struktūros: 1) tobulos konkurencijos rinka; 2)monopolinės konkur. rinka; 3) oligopolinė r.; 4) monopolinė r. arba grynoji monopolija. Tobulai konkurencijos rinkai būdinga: didelis dalyvių skaičius, kai rinkoje yra daug gamintojų, pardavėjų ir pirkėjų. Išleidžiama produkcija yra vienarūšė. Pilna įėjimo ir išėjimo laisvė, t.y. kad firmos, norinčios patekti į rinką gali tai padaryti tokiomis pat sąlygomis kaip ir firmos kurios jau gamina analogiškas prekes. Lygia taip pat laisvai išeinama iš rinkos. Išsami informacija, kai kiekvienas vartotojas ar firma gerai informuoti apie gaminamas prekių bei paslaugų kainas. Tobulos konkurencijos rinka, tai rinkos ekonomikos idealas, šioje sistemoje pasiūla atitinka paklausą, todėl kaina atitinka jų vertę. Esant tobulos konkurencijos rinkai gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus, kad galėtų padidinti pelną. Todėl naudojamos pažangesnės technologijos, kvalifikuotesnė darbo jėga. Todėl konkurencinė rinka skatina technologinę pažangą bei jios įdiegimą. Konkurencija taip pat verčia gerinti kokybę bei asortimentą, todėl kovoje už pirkėją gaminama įvairesnė, kokybiškesnė produkcija mažiausiomis sanaudomis. Laimi ir gamintojas , ir vartotojas.

16. Monopolinė rinka. Monopolijų rūšys.Rinka - terminas, turintis daug vartosenų ekonomėje teorijoje. Dažnai rinka vaidinama vieta, kurioje

žmonės perka ar parduoda prekes ar resursus, platesnis apibrėžimas apima kainą sandėrius, pasireiškiančius tarp pardavėją ir pirkėją, kurią sprendimai formuoja paklausą ir pasiūlą. Rinka-tai ekonominių santykių visuma, kuriuos reguliuoja paklausa ir pasiūla, kainodaros, konkurencijos ir kiti dėsniai. Rinkos struktūrą sąlygoja visa grupė veiksnių. Konkurencija yra pagrindinis kriterijus, nustatant rinkos struktūrą. Apskritai rinkos struktūrą apibūdina keturi pagris. kriterijai: 1)dalyvių skaičius (gamintojų) 2) išleidžiamos produkcijos pobūdis; 3)kelias i rinką; 4) pasinaudojimo ekonomine ir technologine informacija galimybės. Pagal šiuos kriterijus skiriamos rinkos struktūros: 1)tobulos konkurencijos rinka; 2) monopolinės konkur.r; 3) oligopolinė r.; 4) monopolinė r. arba grynoji monopolija. Monopolinė rinkos struktūra išauga iš konkurencijos, nors pati monopolija yra konkurencijos priešybė. Vykstant kapitalo koncentracijai ir centralizacijai objektyviai susiformuoja monopolinės rinkos struktūra. Jai būdinga: ribotas dalyvių skaičius, išleidžiama produkcija neturi artimų pakaitalų. Konkuruojamos firmos negali patekti i rinką ,kurioje vyrauja monopolija ir informacija yra visiškai slapta. Monopolija rinkoje viešpatauja ir gauna monopolinį pelną. Visose išvystytos rinkos šalyse priimti antimonopoliniai įstatymai. Pagrindinės monopolijų rūšys; 1) Natūrali monopolija. Ji atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės, taip pat esant ekonomijai dėl gamybos mastų. Natūralias monopolijas vyriausybės dažniausiai arba reguliuoja, arba valdo. 2) Teisinė monopolija. Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į šaką, gali atsirasti 2 rūšių kliūtys: įstatymu ir natūralios. Teisinę monopoliją saugo įstatymai. Taip siekiama išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikti gamintojams, autoriams bei išradėjams galimybių naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos palaikymo ir apsaugos būdai – iš valdžios institucijų gaunamos privilegijos, licenzijos, patentai ar autorinės teisės. 3) Socialinė monopolija. Ši monopolijos rūšis susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, paštu, telefonijos ir kitomis paslaugomis. Firmos, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją. Taip yra dėl techninių sąlygų, nes panašias paslaugas teikiančių firmų gausumas turėtų neigiamos įtakos žmonių reikmėms, šių reikmių tenkinimo kokybei. 4) Neteisėtos monopolijos. Rinkoje gausu monopolijų rūšių, kai firmos tarpusavyje susitaria dėl žaliavų supirkimo, gamybos kvotų ir realizavimo kainų, siekdamos išstumti iš rinkos konkurentus ir užsitikrinti monopolinį pelną. Pirmieji monopoliniai susivienijimai – konvencijos, ringai, korneriai, pulai. Tai trumpalaikiai kelių firmų susitarimai, nustatant vienodas prekių pardavimo kainas. Vėliau atsirado karteliai, sindikatai, trestai ir koncernai.

17. Monopolinė konkurencija. Pagrindiniai monopolinės konkurencijos rinkos bruožai.Egzis tuo ja daug ta rpusavy je konkuruojančių firmų, kurios gamina ir parduoda diferencijuotas prekes ir paslaugas, bet ne vartojamosios vertės, o kokybės, teikiamų paslaugų įvairovės ir kainos požiūriu. Tokia rinkos struktūra vadinama monopoline konkurencija, nes ji turi ir tobulos konkurencijos, ir monopolinės rinkos struktūros bruožų. Monopolinės konkurencijos rinka. Vienos firmos siūlomos prekės ir paslaugos, nors ir tenkina panašius vartotojų poreikius, vis dėlto kuo nors skiriasi nuo kitų konkurentų teikiamų panašių prekių ar paslaugų. Daugelis firmą daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų prekės turėtų unikalių savybių. Tam p lač i a i naudo jam a r ek l ama , į pakavimas, firmos ženklas, kredito paslaugos, garantinis taisymas ir kt. Tokia rinkos struktūra, kai veikia daug firmą, gaminančią artimus substitutus yra monopolinė rinka.Monopolinės konkurencijos rinkai būdinga: didelis dalyvių skaičius; daug pirkėjų ir pardavėjų; tarp jų vyksta konkurencija: išleidžiama produkcija yra. įvairiarūšė, bet ne vartojamosios vertės, o kokybės ir kainos požiūriu ( p r o d u k t a i i r p a s l a u g o s diferencijuojamos pagal specifinius rinkų poreikius); palyginti lengva įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos laisvė; išsami informacija.Svarbiausi monopolinės konkurencijos bruožai: 1) šakoje yra daug firmų — kadangi firmų daug, jos negali susitarti dėl rinkos dalies ar realizavimo kainų. Jos yra per mažos, kad kurios nors iš jų galėtų dominuoti šalyje. Kiekvienos iš šių firmų gamybos ir pardavimų apimtys sudaro tik nedidelę vienos ar kitos ūkio šakos dalį. 2) nekaininė konkurencija — kainų skirtumas susidaro gerinant panašių prekių ir pa s l augų kokybę , p leč i an t j ų asortimentą, geriau jas reklamuojant, tobulinant kultūrą ir pan.; 3) produkto diferenciacija — firmos gaminamos ir realizuojamos prekės ar paslaugos daugiau ar mažiau skiriasi, t.y. neturi v i s i š k ų a n a l o g ų . P r o d u k t ų diferenciacijai įtakos turi: kokybė, paslaugos (pardavimų, įpakavimo ir pan.) išdėstymas; realizavimo skatinimas. Svarbiausia tai, kad firmos gamintojos mažai veikia rinkos kainą, nes vartotojai tradiciškai

pasirenka tos firmos produkciją, kuri labiausiai tenkina jų poreikius; 4) įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos kliūtys nedidelės —laisvai patekti į rinką, kliūčių nėra. Bet norint išlikti rinkoje, reikia gaminti produkciją ar teikti paslaugas, kurios skirtųsi nuo firmos konkurentų, o tai įgyvendinant gali kilti finansinių keblumą, nes rinka būna pripildyta. 5) yra komercinės ir t e c h n o l o g i n ė s i n f o r m a c i j o s naudojimo galimybių — šiai rinkos struktūrai būdinga išsami informacija, bet ja naudotis galima tik gamintojui leidus (patentas, licenzija, firmos ženklas).

18. Oligopolinės rinkos struktūra, vystimosi veiksniai.Oligopolinė rinka artima monopolinės konkurencijos rinkai. Kuri šaka priskirtina oligopolinės, kuri – monopolinės konkurencijos rinkai, paprastai sprendžiama pagal koncentracijos laipsnį. Oligopolinės rinkos struktūros pagrindiniai bruožai: Pakankamai didelis dalyvių skaičius, bet didžiąją dalį gaminamos produkcijos ar paslaugų teikia kelios didelės rinkoje gerai žinomos įmonės. Kainas dažnai lemia „kainų lyderis". Išleidžiami produktai yra identiški arba artimi pakaitalai. Įeiti i oligopolinę rinką yra sudėtinga, nors nėra visiškai neįmanoma. Tam reikia didelio pradinio kapitalo arba firmos gebėjimo toje struktūroje rasti savo nišą, gaminti produkciją, kuri būtą unikali ir skirtųsi nuo analogiškų produktų, gaminamų kitose įmonėse. Informacija yra pusiau slapta.Oligopolinė rinka gali būti įvairi: 1) Kompleksiška (nepralaidi) oligopolija yra tada, kai 4 didelės f i rmos kontroliuoja 60-100 % rinkos dalies. Dalis rinkos yra stabili, naujos firmos sunkiai įeina į šaką, pripažįstama tarpusavio priklausomybė, gaunamas ekonominis pelnas. 2) „Laisva" (netvirta) oligopolija yra tada, kai 4 didžiausios firmos kontroliuoja mažiau kaip 50 %, bet daugiau kaip 40 % rinkos dalies. Dalis rinkos ne tokia stabili, todėl naujos firmos gali įeiti į šaką, kainų konkurencija yra ribota, tarpusavio priklausomybė silpnesnė ir gaunamas ekonominis pelnas mažesnis. 3) Dominuojanti firma yra tada, kai rinkos dalis, tenkanti 1 firmai, yra 50-90 %, nėra artimų konkurentų, naujos firmos sunkiai įeina į šaką, kainų kontrolė griežta, gaunamas ekonominis pelnas. 4) Duopolija yra tada, kai 2 firmos kontroliuoja visą šalies pasiūlą. Jų rinkos dalis stabili, vengiama kainų konkurencijos, labai didelės kliūtys naujoms firmoms įeinant į šaką, gaunamas ekonominis pelnas.Oligopolinės rinkos dalyviai yra ne tik gamintojai, bei ir vartotojai. Todėl galima išskirti ir pirkėjo rinką bei ją struktūrizuoti. Plačiausiai paplitusi konkurencinė pirkėjo rinka. Tai pirkėjai, kurie perka prekes ar paslaugas, kurios būtinos daugumai vartotoją (pvz. Komunalinės paslaugas). Jeigu rinkoje yra keletas pirkėjų, vartojančių tam tikrus resursus ar paslaugas, tai tokia rinka vadinama oligopsonija, jei tik vienas pirkęjas — monopsonija.

19. Rinkos struktūros tipų palyginimas.Tobulos konkurencijos rinkai būdinga daug nepriklausomų firmų, nėra kainų kontrolės, nes rinka pati lemia kainas. Gaminami ir parduodami vienodi produktai, kurių kokybė yra taip pat vienoda. Naujos firmos lengvai patenka į šią rinką ir lengvai iš jos pasitraukia. Informacija išsami ir prieinama.Monopolinės konkurencijos rinkoje, dalyvauja daug firmą. Jos parduoda panašias prekes ir paslaugas. Šioje rinkoje prekių pakaitalai – subsitutai – tam tikru mastu riboja kainų kontrolę. Daugelis firmų daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų prekės turėtų unikalių savybių. Išleidžiama produkcija heterogeninė, t.y. įvairiarūšė, bet ne vartojamosios vertės, o kokybės ir kainos požiūriu. Laisvai patekti į rinką, kliūčių nėra. Bet naujoms firmoms norint išlikti rinkoje, reikia gaminti produkciją ar teikti paslaugas, kurios skirtųsi nuo firmos konkurentų, o tai įgyvendinant gali kilti finansinių keblumą, nes rinka būna pripildyta. Šioje rinkos struktūroje prieinama išsami informacija, bet ja naudotis galima tik gamintojui leidus, t.y. įsigijus patentą ar licenziją.Oligopolinėje rinkoje yra pakankamai didelis dalyvių skaičius, bet didžiąją dalį gaminamos produkcijos ar paslaugą teikia kelios didelės rinkoje gerai žinomos įmonės, kurių produktai ar paslaugos panašios. Kainas lemia „ kainų lyderis". Išleidžiami produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, nors kai kurią produktų diferenciacija ryški, pvz., automobilių. Įeiti į oligopolinę rinką yra sudėtinga, nors nėra visiškai neįmanoma. Tam reikia didelio pradinio kapitalo arba firmos gebėjimo toje struktūroje rasti savo nišą, gaminti produkciją, kuri būtą unikali ir skirtųsi nuo analogiškų produktų. Komercinė ir technologinė informacija yra pusiau slapta.Monopolinėje rinkos struktūroje ribojamas dalyvių (gamintojų ir pardavėjų) skaičius — yra

vienintelė didelė firma. Dažnai rinka sutampa su šaka. Kainą nustato i r visiškai kontroliuoja firma monopolistė (arba jų susivienijimai). Išleidžiama produkcija neturi panašių pakaitalų. Monopolinės firmos gaminami ir parduodami produktai ar teikiamos paslaugos skiriasi nuo kitų firmų prekių ar paslaugų. Todėl pirkėjai priversti mokėti monopolisto nustatytą kainą. Konkuruojančios firmos negali patekti rinką, kurioje vyrauja monopolininkas. Komercinė ir technologinė informacija yra visiškai slapta.

20. Darbo rinka ir darbo u ž m o k e s t i s .Kad susiformuotų darbo rinka, darbo jėga turi tapti preke ir turėti prekės savybes: turėti darbo jėgos vertę (materialinės gėrybės ir paslaugų kiekis darbo jėgai atstatyti, išsilavinimui, kvalifikacijai įgyti) ir vartojamąją vertę, kur darbo jėgos savininkas kartu su kitais gamybos veiksniais sukuria naują vertę, didesnę už jos pačios. Dėl šios priežasties ir atsiranda samdomas darbas. Darbo jėgai tapus preke susiformuoja darbo rinka. Darbo rinka – tai įvairių įstaigų ir organizacijų, tarpininkaujančių tarp darbo jėgos savininkų ir darbdavių, visuma. Darbas ypatingas tuo, kad čia netinka taikyti pasiūlos ir paklausos dėsnio. Darbo rinkai būdingos didelės organizacijos, visuomeniniai santykiai ir ji gali turėti įvairios informacijos. Darbininkai turi nevienodų pranašumų, ir darbo užmokestis turi atitikti darbo naudingumą ar nenaudingumą.Svarbiausi darbo rinkos mechanizmo elementai: 1) darbo jėgos pasiūla ir paklausa; 2) darbo užmokestis bei darbo jėgos įvertinimas; 3) darbo rinkos sąjungos ir jų įtaka; 4) darbo jėgos rezervai.Darbo jėgos pasiūla – tai galinčių ir norinčių dirbti samdos pagrindais individų sugebėjimas atlikti konkretų darbą, esant alternatyvioms darbo užmokesčio, darbo sąlygų ir darbo laiko pasirinkimo galimybėms. Darbo jėgos paklausa – darbuotojų, kurie gali būti pasamdyti tam tikru laiko momentu kiekis. Darbo užmokestis - darbo jėgos vertės rinkos kaina, kuri priklauso nuo paklausos ir pasiūlos svyravimą darbo jėgos rinkoje. Už darbą mokama dviem būdais — laikiniu darbo užmokesčiu ir vienetiniu darbo užmokesčiu.Laikinis darbo užmokestis mokamas už atitinkančios trukmės — valandos, dienos, mėnesio arba metų - darbą (naudojamas pvz. transportas, žemės ūkis i r pan.) Vienet inis darbo užmokestis mokamas už pagamintos produkcijos kiekį ar atliktų operacijų skaičių. Viena iš labiausiai šiuo metu paplitusių darbo užmokesčio atmainų ar sistemų yra „dalyvavimo pelnuose" sistema, kur dalis pelno skiriama dirbantiems už gerą darbą.Darbo užmokesčio lygį r inkos ekonomikoje reguliuoja pasiskirstymo pagal darbą dėsnis. Jis rodo ryšį tarp atliekamo darbo kokybės, kiekio ir mokėjimo už darbą. Skiriami 2 pagr. da rbo užmokesč io lyg ia i : 1 ) Nominalusis darbo užmokestis - tai pinigų suma, kurią darbuotojas gauna už savo darbo jėgą, išdirbęs tam tikrą laiką ar pagaminęs tam t ikrą k iekį produkcijos. 2)Realusis darbo užmokestis - tai materialinių gėrybių ir paslaugų suma, kurią darbo jėgos savininkas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį. Lietuvoje vartojami 2 nominalaus darbo užmokesčio sąvokos analogai: 1)Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis - tai ikimokestinis darbo užmokestis, tenkantis 1-am samdomajam darbuotojui (neatskaičius gyventojų pajamų ir soc. draudimo mokesčių, kuriuos mokas darbuotojas). 2)Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis - pomokestinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas iš vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio atimant gyventojų pajamų ir soc. draudimo mokesčius, kuriuos moka darbuotojas.

21. Prekės ir paslaugos rinka. Prekybos formos.Prekybinis kapitalas – tai atsiskirusi pramoninio kapitalo dalis, kurios funkcija yra prekių cirkuliacijos proceso aptarnavimas. Prekių cirkuliacijai organizuoti reikalingi kaštai. Jie skirstomi į grynuosius ir papildomus. Grynieji – tai prekybininko išlaidos, susidarančios dėl cirkuliacijos proceso, t.y. dėl vertės formos kaitos. Jie padengiami gamintojo saskaita. Papildomi – tai išlaidos, susijusios su gamybos proceso tęsimu cirkuliacijos sferoje (prekių tranp., fasavimas, sandėliavimas ir t.t.). Šie darbai yra gamybinio pobūdžio, todėl taip pat sukuria pridėtinę vertę. Taip pat šiais laikais didelę dalį išlaidų prekyboje sudaro reklama. Prekės skirtos realizavimui skirstomos į vartojimo reikmenis ir gamybos priemones. Vartotojiškos prekės - tai prekės ir paslaugos, kurios skirtos vartotojui asmeniniams ar

šeimyniniams poreikiams tenkinti. Jos skirstomos: i l g a l a i k i o n a u d o j i m o prekės(televiz. šaldyt. baldai); trumpalaikio naudojimo prekės; paslaugos. Gamybinės paskirties prekės naudojamos gamybos ir aptarnavimo sferose naujoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti.(mašinos, įrenginiai, pastatai). Paslauga - tai apibrėžta veikla, kuri siūloma vartotojui pirkti. Bet pati paslaugų sfera yra specifinė. Esminis skirtumas tarp prekių ir paslaugų pardavimo yra laikas. Prekės pirma pagaminamos ir tik tada realizuojamos, o paslaugos pirma realizuojamos ir tik tada atliekamos.Paslaugos rinkoje įgauna prekei būdingas savybes: 1) tenkina tam tikrus vartotojų poreikius; 2) įgauna piniginę vertės išraišką. Pgal funkcinius požymius skiriamos šios paslaugos: 1) paslaugos apyvartai (krov. transp., prekyba, reklama); 2) paslaugos gamybai (finansai, kreditai, konsultavimas); 3) paslaugos visuomenei; 4) paslaugos žmogui.Prekės rinkoje realizuoja prekybos įmonės, kurios skirstomos į tam tikras rūšis ,atsižvelgiant į jų realizacijos pobūdį, asortimentą. Visos prekybos įmonės g. būti skirstomos į didmenines, mažmenines, o taip pat mišrias. Prekių ir paslaugų pardavimas rinkos dalyviams, perkantiems perpardavimui kitiems arba profesionaliam naudojimui tai didmeninė prekyba. . Ji g. būti skirstoma į supirkimo (superka prekes iš gamintojo, apdoroja, sukompletuoja ir parduoda kaip žaliavą kitam), tarpgamyklinę (prekyba tarp gamyb. įmonių, esančių skirtingose gamybos proceso pakopose) i r realizavimo (didmenininkai parduoda mažmenininkams) prekybą. Didelė dalis didmeninės prekybos vyksta mugėse, parodose ir biržose. Mažmeninė prekyba – prekių ir paslaugų pardavimas galutiniam vartotojui, jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Mažos įmonės g. būti klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pagal paslaugas, teikiamas vartotojams jos skirstomos į savitarnos, laisvos prekių atrankos, riboto aptarnavimo, visiško aptarnavimo. Pagal siūlomą asortimentą prekybos įm. skirstomos: specializuotos parduot.(sporto prekių, gėlių, indų), universalinės pard., kurios siūlo kelias asortimentines prekių grupes . Universalinės maisto pard. Kasdienės paklausos prekių parduotuvės; Kombinuotos univ. maist. prek. parduotuvės; Plataus profilio univ. parduotv.; Prekybos kompleksai – tai labai didelį plotą užimančios mažmeninės prekybos įmonės. Kitas parduotuvių kvalifikavimo požymis - kainos, jos skirstomos: mažesnių kainų parduotuves - prekiauja standartinėmis prekėmis mažesnėmis kainomis, mažindamos pelno normą ir didind. pardavimų apimtį. Parduotuvės sandėliai - tai mažesnių kainų parduotuvės, kurios teikia ribotos apimtiems paslaugas. Jų tikslas parduoti kuo daugiau prekių. Parduotuvės demonstravimo salės – jos prekiauja, vadovaudamosi katalogo ir prekybos mažesnėmis kainomis principais. Prekes galima užsisakyti tel. Prekių mainai tarp atskirų valstybių, vadin. tarptautinė prekyba. Užsienio prekybos pagrindą sudaro: tarptautinis darbo pasidalijimas, įvairių gamybos šakų netolygumai atskirose šakose, nepakankamas vidaus rinkos imlumas. Užsienio prekyba susideda iš eksporto ir importo. santykis tarp jų vadinamas užsienio prekybos balansas (teigiamas, neigiamas). Užsienio prekyba teikia prekiaujančioms šalims tam tikrus pranašumus ir skiriamos 2 pagrindinės pranašumo formos: absoliutus pranašumas ir santykinis pranašumas. Absoliutus pranašumas – kai viena šalis gali gaminti prekes ar paslaugas efektyviau už kitą. Santykinis pranašumas – kai šalies gamybos alternatyvieji kaštai mažesni už kitų šalių alternatyviuosius kaštus. Alternatyvieji kaštai – prekių ir paslaugų kiekis, kurių tenka atsisakyti, norint gauti tam tikrą kiekį kitų prekių ar paslaugų.

22. Piniginio kapitalo ir vertybinių popierių rinka.Piniginio kapitalo rinka tai pinigų rinka. Šios rinkos pagrindas – laikinai laisvos piniginės lėšos. Piniginio kapitalo rinkos kaina vadinama palūkanomis. Palūkanos yra mokėjimas už naudojimąsi kapitalu, pasiskolintu iš jo šimininko. Piniginis kapitalas juda kredito forma. Skiriamos dvi pagrindinės kredito rūšys: 1) komercinis kreditas; 2) bankinis kreditas. Komercinis kreditas yra kreditas, kurį verslininkai teikia vieni kitiems prekių forma. Komercinio kredito įrankis yra vekselis — tai įstatymo nustatyta forma surašytas dokumentas, duodantis teisę vienam asmeniui reikalauti iš kito asmens sumokėti vekselyje nurodytą sumą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Bankinis kreditas yra kreditas, kurį piniginio kapitalo savininkai ir bankai teikia verslininkams piniginių paskolų pavidalu. Kredito teikimo centrai yra bankai: emisiniai, komerciniai ir ipotekos. Emisinis bankas — tai paprastai centrinis bankas, kuriam valstybė suteikia išskirtinę teisę vykdyti nacionalinės valiutos ir kitų vertybinių popierių emisiją Komerciniai bankai , tai bankai kurie atlieka daugybę funkcija: priima terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas; teikia ir ima kreditus; atlieka operacijas su mokomaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais; išduoda

piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus ir t.t. Ipotekos bankai teikia kreditus, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Prekyba vertybiniais popieriais verčiasi tik tam tikros valstybės ir jos įstatymais sankcionuotos institucijos. Akcinės bendrovės — tai juridinių ar fizinių asmenų sąjunga, kurie savo įnašais suformavo bendrovės kapitalą tam tikrai konkrečiai veiklai. Šios bendrovės veiklos pagrindas yra akcinis kapitalas, kuris dalinamas į dalis, vadinamas akcijomis. Investicinės akcinės bendrovės — įmonių rūšis , atsiradusi pirminės privatizacijos metu. Jos kaupia lėšas privatizuojamam turtui įsigyti. Kornerciniai bankai — akcinės bendrovės, kurios verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu bei paskolų teikimu. Piniginių atsiskaitymu bankas – vykdo piniginius atsiskaitymus pagal rinkoje sudarytų sandorių tarp vertybinių popierių tarpininku rezultatus. Lietuvos bankas. Jis išleidžia į apyvartą ir išima iš jos Lietuvos respublikos pinigus; organizuoja Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už juos išmokėjimą; veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius, konsultuoja pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais. Valstybės vertybinių popierių fondas. Jame registruojami visi valstybei priklausantys privatizuotų įmonių akcijų paketai. Jis saugo, valdo ir pardavinėja valstybei priklausančius vertybinius popierius. Finansų ministerija. Ji kaupia lėšas, reikalingas valstybės valdymo funkcijoms atlikti, tvarko jų panaudojimą, sudaro valstybės biudžeto projektą ir kitą. Vertybinių popierių komisija. Tai vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija. Ją steigia ir likviduoja Seimas Vyriausybės teikimu. Vertybinių popierių komisija finansuojama iš valstybės biudžeto. Nacionalinė vertybiniu popierių birža. Jos paskirtis: koncentruoti vertybinių popierių paklausą bei pasiūlą; organizuoti prekybą vertybiniais popieriais, jų įtraukimu į prekybos sąrašus ir kita. Lietuvos centrinis vertybiniu popierių depozitoriumas. Tai ne pelno įmonė, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti bendrąją vertybiniu popierių apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistema sąskaitų tvarkytojams, jas aptarnauti ir prižiūrėti. Finansų maklerio įmonė. Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė. Vertybinių popierių rinkoje vyksta prekyba akcinių ir investicinių bendrovių akcijomis, komercinių bankų akcijomis, obligacijomis bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vetybinių popierių apyvarta vyksta pirminėje ir antrinėje rinkose. Pirminėje rinkoje investuotojas perka v.p. tiesiogia iš emiteto (v.p. leidėjo). Antrinėje rinkoje prekiaujama jau cirkuliuojančiais v.p. Pirminėje rinkoje cirkuliuoja akcijos, akcinių bendrovių obligacijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai. Antrinė rinka gali būti viešoji ir neviešoji. Viešoji vykdoma tik per tarpininkus, vertybinių popierių biržoje. Neviešoji v.p. apyvarta g.b. vykdoma ne biržoje, bet registruojant sandorius rinkos tarpininko arba emiteto apskaitoje.

23. Žemės renta. Žemės ir jos priklausinių rinka. Žemės kaina.Žemės renta apibrėžiama kaip pajamos iš nuosavybės arba iš žemės naudojimo ūkininkaujant. Išskiriamos tokios žemės rentos rūšys: 1) diferencinė renta I-oji; 2) diferencinė renta II-oji; 3) absoliutinė renta. Pagrindinė žemės rentos prielaida yra diferencinė renta I-oji. Jos kilmės pagrindas — ūkininkavimo gamtinių sąlygų skirtumai. Pagrindiniu rodikliu laikomas žemės derlingumas, nes nuo jo priklauso ir pagamintos produkcijos kiekis bei kokybė. Žemės renta, gaunama dėl skirtingų techninių žemės naudo j imo są lygų , vad inama diferencine renta II-ąja. Techninėmis naudojimo sąlygomis priklauso esantys žemės sklypuose namai ir kiti statiniai, melioracija, mechanizacija, darbo įrankiai, tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, priemonės augalų apsaugai. Diferencinė renta I-oji ir diferencinė II-oji yra sunkiai atskiriamos. Todėl reikia išsiaiškinti, ar verta didinti žemės ūkio produkcijos intensyvumą, nes papildomi įdėjimai į žemę nėra tiesiogiai proporcingi pelnui iš jos.Apdirbami ne tik geriausieji, bet blogesnieji sklypai, kuriuose diferencinė renta nesukuriama. Už juos taip pat imami mokesčiai. Todėl turi būti šaltinis, kuris leistų sumokėti mokesčius ir gauti vidutinį pelną. Šis šaltinis yra absoliutinė renta. Absoliutinės rentos teorija remiasi tuo, kad esant pastoviam žemės ūkio paskirties žemės plotui ir privačios nuosavybės monopoliui, nėra niekieno žemės, todėl kapitalai negali laisvai plaukti į žemės ūkį. Žemės ūkio techninis aprūpinimas būna blogesnis negu kitų ūkio šakų. Todėl kaimo žmonių gyvasis darbas tampa vieninteliu vertės matu ir prekės rinkoje parduodamos pagal ją. Skirtumas tarp rinkoje realizuojamų žemės ūkio produktų vertės ir gamybos kainų sudaro absoliutinės rentos šaltinį.Žemės ir jos priklausinių rinka. Pastatų ir butų rinka Lietuvoje pradėjo formuotis atkūrus nepriklausomybę. Žemės ūkio paskir t ies sklypų į vertinimui naudojama žemės nominali kaina ir

žemės rinkos kaina. Nustatant tiek nominalią, tiek rinkos kainą visų pirma remiamasi žemės renta, t.y. pajamomis, gaunamomis iš žemės sklypo, gaminančio žemės ūkio produkciją. Žemės nominaliai kainai apskaičiuoti naudojamas lyginamasis metodas. Tai metodas, kurio esmė yra palyginimas, t.y. rinkos vertė (nustatyta suma vertinimo dieną) nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkininkaujančiose valstybėse žemės ūkio paskirties žemę savininkas parduos už tokią kainą, kad palūkanų forma gautų ne mažesnį pelną, kokų jis gauna dabar, šią žemę naudodamas žemės ūkio produktams gaminti.Žemės kaina L ie tuvoje l abai nevienoda. .Ją lemia: 1) žemės sklypo pobūdis; 2) žemės derlingumas; 3) žemės sklypo nuotolis nuo didesnių respublikos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Palangos; 4) Lietuvos rajonas, kuriame yra žemės sklypas; 5) kraštovaizdis.

24. Pagrindinės ūkinės veiklos organizavimo formos, jų privalumai ir trūkumai.Rinkos ekonomikoje vyrauja trys pagrindinės verslo organizavimo formos: individualios (privačios) įmonės, partnerinės (ūkinės) bendrijos, akcinės bendrovės (korporacijos). Individuali (privati) įmonė — tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Privačioje firmoje jos įkūrėjas pats sprendžia, kada, kur ir kaip pradėti ūkinę veiklą, ką, kaip ir kam gaminti. Jos savininkas yra nepriklausomas asmuo, neprivalo konsultuotis nei su partneriais, nei su akcininkais, priimdamas ūkinę veiklą reguliuojančius sprendimus. Privalumai: įmonę paprasta įsteigti, paprasta organizuoti, uždarbiai yra savininko asmeninės pajamos. Trukumai: neribota atsakomybė; savininkas rizikuoja netekti asmeninių pajamų, ribotos galimybės pasiskolinti kapitalą firmai išplėsti, verslas baigiasi savininkui mirus (nors gali perimti ir paveldėtojai). Partnerinė (ūkinė) bendrija — ūkinis vienetas, kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai. Tai jungtinės veiklos sutartimi sujungiant kelių asmenų turtą į bendrą nuosavybę bendriją. Bendrijoje t. b. ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos nariai patys tvarko įmonės reikalus ir už jos veiklos rezultatus atsako visu savo turtu. Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros įmonės vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Komanditinė bendrija nėra juridinis asmuo. Partnerinių firmų privalumai: valdymo atsakomybė padidėja esant keliems savininkams. Uždarbiai apmokestinami tik vieną kartą kaip partnerių asmeninės pajamos. Trūkumai: neribota atsakomybė; partneriai bendrasavininkai rizikuoja netekti asmeninių pajamų. Lyginant su individualia nuosavybe, sudėtingesnė organizacija; atsiranda tarpusavio konfliktų pavojus. Lyginant su korporacija yra mažesnės kapitalo didinimo galimybės. Firma likviduojasi arba reorganizuojama mirus vienam iš partnerių. Akcinė bendrovė (korporacija) – ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. AB nuosavybė paskirstoma akcijomis, dėl to bendrovės savininkai vadinami akcininkais. AB yra traktuojama teisiškai kaip juridinis asmuo. Privalumai: l. ribota bendrasavininkų atsakomybė. 2. bendrovė nesusijusi su bendrasavininkų pasitraukimu. 3. pakankamai daug kapitalo didinimo galimybių. 4. lyginant su k i tomis fo rmomis , ve r s lo organizacija yra daug didesnė ir sudėtingesnė. Trūkumai: 1.dvigubas dividendų apmokestinimas: vieną kartą kaip korporacijos pajamos; antrą kartą kaip akcininko asmeninės pajamos. 2. daug sudėtingesnis valdymas; menedžeriai gali kartais ignoruoti akcininkų interesus. Svarbiausią vaidmenį pasaulinėje ekonomikoje vaidina AB. Didžiausios jų – General Motors, EXXOL, ATT, Ford, Texaco ir kt. Be paminėtų dominuojančių verslo organizavimo formų dar yra valstybinės įmonės, pelno nesiekiančios organizacijos, kooperatyvai, licenzinės įmonės, užsienio kapitalo įmonės. Valstybinė įmonė yra tokia, kuri įsteigta iš valstybės lėšų arba priklauso valstybei ir yra išleidusi akcijų, kurių nominalioji vertė ne didesnė kaip 1/5 įmonės įstatinio kapitalo. Jei yra išleista akcijų daugiau nei 1/5 nom. vertės, vadinama valstybine akcine įmone. Pelno nesiekiančios organizacijos kuriamos siekiant šviečiamųjų, religinių, socialinių tikslų. Jos nesiekia pelno. Kooperatyvai – tai žmonių susivienijimai, skirti tam tikrai veiklai (gyv. namų, gamybiniai, vartotojų). Licenzinės įmonės savo veikla gali prdėti tik įsigijusios licenziją (panaudoti gamybai teisiškai apsaugotą išradimą, technologinę paslaptį). Užsienio kapitalo įmonės – užsienio investicijų sukurtos įmonės. Investicijos skatina ekonomiką, sukuria darbo vietas, gerina pragyvenimo lygį.

25. Akcinės bendrovės, jų statusas ir valdymas.AB ir UAB yra ribotos turtinės atsakomybės įmones, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis kapitalas yra padalytas į dalis-akcijas. Šių įmonių veiklą reglamentuoja LR akcinių bendrovių įstatymas. AB steigėju skaičius neribojamas o UAB jų negali būti daugiau kaip 250. UAB g. būti steigiama tik uždaruoju, o AB — atviruoju būdu. AB įstatynis kapitalas ne mažiau 150 tūkst., AB – 10 tūkst. Bendrovės įstatai yra teisinis dokumentas kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Įstatuose t. būti nurodyta bendrovės pavadinimas; bendrovės buveinė; veiklos tikslai ir ūkinės veiktos pobūdis; įstatinio kapitalo dydis; akcijų skaičius pagal rūšis ir klases, jų vertė, teisės: visuotinio akcininku susirinkimo kompetencija. Prireikus bendrovė g. būti reorganizuota. Jeigu likviduojama, tai gali padaryti visuotinis akcininkų susirinkimas savo nutarimu. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis susirinkimas ir bendrovės vadovas (privalomai), stebėtojų taryba, valdyba (gali būti). Visuotinis akcininkų susirinkimas tai aukščiausias bendrovės valdymo organas, kuriame turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai. Stebėtojų taryba yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūros organas. Stebėtojų tarybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas, o narių skaičių apibrėžia bendrovės įstatai., t. būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15. Stebėtojų taryba turi didelę valdžią (renka valdybos narius, prižiuri valdybos ir bendrovės vadovo veiklą ir t.t.). Valdyba yra kolegialus valdymo organas. AB valdybos darbo tvarką nustato jos priimtas darbo reglamentas, o jos įgaliojimus - bendrovės įstatai. Turi būti ne mažiau 3 valdybos narių. Valdyba renka stebėtojų taryba ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo bendrovbės vadovas. Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą, kuris formuojamas iš akcijų emisijos kainos ir bendrovės pelno ir skolintą, kurisSusiformuoja platinant išleistas obligacijas, imant kreditus. UAB akcijos g. būti materialios arba n e m a t e r i a l i o s . A B a k c i j o s nematerialios. Akcijos skirstomos į rūšis pagal disponavimo būdą į vardines ir pareikštines, pagal suteikiamas teises į paprastąsias ir privilegijuotas. Bendrovės finansiniai ištekliai formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių. Vidinis finansavimo šaltinis yra pelnas, o išoriniai šaltiniai — įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, dotacijos, subsidijos. Lietuvoje dabar steigiamos specialiosios paskirties akcinės bendrovės, kurios priklauso valstybei ar savivaldybei, tačiau dalis jų kapitalo gali atitekti ir privatiems asmenims. akcinių bendrovių įstatymas taip pat reglamentuoja ir užsienio bendrovių filialų steigima, veiklą bei veiklos nutraukimą LT.

26. Valstybė rinkos ekonomikoje. Valstybės dalyvavimo ekonomikoje kryptys.Pradžioje vienintelė valstybės funkcija buvo ginti savo piliečius nuo išorės priešų ir palaikyti tvarką šalies viduje. Vėliau šios funkcijos plėtėsi iki įvairiausių priemonių naudojamų prekybai ir ūkiui tvarkyti, kovoti su skurdu ir nelaimėmis. Dar vėliau valstybė ėmė teikti socialines paslaugas, tokias kaip nemokamas švietimas, nemokamos med. paslaugos, įvairios subsidijos, parama bedarbiams ir t.t. Šiandiena valstybė, kaip visuomenės interesų reiškėja atlieka šias funkcijas: 1) apsaugos; 2) komercinės gamybinės; 3) vystymo; 4) administracinės. Į apsaugos funkcijas įeina apsauga nuo užsienio šalių užpuolimo, teisingumas, policija, socialinės paslaugos (soc. draudimas). Komercinės gamybinės funkcijos:nacionalizuotos šakos; viešieji darbai (keliai, tiltai, kanailai ir t.t.); muitai, akcizai; valiuta, svoriai ir matai; komunalinės tarnybos. Vystymo funkcijos: švietimas, moksliniai tyrimai, rekreacija ir pan. Administracinės funkcijos: teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas ir kt. Daugumos šiuolaikinių valstybių ekonomika vadinama mišriąja, kadangi joje dera laisvosios rinkos ir valstybės ekonomikos reguliavimo elementai. Dalyvaudama ekonomikoje valstybė veikia šiomis kryptimis: 1) rinkos sistemos apsauga; 2) visuomeninių gėrybių ir paslaugų teikimas; 3) visuomenės apsauga nuo kenksmingų išorės padarinių; 4) pajamų paskirstymas; 5) ekonomikos stabilizavimas. 1) Teisinėmis priemonėmis nustatydama rinkos funkcionavimo taisykles, valstybė skatina ir gina konkurenciją, teikia visuomenei informaciją apie rinkos sąlygos ir ekonomikos būklę, padeda spręsti susidarančius konfliktus 2) kadangi daug gėrybių ir paslaugų privatus verslas nenori ir negali suteikti, todėl valstybė turi teikti tokias paslaugas kaip mokyklos, policija, gaisrinė, keliai, tiltai ir t.t.) 3) valstybė saugo gyventojus nuo oro, vandens užterštumo, šiukšlių, triukšmo ir pan. Ji tai daro įtikinėjimo ir mokestinėmis priemonėmis, subsidijomis bei reguliavimo priemonėmis. 4) Pajamų paskirstymas visuomenėje būtinas, nes rinka didina turtinę diferenciacija tarp žmonių, tuo sukeldama socialinę įtampą, kurios rinkos priemonės pačios negali spręsti. Siekdama įtakoti turtinės ir socialinės lygybės palaikymą, valstybė įvairiomis

priemonėmis stengiasi perskirstyti turtą. 5)rinkos ekonomika vystosi cikliškai, kas tam tikrą laiką pasikarotja pakilimai ir nuopoliai. Siekdama tolygios ūkio raidos valstybė imasi ekonomikos stabilizavimo priemonių. Jos yra: valstybiniai kapitalo idėjimai; valstybiniai supirkimai; mokesčiai; kreditų ir finansų sistema; darbo užmokesčio politika; kainų politika; pagreitinti amortizaciniai atskaitymai ir kt. Minėtos valstybės dalyvavimo ekonomikoje kryptis būdingos mišriai ekonomikai. Kitose valstybės sistemose valstybės funkcijos labai skiriasi nuo beveik visisko nesikišimo, iki beveik visiško ūkio valdymo.

27. Valstybės pajamos. Valstybės biudžetas, jo formavimas ir vykdymas.Valstybės pajamos. Negamybinėms ir gamybinėms funkcijoms vykdyti valstybei reikia daug kasmetinių išlaidų. Šioms išlaidoms padengti valstybė turi turėti tam tikras pajamas. Valstybės pajamos skirstomos į pastovias ir vienkartes. Pastovios pajamos skirstomos į reguliarias ir nereguliarias.Reguliarios valstybės pajamos gaunamos iš valstybės turto (pvz., žemės), valstybinių įmonių (pvz., valstybės paštas), o taip pat renkant mokesčius, rinkliavas, muitus, akcizus ir t.t. Nereguliarias valstybės pajamas sudaro dovanos, baudos bei konfiskavimas. Valstybės pajamų pagrindas-mokesčiai. Priskiriama: juridinių ir fizinių asmenų pajamų mokestis; PVM; akcizai; žyminis mokestis; konsulinis mokestis; pajamos iš valstybės nuosavybės ir kitos įmokos. Mokesčiai gerokai skiriasi tuo, kokią naštą jie užkrauna visuomenės nariams, kaip jie renkami ir kokia jų dalis iš tikrųjų susitelkia valstybės ižde. Dalis mokesčių yra „blogi", nes jų mokėjimas labai sunkina žmonių gyvenimą, sukelia daug nepatogumu arba jiems surinkti reikia didelių išlaidų ir pastangų, į valstybės iždą tada patenka maža jų dalis. Mokesčiai paprastai skirstomi į tris grupes: tiesioginiai mokesčiai, netiesioginiai mokesčiai, socialinio draudimo įnašai.Valstybės biudžetas, jo formavimas, ir vykdymas. Biudžetas dažniausiai apibrėžiamas kaip pajamų ir išlaidų sąmata. Valstybės biudžetas yra pagrindinė finansų grandis ir apima visas svarbiausias operacijas: išlaidas, įvairių rūšių pajamas, valstybines paskolas. Valstybės biudžetui priskiriamos tokios pagrindinės funkciios: Nacionalinių pajamų perpaskirstymas. Priemonė, siekianti paveikti ūkinį gyvenimą. Kiekvienoje šalyje biudžetinė struktūra turi savo ypatumus. Tai priklauso nuo valstybės sandaros, administracinio-teritorinio šalies pasiskirstymo ir kt. Egzistuoja dvi valstybės sistemos formos: unitarinė ir federalinė valstybė. Unitarinės valstybės biudžetinė sistema sudaryta iš valstybinio biudžeto ir savivaldos organų biudžetų. Federalinių šalių biudžetinė sistema susideda iš trijų dalių: federalinis (valstybės) biudžetas, federacijos narių biudžetai, vietinių savivaldos organų b iudžeta i . Federacinėje biudžetinėje sistemoje kaip ir unitarinėje kiekviena atskira dalis funkcionuoja savarankiškai.Lietuvos valstybinę biudžeto sistemą sudaro Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas ir vietos savivaldybių biudžetai. Biudžetai sudaromi biudžetiniams metams. Lietuvos Respublikoje biudžetiniai metai atitinka kalendorinius metus ( 01.01 — 12.31).Biudžetai sudaromi ir vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir bendromis taisyklėmis, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė. Tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetai formuojami tam, kad galima būtu patenkinti visuomenės socialines ir ūkines reikmes. Todėl išlaidos yra vienas svarbiausiu etapų valstybės biudžete. Kiekvienas biudžetas susideda iš dviejų dalių: pajamų ir išlaidų. Kiekviena valstybė siekia subalansuoti savo biudžetą. Jei išlaidos atitinka pajamas-biudžetas yra subalansuotas. LR biudžetui priskiriama: juridinių asmenų pelno mokestis; pridetinės vertės mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis; akcizai; tarptautinės prekybos ir sandrių mokesčiai; žyminis mokestis; konsulinis mokestis; pajamos iš valstybės nuosavybės ir kitos įmokos. LR valstybės biudžeto asignavimai skiriami: švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti; socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; mokslui ir techninei pažangai; gamtos apsaugai; ūkio plėtojimui reguliuoti; krašto apsaugai; valstybės valdžios ir valdymo, teisėsaugos institucijoms išlaikyti; dotacijos savivaldybių biudžetams; viešėjai tvarkai ir visuomenės apsaugai; išoriniams valstybės ryšiams; valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms; valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms didinti; kitoms priemonėms, numatytoms įstatymuose įgyvendinti. Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: juridinių asmenų pelno mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis; nekilnojamojo turto (įskaitant žemės nuomos ir žemės) mokesčiai; žyminis mokestis;

pajamos iš savivaldybės nuosavybės; kitos įmokos; dotacijos. Savaildabių asignavimai skiriami: vietos savivaldos švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti; socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; savivaldybių ūkiui reguliuoti ir plėtoti; vietos savivaldos institucijoms išlaikyti; savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti; kitoms priemonėms pagal LR įstatymus ir savivaldos tarybos sprendimus įgyvendinti.

28. Makroekonomikos matų sistema. Pajamų apskaitos pakopos.????????Makroekonomikos tyrimų objektas — visas liaudies ūkis. Makroekonomika paprastai tyrinėja bendrąsias nacionalinės ekonomikos problemas: nedarbas, infliacija, ekonomikos augimas ir krizės, tarptautinė prekyba, tarptautiniai valiutiniai santykiai ir t.t. Ypač didelį vaidmenį makroekonominiuose tyrimuose atlieka makroekonomikos matų sistema, leidžianti palyginti vienos šalies ekonominius pasiekimus su kitų šalių pasiekimais, skaičių pagalba prognozuoti ir planuoti būsimus makroekonominius rodiklius. Didžiausias makr. matas yra nacionalinis turtas. Nacionalinis turtas, tai visos materialinės gėrybės, žmonių darbų sukurti daiktai ir gamtos ištekliai. Tai ekonominis turtas, funkcionuojantis kaip kaupimo priemonė. Jis skirstomas: 1 sukurtą (gamybos proceso rezultatas) ir nesukurtą (žemė, miškai) nefinansinį turtą. 2 finansinį turtą — mokėjimo priemonės (piniginis, auksas, valiuta ir kt.). Pagrindiniai makr. matai — bendras nacionalinis produktas (BNP). BNP tai prekių ir paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį vertė. Apskaičiuojant BNP vertę, produktai s k i r s t o m i į 4 kategorijas: l. namų (asmeninio) vartojimo išlaidos, 2. valstybės išlaidos, 3. investicijos 4. eksportas ir importas. BNP vertė gali būti apsakičiuojama 3 būdais: 1) gamybos metodas (sumuojant sukurtų metų gėgyje daiktų ir suteiktų paslaugų vertes rinkos kainomis); 2) išlaidų metodas (sumuojant visumines išlaidas – asm. vartojimo, priv. sektoriaus, valst. sektoriaus bei grynasis eksportas); 3) pajamų metodas (sudedant visų šalies gyv. pajamas, netiesioginius verslo mokesčius ir paghr. kapitalo metinę amortizaciją). Bendras vidaus produktas. BVP —tai bendra visų galutinių prekių ir paslaugų suma, pagamintų naudojant šalies viduje esančius gamybos veiksnius, piniginė verčių suma. Iš esmės BVP yra artimas BNP, tačiau jie apskaičiuojami skirtingai. BVP apskaičiavimo metodai. 1. Gamybos metodas (sumuojama vertės, sukurtos kiekv. ūkio šakoje). 2. Išlaidų metodas (sum. metines išlaidas, reikalingas pagaminti prekes ir teikti paslaugas). 3. Pajamų metodas (sum. pajamas, gaunamas už tam tikrą metinę produkciją). BVP gali būti lygus, didesnis arba mažesnis už BNP. Jei užsienyje gautos pajamos iš šios šalies investicijų lygios užsieniečių gautoms pajamoms iš jų investicijų toje šalyje, BVP=BNP. Jei užsieniečių inv. pajamos bus didesnės už tos šalies investutojų pajamas, tai BVP>uz BNP. Jei analizuojamos šalies piliečių inv. pajamos bus didesnės už užsienio invest. pajamas šioje šalyje, tai BVP<BNP. Grynasis nacionalinis produktas – tai BNP dalis, atskaičiuos amortizaciją. Tai produkcija (jos vertė), kuri lieka visuomenei vartoti, kapitalui plėsti. Nacionalinės pajamos – tai visuomenės pajamos, kurias organizacijos, firmos ir individai gauna darbo užmokesčio, palūkanų, pelno, bei rentos pavidalu, atskaičiuos mokesčius. Jos lygios iš BNP atėmus kapitalo amortizaciją ir mokesčius. Asmeninės pajamos – žmonėms tenkančios asmeninės pajamos, sudarančios didžiąją nacionalinių pajamų dalį. Asmeninės grynosios pajamos – asmeninės pajamos minus mokesčiai.

29. Ekonomikos augimas ir struktūriniai pokyčiai Lietuvoje.Ekonomikos augimas- tai procesas, pasireiškiantis realaus BNP didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindimai rodikliai: realiojo BNP augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja ekonomikoje sukuriamu prekių ir teikiamų paslaugų apimtis; ir BNP, tenkančio vienam šalies gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis. Ekonomikos augimas gali kilti dviem budais: šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jei šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas, nes vos ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus. Bet netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendra gamybinės apimties augimą. Tai vadinama ilgalaikiu augimu . Ekonomikos augimą lemia įvairus veiksniai: investicijos, gamybinis kaupimas, kapitalo kokybė darbo kokybė, darbo kiekis ir kiti. Atkūrus nepriklausomybę ir perėjus prie rinkos ekonomikos, Lietuvoje įvyko gyventojų

nuskurdimas, gyvenamojo lygio nuosmukis. Tai lėmė naujos ūkinės sistemos kūrimas, žmonių ir valstybės nesugebėjimas iš karto prisitaikyti prie naujų ūkininkavimo sąlygų, ūkio priklausomybė nuo TSRS ūkio. Struktūriniai pokyčiai yra siejami su pramonės vaidmens ekonomikoje didinimu, ypač aukštųjų technologijų pramonės, pirminių ūkio šakų (žemdirbystė, žvejyba ir t.t.) vaidmens mažėjimu bei paslaugų sektoriaus plėtra. 1991 m. pamonė sukūrė 22,8 proc. BVP, 2003 m. - 25,1 proc. Mažėjo žemės ūkio sektoriaus indėlis į BVP. Bendrosios investicijos 2003 m. išaugo, palyginus su 2000 m. Struktūrinių pokyčių srityje rinkos ūkio plėtra turėtų būti suprantama ne tik kaip efektyvesnio materialaus, bet visų pirma žmogiškojo kapitalo panaudojimas. Turi būti nustatyta teisinė sistema, nustatyti ekonomikos prioritetai, rūpinamasi užsienio rinkų paieškomis lietuviškai produkcijai, skatinama ekologiškus reikalavimus atitinkanti gamyba, skatinama pramonė, reikalaujanti aukštos darbuotojų kvalifikacijos ir t.t. Spartus privatizavimas paskatino privataus sektoriaus plėtrą. Per paskutiniuosius 5-6 metus buvo privatizuota dalis „Lietuvos duju“, „VST“ laivininkystės sektorius, „Lietuvos avialinijos“. Tačiau ne visos valstybės privatizuotos įmonės sugebėjo išlikti, nemažai jų patyrė bankrotą 2001-2003 metais. Šiam laikotarpiui būdingas spartus bankrotų augimas dėl Rusijos rinkos smūkimo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmaisiais metais infliacija buvo aukšta. Tačiau nuo 1998 m. infliacija buvo mažiausia tarp ES šalių kandidačių, o 1999-2003 m. buvo fiksuojama defliacija arba labai nežymus kainu augimas. Kalbant apie stuktūrinius pokyčius, reikėtų atkreipti dėmesį į darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempus. Iki 2004-2005 m. darbo užmok. augimui buvo būdingas ekstensyvus tempai, tuo tarpu darbo našumas didėjimas viršijo darbo užmokesčio tempus daugiau nei 2 kart. Po 2005 – 2006 m. darbo užmokestis pradėjo smarkiai augti ir dauguma ekonomistų jau pernai konstatavo, kad darbo užmokesčio augimo tempai lenkia darbo našumo augimo tempus. Kalbant apie struktūrinius LT pokyčius, taip pat atkreiptinas dėmesys į eksporto rinkų pasikeitimą po 2001 m. Rusijos ekonomikos smūkimo. LT eksportas persiorentavo į ES valstybes, kas padėjo išbristi iš ekonominio sunkmečio, kai eksportas į Rusija tapo labai sudėtingas arba neįmanomas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į palaugų sektoriaus plėtotę. 2004 m. pradėjo sparčiai augti viešbučių ir restoranų sektorius. Kalbant apie struktūrinius pokyčius, reikėtų atkreipti dėmesį ir į Lisabonos strategija, bei jos įgyvendinimo programa Lietuvoje. Besiruošdamasi stojimui į ES LT sėkmingai vykdė sistemines ūkio pertvarkymo reformas, įveikė gamybos smūkimą bei užsitikrino spartų ekonomikos augimą. Todėl 2000-2003 m. darbo našumas LT augo dukart sparčiau nei JAV ir dar sparčiau nei ES, nes tuomet ES atsilikinėjo nuo JAV bei Japonijos (pagrindiniai ekonomikos augimo varžovai). Dėl šių priežasčių ES vadovai 2000 m. Išsikėlė uždavinį per dešimtmetį pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausia pasaulio ekonomika. Įgyvendinadama šį siekį LT 2005 m. spalio mėn. pasitvirtino Nacionalinę Lisabonos strategijos įgyvendinimo programą, kuriturėjo tris ambicingus tikslus, prisidėjusius prie struktūrinės ūkio reformos:išlaikyti spartų ekonomikos augmą, makroekonominį stabilumą ir siekti visateisės narystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje; skatinti LT įmonių konkurencingumą; skatinti užimtumą ir investicijas į ekonominį kapitalą.

30. Cikliniai svyravimai. Valstybės ekonomikos stabilizavimo politika.Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Analizuojant ilgesnį laikotarpį galima pastebėti, kad ekonomika ženkliai auga, darbo našumas didėja, kapitalo produktivumas didėja, žmonių pragyvenimo lygis auga. Tačiau analizuojant trumpesnius periodus matosi, kad BNP apymtys kinta tiek teigiamai, tiek neigiamai. Galima skirti trys kitimų rūšys: Ilgalaikė tendencija. Ji apibūdina per ilga laiko tarpą išryškejusią ekon. tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomenines gamybos apimties rodikliai auga, didėja, tai pvz., nedarbo lygis, infliacija – tai auga, tai mažėja. Sezoniniai svyravimai . pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasara yra didesnė, nei ž iemą, tas pats žvejyboje , sezoniškumas būdingas ir turizmui. Tai daro įtaka kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei ekonominiai procesai nagrinėjami trumpu laikotarpiu, į sezoniškumą atsižvelgti būtina. Cikliniai svyravimai – reguliari ekonominių ciklų kaita. Pagrindinė ciklo rūšis – ekonominis (verslo) ciklas ta i - ekonominio augimo, be i nuosmukio periodų kaitos procesas, laikotarpis nuo vienos ekonominės krizės iki kitos. Ekonominiai (verslo) ciklai turi keturias stadijas: I. smukimas, (gamybos apimties, pajamų, užimtumo sumažėjimas) 6-12 mėn. 2. krizė, ( rodikliai dar blogėja, depresija) 3. pagyvėjimas (ekonomika atsigauna, gausėja investicijos, mažėja nedarbas, didėja paklausa

ir pan.) 4. pakilimas (maksimaliai plečiama gamyba, didėja kainos, pelnai, kredito paklausa ir pan). Ciklinių svyravimų priežastys gali būti įvairios, priklausomai nuo ekonomikos teorijos krypties. Tačiau šiuolaikiniai ekonominė koncepcija išskyria dvi pagrindines, kurios išskiriamos visose ekonominėse koncepcijose: visuminės paklausos pokyčiai ir investicijų svyravimai. Didžiausias visuminės paklusos elementas yra vartojimo pokyčiai, kurie įtakojami vartotojiškos paklausos pakitimais, palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsme bei apmokestinamų ir transferinių išmokėjimųpokyčiai. Taip pat visuminę paklausą įtakoja Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms bei eksporto pokyčiai. Investicijos yra trijų formų: investicijos į pagrindinį kapitalą; naujų gyvenamųjų namų statyba ir gamybinių atsargų padidinimas. Visi šie elementai įtakoja įnvesticijų svyravimus.Stabilizavimo politika. Ekonomikos teorija turi du požiūrius į valstybės ekonominę politiką: 1. Reikia specialių priemonių ūkio funkcionavimo stabilumui išlaikyti. 2. Nereguliarūs vyriausybės kišimosi į ūkį veiksmai ir yra pagrindinė ekonomikos raidos nestabilumo priežastis. Tačiau esant cikliniams svyravimams ir ypač ekonomikos nuosmukiui Vyriausybei privalu kištis į ekonomika siekiant sušvelninti ekonomikos recesijos pasekmes. Valstybė gali naudoti šias naudodama anticiklinio reguliavimo priemones: valstybiniai kapitalo įdėjimai, valstybiniai užsakymai, mokesčiai, kredito ir finansų sistema, darbo užmokesčio politika, kainų politika, pagreitinti amortizaciniai atsiskaitymai ir t.t. Smukus privataus sektoriaus paklausai yaptingą vaidmenį vaidina valstybės kapitalo idėjimai ir užsakymams, kurie kompensuoja pasiūlos sumažėjimą. Pramonės pakilimo metu valstybė stengiasi išvengti perprodukcijos didindama palūkanų normas, sumažina kreditus, kad sumažinti vartojimą ir priversti mažinti gamybos apimtis. Valstybės priemonės daro įtaka kiekvienai ciklo eigai, stengdamosis sušvelninti konkretų ciklą. Taip veikdama valstybė sušvelnina ciklinius svyravimus, sutrumpina recesijos laiką, ekonomika greičiau atsigauna ir įžengia į augimo stadiją. Tačiau net ir taikydama priemones valstybė negali visiškai panaikinti cikliško ekonomikos pobūdžio.

31. Užimtumas ir nedarbas. Bedarbystės problemos Lietuvoje.Užimtumas rinkos ekonomikoje yra labai svarbus, nevisiškas užimtumas yra visuomenės išteklių švaistymas, jis sukelia įv. soc. problemas. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose bei organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose, ir atliekantys karinė tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose. Darbingo amžiaus gyventojai – 16-iki pensijos. Užimti gyventojai – 14-74. Nedarbo pokyčiai įvertinami nustatant jo lygi, nedarbo lygio didėjimas yra nuosmukio požymis. Jį kas mėn. nustato darbo statistikos departamentas, apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus. Pagyvėjus ekonomikai nedarbas mažėja l. greitai, nes kai darbą surasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais. Pagal užimtumo statusą gyventojai skirstomi į sekančias grupes:darbdaviai; samdomi darbuotojai; asmenys, dirbantys sau; padedantys šeimos nariai; darbuotojai, neklasifikuojami pagal užimtumo statusą.Pagrindinės nedarbo formos: tekamasis (trumpalaikis, kai darba palieka dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių), struktūrinis (kai darbo paklausa neatitinka darbo pasiūlos, keičiantis technologijoms ir pan.), ciklinis (kai sumažėja ūkinis aktyvumas), paslėptasis (kai žmonės turi kažkį užsiėmimą, tačiau tai neužtikrina jų pragyvenimo), sustingusi nedarbo forma (tie asmenys, kurie užsiima nepastoviais, atsitiktiniais darbais).Pagrindinės nedarbo priežastys: 1) mokslinė techninė revoliucija. Dėl jos gamyba tapo automatizuota ir išlaisvino žmogaus darbo jėgą. Todėl atsirado gana aukštas pastovus nedarbas. 2) augantis darbo našumas ir intencyvumas; 3) ekonominės krizės; 4) struktūrinis ūkio pertvarkymas; 5) spartus gyventojų skaičiaus didėjimas. Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo. Jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje. Nedarbas – darbo išteklių nepanaudojimas, dėl ko ūkio tikroji produkcija mažesnė už galimą. Tai didelis nuostolis pačiam žmogui ir visai valstybei. Valstybė turi tiesioginių finansinių nuostolių, nes tenka mokėti bedarbio pašalpas, nesurenkami mokesčiai, nesurenkamos socialinio draudimo lėšos. Dar labiau paveikiamas žmogus, nes dažnas tapes bedarbiu turi psichologinių problemų, kurios sąlygoja ligų, nusikaltimų, savižudybių, skyrybų ir pan. problemų plitimą. Be mninėtų nuostolių reikia atkreipti dėmesį į tai, kad netekes darbo darbuotojas nebekaupia patirties, žinių, atrofuojasi jo įgudžiai. Visa tai blogina

darbo jėgos kvalifikaciją.Pirmieji bedarbiai Lietuvoje užregistruoti 1991 m. kai pradėjo funkcionuoti Lietuvos darbo birža. Nedarbo lygis 2001 m. sudarė net 13%. Bet tai tik oficialūs skaičiai, t.y. registruoti bedarbiai, realiai nedarbo lygis buvo ženkliai didesnis. Buvo pastebėta, kad vyrų nedarbo lygis yra didesnis, nei moterų. Daugiausiai bedarbių tarp žmonių, kurie neturi profesijos arba ji yra nepaklausi tarp baigusių technikumus ir aukštesniąsias mokyklas. Mažiausiai yra bedarbių turinčių aukštojo mokslo diplomus. Didelį nerimą kelia ir tai, kad auga nedarbo trukmė. Didžiausias ilgalaikio nedarbo lygis yra užfiksuotas tarp asmenų, vyresniu nei 50m. Bedarbiai darbo ieško įvairiais būdais; kreipiasi į valstybinę darbo biržą, skelbiasi žiniasklaidoje, šiuo metu daugelis žmonių išvažiuoja dirbti į kitas ES šalis. Bedarbių teises gina Lietuvos Respublikos bedarbio rėmimo įstatymas. Valstybė garantuoja: nemokamas konsul tav imas i r informacija apie laisvas darbo vietas, nemokamas darbo biržos paslaugas isidarbinant, galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus ir kitą. Lietuvoje nuo nedarbo draudžiami dirbantieji, mokantys valstybinio soc. draudimo įmokas. Bedarbio pašalpos skiriamos nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims, kaip ieškantiems darbo ir pasirengusiems profesiniam mokymui. Vykdant aktyvią darbo rinkos politiką, daug dėmesio kreipiama į nedarbo prevenciją, jaunimo užimtumo didinimą ir pan.

32. Infliacija. Antiinfliacinė politika.Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Vienos ar kelių prekių grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Kiekybinius infliacijos pokyčius rodo infliacijos rodykliai. Dažniausiai naudojami vartojimo prekių kainų indeksas ir gamintojo kainų indeksas. Vartojimo prekių kainų indeksas apsakičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir palaugų vartotojo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. Statistikos departamentas nustato prekių ir paslaugų sąrašą ir tam tikrais periodais sudeda tų prekių ir paslaugų kainas ir palygina jas su ankstesnio krepšelio kaina. Gamintojo kainų indeksas apibūdina didmeninių kainų dinamiką. Jis skaičiuojamas analogiškai kaip vartojimo prekių k. indeks. Infliacijos formos priklausančios nuo infliacinių procesų yra infliacijos tipai. Yra skiriami tokie infliacijos tipai: 1 šliaužianti infliacija - ilgai trunkanti, neaukštų ir pastovių tempų infliacija (iki 10 proc.). 2 Šuoliuojanti infliacija - kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. 3. hiperinfliacija – tokia, kai kainos didėja kas mėnesį (virs 50 proc.). Nustatyti infliacijos priežastis nelengva - ji yra visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Infliacijos formos įvairios, tačiau pačią infliaciją sukelia tiek vidiniai (pvz. pinigų emisija, monopolijų rinkoje viešpatavimas) tiek išoriniai veiksniai (kainų pokyčiai pasaulinėje rinkoje, užsienio prekybos ir kitų tarptautinių mokėjimų balansas). A. Filipsas nubrėžė kreivę, kuri parodo infliacijos ir nedarbo priklausomybę. Bendra tendencija yra tokia, kad jei ūkis svyruoja dėl paklausos, tai žemesnis nedarbo lygis bus didesnės infliacijos atveju, o aukštas nedarbo lygis – esant žemai infliacijai. Tačiau ne visus procesus galima paaiškinti šia kreive, be to ilgajame periode infliacijos ir nedarbo santykio nustatyti negalima. Infliacijos poveikis ekonomikai priklauso nuo infliacinių prognozių efektyvumo ir ekonominių institucijų lankstumo. Jei š ios priemonės panaudojamos efektyviai, tai galima nuspėti infliacijos poveikį. Dėl infliacijos pralaimi visu pirma tie, kurių pajamos fiksuotos: pensininkai, studentai, biudžetinių organizacijų atstovai, asmenys, kurie pirko obligacijas arba paskolino pinigų. Tačiau kai kam infliacija atneša ir naudos: verslininkai, kurių prekių kainos kyla, valstybės, kuri moka išmokas nuvertėjusiais pinigais, vertybinius popierius pirkę asmenys ir pan. Taip pat nukenčia bankai, kuriems grąžinamos paskolos nuvertėjančiais pinigais. Pažaboti infliaciją galima tik antiinfliacinės politikos priemonėmis. Kovai su infliacija yra naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybes ūkio politika. Tiesioginis infliacijos tramdymo būdas yra laikina arba ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, visiškai sustabdant d.užmok. ir kainų lygio augimą arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą. Tačiau nei laikina nei nuolatinė kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Dar viena antiinfliacinė priemonė būtų pajamų indeksavimas.Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas - d. užmok. ir algų, pensijų, gyvybės draudimo polisu nominalios vertės, palūkanų normos der in imas su gyvenimo kaš tų kilimu. Siekiant apsaugoti darbuotojus nuo infliacijos

įvedamas d. užmok. indeksavimas. Infl. Stabdymo priem. Galima suskirstyti į dvi grupes: st rategines(apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus) ir taktines (trumpalaikės). Rinkos sistemos stiprinimas ir nuoseklus vyriausybės antiinfliacinio kurso laikymąsis, slopina infliacijos lūkesčius. Dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas – biudžeto deficito sumažinimas. Jį galima pasiekti didinant valst. pajamas ir mažinant išlaidas. Pranašesnis antras būdas. Trumpalaikiais antiinfliaciniais metoda i s s iek iama sumažin t i infliac. sukeltą įtampą. Jie gali duoti rezultatų tada, kai padeda padidinti pasiūlą be atitinkamo paklausos išaugimo arba sumažinti einamą paklausą, nesumažinus einamo paklausos.

33. Tarptautinė prekyba. Lietuvos užsienio prekybos politika.Tarptautinė prekyba — tai prekių mainai tarp atskirų valstybių. Prekybos pagrindą sudaro: tarptautinis darbo pasidalijimas. įvairių gamybos šakų netolygumai atski rose šalyse, nepakankamas vidaus rinkos imlumas. Tarptautinė prekyba susideda iš eksporto ir importo. Jų tarpusavio santykis vadinamas prekybos balansu. U ž s i e n i o p r e k y b a t e i k i a prekiaujančioms šalims tam tikrus pranašumus. Akivaizdi nauda pirmiausiai gaunama tada, kai šalis gali isivežti tokių prekių, kurių pati negamina. Tai vadinama absoliučiu pranašumu. Taip pat šalys gali eksportuoti tas prekes, kurias gamindamos jos turi pranašumą, arba impotuoti tas prekes, kurių gamybai jos išleidžia didelius kaštus. Šias sąsajas nusako lyginamųjų kaštų dėsnis. Jis galymas tarptautinėje konkurencijoje. Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas (gamtinės, klimatinės, specializacijos ir kt.) Antra prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai mažina gamybos kaštus. Trečia prielaida yra skonių, polinkių, prioritetų įvairovė. Vykstant tarptautinei prekybai, mainams, galima patenkinti daugiau i r įva i resnių pore ik ių . Taigi: jokia šalis neturės naudos, jei gamins visas reikalingas prekes, gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba, prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą. Kiekviena pas. šalis stengiasi gaminti pelningą, efektyvią prekę. Eksporto didinimas spartina visuminio nac. produkto prieugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti (pvz. priemokos už eksportuojamas prekes, kurių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei viduje). Ypač tai aktualu mažoms valstybėms, nes jų vidaus rinka maža, todėl efektyvus, augantis eksportas padeda didinti BNP. Svarbus ne tik eksportas, bet ir importuotas, nes jis patenkina tiek prekių, tiek gamybos priemonių bei žaliavų poreikį. Tačiau būtina išlaikyti prekybos balansą t.y. balansą tarp eksporto ir importo. Už importuojamas prekes atsiskaitoma su užsienio valstybe, todėl lėšos išplaukia iš šalies. Jei eksportas nepritrauks į šalį lėšų, tai valstybė pritruks lėšų importui apmokėti. Todėl, stengdamasi sureguliuoti prekybos balansą, valstybė taiko importo ribojimo priemones: muitai, importo licenzijos, kvotos ir t.t. Skiriamos dvi užsien. prek. politikos kryptys: laisvoji prekyba ir protekcionizmas. Laisvoji prekyba – tai tokia tarptautinių mainų forma, kuri numato muitinių ir nemuitinių prekybos kliūčių apribojimą. Svarbiausi laisv. rink. privalumai yra: stimuliuoja abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, gilina specializaciją ir kooperaciją; šalina atsakomuosius apribojimus; didina visų šalių realų nacionalinį produktą; sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje. Protekcionizmas – tai tokia politika užsienio prekyboje, kuria nacionalinė ekonomika saugoma nuo kitų šalių firmų konkurencijos ir skatinamas prekių išvežimas iš šalies. Pagrindinės priemonės – muitai ir kvotos, eksporto subsidijos.Užsienio prek. ryšiai Lietuvoje suklestėjo Vytauto didžiojo laikais.Tuometinė geografinė padėtis buvo palanki užsienio prekybai plėtoti. 15a. Lietuvoje buvo du prekybos centrai: Polockas ir Kaunas. Tarptaut. prek. stimuliavo 19a. prasidėjęs geležinkelių tiesimas. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbus uždavinys buvo eksporto didinimas. Vėliau didžiausiu partneriu buvo Vokietija. To meto už. prekyboje buvo naudojami apsaugos ir fiskalinio pobūdžio muitai, norint apsaugoti silpną agrarinio krašto pramonę. Užsienio prek. atsiskaitymai buvo daromi laisvai konvertuojama valiuta. Lietuvos už. prek. balansas beveik kasmet būdavo aktyvus. Artimiausios Lietuvos perspektyvos-sėkmingiausia bendradarbiauti su užsieniu tose ekonomikos sferose, kur jau pasiekta didesnė pažanga. Tai lengvoji pramonė, maisto pramonė, medžio apdirbimo ir statybinių medžiagų pramonė. Tikslinga kurti kuo daugiau įmonių su užsienio firmomis. Sudarant lengvatines sąlygas galima įtraukti ir

užsienio kapitalą. Vienas iš priežasčių, dėl kurios Lietuva siekė įstoti į ES buvo laisvosios rinkos ES viduje buvimas. Tik įstojus į ES mūsų valstybės įmonės tapo konkurencingos dėl darbo jėgos kaštų skirtumo.

34. Bankai ir jų rūšys. Lietuvos bankų sistema. Centrinis bankas ir jo funkcijos.Šiulaikinė ūkio sistema neisivaizduotina be bankų. Bankas — tai f inansų institucija, priimanti indėlius ir teikianti paskolos bei atliekanti finansinį tarpininkavimą. Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos “banco”, kuris reikškia stalą, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama šiuolaikinė bankų sistema atrado senovės auksakaliai, pas kuriuos žmonės palikdavo saugoti auksinius pinigus. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia į apyvartą popierinius pinigus, kredituoja valstybę ir komercinius bankus ir kita); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrinaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); taupomieji bankai (surenka gyventoją santaupas ir perduoda jas į kapitalo rinką); specialieji bankai; hipotekos bankai (teikia paskolas ikeičiant turtą), žemės ūkio bankas (teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti ir pan.) užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius). Pagal teisinę formą skiriami akciniai bankai, kooperaciniai bankai (jungia smulkaus kredito draugijas), municipaliniai ir komunaliniai bankai (miestų savivaldos nuosavybė); valstybiniai bankai, mišrieji bankai, tarptautiniai bankai. Bankai atlieka šias funkcijas:telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas; iš sukauptų lėšų teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais; tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose; leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas; konsultuoja klientus ekonominiais ir finansiniais klausimais.Lietuvos Respublikos bankų sistema pradėta kurti nuo 1990 m. Ją sudaro centrinis Lietuvos bankas — pirmosios eilės bankas — ir komerciniai bankai bei nebankiniai finansiniai tarpinikai (tai taupymo ir paskolų asociacijos, kreditinės sąjungos). Komerciniai bankai veikia visai savarankiškai, jiems nustatyti tik pagrindiniai apribojimai. Svarbiausias jų veklos principas — pelningai veikti, kuo pigiau nupirkti, kuo brangiau parduoti finansinius išteklius, jis neturi peržengti įstatymų nustatytų ribų. Kredito unijos — steigiamos fizinių asmenų ir veikia kaip organizacijos, teikdamos unijų nariams geresnes sąlygas negu jas teikia kiti komerciniai bankai. Taip pat Lietuvoje pradėjo veikti ir kitų valstybių bankų filialai.Centrinis bankas – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Centrinis bankas Lietuvoje - Lietuvos bankas . Centrinio banko funkcijos yra: 1) pinigų emisija; 2) aptarnauja bankų sistemos dalyvius „bankų bankas“, „bankų tėvas“. Komerciniai bankai gali gauti iš CB grinų pinigų, turi jame sąskaitas, kaip bankų rezervo indėlius, atlieka kliringo paslaugas. 3)kontroliuoja pinigų pasiūlą, tuo darydamas įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui; 4) veikia užsienio valiutų keitimo rinką. Jei šalyje vyrauja fiksuota valiutų keitimo sistema, tai CB prižiūri valiutos pirkimą ir pardavimą, kad jis būtų vykdomas nustatytų kursu.Lietuvos bankas nepriklausomas nuo Vyriausybės ir kitų Lietuvos valstybinių institucijų. Jis veikia pagal EB steigimo sutartį, yra Europos centrinių bankų sistemos dalis. Jo veiklą reglamentuoja Lietuvos banko įstatymas ir kt teisės aktai. Jo pagrindinis tikslas — palaikyti kainų stabilumą. Jo pagrindinės funkcijos: vykdo LR pinigų emisiją; formuoja ir vykdo pinigų politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; atlieka valstybės iždo agento funkcijas; įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūri jų veiklą, taip pat atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas, susijusias su kredito įstaigų veikla; nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką; skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

35. Tarptautiniai valiutiniai santykiai. Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos ūkį.Užsienio valiuta – tai kitos šalies pinigai. Užsienio valiutų rinka tai rinka, kurioje vienos valstybės pinigai yra perkami už kitos valstybės pinigus.Valiutos kursas tai vienos valstybės pinigų

vertė išreikšta kitos valstybės pinigais. Tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, nustatomas jų perkamąja galia. Kai valiutų kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką. Šalys besivadovaujančios stabilia vidaus politika yra izoliuotos nuo infliacijos užsienyje poveikio.Tačiau valiutų kurso svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, gali sąlygoti vidaus problemų atsiradimą. Alternatyva lanksčiam valiutą kursui yra fiksuotų valiutos kursų sistema. Labiausiai tinkamas būdas dirbtinai palaikyti valiutos kursą - panaudoti užsienio valiutos rezervus poveikiui užsienio valiutos rinkai. Kai kurios šalys riboja tarptautinius sandėrius. Bet taip yra mažinama prekyba. Dar viena priemonė palaikyti valiutos kursą stabilų - valiutos keitimo kontroliavitnas ar normavimas. Nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus yra vad. realiu valiutos kursu. Plečiantis tarptautinei prekybai susiformavo aukso standartas. Tai sistema, kurioje vienintelė tarptautinių p i n i g ų f o r m a l a i k o m a s auksas. Invesncijų į ž. ūkį augimui didelės įtakos turėjo parama pagal SAPARD programą. Pastebimai išaugo ir gyventojų investicijos į gyvenamųjų namų statybą. Statistkos departamento duomenimis tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje pastoviai auga. Daugiausia tiesioginių užsien. investic. Lietuvoje buvo nukreipta į rafinuotų naftos produktų gamybą (iš esmės į AB Mažeikių nafta), taip pat apdirbamajai pramonei (29, 3 proc. ), finansiniam tarpininkavimui (20,1 proc. ), vidaus prekybai (17,3proc.) ir telekomunikacijų sektoriui (13,9proc.).Gana daug tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą atėjo ir tebeateina privatizuojant atskirus objektus. Užsienio investuotojų sprendimui pasirinkti Lietuvą turi įtakos ir geri šalies ekonominiai rodikliai. Lietuvoje nemažai padaryta kuriant investic. palankią aplinką, tobulinant su ja susijusią teisinę bazę: sumažintas pelno mokesčio tarifas: siekiant padidinti tiesioginių užsien. ir vidaus investicijų apimtis, pakeistas ir papildytas investicijų įstat. Valstybė, siekdama pritraukti galimai daugiau užsienio ir vietos privačių investicijų, turės ir pati nemažai investuoti, užtikrinti kofinansavimą panaudojant ES struktūrinius fondus.

36. Marketingas, jo samprata, organizavimo principai, funkcijos, tipai ir formos.Žodis market lietuvių kalboje reiškia r i n k ą , m a r k e t i n g – v e i k l ą rinkoje. Marketingo atsiradimą lėmė realizavimo problemų paaštrėjimas XXa. pradž., tuomet JAV ekonominėje literatūroje atsirado terminas marketigas. Sąvoka marketingas reiškia: l. vieną iš valdymo funkciju; 2. tam tikrą verslo filosofiją rinkoje. Marketingas, kaip valdymo funkcija, yra sudėtinė verslo dalis, taip pat svarbi kaip finansų, materialinio- techninio tiekimo, gamybos valdymas. Nėra kompanijų, kuriose nebūtų atliekama marketingo funkcija, t.y. veiksmų, skatinančių produkto judėjimą nuo gamintojo iki vartotojo. Marketingo, kaip verslo filosofijos, principai reikalauja į vartotoją žiūrėti kaip į žmogų, kuris "balsuoja" už reikalingus produktus ar paslaugas savo pinigais. Marketingas apima visas organizacijos veiklos puses, t.y. prekių kūrimą, jų gamybą, kainų nustatymą, prekių realizavimą. Tiksliausiai marketingą galima apibūdinti kaip paklausos prekėms, paslaugoms, organizacijoms, žmonėms, teritorijoms ir idėjoms numatymą, valdymą bei patenkinimą mainais.Marketingo principai: Tikslumo principas reikalauja, kad prekė ir paslauga būtų tiekiama: tiksliai tam pirkėjui, kuriam jos reikia; tiksliai tokia prekė ar paslauga, kokios jis nori; tiksliai tada, kai to pirkėjas pageidauja; tiksliai ten, kur pirkėjas jos nori. Tikslo principas reikalauja laikytis nuostatos, kad marketingas yra priemonė verslo organizacijos tikslams pasiekti. Trejopos orientacijos principas sako, kad naudojantis marketingu: reikia orientuotis į vartotoją, į tikslą; laikytis sisteminės orientacijos. Adaptacijos principas numato, kad marketingo kompleksas turi prisitaikyti į aplinkos pakitimus. Marketingo principai taikomi Ėvairiuose visuomenės veiklos sferose: gamintojai vartotoju poreikiams patenkinti teikia prekes ir paslaugas; organizacijos, siekdamos visuomenės dėmesio, jvairiais būdais pabrėžia savo svarbą; politinės partijos propaguoja savo kandidatus rinkimuose ir t.t. Marketingo principai gali labai praversti švietimo, kultūros, meno, sporto bei kit/4 nekomerciniu organizaciju veikloje.Visiems svarbu suprasti klientą pacientą, pirkėją ar lankytoją suvokti jo poreikius ir siekti juos patenkinti. Marketingas kaip veiklos rinkoje sistema turi padėti įgyvendinti šiuos svarbiausius uždavnius: kompleksiškai ištirti rinką; atlikti potencialios paklausos ir nepatenkintų poreikių paiešką; sudaryti prekių asortimentą ir numatyti kainas; parengti priemones, kurios visiškai patenkintų paklausą; p lanuot i i r vykdyt i pardavimus: organizuoti gamybą ir tobulinti valdymą.

Marketingo pagrindinis tikslas - var totojų poreikių tenkinimas užtikrinant max rezultatą. Marketingo funkcijos: Analitinė funkcija - jai pirmiausia būdingas rinkos tyrimas, t.y. kokie vartotojo poreikiai, konkuruojančiu firmu analizė, firmų tarpininkų ir firmų pirkėjų analizė. Svarbu išsiaiškinti rinkos struktūrą atsižvelgiant į prekes, produktų techninį parengimo lygį bei kokybę, galiojančius standartus. Gamybinė marketingo funkcija susijusi su naujų produktų gamybos organizavimu. Materialinis-techninis tiekimas yra vienas iš svarbiausiu gamybos aprūpinimo elementų. Tinkamai organizuota tiekimo sistema leidžia reikiamu laiku aprūpinti gamybos procesą, sumažinti apyvartai skirtų lėšų poreikį. Prekės realizavimo(pardavimo) funkcija. Prekės judėjimo sistema užtikrina nuoseklų produkto kelią nuo gamintojo iki vartotojo. Šios sistemos pagrindinis tikslas - sudaryti tokias sąlygas, kad prekė būtų pateikta norimoje vartotojui vietoje, norimu laiku, norimas jų kiekis bei tinkama kokybė. Siekiant atlikti marketingo valdymo ir kontrolės funkcijas, reikalinga išvystyta, šiuolaikiška informacinė sistema. Kontroliuoti įmonės veiklą galima atliekant situacinę analizę, apimančią visus pagrindinius marketingo aspektus. Marketingo tipai: 1. Konversinis – negatyvi paklausa (rinka atmeta siūlomą prekę) 2. Skatinamasis – paklausos nebuvimas (rinka nesuinteresuota). 3. Plėtojantis – potenciali paklausa (daugelis pirktų, bet tokių prekių dar nėra rinkoje). 4. Remarketingas – mažėjanti paklausa (ankstesnį laikotarpį pirko daugiau nei dabar). 5. Sinchromarketingas – varijuojanti paklausa (skiriasi tos pačios prekės pirkimas skirtingu laikotarpiu ar tos pačios firmos skirtingų prekių pirkimas). 6. Palaikantis – pakankama paklausa (pasiūla savo apimtimi ir struktūra atitinka paklausą). 7. Demarketingas – perteklinė paklausa (paklausa viršija pasiūlą) 8. Stabdantis – prekės didelė paklausa nepageidaujama. Reikia naujų prekių.

37. Verslininko asmenybės įtaka verslo plėtrai.Verslininkystė – tai naujo, turinčio vertę produkto kūrimas, reikalaujantis laiko ir jėgų, numatantis asmeninę, moralinę ir socialinę atsakomybę. Tai procesas, kuris teikia pinigines pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais.Verslininkas - tai žmogus, kuris atskleidžia išteklių naudojimo, nuostoliu mažinimo būdus, kuria naujas verslo vietas. Jis diegia naujas technologijas, darbo organizavimo metodus, nepasitenkina dabarties gamybos technikos lygiu savo versle. Jis labiau nei kiti rizikuoja savo pinigais, nuosavybe, karjera, negaili laiko verslui plėtoti. Verslininkystė reikalauja daug laiko ir energijos, verčia imtis finansinės, moralinės ir socialinės atsakomybės. Verslininkystės plėtojimo tikslas – teisėtai gausinti turtą (nuosavybę), efektyviai jį naudoti. Sėkmingai versle dirbantiems žmonėms paprastai būdinga pusiausvyra tarp: intuicijos ir proto; asmeninio ir visuomeninio gyvenimo; veiksmų ir mąstymo. Pati vertingiausia verslininko savybė – išlikti šaltakraujiškam, kai kiti panikuoja. Verslininkai būna orientuoti į pasiekimus, jie mėgsta prisiimti atsakomybę už sprendimus, vengia pasikartojančio, rutininio darbo. Kūribingi verslininkai dažniausiai yra labai energingi, atkaklūs, lakios vaizduotės. Pagrindinis verslininko bruožas, kuris padeda siekti pelno, o tuo pačiu ir verslo plėtros yra aktyvumas. Jis gali pasireikšti dvejopai: aktyvumas siekiant naudos (pinigų, turto ir t.t.) ir aktyvumas siekiant pasitenkinimo, malonumo (pripažinimo, valdžios, komforto ir t.t.) Be jau paminėtų savybių verslo plėtrai įtakos turi šios verslininko savybės: aukšti siekiai (verslininkas, turintis didelių užmojų, paprastai rizikuoja saikingai, prieš tai stengiasi gerai įvertinti padėtį); polinkis į naujų galimybių paiešką (tokiam verslininkui svarbu ne jo turimi resursai, o siūlomos naujos galimybės); iniciatyvusmas; atkaklumas; pasitikėjimas savimi; patirties įvertinimas; perspektyvus mąstymas (verslininkui aiškus jo tikslai ir perspektyvos); kūrybiškumas (ši savybė yra išugdoma ir tobulinama); nebijojimas galimų pasekmių (iš pasekmių mokomasi, todėl reikia būti pasiruošus naujiems išbandymams); rizikos įvertinimas; pasitikėjimas savimi. Kuo daugiau šių savybių turi verslininkas, tuo didesnė tikimybė sėkmingos verslo plėtros.

38. Palankių sąlygų verslo p l ė t r a i f o r m a v i m a s .Laisvosios rinkos sistema remiasi privačia nuosavybe, ūkininkavimo laisve, konkurencija, teisine verslininkų apsauga ir verslo skatinimu. Privati nuosavybe skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą, verčia tobulinti gamybą. Taip yra todėl, kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurt i žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti. Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės.

Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali valdyti ir naudoti turtą disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar Vyriausybės leidimo, įsikišimo. Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų gamintojų , prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia verslininkus: ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams; gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis; taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą; greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius. Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje. Vakarų šalių valstybės, skatindamos ekonominius procesus ūkyje, dažniausiai taiko šiuos verslo rėmimo būdus: mažoms įmonėms mažinami mokesčių tarifai, sudaromos sąlygos gauti lengvatinius kreditus; teikiamos dotacijos toms verslo rūšims, kurios yra nuostolingos, bet Vyriausybė suinteresuota jų išlykimu; valstybiniai užsakymai smulkiajam verslui, nes tai garantuoja jų pajamas; valstybės teikiamos garantijos bankams už suteikiamas paskolas; steigiamos konsultavimo firmos, teikiančios konsultacijas, informaciją ir kt., kuriami verslo konsultaciniai centrai, verslo inkubatoriai. Lietuvoje verslas skundžiasi, kad valstybė pritaikiusi laisvos ekonomikos modelį neskatina ir nepadeda verslui plėtotis. Pagrindinės kryptys, kuriose valstybė galėtų skatinti verslo plėtra galėtų būri mokesčių politika. Tai susiję su palankesnių mokesčių nustatymu pradedant verslą, mokesčių netaikymu tai pelno daliai, kuri naudojama įmonės gamybiniam kapitalui modernizuoti ir pan. Taip pat valstybė dažnai nekeisdama įstatymų, t.y. užtikrindama įstatymų, reguliuojančių verslo sąlygas pastovumą, taip pat prisidėtų prie verslo plėtros. Valstybė gali skatinti verslą mažindama biurokratines kliūtis kūriant verslą, taip pat mažindama ir liberalizuodama verslo priežiūros institucijų veiklą. LT analogišką pažangą padarė mokesčių inspekcija, kai prieš 3-4 metus nuo žiaurių akcijų perėjo prie bendradarbiavimo su verslu. Taip pat valstybė gali sukurti sistemą, kuri užtikrintų pastovų finasinių srautų teikimą palankiomis sąlygomis verslui, nes finansų sistemos nepastovumas sukelia ekonominius svyravimus ir trukdo verslui. Panaudodama savo diplomatines atstovybes valstybės gali vykdyti dvejopą pagalbą verslui: pirmiausiai tai pritraukti užsienio investicijas, propaguodama ir reklamuodama šalį, jos patrauklumą verslui, verslo sąlygas. Iš kitos pusės ji gali ieškoti palankių rinkų savo šalies verslo sukurtiems produktams realizuoti, teikti informaciją šalies verslininkams apie verslo plėtros galimybes užsienyje.

39. Pagrindiniai kainų formavimo kriterijai. Kainų nustatymo strategijos metodai.Prekės vartotojui patenka per mainų procesą. Santykis, kuriuo prekės mainomos viena į kitą, yra kaina. Kaina yra vienas iš marketingo komplekso elementų, kuris apima sprendimus ir veiksmus, susijusius su kainų nustatymu ir keitimu. Kiekv. įmonės galimybės vykdyti savo kainų politiką yra vis kitokios. Kainų politika sukelia tokius efektus: Profiliavimo efektas. Kainomis galima išsiskirti iš konkurentų, patraukti vartotojų dėmesį ir įgyti pranašumą prieš konkurentus. Įvaizdžio efektas. Viliojimo efektas. Kiekio efektas. Sumaniai naudojant kainų pol. galima padidint prekių pardav. Galios efektas. Didesni pard. kiekiai didina įmonės galią. Racionalizacijos efektas. Padidėję pardavimai spartina prekių apyvartumą ir taupo lėšas. Išlyginimo efektas. Mišri prekių kalkuliacija sudaro galimybę sudaro galimybę atskiroms prekėms ir prekių grupėms taikyti agresyvias kainas, subsidijuojant jas kitų prekių ir prekių gr. sąskaita. (Politikos efektus paėmiau iš prekybos marketingo, todėl naudokit apgalvotai) Kainų nustatymo pobūdį lemia tai, ar pasiūla yra koncentruota ir kiek ji yra koncentruota. Įmonei sumažinti prekės kainą gali tekti dėl įvairių priežasčių: tai prekių perteklius, rinkos dalies sumažėjimas, siekimas vyrauti rinkoje. Įmonė didina prekės kainą, jei negali patenkinti visų vartotojų poreikių arba didėja kaštai. Pirmiausiai įmonė turi nuspręsti, kokių tikslų siekti jai padės konkreti prekė.Tikslai būtą tokie: rūpestis išgyventi; maksimizuoti pelną; d id in t i pa rdav i mą ; i š l a iky t i konkurenciją; užimti kokybės lyderio pozicijas. Kiekv. prekės kaina turi tarsi "grindis" ir "lubas", t. y. mažiausią ir didžiausią galimą ribą. Mažiausią kainą nulemia įmonės kaštai. Didžiausią, pirkėjų norai ir galimybės. Nuo paklausos paprastai priklauso maksimali kaina, minimalią kainą nulemia įmonės kaštai, kurie yra kintamieji ir pastovieji. Nustatant kainą reikia žinoti vienai prekei tenkančią kaštų dalį, tada įmonė turi apskaič. vidutinius prekės kaštus. Įmonė, įvertinus paklausą, kaštus ir konkurentų prekių kainas, pasirenka vieną iš galimų kainos nustatymo

metodų. Daž. naudojami šie: orientuota į kaštus; orientuota į paklausą: orientuota į konkurentus. Įmonė, taikydama į kaštus orientuotą kainos nustatymo metodą, prekės kainą gali nustatyti keliais variantais.Tai kaštai plius antkainis. Šis kainos nustatymo metodas yra labai populiarus, palankus g a m i n t o j u i . G a m i n t o j a s u ž kiekv. pagamintą ir parduotą prekę gauna norimą pelną. Antkainis nustatytas prekei g. būti keičiamas priklausuomai nuo kintančių rinkos sąlygų. Įmonė nustato ne stabilų o lankstų antkainį. Lanksčiais antkainiais siekiama palaikyti tam tikro lygio vienos ar kitos prekės pardavimo mastą. Kainos nustatymas gali būti pagrįstas lūžio taško radimu. Į paklausą orientuotos kainos nustatymo metodas, įmonė remiasi ne gamybos kaštais, o suvokiama vertė, kurią ši prekė turi vartotojams. Kaina nustatoma pagal tai, kaip vartotojas priima, suvokia prekę. Šiuo metodu įmonė šią prekę lygina su analogiškomis konkurentų prekėmis. Lyginant prekių kokybę, aptarnavimą, dizaino skirtumus įmonė nustato didesnę ar mažesnę kainą ir įmonė keičia savo prekės kainą priklaus. nuo paklausos pokyčio. Į konkurentus orientuotos kainos nustataymo .metodas, šiuo metodu įmonė nustatydama kainas daugiausia remiasi savo konkuren tų ka inomis . Įmonė orientuojasi į esamą rinkos kainų lygį ir ji nekeičia savo kainos, kol konkurentai nekeičia savo prekių kainų. Visų metodų tikslas – susiaurinti kainų diapazoną, kuriame bus nustatyta galutinė kaina. Nustatant kainą atsižvelgiama ir į papildomus veiksnius, tai psichologinius, reikia atsižvelgti į paskirstymo kanalą, dalyvius, įvertinti konkurentus. Kainos nustatymui turi įtakos ir valstybinis reguliavimas. Nepakanka žinoti vien tik kainų nustatymo metodus, reikia turėti kainų strategiją, kuri glaudžiau susijusi su marketingo strategija. Turėti kainų strategiją labai aktualu šiais atvejais: kai įmonė kainą nustato pirmą kartą; kai aplinkybių verčiama įmonė peržiūri esamas kainas; kai keičia kainas konkurentai. Dažniausiai skiriamos šios kainų strategijos: nugriebimo strateg.- kai naujai prekei nustatoma aukšta kaina ir, kol įmanoma, iš to stengiamasi gauti maksimalios naudos; skverbimosi strat. - kai nustačius didelę kainą siekiama įeiti į rinką arba išplėsti jos dalį. Svarb. yra nugriebimo ir skverbimosi naujų prekių kainų strategijos. Kainos ir kokybės strat. - įmonė turi žinoti kokią kainos ir kokybės poziciją užima prekė. Yra devyni variantai: kaina aukšta: prekės kokybė aukšta; prekės kokybė vidutinė; prekės kokybė žema. Kaina vidutinė: prekės kokybė aukšta, vidutinė, žema. Kaina žema: prekės kokybė aukšta, vidutinė, žema. Į konkurentus orientuota strateg. - įmonė turi numatyti visus galimus konkurentų atsakomuosius veiksmus.

40. Verslo samprata. Skiriamieji verslo bruožai, ekonominiai verslo principai. Pseudoverslas, antiverslas.Verslas yra veikla, teikianti naudą sau ir kitiems ir grindžiama laisvanoriškais abipusiai naudingais prekiniais mainais. Verslas gali būti apibūdinamas kaip užsiėmimas, kurio dėka gaminant prekes arba teikiant paslaugas kitiems vartotojams yra uždirbami pinigai. Ekonomisto požiuriu verslininkas yra asmuo, kuris sujungia lėšas, darbą ir medžiagas tokiu būdu, kad padidėja jų visuminė vertė, o verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Kadangi verslininkai pradeda naujų prekių gamybą ar paslaugų tiekimą, todėl jie atlieka labai svarbų strateginį vaidmenį – lemia šalies ekonomikos augimą bei jos gamybą. Nauda versle gaunama prekinių santykių sistemoje. Jei prekės nepatenka į mainų sferą, tai verslo santykiai nesusikuria. Verslininkystė visuomenei duoda keturgubą naudą: skatina ekonomikos augimą; didina našumą; kuria naujas technologijas, produktus ar paslaugas ir „atnaujina“ rinkos konkurenciją. Verslas grindžiamas tam tikrais ta rpusavyje sąveikaujančia is ekonominiais principais. Pagrindiniai verslo principai šie: 1. Pasirinkimo rinkoje laisvės ir konkurencijos principas. T.y. ką gaminti bei realizuoti, tiekėjus, rinką, laiką ir kt. Tai sąlygoja konkurenciją ir nulemia verslo sėkmę. Prekinių mainų naudos pirkėjui ir pardavėjui principas . Pardavėjas atiduoda mažesnės vertės ir gauna didesnės vertės prekę, o pirkėjas gauna didesnės vertės prekę negu už ją atidavė. Šį principą pažeidus – silpnėja verslo efektyvumas, krenta jo prestižas. Pelno siekio principas skatina didinti verslo efektyvumą, efektyviai panaudoti ekonominius išteklius, kuo geriau organizuoti savo veiklą, mažinti nuostolius, siekiant gauti pelno. 4. Gamybinės komercinės veiklos paslapties principas reikalauja, kad būtą laikomasi komercinės veiklos paslapties, nes sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo infornacijos, kuri brangiai kainuoja. Verslininkas šią informaciją kaupia, ji yra jo turto bei nuosavybės sudedamoji dalis ir negali būti parduodama kitiems rinkos dalyviams. 5. Ekonominės verslo rizikos principas teigia, kad verslo sėkmė priklauso nuo rizikos laipsnio, pasirenkant vienus ar kitus ūkinės veiklos sprendimus. Rizika versle

turėtų duoti mažiausius finansinius nuostolius, užt ikr intą didžiausią gamybos efektyvumą ir pelną. 6. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principas pagristas tuo, kad verslininkai atsako už savo veiklos rezultatus, prisiimtus komercinius, ūkinius ir kitus įsipareigojimus padengti padarytos žalos nuostol ius. 7 . Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini principas. Negalima verstis uždrausta šalies įstatymais prekyba, pavyzdžiui, narkotikų prekyba. Šis principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį. 8. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolės principas . Pi rkėjo i r pardavėjo savitarpio kontrolė padeda apsisaugoti nuo galimos apgaulės rinkos sandoryje, pastebėti ir laiku ištaisyti klaidas. Jie vienas nuo kito priklauso ir praktiškai veikia kompleksiškai.Pseudoverslas pasireiškia tada, kai verslininkas pats, niekieno prievarta neverčiamas, pažeidžia atskirus ekonominius verslo principus. Pseudoversl ininkas gali gaut i trumpalaikės naudos, tačiau nereti atvejai, kai pseudoverslas daro žalą ne tik tam verslininkui, kuris pažeidė ekonominius verslo principus, bet ir kitiems verslininkams, gadindamas verslo reputaciją visuomenės akyse. Pseudoverslas skiriasi nuo verslo tuo, kad verslo sąlygomis didesnė nauda gaunama suteikus naudą kitiems (pirkėjams, verslo vartotojams), todėl verslas skat ina ūkinės veiklos efektyvumą ir siekia geriau tenkinti visų rinkos dalyvių poreikius. Pseudoverslo atveju siekiama didesnės naudos sau arba kitiems teikiama daugiau naudos negu sau, todėl pseudoverslas nepalankus ūkinės veiklos efektyvumui, neskatina verslininkų išradingumo, kūrybiškumo. Pagrindinės pseudoverslo formos yra: nepakankamai protingai sąlygota ūkinė veikla; nepakankamai aktyvi ūkinė veikla; verslo rizikos baimė arba visiškas nesiskaitymas su rizika; gamybinės komercinės paslapties išdavimas; požiūris į verslą kaip pakopą į administracinį darbą ir daug kitų. Pseudoverslas žalingas laisvai verslininkystei, kompromituoja verslą, trukdo formuoti verslui palankias ekonommes pažiūras, todėl su juo reikia , kovoti. Būdai: konkurencijos didinimas, prestižo ir gero vardo išsaugojimas, pagarbos verslui formavimas.Ant ivers las — dažniausia i ne verslininkų (kitų žmonių) bei atskirų verslininkų veikla, nukreipta prieš verslą, silpninanti ir ardanti jį. Pagrindinės antiverslininkų grupės: Valstybinės valdžios pareigūnai, ribojantys laisvą verslininkystę, privatūs nusikaltėliai (vagys, plėšikai, reketininkai), pažeidžiantys prekinius mainus, žmonės, kurių ekonominės pažiūros bei poelgiai priešiški verslui. Antiverslas skiriasi nuo verslo šiomis savybėmis: grindžiamas prievarta vers l ininkų atžvi lgiu (vers las grindžiamas laisvanoriškais prekiniais mainais); siekiama naudos sau be naudos kitiems (versle — nauda abipusė); perskirsto rinkos sąlygotas verslininkų pajamas (verslas užtikrina rinkos sąlygotas verslininku pajamas); riboja ūkinės veiklos efektyvumą (verslas skatina ūkinės veiklos efektyvumą). Antiverslas pašalinamas šalinant pseudoverslą.

41. Verslo įmonių rūšys ir jų trumpas apibūdinimas.Individuali (privati) imonė – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Ši ūkinės veiklos organizavimo forma savo prigimtimi pašalina sunkumus, būdingus kitoms nuosavybės formoms. Jos įkūrėjas pats sprendžia, kada, kur ir kaip pradėti ūkinę veiklą, ką kaip ir kam gaminti. Jos savininkas yra nepriklausomas asmuo, kuris neprivalo konsultuotis nei su partneriais, nei su akcininkais, priimdamas ūkinę veiklą reguliuojančius sprendimus. Partnerinė (ūkinė) bendrija – ūkinis vienetas. kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai. Tai kelių žmonių ar juridinių asmenų grupė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungiant kelių asmenų turtą į bendrą nuosavybę. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos nariai patys tvarko įmonės reikalus ir už jos veiklos rezultatus atsako visu savo turtu. Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros įmonės vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Tikrieji komanditinės bendrijos nariai visu savo turtu atsako už jos veiklos rezultatus, o komanditoriai – tik tuo turtu, kurį pavedė bendrijai. Pelnas tarp bendrijos narių dalijamas atsižvelgiant į kiekvienam iš jų priklausančią turto dalį. Komanditinė bendrija nėra juridinis asmuo. Akcinė bendrovė (korporacija) – ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Akcinės bendrovės turtas paskirstomas akcijomis, dėl to bendrovės savininkai vadinami akcininkais. Vienas iš akcinės bendrovės ypatybių yra tas, kad teisiškai ji traktuojama kaip juridinis asmuo. V alstybinės įmonės. Tai pagal valstybės teisę Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei priklausanti, turinti

juridinio asmens teises, r ibotos tur tinės atsakomybės įmonė. Valstybinė įmonė yra ta, kuri įsteigta iš valstybės lėšų arba priklauso valstybei ir yra išleidusi akcijų, kurių nominalioji vertė nedidesnė kaip 1/5 įmonės įstatinio kapitalo. Įstatinis kapitalas — tai materialieji ir piniginiai ištekliai, reikalingi įmonės veiklai pradėti; juos sudaro valstybės turtas ir pinigai už parduotas akcijas. Pelnonesiekiančios organizacijos. Jos kuriamos siekiant šviečiamųjų, religinių, labdaros ar socialinių tikslų, bet ne pelno. Kadangi šios organizacijos pelno negauna, nemoka pelno mokesčio. Kooperatvvai. tai žmonių susivienijimai, sukurti tam tikrai veiklai. Tai: gyvenamųjų namų kooperatyvai; gamybiniai kooperatyvai; vartotojų kooperatyvai. Licencinės imonės. Šios įmonės savo veiklą pradeda įsigijusios licenciją, t. y. leidimą panaudoti gamybiniams ar komerciniams tikslams t e i s i ška i apsaugo tą i š rad imą , technologinę paslaptį ar prekės ženklą. Užsienio kapitalo įmonės. Tai iš užsienio investicijų sukurtos įmonės. Investicijos skatina ekonomikos augimą, sukuria naujas darbo vietas, gerina pragyvenimo lygį.Be to visos verslo įmonės gali būti skirstomos pagal veiklos lygį: pirminė (kurios dalyvauija pirmose gamybos pakopose. Išgaunamosios pramonės įmon.); antrinė (dalyvaujančios antroje gamybos pakopoje - prekių gamyboje); tretinė (įmonės, teikiančios paslaugas:bankai, soc. paslaugos, policija, švietimas). Klasifikuojant pagal sektorių: privataus sektoriaus įmonė; valstybinio sektoriaus įmonė.Nors klausimas apie verslo įmones, tačiau reikėtų atkreipti į LT egzistuojančią verslo formą verslo liudijimą. Tai nėra verslo įmonė, tačiau tai dokumentas, suteikiantis teisę gyventojui verstis kokia nors individualia veikla: parduoti savo gamybos prekes, teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, organizacijoms. Už verslo liudijimą įmamas fiksuotas mokestis, nustatytas savivaldybės tarybos. Verslo liudijimai nėra privalomi. Jei gyventojas nenori jo įsigyti, jis gali verstis individualia veikla ir be verslo liudijimo, bet apie tai turi pranešti mokesčių inspekcijai bei nustatyta tvarka deklaruoti savo pajamas ir sumokėti pajamų mokestį.

42. Ekonominė verslo rizika. Rizikos veiksniai. Rizikos klasifikavimas. Rizikos mažinimo būdai.Rizika yra veiksmo, įvykio ar atsitikimo neįspėjamumas, lydimas galimais nuostoliais arba nauda. Išskiriamos dvi rizikos rūšys: verslo rizika ir finansinė rizika. Verslo rizika – tai įmonės nesugebėjimas kompensuoti pajamomis savo ūkinės gamybinės veiklos išlaidų. Rizika yra susijusi su pavojais, kad įmonė gali patirti nuostolių dėl papildomų materialinių, finansinių ar darbo sąnaudų arba dėl to, kad gaus mažiau pajamų, negu buvo numatyta. Rizikos veiksniai yra labai įvairūs: politinių jėgų pokyčiai, karas, socialiniai konfliktai, naujos tarptautinės sąjungos, infliacija, rinkos są lygų pokyčia i , ekonomikos nestabilumas ir k-t. Atsižvelgiant į rizikos veiksnius, rizika gali būti įvairiai klasifikuojama. Pagal atsiradimo šaltinį išskiriamos tokios rizikos rūšys: rizika, susijusi su ūkine – ekonomine veikla (gamybinė, komercinė, finansinė, investavimo, rinkos ir kt.); rizika, susijusi su asmeniu (asmeninė, dalykinė ir pan.); rizika, kurią sukelia gamtos veiksniai (pvz., stichinės nelaimės); rizika, kurią sukelia politiniai veiksniai (politinė rizika).Pagal rizikos atsiradimo priežastį išskiriamos: rinkos neapibrėžtumo; nenusakomos ūkinės veiklos partnerių elgsenos; informacijos stokos.Pagal rizikos pasireiškimo sritį galima išskirti: gamybinė rizika, atsirandanti pačiame prekių gamybos procese; komercinė rizika, susijusi su prekių ir paslaugų judėjimu vidaus bei užsienio rinkose, konjunktūros pokyčiais; finansine rizika, susijusi su valiutos kurso, palūkanų normos, akcijų kurso pokyčiais ir kt.; investicinė rizika, susijusi su kapitalo investavimu; politinė ir juridinė rizika, aprėpianti vyriausybės makroekonomikos ir socialinės politikos, biudžeto, mokesčių, investicijų, teisinius pokyčius ir pan. Pagal rizikos valdomumą gali būti išskiriama: divertifikuojama rizika – gali būti eliminuota arba panaikinta; nedivertifikuojama (rinkos) rizika — negali būti eliminuota (karai, infliacija, ekonomikos nuosmukis (recesija), aukštos palūkanų normos, kiti veiksniai) ir dar daug kitų kaip: valdymo rizika, ne te sė j imo r iz ika , r i z ika dė l spekuliacijų, palūkanų normos rizika ir t.t. Siekiant sumažinti riziką, naudojami šie metodai: rizikos pasiskirstymas tarp projekto dalyvių; rizikos draudimas — riz ikos perdavimas draudimo kompanijai. Dažniausiai draudžiamas materialus turtas (darbų, krovinių, įrengimų draudimas) arba draudžiamasi nuo nelaimingų atsitikimų (bendrosios civilinės atsakomybės, profesinės atsakomybės draudimas); lėšų rezervavimas nenumatytoms išlaidoms — kuriami rezervai; dalinių rizikų sumažinimas — dalinės rizikos susijusios su

atskirais projekto įgyvendinimo etapais, tačiau bendrai projekto eigai neturinčios esminės įtakos; finansinių priemonių taikymas — kontraktų su tiekėjais ir subrangovais sudarymas fiksuotomis kainomis, apsirūpinimas garantuotais vidiniais ir išoriniais finansavimo šaltiniais; projekto įgyvendinimo alternatyvų sudarymas, valdžios įstaigų pritraukimas dalyvauti projekte.

43. Verslo planas. Bendrieji reikalavimai. Tipinė verslo plano struktūra ir trumpa dalių charakteristika. Santraukos (rez iume) vaidmuo ir vieta verslo plane.VP-tai dokumentas, leidžiantis pagrįsti idėją, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas: tai projektavimo ir pagrindimo priemonė, sauganti įmonę nuo neefektyvios veiklos. Planas padeda valdyti veiklą ir siekti pageidaujamų rezultatų. VP ir pats jo rašymas turi naudą ir verslininkui, ir investitoriams, ir tiekėjams, partneriams, akcininkams, tarp. organizacijoms.VP parengti rengiama ir kaupiama informaciją apie ekonominę aplinką, socialinę kultūrinę aplinką, politinę teisinę aplinką, ekologinę ir technologinę aplinką. VP tikslai suskirstyti į išorinius (pagrįsti ir gauti pinigines paskolas; surasti partnerius; informuoti apie įmonės veiklą šalies visuomen., tarpt. organizacijas; pateikti informaciją apie dalykinį ir finansinį verslo įvertinimą) ir vidinius (pagrįsti ir patikrinti naują idėją; palyginti prognoz. ir faktiškus rezultatus; įvertinti verslo per spektyvą i r gyvybingumą; apskaičiuoti priimtiems sprendimams įgyven. reikalingas lėšas, įvertinti riziką skolinantis pinig.). Verslo plano struktūra nėra griežtai nustatyta, tačiau t u r i t a m t i k r a s d a ž n i a u s i a i pasitaikančias dalis. Plano struktūra ir sudėtinė priklauso nuo veiksnių, kaip įmonės dydis; įmonės juridinis statusas; įmon. veiklos pobūdis; veikianti ar naujai kuriama įmonė; tikslai. Reziume —tai viso VP santrauka, rašoma paruošus planą, kai yra visi apskaičiavimai, duomenys ir išvados. Reziumė turi sudominti, išryškinti, kuo idėja išsiskiria, kuo ji patraukli, kokie palankūs momentai ir galima rizika. Todėl reikia pabrėžti kuo užsiima įmonė, kokia jos dabartinė sudėtis, kuo prekiauja ar gamina, ar teikia paslaugas, kas vadovai, kokia jų patirtis, kokia sumanymo esmė, kiek tas sumanymas kainuos. Įmon. veiklos analizė (verslo aprašymas) turi parodyti kokia esamoji įmonės padėtis. Ji labai aktuali jau veikiančioje įmonėje, svarbu tiksliai apibūdinti įmonės veiklą, istoriją, perspektyvas. Pateikiami duomenis apie technologinę įrangą, žmones, gaminį, produkciją ir t.t. Analizė padės nustatyti prognozes, reikalingas tolimesniems VP ruošimo etapams. Siūlomo projekto esmė - pristatyti sumanymą, projektą, idėją. Pagrindniai parametrai: busima vieta, reikalingi pajėgumai, pagrindiniai vartotojai, gaminiai, numatomi terminai. Kur, kaip, kam, kas ir kada bus daroma. Marketingo planas - viena svarbiausia VP dalių. Jį sudaro: rinkos analizė, marketingo rinkinys ir pardavimų prognozė. Rinkos analizė - reikia atlikti rinkos tyrimus, įvertinti vartotojus ir konkurentus, produkcijos poreikį ateityje. Aktuali rinkos segmentacija tiriant vartotojus. Reikia išnagrinėti marketingo rinkinio elementus produktą, rėmimą, kainą. Gamybos planas - jo tikslas įrodyti, kad įmanoma pagaminti reikalingą kiekį ir reikiamos kokybės produkcijos. Turi b. įvertinti reikalingi gamybiniai pajėgumai planuojamai produkcijai pagaminti. Organizacinis planas - jame nusakoma įmonės juridinė forma, pelno dalybos; finansavimo šaltiniai. Nurodoma kokia įmonės organizavimo struktūra, kurie padaliniai yra įmonėje (marketingo, finansą, tiekimo), kokie tarpusavio ryšiai, funkcijos, patyrimas, personalo funkcijos, kvalifikacija. Turi būti pateikta informacija apie darbo užmokesčio struktūrą, premijas. Svarb. VP dalis, kurioje įrodoma, kad sumanymas geras yra finansinis planas (lėšų poreikis ir šaltiniai, pelno ataskaita, balansas, pinigų srautų ataskaita, lūžio taško analizė, sąnaudų prognozė).

44. Verslininkystės raida. Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje.Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis, jis yra orientuotas į vykstančius politinius socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje.Tarpukario Lietuvoje pagrindinis dėmesys buvo sutelktas politikai, o ne ekonomikai, ūkyje vyravo privati v e r s l i n i n k y s t ė . I š k o v o j u s nepriklausomybę, Lietuvos vyriausybė vykdė teisingą ekonominę politiką, racionalią žemės ūkio reformą. Tuo metu verslininkystė išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą. Verslininkystės raida dabartinėmis sąlygomis turi savo specifiką. Ypatingos jos plėtojimo galimybės, prielaidos ir šaltiniai. Viskas labai priklauso nuo valstybėje esančios teisinės, politinės ir ekonominės aplinkos. Įteisinus privatinę nuosavybę ir pradėjus privatizuoti

valstybinį turtą, buvo pradėta formuoti teisinė aplinka verslams plėtoti. Taigi pirmoji prielaida ir yra privati nuosavybė. Be to, valstybėje buvo priimti vcrslo vcikimo įstatymai. Buvo sudaryta teisinė aplinka verslininkystei plėtoti. Tačiau toliau gerinant verslininkystės teisinį reguliavimą reikėtų tobulinti mokesčių įstatymus. Šiandieninė mokesčių, privatizavimo, muitų, agrarinė, monetarinė politika daro didelę įtaką verslininkystei. Vykdomos vyriausybės ekonominės reformos, taip pat turi didelę reikšmę ekonominės politikos bruožams šalyje.Pagrindinis kelias verslininkystei plėtoti yra privatizacija konkretaus savininko kiekvienam verslo objektui atsiradimas. Reikia radikaliai tobulinti privatizavimo vyksmą, panaikinti visas privilegijas, dėmesį telkti verslininko formavimuisi, siekti privatizuotų objektų darbo efektyvumo. Kitas verslininkystės plėtotės šaltinis – investicijos ir jų pagrindu bendrųjų bei užsienio kapitalo įmonių Lietuvoje kūrimasis. Per pastaruosius metus smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje smarkiai plėtėsi. Naujos įmonės, bei mažos ir vidutinės firmos, įkurtos restruktūrizavus valstybines įmones, vis labiau vyrauja šalies ekonomikoje. Nuolatinė ir visapusiška Vyriausybės parama SVV tūrėtų tapt i viena svarbiausių ekonomikos reformos krypčių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ūkio vystymo politikoje ir SVV plėtrai skiriamas didelis dėmesys. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės iki 2015 metų strategijos parengimas rodo, jog viena iš sudėtinių Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos krypčių yra SVV plėtra. Numatyti tokie vidutinės trukmės uždaviniai: užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą, skatinti SVV sektoriaus integraciją į ES ekonominę erdvę; didinti smulkių ir vidutinių įmonių (SVi) konkurencingumą, sudarant palankias sąlygas diegti inovacijas ir naudoti naujas technologijas; ir t.t. Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai, atitinkantys ES SVV teisinę aplinką: patobulintas SVV teisinis reglamentavimas; parengtos ir baigiamos įgyvendinti strateginės kryptys bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonės; patvirtinta nauja Verslo plėtojimo tarybos sudėtis bei sudaryti trys nauji jos komitetai. Vienas iš jų — Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas. Įgyvendinant SVV plėtros strategiją buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos" (INVEGA). Ši garantijų institucija teikia verslo paskolų garantijas bankams, kredituojantiems mikro ir mažas įmones, bei užtikrina dalinį paskolų palūkanų dengimą. Jau daug metų Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra vykdo projektus, kur subsidijuojamos mokymo ir konsultavimo paslaugos. SVĮ teikiamos ir mažesniuose Lietuvos miestuose bei kaimo gyvenamosiose vietovėse. Problemos - apyvartinio kapitalo stygius, finalistų sistemos nesklandumai, ir nedidelė vietinė rinka, nepakankama gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų paklausa, dideli mokesčiai, nepalankios kreditavimo sąlygos ir padidėjusi konkurencija, užsakovo skolos, kreditų stoka, taip pat uždelsti mokėjimai, žaliavų ir medžiagų trūkumas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas bei technologijų stoka.

45. Švietimo ekonomikos kaip mokslo vystymo procesas. Lietuvos švietimo sistema.Švietimo ekonomika – tai mokslas, nagrinėjantis darbo resursų rengimą, paskirstymą ir vartojimą, šiuolaikinius darbo rinkos ypatumus, darbo jėgos kokybės derinimo problemas. Švietimo ekonominė reikšmė nustatoma jo vaidmeniu tautos ūkyje. Švietimo sistemos vaidmuo nuolat didėjo ir tapo ekonomikos mokslo nagrinėjamu objektu. Iki XXa. vidurio ekonomikos m o k s l a s š v i e t i m ą n a g r i n ė j o paviršutiniškai dėl 2 pagr. priežasčių: 1) švietimo ekonominis vaidmuo dar nebuvo tapęs aktualia problema; 2) ekonomistai neįvertino darbo jėgos kokybės reikšmės. Išimtis buvo tik politinės ekonomikos klasikai A.Smitas, D.Rikardo. Jie suprato ir labai vertino švietimo ekonominį vaidmenį. Švietimo ekonomikos, kaip mokslo, vystimosi procesas vyko objektyvių ir subjektyvių aplinkybių pagrindu. Šiuolaikinė švietimo sistema išvystytose šalyse yra stambi, dėl to ir atsiranda švietimo ekonomikos – savarankiškos žinių šakos – objektyvus pagrindas, kuris pasireiškia: 1) švietimo mastų padidėjimu; 2) išlaidų švietimui augimu; 3) švietimo įtakos ekonominio augimo tempams ir efektyvumui padidėjimu. Subjektyvios aplinkybės: tokia stambi ir specifinė šaka jau nebetelpa bendros ekonomikos teorijos rėmuose, todėl iškyla poreikis išskirti švietimo ekonomiką į savarankišką žinių šaką. Dėl ekonomikos vystimosi objektyvių dėsningumą ir būtinumo pažinti šį vystimąsi gimė naujas mokslas, tai pažymėjo JAV ekonomistų asociacijos prezidentas T.Šulcas 1960 m . Š v i e t i m o e k o n o m i k o s metodologija yra kelių lygių: 1) ji apima pažinimo teoriją; 2) visos pagr. problemų nagrinėjimo metodologiniai instrumentai; 3) ji naudoja tiek bendramokslinius tyrinėjimo metodus, tiek specifinius, būdingus tik jai. Švietimo ekonomikoje plačiai taikomi

bendramoksliniai tyrinėjimo metodai: 1) statistiniai tarp ekonominių rodiklių ir įvairių švietimo lygių; 2) matematinis modeliavimas 3) programavimas ir planavimas. Lietuvos švietimo sistema. Švietimo sistema – tai įvairių valstybės ugdomųjų (mokomųjų ir auklėjamųjų) įstaigų visuma. Ji apima ikimokyklines arba papildomas įstaigas, užsiimančias kryptingu ir sistemingu besimokančiųjų ugdymu, taip pat suaugusiųjų kvalifikacijos kėlimo instancijas. Švietimo sistemos gali būti centralizuotos (visosm švietimo įstaigoms vadovauja centrinis švietimo organas), decentralizuotos (visus švietimo reikalus tvarko vietos administracija) ir mišrios (valdymo funkcijos padalintos). Dabartinė Lietuvos švietimo sistema (centralizuota) apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį i r aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą ir suaugusiųjų švietimą, igyvendinamą tokiose švietimo istaigose: - ikimokyklinio ugdymo įstaigose (lopšeliai, darželiai, darželiai-mokyklos); - bendrojo lavinimo mokyklose ( 3 pakopų: pradinė 1-4 kl., pagrindinė 5-10 kl., vidurinė 11-12 kl.. bei gimnazijose 9-12 kl.); - profesinio mokymo įstaigose įmonėse ( 4 tipu: I — pradinis, mokosi nebaigę pagrindinės m-klos, gauna specialybę; II— vidurinis, mokosi baigę pagrindinę m-klą, įgyja specialybę; III — vidurinis, mokosi baigę pagrindinę m-klą ir įgyja specialybę ir vidurinės m-klos brandos atestatą, IV — povidurinis, mokosi baigę vidurinę m-klą ir gauna tik darbininko kvalifikaciją): - aukštesniosiose mokyklose (konservatorijos, kolegijos, mokosi 2-4 m.); - aukštosiose mokyklose; - papildomo ugdymo ir neformalaus š vietimo įstaigose (meno, sporto m- klos, būreliai). Švietimo įstaigos yra valstybinės ir nevalstybinės (savivaldybių, privačių ir kitų steigėjų). LR nustatomas toks išsilavinimo cenzas: pradinis, pagrindinis, vidurinis, aukštesnysis, aukštasis.

46. Valstybinė švietimo strategijaLietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1700 patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatas. Jų paskirtis – suteikti pagrindą Lietuvos švietimo vizijai įgyvendinti ir sudaryti galimybę Lietuvos piliečiams, jų interesų grupėms bei valstybės institucijoms tęsti viešas diskusijas ir susitarti dėl šios vizijos įgyvendinimo kelių. Šios nuostatos nustato šią švietimo misiją: 1) padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą; 2) padėti asmeniui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, ir sudaryti sąlygas mokytis visą gyvenimą – nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų jo profesinei karjerai ir gyvenimo įprasminimui; 3) užtikrinti darnią, žiniomis grįstą krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą ir taip stiprinti visuomenės kūrybines galias; 4) laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, nuolatinį kūrimą, tapatybės išsaugojimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą. Įgyvendindamas šią misiją, švietimas turi padėti Lietuvos valstybei ir visuomenei pasiekti strateginių tikslų: 1) įsitvirtinti Vakarų kultūros ir ūkio erdvėje; 2) plėtoti demokratinę krašto kultūrą; 3) subrandinti solidarią pilietinę visuomenę; 4) stiprinti nacionalinį saugumą; 5) išsaugoti tautinę tapatybę; 6) sukurti ir išplėtoti žiniomis grindžiamą konkurencingą ūkį; 7) užtikrinti žmonių užimtumą; 8) iš esmės sumažinti socialinę atskirtį ir skurdą.Valstybės ir visuomenės pastangomis per 2003–2012 metus įgyvendinami šie pagrindiniai švietimo plėtotės siekiai: 1) sukuriama veiksminga ir darni, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu pagrįsta švietimo sistema; 2) išplėtojama tęstinė, mokymąsi visą gyvenimą laiduojanti ir prieinama, socialiai teisinga švietimo sistema; 3) užtikrinama švietimo kokybė, atitinkanti atviroje pilietinėje visuomenėje ir rinkos ūkyje gyvenančio asmens, visuotinius dabarties pasaulio visuomenės poreikius. Kad būtų užtikrinta švietimo plėtotė strategijos nuostatos numatė tikslus: įdiegti atsakingo valdymo sistemą, pagrįsta periodiška visų švietimo lygių būklės analize, į švietimo tobulinimą orientuota vadybos kultūra, visuomenės informavimu ir dalyvavimu; švietimo finansavimą ir išteklių naudojimą reformuoti taip, kad padėtų švietimo sistemai geriau prisitaikyti prie laisvos rinkos ir užtikrintų geresnį švietimo prieinamumą bei kokybę; sukurti lanksčią ir atvirą švietimo struktūrą,

sujungiančia bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą, studijas, formalaus, neformalaus mokymosi ir savišvietos formas į bendrą švietimo erdvę; sukurti efektyvumo, prieinamumo ir kokybės reikalavimus atitinkanti mokyklų tinklą; užtikrinti mokyklų, reorganizuotų pertvarkant švietimo tinklą, mokinių vežiojimą į kitą artimiausią mokyklą, išplėtoti visų toli nuo mokyklos kaimuose ir priemiesčiuose gyvenančių mokinių bei neįgalių mokinių vežiojimo į mokyklą ir iš jos specialiu transportu sistema; pasirūpinti naujomis mokytojų darbo vietomis ir galimybėmis įgyti naujų kvalifikacijų; atverti mokyklas darbo rinkai, išplėtoti socialines ir kultūrines mokyklų funkcijas ir taip stiprinti švietimo ir gyvenimo praktikos ryšį. Švietimo strategijos nuostatos taip pat numatė pagrindinius siekius, bei priemonės tikslams bei siekiams įgyvendinti.

47. Švietimas kaip tautos ūkio šaka.Švietimas - veikla, kuria siekiama sute ik t i asmeniu i v i saverč io savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Švietimas turi stiprinti visuomenės kūrybines galias, išsaugoti ir kurti tautos tapatybę, brandinti pilietinę visuomenę, didinti žmonių užimtumą ir ūkio konkurencingumą. mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Švietimo kaip tautos ūkio šakos nagrinėjimas numato jo turinio ir šios specifinės žmonių veiklos ribų nustatymą. Vakarų mokslininkai traktuoja švietimo sampratą plačiai ir neapibrėžtai. Amerikiečių ekonomistas F. Machlupas aiškina švietimą kaip žinių perdavimo ir gavimo procesą mokymo įstaigoje, darbo vietoje, bažnyčioje, namuose, kalbant telefonu. T. Šulcas tvirtina, kad švietimas susijęs su visuomenės kultūra. kuriai jis tarnauja, ir dėl šios priežasties jo samprata keičiasi pereinant iš vienos visuomenės į kitą. Jis siūlė nagrinėti švietimą kaip specializuotą veiklos rūšį, kurios dalis vyksta organizuotai, o kita neorganizuotai. Filosofas Turčenko sako, kad švietmo uždavinys yra žinių ir darbo skleidimas - šv-mo institucijų. šv- mo procesų ir šv-mo rezultatų. Vakarų ekonomista i sk i r i a formalų i r neformalų šv-mą. Mokymo rezultatas formalaus švietimo ribose yra atestato, diplomo, mokslinio laipsnio ir kitų nustatytų įstatymais sertifikatų gavimas. Formalaus šv-mo ribos sutampa su nustatytomis švietimo, kaip tautos ūkio, ribomis. Visos kitos laikomos neformaliomis. Šv-mo sistema pasižymi tiksliomis ribomis, konkrečia technologija, ji turi gamybinių jėgą elementus, tai yra: moksleiviai, mokytojai, dėstytojai, mokomojo proceso mater.-daiktiniai faktoriai, žinių lygis ir t. t.Moksleivis yra pagrindinis darbo objektas mokymo srityje, kurio apmokymas apima šv-mo proceso esmę. Mokytojai, dėstytojai sudaro svarbų gamybinių jėgų elementą. Jie vadovaujantys asmenys mokymo, auklėjimo procese. Švietimo sistemos ma t e r i a l i n i ams -da ik t in i a ms faktoriams priskiriamos mokymo pr iemonės , pa ta lpos , būt inos mokomąjam procesui ir jų įrengimai. Mokomojo proceso organizavimo būdai apima švietimo sferos pagrindines gamybines grandis, moksleivių srautų ir mokomojo laiko struktūrą, pasiskirstymą, valdymą, įgyvendinantį sistemos vadovavimą, veiklos ver t in imą, mokomojo proceso technologiją. Šv-mo sferoje sistemingai kaupiamos naujos žinios. Šv-mo sistema gamina savo produkciją. Šios produkcijos turinį lemia 3 šv-mo funkcijos: ekonominė (dirbančiujų profesionalumo pamatas, padeda techninei pažangai, gerina gamybos organizavimą valdymą, svarbus darbo), socialinė (naujos katros įtraukimas į social iniu vaidmenu s is temą), ideologinė. Šitos funkcijos sąlygoja šv-mo sistemos produkcijos turinį. Šios produkcijos natūralus skaičiavimo vienetas yra moksleivis (studentas)- abiturientas (absolventas). Profesinės-techninės m-klos, aukštosios m-klos ruošia „baigtą produkciją“ - kvalifikuotus darbininkus ir specialistus. Bendrojo lavinimo mokyklos rengia „pusfabrikačius“ – žmones, sugebančius įgauti profesinę kvalifikaciją. Švietimo sistemos produkcijos kokybė nustatoma jos kiekybinių ir kokybinių atributų (prfesionalumo, socializacijos, ideologizacijos) atitikimo visuomenės paklausai. Šv-mo sistema yra 3 pagrindinių lygių: pradinio, vidurinio, bendrojo specialaus, aukštojo. Švietimo sistemos vystimosi spartinimas ir jo išlaidų dysinimas sąlygojamas mokslinės-techninės revoliucijos, konkurencijos paaštrėjimo ir kitų priežasčių. Kaip tautos ūkio šaka švietimo sistema pasižymi daugelio ypatumu. Pirma, ji yra unikali, nes „produkcija“ naudojama, o tiksliau veikia visose žmonių veiklos sferose: gamybinėje ir negamybinėje, ideologiniuose ir kituose visuomeniniuose institutuose, ginkluotose pajėgose ir t.t. Kitas švietimo sistemos ypatumas yra tas, kad ji turi ir vidinius augimo motyvus. Skirtingai nuo kitų šakų, šv-mas yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų gamintojas ir vartotojas. Iš visų ūkio šakų šv-mas yra labiausiai darbo imlumu pasižyminti šaka. Tų išlaidų dalis bendrose šv-mo išlaidose sudaro apie 86%. Didindama savo darbo imlumą šv-mo

sistema vystosi greičiau kaip tautos ūkis apskritai. Mažėja dėstytojo prestižas ir sunku sudominti gerus specialistus šv-mo sferoje. Švietimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: demokratijos ir rinkos ūkio plėtrą, globalizaciją, informacijos gausą ir kitą. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąjį visuomenės raida. Švietimas turi padėti Lietuvos valstybei ir visuomenei pasiekti strateginių tikslų: įsitvirtinti vakarų kultūros ir ūkio erdvėje, plėtoti demokratinę krašto kultūrą, subrandinti solidarią pilietinę visuomenę, stiprinti nacionalinį saugumą, išsaugoti tautinę tapatybę, sukurti ir išplėtoti žiniomis grindžiamą konkurencingą ūkį, užtikrinti žmonių užimtumą, iš esmės sumažinti socialinę atskirtį ir skurdą. Švietimo sistemos principai: lygios galimybės - švietimo sistema užtikrina asmenų lygybę, švietimo prieinamumą bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują; švietimo sistema glaudžiai susieta su krašto ūkinę, socialinę, kultūrinę raida; švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų; nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą.

48. Š v i e t i m o i r m o k s l o finansavimas ir jo gerinimo galimybės.Studijos g.b. finansuojamos: privačiai, valstybės, iš dalies privačiai ir iš dalies valstybės.Privataus studijų finansavimo privalumai: 1 nėra netikslingų išlaidų švietimui, nes nesukuriama dirbtinė paklausa; 2. studijų procesas yra orientuotas į realius rinkos poreikius. 3. yra daugiau motyvacijos diegti naujoves, tobulinti studijų procesą kokybės, efektyvumo linkme, nes sėkmingos inovacijos iššaukia tiesioginę teigiamą rinkos reakciją; 4. nėra nereikalingo perskirstymo - už studijas sumoka tas, kuris gaus studijų naudą; 5. yra didesnė studentų motyvacija gerai studijuoti. Valstybiniofinansavimo privalumai: l. padidina studijų prieinamumą asmenims iš visų socialinių sluoksnių; 2. padidina aukštojo mokslo institucijų veiklos stabilumą. Norint suderinti privataus ir valstybinio studijų finansavimo privalumus dažnai yra pasirenkamas tarpinis variantas: studijų finansavimas privačiomis ir valstybės lėšomis. Vertinant valstybinį studijų finansavimą reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus: studijų atitikimas po re ik i ams ; ka š tų kon t ro l ės efektyvumas; konkurencijos sąlygos; kiek kaina priklauso nuo suteikiamos paslaugos; studijų prieinamumas visiems, kuriu sugebėjimai leidžia siekti a u k š t o j o m o k s l o ; s t u d i j ų kokybė. Valstybinį finansavimą riboja biudžeto galimybės. Studijoms nuolat trūksta pinigų, o valstybė negali padengti visiems studentams visų studijų išlaidų, todėl tenka atsisakyti pilno studijų finansavimo valstybės lėšomis. Valstybinio finansavimo poreikis priklauso nuo finansavimo tikslo. Valstybinio finansavimo būdas t.b. toks, kad jis labiausiai paskatintų mokslo prieinamumą ir kuo mažiau pažeistų privataus finansavimo privalumus. Pasirenkant studijų finansavimo modelį būtina įvertinti: kokią įtaką toks modelis padarytų studijų ir mokslo sistemai ir kaip jis padeda pasiekti išsikeltų valstybės tikslų.Valstybės finan-mas g. b. vykdomas 3 būdais: 1. instituciniu – lėšos skiriamos institucijoms, įpareigotoms atlikti tam tikrus darbus. Jis yra aukštojo mokslo fin-mo pagrindas. 2. programiniu – formuluojami valstybės finansavimo tikslai, jiems pasiekti formuluojamos programos, ir įgyvendinant programinį principą, darbams atlikti skelbiami konkursai/viešieji pirkimai. 3. paslaugos gavėjų fin-mas – paslaugos, kurią norima finansuoti , gavėjai yra paremiami.Mokslo fin-mo alternatyvos susijusios su finansavimo būdais. Yra 4 pagr. alternatyvos: 1. negrąžintina parama – tai tiesioginis fin-mas studijoms, kuris teikiamas be sąlygos ją grąžinti. 2. studijų paskolos. 3. fin-mas mokslo veiklos. 4. mokesčių lengvatos privačiam studijų fin-mui. Augant studentų skaičiui net ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys buvo priverstos mažinti biudžetinį finansavimą skaičiuojant vienam studentui. Valstybinėse aukštosiose m- klose pagrindiniu lėšų šaltiniu išlieka valstybės biudžetas. Lietuvoje lėšos, tenkančios vienam studentui, mažėja. Priežastys: - universitetuose augo valstybės finansuojamų vietų skaičius, o skiriamos lėšos nedidėjo. Universitetuose augo valstybės nefinansuojamų studentų skaičius. Yra sudarytas LR Prezidento projektas „Lietuvos Švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012" kuriame: siūloma įtvirtinti prielaidą, kad šv-mo finan-mas nuolat augs, užtikrinti socialines sąlygas visiems norintiems ir gebantiems Lietuvos jaunuoliams studijuoti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą, prieinamumo siekis siejams su sąlygų sudarymu mokytis, ypač skurdo bei negalios ištiktiems asmenims.

49. Lietuvos aukštojo mokslo vystymas ir jo perspektyvos.

Lietuvos pirmosios m-klos steigėsi prie vienuolynų, didesnių bažnyčių, šv-mas buvo susijęs su krikščionybės sklidimu. Pirmoji m-kla – prie Vilniaus katedros – pradėjo veikti 1397 m. Aukštesniųjų m- klų pradėjo rastis tik XV a. Juose vaikai studijuoti vakarų Europos universitetuose. Lietuvos aukštojo mokslo vystymas siejamas su Vilniaus universiteto įkūrimu 1579 m. Čia buvo Teologijos ir Filosofijos fakultetai. 1644 m. įsteigtas Teisės fakultetas, XVIII a. pab. pradėta dėstyti ir medicina. Tada Akademija pavadinta Vyriausiąja Lietuvos m-kla, o rusų caro įsakymu ši m-kla pavadinta universitetu. 1832 m. Rus i jo s va ldž i a un i ve r s i t e t ą uždarė. Vietoj jo įsteigtos Teologijos ir Medicinos mokslų kolegijos, bet po kelerių metų jos buvo iškeltos iš Lietuvos. Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba rengė universiteto statusą, tačiau Raudonajai armijai okupavus Vilnių tai neįvyko. Veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, o atkurti Vilniaus universitetą tapo įmanoma tik 1939 m. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą imta rūpintis, kad aukštoji mokykla būtų įkurta laikinojoje sostinėje. 1919 m. buvo įsteigti aukštieji kursai, kur buvo Humanitarinis, Juridinis, Matematikos ir fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos skyriai. Tai 1-oji aukštoji m- kla, kur dėstyta lietuvių kalba. 1918 m. parengtas Vilniaus universiteto statutas tapo 1922m. vasario 16 d. Kaune įkurto Lietuvos universiteto pagrindu. Jame veikė Humanitarinių mokslų, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos, Teisių ir Teologijos-filosofijos fakultetai. 1930 m. universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Lietuviškas Vilniaus universitetas pradėjo veikti 1940 m. pradžioje. 1918-1940 m. Lietuvoje dar veikė: Aukštoji Kauno meno m-kla, Vytauto Didžiojo aukštoji karo m-kla, Kauno konservatorija, Pedagoginis institutas, žydų rabinų aukštoji m-kla ir kiti. 1944 m. įkurtas Vilniaus dailės institutas. 1945 m. - Lietuvos kultūros institutas (dabar- Lietuvos kūno kultūros akademija). 1949 m. - Lietuvos konservatorija (Lietuvos muzikos akademija), 1969 m. - Vilniaus inžinierinis statybos institutas (VGTU). Prieš atkuriant nepriklausomybę L-je veikė 12 aukštųjų m-k1ų. Jose dėstoma lietuvią kalba. 1989 m. atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1990 m. įkurtos Lietuvos karo akademija ir Lietuvos policijos akademija (Lietuvos teisės univ-tas). 1991 m. įsteigtas Klaipėdos univ-tas, 1997 m. - Šiaulių universitetas. Sovietų šv-mo sistemoje aukštesniosios m-klos virto spec. vidurinėmis m-klomis - t e c h n i ku m a i s , ku r dė s t y t a sutrumpintas vidurinės m-klos kursas ir specialybės dalykai. Atkūrus L-vos nepriklausomybę, technikumai reorganizuoti į aukštesniąsias m-klas, kurių studijų programų trukmė yra treji metai ir jos tapo neuniversitetinėmis aukštosiomis m-klomis. Dabar L-je veikia 70 aukštesniųjų m-klų, iš jų 18 - nevalstybinių. Paskutiniuoju metu ŠMM siekis yra stipriai pagerinti švietimo kokybę sudarant konkurenciją tarp aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų, kurios turėtų konkuruoti dėl studentų. Pripažįstama, kad šiuo metu Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų, todėl gerinant aukštojo mokslo kokybę aukštojo mokslo įstaigos natūraliai bus priverstos konkuruoti, jungtis, o kai kurios bus priverstos užsidaryti. Taip pat atkreipiant dėmesį į mokslo perspektyvas visi vieningai sutaria, kad jam nemažą įtaką daro ir darys demografinė situacija LT, dėl kurios mažėja mokinių skaičius vidurinėse mokyklose.

50. Švietimo ekonominis efektyvumas ir jį sąlygojantys veiksniai.Švietimo fondų ekonominiai rodikliai yra gamybos lygis, kuris parodo, kiek lėšų sunaudotų šv-mo fonde, tenka kiekvienam pagamintos produkcijos vienetui. Šis rodiklis nesudaro galimybių įvertinti gamybinio patyrimo. Sv-mo ekonominio efektyvumo nustatymas apima tris etapus: išlaidų struktūros nustatymas, gaunamos naudos nustatymas ir išlaidų ir rezultatų palyginimas. Sv-mo išlaidų struktūra susideda iš šių elementų: tiesioginės besimokančiųjų išlaidos; tiesioginės valstybės išlaidos švietimui; sąlyginės iš-dos; sąlyginės valstybės iš-dos šv- mui. Ekon-niai šv-mo rezultatai g. b. įvairūs pagal formą. Šv-mo nauda g. b. natūrali ir vertinė, tiesioginė ir netiesioginė. Yra asmeniška (individuali), kuri yra naudinga pačiam b e s i m o k a n č i a m , i r i š o r i n ė (visuomeninė) šv-mo nauda, kurią gauna kiti žmonės ar visuomenė visumoje.Pagrindinė šv-mo ekonominio efektyvumo forma yra vertinė. Bendras ir specialus darbuotojo parengimas kelia darbo našumą ir prisideda prie jo pajamų augimo. Šv-mo ekonominis efektyvumas nustatomas tiesioginių piniginių pajamų, išl-dų santykiu. Pagal formą šv-mo ekon-nis efektyvumas panašus į pelno normą. Išskiriami uždarbių skirtumai, susidarantys dėl išsilavinimo lygio ir kvalifikacijos. Aukštesnis išsilavinimas atitinkamai duoda didesnę naudą. Individualių žmogaus pajamų padidėjimas dėl aukštesnio išsil-mo vertinamas kaip ekonominio augimo

priemonė. Skiriama asmeninė ir visuomeninė (socialinė) pelno norma. Asmeninė atspindi santykį tarp šv-mo iš1-dų ir naudos atskiram žmogui, o visuomeninė – santykį tarp visuomenės naudos i r iš laidų. Ekonominis efektyvumas – tai rezultatų ir išl-dtl palyginimas. Todėl jo dydis priklauso nuo iš1-dų struktūros. Žmogaus su aukštesniu išsilavinimu ar kvalifikacija darbo efektyvumas yra didesnis. Aukštojo išsilavinimo išl-dų struktūrą sudaro: pagrindinės investicijos, kurioms priskiriamos visos tiesioginės investicijos aukštajam išsilavinimui įsigyti. Darbo sąnaudos, kurioms priskiriamos visos investicijos individui mokantis bei įsigyjant žinias. Per visą mokymosi laikotarpį jos turi sąlyginę piniginę formą , o realią piniginę forma įgauna tiktai baigus mokslus ir įsidarbinus. Švietimo ekonominis efektvvvmas - viena iš švietimo ekonomikos pagrindinių problemų. Nustatant išsimokslinimo efektyvumą labai svarbu teisingai nusakyti švietimo išlaidų bendrą dydį. Jis priklauso nuo to, kokius institutus įjungiam į švietimo sistemą ir kokias išlaidas reikia laikyti visuomeniškai būtinomis mokymo išlaidomis.Visos švietimo išlaidos skirstomos į t ie s iogines i r ne t ies iogines . Tiesioginėms priskiriamos dėstytojų ir pagalbinio personalo darbo užmokestis, mokymo įrengimų, inventoriaus, pastatų vertė. Netiesioginės, tai išlaidos, kurias visuomenė skiria švietimo išvystymui. Didžiausią lyginamąjį svorį sudaro tarp šių išlaidų "prarastos" pajamos arba prarasti moksleivių bei studentų uždarbiai. Švietimo išlaidų galutinė struk-tūra susideda: 1. Besimokančiojo arba jo tėvų tiesioginės išlaidos. 2. Besimokančiojo arba jo tėvų galimos išlaidos baigus privalomąjį nemokamą mokslą. 3. Visuomenės tiesioginės išlaidos mokymuisi. 4. Visuomenėsgalimos išlaidos po privalomo mokslo.Ekonominius mokymo rezultatus galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginius. Švietimo ekonominį efektyvumą nustato tiesioginių piniginių pajamų, gaunamų dėl išsimokslinimo, ir išlaidų jam įgyti santykis. Pagal savo formą šis efektyvumas niekuo nesiskiria nuo pelno normos. Investicijos į švietimą sudaro žmogiškąjį kapitalą, kuris savo esme nesiskiria nuo fizinio kapitalo. Išsimokslinimo dėka darbuotojas tampa savininku dviejų gamybos faktorių (darbo ir žmogiškojo kapitalo, iš kurių kiekvienas sukuria savo ribines pajamas, išreiškiamas bendroje sumoje darbo užmokesčiu). Dėl išsimokslinimo gaunamos pąjamos nesusijusios su gyvuoju darbu, o pagimdytos visų investicijų. Švietimo investicijos yra besimokančiojo (arba jo tėvų) optimalaus sprendimo rezultatas, kuris priimamas atsižvelgiant į galimas būsimas ir diskontines pajamas.

51. Švietimo reforma Lietuvoje ir jos vertinimas.L-vos šv-mo reforma vykdoma jau daugiau kaip 10 metų. Tikėtina, kad šv-mo reforma vyks pakankamai ilgai ryšium su ES. I-asis šv-mo reformos etapas 1988 – 1998 m. Paskelbta tautinės m-klos koncepcija: pradėtos kurti Lietuvos pedagogų, mokslininkų, menininkų jėgos, siekiant sukurti naujas, savosios tautos kultūra pagrįstas ugdymo turinio programas, vadovėlius, mokymo priemones; parengti teoriniai šv-mo reformos pagrindai bei juridiniai refonnos dok-tai. Reorganizuotos šv-mo valdymo struktūros – Kultūros ir šv-mo ministerija, savivaldybių šv-mo skyriai; pradėta profesinių ir aukštųjų m-klų pertvarka: prasidėjo pokyčiai aukštųjų m-klų sistemoje: priimtas LR šv-mo įstatymas, įteisinęs konceptualias šv-mo reformos nuostatas ir sudaręs juridinį pagrindą šv-mo sistemos pertvarkai. II-asis šv.ref.etapas, tai 1998-2001 m. – kuriama vieninga tęstinė L-vos šv-mo sistema, aprėpianti fomtalųjį, neformalųjį šv-mą, išplėtojant valstybinių bei privačių šv-mo įstaigų tinklą. III-asis šv.ref.etapas 2001-2004 m. tikrinami, apibendrinami atlikti rezultatai, tikslinama ir plėtojama struktūra, programos, vadovėliai. Tačiau šv-mo strateginiai planai, projektai sudaryti iki 2012 m. ir siekiama jų įgyvendinimo.Vis dėlto reforma vykdyta per lėtai ir per mažai reaguojant į sparčias tikrovės permainas, kintančius visuomenės poreikius. Dar ir šiandien L-vos šv-mo sistemoje yra pakankamai daug problemų. Pagrindinės problema – nepakankamas šv-mo sferos finansavimas: per mažos lėšos skiriamos studento paruošimui: maži mokytojų ir dėstytojų atlyginimai: moksliniai tyrimai beveik nefinansuojami. Menkėja studijų kokybė. Menka materialinė mokslo bazė. Didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo m-klų – tiek finansavimu, tiek materialine mokymo baze. Nuotolinio (distancinio) mokymo plėtojimo stoka. Taigi, galima sakyti, kad šv-mo kaita turi remtis ne tik sėkmingais reformos d a r b a i s , b e t i r u ž l o p y t i j o s spragas. Todėl L-vai reikia nuosekliau remtis europinėmis nuostatomis ir kryptingiau bei sparčiau siekti bendrų tikslų, prisimenant, kad išsimokslinimas buvo ir bus viena iš pagrindinių vertybių.

Reforma padarė švietimo sistemą lankstesnę ir atviresne, įvykusi kaita leido švietimui iš dalies atsakyti į padidėjusius visuomenės poreikius, išplėtotas gimnazijų tinklas, suformuota keturių pakopų profesinių m-klų sistema, universitetinėse aukš. m-klose įtvirtinta dvipakopė studijų sistema. Valdymo pokyčiai leido susiformuoti dalinei bendrojo lavinimo ir profesinių m-klų savivaldai bei plačiai aukštųjų m-klų autonomijai, sudarytos tam tikros prielaidos regioninei šviet. politikai, numatyta švietimo finansavimo reforma.Vis dėlto esama šviet. sistema dar nėra pakankamai darni ir efektyvi. Dar neišplėtota reali m-klų savivalda, neapibrėžta instititucijų atsakomybė už švietimo kokybę.Re f orm a pager ino t e i k i amo išsilavinimo kokybę. Idiegtos naujos programos, m-klos aprūpintos naujais vadovėliais ir studijų šaltiniais, sustiprintas ir išplėstas užsienio kalbų mokymasis, įvesti nauji humanitariniai ir socialiniai dalykai. Vis dėl to švietimo kokybė išlieka nepakankama: ugdymo ir studijų turinys per menkai orientuotas į naujų žmogui batinų gebėjimų ir kompetencijų lavinimą. Ypač opi išlieka mokytojų profesinės kvalifik. ir kompetencijos problema. Reforma išplėtė mokymosi galimybes ,iš dalies padidino švietimo prieinamumą. Atsirado kolegijos, nauji universitetai, pradėjęs formuotis privatus švietimo sektorius, nemokamas vežiojimas į mokyklas, stipendijos, iš dalies nemokamas mokslas universitetuose. Bet liko nesukurta teisinga, kiekvienam prieinama, o juo labiau mokymąsi visą gyvenimą laiduojanti švietimo sistema. Taigi per reformos metus švietime įvyko esminių pokyčių. Padaryti kaitos darbai ir nuolat kintantis jų kontekstas š i a n d i e n r e i k a l a u j a n a u j ų sprendimų, naujų pokyčių. Modeliuojant tolesnį reformos etapą ne mažiau svarbu įvertinti esamus ir galimus krašto intelektualinius, administracinius, finansinius pajėgumus, nužymėti konkrečius reformos darbus, jų atlikimo būdus ir terminus. Tai turės padaryti LR Vyriausybės parengta Švietimo plėtotės strateginių nuostatų įgyvendinimo programa.

52. Š v i e t i m o v y s t y m o prognozavimas ir strateginis planavimas.Mokslinė-techninė revoliucija iškėlė į pirmą vietą resursų prognozavimo ir planavimo sistemą. Jei anksčiau pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naudingoms iškasenoms ir gamtiniams resursams, tai dabar keliami tokie klausimai: ar gerai organizuotas, aukštasis mokslas, kas dėstoma vietos universitete, koks mokslininkų skaičius? Švietimas yra ta sfera, kur rengiami kadrai ateities ekonomikai. Planuodami šv-mo sferos vystymą, Vakarų teoretikai remiasi ekonominio mokslo laimėjimais.Švietimo lygis kyla priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, nuo to priklauso ir šv-mo sferos vystymo parinkimo kriterijai. Šv-mo prognozavimo ir planavmo būtinumą sąlygoja šv-mo sferos išlaidos. Pripažįstama, kad šv-mo išlaidos yra investicijos. Šv-mo ekon-kos specialistai pabrėžia, kad pats planavimas sąlygojamas finansinių resursų. Švietimo ekonomikos klausimais pats planavimas nagrinėjamas dviems aspektais: pirma, nagrinėjama problemos, apimančios tarpusavio ryšius tarp švietimo sistemos ir bendrojo ekonomikos išsivystymo lygio. Antra, nagrinėjami švietimo sferos vystymosi specifiniai aspektai ir planavimo problemos, kylančios šios šakos viduje. Tarp Vakarų šalių šv-mo prognozavime prioritetas priklauso Prancūzijai. Tarptautinė konferencija sv-mo planavimo klausimais surengta JUNESKO iniciatyva, konstatavo, kad daug šalių pradėjo sudarinėti šv-mo planus. Šv-mo sferos ilgalaikis prognozavimas vyksta Prancūzijoje, Švedijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kt. šalyse. Prognozuojant ir planuojant šv-mo s f e r a s , n a u d o j a m i į v a i r ū s metodai. Vienas iš plačiausiai paplitusių - pastovus poreikių metodas. Taikant šį metodą, naudojami ekonometriniai modeliai, kurie nagrinėja ekonominio išsivystymo ir išsilavinimo lygio priklausomybę. Kvalifikuotų kadrų visuomeninio poreikio nustatymo metodas pagrjstas BNP augimo priklausomybe nuo darbo jėgos išsilavinimo lygio ir darbo našumo augimo. Ekonometriniai metodai paaiškina ekonominį vystymąsi praeityje ir parodo jo vystymosi perspektyvas. Po to nustatomas bendras darbo jėgos poreikis remiantis gamybos tolesnio vystymo prognoze. Šis metodas atsižvelgia į ekonominį ir šv-mo aspektą. Prognozuojant ir planuojant šv- mą, naudojamas taip pat socialinis požiūris, kuris išreiškiamas pačių gyventojų paklausa šv-mo tolesniam vystymui.Šv-mo sferos planavimas teigiamai veikia ekonominį stabilumą, užimtumą, ekonominį augimą. Vienas iš šv-mo planavimo aspektų – mokyklų tinklo išdėstymas, šv-mo reforma, mokytojų kvalifikacijos kėlimas. Greta ekonominių prognozių šv-mo sferos vystymo prognozavimas yra viena iš tyrinėjimo krypčių. Šv-mo sferos vystymo prognozės yra ne tik svarbus ekonominių

tyrinėjimų metodas, bet ir valstybės ūkinės politikos instrumentas. Švietimas turi padėti Lietuvos valstybei ir visuomenei pasiekti strateginių tikslų: įsitvirtinti vakarų kultūros ir ūkio erdvėje; plėtoti demokratinę krašto kultūrą; subrandinti solidarią pilietinę visuomenę; stiprinti nacionalinį saugumą; išsaugoti tautinę tapatybę; užtikrinti žmonių užimtumą; iš esmės sumažinti socialinę atskirti ir skurdą.Švietimo planavimo paskirtis-įvertinus švietimo būklę ir atsižvelgus į visuomenės švietimo poreikius, nustatyti ilgalaikius ir trumpalaikius švietimo tikslus bei uždavinius, apibrėžti prioritetus ir priemones uždaviniams vykdyti. Lietuvos švietimo politikos prioritetus, ilgalaikius švietimo tikslus, švietimo turinio kaitos kryptis, finansavimo prioritetus nustato švietimo strategija. Vadovaujantis valstybine švietimo strategija, rengiami ir derinami tarpusavyje valstybės, apskrities, savivaldybės, mokyklos strateginiai švietimo planai. Planuojant atliekami pagrindiniai žingsniai: organizacijos vizijos numatymas; organizacijos filosofijos ir vertybių sistemos nustatymas; organizacijos misijos suformulavimas; dabartinės situacijos analizė; strateginių tikslų nustatymas; taktinių tikslų nustatymas; operatyvinių tikslų nustatymas; veiklos plano parengimas.

53. Žmogiškojo kapitalo teorijos ištakos ir klasifikacija.ŽK teorija yra nauja šiuolaikinės ekonomikos teorijos koncepcija, kuri nagrinėja darbo jėgos formavimo kokybės problemas. Šios teorijos pradininkai savo darbuose suformavo šią teoriją i r padarė ją mokslo tyrinėjimo objektu. ŽK teorijos gimtadienio laikoma 1962 m. žurnalo „Tje journal of political economy“ išspausdintų straipsnių serija apie žmogiškojo kapitalo teorijos pagrindines problemas. Ši terija atspindi kokybiškai naujos darbo jėgos formavimo problemas mokslinės-techninės revoliucijos ir visuomenės pažangos sąlygomis, kuri kelia padidintus reikalavimus darbuotojų profesiniam pasirengimui ir jų bendrojo išsilavinimo lygiui. Žmogiškojo kapitalo teorijos branduolį sudaro teiginys apie analogiją tarp darbo jėgos ir kapitalo formavimo procesų. Šios terijos tyrėjai ŽK supranta kaip žinių, įgūdžią, sveikatos, patirties atsargos ir kt. žmogaus gebėjimai, didinantys produkciją ir pajamas. Išlaidos švietimui, kvalifikacijos įgijimui bei medicininiam aptarnavimui turi būti priskiriamos prie investicijų į žmones, duodančių atitinkamą bendrojo nacionalinio produkto prieaugį. Nagrinėjant ŽK teoriją ir darant investicijas į žmogų vyksta kokybiniai pokyčiai. Įgyti gyventojų kokybės pokyčiai vadinami žmogiškaisiais kapitalais. Visi žmonių gebėjimai yra dvejopos kilmės: įgimti ir įgyti. Bet gyventojų kokybės skirtumai įvairiose šalyse priklauso ne nuo įgimtų, bet nuo įgytų gebėjimų skirtumų, jie gali būti išmatuoti pinigine išraiška. Todėl išskiriamos investavimo į žmogaus kokybę 2 pagr. kryptys: investavimas į mokymą ir sveikatą. Invest. į mokymą apima vaiko auklėjimą, profesinį ir aukštąjį mokslą bei pastovų, visą gyvenimą trunkantį žinių kaupimą, kvalifikacijos kėlimą. Kitas investavimo į žmogų etapas – invest. į švietimą. Švietimas suteikia daugiau gebėjimų ir turi l. didelę reikšmę, nes valstybės, turinčios skurdžius gamtinius ištcklius, gali gyventi tik iš savo intelektinio potencialo. Investuojant į švietimą, svarbu apskaičiuoti, kiek ir kur nukreipti lėšų, atsižvelgiant į tai, kaip greitai jos atsipirks ir teiks grįžtamąją naudą. Invest. į sveikatą – ŽK teorija žmogaus sveikatą laiko turtu (sveikatos kapitalu). Sveikatos kokybę atspindi gyvenimo trukmė, bendras sveikatingumo lygis. Ilgesnė gyv. trukmė tai papildoma paskata įsigyti daugiau išsilavinimo, vertinat jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnes pajamas ateityje. XX a. antroj pusėj išsivystė nacionalinio turto ir kapitalo išplėstinė traktuotė ir išskiriamos jo atmainos: privatus daiktinis kapitalas, individualus ž. kapitalas, visuomeninis kapitalas įvairiomis nuosavybės formomis, visuomeninis intelektualinis kapitalas. Išplėstinio kapitalo koncepcijos apibrėžia turto ir kapitalo sąvokas kaip gebėjimą kurti per tam tikrą laiką produktus, todėl visi nacionalinio turto elementai yra traktuojami kaip kapitalas. Tai leidžia skirstyti visuminį kapitalą į žmogiškąjį ir nežmoniškajį kapitalą. ŽK rūšių klasifikavimas: Pagal Dž. Kendriką: 1. daiktinis ( turi bctarpiškai materialinę, daiktinę formą) ir 2. nedaiktinis (įsikūnijęs daiktiniame kapitale , keldamas jo kokybę, produktyvumą). 1. Į daiktinio kapitalo, neįkūnyto žmonėse, sudėtį įeina – pastatai, statiniai, gamtos resursai, įrenginiai, prekinių-materialinų vertybių atsargos. Daiktinis kapitalas, įkūnytas žmonėse – tai išlaidos, reika l ingos f iz iniam žmogaus formavimui. 2. Nedaiktiniam žmonišk. kapitalui priklauso sukauptos išlaidos bendram išsilavinimui ir spec. paruošimui, dalis sukauptų sveikatos išlaidų ir išlaidos, susijusios su darbo jėgos migracija. ŽK formos: gamybinis, vartojamąsis, intelektualųsis, išsilavinimo,

sveikatos, kultūros kapitalas. Pgal investicijų į ŽK elementus: išsilavinimo kapitalas; sveikatos kapitalas; kultūros kapitalas. Visuomenės ekonominės gerovės požiūriu skiriamas vartotojiškas ir gamybinis ž. kapitalas. ŽK rūšys pagal įsikūnijimo formas: žinios, įkūnytos žmoguje; žinios, įkūnytos fizinėse, materialinėse formose; institutai, padedantys efektyviau panaudoti visas kapitalo rūšis (institucinis kapitalas).

54. Žmogiškasis kapitalas ir informacinė visuomenė.Žmonijos vystymosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Bet kurios visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės, o ekonominio-socialinio progreso galutinis kriterijus yra žmogus ir jo poreikių patenkinimas. Ž. kapitalas yra investicijos į žmogiškuosius išteklius švietimui, profesiniam pasirengimui, sveikatos apsaugai ir moksliniams-tiriamiesiems darbams. Pasaulinis patyrimas rodo, kad šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Ž. kapitalo aktyvas yra išsimokslinimas. 21a. pradžioje šis aktyvas tampa lemiamu ekonominio-socialinio progreso veiksniu. Viską dabar lemia išsimokslinimo lygis ir visuomenės sukauptų žinių dydis. Pagal savo pr igimtį žmogus tur i daugybę į v. savybių, vaidina įv. socialinius ir ekonominius vaidmenis, atlieka įvairias funkcijas ir atitinkamai turi skirtingą socialinį statusą. Įšskiriami keturi pagrind. požiūriai į ž. kapitalo esmę: atributyvus, genetinis-istorinis, funkcinis-tikslinis ir reprodukcinis. Atribityviu požiūriu tiriamasis objektas apibūdinamas atsižvelgiant į esminius požymius ir bruožus.ios savybės yra jos poreikiai ir gebėjimai, visų pirma gebėjimas dirbti ir vartoti. Genetiniu-istoriniu požiūriu tiriamasis objektas nagrinėjamas išryškinant jo visuomeninę-istorinę specifiką, genetinį brandumą, apibrėtą vietą visuomenės vystymosi istoriniuose etapuose. Funkciniu-tiksliniu požiūriu tiriamasis apibūdinamas išskiriant jo pagrindinę funkcinę paskirtį. Reprodukcinis požiūris numato objekto charakteristiką gamybos proceso metu, apibūdinant ypatingus jo požymius ir savybes. Pasaulio išsivysčiusioms valstybėms būdingas perėjimas prie naujo – poindustrinės arba informacinės visuomen. tipo. Atsiranda nauja socialinio gyvenimo sfera, nauja visuomenės būklė, kurios egzistavimo ypatybė yra ta, kad ji į pirmą vietą iškelia žinias ir informaciją. Informacijos srautas labai auga, keičiasi jo struktūra. Labai svarbu tokią informaciją paversti žinojimu ir efektyviai ją panaudoti. Vystantis informacinei visuomenei, ryškėja naujos tendencijos: atvirumas ir laisvas priėjimas prie informacijos ir galimybė ją keistis. Šiuolaikinėmis sąlygomis informacija, tai nepaprastas resuras, kurio naudojimas ne tik nepraranda savo vartojamųjų savybių, beet ir galintis kauptis bei kokybiškai tobulėti. Ji gali būti daugelį kartų pardavinėjama rinkoje ((patentas, autorinės teisės, licenzijos, galutinis informacinis produktas). Informacija gali būti ne tik kaupiama ar atnaujinama, tačiau ji turi savybę greitai senti. Tokiu būdu neužtenka turėti vien efektyvią informacijos valdymo sistemą, bet būtina ją paversti žinojimu, kuri efektyviai panaudoti. Tuo būdu informacijos valdymas virsta žinių valdymu. Vystantis informacinei visuomenei, ryškėja naujos tendencijos: atvirumas ir laisvas priėmimas prie informacijos ir galimybė ją keistis; žiniomis pagrįstos paslaugos tampa pagrindine eksportuojama preke; korporacijos ir firmos tampa labiau specializuotomis geografiniu aspektu – darbas nereikalaujantis aukštos kvalifikacijos atliekamas besivystančiose šalyse, o darbas, reikalaujantis žinių ir žmogiškojo kapitalo koncentruojamas išsivysčiusiose šalyse; pinigų ir informacijos cirkuliacijos virtimas globaliniu procesu. Informacinės visuomen. kūrimas sukelia esminius struktūrinius pokyčius investicijų srityje. Tobulėjant kompiuteriams (didėja intemeto vartotojų skaičius, mažėja kompiuterių kainos), vystantis informacinėms technologijoms, atsirado naujas požiūris į darbą, galimybę dirbti tiek kolektyve, tiek individualiai. Reformuojant mokyklas daug dėmesio skiriama naujam požiūriui į darbą ugdyti. Informacinėje visuom. dauguma žm. susiję su informacijos gamyba, paskirstymu ir išlaikymu. Informacija kaip prekė yra var tojama, bet n e s u v a r t o j a m a . V y s t a n t i s informac. technologijoms vis labiau pastebimas perėjimas nuo prekių vartojimo prie paslaugų vartojimo. Nauji informaciniai tinklai apima ir keičia įv.žmogaus veiklos sferas: išsilavin. ir sveikatą, pasilinksminimus ir prekybą, reklamą ir ryšius. Informac. technologijos, pagreitinančios informacijos tėkmę, įtakoja sparčią ekonominių sprendimų ir valdymo veiksmų globolizaciją. Infor. technologijos veikia ir organizacijų struktūras, jas supaprastinamos. Jos suteikia galimybė pakeisti valdymo ir kontrolės metodus. Tačiau tai daro organizacijas priklausomas nuo žmogaus. Ekonomikoje vis didesnę galią įgauna smukus ir vidutinis verslas, pradeda dominuoti smulkios įmonės. Tai yra struktūriniai pokyčiai, kuriuos

iššaukia informacinių technologijų vystymasis. Informacinės technologijos neturi sienų, todėl jos paskatino globalizaciją. Galima bet kur pirkti ir bet kur parduoti, dažnai net nenuvykstant į tą ar kitą šalį, su partneriais bendraujant informacinių technologijų pagalba. Bet yra ir tų, kurių negali pasiekti informaciją. To pasekmė yra nedarbas, skurdas, socialinė ir ekonominė nelygybė, vis didėjantis skirtumas tarp žmonių, kurie turi galimybę naudotis šiuolaikinėmis tecnologijosmis ir tų, kurie tokios galimybės neturi. Todėl svarbus uždavinys padaryti kad šis privalumas būtą pasiekiamas kiek įmanoma didesnei gyventojų daliai.

55. Teisinė aukštojo mokslo sistemos bazė ir valstybinis reguliavimas.Pagrindiniai dabartinės mokslo ir studijų sistemos funkcionavimo principai yra išdėstyti LR mokslo ir studijų įstatyme, kuris reglamentuoja aukštąją m-klą ir mokslo instituciją veiklą. Jis buvo kuriamas tik atgavus nepriklausomybę (1990 - 1991 m.). Įstatymas yra trumpas, schematiškas, todėl daugumą praktinių mokslo ir studijų institucijų funkcionavimo ar studijų organizavimo klausimų reguliuoja Vyriausybės nutarimai.Aukštoji m-kla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu, mokslininkus, atliekanti mokslinius tyrimus ir kitą kūrybinį darbą. LR Konstitucijoje, kuri priimta 1992 m. nustatyta, kad „aukštosioms m- kloms suteikiama autonomija". Nors pagal dabar galiojantį mokslo ir studijų įstatymą autonomijos turinys turėtų būti atskleistas aukštųjų m-klų statutuose, bet juose autonomijai skiriama mažai dėmesio. Aukščiausias aukštosios m-klos valdymo organas yra mokslininkų rinktas senatas (taryba). Jis nustato aukštosios m-klos organizacinę ir valdymo struktūrą, tvirtina vidaus tvarkos taisykles, renka rektorių, rektoriaus teikimu tvirtina prorektoriaus, pajamų ir išlaidų sąmatą, sprendžia padalinių steigimo ir naikinimo bei kitus klausimus.Rektorius, vykdydamas senato sprendimus, vadovauja ir atstovauja aukštajai m-klai. Rektoriui padeda patariamoji institucija – rektoratas, kuris svarsto organizacinius mokslo, studijų, ūkio klausimus, koordinuoja aukštosios m-klos padalinių veiklą. Pagrindiniai aukštosios m-klos padaliniai – fakultetai, kurių pagrindinis sprendžiamasis organas - fakulteto taryba, paprastai renkanti dekaną, sprendžianti svarbiausius fakulteto mokslo, studijų organizavimo, finansavimo ir kt. klausimus. Už valstybinės mokslo ir studijų politikos formavimą ir įgyvendinimą nuo 1994 m. atsakinga LR šv-mo ir mokslo ministerija, o tiesiogiai – mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Pagrindinis valstybės svertas reguliuoti aukštųjų m-klų veiklą yra biudžeto subsidija ir valstybės finansuojami užsakymai. LRS numato mokslui ir studijoms skiriamą valstybės biudžeto lėšų dalį. Ši suma Vyriausybės sprendimu paskirstoma aukštosioms m-kloms ir valstybiniams mokslo institutams. Ekspertiniam mokslo ir studijų mokslinės ir pedagoginės veiklos vertinimui organizuoti LR šv-mo ir mokslo ministerija 1995 m. įsteigė Studijų kokybės vertinimo centrą. Ki ta cent ro funkc i ja – t e ik t i informaciją aukštojo išsilavinimo, įgyto užsienyje, pripažinimo klausimais. Siekiant susieti vidurinės m-klos baigiamųjų egzaminų sistemą su priėmimo į aukštąsias m-klas tvarka, 1996 m. įkurtas LR švietimo ir mokslo ministerijos Egzaminų centras. Svarbiausia jo veiklos sritis – Lietuvos pagrindinės ir vidurinės m-klų baigiamųjų egzaminų organizavimas, vykdymas, egzaminų rezultatų analizė, diagnostiniai moksleivių žinių ir gebėjimų tyrimai. Didelę įtaką formuojant mokslo ir studijų politiką turi ekspertinės institucijos, ypač Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos aukštųjų m-klų rektorių konferencija. Lietuvos mokslo t a r y b o s d a u g u m ą s u d a r o mokslininkai, o rektorių konferenciją – rektoriai. Šių insfitucijų nuomonę, priimdami svarbiausius aukštąjį mokslą reglamentuojančius teisės aktus, išklauso Seimas ir Vyriausybė.

56. Švietimo organizacijų įvaizdžio formavimas.Dar neseniai įvaizdžio formavimo pastangos daugel iui švie t imo organizacijų vadovų atrodė nebūtinos. Šiandien moksleivių tėvams suteikta teisė, pasirinkti norimą m-klą, o moksleivio krepšelis tiesiogiai susiejo m-klos finansavimą su moksleiviu skaičiumi, tad m-kloms svarbu pritraukti jų kuo daugiau. Dėl demografinių priežasčių mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, ši tendcncija ateityje tik stiprės. Aukštosios m-klos t. p. suinteresuotos pakviesti studijuoti kuo daugiau ir kuo gabesnių studentų. Taigi teigiamo šv-mo organizacijos įvaizdžio formavimas tampa vis svarbesne sėkmingo šv-mo organizacijos gyvavimo sąlyga. Teigiamą org-jos įvaizdį visuomenėje formuoti padeda:

1. Viešoji informacija. Tai informacija apie savo veiklą, kurią šv-mo org-ja pateikia plačiąjai visuomenei. Ši informacinė veikla padeda išsamiau supažindinti visuomenę su tuo, kas vyksta šv-mo org-je, viešai atsiskaityti už nuveiktus darbus. 2. Reklama – tai pozityvi informacija apie organizaciją, skirta išlaikyti esamus ir pritraukti potencialius šv-mo vartotojus. 3. Visuomeninė veikla. Teigiamą šv-mo org-jos įvaizdį formuoti padeda ir jų vadovų visuomeninis aktyvumas. Dalis m-klų vadovų dalyvauja vietos bendruomenių veikloje. Tai padeda formuoti gerą nuomonę apie jų atstovaujamą org-ją. 4. Lobizmas – tai kryptingas poveikis valdžiai, siekiant daryti įtaką jos priimamiems sprendimams. Į lobizmą visuomenė žiūri nevienareikšmiškai. Daliai visuomenės atrodo, kad, siekdami šv-mo org-jai palankių sprendimų, vadovai nepagrįstai naudojasi turima įtaka bei gal iomis i r kar tu sudaro savo organizacijai palankesnes sąlygas nei kt. org-joms. 5. Santykiai su rėmėjais. Šv-mo org-jos ieško rėmėjų, galinčių joms padėti. Jei pavyksta gauti rėmėjų paramą, solidžios firmos vardas sustiprina šv-mo org-jos prestižą. Formuojant teigiamą m-klos įvaizdį, svarbų vaidmenį atlieka šios interesų grupės: Tėvai – m-kloje veikianti tėvų org-ja yra svarbus teigiamos informacijos apie m-klą sklaidos garantas. Mokyklos personalas – tai, kokį įspūdį lankytojams sudaro m-klos personalas, kaip vertina savo darbovietę ir ką apie ją pasakoja kitiems, veikia m- klos ivaizdžio formavimą. Mokiniai – vadovai t. b. suinteresuoti teigiamos moksleivių nuomonės apie savo m-klą formavimu ir skatinti pedagoginį personalą kryptingai dirbti šia linkme. Pramonės ir verslo atstovų santykiai s u m - k l a y r a į v a i r i a l i p i a i . Pvz. rėmėjams įvaizdis formuojasi pagal tai, kiek vertinama ir kaip panaudojama jai parama. Specifinių interesų turinčios visuomenės grupės – tai visuominės sporto, meno, kultūros org-jos, siekiančios, kad tos veiklos sritys, kurioms Jos atstovauja, rastų deramą vietą m-kloje. Žiniasklaidos atstovai –jei žiniasklaida taps m-klos sąjungininke, bus nepalyginti lengviau formuoti palankų visuomenės požiūrį. Vietos ir centrinės šv-mo valdžios atstovai – m-klai svarbu, kad miestų šv-mo padalinių bei Šv-mo ir mokslo min-jos darbuotojų nuomonė apie m-klą būtų palanki. O šv-mo padaliniams ir ŠMM svarbu, kad jų prižiūrimos m-klos turėtų gerą reputaciją, nes pagal tai visuomenė spręs ir apie jų pačių veiklos efektyvumą.Aukš tos ios m-klos įva izdžio formavimo procese dalyvauja šios interesų grupės: studentai- baigę jie tampa savotiškais geros valios pasiuntiniais, propaguojančiais savąjį u n i v - t ą , o g a l b ū t i r j į remiančiais. Dėstytojai -jiems tenka atlikti savo org-jų reprezentavimo f-ją. Absolventai – aukšt. m-klų vadovai turėtų sekti, kad fakultetai neprarastų ryšio su savo absolventais, kad jie save laikytų univ-to bendruomenės nariais. Pramonės ir verslo atstovai - pastebima, kad verslo ir akademinės bendruomenių santykiai nėra glaudūs. Jei pavyktų užmegzti naudingą bendradarbiavimą aukštosios m-klos įvaizdis tarp pramonės ir verslo atstovų pagerėtų. Vyriausybė – suinteresuota palaikyti aukštą šalies universitetų prestižą. Žiniasklaidos atstovai – univ-tų santykiai su žiniasklaida yra glaudūs, negali leisti savo laikraščius, kai kurie iš jų patys rengia žurnalistus. Tėvai – jie pagrindiniai materialiniai studentų rėmėjai, vaidina lemiamą vaidmenį jaunuoliui renkantis aukštają m-klą.

57. Švietimo vadybos apibrėžimas, funkcijos ir santykis su bendrąja vadyba.Vadyba – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas, siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.Švietimo vadyba – veikla, kuria organizuotai siekiama užsibrėžtų švietimo sistemos ir atskirų švietimo organizacijos tikslų. Tikslų turėjimas yra vienas iš esminių bet kurios organizacijos elementų. Kiekvienoje organizacijoje dirba astnenys, atsakingi už tai, kad užsibrėžtas tikslas arba tikslai būtų pasiekti. Tie asmenys yra organizacijos vadovai, o pagrindinė jų veikla yra vadyba. Švietimo vadybos terminas apima tiek mokyklų bei kitų švietimo organizacijų vadybą, tiek ir švietimo sistemos vadybą. Vadybos funkcijos. Nuo pat vadybos kaip savarankiško mokslo atsiradimo pradžios įprasta skirt i keturias pagrindines jos funkcijas: planavimą. organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Vadybinio darbo esmę sudaro: - plano tam tikram darbui atlikti sudarymas; - žmonių ir išteklių šiam darbui organizavimas; - vadovavimas darbą atliekantiems žmonėms; - darbo eigos lyginimas su laukiamu rezultatu ir reikalingų pataisų įgyvendinimas. Organizacijos vadovai užsibrėžtų tikslų siekia apgalvotai, iš anksto numato būsimų veiklų planą. Suburia darbo grupes, paskirsto užduotis, įgaliojimus bei išteklius tarp organizacijos narių ir nustato ryšius tarp jų. Toliau vadovauja darbo

procesui: inicijuoja ir koordinuoja darbuotojų veiklą. Vadovai turi žinoti ar darbuotojų veiksmai iš tikro padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tam reikalinga kontrolės sistema. Vadovai turi nustatyti standartus arba kriterijus, įvertinti atliekamą darbą ir išsiaiškinti ar jis šiuos kriterijus atitinka. Pastebėjęs nukrypimus nuo nustatytų kriterijų, vadovas turi imtis koreguojamų veiksmų ir informuoti apie ta i organizacijos narius. Švietimo vadyb. santyk. su vadyb. Skiriamos trys požiūrių grupės: Pirmoji požiūrių grupė teigia, kad švietimo organizacijos yra tokios pačios organizacijos kaip ir visos kitos, ir todėl čia galioja visiems bendri vadybos dėsniai. Mokyklų vadovų veikla iš esmės nesiskiria nuo kitu tipų organizacijų vadovų veiklos: švietimo įstaiga kaip ir visos kitos turi siūlyti savo produkciją vartotojams, teikti paslaugas klientams, konkuruoti švietimo rinkoje ir efektyviai dirbti tam, kad išl iktų. Ypač tai taikytina nevalstybinėms švietimo įstaigoms bei radikaliai decentralizuotoms švietimo sistemoms. Antrajai požiūrių grupei būdinga nuostata, diametrali pirmajai. Šios grupės atstovai mano, kad švietimo organizacijos iš esmės skiriasi nuo kitų tipų organizacijų, todėl pramonės ar verslo pasaulyje įprasta vadyba švietime netaikytina. Švietimo organizacijose siekiama visai kitokio pobūdžio tikslų, o vadovo autoritetas grindžiamas ne jų vadybiniais sugebėjimais, bet pedagoginiu meistriškumu. Trečiąją požiūriu grupę galima laikyti tarpine. Šios grupės atstovų manymu, tiek nuomonė, kad mokyklos yra tokios pačios organizacijos kaip ir visos kitos, tiek įsitikinimas, jog jos labai skiriasi nuo kitų organizacijų, yra problemos supaprastinimas. Švietimo organizacijos ir pramonės bei verslo įstaigos yra panašios pagal vienus kriterijus ir skirtingos pagal kitus. Jų panašumai arba skirtumai išryškės pagal, tai kokius kriterijus pasirinksime savo analizės atskaitos tašku. Bendrosios vadybos principai yra taikytini švietimo organizacijose. Švietimo organizacijų ypatumai: daug sunkiau apibrėžti uždavinius; švietime daug sunkiau nusttyti ar tikslas pasiektas ar ne; švietimo organizacijų veiklos pobūdį sunkiau įvertinti aiškai ir tiksliai (kas klientai: mokinys, tėvai, valstybė, bendruomenė, darbdavys? kuris svarbiausias?); švietimo organizacijos yra specialistų organizacijos.

58. Vadybos mokslo atsiradimas ir vystymasis.Tūkstančius metų žmonės kūrė planus, siekė tikslų ir organizacijų padedami atliko įvairius darbus. Pirmosios žinios apie vadybą aptinkamos jau 6000 metų senumo rašytiniuose šaltiniuose. Senovės imeprijų ir valstybių istorija rodo, kad jautada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, tuo pačiu sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Juose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra skyrėsi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Tuomet mažai rūpėjo kaip valdyti. Šiuo metu situacija pasikeitė ir organizacijų valdymas įgyja vis didesnę reikšmę. Vadybos mokslo raidos pradžia – XIX amžiaus pabaiga, nes tada susidarė sąlygos ir būtinybė gerinti ir tobulinti gamybos ir darbo organizavimą. XVIII amžiaus pabaigoje sparčiai plito pramonės revoliucija, išradus garo mašiną. Tam laikotarpiui būdingas didelis darbininku išnaudojimas, žemas gamybos efektyvumas skatino ieškoti būdų, kaip padidint i gamybos rezultatyvumą. Iškilo būtinumas didinti darbo našumą, pakeliant darbininkų darbo efektyvumą. Mokslinio valdymo mokykla. Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją suformulavo F. Teiloras. Jis stengėsi žmogų priversti dirbti įmonės labui. Koncepcijos valdymo principai buvo nukreipti į darbo turinio analizę. Remiantis tyrimais buvo kuriami racionalūs darbo atlikimo būdai, šalinant nereikalindus judesius ir mokant darbininkus, kaip reikia dirbti. .,Itemptai dirbti – tai darbui skirti maksimalias pastangas, dirbti našiai – naudoti minimaliai pastangų“. Koncepcijos tikslas – padidinti darbo veiksmingumą. Tuo tikslu Teiloras rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones. „Teilorizmo“ pagrindą sudaro šie principai: parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; parinkti ir mokyti vadovus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus; administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai taikant mokslinį darbo organizavimą; lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp darbininkų ir administracijos.Klasikinė organizacijos teorijos mokykla. Mokslinis valdymas tyrė cecho ir pavienio darbininko darbo našumo didinimo klausimus. XIX amžiaus pabaigoje atsirado nauja gamybos valdymo mokykla, pradėjusi tirti visas įmonės valdymo problemas. Ši klasikinė organizacijos vadybos teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines įmonių valdymo kryptis. Mokyklos atsiradimas siejamas su A. Fajoliu, kuris valdymą traktavo kaip universalų prosesą,

susidedeantį iš kel ių funkcijų. J is sukūrė administravimo doktriną ir išskyrė technines, komercines, finansines, draudimo, apskaitos ir administravimo operacijų grupes. Grupės yra tarpusavyje susijusios ir jas vykdo kiekviena imonė. A. Fajolis administravimo funkcijas suskirstė į 4 grupes: planavimą, organizavimą, kontrolę ir koordinavimą.Žmonių santyk ių (e lgsenos ) mokykla. 3-me XX a. dešimtmetyje moksle įvyko lūžis, nes iki tol buvusios teorijos nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį. Šį trukumą mėgino pašalinti žmogiškųjų santykių mokykla, kurios pradininkas buvo H. Miunstrbergas. Jis suformulavo pagrindinius principus, pagal kuriuos žm o n e s r e i k ė t ų p a r i n k t i vadovaujamoms pareigoms: sudarė testus gabumams, polinkiams į įvairias profesijas, darbuotojų suderinamumui tirti. E. Mejo atskleidė, kad žmonių poelgius lemia ne tik ekonominiai, bet ir kiti, tik iš dalies pinigais patenkinami poreikiai. Jo bandymai patvirtino, kad darbo našumas pr iklauso ne t ik nuo organizacijos lygio, bet ir nuo socialinio psichologinio klimato, dirbančiojo asmenybės. XX a. žmogiškųjų santykių mokykla virto į elgsenos mokyklą (bihevioristine). Jos atstovai D. Makgregoras, A. Maslou. Šios mokyklos tikslas — padėti darbuotojui suprasti savo galimybes bei atskleisti jo kūrybinį potencialą ir tuo didinti organizacijos veiksmingumą. Makgregoras parengė „X" ir „Y" teorijas, kurios parodo du skirtingus požymius į darbuotoją. Pagal pirmą — žmogus yra pasyvus ir tingus, pagal antrą — aktyvus ir kūrybingas. Tačiau vėliau atsirado „Z“ teorija, kurią sukūrė V. Auči, kuri plačiai naudojama šiandiena. Ji parodo įvairių modelių derinimo tendencijas ir remiasi visų organizacijos narių bendradarbiavimo filosofija, kuri akcentuoja pagrindinį siekį - sukurti darbščią ir stabilią darbo grupę, patogią darbo aplinką, kurioje būtų patenkinti darbuotojų norai būti laisviems, nepriklausomiems, nors ir kontroliuojamiems.Vadybos mokslo (matematizavimo) mokykla . Rėmėsi nuostata, kad valdymui reikia plačiau naudoti tiksliųjų mokslų žinias ir skaičiavimo techniką. Ji vystosi dviem kryptim: 1. matematikos metodų naudojimas geriausiems sprendimams priimti; 2. kai valdymas nagrinėjamas sisteminiu požiūriu. Šias kryptis bandoma sujungti, sprendžiant optimaliu strategijų modeliavimo problemas, naudojant situacijų modelius ir kt. dabartiniu metu sisteminė požiūrį galima laikyti universalia vadybos metodologija. Jos esmė plėtoti mąstymą, kad visi organizacijos vidaus ir išorės aplinkos reiškiniai sudaro vieningą visumą.Naujausios valdymo teorijos. Yra skiriamos 3 naujausios valdymo teorijos: situacinė, organizacijų vystymo ir procesinė. Situacinė panaši į empirinę. teigiama, jog organizacijoje dažnai pasitaiko panašių situacijų. Tokioms sit. sprendimus galima parengti iš anksto ir taip pagreitinti jų problemų sprendimą. Organizacijų vystymo teorijos atsiradimą lėmė organizacijos vidaus ir išorės aplinkos pokyčiai. Ji teigia, kad organizacijos valdymo tobulinimas yra nuolatinis procesas, kurio metu turi būti koreguojama organizacijos valdymo struktūra, gerinamas organizacijos psichologinis klimatas, gerinamas atskirų grupių bendravimas, tobulinamas informacijos kaupimo ir spren. priįmimo proc., kuriama darbuotojų motyvavimo ir mokymo sistemos. Procesinis valdymas yra naujas požiūris į įmonės valdyma. Procesinis valdymas keičia funkcinį valdymą. Šios sitemos kūrėjai teigia, kad įmonės tikslas nėra geras marketingas, gerai organizuotas pardavimas ar personalo vadyba. Svarbiausia yrea tarpusavyje susijusių veiksmų seka, kuri padeda siekti pagrindinio įmonės tikslo.Įmonės vadovas privalo žiūrėti į procesus, kurie lemia rezultatą.

59. Vadybos organizacinių struktūrų formavimas ir jų tipai.Organizacinių valdymo struktūrų kūrimą nulemia suformuluoti tikslai ir strategija. Organizacijos struktūros kūrimas turi ilgalaikį strateginį pobūdį, t. y. struktūra kuriama tikintis, kad ji gyvuos ilgą laiką, todėl struktūros projektavimas atliekamas etapais, kaip strateginio planavimo tęsinys, nes organizacijos struktūra yra tampriai susieta su pasirinkta strategija. Pirmajame etape išnagrinėjami vidiniai ir išoriniai ryšiai, nustatomas reikiamų padalinių skaičius, vadovų ir dirbančiųjų skaičius, aptarnaujantis personalas, atliekamas tikslus darbo pasidalijimas. Toliau pasirenkamas Organizacinės valdymo struktūros tipas, nustatomas valdymo lygių skaičius, tarpusavio ryšiai, techninės valdymo priemonės ir kt. Trečiajame etape formuojama organizacinė struktūra, tiksliai nurodant atskirų padalinių struktūras, horizontalųjį ir vertikalųjį darbo pasidalijimą, pavaldumą, reikalingą darbuotojų kvalifikaciją, praktinę darbo patirtį, nustatomi įgaliojimai, teisės, pareigos ir atsakomybė. Kreipiamas dėmesys į organizacinės struktūros galimybę našiai dirbti.

Organizacinė valdymo struktūra - tai pareigų, teisių ir atsakomybės paskirstymo forma tarp tarpusavyje susijusių struktūrinių vienetų. Tai reiškia, kad valdymo organizacinė struktūra yra gamybinių ir valdymo elementų visuma su egzistuojančiais t a rpusavio ryš ia i s . Va ldymo organizacinę struktūrą apibūdina: valdymo organai, valdymo ryšiai, valdymo hierarchija. Kiekviename lygmenyje valdymo organai turi savo pareigas, teises, atitinka reikiamos kompetencijos lygį. Valdymo ryšiai skirstomi į formalius ir neformalius. Valdymo hierarchija parodo valdymo organų išsidėstymą įmonėje vienas kito atžvilgiu. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, projektuojant organizacijos struktūrą, turėtų būti: 1) kokie yra trumpalaikiai organizacijos tikslai? 2) kokie yra ilgalaikiai organizacijos tikslai? 3) koks turi būti mažiausias personalo skaičius, kad projektuojama struktūra efektyviai funkcionuotų? 4) kokios ir kiek valdymo technikos (ryšių priemonių, personalinių kompiuterių ir t. t.) reikia projektuojamai organizacijai? 5) kiek reikia pradinių lėšų, kad organizacija galėtų pradėti savo veiklą ir išsilaikytų, kad investuotas kapitalas padarys apyvartą ir duos pelną? Formuojant organizacinę struktūrą, patartina laikytis šių principinių nuostatų: tikslų vieningumas; tikslingumas; centralizavimas - decentralizavimas;delegavimas ir kompetencijos paskirstymas; darbo pasidalijimas; struktūros paprastumas; vienvaldiškumas; ribotas pakopų skaičius; ribotas pavaldinių skaičius ir kt.Organizacinės valdymo struktūros dinamiškumui įtakos turi šie veiksniai: 1. ekonominiai; 2. struktūriniai: 3. socialiniai; 4. mokslo ir technikos naujovės. Struktūra turi labai didelę į taką įmonės veiklai: ji gali ir skatinti veiklos plėtrą, ir stabdyti. Įmonės struktūra turi būti tokia, kad leistų įgyvendinti veiklos strategiją. Organizacinės valdymo struktūros tradiciniai tipai yra: 1. patriarchalinis valdymo tipas. Įmonei vadovauja savininkas patriarchas, jis skirsto teises ir pareigas, reikalauja iš pavaldinių besąlygiško paklusnumo. Šis tipas taikomas nedidelėje įmonėje, kur vienas asmuo sugeba atlikti visas valdymo funkcijas. 2 linijinis valdymo tipas. Aiškus vienvaldiškumas, atsakomybės paskirstymas atskiroms valdymo dalims, aiškus pavaldumas. Vadovas turi būti labai aukštos kvalifikacijos. 3 fukcinis valdymo tipas. Įmonė dalijama į padalinius, atliekančius konkrečias užduotis. Už atskirų funkcijų vykdymą atsakingi padalinių vadovai (planavimo, gamybos, rinkodaros ir pan.). Šiuo atveju susidaro sąlygos tobulai pasidalinti valdymo darbus. 4 Štabinis valdymo tipas. "Linijiniams" vadovams priimti sprendimus padeda specialistai (ekonomistai, rinkodarininkai, teisininkai), suburti į padalinius – štabus.Dabar yra jau daug kur paplitusios naujoviškos (netradicinės) valdymo organizacinės struktūros. Šioms s t ruktūroms būdingas didel is lankstumas bei greitas modifikavimas. Tadėl jos labiausiai tinka nestabilioje, grei ta i kintančioje apl inkoje. Dažniausiai taikomi du jų tipai: 1. Projektinis valdymo tipas. Jis yra sukur tas konkrečių uždavinių sprendimui. 2. Matricinis valdymo tipas. Jį taikant, kiekvienas darbo grupės narys yra pavaldus ne tik šios grupės vadovui, bet ir funkcinio padalinio, kuriame jis nuolat dirba vadovui. Svarbiausias šio valdymo tipo trūkumas - sudėtingumas. 3. Inovacinis valdymo tipas. Šiam tipui būdingas nusistovėjusių prekių gamybos ir pardavimų sujungimas į normalizuotos gamybos padalinį, o naujų produktų kūrimo ir jų rėmimo - i paieškos padal inį . Kai visa tai pavyksta į gyvendinti, t.y. kai naujos prekės įsitvirtina rinkoje, iš paieškos padalinio jos perduodamos į normalizuotos gamybos grupes.

60. Vadybos sprendimai ir jų priėmimas.Egzistuoja 2 skirtingi požiuriai į sprendimo priėmimą: racionalusis ir psichologinis (elgsenos). Pirmasis pagrįstas matematinės vadybos mokyklos idėja, siūlo surinkti visą teisingą informaciją, atitinkamai ją apdoroti, įvertinti, parinkti racionaliausią variantą. Psichologinė sprendimo priėmimo terija pabrėžia sprendimą priimančio asmens ar jų grupės vaidmenį. Pripažįstama, jog abi teorijos turi teisingų teiginių irtikslinga juos sujungti, t.y. spriimant sprendimą reikia surinkti kuo išsamesnę informaciją, įvertinti įvairias alternatyvas ir įvertinti subjektyvaus veiksnio įtaką. Pagal tai sprendimas – tai loginis, emocinis, psichologinis, organizacinis ir teisinis aktas, vieno asmens, kolegialiai ar kolektyviai priimtas neviršijant suteiktų įgaliojimų.Kiekvienas sprendimas turi artinti organizaciją prie užsibrėžto tikslo, dėl to valdymo sprendimai turi būti realūs, iš tikrųjų įgyvendinami. Visi priimami valdymo sprendimai gali būti suskirstyti į programuotus ir paprastus. Programuotas sprendimas priimamas kai valdymo situacijos kartojasi, kai išskiriami panašūs uždaviniai, jų sprendimo etapai ir veiksmai. Programuotuose sprendimuose alternatyvus skaičius yra

minimalus. Paprasti valdymo sprendimai reikalingi esant naujoms situacijoms, nežinomiems veiksniams. Tokiam sprendimui priimti kiekvienu atveju kuriamos naujos procedūros, taisyklės. Alternatyvus skaičius čia didesnis. Praktikoje dažniausiai naudojami mišrūs valdymo sprendimai, turintys ir vienų ir kitų sprendimų rengimo elementų. Rasti visapusiškai gerą sprendimo variantą labai sunku. Valdymo sprendimų priėmimas yra psichologinis procesas, kuris remiasi ir logika ir jausmais. Taip pat valdymo specialistų intuicija. Vadovai mano, kad jie yra teisingi, kad jų intuicija nepaveda ir dažniausiai nesigilina į situaciją. Siekiant išvengti klaidų, visi valdymo sprendimai turėtų būti paremti samprotavimais, tyrimais, logika. Tačiau toks sprendimas ilgiau užtrunka, brangiau kainuoja ir praktikoje jie rečiau kuriami. Nuo sprendimo priėmimo efektyvumo priklauso darbų rezultatai, vadovų autoritetas ir pasitikėjimas. Šiuo metu sprendimo priėmimą palengvina matematinis optimizavimas, tikimybių teorija, matematinės statistikos taikymas. Be jų būtų sunku peržiūrėti sudėtingus vadybos sprendimus. Klaidų galima išvengti atsakius į šiuos k laus imus dar pr ieš pr i imant sprendimą: koks sprendimo tikslas? kas atsakys už sprendimo priėmimo teisingumą? kada reikia spręsti? kas turi dalyvauti? kas turi žinoti apie sprendimą? kas turi vykdyti sprendimą?Paprastai manoma, kad sprendimo priėmimo proceso subjektai yra vadovai. Tačiau vystantis šiuolaikiniai vadybai ir teorijoms, skatinančioms į valdymo sprendimus įtraukti visus organizacijos darbuotojus, iškyla klausimas kokioje situacijoje kieno sprendimas turi būti priimtas. Pripažįstama, kad egzistuoja situacijų, kai grupinis sprendimas yra neįmanomas: kai sprendimą priima vadovas arba ekspertas, o grupės nariai privalo jį vykdyti; kai grupės nariai tarpusavyje konfliktuoja arba sabotuoja grupinius sprendimus. Tačiau esant galimybei rekomenduojama priimti grupinius sprendimus, nes jie pasižymi šiais pranašumais: atsiranda galimybė pasikeisti informacija ir ją geriau panaudoti; padidina motyvaciją aukštos kokybės sprendimams priimti; sudaro galimybę kurti naują informaciją, reikalingą sprendimams priimti; grupinės informacijos didesnis patikimumas. Sprendimai gali būti kolektyviniai ir individualūs. Kolektyviniai sprendimai reikalingi ten, kur numatomi nuostoliai, reikalavimai, teisiniai normatyviniai aktai ir pan. Tačiau jie yra neoperatyvūs, jiems trūksta lankstumo, atsakomybės už priimtą sprendimą. Kolektyviniai sprendimo priėmimo metodai yra paremti visų nuomonių apibendrinimu: - delfi metodu sprendimai pagristi ekspertų apklausa žodžiu ar raštu ir viskas apibendrinama. - morfologinis analizės – leidžia problemą struktūrizuoti, išvardyti sprendimo realizavimo galimybes pagal sudedamuosius elementus. - Minties šturmo — laisvai diskutuoja 6-8 žmonės ir sukaupiama daug pasiūlymų. Priimant individualius sprendimus, būtinos sąlygos: turėti įgaliojimus tai daryti, sugebėti ir nebijoti priimti sprend imus , mokė t i log iška i samprotauti ir atsakyti už priimtus sprendimus. Priimant sprendimus labai didelę reikšmę turi patyrimas. Reikia išklausyti kitų, priešingų nuomonių, įsigilinti į galimas sprendimo alternatyvas, jei reikia, kreiptis į specialistus. Apibendrinant sprendimų priėmimo teoriją, galima rekomenduoti klausimus, į kuriuos reikėtų atsakyti priimant sprendimą: 1. kokių pasekmių gali turėti sprendimas kit iems klausimams?; 2. kokie veiksniai apriboja sprendimų laisvę?; 3. ar sprendžiamas klausimas svarbesnis už kitus?; 4. kokia sprendimo rizika?; 5. ar šis sprendimas neprieštarauja kitiems? Siūloma tokia sprendimo veiksnių seka: 1. suformuojamas tikslas; 2. pasirenkamos sprendimų alternatyvos; 3. sudaromas apribojančių veiksnių sąrašas; 4. pagal veiksnius i šnagr inė jamos i r a tmetamos alternatyvos; 5. iš likusių alternatyvų suformuojamas sąrašas; 6. jei neliko alternatyvų, pasirenkamos naujos ir pradedama nauja veiksmų seka. Dažniausiai teisinga sprendimą priimti sunku dėl reikiamos informacijos stokos, rizikos, susijusios su kintančia aplinka, konkurencija, finansiniu stabilumu ir t.t. Vadybos sprendimus gali ruošti vienas asmuo ar grupė, jie gali būti grindžiami intuicija bei patirtimi, apytikriais skaičiavimais, įvertinant tik keletą svarbiausių kintamųjų, arba remiantis matematiniais metodais bei sudėtingais modelių tyrimais, naudojant ESM. Bet koks valdymo sprendimas, ir pats racionaliausias, turi pozityvinius ir negatyvinius bruožus. Negatyvūs bruožai, požymiai be abejo vaidina ir negatyvų vaidmenį, atsiranda nepatenkintų priimtu sprendimu žmonių, kurie stengiasi tokį sprendimą pakeisti ir tuo pačiu kenkia visai valdymo sistemai, priimtų valdymo sprendimų įgyvendinimui. Tiek priimant valdymo sprendimus, tiek juos įgyvendinant reiškiasi per daugelį kartų sukaupta žmonių patirtis, gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimas ir kt. veiksniai. Valdymo sprendimų priėmimą atspindi žmonių socialinis elgesys. Šis elgesys labiausiai ir atsispindi vadyboje, valdymo sprendimų formavime ir jų įgyvendinime. Valdymo sprendimo turinys ir jo išraiška skirtingai suvokiama pokyčių sąlygomis,

permainų laikais, kokie dabar yra Lietuvoje. Negatyvius reiškinius, priimant valdymo sprendimus, nulemia ir permainų situacija, ir istorinės kultūrinės šaknys, genetiniai kodai. Dauguma šių dienų reiškinių buvo užprogramuoti daug anksčiau kitose visuomenės raidos formacijose. Didelę įtaką valdymo sprendimui priimti, tame tarpe ir negatyviniams reiškiniams, daro gyventojų būdas, papročiai ir tikėjimas.

61. Motyvavimo esmė ir pagrindinės teorijos.Motyvavimas – būdas paskatinti įmones dirbti efektyviai; tai savęs ir kitų raginimas veikti asmens ar organizacijos naudai. Atlikti darbuotojų elgsenos tyrimai parodė, kad žmogiškieji veiksniai yra labai reikšmingi individualiam darbo našumui. Dabartines motyvavimo teorijas galima suskirstyti į 2 gr.: 1) pasitenkinimo darbu, kuri remiasi identifikavimu vidinių poreikių, kurie verčia žmones taip, o ne kitaip veikti; 2) elgsenos reguliavimo, kurios pagrindas – žmonių elgesio keitimas organizacijai naudinga kryptimi. Žmogus paprastai patiria poreikius, kai jaučia fizinį ir dvasinį nepriteklių. Tuos poreikius galima suklasifikuoti į pirminius ir antrinius. Pirminiams priskiriami fiziologiniai poreikiai (kvėpuoti, miegoti, valgyti, gerti ir t. t.), antriniams - psichologiniai poreikiai (noras pritapti prie žmonių, sėkmės poreikis, valdžios troškimas ir pan.). Šie poreikiai suvokiami kartu su patirtimi. Visi žmonės turi skirtingą patirtį, todėl jų antriniai poreikiai gerokai skiriasi. Poreikių negalima tiesiogiai stebėti ir išmatuoti. Spręsti apie juos galima tik iš žmogaus elgesio. Žmonių poreikiai sukuria troškimą juos patenkinti, sužadina motyvus veikti. Žmogus aktyviai veiks, kai supras, kad drauge patenkins savo poreikius, todėl vadovai sudaro situacijas, kuriose darbuotojai tuo patikėtų. Darbo užmokestis yra viskas, ką žmogus labiausiai brangina, tačiau ne vien pinigus. Vertybes žmonės supranta skirtingai ir skirtingai vertina tokį patį atlyginimą. Atlyginimas gali būti dvejopas: vidinis ir išorinis. Vidinį atlyginimą duoda pats darbas. Tai yra pasitenkinimas gavus reikšmingą užduotį, užbaigus darbą ir t. t. Paprasčiausias būdas garantuoti vidinį atlyginimą yra sudaryti darbui geras sąlygas ir duoti aiškią užduotį. Išorinis atlyginimas - alga, tam tikra pinigų suma, paaukštinimas pareigose, įvairių vardų suteikimas ir pan.Pasitenkinimo darbu motyvavimo teorijos. Jos pirmiausiai stengiasi nustatyti poreikius, skatinančius žmones veikti. A Maslou poreikius išdėstė pagal griežtą hierarchiją ir suskirstė į 5 kategorijas: 1. fiziologiniai – reikalingi išgyventi; 2 saugumo ir ateities; 3 socialiniai – noras prie ko nors pritapti; 4 pagarbos – pripažinimas, savigarba; 5 saviraiškos – noras visiems parodyti potencialias savo galimybes. Maslou teorija padėjo suprasti kas žmones traukia prie darbo, o vadovai pamatė, kad darbo motyvus lemia platus darbuotojų poreikių spektras. D. Maklelandas manė, kad žmonės turi 3 rūšių poreikius: l. valdžios. 2 sėkmės; 3 poreikį pritapti – noras būti savu tam tikroje žmonių grupėje. F . Gercbergeris sudarė 2 veiksnių motyvavimo teoriją: 1 Higieniniai veiksniai, susiję su darbo aplinka (administracijos politika, darbo sąlygos, alga, kontaktai su viršininkais, bendradarbiais ir pavaldiniais) ir 2. Motyvai — susiję su darbo pobūdžiu ir turiniu (sėkmė, paaukštinimas tarnyboje, darbo rezultatų pripažinimas ir aprobavimas, didelė atsakomybė, kūrybinis ir dalykinis tobulėjimas).Elgsenos reguliavimo teorijos. Jos tiria kaip paskirstomos pastangos, kai žmogus siekia skirtingų tikslų ir kaip pasirenka elgseną. Ji nepaneigia poreikių, bet tvirtina, kad žmogaus elgesį lemia ne tik jie. Yra 3 pgr. elgsenos reguliavimo teorijos: vilčių, teisingumo ir Piorterio — Laulerio modelis. Vilčių teorija remiasi teiginiu, kad aktyvus poreikis yra ne vienintelė žmogaus motyvų sąlyga siekiant tikslų. Ji pabrėžia 3 veiksnių savitarpio ryšių reikšmę: 1. darbo sąnaudos ~ rezultatai. Tai santykis tarp idėtų pastangų ir gautų rezultatų. 2. rezultatai ~ atlyginimas — gauti už rezultatus page idau jamą a t lyg in imą . 3 . valentingumas — tai spėjamas santykinio pasitenkinimo ar nepasitenkinimo laipsnis gavus atlyginimą.Teisingumo teorija aiškina, kad žmonės subjektyviai nustato atlyginimo ir pastangų santykį, kuri vėliau lygina su analogiškus darbus dirbančių žmonių atlyginimu. Pagrindinė šios teorijos išvada tinkanti valdymo praktikai ta, kad kol darbuotojai nemanys, kad už darbą gauna teisingą atlyginimą, jie stengsis mažinti darbo intensyvumą. Teisingumas suvokiamas santykinai: darbuotojai lygina save su kitais, neatsižvelgdami į darbo patirtį, našumo bei kvalifikacijos skirtumus.Portero — Laulero modelyje yra 5 elementai: 1.pastangos; 2 suvokimas; 3 r ezu l t a t a i ; 4 a t l yg in imas ; 5 pasitenkinimas. Pgr. išvada ta, kad pasitenkinimą teikia rezultatyvus darbas. Pasitenkinimas — tai bendras išorinis ir vidinis atlyginimas įvertinant jo teisingumą. Tai matas, kiek iš

tikro atlyginimas yra vertingas.

62. Vadybos funkcijos ir principai.Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybininko darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis. Valdymo funkcija – tai konkreti vadybinė veiklos sritis, kuri atliekama specialiųjų priemonių pagalba. Funkcijos yra vienas iš pagrindinių komponentų, formuojančių valdymo sąvoką. Norint atlikti bet kurį darbą, būtina iš anksto nustatyti kokį rezultatą reikia gauti, kaip organizuoti ir kontroliuoti jos atlikimą. Tai yra valdymo funkcijos. Valdymo funkcijos turi specifinį charakterį, ypatingą turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai, kaip nesusijusios tarpusavyje, bet ir neatsiejamos viena nuo kitos. Pirmasis va ldymo funkci jas i š skyrė i r suformulavo Fajulis. ir pavadino tai pagrindiniais administravimo veiklos elementais. Pagal jį pagrindinės funkcijos yra šios: numatymas (planavimas) – ateities numatymas ir veiklos programos sudarymas; organizavimas – įmonės materialinio ir socialinio organizavimo sudarymas; komandavimas (vadovavimas) – žmonių privertimas dirbti; derinimas (koordinavimas) – visų darbų tvarkymas; kontrolė – priežiūra, kad viskas vyktų kaip numatyta.Vėliau mokslininkai šią H. Fajulio teoriją vystė ir papildė. Šiandien dažniausiai nurodomos šios pagrindinės funkcijos: planavimas, organizavimas, koordinavimas, motyvavimas ir kontrolė. Planavimas – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Pagrindinis planavimo elementas yra strateginis planavimas, kuris apima organizacijos vizijos, misijos, strateginių tikslų nustatymą bei jų pasiekimo nustatymą. Organizavimas – tai organizacijos struktūros sukūrimas, numatant darbuotojų tarpusavio ryšius, jų atliekamas funkcijas, tikslus, veiklos sritis, teises ir t.t. Koordinavimas – atskirų organizacijos struktūrinių grandžių integravimo procesas, siekiant organizacijos tikslų. Koordinavimas įgalina organizacijos struktūriniams padaliniams sužinoti tai, ką daro kiti, kuo jie gali vieni kitiems padėti ir kaip suderinti interesus, atsižvelgiant į visos organizacijos siekius. Motyvavimas – tai savęs bei kitų skatinimas tam tikrai veiklai, siekiant individualių bei organizacijos tikslų. Kontrolė – veiksmai, nukreipti į suplanuotų resursų panaudojimo bei užsibrėžtų tikslų pasiekimo tikrinimą. Išskiriama išankstinė, einamoji bei baigiamoji kontrolės. Apibendrinant galima sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių pastangų pagrindinių funkcijų procesas bei ki tų organizaci jos ištekl ių panaudojimas siekiant organizacijos apibrėžtų tikslų. Vadybos principus (lotynų k. žodis principum — pagrindas, pirmapradiškumas) galima suskirstyti į tris grupes: pagrindines taisykles, kurių turi laikytis vadovai valdymo veikloje; taisykles, pagrindinius teiginius ir elgesio normas, kuriomis vadovaujasi valdymo proceso dalyviai; visuotinai pripažintas veikimo taisykles, nusakančias svarbiausius valdymo sistemos reikalavimus.Svarbiausias vadybos principu reikalavimas, kad jais būtą nusakomos efektyvaus ir rezultatyvaus tikslo pasiekimo prielaidos. Pagal formuojamų taisyklių pobūdį vadybos principai skirstomi į tokias grupes: aprašomuosius, tai tik ryšio tarp nagrinėjamų reiškinių aprašymas; nurodomuosius, jais nurodoma, kaip elgtis tam tikram asmeniui atitinkamoje situacijoje, jie sudaro organizacijos normatyvinių aktų, pareigybinių instrukcijų, darbo reglamento bazę ir visi tos organizacijos nariai turi jų paisyti.Pagal apimamą vadybos sriti skiriami: bendrieji principai, tinkantys įvairioms valdymo srit ims; konkretūs — formuojami specifinei valdymo sričiai (pvz. planavimo, motyvavimo principai). Vadybos dėsniai yra objektyvūs, egzistuoja nepriklausomai nuo žmonių poreikių ir norų, tuo tarpu vadybos principai formuojami žmonių ir rodo jų vadybos dėsnių supratimą, konkretų jų naudojimą.

63. Vadovavimas: valdžios formos, vadovų darbo stiliai ir asmeninė įtaka.Pripažįstant, kad organizacijos vadovybė yra svarbus valdymo komponentas, būtina pabrėžti

neoficialių lyderių vaidmenį, kurie kartais tampa lemiamais veiksniais vadyboje. Lyderio efektyvumas pasireiškia tuo, kokiu laipsniu jis veikia kitus. Neoficialus lyderis gali ir padėti formaliai organizacijai, ir jai trukdyti, pvz., nukreipti dirbančiųjų veiklą nekokybiškai produkcijai gaminti ir pan.Todėl būtina skirti organizacijos valdymą ir lyderių pirmavimą. Valdymas yra protinis ir fizinis darbas,

kuriuo remiantis pavaldiniai atlieka jiems paskirtą darbą ir sprendžia jiems iškeltus uždavinius. Lyderiavimas, arba pirmavimas, yra procesas, kurio pagalba vienas asmuo veikia kitą asmenį ar žmonių grupę. Vadovas tampa organizacijos galva, delegavus jam įgaliojimus. Lyderiais tampa žmonės ne organizacijos valia ir be įgaliojimų delegavimo. Organizacijos nariai paprastai žino, kas yra jų vadovas, o pavaldiniai ne visuomet žino, kas juos veda. Idealus variantas organizacijoje gali būti tuomet, kai vadovas tampa ir neoficialiu lyderiu. Bet kuriuo atveju oficialūs ir neoficialūs lyderiai organizacijoje vaidina teigiamą vaidmenį, priverčia žmones dirbti, tobulėti efektyviau, siekti aukštesnių gyvenimo standartų, formuoti asmenybes. Valdžia ir įtaka priklauso nuo asmenybės kuriai ji yra daroma taip pat nuo situacijos ir vadovų sugebėjimo. Yra penkios valdžios formos: 1) Prievarta paremta valdžia; 2) Atlyginimu paremta valdžia; 3) Eksperto valdžia; 4) Pavyzdžio valdžia; 5) Teise paremta valdžia.Prievarta. Pagrindinis veiksnis tokio tipo valdžios yra baimė. Ji sukuria prievartos vaizdinį. Net tais atvejais, kai prievartos nėra, baimė yra dažna priežastis, kodėl žmonės sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda kitų įtakai. Darbo vieta duoda aibę galimybių stiprinti ir vistyti valdžią panaudojant baimę ir prievartą, nes daugelis poreikių patenkinama kaip tik čia. Atlyginimu paremta valdžia daro įtaką teigiamais stimulais. Tokia valdžia bus stipri ir veiksminga, kai vadovai teisingai supras, kokio atlyginimo darbuotojai laukia. Ekspertinė valdžia remiasi sąmoningu pasitikėjimu. Ekspertinę valdžią reikia nuolat į rodinėti gilesnėmis už kitą žiniomis. Pavyzdžio valdžia yra paremta lyderio asmeninėmis savybėmis ar sugebėjimais; energingumas, įspūdinga laikysena, charakteris, oratoriaus sugebėjimai ir kiti. Teisės valdžia. Darbuotojas įsitikines, kad vadovas turi teisę duoti įsakymus, o jo pareiga yra juos vykdyti. Tikra teisinė valdžia yra tada, kai pavaldinys klauso vadovo tik todėl, kad jis yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Tradicijos yra labiausiai paplitę įtakos priemonės, nes jos nuasmenina. Žmogus reaguoja ne į asmenį, o į pareigas. Tradicijomis paremta valdžia griūna, kai nepatenkina jos šalininkų poreikių. Tradicijos silpnėja, kai tarp atlyginimo ir tradicijų nėra aiškaus ryšio.Vadovo darbo stilius – tai visuma tarpusavyje susijusių vadovavimo metodų, elgsenos normų ir taisyklių. Stilius atspindi vadovo požiūrį į darbą ir į savo pavaldinius. Vadovo darbo stilius priklauso nuo šių pagrindinių veiksnių: organizacijos ar įmonės tikslų ir užduočių; veiklos organizavimo formos; technologinio gamybos lygio; vadovaujamo kolektyvo sudėties, pasiruošimo lygio, tarpusavio santykių pobūdžio. Šiuo metu stilių klasifikacija remiantis valdžios pobūdžiu: autokratija (vieno valdžia), liberalizmas (niekieno valdžia), demokratija (daugumos valdžia).Autokratiniam darbo stiliui būdinga st ipr i valdymo central izaci ja, vienvaldiškumas, sprendžiant ne tik sudėtingiausias, bet ir paprastas problemas. Vadovas autokratas sąmoningai riboja kontaktus su pavaldiniais, nevertina jų savarankiškumo ir nuolat stengiasi kontroliuoti, priversti paklusti bei veikti, o geriausia paklusnumo ugdymo priemonė yra įsakymas. Autokratinis valdymo stilius sąlygoja kolektyvo pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, susiskaldymą, nepasitikėjimą vienas kitu, priešiškumą: vieni prisitaiko prie vadovo, kiti bando protestuoti prieš vienvaldiškumą.Demokratiškas vadovas, skirtingai nei autokratas, valdydamas žmones linkes daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasitariant ir pasvarstant. Vadovas skatina pavaldinių iniciatyvą, suteikia jiems galimybę dirbti savarankiškai, kartu stengdamas ugdyti tokius darbuotojus, kuriems įmonės ar organizacijos tikslai taptų jų pačių tikslu. Demokratiškas vadovas dirba neatsiribojęs nuo kolektyvo, o tai s t ipr ina tarpusavio pagarbą i r pasitikėjimą tarp jo darbuotojų (bendradarbių) bei didina vadovo realią valdžią ir autoritetą.Liberaliam valdymo stiliui būdingas minimalus vadovo kiš imasis į pavaldinių veiklą. Vadovas liberalas nedemonstruoja savo valdžios, nes nepasitiki savo kompetencija. Vadovui liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. jo nurodymai dažnai primena prašymus. Jis yra neaktyvus, nenuoseklus. Lengvai įtikinamas, todėl gali be svarbios priežasties atšaukti priimtą sprendimą. Liberalą dažniau valdo pavaldiniai ir aplinkybės.XX a. Libertas suklasifikavo gamybinio pobūdžio įmonės vadovo darbo stiliu pagal darbo našumo lygi: 1. Orientuotas į gamybą vadovo darbo stilius. Esant šiam stiliui, pasiekiamas didžiausias darbo našumas. 2. Orientuotas i žmogų vadovo darbo stilius. Darbo našumą stengiamasi didinti, tobulinant žmonių santykius. Tačiau šie valdymo stiliaus modeliai perša mintį, kad tie du dalykai vienas kitam prieštarauja, nes kuo labiau rūpi rezultatai, tuo mažiau domisi žmonių santykiais, ir priešingai.

Labai sunku darosi pagrįsti valdžią tik prievarta arba apdovanojimais, visur reikia tolerancijos, pavaldinių nuomonės, jų kompetencijos; praktiškai jų vadovams liko vienintelis kelias valdžiai išlaikyti - bendrauti su pavaldiniais, skaitytis su jų nuomone, įtikinti juos kartu spręsti organizacijos valdymo klausimus. Tuo pačiu vienas efektyviausių vadybos metodų ir tapo įtikinimo dalyvauti valdyme metodas. Vadovas, kuris veikia įtikinimo būdu, nesako vykdytojui, ką reikia daryti, jis perduoda tai vykdytojui, įtraukdamas jį į valdymą, perduodamas savo pažiūras, sprendimus. Panaudodamas įtikinimo būdą, vadovas parodo, kad vykdytojas turi valdžios dalį, kuri gali sumažinti vadovo galimybę vadovo galimybę veikti. Paprastai tariant, vadovas pripažįsta savo priklausomybę nuo vykdytojų. Įtikinimo būdas, jo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, tikslų formulavimo, poreikių, pasitikėjimo

64. Personalo klasifikacija, parinkimas ir įvertinimo metodai.Personalo įvertinimas yra sudėtingas uždavinys. Į vertinimo aspektus įeina šios sąvokos: personalo, darbuotojų darbingumas, asmenybės, elgsenos, panaudojimo, suderinamumo, potencialo, gabumų įvertinimas. Asmenybės vertinimo pagrindas yra charakterio savybių vertinimas. Vertinimo formos labai įvairios ir organizacinių, ir metodų forma.Viena iš formų — pasitelkti savus ekspertus. Šios formos teigiamas bruožas, kad ekspertai gerai pažįsta vertinamąjį darbuotoją. Trūkumas, kad pažinimas labai dažnai paremtas subjektyvia nuomone, atsitiktinumais, asmeniniai įsipareigojimai. Vertinant reikia remtis: testais, dalykiniais žaidimais, bandomaisiais darbais, kad atsiskleistų tos darbuotojų savybės, kurių galbūt tiesioginiame darbe nereikia. Ekspertu iš šalies pasitelkimas. Kai taikomas šis metodas, galima pasikviesti pažangius vertinimo metodus išmanančius šios srities specialistus.Personalo vertinimo metodai, tai suminiai ir analitiniai metodai: laisvi (nestruktūrizuoti) metodai struktūrizuoti metodai (vienpakopiai); kiti metodai (vertinimo centrai, kokybės būreliai, situacijos metodai). Žmogaus potencialas vertinimas įvairiais testais. Yra gana daug pagristų metodų, kuriais vertinami charakterio ypatumai i r pol inkiai . Tačiau charakterio vertinimas turi būti vienas iš vertinimo sudedamųjų dalių, nes vien tik įvertinti charakteri nepakanka, norint pagrįsti darbuotojo tinkamumą tam tikrom pareigom. Kompleksiniai žmogaus vertinimo metodai. Šiandien darbuotojai vis dažniau vertinami taikant ištysą metodų kompleksą. Todėl galima įvertinti visapusiškai: tiek darbo rezultatus, tiek jų potencialą. Taikomi du charakteristikų metodai: kai laisvai pasirenkamos vertinimo charakteristikos ir kai vertinama pagal griežtai nustatytą kriterijų kompleksą. Vertinant pagal laisvai pasirenkamas charakteristikas, stebėtojas laisvai pasirenka vertinimo kriterijus, vertinimo sistemą ir aprašymo būdą. Vertinant pagal griežtai nustatytą kriterijų kompleksą nustatomi kriterijai, kuriuos būtina įvertinti: 1) požiūris į darbą, 2) kompetencija, 3) sugebėjimas bendrauti, 4) iniciatyva, 5) kūrybingumas, 6) atsakomybės lygis, ir daug kitų. Taikant diferencijuojamo rangavimo metodą, pakaitomis nustatomas pats ger iausias i r pats blogiausias darbuotojai, toliau — antras pagal gerumą ir pagal blogumą ir procedūra tęsiama tol, kol į eilę sustatomi visi darbuotojai. Geriausi ir blogiausi atrenkami rangavimo pradžioje ir šis apsisprendimas būna labiau pagristas. Reglamentuotame rangavime iš anksto nusprendžiama, kaip ranguojama aibė turi pasiskirstyti . Porinio palyginimo — prioritetų metodas. Vertina darbuotojus pagal atskirų rodiklių svarbą ir kompleksinį ver t in imą . Požymia i ga l i būt i kiekybiniai ir kokybiniai. Vertinti galima kiekvieną požymį atskirai ir, visus juos apibendrinus, apskaičiuojamas kompleksinis darbuotojo įvertinimo metodas. Kiti metodai yra specialieji metodai. Jie kompleksiški, aiškiai orientuoti į specialius tikslus. Darbuotojams įvertinti dabar labai dažnai pasitelkiamas įvertinimo centrų metodas ( ĮC ) — teigiamas jo bruožas tas, kad tai ne tik vertinimo, bet ir personalo ugdymo priemonė. IC trūkumai: reikia sukaupti pilnus testų paketus, programoms sukurti ar įsigyti reikia gana daug lėšų.

65. Grupės ir jų valdymas.Grupė yra du ar daugiau žmonių, kurie bendrauja tarpusavyje, darydami vienas kitam itaką. Vadovybė, savo nuožiūra, sudaro grupes, kai skirsto darbus ir įgaliojimus. Vadovybės valia sudarytos grupės vadinamos formaliomis. Formalios grupės gali būti trijų tipų: vadovų, darbo ir tikslinės. Visos fo rmal ios g rupės suda romos organizacijos problemoms spręsti ar jos interesams ginti ir dėl to jas reikia gerai valdyti. Vadovo grupė susideda iš vadovo ir tiesioginių pavaldinių, kurie savo ruožtu,

gali turėti savas grupes. D arbo grupe sudaro darbuotojai, kurie turi tą pačią užduotį ar sprendžia bendrą problemą. Ji savarankiškesnė už vadovo grupę. Tikslinės paskirties grupės — komisijos, komitetai ir pan. — gauna laikinų įgaliojimų kokiai nors ar kelioms užduotims atlikti. Neformali organizacija yra spontaniška,kai � susibūrusi grupė žmonių, kurie pastoviai bendrauja, siekdami tam tikrų grynai asmeninių ir bendrų tikslų. Paprastai žmonės stoja į neformalias organizacijas dėl šių priežasčių: noras pritapti ir turėti paramą tam tikros žmonių grupės. Galimybė gauti savitarpio paramą. Savigynos interesai. Galima tikėtis grupės narių pagalbos. Geresnės sąlygos gludžiai bendradarbiauti. Kai organizacijoje silpna formalių kontaktų sistema, arba vadovai sąmoningai slepia nuo pavaldinių informaciją, dalyvavimas neformalioje grupėje leidžia gauti informacijos neformaliais kanalais — iš gandų. Žmonės buriasi į neformalias grupes ir dėl to, kad būtų arčiau tų, kuriems simpatizuoja: drauge pietauja, svarsto darbo ir asmeninius klausimus, drauge organizuoja ir praleidžia laisvalaikį. Formalūs ir neformalūs vadovai naudoja tas pačias priemones. Juos skiria tai, kad formalūs vadovai remiasi oficialiais įgaliojimais ir veikia tam tikrų funkcijų ribose. Neformalaus vadovo atrama — grupės pripažinimas. Viena iš reikšmingiausių ir labiausiai paplitusių priežasčių, kuri trukdo neformalias organizacijas veiksmingai valdyti, yra jų menkinimas. Dalis vadovų mano, kad neformalios organizacijos atsiranda tada, kai valdymas yra neveiksmingas, nors iš tikro jų atsiradimas yra natūralus. Kai vadovai neranda būdų gerai bendradarbiauti su neformaliomis organizacijomis ar bando jas nuslopinti, ši potenciali nauda prarandama. Bet kuriuo atveju, naudinga ar nenaudinga neformali organizacija – ji yra ir į ją reikia atsižvelgti. Jeigu bus sugriauta viena neformali organizacija, vietoj jos atsiras kita ar net kelios tokios pačios organizacijos. Anksčiau buvo manoma, kad, norint susitvarkyti su neformaliomis grupėmis, jas reikia sunaikinti. Dabar galvojama, neformalios organizacijos turi padėti formalioms. Todėl: 1) neformalią grupę reikia pripažinti, bendradarbiauti su ja ir jai negrasinti; 2) reikia gerai pažinti neformalios grupės lyderius, dirbti su jais, skatinti siekti organizacijos tikslų; 3) pradėdami ką nors daryti, vadovai turėtų pagalvoti apie galimą neigiamą poveikį neformalioms grupėms; 4) reikia kviesti neformalias grupes rengti nutarimus, priimti sprendimus ir tuo mažinti pasipriešinimą pokyčiams; 5) nuolat suteikti neformalioms grupėms tikslią informaciją ir tuo užkirsti kelią gandams.Vadovybė privalo nuolatos didinti savo sukurtų grupių veiksmingumą, t.y. planuoti, organizuoti, motyvuoti ir kontroliuoti jų veiklą. Viena sunkiausių veiklos problemų yra padidinti tokių grupinių susirinkimų veiksmingumą. Grupės veiksmingumas siekiant užsibrėžto tikslo priklauso nuo jos dydžio, sudėties, egzistavimo normų, sutarimo, atskirų narių funkcijų vaidmens. Efektyviausiai dirba grupės, kuriose yra nuo 3 iki 6 - 7 narių. Grupės narių požiūris išryškėja sprendžiant atskiras problemas. Kad tų problemų sprendimas būtų efektyvesnis, grupės sudaromos iš skirtingų asmenybių. Jos geriau parengia sprendimus. Elgesio normas, taisykles, darbo tvarką susikuria pati grupė. Pirmiausia dominuoja tokie veiksniai - pasididžiavimas grupe, bendras darbas, tikslai, sąžiningumas, profesinė kvalifikacija ir kiti. Siekiama grupėse sudaryti pasitikėjimo atmosferą, kad nei vienas jos narys nebijotų pasisakyti dėl trūkumų, padarytų klaidų ir nebūtų už tai baudžiamas ar kritikuojamas. Visuomet pabrėžiama - kai žemesnio lygio viršininkai sutinka su viršininkais, nieko gero laukti nereikia. Susitelkimas ir sutarimas yra grupės žmonių potraukis vienas prie kito ir į grupę. Sutarianti grupė turi mažiau bendravimo problemų, mažiau nesusipratimų, nepasitikėjimo. Vadovybė gali padidinti teigiamą oficialių grupių efektą parodydama visą nario indėlį siekiant bendro tikslo. Visuomet vengiama vienodų pažiūrų, pažangios minties užgniaužimo, konfliktų. Konfliktavimas arba skirtingos pažiūros gali padidinti ir sužlugdyti siekiamus tikslus. Formaliose grupėse siekiama palaikyti vadovų statusą ir tuo didinti darbo veiksmingumą. Tiek grupės nario, tiek vadovo veiksmai gali būti tiksliniai ir palaikantys. Tiksliniai - tai naujos veiklos siūlymas, naujos idėjos, minčių vystymas. Palaikantis vaidmuo priklauso skatinimui, aktyvaus dalyvavimo rėmimui ir panašiai.

Grupės darbo efektyvumą apsprendžia minėti veiksniai ir pirmiausia juos siekiama išryškinti susirinkimuose. Kad grupių susirinkimas būtų veiksmingas, patariama: iš anksto sudaryti susirinkimo darbotvarkę; sudaryti sąlygas atviram ir laisvam nuomonių reiškimui; visiškai išnaudoti grupės narių sugebėjimus, potenciją ir skatinti juos aktyviam dalyvavimui sprendžiant iškeltus uždavinius; sudaryti pasitikėjimo aplinką, kad visi grupės nariai būtų taktiški, atviri, nesivaržytų, neprieštarautų, o motyvuotų, komentuotų savo pažiūras dėl iškeltų idėjų, kurioms nepritaria; efektyviai panaudoti ir valdyti konfliktus; susirinkimą užbaigti apibendrinimu, visiems grupės nariams aiškiai pasakyti kaip bus

įgyvendinami jo sprendimai.Kai norima gauti naudos iš skirtingų pažiūrų, reikia vengti vienos nuomonės susiformavimo.

Vienos nuomonės susiformavimo reikia vengti tokiu būdu: įtikinti visus, kad jie nesivaržydami gali pateikti bet kurią informaciją, išsakyti bet kokias pažiūras ar abejones; reikia vienodai ramiai išklausyti visas pažiūras, visą kritiką ir visus komentarus; reikia atskirti idėjų generavimą nuo jų vertinimo; pirmiausia reikia išklausyti susirinkime dalyvaujančius pavaldinius, o vadovams kalbėti paskutiniesiems.

66. Valdymo metodai: jų klasifikavimas ir apibūdinimas.Valdyti — reiškia vesti įmonę prie tikslo, maksimaliai išnaudojant visus turimus išteklius. Valdymas, tai psichologinis vadovavimo procesas, tenkinantis svarbiausius žmonių siekius. Metodas — tai tam tikras poreikio, uždavinio sprendimo būdas. Žmonių poreikiai skirstomi: Saviraiškos; Prestižiškumo; Socialiniai; Saugumo; Fiziologiniai . Pagal išvardintus žmonių poreikius galima išskirti šias valdymo metodų grupes: Ekonominiai; Socialiniai ir psichologiniai; Administraciniai (organizaciniai). Metodai gali būti individualūs arba grupiniai, o pagal poveikio būdą — tiesioginiai ir netiesioginiai. Ekonominiai valdymo metodai — tai skat inimo būdai , tenkinantys materialinius žmogaus ar žmonių poreikius. Skiriamos dvi ekonominių valdymo metodų grupės: tiesioginio ir netiesioginio poveikio. Tiesioginio poveikio metodai remiasi tiesioginiais santykiais ir materialinių, piniginių bei darbo išteklių skirstymu. Netiesioginio poveikio ekonominiu metodų pagrindas yra ekonominis ūkinės veiklos skatinimas, kuris reiškiasi per tarpusavyje glaudžiai susijusias sistemas. Socialiniai — psichologiniai metodai formuoja asmenybę, ugdo kolektyvą. Šie metodai leidžia įvertinti žmogaus kaip asmenybės, socialines, psichologines nuostatas, orientaciją ir panaudoti tai įmonės veiklos efektyvumui didinti. Į vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programas įtraukti sociologijos ir psichologijos kursai. Jie padeda vadovams geriau suprasti darbuotojus, jų interesus, veiklos motyvus, darbinės veiklos ypatumus ir įgalina geriau panaudoti socialinius psichologinius valdymo metodus. Prastas psichologinis klimatas didina kadrų kaitą, sudaro sąlygas darbo drausmei pažeisti, menkina darbo efektyvumą. Prie socialinių grupių galima priskirti: Soc. normavimo būdus; socialinius politinius būdus; socialinės iniciatyvos būdus, socialinio reguliavimo būdus; moralinio skatinimo būdus ir kt. Prie psichologinių valdymo metodų galima priskirti: mažų grupių ir kolektyvų formavimą; psichologini motyvavimą; profesinę atranką ir mokymą. Administraciniai (organizaciniai) valdymo metodai kartais dar vadinami teisiniais, tvarkomaisiais. Jie naudojami siekiant organizuoto valdymo sistemos v ieningumo i r reglamentuoja organizacinius darbuotojų santykius. Pagrindinės funkcijos: planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontroliavimas.Pagal organizacinio poveikio veikimo trukme organizaciniai valdymo metodai s k i r s t o m i į t o k i a s g r u p e s : Organizaciniai – stabilizuojantys – metodai, nustatantys organizacinės veiklos variantą ilgam periodui. Jie skirstomi į: reglamentuojančius (tiksliai n u s t a t a n č i u s k a i p v e i k t i ) ; normuojančius (nurodančius veikimo ribas, pvz., darbo vietos aprašymas, pareigybinė instrukcija); instruktuojančius (supažindinantys, kaip geriau būtų veikti). Administraciniai potvarkiai – metodai, papildantys organizacinius – stabilizuojančius metodus tokiose situacijose, kurių negalima iš anksto numatyti.

67. Informacija valdyme.Žodis informacija kilęs iš lotyną kalbos žodžio informatiko, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Valdymo ve ik lo s pož iū r iu i n fo rmac i j ą suprantame, nagrinėjame ir vertiname kaip visumą pranešimų apie procesus, vykstančius organizacijoje ir ją supančioje aplinkoje. Informaciją valdyme vertiname kaip labiausiai reikalingą išteklių, turintį ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami i štekl iai : žal iavos , medžiagos, energija. Kitaip nei kiti ištekliai, informacija yra nevienkartinio n a u d o j i m o i š t e k l i u s , i l g a i neprarandantis savo kokybės. Naudojant šį išteklių gali išryškėti jo trūkumai, kuriuos įmanoma ištaisyti ir tuo pagerinti informacijos kokybę. Valdyme susiduriame su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu. Teigiama: jeigu gamybos apimtys didėja aritmetine progresija, informacija — geometrine. Todėl drąsiai galima teigti, kad organizacijos veiklos efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, pateikimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus. Taigi privalome: klasifikuoti informaciją; sužinoti informacijai keliamus reikalavimus; žinoti informacijos naudotojo

poreikius; sukurti informacijos duomenų bazes. Informacija valdyme galima klasifikuoti pagal požymius: Pagal informacijos šaltinį išskiriamos 5 inf. rūšys: elementarioji (informuoja apie vienos fizinės sistemos poveikį kitai); genetinė (turi didelės įtakos gyvojo organizmo vystymuisi); biologinė (gyv. organizmo pateikiama informacija); semantinė (žmogaus ar visuomenės skleidžiama inform.); mašininė-technologinė (mašinos skleidžiama informacija). Pagal susidarymo vietą — vidinė ir išorinė informacija. Pagal judėjimo kryptį — įeinanti ir išeinanti iš sistemos: Pagal susidarymo struktūrą – pirminė ir išvestinė agreguotoji: Pagal vadybos lygius – įvairių lygių vadovams ir pavaldiniams; Pagal turinį – supažindinanti ir tvarkomoji: Pagal f i k s a v i m o b ū d ą – ž o d i n ė i r dokumentinė; Pagal fiksavimo pobūdį – fiksuojamoji ir nefiksuojamoji; Pagal a tva izdavimo būdą – ra id inė , skaitmeninė, simbolinė; Pagal stabilumo laipsnį – sąlyginai pastovi ir kintanti; Pagal darbo pobūdį – projektinė, technologinė, techninė, finansinė, vadybinė; Pagal vadybos funkcijas – prognozių, planavimo, organizacinė, kontrolės, apskaitos, atsiskaitomybės, analitinė; Pagal susidarymo laiką – praėjusio ir einamojo periodo; Pagal apibrėžtumą – determinuotoji ir tikimybinė; Pagal reikšmę valdyme priimamiems sprendimams – direktyvinė strateginė, strateginė, taktinė, operatyvinė; Pagal naudojimo privalumą – privalomoji ir neprivalomoji.Informacijai keliami reikalavimai. Suprantama, kad skirtingais požymiais pasižyminčiai informacijai keliami ir skirtingi reikalavimai. Tačiau yra ir bendrų reikalavimų, kuriuos turi tenkinti valdyme naudojama informacija. Svarbiausias reikalavimas, keliamas kiekvienam ištekliui ar pagamintam produktui, yra kokybė. Kadangi informacija yra ir išteklius, ir produktas, ji privalo tenkinti šį reikalavimą. Kiti reikalavimai – tai požymiai, kuriais privalo pasižymėti kokybiška informacija: stabili, patikima, pakankama., aiški, glausta, objektyvi, technologiška.

68. Komunikacijos esmė ir pagrindiniai barjerai.Komunikacija, tai ne vien pasikeitimas informacija. Komunikacija organizacijoje – tai dviejų ar daugiau žmonių pasikeitimo informacija, žiniomis, nuomonėmis, idėjomis, ketinimais procesas, vienijantis atskirų organizacijos elementų veiksmus, siekiant bendro tikslo. Išskiriami 4 pagr. Pasikeitimo informacija proceso elementai: 1. siuntėjas – asmuo generuojantis idėjas arba surenkantis informaciją ir ją perduodantis. 2. praneš imas – t a i pe rduodama infonnacija; 3. kanalas – informacijos perdavimo priemonė: 4. gavėjas – asmuo, kuriam skirta informacija ir kuris ją interpretuoja.Pasikeitimas informacija susideda iš 5 etapų, susijusių su minėtais proceso elementais: 1. Idėjos, informacijos atsiradimas – čia įe ina idė jos formulavimas ar informacijos atrinkimas. Siuntėjas turi nuspręsti kokią ir kiek informacijos reikia perduoti. 2. Kodavimas ir kanalo pasirinkimas. Informacija paverčiama žodžiais, intonacija, gestais; taip ji tampa pranešimu. Reikia pasirinkti tinkamą perdavimo kanalą, atitinkantį informacijos užkodavimo priemones (žodžiu, raštu, kompu, e-mail, telefonas t . t ) , nes je i kanalas neat i t iks užkodavimo komunikacijos procesas nebus efektyvus. 3. Perdavimas – s i u n t ė j a s p a n a u d o j a k a n a l ą perduodamas informaciją gavėjui. 4. Dekodavimas – tai siuntėjo simbolių transformavimas į gavėjo mintis. Labai dažnai gavėjas savaip interpretuoja gautą informaciją, todėl yra būtinas dar vienas e tapas . 5. Grįžtamasis ryšys.Tobula komunikacija yra tada, kai gavėjo ispūdis atitinka tai, ką norėjo perduoti siuntėjas. Užtikrinant grižtamąjį ryšį, siuntėjas su gavėju susikeičia vietomis. Šis ryšys labai padidina komunikacijos proceso efektyvumą. Norint užtikrinti efektyvų komunikaci jos procesą, reikia i šsiaiškinti ir pašalinti įvairius barjerus ir trukdymus, kurie sutinkami įvairiuose proceso etapuose. Komunikacijos barjerai , visa tai, kas iškreipia informacijos esmę. Jų yra įvairių, bet visi skirstomi į organizacinius ir asmeninius. Organizaciniai barjerai susiję su įvairiais trukdymais formaliuose informacijos perdavimo kanaluose, atsirandančiais dėl skirtingų tikslų, darbuotojų padėties skirtumų, specializacijos. Jie klasifikuojami: 1. Vertikalios "žemvn" komunikacijos trukdymai – žemesniam lygiui perduodama nepakankama informacija. Dėl tokių priežasčių: - nepakankama arba neaiški informacija; - informacijos perteklius; - netinkamas laikas – kai kalba telefonu, kai skuba ar pan; ir kita.Komunikacijos "aukštyn" trukdymai. Jie vyksta dėl šių priežasčių: - rizika, baiminasi, kad atvirumas gali turėti neigiamų pasekmių informaciją pateikiantiems asmenims; - iškraipymas – gali nuslėpti, nutylėti ar iškraipyti nepatenkinamus tikruosius rezultatus; - padėties skirtumai – vadovas visiškai

nekreipia dėmesio ką sako pavaldiniai.Horizontalios komunikacijos trukdymai . Jie atsiranda nes: - konkurencija – darbuotojai varžosi siekiant paaukštinimo ar kt. priežasčių; - specializacija; - motyvacijos trūkumas, ir kita. Asmeniniai komunikacijos barjerai, susiję su žmogiškaisiais komunikacijos aspektais: tarpusavio santykių klimatu, turimomis vertybėmis ir nuostatomis. Išskiriami šie pagr. trukdymai: l. Skirtingas suvokimas. Skirtingai reaguoja ne į tai, kas konkrečiai tuo metu vyksta, o į tai ką jie suvokia. 2. Semantiniai barjerai. Atskiri žodžiai skirtingiems žmonėms gali turėti kitokias reikšmes. 3. Neverbaliniai trukdymai. Neverbalinis informacijos perdavimas gali sustiprinti įspūdį arba visiškai pakeisti sakomą žodžių esmę. Čia svarbią vietą užima skirtingos kultūrinės tradicijos. 4. Blogas grįžtamasis ryšys – tai nesugebėjimas išklausyti ir baimė pasirodyti nekompetentingam, blogi tarpusavio santykiai ir pan.

69. Permainų valdymas.Permainos organizacijoje , joje vykstantys pokyčiai yra reakcija į pasikeitimus, vykstančius

aplinkoje. Į pokyčius organizacijoje reaguoja visi (vadovai ir pavaldiniai), tik reakcija būna skirtinga, todėl norėdama išlikti, organizacija turi derinti savo tikslus su aplinka ir, priklausomai nuo situacijos, keisti savo tikslus, juos koreguoti. Kai tikslai tampa paprastais rodikliais, pajunta visi organizacijos nariai. Permainos susietos su įgaliojimų ir atsakomybės perskirstymu, struktūros keitimu; technologijos proceso pokyčiai irgi turi įtakos visos organizacijos veiklai: reikia įsigyti naujų įrengimų, prietaisų, aparatūros, atrasti tam lėšų ir kt. Permainų, pokyčių valdymas yra sunkus, neprestižinis darbas. Dažniausiai permainoms valdyti taikomas 6 etapų modelis. I etape dirbantieji informuojami, nuteikiami, spaudžiami ir skatinami. Aiškinama, kad permainos būtinos, kad be permainų organizacija žlugs, nugalės konkurentai, bus prarastos darbo vietos ir pan. II etapas. Daroma gili organizacijos veiklos analizė, visų lygių vadovai rengiami dirbti permainų sąlygomis ir įgyvendinti pokyčius. Permainos iš vadovų reikalauja pakeisti pažiūras, todėl kviečiami konsultantai, žmonės mokomi, ruošiami permainoms. III etapas. Daroma organizacijos diagnozė. Parodomos iškilusios problemos dėl permainų. Maksimalus dėmesys čia skiriamas informacijos teisingumui. IV etapas. Naujo sprendimo paieška pokyčiams valdyti ir jo įgyvendinimas. Niekuomet negalima senais metodais spręsti naujų problemų. Todėl ieškoma naujų žmonių, sugebančių naujoviškai spręsti iškilusias problemas. Jų idėjos ir darbai remiami. V etapas. Padarytų pokyčių komentarai. Visi supranta, kad dideles permainas atlikti vienu metu labai rizikinga, todėl pirmiausiai daromi bandymai, permainos viename padalinyje. Rezultatai ir pasekmės analizuojami, pastebėti trūkumai šalinami ir permainos daromos toliau. VI etapas. Visapusiškai remiama permainas organizuojanti ir daranti grupė, palankiai nuteikiami joje dirbantys žmonės ir apie tų žmonių naudingumą visai organizacijai, apie jų įnašą permainoms įgyvendinti aiškinama visiems. Naudojami 3 pagrindiniai būdai valdžiai tarp pavaldinių perskirstyti: Naujas įgaliojimų perskirstymas ir delegavimas; Vienašaliai veiksmai permainoms realizuoti; Įgaliojimų delegavimas naujiems vadovams ir pavaldiniams.

Realizuojant įvairaus pobūdžio permainas, iškyla viena svarbi problema: pertvarkymai vyksta labai lėtai. Žmonės priešinasi permainoms. Žmonės priešinasi permainoms dėl 3 dalykų: įsitikinimas, kad permainos nieko gero neduos; netekties jausmas; neapibrėžtumas.

Žmogus liguistai reaguoja į permainas, nes nežino, kokios bus pasekmės. Netekties jausmas atspindi susirūpinimą, kad po permainų kokie tai poreikiai bus mažiau patenkinti. Žmogus galvoja, kad pakeitimai esančių problemų neišspręs, o tik padidins jų skaičių, todėl eiliniai organizacijos nariai mano, kad permainos nepageidaujamos ir nereikalingos. Geriausias būdas permainoms įveikti yra laikas iki permainų pasirodymo. Pasipriešinimo jausmą būtina pašalinti iki permainų pasirodymo. Vadovai turi suprasti, kad žmonės priešinsis pokyčiams, ir iš anksto tam reikia ruoštis, ieškoti tinkamų būdų. Dažniausiai naudojami tokie metodai:

1. visuotiniuose organizacijų susirinkimuose apsvarstomos permainų idėjos, jų organizavimas ir pasekmės; darbuotojai įtikinami, kad permainos būtinos.

2. žmonės kviečiami dalyvauti, įgyvendinant pokyčius.3. palaikoma eilinių žmonių nuomonė dėl permainų, kad jie galėtų lengviau pritapti prie

naujos aplinkos.4. organizuojamos derybos su prieštaraujančiais, siekiant gauti iš jų pritarimą naujovėms,

kompensuojant už tai materialiniais stimulais - keliamas atlyginimas, skiriamos premijos ir pan.

5. darbuotojus, kurie gali pasipriešinti arba priešinasi naujovėms, skiriama į vadovaujančius postus, įtraukiama į specialias komisijas, kur jie lieka mažumoje.

6. Vadovybė manevruoja, norėdama paveikti pavaldinius, naudoja specialią informaciją, padailina tikslus, sušvelnina pasekmes ir tuo apramina žmones.

7. Visiems dar likusiems permainų priešininkams daro ryžtingą psichologinį spaudimą, grasina atleisti iš darbo, neduoti aukštesnių pareigų, nedidinti atlyginimo ir t.t.Norint sudaryti organizacijoje visišką paremti naujovėms, reikia numatyti tokias galimybes pačiame struktūros valdyme. Tam tikslui buvo sukurta organizacijų išvystymo teorija.

70. Konfliktų esmė ir sprendimo būdai.Bendravimas paprastai tenkina saugos poreikį. Kai jaučiame nerimą labiau norime siekti emocinio artumo. Bet noras bendrauti gali būyi prieštaringas. Siekimui užmegzti emocinį kontaktą gali lydėti atmetimo baimė. Siekimui suartėti asmeniniuose santykiuose priešinasi prestižo praradimo baimė. Susidūrus dviejų žmonių norams, tenka spręsti, kieno poreikis svarbesnis. Žmogui tenka apginti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo kitų.Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai - nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Kai kurie konfliktai ne tik galimi, bet ir pageidaujami. Daugelyje situacijų konfliktas padeda išryškinti įvairius požiūrius, iškelti daugiau alternatyvų ir problemų. Konflikto priežastys: nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lankščiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktą lengviau įsivelia užsispyrę žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški - tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas. Konflikto sprendimo būdai: tiesioginiai (dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečias, nešališkasis asmuo). Jis gali užjausti, prisiimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai yra: Jausmų išliejimo principas: kai žmogus netrukdomas išlieja savo jausmus, po ko jo neigiamus jausmus gali pakeisti teigiami. "Pozicijų pasikeitimo" principas – kontliktuojami prašomi, susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. "Agresijos apnuoginimo" principas: patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų. "Oponento priverstinio klausimo“ principas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginča ir, prieš atsikertant liepia pasakyti ką tik girdėtą "priešininko" repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius. Pąjuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nūleisti juokais — dėmesys nukreipiamas į kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama. Nekonstruktyvus konflikto sprendimas. Išorinis konflikto nuslopmimas: autoritetingas žmogus valdžia stabdo konfliktą. Tačiau toks konflikto nuslopinimas nepanaikina jo priežasčių. Konflikto užglostymas. Tai nenoras spręsti konfliktą ir savo pozicijos atsisakymas vardan „gerų" santykią. Sukuriama paviršutiniška harmonijos iliuzija. Konflikto vengimas . Vengimas sukur ia racionalumo iliuziją. Lieka neišspręstos problemos. Problemos vengimas gali tapti asmenybės bruožu, tipiška reakcija į kliūtį. Kompromiso strategija. Tai kelio vidurio strategija — kai kurių dalykų atsisakymas vardan susitaikimo. Konstruktyviausia iš aukščiau paminėtų, bet tik iš dalies pašalina konflikto priežastis. Konstruktyvioji kontlikto sprendimo strategija prasideda problemos pripažinimu. Problemos pripažinimas pašalina iliuziją, kad konfliktai tave aplenkia. Sėkmingai spręsti konfliktus trukdo: nemokėjimas išklausyti; užbėgimas į priekį; lyg ir klausomasi, bet iš tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai; žvalgymasis į šalis, kalbančiojo apžiūrinėjimas; neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti. Galima išskirti šias pagrindines kontlikto valdymo strategijas: 1) Fizinis arba emocinis pasitraukimas. 2) Nuslopinimas, t.y. atsisakoma pripažinti, kad konfliktai egzistuoja. 3) "Laimėti/pralaimėti" strategija. Ji neduoda ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji beveik visada priešinasi jiems primestiems sprendimams. 4) Kompromisas. 5) "Laimėti — laimėti" strategija. Jos principas:"Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum". Šiuo atveju išsiaiškinami ne tik konfliktuojančiųjų tikslai, bet ir jų realūs poreikiai ir pastarųjų pagrindu bandoma surasti abiem pusėms priimtiną sprendimą.