Zvilgsnis is amzinybes. Geri ketinimai - Aleksandra Marinina.pdf

8/11/2019 Zvilgsnis is amzinybes. Geri ketinimai - Aleksandra Marinina.pdf

http://slidepdf.com/reader/full/zvilgsnis-is-amzinybes-geri-ketinimai-aleksandra-marininapdf 1/323





A l e k s a n d r aM A R I N I N Ageri ketinimai

Ž V I L G S N I S I Š

A M Ž I N Y B Ė S

Iš rusu kalbos vertė Jurgis Gimberis



UDK 821.161.1-31Ma453

AneKcaHflpa Mapmuma B3I7Ifl;i M3 BEHHOCTH B/iarne HaMepeHMH MocKBa, 3KCMO, 2009

MapMHHHa, AjieKcaHApaMarinina, Aleksandra

Ma453 Žvilgsnis iš amžinybės: [romanas]/Aleksandra Marinina; iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis. —Kaunas: Jotema, [2011]. —Kn.l: Geri ketinimai. —[2011]. —319, [1] p.ISBN 978-9955-13-302-5

Niekas neabejoja, kad Liuba ir Rodislavas —ideali pora: gražūs, išvaizdūs, o ir pažjstaminuo pat vaikystės. Jaunystės įsimylėjimas virto tikra meile, ir viskas baigėsi laiminga santuoka.Rodos, prieš akis giedra ateitis. Bet, kaip sakoma, santuokos registruojamos danguje, o kasdienybėje jos patiria įvairiausius išbandymus. Štai ir jaunos šeimos bei jos artimųjų gyvenime iškiloproblemų, kurios iš pradžių atrodė nereikšmingos, bet laikui bėgant darėsi vis sunkesnės ir sudėtingesnės. Kiekvienas turėjo savų paslapčių, kurios vis labiau slėgė saugotojo sąžinę. Kaupėsiįvykių griūtis, ir kažkas būtinai turėjo atsitikti. Ar visa tai nugriaudės kaip gaivinanti perkūnija, arviskas dar labiau susikomplikuos? Niekas nežino atsakymo, ir visi bijo žvilgtelti į savo artimiausiąateitį...

UDK 821.161.1-31

© M. A. A/ieKceeBa, 2009©Vertimas į lietuvių kalbą,

Jurgis Gimberis, 2011©UAB „Jotema“, 2011Redaktorius Jonas Vabuolas Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė Maketavo Teresė Vasiliauskienė Viršelio nuotrauka iš www.123rf.com

SL250.20 sp. 1. Užsak. Nr.2491UAB„Jotema“, Algirdo g. 54,50157 Kaunas

Tel. 337695, ei. paštas: [email protected] http://www.jotema.lt

Spausdino UAB„BALTOprint/Logotipas“, Utenos g. 41 A, 08217 Vilnius

http://www.123rf.com/

mailto:[email protected]

http://www.jotema.lt/

http://www.jotema.lt/

mailto:[email protected]

http://www.123rf.com/



Autorės žodis

Š ią knygą rašiau man sunkiu metuy ir greičiau

siai nebūčiau su tuo darbu susidorojusi, jei

ne dviejų labai man artimą žmonių pagalba

— mano vyro Sergejaus Zatočno ir mano draugės

Irinos Kozlovos. Jie stengėsi padaryti viską, kas gali

ma ir net negalima, kad suteiktų man jėgų ir narsos

šio darbo imtis.

2008 metų gegužę Šiaurės Italijoje, sėdėdama

viešbučio verandoje,

apimta nevilties tariau Irinai:

— Parašom knygą kartu.

— Parašom, — net nesudvejojusi atsakė ji.

Visiškai nenutuokiau, kaip tai daroma — rašy

ti knygą kartu, — bet man tuo metu buvo svarbu

išgirsti, kad kažkas pasirengęs dalytis su manimi

darbu ir visais su tuo susijusiais sunkumais. Man

iš karto palengvėjo, ir net tuo atveju, jeigu Irina

visiškai nieko daugiau nebūtų padariusi, vien tojau

pakako mano dvasiai palaikyti.

Aš pasidalijau savo sumanymu, kuris tuo metu

dar tik mezgėsi, ir mes iš karto pradėjome kurti personažų likimus ir charakterius, ir visą jų gyve-



4 Aleksandra Marinina

nimąy kuris būtų logiškai tų charakterių sąlygotas.

Kai grįžome į Maskvą, prie mūsų prisijungė mano

vyras, kurį su džiaugsmu apkrovėme „milicijos“

problematika ir reikalavome, kad jis išgalvotų arba

iš savo turtingos praktikos prisimintų tardytojų ne

profesionalumo pavyzdžių ir vienam iš mūsų herojų

nužymėtų tarnybinės karjeros kelią Vidaus reikalų

ministerijos sistemoje. Mes nupirkome diktofoną ir

privertėme Sergejų smulkiai įkalbėti viską, ką jis

sugalvodavo. Paskui su tuo diktofonu mes visi trys

išvažiavome mėnesiui į Vokietiją ir ten paeiliui įra

šinėjome viskąy kas ateidavo į galvą — charakterių

ir biografijų detales, personažų veiksmų psichologinį

pagrindimąt fabulą ir netgi ištisus dialogus.

Grįžusi į Maskvą paprašiau diktofoninius įrašus

atspausdinti ir daug mėnesių su siaubu žiūrėjau į be

veik šimto puslapių tekstą, visiškai nesuprasdama,

ką su juo daryti. Kalbėti buvo taip lengvaf darbas

su diktofonu ėjosi linksmai ir azartiškaiyo kai stojo

laikas sėst ir daryti knygą, mane vėl apėmė neviltis.

Man atrodėy kad neįstengsiuyniekada neįstengsiu...

Ir vėl man pagalbon atėjo Sergejus ir Irinay

nepaliaujamai kartodami: JtAkys — baisininkėsy

rankos — darbininkės. Nepasiduoky nieko nebijoky

reikia tik pradėti.“

Tiems įkalbinėjimams prireikė beveik metų. Ir

vėl buvo Italijayir šalia buvo Irinaykurty kaip ji pati

sakoy paėmė rimbą ir įžengė į liūto narvą: krautuvėje

nupirko didelį storą sąsiuvinį ir faktiškai per jėgą jį

įspraudė man į rankas. „Parašyk bent du sakinius.

Bent vieną.“Aš parašiau. Pavyko. Kai paskui aš

perrašiau tą rankraštį kompiuteriu, paaiškėjoykad



ŽVILGSNIS IŠ AMŽINYBĖS. Geri ketinimai 5

bijant rimbo buvo parašyta beveik trisdešimt pus

lapių.

Prasidėjo darbas. Bet tam reikėjo praeito šimtmečio šeštojo septintojo dešimtmečio realijų, kurių

aš nežinojau. Ir pagalbon vėl atėjo Irina, kuri iš

įvairiausių šaltinių po trupinį rinko man informa

cijų netgi apie tokias smulkmenas, kokios vienais ar

kitais metais buvo madingos suknelės ir šukuosenos.

Šios knygos tekstas nuo pirmo iki paskutinio

žodžio parašytas mano ranka. Bet aš turiu du ben-

draautoriuSy kuriems šiomis eilutėmis noriu pareikš

ti didžiulę savo padėkų ir karštų meilę. Ačiū jumsy

Irina ir Sergejau! Be jūsų šios knygos nebūtų.





ŽVILGSNIS IS AMŽINYBES

...

Geri ketinimai

Pirma knyga





Akmuo pabudo ir pirmiausiai pagalvojo, kad susirgo podagra.Galbūt. Ar tuo, kaip čia jis, artritu. Labai jau jis viduje girgžda,

lyg surūdijęs, kažkoks sustingęs, nepaslankus. Senatvė... Drėgmė...Šaltis iš žemės... Ir dar Vėjas, niekšelis, nuolat laksto į komandiruotespo Šiaurės šalis, prisirenka ten visokių oro ir ciklonų nesąmonių, ogrįžęs tuoj pat prie jo, prie Akmens, atseit į svečius, ir pradeda iš visųpusių pūsti kažkoks šaltas ir drėgnas, štai jums ir peršalimas.

Kad bent Varnas atskristų, prablaškytų kuo nors... Nors tokiu

bjauriu oru senasis bičiulis turbūt kirmys iki pusiaudienio. Akmuoįsivaizdavo daugelio valandų hipochondrinių minčių perspektyvą irnuliūdo. Iki tas miegalius Varnas pasirodys, kiek dar visokių naujųligų atsiras! Ir bus jos viena už kitą neišgydomesnės ir mirtingesnės.Ir nuotaika suges, galima nė neabejoti. Mintys apie netolimą mirtį irpanašiai...

Tačiau Akmuo suklydo. Vos spėjo pamąstyti apie artritą ir bandė prisitaikyti glaukomą (kažkaip regėjimas suprastėjo), kažkur išdešinės pasigirdo pažįstamas balsas:

—Ir kaip šiandien tavo galva tokiu oru? Man skauda —stačiainegaliu kentėti.

Akmuo, lengviau atsidusęs, baigė matuotis glaukomą (vis tiek

ji kažkaip jam nelabai tiko, nesutapo nė vienu parametru) ir gyvaiįsijungė į svarstymą.Pasikalbėjo apie sveikatą ir ligas neskubėdami, su smulkme

nomis, su skoniu ir malonumu. Vaidmenys jau seniai paskirstyti:Akmuo skundžiasi, aimanuoja ir rengiasi savo laidotuvėms, o Varnasžvalinasi —šokčioja ant Akmens viršugalvio, tripirštėmis kojelėmis

jį mindo, nagais samanotą paviršių drasko ir jauninasi, jauninasi,




girdi, aš tai dar kaip reikiant ir man dar anksti mirti, aš dar o-ho-ho...

Paskui atėjo orų eilė, o kaipgi be jų, kaipgi be orų brangučių, seniokų pokalbiuose per juos visi nemalonumai —ir sąnarius suka, irgalva sunki, ir nuotaika bjauri, tarsi iš tikrųjų jau galas gyvenimui.

—Tai ilgam, —autoritetingai pareiškė Varnas, nustojęs pagaliau mindyti nagais Akmenį ir įsitaisęs taip, kad neslystų nuo pažliugusių lietuje samanų, —kokiam pusantro ar dviem mėnesiams.

— Pats matei? Ar prognozę girdėjai? — suskubo pasitikslintiAkmuo.

—Pats, —trumpai karktelėjo Varnas. —Savo akimis mačiau.Taigi tau kaulus dar ilgai skaudės, o tavo podagra vystysis smarkiaiir skaudžiai, o galva...

—Kad tu sutintum, —įsižeidė Akmuo. —Štai tu visada išmano negalavimų šaipaisi, o aš galbūt mirtinai segu, dar imsiu ir numirsiu. Ką tada pasakysi?

—Tu dar ir mane pergyvensi, hipochondrike tu sumautas! Imkpavyzdį iš manęs, nekreipk į nieką dėmesio ir džiaukis gyvenimu, galįsitaisyk meilužę. Štai aš...

—Eik tu po velnių, —nepiktai atsikirto Akmuo. —Štai tu, štaitu... Įgriso. Gal geriau kokį serialą pradėkim, jei jau tokie bjaurūsorai du mėnesius. —Jis atsiduso ir staiga vėl pašoko: —Bet tu tikraižinai, kad du mėnesius? Tu tikrai pats matei?

Klausimas buvo netuščias. Varnas turėjo retą sugebėjimą visursusirasti laiko ir erdvės skylių, pro jas pralįsti ir bet kada grįžti atgal.

Jis galėjo matyti viską, kas bet kurioje vietoje ir bet kuriais laikaisdėjosi Žemėje, o jau apie tokį mažmožį kaip rytdienos oras ar oraivisai savaitei nėra ką net kalbėti. Ir kai jiedu su Akmeniu pradėdavonuobodžiauti, pasirinkdavo sau herojų ir pradėdavo sekti jo gyvenimą nuo gimimo iki mirties, detaliai aptarinėdami jo biografiją,




kiekvieną žingsnį, kiekvieną sprendimą, kiekvieną pasakytą žodį.Jie šitaip pramogavo jau seniai, gal du, o gal ir visus keturis šimtus

metų. Kartą, labai seniai, Varnas įskrido į dvidešimt pirmą amžių, okai grįžo, papasakojo, kad žmonės irgi taip daro: žiūri per televizijąilgas istorijas apie visokias gyvenimo peripetijas, karštai jas aptarinėja ir tai vadina „žiūrėti serialą“. Žodis Akmeniui patiko, ir dabar jiesu Varnu, pasirinkę herojų ir pradėję sekti jo gyvenimą, taip pat sakė,kad žiūri serialą. O ką? Argi nepanašu?

Su pasiūlymu žiūrėti serialą Varnas džiugiai sutiko ir nedelsdamas išskleidė sparnus.—Na, tai ką, gal jau skrendu, ką?—Skrisk jau skrisk, gerai.—O kur? Turi kokių idėjų?Akmuo susimąstė. Pastarąjį kartą jie žiūrėjo apie kažkokio

Egipto faraono gyvenimą, rodos, Echnatono. O prieš tai jie sekėbaltinių siuvėjos iš Prancūzijos viduramžių istoriją. Ką pasirinktišįkart?

—Gal kur nors į kompiuterių epochos pradžią? —dvejodamaspasiūlė jis. —Ten visada įdomu, intelektualus kartų konfliktas ir panašiai.

—Kas, sakai?! —Varnas išpūtė apvalias blizgančias akutes. —Koks konfliktas?

—Intelektualus, —kantriai paaiškino Akmuo. —Viena kartaužaugo be kompiuterių ir be interneto, o jau jų vaikai ir vaikaičiaivisu tuo naudojasi išsijuosę, todėl jau visiškai skiriasi jų gyvenimotempas, mentalitetas ir būdas. Apskritai —viskas kitaip. Žodžiu, tauvisa tai per daug sudėtinga —nesikankink, daryk, kaip sakau.

Akmuo buvo mąstytojas, galima sakyti, filosofas. Jis visą gyvenimą gulėjo nejudėdamas ir matė tik tai, kas buvo prie pat jo, todėlvisą savo galingų smegenų jėgą jis naudojo vien gautos iš toliau informacijos analizei, nieko kito daryti ir negalėjo, nes buvo akmuo.O Varnas buvo paprastesnis, užtai paslankesnis, skraidė, kur norėjo,




gyveno aktyvų asmeninį gyvenimą, daug keliavo ir apskritai linksminosi, todėl gilioms mintims jis neturėjo nei laiko, nei kantrybės.

—Irgi man, radai pasiuntinuką, —įsižeidęs suburbleno Varnas,tūptelėjęs ir susirengęs skristi. —O gal aš prieš? Gal man kas kitaįdomu? Man gal dvidešimto amžiaus vidurys mielas, o tu mane įkažkokias džiungles siunti.

—Įsikirtai tu į tą savo dvidešimto amžiaus vidurį! —Akmuonet nebandė nuslėpti susierzinimo. —Ko tu prie jo priskretai? Lendi

ten bet kokia proga. Medum ten tave kas vaišina?Varnas taip pasipiktino, kad net pašoko ir vos nepaslydo.—Daug tu supranti, senas kelme! Dvidešimtojo vidurys —tai

tokios asmenybės, kad kitoms epochoms tokios net nesisapnavo!Stalinas, Brozas-Titas, Kastras, Če Gevara, generolas de Golis —visituo pat metu! Kur ką nors panašaus rasi? Be to, ir patekti ten leng

va —štai tokia skylė!Jis plačiai išskleidė sparnus, kad akivaizdžiai parodytųAkmeniui, kokio dydžio ta landa, ir vis dėlto ant slidaus paviršiausprarado pusiausvyrą, turėjo pakilti ir atsitūpė ant apatinės šalia augusio medžio šakos.

—Žinai, kiek norinčių vien Stalino laidotuves pamatyti? Į penkiasdešimt trečiųjų kovą skylė pati didžiausia, pati patogiausia.

—Nesiderėk ir skrisk, kur pasakyta. Jeigu pasiseks, gal grįši į savonumylėtąjį šeštą dešimtmetį, juk žinai, kad aš mėgstu žiūrėti istorijasnuo pradžių.

Varnas išskrido ieškoti herojų, o Akmuo jau rengėsi nugrimzti,

kaip buvo pratęs, į snūdą, bet kažkur apačioje iš kairės pajuto lengvąkutenimą.—Bene tai tu? —džiugiai sukruto Akmuo.—Na, o kas gi kitas? —pasigirdo tylus balsas. —Kaip sekasi?—Kaip visada. Ar ilgam pas mus?




—Ketinu ilgam, nežinau, kaip pasiseks.—Tai gerai, —nudžiugo Akmuo. —Nes mes čia naują serialą

pradedam, tai aš be tavęs kaip be rankų. Ir apskritai tavęs pasiilgau.—Aš tavęs irgi, —atsidūsėjo balsas iš apačios. —Tai bent

prigyvenom, ką? Gyvenam visą amžinybę, o slepiamės nuo tavoKielės kaip kokie nusikaltę paaugliai. Aš viską suprantu, tau su tavoKranksiu pyktis negalimasis tavo akys ir ausys, galima sakyti, langasį pasaulį. Man tai kas —aš šliaužioju kur noriu, jeigu kas nepatinka,

raumenį įtempiu ir dingstu, o tu čia turi gulėti ir gulėti, vargšelis.Kadaise jie draugavo visi trys —Varnas, Akmuo ir Žaltys. Buvo jų, Amžinųjų, kompanijoje ir ketvirtas —Vėjas, bet jis, lengvabūdisbei nepastovus, taip ir nesugebėjo prigyti kolektyve, iki šiol liko tikpaprastas bičiulis, geras pažįstamas, kuris tai kasdien svečiuojasi, taistaiga neatsisveikinęs dingsta keliems mėnesiams ir jokių žinių apie

save nesiunčia.Daug tūkstančių metų viskas jiems sekėsi gerai, bet vieną toligražu ne gražią dieną prasidėjo nesutarimai. Kodėl? Taigi viskas perVarną, nors pats Varnas šventai tikėjo, kad konflikto kaltininkas ištikrųjų buvo Žaltys. Iš pradžių priežastis buvo vos pastebimas rungtyniavimas, o vėliau jau įnirtingas, mirtinas pavydas. Reikalas tas,kad Žaltys turėjo tą patį sugebėjimą kaip ir Varnas —rasti skyleserdvėlaikio begalybėje. Varnas šiaip jau neblogai rasdavo vietą, tačiau pageidaujamą laiką sugebėjo nustatyti tik apytikriai, maždaugsavaitės tikslumu, o Žaltys galėjo atsirasti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku sekundė į sekundę ir milimetras į milimetrą. Varnas jautėsi sumenkintas, neįstengė pakęsti tokio aiškaus draugo pranašumoir pradėjo palengva stumti Žaltį nuo Akmens: regzdamas intrigas,

net melo nevengdavo ir stengėsi nei iš šio, nei iš to sukelti bent jaumenką vaidą, kad tik parodytų Akmeniui, koks netikėlis yra Žaltys.Filosofas ir stebėtojas Akmuo kiaurai permatė savo senąjį draugą irbaisiai liūdėjo, suprasdamas, kad taikiai vis tiek tai nesibaigs: Varnasseno ir laikui bėgant darėsi kitų privalumams vis nepakantesnis. Jis




buvo labai prie Akmens prisirišęs ir troško jo dėmesio sau vienam,todėl stengėsi padaryti jį nuo savęs priklausomą. O tą pasiekti buvo

galima tik pašalinus Žaltį iš akių. Taigi Varno iniciatyva įsiliepsnojokonfliktas, kuris padėjo tašką tūkstantmetėje triumvirato istorijoje.Dabar konflikto esmės jau niekas neprisiminė, atmintyje išliko tikrezultatas. Varnas pateikė Akmeniui ultimatumą:

—Rinkis arba mane, arba tą gyvatę. Ryt atskrisiu atsakymo.Žaltys pademonstravo jam būdingą išmintį ir pakantumą kom

promisams.—Sakyk, kad renkiesi jį, —patarė jis Akmeniui. —Tegul tasplunksnotas kvailys nusiramina. Jis vis tiek ilgai ant vienos šakos neištupi, duosis po visą pasaulį, o aš pas tave atšliaušiu, kai jo nebus.

—Vadinasi, siūlai slapstytis kaip tualete rūkantiems mokinukams? —pasipiktino tada Akmuo.

—Oi, ar per savo gyvenimą daug mokinukų matei, —nusi juokė Žaltys. —Ypač rūkančių tualetuose. Ar bent esi kada matęsrūkančius žmones? Kaip tai apskritai atrodo? O tualete esi buvęs?Kas tai yra unitazas, žinai?

—Na, nemačiau, na, nebuvau, —nenoriai sutiko Akmuo. —Man Varnas pasakojo. Jis gerai pasakoja, juk tu žinai, aš tarsi savomisakimis viską matau.

—Štai, Akmenėli, mes ir priėjome svarbiausią vietą, —šnypščiantis Žalčio šnabždesys suskambo rimtai. —Be Varno tu neišsiversi. Prapulsi be jo. O iš manęs tau jokios naudos, aš nors ir mokudaugiau už tą plunksnotą žvalgą, bet serialais nesidomiu ir pasakotojas aš niekam tikęs, taigi guosti tave vienatvėje nesugebėsiu. Sakyk,kad renkiesi jį, o mane pavarei, aš neįsižeisiu ir pasitaikius galimybei

pas tave užeisiu.Ilgai Akmuo graužėsi, bet padarė taip, kaip išmintingasis Žaltys

patarė. Nuo tada taip ir liko: Varnas buvo, sakykim, oficialus draugas, pilnateisis ir visavertis, o Žaltys —slaptas ir beteisis. Jei Varnas,peržiūrint dar vieną istoriją, ką nors svarbaus praleisdavo ir paskui




negalėdavo patekti ten, kur tą svarbų dalyką būtų galima sužinoti,Akmeniui visada į pagalbą ateidavo lengvai randantis atsakymus į

visus klausimus Žaltys.Draugai spėjo aptarti ne tik Akmens sveikatą, bet ir apkalbėti

Vėją, kuris iš paskutinės kelionės grįžo kažkoks keistas, susimąstęs,išsiblaškęs, veikiausiai įsimylėjęs kokią nors vaivorykštę. Tada Žaltyssukluso ir pakėlė savo gražią ovalią galvą:

—Rodos, atskrenda tavo šauklys iš laukų. Na, viskas, šliaužiu

šalin, bet būsiu čia netoliese, užsuksiu prie progos.Iš tikrųjų tai buvo Varnas, pavargęs, bet išdidžiai blizgančiomisakimis.

—Radau! —iškilmingai pranešė jis. —Šeimynėlė —pirštusapsilaižysi, jų santykiuose velnias koją nusilaužtų, kaip tik tai, ką tumėgsti. Ir laikas, kaip tu užsisakei —dvidešimt pirmo amžiaus pra

džia. Pasakyk, kad aš —šaunuolis! Aš...—Nagi pasakok, —nekantriai nutraukė jį Akmuo. —Kas tenper santykiai?

Varnas pamindžikavo ir nervingai pakraipė snapą.—Tu ką čia dabar? —neslėpdamas įtarumo, paklausė jis, grės

mingai primerkęs kairę akį. —Ko gero, pas tave buvo ta prakiurusižarna atšliaužusi?

Tiesiog stebėtina, kaip Varnas jautė seną savo varžovą!Akmeniui teko suvaidinti šventą pasipiktinimą:

—Gal išprotėjai?! Jis daugiau čia nesirodo.—Nedrįsk man meluoti! Aš užuodžiu, užuodžiu... —Varnas

pasuko snapą iš dešinės į kairę ir atgal. —Pasakyk sąžiningai, buvoatšliaužus ta sudriskus virvė?

—Taigi ne, nusiramink.—Garbės žodis?—Garbės žodis. Nagi, pasakok.—Vadinasi, taip, —pradėjo pasakoti Varnas. —Kažkoks su

ėjimas užmiestyje, lyg šeimyniniai pietūs, lyg gimimo diena. Dešimt




žmonių nuo maždaug dvidešimties iki šešiasdešimties metų amžiaus. Namas toks... na, ne Tadžmachalas, žinoma, bet nieko, jų mas

teliu padorus, su sklypu. Viena pora: jinai jį myli, jis ją irgi, bet kolkas šito nežino...

—Kaip tai? —nustebo Akmuo.—Štai taip. Jis mano, kad jos seniai jau visiškai nebemyli, o

myli kitą, bet iš tikrųjų myli. Žodžiu, tai sudėtinga. Na, gerai, neper-traukinėk. Kita pora: jinai jį myli, o jis tuo netiki, nors pats ją irgi

myli. Trečia pora: jie vienas kitą myli, bet visi kiti labai tuo abejoja.Ketvirta pora: jis ją myli, bet ji netiki, kad jis ją myli, o pati...—Stop, stop! —sustabdė jį Akmuo. —Aš susipainiojau. Kas

ten dedasi, ištisai vien meilė?—Na, taip. O kas tau nepatinka?—O kur neapykanta? Kur pavydas ir kerštas? Senos skriaudos?

Man rodos, tu suradai kažkokius niekus.

—Visai ne niekus, —įsižeidė Varnas. —Jų akyse žinai kiekskausmo? Kiekvieno. Ir ligos ten visokios, ir netektys, tik jie apie taigarsiai nekalba, bet aš juk matau. Įdomu juk, kai taip būna: širdyjevien skausmas ir kančia, o veide ištisai meilė.

—Nežinau, nežinau, —suabejojo Akmuo. —Nesu tikras, ar taibus labai įdomu.

—Jeigu nori, aš dešimtį metų atgal nuskrisiu, pažiūrėsiu, kaip irkas ten dedasi, —pasiūlė Varnas.—Varyk.Varnas gan greit sugrįžo. Sparnų plunksnos pašiauštos, akys

paklaikusios.—Klausyk, kas ten dedasi! Namuose pilna policijos...—Milicijos, —pataisė jį Akmuo.

Nuo nuolatinių kelionių erdve ir laiku Varno galvoje buvo tikrakošė, jis viską painiojo ir galėjo, pavyzdžiui, bulgarų rakiją pavadintisake, o imperatorių Karolį Didįjį —šalies prezidentu.

—Na, gerai, milicijos. Žodžiu, namuose pilna tų žandarų, o kitirauda.




—Kas —kiti?—Moterys. Kol kas nežinau jų vardų. Sėdi apsikabinusios ir

rauda. Tau jau įdomu, ar dar toliau žiūrėti?—Pasižiūrėk dar, —paprašė Akmuo. —Kol kas kažkaip ne

labai kabina.Kitą kartą Varnas papasakojo, kad matė kažkokius skustagal

vius vyrus ir dar vieną ūsuotą tamsiais akiniais, jie kažką piktai „jai“kalbėjo, o „ji“ virė jiems kavą ir tyliai verkė. Kuo „ji“ vardu, jis ir vėl

sužinoti nespėjo, nes skustagalviai ir ūsuotasis niekaip jos nevadino.Bet ir to Akmeniui atrodė per maža, ir Varnas vėl leidosi gaudy

ti informacijos, šįkart kažkur į devinto dešimtmečio pradžią.—Juos tardo. Komendantūroje. Ir, beje, juos seka kažkoks pa

slaptingas tipas.

—Tardo komendantūroje ar prokuratūroje? —pasitikslinoAkmuo, kuris nepakentė neaiškumų.

—Ten buvo iškaba, bet aš nespėjau perskaityti, tik pastebėjau, kadžodis ilgas ir baigiasi „...tūra“. O tau ne vis tiek? —supyko Varnas. —Mums reikia priimti principinį sprendimą, žiūrim mes tai ar ne, o tukimbi prie smulkmenų. Asmeniškai aš manau, kad reikia žiūrėti.

—O štai aš nesu tikras. Nuskrisk dar kartą pažiūrėti.Šįkart Varnas grįžo patenkintas.—Buvau vestuvėse, —atraportavo jis. —O gražumėlis, gra

žumėlis! Nuotaka visa baltai apsitaisiusi, graži neįmanomai, akysspindi, dantys žiba, jaunikis irgi visais parametrais geras, aukštas,

plačiapetis, juodu kostiumu, kai kartu šoka, akių atitraukt negali! Irvisi aplinkui taip džiūgauja, taip džiūgauja! Ir nuotakos draugė pamergė ja džiaugiasi, sėdi prie stalo tokia laiminga —tiesiog malonužiūrėti. Beje, aš sužinojau, kuo ji vardu —Liuba.

—Kas —nuotaka?




—Taigi ne, jos draugė. Nuotakos vardas kažkoks neįprastas, ašne visai supratau. O aną sykį būtent Liuba skustagalviams kavą virė

ir paslapčia verkė. O dar ji turi seserį, šalia jos sėdi, baidyklė tokia,tai ji kaip tik atvirkščiai —labai blogai į tas vestuves žiūri, į jaunikįsu nuotaka taip dėbso, tarsi ketintų į gabalus suplėšyti. O dar ten vaikinas vienas sėdėjo, aš jį pažinau, jis tame užmiesčio susibėgime irgibuvo, tai būtum matęs, kaip jis į nuotaką stebeilijosi! Taip tulžingai,taip piktdžiugiškai, tarsi būtų jai pakišęs brokuotą prekę už pašėlusią

kainą ir dabar rankutes trintų. Argi ne įdomu?—Įdomu, —negalėjo nesutikti Akmuo. —Iš tikrųjų, kai įdomu, tai įdomu, čia jau nepasiginčysi. Na, tai ką renkamės: nuotaką,

jos draugę ar jos įsiutusią seserį?—Apie nuotaką neįdomu, —iškart paprieštaravo Varnas, —iš

tekėjo ji už savo gražuolio ir tykiai ramiai su juo gyvens. Nuobodu.

Aš pasirinkčiau draugę, kuri ja džiaugiasi.—O kodėl ne piktąją seserį?—Eina ji sau, su ja ir taip viskas aišku. Įsimylėjusi turbūt iki

ausų jaunikį, štai ir siunta, kad jis kitą veda. Užtat su ta drauge, suta Liuba, visiškai niekas neaišku. Gali manimi patikėti, aš žinau, kąsakau, aš tiek žmonių vestuvių esu matęs —nesuskaičiuotum, betniekada nemačiau, kad mergina taip džiaugtųsi drauge, kuri išteka. Jine paprastai džiaugiasi —ji laiminga, tarsi tai būtų svarbiausia, patigeriausia diena jos gyvenime. Štai man ir įdomu kodėl.

Bet Akmens neapleido abejonės ir jis negalėjo išsirinkti.—O gal pažiūrėkim apie tą vaikiną, kuris pakišo, kaip tu sakei,

brokuotą prekę?—Ne, —tvirtai karktelėjo Varnas, —primygtinai siūlau Liubą.

Pamatysi —nepasigailėsi.Akmuo žinojo savo draugo silpnybę tam tikro tipo moterims.

Jei tik galėdavo, būtent tokias moteris Varnas pasirinkdavo svarbiausiomis istorijos veikėjomis.

—Na, gerai, —sutiko Akmuo, —žiūrime apie Liubą. Tik tada




tu surask ten vietą, kai dar jie visi nebuvo pažįstami, ir nuo tos vietospradėsime žiūrėti. Rodos, kaip tik išeina tavo mėgstamiausias šešto

dešimtmečio vidurys.—Bus padaryta, —džiugiai pakilo nuo šakos Varnas. —Viskas

bus pateikta kuo geriausiai.

... Iš gilių puošnaus rožinės ir baltos spalvos su žydrais kaspinaiskrinolino klosčių niekaip nesisekė dulkių pašalinti, ir Liuba visstandžiau veržė savo laibą pirščiuką specialiu minkštu skudurėliu,bandydama vis dėlto įsiskverbti į tas porceliano statulėlės vietas,kur susikaupė bjaurūs, nežinia iš kur atsiradę nešvarumai. O juk šiąporcelianinę panelę —tokiu neįtikimai gražiu sijonu su kaspinais

ir rožine bei žalia vėduokle grakščiai nuleistoje rankoje —iš visųmočiutės kolekcijos statulėlių Liuba mėgo labiausiai. Kolekcija,mergaitės nuomone, buvo milžiniška —net trisdešimt dvi figūrėlės,ir močiutė Ana Serafimovna, močiutė Ania, arba tiesiog Mamutė,kaip ją vadino anūkės, dievino savo turtą, nė už ką nenorėdavopalikti jo Maskvoje net trims vasarojimo mėnesiams, kiekvieną figūrėlę kruopščiai suvyniodavo į minkštą popierių ir visą kelią prie

miestiniu traukiniu iš Maskvos, o paskui autobusu iki vasarvietėslaikydavo neįkainojamą dėžę ant kelių, paskui taip pat kruopščiaieksponatus išpakuodavo, su meile išdėstydavo savo kambaryje irgriežčiausiai prisakydavo Liubai ir vyresniajai jos seseriai Tamaraikiekvieną mielą dieną nušluostyti nuo figūrėlių dulkes. Mamutėskambaryje buvo didelis, visada švariai nuplautas langas, vos pri

temdytas tik baltomis kaip sniegas tiulio užuolaidomis, todėl tamešviesiausiame iš visų kambaryje matėsi kiekviena dulkelė. Namie,Maskvoje, savo kolekcija Ana Serafimovna rūpinosi pati —vis dėlto mergaitės mokosi mokykloje, bet dabar, vasaros atostogų metu,laisvo laiko jos turi į valias.




O štai pačiai Mamutei Anai Serafimovnai vasarnamyje rūpesčių per akis: penkių asmenų šeima, sūnus Nikolajus, Nikoliukas,

marti Zina, dvi anūkės, be to, pati Mamutė; ir visus reikia pamaitinti, ir ne vakarykščiu, iš anksto pagamintu valgiu, o šios dienos,ką tik nuo viryklės, ir visus reikia apskalbti, kiekvieną rytą aprengtišvariais, suadytais, išlygintais drabužiais, ir stalo staltiesė turi būtisniego baltumo, be dėmelės, ir iškrakmolyta gurgždėti, ir langų užuolaidos bei užuolaidėlės turi būti sterilios. Tai kaipgi neskalbti ir

nelyginti kasdien, jei mergaitės turi tik po dvi baltinių pamainas irpo dvi sukneles? Gerai bent, kad Nikolajus uniformuotas, jis milicijoje tarnauja, bet ir jo drabužius tenka prižiūrėti, idant kapitonasNikolajus Dmitrijevičius Golovinas būtų vertas pagarbos. O sodassu daugybe juodųjų ir raudonųjų serbentų bei agrastų krūmų? Oatsargos žiemai, agurkėliai pomidorėliai, kuriuos dar reikia iš kokių

nors vietinių nusipirkti, paskui uždaryti į sterilizuotus stiklainius? Ouogienės iš „savo“ serbentų ir agrastų? Beje, „savomis“ uogas buvogalima vadinti gan sąlyginai, nes vasarnamis pamaskvės gyvenvietėje priklausė ne Golovinams, o vienai labai senai Mažojo teatroaktorei Julijai Markovnai Veniavskajai, kuri išnuomojo šį vasarnamį nemokamai, o vietoj pinigų paprašė kelių stiklainių uogienės irkompoto iš sklype augančių uogų. Bet ką reiškia keli stiklainiai vienišai senutei, kuri dažnai serga ir ne visada gali nueiti į parduotuvę?Mamutė teisingai nusprendė, kad už tris nemokamai pragyventusmėnesius gerame, tvirtame, erdviame name su sodu Golovinai turi„atsidovanoti“ tokiu įvairių atsargų kiekiu, kad aktorei užtektų visiems metams iki kito rudens. O grindys, kurias priderėjo plautidu, o kartais net tris kartus per dieną? O grindų kilimėliai be men

kiausios šiukšlelės? O indai, kurie nuo paties didžiausio puodo ikimažiausio šaukštelio uogienei turėjo žibėti ir čežėti? Žodžiu, darbųAna Serafimovna turėjo iki kaklo, ir, žinoma, anūkės privalėjo jaivisur padėti, o kartu išmokti gaminti, tvarkyti ūkį ir apskritai tinkamai rūpintis namais.




Ir Liuba, būdama tik vienuolikos, daug ką iš savo močiutėsmokslų jau perėmė: ir sriubas virti mokėjo, ir kotletus bei pyragus

kepti, ir adyti, o ką jau kalbėti jau apie tokius niekus, kaip prisiūtisagą (tą paprastą meną ji įvaldė gal šešerių) arba lyginti. Mokėsi jiMamutės gudrybių susidomėjusi ir bet kokį namų ruošos darbąatlikdavo su malonumu, ne per jėgą. O štai Tamara... Ne, grindisišplauti, drabužius išskalbti arba į parduotuvę sulakstyti —to vyresnioji sesuo niekada neatsisakydavo, bet ji turėjo kažkokią savą

vertybių skalę, kažkokį vidinį aparačiuką, kuriuo vieną kartą visamlaikui atskyrė pati sau svarbius ir reikalingus dalykus nuo, kaip ji pativadino, „miesčioniškų kvailysčių“, ir niekam Golovinų šeimoje nepavyko jos nukreipti nuo sau pačiai nustatytų vertybinių orientyrų.Grindys turi būti švarios? Žinoma! Drabužiai turi būti tvarkingi? Beabejo. Atvilkti iš parduotuvės pirkinius? Be ginčų. Na ir skylėtos pus

kojinės arba ištrūkusios sagos —tai savaime suprantama, netvarka.Pusryčiai, pietūs ir vakarienė irgi gerai būtų, kad būtų. Bet štai kasdien šluostyti močiutės porcelianines statulėles —to jau aiškiai perdaug. Ir apskritai visokios ten statulėlės —tai gryna miesčioniškaatgyvena, tolima praeitis. Ir gurgždanti nuo krakmolo staltiesė—taip pat kvailystė, pakanka, kad ji būtų tiesiog švari ir išlyginta.Ir kasdien vis kitokius pyragus kepti taip pat nebūtina, tai poniškumas —kasdien mėgautis tokiais skanumynais, kartą per savaitę,sekmadieniais visiškai užtektų. O jau apie konservavimą ir uogienesTamara net girdėti nenorėjo! Kas tai per kvailystės, garbės žodis, išpradžių per kelis kartus atsargiai, stengiantis jų nepažeisti, skinti darneprisirpusias uogas nuo krūmų, paskui valandų valandas sėdėti irmanikiūro žirklutėmis nuobodžiai karpyti serbentų ir agrastų uogų

„nosikes“, krapštyti smeigtukais iš vyšnių kauliukus —vien nuo togalima išprotėti, paskui vilkti iš parduotuvės cukrų, o visa virtuvė irvisa veranda nustatytos dubenimis ir stiklainiais —brrr! Juk per tąlaiką galima paskaityti ar papiešti, šiaip ar taip, padaryti kažką iš tikrųjų svarbaus ir reikalingo. O uogienės ir kompotai —argi tai svarbu




ir reikalinga? Jeigu nėra su kuo gerti arbatos, galima nusipirkti karamelių ar sausainiukų, o jeigu užsimanai kompotėlio, galima išsi

virti iš ko nors, kas parduodama parduotuvėje, kad ir iš obuolių arbadžiovintų vaisių. Žodžiu, Tamara namų ūkio darbuose pagalbininkėbuvo nekokia ir leido jaunesniajai seseriai dažnai plušėti už du,

jeigu jau Liubašai taip patinka. Liuba ant sesers nepyko, ji Tamarądievino ir nuoširdžiai laikė ją labai suaugusia, protinga ir gražia irbūtent todėl turinčia teisę rinktis, ką jai daryti. Mergaičių mama

Zinaida Vasiljevna kurį laiką bandė su Tamara bartis ir nepaklusnųvaiką bausti, bet labai greitai paaiškėjo, kad tai be naudos: riksmoTamara nebijojo, į pakeltą balsą ir kaltinimus niekaip nereaguodavo,o bausmę priimdavo, nesakytum abejingai, o kažkaip lyg džiugiai.Juk negalėjai vaiko mušti, tai nepedagogiška, vadinasi, reikia neleisti

jo į kiną arba į lauką. Tamara, išklausiusi eilinį įpykusios motinos

nuosprendį, tyliai šypsojosi ir sėsdavosi „į kampą“ su knyga arbapiešimo albumu rankose. Rodos, kad jaustųsi laiminga, jai apskritaidaugiau nieko ir nereikėjo. Zina numojo ranka ir atsisakė vilties perauklėti vyresniąją dukterį. O tėvas Nikolajus Dmitrijevičius auklėjimo bei bausmių procese nedalyvavo, jis labai mylėjo savo mergaitesir net neįtarė, kokios batalijos kyla už jo nugaros, kol jis vykdo savonelengvas pareigas, saugodamas viešąją tvarką ir gindamas piliečiųteises bei interesus: Mamutė griežtų griežčiausiai visiems buvo uždraudusi pasakoti jos sūnui tai, kas galėtų jį nuliūdinti arba supykdyti. „Namai turi būti laimės, taikos ir ramybės sala, —nesiliovė jikartojusi, —ypač tam, kieno tokia sunki ir pavojinga tarnyba.“ Opati Ana Serafimovna žiūrėjo į vyresniosios anūkės elgesį natūraliai,nuolat prašydavo jos paslaugų ir ramiai reaguodavo į atsisakymus.

Mylinti seserį Liuba nuoširdžiai tuo džiaugėsi ir stebėjosi —kodėlmama pyksta, o močiutė ne?Klausydamasi negarsiai veikiančio radijo, Liuba tęsė savo mo

notonišką darbą. O radijuje aptarinėjo nuostabų filmą „Aukštuma“,kuris pasirodė tik balandį, bet Liuba su Toma spėjo jį dar Maskvoje




pamatyti. Liubai ypač patiko pagrindinio vaidmens atlikėjasNikolajus Rybnikovas, o Tamara tik pašaipiai prunkštavo ir sakė,

kad jai per daug teigiami herojai nepatinka. Dar per radiją pasakojo apie šūkį „pavyti ir pralenkti Ameriką“, tai yra pavyti Amerikąmėsos, sviesto ir pieno gamyba vienam šalies gyventojui, ir apieTarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto ir MinistrųTarybos įsaką „Atšaukti kolūkių, darbininkų ir tarnautojų būtinasžemės ūkio produktų prievoles valstybei“. Tai Liubai buvo jau neįdo

mu. Įdomiausia, žinoma, buvo apie visai neseniai Maskvoje vykusįJaunimo ir studentų festivalį.Namie Liuba, žinoma, labiau mėgo klausytis radiolos. Joje buvo

radijas ir patefonas plokštelėms. Gaila, bet radiolos į vasarvietę ne-siveždavo, bijojo kelionėje sugadinti, taigi tekdavo tenkintis radijo„tašku“, kuriuo būdavo transliuojama viena programa, ir jeigu per

duodavo ką nors nuobodaus —nieko nepadarysi.Bet didžiausia visos šeimos svajonė buvo televizorius —tikrųtikriausias „KVN-49“, mediniu poliruotu korpusu ir su stebuklingalinze vaizdui padidinti. Į linzės vidų buvo pilamas glicerinas arbaspecialus, labai švarus, vanduo, kad vaizdas būtų ryškus. Tokį stebuklą jų komunaliniame barake, kur Liuba su tėvais, močiute irvyresniąja seserimi gyveno dvidešimties kvadratinių metrų kambaryje, turėjo tik vieni jų kaimynai, ir kartais vakare Ana Serafimovna,Zinaida ir mergaitės eidavo į svečius jo žiūrėti. Tai būdavo pasakiškivakarai. Širdies gilumoje Liuba netikėjo, kad kada nors savo namuose ji galės paprasčiausiai prieiti prie savo televizoriaus, pasukti rankenėlę ir pasižiūrėti kokį nors filmą. Štai, jeigu būtų galima šluostytidulkes ir tuo pat metu žiūrėti filmą, tada ji buvo pasirengusi valyti

kolekciją nors ir triskart per dieną!Jai vis dėlto pavyko pasiekti dulkes pačioje giliausioje porce

lianinės klostės vietoje. Liuba patenkinta atsiduso ir ėmėsi kitosfigūrėlės.

—Na ir kvaša gi tu, Liubka! —pasigirdo piktas Tamaros balsas




jai už nugaros. —Ar rengiesi prie to šlamšto praleisti visą gyvenimąsu skuduru rankose?

—Mamutė liepė, —tvirtai atsakė Liuba. —Ir aš visada taidarau.

—Ir daryk j sveikatą, jeigu patinka, kas gi tau neleidžia. Bet juknegalima visą gyvenimą tik tuo užsiiminėti. Mums atostogos, mesvasarnamyje, o tu gaišti laiką visokiems niekams. Galima tą patį padaryti šimtą kartų greičiau.

—Kaip? —nustebo Liuba.Jai atrodė, kad darbuojasi greitai, mikliai, o ir močiutė ją visadagiria, girdi, mūsų Liubaša darbšti ir greita. Tai kaip „greičiau“?

—Oi kvaiša, tu kvaiša, —su apmaudu atsiduso Tamara ir išėjoiš kambario.

Po minutės ji sugrįžo nešina puodu su vandeniu ir švariu, nuo

begalinių skalbimų išdilusiu rankšluosčiu.—Na? —ji iššaukiamai pasižiūrėjo į jaunesniąją seserį.—Ką —na? —nesuprato toji.—Neįsikerti?—Ne.—Nagi, pasižiūrėk!Tai pasakiusi, Tamara ištraukė iš Liubos rankų galantiškai prieš

kažką —matyt, karališką damą —nusilenkusį kavalierių, panardino jį į vandenį, tuoj pat ištraukė ir sausai nušluostė rankšluosčiu. Nelikonė dulkelės. Čia tai bent!

—Dabar supratai, bukagalve?Tamaros balse nebuvo nei pykčio, nei susierzinimo, tiesiog ji

buvo šiurkštoka, bet tik žodžiais, o ne jausmais, ir, vadindama seserį

„kvaiša“, „bukagalve“ ir dar daugeliu visokių nemalonių epitetų, visainemanė, kad Liuba kvailoka ir bukoka, ir visi nemalonūs žodžiai, kuriais Tamara ją apdovanodavo, buvo tariami šiltai ir su tikra meile.

—Supratau, —linktelėjo Liuba. —Bet Mamutė liepė šluostyti.—Netikša tu, Liubka! Mamutė liepė, kad šitas miesčioniškas




šlamštas būtų neapdulkėjęs, o kūprintis po tris valandas kiekvienąmielą dieną argi ji liepė? Palauk, aš tau padėsiu, mes tuoj keturiomis

rankomis greitai viską perplausim, iššluostysim ir galėsi sau eiti.Penkios minutės —ir viskas padaryta. Mamutė net nesužinos, jeigutu pati jai neišplepėsi. Kur ji išėjusi?

—Vyšnių, uogienei.—Uuu, —pakėlė rankas Tamara, —tai kitame gyvenvietės

gale, ji tik ten vyšnias iš vienos tetulės perka, aš žinau, pernai mes

kartu su ja ėjome. Tai užtruks. Na, dirbam, ko stovi kaip įkasta?Liuba nedrąsiai paėmė skulptūrinę grupę, vaizduojančią dvigimnazistes, žaidžiančias su šuniuku, ir atsargiai panardino ją į vandenį.

—Judinkis, judinkis, —ragino ją sesuo, čiupdama nuo komodos seną rylininką su šuniu, kate ir beždžionėle —mylimiausią mo

čiutės skulptūrėlę. Žiūrėdama į greitus, staigius Tamaros judesius,Liuba net užsimerkė iš siaubo, įsivaizdavusi, kas būtų, jei statulėlėsudužtų.

Tamara šelmiškai į ją žvilgtelėjo ir išsišiepė:—Nebijok, nesudaužysiu, išsaugosim miesčionišką Mamutės

turtą sveiką.Taip ir buvo, jiedvi susitvarkė labai greitai, tiesiog per keletą

minučių, o juk paprastai tam darbui tekdavo sugaišti apie pusantrosvalandos. Tiesiog stebėtina —juk Liuba šluosto kolekciją kasdien, irkaskart randasi naujų dulkelių ir nešvarumų. Ir iš kur jų tiek imasi?

—Ačiū tau, Toma, —Liuba meiliai apsikabino seserį, —aš nėuž ką nebūčiau sugalvojusi. Vis dėlto tu baisiai protinga, o aš turbūtiš tikrųjų kvailė.

—Nedrįsk taip kalbėti, —staiga supyko Tamara. —Visai tu nekvailė.

—Bet juk tu sugalvojai, o aš ne, —paprieštaravo Liuba. —Vadinasi, tu protinga, o aš ne.

—Ne protas čia svarbu, Liubaša.




—O kas gi tada?—Tai, kad tu paklusni ir nuolanki, o aš —savarankiška ir ne

priklausoma.—Kaip tai?—Na... užaugsi —suprasi. Tu dar maža. Geriau eik pasivaikš

čioti, žiūrėk, kiek laiko aš tau išlaisvinau. Mamutė dar negreit grįš.O kai grįš, lieps tau kauliukus iš vyšnių krapštyti, vėl visai dienaiįkliūsi.

Pasivaikščioti, žinoma, norėjosi, bet eiti vienai Liubai buvonuobodu. Šitoje vasarvietėje jie vasaroja jau antri metai, o Liuba suniekuo iš bendraamžių taip ir nesusipažino, ir draugų gyvenvietėjeneturėjo. O kaip susipažinsi? Prieiti gatvėje arba ant ežero krantoprie kokios mergaitės ir pasiūlyti draugauti? Kvaila kažkaip ir nesmagu. Liuba Golovina buvo kukli ir drovi mergaitė, ne taip, kaip jos

vyresnioji sesuo, kuri žodžio kišenėje neieškojo ir galėjo užkalbintibet ką ir bet kur. Štai, jeigu Tamara čia, gyvenvietėje, turėtų draugų,tai ir Liuba patektų į jų kompaniją. Na tai kas, kad jie vyresni, jie juktikriausiai turi jaunesnių brolių ir seserų, štai ir Liuba turėtų bičiulių.Tačiau bėda ta, kad Tamara nenori su niekuo pažindintis, jai rūpitik skaityti ir piešti —nieko daugiau nereikia, ji net per atostogaskiekvieną savaitę važiuoja autobusu ir priemiestiniu traukiniu į biblioteką Maskvoje, atiduoda perskaitytas knygas ir atsiveža kitas, kurias kiauromis dienomis ir skaito. Žinoma, važinėti nelabai patogu,priemiestiniai iš „Kijevo“ stoties eina tik iki perono „Aprelevka“, otoliau reikia keliauti autobusu iki gretimo tarybinio ūkio, bet nieko,autobusai kursuoja keturis kartus per dieną, dukart ryte ir dukartvakare, taigi Tamara prisiderindavo, ir mama su tėčiu taip pat kas

dien važiuodavo į darbus ir grįždavo į vasarvietę. Nuo geležinkeliogalima ir pėsčiam ateiti, tiesa, labai ilgai trukdavo, bet Tamaros tainetrikdė.

—Toma, o gal einam kartu pasivaikščioti? —nedrąsiai pasiūlėLiuba.




—Dar ko! —prunkštelėjo toji. —Lyg neturėčiau ką veikti, tikpasivaikščioti.

Liuba atsiduso, įsistojo į gulinčias ant laiptelių basutes ir pasuko prie ežero. Skaidrus ir švarus ežeras buvo vienas iš jų gyvenvietės lobių. Namai buvo miške, šimtamečių pušų ir eglių apsupty,o gyvenvietės centre kaip brangakmenis safyras —ežeras. Iš dugnotryško šaltiniai, todėl jo vanduo visada buvo vėsus ir švarus. Visąvasarą jame maudėsi ir suaugę, ir vaikai, o atostogų metu vaikai čia

praleisdavo ištisas dienas. Į ežerą atskrisdavo antys, ir visi eidavo į jas žiūrėti, ir jas lesinti džiovintomis duonos plutelėmis, paskui antys išsiskirstydavo poromis, ir tai stebėti būdavo įdomu ir miela. PatiLiuba to niekada nematė, Golovinai atsikraustydavo į vasarnamį tikbirželio pradžioje, kai mokykloje baigdavosi pamokos, bet MamutėAna Serafimovna pasakojo, kaip tai atrodo ir kas dedasi, iki birželį

pasirodant mažiems pūkuotiems ančiukams. Ančiukus Liuba matėir su įdomumu stebėjo, kaip jie auga, kaip „žąsele“ plaukia paskuimamą antį, kaip mokosi skraidyti ir rugpjūčio pabaigoje jau tvirtaiskraido, o visa kita Liuba įsivaizdavo iš močiutės žodžių.

Vienai, žinoma, nuobodu, ką čia ir kalbėti, bet ten, prie ežero,visada yra vaikų, jie žaidžia arba kūrena laužą ir kepasi bulves. Liubaseniai juos stebėjo, dar nuo pernai metų, beveik visus pažinojo išveido ir ypač įsidėmėjo vieną neįprasto, kažkokio nerusiško veido

juodaplaukę, skvarbaus žvilgsnio mergaitę. Iš visa ko sprendžiant, tamergaitė buvo jų kompanijos vadeiva, jos juokas skambėjo garsiausiai, o kiti vaikai ja žavėjosi ir dievino. Štai, jeigu ta mergaitė pastebėtų atokiau sėdinčią Liubą, atkreiptų į ją dėmesį, ją prakalbintų! Tadaįvyktų stebuklas, ir Liuba atsidurtų jų, tokių linksmų, užsiėmusių

kažkuo įdomiu ir patraukliu, būryje, ji patektų į šitą uždarą niekonepriimančių ir gyvenančių savo ypatingą nepaprastą vasarotojų gyvenimą išrinktųjų klaną. O kad toks gyvenimas egzistuoja, Liuba nėkiek neabejojo, jos klasėje daugelis vaikų atostogaudavo vasarvietėseir paskui degančiomis akimis, springdami žodžiais pasakodavo apie




savo vasaros nuotykius. Kai pernai tėvas iškilmingai pareiškė, kadatostogas mergaitės praleis su močiute vasarvietėje, Liuba svaigo iš

laimės, ji negalėjo sulaukti, kada gi važiuos, ir iš anksto mėgavosi ikitol tik iš pasakojimų žinomais malonumais ir džiaugsmais.

O atsitiko visiškai ne taip: daug darbo namuose ir jokių nuotykių. Turbūt Liuba iš tikrųjų kvailė, jeigu negali tiesiog taip paprasčiausiai imti ir įsitaisyti sau draugų.

Prie ežero buvo tuščia, suaugusieji darbuose, o vaikų šiandien

nebuvo, turbūt j mišką išėję, o galbūt visi kartu į Maskvą išvažiavęarba į gretimą gyvenvietę ledų iškeliavę. Liuba pasėdėjo, pasižiūrė

jo į vandenį, paliūdėjo ir nukulniavo namo. Greitai grįš Mamutė,reiks jai prie uogienės padėti, paskui prie pietų, paskui vėl prieuogienės, paskui prie vakarienės, mama iš Maskvos po darbo grįš,

jos sėdės verandoje, gers arbatą, lauks vėlai grįžtančio tėčio. Taip

diena ir baigsis. Vėl jai nepavyko su niekuo susipažinti... LiūdnaLiubai, nuobodu. Oi, ką ji čia kalba, juk šiandien močiutė rengėsi ją išmokyti sluoksniuotą tešlą gaminti, paprastą Liuba jau daugmažišmoko ir dabar svajojo savarankiškai iškepti tėčio mėgstamą tortą„Napoleoną“. Tai bent! Tai prisiminusi, mergaitė nušvito ir pasišokinėdama leidosi namo.

Močiutė Ana Serafimovna kaip visada pašaukė Tamarą dalyvautivyšnių darinėjime ir kaip visada sulaukė kategoriško atsisakymo.

—Aš nesirengiu pataikauti miesčioniškumui, —pareiškė mergaitė, neatsitraukdama nuo piešimo albumo. —Visos tos jūsų uogie

nės ir konservavimai —grynas miesčioniškumas ir poniškumas.—O aš manau, kad tai joks miesčioniškumas vakare visai šei

mai susėsti prie virdulio, pagerti arbatos su uogiene ir pasišnekėti, —ramiai, kaip visada nė kiek nesupykusi, atsakė Ana Serafimovna.

—Aš uogienės nevalgau.




Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai buvo šventa tiesa. Tamaranepakentė nieko saldaus. Ji ne tik vienos uogienės ar saldainių, bet ir

pyragėlių su saldžiu įdaru nevalgė, o didžiausias jos skanėstas buvo juodos duonos kampas, plonai užteptas garstyčiomis ir pabarstytasdruska.

Tačiau močiutės kantrybei, rodos, nebuvo ribų.—Saulute mano, argi svarbu, valgai tu uogienę ar ne? Gali ne

valgyti, niekas tavęs ir neverčia. Bet tu turi mokėti ją virti ir ne bet

kaip, o tinkamai, kad ji būtų ne tik skani, bet ir graži, skaidri, ir kaduogos būtų gražios, visos kaip viena, sveikos, nesprogusios, nesutrintos. Kas žino, kaip gyvenimas susiklostys. O jeigu tavo vyras bussmaližius ir norės skanauti uogienę kiekvieną dieną, o tu net nežinainuo ko pradėti? Judvi su Liubaša mylimos mano dvi anūkės, ir manošventa pareiga užauginti jus tokias, kad taptumėte geromis žmono

mis. Tu juk rengiesi kada nors ištekėti, sukurti savo šeimą ir turėtivaikų, argi ne, Toma?—Dar ko! —pasigirdo tradicinis tokiais atvejais atsakymas. —

Lyg neturėčiau daugiau ką veikti.Ana Serafimovna, tarsi išgirdusi kažkokią didelę ir juokingą

kvailystę, iš kurios juoktis kažkodėl negalima, tyliai nusišypsojosuspaustomis lūpomis ir toliau krapštė iš vyšnių kauliukus. Liubapajuto, kaip karštis išmušė skruostus. Kiekvieną kartą, prasidėjustokioms kalboms, jai palikdavo baisiai nesmagu, be to, ji dar truputįišsigąsdavo. Kartą ji atsitiktinai išgirdo Mamutės ir mamos pokalbį.Mama skundėsi: „Tomka auga pikta ir užsispyrusi, su tokiu charakteriu bent jau graži būtų, bet ne, dievai žino, į ką ji tokia baidyklėatsigimė, marmūzė kaip netašytas muilo gabalas. Argi tokią ims kas į

žmonas? Vargsim mes su ja, mama, pamatysit, vargsim.“ Liuba pasibaisėjo tuo, ką išgirdo, ji laikė seserį labai gražia ir nuo tada visą laikąbijojo, kad Toma sužinos, kaip baisiai apie ją kalbėjo mama. Baisūs,įžeidus ir neteisingi žodžiai. Ir kaip galima taip sakyti apie veidą irapie Tamarą —protingą, gražią ir tokią suaugusią? Žinoma, Tamara




vyresnė už Liubą vos dvejais metais, bet jaunesnioji sesuo laikė jąlabai suaugusia.

—Įdomi mergiotė, —sumurmėjo Akmuo, išklausęs pirmą smulkųVarno pasakojimą.

—Baik tu, —karktelėjo tas paniekinamai, —nieko įdomaus

joje nėra. Paprasta kaip duonos plutelė ir tokia pat prėska. Nei charakterio, nei „pipiriuko“. Pliurė kažkokia, marmalas. Amžinai tu išrenki velniai žino ką, o man paskui kankintis. —Varnas turėjo įprotįstebuklingai užmiršti tai, ko nenorėjo prisiminti, o šįkart —kadbūtent jis reikalavo, jog Liuba būtų svarbiausia istorijos veikėja, norsAkmuo siūlė peržiūrėti kitus kandidatus. —Aš geriau būčiau žiūrė

jęs istoriją apie jos seserį, štai ten tai bent charakteris! Tokios žmonosir dukros priešui nepalinkėtum. O tu vis: Liuba, Liuba... Įsikirtai į tąLiubą. Mirsim dabar iš nuobodulio. Amžinai aš tavęs, nepaslankauskelmo, paklausau, o paskui alkūnes graužiuosi.

—Plunksnas, —melancholiškai pataisė jį Akmuo, —arbasparnus. Ko tu dabar įsiniurzgėjai? Nenori apie Liubą, žiūrėkim apieTamarą —juk jos seserys, vis tiek apie abi išeis.

Akmuo nesivėlė į beprasmę diskusiją ir Varnui neįrodinėjo, kadtai jis pats pasirinko Liubą. Tegul galvoja ką nori, kad tik būtų rezultatas. Bet Varnas, išgirdęs pasiūlytą kompromisą, tuoj pat užsispyrė.

—Tai jau ne, —kaprizingai pareiškė jis, —tu pats nusprendei,kad žiūrėsim apie Liubą, tai pats dabar ir kentėk. Ir apskritai aš jaunusiteikiau, kai kuriose vietose net ženklus prie skylių palikau, na

ten, kur buvo įdomu, kad paskui neklysdamas patekčiau. Tai ką, dabar visi parengiamieji darbai šuniui po uodega?

Akmuo tą dieną buvo itin taikingai nusiteikęs, todėl senamdraugui nepriminė, kaip degė tojo akys ir drebėjo snapas, kai jis spalvingai vaizdavo „pilną namą policininkų“, „skustagalvių banditų“ ir




paslaptingą žmogų, kuris sekė Liubos šeimą. Varnas tada kranksėjoper visą mišką, jog visa tai „siaubas, kaip įdomu ir paslaptinga“.

Akmuo apsimetė, kad pasipiktinimo tiradą praleido pro ausis, irkaip niekur nieko paklausė:

—O ką, toji Tamara iš tikro tokia negraži?—Verki pamatęs, —autoritetingai pareiškė Varnas, kuris save

laikė dideliu moters grožio žinovu. —Aš jau tiek žmonių esu matęs,bet tokių kaip Tamara retai pasitaiko. Ūgio nediduko, plona kaip

degtukas, kojos kaip pagaliai, rankas kaip šakelės, plaukučiai reti,kažkokios nežinomos spalvos, lyg pilki, lyg rusvi, akutės mažytės irdar arti viena kitos, nosytė aštri, smakro kaip ir nėr. Žodžiu, žaliassiaubas. Teisi jos mamytė sakydama, kad su tokia išvaizda ir tokiucharakteriu ji niekada gyvenime neištekės.

—Aišku, —nutęsė Akmuo. —O Liuba? Kokia ji?

—O ką Liuba? Liuba bus gražuolė, tai jau dabar galima pasakyti. Visai dar vabalas, vos vienuolikos metų, o jau matyti veislė,akys didžiulės, pilkos, veidas toks švelnus ir kasa stora iki... Žodžiu,žemiau juostos. Tokia panorėjus taip sušlamėtų, kad visi išgriūtų. Tikkad ji nepanorės, ne toks charakteris, mėmė ji.

—O bobulė? —toliau klausinėjo Akmuo.—Naa... —Varnas reikšmingai mostelėjo sparnu, —bobulė ten

galinga. Aukšta, liesa, plaukai tvarkingai susukti į tokį, žinai, kamuolį, ar kaip jis ten vadinasi, užmiršau...

—Į kuodą, —priminė Akmuo.—Gerai, į kuodą. Vadinasi, apsivilkusi ji sijoną ir palaidinę, o

pakaklėje tokia lyg sagė prisegta, vėl užmiršau, kaip vadinasi, į tavepanaši...

—Kamėja.—Taip taip, būtent. Įsivaizduoji, štai taip apsirengusi ir su ka

mėja po kaklu per visą gyvenvietę vyšnių nuvarė ir atgal du kibirusparvilko. Nugara tiesi, eina lygiu žingsniu ir dar visiems sutiktiemsšypsosi.




—Iš bajorų gal?—Iš kur aš galiu žinoti? —susierzino Varnas.

Jis baisiai nemėgo, kai Akmuo užduodavo klausimus iš to, kąVarnas matė, bet negalėjo į tuos klausimus atsakyti. Išeidavo, kad jisneva blogai atlikęs savo darbą, skraidė skraidė, žiūrėjo žiūrėjo, o vistiek kažko nežino.

—Tai tu sužinok, —paprašė Akmuo. —Juk įdomu, iš kur tokskeistas tipažas atsirado. Na, o mergaitės tėvai, tu juos matei? Kokie

jie?—Nemačiau kol kas, —burbtelėjo Varnas, rengdamasis kilti

nuo šakos. —Gerai, viską sužinosiu, sužiūrėsiu, papasakosiu. Kolkas, kelme tu apsamanojęs.

Akmuo pašaipiai nulydėjo jį akimis ir nugrimzdo į snūdą.

Ana Serafimovna Golovina buvo kilusi iš senos pirklių Belozubovųšeimos. Tėvas Serafimas Silyčius mėgo kartoti, kad jų giminėjevisi buvo pirkliai arba pramonininkai, tiesą sakant, tuo didžiavosi,tačiau vienintelę dukrą svajojo išleisti už „gero“ vyro, ir tai jo supratimu reiškė „susigiminiuoti su bajorais“. Du vyresnieji sūnūs

šiuo požiūriu vilčių neteikė, kokias išsirinks, tokias ir ves, užaugoįnoringi, o ir buvo auginti savarankiškais ir valdingais, tikrais šeimininkais, kaip kad per amžius Belozubovų šeimoje buvo priimta.O štai jaunesniąją Aniutą užaugino, vėlgi kaip priimta, paklusnią irnuolankią —tokia viską padarys, kaip tėvas lieps, ir ištekės už to,kurį jis išrinks. Tik, žinoma, reikia pasistengti, kad būtų ne gėda

mergelę piršliams rodyti. Todėl auklėjimą ir išsilavinimą AniaBelozubova gavo patį geriausią. Nuo trejų metų ją globojo guvernantė anglė, kuri ir skiepijo mergaitei, be daugybės reikalingų žiniųir įgūdžių, tikrą Viktorijos laikų moralę su šūkiu „ledi nedejuoja“.Tikra ledi niekada nesiskundžia, neverkia (bent jau vyro akyse), ne




perša savo nuomonės, savo norų ir apskritai savo egzistencijos, niekada nekelia balso, nieko neįžeidinėja, nevartoja „negražių“ žodžių,

laikosi kukliai, bet oriai, nerodo emocijų ir, nepaisant to, moka taiptvarkytis, kad net ir pačiais blogiausiais laikais ir namai, ir visi jųgyventojai būtų prižiūrėti.

Ana gimė 1890 metais, o 1902-aisiais, kai jai buvo tik dvylika,Serafimas Silyčius netikėtai numirė nuo širdies smūgio, taip ir nespėjęs sužinoti, kad jo savarankiški ir savavališki devyniolikos ir

dvidešimt trejų metų sūnūs net negalvoja tęsti pirklių šeimos tradicijų, kadangi pateko revoliucingai nusiteikusio jaunimo įtakon irseniai jau lanko slaptą marksistų ratelį. Jauniems žmonėms atitekęsnemažas palikimas tuoj pat buvo panaudotas revoliucijos labui, omažametė sesuo brolių pastangomis pradėta auklėti bolševikų idė

jomis.

Su poručiku Dmitrijumi Golovinu Ana susipažino 1913 metais, kaip tik prieš pat karą. Velionis Serafimas Silyčius būtų buvęspatenkintas: karininkas, nors ir iš nusigyvenusių, bet geros bajorųkilmės. Tiesa, revoliucingai nusiteikęs, bolševikas, skleidęs armijojeantimonarchinę propagandą. Ana ištekėjo už Golovino iš didelėsmeilės, 1916 metais pagimdė sūnų Nikolajų, o 1919 metais tapo našle. Dmitrijus žuvo Pilietinio karo frontuose, komanduodamas raudonarmiečių pulkui. Karas, badas, suirutė —visa tai Ana Golovina,likusi su mažu sūnumi ant rankų, atlaikė, naudodamasi visais vaikystėje ir jaunystėje įgytais įgūdžiais. Ne veltui ji buvo mokomatinkamai tvarkyti namus net ir sunkiausiais laikais. Ji mokėjo virtisriubą iš dilgėlių, gaminti salotas iš pienių, ant pūliuojančių žaizdųdėti gysločių kompresus, ji pažinojo daugybę augalų, žolių, grybų ir

uogų, iš kurių buvo galima, gerokai pavargus ir paaukojus nemažailaiko bei kantrybės, pagaminti tegu ir nelabai skanų, bet naudingą irmaistingą valgį. Taip, sūnelis Nikoliukas augo nelepinamas skaniumaistu, bet užtai niekada nebuvo distrofikas, silpnas ir ligotas.

Ir auklėjo jį Ana Serafimovna lygiai taip, kaip buvo įprasta auk




lėti berniukus jos šeimoje: Nikolajui nuo mažumės buvo teigiama,kad jis —vyras ir yra vienintelė savo motinos atrama ir pagalba. Jis

turi būti savarankiškas ir atsakyti už savo sprendimus, net ir pačiusmažiausius bei nereikšmingus. Kartą, kai Koliai buvo penkeri metai,motina jam parodė, kiek jiems liko pinigų, ir pasakė, kad už juos galima nusipirkti arba duonos, arba cukraus, ir tegul jis pats sprendžia,kas namuose svarbiau. Žinoma, Kolia pasirinko cukrų, jiedu kartunuėjo į krautuvę, nusipirko gabalinio cukraus, vakare gėrė su juo

morkų arbatą, ir Kolia garsiai džiūgavo, kad priėmė tokį sprendimą—štai, kaip jiems su mama skanu, ir cukraus dar rytui liks. O ryte jisnorėjo valgyti ir paprašė duonutės. Motina pasiūlė vėl atsigerti arbatos su cukrumi, bet cukraus kažkodėl nesinorėjo, o norėjosi būtentduonos. „O duonai mes jau nebeturime pinigų, —ramiai atsakė AnaSerafimovna. —Tu juk pats vakar nusprendei, kad cukrus mums

svarbiau. Tu —vyras šeimoje, tu priėmei sprendimą, tu prisiėmeiatsakomybę, kaip kad vyrui pritinka, o aš tik, kaip pritinka moteriai,vykdžiau, ką tu nusprendei. Aš irgi labai alkana ir taip pat norėčiauužvalgyti duonos, bet nieko negaliu padaryti. Tikiuosi, kitą kartą, kaitau reikės spręsti, prieš tai gerokai pagalvosi.“ Žinoma, motina gudravo, ir padėtis nebuvo visai beviltiška, ir buvo dar šiek tiek pinigų,ir kelios bulvės, ir svogūnas, bet jai atrodė, kad kur kas svarbiau pra

tinti sūnų atsakyti už savo sprendimus. Berniukas turi visam laikuisuprasti, jog negalima spręsti ir manyti, kad mama viską ištaisys, jei

jo sprendimas nebus teisingas, kad ji viską pertvarkys ir padarys„kaip reikia“.

Vyresnieji Anos Serafimovnos broliai Prochoras ir Grigorijusirgi auklėjo Nikoliuką. Tarybų valdžia, vertindama jų nuopelnus

revoliucijai, pirklio sūnų ne tik neskriaudė, bet visokeriopai jiemspadėjo, stūmė karjeros laiptais, patikėjo vadovų postus. Ir Anai,herojiškai žuvusio raudonojo vado našlei, buvo rodomas dėmesysir maisto paketais, ir kortelėmis, ir kambarį jai paskyrė sąlyginaigyventojų neperpildytame barake —tik penkios kaimynų šeimos,




kartu su Ana ir jos sūnumi išeina šešios, o juk, pasitaiko, kiti gyvena ir po dešimtį šeimų, ir po penkiolika, jei didelis barakas arba

butas. Anai padėjo ne tik broliai, bet ir vyro draugai jos neapleido,lankė, teikė pagalbą —kas ką galėjo. Raudonasis vadas DmitrijusGolovinas raudonarmiečiams buvo kaip tikras tėvas, kareiviusmylėjo, jais rūpinosi ir negailėdamas pastangų mokė karo mokslo,dosniai dalijosi savo žiniomis, kurias įgijo dar būdamas kadriniucaro armijos karininku. Augantį Nikoliuką nuolat supo vyrai, ir Ana

Serafimovna nepraleisdavo progos likusiam be tėvo berniukui diegti„tikro vyro elgesio“ modelį, kaip ji tai suprato. Visada pabrėždavovyrų vadovaujamą vaidmenį ir neginčijamą jų teisybę.

Nikolajus užaugo kietas, griežtas, nejukus, sekė tėvo pėdomis —tapo kariškiu. 1941 metais išėjo į frontą, 1943-iaisiais buvolabai sunkiai sužeistas ir atsidūrė ligoninėje už Uralo. Ten iš eva

kuacijos pas jį nedelsdama atvažiavo motina, apsigyveno netolieseir kasdien sėdėjo prie sūnaus lovos. Ten ji ir pastebėjo sanitaręZiną.

Zina, paprastutė, neišsilavinusi, bet naivi, geraširdė, nuoširdiir, nemažiau svarbu, labai graži, dirbo ligoninėje ir ieškojo sau vyrotarp kariškių. Jos motina, vietinio žaislų fabriko darbininkė, apšvietė dukrelę, kad jai, nemėgstančiai mokslo ir netrokštančiai žinių,vienintelis būdas daugmaž padoriai įsitaisyti gyvenime —tai geraiištekėti, būtų geriausiai už karininko: ir garbinga, ir uždirba jie daug.Žinoma, susirasti vyrą iš artistų ar mokslininkų taip pat neblogai, galnetgi geriau, bet čia Zinulė, kuri per gyvenimą perskaitė gal dvi trisknygas (ir tai viena iš jų elementorius, o kita literatūros vadovėlis),šansų praktiškai neturi.

Zina stebėjo sužeistuosius, juos slaugė, padėjo rašyti laiškus,šnekėjosi su jais ir vis ieškojo, ieškojo... Pasitaikydavo gražių, bet

jiems dažniausiai reikėjo tik vieno, patys žinote ko, o juk ji ne tokia, ji norėjo rimtų santykių ir vedybų. Buvo ir tokių, kurie iškart piršosi,bet jie juolab pasitikėjimo merginai nekėlė. O štai vyresnįjį leitenan




tą Goloviną Zina iš visų išskyrė, nors ir negalėjo suprasti, patinka jis jai ar ne. Veidas grubus, tarsi iš akmens tašytas, niekad nesišypso,

žiūri rūsčiai, net kažkaip piktai, kalba nedaug, bet buvo jame kažkastokio, kažkokia nematoma, bet labai, net labai jaučiama jėga, kuri irtraukė, ir tuo pat metu gąsdino. Zinai jis jokio ypatingo dėmesio nerodė, ir ji niekaip negalėjo suprasti, ar jis apskritai pastebi jos grožį,ar išvis nieko nemato, nugrimzdęs kažkokiose savo mintyse. Kai pasGoloviną atvažiavo motina, Zina pažvelgė į ją ir aiktelėjo! Nelyg ka

ralienė žengė medinėmis Užuralės ligoninės grindimis —tokia tiesibuvo tos moters nugara, taip išdidžiai pakeltas smakras ir tokia šiltair draugiška šviesa švietė jos subtilus nebejaunas veidas. Zinulė puikiai žinojo savo išvaizdos vertę, taip pat puikiai žinojo: jei pradėtųkoketuoti ir naudoti visą savo arsenalą —niekas neatsilaikytų, tai nekartą patikrinta; iki šiol ji nebuvo tikra, ar verta viso to imtis prieš

Goloviną, bet pamačiusi Aną Serafimovną iškart nusprendė, kadverta. Motina spinduliuote spinduliavo gerą kilmę, vidinį taurumąir besąlygišką padorumą, ir visos šios savybės negalėjo nepersiduotisūnui karininkui.

Jaunutė sanitarė vis dažniau pasirodydavo prie Nikolajauslovos, susipažino su jo motina ir bent šiek tiek prašnekino patįGoloviną. Nustebo išgirdusi, koks žemas, sodrus ir gražus jo bal

sas. Nuo tada ji kasdien atrasdavo jame vis kitų, vis naujų privalumų —tai netikėtą šypseną ir blykstelėjusius lygius baltus dantis, taigalingą raumeningą liemenį, tai apgamą ant kaklo, kurį pamačiusZinai kažkodėl suspurdėjo širdis. Ji ir pati nesuprato, nepastebėjo toakimirksnio, kai tikslingas santuokinis susidomėjimas pavirto nuoširdžiu įsimylėjimu.

O Ana Serafimovna padėtį įvertino greitai, viską suprato ir pradėjo rinkti žinias apie įsimylėjusią jos sūnų sanitarę. Vienur kitur paklausinėjo, kai ką sužinojo ir priėjo išvadą, kad merginos reputacijagera, elgiasi rimtai, palaidai su savimi elgtis neleidžia, o kad vyraiaplink ją sukasi —tai natūralu, kai tokia išvaizda, būtų keista, jeigu




nesisuktų. Stotinga, stambi, plačių klubų, gimdys lengvai, ir krūtinėgera, ne per maža, bet ir ne per didelė, pieno turės daug. Nikolajų

akimis sekioja, kiekvieną jo žodį gaudo —bus nuolanki ir paklusnižmona. Tvarkosi greitai ir švariai, gulintiems ligoniams padeda įgudusiai ir greitai, juos perrengia, paklodes keičia, vadinasi, su namųūkio darbais susidoros, darbas jos rankose degte dega. Sužeistuosius,kurie dar sunkiai vaikšto, tiesiog ant kupros tampo, vadinasi, stipri,greitai nepavargs. Žodžiu, puiki Nikoliukui žmona: jo klausys, mylės,

juo rūpinsis ir jį popins. Ir Ana Serafimovna padarė viską, kas nuo jos priklausė, kad sūnus pagaliau atsibustų ir atkreiptų į gražuolęZinulę dėmesį.

Nikolajus sveiko lėtai, sužeidimas buvo sunkus, ir Zina laikoviskam suspėti turėjo per akis. Ana Serafimovna nustojo kasdienlankytis ligoninėje tik tada, kai tvirtai įsitikino: jie susiėjo. Ji kiek

reikia iškentė, sulaukė pirmų Zinos nėštumo požymių, pareikalavonedelsiant užregistruoti santuoką, tuoj pat pasiėmė marčią iš namų,apgyvendino ją su savimi, o kai Nikolajus pagaliau pasveiko, jie visikartu grįžo į Maskvą. Sužeidimo padariniai neleido Golovinui toliaukariauti fronte; kad ir kaip jis stengėsi, kad ir į kokias duris beldėsi,atsakymas buvo vienas: sveikatos būklė neleidžia jums dalyvauti koviniuose veiksmuose. O štai dirbti milicijoje ir kariauti su banditaissveikatos būklė leido laisvai, ir Nikolajus Golovinas gavo įsakymątarnauti Tėvynei kituose baruose.

1944 metais gimė pirma mergaitė Tamara, Tomuke, po dvejųmetų —antra, Liubaša. Golovinas svajojo apie daugiavaikę šeimą,

jis norėjo turėti keturis, o gal net penkis vaikus, iš kurių trys būtinaibūtų sūnūs, ir Zina neprieštaravo, nėštumą ji pergyvendavo leng

vai, bet karo metu jiems atrodė, kad štai ateis taika ir gyvenimasbus lengvas ir nuostabus, ir bus galima kasdien džiaugtis, kad karodaugiau nėra, ir nieko svarbiau ir stipriau už tą džiaugsmą nebus,ir galima bus ramiai sau gimdytis kiek nori vaikų, o pasirodė, kadgyvenimas po karo sunkus, alkanas ir varganas, ir gerai būtų, kad




jie bent su dviem dukterimis išsilaikytų. Gaila, žinoma, kad neišėjosūnus, bet dvi mergaitės irgi labai gerai. Ir pakanka.

Mosuodama tinkliuku, kuriame buvo du kepaliukai duonos ir pusėkilogramo sviesto, Liuba ėjo iš parduotuvės namo ir prisiminė dvie

jų stovėjusių prieš ją eilėje tetulių pašnekesį. Tetulės apkalbinėjo

kažkokią Nadią, kuri dabar priversta gobti galvą skarele, nes priešsavaitę Maskvoje ją pagavo draugovininkai ir plikai nuskuto. Liubaibuvo įdomu, ji stengėsi įdėmiai klausytis, bet vis dėlto kaip reikianttaip ir nesuprato, už ką vargšė Nadia neteko plaukų. Iš tetulių pasakytų žodžių išeitų, kad su ja taip pasielgta tik todėl, kad ji eidavoį viešbutį, kuriame Jaunimo ir studentų festivalio metu gyvenoužsieniečiai. Šito Liuba, kad ir kaip stengėsi, suprasti neįstengė irnusprendė pasiklausti Tamaros: Toma būtinai turi žinoti ir viską paaiškinti, festivalio metu ji kelis kartus važiavo iš vasarvietės į Maskvąpasižiūrėti, kaip ji pati sakė, „kokias galvas nešioja užsienyje“. Apiegalvas —tai ne eufemizmas, ne atsitiktinė kalbos klaida, Tamaradomisi šukuosenomis ir rengiasi tapti kirpėja, ji visą laiką savoalbume piešia moteriškas ir vyriškas galvas su įvairiomis šukuose

nomis, o kai mergaitės eina pasižiūrėti užsieninio filmo, ji siužetoapskritai neseka, o tik žiūri, kaip kas apkirptas. Toma būtinai turižinoti, už ką gi taip žiauriai elgiamasi su moterų plaukais. O gal suvyrų irgi? Įdomu, ar vaikinai taip pat ėjo į tuos viešbučius? Jeiguėjo, tai ką, juos irgi plikai nuskusdavo? Žodžiu, apie visa tai reikėsišklausti Tamaros, tik čia svarbiausia tinkamai pasirinkti momentą,

kai šalia nieko nebus —nei Mamutės, nei mamos su tėčiu. Kai Tomapasakė, kad festivalio metu nori nuvažiuoti į Maskvą pasižiūrėti įužsieniečius, tėtis labai barėsi ir sakė, kad mergaitės nedrįstų apietai net pagalvoti, kad į sostinę nė kojos nekeltų: tas festivalis —taivien paleistuvystė ir nuodėmė. Liuba tada nelabai suprato, kas ta




paleistuvystė ir nuodėmė, matyt, tai kažkas užkrečiama, kuo sergaužsieniečiai, bet viena suvokė aiškiai: tėtis važiuoti neleidžia. Ji, žino

ma, labai norėjo nuvažiuoti, bet jei negalima, tai negalima. O Tamaratėvo draudimų nepaisė, ji pasakė, kad važiuoja į biblioteką, pasiėmėknygas ir nuėjo į traukinį. Nuo Mamutės nuslėpti to, žinoma, nepavyko, bet Tamara ir nebandė, ji tikrai žinojo, kad močiutė tėvuineprasitars, nenorės jo jaudinti ir supykdyti. Ana Serafimovna priekaištingai palingavo galva, bet anūkę išleido, paprašiusi būti atsargią

ir dėmesingą. Tamara važiavo „žiūrėti į užsieniečius“ net tris kartusir kaskart grįždavo susijaudinusi, nedelsdama čiupdavo savo albumąir piešdavo, piešdavo... Liuba tuos piešinius matė ir nesiliovė stebėtis

juokingomis „arklio uodegomis“, riestais plaukų galais ir dideliaistamsiais akiniais kažkodėl baltais rėmais. Tamara piešė ir drabužius,ir tie drabužiai buvo kažkokie visiškai neįprasti, nė kiek nepanašūs

į gėlėtas ar žirniukais iš krepdešino atraižų pasiūtas sukneles, priekurių buvo pripratusios Liubos akys. Liubos aprangos idealas buvomama Zina —labai paisiusi mados ir skyrusi savo drabužiams daugdėmesio. Zina turėjo net savo siuvėją, siūdavusią jai madingiausiųfasonų sukneles. Suknelės visad buvo labai sudėtingo kirpimo irbūtinai išryškindavo grakščią Zinos taliją. Vieną kartą tai būdavosu uždedama apykakle-šalikėliu su įsiūtais prisegimais suknelė, kuripriglusdavo prie figūros ir būdavo sujuosta plonu odiniu dirželiu,kitą —- labai graži plonos vilnos suknelė plisuotu įsiuvu priekyje irplačia apačia truputį žemiau kelių. Daug drabužių turėjo Zina ir išštapelio, ir iš krepdešino, ir iš vilnos, ir iš aksomo, ir visi jie Liubaiatrodė kaip tobulybės viršūnė. Ji svajojo kuo greičiau užaugti irpuoštis kaip mama. O štai viskas, kuo buvo apsirengę užsieniečiai,

į mamos sukneles visiškai nepanėšėjo. Tamaros albume Liuba matėneįprastus ilgus „abitus“, spalvotus ir visiškai baltus, ir paprasčiausius audeklo gabalus, standžiai apsuktus apie kūną, ir kvadratiniuspečių apsiaustėlius, ir plačiakraštes skrybėles, ir juokingas mažasapvalias kepurėles, ilgais smailiais snapeliais, ir siauras mėlynas kel-




nes, kurias sesuo vadino „džinsais“. Labiausiai Liubą stebino tai, kadTamara piešė kelnėtas moteris: nejau jos taip ir vaikščiojo gatvėmis?

Juk žurnale „Rabotnica“*, kurį mama reguliariai parsineša namo,tiesiog taip ir parašyta: kelnes moterys gali mūvėti tik gamybojearba sportuodamos.

Iki namų buvo likusi tik viena gatvė, ir Liuba, įpratusi viskądaryti ir viskam pasirengti iš anksto, pradėjo mintyse sudarinėtiTamarai klausimus. Paklausti reikia taip, kad klausimo esmė būtų

iškart suprantama, ir pats klausimas turi būti suformuluotas kuotrumpiau, kad Tomai pakaktų kantrybės jį išklausyti. Vyresniojisesuo nepakentė, kai Liuba lemendavo ir, anot Tamaros, veltui gaišdavo laiką, ji tokiais atvejais galėdavo neišklausiusi iki galo apsisuktiir nueiti. Įsijautusi į lingvistinius svarstymus, mergaitė ne iškartpastebėjo simpatišką juodaplaukį vaikinuką, vieną iš tų, kurie at

eidavo su kompanija prie ežero. Jau buvo praeinanti pro šalį, bet jąsustabdė įprastame vaizde kažkas netaisyklinga. Berniukas stovėjoprie vartelių už tvoros kieme ir drebančiomis rankomis bandė atkabinti kabliuką. Iš jo veido išraiškos Liuba iškart suprato, jog kažkasatsitiko. Kažkas jį taip stipriai išgąsdino, kad net nesugeba atsikabintipaprasčiausio vartelių kabliuko.

—Tau padėti? —Liuba prisiartino, pasistiebusi persisvėrė per

aukštą tvorą ir nesunkiai atkabino vartelius.—Ačiū, —sumurmėjo berniukas, ištrūko į gatvę ir staiga,

įsmeigęs paklaikusias akis į Liubą, sustojo.—Kas tau atsitiko? —užjaučiamai paklausė mergaitė. —Ko tu

toks susijaudinęs?—Tėčiui su širdim blogai, —išpyškino vaikinukas. —Turbūt

reikia bėgti į ligoninę daktaro, taip?Prieš atsakydama Liuba dar spėjo nusistebėti, kad toks didelis

ir gražus berniukas, rodos, klausia jos patarimo. Nejaugi ji, „kvaiša

*„Darbininkė“.




ir bukagalvė“, gali žinoti kažką tokio, ko nežino šitas vaikinukas „išišrinktųjų“?Bet kitą akimirką ji jau galvojo apie ką kitką.

—Jūsų namuose telefonas yra?—Yra, bet aš nežinau, kaip į ligoninę skambinti. Tu žinai, kur

čia ligoninė? Gali parodyti kelią?—Eime, —Liuba ryžtingai patraukė jį už rankos ir pastūmė

namų link. —Tuoj greitąją pagalbą iškviesim, telefonas nulis trys, jįnet kūdikiai žino. Kiek tavo tėčiui metų?

—Penkiasdešimt septyneri, o ką? Tai svarbu?—Žinoma, jie juk paklaus, —žinovės tonu atsakė Liuba. Jai jauteko du sykius kviesti greitąją Mamutei ir kartą mamai, kai jai buvoapendicitas, ir Liuba labai gerai prisiminė, kokius telefonu užduodaklausimus. —Alkoholį vartojo?

—Kada? Išvis? —nesuprato berniukas.

—Ne, vakar arba šiandien.—Ne, mano tėtis apskritai negeria. Na, gal kadaise jaunystėje...—Šito nereikia sakyti, —nutraukė jį Liuba. —Anksčiau širdim

skundėsi?—Taip, jis seniai serga, jis ir ligoninėje gulėjo.—Kokia diagnozė? Tavo tėčio pavardė, vardas, tėvavardis?

Kokia jūsų gatvė, namo numeris?Tęsdama apklausą ir laikydama berniuką už rankos, Liuba grei

tai priėjo namo laiptelius, užlėkė jais, stumtelėjo pilku nuo dulkiųtiuliu uždengtas stiklines duris ir viesulu įlėkė į vidų.

—Kur tavo tėtis? Rodyk, —pareikalavo ji.Berniukas tylėdamas atidarė duris į kambarį, kuriame už

didžiulio rašomojo stalo atsilošęs krėsle sėdėjo jau nebejaunas

vyriškis ir sunkiai kvėpuodamas, protarpiais sudejuodamas laikėsi už širdies. Čia pat ant stalo buvo ir telefonas. Liuba ryžtingaigriebė ragelį, surinko trumpąjį numerį ir paprašė atsiųsti daktarąJevgenijui Christoforovičiui Romanovui, penkiasdešimt septyneriųmetų, į Ščorso gatvę, numeris 12. Dispečerė uždavė jai visus tuos




klausimus, į kuriuos ji jau turėjo atsakymus, ir pasakė, kad brigadatuoj atvažiuos.

—Paguldykim j j, —paliepė Liuba. —Padėk jam pasikelti, mes jį iš dviejų pusių prilaikysim.

—Kur —paguldykim? —vaikinas buvo visiškai sutrikęs ir,matyt, nelabai susigaudę aplinkybėse.

—Bet kur. Kad ir ant šios sofos. Ir atnešk pagalvę.—Nereikia, —pravėręs akis, silpnu balsu ištarė Jevgenijus

Christoforovičius. —Aš pats, jūs nepajėgsit. Aš geriau čia pasėdėsiu

—Dar ko, —Liuba ir pati nepastebėjo, kaip pradėjo kalbėtisavo vyresniosios sesers žodžiais ir net jos intonacijomis, —ir nesiginčykite. Leiskit jums padėti, tik pamažėle, pamažėle, štai taip, štaikoks šaunuolis, —kalbėjo ji, pakišusi petuką ir apkabinusi vyrą per

juosmenį, —ir lėtai, lėtai, po vieną žingsnelį einam prie sofos, na iršaunuolis, na ir gerai.Dviese jie paguldė ligonį, pakišo po galva pagalvę, apklojo plo

na antklode.—Iš tikrųjų palengvėjo, —sumurmėjo Jevgenijus Christofo

rovičius. —Ačiū tau, vaikeli.—Anksti dar „ačiū“ sakyti, —Liuba kažkaip nepastebimai

įsijautė į griežtos medicinos sesers vaidmenį, —štai tuoj atvažiuosdaktaras, jus paklausys, apžiūrės, suleis vaistų, ir būsite kaip naujas.Jūs tik nieko nebijokit, mes čia šalia, tuoj aš jums karštos saldžiosarbatos užplikysiu.

Lankydama močiutę ligoninėje, kai ji buvo nuvežta greitąja, palatoje Liuba prisiklausė kalbų apie tai, kad širdies priepuolio metu

ligonį apima baimė; leidus baimei įsigalėti, ši blogai veikia širdį irpriepuolis dar labiau sustiprėja, todėl tokiu atveju svarbiausia žmogųnuraminti.

—Nereikia, nesirūpink, aš tiesiog taip pagulėsiu ir palauksiudaktaro.




—Aš nesirūpinu, aš tik darau, kas reikia, —griežtai atsakėLiuba. —O jūs gulėkite ramiai ir svarbiausia —nieko nebijokit.

Jevgenijus Christoforovičius užsimerkė, ir Liubai pasirodė, kadpradėjo kvėpuoti kiek lengviau ir lygiau.

—Rodyk, kur jūsų virtuvė, kur virdulys, vanduo, arbatžolės,cukrus, —paliepė ji berniukui. —Tiesa, kuo tu vardu? Aš —Liuba.

—O aš —Rodikas.—Jūs validolio turit?

—Nežinau, —sumišo Rodikas. —Tėtis turi kažkokių vaistų,bet aš nežinau, kokie jie ir kur padėti.—Tai nueik ir paklausk, o aš kol kas arbatą paruošiu. Surask

validolį ir duok tėčiui, kad po liežuviu laikytų.—Gerai, —paklusniai atsakė vaikinukas, o Liuba, truputį nu

siraminusi ir vėl atgavusi sugebėjimą reaguoti į aplinką, dar kartą

nusistebėjo, kad šis paaugęs gražus berniukas neprieštaraudamas jos, tokios mažos ir kvailos „bukagalvės“, klauso.Greitoji atvažiavo po penkiolikos minučių. Gydytoja —pa

gyvenusi apkūni moteris —pamatė du paauglius, profesionaliužvilgsniu dirstelėjo į validolio tabletes, karštos arbatos stiklinę irpritariamai nusišypsojo.

—Šaunuoliai, viską padarėte teisingai. O jūs, ligoni, —ji paėmėJevgenijaus Christoforovičiaus ranką ir pradėjo skaičiuoti pulsą, —nusiraminkite, jums aritmija, nieko baisaus, su tokiais vaikais jumsišvis nėra ko bijoti, jie, ko gero, viską ne blogiau už gydytojus žino irpuikiai jumis pasirūpino. Dabar suleisim jums vaistų, ir po penkiųminučių viskas praeis. Jūs, vaikai, kol kas išeikite, jeigu adatų bijote.

—Nieko aš nebijau, —iššaukiamai atsakė Liuba, —aš pasi

liksiu.Ji pastebėjo, kaip išbalo Rodikas, ir jam sušnibždėjo:—Tu geriau išeik, tavo tėčiui greičiausiai būtų nemalonu, jeigu

žiūrėtum.Rodikas linktelėjo ir tylėdamas išėjo iš kambario. Liuba tikrai




žinojo, kad Jevgenijui Christoforovičiui vaistus leis į ranką —jimatė, kaip „nuo širdies“ leido Mamutei, bet nežinia kokiu, šeštu ar

dešimtu, jausmu atspėjo, kad Rodikas to nežino, ir galima leisti suprasti, jog leis į užpakalį, o kokiam gi tėvui malonu, kai sūnus taimato? Tegul vaikinas išeina nekalta dingstimi, o ne iš baimės pamatyti švirkštą su adata. O jis tikrai bijo —štai kaip visas išbalo! Beje,taip sudėtingai samprotauti vienuolikmetė Liuba Golovina iš tikrųjųnesugebėtų —ji elgėsi grynai intuityviai, ir paaiškinti savo elgesio

nebūtų įstengusi.Injekcija padėjo, Rodiko tėvas pasijuto geriau ir daktarė susiruošė išeiti. Liuba ir Rodikas išlydėjo ją iki mašinos.

—Na, vaikai, dar kartą kartoju: jūs šaunuoliai! —plačiai nusišypsojo daktarė. —Viską padarėte teisingai ir nesutrikot, greitąjąiškart iškvietėt, ir validolio davėt, ir karštos arbatos. Jei visuose na

muose būtų tokie sumanūs ir drąsūs vaikai, mums ir darbo liktų mažiau. Nes kitą kartą atvažiuoji pagal iškvietimą, visi verkia, puldinėjabe tvarkos, tik ligonį be reikalo gąsdina, o elementariausių dalykųniekas nepadaro. Laimingai jums, saugokite tėvą.

Jie grįžo į namą ir priėjo prie Jevgenijaus Christoforovičiaus. Šissnaudė, kvėpavo lygiai, skruostai parausvėjo. Vaikai ant pirštų galųišėjo iš kambario, ir tada Liuba, nustojusi jaudintis dėl ligonio, pamatė namus visai kitomis akimis —mažos šeimininkės. Taip, panašu,kad Rodiko mama —tai ne Mamutė. Užuolaidos pilkos, grindys gal

jau dvi dienos neplautos, gal netgi trys, o ir virtuvėje tvarkos mažoka. Liuba prisiminė, kad besirūpindama arbata spėjo pastebėti ne tik„netvarką“, bet ir pasigesti puodų bei keptuvių su maistu. O juk buvobeveik pietų metas...

—Ką turit valgyti pietums? —paklausė ji.—Nežinau, —patraukė pečiais Rodikas. —Reikia pasižiūrėti.Mes su tėčiu pietums makaronus verdamės, arba bulves.

—O ką vakarienei?—Nežinau. Mama ką nors atveš iš miesto, paruoš.




—Ir tau ne gėda? —užpuolė jį Liuba. —Mama visą dieną darbe,paskui po parduotuves laksto maisto, paskui traukiniu ir autobusu iki

čia važiuoja, o jos namie net vakarienė nelaukia, pati turi jums ruošti.Taip negalima. Eik, pasėdėk su tėčiu pusvalandį, aš tuoj grįšiu.

—O ko su juo sėdėti? Jis juk miega.—Vis tiek pasėdėk. Kai jis atsibus, tegul pamato tave šalia. Argi

nesupranti? Tai juk širdis, o ne kokia nors koja. Jeigu tik kas —skambink nulis trys ir vėl kviesk gydytoją.

—Ar jam ir vėl gali būti blogai? —susirūpino Rodikas.—Na, aš sakau tik taip, dėl visa ko, kad tau ramiau būtų.Liuba nubėgo namo, bet iš pusiaukelės grįžo —Romanovų na

muose užmiršo savo tinklelį su duona ir sviestu.—Kodėl taip ilgai? —užsipuolė Liubą Ana Serafimovna. —

Kur prapuolei? Laikas pietauti, viskas paruošta, mes su Tamara tavęs

laukiam, o tu nežinia kur trankaisi.Liuba močiutei trumpai paaiškino, kur buvo ir kodėl užtruko.—Aš nepietausiu, gerai, Mamute? Man reikia Rodikui padėti,

jis ten vienas su sergančiu tėčiu, ir jie net neturi ko valgyti.Liuba manė, kad močiutė barsis ir neleis jos pas Rodiką, bet

Ana Serafimovna šiltai nusišypsojo:—Žinoma, bėk, Liubaša, berniukui reikia padėti. Palauk, paimk

švarų puoduką, aš tau mėsiško įdėsiu, ten pašildysi, ir štai dar obuolinį pyragą pasiimk, ką tik iš orkaitės, ir stiklainėlį šviežiai raugtųagurkėlių. Atnešk man didįjį krepšį, aš tau tuoj viską sudėsiu.

Kai Liuba grįžo pas Romanovus, Jevgenijus Christoforovičius jau nemiegojo ir apie kažką kalbėjosi su sūnumi.

—Dieve mano, vaikeli, na ko tu taip su mumis vargsti? Man

tiesiog nesmagu, tiek rūpesčių...—Jokių rūpesčių, —linksmai atsakė Liuba, iškraudama iš

krepšio maistą. —Tuoj pietausim, paskui aš nubėgsiu į parduotuvę,nupirksiu visko, ko reikia, ir paruošiu vakarienę. Jūsų žmona grįš išdarbo, o pas mus jau viskas paruošta. Ir pasitvarkysiu truputį.




—Na, tai jau visai be reikalo, —užprotestavo šeimininkas.—Visai ne be reikalo. Kai namuose ligonis —visur turi būti

steriliai švaru, —pacitavo Liuba vieną iš Mamutės postulatų.Ji greitai pašildė mėsos patiekalą, supjaustė gražiais plonais

ovaliais skridinėliais (kaip Mamutė mokė) šviežiai raugintų agurkų,desertui patiekė obuolių pyragą su arbata ir labai nusivylė, kad negali padengti stalo taip pat gražiai, kaip tai buvo daroma namuose:Romanovai neturėjo nė vienos sniego baltumo staltiesės, o lėkštės

irgi buvo įvairių dydžių. Jevgenijus Christoforovičius dar truputį pasipriešino, bet galiausiai davė jai pinigų pirkiniams. Liuba sulakstėį parduotuvę ir prie autobusų stotelės šalia tarybinio ūkio, kur vietinės bobulės pardavinėjo daržoves ir uogas iš savų daržų. Parvilkopilną krepšį maisto, ir prieš šeštą vakaro namuose pasklido kepamųkotletų su bulvėmis ir kompoto iš aviečių, serbentų ir agrastų kvapas.

Kai iš Maskvos grįžo Rodiko mama Klara Stepanovna, namai ją sutiko švariomis grindimis ir padengtu stalu.—Viešpatie! —aiktelėjo ji vos peržengusi slenkstį. —Kaipgi

taip? Kas čia dedasi?—Tai Liubuška, —džiugiai šypsodamasis ir visai atsigavęs,

pranešė Jevgenijus Christoforovičius. — Mūsų angelas sargas.Susipažink.

Jie ilgai sėdėjo prie stalo, smulkiai pasakodami persigandusiaiKlarai Stepanovnai apie širdies priepuolį, apie atvažiavusią greitąją,apie tai, kaip Rodikas sėdėjo su tėvu, o Liuba buvo išbėgusi pirkiniųir gamino valgį. Paskui mergaitė pamatė, kad jau vėlu ir reikia grįžtiį namus.

—Rodikai, palydėk Liubą, —paragino Klara Stepanovna.

—Na ką jūs, —sumišo Liuba, —nereikia, aš pati pareisiu, jukvisai šalia, mūsų vasarnamis gretimoje gatvėje.—Reikia, —tvirtai pratarė Rodiko mama.O tėvas tuoj pat pridūrė:—Žinoma, reikia, Rodikas būtinai tave palydės.




Jie abu išėjo iš namų, ir Liuba pajuto, kaip smarkiai plaka josširdelė: pirmą kartą gyvenime berniukas lydi ją namo, ir ne koks

nors bendraklasis, o vyresnis vaikinas, ir dar toks gražus. Ji visai nenumanė apie ką einant kalbėtis, ar apskritai reikia kalbėtis, gal deraeiti tylomis?

—Tu turbūt būsi gydytoja, —netikėtai prašneko Rodikas.—Kodėl? —nustebo Liuba.Ji rimtai dar negalvojo apie būsimą profesiją, gal bus inžinierė

ar mokytoja, bet apie tai, kad bus gydytoja, nepagalvojo.—Tu tokia ryžtinga, rimta, net daktarė tave pagyrė. Ir ligoniais

moki rūpintis.—Mane močiutė išmokė, —droviai atsakė Liuba. —Ją irgi

širdies priepuoliai ištinka, tai aš ir įsiminiau, ką ir kaip reikia daryti.O kiek tau metų?

—Trylika, o tau?Sakyk tu man, Tamaros bendraamžis! Kažkodėl Liubai atrodė,kad jis kur kas vyresnis. Bet jeigu jis Tomos metų, tai irgi, žinoma,labai suaugęs, kaip ir sesuo, ir turbūt toks pat protingas.

—Man vienuolika. O aš maniau, kad tau kokie penkiolika arnet šešiolika, —prisipažino ji.

—Tai todėl, kad aš aukštas, kaip tėtis. Man visada dėl ūgio daugiau metų duoda.

—O Rodikas —tai Rodionas?—Rodislavas.—Kaip?!—Rodislavas, —kantriai pakartojo Rodikas. —Juoksies?—Kodėl juoksiuos? —sutriko Liuba.

—Tai kad visi juokiasi. Neįprastas vardas.—Tikrai neįprastas, —sutiko ji. —Tavo mama sugalvojo?—Tėtis. Ir visai nesugalvojo, tai senas rusiškas vardas.—O kas tavo tėtis? Jis mokslininkas?—Na taip, jis filologas. Domisi aštuoniolikto amžiaus rusų




literatūra. Tai vadinama rusų klasicizmu. Radiščevas, Deržavinas,Kantemiras, Sumarokovas —girdėjai tokius?

—Ne, mes mokykloje apie tokius nesimokėme.Liuba dar daug ko norėjo Rodiko paklausti, bet jos vasarnamis

kažkodėl buvo visai arti, net arčiau nei dieną, kai ji nubėgo įspėtiMamutės, kad nepietaus.

—Čia mes gyvenam, —liūdnai pasakė ji ir mandagiai pridūrė, —ačiū, kad palydėjai.

—Liuba...—Ką? —greitai paklausė ji.—Aš norėjau pasakyti... Na, žodžiu, tu šaunuolė. Ačiū tau.—Nėra už ką, —sumišo Liuba, —aš nieko ypatingo nepa

dariau.—Ne, tu nesupranti... Tu neišsigandai, nesutrikai, nepalikai

manęs nelaimėje. Man pačiam bjauru, kad toks esu... Na, tu prisimeni, aš iš baimės net vartelių kabliuko negalėjau atkabinti. Ir švirkštosu adata išsigandau. Man labai gėda tą prisipažinti, išeina, kad esukažkoks skystablauzdis...

—Ir visai tu ne skystablauzdis, —karštai paprieštaravo ji. —Tiesiog labai myli savo tėtį, ir tai labai gerai. Jeigu mano tėčiui panašiai atsitiktų, aš irgi nežinočiau ką daryti. Man močiutė sakė, kad

kai nelaimė ištinka artimuosius, būna kur kas baisiau negu tada,kai kitus... štai... Ir dar ji sakė, kad ne veltui kalbama, jog su svetimabėda lengviau susitvarkyti nei su sava. Tavo tėtis tau artimiausiasžmogus, todėl tu išsigandai ir sutrikai, o aš jo juk visiškai nepažįstu,

jis man niekas, štai aš ir nesutrikau. Jeigu taip būtų atsitikę manotėčiui, o tu eitum pro šalį, tu irgi nesutriktum ir man padėtum, o

aš stovėčiau kaip malka ir verkčiau iš baimės. Garbės žodis, taip irbūtų.—Tu taip manai? —abejodamas paklausė Rodikas.—Tikrai tau sakau. Tau nereikia gėdytis. Negalima gėdytis, kad

myli savo tėvus.




—Na, gerai, —aiškiai su palengvėjimu pasakė jis. —Bet tu vistiek šaunuolė. Na ką, iki?

-Iki.Jis pamojavo Liubai ranka, apsisuko ir nuėjo.

—Ne, tu matai, tu matai, ką ji išdarinėja, ta vabale! —susižavėjęs

šūkčiojo Akmuo. —Ir iš kur tai imasi, ką? Ne, tu man pasakyk, iškur ji tokių žodžių prisirinko būdama vienuolikos? Iš kur tokiosmintys jos galvelėje? Aš dar suprasčiau, jeigu būtų trisdešimties. Odabar —vienuolikos! Griūk iš juoko!

—Bobutės auklėjimas, —rimtai paaiškino Varnas, labai patenkintas, kad jo pasakojimas aiškiai patiko Akmeniui, kuris, visiškai

akivaizdu, Liuba susidomėjo. —Bobutė nuo jaunų dienų nepastebimai abiem anūkėm įteigė: jeigu nori, kad žmonės tave mėgtų irbrangintų pažintį su tavimi, reikia būtinai jiems sakyti tai, ką jie noriišgirsti. Tamarai tos pamokos naudos nedavė, ji savo proteliu gyvena,svetimo mokymo negerbia, o Liuba, matyt, įsisąmonino.

—Įsisąmonino, och, kaip įsisąmonino, —pakartojo draugožodį Akmuo. —Bet ji turi kažkokią stebėtiną intuiciją. Nors mane

papjauk —nepatikėsiu, kad kalbėdama apie tą injekciją ir visa kita ji rėmėsi kokiais aiškiais samprotavimais, kažkokia logika. Nieko jinesuprato, dar per maža tokiems samprotavimams, čia suveikė intuicija, labai stipri intuicija. To jokiu auklėjimu nepasieksi, tai turibūti įgimta.

—Nuo prosenelio, nuo Serafimo Silyčiaus. Jis tarp savo pirklių

luomo atstovų nepaprasta uosle išsiskyrė.—Kuo, kuo?—Verslininko nuojauta, štai kuo. Visada tiksliai atspėdavo, ką

pirkti ir kaip parduoti, nė karto gyvenime nepralošė. O ką su vertybiniais popieriais išdarinėjo —tai protu nesuvokiama! Visi dar perka,






paklausi. Pirmas ypatumas —jis nemoka numatyti net per žingsnįį priekį. Tik ne visai supratau: jis būtent nemoka ar moka, bet laiko

nebūtina? Tačiau faktas tas, kad jis nieko neplanuoja. Štai, atsirado mergaitė, pirma —maža, net dvejais metais už jį jaunesnė, taiyra, jo supratimu, visai dar mailius, nuo kurios jo gyvenime niekasnepriklauso, kurios nuomonė jam nieko nereiškia, ir antra —nepažįstama, kurios jis iki tol nepažinojo ir net nebuvo kaip reikiantmatęs. Ji jam —kaip koks traukinio pakeleivis, kuriam galima

pasakoti slapčiausius dalykus, nes išlipę iš traukinio jie išsiskirsir daugiau niekada nesusitiks. O tai, kad ta mergaitė gyvena gretimoje gatvėje ir gyvens ten iki vasaros pabaigos ir kitais metais,ir dar kitais, ir jie nuolat matysis —apie tai jis net nepagalvojo.Nepažįstama, maža —vadinasi, galima jos nepaisyti. Ir štai čia mesprieiname prie antro jo charakterio ypatumo: jis negali ilgai laikyti

širdyje negatyvių dalykų. Jam būtinai reikia išsikalbėti, pasiaiškinti, jei reikia —atsiprašyti, pripažinti savo kaltę, kad tik greičiau išsispręstų konfliktas. Konfliktų jis visiškai nepakenčia. Tai, kas atsitiko,žinoma, ne konfliktas, bet jam buvo nemalonu, kad kažkokia mažamergaitė pasirodė stipresnė ir sumanesnė už jį, ir vienintelis būdasatsikratyti gėdos jausmo jam buvo garsiai tai pripažinti. Kitoks būdas jam nežinomas.

—Tai kad kito turbūt ir nėra, —susimąstęs pratarė Akmuo, —man, pavyzdžiui, niekas į galvą neateina.

—Na, nežinau, nežinau, —Varnas buvo nepatenkintas, kad jįnutraukė tokioje dramatiškoje vietoje. —Gal kitas būdas yra, o galnėra, ne čia esmė. Svarbiausia, kad jam reikėjo išsikalbėti, ir Liubkabuvo tinkamiausia klausytoja: maža, kvaila ir svetima. O kodėl tu

manęs apie jo tėvus neklausi? Aš kaip koks kvailys skridau nežiniakur...

— Į karo laikus tu skridai, ir arkliui aišku, — nusijuokėAkmuo.

—Iš kur jau tau taip aišku? —supyko Varnas, bet staiga prisi




merkė ir pasukiojo snapą iš dešinės į kairę ir atgal —garantuotasženklas, kad jis vėl prisiminė savo įtarimus dėl seno varžovo Žalčio

apsilankymų. —Ar tik ne ta pašvinkusi dešrelė vėl čia pabuvojo?Ką, ar jis irgi ten, kare, kažką uostinėjo, mane matė ir tuoj pat taupaskundė? Nagi prisipažink, nuoskila tu neaptašyta! Buvo čia tasšnypščiantis padaras?

—Tik tu, maldauju, nesikarščiuok! Tau vos tik kas —tuojŽaltys kaltas. Nebuvo jo čia. Tiesiog aš prie dviejų pridėjau du. Tau

gali išeiti gal septyni, gal aštuoni, o man visada keturi. Apie ką meskalbam —penkiasdešimt septintuosius, festivalį, privalomų žemėsūkio produktų pristatymų atšaukimą, taip?

—Na, —burbtelėjo Varnas.—Berniukui trylika metų, vadinasi, jis gimė keturiasdešimt

ketvirtaisiais. Tai kur tu galėjai skristi, jei ne į karą? Tu, ko gero, nuo

keturiasdešimt antrųjų pradėjai žiūrėti, kaip ten ir kas, kodėl jo mokslininkas tėtis, šimtmečio bendraamžis, tik keturiasdešimt ketveriųvaikelį įsitaisė. Teisus aš ar ne?

—Teisus, —nenoriai pripažino Varnas. —Aš, tiesą sakant, norėjau nuo keturiasdešimt pirmųjų pradėti, bet šiek tiek pramoviau,į keturiasdešimt antruosius pataikiau, bet nusprendžiau negrįžti.Žodžiu, keturiasdešimt antrais metais tas Christoforovičius buvoOrenburge evakuacijoje, iki karo jis profesoriavo universitete, štaivisą jų fakultetą, kurių į frontą neišsiuntė, ir perkėlė į Orenburgą.Jo dėl širdies neišsiuntė, be to, kaip profesorius jis dar ir rezervebuvo. Jis visą gyvenimą savo Trediakovskiais ir Fonvizinais domė

josi, nieko aplink save nematė ir nenorėjo matyti. Jaunos studentės,žinoma, aplink jį sukosi, vis dėlto profesorius, be to, nevedęs ir iš

vaizdus, aukštas, degančių akių, kai apie savo aštuoniolikto amžiausraštininkus porindavo, bet jis į jas dėmesio nekreipė. Buvo, žinoma,kažkokių jo bobelių, bet visos ištekėjusios ir laikinos. Jis ir nesiveržėvesti, nes buvo su savo filologija susituokęs. Na štai, o evakuacijo

je buitis jį visiškai užkniso. Maskvoje jis namų darbininkę turėjo,




vargo nepažino, visada viskas buvo švaru, išskalbta, paruošta, oOrenburge mūsų Christoforyčius prisikankino iki soties! Juk reikia

ne tik mokėti namų ūkį tvarkyti, bet mokėti tai daryti būtent karosąlygomis, o tai jau visai kitoks menas. Muilo nėra, duonos nėra,mėsos, žuvies nėra, na, visa tai yra, bet po labai mažai, mikroskopinėmis dozėmis, pagal korteles, o apie sviestą ir šokoladą net nėra kąkalbėti. Kaip išsimaitinti, kaip valgyt pasidaryti, jei nežinai, iš kuriospusės prie kerogazo* prieiti? Kaip išsiskalbti, jeigu muilo —mažy

tis gabalėlis mėnesiui, vos pakanka rankoms nusiplauti? Žodžiu,surūgo mūsų Jevgenijus Christoforovičius, vadovėlio skyriui apieMichailą Čiulkovą rašo, o pats purvu aptekęs ir su skrandžiu kamuojasi. Čia ir pasipainiojo jam sekretorė Klara —universitete jikitoje katedroje dirbo, jis jos nebuvo nė pastebėjęs, —kuri dabarpasistengė: kambarį aptvarkė, sriubos išvirė, kažkokių žolelių nuo

skrandžio jam užplikė, žodžiu, šį bei tą grybštelėjo, ir pagaliau jissuprato, kas tai yra moters ranka namuose. Ji daug jaunesnė buvo,kai jie susiėjo, jam keturiasdešimt dveji, jai —dvidešimt šešeri, betnieko, susituokė, jis net lyg ir laimingas buvo, orumo įgavo, atsitiesė,pradėjo šypsotis, o prieš tai juk vaikščiojo susiraukęs kaip naginė.Taigi, susituokė jie keturiasdešimt trečiaisiais, o keturiasdešimtketvirtaisiais, vadinasi, gimė Rodikas. Klara sūnų be proto mylėjo,lepino jį kiek tik galėdama. O Christoforyčius, man rodos, iki šiolnesupranta, kad sūnų turi. Jis apskritai vaikams abejingas, jam su

jais nuobodu, su vaiku juk apie Deržaviną ir Radiščevą nepakalbėsi,o jam daugiau niekas neįdomu. Tėtušis sūnaus kol kas žmoguminelaiko. Na ir mamytei, tai yra Klarai, su tokiu vyru nuobodu paliko. Ištekėjusios moters statusą ji įgijo, sūnų pagimdė, o vyro kaip

ir nėra, kažkoks tas Christoforyčius ne šio pasaulio. Štai Klara sūnuivisa ir atsidavė, visa širdim ir viduriais. Jis jai ir pats gražiausias, irpats protingiausias, ir pats mylimiausias, ir pats stebuklingiausias.

*Žibalinės viryklės.




Štai toks mūsų bernelis Rodikas ir išaugo. Na, tai ką, turi klausimų?Tai klausk, aš apie juos daug visko žinau, —išdidžiai užbaigė Varnas

ekskursą j Romanovų šeimos istoriją.—Kol kas lyg ir viskas aišku. Paskui galbūt dar ko nors pa

klausiu.Varnas įsižeidė. Tiek laiko sugaišo paieškoms, o Akmuo nieko

neklausia. Visada taip: kai ko nors nežinai, šitas akmeninis surūgėlis būtinai paklausia, o kai viską žinai, tai jam lyg ir nieko nereikia.

Neteisinga taip.—Tai jau viskas? Viską papasakojai ar dar kažkas liko?—O kuo aš baigiau?—Tuo, kad Liuba ir Rodislavas atsisveikino ir berniukas nuėjo.

Toliau kas nors buvo?—Tai beveik ir viskas. Kitą dieną mamytė, toji Klara, sako

sūnui, girdi, mergaitė sugaišo mums visą dieną, taip daug mums padarė, tu turi kaip nors jai atsidėkoti. Pavyzdžiui, pasiimk ją su savimiprie ežero, supažindink su vaikais, tegul ji su jumis pažaidžia, pasi-maudo, pasilinksmina.

—Na, o jis ką?—Jis, žinoma, sutiko, jis juk mamytės sūnelis. O toliau aš ne

žiūrėjau.—Tu mane stebini, Varne! —pasipiktino Akmuo. —Juk taip

svarbu, taip įdomu! Kaipgi nesupranti? Ir kaip dabar žiūrėsi? Juktiksliai į tą dieną nepataikysi, kai Rodikas nuvedė ją pas vaikus, o jukmums būtinai reikia žinoti, kaip ten viskas buvo, kaip ją kompanijapriėmė...

—Kaipgi nepataikysiu? —įsižeidė Varnas. —Ir dar kaip patai

kysiu. Aš ten eglės kankorėžį padėjau, vietą pažymėjau. Manai, kadvisai iš proto išėjau ir tokių elementarių dalykų nesuprantu? Būčiauiš karto pasižiūrėjęs, bet labai lest užsimaniau, o tu mane pats mokei,kad ten imti nieko negalima, net muselės nevalia pasigauti, ir nusinešti į ten nieko negalima. Štai ir teko grįžti, kad galėčiau papietauti.




Tuoj smulkmės kokios zyziančios skrisdamas kaptelsiu ir lįsiu pasižiūrėti. Ir nėra ko manęs pulti kaip pasamdytam.

—Gerai jau, atleisk, —taikingai atsiprašė Akmuo. —Aš pasikarščiavau.

Visą kitą dieną Liuba galvojo apie Rodiką, smulkiai prisimindama

viską, kas įvyko, kiekvieną judesį, kiekvieną žodį, kiekvieną žvilgsnį, ir kai priartėdavo prie jų atsisveikinimo, skruostai kažkodėlpradėdavo degti, o širdis daužytis. Kokiu tonu jis ištarė: „Tu šaunuolė“, —švelniu, šiltu ir truputį susižavėjęs. Nė vienas berniukasniekada taip su Liuba nekalbėjo. O su tokiu pasakišku, gražiu irprotingu kaip jos naujasis pažįstamas jai išvis bendrauti neteko.

Liuba vis laukė, kada Tamara atsiplėš nuo knygos ir jos paklaus, kasgi ten vakar pas kaimynus atsitiko. Tada būtų galima viską smulkiai papasakoti ir tarsi iš naujo pergyventi, bet Tamara buvo užsiėmusi savais darbais ir nieko neklausinėjo. Užtat, žinoma, paklausėMamutė. Bet pasakoti Mamutei —tai visiškai ne tas pat, kas pasakoti seseriai. Mamutės Liuba vis dėlto prisibijojo ir nedrįstų prisipažinti, kad jaudinosi ir kad drovėjosi. Kitas dalykas —Tamara.

Liuba dirbo įprastus namų ruošos darbus, padėjo močiutei ir viskreipė žvilgsnį į verandos pusę, kur ant kušetės su knyga rankose,susirietusi į kamuoliuką, gulėjo vyresnioji sesuo, bet Tamara, rodos, Liubos paprasčiausiai nematė, ne tik kad namuose, bet išvisšiame pasaulyje.

Mergaitė pjaustė kopūstus pyrago įdarui ir išgirdo Tamaros

balsą:—Liubaša! Girdi, Liubaša!Na štai, pagaliau! Tamara baigė skaityti ir dabar paklaus... Liuba

greitai nusišluostė į prikyštę rankas ir išbėgo iš virtuvės į verandą.—Ką, Toma?




—Čia tavęs klausia, —nepakeldama galvos nuo knygos, atsakėsesuo.

—Kas?Liuba apsidairė ir pamatė ant laiptelių Rodiką. Gerklę sugniau

žė, ir prieš sveikinantis jai teko atsikosėti.—Sveika, —giedrai nusišypsojo Rodikas. —Tu užsiėmusi?—Ne... tai yra tai... šiek tiek... o ką?—Einam su mumis prie ežero. Išsimaudysim, tinklinį pažai

sim. Vaikai bulvių pasiėmė, lauže išsikepsim. Einam?Liuba sutrikusi pasižiūrėjo į virtuvės duris. Ar Mamutė ją išleis?Juk jai reikia padėti, viena ji nesusitvarkys. Bet taip norėjosi eiti!

—Eik, Liubaša, eik, —močiutė išėjo iš virtuvės ir Rodikuisvetingai nusišypsojo. —Laba diena, jaunuoli. Mano vardas AnaSerafimovna. O jūs turbūt ir esate tas Rodislavas?

Rodikas tylomis linktelėjo.—Ačiū, kad vedatės Liubašą, nes per daug namie užsisėdėjo.Ji gyvenvietėje draugų neturi ir priversta nuobodžiauti. Eikit pasi-linksminkit ir grįžkit pas mus vakarienės, Rodislavai. Aš jus kviečiu.

—Ačiū, —sumurmėjo vaikinukas.Liuba kulka nulėkė į virtuvę, nusirišo prikyštę, nusiplovė rankas

ir išlėkė iš namų. Tik pamanyk, kaip įdomiai pildosi svajonės! Ji taipnorėjo, kad ją pastebėtų toji graži juodaplaukė, svarbiausia merginagyvenvietės kompanijoje, o ją pastebėjo pats geriausias, pats protingiausias ir gražiausias pasaulyje berniukas. Ir dabar ji pateks į tątrokštamą išrinktųjų ratą ir pradės kartu su jais gyventi tikrąjį, kupiną nuotykių ir džiugios linksmybės, vasarotojų gyvenimą.

Prie ežero jie atėjo paskutiniai, visa kompanija jau buvo susi

rinkusi. Vaikai, pasiskirstę į dvi komandas, žaidė tinklinį, ir jau ištolo Liuba pastebėjo, kad ta juodaplaukė mergaitė žaidžia geriausiaiiš visų, aukščiausiai pašoka ir stipriausiai muša sviedinį. Kai jieprisiartino, žaidimas nutrūko, visi sužiuro į Liubą kaip į kokį apsireiškimą.




—Tai Liuba iš Kotovskio gatvės, —ramiai paaiškino Rodi-kas, —mano kaimynė.

—Tinklinį moki žaisti? —paklausė juodaplaukė gražuolė.Dabar Liuba ją matė visai iš arti, ir paaiškėjo, kad mergaitė vy

resnė, nei iš toliau atrodė.—Ne, —sumišo Liuba. —Tai yra, blogai.—Tada pasėdėk, Rodikai, eikš pas mus, —patvarkė mergai

tė, —nes Andriuchai ranką skauda.

Rodikas nedelsdamas atsistojo šalia jos, o nuo žaidėjų grupėsatsiskyrė nedidelis vaikinukas ir priėjo prie Liubos.—Einam į pavėsį, —jis paprastai pakvietė ją tarsi seną pažįsta

mą. —Čia, saulėje, mes tiesiog iškepsim.Jie paėjo į šalį ir atsisėdo ant žolės plačiašakio medžio pavė

syje.

—Tau tikrai ranką skauda? —užjaučiamai paklausė Liuba.—Žinoma, tikrai. Su dviračiu nevykusiai nukritau. O tu iš kur?Kažkodėl anksčiau tavęs nemačiau.

—Iš Kotovskio gatvės. O aš tave mačiau daug kartų. Aš dažnaičia ateinu ir žiūriu, kaip jūs žaidžiate.

—Kodėl neprieidavai? —nustebo Andrejus.—Taip, kažkaip... Nesmagu. Jūs —sava kompanija. Aš jums —

niekas.—Žmonės visi vieni kitiems niekas, kol nesusipažįsta, —ne

visai suprantamai atrėmė jis. —O dabar mes pažįstami. Aš —Andrejus.

—O aš —Liuba.—Aš jau girdėjau, —šyptelėjo berniukas. —Tu iš Maskvos ar

vietinė?—Iš Maskvos. O tu?—Irgi. Mes visi čia iš Maskvos, išskyrus Alką.—O kuri čia Alka? —paklausė Liuba.—Ogi ta, kuri visiems įsakinėja, dryžuotais marškinėliais, —




parodė Andrejus į juodaplaukę mergaitę. —Iš tikrųjų ji Aela, tik,nepavadink jos Ala, nes supyks.

—Aela? —nustebo Liuba. —Pirmą kartą gyvenime girdžiutokį vardą.

—Ji iš Graikijos, jos tėvas —Graikijos komunistas, pažangusžurnalistas, GDA* šalininkas, jų šeima pabėgo nuo monarchistų iremigravo į Tarybų Sąjungą. Jie šitoje gyvenvietėje nuolat gyvena.

Liuba beveik nieko iš to, ką jis pasakė, nesuprato, išskyrus tai,

kad mergaitės kažkoks keistas vardas, kad ji čia gyvena nuolat irpyksta, kai ją vadina neteisingu vardu. Kas tie graikų komunistai,kas tie monarchistai ir paslaptingojo GDA šalininkai ir kodėl reikėjoemigruoti? Beje, ką reiškia „emigruoti“, ji irgi nelabai suprato, betspėjo, kad tai tas pat, kaip išvažiuoti ar pabėgti.

—Jūsų vasarnamis nuosavas ar nuomojate? —paklausė berniukas.—Nuomojame. O jūsų nuosavas, taip?Liuba pasijuto nesmagiai, tarsi ją būtų demaskavę, kad ji ne

tokia kaip visi: visi turi nuosavus vasarnamius, o ji ne. O jeigu dėl to jos nepriims į kompaniją?

—Ką tu kalbi, mano tėvai niekada gyvenime vasarnamio ne

turėjo! —nusijuokė Andrejus. —Aš su Saša atvažiavau, mes su juovienoje klasėje mokomės ir jo tėvai vasarai mane čia pasiima. Saša —tai tas, kuris dabar servuoja. Rodiką seniai pažįsti?

Liuba vėl išsigando: dabar ji pasakys, kad tik vakar su Rodikususipažino, ir jos nepriims žaisti ir sėdėti prie laužo. Gal mažai pažįstami nereikalingi? Bet pameluoti bijojo.

—Nuo vakar, —atsakė ji trumpai.—Tada aišku, —linktelėjo Andrejus, —aš ir žiūriu, kad anks

čiau jis tavęs neatsivesdavo. Ar tu tikrai tinklinio nežaidi?

*Graikijos demokratinė armija.




—Aš nelabai moku, —prisipažino mergaitė.Mokykloje, kūno kultūros pamokose, žinoma, žaisdavo ir tin

klinį, ir krepšinį, ir Liubai taip pat neblogai sekėsi, bet stebėdamatuos vaikus, o ypač Aelą, ji matė, kad su jais geriau net nebandytivaržytis.

—O plaukti moki?—Žinoma, —džiugiai nusišypsojo Liuba.Kur jau kur, bet plaukyme ji daug kam gali duoti forų, čia ji

buvo rami.—O šachmatais žaisti?—Na... Mane tėtis mokė.—Gerai, ryt atsinešiu lentą, sužaisim.Liubai net kvapą užėmė: rytoj! Vadinasi, ją ir rytoj čia pasi

kvies, vadinasi, kol kas jos niekas neišveja už tai, kad ji nemoka žaisti

tinklinio. Taip, bet... Svarbiausia čia Aela, ta graži juoduke mergaitė,o ji savo žodžio dar netarė. O gal viskas ne taip, ir svarbiausias čiaAndrejus?

—Tu sakei, kad Aela nemėgsta, kai neteisingai sako jos vardą? —atsargiai pratarė ji. —O tu ją Alka pavadinai. Niekam neleidžiama, o tau galima?

—Man irgi negalima, bet man į tai spjauti, —ramiai atsakėberniukas.

—Kaip tai?—O tylomis. Spjauti ir viskas. Ar maža kas jai nepatinka? O

man patogiau ją Alka vadinti.—Ji turbūt įsižeidžia?—Ji neįsižeidžia, o pyksta, —pataisė ją Andrejus. —O man —

kas? Papyks ir nustos. Kas jos bijo, tegul vadina, kaip jai patinka.—O tu, taip išeina, nebijai? —nusišypsojo Liuba.—Ne-e, —nerūpestingai krestelėjo galvą Andrejus.—Kodėl?—Aš apskritai nieko nebijau. O ko žmonių bijoti? Na, aš su




prantu, kad meškos, pavyzdžiui, arba vilko miške reikia bijoti —jie juk kvaili, gali užpulti, sudraskyti, o ko žmonių bijoti? Ką jie man pa

darys? Juk neužmuš. Jeigu gali užmušti, tada, žinoma, baisu, o taip...—O jeigu ji su tavimi dėl to susipyks?—Kas? Alka? Ir tegul pykstasi, ar man gaila? Kaip susipyks, taip

ir susitaikys. Ji su manimi kone kasdien pykstasi. Man ne naujiena.To Liuba suprasti neįstengė ir nutilo. Jai pačiai bet koks konflik

tas virsdavo baisia tragedija, ji jaudindavosi, verkdavo, manydavo,

kad gyvenimui galas ir jau nieko gero nebus. Su mama ir Mamute ji išvis niekada nesipyko, buvo paklusni ir mandagi, o štai su seserimi Tamara —- pasitaikydavo, ir su mokyklos draugėmis, ir kiemetaip pat, ir to prisiminimai būdavo slogūs. Liuba buvo pasirengusivisiems ir dėl visko nusileisti, kad tik nereiktų pyktis. Ir, žinoma, tągražią mergaitę, kuri geriausiai iš visų žaidžia tinklinį ir skambiau

siai iš visų juokiasi, ji vadins tik taip, kaip anai patinka —Aela.Žaidimas baigėsi, vaikai rūpestingai pasidėjo sviedinį po krūmu ir pradėjo nusirenginėti, vilktis kelnes, marškinėlius ir sukneles.

—Andriucha, —garsiai sušuko Aela, —veskis naujokę ir eimemaudytis!

Liuba pašoko ir mintyse nudžiugo, kad ryte, skindama serbentus, apsivilko maudymuką, o paskui patingėjo persirengti irpaprasčiausiai užsivilko ant jo suknelę. Lyg būtų žinojusi, kad prireiks! Ji bėgo prie ežero ir matė, kaip visų priekyje brenda į vandenįRodikas ir Aela, ir Rodikas į ją net neatsigrįžo. Tai šiek tiek ją užgavo.Ir Andrejus taip pat tarsi užmiršęs, kad jie ką tik sėdėjo greta ir kalbėjosi, greitai nusirengė ir pasileido prie vandens. Liuba lyg ir kompanijoje, o lyg ir vėl viena... Rydama ašaras, ji įbrido į vėsų vandenį

ir greitai paniro, paskui nuplaukė, nieko aplink save nematydama.„Na ir kas, —kartojo ji mintyse į stiprių yrių taktą, —na ir tegul,užtai išsimaudysiu, užtai aš dabar pažįstu ne tik Rodiką, bet ir Aelą,ir Andrejų, ir jeigu sutiksiu juos gatvėje, galėsiu pasisveikinti, o gal irpasikalbėti, o paskui viskas kaip nors susitvarkys. Na ir tegul manęs




nepastebi. Turbūt aš iš tikrųjų kažkokia ne tokia kaip jie, gal aš kvaila, negraži arba maža. Nors mačiau ten ir jaunesnių už mane vaikų.

Na ir kas, na ir tegul...“Ji išbrido į krantą, paėjo kelis žingsnius smėliu, ėmė gręžti šla

pią sunkią nuo vandens kasą.—Klasiškai plauki, —pagyrė ją Aela, prisimerkusi ji įdėmiai

stebėjo Liubą. —Kur nors mokeisi?—Lankiau treniruotes baseine.

Liuba kažkodėl pasidrovėjo pasakyti, kad plaukimo treniruoteslankė nuo šešerių metų ir net įvykdė jaunių atskyrio normatyvą.Tiesa, ji jau visus metus nesitreniravo —mokykloje užduodavodaugiau namų darbų, ir tėtis pasakė, kad plaukimas tai ne profesijair nėra ko tam gaišti laiko, tegul Liuba geriau tą valandą pasėdi prievadovėlių. Liubai buvo gaila mesti grupę, jai patiko plaukimas ir pa

tiko vaikai, su kuriais ji kartu treniravosi, bet juk tėtis sakė, vadinasi,taip ir turi būti, taip teisinga. Tėtis geriau žino kaip reikia.Ji apsidairė, ieškodama akimis Rodiko: ar šis matė, kaip pati

Aela ją pagyrė? Bet Rodikas nieko nematė, jis stovėjo į ją nugara irapie kažką gyvai šnekėjosi su Andrejumi.

—Dar ką moki? —toliau tardė ją Aela.—Nežinau, —sutriko Liuba. —O ką reikia mokėti?Ji vėl išsigando: jeigu ji taip mažai moka, tuomet jos greičiau

siai nepriims į šitą nuostabią kompaniją. Pamanyk, tik tiek, kadgerai plaukioja! To per mažai, kad užsitarnautum teisę bendrautisu vaikais.

— Na, aš, pavyzdžiui, moku graikiškai, — išdidžiai ištarėAela, —Andriucha šachmatais geriausiai iš visų žaidžia, Tania smui

ku griežia, ji muzikos mokykloje mokosi, Saša pjūkleliu pjausto irant medžio piešinius degina, jis man netgi visą paveikslą padovano

jo. O tu?—O aš moku pyragus su visokiais įdarais kepti, skanius, —ne

tikėtai išpyškino Liuba ir čia pat išraudo.




Ir kodėl ji tokia kvailė! Kuo čia dėti pyragai? Taigi bet kurimergiotė greičiausiai juos moka kepti ne blogiau už Liubą. Rado kuo

girtis. Teisingai Tamara sako —kvaiša ji.—Girdėjot?! —linksmai sušuko Aela. —Naujokė moka pyra

gus kepti! Sako, kad skanūs! Patikrinsim?—O kaipgi! Patikrinsim! Žinoma, patikrinsim! —pasigirdo iš

visų pusių.Rodikas pagaliau atsisuko ir padrąsinamai nusišypsojo Liubai.

—Nuspręsta, rytoj naujokė... kuo tu vardu?—Liuba, —tyliai sumurmėjo Liuba.—Aha, Liuba rytoj mums atneš pyragų, nueisim į mišką, į

mūsų laukymę, susikursim laužą ir šveisim pyragus.—Mes juk šiandien norėjom laužą kurti, —gailiai priminė

ručkė mergytė ugniniais plaukais.

—Niekas nesikeičia! —paskelbė Aela. —Šiandien laužas subulvėmis, o rytoj bus su pyragais. Bulvių atsinešėt?—Taip! —sutartinai atsakė jai.—Tada eime! —sukomandavo Aela.Laužą užkūrė greitai ir lengvai ir susėdo aplinkui, laukdami,

kada bus galima užkasti į pelenus bulves. Liuba labai norėjo atsisėstišalia Rodiko, bet nepavyko, jį šalia savęs pasisodino Aela, o iš kitospusės prie Rodiko atsisėdo Andrejus, taigi Liubai teko pasitenkintikuklia vieta priešais trijulę, greta rudaplaukės mergaitės.

—O gal rytoj į mišką neikim, —kažkas pasiūlė, —jeigu naujokė atneš pyragų, tai juos galima ir čia suvalgyti, prie ežero.

—O kodėl mums neiti į mišką? —griežtai paklausė Aela. —Gal tu, Boria, bijai, ar ką?

Liuba pasisuko į tą pusę, į kurią žiūrėjo Aela, ir pamatė garbanotą gal devynerių metų berniuką tamsiomis išsigandusiomisakutėmis.

—Nieko aš nebijau, —drebančiu balseliu atsakė Boria. —Tikvis tiek baisu. O jeigu ji ir vėl ateis? Ji tokia baisi —siaubas!




—Ką tu sakai! —linksmai sušuko Aela. —Nagi prisipažinkit,kas dar bijo? Saška, tu bijai? O tu, Tania? O tu, naujoke? Bijai ar ne?

—Aš nežinau, —nedrąsiai atsakė Liuba. —Dažnai su močiuteėjau į mišką grybų ir niekada nebijojau. O ko reikia bijoti?

—Tai tu nežinai?! Oi, vaikai, juk ji visiška tamsuolė! —sušukoberniukas vardu Saša. —Ji nieko apie juodąją senę nežino! Reikia jaipapasakoti, nes taip ir gyvens tamsybėje.

—Nagi, Tania, pasakok tu, tau gerai išeina, —paliepė Aela.

Atsistojo simpatiška baltaplaukė mergaitė gražiu maudymuku,ir Liuba staiga visai ne laiku pagalvojo, kad jos maudymukas patspaprasčiausias, jo net negalima lyginti su tos Tanios maudymuku. Žinoma, argi gali Liubą priimti j šią kompaniją, kai joje tokiosmergaitės! Aela moka graikiškai, Tania griežia smuiku, ta ručkė irgiturbūt kokia nors nepaprasta, ir visos jos gražuolės, viena už kitą

gražesnės! O ji, Liuba Golovina, tokia paprasta...—Tamsiame juodame miške vaikšto juoda juoda senė, —gūdžiu balsu prakalbo baltaplaukė Tania. —Juodais juodais plaukais,

juoda juoda suknia, juodos juodos akys dega baisia ugnim, ji ieškomažų berniukų, griebia juos ir įsikerta jiems į gerklę juodais juodaisnagais.

Pasaka buvo ilga ir visai nebaisi, Liuba net pradėjo nuobodžiauti. Ji su Maskvos draugėmis jau seniai taip kvailai nesilinksmi-no, anksčiau, žinoma, pasakodavo ir apie juodą ranką, ir apie geltonąranką, ir apie karstelį ant ratų, ir Liuba, kai buvo mažesnė, visadašūkčiodavo ir drebėdavo, kai dramatiškiausiu metu po ilgo monotoniško ir gūdaus pasakojimo pasakotojas staiga sušukdavo: „Atiduokmano širdį!“ —ar dar kažką pagal siužetą. Bet tai buvo seniai.

—Nesuprantu, kodėl visada pasakoja Tania, —piktai sušnibždėjo ručkė mergaitė. —Juk ji pati senės nematė, o pasakoja.

—Tai kad jos turbūt niekas nematė, —atsargiai suabejojoLiuba, nudžiugusi, kad su ja bent kas nors kalbasi. —Tai juk tiesiogbaisi istorija, mes vaikystėje dažnai tokias pasakodavom.




—Ką tu! —karštai sušnibždėjo ručkė. —Boria pats ją matė,todėl ir bijo į mišką eiti. Aš irgi bijau. Praeitais metais čia buvo

berniukas Senia, tai jis irgi ją matė. Atlėkė iš miško visas perbalęs,net nekalbėjo savaitę. Šiemet jis, gaila, neatvažiavo, būtų tau papasakojęs.

Liuba dėkingai nusišypsojo kaimynei ir pradėjo įdėmiai klausytis. Iš Tanios pasakojimo aiškėjo, kad po mišką tarp jų vasarvietėsir Mišino kaimo vaikšto kažkokia baisi juoda senė, kuri, pamačiusi

berniuką, puola prie jo šaukdama „Pavilkai! Pavilkai!“, ir tiesia į jįrankas, bandydama sučiupti. Niekam iš suaugusių tos senės pamatyti neteko, nes ji slepiasi ir pasirodo tik tada, kai pamato berniukąir būtinai vienišą. Nieko panašaus Liuba nebuvo girdėjusi, Mamutėapie jokią senę nepasakojo, Tamara taip pat, bet, antra vertus, ką josgalėjo žinoti? Senė juk suaugusiems nesirodė, o Tamara išvis su nie

kuo gyvenvietėje nedraugauja, taigi niekas iš vaikų jai ir negalėjopapasakoti. Įdomu, tiesa tai ar ne?—Tu ką, gal netiki? —vėl sušnibždėjo ručkė.—Aš nežinau, —dvejodama atsakė Liuba.Ji labai bijojo atsakyti „neteisingai“, pasakyti ką nors ne taip, dėl

ko jos daugiau nepriimtų į kompaniją.—O tu Borios paklausk. Boria, Boria, pasakyk jai, —ručkė at

sigręžusi timptelėjo už rankos garbanotą berniuką, —nes ji netiki.Pasakyk, kad tu matei senę.

—Mačiau, —drebančiu balsu patvirtino Boria.Liuba norėjo jo išklausti visų smulkmenų, bet tuo metu baltap

laukės Tanios solo numeris baigėsi ir atėjo bulvių eilė. Visi sukilo, okai vėl susėdo, šalia Liubos atsirado Andrejus.

—Na, kaip tau pasaka apie senę? —paklausė jis. —Patikėjai?Išsigandai?—O tai tiesa?—Eik sau, pasakos, —paniekinamai numojo jis ranka.—Ar tikrai žinai? —pasitikslino Liuba. —O man sakė, kad




Boria ją matė. Ir dar pernai buvo vienas berniukas, Senia, jis irgimatė.

—Na, kas matė, tas tegul ir tiki. Aš nemačiau. Ir ko savomisakimis nemačiau, tuo ir netikiu, supratai?

—Supratau, —paklusniai linktelėjo Liuba. —O tu Amerikojebuvai?

—Nebuvau. Na ir kas?—Vadinasi, tuo, kad Amerika egzistuoja, tu irgi netiki?

Andrejus smalsiai į ją pasižiūrėjo ir pritariamai nusišypsojo:—Šaunuolė, gerai susigaudai, pagavai mane. Aš mačiau nuo

traukas, filmus mačiau apie Ameriką. Jeigu nebūčiau matęs, irginetikėčiau. O tu smegenų turi, rytoj su tavimi šachmatais sužaisim,gerai?

Vėl išgirdusi apie šachmatus, Liuba ne juokais išsigando. Juk

Aela sakė, kad Andrejus žaidžia geriausiai iš visų! Rytoj paaiškės,kad ji niekam tikusi žaidėja, ir ją išvys. Geriau iš karto prisipažinti,kad paskui nereiktų degti iš gėdos.

—Aš blogai žaidžiu, —sąžiningai prisipažino ji, nežiūrėdama įAndrejų. —Tik kartais su tėčiu, bet aš visada pralošiu. Tau su manimi bus neįdomu, tu iškart išloši.

—O tu jau iš anksto pasiduodi? —pašaipiai paklausė Andre jus. —Gal tavo tėtis didmeistrių lygio, tai suprantama, kad tu niekada prieš jį neišloši, o prieš mane —gal laisvai. Tai kaip, sutarta?Žaidžiam?

—Mano tėtis ne didmeistris, jis milicijoje tarnauja.—Ką tu sakai?! —labai susidomėjo Andrejus. —Banditus

gaudo? Ar šnipus?—Turbūt tik banditus. Apie šnipus jis niekada nepasakojo.—O filmus apie šnipus mėgsti?Iš tikrųjų Liubai labiau patiko filmai apie meilę, pavyzdžiui,

„Keturių širdys“, kurį ji matė turbūt dešimt kartų. Bet ir apie šnipus




taip pat neblogai, ypač įdomu, jeigu apie pasieniečius, ten beveik visada, kad ir nedaug, bet apie meilę būna.

—„Prie Tisos“ matei?—Taip.—O „Užkarda kalnuose“?—Irgi.—O „Šešėlis prieplaukoje“?—Ne.

—Būtinai pasižiūrėk, —žinovo tonu patarė Andrejus. —Kaiptik rytoj klube rodys, aš mačiau afišą. Klasiškas filmas! Tris kartus jįmačiau ir rytoj turbūt eisiu.

Liubai pasivaideno, kad Andrejus rengiasi kviesti ją į kiną, ir ji jau iš anksto (o ji visada viską darė iš anksto!) išsigando: o jeiguRodikui tai nepatiks? Kas jeigu jis pats rengėsi ją pakviesti, o ji jau

susitarusi su Andrejumi? Arba gal jis pakvies ją prie laužo su pyragais ir jai teks atsisakyti, nes bus pasižadėjusi su Andrejumi eiti įkiną? Gali būti nesmagu! Juolab eiti prie laužo su Rodiku jai norėjosikur kas labiau, negu žiūrėti filmą apie šnipus.

Bet Andrejus nė nesirengė jos kviesti ir Liuba lengviau atsikvėpė. Tačiau kiti jo žodžiai ją sutrikdė:

—Jeigu rytoj nueisi į klubą pasižiūrėti „Šešėlio prieplaukoje“,mes su tavim jį aptarsim. Su tavimi įdomu bus aptarti, tavo smegeninė gerai veikia.

Tai girdėti buvo labai malonu, ką čia ir sakyti. Negana to, kad ją pagyrė, dar ir aiškiausiai leidžia suprasti, kad nesirengia išvyti iškompanijos. Bet, antra vertus, jeigu jis rengiasi su ja aptarti filmą,tai jį būtinai reikia pasižiūrėti. O kada? Rytoj jai teks prikepti py

ragų, nes jie vis dėlto gali nepersigalvoti ir pakviesti ją į mišką prielaužo, ir jei pyragų nebus, jie laikys ją plepūnėle ir pagyrų puodu, oMamutė visad sakė, kad tuščiai plepėti ir girtis negerai, davei žodį—tesėk. O jeigu Mamutė į kiną neišleis? O jeigu... Ir tų „o jeigu“, išanksto kaip visada atsiradusių, Liubos galvoje knibždėjo vis daugiau,




ir visai sutriko, negirdėjo, ką Andrejus jai sako, ir atsakinėjo kaip papuolė. Laimei, jis, rodos, to nepastebėjo ir nenustojo kažką karštai

jai dėstyti.Rodikas taip prie jos ir nepriėjo, visą laiką sėdėjo prie Aelos,

iki jie pakilo skirstytis. Saulė artėjo prie laidos, ir Liubai buvo labaišalta vienu maudymuku, bet apsirengti nesiryžo —visi vaikai taipir sėdėjo prie laužo kaip išbridę iš ežero, ir kažkodėl niekam nebuvošalta, tik jos vienos oda pašiurpo kaip žąsies.

Pagaliau laužas buvo užgesintas, ir visas būrys patraukė ežerą juosiančiu takeliu. Nuo takelio į visas puses šakojosi aplink ežerą įsikūrusios vasarnamių gyvenvietės gatvės, po tas gatves ir išsiskirstė jųkompanija. Liuba ir Rodislavas nuėjo kartu, jiems reikėjo į tą pačiąpusę.

—Tave močiutė pakvietė pas mus vakarienės, —nedrąsiai pri

minė Rodikui Liuba. —Einam?—Gal netinka, —suabejojo berniukas.—Tinka, ji juk pati tave pakvietė, —karštai tikino ji. —Nagi,

einam, Rodikai.—Gerai, —pasidavė jis, —einam.Liuba iš pradžių nudžiugo, bet paskui vėl pradėjo jaudintis: o

jeigu mamai Rodikas nepatiks? O jeigu jis nepatiks tėčiui? O jeigunelaikanti liežuvio Toma kaip nors jį įžeis ir jis daugiau niekada neprieis prie Liubos, ir viskas bus baigta, ir neliks naujų draugų, ir visoslinksmos kompanijos, ir maudynių ežere, ir laužų? Jai tik tik pavykoprisiliesti prie to stebuklingo vasarvietės gyvenimo, kurį ji taip sva

jojo patirti, o viskas baigsis vos prasidėjus. Kuo labiau jie artėjo prienamo Kotovskio gatvėje, tuo labiau Liuba jaudinosi.

Bet viskas susiklostė visai nebaisiai, o kaip tik nuostabiai!Mamos su tėčiu dar nebuvo, ir Mamutė pasodino vaikus ir Tamarąvakarieniauti verandoje. Tamara kaip paprastai pasistatė priešaislėkštę knygą ir valgė skaitydama. Šiaip jau močiutė už tai ją visada bardavo, bet šiandien nutylėjo, ir Liuba buvo už tai jai dėkinga:




Rodiko akivaizdoje ji nenorėjo šeimyninių konfliktų, kad ir tokiųnedidelių.

—Rodikai, o tu matei filmą „Šešėlis prieplaukoje“?—paklausė ji-

—Žinoma, mačiau. O ką?—Gaila, —atsiduso Liuba, —o aš nemačiau. Norėjau rytoj nu

eiti, girdėjau, kad rytoj klube jį rodys. Geras filmas?—Geras, man patiko. Aš jį jau du kartus mačiau. Būtinai nueik,

tau patiks.—Man vienai nuobodu...Čia Tamara visiškai netikėtai pakėlė akis ir per knygos viršų

pasižiūrėjo į seserį:—Nueisim rytoj kartu, —trumpai informavo ji. —Jeigu geras

filmas, aš irgi noriu pasižiūrėti.

Liuba apstulbo. Tamara Maskvoje nuolat eidavo į kiną ir žiūrėdavo viską iš eilės, bet tik tam, kad pamatytų aktorių drabužius ir šukuosenas, o paskui namuose viską, ką pamatė ir įsiminė, kruopščiainupieštų. Nebuvo tokio filmo, kurio Tamara nebūtų mačiusi, taigi„Šešėlį prieplaukoje“ ji tikrai žiūrėjo. Juk jeigu Rodikas tą filmą matėdu kartus, o Andrejus tris, vadinasi, jis ne visai naujas. Tai kas yra?Kodėl Toma pasisiūlė su ja eiti? Tai į ją visai nepanašu.

— Žinoma, mergaitės, nueikit, — energingai pritarė AnaSerafimovna, —nes jūs namie užsisėdėjote ir šviesios dienos nematote. Žinai, Rodikai, Liuba su Tamara man kiaurą dieną padedanamuose ruoštis, o juk joms atostogos, reikia kažkaip papramogauti,pailsėti. Teisingai?

Ir vėl Liuba vos neužspringo iš nuostabos: ar tai Tamara kiaurą

dieną padeda namų ruošoje? Taigi ji arba piešia, arba skaito, arba įMaskvą bibliotekon važiuoja. Ir dar keista, kad močiutė staiga prašneko apie poilsį ir pramogas, anksčiau ji vis kartojo, kad namųūkis —puikiausias poilsis nuo mokyklos, nes bet kokio poilsio esmėnustoti daryti tai, nuo ko pavargai, ir imtis ko nors kito. O apie pra




mogas net kalbų nebuvo. Žinoma, Mamutė niekada neprieštaraudavo, jei Liuba pasiprašydavo į kiną, ir pinigų bilietui duodavo ir

ledams, bet Liuba stengėsi močiutės gerumu nepiktnaudžiauti, nessuprato: darbų namuose tikrai daug, ir kas gi Mamutei padės, jeigune ji? Juolab namų ruošos darbai Liubai patiko, ji mėgo ir švarintis,ir gaminti, ir svarbiausia —mokytis Mamutės paslapčių.

Po balandėlių su grietine atėjo eilė arbatai su pyragu —tuo pačiu pyragu, kuriam įdaro Liuba nespėjo paruošti, o išbėgo su Rodiku

prie ežero.—Valgyk, Rodikai, —meiliai ragino Ana Serafimovna, —valgyk, tai Liubaša kepė, tikrai skanu?

Liuba paraudo ir įsikniaubė į savo puodelį. Na kam močiutė jątaip giria? Juk tai netiesa, kad Liuba iškepė pyragą, ji tik tešlą spėjoparuošti ir pusę kopūsto įdarui supjaustyti, o jau visa kita močiutė

padarė —troškino kopūstus su svogūnais ir kiaušiniais, kočiojo tešlą, tepė ją sviestu, o svarbiausia —nepražiopsojo, kada pyragą reikė jo traukti iš orkaitės. Liuba tą akimirką visada bijojo pražiopsoti irkol mokėsi, vis nepataikydavo —tai per anksti ištraukia, tai per vėlai.O kai nepataikai, skonis visai ne tas.

—Tikrai labai skanu, —prikimšta burna atsakė Rodikas. —Ožinote, Ana Serafimovna, Liuba žadėjo rytoj visus mus pyragais pavaišinti. Mes eisim į mišką, ten turim tokią laukymę, labai gražią,mes joje visada laužą susikuriam. Jūs Liubą leisit?

Ir vėl Liuba išsigando, kad dabar atsitiks kažkas ne taip. Ji rengėsi paskui, kai Rodikas išeis, atsargiai pasikalbėti su močiute, papasakoti apie naujus draugus ir paprašyti leidimo —tik paprašytileidimo! —pavaišinti juos savos gamybos pyragais, o jeigu močiutė

neleistų, tada paprašyti jos patarimo, kaip elgtis, kad vaikai nepalaikytų jos plepe ir pagyrų puodu. Liuba net suformulavo iš anksto kaikurias frazes. Ir štai prašom —Rodikas, neparengęs Mamutės, išpo-škino viską iš karto, ir dar Tamarai girdint. Kas dabar bus?!

—Vadinasi, tau, Liubaša, rytoj ir laužas, ir filmas klube? —iš




lėto pasitikslino Ana Serafimovna, ir Liubai pasirodė, kad močiutėnepatenkinta susiraukė.

—Aš viską spėsiu močiutyte, —greitai išbėrė mergaitė, —ašrytoj anksčiau atsikelsiu ir viską viską padarysiu, ką tu liepsi, ir pyragus suspėsiu, aš juk vis tiek virtuvėje tau padėsiu. Tu mane tik išleiskprie laužo ir į kiną.

—Gerai, —sutiko Ana Serafimovna, —eikit. Bet kitą kartąprašau apie savo planus mane įspėti iš anksto —man juk irgi reikia

planuoti, ir aš turiu iš anksto žinoti, kas iš jūsų ir kuo man padės.Po vakarienės Rodislavas susiruošė namo, ir Liuba išėjo ant

laiptelių jo palydėti.—Griežta tavo močiutė, —pasakė Rodikas. —Na, gerai, aš

einu.Jis nieko nepasakė apie rytdieną, ir Liuba nesuprato, ką jai

daryti: ar laukti, kol jis pas ją ateis, ar pačiai nueiti. Bet kur ir kuriąvalandą? Kažkaip kvailai viskas išeina. Ji pati irgi gera —nieko nepaklausė, nepasitikslino, pasidrovėjo. Teisingai Toma sako: kvaiša ji.

Liuba nuėjo plauti indų, iki grįžtant mamai ji dar spėjo išskalbtiir iškrakmolyti servetėles ir laiptelius nuplauti. Močiutė sako, kad

jaukūs namai prasideda nuo švarių laiptelių, o jeigu laipteliai purviniir šiukšlini, tai jokia švara ir grožis viduje jau negelbsti, vis tiek lieka

apleistų, neprižiūrimų namų įspūdis.Toliau vakaras nuriedėjo įprastomis vėžėmis: parvažiavo

mama, Mamutė pavalgydino ją vakariene, paskui visos susirinko verandoje prie virdulio ir laukė tėčio. Tėvas, Nikolajus Dmitrijevičius,grįžo vėlai, mergaitės jau buvo nusipraususios, išsivaliusios dantisir susirengusios miegoti. Dar nuo slenksčio jis paklausė, kaip bai

gėsi vakarykščia kaimyno profesoriaus širdies priepuolio istorija,ir Liuba pasakė, kad viskas gerai, gydytojo daugiau neprireikė, ošiandien su profesoriaus sūnumi Rodiku ji buvo prie ežero ir tensusipažino su vaikais, tarp kurių yra netgi mergaitė graikė keistuvardu Aela.




—A, žinau, —linktelėjo Nikolajus Dmitrijevičius, —Aleksan-dridi. Jos tėvas —geras vyrukas, kietas, tikras komunistas.

—Tėti, o kodėl jie čia gyvena? —neatsilaikė nepasmalsavusiLiuba.

—Todėl, kad keturiasdešimt devintaisiais metais iš Graikijosį mūsų šalį atvyko trisdešimt tūkstančių emigrantų, su jais irAleksandridi. Tiesa, visi jie daugiausia įsikūrė Taškente, bet dėdeiKonstantinosui leido gyventi prie Maskvos, nes jis tikras komunis

tas ir pažangus žurnalistas, jis draugauja su Tvardovskiu ir BorisuPolevojumi*, —paaiškino tėvas.Apie „Vasilijų Tiorkiną“ Liuba žinojo, mokėsi mokykloje,

„Apysaką apie tikrąjį žmogų“ ji taip pat buvo skaičiusi, garsiųjų rašytojų pavardės jai buvo žinomos, todėl ji visai nesistebėjo, kad su

jais draugaujantis žmogus turi daug privilegijų. Tai štai, vadinasi, iš

kokios šeimos Aela! Aišku, kodėl ji taip nešasi.—O ką, jo dukra gerai rusiškai kalba? —pasidomėjo tėvas.Ar gerai? Liuba sutriko. Aela kalbėjo lygiai taip, kaip pati Liuba,

kaip visi aplinkui, nieko ypatingo jos kalboje mergaitė nepastebėjo.O kaip dar ji gali kalbėti?

—Juk ji graikė, gimė Graikijoje ir gyveno ten iki penkeriųmetų, —paaiškino Nikolajus Dmitrijevičius, —rusiškai tiktai čiaišmoko, o jos gimtoji kalba —graikų. Štai aš ir klausiu, ar gerai jiišmoko rusiškai?

—Turbūt, —patraukė pečiais Liuba, —ji kalba kaip visi.—Ir be akcento? —nepatikliai prisimerkė tėvas.—Be akcento.—Tai šauni mergaitė! —nuoširdžiai žavėjosi jis. —Išmintinga

kaip reta! Gerai būtų, kad jūs su Tomka taip užsienio kalbą išmok-tumėt!

Liuba nusiminė. Nieko sau, net ir tėtis, nors Aelos visai nepa

*Garsūs tarybiniai rašytojai.




žįsta, netgi jis ja žavisi ir rodo dukroms kaip pavyzdį. Žinoma, tokiaypatinga mergaitė turi būti svarbiausia bet kurioje kompanijoje, ir

bet kuri kita mergaitė šalia jos atrodys pilka ir nepastebima.—Einam miegoti, —piktai sušnypštė Tamara, tampydamaLiubą už rankovės. —Jau vėlu. Leisk tėčiui ramiai pavalgyti.

Nuleidusi galvą, Liuba nusekė paskui seserį į jų bendrą kambarį. Tačiau vos jos uždarė duris, Tamara atsisuko į ją degančiomis išsmalsumo akimis.

—Nagi, pasakok, kaip ten viskas buvo. Su kuo susipažinai, kokie jie, ką jūs ten veikėte.—Ar tau iš tikrųjų įdomu? —nustebo Liuba.—Tai žinoma!Liuba smulkiai ir su pasitenkinimu papasakojo, kaip žaidė

tinklinį, kaip maudėsi ežere, ir apie laužą, ir apie juodąją senę, apieAndrejų, Aelą, baltaplaukę smuikininkę Tanią ir ručkę mergaitę var

du Nina.—Toji Aela —visiška šiukšlė, —neleidžiančiu prieštarautitonu nusprendė Tamara, —vienos ambicijos, ant svetimos kuprosį rojų nori nujoti.

—Kodėl? —nesuprato Liuba.—O todėl, kad visi jos nuopelnai tėra geras tinklinio žaidimas.

O visa kita jai veltui atiteko. Tik todėl, kad gimė Graikijoje, ir jos tėtis —didelis žmogus. O štai Andrejus —tai asmenybė. Jeigu nori konors naudingo išmokti, geriau su juo draugauk, o ne su savo Rodiku.Iš tavo Rodiko naudos —kaip iš ožio pieno.

Liuba tuoj pat įsižeidė, bet pasistengė to neparodyti.—Nori, rytoj kartu prie laužo eisim, —taikiai pasiūlė ji.—Dar ko! Lyg neturėčiau ką veikti.

—Juk sakei, kad tau įdomu.—Taigi man tavęs paklausyti įdomu, kvaiša! —nusijuokėTamara. —Tu per dešimt minučių papasakojai tai, ką pamatyti mantektų sugaišti pusę dienos. Aš geriau per tą laiką ką nors naudingonuveiksiu.




—O kaipgi filmas klube? —sutriko Liuba. —Tu juk žadėjai sumanimi nueiti. Vadinasi, neisi?

—Na kodėl gi? Nueisiu, jeigu pažadėjau. Aš, tiesa, tą filmą jaumačiau, bet su malonumu dar kartą pasižiūrėsiu. Ten yra viena aktorė —gražumėlis, kaip apsirengusi, aš ne viską įsiminiau, reikia darkartelį žvilgtelėti. Jos ten toks kostiumėlis —siauras sijonas su diržu,laisvas švarkelis be sagų...

Tamara vėl įsikando savo mėgstamą temą ir svaigdama pradėjo

vaizduoti nepaprastus vienos iš veikėjų apdarus. Liuba klausėsi sesers ir tylėdama nusirenginėjo, kabino ant kėdės atkaltės suknelę, ant

jos marškinėlius ir kelnaites, kojinaites pakabino ant skersinio tarpkėdės kojelių.

—O šiaip jau, Liubka, tu kvaiša, —netikėtai baigė savo mintisbalsu Tamara. —Aš todėl ir sutikau su tavimi eiti į kiną, nes pama

čiau: tu labai nori filmą pasižiūrėti, o tavo Rodikas —nė bubu, kaipvandens į burną prisisiurbęs.Migdama Liuba vis galvojo apie tai, kokia Tamara suaugusi ir

protinga, ir ji, Liuba, niekada iki galo jos nesupras. Na kodėl ji sutiko į klubą eiti: ar sesers pasigailėjo, ar iš tikrųjų jai reikia ten kažkokį kostiumėlį pasižiūrėti? Ir Aela taip pat suaugusi, ir Rodikas, irAndrejus, ir niekada Liuba jiems neprilygs, ji taip ir liks jiems mažair kvaila.

Kitą dieną Liuba su Tamara nuėjo į kiną. Filmą rodė tik vienądieną, tačiau net tris kartus: dvyliktą, penktą vakaro ir dešimtą. Josilgai svarstė, į kokį seansą eiti, bet Mamutė, kaip paprastai, iškartviską patvarkė: dešimtą vakare jos neis, nėr ko ginčytis, o penktą, kogero, neparanku, nes jeigu Liuba rengiasi vaišinti vaikus pyragais, tai

patogiausias tam laikas —tarp pietų ir vakarienės. Geriausiai mergaitėms eiti dvyliktą ir namo grįžti pietums. Jos išstovėjo ilgą eilę(į jų klubą rinkdavosi iš visų aplinkinių kaimelių), nusipirko ledų,kuriuos pardavinėdavo tik prieš kino seansus, ir atsisėdo žiūrovųsalėje. Per kelias eiles priešais jas Liuba pamatė Andrejų ir Rodiką ir




jai paliko truputį skaudu: jis rengėsi eiti į kiną, bet vakar to nesakė irLiubos su savimi nepakvietė.

Filmas jai patiko. Žinoma, apie šnipus ji ne viską suprato, betapie meilę —visiškai viską. Jai labai patiko aktorius Olegas Žakovas,kuris vaidino svarbiausią „mūsiškį“, o šnipas, kurį taip stipriai mylėjopagrindinė filmo veikėja vardu Tania, visiškai nepatiko. Ir perlaužtos šukos vietoj slaptažodžio —tai buvo gerai sugalvota! Dar Liubaįdėmiai žiūrėjo į aktorę, vaidinusią Klavą, restorano padavėją, kuri

parsidavė šnipams, ir stengėsi įsiminti, kaip ji apsirengusi ir kokia jos šukuosena, nes ta Klava labiausiai ir domino Tamarą, būtent joskostiumėlius ir skrybėlaites taip įdėmiai studijavo sesuo, kad paskuigalėtų nusipiešti juos savo albume. Jei Tamara vėl ko nors nepastebėsar užmirš, Liuba jai pasakys.

Po seanso seserys lauke tiesiai priešais klubą susidūrė su

Andrejumi ir Rodislavu, ir paskui jie ėjo visi kartu.—Liubka, gali savo tėvo paklausti vieno dalyko? —paklausėAndrejus.

—Kokio?—Atsimeni, milicija atvažiuoja apžiūrėti Klavos kambario, na

ten, kur rastas lavonas, ir vienas milicininkas sako kitam: „Pasižiūrėkatspaudus“, atsimeni?

—Atsimenu, o ką?—O tą, kad tas kitas milicininkas atsidaro savo lagaminėlį, o

toliau mums nerodo. Štai man ir įdomu sužinoti, kas tame lagaminėlyje ir ką jis paskui daro. Paklausi?

—Paklausiu, —apsidžiaugė Liuba. Ji labai norėjo būti naudinga, tegul ir savo tėčio dėka.

Berniukai aptarinėjo kažką apie šnipus, Liuba susikaupusiklausėsi jų pokalbio ir bijojo, kad jie gali ko nors jos paklausti, o jinežinos, ką atsakyti, nes ne viską suprato. Ji norėjo nukreipti kalbąapie tokius dalykus, kurie jai buvo labiau suprantami.

—O man Tania labai patiko, —įsiterpė ji į pašnekesį, išgirdusi,




kad Andrejus paminėjo veikėjos vardą. —Man jos buvo taip gaila!Ji juk visą laiką negalėjo pamiršti, kaip jis jai sako: „Aš visada tave

mylėsiu, Tania“, ir ji pati jį labai mylėjo ir jo laukė.—Oi, na tu ir pašnekėjai! —susiraukė Rodikas. —Mylėjo, my

lėjo, o kas išėjo? Juk ji pati ir sako: „Visą tą laiką aš mylėjau ne tą.“Štai tau ir visa meilė. Ne, meilė —tai niekai.

Liuba nutilo, keikdama save paskutiniais žodžiais. Ir vėl ji pasakė kažką ne taip, ir dabar berniukai ją niekins. Ji iš pat ryto spėjo iš

kepti pyragus su serbentų įdaru, o jeigu jie nepasikvies jos prie laužo,kad ji tokia kvaila? Bet visiškai netikėtai ją išgelbėjo Tamara.—Kas sakė, kad meilė —niekai? —griežtai paklausė ji. —Ką

jūs, snargliai, suprantat! Jūs tiesiog dar per maži. Štai mokysitės mokykloje „Karą ir taiką“, tada ir pasikalbėsime, niekai meilė ar ne.

—Tai jau už tave ne jaunesni, —kandžiai metė Andrejus, —

mes juk bendraamžiai, o tu nešiesi lyg būtum šimto metų.—Gal ir bendraamžiai, —paslaptingai atsakė Tamara, —tik aš„Karą ir taiką“ jau perskaičiau, o tu dar ne.

—Iš kur žinai? Gal aš irgi skaičiau.—Kur jau ne, tu skaitei! —prunkštelėjo Tamara. —Jeigu bū

tum skaitęs, tokių kvailysčių nekalbėtum.Rodikui toks pašnekesio posūkis nepatiko, ir jis paskubėjo

keisti temą:—Liuba, tai mes su Andriucha užeisim tavęs pakeliui į mišką,

nes viena mūsų laukymės nerasi.—Gerai, —apsidžiaugė Liuba. —O kada? Po pietų?—Na taip, maždaug, —atsakė Rodikas nekonkrečiai.—Neužmiršk, mes su tavimi šiandien žaidžiam šachmatais, —

priminė jai Andrejus.Oi, apie šachmatus Liuba buvo visai užmiršus! Bet kaipgi taip,

juk jinai jį įspėjo, kad blogai žaidžia!—Gal nereikia? —gailiai suabejojo ji. —Tu vis tiek laimėsi, tau

su manimi bus neįdomu žaisti.




Andrejus įdėmiai į ją pasižiūrėjo ir, rodos, pasigailėjo.—Gerai, įkalbėjai. Gaila, žinoma. Niekas daugiau šachmatais

nežaidžia, aš tikėjausi, kad bent su tavimi sužaisiu. O tu šaunuolė,sąžininga, pati prisipažinai, kad nemoki žaisti. O kiti pradeda apsimetinėti, vaidina nežinia ką, o kai reikia žaisti, nežino nuo ko pradėti, dviejų ėjimų į priekį nenumato.

Tamara daugiau pokalbiuose nedalyvavo, ir iš jos susikaupusioveido bei pagreitinto žingsnio Liuba suprato, jog sesuo skuba namo

greičiau pripulti prie savo albumo ir nupiešti viską, ką ji matė kine.Likus dviem gatvėms iki Rodiko namų, Andrejus pasuko į dešinę,paskui ir Rodikas nuėjo namo.

—Aš tau tikrai sakau, —Tamara kalbėjo taip, lyg būtų tęsusinepertraukiamą pašnekesį, —tau reikia draugauti su Andrejumi.Tas Rodikas —nei šioks, nei toks, o Andrejus —asmenybė, charakteris.

—Tai pati su juo ir draugauk, —atsikirto Liuba.—Labai man reikia! Man išvis draugų nereikia, jokių, man ir

taip gerai. O tu, Liubka, visuomeniškas sutvėrimas, tu viena nepabū-ni, tau būtinai reikia kompanijos, todėl aš ir sakau: rinkis Andrejų,neapsiriksi, daug ko iš jo išmoksi. O iš Rodiko jokios naudos.

Apie naudą Tamara kalbėjo jau antrą kartą, ir Liuba negalėjo

nuspręsti, ką jai daryti: pykti ant sesers nesinorėjo, bet ir nejaustinuoskaudos buvo nelengva. Kodėl iš žmogaus būtinai reikia tikėtisnaudos? Argi negalima paprasčiausiai draugauti be jokios naudos?Andrejus, žinoma, labai protingas, dėl to Tamara teisi, bet jis toksprotingas, kad su juo net baisu kalbėtis, ir ne viskas suprantama,ir nežinai, ką atsakyti. O Rodikas —jis toks gražus... Ir geras. O

Andrejus piktas, rūstus ir visiškai, na, nė trupučio negražus. Ne,Liuba gali jį gerbti ir truputį bijoti, bet draugauti su juo neįstengtų. Jinori draugauti su Rodiku.




—Na, o toliau ten viskas nelabai įdomu. Tai juk rugpjūčio vidurys,iki atostogų pabaigos liko tik dvi savaitės.

—Kaip tai neįdomu? —pasipiktino Akmuo. —O laužas supyragu? Kaip ten buvo?

—Paprastai viskas buvo, nieko ypatingo. Pyragus sukirto akimirksniu, visiems patiko, Liuba patenkinta. Iki atostogų pabaigos jisu jais dar gal penkis kartus buvo susitikusi —laužai, bulvės, maudynės ežere. Aš juk sakau, nieko ypatingo. Taip ir išsiskyrė visiems

mokslo metams.—Taip išeina, kad Liuba su Rodiku iki kitos vasaros nė karto

nesimatė?—O ką aš tau sakau? Tik kitų metų birželį tesusitiko. Jai dvylika,

jam —keturiolika. Ir vėl viskas iš naujo: laužai, tinklinis, plaukymas,bulvės... Nuobodybė. Jie net už rankų kol kas nepasilaiko. Rodikas

apskritai labiau prie Aelos linksta, bet tai ir suprantama, ji ten pirmoji gražuolė kaime. Aš jau ir į penkiasdešimt devintuosius metusžvilgtelėjau —viskas taip pat, tik jie į kiną pradėjo kartu vaikščioti.Klausyk, aš ir pasenti spėsiu, iki jie rimtai vienas kito imsis, gal iškarto prie vestuvių pulti, ką?

—Tu manęs nepainiok, —rūsčiai susiraukė Akmuo. —Kas sukuo pradėjo į kiną vaikščioti?

—Rodikas su Liuba.—O kieno vestuvės?—Rodiko su Aela, aš juk tau pasakojau.—Tai kodėl tu man galvą kvaršini! —rimtai supyko Akmuo. —

Į kiną jis su Liuba vaikšto, o veda Aelą. O kas dėjosi tarp to? Kaip taiatsitiko? Tu man netinginiauk, o žiūrėk viską kaip reik, iš eilės.

Varnas pasipūtė.—Į penkiasdešimt devintuosius nelįsiu, —užsispyrė jis. —Aš

į ten jau pro keturias vietas lindau, visus šonus apsidraskiau, ten neskylės, o vien spygliuota viela. Keturi žygiai per tris vasaros mėnesius —dar tau mažai, ką? Aš geriau iš karto į šešiasdešimtuosius nėr-




siu, ten tie, kurie iš istorikų papildomai užsidirba, gerą landą padarė,erdvią, juk tuomet Chruščiovo reformos prasidėjo, denominacija,

Vidaus reikalų ministerijos likvidavimas...—Gerai, —malonėjo Akmuo, —duokš šešiasdešimtuosius, bet

ne vėlesnius ir dirbk dorai.Palaukęs, kol Varnas nuskris tolėliau, Akmuo negarsiai pašaukė:—Žalty, tu čia?—Čia aš, čia, kur man daugiau būti. Aš jau seniai atšliaužiau, gu

lėjau ir klausiausi, kaip tavo plunksnotas šnipas lakštingala suokia.—Turiu tau prašymą, —kreipėsi Akmuo, bet Žaltys jį nutraukė.

—Ar į penkiasdešimt devintuosius nuvaryti? Nepasitiki savoskraidančiu žvalgu?

—Taigi tu pats viską supranti, —atsiduso Akmuo.

—Suprantu, suprantu, —sušnibždėjo Žaltys. —Lauk, greitaigrįšiu.Akmuo jaudinosi, kad seni varžovai nesusidurtų, tačiau neri

mavo be reikalo: Žaltys veikė taip meistriškai, kad informaciją gavolabai greitai.

—Iš esmės mūsų mielas paukštelis nepamelavo, —pranešė jisAkmeniui, —per visą penkiasdešimt devintųjų vasarą beveik niekoneatsitiko. Bet du epizodėlius aš tau atkasiau, gal susidomėsi. Visųpirma, Aela apsilankė Rodislavo namuose. Pasakoti?

—Žinoma, pasakok, —susijaudino Akmuo. —Kaip tai atsitiko?

—Rodikas prasitarė, kad jų namuose didelė biblioteka ir net vasarnamyje labai daug knygų, todėl Aela paprašė leisti jai ateiti ir pasi

rinkti ką nors skaityti. Žinoma, ji tai darė su ateities viltimi —juk jaimūsų Rodia patinka, iš visų jos pažįstamų maskviečių, jos manymu,tik jis vienas vertas jos nežemiško grožio. Tai štai, ateina ji, vadinasi,į jo namus, susipažįsta su tėčiu Jevgenijumi Christoforovičiumi irpradeda jį kerėti savo Graikijos istorijos ir mitologijos išmanymu.




Tėtis sužavėtas, kalbasi su ja kaip su suaugusia, su sau lygia; Aelapasirenka paskaityti kažkokią protingą knygą ir dėl to gauna dar

daugiau taškų savo naudai. Paskui ji visą savaitę kartoja Rodikui,koks nuostabus jo tėtis. Žodžiu, viską daro metodiškai. Tėtis, žinoma, dalijasi savo įspūdžiais su sutuoktine, ir mūsų Klara Stepanovnapradeda sūnui kalti į galvą, kokia Aelutė gera mergaitė, kad reikia

ją dažniau kviestis į svečius ir apskritai susipažinti su jos tėvais. Na,Klarą galima suprasti...

—Ir kodėl gi? —nesumetė Akmuo.—Na kaipgi? Aleksandridi šeimynėlė nepaprasti paukščiai.Tėtušis Kostas —asmuo, artimas imperatoriui, jį pats Tvardovskis

Novyj mir spausdina —tais laikais ėjo toks itin prestižinis žurnalas.O mamytė Asklepiada —asmenybė, artima imperatorienei, tiksliau,

jos veidui. Dar tiksliau —artima šio pasaulio galingųjų žmonų vei

dams. Ji, ar žinai, veido ir žandikaulių chirurgijos specialistė, ir kolnebuvo emigravusi į Tarybų Sąjungą, spėjo pasimokyti geriausioseAmerikos ir Europos klinikose. Svarbiausia jos specialybė —nosys,

ji labai gražiai jas perdaro. Na, ir smakrus, jeigu kam reikia, irgi sutaurina. Įsivaizduoji, kokie jos ryšiai ir galimybės?

—Taaip, —nutęsė Akmuo. —Ir ką Rodikas?—O nieko. Jam Aela patinka, nes ji graži, bet jam su ja nejauku.

Supranti, ji pati apie save galvoja, kad ji tokia, na, tokia ypatinga, kadgeresnių nebūna, ir kad tas, kuriam ji suteiks garbę būti šalia, irgi turiatitikti tokį aukštą lygį. O Rodikas atitikti nenori, jis apskritai ne garbėtroška, jis romus, sukalbamas vaikinas, ne kovotojas. Jamsu Liubakur kas ramiau, su ja jis jaučiasi tvirtai: jis vyresnis, jis protingesnis,

jis stipresnis, Liuba akių nuo jo neatitraukia, kiekvieną jo žodį gau

do. O šalia Aelos jis visą laiką įsitempęs, o to jis nelabai mėgsta. Žinai,toks sibaritas romantikas. Ir štai čia, mano drauge Akmenie, priartėjome prie dar vieno epizodo, kuris, mano manymu, irgi svarbus.Mūsų Rodikas įkalbėjo Liubą nueiti į mišką pasižiūrėti žaibo trenktomedžio. Jis, girdi, ir kelią žino, ir vietos ten gražios, ir žaibo sužalotas




medis taip pat pasakiškas. Na, ir jie nuėjo. Medį pamatė, bet Rodikasnepagalvojo, kad jis visai pamiškėje, o prie miško kaimas, o kaime

savi paaugliai ir savi papročiai. Ir dar jis nepagalvojo, kad Liuba jauna, kaip čia tau paaiškinti... žodžiu, ji jau tikra mergina: ir klubai, iružpakalis, ir krūtinė —viskas kaip reik. Jis priprato ją laikyti maža,todėl nieko ir nepastebėjo. Tik jie atgal pasuko, o čia vietiniai vaikinai išdygo —įgėrę augaloti septyniolikmečiai. Rodikas tarsi žemėnįaugo, iš baimės jam bloga pasidarė, vos nesusivėmė, galva sukasi, lie

žuvis prie gomurio prikepęs, na, tu jau žinai, jam taip atsitinka, turi jis tokią savybę, stresinėse situacijose sutrinka ir protas neveikia. Ovaikinai prie Liubos artinasi, artinasi... Siaubas! Ir ji —įsivaizduoji,kokia šaunuolė! —pradėjo su jais kalbėtis. Girdi, kokie jūsų vardai,iš kur jūs, ar yra jūsų kaime tokia teta Marusia, kuri turi patį geriausią obelų sodą visoje apylinkėje, močiutė visada iš jos obuolius perkair labai giria. O dar ta teta Marusia turi anūką Vitaliką, antrametį,kuriam praeitais metais visai vasarai buvo užduoti rusų kalbos pratimai, ir jis niekaip negalėjo jų įveikti, o jos, tai yra Liubos, močiutė

jam du kartus padėjo. O, tai tu ir esi tas pats Vitalikas? Tik pamanyk,kaip atsitinka! Perduok tetai Marusiai nuo manęs linkėjimus, sakyknuo Liubos Golovinos ir jos močiutės labos dienos, gerai? Vaikinamsnėr kur dėtis —jei taip kalba pakrypo, išeina, kad jie kaip ir pa

žįstami, neužkabinėsi juk pažįstamos mergaitės. Bet iš Rodiko jie,žinoma, išsityčiojo kiek norėjo, girdi, ko stovi, kavalieriau, uodegąpaspaudęs, jeigu jau su tokia mergina eini, tai nedrebink kinkų, jaiuž nugaros nesislėpk. Žodžiu, mergaitė šaunuolė, juk jos niekas nemokė, kaip tokiose situacijose elgtis, ji grynai intuityviai atspėjo.

—Taip, —mąsliai patvirtino Akmuo, —jos intuicija galinga,

tai mes ir anksčiau pastebėjom. Širdim jaučia ir mintis skaito. Bet ašnesupratau, kas šitame epizode tokio įdomaus?—Taigi iki įdomaus aš dar nepriėjau, —nusijuokė Žaltys. —

Įdomiausia prasidėjo paskui, kai tie vaikinai nuėjo. Ima, vadinasi,mūsų Liubaša mūsų Rodislavą už rankos, veda takeliu namo ir jam




kalba —koks, girdi, tu šaunuolis, kad stovėjai tylėdamas, nieko nedarei ir nepuolei muštis. Matai, kaip viskas gerai baigėsi, o jeigu būtum

padaręs kvailystę ir būtum pradėjęs mane ginti, tai viskas būtinaibūtų pasibaigę muštynėmis. Vaikinai suaugę, girti, juk jie ir užmuštiarba mirtinai primušti galėjo, o dabar viskas baigėsi gerai. Rodikaseina paniuręs, į žemę žiūri, tu, sako, turbūt manai, kad aš bailys, tai ašir elgiausi kaip bailys, o Liuba apie jį vyniojasi, į akis jam žiūri ir sako,kad viskas kaip tik atvirkščiai, kad jis elgėsi teisingai, kad tik taip ir

reikėjo elgtis, jog neišprovokuotum kruvinų muštynių, ir ji neva visąlaiką, kol vaikinams smegenis pudravo, bijojo, kad Rodikas neišlaikys, įsikiš į kalbą, pradės ją ginti ir viską sugadins. Bet jis šaunuolis,viską padarė teisingai ir bėdos neprisišaukė. Štai taip!

—Ir kaip, —neslėpdamas pasibaisėjimo paklausė Akmuo, —nejau jis viskuo patikėjo?

—O ką! Žinoma, patikėjo. Kaip nepatikėsi, jei patikėti taipnorisi? Oi, o ji taip persigando vargšelė! Aš juk mačiau, ji su taisvaikinasi ramiai kalbasi, net sakytum meiliai, o pačiai kinkos dreba,

ji juk puikiai suprato, kuo visa tai galėjo baigtis, ją ir močiutė įspėjo,kad būtų atsargi, ir sesuo Tamara buvo ta tema apšvietusi. Juk mūsųLiuba stambi, išvaizdi, nepasakytum, kad tik trylikos metų.

—Na, tu tik pagalvok, —karčiai atsiduso Akmuo, —ir vėl jinai jį įkalbėjo. Įdomu, ar ji pati tiki tuo, ką kalba? Kaip tau atrodo?

—Ji tiki tuo, kad elgiasi teisingai, ir sako tai, kas reikia, —nedvejodamas atsakė Žaltys. —Šitai galiu tau garantuoti. O visa kita —labai jau subtili materija, čia lengva apsirikti. Aš tau iš savo patirtiespasakysiu: tokių situacijų negalima spręsti jėga, neutralizuoti jasįmanoma tik kalbomis.

—Bet juk užsistoti merginą, neleisti jos skriausti —tai kilnu,tai geri ketinimai. Argi tai gali blogai baigtis?

—Dar ir kaip gali, —Žaltys ilgai tyliai šnypštė, o tai reiškė, kad jis kvatojasi. —Tu samprotauji kaip tikras etikos kategorijomis besiremiantis filosofas. Pamanykit, geri ketinimai ir kilnūs siekiai. Gerais




ketinimais kelias į pragarą grįstas. Gal užmiršai? Labai dažnai geriketinimai baigiasi katastrofiškomis ir net mirtinomis pasekmėmis,

ir mūsų atvejis —to pavyzdys.—Nori pasakyti, kad etika —tušti plepalai ir niekam nereikalingas mokslas? —pasipiktino Akmuo.

—Aš noriu pasakyti tik tai, kad sprendžiant gyvenimiškas problemas etika nėra vienintelis kriterijus, —ramiai atkirto Žaltys. —Gyvenimas labai įvairus ir nuolat konfliktuoja su etikos mokslinėmis

kategorijomis. Ir nereikia to dramatizuoti. Prieštaravimai natūralimūsų egzistencijos dalis, be prieštaravimų nebūtų judėjimo į priekį.Ir baik tu galų gale pūstis! —apibarė jis niūriai tylintį Akmenį. —Geriau atsisveikinkim, nes tuoj grįš mūsų žvalgybos monstras ir vėlpradės snapą į vieną ir kitą pusę sukioti, ar nekvepia varžovais. Ašnušliaušiu tolėliau, kad jis manęs neužuostų, ir pasiklausysiu, kokiųnaujienų jis tau atnešė. Jeigu kas —šaukis pagalbon, aš visada pasi

rengęs.—Ačiū. —Akmuo jau suprato, kad ginčydamasis su Žalčiubuvo ne visai teisus, ir iš susijaudinimo net apsiašarojo. —Atleisk, jeibuvau neteisus. Kažkas man su nervais pastaruoju metu...

Iki 1960 metų vasaros jėgų išsidėstymas vasarotojų kompanijojegalutinai nusistovėjo. Vyriausia liko Aela Aleksandridi. Jos pirmenybė ir teisė priimti visiems privalomus sprendimus rėmėsi keliomisfundamentaliomis sąlygomis: ji buvo vietinė, ir remiantis kažkokiaisnesuprantamais vaikiškais kriterijais tai buvo neginčijamas jos privalumas; ji buvo graikė, ir tuo nepaprasta; ji mokėjo graikų kalbą,

išmanė graikų istoriją ir mitologiją, o tai reiškė, jog ji aprioriškaimoka daugiau už kitus; ji buvo graži ir tai leido jai naudotis visomisneginčijamomis gražuolės teisėmis. Žodžiu, Aela buvo laikoma pirmąja ir iš visų geriausia, ir niekas iš vasarotojų kompanijos nedrįsotuo abejoti.




Antroje vietoje, vaizdžiai kalbant —pirmos gražuolės kairėje irdešinėje, stovėjo Rodislavas Romanovas ir Andrejus Begorskis. Šią

garbingą vietą jie užėmė dėl skirtingų priežasčių. Rodislavą Aela priartino todėl, kad jis jai labai patiko, o štai Andrejus patikėtinio vietoje atsidūrė tik todėl, kad jokios kitos vietos užimti paprasčiausiainegalėjo. Jis kategoriškai nenorėjo būti pirmas, nes beprotiškai mėgošachmatus, dažnai praleisdavo kolektyvines pramogas ir tuo metusėdėdavo prie lentos bei didmeistrių etiudų knygos. Lyderio vieta

jį būtų įpareigojusi vadovauti kompanijai visada ir visur. Bet būtitrečiu ar net penktu jis negalėtų natūraliai: Andrejus daug skaitė iržinojo kur kas daugiau už pačią Aelą, ir nors jis specialiai to neparodydavo, vis tiek buvo aišku, kad jis protingas ir jo samprotavimai nebanalūs, nepanašūs į jo bendraamžių samprotavimus.

Ir dar antroje vietoje, gal antroje su puse, buvo Liuba Golovina,

kuri neturėjo, bent jau vaikų akyse, jokių nepaprastų sugebėjimų, betbuvo tarsi neatidaloma Rodiko Romanovo dalis. Į kompanijos susirinkimų vietą jie ateidavo kartu, taip pat kartu išeidavo, dažnai dviese eidavo į kiną arba trise su Andrejumi Begorskiu, ir visi kažkaippriprato į juos žiūrėti kaip į neišskiriamą porą, ir niekam net į galvąneateidavo jų erzinti „kavalierius su pana virė košę su smala“, tiesiogvisi žinojo, kad tai Rodikas kažkada atsivedė Liubą į kompaniją irkad jie gyvena gretimose gatvėse, todėl visiškai natūralu, jog jie kartu ateina ir kartu išeina. Aela Liubos varžove nelaikė, ir suprantamakodėl: dvejais metais jaunesnė, visai dar žalia snarglė ir nieko tojemažvaikėje ypatingo, o jei Rodikui taip patinka vaidinti vyresnįjįbrolį ir mažamečių globėją —tai padėkdie, tegul smaginasi. Po vizitoRomanovų namuose ir pažinties su Jevgenijumi Christoforovičiumi

Aela manė, kad dabar tarp jos ir Rodiko radosi „kažkas“, ir tai tapo jųdviejų bendra paslaptimi bei vieną su kitu suartino. Eiti į svečiustoje gyvenvietėje kažkodėl buvo nepriimta, bent jau tarp vaikų, ir tai,kad ji pabuvojo Romanovų namuose, Aelai atrodė labai reikšminga.Apie tai, kad Rodikas ir Liuba reguliariai vienas pas kitą lankosi,




mergina, aišku, žinojo, bet neteikė tam nė mažiausios reikšmės:pamanykit, Rodislavas tamposi su ta mažę —na ir tegul tamposi.

O kad ta „mažė“ jau praaugo ne aukštaūgę Aelą, išdidi gražuolė irnepastebėjo.

Atostogos ėjo į pabaigą, buvo jau rugpjūčio vidurys, pradėjo dygtigrybai, ir Mamutė Ana Serafimovna ėmėsi eilinio paruošų etapo, kuriam reikėjo baravykų, kazlėkų ir kelmučių. Baravykai džiūvo ilgosevirtinėse, kelmučiai ir kazlėkai buvo sūdomi ir marinuojami. Į mišką

eidavo beveik kasdien, ir Nikolajus Dmitrijevičius Golovinas laisvomisnuo tarnybos dienomis su malonumu dalyvaudavo grybų žygiuose.

Tą sekmadienį jis išėjo grybauti su Liuba ir Rodislavu. Rodikomama Klara Stepanovna atsargų žiemai nekaupė, gal nemokėjo, galnemėgo, o gal laiko neturėjo, ir Ana Serafimovna pasisiūlė apdorotiir paruošti viską, ką tik Rodikas parneš.

Jie jau buvo giliai miške, kai Nikolajus Dmitrijevičius patyrusiaausimi išgirdo kažką panašaus į šūvius. Įsiklausęs jis liepė vaikamslikti vietoje, o pats atsargiai pasuko ton pusėn, iš kur aidėjo įtartinigarsai. Gal po penkiolikos minučių jis grįžo, o jo veidas buvo piktasir susirūpinęs.

—Rodislavai, vesk iš čia Liubašą, —griežtai įsakė jis. —Greitaigrįžkite į gyvenvietę, bėkite pas mūsų įgaliotinį dėdę Petią ir pasa

kykit, kad važiuotų čionai. Aš jo lauksiu prie smėlio karjerų. Ir tegulpasiima ginklą, šito nepamirškit. Rodislavai, ar galėsi jam išaiškinti,kur aš esu?

Liuba žvilgtelėjo į Rodiką ir suprato, kad jam vėl „tai“ atsitiko.Ne, žinoma, Rodikas pats geriausias berniukas pasaulyje ir jis jokiubūdu, tikrai jokiu, negali būti bailys, tiesiog jis toks, kad kai reikia

greitai ką nors nuspręsti, jį ištinka paralyžius ir jį verčia vemti. Juk jisdėl to nekaltas, tiesa?

—Mes viską paaiškinsim, —greitai už abu atsakė Liuba. —Okas atsitiko, tėti? Kas ten šaudo? O kaipgi grybai? Mes tiek pririn-kom, negi čia paliksim?






—Kaip ten tėtis? —rydama ašaras, be galo kartojo ji. —O jeigu jam kas nors atsitiks? Juk reikia eiti namo ir kažką meluoti mamai,

Mamutei ir Tomai, o aš negaliu, mano balsas drebės, jos iškart supras, kad sakau netiesą.Rodikas sustojo, apkabino ją, priglaudė jos užverktą veidelį prie

savo peties, paglostė galvą.—Nebijok, —tarė jis, —viskas tavo tėčiui bus gerai, aš tau

prižadu. Jam ir dėdė Petia padės, ir išvis tavo tėtis tikras didvyris,

nepabijojo vienas su banditais pasilikti, o juk jie ten ginkluoti. Odrąsuoliams niekada nieko blogo neatsitinka. Nusiramink ir einamnamo. Arba, jei nori, einam prie ežero?

—Ne, —pro ašaras jam į petį pasakė Liuba, —neikim prieežero, ten turbūt vaikai, jie iš karto supras, kad mums kažkas nutiko.Reikės su jais kartu žaisti, o aš negalėsiu.

— Na, jei nori, einam pas mus į namus? — įkalbinėjo

Rodislavas. —Mano tėtis nieko nepastebės, kai jis dirba, nieko aplink save nemato. Einam, ką?—Ne, —vėl atsisakė Liuba, —o jeigu tėtis grįš? Jis juk liepė

mums su tavimi eiti namo. Žinai, kaip jis barsis, jeigu sužinos, kadmes nepadarėme taip, kaip jis liepė?

—Gerai, einam pas tave. Jei nori, aš eisiu su tavim.

—Noriu, —ir Liuba dar skaudžiau pravirko. —Mamutė būtinai pastebės, kad aš verkiau. Ką aš jai sakysiu?—Nieko tu nebijok, aš būsiu šalia.Jis staiga Liubą atstūmė ir pritūpė priešais ją.—Ką tu darai? —išsigando mergaitė.—Žiūrėk, tu krisdama kelį smarkiai susižeidei. Ir kraujas bėga.

Skauda?

—Ne, —Liuba liovėsi verkti ir žiūrėjo į sumuštą kelį, tarsi negalėdama suprasti, kas gi tai yra. —Lyg ir neskauda. Aš nežinau... Ašnet nepastebėjau...

—Tavo močiutei galim pasakyti, kad nukritai, skaudžiai užsigavai, todėl ir verki, —pasiūlė Rodikas.




Liuba nusišypsojo.—Gerai. Puikiai sugalvojai! Ačiū.

Vis dėlto Rodikas ne tik pats gražiausias, bet ir pats protingiausias ir pats geriausias berniukas pasaulyje!

Namie juos sutiko močiutė, mama ir sesuo Tamara. Nors ištikrųjų juos sutiko tik Ana Serafimovna. Ji ramiai išklausė pasako

jimą apie tėčio pažįstamą, kuris irgi toje vietoje grybavo ir pas kurįNikolajus Dmitrijevičius nuėjo į svečius. Tamara, kaip paprastai,

sėdėjo verandoje su knyga, o Zinaida Vasiljevna arba tiesiog mamaZina sukiojosi prieš veidrodį suktukų prisuktais plaukais ir matavosi drabužius, kuriuos vilksis rytoj į darbą. Išgirdusi viena ausimi,kad vyras nuėjo pas kažką į svečius, mama Zina tik nepatenkintasuraukė nosytę, bet, pamačiusi priekaištingą anytos žvilgsnį, greitainurimo ir trumpai ištarė:

—Na, gerai, gerai, —ir toliau domėjosi veidrodžiu.Ana Serafimovna sutvarkė Liubos kelį, patepė briliantine žaluma, davė vaikams arbatos su balta duona, užtepta sviestu ir uogiene,ir pasiuntė į sodą valyti smėliu puodų ir keptuvių. Paskui atėjo pietųmetas, ir visi pavalgė. Liuba suplovė indus, patiesė verandoje antstalo seną antklodę ir pradėjo lyginti krakmolytas paklodes, užvalkalus, staltieses ir servetėles, Tamara vis dar skaitė, o Rodikas padėjoLiubai —nešiojo iš virtuvės sunkius, ant viryklės įkaitintus ketiniuslygintuvus.

—Kaip tau, Toma, ne gėda, —piktai prašneko verandoje pasirodžiusi Zinaida gražiu atlasiniu chalatu ir jau sutvarkytomis garbanomis. —Žiūrėk, Liuba dirba, net Rodikas jai padeda, o tu sėdiir nieko neveiki. Sąžinės tu neturi. Jau visai suaugusi merga, o nieko

nenori namuose daryti! Tinginiui visada šventė.—Kad aš puikiausiai susitvarkau, —greitai užsistojo seserį

Liuba. —Mes su Rodiku viską padarysim, tegul Toma skaito, tu žinai, kiek jiems mokykloje uždavė per vasarą perskaityti? Siaubas! Ašmačiau sąrašą.




Žinoma, Tamara skaitė visai ne tai, ką uždavė mokykloje vasarai,ir Liuba gerai tai žinojo, bet jai buvo labai nesmagu dėl motinos, kuri

pradėjo šeimyninį barnį Rodiko akivaizdoje. Močiutė visada mokė:svečias namuose —šventas dalykas: kad ir kokių planų turėtum, kadir ką veiktum, viską mesk ir visą dėmesį skirk savo svečiui. Tada jisnepasijus nereikalingas, tada jam neatrodys, kad jis tik trukdo, irtada jis visada noriai pas tave lankysis. Ir, žinoma, jokiu būdu nevaliaprie svečio kelti barnių ir pradėti aiškintis. Šveisti puodus ir lyginti

skalbinius Liuba ėmėsi tik todėl, kad Rodikas pats pasiūlė: darykimkokius namų ruošos darbus, aš tau padėsiu, taip laikas greičiau praeis ir niekas nekreips dėmesio, kad aš pas jus taip ilgai užsibuvau.

—Nes jeigu mes su tavimi nieko neveiksim, tavo močiutė pradės pykti, kad per mane nieko jai nepadedi darbuose.

Liubai toks argumentas pasirodė įtikinamas, ji pažeidė močiu

tės priesaką ir kartu su svečiu ėmėsi namų ruošos darbų. Kai skalbiniai buvo išlyginti, atėjo eilė puskojinių adymui. Liuba, sėdėdamaant laiptelių, adė, o šalia įsitaisęs Rodikas jai balsiai skaitė vienąiš Tamaros knygų, kažkokią istorinę apie Anos Joanovnos laikus.Rodikui knyga patiko, o Liubai buvo nuobodu —nei meilės, neiaistrų, vien tik politika —bet negi tai svarbu? Svarbu tik tai, kadRodikas, pats geriausias berniukas pasaulyje, sėdi šalia jos, kad jisnepasišalino, nepaliko jos tokią sunkią dieną, o atėjo pas ją į namus,pasirengęs jai padėti ir ją apginti. Štai kas iš tikrųjų svarbu. Net jeigu jis skaitytų priemiestinių traukinių į Maskvą tvarkaraštį, vis tiek—gyvenimas nuostabus! Kad tik tėčiui viskas gerai baigtųsi, kad tik

jam nieko neatsitiktų... Ir kodėl jo taip ilgai nėra?Susėdo vakarieniauti, bet Liubai kąsnis gerklėje strigo. Visi,

išskyrus ją ir Rodiką, manė, kad Nikolajus Dmitrijevičius užtrukopas bičiulį, ir niekas dėl to nesijaudino, bet juk jiedu žinojo, kur ištikrųjų Golovinas, ir labai jaudinosi. Tiksliau, dabar jau jie nebežinojo, kur yra Liubos tėvas —juk praėjo tiek laiko. O jeigu atsitikoblogiausia?




Kai už lango suburzgė motociklas, Liuba, metusi šakutę, šokoiš už stalo ir puolė lauk. Rodikas pasileido paskui ją. Nuo motociklo

nulipo įgaliotinis dėdė Petia ir atrodė jis tuo pat metu patenkintas,susirūpinęs ir kažkodėl sumišęs. Dėdė Petia įėjo į namus ir papasakojo, kad jiedu su Nikolajumi Dmitrijevičiumi sulaikė tris banditus,kurie karjere šaudė bandydami savo ginklus. Susišaudyme NikolajusDmitrijevičius buvo sužeistas, žaizda nepavojinga —banditai šaudėšratiniais —bet jis neteko daug kraujo ir dabar yra rajono ligoni

nėje.Ana Serafimovna išbalo ir tarsi suakmenėjo, o Zinaida suplojo

rankomis ir išsyk įsileido raudoti lyg prie numirėlio:—Viešpatie, kas gi čia darosi! Taikos metais! Kolia, kodėl tu

mus su vaikučiais našlaitėliais palieki!—Nutilk! —griežtai nutraukė marčią Ana Serafimovna ir ėmė

dėdės Petios klausinėti: ar sūnus neprarado sąmonės, į kurią vietąsužeistas, ar gali Nikolajus kalbėti, jei gali, ar neprašė ko nors atvežti,kur ta ligoninė, kaip iki jos nusigauti ir ką galima nuvežti. Dėdė Petiažvaliai atsakė, kad viskas gerai, Nikolajus Dmitrijevičius sąmonėsneprarado ir prašė šeimai perduoti, kad žaizda menka, tegul niekasnesijaudina.

Zinaida, rodos, nieko iš to pašnekesio neišgirdo, nes vis darraudojo, grąžė rankas ir sielvartavo. Liubą vėl ėmė purtyti kylantisverksmas, bet pamačiusi, kokia močiutė šaltakraujiška ir susikaupusi, mergaitė irgi susitvardė. Galbūt išties viskas ne taip jau ir baisu,

jeigu Mamutė visko klausinėja, o ne puola kaip mama isterijon.—Mamute, —Tamara pakilo iš savo vietos ir priėjo prie Anos

Serafimovnos, —laikas ruoštis ir važiuoti pas tėtį į ligoninę.

—Taip, vaikeli, taip, —linktelėjo močiutė, —ruoškimės. Eiksurask tėčio dantų šepetuką, dėžutę dantų valymo miltelių, muilą sumuiline, paimk iš spintos švarius baltinius. Liubaša, sudėk į drobinįmaišelį pyragus ir surask puslitrinį stiklainį, mes į jį uogienės pri-dėsim.




Visi sukruto, puolė vykdyti močiutės nurodymų ir ruoštiNikolajui Dmitrijevičiui siuntinį. Visi, išskyrus Zinaidą, kuri nuėjo

į kambarį, griuvo ant senos odinės sofos aukšta atkalte ir pradėjoklykti.

— Močiut, — negarsiai ištarė Tamara, priėjusi prie AnosSerafimovnos su tvarkingu ryšuliuku rankose, —štai, aš surinkau,ką tu liepei. Žinai, aš manau, man geriau likti namuose, o su tavimitegul Liuba ir Rodikas važiuoja. Jie, pasilikę namuose, su mama ne

susitvarkys. Pati matai, ji klykia kaip pjaunama, tarsi tėtis jau būtųmiręs, ir nieko neklauso. Taip ji ir širdies smūgį gali gauti, juk taitikra isterija.

—Tai tu manai, susitvarkysi? —nepatikliai paklausė Mamutė.—Gali neabejoti, —kreivai šyptelėjo Tamara. —Laisvai. Tai jūs

važiuokit, gerai? O aš tą vištą į protą atvesiu.

— Tamara! — priekaištingai sušuko Ana Serafimovna. —Galvok, ką sakai, tu vis dėlto kalbi apie savo motiną. Iš kur tokianepagarba?

—Oi, nereikia, močiut, —paniekinamai numojo ranka Tamara, —višta ir yra višta, nieko be savo laktos nežino. Tu juk manneįrodinėsi, kad mūsų mama Zina —proto ir žinių bokštas, tiesa?Kokia jau yra —tokia, mes ją ir tokią mylėsim.

—Oi, Tamarka, lupti tave už tokius žodžius reikia, —supykoMamutė. —Tavo laimė, kad man dabar ne tai rūpi. Bet aš su tavimidar pasikalbėsiu.

Kol viską, kas reikalinga, krovė į mažą fibrinį skaisčiai rudą lagaminėlį, Rodikas sulakstė namo įspėti tėvų, kad grįš vėlai. Iki ligoninės juos pasisiūlė nuvežti dėdė Petia: Rodikas atsisėdo įgaliotiniui

už nugaros, o Ana Serafimovna su Liuba įsitaisė priekaboje.Važiuojant močiutė tyliai Liubos paklausė:—Na, dabar prisipažink —tu žinojai?Liuba be žodžių linktelėjo.—Kodėl nieko nesakei?




—Tėtis uždraudė. Jis pats liepė mums su Rodiku grįžti namo irvisiems pasakyti, neva jis susitiko pažįstamą. Aš nekalta, Mamute, aš

padariau taip, kaip liepė tėtis.—Niekas tavęs ir nekaltina. Tu paklusni ir labai stipri mergaitė.

Aš tavimi didžiuojuosi.—Kodėl aš stipri? —nustebo Liuba.—Nes tu visą dieną žinojai ir tylėjai. Ir Rodislavas šaunuolis,

tavęs neišdavė, o kaip tik padėjo, palaikė sunkią valandą. Tikras

draugas. Labai geras berniukas.Visą likusį kelią Ana Serafimovna tylėjo, bet prisiglaudusi prie jos Liuba jautė, kad močiutė visa lyg įtempta styga. Prie ligoninėsdėdė Petia su jais atsisveikino —jam reikėjo važiuoti į rajono milici

jos skyrių tvarkyti suimtų banditų dokumentų. Juos pasitiko budintis gydytojas —storas ir visai dar nesenas dėdulė prašmatniais ūsais.

Jis pasakė, kad jaudintis dėl ligonio Golovino neverta, nieko ypačbaisaus neatsitiko, ligonis turi sąmonę, būklė vidutinio sunkumo irvisa tai nepavojinga. Lankymo valandos jau baigėsi, bet turėdamasgalvoje didvyrišką ligonio poelgį ir tai, kad pas jį atvažiavo motina suvaikais, jis leidžia jiems neilgam užeiti į palatą.

Ana Serafimovna pas sūnų nuėjo viena, liepė Liubai suRodiku ramiai pasėdėti koridoriuje ir netriukšmauti. NikolajusDmitrijevičius gulėjo lovoje išbalęs iki mėlynumo, bet pamatęs motiną nudžiugo, ir Ana Serafimovna pastebėjo, kad jo akys žiba gyva,anaiptol ne karštligiška ugnele.

—Kaip tu, sūneli?— Man viskas gerai, mama, — žvaliai atsakė Nikolajus

Dmitrijevičius ir pradėjo motinai karštai pasakoti, kaip viskas įvyko.

Žinoma, be smulkmenų, trumpai, šykščiai, kaip ir pritinka tikramkarininkui.

Ana Serafimovna klausėsi, tuo pat metu ir baisėjosi —juk galė jo netekti sūnaus! —ir didžiavosi savo brangiu Nikoliuku. Ji sudėjo į jo spintelę tualeto reikmenis, baltinius, maistą ir pasiūlė:




—Nori, aš pasiliksiu su tavim? Susitarsiu su gydytoju, jis leis.—Na ką tu, mama, nereikia, —nusišypsojo Golovinas. —Viską,

ko reikia, aš turiu, gydytojai čia puikūs, seselės atidžios, aš be priežiūros neliksiu.

—Tada mes važiuosim, jau vėlu, kad į paskutinį traukinį nepavėluotume.

—Mes? —pakėlė antakius Golovinas. —Ar tu su Zina atvažiavai?

—Ką tu, Zina su Toma namie liko, ji verkia ir rauda, vargasbūtų ją čia temptis. Su manimi Liubaša atvažiavo, ir Rodikas.—O! —džiugiai sušuko jis. —Tai su tavimi vaikai? Ko gi jie

neužeina? Pašauk juos, tegul pas mane ateina.Vaikai nedrąsiai įžengė į palatą. Liuba tikėjosi pamatyti vaizdą,

panašų į matytą kine apie karą, kai rodė sužeistuosius ligoninėje, ir

jau iš anksto išsigando, bet viskas buvo visai ne taip ir išvis nebaisu.Tėvas palatoje gulėjo vienas, visas jo žaizdas slėpė antklodė, o veidasbuvo linksmas ir gyvas, nors, žinoma, pablyškęs.

—Na, didvyriai, reiškiu jums žodinę padėką, šaunuoliai, susidorojote. O tau, Rodislavai, dar kartą ačiū už dukrelę. Aš žinojau,kad galiu tau Liubašą patikėti, ir tu manęs nenuvylei. Beje, PiotrasSemionovičius, įgaliotinis, labai jus gyrė, sakė, kad jūs gerai viskąnupasakojot ir labai tiksliai parodėte žemėlapyje vietą, jam nereikėjonet ieškoti. Žodžiu, jūs šaunuoliai!

Paskui jis paklausė, kaip reikalai namie, kaip mama, kaipTamara, perdavė visiems linkėjimus ir liepė pasiskubinti grįžti, nes ištikrųjų paskutinis priemiestinis nuvažiuos ir kaip jie tada parsigausį gyvenvietę?

Keliaujant atgal, Ana Serafimovna buvo jau kur kas ramesnė dėlsūnaus, juk ji savomis akimis matė, kad nieko baisaus neįvyko. Užtatdabar pradėjo jaudintis dėl marčios ir anūkės.

—Ak, nereikėjo man Tamaros su motina palikti, —gailėjosi ji, —ta mūsų Zina tokia karštakošė, vos tik kas —ji iškart ima šauk




ti, panikuot, o Toma motinos visiškai negerbia ir šiaip jau šiurkštoka.Ką nors pasakys ne taip ir viskas —Zina gali nesusilaikyti, dar ne-

duokdie suduos Tamarai, o toji juk nė už ką gyvenime to neatleis.O gali net atsakyti. Viešpatie, kad tik nesusimuštų jos ten, vienoslikusios!

Močiutės jaudulys persidavė ir Liubai, kuri kur kas geriau žino jo, kaip nepagarbiai sesuo žiūri j mamą. Už akių Tamara galėjo pavadinti Zinaidą Vasiljevną ne tik višta besmegene, o net berašte kvaiša.

Ji nuolat pabrėždavo mamos nenorą skaityti ir apskritai semtis betkokių naujesnių žinių.

—Tu tik pasižiūrėk, —pašaipiai kalbėjo Tamara Liubai, kaimama, parėjusi iš darbo, apsivilkdavo gražų blyškiai dangišką sudrakonais atlasinį chalatą ir guldavosi ant sofos su kompresu antkaktos, o pastarąjį rėmino rūpestingai susuktos garbanėlės, —gali

ma pamanyti, kad jai skauda galvą. Kas ten gali skaudėti? Smegenųkaip drugelio. Tai ji tėčio taip laukia. Guli kaip Danaja paveiksle,vaizduoja paslaptingą blyškumą ir taurią migreną. Po galais, jeiguneturi ką veikti, jei turi laisvo laiko, tai geriau kokią knygą pasiskaitytų —vis daugiau naudos, nei šitaip voliotis. Tai bent kvaiša!

—Ką tu kalbi, Toma, —kaskart išsigąsdavo Liuba, —argi galima taip apie mamą kalbėti?

—O ką aš tokio pasakiau? —kaskart nuoširdžiai stebėdavosiToma. —Aš juk nesakau, kad mūsų mama bloga. Ji labai gera, geraširdė, gailestinga. Be to, dar ir graži. Ir tėtį myli, ir mudvi su tavimi.Ir Mamutę. O tai, kad ji kvaila ir neišsilavinusi višta —tai juk tiesa.Argi ne?

Ir Liuba nežinodavo, ką atsakyti. Taip, Mamutė, ko gero, teisi,

Tamara su tokiu savo požiūriu gali neiškęsti isteriškų mamos aimanavimų ir pasakyti jai tiesiai į akis viską, ką apie ją galvoja. Tai bentsiaubas būtų!

Jie išlipo iš traukinio, kuris nuo pernai kursavo net iki pačiosKalugos ir sustodavo visai prie gyvenvietės, ir juo labiau artėjo na




mas Kotovskio gatvėje, tuo ryškesni ir baisesni paveikslai kilo Liubosvaizduotėje. Tai jai vaidenosi, kad štai štai iš už kampo išbėgs įsiutusi

Tamara, pasakys, kad mama jai sudavė ar dar blogiau —primušė,ir ji, Tamara, visam laikui išeina iš namų. Tai vaizdavosi, kad mamaužrakino nemandagią dukrą sandėlyje ir dabar jos susipykusiosvisam likusiam gyvenimui, niekad jau motina ir dukra nepasakysviena kitai nė žodžio, ir šeimoje amžinai tvyros slogi tyla. Arba Liubastaiga išsigąsdavo, kad Tamara neįstengė mamos nuraminti, ir ši visą

tą laiką, kol jos keliavo į rajono ligoninę ir atgal, verkė ir aimanavo,ir jai pasidarė bloga su širdimi, o Tamara nepastebėjo priepuolio,pamaniusi, jog mama vėl apsimetinėja, kaip būdavo su migrena, irdabar, kai jos grįžo, paaiškės, kad mama... Oi, Liubai net mintysebaisu tą žodį ištarti. Kol Rodikas ėjo šalia, ji dar laikėsi, bet kai tik jisatsisveikino ir pasuko į Ščorso gatvę namo, Liubai pasirodė, kad iš

jos atėmė ramstį, ir jeigu kas nors tokio atsitiks, ji tikrai neišlaikys irnumirs iš skausmo.Bet niekas jų pasitikti neišbėgo, ir iš sandėlio nesklido nė garso,

ir greitoji pagalba šalia namų nestovėjo. Languose degė šviesa, ir iššalies Golovinų namas atrodė visiškai taikus ir ramus. Liuba smarkiai plakančia širdim pirma užbėgo laipteliais, atvėrė duris, įpuolė įkambarį ir sustingo prie slenksčio.

Mama ir Tamara žaidė loto. Mama neverkė, atvirkščiai —šypso josi ir dėliojo žetonus ant savo kortelių, o Tamara traukė iš maišelioboselius su numeriais. Mamos šukuosena buvo kažkokia neįprasta,anksčiau Zinaida taip nesišukuodavo. Ant pečių ji buvo užsimetusinaują šalį, kurį jai tėtis padovanojo Kovo 8-ąją, ant stalo stovėjo arbatinukas, puodeliai ir dubuo naminių sausainių, kvepėjo kepiniais

ir kažkodėl mamos kvepalais. Paprastai namuose taip kvepėdavo,kai mama rengdavosi į darbą ir apsipurkšdavo iš gražaus pilvotoflakono su mėlyna ir auksine etikete. Bet juk šiandien sekmadienisir jau vėlus vakaras, net naktis, kurgi ji taip vėlai išsirengė? Tačiaulabiausiai Liubą nustebino tai, kad Tamara žaidžia loto. Tamara




—ir loto? To negali būti, nes negali būti niekada! Tamara nekentėbet kokių stalo žaidimų —nei loto, nei kortų, nei domino, ji pripa

žino tik šachmatus ir, nors pati nežaidė, sakė, kad šachmatai vystointelektą ir jais žaisti labai naudinga. Kaskart, kai mama, Mamutė irLiuba sėsdavosi žaisti loto, Tamara paniekinamai prunkštė ir sakė,kad nė vienas save gerbiantis žmogus tokiems niekams laiko negaiš,kad ji kada nors paprasčiausiai išmes tą loto į šiukšlyną ir namuosetokio niekingo miesčioniškumo neliks nė kvapo. Tiesa, kartais loto

ir kortas ji vadindavo banaliu miesčionišku niekalu, bet esmės tainekeitė.Zina išgirdo žingsnius, pakėlė galvą, pašoko, numetusi

ant grindų kelias korteles kartu su žetonais, ir puolė prie AnosSerafimovnos:

—Na kaip? Kaip ten Kolia? Jūs jį matėt?

Mamutė, nustebinta ne mažiau nei Liuba, neskubėdama atėjoprie stalo, išdėstė puodelius, pripylė visiems arbatos ir papasakojoZinai, kas ten ir kaip. Zinaida klausėsi iš įtampos net išsižiojusi, irtik anytai perdavus Nikolajaus Dmitrijevičiaus namiškiams siųstuslinkėjimus, apsiašarojo ir su palengvėjimu iškvėpė:

—Ačiū tau, Viešpatie.—O kaip jūs čia? —atsargiai paklausė Ana Serafimovna.—O mes čia puikiausiai, —atsakė Tamara. —Kai jūs išvažia

vote, mes su mama paverkėme kiek tilpo, žinokit, apsikabinom irpasriūbavom dviese —vis dėlto tėčio gaila, o ir baisu dėl jo buvo.Paskui nusprendėme kuo nors užsiimti, kad nusiramintume, ir iš-plovėm mamai plaukus, aš jai padariau gražią šukuoseną, o ji, šaunuolė, gerai laikėsi, bet mačiau, kad labai dėl tėčio jaudinasi, nors to

ir nerodo. Žodžiu, aš ją sušukavau, tikrai gražiai išėjo?—Tikrai! —susižavėjusi patvirtino Liuba, linktelėjo pritar

dama ir Mamutė, atseit taip, iš tikrųjų gražiai. Tamara pavėlė mamos plaukus ir sukėlė juos taip, kad išėjo tarsi karūna, kuri suteikėZinaidos veidui subtilumo ir kažkokio kilnumo. —O toliau kas?




—Na, o kas toliau? Jeigu mamos tokia graži galvutė, reikia,kad ir visa kita atitiktų, nes nebus harmonijos, tiesa? Štai mes šalį

radom tinkamą, kvepalais pasipurškėm, ir mūsų mamytėlė —gražikaip paveikslėlis, —baigė Tamara ir pati nusišypsojo taip surimavusi. —Atsisėdom, arbatėlės pagėrėm, loto pažaidėm, jūsų laukėm.Mūsų mama tiesiog loto meistrė, visą laiką mane aplošinėjo.

Ir čia įvyko stebuklas, kurio iki šiol dar niekada nebuvo mačiusinei Ana Serafimovna, nei Liuba: Zinaida apkabino Tamarą, pabučia

vo, priglaudė prie savęs ir pasakė:—Gera tu mergaitė išaugai, mano dukrele.Tamara ištrūko ir nusisuko, bet Liuba spėjo pamatyti, kad sesuo

išraudo.Mergaites nusiuntė miegoti, ir Liuba pagaliau sulaukė, kai jos

su seserimi liko savo kambaryje vienos. Klausimai veržte veržėsi nuoliežuvio ir galėjo išsprūsti anksčiau laiko, bet jai vis dėlto pavyko su

silaikyti ir sulaukti akimirkos, kai durys paskui jas užsidarė.—Ar tu tikrai verkei kartu su mama?Tamara pašaipiai į ją pasižiūrėjo ir krestelėjo galvą.—Kur jau ne! Lyg neturėčiau daugiau ką veikti, —pasigirdo jos

įprastas atsakymas.—Bet juk tu pati sakei... —sutriko Liuba.

—Na, sakiau. Supranti, —Tamara atsisuko į ją ir nuleido jaupakeltas rengtis suknelę rankas, —jūs išvažiavote, ji nustojo verkti,tyli, kratosi, purtosi, pamėlynavo visa, ir aš išsigandau, kad jai galikas atsitikti, priepuolis koks nors. Štai aš ir pradėjau klykti.

—Kaip tai? Niekada gyvenime negirdėjau tavęs verkiant. Tu juk visada tokia... na, nežinau... Lūpas sučiaupi, akys piktos, duristrinkteli ir išeini. Nejaugi tu tikrai verkei ir klykei?

—Oi, Liubka, kokia tu vis dėlto... —Tamara meiliai palingavogalva. —Žinoma, aš neverkiau ir klykiau tik dėl vaizdo, net neklykiau, o tik taip, klykavau. Reikėjo, kad motina pradėtų verkti.

—Kodėl?—O todėl, kad kitaip ją susprogdintų iš vidaus, supranti? Ji visa




purtosi, akys paklaikusios, aš norėjau paguldyti ją ant sofos —ji ne-sigula, norėjau, kad ji persirengtų —ji net atsisagstyti negali. O kai

pradėjo verkti, tai ir nurimo, ir viskas, kas buvo jos viduje, išėjo lauk.Na, dabar supranti?

—Nelabai, —prisipažino Liuba.Kas gi ten iš mamos vidaus išėjo? Apie ką čia Tamara kalba?—Visa, kas bloga, turi iš žmogaus išeiti. Siaubas, baimė, jaudu

lys —viskas turi išeiti kartu su ašaromis, na, kaip kad pūliai pasišali

na iš žaizdos kartu su krauju. Štai taip viskas iš jos ir išėjo.—Na, palauk, Toma, —niekaip nenurimo Liuba, —kas gi čiaišeina? Mama manė, kad tu verki, o iš tikrųjų tik apsimetinėjai?

—Žinoma, apsimetinėjau, —patraukė pečiais Tamara ir pradėjo nusirenginėti.

—Argi taip galima? Taip išeina, kad tu melavai, kad mamą ap

gavai?—Na ir apgavau, o kas čia tokio? Aš juk ją apgavau, kad jai palengvėtų. Žinai, kaip man jos pagailo —man vos širdis neplyšo.

—Tau? —apstulbo Liuba. —Tau mamos pagailo? O aš maniau, kad tu jos visai nemyli.

—Na nieko sau, —pasipiktino Tamara. —Kaipgi aš jos nemyliu? Iš kur tu tai ištraukei?

—Tu ją visada kvaile vadini arba psichine nenormalia.—Visų pirma, ne kvaile, o kvaiša, —griežtai pataisė Tamara

seserį, —o antra, juk tai visiškai skirtingi dalyki. Taip, ji iš tikrųjųkvaiša, neišsilavinusi mažaraštė ir psichikos nenormalios, taip yra,bet juk ji mano mama, ir aš ją myliu ir jos gailiuosi. Na taip, ji tikraitruputį trenkta, ir jos mintys kartais panašios į kliedesį, ir nieko ji

nežino, ir nenori žinoti, bet už ką gi jos nemylėti? Žinoma, aš jąmyliu.

—Toma, bet tu su ja visada taip pykštiesi, ji tave nuolat baudžia,tu įsižeidi, užsidarai, nesikalbi su ja, ir ji su tavimi nesikalba, tavebara... Žinai, aš maniau, kad ir ji tavęs nemyli.




—Na ką tu kalbi! —nusijuokė Tamara. —Tai, dėl ko mespykstamės, tai —nesvarbu! Mes juk pykstamės dėl niekų. Štai, kai

ji verčia mane daryti kokias nors miesčioniškas nesąmones —tada,žinoma, aš stojuosi piestu ir sakau, kad to nedarysiu. Dėl to aš pasirengusi ir susibarti, ir susipykti, nes visa tai nerimta. O štai šiandien,mums visiems labai sunkiu ir baisiu metu, man buvo svarbu mamaipadėti, nes šalia jos daugiau nieko nebuvo, tik aš viena, ir be manęs

jai niekas negalėjo padėti, o padėti reikėjo būtinai. Supranti skirtu

mą? Aš buvau pasirengusi net tas jūsų nertas servetėles krakmolyti, jei tik jai tai padėtų nusiraminti.—Išeina, kad žaisdama su ja loto irgi apsimetinėjai?—Tai ne! Nejau manai, kad man įdomus tas miesčioniškas loto?

Tu suprask, Liubaša, yra svarbūs dalykai ir yra nesvarbūs. ŠluostytiMamutės kolekciją ar karpyti serbentų „nosiukes“ —tai nesvarbu ir

nereikalinga, aš taip manau. O taip padaryti, kad mama sėkmingaiatlaikytų tėčiui nutikusią nelaimę —tai man iš tikrųjų svarbu ir tamnegaila laiko, ir aš buvau pasirengusi žaisti su ja bet ką, kad ir loto,kad ir domino, kad ir „kvailį“.

Liuba susimąstė ir prisėdo ant Tamaros lovos krašto. Sesuo jaugulėjo ir dabar pasitraukė, kad Liubai būtų patogiau. Šiaip jau viskas,ką kalbėjo Tamara, buvo suprantama, bet jos žodžiai kėlė Liubai visnaujus klausimus.

—Toma, tada išeina, kad vardan to, kas iš tikrųjų svarbu, galima ir pameluoti?

—Žinoma, —nedvejodama atsakė Tamara. —Ir pameluotigalima, ir apsimesti, ir nesilaikyti savo principų.

—O kaip tu sužinosi, kada galima nesilaikyti, kada ne? Argi

galima iš karto nustatyti, kas svarbu, o kas —ne? Vardan ko galimapameluoti, o vardan ko —ne?Tamara atsiduso, pasivertė ant šono ir paėmė Liubą už rankos.—Reikia turėti tikslą, —ji piršto galiuku perbraukė Liubai per

ranką nuo riešo iki alkūnės ir prie alkūnės spustelėjo. —Kai yra tik




slas, tai yra ir kelias tą tikslą pasiekti, ir viskas prie to kelio derinama.To tikslo siekiant, yra svarbūs dalykai ir nesvarbūs, pirmaeiliai ir ne

pirmaeiliai. Štai, pavyzdžiui, šeima: mes su tavimi dar nesavarankiškos, gyvename tėvų išlaikomos ir nuo jų priklausomos, mes juosmylime, jie myli mus ir daro mūsų labui labai daug gero, taigi dabarmūsų šeima —svarbus dalykas, supranti? Mama su tėčiu ir Mamutėdabar mums svarbiausi žmonės pasaulyje, ir mums su tavimi svarbu,kad jiems viskas būtų gerai.

—Nežinau, Toma, kažkas man nesuprantama, —dvejodamair keldama kojas į Tamaros lovą, pratarė Liuba, —štai tu sakai, kadMamutė tau svarbi, o vis tiek jai nepadedi ir jos neklausai. Ir tėčioneklausai, jis neleido tau važiuoti į festivalį, o tu vis tiek nuvažiavai,tik paslapčia. Kaipgi taip išeita, kad mamutė tau svarbi, o to, ką jiliepia, tu nedarai?

—Bet juk tai visiškai skirtingi dalykai! —Tamara taip susierzino dėl jaunesniosios sesers nenuovokumo, kad net pakėlė balsą. —Kai žmogų laikai tau svarbiu, stengiesi daryti taip, kad jam būtų gerai, o tai nereiškia, kad turi daryti viską, ką jis liepia. Pagauni mintį?Mamutė verčia mus daryti tai, kas svarbu pagal jos taisykles, o manotaisyklės kitos, ir pagal mano taisykles svarbūs visai kiti dalykai.Kiekvienas žmogus turi nusistatyti savo gyvenimo taisykles: kas jamsąžininga, kas nesąžininga, kas gerai, kas blogai. Vagims, pavyzdžiui,pavogti piniginę yra teisinga, tokios jų taisyklės ir jie vienas kito užtai neniekina, dėl to tarpusavy bendrauti nenustoja. Tarp jų taip priimta. O kitas žmogus, pavyzdžiui, mūsų tėtis, turi kitas taisykles.

—O kokios tavo taisyklės? —labai susidomėjusi paklausėLiuba.

—Aš turiu vieną svarbiausią taisyklę —man reikia išlikti savimi.

—Kaip tai? —apstulbo Liuba.—Aš noriu gyventi savo gyvenimą, savo protu, savo galva, pa

gal savo pačios taisykles. Aš nenoriu gyventi gyvenimo, kurį man




sugalvojo tėvai, nors aš juos labai myliu ir gerbiu, bet nenoriu, supranti? Aš nenoriu gyventi mamos arba Mamutės protu ir pagal

jų taisykles, aš turiu savo galvą. Netgi tada, kai mano galva patarsneteisingai ir aš darysiu klaidas, tai bus mano pačios paklydimai irmano pačios klaidos, o ne kažkieno kito, svetimos. Tai aš ir vadinu„išlikti savimi“. Aš turiu tikslą ir noriu į jį eiti savo pačios keliu, o nesiekti tikslo, kurį man sugalvojo tėtis arba eiti keliu, kurį man patarėmama. Supratai?

—Supratau, —atsiduso Liuba.Na štai, dabar viskas stojo į savas vietas. Vis dėlto Tamara mokalabai gerai aiškinti, kai nori, žinoma. Gaila, kad ji ne visada nori gaišti laiką ką nors Liubai aiškindama.

—Toma, o koks tavo tikslas?—Aš noriu būti kirpėja, bet ne barzdaskute, o tikra meistre,

menininke. Aš noriu, kad pasaulis taptų geresnis ir visos pasauliomoterys būtų gražios ir laimingos.—Argi tu gali padaryti moterį gražią ir laimingą, jeigu ji negra

ži, niekas jos nemyli ir neveda? —negalėjo patikėti Liuba.—Kodėl tu kartoji mamos kliedesius? —supyko Tamara. —

Mūsų mama mala, kas ant seilės užeina, o tu klausaisi ir viskuo tiki.Negalima šitaip, Liubaša, tau keturiolika metų, laikas jau turėti savonuomonę ir savo supratimą. Kas tavo supratimu —negraži moteris?Štai, pavyzdžiui, pagal jūsų taisykles, ypač mamos, aš —negraži, baisi, žodžiu, šimtaprocentinė baidyklė...

—Na ką tu, Toma, —nejuokais išsigando Liuba, —niekas nesako, kad tu negraži.

—Taigi mama nuolat sako, —nusijuokė Tamara, —mano,

kad aš negirdžiu. Mamos ir Mamutės supratimu aš negraži, bet yražmonių, kurie laiko ir laikys mane gražia, nes jų kitos taisyklės, kitigrožio etalonai. Visų skirtingi požiūriai, skirtingi tikslai, ir visi gyvena pagal skirtingas taisykles. Reikia tik apsispręsti ir, kaip sako mūsųMamutė, gerbti savo sprendimą.




Tai Liubai irgi buvo daugmaž suprantama, ypač apie Mamutę.Ana Serafimovna visada sakydavo: „Susidaryk iš anksto planą, pati

sudaryk, aš nieko tau nepiršiu, bet jeigu susidarei, vykdyk nuo pirmoiki paskutinio punkto. Tai tavo pačios sprendimas, ir būk maloni jįgerbti, jei tik pati save gerbi kaip asmenybę.“ Liuba nebuvo visiškaiįsitikinusi, kad ji save gerbia kaip asmenybę, bet planus sąžiningai išanksto sudarinėjo ir stengėsi juos vykdyti.

—Štai tu, Liubaša, visų klausai: mamos, tėčio, Mamutės, —tuo

tarpu tęsė Tamara. —Todėl nuolat darai ne tai, ko norėtum.—O kaipgi neklausyti? —nustebo Liuba. —Juk jie vyresni, jie —tėvai, be to, jei neklausysi, juk jie nubaus...

—Na, nubaus, ir kas?—Kaip tai kas? Aš nemėgstu, kai mane baudžia. Man lengviau

padaryti taip, kaip verčia, nes paskui į kiną neleidžia, su Rodiku su

sitikti neleidžia, o aš taip nenoriu. Be to, mane ne taip jau dažnai irverčia daryti kažką, ko nenorėčiau. Močiutei aš padedu su malonumu, man tai patinka.

—Na ir padėk į sveikatą! O štai, kai mama tau nupirko palaidinę žirneliais ir su kaspinu, tau juk kaspinas nepatiko, prisimeni? Tupaklausei mamos, ar gali jį nukirpti, o mama neleido, ir tu taip ir dėvitą palaidinę su tuo visiškai kvailu kaspinu, nors jis ten nei į tvorą, neiį mietą, tave tik luošina. Pasiimk žirkles ir nusikirpk! Padaryk norskartą taip, kaip laikai teisinga! Išsakyk bent kartą savo nuomonę!Pasireikšk kaip asmenybė! Liubaša, tu juk jokia, ar tai supranti?

—Na kodėl tu sakai, kad aš jokia? —nusiminė Liuba. —Taipnebūna. Visi žmonės kokie nors.

—Gerai, pasiginčyk su manim, pasistenk man bent jau nusa

kyti, kokia tu.—Aš... —susimąstė Liuba, —nežinau. Turbūt tu teisi, Toma.

Štai apie tave man nesunku pasakyti, kokia tu: nepaklusni, aštri, savavališka, siekianti savo tikslo. Apie tave daug ką galima pasakyti. O apiemane, išskyrus tai, kad mano ilga kasa, nėr ką daugiau pasakyti.




—Štai! —pritardama sušuko Tamara. —Tu manai, kad koltu maža, gali būti jokia ir visų klausyti, ir visiems pataikauti, o kai

tik užaugsi, iškart tapsi „kažkokia“? Taigi netapsi, jeigu nepradėsi jau dabar savęs formuoti. Tu turi apsispręsti, Liubaša, kas tau svarbiausia, nusistatyti pačiai sau taisykles ir laikytis jų iki galo. Tu turinustatyti, ką laikai reikalingu, o ką nereikalingu, kam tau laiko gaila,o kam negaila. Nagi, pasakyk man, tu tikslą turi?

—O tu niekam nesakysi? —sąmokslininkės balsu paklausė

Liuba.—Žinoma, ne, ar aš koks gandonešis, ar ką?—Garbės žodis? Prisiek! —pareikalavo Liuba.—Garbės žodis, iškilmingai prisiekiu, niekam nepasakysiu.Liuba patylėjo kaupdamasi.—Toma, svarbiausia gyvenime man —Rodikas. Tik tu, prašau,

nesijuok. Aš jį taip myliu —net neįmanoma paaiškinti. Aš taip noriu, kad jis būtų su manimi ne tik kaip su drauge, su kuria tik vasarąsusitinka, o ir mieste su juo susitikinėti, į kiną kartu eiti, už rankųlaikytis... tik tu niekam, Toma, nesakyk, gerai? Man taip gėda...

—Kodėl gi tau gėda? —suraukė antakius Tamara.—Nes aš dar maža. Mamutė sako, kad mano amžiuje galvoti

apie berniukus dar anksti.—Oi, būk gera! —demonstratyviai užvertė akis Tamara. —

Tavo amžiuje pats laikas apie berniukus galvoti. Juolab, kad Rodikaspuikus vaikinas, protingas, apsiskaitęs, geras, gražiai su tavimi elgiasi. Visai kilnus tikslas. Tik susigaudyk, ko tu nori? Kad jis būtųlaimingas ir sveikas, kad jis gerai mokytųsi ar kad jis tave vestų. Kotu pati norėtum?

—Oi, Toma, tu kai pasakai... —sumišo Liuba.—Na, gerai, tegul ne vestų, o tik įsimylėtų.—Žinoma, noriu, kad įsimylėtų, o paskui vestų, —prisipažino

Liuba. —Tik man dar anksti apie tai galvoti, pirma reikia mokykląbaigti.




—Ir visai ne anksti, —neleidžiančiu prieštarauti balsu, pasakėvyresnioji sesuo. —Pats laikas apie tai galvoti, nes paskui bus vėlu.

Tu man pasakyk, višta tu, kada tu paskutinį kartą skaitei knygą nepagal programą?

—Ne pagal programą? Na ką tu, aš net programinių nespėjuperskaityti.

—Tataigi. O tavo Rodikas?—Oi, Toma, jis tiek knygų perskaitė! Juk jo tėtis profesorius,

jų namuose tiek knygų —siaubas! Rodikas jas visas turbūt perskaitė. Jis man nuolat jas perpasakoja, kasdien kokią nors naują knygą.Jis taip gerai pasakoja —klausytum ir klausytum, lyg pati tą knygąskaitytum.

—Ir tau įdomu?—Žinoma.

—O tu jam ką pasakoji?—O aš jam... —Liuba vėl sutriko —toks netikėtas jai buvoTamaros klausimas. —Kad man nėra labai ką pasakoti, aš tik klausausi, ką jis man pasakoja.

—Aha, sėdi arba šalia eini, tyli ir linkčioji kaip višta.—Toma, kodėl tu mane vis višta pravardžiuoji?—Na, gerai, nelinkčioji ir ne kaip višta. Sėdi tylėdama kaip pro

tinga.—Žinoma, aš sėdžiu ir linkčioju, na ir kas? Pasižiūrėk į mamą

su tėčiu: jei tėtis ką nors pasakoja, tai mama sėdi, žiūri į jį ir linkčioja.Turbūt taip ir reikia, taip teisinga.

—Ne, Liubaša, tai teisinga jiems, mamai ir tėčiui.—Tu nori pasakyti, kad mamos ir tėčio meilės taisyklės vieno

kios, o mūsų su Rodiku turėtų būti kitokios?—Žinoma! O mano bus dar kažkokios kitokios, ir apskritai

kiekvienos poros savos taisyklės. Ir jeigu mūsų tėčiui su mūsų mamagerai, tai visiškai nereiškia, kad Rodikui bus gerai su tokia žmonakaip mūsų mama, nes Rodikas —tai Rodislavas Romanovas, o ne




Nikolajus Golovinas. Pagavai mintį? Būti tokia, kaip mūsų mama, visai negarantuoja, kad vyrui bus su tavimi gerai. Tavo Rodikas —labai

apsiskaitęs berniukas, jis iš profesoriaus šeimos, o tu dviejų žodžiųnesurezgi. Tau reiktų daugiau skaityti, drauguže, kad tu ateitum irsakytum: „Rodikai, aš perskaičiau tokią ir tokią knygą, ten parašytatai ir tai“, o jis sėdėtų išsižiojęs ir tavęs klausytųsi.

—Oi, kaip būtų šaunu! —svajingai nutęsė Liuba.—O tu jam perpasakotum storą knygą, —toliau piešė spal

vingą paveikslą Tamara, —vieną vakarą, kitą, kaip Šecherezada, irtada jis norėtų vėl ir vėl tave matyti. Todėl daug skaityti —tavo taisyklė, kuri bus į naudą tau siekiant savo svarbiausio tikslo. Kuo dartu gali jį patraukti? Grožiu? Taip, tu simpatiška, bet to negana. Štai,mamos bičiulės teta Sonia ir teta Kapa —viena už kitą gražesnėsgražuolės, o abi netekėjusios, taip niekas jų, nepaisant jų grožio, irnevedė.

—Eik sau, —nutęsė Liuba, —kokios jos gražuolės? Manding, jos tikros raganos. Tu juk juokauji?

—Ne, aš nejuokauju. Tiesiog mudvi turime teisę į skirtingasnuomones. Iš kur tu ištraukei, kad mes būtinai turim vienodai galvoti?

—Bet juk mes seserys, mūsų tie patys tėvai, mus auklėjo ta pati

močiutė, ir augam mes kartu, tai kaip mes galime skirtingai galvoti?Mes privalome galvoti taip pat, aš taip manau.

—Atlikti prievolę? —uždavė Tamara eilinį, Liubą sutrikdžiusįklausimą.

Toji trumpam susimąstė, paskui spyrė seseriai per antklodę.—Eik sau, Tomka. Tu visada taip pasuki kalbą, kad aš nežinau,

ką atsakyti.—Užtai aš žinau, —tyliai, beveik pašnibždom, atsakė Tamara. —Neprivalom mudvi vienodai galvoti. Esame du skirtingižmonės, nors ir tikros seserys. Tu —vienokio charakterio, aš —kitokio, tu vienokiais plaukais, aš kitokiais, mes visiškai skirtingos, todėl




gyvensim skirtingai, jau dabar skirtingai gyvenam, ir nugyvensimvisiškai skirtingus gyvenimus, supratai? Jeigu man viskas pasiseks, aš

tapsiu garsia šukuosenų modeliuotoja ir darysiu moteris laimingomis gražuolėmis, ir jos visos kelsis nuo mano kėdės kaip karalienės,ir šypsosis, nes tai ir yra mano tikslas. O jeigu tau viskas pasiseks,

jeigu tu gyvensi pagal savo planą, tai ištekėsi už savo Rodiko, mylėsi jį ir prigimdysi jam krūvą vaikučių.

—Oi Toooma, —negalėdama tuo patikėti, nutęsė Liuba, —tu

tikrai manai, kad tai įmanoma?—O kodėl ne? Ir vaikų jūs turėsit, ir tu būsi gera mama ir puikišeimininkė, kaip mūsų Mamutė, juk ji visko tave išmokė.

—Čia tai taip, —nudžiugo Liuba, —mama aš greičiausiaibūsiu gera, aš vaikučius myliu. Ir gaminti moku, ir siūti, visą namųruošą moku, aš Rodikui būčiau tokia gera žmona, jis man kaip inks

tas taukuose vartytųsi, aš jį skaniausiais valgiais maitinčiau nuo rytoiki vakaro, visus darbus namuose nudirbčiau, kad viskas blizgėtų,spindėtų, vaikai būtų prižiūrėti, marškiniai išlyginti. Tik aš nežinau,Toma... Turbūt jis vis dėlto nenorės su manimi kaip nors kitaip, nevasariškai, susitikinėti.

—O kodėl gi? —pakėlė retus antakius Tamara.—Man rodos, jam labiau patinka Aela, ji tokia graži.—Mačiau aš tą jūsų mergaitę, melagėlė ji ir įsivaizdėlė. Štai ji

tai jau tikrai pasakoja jums visokias pasakas ir istorijas, o jūs ausispastatę klausotės.

—Na kodėl gi tu taip? Ji apie Graikiją labai daug žino ir labaiįdomiai pasakoja. Apie jūrą, apie dangų, apie pliažus, apie apelsinųgiraites...

—Oi, būk gera! Iš kur ji gali žinoti apie jūrą ir apelsinų giraites?Ji greičiausiai girdėjusi kažką pasakojant arba apskritai fantazuoja.Žodžiu, meluoja.

—Bet juk gimė Graikijoje ir visa tai matė savo akimis! —puolėdraugę ginti Liuba.




—Ir ką gi ji ten matė? Kiek jai buvo metų, kai ji iš ten išvažiavo?Ketveri? Penkeri? Ar tu atsimeni ką nors, kai tau buvo penkeri?

—Aš? —Liuba suraukė kaktą, stengdamasi ką nors prisiminti.Kažkodėl į atmintį lindo sužeista alkūnė —ji nukrito su dviračiu, bettai buvo jau pirmoje klasėje. Ir dar ji prisiminė, kaip vyresnėje vaikųdarželio grupėje, kai Liubai buvo šešeri, juos paguldė dieną miegotiir liepė be leidimo nesikelti, o Liuba labai užsimanė į tualetą, bet jinesikėlė ir kentė, nes auklėtoja kažkur išėjo ir nebuvo ko paklausti

leidimo atsikelti. O anksčiau... Taip, Tamara teisi, kažkokie įvykiaiprisimena kaip faktai ir prisimena savi išgyvenimai, o štai gamtovaizdis, dangus, oras, valgis, drabužiai —nieko to Liuba neįsiminė.Nejau iš tikrųjų Aela viską išsigalvoja.

—Tataigi, —patenkinta konstatavo Tamara, teisingai supratusi jos tylėjimą. —Ir ji nieko to neprisimena. Tiesiog ji nori pirmauti,

būti jūsų tarpe svarbiausia ir geriausia ir daro viską, kad to pasiektų.Ir tau reikia sugalvoti užsiėmimą, ką norėtum daryti, ir siekti dviejųtikslų: Rodiko ir to darbo. Ir viską tam pajungti. Tada pati pamatysi,kaip pasikeis tavo gyvenimas.

—Tu manai, kad aš irgi galiu pirmauti ir būti geriausia?—Žinoma, —karštai ir nedvejodama patikino ją Tamara. —

Gali ir būtinai būsi, jei teisingai pasirinksi savo kelią.

—O ką reiškia —teisingai?—Oi, na kodėl tu dabar tokia kvaiša, Liubka! —atsiduso

Tamara. —Aiškinu tau aiškinu, ir vis kaip žirniai į sieną. Teisingai —tai savo protu, o ne žiūrint į kitus. Na, ką tu geriausiai darai?

—Man patinka pyragėlius kartu su močiute kepti ir dar ašmėgstu skaičiuoti, mėgstu matematiką. Bet aš tikrai jau negalėsiu

būti kaip Sofija Kovalevskaja...—Na, brangioji, skaičiuoti —tai ne tik matematika, yra labaidaug profesijų, kurios susietos su skaičiais. Tu gali tapti, pavyzdžiui,buhaltere, tai gamyboje svarbiausias žmogus, kuris viską suskaičiuo

ja: kiek ko reikia, kiek produkcijos, kiek pinigų, kas kiek kainuoja.




Tai labai svarbi profesija, ir tu gali tapti vyriausiąja pačios didžiausios gamyklos buhaltere. Būsi geriausia ir svarbiausia. O jeigu mėgsti

kepimą, gali tapti geriausia konditere, ir tavo pyragėlius pardavinėstik Jelisejevo* parduotuvėje, ir jų važiuos iš visos Maskvos, ir valandomis stovės eilėse. Ir vėl tu būsi geriausia ir svarbiausia. Argiblogai?

—Kaip tu manai, jeigu aš norėsiu mokytis buhaltere, tėtis leis?—Ir vėl iš pradžių! —supyko Tamara. —Kuo gi čia dėtas tė

tis? Tu pasirinksi artimą savo širdžiai profesiją —ir viskas! Ir tavęsneturėtų jaudinti, ką pasakys tėtis. Prisimeni, koks kilo skandalas,kai aš pasakiau, kad noriu būti kirpėja? Kaip tėtis šaukė, o mamaverkė? Kaip jis paskui su manimi du mėnesius nesikalbėjo? Ir ką?Aš viskuo būsiu, kuo noriu tapti, ir tėtis čia visiškai niekuo dėtas. Irapskritai dar nežinia, ką jis pasakys, o tu jau iš anksto bijai. Tu pa

bandyk nors kartą garsiai išsakyti savo nuomonę, o nesvarstyk, kaskam patiks.—Kad aš kažkaip bijau, —nykiai prisipažino Liuba. —Nenoriu,

kad jis bartųsi.—Kodėl jis būtinai turėtų bartis? Argi gėda būti buhalteriu?—O visos mergaitės nori būti aktorėmis, geologėmis arba

Bratsko hidroelektrinę statyti, arba kosmoso inžinierėmis dirbti,raketas projektuoti, žodžiu, kažkas tokio herojiško...

—O koks tau skirtumas, ko nori tos tavo mergaitės?—Iš manęs juoksis.—Kas juoksis?—Taigi visi! Įsivaizduok, aš ateinu į mokyklą, visi į mane rodo

pirštais ir juokiasi, girdi, visi renkasi herojiškas profesijas, o Liuba

Golovina nori būti buhaltere. Kokia gėda, kokia negarbė.—Neišsigalvok. Jokios gėdos, jokios negarbės. Yra vienintelis

kelias —tavo pačios, ir tau reikia juo eiti. Visos nori būti geologėmis

*Tarybinio elito parduotuvė Maskvoje.




arba artistėmis, o Liuba Golovina bus ekonomiste, štai taip! Kaip tikčia ims reikštis tavo asmenybė. Apie tave kalbės: „Štai eina Liuba

Golovina, kuri nori būti ekonomiste“, o ne paprasčiausia „simpatiškaLiuba su kasa“. Pagauni skirtumą?

—Rodos...—Na, viskas, Liubaša, —Tamara pasivertė ant kito šono ir iš

tiesė kojas, —išjunk šviesą ir miegam, nes jau greitai keltis, mes sutavimi pusę nakties prasikalbėjome. Gerai dar, kad mūsų Mamutė

nepagavo, nes būtume gavusios kaip turi būt.Liuba paklusniai atsigulė į savo lovą, iki smakro užsitraukėantklodę ir pabandė užmigti, bet jai niekaip nesisekė, ausyse skambėjo balsas sesers, kuri kalbėjo jai tokius sudėtingus ir neįprastusdalykus, kad buvo sunku jais patikėti. Ir iš kur ji tokias mintis ima?Ir ne todėl, kad ji vyresnė, juk ir Rodikas, ir Andrejus Begorskis, ir

Aela —Tamaros bendraamžiai, bet jie taip nekalba. Liuba prisiminė,su kokiu įkarščiu Tamara kalbėjo apie tai, kaip padarys visas moteriskaralienėmis, ir kaip akimirksnį įkvėpimu nušvito jos veidas. Lygiaitoks pat azartas spindėjo tėvo akyse, kai jis, gulėdamas ligoninėslovoje, pasakojo: „Kaip mudu su dėde Petia juos sutvarkėme! Mesdvie-se su vienu pistoletu, o jie trise, ir visi —su šautuvais. Tuo,ką mes šiandien padarėme, aš didžiuojuosi netgi labiau, negu savo

kariniais medaliais.“ Ir jo balse skambėjo toks pasitenkinimas geraipadarytu darbu! Liuba staiga įsivaizdavo, kaip Tamara darys moterislaimingas, ir jos, pakilusios nuo jos kėdės, žingsniuos darniomis gretomis nelyg liubovės orlovos, marinos ladyninos, valentinos serovosir tatjanos okunevskajos, palydimos žirklėmis čekšinčios Tamaros.

Liuba nesusilaikė ir tyliai nusijuokė iš savo įsivaizdavimų.

—Ko tu dabar? —nepatenkinta sušnibždėjo Tamara. —Kodėlnemiegi?—Toma, aš norėjau paklausti, galima?Tamara nusižiovavo.—Gerai jau, tik greitai.




—Iš kur tu ištraukei tokias mintis? Nejau pati susigalvojai? Arknygose perskaitei?

—Ir knygose perskaičiau... Na, gerai, jeigu jau pradėjom apietai kalbėti, aš tau taip pat išduosiu vieną paslaptį. Tik pažadėk niekam nepasakyti.

Liuba atsisėdo lovoje, nuleido kojas ant grindų ir stengėsi kąnors įžiūrėti toje pusėje, kur stovėjo sesers lova. Kambaryje buvovisiškai tamsu, bet mergaitė manė, kad jei žiūrės į Tamaros pusę,

būtinai supras kažką labai svarbaus.—Ką tu kalbi, Toma! Niekam niekam, garbės žodis!—Maskvoje aš turiu labai labai protingą draugą, kuris mane

viso to išmokė.—Oi, Toma, —Liuba užsidengė delnais burną, lyg bijodama

dar ką nors pasakyti. —Tu turi berniuką, taip? Tu su juo susitinki?

Paslapčia, taip?—Aš juk sakiau: tai draugas. O ne kažkoks berniukas.—Tai jis senas? —išsigando Liuba.Ji daug kartų matė kine, kaip jaunos merginos įsimyli vyresnius

už save vyrus, o tie vyrai visada būna vedę ir nieko gero iš tų istorijųneišeina. Nejau Tamarai irgi tas pats atsitiko? Koks siaubas!

—Senas, —patvirtino Tamara pačius blogiausius jos nuogąstavimus, —net senesnis už Mamutę, jam turbūt kokie septyniasdešimtpenkeri, o gal ir daugiau.

—Ir tu ketini už jo tekėti? —drebančiu balsu sušnibždėjoLiuba.

—Oi, kvaiša tu, kvaiša, —nusijuokė Tamara, —tau tik vienagalvoj. Jo vardas Michalas Michalyčius, jis dirba bibliotekoje, išdavi-

nėja knygas ir mudu draugaujame. Aš jam truputį padedu ruošoje,kartą per savaitę einu aptvarkyti jo namų, jis visai jau senas, nepri-mato ir apskritai... O jis mane moko išminties ir duoda gerų knygųpasiskaityti. Supratai? Tik žiūrėk, Liubka, jeigu išplepėsi, susipyksiusu tavimi visam gyvenimui.




—Kuo tik nori prisieksiu, —nuoširdžiai pasižadėjo Liuba.—Gerai, tada miegam.

—Na, tu stebini! —susižavėjo Akmuo. —Kaip tau pakako kantrybės išklausyti visą pokalbį? Juk esi toks nepasėda...

—Aš supratau, kad čia svarbus kiekvienas žodis. Iš pradžių,

žinoma, norėjau nusiplauti, kai tik tas jų mergvakaris prasidėjo. Na,ką įdomaus, maniau, šios dvi snarglės prieš naktį gali papasakoti?Bet kažkaip užsitupėjau, užsigalvojau, o paskui klausausi —dievulėliau! Tiesiog tikras seminaras —lyg psichologijos, lyg filosofijos, lygdar kažkokio negirdėto mokslo. Čia jau aš pradėjau kiekvieną žodįgaudyti ir įsiminti, kad galėčiau tau, nedėkingas senas kelme, perpasakoti. Tai kaip, šaunuolis aš?

—Šaunuolis, nieko nepasakysi, —sutiko Akmuo. —O kas tasaiMichalas Michalyčius per paukštis?

—Žinojau, žinojau, kad tu paklausi! —džiugiai sukranksėjoVarnas. —Ir viskuo pasidomėjau, viską iššniukštinėjau. Pasakoti?

—Varyk. —Akmuo truputį pasimuistė, susirado patogią padėtį, kad taip neskaudėtų neramus sąnarys, ir pasirengė klausytis.

Michailas Michailovičius Babnevičius gimė etnografo tyrinėtojo ir Rytų šalių žinovo šeimoje. Nuo pat jo ankstyvos vaikystės, taiyra devintame dešimtame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje, tėvasvežiodavosi žmoną ir sūnų su savimi į visas ekspedicijas po Kinijąir Japoniją, kur studijavo tų šalių filosofiją, mentalitetą, papročius irbuitį. Todėl nepaprastai gabus berniukas Miša gerai išmoko ne tik tų

šalių kalbas, bet taip pat perprato jų kultūrą bei filosofiją. Jis palaikėasmeninius ryšius su žmonėmis, kuriuos ten pažino, nenutraukėmokslinių ir asmeninių santykių ir po revoliucijos, su jais susirašinėjo ir sėkmingai tęsė tėvo pradėtą etnografo darbą. Kaip tik už tuosryšius ketvirtame dešimtmetyje jis ir buvo apkaltintas šnipinėjimu




Japonijos naudai, represuotas ir dvylikai metų įkalintas. Per tai neteko šeimos ir į laisvę išėjo jau nebe jaunas, pasiligojęs ir vienišas.

Vienintelė vieta, kur grįžęs iš lagerio jis galėjo įsidarbinti, buvo vienavaikų biblioteka Maskvoje.

Dar prieš revoliuciją jis pažinojo vieną labai gražią aukštuomenės damą —aktorę Juliją Markovną Veniavskają, daug metų ją mylėjo, nenustojo mylėti ir būdamas santuokoje su savo žmona, ir tada,kai žmona jį paliko, ir kol sėdėjo lageriuose, ir kai iš jų išėjo. Tokią

tad, viso savo gyvenimo meilę jis patyrė. Julija Markovna romantiškąja prasme į jo jausmus tuo pačiu niekada neatsakė, keitė vyrusir meilužius, bet draugiškus santykius su Michailu Michailovičiumpalaikė ir juos brangino. Ta pati Julija Markovna Veniavskaja, pasenusi ir nusilpusi, nesinaudojo savo dideliu vasarnamiu ir vasarą

jį nuomojo Golovinų šeimai, kuriuos jau seniai pažinojo, dar nuo

tada, kai Nikolajus Dmitrijevičius pačiupo jos maskviškį butą apvogusius vagis ir sugrąžino visus pavogtuosius daiktus. Būtent JulijaMarkovna kadaise rekomendavo Tamarai naudotis biblioteka, kurioje dirbo Bobnevičius: mergaitė labai mėgsta skaityti, o MichailasMichailovičius —išsilavinęs žmogus ir visada gali patarti, kokiąknygą pasirinkti ir kaip ją rasti.

Beje, būtent aktorė Veniavskaja pažadino pirmąsias Tamarosabejones, ar tikrai Ana Serafimovna ir Zinaida laikosi teisingos pozicijos, neva moteriai svarbiausia —būti patraukliai vyrams.

—Tu tik pažiūrėk, Tamara, —kalbėjo ji ne kartą —visą gyvenimą mane vyrai mylėjo, aš buvau tokia gražuolė —akių negalėjoatplėšti! Gerbėjai, gėlės, dovanos, keturi vyrai —ir kas iš to? Aš —sena, vieniša, ligota ir nelabai laiminga moteris.

Ir išvaizdą Julija Markovna vertino labai skeptiškai:—Kai buvau dvidešimt penkerių, man irgi atrodė, kad mano

grožis ir pasisekimas tarp vyrų bus amžini ir niekada nepraeis ir kadišvaizda —mano didžiausias turtas, o dabar aš net negaliu prisiminti kai kurių vardų ir veidų. Taip, buvo vyrai, bet kur su jais susipaži-




nau, kaip tai atsitiko, kokie buvo mūsų santykiai, kokie jų vardai, kuo jie vertėsi —užmiršau. O juk atidaviau tam didesnę savo gyvenimo

dalį. Mano gyvenime buvo tik romanai ir darbas, begaliniai romanai ir nuolatinis darbas. Tai štai —darbą aš prisimenu labai gerai.Kaip pirmą kartą išėjau į sceną ir vaidinau Ofeliją, kaip drebėjauiš baimės ir jaudulio, kokia suknele buvau apsivilkusi, koks buvomano perukas, kurioje vietoje suklydau, kaip man tame pirmajamespektaklyje padėjo partneriai —visa tai prisimenu iki smulkmenų.

O vyrų —ne. Jie susiliejo į kažkokią beveidę virtinę. Taip, man buvosu jais gera, bendrauti su gerbėjais ir meilužiais man sekėsi, manęsniekas nenuskriaudė ir neįžeidė, bet kiekvieno jų atskirai aš neatsimenu. Ir dabar negaliu suprasti, kodėl man tada tai buvo taip svarbu? Viskas praėjo, liko tik profesija, kuri bent šį tą man davė ir vis dargyva mano prisiminimuose.

Ir štai Tamara nuvažiavo į biblioteką, pasiteiravo MichailoMichailovičiaus, ir jai parodė į labai seną žmogų, liesą, žilą, raukšlėtą, kuris jai priminė Koščėjų Nemirtingąjį*. Tamara mandagiai pasisveikino ir pasakė, kad ją atsiuntė Julija Markovna.

—O kas tu tokia Julijai Markovnai? —nedraugiškai paklausėKoščėjus.

—Mes jai padedam... truputį... aš su ja draugauju.

—Nesupratau, —Koščėjus griežtai pasižiūrėjo į Tamarą, —ar tu su ja draugauji, ar padedi duonos nusipirkti ir grindis išsiplauti?

Tamara pagalvojo ir atsakė, kad ji su Julija Markovna vis dėltodraugauja. Štai močiutė ir sesuo Liubaša —jos senai aktorei padeda,o ji, Tamara, su ja draugauja.

—Taip ir sakyk, —burbtelėjo Koščėjus, —kodėl slapukauji,nepasakai aiškiai. Ir ko gi tu pas mane atėjai, Julijos Markovnosdrauge?

*Rusų pasakų personažas.




Tamara nelabai tvartai sumurmėjo, kad nori knygų, nes namieir mokyklos bibliotekoje ji jau viską perskaitė. Turbūt mokyklos

bibliotekoje dar yra įdomių knygų, bet jų jai neduoda, o duoda apieTomą Sojerį ir Vašią Trubačiovą, o jai neįdomu.

—Apie ką gi tu nori paskaityti? —visai kitu tonu paklausėKoščėjus.

Tamara narsiai pasižiūrėjo jam tiesiai į primerktas raukšlėtaistamsiai rudais vokais akis ir tvirtai atsakė:

—Aš noriu apie tai, kaip žmogus turi gyventi. Aš noriu būtišukuosenų modeliuotoja, kirpėja, tai mano pati švenčiausia svajonė,o namie mane už tai visi bara ir sako, kad tai ne profesija, kad gėdaplauti nešvarius plaukus kamarėlėje prie pirčių ir skalbyklų kombinato, kad profesija turi būti graži, garbinga, kad ja būtų galimadidžiuotis. O aš manau, jei tapsiu tikra šukuosenų menininke, tai

irgi galėsiu savo darbu didžiuotis. Tėtis dėl to manimi labai nepatenkintas ir net nesikalba. O mama sako, kad jei būsiu kirpėja, tainiekada neištekėsiu, nes aš negraži ir mano profesija bus labai prasta,neįdomi. Be to, kirpyklose nesilanko vyrai ir aš neturėsiu kur su jaissusipažinti. Mama sako, jog turiu pasirinkti tokią profesiją, kur dirbadaug vyrų, ir tada galbūt kas nors mane ves.

—O tu nori, kad tave būtinai kas nors vestų? —siauromisMichailo Michailovičiaus lūpomis šmėstelėjo vos pastebima šypsena, ir jo žvilgsnis tapo šiltesnis ir geraširdiškesnis.

—Labiausiai pasaulyje noriu tapti kirpėja, o apie vedybas išvisnegalvoju. Man tas pat.

—Gerai, tai kokią knygą tu norėtum gauti? Apie kirpėjas, arkokią?

Jo balse Tamarai pasivaideno vos girdima pašaipa, bet ji tvirtaižinojo, ko atėjusi, ir trauktis nesirengė.

—Aš noriu knygos apie žmogų, kuriam peršama, kaip jis turėtųelgtis, o jis vis tiek daro savo, ir kad toje knygoje būtų parašyta, arteisinga tai, ar ne —daryti savaip?




—Gerai, —sutiko Michailas Michailovičius, —eime, pasižiū-rėsim, ką galėčiau pasiūlyti.

Tamara nusekė paskui jį tarp aukštų stelažų, aplink buvo daugybė knygų —ištiesk ranką, imk nuo lentynos ir skaityk. Kai tikžvilgsnis užkliūdavo už įdomaus pavadinimo, ji vis norėjo sustoti,bet bijojo atsilikti ir pasiklysti. Michailas Michailovičius parinko jaidvi knygas.

—Pabandyk perskaityti štai šias, —tarė jis, —galbūt tau patiks.

Jei kiltų klausimų, galėsime juos aptarti, kai knygas grąžinsi.Bobnevičius paliko mergaitei dvejopą įspūdį: viena vertus, ji visdar jo prisibijojo, bet antra vertus, Koščėjus jai labai patiko, jis kalbėjo su ja kaip su suaugusia, iš anksto nelaikydamas jos kvailu mažuvaikeliu, nors jai tada tebuvo dvylika metų.

Knygas, kurias jai tada parinko Michailas Michailovičius, Tamara

perskaitė su įdomumu. Žinoma, jos nedavė tiesioginio atsakymo į jospateiktą klausimą, bet tai buvo bent jau ne apie Tomą Sojerį, o apiesuaugusių užsieniečių gyvenimą, kuriame herojai, patekę į sunkią padėtį, turėjo rinktis tarp savų įsitikinimų ir aplinkinių norų. Ji, žinoma,tais laikais nemokėjo būtent taip suformuluoti ir mintyse tai vadinopasirinkimu tarp to, kad kitiems būtų gerai ir ramu, ir to, ko pats nori.Iš pradžių, kai tik pradėjo skaityti pirmąją knygą, jai kilo mintis, kadKoščėjus iš jos pasijuokė ir davė paskaityti visai ne apie tai, ko ji norėjo. O kai perskaitė abi knygas, tai suprato, kad jos vis dėlto „apie tai“.Nors ir kitaip, bet jos vis dėlto atsakė į klausimus, kurie taip Tamarą

jaudino ar bent jau tokius klausimus kėlė.Po savaitės Tamara atvažiavo į biblioteką grąžinti knygų, ir

Michailas Michailovičius jos paprašė papasakoti jų turinį. Mergaitė

labai įsižeidė —ji pamanė, kad senasis bibliotekininkas ją tikrina,bet Koščėjus pasakė, kad jis jos netikrina, o nori suprasti, ką būtent

ji tose knygose rado.—Kas parašyta, tą ir radau, —akiplėšiškai atsakė Tamara. —Aš

juk negaliu knygoje perskaityti to, ko ten nėra.




—O štai dėl to tu klysti, —nusijuokė Bobnevičius. —Tu juk jausuaugusi ir turėtum suprasti, kad visi žmonės skirtingi ir visi skaito

knygas skirtingomis akimis.—Kaip tai? —nesuprato Tamara.—Vaikeli, tavo akys —tai ne tavo akių obuoliai, kaip anatomi

jos organas, o visa tavo gyvenimo patirtis, visa tavo asmenybė, viskas,ką tu išgyvenai, ką jautei, ką galvojai. Visas tavo gyvenimas —akyse,kuriomis skaitai knygą arba, pavyzdžiui, žiūri filmą. Todėl kiek

vienas žmogus knygoje arba filme mato skirtingus dalykus, matokažką savo. Štai tu pasižiūrėjai filmą „Cirkas“ ir pamatei jame meilėsistoriją, o kažkas kitas pamatė ten rasinės neapykantos ir mūsų tarybinio internacionalizmo istoriją, o kažkas trečias pamatys technikospažangos ir mūsų inžinerijos laimėjimų istoriją. Kiekvienam savo.Supranti? Todėl prašau tavęs perpasakoti tavo perskaitytas knygas:

man svarbu suprasti, kokiomis akimis tu jas skaitei ir ką jose radai.Buvo pirmoji iš daugybės pamokų, kurias Tamara gavo iš seno jo bibliotekininko Michailo Michailovičiaus Bobnevičiaus. Pamažu jis darėsi švelnesnis ir vis labiau gerbė smalsią, neeilinę mergaitę, ir, jai augant, nagrinėjo su ja vis sudėtingesnius ir subtilesnius filosofinius klausimus, dosniai dalinosi savo žiniomis ir mokėjo paprastaibei suprantamai aiškinti gana sudėtingus dalykus. Politinių klausimų jis apdairiai nelietė, bet apie krikščionybę, jos priesakus ir humanistines vertybes kalbėjo daug ir noriai. Supažindino jis Tamarą ir suRytų filosofijos pagrindais.

Viena iš jų pokalbių temų buvo Tamaros išvaizda. MichailasMichailovičius ilgai juokėsi, kai ji pavadino save negražia, ir pareiškė, kad gražesnės mergaitės jis dar nebuvo sutikęs. Tamara

vardijo savo trūkumus —mažas ūgis, liesumas, per ilga nosis, perplonos lūpos, per mažos akys, reti antakiai ir retos blakstienos, oBobnevičius atsakydamas jai aiškino, kad kiekviena istorinė epocha turi skirtingus grožio etalonus, kurie dažnai ir netikėtai keičiasi. Jis vartė reprodukcijų albumus, rodė Tamarai moterų, kurios




buvo laikomos gražuolėmis, portretus ir pasakojo, kad kai kuriaismetais gražiu buvo laikomas stambus mėsingas kūnas, storos ko

jos, riebalų klostės ant pilvo, o kai kuriais —etalonu buvo laikomosliesos moterys plokščiomis krūtinėmis; kažkada gražiais buvo laikomi plonalūpiai be antakių veidai, o kitais laikais juos keisdavopapūstžandės, storalūpės gražuolės. Grožis —tai ne absoliutas, opaprasčiausia mada, ir ateis metas, kai bus madingos liesutės moterys, plonomis rankomis ir kojomis, ir tada Tamara taps gražuole ne

tik jam, Michailui Michailovičiui, bet ir visiems kitiems aplinkui.Tamara nelabai tuo tikėjo, bet Michailas Michailovičius nepavargdamas ją įtikinėjo.

—Net ir tavo akys —tobulybės viršūnė, —kartojo jis, —nes jose šviečia mintis. Ir apskritai tu labai graži mergaitė. Ir visi žmonėsgražūs, negražių nėra, jų tiesiog nebūna. Viskas priklauso nuo to, ko

kiomis akimis į juos žiūrėsi. Jei žmogus tau patinka kaip asmenybė, jei tu jį gerbi ir myli, tai jis būtinai tau bus gražus. Yra senas išmintingas posakis: „Grožis —žiūrinčiojo akyse.“ Supranti, ką tai reiškia?Jeigu žmogus žiūri į tave kupinomis meilės ir švelnumo akimis, taitu būtinai jo akyse būsi gražuolė, ir tai, kokia tavo nosis ar antakiai,neturi jokios reikšmės.

Tamara gerai prisiminė pirmąjį įspūdį, kurį jai padarė bibliote

kininkas —tada jis jai pasirodė labai negražus, net baisus ir panašusį Koščėjų Nemirtingąjį. Bet taip pat atsiminė, kad jau po pirmo pašnekesio su juo Bobnevičiaus išvaizda jai ėmė atrodyti normali irnetgi maloni.

Tamarai buvo penkiolika, kai ji pasisiūlė apkirpti smarkiaiapžėlusį Michailą Michailovičių. Iki tol žmonių ji nekirpo, bet

Julijai Markovnai leidus, daug treniravosi su senais perukais, kuriųnemažai buvo vasarnamio palėpėje. Senis ilgai nesutiko, irzliai atsisakinėjo, —esą svarbu, koks jis žmogus, o ne kiek plaukų ant jogalvos, nosyje ir ausyse, —bet galiausiai leido Tamarai atvažiuotipas jį į namus ir įvykdyti savo planą. Pirmą kartą peržengusi jo



117

kambario slenkstį, mergaitė padarė išvadą: labai daug knygų, visakita —nešvara. Kambarys buvo apleistas, neplauti langai beveik

nepraleido šviesos, stalas, uždengtas lipnia klijuote, buvo nukrautas nešvariais puodeliais ir lėkštėmis. Tamara nusprendė kolkas nutylėti ir ėmėsi darbo, dėl kurio atvažiavo. Kirpo ji MichailąMichailovičių neskubėdama ir stropiai, du kartus perdarė šukuoseną, stengdamasi pabrėžti jo akių grožį ir dvasingą veido išraišką.Ir kai baigė, pamatė prieš save visai kitą žmogų —gražų, taurų se

nolį. Bobnevičius ilgai žiūrėjo į save veidrodyje, šypsojosi, lyg prisiminęs kažką iš praeities, o paskui padėkojo Tamarai ir pasakė, kad

ji turi didelį talentą, tikrą talentą, ne paprasčiausiai geras rankas, obūtent didelį talentą.

—Aš atpažįstu šitą veidą, —pasakė jis, —maždaug taip atrodžiau dvidešimt aštuntais metais, kai Julija palaidojo antrąjį vyrą,

našlavo ir pakvietė mane nueiti į italų baritono koncertą. Iki tol jidaug metų atsisakydavo su manimi eiti, kad ir kur ją pakviesčiau, otada —sutiko! Aš buvau toks laimingas! Na, raukšlių ir žilės, žinoma, padaugėjo, bet veidą atpažįstu. Maniau, kad netekau jo visiemslaikams, o tu padarei stebuklą, jį pamatei ir man grąžinai. Tavo talentas, vaikeli —ne tvarkinga šukuosena, o gebėjimas grąžinti žmonėms jų veidų grožį.

Tamara ir pati matė, kaip neįtikimai pasikeitė Bobnevičius, irbuvo laiminga: pirmą kartą jos darbą įvertino kitas žmogus, neganato, dar ir patvirtino, kad jos švenčiausia svajonė yra reali.

—Ar galėčiau aš čia truputį aptvarkyti, —įsidrąsino Tamara. —Nes gyvenate nešvarumuose tarsi kiaulė. Dabar atvažiuosiu pas juskiekvieną savaitę ir tvarkysiu.

Michailas Michailovičius jos užsidegimui pritarė, padėkojo, betįsakmiai paprašė popierių ir knygų ant rašomojo stalo neliesti: jisdirba, todėl nieko nevalia kaitalioti ir maišyti.

Taip ir prasidėjo jų draugystė, kuri daugiausia ir suformavoTamaros toli gražu ne vaikišką pažiūrų sistemą. Mergaitė nebijojo

ŽVILGSNIS IŠ AMŽINYBĖS. Geri ketinimai




su Bobnevičiumi pasiginčyti, bandė jam įrodyti savo teisybę, betįdėmiai įsigilinusi į jo aiškinimus, paprastai galų gale pasiduodavo ir

sutikdavo su jo požiūriu.

—M...taip, —Akmuo šiek tiek pasimuistė pažliugusioje dirvoje,ir tai turėjo reikšti, jog jis palingavo galva, —pasisekė mergiotei.

Kad jau pasisekė, tai pasisekė. Pirma Julija Markovna, paskui tasaiKoščėjus Bobnevičius. Nedaug kam vaikystėje taip pasiseka, kadšalia atsirastų du protingi, na, ką ten protingi —išmintingi žmonės,kurie negaili laiko ir jėgų diegti į vaikišką protelį tikrai suaugusiųjųsamprotavimus. Gaila, supranti.

—Ko tau gaila? —nustebo Varnas, gerokai nuvargęs nuo ilgo irdetalaus pasakojimo ir svajojantis apie kokį nors riebų kąsnelį balsostygoms sutepti.

—Gaila, kad Tamarai tų mokytojų nelabai ir reikia, jos pačiossmegeninė puikiai veikia ir iš prigimimo ji nelinkusi pasitikėti visuotinai priimtomis tiesomis, mėgsta viską savo pačios protu suvokti. Ji ir taip neprapuls. O štai Liubašai išmintingi mokytojai labaipraverstų. Dievaži, gaila. Ir kodėl visada taip: kam nelabai reikia, tas

gauna, o kam iš tikrųjų būtina, tam ir netenka.—Pinigai myli pinigus, —reikšmingai padeklamavo Varnas. —

Rodos, taip žmonės sako? Beje, aš ten dar vieną įdomų dalyką pamačiau, bet jeigu tu manęs tuoj pat neatleisi palesti, aš tau nepapasakosiu.

—Papasakok ir skrisk maitintis.

—Ne, —užsispyrė Varnas. —Man skauda gerklę ir snapasperdžiūvo. Gal aš tau koks nemokamas radijas —valandų valandasšnekėti visai nepasistiprinus? Nors ką aš čia kalbu, tu juk radijo akyse nesi matęs. Trumpai kalbant, nepasisotinęs aš nešnekėsiu, štai taupaskutinis mano žodis.



119ŽVILGSNIS IŠ AMŽINYBĖS. Geri ketinimai

Varnas mėgo visokius ultimatumus, dėl jų jis pasijausdavo dauggalingesnis ir reikšmingesnis.

—Gerai, —atsiduso Akmuo, —kimšk savo nepasotinamą vėdarą. O aš pakentėsiu, kas man belieka? Aš senas paliegęs Akmuo,niekam nereikalingas, visų apleistas, visų užmirštas, ir stumdo manevisi, kas netingi, naudojasi mano bejėgiškumu ir sukalbumu. Skrisk,skrisk, palik mane nusiminusį ir nuliūdusį vieną, skrisk, skrisk,egoiste nelaimingas.

Tai buvo patikrintas būdas išvengti ultimatumo ir sukeltiVarnui gailestį bei kaltės jausmą. Laukiamas efektas buvo pasiektas—Varnas sumišo ir pasidavė.

—Taigi aš greitai, sugriebsiu ką nors skrisdamas —ir iš kartoatgal, gerai? Tu net nuobodulio nespėsi pajusti, o aš jau sugrįšiu.Gerai?

Jis nusileido nuo šakos, pritūpė prie Akmens ir meilikaudamaspažvelgė jam į akis, tarsi prašydamas atleisti.—Gerai jau, —sumurmėjo Akmuo, labai patenkintas, kad vėl

pavyko nugalėti seniokiškus draugo kaprizus.Vos Varnas apie šimtą metrų nutolo, šalia pasigirdo pažįstamas

šnypštimas:—O aš žinau, ką jis nori tau papasakoti.—Žalty, drauguži! —nudžiugo Akmuo. —Jau baiminausi, kad

tu iškeliavai iš mūsų kraštų.—Kol kas ne, kaip matai. Pastaruoju metu aš kažko besveikatis,

gal liga kažkokia įsimetė? Tai ir tysau čia po supuvusiu ąžuolu, klausydamasis mūsų sparnuotojo šauklio iš laukų ir daržų pasakų. Manoklausa, ačiū Dievui, puiki, taigi guliu pakankamai toli, kad jis manęs

neužuostų. O kai negalia bent kiek atsitraukia, šliaužiu papildymųir patikslinimų. Tai kaip, ar tau papasakoti, kokią paslaptį mūsųŠtirlicas atsargoje laiko?

—Štirlicas? O kas jis toks?—Buvo toks filmas apie šnipus. Štirlicas —tarybinis žvalgas,




dirbęs vokiečių užnugaryje Antrojo pasaulinio karo metu. Kartą į aštuntą Tarybų Sąjungos dešimtmetį buvau įšliaužęs, jau neprisimenu,

ko man ten reikėjo, ir matau, kad visa šalis per televiziją apie Štirlicąžiūri. Na, ir aš pasižiūrėjau net penkias serijas, paskiau kantrybėspritrūkau, tu juk žinai, kad serialų nemėgstu, ne taip kaip tas tavoinformacijos rūpintojėlis —kai patenka kur nors, kur serialus rodo,tai jo už uodegos neištrauksi, taip ir styros ant šakos ar palangės, kolvisų šimto penkiasdešimt serijų iki galo neperžiūrės. O paskui pas

tave grįžta ir perpasakoja, kvailys vyžotas. Tikrame gyvenime tiekvisko įdomaus galima pamatyti, o jis filmus žiūri, vėpla plunksnuotas. Na, aš taip ir nesupratau, pasakoti ar ne?

—Žinoma, pasakok, tik greičiau, negaišk, nes tuoj Varnas galigrįžti. Tave pajus —sukels skandalą.

—Taigi, —reikšmingai sušnibždėjo Žaltys, —juodoji senė iš

tikrųjų egzistuoja.—Kokia juodoji senė?—Ar jau užmiršai? Juodoji senė, apie kurią vaikai mėgsta prie

laužo pasakoti, toji, kuri miške mažus berniukus vaikosi. Aela visusgąsdina, ypač mažuosius, o Andrejus Begorskis tik juokiasi: juodojisenė —tai absurdiška baidyklė vaikams gąsdinti ir jokios juodosiossenės miške nėra nė kvapo. O ji yra! Štai taip.

—Ką tu sakai! —nustebo Akmuo. —Kaipgi taip? Negali būti.Tu iš manęs šaipaisi?

—Kad gyvas galą gaučiau! Kad aš daugiau varlių nematyčiau,kad į rupūžę pavirsčiau, —prisiekė Žaltys. —Pati tikriausia senė,

juodai apsirengusi, baisi. Na, vaikai, žinoma, šiek tiek primelavo, josplaukai ne juodi, o visiškai žili, bet ji visada juoda skarele apsigobusi,

todėl iš toli žiūrint galima ir apsirikti. Ir nagai jos ne juodi, o paprasčiausiai nešvarūs, juodomis panagėmis. Ir į gerklę ji, žinoma, niekamnebuvo įsikirtusi. O kad ji po mišką blaškėsi ir mažus berniukusvaikėsi —tai šventa tiesa.

—Sakiau, netemk laiko!




— Vėlu, — pakėlęs aukščiau galvą, vos girdimai pratarėŽaltys, —atskrenda tavo pavydusis prižiūrėtojas. Tiek to, tegul pats

papasakoja, o aš iš toliau pasiklausysiu. Jeigu jis ką nors pamirš arsumeluos, aš tau paskiau pasakysiu. Iki, mano širdingasai drauge.

Akmuo skubiai užsimerkė ir apsimetė miegančiu.—Aš tikrai greitai sulaksčiau, ar ne? —sukranksėjo Varnas,

tūpdamas Akmeniui ant viršugalvio. —Juk žadėjau, kad nespėsipradėti nuobodžiauti. Dabar klausykis: Nikolajus Dmitrijevičius

Golovinas sveiko greitai, Liuba su Rodiku jį dažnai lankė, beveikkasdien važinėjo į rajono centrą priemiestiniu traukiniu, ir štai kartątėtušis sako: tu, Rodikai, man dukrelę išgelbėjai, elgeisi kaip tikrasdidvyris, todėl turi teisę sužinoti, kas tai per banditai, kuriuos sutavo pagalba sulaikėme. Žinoma, to garsinti nevalia, bet aš tau papasakosiu, nes esi tikras komjaunuolis, o Liubašai irgi papasakosiu, nes

judu artimi draugai ir tarp judviejų negali būti paslapčių. Tik judutai žinosite, ir niekam daugiau nė žodžio, ypač jūsų draugams. Aš jumis pasitikiu, tikiuosi, kad mokate laikyti liežuvį už dantų, o jeigumane nuvilsite, daugiau jūsų negerbsiu.

Varno pasakojimas nieko bendra su istorijos veikėjų gyvenimuneturėjo, bet, Akmens nuomone, buvo gan įdomus kaip tam tikrasgyvenimo eskizas.

Maždaug per dešimtį kilometrų nuo gyvenvietės esančiamekaime prieš karą gyveno šeima: vietinis tarybinio ūkio veterinarasPodrezkovas su motina, jauna žmona Verute ir mažu, gal trejų arketverių metų, vaikeliu. Prieš pat karą, 1941 metų birželio pradžioje,tas Podrezkovas su grupe specialistų, gyvulių augintojų veterinarų,buvo išsiųstas į Vakarų Ukrainą, kur po Molotovo-Ribentropo pakto

pasirašymo vyko Lenkijos padalijimas į lenkiškąją ir tarybinę dalis.Tarybinėje dalyje prasidėjo išbuožinimas ir masinis kolūkių kūrimas. Čia reikėjo ideologiškai pasikausčiusių specialistų, kurie galėtųįvertinti gyvulių ūkio būklę. Kai prasidėjo bombardavimas, visi atvažiavusieji su Podrezkovu, žuvo, tik jis vienas liko gyvas. Jambuvo




labai baisu, bombardavimas vyko masiškai ir intensyviai, tad jam,kaip ir daugeliui kitų, susidarė įspūdis, jog karas neilgai tęsis ir ne

trukus baigsis mūsų priešų pergale. Veterinaras apie nieką daugiaunegalvojo, tik kaip greičiau parsigauti į namus. Jis bijojo, kad iki karopabaigos nespės susitikti su savo šeima, ir kas žino, kaip paskui viskas susiklostys, ar pavyks jiems vėl susieiti ir gyventi kartu.

Jis ilgai keliavo tai pėsčiomis, tai pakeleivingomis mašinomis, o jei pasisekdavo —traukiniu. Kai jį sučiupdavo patruliai, Podrezkovas

parodydavo komandiruotės į Vakarų Ukrainą dokumentus ir teisindavosi grįžtąs namo, kad galėtų nueiti į savo gyvenamosios vietoskarinį komisariatą ir gauti siuntimą į frontą. Į namus savo kaime jisparsirado po trijų mėnesių, ir karas per tą laiką ne tik nesibaigė, betir paaiškėjo, kad baigsis dar labai negreit. Viena vertus, vokiečiai įsibrovė labai toli ir beveik pasiekė pačią Maskvą, bet antra vertus, vis

dėlto jie kol kas mūsų nenugalėjo. Per tuos tris mėnesius kelionėsužnugario rajonais, kur begaliniu srautu dundėjo sužeistųjų ešelonai, Podrezkovas suprato: kariauti jis nenori. Jis bijojo mirties, bijojoskausmo, paprasčiausiai išsigando. Pasiekęs savo kaimą tamsią naktį,pasibeldė į langą. Žmona ir motina laikė jį žuvusiu, nes jas pasiekėžinia, kad žuvo visa, į Ukrainą nusiųsta gyvulių augintojų grupė,nors oficialus pranešimas apie mirtį kol kas nebuvo gautas. Motinosir sūnelio kaime jis nerado, nes dar vasaros pradžioje jiedu išvažiavopas gimines į Novosibirsko sritį, o prasidėjus karui, ten liko. Žmonaprieš tai jau apraudojusi Podrezkovą, o dabar išvydusi jį gyvą irsveiką, neapsakomai nudžiugo; kai vyras jai prisipažino nenorįseiti į frontą, Vera apsiverkė, prisiglaudė prie jo ir pratrūko balsuraudoti, taip pritardama jo sprendimui likti namie. Ir pačiam baisu

eiti į frontą, ir žmona nenori. Taip veterinaras Podrezkovas tapodezertyru. Vera paslėpė vyrą rūsyje ir niekam nesakė, kad jis grįžo.Dėkui Dievui, buvo naktis ir niekas jo nematė. Į visus klausimus jiatsakinėjo tą patį: jūs patys man sakėt, kad jis žuvo, bet kol neturėsiuoficialaus dokumento, manysiu jį esant gyvą ir jo lauksiu.




Per visus ketverius karo metus niekam nė į galvą nešovė, kadiš tikrųjų Podrezkovas gyvas ir seniai sugrįžęs, todėl niekas jo ir ne

ieškojo.Karas baigėsi, iš Novosibirsko sugrįžo Podrezkovo motina,

bet... viena, be anūko Pavilko. Atsitiko baisus dalykas. Močiutė suanūku ir kaimo gyventojais išėjo į mišką grybauti, vaikas pasimetė, irniekas negalėjo tikrai pasakyti, kaip tai atsitiko. Puolė ieškoti —nerado. Paskui ieškojo visas kaimas, ieškojo ilgai, gal dešimt dienų, bet

Pavlikas tarsi į vandenį įkrito. Praėjus mėnesiui, močiutę iškvietė įmiliciją ir pasakė, kad rasti vaiko palaikai, kuriuos įmanoma atpažinti tik iš drabužių. Nelaimingas mažylis tapo laukinių žvėrių auka.Močiutei pasimaišė protas, ji niekaip negalėjo patikėti, kad jos anūkas žuvo, kad jį sudraskė vilkai. Ir nors jai rodė prie palaikų rastųdrabužių likučius ir šie visiškai atitiko tuos, kuriais tą nelaimingą

dieną vaikas vilkėjo, močiutė atkakliai laikėsi savo: pamanykit, žaliaberetė, pamanykit, balti marškinėliai, taigi visi vaikai tokias beretesir tokius marškinėlius dėvi, nes vietinėje parduotuvėje kitokių nėra.Negalėjo Pavlikas žūti, jis paprasčiausiai kažkur pasiklydo, jį priglaudė geri žmonės, galbūt jis gyvena vienuolyne, bet yra gyvas ir sveikas.Kai moteris grįžo į Pamaskvę pas marčią ir sūnų dezertyrą, jos pamišimas virto idee fixe\ berniukas čia, miške, jis pasislėpęs už berželio irlaukia, kada bus aptiktas, reikia tik rasti tą berželį. Apimta beprotiškos idėjos, močiutė vis vaikščiojo po mišką, dairydamasi anūko, nuklysdavo dievai žino kur, keletui dienų pradingdavo, paskui kažkaipatrasdavo kelią ir pargrįždavo namo —pavargusi, išalkusi, išsekusi.Nuslėpti nuo senės, kad namuose gyvena sūnus dezertyras, žinoma,nebūtų pavykę, bet ji taip nieko ir nesuprato, užvaldyta vienintelio

troškimo: rasti anūką Pavliką.Taip, karas baigėsi, bet paaiškėjo, kad Verai Podrezkovai bai

siausias laikas tik prasidėjo. Dezertyrai buvo paskelbti kariniaisnusikaltėliais be senaties termino. Veterinaras ir jo žmona pateko įspąstus. Jis galėjo rinktis: arba išeiti į dienos šviesą ir sėsti kalėjiman,




iš kurio anksčiau ar vėliau, jeigu pasiseks, išeis, arba likti namų kalėjime, iš kurio neišeis niekada. Vera irgi turėjo pasirinkimą: slėpti

vyrą ir būti laikoma našle arba jį išduoti ir visų akyse tapti dezertyrožmona, nusikaltėlį slėpusia bendrininke. O juk kiekvienoje trobojegyveno kareivių našlės arba netekusios sūnų motinos, kurios laikėVerą „sava“ ir jos gailėjosi. Be to, pradėjo grįžti vyrai, vieni sužeisti,kiti apdovanoti už kovinius nuopelnus, ir tokiu metu prisipažinti,kad tu slėpei rūsyje jauną sveiką bailį... Nepakeliama. Vera gėdijosi

pati savęs ir vis dažniau pagalvodavo, kad jau būtų geriau, jeigu josvyras būtų grįžęs iš karo suluošintas arba visai negrįžęs.Negana to, rūsyje slepiamą vyrą buvo sunku išmaitinti.

Produktų trūko, ir gauti maisto daugiau, nei dviem moterim reikia,ir dar taip, kad niekas nieko neįtartų, buvo labai nelengva.

O čia dar Veros brolis apsireiškė —medaliais nukabinėta krūtine, be kairės rankos iki alkūnės. Sužinojęs, kad svainis nekariavo,o visus ketverius metus ištupėjo rūsyje po žmonos sijonu ir slepiasiiki dabar —nusilpęs, apdribęs, išblyškęs, ligotas —brolis labai pasipiktino, bet greitai sumojo, kad gali pasinaudoti sesers padėtimisavo labui. Mat jis buvo iš kriminalinės aplinkos, prieš karą plėšikavo ir vogė, o dabar susirado senus draugus ir ėmėsi seno verslo.Suprasdamas, kad Verai nėra kur dingti, jis ją šantažavo ir vertė lai

kyti vogtus daiktus, saugoti ginklus, teikti prieglobstį besislapstantiems nuo milicijos banditams. Sesers anyta pusprotė, nieko nesupranta ir nieko neįtaria, o pati sesuo neišduos nei jo, nei jo žmonių,kad jis neatskleistų tiesos apie dezertyrą. Kaimo gyventojams buvopaskleista legenda, kad Veros brolis užsiverbavęs darbams kažkurtoli Šiaurėje, kartais apsikrovęs maišais, jis atvažiuoja atostogų arba į

komandiruotes, paskui vėl išvažiuoja, o kartu su juo atvykę žmonės—brolio bendradarbiai, kurie keliauja pas savo šeimas per Maskvąir pakeliui apsistoja svetinguose Podrezkovų namuose pernakvotibei pailsėti.

Taip viskas metai po metų ir tęsėsi. Buvęs veterinaras silpo ir




sirgo, Vera tiesiog akyse seno, beprotė motina dūlinėjo po mišką,gąsdindama atsitiktinai sutiktus berniūkščius iš aplinkinių kaimų ir

gyvenviečių, brolis plėšikavimą dar papildė prekyba ginklais. Ir kartą jis atsivežė į kaimą du pirkėjus, norinčius nusipirkti šratinius šautuvus, kuriuos, kaip ir visą kitą nelegaliai įsigytą turtą, savo namuoselaikė Vera. Pirkėjai buvo žmonės nepatiklūs, pirkti katės maiše nenorėjo ir pareikalavo šautuvus būtinai „prišaudyti“. Trise nukako į kar

jerą tikrinti prekės kokybės, kur juos ir aptiko budrusis milicininkas

Golovinas. Papasakojęs šią epopėją dukrai ir jos draugui, Golovinas jiems nurodė, kad apie banditus kalbėti galima, jokios paslapties čianėra, o štai apie dezertyrą, jo žmoną ir mamą geriau patylėti, nesgaila Veros, jai ir taip bus nelengva, tad nederėtų šios istorijos po visąapylinkę skleisti.

—Ir žinai, ką iškrėtė mūsų mieliausias Rodislavas? —Varno

balsas įgavo svajingą bei paslaptingą atspalvį, todėl buvo galima numanyti, kad pabaigai jis laikė, kaip sakoma, „desertą“. —Niekada gyvenime neatspėsi. Toks ramus, romus, taikus berniukas, profesoriaussūnelis, ir staiga Golovinui sako: aš, girdi, dėde Kolia, noriu taptimilicininku ir būti tokiu pat didvyriu kaip jūs. A? Ką pasakysi?

—Kietai, —sutiko Akmuo. —O ką į tai atsakė Golovinas?—Nieko jis neatsakė. Paplekšnojo Rodikui per petį, nusišypso

jo, bet buvo matyti, kad jam malonu. Beje, dėl šios dezertyro istorijosLiuba su Rodiku pirmą kartą susipyko.

—O, —sukruto Akmuo, —atsirado nesutarimų etikos klausimais? Tai gerai, nes problema išties subtili, delikati, nevienaprasmė,ir būtų įdomu sužinoti, kaip į tai žiūri pokario jaunimas.

—Tuojaus, —paniekinamai karktelėjo Varnas, —puls jie tau

etines problemas spręsti, lyg neturėtų ko daugiau veikti, kaip pasakytų mūsų brangioji Tamara. Ne, viskas per Aelą. Matai, kai Liuba irRodikas papasakojo draugams apie banditus, Aela liko kažkaip nuošaly. Įsivaizduoji, kaip jai įžeidu: \yksta kažkas svarbaus ir įdomaus,

ji —vietinė gyventoja, nieko apie tai nežino, o žino du atvažiavę




maskviečiai. Tai netvarka! Juolab, kad ji visada geriau už visus viską žino, visi jos išsižioję klausosi, o dabar, negana to, kad ji nežino,

tai dar ir ne ji pasakoja, ir klausosi išsižioję visai ne jos, o Liubos irRodislavo. Argi ji galėjo su tuo susitaikyti? Ir tada ji pavarė tai, kaspirmiausia atėjo į galvą: kadangi buvo kalbama apie įvykį miške, jimišką ir prisiminė. Tai yra juodąją senę. Vėl pradėjo visus gąsdinti,ypač naujokus, kurie tik šiemet atsirado kompanijoje. O kad viskassvariau atrodytų, pasigyrė žinanti senovišką graikų užkeikimą, ku

riuo juodąją senę galima visiems laikams išnaikinti, ir ji artimiausiumetu rengiasi nueiti į mišką ir atlikti baisų, bet įdomų ritualą. Žodžiu,vėl visi, rodos, tik į ją žiūri ir visi prašosi kartu į mišką to ritualo pamatyti. Visi, išskyrus Liubą, Rodiką ir Andrejų. Mat Liuba su Rodikuapie senę viską žino, bet tyli, kadangi tėtušis liepė apie ją nepasakoti,o Andrejus apskritai jokia mistika netiki. Reikia pasakyti, kad jis ne

labai ir Rodiku su Liuba patikėjo —toks jau jis yra; viskuo abejoja. Irdar vieną silpnybę jis turi —įsimylėjęs Aelą, įsivaizduoji?—Ką tu sakai! —aiktelėjo Akmuo. —Negali būti!Iš pasitenkinimo, kad sukėlė tokį efektą, varnas net pašokinėjo

ant Akmens viršugalvio.—Gali, dar ir kaip gali.—Tu juk mane įtikinėjai, kad Andrejus protingas ir neeilinis, o

Aela —tuščiagarbė melagėlė, kaipgi jis galėjo ją įsimylėti?—Matosi, kad tu ne filosofas, o romantikas, —Varnas su ap

maudu kaptelėjo augančias ant Akmens viršugalvio samanas, oAkmuo aiktelėjo ir sustūgo. —Kuo čia dėtas protas? Juk ji graži, štaitau ir visa priežastis. Jie tik šešiolikos, neseniai į dešimtą klasę perėjo, ką jie gali suprasti apie meilę? Jų amžiuje žinai, kaip hormonai

siaučia? Jiems visą protą sujaukia. Žodžiu, tu manęs neblaškyk, nesaš susipainiosiu. Taigi, mūsų bernelis Andriuša mato, kad Aela labaisusijaudino dėl Liubos su Rodiku pelnyto draugų dėmesio, ir jis jaisiūlo: nueikime, girdi, pas įgaliotinį dėdę Petią ir patikrinkime, artikrai jie pasakojo tiesą. Galbūt jie viską išsigalvojo ir save kaip he-




rojus pavaizdavo. Aela nudžiugo, ir jiedu patraukė pas dėdę Petią, odėdė Petia viską patvirtino ir dar nuo savęs kai ką pridūrė; visa tai

Rodiko ir Liubos dalyvavimą istorijoje su banditais rodė buvus darherojiškesnį, nei jie patys jį pavaizdavo. Juk mūsų Liuba kukluolė,be to, gerai išauklėta, ir Rodikas į ją panašus, taip pat ne pagyrūnas,todėl apie save jie pasakojo santūriai, neryškindami savo nuopelnų,o dėdė Petia kaip tik pasistengė pabrėžti jų nuopelnus. Andrejus tikšyptelėjo, o Aela visa persimainė. Bet dėdė Petia, kaip su Golovinu

ir buvo sutaręs, apie dezertyrą ir jo motiną nė žodžiu neprasitarė,todėl Aela ir įkliuvo. Juk ji nežinojo, kad pamišusią senę pagavo irpaguldė į psichiatrijos ligoninę. Aela ėmė girtis, kad naktį buvo nuėjusi į mišką ir ten atliko kažkokį baisų ritualą, todėl nuo šiol jokios

juodosios senės miške niekada nebus ir vaikai gali ramiai po jį vaikščioti. Žinoma, ji smarkiai rizikavo —o gal vis dėlto senė ten yra ir

kas nors ją pamatys? Bet todėl ji ir Aela Aleksandridi: kad pasiektųtrokštamą rezultatą, gali rizikuoti ir pulti stačia galva —o gal pavyks! Kai Liuba su Rodiku išgirdo ją prie laužo postringaujant, kaipAela nuėjo į mišką, kaip kažką ratu išdėliojo, kaip pagavo paukštį ir jįpapjovė, kaip jo krauju kažką pašlakstė ir ištarė užkeikimą, kaip prieš

ją apsireiškė juodoji senė, tiesianti į ją baisias juodas rankas, ir kaip jitiesiog kerėtojos akyse ištirpo, tai jiedu kone sprogo iš juoko. O jiemseinant namo Liuba pasiūlė Aelą išvilkti į dienos šviesą ir apie juodąjąsenę visiems papasakoti tiesą.

—Teisingai, —sutiko Akmuo. —Seniai laikas. Melagius reikiademaskuoti, kad neterštų žmonėms proto.

—Tai tu taip galvoji, ir Liuba taip pat galvoja, o Rodikui atrodokitaip, todėl jiedu su Liubaša ir susipyko. Na, nenori Rodikas su Aela

pyktis, supranti? Na, demaskuos jie Aelą, na, sužinos draugai, kad jinuolat pameluoja, na, nusisuks nuo jos, na, įsižeis ji —ir kas? Kas išviso to gero?

—Tiesa, —nedvejodamas ištarė Akmuo, —teisybė. Iš visoto —tiesa, kuri brangiau už viską, net ir sugadintus santykius.




—Ir vėl ta pati tavo filosofijos muzika! —Varnas dar kartąkaptelėjo snapu samanotą jo viršugalvį. —Tiesa, teisybė... Iš kur viso

to prisirankiojai? Ramus, taikus berniukas nepakenčia konfliktų irnenori su niekuo pyktis, gali tai suprasti ar ne?

—Bet Liuba irgi nepakenčia konfliktų ir taip pat nemėgstapyktis, tačiau vis dėlto pasiūlė Aelą išvilkti į dienos šviesą, net ir sugadintų santykių kaina.

—Nieko tu nesupranti, —atsiduso Varnas.

—Ko tokio aš nesuprantu?—Taigi apie meilę tu nieko nesupranti, rieduly tu netašytas,proletariato ginklo nuolauža! —sušuko Varnas. —Negi Liubą laikaitokia maža, nieko nesuprantančia kvailute? Manai, ji nejaučia, kadAela —jos varžovė, tiesianti godžias rankutes prie jos Rodislavo iryra pasirengusi bet kurią akimirką jį nučiupti? Taip, žinoma, Liuba

nėra niekinga, gudri ar klastinga, ji specialiai nė už ką neregztų intrigų prieš varžovę, bet juk jai ir pačiai skaudu, kad ją laiko idiote irkuo rimčiausiai meluoja jai tiesiai į akis. Ji taip Rodislavui ir pasakė.Ir dėl Rodiko jai skaudu, nes ir jis apgaudinėjamas. Ir pyktis su Aela

ji nebijo, nes svarbiausia jos gyvenime —tai Rodislavas, o ne kažkokia Aela, todėl bendravimą su ja gali ramiausiai paaukoti. Ir žiūrėk,kas išeina. Pasiūliusi demaskuoti Aelą, Liuba netyčia privertė Rodikąrinktis: arba aš, kurią užgavo, arba ji, kuri užgavo. Rodikas atsisakėvilkti Aelą į dienos šviesą, girdi, ką jau čia, ar mums su tavimi daugiau už visus reikia, ar ką, kam mums, kuriems galams tie vaidai irkivirčai, juk kitų silpnybėms reikia būti atlaidiems. Žodžiu, nepasidavė. Taip jau išėjo, kad tokiu būdu jis pasirinko Aelą, o ne Liubą. Taiyra ne tiesiogine šio žodžio prasme pasirinko, o suteikė pirmenybę

būtent Aelos psichologiniam komfortui, o Liubą paliko apgautą irįžeistą. Ji neiškentė, žodis po žodžio —trumpai tariant, jiedu susipyko. Nuėjo kiekvienas sau, net neatsisveikinę. Na ir atspėk iš trijųkartų, kuo tai baigėsi?

—Aš ir iš vieno karto atspėsiu, —prunkštelėjo Akmuo. —Kitą




dieną Rodikas atėjo pas Liubą atsiprašyti ir taikytis, o ji puolė jo pasitikti ir pirmoji prašneko, kad jis, žinoma, teisus, gerai, kad užsistojo

Aelą, kitaip pasielgti jis negalėjo, ir ji liautųsi Rodiką gerbusi, jeigu jis būtų kaip nors kitaip pasielgęs, paskui pateikė tokius nenuginči jamus teisingo jo poelgio argumentus, kad jis ir pats jais patikėjo. Taikaip, atspėjau?

—Jeigu esi toks protingas, aš daugiau nieko nepasakosiu, —įsižeidė Varnas, nes įžvalgusis Akmuo atėmė iš jo galimybę pasipui

kuoti. —Pats rūpinkis istorijomis, pats ieškok kvailių, kurie tau lakstys pirmyn atgal, po visas skyles landžios, kad tau, apsamanojusiomkelmui, nebūtų nuobodu ant žemės riogsoti.

— Gerai jau, nekelk vėjo, — geraširdiškai nusišypsojoAkmuo. —Juk žinai, kad aš tave, seną kvailį, myliu, o jei ką nors iratspėju, tai tik todėl, kad tu gerai renki informaciją ir gerai ją man

išdėstai. Iš tikrųjų aš neatspėju, o tik darau išvadas iš to, ką tu manpapasakoji. Kaip sakoma, koks mokytojas, toks ir mokinys. Koks pasakotojas, toks ir klausytojas. Čia aš tau komplimentą išsakiau, jeinesupratai.

Varnas komplimentu liko visiškai patenkintas ir pasiūlė pasižiūrėti serialo tęsinį.

—Į kokius laikus dabar suksim? Dar po metų, kai jie vėl vasarvietėje susirinks, ar vėliau? —žvaliai paklausė jis.

—Ne, po metų nėr prasmės. Liuba pereis į devintą klasę, oTamara ir Rodikas baigs dešimt ir stos į institutą, greičiausiai vasarvietėje jų nebebus. O žinai ką? Pasižiūrėk atidžiau į tą vaikinukąAndrejų Begorskį. Labai man jis įdomus. Ar jį tose vestuvėse matei?

—Jį, —patvirtino Varnas.

—Tada tuo labiau. Vadinasi, jų draugystė tęsėsi. Ak, kaip norėčiau, kad jie su Tamara vienas kitą surastų! Puiki pora išeitų, kaipsakai?

—Aha, abu klaikiai protingi ir klaikiai negražūs, vienas kitoverti. Tu kartais kai nukalbi, net ausys nulinksta. Kokia gi iš jų pora?




Andrejui gražios patinka, o Tamarai kol kas išvis jokie nepatiko, jivis kažkokio princo laukia, pati nežino, ko nori. Gerai jau, tiek to, jei

jau taip prašai, atnešiu aš tau snape tavo Begorskį. Ko tik dėl senodraugo nepadarysi!

Andrejus Begorskis buvo penktas vaikas mechaninės gamyklos

tekintojo šeimoje. Keturios vyresnės seserys, tokios pat negražioskaip ir jis, buvo panašios į gimdytojus, tamsius ir piktus užkampiožmones, kuriems vienintelis malonumas buvo valgis ir saikingas išgėrimas, o vienintelė pramoga —kaimynų ir pažįstamų apkalbos.Namuose nebuvo nė vienos knygos, tėvai net į kiną neidavo, ir jeiguneapkalbinėjo kaimynų, tai šnekėjo tik apie tai, kaip greičiau ištekinti bukokas vėplas dukras, ir gerai būtų, kad Andriucha greičiauužaugtų, eitų dirbti ir neštų į namus pinigėlius.

Mokėsi Andrejus netolygiai, tiksliuosius mokslus išmoko „labaigerai“, humanitariniams buvo abejingas, jie jo nedomino, bet jeigudėl kažkokių priežasčių nutardavo, kad atėjo metas iš istorijos arliteratūros gauti gerą pažymį, tai gaudavo jį be vargo. Mokyklosmokytojai žinojo jį esant gabų ir apgailestavo, kad Andrejus savo

gabumus naudoja tik kai kuriems mokslams, o ne visiems, antraip jisgalėtų baigti mokyklą aukso medaliu. Augo jis kaip labai racionalusžmogus, neturintis jokių emocinių polėkių, domėjosi šachmatais irnet lankė šachmatų būrelį Pionierių rūmuose.

Šachmatai jį labai paveikė ir suformavo mąstymo stilių, kuris jį skyrė nuo daugelio bendraamžių. Pavyzdžiui, viena iš Andrejaus

taisyklių buvo netapatinti akivaizdaus dalyko su tiesa, o remiantisšachmatų žaidimo praktika bandyti pamatyti, kas iš tikrųjų slepiasiuž visiškai akivaizdaus fakto, kuris savaime dar nėra galutinis rezultatas, o tik viena grandis ilgoje įvykių grandinėje. Jis matė analogijąsu padėtimi lentoje, kai aukojama figūra: jis ją aukoja ne todėl, kad




yra kvailas žioplys, o todėl, kad sugalvojo kombinaciją, kurią reikianumatyti ir sužinoti, kuo gali baigtis ilga ėjimų grandinė.

Andrejus apskritai buvo itin nepatiklus, jis netikėjo niekienožodžiu, kol neįsitikindavo savo patirties dėka arba nepamatydavosavomis akimis. Toks nepatiklumas radosi ne tik dėl jo prigimtoracionalumo, bet ir dėl auklėjimo šeimoje, nes Begorskiai buvo tokie tamsuoliai, kad laikėsi vienintelio principo: to negali būti, nes tonegali būti niekada, o viskas, ką mes matom, turi tik vieną paaiški

nimą —tą, kurį mes išsakome. Tėvai buvo visiškai neišsilavinę, bet jie to ir nesiekė, buvo gyvas mūsų vadinamųjų „karingų tamsuolių“pavyzdys, todėl bet kokia informacija, pasiekusi tėvų ausis, iškartatsimušdavo į įtarumo sieną: „Visa tai nesąmonės, to negali būti“.Beje, „nesąmonės“ tapo vienu iš pagrindinių paauglio Andrejausleksikono žodžių.

Įtarumas kartu su šachmatais išugdė jam mąstymo stereotipą,kuriuo vadovaudamasis, kad ir kas tik įvyktų, jis visų pirma savęsklausdavo: „O kam to reikia?“, paskui viską tikrindavo ir pertikrindavo, išanalizuodavo daugybę tolimesnių įvykių raidos variantų.Kita jo mąstymo ypatybė buvo skirstyti žmones pagal charakterius,lyginant juos su šachmatų figūromis. Pavyzdžiui, karaliais jis vadinotuos, kurie mąstė įdomiai ir įvairiai, tačiau jų charakteriuose nebuvoazarto ir polinkio rizikuoti bei sugebėjimo žengti netikėtą didelįžingsnį į šalį. Pėstininkai buvo darbštūs, atkaklūs, nenuleidžiantysrankų ir nepasiduodantys, bet atkakliai ir nuolat mažais žingsneliaistik pirmyn žingsniuojantys žmonės. Valdovės buvo plačių užmojų,spalvingos, reikšmingos asmenybės, o žirgai —klastingi ir gudrūs,siekiantys savų tikslų per kitų galvas, žmonės. Trečiasis šachmatinės

Andrejaus Begorskio mąstysenos postulatas —„stebuklų nebūna“.Baltais laukeliais einantis rikis niekada neis juodais, o bokštas nešuoliuos kaip žirgas.

Dar viena jaunojo šachmatininko ypatybė —priimti sprendimus priverstinės aukos sąlygomis. Jis suprasdavo, kad aukoti vis




vien teks, todėl reikia rinktis racionaliausią variantą, tai yra teiktipirmenybę aukai, kuri padarys mažiausiai žalos. Daugelis žmonių,

privalantys priimti savų minusų turinčius sprendimus, bando pasirinkimo išvengti ir surasti kažkokį trečią sprendimą, kuris tų minusų neturėtų ir padėtų išvengti aukos, o kai tokio sprendimo nebūna,žmonės apskritai nieko nesprendžia arba daro beviltiškas kvailystes,nes psichologiškai nėra pasirengę jokiai aukai. O Andrejus aukomsbuvo pasirengęs, taip pat buvo pasirengęs ir su tuo susijusiems sun

kumams.Kažkokioje knygoje jis perskaitė, kad vaikai kartoja savo tėvų

gyvenimus. Ta mintis Andriušai Begorskiui kėlė siaubą: būti panašiuį savo tėvus ir nugyventi tokį pat bevaisį, be prošvaisčių tamsų gyvenimą jis nenorėjo. Ir darė viską, kad taip neatsitiktų.

Į vasarvietę jis atvažiuodavo kartu su bendraklasio šeima.

Bendraklasio tėvai simpatizavo rimtam apsiskaičiusiam vaikinukuiir manė, kad jis gali teigiamai paveikti jų netikėlį sūnų. Andrejusbuvo jiems dėkingas ir sąžiningai mokė draugą fizikos bei chemijos,ko šis nelabai išmanė. Iš visos vasarvietės kompanijos Andrejus ypačišskyrė Rodislavą, kuris jam patiko, nes buvo taikus ir ne garbėtroška, ir, žinoma, Aelą, kurios grožiu žavėjosi, bet širdies gilumoje iš

jos šaipėsi, nes laikė kvailoka ir bukoka. Su kokiu malonumu jis ją

pabučiuotų, jei tik ji leistųsi! Jis glostytų jos iki mėlynumo juodustankius plaukus, pirštų galiukais liestų ilgas riestas blakstienas, laikytų ją už rankos... Ir tuo pat metu Andrejus nuoširdžiai apgailestavo,kad tokiam, jo akimis, tobulame apvalkale gamta patalpino visiškaineįdomų turinį. Liubą Goloviną Andrejus laikė visai paprasta, niekuo neišsiskiriančia ir žiūrėjo į ją tik kaip į Rodiko draugę, o štai

Liubos vyresniąją seserį Tamarą gerbė už neįprastus samprotavimusir perskaitytas knygas, kurių buvo gerokai daugiau, nei perskaitė

jis pats. Jei pasitaikydavo keturiese eiti į kiną —Rodikui, Liubai,Tamarai ir Andrejui —tai grįžtant ir karštai aptarinėjant matytą

filmą, Begorskis įdėmiai klausydavosi Tamaros, nes manė, kad nei




Rodikas, nei Liuba nieko įdomaus nepasakys. Ir jo lūkesčiai visadapasitvirtindavo —Tamaros samprotavimai būtinai pasižymėdavo

kažkuo tokiu, apie ką paskui būdavo įdomu pamąstyti.Ir po tos šaudymosi karjere istorijos, apie kurią papasakojo

Liuba ir Rodikas, tik po Andrejaus ir Aelos apsilankymo pas įgaliotinį —tik tada jis pirmą kartą pagalvojo, kad Rodislavas, be taikausbūdo bei apsiskaitymo, turi ir kitų privalumų, o Liubaša Golovinaanaiptol ne tokia paprasta ir vienpusiška, kaip kad jis manė.

Sužinojęs iš dėdės Petios kai kurias smulkmenas, kurių savo pasakojime draugai neminėjo ir kuriomis Liuba ir Rodikas tikrai galėtųgirtis, Andrejus vis laukė, kada gi jie tai darys, bet taip ir nesulaukė.Tuomet jis ėmė dar labiau gerbti savo bičiulį ir jo draugę.

—Na, toliau ten nelabai įdomu —vėl mokslo metai, Rodikas rengiasi stoti į universiteto teisės fakultetą, Liuba mokosi devintoje klasėje.Žodžiu, visokie niekai, —užbaigė Varnas.

—Taip jau ir niekai, —suabejojo Akmuo.—Garantuoju, —prisiekė Varnas. —Tiesa, Liuba, šaunuolė,

susigriebė, kad kitą vasarą Rodikas laikys pirma baigiamuosius, pa

skui stojamuosius egzaminus ir vasarvietėje vargu bau pasirodys.Nežinau, ar pati sugalvojo, ar Toma patarė, bet ji dėl viso pikto apsidraudė: prieš pat vasaros atostogų pabaigą paprašė Rodiko kažkokios knygos ir įspėjo, kad vasarvietėje nesuskubs perskaityti. Tu man,sako, duok savo telefoną —kai baigsiu skaityti, tau paskambinsiu irknygą atvešiu.

—Ir kaip, davė jis telefoną?—Kodėl ne? Ir įsivaizduok sau, ji iki Naujųjų metų kamavosi,norėjo paskambinti, bet drovėjosi. Tai bent kvaiša! Teisi jos sesutė,kvaiša ir yra.

—Bet vis dėlto paskambino?




—Žinoma. Noras —aršiau nelaisvės. Ir paskambino, ir pasimatymą paskyrė, ir atėjo į jį iš jaudulio nei gyva, nei mirusi, visa

valanda anksčiau atšuoliavo. Rodikas lyg irgi džiaugėsi ją pamatęs,knygą pasiėmė, pasiūlė pasivaikščioti, ledų palaižyti. Žodžiu, pradėjo jie susitikinėti, iš pradžių retai, kartą per pusantro du mėnesius, į kiną nueidavo, atėjo vasara, Rodikui prasidėjo baigiamiejiegzaminai, Liubai irgi aštuntos klasės egzaminai, o paskui Rodikaspadavė dokumentus ir pradėjo rengtis stojamiesiems. Štai tada mūsų

Liubaša ir padarė ėjimą žirgu. Paskambino ji Rodikui, ragelį pakėlėKlara Stepanovna, ir Liuba jai sako: Jevgenijus Christoforovičius,dėsto ji, žmogus nelabai sveikas, jam reikia ramybės ir šviežio oro,o jūs tikriausiai nevažiuojate į vasarvietę bijodami tokiu atsakingumetu Rodiką palikti be priežiūros ir rūpesčio, teisingai? Tai galiteramiai važiuoti, aš Rodiku pasirūpinsiu —ir valgyti jam virsiu, ir

marškinius skalbsiu, ir jūsų butą tvarkysiu, ir jį patį prižiūrėsiu, kadtinkamai mokytųsi ir maitintųsi.—Ir kaip Klara? Nejau sutiko?—Ne, žinoma, ne. Jai Rodikas —kaip saulės spindulėlis, negi

ji patikėtų jo priežiūrą kam nors kitam. Bet Liubos poelgį ji įvertinoteisingai ir į merginą įsižiūrėjo įdėmiau. O ką? Šeima gera, mamaZina, žinoma, šiaip sau, jos darbas ne prestižinis, dirba auklyte vaikų

darželyje, užtat tėtis kaip reik —teisėsaugos gynėjas, didvyris, karodalyvis, o močiutė —visų močiučių čempionė, gerą mergaitę užaugino, kuklią ir rūpestingą šeimininkę. Mūsų Klara, tiek metų tameuniversitete sekretore mašininke išdirbusi, puikiai suprato: jeigu josbrangusis Rodikas įstotų, lengvai galėtų tapti kokios nors plėšrios irapsukrios provincialės grobiu, o ši savo ruožtu lengvai galėtų įsiveržti

į jų šeimą ir atsikąsti pusę buto. Tai jau geriau paskatinti Liubašą, visdėlto maskvietė, ir atėjus laikui tėvas padėtų gauti gyvenamąjį plotą.Tu nemanyk, —pastebėjęs skeptišką Akmens žvilgsnį, suskubo aiškinti Varnas, —aš to neišgalvojau, tik girdėjau, kaip Klara su draugekalbėjosi telefonu ir visus šiuos motyvus jai išklojo. Tikrai, tikrai.




—Tikiu, tikiu, —nuramino jį Akmuo. —Ar įstojo Rodikas įuniversitetą?

—Įstojo. Liubą išvežė į vasarvietę, bet toji vasara buvo baisiainuobodi. Aela stojo į medicinos institutą, Andrejus baigė mokykląir pradėjo dirbti gamykloje, Tamara prieš tėvų valią stojo į profesinę technikos mokyklą mokytis kirpėjos amato, ir tėvas su ja iki patrudens nesikalbėjo. Žodžiu, vasarvietės kompanija iširo: sesers šalianėra, Rodikas Maskvoje, tėvai dirba, taigi liko Liubai tik Mamutė ir

namų ruoša. Vargšė mergaitė vos neišprotėjo iš nuobodulio. O kaigrįžo į Maskvą, jos laukė naujas nusivylimas: Rodikas visas pasinėręs į naują studentišką gyvenimą —tai paskaitos, tai seminarai, taikoliokviumai, tai draugai —ir neturėjo jis kažkokiai devintokei nėminutės laisvo laiko. Ir vėl iki Naujųjų metų viskas nurimo.

—O kas atsitiko Naujaisiais?

—Per pačius Naujuosius nieko, o štai po jų viskas ėmė suktis. Klara, matyt, kažką pajuto, buvo panašu, jog Rodiką pradėjopersekioti kažkokia lydekaitė iš provincijos, ir Klara Stepanovnaišsigando, kad ji Rodikui neapsuktų galvos ir neįsitemptų į lovą.Anais laikais į tokius dalykus žiūrėta griežtai: permiegojai —vesk,antraip tave komjaunimas ir partija ims auklėti, o jei viskas prieisiki skandalo, tai gali ir iš universiteto išmesti. Ir susirūpino mūsųKlara, kad kažkodėl jau seniai apie Liubą nieko nesigirdi, pavasarįRodikas vis dar su ja susitikdavo, į kiną nueidavo, o dabar —tyla.Ir paskambino ji mamai Zinai, o šioji patenkinta, oi patenkinta—juk ji pripratusi būsimomis dukrų vestuvėmis nuo pat jų gimimo rūpintis ir apie geresnį jaunikį už Rodiką Romanovą nėnesvajojo. Ir gražus, ir geras, ir iš profesoriaus šeimos, o dabar dar

ir universiteto studentas. O tai, kad jos dukra dar tik devintojeklasėje, Zinos supratimu, nieko nereiškė, nes santykiai brandinamimetų metais ir viską reikia daryti laiku, taip pat ir jaunikį parinkti,kad paskui, atėjus laikui —capt! —ir jis jau sutuoktinis. Kadaise

ji ir savo vedyboms rimtai pasirengė, taigi ir į dukros vedybines




perspektyvas žiūrėjo ne lengvabūdiškai. Esama mamyčių, kuriosmano, kad pirma reikia baigti mokyklą ir gauti išsilavinimą, o jau

tada, kokių dvidešimt penkerių, galima ir apie vedybas galvoti. BetZinaida Vasiljevna buvo ne iš tokių, vertino tik vyrų išsilavinimą,o vienintele moters paskirtimi laikė santuoką ir motinystę, kuriairengtis niekada ne per anksti. Ir išvis, kuo anksčiau —tuo geriau,kol jauna ir turi sveikatos. Į tokį dalyką kaip „merginos garbė“ jižiūrėjo kaip į ginklą, kuriuo reikia teisingai ir sumaniai naudotis,

tai yra nesigriebti jo bet kokia proga, o pavartoti vieną kartą, bettaikliai.

— Tu nesiblaškyk, — piktai nutraukė jo iškalbos srautąAkmuo, —pradėjai apie Klarą, o dabar ties Zina įstrigai.

—Visai aš neįstrigau, nes Klara paskambino Zinai, o aš jukturiu tau paaiškinti Zinos poziciją, —puolė teisintis Varnas, kuriam

būtent ta „Zinos pozicija“ buvo kur kas įdomesnė už daugelį kitųdalykų. Varnas, kaip mes jau žinom, buvo nepataisomas romantikas,todėl viskas, kas buvo susiję su meile ir kitomis su meile susijusiomisaplinkybėmis, jį jaudino iki širdies gelmių. —Tai štai, skambina,vadinasi, Klara Zinai ir prašo padėti. Esą Rodikui prasideda sesija,o ji turinti tiek daug darbo, tiek daug —tiesiog atsikvėpti nėra kada.Ji, kaip patyrusi mašininkė, pasiėmė skubų darbą iš šalies, o namie

spausdinimo mašinėlės nėra, todėl su tuo darbu liekanti vakaraiskatedroje —vyras ir sūnus visai be priežiūros. Dabar Liubašai mokykloje žiemos atostogos, tai ar ji negalinti padėti namų ruošoje?Pagaminti valgyti, sutvarkyti kambarius, išskalbti, išlyginti ir taiptoliau. Įsikirtai, kur rieda mintis? —ir Varnas gudriai primerkė apskritą blizgančią akį.

—Įsikirtau. O kaip mama Zina?—Na, kaip... Sutiko, žinoma. Oi, tos bobos. Gudruolės —nėr

vaistų. Klara su Zina iš pradžių telefonu susigiedojo, ir kai Klara pa juto, kad Zina jos užmačią suprato ir neprieštarauja, tuoj atsargiaipasiūlė: atseit ar nevertėtų mums, gerbiama Zinaida Vasiljevna, su




sitikti prie arbatėlės, kur niekas netrukdytų, ir mūsų tuos skaudžiusreikalus aptarti.

—Kodėl skaudžius? —jei Akmuo būtų turėjęs antakius, jisbūtų juos suraukęs.

—Nekreipk dėmesio, aš čia tik šiaip sau leptelėjau, kad gražiaiskambėtų. Rusijoje žiūrėjau vieną serialą apie pokario banditus,ten vienas svarbiausias jų banditas taip kalbėjo. Žodžiu, susitiko

jiedvi Romanovų namuose, Klara ištaikė valandėlę, kai Jevgenijus

Christoforovičius mokslinėje taryboje posėdžiavo, o Rodikas buvoišėjęs pas draugą. Zina, pamačiusi profesoriaus butą, taip ir apmirė —palyginti su jų kambariu šeimyniniame barake, čia buvokarališki rūmai. Ir apstatymas prabangus, visokie senoviški baldai,Christoforovičiaus tėvų palikimas. Ir suprato Zina, kad Rodislavas —kaip tik tas šansas, kurio jokiu būdu nevalia praleisti, juolab Klara,

rodos, irgi už tai. Iš pradžių jos taip atsargučiai kalbėjosi, viena kitątyrinėjo, uostinėjo, žvalgė, o paskui Klara ir sako: gaila, girdi, ZinaidaVasiljevna, kad jūsų Liubaša dar maža, geresnės žmonos Rodikui irnenorėčiau, tokios kaip ji šiais laikais aukso vertės, dieną su žvakenerastum, dabartinės mergos visos įžūlios, nedoros, namų ruošojnieko neišmano, tik džiazą joms paduok, šokius iki nukritimo, aukštakulnius batelius ir permatomas bliuzeles —tpfu, viena gėda! Zinaužuominą suprato ir atsakė, kad Liuba ne tokia jau ir maža, jai pomėnesio šešiolika sueis, po dvejų metų, laikantis bendrų įstatymų,

jau galėtų ir tuoktis, o jei kokios pikantiškos aplinkybės priverstų, tainetgi tiesiog dabar jų santuoką užregistruotų. Na, tuomet Klara akutes nuleido ir atsakė, kad pikantiškos aplinkybės, žinoma, naudingasdalykas, tik neaišku, kaip kiti šeimos nariai į tai pasižiūrėtų. Tai mud

vi su jumis, gerbiama Zinaida Vasiljevna, pažangių pažiūrų moterys,apie šeimos laimę ir metodus jai pasiekti laikomės vienodos nuomonės, o štai ką pasakys jūsų griežtoji senųjų papročių saugotoja anyta? Ir jūsų gerbiamas vyras, apie kurio griežtą būdą mums Rodikaspasakojo? Net nežinau, ar tai tiesa, bet girdėjau, kad kai jūsų Tamara




vietoj instituto įstojo PTMkirpėja mokytis, jūsų vyras labai supykoir kelis mėnesius su nepaklusnia dukra nesikalbėjo, tai ko iš jo laukti,

jei ir jaunesnioji duktė, užuot siekusi išsilavinimo, į dekretines tiesiainuo mokyklos suolo išeitų? Čia Zina ir neturėjo ką atsakyti, nes anytos ir vyro ji bijojo ir jų atlaidaus požiūrio į ankstyvą nėštumą nesitikėjo. Anos Serafimovnos ir Nikolajaus Dmitrijevičiaus nuomone,šiuolaikinis tarybinis žmogus, net jeigu jis —moteris, privalo turėtiprofesiją ir tvirtai stovėti ant savo paties kojų, be to, profesija turi

būti padori ir garbinga, o ne „nešvarių plaukų plovimas kamaraitė je prie pirčių ir skalbyklų kombinato“, kaip kad jie vadino kirpėjosprofesiją. Žodis po žodžio, ir mūsų ponios nusprendė, kad reikiapadaryti viską, kas nuo jų priklauso, o toliau —kaip Dievas duos.Svarbiausia stengtis, kad vaikai kuo dažniau pabūtų kartu ir negaištųlaiko kitiems draugams. O jų, kaip motinų, užduotis —paaiškinti

savo atžaloms, su kuo galima ir reikia tuoktis ir kas šiuo požiūriu yrageriausia kandidatūra.—Sąmokslininkės, bliamba, —nutęsė Akmuo. —Senos sąva

dautojos. Vis tiek nieko joms neišdegs, tu juk sakei, kad Rodikas vedėAelą.

—Būtent tai ir įdomu! —azartiškai sušuko Varnas. —Liuba jįmyli, tėvai nori, kad jie susituoktų, o jis vis tiek savaip padarė.

—Parodė charakterį. Tiesą sakant, iš jo nelaukiau. Iš tavo pasakojimų aš jį visiškai kitaip įsivaizdavau.

—Gal čia ne jis charakterį parodė, o Aela, —kreivai nusišypsojo Varnas.

—Ar tu į priekį dirstelėjai? —užsipuolė draugą Akmuo. —Kaiptau ne gėda? Mes juk susitarėm, kad stebėsi sąžiningai, į priekį ne

užbėgdamas ir pabaigos nežiūrėdamas. O kas dabar darosi... —susinervino jis.—Aš tik vieną kartelį, —kaltai suulbėjo Varnas, —atsitiktinai

ten patekau, juos pamačiau ir trumpai užmečiau akį. Labai trumpai,dievaži. Negrįši juk atgal, kai taip tiksliai pataikei!




—Nedrįsk man nieko sakyti! Aš tavęs negirdžiu! Aš noriu viskąiš eilės, tvarkingai, o tu man gadini visą malonumą. Pradėk nuo tos

vietos, kur sustojai. Vadinasi, Klara ir Zinaida susitarė...—Taip. Susitarė ir nusiuntė Liubą per visas žiemos atostogas

rūpintis Rodiku ir Christoforyčium. Liuba, žinoma, džiaugsmingaisutiko, o Rodikui lyg ir nė motais, lyg ir malonu, žodžiu, nelabaisupratau. Jos iškeptus pyragėlius jis kimšo už abiejų žandų ir gyrė,agurkinės neatsisakinėjo, kepsnius kirto, išskalbtus, išlygintus, marš

kinėlius krakmolytomis apykaklėmis mielai dėvėjo, bet nei kadaapsikabino, nei už rankos palaikė. Šiaip ar taip, aš nemačiau, —atsargiai pridūrė Varnas. —Paskui Liubai atostogos baigėsi, o Rodikuibuvo pats sesijos įkarštis. Ji kasdien iš mokyklos pas jį lakstė, pietumis valgydino, kilimus dulkių siurbliu valė, marškinius lygino, paskui tyliai kamputyje tupėdama savo pamokas ruošė, kol ateidavo

metas vyrams vakarienę duoti. Klara juk griežtai laikėsi legendos,neva darė skubų papildomą darbą ir namo pareidavo apie dešimtą.Paskui baigėsi sesija, Rodikui prasidėjo atostogos ir Liubos pagalbostarsi nebereikėjo. Bet Klara nesitraukė: tu sūneli, kalbėjo ji, negalilikti neatsidėkojęs, Liubaša tau visas savo atostogas paaukojo, netgipamokoms prasidėjus padėdavo, todėl turi kuo nors maloniu jai atsilyginti. Pakviesk ją į teatrą ar parodą, kartu pasivaikščiokit, pasėdė-kit kavinėje, paskanaukit pyragaičių, aš tau ir pinigų tiems dalykamsduosiu. Ir būtinai nupirk jai gėlių, susitikinėti su gražia mergina irnedovanoti jai gėlių —nepadoru.

—Ir ką Rodikas?—Kaip tai ką? Sutiko. Juk jis paklusnus sūnus. Be to, Klara jau

ne pirmą kartą kalbėjo apie dėkingumą, nuo to jų pažintis ir prasi

dėjo, taigi Rodikui motinos žodžiai buvo įprasti ir jis nieko neįtarė.Gavo iš Klaros pinigų, nupirko bilietus į teatrą, pakvietė Liubą, atnešė jai kažkokių nutriušusių gvazdikų. Pirma jie pasėdėjo kavinėje,paskui pasižiūrėjo spektaklį, tuomet jis ją palydėjo namo —viskaskaip turi būt. O kokia Liuba buvo gražuolė! Juk Zina ją papuošė kaip




lėlytę, pačių geriausių savo drabužių nepagailėjo, Tamara jai paleidoplaukus, gražiai sugarbanojo, žodžiu, ne Liuba išėjo, o paveikslėlis.

Štai tada Rodislavas ją ir pamatė. Štai tada viskas ir atsitiko.—Kas? —sudrebėjo Akmuo. —Kas ten atsitiko?—Taigi pabučiavo jis ją, štai kas atsitiko! Ne į lūpas, žinoma,

ne iš tikrųjų, o taip, tik į skruostą atsisveikinant, bet vis dėlto! Tai juk pirmas kartas, kai jis sau tai leido. Iki tol jis išvis su niekuo nesi-bučiavo.

—Snarglys! —paniekinamai metė Akmuo. —Aštuoniolikosmetų, o dar nė karto nesibučiavo. Kiti jau keturiolikos seksą praktikuoja pagal visą programą, o jis iki aštuoniolikos vis dar nekaltybęsaugoja.

—Keturiolikos? O dvylikos nenorėtum? Bet tai jau kitoje epochoje dėjosi, vėliau, kai prasidėjo akceleracija ir visokios seksualinėsrevoliucijos, anarchijos ir paleistuvystės. Na, anksčiau irgi buvo, viduramžiais, kai trylikos jau visu tempu tuokdavosi. Mariją Stiuart,beje, ištekino, kai jai buvo penkiolika, jos vyrui —tik keturiolika,o sužadėtine ji apskritai nuo šešerių metų buvo, kai ją sužadėtinionamuose apgyvendino. Ir nieko.

—Būtent —nieko, —suburbėjo Akmuo, kaip visada susierzinęs dėl to, kad supainiojo laikus ir papročius. —Vyru ir žmona jie

taip ir netapo. Tiek to, pasakok toliau.—Na, o toliau, —Rodikas į pasimatymus ją kvietė dažniau.

Universitete draugų jis turėjo daug —ir vaikinų, ir merginų —betsu jais labai pavargdavo, nes bendravimas, jei nori išlaikyti „lygį“,reikalauja pastangų —jaunimas jau toks yra, jei nesi atitinkamo„lygio“, niekas su tavimi neprasidės. Reikia būti madingam, mėgti

džiazą, žinoti literatūros naujienas ir mokėti apie jas atsainiu ir šiektiek cinišku tonu samprotauti, žodžiu, daug ko ten reikia, ir Rodikasviso to išmoko, bet labai pavargdavo. O su Liuba jis ilsėdavosi, atsipalaiduodavo, jis jai ir toks atrodė pats geriausias ir protingiausias.Be to, jis pamatė, kokia ji graži, grakšti: plačių klubų, oda balta, akys




didžiulės, išraiškingos, plaukai tankūs, kasa stora, kojos ilgos, krūtinė graži, aukšta. Ne mergina —saldainiukas! Liuba į akis jam žiūri,

kiekvieną žodį gaudo, o motina namie kala, girdi, tokia gera mergina, ne tokia kaip tos tavo universiteto pajodžargos, kurios tesugebatvistą šokdamos užpakalius kraipyti ir portveiną lygiom su vaikinaismaukti. Ir žinai, Rodikas kažkaip įsibėgėjo, įprato su Liuba susitikinėti, vaikštinėti, į kiną eiti, kartais į teatrą arba parodą, be jos netnuobodžiaudavo. O ji kokia buvo laiminga! Taip pusantrų metų ir

praėjo. Vasarą Ana Serafimovna vėl į vasarvietę susirengė, bet Zinaužsispyrė —nevažiuos ir viskas! Tamara mokosi, jai vietoj atostogųdarbo praktika, pačiai Zinaidai ir Nikolajui Dmitrijevičiui sunkukiekvieną dieną po darbo traukiniu į užmiestį trenktis, o iš ryto sugaidžiais keltis ir į darbą važiuoti. Kai mergaitės dar buvo mažos,teko su sunkumais taikstytis, o dabar vasarvietė visiškai nebūtina.

O iš tikrųjų Zina tiesiog nenorėjo išskirti Liubos su Rodiku: KlaraStepanovna iš anksto ją informavo, kad Romanovai šiais metais įvasarvietę nevažiuos, nes pas Jevgenijų Christoforovičių atvažiavogiminės iš Vologdos, net keturi žmonės, ir ilgam. Kurgi juos apgyvendinti, jei ne vasarvietėje? O kai Liuba baigė dešimtą klasę, viskasėmė suktis greičiau. Jau ėjo šešiasdešimt tretieji metai...

1963 metai prasidėjo netektimis. Vasarį staiga pasimirė MichailasMichailovičius Bobnevičius. Iš pradžių lyg persišaldė, paskui paaiškėjo, kad tai plaučių uždegimas, ir viskas baigėsi pleuritu. Tamaralabai išgyveno, ji brangino savo draugystę su senuoju biblioteki

ninku ir pirmą kartą gyvenime pajuto tikrą netektį. Bet namuosereikėjo apsimetinėti, kad nieko nenutiko, juk niekas, išskyrus Liubąir aktorę Veniavskają, nežinojo, kad Tamaros gyvenime buvo senisMichailas Michailovičius. Bobnevičiaus laidotuvėse ji duso nuoašarų, bet stengėsi tvardytis: šalia stovėjo senučiukė Julija Markovna




Veniavskaja, kurią reikėjo palaikyti. Per gedulingus pietus, kuriuossuruošė Tamara, Julija Markovna pasakė:

—Turbūt man jau liko visai nedaug. Šiandien supratau, kadkartu su Miša išėjo viskas, kas mane iki šiol čia laikė. Juk jis visą gyvenimą mane mylėjo, net kai vedė, mylėjo pusę amžiaus, ir aš visadatai žinojau, ir mane tai šildė. Aš niekada į jo jausmus neatsiliepiau,bet apie juos žinojau, ir tai man buvo didžiulė moralinė parama.Šiandien aš tarsi netekau pagrindo po kojomis. Aš tik dabar supra

tau, kiek daug Miša man reiškė.Julijos Markovnos žodžiai buvo pranašingi, ji pradėjo sparčiaisilpti ir po dviejų mėnesių pasimirė. Jos laidotuvėmis Tamarai rūpintis jau neteko, viską padarė teatras, kuriam senoji aktorė atidavėketurias dešimtis metų. Ir vėl Tamara liūdėjo ir išgyveno netektį,bet šįkart atvirai, nes apie jos draugystę su Julija Markovna šeimažinojo.

Su Veniavskajos mirtimi vasarvietės klausimas išsisprendėsavaime: vasarnamis priklausė valstybei ir po aktorės mirties buvoperduotas kitam liaudies artistui.

Liuba sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo į Liaudies ūkio institutą. Ji taip ir nesugalvojo sau tinkamesnės veiklos kaip finansaiir nusprendė, kaip kad sesuo jai patarė, tapti ekonomiste. Dabar ji,

pagaliau nusivilkusi mokyklinę uniformą ir tapusi studente, jautėsisu Rodiku lygesnė, tai yra visai suaugusi. Zinaida į Liubos pasiekimus žvelgė abejingai, jai buvo svarbiausia šeimyninė dukters laimė,o kokia bus jos profesija —visai nesvarbu, tai neturi jokios reikšmės,kad tik vyras būtų geras ir vaikai sveiki. Štai Tamaros profesija Zinairūpėjo, nes su tokia profesija ir išvaizda jos vyresnioji duktė neište

kės, dėl to gali būti tikras, o dėl Liubos galima nesijaudinti —tokiagražuolė, Zinos nuomone, be vyrų dėmesio neliks, svarbiausia, kadnepridarytų kvailysčių ir neatvėstų į namus kokio netikusio jaunikio. Bet ir dėl to Zina buvo sąlyginai rami: rodos, Liubos santykiai suRodislavu Romanovu darėsi vis glaudesni. Ar jai tik taip atrodė?






—Aš ir matau, kad tu jau susigaudei! —Zina taip pat neišlaikėir pradėjo rėkti. —Kirpėja ji bus, jūs tik pažiūrėkit! Kiauras dienas

riebaluotuose plaukuose kapstysies, valandų valandas idiotišku nuskalbtu chalatu apsivilkusi ant kojų stypsosi, ir per dvejus metus nuotokio darbo tau visos venos ant blauzdų iššoks. Ir taip jau Dievasgrožio pagailėjo, o per tą savo nuostabų darbą apskritai baidykle pavirsi, taip iki pat mirties sena pana ir liksi. Liubaša bent jau padoriąprofesiją išsirinko, į darbą vaikščios gražiomis suknelėmis ir kostiu

mėliais vilkėdama, bus įmonės buhalterė, o tu? Kad mano akys tavęsnematytų!—Tai ir nežiūrėk, labai man reikia!Tamara griebė apsiaustą, puolė iš kambario ir trenkusi durimis

išlėkė laukan. Ji neturėjo kur eiti, bet ir pasilikti viename kambary je su motina tuo metu nenorėjo. Po kelių minučių paskui ją išėjo

susikrimtusi Liuba, pamatė sėdinčią ant suoliuko seserį ir prisėdošalia.—Na ko gi tu, Toma, —ji švelniai paėmė Tamarai už rankos, —

mama juk nori, kad mums būtų geriau.—Geriau?! —vėl pašoko taip ir nenusiraminusi Tamara. —Tai

pagal jos taisykles geriau, o pagal mano —tik blogiau. Ir pagal tavotaip pat. Tu juk nori, kad Rodikas tave mylėtų, tiesa?

—Tiesa.—Tu juk nenori, kad jis tave vestų nemylėdamas, tiesa?—Žinoma, nenoriu. Aš noriu, kad jis iš meilės vestų. Be meilės

man nereikia.—Tataigi. O pasiklausius motinos, tai tas pats —yra meilė,

nėra meilės, svarbiausia, kad antspaudas pase būtų ir kad greičiau

vyrą vaikais parištum. Žiūrėk, Liuba, nedaryk taip, kaip ji moko, nieko gero iš to nebus, —griežtai perspėjo Tamara.—Aš ir nesirengiu, —sumišusi sumurmėjo Liuba. —Tu ne

žinai, Toma, ar greitai mums butą duos?—Tėtis sako, kad greitai, mes juk seniai eilėje stovim. Iš mūsų




barako visus iškeldins ir duos butus penkiaaukščiame. Kodėl klausi?Jau apie vedybas galvoji?

—Ne, aš apie toršerą svajoju. Žinai, jeigu mums duos butą, nu-sipirkim į savo kambarį toršerą, gerai? Ir mažą staliuką plonomiskojelėmis, aš mačiau viename žurnale, toks dailus! Knygas ant jodėsim, o vidury staltiesėlę patiesim ir vazelę pastatysim, gerai?

—Knygas reikia ne ant stalo krauti, o į lentynas, —pamokomaitarė Tamara. —Gal manai, kad mes turėsime penkias knygas per

abi? Jeigu tik mes turėsime savo kambarį, mes visų pirma lentynasnusipirksim. Aš tuo metu jau dirbsiu, gausiu pinigų, ir mudvi sutavimi kiauras dienas bėgiosim po knygynus ir pirksimės geras protingas knygas! Ir jokių staltiesėlių aš tau neleisiu, turėk tai galvoje.Tai baisi miesčioniška banalybė.

—O vazelę? —nusišypsojo Liuba.

—Vazelę —gerai jau, galima, —leido sesuo.—O toršerą?—Būtinai. Kaipgi mes skaitytume be toršero? Oi, Liubka,

Liubka, —Tamara ją apkabino ir pabučiavo į smilkinį, —svajotojatu mano! Kaip aš tave myliu! O jeigu ištekėsi už savo Rodiko ir per-sikelsi pas jį, su kuo gi aš viename kambaryje gyvensiu? Turbūt suMamute.

—Na, su Mamute tai gerai, ji irgi paskaityti mėgėja, tik ji tavestaltiesėlėmis pribaigs, —nusijuokė Liuba. —Ir jeigu nusipirksi lentynas, ji vietoje knygų ten savo kolekciją sustatys.

—Siaubas! —Tamara kaip scenoje griebėsi už galvos. —Ašto nepakelsiu! Liubka, meldžiu tavęs, netekėk dar bent dešimt metų,nepalik manęs vienos, neleisk, kad mane suėstų tie miesčioniško gy

venimo būdo apologetai!Ir seserys sutartinai nusikvatojo, akimirksniu užmiršusios ką

tik namuose kunkuliavusį skandalą.




Spalį Klara Stepanovna gavo du bilietus į Didįjį teatrą „su Pliseckaja“ir iškilmingai įteikė juos Rodislavui:

—Štai, pakviesk Liubašą, girdėjau, kad Pliseckaja dieviškaišoka. Tai bus sekmadienį, atsivesk Liubą pas mus pietų, paskui abuvažiuosit į teatrą.

Liuba buvo septintame danguje iš laimės: ji pamatys pačiąDidžiojo primabaleriną! Galinos Ulanovos scenoje pamatyti jai neteko, ir Liuba labai dėl to gailėjosi, bet užtat dabar ji pamatys Mają

Pliseckają, apie kurią net „Pravda“ rašė ir kuri Amerikoje sukėlėtikrą furorą.Iš pat sekmadienio ryto Zinaida pradėjo ruošti dukrą į pasima

tymą. Juk tai ne paprastas eilinis susitikimas su Rodiku, o vizitas į jotėvų, tikėkimės, į būsimų giminaičių namus. Ir nors kvietimas pietųnebuvo pirmas, Zinaida kažkodėl šįkart nusprendė žiūrėti į pasiren

gimą kur kas atsakingiau.—Aukis mano batelius, —ji išėmė iš dėžutės ir padėjo ant grindų porą dailių pilkų aukštakulnių batelių, —gerai su jais atrodysi.

Jų kojų dydis buvo vienodas, ir Liuba ryžtingai įsiavė į batelius.Atsistojo ir tuoj pat vėl atsisėdo.

—Mam, nieko nebus, —gailiai pasiskundė ji, —aš griūnu. Su jais neįmanoma paeiti!

—Ir dar kaip įmanoma! —piktai atsakė Zinaida. —Aš jukeinu, vadinasi, ir tu gali. Ir nesiožiuok, o stokis ir vaikščiok po kambarį, kol priprasi.

—O gal nereikia? —nedrąsiai paklausė Liuba.Jai buvo labai nepatogu —bateliai didoki, vos vos, ir to pakako,

kad Liubos kojos aukštakulniuose slydinėtų į šalis.

—Ir dar kaip reikia, —ryžtingai nukirto motina. —Apsivilksištai šitą mano suknelę, ji visiškai tiesi, ir be aukštakulnių kojos atrodys kaip kaladės.

—Aš galiu vilktis palaidinę ir platų languotą sijoną su dirželiu, —pasiūlė Liuba savo mėgstamus drabužius, kuriais apsirengusi




ji jau kelis kartus ėjo su Rodiku į kiną. —Tada galima be aukštakulnių.

—Išprotėjai! Į Didįjį teatrą su languotu sijonu! Ar supranti, kąkalbi, Liubaša? Bilietus gavo Klara Stepanovna, turbūt juos universitete platino, teatre bus jos pažįstamų, kurie pažįsta ir Rodiką, ir ką

jie pagalvos pamatę jį su mergina, apsirengusia tarsi į kaimo klubą?Ką jie paskui Klarai Stepanovnai pasakys? Kad jos sūnus susidėjo sukaimiete be jokio skonio ir išsiauklėjimo? Tu apsivilksi štai šią mano

suknelę, ji šviesi, puošni, griežta, aš tau dar čia segę prisegsiu...Liuba pasidavė, tylėdama apsivilko mamos suknelę, kantriai

laukė, kol Zina ieškojo, kur čia prisegus stambią blizgančią segę, kadši efektingiau atrodytų, ir pradėjo paklusniai vaikščioti pirmyn atgal po kambarį, mokydamasi išlaikyti pusiausvyrą su klibančiais antkojų bateliais.

Kai grįžo į turgų pirkinių siųsta Tamara, Liuba jau kone verkė išskausmo —paaiškėjo, kad bateliai dar ir pritrynė jai kulnis. Tamarakelias sekundes išplėtusi akis žiūrėjo į seserį, paskui sugriebė ją užrankos ir ištempė į ilgą, pristatytą dviračių, kabyklų ir spintelių koridorių.

—Gal pakvaišai? —sušnypštė ji. —Kuo tu čia apsivilkai?—Tai ne aš, tai mama, —ėmė teisintis Liuba. —Aš norėjau

savo mėgstamą „škotišką“ sijoną ir baltą palaidinę vilktis, o ji neleidoir dar aukštakulnius verčia autis, o aš negaliu, man kojas skauda ir

jie labai trina...—Liubka, tau septyniolika metų, o tu išsipuošei kaip ištekėjusi

dama. Ar tu akis turi? Ar tu jomis ką nors matai? Suknelė kreminė,bateliai pilki —na į ką tai panašu? O ta siaubinga segė? Tai juk mies

čioniškumo viršūnė! Ji čia nei į tvorą, nei į mietą, jaunos merginossegių nenešioja, tai neharmoninga. Na, gerai, mamytė mūsų —kvaiša, kokios paieškoti reikia, bet tu, tu pati? Kodėl leidiesi žalojama? Ogal tau taip patinka?

—Anaiptol man nepatinka, bet mama liepė.




—Mokau aš tave, mokau, bet iš to jokios naudos! —su apmaudu sušuko Tamara. Spjauk tu j jos paliepimus galų gale! Mamytei

jau per keturiasdešimt, ji ir rengiasi kaip solidi keturiasdešimtmetėdama, jos visi apdarai tokiam amžiui parinkti, o tu sau prisitaikei.Kaip tu atrodai? Tu į save pasižiūrėk: tavo kasa iki juosmens, okasa —jaunystės ženklas, tai tu ir renkis pagal savo šukuoseną. O

jeigu nori atrodyti vyresnė, galiu tave apkirpti, tada gal ir mamosapdarai tiks.

Atrodyti vyresnė Liuba, žinoma, norėjo ir seniai svajojo su kasaatsisveikinti —juk tiek vargo su tokiais ilgais ir tankiais plaukais!Nusiplūki, kol juos išplauni! Bet tėvai ir Mamutė apie tai nenorėjonė girdėti, o priešintis jų valiai Liuba nedrįso. Ji jau rengėsi dar kartąpasiskųsti dėl to seseriai, bet staiga suskambo koridoriuje ant sienoskabantis telefonas. Liuba čiupo ragelį ir išgirdo Rodiko balsą. Jis kaž

kaip keistai skambėjo:—Tai tu? Aš nežinau, ką man daryti...—Kas atsitiko?! —išsigando Liuba.—Mama išėjo į parduotuvę, o tėtis... aš nežinau... rodos, jis nu

mirė...—Ką?! —suriko Liuba.

—Aš užėjau į jo kabinetą, o jis sėdi paguldęs galvą ant stalo irnekvėpuoja... Aš jį šaukiu, šaukiu, o jis neatsiliepia... Gal reikia greitąją iškviesti?

—Tai žinoma reikia! Žinoma! Greičiau skambink greitajai, o aštuojau atvažiuosiu! Tik nieko nebijok, viskas bus gerai, girdi? —sušuko ji į ragelį.

Užbėgusi į kambarį Liuba čiupo rankinuką, nusispyrė nekenčiamus aukštakulnius, įsistojo į savo senus išnešiotus batelius, užsimetė paltą ir išlėkė į autobusų stotelę. Kažkas atlapojo šalia stotelėsesančio namo langą, ir į gatvę išsiveržė džiugus balsas:

—Kalba radijo stotis „Jaunystė“!




Kaip ten Rodikas? Jam turbūt labai baisu, galbūt jį vėl tąsovemti, o čia atvažiuos greitosios gydytojai, pamatys, koks jis išbalęs,

išpiltas prakaito, jis drovėsis ir jaudinsis...—Kompozitorius Arkadijus Ostrovskis, žodžiai poeto Levo

Ošanino,„0 mūsų kieme“, atlieka Josifas Kobzonas.

O štai mūsų kieme

Tokia mergaitė yra...

Nejau kam nors gali būti įdomu apie „tokią mergaitę“, kaiRodikui tokia nelaimė? Na kurgi tas autobusas! Rodikas ten visiškaivienas, net jeigu Klara Stepanovna grįš iš parduotuvės, ji jam niekuonepadės, nes irgi išsigąs, puls į paniką, o jeigu Rodikas pradės vemti,

ji išsigąs dar labiau.

Turiu aš draugužį

Dar nuo vaikystės...

Dainininkas nuoširdžiai dainavo apie mergaitę, kuriai jis žiūripavymui, nors „nieko tokio joje nėra“, ir Liuba pagalvojo, kad joje

juk irgi nieko nėra, ir anksčiau ji visada apie tai galvodavo ir jaudindavosi, o štai pasiklausius tos dainos išeina, kad ir tokioms mergaitėms žiūri pavymui ir akių atitraukti negali.

Ir dar ji visai ne laiku pagalvojo, kad jeigu turėtų madingą „boloninį“ lietpaltį, kaip štai ana einanti per gatvę mergaitė, jai dabarnereiktų prakaituoti su sunkiu demisezoniniu drapo paltu. Spalisbuvo šiltas, ir Liuba, su standžios medžiagos mamos suknele ir senu

šimtamečiu paltu nuo namų iki stotelės atlėkusi bėgte, buvo šlapianuo prakaito.

Pagaliau atvažiavo autobusas, bet nuo stotelės iki stotelės jisriedėjo taip lėtai, kad Liuba norėjo šokti lauk ir bėgti jo priekyje.Pavažiavusi keturias tarpstotes ji išlipo, sėdo į metro ir jau po dvi




dešimties minučių skambino prie Romanovų durų. Beje, ji galėjo irneskambinti —durys buvo neužrakintos.

Atidarė jai Rodikas, pilku veidu, drebančiomis lūpomis.—Tėtį išvežė, —tik tiek tepasakė.—Kaip greitai! —išsprūdo Liubai. —O aš dar nusistebėjau,

kad prie laiptinės nėra greitosios mašinos, ne, pamaniau, jie dar neatvažiavo. Į kokią ligoninę jį nuvežė?

—Jį išvežė į morgą, —sumurmėjo Rodikas. —Gerai, kad at

važiavai, man su tavimi lengviau. Mama ten, —parodė jis į svetainėspusę, —verkia. Aš nežinau, ką daryti.

Liuba akimirksniui sustingo, bet, vos išgirdusi „aš nežinau, kądaryti“, greitai susiėmė. Žinoma, žmones ištiko tokia nelaimė, tokiadidelė netikėta nelaimė, visai natūralu, kad jie sutriko ir nežino kądaryti, todėl Liuba čia ir atvažiavo, kad jiems padėtų, nuramintų, pa

guostų, padarytų viską, kas reikia. Ji pasistengė prisiminti viską, kąTamara kalbėjo apie Michailo Michailovičiaus mirtį.—Pažymą apie mirtį jums išrašė? —susirūpino ji.—Taip... rodos... kažkokį raštelį jie parašė, bet aš nežiūrėjau...Liuba ryžtingai paėmė Rodiką už rankos ir nusivedė į kambarį.

Reikia būtinai ką nors kalbėti ir priversti jį ką nors daryti, kad pra

eitų šokas. To ją dar Mamutė kažkada seniai seniai išmokė.Kambaryje ant sofos sėdėjo Klara Stepanovna ir nieko nematančiomis akimis žiūrėjo priešais save. Liuba sustojo sutrikusi, jilabai norėjo prie moters prieiti, apkabinti, pabučiuoti, užjausti, pasakyti ką nors švelnaus ir guodžiančio, bet Mamutė sakiusi, kad to daryti jokiu būdu negalima: negalima, negalima žmogui leisti galvoti

apie savo nelaimę, reikia jį judinti, blaškyti ir versti toliau gyventi. Irdar Liuba norėjo apkabinti Rodiką, ir kad jis pravirktų jai ant peties,bet jei negalima, vadinasi, negalima.

—Klara Stepanovna, ar jums davė pažymą apie mirtį? —paklausė ji, tarsi nematydama, kokios dabar Rodiko motina būklės.




—Pažymą... taip, ten guli... —abejingu balsu ištarė Klara.Liuba rado dokumentą, tvarkingai perlenkė pusiau ir įsikišo į

savo rankinuką.—Vadinasi, taip. Mes su Rodiku rytoj nueisim į Civilinės met

rikacijos skyrių, gausim mirties liudijimą ir tada, kai turėsim liudijimą, nuvažiuosim į ritualinių paslaugų biurą tartis dėl laidotuvių.

—Nereikia, —silpna ranka numojo Klara, katedra viską padarys, Jevgenijus tiek metų ten dirbo...

—Na, gerai, —sutiko Liuba, —bet liudijimą vis tiek reikiagauti. Ir reikia pagalvoti, kaip laidoti —kostiumas, marškiniai, batai,puskojinės, būtinai nosinė.

—Viešpatie, kokie niekai, —suaimanavo Klara. —Kamgi tanosinė?

—Taip reikia, —griežtai atsakė Liuba. —Tokios taisyklės. Jūs

kam nors jau pranešėt?—Aš... ne... aš negaliu, —ir Klara Stepanovna pravirko.Liuba išvedė Rodiką iš svetainės ir nusivedė į Jevgenijaus

Christoforovičiaus kabinetą.—Kur tėčio užrašų knygutė? —paklausė ji. —Reikia rasti

jo bendradarbių telefonus ir paskambinti, pranešti apie nelaimę.Pirma, kad jie rytoj nelauktų jo darbe, o antra, kad iš pat ryto pradėtų rūpintis šermenimis ir laidotuvėmis. Su šermenimis, žinai, kiekrūpesčių! Reikia rasti salę, ją paruošti, uždengti veidrodžius, nuimtipapuošimus ir panašiai, taigi reikia žmones iš anksto perspėti. Beje,veidrodžius ir namuose reikia uždangstyti.

—Kodėl?—Taip reikia, tokios taisyklės, —pakartojo Liuba. —Atminimo

pietus irgi organizuos universitetas?—Nežinau, —sutriko Rodikas.—Dėl viso pikto reikia pasirengti tam atvejui, kad atminimo

pietūs bus pas jus namie. Greičiausiai taip ir bus, šermenis ir laidotuves organizuos universitetas, o atminimo pietumis rūpinasi šeima,




jei tik žmogus ne vienišas. O jeigu vienišas —tai draugai arba giminės. Vadinasi...

Neišklausęs jos iki galo, Rodislavas susmuko į tėvo krėslą ir begarso pravirko. Ir vėl Liuba norėjo jį apkabinti, priglausti prie savęs,pagailėti, bet kažkokiu dvidešimtuoju jausmu suprato, jog to darytinereikia. Rodikas jos glėbyje, žinoma, ištiš, pravirks smarkiau, gal netims raudoti, paskui bus sunku jį nuraminti, ir jis neatleis sau už tai,kad jos akivaizdoje parodė savo silpnumą. Tačiau argi mažai silp

nybių jos akivaizdoje jis jau yra parodęs? Tai ne pirmas kartas. Betvis tiek, —pašnibždėjo Liubai vidinis balsas, —nereikia. Apsimesk,kad nieko neįvyko ir tu nieko nepastebėjai, visą laiką ką nors šnekėk,kad jam nori nenori tektų tavęs klausytis ir suprasti, tada jis visasnenugrims į savo skausmą. „Šoko ištiktam žmogui svetimas balsas,net jeigu jis mala visiškas nesąmones —tai kaip gelbėjimosi ratasskęstančiajam“, —mokė Mamutė. Kai buvo maža, Liuba nesuprato,kam Ana Serafimovna moko ją tokių dalykų, ir tik dabar ji pamatėmočiutės mokslų naudą. O apie šermenų salę ir jos paruošimą Liubasužinojo, kai numirė Julija Markovna, ir mintyse save pagyrė už tai,kad to neužmiršo.

—Vadinasi, taip, —dalykišku tonu tęsė ji, —dabar mudu pa-ieškosim jūsų spintose, kuo galima uždengti veidrodžius, o mamai

pasakyk, kad ruoštų tėčiui kostiumą ir visa kita. Paskui aš pasižiūrėsiu, kokia padėtis jūsų šaldytuve, ir paruošiu pietus. Bet visų pirma,žinoma, reikia visiems paskambinti.

Ji paėmė nuo rašomojo stalo vaistinės gumele suveržtąJevgenijaus Christoforovičiaus užrašų knygutę aptrintu odiniu viršeliu ir krintančiais lapais. Liubai buvo sunku suprasti smulkų ir ne

įskaitomą profesoriaus raštą. Ji susirado ties „K“ raide žodį „katedra“,bet ūmai sumojo, kad sekmadienį ten turbūt nieko nėra. Dėl visopikto surinko numerį, bet niekas jai, žinoma, neatsakė.

—Ar prisimeni tėčio bendradarbių pavardes?—Ką? —bukai perklausė Rodikas.




—Aš klausiu, ar žinai tų žmonių, su kuriais jis dirbo, pavardes?Man reikia rasti knygutėje jų telefonus.

—A... taip...Jis pasakė kelias pavardes, Liuba surado telefonų numerius,

paskambino, mandagiai prisistatė ir pranešė liūdną žinią. Ją patikino, kad šeimai niekuo nereikia rūpintis, viskas bus padaryta,tuoj bus pradėta ruoštis nusipelniusio mokslininko laidotuvėms,tik reiks atvežti į fakulteto dekanatą arba tiesiai į katedrą doku

mentą —mirties liudijimą. Liuba pažadėjo rytoj iš pat ryto tuopasirūpinti.

Jie spintose ilgai ieškojo tinkamos medžiagos, paskui uždangstėveidrodžius, vargo su kopėtėlėmis, be kurių nebuvo įmanoma susitvarkyti su aukštu iki lubų senovišku prieškambario veidrodžiu,ir Rodikas, rodos, truputį atgijo. Klara Stepanovna sustingusi vis

sėdėjo ant sofos, ir Liubai teko pačiai ieškoti laidotuvių drabužiųJevgenijui Christoforovičiui, bet pamažėle jai vis dėlto pavyko bentšiek tiek Rodiko motiną išjudinti.

—Klara Stepanovna, pasižiūrėkit, kokį renkamės kostiumą —šitą, tamsiai mėlyną su dryželiais, ar tą rudą?

—Klara Stepanovna, štai aš parinkau trejus marškinius, pasižiūrėkit, kurie tiks?

—Klara Stepanovna, kaip jūs manote, batus naujus imti ar panešiotus?

—O puskojines sveikas ar galima su skylute? O gal man skylutędabar užadyti?

—Kur jūsų nosinės? Ne, skalbtos netinka, būtinai reikia naujos.Nėra? Gerai, aš rytoj nupirksiu.

—Ar turite juodą skarelę ar šalį galvai apsigobti? Laidotuvėmsreikia. Kur jie yra? Geriau aš jums iš anksto paruošiu, nes paskuigalite pamiršti ar nerasti.

—O juodą suknią turite? Neturite? O juodą sijoną ir juodą palaidinę? Gerai, aš tuoj viską rasiu išlyginsiu, paruošiu. Oi, o jūsų pa-




laidinė nešiotąją reikia išskalbti, tuoj aš greitai ją išskalbsiu, o rytojišlyginsiu. Kuo Rodikas rengsis?

—Ačiū tau, Liubaša, tu taip rūpiniesi, —pagaliau prabilo Klara. —Aš niekam neturiu jėgų, rodos, niekada nepajėgsiu nuo sofosatsikelti. Viskas taip netikėtai atsitiko... Viešpatie, dar ryte viskasbuvo gerai, aš taip džiaugiausi, kad tu ateisi pas mus sekmadieniopietų, nubėgau į parduotuvę, o ten ilga eilė prie mėsos... Sekmadienįvisos aplinkinės parduotuvės uždarytos, tik tas gastronomas* dirba,

o ten visada tokios eilės... Tebūnie ji prakeikta, ta parduotuvė! Jei neeilė, aš būčiau anksčiau grįžusi ir galbūt... —ji nebaigė ir vėl apsiverkė.

Liuba suskubo pakreipti kalbą ne tokia pavojinga vaga.—Jeigu nupirkot mėsos, galėčiau kotletų iškepti, norite? O gal

norite kepsnių? Arba muštinukų, jei mėsa gera. O kokios sriubos

norėtumėt?—Sriubos? —sukukčiojo Klara Stepanovna. —Kokios sriubos? Ak, sriubos... Turbūt barščių, aš barščiams viską pirkau, tenvirtuvėje krepšelyje... Tik kas juos valgys, tuos barščius!

—Nekalbėkit kvailysčių, —griežtai tarė Liuba. —Jūs valgysit,ir Rodikas valgys, ir aš su jumis papietausiu, ir rytojui dar liks, jukrytoj irgi valgyti reikės. Valgyti būtinai reikia, nes jėgų neturėsit.

—Jėgų? —skausmingai nusišypsojo Klara. —O kam jos reikalingos, tos mano jėgos? Gyvenimas neteko prasmės. JevgenijausChristoforovičiaus daugiau nėra, o tu sakai —jėgų neturėsiu...

—Tai irgi kvailystės, —griežtai atkirto mergina. —Dabar jūsištikta šoko, todėl taip ir kalbate, o praeis trys dienos, mes JevgenijųChristoforovičių palaidosime, atsisveikinsim su juo, jūs grįšite su

Rodiku namo ir suprasite, kad reikia gyventi toliau, galbūt kaip norskitaip, ne taip, kaip anksčiau, bet vis tiek gyventi. O kad gyventum,turi normaliai maitintis, ir turi dirbti, kad tam maistui užsidirbtum.

*Maisto parduotuvė.




To ją išmokė Ana Serafimovna, ir dabar Liuba dar kartą geružodžiu paminėjo močiutę. O kaip stebėjosi, kai Mamutė visa tai pa

sakojo! Atseit kam? Kam to reikia, kai visi aplinkui gyvi ir visada busgyvi ir sveiki, kam reikia mokytis, kaip kalbėtis ir elgtis su žmonėmis, kurie neteko savo artimųjų?

Klara Stepanovna pakėlė galvą, įdėmiai pasižiūrėjo į Liubą, ir jos lūpose pasirodė blanki, vos pastebima šypsenėlė.

—Tu geras žmogus, Liubaša, labai geras. Ir protinga, labai

protinga. Mes be tavęs prapultume. Padėk man nueiti iki vonios, ašnoriu nusiprausti.Liuba ją nuvedė į vonią. Kol Klara Stepanovna prausėsi, palaikė

ją už pečių, paskui padavė rankšluostį. Pastebėjusi, kad Klaros akysvėl pritvinko ašarų, Liuba paklausė:

—Tai ką jūs nusprendėte dėl mėsos? Kotletai ar kepsniai?

—Paklausiam Rodiko, ką jis pasakys —tą ir gaminsim, —jaukur kas ramesniu balsu atsakė Klara.Liuba atkreipė dėmesį į „gaminsim“ —vadinasi, Klara rengiasi

kartu su ja darbuotis virtuvėje. Na ką gi, tai labai gerai, tai geras ženklas, jeigu ji nenusiteikusi grįžti ant savo sofos, o nori kažką veikti.

Liuba nuėjo į miegamąjį, kur Rodikas dėjo laidotuvėms skirtusdrabužius į lagaminą.

—Sudėjai? Šaunuolis. Mama klausia, ko norėtum pietums —kotletų ar kepsnių?

Rodikas įsistebeilijo į Liubą, tarsi ji būtų uždavusi neįmanomąklausimą, kurio tiesiog negali būti.

—Ką? —susiraukė jis. —Ko tu klausei?—Aš klausiau, ko nori pietums —kotletų ar kepsnių, —kan

triai pakartojo ji. —Sriuba bus barščių, taip Klara Stepanovna sakė.—Man tas pat, —sausai atsakė Rodislavas, visa savo esybe ro

dydamas, kad nepadoru galvoti apie barščius ir kotletus, kai šeimojetokia nelaimė.

Liuba sutriko, ji pati sau tuo metu atrodė netaktiška ir kažkokia




primityvi. Iš tikrųjų —žmogus ką tik neteko tėvo, o ji apie kotletus...Bet čia vėl pagelbėjo močiutės pamokos.

—Taip neteisinga, —tyliai, bet tvirtai pareiškė ji, —tau neturibūti tas pat. Bet koks nuosmukis prasideda nuo mažo žingsnelio žemyn, pralaimėtas mūšis prasideda nuo neužsegtos kario apykaklės.Tau neturi būti tas pat, ką valgyti, nes ryt pasidarys nebesvarbu, kaiprengtis, ir tu apsivilksi marškinius nešvaria apykakle ir apsimausiskylėtas puskojines, poryt tau bus tas pat, kaip tu mokaisi, paskui tau

bus tas pat, kaip tu dirbi, ir į visą savo gyvenimą imsi žiūrėti abejingai ir nuriedėsi žemyn. Kai žmogui tas pat, jis negali padaryti niekogero, nieko naudingo, jis negali nieko sukurti, jis gali tik vegetuoti.Apsidairyk aplink: žmonės stato namus, nuima derlių, gydo ligonius,rašo knygas ir tapo paveikslus, filmuoja, skraido į kosmosą, dirbastatybose, fabrikuose ir gamyklose, vadinasi, žmonėms ne tas pat.

Gal manai, kad niekas iš jų artimųjų niekada nemirė? Niekas iš jųnepažino skausmo? Niekas nepatyrė netekčių?Rodislavas pasitraukė prie lango, kurį laiką stovėjo tylėdamas,

pasisukęs į Liubą nugara.—Atleisk. Tu, žinoma, teisi, —pagaliau ištarė jis neatsisukda

mas. —Pasakyk mamai, kad pietums noriu kotletų.Liuba kartu su Klara Stepanovna paruošė pietus, paskui su

plovė indus, sutvarkė ir iki blizgesio išplovė virtuvę. Taip betriūsiantiš dalies liūdnai, iš dalies kasdieniškai, ir praėjo diena. Vakarop ėmėaidėti telefono skambučiai. Matyt, tie, kuriems Liuba paskambino,liūdną naujieną pranešė kitiems žmonėms, ir pastarieji norėjo pareikšti užuojautą, pasakyti gerą žodį, pasiūlyti pagalbą. Grįžusi iš vasarvietės, atskubėjo Klaros Stepanovnos draugė, ir namai prisipildė

dviejų moterų ašarų ir aimanų.Liuba susirengė namo, ir Rodikas pasisiūlė ją palydėti.—Ką tu, nereikia, —bandė jį atkalbėti Liuba. —Nieko man

neatsitiks, dar tik aštunta valanda.Rodikas užsispyręs papurtė galvą.




—Ne, nesvarbu, kad astuonios, bet jau tamsu. Ir šiaip man sutavimi lengviau. Dar valandą kartu pabūsim.

Jei ne Jevgenijaus Christoforovičiaus mirtis, nuo tokių žodžiųLiuba būtų šokinėjusi iš laimės. Jie apsirengė ir išėjo j gatvę.

—Jei nenori būti namuose, galim pasivaikščioti, —nedrąsiaipasiūlė ji.

—Gerai, —aiškiai nudžiugo Rodikas.Jie nužingsniavo Liubos namų link.

—Tu rytoj ateisi? —paklausė Rodislavas.—Žinoma. Juk reikia padėti tavo mamai, be to, mums su tavimirytoj reikia į Civilinės metrikacijos skyrių liudijimo.

Tarsi jis negalėtų ten nueiti vienas! Bet Liuba nedrįso net pagalvoti, kad Rodikas gali laikyti rankose pažymą apie tėvo mirtį,stovėti eilėje, paskui vežti liudijimą į universitetą. Vienas! Juk jam

širdis plyš. Ne, jokiu būdu, tokiais liūdnais rūpesčiais būtinai reikiasu kuo nors dalytis.—O kaipgi tavo paskaitos institute?—Pamanykit, praleisiu.—Ar tau neklius?—Na ir tegul kliūna, —ramiai atsakė Liuba, kad net pati nu

stebo.Dar neseniai Tamara jai sakė: „Na ir tegul nubaudžia“, ir tie žo

džiai atrodė Liubai visiškai neįmanomi, nerealūs. Kaipgi taip —tegul nubaudžia? Visi žmonės stengiasi bausmės išvengti, o Tamaraitas pat. Dabar štai Liuba staiga aiškiai suprato, kaip tai gali būti, kaibausmė atrodo niekinė, neesminė ir neturinti visiškai jokios reikšmės. Teisi buvo Tamara —kai yra tikslas, kai yra prasmė, tada viskas

susidėsto aplink tą tikslą ir iškart tampa aišku, kas svarbu, o kas visiškai nesvarbu, kvaila ir net neverta minėti.

Liuba kažkodėl manė, kad visą kelią iki jos namų Rodikas kalbės apie savo netektį, apie jaučiamą skausmą ir gėlą, bet jis netikėtaipradėjo šnekėti apie kažkokius pašalinius dalykus, apie naują žurna




lo „Jaunystė“ numerį, apie tai, kad Michailas Botvinikas pralaimėjoTigranui Petrosianui ir neteko šachmatų pasaulio čempiono vardo,

o mūsų sportininkės Gaprindašvili, Zvorykina ir Zatulovskaja nugalėjo Moterų šachmatų olimpiadoje, apie Martiną Liuterį Kingą ir jožygį į Vašingtoną, apie Andrejų Begorskį, kurį paėmė į kariuomenęir kuris rašo iš ten Rodikui labai juokingus laiškus.

Prieš pat duris jis vėl pabučiavo Liubą į skruostą. Jau antrąkartą.

Namie ji pradėjo rengtis ir staiga pamatė save tarsi iš šalies: kreminė pretenzinga suknelė, ryški segė —kokia kvailystė, Viešpatie,koks absurdas, sunku sugalvoti labiau netinkamus drabužius, atėjusį ką tik mirusio žmogaus šeimą. Reikėjo nepulti iš namų kaip begalvos, o bent jau persirengti kaip nors kukliau ir tamsiau. Bet juk jinežinojo, kad Jevgenijus Christoforovičius mirs, ji rengėsi į teatrą...

—Na, kaip baletas? —paklausė Zinaida. —Pliseckaja patiko?—Aš nebuvau balete. Rodiko tėtis numirė.Zinaida pamėgino paverkti, bet greitai nusiramino ir pasisiūlė

rytoj atsiprašyti iš darbo ir nuvažiuoti Klarai padėti, bet Liuba pasakė, kad padėti nereikia, kas būtina jau padaryta arba bus padarytarytoj.

—Žinai, Mamute, —tarė Liuba močiutei, —šiandien man labai pravertė tavo pamokos. Ačiū tau.

Ana Serafimovna nieko neatsakė, tik paglostė anūkei galvą.Visą kitą dieną Liuba padėjo ruoštis laidotuvėms, kartu su

Rodiku gavo ir nuvežė į dekanatą mirties liudijimą, paskui nuėjo į parduotuvę, nuvažiavo į turgų, supirko maistą ir alkoholį.Antradienį ji kartu su Klara Stepanovna ir dviem jos draugėm

praleido Romanovų virtuvėje. Ruošė salotas, marinavo mėsą, virėkisielių, kepė blynus. Žmonių atminuose turėjo susirinkti daug, apieketuriasdešimt, o gal ir daugiau, ir jiedu su Rodiku apėjo kaimynus,prašydami kėdžių, indų ir stalo įrankių. Laidotuvės buvo paskirtostrečiadieniui.




Kai baigė ruošti maistą, Liuba suplovė indus, viską idealiai sutvarkė, ir virtuvė blizgėjo kaip anksčiau. Klaros Stepanovnos draugės

jau išėjo, laikas buvo vėlus, ji pasistengė greičiau viską pabaigti ir taippat važiuoti namo.

—Liuba, —Rodikas pasirodė virtuvėje taip netikėtai ir tyliai,kad ji krūptelėjo, —ar gali likti pas mus nakvoti?

—Kodėl? —nustebo ji. —Metro dar veikia, ir autobusai važiuoja, aš parvažiuosiu, tu nesirūpink. Blogiausiu atveju pasigausiu

taksi, pinigų aš turiu.—Ne tas svarbu, —jis nusuko akis ir sutriko. —Aš noriu, kadtu pasiliktum.

—Kodėl? —pakartojo ji. —Kažką reikia padaryti? Mes ką norspamiršom?

—Visai ne! Aš tiesiog prašau tavęs pasilikti.

—Bet kodėl?—Aš... bijau.—Ko tu bijai?—Rytoj mes ten nueisim... o tėtis guli karste... numiręs... šal

tas... Aš bijau. Nepalik manęs, Liubaša, man su tavimi lengviau.—Žinoma, aš pasiliksiu, —iškart sutiko Liuba. —Tik reikia j

namus paskambinti, perspėti.—Mama paskambins, pasikalbės su tavo mama, taip bus geriau.—Na gerai, —patraukė pečiais Liuba. —Mama tai mama, koks

skirtumas, kas paskambins.—Kur aš miegosiu? —paklausė ji. —Svetainėje?—Mama tau paklos. Išgerkim arbatos.Klara Stepanovna pasakė, kad jai skauda galvą, ir prisilašinusi

į stiklinaitę raminamųjų užsidarė miegamajame. Liuba ir Rodikasilgai gėrė arbatą su Liubos keptais tešlainiais, kol ji pajuto, kad užmigs ant kėdės.

—Einam miegoti, nes rytoj sunki diena, —pasiūlė Liuba.Rodikas paklusniai atsistojo ir patraukė j savo kambarį. Liuba




atsigulė svetainėje ant sofos, būdama tikra, kad užmigs vos padėjusigalvą ant pagalvės, bet kažkodėl užmigti nesisekė. Gal kad vieta buvo

svetima ir neįprasta, gal ji irgi jaudinosi prieš rytdienos laidotuves,bet miegas neėmė, tik jautėsi kažkoks sunkus liguistas apkvaitimasnuo fizinio nuovargio. Ji vis vartėsi nuo šono ant šono, ir tada stiklinės dvivėrės svetainės durys tyliai prasivėrė.

—Liuba, tu miegi? —sušlameno vos girdimas balsas.—Ne. O kas atsitiko?

Įsisupęs į pledą Rodikas lėtai įėjo į kambarį ir atsisėdo ant sofoskrašto.—Man baisu. Pasikalbėk su manimi. Kai tu su manimi kalbiesi,

man lengviau.Liuba nusimetė antklodę, atsisėdo greta jo, priglaudė jo galvą

sau prie krūtinės ir pradėjo sūpuoti kaip kūdikį...

—Štai čia pagaliau viskas ir atsitiko, —eilinę pasakojimo dalį patenkintu tonu baigė Varnas.

—Kas atsitiko? Jis ją pabučiavo į lūpas?—Taigi viskas atsitiko,bukagalvi! Viskas, supranti? Trumpai kal

bant, kas reikia, tas ir atsitiko. Žodžiu, kitą dieną jie Christoforovičiųpalaidojo, ir Liuba atminuose atliko jaunos šeimininkės vaidmenį, irvisi —ir Romanovai, ir Golovinai į tai žiūrėjo kaip į normalų dalyką.O po mėnesio, lapkričio pabaigoje, Rodikas ir Liuba nusprendė susituokti. Vestuves numatė kelti liepą, tuoj po vasaros sesijos. VasarįLiubai sukaks aštuoniolika, tada ir paduos pareiškimą. Registruotis

planavo Gribojedovo rūmuose, juos kaip tik neseniai atidarė, ir viskas turėjo būti gražu ir iškilminga. Mendelsono maršas, kilimu nukloti laiptai, balta suknia su nuometu —grrražumėlis!

—Tu žiūrėk, kaip toli jie nuėjo! —apmaudžiai ištarė Akmuo. —Kaipgi ji, vargšelė, išgyveno, kad Rodislavas vedė kitą?




—Ogi puikiausiai išgyveno! Juk tau pasakojau, kad jinai jovestuvėse švieste švietė ir džiaugėsi dėl draugės.

—Na ne... —nepatikliai nutęsė Akmuo. —Čia kažkas ne taip.Čia kažkokia intriga. Žiūrėk, nieko nepraleisk, nes galiu nesuprast,kas dedasi. Tiesiog po laidotuvių ir pradėk. Tai buvo spalio vidurys.

Varnas išskrido „nieko nepraleisti“, o Akmuo puolė į likimovingių apmąstymus. Jį supurtė šaltis, ir jis jau ėmė sau diagnozuotitai gripą, tai plaučių uždegimą, bet staiga suprato, kad tai ne liga, o

eilinis neplanuotas Vėjo vizitas.—Iš kur čia atsiradai? —nepatenkintas suburbėjo Akmuo. —Prinešei man čia drėgmės ir drebulio. Ir be tavęs oras niekam tikęs,o dar tu pridedi.

—Norvegijoje buvau, fiorduose, —džiugiai pranešė nenusimenantis ir ant nieko nepykstantis Vėjas. —Ak, ir gera ten! Skraidyk,

kiek širdis geidžia, erdvės, vandens daug, žmonių mažai, galima pašėlti, nesibaiminant nieko sužaloti. O kaip jūs čia?—Nieko, kiną štai žiūrim.—Apie kokį gyvenimą? —susidomėjo Vėjas. Jis labai mėgo is

torijas apie senovės Egiptą ir dar kažkodėl apie indėnus, todėl visadalikdavo pasiklausyti.

—Ne apie tai, kas tau patinka, —suburbėjo Akmuo. —Rusija,tiksliau, kol kas dar Tarybų Sąjunga, antroji dvidešimto amžiauspusė.

—U u u, aš taip nežaidžiu, nusivylė Vėjas. —Na, gerai, aš čiapas jus trupučiuką pasėdėsiu, apšilsiu, apdžiūsiu ir skrisiu toliau. Okur Varnas? Greitai atskris?

—Kaip pasiseks. Sunku atspėti. Jis eilinės serijos nuskrido.

Vėjas truputį pasisukiojo virš Akmens, rinkdamasis vietą poilsiui, ir ėmė rimti.

— Ko dabar tiesiai virš manęs prigulei! —vėl suburbėjoAkmuo. —Man ir taip podagra ir kaulus suka, o tu mane čia savošalta drėgme apklojai. Pasitrauk toliau.




—Toliau man nepatogu, ten medžiai, mane jų šakos drasko.—O aš nuo tavęs sergu. Mano sveikata ir taip niekam tikusi.

Pasitrauk, sakau.Vėjas paklusniai pakilo, dar šiek tiek, ieškodamas vietos, pasi

sukiojo ir įsitaisė truputį aukštėliau, kad, viena vertus, nepridarytųAkmeniui nepatogumų, antra vertus —gerai girdėtų, ką pasakosparlėkęs Varnas.

Ilgai laukti nereikėjo.

—Ten Jašinas* Londone pasaulio rinktinės vartus gynė priešAnglijos rinktinę, visi Tarybų Sąjungos vyrai tik apie tai ir šneka. Irdar Naująjį Arbatą pastatė. Reikia?

—Nereikia, —irzliai burbtelėjo Akmuo. —Žiūrėk toliau.—O kodėl nereikia? —įsiterpė Vėjas. —Apie futbolą įdomu,

futbolą aš irgi mėgstu. Būdavo, įleki į aikštę žaidimo metu, kad įsisu

ki, kad pūsteli iš viso pasiutimo —ir kamuolys skrieja ne visai ten,kur siųstas. Žaidėjai apstulbę, publika švilpia rėkia —kaifas!—Aš sakau, nereikia, —pakėlė balsą Akmuo. —Skrisk dar

ieškoti.Kitas Varno pranešimas vėl buvo apie futbolą, šįkart Romoje.

Per rungtynes su Italijos rinktine legendinis vartininkas LevasJašinas sulaikė vienuolikos metrų baudinį ir kelis nepaprastai stip

rius smūgius iš arti. Ir vėl žaidimą komentavo visa Tarybų šalis, tiksliau visa jos vyriškoji pusė. Šią informaciją, nepaisant Vėjo protestų,Akmuo irgi atmetė.

Kažkada lapkričio vidury Rodislavas ir Liuba savo tėvamspranešė, kad nusprendė susituokti. Visi sutiko šią žinią su karštupritarimu, niekas nepriekaištavo ir neprieštaravo, todėl neverta

apie tai plačiai pasakoti. Paskui, pačioje lapkričio pabaigoje, nušovėKenedį.—Klausyk, gal tu tyčiojiesi? —ne juokais supyko Akmuo. —Tu

*[žymus TSRS vartininkas.




man apie Liubą ir Rodislavą ieškok, o ką dabar atnešei? Tik sportą irpolitiką. Spjaut man į tai!

—Na, žinai, tau neįtiksi, —įsižeidė Varnas. —Tai tu bariesi,kad daug ką praleidžiu, o kai aš imu kas savaitę landžioti, vėl blogai.Tu jau apsispręsk, būk malonus. Aš juk nekaltas, kad tarp Rodiko irLiubos nieko įdomaus nevyksta. O gal nori, kad žiūrėčiau, kaip jiešitąjį anajį?.. Na, pats supranti, ką turiu omenyje. Aš, mano mielas,paukštis, žinoma, smalsus, bet nesu vujaristas, sekso niekada neste

bėjau, neturiu tokio blogo įpročio. Be to, juk nežinau, ar tau įdomiRodislavo nuomonė apie Kenedžio žmogžudystę? Jis su universiteto draugais labai aktyviai ją aptarinėja. Arba gal tau įdomu, kaipNikolajus Dmitrijevičius Golovinas skaito laikraštyje apie Jašiną irskelbia visai šeimai, kaip jis didžiuojasi savo šalim ir tarybinio sporto laimėjimais. Juk niekada neatspėsi, kas tavo akmeninėje galvoje

tūno.Akmuo suprato, kad išties per daug niurzga, ir kiek atlyžo.—Gerai jau, nepyk, tai Vėjas mane iš vėžių išmušė, aš per jį,

rodos, peršalau.—Aha, žinoma, versk viską ant manęs, —iš viršaus pasigirdo

Vėjo balsas. —Tau tik kas —iškart Vėjas kaltas. O tu ko tupi? —užsipuolė jis Varną. —Greičiau skrisk ieškoti ko esi paprašytas, nes kaipūstelsiu po sparnu, iškart Afrikoje atsidursi.

Gruodžio viduryje Rodislavui ir Liubai parsidėjo įskaitos, o poNaujųjų metų, kuriuos abi šeimos sutiko Romanovų namuose,—egzaminų sesija. O štai pačioje 1964 metų sausio pabaigoje

nutiko tas įvykis, kurį atsitiktinai pirma laiko pamatė Varnas. KlaraStepanovna paprašė Rodislavo nuvažiuoti į vasarnamį sutvarkytiJevgenijaus Christoforovičiaus drabužių. Naujesnius ir padoresniussukrauti į lagaminą ir parvežti į Maskvą, kad būtų galima nuneštiį komiso parduotuvę (netekus profesoriaus algos, gyventi pasidarė




sunkiau), o visai senus ir nereikalingus išmesti. Jai pačiai ranka nekyla, per daug atsiminimų siejasi su kiekvienu drabužiu. Rodislavas,

kaip paprastai, su savimi pasikvietė Liubą, —jis jau visai negalėjo be jos apsieiti, juolab vykdant tokią sunkią užduotį, —ir ji nedvejodama sutiko, bet netikėtai susirgo Ana Serafimovna, ir merginai tekolikti namie slaugyti močiutės. Tai taip ir išėjo, kad tą saulėtą žiemosdieną į vasarnamį Rodislavas Romanovas išvažiavo vienas.

Jis žingsniavo gyvenviete, prisimerkęs nuo ryškios saulės, kuriosspinduliuose akinamai žėrėjo sniegas, ir nieko aplinkui save nematėvisų pirma nuo šviesos, o antra —iš baimės. Kai motina pasakė, kadneturi moralinių jėgų tvarkyti tėvo drabužius, Rodislavas nesuprato,kokių ypatingų jėgų čia reikia, bet kuo arčiau vasarnamio jis buvo,tuo labiau jautė, kaip jam ten bus sunku. Jau dabar, prisimindamas,kokie būtent Jevgenijaus Christoforovičiaus drabužiai yra vasarnamyje, jis jautė, kaip gūžiasi širdis. Tėvo chalatas, kurį jis užsimesdavorytais virš marškinių ir kelnių; jo naminis švarkas su diržu, kurį jisvilkėdavo visada, net per karščius; jo šlepetės, kurios vis krisdavonuo kojų; jo knygos, jo mėgstamas porceliano puodelis, iš kurio

tėvas taip mėgo gerti arbatą... Rodikas įsivaizdavo, kad niekada daugiau neišgirs charakteringų šliurenančių žingsnių, nepamatys antstalo porceliano puodelio su atšalusia nebaigta gerti arbata —ir vosnepravirko. Kaip blogai, kad šalia nėra Liubašos, ji rastų reikalingusžodžius jam nuraminti ir išblaškyti, ji mokėtų padaryti taip, kad jisne taip skaudžiai jaustų savo netektį.

—Sveikas! —pasigirdo šalia melodingas balselis.Rodislavas, merkdamasis nuo ryškios šviesos, apsidairė ir pa

matė Aelą, paaugusią, nepaprastai gražią, šviesiais, sintetinio kailio,ką tik atėjusiais į madą kailinukais, juodais, pasklidusiais virš aukštos apykaklės plaukais. Jis ir pats nepasakytų, kodėl taip nudžiugo,




galbūt todėl, kad keletas minučių bereikšmio pokalbio atidės neišvengiamą akimirką, kai reikės įeiti į namus, kuriuose jau niekada

nebus tėvo.—Sveika, —džiugiai atsakė jis. —Kaip laikais?—Puikiai! Sesiją baigiau be skolų ir apskritai viskas okei. O tu?—Mano tėtis numirė, —pasakė Rodislavas, —štai, atvažiavau

jo drabužių tvarkyti.—Ką tu sakai! —su nuoširdžia užuojauta sušuko Aela. —

Kada?—Spalį. Širdies smūgis.—Aišku... O kaip tavo mama? Jau susitaikė?—Na... Kažkiek. Bet čia atvažiuoti negalėjo, jai vis dar skaudu.

Man irgi skaudu, bet juk reikia kažkam tėčio drabužius peržiūrėti.—Jei nori, aš tau padėsiu, —pasiūlė Aela. —Tau vienam bus

sunku, o dviese lengviau susitvarkysim.—Labai gerai, —nudžiugo Rodislavas. —Ačiū. O tu niekurneskubi? Juk kažkur ėjai.

—Na, kur aš ėjau, ten visai nebūtina eiti, —mįslingai atsakėmergina. —Aš geriau su tavimi eisiu.

Jie pasiekė Ščorso gatvę, ir darydamas vartelius Rodislavas pa juto, kaip jam dreba rankos. Taip drebėjo, kad jis ilgai negalėjo pataikyti į rakto skylutę ir atrakinti namų durų. Žinoma, Aela tai pastebėjo. Ji padėjo jam ant peties plona odine pirštine apmautą ranką.

—Nesijaudink, aš su tavimi.Rodikas pagalvojo, kad Liuba turbūt pasakytų tą patį. Ar kažką

kitą? Liuba tokia nenuspėjama, niekada nežinai, ką ji pasakys arbapadarys.

Namas buvo įšalęs, nekūrentas, ir Rodikas visų pirma nuėjoį sandėlį malkų krosniai. Bet laukti, kol namas įšils, jis nenorėjo, otroško kuo greičiau viską atlikti ir iš čia išvažiuoti. Todėl Rodikaspradėjo dėlioti tėvo drabužius nenusivilkęs gelumbinio, vatalinu pamušto palto. Aela jam padėjo net nenusimovusi pirštinių.




—Tu juk žinai, aš graikė, —nusišypsojo ji, —gležna būtybė išpietų, tai, kas jums šiluma, man —stačiai speigas.

Jam kažkodėl buvo nemalonu, kad mergina liečia tėvo drabužius ne plikomis rankomis, bet odinėmis pirštinėmis, tarsi šlykš-tėtųsi, nors ir suprato, kad taip nėra. Paprasčiausiai jai iš tikrųjųšalta —juk ji pietietė, graikė, visai nepanaši į Liubą, kuri tokiu atvejupirštines tikrai nusimautų, kad ir kaip jai būtų šalta. Jie perrinkodrabužius plačioje ąžuolinėje tėvų miegamojo spintoje ir perėjo į

kambarį, kuriame buvo krosnis ir Jevgenijaus Christoforovičiaus rašomasis stalas. Rodislavas pamažu aprimo, rankos jau nebedrebėjo,tačiau noras kuo greičiau iš čia išvažiuoti nepraėjo.

Kambaryje jau buvo šilta, krosnis įkaito, ir jis nusimetė paltą.Aela irgi nusirengė, atsainiai nusviedusi madingus ir turbūt klaikiaibrangius kailinukus ant kampe stovinčios kėdės. Rodislavas atsisėdo

į tėvo krėslą, giliai įkvėpė —jis vėl ėmė jaudintis —ir pradėjo vienąpo kito traukyti stalo stalčius, imdamas iš jų rankraščių juodraščius,dokumentus, kažkokias dėžutes ir dėkliukus. Visa tai irgi reikėjokruopščiai peržiūrėti ir surūšiuoti, kad nedingtų nė vienas reikalingas dokumentas ir nė vienas atmintinas daikčiukas. Tėvas turėjodaugybę jį vertinusių kolegų ir dėkingų mokinių, kurie laidotuviųir atminų metu ėjo prie velionio sūnaus ir našlės ir prašė, jei galima,atiduoti jiems ką nors atminimui. Siųsdama sūnų į vasarnamį, KlaraStepanovna prisakė jam, be viso kito, parinkti galimų suvenyrų.

Jis paėmė iš stalčiaus medinį dėklą ir išėmė iš jo seną tėvo pypkę. Jevgenijus Christoforovičius pasakojo, kad evakuacijoje nebuvogero tabako pypkėms ir jis tiesiog čiulpdavo tuščią pypkę, būtentšitą. Paskui, po karo, jam padovanojo kitą pypkę, anglišką, labai gerą

ir brangią, ir iki pat mirties tėvas rūkė tik ją, bet tos senos, pigios irgalbūt prastos, jis taip ir neišmetė, saugojo kaip atminimą apie karąir tuos laikus, kai jis susipažino su mama. Rodiko akys pritvinkoašarų.

—Ar tu verki? —nustebusi paklausė Aela, ir Rodikas pagalvo




jo, kad Liuba niekad taip nepaklaustų. Ji apsimestų, kad nieko nepastebėjo, ir pasistengtų atitraukti jį nuo liūdnų minčių. —Ką tu ten

tokio radai?Ji priėjo visiškai arti, atsistojo prie jo ir pasilenkė virš stalo ap

žiūrinėdama pypkę. Rodislavas staiga pajuto, kaip jos karštas, plonavilnone suknele aptemptas kūnas prisiglaudė prie jo šono ir peties.Jis nusprendė, kad tai atsitiktinumas ir pasistengė nekreipti į taidėmesio, bet jam nebuvo malonu. Kūnas svetimas, jo skleidžiamas

kvapas taip pat svetimas, ir Rodikui nepatiko. Liuba kvepėjo visaikitaip...

Aela apžiūrinėjo pypkę, bet jos ranka staiga atsidūrė antRodislavo sprando, ploni karšti piršteliai meiliai šiaušė jo plaukus.

—Ką tu darai? —sunkiai kvėpuodamas sušnibždėjo jis.—O kaip tu manai? —taip pat pašnibždom atsakė Aela.

Ką jis manė —buvo aišku. Vis dėlto Rodislavas jau buvo vyras,nors palyginti ir neseniai juo tapęs. Bet nebuvo aišku, kaip jam elgtis.Jis Aelai nejautė jokio fizinio potraukio, ir tai, kad vaikystėje ji jamlabai patiko, buvo seniai ir galutinai pamiršta ir jokio vaidmens nevaidino. Bet jo nepaliko viltis, kad jis klysta, kad Aela nieko „tokio“galvoje ir neturi, ir dar viską galima paversti pokštu. Iš tikrųjų, kam

jis jai reikalingas? Jie nesimatė dvejus su puse metų, jokių santykiųtarp jų nėra...

Jos pirštai nustojo šiaušti Rodislavo pakaušio plaukus ir lengvainuslydo po megztiniu. Nugara nubėgo „skruzdės“. Aela kažkaip nepaprastai mikliai pasisuko ir atsisėdo jam ant kelių. Rodislavas sustingoir pamatė, kaip už lango stiklo nusklendė žemyn stambūs sniego„kąsniai“, tarsi kažkas būtų supurtęs šalia lango augantį beržą.

—Ten kažkas yra, —tyčia garsiai ištarė jis, stengdamasis dėlpateisinamos priežasties išsirangyti iš po merginos ir atsistoti iškrėslo.

—Iš kur ištraukei? —paklausė Aela vis dar intymiu ir šiltubalsu, pašnibždom.




—Sniegas nuo šakos pabiro. Turbūt kažkas praėjo po langu iružkliudė.

—Negali būti, tiesiog paukštis pakilo. Aš mačiau, berže tupėjodidelis juodas paukštis. Jis nuskrido. Nieko ten nėra. Ir niekas mūsųsu tavimi nepamatys.

Ji palinko prie pat jo veido ir lūpomis palietė jo lūpas. Rodislavaspajuto artėjantį įprastą prakeiktą sąstingį, ištinkantį jį kaskart, jamatsidūrus stresinėse ar tiesiog netikėtose situacijose. Jis nieko ne

galėjo nei padaryti, nei pasakyti, galėjo tik sėdėti ir priešintis besiartinančiam vėmimo priepuoliui, tikėdamasis, jog to neįvyks, ir jisprieš Aelą neprisidarys sau gėdos. Liubos jis nesigėdijo, nes ji žinojo

jo silpnybę ir visada buvo švelni bei dėmesinga. Jei tai atsitikdavo josakivaizdoje, padėdavo jam, palaikydavo galvą, apšluostydavo veidą.Taip buvo tą dieną, kai šaudė karjere, taip buvo ir dar kartą, tėvo lai

dotuvėse, o paskui dar kartą, tą dieną, kai jiedu turėjo eiti pas Liubostėvus ir pranešti apie savo sprendimą tuoktis. Rodislavas labai jaudinosi, ir jam vėl „tai“ atsitiko. Neduokdie, „tai“ atsitiks dabar, gražiosir arogantiškos Aelos akivaizdoje.

Aela vėl palinko prie jo ir pabučiavo, šįkart įsisiurbė aistringai.Ir tada Rodislavas neišlaikė, atstūmė merginą ir puolė iš kambario įvonią. Pykino taip smarkiai, kad jis vos spėjo pasilenkti virš kriauk

lės. Atsikvėpęs jis nusiprausė lediniu vandeniu (vandentiekį į namus jau seniai įvedė, o štai karšto vandens kol kas nebuvo) ir grįžo, slaptatikėdamasis, kad Aela jau bus išėjus.

Bet ji neišėjo. Rodislavas rado merginą sėdinčią ant sofos, antkurios kažkada, prieš daugelį metų Liuba paguldė jo tėvą, kai šį ištiko širdies priepuolis. Aela užsikėlė koją ant kojos, atsilošė į aukštą

atkaltę. Viena ranka buvo atsainiai padėta ant ranktūrio, kita užmesta už galvos. Suknelė aptempusi gražią krūtinę.

—Ir kas gi atsitiko? —paklausė ji pašaipiai. —Kur tu taip pašokai?

—Išeik, —niūriai ištarė Rodislavas.




—Kodėl? Kas ne taip, Rodikai?—Aš vedu Liubą. Po pusės metų.

Tik tiek jam atėjo į galvą. Juk nesakysi Aelai, kad ji jam nemaloni ir jis jos nenori! O ką dar gali pasakyti, kaip paaiškinti, kad josnegeidi? Turbūt patyrę vyrai moka gražiai ir garbingai išsisukti ištokios nepaprastos padėties, kai jiems siūlosi negeidžiama moteris,bet Rodikas Romanovas buvo visai dar jaunas ir nepatyręs, todėl nežinojo, ką jam daryti.

—Tai kas? —pasigirdo įprastas iš aukšto užduotas klausimas. —Na, tu nusprendei vesti tą prastuolę, ir kas toliau? Kas čiabendra su mumis? Beje, pusė metų —tai didelis laiko tarpas, tu dargali apsigalvoti ir vesti ką nors kitą. Pavyzdžiui, mane.

Tai buvo toks atviras pasiūlymas, kad Rodislavas galutinai neteko pagrindo po kojomis ir sugebėjo išstenėti tik vieną žodį:

—Išeik.—Tu gerai pagalvojai?—Išeik.—Žiūrėk, klausiu paskutinį kartą, —vylingai nusišypsojo

Aela. —Tikrai nenori, kad pasilikčiau?—Išeik.Ji tylėdama pasiėmė kailinukus ir išėjo.Rodislavas pro langą matė, kaip ji ant laiptelių apsirengė, paskui

bėgte nubėgo prie vartelių.

—Ir kodėl gi kvaršini man galvą?! —pasipiktino Akmuo. —Nieko

tarp jų neatsitiko! O tu, tu...—Aš nekaltas, —teisinosi susigėdęs Varnas. —Aš trupučiukąnebaigiau žiūrėti, bet kai ji atsisėdo jam ant kelių ir įsileido bučiuoti,aš nusiploviau, nes sekso nestebiu —toks mano principas. Aš jukbuvau tikras, kad viskas eis kaip sviestu patepta, vis dėlto ji anksčiau




jam labai patiko! Ir jis jai taip pat patiko! O dabar jie jau suaugę, irvasarnamyje nieko nėra, ir ji jam ant kelių sėdi, ir į lūpas bučiuoja —

na ką, ką dar aš galėjau galvoti?! Juolab kad jie paskui susituokė.—Ogi tą galėjai pagalvoti, kad Rodislavas ne rujojantis šuo

ir iš tikrųjų myli Liubą, štai ką galėjai pagalvoti! —karščiavosiAkmuo. —Ne, jūs tik pasižiūrėkite į šitą sparnuotąjį šauklį! Serialųprodiuseris, bliamba, scenaristas neiškeptas! Nieko negalima taupatikėti! Juk sakiau —neužbėk įvykiams už akių, nelandžiok kur

papuolė, bet ne —negana to, kad jis slapčia pasižiūrėti kaip reikiantnemoka, tai dar prišneka, plūsta žodžiais, nelyg vidurius jam būtųpaleidę! Na, pamatei netyčia —tai jau tupėk, tylėk, nesiskeryčiok.Nagi tu, Vėjau, pasakyk, teisus aš ar ne?

—Vaikinai, nesipykit, —linksmai atsiliepė iš viršaus Vėjas.—Geriau man pasakykit, kas toji Aela? Patinka ji man, oi, patinka!

Kažkas tokio joje yra... Kažkas vėjavaikiška. Lengva. Mes su ja tarsivieno kraujo.Akmuo niūriai užtilo, o Varnas, stengdamasis nuslopinti kilusį

barnį, pradėjo smulkiai ir pasimėgaudamas Vėjui pasakoti viską, kąžinojo apie Aelą Aleksandridi. Vėjas įdėmiai klausėsi, pritariamaikrenkščiojo, o susidorojimo su kerais ir juodąja sene istorija visiškai

jį sužavėjo.

—Tai šaunuolė, tai bent šaunuolė! Mėgsta rizikuoti, azartiška,chuliganiška, na, visai kaip aš! Aš, ko gero, ją pamilsiu. Tu, Varne, kąmyli? Turbūt Liubą?

—Taip, turiu teisę, —išdidžiai atsakė paukštis.—O tu Akmenišiau? Už ką tu?—O jis už Rodislavą, —skubiai įsiterpė Varnas. —Jam visada

tokie minkštakūniai inteligentai patinka.—Tuomet aš, vadinasi, mylėsiu Aelą. Aš su jumis, žinoma,

serialo nežiūrėsiu, man vienoje vietoje ilgai užsibūti nevalia, bet užlėksiu į svečius, o jūs būkit malonūs ir apie Aelą man viską sužinokit.Kai atskrisiu, duosit ataskaitą.




—Dar vienas viršininkas atsirado, —nepatenkintas sukranksėjo Varnas. —Komanduoja čia kaip savo namuose.

—O aš visur savo namuos, —atsiliepė Vėjas. —Kur panorėsiu,ten mano namai ir bus. Ir neatsikalbinėk, nes kai pūstelsiu po sparnu, į Amazonės džiungles nuskrisi. Na, viskas, vaikinai, aš apdžiūvau,pamiegojau, man laikas. Nesipykit čia be manęs, elkitės padoriai.

Akmuo pajuto virš savęs oro sūkurį ir pamatė, kaip susvyravoant šakos Varnas. Vėjas nuskrido.

—Na kaip, vis dar pasipūtęs? —atsargiai paklausė Varnas.—Kokia prasmė dėl tavęs pūstis, —atsiduso Akmuo. —Vistiek tavęs, driskiaus, neperauklėsi, kentėsiu taip, gaila tave išmesti.

—Tai kaip, skristi toliau žiūrėti? —nudžiugo Varnas, supratęs,kad jam atleista.

—Skrisk, juodasparni, skrisk, bent tiek naudos iš tavęs bus.

Vos tik Varnas dingo iš akių, pasirodė Žaltys.—Pas tave čia kaip didelio boso priimamajame, —pasišaipė jis. —Vieni ateina, kiti išeina, kai kurie eilėje laukia, kada gi juospriims, kaip, pavyzdžiui aš, tu šūkauji, visiems velnių duodi. Viskaskaip pas žmones. O dabar likai vienas ir tyloje sprendi eilinę globaliąproblemą. Teisingai?

—Teisingai. Aš vis galvoju apie Rodislavą. Kaipgi jis turėjoelgtis? Pasiduoti Aelai —vadinasi, išduoti Liubą, sulaužyti ištikimybę, bet nenuskriausti Aelos. O padaryti taip, kaip jis ir padarė,reiškia mirtinai Aelą įžeisti, bet nenusidėti ir likti ištikimam sužadėtinei. Ir taip negerai, ir taip blogai. Juk ne veltui sakoma, kadnėra baisesnės pragaro furijos už atstumtą moterį. Verks jis dardėl to savo poelgio, oi verks! Ta mergelė azartiška, pikta menanti

ir kerštinga, ji būtinai turi atsirevanšuoti, parodyti, kad jos viršus,įrodyti, kad ji yra primoji ir visų geriausia. Ji jam niekada neatleis.Štai ir išeina, kad Liubai jis liko ištikimas, bet visam gyvenimui įsigijo priešą. Nors gal viskas ir susitvarkys —juk Varnas sakė, kadgaliausiai jie susituokė.




—Vadinasi, tu vėl bandai įvertinti padėtį iš etikos pozicijų, —konstatavo Žaltys.

—Natūralu. Aš visada viską vertinu iš etikos pozicijų.—Bet ne visada sėkmingai. O aš jau tau esu sakęs, kad tavoji

etika —grynas mokslas, išprotautas ir nutolęs nuo realaus gyvenimo. Ir kaipgi tau atrodo, žvelgiant iš grynojo mokslo pozicijų?

—Man... —susimąstė Akmuo. —Atrodo, kad Rodislavas pasielgė visiškai teisingai. Jis pasipiršo Liubai, kartu davė žodį būti jai

ištikimas ir jį tesėjo, nepasinaudojo lengvu grobiu, kuris pats prašyteprašėsi. Išeina, kad jis pasielgė visiškai etiškai. Bet antra vertus, dėlto jis įgijo priešą. Na, gal ir ne priešą, jeigu vis dėlto Aela už jo ištekės, bet vis tiek jis ją įžeidė, įskaudino. Tiesa, Aela ir pati pasielgėneteisingai...

—Ir ką gi ji tokio neteisingo padarė? —prisimerkė Žaltys.—Kaip tai ką? Ji jam atvirai pasisiūlė.—Ir, tavo manymu, tai neteisinga?—Žinoma!— Tu tiesiog senas kvailys, — nepiktai tarė Žaltys. —

Vadovaujiesi kažkokiomis apsamanojusiomis nuostatomis. Tavomanymu, jei vyras atvirai sako moteriai, kad ji jam patinka, tainormalu, o jeigu atvirkščiai —tai jau neteisinga? O ką pasakysi apie

lyčių lygybę? Jei vyras bando pabučiuoti moterį, tai viskas gerai, okai moteris bando pabučiuoti vyrą, tai jau blogai? Kur logika? Artavo lyčių lygybė vienpusė: vyriškus darbus moteris dirbti gali —irsunkumus tampyti, ir polius kalti, o daryti seksualines užuominas

jai nevalia, taip?—Žinai, —susimąstė Akmuo, —aš manau, žmonija sugalvojo

atitinkamas elgesio taisykles tam, kad žmogus nepatektų į tokią padėtį, iš kurios negalima išeiti, nepažeidžiant etikos principų. Turbūttos taisyklės jau yra už etikos kategorijos ribų, tiesiog jos paverčiažmonių gyvenimą patogesniu. Jau prieš daugelį tūkstančių metųsugalvota, kad moteris neturi pirmoji rodyti savo romantiškojo su




sidomėjimo. Sakytum, kvaila ir lyčių lygybei prieštarauja, ir gerokaitrukdo susirasti partnerį, bet... Žiūrėk, ir tokių situacijų, kaip atsitiko

Rodislavui, padeda išvengti. Juk jo padėtis be išeities, ir jokia etikačia nepadeda. Ir milijonai vyrų į panašią papuola, ir raitosi kaip žalčiai keptuvėse, ir nežino kaip išsisukti. Nepatenkinsi —įsigysi priešą,patenkinsi —įsivelsi į santykius, kurių tau visiškai nereikia. Na, kąpasakysi?

—Pasakysiu, kad tu tuo pat metu teisus ir neteisus. Teisus dėl

to, kad esama taisyklių už etikos ribų, bet tai nereiškia, kad jos mažiau reikšmingos ar mažiau teisingos. O neteisus sakydamas, jog padėtis be išeities. Išeitis visada yra, tiesiog ji ne visiems patinka. Kaipžmonės sako, nėra neišsprendžiamų problemų, o yra nemalonūssprendimai.

—Kaipgi Rodikas turėjo suktis iš padėties, kad ir vilkas būtų

sotus, ir avys sveikos? —įtariai paklausė Akmuo būdamas visiškaitikras, kad tokios išeities išvis nėra.—Jam reikėjo ryžtis aukai.—Aukai? Kokiai aukai? Kam?—Jam reikėjo pasiaukoti. Mat jis atsidūrė padėtyje, kai teko

rinktis —arba Aela ir aukoti Liubą, arba atvirkščiai. Sakau, kad jistaip viską matė. Bet juk ten tipiškas trikampis, kuris, kaip pats supranti, turi ne dvi puses, o vis dėlto tris. Apie trečiąją pusę, tai yrapatį save, tavo Rodislavas ėmė ir užmiršo. Žinoma, argi mes prisimename save, kai reikia rinktis, ką aukoti! Tokiais atvejais mes lengvaiužmirštame, kad irgi, taip sakant, esam veikiantieji asmenys, ir renkamės auką iš visų kitų, o save iš sąrašo išbraukiam.

—Kažko tu vis suki aplink ir aplink, —supyko Akmuo. —

Sakyk aiškiau.—Aiškiau nepasakysi! —nusijuokė Žaltys. —Rodislavas tu

rėjo paaukoti savo paties reputaciją, tik tiek. Galėjo pasakyti, kad jisbandė ir jam nieko neišėjo, ir dabar jis bijo, galėjo pasakyti tiesiai,kad yra impotentas, kad serga venerine liga arba kad jis apskritai




homoseksualas. Galėjo? Galėjo. Taip, jis būtų kritęs jos akyse žemiau jūros lygio, taip, ji niekada daugiau net į jo pusę nepažiūrėtų, tačiau

ji bent jau nesijaustų atstumta ir negeidžiama, o gal net būtų jo pagailėjusi. Ir Liubai jis būtų likęs ištikimas.

Akmuo negalėjo patikėti savo ausimis.—Vadinasi, jis turėjo pameluoti? Tu tai siūlai?—O kas čia tokio? Ar tavo etikoje yra terminas —melas var

dan išsigelbėjimo?

—Ne.—O gaila, labai vertingas dalykas ir, beje, visiškai nepiktybiškas, jei žmogus šmeižia pats save. Taip, aš sutinku, apšmeižti kitą žmogų„vardan išsigelbėjimo“ —blogai. Bet patį save? Kiek širdis geidžia!

—O kaipgi su šventa tiesa? Juk svarbiausia —tiesa. Rodislavas jos nepažeidė, Aelos jam nereikia, jis taip visu savo elgesiu ir paro

dė. Ir aš nesuprantu, kodėl sąžiningas poelgis vardan tiesos baigėsitokiomis pasekmėmis —kaip nuoskauda ir galimas priešiškumas.Etika to paaiškinti negali. O tu gali?

—Laisvai. Todėl, kad tu —filosofas, o aš —išminčius. Aš pažįstu gyvenimą. O tu išpažįsti tik grynąjį mokslą. Gyvenimas įvairesnis,platesnis ir žiauresnis. Tavoji etika tinka tik tada, kai žmonės gyvenapagal tas pačias, ribojamas etikos, taisykles. Bet juk tai būtų ideali

situacija, žmonės pagal tas taisykles negyvena, supranti? Negyvena!Todėl nuolat kyla konfliktų tarp gyvenimo ir etikos normų. Bet juktai ir žavu. Asmeniškai man, —pridūrė Žaltys. —Čia ir yra tas pradinis žmonijos vystymosi taškas, apie kurį mes su tavimi aną kartąkalbėjome. Taip pat ir jos dorovinio vystymosi. Porą tūkstantmečiųkonfliktuos, o paskui, žiūrėk, ateis į protą ir vis dėlto pradės gyventi

pagal tas taisykles, kurias apibrėžia etika. Tas taisykles juk ne idiotaisugalvojo, jos formavosi ir buvo tikrinamos šimtmečiais, o žmonės jų nepaiso. Tada ir tavo grynasis mokslas tiks, jei iki to laiko dar nebus išmestas į istorijos šiukšlyną. Klausyk, nuvarginai tu mane, netgalva įsiskaudo.




—Matyt, prieš lietų, man irgi sąnarius maudžia. Gerai, šliaužkgydytis, o aš tavo žodžius apgalvosiu.

Bet kaip reikiant pamąstyti Akmeniui nepavyko, nes iš pradžių jis ilgai ieškojo padėties, kurioje pats skaudžiausias sąnarys ne taipskaudėtų, o paskui atskrido Varnas.

—Aš tau pasakosiu be smulkmenų, —pareiškė jis dar ore, netant šakos nenutūpęs, —ten tokia klaiki perkūnija! Viskas blykčiojair griaudėja, lietus pila kaip iš kibiro. Taigi aš greitai, trumpai. Aela

siaubingai supyko ant Rodislavo ir ant savęs pačios, porą dienųkunkuliavo iš įsiūčio, o paskui nusprendė skubiai ištekėti ir tokiubūdu Rodikui bei sau pačiai įrodyti, kad ji vis tiek yra pirmoji irpati geriausia, todėl tiesiog negali atsidurti atstumtosios padėtyje.Ir nelabai tas Rodikas jai reikalingas, o scena vasarnamyje buvo tikpokštas ir nesusipratimas. Institute turėjo gausų būrį gerbėjų, ir ji

pasirinko sau į vyrus patį pačiausią: sveikatos apsaugos ministropavaduotojo sūnų. Šeima piniginga, su padėtimi, ryšiais —na, patssupranti. Ir Aelos šeimoje su pinigais, padėtimi ir ryšiais viskas gerai. Jos mamytė Asklepiada lankosi pačių aukščiausių visuomenėssluoksnių namuose, tėtušis irgi ne paskutinis žmogus tarybinėspropagandos sistemoje. Žodžiu, tokia dinastijų santuoka. Laimingiabiejų pusių tėvai skubiai suorganizavo vestuves, kad tik vaikai,neduokdie, neapsigalvotų. Ministro pavaduotojas net pažymą parūpino, neva busimoji nuotaka laukiasi, taigi juos užregistravo pervieną dieną. Vestuves jie atšoko —visų pavydui! —pačiame geriausiame restorane, su estradiniu orkestru, žodžiu, su alumi ir midumi. Ir ką tu manai? Aela pakvietė į vestuves ir Liubą su Rodiku.Į Liubą jai, žinoma, buvo nusispjaut, nes troško tik Rodikui pa

demonstruoti, jog jai taip gera, kad geriau ir nereikia —išteka užpaties geriausio vyro, visai ne Rodiko lygio, tačiau be Liubos kaipgi

jį kviesies, vis dėlto ji oficiali jo sužadėtinė. Buvo linksma: dainos,šokiai, jaunųjų sveikinimai. Liuba irgi buvo laiminga —nors pastaruoju metu su Aela ir nebendravo, bet vis dėlto šiltai prisimindavo




vasarvietės kompaniją. Aela buvo tokia graži, tiesiog žavinga, ovyras irgi jos vertas.

—Ar tai apie šitas vestuves tu man pasakojai? Aš kažko nesuprantu. Iš kur tuomet Andrejus atsirado? Tu juk sakei, kad jis kariuomenėje. Ir kaip ten atsirado Tamara? Juk prie vasarvietės kompanijos

ji nesėdėjo, kokių velnių Aela ir ją pakvietė?Varnas sumišęs nuleido akis.—Ne, anos vestuvės buvo kitos, ne tokios prašmatnios. Aš ir

pats nesusigaudau. Klausyk, o gal Aela išsiskyrė su tuo savo ministropavaduotojo sūnumi? Su juo išsiskyrė, o už Rodiko ištekėjo.—Ko dabar spėlioji iš kavos tirščių! Skrisk ir sužinok.—Kaipgi galiu skristi? Tuoj prasidės perkūnija. Aš pasislėpsiu

kur nors po tankiais lapais, palauksiu, kol praeis liūtis.Varnas paniškai bijojo žaibo, bet vengė apie tai kalbėti ir apsi

metinėjo, kad paprasčiausiai nemėgsta smarkaus lietaus, kuris jamneva gadina plunksnas.Akmuo apmaudžiai atsiduso. Gerai Varnui, jis gali pasislėpti po

tankiais lapais, ir Žalčiui gerai —jis gali įšliaužti į kokį nors urvąarba po kelmu, o Vėjui apskritai perkūnija nebaisi —jis su ja draugauja ir už parankės susikabinęs vaikštinėja. Tiktai jam, Akmeniui,pasmerktam nejudriai tūnoti, teks kęsti bjaurų orą be jokios prie

dangos. Tai nėra ko stebėtis, kad jis turi daugiau ligų už savo bendraamžius —Varną, Žaltį ir Vėją.

1960 metais, kai buvo panaikinta Tarybų Sąjungos vidaus reikalų

ministerija ir vietoje jos atsirado sąjunginių respublikų VRM, prasidėjo masinis milicijos kadrų kilnojimas. Daugelis Maskvos milicijosvadovų, iš tų, kurie gerai pažinojo ir vertino Nikolajų DmitrijevičiųGoloviną, pateko j vadovaujančius naujos Rusijos Federacijos ministerijos postus, ir nuo tada paties Golovino karjera pradėjo staigiai kil




ti. Jo naujos pareigos Petrovkoje suteikė pirmenybę eilėje butui gauti,ir paaiškėjo, kad vietoje vieno trijų kambarių buto, kurį Golovino

šeima gautų nugriovus baraką, jiems šviečiasi net du butai. Vienaspačiam Golovinui su žmona, motina ir vyresniąja dukra, o kitas —

jaunesniajai dukrai su vyru. Tereikia susituokti ir priregistruoti vyrąbarako kambaryje. Skubėti nebuvo kur, butas buvo numatomas 1964metų rudenį, taigi ankstinti vestuvių nebuvo prasmės, tebūnie taip,kaip planuota —liepą, po vasaros egzaminų sesijos.

Tapusi nuotaka, Liuba pagaliau gavo motinos ir močiutės leidimą nusikirpti kasą, bet ir viena, ir kita kategoriškai pasipriešino, kadLiubą apkirptų Tamara.

—Ji viską sugadins! —sakė Zinaida Vasiljevna. —Ji visai neturi skonio. Tegul vyrus kerpa „pusiau bokso“ šukuosena, nieko kito

ji nesugeba.

Liuba tylėjo ir ramiai šypsojosi, jai buvo tas pat, kas ją apkirps,svarbiausia —tikra suaugusios šukuosena. Užtat Tamara į motinosžodžius visada atsakydavo kandžiais išpuoliais, girdi, geriau neturėtivisiškai jokio skonio, nei tokį kaip mamos Zinos. O seseriai Tamaraįsižeidusi kalbėjo:

—Juk ji nė karto nematė, ką aš moku! Ji net neįsivaizduoja,kokias aš darau šukuosenas! Jai apskritai neįdomu, ką aš veikiu. Kiekkartų siūliausi ją sušukuoti, net ne apkirpti, o tik sušukuoti —nė karto nesutiko. Jau užmiršo, kaip jai patiko mano daryta šukuosena, kaibuvo tėtį sužeidę, prisimeni? Ir Mamutei patiko, ir tau. Užsispyrusikaip asilas —ne ir ne.

—Nesigraužk, Toma, tu mane apkirpk niekam nematant, o paskui visiems pasakykim, kad buvau kirpykloje, —pasiūlė Liuba.

—Aš nesirengiu meluoti, man tai principo reikalas, noriu, kadtėvai man parodytų pasitikėjimą, —išdidžiai atsakė Tamara. —Jeigu bijai prisipažinti, kad tave apkirpau aš, tada išvis nieko nereikia, eik į artimiausią „barzdaskutę“, tegul tave apdrožia už triskapeikas.




Liuba suprato Tamaros argumentus ir ji nenorėjo su seserimipyktis, bet pyktis su motina irgi bijojo.

—O jeigu ji įsižeis, kad aš jos nepaklausiau? Įsivaizduoji, manvestuvės ant nosies —ir staiga kivirčas su mama. Ko gero, net į vestuves neateitų, o jei ir ateitų, tai su manimi nesikalbėtų. Visa šventėbūtų sugadinta.

Su vestuviniais apdarais irgi sunkiai sekėsi, bent jau Liubai. Jinorėjo baltos suknelės, kaip Valentinos Tereškovos vestuvėse su kos

monautu Nikolajevu —apskrita iškirpte, aptempta krūtine, į taliją,klostytu sijonu, tikra vestuvine. Liuba matė laikraštyje nuotrauką irniekaip negalėjo užmiršti. Ir kad nuometas būtų toks pat, iki pusėsnugaros, surauktas ant viršugalvio ir papuoštas dirbtinėmis gėlėmis.Ir būtinai plonos baltos permatomos pirštinės iki alkūnių. Bet josnorui niekas nepritarė, net Tamara. Ana Serafimovna manė, kad jos

suknelė, žinoma, turi būti balta, bet kukli, tiesi, truputį žemiau kelių,ir nuometas turi būti tokio paties ilgio, kaip ir suknelė, jokiu būdu netrumpesnis. Zinaida laikė, kad balta suknelė per daug tepli kasdieniam gyvenimui, be to, kada gi ją dėvėti? O dėvėti tektų, nes šeimane tokia pasiturinti, kad leistų sau išlaidauti vienintelį kartą apsivelkamai suknelei. Jeigu jau pirkti ar siūdintis, tai tokį drabužį, kurįpaskui būtų galima dėvėti kelerius metus. Tai yra drabužis turi būti

praktiškas, todėl, mamos Zinos nuomone, suknelė, su kuria dukraeis į Civilinės metrikacijos skyrių, turi būti šviesi, žirniukais arbagėlėta, su kripukėmis (kad būtų puošniau), tik jokiu būdu ne sniegobaltumo fonu (labai tepsis ir nuo dažno skalbimo greitai susidėvės).

O Tamara buvo kategoriškai nusistačiusi ir prieš sniego baltumo suknelę, ir prieš paprastą šviesią.

—Aš apskritai nesuprantu, ko jūs įsikabinot į tą „baltutę iršviesią“!—piktinosi ji. —Ar jau jokių kitų spalvų nėra? Galima pasiūti prašmatnų apdarą, originalų, elegantišką, pavyzdžiui, dangiškąarba ryškiai raudoną. Būtų šventiška, o jeigu motinai taip norisi, kadbūtų praktiška ir galėtum paskui dėvėti, galėsi rengtis į teatrą arba į




svečius. Liubka, aš tau tokį apdarą suręsčiau, kokio niekas Maskvojeneturėtų! Įsivaizduoji, unikalūs drabužiai, išskirtiniai, tokių niekas

niekur nėra matęs —nei „Rabotnicoje“, nei „Burdoje“ nieko net panašaus nėra. Geriau kaip iš užsienio!

Tamara žinojo, apie ką kalba: tarp jos pažįstamų buvo laimingųjų, kurioms pasisekė bent retkarčiais turėti rankose vokišką madųžurnalą „Burda“, ir pas jas į svečius pasižiūrėti užsienio madų sulėkdavo kaimynės ir bičiulės, o su jomis, žinoma, ir Liubos sesuo.

Bet Liuba nenorėjo „geriau kaip iš užsienio“, ji norėjo suknelėskaip Tereškovos, bet tuo pat metu nesusipykti nei su mama, nei sumočiute, nei su seserimi. Suderinti visų norus ir nieko neįžeisti nebuvo įmanoma, ir Liuba atsidavė motinos malonei, o šioji kažkokiubūdu palenkė į savo pusę Aną Serafimovną (nors greičiausiai AnaSerafimovna nutarė geriau pasiduoti ir su marčia nekonfliktuoti).Į Tamaros nuomonę Zinaidai Vasiljevnai buvo nusispjauti, ji jau

seniai susitaikė su mintimi, kad „Tomka —nenusisekęs vaikas“ir nieko protingo ir naudingo vyresnioji duktė vis tiek nepasiūlys.Pačios Liubos nuomonė mamai Zinai šiuo atveju irgi nieko nereiškė,kadangi Liuba, kaip jauniausia šeimoje, balso teisės neturėjo, be to,visi ir taip buvo pripratę, kad ji savo nuomonę reiškia labai retai irniekada jos neperša.

Galiausiai Liubos suknelė, kurią jautriai vadovaujant ZinaidaiVasiljevnai pasiuvo siuvėja, išėjo, Tamaros nuomone, „klaiki“ ir„kaimiška“, o svarbiausia — banali, tokias pusė Maskvos dėvi.Vienintelis privalumas —kad ji idealiai atitiko figūrą, tai yra siuvėja buvo gera, o kad užsakovės skonis ne pats geriausias —tai jaukitas reikalas.

Kirpti kasos į kirpyklą Zinaida nuvedė Liubą pati, kad dukra

nenusirėžtų plaukų trumpiau, negu motina norėjo. Žinoma, tai buvone šukuosenos formavimas, o paprasčiausias plaukų kirpimas ikitam tikro ilgio. Zinaida norėjo vestuvėms Liubai padaryti „babetę“*,

*Greičiausiai kalbama apie Bridžitos Bardo šukuoseną kino filme „Babetė eina kariauti“.




todėl apie visai trumpus plaukus negalėjo būti nė kalbos. Tamarakreivai šypsojosi ir sakė, kad geriau jau kasa, nei „tokia miesčioniška

banalybė“. Ji pati Liubai siūlė tuo metu labai madingą Vokietijoješukuoseną „varpas“ ir jos tamsiai rudus plaukus padažyti bronzosar vario spalva.

Dvi dienos prieš vestuves, kurias rengėsi atšokti erdviame keturių kambarių Romanovų bute, atėjo Andrejaus Begorskio telegrama: jis pranešė, kad už gerą tarnybą gavo tris dienas atostogų ir

pasistengs atkakti j Maskvą, kad spėtų j vestuves. Tai išgirdusi, Liubaviską metė ir išlėkė studijuoti kinų ir teatrų afišų.— Jis turės tik tris dienas, — susijaudinusi kalbėjo ji

Rodislavui, —reikia, kad jis jas praleistų naudingai. Juk jis ten,kariuomenėje, nieko nemato. Reikia jam iš anksto nupirkti bilietus į naujausius ir geriausius filmus ir spektaklius: į „Hamletą“ suSmoktunovskiu, į „Gyvuosius ir mirusiuosius“ —ten Papaninas taip

vaidina, kad aš net verkiau! Aš pasikalbėsiu su tėčiu, gal jis galėsgauti vieną bilietėlį į „Gerąjį žmogų iš Sezuano“. Sako, kad labai geras spektaklis, tai visai naujas teatras „Taganka“, mūsų kurse kai kasmatė —jie sužavėti. Ir dar mudviem reikia pasižiūrėti, kokios dabaryra parodos. Kaip šaunu, kad Andriuša atvažiuoja!

Nikolajus Dmitrijevičius, išgirdęs dukros prašymą gauti bilietą

į „Taganką“, tik linktelėjo galva ir kažką pasižymėjo užrašų knygutė je, bet po kelių minučių paklausė:—Ar tu rengiesi eiti viena, be Rodislavo? Kas per naujienos?—Tai ne man, tai Andriušai Begorskiui, jis tik trims dienoms

parvyksta iš kariuomenės, —paaiškino Liuba.—Andriuša? Tai tas vasarvietės šachmatininkas? Galvotas vai

kinas. O tu pati kada spėjai spektaklį pamatyti? Tavo bilietu lyg ir

nesirūpinau.—Aš ir nemačiau. Aš dar spėsiu, tėti, juk aš Maskvoje gyvenu, o

Andriušai po trijų dienų reikia atgal važiuoti.Nikolajus Dmitrijevičius susidomėjęs žvilgtelėjo į dukterį, pa

skui įsižiūrėjo įdėmiau, tarsi pirmą kartą pamatęs, ir pagaliau tarė:




—Geru žmogumi tu užaugai, Liubaša, geros širdies.Į tuos žodžius Liuba ypatingo dėmesio neatkreipė, nes neapsa

komai nustebusi galvojo apie kitką: iš kur Nikolajus DmitrijevičiusAndrejų pažįsta, iš kur jis žino, kad Andrejus vasarą atvažiuodavo įvasarvietę ir kad jis domisi šachmatais? Andrejus nė karto nebuvo jųnamuose, ji nepažindino jo nei su Mamute, nei su tėvais, tai iš kurtėvas viską žino? Žinoma, Andrejų pažinojo Tamara, tačiau vargu ar

ji atviravo su tėčiu —didelio pasitikėjimo tarp tėvo ir vyresniosios

dukters Liuba nebuvo pastebėjusi. Na ir, savaime suprantama, apieviską žinojo Ana Serafimovna, kuri labai domėjosi anūkių gyvenimu, taip pat ir jų draugais. Taip išeina, kad močiutė viską pasakojotėčiui... Kodėl? Nejau jam tai buvo įdomu? Ir nejau jis tiek metų turėjo tai galvoje ir neužmiršo? Matyt, ne veltui jis tapo tokiu dideliuviršininku, jis tikrai nepaprastas.

Svečių į vestuves buvo pakviesta tikrai daug: Liubos ir Rodislavomokyklos ir instituto draugai, Golovinų ir Klaros Stepanovnos draugai ir giminės, taip pat Anos Serafimovnos dvi širdingos draugės suvyrais. Ir, žinoma, pakviestųjų sąraše buvo Aela Aleksandridi ir joską tik iškeptas vyras. Atvirai sakant, Liubai net į galvą nebūtų atėjępakviesti Aelos, su kuria iki šio pavasario ji nesimatė beveik trejusmetus, tačiau po to, kai Aela pasikvietė juos į savo vestuves, neatsakyti tuo pačiu būtų buvę nepadoru.

Vestuvių dieną iš pat ryto Rodislavą ištiko „tai“. Jis nelabai susigaudę,ką reikia daryti, kaip rengtis, kur eiti. Klara Stepanovna plūkėsi su

juo, nervinosi dėl jo nerangumo ir nesumanumo, o Rodiko galvojesukosi viena mintis: kad kuo greičiau šalia atsirastų Liuba, kuriosgalima nesigėdyti, kuri padės ir palaikys. Bet Liuba kaip tyčia turėjosulaukti savo eilės kirpykloje, kur jai turėjo padaryti vestuvinę šukuoseną.




Pagaliau Liuba pasirodė ir Rodikui šiek tiek palengvėjo.—Aš baisiai jaudinuosi, —prisipažino jis pakeliui į Civilinės

metrikacijos skyrių.—Nebijok, —drebančiu balsu atsakė Liuba, —aš irgi jaudi

nuosi. Dviese nebaisu.Ji visą laiką laikė jį už rankos, iki pat iškilmingos ceremonijos

pabaigos. Rodislavas taip jaudinosi, kad niekaip negalėjo užmauti jai ant piršto žiedo, ir viskas baigėsi tuo, kad Liuba pati taip mikliai,

kad niekas nė nepastebėjo, užsimovė žiedą pati. Ceremoniją vainikuojantis bučinys irgi išėjo nerangus ir nevykęs, Rodikas pramovė irnepataikė Liubai į lūpas.

Paskui jam susuko vidurius. Ar per pusryčius jis kažką ne tąsuvalgė, ar šalia pykinimo „tai“ ėmė reikštis dar ir neramiais viduriais, tik visą kelią nuo Civilinės metrikacijos skyriaus iki namų

Rodislavas sėdėjo mašinoje susirietęs į kamuolį ir bijojo, kad jį ištikstokia gėda, kurios jis niekada gyvenime nenusiplaus. Tačiau viskasbaigėsi laimingai, iki namų jis išlaikė.

—Kai tik grįšim namo, iškart išgerk degtinės, —tyliai patarėLiuba. —Tai labai gerai padeda.

Ji neklydo, trys dideli gurkšniai degtinės per kelias minutes nuramino nervus, pykinimą ir vidurius, bet išsipūtė ir pradėjo baisiai

skaudėti pilvas. Spazmai taip suėmė vargšą jaunikį, kad nors dvilinkas rieskis. Labiausiai už viską pasaulyje Rodislavas norėjo, kad

jokių vestuvių šiuo metu nebūtų, kad nebūtų svečių, padengto stalo,o tiktai tyla ir galimybė atsigulti į lovą, pasiversti ant šono ir prisitraukti kelius prie krūtinės. Ir kad šalia sėdėtų Liuba ir laikytų jamant kaktos delną.

Bet nieko atšaukti nebuvo galima, ir Rodislavas raukėsi, kentėir laukė. Kartais, kai kęsti nebuvo jėgų, jis kelioms minutėms pasišalindavo į savo kambarį, kad galėtų prigulti sulenkęs kelius —taip

jam pasidarydavo truputį geriau.—Už jaunųjų sveikatą! —griaudėjo eilinis tostas, visi kėlė



stiklelius ir taures, Rodislavas taip pat kėlė savo šampano taurę, voslietė ją lūpomis ir vėl statė ant stalo. Po pirmojo tosto jis neatsargiai

gurkštelėjo putojančio gėrimo ir jį suėmė toks stiprus spazmas, kad jis nutarė daugiau neberizikuoti.

Praėjus dviem valandoms nuo vaišių pradžios, atėjo Aela suvyru, aukštu geraširdžiu, labai komunikabiliu ir žinančiu daugybęanekdotų, vaikinu. Ir beveik tuo pačiu metu, tiesiog vos po dešimtiesminučių, prie durų paskambino Andrejus Begorskis.

—Kur tave pasodinti? —paklausė Liuba, išsibučiavusi su juo irgavusi dovanų madingo poeto Andrejaus Voznesenskio eilių knygą„Antipasauliai“, mažą plokštelę Bulato Okudžavos dainų ir nailoninius marškinius (tų laikų mados klyksmas) Rodikui.

Andrejus greitai apžvelgė margą kompaniją ir sulaikė žvilgsnįties Tamara.

—Aš prie Tomkos atsisėsiu, jei galima.Liuba pasodino jį šalia sesers ir grįžo pas jaunikį.


Kai pasirodė Aela, Tamara negalėjo susilaikyti nuo sarkazmo: jūstik pažiūrėkit, atėjo į svetimas vestuves, vilkėdama tokią suknelę,

kuri tiktų savo pačios vestuvėms! Balta, klostuotu sijonu, gilia iškirpte, atidengiančia aukštą krūtinę. Ant kaklo auksinė grandinėlėsu brangakmenio kulonu, ant riešo auksinė apyrankė, ant galvostankių gražiai sušukuotų plaukų kupeta ir nematytas baltos gėlytėspavidalo segtukas. Nei pridurt, nei atimt —jaunoji! Nei gėdos, neisąžinės.

—Ne, kaip tau tai patinka? —kandžiai paklausė ji Andrejaus.—Labai patinka, —negražiame Andrejaus veide pasirodėlengva šypsenėlė. —Manding gražu. Argi ne?

—Žinoma, gražu, —burbtelėjo Tamara. —Tik taip išsipusčiusi ji per daug panaši į nuotaką. Manding tai nepadoru.




—Tai jau kitas klausimas, —sutiko Begorskis. —Bet reikalautiiš Aelos padoraus elgesio —tai panašiai tas pat, kaip šachmatuose

laukti, kad rikis eitų kaip žirgas. To negali būti tiesiog iš principo.Mūsų graikiškoji gražuolė niekada nebuvo delikati ir taktiška, ji paprasčiausiai nežino, kas tai yra.

Tamara iš padilbų stebėjo, kaip Aela artinasi prie jaunųjų, įteikia jiems didžiulę gėlių puokštę ir dėžę su dovana —kažkokio neįtikimai gražaus rašto lovos skalbinių komplektą.

—Dovanėlė su užuomina, —šyptelėjo Andrejus. —Girdi,mėgaukitės šeimyniniu gyvenimu ant spalvingų paklodžių. Turbūtimportinės?

—Greičiausiai, —patraukė pečiais Tamara. —Mūsiškės visosbaltos. O Aela niekada nieko mūsiško nenaudojo, jos motina tokiuose sluoksniuose sukiojasi, kur vien tik importiniai daiktai. Net josplaukų segtukas prancūziškas, aš tokį viename žurnale mačiau. O jos

vyras nieko, simpatiškas.—Tikrai, —patvirtino jis. —Rodos, normalus vaikinas. Ir kaip jam šovė į galvą mūsų Alką vesti? Nagus juk nusikramtys iki alkūnių,bet bus per vėlu, nuo Alkos motinos neišsisuksi —jos tokie ryšiai,bet ką sutramdyti gali. Jeigu ji nenorės, jokių skyrybų nebus.

—Kodėl manai, kad jis norės su Aela išsiskirti? —nustebo

Tamara.—Šimtu procentų įsitikinęs. Su ja gyventi neįmanoma. Tiksliau,įmanoma, bet reikėtų būti tokiam, kokių pasaulyje nebūna. Vienavertus, geriausiu, bet kita vertus, ne geresniu nei ji pati. Nevertų savęs

ji nepakęs, o geresnio už save tiesiog netoleruos. Štai ir pagalvok, kurtokį rasti. Šitas, iš visa ko sprendžiant, visiškai normalus, taigi netrukus viskas ir prasidės. Ilgai jie kartu negyvens, pamatysi.

Pamačiusi, kad Aela priėjo prie Rodislavo ir pakvietė jį šokti,Tamara paniuro dar labiau.—Na, tai visiškai netinkama, —sušnypštė ji Begorskiui į

ausį. —Argi galima vestuvėse kviesti jaunikį šokti, jeigu nesi nuotaka? Jūsų Aela visai gėdą prarado.




—Baik tu, —Andrejus ramindamas uždėjo delną jai ant rankos, —ko gi dabar? Tegul pašoka, didelio čia daikto. Jai Rodikas

visada labai patiko, o jis draugavo su Liuba, todėl mūsų Aela siuto išpykčio. Kaipgi taip: pasirinko ne ją, tokią protingą ir gražią, o kažkąkitą! Gal ji pirmą kartą gyvenime rankas Rodikui ant pečių uždėjoir taip arti jo stovi. Pirmą ir paskutinį. Tegul mergaitė pasidžiaugia,nuo to Rodiko nesumažės.

—Ne, tu pasižiūrėk, —vis tiek piktai šnibždėjo Tamara, —ji

jam ant peties galvą deda! Jie išvis skruostais susiglaudę šoka! Tąreikia tuoj pat nutraukti!Ji pabandė pašokti, bet Andrejus tvirtai sučiupo ją už rankos ir

sulaikė.—Sėdėk, —griežtai tarė jis, —nieko baisaus nevyksta. Alka

tiesiog savo savimeilę glosto, girdi, vieną vedė, o apkabinęs mane.

Liubai niekas negresia, Rodikas ją tikrai myli, ir pagaliau ją jau vedė,o Alka turi vyrą. Pasižiūrėk geriau į Liubašą —ji švyti iš laimės ir jostie demonstratyvūs šokiai nė kiek nejaudina. Imk iš jos pavyzdį. Irbaik stebeilytis į Alką su Rodiku, tuoj muzika nutils, ir ji nuo jo pasitrauks. Geriau papasakok, kas Maskvoje naujo, nes aš nuo sostinėsgyvenimo atsilikau.

—Oi, —susizgribo Tamara, —tau Liuba turbūt nespėjo pasakyti, rytoj eini į teatrą, į klaikiai madingą spektaklį „Gerasis žmogusiš Sezuano“, ji tau gavo bilietą.

—Tikrai?! —nudžiugo Andrejus. —Labai ačiū! Čia tai bent!—Tačiau tai bus ryt vakare, o rytoj dieną eini į kiną žiūrėti

„Hamleto“, aš tau šiandien bilietus nupirkau. Poryt tavo programoje„Gyvieji ir mirusieji“...

—„Gyvuosius ir mirusiuosius“ aš mačiau, į mūsų dalinį buvoatvažiavęs kilnojamasis kinas, visi privaloma tvarka turėjo pasižiūrėti.

—Gaila, —nusiminė Tamara, —mes stengėmės tau kultūrinęprogramą suorganizuoti. Tada, jei nori, galima į Tretjakovo galeri




ją nueiti, ten dabar nauja ekspozicija iš fondų... Oi, —susigriebė ji, —mes tau tiek priplanavom, o gal tu nori namie pabūti, su tėvais

ir seserimis?—Tai jau ne, —nusijuokė Andrejus, —nuo to mane atleiskite.

—Taip, —grėsmingai tarė Akmuo. —Ir kaip liepsi tai suprasti?

Varnas pasipūtęs tylėjo.—Aš tavęs klausiu, plunksnuotas tu vėpla! Ką man čia tokio

pasakoji?—Ką mačiau, tą ir pasakoju, —atsikirto Varnas.—O anksčiau ką man pasakojai? —nesiliovė tardyti Akmuo.Varnas nuleido galvą ir ėmė kapstyti koja žemę.—Irgi...—Ką —irgi? Ne, tu nevapėk, o atsakyk man trumpai ir aiškiai:

ką anksčiau man pasakojai?—Irgi, ką mačiau, tą ir sakiau. Aš juk nekaltas, kad Aelos suknia

kaip nuotakos, o Liubos velniai žino kokia! Aš juk nekaltas, kad pirmą kartą pataikiau kaip tik tuo metu, kai Aela šoko su Rodislavu! Jeibūčiau patekęs nors penkiomis minutėmis anksčiau, būčiau matęs,

kad ji atėjo su vyru ir atnešė Liubai su Rodiku dovanų, o dabar... Na,taip jau išėjo, Akmenie, na, nelaimingas atsitikimas, dievaži! Na, atleisk man, ką? Nori, aš tau viršugalvį pakasysiu?

Ta vieta, kur augo samanos, Akmeniui visada niežėjo, ir kartais jis prašydavo Varno patrypčioti ant viršugalvio, padraskyti nagaisniežtinčią vietą. Varnas jautėsi nepakeičiamas šios paslaugos vyk

dytojas ir su malonumu tuo manipuliavo, grasindamas Akmeniuidaugiau niekada samanoto viršugalvio nekasyti, jeigu šis per daugkabinėsis arba burbęs. Bet šįkart Akmuo buvo taip supykęs, kad prisigerinti nepavyko.

—Nereikia manęs kasyti. Aš reikalauju paaiškinimo: kodėl




tu mane nuolat klaidini? Kodėl aš visąlaik turiu klausytis kažkokiųtavo kliedesių, kuriais aš kaip kvailys tikiu, o paskui paaiškėja, kad tai

visiškos nesąmonės? Ar mes žiūrime serialą, ar be perstojo taisomeklaidas?

—Daugiau taip nedarysiu, —numykė Varnas, nes jautėsi kaltasir nesugalvojo, kaip savo kaltę išpirkti. —Ką man padaryti, kad manatleistum? Įsakyk, padarysiu viską, ko pageidauji.

—Kokia nauda tau įsakinėti, —Akmuo jau apsiramino ir at

vėso. —Vis tiek kur reikia nepateksi. Tu juk ne Žaltys, —pridūrė jiskerštingai.Išgirdęs varžovo vardą, Varnas net užduso iš pasipiktinimo.—Taip, —išdidžiai pratarė jis, —aš ne ta gliti bjaurybė, aš

ne tas bekojis sliekas! Jis nemėgsta serialų, o aš mėgstu, jis nemokadetaliai ir nuosekliai pasakoti ilgų istorijų, o aš moku. Ir jis negali

kasyti tavo samanoto viršugalvio, o aš galiu! Aš —ne jis! Ir nedrįskmūsų lyginti!Varnas jau užmiršo savo nusižengimą, dabar jis jautėsi teisus ir

buvo pasirengęs dėl to kovoti iki galo.—Gerai jau, pasakok, kas ten buvo toliau tose vestuvėse, —nu

sileido Akmuo. —Tikiuosi, kad pasižiūrėjai iki galo?

Aela Aleksandridi, po vestuvių pasilikusi sau skambią ir neįprastą rusų ausiai mergautinę pavardę, šventė pergalę. Šiose vestuvėse

ji —pati gražiausia, pati geriausia. Ji —prima. Ji žavingesnė už tąnusmurgusią nuotaką kaimiška suknele su kriputėmis ir absurdiš

ka, nors ir madinga, šukuosena. Jos dovana už visas nepaprastesnė,tokių paklodžių ir užvalkalų daugiau niekas neturi, juos motinaipadovanojo viena Centro komiteto nario žmona, kuriai AsklepiadaAleksandridi „pataisė“ veido ovalą ir kurios vyras atvežė tas paklodesiš oficialios kelionės į Angliją. Tegul visi Aelai pavydi, tegul pavydi to,




kokia ji graži, koks jos vyras, kokia jos pritrenkianti itališka suknelė, kokie angliški bateliai, kokie nuostabūs papuošalai! Žinoma, tai

ne auksas, o bižuterija, bet labai gera ir brangi, nepatyrusi akis nuoaukso nė neatskirs, o kas iš šios publikos turi patyrusią akį? TarybųSąjungoje bižuterija —tai plastikiniai karoliai ir stikliniai auskarai,visa kita —sidabras ir auksas, o tikros, brangios, importinės bižuterijos čia niekas niekada nėra net matęs.

Ir koks velnias sugundė Rodislavą vesti šitą prasčiokę? Kažko

jis nelinksmas, tarsi vestuvės jo nedžiugintų. Tai žinoma, supančiojo vaikiną, matyt, per lovą, ir nėra jam kur dingti. Gal Liubka jau ir nėščia. Greičiausiai taip ir yra, labai jau jos suknelė nusmur-gėliška, sėdi, pilvą po stalu slepia. Argi būdama pilvota galėtų tikrąnuotakos suknelę vilktis? Arkliams juoko! Žinoma, ne linksmybėsRodikui rūpi. Vargšelis! Ir dar turbūt bijo, kad Aela jam tą žiemos

epizodą primins. Mano, kad jinai jį įsimylėjusi ir jai tai kažkąreiškia. Kvailelis! Reikia tas jo iliuzijas išsklaidyti. Tik kaip tai padaryti?

Na, žinoma! Reikia jį pakviesti šokio, kai bus paskelbtos mergaičių teisės, ir pasikalbėti. Kartu ir Liubką paerzinti: ji tupi su savopilvu, bijo per dažnai kilnotis, kad prieš svečius gėdos neprisidarytų,o Aela su jos vyru pašoks. Štai taip! Iš tikrųjų tai Liubkos galima ir

pasigailėti, nėr ko piktdžiugiauti...—Kažkoks tu liūdnas, —tarė Aela, kai jiedu su Rodislavu atsi

dūrė tarp šokančiųjų. —Nesidžiaugi vedęs, ar ką?—Galvą skauda, —trumpai atsakė jis. —Pavargau.—Aišku. Gal išeinam į balkoną pakvėpuoti tyru oru? —pasiūlė

ji klastingai.

Tegul visi mato, kaip jaunikis išeina į balkoną su kita moterimi,kuri kur kas gražesnė ir puošniau apsirengusi, negu niekam tikusinuotaka.

—Ne, nereikia.—Kaip nori. Patenkintas, kad vedei? —paklausė Aela, bandy



dama priversti Rodislavą pasakyti ką nors tokio, kas pakeltų ją savopačios akyse.

Bet kol kas nieko iš to neišėjo.—Žinoma, aš labai džiaugiuosi, —trumpai atsakė Rodislavas.Aela pajuto, kad jis truputį atšlijo ir dabar jau jos skruostas ne

lietė jo kaklo.—Žinai, Rodikai, aš norėjau pasakyti, kad tada vasarnamyje

viskas labai kvailai atsitiko. Aš kvailai pajuokavau, o tu į viską pasi

žiūrėjai rimtai. Užmirškim visa tai, gerai?—Užmirškim, —aiškiai lengviau atsiduso jis.—Ir niekada to neprisiminsim, gerai?—Gerai. Neprisiminsim.—Ar tu prisimeni? —vylingai paklausė Aela. —Prisipažink,

prisimeni?

—Baik. Mes juk susitarėme visa tai užmiršti. Tai ir užmirškim.Iki šokio pabaigos jie kalbėjosi apie kažkokius niekus, ir kalbė jo daugiausia Aela, o Rodislavas atsakinėjo vienskiemeniais žodelyčiais.

Dar apie valandą Aela sėdėjo šalia savo vyro ir linksminosvečius pasakojimais apie užsienio madų tendencijas: dėl motinospažinčių jų namuose visada būdavo pačių šviežiausių užsieniniųžurnalų. Pagaliau ji suprato, kad greitai visi pradės skirstytis ir laikasmesti stipriausią kortą. Ji atsistojo ir priėjo prie Liubos.

—Liubaša! —tarė ji garsiai.Visi nutilo ir sužiuro į jas. Labai gerai, kaip tik tai, ko jai reikia.—Šitą atmintiną tau ir Rodislavui dieną noriu įteikti dovaną,

kuri būtinai atneš tau šeimyninio gyvenimo laimę. Mūsų vaikiškos

draugystės atminimui tau dovanoju šitą apyrankę, kuri būtinaipadarys tave laimingą, kaip kad padarė laimingą mane. Imk ir nešiok.

Tai tarusi, ji nusiėmė nuo rankos prašmatnią apyrankę ir ištiesė ją Liubai.





—Ką tu, —papurtė galvą Liuba, —aš neimsiu, ji labai brangi.Nereikia Aela.

—Imk, —sušnibždėjo Aela. —Ji tikrai labai brangi, tačiautai ne auksas, taigi tu nebijok. Imk, imk, ji neša laimę, ją parvežė išMeksikos, o prieš tai vietiniai indėnai per specialias apeigas ją apkerėjo. Man jau atnešė, tegul dabar atneša tau.

Išgirdusi apie apeigas, Liuba nejučia žvilgtelėjo į Rodislavą ir iš jo veido išraiškos suprato, kad jis irgi tai išgirdo. Jaunojo veide Liuba

pamatė skeptišką šypsenėlę, kuri išblaškė visas jos dvejones.—Ačiū, Aela.Ji pabučiavo draugę, paėmė apyrankę, užsimovė ant riešo ir pa

kėlė ranką aukštai į viršų, kad svečiai pamatytų dovaną. Visi suskatoploti ir prašneko apie bičiulystę, kai geros draugės nusiima nuo savęsbrangenybes ir atvira širdimi jas dovanoja viena kitai.

Aela mėgavosi šlove.

Šventė baigėsi, svečiai išsiskirstė, liko tik jaunieji, Klara Stepanovnair Golovinų šeima. Ana Serafimovna iškart pradėjo tvarkytis.

—Tuoj viską nukraustysim, indus suplausim ir taip pat eisim

namo. Toma, padėk.Liuba persirengė ir ėmėsi įprastų namų ruošos darbų. Moterys

gan greitai viską sutvarkė, tiesa, indus teko plauti vonioje —virtuvėsplautuvėje tiek lėkščių, puodelių ir taurių netilpo. Ir dar iškilo sunkumų —sutalpinti šaldytuve likusį maistą, kurio irgi buvo nemažai.Ilgai svarstė, tarėsi, paskui nusprendė viską padalyti per pusę, maistą

sudėti į stiklainius ir puodelius, kad savo pusę Golovinai galėtų neštis namo. Ana Serafimovna ir Zinaida ilgai atsisakinėjo, bet galiausiai maistą pasiėmė. Klara Stepanovna delikačiai pasišalino nakvotipas gretimame name gyvenančią draugę.

—Mamai atrodo, kad tai bus mūsų pirmoji tikra vestuvinė




naktis ir nenorėdama mums trukdyti išėjo —kad nesidrovėtume, —paaiškino Rodislavas, kai išėjusi iš vonios Liuba pamatė, jog

anyta dingo iš namų.—Nejau ji taip mano? —nustebo Liuba. —O man atrodė, kad

ji viską apie mudu žino.Rodislavas sumišo.—Na, taip įprasta. Vis dėlto tu pirmą kartą lieki čia nakvoti

visiškai teisėtai. Anas kartas nesiskaito, —pridūrė jis, turėdamas gal

voje naktį prieš Jevgenijaus Christoforovičiaus laidotuves.Liuba kažkodėl irgi sumišo. Iš tikrųjų —juk pirmą kartą ji atsi

guls su Rodiku į lovą kaip teisėta žmona. Ar viskas bus taip, kaip iranksčiau, ar kažkaip kitaip? Turbūt kitaip. Jai pasidarė truputį nedrąsu.

—Pasižiūrėkim, kokių gavom dovanų, —pasiūlė ji, stengdama

si atitolinti akimirką, kai teks ryžtis ir sužinoti, kaip būna „kitaip“.—Pasižiūrėkim, —greitai sutiko Rodislavas, ir Liuba suprato,kad jis irgi nervinasi. Vargšas Rodikas, na ir kliuvo jam šiandien!Iš pradžių jaudinosi, nervinosi net iki vėmimo, paskui jam susukovidurius, paskui suskaudo pilvą...

— Kaip tu jautiesi? — susirūpino ji. —Kaip tavo pilvas?Nepraėjo?

Jis neigiamai papurtė galvą.—Truputį geriau, bet vis tiek paskauda.—Jei nori, paskambinsiu močiutei, pasiklausiu, kaip gydyti? Ji

žino visokių liaudiškų priemonių, ką nors patars.—Nereikia, nesmagu, vėlu jau, —atsisakė Rodikas. —Ir išvis,

kažkaip viskas kvaila —pirma mūsų vestuvinė naktis, o man skauda

pilvą. Pačiam gėda.Liuba, žinoma, puolė jį guosti.—Na ką tu, Rodikai, kaip gali taip kalbėti? Mudu jau seniai vy

ras ir žmona, ši naktis niekuo neypatinga. Turėjai sunkią dieną, perdaug jaudinaisi, pavargai. Bet kuris kitas tavo vietoje ant kojų nesilai




kytų arba jau miegotų kaip maišas pasigėręs. Tu iš tikrųjų šaunuolis,beveik negėrei, apie tave niekas nepasakys, kad įbedei nosį į mišrainę

ir apsijuokei, elgeisi nepriekaištingai, ir nors tau labai skaudėjo pilvą,niekas nieko net neįtarė. Žinai ką, tau dabar reikia gultis, susiriesti įkamuoliuką ir pasistengti užmigti. O iš ryto būsi sveikas.

—Tu manai? —viltingai paklausė jis.—Esu tikra. Dievai nematė tų dovanų, pasižiūrėsim rytoj, o

dabar aš tave paguldysiu ir pačiūčiuosiu. Ne, palauk, tu gulkis, o aš

tau karštos arbatėlės atnešiu. Visą tą maistą, kurio mes šiandien prisikirtom, būtinai reikia užgerti dideliu karštos arbatos kiekiu, manetaip močiutė mokė.

Rodislavas su malonumu įlindo į lovą, pasikišo po nugara dvipagalves, savo ir Liubos, ir susirietė. Iš tikrųjų palengvėjo. Kokia visdėlto Liubaša šaunuolė, visada žino, ką daryti, kad jam būtų gerai!

Liuba atnešė iš virtuvės padėklą su dviem puodeliais garuo jančios, šviežiai užplikytos arbatos. Puodeliai buvo nauji, Rodikuiniekada nematyti.

—Turim naujų puodelių? —paklausė jis.—Tai Toma mums su tavimi padovanojo, aš neiškenčiau ir iš

pakavau, kol vanduo užvirė. Tikrai gražūs?—Gražūs, —sutiko Rodislavas. —O kokios dar ten dovanos?—Na, ten visokių... daugiausia skirtų namų ūkiui. Galima pa

galvoti, kad mes su tavimi plynoje vietoje, naujame bute pradedambendrą gyvenimą. Indų rinkinys šešiems asmenims, puodų rinkinys, staltiesės, servetėlės, stikliukai. Tiesa, yra ir knygų. O Andrejuskoks šaunuolis, Voznesenskį gavo! Ir kada spėjo? Juk tiktai šiąnakt įMaskvą atskrido.

—Jis turi pažįstamą spekuliantą, man Andriucha pats pasakojo, seniai, dar prieš kariuomenę, jis iš to spekulianto visokiusreikalingus daiktus pirkdavosi. Juk gerai uždirbdavo, jis galėjo irpermokėti.

—Tada aišku, iš kur nailono marškiniai, —nusišypsojo Liuba. —




Ir Aela labai gerą dovaną atnešė, tiesa? Tokie nepaprasti lovos baltiniai —puikumėlis! Rytoj ir pasiklosim, kad būtų gražu, gerai?

—Gerai.—Ir apyrankė labai graži. Tik ji turbūt tokia brangi... Niekada

nemaniau, kad Aela gali man padovanoti tokį brangų daiktą. Tiesiogtaip paprastai nuo savęs nusiimti ir man atiduoti.

—Aš irgi iš jos nelaukiau, —prisipažino Rodikas. —Platusmostas, gražus. Tik manau, kad tokių apyrankių ji turi per akis. Jai

dovanas vis veža dėkingos jos motinos klientės, taigi ir atiduoti negaila. O kad Meksikos indėnai jį apkerėjo, greičiausiai pasakos.

—Tai jau!Ir jie sutartinai nusikvatojo, prisiminę juodosios senės užkei

kimus.—O senės nuo tada iš tikrųjų daugiau niekas miške nesu

tiko, —vis dar juokdamasis pasakė Rodislavas. —Tai bent Aelaidžiaugsmo —turbūt draugams be perstojo skiedė, kad tai ji senėsamžiams atsikratė. O tie ir patikėjo.

Rodislavas atidavė Liubai tuščią puodelį, skausmas iš tikrųjųpamažėle rimo. Gal nuo arbatos, gal dėl to, kad daugiau nereikėjonervintis: vestuvės praeityje, o Liuba aiškiai leido suprasti, kad intymių santykių nereikalauja. Juk ji žadėjo jį užčiūčiuoti...

Jis taip ir užmigo, pusiau sėdom, laikydamas žmoną už rankos.Atsibudo Rodislavas tamsią naktį, pajuto, kad jam nepatogu,

pradėjo taisytis žemiau ir rado po savimi dvi pagalves, o šalia pamatė miegančią virš antklodės ir be pagalvės Liubą, užsiklojusią plonuchalatėliu. Jį apėmė graudus švelnumas: kokia ji vis dėlto... Pati geriausia, pati švelniausia, pati supratingiausia, pati pati geriausia.

—O toliau ten viskas labai paprasta, —pasakė Varnas, sugrįžęsiš eilinės kelionės. —Po kurio laiko Liuba pradėjo lauktis, o 1965




metų gegužę, tik dvi savaitės iki proanūkio gimimo, pasimirė AnaSerafimovna. Liuba laidotuvėse buvo su dideliu pilvu ir taip išgy

veno, taip graužėsi dėl močiutės mirties, jog aš net išsigandau, kadnepagimdytų tiesiai kapinėse. Bet nieko tokio neatsitiko. Po dviejųsavaičių, pačioje gegužės pabaigoje, gimė berniukas ir senelio garbeibuvo pavadintas Nikolajumi. Liuba metams išėjo akademinių atostogų, prižiūrėjo vaiką, paskui jį išleido į lopšelį ir grįžo į institutą.Taip tenai ir mokosi. Na, ką tau dar papasakoti?

—Apie butą, tu apie butą pasakyk! Ar gavo jie butą?—O kaipgi! Kaip ir planavo. Liuba kaip tik pradėjo lauktis,

ir Golovinui davė du butus, jo paties šeimai ir Liubos —juk jiespėjo Rodiką savo barake priregistruoti, taigi viskas buvo teisėta.Tiesa, jauniesiems tepaskyrė vieno kambario butą, Liuba tada darpažymos apie nėštumą neturėjo, bet savo plačią širdį parodė Klara

Stepanovna, kam jai, girdi, vienai keturių kambarių rūmai. Tačiauatiduoti juos sūnui, o pati gyventi vieno kambario bute ji irgi nenorėjo, buvo pripratusi prie erdvės, todėl pasiūlė keistis: jos ir Liubosbutą iškeisti į vieną trijų kambarių jauniesiems ir vieną dviejų kambarių sau. Tai visus patenkino. Kol ieškojo su kuo keistis, kol tvarkėdokumentus, kol kraustėsi, Liubai jau ir gimdyti atėjo laikas. O čiadar ir Mamutė pasimirė. Vargšė mergaitė vos spėjo prieš laiką egza

minus išlaikyti —ir išvažiavo į gimdymo namus.—Tu man apie sūnelį papasakok, apie berniuką, —paprašė

Akmuo. —Koks jis išėjo?—Kas žino, koks jis buvo iš prigimties, —filosofiškai atsakė

Varnas. —Svarbu, koks jis tapo po auklėjimo. O su auklėjimu tenvisiškas krachas! Tėvas universitete išsilavinimo siekia, motina sėdi

namuose su vaiku, jai abi senelės padeda, kiek jėgos leidžia, kadangipačios dar kol kas dirbamoms iki pensijos dar dirbti ir dirbti. Liuba,žinoma, susitvarko, ji greita, mikli, sumani, bet juk visai neišsimiega! Bernas paverkti mėgėjas, ypač naktimis, o naktį mylimas vyrasRodislavas turi išsimiegoti, kad gerai mokytųsi, o vaikas nutyla tik




ant rankų, todėl Liubai ir tenka kiauras naktis Nikoliuką pirmynatgal tąsyti. O Rodikas išsimiega —ir bėgte į universitetą, o iš ten

namo nelabai skuba žmonai padėti, daugiau laiko bibliotekoje prasėdi, mokosi. Ne, nieko nenoriu prikišti —jis sūnumi didžiuojasi,džiaugiasi, kad vaikinas auga, tik tegul jis auga kaip nors be jo, beRodislavo, be rūpesčių, vargų ir nemiegotų naktų.

—Ką gi, tipiškas vaizdelis, —nusijuokė Akmuo. —O senelės?Kaip jos elgiasi su anūku?

—Kaip vištos su kiaušiniu! Tu klausyk, nepertraukinėk, tuojaupats įdomumas prasidės. Vadinasi, mūsų Klara marčiai į pagalbąišrašo iš Užpečkio savo mamytę. Sofiją Iljiničną. Babą Sonią, taipsakant. Toji, kai tik Nikoliuką pamatė, net apsiverkė: atseit tiksli

jos brangiausio Stiopos, vadinasi, Klaros tėtušio, kopija. To Stioposniekas akyse nėra matęs, jis pasimirė, kai Klarai treji ar ketveri

metai tebuvo, ji jo visiškai neprisimena, tik nuotraukas ant sienosir albume tėra mačiusi. O apie kitus net kalbėti nėra ką. Klara, žinoma, jokio anūko panašumo su savo tėtušiu nematė, bet baba Soniatvirtai laikėsi savo: ir akutės lygiai tokios, ir šypsena tokia, ir visas

jis —na, lygiai lygiai toks pat. Apsigyveno ji pas Klarą ir kasdienkaip į darbą aštuntą valandą ryto atvažiuodavo Liubai padėti. O vakarais ir sekmadieniais Zinaida su Klara ateidavo. Taip metus laikoNikoliuką paaugino, o paskui nusprendė leisti į lopšelį —juk Liubaireikėjo į institutą grįžti, mokslus užbaigti. Atidavė. O vaikinas iškartir susirgo. Pagydė. Vėl į lopšelį nunešė, o jis ir vėl susirgo. Ar jie tenperšąla, ar dar kas... Na, dėl to visų močiučių nuomonė sutapo: reikiakūdikį iš lopšelio atsiimti, tegul auga namuose. Liuba sutiko. Ir vėlbaba Sonia kasdien nuo pat ryto pasirodo proanūkio ganyti ir išeina,

kai jis jau vakare guldomas. Paskui Klara atostogų išėjo ir paprašėatiduoti jai Nikoliuką visam mėnesiui, girdi, esą jiedvi su mama jįpaauginsiančios, o Liuba su Rodiku bent kiek laisviau atsikvėpsią. Irvėl Liuba sutiko, —ne dėl savęs, žinoma, jai berniūkštis su visais jokaprizais vis tiek vienas džiaugsmas —o dėl vyro sutiko, nes matė,




kad vaikas namie labai jį vargina. Mėnuo praėjo, baba Sonia proanūkio neatiduoda —eik, sako, Liubaša į institutą, gerai mokykis,

įgyk profesiją, popinkvyrą, o mes jau čia kaip nors... Liuba sūnų beprotiškai myli, bet vyrą myli taip pat beprotiškai. Taip jau išeina, kadsūnumi yra kam rūpintis, o vyras, jeigu ji visą dėmesį skirtų sūnui,liktų be globos. Ir Rodislavas už tai, kad Nikoliukas būtų paliktaspas Klarą ir Sonią. Na, ir paliko. Lyg ir laikinai. Bet pats žinai, laikina —labiausiai amžina ir yra. Taip Liuba pavirto ateinančia motina,

kasdien po paskaitų važiuodavo pas Klarą sūnelio pamatyti, su juopasižaisti, o paskui lėkė namo švarintis, tvarkytis, valgyti Rodislavuigaminti, marškinius jam skalbti ir sagas siūti. Na, o be to, ji dar visai

jaunutė, jai tik dvidešimt vieneri, jai ir draugų kompanijos norisi, irį kiną nueit, ir parodą aplankyti. Rodislavas baigė mokslus, pradėjodirbti tardytoju, jo darbo diena nenormuota, jis labai pavargsta, tai

irgi reikia suprasti, turėti omeny. Na, o kai ateina sekmadienis, Liubaanksčiau atsikelia ir važiuoja visai dienai pas Klarą, ir visą tą dienąsūnelį glosto, užpakaliuką bučiuoja, vadina auksiniu ir brangiausiu,pačiu geriausiu pasaulyje berniuku, vieninteliu ir nepakartojamu, irvisus jo kaprizus patenkina, ir visus jo prašymus pildo. Na, ją galimasuprasti, vis dėlto labai jo pasiilgdavo, visą savaitę matydavo tik dvitris valandas per dieną, tai sekmadienį ir atsigaudavo iš peties.

—O Rodislavas?—Jis irgi, jei nebudėdavo, sekmadieniais atvažiuodavo. Kai ber

niukui suėjo treji metai, jį atidavė į vaikų darželį ir iš karto prasidėjoproblemos.

—Nieko keista, —sutiko Akmuo, —aš net spėju kokios.—Kokios? Nagi pasakyk, kokios? —provokavo Varnas. —Iš

kur gali žinoti, jeigu ten nebuvai ir nieko nematei?—Taigi daug proto tam nereikia, kad atspėtum. Berniukas pas

močiutes buvo pats pačiausias, geriausias ir puikiausias, vienintelisvisame pasaulyje ir apskritai visatos bamba, o dabar paaiškėjo, kadyra kažkokių mašų, vanių, tanių, petių, kurie turi lygias teises su juo,




kurie nori ir —baisiausia! —turi teisę žaisti tais pačiais žaislais, kuriais nori žaisti jis pats. Ir piešia taip pat gerai kaip jis, ir eilėraščius

deklamuoja ne blogiau, o netgi geriau už Nikoliuką. Argi jis gali taipakęsti? Tikriausiai jis nenorėjo to darželio nė lankyti.

—Tikrai. Nenorėjo. Verkė, rodė isteriją, ant grindų raičiojosi.Baba Sonia vėl pasiūlė palikti vaiką namuose jos globai, bet šįsykLiuba jau nepasidavė. Pirma, baba Sonia jau tikrai labai nejauna, oberniukas kasdien stipresnis ir vikresnis, ji gatvėje jo nesuvaikys, o

antra, vaikas turi augti kolektyve.—Nejau pati susiprato? —nepatikėjo Akmuo.— Kur jau ne, pati! — prunkštelėjo Varnas. —Supras ji

tau, kai kalbama apie jos stebuklingąjį Nikoliuką. Tai NikolajusDmitrijevičius jai apšvietė protą. Na, žinoma, ir Tamara savo trigrašį pridėjo. Senelis Nikolajus išvis buvo vienintelis žmogus, kuris

teisingai įvertino tą bobišką bakchanaliją su kūdikėliu, bet ramiaiapie tai pasikalbėti su dukterimi ir žentu neturėjo nei jėgų, nei laiko —jis jau buvo labai didelis viršininkas ir beveik visą laiką, netir šventadienius, praleisdavo tarnyboje. Todėl galėjo tik retkarčiaistrankyti kumščiu stalą ir šaukti ant Zinaidos, girdi, ką jūs, kvailosbobos, darote, auginate ne vyrą, o mamytės sūnelį, kuris atsisės jumspačioms ant sprando ir kojomis tabaluos. Na, apie vaikų darželį jisirgi išsirėkė sočiai. Metams bėgant jis irzlus pasidarė, greit supyksta... Golovinas, žinoma, suprato, kad vaikiną gadina, bet tikėjosi, kadRomanovų ir Golovinų kraujas nugalės ir berniūkštis darželyje, vaikų kolektyve, persiauklės.

—Na ir kaip, persiauklėjo?—Kur jau ne! Tik dar blogiau. Į darželį eiti teko, nors jis ir

nenorėjo, bet kur dėsies? Ir jis rado būdą, kaip vėl tapti pačiu pa-čiausiu ir vieninteliu. Berniūkštis meluoti išmoko tuo pat metukaip ir kalbėti, o po kiek laiko įvaldė pataikavimo ir padlaižiavimomeną. Išsimiklino su senelėmis, suprato, kad veikia, ir naudojosi išsijuosęs. Įsivaizduok sau, baba Sonia ko nors jam neleidžia, tai jis




ir neįkyri, isterijon nepuola, o apsimeta, kad pasidavė, ir veikia kąnors kita, o paskui prieina prie jos, įkniumba į kelius, apsikabina

kojas ir sako: tu, žinai, bobule, pati mano geriausia, pati gražiausiair kvepi taip skaniai, niekas kitas taip skaniai kaip tu nekvepia. O ji

jam atsako: tu mano branguti, tu mano aukseli, eik ir daryk tai, koaš tau neleidau. Saldainį suvalgyk, sriubos nepabaik, su dėžute pa-žaisk, televizorių įsijunk, žodžiu, šaunuolis tu, pasiimk nuo lentynospyragėlį. Smegenų vaikinukas turi, ir išsivystęs ne pagal metus, su

sigaudo greitai, bet dažniausiai savo naudai. Jis ir su vaikų darželioauklėtojomis išmoko panašiai elgtis. Marja Ivanovna, jūs tokia graži,tokia teisinga, tokios geros širdies, jūs man kaip mama, net geresnė, ir taip toliau. Ir, savaime suprantama, kai vaikai raketą nupiešė,Marija Ivanovna visiems girdint paskelbė, kad pats gražiausias piešinys Kolios Romanovo. Ir kai vaikai rengėsi Naujųjų metų šventei

darželyje, Koliai Romanovui buvo paskirtas svarbiausias vaidmuo,nes jam geriausiai sekasi deklamuoti ir pagal muziką sušokti. Taip irišėjo, kad jis ir darželyje tapo pats pačiausias. Tačiau ir pats nesuprato, kad „pats pačiausias“ jis tik todėl, kad pataikauja ir padlaižiauja,

jis nuoširdžiai tikėjo, kad iš tikrųjų yra geriausias ir tai yra jo nuopelnas. Štai tokia išėjo mišrainė.

—Bėda, —užjaučiamai atsiduso Akmuo. —O ką gi Rodislavas?Nejau nematė, kaip vaikas luošinamas?

—Tu vis su savo Rodislavu! Ne sūnus jam galvoj. Jam rūpi darbas, karjera, nauji draugai ir bendradarbiai. Be to, ką jis gali pastebėti? Jis su sūnumi susitinka sekmadieniais ir tai ne kiekvieną savaitę.Nikolajus Dmitrijevičius bandė, žinoma, su žentu pasikalbėti, atverti

jam akis, girdi, pasižiūrėk, ką su vaiku daro šitas bobų batalionas,

bet juk Rodislavas net nesuprato, apie ką, tiesą sakant, kalbama, irnenorėjo nieko girdėti, esą viskas gerai, auga sveikas ir protingasvaikas, trejų metų jau raides pažinojo, ketverių pradėjo skaityti, ko

jums dar reikia? Kai Nikoliukui sukako penkeri, pas jį ateidavo muzikos mokytoja (Klara turėjo gerą vokišką pianiną), kai buvo šešerių,




mokytoja jį pradėjo mokyti angliškai (tada kaip tik atėjo į madąanglų kalba). Ir kažkaip taip atsitiko, kad berniukas tvirtai apsistojo

Klaros ir babos Sonios namuose, nors ir Liuba, ir Zinaida kasdien jįlankė. Na, iš tikrųjų tai ne visai kasdien. Kai Liuba baigė institutą irpradėjo dirbti, laiko ji turėjo mažiau, nes įmonė, į kurią ją paskyrėpo instituto, buvo kitame Maskvos gale, kelionė trukdavo dvi valandas ir penkiolika minučių, o jei tekdavo ilgai laukti autobuso, taiir daugiau, todėl vesti vaiko į darželį ir laiku jo pasiimti ji negalėjo

ir džiaugėsi, kad sūnus vakarais užsiėmęs naudingais dalykais. Patinebūtų spėjusi jo vedžioti į anglų ir muzikos pamokas, o dabar berniukas ir prižiūrimas, ir lavinosi. Ir tik septyniasdešimt antraisiaispradėta kalbėti apie Nikoliuko perkraustymą į tėvų namus: rugsėjį

jam reikėjo eiti į mokyklą.—Ačiū Dievui, —atsiduso Akmuo, —pagaliau tas absurdas

baigėsi.—Neskubėk, —gudriai prisimerkė Varnas, —ne viskas taippaprasta. Nuspręsti tai nusprendė, kaip Liuba pratus iš anksto, očia —kaip perkūnas iš giedro dangaus! —ji vėl nėščia. įsivaizduoji?Kaip tada vaiką imti? Rugsėjį, kai prasidės mokslo metai, Liuba jaubus gimdymo atostogose, ir juk neimsi jo dviem mėnesiams, nes paskui, kai gims antras vaikas, Kolią vis tiek teks atgal senelėms grąžinti, Liuba su dviem nesusitvarkys. Žodžiu, liko vaikinas pas Klarą irSonią, o tos ir džiaugiasi.

—Nesuprantu, —tarė Akmuo, —kodėl taip sudėtingai daroma? Kodėl nebuvo galima apgyvendinti Sofijos pas save, kad ji prižiūrėtų vaiką? Vis dėlto berniukas augtų su tėvais.

—Taigi Liuba kiek kartų siūlė! Sofija nenorėjo. Ir Klara buvo

prieš, kad ją su tikra motina išskirtų. Galima pagalvoti, kad prieš taiSofija su ja ir gyveno. Juk jos gyveno skirtinguose miestuose —irnieko, iš ilgesio nenumirė. Kas tas moteris supras! Liuba juk visaipsutiko, ji kvietėsi pas save ir Klarą kartu su baba Sonia atsikraustyti,bet vis tiek Klara užsispyrė, neva jai nuo jos namų iki darbo pen




kiolika minučių pėsčiomis, o nuo Liubos reikia ilgai ir nepatogiaikeliauti. Iš tikrųjų ji paprasčiausiai nenorėjo būti antrąja šeimininke

virtuvėje, aš taip manau. Per tiek metų priprato būti vienintele, o pretenduoti į pirmenybę Liubos namuose ji vargu bau galėtų.

—O kodėl gi?—Kad turėtum teisę būti pirmąja šeimininke, reikia pirmiau

sia tokia tapti, tai yra realiai pradėti rūpintis visais šeimos nariais.O Klara kaip buvo pratus? Christoforovičius ir Rodikas neišrankūs,

juos galima ir makaronais mitinti —cukrumi pabarstei, sviestu paskaninai, štai tau ir patiekalas. Ir puskojinių skylių galima neadyti,kol pirštas visiškai neišlįs, ir langų galima neplauti, kol šviesa kažkaipprasiskverbia. Mūsų Klara šeimininkė nekokia, bet vyrui ir sūnuivisiškai tiko. O jei persikeltų pas Liubą, visų pirma, turėtų rūpintisketuriais suaugusiais ir vaiku, tai yra visiems gaminti, visus apskalbti

ir drabužius išlyginti, paskui visus tvarkyti —juk nesmagu vien marčiai viską suversti, o antra, visa tai daryti reikiamu lygiu, atitinkamaiLiubos standartams: kruopščiai ir sistemingai, o ne bet kaip ir retkarčiais. O Klara to nenorėjo, štai tau ir visos priežastys.

—Labai gali būti, —sutiko Akmuo. —Skamba protingai. Patsišprotavai ar vėl pokalbį nugirdai?

Varnas nusisuko ir apsimetė, kad stengiasi snapu išpešti sparne

įstrigusį pušies spyglį.—Pats, —atsakė jis, nežiūrėdamas Akmeniui į akis, todėl

Akmuo padarė visiškai teisingą išvadą, kad jo draugas, švelniai tariant, iškreipia faktus.

Bet jis apsimetė, kad nieko nepastebėjo. Kam pyktis dėl niekų?Geriau tegul pasakoja toliau.

—Septyniasdešimt antrųjų rudenį gimė mergaitė Olia, bet nuopat gimimo visi ją vadino Lelia. Silpnutė tokia, ligota, Liuba su ja prisikamavo. Gerai dar, kad bobulės Nikoliuką pasiėmė, nes ji jau tikrainebūtų susitvarkiusi. Lelia visą laiką verkė, ir jei Liuba manė, kadNikoliukas kadaise buvo didžiausias verksnys pasaulyje, tai gimus




Lėliai ji suprato, kur pipirai auga ir kokį vaiką galima laikyti didžiausiu verksniu pasaulyje. Liubos vaikai verkė nevienodai.

—Kaip tai? —susidomėjo Akmuo. —skirtingais balsais ar ką?—Daug tu supranti apie vaikus, uolos gabale tu bejausmis! Net

nematei jų niekada!—Bet juk tu man pasakojai, —teisėtai paprieštaravo Akmuo. —

Aš juk ne bukas, ir jeigu ką nors ne taip supratau, tai tik todėl, kad tublogai paaiškinai. Aiškink kaip dera.

—Aiškinu kaip bukam, —atsikirto Varnas. —Vieni vaikai verkia, kai jiems blogai, pavyzdžiui, skauda arba baisu, ar paprasčiausiai šlapia, o kiti —kenkėjiškai, tai yra iš kaprizų. Nikoliukas verkėkenkėjiškai, jis reikalavo dėmesio, jis jau vystykluose norėjo, kad pasaulis suktųsi aplink jį ir viskas būtų taip, kaip jis nori, o Lelia verkėtodėl, kad jai arba skaudėjo, arba buvo baisu. O baisu jai buvo beveik

nuolat, nes ji buvo Liubos prigimties ir atsigimė labai jautri. Net jeinieko nesuprato, ji iš balso, ką ten iš balso —tiesiog iš kvėpavimo,pajusdavo, kad kažkas ne taip, kažkas susinervinęs arba nepatenkintas, arba pyksta, arba pavydi. Taip taip, įsivaizduoji, ji net tokias emocijas jausdavo. Ir iškart —į ašaras. Su ja net televizorių reikėjo žiūrėtilabai atsargiai —jei kokį filmą rodydavo su tragiškomis scenomis, odar, neduokdie, atitinkama muzika, mergaitę ištikdavo tikra isterija.Arba ateidavo pas Liubą draugė ir pradėdavo pasakoti kažką liūdno, Lelia vėlgi išgirsdavo intonaciją, pajusdavo emociją —ir verkt.Bet blogiausiai būdavo, jei į namus ateidavo negeras arba pavydusžmogus. Čia jau prasidėdavo tikras skandalas. Įsivaizduok, mergaitėdar tik pradėjo vaikščioti, o jau galėjo apsisukti ir nukrypuoti į savokampą, jeigu jai žmogus nepatikdavo. Bandai ją iš kampo ištemp

ti —toks riksmas kyla, nors ausis užsikimšk. Visa parausta nuo pastangų, pamėlynuoja, veržiasi ištrūkti iš rankų ir artyn prie to, kuris

jai nepatinka, neina. Štai tokia mergaitė Liubai ir Rodislavui gimė.—Žiūrėk, kaip įdomiai atsitiko, —ėmė samprotauti Akmuo. —

Liubos galinga intuicija, ji pasąmone įspėja, kaip pasakyti ir ką pa




daryti. Ir toji intuicija perėjo jos vaikams, tik sūnus ja naudojasi kaipmeilus veršis, kuris dvi karves žinda, visiems padlaižiaudamas ir į

savo pusę lenkdamas, o dukra štai kaip... Ir užsispyrusi kaip jos tetaTamara. Sprogstamas užtaisas. O kaip Nikoliukas į seserį žiūri?

—Na, kaip kaip... Nelabai kaip. Tai yra į pačią Lelią jis žiūri gerai, bet į faktą, kad jis dabar ne vienintelis auksinis vaikas —žinoma,blogai. Ir štai kas įdomu: tas smulkus sukčius įsigudrino skirtingaielgtis tėvų namuose ir bobulių namuose. Aš juk sakau, jis turi intui

ciją...Iš tikrųjų nieko panašaus Varnas nesakė, apie intuiciją sampro

tavo kaip tik Akmuo, bet ir čia nebuvo prasmės ginčytis ir tikslintiautorystės. Nesirengia Akmuo smulkintis dėl niekų.

—Kai močiutės jį atveda pas tėvus, jis su Lelia žaidžia ir „arabus pučia“, girdi, kaip gerai, kad jis dabar turi mažą sesytę-lėlytę, ir

kokia ji juokinga, ir kokie jos nuostabūs maži pirštukai su tikraisnageliais, visai kaip didelės, ir kokios jos nuostabios akutės. O kaitik likdavo vienas su močiutėmis, iškart tapdavo tokiu lapiuku, kurisįvairiausiais būdais prievartauja iš jų sau pagyrimus ir išgauna atleidimą už tai, ko pridaręs, ir leidimą pridaryti daugiau. Vadinasi, jisgerai įsisąmonino, kad mamai vienintelis jau nebus niekada, nereikianet mėginti, o su močiutėmis dar yra galimybių pasiautėti. O močiu

tės, įsivaizduoji, ką daro? Vištos besmegenės. Kala berniūkščiui, kad jam visi pavydi! Tam lapiukui negali, ar matai, net pastabos padaryti!Jis negali pasielgti neteisingai, nes neteisingai jis pasielgti negali. O

jeigu jį kas nors kritikuoja, tai yra tik vienas atsakymas: todėl, vaikeli,kad jie tau pavydi. Petia pasakė, kad tu blogas ir šykštus, jei neduodi

jam savo žaislo? Jis paprasčiausiai tau pavydi, nes tu turi tokį nuo

stabų žaisliuką, o jis neturi, ir anaiptol tu ne blogas, tu pats geriausias.Mokytoja Marja Ivanovna sakė, kad tu per daug savim pasitikintis,nedarai namų darbų, pasitiki savo atmintimi, o ji tave išduoda?Parašė tau ketvertą? Ji pati kvailė, ji tau pavydi, nes tu labai gabus irtavo atmintis puiki. Ir taip toliau, ir panašiai. Jsivaizduoji?




—Košmaaaras, —nutęsė Akmuo, —taip jie vaikiną visai galisugadinti. Ir vis dėlto aš nesuprantu, o kur žiūri Rodislavas? Nejau

nieko nemato ir nesupranta? Jis juk nekvailas žmogus. Liuba —tiekto, ji su mažesniu vaiku užsiknisus, bet juk tėvas akis turi?

—Tas ir yra, kad tėvo akivaizdoje Nikoliukas šilkinis! Aš juktau, bukam rieduliui, aiškinu, kad jis tėvų akivaizdoje elgiasi visiškaikitaip. Ir močiutės Liubos ir Rodiko akivaizdoje liežuviams valiosneduoda. Kartais, žinoma, atsitinka, kad ir Liubos namuose jos ką

nors lepteli, bet ji kažkaip į jų kalbas dėmesio nekreipė, daugiau įsūnų ir dukrą žiūrėjo ir džiaugėsi, kokie esą jos vaikai nuostabūsauga. O Rodislavas nuo auklėjimo problemų apskritai atsitverė,težino turįs du vaikus, ir kad berniukas —vyresnis, ir ši aplinkybė

jį iš tikrųjų džiugina, o koks tas berniukas ir kas iš tos mergaitės išaugs —dėl to tegul žmonai galvą skauda. Vaikai ir namai —moters

dalia, tai tegul ir rūpinasi. Ne, aš nieko nenoriu pasakyti, jis elgiasipadoriai, algą atneša visą iki kapeikos, neprageria, mergoms neišleidžia, ir jeigu Liuba paprašo ką nors padėti, jei jis namie, visadapadeda. Tik kad namie jis nebūna... Na, pats supranti, darbo dienanenormuota ir budėjimai po parą dažnai pasitaiko.

—Gerai, visa tai supratau. Tu man apie Liubą ir vaikus jau daugpapasakojai, o apie Rodislavą kažkodėl tyli, reikia replėmis iš tavęspo vieną žodį traukti. Nejau nėra ką pasakoti?

—Yra ką pasakoti, yra, —sunkiai atsiduso Varnas, —tik vargubau tave tai nudžiugins.

—Kiek dabar? —nekantriai paklausė Rodislavas.—Devyniasdešimt keturi, —atsakė pečiuitas operatyvininkasSlava Serdiukovas. —Dar šeši, ir viskas. Kviestiniai, šiek tiek pakentėkit, nedaug liko.

Šis čiupinėjimasis su tuščiais buteliais Rodislavui jau mirtinai




įgriso. Byla, jo manymu, buvo neverta pastangų. Gauta informacija,kad stiklo taros supirkėja Ščiuprova apgaudinėja klientus, tuščius

butelius išbrokuoja kaip apdaužytus ir mažiau už juos moka, o ištikrųjų tie buteliai būna sveikutėliai. Pagal taisykles apdaužytusbutelius ji turėtų grąžinti, bet jinai jų negrąžindavo. Vadinasi, gryniausias „Pirkėjų ir užsakovų apgaudinėjimas“, tik kad įrodyti tai netaip lengva. Norint inkriminuoti Ščiuprovai klientų apgaudinėjimą,reikia įrodyti, kad buteliai, jos pavadinti „apdaužytais“, yra geri, be

menkiausių defektų ir tinkami priimti. O kaip tai padaryti, jeigu jinai jų negrąžina, o krauna priėmimo punkto vidaus patalpoje į kažkokiądėžę, kurios pro mažą priėmimo langelį net nematyt? Rodislavassavo kabinete, dalyvaujant operatyvininkams, jų visuomeniniamspadėjėjams ir prekių žinovui iš prekybos valdybos, surašė aktą,kad kontroliniam supirkimui skirti tušti buteliai neapdaužyti ir ne-įtrūkę. Operatyvininkai su padėjėjais susikrovė butelius į krepšiusir patraukė pas Ščiuprovą jų priduoti. Ji, žinoma, imdama kas trečiąketvirtą butelį, sakė:

—Sudužęs, —ir krovė juos į dėžę po prekystaliu.Po to, kai paskutinis padėjėjas ištuštino savo krepšį, buvo pa

skelbtas kontrolinis patikrinimas ir Ščiuprovai parodytas aktas, kadvisi buteliai buvo sveiki.

—Nieko nežinau, —įžūliai pareiškė priėmėja, —jūsų milicijo je buteliai gal ir buvo sveiki, o kol atvežėt —dužo.

Buvo pareikalauta parodyti dėžę „sudužusių“.—Prašom! —patraukė pečiais Ščiuprova.Ir kas iš to? Kaip nustatyti, kokie toje dėžėje buteliai? Tie, ku

riuos atvežė operatyvininkai ar kokie nors kiti? Kontrolinis patikri

nimas gėdingai žlugo.Ir tada Slava Serdiukovas rado išeitį: visus priduodamus butelius pažymėti specialia „šunų pasta“, kuri plika akim nesimato, o jąapšvietus švyti ryškiai žalia spalva. Ir vėl buvo surašytas aktas, tikdabar su prierašu „Kad kontrolinis patikrinimas vyktų objektyviai,




visi buteliai pažymėti“, ir įvardyta žymens medžiaga. Liko pažymėtidar šešis butelius ir buvo galima siųsti grupę į supirktuvę.

Rodislavas vos nuslopino žiovulį. Kokiais niekais jam tenkaužsiiminėti! Kai baigė universitetą, gavo paskyrimą į VRMtardytojo pareigas. Jis įsivaizdavo pasalas, vijimąsi, sulaikymus, baisiusžudikus ir užkietėjusius vagis, kurie neatlaikę Rodislavo Romanovosurinktų prieš juos įrodymų paprašys vandens ir pasakys:

—Gerai, pilieti viršininke, tu nugalėjai, rašyk.

O kaip atsitiko iš tikrųjų? Jokių vagių ir žmogžudžių, tik grobs-tytojai ir sukčiai. Jo specializacija, ne paties, beje, pasirinkta, o įpirštavadovybės —nusikaltimų prieš socialistinę nuosavybę bylos —tainuobodybių nuobodybė! Begaliniai raštai, kalnai popierių, važtaraščių, buhalterinių ataskaitų, sąskaitų, nesibaigiančios prekių žinovųekspertizės —žodžiu, rutina ir nuobodulys. Ir jokio heroizmo.

Jis baigė rašyti kaltinamąją išvadą atgrasioje viešbučio bufetininkės apgaudinėjamų pirkėjų byloje ir išsiruošė namo. Pirmasžmogus, kurį įžengęs į namus pamatė Rodislavas, buvo Tamara,žaidžianti slėpynių su trimete Lelia.

—Tėtis! —sukliko mergytė, puldama prie tėvo.Šis pakėlė dukrelę ant rankų, išbučiavo, įsikniaubė nosimi į švie

sius garbanotus plaukučius ir giliai įkvėpė salsvo vaikiško kvapo.—Tu tėčio turtas, —sududeno jis, —tu mažoji tėčio princesė.—Lelia plincesė, —pakartojo mažytė, sučiupusi Rodislavą už

ausų ir sukiodama į visas puses.—Tu mano mažoji beždžionėlė, —tęsė jis.—Lelia bendzionėlė.—Tu tėčio lėlytė.

—Lėlytė.—O kur mūsų mama? —paklausė Rodislavas, kreipdamasis į

šalia stovinčią Tamarą.—Virtuvėje, vakarienę ruošia. Duok šen Lelią ir eik plautis

rankų.




Jis pastatė dukrelę ant grindų, ir toji greitai įsikibo Tamarai įranką.

—Žaiskim toliau.Rodislavas nusiavė batus, įsimynė į šlepetes ir pasuko į virtuvę,

iš kurios sklido gardūs troškintos mėsos ir šviežiai iškeptų blyneliųkvapai. Liuba, vilkinti ilgu satino sijonu ir medvilniniais marškiniaisužraitotomis rankovėmis, burtavo prie salotų. Šį sijoną pavasarį jipati pasisiuvo prieš pačias atostogas: tais metais kilo „maksi“ ma

dos ažiotažas, o su tokiais drabužiais į darbą eiti nepatogu, ypačvažiuoti visuomeniniu transportu, o per atostogas vasarnamyje,tame pačiame sename Romanovų vasarnamyje, sijonas labai tiko.Rodislavas prisiminė, kaip kruopščiai Liuba kirpo, naktimis siuvo irsvajojo vilkėdama tą sijoną vaikščioti po sodą su Nikoliuku ir Leliauž rankų. Prisiminė jos nusivylimą netrukus paaiškėjus, kad ilgas

sijonas visai netinka šiuolaikiniam vasarojimui, bent jau rūpestingaižmonai ir dviejų vaikų motinai. Vien priebučio laipteliai ką reiškė!Pabandyk užlipti ar nusileisti laipteliais, kai abi tavo rankos užimtos.Porą kartų užmynusi ant padurkų, suklupusi ir kone nepaleidusi išrankų Lelios, Liuba nusivilko sijoną ir įkišo į spintą. Grįžus į Maskvą,madingas apdaras labai tiko kaip naminis drabužis, bet ir tai tik dešimčia centimetrų patrumpintas.

—Sėskis, Rodikai, viskas jau paruošta, —meiliai tarė Liuba,bučiuodama vyrą. —Aš šiandien truputį pavėlavau vakarienę, betvis tiek kol grįžai suspėjau.

—Kur nors užtrukai? —abejingai paklausė jis.Tiesą sakant, jam nebuvo labai įdomu, kas per rūpesčiai neleido

žmonai paruošti vakarienę laiku —svarbiausia, kad ji vis dėlto spėjo

pagaminti valgį prieš grįžtant vyrui iš tarnybos, —bet mandagumasvertė paklausti.—Važiavau žymėtis eilėje virtuvei.—Na ir kaip? — gyvai pasidomėjo Rodislavas.Jie jau seniai rengėsi pasikeisti virtuvės baldus, nusipirkti švie




sius plastikinius su stiklinėmis durelėmis, bet sumanyti buvo kurkas paprasčiau negu padaryti: importinių baldų laisvai nepardavi

nėjo, teko ieškoti galimybių „įstoti į eilę“, kurioje reikėjo reguliariai„žymėtis“ ir taip patvirtinti savo ketinimus išsvajotąją prekę pirkti,antraip tave galėjo iš eilės išmesti. Žinoma, „žymėtis“ būtų patogiauRodislavui, —juk baldų parduotuvė buvo netoli jo darbo, bet Liubainet į galvą neateidavo apkrauti vyrą tokiomis „moteriškomis“ pareigomis. Kas gi turėtų rūpintis virtuve, jeigu ne ji pati?

—Mes jau keturiasdešimt aštunti, —informavo Liuba. —Sako,kad mėnesio pabaigoje gali atvežti penkis komplektus, tada būsimeketuriasdešimt treti, o prieš lapkričio šventes žada atgabenti didelępartiją, penkiolika ar net dvidešimt virtuvių, ir tuomet dar toliau pa-sislinksim.

—Jeigu kas nors neužlįs be eilės, —tarė jis.

—Čia tai taip, —atsiduso Liuba. —Ką padarysi, tiek laikolaukėm, palauksim dar. Paskui į metų pabaigą tikrai dar atveš, kadįvykdytų planą. Kaip tau darbe?

Šio klausimo Rodislavas visada laukė ir atsakydavo į jį su malonumu. Jampatiko Liubai pasakoti apie savo tarnybinius reikalus,santykius su kolegomis, konfliktus su vadovais, arba, atvirkščiai—apie sutarimą su jais. Pasakodavo sąžiningai ir objektyviai, nebijodamas galimos kritikos. Liuba niekada jo nepeikdavo, kad ir kąRodislavas padarytų, jis visada būdavo besąlygiškai ir neabejotinaiteisus, šiaip ar taip, Liuba visada rasdavo neginčytinų argumentųvyro teisumui pagrįsti. Nuo pat pirmos dienos ji žinojo jo visastarnybines problemas, visus jo draugus ir kolegas ir net kai kuriuosviršininkus. Romanovo} namai buvo svetingi ir vaišingi, Liuba tole

ravo vyro draugus ir net ragino juos atsivesti į namus, o ne „švęsti“kabinetuose, pasipjausčius dešros ant laikraščio ir įsipylus degtinės į arbatinius puodelius. Tokie „šventimai“ dažniausiai vykdavospontaniškai, iš anksto neplanuoti, po sėkmingo tyrimo arba eiliniolaipsnio suteikimo, arba paprasčiausiai gavus pagyrimą ar premiją,




ir kai Rodislavas skambindavo pranešti, kad šiandien „užtruks suvaikinais“, Liuba būtinai atsakydavo:

—Ko jums ten sėdėti antisanitarinėmis sąlygomis? Imk vaikinus, vežkis pas mus, aš jums tuoj stalą padengsiu —švęsite kaipbaltieji žmonės.

Svetingas kvietimas nekart nebuvo atmestas. Liuba iš močiutėsAnos Serafimovnos paveldėjo retai pasitaikantį sugebėjimą padengtistalą tiesiog „iš nieko“, prieš tris dienas iki algos, kai pinigų būdavo

likę tik vaikų maistui ir transportui iki darbo bei atgal. Mamutėmokė:

—Net ir sunkiausiais laikais tikra ledi neturi parodyti finansinių šeimos sunkumų. Staltiesė turi būti balta kaip sniegas, servetėlės gurgždėti, indai spindėti, o patiekalai panėšėti į meno kūrinius.Jeigu turi vieną agurką, vieną pomidorą ir vieną bulvę, gali padaryti

iš to tikrą natiurmortą, kurio nepasigėdintų ir geriausio restoranošefas.Liuba mokėsi iš močiutės figūrinio pjaustymo ir visokių gud

rybių ruošiant paprastus patiekalus, kad jie ne tik apetitą keltų, betir gražiai atrodytų. Ji viena iš pirmųjų Maskvoje įvertino teiginį, kadpica —vargšų maistas. Gerokai iki to laiko, kai sostinėje atsiradopirmosios picerijos, gavo receptą, išmoko iš neraugintos tešlos kepti

ploną paplotį ir derinti įvairiausiomis neįmanomomis kombinacijomis visokius šaldytuve rastus, valgių likučius: dešros, dešrelių, sūrio,žuvų konservų, daržovių, mėsos gabaliukų iš vakarykščios sriubos,marinuotų grybų ir net vaisių. Tie likučiai, kiekvienas atskirai, nepatenkintų netgi vieno valgytojo, o Liubos pagamintos picos pakakoir visai šeimai, ir netikėtai užgriuvusiems svečiams pamaitinti. Ir,

žinoma, jos padengtas stalas spindėjo sniego baltumu, gurgždėjo iržėrėjo, neišskiriant net servetėlių žiedų. Nors valgis būdavo paprasčiausias, stalas visada padengtas kaip banketui. To ją irgi išmokė AnaSerafimovna.

Rodislavo kolegos mėgo pas jį svečiuotis ne tik dėl skanaus




maisto ir gražiai padengto stalo. Jiems patiko Liubos svetingumas, jos draugiškumas ir nuoširdi šiluma. Romanovų namuose jie jautėsi

laukiami svečiai. Be to, ten tvyrojo atmosfera, iš kurios nesinorėjotrauktis —meilė, tarpusavio pagarba, pasitikėjimas ir šiluma. Nėkarto svečiams neteko matyti šeimininkės paniurusios, nepatenkintos, susierzinusios arba susinervinusios, ji visada šypsojosi, domėjosinamų ir tarnybos reikalais, žinojo vyro bendradarbių žmonų ir vaikųvardus, taip pat, kas kuo serga ir kaip mokosi, o ką jau kalbėti apie vi

sus Rodislavo ir jo kolegų tarnybinius rūpesčius. Nieko niekada nepamiršdavo ir nepainiodavo, jai dalyvaujant buvo galima aptarinėtibet kokias problemas, net ir tokias, kurių milicijos darbuotojai priežmonų paprastai neaptarinėja. Liuba Romanovą buvo puiki klausytoja. Ji sėdėdavo kartu su jais prie stalo, pasirėmusi delnu skruostą,ir neatitraukdavo įdėmaus žvilgsnio nuo kalbėtojo, neįsiterpdavo į

kalbą, nieko nekomentuodavo, kartais visai kaip mokykloje pakeldavo ranką ir paklausdavo:—Vitia, atleisk, kad pertrauksiu. O tu žinojai, kad...Arba:—Alioša, ar galima pasitikslinti? O tu...Ir nereiškė savo nuomonės, kol jos tiesiai nepaklausdavo. Tačiau

reikia pasakyti, kad būtent tą „atitinkamą klausimą“ jai užduodavobeveik visada. Nors Liuba Romanovą nebuvo milicijos reikalų specialistė, vis dėlto labai gerai ir subtiliai išmanė žmogiškuosius santykius, turėjo ne tik fenomenalią intuiciją, bet taip pat buvo širdinga beiišmintinga. Liuba visada rasdavo ką pasakyti žmogui, kad jis jaustųsiteisus ir nesigraužtų dėl padarytų klaidų. Ir tikrai, po jos komentarųtos klaidos atrodydavo atleistinos ir paaiškinamos, pavirsdavo tiktai

iki galo neapgalvotais, bet šiaip jau ne tokiais kvailiais veiksmais. Tainegi galima nepaklausti jos nuomonės? Ar galima taip greitai išeitiiš tokios šeimininkės namų? Juolab kad gilinimasis į vyro ir jo kolegų problemas visiškai netrukdė Liubai vykdyti šeimininkės pareigų:tuščios lėkštės akimirksniu prisipildydavo vaišių, karštieji patiekalai




ant stalo niekada visiškai neatvėsdavo, peleninės nepersipildydavonuorūkų, o arbatinis nelikdavo tuščias.

Ir niekam, neišskiriant nė Rodislavo, net į galvą neateidavo, kadprieš netikėtą svečių antpuolį Liuba skalbė ir paliko skalbimą nebaigtą, kad po skalbimo ji planavo išplauti vonią ir tualetą, ir dabarvisa tai ji turės daryti vėlai vakare, o gal net naktį, nes ji visada tvarkingai ir iki galo užbaigdavo suplanuotus darbus, nė vieno iš ankstonumatyto punkto neatsisakydavo ir nepalikdavo rytojui. Svečiams

išėjus, Rodislavas mieguistai rąžydavosi, žiovaudavo, guosdavosimirtinu pavargiu, ir Liuba meiliai šypsodamasi siųsdavo jį miegoti, o pati tvarkydavosi. Baigdavo skalbti, lygindavo, mazgodavo,siūdavo sagas ir šveisdavo dėmes. Ji niekada neužmiršo močiutėsžodžių:

—Didžiausias žmogaus turtas —tai jį supantys žmonės. Štai

žiūrėk: tavo senelio Mitios seniai nėra tarp gyvųjų, o jo pulko draugai iki šiol atvažiuoja pas mus į svečius ir yra pasirengę, jei tik reikės,kuo tik galėdami mums padėti. Ir mano broliai, ir jų vaikai taip patdažnai pas mus būna, jie mus myli, ir tai mūsų turtas. Tiems žmonėms pas mus gera, jauku, jais rūpinamasi, jie nestokoja dėmesio,todėl juos pas mus traukia, ir būtent todėl mes niekada neliksimvieni, kad ir kas atsitiktų. Ir tu privalai daryti viską, kad žmonėms sutavimi būtų gera, tada jie visad bus šalia, ir jokia nelaimė tau nebusbaisi.

Ir Liuba stengėsi. Nors Rodislavas vis dažniau ėmė vestis draugus į namus be jos kvietimo ir iš anksto neperspėjęs, nė karto ji jamnepasakė, kad pavargo, kad turi kitų planų arba apskritai neturi laikoir produktų. Atsirasdavo ir laiko, ir maisto. O draugai ir kolegos pa

vydėjo Rodislavui Romanovui, sakė, kad jo Liubaša —tikra milicininko žmona ir tokios žmonos daugiau niekas neturi. Rodislavuibuvo malonu, jis didžiavosi Liuba ir savo namais, mėgo kviestisdraugus ir su malonumu išklausydavo komplimentus savo žmonai.

—Kaip tau darbe?




Rodislavas pradėjo smulkiai pasakoti apie priėmėją Ščiuprovąir „šunų pastą“.

—Palauk, bet juk apie Ščiuprovą tu man jau pasakojai, —prisiminė Liuba. —Tu rengeisi kelti bylą, kontrolinis pirkimas turėjo būtiatliktas dar prieš mėnesį. Argi jo nebuvo?

—Buvo, —susiraukė Rodislavas, —tik nepavyko. Ji, gudribobelė, išsisuko, o mūsų operatyvininkai apsijuokė. Šiai dienai ruošėmės visą mėnesį.

—Na ir kaip šiandien viskas sekėsi? —smalsiai paklausėLiuba.—Puikiai! Pagavom su įkalčiais. Man Slava Serdiukovas pa

skambino, kai jau namo rengiausi. Dabar ji neišsisuks, ta Ščiuprovą.Rytoj kelsiu bylą, paruošiu visus popierius —ir teisman.

—O kaip Slavos Serdiukovo reikalai su žmona? Jie susitaikė ar

ji vis dar pasipūtus?—Kad aš ir nepaklausiau, mes su juo prie žmonių susitikom,nesmagu klausti. Bet sprendžiant iš jo patenkintos fizionomijos, tenviskas gerai.

—Na ir ačiū Dievui. O pas mus irgi viskas gerai. Nikoliukasgavo penkis iš aritmetikos ir keturis iš piešimo. Lelia karščio šiandien jau nebeturi, matei, kaip ji su Tamara žaidžia?

Rodislavas, prisikimšęs pilną burną, tik linktelėjo.Taip buvo įprasta nuo seniai: pirmiausiai Liuba domisi JO rei

kalais ir JO gyvenimu, paskui pasakoja apie vaikus. Ji pati savo eilėsniekada nesulaukia, nes vakarienės pakanka tik svarbiems Rodislavoreikalams aptarti —jo darbui, jo problemoms ir jo vaikams. Paskui

jis priguldavo ant sofos ir žiūrėdavo televizorių arba, jei grįždavo

labai vėlai, iškart eidavo miegoti.Liuba jau pylė arbatą, kai į virtuvę įėjo Tamara.—Uch, vos paguldžiau, —nusišypsojo ji. —Niekaip miegot

nenorėjo. Teko net dvi pasakas perskaityti. Žinoma, būtų užtekę irvienos, bet aš nevykusiai pasirinkau —„Pagranduką“.




— Galiu įsivaizduoti, — susirūpino Liuba. — Kai lapėPagranduką prarijo, Lelia greičiausiai apsiverkė.

—Teisingai, —patvirtino sesuo, —guli ir tyliai ašaromisplūsta —taip jai to kvailo Pagranduko gaila. Teko greitai prie„Raudonkepuraitės“ persimesti, ten pabaiga gera. Liubaša, galima irman arbatėlės? Nuo garsinio skaitymo gerklė perdžiūvo.

Lėliai gimus, Tamara labai padėjo Liubai, atvažiuodavo, kaitik būdavo laisva, žaidė su dukterėčia, kurią dievino ir kuri atsakė

jai tuo pačiu. Tamara jau seniai buvo meistriška kirpėja, dirbo pačiame prestižiškiausiame Maskvos salone „Burtininkė“, ir patektipas Tamarą Goloviną iš anksto neužsirašius nebuvo įmanoma.Jos rankas, akį ir nepaprastą stiliaus bei harmonijos pojūtį aptarinėjo aktorės ir dainininkės, vadovės ir aukštų vadovų, partiniųveikėjų ir ministrų, žmonos. Kad galėtum pas ją užsirašyti „arti

miausiam laikui“, reikėjo labai pasistengti. Sklido gandai, kad pasTamarą Goloviną atvažiuoja automobilis, kuris ją nuveža pas pačiąJekateriną Furcevą. Nors Tamara tų gandų nepatvirtino, bandžiusieji, su ja apie tai kalbėti tikino, jog jos „akys lakstė“, o tai reiškė—taip, ji važiuodavo pas galingąją kultūros ministrę, bet pasakotiapie tai neturinti teisės.

Liuba įpylė arbatos vyrui, seseriai ir sau ir padėjo ant stalo dvi

atidarytas, bet dar nepraimtas saldainių dėžutes.—Iš kur toks turtas? —džiugiai nustebo Rodislavas, mėgstan

tis ne tik skanų maistų, bet ir gerus saldainius ir apskritai saldumynus. —Tiesiog deficito siautėjimas.

—Tamara atnešė, —pasakė Liuba.—Aišku. O kodėl dvi?

—Tiek padovanojo, —nusijuokė Tamara. —Būtų dovanojętris, būčiau atnešusi tris. O tau dviejų mažai?

— Nuneštum vieną namo, tėvams, — papriekaištavoRodislavas.

—Ar nori, kad mane iš namų išvarytų? —Tamara nutaisė baisų




veidą ir akimirksnį tapo labai panaši į tėvą Nikolajų Dmitrijevičių.Paskui įsikišo burnon saldainį. —Man gana, prisiklausiau.

—Atleisk, buvau užmiršęs, —kaltai nusišypsojo Rodislavas irpaglostė giminaitei petį.

Tai buvo garsus skandalas. Ir ne vienintelis. Pirmą kartą Tamaraparsinešė į namus gautą iš dėkingos klientės saldainių dėžutę prieš tre

jus ar ketverius metus, kai Lelia dar nebuvo gimusi. Zinaida Vasiljevnasu malonumu išgėrė kartu su dukra arbatos su skaniais saldainiais, bet

kai iš tarnybos grįžo Nikolajus Dmitrijevičius, kilo audra.—Nedrįsk nešti į namus tos išmaldos! —šėlo tėvas. —Tu dirbi

aptarnavimo sferoje, tavo užduotis aptarnauti gyventojus, ir privalaitai daryti gerai, jeigu jau nieko kito nemoki ir nenori mokėti. Gėdanaudotis dėkingumu už tai, ką ir taip turi daryti! Kuo greičiau taiišmesk!

Kadangi nei Tamarai, nei Zinaidai Vasiljevnai ranka tokiamšventvagiškam veiksmui nekilo, Nikolajus Dmitrijevičius asmeniškai išmetė dėžutę su likusiais saldainiais į šiukšliadėžę. Tamara nepatikėjo, jog tai yra principinė tėvo pozicija, ji pamanė, kad tėvas paprasčiausiai buvo blogos nuotaikos. Bet ir kitą saldainių dėžutę, kuriąTamara parsinešė iš darbo, ištiko tas pats likimas, tik jau ne Tamarosakivaizdoje. Grįžęs po vidurnakčio Nikolajus Dmitrijevičius saldainius pamatė tik kitą rytą, kai duktė, dirbanti pirmoje pamainojenuo septintos ryto, jau buvo išėjusi į darbą. Smūgis teko ZinaidaiVasiljevnai, kuri mirtinai bijojo savo sutuoktinio, bet mėgo saldainius ir iš paskutiniųjų kovojo už jų išlikimą, tikindama vyrą, kad dovana nieko blogo nereiškia, kad Toma ją gavo ne už darbą, o švenčiųproga iš darbo draugių. Trečias skandalas buvo paskutinis. Nikolajus

Dmitrijevičius šaukė:—Nepakęsiu savo namuose kyšininkės! Jeigu drįsi bent ką nors

imti iš klientų, tu man daugiau ne duktė! Aš nesirengiu slėpti nusikaltėlės! Tau iškels bylą, tave pasodins, ir aš piršto nepajudinsiu, kadtave ištraukčiau. Pasodins —ir sėdėsi.




Tamara iš pradžių bandė priešintis, atseit ji ne pareigūnė, nevedėja, o paprasta kirpėja, ir tai darbininko etatas, bausti jos už

kyšį neįmanoma, tai, ką jai dovanoja klientai, apskritai joks kyšis,o tiesiog dėkingumo ženklas, bet viskas buvo perniek. NikolajusDmitrijevičius tvirtai laikėsi savo: dukra savo pareigas privalo atliktitik už algą, visa kita negarbinga, nepadoru, neteisėta. Po to Tamaranutarė visas dovanas atiduoti seseriai arba draugėms. Būtent tokiubūdu Romanovų namuose atsirado už makulatūrą gauta „Karalienė

Margo“, elektrinis virdulys ir kelios tikros angliškos vinilinės plokštelės su „Pink Floyd“ ir „Led Zeppelin“ grupių įrašais, kurie labaipatiko Rodislavui.

Kaipgi Rodislavas įsigudrino užmiršti, kad namo nešti saldainių Tamara negali! Liuba akimirką sutriko, ji pasijuto nesmagiai dėlvyro, kuris, kaip jai atrodė, buvo neatidus jos seseriai, ir ji išsigando,

kad Tamara įsižeis. Bet Tamara nė nemanė įsižeisti.—Aela turi naują meilužį, —pranešė ji, smulkiais stipriais dantukais grauždama griliažinį saldainį. —Labai prašmatnų.

—Tikrai?! —sušuko Liuba. —Tik pamanyk, aš vos prieš dvidienas su ja kalbėjausi telefonu, ji man nieko nesakė.

—Bet ji ir man nesakė, —nusijuokė Tamara. —Aš mačiau,kaip jis jos į darbą atvažiavo.

Aela Aleksandridi, kaip ir jos motina, tapo gydytoja kosmetologe, plastikos chirurge, ir dirbo Grožio institute Kalinino prospekte,viename pastate su „Burtininke“, todėl Tamara nuolat su ja susidurdavo, o ką jau kalbėti apie tai, kad Aela dažnai nukreipdavo pasTamarą savo pasiturinčias klientes ir garantuodavo, kad joms buspadarytos aukščiausio lygio šukuosenos. Su pirmuoju vyru, svei

katos apsaugos ministro pavaduotojo sūnumi, ji išsiskyrė praėjuspusmečiui po vestuvių, ir Tamara prisiminė Andrejaus Begorskiopranašystę, kad toji santuoka greitai ir gėdingai iširs. Paskui buvokita santuoka, tokia pat ryški ir tokia pat trumpalaikė su jaunu diplomatu, kuris Aelą trims metams išsivežė į Maroką, o grįžęs į Maskvą




pareiškė, kad verčiau jam bus uždrausta vykti į užsienį, bet žmonosdiktato jis daugiau nepakęs. Trečia santuoka egzistavo pusantrų

metų ir iširo jau pačios Aelos iniciatyva. Ji nenorėjo aukoti geriausiųsavo gyvenimo metų nevykusiam poetui, kuris iš pradžių padarė jaitalentingo ir nepaprasto kūrėjo įspūdį, o vėliau paaiškėjo, kad jissmarkiai geriantis ir negabus nevykėlis. Po trečių skyrybų santuokiniai gražuolės siekiai prarado aštrumą ir kiek prigeso. Jai atrodė,kad trys buvę vyrai —pakankamas skaičius moteriai, garsėjančiai

„didesne paklausa“. Daugiau ji nesistengė savo santykių oficialiaiįregistruoti ir tenkinosi labai jaukiu vyro, užimančio tam tikrą padėtį visuomenėje ir turinčio gerus ryšius, meilužės statusu. Tai niekuoneįpareigoja, o malonumų ir galimybių —neišsemiamas šulinys.

Profesinė Aelos Aleksandridi veikla buvo gan sėkminga. Begabumų plastinės chirurgijos srityje, labai pagelbėjo motinos repu

tacija ir ryšiai. Asklepiada Aleksandridi atkakliai rekomenduodavodukterį kaip gerą specialistę, o Aela savo ruožtu stengėsi nedarytiklaidų ir nepamiršdavo konsultuotis su motina. Sulaukusi trisdešimties ji jau buvo panaikinusi kelių viešųjų žmonių veido raukšles,pataisiusi poros gruzinių kino aktorių nosis, po autokatastrofos sutvarkiusi žinomo rašytojo žmonos veidą ir tapusi viena geriausiųGrožio instituto specialisčių, pas kurią ne taip lengva patekti. PinigųAelai netrūko: nosių ir smakrų korekcijos užsakovai daugiausiabuvo turtingi Kaukazo respublikų gyventojai, o tiksliau —jų žmonos. Už savo profesionalų darbą Aela, be atlyginimo, nuolat gaudavotai vaisių pintinių, tai vyno butelių, tai kailinių, tai papuošalų ir ganastorų vokų su pinigais, o ką jau kalbėti apie tokius niekučius kaip deficitiniai teatro bilietai į garsius spektaklius, geros, bet irgi deficitinės

knygos, saldainiai ir ikrų dėžutės.Po Liubos ir Rodislavo vestuvių prieš vienuolika metų Aela

kelis kartus skambino Liubai, domėjosi, kaip reikalai, kaip šeimyninis gyvenimas, siūlė padėti, jeigu reikia, paskui ji keleriems metamspradingo, o grįžusi iš Maroko ir išsiskyrusi su antruoju vyru, vėl ap




sireiškė, skambindavo jau reguliariai ir maždaug kartą per du mėnesius užbėgdavo į svečius. Norėdama padaryti jai malonumą, tą dieną

Liuba visada užsimaudavo Aelos per vestuves padovanotą apyrankęir matydavo, kad Aela tai pastebi.

Savo asmeninio gyvenimo Aela niekada per daug neslėpė,meilužius pas Romanovus vesdavosi atvirai, todėl Liubą nustebinoTamaros žinia apie naują Aelos gerbėją.

—Gal kol kas nieko rimta, tiesiog lengvas flirtas —gėlės, sal

dainiai ir panašiai, —spėjo Liuba.—Kurgi ne, —šyptelėjo Tamara, —ypač turint galvoje jožvilgsnį ir jųdviejų bučinį, kai mūsų Aela sėdosi į jo mašiną. Žinai,aš dažnai prisimenu per jūsų vestuves Andrejaus pasakytus žodžiusapie per aukštą Aelos reikalavimų lygį. Ji nori šalia savęs turėti patįgeriausią vyrą, bet jokiu būdu ne geresnį už ją pačią. Kaip tiksliai pa

sakyta! Beje, jau seniai jo pas jus nemačiau. Ar jam viskas gerai?—Dėl jo nesijaudink, —atsakė Rodislavas, —jam viskas gerai.Dirba toje pačioje gamykloje vyriausiojo technologo skyriuje, tobulina techninę maisto gamybos įrangą. Praeitą mėnesį gavo padoriąpremiją už racionalizacinį pasiūlymą.

—O kaip asmeninis gyvenimas?—Vis tas pat. Gyvenimas aktyvus, bet ne šeimyninis. Kodėl taip

domiesi? —gudriai prisimerkė Rodislavas. —Turi planų?Klausimas nebuvo šiaip sau, vienu metu visiems —ir Rodislavui

su Liuba, ir jų tėvams —atrodė, kad tarp Tamaros ir AndrejausBegorskio gali prasidėti kažkas tokio... Jie sėdėjo greta per Liubosir Rodiko vestuves, kelis kartus šoko, kitą dieną kartu ėjo į kiną, paskui į parodą, tuomet Andrejus grįžo į dalinį ir laiškuose Rodislavui

visad perduodavo linkėjimus Tamarai. Bet vėliau paaiškėjo, kad jiedu paprasčiausiai vienas kitą gerbia už protą ir išskirtinumą, betnieko daugiau vienas kitam nejaučia. Susitikę Romanovų namuose,

jie visada nuoširdžiai nudžiugdavo, ir Andrejus, kaip tikras džentelmenas, paskui lydėdavo Tamarą iki namų, tačiau, be tų atsitiktinių




susitikimų, jie vis dėlto nebendravo. Tamara savo asmeninio gyvenimo kol kas nesutvarkė, o Andrejus nuolat turėjo įvairaus amžiaus ir

„kalibro“ draugužių, pradedant studentėmis ir baigiant solidžiomisištekėjusiomis damomis.

—Jokių planų, net mažiausio planelio mūsų Andrejaus atžvilgiu aš neturiu, —nusijuokė Tamara. —Tiesiog domiuosi prisimindama, kaip vaikystėje jam patiko Aela. Net jūsų vestuvėse jis į

ją spoksojo ir atvirai grožėjosi. Ji dabar neištekėjusi, tiesa, nežinia,

ar ilgam, jis laisvas, todėl ir pamaniau, kad jis laisvai gali pabandyti.Žinau, kad kartais pas ją užeina.—Ką tu, —nesutiko Liuba, —Aela niekada gyvenime iki jo ne

nusileis. Vyriausiojo technologo skyriaus inžinierius —ne jos dydis.Kad prie jos prisigretintum, turi būti bent jau kokios nors ministerijos valdybos skyriaus viršininkas. Be to, ir Andriušos išvaizda ne

visai...—O dėl to tu klysti, —papurtė galvą Tamara, —Andrejus dabar labai įdomus. Taip, jis toks pat negražus ir liko, bet spinduliuojasavimi pasitikinčio vyro žavesį. Ir jis turi puikų humoro jausmą, o taikartais pakeri kur kas labiau nei taisyklingi veido bruožai. Ne ne ne,mūsų Begorskis —vyras kaip reikiant. Bet Aela, žinoma, to įvertintinesugeba.

Rodislavas nutylėjo. Jis labai gerai prisiminė, kaip kažkada seniai, kai jiems buvo po devyniolika metų, Andrejus jam pasakė:

—Alka velniškai graži! Bet jos nuomonė apie pačią save, žinoma, peržiangia ribas. Nieko, ateis laikas —pati pas mane atbėgs,pamatysi.

Rodislavas tada palaikė draugo žodžius pokštu, pagardintu

didele tuščių romantinių vilčių porcija, bet... Bet jis žinojo, kad Aeladažnai pati skambina Begorskiui ir kviečiasi į svečius. Ką jiedu tenveikia, Rodislavas nežinojo, Andrejui pakako proto ir takto neskleisti savo vizitų pas bendrą jų vaikystės draugę detalių, bet kad tokiųvizitų tikrai pasitaikydavo, buvo gerai žinoma. Tai nebuvo paslaptis




ir Liubai, todėl nieko nelaukusi taip seseriai ir pasakė: paslapčių tarp jų nebuvo.

—Aela jam skambina? —neapsakomai nustebo Tamara. —Tomis dienomis turbūt raudonai snigo, ne kitaip. Įdomu, ko jai iš joreikia?

—Aš manau, kad ji skambina tais kartais, kai išsiskiria su eiliniu gerbėju. Nuotaikai palaikyti. Jai tenka sau pačiai įrodinėti, kadvisada atsiras ją beprotiškai įsimylėjęs vyras, —spėjo Liuba. —O čia

seniai ir beviltiškai įsimylėjęs Begorskis po ranka. Nuodėmė nepasinaudoti. Juoba Aela mėgsta vaidinti geradarę, vargšų ir nelaimėliųglobėją —štai ji ir globoja Andriušą, leidžia jam atvažiuoti ir grožėtis jos skaisčiu veidu.

„Ateis laikas —pati pas mane atbėgs...“ Rodislavas ir pats nepastebėjo, kaip sarkastiška šypsenėlė iškreipė jo lūpas. O gal Andrejus

nelabai ir klydo?—O tu kaip manai, Rodi? —kreipėsi į jį žmona.—Aš manau, kad mūsų Andrejus —velniškai protingas vy

ras, —labai nekonkrečiai atsakė Rodislavas.Niekas ir nesupras, ką jis iš tikrųjų galvojo.Tamara pradėjo ruoštis —vėlus metas, laikas namo. Rodislavas

pasisiūlė palydėti ir, išgirdęs tvirtą „ne“, išsireikalavo bent jau iškvies

ti taksi. Tai buvo ne taip paprasta, net prisiskambinti dispečeriui truko nemažai laiko, o gautas atsakymas menkai guodė —mašina galiatvažiuoti dviejų valandų laikotarpiu. Rodislavas ryžtingai apsivilkostriukę ir pareiškė, kad pats pagaus mašiną ir įsodins Tamarą, tegulkol kas ji palaukia namie.

—Liubka, ar tu bent pati suprati, kaip tau pasisekė vyras? —

paklausė Tamara, kai paskui jį užsidarė durys.—Suprantu, —laiminga nusišypsojo Tamara. —Man labai pa

sisekė. Aš kasdien dėkoju už tai likimui.—Liubaša, aš prie Rodiko nenorėjau sakyti... Skambino Klara,

ją vėl kvietėsi į mokyklą, Nikoliukas vėl prisidirbo.




—Ką? —susijaudino Liuba. —Ką jis šįsyk iškrėtė?—Vis tą patį: žaidė su vaikais iš pinigų. Liuba, jūsų sūnus pa

tologiškai rūpinasi pinigais, jums reiktų pagalvoti, kaip su tuo kovoti,kaip manai? Tu tik pažiūrėk, vaikinui vos dešimt metų, o jis jau lengvai aplošinėja ne tik bendraklasius, bet ir vyresnius mokinius. Vienatsitikimas su rašikliu ko vertas!

Atsitikimą su rašikliu Liuba prisiminė labai gerai. Nikoliukasatsinešė į mokyklą paprastą tušinuką už 35 kapeikas, prieš tai jį porą

kartų įbrėžęs, visiems ėmė pasakoti, kad tą rašiklį jo tėtis, šaunus milicijos kapitonas Romanovas, panaudojo sulaikydamas baisų vagį irgalvažudį pravarde Žvairys: jis užkišo tuo rašikliu pistoleto vamzdįir išmušė jį iš nusikaltėlio rankų. Tuoj pat atsirado norinčių detaliauapžiūrėti herojiškąjį rašiklį, o po pusvalandžio prie Kolios išsirikiavovisa eilė pretendentų relikviją nusipirkti. Pretendentų buvo ne tik iš

Kolios ketvirtos „B“ klasės, bet ir iš šeštos ir net iš septintos. Žinoma,apsukrus vaikis pardavė raritetą tam, kuris pasiūlė daugiausiai —nettris rublius, neįmanomą mokyklos masteliais sumą. O tą sumą netnedvejodamas paklojo šeštokas, garsus visame rajone chuliganas,kuris buvo puikiai išsimiklinęs visus žinomus lošimus iš pinigų irvisuomet išlošdavo. Koliai padarė įspūdį faktas, kad tokiu negudriubūdu galima uždirbti tokius didelius pinigus, ir nuo tada jis sekio

jo paskui šeštoką chuliganą, nenuleisdamas nuo jo akių ir įdėmiaistebėdamas jo rankas. Jis atkakliai mokėsi ir praktikavosi, ir štai jaukelintą kartą mokytojai ir mokyklos direktorius kvietėsi į mokykląKolios Romanovo tėvus ir ragino imtis savo vaiko auklėjimo. Į mokyklą eidavo Klara Stepanovna, nes Liuba niekaip negalėdavo grįžtiiš darbo anksčiau nei aštuntą vakaro, o Rodislavui, kuris dirbo pa

čiame miesto centre ir lengvai galėjo ištaikyti kelias minutes laisvolaiko pabendrauti su sūnaus klasės auklėtoja, ji apskritai nieko nepasakojo, paisė močiutės pamokymų: vyras turi grįžti namo kaip įtaikos, ramybės ir santarvės salą. Nei velionė Ana Serafimovna, neimama Zina niekada nepasakojo tėvui nieko, kas būtų jį galėjo su




pykdyti ar tik sunervinti. Nesiskundė dukterimis, nedejavo dėl buitinių sunkumų ir, žinoma, nereiškė jokių pretenzijų, kad šeimos galva

retai būna namie, vėlai grįžta, dažnai dirba savaitgaliais ir nepadedanamų ūkyje.—Ačiū, kad nepasakei prie Rodiko, —nusiminusi ištarė Liu-

ba. —Namie irgi nesakyk, gerai? Tėtis sužinotų, pradėtų rėkti, jis irtaip mano, kad mes Koliai per daug leidžiame.

—Bet juk tai tiesa, —atsargiai pratarė Tamara. —Berniukas

visai pasileido. Ir žinai, kas baisiausia? Jis vis tiek toks meilus ir švelnus, kad ant jo visai neįmanoma pykti. Liubaša, jeigu judu su Rodikudabar nieko nedarysite, vėliau dėl Nikoliuko turėsite daug bėdos. Jisiš jūsų virves vys. Reikia jį kuo greičiau iš Klaros ir Sofijos Iljiničnosatsiimti, kad bent tėtį milicininką kasdien matytų, gal tai jį šiek tiekatvestų į protą.

Liuba tylėdama linktelėjo. Ji ir pati suprato, jog negerai vaiki

nukui augti su dviem jį dievinančiomis bobulėmis, kurios viską jamleidžia ir be perstojo kartoja, koks jis nuostabus ir nepaprastas, o jeigu kas sako kitaip, tai vien tik iš pavydo neginčytiniems Kolios privalumams, jo protui, sumanumui, gabumams ir grožiui. Berniukasiš tikrųjų buvo ne pagal metus išsivystęs ir panašus į angelą: tamsūs,truputį garbanoti, paveldėti iš tėvo plaukai derėjo su motinos dali

mi —švelniu veido ovalu ir didžiulėmis pilkomis akimis —bei subtiliais Klaros Stepanovnos veido bruožais.—Nuspręsta, —ryžtingai tarė Liuba, —iki mokslo metų pabai

gos Kolia tegul gyvena pas močiutes, o paskui aš jį pasiimsiu. Dabarlapkritis, aš turiu pusę metų, kad susirasčiau darbą arčiau namų.Žinoma, teks jį perkelti į kitą mokyklą, bet nieko, svarbiausia, kad jisgyvens su mumis.

—Bet tu būk pasirengusi, Klara Stepanovna taip lengvai joneatiduos, —įspėjo Tamara. —Jiedvi su Sofija neįsivaizduoja savogyvenimo be Nikoliuko. Juolab Klara neseniai išėjo į pensiją ir beanūko jos gyvenimas iškart taps tuščias ir nuobodus. Taigi bus ašarų, atkalbinėjimų, prašymų, jos dar ir Rodiką prieš tave užsiundys.




Ir Rodikas, kiek aš jį pažįstu, bus jų pusėje. Tu atleisk, Liubaša, tavovyras tikrai nuostabus, bet, man rodos, jis nelabai mėgsta sunkumus

ir problemas. O gal aš klystu?Liuba nusisuko plauti indų.—Jis labai geras, —pasakė ji ir nutilo.—Jis labai geras, ir tu jį beprotiškai myli, —pakartojo paskui ją

Tamara. —Aš viską supratau. Rytoj aš vakarinėje pamainoje dirbu,kas Lelią iš darželio parves? Mama?

—Ne, mama rytoj negali. Aš darbe susitariau, kad mane rytojpenktą valandą išleistų. Viešpatie, kad bent mama greičiau į pensijąišeitų! —suaimanavo Liuba. —Nesuprantu, kaip žmonės įsigudrina ir dirbti, ir vaikus auginti, jeigu jiems tėvai nepadeda! Juk taineįmanoma! Arba vaikų darželiai turėtų dirbti iki devynių vakaro,arba dirbančioms motinoms turėtų duoti darbo prie namų, arba, ašnežinau, ko dar reikia, kad viskas būtų kažkaip žmoniška. Gal tu,

Toma, žinai?—Žinau. Reikia, kad panaikintų straipsnį už veltėdžiavimą,

tada motinos galėtų nedirbti, gyventi vyrų išlaikomos ir augintivaikus.

—O jeigu vyro nėra? Na, gerai, man pasisekė, aš turiu auksinįRodiką, bet juk ne visoms taip sekasi kaip man. Pasižiūrėk, kiek vie

nišų motinų.—Tada tegul valstybė jas išlaiko. Liuba, juk viskas taip akivaizdu, apie tai net Raikinas kalba! O kiek iš to naudos? Valstybės vyraipasiklauso, pasijuokia, paploja ir čia pat užmiršta.

Grįžo Rodislavas, pasakė, kad mašina laukia prie laiptinės, irTamara išvažiavo.

Gruodžio pabaigoje pasitarime pas tardymo skyriaus viršininkąbuvo paskelbta:

—Ryloj ministerija pradeda patikrinimą. Bus tikrinamas slap




tumo režimo laikymasis. Visų darbuotojų prašyčiau susitvarkytistalus ir seifus.

Rodislavas Romanovas mintyse nusikeikė. Slaptumo režimopatikrinimas —gan įprastas, bet kodėl jis visada daromas nepatogiausiu laiku? Metų pabaiga, visi užsivertę ataskaitomis, kad mėnesio, ketvirčio ir metų darbai atrodytų padoriai. Tam reikia atidžiaiperžiūrėti visas tiriamas kriminalines bylas, sutikrinti terminus irnumatyti, kokias bylas galima baigti gruodį, kad jos patektų į metinę

užbaigtų kriminalinių bylų ataskaitą, o kokias perkelti į sausį, net jeigu jos jau visiškai baigtos ir jas galima perduoti teismui: jeigu visos bylos būtų užbaigtos gruodį, tai sausio atskaita atrodytų blankiaiir šefo rūstybės neišvengtum. Be to, reikia surašyti mėnesio ir metųdarbo ataskaitas, užpildyti ir paduoti registracijos grupei statistikoskorteles —trumpai kalbant, metų pabaigoje darbo iki kaklo, o čia,

prašom, būtent šiuo įtemptu ir kupinu rūpesčių metu dar ir slaptumo režimo patikrinimas apsireiškia!Grįžęs į kabinetą, Rodislavas įjungė radiją ir pradėjo tvarkyti

popierius ant stalo ir seife. Viską, ką privalu registruoti, reikia įrašyti į specialų žurnalą, į atskirą pluoštą sudėti dokumentus, kuriuosreikia grąžinti į sekretoriatą, nereikalingus popierius išmesti arba,atsižvelgiant į reglamentą, nešti oficialiai sunaikinti. Darbas nuo

bodus, atgrasus, kaip, beje, ir visa kita, kuo Romanovui tenka užsiiminėti tarnyboje. Dar reikia neužmiršti pašalinti iš seifo ir apskritaiiš kabineto visokiausius dalykus, kurių jokiu būdu neturėtų būtitarybinio tardytojo darbo vietoje —tuščius ir pustuščius butelius,taip pat įvairius įtartino turinio žurnalus, kuriuos operatyvininkaidažnai konfiskuoja per kratas pas spekuliantus, o paskui dosniai jais

dalinasi su kolegomis.Jis išsiblaškęs peržiūrinėjo popierius kimšte prikimštuose

stalo stalčiuose ir viena ausimi klausėsi murmančio radijo. Baigtaspirmas Baikalo-Amūro magistralės tiesimo etapas... Kiekgi galima? Tą „pirmą etapą“ atidavė dar Pergalės dienos šventimui, jau




pusė metų praėjo, o jie vis šneka ir šneka... Nors galima suprasti,visos laidos skirtos metų rezultatams, dabar kasdien nuo ryto iki

vakaro tik ir kalbės apie BAMą, apie Helsinkio pasitarimą saugumo ir bendradarbiavimo klausimais ir apie pirmąjį istorijojebendrą tarybinių ir amerikiečių kosmonautų skrydį erdvėlaiviais„Sojuz-19“ ir „Apolon“. Naujuoju pasaulio šachmatų čempionu paskelbtas Anatolijus Karpovas —irgi Tarybų Sąjungos laimėjimas,nors Karpovas netapo čempionu, nelaimėjo čempiono karūnos,

o būtent buvo paskelbtas, nes Robertas Fišeris atsisakė dalyvautivaržybose. Bet vis dėlto... O kad Kijevo „Dinamo“ gavo prizą kaipgeriausias Europos futbolo klubas —tai jau neginčytinas tarybinio sporto privalumas. Po velnių, ir iš kur visi tie popieriai imasi?Visus juos į šiukšlių kibirą, be abejonių ir pasigailėjimo. Tik reikiasmulkiau sudraskyti.

Naujienos pasibaigė, prasidėjo pageidavimų koncertas.Skambant aksominiam Levo Leščenkos, traukiančio „Pergalės dieną“, baritonui, Rodislavas susirado tuščią aplanką ir pradėjo krauti į

jį pavedimus, kuriuos jau senų seniausiai gavo iš sekretoriato, bet nesugrąžino. Dalis pavestų darbų jau buvo atlikta ir net pateko į mėnesio ataskaitas, o dalis taip ir liko neatsakyta. Ką su jais daryti? Greitaipadaryti ir pabandyti užregistruoti „atgaline data“? Ar spjauti iružmiršti, kaip apie juos pamiršo tie vadovai, kurie tuos pavedimuskadaise atsiuntė?

„Siūbuoja lietus“, —užtraukė vokalinis instrumentinis ansamblis „Samocvety“. —Nereikia liūdėti, gyvenimas tau prieš akis!“Gyvenimas prieš akis, ir kas tavęs tame gyvenime laukia? Protokolai,kaltinamosios išvados, teikimai ekspertizei, kratos, apžiūros, po

ėmiai, akistatos, apklausos ir popieriai, popieriai, popieriai... Kai juosrašai, jie atrodo tokie būtini, tokie svarbūs, tokie reikšmingi, o paskui po kelių mėnesių randi juodraščius ar net pačius dokumentuskrūvoje tarp nereikalingų ir užmirštų popierių ant stalo, žiūri į juosir galvoji: ir kodėl aš dėl jų taip ardžiausi? Niekam jie iš tikrųjų ne




reikalingi —nei konkrečiam viršininkui, nei didžiajai ir galingajaiteisėtvarkai, nei tau pačiam.

—Atliekame gamybos pirmūno, gamyklos „Pjautuvas ir kūjis“šaltkalvio Vladimiro Ivanovičiaus Nikitčenkos pageidavimą. „Brangiredakcija, —rašo mums Vladimiras Ivanovičius, —neseniai per televiziją mačiau Veronikos Mavrikijevnos ir Avdotjos Nikitičnos pasirodymą, labai noriu dar kartą išgirsti šiuos puikius aktorius.“ Jūsųpageidavimu, Vladimirai Ivanovičiau, prie mūsų mikrofono aktoriai

Borisas Vladimirovas ir Vadimas Tonkovas.Rodislavas atstūmė popierius, ištiesė ranką prie radijo apara

to, padidino garsą ir atsilošė kėdėje. Velniai nematė to slaptumorežimo, kelias minutes gali palaukti, kol jis pasiklausys juokingosminiatiūros.

Po Mavrikijevnos ir Nikitičnos vėl suskambo tarybinių kom

pozitorių dainos, ir Rodislavas grįžo prie nutraukto darbo, betgarso nesumažino. Pirmoje bet kokio pageidavimų koncerto dalyjepaprastai transliuodavo nusibodusį repertuarą —rusų liaudiesdainas ir kažką labai patriotiško, o antroje dalyje, į pabaigą, leisdavo pačius madingiausius gabalus. Sprendžiant iš to, kad pasirodėhumoristai, antroji dalis jau prasidėjo. Ir tikrai, diktorius paskelbė,

jog Ala Pugačiova dainuos „Arlekiną“, populiariausią to sezono

dainą. Kadangi nieko madingesnio estradoje tuo metu nebuvo, o ikikoncerto pabaigos ir eilinės naujienų laidos buvo likusios septyniosminutės (Rodislavas specialiai pasižiūrėjo į laikrodį), tai buvo aišku, kad po Pugačiovos dar paleis ką nors iš užsienio estrados —galKarelą Gotą, o jei pasiseks, tai ir „Beatles“. „Uriah Heep“ ir „DeepPurple“ tikėtis, žinoma, nevertėjo, klausytis jų muzikos Rodislavas

galėjo tik Tamaros dėka, kuri kartais atnešdavo klienčių jai dovanotų plokštelių.

Stalas buvo sutvarkytas. Iki paskirto dvyliktai valandai tardymoliko dar beveik valanda, ir Rodislavas ėmėsi seifo. Begalės bylų aplankų —ir neseniai iškeltų, ir senų, kurių terminai jau kelis kartus




buvo pratęsti ir kurias reikėjo kada nors susikaupus pagaliau užbaigti. Labai sena grobstymo iš sandėlio byla, sustabdyta dėl to, kad san

dėlio vedėjas slapstėsi ir iki šiol nebuvo rastas... Dar viena kelių tomųgrupinė byla irgi sustabdyta, nes vienas iš kaltinamųjų susirgo ir jautrečias mėnuo guli stacionare... Stiklo taros priėmėjos Ščiuprovos,apgaudinėjusios pirkėjus, byla dar gali palaukti, kol kas tegul paguli,Rodislavas ją pabaigs sausį... O štai visiškai plonytė byla, iškelta tikprieš tris dienas, su ja dar reikia darbuotis ir darbuotis... Iš viso jis

turi dvidešimt tris tiriamas bylas, reikėtų susikaupti ir kiekvieną iš jų peržiūrėti, sudaryti tyrimo veiksmų planą, kaip kad padarytų jožmona Liuba, ir stropiai punktą po punkto vykdyti. Bet kaip nesinori... Ir tingu, ir neįdomu.

Po „Arlekino“ diktorius paskelbė dainą „Paskutinis valsas“, atliekamą Engelberto Hamperdinko. Irgi neblogai. Rodislavas pasiren

gė patirti malonumą, o čia kaip tyčia suskambo telefonas. Ragelyjepasigirdo operatyvininko Slavos Serdiukovo balsas.—Man reikia sąskaitas metų pabaigoje suvesti, kaip ten langų

bylos reikalai?—Kol kas niekaip, byla dar pas mane.—Kodėl neatiduodi į teismą?—Ne visi nukentėjusieji apklausti. Kaip tik dabar vienas ateis

dvyliktą.—Rodikai, na kokia ten apklausa kabinete? Aš tau tiek kartų

sakiau: į vietą reikia važiuoti, su nukentėjusiais tiesiog tenai vasarvietėse kalbėti, langus apžiūrinėti, furnitūrą, čekius tikrinti. Čekiai

juk tikrai vasarnamiuose liko, jų į miestą neišsivežė. Tenai ir nukentėjusius reikia apklausti, iš tavo pasisėdėjimų kabinete vis tiek jokios

naudos.—Buvau aš nuvažiavęs, —vangiai atsikalbinėjo Rodislavas. —

Jų ten niekad nerandi...—O aš taip tikėjausi ataskaitoje parašyti, kad mano pateiktų

duomenų pagrindu iškelta byla ištirta ir perduota teismui, —nu




siminė Serdiukovas. —Tiek to. Apie mano Ščiuprovą neužmiršai?Darai ką nors?

—Darau darau, —supyko Rodislavas. —Maža man savų viršininkų, tai dar tu ant galvos.

—Nepyk, —nusijuokė Serdiukovas. —Nori, informaciją parduosiu?

—Nereikia, —išsigando Romanovas, —man ir tų dvidešimttrijų bylų pakanka.

—Nebijok, ne tarnybinę. Mano draugas dirba televizijoje, tai jiskaip didelę paslaptį sakė, kad Naujųjų metų naktį rodys be proto klasišką filmą „Likimo ironija, arba po pirties“. Miagkovas, Širvindtas,Barbara Brylska ir dar Pugačiova už kadro dainuoja. Sako, kad labai

juokingas filmas, nepražiopsok.Rodislavas padėjo ragelį ir prisitraukė aplanką su langų byla.

Operatyvininkai iškniso informaciją, kad priemiestinės Seliatinostoties rajone, kur yra trys greitai augančios vasarnamių gyvenvietės, buvo pardavinėjami langų rėmai su stiklais. Pardavinėjami nešiaip sau, bet darant didelius pažeidimus. Reikalas tas, kad dėžes sulangų furnitūra atvežė atskira mašina ne kartu su langais. Tai buvoatsitiktinumas, bet leido pardavėjams pardavinėti atskirai langus iratskirai furnitūrą, nors jos kaina jau buvo įskaičiuota į bendrą lango

kainą. Tokiu būdu furnitūrą pardavė tarsi du kartus, o pinigus dėjosisau į kišenę. Byla turėjo būti keliama srityje, nusikaltimo vietoje, bettaip atsitiko, kad vienas pirkėjas nusipirko langus vasarnamiui, kurįstatėsi visai kitoje vietoje, kitame Maskvos srities gale, ir išsivežėsavo pirkinį privačiu būdu per Maskvą. Čia ir buvo sulaikytas patikrinimui —tos vidaus reikalų valdybos, kurioje dirbo Romanovas

ir operatyvininkas Serdiukovas, teritorijoje. Žodis po žodžio, ir kadpatvirtintų, jog langai nevogti, bet pirkti, pirkėjas pateikė langų pirkimo čekius ir papasakojo, kiek ir už ką sumokėjo: esą tiek ir tiekuž pačius langus su kasos čekiu ir tiek ir tiek už furnitūrą be čekio.Nuo to viskas ir prasidėjo, o byla sričiai nebuvo perduota, bet taip ir




liko viename Maskvos rajone, taip sakant, kur buvo aptiktas teisėspažeidimas.

Apskaičiavo, kiek tos furnitūros „po tris rublius už vieno langokomplektą“ buvo parduota, ir suprato, kad byla gali būti stambi, pirkėjai buvo apgauti ne vienu šimtu rublių. Išaiškinus tokią bylą, buvogalima pelnyti ne tik pagyrimus, bet ir premijas. Tačiau norint inkriminuoti nusikaltėliams stambų sukčiavimą, jį reikėjo įrodyti, taiyra būtinai surasti visus, nusipirkusius tuos langus ir užmokėjusius

dvigubą kainą už furnitūrą. Bet tuos žmones surasti —dar ne viskas. Reikia, kad jie, visų pirma, duotų parodymus, antra, rastų langųpirkimo čekius ir, trečia, dalyvaujant kviestiniams reikia vasarvietėsnameliuose apžiūrėti įstatytus langus ir įsitikinti, kad jie „tie patys“ir prie jų prisukta „ta pati“ furnitūra. Žodžiu, darbo su ta byla buvoper akis ir be tardytojo pagalbos jo niekaip nepadarysi. Atėjo ruduo,

Rodislavas porą kartų nuvažiavo iki Seliatino, pasivaikščiojo apylinkėmis, paklausinėjo, kas neseniai statėsi, kas pirkosi sklypus, permirko po rudeniniu lietumi iki siūlo galo, pabraidžiojo iki kulkšniųpurve ir nusprendė, kad iki šalnų jis, ko gero, daugiau čia nevažiuos.Tegul pašąla, žemė sukietės, pasnigs lengvas pūkinis sniegelis, tada

jis, apsiavęs šiltais žieminiais batais, vėl čia apsilankys. Juolab patysvasarotojai per rudens darganas savo sklypuose nesirodo.

Praėjo mėnuo, pašalo, Rodislavas įvykdė savo ketinimą, vėl pasirodė Seliatino apylinkėse, susirado keturis langų pirkėjus, iš dviejųgavo pirkimo čekius, kiti pasakė, kad čekius laiko namie, Maskvoje,ir žadėjo būtinai ateiti ir atnešti, bet, žinoma, nei atėjo, nei atnešė.Pokalbius su jais Rodislavas kaip dera užprotokolavo, langus, sunkiaisusiradęs kelis žmones, kurie sutiko pabūti kviestiniais, apžiūrėjo,

bet užmiršo apžiūrėti furnitūrą ir grįžo į Maskvą alkanas, pavargęsir kiaurai peršalęs. Operatyvininkai padėjo kiek galėjo, jie davėsi povasarviečių gyvenvietes ir netrukus paklojo prieš Rodislavą įspūdingą pirkusių langus žmonių sąrašą su adresais ir telefonais. Rodislavoužduotis buvo susiskambinti su visais tais žmonėmis ir susitarti dėl




bendros kelionės į vasarvietę, bet ir tai pasirodė ne taip paprasta.Kone visi nukentėjusieji visiškai nepaisė tų permokėtų už furnitūrą

trijų rublių, teisinosi esą užimti ir artimiausiais dviem trim mėnesiais niekaip negali ištrūkti j vasarvietę. Kai kurie siūlė tokį kelionėslaiką, kuris netiko pačiam Rodislavui: arba jis pats būdavo užsiėmęs,arba nenorėjo aukoti jam priklausančių laisvadienių. O kaipgi išsisukti, jei nukentėjusiųjų tokia pati darbo savaitė kaip ir Rodislavo,ir į vasarvietę jie gali susiruošti tik šeštadienį arba sekmadienį! Bet

sekmadienį jis kategoriškai nenorėjo važiuoti, negalėjo aukoti dienos, kai nereikia anksti šokti iš patalų, kai galima ilgiau pamiegoti,pasivolioti lovoje, išgerti Liubos atneštos skanios kavos su šviežiaiiškepta bandele, pažaisti su šiltute po miego Lelia, paskui niekur neskubant ilgai pusryčiauti, vėliau susitikti su sūnumi ir pasijusti tikrudaugiavaikiu tėvu. Laisvadienį galima skaityti, snausti, žiūrėti televizorių, daug ir skaniai valgyti, bendrauti su žmona arba draugais...Nejau jis mainytų tą rojų į šaltus vasarvietės sklypus?

Taigi, laikas bėgo, o dokumentų byloje beveik negausėjo.Žinoma, ją buvo galima viens du pabaigti ir perduoti teismui, pateikus tuos kaltinimus, kuriuos jau pavyko įrodyti, tačiau 27 rubliaibuvo tiesiog juokingi, palyginti su ta suma, kuria iš tikrųjų buvoapgauti pirkėjai ir kurią reikėjo, nepaisant nei laiko, nei jėgų, dar

įrodyti. Operatyvininkai darė viską, kas nuo jų priklausė, ir tikėjosipremijos, o Rodislavas, kuriam piniginė premija irgi nebūtų pakenkusi, tingėjo, nesivargino ir visaip vilkino būtiną atlikti tyrimą.

Jis pasibjaurėdamas pasižiūrėjo į bylos medžiagą, pavartė, užvertė aplanką ir padėjo į seifą. Nieko, kada nors jis to imsis... O jeigupasiseks, ateis stažuotis jaunas tardytojas ir Rodislavas džiaugdama

sis perduos jam tą nekenčiamą bylą —tegul kamuojasi, podraugir mokosi. Tiesa, laikas eina, terminai baigiasi, juos jau kartą pratęsė, bet ir tai ne bėda, kadangi byla gali būti „garsi“ dėl sukčiavimostambiu mastu ir su didelėmis bausmėmis, vadinasi, niekur nedings—pratęs dar kartą.




Būtų gerai šį atkarų darbą pakeisti! Bet kaip? Kur eiti? Į uošvįkreiptis nesinori. Nors Nikolajus Dmitrijevičius jau generolas, dide

lis viršininkas Vidaus reikalų ministerijoje ir turi daug galimybių,bet jeigu jis net Tamarą dėl saldainių dėžutės ar konjako buteliobara, tai galima įsivaizduoti, koks kiltų skandalas, jei žentas jampasakytų, jog įgriso tardytojo darbas ir jis norėtų pereiti į kitą vietą, kur darbas gyvesnis. Jei tik jis užsimintų apie „gyvesnį“ darbą,Golovinas tuoj pat jam pasiūlytų dirbti operatyvininku, bet tokia

veikla Rodislavo netraukė. Jis norėjo atskiro kabineto su sekretorearba padėjėju ir tarnybine mašina. Ir tokiais įgaliojimais, kad visi jam pataikautų ir nertųsi iš kailio siekdami pamaloninti. Ir kad betkurią akimirką galėtum išeiti, atsainiai metęs „manęs šiandien nebus“. Ir kad laipsniai didėtų iki pulkininko imtinai, o dar geriau ikigenerolo. Ir tokių pareigų buvo, bet tik pačiame viršuje, ministeri

joje, o iki jų Rodislavui Romanovui kaip iki mėnulio —jokių ryšiųir galimybių nepakanka, kad iš karto ten atsidurtum. Teks kentėti.Uošvis jo norų sočiai ir ramiai gyventi nesupras, jis visada pabrėžia,kad Rodislavas seka jo, Golovino, pėdomis ir dar vaikystėje norėjobūti tokiu pat didvyriu kaip kad pats Nikolajus Dmitrijevičius. Argigalima generolą nuvilti? Juolab jis ir be to, savo paties iniciatyva,Romanovų šeimai daro daug gero: štai ir Lelią įtaisė į gerą žinybinįdarželį (tegul ir toli nuo namų, užtat ten sąlygos ne tokios kaip paprastuose darželiuose), ir maisto produktų paketais su visokiu deficitu dalijasi, ir tarnybine mašina leidžia naudotis, kai reikia vaikus sumočiutėmis į vasarvietę ir atgal Maskvon gabenti, ir naują spalvotątelevizorių padėjo nusipirkti (padėjo ne pinigais, pinigų Rodislavasir Liuba turėjo, o užsirašęs savo valdyboje į eilę deficitinei technikai

įsigyti). Žodžiu, griežtas ir nepaperkamas Nikolajus Dmitrijevičiusir taip jau pamynė asmeninius principus, naudodamas savo galimybes dukters ir jos šeimos labui, todėl reikalauti iš jo ko nors daugiautiesiog neįmanoma —vis tiek jis nepadarytų, o santykiai gali pagestidaugeliui metų.




Apklausai pakviestas nukentėjusysis langų byloje turėjo pasirodyti po kelių minučių, ir Rodislavas pajuto, kad nuotaika galutinai

pagedo. Reiktų ją kažkaip pataisyti. Jis ištiesė ranką į telefoną.— Liubaša, o gal pasikvieskim šiandien Andriuchą į sve

čius, —pasiūlė jis, kai Liubą pašaukė prie telefono. —Ar iškepsi jomėgstamų muštinių?

—Žinoma, —iškart sutiko ji. —Aš jo jau pasiilgau, jis taipseniai pas mus buvo.

—Tada tu jam paskambink, gerai? Nes pas mane tuoj žmogusturi ateiti.—Žinoma, —pakartojo ji, —aš tuoj jam paskambinsiu ir pa

kviesiu į svečius. Kuriai valandai jį kviesti? Kada tu grįši?—Gal kviesk septintai.—Rodi, septintai aš nespėsiu, —kaltai pratarė Liuba. —Juk tu

žinai, anksčiau kaip aštuntą aš iš darbo negrįžtu, o dar į parduotuvęreiks užeiti. Gal pusei devintos?—Vėlokai, —nepatenkintas nutęsė Rodislavas. —Na ką reiškia

pusę devintos? Tik sėsim prie stalo, tik įsišnekėsim, o jau skirstytislaikas.

—Tada kviečiu septintai, —nusprendė Liuba. —Jūs pasėdėsite, išgersit po taurelę, pasikalbėsit be manęs, o aš parlėksiu ir viską

greitai paruošiu. Žinai, aš per pietų pertrauką nubėgsiu į parduotuvęir viską nupirksiu, kad po darbo galėčiau iš karto važiuoti namo irnegaiščiau laiko. Pasistengsiu aštuntą spėti. Kaip tau toks planas?

—Nuostabu! —nudžiugo Rodislavas. —Taip ir padarysim.Kviesk jį septintai, aš jau būsiu namie.

Nei Liubai, nei Rodislavui net į galvą neatėjo, kad jeigu

Rodislavas gali išeiti iš darbo šeštą, tai visiškai patogu pasiimti Leliąiš darželio. Liuba nemanė, kad galima apkrauti vyrą kažkokiomisšeimos namų pareigomis, o ir pats Rodislavas taip priprato, kad visosbuitinės problemos kažkaip išsisprendžia be jo, tarsi pačios savaime,todėl jo mintys ta vaga apskritai niekada nenukrvpdavo.




Jis pralinksmėjo, įsivaizduodamas ilgą jaukų vakarą su draugu,ir išsiėmė iš stalo stalčiaus švarų apklausos protokolo blanką.

Pasakodamas Varnas šokinėjo aplink Akmenį ir susijaudinęs plasnojo sparnais. Jis gerokai pavargo ir baigęs pasakojimą atsitūpėAkmeniui ant viršugalvio, pasirengęs ilsėtis. Bet paaiškėjo, kad jis

anksti atsipalaidavo: Akmeniui tuoj pat kilo klausimų, į kuriuos reikėjo nedelsiant atsakyti.—O kaip atrodo Tamara? Vis tokia pat negraži?Klausimas iš tikrųjų buvo tuščias, nes Varnas turėjo savus gro

žio kriterijus, ir visi, kas tų kriterijų neatitiko, jam atrodė negražūs.Tiesa, jis stengėsi kiek galėdamas būti objektyvus.

—Naa, —nutęsė jis, rinkdamas žodžius, —ji, žinoma, tapogražesnė, nei buvo vaikystėje, bet iš esmės liko tokia pati. Mažutė,liesutė, akutės arti viena kitos, nosytė ilga, tokia Buratine.

—Buratine? —perklausė Akmuo.—Taigi Buratinas, —susierzino Varnas, kuris labai nemėgda

vo, kai jį pertraukdavo, —prisimeni, aš tau pasakojau pasaką apietėtę Karlą ir Karabasą Barabasą ir ten buvo iš pliauskos išdrožtasberniukas.

—Ak taip, taip, prisiminiau. Tai kaip Tamara?—Ji, kad ir negraži, labai gerai atrodo. Žinai, žmonės tai vadina

„stilingai“. Jos labai įdomi šukuosena, štai čia, ilga tokia, —Varnasparodė sparnu į dešinę akį, paskui suprato, kad tupi Akmeniui antviršugalvio ir šis vis tiek nieko nemato, tada nušoko žemėn ir parodė

dar kartą, —o štai čia sruogos, sruogos, —vėl mostas sparnu kažkurį kairiosios akies pusę, —ir visos jos įvairiomis spalvomis dažytos,tai truputį šviesiau, tai tamsiau, žodžiu, dryželiais. Labai simpatiška,iš toli atrodo tarsi saulės išdeginti ir vėjo išdraikyti, o iš arti pamatęs supranti, kad tai tikras meno kūrinys. Ir rengiasi ji įdomiai, ne




taip kaip visi. Kažkokie apsiaustėliai, pelerinukės, skraistės, skarelės,žodžiu, savo figūrą ji taip apsiaučia, kad iš išorės ir nematyti, kokia

ji liesa ir baisi. Galvą skarele apgaubia, galai su kutais ant krūtinėstabaluoja, iš po skaros dryžuoti plaukai plevėsuoja, ant kaklo stambūs pusbrangiai akmenys —grožis nenusakomas, tai per jį niekas

jos veido ir nemato. Žodžiu, šiuo požiūriu ji tikra meistrė. Na ir,žinoma, jos eisena puiki —lengva, tarsi skristų. Iš šalies pasižiūrėjęssakytum, gražuolių gražuolė eina, niekas į jos veidą ir nežiūri. Apie

tokias kaip Tamara sakoma „įdomi moteris“. Mano skoniui ji, žinoma, baidyklė, ne taip kaip Liuba, bet atrodo ji šauniai, aš tau kaipspecialistas sakau.

„Specialistą“ Akmuo praleido pro ausis, nors kitu metu būtinaibūtų įkibęs į neatsargiai ištartą žodį ir įsivėlęs į ilgą diskusiją apieVarno, kaip žmogaus išorės eksperto, kompetenciją. Bet šiandien

jam buvo kur kas įdomiau sužinoti apie jau spėtus pamėgti personažus.—O Liuba? Kokia ji tapo?Čia Varnas pašiaušė plunksnas ir užmiršęs nuovargį pradėjo

giedoti ditirambus savo mylimiausios herojės išvaizdai. Ji ir gražuolė, ir figūra jos prašmatni, ir jos plaukai tankūs kaip anksčiau,tik trumpi (Tamara pati ją kerpa), ir veidas kaip anksčiau švelnus, ir

skruostai vos rausvi, ir lūpos pilnos.—O tas idiotas jos nevertina, —baigė Varnas įsižeidęs.—Koks idiotas?—Taigi tavo mielasis Rodislavas! Turi tokią gražuolę ir nesi

naudoja. Puskvailis!—Kaip tai nesinaudoja?

—Paprasčiausiai —nemiega jis su ja.—O kurgi jis miega? —nesuprato Akmuo. —Svetainėje, ar ką?Tu juk sakei, kad jie turi tris kambarius: svetainę, miegamąjį ir vaikų.O gal jis vaikų kambaryje su dukrele miega?

—Na ir bukagalvis tu! —pasipiktino Varnas. —Kiek jau šimt



mečių mes su tavimi serialus žiūrim, kiek aš tau apie žmonių gyvenimą pasakoju, o tu niekaip elementarių dalykų nesupranti. Galima

miegoti, tai yra, kirmyti, o galima miegoti, tai yra mylėtis. KirmijaRodislavas su savo žmona vienoje lovoje, bet nieko ten naudingoneveikia. Nemanyk, aš čia ne tuščiai sakau, aš specialiai kelis kartuskiauras naktis ant palangės ištupėjau, vis laukiau —gal kas įvyks. Aš,žinoma, nežiūrėčiau, tu mano principus žinai, jei tik kas prasidėtų,aš tuoj ir nuskrisčiau, bet nieko neprasidėdavo. Be reikalo tik tupėjau

kaip kvailys. Žodžiu, jis ja kaip moterimi nesidomi.—Gal serga, —spėjo Akmuo. —Arba jai kažkas su sveikata.Gal jis ir norėtų, bet negalima.

—Tu man papasakosi! Šitas paleolito kūdikis dar mane mokys! —sukranksėjo Varnas. —Juk aš iš karto patikrinau, kas ten persveikata, visą savaitę paskui juos sekiojau, pirma paskui ją, tuomet

paskui jį net į vonią ir tualetą. Tpfu, pačiam gėda prisiminti, iki kokioir jų, ir mano orumo pažeminimo teko nusileisti, kad iki galo viskąišsiaiškinčiau. Nė vieno žodžio apie sveikatą nei su giminėmis, nei sudraugais, nei su gydytojais —su niekuo. Liuba artimesnio žmogausuž Tamarą nė neturi, ji su seserimi būtinai pasikalbėtų apie sveikatosproblemas, jeigu tokių būtų. Be to, Liuba turi mokyklos laikų drau-gę, gydytoją ginekologę, tai jai Liuba per visą savaitę irgi nė kartoneskambino, tai yra ji skambino, jos apie šį ir tą kalbėjosi, bet apieligą —nė žodžio. Tu dar manęs paklausk, kas tai per žodis —ginekologė.

—Ir paklausiu! —ambicingai atsakė Akmuo. —Aš neturiugalimybės pats stebėti žmonių gyvenimo, todėl turiu teisę kai konežinoti.

—Turi, turi, —suburbėjo Varnas. —Ginekologė —tai tokiamoterų ligų gydytoja. Aš tau štai ką pasakysiu, akmenine tu griuvena: Rodislavas taip priprato prie Liubos, kad jam jau neįdomu su

ja miegoti. Jie kartu jau dvylika metų, per dvylika metų atvėsta betkokia aistra, be to, dar tas jo darbas...





—Aha, pasakojai man apie jo darbą, jis vos trūkio nuo to darbonegavo... —pasityčiojo Akmuo.

—O ką manai! Nuobodus darbas labiau išvargina negu įdomus,gali manimi patikėti. Be to, nors jis savo darbo ir nemėgsta, bet vistiek jį atlieka, ir per budėjimus, beje, tenka po visą parą, po dvidešimtketurias valandas nemiegoti. Manai, tai lengva? Jis su Liuba labai gerai elgiasi, visada apsikabina, pabučiuoja, paglosto, jie net užmiegalaikydamiesi už rankų, bet kad darytų ką nors daugiau —tai ne.

—O Liuba? Kaip ji į tai žiūri? Irgi be susidomėjimo?—Oi, kur tau jau ji domėsis?! —sukudakavo Varnas. —Ji per

dieną taip nusidirba, kad vos iki lovos prišliaužia. Ir dažniausiai gulasi, kai Rodislavas jau trečią sapną sapnuoja, darbo namuose perakis, kol viską padaro —ir rytas netoli. Ji tyliai į miegamąjį įslenka,chalatėlį nusimeta, po antklode įsliuogia, Rodislavas tuo metu pa

siverčia —jis visada pajunta, kai ji atsigula —už rankutės paima irtoliau sau sapnuoja. O ji prigula taip atsargiai, kad jo neišblaškytų,guli ir kenčia, net jeigu jai nepatogu vyrą už rankos laikyti. Ir tiktada, kai jis ją paleidžia, ji įsitaiso patogiau. Tai bent moteris, ką? Kadaš tokią žmoną turėčiau!

—Apsieisi, —nepiktai nuramino jį Akmuo. —Klausyk, o tasNikolajus Dmitrijevičius iš tikrųjų toks... net nežinau, kaip jį pava

dinti... Rūstus, ar ką? Griežtas? Juk jaunystėje toks lyg ir nebuvo. Ogal tu apie tuos laikus ne viską papasakojai?

—Kodėl iš karto mane įtarinėji? —įsižeidė Varnas. —Manai,esi toks protingas, kad turi būtinai viską suprasti, o jeigu ko nesupranti, tai būtiniausiai jau aš kaltas —blogai paaiškinau, ne taippapasakojau, taip? Jaunystėje šalia jo buvo Ana Serafimovna, ji

viena težinojo, kaip su juo teisingai elgtis, tai ji ir elgėsi, ir jis buvo,žinoma, ne šilkinis, bet visai padorus. Ir griežtas buvo, ir rūstus, irbe kompromisų, bet prie motinos kelti balso prieš moterį nedrįso,auklėjimas neleido. O sendamas ir kildamas karjeros laiptais mūsųgenerolas sunoko, tai yra griežtumo ir rūstumo atsirado dešimtį




kartų daugiau, tik motinos šalia jau nebuvo, vien žmona ZinaidaVasiljevna, o ji, kaip tu jau žinai, kvaila kaip kamštis. Gera ji moteris,

geraširdė, rūpestinga, visų besigailinti, bet nedavė jai Dievas proto—ką dabar daryti? Kai leptels ką, tai nors griūk negyvas. Prie AnosSerafimovnos ji nelabai dar reiškėsi, bijojo senės, o dabar šneka, kasį galvą ateina, o ateina nelabai protingos mintys. Na, ir NikolajusDmitrijevičius, žinoma, duoda sau valią —ir kumščiu į stalą trinkteli, ir balsą pakelia, ir išbara, ir durimis pasitranko. Žmonos jis

gailisi, ją myli ir, beje, ne taip kaip Rodislavas, vedybines pareigas ikišiol, šiaip ar taip, pagal savo amžių dorai atlieka. Bet štai Tamarą jislaiko nenusisekusiu vaiku, nudžiūvusia šaka, ir jokios kalbos apie josprofesinę sėkmę jam įspūdžio nedaro. Kirpėja, barzdaskutė, plaukųplovėja —štai ir visi epitetai, kuriais jis ją apdovanoja. Tamara, beje,keliuose, taip pat ir tarptautiniuose, konkursuose laimėjo pirmąsias

vietas ir parsinešė namo jų garbės raštus bei prizus. Tai ZinaidaVasiljevna raštus įrėmino ir sukabino kambary ant sienos, prizussustatė ant spintos, o Nikolajus Dmitrijevičius viską sukrovė į kamaraitę, esą nėra kuo didžiuotis, nešvarią galvą gerai ištrinkti bet kokskvailys sugeba, o tu tik tiek ir gali —duoklę iš klientų rinkti ir kyšiųreikalauti, jei nenori sėsti —nevok. Žodžiu —baisus tipas. Bet už taitarnyboje jį vertina, nors ir bijo kaip ugnies. Niekam jokių nuolaidųir visų pirma sau pačiam. Pats tarnyboje paskutines jėgas atiduoda,bet ir iš kitų reikalauja. Rankų nė karto nesusitepė, kyšių neėmė,tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, pasinaudojo tik tuo, kas priklausė. Pavyzdžiui, ta istorija su televizoriumi Rodislavui. Taip, jispasinaudojo ministro pirmenybe deficitui, nes rajono valdyboje,kur dirba Rodislavas, irgi buvo eilė, bet blogesniam televizoriui, tai

Golovinas užsirašė į savo eilę bendra tvarka, kartu su eiliniais darbuotojais, ir laukė, kada ateis jo eilė, nors galėjo generolo teisėmisviską gauti be eilės. Jamdaug kartų ir siūlė, girdi, drauge generole,ko gi jūs kaip visi bendroje eilėje laukiate, mes jums galim atneštitelevizorių tiesiai į kabinetą arba, jei norite, į namus atvešim, išpa-




kuosim, prijungsim, sureguliuosim, grįšite ir galėsite iš karto žiūrėti. Ne, nė už ką. Ta pati istorija su vaikų darželiu Lėliai. Darželiai

keli, ministerija neskurstanti ir, žinoma, kaip visada vienas darželisgeresnis, kitas blogesnis. Tame, kuris pats geriausias, laisvų vietųšiaip sau nebūna ir nebuvo, bet generolui būtų atsiradę, jei jis būtųpaspaudęs savo svertus. Bet Nikolajus Dmitrijevičius nespaudė, oatidavė anūkę į tą darželį, kuriame buvo vietų. Žinoma, palyginti supaprastu darželiu, tas buvo kaip rojaus sodai —ir maitinimas kitas,

ir gydytojai geri, ir patalpos erdvios, ir žaislų daugiau, ir vasarvietėpuikioje vietoje, į kurią vaikučius išveža visai vasarai. Geras, žodžiu,darželis, bet vis dėlto ne pats geriausias.

—Taip, neprastas dėdė, —nusprendė Akmuo. —Kiek gi jamdabar metų?

—}am? Tuoj paskaičiuosiu, —Varnas sudėjo sparnus kaip mal

dai ir pakėlė akis į artimiausios eglės viršūnę. —Jis šešioliktų metųgimimo, dabar ten pas juos septyniasdešimt penktieji baigiasi, išeina,kad jam penkiasdešimt devyneri.

—Dar patarnaus. Iki kelerių metų jų generolai tarnauja?—Rodos, iki septyniasdešimties, bet aš nesu visiškai tikras. Iki

šešiasdešimt penkerių tai tikrai, o galbūt ir ilgiau.—Taip, dar patarnaus, —mąsliai pakartojo Akmuo. —Ir jeigu

aš bent kiek pažįstu žmones, kraujo savo artimiesiems jis dar nemažai pagadins. O Aela? Tu ją matei? Kaip ji?

Varnas tarsi pagautas apsidairė, kostelėjo, kaptelėjo snapu.—Tu ką? —išsigando Akmuo. —Kas atsitiko?—O tu pats nejauti?„Žaltys!“ —klaikiai išsigando Akmuo. Nejau senasis draugas

prarado budrumą ir prišliaužė taip arti, jog leido Varnui save užuosti? Dabar skandalo neišvengsim —Varnas įsižeis, pasipūs, jie imsvienas kitą įžeidinėti, paskui Varnas nuskris, mostels sparnais, tarsidurimis trenkęs, ir sudie serialo peržiūra. Ak, kaip nelaiku! Pačiojeįdomiausioje vietoje.




—Aš nieko nejaučiu, —truputį drebančiu balsu atsargiai atsakė Akmuo.

—Taigi karščiu dvelktelėjo! Man iškart gerklė perdžiūvo. Irprakaitas išpylė. Turbūt Vėjas kažkur po dykumą blaškėsi, dabar čiaatskrido.

„Ačiū Dievui! —pagalvojo Akmuo. —Šįkart viskas gerai pasibaigė“.

Po akimirkos jis ir pats dešiniu šonu pajuto sauso karšto oro

dvelksmą, todėl jam iš karto nustojo mausti sąnarį. Kaip gera! Sausaskarštis dabar jam pačiu laiku, jis visada labai padeda.—Kaip sekasi Aelai? —pasigirdo linksmas balsas. —Juk pra

šiau be manęs nepasakoti.—Aš dar ir nepradėjau, —užkimusiu balsu burbtelėjo Var

nas. —Bent jau drėgmės pasirūpintum į svečius eidamas, baidykle

tu neišauklėta! Žmonių pasaulyje, beje, padorus žmogus į svečiustuščiomis rankomis niekada neina. Ir ko dabar atsivilkai, toks sausasir karštas? Aš neprakalbu, man nuo tavęs gerklę niežti.

—O Akmeniui patinka, —nerūpestingai atsakė vėjas, —jamkaulelius skauda, jam sausas karštas oras labai sveika, tiesa, Akmenėli?

—Tiesa, —prisipažino šis. —Pakentėk, Varne, būk geras, aštrupučiuką savo reumatą pasigydysiu.

—Gerai jau, pakentėsiu, podagrike nelaimingas, ką padarysi.Jūs čia pasigydykit, o aš kol kas prie ežero nuskrisiu, normaliu orupakvėpuosiu, vis tiek tokio klimato sąlygomis negaliu pasakoti.

Jis demonstratyviai užsikosėjo ir nuplasnojo. Vėjas rūpestingaiapskrido aplink Akmenį, skverbdamasis į pačius plyšelius ir įtrūki

mus, kad karštas oras ligų ir drėgmės nukamuotą riedulį persmelktųkiaurai.

—Na kaip? Gerai?—Gerai! —atsidūsėjo Akmuo.—O taip?




—Dar geriau.—O štai taip?

—Kaip rojuje. Tiesiog jaučiu, kaip skausmas traukiasi. Ačiū tau,bičiuli.

—Nėra už ką. Tu man apie Aelą papasakok, apie mano mylimiausią.

Išleipęs nuo sauso karščio ir patenkintas, kad skausmas atsitraukė, perpasakojo viską, ką iš Varno sužinojo: apie Aelos karjerą,

jos vedybas ir naująjį meilužį, kurį atsitiktinai pamatė Tamara.—Ir viskas? —nepatenkintas sušuko Vėjas.—Kol kas viskas. Daugiau Varnas nieko nespėjo papasakoti.—Na aš nežinau... —Akmuo pajuto, kaip sujudo glaudžiai jo

kūną apgaubusi oro masė. —Čia kažkokia chaltūra, o ne serialo peržiūra. Ar jis bent pasakė, kaip ji dabar atrodo? Vis dar tokia gražuolė,

kokia buvo jaunystėje?—Nepasakė. Bet turbūt tokia pati. Kur grožiui dingti, jeigu jisyra?

—Kas taip, tai taip, bet visaip pasitaiko. Klausyk, aš įsitaisysiutarp medžių ir truputį numigsiu, gerai? Velniškai pavargau, kol tempiau tau tą karštį, stengiausi, kad jis lietumi neišlytų. Nesupyksi?

—Ką tu! Miegok, Vėjišiau, ilsėkis, atgauk jėgas. Aš irgi snūstelsiu.

—Tamara Nikolajevna! —išsproginusi akis, prie Tamaros pribėgomergaitė mokinė. —Jus prie telefono, Aela Konstantinovna!

Tamaros rankos —vienoje šukos, kitoje žirklės —akimirksnį

sustingo virš sėdinčios krėsle damos galvos.—Ira, aš dirbu, —ramiai atsakė Tamara.Ji nemėgo darbo metu blaškytis, ypač darydama šukuoseną

„sesun“ (naujas žodis kirpėjų darbe), kuri reikalavo juvelyriškostechnikos ir labai sukoncentruoto dėmesio.




—Bet juk tai pati Aela Konstantinovna!—Aš dirbu, —kantriai pakartojo Tamara. —Pasakyk, kad jai

paskambinsiu kai būsiu laisva.—O jeigu tada jos ten nebebus?—Eik jau, Ira, —nusišypsojo Tamara.Ji negalėjo pykti ant entuziastingos jaunos mokinės, toli

gražu ne vienintelės, kuri netekdavo proto vien išgirdusi AelosAleksandridi, garsios plastinės chirurgijos daktarės iš netoliese

esančio Grožio instituto, vardą. Instituto pacientės dažnai tapdavosalono „Burtininkė“ klientėmis, informacija apie geriausius specialistus medikus ir geriausius kirpyklos meistrus laisvai sklandė provienas duris j kitas, ir salone visada buvo žinoma, kas dedasi institute, ir atvirkščiai. Aela Konstantinovna buvo nuolatinė „Burtininkės“klientė, darėsi čia manikiūrą ir pedikiūrą, o kirposi ir šukavosi tikpas Tamarą, kuriai pakako savitvardos nenusikvatoti, kai sėsdama į

krėslą Aela sakydavo:—Toma, aš vėl pas tave užsirašiau —tegul visi mato, kokios

garsios klientės laukia pas tave eilėje, tai pakels tavo prestižą aplinkinių akyse.

Tamarai Golovinai, konkursų Maskvoje, Rygoje ir net Lenkijojenugalėtojai, meistrei, kurią prieš atsakingus pasirodymus kviesda

vosi pačios garsiausios aktorės ir dainininkės, jau seniai nebereikėjokelti savo prestižo, bet Aela atkakliai nenorėjo to pastebėti ir tenkinosavimeilę savo geradarystės iliuzija. Toji iliuzija teikė jai tokį didelįpasitenkinimą, kad Tamara nenorėjo atimti iš savo sesers draugėstokio nekalto džiaugsmo. Ypač Tamarą juokino mokinės Iros tikrasišgąstis: o kas, jei tuo metu, kai Tamara Nikolajevna paskambins,Aelos Konstantinovnos tenai jau nebebus? Jeigu taip atsitiktų, tur

būt pasaulis sugriūtų.Akies krašteliu Tamara matė, kaip nerimstanti mokinė pribėgo

prie administratorės Tatjanos ir kažką karštai sušnibždėjo jai į ausį.Administratorė pliaukštelėjo delnais ir susirūpinusi per visą salę nužygiavo pas Tamarą.




—Toma, Aela Konstantinovna laukia prie telefono, gal ką nors jai perduoti?

—Nieko nereikia jai perduoti, išskyrus tai, kad aš paskambinsiu. Juk ji man skambina, o ne aš jai.

—O jeigu ji nori pas tave užsirašyti?—Tai tu ir užrašyk. Tania, aš dirbu. Mano reikalas —klientus

kirpti, tavo —užrašinėti.—Bet juk Aela Konstantinovna...

—Tania, —tarė Tamara griežtai, —aš viską pasakiau.Tatjana nurisnojo atgal prie telefono ir kažką suvapėjo į ragelį.—Sakykit, Tamara, tai daktarė Aleksandridi jums skambina,

taip? —smalsumu degančiomis akimis paklausė kėdėje sėdintidama.

—Taip, —trumpai atsakė Tamara.

Ji daugmaž įsivaizdavo, kas bus toliau, ir jai pasidarė nuobodu.—Judvi geros pažįstamos?—Pakankamai geros.—Tamara, o gal jūs galėtumėt su ja pasikalbėti, kad mane pasi

žiūrėtų? Man nepatinka štai čia ir štai čia... —dama pasukiojo galvą,demonstruodama Tamarai pagurklio klostes.

— Prašau nesisukioti, aš dirbu, — griežtai sudraudė ją

Tamara. —Žinoma, aš galiu pakalbėti su Aela Konstantinovna, betnėra jokių garantijų, kad ji sutiks jus apžiūrėti. Ji labai užsiėmusi, turidaug pacienčių.

—Aš suprantu, Tamara, aš viską suprantu, —suskubo ramintidama. —Jūs jai tik pasakykite, kad dirbu Maskvos vykdomojo komiteto prekybos valdyboje, o mano vyras —Prekybos ministerijos

skyriaus viršininkas. Aš būčiau jai labai dėkinga. Labai, —reikšmingai pakartojo ji.—Gerai, —abejingai atsakė Tamara, —aš viską jai perduosiu.—Jums irgi būsiu labai dėkinga, jūs pati pamatysite.—Aš supratau.




Nieko jai iš šitos nusipenėjusios bobos nereikia, kad tik atstotų.Bet Aelai Tamara, žinoma, viską perduos, Aela mėgsta pacientes su

„galimybėmis“.—Jūs tiesiog burtininkė, Tamara, —neįtikimai vikriai, turint

omenyje jos kompleksiją, pašoko nuo kėdės dama, —jūsų rankoskaskart mane pajaunina bent penkiolika metų.

„Dešimčia“, —nelinkusi savęs apgaudinėti, pataisė ją mintyseTamara. Nauja šukuosena paryškino akis ir antakius ir paslėpė ap

dribusio veido ovalo defektus. Savo darbą Tamara mintyse įvertino„penketu* su pliusu“ —atsikėlusi nuo kėdės dama iš tiesų mažaitepriminė tą, kuri prieš pusantros valandos į ją atsisėdo.

Įprastu gestu dama išėmė iš rankinuko ir padėjo prieš veidrodįdidelę plytelę šveicariško karčiojo šokolado.

—Dar kartą ačiū, Tamara. Tai aš jums paskambinsiu dėl dakta

rės Aleksandridi?—Paskambinkit.Dama nuėjo prie kasos susimokėti, o Tamara, pagavusi ad

ministratorės Tatjanos žvilgsnį, pakėlė ranką su išskėstais penkiaispirštais. Tai reiškė penkių minučių pertrauką, o po to galima kviestikitą klientę. Tik penkias minutes pasėdėti po pusantros valandosstačiomis prie kėdės, kad leistų kojoms pailsėti ir paskambintų Aelai.Kas gi jai atsitiko? Kodėl tokia skuba?

—Ar gali pas mane užeiti, Toma? —be didelės įžangos paklausė Aela.

—Kas nors atsitiko? Aš dirbu, mano pamaina iki devynių vakaro.

—Gerai, aš pati užeisiu. Eidama iš darbo užšoksiu minutei. Aš

čia kai ko pririnkau Liubai, norėjau pati nuvežti, bet artimiausiu laiku negaliu. Gali jai nuvežti?

—Žinoma, atnešk. Aš kaip tik rytoj pas ją važiuoju.

*Penkiabalėje sistemoje.




—Nuostabu! Tada iki.Na štai, eilinė geradarės labdara. Aelos garbei reiktų pasakyti,

kad tai, ką Tamara piktai vadino labdara, buvo visai ne pigūs ir neišmestini daiktai. Ką tik lėktuvu iš Baku ar Tbilisio atgabentų vaisiųpintinės, brangių importinių alkoholinių gėrimų buteliai, nauji, darsupakuoti ir su etiketėmis drabužiai Liubai ir vaikams, taip pat naujosstaltiesės ir nauji lovos skalbiniai, indai ir avalynė, be to, tokių daiktųMaskvos parduotuvėse nenusipirksi, nes nieko tokio tiesiog nebūna.

Bet šįkart Aela Aleksandridi pranoko pati save. Ji įėjo į„Burtininkės“ saloną su rankinuku per petį, dideliu plastikiniu maišu vienoje rankoje ir portpledu kitoje. Laimei, Tamaros klientė tuometu sėdėjo po džiovintuvu su suktukais plaukuose.

—Čia štai vaikams —Lėliai šilta suomiška striukutė ir kailiniai batukai. Eis pasivaikščioti —nesušals, —Aela ištraukė iš

didelio maišo mažesnį ir parodė Tamarai. —O čia, —ji ištraukėkitą maišą, —amerikietiški džinsai Koliai ir dveji madingi kana-dietiški marškiniai. Na, ir smulkmenos: glaudės, marškinėliai, labaigero austriško trikotažo, kokybė —pasaka. O štai čia, —ji parodė įportpledą, —Liubašai kailiniai. Tik todėl ir norėjau jai kuo greičiauatiduoti —šalčiai dabar beprotiški, o ji apsivilkusi velniai žino ką,peršąla iki kaulų.

—Kailiniai?! —Tamara negalėjo patikėti savo ausimis. —Tuatiduodi Liubai savo kailinius?

—Na, apie ką tu kalbi! —Aela juokingai suraukė nosytę. —Ašir taip turiu šešerius kailinius. Šešerius! Kam man tiek? Marinuoti?O tas Gruzijos apelsinų magnatas, kurio dukrą vestuvėms parengiau,atbogino šiandien septintus. Ką man su jais daryti? Tegul Liubaša

nešioja ir džiaugiasi.—Na, aš nežinau, Aela... —sutriko Tamara. Visiškai nauji kailiniai... Tai kažkaip... Geriau tu Liubai kokius nors senus savo kailiniusatiduotum, jei tau negaila, o naujus pati dėvėk.

—O kokia gudri! Savo senus kailinius aš jau pamėgau, aš juos




dėvėjau, jie man brangūs kaip mano vyrų ir mano klienčių atminimas, o šitie visiškai nauji, nė karto neapsivilkti, aš dar jų nespėjau

pamėgti, todėl man negaila, —ir Aela skambiai nusikvatojo. —Imk!Kiti bus tau.

—Nesupratau...—Na, kiti kailiniai, kuriuos man dovanos, bus tavo. Neilgai teks

laukti, aš ką tik vieną poniutę iš turtingos armėnų šeimos pataisiau,taigi apdovanojimas pasieks herojų jau šiomis dienomis.

Tamara atgavo sąmonę ir įsijungė į žaidimą.—O jeigu jie padovanos tau ne kailinius, o kažką kitą?—Vis tiek bus tavo. Mano žodis —įstatymas.—O jeigu tai bus mašina?—Mašina? —Aela susimąstė, paskui šelmiškai nusišypso

jo. —Gerai jau, įkalbėjai, naują mašiną aš pati pasiimsiu, o senąją

atiduosiu tau. O ką? Visai padori dvidešimt ketvirtoji „Volga“, „baltųjų naktų“ spalvos. Ar pasibodėtum?—Kad aš ne per daug jautri, —nusijuokė Tamara. —Aš juk rie

baluotus plaukus iki šiol klientėms plaunu, tiesa, nedažnai, paprastaitai daro mokinės, bet mano tėvas, pavyzdžiui, mano, kad aš tik tai irdarau. Atleisk man, Aela, mano klientė po fenu sėdi.

—Viskas, viskas, lekiu, —sukruto Aela. —Liubašai pasakyk,kad pas ją ištruksiu, kai tik galėsiu. Turiu naują gerbėją, na, tu turbūt

jau žinai, juk mes su jūsų salonu nelyg viename kieme gyventume.Tai štai, kol kas jis manęs nė vienam vakarui nepaleidžia. Nieko, greitai tas karštis atvės, ir aš būsiu laisvesnė.

Ji pabučiavo Tamarą ir išrūko, palikusi paskui save brangiųprancūziškų kvepalų dvelksmą.

Tamara neiškentė ir truputį pravėrė portpledo užtrauktuką.Pasimatė švelnaus šviesiai pilko karakulio skvernas.

—Tai jums, Tamara Nikolajevna?Tamara nė nepastebėjo, kaip į poilsio kambarį įėjo jaunutė

Lenutė, neseniai tapusi meistre, buvusi mokinė.




—Tai mano seseriai, —šaltai atsakė Tamara ir kažkodėl sumišo, tarsi būtų užklupta kažką negera daranti.

—Kokia moteris! —susižavėjusi atsiduso Lenutė. —Visiemspadeda, visiems viską išdalina, niekam nieko negaili.Tamara nutylėjo. Ji žinojo, kad Lenutei Aela irgi padėjo: kai su

sirgo jos motina ir reikėjo gauti šveicariškų vaistų, Aela net nepaprašyta juos gavo ir net neėmė pinigų. Tiesiog buvo atėjusi pas Tamarąkirptis, pastebėjo, kad vienos mokinės užverktos akys, paklausė

Tamaros, kas atsitiko, o po trijų dienų atnešė vaistus ir paprašė perduoti merginai.Paskutinė Tamaros klientė tą dieną buvo garsi sportininkė,

sportinės gimnastikos olimpinė čempionė.—Jūs namo? —paklausė ji, su pasitenkinimu apžiūrinėdama

veidrodyje Tamaros meistrystę.—Taip.

—Pavėžėti?Tamara žinojo, kad gimnastė turi mašiną, ir pagalvojo, jog

galbūt verta pasinaudoti jos pasiūlymu ir nuvežti Liubai dovanas,antraip rytoj tektų gabenti maišą su portpledu metro ir autobusu.

—Man į Pietvakarius, —dvejodama ištarė ji.—Labai gerai, man į Vernadskio prospektą, —linksmai atsakė

sportininkė. —Mums pakeliui.

Išvydusi priešais duris seserį, Liuba aiktelėjo.—Kažkas atsitiko?—Aha, —nusišypsojo Tamara. —Jus aplankė Senis Šaltis*,

tiesa, dvi savaites pavėlavęs, bet užtat su dovanomis.Liuba savo akimis netikėjo, ilgai apžiūrinėjo kailinius, nesiryž

dama apsivilkti, paskui puolė prie telefono skambinti ir dėkoti Aelai.Tamara vos vos ją sulaikė.

*Tarybinis Kalėdų Senelis.




—Nagi, palauk tu! Visų pirma, dar nepasimatavai, Aela paklaus, o tu net nežinosi, ką pasakyti. O antra, ne tu jai dabar rūpi,

ji romantiškame pasimatyme. Paskambinsi jai rytoj dieną į darbą.Nagi, vilkis, aš jau netenku kantrybės.

Apsivilkusi kailinius, Liuba pasikeitė, pavirto karaliene; šį įspūdį kėlė ne tik jos figūra, bet ir aukšta kailinių apykaklė.

—Nuostabu! —nuoširdžiai žavėjosi Tamara. —Kaip tau siūta.Aela vis tiek jų negalėtų nešioti.

—Kodėl?—Tai ne jos modelis. Juk esi aukšta, o kailiniai tau iki kulkšnių.

Aela gerokai už tave žemesnė, jai šie kailiniai žeme vilktųsi. Tik prietos apykaklės reikia kitokios šukuosenos.

—Kokios kitos? Mano puiki šukuosena, juk tu pati mane kirpai.—Liubaša, aš tavęs nekirpau, o tik palyginau galus, kad galė

tum nešioti savo ilgus plaukus kaip Marina Vladi, ir kad jų ilgis tiktųprie tavo žieminio palto, kuris vyresnis už tavo dukterį, ir prie tavokvailos kepurės, kurią dėvi, nepaisydama visų mano prašymų ir įrodinėjimų. Prie tų kailinių reikia visai kitokios galvos. Beje, ir kepurėsreikia kitokios.

—Kokios?—Na, šiaip ar taip, ne tavo triušinės ausinės! Moterys apskritai

ne kepures turi nešioti, ne tam joms galvos duotos.—O kam? —kvailai paklausė vis dar neatitokusi Liuba.—Galvos moterims duotos tam, kad jose turėtų smegenų ir ne

šiotų plaukus bei skrybėles. Su smegenimis tau viskas gerai, plaukaiirgi geri, liko išmokyti tave nešioti skrybėlę, ir mano misija šiamepasaulyje bus įvykdyta, —pajuokavo Tamara.

Ji uždėjo seseriai ant galvos savo tamsiai žalią fetrinę skrybėlęplačiais kraštais.

—Pasižiūrėk. Supranti, apie ką kalbu? Tavo veidui reikia siauresnių kraštų, ir spalvą parinksim kitą, kad tiktų prie kailinių. Betsutik, kad taip kur kas įdomiau nei su tavo neįmanomu triušiu. Tik




šukuosenos reikia kitos. Eime į vonią, aš tave tuoj pat apkirpsiu irrytoj eisi į darbą kaip karalienė. Padarysiu tau arba „garson“, arba

„pažo“ šukuoseną, dar pagalvosiu kokią, bet svarbiausia su kirpčiukais, juolab tavo plaukai tai leidžia. Padarysiu tave panašią į MirejMatjė.

—Su neįmanomu triušiu? —Liuba pagaliau atgavo sugebėjimą juoktis.

—Be nieko! Ant galvos bus tik klasiška stilinga šukuosena ir to

visiškai pakaks.—Aš sušalsiu.—Vieną dieną pakentėsi. Aš suprantu, tu neturi laiko važinėti

po parduotuves ir ieškoti skrybėlaitės, bet žinau, kur parduodamatai, ko tau reikia, ir rytoj pati po darbo nuvažiuosiu ir nupirksiu.Paskui tau atvešiu, nes vis tiek rytoj man reikia Lelią iš darželio pa

imti. Kada grįš Rodikas?Liuba pasižiūrėjo į laikrodį —jau beveik dešimt.—Nežinau, —prisipažino ji. —Jis devintą valandą skambino

ir perspėjo, kad jam kaltinamąją išvadą reikia pabaigti. Turbūt darnegreit.

—Einam, —ir Tamara nutempė seserį vonion.—Palauk, —ėmė priešintis Liuba, —o vakarienė? Tu juk iš

darbo, esi alkana.—Paskui, paskui, —kartojo Tamara, sodindama ją ant tabure

tės ir traukdama iš rankinuko firmines angliškas žirkles bei šukas —savo turtą, su kuriuo niekada nesiskirdavo ir salone nepalikdavo. Tasžirkles ir šukas jai gavo vis ta pati Aela Aleksandridi.

Kai ji baigė versti seserį „karaliene“, laikrodis rodė pusę dvy

liktos, o Rodislavo dar nebuvo. Tamara greitai užkando ir susiruošėnamo.

—O gal pasiliksi? —bandė įkalbėti ją Liuba. —Kurgi tu taipvėlai važiuosi? Pasiliksi, atsigulsi svetainėje, tau niekas netrukdys.

—Ne ne, važiuosiu, man rytoj anksti keltis, mano pamaina nuo




septynių ryto, atsikėlusi jus visus prižadinsiu. Ir apskritai mėgstumiegoti savo lovoje.

Eidama iš laiptinės Tamara susidūrė su Rodislavu. Jis atrodėnusiminęs ir kažkoks pritrėkštas.

—Problemos? —paklausė ji.—O kaipgi be problemų, —niūriai šyptelėjo jis.—Na, gerai, tada iki rytojaus.—Iki, —jis vangiai mostelėjo ranka ir įžengė į liftą.

Problemų tardytojas Romanovas iš tiesų turėjo, tiesa, jis kaip visuomet tikėjosi, kad viskas kažkaip susitvarkys ir nurims savaime. Jamreikėjo baigti kaltinamąsias išvadas, kad rytoj, pirminiam tyrimui

duoto termino paskutinę dieną, galutinai parengtą baudžiamąją byląbūtų galima perduoti teismui. Jis jau beveik baigė nykią rašliavą, kurioje išdėstė visus produktų grobstymo kepykloje epizodus, kai jampaskambino Serdiukovas.

—Kaip ten mano krikštamotės Ščiuprovos byla? Nukeliavo įteismą?

—Dar praeitą savaitę.

—O tu ekspertizės neužmiršai?—Kokios ekspertizės?—Žymėtos stiklo taros ir cheminės medžiagos, kuria mes žy

mėjome, pavyzdžių.—Ak tos! Padariau, žinoma.Rodislavas pasistengė nutaisyti kuo abejingesnį balsą, tarsi

klausimas būtų pats paprasčiausias, o atsakymas —natūraliausias.O iš tikrųjų jo širdis krūptelėjo ir akimirką nustojo plakusi: jis prisiminė, kad tos velnio ekspertizės nedarė. Ir dabar advokatas gali užto užsikabinti ir užprotestuoti visą bylos medžiagą ir tyrimo išvadas.Reikalas tas, kad iš priėmėjos Ščiuprovos slaptosios dėžės paimtus




neapskaitinius, taigi neapmokėtus žymėtuosius butelius reikėjo perduoti ekspertizei kartu su voku, įdėjus į jį tos pačios „šunų pastos“

pavyzdį idant niekas negalėtų pasakyti: „Ar maža kokius, kažkienopažymėtus butelius jūs ten radote!“ Galbūt dar kas nors bandė atliktikontrolinį pirkimą, pridavė Ščiuprovai pažymėtus butelius, paskuikažkas neatitiko, aktas nebuvo surašytas, o buteliai liko. Arba kokienors jaunieji chemikai mėgėjai žaidė, namuose išterliojo tuščiusbutelius, paskui juos pridavė, o už gautus pinigus nuėjo į kiną arba

nusipirko ledų. Žodžiu, geras advokatas ras ką pasakyti, jeigu bylojenebus atitinkamo ekspertizės akto.Ekspertizę, žinoma, galima atlikti ir pareikalavus teismui, ir

teisminio tyrimo metu, bet vokas su cheminės medžiagos pavyzdžiuturėtų būti pridėtas prie akto, surašyto rengiantis kontroliniam pirkimui. Aktas byloje buvo. Ir atlikto kontrolinio pirkimo aktas taippat buvo. O štai voko ten nebuvo. Rodislavas miglotai prisiminė, jogįdėjo voką į stalčių, kad kitą dieną, kai gaus kontrolinio pirkimo aktąir raštiškus jo dalyvių paaiškinimus, viską pridėtų prie baudžiamosios bylos. Aktus jis pridėjo, o štai voko... Voko byloje nebuvo.

Jis perkniso stalą, pervertė po lapelį seifo turinį —nieko. Stalasir seifas po pasiruošimo neseniai vykusiam slaptumo režimo patikrinimui buvo idealiai sutvarkyti. Bet prakeiktojo voko su pavyzdžiais

ten nebuvo. Rodislavas suprato, kad besitvarkydamas greičiausiai jįtiesiog išmetė. Ir ką dabar daryti? Jeigu vokas atsirastų, jis jau rytojnubėgtų pas teisėją tartis ir tikrai susitartų, teisėja Voronec buvonormali moteriškė, pati anksčiau dirbusi prokuratūros tardytoja,todėl tyrimo sunkumus žinojo ir suprato geriau už bet ką. Bet vokonebuvo! Nebuvo jo. Beliko tikėtis, kad Ščiuprova neturės sumanaus,

įdėmaus advokato ir niekas nieko nepastebės.Jis vartėsi lovoje, negalėjo užmigti ir jautė, kad po pusiaunakčiosuvalgyta vakarienė laikosi skrandyje kaip molis ir nėra virškinama.Turbūt tokiu vėlyvu metu nori ilsėtis ne tik smegenys, bet ir virškinimo sistema.




—Rodi, tu nemiegi? —išgirdo jis tyliai šnibždant Liubą.—Ne.

—Kažkas atsitiko?Žinoma, atsitiko. Valgydamas vakarienę jis nieko nepasakojo,

buvo jau vėlu ir reikėjo gultis, be to, Liuba buvo tokia laiminga, susijaudinusi, rodė jam savo naujus kailinius ir naują šukuoseną. Betdabar jis nesusilaikė ir papasakojo.

—Tu teisingai padarei, kad nieko Šlavikui nepasakei. Kam jį iš

anksto nuliūdinti? Gal tikrai viskas susitvarkys.—O jei nesusitvarkys?— Nereikia iš karto galvoti apie blogiausia, reikia tikėtis,

geriausio. —Liubos ranka paglostė jam pečius, ir Rodikui iškartpalengvėjo. —Tau galima atleisti, juk tiek bylų tiri vienu metu,argi gali viską kontroliuoti? Kiekvienas tyrėjas daro klaidų ir ko

nors nepastebi, kiek kartų tu pats man pasakojai apie savo kolegas,kurie tai vienur kažko nepadaro, tai kitur kažko nepastebi, tai kąnors užmiršta, tai supainioja. Jūs visi žmonės, visi iš kūno ir kraujo,kiekvienas iš jūsų turite savo gyvenimą, savų problemų namuose,savų rūpesčių, savų ligų. Kiekvienas gali suklysti, nieko baisaus čianėra. Žinoma, aš suprasčiau, jeigu per tavo klaidą nekaltasis patektųuž grotų —tada taip, tai iš tikrųjų baisu. O jei priėmėja Ščiuprova,užuot sėdusi į kalėjimą, liks laisvėje, tai aš manau, niekas labai nenukentės. Tu turi teisę padaryti klaidą, ir jeigu viskas susiklostysnepalankiai, tikiuosi, Šlavikas tave supras ir tau atleis. Ne vien tikiuosi, o paprasčiausiai žinau. Šlavikas Serdiukovas —tavo gerasdraugas, jis tavo kolega ir tikrai yra pats padaręs klaidų ir pasielgęsneapdairiai.

Rodislavas lengviau atsikvėpė, pasisuko ir įsirėmė kakta į jospetį.

—Jei nori, aš rytoj po darbo atvažiuosiu į tavo kontorą ir mesabu kartu peržiūrėsim kiekvieną popierėlį tavo stale ir seife? —pasiūlė Liuba. —Rytoj Tamara pasiims Lelią, todėl galėsiu namo grįžti




vėliau. Tokiais atvejais visada verta pasižiūrėti šviežia akim, o tavoakis, kaip sakoma, atbukusi. Nori?

—Noriu, —mieguistai sumurmėjo Rodislavas.Kitą dieną Liuba, kaip ir žadėjo, vakare atvažiavo pas jį į darbą,

jie užsidarė kabinete ir vėl perrinko kiekvieną visų dokumentų lapą.Bet vokas taip ir neatsirado.

Praėjo dar dvi savaitės, Ščiuprovos byla pradėta nagrinėtipirmosios instancijos teisme, ir patys blogiausi Rodislavo įtarimai

pasitvirtino. Jaunas, energingas ir norintis padaryti greitą karjerąadvokatas prisikasė iki ekspertizės, ir byla buvo nutraukta „trūkstant įrodymų“. Operatyvininkas Serdiukovas ilgai šūkavo tardytojoRomanovo kabinete, kad tokiems kaip Romanovas čia ne vieta, kad

jo tingumas ir aplaidumas gali sužlugdyti bet kokį ilgą ir kruopštųoperatyvininkų darbą ir kad už tokias tarnybines klaidas padoriojedraugijoje duodama į snukį, o paskui neištiesiama rankos. Pagaliautrenkęs durimis jis išėjo. Rodislavas nykiai mąstė apie langų bylą,kuri taip ir nepajudėjo, sustingusi prie apgailėtinų 27 rublių, ir kuriaitirti po antrojo termino pratęsimo beliko viena savaitė. O juk tą byląirgi Serdiukovas tyrė. Galima įsivaizduoti, kaip jis pasius sužinojęs,kad į teismą perduotas kaltinimas, esą pirkėjai buvo apgauti tik 27rubliais vietoje mažiausiai 900!

—Na ką, visi patenkinti?! Apie Aelą papasakojau, apie Rodislavąpapasakojau, ar dabar galiu galų gale eiti pavalgyti, atsigerti ir pamiegoti? —nelyg koks pikčiurna paklausė Varnas.

—Palauk, o kaip Aela atrodo? —nerimo Vėjas. —Tu apie viskąpapasakojai, o apie išvaizdą? Aš juk turiu realiai įsivaizduoti tą, kuriąpamilau visa širdimi.

—Pamilo jis, —burbtelėjo Varnas. —Tik pamanyk, herojusmeilužis atsirado... Na, ką galiu tau pasakyti? Veidas, žinoma, gražus,




kaip ir jaunystėje, akys didelės, ryškios, tamsios, blakstienos juodos, ilgos, riestos, antakiai tankūs, bet ji, manau, juos išpešioja, nes

anksčiau lyg ir tankesni buvo, tokie beveik tiesūs, o dabar plonesniir tokie lenkti juostele. Nežinau, aš tuose moterų reikaluose nelabainusimanau. Plaukai banguoti, juodi, bet anksti žyla, ji tą žilę Tamarossalone uždažo. Figūra, žinoma, pagedo, jaunystėje ji tokia pilnutėbuvo, apetitiška, plona talija ir didele krūtine, o dabar kažkaip visatai... nežinau. Asmeniškai man nepatinka. Per trumpos kojos išryš

kėjo, užpakaliukas padribęs, ir visa ji kažkokia mažytė, už Tamarą,žinoma, aukštesnė, bet su Liubaša nepalyginsi. Štai kas gražuolė, tai jau gražuolė! Prabangi moteris. Ne, neteisingai kalbu, —susigriebėVarnas, —neteisingai. Liuba prašmatni, o Aela —prabangi. Štai taipbūtų teisingai pasakyta. Skirtumą jaučiat?

Akmuo ir Vėjas sutartinai jį patikino, kad skirtumą jie, be abejo,

jaučia ir iš esmės apie Aelą viską suprato.—Bet tai, žinoma, jei labai jau priekabiai į viską žiūrėtum, —sąžiningai prisipažino Varnas. —{dėmiai pažiūrėjęs pamatytum,kad Aelos kojos plaukuotos ir veidas šiek tiek apžėlęs, bet ji labai prisižiūri, plaukelius nuo veido pincetu šalina, po kelias valandas priešveidrodį sėdi ir —pimt! pimt! pimt! Ir kaip jai neskauda. Kai bandžiau įsivaizduoti, kad man iš sparnų po vieną plunksnelę peša —vos neapalpau. Ir kojas ji kažkaip gudriai patvarko savo institute, kadne tokios plaukuotos būtų. Žodžiu, stengiasi iš visų jėgų. Ir jeigu perdaug įdėmiai nežiūri, tai ji, žinoma, efektinga moteris, o dar rengiasiužsienietiškai, nuo galvos iki kojų —vien importas. Aš kartą TarybųSąjungoje vieną filmą žiūrėjau, neatsimenu, kaip jis vadinasi, tai tenvienas personažas taip ir sakė: „Net siūlo, savo šalyje pagaminto, ant

manęs nebuvo!“ Tiesiog kaip apie Aelą pasakyta. Viskas, vaikinai,negaliu daugiau, pavargau ir išalkau, skrendu maitintis.

Vėjas ir Akmuo jam nuoširdžiai palinkėjo gero apetito ir labosnakties, ir Varnas nuskrido, jausdamasis sąžiningai atlikęs savo pareigą.




—Kokia moteris, ar ne? —žavėjosi Vėjas. —Kokia plati širdis, koks gerumas! Kailinių nepagailėjo! Ar daug tokių esi sutikęs,

Akmenie?—Tyčiojiesi? Ką aš apskritai gyvenime galiu sutikti? Guliu čia

jau tiek tūkstantmečių, dar gerai, jeigu kartą per šimtą metų kokienors keliauninkai sustoja ir nakčiai pasilieka. Mano matytus žmonesant pirštų būtų galima suskaičiuoti, ir tai tik ant Varno, žmogaus pirštų jau būtų per daug. Apie žmones žinau tik iš Varno pasakojimų.

„Ir Žalčio“, —mintyse pridūrė Akmuo, bet garsiai to nesakė,nes žinojo, koks Vėjas nerūpestingas lengvabūdis ir kaip nemokasaugoti paslapčių —nei savo, nei svetimų. Išplepės Varnui, paskuiaiškinimosi neišvengsi.

—Na, o aš žmonių daug mačiau, —pasigyrė Vėjas, —ir galiutau atsakingai pareikšti, kad tokių kaip Aela pasitaiko labai retai. Ak,

kokia moteris, kokia moteris! Viskas —nuspręsta, mylėsiu ją iki gyvenimo galo. Gerai, Akmenėli, aš, ko gero, irgi dingstu, vis tiek jauatvėsau, tau iš manęs jokios naudos. Noriu biatlono pasaulio taurėsvaržybas pasižiūrėti, kad tik nepavėluočiau.

—Negi domiesi biatlonu? —baisiai nustebo Akmuo.—O kaipgi! Biatlonas —tai net kiečiau už futbolą. Tik įsivaiz

duok: atskrendu aš, sakykim, į Rupholdingą...

—Kas čia per diegas?—Čia ne diegas, o miestas Norvegijoje. Taigi, atskrendu aš

tenai, susirandu jaukią vietelę, tupiu sau ramiai ir laukiu. Stebiu.Išsirenku sau porą sportininkų, už kuriuos sirgsiu, ir dar porelę,kurie atvirkščiai —man nepatinka. Susigūžiu ir laukiu momento.Kai tik mano favoritai atšliuožia prie ugnies linijos, aš nurimstu ir

visiems savo draugams duodu ženklą, kad nurimtų ir nekištų nosies,sudarau sąlygas taikliam šaudymui. O kai šaudo man nepatinkantys, tuomet duodu sau laisvę! Ir nepučiu kaip pusgalvis stipriai irlygiai, o taip, žinai, gūsiais, staiga nurimstu, o kai tik jis prisitaikoir pradeda spausti gaiduką, aš kaip šoku! Kulka —Dievui į langus.




Arba dar kitaip —pučiu lygiai, pučiu, jis paklaidą vėjui nustato, oaš atsakingiausią akimirką imu ir nutylu. Linksmumėlis! Grynas

adrenalinas.—Bet juk taip nesąžininga, —pasipiktino Akmuo. —Tu vie

niems sportininkams sukuri palankias sąlygas, o kitiems trukdai. Taineobjektyvu.

—Baik tu! Vėjų pasaulyje daug, jei ne aš, tai kas nors kitas atlėksir savo tvarką nustatys, be mūsų niekur neapsieinama, nė vienoje

sporto šakoje, jei rungiamasi atvirame ore. Juk čia visa esmė, kadvisada pučia vėjai ir reikia mokėti laimėti mums veikiant. Žodžiu,nieko tu, Akmenie, žmonių reikaluose neišmanai. Aš lekiu.

Akmuo palaukė, kol nurims sūkuriuojantis oras ir pusbalsiupašaukė:

—Žalty, girdi, Žalty!

—Aš čia, nerėk, —tuoj pat pasigirdo atsakymas. —GarbėDievui, dar ne kurčias.—Viską girdėjai?—Lyg ir viską.—Ir ką pasakysi?—Apie ką? Apie Rodislavą?—Ne, dėl jo kaip tik viskas aišku. Ką pasakysi apie Aelą? Nejau

bėgant metams ji tapo geresnė ir protingesnė?—Kur jau ne! —sušnypštė Žaltys. —Mūsų sparnuotasis re

porteris teisingai apie Goloviną vyresnįjį kalbėjo: tas laikui bėgantsunoko. Gerai pasakyta. Tai štai Aela irgi metams bėgant sunoko, jitokia ir vaikystėje buvo, mes su tavimi apie tai kalbėjome. Ji negalipakęsti, kad kas nors gali būti už ją geresnis. Turtingesnis, laimin

gesnis, sėkmingesnis. Ji visur turi būti pati geriausia ir pirmaujanti.O blogesnių, skurdesnių ir nelaimingesnių galima ir pagailėti, ir

juos pagloboti, ir jiems padėti. Aela dievina našlaičius ir vargetas,nes jiems padėdama jaučiasi gerąja ir galingąja fėja, nes šitaip išauga savo pačios akyse. Juk ji turi dar vieną savybę: šventai tiki savo




nuomone ir net nepagalvoja, kad galėtų suklysti. Štai jai pasirodė,kad žmogus nelaimingas, ir viskas —daugiau ji nesiaiškina, nemato

akivaizdžių dalykų, nepastebi netgi tų, kurie akis bado, ji įsitikinusi, jog jos nuomonė teisinga ir ja neabejoja. Seniai seniai, per Liubosir Rodislavo vestuves ji nusprendė, kad Rodislavas vedė „šitą prastuolę“ ne iš meilės, o tėvų verčiamas, kad Liuba jam ne pora ir šisantuoka nebus laiminga. Praėjo daug metų, Liuba ir Rodislavasvisai laimingai gyvena, jiems gimė vaikai, santuokine neištikimybe

ten nė nekvepia, na taip, intymių santykių tarp jų nėra, bet tai žinommudu, o Aela nežino ir negali žinoti. Iš pažiūros Romanovų šeimaatrodo labai nusisekusi, sutuoktinių santykiai gražūs, jie vienas kitupasitiki, o buitinės sąlygos geresnės nei daugelio —vis dėlto trijųkambarių butas ir visai padorūs atlyginimai. Tai kurių velnių Aelailaikyti juos nelaimėliais, jų gailėtis ir apiberti savo malonėmis? Liubaper vestuves vilkėjo nevykusią suknelę, buvo nevykusiai sušukuotair ne per geriausiai atrodė? Rodislavas nepanėšėjo į laimingą jaunikį,buvo išbalęs ir įsitempęs? Liuba tuo metu gyveno barake, vienamekambaryje su tėvais, močiute ir vyresniąja seserimi? Liuba neturėjotokių apdarų kaip Aela? Visa tai buvo seniai, ir nuo tų laikų daug kaspasikeitė. Tokių apdarų kaip Aelos, žinoma, Liuba neturėjo ir dabar,bet namus Romanovai turėjo padorius, ir visas jų gyvenimas liudija,

kad jų santuoka pakankamai laiminga. Bet ne, Aela įsikalė į galvą,kad Liuba negraži ir neįdomi, kad Rodislavas jos nemyli, kad jie gyvena vargingai ir blogai.

—Manai, kad viskas taip ir yra?—O kaipgi kitaip! Su Tamara lygiai tokia pati istorija! Tamarai

seniai jau nereikia savo reputacijos patvirtinimo, ji —savarankiš

ka vertybė, jos paslaugų prašo tokie pat turtingi, įtakingi ir garsūsžmonės, kaip ir daktarės Aleksandridi, o argi daktarė tai supranta?Juk viskas akivaizdu, viskas vyksta jos akyse, bet ji atkakliai niekonemato, nepastebi ir vis dar apiberia Tamarą labdara. Girdėjai, mašiną jai žadėjo padovanoti! Rokfeleris su sijonu. Aela trokšta padėkų,




susižavėjimo kupinų žvilgsnių, ji be to negali gyventi, jai tai kaipnarkotikas. Tik pasižiūrėk: kai kas nors iš jos globotinių atsistoja ant

savų kojų, sėkmingai verčiasi ir jaučiasi laimingas, visa Aelos meilėtokiam žmogui dingsta kaip ranka nuimta. Ją nervina jo sėkmė, laimė, pirmavimas. Ji negali su tuo susitaikyti.

—Ir ką gi ji darys? —susidomėjo Akmuo.—Pamatysim, —paslaptingai numykė Žaltys.—Neslapukauk! Tu juk žiūrėjai? Prisipažink, žiūrėjai?

—Į ateitį aš nežiūrėjau, kad tau malonumo nesugadinčiau, bettruputį pasiknaisiojau po praeitį, —tiesiog iš smalsumo, norėdamaspatikrinti savo teoriją.

—Patikrinai?—Patikrinau. Prisimeni, vasarvietės kompanijoje buvo mer

gaitė Tania, baltaplaukė tokia, smuiku griežė ir apie juodąją senę

pasakojo?—Prisimenu.—Tai štai, griežė mergaitė Tania savo smuiku, griežė ir prisi-

griežė iki aspirantūros konservatorijoje. Jos tėtis ėjo aukštas pareigas,bet pasimirė, kai Taniai buvo septyniolika metų. Ji, žinoma, talentinga ir darbšti mergaitė, bet vis dėlto konkuruoti su turinčiais ryšiųne taip paprasta. Aš nežinau, ar tu prisimeni, ar tau mūsų plunksnuotasis korespondentas pasakojo, kad Tarybų Sąjungoje tuo metusvarbiausias žodis buvo „blatas“. Be blato negalėjai nei geros dešrosnusipirkti, nei gerą darbą gauti. Baigia mūsų Tania aspirantūrą, ir jaisiūlo vietą simfoniniame operos teatro orkestre kažkur Šiaurėje —lyg Krasnojarske, lyg Chanty-Mansijske. Ji, žinoma, važiuoti nenori,negali palikti mamos vienos Maskvoje. O mama po tėčio mirties

labai pasiligojo ir į Šiaurę važiuoti jai jokiu būdu nevalia —sveikataneleidžia. Puolė mūsų Tania pas Aelą pagalbos, o Aela tuomet ką tikbuvo pradėjusi savo karjerą, pati ryšių beveik neturėjo, todėl kreipėsiį motiną Asklepiadą. Šioji kažkam paskambino, pakalbėjo, ir Taniąpriėmė ne bet kur, o į Maskvos operetės teatrą. Sutik —jau gerai. O




čia Aelai kaip tik pasitaikė viena iš pirmųjų itin reikšmingų pacienčių, kuriai su motinos konsultacijų pagalba ji pataisė smakrą, ir tos

pacientės vyras buvo Kultūros ministerijos valdininkas, komisijos,kuri vykdė jaunųjų smuikininkų atranką tarptautiniam konkursui,narys. Aela pasirūpino ir mergaitę Tanią atrinko konkursui. Kaipvažiuoti? Kuo? Kaip rengtis? Nė vieno padoraus drabužio Tania neturi, avalynė baisi, rankinukas priešistorinis. Ar nuspėji, kas ją ruošėir rengė išvykai į užsienį?

—Nuspėju, —atsiduso Akmuo.—Ir išvažiavo mūsų Tania demonstruoti savo muzikinių sugebėjimų. Ir laimėjo ji ten antrąją vietą. Grįžo į Maskvą, ją iškartį Didžiojo teatro smuikininkų ansamblį pakvietė. O ką padarėAela?

—Nežinau. Ką ji padarė?

—Ogi nieko nepadarė, —triumfuodamas atsakė Žaltys. —Nie-nie-ko. Net nepaskambino ir nepasveikino jos su pergale. Aelaapskritai liovėsi jai skambinti ir išvis domėtis jos gyvenimu. Tania,žinoma, pati kurį laiką dar jai skambino, bet Aela arba prašydavopasakyti, kad jos nėra namie, arba sakydavo, kad tuo metu ji labaiužsiėmusi ir žadėdavo paskambinti, bet nepaskambindavo. Aelą ėmėnervinti Tanios sėkmė. Paskui Tania susiruošė tuoktis su dainininku,

baritonu iš Muzikinio teatro, pakvietė Aelą į vestuves —toji neatėjoir net nepaaiškino kodėl. O paskui žinai, kas atsitiko? Aela pas kažkąsvečiuose susipažino su žurnalistu, kuris rašė apie teatrą. Žurnalistasbuvo guvus, mėgo rinkti visokias paskalas ir žinojo, kad Muzikinioteatro baritono žmoną Tatjaną kažkada globojo Aela Aleksandridi.Taigi prislenka jis prie Aelos ir sako: Muzikiniame teatre anądien

įvyko premjera, man apie ją reikia parašyti, ten vieną iš pagrindiniųpartijų atlieka... —ir ištaria Tatjanos vyro pavardę. —Žinau, kad jūssu ta šeima pažįstama ir jos laimėjimai jums rūpi, taigi nesijaudinkit,apie tą baritoną gerai parašysiu, o jūs irgi neužmirškit mano palankumo. O Aela jam atsako: „Aš su ta šeima neturiu nieko bendra, ir jūs




galite ramia sąžine rašyti tai, ką galvojate. Jeigu baritonas jums nepatiko, tai taip ir rašykite, nesidrovėkite. Mano palankumas jums nuo

to nenukentės.“ Na, žurnalistas iš karto susigaudę, kuo čia kvepia, irgudriai paklausė: „Nukentėti nenukentės, bet ar nepadidės?“ O Aela,nekvaila būdama, irgi viską suprato ir atsakė: „Ką gali žinoti.“ Ir podviejų dienų laikraštyje „Tarybinė kultūra“ pasirodė kritinis straipsnis apie premjerą, kuriame Tatjanos vyras buvo tiesiog sumaišytas supurvais. Štai tokia istorija.

—Koks siaubas, —pasibjaurėdamas tarė Akmuo. —NejauAela gali taip padaryti?—Savo akimis mačiau, —patikino jį Žaltys. —Taigi šalia jos

saugiau likti vargetoms ir nelaimėliams, tada ji bent jau nepakenks.Klausyk, aš norėjau tavęs paklausti: prisimeni, Rodislavui jo bičiulisoperatyvininkas sakė, kad Naujųjų metų vakarą televizija rodys kaž

kokį labai gerą filmą...—Na, —patvirtino Akmuo.—Kaip jis vadinasi?—„Likimo ironija“ ir dar kažkas apie maudymąsi vonioje, aš

užmiršau.—Ir tikrai geras filmas?—Kad aš nežinau, Varnas nepasakojo. Turbūt pats nematė.—Ak, tas mūsų romantiškasis kolibris! —sušuko Žaltys. —

Visokius niekus per jų televiziją žiūri, o naują filmą praleido! Kaipmanai, ar ilgai jis maitinsis ir miegos?

—Manau, kad ilgokai —juk jis jau tiek dienų be miego ir poilsio, nusistekeno vargšelis.

—Tada aš, ko gero, šliaušiu filmo pasižiūrėti, labai jau man

smalsu. Kada, sakai, jį rodė?—Lyg ir sausio pirmąją, jeigu neklystu. Gal antrąją...—Gerai, pirma ir antra šalia, susirasiu. Jeigu filmas įdomus, tau

papasakosiu.—Ačiū. O aš turbūt irgi kol kas nusnausiu.




Akmuo atsisveikino su draugu ir nugrimzdo į apmąstymus,kurie netrukus perėjo į gilų, kietą miegą.

Tas rytas Golovinų šeimoje prasidėjo skandalu. Tamara apsivilkonaują drabužį, kurį pagal jos piešinius pasiuvo pažįstama siuvėja.Drabužis išėjo stilingas ir elegantiškas, nepanašus į jokį Maskvos

parduotuvėse kabantį gaminį. Be stiliaus pojūčio, Tamara turėjogyvą vaizduotę ir beribę tikros menininkės fantaziją, todėl susigalvodavo sau nuostabius, neįprastus ir labai jai tinkančius apdarus.Kadaise močiutė Ana Serafimovna išmokė abi anūkes siūti, bet tokiųsudėtingų modelių, kuriuos sugalvodavo Tamara, imdavosi tik patyrusios meistrės.

—O kas čia? —neslėpdamas įtarumo paklausė NikolajusDmitrijevičius. —Vėl nauja suknelė? Iš kur gavai?

—Pas siuvėją pasisiūdinau.—Ateljė?Buvo galima pameluoti ir nereikalingų kalbų išvengti, tačiau

Tamara Golovina buvo ne iš tokių. Žiūrėdama tėvui tiesiai į akis, jipasakė tiesą:

—Namuose ji siuva. O koks tau skirtumas?—Koks skirtumas? —sprendžiant iš balso, Nikolajus Dmit

rijevičius pradėjo pamažėle kaisti. —Koks skirtumas? O toji tavosiuvėja mokesčius moka, kad namuose siuva? Ji išvis gyvą finansųinspektorių yra kada nors mačiusi?

—Ne mano reikalas, —ramiai atsakė Tamara.

—Kaip tai ne tavo reikalas? Tu savo rankomis skatini finansinius pažeidimus, o tie namudininkai lobsta ir plėšia valstybę tokiųkaip tu, neturinčių principų, asmenų dėka! Viešpatie, ką aš užauginau! Motin! Motin, eikš čia, pasigrožėk mūsų dukterimi, kuri susidėjo su nusikaltėliais! Aš paaukojau visą savo gyvenimą tam, kad




šalyje būtų kuo mažiau nusikaltėlių, o ji juos skatina ir daro viską,kad jų būtų dar daugiau! Kuo greičiau nusivilk ir apsirenk tuo, ką

nusipirkai tarybinėje parduotuvėje!—Nenusivilksiu. Aš pasisiūdinau ir su šiuo drabužiu eisiu į

darbą, —jau visiškai apsirengusi Tamara stovėjo prieškambaryjeprieš veidrodį ir šukavosi.

—Ne, neisi! Man gėda turėti tokią dukterį! Jeigu sužinosiu, kadtu, kaip ir tavo siuvėja, darai šukuosenas ne savo darbo vietoje, išvy

siu tave iš namų! Tuoj pat persirenk.—Nė negalvoju.Išgirdusi riksmus, atbėgo Zinaida Vasiljevna. Maldaujančiomis

akimis žvilgčiodama į dukterį, ji ėmėsi raminti įnirtusį sutuoktinį:—Kolia, Koliuška, nusiramink, tau negalima jaudintis, tau

spaudimas... Toma, persirenk, jei tėtis prašo, na ką tau reiškia... Kolia,

prisėsk, aš įlašinsiu tau raminamųjų... Toma, na ko gi tu stovi, darykkaip tėtis liepia, nesiožiuok, juk matai, kaip jis susijaudino, o jam įdarbą reikia...

—Man irgi į darbą reikia, —šaltai atsakė Tamara.— Nusikaltėlė! Kyšininke! Spekuliantė! — šaukė Nikolajus

Dmitrijevičius.Tamaros kantrybė trūko, ji griebė rankinuką ir išlėkė iš namų

sušukusi:—Jeigu tokie kaip aš negelbėtų jūsų supelijusios ekonomikos,

šalyje dėl skurdo ir deficito seniai jau būtų kilusi revoliucija.Ji jau buvo beveik prie pat metro, kai atitoko per skubą namuo

se užmiršusi skraistę. Skraistė buvo labai graži ir nupirkta specialiaidėvėti prie to drabužio. Tiksliau, derėtų sakyti, kad skraistė buvo ne

pirkta, o sukurta, nes prie Tamaros sugalvotų drabužių neįmanomaparinkti aksesuarų iš parduotuvėse esančio asortimento. Gelbėdavotik klientės arba pačios Tamaros išradingumas. Vos atidavusi siuvė

jai piešinius, pagal kuriuos ši turėjo konstruoti modelį, ji pradėjonuoseklias reikalingo skraistei audinio paieškas. Audinio ji ieškojo




du mėnesius ir rado, bet ne Maskvoje, o Tartu, būdama ekskursijoje. Siūlus ir virveles sumanytiems kutams ji nusipirko Vakarų

Ukrainoje, Užgorode, kur svečiavosi pas draugę, o taip reikalingussumanytam piešiniui karoliukus jai atsiuntė iš Vilniaus.

Supratusi, kad skraistės ant pečių nėra, Tamara išsyk pasijutoit nuoga. Jai atrodė, kad visi žmonės gatvėje mato, jog jos apdaruikažko trūksta, kažko labai svarbaus, jie rodo į ją pirštais ir juokiasi.Jautėsi, tarsi eitų apsivilkusi paltu, bet be sijono, tarsi ir apsirengusi,

ir viskas iš pažiūros padoru, tačiau iš tikrųjų anaiptol taip nėra, ir visitai supranta. Tamaros nuotaika dar labiau sugedo —maža to, kadtėvas iš pat ryto užsivedė, tai dar ta skraistė... Ak, kaip apmaudu!

Bet niekas nerodė į ją pirštu ir nesijuokė pavymui, ir dėl toTamara suirzo dar labiau. Nejaugi niekas nemato, kad trūksta skraistės, nejau visame mieste nėra žmogaus, kuris įstengtų suprasti ir

įvertinti jos sumanymą? Ne visai apsirengusi moteris susiginčijo sudailininke...—Atleiskit, gal galiu jus kelioms sekundėms sutrukdyti?Tamara pakirdo iš savo niūrių minčių, pakėlė galvą ir sužiuro

į ją prakalbinusį aukštą liesą nepažįstamąjį. Ji jau ėjo Kalinino prospektu, iki salono buvo likę kokie du šimtai metrų, ir nebuvo pavojaus, kad kelios sekundės pavirs katastrofišku vėlavimu į darbą.

Turbūt tai sostinės svečias, kuris paklaus, kaip patekti į Raudonąjąaikštę arba rasti Lenino vardo biblioteką, nes tik atvykėlis gali taipneskubėdamas be penkiolikos septintą ryto vaikštinėti Kalininoprospektu.

—Klausausi jūsų, —maloniai nusišypsojo Tamara.—Aš jokiu būdu nedrįsčiau dalyti jums patarimų dėl jūsų ap

rangos. Suprantu, kad kalbuosi su žmogumi, turinčiu nepaprastąskonį ir spalvos jausmą, bet gal leisite man išsakyti vieną pasvarstymą? Tai ne patarimas, o būtent pasvarstymas.

Ji susidomėjusi pažvelgė į nepažįstamąjį ir į akis jai iškartkrito ilgi, surišti į uodegą, žili plaukai, įmantriai parišta kaklaskarė




ir kelnių diržas, aptrauktas tokiu pačiu kaip ir kaklaskarė audiniu.„Įdomi idėja, —šmėstelėjo jai mintis, —reikia įsiminti. Skarelė ir

diržas, pavyzdžiui, arba skarelė ir rankinukas. Gali būti labai vykęsderinys.“

—Aš jūsų klausausi, —pakartojo ji ir dar draugiškiau nusišypsojo.

—Aš manau, kad prie šitų drabužių labai tiktų skraistė iš alyvinio krepsatino, su ilgais kutais, neraštuota, bet pakraščiuose reiktų,

sakykim, karoliukų ornamento. Kaip jums atrodo?Tamara neteko žado. Aukštas nepažįstamasis tiksliai pavaizdavo tą skraistę, kurią ji pamiršo namie. Nejau vis dėlto atsirado žmogus, kuris mato ir jaučia taip pat kaip ir ji?

Ji tylėdama į jį žiūrėjo ir žiūrėjo, įsisiurbusi akimis į kiekvienąbruoželį, kiekvieną jo išvaizdos ir drabužių smulkmeną. Štai dabar jis

nueis, ištirps, jie niekada daugiau nesusitiks, ir po kurio laiko Tamarai jau atrodys, kad to susitikimo iš tikrųjų niekada nebuvo, o šitą nuostabų žmogų, kuris mąsto, jaučia ir mato lygiai taip, kaip ji pati, jipaprasčiausiai susapnavo. Reikia kuo geriau jį įsiminti, įsiurbti į save,kad paskui galėtų panorėjusi prisiminti ir nedvejoti, kad taip buvo ištikrųjų.

—Jūs su manimi nesutinkat? —nusiminė jis. —Jūs tylite, vadinasi, nesutinkat. Gaila. Atleiskit.

—Palaukit, —Tamara sučiupo jį už rankos ir karštligiškai suspaudė liesą, ilgais stipriais pirštais delną. —Aš su jumis absoliučiaisutinku. Ir jūs visiškai teisus. Aš turiu tokią skraistę. Aš ją siuvausispecialiai šitam kostiumui, bet skubėdama palikau namie. Sakykit,ar labai krinta į akis, kad tos skraistės trūksta?

—Tik man, —nusišypsojo jis, ir toji šypsena, atskleidusiilgokus, bent kiek nelygius dantis, Tamarai buvo pati gražiausiašypsena pasaulyje. —Daugiau niekas nieko nesupras, galite būtitikra. Tiesiog aš labai priekabus viskam, kas susiję su drabužiais. Betapskritai jūs atrodote puikiai! Ir jeigu leisite man pasakyti visai jau




banalų komplimentą —tai jūs labai graži moteris. Pati gražiausia išvisų, kurias esu sutikęs gyvenime. Dar kartą prašau atleisti, nedrįstu

daugiau jūsų trukdyti.— Trukdykit, — sau pačiai netikėtai paprašė Tamara. —

Sutrukdykit mane dar, prašau.—Bet jūs kažkur skubėjote...—Į darbą! —prisiminė ji ir visai jau vaikiškai paklausė: —Ką

gi dabar daryti?

—Kur jūs dirbate?—„Burtininkėje“, —ji parodė ranka į netoliese stovintį pa

statą.—Nuo septynių ryto?—Taip, aš kirpėja.—Kažkodėl taip ir pamaniau, —jis vėl atvirai ir šiltai nusišyp

sojo. —Vadinasi, nuo septynių ir iki?.. Iki dviejų? Iki trijų?—Iki dviejų.—Vadinasi, lygiai antrą aš jūsų lauksiu šioje pat vietoje.

Sutarta?—Taip! —rikte suriko ji ir truputį ramiau pridūrė: —Taip. Aš

būtinai ateisiu. Tik jūs būtinai manęs laukit. Aš negaliu jūsų prarasti,tiesiog neturiu teisės.

—Jūs manęs neprarasit, nes aš jus suradau, —ištarė jis mįslingąfrazę atsisveikindamas.

Tą dieną Tamara Golovina pranoko pati save. Jos kuriamosšukuosenos buvo ne šiaip tobulos —jos darė jų savininkes gražiasir laimingas. Viena jos proto dalis galvojo apie plaukus, kirpimą,garbanas, šukuosenas ir dažymą, o kita nuolat grįždavo prie rytme

tinio nepažįstamojo ir taip pat prie visų vyrų, kuriuos ji kada norspažinojo. Nepaisant liūdnų mamos Zinos prognozių, vyrai visadakarštai domėjosi Tamara, ją aktyviai mergino ir kai kurie net piršosi, bet ji po dviejų trijų savaičių pirminio susidomėjimo eiliniugerbėju atvėsdavo ir nutraukdavo su juo bet kokius santykius, net




ir bičiuliškus. Visi tie vyrai būdavo jai nuobodūs, prėski ir paprasti,o ji norėjo ilgam susipažinti ir bendrauti su kūrybinga ir neeiline

asmenybe. Tebūnie jis kepėjas arba dažytojas, bet turėtų degti savodarbu, išradinėti kažką nauja ir neįprasta, jis turėtų būti kūrėjas,bet nebūtinai menininkas —juk kurti galima visur, kad ir dirbantdailide ar mokytoju. Kūrėjų Tamarai nepasitaikydavo, kažkodėl tekdavo susipažinti su tokiais, kuriuos ji paniekinamai vadino „klaikiaismiesčionimis“. Zinaida Vasiljevna kiekvieną naują Tamaros gerbėją

vertino kaip potencialų jaunikį, reikalavo, kad dukra atsivestų kavalierių „į namus“ ir supažindintų su tėvais, buvo įkyriai smalsi irkaskart, sugrįžus Tamarai iš pasimatymo, reikalaudavo smulkmenų.Tamara juokdamasi atsisakinėjo, ji jau seniai nebebandė motinaiaiškinti, kad vedybos jai nėra prioritetas ir savaime vertybė, kad jipuikiai jaučiasi ir ne santuokoje, kad ji gerai žino, koks turi būti „jos“

vyriškis ir kad tokio kol kas nesutiko. Mama Zina periodiškai puldavo į isteriškus aimanavimus, kaip antai: „Liksi viena be vyro ir bevaikų, senatvėje nebus kam stiklinės vandens paduoti. Ir į ką tu tokiaišranki atsigimei? Ir tas tau negeras, ir šitas blogas —kad bent jaupati būtum išvaizdi. Vien oda ir kaulai, bet nuo gerų vyrų nosį į šalįsuki.“ Tačiau Tamara kentė tylėdama —ką gi padarysi, jei Dievasmotinai proto nedavė.

Šiais metais Tamarai sukako trisdešimt treji, ir ji manė, kadasmeniniam gyvenimui ji dar turi marias laiko, o Zinaida Vasiljevnagalvojo, jog duktė jau seniai peržengė tą ribą, už kurios jauna moteris tampa sena pana, ir labai dėl to jaudinosi. Jos manymu, Tamaraturėtų pulti tekėti už pirmo pasitaikiusio, už bet ko, kad tik būtų ištekėjusi, kad viskas būtų „kaip pas žmones“. Tačiau tam priešinosi

ne tik pati Tamara, bet ir Nikolajus Dmitrijevičius, kuris buvo nepakantus ir, žinoma, neleistų parsivesti į namus „bet ko“.

„Kad tik jis ateitų, —galvojo Tamara, čekšėdama žirklėmis irmojuodama šukomis, —kad tik neapsigalvotų. Tokių kaip jis daugiau nėra, ir būtų tiesiog nusikaltimas jo nesulaikyti.“




Pagaliau išėjo paskutinė klientė, Tamara skubiai nusimetė baltąnailoninį chalatėlį ir persirengė, susidėjo į rankinuką deficitinius an

gliškus instrumentus, pasidažė lūpas, pasitikrino šukuoseną. Rodos,viskas gerai. Tik skraistės trūksta. Ji nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje, pamerkė sau ir staiga sustingo apimta ledinės nuojautos: jisneateis. Ir tai bus siaubinga. Tai reikš visų jos vilčių pabaigą, nes kitotokio vyro nėra. Laiptais iš antro aukšto ji lipo linkstančiomis kojomis ir išėjusi į Kalinino prospektą bijojo pasižiūrėti į tą pusę, kur jis

turėjo laukti.Bet jis laukė. Jis stovėjo lygiai toje pačioje vietoje, kur anksti

ryte ją sustabdė, ir rankose laikė didžiulę puokštę. Tamara, dar jonepriėjusi, staiga aiškiai suprato —jie bus kartu, kad ir kiek tai jiemskainuotų.

—Aš bijojau, kad jūs neateisit, —vietoje pasilabinimo sąžinin

gai prisipažino ji.—Aš irgi bijojau, kad jūs neateisit. Mudviejų ne tik vienodasskonis, bet ir vienodos mintys. Keista, tiesa?

—Tiesa. Tik ne keista, o baisu.—Kodėl baisu?Tamara atvirai pažvelgė jam į akis. Su juo negalima vylingai

žaisti, koketuoti ir apsimetinėti —taip galima viską sugadinti.

—Baisu, jog paaiškės, kad tai netiesa ir greitai baigsis, —paprastai atsakė ji.

Jis ištiesė jai gėles, lengvai palietęs pirštais jos ranką.—Grigorijus Arkadjevičius Vinogradovas, atvažiavau kelioms

dienoms iš Gorkio*. Nevedęs. Drabužių siuvimo meistras.—Tamara Golovina, —ji nutarė apsieiti be tėvavardžio, —ne

tekėjusi. Kirpėja. Gyvenu Maskvoje.—Galima jus pakviesti pietų?—Privalote, —nusišypsojo Tamara.

*Dabar Nižnij Novgorodas.




Jis nusivedė ją į „Prahą“ —ten, kaip paaiškėjo, buvo užsakęsstaliuką. Visą kelią iki restorano jie dar laikėsi mandagumo taisyklių

ir kreipėsi vienas į kitą „jūs“, bet pradėję užkandžius perėjo prie „tu“ir net nepastebėjo, kaip pradėjo visiškai rimtai svarstyti galimybęTamarai persikelti į Gorkį. Viskas prasidėjo nuo visiškai nekaltoklausimo, kuriame viešbutyje Grigorijus apsigyveno.

— Aš gyvenu „Belgrade“. Anksčiau visada apsistodavau„Rosijoje“, ten turiu pažįstamą administratorių, taigi vienutės galė

davau bet kada tikėtis, bet dabar, po gaisro, man kažkaip baugu.Vasarį viešbutyje „Rosija“ buvo didelis gaisras, žuvo kelios dešimtys žmonių, ir nors oficialiai buvo paskelbta, kad gaisro priežastis —užmirštas neišjungtas lituoklis radijo centre, liaudyje atkakliaisklido gandai, kad tai buvo piktybinis padegimas, diversija ir teroroaktas, toks pat, kaip prieš mėnesį buvęs metro.

—O sakoma, kad bomba du kartus į tą pačią vietą nekrinta, —priminė Tamara. —Jeigu kažkur buvo gaisras, tai galima tikėtis, kadartimiausiu metu ten nieko panašaus neatsitiks.

—Tai priklauso nuo to, kaip aiškinsi terminą „vieta“, —paprieštaravo jis. —Jeigu tai yra konkretus apibrėžto viešbučio aukštas,tai aš su tavimi gal ir sutikčiau. O jei „vieta“ —tai „miestas“? Iržodį „bomba“ galima suprasti ne kaip „gaisras“, o kaip „nelaimė“.Sausį pas jus sprogimas metro su žmonių aukomis, vasarį —gaisrasviešbutyje, aš jau bijau sostinėje gyventi. Pas mus, Gorkyje, kur kasramiau. Kiek tavo tėvams metų?

Temos pakeitimas Tamarai buvo toks netikėtas, kad ji nettrumpam sutriko.

—Tėvui šešiasdešimt vieneri, mamai penkiasdešimt penkeri,

o ką?—O, tai jie dar visai jauni! —kažkodėl nudžiugo Grigorijus. —

Jauni ir kupini jėgų, taip?—Šiaip jau —taip, —nusišypsojo Tamara. —Mama ką tik į

pensiją išėjo, o tėtis dirba ir rengiasi dar ilgai dirbti. Kodėl klausi?






nuo saulės šviesos ar šilumos gali išblėsti, bet kartais, jį įvyniojus įdrėgną audeklą, ją galima atgauti.

Jie pavakarieniavo kažkokioje užkandinėje prie lipnaus nešvaraus stalo —dieną buvo galima patekti faktiškai į bet kurį restoraną,o vakare žmogui, neturinčiam atitinkamų pažinčių, tai buvo visiškaineįmanoma. Pasikviesti jį į namus Tamarai net į galvą neatėjo —jiaiškiai įsivaizdavo tėvo reakciją, kai šis pamatys ilgus plaukus ir šilkinę kaklaskarę.

Kitą dieną Grigorijus išvažiavo į Gorkį. Jis skambino jai kasdien, o po dviejų savaičių atvažiavo dviem dienom vėl, ir vėl jievaikščiojo po Maskvą, pietavo restorane, vakarieniavo kur papuolėir kalbėjosi. Šįkart Tamara atėjo pas jį į viešbutį. Aukšto budėtoja, pamačiusi gyventoją su viešnia, pakėlė antakius, bet įvertinusi Tamarosdrabužius palaikė ją užsieniete ir nutylėjo. Tamara neabejojo, kad

išeinant iš viešbučio ją sulaikys žmonės pilkais kostiumais, bet niekotokio neatsitiko.—Keista, —nusijuokė ji, kai jiedu su Grigorijumi nutolo nuo

viešbučio per porą kvartalų, —aš buvau tikra, kad budėtoja iškartpaskambino kur reikia ir informavo apie užsienio pilietę, ir manęslaukė dokumentų patikrinimas. Pasirodo, aš visiškai nepažįstužmonių.

—Pažįsti, —jis švelniai apglėbė ją per pečius, —paprasčiausiaiaš jai sumokėjau, kad niekam neskambintų.

—Tu?! Sumokėjai? —apstulbo Tamara. —Kada? Mes jukkartu atėjome ir kartu išėjome, ir tu niekur nebuvai dingęs. Kada gispėjai?

—Dar ryte, —ramiai nusišypsojo jis.

—Ryte? Vadinasi, tu buvai tikras, kad aš šiandien pas taveateisiu?

—Tamara, juk mudviem jau aišku, kad vienodai galvojame ir jaučiame. Jeigu šįryt aš žinojau, kad turime būti kartu, vadinasi, ir tuturėjai suprasti tą patį ir taip pat šiandien. Argi ne?




—Taip, —atsakė ji laimingu balsu.Jis atvažiuodavo tai kartą per dvi savaites, tai kartą per mė

nesį, paskui Tamara pasiėmė atostogas ir išvažiavo pas jį į Gorkį.Grigorijus sutiko ją stotyje, nusivežė ,į namus, o kitą dieną jiedupradėjo ieškoti Tamarai būsimos darbo vietos. Maskviškę kirpėją sutokia reputacija ir įvairiausių konkursų nugalėtojos diplomais noriaipriimtų visur, bet Tamara ieškojo ne vietos, o vadovo, kuriuo galėtųpasitikėti, tokio, kuris bent iš dalies atitiktų jos nuomonę apie kirpėją

kaip žmogų, atliekantį ne grynai higienos procedūras, bet grožį irharmoniją kuriantį meistrą. Beveik jau atostogų pabaigoje jai pasirodė, kad tokį vadovą rado —jam buvo pavesta sukurti ir atidarytinaują saloną, panašų į maskviškę „Burtininkę“. Paskyrė patalpas,kurias šiuo metu remontavo, o pats salonas turėjo atsidaryti po keliųmėnesių, kaip tik 1978 metų Kovo aštuntąją —kaip dovana „mūsųmielosioms gorkietėms“.

Beveik mėnesį išgyvenus viename bute, paaiškėjo, jog pirmasisįspūdis neapgavo: Tamarai ir Grigorijui buvo taip gera kartu, kadmintis apie gyvenimą atsiskyrus atrodė tiesiog šventvagiška.

—Kaip manai, ar man priderėtų oficialiai prašyti tavo rankosdalyvaujant tavo tėvams, ar, turint galvoje mūsų amžių, pakaktų paprastesnio ritualo? —paklausė jis.

—Aš pasikalbėsiu su mama ir tėvu. Tikiuosi, jie atsižvelgs irį mūsų amžių, ir į tai, kad tu vis dėlto gyveni kitame mieste, —pažadėjo Tamara.

Tačiau nuotakos ir jaunikio amžius (Grigorijui sukako jau keturiasdešimt penkeri) mamai Zinai ir Nikolajui Dmitrijevičiui, rodos, neturėjo jokios reikšmės. Tiksliau, amžius, kaip vėliau paaiškėjo,

neturėjo reikšmės „pražvalgų“ požiūriu (pamatyti jaunikį reikalavoabu tėvai), bet, sprendžiant vedybų klausimą, apskritai ta aplinkybė,didelei Tamaros nuostabai, buvo labai svarbi.

Iš pradžių Tamara pabandė pasikalbėti su motina.—Aš išteku, —lyg tarp kitko išsitarė ji.




—Ačiū Dievui! —pliaukštelėjo delnais Zinaida Vasiljevna. —Pagaliau sulaukiau, kad ir tu būsi susitvarkiusi. Kas jis?

—Grigorijus Arkadjevičius Vinogradovas, —Tamara tyčia apsimetė nesupratusi klausimo esmės.

Žinoma, mamai Zinai rūpėjo visiškai ne tai.—Kuo jis verčiasi? Kur dirba?—Jis dirba Gorkyje. Drabužių siuvimo meistras.—Siuvėjas?

Motinos balse Tamara išgirdo tokį neslepiamą siaubą, kad ne jučia nusišypsojo.—Mama, o kuo blogas siuvėjas? Aš —kirpėja, jis —siuvėjas,

mes abu darbuojamės aptarnavimo srityje ir abu stengiamės padaryti žmones gražesnius ir laimingesnius. Mano manymu, mes labaiharmoninga pora.

—Kiek jam metų? —reikliu tonu paklausė motina.—Keturiasdešimt penkeri.—Taigi jis senis palyginus su tavimi! Jis tik dešimčia metų jau

nesnis už mane. Tu jam į dukteris tinki.—Mama, jis vyresnis už mane tik dvylika metų. Ko tu pani

kuoji?—Ne, betgi tai visiškai neįmanoma! Tu rengiesi atsivesti į šiuos

namus kažkokį bekilmį senį iš provincijos, kuris užvers visą butąsavo atraižomis ir skudurais! Toma, tu išprotėjai! Tave mergino tokie nuostabūs jaunuoliai, tokie šaunūs, iš gerų šeimų, o tu išsirinkainežinią ką.

—Aš išsirinkau vyrą, kurį mylėsiu visą gyvenimą, —pasakėTamara, tyčia aiškiai pabrėždama kiekvieną žodį. —Ir aš nesirengiu

jo vestis į jūsų su tėčiu namus. Dėl savo idealios tvarkos gali nesi jaudinti.

—Tai kurgi jūs gyvensit? —prisimerkusi paklausė ZinaidaVasiljevna. —Jis turi gyvenamąjį plotą Gorkyje ir jūs rengiatės pasikeisti jį į butą Maskvoje? Manai, kad taip lengva? Mainais gausite




kokį urvelį už miesto ribų. O gal tikiesi, kad mudu su tėvu irgi dalyvausime mainuose ir sutiksime atiduoti šitą butą?

—Nieko aš nesitikiu, aš išvažiuosiu pas jį į Gorkį.—Ką?! —net užduso Zinaida Vasiljevna. —Ką tu pasakei?—Aš pasakiau, kad išvažiuosiu pas vyrą. Ko tu nesupratai?—Kaip tai —išvažiuosi? O kaipgi aš? Kaip mes su tėčiu? Tu

mus palieki?Tamara pradėjo pykti.

—Mam, galgi būkime nuoseklūs. Tu norėjai, kad aš ištekėčiau?Štai, aš išteku. Tu nenori, kad čia atsirastų svetimas vyriškis? Jis neatsiras, aš važiuoju pas jį. Ko tu dar nori?

Mama Zina prislėgta tylėjo.—Aš suprantu, ko tu norėtum, —tęsė Tamara. —Kad aš bū

čiau ištekėjusi, kad turėčiau vaikų, bet kad aš ir mano vaikai būtų čia,

tau po sparnu, o vyras egzistuotų kaip nors atskirai, nesipainiotų poakių ir nedarytų netvarkos, bet kad reguliariai būtų ir padėtų manmaterialiai ir auginti vaikus. Taip nebūna, mamučiuk, nesapnuok.

—Jis žydas?Tamara pamanė, kad jai pasigirdo.—Ko tu klausi?—Jis žydas? —pakartojo Zinaida Vasiljevna.

—O tai svarbu? Ar tu antisemite? Anksčiau to nepastebėjau.—Jeigu siuvėjas, vadinasi, tikrai žydas, —palingavo galvą mo

tina.Tuomet Tamara neišlaikė ir pratrūko:—Aš tau neleisiu apkalbinėti jo tautybės! Ir apskritai niekieno

tautybės, nes tai nepadoru! Save gerbiantys žmonės galvoja apie

žmogiškąsias savybes, o ne apie tautybę! Tu manęs net nepaklausei,koks jis —mielas ar piktas, dosnus ar šykštus, šiurkštus ar švelnus, tunepaklausei, koks jis man, tave domina tik profesija, alga, gyvenamasis plotas ir tautybė! O štai manęs profesija ir tautybė išvis nedomina!Man tas pat, ką žmogus veikia ir kas įrašyta jo paso grafoje „tautybė“,




man svarbu, ką jis galvoja, ką jaučia ir kaip elgiasi. Ar tai supranti?Tau nuraminti pasakysiu, kad pase įrašyta, jog Grigorijus rusas, bet

jeigu esi antisemite, tai man nėra apie ką su tavimi kalbėtis.Zinaida Vasiljevna išsigando. Ji suprato, kad spaudimas nieko

gero neduoda, Tamara nesirengia trauktis. Todėl Zinaida Vasiljevnanusprendė pakeisti taktiką, pabandė paveikti užsispyrusį kūdikį apeliuodama į dukters jausmus.

—Na ką tu, Toma, ką tu, dukrele, aš nieko tokio neturėjau gal

voje... tiesiog tėčiui gali nepatikti, kad jis siuvėjas. Juk tu pažįsti tėtį, jis vertina tikrai vyriškas profesijas. Štai Rodiką jis labai gerbia, nes jis —milicijos karininkas. Jei tavo Grigorijus irgi būtų milicininkasarba kariškis, arba bent jau koks nors mokslininkas, tėtis būtų patenkintas. O dabar —net nežinau, ką jis pasakys. Kada tu jį pas musatsiveši?

— Kai Grigorijus galės ištrūkti į Maskvą, — šaltai atsakėTamara. —Aš nežinau, kada tai bus. Gal po savaitės, o gal po dviejų.—Tu tik pasirūpink, kad jis būtų padoriai apsirengęs, —patarė

motina. —Jis turi gerą kostiumą ir kaklaraištį? Tėtis mėgsta, kad vyras būtų kostiumuotas ir su kaklaraiščiu, o ne su tais baisiais džinsaisir megztiniu kaip koks valkata.

Tamara giliau įkvėpė ir įsakė sau nešaukti, nors jai tai buvolabai sunku.

—Mama, kai žmogui keturiasdešimt penkeri, jis jau kaip norspats nuspręs, kaip apsirengus jam eiti į svečius. Net jeigu jis ateitų nuogas, net jeigu jis tėčiui nepatiktų, aš vis tiek už jo tekėčiau.Supranti? Ar dar pakartoti?

— Kodėl tu su manimi taip kalbi? — įsižeidė Zinaida

Vasiljevna. —Aš vis dėlto tavo motina, o ne svetima tetulė. Ir jeigutavo Grigorijus tėčiui nepatiks...

—Aš neprašau tavo patarimo, tekėti man už jo ar ne, —nukirtoTamara. —Aš tik pranešu, ką nusprendžiau. Ar tai suprantama?

—Ir kodėl tu tokia šiurkšti, Toma? —karčiai atsiduso moti




na. —Visą gyvenimą aš su tavimi kankinuosi. Bet tu bent jau sutėčiu iš anksto pasikalbėk, nes jam tai gali būti toks smūgis, toks

smūgis...Tamara suprato, kad motina teisi, negalima atsivesti Grigorijaus

į namus, prieš tai nepasikalbėjus su tėvu, kuris gali pasielgti nenuspėjamai. Ji nutaikė metą, kai Nikolajus Dmitrijevičius grįžo iš tarnybos nelabai vėlai ir buvo ramios nuotaikos. Išgirdęs, kad vyresniojiduktė pagaliau susirengė tekėti, Golovinas nusišypsojo, o sužinojęs,

kad jaunikis verčiasi siuvėjo amatu, linktelėjo:—Mūsuose visos profesijos gerbiamos. Aš tikiuosi, kad jis ne

siuva namuose?—Tik sau, —karštai patikino jį Tamara. —Na, ir man, žinoma,

taip pat siūs. Bet juk tai įstatymams neprieštarauja?—Neprieštarauja. O kodėl jis iki šiol nevedęs? Tu sakei, jis ke

turiasdešimt penkerių?—Jis išsiskyręs.—Ak šit kaip, —nutęsė Nikolajus Dmitrijevičius, ir jo balse

pirmą kartą suskambo įtarumas. —Tai ir vaikų turi? Moka alimentus?

—Ne, vaikų santuokoje jis neturėjo.—Kodėl?

—Aš nežinau, tėti. Tai ne mano reikalas. Gal žmona negalėjogimdyti. Arba nenorėjo.

—Ar tu tikra, kad tik dėl to? —suraukė antakius Golovinas.—Tėti, aš nesuprantu, kodėl tu domiesi... Kodėl tau parūpo

jo pirmoji santuoka? Tai buvo seniai, jis išsiskyrė daugiau nei priešdešimtį metų. Nesijaudink, aš šeimos neišardžiau ir mylinčių su

tuoktinių neišskyriau.—Mane ne tai domina, o tavo motinystės perspektyva. Gal

priežastis ne jo pirmoji žmona, o jis pats? Ar tu tikra, kad susituokusi galėsi turėti vaikų? Prieš ištekant aš tau patarčiau dar kartą viskąapsvarstyti ir apgalvoti,.




Tamara nieko į tai neatsakė. Grigorijus sąžiningai jai pasakė,kad jis vaikų turėti negali, ir ji rengėsi tekėti atmerktomis akimis,

bet kalbėtis apie tai su tėvais nesirengė. Jie ir taip jau ne itin gerosnuomonės apie jaunikį, tai kam dar daugiau dingsčių nepasitenkinimui.

—Jis atvažiuos po dviejų dienų, —ramiu balsu pasakė ji tėvui. —Tu ne prieš, kad atsivesčiau jį į namus su jumis susipažinti?

—Na žinoma! Žinoma, atsivesk, o kaipgi kitaip! Būtinai atsi

vesk. Aš negaliu atiduoti dukters žmogui, kurio net nesu matęs.Šeštadienį, anksti ryte, Tamara laukė stotyje traukinio išGorkio. Grigorijus pasirodė perone prasegtais brangiais avikailiokailinukais, po kuriais matėsi šviesiai pilkas kostiumas. Jokio kaklaraiščio (jų jis neryšėjo iš principo), viršutinė melsvų smulkiaidryžuotų marškinių saga atsegta, ant kaklo šilkinė tamsiai mėlyna

su vos matomu raštu kaklaskarė. Tamaros nuomone, pas ją atvažiavoir iš vagono išlipo pats gražiausias vyras pasaulyje. Tačiau ji žinojo,kaip į jo išvaizdą reaguos tėvas. O dar ilgi, į uodegą surišti plaukai...Ir žiedas ant bevardžio dešinės rankos piršto... Ji skandalą, žinoma,iškęs, ji jau pripratus ir jai tas pats, o štai Grigorijui bus labai nemalonu. Ir nieko negalima padaryti. Ji neleis sau pasakyti nė žodžio,kaip reiktų rengtis, kad patiktum jos tėvui, ji nuoširdžiai mano, kadtai neleistina, nepadoru ir tiesiog nepagarbu Grigorijaus atžvilgiu.Jo skonis toks, koks yra, ir Tamarai jis labai patinka, o kad tas skonisnepatiks jos tėvams, jokiu būdu neturėtų tapti Grigorijaus problema.Ji myli jį tokį, koks jis yra, ir nebandys nieko keisti, kad įtiktų savotėčiui ir mamai.

—Tu kažko bijai? —jis iškart pastebėjo, kad Tamara ne tokia

kaip visuomet.—Bijau, —sąžiningai prisipažino ji. —Mano tėvai, seno auk

lėjimo žmonės, netoleruoja dabartinio skonio, ypač tokio, kaip tavoir mano. Jie visą gyvenimą kritikuoja mano drabužius ir šukuosenas,bet aš pripratau ir nekreipiu dėmesio. Bet jeigu jie ims atvirai kriti




kuoti tave, bijau, kad tai bus nelabai malonu. Aš labai nenoriu, kadmama ar tėtis tave įžeistų.

—O tu nebijok, —nušvito šypsena Grigorijus. —Menininkąįžeisti lengva, tai tiesa, bet aš pas tave svečiuojuosi ne kaip menininkas, o kaip vyras, kuris tvirtai nusprendė tave vesti. Kad ir kaip maneįžeidinėtų, mano sprendimo tai nepakeis. Ačiū už įspėjimą, aš būsiupasirengęs patiems nemaloniausiems posūkiams. Juk suprantu, kadvisa tai vis tiek reiktų atlaikyti, jeigu norime būti kartu. Juk norim?

—Norim, —tvirtai atsakė Tamara.Jai staiga pasidarė lengva ir ramu.Nelauktai kviestiniai pietūs buvo visai taikūs. Mama Zina dau

giau tylėjo ir atliko stropios šeimininkės vaidmenį, nešė iš virtuvėspatiekalus ir nešvarius indus iš valgomojo, vis baimingai žvilgčiodama į Nikolajų Dmitrijevičių, kuris buvo atsipalaidavęs ir taikus, apie

Grigorijaus šukuoseną, žiedą ir kaklaskarę nepasakė nė žodžio ir,rodos, tikrai susidomėjęs klausėsi svečio, su įkvėpimu pasakojančioapie akmenis, kuriais jis domėjosi ir kuriuos aktyviai naudojo drabužių dizainui kaip sagas, sages ir smeigtukus. Didelį tėvų susidomėjimą sukėlė pasakojimas, kad akmenys dar nuo viduramžių buvonaudojami litoterapijoje įvairioms ligoms gydyti — pavyzdžiui,ametistas, kalnų krištolas, deimantai, lazuritas, malachitas, mėnulio

akmuo, smaragdas ir tigro akis malšina galvos skausmus, o akvamarinas, gintaras, granatas ir turmalinas —sąnarių. Sergant širdiesligomis, rekomenduojamas rausvasis opalas, avantiūrinas, topazas,turkis ir rausvasis kvarcas, o išijumi —ametistas, chrizolitas, chri-zoprazas, jaspis, perlai ir rubinas. Zinaida Vasiljevna tuoj pat išdavė,kad vyras kenčia nuo artrito, o Grigorijus patarė laikyti kišenėje rak

tų pakabutį ar kokį kitą niekutį iš atitinkamo akmens.—Nežinau, tiesą sakant, kur yra riba tarp medicinos, magijos

ir fantazijos, bet kai kuriems mano pažįstamiems tas mokslas labaipadėjo, —pasakė Grigorijus. —Ir aš savo akimis įsitikinau, kad kaikurioms mano klientėms tam tikrų akmenų nešioti nebuvo galima,




jos blogiau jausdavosi ir gyvenimas išsiderindavo. Kas čia dėsninga,o kas atsitiktinumas —nesiryžčiau spręsti.

Tamaros rankos Grigorijus neprašė, jie dar keliaudami iš stoties sutarė, kad tai būtų nereikalinga ir dirbtina. Pats Golovinas apiebūsimas dukros vestuves irgi nė žodžiu neužsiminė, ir Tamara taipalaikė geru ženklu: tėvas nenori trikdyti svečio ir stengiasi, kad pirmasis jo apsilankymas namuose būtų kuo malonesnis.

Pietūs pasibaigė, ir Grigorijus susirengė eiti. Tamara išėjo į laip

tinę jo palydėti ir susitarti dėl kito susitikimo.—Aš eičiau kartu su tavimi, —atsiprašė ji, —bet reikia viską

sutvarkyti ir suplauti indus, mama ir taip jau viską padarė...—Aš suprantu, —jis ją pabučiavo ir lengvai timptelėjo už no

sies. —Aš lauksiu viešbutyje. Kai galėsi, ateik.Sugrįžusi atgal, Tamara rado tėvą sėdintį priešais įjungtą tele

vizorių.—Ir už to menkystos tu rengiesi tekėti? —paklausė jis, neatitraukdamas akių nuo ekrano, kuriame lakstė futbolininkai.

Jai apšalo širdis. Išeina, kad tėvas tik vaidino svetingą šeimininką, o iš tikrųjų Grigorijus jam nepatiko. Na ką gi, jei karas —taikaras. Pasiduoti Tamara neketino.

—Jis ne menkysta. Grigorijus —protingas, geras ir visais atžvilgiais padorus žmogus.

Ji stengėsi nesikarščiuoti, bet balsas išdavikiškai virpėjo, buvoaišku, kad ji gali pratrūkti riksmu.

—Jis —menkysta, —neatsisukdamas atsakė tėvas, nors matėsi,kad jis neseka, kas dedasi ekrane. —Vien jo šukuosena ko verta. Kurtu matei, kad jo amžiaus vyras nešiotų moterišką šukuoseną?! Ar jis

pederastas? Ant jo rankos žiedas! Ant kaklo kaklaskarė! O tie jo kliedesiai apie akmenis ir jų gydomąsias savybes? Tai juk už proto ribų!Gal jis dar Dievą tiki? Gal jis apskritai koks nors sektantas? Kur tutą pabaisą radai? Kokiame šiukšlyne?! Aš net neabejoju, kad jis siuvanamuose ir nemoka mokesčių, negana to, kad pederastas, tai jis dar




ir vagis, kuris apgaudinėja valstybę! Jam reikia taikyti Baudžiamąjįkodeksą! Ar tu akla? Tu nieko nematai ir nesupranti? Aš neleisiu,

kad mano duktė atsivestų į namus nusikaltėlį, kuris bet kada gali patekti į kalėjimą. O gal tu tikiesi, kad aš jį dangstysiu ir gelbėsiu?

Tik nešaukti, tik nekelti balso, reikia susikaupti ir pasistengtirasti teisingus žodžius, kurie tėvą nuramintų.

—Jo nereikia dangstyti ir gelbėti. Grigorijus sąžiningas ir labaipadorus žmogus, jis nė kapeikos nepavogė iš valstybės. Jis tikras

meistras, jį pažįsta ir gerbia visas miestas, prie jo laukia didžiulėeilė, pas jį siūdinasi patys įžymiausi Gorkio žmonės —aktoriai irdainininkai, partiniai ir tarybiniai vadovai bei jų žmonos. Ir jis normalus vyras, gali manimi patikėti. Taip, jis neįprastai atrodo, taip, joneįprasta šukuosena, jis neryši kaklaryšio, o kaklaskarę, bet suprask,tėti, jeigu jis būtų toks, kaip visi, jeigu jo skonis būtų toks, kaip visų,

jis nebūtų pats geriausias meistras savo mieste. Vienodų daug, o išskirtinų —vienetai, jie todėl ir tampa išskirtinais, kadangi skiriasinuo kitų.

Nikolajus Dmitrijevičius pagaliau atsisuko į dukterį veidu.—Aš tau draudžiu su juo susitikinėti. Apie jokias vedybas ne

gali būti nė kalbos. Užmiršk jį ir išmesk iš galvos. Geriau būti senapana, negu tokio išsigimėlio žmona.

Tamara jautė, kad kantrybės ir jėgų pakaks tik kelioms sekundėms, ir tas likusias sekundes reikia išnaudoti maksimaliai.

—Tėti, aš tavęs labai prašau neįžeidinėti Grigorijaus. Dar kartąsakau: jis protingas, sąžiningas ir padorus žmogus, aš jį myliu ir noriu už jo tekėti.

—O aš tau dar kartą sakau, užmiršk tai! —išrėkė Golovinas. —

Aš nepakęsiu savo namuose vagies ir pederasto! Jeigu pasipriešinsimano valiai, tu man daugiau ne duktė! Nešdinkis pas savo siuvėją irgyvenk kaip nori! Bet žinok —jeigu pas jį išeisi, tėvų neturėsi.

—Vadinasi, neturėsiu! —išrėkė atsakymą Tamara, trenkusidurimis, išlėkė iš svetainės ir nubėgo į savo kambarį.




Pasiėmusi iš spintos didelį krepšį, kurį paprastai imdavosi įkomandiruotes ir ekskursijas, Tamara pradėjo skubiai krautis rei

kalingiausius daiktus, kurių gali prireikti porai dienų gyvenimo pasLiubą. Paskui, po laisvadienių, kai tėvas išeis į tarnybą, ji atvažiuos irsusikraus į lagaminą likusius daiktus. Su kokiu malonumu ji mestųviską ir išvažiuotų kartu su Grigorijumi į Gorkį jau šiandien vakare!Bet negalima —darbe ji pasakė, kad dirbs iki kovo 6-os, ir darboknygelė „Burtininkėje“ guli, ir pareiškimo atleisti iš darbo dar nepa

rašiusi. Dabar gruodžio pradžia, jai reikia pragyventi Maskvoje dartris mėnesius. Nieko, ji pagyvens pas seserį, kartu ir vaikus prižiūrėtipadės.

—Toma, —įkišo galvą į kambarį motina ir sustingo pamačiusiruošą. —Kas atsitiko? Tėtis taip šaukė... Aš virtuvėje indus ploviau,todėl nieko nesupratau, tik girdėjau, kaip jūs vienas ant kito šaukėte.

Kas atsitiko?—Tėtis išvarė mane iš namų, —pasakė Tamara, dėdama į krepšį šiltą flanelinę pižamą.

—Kaaip?! —aiktelėjo Zinaida Vasiljevna, sėsdamasi ant kėdėsprie pat durų. —Už ką?

—Už Grigorijų. Tėtis man uždraudė net galvoti apie jį, ne tikkad tekėti. Ir dar jis pavadino jį pederastu ir vagimi.

—Otų?—O aš pasakiau, kad Grigorijus labai geras ir aš jį myliu.—O jis?—Jis pasakė, kad jeigu aš išdrįsiu nepaklusti jo tėviškai valiai,

tai aš jam daugiau ne dukra. Ir jeigu aš išdrįsiu išeiti pas Grigorijų,tai galiu laikyti, kad tėvų neturiu.

—Otų?—Kaip matai, aš rengiuosi nepaklusti jūsų valiai. Kol kas pa

gyvensiu pas Liubašą, o po trijų mėnesių išvažiuosiu į Gorkį ir ištekėsiu.

—O jis?




—Na ką jis? Ką —jis? —Tamara piktai įgrūdo į krepšį kietaiprikimštą kosmetinę su tualeto reikmenimis. —Jam atrodo, kad jis

teisus. Sėdi ir žiūri futbolą. Juk šiame pasaulyje nėra nė vienos teisingos nuomonės, išskyrus jo paties. Išpaikino jį, amžiną jai atilsį,Mamutė, niekad neprieštaravo, visada jam pritardavo, štai jis taip irgyvena —visada ir visur teisus. Dar ir Liubaša prisidėjo, niekad su

jumis nesiginčijo, visada jūsų klausė. O jūs ir patenkinti. Manote,Liubaša teisinga dukrelė užaugo, paklusni, o aš —išsigimėlė. Negana

to, kad negraži, bet dar ir aikštinga, nepaklusni, ir savo nuomonę turiu, ir įžūliai ją pareiškiu, ir ne tik pareiškiu, bet dar ir ginu. Dusintireikia tokias kaip aš. O jeigu laiku pridusinti nepavyko, tai bent jauiš namų išvyti galima, tai irgi neblogai.

Ji pavartė rankose knygą su skirtuku, svarstydama, ar tilps šiį krepšį. Panašu, kad jau netilps. Gaila mesti nepabaigus, bet, antra

vertus, kada gi jai skaityti? Su Liubaša visada atsiranda apie ką pasikalbėti, o ir su vaikais laisvu laiku reikia pažaisti. O knygų ir Liubosnamuose daug, jiedu su Rodiku gerą biblioteką turi, dar JevgenijausChristoforovičiaus liko.

—Tomučiuk, na ką gi tu dabar šneki, —suvapėjo ZinaidaVasiljevna, —niekas tavęs iš namų nevaro...

—Taip? O tu nueik, pasiklausk tėčio, jis tau pasakys.

—Bet juk jis nerimtai, jis tik šiaip sau pasakė, nieko tokio negalvodamas...

—O aš —rimtai. Aš neleisiu įžeidinėti žmogaus, kurį myliu, irvadinti vagimi ir pederastu. Ir aš nenoriu gyventi po vienu stogu sužmonėmis, kurie leidžia sau taip elgtis. Supranti?

—Tomučiuk, bet jis tikrai panašus į tą... į pederastą... Be to,

mano manymu, jis vis dėlto žydas.—Mama!!! —suklykė Tamara. —Bent jau tu! Viešpatie, na

kodėl gi tu tokia višta besmegenė!Ji čiupo krepšį ir išlėkė į prieškambarį rengtis. Aūdamasi žiemi

nius aulinius, ji per staigiai truktelėjo užtrauktuką ir į jį pateko ilgo




vilnonio sijono kraštas. Užtrauktukas užstrigo, ir Tamara keikdamasi stengėsi sijoną išlaisvinti. Akies krašteliu matė, kad motina išėjo iš

jos kambario ir įėjo į svetainę, kur sėdėjo tėvas. Pirma pasigirdo josnedrąsus balselis, o paskui sugriaudėjo Golovino bosas:

—Ir tegul nešdinasi į visas keturias puses! Ji man daugiau neduktė! Nenoriu daugiau nieko apie ją girdėti! Ir tau draudžiu su jamatytis!

„Na, štai ir viskas, —netikėtai ramiai, bet vis dėlto karčiai, pa

galvojo Tamara. Užtrauktukas pagaliau pasidavė, liko tik apsivilktipaltą ir apsivynioti ilgu megztu šaliku. —Dabar viskas aišku. Ašdaugiau neturiu tėvų namų. Gerai, gyvensime toliau.“

Išėjusi į gatvę, ji susirado piniginėje monetą ir paskambinoLiubai. Niekas neatsakė. Na, žinoma, šeštadienis, jie turbūt visašeima išėjo pasivaikščioti. Arba išvažiavo pas Klarą Stepanovną į

svečius. Kai pernai metais numirė Sofija Iljinična, o mažąjį Koliątėvai pasiėmė pas save, Klara jautėsi nepaprastai vieniša ir reikalavo, kad sūnus laisvadieniais būtinai ją lankytų kartu su anūkais,nors ji pati nuolat nuvažiuodavo pas Romanovus ir su Nikoliukumatydavosi.

Tamara lėtai atėjo iki kino teatro, šalia kurio buvo taksi stovėjimo vieta. Kažkada čia visąlaik stovėdavo eilė, o mašinos atvažiuodavo labai retai. Dabar, kai dvigubai pakėlė taksi kainą, čia nebuvo nėvieno žmogaus, užtai nuobodžiavo ketvertas vairuotojų, viliodamikeleivius žaliomis švieselėmis už priekinio stiklo. Tamara įmetėkrepšį ant užpakalinės sėdynės, o pati atsisėdo priekyje.

—Į viešbutį „Belgradas“.—Bus padaryta! —džiugiai atsiliepė taksistas ir užvedė varik

lį. —Neprieštarausite, jeigu užsirūkysiu?—Rūkykit. Ir man gal duotumėt cigaretę? —paprašė Tamara.Vairuotojas ištiesė jai minkštą baltą su raudonu piešiniu „Javos“

pakelį ir dėžutę degtukų. Tamara prisidegė ir su malonumu užsitraukė pirmą dūmą.




—Jums kažkas atsitiko? —užjaučiamai paklausė vairuotojas.—Kodėl klausiat?

—Tokia įdomi moteris ir viena tempiant sunkų krepšį. Prie jūsų turėtų stovėti gerbėjų eilė, jie turėtų muštis dėl teisės nešti jūsųkrepšį iki mašinos. O jūs viena.

— Mane iš namų išvarė, — ramiai šypsodamasi, atsakėTamara.

—Kas?! Vyras?

—Tėvas. Teko susirinkti daiktus ir važiuoti pas seserį.—O sesuo gyvena viešbutyje? —nepatikėjo taksistas.—Ne, viešbutyje gyvena busimasis vyras. Štai aš jums viską ir

papasakojau, nieko nenuslėpiau.Tačiau vairuotojas buvo nusiteikęs apie svetimas nelaimes pa

sikalbėti smulkiau.—Juk jūs sakėte, kad važiuojate pas seserį. O dabar išeina, kad

pas sužadėtinį.—Sesers nėra namie, aš jai paskambinau. Teks palaukti, kol

grįš. Štai aš ir rengiuosi laukti viešbutyje. Dar klausimų turite?Jis suprato, kad keleivė ilgiems pokalbiams nenusiteikus, ir nu

tilo.Viešbutyje Tamara sėkmingai praėjo pro durininką, kuris be

leidimo nieko neįleisdavo. Greičiausiai, pamatęs su bagažu iš taksiišlipusią panašią į užsienietę damą, jis nusprendė, kad ji tikrai turiteisę čia apsistoti. Tamara nesikėlė į Grigorijaus aukštą, ji jam paskambino administratoriaus telefonu ir palaukė hole. Po kelių minučių jis nusileido pas ją.

—Viskas taip blogai? —paklausė jis, akimis rodydamas į sto

vintį prie jos kojų kelioninį krepšį.—Blogiau nebūna, —atsiduso Tamara. —Tėvas man uždraudėuž tavęs tekėti.

—Ir tu jo klausai?—Dar ko! —visai kaip vaikas purkštelėjo ji. —Teko išeiti iš




namų. Kol kas pagyvensiu pas seserį, o kovo pradžioje atvažiuosiupas tave.

—O gal neverta laukti iki kovo pradžios? Gal man išsivežtitave tiesiog šiandien? Atiduosiu rytdienos bilietą ir nupirksiu du šiaidienai, ką?

—Nieko neišeis, Griša, man į darbą. Aš prižadėjau dirbti ikikovo 6-os, per tą laiką jie pasistengs surasti man pamainą.

—Na taip, darbas, —palingavo jis galva. —Nieko nepadarysi.

Tačiau bent jau porai dienų atvažiuoti pas mane į Gorkį galėsi?—Žinoma. Tik neprižadu, kad tai bus šeštadienis ir sekmadienis —juk dirbu pagal slenkamą grafiką.

—Tai ir gerai! Man ir nereikia, kad tai būtų laisvadieniai, manreikia, kad Civilinės metrikacijos skyrius veiktų. Tu atvažiuosi kaipgalėdama greičiau, mes paduosime pareiškimą, o kadangi pačias

prašmatniausias vestuvines sukneles mieste siuvu aš ir Civilinėsmetrikacijos skyriaus vedėja mane puikiai pažįsta, ji paskirs registracijos dieną, kada tau bus paranku. Ir nelaukime kovo, o susituokimekuo greičiau.

—Gerai, —sutiko Tamara. —Ir nuvažiuokim šiandien kartupas mano seserį. Aš noriu jus supažindinti.

—Ji į tavo tėvą nepanaši?—Ji nuostabi! Mano Liubaša —pati geriausia sesuo visame pa

saulyje. Geros širdies, šviesi, protinga ir aš ją dievinu!—O jos vyras? Tu sakei, kad jis dirba milicijoje ir tavo tėvas jį

gerbia. Ar esi tikra, kad jis ne toks, kaip tavo tėvas, ir normaliai maneįvertins?

—Kas? Rodis? Juk jis visiškai normalus vyras, tu pamatysi. Jie

abu labai geri. Ir jų vaikai nuostabūs.Grigorijus nunešė jos krepšį į savo kambarį, ir jie išėjo pasi

vaikščioti. Tamara be paliovos skambino seseriai, ir kai Liuba pagaliau atsakė, jiedu grįžo į viešbutį, pasiėmė krepšį, sėdo į taksi irnuvažiavo pas Romanovus.




Taip nesėkmingai prasidėjusi diena baigėsi linksmai ir džiugiai. Grigorijus iškart patiko Liubai, greitai rado bendrą kalbą su

Rodislavu, o penkiametė Lelia nelipo svečiui nuo kelių, o tai visiemsreiškė tik viena —jis geras ir širdingas žmogus, neslepia savyje pykčio ir pavydo, kuriuos mergytė būtų pajutusi ir būtų pradėjusi aikš-tytis ir slėptis. Ji nesiaikštijo ir nuo Grigorijaus nebėgo, ir visi buvolaimingi, kad Tamara pagaliau sutiko savo gyvenimo vyrą.

Tamara nuvedė dukterėčią į darželį ir grįžo namo —dabar josnamai buvo Romanovų butas. Ji, kaip ir anksčiau, nemėgo namųruošos darbų, kuriuos laikė nebūtinais ir „miesčioniškais“, bet labainorėjo padėti Liubai ir padaryti ką nors naudinga, todėl persirengėsportinėmis kelnėmis ir marškinėliais ir pradėjo lyginti vakar išskalbtas staltieses ir servetėles. Tamara nuoširdžiai nesuprato, kodėlnegalima nunešti baltinių ir kitokių skalbinių į skalbyklą, kur juos irišskalbtų, ir iškrakmolytų, jeigu jau taip būtinai prireikė, ir išlygintų,ir visos Liubos kalbos, kad baltinių neturėtų liesti svetimos rankos,kurios vis tiek viską padarys ne taip kaip reikia, seseriai tebuvo tuščias garsas.

Ji jau buvo išlyginusi visas staltieses ir perėjo prie servetėlių, kaipasigirdo trumpas, kažkoks nedrąsus skambutis prie durų. Tamaranuėjo atidaryti.

Priešais duris stovėjo Zinaida Vasiljevna, išbalusi ir kažkokia lyg sublogusį per tas kelias dienas, kurios praėjo nuo pietų suGrigorijumi.

—Dukrele, —kaltu balsu kreipėsi ji, —vadinasi, aš teisingaipaskaičiavau, kad šiandien dirbsi antroje pamainoje.

—Man šiandien laisva diena. Užeik, mama, nusirenk.Tamara žengė žingsnį atgal, praleisdama motiną į vidų, paskui

neišlaikė, ją apkabino ir išbučiavo.




—Pasirodo, tu narsi, mamyte, nepabijojai tėčio. O gal jis nežino, kad pas mane atvažiavai?

—Oi, žinoma, jis nieko nežino, —susijaudinusi sutarškėjoZinaida Vasiljevna, —jei sužinotų, jis mane užmuštų. Kai tu išėjai,

jis iškart nustojo šaukti ir taip, žinai, rimtai man sako: aš, sako, apieTamarą daugiau nenoriu nieko girdėti, ji man ne duktė, ir tu nedrįskpas ją bėgioti, ir net telefonu nedrįsk skambinti. Manyk, kad jos nėra.Įsivaizduoji? Ir nutilo. Ir kai tada nutilo, tai iki dabar tyli.

—Ar visiškai tyli? —negalėjo patikėti Tamara. —Nekalba nėžodžio?

—Zina, paduok, Zina, atnešk, Zina, įjunk —štai ir viskas, ką jis kalba. Siaubas, dukrele, siaubas! Gal tu grįžtum, ką? Na, kiekgigalima ožiuotis? Ir tėtis apsidžiaugs, ir tau bus gerai. Ko tu pas Liubąsusigrūdus, lyg savo namų neturėtum? Grįžk, užtenka jau.

Tamara atsiduso. Nieko motina taip ir nesuprato. Tai, kas atsitiko, ji kažkodėl laiko tuščiu menku barniu, kokių Golovinų šeimojeyra buvę šimtai, galbūt tūkstančiai, pavyzdžiui, kaip dėl dėžutės saldainių ar dėl butelio konjako. Didelio čia daikto, susipyko tėvas sudukra dėl buitinės smulkmenos, juk dėl to iš namų neinama!

Ji pasodino mamą virtuvėje, įpylė jai arbatos, padėjo ant stalodėžutę su vakar nebaigtu valgyti tortu ir vėl ėmėsi lygintuvo.

—Aš negaliu grįžti, mama. Tėtis mane išvijo, ar supranti?Ne aš pati išėjau, o jis pateikė tokią sąlygą —arba su juo, arba suGrigorijumi. Aš pasirinkau Grigorijų. Jeigu grįšiu, tai reikš, kad išdaviau Grigorijų ir pasirinkau jus. O aš nesirengiu jo išduoti, aš noriuuž jo tekėti, ir kuo greičiau.

—Bet,Tomučiuk... —Zinaida Vasiljevna sutriko, ji aiškiai tikė

josi kažko kito. —Argi tu rimtai nusprendei už jo ištekėti? Aš buvautikra, kad apsigalvosi. Ypač po to, ką pasakė tėtis.

—O ką tėtis pasakė? Na ką tokio neįtikimo pasakė tėtis, kadturėčiau apsigalvoti? Ar jis man atvėrė akis? Ar papasakojo apie sužadėtinį kažką tokio, ko aš nežinojau? Tėtis pavadino jį vagimi, bet




tai netiesa. Tėtis pavadino jį pederastu, bet ir tai netiesa. Tai tikrų tikriausias šmeižtas. Ir tu tikiesi, kad prisiklausiusi to šlykštaus šmeižto,

aš pakeisiu savo sprendimą? Kodėl turėčiau? O rytoj tėtis pasakystau, kad aš lesbietė ir žudikė, tai gal tu manęs nebemylėsi? Tu juo patikėsi ir nuo manęs nusigręši?

—Dieve mano, Toma, ką gi tu dabar šneki? Tėtis niekada apietave taip nepasakytų...

Tamara su trenksmu pastatė lygintuvą ant metalinio padėklo.

Viskas perniek, motina jos negirdi, o jeigu ir girdi, tai nesupranta.—Koks skirtumas, pasakytų jis apie mane taip ar nepasakytų?

Aš bandau tau išaiškinti, kad turiu savo pačios nuomonę apie žmogųir pati jį vertinu, ir niekieno žodžiai —nei tavo, nei tėčio —manonuomonės ir mano vertinimo nepakeis. Supranti tai? Ar aš blogaiaiškinu?

—Tu kalbi su manimi kaip su silpnaprote, —įsižeidė ZinaidaVasiljevna. —Aš viską puikiausiai suprantu, todėl tau ir sakau, nustok ožiuotis ir grįžk namo. Atsiprašysi tėčio, pasakysi, kad viskąsupratai, ir...

—Ir ką? Kad daugiau taip nedarysiu? —pertraukė ją Tamara. —Darysiu, mama. Aš da-ry-siu. Ir darysiu tai, ką laikysiu esantteisinga. Ir prašyti tėčio atleidimo nesirengiu, nes neturiu dėl ko atsiprašinėti, aš nieko neskriaudžiau ir neįžeidžiau, ne taip kaip jis. Ir

jeigu tėtis man, aš pabrėžiu —ne tau, o man, nepasakys, kad atsiimasavo žodžius atgal ir pasirengęs priimti Grigorijų kaip savo žentą, ašnamo negrįšiu. Iki kovo pradžios pagyvensiu pas Liubašą, o paskuiišvažiuosiu į Gorkį. Beje, po penkių dienų aš važiuoju ten duoti pareiškimo Civiliniam metrikacijos skyriui.

—Toma! —pliaukštelėjo delnais motina. —Bet juk tai siaubinga! Tu rengiesi nepaklusti tėčiui?

—Oi, mama, gal liautumeis, ką? Aš visą gyvenimą jo neklausauir kol kas, kaip matai, nepražuvau. Prisimink, kaip jis rėkė sužinojęs,kad stoju į profesinę technikos mokyklą mokytis kirpėja, tu prisi




mink, kaip jis su manimi tris su puse mėnesio nesikalbėjo! Tris supuse mėnesio jis kasdien matė mane namuose ir praeidavo pro šalį

kaip pro tuščią vietą. Jis manęs nepastebėdavo, neatsakydavo, kai į jį kreipdavausi. Užmiršai? Ir nieko, aš padariau kaip norėjau ir manmano profesija sekasi. O tie nelaimingi saldainiai ir konjako buteliai,kuriuos parnešdavau į namus? Juk irgi savaitėmis su manimi nesikalbėdavo ir visiškai ignoruodavo. Gal aš nepriimu daugiau dovanų?Ne, aš jas priimdavau, priimu ir priimsiu tol, kol jas dovanos, nes

tai didelis mano padaryto darbo įvertinimas. Man tai malonu, supranti? Ir žmogui, kuriam aš padėjau tapti gražiam, irgi malonu manatsidėkoti. Mes abu džiaugiamės —ir jis, ir aš. Ar, tavo manymu, ašturėčiau ir iš savęs, ir iš savo kliento tą džiaugsmą atimti tik todėl,kad tėčiui tai nepatinka? O ką dar reikia padaryti, kad tėvas liktų patenkintas? Mėnulį iš dangaus nukelti? Užgesinti žvaigždes? Sakyk —

ką? Pasaulis negali suktis vien tik aplink Nikolajų DmitrijevičiųGoloviną, pasaulis negali ir neturi jam pataikauti ir žiūrėti į jį išapačios: ar jums taip gerai? Ar jūs patenkintas?

Ir Tamara nutilo. Ką ji čia dabar, iš tikrųjų? Motina tikrai nesuprato nė žodžio iš šios ilgos tirados, tokie samprotavimai jai perdaug sudėtingi. Ji tėvą myli, visą gyvenimą ištikimai jam tarnavo,ir jai net į galvą neateina, kad jis galėtų būti neteisus. Močiutė AnaSerafimovna budriai saugojo, kad jos sūnaus namuose niekas nesu-pykdytų ir nesuerzintų, todėl tėvas daugelį metų gyveno įsitikinęs, kad

jo šeimoje visi elgiasi tik taip, kaip jam patinka. Ką gi, dabar jam tekssusitaikyti su tuo, kad ne visada viskas vyksta tik taip, kaip jis nori.

Ji pasižiūrėjo į motiną ir staiga pastebėjo, kaip ši kūprinasi, o josveidas ne tik pabalęs, bet ir sukritęs. Vargšė mama! Juk ji išgyvena ir

nežino, kaip sutaikyti vyrą su dukra, nes jie abu užsispyrę ir nenuolaidūs. Bet svarbiausia, ji nesupranta, kieno pusėn stoti. Vyras teisuspagal apibrėžimą —vyras visada teisus, bet ir dukters gaila ir norisi,kad ji pagaliau ištekėtų ir susitvarkytų savo gyvenimą. Ir ką gi daryti,

jeigu vyrras nenori nė kiek nusileisti, o duktė nenori tėvo klausyti?




Tamara paliko lyginimo lentą, prisėdo prie stalo šalia motinos,apsikabino ją.

—Mamuliuk, aš suprantu, kaip tau sunku. Bet ir tu mane suprask. Aš myliu tave, myliu tėtį, bet Grigorijų irgi myliu. Kaip mantarp jūsų persiplėšti? Aš negaliu pataikauti tau ir tėčiui, nes negaliu irnenoriu pati savęs prievartauti kaip asmenybės, supranti?

Motina tik sunkiai atsiduso, ir Tamara pagalvojo: „Ne, nieko ji nesupranta. Veltui stengiuosi paaiškinti. Ji nori, kad šeimoje būtų

taika ir ramybė bet kokia kaina, ir nesupranta, kad yra kas pasirengęstą neįmanomą kainą mokėti, kaip kad Liuba, ir yra tokių, kaip kadaš ir Griša, kurie už taiką ir ramybę savo siela mokėti nenori. Mamaniekada to nesupras.“

Zinaida Vasiljevna pakilo, išplovė po čiaupu puodelį ir pasukoprie durų. Tamara palydėjo ją sunkia širdim. Paduodama mamai

kailinius, ji vėl pagalvojo apie tai, kaip mama per tas kelias dienaspaseno. Arba ji jau seniai paseno, tik Tamara to nepastebėjo? Mamavisada buvo stuomeninga ir graži, stangrios odos ir pilnomis ryškiomis lūpomis, ir dar tik prieš savaitę Tamarai atrodė, kad mamaniekada nepasens, bent jau artimiausius dvidešimt metų ZinaidaVasiljevna nesikeis ir bus vis tokia pat gražuolė. Dabar prieš Tamarąstovėjo blanki nebejauna moteris nuleistais pečiais ir karčiai su

čiauptomis lūpomis. Tamara paėmė jos ranką ir priglaudė ją sau prieskruosto.

—Atleisk, mama, bet aš negaliu grįžti. Aš labai tavęs pasiilgstu,bet negaliu. Prašau mane suprasti.

Zinaida Vasiljevna paglostė jai veidą, tylėdama linktelėjo ir išėjo pro duris.

—Siaubinga, —sušnibždėjo Akmuo. —Pasižiūrėk, kas man ten poakimis niežti? Gal kokia blusa šliaužioja?




Varnas pristriksėjo arčiau, pasistiebė, bet nieko neįžiūrėjo —Akmuo buvo labai didelis, ir jo akys gan aukštai įstatytos. Teko pasi

šokėti ir šiek tiek paplasnoti.—Blusa, kurgi ne, —nustebęs nutęsė jis. —Čia tau iš akių teka,

tu, ko gero, verki?—Aš? Negali būti!—Kaip tai negali, kai aš pats matau. Ir ko tu susijaudinai? Dėl

Tamaros?

—Aš labiau apie jos motiną galvoju, apie mamą Ziną. OTamara ką? Ji stipri, protingąjį neprapuls. O štai jos motina... Gerosširdies, nori, kad visiems būtų gerai, o proto neturi. Kai gerumas proto neturi, viena kančia. Amžinai tu mane sujaudini, amžinai liūdnusdalykus pasakoji, o aš išgyvenu.

—Aha, išgyvenk, išgyvenk, —sukrankė Varnas, —dėl visko

kaltink mane. Aš visada tau blogiausias. Argi aš kaltas, kad žmonėstokie idiotai ir negali ramiai ir teisingai gyventi? Mano reikalas —pasižiūrėti ir papasakoti, juk ne aš jiems nurodau kaip elgtis.

—Ir Nikolajus Dmitrijevičius mane nuvylė, —nesiliovė verkšlenti Akmuo. —Žinai, iš pradžių maniau, kad jis normalus vyras,tvirtas toks, neplepus, teisingas, o dabar išeina, kad jis tikrų tikriausias despotas. Žmoną kankina, dukrą iš namų išvarė...

—Na! —pritarė Varnas. —Taip ir pasakė: daugiau čia niekadanesirodyk. Ir pasakyk gi tu man taip savo tikrai dukrai! Ir kaip jamliežuvis apsivertė? Daugiau niekada. Iš proto galima išeiti!

—O kodėl tu jaudiniesi? —kankinio gaida Akmens balse staiga pavirto skeptiška. —Suprantama, aš —švelni, gera būtybė, manvisų gaila, o tau „daugiau niekada“ išvis mėgstamiausi žodžiai. Tu

jokių kitų žodžių ir nežinai, tik vis kartoji: daugiau niekada! Daugiauniekada! Pranašas nelaimingas.Varnas ne juokais įsižeidė. Visų pirma, Akmens žodžiai buvo

absoliučiai nesąžiningi, Varnas buvo pripažintas ir patyręs pasakotojas, niekas negalėtų jam prikišti skurdaus žodyno. Žinoma, jis




nemokėjo vartoti įvairių nuprotėjusių žodžių, kuriais dažnokai piktnaudžiavo filosofijos mokslu domėjęsis Akmuo, užtat jis žinojo daug

tokių žodžių, kurių buvo prisiklausęs, žiūrėdamas įvairių epochų„serialus“. O Akmuo tų žodžių nežinojo ir be Varno aiškinimų nėneįsivaizdavo, ką reiškia, pavyzdžiui, „reikalauti satisfakcijos“ arba„sušaukti konferenciją“. O antra, Varnas negalėjo pakęsti, kai jamprikišdavo Edgarą Po*. Todėl, žinoma, jis nesirengė tylėti.

Jis pasipūtė ir giliai įkvėpė, ketindamas duoti draugui visavertį

atkirtį.—Ir kaip tau ne gėda? Iš pažiūros tu toks protingas ir išsila

vinęs, o kalbi visiškas nesąmones! Pamanykit, kažkoks rašeiva, neturėdamas ką veikti, pakraigaliojo kvailą eilėraštuką, tai jūs dabarsu tuo eilėraštuku badote visiems akis. Jis anaiptol ne apie mane, oapie mano dėdę, kurį gerai prisimenu —jis mano motinai padėjo

mane auginti, kai mano tėtušį peslys nudobė. Ir ką jis tokio ypatingopadarė, tas mano dėdė? Na, atskrido jis pas tą mėgėją prieš naktį paskaityti, na, pranešė jam, girdi, jo širdies dama suvis numirė ir jiedudaugiau niekada nebepasimatys. Ir kas čia tokio? Ką blogo jis padarė? Bet ne —negana to, kad tas Edgaras Po, nenoriu minėti jo vardo,eilėraštuką pakraigaliojo, tai dar visi kiti rašeivos puolė jį versti įkitas kalbas. Lyg neturėtų ką daugiau veikti! Vien tik į rusų kalbą

net devyni vertimai. Kur tai matyta? Ir kiekvienas neriasi iš kailio,stengiasi parodyt savo išprusimą! O kam rusiškų žodžių pritrūksta,tas apskritai angliškus vartoja, irgi man vertėjas! Kiti bent jau rusiškai rašo: „daugiau niekada“ ar tiesiog „niekada“, arba „viskas praėjo“,vienas, visai jau išsidirbinėdamas, „nuosprendis“ parašė, o šitas...

—Zenkevičius, —kandžiai priminė Akmuo.

Tai buvo mėgstamiausia jo pramoga —pakreipti kalbą apieEdgaro Po poemą ir papilti alyvos į ugnį. Ambicingasis Varnas mokėjo atmintinai ne tik visą poemą, bet ir visus egzistuojančius jos

*Aliuzija į Edgaro Po poemos „Varnas“leitmotyvą „daugiau niekada“.




vertimus ir mėgo pasipuikuoti savo žiniomis, bet kadangi Akmuosavo žiniomis jam nenusileido, viskas paprastai baigdavosi diskusija

literatūrologijos ir semantikos temomis.—Pats žinau, —atsikirto Varnas. —Tas Zenkevičius jau ne

žinojo, kaip jam iš kitų išsiskirti, tai ėmė ir tiesiog angliškai parašė: nevermore. Beje, visi jų bandymai pažeminti mano dėdę ir per joasmenį —visą mūsų giminę, gėdingai žlugo. Palmino vertime išvaizdus varnas —šventos senovės liudininkas.

—Ir taip pat jo vertime —piktas pranašas, blogio šauklys irniūrus pragaro pasiuntinys, —atrėmė Akmuo.—O pasak Toporovo —aš karalius, aiškiaregys ir apskritai

valdovas.—Taip pat ir piktasis, nelabasis ir negailestingas budelis, —er

zinosi Akmuo.—Golis pavadino mane pranašu, visažiniu kilminguoju di

džiūnu, patricijumi! Bandysi ginčytis?—O ko ginčytis? Tas pats Golis pavadino tave kreivanosiu,

tremtiniu ir pragaro žvilgsniu.—O Palminas, Zenkevičius, Balmontas ir Briusovas lygina

mane su lordu!—Aha, ypač Briusovas ir Zenkevičius. Jie tave dar ir su ledi

lygina. Kaip manai, kodėl?—Nedrįsk! —Varnas ne juokais įsiuto. —Aš nepakęsiu šlykščių užuominų savo orientacijos adresu.

—Kodėl tavo? —iš širdies linksminosi Akmuo. —Tu juk prisiekei ir dievagojaisi, kad poema parašyta ne apie tave, o apie tavodėdę. Ar esi tikras dėl jo orientacijos?

Labiausiai Akmuo mylėjo savo senąjį draugą už visišką hu

moro jausmo stoką ir patologišką rimtumą nagrinėjant intymiusklausimus. Varnas nepastebėjo provokacijos ir suskato balsu samprotauti:

—Tiesą sakant, dėdė nebuvo vedęs... Jis ilgai mano motinaiasistavo ypač po to, kai peslys nudobė tėvą... Nežinau, ar buvo tarp




jų kas, ar ne, aš savo akimis nemačiau, o motina nieko nepasakojo...Bet apkalbų apie dėdę irgi jokių nebuvo girdėti... Ten, kur aš augau,

buvo viena mūsų kaimynė gene, visur savo ilgą nosį kaišiojo ir visusskundė, baisi gandonešė buvo, tai ji būtinai būtų papasakojusi, jeiguką nors žinotų... O tu tikrai manai, kad tas palyginimas su ledi nešiaip sau? Manai, kad Edgaras Po turėjo pagrindą? —aiškiai susirūpinęs paklausė Varnas.

Akmuo, matydamas nuoširdžiai nusiminusį draugą, negalėjo

ilgiau išlaikyti rimto mokslingo tono ir nusijuokė.—Nesigraužk tu! Pirma, juk ne apie tave parašyta, o antra, net jei tai tiesa ir tavo dėdulė suteikė Edgarui Po realią dingstį, tai kasgi čia baisaus? Žiūrėk į viską plačiau. Žiūrėk, kiek gėjų tarp žmonių,

jiems kai kur netgi tuoktis leidžiama, tai kodėl to negalėtų būti irtarp varnų?

—Mano giminėje?! —sukliko Varnas. —Tarp mano kraujogiminių?

—Nagi, atsipalaiduok! Nikolajų Dmitrijevičių smerki kaip didelis, o pats ne geresnis. Nesiblaškyk, kilmingasai patricijau, pasakoktoliau.

—Toliau? — susimąstė Varnas. — O ties kur aš baigiau?Amžinai tu painioji.

—Tamara išėjo iš namų ir apsigyveno pas Liubą, —priminė jam Akmuo.

—A, na taip. Gyvena ji, vadinasi, pas Liubą, buvo nuvažiavusiį Gorkį, jiedu su Grigorijumi padavė pareiškimą ir vasario viduryjesusimetrikavo.

—Ir ką? Ir viskas? O vestuvės? Tu man apie vestuves smulkiai

papasakok.—Kad nėra ką pasakoti, dievaži. Tamara paskambino motinai, pakvietė ją su tėvu į vestuves, Golovinas ir pats nevažiavo,ir žmonos neleido. Liuba su Rodislavu, žinoma, buvo nuvažiavę,bet slapta nuo Nikolajaus Dmitrijevičiaus, nes šis Liubai buvo už




draudęs pas Tamarą važiuoti. Žinai, kokį žodį jis sugalvojo Tamarossutuoktuvėms? Gėdinga sueitis. Štai kaip! Aš pats girdėjau, kaip jis

Liubai sakė: „Tu, žinoma, išvyti sesers negali, tegul ji pas tave gyvena, jeigu daugiau neturi kur, bet važiuoti pas ją švęsti tos gėdingossueities aš neleidžiu.“ Taigi Liubai ir Rodikui teko važiuoti slapta.Ji pasikvietė Klarą Stepanovną pabūti su vaikais, lėktuvu nuskrido įGorkį, pasisvečiavo sutuoktuvėse, o vakare sėdo į Maskvos traukinį.Įsivaizduoji, šventė ir drebėjo, kad tik tėvas nepaskambintų jiems į

namus. Jie Klarą, žinoma, įspėjo, bet nebuvo tikri, jog ši sugebės ramiai pameluoti. Na, ir mama Zina, be abejo, viską žinojo.—Ir kaip, nieko neatsitiko? —susirūpino Akmuo.—Ačiū Dievui, nieko. Liuba iš ryto, dar prieš skrisdama, pa

skambino tėvams, pasikalbėjo su tėvu, taigi jam lyg ir nebuvo reikalopaskiau skambinti.

—O pačios vestuvės kaip vyko?—Normaliai. Ramiai, šeimyniškai, labai siauram rate. TamaraGorkyje, išskyrus Grigorijų, daugiau nieko nepažinojo, gerai, kadbent Liuba su Rodiku atvažiavo, o Grigorijus pasikvietė du savoartimiausius draugus su žmonomis, ir viskas. Delikatus jis, taktiškas,subtilus. Aš manau, kad Tamarai labai pasisekė.

—Sutinku. O kaip Tamara buvo apsirengus?—Ooo, jai Grigorijus tokį apdarą sumeistravo —pasaka. Juk

Tamara protinga moteris, supranta, kad trisdešimt trejų metų nuotakai vilktis baltą suknią pūstu sijonu juokinga, ir apskritai ji tųbaltų suknių nemėgsta, vadina jas miesčioniškomis. Jai Grigorijuspasiuvo savo mėgstamų spalvų pilką violetinio atspalvio šifoninįkostiumėlį. Jis sako, kad tai ramybės spalvos. Švarkelis prigludęs, si

jonas asimetriškas, lengvas, apykaklė kažkokia nepaprasta, figūrinė,atlape čaroito segė —grožis neapsakomas. O jo irgi pilkas violetinio atspalvio kostiumas, to paties audinio kaip Tamaros kaklaskarė,ir joje to paties kaip Tamaros segės dizaino čaroito smeigtukas.Žodžiu, atrodė jie kaip iš Holivudo filmo. Susirašė, pasėdėjo ręsto-




rane, paskui visu būriu palydėjo Liubą su Rodislavu į stotį, Tamarapasiliko dar dviem dienom, nes darbe buvo gavusi tris išeigines

vestuvėms.—Dosniai, —tarė Akmuo.—Ką tu sakai —dosniai? Taip įstatyme numatyta, visi gauna.

Čia tik tu guli kaip akmuo, nieko nežinai, o aš visus jų įstatymusskraidydamas išstudijavau. Manai, kad Nikolajus Dmitrijevičiustuščiai šaukė, jog Grigorijaus Baudžiamasis kodeksas laukia nesu

laukia? Manai, jis tik privačią darbinę veiklą turėjo omeny?—Žinoma. O ką gi dar?—Ne tiktai ją, —gudriai prisimerkė Varnas, pakilo nuo ša

kos ir nutūpė Akmeniui prieš pat nosį. —Ten dar vienas straipsnis buvo,—jau pašnibždom pasakė jis, —už homoseksualizmą.Įsivaizduoji?

—Ne, —sąžiningai prisipažino Akmuo. —Neįsivaizduoju.Kaip tai įmanoma? Juk jie civilizuoti žmonės, komunizmą kūrė, irstaiga —tokie reikalai! Gal tu iš manęs šaipaisi?

—Kaip Dievą myliu! —pasidievagojo Varnas. —Kad aš sutinčiau, jeigu meluoju. Ko nori paklausk. Ir teisė pagal tą straipsnį,ir sodino.

—Kažkokie viduramžiai! —pasipiktino Akmuo. —Laukiniai.

Gerai, kad jie komunizmo ir nesukūrė su tokiomis pažiūromis.Galima įsivaizduoti, kokia išsigimėliška tvarka būtų išėjusi. Tačiaumes vėl nukrypom. Tu, mano drauge plunksnuotasai, kažkaip nenuosekliai pasakoji, tavo istorijoje vien spragos.

—Kur spragos? —susirūpino Varnas. —Kokios spragos? Aštau viską smulkiai, iš eilės...

—Smulkiai, taip? —Akmuo panoro kabinėtis. —Ar prisimeni,kaip sakei, kad kažkoks žmogus seka Liubą ir Rodislavą? Kažkodėltavo pasakojimuose daugiau jo nematau. Ar prisimeni, kaip Aela žadėjo atiduoti Liubai dovaną, kurią gaus iš turtingos armėnų šeimos?Kurgi ji? Ko tyli?




Varnas, nuleidęs galvą, kapstė koja žemę prie dešinio Akmensšono.

—Ko tu ten ieškai? Armėnų šeimos dovanos? —neatstojoAkmuo. —Prisipažink, nematei? Iš pradžių neužteko kantrybės pasižiūrėti iki galo, o paskui nesugebėjai ten patekti?

—Na, taip, —kaltai atsiduso Varnas, paskui išdidžiai pakėlėgalvą ir įžūliai pridūrė: —Na ir kas? Na, nesugebėjau. Galima pamanyti, kad tu viską gali. Guli čia prie žemės priaugęs, po tavim net

vanduo neteka, o štai komanduoji! Tu pats pabandyk kur nors patekti, o paskui jau priekaištauk. Jeigu tau nepatinka, kaip aš pasakoju,prašom —galiu nepasakoti, žiūrėsiu serialą kaip pats norėsiu. O tugulėk čia, toli nuo pasaulio civilizacijos, ir lauk, kol Vėjas atskris irbent kokią naujieną tau praneš.

—Gerai jau, gerai, neplasnok taip, —nuramino jį Akmuo.

Negalėjai, tai negalėjai, bet pasitaikius progai sužinok, juk įdomu.—Sužinosiu, —pažadėjo Varnas, iškart nusiraminęs ir pasirengęs skristi.

—Ir apie žmogų, kuris sekė Romanovus, neužmiršk! —sušuko jam pavymui Akmuo. —Mums svarbu iš pat pradžių jį pasigauti, kaitik jis pasirodys, nes paskui taip ir nesuprasim, kas jis ir iš kur. Taigitu per daug nepraleisk.

—Gerai!!! —atskrido atsakas.

Rodislavas grįžo iš Gorkio nurimęs ir atsipalaidavęs, jam labai patiko ir pačios vestuvės, ir svečiai —Grigorijaus draugai, ir jis nuo

širdžiai džiaugėsi dėl Tamaros, matydamas, kokia ji laiminga. Viskasbuvo gerai, ir į darbą jis atėjo pakilios nuotaikos. Net ir begalinėraštininkystė —amžinas tyrimo palydovas —šiandien jam nekėlėtokio pasibjaurėjimo kaip kad paprastai.

Jis sudarinėjo ką tik iškeltos sukčiavimo bylos tyrimo veiksmų








ant grindų ir su trenksmu sudužo. Išgirdęs trenksmą, iš koridoriausužėjo kažkas iš bendradarbių ir puolė juos skirti. Serdiukovas vis dar

kažką rėkavo, bet Rodislavas jau nelabai ką suprato —jis iš paskutiniųjų stengėsi nesusivemti.

Po valandos jį išsikvietė viršininkas ir liepė rašyti pasiaiškinimą. O po savaitės valdyboje įvyko karininkų garbės teismas, kuriame buvo nagrinėjama majoro Romanovo ir kapitono Serdiukovomuštynių darbo vietoje byla.

Rodislavas buvo prislėgtas ir piktas. Be nemalonumų darbe, jįpersekiojo baimė, kad apie įvykį sužinos Nikolajus Dmitrijevičius.Ir uošvis, žinoma, sužinojo. Atsirado geranorių, kurie jį informavoapie negražų žento elgesį. Sužinojo ir išsikvietė Rodislavą į tarnybinįkabinetą pasikalbėti.

—Aš vertinu tave už tai, kad esi sąžiningas žmogus ir niekuo nesutepei karininko vardo, —rūsčiai ištarė jis. —Ir kaip tėvasvertinu tave už tai, kad esi Liubai geras vyras. Tu ją globok, ji manviena liko, Tomka dabar man ne duktė, pats žinai. O kad darbetau ne viskas sekasi —tai, žinoma, bėda. Karininkų garbės teismomedžiagą aš skaičiau, žinau, kad muštynes ne tu pradėjai, bet muštynių priežastis tau garbės nedaro. Tu iš tikrųjų darei klaidų, net irtavo viršininkas to neneigia. Pasakyk man sąžiningai, ar savo darbą

mėgsti?Rodislavas prislėgtas tylėjo, jis nežinojo, kaip ir ką atsakyti, kad

uošvis nesupyktų. Jei šalia būtų Liuba, ji tikrai žinotų, kaip elgtis, ir jam pasakytų. Bet žmonos šalia nebuvo.

—Tu iš karto neatsakyk, gerai pagalvok, —tęsė Golovinas. —Nes jeigu savo darbą mėgsti ir jį brangini, tai mes pagalvosim, kur

tave nusiųsti pasimokyti, kad pareigas galėtum atlikti nepriekaištingai. Gal yra prasmė tau nuvažiuoti į kvalifikacijos kėlimo kursusVolgogrado aukštojoje tardytojų mokykloje arba Gorkio milicijosmokykloje, ten kaip tik BCHSS specializacija. Pasimokysi, grįši irdirbsi kaip reikia. Bet jeigu savo darbo nemėgsti ir nori jį pakeisti,




tada jau kita kalba. Tada galvosim, kur tau tęsti tarnybą, kad tu, kaipspecialistas, būtum maksimaliai naudingas.

—Norėčiau pakeisti tarnybos vietą, —išstenėjo Rodislavas. —Tyrimas man nelabai sekasi, jis man ne prie širdies. Negaliu dirbtivien su popieriais, norėčiau su žmonėmis bendrauti, kad darbasbūtų gyvas...

—Aš supratau, —linktelėjo Nikolajus Dmitrijevičius. —Niekam to nedaryčiau, bet tau padarysiu, nes Liubka —vienintelė mano

dukra. Jos labui stengiuosi. Susitarsiu, kad tave priimtų j Vidaus reikalų ministerijos akademiją, į Mokslo centrą. Tiesiog dabar. Pusęmetelių padirbėsi, knygų pasiskaitysi, o rugsėjį stosi į akivaizdinęadjunktūrą, amžius kol kas tau leidžia. Trejus metus mokysies ad-

junktūroje, parašysi kandidatinę, apsiginsi, o tada pažiūrėsim. Sumoksliniu laipsniu tu galėsi likti akademijoje dėstytoju —darbas

gyvas, su žmonėmis, kaip tu ir norėjai. Ar dar ką nors susirasi, kastau prie širdies. Na kaip, gerai?—Labai jums ačiū, Nikolajau Dmitrijevičiau! —atsidusęs iš

tarė Rodislavas.Apie tokią galimybę jis net nesvajojo. Tiksliau, svajoti jis svajojo,

nes matė tuos, kuriems pasisekė ir gauti akademijoje darbą, ir patektiį adjunktūrą, matė, kokie jie patenkinti, kaip jiems įdomu, kaip dega

jų akys, bet tai matydamas suprato, kad be uošvio pagalbos niekas jo,paprasto tardytojo Romanovo, ten mokytis ir dirbti nepriims. Ir prašyti Nikolajaus Dmitrijevičiaus beviltiška —iki šiol jis savo padėtimišeimos labui nesinaudojo.

Jie dar truputį pakalbėjo apie Liubą ir anūkus, ir Golovinasleido suprasti, jog audiencijos laikas baigėsi, vyriausiosios valdybos

viršininkas turi daug darbo.—Tu turbūt stebiesi, —atsisveikindamas paklausė Nikolajus

Dmitrijevičius, —kad aš ėmiausi stumti tave tarnyboje? J mane tainepanašu, tiesa?

—Iš tikrųjų tai taip, —sumišo Rodislavas.




—Tai po Tomos. Kai dukterys dvi, tai, rodos, jų daug, o kai liekatik viena, pradedi suprasti, kad ji —viena. Paskutinis džiaugsmas.

Vienintelė. Galvą paaukosiu, kad jai viskas būtų gerai, supratai? Tave,beje, tai irgi liečia. Jeigu sužinosiu, kad tu su Liuba blogai elgiesi, kadtu ją kuo nors įskaudinai, tuomet tau nepavydžiu.

— Aš supratau, Nikolajau Dmitrijevičiau, — nusišypsojoRodislavas. —Dėl to galite nesijaudinti.

Po savaitės majorui Romanovui iš Akademijos mokslo centro

atėjo kvietimas, o po mėnesio jis jau važinėjo į darbą naujoje vietoje.

—Ir kaipgi liepsi tai suprasti? —karščiavosi Akmuo. —Kas čia perkalbos apie sekretores, su kuriomis Rodislavas pramogauja? Kodėlaš nieko apie tai negirdėjau? Tu vėl chaltūriji?

Varnas stovėjo prieš jį nuleidęs galvą tarsi nusikaltęs mokinysprieš griežtą mokytoją.

—Nenorėjau tavęs liūdinti, tu juk dėl Rodislavo jaudiniesi, jistau atrodo kaip giminė. Aš ir pamaniau, kad gal geriau tau nežinoti...Na nepyk, ką?

—Kaipgi man nepykti, kai tu tokį svarbų dalyką praleidi! Nagi,pasakok, kas ten per sekretorės.

—Kas kas, —sumurmėjo Varnas. —Paprastos. Jaunutės. Ir iš jų valdybos, ir iš teismo, ir iš advokatūros. Ir advokačių taip pat buvo,ne kažkiek, tik porelė. Na, tu pats pagalvok, jei vyras, kuriam vos pertrisdešimt, nemiega su savo žmona, tai su kuo nors jis turi miegoti,

tiesa? Aš dar tada, kai tau sakiau, kad jis su Liuba nemiega, pajutaukažką negera, bet su tavimi to neaptarinėjau, nes būtum nusiminęs,susijaudinęs, o aš nemėgstu, kai jaudiniesi, man tavęs labai gaila...Taigi.

—Jamgaila, —truputį nuleido toną Akmuo, bet vis tiek kai-




bėjo piktai. —O dabar manęs tau negaila? Guliu čia, klausausi tavęskaip kvailys ausis ištempęs, o tu mane, pasirodo, apgaudinėji. Argi

taip galima? Gerai jau, nenukrypkim nuo temos. Ar su tomis sekretorėmis labai rimta?

—Na kur jau ten! —Varnas pajuto, kad audra praėjo, ir truputįpažvalėjo. —Nieko rimta. Tik šiaip, progai pasitaikius, tarnybiniamekabinete, jis net į butą jų nesivesdavo ir pas jas į namus neidavo.Žinai, kolektyvinis išgėrimas, visi pagėrę, visi linksmi, na ir praside

da. Žmonių pasaulyje tai nuolat atsitinka ir visais laikais.—Ir Liuba neįtaria?—Kad tau liežuvis nudžiūtų! Kol kas ne.Akmuo niūriai užtilo, ir Varnas pradėjo sukti galvą, kuo gi čia

draugą pralinksminti ir išblaškyti jo liūdnas mintis. Be to, ir prisigerinti reikia, kaltę užglaistyti.

—Taip! —prisiminė jis. —Tu juk klausei apie armėnų šeimosdovaną, tai aš sužinojau. Papasakot?—Na, pasakok, —niūriu balsu leido Akmuo.—Jie auksinį vėrinį su briliantais padovanojo. Aela nunešė

jį Tamarai, bet Tamara nepriėmė. Per daug brangi dovana, sako,ir beprasmė. Kailinius, sako, aš paimčiau, nes juos galima dėvėti irdžiaugtis, kad gražu ir nešalta, ir seną mašiną priimčiau, nes ja galima važinėti ir nesistumdyti metro ir autobusuose, o kokia nauda išvėrinio? Taip, gražus, bet kur jį nešioti? Į darbą prie balto chalatėlio?Žodžiu, nepriėmė. Bet sutik, kad Aela šaunuolė —kaip žadėjo, taipir padarė.

—Šaunuolė, —abejingai patvirtino Akmuo. —Progai pasitaikius neužmiršk Vėjui papasakoti, tegul pasidžiaugia. Bet tu, man

rodos, dar vieną svarbų dalyką praleidai.—Kokį dar? —nepatenkintas pasišiaušė Varnas.—Apie žmogų, kuris seka Romanovus.—Nieko aš nepraleidau! Kol kas jo nėra.—Negali būti. Na, tu pats pagalvok, kas gali juos sekti? Kam to




reikia? Tai gali sietis tik su Rodislavo, kaip tardytojo, darbu. Gal jiskam nors ant uodegos užmynė, kokią nors sudėtingą bylą tyrė. O tu

sakai, kad jis nuėjo dirbti mokslinio darbo. O moksliniame darbekam jis būtų reikalingas? Jam perėjus į akademiją, niekas jo nesektų.Vadinasi, tai buvo anksčiau. O tu praleidai.

—Ne anksčiau tai buvo, o vėliau! Aš tikrai prisimenu! Aš tąžmogų tik vieną kartą mačiau, bet tai buvo olimpiados metais, tadavisame mieste, visose vitrinose olimpiniai meškiukai ir penki olim

piniai žiedai kabėjo. Ir tas žmogus kaip tik sėdėjo ant suoliuko, praplėšęs mažą sausainių pakelį, o pakelis irgi buvo su įvairiaspalviaisžiedais. Aš nieko negalėjau supainioti!

—Tada nieko nesuprantu... O kas ta adjunktūra, kurioje turipaskui mokytis Rodislavas? Tai kažkas panašaus į FTB akademiją?

—Na kur jau! Tai ta pati aspirantūra, tik tiems, kurie nešioja

antpečius. Rašo disertacijas, laiko kandidatinius minimumus ir panašiai.—Sakai, aspirantūra, —mąsliai nutęsė Akmuo. —Visiškai ne

suprantama. Kam reikalingas aspirantas su antpečiais? Vis dėlto tukažką painioji, negali to būti.

—O aš tau sakau, kad taip buvo, buvo, buvo! —piktai sukranksėjo Varnas. —Ir nereikia manęs įtarinėti. O nori —aš iškart į olim

piados metus įlįsiu, kad tu neabejotum?—Na jau ne! Dabar dar tik septyniasdešimt aštunti metai pra

sidėję, dvejų metų praleisti tau nepavyks. Žiūrėkim viską iš eilės. Bet jeigu paaiškės, kad tu suklydai...

—Tai ką? Na ką tu padarysi? —įžūliu tonu paklausė Varnas.—Žaltį pasišauksiu, štai ką padarysiu! —metė Akmuo savo

kozirį.—Nedrįsk! Net to šaltakraujo šlykštynės vardo man girdintneminėk.

—Tataigi, —ramiai užbaigė diskusiją Akmuo. —Skrisk jau,skrisk.




Rodislavas baigė skaityti rašomąja mašinėle parašytą dokumentą irnusivylęs konstatavo, kad dabar jame nebuvo nė vienos klaidos. Kaipgaila! Jis su malonumu dar kartą nueitų į mažą kambarėlį, kur sėdėjolaborantė Liza, ir paprašytų pataisyti klaidas, o podraug pasilenktųir užuostų jos kvapą —kvepalų ir dar kažko šilto ir truputį aitrausmišinį. Nuo to kvapo jam svaigo galva ir degė skruostai. VRMaka

demijos mokslo centre jis dirbo jau du mėnesius, ir iš tų dviejųmėnesių vieną buvo aistringai įsimylėjęs Lizą Spičak, miniatiūrinęgrakščią brunetę, gyvą ir karštą kaip ugnis, guvią ir linksmą kaip vaikas, tokią nuostabią ir tokią geidžiamą. Nė vienos moters savo gyvenime Rodislavas negeidė taip kaip Lizos —nei žmonos Liubos, neidaugybės atsitiktinių meilužių, su kuriomis susidėdavo progai pa

sitaikius ir kurių niekada iš tikrųjų neįsimylėdavo. Kai jo gyvenimeatsirado Liza, jis jau ėmė abejoti, ar kada nors žmoną mylėjo —toksnepanašus į ramų pastovų prisirišimą buvo tas liepsningas ir svaigusdabar jį apėmęs jausmas.

—Na, kaip, Rodislavai Jevgenjevičiau? —paklausė įėjęs į mokslo darbuotojų kambarį skyriaus viršininkas. —Galima dokumentą

atiduoti? Viskas ten gerai?—Dar pora klaidų, —sumurmėjo Rodislavas, kildamas iš užstalo. —Tuoj parodysiu Lizai, ji pataisys ir bus galima atiduoti.

—Gerai, aš laukiu.Rodislavas išlėkė iš kabineto ir užėjo į laborantės kambarį.—Vėl? —nustebo mergina. —Rodos, jau viską ištaisiau. Nejau

ką nors praleidau?—Štai čia, —tyčia garsiai kalbėjo Rodislavas, kad jo balsas girdėtųsi kitame kambaryje, —ir dar čia.

Jis žengė prie Lizos, pasilenkė ir pabučiavo ją į lūpas. Merginaatsakė godžiai ir aistringai, apsivijusi rankomis jo liemenį.




—Išprotėjai, —sušnibždėjo ji atsitraukdama, —tuoj kas norsįeis.

—Mes išgirsim, —irgi pašnibždom atsakė jis. —Vadinasi, kaipsusitarėm?

—Taip, aš atvažiuosiu iki „Sokolo“ ir lauksiu tavęs perone, priepirmo vagono. Tik neužtruk.

—Aš pasistengsiu.Jie susitikinėjo jos bute —Liza gyveno viena, ir jiems niekas ne

trukdė. Nei žmonės, nei reikalai, išskyrus tai, kad reikėjo grįžti namopas Liubą ir vaikus.Lygiai šeštą vakaro Liza užrakino kabinetą, atsisveikino ir išėjo,

o Rodislavas dar keletą minučių paplepėjo su niekur neskubančiupagyvenusiu vyresniuoju mokslo darbuotoju, kuris visada ilgiausiaiužtrukdavo.

Nuo „Sokolo“ stoties jie dar ilgai važiavo troleibusu, ir Rodislavasmintyse skaičiavo, kiek jam dar lieka laiko pabūti su Liza, kad namogalėtų grįžti vis dėlto nelabai vėlai. Šiandien jis buvo „partiniame susirinkime“, kitą kartą teks sugalvoti banketą, kurį rengia koks norsapsigynęs disertaciją arba švenčiantis jubiliejų darbuotojas, o galskubią mokslinę ataskaitą, o blogiausiu atveju —vadinamąją vietinękomandiruotę, kai rinkdami mokslo tyrimo duomenis darbuotojai

lankydavo įvairias organizacijas, pradedant vidaus reikalų organųteritoriniais skyriais ir Maskvos srityje esančiomis pataisos darbųkolonijomis ir baigiant Centrine statistikos valdyba. Tie stebuklingi,aistringi susitikimai jaukiame Lizos dviejų kambarių bute įvykdavorečiau, nei Rodislavui norėtųsi, ir jis kartais apgailestaudamas prisimindavo tardytojo darbą, kuris leisdavo be ypatingo papildomo

melo grįžti namo kiek nori vėlai ir nebūti namie šventinėmis beilaisvomis dienomis. Pakakdavo Liubai pasakyti, kad jis turi daugdarbo, kad yra apkrautas dokumentais arba staiga iškviestas. Bet jei

jis būtų likęs tardytoju, tai nebūtų susipažinęs su Liza ir niekada nesužinotų, kaip jautiesi negalėdamas apie nieką kitą galvoti, tik apie




artumą su moterimi, kai tavo viduje viskas suvirpa vien išgirdus josbalsą, kai tave nuolat persekioja jos kvapas, kai kiekvienas prisilieti

mas sukelia euforiją ir suteikia neapsakomą ir neįmanomą laimę.Vos įžengęs pro Lizos buto duris Rodislavas puolė karštligiškai

nusirenginėti —laiko turėjo visai mažai, partiniai susirinkimai, žinoma, trunka ilgai, bet viskam yra riba. Po minutės jis jau užmiršoviską pasaulyje, neišskiriant vaikų, žmonos ir to paties partinio susirinkimo, kuris negali tęstis iki išnaktų.

Paskui jis nuleipęs vartėsi ant plačios sofos, gėrė Lizos išvirtąkavą, rūkė ir galvojo, kad neturės jėgų atsikelti ir išeiti.—Ar išsirinkai disertacijos temą? —paklausė ji, įsitaisiusi šalia

jo po antklode.—Kol kas ne. Dar yra laiko, —atsakė Rodislavas tingiai. —O

kur skubėti?

—Bet referatą reikia rašyti jau dabar, —paprieštaravo Liza,kuri dirbo akademijoje jau ketverius metus, nuo pat jos įsteigimo,todėl gerai žinojo tvarką. —Dabar gegužė, rugsėjį stojamieji į ad-

junktūrą, be referato tavęs prie jų neprikiš. Žinai, Rodikai, aš taupatarčiau imtis ko nors, kas siejasi su regioniniais ypatumais arba supataisos darbų įstaigomis.

—Kodėl? —nustebęs atsisuko jis į merginą. —Kolonijos manęs niekada nedomino ir į provinciją aš nesirengiu. Iš kur tokiostavo mintys?

—Kvaileli, —ji švelniai pabučiavo jam petį, —tau reikia temos,kad galėtum nuolat važinėti į komandiruotes, supratai?

—O kam? Išvažiuoti ir nematyti tavęs?—Dar kartą kvailelis, —nusijuokė ji. —Kiekviena koman

diruotė turi du taškus: išvykimo tašką ir parvykimo tašką. Pagavaimintį?

Dabar jis suprato, ką Liza turėjo galvoje. Iš komandiruotės visada galima grįžti bent kiek anksčiau, gal viena diena, gal puse dienos ar tik keliomis valandomis, bet šias valandas jie galėtų praleisti




kartu ir nereikėtų išsigalvoti jokių banketų ir partinių susirinkimų.Rodislavui nelabai patiko, kad Liza tai sugalvojo anksčiau už jį patį,

ir jis visai ne laiku prisiminė miglotas skyriaus darbuotojų užuominas, kad tokia graži, guvaus, linksmo charakterio ir atvirai seksualiLiza niekada neliks be vyrų dėmesio —akademijos dėstytojų irmokslo darbuotojų, klausytojų bei adjunktų. Jis vijo šalin nuo savęsmintis apie tai, kad iki jo Liza turėjo kitų vyrų, o gal ir dabar jis jainėra vienintelis.

Vis dėlto jis susikaupė, išsirangė iš po antklodės ir pradėjorengtis. Paskui prisėdo ant sofos krašto, pasilenkė prie Lizos, pabučiavo jos suveltus plaukus.

—Nesinori išeiti.—Reikia, —ji šelmiškai pagrasino jam pirščiuku. —Jeigu nori,

kad įvyktų kitas partinis susirinkimas, iš ankstesnio reikia grįžti lai

ku. Kam kelti nereikalingus įtarimus?Jis tylomis linktelėjo sutikdamas, bet tuo pat metu pavydo kirminas vėl sukruto. Labai jau ji apdairi, ir tai liudija ne jos protą, odidelę vedusių vyrų meilužės patirtį. Bet kokią tai turi reikšmę, jeigudabar ji su juo, su Rodislavu, ir jeigu jis negali gyventi be svaigios,pritrenkiančios euforijos, kuri jį apima būnant šalia jos! To niekadanėra buvę nei su Liuba, nei su kitomis moterimis.

Namo jis važiavo taksi —taip buvo kur kas greičiau, nei vilktistroleibusu iki metro, paskui važiuoti su dviem persėdimais, paskuilaukti stotelėje autobuso, kuris riedės iki jo gatvės gerą pusvalandį.Juo arčiau namų Rodislavas buvo, tuo didesnį jautė alkį: pietavo jisantrą valandą, pas Lizą tik kavos išgėrė (niekam daugiau neužtekolaiko), o dabar jau dešimta valanda. Jam buvo maloni mintis, kad

netrukus įeis į švarius erdvius namus, įkvėps skanių, Liubos gamintųpatiekalų kvapų, pasikeis uniformą sportiniu kostiumu, nusimazgosrankas ir sės prie stalo. Ir kalbėsis su Liuba, kaip buvo įpratęs kalbėtis visus keturiolika bendro gyvenimo metų, pasakos jai apie darbą,kolegas, apie tai, kokį dokumentą jis šiandien parengė, ir skyriaus




viršininkas jį pagyrė, apie akademijoje sklandančius gandus, jogministerijoje gresia vadovaujančių kadrų kaita, o tai reiškia, kad

Nikolajus Dmitrijevičius Golovinas gali tapti ministro pavaduotoju.Ir, žinoma, teks papasakoti apie tą partinį susirinkimą, kuriame jistaip užtruko. Meluoti jis nemėgo, ir tas prakeiktas partinis susirinkimas —tiksliau, būsimas melas apie jį —buvo vienintelis nemalonusdalykas, temdantis džiaugsmą, sugrįžus namo.

Vaikai dar nemiegojo, penkiametė Lelia tuoj pat užsiropštė tė

vui ant kelių ir ėmė reikalauti, kad jis pasiklausytų, kaip ji šiandienvaikų darželyje susipyko su mergaite, kuri pasivaikščiojimo metunuskynė našlaitę, ją pauostė ir numetė.

—Gėlytė gulėjo ir verkėjai skaudėjo, —pilnomis ašarų akimispasakojo Lelia, aš net girdėjau, kaip ji šaukėsi pagalbos, o Marinkanuėjo sau net neatsigręždama. Aš jai pasakiau, kad ji bloga ir pikta,

nes nuskriaudė gėlytę, o ji man sudavė ir dar auklytei pasiskundė,kad ją pravardžiuoju. Tėti, juk gėlyčių negalima skriausti, tiesa?—Negalima, princese, negalima, —graudžiai šypsodamasis

tarė Rodislavas ir pabučiavo jos šlapias nuo ašarų akutes. —Gėlyčiųskriausti negalima ir išvis nieko skriausti negalima —nei žvėrių, neiaugalų, nei žmonių. Tu buvai visiškai teisi. Ar auklytė tave nubaudė?

—Ne, ji tik pasakė, kad neprasivardžiuočiau.—O tu jai pasakei, kad Marina tau sudavė?—Ne, —nuleido akutes Lelia.—Kodėl? Reikėjo pasakyti.—Aš nepasakiau, —pakartojo mergaitė. —Tegul ji man su

davė. Man dėl gėlytės buvo skaudu. Man jos buvo taip gaila! —ir jivėl pravirko.

Liuba paėmė dukrelę ant rankų ir priekaištingai pasižiūrėjo įRodislavą —esą, ar negalėjai taip nukreipti kalbos, kad vaikas negrįžtų prie liūdnos temos.

— Lelia, gėlytei jau nebeskauda, jai viskas greitai praeina,garbės žodis. Juk kai Marina tau sudavė, tai neskaudėjo, tiesa? Tu




net auklei nieko nesakei ir iš karto apie tai užmiršai. Taip ir gėlytei —paskaudėjo kelias minutes ir praėjo. Dabar jau ji sveikutė ir

linksmutė.—Garbės žodis? —viltingai paklausė mergaitė.—Tikrų tikriausias garbės žodis. Eik, nusiprausk, išsivalyk

dantukus ir gulkis miegoti, aš turiu pavalgydinti tėtį vakariene.Iš savo kambario pasirodė trylikametis Kolia.—Sveikas, tėti. Kas čia per triukšmas? Kodėl vaikas verkia?

—Ji jau neverkia, —greitai atsakė Liuba, —ji eina praustis irgulsis miegoti, taip Lelia?—Ne! Aš noriu su tėčiu!—Lelia, tėtis ką tik grįžo iš darbo, —rimtu ir kažkokiu su

augusiu balsu tarė Kolia, —jis labai pavargo, jam reikia pavalgytiir pailsėti. Eime, mano mažoji pelyte, kartu —nusiprausim, aš tau

padėsiu, o paskui paskaitysiu tau knygą, nori?—Noriu!Lelia džiugiai, užmiršusi ašaras, čiupo brolį už rankos ir nuėjo

į vonią.—Kaip Koliai mokykloje? —paklausė Rodislavas ir įniko į va

karienę prie gražiai padengto stalo. —Kažkoks jis šiandien labai jauteigiamas. Vėl dvejetą parsinešė?

—Trejetą ketvirtyje ir metinį, —nusišypsojo Liuba, pildamaiš sriubos dubens į gilią lėkštę agurkinę. —Dabar pataikauja. Na, kąsu juo padarysi?! Ant jo visiškai neįmanoma pykti. Žino, šelmis, kąpasakyti, kaip pasakyti ir kada pasakyti, kad jį vėl visi mylėtų. Jis padorus berniukas ir iš esmės geras, tik tingi mokytis, nors ir gabus.

—Čia tai taip, —sutiko Rodislavas. —Skanumėlis! Niekur ir

niekada nevalgiau tokios agurkinės kaip tavo. O kas laukia dar?—Balandėliai, tu juk pats vakar prašei. O prie arbatos tavomėgstamas pyragas su uogomis. O gal tau kavos užvirti? Beje, aššiandien parduotuvėje sumedžiojau dėželę tirpios, pasiimk rytoj įdarbą.



ŽVILGSNIS IŠ AMŽINYBES. Geri ketinimai 307

—Ką tu sakai? —nusistebėjo jis. —Toks deficitas! Tau pasisekė.

—Pastaruoju metu jos lengviau nusipirkti, kava juk dvigubaipabrango, užmiršai? Ir šokoladiniai saldainiai taip pat.

Žinoma, apie kavą Rodislavas užmiršo, tiksliau, neturėjo ką prisiminti, nes jau seniai nebuvo parduotuvėse: nuo pat jų bendro gyvenimo pradžios visi namų ūkio rūpesčiai gulėjo ant Liubos pečių.O štai apie saldainius žinojo, nes nuolat jų pirkdavo Lizai ir atkreipė

dėmesį, kad jų asortimentas parduotuvėse tikrai didesnis.—Duok kavutės, —apsisprendė jis.—O miegoti? Juk neužmigsi.—Užmigsiu. Be to, dar anksti, o man reikia tiek daug visko tau

papasakoti.Jis skaniai dorojo balandėlius su grietine ir mėgavosi rankiniu

malūnėliu malamos kavos kvapu —kavą Liuba užvirdavo kažkokiuypatingu būdu, todėl gėrimas išeidavo nepaprastai kvapnus ir skanus. Niekur kitur —nei restoranuose, nei svečiuose skanesnės kavos

jam neteko ragauti.—Ar judvi su mama nusprendėte, kada vaikus išvežame vasa

roti? —paklausė Rodislavas.—Poryt, šeštadienį. Gaila, kad mano mama negali palikti tėčio

vieno —jeigu ji važiuotų į vasarvietę kartu su Klara Stepanovna,būtų lengviau, —apgailestavo Liuba. —Tamara teisi: ir mama, irMamutė tėtį labai išlepino.

—Beje, —prisiminė Rodislavas, —ar Nikolajus Dmitrijevičiustau nesakė, kad jo laukia paaukštinimas?

—Paaukštinimas? —nudžiugo Liuba. —Ne, jis nieko nesakė.

—Ką tu! Visa mūsų akademija dūzgia, kad vieną ministro pavaduotoją nuima, o jo vieton skiria Nikolajų Dmitrijevičių.

—Tai bent! O kas dar jūsų akademijoje darosi? Kokia temabuvo partinis susirinkimas?

—Paskaita apie Brežnevo knygas „Mažoj i žemė“ ir „Atgimimas“.




Aš vos neužmigau, garbės žodis! Ir neiti negalima. Nuobodis mirtinas! Ar jūsų gamykloje jau aptarinėjo tą nemirtingą literatūrą?

—Ne, viskas dar prieš akis.Siurbčiodamas kavą su uogų pyragu, Rodislavas neskubėdamas

ir smulkiai papasakojo žmonai apie darbą, apie skubų dokumentą,kurį šiandien viršininko pavedimu parengė, ir pasidalijo samprotavimais apie būsimos disertacijos temas.

—Galima imti ką nors apie nuteistojo už nuosavybės grobsty

mą asmenybę, bet renkant medžiagą tektų nuolat lankytis koloni jose, o tai reiškia, kad turėsiu važinėti į komandiruotes, —atsargiaiužmetė meškerę jis.

—Bet tau tai įdomu?—Šiaip jau, taip, —atsargiai atsakė Rodislavas. —Bet mane

labiau traukia kita tematika. Aš su malonumu imčiausi išankstinio

tyrimo valdymo problemų. Dabar tai nauja ir ganėtinai madinga,valdymo mokslui šiandien rodoma pagarba, o aš vis dėlto tyrimetiek metų išdirbau ir kai ką jame nutuokiu. Bet vėl komandiruotės,medžiagą juk reikia įvairiose vietose rinkti. Kaip tu be manęs tvar-kysies?

—Oi, Rodi, tu apskritai apie tai negalvok! —sušuko Liuba. —Aš puikiausiai susitvarkysiu, rinkis tokią temą, kuri tau geresnė irįdomesnė, o mums viskas bus gerai. Ir mūsų mamos, ačiū Dievui, darkruta, visada gali padėti. Bet vis dėlto aš manau, kad apie nuteistųjųasmenybes įdomiau. Juk tai gyvi žmonės, kiekvienas su savo likimu,savo charakteriu, su savo istorija... Nejaugi tau neįdomu?

—Liubaša, man abi temos įdomios, bet privalau galvoti apieperspektyvas, supranti? Jeigu rašysiu apie nusikaltėlio asmenybę,

tai disertaciją teks ruošti Kriminologijos katedroje, o jeigu apie tyrimą —tai vienoje iš valdymo katedrų. Mūsų akademijoje jų kelios.Aš tau jau sakiau, kad mokslui apie valdymą dabar rodoma pagarba,tai paskutinės mados klyksmas, ir juo užsiimančius su malonumupaskui stumia į geras pareigas. Tu juk žinai, mano tikslas —VRM



ŽVILGSNIS IS AMŽINYBES. Geri ketinimai 309

štabo organizacijos ir inspekcijos valdyba, aš noriu ten patekti, o sukriminologine disertacija šansų turėsiu kur kas mažiau, nei su diser

tacija apie valdymą.—Tada žinoma, —sutiko Liuba. —Tada daryk, kaip tau geriau,

o dėl komandiruočių nė nebandyk jaudintis. Viskas bus gerai.—O kokie mūsų reikalai, be Lelios gėlytės ir Kolios trejeto?—Tėtis pakėlė mamai triukšmą, —atsidususi pranešė Liuba. —

Jam į rankas pateko tarpmiestinių pokalbių telefonu sąskaitos kvitas

ir jis pamatė, kad mama kelis kartus skambino Tamarai į Gorkį.Įsivaizduoji, kas buvo?— Galiu įsivaizduoti, — užjaučiamai palingavo galvą

Rodislavas. —Vargšė mama Zina. Kodėl ji į sąskaitą skambino?Nusipirktų talonėlį —niekas nieko nesužinotų.

—Jai net į galvą neatėjo, kad tėtis tikrins kvitus. Dabar jiedvi

su Tamara giliame pogrindyje: arba mama pirksis taloną, arba Tomaskambins pati dieną, kai tėčio nėra namie, arba mama skambins išmūsų.

Rodislavas baigė gerti kavą, bet iš užstalės nesikėlė, tęsė pokalbįir žiūrėjo į priešais sėdinčią Liubą. Kol jis nebaigs kalbėti apie tai,kas jam įdomu, žmona nepradės mazgoti indų ir tvarkyti virtuvės, jitaip ir sėdės pasirėmusi ranka smakrą, žiūrės į jį ir klausysis. Niekasniekada nesiklausė Rodislavo Romanovo taip įdėmiai ir susidomė

jęs kaip Liuba, niekas neįsiminė visų detalių ir smulkmenų, kurias jis minėjo, ir su niekuo jis taip laisvai nesijautė kaip su žmona, kuriniekada jo nekritikavo ir nesakė, kad jis vienu ar kitu atveju neteisus.Tiesa, pastaruoju metu jam tenka jai meluoti apie partinius susirinkimus ir banketus, bet tai, palyginti su visu kitu, tikra smulkmena! Jis

beprotiškai myli Lizą, myli iki sąmonės netekimo, iki svaigulio, betatsisakyti šio ramaus ir patikimo jaukumo jis neturi jėgų, todėl apieskyrybas negali būti nė kalbos. Šiaip ar taip, bent jau kol kas. Juolabuošvis skyrybų jam neatleistų, ir tada sudie karjera.




Skausmas krūtinėje vis stiprėjo, Liuba jau beveik nepajėgė kvėpuoti,bet vis tiek sėdėjo prie stalo ir klausėsi vyro. Negalima rodyti, kadtau blogai, reikia apsimesti, kad viskas puiku, kad tavo namai kaipir anksčiau lieka taikos, ramybės ir gerovės sala, tik tada Rodislavasgrįš čionai su malonumu ir apskritai grįš...

Jis turi kitą moterį, tuo Liuba neabejojo. Ji pajuto tą „kitą“ iš

kart, pačią pirmą dieną, kai Rodislavas vieną kartą grįžo ne toks kaippaprastai. Iš pirmo žvilgsnio niekas nepasikeitė, jis kaip visada persirengė sportiniu kostiumu, nusiplovė rankas ir sėdo vakarieniauti,klausinėjo apie vaikus ir namų reikalus, paskui pats kažką pasakojo,bet Liuba aiškiai matė, kad jo mintys skraido kažkur kitur, o paskui vienu metu, dar tą patį vakarą, staiga pajuto, kad ją lygina. Jąsu kažkuo lygina. Rodislavas žiūri į ją, žiūri, kaip ji sėdi, kaip juda,

jis klausosi, kaip ji kalba, ir lygina su kita moterimi. Liuba negalėtųtiksliai pasakyti, iš kokių požymių ji tai nustatė, bet ji neabejojo. Kaipir neabejojo, kad tas lyginimas buvo ne jos naudai.

Tą vakarą pirmą kartą per visą jų santuokos laiką Rodislavasnelaikė jos už rankos užmigdamas. Ir apskritai stengėsi net miegodamas per daug arti jos negulėti. Maždaug po savaitės jis pasiūlė

miegoti po atskiromis antklodėmis, esą jis miega neramiai, vartosi irnenori žmonai trukdyti miegoti. Liuba nieko nesakiusi paėmė kitąantklodę. Ji puikiai suprato, ką visa tai reiškia. „Kad tik ten viskas nenueitų per toli, —kartojo ji mintyse, —kad tik jis nesugalvotų skirtis, kad tik neišeitų. Aš viskam pasirengusi, aš viską iškęsiu, kad tik jisliktų su manimi. Aš be jo negalėsiu kvėpuoti, aš iškart numirsiu.“

Žadindama rytais ji daugiau jo nebučiavo, bet Rodislavas tonet nepastebėjo. Ji labai kruopščiai apgalvodavo jam užduodamusklausimus, kad neverstų jo išsigalvoti per didelio melo: jokių smulkmenų apie partinius susirinkimus, banketus, jubiliejus, užtrukusiusskyriaus posėdžius ir vietines komandiruotes. Ji neragino jo vestis į




svečius naujų bendradarbių, nes suprato, jog tie žmonės greičiausiaipažįsta naująją Rodislavo meilužę, ir jiems būtų nesmagu žiūrėti

Liubai į akis. Žinoma, ji kaip ir anksčiau džiaugėsi, kai vyras atsivesdavo į namus draugų, ir būdavo tokia pati svetinga ir vaišinga šeimininkė, bet tuo metu ją be perstojo kamavo mintis: „Jie viską žino irmane taip pat lygina su ja. Ir išeina, kad anoji geresnė.“

Dabar jai nuolat buvo skaudu. Ir jai atrodė, kad ji niekada nemylėjo Rodislavo taip stipriai, kaip šį, pirmąjį jo naujos meilės mė

nesį.

—Liubove Nikolajevna, jūs į autobusą?Ją šūktelėjo Olegas iš tiekimo skyriaus, jaunas gražus vaikinas,

kuris nuolat rodė Liubai dėmesį —tai praleisdavo ją gamyklos valgyklos eilėje prieš save, tai padėdavo nešti sunkius krepšius su produktais, kuriuos ji pirkdavosi per pietų pertrauką, tai tampydavo už

ją vandens kibirus per gamyklos šeštadienines talkas.—Į autobusą, —sulėtinusi žingsnį ir atsisukusi atsakė Liuba.Tas vaikinas jai patiko savo nuoširdumu, atviru žvilgsniu ir

draugiška šypsena. Visi planavimo skyriuje, kuriame Liuba dirbo,nepiktai šaipėsi iš jo vaikiškos meilės, bet pati Liuba į tas kalbas rimtai nežiūrėjo. Kartą per kolektyvinį pobūvį ateinančių Naujųjų metųproga, kurį planavimo skyrius surengė kartu su tiekėjais, Liubos bičiulė, vyresnioji ekonomistė Natalija, pasakė:

—Žiūrėk, Liubaša, juk jis akių nuo tavęs nenuleidžia. O jauakys! Tokiose ir paskęsti galima. Praleisi progą.

—Baik, —susiraukė tada Liuba. —Jis bent penkeriais metaisuž mane jaunesnis, o gal ir daugiau. Na, ką tokio ypatingo jis gali manyje pamatyti? Žiūrėk, kiek jaunų mergaičių aplinkui —su manimnepalyginsi. Išsigalvoji tu nežinia ką.

—Nieko aš neišsigalvoju, —labai rimtai atsakė Natalija. —Nuo




kada tu nesijauti jauna mergina ir įsirašei į senes? Ir apskritai svarbune amžius —tokiais atvejais amžius nieko nereiškia.

—O kas svarbu? —abejingai paklausė Liuba.Jai tai buvo nė kiek neįdomu, tiesiog reikėjo palaikyti pašnekesį,

kad Nataša neįsižeistų.—Geismas. Tik geismas svarbu. O nukreiptas jis gali būti į bet

ką, kad ir į vargetą, kad ir į senį, kad ir į raišą kuprotą bobą. Ar seniaipaskutinį kartą į tave geidulingai žiūrėjo vyras?

—Geidulingai? —sutrikusi perklausė Liuba.Ji nežinojo, ką atsakyti. Ji nežinojo, kaip tai atrodo, kai vyras

geidulingai žiūri į moterį, ji tik žinojo, kaip į ją žiūri Rodislavas, jokiųkitų žvilgsnių ji nepastebėdavo. Galbūt to, apie ką kalbėjo Nataša, josgyvenime išvis nepasitaikė.

—Vakar, —tada atsakė ji, gailiai šypsodamasi.

Tą vakarą Olegas keletą kartų kvietė ją šokti, ir Liuba visą laikąpagaudavo save besistengiančią kaip nors nepastebimai pamatyti,kaipgi jis vis dėlto į ją žiūri, ir suprasti, ką reiškia „geidulingai žiūrėti“, o kartu sužinoti, ar Rodikas kada nors yra į ją taip žiūrėjęs. Iš

jos stebėjimų tąkart atrodė, jog, ko gero —ne, TAIP Rodislavas niekada į ją nežiūrėjo. „Na ir kas, —guodė ji save, —na ir nežiūrėjo. Okodėl jis būtinai į mane turėtų TAIP žiūrėti? Olegas —tai Olegas, o

Rodikas —tai Rodikas, jis nepanašus į Olegą, jo kitoks charakteris,kitokios akys, kitoks veidas, ir apskritai jis visiškai kitoks žmogus,todėl ir žiūri kitaip. Be to, Rodikas vyresnis, o šito berniuko akyskupinos veršio susižavėjimo. Vaikų darželis. Rodikas niekad taip nesižavėjo, nes nuo vaikystės buvo rimtas ir protingas. O gal ir matėsitas susižavėjimas, tik aš buvau visai dar kvaila ir nepatyrusi, todėl

nieko nepastebėjau. Mes tiek metų susituokę, jog kvaila tikėtis, kadRodikas vis dar būtų taip aistringai įsimylėjęs.“

Kai Liuba suprato, kad Rodislavas turi kitą moterį, ji vis dažniaugrįždavo mintimis į tą vakarą, prisimindavo savo samprotavimus tąsyk ir galvodavo, kad į ANĄ, tą kitą, Rodislavas žiūri taip pat, kaip




mielas berniukas Olegas žiūri į ją, Liubą: karštai, gosliai ir maldau jamai. Ji negalėjo įsivaizduoti tokio savo vyro žvilgsnio, nes niekada

tokio nematė. Ir nuo to, kad toks žvilgsnis tikriausiai egzistuoja, betskirtas ne jai, Liubai buvo dar skaudžiau. Jai net nebuvo įdomu, kokia ji, ta moteris, kiek jai metų, kaip ji atrodo, kur ir kuo dirba, —jaibuvo svarbu tik viena: kad Rodislavas pasiliktų, kad jis neišeitų.

Bet dabar, eidama iš gamyklos į autobusų stotelę ir lydimaOlego, Liuba Romanovą pirmą kartą pagalvojo, kaip turbūt malonu

jaustis geidžiamai. Ji vogčiomis žvilgčiojo į vaikiną ir bandė įsivaizduoti jo vietoje Rodislavą: štai būtent taip jis į ją žiūri, štai taipstengiasi pažvelgti jai į akis, būtent taip gaudo atsitiktinius prisilietimus alkūne ar petim. Ne, nieko panašaus jai neišeidavo, niekadaRodislavas taip nesielgė, ir įsivaizduoti jį tokį nebuvo įmanoma. O

juk su JAjis greičiausiai būtent toks. Ar kažkoks kitoks?

—Kažkas jus nuliūdino, Liubove Nikolajevna?Ji staiga sustojo ir pasižiūrėjo Olegui tiesiai į veidą.—Tiesiog Liuba, gerai? Antraip jaučiuosi kaip senė.—Tai iš pagarbos, —suskubo teisintis Olegas. —Aš nenorėjau

jūsų įžeisti. Ir jūsų jokiu būdu neįmanoma laikyti sene —jūs labai jauna ir labai graži. Jūs net neįsivaizduojate, kokia jūs.

—Na ir kokia gi?„Dieve, ką aš darau! —dingtelėjo jai. —Kodėl su juo koke

tuoju? Kam prašausi komplimento?“ Ir tuoj pat sąmonėje savaimeradosi atsakymas: „Man to reikia. Man būtina tai išgirsti, antraipaš tiesiog išprotėsiu nuo minčių, kad mano gyvenimas baigtas ir ašniekam daugiau nebereikalinga. Tegul tas berniukas pasako man kąnors malonaus, juk žodžiai nieko nereiškia, svarbu veiksmai, o aš ne

sirengiu nieko tokio daryti.“—Jūs —pati geriausia! —karštai ir įsitikinęs pasakė Olegas. —

Jūs pati nepaprasčiausia, pati ypatingiausia moteris pasaulyje, patigražiausia, pati nuostabiausia. Nejau jūs pati to nežinote?

Liuba papurtė galvą:




—Nežinau. Man niekas niekada to nesakė. O, autobusas važiuoja, bėgam.

Jie suspėjo įsisprausti į kimšte prikimštą autobusą ir stovėjostipriai vienas prie kito prisispaudę. Liuba manė, kad pokalbis pavojinga tema baigtas, bet Olegas buvo linkęs jį tęsti. Jis pasilenkė jaiprie pat ausies ir tyliai ištarė:

—Aš pasirengęs kiekvieną dieną jums tai kartoti, jei tik jūs sutiktumėte.

—Ką aš turėčiau sutikti? —taip pat tyliai paklausė ji.—Manęs klausytis.Oras buvo šiltas, Liuba vilkėjo lengvą plonos viskozės kostiu

mėlį, ir ji staiga realiai pajuto, kaip stipriai jiedu su Olegu susiglaudękrūtinėmis. Negana to, ji pajuto, jog jam tai patinka. Labai patinka.Ją užliejo sumišimo banga ir ji pabandė atsitraukti, bet perpildytame

autobuse to padaryti nebuvo įmanoma. Vienintelis manevras, kurįdar būtų galima pabandyti atlikti —atsisukti į Olegą nugara, tačiauLiuba suvokė, kad tokioje spūstyje tai menkai ką pakeistų, vis tiek jibūtų prispausta prie jo.

—Kiek jums metų, Olegai? —paklausė ji tik tam, kad ką norspasakytų ir taip nuslėptų sumišimą.

—Dvidešimt šešeri. O ką?

—Jūs labai jaunas.—Kam? Jums?—Pavyzdžiui, —nekonkrečiai atsakė ji.—Čia ne tas pavyzdys, —nusišypsojo jis. —Juk jūs žinote, kad

man labai patinkate, jūs negalite to nežinoti, nes aš to ir neslepiu.Jeigu jūs sutiktumėte priimti mano kvietimą, aš būčiau pats laimin

giausias žmogus pasaulyje.—Kvietimą kur?—Kur nors. Į teatrą, į kiną, tiesiog pasivaikščioti. Nesvarbu kur,

kad tik pabūtume su jumis dviese.—Vienudu? —šyptelėjusi pasitikslino Liuba. —Man rodos,




jūs nusikalbate, Olegai. Aš ištekėjusi moteris, dviejų vaikų motina,neužmirškite šito.

—Aš neužmirštu. Bet taip pat visą laiką prisimenu, kad jūs —pati nepaprasčiausia moteris pasaulyje, pati gražiausia ir pati nuostabiausia.

—Nesišvaistykit žodžiais, Olegai, —rimtu veidu tarė ji. —Visatai per daug panašu į meilės prisipažinimą. Atsargiau, nes prisižaisi-te. Aš juk galiu rimtai į tai pažiūrėti.

—O tai ir yra rimta, —jis kalbėjo dar tyliau, ir Liuba nejučiapakėlė veidą dar arčiau jo, kad geriau girdėtų. —Tai ir yra meilės prisipažinimas. Jus trikdo, kad mes šiuo metu važiuojame perpildytameautobuse, o ne sėdime gražioje vietoje ir aš neklūpau prie jūsų kojųsu puokšte gėlių rankose?

—Visai niekas manęs netrikdo! —ji staiga supyko, nors ir

nebūtų galėjusi paaiškinti kodėl. —Tiksliau, ne, žinoma, trikdo. Aš jus pažįstu beveik dveji metai, ir visus tuos dvejus metus jūs tiesiogryjate mane akimis. Žinoma, man, kaip moteriai, tai labai malonu,tai atrodo kaip vienas ištisas, didžiulis, nesibaigiantis komplimentas,bet... Aš nieko negaliu padaryti, suprantate? Aš ištekėjusi, aš myliusavo vyrą, o jūs gerokai už mane jaunesnis, ir tos trys aplinkybės jūsųkomplimentą paverčia man nepriimtinu. Ar suprantamai aiškinu?

—Labai suprantamai. —Liuba pajuto, kad jo lūpos palietė josausį. —Bet visiškai neįtikinamai. Visų pirma, jūs taip seniai ištekėjusi, kad tai jau nebelaikoma santuokiniu gyvenimu.

—O kuo gi tai, jūsų manymu, laikoma? —nustebo ji.—Tiesiog bendru dviejų būtybių egzistavimu viename gyvena

majame plote. Protingos būtybės taip egzistuoja taikiai ir net drau

giškai, kvailos —sunkiai ir skandalingai.—Įdomu. O antra?—Antra, faktas, kad jūs mylite savo vyrą, jokios reikšmės ne

turi. Svarbu tai, kad aš jus myliu tikrai kur kas labiau, ir jūs negaliteto nesuprasti.




—Jūs ir „trečia“ turite?—Būtinai. Trečia, aš už jus jaunesnis tik šešeriais metais, ir tai

jokiu būdu negali būti kliūtis priimti mano, kaip jūs malonėjote pasakyti, komplimento. Šešeri metai —tai išvis ne amžiaus skirtumas,kai žmonėms per dvidešimt. Kai vienam dešimt, o kitam šešiolika —tada taip, sutinku, tai svarbu, bet kai dvidešimt šešeri ir trisdešimtdveji, tai net kalbėti apie tai juokinga.

Ji pajuto ant juosmens jo karštą delną, ir tiek stipraus, atviro

geismo buvo tame paprastame judesyje, tokia aistros banga nuo josklido ir skverbėsi pro ploną jos kostiumėlio audinį, kad Liubai pašiurpo oda. Niekada nuo Rodislavo nesklido tokia banga, niekada jis

jos taip stipriai negeidė. OTOS KITOS jis nori ŠITAIP? Kai jis su ja, arnuo jo sklinda toks aistringas geismas?

Pagaliau autobusas atvažiavo iki metro. Vagone buvo laisviau,

jie jau nebuvo taip vienas prie kito prispausti, bet atsirado ranktūris.Baisus, šlykštus vertikalus ranktūris, kurio abudu laikėsi ir kuriuo jodelnas visą laiką nuslysdavo ir atsiremdavo į jos ranką. Ir vėl Liubosoda eidavo pagaugais, ir ji negalėjo suprasti, iš kur tai ir ką reiškia.Labiausiai ji pyko pati ant savęs už tai, kad nepatraukia rankos. „Taikaip narkotikas, —šmėstelėjo mintis. —Žinau, kad blogai, neteisin

ga, bet negaliu atsisakyti.“Olegas išlipo kartu su ja toje pačioje stotyje.—Argi jums čia reikia lipti? —nusistebėjo Liuba.—Ne, aš tave lydžiu.—O mes jau tujinamės? —ji stengėsi tai pasakyti sarkastiškai,

bet išėjo kažkodėl gailiai.

—Seniai. Dar nuo tada, kai prisipažinau, kad tave myliu. Aš nesirengiu siūlyti tau širdies damos vaidmens. Tu —moteris, moterisiš kūno ir kraujo, moteris iki gyvo kaulo, pati moteriškiausia iš visųmoterų pasaulyje, ir aš elgsiuosi su tavimi kaip su moterimi, dėl kurios netekau proto.




—Tu tikrai išėjai iš proto, —lėtai ištarė Liuba ir atsisėdo antsuoliuko perone. —Ko tu sieki? Nori sugriauti mano šeimą?

—Ne.Olegas atsisėdo šalia ir paėmė jos ranką.—Aš noriu paprasčiausiai tave mylėti. Aš taip ilgai laukiau, kol

sukaupiau drąsą su tavimi pasikalbėti, kad galiu ir dar palaukti. Aštavęs neskubinu. Tik žinok, kad tave taip stipriai myliu, kaip tavęsnemylėjo nė vienas vyras.

Nieko nesakiusi Liuba pakilo ir nuėjo prie eskalatoriaus. Olegasnusekė paskui, bet prieš pat eskalatorių ją aplenkė, atsistojo ant laiptelio ir atsisuko į ją. Dabar jie vėl stovėjo atsisukę vienas į kitą, irLiuba staiga atkreipė dėmesį, koks glotnus jo veidas, kokie taisyklingi bruožai, kaip gražiai guli švarūs, gražiai pakirpti plaukai, kokiatamsaus gymio oda, kokie lygūs tamsūs antakiai, ir visas jis panašus

į skanų šokoladinį saldainį. Ir dar ji pagalvojo, kad turbūt jo kūnasirgi toks rusvas ir glotnus. Ir tuoj pat, dar nespėjusi nustebti dėl tokiųminčių, ji susigėdo.

Olegas palydėjo ją iki laiptinės ir atsisveikindamas pažadėjorytoj pusę aštuntos ryto laukti jos prie metro.

Namie Liuba puolė tvarkytis —iki grįžtant Rodikui reikėjone tik paruošti vakarienę, bet ir apsikuopti. Vaikus kartu su KlaraStepanovna jie jau buvo išvežę į vasarvietę, bet namų ruošos vistiek buvo likę pakankamai, nors ir mažiau nei tada, kai vaikai būnaMaskvoje. Ji norėjo apmąstyti ir dar kartą prisiminti viską, kas atsitiko pakeliui į namus, prisiminti kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę,kiekvieną žodį, pasistengti suprasti save ir tai, kas nutiko. Ir pirmąkartą per visus vedybinio gyvenimo metus Liuba pagalvojo: „Gerai

būtų, kad Rodikas šiandien užtruktų.“ Jis, tiesa, neįspėjo, kad grįšvėliau, bet galgi... Mintis, kad reiks sėdėti ir klausytis jo pasakojimų,staiga pasirodė nepakenčiama. Jai pačiai reiktų susirasti ką nors, kamgalėtų papasakoti viską, kas šiandien atsitiko! Bet ką? Draugėmspasakoti būtų gėda —juk visada ir visiems ji buvo ištikima ir atsi




davusi Rodislavo žmona, visada ir visiems jų šeima buvo pavyzdys,idealas ir pavydo objektas. Kaipgi dabar prisipažinti, kad ne viskas

buvo taip jau giedra, kad Rodislavas jau seniai su ja nebemiega, kad jis dabar turi nuolatinę meilužę, kad Liuba, nugyvenusi santuokojeketuriolika metų ir pagimdžiusi du vaikus, taip iki šiol ir nežinojo,kas tai yra tikra kūniška aistra, kad vyras niekada jos iš tikrųjų negeidė ir kad tik šiandien ji vos vos, pačiu savo esybės krašteliu, prisilietėprie paslapties, kuri ją traukia ir keri. Jeigu šalia būtų sesuo Tamara,

galbūt su ja Liuba ir pasikalbėtų atvirai. O daugiau su niekuo ji apietai kalbėtis negali. Jai gėda. Jai nesmagu.

Kaip tyčia, jai sugrįžus, po penkiolikos minučių parsirado irRodislavas. Liuba pasistengė, kad viskas būtų kaip visada: ji šypsojosi, klausinėjo, patiekė vakarienę, klausėsi, pasirėmusi skruostą ranka,o pati galvojo apie save ir tuo pat metu apžiūrinėjo vyrą. Nustebopamačiusi maišus jam po akimis ir pleiskanas ant sportinės striukės, kuria jis visada persivilkdavo namuose, apykaklės. Pačiai saunetikėtai pastebėjo, kaip jis aptuko nuo savo jaunystės laikų, veidassuapvalėjo, atsirado antras pagurklis, o virš kelnių diržo matosi solidus pilvukas. O dar tik šįryt viso šito nebuvo, jos vyras buvo patsgražiausias, pats nuostabiausias ir pats mylimiausias žmogus pasaulyje. O gal visa tai buvo ir ryte, ir vakar, ir prieš mėnesį, ir prieš metus,

tik ji nieko nematė ir nepastebėjo? Nejau taip būna, kad iš ryto tavoakys vienokios, o vakare —visiškai kitokios? Nejau gali taip būti,kad ryte tu myli žmogų labiau už gyvenimą, o vakare žiūri į jį kaipį pašalinį, kuris tavęs nemyli ir kuris nežinia kokiu būdu atsiradokartu su tavimi viename bute, ir tu kažkodėl privalai gaminti jamvalgį, mazgoti nešvarius jo indus, skalbti jo marškinius ir baltinius, o

paskui gultis su juo į vieną lovą? „Negali būti, —galvojo Liuba, —taikerai, apžavai, tai kažkokie burtai. Reikia pakentėti iki ryto ir viskaspraeis. Iš ryto viskas bus kaip anksčiau.“

Bet iki ryto niekas nepasikeitė. Atvirkščiai, pasidarė dar blogiau, nes Liuba pirmą kartą pastebėjo, kad Rodislavui, kol jis neiš-




sivalo dantų, iš burnos sklinda blogas kvapas. Ir dar jam ant šonųkaupiasi riebalų ringės. „Jis mano vyras, —kartojo ji sau, —mano

vaikų tėvas, ir aš jį mylėsiu, kol būsiu gyva.“ Tačiau visiškai tikra jituo nebuvo. Atvirkščiai, jai pačiai tos mintys atrodė veidmainiškos irmelagingos.



ŽVILGSNIS IS AMŽINYBES

...

Kelias

Antra knyga

Pragaras

Trečia knyga



Documents

Zvilgsnis is amzinybes. Geri ketinimai - Aleksandra Marinina.pdf