zmogonai dykrose

– knygų serija paaugliams,

kurioje vaizduojamojo pasaulio realumas yra kitoks...

NErealu!

Vilnius2012

Sylvia Waugh

Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas

Iliustravo Lina Dūdaitė

zmogonai dykrose

UDK 821.111-93 Va379

Versta iš:Sylvia WaughMENNYMS IN THE WILDERNESSJulia MacRae Books, London, Sydney, Auckland, Johannesburg, 1994

ISBN 978-609-441-094-9

© Tekstas, Sylvia Waugh, 1994© Iliustracijos, Lina Dūdaitė, 2012© Vertimas į lietuvių kalbą, Viltaras Alksnėnas, 2012© Leidykla „Nieko rimto“, 2012

Knygos vertimą remia ES programa KULTŪRA (2007–2013)

Skiriu Deividui, Peteriui ir Vikei

Tad patiesiu savąsias svajas po kojom tavosiom.Ženk atsargiai, nes žengi juk per mano svajas.

W. B. Yeats. Vėjas nendrėse

7

1 skyrius

Laiskas

Kolderio Parkas 22Džilio Vartų g.DaramasRugpjūčio 10-oji

Brangieji,šis laiškas – keisčiausias ir pats sunkiausias iš visų kada

nors mano rašytų. Jis prasilenkia su blaiviu protu. Jeigu Jūs esate tikri žmonės iš Broklehersto alėjos penktojo namo, tai

8

nė iš tolo nesuprasite, apie ką aš kalbu. Mano šiukšliadėžė jau pilnutėlė popierių – pradėtų ir nebaigtų laiškų. Jau ne sykį buvau nusprendęs išvis Jums nerašyti. Tačiau pažadas, duotas šmėklai, kad ir eilinę šviesią dieną, – ne toks jau paprastas dalykas. Esu priverstas vis kartoti ir kartoti sau, kad mačiau šmėklą ir kai ką jai pažadėjau.

Aš esu paprastų paprasčiausias žmogus. Niekuo, ničniekuo neišsiskiriantis. Bet jeigu visa, ką man pasakojo, yra tiesa, Jūs atpažinsite mano vardą. Mane pavadino tėvo vardu – esu Alber-tas Pondas. Bet aš ne koks nors mitinis australas. Aš anglas – ir visiškai tikras anglas! Tačiau turbūt reikia paaiškinti iš eilės.

Viskas prasidėjo praeitą savaitę...Sėdėjau ant suolelio prie upės ant Prebendos tilto. Buvau

visą priešpietį prakiūtojęs bibliotekoje, stengdamasis pagaliau baigti vieną įsisenėjusį darbą. Taigi nusprendęs pailsėti išėjau laukan įkvėpti tyro oro.

Įsivaizduokite sau stačią, apžėlusią upės pakriaušę, kylančią iki pat katedros sienų. Žemiau, man po kojomis, vingiuoja smėlėtas takelis, apaugęs žole, ir aplink visur medžiai medžiai. Vos gali įžiūrėti upės tėkmę. Sėdžiu aš vienui vienas.

Ir staiga pasijuntu nebe vienas. Pirmą kartą per trisdešimt savo nugyventų metų aš, atrodo, regiu šmėklą. Labai neįprastas pojūtis. Anksčiau niekad netikėdavau šmėklomis. Pirmiausia pajuntu, tarsi kažkas šalia manęs būtų. Apsižvalgau. Nei vie-noje, nei kitoje tako pusėje nieko nėra. Žmonių matyti tik ant tilto, kairėje nuo manęs ir gana toli, – net jei ir šauktum, jie

9

neišgirstų. Žvilgteliu į kitą suolelio galą ir štai sau po dešinei regiu plevenant kažkokią pilkšvą dūmų juostą – kitaip nė nenusakysi.

Visur aplink pasidaro tylu tylu. Net medžių lapai sustingsta. Ir ant tilto jokio judėjimo. Visiška tyla.

– Nesijaudink, – pasigirsta aiškus balsas iš rūko. – Aš ilgai netrukdysiu.

Po sekundės rūko kaip nebūta, o prieš mane – tikrų tikriausia apkūni pagyvenusi dama margu tvido švarkeliu ir sijonu bei sodrios rožinės spalvos megztiniu. Nuo standžių žilų, tvarkingai trumpai pakirptų plaukų iki tvirtų suvarstomų raštuotos odos batų visa ji atrodo gana senamadė, tačiau... gyva gyvutėlė. Skvarbus rudų akių žvilgsnis – tiesiog jaunatviškas. Dideli, putlūs jos skruostai – prinokusio persiko spalvos, o veido raukšlės negilios ir visai malonios.

– Tu manęs nepažįsti, – guviai ištaria ji, – bet aš žinau, kas tu toks. Tavo senelis buvo mano sūnėnas. Aš esu Keitė Penšo.

Tada aš apstulbstu suvokęs, kad esu ją matęs. Jos nuotrauka yra mūsų šeimos albume – ten ji laiko ant kelių mano tėtį, kai jam tebuvo dveji metukai. Suvokiu, jog tai toji pati moteris, bet jeigu šiandien ji dar būtų gyva, tai būtų mažų mažiausiai šimto dešimties metų.

– Kodėl man jūsų nebaisu? – paklausiu. Jaučiuosi visiškai sutrikęs ir praradęs nuovoką.

– O kodėl turėtų būti baisu? – vos pastebimai šypsodamasi teiraujasi Keitė.

10

– Jūs juk šmėkla, ar ne?– Galima manyti ir taip... – atsako Keitė. – Neįmanoma

aiškiai pasakyti, kas aš. Tik žinau, kokiu reikalu čia esu.Tada ji man papasakoja apie Žmogonus viską, iki mažiausių

smulkmenų. Ji žino kur kas daugiau, negu Jums galbūt atrodo. Įtikinėja, kad gyveno su Jumis ir Jūsų dėka nuo pat pirmos savo mirties dienos. Ir priverčia mane tuo patikėti, nors visa, ką ji pasakoja, – tiesiog fantastika.

– Ir dabar, – sako ji, kai pasakojimas priartėja prie mūsų dienų, – jiems gresia prarasti savo namus. Pirmą kartą per visus tuos metus jiems kilo grėsmė iš šalies, ir viskas gali baigtis jų sunaikinimu. Pavojus kol kas dar vos įžiūrimas, it koks taškelis horizonte. Bet mane dėl to jau įspėjo. Paprastai šnekant, aš ir esu čia dėl to, kad mums reikia tavo pagalbos.

Ji suneria rankas sau ant sterblės ir palinksta prie manęs – atrodo tikrai susirūpinusi.

– Ar supranti?Aš nesuprantu. Bet iš įpročio linkteliu, tarsi būčiau supratęs.

Žmonės daug geriau viską išdėsto, kai primygtinai nereikalauji paaiškinti kiekvieno jų ištarto žodžio.

– Planuojama, – tęsia ji, – nugriauti Broklehersto alėjos namus ir per patį Žmogonų sklypą nutiesti greitkelį. Ir aš nieko, ničnieko negaliu padaryti. Neturiu galios, tokios galios, kuri sustabdytų šias dideles užmačias.

Staiga man topteli, ko ji iš manęs nori. Ir baisus šaltis nutvilko mane visą. Neužduodu jai jokių tokiu atveju turbūt įprastų

11

klausimų, kaip kad: iš kur ji atkako ir kaip ten viskas atrodo? Ar kaip jai pavyko čia sugrįžti? Ar kokiu būdu Jūs tapote gyvi? Užuot klausęs, sakau:

– Negaliu suprasti, kokia jums iš manęs nauda. Neturiu nieko bendra su miesto projektais ar panašiai. Net nežinočiau, nuo ko pradėti.

Tetai Keitei, atrodo, atlėgo.– Tai jokia bėda, Albertai. Galiu tau pasakyti, nuo ko pra-

dėti. Aš čia atvykau jau šį tą sumaniusi. Reikia jiems parašyti. Reikia su jais susitikti. Jeigu nebus kitos išeities, – įtaisyti jiems naujus namus. Prisimink, kad yra tokia Komeso sodyba kaime. Pats tenai vargu ar kada nors užsuki. Bet galėtum panaudoti tuos namus kilniam reikalui.

Ji įsmeigia į mane tas savo skvarbias rudas akis ir išpeša pasižadėjimą padaryti viską, ką galiu.

– Tu nebūsi vienišas, – sako ji. – Aš irgi šmėkšosiu šalia ir seksiu, kaip viskas klostosi.

Tada ji atsistoja ir skubiai nueina pakrante. Net nesuyra, kaip visų tikrų šmėklų, jos kūniškas pavidalas. O aš taip ir sėdžiu toliau priblokštas, kol medžiuose vėl sušnara lapai, o ausis pasiekia iš tolo atsklindąs blausus žmonių ir mašinų triukšmas.

Taigi štai dabar rašau, kad įspėčiau Jus apie galimus įvykius ir – dievai žino, kaip aš tai įvykdysiu, – kad pasiūlyčiau Jums savo visokeriopą pagalbą. Aš vis dar labai abejoju dėl kai kurių dalykų, apie kuriuos pasakojo teta Keitė, tačiau tik dar labiau

susipainiosiu, jeigu imsiu manyti, kad šmėklos meluoja. Taigi visa, ką aš galiu, – tai stengtis viskuo tikėti ir atitinkamai elgtis.

Kiek galiu suprasti, greitkelio planas dar tik neseniai pra-dėtas kurti. Nė vienas iš Jūsų kaimynų apie jį dar nieko nebus girdėjęs. Nėra ko per daug skubėti. Taip ir teta Keitė sakė. Jau suplanavau savo atostogas, ir ji sako, kad kaip tik dėl to man bus visai saugu dabar išvažiuoti. Kai tik turėsiu ką nors dau-giau Jums papasakoti, tuoj pat parašysiu.

Neskubėkite. Išmokite gyventi su mintimi, kad yra vienas tikras žmogus, kuris viską apie Jus žino, bet niekam kitam apie Jus neprasitars. Teta Keitė šiuo požiūriu buvo labai griežta.

Nuoširdžiai – Albertas Pondas

13

2 skyrius

Ir vėl?!

Alberto Pondo laiškas atėjo trečiadienį su popiečio paštu.Gyvenimas buvo nuostabiai nusistovėjęs. Džošas sode

naikino piktžoles ir kartkartėmis atsitiesdavo, kad uždėtų atkalią plaštaką sau ant strėnų, lyg jas staiga būtų ėmę diegti. Tai nebuvo tikras dieglys, koks ištinka daugelį. Bet nebuvo ir tinginystės ženklas. Tai buvo vienas iš mielų, paprastų apsi-metimų. Gerai atrodė iš šalies. Ir pačiam malonu. Paskui jis išsitrauks didelę nosinę nusibraukti nuo kaktos nesamo prakai-to. Žiūrint pro kaimynų langus, kurie, garbė Aukščiausiajam,

14

buvo gana toli, vaizdelis atrodė visai įtikinamas: viduramžis vyriškis rūpestingai prižiūri sodą. Niekas nė neįtars – niekas nė neįtarė, – kad Žmogonai ne tikri žmonės, o tik gyvos, protingos žmogaus dydžio skudurinės lėlės, priverstos su niekuo nebendrauti.

Daugiau kaip keturiasdešimt metų Žmogonai gyveno penktajame Broklehersto alėjos name, ir niekas nieko apie juos nežinojo, niekas jų nepastebėjo. Per visus tuos metus nė vienas jų nė kiek nepaaugo ir nepaseno, nė vienas niekada nebuvo bent kiek jaunesnis ar mažesnis. Jie gavo gyvybę kaž-kokiu paslaptingu būdu, kai mirė juos sukūrusi moteriškė, ir kažkaip stebuklingai sugebėjo gyventi kaip ir kitos šeimos. Su išoriniu pasauliu jie bendravo telefonu arba laiškais. Išėję į gatvę, nunarindavo galvas ir kone genialiai sugebėdavo likti nepastebimi. Per visus tuos metus jie nė sykio nepersimetė žodžiu su kaimynais ir net nežvilgtelėjo į juos. Mat tai būtų buvę pražūtinga.

Pupis, dešimtmetis Džošo sūnus, stumdamas karutį su šiukšlėmis, pasuko už kampo. Jam buvo smagu užgulus karučio rankenas kreipti jį vingiuotu takeliu kur tik patinka. Jo sesuo dvynė, vardu Vimpė, sėdėdama ant sūpuoklių, stebėjo visa sva-jingu žvilgsniu, o sūpuoklės vos vos judėjo. Saulė atsispindėjo jos auksinėse garbanose ir ant žydrų atlasinių kaspinų. Atrodė tokia miela, kad nufotografuota būtų papuošusi kiekvienos šeimos albumą. Taip pamanė senelė Tulpė, žvilgtelėjusi pro valgomojo langą. Šiandien tas langas buvo plačiai atvertas,

15

senelė siuvo savo „firmines“ etiketes ant trijų megztinių, jau beveik paruoštų išsiųsti į vieną Londono parduotuvę, kur juos nupirks kokie nors turtuoliai ar garsenybės.

Džošo žmona Vineta, amžinai užsiėmusi mama, virtuvėje dėjo skalbinius į skalbyklę. Šio darbo tikrai negalėtum pava-dinti jos mėgstamu. Mašina buvo dvibūgnė, todėl skalbinius reikėdavo perdėti iš vieno būgno į kitą. Automatinė skalbyklė būtų patogesnė, tačiau juk reikėtų kviestis santechniką jai prijungti.

Viršuje vyriausias iš Žmogonų, senelis, rašė gana ginčy-tiną straipsnį apie Anglijos pilietinį karą. Jis buvo be galo susikaupęs. Violetinė koja – toji, kurią visad galėdavai matyti nukarusią per lovos kraštą, – priminė pentinuotą batą. Ant lovatiesės, ant grindų – šūsnys knygų ir žurnalų.

Pilbyma ir Apleba, paauglės dukros, įsitaisiusios Aplebos kambaryje, klausėsi popmuzikos ir sklaidė žurnalus. Aplebos kambarys buvo kur kas didesnis už Pilbymos, tad juodvi dažniausiai glausdavosi čia. Čia laikė ir stereoaparatūrą.

Poilsio kambaryje Subis, žydrasis Žmogonas, atrodė dar liūdnesnis nei visada. Subis buvo Pilbymos brolis dvynys, tačiau jo, kitaip nei Pilbymos ir visos giminėlės, veidas buvo žydras. Ir drabužiai jo buvo žydri, ir rankos žydros, ir kojos. Dievai žino, kodėl Keitė jį tokį sumanė. Mat jį, kaip ir kitus šeimos narius, buvo padariusi Keitė Penšo, be galo sumani siuvėja, kuri paskutiniais gyvenimo metais apgyvendino vi-sus savo namus rankų darbo „žmonėmis“. Kažkokie blogos

16

nuojautos ženklai tvyrojo šalia Subio. Ir tai buvo justi dar prieš atplėšiant tą laišką.

Panelė Kviglė, auklė, su mažąja Gugle vežimėlyje takeliu artinosi prie namo. Ji atrakino duris Vinetos patikėtu rak-tu – garbinga nuosavybe, prikabinta prie senovinės raktinės, kurios odiniame dirželyje buvo įspaustas katedros vaizdas.

– Tu geriau pasilaikyk jį sau, Hortenzija, – kalbėjo Vi-neta. – Juk dabar jau nebesi mūsų viešnia. Tu dabar čia gyveni.

Tą neeilinį trečiadienio rytą panelė Kviglė, įstūmusi veži-mėlį prieškambarin ir rūpestingai ištraukusi raktą iš spynos, žvilgtelėjo po kojomis ir išvydo ant kilimėlio laišką.

Pakėlė jį.Pažiūrėjo į adresą.Šnirpštelėjo.– Atėjo laiškas, Vineta! – šūktelėjo Kviglė.– Kam? – pasidomėjo Vineta, išėjusi iš virtuvės.– Visiems, – atsakė panelė Kviglė. – Visiems, išskyrus mane.Laiškas iš tikrųjų buvo adresuotas Žmogonams. Jis buvo

pailgame baltame voke, adresas ne spausdintas, o ranka užrašytas.

– Nevaldiškas laiškas, – ištarė Vineta ir staiga visa sudrebėjo.Žmogonams ateidavo tik valdiški laiškai. Vienintelį kartą

jie gavo nevaldišką laišką, kai Apleba buvo išgalvojusi tokį asmenį, vardu Albertas Pondas, ir primelavusi, neva jo laiškas atėjo iš pačios Australijos.

– Šįkart ne iš Australijos, – netaktiškai leptelėjo panelė Kviglė.

– Ne, ne iš Australijos, – patvirtino Vineta. Ji atsuko Hor-tenzijai nugarą ir net nesiteikė žvilgtelti į Guglę.

„Aš žinau savo vietą, – pamanė panelė Kviglė. – Kai reikia, ji taikosi man į drauges, bet štai atplėšti mano akivaizdoje laišką jai nėra paranku. Ir tiek to – labai čia man rūpi! Tegul žinosi su tais savo laiškais. Aš ir taip turiu apie ką galvoti.“

– Eikš pas mane, mažiule, – tarė ji Guglei, keldama kūdikį iš vežimėlio. – Šiandien popiet eisime į sodą ir galėsi žiūrėti, kaip aš tapau akvarele.

Vineta žvilgtelėjo į Hortenziją ir kiek nervingai šyptelėjo. Nenorėjo jos skaudinti, tačiau tą laišką jai rūpėjo atplėšti vienai.

– Graži dienelė šiandien, – pasakė. – Jeigu turėsiu laiko, gal aš irgi išeisiu laukan ir prisidėsiu prie jūsų. Šįryt gana sunkiai dirbau. Esu nusipelniusi patinginiauti.

Hortenzija irgi jai nusišypsojo, puikiai perprasdama apgaulę. Guglė nekantriai pasimuistė jos rankose. Mergytę visada pervystydavo ir pamaitindavo, o tada, kaip ir kitiems vaikams, leisdavo atsiriaugėti, bet tai tebuvo vaidyba. Bute-liuke niekad nebūdavo pieno, o jos vystyklai visad būdavo švarūs ir sausutėliai. Bet ji buvo guvi mažylė. Ir labai mylima, ir gerai prižiūrėta.

– Aš gal eisiu ir ją nuraminsiu, – tarė panelė Kviglė. – Tikriausiai ją reikia pervystyti. Mes taip ilgai vaikštinėjome. Šiandien parke tiesiog nuostabu.

18

3 skyrius

Kas?

– Neišmanau, ką daryti, – prakalbo Vineta, prisėdusi valgomajame šalia senelės Tulpės. Abi moteriškės jau buvo perskaičiusios laišką du ar tris kartus.

– Skamba įtikinamai, – pasakė Tulpė.– Viskas, ką parašo Apleba, skamba įtikinamai. Kai reikia

ką nors suklastoti, niekas jai neprilygs. Ji kaip ir nejaučia skirtumo tarp tikrovės ir išmonės.

– Bet sakyk, – paklausė Tulpė, – jeigu Apleba nebūtų prikrėtusi tų nesąmonių apie Albertą Pondą, atvykstantį

19

į svečius iš Australijos, ką tu tada manytum apie šį laišką?– Aš juo patikėčiau. Suprantama, kad patikėčiau. Štai dėl

to aš iš tikrųjų ir neišmanau, kaip elgtis.– Be to, – įžvalgiai samprotavo Tulpė, – Apleba labai

protinga. Manau, ji per daug protinga, kad kartotų tą pačią išdaigą du kartus.

– Ko gera, jūs teisi, – pripažino Vineta, – bet gali būti ir dviguba apgavystė. Turiu galvoje, jeigu jai pavyktų mus ir vėl apkvailinti, dar labiau džiūgautų.

– Ne, – pasakė Tulpė, – nemanau, kad ji būtų taip sugalvo-jusi, Vineta. Juk žinai, kad ne. Tai tebuvo žaidimas.

Paskendusi mintyse Vineta sulenkė laišką. Taip sunku suži-noti tiesą. Taip lengva prieiti klaidingą išvadą. Sunku patikėti, kad būtų du Albertai Pondai: vienas pramanytas, australas, kitas tikras ir gyvenantis visai netoliese. Ir tas naujasis Alber-tas Pondas turėjo tėvą, kuris irgi vadinosi Albertas Pondas! Galva gali susisukti...

– Gerai, – vėl prabilo Tulpė, kaip visad linkusi sparčiau ap-sispręsti. – Manyčiau, turime keletą išeičių. Galime suplėšyti laišką ir net neprasitarti apie jį kitiems. Tačiau šitaip daryti galima tik esant visiškai tikroms, kad jį parašė Apleba. Arba galime ramiai pasikalbėti su Apleba ir pamėginti išsiaiškinti, ar ji kalta. O galima sukviesti visus ir garsiai perskaityti laišką. Rimtai žiūrint į jame minimą grėsmę, manyčiau, pastarasis būdas yra saugiausias. Tegul pirmas jį perskaito Magnusas, o tada galėsime jo kambaryje sušaukti pasitarimą.

Antroji anglų rašytojos Sylvios Waugh (Silvijos Vo) knyga apie skudurinių lėlių šeimą, kuri, priversta palikti namus, patiria komiškų ir dramatiškų nuotykių. Autorė ir toliau subtiliai kuria, plėtoja psichologinius charakterius, tęsia kito, kitokio temą ir ypač pabrėžia namų idėją, savos aplinkos svarbą.

Waugh, SylviaVa379 Žmogonai dykrose / Waugh, Sylvia; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo

Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 312 p.: iliustr.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė

Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė

Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

Apie viską nuo pradžių...