· Web viewTeisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a : Nuteistojo

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-08313 2019-05-27 2019-05-09 2019-05-09 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-134-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37573-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.1; 1.2.7.2.1; 1.2.10.1; 2.2.1.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. gynėjo advokato Manvydo Šivicko kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu P. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; 165 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 22 d. įvykdytos veikos) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Taip pat P. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams; 165 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 25 d. įvykdytos veikos) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.

Iš P. T. ir K. R. solidariai nukentėjusiajai D. A. priteista 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei iš kiekvieno po 176,60 Eur valstybės naudai dėl nukentėjusiajai D. A. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuteistojo P. T. gynėjo advokato Manvydo Šivicko ir nuteistojo K. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Byloje priimti teismų nuosprendis ir nutartis dėl K. R. kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. P. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 22 d. 21.30 val. iki 23 d. 01 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išspirdamas buto duris ir taip įbaugindamas nukentėjusiąją, neteisėtai įsibrovė į jos gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini) Pasvalio r., priklausantį V. E., ir jame paminėtu laiku lytiškai santykiavo, liepė tenkinti ir tenkino lytinę aistrą su D. A. oraliniu būdu prieš jos valią, žinodamas, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikimu, ir pasinaudodamas dėl to jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=12d367207e3d11e98436e02a0124fc68

2. Taip pat P. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su K. R. 2017 m. liepos 25 d., laikotarpiu nuo 1 val. iki 2 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išlauždami užrakintas kambario duris, įsibrovė į D. A. gyvenamąjį kambarį, esantį (duomenys neskelbtini) Pasvalio r., priklausantį V. E., ir žinodami, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikimu, ir pasinaudodami jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti, liepė jai tenkinti P. T. lytinę aistrą oraliniu būdu, o K. R. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. A. prieš jos valią.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. T. gynėjas advokatas M. Šivickas prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl P. T. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 22 d. veika), 165 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 25 d. veika) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti; 2) pakeisti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl P. T. paskirtos bausmės: pagal BK 149 straipsnio 2 dalį paskirti dvejų metų laisvės atėmimo, pagal 150 straipsnio 2 dalį – vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 54, 75 straipsnius, taip pat 149 straipsnio 5 dalį, 150 straipsnio 5 dalį, 165 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 167 straipsnio, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

3.2. Apeliacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo (dėl veikų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 22 d.) pradėjimo nesilaikant BPK 167 straipsnyje nustatytos tvarkos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nesigilindamas į faktines aplinkybes, nutartyje daromų išvadų nepagrįsdamas bylos duomenimis.

3.3. Pagal BPK 167 straipsnį dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas neįmanomas, jeigu nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro atitinkamo reikalavimo. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą už šias veikas kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas ar kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. Nukentėjusiojo valia turi būti aiškiai išreikšta (įtvirtinta) atskirame procesiniame dokumente – skunde ar pareiškime. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios D. A. pareiškimo (skundo) dėl minėtų nusikalstamų veikų byloje nėra, jos 2017 m. liepos 25 d. pareiškime Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariatui nurodyta apie 2017 m. liepos 25 d. 2 val. nakties prieš ją padarytą nusikalstamą veiką, kuria kaltinami P. T. ir K. R. (1 t., b. l. 19). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pareigūnui V. Valerkai 2017 m. liepos 25 d. surašius tarnybinį pranešimą dėl 2017 m. liepos 25 d. įvykio (pagal BK 149 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 1, 2), o 2017 m. liepos 26 d. tyrėja A. Čechova pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 150 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 6–7). D. A. pirmą kartą apklausta 2017 m. liepos 25 d., taigi ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-37573-17 buvo pradėtas D. A. pareiškimo pagrindu dėl 2017 m. liepos 25 d. įvykių. Nors šios apklausos metu ji parodė, kad pirmą kartą prievartinis lytinis aktas įvyko galimai liepos 23–24 dienomis, vėliau nurodė apie antrą prievartinį lytinį aktą, įvykusį liepos 25 d. naktį, tačiau pareigūnai neišaiškino jai teisės parašyti papildomą pareiškimą dėl naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos, prokuroras taip pat nesurašė jokio reikalavimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai paaiškėjusios dar vienos nusikalstamos veikos. Neteisingą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusioji D. A. pareiškimą rašė dėl visų nusikalstamų veikų, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji 2017 m. rugpjūčio 2 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė ne tik apie liepos 25 d. prieš ją padarytas nusikalstamas veikas, bet ir apie liepos 22 d., kai galbūt su ja lytiškai santykiavo ir kitas asmuo – A. T., kuris baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktas.

3.4. Pagal teismų praktiką prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013), pagal generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintas Rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos prokuroro reikalavimas yra prokuroro sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų BPK 167 straipsnio 2 dalyje ir 409 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, jis gali būti išreiškiamas rezoliucija arba atskiru

rašytiniu dokumentu ar nutarimu. Esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra tvarka – užrašoma rezoliucija (1, 5, 33 punktai). Taip nustatyta atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios matyti, kad jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokio dokumento dėl 2017 m. liepos 22 d. galimai padarytų nusikalstamų veikų byloje nėra. Teismų praktikoje nurodoma, kad nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių bei BK 149 straipsnio 5 dalies, 150 straipsnio 5 dalies, 165 straipsnio 2 dalies reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2014). Be to, tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą.

3.5. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad byloje nėra nė vieno procesinio dokumento, kuris būtinas ikiteisminiam tyrimui pradėti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį. Be to, ikiteisminio tyrimo dėl 2017 m. liepos 22 d. įvykių užregistravimas (pranešimas apie įtarimą P. T. dėl veikų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį) neatitinka BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tai patvirtina, kad baudžiamasis procesas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, yra negalimas ir byla P. T. turi būti nutraukta.

3.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 54, 61 straipsnių reikalavimų, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino, kad P. T. turėtų būti skiriama žymiai mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei sankcijos vidurkis, bausmės nesumažino, paliko penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. P. T., pirmą kartą padariusiam veiką, nustatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, buvo skirta tokio pat griežtumo bausmė kaip ir recidyvistui K. R., o už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, – net griežtesnė bausmė. Tuo tarpu individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytoms aplinkybėms turi būti teikiama vienoda reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7576/2006, 2K-68-942/2016 ir kt.).

3.7. Individualizuodami bausmę teismai nevertino, kad P. T. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės pripažino savo kaltę, nurodė faktines aplinkybes, kuriomis lytinę aistrą tenkino su nukentėjusiąja oraliniu būdu. Tokie P. T. parodymai negali būti vertinami kaip trukdę ikiteisminiam tyrimui ir nustatyti tiesą, jo prisipažinimas turėtų būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 2 dalis). Tai, kad P. T., būdamas menko išsilavinimo, teigė kaltę pripažįstantis iš dalies, juolab nukentėjusiosios parodymams esant nenuosekliems ir prieštaringiems ir nesant kitų įrodymų, padėjo nustatyti tikrąsias aplinkybes. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą pripažinta nepagrįstai, nes neįrodyta (bylos duomenys nepatvirtina), kad P. T. 2017 m. liepos 25 d. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, be to, teismai nepagrindė, kaip ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi yra pagrindas P. T. skirtų laisvės atėmimo bausmių (pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį) dydį žymiai sumažinti.

3.8. Teismai netinkamai taikė BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas. Nepagrįstai konstatuota, kad padarytų veikų skaičius (šešios) neleidžia atidėti bausmės vykdymo, nors formaliai bylos aplinkybės atitinka BK 75 straipsnio reikalavimus. Nutraukus bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (dėl nusikalstamų veikų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį), P. T. būtų nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, sudarančių idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, padarymą. Spręsdami bausmės klausimą teismai nevertino nuteistojo P. T. asmenybės: jis neteistas, augo socialiai pažeidžiamoje aplinkoje, turi protinių gabumų trūkumų, vykdavo į užsienį, legaliai dirbdavo. Atidėjus bausmės vykdymą būtų užtikrinta ir nukentėjusiosios teisė į kuo greitesnį ir operatyvesnį teismo priteistos jai padarytos žalos atlyginimą. Sprendimas atidėti bausmės vykdymą atitiktų ir formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-511/2018, kurioje taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Teismų išvados (netaikant BK 75 straipsnio) neatitinka realios situacijos, nes P. T. nepadarė šešių nusikalstamų veikų, o jį apibūdinančios aplinkybės leidžia teigti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

4.1. Kasacinio skundo teiginys, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį dėl 2017 m. liepos 22 d. nusikalstamų veikų pradėtas nesilaikant BPK 167 straipsnyje nustatytos tvarkos, nepagrįstas. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiosios D. A. 2017 m. liepos 25 d. skundą, kuriame ji prašo nubausti P. T. ir K. R. už tai, kad jie lytiškai su ja santykiavo, tenkino aistrą oraliniu būdu prieš jos valią. Tą pačią dieną apklausta ji papasakojo apie prievartinius P. T. seksualinio pobūdžio veiksmus 2017 m. liepos 22 d., taip pat P. T. ir K. R. išžaginimą ir seksualinį prievartavimą 2017 m. liepos 25 d., nurodė patekimo į gyvenamąją patalpą aplinkybes, išlaužus duris, paprašė, kad šie asmenys būtų nubausti įstatymo tvarka.

4.2. Nepagrįstas ir tas skundo teiginys, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę ir sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

4.3. Įvertinus tai, kad P. T. baustas administracine tvarka, apibūdinamas patenkinamai, jis padarė šešias tyčines nusikalstamas veikas, iš jų keturis sunkius nusikaltimus, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio), P. T. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, todėl įstatymai, reglamentuojantys bausmės paskyrimą, jos atidėjimą, pritaikyti tinkamai.

4.4. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką P. T. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pripažinta pagrįstai. Šios aplinkybės iš dalies neneigė ir pats P. T., ją patvirtino nukentėjusioji, taip pat liudytojas E. K. patvirtino, kad P. T. buvo apsvaigęs nuo alkoholio 2017 m. liepos 25 d. Nusikalstamos veikos pobūdis, jo padarymo aplinkybės patvirtina, kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

4.5. BK 75 straipsnio nuostatos pagrįstai netaikytos, nes tam nėra teisinio pagrindo. 2015 m. kovo 19 d. redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu, nurodė, kad paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius), o P. T. paskirta didesnė laisvės atėmimo bausmė. Teismas, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, BK 75 straipsnio nuostatų netaikymą argumentavo ne nusikalstamų veikų skaičiumi, o manymu, kad bausmės tikslai P. T. nebus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo. Skunde nurodomos kasacinės nutarties bylos aplinkybės labai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes joje asmuo buvo nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, padarytas 2005 m.

4.6. Byloje pagrįstai nepripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, P. T. neigė esmines bylos aplinkybes, neigė išžaginęs ir seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją, pripažino tik kad 2017 m. liepos 25 d. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu pačios nukentėjusiosios iniciatyva. Iškėlė versiją, kad 2017 m. liepos 22 d. pas nukentėjusiąją pateko neplanuotai, per klaidą išlauždamas jos buto duris. P. T. neigė esmines išžaginimo ir seksualinio prievartavimo faktines aplinkybes, siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir nebuvo nuoširdus, nepadėjo teismui nustatyti tiesos byloje. Visa tai patvirtina, kad jo parodymai ir elgesys bylos proceso metu negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo P. T. gynėjo advokato Manvydo Šivicko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įgyvendinant BPK 166 straipsnio 3 dalies, 167 straipsnio reikalavimus

6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje, pradėtas neteisėtai, nesant nukentėjusiosios skundo, o dėl to baudžiamoji byla P. T. turi būti nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (pagal galiojančią įstatymo redakciją turėtų būti BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 3

dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. BPK 167 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas atliekamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos atliekamas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-628/2018).

8. Taigi vada (pagrindas) pradėti ikiteisminį tyrimą yra informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, kuri gali būti gauta skundu, pareiškimu ar pranešimu apie tai (BPK 166 straipsnio 1 dalis) arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius ir surašius tarnybinį pranešimą (BPK 166 straipsnio 2 dalis). Įgyvendinant BPK nuostatas, reglamentuojančias ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo subjektai savo veikloje vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 „Dėl Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Šių Rekomendacijų 5 punkte įtvirtinta, kad sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos yra: 1) rezoliucija; 2) tarnybinis pranešimas; 3) prokuroro reikalavimas; 4) nutarimas; be kita ko, 7 punkte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas tarnybiniu pranešimu, kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdydamas teisės aktų jam nustatytas funkcijas, pats nustato galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius. Tarnybiniame pranešime nurodomos galimai padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir išreiškiamas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat nurodomas tiriamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ir (ar) punktą. Pagal 61 punktą informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą.

9. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji D. A. 2017 m. liepos 25 d. pateikė rašytinį skundą ikiteisminio tyrimo įstaigai (Pasvalio rajono policijos komisariatui) dėl 2017 m. liepos 25 d. apie 2 val., nakties metu, prieš ją įvykdytų nusikalstamų veikų, kurias (kaip ji nurodė skunde) padarė K. R. ir P. T. 2017 m. liepos 25 d. vyresnysis tyrėjas Virginijus Valerka surašė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl šio 2017 m. liepos 25 d. įvykio pagal požymius nusikaltimo, nurodyto BK 149 straipsnio 2 dalyje. 2017 m. liepos 25 d. nukentėjusioji D. A. buvo apklausta apie prieš ją padarytą nusikalstamą veiką, apklausos metu ji nurodė, kad dar ir 2017 m. liepos 22 d. jai esant namuose apie 21.30 val. į jos butą išspirdamas duris įėjo P. T., reikalavo patenkinti jo lytinę aistrą, bijodama jo ji sutiko su reikalavimu, taip pat nurodė, kad kitą dieną – 2017 m. liepos 24 d. į jos butą beldėsi, ji kvietė pareigūnus, jiems išvykus, liepos 25 d. apie 2 val. nakties pas ją į namus vėl atėjo P. T., K. R.; P. T. reikalavo patenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, ji tai padarė, po to K. R. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Nukentėjusiajai nurodžius skunde minėtas bei kitas papildomas aplinkybes dėl prieš ją galimai padarytų nusikalstamų veikų, 2017 m. liepos 26 d. vyresnioji tyrėja Aleksandra Čechova surašė tarnybinį pranešimą dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo, jame nurodė, kad po D. A. apklausos paaiškėjus, jog 2017 m. liepos 25 d. apie 2 val., be lytinio santykiavimo, ji buvo ir seksualiai prievartauta oraliniu būdu, tikslinga pradėti tyrimą ir dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 2 dalyje. Toliau aiškinantis (ir tikslinant) įvykių aplinkybes, D. A. nurodytų aplinkybių pagrindu 2017 m. gruodžio 14 d. vyresnioji tyrėja A. Čechova surašė tarnybinius pranešimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei atlikimo pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl 2017 m. liepos 22–23 d. P. T. neteisėto įsibrovimo į nukentėjusiosios gyvenamąją patalpą, išžaginimo ir lytinės aistros tenkinimo pasinaudojant bejėgiška jos būkle bei panaudojant psichinį smurtą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad dėl minėtų nusikalstamų veikų P. T. pareikšti pranešimai apie įtarimą: 2017 m. gruodžio 22 d. P. T. pareikštas įtarimas dėl 2017 m. liepos 22 d. įsibrovimo į nukentėjusiosios D. A. gyvenamąjį butą (BK 165 straipsnio 1 dalis), jos išžaginimo (BK 149 straipsnio 1 dalis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 1 dalis) prieš jos valią, be to, įtarimas dėl 2017 m. liepos 25 d. padarytų veikų nurodant (patikslinant), kad, be įtarimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį, P. T. įtariamas padaręs

ir nusikalstamą veiką, nurodytą BK 165 straipsnio 1 dalyje.10. Bylos duomenys ir aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad būtent pagal nukentėjusiosios D. A. skundą bei jos

nurodytas aplinkybes dėl prieš ją padarytų konkrečių nusikalstamų veikų, kurių esmines faktines aplinkybes ji nurodė, iš jų ir dėl nurodytų neteisėto įsibrovimo į patalpą (BK 165 straipsnio 1 dalis), išžaginimo (149 straipsnio 1 dalis), seksualinio prievartavimo (150 straipsnio 1 dalis) (2017 m. liepos 22–23 d.), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiuo atveju nukentėjusiosios išreikšta valia atitinka įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindo. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, išreikšta skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolas-pareiškimas), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Taigi esminė reikšminga aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusiajam tokį norą ir iniciatyvą parodžius, o ikiteisminio tyrimo subjektui ikiteisminį tyrimą pradėjus, ne nukentėjusio asmens kompetencija yra spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas jo pareikštas noras pradėti baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2004, 2K-346-303/2017). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindas buvo nukentėjusiosios D. A. skundas, kuris atliktos apklausos metu buvo išplėstas, papildytas, to pagrindu surašyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo, ikiteisminio tyrimo pradžios ir apie tai pranešta prokurorui. Taigi, priešingai negu tvirtinama kasaciniame skunde, pagrindas, t. y. nukentėjusiosios skundas (reikalavimas), pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų nusikalstamų veikų, inkriminuotų P. T., buvo.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų (2017 m. liepos 22–23 d.), nurodytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje, pradėtas ir organizuotas nepažeidžiant BPK 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradžią bei ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiksmus pradedant ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis), taip pat ir BK 149 straipsnio 5 dalies, 150 straipsnio 5 dalies, 165 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimas (skundas). Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje darydamas išvadas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumu, pagrįstai ir teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BPK nustatytus reikalavimus. Nustačiusi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant nukentėjusiojo skundui, nepažeidžiant pirmiau nurodytų BPK normų, t. y. teisėtai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti kasatoriaus prašymą ir nutraukti P. T. bylą dėl 2017 m. liepos 22–23 d. padarytų nusikalstamų veikų nėra teisinio pagrindo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausme (BK 54, 75 straipsnių taikymas)

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad nesilaikant BK 54 straipsnio nuostatų nuteistajam P. T. paskirta per griežta bausmė nustatant laisvės atėmimo bausmių dydį už nusikalstamų veikų, nurodytų BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje, padarymą; bausmė neindividualizuota ir paskirta tokia pat griežta kaip ir kitam nuteistajam – recidyvistui K. R. Kasatorius nesutinka su tuo, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) buvimas konstatuotas nepagrįstai. Kasatoriaus manymu, sumažinus skirtinų laisvės atėmimo bausmių dydį už pirmiau minėtus nusikaltimus bei įvertinus P. T. asmenybę, taip pat nutraukus baudžiamąją bylą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį (tai reikštų mažesnį padarytų nusikaltimų kiekį) būtų pagrindas taikyti BK 75 straipsnį.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas tikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu; klausimas dėl paskirtos bausmės nagrinėjamas esant BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytam pagrindui – BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, netinkamam taikymui. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti (arba sugriežtinti) bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Pagal baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Parinkdamas konkrečią bausmę (ją individualizuodamas) teismas, kaip tai nurodyta BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgia į: 1) padarytos

nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, BK 61 straipsnyje taip pat įtvirtintos bausmės skyrimo nuostatos, kai yra kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

14. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam P. T. paskirtos bausmės: pagal BK 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams dvejiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, 149 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams, 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Šiuo atveju kasatorius skunde nurodo, kad nuteistajam paskirtos savo dydžiu per griežtos laisvės atėmimo bausmės būtent už nusikalstamų veikų, nurodytų BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje, padarymą, t. y. sunkius tyčinius nusikaltimus, už kuriuos įstatymo sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis yra atitinkamai iki dešimt ir iki aštuonerių metų. Taigi, paskirtųjų bausmių dydis yra pirmuoju atveju mažesnis nei vidurkis ir antruoju atveju – atitinkantis vidurkį, nurodytą įstatymo sankcijoje.

15. Priešingai nei teigia kasatorius, skiriant P. T. bausmes už minėtus sunkius nusikaltimus, buvo atsižvelgta ne tik į jo padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, bet ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančias bei kitas aplinkybes. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad kasatoriaus teiginiai dėl P. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neturi jokio pagrindo. Priešingai, jis ginčijo dalies nusikalstamų veikų padarymą arba neigė dalį faktinių aplinkybių. Antai P. T. dėl 2017 m. liepos 22–23 d. įvykio, kai neteisėtai pateko į nukentėjusiosios gyvenamąjį butą, neigė tenkinęs lytinę aistrą prieš jos valią, pripažino tik išlaužęs nukentėjusiosios kambario duris; dėl liepos 25 d. įvykio parodė, kad lytinę aistrą tenkino pačios nukentėjusiosios iniciatyva, neigė pasinaudojęs jos bejėgiška būkle. Teismų sprendimuose išanalizuoti P. T. parodymai, kurių turinys patvirtina, kad jie neatitinka sąlygų, leidžiančių juos vertinti kaip prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl to, ką padaręs, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai, kritiškai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016). Be to, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Šiuo atveju teismai pagrįstai nepripažino buvus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nagrinėjamos bylos duomenys ir teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės taip pat paneigia kasatoriaus teiginį, kad nuteistasis P. T. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (pvz., jis pats prisipažino, kad įvykio metu liepos 22–23 d. buvo girtas). Taigi ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) nustatyta pagrįstai. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, spręsdami bausmės klausimą, neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

16. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo P. T. gynėjo apeliacinį skundą dėl per griežtos bausmės ir prašymo taikyti BK 75 straipsnį atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą ir tinkamai taikė šio straipsnio nuostatas. Pagal BK 75 straipsnį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija). Apeliacinės instancijos teismas nurodė pakankamai išsamius argumentus, paaiškinančius, kodėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, kasatorius klaidingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa, nes esą teismas, pripažinęs, jog P. T. turėjo būti skiriama žymiai mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei sankcijos vidurkis, bausmės nesumažino. Tokių teiginių apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys

nepatvirtina, joje tokios išvados, kad P. T. turėjo būti skirta mažesnė bausmė negu įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis, nėra.

17. Atsakant į kasacinio skundo teiginius, kad P. T. skirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota (palyginti su kitam nuteistajam K. R. paskirta bausme), pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis, o tokių reikalavimų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, teismai laikėsi. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, pagal kurį neteisingas bausmės paskyrimas grindžiamas lyginimu su kitam bendrininkui paskirtos bausmės dydžiu ir jį apibūdinančiomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra susijęs su kiekvieno atskiro kaltininko veikomis, jo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis. Taigi, skiriant bausmę P. T. ir nustatant jos dydį nagrinėjamu atveju atsižvelgta į visas turinčias reikšmę bausmei paskirti aplinkybes. Be kita ko, byloje nustatyta ir teismų sprendimuose nurodyta, kad P. T. padarė daugiau nusikalstamų veikų (nei bendrininkas nuteistasis K. R.), būtent jis prieš tai (2017 m. liepos 22–23 d.) neteisėtai pateko į nukentėjusiosios D. A. gyvenamąją patalpą (butą), kur vėliau (2017 m. liepos 25 d.) ir kartu su K. R. padarė nusikalstamas veikas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde bausmės dydžio sumažinimas ir BK 75 straipsnio taikymas siejamas su nusikalstamų veikų skaičiumi, tačiau, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, nutraukti P. T. bylą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamų veikų, padarytų liepos 22–23 d.) nėra pagrindo.

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra teisinio pagrindo sušvelninti nuteistajam P. T. paskirtos bausmės ir taikyti BK 75 straipsnį atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

19. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, pagal kasacinio skundo ribas keisti ar naikinti P. T. priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, šie teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. T. gynėjo advokato Manvydo Šivicko kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

ALVYDAS PIKELIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-176-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00080-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.6., 2.6.16.12(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f6ed03f07d7311e98436e02a0124fc68


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staipa“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių pagal nuomos sutartis priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sumos, grindžiamos pastato vertės padidėjimu, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo įstatymas) 10 straipsnio 13 dalies ir dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi savo reikalavimus, prašė: 1) priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nesumokėto nuomos mokesčio pagal 2005, 2007, 2009, 2015 metų nuomos sutartis, 33 658,04 Eur palūkanų už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal 2009, 2015 metų nuomos sutartis bei 550,95 Eur delspinigių pagal 2015 m. nuomos sutartį (iš viso 242 889,39 Eur skolos) ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos.

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė negyvenamasis pastatas – parduotuvė, esantis (duomenys neskelbtini), kuris nuomos sutarčių pagrindu buvo perduotas naudoti atsakovei. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos šios nuomos sutartys: 1) 2005 m. sausio 31 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 1950, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 392,76 kv. m ploto patalpos prekybos veiklai vykdyti laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 7 d. iki 2010 m. vasario 7 d.; 2) 2007 m. kovo 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 2090, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 410,75 kv. m ploto patalpos laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d; 3) 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2), kuria atsakovei išnuomotas 803,51 kv. m ploto ginčo pastatas naudoti prekybos veiklai laikotarpiu iki 2010 m. vasario 7 d., 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu nuomos terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.; 4) 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4), kuria atsakovei išnuomotas 815,9 kv. m ploto ginčo pastatas laikotarpiu iki 2019 m. birželio 30 d.

4. Ieškovė nurodė, kad pagal 2005 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet liko skolinga 23 565,60 Lt (6825,07 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2007 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 6161,25 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet nesumokėjo 36 967,51 Lt (10 706,53 Eur) nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2009 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 7231,59 Lt (2094,41 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. susidarė 123 162,57 Eur dydžio nesumokėto nuomos mokesčio skola.

5. 2016 m. spalio 13 d. įvyko ginčo pastato viešas aukcionas, o 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė su viešo aukciono laimėtoju pasirašė ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl 2015 m. nuomos sutartis, remiantis jos 14.2 papunkčiu, laikytina nutraukta nuo 2016 m. spalio 13 d., kai įvyko turto privatizavimo aukcionas. Ginčo pastatas grąžintas savivaldybei 2016 m. lapkričio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu, todėl iki šio termino skaičiuotinas nuomos mokesčio įsiskolinimas. 2015 m. sudaryta nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt (2366,11 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau nesumokėjo ir liko skolinga 67 986,23 Eur.

6. Atsakovė, nesumokėjusi nuomos mokesčio pagal 2009 ir 2015 m. nuomos sutartis, turi prievolę sumokėti ieškovei 5

procentų dydžio įstatyme nustatytas palūkanas – 29 793,29 Eur pagal 2009 m. nuomos sutartį ir 3864,75 Eur pagal 2015 m. nuomos sutartį, iš viso – 33 658,04 Eur mokėjimo palūkanų.

7. Atsakovė UAB „Staipa“ patikslintais priešieškinio reikalavimais prašė priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo sumą, įskaityti ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur).

8. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 1997 iki 2016 metų ieškovę ir atsakovę siejo nuomos santykiai dėl pastato (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos. Atsakovė netrukus po pirmosios nuomos sutarties 1997 m. sudarymo ėmėsi investicijų į išsinuomotas patalpas – gavo leidimą iš atsakovės ruošti techninę dokumentaciją ir atlikti pastato patalpų remonto darbus, remontavo patalpas. 2001 m. sausio 4 d. atlikta statinio ekonominė finansinė ekspertizė patvirtino, kad atsakovė į išnuomotų patalpų remontą investavo 332 370 Lt.

9. 2001 m. išsikėlus pastato pirmo aukšto nuomininkams, patalpų būklė pablogėjo. Atsakovė dėl to kreipėsi į ieškovę, kuri siūlė atsakovei išsinuomoti visą pastatą. Atsakovė kreipėsi į ieškovę prašydama privatizuoti pastatą, tačiau ieškovė į šiuos prašymus nereagavo. 2007 m. balandžio 25 d. ieškovė išdavė leidimą atsakovei rengti pastato rekonstrukcijos projektą ir sąmatą, nustatant, kad šiam objektui pagerinti būtų naudojama ne daugiau kaip 746 435 Lt (216 181,52 Eur) lėšų. 2010 m. birželio 22 d. pastato rekonstrukcija buvo baigta, surašytas pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2014 m. spalio 19 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie kompensuojamųjų 651 920 Lt (188 809,08 Eur) investicijų į pastato patalpų remontą pripažinimą. 2015 m. spalio 2 d. ieškovė informavo atsakovę apie pastato pardavimą ir 2015 m. spalio 16 d. vyksiantį aukcioną. Pakartotinis pastato aukcionas įvyko 2016 m. spalio 13 d., pastatas parduotas už 482 890 Eur kainą. 2016 m. lapkričio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė grąžino pastatą ieškovei su visais pagerinimais, o šalis sieję nuomos santykiai pasibaigė. Pastato grąžinimo metu atsakovės atliktų pastato pagerinimų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas.

10. Bendra ieškovės pritarimu atsakovės į pastato rekonstrukciją investuota suma sudaro 285 070,09 Eur: iki 2000 m. – 96 261,01 Eur (332 370 Lt), iki 2009 m. – 188 809,08 Eur (651 920 Lt). Nuomininkui, teisėtai pagerinusiam nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos išlaidos, o dėl šio pagerinimo padidėjusios patalpų vertės procentas. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad dėl pastatui pagerinti atsakovės padarytų išlaidų pastato vertė padidėjo 203 proc. (nuo 108 630 Eur iki 510 450 Eur). 2016 m. spalio 13 d. pastatas parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur. Todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 374 260 Eur suma, kaip pastato vertės padidėjimas dėl atsakovės atliktų investicijų.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

11. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Staipa“ ieškovės naudai 143 315,18 Eur skolos, 18 502,67 Eur palūkanų, 550,95 Eur delspinigių, 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos bendros 162 518,00 Eur sumos. Teismas atmetė atsakovės UAB „Straipa“ priešieškinio reikalavimus.

12. Teismas nustatė, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai. Atsakovė įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį vykdė netinkamai, todėl susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas. Teismas nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nuomos mokesčio, o atsakovė pripažino ir prašė įskaityti kaip priešpriešinį reikalavimą 80 070 Eur įsiskolinimo sumą.

13. Teismas, nustatęs, kad pagal 2005 m. nuomos sutartį ieškovė prašė priteisti 6825,07 Eur, o pagal 2007 m. nuomos sutartį – 10 706,53 Eur, atmetė šiuos reikalavimus kaip pareikštus praleidus penkerių metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje (ieškinys teismui pateiktas 2016 m. sausio 14 d., o patikslintas ieškinys – 2016 m. birželio 2 d.). Teismas tuo pačiu pagrindu atmetė ieškovės reikalavimų dalį, kuria prašoma priteisti įsiskolinimą nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. birželio 2 d. pagal 2009 m. nuomos sutartį. Teismas pagal 2009 m. nuomos sutartį, galiojusią iki 2014 m. birželio 30 d., priteisė ieškovei iš atsakovės 75 328,95 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimo (iš 123 162,57 Eur prašomos priteisti skolos atėmė 47 833,62 Eur (atmestas reikalavimas dėl ieškinio senaties)), o pagal 2015 m. nuomos sutartį – 67 986,23 Eur nesumokėto nuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį iki patalpų perdavimo ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d.

14. Teismas pripažino ieškovės teisę, vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, reikalauti 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Ieškovė pateiktais palūkanų apskaičiavimais pagal 2009 m. sutartį prašė priteisti 29 793,29 Eur, o pagal 2015 m. nuomos sutartį – 3864,75 Eur šių palūkanų. Teismas ieškovės reikalavimą dėl įstatyme nustatytų mokėjimo palūkanų pagal 2009 m. nuomos sutartį tenkino iš dalies ir priteistinas palūkanas sumažino iki 14 637,92 Eur (29 793,29 Eur – 15 155,37

Eur (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). 2015 m. nuomos sutarties 12 punkte šalims susitarus, kad nuomininkas, sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs nuompinigių, moka 0,05 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, teismas pripažino ieškovės teisę į 550,95 Eur dydžio delspinigius pagal 2015 m. nuomos sutartį.

15. Teismas, vertindamas sutartinį priešieškinio reikalavimų pagrindą, nustatė, kad 1997 nuomos sutartyje šalių buvo nustatyta, jog nuomininkas, šalių sutarimu pagerinęs patalpų būklę, turi teisę į tuo tikslu turėtų būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato kitas sąlygas. Tuo tarpu 2005 m. sudarytoje nuomos sutartyje ir vėlesnėse 2007 m., 2009 m. bei 2015 m. sudarytose nuomos sutartyse nurodyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.

16. Teismas, vertindamas įstatyme įtvirtintą priešieškinio reikalavimų pagrindą, nustatė, kad iki 2002 m. gegužės 23 d. galiojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Disponavimo įstatymas) nenustatė draudimo atlyginti turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Tuo tarpu nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama (šio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad ši nuostata netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo). Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 15 straipsnio 7 punkte įtvirtinta išlygų neturinti nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.

17. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Nagrinėjamu atveju Disponavimo įstatyme yra įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą. Todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovės turėtų išlaidų atlyginimą.

18. Iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios Privatizavimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata nurodė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Teismas nurodė, jog pagal minėtą Privatizavimo įstatymo nuostatą pagerinimo išlaidas atlygina ne privatizavimo objekto savininkas, o pirkėjas. Be to, pagal šią nuostatą padarytos išlaidos būdavo atlyginamos ne bet kada, o privatizavimo metu. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, atsakovei minėto įstatymo pagrindu neatsirado teisė reikalauti patirtų investicijų atlyginimo. 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Privatizavimo įstatymo redakcija, kuri nustato tik valstybei priklausančių akcijų privatizavimą. Nekilnojamasis turtas nuo šio pakeitimo įsigaliojimo gali būti perduodamas privačion nuosavybėn tik viešo aukciono būdu ir nebegali būti privatizuotas.

19. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimų pagrįstumo teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu, nurodė, kad ginčo šalių sudarytose nuomos sutartyse, kurių sąlygos buvo žinomos atsakovei, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos. Todėl teisėtas atsakovės lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti.

20. Teismas nenustatė kasacinio teismo praktikoje suformuotų prielaidų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).

21. Teismas nustatė, kad atsakovė nedalyvavo ieškovės organizuojamuose ginčo turto aukcionuose. Tai, kad atsakovė teikė ieškovei prašymus dėl ginčo turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė nesudarė atsakovei sąlygų įsigyti ginčo turtą. Ieškovė siuntė atsakovei pranešimą apie viešą aukcioną, teikė atsakovei turto perdavimo–priėmimo akto projektą, atsakymus į atsakovės raštus, taigi, bendradarbiavo su atsakove.

22. Teismas, netenkindamas atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl teisinio pagrindo nebuvimo, nepasisakė dėl atsakovės prašomos priteisti sumos pagrįstumo.

23. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, papildydamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.

24. Teismas pripažino, kad, nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujai Disponavimo įstatymo redakcijai, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, nepaisant to, kada buvo sudaryta nuomos sutartis (15 straipsnio 7 punktas). Teismas nustatė, kad 2002 m. gegužės 23 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. IX-900 įtvirtinta išlyga dėl atlyginimo už išnuomoto valstybės (savivaldybės) turto pagerinimą pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., galiojo iki pat 2014 m. spalio 1 d., t. y. 12 metų. Tokios išlygos panaikinimas

2014 m. yra susijęs ne su prarastu šios išlygos aktualumu, bet siekiu išvengti tokių situacijų, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti prieš dešimt metų atliktų ir pačių nuomininkų naudotų investicijų atlyginimą, nors tą draudžia galiojantys teisės aktai.

25. Ginčo pastato remonto darbai buvo atlikti galiojant 1997 m. nuomos sutarčiai, kurios 5.6 papunktyje nustatytas draudimas atlyginti bet kokias išlaidas nuomininkui, jeigu tai prieštarautų įstatymui. 2002 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimais savivaldybėms uždraudus atlyginti nuomininkams jų išlaidas, 1997 m. nuomos sutarties galiojimo metu turėtų išlaidų atlyginimas būtų neteisėtas. Be to, nuo 2005 m. su atsakove sudarytose nuomos sutartyse buvo nustatyta, kad nuomotojas neatlygina dėl ginčo pastato turėtų nuomininko išlaidų. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo.

26. Kadangi iki 2014 m. spalio 1 d., kai galiojo Privatizavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimą, ginčo pastatas nebuvo privatizuotas, atsakovė neįgijo subjektinės teisės į ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Pagal Privatizavimo įstatymą privatizuojamam turtui pagerinti padarytos išlaidos galėjo būti atlyginamos ne bet kada, o turto privatizavimo metu, t. y. paaiškėjus jo pirkėjui, o ne tų išlaidų atsiradimo momentu. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą.

27. Tai, kad ieškovė neįtraukė pastato į privatizuojamų objektų sąrašą, nelėmė atsakovės teisėtų lūkesčių pažeidimo, kadangi teisinis reglamentavimas neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto. Atsakovės investicijos į pastatą tikintis privatizuoti pastatą gali būti vertinamos kaip nepasiteisinęs komercinis sprendimas, verslo rizikos prisiėmimas, o ne ieškovės pareigos parduoti ginčo pastatą atsakovei pažeidimas.

28. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti pakeičiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Nors 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija protokolu patvirtino, kad atsakovė į ginčo pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (93 654,43 Eur), šios išlaidos galėjo būti kompensuojamos ginčo pastato privatizavimo metu, ginčo pastatas buvo parduotas tik 2016 m. spalio 13 d., t. y. praėjus 13 metų, per kuriuos pasikeitė reglamentavimas dėl pagerinimų išlaidų atlyginimo.

29. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies galiojimo metu, o ginčo pastato viešo aukciono procedūros buvo vykdomos pagal nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Disponavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1178 reikalavimus, kurie nenustatė galimybės nuomininkui atlyginti jo investicijų į parduodamą turtą, atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti tokias išlaidas.

30. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad nuomininkas turi teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, jeigu jis pagerinimus padarė nuomotojo leidimu, yra išlyga – išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Taigi, esant įstatyme įtvirtintam draudimui, atsakovės reikalavimas priteisti iš savivaldybės ginčo pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą yra nepagrįstas.

31. Kadangi atsakovė priešieškinyje nereiškė jokių reikalavimų savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo (priešieškinio dalykas) ir neįrodinėjo savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų (priešieškinio pagrindas), pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos nei pats suformuluoti, nei pakeisti priešieškinio dalyko. Atsakovės argumentai, jog ji patyrė nuostolių dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė vilkino ginčo pastato neteisėto privatizavimo procedūras, kad neatsakė į atsakovės raštus dėl ginčo pastato privatizavimo, pagrįstai nebuvo vertinami.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

32. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis, kuriomis buvo atmestas jos priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei iš ieškovės 285 171,09 Eur sumą, dalį šios sumos įskaitant į ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, arba grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti vienam iš pirmosios arba apeliacinės instancijos teismų. Kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:

32.1. Teismai, konstatuodami, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normos panaikinimas nuo 2014 m. spalio 1 d. atėmė iš atsakovės teisę reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl savivaldybės turtą pagerinusio nuomininko teisėtų lūkesčių apsaugos ir jo išlaidų atlyginimo CK 6.501 straipsnio pagrindu.

32.2. Atsakovė, nuomos teisinių santykių tarp jos ir ieškovės metu investavusi nuosavas lėšas į ieškovei nuosavybės

teise priklausančio pastato pagerinimus, tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų bei ieškovės priimtų sprendimų pagrindu turėjo teisėtą lūkestį, kad pastato pagerinimo išlaidos bus jai kompensuotos:

32.2.1. visuose ieškovės sprendimuose, kurių pagrindu atsakovei buvo suteikta teisė atlikti pastato pagerinimus, nustatyta į pastato pagerinimus leidžiama investuoti lėšų suma arba pripažįstamos atsakovės atliktos investicijos, buvo nurodoma, kad atsakovės patirtos išlaidos jai bus atlygintos pastato privatizavimo metu;

32.2.2. ieškovės sprendimai buvo priimti pastato pagerinimo atlikimo metu galiojusių Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos 32 punkto ir Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos pagrindu;

32.2.3. nuomininko teisė į nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą įtvirtinta CK 6.501 straipsnyje, tačiau šiuo atveju šalių teisinius santykius reglamentavo specialioji Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma, todėl ieškovė priėmė sprendimus dėl atsakovės į pastato pagerinimus investuotų lėšų atlyginimo būtent vadovaudamasi šiuo pagrindu;

32.2.4. kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta būtinybė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procese užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015).

32.3. Aplinkybė, kad pastato įtraukimas į privatizavimo programą buvo išimtinai nuo ieškovės valios priklausantis sprendimas, kuriam atsakovė neturėjo įtakos, savaime nepanaikina atsakovės teisės reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas:

32.3.1. atsakovė kelis kartus kreipėsi į ieškovę su prašymais įtraukti pastatą į privatizuojamų objektų sąrašą, įskaitant prašymą leisti privatizuoti pastatą tiesioginių derybų būdu, tačiau tokie sprendimai ieškovės įgaliotų asmenų nebuvo priimti. Tarp šalių nėra ginčo, kad pastatas iki 2014 m. spalio 1 d. nebuvo privatizuotas;

32.3.2. atsakovės teisių pažeidimas pasireiškė ne jos negalėjimu dalyvauti pastato privatizavimo procedūrose, kurių eiga nepriklausė nuo atsakovės valios, o ieškovės atsisakymu atlyginti atsakovei į pastato pagerinimą investuotas lėšas vien dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kuris panaikino valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procedūras;

32.3.3. teismai nepagrįstai atsakovės teisę reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas susiejo vien tik su pastato privatizavimo procedūra, todėl padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad atsakovė po 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimų nebeteko teisės reikalauti iš ieškovės atlyginti pastato pagerinimo išlaidas.

32.4. Specialiųjų teisės aktų nuostatų pakeitimas negalėjo panaikinti atsakovės subjektinės teisės reikalauti atlyginti pastato pagerinimo išlaidas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokiu atveju klausimas dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiamas pagal CK nuostatas ir šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas:

32.4.1. bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė išdavė atsakovei leidimą investuoti į pastatą lėšas, kurių suma 2,5 karto viršija pastato vertę, jas pripažino ir įsipareigojo atlyginti;

32.4.2. atsakovės išlaidų pastatui pagerinti atsiradimo metu galiojo tiek bendroji teisės taisyklė (CK 6.501 straipsnis), tiek ir specialioji teisės taisyklė (Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis) dėl nuomininko patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Nustojus galioti specialiajai normai, atsakovė turi teisę reikšti ieškovei reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo CK 6.501 straipsnio pagrindu;

32.4.3. atsakovo teisę reikalauti pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006);

32.4.4. minėta atsakovės teisė atsirado pagal išlaidų atlikimo metu galiojusius teisės aktus ir turi būti ginama, nepaisant vėlesnių specialių teisės aktų pasikeitimų. Valstybė (savivaldybė) negali remtis pasikeitusiomis teisės aktų nuostatomis, pateisindama iki tokių pakeitimų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą (CK 6.157 straipsnio 2 dalis). Priešingas šios situacijos aiškinimas neatitiktų konstitucinio teisinės valstybės principo;

32.4.5. teismai nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė dalį atsakovės į pastato pagerinimą investuotų lėšų (651 920 Lt (188 809,08 Eur)) pripažino jau po 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo. Tokiu būdu ieškovė pripažino ir patvirtino faktą, kad atsakovės su ieškovės leidimu į pastato pagerinimus investuota lėšų suma

turės būti kompensuota pagal CK 6.501 straipsnyje nustatytas taisykles.32.5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Disponavimo įstatymo nuostatas, ir pažeidė lex retro non agit principą.

Atsakovės pareikštas reikalavimas dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti vertinamas pagal teisės normas, galiojusias nuomos sutarčių sudarymo bei pastato pagerinimų atlikimo metu:

32.5.1. Disponavimo įstatymo priėmimas ir vėlesni pakeitimai negalėjo turėti įtakos ieškovės ir atsakovės 1997 m. sudarytų nuomos sutarčių sąlygų, nustatančių ieškovės prievolę kompensuoti atsakovei jos patirtas patalpų pagerinimo išlaidas pinigais, medžiagomis arba įskaitant tokias išlaidas į nuomos mokestį, galiojimui;

32.5.2. pirminėje 1998 m. gegužės 12 d. Disponavimo įstatymo redakcijoje klausimas dėl savivaldybės turto nuomos, įskaitant ir pagerinimo išlaidų atlyginimo aspektą, nebuvo sureguliuotas;

32.5.3. vadovaujantis lex retro non agit principu, nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusi Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, išskyrus sutartis, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d., nepriklausomai nuo šios išimties, neturėtų būti taikoma visoms iki įstatymo įsigaliojimo sudarytoms sutartims;

32.5.4. tiek konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas), tiek kasacinio teismo praktikoje (2002 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1340/2002) dėl teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, jog tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma. Ankstesniąją teisės normą panaikinančios teisės normos įsigaliojimas nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu;

32.5.5. nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusi Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies redakcija, kuri nebenustatė išlygos dėl nuomininko pagal iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytas sutartis patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimo, negalėjo turėti įtakos iki šio įstatymo priėmimo atsiradusiai atsakovės teisei reikalauti iš ieškovės atlyginti pastato pagerinimo išlaidas.

32.6. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakovės teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą CK 6.501 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino šią teisės normą:

32.6.1. leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012);

32.6.2. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta nuomininko teisė gauti išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą tuo atveju, kai išnuomotas daiktas buvo pagerintas nuomotojo leidimu, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 613 straipsnio 1 dalyje. Atsakovė atitiko visas CK 6.501 straipsnio taikymo sąlygas;

32.6.3. šalių susitarimas dėl nuomos išlaidų atlyginimo atitiko visas CK 6.501 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 316 straipsnio 14 dalyje) nustatytas sąlygas ir vėlesnių teisės aktų bei jų pakeitimų priėmimas ipso facto negalėjo lemti atsakovės ir ieškovės sudaryto sandorio dėl nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo negaliojimo (neteisėtumo). Atsakovė į pastato pagerinimus investavo 285 070,09 Eur. Visos pastato patalpų pagerinimo išlaidos buvo padarytos, esant išankstiniam ieškovės leidimui, neviršijant ieškovės nustatytos tokių išlaidų sumos. Ieškovė, išduodama atsakovei leidimus atlikti pastato pagerinimus, įsipareigojo kompensuoti atsakovei su pagerinimų atlikimu susijusias išlaidas. Nuo ginčo šalių sutartinių nuomos santykių pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalių sudarytos nuomos sutarties buvo nustatytas atsakovės padarytų pastato pagerinimo išlaidų atlyginimas. Toks sutartinis reguliavimas neprieštaravo teisės aktų nuostatoms;

32.6.4. kasacinio teismo praktikoje nuomininko teisė į nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą iš buvusio nuomotojo yra ginama pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, nepriklausomai nuo to, ar patalpos buvo privatizuotos ir kas tokias patalpas įsigijo (kasacinio teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013; 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-532-687/2018).

33. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:33.1. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikloje privalo griežtai vadovautis įstatymo reikalavimais.

Pastato pagerinimo išlaidos atsakovei galėjo būti atlyginamos tik tuo atveju, jeigu toks atlyginimas nebūtų prieštaravęs įstatymams. Draudimas savivaldybėms atlyginti bet kokias nuomininko padarytas išlaidas atsirado 2002 m. gegužės 23 d.

priėmus Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-900, įtvirtinusį imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus (14 straipsnio 5 dalis), išskyrus sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d. Tuo tarpu nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo imperatyvi Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalies nuostata, kuri be jokių išimčių įtvirtino draudimą atlyginti nuomininkui turto pagerinimo išlaidas. Atsakovė, priimdama sprendimą nuomotis viešąją nuosavybę, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad nesikeis minėtų teisinių santykių teisinis reglamentavimas.

33.2. Atsakovės teisėti lūkesčiai atgauti į pastatą investuotas lėšas, net ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad tokioms investicijoms buvo gauti savivaldybės leidimai, negalėjo susiformuoti nuomos sutarčių pagrindu. 1997 m. nuomos sutarties 5.6 punkte įtvirtinta nuomininko teisė gauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą netaikoma, jei įstatymai ar sutarties nustato kitas sąlygas. Tuo tarpu nuo 2005 metų sudarytose nuomos sutartyse nurodyta, jog išnuomoto turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos. Atsakovė tokių nuomos sutarčių sąlygų jų galiojimo metu niekada neginčijo, jos atitiko tikrąją atsakovės valią.

33.3. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teisės norma dėl nuomininko turėtų išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo nustato išimtį – išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.

33.4. Atsakovės teisėti lūkesčiai atgauti padarytas investicijas pastato privatizavimo metu negalėjo būti pažeisti, nes iki 2014 m. spalio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas apskritai neįpareigojo savivaldybės pastatą parduoti. Kadangi privatizavimo teisinių santykių reglamentavimas nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą siejo su turto privatizavimo faktu, o pastato privatizavimo procedūros nebuvo vykdomos, nuo 2014 m. spalio 1 d. panaikinus savivaldybės turto privatizavimo institutą, atsakovė taip ir neįgijo teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą.

33.5. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-257/2006 negali būti taikoma nagrinėjamam ginčui, kadangi skiriasi abiejų bylų faktinės aplinkybės.

33.6. Šiuo metu galiojantis savivaldybės turto disponavimą reglamentuojantis Disponavimo įstatymas imperatyviai draudžia atlyginti nuomininko į savivaldybės išnuomotą turtą padarytas išlaidas. Atsakovė reikalavimą priteisti jai pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą pateikė galiojant šiam draudimui. Netgi laikant, kad savivaldybė, duodama leidimą atlikti nuomojamo daikto pagerinimus, įsipareigojo atlyginti atsakovei pastato pagerinimo išlaidas, toks įsipareigojimas, kaip vienašalis sandoris, būtų niekinis ir negaliojantis dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms.

33.7. Nuo pažeidimų gali būti ginama ir pripažįstama tik įgyta teisė, o atsakovė iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo nei sutarties, nei įstatymo pagrindu neįgijo subjektinės teisės reikalauti kokių nors pagerinimo išlaidų atlyginimo.

33.8. Teismai pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Disponavimo įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2014 m. spalio 1 d. Sudarius nuomos sutartis dėl savivaldybės valdomo nekilnojamojo turto nuomos, tarp savivaldybės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti, būtinas įstatymų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013). Tokiais atvejais privalu atsižvelgti į tai, kad, privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali ne pagerėti, o pablogėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2012).

33.9. Nuo 2014 m. spalio 1 d. nelikus išlygos dėl Disponavimo įstatymo pakeitimų taikymo iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytoms nuomos sutartims, įstatymų leidėjas išreiškė aiškią ir nedviprasmišką poziciją netaikyti minėtos išlygos ir išnuomoto turto pagerinimo išlaidų nuomininkui neatlyginti.

33.10. Atliekant pastato vertės padidėjimo ekspertizę, nustatyta, kad dėl visų atsakovės padarytų investicijų 1997–2009 m. laikotarpiu pastato vertė išaugo 2,03 karto. Kadangi pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur, maksimali hipotetiškai atlygintina pagerinimo išlaidų suma galėjo sudaryti 237 876,85 Eur (482 890 Eur / 2,03), taip išlaikant eksperto nustatytą proporciją, o ne 285 070,89 Eur, kaip kasaciniu skundu prašo atsakovė.

33.11. Pagal Privatizavimo įstatymą ir kitus specialiuosius teisės aktus, nuomininkui, kuris teisėtai pagerino nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos šiam tikslui būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas, t. y. atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, ar atlikti pagerinimų darbai pagerino pastatą kaip nekilnojamąjį daiktą, o ne pritaikė pastatą atsakovės verslo poreikiams, t. y. atsakovė neįrodinėjo, kad jos patirtos išlaidos buvo būtinos.

33.12. Atsakovės reikalavimas priteisti visą atliktų investicijų sumą neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

principų, nes investicijos darbai buvo atliekami 1997–2000 metais ir 2007–2009 metais, ir dalis šių pagerinimų buvo visiškai nudėvėti pačiai atsakovei vykdant savo komercinę veiklą pastate.

33.13. Kadangi atliekant pastato vertės padidėjimo nustatymo ekspertizę nebuvo atsižvelgta į 33.11 ir 33.12 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas apskritai nesivadovauti šia ekspertize.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies aiškinimo ir taikymo

34. Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškinio reikalavimus dėl nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą grindė dviem teisiniais pagrindais: Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalimi (įstatymo redakcija, su kai kuriais pakeitimais galiojusi nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) ir CK 6.501 straipsnio 1 dalimi. Kasaciniu skundu atsakovė taip pat teikia argumentus dėl šių teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegija pasisako atskirai dėl šių dviejų teisinių pagrindų taikymo ir aiškinimo.

35. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnis 13 dalimi, įtvirtinančia dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimą, buvo papildytas 2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymu Nr. VIII-1575, įsigaliojusiu nuo 2000 m. balandžio 5 d. Minėta įstatymo nuostata nurodė, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, – į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą.

36. Minėta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta teisės norma su kai kuriais pakeitimais, padarytais 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10, 11, 17, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-754, galiojo iki 2014 m. spalio 1 d. Ji neteko galios 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymu Nr. XII-792 Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Nr. VIII-480 išdėsčius nauja redakcija, reglamentuojančia valstybei ir savivaldybei priklausančių akcijų (bet ne viso valstybės ar savivaldybės turto) privatizavimą už pinigus.

37. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo nurodyta, kad šiuo įstatymo projektu siekiama nustatyti, kokia tvarka gali būti įgyvendinta CK įtvirtinta nuomininko teisė į išlaidų, kurias šis turėjo, pagerindamas nuomojamą privatizavimo objektą (statinį), atlyginimą, kadangi Valstybės turto fondas ir savivaldybės neturi lėšų šioms išlaidoms atlyginti. Todėl įstatymo projektu buvo siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai į privatizavimo objektą (statinį) CK nustatyta tvarka nuomininkas yra investavęs lėšas objektui pagerinti, jo išlaidos galėtų būti atlygintos objekto privatizavimo metu, o šias išlaidas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlyginantis subjektas būtų pirkėjas. Taigi 2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo Nr. VIII-1575 rengimo dokumentai (lot. travaux preparatoires) leidžia daryti išvadą, kad minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Toks aiškinimas atitinka Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo tikslą, kadangi juo buvo siekiama nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), o ne apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija

daro išvadą, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Todėl dėl atsakovės ginamos teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius.

38. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip pirmiau minėta, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis neteko galios nuo 2014 m. spalio 1 d. Todėl net jei ir būtų pripažinta nuomininko teisė gauti išlaidų, patirtų dėl savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo, atlyginimą, šiai normai netekus galios, nėra teisinio pagrindo taikyti specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą, kuris buvo įtvirtintas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje.

Dėl nuomininko teisės į valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas

39. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Taigi, jau pati CK norma nurodo galimybę kituose įstatymuose ar sutartyje nustatyti kitokias nuomininko teisės į išlaidų dėl atliktų išsinuomoto turto pagerinimų įgyvendinimo taisykles.

40. Nagrinėjamo ginčo atveju nuomos sutarčių objektas buvo savivaldybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Todėl, sprendžiant dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, visų pirma turi būti taikomas specialus įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimas, o jo nesant – bendrosios CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos teisės normos.

41. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja Disponavimo įstatymas. Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-969/2017, ir kt.).

42. 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 1 straipsniu Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, ši įsigaliojo nuo 2002 m. birželio 19 d. Šios Disponavimo įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Minėta valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimus reglamentuojanti įstatymo nuostata suformuluota ne kaip dispozityvi teisės norma ar kaip pavedimas valstybės ir savivaldybės institucijoms, valdančioms valstybės ar savivaldybės turtą patikėjimo teise, tokią sąlygą nurodyti valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartyje, bet kaip įstatyme įtvirtintas draudimas atlyginti nuomininkui valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas ir yra imperatyvi.

43. 2002 m. gegužės 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi nuo 2002 m. birželio 19 d. Disponavimo įstatymu buvo įtvirtintas draudimas atlyginti nuomininkui jo turėtas valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, kartu nustatant šio draudimo įgyvendinimo ir taikymo išlygą – jo netaikymą nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. birželio 19 d.

44. 2014 m. kovo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802, kuris įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d., Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Šioje redakcijoje buvusi Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata

išliko, tačiau buvo perkelta į Disponavimo įstatymo 15 straipsnio 7 dalį. Taigi, nepaisant pasikeitusios turto pagerinimo išlaidų atlyginimo nuomininkui draudimą įtvirtinusios Disponavimo įstatymo nuostatos straipsnio ir dalies numeracijos, pati nuostata išliko ta pati.

45. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad 2014 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 buvo panaikinta 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje įtvirtinta draudimo atlyginti nuomininkams padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. birželio 19 d. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto draudimo įgyvendinimo ir taikymo išlyga buvo įtvirtinta ne naujoje nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusioje Disponavimo įstatymo redakcijoje, bet 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje įtvirtintoje teisės normoje. Pažymėtina, kad nei ši teisės norma atskirai, nei 2002 m. gegužės 23 d. pakeitimo įstatymas Nr. IX-900 in corpore (visas) nebuvo pripažinti netekusiais galios. Todėl Disponavimo įstatymo išdėstymas nauja nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusia redakcija savaime neturėjo teisinės reikšmės ankstesnės redakcijos Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies įgyvendinimo ir taikymo išlygą pakeitimo įstatyme įtvirtinusios teisės normos galiojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad 2014 m. išdėsčius Disponavimo įstatymą nauja redakcija nebuvo pakeista 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nurodytų Disponavimo įstatymo straipsnių, kuriems taikoma išlyga, numeracija, savaime nereiškia šios nuostatos negaliojimo.

46. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokios išlygos panaikinimas yra susijęs su siekiu išvengti situacijų, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti išlaidų, turėtų dėl prieš dešimt metų atliktų pagerinimų, kuriais patys naudojosi ir nudėvėjo, atlyginimą, nepagrįsta jokiais argumentais. Tokios išvados nepatvirtina ir 2014 m. nauja redakcija išdėstyto Disponavimo įstatymo travaux preparatoires (parengiamoji medžiaga). Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo, tokios situacijos, kai nuomininkai įgyvendina savo teisę reikalauti padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimo priteisimo, vis dar yra aktualios, o šios jų teisės įgyvendinimo terminą turėtų nulemti ne atsiradusios teisės panaikinimas įstatymu, bet ieškinio senaties institutas, jei toks konkrečiu atveju galėtų būti taikomas.

47. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygą nustatanti teisės norma, įtvirtinta 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje, yra galiojanti ir išlieka aktuali aiškinant ir taikant naują 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Disponavimo įstatymo redakciją. Toks šios teisės normos aiškinimas jos galiojimo aspektu atitinka teisėtų lūkesčių principą, taip pat principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios. Todėl, sprendžiant dėl atsakovo priešieškiniu pareikšto reikalavimo priteisti padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą, turi būti įvertintas draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygos turinys.

48. Kaip minėta, 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnis nustatė, kad Disponavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. šis draudimas netaikomas sutartims, kurios sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d.

49. CK 6.157 straipsnio, reglamentuojančio imperatyviųjų teisės normų ir sutarčių santykį, 1 dalyje numatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ši teisės norma yra bendrojo principo lex retro non agit atspindys (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Todėl įstatymų pakeitimai – naujų imperatyviųjų normų nustatymas – negali turėti įtakos iki tokių pakeitimų įsigaliojimo sudarytoms sutartims. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje dėl CK 6.157 straipsnio taikymo nurodoma, kad šią normą reikia aiškinti ir taikyti, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį. Sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justicija, 2003, p. 197).

50. Atsižvelgdama į šios nutarties 48 ir 49 punktuose esančius išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas

įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į CK 6.157 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir bendrąjį principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios.

51. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2019 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-378/2019 12 punktas).

52. Taigi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Teisėjų kolegija taip pat išaiškina, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti Disponavimo įstatyme įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.

53. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomininko teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant išnagrinėti priešieškinio reikalavimus, teisinę reikšmę turi aplinkybė, kada atsirado nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl priešieškinio reikalavimų tenkinimo teisinio pagrindo nebuvimo, šių aplinkybių netyrė ir nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai sudaro pagrindą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria atmesti atsakovės priešieškinio reikalavimai, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kuris turi ištirti ir įvertinti nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinį pagrindą, šio teisės atsiradimo momentą ir turinį, atsižvelgdamas į šios nutarties 52 punkte pateiktus išaiškinimus.

54. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nuomininko teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,78 Eur tokių išlaidų.

56. Kasaciniam teismui nusprendus panaikinti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl priešieškinio reikalavimų ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinio reikalavimų atmetimo buvo palikta nepakeista ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-86-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31757-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, akcinei bendrovei „Swedbank“, bendrovei „Danske Bank A/S“ dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė L. Š., notaras M. K.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, prašydamas:2.1. pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro

Nr. (duomenys neskelbtini));2.2. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 30-123

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f18a3b307d7311e98436e02a0124fc68

„Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“;2.3. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m.

sausio 29 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-139 „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“;

2.4. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-987 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pardavimo V. K.“;

2.5. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-340 „Dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pertvarkymo sujungimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“;

2.6. taikyti restituciją – grąžinti valstybei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 0,0383 ha, kuri buvo parduota atsakovei V. K. pagal 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; priteisti atsakovei V. K. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 8138,32 Eur;

2.7. pripažinti negaliojančiomis sutartinės hipotekos sandorio (2008 m. rugsėjo 30 d. sutartinės hipotekos lakštas, sutartinės hipotekos identifikavimo kodas – (duomenys neskelbtini), sutartinės hipotekos pakeitimo identifikavimo kodai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), 2015 m. gruodžio 9 d. sutarties dėl verslo dalies perleidimo (notarinio registro Nr. K-10734), 2016 m. birželio 4 d. perdavimo–priėmimo akto (notarinio registro Nr. MK-4500) dalis, susijusias su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, sudarančios 0,0383 ha, hipoteka ir hipotekos teisės perleidimu, taip pat panaikinti šios hipotekos registraciją.

3. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2016 m. gegužės 18 d. pradėjo tyrimą dėl galimo teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimo perleidžiant fiziniams asmenims papildomus (valstybinės) žemės plotus prie jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Atlikus patikrinimus, paaiškėjo, kad teritorija, kurioje yra suformuoti papildomi žemės sklypai, neatitiko reikalavimų, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ne aukciono būdu. Žemės sklypas, sudarantis 0,0383 ha, kuris 2013 m. gruodžio 11 d. be aukciono buvo parduotas atsakovei V. K., pradedant jo formavimo ir pardavimo procedūrą, buvo žymiai didesnio laisvos valstybinės žemės ploto, nesuformuoto kaip atskiras žemės sklypas, dalis, t. y. ribojosi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Šis laisvos valstybinės žemės plotas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje, šiame plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą ar jų daugetą. Be to, šis laisvos valstybinės žemės plotas savo dydžiu žymiai viršijo 0,04 ha, t. y. be aukciono parduodamiems įsiterpusiems žemės sklypams nustatytą maksimalų dydį gyvenamosiose teritorijose. Vadinasi, atsakovei V. K. perleistas žemės sklypas neatitinka reikalavimų, keliamų įsiterpusiems valstybinės žemės sklypams, kuriuos leidžiama be aukciono parduoti besiribojančių žemės sklypų savininkams, o 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti. Pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti panaikinti administraciniai aktai, susiję su šio žemės sklypo suformavimo, pardavimo ir pertvarkymo procedūrų atlikimu minėtam pardavimo sandoriui sudaryti ir parduotam žemės sklypui pertvarkyti, be to, turi būti taikoma restitucija natūra.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį.5. Pirmosios instancijos teismas, be kitų, nustatė tokias faktines aplinkybes:5.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 30-123 patvirtino

žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo suplanuota, kad šio žemės sklypo plotas sudarys 1104 kv. m (0,1104 ha), įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 383 kv. m (0,0383 ha) sklypą prie 721 kv. m (0,0721 ha) privataus žemės sklypo dalies.

5.2. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-139 nusprendė suformuoti 383 kv. m (0,0383 ha) žemės sklypą ir patvirtinti jo kadastro duomenis pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą kadastro duomenų bylą. Šio sprendimo pagrindu minėtas žemės sklypas

buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.5.3. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-

987 nusprendė nustatyti žemės sklypo kainą – 8138,32 Eur (28 100 Lt) ir parduoti šį žemės sklypą atsakovei V. K. Žemės sklypo kaina buvo nustatyta pagal 2013 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytą rinkos vertę.

5.4. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, ir V. K. 2013 m. gruodžio 11 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią žemės sklypas buvo parduotas atsakovei V. K. už pirmiau nurodytą kainą.

5.5. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-340 nusprendė pertvarkyti žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sujungimo būdu ir patvirtinti šio (sujungto) žemės sklypo kadastro duomenis pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą kadastro duomenų bylą. Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

6. Teismo vertinimu, ginčo žemės sklypas atitiko visas sąlygas, kurios būtinos, kad jis būtų laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 383 kv. m žemės sklypą, vadinasi, nebuvo viršytas maksimalus leistinas (0,4 ha) plotas. Buvusi laisva valstybinė žemė, kuri buvo priskirta atsakovei V. K., ribojosi su jai priklausančiu žemės sklypu, atstumas nuo (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų iki jai priklausančio žemės sklypo sudarė 14,68 m iš pietinės pusės ir 14,79 m iš šiaurinės pusės, atstumas iki (duomenys neskelbtini) žemės sklypo – 12 m, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo – 15,40 m. Atstumas iki (duomenys neskelbtini) žemės sklypo nenurodytas, tačiau kadastro žemėlapio ištrauka patvirtina, kad buvusi laisva valstybinė žemė, besiribojanti su privačių asmenų sklypais ir kelio raudonosiomis linijomis, nuo pietinės pusės link šiaurinės pusės sudarė siaurėjančią juostą. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai, galioję pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir administracinių aktų priėmimo momentu, nereglamentavo siauros juostos sąvokos, todėl kiekvienas atvejis vertintinas individualiai sprendžiant klausimą, ar priskirtas žemės sklypas atitinka siauros juostos sampratą.

7. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad priskirtas žemės sklypas neatitinka siauros juostos apibrėžimo ir galėtų būti suformuotas kaip atskiras sklypas ir, svarbiausia, racionaliai panaudotas. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės, kad priskirtas žemės sklypas ribojasi su kelio raudonosiomis linijomis, priskirto žemės sklypo plotis sudaro apie 14 m ir siaurėja į šiaurinę pusę, teikia pagrindą daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į siauros juostos apibrėžtį.

8. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus žemės sklypo plotą, teisės aktų nustatytus ribojimus statant statinius tarp sklypo ribos ir statinio, vietinės reikšmės kelio apsaugos zonas, kuriose draudžiama statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius pastatus ir kt., nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad priskirtas žemės sklypas tiek iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo, tiek ir po jų priėmimo buvo skirtas visuomenės poreikiams tenkinti, galėjo būti parduodamas aukcione ar buvo pretendentų atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą, nėra pagrindo spręsti, kad egzistavo galimybė aptariamame valstybinės žemės plote formuoti savarankišką, galimą racionaliai naudoti žemės sklypą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už rinkos kainą, o lėšos, gautos už jį, lygiomis dalimis paskirstytos į valstybės ir savivaldybės biudžetus.

9. Pirmosios instancijos teismas apibendrindamas konstatavo, kad žemės sklypo pardavimas nepažeidė viešojo intereso ir teisės aktų, įskaitant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas) 2.15 punktą, reikalavimų.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus, 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą.

11. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentais, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo identifikavo, jog ginčo žemės sklypas yra siaura juosta ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo prasme. Kolegijos vertinimu, ginčo žemės sklypo kraštinių parametrai neleidžia jo traktuoti kaip siauros juostos. Be to, žemės sklypas yra vos mažesnis už leidžiamą maksimalų ne aukciono būdu parduotinų sklypų dydį. Kolegija taip pat pažymėjo, kad siauros juostos apibrėžimas, įtvirtintas Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) 2.15 punkte, negali būti tiesiogiai taikomas, nes turi būti laikomasi bendrojo teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), tačiau šiame apibrėžime nustatytas žemės sklypo pločio (iki 10 m) kriterijus yra racionalus ir gali būti pasitelkiamas kaip vienas iš kriterijų, pagal kuriuos sprendžiamas sklypo priskyrimo siaurai juostai klausimas. Kolegija nurodė, kad ginčo žemės sklypas neatitinka šio kriterijaus, o šis neatitikimas papildomai pagrindžia išvadą, jog ginčo žemės sklypas nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme.

12. Kolegija pažymėjo, jog ginčo žemės sklypas, konstatavus, kad jis nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme,

negali būti laikomas įsiterpusiu tiek pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, tiek pagal Nutarimą, vadinasi, šis žemės sklypas negalėjo būti parduotas ne aukciono būdu. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai priimti ir pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

13. Vis dėlto kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį ir panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Kolegija pažymėjo, kad, pirma, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė V. K. ir bankai, kaip įkaito turėtojai, ėmėsi nesąžiningų veiksmų, siekdami įgyti ginčo žemės sklypą ir įkeitimo teisę, vadinasi, jie yra sąžiningi įgijėjai. Antra, turi būti suderinti viešasis interesas, reikalaujantis užtikrinti imperatyviųjų teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius, laikymąsi, ir partikuliarus (privatus) interesas, pasireiškiantis poreikiu užtikrinti asmens nuosavybės teisės apsaugą, sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių apsaugą, taip pat turi būti rastas šių interesų balansas. Kolegijos vertinimu, pirmiau minėtų interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo (esama padėtis) išsaugojimas, pripažinus ir atskleidus teisės pažeidimus. Trečia, tenkinus ieškinį, šalys patirtų neproporcingai didelę žalą. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad sprendimas išsaugoti esamą padėtį labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

14. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas, tik netinkamai motyvuotas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatas dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio niekinio pobūdžio, tokio sandorio negaliojimo ir negaliojimo pasekmių (restitucijos) taikymo:

15.1.1. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip, negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471-611/2015). CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad teismas, nustatęs, jog ginčijama 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir su ja susiję administraciniai aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, turi pareigą konstatuoti niekinio valstybinės žemės pardavimo sandorio faktą, pripažinti negaliojančia minėtą sutartį ir panaikinti administracinius aktus. Argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas pagrindė savo sprendimą netaikyti pirmiau įvardytų pasekmių, t. y. atsakovės V. K. (ir bankų) sąžiningumas ir kaltės nebuvimas sudarant sandorį, viešojo ir privataus interesų derinimo būtinybė, hipotetinė žalos atsiradimo grėsmė, neturi esminės reikšmės sprendžiant imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio galiojimo klausimą. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, nepriklausomai nuo sandorio šalių kaltės, sąžiningumo, kitų konkrečių sandorio sudarymo ar vykdymo aplinkybių, galimų pasekmių ir pan. Vienintelė sandorio galiojimo ar negaliojimo sąlyga yra atitiktis arba prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms. Visos kitos aplinkybės, įskaitant ir tas, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, yra teisiškai nereikšmingos.

15.1.2. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais pagrįstas sprendimas atsisakyti taikyti restituciją (šios nutarties 13 punktas), nesudaro pagrindo apskritai netaikyti restitucijos: 1) restitucija – vienas iš įstatymuose įtvirtintų nuosavybės teisės teisėto ribojimo būdų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, CK 4.39 straipsnio 1 dalis); 2) vadovaujantis restitucijos taikymą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 1.80 straipsnio 2–4 dalys, 6.145 ir 6.146 straipsniai) ir kasacinio teismo išaiškinimais, įgijėjo sąžiningumas nėra aplinkybė, savaime šalinanti restitucijos taikymą; 3) tais atvejais, kai nuosavybės paėmimas taisant valdžios institucijų padarytas klaidas (be kita ko, taikant restituciją) nėra pats savaime neteisėtas, pakankama asmens, iš kurio paimama nuosavybė, nuosavybės teisės apsaugos garantija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio prasme yra laikomas teisingo atlyginimo (kompensacijos) už paimamą nuosavybę paskyrimas. Pažymėtina, kad, teisingai atlyginus už ginčo žemės sklypą, atsakovės V. K. nuosavybės teisė ir teisėti lūkesčiai nebūtų pažeisti, jos padėtis nebūtų

neproporcingai pabloginta, ji nepatirtų neproporcingai didelės žalos. Papildomai pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik hipotetinę neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę, t. y. konkrečiais bylos duomenimis nepagrindė galimos realios neproporcingai didelės žalos. Be to, taikyti restituciją reikalauja ir konstitucinis lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) – iš esmės toje pačioje teritorijoje, juosiančioje (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamųjų namų kvartalą, tuo pačiu laikotarpiu ir tuo pačiu teisiniu pagrindu suformuoti žemės sklypai buvo restitucijos objektas. Taikant restituciją, atsižvelgtina ir į tuos aspektus, kad ginčo žemės sklypas nėra perleistas tretiesiems asmenims, nėra užstatytas pastatais, kad ginčas dėl valstybės institucijų klaidų formuojant ir parduodant žemės sklypą ištaisymo buvo iškeltas pakankamai greitai po ginčijamo sandorio sudarymo.

15.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 ir 330 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimą, tačiau, nepaisydamas šių pažeidimų, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors šis, remiantis pirmiau minėtomis proceso įstatymo normomis, turėjo būti panaikintas.

16. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pareiškimu prisidėjo prie ieškovo kasacinio skundo, palaiko argumentus, kuriais yra grindžiamas kasacinis skundas.

17. Atsakovė V. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Prokuroras gina viešąjį interesą – valstybinės žemės sklypo pardavimo tvarkos laikymąsi, tačiau šios bylos procese egzistuoja ir kiti viešieji interesai, tarp jų – kiekvieno asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, kuri yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti bei teisingai atlyginama (Konstitucijos 23 straipsnis). Jeigu prokuroro reikalavimai būtų patenkinti, tai atsakovė prarastų nuosavybę – žemės sklypą, kurį ji įgijo sąžiningais veiksmais, vadovaudamasi valstybės institucijų nurodymais ir naudodama savo lėšas, išteklius. Taip dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų būtų pažeista konstitucinė teisė, o toks teismo sprendimas pakirstų pasitikėjimą valstybe ir galimybe ginti sąžiningus asmenis, kurie veikia pagal valstybės pareigūnų nurodymus. Įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (2017 m. vasario 15 d. sprendimas byloje J. Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09; 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14) ir šios bylos faktinę situaciją, spręstina, kad viešasis interesas ginti sąžiningo asmens konstitucinę teisę į nuosavybę dominuoja prieš viešąjį interesą naikinti individualaus pobūdžio administracinius aktus, priimtus pažeidžiant įstatymo normas. Todėl prokuroro reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo yra nepagrįsti ir atmestini.

17.2. Žemės sklypas yra įkeistas bankui. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintus atvejus. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja pastarosiose materialiosios teisės normose nurodytos aplinkybės. Įstatymas gina sąžiningo asmens, įgijusio turtą, teises, įskaitant ir įkeitimo teisę. Įkaito turėtojo sąžiningumas yra preziumuojamas, nėra duomenų, kurie paneigtų šią prezumpciją. Be to, patenkinus ieškinio reikalavimus, valstybei grąžinta žemės sklypo dalis liktų įkeista bankui (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, valstybė negalėtų laisvai disponuoti šiuo turtu. Negana to, jeigu atsakovė V. K. netinkamai vykdytų savo įsipareigojimus bankui, tai pastarasis įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus ir iš jam įkeistos žemės sklypo dalies, grąžintos valstybei (CK 4.195 straipsnis). Akivaizdu, kad tokia situacija nesuderinama su viešuoju interesu.

18. Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį. Atsakovė savo atsiliepime į kasacinį skundą, remdamasi iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokie yra išdėstyti šios nutarties 17.2 punkte, nurodo, kad yra sąžininga įkeitimo teisės turėtoja. Pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Todėl, net ir pripažinus negaliojančia hipotekos lakšto dalį, atsakovė, kaip sąžininga hipotekos kreditorė, neturi pajusti neigiamų sandorio negaliojimo pasekmių.

19. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja, o pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, neįrodinėjo, jog sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo, todėl ginčo žemės sklypas negali būti išreikalautas iš atsakovės V. K. Taikant restituciją, pastaroji atsakovė, kaip sąžininga įgijėja, prarastų nuosavybę, taip būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas. Ši atsakovė patirtų didelę turtinę ir neturtinę žalą, o valstybė, susigrąžinusi savo nuosavybėn žemės sklypą ir grąžindama atsakovei jos sumokėtą žemės sklypo kainą, nepatirtų tokios žalos.

19.2. CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose yra įtvirtintos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, jų esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją, turi būti įvertinta įstatyme įtvirtinta galimybė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas būtent tą ir padarė, nurodydamas, kad labai svarbi atsakovės V. K., kaip sąžiningos įgijėjos, teisėtų lūkesčių apsauga, o šios apsaugos užtikrinimas reikalauja netaikyti prokuroro reikalaujamų teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija



Dėl restitucijos taikymo, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą

20. Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos institutas (daugiausia) yra reglamentuotas CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatomis (CK 6.145–6.153 straipsniai). Tokia šio instituto vieta tarp CK normų (CK 1.9 straipsnio 1 dalis) rodo, kad restitucija yra prievolių teisės institutas ir kartu prievolinis teisių gynimo būdas.

21. Restitucija įprastai suvokiama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (žr., pvz., CK 1.80 straipsnio 2 dalį), tačiau restitucija nėra išimtinai taikytina tik negaliojančių sandorių atvejais – CK 6.145 straipsnio, reglamentuojančio restitucijos taikymo pagrindus, pirmosios dalies nuostatos nurodo, jog restitucija, be jau minėto atvejo, taikoma ir tokiais atvejais, kai turtas gautas neteisėtai arba per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vis dėlto restitucijos esmę geriausiai ir atspindi jos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymas.

22. Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).

23. Vis dėlto restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Vis dėlto, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis.

24. CK 6.146 straipsnis reglamentuoja restitucijos būdus. Pagal šią materialiosios teisės normą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

25. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos patvirtina, kad restitucija (įprastais atvejais) taikoma natūra. Tiek šio straipsnio nuostatos, tiek kitų CK šeštosios knygos X skyriaus straipsnių nuostatos nepateikia detalaus paaiškinimo, ką reiškia restitucijos atlikimas natūra, kita vertus, šio pagrindinio restitucijos būdo esmė atsiskleidžia per pačios restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas ir atitinkamai sandorio šalys nebūtų atlikusios veiksmų, sudarančių sandorio dalyką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorių šalių

įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams, susijusiems su sandorio objektu, kurie buvo atlikti vykdant (vėliau negaliojančiu pripažintą) sandorį.

26. Restitucijos taikymas natūra geriausiai atskleidžia šio instituto esmę ir užtikrina jo paskirtį, todėl būtent šio būdo parinkimas ir sudaro pagrindinės restitucijos taikymo taisyklės dalyką. Kita vertus, ką tiesiogiai nurodo ir CK 6.146 straipsnio nuostatos, taisyklė dėl restitucijos taikymo natūra nėra absoliuti, o šios taisyklės sąlygiškumas pagal šio straipsnio nuostatas sietinas su dviem aspektais: 1) neįmanomumu taikyti restituciją natūra; šiuo aspektu turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos pagal pripažintą negaliojančiu sandorį taikymo momentu yra sunaikintas ar dėl kitų priežasčių nėra objektyvios galimybės taikyti restituciją natūra; 2) didelių nepatogumų šalims sukėlimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pirmiausia turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos taikymas natūra nepagrįstai apsunkintų abiejų sandorių šalių teisinę padėtį ir kartu būtų neproporcinga civilinių teisių gynimo priemonė.

27. Kaip minėta, restitucija yra prievolių teisės institutas, todėl jos taikymui pirmiausia ir yra aktualios CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos. Kita vertus, restitucijos taikymas, inter alia (be kita ko), suponuoja valstybės įsikišimą į subjektinės nuosavybės teisės sferą, todėl CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos turi būti sistemiškai taikomos su teisės normomis, garantuojančiomis teisę į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą.

28. Teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, kaip pamatinės konstitucinės teisės, užtikrinimo svarba nuolat pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (pvz., 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (pvz., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (pvz., 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

29. Vis dėlto teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą nėra absoliuti – paties Konstitucijos 23 straipsnio, garantuojančio šią teisę, trečioji dalis nurodo, jog nuosavybė gali būti paimama, ir kartu nustato aptariamos teisės ribojimo sąlygas (tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant). Pažymėtina, kad teisės į nuosavybės apsaugą sąlygiškumas yra pripažįstamas ir pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kuriame, be kita ko nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

30. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat akcentuoja, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti. Ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai, neapribojus šios teisės, nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui, tačiau visais ribojimo atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

31. EŽTT taip pat pripažįsta teisės į nuosavybės apsaugą ribojimo (įskaitant ir atėmimą) pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį galimybę, tačiau, kaip yra konstatuota šio teismo jurisprudencijoje, bet koks valstybės institucijos trukdymas (Konvencija bendriausia prasme yra skirta valstybės veiksmams vertinti) asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas viešajam interesui apsaugoti ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui. Trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 38–39; 2014 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Paplauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 31102/06, par. 36).

32. Šios nutarties 28–31 punktuose išdėstytos nuostatos ir nurodyta jurisprudencija patvirtina, kad nuosavybės teisė gali būti apribota (įskaitant ir kraštutinį jos ribojimo būdą, t. y. nuosavybės teisės objekto paėmimą), tačiau šios teisės ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra

būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog kuo labiau varžoma subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, tuo reikšmingesnis turi būti ginamas viešasis interesas, kad toks varžymas būtų laikomas proporcinga ribojimo priemone.

33. Kaip pirmiau nurodyta, restitucijos taikymas suponuoja subjektinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą ribojimą, todėl, sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo, turi būti, be kita ko, įvertinta, ar nuosavybės teisės varžymas restitucijos taikymu atitinka šios nutarties 32 punkte išskirtų sąlygų visumą.

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu suformavo 383 kv. m (0,0383 ha) ploto valstybinės žemės sklypą ir patvirtino jo kadastro duomenis. Tas pats subjektas 2013 m. liepos 16 d. įsakymu nustatė žemės sklypo kainą (8138,32 Eur) ir nusprendė parduoti jį (įsiterpusio sklypo statusu) atsakovei V. K. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, ir V. K. 2013 m. gruodžio 11 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo žemės sklypas buvo parduotas atsakovei V. K. už pirmiau nurodytą kainą.

35. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo valstybinės žemės sklypo statusą: pirmosios instancijos teismo vertinimu, žemės sklypas atitiko visas sąlygas, kurios būtinos, kad jis būtų laikomas įsiterpusiu žemės sklypu; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, konstatuodamas, kad ginčo žemės sklypas nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme ir todėl negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada kasaciniu skundu nebuvo apskųsta, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis)

36. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodyta išvada, konstatavo, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo būti parduotas ne aukciono tvarka, ir kartu pripažino, jog visi prokuroro ginčijami administraciniai aktai priimti ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad, pirma, atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja, antra, viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo išsaugojimas, trečia, tenkinus ieškinį, šalys patirtų neproporcingai didelę žalą.

37. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais prokuroro kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kitos CK 1.80 straipsnio nuostatos nenurodo šios taisyklės išlygų. Tokios išlygos neišplaukia ir iš kitų straipsnių, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, nuostatų. Priešingai, CK 1.78 straipsnio, apibrėžiančio niekinius ir nuginčijamus sandorius, pirmoji dalis, nustatanti, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, ir kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, tik pagrindžia taisyklės dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo absoliutumą.

38. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl kartu turėjo pripažinti šį sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio. Tas pats pasakytina ir apie prokuroro ginčijamų administracinių aktų likimą – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokį prieštaravimą, todėl turėjo panaikinti ginčijamus administracinius aktus.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi motyvus, kuriais pagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti galioti ginčijamus administracinius aktus ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, daro išvadą, kad teismas sutapatino prokuroro reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti negaliojančiu sandorį su reikalavimu dėl restitucijos taikymo. Pažymėtina, kad, kaip minėta, restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra), todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino aptariamus institutus. Šios nutarties 36 punkte nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų (šių argumentų tinkamumas klausimui dėl restitucijos taikymo spręsti bus aptartas vėliau)) galėtų būti laikomi teisiškai reikšmingais sprendžiant klausimą dėl restitucijos (ne)taikymo ir restitucijos būdo, bet ne klausimą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir sandorio

pripažinimo negaliojančiu.40. Prokuroro kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais paremtas

sprendimas netaikyti restitucijos, pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių argumentų.41. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja. Teisėjų kolegija neturi

pagrindo abejoti šia išvada. Kita vertus, sandorio šalies sąžiningumas sudarant sandorį nėra restitucijos taikymo galimybę per se (pati savaime) lemianti teisinė kategorija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, 51 punktas). Be to, nors pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nukreipiantį į vindikaciją reglamentuojančio CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, sprendžiant restitucijos klausimą, ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai, trečiuoju asmeniu laikomas ne pagal ginčijamą sandorį turtą įgijęs asmuo, o asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 65 punktas). Atsakovė V. K. nėra trečiasis asmuo CK 1.80 straipsnio 4 dalies prasme, todėl jos interesų gynybai netaikytinos CK 4.96 straipsnio nuostatos.

42. Restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas pirmiau jau nurodytas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo.

43. Restitucijos taikymas yra įtvirtintas jau kelis kartus minėtose teisės normose (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), jos pirminė, būtinoji ir pagrindinė taikymo sąlyga – sandorio negaliojimas dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms – nustatyta (žr. šios nutarties 38 punktą). Vadinasi, restitucijos taikymas ad hoc (šiuo atveju) atitinka pirmąją ribojimo sąlygą – yra teisėtas (įstatyme nustatytas) nuosavybės teisės ribojimo pagrindas.

44. Pasisakant dėl antrosios ribojimo sąlygos, t. y. restitucijos taikymo būtinumo siekiant užtikrinti viešuosius tikslus, nurodytina, jog ginčo sandorio objektas – valstybinė žemė, o šis sandoris prieštarauja įstatymo normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius.

45. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, konstatuoja, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybės turtą, inter alia, žemę, būtų įgyvendinama, griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymo normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Todėl restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, kad ši per savo institucijas įgyvendintų nuosavybės teisę į žemės sklypą taip, kad būtų užtikrintas pirmiau nurodytų, įstatymo leidėjo expressis verbis įvardytų tikslų įgyvendinimas, atitinka būtinumo kriterijų, kaip antrąją nuosavybės teisės ribojimo restitucijos taikymu sąlygą.

47. Trečiosios ribojimo sąlygos, t. y. restitucijos taikymo proporcingumo, vertinimas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme sietinas su patikrinimu, ar asmeniui, kurio nuosavybės teisę siekiama apriboti, neteks pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., minėtą sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 49). „Pernelyg didelė našta“ yra vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar restitucijos taikymas nereikš pernelyg didelės naštos asmeniui priskyrimo.

48. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė V. K. yra sąžininga sandorio šalis, vadinasi, ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo būti perleistas jos nuosavybėn pagal ginčijamą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Šis sandoris, kaip nustatyta, sudarytas 2013 m. gruodžio 11 d., o prokuroro ieškinys pareikštas 2016 m. rugpjūčio 31 d., teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždraudžiant

atsakovei įgyvendinti savo nuosavybės teisę priimta 2016 m. rugsėjo 6 d.49. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste būtina pažymėti, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą

konstatuota, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad susidarė tokia situacija:

50.1. Valstybė, veikdama per savo instituciją, įsteigtą nuosavybės teisei į valstybinę žemę įgyvendinti, kurios kompetencija ir atliekamų veiksmų teisėtumas a priori neturėjo kelti abejonių atsakovei V. K., priėmė administracinius aktus, reikalingus pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, ir perleido valstybinę žemę minėtos atsakovės nuosavybėn. Atsakovė, neturėdama pagrindo nepasitikėti valstybės institucijos atliekamais veiksmais, įgijo teisėtą lūkestį, kad jos nuosavybės teisė bus gerbiama ir saugoma nuo kitų asmenų intervencijos, pirmiausia – nuo pačios valstybės, kuri turi pozityviąją pareigą užtikrinti tokią apsaugą. Šio atsakovės teisėto lūkesčio, o kartu ir teisinio tikrumo bei teisinio saugumo interesų veikimo sfera tik išsiplėtė, valstybei ilgesnį negu dvejų metų ir šešių mėnesių laikotarpį pripažįstant atsakovės nuosavybės teisę ir suteikiant galimybę netrukdomai ją įgyvendinti.

50.2. Valstybė, praėjus pirmiau įvardytam laiko tarpui, veikdama per kitą instituciją, kuri gina viešąjį interesą, siekia ištaisyti savo pirmines klaidas ir atsiimti iš atsakovės jos nuosavybėn perleistą objektą, sutikdama kompensuoti atsakovei tiek, kiek ji sandorio sudarymo momentu sumokėjo už valstybinę žemę.

51. Šios bylos faktinė situacija, patenkinus prokuroro ieškinio reikalavimus, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) atitiktų valstybės institucijų klaidų taisymo suinteresuoto (nukentėjusio) asmens sąskaita atvejį. EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, peticijos Nr. 10373/05, par. 73), tačiau kartu nuosekliai laikosi pozicijos, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (pvz., 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04, par. 67; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08, par. 74; minėtas sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 70).

52. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais EŽTT išaiškinimais, patvirtinančiais, kad pirmiausia pati valstybė turi prisiimti neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų (šiuo aspektu turint omenyje tik santykius tarp valstybės ir nuo jos institucijų klaidų nukentėjusio asmens), konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo, kai pagrindas ją taikyti atsiranda dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, priklausomai nuo restitucijos objekto pobūdžio, padaryto pažeidimo, dėl kurio siekiama apriboti asmens nuosavybės teisę, pobūdžio ir reikšmingumo, restitucijos taikymu siekiamo apginti viešojo intereso pobūdžio ir reikšmingumo, klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmės, klaidos identifikavimo ir priemonių ją ištaisyti ėmimosi spartos ir kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, gali būti sprendžiamas taip: 1) taikant restituciją natūra; 2) taikant restituciją alternatyviuoju būdu – sumokant ekvivalentą pinigais; 3) netaikant restitucijos.

53. Pasisakant dėl pirmojo sprendimo varianto, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio pirmąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie objektai yra išimti iš civilinės apyvartos ir jokiais atvejais negali būti privačios nuosavybės objektai (CK 4.7 straipsnio 1–2 dalys), todėl restitucija natūra taikoma visais tokių objektų neteisėto perleidimo privačion nuosavybėn atvejais, nepriklausomai nuo kitų pirmiau išskirtų kriterijų.

54. Be to, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad būtų užtikrintas, inter alia, visuomeninės naudos ir efektyvumo principų įgyvendinimas. Visuomenė turi teisę tikėtis ir kartu reikalauti, kad nuosavybės teisė į valstybės turtą būtų įgyvendinama pirmiausia siekiant maksimalios naudos

jai sukūrimo ir taip, kaip imperatyviai nurodo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuoja ir tais atvejais, jeigu neteisėtai perleista žemė yra būtina konkretiems reikšmingiems visuomenės interesams tenkinti (viešasis interesas turi būti toks reikšmingas, kad nusvertų privačius interesus, susijusius su nuosavybės, teisėtų lūkesčių apsauga). Valstybė savo ruožtu privalo pagrįsti, kokiems konkretiems visuomenės interesams tenkinti yra būtina siekiama susigrąžinti žemė, be to, turi įrodyti ir ketinimų panaudoti žemę tokiais (viešaisiais) tikslais realumą.

55. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuoja visais atvejais, kai suinteresuotas asmuo neprieštarauja jos taikymui.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šios nutarties 53–55 punktuose įvardyti restitucijos natūra taikymo atvejai nesudaro baigtinio sąrašo, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, jie atspindi principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi sprendžiant klausimus dėl restitucijos taikymo ir kitais – pirmiau expressis verbis nenurodytais – atvejais.

57. Taikant restituciją natūra pirmiau tiesiogiai aptartais ar panašiais atvejais, teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumo principas reikalauja spręsti, ar suinteresuotam asmeniui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą. Teisėjų kolegija nurodo, jog klausimas dėl kompensacijos turi būti sprendžiamas tos pačios bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, procese, nes nukentėjusio asmens įpareigojimas pradėti naują procesą dėl kompensacijos priteisimo gali būti kvalifikuojamas kaip papildomos naštos asmeniui priskyrimas (žr., pvz., jau minėtą EŽTT sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, par. 69).

58. Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nustatytina pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes, įvertinant įvairius teisiškai reikšmingus kriterijus. Pažymėtina, kad tokių kriterijų pavyzdinis (nebaigtinis) sąrašas yra išskirtas EŽTT praktikoje, kurioje pasisakyta, kad:

58.1. Kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 65).

58.2. Pirmiau minėta (teisinga) pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 66).

58.3. Nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Padalevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12278/03).

58.4. Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., 2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04, par. 70–71).

59. Kasacinis teismas savo ruožtu, remdamasis EŽTT praktika, yra nurodęs, jog protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tą aplinkybę, ar paimamoje žemėje nėra suinteresuotam asmeniui priklausančių statinių, taip pat įvertinti infliacijos poveikį, suinteresuoto asmens asmeninę ir socialinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2015).

60. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad restitucijos natūra atveju sprendžiant kompensacijos klausimą, teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytinas skirtumas tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai nenustatoma nė viena iš šios nutarties 53–55 punktuose nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti restituciją natūra, pagal bendrąją taisyklę valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę, neturėtų būti taisomos taikant restituciją natūra, t. y. prievarta paimant nuosavybę. Tokiais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos – restitucijos atlikimas sumokant ekvivalentą pinigais (jis galėtų būti įgyvendintas, be kita ko, įpareigojant suinteresuotą asmenį sumokėti skirtumą tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį) arba restitucijos netaikymas. Vienas iš kriterijų, galinčių nulemti vienos iš pirmiau įvardytų alternatyvų parinkimą, yra valstybės institucijų neteisėtais

veiksmais suinteresuotam asmeniui klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė – kuo ilgiau valstybė nesiėmė teisinių priemonių savo klaidoms taisyti ir taip savo neveikimu stiprino asmens teisėtus lūkesčius (o kartu ir teisinį tikrumą bei teisinį saugumą), susijusius su netrukdomu nuosavybės teisės įgyvendinimu, šios teisės gerbimu ir apsauga nuo kitų asmenų, įskaitant ir pačią valstybę, intervencijos, tuo didesnis yra suinteresuoto asmens teisėtų interesų pažeidimo mastas ir poreikis ginti šio asmens teisėtus interesus (viešojo intereso atžvilgiu), kartu tuo didesnė yra restitucijos netaikymo galimybė. Pažymėtina, kad neįmanoma objektyviai apibrėžti, kokia klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė yra kraštutinė, t. y. sudaranti pagrindą netaikyti restitucijos. Kiekvienu individualiu atveju būtina spręsti, ar trukmė yra tokia, kad valstybės institucijų klaidos nebegali būti taisomos taikant (vienu ar kitu būdu) restituciją.

62. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo taisant valstybės institucijų klaidas, padarytas perleidus valstybės turtą, turi būti sprendžiamas tokiais etapais:

62.1. Pirmiausia turi būti patikrinta, ar nėra objektyvių kliūčių taikyti restituciją natūra. Nesant tokių kliūčių, turi būti aiškinamasi, ar nagrinėjamas konkretus atvejis pagal restitucijos objekto pobūdį nepatenka tarp būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų. Nustačius restitucijos natūra taikymo galimybę, paraleliai turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos suinteresuotam asmeniui.

62.2. Jeigu nagrinėjamas konkretus atvejis šios nutarties 53–56 punktų prasme nepriskirtinas restitucijos natūra taikymo atvejams, tada restitucijos klausimas, priklausomai nuo šios nutarties 52 punkte nurodytų ir kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, sprendžiamas taikant alternatyvų būdą – sumokant ekvivalentą pinigais – arba apskritai netaikant restitucijos.

63. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo išsaugojimas, t. y. restitucijos netaikymas, tačiau teismas nesiaiškino, ar šios bylos atvejis nepatenka tarp restitucijos natūra taikymo atvejų, be to, teismo išvada dėl viešojo ir privataus interesų pusiausvyros užtikrinimo pirmiau įvardytu būdu paremta daugiausia bendro pobūdžio argumentais (Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo išaiškinimais), o ne individualizuotais argumentais, pagrįstais šios bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, inter alia, nurodyta, jog restitucijos taikymas sukeltų šalims didelę žalą, tačiau nėra atskleista ir pagrįsta, kokiais būdais ir apimtimi pasireikštų galima žala.

64. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog klausimui dėl restitucijos (ne)taikymo (taikymo atveju – ir klausimui dėl restitucijos būdo parinkimo) išspręsti yra būtinas papildomų faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas. Bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumai lemia, kad kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vadinasi, klausimas dėl restitucijos taikymo negali būti išnagrinėtas kasacinio teismo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prokuroro reikalavimas dėl restitucijos taikymo, ir perduoda šį ieškinio reikalavimą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

65. Prokuroras ieškiniu, be kitų reikalavimų, pareiškė reikalavimus dėl hipotekos, nustatytos ginčo žemei, sandorio ir išvestinių sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir hipotekos registracijos panaikinimo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės nepasisakė dėl šių ieškinio reikalavimų teisinio pagrįstumo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, reikšmingų aptariamų reikalavimų pagrįstumo klausimui išspręsti, atmesdami pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė ir šiuos išvestinius reikalavimus. Šie ieškinio reikalavimai dėl pirmiau jau įvardytų bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumų negali būti išspręsti kasaciniame teisme, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti šiame nutarties punkte aptariami ieškinio reikalavimai, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmiau įvardytų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, turi, inter alia, atsakyti į klausimą, ar CK 4.197 straipsnio 6 dalies ir 6.153 straipsnio 3 dalies prasme būtina ginti hipotekos kreditorių.

66. Prokuroras ieškiniu, be kita ko, prašė panaikinti: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 23 d. įsakymą, kuriuo patvirtintas sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui; 2) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas ir patvirtinti jo kadastro duomenys; 3) 2014 m. vasario 24 d. sprendimą, kuriuo sujungimo būdu pertvarkyti žemės sklypai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimo dėl šių administracinių aktų galiojimo išsprendimas priklauso nuo klausimo dėl restitucijos (ne)taikymo išsprendimo: apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti restituciją alternatyviuoju būdu, t. y. sumokant ekvivalentą pinigais, arba apskritai netaikyti restitucijos, šiame nutarties punkte įvardytų administracinių aktų panaikinimas būtų beprasmis ir neproporcingai apsunkintų atsakovės V. K. teisinę padėtį. Todėl teisėjų kolegija naikina ir tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti prokuroro ieškinio

reikalavimai dėl šių administracinių aktų panaikinimo, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

67. Teisėjų kolegija tiek, kiek susiję su ieškinio reikalavimais dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 29 d. įsakymo, kuriuo nustatyta ginčo žemės sklypo kaina ir nuspręsta jį parduoti atsakovei V. K., panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, naikina teismų procesinius sprendimus ir priima naują sprendimą tenkinti šiuos reikalavimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).


68. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 24,10 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teisme, šiam iš naujo išnagrinėjus perduodamą bylos dalį ir taip paaiškėjus galutiniam visos bylos išsprendimo rezultatui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 361 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimai dėl administracinio akto panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus:

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-987 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pardavimo V. K.“.

Pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalis atmesti kitus Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.


TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

GEDIMINAS SAGATYS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-68-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00505-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.16.8(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ef6893b07d7311e98436e02a0124fc68

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio apartamentai“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio apartamentai“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl draudimo atlikti veiksmus, keliančius žalos atsiradimo grėsmę, ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Žaliakalnio apartamentai“ dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, sklypo atlaisvinimo; trečiasis asmuo – bendrija „Kalpoko 1“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties vienašališką nutraukimą nuomotojo iniciatyva, kai žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė ieškiniu prašė teismo uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti 2004 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2004–0104 (toliau – Nuomos sutartis) ir ją keičiančius sandorius; panaikinti atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. sutikimo Nr. 8ST-901-(14.8.5) dėl inžinerinių statinių perleidimo dalį dėl naujos nuomos sutarties nesudarymo; panaikinti atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 8SD-6734-(14.8.7) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės 2017 m. sausio 16 d. raštą Nr. 1SS-139-(8.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo nutraukti Nuomos sutartį ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-01-10932 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3298 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ ir valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004–0104 pakeitimo“; įpareigoti ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,4138 ha valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dalį, pašalinti kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 87/890 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro; jei ieškovė per teismo nustatytą terminą neatlaisvintų šios valstybinės žemės sklypo dalies, leisti atsakovei pašalinti pirmiau nurodytus inžinerinius statinius, pateikti prašymą VĮ Registrų centrui dėl šių statinių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, lėšas išieškoti iš ieškovės.

4. Ieškinyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 0,4138 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), jis Nuomos sutartimi 50 metų laikotarpiui išnuomotas V. K., kuriam asmeninės nuosavybės teise priklausė šiame sklype buvęs 4288,81 kv. m. ploto pastatas – prekybos pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statiniai (įrenginiai). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. liepos 18 d. įsakymu patvirtino ginčo žemės sklypo detalųjį planą; jame nustatyta žemės sklypo paskirtis (kita), žemės sklypo naudojimo būdas (komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorija), naudojimo pobūdis (teritorija prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti). Kauno apskrities viršininkas 2005 m. rugpjūčio 30 d. išdavė V. K. sutikimą statyti ginčo žemės sklype negyvenamąjį pastatą.

5. Ieškovė 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi įsigijo iš V. K. ginčo žemės sklype esančius statinius (prekybos pastatą ir kiemo statinius). Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 12 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-10932, kurio pagrindu ieškovė tapo naująja ginčo žemės sklypo nuomininke. Kadangi 2008–2009 m.

nekilnojamojo turto rinką ištiko visuotinė krizė, tai, kaip pati ieškovė teigė, ji laikinai atidėjo planus statyti sklype naują pastatą ir apsiribojo tik esamo pastato rekonstravimo darbais. Ieškovė 2012–2014 m. perleido kitiems asmenims iš V. K. įsigyto prekybos paskirties pastato patalpas ir dalį kiemo įrenginių, kiekvienoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė apie planus ginčo žemės sklype statyti naują prekybos paskirties pastatą. Po šių sandorių ieškovei nuosavybės teise priklausė kiemo statiniai (tvora t 6, aikštelės b 1, b 6) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 87/890 dalys kiemo statinių (vartai t 4, tvora t 7, aikštelė b 7) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ieškovės statiniai).

6. Atsakovės Kauno miesto skyriaus vedėjas 2013 m. gegužės 14 d. išdavė sutikimą perleisti ieškovės statinius, 2013 m. birželio 20 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.7)-3060 nurodė, kad ginčo žemės sklype esantis prekybos pastatas nuosavybės teise priklauso bendrijai „Kalpoko 1“, tačiau kiti statiniai (kiemo statiniai, kiemo įrenginiai) nuosavybės teise yra valdomi kitų juridinių asmenų, todėl asmenys, pageidaujantys nuomotis žemės sklypą, kuriame yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, privalo pateikti jo planą. Atsižvelgdamos į šį raštą, ieškovė ir bendrija „Kalpoko 1“ parengė ginčo žemės sklypo planą, kuriame buvo išskirtos kiekvienam statiniui funkcionuoti reikalingos žemės sklypo dalys. Atsakovė 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1389-(14.8.2) nustatė kiekvienam iš ginčo žemės sklype esančių statinių eksploatuoti reikalingas sklypo dalis: ieškovei – 0,1305 ha, bendrijai „Kalpoko 1“ – 0,2833 ha.

7. Ieškovė nurodė, kad 2013–2015 m. atnaujino planus dėl naujo prekybos paskirties pastato statybos ginčo žemės sklype, vykdė projektavimo darbus. Atsakovė 2015 m. birželio 22 d. davė sutikimą tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai; 2016 m. vasario 23 d. – sutikimą statyti automobilių stovėjimo aikštelę ir atraminę sienelę žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Ieškovė 2016 m. kovo 25 d. gavo statybos leidimą, kuriuo ginčo žemės sklype ieškovės statinių vietoje leista statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis; 2016 m. liepos 12 d. sudarė preliminariąją statinių su techniniu projektu bei statybos leidimu pirkimo–pardavimo sutartį; 2016 m. rugsėjo 30 d. – trišalę rangos sutartį su būsimu investicinio projekto pirkėju (pagal preliminariąją sutartį) ir rangovu; rangos sutarties pagrindu ginčo žemės sklype pradėti vykdyti naujo prekybos paskirties pastato statybos darbai.

8. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė prašė atsakovės išduoti sutikimą perleisti ginčo žemės sklype stovinčius kiemo statinius. Atsakovė 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė ieškovei sutikimą dėl inžinerinių statinių perleidimo, kuriame, be kita ko, nurodė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su naujuoju statinių savininku nebus sudaroma, nes statiniai neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (neturi aiškios funkcinės priklausomybės, apibrėžto naudojimo, ūkinės veiklos pobūdžio, tarnauja pagrindiniam daiktui).

9. Ieškovė 2016 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į atsakovę prašydama sutikimo perleisti nuomos teisę į ginčo žemės sklypą (jo dalį, reikalingą perleidžiamiems kiemo statiniams eksploatuoti), tačiau atsakovė 2016 m. lapkričio 14 d. raštu pranešė ieškovei vienašališkai nutrauksianti Nuomos sutartį suėjus 2 mėnesiams po šio rašto gavimo. Rašte nurodė, kad teisę reikalauti sudaryti žemės nuomos sutartį dėl statiniams eksploatuoti reikalingo žemės ploto turi tik toks asmuo, kuris valstybinės žemės sklype turi savarankiškai funkcionuojančių statinių, bet ne juos stato ar planuoja tai daryti; ieškovė ginčo žemės sklype nevaldo pastatų, dėl kurių naudojimo buvo sudaryta Nuomos sutartis (valdo tik inžinerinius statinius – kiemo statinius, kurie priskirtini prie ūkinės veiklos pobūdžio statinių, tarnaujančių pagrindiniam statiniui).

10. Ieškinyje pažymėta, kad, atsakovei priėmus sprendimą nutraukti Nuomos sutartį, ieškovei kils pareiga grąžinti atsakovei ginčo žemės sklypą, ji praras teisę tęsti pradėtus statybos darbus pagal 2016 m. kovo 25 d. išduotą statybos leidimą ir dėl to patirs nuostolių.

11. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad ieškovė nuosavybės teise nebevaldo ginčo žemės sklype esančio pastato (prekybos pastato su kūrybinėmis dirbtuvėmis), dėl kurio buvo sudaryta Nuomos sutartis, valdo tik inžinerinius statinius – kiemo statinius, kurie priskiriami prie ūkinės veiklos pobūdžio statinių, tarnaujančių pagrindiniam statiniui. Tai, kad ieškovė nuosavybės teise nebevaldo pastato su kūrybinėmis dirbtuvėmis, o jai priklauso tik kiti inžineriniai statiniai, laikytina esminiu Nuomos sutarties pažeidimu, dėl kurio ši turi būti nutraukta ir ginčo žemės sklypas atlaisvintas, o jame esantys ieškovės nuosavybės teise valdomi statiniai – pašalinti.


12. Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, uždraudė atsakovei vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį ir ją keičiančius sandorius, panaikino atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. sutikimo dėl inžinerinių statinių perleidimo dalį dėl naujos nuomos sutarties nesudarymo, atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m.

lapkričio 14 d. raštą ir 2017 m. sausio 16 d. raštą; priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.13. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nutraukė Nuomos sutartį remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

(toliau – CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovė netinkamai – ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – naudojo ginčo žemės sklypą. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė daug metų kryptingai ir nuosekliai vykdė veiklą ginčo žemės sklype, jame plėtoja nekilnojamojo turto objektus, projektuoja ir ketina statyti naujus. Nuomos sutarties nutraukimo priežastimi atsakovė laiko tik aplinkybę dėl ieškovės statinių teisinio statuso, bet ne dėl netinkamo ginčo žemės sklypo naudojimo pagal sutartį ar pagal paskirtį.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Nuomos sutarties 5.1 punktas suteikė ieškovei teisę ginčo žemės sklype statyti naujus statinius ir įrenginius tai pačiai veiklai, dėl kurios išnuomotas žemės sklypas; 2016 m. kovo 25 d. statybos leidimas patvirtina, kad naujo prekybos paskirties pastato statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentus ir neprieštarauja Nuomos sutartyje nustatytoms žemės naudojimo sąlygoms; byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės statiniai statomi galiojančio statybą leidžiančio dokumento pagrindu.

15. Teismas sutiko su ieškove, kad baigtinis valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindų sąrašas yra nustatytas tik CK 6.564 straipsnyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje, jis negali būti aiškinamas per plačiai; Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2.1, 2.2 2.4, 28 punktai taikytini tik naujų sutarčių sudarymui. Be to, atsakovė raštu ir konkliudentiniais veiksmais ne kartą pripažino, kad ieškovei priklausantys statiniai yra savarankiški, atskiri nekilnojamojo turto objektai, nėra kitų statinių priklausiniai (atsakovės 2013 m. birželio 20 d. raštas, 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymas), jiems eksploatuoti yra reikalinga išskirta ginčo žemės sklypo dalis.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog iki ieškinio padavimo patyrė apie 52 640 Eur išlaidų detaliajam planui, prekybos pastato techniniam projektui ir darbo projektui parengti, statybos leidimui gauti, o tęsiant statybos darbus jos išlaidos dar padidėjo, todėl konstatavo, kad, atsakovei nutraukus Nuomos sutartį, ieškovė patirs realią žalą, o tai teikia pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad, pasikeitus byloje nustatytoms aplinkybėms, dėl kurių ieškinys patenkintas, ar atsiradus įstatyme nurodytoms sąlygoms, dėl kurių sutartis turi būti nutraukta, šalims neužkertama galimybė Nuomos sutartį nutraukti.

17. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo teismas nustatė, kad Nuomos sutartyje nurodyta, jog ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorija, pobūdis – prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti; Nekilnojamojo turto registre įregistruota sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; naudojimo pobūdis – komercinės paskirties objektų teritorijos. Pagal Žemės naudojimo būdų turinio aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymais Nr. 3D-37/D1-40, komercinės paskirties objektų teritorijose leidžiama statyti ir eksploatuoti, be kitų, prekybos paskirties pastatus; paslaugų paskirties pastatus. Ieškovė ginčo žemės sklype yra pradėjusi vykdyti statybos rangos darbus pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 25 d. išduotą statybos leidimą, kuriuo jai leista statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis bei jam funkcionuoti reikalingus inžinerinius tinklus. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovė naudoja ginčo žemės sklypą racionaliai ir tinkamai – tiek pagal Nuomos sutartyje nurodytą, tiek pagal Nekilnojamojo turto registre išviešintą sklypo naudojimo paskirtį. Byloje nustatyta, kad ieškovė apie dešimtmetį planavo naujo pastato statybą ginčo žemės sklype, rengė reikalingus dokumentus, gavo sutikimus ir leidimus (jie yra galiojantys ir neginčijami), statinio projektą ne kartą suderino su atsakove, vykdė statybos darbus, statomas pastatas atitinka ginčo žemės sklypo detalųjį planą, pagrindinę tikslinę sklypo naudojimo paskirtį.

18. Teismas pažymėjo, kad ieškovė jau yra ginčo žemės sklypo nuomininkė, todėl jai netaikytinas Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, nustatantis žemės sklypo nuomos sutarties sudarymą. Ieškovės statiniai nepatenka nė į vieną kategoriją statinių, dėl kurių valstybinės žemės nuomos sutartis nėra sudaroma, – jie nėra neregistruotini laikini statiniai (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalis, 27 straipsnio 31 dalis), nėra inžineriniai tinklai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis), nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip pagrindinio daikto priklausiniai, taigi yra pagrindiniai daiktai, savarankiški teisinių santykių objektai. Atsakovė 2015 m. lapkričio 17 d. įsakyme, 2013 m. birželio 20 d. rašte, 2015 m. lapkričio 17 d. įsakyme yra išreiškusi poziciją, kad ieškovės statiniai yra savarankiškai funkcionuojantys statiniai (atsakovės 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymas yra galiojantis, neterminuotas, neginčijamas ir nenuginčytas teisės aktas), šią aplinkybę teismas pripažino įrodyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė pagrindų, jog Nuomos sutartis galėtų būti nutraukta remiantis CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

19. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl Nuomos sutarties nutraukimo CK 6.497 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2004 m. birželio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 išaiškino, jog ši teisės norma reglamentuoja kitų (ne žemės) nuomos sutarčių nutraukimą prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Taip pat atmesti atsakovės argumentai dėl CK 6.217 straipsnio taikymo, nes atsakovė negalėjo nurodyti aiškaus, tikslaus ieškovės padaryto pažeidimo, nepaneigė ieškovės teiginių, kad jai nebuvo siųstas pranešimas apie tariamo pažeidimo padarymą, jos neprašyta pašalinti tariamo pažeidimo. Priešingai, atsakovė pritarė visiems ieškovės veiksmams dėl naujo pastato statybos ginčo žemės sklype; šie veiksmai nebuvo laikomi pažeidimu, juo labiau esminiu.

20. Teismas sprendė, kad atsakovė nenurodė, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant ginčijamą Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-01-10932, dėl ko jis yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, todėl tokį priešieškinio reikalavimą atmetė.

21. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino; nutraukė Nuomos sutartį, panaikino Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-01-10932, įpareigojo ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,4138 ha ginčo žemės sklypo dalį, pašalinant iš jo turimus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 87/890 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro; jei ieškovė per nustatytą terminą neatlaisvins nurodytos valstybinės žemės sklypo dalies, leido atsakovės Kauno skyriui pašalinti ieškovės inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 87/890 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pateikti prašymą VĮ Registrų centrui dėl šių statinių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, lėšas išieškoti iš ieškovės.

22. Kolegija nurodė, kad pagal teisės aktų reikalavimus valstybinė žemė lengvatinėmis sąlygomis gali būti išnuomota asmeniui, turinčiam žemės sklype pastatus, atitinkančius statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – STR 1.01.03:2017), patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, nurodomus reikalavimus, šie pastatai turi būti naudojami pagal savo funkcinę paskirtį, o nuomojamas žemės sklypas – būtinas pastatams eksploatuoti (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, CK 6.551 straipsnio 2 dalis, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktas).

23. Kolegija nustatė, kad ieškovė 2013–2015 m. perleido kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims iš V. K. įgytus komercinės paskirties pastatus ir statinius bei dalį kiemo įrenginių, esančių ginčo žemės sklype, po nekilnojamojo turto perleidimo ieškovė ginčo žemės sklype turi kiemo statinius (tvorą, aikšteles) ir 87/890 dalis kiemo statinių (vartus, tvorą, aikštelę). Pagal STR 1.01.03:2017 4.2.2 papunktį, šie ieškovės statiniai neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, jie nėra kitų pastatų, esančių ginčo žemės sklype, priklausiniai. Ginčo žemės sklype esančių ieškovės statinių pobūdis nesuteikia ieškovei teisės valstybinę žemę išnuomoti be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, CK 6.551 straipsnio 2 dalis, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktas).

24. Kolegija nustatė, kad ieškovė nuo 2016 m. lapkričio 11 d. ginčo žemės sklype vykdė statybos darbus, jos vardu Nekilnojamojo turto registre nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. yra įregistruotas nebaigtas statyti (baigtumas 19 proc.) pastatas – prekybos centras su gyvenamosiomis patalpomis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Nuomos sutarties 5.1 punkte buvo įrašyta, jog ginčo žemės sklype gali būti statomi statiniai ir įrenginiai, reikalingi plėtoti tai pačiai veiklai, kuriems eksploatuoti išnuomojamas sklypas; ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorijai, naudojimo pobūdis – prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti. Iš bylos duomenų (statybos leidimo, statybos žurnalo, projektavimo darbų sutarties, statybos rangos darbų sutarties, statybos objekto sąmatos) kolegija nustatė, kad ieškovė ginčo žemės sklype vykdė ir gyvenamosios paskirties objekto statybą. Šią aplinkybę įrodo ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis ieškovė įsipareigojo ateityje parduoti fiziniams asmenims statomus butus. Šių aplinkybių pagrindu kolegija konstatavo, kad tokiais veiksmais ieškovė iš esmės pažeidė nustatytą nuomojamo žemės sklypo naudojimo paskirtį (sklypą naudojo gyvenamosios paskirties statinio statybai) ir tai sudaro atskirą pagrindą nutraukti Nuomos sutartį (CK 5.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Pirmiau nurodytais motyvais (ieškovė nuo 2015 m. ginčo žemės sklype neturi teisėtai pastatytų statinių, kurie suteiktų teisę jai nuomoti žemės sklypą be aukciono, nuomojamo žemės sklypo nenaudoja pagal nustatytą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą jo naudojimo paskirtį, žemės sklypą be teisėto pagrindo naudoja naujiems gyvenamosios

paskirties objektams statyti) kolegija atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus.26. Konstatavusi, kad atsakovės ginčijama Nuomos sutartis nutrauktina, kolegija tenkino ir atsakovės reikalavimą dėl

ginčo žemės sklype esančių statinių (kiemo statinių ir 87/890 dalių kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių) pašalinimo. Nors ieškovės vardu ginčo sklype yra įregistruotas nebaigtas statyti (baigtumas 19 proc.) pastatas – prekybos centras su gyvenamosiomis patalpomis, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šio statinio statybos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 25 d. statybos leidimo išdavimo teisėtumas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nepasisakė dėl šių aplinkybių, pažymėjo, jog atsakovė gali inicijuoti kitą atskirą teisminį procesą dėl statybos leidimo išdavimo teisėtumo, savavališkos statybos fakto nustatymo ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo.


27. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, kurios aplinkybės labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes, pateiktų išaiškinimų, kad pagrindas vienašališkai nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, jei žemės sklype nėra nuomininkui priklausančių statinių, atsiranda tik tada, kai toks pažeidimas trunka nepateisinamai ilgai; jei nuomininkas siekia naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir sutartį, pavyzdžiui, atlieka paruošiamuosius statybos darbus žemės sklype, nėra pagrindo konstatuoti esant esminį sutarties pažeidimą. Nurodytoje byloje kasacinis teismas nustatė, kad ginčytoje sutartyje nuomininkui buvo suteikta statybos teisė, pažymėjo, jog nuo nuomos sutarties sudarymo iki jos pradėjimo vykdyti objektyviai turi praeiti tam tikras laikotarpis, nurodė, kad žemės sklypas ilgą laiką nebuvo naudojamas tam tikslui, kuriam buvo išnuomotas, tačiau atsakovė negynė viešojo intereso kuo efektyviau naudoti valstybės turtą. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad žemės nuomos sutarties nutraukimas po to, kai nuomininkas pradėjo darbus ir organizacinius veiksmus, reikalingus tam, jog žemės sklypas būtų naudojamas pagal paskirtį ir sutarties nuostatas, juos tęsia ir yra investavęs į tai lėšų, neatitiktų nuomininko teisėtų lūkesčių ir būtų neproporcinga poveikio priemonė už buvusį pažeidimą, kurį pats nuomininkas savo valia ir veiksmais siekia pašalinti.

27.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės statiniai nėra savarankiškai funkcionuojantys, kurių pakaktų Nuomos sutarčiai vykdyti. Ši išvada padaryta neįvertinus, kad jie įregistruoti kaip atskiri daiktai, gali būti savarankiški civilinių teisinių santykių objektai, tokį jų statusą atsakovė pripažino savo 2013 m. birželio 20 d. rašte ir 2015 m. lapkričio 17 d. įsakyme. Be to, net jei būtų laikoma, kad ieškovės statiniai nėra savarankiški, pagal kasacinio teismo praktiką pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 turėtų būti vertinama, ar ginčo žemės sklype buvo vykdoma veikla. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė suremontavo esamą prekybos paskirties pastatą, vėliau rengė naujo prekybos paskirties pastato statybos dokumentaciją, o ją gavusi – pradėjo statybos darbus.

27.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl to, kas laikoma esminiu sutarties pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018; kt.). Atsakovė neįrodė ir teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė ieškovės tariamai padarytas esminis Nuomos sutarties pažeidimas.

27.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis) – nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė stato gyvenamosios paskirties pastatą, ir šiai aplinkybei suteikė esminę reikšmę (laikė savarankišku Nuomos sutarties nutraukimo pagrindu, nors tokio pagrindo nenurodė net pati atsakovė). Teismo išvados nepagrįstumą patvirtina bylos duomenys (atsakovės sutikimas, kad nuomininkė ginčo žemės sklype statytų naują negyvenamąjį pastatą; statybos leidimas, kuriuo ieškovei suteikta teisė statyti negyvenamąjį pastatą – prekybos pastatą su gyvenamosiomis patalpomis; projektavimo sutartys dėl elektros tinklų suprojektavimo ir dėl konstrukcijų dalies projektavimo prekybos paskirties pastatui; Nekilnojamojo turto registro išrašas apie įregistruotą nebaigtą statyti prekybos pastatą su gyvenamosiomis patalpomis, kurio paskirtis – prekybos). Jeigu planuojamo statyti pastato paskirtis nebūtų suderinama su ginčo žemės sklypo naudojimo būdu, ieškovei nebūtų išduotas statybos leidimas.

27.5. Ieškovės teigimu, jei klaida, susijusi su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė stato gyvenamosios paskirties pastatą, nebus ištaisyta, atsakovė Kauno apygardos teismo siūlymu kreipsis į teismą su reikalavimu panaikinti 2016 m. kovo 25 d. ieškovei išduotą statybos leidimą. Remdamasis įsiteisėjusiu klaidingu Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimu, teismas, tikėtina, panaikins teisėtai išduotą statybos leidimą ir įpareigos ieškovę pašalinti

„neteisėtos statybos padarinius“ – naujai statomą prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis.27.6. Pagal STR 1.01.03:2017 5 punktą pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas

bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai. Nurodytas reguliavimas reiškia, kad viename pastate gali būti įvairios paskirties patalpų (kaip ir šiuo atveju – prekybos paskirties pastate yra ir gyvenamųjų patalpų), tačiau pastato paskirtis nustatoma pagal didžiausios jo dalies patalpų paskirtį.

28. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas V. K., kad būtų užtikrinta jo teisė naudoti pagal paskirtį sklype esantį prekybos pastatą ir kiemo statinius. Kai nurodytas pastatas ir statiniai buvo parduoti ieškovei, ji įregistruota kaip ginčo žemės sklypo nuomininkė; ieškovei pardavus prekybos pastato patalpas kitiems asmenims, jiems atitinkamai buvo perleistos ir ginčo žemės sklypo nuomos teisės, o ieškovė šių teisių neteko.

28.2. Ieškovei nuosavybės teise priklauso kiemo statiniai (tvora, aikštelė, vartai), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalis ieškovei reikalinga ne šiems statiniams, o naujai statomam statiniui eksploatuoti. Tokia situacija neatitinka kasacinio teismo praktikos, pagal kurią lūkestis, kuris prieštarauja viešajam interesui ir valstybinės žemės nuomos socialinei paskirčiai, negali būti ginamas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008). Aplinkybė, kad vadovaujantis detaliuoju, bendruoju planu statyba yra galima, nereiškia, jog galima valstybinės žemės sklypo nuoma lengvatine tvarka, t. y. be aukciono. Kadangi ieškovė nenaudojo ginčo žemės sklypo turimiems statiniams eksploatuoti, o jame vykdo naujo prekybos paskirties statinio su gyvenamosiomis patalpomis statybos darbus, tai šis esminis Nuomos sutarties pažeidimas teikia pagrindą ją nutraukti remiantis CK 6.564 straipsniu ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi.

28.3. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl jo suformavimo kaip nekilnojamojo turto objekto arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013). Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas pastatui – prekybos pastatui su kūrybinėmis dirbtuvėmis su priklausiniais eksploatuoti, todėl šis pastatas laikytinas pagrindiniu statiniu, o ieškovės statiniai, skirti šio pastato gyventojų ir lankytojų poreikiams tenkinti (aikštelės, tvoros), laikytini pastato priklausiniais ir negali būti laikomi savarankiškai funkcionuojančiais statiniais. Pagal STR 1.01.03:2017 12 punktą, statiniai – aikštelės, vartai, tvoros yra priskirtini prie kitos paskirties inžinerinių statinių, neturinčių aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo bei tarnaujančių pagrindiniam daiktui; tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013, 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-14-262-05.

28.4. Kasaciniame skunde deklaruojami ieškovės lūkesčiai nėra teisėti, todėl negali būti ginami. Atsakovės raštas apie būsimą Nuomos sutarties nutraukimą išsiųstas 2016 m. lapkričio 14 d., o statybos darbų pradžia ginčo žemės sklype – 2016 m. lapkričio 2 d. Tai patvirtina, kad ieškovė vykdė darbus žinodama, jog ateityje gali netekti teisės naudotis ginčo žemės sklypu, taigi prisiimdama galimus savo veiksmų padarinius. Kadangi valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normos aiškiai apibrėžia tokios žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygas, tai ieškovė negalėjo jų nesuprasti ir įgyti pagrįstų lūkesčių, jog, įgydama statinius, galės jų vietoje statyti prekybos pastatą su gyvenamosiomis patalpomis.

28.5. Kasaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. e3K-3-333-248/2018 aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių; svarbu tai, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovė pardavė visas prekybos pastato su kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriam eksploatuoti buvo išnuomotas ginčo žemės sklypas, patalpas kartu su ginčo žemės sklypo nuomos teise, taigi neteko ginčo žemės sklypo nuomos teisių (jos perėjo pastato patalpų savininkams).

28.6. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimo; vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų ir nepagrindus savo išvadų. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, jo padarytos išvados atitinka byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes.

29. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija


Dėl ginčo esmės

30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Nekilnojamojo turto registre nuo 2007 m. spalio 16 d. įregistruotas juridinis faktas, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio 0,4138 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkė. Šis faktas įregistruotas po to, kai 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. 4VJ-21154 pagrindu ieškovė įsigijo nuosavybės teise iš V. K. 4288,81 kv. m ploto pastatą – parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius (įrenginius), esančius (duomenys neskelbtini), kuriems naudoti pagal paskirtį ne aukciono tvarka 2004 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N19/2004–0104 V. K. 50 metų laikotarpiui buvo išnuomotas Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantis 0,4138 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir kai dėl to, kad ieškovė tapo minėtų valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių statinių savininke, Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 12 d. priėmė įsakymą Nr. 02-01-10932 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3298 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ ir valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004–0104 pakeitimo“.

31. Ieškovė, rekonstravusi iš V. K. nuosavybės teise įgytą prekybos paskirties pastatą ir 2012–2015 metais pardavusi jį atskirais turtiniais vienetais, taip pat pardavusi dalį kiemo statinių (įrenginių) kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, liko tik kiemo statinių (tvoros t 6, aikštelės b 1 ir b 6), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 87/890 dalių kiemo statinių (vartų t 4, tvoros t 7, aikštelės b 7), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Dėl šio nuosavybės teisių į statinius pasikeitimo atsakovės 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1389-(14.8.2.) „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ 0,4138 ha ploto žemės sklypas, atsižvelgiant į jame esantiems statiniams eksploatuoti reikalingas jo dalis, buvo paskirstytas dviem naudotojoms – ieškovei (0,1305 ha) ir bendrijai „Kalpoko 1“ (0,2833 ha).

32. Ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kilo, kai 2016 m. lapkričio mėnesį ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo perleisti kitam asmeniui ieškovei nuosavybės teise priklausančius kiemo statinius ir nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą (jo dalį), reikalingą perleidžiamiems kiemo statiniams eksploatuoti, ir atsakovė 2016 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 8ST-901-(14.8.5.) nurodė, kad sutinka, jog ieškovė perleistų statinius, tačiau pateikė pastabą, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su naujuoju statinių savininku nebus sudaroma, o 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė ieškovei raštą Nr. 8SD-6734-(14.8.7.), kuriuo pranešė vienašališkai nutrauksianti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį suėjus 2 mėnesiams po šio rašto gavimo.

33. Ieškovei atsakovės sutikimas perleisti kitam asmeniui nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą (jo dalį), reikalingą perleidžiamiems kiemo statiniams eksploatuoti, buvo būtinas siekiant tinkamai įvykdyti 2016 m. liepos 12 d. sudarytą preliminarią statinių su techniniu projektu bei statybos leidimu pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo su būsimu pirkėju sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir ja būsimam pirkėjui parduoti nekilnojamąjį turtą: kiemo statinius – tvorą t 6, aikšteles b 1 ir b 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 87/890 dalis kiemo statinių – vartų t 4, tvoros t 7, aikštelės b 7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), taip pat kito pobūdžio turtines teises, susijusias su šiais statiniais ir žemės sklypu, kartu su Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 25 d. ieškovei išduotu leidimu Nr. LNS-21-160325-00166, kuriuo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovei leista jai nuosavybės teise priklausančių statinių vietoje statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis pagal UAB „Giedraitis & architektai“ parengtą projektą, taip pat parduoti šį projektą.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties vienašališką nutraukimą nuomotojo iniciatyva, kai žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį, aiškinimo ir taikymo

34. Vienas iš valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje, yra efektyvumo principas, kuris reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei. Dėl to bendra valstybinės žemės nuomos taisyklė, įtvirtinta CK 6.551 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, yra nuoma aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Taip siekiama kuo didesnės finansinės naudos iš išnuomoto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018, 60 punktas).

35. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas ir

valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo visuomeninės naudos principas, kuris reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nors valstybė dėl jai, kaip savininkei, būdingo subjektiškumo nuosavybės teises, siekdama užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, įgyvendina per atitinkamas institucijas, kurių veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybė ir jos institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Tai reiškia, kad valstybės, kaip savininkės, įgyvendinančios nuosavybės teises siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, santykiai su kitais savininkais grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, kurie, inter alia (be kita ko), reiškia, kad šiuose santykiuose turi būti užtikrinta teisinga visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyra. Vadinasi, viena vertus, turi būti užtikrinta, kad, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, kas reiškia ir veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 25–26 punktai).

37. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prioritetinis valstybinės žemės nuomos būdas – aukcionas, kai žemė išnuomojama asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą (CK 6.551 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis). CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Taigi, pastatų ir įrenginių savininkai (nuomotojai) turi įstatyme garantuotą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti nuosavybės teise jiems priklausančiais ar jiems nuomojamais pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą.

38. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taigi, sprendžiant, ar yra pagrindas valstybinės žemės sklypą išnuomoti ne aukciono būdu jame esančių statinių ar įrenginių eksploatavimo tikslais, svarbu įvertinti Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisinio reguliavimo, įtvirtinto CK 6.551 straipsnio 2 dalyje, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, pagal kurį valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, tikslams pasiekti, t. y. sudaryti sąlygas statinių savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploatavimą, būtina ne tik laikytis imperatyvių žemės perleidimo ar nuomos sutarčių sudarymo reikalavimų, bet ir tinkamai vykdyti šias sutartis, o nustačius netinkamą vykdymą, taikyti atitinkamus padarinius, be kitų – ir sutarčių nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 20–22 punktai).

40. Pagal bendrąją taisyklę sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip šalys susitarė, taip pat šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Iš CK 6.545 straipsnio 1 dalyje pateiktos žemės nuomos sutarties sąvokos matyti, kad viena iš esminių šios sutarties sąlygų yra tai, jog nuomininkas sutartyje nurodytą žemės sklypą privalo valdyti ir naudoti pagal šio žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 24 punktas).

41. Jei žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, nuomotojo reikalavimu žemės nuomos sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti du alternatyvūs pagrindai, kuriems esant sutartis pripažįstama pažeista – žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį arba ne pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Taigi sutarties pažeidimu laikytinas šio daikto nenaudojimas sutartyje

nustatytu būdu ar netinkamas jo naudojimas arba naudojimas ne pagal nustatytą žemės naudojimo paskirtį. Nenaudojimu laikomas toks ekonominio efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos. Netinkamas naudojimas pagal teisinius padarinius taip pat gali būti vertinamas kaip visiškas nenaudojimas tada, kai žemės naudojimo laipsnis yra menkas, palyginti su tuo, kurio tikimasi pagal sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2012; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

42. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės statiniai nėra savarankiškai funkcionuojantys, kurių pakaktų Nuomos sutarčiai vykdyti. Ši išvada padaryta neįvertinus, kad jie įregistruoti kaip atskiri daiktai, gali būti savarankiški civilinių teisinių santykių objektai, tokį jų statusą atsakovė pripažino savo 2013 m. birželio 20 d. rašte ir 2015 m. lapkričio 17 d. įsakyme.

43. Kaip minėta šios nutarties 37, 38 punktuose, pastatų ir įrenginių savininkai (nuomotojai) turi įstatyme garantuotą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti nuosavybės teise jiems priklausančiais ar jiems nuomojamais pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą; valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais neturinčiais aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniais, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui; sprendžiant, ar yra pagrindas valstybinės žemės sklypą išnuomoti ne aukciono būdu jame esančių statinių ar įrenginių eksploatavimo tikslais, svarbu įvertinti Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

44. Nagrinėjamoje byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovei tiek asmeninės nuosavybės teise, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys statiniai – tvoros, aikštelės vartai – įregistruoti kaip kiemo statiniai.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei įsigijus nuosavybės teise iš V. K. 4288,81 kv. m ploto pastatą – parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), iki ieškovė šį pastatą atskirais turtiniais vienetais, taip pat dalį kiemo statinių pardavė kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, visi kiemo statiniai buvo pagrindinio daikto, t. y. pastato – parduotuvės, priklausiniai. Sprendžiant, ar po to, kai ieškovė pastatą ir dalį kiemo statinių pardavė kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ieškovei tiek asmeninės, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys likę kiemo statiniai tapo kitokio apibrėžto naudojimo statiniais, reikšmingos aplinkybės, pagal kurias galima nustatyti, ar šie statiniai yra (gali būti) naudojami kaip savarankiški daiktai pagal kitą paskirtį, pvz., kaip sandėliavimo, automobilių saugojimo aikštelės ir pan. Tokios reikšmingos aplinkybės yra statinių dydis (plotas), dislokacija, žemės sklypo, kuriame jie yra, paskirtis, naudojimo būdas, pobūdis ir kt. Pažymėtina, kad tokias reikšmingas aplinkybes turi įrodyti tai teigiantis asmuo, nagrinėjamoje byloje – ieškovė.

46. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad net jei būtų laikoma, kad ieškovės statiniai nėra savarankiški, pagal kasacinio teismo praktiką civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 (ieškovės teigimu, toje byloje nustatytos aplinkybės labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, todėl šią bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis toje byloje pateiktais išaiškinimais) turėtų būti vertinama, ar ginčo žemės sklype buvo vykdoma veikla. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė suremontavo esamą prekybos paskirties pastatą, vėliau rengė naujo prekybos paskirties pastato statybos dokumentaciją, o ją gavusi pradėjo statybos darbus.

47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio ieškovės kasaciniame skunde pateikto argumento, pažymi, kad, pirma, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškovės atliktu prekybos paskirties pastato remontu, kadangi atsakovė neginčija, jog kol ieškovė buvo prekybos paskirties pastato savininkė, tol turėjo teisę į valstybinės žemės nuomą, įgytą ne aukciono būdu. Antra, nagrinėjamos bylos aplinkybės turi esminių skirtumų nuo ieškovės nurodomoje byloje nustatytų aplinkybių, kadangi ieškovės nurodomoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatytos tokios reikšmingos aplinkybės: valstybinės žemės sklypo nuomininkė ne pardavė nuosavybės teise išnuomotame sklype turėtus statinius kitiems asmenims, bet juos nugriovė ir ruošė žemės sklypą tos pačios paskirties, kuriai buvo išnuomotas žemės sklypas, statinių statybai, kadangi nuomojamas žemės sklypas buvo užterštas naftos produktais; žemės sklypo užterštumo lygiui nustatyti ieškovė inicijavo atitinkamus tyrimus; jų pagrindu konstatuota, kad prieš pradedant naujų statinių statybą būtina iki leistino taršos lygio išvalyti gruntą; ieškovė surinko ir išvežė teršalus, išvalė gruntą; atsakovė viešojo intereso kuo efektyviau naudoti valstybės turtą negynė, sklypo naudojimo aplinkybių nekontroliavo ir pažeidimų nefiksavo.

48. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde pateiktu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis): tinkamai neįvertinęs byloje esančių įrodymų konstatavo,

kad ieškovė stato gyvenamosios paskirties pastatą, ir šiai aplinkybei suteikė esminę reikšmę (laikė savarankišku Nuomos sutarties nutraukimo pagrindu, nors tokio pagrindo nenurodė net pati atsakovė).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, susijusios su ieškovės statomo ginčo žemės sklype pastato statybos (ne)teisėtumu, yra reikšmingos teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui, nustatant ginčo sklypo (ne)naudojimą pagal sutartį, tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

50. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, atsakovė teikė pirmosios instancijos teismui patikslintą priešieškinį ieškovei UAB „Žaliakalnio apartamentai“, atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims bendrijai „Kalpoko 1“, M. U., A. M., UAB „REES investicija“, kuriuo prašė teismo nutraukti 2004 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2004–0104 bei panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 02-01-10932 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3298 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ ir valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004–0104 pakeitimo“; pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. liepos 3 d. ir 2015 m. liepos 15 d. padarytas VĮ Registrų centro Kauno filialo parengto Statinių funkcionavimo plano suderinimo žymas ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1389-(14.8.2.); pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 25 d. statybos leidimą Nr. LNS-21-160325-00166, kuriuo ieškovei leista statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis; įpareigoti ieškovę UAB „Žaliakalnio apartamentai“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti 0,4138 ha valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, pašalinant kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jų vietoje statomus naujus statinius, bei išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro; tuo atveju, jei ieškovė per teismo nustatytą terminą neatlaisvins 0,4138 ha valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, leisti atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai pašalinti kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jų vietoje statomus naujus statinius, pateikti prašymą VĮ Registrų centrui dėl kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su statiniais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visas lėšas išieškoti iš ieškovės UAB „Žaliakalnio apartamentai“.

51. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad patikslintame priešieškinyje atsakovė reiškia du visiškai naujus savarankiškus reikalavimus naujiems atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (pripažinti negaliojančiomis Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2015 m. liepos 3 d. ir 2015 m. liepos 15 d. padarytas VĮ Registrų centro Kauno filialo parengto Statinių funkcionavimo plano suderinimo žymas ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1389-(14.8.2.); pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 25 d. statybos leidimą Nr. LNS-21-160325-00166, kuriuo ieškovei leista statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis), taip pat įtraukia dalyvauti byloje naujus trečiuosius asmenis (M. U., A. M., UAB „REES investicija“), konstatavo, kad nėra antros būtinos CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, kadangi kartu nagrinėjant ieškinį ir patikslintą priešieškinį tarp šalių kilę ginčai būtų išspręsti ne greičiau, o priešingai, akivaizdžiai užsitęstų civilinės bylos pagal pradinį ieškinį ir priešieškinį nagrinėjimas (patikslintame priešieškinyje įtraukiami nauji dalyvaujantys byloje asmenys, reiškiami nauji savarankiški reikalavimai, padidėja civilinėje byloje sprendžiamų ginčų apimtis, bylos dalyje pagal patikslintą priešieškinį turėtų vykti atskiras naujas pasirengimas nagrinėti šią bylos dalį teisme, byloje turėtų būti vertinami nauji įrodymai), ir neskundžiama nutartimi atsisakė priimti nagrinėti atsakovės patikslintą priešieškinį.

52. Pažymėtina, kad, atsisakęs priimti atsakovės patikslintą priešieškinį, kuriame buvo prašoma, inter alia, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1389-(14.8.2.), pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 25 d. statybos leidimą Nr. LNS-21-160325-00166, kuriuo ieškovei leista statyti prekybos paskirties pastatą su gyvenamosiomis patalpomis, pirmosios instancijos teismas sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį ir atmetė priešieškinį, argumentavo, inter alia, nurodydamas, kad atsakovės 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymas yra galiojantis, neterminuotas, neginčijamas ir nenuginčytas teisės aktas, kad ieškovei išduoto statybos leidimo atsakovė neginčija. Tai rodo, kad šie reikalavimai yra taip susiję tarpusavyje, jog tik juos kartu nagrinėjant galima teisingai išnagrinėti ginčą.

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsisakydamas priimti patikslintą priešieškinį pirmosios instancijos teismas pažeidė

CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punktą.54. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti Nuomos

sutartį ir ją keičiančius sandorius bei atmesdamas atsakovės prašymą nutraukti Nuomos sutartį, apskritai nevertino ir nepasisakė, kodėl nėra pagrindo nutraukti Nuomos sutartį dėl tos ginčo žemės sklypo dalies, kurioje yra ieškovei nuosavybės teise jau nepriklausantis pastatas ir kiemo statiniai.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 36, 41 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, 45, 48–49 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir materialiosios teisės normas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo nuomotojo iniciatyva, kai žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį, todėl liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

56. Remdamasi šios nutarties 49–53 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovės priešieškinį, nagrinėdamas jame pareikštus prašymus, o apeliacinės instancijos teismas netgi juos tenkindamas, net nepastebėjo ir nevertino, kad kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne ieškovei, bet bendrijai „Kalpoko 1“, D. ir M. K. bei UAB „Mažas pasaulis“, o žemės sklypo dalis, kurioje jie yra, nėra ta, kurioje ieškovė stato naują statinį, ar greta jos esanti. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės priešieškinyje pareikšto prašymo įpareigoti ieškovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti 87/890 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (apeliacinės instancijos teismas jį netgi tenkino) galimybės įvykdyti šį prašymą aspektu, t. y. ar apskritai įmanoma fiziškai pašalinti ne daiktą, bet bendrosios dalinės nuosavybės dalį, t. y. idealiąją dalį, kuri yra bendraturčio teisių ir pareigų į bendrosios nuosavybės teisės objektą visuma.

58. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bus sudaryta galimybė atsakovei ne tik pateikti patikslintą priešieškinį, bet ir patikslinti prašymus, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šios nutarties 57 punkte. Jeigu, atsakovei patikslinus priešieškinį, jame bus prašymas spręsti dėl ieškovės įpareigojimo pašalinti kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso ne ieškovei, teismas turėtų spręsti dėl šių statinių savininkų (bendraturčių) įtraukimo į bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

59. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ieškovė sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1379,40 Eur atstovavimo išlaidų, kasacinis teismas patyrė 11,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

60. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

GEDIMINAS SAGATYS



Civilinė byla Nr. 3K-3-165-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17166-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.5; 2.5.9(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys R. P., S. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio teisę atsisakyti palikimo ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po savo motinos K. P., mirusios 2016 m. liepos 17 d., mirties jis priėmė jos palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad R. P. ir St. P. priėmė savo motinos K. P. palikimą po jos mirties, faktiškai pradėdami turtą valdyti. Susipažinęs su gautu teismo sprendimu, jame išdėstytais argumentais bei atsižvelgdamas į aplinkybes, kurias teismas vertino kaip palikimo priėmimo faktą, pareiškėjas suprato, kad netinkamai asmeniškai iki tol suvokė turto valdymo ir disponavimo juo sąvokas, tai sudarančius veiksmus, dėl to klaidingai suvokė ir patį palikimo priėmimo faktą. Pareiškėjas teigia, kad nei teismas, nei kas kitas jam neišaiškino, kokie tiksliai veiksmai turėtų būti laikomi palikimo priėmimu, todėl teikia savarankišką pareiškimą.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad motinos palikimo niekada neatsisakė, o teisme civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 tik paaiškino buvus susitarimą tarp motinos ir brolių, kad turtą paveldės R. P. Nesant įrodymų buvus tokį susitarimą, tokio susitarimo minėtu sprendimu nebuvo paisyta, o turto paveldėjimo faktui pripažinti pakako aplinkybės, jog St. P. gyveno motinai priklausiusiame name, mokėjo už savo išlaidas. Dėl to pareiškėjas mano, kad, esant susiklosčiusių aplinkybių visumai, jis taip pat negalėjo būti pašalintas iš įpėdinių eilės.

5. Po motinos mirties, kaip ir daugybę metų iki tol, pareiškėjas nuolat gyveno motinai priklausančiame name

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f8b197507d7311e98436e02a0124fc68

(duomenys neskelbtini). Šiuo adresu iki šiol deklaruota jo gyvenamoji vieta, kitos gyvenamosios vietos jis neturi. Be nurodyto namo, motinos vardu buvo registruoti žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais. Po motinos mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Motina nebuvo palikusi testamento. Realiai po jos mirties viskas klostėsi kaip ir anksčiau, pareiškėjas su savo broliu St. P. gyveno motinos name. Pareiškėjas pagal galimybes apsitvarkydavo buityje, broliui R. P. rūpinantis namais, sodu (daržu), padėdavo jam nudirbti darbus. Praėjus keliems mėnesiams po motinos mirties mirė brolis St. P. Po jo mirties niekas nesikeitė. R. P. išlaikė būstą, sumokėjo dar ir St. P. turėtas skolas už internetą. Pareiškėjas ir toliau su broliu R. P. tvarkėsi prie namų, padėjo rūpintis aplinka, daržais, genėjo medžius, kūreno namus R. P. nupirktu kuru, plovė namie langus, grindis.

6. Pareiškėjas manė, kad palikimo po motinos mirties nepriėmė, nes realiai už nieką (turto išlaikymą) nemokėjo, arba sumokėdavo R. P. prašomas, tačiau jo pinigais. Tačiau, kaip paaiškėjo po minėto teismo sprendimo priėmimo, tokie veiksmai nebuvo vieninteliai galimi siekiant pripažinti, kad palikimas buvo priimtas. Motinai priklausančiame name pareiškėjas ne tik gyveno iki ir po motinos mirties, bet ir naudojosi bei naudojasi visais motinai priklausiusiais daiktais, prižiūri namus, buities darbams atlikti yra pirkęs keletą daiktų, buvo įsitikinęs, jog name gyvena kaip savas žmogus, kuris turi teisę ten gyventi ir juo naudojasi kaip šeimininkas.


7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas po savo motinos K. P. mirties priėmė palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti; juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustatė paveldėjimo teisės įgyvendinimo tikslu.

8. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad po motinos mirties pareiškėjas ir toliau liko gyventi name, kuris sudaro palikimą, savo fiziniu darbu prisidėjo prie jo priežiūros, išlaikymo, t. y. iš esmės atliko veiksmus, būdingus palikimo priėmimui faktiniu valdymu. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas dėl klaidingo įsitikinimo manė neturintis teisės į palikimą sudarantį turtą. Teismo nuomone, asmens moralinės vertybės, lėmusios pareiškėjo klaidingą įsitikinimą, kad jis nėra lygiai tiek pat, kaip kitas brolis, vertas priimti palikimą, nagrinėjamu atveju negali paneigti paties faktinio palikimo priėmimo fakto ir užkirsti kelią pareiškėjui, kaip palikimą priėmusiam faktiniam įpėdiniui, paveldėti palikimą sudarantį turtą.

9. Aplinkybė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 pareiškėjas nurodė, jog palikimo atsisako savo brolio naudai, teismo nuomone, negali būti vertinama kaip pareiškėjo valios apskritai atsisakyti palikimo išreiškimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas išnagrinėtoje byloje nebuvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko. Dėl to teismas sutiko su pareiškėjo išreikšta pozicija, kad jis manęs esant susitarimą tarp brolių dėl palikimo priėmimo, netinkamai suprato turto valdymo, disponavimo juo sąvokas bei klaidingai suvokė palikimo faktiniu valdymu priėmimo faktą.

10. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens S. P. apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 pareiškėjas dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo. Minėtoje byloje teismas iš pareiškėjo paaiškinimų ir bylos įrodymų nustatė, kad pareiškėjas visą laiką sutiko, jog turtą po jų motinos mirties paveldėtų brolis R. P., iki motinos mirties ir jai mirus visapusiškai rūpinęsis motinos turtu. Taigi pareiškėjas atsisakė palikimo savo brolio naudai nurodydamas, kad jis nepretenduoja į palikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.60 straipsnis). Aplinkybes dėl tokios pareiškėjo valios, teismo vertinimu, patvirtina jo pareiškimas bei pozicija ir šioje byloje, pareiškėjui teigiant, kad jo valia pasikeitė tik tada, kai kitas įpėdinis, St. P. (o po jo mirties – jo įpėdinis S. P.), pareiškė pretenzijas į palikimą sudarantį turtą ir jo pareiškimo pagrindu buvo nustatytas juridinis faktas dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu.

12. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki ir po motinos mirties išreiškė valią, jog palikimą priimtų būtent jo brolis R. P., teismo vertinimu, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pripažintina prejudiciniu faktu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), t. y. aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Taigi teismas padarė išvadą, kad visą palikimą po motinos mirties priėmė pareiškėjo broliai ir šis faktas buvo patvirtintas teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo neskundė, o pateikė atskirą pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, nors kitoje byloje priimtu teismo sprendimu buvo įtvirtintas jo atsisakymas nuo palikimo, kuris pareiškėjo galėjo būti paneigtas skundžiant teismo sprendimą ar prašant atnaujinti procesą byloje.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje buvo nustatytas juridinis faktas – palikimą, atsiradusį po K. P. mirties, priėmė R. P. ir St. P., – neatima galimybės nustatyti ir kitus juridinius faktus, kad palikimą priėmė ir kiti asmenys.

14. Įvertinęs teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 turinį, teismas padarė išvadą, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas palikimo priėmimo klausimas, bylos nagrinėjime dalyvavo visi pirmos eilės įpėdiniai, patvirtinę, kad palikimą faktiškai valdydami priėmė R. P. ir St. P. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas šioje byloje laikytinas iš esmės tapačiu ir ši aplinkybė laikytina kliudančia pareiškėjui iš naujo nustatyti juridinius faktus dėl palikimo priėmimo.


15. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš suinteresuoto asmens S. P. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.51 straipsnio 2 dalį, 5.60 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančias palikimo atsisakymą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2007; 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2009; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

15.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas jau įgyvendino savo paveldėjimo teisę, nes kitoje civilinėje byloje jis žodžiu (paaiškinimų forma) išreiškė poziciją dėl palikimo atsisakymo. Nors įstatymas nenustato privalomos palikimo atsisakymo, kaip vienašalio sandorio, formos, tačiau nustato imperatyvųjį reikalavimą, kad palikimo atsisakymas turi būti įformintas palikimo atsiradimo vietos notaro, o ne teismo, veiksmu. Taigi pareiškimas dėl palikimo atsisakymo turi būti rašytinis valios išraiškos dokumentas (sudarytas paprasta rašytine arba notarine forma), nes tik rašytinis dokumentas galėtų būti pateiktas palikimo atsiradimo vietos notarui. Dėl šios priežasties įpėdinio atsisakymas nuo palikimo negali būti įgyvendinamas žodiniu pareiškimu ir (ar) konkliudentiniais veiksmais, tuo labiau negali būti tvirtinamas teismo sprendimu. Byloje nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo surašęs pareiškimo dėl palikimo atsisakymo ir apie palikimo atsisakymą nebuvo pranešta palikimo atsiradimo vietos notarui, teismas negalėjo savarankiškai padaryti išvados ar nuspręsti, jog pareiškėjas išreiškė valią atsisakyti palikimo ir pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių.

15.3. Atsisakyti palikimo galima tik per palikimui priimti skirtą trijų mėnesių terminą, todėl, pasibaigus šiam terminui, įpėdinio atsisakymas nuo palikimo yra teisiškai nereikšmingas. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai neįvertino, kad civilinė byla, kurioje, teismo vertinimu, pareiškėjas, duodamas paaiškinimus, atsisakė palikimo, buvo nagrinėjama jau praėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo momento. Palikėja mirė 2016 m. liepos 17 d., o Kauno apylinkės teisme posėdis, kuriame pareiškėjas davė paaiškinimus byloje, vyko 2017 m. gegužės 16 d. Todėl net ir tuo atveju, jeigu minėto teismo posėdžio metu pareiškėjas ir būtų nurodęs, kad atsisako palikimo, tokia aplinkybė būtų teisiškai nereikšminga, nes tiek priimti palikimą, tiek ir jo atsisakyti galima per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl šios priežasties net ir pasikeitusi įpėdino valia, praėjus metams po palikėjos mirties, palikimo priėmimo faktui teisinės reikšmės neturėtų.

15.4. Įpėdinio teisme duoti paaiškinimai, kurie yra laikomi įrodymais civiliniame procese (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys), apskritai negali būti laikomi asmens valios išraiška sudarant sandorį. Sandoriai yra asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Sandoriu gali būti pripažintas ne bet koks juridinis faktas (asmens veiksmas), o tik toks, kuris turi visus būdingus sandorio požymius, t. y. teisėta asmens vidinės valios išorinė išraiška, siekiant tam tikro teisinio rezultato (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-313/2016). Tuo tarpu šalių ir trečiųjų asmenų duoti paaiškinimai bendrąja prasme yra įrodymų šaltinis civiliniame procese. Paaiškinimai savarankiškai nesukuria asmeniui teisių ir pareigų, jų nepakeičia ir nepanaikina. Todėl, vertindamas asmens teisme duotus paaiškinimus, nesant šalies reikalavimo, teismas neturi diskrecijos savarankiškai įvertinti ir nuspręsti dėl sandorio sudarymo fakto ir tokiu būdu sukurti, panaikinti ar pakeisti teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kitoje civilinėje byloje nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų, neprašė nustatyti nei palikimo priėmimo, nei palikimo atsisakymo fakto, jokių prašymų teismui nereiškė. Kitoje civilinėje byloje dėl pareiškėjo apskritai nebuvo priimta jokio procesinio sprendimo, kuris galėtų sukelti jam kokių nors teisinių pasekmių dėl pastarojo paveldėjimo teisės turinio. Dėl šios priežasties pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo skųsti šio sprendimo arba atnaujinti procesą. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas kitoje civilinėje byloje, kurioje

nereiškė savarankiškų reikalavimų, pasisakė, jog nepretenduoja į brolio R. P. palikimą, nereiškia, kad pareiškėjas atsisakė palikimo ar laiko save jo atsisakiusiu. Be to, pareiškėjas minėtoje civilinėje byloje nebuvo atstovaujamas teisininko, todėl, manydamas esant susitarimą tarp brolių dėl palikimo priėmimo, netinkamai suprato turto valdymo, disponavimo juo sąvokas bei klaidingai suvokė palikimo faktiniu valdymu priėmimo faktą.

15.5. Teismas, pažeisdamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepagrįstai pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pripažino tapačiu. Nors paveldėjimo byloje dėl kai kurių įpėdinių palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalyvavo visi pirmos eilės įpėdiniai, kurie reiškė savo nuomonę dėl turto paveldėjimo, toje byloje priimtas sprendimas negali būti laikomas kompleksiškai priimtu dėl visų įpėdinių (ir tų, kurie nereiškė savarankiškų reikalavimų), taip pat palikimas negali būti laikomas paskirstytu visiems įpėdiniams. Iš naujo iškeltoje byloje pagal įpėdinio (pareiškėjo) pareiškimą, kurio atžvilgiu nėra nustatytas palikimo priėmimo faktas, reikalavimai nėra laikomi tapačiais, nes kitoje civilinėje byloje pareiškėjas nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų, t. y. nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl palikimo atsisakymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nors tiek vienos, tiek kitos bylos dalykas yra susijęs su tuo pačiu faktiniu pagrindu, t. y. kildinamas iš tų pačių paveldėjimo teisinių santykių, o proceso dalyviai sutampa, tai nesudaro pagrindo teismui kompleksiškai išspręsti paveldėjimo klausimus visų įpėdinių atžvilgiu, nepriklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų. Priešingai nei sprendė teismas, kitoje civilinėje byloje nustačius palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktus, paveldėjimo klausimas nėra laikomas galutinai išspręstu. Nes, remiantis CK 5.11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, vien aplinkybė, kad vieni iš pirmos eilės įpėdinių yra priėmę palikimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl tokios aplinkybės kitas tos pačios eilės įpėdinis to negalėjo atlikti.

16. Suinteresuotas asmuo R. P. prisidėjo prie pareiškėjo kasacinio skundo.17. Suinteresuotas asmuo S. P. atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo

sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Remiantis CK 5.50 straipsnio 2 dalimi, 5.51 straipsnio 1, 2 dalimis, kasacinio teismo suformuota šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016; kt.), tam, kad įpėdinis priimtų palikimą pradėdamas faktiškai palikimą sudarantį turtą valdyti, jis privalo atlikti aktyvius veiksmus, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas po motinos mirties nesiėmė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl paveldimo turto, jo priežiūros, tvarkymo, išlaikymo. Be to, jis pats nelaikė savęs turto savininku.

17.2. Civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 užfiksuoti pareiškėjo parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad jis nepretenduoja į savo motinos palikimą. Pareiškėjas pripažino, kad visą motinos palikimą po jos mirties priėmė jo brolis R. P., jis pats palikimo nepriėmė ir jo atsisakė, tik motinos name gyveno, nemokėdamas jokių mokesčių, nes juos mokėjo brolis R. P. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, kadangi pats pareiškėjas nagrinėtoje byloje laikėsi pozicijos, jog jis palikimo nepriėmė faktiniu jo valdymu, o tai padarė jo brolis R. P. Šias aplinkybes, be kita ko, minėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje patvirtino ir pareiškėjo brolis R. P.

17.3. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė, kad po motinos mirties jis priėmė palikimą, jį valdydamas. Be to, pareiškėjas neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, oficialiai nedirbo daug metų ir neturėjo nuolatinių pajamų tam, kad galėtų rūpintis motinai priklausančiu turtu. Patį pareiškėją visą gyvenimą išlaikė jo brolis St. P., kuris turėjo nuolatinį darbą, gaudavo nemažą darbo užmokestį. Būtent St. P. rūpinosi pareiškėjo ir motinos išlaikymu bei po motinos mirties jis vienintelis mokėjo visus mokesčius. Pareiškėjo nurodyti faktai, kad jis neva pakankamai pinigų užsidirbo Švedijoje ir iš šių santaupų pragyvena, neatitinka objektyvios tikrovės, nes abejotina, kad, prieš daugiau nei 20 metų kelis mėnesius padirbęs Švedijoje, jis iki šiol turėtų pakankamai pinigų pragyventi net sau pačiam.

17.4. Teismas, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nepažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto, nes pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo išnagrinėtas iš esmės, jo nebuvo atsisakyta priimti. Vien ta aplinkybė, jog teismas nurodė, kad iš esmės visos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas faktiniu turto po savo motinos mirties valdymu palikimo nepriėmė, buvo išnagrinėtos prieš tai buvusioje byloje, niekaip nepažeidė pareiškėjo procesinių teisių.

Teisėjų kolegija



Dėl įpėdinio teisės atsisakyti palikimo ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos

18. CK 5.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

19. Remiantis CK 5.2 straipsniu, paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą (1 dalis); pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu (2 dalis).

20. Pagal CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė.

21. CK 5.50 straipsnyje nustatyta, kad tam, jog įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1 dalis); įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (2 dalis); šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas (3 dalis).

22. Remiantis CK 5.60 straipsniu, įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo; neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo (1 dalis); palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas (2 dalis); įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui (3 dalis); neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą (4 dalis).

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos mirties jis priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino, padaręs išvadą, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių pareiškėjo aktyvius veiksmus priimant motinos palikimą faktiniu jo valdymu.

24. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atmetė. Tokį sprendimą lėmė apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjo brolių palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti klausimas, pareiškėjas pats pripažino, jog jis palikimo nepriėmė, palikimą faktiniu turto valdymu priėmė jo brolis R. P., o jis palikimo atsisakė (atsisako) (CK 5.60 straipsnis; CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas taip pat padarė išvadą, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje jau buvo spręstas palikimo priėmimo faktiniu valdymu klausimas, atima iš pareiškėjo galimybę šioje civilinėje byloje spręsti šį klausimą.

25. Pareiškėjas, nesitikdamas su nurodytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje jis nebuvo atstovaujamas teisininko profesionalo, pasibaigus 3 mėnesių palikimo priėmimo ar jo atsisakymo terminui, teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai negali būti pripažinti palikimo atsisakymu pagal CK 5.60 straipsnį. Be to, minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiama tik dėl to, ar jo broliai priėmė motinos palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti, tačiau nebuvo sprendžiama dėl to, ar jis pats taip pat priėmė palikimą faktiniu valdymu. Dėl to vien aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjo broliai priėmė motinos palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti, neatima iš pareiškėjo galimybės prašyti teismo nustatyti šį faktą kitoje civilinėje byloje.

26. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sutinka su nurodytais kasacinio skundo argumentais.

27. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą, išaiškinta, kad paveldėjimo esmė yra tai, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą, o jų nesant – valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. Priimdamas palikimą, įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą. Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti

išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Palikimo atsisakymas, taip pat kaip ir palikimo priėmimas, turi būti išreikštas aktyviais veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Pagal CK 5.60 straipsnio 3 dalį palikimo atsisakymas yra raštu sudaromas sandoris, apie kurį įpėdinis praneša palikimo atsiradimo vietos notarui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2009).

29. Tačiau įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

30. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2014). Įpėdinio pareiškimas apie palikimo nepriėmimą, paduotas pasibaigus CK 5.60 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, nepripažįstamas vienašaliu sandoriu, kuriuo atsisakoma palikimo, tačiau turi būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir apie jo įrodomąją reikšmę sprendžiama visų konkrečios bylos aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-693-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Be to, įstatymas draudžia atsisakyti palikimo su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo, nes, minėta, palikimo atsisakymas sukelia tokius pat padarinius kaip ir palikimo nepriėmimas, todėl, įpėdiniui atsisakius palikimo, jo dalis patenka į bendrą paveldimo turto masę ir dalijama įstatymo nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-916/2018 16 punktą). Taip pat negalima ir palikimo atsisakymo kito asmens naudai sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2007).

32. Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo broliai Romualdas ir St. P. po jų motinos mirties priėmė palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti. Minėtoje byloje nagrinėjamos bylos pareiškėjas (K. P.) laikėsi pozicijos, kad, jo manymu, būtų sąžininga pripažinti, jog palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, po motinos mirties priėmė tik R. P. Atsiliepdamas į St. P. pareiškimą, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, priėmė ir St. P., tada turėtų būti pripažinta, kad ir jis (pareiškėjas) taip pat priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, nes jis, kaip ir brolis Stanislovas, tiek iki, tiek po motinos mirties gyveno ir šiuo metu gyvena motinai priklausiusiame name. Minėtoje byloje 2017 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio metu K. P. (šios bylos pareiškėjas) nurodė, kad jis faktiškai palikimą priėmė, tačiau savo dalį perleidžia broliui R. P., kuris mokėjo visus mokesčius, išskyrus už televiziją ir internetą. Tačiau vėliau teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad jis palikimo nepriėmė, visas turtas turi atitekti R. P. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus, kuriais buvo skundžiamas 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jeigu būtų laikoma, jog viena esminių aplinkybių nustatant juridinį faktą – turto paveldėjimą – yra šio turto išlaikymas (materialinis aspektas), tuomet jis mano, jog visą turtą paveldėjo tik R. P., tačiau jeigu palikimui priimti faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti ir juo rūpintis, naudotis pakanka nustatyti tik faktus, jog asmuo naudojasi visu šiuo turtu, gyvena jame (tęsia gyvenimą jame po palikėjo mirties), tuomet juridinis faktas, jog motinas palikimas buvo priimtas faktinio paveldėjimo būdu, turėjo būti nustatytas kiekvieno iš trijų brolių atžvilgiu; jeigu vien gyvendamas motinai priklausiusiame name jos palikimą priėmė St. P., tai ne tik gyvendamas, bet ir padėdamas tvarkyti namų aplinką, nudirbti buities ir kitus darbus R. P. prašymu ir savo noru, taigi iš esmės prižiūrėdamas šį turtą, jį faktiškai pradėdamas valdyti, motinos palikimą priėmė ir pareiškėjas.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 nebuvo atstovaujamas teisininko profesionalo.

34. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 5.60 straipsniu, vadovaudamasi šios nutarties 27–31 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškėjas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos būtų pateikęs pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, o teismo posėdis, kuriame pareiškėjas nurodė nepriėmęs palikimo, perleidęs savo palikimo dalį broliui R. P., įvyko jau pasibaigus CK 5.60 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, taip pat į tai, kad negalima atsisakyti palikimo su kito asmens naudai sąlyga, sprendžia, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 išreikšta pareiškėjo pozicija dėl palikimo (ne)priėmimo ir (ar) savo palikimo dalies perleidimo broliui R. P. negali būti pripažinta palikimo atsisakymu pagal CK 5.60 straipsnį. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta. Civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 pareiškėjo duoti paaiškinimai, procesiniuose dokumentuose nurodyta pozicija gali būti vertinami kaip įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir apie jų įrodomąją reikšmę turi būti sprendžiama visų nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, kuris nebuvo minėtoje civilinėje byloje atstovaujamas teisininko profesionalo, dėl savo galimo teisinio neišprusimo, moralinių ir socialinių vertybių, tikėtina, galėjo netinkamai suprasti teisinį palikimo priėmimo faktiniu valdymu institutą.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 nebuvo spręsta dėl to, ar nagrinėjamos bylos pareiškėjas priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Minėtoje byloje buvo spręsta tik dėl pareiškėjo brolių palikimo priėmimo. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodyta jokių argumentų ir motyvų dėl to, ar K. P. po motinos mirties priėmė jos palikimą, ar jis atliko kokius nors veiksmus, patvirtinančius palikimo (ne)priėmimą.

37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu vienas įpėdinių palikimą priėmė vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų, tai neatima galimybės (teisės) kitiems įpėdiniams priimti palikimą tuo pačiu ar kitu įstatymo nustatytu būdu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad vien aplinkybė, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo broliai priėmė palikimą, pradėję faktiškai jį valdyti, neatima galimybės pareiškėjui taip pat reikšti reikalavimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Todėl jo pareiškimas negalėjo būti atmestas dėl šioje byloje ir išnagrinėtoje byloje Nr. e2YT-3737-877/2017 pareikštų reikalavimų tapatumo, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta.

38. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs šios nutarties 24 punkte nurodytas išvadas, nenustatė ir nevertino aplinkybių, ar pareiškėjas po motinos mirties atliko veiksmus, patvirtinančius, kad jis priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Teismas apeliacine tvarka nepatikrino minėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas tiek iki motinos mirties, tiek po to gyveno (gyvena) jai nuosavybės teise priklausiusiame name, tačiau vien ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama, kad būtų nustatytas palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti faktas.

39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 5.60 straipsnį ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Teismas, iš naujo apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, privalo vertinti ir nustatyti, ar byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų atlikęs aktyvius veiksmus, kurie patvirtintų, kad jis priėmė palikimą ir elgiasi kaip paveldimo turto savininkas.

40. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 12,87 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

42. Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas paliktinas bylą iš naujo nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-185-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04707-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.1.6.3; 2.6.10.5.2.17; 3.1.14.1; 3.1.7.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį dėl daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo atsakovams I. Č., T. P. ir V. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių teisių gynimo būdus, teismo pareigą kvalifikuoti teisinius santykius, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo išreikalauti iš atsakovų neteisėto valdymo 11 229 Eur vertės kilnojamuosius daiktus, o jų nesant priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų šių daiktų vertės atlyginimą pinigais. Ieškovei pateikus pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi atsisakymas dėl 8289 Eur vertės daiktų priimtas ir dalis civilinės bylos nutraukta, nutarta nagrinėti ieškovės reikalavimus dėl daiktų – 1500 Eur vertės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f39685f07d7311e98436e02a0124fc68

antikvarinės lineikos, 800 Eur vertės motociklo „Minsk“, 200 Eur vertės motorolerio, 450 Eur vertės 18 kub. m malkų, sukrautų prie keliuko link sodybos, – išreikalavimo iš atsakovų neteisėto valdymo, o nesant šių daiktų, jų vertės atlyginimo priteisimo iš atsakovų solidariai.

3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.24, 4.26, 4.37, 4.47, 4.93, 4.95 straipsnių nuostatomis. Ji nurodė, kad 1988 m. dukters I. Č. vardu, tačiau už savo ir sutuoktinio pinigus, nusipirko sodybą (duomenys neskelbtini). Per naudojimosi sodyba metus susikaupė įvairaus turto – malkų, senovinių transporto priemonių ir pan., jie buvo laikomi sodyboje. Tik šeimos nariams buvo žinoma, kad teisiškai sodyba priklauso I. Č. 2016 m. I. Č. informavo ieškovę, kad pardavė sodybą, patikino, jog visas ten esantis kilnojamasis turtas bus perkeltas į kitą sodybą netoliese. 2016 m. spalio 17 d. sodyba buvo parduota, ieškovės nuomone, su visu jai priklausančiu kilnojamuoju turtu. Ieškovei buvo grąžinta 8279 Eur vertės daiktų, tačiau antikvarinę lineiką, motociklą „Minsk“, pagamintą 1965 m., motorolerį, pagamintą 1979 m., 18 kub. m malkų atsakovai atsisako grąžinti.


4. Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė ieškovei V. Č. iš atsakovės I. Č. 881,85 Eur, atsakovams T. P. ir V. P. – po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės I. Č. 13,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; grąžino iš valstybės biudžeto ieškovei dalį (187,22 Eur) sumokėto žyminio mokesčio.

5. Teismas nustatė, kad 2013 m. ieškovės sutuoktinis N. Č. ginčo daiktus kartu su kitais daiktais pervežė ir laikė dukteriai I. Č. priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini). Ginčo daiktai buvo sudėti daržinėje, raktus nuo šios patalpos turėjo tik ieškovė. Po N. Č. mirties visą jo turtą paveldėjo ieškovė. Atsakovė 2016 m. spalio 18 d. pardavė sodybą su žemės sklypu atsakovams T. P. ir V. P. 2017 m. kovo 15 d. ieškovė pastebėjo, kad yra išvežta jai priklausančių 18 kub. m priešais sodybą buvusių malkų. Atsakovai atsisakė grąžinti ieškovės reikalaujamus daiktus, tvirtindami, kad jei ieškovė jų nepasiėmė per tris mėnesius nuo sodybos pardavimo, tai tie daiktai jai nepriklauso. Bylos nagrinėjimo metu antstoliui konstatavus, kad dalis ieškovės reikalaujamų daiktų išliko, atsakovams T. P. ir V. P. sutikus, 2017 m. gruodžio 17 d. ieškovė iš sodybos išsivežė sau priklausančius daiktus.

6. Teismas konstatavo, kad ieškovės sutuoktinis ir sodybos savininkė I. Č. buvo sudarę pastatų ir žemės sklypo panaudos sutartį, turinčią neatlygintinės daiktų pasaugos sutarties elementų (CK 6.830 straipsnio 2 dalis). Teismas vertino, kad duomenų, jog mirus N. Č. minėti sutartiniai santykiai nutrūko, byloje nėra, ir sprendė, kad ieškovė tapo teisėta atsakovės I. Č. sodyboje buvusių daiktų savininke bei toliau minėtus daiktus laikė atsakovei I. Č. priklausančioje sodyboje. Atsakovei pardavus sodybą, T. P. ir V. P. perėjo teisės ir pareigos pagal neatlygintinę daiktų pasaugos bei pastatų ir žemės sklypo dalies, kurioje buvo sukrauti daiktai, panaudos sutartį, nes naujieji sodybos savininkai bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jiems buvo žinoma, jog nupirktoje sodyboje savo daiktus laiko ieškovė.

7. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją). Nustačius, kad ginčo daiktų (motociklo, motorolerio) sodyboje nėra, apklaustas antstolis S. R. pripažino, kad surašydamas 2017 m. gruodžio 13 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą suklydo, nes manė, kad vežimaitis yra ginčo lineika, ir patikino teismą, kad ūkiniame pastate lineikos nebuvo, konstatavo, kad nėra vindikaciniam ieškiniui būtino faktinio pagrindo.

8. Teismas sprendė, kad šalis siejo prievoliniai panaudos santykiai. Ginčo daiktai natūra yra ne pas atsakovus, ieškovei buvo sudaryta galimybė tikslinti ieškinio reikalavimus, tačiau ieškovė šia teise nesinaudojo – ieškinio reikalavimų nekeitė ir toliau reikalavo ginti jos, kaip savininkės, teises CK 4.95 straipsnio pagrindu. Nors ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad, nesant galimybės daiktų grąžinti natūra, prašo priteisti piniginę kompensaciją, teismas pažymėjo, kad ji nenurodė, iš kokio faktinio pagrindo kildina tokį reikalavimą, nepagrindė jo įrodymais, ir sprendė ieškinį atmesti.

9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas konstatavo, kad atsakovė I. Č. buvo pažadėjusi ieškovei pervežti visus jos daiktus į gretimą sodybą, tačiau pervežė tik dalį jų. Įrodymų, kad ji tinkamai pranešė ieškovei apie tai, jog ši iki 2018 m. sausio 9 d. turi pasiimti daiktus, nepateikė, neatsiklaususi ieškovės leido atsakovams T. P. ir V. P. ieškovės daiktus sunaikinti, išvežti į sąvartyną, dėl to teismas sprendė, kad I. Č. privalo atlyginti ieškovei ir atsakovams T. P. ir V. P. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalis, 98 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė ieškovei grąžinti 187,22 Eur žyminio mokesčio, atsižvelgdamas į tai, kad civilinės bylos dalis dėl 8279 Eur vertės daiktų nutraukta.

10. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės I. Č.

apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pakeitė, priteisė atsakovei I. Č. iš ieškovės 800 Eur, atsakovei V. P. – 800 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo, priteisė valstybei iš ieškovės 15,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovei I. Č. iš ieškovės 400 Eur, atsakovei V. P. – 600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovės 5,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

11. Kolegija konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas ir pastatai įregistruoti kaip atsakovės I. Č. nuosavybė. Pagal 2016 m. spalio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.7 punktą turto pardavėjai I. Č. teisė naudotis turtu palikta iki 2016 m. spalio 17 d.

12. Klausimui dėl 8279 Eur vertės daiktų išreikalavimo esant išspręstam Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi, ieškovei šios nutarties neskundus, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo ją vertinti.

13. Kolegija nurodė, kad konkretų savo teisių gynimo būdą turi pasirinkti į teismą besikreipiantis asmuo, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisiniam kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes. Ieškiniu buvo prašoma taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją), taigi ieškovė privalėjo įrodyti tam tikras teisiškai reikšmingas aplinkybes. Reikšminga pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe kolegija laikė tai, kad ginčo daiktų sodyboje nėra. Iš antstolio S. R. 2017 m. lapkričio 24 d. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo akto, 2017 m. gruodžio 7 d. šio akto patikslinimo, 2017 m. gruodžio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akto duomenų, antstolio parodymų kolegija nustatė, kad aplinkybė, jog ginčo daiktai ieškinio pareiškimo metu buvo pas atsakovę I. Č. ar atsakovus T. ir V. P., byloje neįrodyta. Ieškovei neįrodžius vindikacijai būtinų sąlygų, jos pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas, kolegijos vertinimu, negali būti taikomas, taigi ieškinys atmestas pagrįstai.

14. Ieškovė nepasinaudojo suteikta teise tikslinti ieškinio reikalavimus. Vindikacinio ieškinio pagrindu restitucijos taikyti negalima, todėl tenkinti ieškovės reikalavimų dėl piniginės kompensacijos priteisimo, kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo.

15. Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos išvadą dėl šalis siejančių prievolinių (panaudos, pasaugos) teisinių santykių, nes ieškovė to neįrodinėjo, o daiktų sandėliavimo faktas atsakovei I. Č. neprieštaraujant ir atsakovams T. P. ir V. P. suteikus protingą terminą daiktams išsivežti tokių santykių savaime nepatvirtina.

16. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Byloje nesant duomenų, kad atsakovė I. Č. būtų reiškusi nepagrįstus prašymus, vilkinusi procesą ar kitaip netinkamai (nesąžiningai) naudojusis (piktnaudžiavusi) savo procesinėmis teisėmis, kolegija vertino, kad pagrindo pripažinti, jog ieškovės ar atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė priežastys, susijusios su atsakovės I. Č. procesiniu elgesiu, kas teiktų pagrindą taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, nenustatyta. Kadangi visas ieškinys atmestas, ieškovės išlaidos neatlygintinos, o atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį ir Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai turėjo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamiesi CPK 93 straipsnio nuostatomis, proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Iškėlus bylą atsakovai V. P. ir T. P. patenkino dalį ieškinio reikalavimų – grąžino ieškovei 8279 Eur vertės daiktų, o 2950 Eur vertės daiktus atsisakė grąžinti. Ieškinio reikalavimai, priėmus teismo sprendimą, buvo patenkinti 73,73 proc., atmesti – 26,27 proc., todėl teismai nepagrįstai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai ieškinio reikalavimų nepripažino ir neigė, kad daiktai egzistuoja. Tik kai antstolis konstatavo faktines aplinkybes (nustatė, kad daiktai yra), atsakovai sutiko grąžinti dalį daiktų. Taigi atsakovai elgėsi nesąžiningai. Teisminis ginčas dėl neteisėto ieškovės daiktų užvaldymo kilo dėl atsakovės I. Č. veiksmų. Teismai turėjo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

17.2. Ieškovė nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė reikalavimus (faktinį ieškinio pagrindą), pateikė įvairius įrodymus, nurodė reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai). Teisę taiko teismas (CPK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismas privalėjo taikyti teisę pagal faktines aplinkybes, įrodymus, ieškovės reikalavimus ir, nesant daiktų, priteisti daiktų vertę pinigais. Ieškinio reikalavimai nurodyti aiškiai ir pagrįstai, nes teisminio proceso metu, antstoliui konstatavus faktines aplinkybes, atsakovai dalį ieškovės reikalavimų įvykdė.

17.3. Teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas, neatskleista bylos esmė. Teismas nevertino liudytojų parodymų.17.4. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Kadangi daiktai pas atsakovus buvo (yra), jie privalo

grąžinti visus daiktus, o jiems atsisakius tai padaryti, taikoma vienašalė restitucija – priteistina kompensacija (CK 6.145 straipsnis).

18. Atsakovė I. Č. atsiliepimu į suinteresuoto asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįsti. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad jos ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Ji neįrodė vindikacijai būtinų sąlygų. Ieškinys buvo atmestas visiškai, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagrįstai priteistas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsakovė jokių ieškovei priklausančių daiktų neturėjo, jų nevaldė, todėl aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė pasiėmė iš V. P. ir T. P. sodybos 8279 Eur vertės daiktų, neteikia pagrindo nepriteisti visų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės, pareiškusios nepagrįstą ieškinį atsakovei.

18.2. Ieškovei prašant teismo taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą, teismai teisingai aiškino vindikacinio reikalavimo esmę ir įrodinėtinas aplinkybes. Byloje neįrodyta, kad ginčo daiktai ieškinio pareiškimo metu buvo pas atsakovus. Ieškovei neįrodžius vindikacijai būtinų sąlygų, ieškinys pagrįstai atmestas.

18.3. Skundžiama nutartis atitinka CPK 270, 331 straipsnių reikalavimus.19. Atsakovai V. P. ir T. P. atsiliepimu į suinteresuoto asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinius

sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:19.1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai patenkino dalį ieškinio reikalavimų. Ieškovė pasinaudojo CPK 140

straipsnyje nustatyta procesine teise, pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, civilinė byla dėl dalies daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo buvo nutraukta. Teismas nagrinėjo tik bylą dėl likusių daiktų išreikalavimo ir ieškinį atmetė visiškai. Taigi atsakovams pagrįstai buvo priteistas jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

19.2. Atsakovų pozicija buvo nuosekli, jie nevaldė ir nevaldo ieškovės daiktų. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovai grąžino jai 8279 Eur vertės daiktų. Ieškovė iš atsakovų sodybos 2017 m. gruodžio 16–17 dienomis su atsakovų sutikimu išsivežė įvairių kilnojamųjų daiktų.

19.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nekonstatavo atsakovų nesąžiningumo. Nustatyta, kad ieškovė neįrodė CK 4.95 straipsnio nuostatoms taikyti būtinų sąlygų, aplinkybės, kad ginčo daiktai yra atsakovų sodyboje.

19.4. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismų procesiniai sprendimai yra be motyvų. Ieškovė nepateikia argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

20. Ieškovė pateikė prašymą (kasaciniame teisme gautas 2019 m. balandžio 8 d.) perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.

Teisėjų kolegija



Dėl ieškovės prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai

21. CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

22. Ieškovė pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, motyvuodama tuo, kad byloje sprendžiami sudėtingi klausimai, susiję su daiktų išreikalavimu ir teisingu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

23. Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma

priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai.24. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti ar suvienodinti Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktiką. Be to, nagrinėjamoje byloje keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

Dėl šalių santykių kvalifikavimo, civilinių teisių gynimo būdo

25. Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį gynimo būdą pasirinkti (CPK 13 straipsnis). Kiekviename ieškinyje būtina nurodyti konkretų civilinį ginčą individualizuojančius elementus. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti, be kita ko, aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinį ieškinio pagrindą; įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 356 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 2 dalis).

26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Tačiau proceso teisės normos nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

28. Ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti alternatyvius ieškinio reikalavimus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Tokių reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštu ieškiniu prašė išreikalauti iš atsakovų neteisėto valdymo jai nuosavybės teise priklausančius 11 229 Eur vertės kilnojamuosius daiktus, o tuo atveju, jei daiktų natūra grąžinti neįmanoma, priteisti jų vertės atlyginimą pinigais solidariai iš visų atsakovų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei atsisakius reikalavimo dėl dalies (8289 Eur vertės) daiktų išreikalavimo ar jų vertės atlyginimo priteisimo ir teismui atsisakymą priėmus bei atitinkamą civilinės bylos dalį nutraukus, teismai šalių ginčą sprendė dėl likusių daiktų – antikvarinės lineikos, motociklo, motorolerio, 18 kub. m malkų – išreikalavimo natūra ar jų vertės atlyginimo priteisimo, konstatavo, kad ieškovė reikalavo ginti jos teises taikant CK 4.95 straipsnio nuostatas, t. y. reiškė vindikacinį ieškinį, taigi privalėjo įrodyti atitinkamas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

30. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ieškovas, pasinaudodamas šia teise, reiškia vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam

asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017, 19 punktą).

31. Šią bylą nagrinėję teismai, įvertinę bylos duomenis, konstatavo, kad ginčo daiktų natūra pas atsakovus (ieškinio pareiškimo metu) sodyboje nėra, taigi atsakovai jų nevaldo, dėl to ieškovės pasirinktas gynimo būdas – vindikacija – negali būti taikomas, neįrodžius tam būtinų sąlygų.

32. Teismai procesiniuose sprendimuose akcentavo tai, kad ieškovė nepasinaudojo galimybe tikslinti ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime, kuris iš esmės apeliacinės instancijos teismo buvo paliktas nepakeistas (keista tik dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo), pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, iš kokio faktinio pagrindo kildina reikalavimą priteisti kompensaciją (nesant galimybės daiktus grąžinti natūra), nepagrindė šio reikalavimo įrodymais; ieškovei nenurodžius faktinio reikalavimo pagrindo, teismas neturi galimybės spręsti dėl neaiškaus reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad vindikacinio ieškinio pagrindu restitucijos taikymas negalimas, todėl tenkinti ieškovės reikalavimo – priteisti kompensaciją iš atsakovų – nėra pagrindo.

33. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad ieškinyje nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė reikalavimus, pateikė įvairius įrodymus, aiškiai nurodė reikalavimus, teismas privalėjo taikyti teisę pagal faktines aplinkybes ir, nesant daiktų, priteisti jų vertės atlyginimą pinigais. Ieškovės įsitikinimu, teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas, neatskleista bylos esmė, nepagrįstai nevertinti liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko iš esmės teisiškai pagrįstais.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 2013 m. ieškovės sutuoktinis N. Č. ginčo daiktus su kitais daiktas pervežė iš gretimai esančios savo tėvų sodybos ir pasidėjo atsakovei I. Č. priklausiusioje sodyboje; I. Č. 2016 m. spalio 18 d. pardavė sodybą atsakovams T. P. ir V. P.; atsakovai (naujieji sodybos savininkai) bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jiems buvo žinoma, jog nupirktoje sodyboje savo daiktus laiko ieškovė V. Č.; įrodymų, kad I. Č. tinkamai pranešė ieškovei apie tai, jog ši iki 2018 m. sausio 9 d. turi pervežti daiktus iš sodybos, atsakovė nepateikė, neatsiklaususi ieškovės leido atsakovams T. P. ir V. P. ieškovės daiktus sunaikinti, išvežti į sąvartyną; liudytojai R. Č., E. R. patvirtino, kad I. Č. sodyboje buvo saugomi V. Č. ginčo daiktai ir šalia sodybos buvo malkų. Tačiau teismas nei dėl malkų, nei dėl liudytojų parodymų nepasisakė, pirmiau nurodytų aplinkybių visų bylos duomenų kontekste iš esmės nevertino. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. Č. priklausiusioje sodyboje jos tėvai sandėliavo tam tikrus daiktus ir ji tam neprieštaravo; atsakovai T. P. ir V. P. suteikė pakankamą protingą terminą išvežti iš jų sodybos kitiems asmenims priklausančius daiktus.

35. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis atsakovai pripažino, jog pasibaigus terminui atlaisvinti patalpas ir išsivežti malkas jie susitvarkė sodybą, nereikalingus daiktus išmetė, tvarkė aplinką; nors atsakovai teigė, kad ieškovės nurodytų daiktų nerado, jie neegzistuoja, faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose, antstolio surašytuose 2017 m. lapkričio 24 d. – 2017 m. gruodžio 13 d., konstatuota, kad dalis daiktų sodyboje yra (žr. šios nutarties 29 punktą); I. Č. pripažino, kad padėjo ieškovei pervežti kai kuriuos baldus į gretimą motinos sodybą, atidavusi raktus T. P. ir V. P. dėl sodyboje likusių daiktų ir malkų jokių pretenzijų neturėjo, juos pirkėjai (atsakovai) perdavė į atliekų surinkimo aikštelę; procesiniuose dokumentuose ieškovė, be kita ko, nurodė, kad liudytojai patvirtino ginčo daiktų (lineikos, motociklo, motorolerio ir malkų) buvimą ūkiniame pastate ir ant keliuko link sodybos, bet teismas nevertino jų parodymų; atsakovams grąžinus dalį daiktų, tikėtina, kad ir kiti daiktai buvo, taigi atsakovai juos pasisavino; teismas turėjo vertinti atsakovų nesąžiningumą; atsakovai vengia atsakomybės – vieni pardavė nebūdami daiktų savininkai, kiti pirko ne iš savininko; neįmanoma nustatyti, kuris atsakovas kaltesnis, todėl žala priteistina iš atsakovų solidariai.

36. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismams nustačius, jog ginčo objektų atsakovų sodyboje nėra ir dėl to nėra teisinio pagrindo tenkinti vindikacinį ieškinį, dėl antrojo (alternatyvaus) ieškovės reikalavimo – priteisti daiktų vertę pinigais – pagrįstumo teismai iš esmės nesprendė, šio reikalavimo teisiškai nekvalifikavo, nevertino atitinkamų bylos duomenų, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių (ne)įrodytumo ir (ar) neįvertino jau nustatytų aplinkybių. Vietoj to teismai pasisakė dėl šalis (ne)siejančių prievolinių santykių, kaip pagrindo taikyti restituciją (ne)buvimo. Teismų nepagrįstai nespręsta, ar bylos duomenys (ne)patvirtina, jog ginčo daiktai sodyboje buvo. Nustačius aplinkybę, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantys ginčo daiktai sodyboje buvo, spręstina, dėl kieno (neteisėtų) veiksmų jie buvo prarasti (neišsaugoti), ar turi ir kas turi ieškovei atlyginti žalą, kokio dydžio žalą ieškovė patyrė, ar jos dydis (ne)mažintinas, atsižvelgiant į ieškovės veiksmus (neveikimą).

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir atlieka kompensacinį vaidmenį. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Civilinės atsakomybės rūšis – deliktinė atsakomybė – yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla iš asmens neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaromos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė aiškiai suformulavo alternatyvų ieškinio reikalavimą (priteisti ginčo objektų vertę pinigais), tačiau šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai teisiškai šio reikalavimo nekvalifikavo, neištyrė visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, reikalavimą atmetė iš esmės to nemotyvuodami. Tai suponuoja, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl teismų padarytų pažeidimų byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

39. Pažymėtina, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal proceso teisės normas teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo. Nors kasacinės bylos baigčiai tai neturi teisinės reikšmės, teisėjų kolegija sprendžia dėl to pasisakyti, kadangi šis klausimas gali būti aktualus bylą iš naujo išnagrinėjus pirmosios instancijos teismui ir sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

42. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o vėliau ieškovas reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

44. Taigi skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, bylos daliai esant nutrauktai ieškovei atsisakius dalies ieškinio

reikalavimų, teismas turi įvertinti, be kita ko, atsisakymo priežastis, t. y. ar atsisakymo nelėmė aplinkybė, jog pareiškus ieškinį ieškovės reikalavimas (jo dalis) buvo patenkintas.


45. Kasacinis teismas patyrė 16,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį ir Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-180-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00394-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 2.6.18.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deforta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deforta“ ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovės Lietuvos kariuomenės priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Deforta“ dėl nuostolių atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e68a38c07d7311e98436e02a0124fc68

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių rangos sutarties sąlygų aiškinimą, rangovo sutartinių prievolių vykdymą ir sutartinės atsakomybės taikymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 12 100 Eur skolą, 800 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. gegužės 20 d. šalys sudarė statybos rangos sutartį, kuria atsakovė užsakė iki 2016 m. gruodžio 1 d. atlikti 30 ha teritorijos sutvarkymo darbus. Visa užsakyta sutvarkyti 30 ha ploto teritorija buvo padalyta į dvi dalis – 10 ha (Techninės specifikacijos Priedas Nr. 1 – Teritorijos tvarkymo darbų schema (10 ha teritorija) už KTT 14 slenksčio) ir 20 ha (Techninės specifikacijos Priedas Nr. 2 – Teritorijos tvarkymo darbų schema (20 ha teritorija) už KTT 32 slenksčio). Tarp šalių kilo ginčas dėl 10 ha teritorijos sutvarkymo ir šių darbų apmokėjimo. Ieškovė teikė atsakovei prašymą priimti atliktus darbus, pasirašyti 2016 m. gruodžio 1 d. Teritorijos sutvarkymo darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2 (PR 06 FR01.L1) dėl 10 ha teritorijos už KTT 14 slenksčio sutvarkymo darbų bei 2016 m. gruodžio 1 d. 12 100 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą, serija DEF, Nr. 16-208 PE 08 FR02.L1, tačiau užsakovė ją apmokėti atsisakė. Užsakovė 2016 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. IS-932 (6.1) „Dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo“ nurodė, kad teritorijoje už KTT 14 slenksčio sustumtos akmenų ir atliekų krūvos, užimančios 18,05 a plotą iš bendro 1083,67 a ploto, kurio sutvarkyta 1055,21 a, trukdo mechanizuotai viso sklypo (1083,67 a bendro ploto) priežiūrai, naudojant žolės pjovimo techniką, todėl negali būti laikoma, kad ieškovė tinkamai sutvarkė 10 ha ploto teritoriją. Ieškovės teigimu, užsakovė užsakė tik 30 ha ploto teritorijos sutvarkymo darbus, šiuos ji įvykdė, ir net daugiau, nei nustatyta sutartyje, o akmenų ir atliekų utilizavimo paslaugos užsakovė neužsakė.

4. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 4410,45 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų.

5. Atsakovė nurodė, kad ieškovė iki 2016 m. gruodžio 1 d. privalėjo pašalinti visus darbų atlikimo trūkumus. Ieškovė vėlavo atlikti savo sutartinius įsipareigojimus nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. sausio 13 d., todėl pagal sutarties 11.3.4 papunktį privalo mokėti 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo bendros kainos iš anksto šalių sutartų minimalių nuostolių – 780,45 Eur. Atsakovė nuo 2017 m. sausio 13 d. nutraukė sutartį dėl jos esminio pažeidimo, nes 10 ha ploto teritorijos tvarkymo darbai šiaurės vakarinėje dalyje už kilimo ir tūpimo tako 14 slenksčio neatitiko sutartyje ir techninėje specifikacijoje nustatytų reikalavimų, teritorijoje palikti akmenys, o žalios atliekos sumaišytos su gruntu ir akmenimis, sustumtos į krūvas, todėl pagal sutarties 19.2 punktą ieškovė turi sumokėti 10 procentų sutarties kainos šalių iš anksto sutartų minimalių nuostolių – 3630 Eur.


6. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 12 100 Eur skolą, 800 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo 12 900 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 10 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. preliminarų sprendimą, priteisė iš atsakovės ieškovei 12 100 Eur skolą, 800 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 12 900 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės priešieškinį teismas atmetė.

8. Teismas nurodė, kad 2016 m. gegužės 20 d. buvo sudaryta šalių statybos rangos sutartis, pasirašyta Žemės lyginimo darbų techninė specifikacija su dviem priedais – Priedas Nr. 1 (Teritorijos tvarkymo darbų schema (10 ha teritorija) už KTT 14 slenksčio) ir Priedas Nr. 2 (Teritorijos tvarkymo darbų schema (20 ha teritorija) už KTT 32 slenksčio). Sutartimi ieškovė (rangovė) įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 1 d. pagal sutartyje ir jos prieduose nustatytus reikalavimus atlikti 30 ha teritorijos sutvarkymo darbus, nurodytus sutarties Priede Nr. 1, o atsakovė (užsakovė) įsipareigojo tinkamai atliktus ir sutartyje bei jos prieduose nustatytus reikalavimus atitinkančius darbus priimti ir už juos sumokėti rangovei sutartyje

nustatyta tvarka.9. Sutarties objektas buvo padalytas į dvi dalis: 10 ha aerodromo teritorija šiaurės vakarinėje dalyje už kilimo ir tūpimo

tako 14 slenksčio (Žemės lyginimo darbų pirkimo Techninės specifikacijos Priedas Nr. 1 – Teritorijos tvarkymo darbų schema (10 ha teritorija) už KTT 14 slenksčio) ir 20 ha teritorija pietrytinėje dalyje už kilimo ir tūpimo tako 32 slenksčio (Techninės specifikacijos Priedas Nr. 2 – Teritorijos tvarkymo darbų schema (20 ha teritorija) už KTT 32 slenksčio). Žemės lyginimo darbų pirkimo techninės specifikacijos 4 punkte nurodyta, kad numatytoje tvarkyti teritorijoje reikia pašalinti menkaverčius krūmus, išrauti kelmus, surinkti akmenis ir visą plotą išlyginti. Po sutvarkymo teritorija turi būti paruošta mechanizuotai priežiūrai panaudojant žolės pjovimo techniką; 5 punkte nustatyti papildomi reikalavimai, kad išrautus kelmus galima užkasti tvarkomoje teritorijoje; po išlyginimo darbų surinkti nuo paviršiaus akmenis, kelmų likučius ir kitas pašalines atliekas, kurie trukdys mechanizuotai ploto priežiūrai.

10. Dėl 20 ha teritorijos tvarkymo šalys pasirašė teritorijos sutvarkymo darbų perdavimo–priėmimo aktą, dėl šių darbų ginčo nėra. Tarp šalių kilo ginčas dėl 10 ha teritorijos (Techninės specifikacijos Priedas Nr. 1 – Teritorijos tvarkymo darbų schema (10 ha teritorija) už KTT 14 slenksčio) sutvarkymo ir šių darbų apmokėjimo. 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. IS-758 (5.1.1) atsakovė nurodė ieškovei, kad 10 ha teritorijos sutvarkymo darbai nebaigti: teritorija neišlyginta, žemės paviršiuje palikti akmenys, augalinis sluoksnis sumaišytas su krūmais, kelmais ir akmenimis, sustumtas į krūvas, o šios paliktos aerodromo prieigų kliūčių ribojimo paviršių zonoje.

11. 2016 m. gruodžio 1 d. raštu ieškovė išsiuntė atsakovei 2016 m. lapkričio 29 d. vertinimo aktą, 2016 m. gruodžio 1 d. Teritorijos sutvarkymo darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2 (PER 06 FR01.L1) dėl 10 ha teritorijos už KTT 14 slenksčio sutvarkymo darbų ir 2016 m. gruodžio 1 d. 12 100 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą, serija DEF, Nr. 16-208 PER 08 FR02.L1, tačiau atsakovė atsisakė priimti darbus ir už juos sumokėti. 2017 m. sausio 18 d. pranešimu atsakovė nurodė, kad remdamasi sutarties bendrosios dalies 19.1.3.3 punktu nuo 2017 m. sausio 13 d. nutraukia sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

12. Atsakovės teiginius, kad nesutvarkytas 5 ha teritorijos plotas, paneigia teismo eksperto doc. dr. Dariaus Kalibato 2016 m. lapkričio 29 d. vertinimo aktas, kuriuo konstatuota, kad 2016 m. lapkričio 21 d. esamose teritorijose (10 ir 20 ha ploto) gruntas yra išlygintas ir akmenys yra surinkti nuo teritorijos paviršiaus, yra galimybė ir visos sąlygos atlikti žolės pjovimo darbus panaudojant mechanizuotą žolės pjovimo techniką. Jokių patikimų, pakankamų įrodymų, paneigiančių 2016 m. lapkričio 29 d. vertinimo aktą, atsakovė nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Atsakovė teismui prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo nereiškė.

13. Atsakovė pateikė IĮ „Geomatmena“ 2017 m. sausio 27 d. kontrolinę geodezinę nuotrauką, kuria nužymėtas ginčo teritorijos bendras plotas – 9,7501 ha, o sutvarkytas plotas – 4,6608 ha. Teismas šias nuotraukas, kaip ir atsakovės prieštaravimų teiginius, jog nesutvarkytos teritorijos plotas 5 ha, nes šiame plote palikti akmenys, vertino kritiškai, nes jas paneigė 2016 m. lapkričio 29 d. vertinimo aktas, UAB „Geoforta“ 2016 m. rugsėjo mėn. parengtos geodezinės kontrolinės nuotraukos, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovė teritoriją, nužymėtą schemomis, tvarkė naudodama įvairius įrenginius ir pasitelkdama žmogiškuosius išteklius. IĮ „Geomatmena“ 2017 m. sausio 27 d. kontrolinė geodezinė nuotrauka prieštarauja atsakovės paaiškinimams, nes šioje nuotraukoje 4,4685 ha pažymėta kaip tinkamai sutvarkyta teritorija, nors iš UAB „Geoforta“ 2016 m. rugsėjo mėn. parengtos geodezinės kontrolinės nuotraukos matyti, kad būtent šioje teritorijos dalyje esančiame 0,05, 2,58, 6,28 ir 9,14 a plote yra sukrautos akmenų ir žaliųjų atliekų krūvos, dėl kurių byloje ir yra kilęs pagrindinis ginčas.

14. Po ginčo teritorijos sutvarkymo darbų paliktos atliekos (augalinis sluoksnis sumaišytas su krūmais, kelmais ir akmenimis) sustumtos į krūvas, o šios sukrautos 0,05, 2,58, 6,28 ir 9,14 a plote (18,05 a). Šios žaliosios atliekos, sumaišytos su gruntu ir akmenimis, yra užfiksuotos ir 2016 m. lapkričio 29 d. vertinimo akte. UAB „Geoforta“ nustatė, kad bendras teritorijos plotas yra ne 20 ha, o 21,5026 ha, šio ploto 20,1029 ha rangovė sutvarkė. Bendras plotas yra ne 10 ha, o 10,8367 ha, šio ploto 10,5521 ha rangovė sutvarkė. Sutarties objektas buvo 30 ha teritorijos plotas, patenkantis į schemomis nužymėtą teritoriją. Darbus 20 ha teritorijoje užsakovė priėmė ir apmokėjo. Byloje taip pat įrodyta, kad 10 ha teritorijoje gruntas yra išlygintas ir akmenys yra surinkti nuo teritorijos paviršiaus, yra galimybė ir visos sąlygos atlikti žolės pjovimo darbus panaudojant mechanizuotą žolės pjovimo techniką.

15. Pagal techninės specifikacijos 5.2 punktą ieškovė įsipareigojo po išlyginimo darbų surinkti nuo paviršiaus akmenis, kelmų likučius ir kitas pašalines atliekas, kurie trukdys mechanizuotai ploto priežiūrai. Sutartyje tik buvo nustatyta, kad išrautus kelmus galima užkasti tvarkomoje teritorijoje, tačiau nebuvo aptarta, ką daryti su surinktais akmenimis, krūmais ir kitomis pašalinėmis atliekomis. Byloje nustatyta, kad rangovė neatliko jokių statybos darbų, o tvarkė sutartyje nurodytą teritoriją, pašalino nuo žemės paviršiaus akmenis, kitas žaliąsias atliekas, kurios yra užsakovės nuosavybė, ir paliko jas

sukrautas į keturias krūvas užsakovės teritorijoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsniu, Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 52 punktu, žaliųjų atliekų turėtojai šias atliekas turi rūšiuoti jų susidarymo vietoje ir apdoroti kompostavimo įrenginiuose patys arba perduoti jas tokių atliekų apdorojimo įmonei. Sutarties 5.2.22 punktas negali įpareigoti rangovės išvežti iš užsakovės teritorijos užsakovei nuosavybės teise priklausančių akmenų ir žaliųjų atliekų, kurių krūvos susiformavo rangovei vykdant sutartį. Dėl užsakovei nuosavybės teise priklausančių akmenų ir žaliųjų atliekų išvežimo iš užsakovės teritorijos ar kitokio jų pašalinimo sutartimi šalys nesusitarė. Be to, žaliosios atliekos gali būti perduodamos tik tokių atliekų apdorojimo įmonei. Praktikoje sąmatiniuose skaičiavimuose atliekų išvežimas skaičiuojamas atskirai, t. y. šis darbas turi būti vertinamas kaip atskirai atliekama darbo rūšis, tai vertintina kaip papildomi darbai, o sutartyje tokios sąlygos neaptartos. Ekspertas D. Kalibatas nustatė, kad, norint išvežti atliekas iš teritorijos, reikėtų atlikti darbų už 67 000 Eur. Įrodymų, paneigiančių šią išvadą, teismui nepateikta. Sutarties kaina yra 36 300 Eur, todėl atsakovės reikalavimas utilizuoti ar kitu būdu iš teritorijos rangovės lėšomis pašalinti surinktus akmenis bei žaliąsias atliekas, dėl kurių šalys sutartimi nesusitarė, o jų išvežimas beveik 2 kartus viršija visos sutarties kainą, yra nepagrįstas ir neteisėtas (CPK 185 straipsnis).

16. Atsakovė šioje byloje nesikreipė dėl 2016 m. gruodžio 1 d. Teritorijos sutvarkymo darbų perdavimo–priėmimo akto Nr. 2 nuginčijimo, ginčo aktas teismo nėra pripažintas negaliojančiu, todėl jos atsisakymas sumokėti ieškovei už darbus pagal šį aktą yra nepagrįstas, atlikti darbai pagal ginčo aktą laikytini perduotais užsakovei, tai lemia jos pareigą sumokėti nurodytą sumą rangovei už akte nurodytus ir atliktus darbus. Kadangi atsakovė nevykdė tinkamai savo įsipareigojimų pagal sutartį, tai ieškovės reikalavimas dėl 12 100 Eur skolos priteisimo yra pagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.59, 6.200, 6.205, 6.256 straipsniai, 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.687 straipsnis).

17. Nustačius, kad atsakovės reikalavimas ieškovei utilizuoti ar kitu būdu iš teritorijos ieškovės lėšomis pašalinti surinktus akmenis bei žaliąsias atliekas, dėl kurių šalys sutartimi nesusitarė, o jų išvežimas beveik 2 kartus viršija visos sutarties kainą, nepagrįstas ir neteisėtas, o ieškovei įrodžius, kad ji sutartyje nustatytu terminu tinkamai sutvarkė 10,5521 ha teritorijos, atsakovės priešieškinio teiginiai, kad ieškovė vėlavo atlikti savo sutartinius įsipareigojimus nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. sausio 13 d., todėl pagal sutarties 11.3.4 papunktį privalo mokėti 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo bendros kainos iš anksto šalių sutartų minimalių nuostolių – 780,45 Eur, neįrodyti, todėl šis priešieškinio reikalavimas atmestinas.

18. Atsakovė 2017 m. sausio 18 d. pranešimu nutraukė sutartį atgaline tvarka po to, kai ieškovė 2017 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą ir 2017 m. sausio 16 d. buvo priimtas preliminarus teismo sprendimas. Sprendimo 30 punkte teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog tinkamai buvo sutvarkyta 30,655 ha ploto teritorija, yra galimybės ir visos sąlygos tvarkyti teritoriją mechanizuotu būdu panaudojant žolės pjovimo techniką, sprendė, kad atsakovės teiginiai, jog dėl atliekų, kurios pagal bylos medžiagą sukrautos 18,05 a plote, nebuvo pasiektas sutarties, kurios objektas 30 ha teritorijos sutvarkymo darbai, rezultatas, yra nepagrįsti. Atsakovei neįrodžius ir teismui nenustačius esminio sutarties pažeidimo, ieškovės reikalavimas priteisti 3630 Eur nuostolių atlyginimo atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

19. Atsakovė ieškovei privalo mokėti 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 12 900 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnio 2 dalis).

20. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą, ieškinio ir priešieškinio dalis patenkino – priteisė iš atsakovės 8470 Eur skolą, 800 Eur ekspertizės išlaidų atlyginimo ir 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 9270 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusias ieškinio ir apeliacinio skundo dalis kolegija atmetė.

21. Kolegija nurodė, kad eksperto išvados vertintinos technine prasme, t. y. teismo atliekamam įrodymų vertinimui reikšmingos eksperto išvados, susijusios su faktu, ar po atliktų darbų yra reali galimybė šalių sutartame plote atlikti žolės pjovimo darbus, panaudojant mechanizuotą žolės pjovimo techniką. Kadangi ekspertinis tyrimas tokią aplinkybę patvirtina, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tokio tyrimo išvadomis.

22. Atsakovė tiek sutartyje, tiek visuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog sudarydama sutartį siekė, kad būtų sutvarkyta tam tikra teritorija, kurios priežiūrą bus galima atlikti mechanizuotai. Kolegija sprendė, kad toks tikslas sudaryta sutartimi buvo pasiektas. Kokie buvo šalių ketinimai dėl po darbų atlikimo atsiradusių atliekų, byloje nenustatyta, sutartimi

nėra sutarta, kad nuo atliekų turi būti atlaisvinta ir visa likusi, už 30 ha sutvarkymo ploto ribų esanti, teritorija, kurioje pagal sutartį nebuvo numatyta atlikti mechanizuotų priežiūros darbų. Nesant galimybės nustatyti šalių valios, sutartis turėtų būti aiškinama atliekant lingvistinę analizę. Rangos sutartyje nėra nustatyta, kad atlikusi darbus ieškovė privalės savo sąnaudomis ir lėšomis utilizuoti atsiradusias atliekas, jas išvežti už atsakovės valdomos teritorijos ribų. Vien papildomi teritorijos sutvarkymo darbai atsakovės reikalaujamu būdu dvigubai viršytų sutarties kainą. Taigi ši sutarties dalis įvykdyta tinkamai, pagal suderintą šalių valią, o atsakovė pagal sutartį negalėjo tikėtis tokio sutarties vykdymo, kokį nurodo apeliaciniame skunde.

23. Atsakovė savo teiginius dėl netinkamai atliktų darbų grindžia IĮ „Geomatmena“ 2017 m. sausio 27 d. parengta kontroline geodezine nuotrauka, kuria nužymėtas ginčo teritorijos bendras plotas – 9,7501 ha, o sutvarkytas plotas – 4,6608 ha. Tačiau atsakovė neprašo sumažinti sutarties darbų kainos dėl teritorijos ploto dalyje neatliktų darbų. Atsakovė reiškia pretenzijas dėl paliktų žaliųjų atliekų ir akmenų krūvų nepašalinimo. Atsakovės teigimu, ieškovė, palikdama tokias krūvas, pažeidė esminę sutarties sąlygą – sutvarkyti teritoriją taip, jog būtų galimas mechanizuotas žolės pjovimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog visas plotas, kurį užima atliekų ir akmenų krūvos, yra 18,05 a, o pagal atsakovės pateiktą IĮ „Geomatmena“ 2017 m. sausio 27 d. kontrolinę geodezinę nuotrauką nesutvarkytas plotas yra 5,0893 ha. IĮ „Geomatmena“ 2017 m. sausio 27 d. kontrolinė geodezinė nuotrauka, kurioje pažymėta kaip tinkamai sutvarkyta 4,4685 ha teritorija, prieštarauja pačios atsakovės paaiškinimams, nes iš UAB „Geoforta“ geodezinės kontrolinės nuotraukos matyti, kad būtent šioje teritorijos dalyje esančiame 0,05, 2,58, 6,28 ir 9,14 a plote yra sukrautos akmenų ir žaliųjų atliekų krūvos, dėl kurių byloje kilo ginčas. Dėl to IĮ „Geomatmena“ nuotraukos nevertintinos kaip patikimi, pakankami įrodymai (CPK 185 straipsnis). Sutartyje nurodytą 10 ha teritoriją, esančią šiaurės vakarinėje pusėje už 14 kilimo ir tūpimo tako slenksčio, ieškovė sutvarkė sutartyje nustatytu būdu.

24. Vertinimo akte teritorijos sutvarkymo darbai, išvežant atliekas, sąmatiniuose skaičiavimuose nurodomi atskirai, kaip savarankiški ir atskiri darbai. Šalys dėl tokių darbų atlikimo rangos sutartyje nesusitarė. Ekspertas nurodė, kad atsakovės teritorijoje esančių atliekų išvežimas ir utilizavimas kainuotų apie 67 000 Eur, o tai yra neproporcingai didelės sąnaudos, kurių pagal sutarties sąlygas (įskaitant ir sutarties kainą) negalima pripažinti patirtinomis ieškovės sąskaita. Todėl susidariusių atliekų neišvežimo iš 0,1805 ha ploto sklypo dalies faktas negali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu CK 6.217 straipsnio 1 dalies prasme.

25. Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsniu ir Atliekų tvarkymo taisyklių 52 punktu žaliųjų atliekų turėtojai šias atliekas turi rūšiuoti jų susidarymo vietoje ir apdoroti kompostavimo įrenginiuose patys arba perduoti jas tokių atliekų apdorojimo įmonei. Atsakovė, siekdama, kad ieškovė ne tik sutvarkytų aplinką, bet ir utilizuotų atliekas, prieš sudarydama su ieškove rangos sutartį, nenurodė tokių specifinių ir lyginant su sutarties kaina labai didelių sąnaudų reikalaujančių darbų atlikimo poreikio, nenustatė, kad rangovė privalo turėti kvalifikaciją dirbti su atliekomis jas utilizuodama. Atsakovė nurodytiems darbams atlikti buvo paskelbusi viešojo pirkimo konkursą, pati nustatė konkurso ir sutarties sąlygas, todėl tokios sąlygos, būdamos neaiškios ir (ar) dviprasmiškos, turi būti aiškinamos ieškovei naudingu būdu (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

26. Pagal sutartį atsakovė turėjo teisę vienašališkai ją nutraukti ne tik įstatyme nustatyto esminio sutarties pažeidimo atveju, bet sutarties 19.1 punkte nustatytais atvejais. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarties nutraukimą vertino tik esminio sutarties pažeidimo požiūriu.

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, atliekomis užėmus 18,05 a (nereikšmingą viso 30 ha tvarkytinos teritorijos ploto dalį), šis faktas negali būti vertinamas kaip netinkamas sutarties vykdymo patvirtinimas, netgi jeigu tai negali būti pripažinta kaip esminis sutarties pažeidimas. Tai, kad dalis tvarkytinos teritorijos ploto užimta atliekomis, patvirtina, kad atitinkama dalis sklypo nebuvo sutvarkyta pagal sutartį. Todėl, nustačius šios dalies atsakovės atsikirtimų pagrįstumą, ieškovei priteisiama sutarties kainos dalis turi būti atitinkamai sumažinta, atsižvelgiant į šalių sutartą vieno hektaro tvarkymo kainą – 1210 Eur. Kadangi 0,1805 ha sutvarkymo kaina pagal sutartį yra 218,40 Eur, tokia suma turi būti sumažinta ieškovei priteistina suma. Be to, tokia aplinkybė savaime patvirtina atsakovės teisę vienašališkai nutraukti sutartį sutarties 19.1.3.1, 19.3.1.3 punktų pagrindais ir reikalauti sutartyje nustatytų minimalių nuostolių, sudarančių 10 procentų sutarties kainos, arba 3630 Eur, atlyginimo (sutarties bendrosios dalies 19.2 punktas). Atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, tokie nuostoliai pagal sutartyje nustatytas sąlygas turi būti išskaičiuoti iš ieškovei mokėtinų sumų (sutarties bendrosios dalies 19.3 punktas). Todėl ši apeliacinio skundo dalis tenkinama, kartu tenkinant priešieškinio dalį dėl minimalių nuostolių atlyginimo.

28. Atsakovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) netenkintinas, nes pagal sutarties 19.3 punktą išskaičiuojant iš ieškovei mokėtinos sumos atsakovės reikalaujamus minimalius nuostolius, toks teismo

sprendimas nebus vykdomas. Pagal teismo sprendimą atsakovė turės įvykdyti mažesnio dydžio piniginę prievolę ieškovei, negu buvo nustatyta pagal sutartį.

29. Sutarties 11.3.4 punkte nustatytas delspinigių skaičiavimas neištaisius trūkumų už kiekvieną pavėluotą dieną iki trūkumų ištaisymo. Atsakovei nutraukus sutartį ir nurodžius, kad trūkumai neištaisyti (18,05 a plote liko neatlikti darbai), ši sutarties nuostata netaikytina. Minimalių nuostolių atlyginimo atsakovė turi teisę reikalauti pagal sutarties 19 punktą, nustatantį sutarties nutraukimo pasekmes. Todėl šios apeliacinio skundo dalies kolegija netenkino.


30. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria patenkintas priešieškinis, priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino, kad ieškovė tinkamai įvykdė sutartį ir nebuvo prisiėmusi įsipareigojimo savo lėšomis utilizuoti atsiradusių atliekų ar jas išvežti iš atsakovės valdomos teritorijos. Tačiau vėliau nurodė, kad tai, jog dalis tvarkytinos teritorijos ploto užimta atliekomis, patvirtina, jog atitinkama dalis sklypo nebuvo sutvarkyta pagal sutartį. Pastaroji teismo išvada ne tik prieštarauja jo paties ankstesnėms išvadoms, tačiau yra nepagrįsta bei neteisėta, nes yra pažeidžiamos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos, kasacinio teismo praktikoje išaiškintos sutarčių aiškinimo taisyklės. Teismas pažeidė šias taisykles, nes tiek aiškinantis tikruosius sutarties šalių ketinimus, tiek lingvistiškai aiškinant sutarties tekstą nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo spręsti, kad sutartimi ieškovė prisiėmė įsipareigojimą savo lėšomis utilizuoti atliekas, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas.

30.2. Sutartis šalių buvo pasirašyta atsakovės atlikto viešojo pirkimo, kurį laimėjo ieškovė, pagrindu. Sutartis su priedais buvo atsakovės parengta ir pateikta ieškovei pasirašyti. Taigi, visos sutarties sąlygos buvo pasiūlytos atsakovės, o ieškovės – priimtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas, kilus klausimų dėl sutarties sąlygų, ką patvirtina tų pačių sutarties sąlygų skirtingas aiškinimas ir dėl to padarytos prieštaringos išvados, privalėjo taikyti contra proferentem principą ir aiškinti atitinkamas sutarties sąlygas jas priėmusios šalies, t. y. ieškovės, naudai.

30.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.245 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sutartinės civilinės atsakomybės institutą ir pritaikė sutartinę civilinę atsakomybę – priteisė atsakovei minimalių nuostolių pagal sutartį atlyginimą, nesant esminės sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – sutarties pažeidimo. Abu teismai konstatavo, kad ieškovė tinkamai įvykdė sutartį (sutvarkė teritoriją taip, kaip tai numatyta sutartyje, nes neturėjo pareigos išvežti ir utilizuoti atliekų, todėl jos pagrįstai paliktos krūvose teritorijoje), tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visgi ieškovei, neaišku kokiais pagrindais (nes pats teismas pripažino, kad pagal sutartį tokios pareigos nėra), atsiranda pareiga užtikrinti, kad teritorijoje nebūtų sukrautos atliekos, likusios sutvarkius teritoriją, ir dėl šios pareigos pažeidimo pritaikė sutartinę atsakomybę, nors konstatavo, kad sutartis įvykdyta tinkamai. Taigi teismas pritaikė sutartinę civilinę atsakomybę sutartį tinkamai įvykdžiusiai šaliai.

30.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas – priėmė nemotyvuotą ir prieštaringą sprendimą dėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo, sprendimą grindė išvada, kuri tiesiogiai prieštarauja ir yra faktine prasme priešinga paties teismo ankstesnėms išvadoms nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atliekomis užėmus 18,05 a (nereikšmingą viso 30 ha tvarkytinos teritorijos ploto dalį), šis faktas negali būti vertinamas kaip netinkamas sutarties vykdymo patvirtinimas, netgi jeigu tai negali būti pripažinta kaip esminis sutarties pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas nepadarė tokios išvados, netgi priešingai – nurodė, kad atsakovės teiginiai dėl 18,05 a teritorijos nesutvarkymo yra nepagrįsti ir neįrodyti, o ieškovė visus savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog dalis tvarkytinos teritorijos ploto užimta atliekomis, patvirtina, jog atitinkama dalis sklypo nebuvo sutvarkyta pagal sutartį, nėra pagrįsta argumentais, prieštarauja kitam teismo nutarties 18 punkte nustatytam faktui, kad ieškovė įvykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. sutvarkė visą sklypą pagal sutartį), dėl to buvo priimta nemotyvuota, nepagrįsta ir prieštaringa nutartis (jos dalis). Nutarties 25 punkto ir rezoliucinės dalies ryšis yra neaiškus bei sudaro pagrindą teigti, kad priimdamas skundžiamą nutarties dalį apeliacinės instancijos teismas galimai peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, įskaitant ir apeliacinio skundo reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

30.5. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįgyvendino savo pareigos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįsigilino į įrodymų visumą, todėl nepadarė pagrįstų išvadų

apie byloje esančius faktus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, tačiau padarė priešingą išvadą, jos nepagrįsdamas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė netinkamai įvykdė sutartį, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, nepateikta ieškovės įrodymų atmetimo argumentacija.

31. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl netesybų už sutarties nutraukimą dėl ieškovės kaltės priteisimo ir sutarties kainos sumažinimo palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016 yra išaiškinęs, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl sutarties sąlygų aiškinimo sutartį priėmusias, prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (contra proferentem taisyklė) negali būti suabsoliutinamos, o turi būti taikomos atsižvelgiant į kitas įstatyme įtvirtintas sutarčių aiškinimui reikšmingas aplinkybes. Taigi ieškovės argumentai dėl contra proferentem principo taikymo neatitinka suformuotos kasacinio teismo praktikos.

31.2. Tai, kad sutartyje buvo įtvirtinti tikrieji šalių ketinimai dėl po darbų likusių atliekų, kurios yra atsakovės pasirinkto teritorijos tvarkymo būdo rezultatas, įrodo sutarties Priedo Nr. 1 5 punkte nustatyti papildomi reikalavimai (t. y. išrautus kelmus galima užkasti tvarkomoje teritorijoje; po išlyginimo darbų surinkti nuo paviršiaus akmenis, kelmų likučius ir kitas pašalines atliekas, kurie trukdys mechanizuotai ploto priežiūrai). Sutarties bendrosios dalies 5.2.22 punkte nustatyta, kad rangovas, užbaigęs statybos darbus, privalo išsivežti visus įrankius, medžiagas, mechanizmus, detales ir inventorių, išsivežti šiukšles, susikaupusias atliekant statybos darbus, bei palikti darbo vietą sutvarkytą ir švarią, tinkamą toliau naudoti pagal paskirtį.

31.3. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktą atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Vykdydama sutartį būtent ieškovė tapo atliekų darytoja, nes atliekos atsirado (atliekų krūvos buvo suformuotos) tik vykdant sutartį. Taigi pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnį būtent ieškovė įpareigota sutvarkyti atliekas. Šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis pateikia atliekų surinkimo sąvoką – tai atliekų paėmimas iš atliekų turėtojų, įskaitant rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir (ar) parengiamąjį laikymą iki atliekų surinkimo įrenginiuose, kuriuose atliekos iškraunamos, kad jas galima būtų paruošti pervežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius.

31.4. Ieškovės įsipareigojimas surinkti nuo teritorijos paviršiaus akmenis, kelmų likučius ir kitas pašalines atliekas nereiškė, kad ji šias atliekas gali sustumti į krūvas ir pareikšti, kad šios atliekos yra Lietuvos kariuomenės nuosavybė, kurias ši turi susitvarkyti, nes sutartis ieškovę įpareigojo atliekas surinkti nuo žemės paviršiaus, kad jos netrukdytų atlikti mechanizuotos ploto priežiūros naudojant žolės pjovimo techniką.

31.5. Atliekų surinkimo (paėmimo ir pašalinimo iš tvarkomos teritorijos) darbų vykdymas yra orientuotas į to rezultato, kurio siekiama sudarant statybos rangos sutartį, pasiekimą, t. y. šie atliekų tvarkymo darbai yra sudėtinė teritorijos tvarkymo darbų sąlyga. Šalys skirtingai vertino sutarties sąlygą dėl atliekų surinkimo. Ieškovės vertinimu, atliekų surinkimas nereiškia jų pašalinimo iš tvarkomos teritorijos. Atsakovės nuomone, toks aiškinimas reikštų sutarties vykdymo neįmanomumą, nes nepašalinus atliekų krūvų tvarkomoje teritorijoje sutarties rezultatas nebūtų pasiektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014 yra išaiškinęs, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ieškovė, kaip savo srities profesionalė, kuriai taikomi aukštesni atidumo standartai, turėjo numatyti, kad teritorijos sutvarkymas pagal sutartį ir siekiamą rezultatą niekaip negalėtų būti susijęs su atliekų krūvų sustumdymu ir palikimu tvarkomoje teritorijoje.

31.6. Tai, kad sustumdytos atliekos nebuvo pašalintos iš tvarkomo sklypo, įrodo, kad ieškovė pažeidė sutarties sąlygas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutartis įvykdyta netinkamai ir taikytina civilinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikia skirtingas išvadas dėl sutarties aiškinimo ir jos tinkamo įvykdymo, atsakovė sutinka tik su jos dalimi, kurioje teismas konstatuoja faktą, jog tvarkoma teritorija nebuvo sutvarkyta iki galo, nes joje buvo paliktos atliekų krūvos.

31.7. Nors atsakovė apeliaciniu skundu neprašė sumažinti sutarties kainos, tačiau vien tai, kad nesutiko su ieškiniu dėl 12 900 Eur atlyginimo priteisimo, reiškė pretenziją į visą ieškinio sumą. Teismas, atsižvelgdamas į tai bei į sustumdytų atliekų užimamą plotą, sumažino sutarties kainą, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies taikymo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija



Dėl rangos sutarties sąlygų aiškinimo; dėl sutartinės atsakomybės taikymo

32. Kasaciniu skundu ieškovė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl jai taikytos sutartinės atsakomybės, laikosi pozicijos, kad rangos sutarties nepažeidė, todėl sutartinė atsakomybė jai taikyta nepagrįstai, be to, jos teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės viena kitai priešingas išvadas: viena vertus, pripažino, kad ieškovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl jai priklauso atlyginimas už atliktus darbus, kita vertus, sprendė, kad ieškovė savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, todėl jai taikytina sutartinė atsakomybė. Teisėjų kolegija, vertindama byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į kasacinio argumentus, nutartyje pasisako dėl tinkamo šalių sudarytos sutarties aiškinimo, vykdymo ir atitinkamai sutartinės atsakomybės taikymo nagrinėjamoje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

33. Vertinant kasaciniame skunde iškeltų argumentų pagrįstumą faktinių ginčo aplinkybių kontekste pirmiausiai pažymėtina, jog tam, kad būtų galima įvertinti, ar ieškovė tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, būtina tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir išsiaiškinti ginčo sutarties turinį. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad teisinis nagrinėjamų santykių kvalifikavimas ir taikytinų įstatymų nustatymas – bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kuriai nedaro įtakos ginčo šalių pozicija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017 52 punktą).

34. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta ir ginčo šalių neginčijama, kad pagal sutartį rangovė (ieškovė) įsipareigojo atlikti darbus – tvarkyti sutartyje nurodytą teritoriją, šalinti nuo žemės paviršiaus akmenis, kitas atliekas, jokie statybos darbai, t. y. darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 90 punktas), sutartyje nenurodyti. Taigi tarp šalių buvo sudaryta ne statybos rangos sutartis, kaip ją įvardijo viešąjį pirkimą vykdžiusi atsakovė, o rangos sutartis (CK 6.681 straipsnis), atitinkamai šalių ginčui spręsti negali būti taikomi statybos teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai.

35. Atsakovės parengtame rangos sutarties Priedo Nr. 1 „Žemės lyginimo darbų pirkimo techninė specifikacija“ 4 punkte nustatyta, kad numatytoje tvarkyti teritorijoje reikia pašalinti menkaverčius krūmus, išrauti kelmus, surinkti akmenis ir visą plotą išlyginti; po sutvarkymo teritorija turi būti paruošta mechanizuotai priežiūrai panaudojant žolės pjovimo techniką. Priedo Nr. 1 5.1 papunktyje nustatyta, kad išrautus kelmus galima užkasti tvarkomoje teritorijoje, o 5.2 papunktyje – po išlyginimo darbų surinkti nuo paviršiaus akmenis, kelmų likučius ir kitas pašalines atliekas, kurie trukdys mechanizuotai ploto priežiūrai. Šalys skirtingai traktuoja nurodytas rangos sutarties (techninės specifikacijos) nuostatas. Atsakovės teigimu, šalys susitarė, kad ieškovė sutvarkys visą teritoriją ir pašalins (išveš) iš jos visas atliekas. Ieškovės nuomone, atliekų šalinimas iš teritorijos sutartimi nebuvo sulygtas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atliekų šalinimo iš atsakovės teritorijos darbai nebuvo sudarytos sutarties objektas, šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nors, minėta, kartu pritarė ir atsakovės pozicijai, kad atliekų palikimas teritorijoje yra sutarties pažeidimas. Ginčo sutartis sudaryta viešojo pirkimo būdu, todėl aiškinant jos turinį aktuali kasacinio teismo praktika, suformuota bylose dėl viešųjų pirkimų sutartinių santykių.

36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančią teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, be kita ko, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Aiškinant viešojo pirkimo sutartį visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 26 punktas).

37. Pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių

valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

38. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2007). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kurioje yra konstatuota, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 23 straipsnio 2 ir 3 dalies b punkte bei 29 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog techninės specifikacijos privalo būti pakankamai tikslios, kad konkurso dalyviai galėtų nustatyti sutarties objektą, o perkančiosios organizacijos galėtų sudaryti sutartį, be to, jos turi būti aiškiai išdėstytos, kad dalyviai žinotų, ką apima perkančiosios organizacijos nustatyti reikalavimai. Be to, nors perkančioji organizacija ir turi teisę tikėtis, jog suinteresuoti ūkio subjektai bus pakankamai suinteresuoti ir rūpestingi, tačiau tokio teisėto lūkesčio sąlyga yra tai, kad pati perkančioji organizacija turi būti aiškiai suformulavusi savo reikalavimus (Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, nepaskelbtas Rinkinyje, ir šiame sprendime nurodyta Teismo jurisprudencija).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytos sutarties, techninės specifikacijos sąlygas (nutarties 35 punktas), konstatuoja, kad atliekų tvarkymo darbai sutartyje ir pirkimo dokumentuose neįvardyti. Iš techninės specifikacijos formuluočių galima spręsti, kad viešasis pirkimas vyko ir sutartis buvo sudaryta dėl teritorijos tvarkymo darbų, o kur bus sukrautos, laikomos, vežamos ar pan. po teritorijos tvarkymo darbų likusios atliekos (išskyrus išrautus kelmus, kuriuos leista užkasti tvarkomoje teritorijoje), sutartyje neaptarta. Tai, kad atliekų išvežimas nebuvo viešojo pirkimo ir sutarties objektas, patvirtina ir sutarties kaina – 36 300 Eur, nes, pagal byloje esantį eksperto D. Kalibato vertinimo aktą, norint išvežti atliekas iš teritorijos, reikėtų atlikti darbų už 67 000 Eur, t. y. už beveik dvigubą atlygį nei viešojo pirkimo metu pirkti teritorijos tvarkymo darbai. Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių šią vertinimo akto išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei atsakovė ketino įsigyti ir atliekų išvežimo iš teritorijos darbus, ji turėjo pareigą tiksliai ir aiškiai suformuluoti tai techninėje specifikacijoje, kad konkurso dalyviai galėtų nustatyti sutarties objektą ir žinotų, ką apima perkančiosios organizacijos nustatyti reikalavimai, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Minėta, kad neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (nutarties 38 punktas).

40. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas iš dalies panašus į nagrinėtą pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013, kurioje šalys ginčijosi dėl sutarties objekto (paslaugų) įkainio bazės (už kokį kiekį paslaugų mokama sulygta sutarties kaina). Šioje byloje šalių ginčas iš esmės kilęs dėl sutarties objekto apimties, pobūdžio, todėl nagrinėjamu atveju neįmanoma taikyti nurodytoje kasacinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje nustatytos taisyklės, pagal kurią, esant sutarties (ir pirkimo dokumentų) sąlygų neaiškumui, šalių tarpusavio turtinių įsipareigojimų dydis turėtų atitikti atitinkamos rinkos situaciją. Kita vertus, atsakovė byloje neįrodinėjo (neįrodė), kad šalių sulygta sutarties kaina akivaizdžiai viršija ieškovės de facto (faktiškai) atliktų darbų atsakovės naudai įprastinę rinkos vertę ir (ar) dėl to ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis bandydama neteisėtai pasinaudoti galimai neaiškia pirkimo (sutarties) sąlygų formuluote.

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po ginčo teritorijos sutvarkymo darbų paliktos atliekos (augalinis sluoksnis sumaišytas su krūmais, kelmais ir akmenimis) sustumtos į krūvas, o šios sukrautos 0,05, 2,58, 6,28 ir 9,14 a plote (18,05 a). Atsakovės teigimu, nurodytoje teritorijoje nėra galimybės ir sąlygų atlikti žolės pjovimo darbus panaudojant mechanizuotą žolės pjovimo techniką, kaip tai nurodyta sutartyje. Tačiau byloje nenustatyta ir atsakovė to neteigė bei neįrodinėjo, kad ieškovei būtų buvusi nurodyta konkreti teritorijos vieta (ar už 30 ha teritorijos), kur atliekos galėtų būti sukrautos atlikus teritorijos tvarkymo darbus.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atliekų tvarkymas ir šalinimas yra reglamentuoti Atliekų tvarkymo įstatymo. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų turėtojas (atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų) pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas, išskyrus komunalinių atliekų perdavimą vadovaujantis šio įstatymo 30 1 straipsniu. Atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos tvarkomos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkte nustatyta, kad atliekų turėtojas gali atliekas tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti. Taigi atliekų tvarkymas yra imperatyviai reglamentuotas, ši veikla turi būti vykdoma rašytinės sutarties pagrindu tokia veikla turinčio

teisę užsiimti subjekto. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, šalių sudarytoje sutartyje ir techninėje specifikacijoje atliekų tvarkymo darbai nenurodyti kaip pirkimo objektas. Byloje nėra duomenų apie ieškovės teisę užsiimti atliekų tvarkymo veikla, apie tai, kad tokios teisės turėjimas buvo vienas iš pirkimo dokumentų reikalavimų, ir atsakovė šios aplinkybės byloje neįrodinėjo.

43. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai, jog dalis tvarkytinos teritorijos ploto užimta atliekomis, patvirtina, kad atitinkama dalis sklypo nebuvo sutvarkyta pagal sutartį ir kad tokia aplinkybė savaime patvirtina atsakovės teisę vienašališkai nutraukti rangos sutartį sutarties bendrosios dalies 19.1.3.1, 19.3.1.3 (pastarojo punkto rangos sutartyje nėra, pagal esmę turėtų būti 19.1.3.3 punktas) punktų pagrindais ir reikalauti sutartyje nustatytų minimalių nuostolių, sudarančių 10 procentų sutarties kainos, arba 3630 Eur, atlyginimo (sutarties bendrosios dalies 19.2 punktas), išskaičiuotino iš ieškovei mokėtinų sumų (sutarties bendrosios dalies 19.3 punktas). Teisėjų kolegija laiko šias apeliacinės instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

44. Sutarties bendrosios dalies 19.1.3.1 punktu šalys susitarė, kad vienašališkai užsakovo iniciatyva ne vėliau kaip prieš 15 dienų raštu informavus rangovą sutartis gali būti nutraukta, jeigu rangovas, nepaisydamas užsakovo raginimo, ilgiau kaip 30 dienų nepradeda darbų, jų dalies ar etapo arba vėluoja juos atlikti sutartyje nurodytu laiku ar terminais. Rangos sutarties 19.1.3.3 punkte nustatyta kita sutarties nutraukimo galimybė – kai rangovas ilgiau kaip 30 dienų nuo užsakovo nustatyto termino nepašalina statybos metu užsakovo nustatytų statybos darbų defektų ir jų padarinių, įrenginių trūkumų, atsiradusių dėl rangovo (subrangovų, tiekėjų) kaltės, ir jeigu užsakovas pats nepašalina šių trūkumų bendrųjų sąlygų 11.3.3 punkte nustatyta tvarka. Minėta, kad abu bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovė savo įsipareigojimus pagal rangos sutartį įvykdė, t. y. darbus atliko, darbų trūkumų byloje nenustatyta. Dėl to, kad tam tikroje atsakovės teritorijos dalyje po ieškovės atliktų darbų yra sukrautos atliekos, negali būti daroma priešinga išvada, nes, minėta, rangos sutartyje ir techninėje specifikacijoje, už kurių parengimą atsako būtent atsakovė, nenurodyta, kas bus daroma su atliekomis, t. y. ar jos bus sustumtos į tam skirtą vietą, ar išvežamos, kas jas turės išvežti, kur ir pan. (išskyrus kelmų užkasimą).

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius byloje ieškovės atliktų darbų trūkumų, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį pagrįstai nutraukė rangos sutartį, remdamasi sutarties bendrosios dalies 19.1.3.1, 19.1.3.3 punktais, ir atitinkamai turi teisę į rangos sutarties bendrosios dalies 19.2 punkte nustatyto dydžio nuostolių atlyginimą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino dalį atsakovės priešieškinio reikalavimo – priteisė atsakovei iš ieškovės 3630 Eur nuostolių atlyginimo.

46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos rangos sutarties nuostatas, nepagrįstai ieškovei taikė sutartinę atsakomybę, todėl šioje byloje nustatytas pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, kuriuo tenkinti visi ieškinio reikalavimai, o priešieškinio reikalavimai atmesti, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).


47. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

49. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 600 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Kadangi teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo tenkinta atsakovės

apeliacinio skundo dalis, tai yra pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimą. Prašoma priteisti suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

50. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 290 Eur žyminio mokesčio, sumokėto teikiant kasacinį skundą, ir 3630 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengiant kasacinį skundą, apmokėti atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. vasario 13 d. nutartimi ieškovei buvo grąžinta 81 Eur žyminio mokesčio, todėl jai iš atsakovės priteistina 209 Eur žyminio mokesčio. Prašymą priteisti 3630 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengiant kasacinį skundą, apmokėti atlyginimo ieškovė pateikė 2019 m. balandžio 18 d., t. y. kitą dieną po to, kai byla buvo išnagrinėta kasaciniame teisme (2019 m. balandžio 17 d.). Dėl šios priežasties šis ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (nutarties 48 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį pakeisti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti ieškovei UAB „Deforta“ (j. a. k. 302429492) iš atsakovės Lietuvos kariuomenės (j. a. k. 188732677) 809

(aštuonis šimtus devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-149-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42379-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.12.2(S)


PAPILDOMA NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priimti papildomą sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės D. G.-B. ieškinį atsakovui R. G. dėl teisės į privalomąją

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa49c3807d7311e98436e02a0124fc68

palikimo dalį nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. priėmė nutartį, kuria tenkino kasacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą ir atlyginti jai už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 5 dalyje nustatytą taisyklę, teismas priimdamas sprendimą išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pagal CPK 99 straipsnį, jei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo CPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Civilinės bylos Nr. 2-3189-545-2017 duomenimis, nustatyta, kad ieškovė 2017 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, prie jo pridėjo medicininę pažymą ir Tarnybos 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuriuo ieškovei D. G.-B. suteikta 100 procentų antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl teisės į privalomą palikimo dalį nustatymo. Šie dokumentai yra įsiūti į civilinę bylą.

5. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 15 d. Tarnyba elektroniniu paštu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. lapkričio 14 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad dėl D. G.-B. suteiktos antrinės teisinės pagalbos patirta 146,25 Eur išlaidų. Pažymėtina, kad ši pažyma pateikta tinkamai, ji įregistruota „Liteko“ sistemoje, tačiau duomenys neįdėti į civilinę bylą (byla nėra elektroninė, todėl visi dokumentai turi būti įsiūti į bylą).

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2019 m. balandžio 18 d. priimant nutartį liko neišspręstas Tarnybos patirtų apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo klausimas, nors iš esmės šias išlaidas patvirtinantys dokumentai teismui buvo pateikti dar iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka iš esmės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad dėl tinkamai nesusiūtų civilinėje byloje dokumentų liko neišspręstas Tarnybos patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, priimtina papildoma nutartis.

7. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovei suteikusios apeliacinės instancijos teisme antrinę teisinę pagalbą Tarnybos prašomų kompensuoti išlaidų už advokato pagalbą dydis neviršija maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (7 ir 8.11 punktai), todėl iš atsakovo R. Guobio valstybės naudai priteistina 146,25 Eur šių išlaidų atlyginimo (įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 2 dalimi, 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priteisti iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys nekslebtini) valstybės naudai 146,25 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt šešis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.


TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS



Administracinė byla Nr. A-509-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00749-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja O. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti jai iš pensijos išskaičiuotus 224 Eur; 3) priteisti jai iš atsakovo 672 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gruodžio 9 d., 17.00 val., jos kaimynas V. V. informavo, jog jo bute dingo elektra, todėl jis turi užeiti į pareiškėjos butą sujungti savo elektros laidus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas D. K. 2015 m. vasario 10 d. surašė pareiškėjai administracinių teisės pažeidimų protokolą ir aktą, nors neturėjo teisės to daryti, nes pareiškėjos butas nėra bendro naudojimo patalpa, o V. V. elektros laidai nėra bendro naudojimo laidai. 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu pareiškėjai buvo paskirta bauda, jos butą įvardijus bendro naudojimo patalpa. Teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl minėto nutarimo, nes pareiškėjos advokatas pavėlavo jį pateikti. Dėl to pareiškėja patyrė stresą, iš jos pensijos išskaičiavus baudą, ji buvo priversta sumažinti savo maitinimosi racioną, todėl prašė atlyginti jai 672 Eur moralinę žalą.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė: 1) nutraukti administracinę bylą dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, reikalavimą pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe, atmesti kaip nepagrįstą; 3) likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f53764b07d7311e98436e02a0124fc68

4. Atsakovas nurodė, kad ginčas dėl reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe, yra civilinio pobūdžio, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Šis reikalavimas iš esmės atitinka reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Be to, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Pareiškėja šiuo atveju nenurodo ir jokiais įrodymais nepatvirtina aplinkybių, kad tokių dokumentų negali gauti.

5. Dėl skundo reikalavimo atlyginti žalą atsakovas paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjai surašytas teisėtai, nutarimas priimtas pagrįstai, nėra panaikintas, bauda paskirta sankcijos ribose bei yra teisėta. Pareiškėja teigė, kad žala kilo dėl jos advokato vėlavimo apskųsti nutarimą, tačiau atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už pareiškėjos įgalioto atstovo netinkamą pareigų vykdymą. Antstolio teisėtas priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas atsakovo neteisėtais veiksmais. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Pareiškėja nepagrindė turtinės žalos dydžio ir realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjai. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, bei motyvų dėl 672 Eur neturtinės žalos dydžio.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojas pranešė Vilniaus miesto

savivaldybės administracijai, jog 2014 m. gruodžio 9 d., 17.00 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė O. Z. (galimai tyčia) nupjovė ar nukirpo visus elektros laidus, kuriais pagal projektą buvo tiekiama elektros energija jo butui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 9 d., apie 17.00 val., nupjovė bendro naudojimo elektros laidus bute Nr. 6, taip gadindama ir savavališkai pertvarkydama inžinierinius įrenginius. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisija (toliau – ir Administracinė komisija) 2015 m. balandžio 16 d. priėmė nutarimą Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1), kuriuo pripažino pareiškėją padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 158 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jai 70 Eur baudą. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjos skundą dėl 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo panaikinimo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėja praleido nutarimo apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Antstolė I. B., atlikusi 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu paskirtos baudos išieškojimą iš pareiškėjos, 2016 m. kovo 29 d. priėmė patvarkymą užbaigti vykdomąją bylą.

8. Teismas pažymėjo, kad iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų matyti, jog pareiškėja žalos atlyginimą kildina iš, jos teigimu, neteisėtai Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. priimto nutarimo, kuriame jos butas nepagrįstai buvo įvardintas bendro naudojimo patalpa. Pareiškėja taip pat skundžiasi, kad iš jos pensijos buvo atskaityti pinigai.

9. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju antstolės I. B. priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo argumentus šioje dalyje pripažino nepagrįstais. Pareiškėja, manydama, kad antstolio veiksmais buvo pažeistos jos teisės, gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir terminais.

10. Teismas, atsižvelgęs į LVAT praktiką, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundo turinį ir pridėtus dokumentus, pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdyje, pažymėjo, kad prašydama teismo pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o privačia nuosavybe, pareiškėja iš esmės šiuo argumentu ginčija 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjos skundą, kuriame ji ginčijo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą, atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinis teismas šiuo atveju negali būti laikomas dar viena instancija, kurioje, praleidus įstatymo nustatytą terminą, būtų galima tikrinti nustatytas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, jas vertinti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas negali vertinti 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, nes nutarimo apskundimo tvarka ir terminai galioja visiems teismams (taip pat ir administraciniams), o įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo konstatuota, kad nutarimo apskundimo terminas buvo praleistas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartyje

buvo įvertintos termino praleidimo priežastys, kiti pareiškėjos argumentai dėl Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad Administracinės komisijos 2016 m. balandžio 16 d. nutarime visos reikšmingos aplinkybės išdėstytos aiškiai, nutarimo pabaigoje nurodyta, kad nutarimas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kitos bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad O. Z. suprato jai keliamų kaltinimų esmę – 2015 m. vasario 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškino, kad viską supranta, paaiškinimus duos Administracinėje komisijoje. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad valstybinės kalbos nemokėjimas nesuteikia teisės praleisti minėtus terminus. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pats turi būti suinteresuotas bylos aplinkybių supratimu ir dėti pastangas siekiant pasinaudoti visomis jam įstatymų (šiuo atveju – ATPK) suteikiamomis teisėmis.

12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjai paskirta bauda, įsiteisėjo ir šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka nepaneigus Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, teismui nekilo abejonių dėl įsiteisėjusiu nutarimu nustatytų aplinkybių vertinimo. Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas įsiteisėjo, taigi nebuvo nustatytas jo neteisėtumas ar nepagrįstumas, todėl teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (jos pareigūnų) veiksmų, teisės normų, reglamentuojančių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklą, pažeidimo. Pareiškėjai nenurodžius, kokie dar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmai sudaro pagrindą žalai atlyginti, teismas padarė išvadą, kad nenustatytas savivaldybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumas, kaip būtina sąlyga, reikalavimui atlyginti žalą tenkinti, ir pareiškėjos skundą atmetė.

III.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe, panaikinti 2014 m. vasario 10 d. faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. A32-277/15(2.1.15-SM4) dėl skundo Nr. A-60-79/15 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2015 m. vasario 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. A10-7866/15, pripažinti negaliojančiu Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1), išreikalauti iš atsakovo iš jos pensijos išskaičiuotus 224 Eur, priteisti iš atsakovo 672 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei išlaidas, susijusias su skundo parengimu (35,5 Eur).

14. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo pateikti pareiškėjos kaltę patvirtinantys įrodymai, taip pat nebuvo visapusiškai ir išsamiai ištirtas nusižengimas, be to, pareigūnas neatliko tyrimo veiksmų, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso reikalavimai. Administracinės komisijos posėdis vyko rusų kalba be vertėjo, posėdyje nedalyvavo pareigūnas, surašęs protokolą, be to, posėdyje nedalyvavo ir kaimynas V. V., todėl buvo pažeisti Administracinių nusižengimų kodekso 568 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio 1 dalies, 584–585 straipsnių reikalavimai.

15. Pareiškėjos teigimu, dėl neteisėtų pareigūno veiksmų ji patyrė neturtinę žalą. Be to, Administracinės komisijos posėdžio metu ji buvo žeminama, buvo gąsdinama prokuroro sankcija, todėl pareiškėjai pradėjo skaudėti širdį, paskirta bauda sukėlė emocinę depresiją.

16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde

pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nenurodo nei teisės aktų, nei aplinkybių, kurios patvirtintų sprendimo neteisėtumą, todėl, atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimų.

18. Atsakovo nuomone, pareiškėja apeliaciniu skundu iš esmės ginčija ne pirmosios instancijos teismo sprendimą, bet jos atžvilgiu surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą ir Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimą bei paskirtą baudą. Teismas pagrįstai nurodė, kad neturėjo teisinio pagrindo tikrinti Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo. Atsakovas pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas teisėtai, o Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas priimtas pagrįstai ir teisme nepanaikintas, todėl atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

19. Pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovo laiptinės gyventojų susirinkimų protokolus ir leisti jai su jais susipažinti bei juos kopijuoti.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl buto pripažinimo privačia nuosavybe ir turtinės bei neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.22. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde vardija įvairius

procesinius pažeidimus, padarytus tiriant administracinį teisės pažeidimą ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą bei priimant nutarimą, kas, pareiškėjos vertinimu, nulėmė jos atžvilgiu priimto nutarimo ir jai paskirtos baudos neteisėtumą ir nepagrįstumą, sukėlė jai turtinę ir neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos patikslinto skundo, teikto pirmosios instancijos teismui (b. l. 14–15), ir apeliacinio skundo (b. l. 123–125) turinį bei keliamus reikalavimus, taip pat pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi (b. l. 28–29) ir 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi (b. l. 79) priimtus nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus tik dėl jos buto pripažinimo ne bendro naudojimo patalpa bei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat nustatė, jog pareiškėja savo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl įvairių procesinių pažeidimų, kurie, pareiškėjos vertinimu, nulėmė jos atžvilgiu priimto Administracinės komisijos nutarimo neteisėtumą ir jai paskirtos baudos nepagrįstumą. Patikslintame skunde pareiškėja iš esmės nurodė vienintelę jos atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumą pagrindžiančią aplinkybę – jog jos butas nepagrįstai buvo pavadintas bendro naudojimo patalpa, o ne jos privačia nuosavybe.

25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

26. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas nenagrinės pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti faktinių duomenų patikrinimo aktą ir administracinio teisės pažeidimo protokolą bei pripažinti negaliojančiu Administracinės komisijos nutarimą, taip pat nevertins apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl įvairių procesinių pažeidimų, padarytų, pareiškėjos vertinimu, tiriant ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, priimant nutarimą bei skiriant jai baudą.

27. Pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovo laiptinės gyventojų susirinkimų protokolus, leisti jai su šiais protokolais susipažinti ir daryti jų kopijas (b. l. 126). Šiuo aspektu pažymėtina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad pareiškėja nepagrindė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes turėtų patvirtinti ar paneigti minėti protokolai, analizuojamo pareiškėjos prašymo netenkina.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų priteisti jai iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe, turi būti laikomas ne atskiru skundo reikalavimu, o argumentu, pagrindžiančiu kitus jos skundo reikalavimus (t. y. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo). Kaip jau buvo minėta prieš tai, šis argumentas yra praktiškai vienintelis pareiškėjos patikslinto skundo argumentas, pareiškėjos vertinimu, pagrindžiantis jos reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl, nesant vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjai negali būti priteisiamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Administracinės komisijos nutarimas yra įsiteisėjęs, juo pareiškėjai paskirta bauda yra iš jos išieškota. Administracinis teismas šiuo atveju negali būti laikomas dar viena instancija, kurioje, praleidus įstatymo nustatytą terminą, būtų galima tikrinti nustatytas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, jas vertinti. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos buto statuso nelemia priešingos išvados (juo labiau, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtame nutarime nenurodyta, jog pareiškėjos butas yra bendro naudojimo patalpa, b. l. 43), kitų aplinkybių pareiškėja savo patikslintame skunde, pagal kurį byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, nenurodė.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jai nepriteisiamas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-344-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. C. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. C., R. C. dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. A33-(43) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33(43)-208 (toliau – ir Raštas), adresuotą valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registro centro Gyventojų registro departamentui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.Teismas nustatė, kad iš pareiškėjos skundo reikalavimų matyti, kad pareiškėja ginčija Vilniaus rajono savivaldybės

administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. A33-(43) ir 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33(43)-208, kurie adresuoti VĮ Registro centro Gyventojų registro departamentui. Teismas konstatavo, kad pareiškėja skundžia Raštą bei Sprendimą, kurie jai neturėjo būti įteikti. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos.

Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjai daug anksčiau nei 2019 m. sausio 18 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed8ea3907d7311e98436e02a0124fc68

tapo žinoma apie Sprendimo bei Rašto priėmimo aplinkybes, jų esminius elementus bei turinį. Iš pačios pareiškėjos pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėja žinojo, jog šiuos ginčijamus aktus priėmė Zujūnų seniūnija ir pasirašė Zujūnų seniūnas, taip pat kada šie ginčijami aktai priimti. Pareiškėjai buvo žinoma, kad Zujūnų seniūnija kreipėsi dėl deklaravimo klaidos ištaisymo ir po to priėmė sprendimą dėl deklaruotos gyvenamosios vietos R. C. atstatymo. Teismas pabrėžė, kad netgi aplinkybė, kad pareiškėjai faktiškai nurodytas raštas bei sprendimas įteikti 2019 m. sausio 18 d. susidariusios situacijos nekeičia, nes pareiškėja apie tokį Sprendimą bei Raštą žinojo jau iki šios datos. Teismas akcentavo, kad nuo pat Rašto bei Sprendimo priėmimo pareiškėja veikė per profesionalų teisininką, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja negalėjo suprasti ginčijamo rašto bei sprendimų esminių elementų. Priešingai, atstovaujama profesionalaus teisininko ir, kaip nustatyta, žinodama ginčijamų aktų esminius elementus ir jų turinį, pareiškėja galėjo ir turėjo kreiptis į Zujūnų seniūniją dėl šių aktų pateikimo jai, siekiant juos skųsti, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

III.

Pareiškėja R. C. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, jog faktą, kad apie ginčijamų sprendimų esmę pareiškėja sužinojo 2017 m. lapkričio 6 d., t. y. būtent tuomet atsakovui pateikus jai informacinio pobūdžio raštą Nr. A33(43)-229-(2.1) (toliau – ir Raštas Nr. A33(43)-229-(2.1)), pareiškėja su šia išvada nesutikdama, 2019 m. kovo 15 d. raštu teismui paaiškino, jog atsakovo jai Rašte Nr. A33(43)-229-(2.1) nurodytos aplinkybės dėl ko buvo atstatyta gyvenamoji vieta R. C. ir aplinkybės nurodytos Sprendime ir Rašte skiriasi, jog apie jas 2017 m. lapkričio 6 d. ji nesužinojo. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina Sprendimo ir Rašto Nr. A33(43)-229-(2.1) turinių palyginimas.

Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skunde nurodytą aplinkybę, jog 2017 m. spalio 11 d. R. C. išlaužus spynas ir prievarta prieš R. C. valią įsibrovus į namą, kuriame ji gyveno, tą pačią dieną ji buvo nuvykusi į seniūniją, tačiau jai nebuvo nieko pasakyta apie neva jau turėjusį būti priimtą Sprendimą ir Raštą, o tik paaiškinta, jog R. C. kreipėsi į seniūniją ir nurodė, jog jis yra namo savininkas, nesutinka, kad R. C. būtų išdeklaruotas, R. C. gyvena name. Taigi, atsakovas nuslėpė nuo pareiškėjos, jog 2017 m. spalio 9 d. buvo priimtas Sprendimas, koks buvo jo pagrindas, neprasitarė ir apie Raštą.

Pareiškėja pažymi, kad tai, jog 2017 m. lapkričio 6 d. ji žinojo, kad R. C. gyvenamoji vieta buvo atstatyta yra tik informacija, kuri, vertinant paminėtas aplinkybes, nėra susijusi su ginčijamo Sprendimo kaip individualaus pobūdžio teisės akto priėmimu bei turiniu, kadangi šiuo atveju svarbu ne tik pats faktas ar esmė, kad buvo panaikinti ankstesni deklaravimo duomenys R. C., bet ir Sprendimo bei Rašto faktinis bei teisinis pagrindas, adresatas.

Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartyje nepagrįstai nusprendė, jog „pareiškėja apie ginčijamų sprendimų esmę sužinojo anksčiau nei nurodo, t. y. ne 2019 m. sausio 18 d., o 2017 m. lapkričio 6 d.“, nes apie Sprendimą ir Raštą sužinojo tik atsakovui juos pateikus 2019 m. sausio 18 d. į administracinę bylą Nr. eI-1688-596/2019 ir dėl šios priežasties neprašė atnaujinti nepraleisto termino skųsti šiuos administracinius aktus. Pareiškėja akcentuoja, kad jokie įrodymai byloje neįrodo fakto, kad pareiškėja apie Sprendimą ir Raštą sužinojo anksčiau nei 2019 m. sausio 18 d., taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi ir ją palaiko. Minėtoje nutartyje teismas išsamiai išaiškino, kad pareiškėjos atstovė advokatė V. Eigirdienė 2019 m. vasario 19 d. pateikdama skundą dėl Sprendimo ir Rašto NR. A33(43)-208 panaikinimo, teismui nurodė melagingas aplinkybes, neva ji nebuvo šių raštų gavusi ir su jais susipažinusi tuo metu, kai dar galėjo šiuos priimtus sprendimus apskųsti nepraleidusi įstatyminėse normose numatyto apskundimo termino.

Pažymi, kad kitoje administracinėje byloje Nr. eI-1688-596/2019, paduodama savo pirmąjį 2018 m. gruodžio 27 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Zūjūnų sen. sprendimų, pareiškėja pati išsamiai nurodė ir aprašė, kad jau prieš metus yra susipažinusi su Sprendimu ir Raštu bei neskundė jų teismui, nes nematė tame jokios prasmės ir tuo metu tokio tikslo neturėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad terminas Sprendimui ir Raštui apskųsti turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai pareiškėja sužinojo apie minėtus aktus. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl fakto, kada pareiškėja susipažino su skundžiamais sprendimais (Sprendimu ir Raštu).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjai buvo žinomos Sprendime ir Rašte nurodytos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tiek atsakovo 2017 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. A33(43)-231-21, tiek atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. A33(43)-252(21) buvo nurodyta, kad 2017 m. spalio 9 d. buvo priimtas sprendimas dėl neteisėtai priimto atsakovo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (2017-127-SPR)-23 panaikinimo. Taigi, pareiškėja žinojo, kad yra priimtas sprendimas, todėl iškilus neaiškumams, ji turėjo teisę kreiptis į atsakovą, prašydama pateikti minėtą sprendimą, o atsakovui nesuteikus tokios informacijos – kreiptis į teismą, prašydama išreikalauti minėtą sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja po atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. A33(43)-252(21) gavimo būtų prašiusi papildomos informacijos apie sprendimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai susiklosčiusi situacija tapo aiški. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja apie ginčijamus sprendimus sužinojo anksčiau, nei 2019 m. sausio 18 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apie ginčijamus sprendimus sužinojo vėliausiai 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. terminas skundui paduoti yra akivaizdžiai praleistas.

Pažymėtina, jog pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nesuformulavo prašymo atnaujinti terminą skundo reikalavimams pareikšti, nenurodė jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių skundas negalėjo būti pateiktas teismui anksčiau. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjai praleidus terminą ir neprašius jo atnaujinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis pareiškėjos atskirojo skundo argumentais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. C. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-290-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00044-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. VPE_SP2E-86319 (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7268 (toliau – ir VSDFV sprendimas) kaip nepagrįstus ir neteisėtus; 2) įpareigoti atsakovą mokėti kas mėnesį invalidumo ir senatvės pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d.

Atsakovo Sprendimu pareiškėjui buvo naujai apskaičiuota senatvės pensija. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo Sprendimu išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu VSDFV sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, paliko galioti atsakovo Sprendimą, o skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą mokėti dvi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=156360d07e3d11e98436e02a0124fc68

pensijas (netekto darbingumo ir senatvės) paliko nenagrinėtu, nes dėl šio prašymo teisme yra išspręstas ginčas.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. (padaryta akivaizdi klaida 2019 m. sausio 17 d.) nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo, kurio prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą ir VSDFV sprendimą kaip neteisėtus, tačiau atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui kas mėnesį invalidumo ir senatvės pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo, kurio prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą ir VSDFV sprendimą, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių reikalavimus ir priėmė ją nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovui, trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (2017 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-805-402/2017). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 29 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1771-502/2018). Teismas sprendė, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui kas mėnesį invalidumo ir senatvės pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d., ir perduoti skundą nagrinėti iš naujo ir iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 4 punktą, nes nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp tų pačių šalių, tik kitu pagrindu ir dėl kito dalyko. Administracinėje byloje Nr. I-805-402/2018 ginčas kilo dėl 2016 m. kovo 31 d. sprendimo ir 2016 m. lapkričio 4 d. rašto panaikinimo, kuriais atsisakyta mokėti dvi nedarbingumo ir senatvės pensijas nuo 2016 m. kovo 11 d. Negalėjo būti reikalaujama mokėti dvi nedarbingumo ir senatvės pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d. ir panaikinti neteisėtą atsakovo Sprendimą ir VSDFV sprendimą, nes 2016 m. tokie sprendimai negalėjo būti priimti.

2. Pažeistas ABTĮ 5, 6, 7 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl netinkamų Konstitucijos 21, 23, 52 straipsnių taikymo ir aiškinimo ginčo sprendimuose. Administracinėje byloje Nr. I-805-402/2017 teismai neleido įrodyti skundo pagrindo ir dalyko „nustatydami, jog Konstitucijos 52 straipsnio išaiškinimai nelaikomi oficialiu teisės normų aiškinimu ir nėra teismui privalomi“. Tai patvirtina, jog absoliučiai korumpuotos kriminalinės plėšikų gaujos „Lietuvos Respublika“, absoliučiai korumpuotos kriminalinės institucijos „Regionų administracinio teismo Kauno rūmai“ ir „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas“ nesivadovauja ir nevykdo Konstitucijos 21, 23, 52 straipsnių, nors absoliučiai korumpuota kriminalinė plėšikų gauja „Lietuvos Respublika“ įvardinta kaip „teisinė ir demokratinė“. Aplinkybė, kad patenkinus skundo reikalavimą kils finansinių problemų vyriausybei, nėra pagrindas neteisėtai ir nusikalstamai neleisti įrodyti atsisakytą priimti skundo reikalavimą ir tuo pačiu skundo pagrindą ir dalyką.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-805-402/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui, trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. PE_SP1-5788, kuriame pareiškėjui paskirta senatvės pensija, kartu nepaskiriant netekto darbingumo pensijos, ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. (6.5)I-6267, kuriame minėtas atsakovo sprendimas paliktas nepakeistas. Skundo reikalavimu pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovą užtikrinti pareiškėjui teisę gauti netekto darbingumo ir senatvės pensijas bei paskirti ir mokėti pareiškėjui kas mėnesį nuo 2016 m. kovo 11 d. dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės. Kauno apygardos administracinio teismo

sprendimas įsiteisėjęs.2. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 34 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad kai asmuo, gaunantis pagal šį įstatymą paskirtą netekto darbingumo pensiją, įgyja teisę gauti senatvės pensiją, jam skiriama ir mokama didesnioji iš šių pensijų. Nuo 2018 m. sausio 1 d. ši įstatymo nuostata, įtvirtinanti galimybę mokėti pareiškėjui tik vieną pensijos rūšį – netekto darbingumo arba senatvės yra nepasikeitusi.

3. Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas, reikalaudamas įpareigoti atsakovą mokėti jam kas mėnesį dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės nuo 2018 m. sausio 1 d., į teismą kreipiasi pakartotinai ir kelia ginčą, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. VSDFV padaliniai, vadovaudamiesi nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 45, 46 ir 48 straipsnių nuostatomis, nuo 2018 m. sausio 1 d. perskaičiavo visas iki 2017 m. gruodžio 31 d. paskirtas senatvės pensijas. Atsakovas, vadovaudamasis prieš tai minėtomis Pensijų įstatymo nuostatomis, Sprendimu nuo 2018 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 11 d. paskirtą senatvės pensiją, atsižvelgdamas į jo įgytą stažą ir apskaitos vienetus. Pareiškėjo pensija buvo apskaičiuota be asmens prašymo. Atsakovo Sprendimu nebuvo nagrinėjamas netekto darbingumo ir senatvės pensijos pareiškėjui mokėjimo kartu klausimas. VSDFV nustatė, kad atsakovo Sprendimu perskaičiuota senatvės pensija pareiškėjui apskaičiuota teisingai.

2. VSDFV sprendimas priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjus pareiškėjo skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Sprendimą bei skirti „priklausančias invalidumo ir senatvės pensijas iki gyvos galvos“ ir mokėti kartu nuo 2016 m. kovo 31 d. VSDFV, priimdama ginčijamą VSDFV sprendimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2016 m. kovo 11 d. paskirti ir mokėti dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės – VSDFV buvo išnagrinėtas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu, ginčas dėl šio sprendimo buvo nagrinėjamas teisme, kurio sprendimas įsiteisėjęs, todėl VSDFV sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis prašė nuo 2016 m. kovo 31 d. mokėti dvi – netekto darbingumo ir senatvės pensijas.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutarties dalies, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui kas mėnesį invalidumo ir senatvės pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) iš dalies panaikinti atsakovo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. PE-SPl-5788 ir VSDFV 2016 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. (6.5) I-6267; 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjui užtikrinti teisę gauti netekto darbingumo ir senatvės pensijas, bei paskirti ir mokėti pareiškėjui kas mėnesį nuo 2016 m. kovo 11 d. dvi pensijas – netekto darbingumo ir senatvės. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priėjo išvadą, kad santykis tarp netekto darbingumo pensijos ir senatvės pensijos yra toks, kad tuo pat metu gali būti mokama tik vienos rūšies pensija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo

2017 m. kovo 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas.Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pakartotinai kreipiasi dėl tų pačių

reikalavimų (tuo pačiu pagrindu), dėl kurių jau yra priimta įsiteisėjusi teismo nutartis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl jos keisti ar naikinti pareiškėjo atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. I-8-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00052-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 22.4.4(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui A. S.,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio

teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punkto ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0fd961007e3d11e98436e02a0124fc68

jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punkto teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-3388-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02387-2016-2) pagal pareiškėjų Ž. A. ir V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Vilniaus AVPK) dėl kompensacijos už patirtas važiavimo išlaidas priteisimo, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktas ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 (toliau – ir Aprašas), 15 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (kreipimosi metu galiojusios 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcijos) (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui.

2. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais motyvais:2.1. Vilniaus AVPK išmokėjo individualios administracinės bylos pareiškėjams važiavimo asmeniniu transportu, kai

vykstama į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų kompensaciją, vadovaudamasis Įsakyme ir Apraše įtvirtintomis teisės normomis. Aprašo (toliau tekste vadovaujamasi 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija, jeigu nenurodyta kitaip) 13 punkte nustatyta, kad pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis skaičiuojamas pagal šią formulę: Išlaidos = a × 2 × d × k, kur a – trumpiausias atstumas nuo tarnybos vietos iki vietos, į kurią vykstama tarnybiniais tikslais, arba nuo faktinės gyvenamosios vietos iki tarnybos vietos (kilometrais); d – pareigūno vykimų skaičius arba dirbtų dienų (pamainų) skaičius per mėnesį; k – vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais). Vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais) nustatytas Įsakymo 2.1 punkte – 0,08 euro. Aprašo 15 punkte nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais.

2.2. Iš viešai skelbiamų duomenų bei skaičiuoklių (pvz., https://degalu-kainos.lt, https://autogidas.lt/auto-katalogas/vidutines-degalu-sanaudos/) matyti, kad vidutinė benzino ir dyzelino 1 litro kaina iš esmės nesiskiria (yra apie 1,094 euro), tačiau skirtingoms automobilių rūšims nurodomas skirtingas sunaudojamų degalų kiekis 100 km ir 1 km. Atsižvelgiant į tai, gali susidaryti tokia situacija, kai įvertinus pareigūnui priklausančio automobilio rūšį ir kitus parametrus sunaudojamų degalų kiekis 1 km gali viršyti Įsakymo 2.1 punkte nustatytą vieno kilometro kelionės išlaidų dydį. Todėl tiems pareigūnams, kurių automobiliai pagal jų rūšį ir parametrus sunaudos tokį degalų kiekį, kuris atitiks Įsakymo 2.1 punkte nustatytą vieno kilometro kelionės išlaidų dydį, ir tiems pareigūnams, kurių automobiliai pagal jų rūšį ir parametrus sunaudos didesnį degalų kiekį, kuris neatitiks Įsakymo 2.1 punkte nustatyto vieno kilometro kelionės išlaidų dydžio, bus išmokamos iš esmės skirtingo dydžio kompensacijos – vieniems bus išmokama suma, kuri realiai atitinka sunaudotą degalų kiekį, kitiems – išmokama mažesnė suma, realiai neatitinkanti sunaudoto degalų kiekio. Toks teisinis reguliavimas iš esmės suponuoja nevienodą pareigūnų traktavimą, kadangi vieniems bus kompensuojamos realiai patirtos išlaidos, o kitiems – tik jų dalis. Tačiau pareigūnai yra vienodoje teisinėje padėtyje, todėl skirtingas jų traktavimas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas. Dėl šių aplinkybių kyla abejonės, ar Įsakymo 2.1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomas fiksuotas vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais) – 0,08 euro, neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

https://autogidas.lt/auto-katalogas/vidutines-degalu-sanaudos/

https://degalu-kainos.lt/

2.3. Remiantis minėtais viešai skelbiamais duomenimis, vidutinė benzino ir dyzelino 1 litro kaina iš esmės nesiskiria, taip pat nenustatyta, kad automobilių su dyzeliniais varikliais sunaudojamo kuro norma yra 35 procentais mažesnė nei to paties (panašaus) modelio automobilio, kuriam eksploatuoti reikalingas benzinas. Todėl pareigūnų realiai patiriamos važiavimo išlaidos neturėtų būti siejamos su tuo, kokį automobilį – su dyzeliniu ar benzininiu varikliu – pareigūnas valdo nuosavybės teise. Tačiau Apraše nustatyta diferenciacija reiškia, kad gali susidaryti tokia situacija, kai pareigūnams, naudojantiems automobilius su dyzeliniais varikliais, bus kompensuojama tik patirtų važiavimo išlaidų dalis, o pareigūnams, naudojantiems automobilius su benzininiais varikliais, bus kompensuojamos visos važiavimo išlaidos. Toks teisinis reguliavimas reiškia nevienodą pareigūnų traktavimą ir jis nėra pagrįstas. Dėl šių aplinkybių taip pat kyla abejonės, ar Aprašo 15 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

II.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nesutinka su teismo abejone dėl Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 15 punkto teisėtumo.

4. Atsakovo atsiliepimas į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą grindžiamas šiais argumentais:4.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas suabejojo ne Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinto dydžio skaitine verte, bet

jo universalumu, t. y. taikymu visiems pareigūnams, neatsižvelgiant į naudoto konkretaus automobilio kuro sąnaudas. Tačiau, atsakovo manymu, toks universalumas yra teisiškai pateisinamas, nes įstatymai nereikalauja to, kas neįmanoma. Pareiškėjas pažymi, kad kiekvieno pareigūno individualaus automobilio kuro sąnaudų nustatymas reikalauja didelių laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų, o tai būtų neproporcinga našta pareigūnų darbovietėms. Važiavimas automobiliu yra universalus dalykas, todėl rengiant Įsakymą buvo atsižvelgta į analogišką kriterijų krašto apsaugos sistemoje: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. V-1261 nustatė profesinės karo tarnybos kariams, kariams savanoriams ir kitiems aktyviojo rezervo kariams, parengtojo rezervo kariams ir kariūnams kelionės nuosavu transportu vieno kilometro atlyginamų išlaidų vieningą dydį – 0,06 euro, kuris galioja iki šiol.

4.2. Vidaus reikalų ministerija, nustatydama minėtą dydį, taip pat atsižvelgė į kuro kainas, važiavimo sąlygas (didesnę nei kariškių važiavimo mieste dalį) ir finansines galimybes, be to, buvo išnagrinėtos iki 2016 metų teiktos pareigūnų ataskaitos ir nustatyta, kad 0,08 euro vieno kilometro išlaidų dydis atitinka realius kaštus. Universalūs dydžiai naudojami dažnai, pavyzdžiui, nors žmonių poreikiai (sąnaudos) yra skirtingi, tačiau dienpinigių dydis yra universalus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“).

4.3. Prašoma ištirti Aprašo 15 punkto nuostata, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, iš esmės sutampa su iki 2016 m. sausio 7 d. galiojusio Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 16 punkto nuostata, pagal kurią automobiliams su dyzeliniais varikliais taikoma 0,65 pagal metodiką nustatytos arba transporto priemonės gamintojo nurodytos benzininio variklio degalų normos. Šis dydis buvo nustatytas remiantis Automobilių kuro normų nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 (toliau – ir Metodika), 1.1 skyriaus antros pastraipos a punktu, kuriame dyzeliniams varikliams įtvirtinta 0,6–0,7 benzininio variklio degalų naudojimo norma. Apraše buvo nustatytas šių skaičių, t. y. 0,6 ir 0,7, vidurkis – 0,65. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nurodyta susisiekimo ministro patvirtinta moksliškai pagrįsta Metodika nekėlė ir nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo abejoti ją atitinkančio vidaus reikalų ministro patvirtinto Aprašo teisėtumu. Be to, yra parengta ir derinama ginčo santykius reguliuojančio teisės akto nauja redakcija, kurioje nebėra nurodytos nuostatos dėl važiavimo išlaidų mažinimo.

III.

5. Rengiantis nagrinėti bylą buvo gautas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija) raštas, kuriame paaiškinama, kad:

5.1. Susisiekimo ministerija neturi išsaugotos informacijos, kuo remiantis Metodikoje buvo nustatyta degalų naudojimo

norma dyzeliniams varikliams.5.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1480, Susisiekimo ministerijai nesuteikti įgaliojimai tvirtinti transporto priemonių degalų sunaudojimo metodikas, todėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 3-454(1.5 E) Metodika buvo pripažinta netekusia galios ir Susisiekimo ministerija neplanuoja rengti bei tvirtinti naujos automobilių kuro naudojimo normų nustatymo metodikos.

5.3. Susisiekimo ministerija biudžetinėms įstaigoms rekomendavo vadovautis: 1) Pavyzdinėmis tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo biudžetinėse įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 543, kurių 18 punkte nurodyta, kad faktinė automobilio degalų naudojimo bazinė norma ir taikomas degalų naudojimo koeficientas (šaltuoju metų periodu, mieste, užmiestyje ir kt.) nustatomi kontrolinio važiavimo metu; 2) Komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, 17.4 punktu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad degalų sunaudojimo normos atitinkamai transporto priemonei apskaičiuojamos pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

6. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punktas ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

7. Prašomas ištirti Įsakymo 2.1 punktas nustatė, kad „vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis – 0,08 euro“.

8. Prašomas ištirti Aprašo 15 punktas nustatė, kad „Naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais“.

9. Pagal Aprašo 13 punktą „Pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis skaičiuojamas pagal formulę:Išlaidos = a × 2 × d × k,kur:a – trumpiausias atstumas nuo tarnybos vietos iki vietos, į kurią vykstama tarnybiniais tikslais, arba nuo faktinės

gyvenamosios vietos iki tarnybos vietos (kilometrais);d – pareigūno vykimų skaičius arba dirbtų dienų (pamainų) skaičius per mėnesį;k – vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais).“10. Pabrėžtina, kad šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3, kuriuo buvo patvirtintas ir nurodytas Aprašas, nebegalioja – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216, be kita ko, buvo pripažintas netekusiu galios 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3 su visais pakeitimais ir papildymais (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 3 p.); naujai nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis – 0,08 euro (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 2.1 p.); taip pat patvirtinta nauja Vidaus

tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo redakcija (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 1 p.), kurioje nebėra prašomos ištirti Aprašo 15 punkte (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) buvusios nuostatos dėl važiavimo išlaidų mažinimo naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas.

11. Tačiau nagrinėjamu atveju prašymas ištirti Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumą pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant individualią bylą, kurioje taikytinos būtent nurodytos prašomos ištirti redakcijos Įsakymo ir Aprašo nuostatos. Taigi sprendimas dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančių teisės aktų yra aktualus prašymą šioje byloje pateikusiam ir individualų ginčą nagrinėjančiam teismui, kadangi minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimas padės teismui teisingai išspręsti individualioje administracinėje byloje kilusį ginčą. Todėl ginčijamo teisės akto panaikinimas šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą ir nepaisydamas minėtos aplinkybės administracinis teismas tiria ir norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu negaliojančios teisės normos teisėtumą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-35/2012; ir kt.).

12. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, prašydamas ištirti Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 15 punkto, galiojusių nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 7 d., teisėtumą, juose įtvirtintomis nuostatomis abejoja tiek, kiek jos susijusios su važiavimo išlaidų atlyginimu naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais. Administracinės bylos Nr. I-3388-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02387-2016-2) medžiaga, kurioje ir pateiktas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimo, taip pat patvirtina, kad nurodytoje individualioje byloje ginčas tarp šalių kilo būtent dėl važiavimo išlaidų atlyginimo naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 15 punkto nuostatų atitiktimi kreipimosi metu galiojusiose Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui abejoja ta apimtimi, kiek dėl minėtų nuostatų taikymo pareigūnai, kurie yra vienodoje teisinėje padėtyje, Įsakymo 2.1 punkto taikymo atžvilgiu visiškai neatsižvelgiant į konkrečių pareigūnų realiai naudojamų automobilių rūšį ir parametrus, o Aprašo 15 punkto taikymo atžvilgiu vien dėl naudojamo automobilio variklio kuro tipo (su dyzeliniu ar benzininiu varikliu), traktuojami skirtingai, kadangi vieniems gali būti kompensuojamos visos realiai patirtos išlaidos, o kitiems – tik jų dalis. Nurodytos teisinės ir faktinės aplinkybės apibrėžia šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

V.

Dėl vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkto teisėtumo

13. Kaip minėta, šioje norminėje administracinėje byloje prašoma ištirti Įsakymo 2.1 punkto atitiktį Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

14. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo pateikimo metu galiojusi Statuto 3 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatė, kad „Vidaus tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, tarnybinio pavaldumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principais“. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija), „Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti į vidaus tarnybą, o pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl aplinkybių, nesusijusių su pareigūno profesinėmis ir dalykinėmis savybėmis“. Statuto 3 straipsnio 7 dalis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) nustatė, kad „Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (didesnis pavojus gyvybei ar sveikatai, griežtesnė atsakomybė ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis“.

15. Nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai nustato, kad „Pagrindiniai vidaus tarnybos principai: <…> 2) lygiateisiškumo principas. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi lygias teises stoti į vidaus tarnybą, o pareigūno statusas negali būti ribojamas dėl aplinkybių, nesusijusių su pareigūno profesinėmis ir dalykinėmis savybėmis; <…> 6) vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas. Pareigūnų tarnybos ypatumai (didesnis pavojus gyvybei ar sveikatai, griežtesnė atsakomybė ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis“. Taigi Statuto nuostatos, kurioms ginčijamų normų atitiktį prašoma ištirti, iš esmės liko nepakitusios.

16. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vienodai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas).

17. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai).

19. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

20. Konstitucijoje, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

21. Taip pat paminėtina, kad Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje, be kita ko, yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Šis konstitucinis principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip yra aišku iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neatsiejamas ir nuo gero administravimo reikalavimų. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma tiek bendrųjų teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.), tiek gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2015 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1095-492/2015).

22. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad vykdant reglamentavimo veiklą teisės aktuose yra įtvirtintos procedūrinės galimybės teisėkūros subjektui nustatyti priimamo teisinio reguliavimo prielaidas (faktines situacijos aplinkybes, šias aplinkybes patvirtinančius tam tikrus duomenis), visapusiškai įvertinti priimamų teisės normų (teisės akto projekto) teigiamas ir neigiamas pasekmes, ir tai pateikti teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose ar pačiame teisės akte (jo prieduose). Šių procedūrinių galimybių išnaudojimas teisėkūros procese, atsižvelgiant į konkrečią reglamentavimo sritį ir nustatomų teisės normų pobūdį, sudaro prielaidas ne tik priimti teisėtus inter alia proporcingus, objektyvius ir aiškius norminius administracinius aktus, bet ir užtikrina, jog atsižvelgiant į teisėkūros subjekto pateiktą priimamo teisinio reguliavimo pagrindimą, bus galima tinkamai atlikti priimtų teisinio reguliavimo nuostatų teisėtumo teisminę patikrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017).

23. Teisėkūros subjekto diskrecija, kad ir esanti labai plati, negali būti aiškinama, kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą apskritai pagrįsti savo priimamus sprendimus, todėl, priimant konkretų norminį administracinį aktą (nustatant konkrečias teisės normas), turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi. Nustatomo teisinio reguliavimo pagrindimas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tokio pagrindimo stoka apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, ypač kai administracinis aktas, kurio teisėtumas yra tiriamas, reglamentuoja specialiųjų žinių reikalaujančią sritį. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga pagrįsti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017).

24. Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas prašomo ištirti Įsakymo 2.1 punkto teisėtumu iš esmės abejoja tuo aspektu, jog dėl šio punkto taikymo visiškai neatsižvelgiant į pareigūnų faktiškai naudojamų konkrečių automobilių techninius parametrus (sunaudojamą degalų kiekį), daliai jų gali būti kompensuojamos ne visos realiai patirtos kelionės išlaidos.

25. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamai norminei administracinei bylai aktuali vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 priėmimo metu galiojusios redakcijos Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 60 straipsnio 6 dalis nustatė, jog „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu“. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 69 straipsnio 6 dalyje.

26. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1510 (2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1261 redakcija), be kita ko, vadovaudamasi Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 60 straipsnio 6 dalimi, įgaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją „suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija patvirtinti Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą ir nustatyti maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį“ (4 p.).

27. Vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko,

vadovaujantis Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 60 straipsnio 6 dalimi bei Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“, be to, šis Įsakymas suderintas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.19-0206)-5K-1527477)-6K-1509616. Taigi prašomas ištirti aktas priimtas kompetentingo subjekto, vykdant jam pavestus įgaliojimus.

28. Sprendžiant dėl vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkto teisėtumo tuo aspektu, kad dėl jame įtvirtintos nuostatos taikymo pareigūnams gali būti kompensuojamos ne visos jų realiai patirtos išlaidos, aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 pateikti išaiškinimai.

29. Nurodytoje byloje, be kita ko, buvo tiriamas anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punkto teisėtumas jame įtvirtinto kompensacijos už važiavimo išlaidas maksimalaus dydžio ribojimo aspektu (per mėnesį neviršijant nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio). Vertindama šios nuostatos atitiktį teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principams, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Statutas (bylai aktualios 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos 52 straipsnio 4 dalis, numačiusi, kad pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka) nenumato teisės į visišką važiavimo išlaidų kompensavimą.

30. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad joje nėra tiesiogiai išreikšta nuostata dėl besąlyginio važiavimo išlaidų kompensavimo, taip pat nėra tiesiogiai nurodyta, kokiomis sąlygomis (apimtimi ir pan.) šios išlaidos turi būti kompensuojamos. Joje nurodytos teisės į važiavimo išlaidų kompensavimą turinys (šios teisės realizavimo apimtis bei mechanizmas) nustatytinas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, t. y. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija yra kompetentingos nustatyti šios teisės tam tikrus apribojimus arba jos realizavimo būdus.

31. Atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkte (originali redakcija) nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija įgaliojama parengti ir suderinus su Finansų ministerija patvirtinti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija (suderinus su Finansų ministerija) buvo kompetentinga nustatyti ne tik nurodytų išlaidų kompensavimo procedūrą, bet ir nuspręsti dėl jų kompensavimo dydžio. Įvertinusi tai, kad Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 52 straipsnio 4 dalis teisės į visišką važiavimo išlaidų kompensavimą nenustato, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog šių išlaidų kompensacijos maksimalaus dydžio ribojimas atitinka Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 3 straipsnio 8 dalį (teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą) bei Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus.

32. Šiame kontekste primintina, kad nagrinėjamai norminei administracinei bylai aktualios redakcijos Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 60 straipsnio 6 dalis eksplicitiškai įtvirtino, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato inter alia kompensuojamų kelionės išlaidų dydį. Šia nuostata įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtino tokių išlaidų atlyginimo dydžio ribojimo teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 (2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1261 redakcija) 4 punktu įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją ne tik patvirtinti Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (suderinus su Finansų ministerija), bet ir nustatyti maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas nedetalizavo, kokiu būdu turi būti nustatytas maksimalaus kompensuojamų kelionės išlaidų dydžio ribojimas – ar nustatant maksimalų vieno mėnesio, ar vieno kilometro, ar kitaip apibrėžtą kompensuojamų kelionės išlaidų dydį. Minėta nuostata taip pat nedraudžia taikyti dvejopą maksimalaus kompensacijos dydžio ribojimą, pavyzdžiui, nustatant tiek maksimalų vieno mėnesio, tiek maksimalų vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydį. Konkretų teisės į važiavimo išlaidų kompensavimą įgyvendinimo mechanizmą ir šios

kompensacijos apimtis (įskaitant kompensuojamų išlaidų dydžio ribojimo būdą), remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, šiuo atveju kompetentinga nustatyti būtent Vidaus reikalų ministerija.

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas paaiškino, kad kiekvieno pareigūno individualaus automobilio kuro sąnaudų nustatymas reikalauja didelių laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų, todėl buvo nuspręsta taikyti universalų vieno kilometro kompensuojamų kelionės išlaidų dydį. Atsakovo teigimu, Įsakymo 2.1 punkte įtvirtintas kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis atitinka pareigūnų realiai patiriamų vieno kilometro važiavimo išlaidų dydžio vidurkį, kuris nustatytas pagal pareigūnų iki 2016 metų pateiktas važiavimo išlaidų ataskaitas.

35. Be to, paminėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą tam tikrais atvejais pareigūnams kompensuojamos važiavimo išlaidos yra didinamos – pavyzdžiui, transporto priemones eksploatuojant miestuose, kuriuose gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ar transporto priemones eksploatuojant žiemos laikotarpiu (gruodžio–vasario mėnesiais), pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos didinamos po 10 procentų (Aprašo 16 p.). Todėl faktiškai kompensuojamas vieno kilometro kelionės išlaidų dydis gali būti dar didesnis, nei nustatyta Įsakymo 2.1 punkte.

36. Šiuo aspektu akcentuotina, kad prašymą ištirti nurodytą teisinį reguliavimą pateikęs teismas neišdėstė jokių teisinių argumentų, dėl kurių, įvertinus kuro kainą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kiltų abejonės Įsakymo 2.1 punkte nustatytu kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydžiu (0,08 euro), jo pagrįstumu ar proporcingumu. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, šioje norminėje administracinėje byloje abejonės dėl Įsakymo 2.1 punkte nustatytos vieno kilometro kompensuojamų kelionės išlaidų dydžio skaitinės vertės (0,08 euro) apskritai nekeliamos, o tik abejojama šio dydžio universalumu, t. y. taikymu visiems pareigūnams, neatsižvelgiant į naudoto konkretaus automobilio kuro sąnaudas.

37. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nors kiekvieno pareigūno individualaus automobilio kuro sąnaudų nustatymas bei pagal tai apskaičiuotos važiavimo išlaidos būtų tikslesnės ir labiau atitiktų realias konkretaus pareigūno individualiai patiriamas kelionės išlaidas, įstatymų leidėjas neįtvirtino besąlyginio visų važiavimo išlaidų kompensavimo ir konkretų šios teisės realizavimo mechanizmą bei jos apimtį nustatyti įgaliojo Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją, šiuo atveju – Vidaus reikalų ministeriją. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija savo kompetencijos ribose naudodamasi jai suteikta diskrecijos teise galėjo nustatyti ne realiomis kiekvieno pareigūno faktiškai patiriamomis kelionės išlaidomis grindžiamą, o kitokį šių išlaidų kompensavimo mechanizmą, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju – grindžiamą universaliu vieno kilometro kompensuojamų kelionės išlaidų dydžiu.

38. Tai, kad dėl pareigūnų realiai naudojamų skirtingų automobilių techninių ypatumų (nevienodo jų sunaudojamo degalų kiekio) vis dėlto gali susidaryti tam tikri faktiškai patiriamų kelionės išlaidų dydžio skirtumai, savaime nėra pagrindas pripažinti, jog Įsakymo 2.1 punkte universaliu dydžiu apibrėžtas kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų ribojimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu prieštarauja minėtoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad tokius galimus skirtumus iš esmės lemia ne nurodytas teisinis reguliavimas, kuris yra nediferencijuotas (visiems taikomas vienodai), o būtent pačių pareigūnų pasirinkimas dėl naudojamų automobilių, konkrečiai – jų techninių parametrų (pavyzdžiui, variklio darbinio tūrio), kuris nepriklauso nuo teisėkūros subjektų valios.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, be kita ko, įvertinus aplinkybes, jog įstatymų leidėjas neįtvirtino teisės į visišką važiavimo išlaidų kompensavimą, o Įsakymo 2.1 punkto taikymo prasme visi pareigūnai traktuojami vienodai, t. y. šia nuostata įtvirtinta visų asmenų lygybė, nes visiems jiems kompensuojamos tokio paties dydžio vieno kilometro važiavimo išlaidos, konstatuotina, kad Įsakymo 2.1 punkte nustatytas ribojimas, kiek pagal jį pareigūnams taikomas vienodas (universalus) kompensuojamas vieno kilometro kelionės išlaidų dydis, neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

VI.

Dėl Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumo

40. Prašomo ištirti Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumu Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės abejoja tuo aspektu, kad taikant jame įtvirtintas nuostatas pareigūnai vien dėl naudojamo automobilio variklio kuro tipo (su dyzeliniu ar benzininiu varikliu) traktuojami skirtingai.

41. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra saistomas teismo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą,

aiškinimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-10/2009; 2017 m. rugsėjo 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017). Administraciniame procese teismas turi pareigą veikti aktyviai, siekdamas teisingo bylos išsprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-602/2016; ir kt.).

42. Įvertinusi byloje ginčijamo norminio administracinio akto bei aukštesnės galios teisės aktų turinį šio baigiamojo teismo akto 16–23 punktuose nurodytos nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos kontekste, atsižvelgdama į teismo pareigą procese veikti aktyviai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tikslinga įvertinti, ar Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, neprieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

43. Taigi šioje norminėje administracinėje byloje atsakovui Vidaus reikalų ministerijai, kaip viešojo administravimo institucijai, veikiančiai administracinio reglamentavimo srityje, tenka pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad nustatytas teisinis reguliavimas atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad Vidaus reikalų ministerija turėjo pateikti pakankamai aiškių faktų ir argumentų, pagrindžiančių, jog prašomame ištirti Aprašo 15 punkte įtvirtinta nuostata, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, be kita ko, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo reikalavimus.

44. Šiuo atveju atsakovas procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės nurodė vienintelį kriterijų, kuriuo remiantis Aprašo 15 punkte buvo įtvirtinta nuostata dėl važiavimo išlaidų mažinimo 35 procentais naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais – Automobilių kuro normų nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405, 1.1 skyriaus antros pastraipos a punkte įtvirtintą automobilio bazinės kontrolinės kuro sunaudojimo normos apskaičiavimo formulę, pagal kurią dyzeliniams varikliams buvo nustatyta 0,6–0,7 benzininio variklio degalų naudojimo norma. Atsakovas paaiškino, kad rėmėsi šių skaičių vidurkiu – 0,65, taip pat pažymėjo, jog susisiekimo ministro patvirtinta moksliškai pagrįsta Metodika nekėlė ir nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo abejoti ją atitinkančio Aprašo 15 punkto teisėtumu. Jokių kitų argumentų dėl šio tiriamo teisinio reguliavimo priėmimo pagrindimo atsakovas nepateikė.

45. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien minėto atsakovo nurodyto kriterijaus naudojimas nėra pakankamas ir nepagrindžia pasirinktų teisinio reguliavimo priemonių būtinumo bei tinkamumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 405 „Dėl Automobilių kuro normų nustatymo metodikos“, kuriuo patvirtinta Metodika, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 3-454(1.5E) buvo pripažintas netekusiu galios, pastarasis įsakymas tą pačią dieną buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2015-11-05, Nr. 17645) ir įsigaliojo 2015 m. lapkričio 6 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.). Taigi, vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3, kuriuo patvirtintas Aprašas, priėmimo metu nurodyta Metodika jau nebegaliojo.

46. Be to, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija pažymėjo, kad neturi išsaugotos informacijos, kuo remiantis Metodikoje buvo nustatyta degalų naudojimo norma dyzeliniams varikliams. Tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija, nesant konkrečiais duomenimis pagrįsto teisėkūros subjekto paaiškinimo, iš esmės negali tinkamai atlikti priimto teisinio reguliavimo, konkrečiai – Aprašo 15 punkto, nuostatų teisėtumo teisminės patikros.

47. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prašoma ištirti Aprašo 15 punkto nuostata įtvirtino ne sunaudojamo kuro normos, bet būtent kompensuojamų išlaidų dydžio mažinimą procentais, o Metodika, kuria, pasak atsakovo, buvo vadovaujamasi įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą, reglamentavo būtent automobilio bazinės kontrolinės kuro sunaudojimo normos apskaičiavimą, bet ne važiavimo išlaidų apskaičiavimą. Nors šie dydžiai individualiai nustatant kiekvieno pareigūno faktiškai patirtas kelionės išlaidas yra tampriai susiję, nagrinėjamu atveju atsakovas pasirinko kitokį važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį visiems pareigūnams taikomas universalus vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis. Tačiau Aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 euro (0,08 euro × 0,65), kas iš esmės paneigia Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir tuo pačiu –

patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą.48. Šiuo aspektu akcentuotina, kad, kaip paaiškino pats atsakovas, jau nustatant universalų vieno kilometro atlygintinų

važiavimo išlaidų dydį (nurodytoje formulėje žymima raide „k“) buvo atsižvelgta į visas iki 2016 metų teiktas pareigūnų ataskaitas dėl tokių išlaidų atlyginimo. Vadinasi, buvo vertinamos naudojant automobilius tiek su benzininiais, tiek su dyzeliniais ir kitokio tipo varikliais patiriamos išlaidos bei išvestas atitinkamas dydis – patiriamų išlaidų vidurkis. Todėl tokias išlaidas papildomai mažinant 35 procentais, kai naudojami automobiliai su dyzeliniais varikliais, iš esmės dar kartą atsižvelgiama į tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos nustatant vieno kilometro atlygintinų išlaidų dydį.

49. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių pagrįstų duomenų, kad toks skirtingas asmenų, naudojančių automobilius su dyzeliniais ir benzininiais varikliais, traktavimas yra objektyviai pateisinamas, ir nepagrindė Aprašo 15 punkte nustatyto teisinio reguliavimo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad tarp pareigūnų, naudojančių automobilius su dyzeliniais varikliais, ir pareigūnų, naudojančių automobilius su benzininiais varikliais, egzistuotų tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumai, jog Aprašo 15 punkte nustatytas nevienodas jų traktavimas maksimalių kompensuojamų (vieno kilometro) kelionės išlaidų dydžio aspektu būtų objektyviai pateisinamas.

50. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, kiek šiame punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl maksimalių pareigūnams kompensuojamų kelionės išlaidų dydžio mažinimo vien dėl eksploatuojamo automobilio variklio naudojamo kuro rūšies (šiuo atveju – dyzelino), t. y. skirtingas pareigūnų, naudojančių automobilius su dyzeliniais ir benzininiais varikliais, traktavimas, nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis, teisėkūros procedūros požiūriu negali būti laikomas atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą.

51. Nors šioje norminėje administracinėje byloje Aprašo 15 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo nuostatos kvestionuojamos ir kitų aukštesnės galios teisės aktų požiūriu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-6/2009; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, neteisėtu pripažinto teisinio reguliavimo tyrimas dėl atitikties kitoms aukštesnės galios teisės normoms, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebėra reikšmingas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisakys.

VII.

52. Remdamasi šiame baigiamajame teismo akte išdėstytais motyvais ir pateiktais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įsakymo 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

53. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Aprašo 15 punktas (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, kiek šis teisinis reguliavimas nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 119 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

Pripažinti, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1316-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03931-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 27.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0d2a1f807e3d11e98436e02a0124fc68

asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Banginis“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos žinios“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. EKS-45/17 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir Asociacija, atsakovas) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Komisija Sprendimu pripažino, kad „Lietuvos žiniose“ publikuoti straipsniai „ (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas, ir Kodeksas) 20 straipsnį dėl nesuteiktos galimybės neigiamai kritikuojamam asmeniui paaiškinti, patikslinti nurodytą informaciją.

3. Pažymėjo, kad minėtų straipsnių autorė V. B. (toliau – ir Autorė) žuvininkystės kvotų skirstymo tema yra parengusi daugiau nei 15 publikacijų, kurios buvo publikuotos „Lietuvos žinių“ leidiniuose. Pirmosios publikacijos šia tema pasirodė dar 2012 metų pabaigoje, taigi autorė šia konkrečia tema rašo jau penkerius metus. Dėl šių aplinkybių visos Autorės publikacijos šia tema negali būti vertinamos atsietai nuo kitų publikacijų ir turi būti vertinama visa straipsnių visuma kaip vienas kūrinys. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 2 straipsnio 29 dalį kūriniui nėra keliami ir nustatomi jo formos ar apimties reikalavimai, taigi jo forma ar apimtis kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis priklausomai nuo to, koks tai yra kūrinys, todėl, pareiškėjo teigimu, straipsnių ciklai, esantys to paties autoriaus ir aprašantys tą pačią situaciją, aplinkybes, laikytini vienu kūriniu. Pareiškėjas akcentavo, kad tik vertinant visus straipsnius būtų galima tiksliai įvertinti aprašomos situacijos dinamiką, jos pokyčius ir skirtingais laikotarpiais aktualiausias aplinkybes.

4. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Banginis“ vadovo pozicija dėl žvejybos kvotų Baltijos jūroje paskirstymo buvo išdėstyta kitose publikacijose, tačiau priimdama Sprendimą Komisija į tai neatsižvelgė. Pareiškėjas rėmėsi 1974 m. liepos 2 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimta rezoliucija „Dėl teisės į atsakymą – asmens pozicijos spaudos atžvilgiu“ (toliau – ir Rezoliucija). Nurodė, kad pagal Rezoliucijos 4 punktą atsakymo publikavimas neturi būti pernelyg nutolęs nuo publikacijos, dėl kurios yra teikiamas atsakymas. Tame pačiame punkte nurodoma, kad atsakymas turi būti publikuojamas „tokiu pačiu žinomumu ir pasiekiamumu“ kaip ir publikacija, dėl kurios yra publikuojamas atsakymas. Pareiškėjo teigimu, UAB „Banginis“ atsakymai buvo pateikti tinkamu momentu, laiko prasme nenutolstant nuo kūrinio, dėl kurio pateikiami atsakymai. UAB „Banginis“ atsakymai taip pat publikuojami tokiu pačiu žinomumu ir prieinamumu kaip ir kūrinys, dėl kurio yra teikiamas atsakymas.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad straipsniuose kritikuojamas ne trečiasis suinteresuotas asmuo, o teisinis reguliavimas. Remdamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, kurioje nurodyta asmens kritikos sąvoka, pareiškėjas pažymėjo, kad nėra teikiamas UAB „Banginis“ veiklos vertinimas, taip pat nėra nagrinėjama šios bendrovės veikla. Atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendime Komisija nenurodė, kokios straipsniuose nurodytos mintys buvo vertinamos kaip kritika. Pažymėjo, kad informacijos pateikimas apie UAB „Banginis“ gautų žvejybos kvotų apimtis jokiu būdu negali būti vertinamas kaip UAB „Banginis“ veiklos vertinimas. Sprendimą skirti žvejybos kvotas priima ne UAB „Banginis“, todėl tokio sprendimo priėmimas ir pats sprendimas negali būti vertinamas kaip UAB „Banginis“ veiklos rezultatas.

6. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai išplėtė skundo ribas ir taikė Etikos kodekso 20 straipsnį, nors UAB „Banginis“ neprašė šio straipsnio taikyti. UAB „Banginis“ savo skunde nenurodė, kad buvo neigiamai kritikuojamas ir kad nebuvo suteikta atsakymo teisė. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal galiojančius teisės aktus nėra nurodyta galimybė Komisijai peržengti pateikto skundo ribas.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3, 8 , 20 straipsnių nuostatas. Komisija be teisinio pagrindo peržengė pareikšto skundo ribas, neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, todėl, pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu pripažinus, jog pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 20 straipsnio nuostatas, pareiškėjo teisė į gynybą buvo

pažeista, nes: 1) pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė tinkamai susipažinti su pakeisto kaltinimo turiniu ir tinkamai pasirengti nagrinėti galbūt padarytą pažeidimą; 2) pareiškėjas, nežinodamas naujojo kaltinimo turinio, prarado ir teisę pasisakyti dėl galbūt padaryto teisės pažeidimo; 3) pareiškėjui neturint galimybės susipažinti su pakeisto kaltinimo turiniu ir dėl jo pasisakyti nagrinėjant ginčą Komisijoje, buvo eliminuotos pareiškėjo galimybės tinkamai apsiginti, nes pareiškėjas nežinojo nuo kokio kaltinimo turi gintis.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad visose ginčo publikacijose buvo pateikta žvejybos kvotų paskirstymu nepatenkintų žvejybos

įmonių interesams atstovaujančios Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos vadovo A. B. nuomonė dėl žvejybos kvotų paskirstymo ir vykstančių teisminių procesų, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens pozicija nei vienoje šių publikacijų pateikta nebuvo, kaip ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta.

10. Dėl pareiškėjo argumento, kad visi straipsniai yra vienas kūrinys, atsakovas nurodė, jog sistemiškai aiškinant Etikos kodekso 20 straipsnį nuostatą darytina išvada, jog kiekviename kūrinyje (publikacijoje, programoje), kuriame yra išsakoma neigiama kritika kurio nors asmens atžvilgiu, šiam asmeniui privalomai turi būti suteikta galimybė į šią kritiką atsakyti (pasiaiškinti), o jeigu šis asmuo atsisakė pasinaudoti šia galimybe arba šios galimybės nepavyko jam suteikti dėl objektyvių nuo redakcijos (kūrinio autoriaus) nepriklausančių priežasčių, apie tai privalomai turi būti pranešta tame pačiame kūrinyje. Be to, atsakovas pažymėjo, kad publikacijų ciklas negalėjo būti laikytinas vientisu kūriniu Etikos kodekso 20 straipsnio prasme. Internete skelbiamuose lietuvių kalbos ir terminų žodynuose nurodoma, jog kūrinių ciklas – tai grupė kūrinių arba kūriniai, turintys bendrų temų, veikėjus, aplinkų ir pan. (pvz., novelių ciklas), t. y. bet kuriuo atveju – tai daugetas atskirų kūrinių. Visos ginčo publikacijos turi atskirus pavadinimus, buvo paskelbtos skirtingu laiku ir skirtinguose laikraščio numeriuose, todėl pagal Etikos kodekso 20 straipsnio nuostatas kiekvienoje jų neigiamai kritikuojamam trečiajam asmeniui privalėjo būti suteikta galimybė į šią kritiką atsakyti, juolab kad kiekvienoje iš publikacijų buvo cituojami UAB „Banginis“ oponentai.

11. Dėl kritikos objekto atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas ir vertino teisinį reguliavimą, tačiau taip pat nurodė, kad UAB „Banginis“ pergudravo įstatymus ir kartu su susijusia UAB „Baltijos šprotai“ 2015 m. galbūt neteisėtai gavo nepagrįstai dideles žvejybos kvotas, dėl ko nukentėjo kitos žvejybos įmonės. Atsakovo vertinimu, kaltinimai galimu įstatymų manipuliavimu siekiant sau finansinės naudos, kaip ir teiginiai apie UAB „Banginis“ galbūt neteisėtai gautas nepagrįstai dideles žvejybos kvotas, laikytini neigiama kritika, nukreipta ne tik į, tikėtina, ydingą teisinį reguliavimą, bet ir į patį trečiąjį suinteresuotą asmenį, todėl jam privalėjo būti suteikta galimybė į šią kritiką atsakyti.

12. Dėl skundo ribų peržengimo atsakovas nurodė, jog aiškinant VIĮ 461 straipsnį ir 2015 m. kovo 23 d. Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimu patvirtintą Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamentą (toliau – ir Darbo reglamentas), darytina išvada, kad Komisija gali pripažinti viešosios informacijos rengėjo padarytą Etikos kodekso nuostatų pažeidimą tiek nagrinėdama konkretų skundą, tiek ir savo iniciatyva, o VIĮ neriboja Komisijos galimybės spręsti dėl Etikos kodekso pažeidimo, net jei publikaciją skundžiantis asmuo konkretaus pažeidimo neįžvelgia arba vertina jį kitaip.

13. Dėl pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimo atsakovas nurodė, kad šie argumentai yra nepagrįsti, nes galimas Etikos kodekso 20 straipsnio pažeidimas Komisijos posėdyje buvo nagrinėjamas, o šį klausimą posėdžio metu iškėlė UAB „Banginis“ atstovas, nurodęs, jog rengiant ginčo publikacijas nei vieno karto nebuvo atsiklausta UAB „Banginis“ pozicijos. Todėl laikytina, jog šiuo konkrečiu atveju trečiojo suinteresuoto asmens skundo ribos peržengtos nebuvo. Be to, Komisijos posėdžio metu buvo prašyta pareiškėjo atstovų paaiškinti, kodėl trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta teisė į atsakomąją nuomonę, o pareiškėjo atstovai turėjo galimybę tinkamai atsakyti į visus šiuos klausimus. Pareiškėjo atstovų pasisakymai nebuvo ribojami, o visi iškilę klausimai bei argumentai buvo vertinami ir aptarinėjami tiek laiko, kiek tai buvo būtina, kad būtų išaiškinta pareiškėjo pozicija.

14. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo atsiliepimą, pateikė paaiškinimus, kuriuos iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir skundą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ pateikė paaiškinimus dėl pareiškėjo skundo.16. Paaiškinimuose nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog visos publikacijos yra vienas kūrinys ir

pažymėjo, kad pagal ATGTĮ nuostatas (1 str. 29 d., 4 str. 1 ir 2 d., 13 str.) kiekvienas iš publikuotų straipsnių yra laikomas atskiru kūriniu. UAB „Banginis“ nurodė, kad sutinka su Komisijos vertinimu, jog kiekvienas iš straipsnių yra savarankiškas kūrinys.

17. UAB „Banginis“ taip pat pažymėjo, kad straipsniuose buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nurodė, kad VIĮ nuostatos (461 str. 3 d. 2, 3 ir 6 p.) patvirtina, kad Komisijai suteikti valdingi įgalinimai vertinti, ar informacijos rengėjai ar skleidėjai nepažeidė Etikos kodekso nuostatų. Įstatymo nuostatos neriboja Komisijos galimybės spręsti dėl bet kokio Etikos kodekso pažeidimo, net jei skundžiantis asmuo konkretaus pažeidimo nenurodo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Komisijos posėdžio išrašo turinys patvirtina, jog UAB „Banginis“ atstovas posėdyje nurodė, kad tai, jog rengiant straipsnius nė karto nebuvo atsiklausta bendrovės pozicijos, o cituojama tik priešinga pusė, yra nesuderinama su Žurnalistų etikos kodeksu. Be to, Komisijos nariai ne kartą prašė pareiškėjo atstovo paaiškinti, kodėl UAB „Banginis“ nebuvo suteikta teisė į atsakomąją nuomonę. Komisijos posėdyje dalyvavo net du pareiškėjo atstovai, kurie išdėstė savo pozicijas dėl publikacijų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo kaltinimų esmės ir taip jam buvo atimta teisė į gynybą.

20. Teismas, atsižvelgęs į VIĮ 3 straipsnio 2 dalį, taip pat 2 straipsnio 7 dalį, konstatavo, kad nagrinėjamos bylos kontekste asmens kritika, be kita ko, laikytinas jo „veiklos nagrinėjimas ir vertinimas“ net ir tais atvejais, kai tai daroma neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Todėl tai darantys žurnalistai ar leidėjai pagal Etikos kodekso 20 straipsnį privalo asmeniui, kurio veiklą vertina (t. y. jį kritikuoja VIĮ prasme), suteikti atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją, o tuo atveju, jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, privaloma pranešti apie tai visuomenei.

21. Teismas, įvertinęs publikacijų turinį, nurodė, kad jose aprašomose temose yra dvi priešingos pozicijos, tačiau straipsniuose pateikiama tik vienpusiška nuomonė apie naująjį Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymą, neigiamai vertinama UAB „Banginis“ veikla, daromos su jos veikla susijusios išvados, apžvelgiami bendrovės teisminiai ginčai. Publikacijose buvo išsamiai išdėstyta UAB „Banginis“ oponentų pozicija, tačiau kitos pusės, t. y. UAB „Banginis“, nuomonė nepateikiama. Publikacijose bendrovė kritikuojama, tačiau jos komentaro nepateikiama, nenurodoma, kad bendrovės atstovas būtų atsisakęs komentuoti susidariusią situaciją. Pareiškėjas neneigia, kad prieš publikacijų paskelbimą nesikreipė į UAB „Banginis“ ir nesudarė galimybės pasiteisinti, paaiškinti situaciją, pateikti savo nuomonę. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Komisijos sprendimas pripažinti pareiškėją pažeidus Etikos kodekso 20 straipsnyje įtvirtintas profesinės etikos normas yra pagrįstas ir teisėtas.

22. Teismas, pasisakydamas dėl visų straipsnių kaip vieno kūrinio vertinimo, akcentavo, kad pagal Etikos kodekso nuostatas, kiekvienu atveju (Etikos kodekse nurodyta – „visada“) kritikuojamam asmeniui turi būti suteikta atsakymo teisė. Asmeniui atsisakius pasinaudoti tokia teise, apie tai turi būti pranešama visuomenei, tačiau to nagrinėjamu atveju nepadaryta.

23. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

24. Pareiškėjas UAB „Lietuvos žinios“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neperžengė UAB „Banginis“ skundo ribų. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į Darbo reglamento 18 punktą pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė pateikti paaiškinimus dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau Komisija nustatė terminą pateikti paaiškinimus tik dėl UAB „Banginis“ skunde nurodytų Etikos kodekso straipsnių, kuriame nebuvo Etikos kodekso 20 straipsnio, o Komisijai nusprendus nagrinėti galbūt padarytą pažeidimą pagal Etikos kodekso 20 straipsnį, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl galimo šio straipsnio pažeidimo. Pareiškėjo teigimu, nesuteikdama pareiškėjui termino paaiškinimams pateikti, Komisija nesivadovavo nei Darbo reglamento 18 punktu, nei VAĮ nuostatomis, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nesuteikus teisės per nustatytą terminą pateikti paaiškinimus buvo pažeista ir jo teisė būti išklausytam.

26. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kritikos objektą. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, susijusia su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio taikymu, ir nurodo, kad priimtu sprendimu Komisija, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas savo Sprendimu dirbtinai išplečia Etikos kodekso 20 straipsnio taikymo sritį, kuomet iš esmės bet koks fizinio ar juridinio asmens paminėjimas žiniasklaidos priemonėse gali būti traktuojamas kaip neigiama asmens kritika, nors toks asmuo net nėra kritikuojamas. Toks teisės aiškinimas kelia pavojų žiniasklaidos laisvei ir sukuria precedentą, kuomet bet koks asmuo galės inicijuoti administracines procedūras prieš žiniasklaidos priemones, kurios iš esmės net neskleidė tokio asmens kritikos.

27. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog ginčo publikacijose išsakoma neigiama UAB „Banginis“ kritika, ne tik prieštarauja pats sau, tačiau taip pat nepagrįstai išplečia ir Etikos kodekso 20 straipsnio taikymo sritį. Pareiškėjas pažymi, kad pats pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčo publikacijose kritikuojamas galiojantis teisinis reglamentavimas.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo publikacijas ir ankstesnes Autorės publikacijas vertino kaip atskiras ir savarankiškas publikacijas, o ne kaip vientisą publikacijų ciklą. Pažymi, kad pagal ATGTĮ nuostatas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kūriniai gali būti bet kokios formos. Nurodo, kad Berno Konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius, pan. Šios konvencijos 2 straipsnio 1 dalies tikslas – apibrėžti sąvoką „literatūros ir meno kūriniai“. Tam pasitelkiami du kriterijai: pirmasis – į šią sąvoką įtraukiami visi literatūros, mokslo ir meno srities kūriniai, antrasis – atmetami bet kokie apribojimai, susiję su kūrinių raiškos būdais ir formomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017).

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir nukrypo nuo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo suformuotos praktikos 1993 m. spalio 26 d. priimtame sprendime byloje T-59/92 Renato Caronna prieš Europos Bendrijų Komisiją, kurioje nurodė, kad atsakymo teisė yra tinkamai įgyvendinama ir tais atvejais, kuomet ji išnaudojama ne tose pačiose publikacijose, tačiau pernelyg nenutolus nuo pagrindinės publikacijos. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė UAB „Banginis“ poziciją ankstesniuose straipsniuose. Pažymi, kad teisiniam reguliavimui nepasikeitus, nepasikeitė ir UAB „Banginis“ pozicija dėl publikacijose aptariamų klausimų, todėl pirmosios instancijos teismas ginčo publikacijas turėjo vertinti kartu su ankstesnėmis publikacijomis, nes tokiu būdu akivaizdžiai atskleidžiama bendra publikacijų prasmė ir esmė.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė paaiškinimuose dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. EKS-45/17 teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Ginčijamu sprendimu buvo pripažinta, kad trijose „Lietuvos žinių“ publikacijose pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 20 straipsnį. Be to, pareiškėjas buvo įpareigotas paskelbti šį sprendimą portale lzinios.lt.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis.

35. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą gynybą, pažeista teisė būti išklausytam. Pareiškėjui buvo suteikta teisė Komisijos darbo reglamento nustatyta tvarka pateikti paaiškinimus dėl jam pareikštų kaltinimų, susijusių su galbūt padarytų Etikos kodekso 3, 5, 6, 38 straipsnių pažeidimu, o baigus tyrimą pareiškėjas buvo nubaustas pagal kitą Etikos kodekso straipsnį – 20 straipsnį. Dėl šiame straipsnyje nurodyto pažeidimo pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, taip ribojant jo teisę į tinkamą gynybą. Apelianto teigimu,

https://lzinios.lt./

pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, buvo pažeistas Komisijos darbo reglamento 18 punktas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

36. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Komisija neperžengė UAB „Banginis“ skundo ribų, t. y. Komisija tyrė Etikos kodekso 20 straipsnyje numatytą pažeidimą, kurio tirti UAB „Banginis“ jos neprašė.

37. Vertinant apelianto teiginį, kad Komisija neturėjo teisės tirti pažeidimo, dėl kurio tyrimo konkretus asmuo – nagrinėjamu atveju UAB „Banginis“ – nesikreipė, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakymo teisė numatyta Etikos kodekso 20 straipsnyje: „Neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje“. Komisijos darbo reglamento 36 punkte (skyriuje „Komisijos sprendimai“) nurodyta, kad Komisija posėdyje priima sprendimus dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimų. Šiame punkte ir kituose Komisijos darbo reglamento punktuose Komisijos priimami sprendimai ir pažeidimų tyrimas nėra siejami vien tik su tokiais pažeidimais, dėl kurių į Komisiją su skundais kreipėsi fiziniai ar juridiniai asmenys.

38. Pažymėtina, kad Kodeksas negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, įstatymams. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (VIĮ 1 str.). Pagal VIĮ 461 straipsnio 3 dalies 3 punktą, viena iš Visuomenės informavimo etikos komisijos funkcijų – nagrinėti asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, o pagal šios dalies 2 punktą Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos informuodami visuomenę padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. Taigi VIĮ nesieja Komisijos veiklos vien tik su pažeidimų, dėl kurių į Komisiją su skundais kreipėsi fiziniai ar juridiniai asmenys, tyrimu, gavus tik šių skundus.

39. Pabrėžtina, kad Komisija pagal VIĮ 461 straipsnio 5 dalį savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, Kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“.

40. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2006 m gruodžio 21 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Teisinėje valstybėje negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad visuomeninis transliuotojas (kaip ir kiti transliuotojai) nebūtų atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto veikimo ar neveikimo jo programose ar laidose buvo pažeistas žmogaus orumas, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, jeigu jose buvo platinamos ar kitaip paskleistos tokios mintys, pažiūros ar kitokia informacija, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta ir diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, jeigu yra kurstoma imtis nusikalstamų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m gruodžio 21 d. nutarimas).

41. Pirmiau nurodytos Konstitucinio Teismo doktrininės nuostatos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir kitoms žiniasklaidos priemonėms, įskaitant ir nagrinėjamą atvejį. Atsakymo teisė, numatyta Kodekso 20 straipsnyje, skirta pašalinti bet kokias prielaidas piktnaudžiauti informacijos laisve, ji yra svarbi kritikuojamo asmens teisė, kuri padeda užtikrinti visuomenės interesą būti informuotai, įgyvendinimą gaunant tikslią, teisingą, nešališką informaciją.

42. Apibendrinant teisinį reguliavimą, nustatytą VIĮ ir Etikos kodekse bei iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, darytina išvada, kad Komisija turi įgalinimus savo iniciatyva, inter alia (be kita ko) tiriant pažeidimus dėl kitų Kodekso straipsnių pažeidimų, kai jai kyla pagrįsta abejonė dėl atsakymo teisės, įtvirtintos Kodekso 20 straipsnyje pažeidimo, inicijuoti tyrimą ir šiuo klausimu. Todėl atmetamas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Komisija negalėjo tirti pažeidimo, numatyto Kodekso 20 straipsnyje, nes jo tirti UAB „Banginis“ neprašė.

43. Kartu pažymėtina, kad Komisija savo iniciatyva, atlikdama tokį tyrimą pagal Kodekso 20 straipsnį, yra saistoma reikalavimo, nustatyto Komisijos darbo reglamento 18 punkte – informuoti žiniasklaidos priemonę, skleidėją, rengėją apie galimybę per nustatytą terminą pateikti paaiškinimus. Paaiškinimų per nustatytą terminą pateikimas yra vienas iš teisės būti išklausytam ir informuotam elementų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose (2014 m. birželio 12 d. redakcija) nustatyta, kad asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija; pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus.

44. Teisė būti išklausytam šiuo metu įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kuri įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d., 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per bet kokį teismo procesą paisymas.

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2014 m. liepos 3 d. priminė, kad teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, o teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą yra jo sudedamoji dalis. Ši teisė, kaip nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įtvirtinta ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (2014 m. liepos 3 d. sprendimo Kamino International Logistics BV ir Datema Hellmann Worldwide Logistics BV prieš Staatssecretaris van Financiën, C129/13 ir C130/13, EU:C:2014:2041, 28, 29 p.).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017 nurodė, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą yra įtvirtinta ne tik Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Ši teisė turi būti taikoma per bet kurią procedūrą, kai gali būti priimtas nepalankus sprendimas (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744, 82, 83, 85 p.). Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr. Teisingumo Teismo sprendimo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C277/11, EU:C:2012:744, 87 p., 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C166/13, EU:C:2014: 2336, 46 p.).

47. Kartu paminėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokio formalumo aiškiai nenumatyta. Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo priėmimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus. Teisė būti išklausytam taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C277/11, EU:C:2012:744, 85,86, 87, 88 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šia teise jam, be kita ko, suteikiama galimybė ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos, palankios tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas, ir vienokiam ar kitokiam jo turiniui (2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C249/13, EU:C:2014:2431, 37 p.). Ši teisė turi leisti administracijai ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, ir jį tinkamai pagrįsti, kad suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C249/13, EU:C:2014:2431, 59 p.). Vienoje iš paskesnių savo bylų ESTT 2019 m. sausio 10 d. (byloje T160/17) sprendė, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 210 punkte nusprendė, kad „ieškovės teisė į gynybą buvo pažeista, todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nes ieškovė pakankamai įrodė ne tai, kad jei nebūtų šio procedūrinio pažeidimo, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, bet tai, kad ji galėjo turėti kad ir nedidelę galimybę užtikrinti geresnę savo gynybą (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją, C109/10 P, EU:C:2011:686, 57 p.)“.

48. Apibendrinant ESTT jurisprudenciją teisės išklausyti aspektu pažymėtina, kad šios teisės turinys yra nuosekliai atskleidžiamas ją plėtojant papildomais aspektais. Viena vertus, teisė išklausyti reiškia užtikrinti, kad asmuo turėtų deramą, realią, veiksmingą nuomonės, informacijos pateikimo galimybę iki sprendimo priėmimo, nepaisant to, ar minimas reikalavimas teisės aktuose numatytas ar ne, kita vertus, tai administracijai leidžia ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, jog suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą, užtikrinti geresnę savo gynybą.

49. Pažymėtina, kad pirmiau ESTT bylose nurodyti teisės būti išklausytam turinio elementai atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje

Nr. A858-737/2010 nurodyta, kad iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą. Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr. 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonės iki skundžiamo sprendimo priėmimo, 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014 teismas sprendė, kad teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta. Kitoje 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2014/2014 nurodyta, kad gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti, o 2014 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-727/2014 nurodyta, kad gero administravimo principas reiškia, jog veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus.

50. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio, reglamentuojančio Visuomenės etikos komisijos veiklą, Komisija nagrinėja skundus dėl profesinės etikos pažeidimų, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, priima sprendimus dėl Kodekso pažeidimų bei įpareigoja atsakingą viešosios informacijos leidėją ar skleidėją paskelbti tokį Komisijos sprendimą bei įgyvendinti paneigimo tvarką pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnį, t. y. taiko poveikio priemones. Pagal Komisijos darbo reglamento 47 punktą, jeigu per vienerius metus, pradedant skaičiuoti nuo pirmojo visuomenės informavimo priemonėje paskelbto kūrinio pripažinimo pažeidus Etikos kodekso nuostatas, ta pati visuomenės informavimo priemonė arba tas pats viešosios informacijos rengėjas pripažįstamas Komisijos pažeidusiu visuomenės informavimo etiką ne mažiau kaip 5 kartus, Komisija, remdamasi Etikos kodekso jai suteikta teise, svarsto klausimą dėl rengėjo ir (ar) skleidėjo priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 4 punktą, profesinės etikos nesilaikantys leidiniai, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija, netenka teisės į lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Taigi, Komisijos sprendimai gali turėti ir netiesioginį poveikį pažeidimo subjektams, kylantį iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių.

51. Nors pagal savo paskirtį Komisija pirmiausia yra savitvarkos institucija, tačiau pagal pirmiau nurodytas funkcijas matyti, kad ji kartu vykdo ir viešajam administravimui priskirtinus įgaliojimus. Todėl pirmiau nurodytos ESTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su pareiga viešojo administravimo subjektui užtikrinti teisės būti išklausytam įgyvendinimą, taikoma ir Komisijai.

52. Minėta, kad apeliantas teigia, jog jam nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytam. Pagal Komisijos darbo reglamento 18 punktą, Komisija turi informuoti žiniasklaidos priemonę, skleidėją, rengėją apie galimybę per nustatytą terminą pateikti paaiškinimus. Byloje nėra ginčo, kad tokia galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus dėl Kodekso 20 straipsnio pagal reglamento 18 punktą nebuvo suteikta. Teisėjų kolegijos nuomone, šios teisės neužtikrinimas negali būti pateisinama, kaip teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, 2017 m. gruodžio 5 d. Visuomenės informavimo etikos asociacijos atsiliepime į UAB „Lietuvos žinios“ skundą (II t., b. l. 1–8), galimybe pateikti paaiškinimus Komisijos posėdžio metu. Ypač nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Lietuvos žinios“ iš anksto žinojo, jog toks klausimas gali būti nagrinėjamas. Iš Komisijos 2017 m. spalio 18 d. protokolo Nr. 24 išrašo (II t., b. l. 6–9) matyti, kad ginčas iš esmės vyko dėl kitos nuomonės nepateikimo publikacijose, pateiktos informacijos publikacijose patikimumo. Komisijos narys A. Č. pateikė tris klausimus vienu metu, iš kurių vienas buvo apie atsakomosios nuomonės prašymo pateikimą. Iš UAB „Lietuvos žinios“ atstovo atsakymo matyti, kad jis apskritai nesuprato klausimo dėl atsakymo teisės, nes pateikė atsakymus ne apie atsakymo teisės įgyvendinimą, o apie kitos nuomonės nepateikimą publikacijose.

53. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog vien dėl to, kad Komisijos posėdyje dalyvavo net du pareiškėjo atstovai, kurie išdėstė savo pozicijas dėl publikacijų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo kaltinimų esmės ir taip jam buvo atimta teisė į gynybą.

54. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad nebuvo UAB „Lietuvos žinios“ užtikrinta teisė būti išklausytam, nesuteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki 2017 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. EKS-45/17, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą (asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus), Komisijos darbo reglamento 18 punktą, pagal kurį Komisija turi informuoti visuomenės informavimo priemonę, skleidėją, rengėją apie galimybę per nustatytą terminą pateikti paaiškinimus, taip pat gero administravimo principą.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje pažymi, jog su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai taip pat gali turėti įtakos tinkamai įgyvendinti asmens teises į gynybą, todėl individualūs administraciniai aktai, turintys minėtų procedūrinio pobūdžio trūkumų, yra naikintini kaip neteisėti ir (ar) nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.) (žr., pvz., 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012; 2012 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017).

56. Pagrindinių procedūros taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas šiuo atveju yra pagrindas pripažinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. EKS-45/17 neteisėtu ir jį panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.).

57. Panaikinus Komisijos 2017 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. EKS-45/17, teisėjų kolegija nenagrinėja kitų pareiškėjo argumentų dėl paties pažeidimo (atsakymo teisės, numatytos Kodekso 20 straipsnyje) esmės ir nevertina faktinių ir teisinių aplinkybių, pagrindžiančių ar paneigiančių pažeidimo padarymo faktą, nes aptariamu atveju tai negalėtų turėti įtakos vertinti ginčijamo Komisijos akto teisėtumą ir pagrįstumą.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str.) bei priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas ir Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. EKS-45/17 panaikinamas.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti 1 752, 21 Eur bylinėjimosi išlaidas už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizę ir apeliacinio skundo rengimą iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos, ir šioms išlaidoms pagrįsti pateikė LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros pažymą, pasirašytą vyr. finansininkės.

60. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylą buvo apgintos pareiškėjo teisės, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėta pažyma dėl suteiktų teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo administracinėje byloje yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje. Pažymoje nurodyti administracinės bylos numeris, advokato suteikta teisinė paslauga – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, nurodytas atlyginimo už ją dydis. Taip pat šioje pažymoje, kuri pasirašyta advokatų kontoros vyr. finansininkės, įrašytas patvirtinimas, kad klientas su kontora yra visiškai atsiskaitęs. Be to, teismui adresuotoje pažymoje nurodyti PVM sąskaitos faktūros data ir numeris, atlikto apmokėjimo data.

62. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

63. Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

64. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2017 m. III ketvirtyje (2018 m. I ketv. pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą) buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2017 m. III ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 850,8 Eur.

65. Apeliacinio skundo parengimo metu (pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė laikytina tos pačios rūšies suteikta teisine paslauga – apeliacinio skundo parengimas) pagal Rekomendacijų 8.10 punktą (taikomas koeficientas 1,7) maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą buvo 1 446,36 Eur (1,7 x 850,8 Eur). Pareiškėjo prašoma

suma už apeliacinio skundo parengimą – 1 752, 21 Eur – viršija Rekomendacijų nustatytą dydį.66. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo turinį, bylos pobūdį, specialių žinių reikalingumą, advokato

darbo ir laiko sąnaudas, pareiškėjui UAB „Lietuvos žinios“ priteisia iš atsakovo 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos žinios“ skundą tenkinti.Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. EKS-45/17.Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos žinios“ iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos 550 Eur

(penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

Documents

· Web viewTeisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a : Nuteistojo