TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-01027

2019-01-24

2019-01-08

2019-01-08

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-74-788/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29864-16-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.3.3; 1.2.3.1.1; 1.2.3.4.1; 2.1.15.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Sigitos Jokimaitės, Eligijaus Gladučio, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo P. V. gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,

nukentėjusiajai J. V.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš P. V. priteista J. V. 2583,09 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmestas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. P. V. nuteistas už tai, kad nužudė V. V., t. y. 2016 m. birželio 24 d. apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini), asmeninio žodinio konflikto metu tyčia ramentu sudavė vieną smūgį į lūpas ir smakrą V. V., šis nuo smūgio prarado pusiausvyrą, griuvo ir trenkėsi veidu į grindinį. Dėl smūgio ramentu V. V. patyrė lupų-smakro srities sumušimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Griūdamas kniūbsčias V. V. patyrė dešinio kelio sumušimą, o atsitrenkęs veidu į grindinį – kaktos-nosies srities sumušimą, pasireiškusį kaip odos nubrozdinimas kaktoje, kraujosruva kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas ir žaizda nosies srityje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Nuo šios galvos traumos V. V. laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. 24.00 val. iki 2016 m. birželio 26 d. 12.00 val. mirė savo namuose.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. V. prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 28 d. nutartį pakeisti: jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnį bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o jeigu būtų nuspręsta skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėti; taip pat priteistą neturtinei žalai atlyginti 30 000 Eur sumą sumažinti iki protingumo ribų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorių kaltu dėl tyčinio nužudymo ir paskyrė neteisingą bausmę, neteisingai išsprendė kitus su nuosprendžiu susijusius klausimus. Teismas netinkamai taikė BK specialiosios dalies normas, padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) esminius pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo konstitucinės teisės į gynybą, teisingą teismo procesą, nešališką teismą, pažeisti nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principai, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neleistinai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007). Teismo išvados dėl veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos aplinkybės neatitinka nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių ir teismo išvadų, be to, teismas padarė prieštaringas išvadas dėl tų pačių faktų vertinimo, todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nors atliko įrodymų tyrimą, surinko papildomus įrodymus, kurie patvirtina naujas iš esmės skirtingas faktines aplinkybes (nukentėjusiojo mirties priežastį), bet juos netinkamai įvertino, dėl to pats padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, lėmusius neteisingas teismo išvadas ir netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalių, 129 straipsnio 1 dalies) taikymą.

2.3. Viso bylos proceso metu kasatorius pripažino, kad ramento rankena sudavė V. V. į veidą, teisme davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes teigdamas, kad nenorėjo V. V. nužudyti ar sutrikdyti jo sveikatos, norėjo tik pagąsdinti, kad jis negalėjo numatyti, jog dėl tokio jo veiksmo, t. y. visiškai nestipraus smūgio sudavimo ramento plastikine rankena į lūpas, V. V., kuris tuo momentu stovėjo tarp suolo ir stalo, ne atsisės ant suolo, atsirems į stalą arba už jo prisilaikys, bet nugrius ir veidu atsitrenks į grindinį bei patirs mirtiną traumą. Teismai šiuos jo parodymus nepagrįstai atmetė.

2.4. Kasatorius ir įvykį matę liudytojai G. B., A. M., S. M. nurodė, kad V. V. krito po smūgio į lūpas, o ne nuo smūgio. Pagal apeliacinės instancijos teismo paskirtos komisijos teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018 (01) išvadas, kurias patvirtino teisme apklaustas ekspertas J. R., suduodant smūgį ramentu į nosį ir lūpas V. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su mirtimi; tiesioginis priežastinis ryšys buvo susijęs su sužalojimais, kurie galėjo būti padaryti griūnant; ekspertas konstatavo, kad nukentėjusysis pasisuko į kairę nuo pavojaus šaltinio, t. y. asmens su ramentu; tai, kad nukentėjusysis galėjo griūti kniūbsčias po smūgio į veidą, lėmė kitos priežastys, o ne smūgis; jeigu tai būtų įvykę nuo smūgio, nukentėjusysis būtų suklupęs ir griuvęs aukštielninkas; pagal tyrimo duomenis, nukentėjusysis sirgo kepenų riebaline distrofija, tikėtina, alkoholinės kilmės, todėl tai galėjo turėti įtakos kraujo krešėjimui, dėl to galėjo labiau kraujuoti, bet šiuo atveju tai nebuvo mirties priežastis; be to, šiuo atveju nukentėjusysis nuo smūgio negalėjo nukristi veikiamas inercinės jėgos. Apeliacinės instancijos teismas šios eksperto nurodytos aplinkybės nevertino, nepaneigė ir neatmetė, nors tai atitinka kasatoriaus parodymus, kurių nepaneigia jokie kiti bylos duomenys.

2.5. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė nei priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis griuvo, nei V. V. padarytų sužalojimų mechanizmo, nei tikslaus mirties laiko, nei kitų veiksnių, kurie turėjo įtakos jo mirčiai. Pirmosios instancijos teisme specialistas L. U., atlikęs tyrimą ir surašęs abi tyrimo išvadas, paaiškino, kad negali atsakyti, dėl kokių priežasčių V. V. griuvo visu svoriu; suduodant smūgį ramento plastikine rankena į veidą, galėjo būti padaryti sužalojimai nosies nugarėlėje ir lūpose, bet jis negalėjo atsakyti, ar būtent nuo šio smūgio V. V. griuvo; teoriškai nuo smūgio į veidą krentama pakaušiu, o ne veidu į grindinį. Pirmosios instancijos teismas šiais specialisto paaiškinimais nesivadovavo, jų neaptarė, neatmetė, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad V. V. griuvo nuo kasatoriaus suduoto smūgio. Tokia išvada yra klaidinga, nes padaryta neįvertinus objektyviai nustatytų aplinkybių, kad nukentėjusysis krito dėl kitų priežasčių (užkliuvęs už stalo konstrukcijų, dėl girtumo praradęs pusiausvyrą, t. y. nuo tarpinių veiksnių, turėjusių lemiamą reikšmę padarinių atsiradimui), taip pat ir dėl jo sveikatos būklės bei nerūpestingumo, nes jis atsisakė medicinos pagalbos, toliau vartojo alkoholį, o tai sukėlė dar intensyvesnį kraujavimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, iki įvyko galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Jeigu nukentėjusysis būtų kreipęsis į medicinos įstaigą, jam būtų buvusi suteikta tinkama medicinos pagalba ir jo gyvybė būtų buvusi išgelbėta. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, o nurodė niekuo nepagrįstas ir realiai neegzistuojančias, išgalvotas faktines aplinkybes, kad nuo jo smūgio nukentėjusysis prarado pusiausvyrą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatoriaus kaltės forma yra neatsargumas, dėl to jo padaryti veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį.

2.6. Įstatymas suteikia galimybę nukentėjusiajam pačiam savarankiškai nustatyti atlyginimo už padarytą žalą dydį, tačiau tai neturi tapti būdu pasipelnyti. Teismų priteista 30 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingai ir neprotingai didelė. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į skunde pirmiau minėtas apeliacinio proceso metu nustatytas naujas bylos aplinkybes, tai, kad nuteistojo veiksmai buvo ne iš anksto suplanuoti, o padaryti kilus įprastiniam buitiniam konfliktui. Tik įvertinus šias aplinkybes civilinio ieškinio dydžio klausimas bus išspręstas teisingai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes priteista suma neturtinei žalai atlyginti turi būti sumažinta iki protingų ribų. 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo P. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl priežastinio ryšio

4. Nors nuteistojo kasaciniame skunde neprašoma nutraukti bylos, tačiau iš kai kurių skundo argumentų galima suprasti, kad ginčijamas priežastinio ryšio tarp jo veikos (smūgio sudavimo) ir nukentėjusiojo mirties buvimas, argumentuojama išvada, kad nukentėjusįjį mirtis ištiko ne dėl jam suduoto smūgio, bet dėl kitų priežasčių: paties nukentėjusiojo sveikatos būklės, girtumo nulemto griuvimo, jo neatsakingo elgesio patyrus traumą. Šie argumentai atmestini.

5. Priežastinio ryšio nustatymo kontekste kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Teismų praktikoje nužudymo bylose taip pat yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja. Kita vertus, priežastinis ryšys gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis, pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan. Tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2009, 2K-292-489/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys į priežastinio ryšio teoriją, pagal kurią priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų padarinių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina padarinių atsiradimo riziką. Realybėje gali egzistuoti daug kurių nors padarinių priežasčių ir adekvati priežastis gali būti ne vienintelė, tačiau tik ji, paversdama tikrove tam tikrų padarinių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius, kaip ir nagrinėjamu atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017).

6. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2016 m. birželio 24 d. apie 14 val. 40 min. pavėsinėje P. V. ramentu sudavė V. V. į lūpų ir smakro sritį, nuo šio smūgio nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir, užkliuvęs už stalo atramos horizontalios dalies, griuvo bei veidu trenkėsi į grindinį, tam tikrą laiką nesikėlė nuo grindinio, tikėtina, buvo praradęs sąmonę. Su aplinkinių pagalba atsigavęs V. V., stumdamas dviratį, iš įvykio vietos išėjo pats. Tiesioginė mirties priežastis buvo trauma, patirta atsitrenkus galva į grindinį, tačiau mirtis nukentėjusįjį ištiko po įvykio praėjus daugiau kaip parai (patikslinus mirties laiką – nuo 2016 m. birželio 25 d. 24.00 val. iki 2016 m. birželio 26 d. 12.00 val.). Pakankamai ilgą laiką po įvykio V. V. buvo sąmoningas, galėjo atlikti valingus veiksmus, kalbėti, be to, nesaikingai vartojo alkoholį (mirusiajam buvo nustatyta 2,43 promilės alkoholio kraujyje ir 3,7 promilės alkoholio šlapime). Teismų buvo tiriama gynybos versija, kad nukentėjusysis galėjo patirti mirtiną traumą po įvykio, tačiau objektyviais bylos duomenimis ši versija buvo atmesta.

7. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp P. V. suduoto smūgio ir V. V. mirties. Jo nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės akte Nr. EKM 16 (67)/2018(01) nurodytos išvados, kad smūgio jėga buvo sąlyginai nedidelė, iš karto po smūgio V. V. nebuvo praradęs sąmonės, bandė pajudėti į priekį pasisukdamas kairėn, o griuvo galimai dėl to, kad būdamas girtas dešine koja užkliuvo už stalo atramos horizontalios dalies. Nepaisant šių aplinkybių, nekyla abejonių dėl to, kad P. V. suduotas smūgis buvo ne tik būtina mirties kilimo sąlyga, bet ir esminis susiklosčiusio priežastingumo elementas, lėmęs nukentėjusiojo inertišką kūno judėjimą tokia trajektorija, kad šis užkliuvo už stalo atramos ir griuvo ant žemės galva trenkdamasis į trinkeles. Be to, bet koks, net ir nestiprus, smūgis į galvą visada padidina žalingų padarinių sveikatai ar gyvybei atsiradimo riziką, taigi nenustačius jokios kitos aplinkybės, tiesiogiai sukėlusios nukentėjusiojo mirtį, P. V. suduotas smūgis teisiniu požiūriu laikytinas pagrindine V. V. mirties priežastimi. Nukentėjusiojo mirtis šioje situacijoje pripažintina dėsningu suduoto smūgio rezultatu. Tai, kad V. V. po patirtos traumos nesikreipė į medicinos įstaigą ir nesaikingai vartojo alkoholį, neabejotinai prisidėjo prie padarinių kilimo tuo, kad į patirtus sužalojimus buvo galima laiku reaguoti, tačiau šiuo atveju paties nukentėjusiojo nesirūpinimas savo sveikata nelaikytina aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinio veiksmo ir mirties. Nelaikytina tokia aplinkybe ir ekspertų nustatyti nukentėjusiojo vidaus organų pakitimai, būdingi lėtiniam alkoholizmui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad P. V. pagrįstai inkriminuotas gyvybės atėmimas V. V.

Dėl kaltės formos ir rūšies atimant gyvybę

8. Nuteistojo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą, pagrįsti ir tenkintini.

9. Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. Nagrinėjamoje byloje P. V. inkriminuotas netiesiogine tyčia padarytas nužudymas. Remiantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016). Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

10. Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti. Kita vertus, kiekvienas toks atvejis vertintinas individualiai, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą. Yra pavyzdžių, kai tokio pobūdžio bylose (trauma patirta griūnant nuo tam tikro fizinio poveikio) nenustačius stipraus smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą, taip pat nustačius, kad kaltininko elgesys po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams (gaivino nukentėjusį asmenį, padėjo jam atsikelti, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir pan.), veika buvo perkvalifikuota iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010), taip pat iš tyčinio į neatsargų sunkų sveikatos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015).

11. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus ir teismų nustatytas faktines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. V. padaryta veika, kuria V. V. atimta gyvybė, atitinka neatsargaus nusikaltimo požymius. Bylos aplinkybių vertinimas rodo, kad P. V. nenumatė, kad jo veikimas (smūgio sudavimas) gali sukelti nukentėjusiajam mirtį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, taigi nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tokią išvadą išplėstinė teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes:

11.1. Nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą ramento plastikine dalimi. Specialistų ir ekspertų išvadomis nustatyta, kad šiuo smūgiu nukentėjusiajam buvo padarytas veido sužalojimas, vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o mirtį sukėlė galvos trauma, gauta atsitrenkus veidu į trinkeles.

11.2. Konfliktas, kurio metu V. V. patyrė galvos traumą, nebuvo intensyvus. Nuteistasis siekė „nuvyti“ nukentėjusįjį nuo stalo, nes šis nekviestas prisėdo prie jų, taip pat dėl atsibodusių jo kalbų. Jokio rimto nesutarimo ar pykčio tarp šių asmenų nebuvo. Byloje nepaneigti nuteistojo parodymai, kad smūgiu jis neturėjo tikslo padaryti kokią nors žalą nukentėjusiajam, bet norėjo tik jį pagąsdinti, t. y. imituoti smūgį, tačiau netikėtai pataikė jam į veidą. Tokią įvykio versiją patvirtino ir liudytojas S. M., jai neprieštarauja ir objektyvios įvykio aplinkybės: smūgio sudavimo metu P. V. viena koja buvo įtvare, taigi jo judėjimo galimybės buvo ribotos; smūgį jis sudavė stovėdamas, viena ranka atsirėmęs į vieną ramentą, kita ranka laikydamas antrą ramentą (suduoti tikslingą smūgį tokia poza yra ganėtinai sudėtinga); remiantis apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės akte Nr. EKM 16 (67)/2018(01) nurodyta išvada, P. V. suduoto smūgio jėga buvo sąlyginai nedidelė, dėl jo V. V. nebuvo praradęs sąmonės, griuvo dešine koja užkliuvęs už stalo atramos horizontalios dalies, taigi mirtiną traumą patyrė ne tik dėl suduoto smūgio, bet ir dėl kitų nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių sąveikos.

11.3. Tai, kad V. V. griuvimas ir susižalojimas buvo visiškai netikėti nuteistajam, patvirtina ir jo elgesys po įvykio. Po to, kai nukentėjusysis atsigavo ir jam buvo teikiama pagalba, P. V. nerodė abejingumo nukentėjusiajam, atvirkščiai, atsiprašė jo, teisinosi jam, kad neapskaičiavo smūgio, prašė nepykti, klausė, ar nereikėtų kviesti greitosios (šias aplinkybes patvirtina ne tik nuteistojo P. V., bet ir liudytojo G. B. parodymai).

11.4. Visos šios aplinkybės rodo, kad, suduodamas nukentėjusiajam smūgį ramentu, P. V. nesuvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, nenumatė, kad dėl smūgio šis gali griūti ir patirti mirtiną traumą. Kita vertus, nuteistasis turėjo ir galėjo numatyti, kad bet koks ramento panaudojimas prieš kitą žmogų, net ir norint tik jį pagąsdinti, gali lemti neigiamų padarinių kito žmogaus sveikatai ar gyvybei atsiradimą (nusikalstamas nerūpestingumas), taigi privalėjo susilaikyti nuo tokio pavojingo elgesio.

12. Nustačius, kad nuteistojo veika buvo netinkamai kvalifikuota (BPK 369 straipsnio 2 dalis), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai keistini perkvalifikuojant P. V. padarytą veiką iš nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) į neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 1 dalis), taip pat paskiriant jam bausmę pagal šios normos sankciją. Nors kasatorius prašo jo veiką kvalifikuoti ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau šio straipsnio inkriminavimas yra perteklinis. Smūgio sudavimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, šiuo atveju yra sudedamoji neatsargaus gyvybės atėmimo dalis ir atskirai nekvalifikuotinas.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos pavojingumą ir teismų nustatytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, taip pat tai, jog nukentėjusiajam gyvybė atimta nors ir neatsargia kaltės forma, bet žmogiškąja prasme labai neatsakingu poelgiu (netikėtai suduotu smūgiu į galvą), sprendžia, kad P. V. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį skirtina trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 50 straipsniu ir Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsniu, bausmė paskiriama atlikti atvirojoje kolonijoje.

Dėl neturtinės žalos dydžio

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012 ir kt.).

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai kruopščiai aptarė aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Visiškai tenkindami nukentėjusiosios 30 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, teismai įvertino, kad J. V. buvo labai artima su savo sūnumi, kartu su juo gyveno ir dėl V. V. mirties ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, smarkiai pablogėjo jos sveikata. Teismai ištyrė gynybos pabrėžtas aplinkybes dėl V. V. piktnaudžiavimo alkoholiu, tačiau pagrįstai sprendė, jog tai nėra pagrindas mažinti neturtinės žalos dydį. Motina savo sūnų apibūdino kaip ramaus būdo, nekonfliktišką ir visiems padedantį žmogų, nuoširdžiai papasakojo apie artimą tarpusavio ryšį, kad jie kartu pragyveno 41 metus, kad sūnaus mirtis jai yra didelė trauma, dėl kurios ji negali atsigauti, kad smarkiai pablogėjo jos sveikata. Teismai pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog V. V. po traumos nesikreipė į medikus ir vartojo alkoholį, nesumažina dėl V. V. mirties jo motinos patirtų išgyvenimų. Kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą taip pat šiuo atveju nesuteikia pagrindo mažinti nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos dydžio. Taip spręsdama, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pasikeitė tik teisinis veikos vertinimas, bet ne faktinės aplinkybės, kuriomis V. V. buvo atimta gyvybė. Be to, 30 000 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas bylose, kuriose žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nuteistojo prašymas sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 28 d. nutartį pakeisti.

Perkvalifikuoti P. V. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ją atliekant atvirojoje kolonijoje.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVytautas Masiokas

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė

Sigita Jokimaitė

Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Olegas Fedosiukas

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-00903

2019-01-22

2019-01-11

2019-01-11

-

Civilinė byla Nr. e3K-3-77-403/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10462-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal S. B. ieškinį atsakovei V. I. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos pasekmes ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės V. I. priešieškinį ieškovei S. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama:

2.1. įpareigoti atsakovę atstatyti gyvenamąsias patalpas, esančias duomenys neskelbtini, pagal kadastrinių matavimų bylą;

2.2. atidalyti gyvenamąjį namą, esantį duomenys neskelbtini, iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės:

2.2.1. suformuoti ieškovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-1“ (5,41 kv. m plotas), „1-2“ (4,03 kv. m plotas), „1-3“ (17,13 kv. m plotas), „1-4“ (19,22 kv. m plotas), „1-5“ (14,18 kv. m plotas), „1-17“ (15,68 kv. m plotas), „R-l“ (5,37 kv. m plotas), „R-2“ (3,74 kv. m plotas), „R-6“ (16,93 kv. m plotas), „R-8“ (5,06 kv. m plotas);

2.2.2. suformuoti atsakovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-6“ (5,44 kv. m plotas), „1-7“ (4,17 kv. m plotas), „1-8“ (17,08 kv. m plotas), „1-9“ (19,10 kv. m plotas), „1-10“ (14,32 kv. m plotas), „1-11“ (2,04 kv. m plotas), „1-12“ (11,40 kv. m plotas), „1-13“ (2,30 kv. m plotas), „1-14“ (7,95 kv. m plotas), „1-15“ (7,92 kv. m plotas); „1-16“ (16,50 kv. m plotas), „1-18“ (15,68 kv. m plotas), „R-3“ (19,19 kv. m plotas), „R-4“ (5,34 kv. m plotas), „R-5“ (6,82 kv. m plotas), „G-l“ (24,87 kv. m plotas);

2.2.3. palikti šalims bendrai ir lygiomis dalimis naudotis laiptinės patalpomis, pažymėtomis indeksu „R-7“;

2.2.4. įpareigoti atsakovę įsirengti duris tarp rūsio patalpų, pažymėtų indeksais „R-5“ ir „R-7“, įpareigoti ieškovę panaikinti (užmūryti) duris tarp rūsio patalpų, pažymėtų indeksais „R-l“ ir „R-4“ bei „R-1“ ir „R-3“, nustatyti, kad šalys bendrai įsirengia pertvarą tarp palėpės patalpų, pažymėtų indeksais „1-17“ ir „1-18“.

3. Ieškovė nurodė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti kiemo statiniai, esantys duomenys neskelbtini. Ieškovė įsigijo šį turtą pagal 2006 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šia sutartimi, be kita ko, nustatyta, kad ieškovė naudosis gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis indeksais „R-6“ (16,93 kv. m plotas), „R-2“ (3,74 kv. m plotas), „R-1“ (5,37 kv. m plotas), „R-8“ (5,06 kv. m plotas), 1/2 dalimi „R-7“ (3,62 kv. m plotas), „1-1“ (5,41 kv. m plotas), „1-2“ (4,03 kv. m plotas), „1-3“ (17,13 kv. m plotas), „1-4“ (19,22 kv. m plotas), „1-5“ (14,18 kv. m plotas), 1/2 dalimi palėpės virš jai priklausančio buto. Atsakovė, nepaisydama ieškovės interesų, neteisėtai atliko gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją antro aukšto laiptinėje, t. y. įsirengė įėjimą į savo gyvenamąsias patalpas. Atsakovei atlikus šią rekonstrukciją, ieškovė nebeturi galimybių patekti į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias palėpės patalpas. Atsakovė gyvenamojo namo įsigijimo momentu žinojo, kad ginčo patalpomis, t. y. laiptine, privalės naudotis bendrai su kitu bendraturčiu, todėl, prieš atlikdama bet kokius pakeitimus ar rekonstrukciją, turėjo gauti ieškovės sutikimą. Ieškovė nedavė sutikimo atlikti rekonstrukciją, todėl ji turi teisę reikalauti, kad atsakovė pašalintų rekonstrukcijos padarinius, trukdančius ieškovei patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas.

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos reikalaujamas taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas labiausiai atitinka šalių interesus, nes būtent tokiomis patalpomis, kokias reikalaujama atidalyti konkrečiai bylos šaliai, šalys naudojasi nuo pat pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento.

5. Atsakovė savo ruožtu pateikė priešieškinį, prašydama atidalyti gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės:

5.1. suformuoti ieškovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-1“ (5,41 kv. m plotas), „1-2“ (4,03 kv. m plotas), „1-3“ (17,13 kv. m plotas), „1-4“ (19,22 kv. m plotas), „1-5“ (14,18 kv. m plotas), „R-l“ (5,37 kv. m plotas), „R-2“ (3,74 kv. m plotas), „R-5“ (6,82 kv. m plotas), „R-6“ (16,93 kv. m plotas), „R-7“ (3,62 kv. m plotas), „R-8“ (5,0 kv. m plotas) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

5.2. suformuoti atsakovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-6“ (5,44 kv. m plotas), „1-7“ (4,17 kv. m plotas), „1-8“ (17,08 kv. m plotas), „1-9“ (19,10 kv. m plotas), „1-10“ (14,32 kv. m plotas), „1-11“ (2,04 kv. m plotas), „1-12“ (11,40 kv. m plotas), „1-13“ (2,30 kv. m plotas), „1-14“ (7,95 kv. m plotas), „1-15“ (7,92 kv. m plotas), „1-16“ (16,50 kv. m plotas), „1-17“ (26,85 kv. m plotas), „R-3“ (19,19 kv. m plotas), „R-4“ (5,34 kv. m plotas), „G-l“ (24,87 kv. m plotas) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

5.3. įpareigoti atsakovę įrengti ieškovei duris tarp rūsio patalpų „R-5“ ir „R-7“, taip pat panaikinti (užmūryti) duris tarp rūsio patalpų, pažymėtų indeksais „R-l“ ir „R-4“ bei „R-1“ ir „R-3“, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 211,55 Eur piniginę kompensaciją;

5.4. arba tenkinti alternatyvų reikalavimą:

5.4.1. suformuoti ieškovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-1“ (5,41 kv. m plotas), „1-2“ (4,03 kv. m plotas), „1-3“ (17,13 kv. m plotas), „1-4“ (19,22 kv. m plotas), „1-5“ (14,18 kv. m plotas), „R-6“ (16,93 kv. m plotas), „R-2“ (3,74 kv. m plotas), „R-5“ (6,82 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-l“ (5,37 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-7“ (3,62 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-8“ (5,06 kv. m plotas) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

5.4.2. suformuoti atsakovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų „1-6“ (5,44 kv. m plotas), „1-7“ (4,17 kv. m plotas), „1-8“ (17,08 kv. m plotas), „1-9“ (19,10 kv. m plotas), „1-10“ (14,32 kv. m plotas), „1-11“ (2,04 kv. m plotas), „1-12“ (11,40 kv. m plotas), „1-13“ (2,30 kv. m plotas), „1-14“ (7,95 kv. m plotas), „1-15“ (7,92 kv. m plotas), „1-16“ (16,50 kv. m plotas), „1-17“ (26,85 kv. m plotas), „R-3“ (19,19 kv. m plotas), „R-4“ (5,34 kv. m plotas), „R-5“ (6,82 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-l“ (5,37 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-7“ (3,62 kv. m plotas), 1/2 dalies „R-8“ (5,06 kv. m plotas), „G-l“ (24,87 kv. m plotas) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

5.4.3. priteisti ieškovei iš atsakovės 1258,88 Eur piniginę kompensaciją.

6. Atsakovė nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 36/100 dalys gyvenamojo namo, o atsakovei – 64/100 dalys gyvenamojo namo. Pirmasis atsakovės atidalijimo pasiūlymas geriausiai atitinka bendraturčių interesus, nes jo įgyvendinimas reikalauja mažiausiai sąnaudų, be to, įgyvendinus šį pasiūlymą, neliktų bendro naudojimo patalpų, išskyrus pirmo aukšto laiptinę. Pagal aptariamą pasiūlymą nukrypimas nuo šalims priklausančių dalių yra nežymus – sudaro 1,42 kv. m, atsakovė sutinka kompensuoti šį skirtumą pinigais. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad nėra galimybės įrengti stacionaraus užlipimo į pastogės patalpas, kad patekti į šias patalpas galima tik naudojantis kopėčiomis (šios aplinkybės patvirtina, kad yra apsunkintas naudojimasis pastoge), siūlo antrąjį atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantą, pagal kurį ieškovei tektų piniginė kompensacija už jai priklausančią palėpės dalį (nekompensuojant šių patalpų netekimo rūsio patalpomis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu atmetė ieškinį ir patenkino priešieškinį – atidalijo gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės:

7.1. suformavo ieškovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-1“ (5,41 kv. m plotas), „1-2“ (4,03 kv. m plotas), „1-3“ (17,13 kv. m plotas), „1-4“ (19,22 kv. m plotas), „1-5“ (14,18 kv. m plotas), „R-l“ (5,37 kv. m plotas), „R-2“ (3,74 kv. m plotas), „R-5“ (6,82 kv. m plotas), „R-6“ (16,93 kv. m plotas), „R-7“ (3,62 kv. m plotas), „R-8“ (5,06 kv. m plotas) (bendras plotas – 101,51 kv. m) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

7.2. suformavo atsakovei atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, susidedantį iš patalpų, pažymėtų indeksais „1-6“ (5,44 kv. m plotas), „1-7“ (4,17 kv. m plotas), „1-8“ (17,08 kv. m plotas), „1-9“ (19,10 kv. m plotas), „1-10“ (14,32 kv. m plotas), „1-11“ (2,04 kv. m plotas), „1-12“ (11,40 kv. m plotas), „1-13“ (2,30 kv. m plotas), „1-14“ (7,95 kv. m plotas), „1-15“ (7,92 kv. m plotas), „1-16“ (16,50 kv. m plotas), „1-17“ (27,07 kv. m plotas), „R-3“ (19,19 kv. m plotas), „R-4“ (5,34 kv. m plotas), „G-l“ (24,87 kv. m plotas) (bendras plotas – 184,69 kv. m) ir 1/2 dalies pirmo aukšto laiptinės;

7.3. įpareigojo atsakovę įrengti ieškovei duris tarp rūsio patalpų „R-5“ ir „R-7“, taip pat panaikinti (užmūryti) duris tarp rūsio patalpų, pažymėtų indeksais „R-l“ ir „R-4“ bei „R-1“ ir „R-3“, ir priteisė ieškovei iš atsakovės 221,64 Eur piniginę kompensaciją.

8. Teismas konstatavo, kad ieškovės siūlomas atidalijimo variantas nėra priimtinas. Įgyvendinus šį pasiūlymą, ieškovei atitektų palėpės patalpų dalis su įlipimo anga ir nėra aišku, kaip atsakovė turėtų patekti į savo palėpės patalpų dalį. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar techniškai įmanoma įsirengti atsakovei įėjimą į palėpę, o 2016 m. birželio 30 d. gyvenamojo namo techninės būklės tyrimo išvada patvirtina, kad laiptinės aikštelės plotas nėra pakankamas kitai angai ar laiptams įrengti, naudoti kopėčias nėra saugu, vadinasi, atsakovės patekimas į jai priklausančias palėpės patalpas būtų apsunkintas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra galimybės įsirengti įėjimo į palėpės patalpas iš gyvenamojo namo išorės, tokiai statybai prieštarautų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius. Išgriovus pertvarą ir priskyrus ieškovei pusę palėpės patalpų, atsakovei priklausančios patalpos būtų neizoliuotos nuo bendrų patalpų (laiptinės, aikštelės), o ieškovė turėtų visiškai izoliuotas savo buto patalpas, todėl jos situacija būtų žymiai palankesnė. Be to, išgriovus ginčo pertvarą ir ieškovei naudojantis palėpės patalpomis, išliktų konfliktų tarp šalių kilimo rizika. Tas pats (konfliktų kilimo rizikos prasme), teismo vertinimu, pasakytina ir apie atsakovės siūlomą antrąjį atidalijimo variantą, nes šalys toliau bendrai naudotųsi tam tikromis patalpomis, todėl šis variantas taip pat nėra priimtinas.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pasiūlytas pirmasis atidalijimo variantas yra racionalesnis, įgyvendinus šį variantą, šalims bus suformuoti visiškai atskiri nekilnojamojo turto objektai, liks tik bendras įėjimas ir laiptinė. Atsakovė, prašydama priteisti jai palėpės patalpas, sutinka kompensuoti ieškovei jos netektas palėpės patalpas rūsio patalpomis, o šios patalpos yra vertingesnės, taip pat sumokėti ir piniginę kompensaciją. Be to, atsakovė įsipareigoja savo lėšomis įrengti ieškovei įėjimą į rūsio patalpą, pažymėtą indeksu „R-5“, ir izoliuoti rūsio patalpas, per kurias galima patekti į patalpas, priklausančias ieškovei.

10. Teismas nustatė, kad palėpės patalpų naudingasis plotas yra 27,07 kv. m, namo bendras plotas – 259,13 kv. m, vadinasi, visas dalytinas plotas sudaro 286,20 kv. m. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 36/100 dalys (103,03 kv. m), atsakovei – 64/100 dalys (183,17 kv. m). Pagal atsakovės pateiktą variantą ieškovei priskirtinas plotas sudaro 101,51 kv. m. Esant nežymiam nukrypimui nuo šalims priklausančių dalių, ieškovei priteistina 221,64 Eur kompensacija už tenkančią mažesnę, negu priklauso, turto dalį.

11. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė atliko ne gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos darbus, o paprastojo remonto darbus. Teismo vertinimu, šiems darbams vykdyti nebuvo reikalingas sutikimas, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl gyvenamųjų patalpų atstatymo pagal kadastrinių matavimų bylą.

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą.

13. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosekliai ištyrė ir įvertino visus tris namo atidalijimo variantus, pateikė aiškius argumentus, kodėl ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas negali būti taikomas ir kodėl atsakovės pasiūlytas pirmasis variantas yra optimaliausias. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nebekartojo.

14. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę atstatyti gyvenamąsias patalpas pagal kadastrinių matavimų bylą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos faktiniais duomenimis, nustatė, kad atsakovė atliko ne rekonstrukcijos, o paprastojo remonto darbus, ir sprendė, kad remonto darbams vykdyti nebuvo reikalingas sutikimas. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tas aplinkybes, kad ieškovė davė sutikimą rekonstruoti patalpas dar iki atsakovei įsigyjant gyvenamojo namo dalį, kad ieškovė net šešerius metus nereiškė atsakovei pretenzijų dėl naudojimosi patalpomis, ir kartu sprendė, kad negalima atmesti tikimybės, jog sutikimas buvo duotas būtent pertvarai įrengti. Kolegija šiame kontekste papildomai pažymėjo, kad, išsprendus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo atstatyti gyvenamąsias patalpas tampa teisiškai nereikšmingas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio nuostatas, be to, pažeidė CK 4.93 straipsnio nuostatas:

15.1.1. Atidalijant daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės, gali būti daromi tam tikri pakeitimai, tačiau tokie pakeitimai negali būti esminiai ir negali tapti kliūtimi bendraturčių teisei į nuosavybę įgyvendinti, taip pat kliūtimi atidalyti sąžiningomis ir protingomis sąlygomis. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo, be kita ko, 1/2 palėpės patalpų dalį, ji turėjo lūkestį naudotis palėpės patalpomis, tačiau, atidalijus gyvenamąjį namą pagal atsakovės pasiūlytą variantą, yra paneigta ieškovės nuosavybės teisė į palėpės patalpas, nes ji visiškai prarado galimybę naudotis šiomis patalpomis. Vienas iš gyvenamojo namo pirkimo tikslų ir norų buvo įsigyti ir palėpę, kurią ieškovė galėtų naudoti skalbiniams, vaistažolėms džiovinti, sezoniniams drabužiams, daiktams pasidėti, o esant galimybei, pertvarkyti, įsirengti, apstatyti ir padaryti patrauklią patalpą.

15.1.2. Teismai be pagrindo atidalijimo objektu pripažino tik palėpės patalpų naudingąjį plotą, t. y. tik tą plotą, kuriame patalpų aukštis viršija 1,60 m. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad neįrengtos palėpės patalpų bendras plotas sudaro apie 77 kv. m. Pažymėtina, kad ieškovei yra vertingas ir tas patalpų plotas, kuriame patalpų aukštis yra žemesnis negu 1,60 m, tačiau ieškovei nebuvo kompensuoti šios patalpų dalies praradimai.

15.1.3. Pirmosios instancijos teismas nusprendė kompensuoti ieškovei jai priklausiusios palėpės patalpų dalies praradimą rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-5“ (6,82 kv. m plotas), 1/2 dalimi rūsio patalpos, pažymėtos indeksu „R-7“ (3,62 kv. m plotas), ir 221,64 Eur pinigine kompensacija už palėpės patalpų 1,5 kv. m plotą. Pažymėtina, kad kompensuota rūsio patalpomis ir pinigais ne už 1/2 dalį palėpės patalpų, kaip buvo aptarta 2006 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, o tik už palėpės patalpų 10,13 kv. m naudingąjį plotą, kuriame patalpų aukštis viršija 1,60 m. Toks kompensuotino ploto apskaičiavimas yra nepagrįstas ir neatitinka teismo sprendimo motyvų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad palėpės patalpų naudingasis plotas yra 27,07 kv. m. Teismo sprendime nurodyta, kad ieškovei priklauso 36/100 dalys palėpės patalpų, t. y. 9,72 kv. m naudingojo ploto. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovei turėtų priklausyti 1/2 dalis palėpės patalpų, t. y. 13,53 kv. m naudingojo ploto. Pirmosios instancijos teismas kompensavo ieškovės praradimus rūsio patalpomis, kurių plotas sudaro 8,63 kv. m, ir pinigais už neaiškią 1,5 kv. m ploto palėpės patalpų dalį. Tokia kompensacija prieštarauja paties teismo sprendimo motyvams, įstatymui ir 2006 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai.

15.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Teismų išvada, kad nėra aišku, kaip atsakovė turėtų patekti į savo palėpės patalpų dalį, jeigu būtų įgyvendintas ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas, yra nepagrįsta. Pagal ieškovės pasiūlymą jai atitektų palėpės patalpa, pažymėta indeksu „1-17“, tačiau ne šioje patalpoje yra įlipimo anga. Ši anga yra prie atsakovės pastatytos pertvaros ir šalys ja bendrai naudotųsi kaip ir visa laiptine. Byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nes šis neištyrė aplinkybių, susijusių su galimybe natūra atidalyti palėpės ir laiptinės patalpas.

15.3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai sprendė, kad atsakovė atliko paprastojo remonto darbus, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė galėjo vykdyti šiuos darbus be ieškovės sutikimo. Ieškovė 2006 m. vasario 26 d. pasirašė abstraktų sutikimą dėl bendraturčiui priklausančios gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos, tačiau teismas šio sutikimo pagrindu negalėjo spręsti, kad ieškovė sutiko dėl pertvaros įrengimo. Pažymėtina, kad aptariamas sutikimas duotas būtent dėl bendraturčiui priklausančios gyvenamojo namo dalies, o ne bendrų patalpų rekonstrukcijos, be to, sutikimo turinys nėra konkretizuotas.

16. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.80 ir 4.93 straipsnių nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti:

16.1.1. Pirmiausia ieškovė be pagrindo sutapatina naudojimosi (palėpės patalpomis) teisę su nuosavybės teise. Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti sau priklausančią dalį. Ta aplinkybė, kad 2006 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtinta, jog ieškovė naudosis didesne (1/2) dalimi palėpės patalpų, negu jai priklauso (36/100), nesudaro pagrindo atidalyti ieškovei jos reikalaujamą palėpės patalpų dalį. Būtent toks atidalijimo būdas prieštarautų ieškovės nurodytoms materialiosios teisės normoms. Pažymėtina, kad teismai tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio nuostatas ir atidalijo gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, atsižvelgdami į šalių turimas dalis. Teismai įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, išanalizavo šalių pateiktus atidalijimo variantus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės pasiūlytas variantas yra racionalesnis, nes, įgyvendinus ieškovės pasiūlymą, atsakovės patekimas į jai priklausančias palėpės patalpas būtų apsunkintas. Ieškovės argumentas, kad ji turėjo lūkestį naudotis palėpės patalpomis, prieštarauja teismų nustatytai faktinei aplinkybei, kad ji nuo pat pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nesinaudojo palėpės patalpomis.

16.1.2. Teismai, priešingai negu nurodo ieškovė, tinkamai nustatė dalytiną palėpės patalpų plotą. Teismų išvados atitinka materialiosios teisės normas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 66 ir 77 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.6 punktą.

16.2. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovės argumentas, kad įlipimo anga yra ne toje palėpės patalpų dalyje, kuri jai atitektų pagal jos pasiūlytą atidalijimo variantą, yra nepagrįstas. Palėpės patalpų planas, kuriame yra išdėstytas ieškovės pasiūlymas, aiškiai patvirtina, kad įlipimo anga patenka į tą palėpės patalpų dalį, kurią ieškovė prašo jai atidalyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra aišku, kaip atsakovė patektų į jai priklausančią palėpės patalpų dalį, jeigu būtų įgyvendintas ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas.

16.3. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, atidalijus gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, ieškovės reikalavimas dėl gyvenamųjų patalpų atstatymo pagal kadastrinių matavimų bylą tampa teisiškai nereikšmingas. Be to, akcentuotina, kad ieškovė 2006 metais davė sutikimą atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją. Ieškovė nurodo, kad šis sutikimas buvo duotas dėl bendraturčiui priklausančios gyvenamojo namo dalies, o ne bendrų patalpų rekonstrukcijos, tačiau gyvenamojo namo antro aukšto laiptų aikštelė nėra bendro naudojimo patalpa. Pažymėtina, kad teismų išvados dėl paprastojo remonto darbų teisėtumo yra pagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gyvenamojo namo bendraturčio teisės atsidalyti turimą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo

17. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą).

19. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014), laikomasi nuostatos, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą, teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011).

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, atidalijant daiktą natūra pagal šalių sutartą arba teismo patvirtintą atidalijimo variantą, atskiriamos, atribojamos bendro daikto dalys. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tačiau bendraturčiams priklausančių dalių atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, kad negali likti jokių bendro naudojimo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007).

22. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei prieš pareiškiant ieškinį dėl atidalijimo teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi bendru daiktu tvarka, atidalijimo variantas nebūtinai turi sutapti su nustatyta naudojimosi tvarka. Sprendžiant dėl atidalijimo turi būti įvertinta šio instituto specifika, palyginus su naudojimosi tvarkos nustatymu (formuojamas atskiras turto objektas, turintis atitikti įstatymų reikalavimus), bei atsižvelgta į aplinkybes, atsiradusias ar pasikeitusias po naudojimosi tvarkos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009).

23. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismų sprendimai, kuriais jos bei atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtas gyvenamasis namas atidalytas pagal atsakovės pateiktą atidalijimo variantą, yra neteisėti dėl to, kad ji visiškai prarado galimybę naudotis palėpės patalpomis, kurių 1/2 dalį yra įsigijusi pirkimo–pardavimo sutartimi, tokiu būdu buvo paneigta jos nuosavybės teisė į šias patalpas.

24. Teisėjų kolegija šį kasaciniame skunde esantį argumentą vertina kaip nepagrįstą, nes bendraturtis, kuris pagal bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančiu daiktu įgijo teisę naudotis konkrečiomis to daikto dalimis, neįgyja tų daikto dalių asmeninės nuosavybės teise.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pagal nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką ieškovė turėjo teisę naudotis didesne palėpės dalimi, nei yra jos turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nereiškia, kad ji įgijo šią palėpės dalį asmeninės nuosavybės teise, bet ir kad ji įgijo teisę atsidalyti ją natūra. Kaip minėta šios nutarties 22 punkte, jei prieš pareiškiant ieškinį dėl atidalijimo teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi bendru daiktu tvarka, atidalijimo variantas nebūtinai turi sutapti su nustatyta naudojimosi tvarka.

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal dalies, esančios bendrąja daline nuosavybe, pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytą naudojimosi tvarką ieškovė turėjo teisę naudotis pirmame gyvenamojo namo aukšte esančiomis patalpomis, išskyrus garažą, dalimi rūsyje esančių patalpų ir 1/2 dalimi palėpės, o atsakovė turėjo teisę naudotis antrame namo aukšte, ir aukščiau esančiomis patalpomis, dalimi rūsyje esančių patalpų, garažu bei 1/2 dalimi palėpės. Laiptine šalys turėjo teisę naudotis bendrai.

27. Šioje byloje ginčijamais teismų sprendimais atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo patalpas, kuriomis iki atidalijimo ji turėjo teisę naudotis: pirmame namo aukšte esančias patalpas, dalį rūsyje esančių patalpų, taip pat papildomai – rūsyje esančias 8,63 kv. m ploto patalpas, o atsakovė asmeninės nuosavybės teise įgijo patalpas, kuriomis iki atidalijimo ji turėjo teisę naudotis: antrame namo aukšte, ir aukščiau esančias patalpas, garažą, dalį rūsio patalpų, kurių bendras plotas tapo 8,63 kv. m mažesnis, taip pat palėpės patalpas. Po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neatidalyta liko tik pirmo aukšto laiptinė, t. y. ieškovė ir atsakovė po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės liko tik šios namo dalies bendraturtės.

28. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje, tačiau bendraturčiams priklausančių dalių atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, kad negali likti jokių bendro naudojimo patalpų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios nuosavybės teisei būdinga tai, kad įgyvendindami nuosavybės teisės turinį sudarančias teises bendraturčiai privalo suderinti savo valią, kas ne visada pasiseka padaryti, todėl įstatymuose (inter alia (be kita ko), CK 4.75 straipsnio 1 dalyje) nustatyta galimybė, esant nesutarimui, bet kuriam bendraturčiui kreiptis į teismą su ieškiniu prašant nustatyti valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką. Visiškas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės arba atidalijimas, kai neatidalyta lieka nežymi bendro turto dalis, eliminuoja ar sumažina nesutarimų kilimo tikimybę.

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo vykdoma teisminė mediacija, tačiau jos procesas buvo baigtas teismo mediatoriui jį nutraukus. Vadinasi, bylos šalims nepavyksta suderinti valios tarpusavio santykių, susijusių su jais, kaip gyvenamojo namo bendraturčiais, teisių įgyvendinimo srityje, t. y. tarp jų šioje srityje egzistuoja nesutarimai, kurie gali būti išspręsti tik teismo tvarka.

31. Byloje nustatyta, kad pagal ieškovės pateiktą atidalijimo variantą palėpės dalis su įlipimo anga atitenka ieškovei, tuo tarpu nėra aišku, kaip į savo palėpės dalį turėtų patekti atsakovė, byloje nėra pateikta duomenų, ar techniškai įmanoma atsakovei įsirengti įėjimą į palėpę, iš laiptinės aikštelės yra per mažai vietos kitai angai į palėpę bei laiptams įrengti, o pastatyti kopėčias nėra saugu; esant nedideliam aikštelės plotui ir pastačius kopėčias ar laiptus, atsakovei būtų apsunkintas patekimas ir į jai priklausančias patalpas, atsakovė negalėtų laisvai į jas patekti; įsirengti įėjimą į palėpės patalpas iš lauko taip pat nėra galimybės, nes tam prieštarautų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrius; išgriovus ginčo pertvarą ir ieškovei paskyrus pusę palėpės patalpų, atsakovei priklausančios patalpos taptų neizoliuotos nuo bendrų patalpų (laiptinės, aikštelės), tuo tarpu ieškovė turėtų visiškai izoliuotas savo buto patalpas.

32. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismų išvada, jog nėra aišku, kaip atsakovė turėtų patekti į savo palėpės patalpų dalį, jeigu būtų įgyvendintas ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas, yra nepagrįsta, nes ne palėpės patalpoje, pažymėtoje indeksu „1-17“, kuri pagal ieškovės pasiūlymą jai ir atitektų, yra įlipimo anga. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka, nes byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovės galimybe patekti į palėpės patalpas, jeigu būtų įgyvendintas ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas, rodo priešingai. Iš bylos medžiagos matyti ir atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodoma, kad palėpės patalpų planas, kuriame yra išdėstytas ieškovės pasiūlymas, aiškiai patvirtina, jog įlipimo anga patenka į tą palėpės patalpų dalį, kurią ieškovė prašo jai atidalyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra aišku, kaip atsakovė patektų į jai priklausančią palėpės patalpų dalį, jeigu būtų įgyvendintas ieškovės pasiūlytas atidalijimo variantas.

33. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog byloje nenustatyta, kad ieškovė naudojosi namo palėpės patalpomis, kad ji turėtų poreikių, kuriems tenkinti jai būtų reikalinga tomis patalpomis naudotis. Atvirkščiai, teismų nustatyta, kad ji nuo pat pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nesinaudojo palėpės patalpomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė teismo posėdžio metu tik deklaratyviai nurodė, kad „gal patalpomis naudosis, gal džiaus skalbinius…“, nenurodydama jokio konkretaus, realaus savo teisių pažeidimo. Ir teisėjų kolegija kasaciniame skunde esančius ieškovės teiginius, kad vienas iš gyvenamojo namo pirkimo tikslų ir norų buvo įsigyti ir palėpę, kurią galėtų naudoti skalbiniams, vaistažolėms džiovinti, sezoniniams drabužiams, daiktams pasidėti, o esant galimybei, pertvarkyti, įsirengti, apstatyti ir padaryti patrauklią patalpą, vertina kaip deklaratyvius.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas (šios nutarties 31 punkte nurodytas) aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad patenkinus ieškinį ieškovės situacija būtų žymiai geresnė, o išgriovus ginčo pertvarą ir ieškovei naudojantis palėpės patalpomis tarp šalių išliktų rizika kilti konfliktams ateityje.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 24–34 punktuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės pateiktas atidalijimo variantas yra racionalesnis, labiau atitinkantis abiejų šalių interesus bei sudarantis galimybę ateityje išvengti konfliktų dėl naudojimosi patalpomis.

Dėl kompensacijos priteisimo atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės

36. Kita kasaciniame skunde nurodoma argumentų grupė susijusi su ieškovei priteista kompensacija už tenkančią mažesnę turto dalį. Ieškovės teigimu, kompensuotino ploto apskaičiavimas yra nepagrįstas ir neatitinka teismo sprendimo motyvų, kompensacija prieštarauja paties teismo sprendimo motyvams, įstatymui ir 2006 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai.

37. CK 4.80 straipsnyje nustatyta kiekvieno bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl šios teisės įgyvendinimo būdo bendraturčiai sprendžia bendru sutarimu. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

39. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, įstatymų nedraudžiamas ir mišraus atidalijimo būdas, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės dalių, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

40. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, ieškovė teigia, kad jai turėjo būti kompensuota už 1/2 dalis palėpės patalpų, t. y. 13,53 kv. m naudingojo ploto, todėl už dalį palėpės kompensavus 8,63 kv. m rūsio patalpų, už likusį plotą turėjo būti kompensuota pinigais. Ieškovės vertinimu, net jeigu būtų skaičiuojama, jog jai priklauso 36/100 dalys palėpės patalpų, t. y. 9,72 kv. m naudingojo ploto, kompensavus ieškovės praradimus rūsio patalpomis, kurių plotas sudaro 8,63 kv. m, neaišku, už kokią 1,5 kv. m ploto palėpės patalpų dalį jai kompensuota pinigais.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ieškovės argumentus, pažymi, kad, nustatant kompensacijos dydį, kai kompensuojama pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį, turi būti skaičiuojama pagal bendraturčių bendrosios nuosavybės teise turimų dalių dydį, bet ne pagal patalpų, dėl kurių naudojimosi buvo susitarę bendraturčiai, dydį. Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, kaip apskaičiuotas pinigais kompensuotinas patalpų plotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „name, kurį atitinkamomis dalimis įsigijo šalys, yra 259,13 kv. m bendro ploto. Vertinant, kad dalintinos palėpės plotas yra 27,07 kv. m, viso dalintinas plotas sudaro 286,20 kv. m. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 36/100 dalys, kas sudaro 103,03 kv. m, atsakovei – 64/100 dalys, kas sudaro 183,17 kv. m. Pagal atsakovės pateiktą variantą ieškovei priskirtinas plotas sudaro 101,53 kv. m. Esant nežymiam nukrypimui nuo šalims priklausančių dalių, ieškovei priteistina kompensacija už tenkančią mažesnę turto dalį 221,64 Eur. Pagal atsakovės į bylą pateiktą palėpės patalpų vertės nustatymą, neįrengtos palėpės vertė 4 000 Eur, 1 kv. m vertė sudaro 147,76 Eur (147,76 Eur x 1,5 kv. m = 221,64 Eur).“

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei už tenkančią mažesnę turto dalį kompensuota teisingai, nes, kaip nustatė ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, rūsio patalpos, kuriomis kompensuota ieškovei, yra vertingesnės už palėpės patalpas. Ieškovė neginčija palėpės ploto ir rūsio ploto 1 kv. m verčių, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kompensacija už 1,5 kv. m ploto palėpės patalpų dalį apskaičiuota skaičiuojant 1 kv. m vertę nuo visos palėpės vertės, bet ne tik nuo tos jos dalies, kurioje patalpų aukštis viršija 1,60 m, vertės. Vadinasi, kompensuojant už 1,5 kv. m palėpės dalies, kurioje patalpų aukštis viršija 1,60 m, buvo kompensuota ir už atitinkamą dalį (skaičiuojant santykiu, kuris būtų visą palėpės plotą padalijus iš 27,07 ir padauginus iš 1,5) palėpės ploto, esančio toje palėpės dalyje, kurioje patalpų aukštis neviršija 1,60 m.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 24–35, 42, 43 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino priešieškinį ir atmetė ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas nutartimi, kurią ieškovė skundžia kasaciniu skundu, šį sprendimą paliko nepakeistą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Teisėjų kolegija dėl kasaciniame skunde esančių argumentų, kuriais pareiškėja įrodinėja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatą, nepasisako, kadangi konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino priešieškinį, t. y. atidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovės ir atsakovės turėtą gyvenamąjį namą pagal atsakovės pateiktą atidalijimo variantą, tai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

47. Kasacinį skundą atmetus, kreditorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jos patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, kurių atlyginimas priteistinas iš ieškovės atsakovės V. I. naudai.

49. Kasacinis teismas patyrė 12,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. B. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakovės V. I. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 500 (penkių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės naudai 12,94 Eur (dvylika Eur 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiAntanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-01043

2019-01-24

2019-01-15

2019-01-15

-

Civilinė byla Nr. e3K-3-89-915/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00721-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.3.9.3.2; 3.1.14.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams H. V., M. V. ir E. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų byloje, E. S., I. S. ir notarui V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pagrindus pripažinti sandorius negaliojančiais, teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.244 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas A. S. teismo prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovės H. V. 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. sudarytas pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias atsakovei H. V. buvo padovanota 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės H. V. 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovo E. K. 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias buvo padovanota atsakovui E. K. 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir iš E. K. A. S. naudai priteisti 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento A. S. ir atsakovo M. V. 2015 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovui M. V. buvo padovanota 14 500 Eur suma; taikyti restituciją ir iš M. V. A. S. naudai priteisti 14 500 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; priteisti iš atsakovės H. V. A. S. naudai 12 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; priteisti iš atsakovo E. K. A. S. naudai 5900 Eur be pagrindo įgytų lėšų, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančia A. S. ir atsakovo M. V. 2013 m. balandžio 16 d. sudarytą rentos sutartį nuo jos sudarymo momento bei taikyti restituciją ir butą grąžinti A. S.

3. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. (jos pačios prašymu, dėl amžiaus ir prastos sveikatos negalint savimi pasirūpinti ir spręsti buitinius reikalus bei pačiai dalyvaujant teismo posėdyje), vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 509 straipsnio nuostatomis, nustatyta rūpyba, A. S. sutikimu rūpintoja paskirta atsakovė H. V., su kuria A. S. gyveno ir kuri tvarkė visus jos finansinius reikalus. 2010 m. rugpjūčio 10 d. A. S. sudarė notaro patvirtintą testamentą, kuriuo butas (duomenys neskelbtini), buvo paliktas M. V. ir I. S. lygiomis dalimis.

4. 2013 m. balandžio 16 d. buvo sudaryta ir notaro patvirtinta rentos sutartis (toliau – Rentos sutartis), kuria atsakovės H. V. sūnui M. V. buvo perleistas A. S. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini).

5. A. S. 2014 m. balandžio 4 d. suteikė H. V. 10 metų įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovę atstovauti A. S. visose institucijose, taip pat priimti palikimą, atsiradusį po jos sesers A. A. mirties.

6. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta 91 690 Eur dydžio suma (90 851,30 Eur suma yra jai priklausanti A. A. palikimo dalis).

7. A. S. 2015 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur, 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur. Pagal 2015 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį A. S. padovanojo atsakovui E. K. 14 500 Eur, o 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartimi 14 500 Eur ji padovanojo atsakovui M. V.

8. 2016 m. sausio 14 d. A. S. mirė. Po jos mirties vaikai, t. y. ieškovas, atsakovė H. V. ir trečiasis asmuo E. S., priėmė palikimą.

9. Ieškovas nurodo, kad atsakovė H. V., pasinaudodama savo padėtimi, t. y. aplinkybe, jog ji galėjo valdyti A. S. banko sąskaitas, išgrynino visas jos asmeninėje AB DNB banko sąskaitoje buvusias lėšas, įskaitant ir po A. S. sesers mirties paveldėtą palikimą. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta ir pervesta iš viso 91 690 Eur. Taip pat A. S., be AB DNB banke buvusių lėšų, kiekvieną mėnesį papildomai gaudavo daugiau nei 400 Eur išmokas, kurios visos buvo išgrynintos, jomis buvo apmokami įvairūs pirkiniai, suteiktos paslaugos, ir jų, ieškovo vertinimu, visiškai pakako pačios A. S. poreikiams patenkinti, jai išlaikyti.

10. Ieškovas teigia, kad atsakovei H. V. 2014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas įgaliojimas tik dėl palikimo, likusio po A. S. sesers A. A. mirties, priėmimo ir su tuo susijusių procedūrų atlikimo. Atsakovė H. V. dėl leidimo dovanoti rūpintiniui priklausančias lėšas ir kitą turtą – butą nėra kreipusis į teismą ir toks teismo leidimas atsakovei nebuvo išduotas. Dėl to tiek Rentos sutarties sudarymas, tiek 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. lapkričio 15 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartys prieštarauja imperatyvioms CK 3.244 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatoms, o nurodyti sandoriai yra niekiniai. Be to, ieškovas argumentuoja, kad visos nurodytos dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas sandoris, nes buvo sudarytos su tais pačiais asmenimis ir viena po kitos. Keturiomis dovanojimo sutartimis įtvirtinti sandoriai, kuriais tiek atsakovei H. V., tiek atsakovui E. K. buvo padovanota iš viso po 29 000 Eur, yra negaliojantys dėl notarinės sandorių formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), nes dovanotina suma viršijo 14 500 Eur sumą ir šie sandoriai privalėjo būti sudaryti ne paprasta rašytine, o notarine forma.

11. Ieškovas argumentuoja, kad vertintinos šiuo atveju aplinkybės, jog ginčijami rentos ir dovanojimo sandoriai buvo sudaryti A. S. esant garbingo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės, išimtinai tik rūpintojos H. V. ir jos vaikų naudai, o dovanojimo sutartys sudarytos prieš pat A. S. mirtį. Šie dovanojimo sandoriai, pasak ieškovo, sudaryti apgaulės būdu, siekiant sudarytus sandorius nuslėpti, tai patvirtina, kad atsakovė H. V. ir jos vaikai ne tik kad negynė A. S. interesų, tačiau atsakovė, piktnaudžiaudama savo, kaip rūpintojos, padėtimi, neteisėtai pasisavino A. S. priklausančias lėšas – 91 690 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

12. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

13. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog sprendimą sudaryti Rentos sutartį ir pinigų dovanojimo sutartis A. S. priėmė ne savarankiškai, o dėl pašalinių veiksnių. Teisme apklaustiems liudytojams A. S. aplinkos suvokimas abejonių nekėlė, palikėjos bendravimas su aplinkiniais, liudytojų vertinimu, atitiko jos amžių, palikėjai buvo žinomos aplinkybės dėl ginčo lėšų kilmės, jų kiekio.

14. Teismas vertino, kad ieškinio argumentai, jog dėl amžiaus, sveikatos būklės ir atsakovų panaudotos apgaulės ir poveikio A. S. nesuprato Rentos ar pinigų dovanojimo sutarčių esmės (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis), yra paremti tik prielaidomis. Byloje nėra ginčijama palikėjos valia, išreikšta jau po rūpybos nustatymo, jai priklausantį butą po mirties palikti po 1/2 dalį atsakovui M. V. ir trečiajam asmeniui I. S. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtino palikėjos suvokimą ir siekį atlikti veiksmus, susijusius su jai priklausančiu turtu, t. y. palikėja suvokė galimybę disponuoti jai priklausančiu turtu ir priėmė atitinkamus sprendimus dėl šio turto likimo. Byloje nustatytas A. S. siekis iki mirties išspręsti jai priklausančio turto klausimus, turto perdavimas savo aplinkai artimiems asmenims, kurie ją prižiūrėjo, teismo vertinimu, nesukėlė rūpintinės ir rūpintojos interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Nenustatyta, kad gyvenant su atsakove A. S. buvo daroma artimųjų neteisėta įtaka ar ji buvo apgaudinėjama, t. y. kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo iškreipta A. S. valia ar kad sandoriai sudaryti nepalankiomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad yra pagrindas vertinti, jog lėšos iš bankomato buvo išgrynintos ir naudojamos, vykdant rūpintinės nurodymus.

15. Byloje nustatyta, kad A. S. tiek sandorių sudarymo metu, tiek po jų sudarymo buvo pakankamai rūpinamasi, jai buvo užtikrintos tiek būsto, tiek ir priežiūros, išlaikymo paslaugos. Aplinkybė, kad ginčo sandoriu išreikšta pasikeitusi pareiškėjos valia ieškovui nėra palanki, nesudarė pagrindo daryti išvadą, jog po kelerių metų A. S. dėl garbingo amžiaus bei sveikatos būklės negalėjo išreikšti savo valios.

16. Dėl netinkamos Rentos sutarties vykdymo reikalavimo teismas pažymėjo, kad teisei į išlaikymą iki gyvos galvos yra būdingas asmeninis pobūdis ir jos ieškovas nepaveldėjo, o įsipareigojimai pagal Rentos sutartį A. S. yra įvykdyti. Dėl to ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimo dėl sutarties netinkamo vykdymo, todėl ir ieškinio argumentų dėl Rentos sutarties vykdymo aplinkybių detaliau neanalizavo.

17. Kadangi byloje nenustatyta, jog rūpintinis dėl savo amžiaus ar ligos negalėjo savarankiškai sudaryti sandorių (CK 3.240 straipsnio 3 dalis), todėl, siekiant nuginčyti draudžiamą sandorį, būtina įrodyti ir nustatyti, kad toks sandoris pažeidė rūpintinės A. S. interesus (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos tarp tų pačių šalių ir praėjus trumpam laiko tarpui, tačiau vertinti A. S. sudarytas su atsakovais H. V. ir E. K. dovanojimo sutartis kartu kaip vieną sandorį, teismo nuomone, nebuvo pagrindo.

18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, nes nesutampa šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės.

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. S. apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

20. Kolegija sprendė, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir įrodymus matyti, jog pati A. S. savo iniciatyva galėjo spręsti d�