· Web viewskaičiuoti nuo nutarties paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikas atliktas vykdant bausmes pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d.,

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-13242 2019-08-19 2019-05-23 2019-05-23 -

Baudžiamoji byla Nr. 2A-7-489/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16891-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.5; 1.1.8.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistojo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,teismo posėdyje išnagrinėjo pagal nuteistojo M. K. pareiškimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

(toliau – ir BPK) 451 straipsnio pagrindu atnaujintą baudžiamąją bylą.Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo pareiškimą

tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo pareiškimą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

1.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi subendrinta ir neatlikta laisvės atėmimo aštuoniolikai metų bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoniolikai metų šešiems mėnesiams.

1.2. Į bausmės laiką įskaitytas iš dalies atliktos bausmės laikas pagal Šilutės rajono teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendį, kuris buvo iš dalies pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendį, kuris buvo iš dalies pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį, Šiaulių miesto apylinkės pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. teismo nuosprendį.

1.3. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

1.4. Byla nebuvo nagrinėta kasacine tvarka.2. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų

asmenų naudai pasikėsino įgyti svetimą turtą, t. y. veikdamas bendrininkų grupe su A. K., būdami iš anksto susitarę apgaule įgyti pinigus, 2016 m. balandžio 10 d. apie 18.32 val. M. K. iš mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) paskambino į fiksuoto ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini), esantį nukentėjusiosios J. Ž. namuose, adresu: Šilutės m., (duomenys neskelbtini), apgaulingai prisistatė jos sūnumi bei pranešė melagingas žinias, kad jis lipdamas laiptais nustūmė moterį, kuri susilaužė kaukolę, o po to apgaulingai prisistatė policijos pareigūnu ir pranešė, kad jos sūnus lipdamas laiptais pargriovė ir sužalojo moterį, kurios gydymui reikalingi pinigai, bei tam, kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės už sužalotos moters gydymą reikia 7000 Eur. J. Ž. neturint minimos sumos ir sutikus duoti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e839657086e111e993ffd4361ddf8976

500 Eur, nurodė jai atnešti pinigus prie parduotuvės „Po savo stogu“, esančios Šilutės m., Vinco Kudirkos g. 16. Po to, M. K., nurodė A. K. nuvykti į jo nurodytą vietą, kur apie 21.30 val., A. K. nuvykus į adresu: Šilutės m., Vinco Kudirkos g. 16, pastaroji pasikėsino paimti 500 Eur iš nukentėjusiosios J. Ž., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyta policijos pareigūnų.

3. Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už dvi BK 182 straipsnio 1 dalyje, dvi BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, dvi BK 214 straipsnio 1 dalyje, keturias BK 215 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis, taip pat nuteistas už vieną pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kvalifikuotą nusikalstamą veiką arešto bausme.

3.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už tris veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų pasikėsinimai) ir viena pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už keturias nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu ir paskirtos subendrintos bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, visos šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje, taip pat su Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

3.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

3.3. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus nuteistojo M. K. prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ir bausmės pakeitimo, keturios nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai) perkvalifikuotos į BK 182 straipsnio 3 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai) ir už jas paskirtos atitinkamai trisdešimties ir dvidešimt penkių parų arešto bausmės; dėl pagal BK 182 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos M. K. išteisintas.

3.4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už keturias nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai), subendrintos apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už keturias nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, ir paskirtos subendrintos bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, visos šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirta penkerių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

4. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už tris pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas už kiekvieną paskiriant keturiasdešimt penkias paras arešto, taip už tris pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir tris pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

4.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį bausmės apėmimo būdu subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir paskirtos trys subendrintos bausmės laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

4.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

4.3. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus nuteistojo M. K. prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ir bausmės pakeitimo, trys nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos į BK 182 straipsnio 3 dalį ir už kiekvieną jų paskirta trisdešimties parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už tris nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, ir tris nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirtos trys subendrintos bausmės laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

5. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už vieną pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, vieną pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir vieną pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

5.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį

ir 182 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie paskirtos bausmės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį iš dalies pridėta subendrinta bausmė ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.

5.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

6. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už dvi pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, dvi pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, dvi pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

6.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnį 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, taip pat dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už dvi pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas ir Šilutės rajono apylinės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams ir trims mėnesiams bausme bei Šilutės rajono apylinės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta aštuoniasdešimties parų arešto bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir vienam mėnesiui.

6.2. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžiu nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

6.3. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus nuteistojo M. K. prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, dvi nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį ir už kiekvieną jų paskirtos keturiasdešimt penkių parų arešto bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmės paskirtos už dvi pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir dvi pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas subendrintos apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už dvi pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas veikas, taip pat su minėtomis Šilutės rajono apylinės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu bei Šilutės rajono apylinės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams vienam mėnesiui.

7. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus bylą pagal pataisos namų teikimą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžiu ir to paties teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiais M. K. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant po dalį Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiais paskirtų bausmių ir M. K. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas pagal iš dalies atliktas bausmes, paskirtas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiais bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo 2013 m. balandžio 4 d.

8. Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už vieną BK 181 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, už 53 pagal BK 182 straipsnio 1 ar 3 dalį (tarp jų ir pasikėsinimus) kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo ar arešto bausmėmis (už BK 182 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas), už 82 pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, už 93 pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

8.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už 48 pagal BK 182 straipsnio 1 ar 3 dalis (tarp jų ir pasikėsinimai) kvalifikuotas veikas, subendrintos apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis už 21 pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotą nusikalstamą veiką, ir paskirta 21 subendrinta bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, visos nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų bei šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

8.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, priimtu išnagrinėjus nuteistojo M. K. apeliacinį skundą, panaikinta Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio dalis dėl M. K. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis dėl šio kaltinimo išteisintas, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką. Kita Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio dalis pakeista už 5 pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kvalifikuotas veikas nusikalstamas veikas paskiriant švelnesnes arešto bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Šilutės rajono apylinės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 punkto nustatyta tvarka subendrintos bausmės,

atsižvelgus į pakeitimus, padarytus Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, subendrintos tarpusavyje ir su kitomis Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams dviem mėnesiams.

8.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestas.

8.4. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus nuteistojo M. K. prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo, 33 nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai) perkvalifikuotos į BK 182 straipsnio 3 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai) ir už jas paskirtos 25 parų arešto bausmės, dėl 5 pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kvalifikuotų veikų baudžiamasis procesas nutrauktas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 43 pagal BK 182 straipsnio 1 ar 3 dalis (tarp jų ir pasikėsinimai) kvalifikuotos veikos subendrintos apėmimo būdu su 21 pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuota nusikalstama veika ir paskirta 21 subendrinta bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, subendrintos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su kitomis šiuo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui.

9. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už 15 pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų ir pasikėsinimus), už 38 pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, už 23 pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 39 pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

9.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai), subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.

9.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas, tačiau dėl pasikeitusio BK 190 straipsnio Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendis pakeistas perkvalifikuojant 13 pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tarp jų ir pasikėsinimai) kvalifikuotų nusikalstamų veikų į BK 182 straipsnio 3 dalį ir dėl jų baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

10. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už 59 pagal BK 198-1 straipsnį kvalifikuotas nusikalstamas veikas, 59 pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas, už 47 pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis.

10.1. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 1981 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

10.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu panaikinta Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis, kuria M. K. nuteistas už dvi pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį, dvi pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir tris pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas ir dėl dalies jų jis išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą, o dėl kitos dalies byla nutraukta. Kita nuosprendžio dalis pakeista nustatant kitas faktines aplinkybes ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, likusios Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžiu M. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams keturiems mėnesiams.

11. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus pataisos namų teikimą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės, paskirtos R. K. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d., 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiais bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi subendrintos iš dalies jas sudedant ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas pagal iš dalies atliktas bausmes, paskirtas Šilutės rajono apylinės teismo 2014 m. spalio 13 d., 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžius bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį.

12. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus pataisos namų teikimą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, prie Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi paskirtos keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d.

nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nutarties paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikas atliktas vykdant bausmes pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d., 2014 m. spalio 13 d., 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžius bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

13. Pareiškimu nuteistasis M. K. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 3 punkto pagrindu ir, ištaisius BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, paskirti jam švelnesnę bausmę. Pareiškime nurodo, kad:

13.1. Galutinė subendrinta bausmė turi būti sušvelninta, nes pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos yra tęstinės, sudaro idealiąją sutaptį, todėl už jas paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu, o teismas, netinkamai taikydamas BK 63 straipsnio 5 ir 10 dalis, bausmes jam subendrino taikydamas jam mažiau palankų dalinio bausmių sudėjimo būdą. Pasak pareiškėjo, ginčijamu pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžiu yra subendrintos jam paskirtos bausmės pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. kovo 16 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. spalio 13 d., 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžius ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį. Pagal teismų nuosprendžiais nustatytas bylų aplinkybes jo padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinės, nes yra vienarūšės, padarytos per trumpą laiko tarpą, be to, sudaro idealią sutaptį. Dėl to, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, jos turėjo būti bendrinamos jam palankesniu apėmimo būdu, paskiriant jam švelnesnę galutinę bausmę. Vien tai, kad dėl jo veikų buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai ir priimti keli apkaltinamieji nuosprendžiai, negali sunkinti jo teisinės padėties (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1/2013).

13.2. Galutinė subendrinta bausmė turi būti sušvelninta ir dėl to, kad neatitinka BK 41, 54 straipsnių, teismų praktikos, teisingumo ir protingumo principų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime išaiškino, kad už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai. Šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms skiriant asmenims bausmes (nuobaudas) už teisės pažeidimų padarymą. Pagal teismų praktiką, jei ikiteisminiai tyrimai yra išskaidomi, teismai turi užtikrinti, kad galutinė bausmė kaltininkui būtų paskirta tarsi vienu nuosprendžiu ir tai, kad dėl asmens veikų buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai ir vėliau tose bylose priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, neturi sunkinti asmens teisinės padėties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-895/2017, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2013, 2A-7-6/2013, 2A-2-699/2015). Iš teismų nuosprendžiais nustatytų bylų aplinkybių matyti, kad jis nuteistas aštuoniolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už per pusę metų padarytus nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, kuriais padaryta bendra turtinė žala neviršija 10 000 Eur, o kai kuriais atvejais turtinė žala iš viso nebuvo padaryta. Pagal savo griežtumą tokia bausmė pralenkia bausmes, skiriamas sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims, todėl tokia bausmė neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Tokia situacija byloje susidarė iš esmės dėl to, kad dėl jo veikų atlikti ikiteisminiai tyrimai buvo išskaidyti ir dėl jų buvo priimtas ne vienas, bet keli nuosprendžiai, kuriais paskirtas bausmes teko bendrintis tris kartus.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

14. Nuteistojo pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

15. BPK 451 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad baudžiamosios bylos yra atnaujinamos, kai pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia, ištaisius BK 63–65 straipsnių pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę. Dėl to pagal minėtą įstatymo normą viena baudžiamosios bylos atnaujinimo ir atitinkamai pareiškėjo prašymo patenkinimo (visiškai ar iš dalies) sąlygų yra ta, kad dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo reikia sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę.

16. Pagal BK 63 straipsnį paskirtos bausmės subendrinamos tada, kai nuteistasis yra padaręs kelias nusikalstamas veikas ir dėl nė vienos iš jų nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat tada, kai po nuosprendžio priėmimo

nustatoma, kad nuteistasis iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. BK 64 straipsnis taikomas tada, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas.

17. Pareiškėjas teigia, kad jo nusikalstamos veikos, įvykdytos nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., už kurias jis yra nuteistas pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. kovo 16 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. spalio 13 d., 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžius ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, yra tęstinės, nes padarytos per trumpą laiko tarpą, yra vienarūšės, todėl bausmė už jas turėtų būti paskirta kaip už vieną nusikalstamą veiką, o teismai nepagrįstai jas išskaidė į savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 10 dalis).

18. BK nepateikia tęstinės nusikalstamos veikos apibrėžimo, todėl šios sąvokos turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010). Tačiau vien vienarūšių veikų padarymas per trumpą laiko tarpą pats savaime nereiškia, kad padarytos nusikalstamos veikos vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nes būtina papildoma sąlyga, kad veikos būtų jungiamos vieningos tyčios.

19. Pareiškėjas nurodytais nuosprendžiais yra nuteistas už nusikalstamas veikas, paprastai pasireiškusias tuo, kad jis veikdamas su bendrininkais neteisėtai įgydavo svetimus elektroninės bankininkystės duomenis ir juos perduodavo savo bendrininkams, o šie pasinaudodami tokiais duomenimis, turimu kompiuteriu ir interneto ryšiu prisijungdavo prie šių bankų sąskaitų turėtojų sąskaitų ir pervesdavo ten esančius pinigus į kitas jų neteisėtai užvaldytas bankų sąskaitas arba sąskaitų turėtojų vardu sudarydavo sutartis su paskolas teikiančiomis bendrovėmis, o šioms pervedus pinigus į neteisėtai užvaldytas svetimas banko sąskaitas, šiuos pinigus pervesdavo į kitas jų valdomas bankų sąskaitas.

20. Pažymėtina tai, kad pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų tęstinumas tokiose bylose paprastai nustatomas tais atvejais, kai pasikartojantys veiksmai būna nukreipti į to paties asmens turto užvaldymą ir bankininkystės duomenų naudojimą, prisijungimą prie tos pačios sąskaitos ir pinigų paėmimą iš jos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-555-788/2015). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad visos jo padarytos nusikalstamos veikos turi būti vertinamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nes nenustatyta vieninga tyčia padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nors pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad nusikalstamos veikos buvo daromos viena po kitos, buvo vienarūšės, buvo veikiama pagal panašias schemas, tačiau panaudojus apgaulę svetimas turtas buvo užvaldytas veikiant skirtingų sudėčių bendrininkų grupėmis, skirtingu laiku neteisėtai įgyjant ir perduodant po vieną skirtingų nukentėjusiųjų elektroninės bankininkystės duomenis, neteisėtas finansines operacijas inicijuojant ir atliekant pagal poreikį, kai pasitaikius tinkamai progai kildavo sumanymas, kaip galima būtų gauti kokios nors naudos iš neteisėtai užvaldytos banko sąskaitos. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarytos M. K. neveikiant išankstine vieninga tyčia, o įvykdytos realizuojant savarankiškus sumanymus. Dėl to daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikyta BK 63 straipsnio 10 dalis ir laikyti visas pareiškėjo nurodytas nusikalstamas veikas viena tęstine veika, nėra teisinio pagrindo.

21. Pareiškimo teiginiai, kad jam paskirta bausmė būtų buvusi paskirta mažesnė, jei dėl visų nusikaltimų vyktų vienas ar keli baudžiamieji procesai, taip pat nepagrįsti. Dėl šio argumento nėra teisinio pagrindo įžvelgti aiškų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Iš pareiškėjui priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių už nusikalstamas veikas, įvykdytas nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., matyti, kad jis, veikdamas grupe su kitais asmenimis, yra padaręs kelis šimtus atskirų nusikalstamų veikų, daugumą jų padarė jau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, dėsninga, kad pareiškėjui už jo įvykdytas nusikalstamas veikas yra paskirta griežta, ilgalaikė subendrinta

galutinė laisvės atėmimo bausmė.22. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, todėl pagal BK 63 straipsnio 5

dalies 1 punktą teismai už jas paskirtas bausmes turėjo subendrinti bausmių apėmimo, o ne dalinio sudėjimo būdu. BK neapibrėžia idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, todėl šis terminas yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Kai asmuo daro kelias nusikalstamas veikas pagal pirmiau nurodytą M. K. veikimo schemą, kvalifikuojamos kaip idealioji sutaptis tik veikos, nurodytos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio atitinkamoje dalyje. Veika, nurodyta BK 214 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip sudaranti realiąją sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-508/2014). M. K. veikos, kvalifikuotos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio atitinkamas dalis (pagal kai kuriuos nuosprendžius ir pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį), teismų buvo vertinamos kaip idealioji sutaptis ir už šias nusikalstamas veikas pareiškėjui buvo paskirta subendrinta bausmė taikant bausmių apėmimo principą, kaip nurodyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Tačiau už BK 214 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės su kitomis buvo subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, kaip tai išplaukia iš BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatų. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

23. Pareiškėjas teigia, kad galutinė bausmė jam turi būti sušvelninta dėl to, kad ji neatitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatų, teismų praktikos, teisingumo ir protingumo principų reikalavimų. BPK 451 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, nurodančių, kada bylos, kuriose nuosprendžiai nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Šis straipsnis nenustato galimybės atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo BK 41, 54 straipsnių taikymo.

24. Išties atnaujintoje baudžiamojoje byloje priimtu Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė 2016 m. balandžio 10 d. Taigi šią nusikalstamą veiką pareiškėjas įvykdė po to, kai jis buvo nuteistas už kitas nusikalstamas veikas, padarytas nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. kovo 16 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. spalio 13 d., 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžius ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, neatlikęs šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės.

25. Dėl to Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirta bausmė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išties turėjo būti subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi paskirta subendrinta ir neatlikta aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausme ne vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, bet taikant BK 64 straipsnio taisykles. Tačiau tokiu būdu subendrintos bausmės paskyrimas nepagerintų esamos nuteistojo teisinės padėties. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžio priėmimo dieną pareiškėjui (skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 9 d.) likusi neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis buvo 11 metų 7 mėnesiai 2 dienos, o naujai paskirta bausmė buvo vieneri metai. Dėl to, prie neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį nauju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, turėtų būti paskirta 12 metų 1 mėnesio 2 dienų dydžio laisvės atėmimo bausmė. Atlikus tokius skaičiavimus visos M. K. paskirtos bausmės atlikimo laikas pasibaigtų 2029 m. liepos mėnesį. Pagal iš M. K. bausmės atlikimo vietos gautus duomenis, jam galutinės bausmės pabaiga, šiuo metu esant galutinei bausmei, paskirtai 2017 m. birželio 7 d. nuosprendžiu taikant BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis, yra nustatyta 2029 m. sausio 2 d. Taigi byloje susiklosto situacija, kad, pagal pareiškėjo prašymą atnaujinus bylą ir patenkinus jo prašymą dėl nustatytų BK 63–65 straipsnių taikymo klaidų ištaisymo, nebūtų pagrindo sumažinti jam bausmę ar kitaip sušvelninti jo teisinę padėtį. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo M. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Nr. 2P-523/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00010–2017


NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus, susipažinusi su nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, prašymu sustabdyti nuosprendžių vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas Darius Raulušaitis prašo pakeisti skundžiamus nuosprendžius ir V. V. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatoriai kvestionuoja Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą paskirti laisvės atėmimo bausmę už veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje, kai pirmosios instancijos teismas dėl veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, buvo pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyręs laisvės apribojimo bausmę. Teigiama, jog apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė aiškiai neproporcinga V. V. asmenybės bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui bei kitoms aplinkybėms ir dėl to neteisinga. Be to, visos nuteistąjį bei jo veiką charakterizuojančios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriai, kaip ir anksčiau paduotame kasaciniame skunde, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi Nr. 2P-467/2019, atsisakyta priimti, prašo įvertinti nuteistojo asmenybės ir veikų pavojingumą, reikšmingą skiriant bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje dėl to pasisakė nurodydamas, kad argumentai, kurie nukreipti į siūlymą iš naujo vertinti žemesnės instancijos teismų nustatytas aplinkybes bei atlikti nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos vertinimą, nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko.

Šios sudėties teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, jog pateikti analogiški argumentai ankstesniame kasaciniame skunde nurodytiems, o ginčijant paskirtos bausmės parinkimą nepateikti argumentai, patvirtinantys BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą ar padarytus esminius BPK pažeidimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas keisdamas bausmės rūšies paskyrimą pasisakė, jog pagrįstai taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau paskirtos per švelnios bausmės vertinant padarytų nusikalstamų veikų sankcijų ribas–BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribos nuo 10 iki

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=906f2620bde311e9840ec0427c781bac

penkiolikos metų, 199 straipsnio 3 dalies ribos nuo trejų iki dešimties metų laisvės atėmimo, ir todėl paskirtas laisvės apribojimas prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, o toks sprendimas priimtas apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

ELIGIJUS GLADUTIS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Nr. 2ATP-238/2019(S)


NUTARTIS

2019 m. liepos 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. U. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarimu R. U. administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalį nutraukta dėl to, kad jis 2019 m. sausio 12 d., 2.29 val., I. Simonaitytės g. 8, Klaipėdoje, vairuodamas transporto priemonę „Toyota Avensis Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę; eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintos abi transporto priemonės; vairuotojas po eismo įvykio vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo.

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimu panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=264e42a0bf7611e9840ec0427c781bac

9 d. nutarimas ir priimtas naujas nutarimas: R. U. nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 17 d. redakcija) 1200 Eur dydžio bauda bei paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarimą. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, nurodytus ANK 566, 567, 569 straipsniuose.

Administracinėn atsakomybėn patraukto R. U. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu nagrinėjant šią bylą padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą turi būti nurodyti administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjo prašyme formaliai nurodyta, kad buvo padaryti esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai, turėję įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas ginčija tik įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Pareiškėjas akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo bylos įrodymų visuma, nepašalino abejonių, rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų spėjimais apie galimas įvykio aplinkybes, iškraipė jo parodymus, ir pateikia savo nuomonę, kaip turėjo būti įvertinti atskiri bylos duomenys. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų tyrimas ir vertinimas bei faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra saistomas byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl įrodymų nerenka, iš naujo jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad pateiktame prašyme nenurodyti teisiniai argumentai, kurie sudarytų pagrindą teisės taikymo aspektu nagrinėti šią bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 5 dalies 6 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. U. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarimo bei grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Nr. 3P-1256/2019Teisminio proceso Nr. 2-08-3-6778-2018-2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b1387da0b53e11e98451fa7b5933515d

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 16 d. gautu ieškovo V. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas V. S. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovėms D. M. ir Z. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo I. L. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi, kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atsisakė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes ieškovas norėjo pateikti naujus įrodymus posėdžio metu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 22 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Profisa“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Profisa“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nyderlandų įmonės Formula One Licensing B. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Profisa“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 608/2016 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo 2 straipsnio 5 dalies (a) punktą bei Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 straipsnį, nes atsakovės prekės nepažeidžia ieškovo teisių.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=673e73d0b86311e98451fa7b5933515d

nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 24 d. gautu ieškovo N. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Nr. 3P-1019/2019 atsisakė priimti ieškovo N. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš dalies pakeistas (papildytas naujais argumentais ir praplėsti buvę kasacinio skundo argumentai).

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi antrą kartą paduoto kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad jame taip pat nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9249a3f0b92c11e98451fa7b5933515d

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (203 Eur) grąžintas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 30 d. nutartimi Nr. 3P-1019/2019.


n u t a r i a:



DANGUOLĖ BUBLIENĖ





NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 7 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo S. V. prašymu atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis S. V. padavė prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžio.

Prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas ir kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 370 straipsnio 1 dalį apskųsti įsiteisėjusį

nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. Pagal BPK 336 straipsnio 2 dalį, jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Pagal BPK 370 straipsnio 2 dalį asmenims, turintiems teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bacd7470beac11e9840ec0427c781bac

kasacine tvarka ir praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. spalio 22 d. Taigi kasacinio skundo padavimo terminas baigėsi 2019 m. sausio 23 d., tuo tarpu kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išsiųstas 2019 m. liepos 24 d. Prašyme atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą nuteistasis nurodo, kad, nesugebėdamas tinkamai paruošti kasacinio skundo, nes neturi teisinio išsilavinimo ir yra suimtas, o jo advokatė G. Cimbolienė buvo suimta dėl korupcijos skandalo, jis kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu skirti advokatą, kuris padėtų surašyti kasacinį skundą. Jo prašymas buvo patenkintas ir perduotas advokatui tik po 2019 m. kovo 27 d.

Atrankos kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis S. V. jau ketvirtą kartą teikia kasacinį skundą ir antrą kartą prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, nurodydamas analogiškas termino praleidimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą buvo atmestas, padarius išvadą, kad nuteistasis S. V. nenurodė priežasčių, kurios objektyviai sukliudė laiku paduoti kasacinį skundą. Šį kartą pateikdamas prašymą atnaujinti terminą, nuteistasis S. V. nenurodė jokių naujų termino praleidimo aplinkybių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrankos kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. V. nurodytos analogiškos priežastys nelaikytinos objektyviai sukliudžiusiomis laiku paduoti kasacinį skundą, juolab nuteistasis du kartus kasacinius skundus padavė laiku, tačiau juos 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2019 m. vasario 4 d. nutartimis buvo atsisakyta priimti, nes kasaciniai skundai neatitiko BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje nurodytų pagrindų (antrą kartą paduotas kasacinis skundas buvo identiškas pirmajam).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas.Atmetus prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą, kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK

372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi,

372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo S. V. prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo S. V. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e31d9590beac11e9840ec0427c781bac

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo B. M. prašymu atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis B. M. padavė prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžio.

Prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas ir kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 370 straipsnio 1 dalį apskųsti įsiteisėjusį

nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. Pagal BPK 336 straipsnio 2 dalį, jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Pagal BPK 370 straipsnio 2 dalį asmenims, turintiems teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka ir praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nuosprendžiu B. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 145 straipsnio 2 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo nuteistojo B. M. apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, priimtas 2019 m. kovo 20 d. Taigi šioje baudžiamojoje byloje nuteistajam kasacinio skundo padavimo terminas baigėsi 2019 m. birželio 21 d., o kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išsiųstas 2019 m. liepos 12 d., t. y. pasibaigus trijų mėnesių kasacinio apskundimo terminui. Prašyme atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą nuteistasis B. M. nurodo, kad pirmiausia jis keletą kartų kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, norėdamas, jog šios instancijos teismas ištaisytų savo klaidas dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo.

Preziumuojama, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas kasaciniam skundui paduoti yra optimalus asmeniui pasinaudoti teise į gynybą, o šio termino praleidimas pateisinamas tik esant svarbioms ir objektyvioms, t. y. nuo asmens valios nepriklausančioms, aplinkybėms, sutrukdžiusioms asmeniui įgyvendinti savo teises ar vykdyti pareigas. Taigi prašyme dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo privalo būti nurodytos priežastys, kurios objektyviai sukliudė nuteistajam laiku paduoti kasacinį skundą, tačiau nuteistasis B. M. tokių priežasčių nenurodė.

Prie prašymo pridėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. raštas nuteistajam B. M., kurio turinys patvirtina, kad nuteistasis prieš tai du kartus kovo mėnesį (taigi iš viso tris kartus) kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su papildomais skundais, nes nesutiko su priimtu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžiu; jame išaiškinta, kad nuteistasis, nesutikdamas su teismų priimtais nuosprendžiais, turi teisę apskųsti juos kasacine tvarka per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. Taigi B. M. turėjo galimybę apskųsti priimtus teismų nuosprendžius kasacine tvarka nepraleisdamas apskundimo termino, tačiau ja nepasinaudojo. Pažymėtina, kad gavęs minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. atsakymą, nuteistasis B. M. turėjo daugiau nei mėnesį laiko paduoti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrankos kolegija konstatuoja, kad nuteistojo B. M. nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviai sukliudžiusiomis laiku paduoti kasacinį skundą, todėl prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestinas.

Atmetus nuteistojo B. M. prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą, kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi, 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo B. M. prašymą atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo B. M. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo A. K. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasaciniu skundu dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties, prašymu sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria paskirta bausmė pridėta prie Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžiu A. K. paskirtos neatliktos bausmės dalies, ir A. K. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat prašoma atmesti Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, panaikinti proceso išlaidų priteisimą iš A. K. ir sustabdyti skundžiamo Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio vykdymą iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai subendrino bausmes, t. y. nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios šiuo atveju negalėjo būti taikomos, taip pat netinkamai taikė Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nuostatas. Skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjant bylą nebuvo užtikrintas apeliacinės instancijos teismo nešališkumas, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b334dff0beac11e9840ec0427c781bac

prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo bausmių subendrinimo ir BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo – deklaratyvūs. Nuteistojo gynėjas savaip aiškina baudžiamojo bei Probacijos įstatymų normas ir iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė. Tuo tarpu teisiniai argumentai, pagrindžiantys, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, neišdėstyti.

Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimo, teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiuo atveju kasaciniame skunde nenurodyti teisiniai argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, susijusių su teismo nešališkumo užtikrinimu. Skunde nešališkumo principo pažeidimas grindžiamas iš esmės nesutinkant su paskirta bausme ir tuo, kaip teismas aiškino bei taikė BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentas dėl padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo gali būti bylos apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos. Šiuo atveju skunde analizuojami nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys, pateikiamas savas nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, tačiau, kaip jau minėta pirmiau, tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Argumentai dėl pilnai neišnagrinėto apeliacinio skundo taip pat negrindžiami teisiniais argumentais, o iš esmės tik nurodant, kad teismas netenkino atskirų nuteistojo ir jo gynėjo prašymų, bei nesutinkant su įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinius skundus, prašymas sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. K. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e1898810beac11e9840ec0427c781bac

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo V. K. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Olegas Šibkovas kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti V. K. paskirtą bausmę ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė neteisingą bausmę. Pasak nuteistojo gynėjo, teismas tinkamai neindividualizavo bausmės, neįsigilino į bylos medžiagą bei reikšmingas aplinkybes, jas aptarė tik formaliai ir paviršutiniškai, neatsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į jo gyvenimo būdą, asmenybę, pernelyg ilgą proceso trukmę.


dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų dėl V. K. paskirtos, kasatoriaus nuomone, pernelyg griežtos bausmės, teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad bausmės švelnumas ar griežtumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl aiškiai per švelnios ar aiškiai per griežtos bausmės nuosprendį galima apskųsti tik apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Vis dėlto, skunde, nors ir teigiama, kad šiuo atveju buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir pažeisti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, tačiau iš esmės siekiama, kad būtų iš naujo peržiūrėtos ir įvertintos bausmės skyrimui ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui reikšmingos aplinkybės. Tuo tarpu minėta, kad tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisinių argumentų, kurie leistų manyti, kad bausmė neteisinga ir pagrįstų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, teisėjų atrankos kolegija neįžvelgia.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. K. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS



Kasacinio skundo Nr. 2P-708/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50389-2016-7(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Tomo Leščinsko kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. K. atstovas advokatas T. Leščinskas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutarties dalį dėl nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio ir nukentėjusiojo ieškinį tenkinti visiškai bei jam priteisti iš civilinio atsakovo Š. G. 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio nuostatų pažeidimus, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašaus pobūdžio bylose, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, išsamiai nepasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai individualizavo žalos dydį nukentėjusiajam, todėl priteisė aiškiai per mažą kompensaciją nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas

priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato T. Leščinsko kasacinis skundas yra paduodamas antrą kartą. Pirmą kartą paduotą kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė priimti, išdėstydama tokio savo sprendimo motyvus ir nurodydama kasacinio skundo trūkumus. Minėtoje nutartyje teisėjų atrankos kolegija konstatavo, kad kasaciniame skunde keliamas neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra ne teisės taikymo, bet bylos aplinkybių vertinimo, kuris buvo galutinai išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad antrą kartą paduotas kasacinis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c0a2ae10beac11e9840ec0427c781bac

skundas savo turiniu iš esmės yra identiškas pirmajam, naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka, nepateikta, minėtoje nutartyje nurodyti trūkumai neištaisyti.


Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi.

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

susipažinusi su 2019 m. liepos 25 d. gautu pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-1008/2019 atsisakė priimti pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis iš esmės tapatus ankstesniam kasaciniam skundui, kurį teisėjų atrankos kolegija pirmiau nurodyta nutartimi atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=10da9f40bf7611e9840ec0427c781bac

peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.


n u t a r i a:


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. liepos 31 d. gautu ieškovės BUAB „Oil Trade“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl lėšų priteisimo, reikalavimą atsakovei UAB „Lithuanian Hunter“ dėl 11 436,84 Eur priteisimo grindžiant kaip sumokėtais už patalpų nuomą be teisinio pagrindo, 16 296,57 Eur – kaip nepagrįstai atliktus mokėjimus pagal šalių sudarytos Medžioklių organizavimo sutarties 2.4 punktą, prašant šį punktą pripažinti negaliojančiu CK 1.87 straipsnio arba panaikinti actio Pauliana pagrindu. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo šių ieškinio reikalavimų netenkinta, ieškovei nuo kitų reikalavimų atsisakius. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=044a38d0bf7611e9840ec0427c781bac

nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė CK 6.159 straipsnio, CK 6.477 straipsnio 1 dalies ir CK 6.490 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl, pažeidžiant nurodytas CK normas, nepagrįstai konstatavo buvus šalių realiai sudarytą nuomos (subnuomos) sutartį, kaip teisinį pagrindą 11 436,84 Eur atsakovei sumokėti. Ieškovės teigimu, teismai taip pat pažeidė CK 6.193–6.195 straipsnių nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo teismų praktikos, todėl sutarties 2.1 ir 2.4 punktų nuostatų neaiškino sistemiškai, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi actio Pauliana instituto taikymo sąlygas nustatančių normų pažeidimu, taip pat nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos, sutarties 2.4 punkto nepripažinus apsimestiniu sandoriu, CPK 176, 178, 185 straipsnių pažeidimu, be to, laikomos nepagrįstomis teismų išvados, kad ieškovė be pagrindo actio Pauliana pagrindu kvestionuoja Medžioklių organizavimo sutarties nuostatas – bankroto administratorė vykdė ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pareigas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

_______________________


Nr. 3P-1352/2019Teisminio proceso Nr. nesuteiktas(S)


NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 1 d. gautu pareiškėjo A. D. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nustačiusi pareiškėjo kasacinio skundo neatitiktį CPK 347 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytiems reikalavimams (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi teisinę kvalifikaciją kasaciniam skundui surašyti), 2019 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti kasacinį skundą ir nenagrinėjo kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kurioje įsiteisėjusiu teismo sprendimu tenkintas prevencinis ieškinys ir atsakovams A. D. bei UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Klausimą dėl proceso atnaujinimo sprendę teismai nustatė, kad prašymas procesui atnaujinti paduotas, praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Nurodoma, kad teismai, atsisakę priimti prašymą procesui atnaujinti, kartu atsisakė panaikinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais įvestą cenzūrą, kuri draudžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Visuomenės informavimo įstatymo; pareiškėjas dėsto su keletą kartų teiktais prašymais atnaujinti procesą susijusias aplinkybes ir pateikia šiame procese dalyvavusių bei sprendimus priėmusių asmenų veiksmų vertinimą.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07474c30bf7611e9840ec0427c781bac

nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, kurioje priimtais procesiniais sprendimais atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pažymėtina tai, kad kasaciniame skunde apskritai nenurodyta teisės problemos, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.


Atrankos kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovo (advokato) teisės ir pareigos nepatvirtintos rašytine atstovavimo sutartimi ar jos išrašu (CPK 57 straipsnio 3 dalis); nepaisant šio formalaus kasacinio skundo trūkumo, atrankos kolegija pasisakė dėl kasacijos byloje galimumo pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-665/2019Teismo proceso Nr. 1-03-4-00053-2017-6(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f5bd3f10bf7511e9840ec0427c781bac

nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties ir byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. ir jo gynėjas advokatas M. Vasiliauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio dalį, kuria R. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti R. R. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; jei teismas nuspręs neperkvalifikuoti nuteistojo R. R. veikos iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, tuomet sušvelninti R. R. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei BK 199 straipsnio 3 dalį, ir skirti galutinę subendrintą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl būtinybės perkvalifikuoti R. R. veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, teismams tinkamai nenustačius jo tyčios kryptingumo, taip pat argumentai dėl R. R. paskirtos bausmės neteisingumo (BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio 2 dalies nepagrįstas netaikymas). Žemesnės instancijos teismų atliktą R. R. veikos kvalifikacijos netinkamumą kasatoriai grindžia teismų išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kritika ir savu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, o bausmės dydį – nepakankamu bausmės individualizavimu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 5 d. nutartimi atsisakė priimti nuteistojo R. R. ir jo gynėjos advokatės S. Balčiauskaitės kasacinį skundą, kuriame iš esmės buvo pateikiami analogiški šiam skundui argumentai.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punkte esančių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinis skundas aiškiai neatitinka, teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, kasaciniame skunde nenurodoma (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, jį atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS



Kasacinio skundo Nr. 2P-657/2019Teismo proceso Nr. 1-20-9-00388-2012-6(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e2b48130bf7511e9840ec0427c781bac

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo M. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties, prašymu atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą ir byla,

n u s t a t ė:

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 370 straipsnio 1 dalį apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. Pagal šio straipsnio 2 dalį, BPK 367 straipsnio 1 dalyje ir 404 straipsnyje nurodytiems asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Nuteistojo M. S. kasacinis skundas paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą – 2019 m. liepos 17 d., kai nuosprendis jam įsiteisėjo 2019 m. kovo 21 d. Pripažintina, kad pirmą kartą M. S. paduotas kasacinis skundas grąžintas pareiškėjui kaip nepasirašytas, tai lėmė kasacinio skundo padavimo termino praleidimą, todėl kasacinio skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius bei nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

M. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 7 ir 8 punktus, 138 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 ir 8 punktus, 284 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausme; iš M. S. priteista 1852,20 Eur Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ekstradicijos išlaidų. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti ekstradicijos išlaidas, mano, kad ekstradicijos išlaidos priteistinos tik tada, kai asmuo pažeidžia kardomosios priemonės sąlygas; esant prieštaringiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimams šioje byloje, kasacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, turėtų suformuoti aiškią teisės taikymo taisyklę.

Nuteistasis M. S. kasaciniame skunde nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kodėl jam nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo priteistos ekstradicijos išlaidos. Tai, kad ekstradicijos išlaidos yra pripažintinos proceso išlaidomis, ne kartą yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-210/2011). Apeliacinės instancijos teismas byloje rėmėsi jau suformuota kasacinės instancijos teismo praktika ir motyvavo išvadą, kad M. S. į užsienį išvyko, siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo, tad iš jo priteistinos ekstradicijos išlaidos. BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punkte esančių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų M. S. kasacinis skundas aiškiai neatitinka, teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, kasaciniame skunde nenurodoma (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, jį atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalimi, 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atnaujinti praleistą nuteistojo M. S. kasacinio skundo padavimo terminą.Atsisakyti priimti nuteistojo M. S. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS






Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su civilinės atsakovės UAB „E“ atstovo advokato Mindaugo Barkausko kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties A. Ž. baudžiamojoje byloje, prašymu sustabdyti nuosprendžio vykdymą bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Civilinės atsakovės UAB „E“ atstovas advokatas M. Barkauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba sumažinti nukentėjusiesiems iš civilinės ieškovės priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžius, taip pat sustabdyti nuosprendžio vykdymą iki kasacinio skundo išnagrinėjimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesant nuteistojo A. Ž. veikoje visų būtinų nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį; apeliaciniu skundu buvo prašoma skirti ekspertizę tam, kad pašalinti esminius prieštaravimus dėl eismo įvykio aplinkybių, nurodant konkrečius tokį prašymą pagrindžiančius duomenis, tačiau dėl šios dalies apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (BPK 320 straipsnio 3 dalies esminis pažeidimas); nukentėjusiesiems priteisti nepagrįstai (neproporcingai) dideli neturtinės žalos dydžiai, kurie ženkliai viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamus dydžius.


dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2192b660bf7611e9840ec0427c781bac

Taigi nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir tokio pobūdžio teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais netinkamą BK 281 straipsnio 5 dalies taikymą ir/ar esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą vertinant įrodymus. Šiuo atveju kasacinio skundo turinys patvirtina, kad jame nesutinkama su teismų išvadomis dėl nuteistojo A. Ž. kaltės, pateikiant savą įvykio aplinkybių ir įrodymų vertinimą, taip pat pateikiamas automobilio „Audi A4“ vairuotojos V. S. (žuvusiosios) veiksmų įvertinimas, ginčijant nustatytas faktines aplinkybes ir darant priešingas išvadas nei padarė teismai. Dėl neišnagrinėto apeliacinio skundo nėra nurodyta aiškių teisinių argumentų, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ekspertizės skyrimo būtinumo, tačiau iš priimtos nutarties turinio matyti, kad teismas aptarė ekspertizės skyrimo klausimą ir nerado pagrindo skirti dar vieną ekspertizę, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo nuteistojo A. Ž. veiksmai. Dėl civilinio ieškinio nėra nurodoma konkrečių teisinių argumentų, paneigiančių teismų išvadas dėl ieškinio dydžio, nenurodoma, kokią įstatymo nuostatą teismai pažeidė nustatydami priteistos neturtinės žalos dydį.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamų teismų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti civilinės atsakovės UAB „E“ atstovo advokato Mindaugo Barkausko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.








Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nutarties V. Š. baudžiamojoje byloje, prašymu sustabdyti nuosprendžio vykdymą bei baudžiamąja byla,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=13c3dc80bf7611e9840ec0427c781bac

n u s t a t ė:

Nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas A. Kontrimavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, kad V. Š. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, taip pat sustabdyti nuosprendžio vykdymą iki kasacinio skundo išnagrinėjimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad V. Š. bendrininkų grupėje pasikėsino sukčiauti, nenustatytas nei tikslas sukčiauti bendrininkų grupėje, nei kaltė. Taip pat padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimai, teismai nesilaikė įrodymų vertinimo liečiamumo ir leistinumo principų, įrodymus vertino paviršutiniškai, šališkai, nesivadovavo in dubio pro reo principu ir nuosprendį grindė prielaidomis, taip pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 2 punktų, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. V. Š. kaltė neįrodyta, nukentėjusioji nebuvo suklaidinta, ji neketino duoti pinigų, nes suprato, kad yra apgauta ir kreipėsi į policiją. Šių aplinkybių teismai nevertino, nors nukentėjusiojo suklaidinimas yra esminis sukčiavimo požymis. Teismas nepagrįstai nukentėjusiosios, liudytojų V. Ž., R. Ž. parodymus vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi, nes jų parodymai yra prieštaringi, be to, jie susiję giminystės ryšiais, tai neįvertinta. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad nebuvo provokacijos, nes V. Ž. neskatino daryti nusikaltimo, prieštarauja bylos duomenis. Sulaikius V. Š., prieš jį buvo panaudotas fizinis ir psichinis smurtas, neužtikrinta teisė į gynybą, pažeistas draudimas versti duoti parodymus prieš save, todėl tą pačią dieną duoti jo parodymai (apklaustas du kartus), skiriasi, todėl teismas negalėjo remtis pirminiais jo parodymais, kuriuose jis neigė atvykęs paimti pinigus. Apklausiant įtariamuoju taip pat buvo pažeista V. Š. teisė į gynybą, gynėjo atsisakymas buvo priverstinis, įtariamasis realiai neturėjo galimybės pasinaudoti gynėjo paslaugomis. Juolab byloje yra duomenų, kad V. Š. 2019 m. gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Išvada, kad V. Š. veikė bendrininkų grupe, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas ir teisę į gynybą, išplėtė kaltinimą nurodydamas, kad V. Š. veikė bendrininkų grupe ne tik su nenustatytu asmeniu, bet ir kitais asmenimis, tuo pasunkindamas kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai šiuo klausimu nepagrįsti. V. Š. nuteistas kaip nusikaltimo bendrininkas, tačiau neturtinė žala priteista tik iš jo, nors bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai atsako solidariai. Kadangi nėra nustatyta, kad V. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, jam nepagrįstai paskirta bausmė.


dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Kasacinio skundo turinys (kuris iš esmės yra analogiškas apeliacinio skundo turiniui) patvirtina, kad jame nesutinkama su teismų išvadomis dėl nuteistojo V. Š. kaltės, teigiama, kad V. Š. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, pateikiamas savas įvykio aplinkybių ir įrodymų vertinimas ir daromos priešingos išvados nei padarė teismai, ir prašoma V. Š. išteisinti. Keliami BPK nuostatų pažeidimai pagrįsti ne teisiniais argumentais, o apeliacinės instancijos teismo išvadų kritika. Dėl paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos pateikti deklaratyvūs argumentai.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti skundžiamų teismų sprendimų vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistųjų A. B. ir M. B. bei jų gynėjos advokatės Sonatos Žukauskienės kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nuteistieji A. B. ir M. B. bei jų gynėja advokatė S. Žukauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami A. B. ir M. B. dėl A. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio nuostatas, nukentėjusiojo A. V. veiksmų nepagrįstai nepripažino akivaizdžiu, pavojingu ir realiu kėsinimusi, nuo kurio galima būtinoji gintis, taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes įvykio aplinkybes ir neteisėtus nuteistųjų veiksmus nustatė remdamiesi ne įrodymų visuma, o išimtinai nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais. Skunde detaliai išdėstytos nustatytos aplinkybės, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, analizuojama kasacinio teismo praktika ir pateikiama abiejų instancijų teismų sprendimų kritika, teigiant, kad teismai netinkamai vertino nuteistųjų ir liudytojų parodymus, neteisingai nustatė įvykio aplinkybes, būtinosios ginties sąlygas, nuteistųjų kaltę, neįvertino pagrindinės fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimo priežasties, paties nukentėjusiojo pavojingų ir neteisėtų, smurtinių veiksmų. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nuteistųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes jie neturėjo jokio išankstinio sumanymo, tikslo ar ketinimo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e45782d0bf7511e9840ec0427c781bac

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Šiuo atveju kasaciniame skunde nurodyti kasacinio apskundimo pagrindai – netinkamas BK 28 straipsnio, 138 straipsnio 1 dalies taikymas ir esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai iš esmės grindžiami ne teisiniais argumentais, o išimtinai teismų nustatytų ir įvertintų faktinių bylos aplinkybių kvestionavimu, teismų sprendimų kritika dėl netinkamų ir neteisingų išvadų vertinant nuteistųjų A. B. ir M. B., nukentėjusiojo A. V. ir liudytojų parodymus, formuluojant savas išvadas, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Be to, kaip matyti iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio, juose tiek dėl BK 28 straipsnio taikymo, tiek dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką išdėstytos motyvuotos išvados, visi įrodymai, visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, iš jų ir paties nukentėjusiojo A. V. veiksmai, teismų išanalizuoti ir įvertinti. Atlikę įrodymų vertinimą byloje teismai konstatavo, kad nuteistieji A. B. ir M. B., padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Jokių reikšmingų šią išvadą paneigiančių argumentų kasaciniame skunde nepateikta. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės prašoma kasacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistųjų A. B. ir M. B. bei jų gynėjos advokatės Sonatos Žukauskienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0f6eda40bf7611e9840ec0427c781bac

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nuteistojo D. T. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kasaciniu skundu nuteistasis D. T. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, skirdami bausmę nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir į bausmę neįskaitė suėmimo laiko. Kasatoriaus teigimu, už dviejų per trumpą laikotarpį padarytų vienarūšių nusikalstamų veikų padarymą jis buvo nuteistas skirtingais nuosprendžiais, dėl to pasunkėjo jo teisinė padėtis galutinės subendrintos bausmės paskyrimo ir suėmimo laiko įskaitymo į galutinę bausmę aspektais. Kasatorius pažymi, kad byloje asmenų atpažinimo veiksmai atlikti ir duomenys gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Skunde detaliai išdėstytos nustatytos aplinkybės, asmenų parodymai, pateikiama abiejų instancijų teismų sprendimų kritika, teigiant, kad teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas), nepašalino prieštaravimų, nenustatė kaltų asmenų.


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

Šiuo atveju kasaciniame skunde nurodyti kasacinio apskundimo pagrindai – netinkamas BK 135 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 2 dalies taikymas ir esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai iš esmės grindžiami ne teisiniais argumentais, o išimtinai teismų nustatytų ir įvertintų faktinių bylos aplinkybių kvestionavimu, teismų sprendimų kritika dėl netinkamų ir neteisingų išvadų vertinant nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, formuluojant savas išvadas, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kaip matyti iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio, juose visi įrodymai, visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės teismų išanalizuoti ir įvertinti bei išdėstytos motyvuotos išvados. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės prašoma kasacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad dėl kasaciniame skunde nurodytų proceso pažeidimų atliekant byloje asmenų atpažinimo veiksmus apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas. Nors šis teismas pripažino, kad atpažinimo protokolai surašyti nedėmesingai, dėl juose užfiksuotų atpažinimo momentų yra abejonių, ar procesiniai dokumentai forminti tinkamai, tačiau kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra ne bet kokie BPK reikalavimų pažeidimai, o tik esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos

įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju nurodyti pažeidimai nelaikytini esminiais. Atlikęs įrodymų vertinimą byloje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prieš parodymą atpažinti, atpažįstantys asmenys vis dėlto buvo apklausiami apie reikšmingas aplinkybes, po to atliekami atpažinimai iš nuotraukų.

Nesudaro pagrindo bylą nagrinėti kasacine tvarka ir nuteistojo teiginiai dėl nepagrįsto BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų jam netaikymo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Pažymėtina, kad bausmės griežtumas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus argumentus dėl proceso trukmės bei paskirtos bausmės, kurie buvo nurodyti ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, išdėstė dėl jų motyvuotas išvadas. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė tiek objektyvios priežastys, tiek ir pačių nuteistųjų veiksmai, iš jų ir tai, kad nuteistasis buvo pabėgęs ir slapstėsi užsienyje. Atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistajam D. T. paskirta galutinė bausmė nekelia abejonių.

Taip pat nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas ir kardomojo kalinimo ar suėmimo laiko įskaitymas į bausmės laiką. Pagal BPK 362 straipsnį su nuosprendžio vykdymu susijusius klausimus sprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Šiuo klausimu teismai pasisakė.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo D. T. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nuteistojo L. T. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23393a70bf7611e9840ec0427c781bac

n u s t a t ė:

Nuteistasis L. T. ir jo gynėjas Ramūnas Putinas prašo panaikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 281 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kasaciniame skunde teigia, kad buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai ir netinkamai vertinti byloje esantys įrodymai, dėl ko konstatuota, kad nuteistasis vairavo būdamas neblaivus. Iš to, pasak kasatorių, kyla ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas pripažįstant L. T. padarius sunkesnę nusikalstamą veiką.


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio skundo argumentai yra nukreipti iš esmės tik į faktinių bylos duomenų vertinimą ir jų analizę. Nusikalstamos veikos požymių nustatymas (tai apima ir veikos kvalifikaciją) yra individualus kiekvienoje baudžiamojoje byloje ir grindžiamas faktinių bylos duomenų vertinimu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus keliamus fakto klausimus įvertino priimdamas savo procesinį sprendimą, o kasacinės instancijos teismas, kaip minėta, fakto klausimų nesprendžia. Tai, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veikas taikytas tinkamai, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju, kasatoriui kvestionuojant faktinių bylos aplinkybių bei duomenų vertinimą, konstatuojama, kad nėra BPK numatytų kasacijos pagrindų, nes kasatorius kelia ne teisės taikymo, o bylos aplinkybių vertinimo klausimus, kurie yra užbaigiami apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų atrankos kolegija atkreipia dėmesį, kad analogiškus argumentus, kurie nurodyti kasaciniame skunde, kasatorius buvo išdėstęs ir apeliaciniame skunde, kurį išnagrinėjęs apygardos teismas atmetė. Kasacijos procesas negali būti suprantamas kaip pakartotinis apeliacinio skundo argumentų vertinimas remiantis vien tuo, kad kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismo išvadomis. Be kita ko, kaip minėta, kasacinis skundas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais, o ne faktinių bylos duomenų ginčijimu. Kasaciniame skunde yra remiamasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau nurodoma teismų praktika yra labiau bendro pobūdžio, o ne pagrindžianti konkrečius įstatymo pažeidimus šioje byloje. Nors kasatoriai ir nurodo, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, tačiau tokia jų pozicija grindžiama faktinių bylos duomenų vertinimu. Tokiu atveju darytina išvada, kad kasatoriai nenurodė konkrečių argumentų, kurie patvirtintų kasacijos pagrindą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 punktas, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo L. T. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nuteistojo L. T. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis L. T. kasaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 281 straipsnio 1 dalį. Skunde teigia, kad byloje netinkamai buvo įvertinti liudytojų parodymai ir remtasi jam nepalankiais parodymais, kai jo teisinę padėtį lengvinantys buvo atmesti. Taip pat pabrėžia, kad jokiomis teisėtomis priemonėmis nebuvo nustatytas jo neblaivumas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis vairavo neblaivus.


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriaus akcentuojami argumentai (tiek nusikalstamos veikos kvalifikacija, tiek parodymų vertinimas bei neblaivumo nustatymas) yra susiję su faktinių bylos duomenų vertinimu ir analize. Be to ir kasaciniame skunde šio tariamo Baudžiamojo kodekso netinkamo taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų fakto pagrindimas yra susijęs su tiesiogine bylos duomenų analize – akcentuojamos atskiros teismų procesinių sprendimų dalys ir sakiniai, cituojami liudytojai ir pan. Tokio pobūdžio argumentai nelaikytini tinkamu kasacijos pagrindu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Nagrinėjamu atveju kasatorius nesutinka su jam nepalankiomis žemesnių instancijų teismų išvadomis, tačiau toks formalus nesutikimas, nenurodant konkrečių teisinių argumentų bei nepagrindžiant jų įstatymo nuostatomis, nelaikytinas tinkamu pagrindu kasacijai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, apeliacinio skundo argumentai buvo išsamiai atsakyti ir aptarti, buvo įvertinta nuteistojo gynybinė pozicija, remiamasi teismų praktika ir tinkamai atskleista bylos esmė. Kasatoriui nenurodžius objektyvių ir reikšmingų teisinių argumentų, kurie patvirtintų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, jo kasacinį skundą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1262ecf0bf7611e9840ec0427c781bac

atsisakoma priimti.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje

nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi,

4 dalies 3 punktas, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo L. T. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nuteistojo V. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasaciniu skundu dėl Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Paulius Jablonskas kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir baudžiamąją bylą V. P. atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, nes apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, už ką yra nuteisiamas V. P., o apygardos teismas ignoravo šią aplinkybę. Taip pat kasatorius akcentuoja, kad apygardos teismas neteisėtai pablogino nuteistojo teisinę padėtį, nors dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.


priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai bei teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eeba33d0bf7511e9840ec0427c781bac

straipsnio 2 dalis).Didelė dalis kasacinio skundo argumentų yra nukreipta į faktinių bylos duomenų vertinimą. Kasatorius pateikia savo

įvykio versiją, kuri grindžiama nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų kritika bei skirtingu vertinimu, nei tai padarė žemesnių instancijų teismai. Taigi, iš skundo turinio matyti, jog kvestionuojamos žemesnių instancijų teismų išvados ir fakto vertinimas, nes jis, pasak kasatoriaus, yra netinkamas ir neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu atveju konstatuotina, jog kasacinis skundas negali būti priimtas, nes jį priėmus kasacinis teismas turėtų bylą nagrinėti iš esmės, iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus, kas prieštarauja baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintai kasacijos esmei.

Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

Kasatoriaus vertinimu, esminiai BPK pažeidimai pasireiškė tuo, kad apylinkės teismas nenurodė, už ką nuteistas V. P., bei tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai pablogino nuteistojo padėtį. Dėl pirmojo argumento pažymėtina, kad analogišką argumentaciją kasatorius buvo pateikęs ir apeliacinės instancijos teismui ir į šiuos jo argumentus buvo atsakyta. Dėl nuteistojo padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teismo sprendimu teisėjų atrankos kolegija vertina, jog kasaciniame skunde nurodomi argumentai yra deklaratyvūs ir formalaus pobūdžio. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nuteistojo padėtis pabloginta nebuvo, buvo konstatuota, kad V. P. (ir jo gynėjas) žinojo, už ką yra nuteistas, nuo kokių kaltinimų ginasi, todėl nėra pagrindo padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį pažeidė BPK nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 punktas, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.







NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cfda2650bf7511e9840ec0427c781bac

Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,susipažinusi su 2019 m. liepos 29 d. gautu ieškovo A. L. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. L. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei A. L. dėl turto dalies priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, G. L. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.


Kasatorius kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969 – 6.977 straipsnių nuostatas, nes nebuvo būtina sudaryti rašytinės jungtinės veiklos sutarties su atsakove, turėjo būti nustatinėjami tikrieji šalių ketinimai. Teismas klaidingai nustatė, kad atsakovė turėjo pakankamai lėšų, nepašalino byloje esančių prieštarų, todėl pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 12, 176, 185 straipsniai).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nespręstinas; grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Švyturio taksi“, į. k. 302897103, 1 680,50 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų

aštuoniasdešimties eurų 50 ct) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 25 d. AB SEB banke, dokumento Nr. 1109.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

susipažinusi su 2019 m. liepos 30 d. gautu atsakovų S. E. ir Ž. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 25 d. nutartimi Nr. 3P-1239/2019 atsisakė priimti atsakovų S. E. ir Ž. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis iš esmės tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį teisėjų atrankos kolegija pirmiau nurodyta nutartimi atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnės teisėjų atrankos kolegijos.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl termino atnaujinimo paduoti kasacinį skundą nespręstinas; dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=169943a0bf7611e9840ec0427c781bac


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 2 d. gautu atsakovų S. M. ir N. M. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. liepos 10 d. nutartimi Nr. 3P-1147/2019 atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl naudojimosi miškų ūkio paskirties žemės sklypu tvarkos nustatymo.


Kasaciniame skunde keliami CK 4.76 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimai, teigiant, kad teismai nesivadovavo medynu kiekiu, kaip pagrindiniu kriterijumi, nustatant naudojimosi sklypu tvarką, kad ieškovei pripažinta teisė be atsakovų sutikimo atlikti įstatymų nustatyta tvarka suderinto, patvirtinto ir įregistruoto miškotvarkos projekto apibrėžtus darbus, tačiau projektas ir naudojimosi tvarkos planas skirtingi dokumentai, todėl, nustatant naudojimosi sklypu tvarką, neturi būti sprendžiami miškotvarkos projekte numatytų darbų klausimai (Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).

Atrankos kolegija, susipažinusi su paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kurie, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo.

Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0d2e94e0c03f11e9840ec0427c781bac

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti S. M. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugpjūčio 2 d. Luminor Bank AS Lietuvos

skyriuje sumokėtą 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Nr. 3P-1361/2019 Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02063-2017-8(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 2 d. gautu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1203eab0c03f11e9840ec0427c781bac

(nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 4.103 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė CK 4.40 straipsnio 1 dalį ir CK 4.37 straipsnio 1 dalį, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas neatsakingas už savavališkos statybos padarinių šalinimą ir kad byloje nesurinka pakankamai duomenų, kurie identifikuotų savavališkos statybos objektą, nors pripažinta, jog jis yra. Ieškovė taip pat nepagrįsta laiko teismų išvadą, kad atsakovas, nebūdamas žemės sklypo, kuriame stovi savavališkai pastatytas statinys, savininkas, negali statinio įteisinti; laikoma, kad teismai pažeidė savavališkos statybos padarinių šalinimo privalomumo principą.




n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=21892720c03f11e9840ec0427c781bac



susipažinusi su 2019 m. liepos 31 d. gautu atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Rukola“ ieškinys ir jai iš atsakovės priteista 275 334,24 Eur draudimo išmokos ir 7966 Eur palūkanų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nepagrįsto CPK 163 straipsnio 3 punkto arba CPK 164 straipsnio 4 punkto netaikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovės nuomone, teismai neįvertino svarbios aplinkybės, kad dėl ieškovės galimo sukčiavimo vyksta ikiteisminis tyrimas, ir vietoje tuo, kad jos pateiktus įrodymus vertinti itin atidžiai, nepagrįstai skyrė jiems prioritetą ir visas abejones bei prieštaravimus tarp įrodymų traktavo ieškovės naudai. Vertindami ekspertizių prieštaravimus, teismai turėjo suteikti didesnę įrodomąją galią ugniagesių išduotiems oficialiems dokumentams ir jų parodymams, kurie paneigia Latvijos eksperto V. B. išvadas ir iš esmės patvirtina UAB „Gaisriniai tyrimai“ ekspertizės išvadas. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino ugniagesių rašytinių dokumentų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė, nepagrįstai netaikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (į. k. 304080146) 3100 (tris tūkstančius vieną šimtą) Eur žyminio

mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 9 d. AB SEB bankas, mokėjimo dokumento Nr. 10098.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 31 d. gautu ieškovės BAB bankas Snoras kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė BAB bankas Snoras padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria jos ieškinys atsakovui Meinl Bank AG paliktas nenagrinėtas.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1d0350e0c03f11e9840ec0427c781bac

atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Ieškovės BAB bankas Snoras paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.263 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepagrįstai solidarių atsakovų veiksmų neteisėtumą vertino per atskirus jų sudarytus sandorius, o ne šių sandorių ir veiksmų visumą; 2) netinkamai aiškino ir taikė Briuselis I bis reglamento 7 straipsnio 2 dalį ir neteisingai nustatė žalos atsiradimo vietą. Pagrindinė vieta, su kuria atsakovų neteisėti veiksmai labiausiai susiję ir kur patiriami šių veiksmų padariniai, yra Lietuva. Tačiau teisėjų kolegija šių aplinkybių nesiaiškino; 3) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo galimybę arbitražinio susitarimo nepasirašiusioms trečiosioms šalims. Teisėjų kolegija neatsižvelgė, kad atsakovai ir ieškovė nebuvo suinteresuoti išplėsti arbitražinę išlygą; kad ieškovė neišreiškė tiesioginio ar netiesioginio sutikimo, kad arbitražinė išlyga būtų išplečiama jai. Atsakovui Meinl Bank AG nepateikus argumentų dėl išskirtinių aplinkybių, arbitražinė išlyga negali būti išplėsta jos nepasirašiusiai ieškovei; 4) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nenuginčijo jos ir atsakovo Melfa Group Ltd egzistuojančių sąsajų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti priimta neteista teismo nutartis.



n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-13253 2019-08-19 2019-08-08 2019-08-08 -



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 1 d. gautu atsakovo T. V. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas T. V. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 11 d. galutinis sprendimas, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 16 d. preliminarus sprendimas, kuriuo ieškovei UAB „Transporto vystymo grupė“ iš atsakovo priteista 32 600 Eur skolos už krovinio vežimo paslaugas.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)



Atsakovo T. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) garantinį raštą parengė ieškovė, todėl teismai, vertindami jo turinį, turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi ir visas abejonės vertinti ieškovės nenaudai; 2) teismai nepagrįstai garantinį raštą laikė krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartimi ir taikė CMR konvenciją. Garantiniame rašte nenumatytas krovinio vežimas tarptautiniu maršrutu; 3) CMR konvencija taikoma tada, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose. Šiuo atveju šalys veikia Lietuvoje, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybę kildinti pagal CMR konvenciją; 4) teismams nesutikus su atsakovo argumentais, kad garantinis raštas yra garantijos sutartis, šalių teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį kaip krovinio vežimo sutartis, pagal kurią už krovinio vežimo paslaugas moka tik krovinio siuntėjas arba gavėjas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa5a7b90c03e11e9840ec0427c781bac

346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.


Pažymėtina, kad atsakovas nesumokėjo nustatyto dydžio žyminio mokesčio už kasacinį skundą, t. y. 714 Eur; atsisakius priimti kasacinį skundą, jam grąžintinas iš dalies sumokėtas (394,50 Eur) žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti T. V. (duomenys neskelbtini) 394,50 Eur (tris šimtai devyniasdešimt keturi Eur 50 ct) žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. liepos 31 d. per EPP. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 1 d. gautu ieškovės UAB „Hermitruck“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti šio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „Hermitruck“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo atmestas jos ieškinys ir patenkintas atsakovo G. P. priešieškinis: jam iš ieškovės priteista 4651,20 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; atsakovo darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1b6cf970c03f11e9840ec0427c781bac

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Ieškovės UAB „Hermitruck“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes šioje teisės normoje nenumatyta jokių išimčių, kad neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties būtų galima nekvalifikuoti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, vien ta aplinkybė, jog dėl darbuotojo atliktų ar neatliktų veiksmų darbdavys nepatyrė žalos, nekeičia aplinkybių vertinimo, nes tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos; 2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185, 265 straipsnius, dėl to netinkamai taikė DK 24 straipsnį ir 58 straipsnio 5 dalį. Teismas neatsižvelgė į atsakovo poziciją, kad jis net ir neketino vykdyti teisėto darbdavio nurodymo atvykti į darbą. Toks atsakovo elgesys pažeidžia DK 24 straipsnyje nustatytas sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas sukūrė ydingą precedentą, kad darbuotojai savo nuožiūra gali vertinti vykdyti ar nevykdyti darbdavio teisėtus reikalavimus, tačiau dėl to jiems negali būti taikomos jokios sankcijos, nes darbuotojas yra silpnesnė šalis.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Hermitruck“ (į. k. 302651831) 105 (vieną šimtą penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

rugpjūčio 1 d. UAB Paysera LT, pervedimo Nr. 211249593.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 29 d. gautu atsakovės J. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė J. S. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ ieškinį atsakovei J. S. dėl nuostolių priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.



Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=085a7790c03f11e9840ec0427c781bac

kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.165 straipsnio 3 dalies nuostatą, pažeidė sutarčių laisvės principą, netinkamai vertino bylos medžiagą ir pažeidė CPK 185 straipsnį, nes šalys buvo susitarusios, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta per 10 dienų nuo apribojimų butui panaikinimo, o teismai nustatė kitą terminą iki kada šalys turėjo sudaryti pagrindinę sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bankroto administratoriaus galimybės nutraukti bet kokias sudarytas sutartis.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, kasacinio teismo praktika yra tik cituojama, tačiau, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo nespręstinas.


n u t a r i a:



SIGITA RUDĖNAITĖ





NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=02e5ad70c03f11e9840ec0427c781bac


susipažinusi su 2019 m. liepos 31 d. gautu atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Švenčionių rajono savivaldybės administracija padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl nuostolių priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnį, 6.145 straipsnį, 6.157 straipsnio 1 dalį, 6.249 straipsnį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę gauti nuostolių atlyginimą dėl niekinio ir negaliojančio sandorio nesudarymo; sandorį pripažinus negaliojančiu, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jos negali reikalauti iš neteisėto sandorio negauto pelno. Teismas klaidingai sprendė, kad ieškovė turėjo teisėtą lūkestį gauti pelną, nes negalima tikėtis gauti pelno iš neteisėto sandorio. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bendrojo teisės principo, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė, taip pat nuo praktikos dėl negautų pajamų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, tačiau, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo nespręstinas; grąžintinas už

kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai, į. k. 188766722, 241 Eur (dviejų šimtų

keturiasdešimt vieno euro) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 30 d. Luminor bank AS, dokumento Nr. 1058.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Nr. 3P-1355/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00801-2017-6 (S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 2 d. gautu ieškovės UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Skundžiamu sprendimu panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimas ir nauju sprendimu ieškovės UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybei pareikštas reikalavimas atmestas. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=16913b00c03f11e9840ec0427c781bac

teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad išvada dėl kitoje išnagrinėtoje byloje teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicijos šioje byloje padaryta, pažeidžiant CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nepagrįstai sprendžiant, jog aplinkybės, dėl kurių prejudicijos padaryta išvada, buvo nagrinėjimo dalykas anksčiau išnagrinėtoje byloje. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai išplėtė res judicata taikymą ginčo sprendimui, netinkamai taikė CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes teismo pateikiamu res judicata taisyklės aiškinimu sudaromos prielaidos netaikyti šios bylos ginčui išspręsti reikiamų (taikytinų) materialiosios teisės normų, motyvuojant, kad kitoje byloje dėl tam tikro teisinio santykio teismai jau pasisakė, šiuo atveju – kad atsakomybės dėl nuostolių atlyginimo, nutraukus Koncesijos sutarties pagrindu sudarytą sutartį, klausimas išspręstas kitoje civilinėje byloje, o pirmosios instancijos teismas nesivadovavo išaiškinimais dėl sąlygų, leidžiančių konstatuoti faktų prejudiciją. Ieškovė laiko, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nukrypo nuo CPK 182 straipsnio 2 punktą aiškinančios kasacinio teismo praktikos.



Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m.

rugpjūčio 1 d. Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje sumokėtą 1435 (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS



Nr. 3P-1356/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-2670-2017-4


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugpjūčio 2 d. gautu atsakovės Natalijos Katinos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė N. Katina padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir patenkintas ieškovės 375-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos reikalavimas įpareigoti atsakovus N. Katiną ir S. Katiną pakeisti buto langus ir balkono duris į plastikinius langus; palikta nepakeista sprendimo dalis, kuria atsakovai įpareigoti įsirengti bute trijų eigų termostatinius ventilius prie visų radiatorių.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)



Atsakovės N. Katinos paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neištyrė byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovai savo iniciatyva pakeitė buto langus ir balkono duris į naujus. Padarydamas priešingą išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik duomenimis, kurie priešingi atsakovų pozicijai; 2) apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo AB „Vilniaus šilumos tinklų“ 2017 m. gruodžio 20 d. raštu, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad šiluminė energija atsakovų bute nereguliuojama ir prarandama šiluminės energijos ekonomija; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0b9186b0c03f11e9840ec0427c781bac

2016 m. gegužės 24 d. sprendimu pripažino negaliojančiu 2014 m. gegužės 29 d. bendrijos narių įgaliotinių susirinkime priimtą sprendimą, kuriuo A. Burneika išrinktas bendrijos pirmininku. Todėl A. Burneika, nebūdamas bendrijos pirmininku, neteisėtai pateikė ieškinį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė proceso teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti. Pažymėtina, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis, A. Burneika ginčo laikotarpiu buvo bendrijos pirmininku (ir yra iki šiol), todėl jis teisėtai pateikė ieškinį.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


SIGITA RUDĖNAITĖ



Administracinė byla Nr. eA-656-625/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02141-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 12.17.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c644c10b3ac11e98451fa7b5933515d

skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“, atstovaujama bankroto administratoriaus „Valeksa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 30-2501 dalį, kuria į nekilnojamo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 17 punktą įtrauktas pareiškėjai priklausantis turtas, esantis adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilniuje (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3), kuriuo atsisakyta iš Sąrašo išbraukti pareiškėjui priklausantį turtą, esantį adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš Administracijos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas teigė, kad jam nuosavybės teise priklauso pastatas – kultūros rūmai, esantis adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, kuris yra padalintas į dvi negyvenamąsias patalpas – kavinės patalpas ir kultūros paskirties patalpas (toliau – ir Pastatas). Administracija Įsakymu į Sąrašą įtraukė ir Pastatą. Laikydamasi 2016 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-479 patvirtinto Nekilnojamo turto, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punkte nurodytos tvarkos, Bendrovė kreipėsi į Administraciją, nurodydama nesutikimo su Įsakymu motyvus ir argumentus. Administracija Sprendimu atsisakė išbraukti Pastatą iš minėto Sąrašo. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, juose nenurodyti jokie konkretūs Pastato įtraukimo į Sąrašą pagrindai, faktiniai duomenys. Administracija privalėjo aiškiai ir išsamiai motyvuoti savo Sprendimą neišbraukti Pastato iš Sąrašo, tačiau ji Sprendime apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomus argumentus. Atkreipė dėmesį, kad nei viename iš skundžiamų sprendimų Administracija nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų ar požymių, kad pareiškėjai priklausantis Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus kriterijus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracija nuolat ribojo Pastato sutvarkymo procesus ir pareiškėjas neturėjo galimybės vykdyti Pastato sutvarkymo darbų. Pareiškėjo nuomone, Pastatas visgi visą laiką nuo jo įsigijimo yra prižiūrimas ir tvarkomas, užtikrinama Pastato ir aplinkos apsauga, todėl jis neatitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytų kriterijų. Net ir pripažinus, kad Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus požymius, egzistuoja Tvarkos 4 punkte nurodytos aplinkybės, draudžiančios įtraukti Pastatą į Sąrašą. Nors Administracijos direktorės 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 30-3219 buvo pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas iš visuomeninės paskirties į rekreacinę teritoriją, tačiau, kai pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl valstybės žemės nuomos sutarties pagal pakeistą žemės sklypo naudojimo būdą sudarymo, buvo gautas atsakymas, kad žemės nuomos sutartis gali būti sudaryta ne ilgesniam nei vienerių metų terminui, draudžiant nuomininkui vykdyti Pastato, esančio žemės sklype, kapitalinį remontą ar rekonstrukciją. NŽT siūlomo susitarimo dėl žemės nuomos projektuose nurodomas ne ilgesnis nei vienerių metų terminas, kuris neleidžia pareiškėjui nei planuoti Pastato sutvarkymui reikalingų investicijų, nei gauti statybą leidžiantį dokumentą. Todėl toks draudimas kapitaliai remontuoti/rekonstruoti Pastatą yra nustatytas kompetentingos institucijos ir tokia situacija atitinka Tvarkos aprašo 4.1 papunktyje nurodytą atvejį, kuomet Pastatas, kuriam taikomas toks apribojimas, nėra įtraukiamas į Sąrašą, nes pačios Administracijos ir NŽT taikomas apribojimas, draudžiantis Pastato sutvarkymo darbus, tiesiogiai riboja pareiškėjo galimybes įgyvendinti teismų praktikoje nurodytas sąlygas Pastatui sutvarkyti.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui neabejotinai žinomos aplinkybės, jog Pastatui 2014 m. buvo taikomas

padidintas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, 2015 m. – padidintas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, 2016 m. – padidintas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nes buvo nustatyta, kad Pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas, kaip to reikalauja teisės aktai, šios aplinkybės yra užfiksuotos faktinių duomenų patikrinimo aktais. Pareiškėjas Administracijos sprendimų, kuriais Pastatas nuo 2013 m. iki 2016 m. buvo apmokestintas maksimaliu nekilnojamo turto mokesčiu, teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, vadinasi sutiko, kad netinkamai prižiūri

Pastatą, kuris pagrįstai įtrauktas į Sąrašą, todėl nesuprantama pareiškėjo pozicija šioje byloje ginčijant Administracijos sprendimus, priimtus dėl 2017 m. apmokestinimo, kai pats pareiškėjas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų pagerinti pastato būklę.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad net ir po raginimų imtis priemonių Pastato konstrukcijų būklei pagerinti, pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 47 straipsniu, statinių savininkai ir naudotojai privalo laikytis normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolimesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Apie atliktą patikrinimą pareiškėjas taip pat buvo informuotas ir įpareigotas iki 2017 m. birželio 1 d. pateikti įpareigojimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų kopijas. Teigė, jog nėra nuginčyta aplinkybė, kad Pastatas yra apleistas ar neprižiūrimas, pareiškėja pareigų tinkamai prižiūrėti turtą nevykdo daug ankščiau, nei buvo priimtas ginčijami sprendimai, taip pat pareiškėjas nevykdo ir daugkartinių Administracijos padalinio, atsakingo už statinių naudojimo priežiūrą, teisėtų reikalavimų tinkamai prižiūrėti statinį. Administracijos teigimu, skunde nurodytas Administracijos raštas NŽT taip pat neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti statinio naudotojo pareigas ir tinkamai prižiūrėti nekilnojamąjį turtą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, skundą atmetė.

8. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybes teise valdo Pastatą, kurį sudaro kavinės patalpos, esančios adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0944-1490:4348, ir kultūros paskirties patalpos, esančios adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0944-1469:4347. Pareiškėjo Pastatas yra ant žemės sklypo, esančio adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0367-2202, kuris nuosavybės teise nuo 2001 m. spalio 11 d. priklauso Lietuvos Respublikai (toliau – ir Žemės sklypas). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-479 „Dėl nekilnojamo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas taikomas faktiškai naudojamam nekilnojamam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. (1.3.1 papunktis) ir (arba) nekilnojamam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (1.3.2 papunktis). Pareiškėjas Administracijos 2016 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. A51-86910/16(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamo turto, esančio V. Mykolaičio-Putino g. 5 (unikalus Nr. 4400-0944-1490:4348 ir Nr. 4400-0944-1469:4347) Vilniuje, mokesčio tarifo nustatymo“ buvo informuotas, kad jam nuosavybės teise priklausantis Pastatas atitinka vieną iš Tvarkos aprašo 3 punkte nustatytų kriterijų ir yra įtrauktas į Sąrašą objektų, kuriems taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Nurodyta, jog esant neaiškumams, pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jai valdomų objektų įrašymą į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti dokumentus, įrodančius, kad Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.3 papunkčiuose išvardintų kriterijų arba, kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar kelių Tarkos aprašo 4.1 – 4.3 papunkčiuose išvardytų aplinkybių. Pareiškėjas, nesutikdamas su Pastato įtraukimu į Sąrašą, kreipėsi į Administraciją su 2016 m. gruodžio 15 d. skundu, kurį išnagrinėjusi Administracija priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjo prašymą tenkinti, konstatuota, kad kartu su pareiškėjo prašymu nėra pateikta informacija, įrodanti, jog Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 papunkčio reikalavimų arba, kad atitikimas nulemtas vienos ar kelių Sprendime nurodytų aplinkybių.

9. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo, jog pareiškėjas 2004 m. atliko Pastato užkonservavimo ir remonto darbus, nėra, su tuo sutinka ir to neginčija Administracija. Nagrinėjamu atveju, keliamas ginčas dėl Pastato priežiūros ir būklės po 2004 m. iki skundžiamo Įsakymo priėmimo ir ar pagrįstai pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas buvo įtrauktas į Sąrašą.

10. Teismas, įvertinęs viešuosius duomenis ir byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos metu nėra pateikęs įrodymų, paneigiančių, jog jam nuosavybės teise priklausantis Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.2 nustatytų kriterijų, konstatavo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas į objektų, kuriam taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, Sąrašą yra įtraukiamas nuo 2013 m.; Administracijai 2015 m. lapkričio 19 d. raštu įspėjus pareiškėją apie netinkamą Pastato būklę, atlikus 2016 m. liepos 20 d. patikrinimą nenustatyta, jog Pastato būklė būtų pagerėjusi; iki šiol nėra išspręsta Pastato gaisro pasekmių problema, o tai, kad Pastatas

neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų patvirtina ne tik Administracijos pateikti įrodymai, bet ir pareiškėjo pateiktas ekspertizės aktas. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3.1 ir 3.2 papunkčiuose nustatytus kriterijus, taigi pagrįstai buvo įtrauktas į objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, Sąrašą.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2004 m., kai tik įsigijo Pastatą, žinojo, kokios paskirties yra Žemės sklypas, ant kurio stovi Pastatas, žinojo, kokia yra Pastato naudojimo paskirtis, kokie yra galimi Pastato pertvarkymo būdai. Todėl byloje pareiškėjo pateiktus duomenis, susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo „Dėl pastato V. Mykolaičio-Putino g. 5, pirkimo“, kuriuo nuspręsta įpareigoti Administraciją pradėti derybas dėl Pastato pirkimo, išpirkto Pastato dalyse įkuriant Tautos namus, įgyvendinimu, teismas vertino kaip teisiškai nesusijusias su pareiškėjui Statybos įstatyme nustatytomis statinių naudotojų pareigomis prižiūrint Pastatą vykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateikto Administracijos 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. A51-4945(3.3.4.3.-EM4) „Dėl kultūros rūmų V. Mykolaičio-Putino g. 5, rekonstravimo projektinių pasiūlymų“ negalima daryti išvados, jog jis įrodo, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama įgyvendinti Pastato sutvarkymo darbų, nes minėtame rašte Administracija nurodė tik tai, kad Pastatas turi būti išimtinai visuomeninės paskirties ir jame galimas tik aptarnavimo infrastruktūros planavimas, t. y. pasisakė tik išimtinai dėl Pastato paskirties.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas su NŽT nėra sudaręs naujos valstybinės žemės nuomos sutarties, kurios sąlygos de facto apribotų jo teises remontuoti ir (ar) rekonstruoti Žemės sklype esantį Pastatą, sutiko su Administracijos pozicija, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto konkretaus sprendimo, kuris apribotų Pastato naudojimą ar valdymą nagrinėjamo ginčo laikotarpiu.

13. Dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsniui teismas vertino, kad juose yra nurodytas teisinis reglamentavimas, kokiu pagrindu jis buvo priimtas, individualią pareiškėjo situaciją, byloje konstatuotą faktą, kad pareiškėjas apie faktines aplinkybes, susijusias su Pastato būkle, žinojo anksčiau, nei priimtas Sprendimas, bei į tai, kad pareiškėjui buvo žinomos ne tik Įsakymo ar Sprendimo, bet ir ankstesnių sprendimų, kurie priimti tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu, priėmimo faktinės aplinkybės, motyvai, teisinis pagrindimas, į tai, kad dėl kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo, kuriuo jos nuosavybes teise priklausančiam Pastatui būdavo nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, jis turėjo teisę ir galimybę pateikti paaiškinimus bei įrodymus, paneigiančius Administracijos sprendimus (kartu ir skundžiamą Sprendimą) (Tvarkos aprašo 15 p.), todėl sprendė, kad Sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, pareiškėjui nebuvo sudaryta kliūčių aktyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

III.

14. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kad pareiškėjo turtui nuo 2013 m. yra taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas ir nepagrįstai pareiškėjui nustatė procesinę pareigą įrodyti, kad Pastato būklė yra pagerėjusi. Be to, Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo turto atžvilgiu nėra priimto konkretaus sprendimo, kuris apribotų turto naudojimą ar valdymą nagrinėjamo ginčo laikotarpiu. Tokias teismo išvadas pareiškėjas vertina kaip nepagrįstas ir nesusijusias su nagrinėjamo ginčo dalyku. Pažymi, kad byloje yra ginčijamas administracinis aktas dėl pareiškėjui priklausančio turto įtraukimo į Sąrašą, kuriam taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2017 metams. Tvarkos apraše, kurio pagrindu sudaromas Sąrašas, numatyta, kad turto, įtraukiamo į Sąrašą, būklė vertinama 2016 m. birželio 1 d. – rugpjūčio 1 d. laikotarpiu (Tvarkos aprašo 5–6 p.), o turtas, pašalinus jo naudojimo ar eksploatavimo trūkumus, išbraukiamas iš sąrašo (Tvarkos aprašo 15–18 p.)

16. Pareiškėjas pažymi, kad Administracija esant iš esmės tapačiai turto būklei, yra priėmusi sprendimus tiek dėl ginčo turto įtraukimo į atitinkamą sąrašą, tiek dėl jo išbraukimo, o bylą nagrinėjantis teismas turėtų išsamiai išnagrinėti ir įvertinti tokių priešingų administracinių aktų priėmimo priežastis ir teisėtumą. Nurodo, kad Savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1-1587 patvirtintą Patalpų ir statinių, kuriems 2007 metais taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą buvo įtrauktas Pareiškėjui priklausantis turtas (sąrašo 1.2 p.), tačiau valstybės

ir savivaldybės institucijoms deklaravus siekį Pastatą pritaikyti visuomenėms reikmėms ir suintensyvėjus deryboms, Savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-607, pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo išbrauktas iš šio sąrašo.

17. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. ar ankstesniais mokestiniais laikotarpiais neskundė atsakovo sprendimų ar neteikė duomenų, paneigiančių įrašymo į sąrašą objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, pagrindą, nereiškia, kad pareiškėjas negali tokia teise pasinaudoti 2017 m. mokestiniu laikotarpiu, tuo labiau neapriboja pareiškėjo teisės skųsti atsakovo sprendimą. Tuo tarpu teismas byloje privalėjo nagrinėti ir remtis tik aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės Turto įrašymui į 2017 m. mokestinio laikotarpio Sąrašą.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal Pareiškėjo skundą, prieš padarydamas išvadą, kad skundžiami Atsakovo sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir tinkamai motyvuoti, privalėjo nustatyti ir įvardinti konkrečius ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindus, tai yra nustatyti konkrečius Turto požymius ir charakteristikas, atitinkančias Tvarkos aprašo 3 p. įvardintus kriterijus. Pastato būklės požymiai, galėję lemti ginčijamų sprendimų priėmimą, gali būti siejami tik su 2004 metais įvykusio gaisro pasekmėmis, Pastato būklė visu laikotarpiu nuo 2004 m. lieka stabili, o savivaldybės taryba 2008 metais jau buvo pripažinusi, kad egzistuoja pagrindas (apribojimai) išbraukti Pastatą ir sąrašo objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pats pripažįsta, kad ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties neturėjimas yra esminė kliūtis Pareiškėjui suprojektuoti ir atlikti Pastato rekonstrukcijos darbus. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui (Pareiškimo 18, 19,22 punktai) išsamiai pagrindė, kad iki 2015 m. rugsėjo 29 d. galiojęs žemės sklypo (kuriame yra Pastatas) naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija – neleido Pareiškėjui sudaryti ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties. Tai patvirtina faktas, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su Pareiškėju buvo pratęsinėjama ne ilgiau kaip 3 metams. Tuo tarpu ilgalaikės žemės nuomos teisės nebuvimas buvo esminė (paties Atsakovo pripažinimu) kliūtis Pastato rekonstrukcijai atlikti. Į bylą taip pat yra pateikti duomenys (pareiškimo 22, 23 punktai, 2017-08-23 teismo posėdyje pateikti įrodymai), kad po 2015-09-29 žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo, Atsakovas inicijavo, o Nacionalinė žemės tarnyba palaikė aktyvius veiksmus, ribojant bet kokius Pastato rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbus. Taigi teismas netinkamai įvertino ir netinkamai kvalifikavo Pareiškėjo turtui realiai ir faktiškai taikomus apribojimus, jų esmę ir sukeliamas pasekmes.

20. Pareiškėjas vertina, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvus dėl netinkamo skundžiamų sprendimų motyvavimo, nes tik atsakovui nustačius, atitinkamuose veiklos dokumentuose įvadinus ir informavus pareiškėją apie konkrečias priežastis (Turto būklės požymius ar charakteristikas), lemiančias Turto įtraukimą į Sąrašą, pareiškėjui atsiranda reali (o ne tik deklaratyvi) galimybė pateikti konkrečią savo poziciją dėl šių aplinkybių. Teismo pozicija, kad pareiškėjas dėl savo „individualios situacijos“ ar ankstesnių aplinkybių (įtraukimo į ankstesnių metų atitinkamus sąrašus) galėjo žinoti jo (Turto) atžvilgiu priimto sprendimo pagrindus ir motyvus ir pateikti paaiškinimus ar įrodymus, nepaneigia paties atsakovo pareigos tinkamai motyvuoti savo sprendimus. Skundžiami atsakovo sprendimai dėl Turto įtraukimo į 2017 m. Sąrašą yra savarankiški administraciniai aktai, jie turi būti grindžiami 2016 m. egzistuojančiomis, o ne ankstesnėmis aplinkybėmis. Pabrėžia, kad atsakovas, esant tapačioms aplinkybėms, jau yra priėmęs priešingus sprendimus to paties turto atžvilgiu, todėl šiuo atveju pareiškėjas tikrai negalėjo pats žinoti ir nuspręsti, kodėl 2016 metais priimamas būtent toks, o ne priešingas sprendimas, tuo labiau, kad nuo 2016 m. atsakovas inicijavo papildomų ribojimų pareiškėjo veiklai Pastate taikymą. Taip pat tik konkrečių skundžiamų sprendimų pagrindų ir motyvų nurodymas galėjo sudaryti realią galimybę pareiškėjui teikti juos paneigiančius paaiškinimus ar įrodymus

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.22. Atsakovas nurodo, kad teismas išvadai pagrįsti rėmėsi ne tik ankstesniais mokestiniais laikotarpiais buvusiomis

aplinkybėmis, tačiau ir pagal byloje esančius duomenis nustatė, jog aktualiu mokestiniu laikotarpiu taip pat buvo nustatytos aplinkybės dėl neprižiūrimo ir apleisto turto. Nors apeliantas bando paneigti ankstesnių mokestinių laikotarpių svarbą, tačiau tie duomenys įrodo pareiškėjo sistemingą pastato savininko pareigų nevykdymą prižiūrėti statinį. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus, ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl Įsakymo pagrįstumo. Teismas taip pat išsamiai pagrindė, kad pareiškėjas sistemingai nevykdo pastatų tinkamos priežiūros, dėl ko eilę metų yra apmokestinamas maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, todėl teiginiai, kad jam nežinoma, kokių teisės aktų reikalavimų (statinio priežiūros ir eksploatavimo srityje) nesilaikymu yra kaltinamas, vertintina kaip sistemingas teismo klaidinimas. Priešingai, byloje surinkti įrodomai, t. y. pastato kasmetiniai patikrinimo vietoje aktai su fiksuotais pažeidimais ir privalomaisiais nurodymais, neabejotinai pagrindžia, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pažeidimų pobūdį ir esmę.

23. Atsakovas pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia bendro pobūdžio teiginiais, kaip antai, jog pareiškėjas nuo 2004 metų savo jėgomis vykdė nuolatinę pastato priežiūrą ir, atsižvelgiant į galimybes bei poreikį, atliko tvarkymo (einamojo remonto) darbus, tačiau bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė jokių konkrečių tai pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, atsakovas į bylą yra pateikęs rašytinius įrodymus – pastato patikrinimo aktus su fiksuotais pažeidimais, susijusiais su pastato būklės netvarkymu, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių užfiksuotus pažeidimus. Pažymi, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas, įsitikinus, jog statinio būklė nepagerėjusi, o statinio savininkas ir toliau tinkamai neprižiūri statinio, t. y. 2016 m. liepos 22 d. vietoje apžiūrėjus statinį ir surašius faktinių duomenų patikrinimo aktą. Pats pareiškėjas tiek atsakovui 2016 m. gruodžio 15 d. pateiktame rašte, tiek ir teismui pateikė įrodymus, jog tik 2004 metais atliko avarinės būklės likvidavimo ir konservavimo darbus. Daugiau įrodymų apie atliktus darbus, statinio avarinei būklei šalinti, nepateikė. Pastato (konstrukcijų, sienų) būklė yra blogėjanti, kas įrodo, jog nuo 2004 m. pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų gerinant statinio būklę. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nesilaiko Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinio naudotojų pareigų tinkamai prižiūrėti statinį, todėl atitinka Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijus. Be to, pareiškėjas kartu su 2016 m. gruodžio 15 d. prašymu, taip pat ir teikdamas skundą teismui, nepateikė jokių duomenų ir įrodymu, kokius veiksmus atliko objekto būklei gerinti po 2015 m. lapkričio 19 d. atlikto patikrinimo, kuomet buvo įspėtas dėl netinkamai prižiūrimo pastato.

24. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Aprašo 4 punkto nuostatas, sudarančias prielaidas spręsti dėl turto išbraukimo iš Sąrašo. Savivaldybė nėra priėmusi sprendimo, draudžiančio pareiškėjui tinkamai prižiūrėti avarinės būklės pastatą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kokie Administracijos ir NŽT realiai taikomi apribojimai jam tiesiogiai apribojo teises įtinkamai prižiūrėti statinį.

25. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus, kuriuose prašo teismą pridėti prie bylos pateikiamus įrodymus ir jais vadovautis sprendžiant apie atsakovo veiksmų ir priimtų sprendimų pareiškėjo atžvilgiu šališkumą, nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pažymi, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo pateikimo iš esmės pasikeitė dalis ginčui reikšmingų aplinkybių, t. y. atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje dėl žemės sklypo, kuriame yra turtas, paėmimo visuomenės poreikiams ir atitinkamai atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą turtą nustatymo, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. e2-4845-431/2018 leista įregistruoti Turtą valstybės vardu ir pradėti naudoti šį turtą NŽT sprendime dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams (priedas Nr. 1). Nurodytos teismo nutarties pagrindu 2019 m. sausio 15 d. buvo pasirašytas Turto perdavimo atsakovo nuosavybėn ir žinion aktas (priedas Nr. 2) ir nuo 2019 m. sausio 17 d. turtas yra registruotas ir valdomas atsakovo nuosavybės teise (priedas Nr. 3). Pažymi, kad pareiškėjas gavo 2019 m. vasario 11 d. pranešimą apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. sausio 28 d. sprendimu iš Nekilnojamojo turto, kuriam 2019 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo buvo išbrauktas ginčo turtas, esantis V. Mykolaičio – Putino g. 5, Vilnius (priedas Nr. 5). Atsižvelgiant tai, kad atsakovas formaliai nuo 2018 m. spalio 29 d., o realiai ir faktiškai – nuo 2019 m. sausio 15 d. nuosavybės teise valdo ir faktiškai naudoja turtą, kuris pagal atsakovo priimtus administracinius sprendinius (ginčijamus byloje) ir šioje byloje suformuotą poziciją yra apleistas, neprižiūrimas, yrantis ir keliantis grėsmę aplinkiniams, egzistuoja galimybė objektyviai palyginti, ar ginčo Turto valdymas ir priežiūra iš esmės pasikeitė atsakovui tapus Turto savininkui, t. y. ar jis sau pačiam kelia tokius pačius turto priežiūros ir aplinkinių apsaugos nuo Turto keliamos grėsmės reikalavimus, kokie buvo keliami pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos Įsakymo, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančioms konkrečioms Pastato patalpoms, kurių unikalūs Nr. 4400-0944-1490–4348 ir 4400-3016-1469:4347, nustatytas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, ir Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias Pastato patalpas iš Nekilnojamo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas, sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2153 redakcija) (toliau – ir Įstatymas), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 1-479 „Dėl nekilnojamo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“ bei šiuo sprendimu

patvirtintas Nekilnojamo turto, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas nustatymo tvarkos aprašas. Taip pat siekiant išspręsti ginčą teisingai ir šiuo atveju įvertinti Sprendimo teisėtumą taip pat taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, be to, ginčijamas Sprendimas yra tinkamai motyvuotas bei atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, su jam nustatyta įrodinėjimo pareiga bei išvada, kad ginčijami sprendimai yra tinkamai motyvuoti.

29. Siekiant išspręsti Įsakymo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar šiuo atveju buvo pagrindas Pastate adresu V. Mykolaičio – Putino g. 5, Vilniuje, esančias negyvenamąsias patalpas, kurių unikalūs Nr. 4400-0944-1490–4348 ir 4400-3016-1469:4347, įtraukti į statinių, apmokestinamų padidintu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašą remiantis Tvarkos aprašo 3.1 punktu, taip pat tai, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Pastato priežiūros ir Administracijos ribojimo vykdyti Pastato sutvarkymo darbus nebuvo pagrindas išbraukti Pastatą iš 2017 m. Sąrašo.

30. Primintina, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

31. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-479 nustatė, jog 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifu yra apmokestinamas faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. (1.3.1 punktas); taip pat nekilnojamasis turtas, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (1.3.2 punktas). Pažymėtina, kad be kita ko, šio sprendimo 1.2.3 papunktyje nurodyta, kad maitinimo paskirties pastatams (patalpoms), išskyrus naktinius klubus ir barus, taikomas 0,7 proc. tarifas.

32. Ginčijamas 2016 m. lapkričio 8 d. Įsakymas grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-479 1.3 ir 2 punktais. Įsakymu patvirtinto Sąrašo 17 punkte nurodyta, kad pareiškėjui priklausančiam nekilnojamam turtui, kurio unikalūs Nr. 4400-0944-1490–4348 ir 4400-3016-1469:4347, 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog konkrečios savivaldybės teritorijoje galiojančius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus yra pavesta nustatyti savivaldybių taryboms. Pažymėtina, kad duomenys tiek apie nekilnojamojo turto statybos baigtumo procentinę išraišką, tiek apie būklę yra kaupiami Nekilnojamojo turto registre, kurio išrašas yra taip pat pagrindas nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti (Įstatymo 12 str. 9 d.).

34. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui priklausančių kultūros paskirties patalpų, unik. Nr. 4400-3016-1469:4347, jis ilgą laiką (nuo 2004 metų) neprižiūrėjo tinkamai, dėl ko jam buvo pritaikytas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2017 metais: t. y. 2013 m. birželio 12 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2015 m. sausio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2015 m. lapkričio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas; Administracijos 2015 m. lapkričio 19 d. raštas pareiškėjui įspėjant apie netinkamą Pastato būklę; atlikus 2016 m. liepos 20 d. patikrinimą nustatyta, jog Pastato būklė nepagerėjusi; 2016 m. liepos 22 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2017 m. vasario 24 d. atliktas faktinių duomenų patikrinimas, po kurio 2017 m. balandžio 14 d. surašytas statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas; pareiškėjas buvo informuotas ir įpareigotas iki 2017 m. birželio 1 d. pateikti įpareigojimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų kopijas; Administracija 2016 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. A51-86910/16(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamo turto, esančio V. Mykolaičio-Putino g. 5 (unikalus Nr. 4400-0944-1490:4348 ir Nr. 4400-0944-1469:4347) Vilniuje, mokesčio tarifo nustatymo“ informavo pareiškėją, kad jis turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jai valdomų objektų įrašymą į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti dokumentus,

įrodančius, kad Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.3 papunkčiuose išvardintų kriterijų arba, kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar kelių Tarkos aprašo 4.1 – 4.3 papunkčiuose išvardintų aplinkybių; pareiškėjas atsakovui 2016 m. gruodžio 15 d. pateiktame rašte nurodė, jog iš esmės tik 2004 metais atliko avarinės būklės likvidavimo ir konservavimo darbus (I t., e. b. l. 86–89, 97, 103, 11–112, 114–115, 134–158, 163–164). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pagal aktualius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. lapkričio 23 d. išrašus (I t., e. b. l. 10–16) matyti, jog kultūros paskirties patalpos, unikalus Nr. 4400-3016-1469:4347, būklė yra „fiziškai pažeistas“ ir įregistruotas 77 proc. baigtumas. Nustatytos minėtos faktinės aplinkybės byloje yra nepaneigtos, pareiškėjas nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų, teigdamas, jog jam nepagrįstai perkelta įrodinėjimo paneigti nustatytus duomenis pareiga. Todėl darytina išvada, kad kultūros paskirties patalpos, unikalus Nr. 4400-3016-1469:4347, pagrįstai ir teisėtai buvo įtrauktos į Įsakymu patvirtintą Sąrašą.

35. Dėl ginčo objektu taip pat esančios kavinės patalpos, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, pažymėtina, kad minėtame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše žymos apie būklę nėra, be to, įregistruotas baigtumas – 100 proc. Iš 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akto matyti, kad apžiūrėjus Pastatą iš lauko pusės, buvo tik konstatuota, jog kavinės patalpos neveikė ir buvo užrakintos (I t., e. b. l. 88). Tačiau tokia aplinkybė nepaneigia kavinės patalpos paskirties ir nepatvirtina, kad ši patalpa yra apleista, neprižiūrėta. Taigi iš byloje esančios minėtos medžiagos (I t., e. b. l. 86–89, 97, 103, 11–112, 114–115, 134–158, 163–164) negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad šios kavinės patalpos, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, yra apleistos, neprižiūrimos. Todėl sutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir pateiktus įrodymus dėl kavinės patalpų, kurių unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, būklės ir priežiūros. Dėl nurodytų aplinkybių Įsakymo Nr. 30-2501 patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalis dėl kavinės patalpų, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, įtraukimo į Sąrašą yra nepagrįsta, todėl naikintina.

36. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Viešojo administravimo įstatyme yra įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas.

37. Prašomas panaikinti Sprendimas (raštas) yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

38. Iš ginčijamo atsakovo 2017 m. sausio 23 d. Sprendimo (rašto, kuriuo buvo atsisakyta išbraukti pareiškėjui priklausančias patalpas iš Sąrašo) turinio matyti, kad jis grindžiamas iš esmės Tvarkos aprašo 3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog statiniai yra įtraukiami į Sąrašą, jeigu patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (3.1.1 papunktis), nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio

naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (3.1.2 papunktis), Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (3.1.3 papunktis), neremontuoja, nerekonstruoja arba nenugriauna statinių, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (3.1.4 papunktis).

39. Sprendime yra nurodyta tik tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Pastate esančios kultūros paskirties patalpos ir kavinės patalpos (unikalūs Nr. 4400-0944-1490–4348 ir 4400-3016-1469:4347) neatitinka minėtų Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijų, o Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriui atlikus pakartotinį Pastato, kuriame yra patalpos, unikalūs Nr. 4400-0944-1490–4348 ir 4400-3016-1469:4347, faktinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog pastato dalys yra avarinės būklės ir jis atitinka Tvarkos aprašo kriterijus.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir atsakovo nekonkrečius, ir visiškai neišsamius motyvus dėl atsisakymo išbraukti pareiškėjui priklausančias patalpas iš Sąrašo, konstatuotina, kad toks Sprendimas kaip atsakymas į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą negali būti laikomas teisėtu, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės ne tik iš dalies neatitinka tikrovės dėl kavinės patalpų, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, būklės ir priežiūros, bet ir jį priimant nebuvo išsamiai paaiškinta ir atsakyta į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašyme išdėstytus argumentus, kodėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas nesilaikė Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinio naudotojų pareigų tinkamai prižiūrėti statinį ir atitiko Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijus, kodėl ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu negali būti taikomos Tvarkos aprašo 4 punkto nuostatos, ypač kiek tai susiję su kompetentingų institucijų nustatytais apribojimais valdyti/naudoti nekilnojamąjį turtą, taigi šiuo atveju nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, jų išdėstymas Sprendime ir motyvavimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus Sprendimo trūkumus, daro išvadą, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu bei turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai, jog po skundžiamų sprendimų priėmimo pasikeitė dalis faktinių aplinkybių ir ginčo Pastatas formaliai nuo 2018 m. spalio 29 d., o realiai ir faktiškai – nuo 2019 m. sausio 15 d. priklauso atsakovui, kuris vėliau išbraukė Pastatą iš sąrašo, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės vertinant padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymo pareiškėjui 2017 metais pagrįstumą ir teisėtumą, nes šiuo atveju turi būti vertinami pareiškėjo veiksmai ir aktyvumas prižiūrint kavinės patalpas, kurių unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, 2016 metais, kuriems neturi įtakos Pastato nuosavybės teisių pasikeitimas nuo 2018 metų.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai taikė proceso teisės nuostatas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą dėl Įsakymo dalies ir Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimas keičiamas, panaikinant Įsakymu patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalį, kuria į Sąrašą įtraukta kavinės patalpa, unik. Nr. 4400-0944-1490-4348, panaikinant Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3) ir įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

43. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, išskyrus žyminių mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

44. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą, t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymo Nr. 152 kopiją dėl 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 2017 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymo Nr. 14 kopiją dėl 23 Eur žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą, todėl tenkinus 75 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų, atitinkamai priteistina pareiškėjui iš atsakovo 25,67 Eur išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį. Taip pat pareiškėjas yra pateikęs pirmosios instancijos teismui atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2017 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą AAA Nr. 0002643, 2017 m. balandžio 13 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1, 2017 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. 20. Iš pateikto akto matyti, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą patyrė 1452 Eur išlaidų. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino

užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos), 8.1 punktu, darytina išvada, kad už skundo surašymą pareiškėjo nurodyta 1452 Eur suma neviršija maksimalios pareiškėjui galimos priteisti sumos (793,3x2,5=1983,25), šių išlaidų dydis nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, dėl kurių 1452 Eur suma turėtų būti mažinama, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 75 proc. jo patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t. y. 1089 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 30-

2501 patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalį, kuria į Sąrašą įtraukta kavinės patalpa, unik. Nr. 4400-0944-1490-4348.Panaikinti Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-

3072/17(2.14.1.45-FN3) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą.Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“ iš atsakovo Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos 1114 Eur 67 ct (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiolika eurų ir 67 centus) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

AUDRIUS BAKAVECKAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Teismingumo byla Nr. T-35/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00098-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš l. e. p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Danguolės Bublienės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys V. K., V. A., A. K.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c9ef3420beac11e9840ec0427c781bac

M. S., I. A., O. P., R. S., D. G., A. G., J. P., A. P., A. P., E. P., B. K., N. K., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 10 d. raštą „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų patikslinimo“ Nr. (33.200)R-3466 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pagal 2018 m. spalio mėn. E. K. parengtą pasiūlymo schemą „Gatvės (duomenys neskelbtini), Kaune, ribų tikslinimas“ patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 m. gruodžio 10 d. raštu „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų patikslinimo“ Nr. (33.200)R-3466 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus pagal pareiškėjo pateiktą projektą taip, jog iš (duomenys neskelbtini) ribų būtų pašalinta pravažiavimo dalis, einanti nuo (duomenys neskelbtini) link žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, minėtas pravažiavimas per klaidą buvo priskirtas (duomenys neskelbtini), nes jis niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) dalimi. Istoriškai jis buvo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalimi ir buvo reikalingas šio sklypo pastatų eksploatavimui. Pareiškėjas kartu su kitais pastato bendraturčiais siekia susiformuoti valstybinės žemės sklypą prie pastato (duomenys neskelbtini), į šį sklypą įtraukiant pravažiavimo plotą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo – (duomenys neskelbtini), Kaunas, susisiekimo komunikacijos ribų nustatymo. Pareiškėjas siekia, kad atsakovas susimažintų ginčo žemės sklypo ribas ir pareiškėjas galėtų susiformuoti valstybinės žemės sklypą pastato (duomenys neskelbtini) eksploatavimui, į šį sklypą įtraukiant ginčo pravažiavimo plotą. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje pripažįstama, jog ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis (Civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartis Nr. T-32/2013; 2015 m. spalio 15 d. nutartis Nr. T-121/2015 ir kt.). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija viešojo administravimo subjekto sprendimą atsisakyti patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis, tačiau iš esmės skundo reikalavimu pareiškėjas siekia pakeisti (sumažinti) šio Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribas. Be to, ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė tikslinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastro duomenis, buvo priimtas atsakovui įgyvendinant atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su savivaldybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu, o ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 10 d. raštas „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų patikslinimo“ Nr. (33.200)R-3466 laikytinas ne viešojo administravimo aktu, bet civilinių santykių subjekto priimtu sprendimu dėl atsisakymo sumažinti savo nuosavybės teise valdomo objekto dalį. Taigi, teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą, yra reguliuojami civilinės teisės normomis, todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 10 d. rašto „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų patikslinimo“ Nr. (33.200)R-3466, kuriuo atsakovas, kaip nekilnojamojo daikto (gatvės) savininkas, nesutiko pagal pareiškėjo prašymą tikslinti gatvės kadastrinius matavimus tokiu būdu, kad iš gatvės ribų būtų pašalintas pravažiavimo plotas. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo atveju neginčija kadastrinių matavimų

teisėtumo, nurodant, kad matavimai atlikti nesilaikant specialiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad istoriškai ginčo pravažiavimas buvo ne gatvės, priklausančios Kauno miesto savivaldybei, o žemės sklypo, kuriame esančio gyvenamojo namo dalies patalpų savininku yra pareiškėjas, dalimi, tokiu būdu iš esmės keldamas ginčą dėl atsakovo nuosavybės teisės į pravažiavimą. Taigi šiuo atveju yra keliamas ginčas dėl nuosavybės teisės į pravažiavimą, kuris neišvengiamai įtakos atsakovo nuosavybės teises ir susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Todėl, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, keliamame ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, dėl ko ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys

V. K., V. A., A. K., M. S., I. A., O. P., R. S., D. G., A. G., J. P., A. P., A. P., E. P., B. K., N. K., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

L. E. P. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKAS ANTANAS SIMNIŠKIS

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA DANGUOLĖ BUBLIENĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________



NUTARTIS



išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dd25b8c0beac11e9840ec0427c781bac

veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas:1) panaikinti sveikatos apsaugos ministro sprendimą neskirti A. P. į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės

ligoninės direktoriaus pareigas, sveikatos apsaugos ministro išdėstytą 2019 m. balandžio 23 d. naujienų portale http://www.bns.lt skelbtame straipsnyje „Lazdynų ligoninės vadovo konkursas bus skelbiamas iš naujo (papildyta)“ (https://www.bns.lt/topic/1912/news/58296181/);

2) įpareigoti sveikatos apsaugos ministrą tęsti „Konkurso į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas“, skelbimo Nr. 52595, paskelbto 2018 m. liepos 2 d., procedūras Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų konkursų organizavimo nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-574, nustatyta tvarka;

3) panaikinti sveikatos apsaugos ministro sprendimą paskelbti „Konkursą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas (pareiginės algos koef.-15,6)“, skelbimo data 2019 m. balandžio 30 d., skelbimo Nr. 58148, ir šį konkursą nutraukti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad A. P. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriame pateikė analogiškus reikalavimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-19314-727/2019 atsisakė priimti A. P. ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui ir ieškovui išaiškino, kad jis su šiuo ieškiniu turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi yra kreipęsis į Specialiąją teisėjų kolegiją, kurios prašė išspręsti ginčo rūšinio teismingumo klausimą byloje, kurioje A. P. prašė panaikinti 2018 m. liepos 31 d. įvykusio viešo konkurso VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigoms užimti rezultatą – komisijos sprendimą. Specialioji teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje (teismingumo bylos Nr. T-88/2018), be kita ko, konstatavo, kad santykiai, kilę iš vykusio viešo konkurso VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigoms užimti rezultato – komisijos sprendimo dėl konkurso laimėtojo, panaikinimo, yra susiję su ikisutartiniais darbo santykiais, reguliuojamais Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsniu, kurie, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalimi, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Specialioji teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų konkurso organizavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-574, 47 punktą, su viešą konkursą laimėjusiu pretendentu yra sudaroma darbo sutartis. Atsižvelgus į Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus teismingumo byloje Nr. T-88/2018, Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonė, ar ginčas dėl sprendimų dėl konkurso atšaukimo ir naujo konkurso paskelbimo į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas teisėtumo yra administracinio teisinio pobūdžio ir ar gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.



Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pareiškėjas šioje byloje prašo panaikinti sveikatos apsaugos ministro sprendimą neskirti jo į VšĮ Respublikinės

Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas ir sprendimą paskelbti konkursą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas, skelbimo data 2019 m. balandžio 30 d., skelbimo Nr. 58148, bei šį konkursą nutraukti, taip pat įpareigoti sveikatos apsaugos ministrą tęsti „Konkurso į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas“, skelbimo Nr. 52595, paskelbto 2018 m. liepos 2 d., procedūras.

Pažymėtina, kad atsakovas, skelbdamas ir vykdydamas viešą konkursą VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus, kuris neturi viešojo administravimo įgaliojimų ir kuriam netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas pareigoms užimti, veikė ne viešojo administravimo srityje, bet vykdydamas jam kaip Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešosios įstaigos steigėjui pavestas funkcijas. Keliamu ginču pareiškėjas siekia užimti VšĮ Respublikinės

https://www.bns.lt/topic/1912/news/58296181/

http://www.bns.lt/

Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriaus pareigas ir iš esmės kelia ginčą dėl priėmimo į darbą, t. y. ginčą, kylantį iš darbo teisinių santykių.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Kadangi šiuo atveju ginčas kilo iš darbo teisinių santykių, jis spręstinas bendrosios kompetencijos teisme.


n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų

panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.








NUTARTIS



išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, dėl raštų panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=aff98b10beac11e9840ec0427c781bac

n u s t a t ė:

pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Bofora“ kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti:

1) Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 14 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (4.17)-D3-175;

2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Palangos skyriaus (toliau – ir NŽT), 2019 m. sausio 23 d. raštą Nr. 16 st-3(14.16.5) „Dėl atsisakymo išduoti sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių ir turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad ginčas byloje kilo dėl NŽT rašto, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog atsakovas NŽT, atsižvelgdamas į ginčijamą Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 14 d. raštą Nr. (4.17)-D3-175 „Dėl informacijos pateikimo“ ir vadovaudamasis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-259 patvirtintų Sutikimų statyti statinius žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybinės žemės sklypais ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.1 punktu, atsisakė išduoti sutikimą statyti laikinus statinius žemės sklype (duomenys neskelbtini), 0 m atstumu nuo sklypo ribos. Atsakovas NŽT pridėjo ir ginčijamo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 14 d. rašto Nr. (4.17)-D3-175 „Dėl informacijos pateikimo“ kopiją, kuriuo informuojama, jog prieštaraujama, kad minėtame žemės sklype būtų išduodamas sutikimas laikinų statinių statybai arčiau sklypo ribų, negu numatyta teisės aktuose. Teismas pažymi, kad, viena vertus, byloje keliamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais, kilusiais dėl atsakovo NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinio, veiksmų. Kita vertus, ginčijamą raštą NŽT priėmė atsižvelgdama į kito viešojo administravimo subjekto – Palangos miesto savivaldybės administracijos – raštą, vadovaudamasi Taisyklėmis, kurių 13 punktas numato, kad teritorinio skyriaus veiksmai (neveikimas) išduodant sutikimus gali būti skundžiami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnis numato, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į visumą minėtų aplinkybių, teismui kilo abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo.



Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Šioje byloje pagrindinis keliamas reikalavimas yra panaikinti NŽT 2019 m. sausio 23 d. raštą „Dėl atsisakymo išduoti

sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“ Nr. 16 st-3(14.16.5).

Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybinės žemės patikėjimo teisės vienu iš subjektų (patikėtinių) yra NŽT – dėl visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas kreipėsi į NŽT su prašymu duoti sutikimą statyti laikinus statinius žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu, patikėjimo teise valdomu NŽT. Atsakovas NŽT, spręsdamas dėl sutikimo statyti laikinus statinius žemės sklype, 0 m atstumu nuo patikėjimo teise valdomo valstybinės žemės sklypo, įgyvendino turtines teises ir pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Taigi NŽT veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip valstybės žemės patikėtinis, dalyvaujantis civiliniuose santykiuose. Todėl ginčas dėl NŽT 2019 m. sausio 23 d. rašto „Dėl atsisakymo išduoti sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“ Nr. 16 st-3(14.16.5) panaikinimo kyla iš civilinių teisinių santykių.

Reikalavimas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 14 d. raštą „Dėl informacijos

pateikimo“ Nr. (4.17)-D3-175 yra išvestinis iš prieš tai nurodyto civilinio teisinio pobūdžio reikalavimo panaikinti NŽT atsisakymą duoti sutikimą laikinų statinių statybai 0 m atstumu nuo valstybės žemės sklypo. Todėl šiame ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, dėl ko ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme(Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).


n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ skundą atsakovams Palangos miesto

savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, dėl raštų panaikinimo perduoti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmams įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.








NUTARTIS



išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl rašto ir akto dalies panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bdba5b30beac11e9840ec0427c781bac

pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Bofora“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 3 d. raštą Nr. (18.27)991-4 ir 2018 m. gruodžio 11 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. SS18-4 dalį, kuria įpareigojama nugriauti laikinuosius statinius, pastatytus pagal 2013 m. liepos 26 d. rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-33-130726-00096.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, spręsdami skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad įpareigojimas pareiškėją nugriauti laikinuosius statinius tiesiogiai įtakoja pareiškėjo, kaip statinių savininko, teises ir keliami reikalavimai yra susiję ir su nuosavybės teisių ribojimu t. y. civiliniais teisiniais santykiais. Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamoje praktikoje nurodoma, kad reikalavimas pašalinti statybos padarinius yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Statytojo įpareigojimas per nustatytą terminą nugriauti statinį kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinė teisinė pasekmė apibrėžiama Civilinio kodekso 4.103 straipsnyje, kuris struktūriškai išdėstytas Civilinio kodekso ketvirtosios knygos skirsnyje „Savininko teisių apsauga ir gynimas“. Nors Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta galimybė įpareigoti nugriauti statinį teismo sprendimu, savo esme analogiško įpareigojimo, nustatyto ne teismo, bet viešojo administravimo subjekto, teisinis pobūdis negali skirtis, t. y. toks įpareigojimas taip pat turėtų būti suprantamas kaip civilinio teisinio pobūdžio įpareigojimas, tiesiogiai įtakojantis galimai savavališkai pastatyto statinio savininko nuosavybės teises. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje skundžiamas atsakovo reikalavimas nugriauti laikinuosius statinius yra priimtas ne viešojo administravimo srityje, o įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje, todėl turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.



Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 11 d.

statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. SS18-4 dalį dėl reikalavimo nugriauti laikinuosius statinius, pastatytus pagal 2013 m. liepos 26 d. rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-33-130726-00096, kurio galiojimas yra pasibaigęs 2017 m. gruodžio 31 d., ir Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 3 d. rašto Nr. (18.27)991-4 dalį, kurioje pakartojamas minėtame statinio techninės priežiūros patikrinimo akte suformuluotas reikalavimas.

Statybos įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, nebaigtas statyti statinys išardomas, tarp jų – kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą (3 punktas).

Specialioji teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą teisinį reguliavimą ir pareiškėjo skundo pagrindą, sprendžia, kad ginčijamuose statinio techninės priežiūros patikrinimo akte ir rašte išdėstytas Palangos miesto savivaldybės administracijos reikalavimas nugriauti laikinuosius statinius, pastatytus pagal rašytinį pritarimą statinio projektui, kurio galiojimas yra pasibaigęs, yra

tiesiogiai susijęs su minėtų statinių savininko nuosavybės teisėmis, t. y. civiliniais teisiniais santykiais. Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo reikalavimą nugriauti laikinuosius statinius, visų pirma siekia apginti savo teises valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Atsižvelgdama į tai, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su civilinėmis teisėmis ir pareigomis, todėl yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-127/2017; 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-98/2016).


n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ skundą atsakovams Palangos miesto

savivaldybės administracijai dėl rašto ir akto dalies panaikinimo perduoti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmams įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.







Administracinė byla Nr. eT-12-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02652-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 51.3(S)


NUTARTIS


Laikinai einantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas Ričardas Piličiauskas, susipažinęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Tomo Blinstrubio teikimu dėl administracinės bylos Nr. eI-4511-789/2019 pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perdavimo nagrinėti kitam administraciniam teismui,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. liepos 17 d. elektroninėmis ryšių priemonėmis gautas pareiškėjo G. B. skundas atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neveikimo (vilkinimo atlikti veiksmus ir pareigų neatlikimo) ir įpareigojimo atlikti veiksmus (persiųsti klausimą kompetentingam viešojo administravimo subjektui).

Teikime nurodoma, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų paskirstymo modulis 2019 m. liepos 17 d. administracinę bylą paskyrė nagrinėti teisėjai Rasai Ragulskytei-Markovienei, kuri 2019 m. liepos 18 d. kreipėsi su prašymu perduoti bylą nagrinėti kitam administraciniam teismui, pažymėdama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuriam yra pateiktas skundas, yra atsakovu šioje byloje, o pareiškėjas ginčą kelia dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimo atlikti veiksmus. Įvertinus pareiškėjo G. B. skundo turinį ir teisėjos Rasos Ragulskytės-Markovienės prašymo argumentus, teikime daroma išvada, jog nurodytos administracinės bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris yra bylos proceso šalis (atsakovas), yra nesuderinamas su teismo nešališkumo principu. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 2 dalimi, prašoma spręsti administracinės bylos Nr. eI-4511-789/2019 perdavimo kitam teismui klausimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b7e41020beac11e9840ec0427c781bac

Teismo pirmininkas


Išsamus bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui pagrindų sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte numatyta, kad teismas perduoda nagrinėti bylą kitam teismui, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – to teismo kitiems teismo rūmams, jeigu paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 2 dalį bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia bylą perduodančio teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas bylą perduodančio teismo pirmininko teikimu. Bylos perdavimo to paties teismo kitiems teismo rūmams klausimą išsprendžia šio teismo pirmininkas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, o 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisėjas, <…> negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinus Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo teikime išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad aptariamos bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nesuderinamas su teismo nešališkumo principu, todėl administracinė byla Nr. eI-4511-789/2019, įskaitant skundo priėmimo klausimo išsprendimą, pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduotina nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

administracinę bylą Nr. eI-4511-789/2019 (teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-02652-2019-0), įskaitant skundo priėmimo klausimo išsprendimą, perduoti nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

LAIKINAI EINANTIS TEISMO PIRMININKO PAREIGAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4735-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04202-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 18.12(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ccdcde30beac11e9840ec0427c781bac

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų UAB „Forestus“, KB „Miško draugas“, A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. Š., kooperatinei bendrovei „Miško draugas“, uždarajai akcinei bendrovei „Žemyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“, V. L., P. L., M. L., A. L., R. J., O. J., uždarajai akcinei bendrovei „AKI ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „Savas medis“, A. B. ir L. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. R., A. R., V. P., S. Z., A. Š., M. Š., P. R., A. B., A. S., A. P. (anksčiau – M.), Č. P., E. B., Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notarui R. M., Prienų rajono 3-ojo notaro biuro notarei A. B., Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarei V. J.-B., Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notarui G. P., Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarei R. V. (anksčiau – D.), Kauno miesto 11-ojo notaro biuro notarei I. J., Vilniaus miesto 5-ojo notaro biuro notarei V. T., Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei B. G. dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 31S-163 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 31S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, patvirtintą Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir kooperatinės bendrovės (toliau – ir KB) „Miško draugas“, atstovaujamos įgalioto asmens A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens V. P., ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žemyba“, atstovaujamos įgalioto asmens S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, patvirtintą Kauno miesto 11-ojo notarų biuro notarės I. J., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens

P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notarų biuro notarės V. J.-B., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. B., ir UAB „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, patvirtintą Prienų rajono 3-ojo notarų biuro notarės A. B., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. M., ir UAB „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, patvirtintą Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaro R. M., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, patvirtintą Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. D., sudarytą tarp UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š., ir V. L. bei P. L.; 2) iš neteisėto valdymo išreikalauti ir valstybės nuosavybėn grąžinti: iš A. Š. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k. iš KB „Miško draugas“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš UAB „Žemyba“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Švenčionių r. sav., (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš UAB „Forestus“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) sav., S. P. k.; iš O. J. ir R. J. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš UAB „AKI ekspedicija“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš UAB „Savas medis“ – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš A. B. ir L. B. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš P. L., A. L., V. L. ir M. L. – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k.;) taikyti restituciją ir iš A. Š. priteisti: 20 289,855 Eur (70 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162), KB „Miško draugas“ naudai; 16 376,811 Eur (56 500 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296), UAB „Žemyba“ naudai; 49 275,362 Eur (170 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. Ij-1867), UAB „Forestus“ naudai; 5 217,391 Eur (18 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652), R. J. naudai; 20 289,855 Eur (70 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220,) UAB „AKI ekspedicija“ naudai; 14 492,753 Eur (50 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. rugpjū?io 7?d. ?em?s sklypo pirkimo-pardavimo sutart? (reg. Nr.?3006), UAB ?Savas medis? naudai; čio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), UAB „Savas medis“ naudai; 22 898,550 Eur (79 000 Lt), kuriuos jis gavo pagal 2014 m. rugpjū?io 11?d. ?em?s sklyp?, pirkimo-pardavimo sutart? (reg. Nr.?58827), A.?B. čio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827), A. B. naudai; 4) taikyti restituciją ir UAB „Forestus“ įpareigoti V. L. ir P. L. grąžinti 562/1647 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 157/463 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis.

2. Pareiškėjas prašymu dėl pareiškimo dalies atsisakymo nurodė, kad, Tarnybai gavus A. Š. prašymą panaikinti Tarnybos teritorinių skyrių vedėjų priimtus sprendimus, kurių pagrindu jo vardu buvo įregistruoti ir kitiems asmenims neperleisti žemės sklypai, Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjas 2015 m. spalio 12 d. įsakymais Nr. 31VĮ-2119-(14.31.2) ir Nr. 31VĮ-2120 (14.31.2) panaikino Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir

Nr. 31S-164. Pareiškėjas atsisakė reikalavimų panaikinti Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir Nr. 31S-164 bei išreikalauti iš A. Š. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis 2012 m. lapkričio 6 d. Kretingos skyriaus parengtomis išvadomis dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui A. Š., kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos A. Š. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus. Pareiškimu ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovui perduoti žemės sklypai buvo perleisti UAB „Miško draugas“, UAB „Žemyba“, UAB „Forestus“, O. J. ir R. J., UAB „AKI ekspedicija“, UAB „Savas medis“, A. B. ir L. B. Mainų sutartimi UAB „Forestus“ nuosavybės teises į žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2953–9133 lygiomis dalimis perdavė P. L., A. L., V. L. ir M. L.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Prokuroro prašymu buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-1839-206/2011 ir priimtas sprendimas Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. Š. pareiškimą atmesti. Generalinio prokuroro prašymu buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-876-206/2012 ir priimta Kretingos rajono apylinkės teismo nutartis Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir civilinę bylą Nr. 2-876-206/2012 nutraukti. Teigia, jog panaikinus nurodytus teismo sprendimus, kitų, įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų, patvirtinančią, kad A. Š. tėvas K. J. Š. giminystės ryšiais būtų susijęs su D. D., kuri iki nacionalizacijos valdė 76,68 ha ir 75,64 ha ploto žemės sklypus, esančius Kretingos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo; dokumentų, patvirtinančių, kad D. D. po jos brolio K. (K.) O. mirties paveldėjo jo valdytą 75,64 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini)apskr., taip pat nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad sandorius pripažinus neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio pagrindu, turi būti taikoma restitucija. Argumentuoja, jog nagrinėjamos bylos atveju valstybė ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, t. y. dėl to, kad žemės sklypai iš valstybės buvo įgyti apgaulės būdu (sukčiavimas), valstybės institucijoms pateikus tikrovės neatitinkančius dokumentus ir teismui melagingų duomenų pagalba nustačius juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjo teigimu, tokia veika pagal įstatymą yra nusikalstama, todėl, nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo žemės sklypo įgijėjų sąžiningumo, A. Š. parduoti žemės sklypai turi būti grąžinti valstybei.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais sutiko ir prašė juos patenkinti.

6. NŽT nurodė, kad priimti procesiniai sprendimai įrodo, jog atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant kitų asmenų, pretenduojančių į nuosavybės teisių atkūrimą, teises bei viešąjį interesą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju valstybinio fondo žemė (62,5952 ha) buvo užvaldyta darant nusikaltimus. Pripažino, kad Tarnybos teritorinių skyrių sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl turi būti panaikintini. Mano, kad žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys atsakovui A. Š., turi būti sugrąžinti valstybės nuosavybėn, vadovaujantis restitucijomis taikymo taisyklėmis, o kitiems asmenims perleisti žemės sklypai taip pat turi būti sugrąžinti valstybės nuosavybėn, vadovaujantis vindikacijos taisyklėmis.

7. Atsakovas KB „Miško draugas“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su KB „Miško draugas“, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

8. KB „Miško draugas“ nurodė, kad duomenų, jog pirkimo-pardavimo sutartimi įgydama ginčo žemės sklypus ji žinojo apie aplinkybes, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, byloje nėra, todėl jos sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimai, kurių pagrindu Tarnyba priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises A. Š., nebuvo panaikinti. Akcentavo, kad nėra nustatyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, kuriai esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra. Vien ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas nesudaro pagrindo teigti, kad valstybė turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo ir tuo pagrindu išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo. Pažymėjo, kad KB „Miško draugas“ buvo sąžiningas įgijėjas, todėl teismui priėmus sprendimą panaikinti žemės sklypų pirkimo pardavimo-sutartį, užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, teismas turėtų taikyti restituciją ekvivalentine natūra, už sandorį gautus pinigus priteisiant valstybei iš turtą neatlygintinai gavusio asmens A. Š.

9. Atsakovas UAB „Forestus“ atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.10. UAB „Forestus“ nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00278-14 būtų baigtas, byla

perduota nagrinėti teismui ir būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl kokių nors padarytų nusikalstamų veikų, padarytų atkuriant nuosavybės teises A. Š. Akcentuoja, kad UAB „Forestus“ žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi, veikdama sąžiningai, šiuos žemės sklypus įsigijo teisėtu civiliniu sandoriu, pagal kurį su pardavėju atsiskaitė. Byloje nesant

duomenų, paneigiančių žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjos UAB „Forestus“ sąžiningumo prezumpciją ir duomenų, jog šiuos sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, juos iš UAB „Forestus“ išreikalauti draudžiama. Tenkinus pareiškimą prašė pakeisti restitucijos būdą ir įpareigoti atsakovą A. Š. grąžinti valstybei UAB „Forestus“ įgytų žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), vertę pinigais, nenaikinant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties ir su jais susijusių vėlesnių sandorių, sudarytų tarp sąžiningų įgijėjų.

11. Atsakovai V. L., P. L., M. L., A. L. atsiliepime su jais susijusiais pareiškimo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismo nuožiūra.

12. Atsakovai vertino, kad jie tapo galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų aukomis, nes jiems nebuvo paaiškinta ar pasakyta, jog žemės sklypas, kuris buvo mainų sutarties objektu, gali būti įgytas nusikalstamu būdu. Ginčijamo sandorio sudarymo metu jiems nebuvo žinoma, kad žemės sklypas, kuris buvo mainų objektu, kažkada priklausė A. Š. Nurodo, jog paveldėjimo teisių liudijimų Nr. 3409 M ir Nr. 3407 M pagrindais atsakovams P. L. ir V. L. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 562/3294 (kiekvienam) dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 157/463 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) rajone. Tarp atsakovų V. L. ir P. L. (iš vienos pusės) ir UAB „Druskininkų svaja“, atstovaujamos komercijos direktoriaus A. M., buvo sudaryta atstovavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Druskininkų svaja“ atstovai surado atsakovams priklaususio turto pirkėją UAB „Forestus“. UAB „Druskininkų svaja“ atstovai atsakovams paaiškino, kad dėl Lietuvos Respublikoje galiojančio teisinio reglamentavimo, esant žemės sklypų bendrasavininkiams, negalima sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, todėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį pasiūlė įforminti mainų sutartimi. Atkreipė dėmesį, kad realiai žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)k., atsakovams nepriklauso, iki šiol juo disponuoja UAB „Forestus“. Pažymėjo, jog jie nesiekia, kad parduotos žemės sklypo dalys būtų grąžintos jų nuosavybėn, nes dėl jų buvo faktiškai sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. Akcentavo, kad pagal jų turimas žinias, jiems priklausę miško žemės sklypai yra jau iškirsti, t. y. jie pabloginti iš esmės, dėl ko restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas.

13. Atsakovas UAB „AKI ekspedicija“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

14. UAB „AKI ekspedicija“ pažymėjo, kad sutiktų su pareiškėju sudaryti taikos sutartį, kurios pagrindu žemės sklypai pereitų valstybės nuosavybėn, o valstybė atlygintų jos už žemės sklypus sumokėtas lėšas, pareiškėjui patvirtinus, jog ateityje atsakovui jokių pretenzijų dėl žemės sklypų įsigijimo, valdymo ir naudojimo nebus pareikšta. Teigė, kad reikalavimas išreikalauti iš UAB „AKI ekspedicija“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas. Pažymėjo, kad UAB „AKI ekspedicija“ kaip sąžiningo turto įgijėjo padėtis žymiai pablogėtų, jei teismas taikytų restituciją ir šiuo metu atsakovui nuosavybės teise priklausančius, tačiau teismo areštuotus žemės sklypus, grąžintų valstybės nuosavybėn.

15. Atsakovas UAB „Savas medis“ atsiliepime su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

16. UAB „Savas medis“ teigė, jog apie tai, kaip atsakovui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, jam nebuvo žinoma, jis turėjo jo teises į žemės sklypą patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teisės buvo atkurtos valstybinėse institucijose. Įgijęs žemės sklypą, jis veikė sąžiningai. Manė, kad priteisus pinigines sumas iš atsakovo A. Š., jos realiai nebūtų išieškotos, jei jis atliko ir daugiau tokio pobūdžio sandorių. Pažymėjo, kad nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio nei vieno asmens atžvilgiu, todėl turtas negali būti išreikalautas.

17. Atsakovas A. B. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

18. A. B. nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi iš atsakovo A. Š. nuosavybės teise įsigijo du miškų ūkio paskirties žemės sklypus, notaras nematė jokių apribojimų ar draudimų ginčo sandorio sudarymui. Akcentavo, kad baudžiamojo proceso tvarka nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų konstatuota, kad žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo. Mano, kad pripažinus administracinius aktus, kuriais A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus neteisėtais, turėtų būti taikytina restitucija, ją taikant ne natūra, o priteisiant iš A. Š. neteisėtai atkurtų žemės sklypų verčių ekvivalentą pinigais valstybei, nes restitucijos taikymas natūra yra negalimas dėl jo (trečiosios sąžiningos šalies), teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Manė, kad pati pirkimo-pardavimo sutartis neturėtų būti pripažinta negaliojančia kaip tariamai prieštaraujanti CK imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), prašė administracinę bylą nutraukti, konstatavus, kad pareiškimas teismui paduotas praleidus nustatytą vieno mėnesio pareiškimo teismui padavimo terminą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimo reikalavimais, susijusiais su juo, nesutiko ir prašė juos atmesti, o dėl kitų reikalavimų paliko spręsti teismui.

20. E. B. nurodė, kad veikdamas pagal jam A. Š. išduotą notarinį įgaliojimą, su A. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. B. buvo parduoti du žemes sklypai, iš kurių vieno unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) k., o antro unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) k. A. Š. tuo metu galiojusių administracinių teisės aktų pagrindu buvo atkūręs nuosavybės teises į žemės sklypus, jo nuosavybės teisės buvo išviešintos Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad veikė sąžiningai, jokių duomenų apie galimai A. Š. padarytas kokias nors nusikalstamas veikas neturėjo. Manė, kad iš A. B., kaip sąžiningo įgijėjo, neturėtų būti išreikalauti žemės sklypai, o valstybei padarytą žalą, jeigu ji tikrai buvo padaryta, turėtų atlyginti A. Š. Akcentavo, kad A. Š. neturi jokios gyvenamosios vietos, todėl, jeigu iš jo kaip sąžiningo įgijėjo būtų išreikalauti žemės sklypai ir jam iš A. Š. būtų priteista žemės sklypų įsigijimo kaina, jis šios sumos neatgautų.

II.

21. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu nusprendė:21.1. tenkinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą,

panaikinant: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230; Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo E. R., ir KB „Miško draugas“, atstovaujamos A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo V. P., ir UAB „Žemyba“, atstovaujamos S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. Š., ir UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. B., ir UAB „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo A. M., ir UAB „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypų (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini)) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, sudarytą tarp UAB „Forestus“, atstovaujamos M. Š., ir V. L. bei P. L.

21.2. išreikalaujant ir grąžinant valstybei: iš KB „Miško draugas“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); iš UAB „Žemyba“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); iš UAB „Forestus“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); iš O. J. ir R. J. – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); iš UAB „AKI ekspedicija“ – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iš UAB „Savas medis“ – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iš A. B. bei L. B. – žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); iš P. L., A. L., V. L. bei M. L. – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taikant restituciją ir įpareigojant A. Š. grąžinti: KB „Miško draugas“ – 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162); UAB „Žemyba“ – 16 363,53 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296); UAB „Forestus“ – 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. Ij-1867); R. J. – 5

213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652); UAB „AKI ekspedicija“ – 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220); UAB „Savas medis“ – 14 481,00 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006); A. B. – 22 879,98 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827); įpareigojant UAB „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis.

21.3. reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo;

21.4. nutraukti administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 31S-163 ir Nr. 31S-164 bei išreikalauti iš A. Š. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini).

22. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad pakako duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, ginčo sklypai iš A. Š. buvo išreikalauti natūra valstybei. Teismas nusprendė pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikyti vienašalę restituciją, A. Š. įpareigojant grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis (sumas pataisius pagal oficialų euro ir lito kursą).

III.

23. Atsakovas UAB „AKI ekspedicija“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš UAB „AKI ekspedicija“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), ir atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „AKI ekspedicija“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220), ir pareiškėjo pareiškimą UAB „AKI ekspedicija“ atžvilgiu atmesti.

24. Atsakovas A. B. apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą, nustačius, kad pareiškėjas pareiškimą teismui padavė praleidęs vieno mėnesio terminą pareiškimui paduoti; 2) tuo atveju, jei teismas laikytų, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas, panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš A. B. išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), bei nuspręsta taikyti restituciją, ir šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus atmesti; 3) nesutinkant su apeliacinio skundo argumentais dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo nepagrįstumo, spręsti klausimą dėl restitucijos modifikavimo, nustatant, kad iš A. B. išreikalautini ginčo žemės sklypai grąžinami valstybei, o A. B. iš valstybės priteisiama piniginė suma, už kurią jis įsigijo šiuos žemės sklypus, valstybei pripažįstant teisę iš A. Š. išsiieškoti A. B. sumokėtas pinigines sumas, ir atitinkamai pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą.

25. Atsakovas KB „Miško draugas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, iš KB „Miško draugas“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), ir atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti KB „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162), ir pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje atmesti.

26. Atsakovas UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš UAB „Forestus“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „Forestus“ 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. lj-1867), o atsakovas UAB „Forestus“ įpareigotas grąžinti atsakovams V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis, ir pareiškėjo pareiškimą UAB „Forestus“ atžvilgiu atmesti.

27. A. R. J. ir O. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta iš R. ir O. J. išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypus, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), o atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti R. ir O. J. 5 213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d.

žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3G9-3649 ir T3GP-3652), ir pareiškėjo pareiškimą R. ir O. J. atžvilgiu atmesti.

28. Atsakovas UAB „Savas medis“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), iš UAB „Savas medis“ išreikalauti ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovas A. Š. įpareigotas grąžinti UAB „Savas medis“ 14 481 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006), ir pareiškėjo pareiškimą UAB „Savas medis“ atžvilgiu atmesti.

IV.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“, A. B., kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, R. J. ir O. J., uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (teismo sprendime nurodoma – panaikinti) (Nutarties 27.1.8–27.1.16 punktai), dėl turto išreikalavimo ir grąžinimo valstybei (Nutarties 27.2 punktas) ir restitucijos taikymo (Nutarties 27.3, 27.4 punktai) ir bylą šioje dalyje grąžino Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

30. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė faktinių ir teisinių argumentų dėl Nutarties 1.1.10–1.1.18 nurodytų žemės sklypų įgijėjų vertinimo sąžiningumo aspektu (CK 4.96 str.), t. y. nustatyta, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo, tačiau siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju yra taikytinas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribotos vindikacijos institutas, ar, jei yra pagrindo pripažinti trečiųjų asmenų nesąžiningumą, tokio įgijėjo teisės išvis neginamos, būtina įvertinti, ar įgijėjai yra sąžiningi. Spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningų įgijėjų teisės ir ar nebus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

31. LVAT nurodė, kad šioje byloje svarbu tai, kad A. Š. nuosavybės teisę į ginčo sklypus įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos teismų priimtų procesinių sprendimų, vėliau panaikintų atnaujinus procesą civilinėse bylose, pagrindu. Dėl to žemės sklypų įgijėjai, jei nebūtų faktinių aplinkybių, paneigiančių jų sąžiningumą, pagrįstai galėjo pasitikėti valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Įgiję nuosavybės teisę į žemės sklypus, sąžiningi įgijėjai įgyja teisėtą lūkestį, jog jie išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis šiais žemės sklypais.

32. Taip pat teismas nurodė, kad svarbu išsiaiškinti aplinkybę, ar A. Š. turi turto. Jei jis neturi turto, išieškojimas iš jo būtų sudėtingas, taigi taikant vindikaciją, sąžiningi įgijėjai netektų ne tik įsigyto turto, bet ir prarastų galimybę susigrąžinti už ginčo sklypus sumokėtus pinigus, arba tokia galimybė būtų labai apsunkinta. Be to, būtina įvertinti, ar žemė, kurioje yra ginčo sklypai, nėra priskiriama išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nėra galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 1 d.), ar šiai žemei nėra visuomenės poreikio, ir ar ginčo žemės sklypai gali būti privačios nuosavybės objektais.

33. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino šių faktinių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimo dalis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žemės sklypų išreikalavimo bei grąžinimo valstybei yra pagrįsta ir teisėta, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla grąžinama Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT panaikino ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, nes restitucija šioje byloje taikytina įvertinant konkrečias šios bylos aplinkybes. Jei būtų nustatyta, kad šioje byloje netaikytina vindikacija pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, ginant valstybės interesus, spręstinas restitucijos tarp A. Š. ir valstybės klausimas. Sprendžiant vienašalės restitucijos taikymo klausimą, iš atsakovo A. Š. valstybei turėtų būti priteisiama didžiausia turto vertė.

34. LVAT sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog 30 dienų terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

35. LVAT atkreipė dėmesį, kad nors UAB „Žemyba“ nepateikė apeliacinio skundo, tačiau materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vindikaciją ir restituciją, aiškinimo ir taikymo aspektu LVAT pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, peržengia apeliacinio skundo ribas konstatuodamas, kad tuo atveju, jei nebūtų

peržengiamos apeliacinių skundų ribos, būtų iš esmės pažeidžiamos UAB „Žemyba“ teisės ir teisėti interesai, ir dėl to panaikina ir Nutarties 27.1.9, 27.2.2 bei 27.3.2 punktuose nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriose išspręsta dėl UAB „Žemyba“ teisių ir pareigų, ir šią bylos dalį taip pat grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

V.

36. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino: panaikino NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo sprendimus: 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; NŽT, atstovaujamos Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. Š.“; 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, patvirtintą Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, atstovaujamos įgalioto asmens A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4-1296, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens V. P., ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemyba“, atstovaujamos įgalioto asmens S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IJ-1867, patvirtintą Kauno miesto 11-ojo notarų biuro notarės I. J., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3649, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-3652, patvirtintą Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3220, patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notarų biuro notarės V. J.-B., sudaryta tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. B., ir uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3006, patvirtintą Prienų rajono 3-ojo notarų biuro notarės A. B., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. M., ir uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 58827, patvirtintą Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaro R. M., sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. B., ir A. B.; 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) dalių mainų sutartį, notarinio registro Nr. 7469, patvirtintą Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. D., sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š. ir V. L. bei P. L. Išreikalavo: iš kooperatinės bendrovės „Miško draugas“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., ir žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį Švenčionių r. sav., Dalininkų k. Išreikalauti iš uždarosios akcinės bendrovės „Žemyba“ ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) sav., S. P. k.; iš O. J. ir R. J. grąžinti valstybei žemės sklypą,

kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Šiaulių r. sav., Repšių k., žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)k.; iš uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“ grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš A. B. bei L. B. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k.; iš atsakovų P. L., A. L., V. L. bei M. L. grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. Taikė restituciją ir įpareigojo A. Š. grąžinti: kooperatinei bendrovei „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162); uždarajai akcinei bendrovei „Žemyba“ 16 363,53 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-1296); uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“ 49 235,40 Eur, gautų pagal 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. IJ-1867); R. J. 5 213,16 Eur, gautų pagal 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. T3GP-3649 ir Nr. T3Gp-3652); uždarajai akcinei bendrovei „AKI ekspedicija“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3220); uždarajai akcinei bendrovei „Savas medis“ 14 481,00 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 3006); A. B. 22 879,98 Eur, gautų pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų, pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 58827). Įpareigojo uždarąją akcinę bendrovę „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis. Reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (buvęs administracinės bylos Nr. I-10673-437/2015, proceso Nr. 3-61-3-04202-2015-9), palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Netenkino atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. prašymų dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo. Atsakovo A. B. 2019 m. balandžio 3 d. prašymą dalyje dėl 360 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018, atlyginimo priteisimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

37. Teismas, nustatęs ir išsamiai aprašęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-663-824/2015 ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-662-325/2015 patvirtina, jog atsakovo A. Š. tėvas K. J. Š. nebuvo D. D. įvaikis bei tai, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, kad D. D. po jos brolio K. O. mirties paveldėjo jo valdytą 75,64 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apskr. Teismas pažymėjo, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjęs) A. Š. buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo (pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, dėl nuosavybės teisių į D. D. žemę atkūrimo ir dėl nuosavybės teisių į K. O. žemę atkūrimo) bei konstatuota, jog šioje byloje ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti dėl nusikalstamų veiksmų (sukčiavimo). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo, t. y. nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, neturinčiam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir neturinčiam giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų, todėl ginčijami Tarnybos sprendimai, kurių pagrindu A. Š. buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti žemės sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, todėl jie yra neteisėti ir naikintini. Įvertinęs registrų duomenis, teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas A. Š. registruoto nekilnojamojo turto neturi.

38. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypai (jų dalys) nepatenka išimtinėn valstybės nuosavybei, į ginčo žemės sklypus patenkantis miško žemės plotas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miško plotams, todėl sprendė, jog ginčo žemės sklypai gali būti privačios nuosavybės objektais.

39. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką dėl vindikacijos ir restitucijos taikymo, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypų savininkė (valstybė) prarado šį turtą dėl neteisėtų (nusikalstamų) A. Š. veiksmų, dėl kurių jam be teisėto pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemę. Remiantis Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje žemės sklypų įgijėjai, jei nebūtų faktinių aplinkybių, paneigiančių jų sąžiningumą, pagrįstai galėjo pasitikėti valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Todėl būtina įvertinti, ar pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebūtų pažeistas proporcingumo principas ir sąžiningi įgijėjai

nepatirtų pernelyg didelę naštą.40. Teismas, įvertinęs ginčo žemės sklypų įsigijimo aplinkybes bei sritis, kuriose įmonės veikė, konstatavo, kad

sudarytų sandorių pobūdis (žemės sklypų pirkimas – pardavimas) lemia ją perkančių juridinių ir fizinių asmenų pareigą rūpestingiau pasidomėti įgyjamu turtu. Atsakovai, įsigydami žemės sklypus privalėjo būti pakankamai apdairūs ir rūpestingi, ypač atsižvelgiant į ginčo žemės sklypus pirkusių juridinių asmenų vykdomą veiklą, t. y. iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad minėtos įmonės turi pakankamai patirties šiais klausimais. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pačių atsakovų veiksmai (nepakankamas atidumas ir rūpestingumas) lėmė tai, kad jie įsigijo neteisėtai A. Š. įgytą nekilnojamąjį turtą. Negalima daryti išvados, kad ginčo žemės sklypų įgijėjai (jų atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdami įsigyti turtą skaidriai, laikydamiesi teisės normų nuostatų, suderinę aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Nurodytais veiksmais ginčo sklypų įgijėjai (jų atstovai) prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jiems nebus neproporcinga našta. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju vindikacijos taikymas yra proporcingas.

41. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. Š. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartys yra negaliojančios, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Pripažinus sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, bei tai, kad ginčo žemės sklypų įgijėjų neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, žemės sklypai iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinti valstybei CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes sklypus jo savininkas – valstybė – prarado dėl padaryto nusikaltimo. Teismas sprendė, kad šioje byloje pakanka duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo A. Š. ginčo sklypai išreikalautini natūra valstybei, o pirkimo-pardavimo sandorių šalims taikytina vienašalė restitucija. Atsakovą A. Š. teismas įpareigojo grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau teismas, atsižvelgęs į sandorių kainas litais ir pritaikęs oficialų euro ir lito kursą 3,4528, konstatavo, kad pareiškėjo prašomos priteisti sumos eurais yra su paklaida, todėl pareiškėjo nurodytas sumas eurais ištaisė pagal oficialų euro ir lito kursą.

42. Teismas, patenkinęs pareiškėjo pareiškimą, reikalavimo užtikrinimo priemones, taikytas atsakovams Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo. Taip pat teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo / paskirstymo klausimą.

VI.

43. Atsakovas A. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta apelianto A. B. 2014 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, not. reg. Nr. 58827, pripažinti negaliojančia, nuspręsta iš apelianto A. B. išreikalauti įsigytus žemės sklypus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pritaikyta restitucija, ir šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; spręsti modifikuotos restitucijos taikymo klausimą, priteisiant iš atsakovo A. Š. valstybės naudai didžiausią buvusią apelianto A. B. įsigytų žemės sklypų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, ir atitinkamai pakeisti skundžiamo sprendimo dalį; iš pareiškėjo priteisti apeliantams A. B. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. jų patirtas proceso išlaidas, kurios pateiktos į bylą.

44. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai neišnagrinėjus ir neįvertinus byloje surinktų duomenų, netinkamai taikant teisės normų bei šios kategorijos bylose suformuotų teismų praktikos išaiškinimų, be to, padarytos išvados yra paremtos prielaidomis iš selektyviai parinktų bylos duomenų. Pažymi, kad nagrinėjant bylą antrą kartą netgi nebuvo laikytasi bylos nagrinėjimo ribų.

45. Atsakovas teigia, kad A. B. ir A. Š., atkūrusio nuosavybės teises į žemės sklypus, jokie teisiniai santykiai nesiejo, A. B. jo nepažinojo. Pažymi, kad jokių apribojimų sudaryti 2014 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį jos sudarymo metu nebuvo, o Nekilnojamojo turto registre buvo registruotos ir išviešintos A. Š. neginčijamos nuosavybės teisės į žemės sklypus. Pažymi, kad A. B. domėjosi ir žinojo kam atkurta nuosavybė, kokiu pagrindu ir kokiais vadovaujantis dokumentais nuosavybė atkurta, tikrinosi išvados galiojimą, o pinigus pardavėjo atstovui sumokėjo tik po to, kai išvada buvo persiųsta iš Kretingos NŽT į Varėnos NŽT ir buvo patikrintas išvados galiojimas, be to, pinigus sumokėjo tik pasiimdamas pakvitavimą, taigi jis atitiko sąžiningo įgijėjo standartą, o apie padarytą nusikaltimą nieko nežinojo ir netgi objektyviai negalėjo žinoti. Be to, A. B. tapo gerai apgalvoto nusikaltimo (kuriame dalyvavo netgi valstybės pareigūnė – J. A., kuri dirbo NŽT Kretingos skyriaus vyr. specialiste), kurio net valstybės pareigūnai iš karto nenustatė,

auka.46. Atsakovas nurodo, kad nors teismo padarytos išvados dėl A. Š. turtinės padėties ir žemės sklypų teisinio statuso yra

teisingos, tačiau teismas šių išvadų niekaip nesusiejo su apeliantui taikytino vindikacijos instituto proporcinga / neproporcinga padarinių našta ir proporcingumo principu. Mano, kad akivaizdu, jog panaikinus apelianto A. B. sudarytą 2014 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria jis įsigijo du žemės sklypus, ir vindikacijos pagrindu (t. y. esant vindikacijos formaliems pagrindams) iš apelianto išreikalavus žemės sklypus valstybės nuosavybėn bei restitucijos pagrindu įpareigojus A. Š. sugrąžinti apeliantui 79 000 Lt / 22 879,98 Eur dydžio pinigines lėšas už žemės sklypus, neabejotinai bus pažeistas proporcingumo principas ir apeliantui, kaip sąžiningam įgijėjui, teisės aktais suteikiama apsauga, taip pat apeliantas patirtų pernelyg didelę naštą, nes apeliantas netektų ne tik žemės sklypų, bet ir sumokėtų pinigų, nors valstybė yra pajėgesnė ir gali ilgiau laukti pinigų atgavimo iš A. Š. negu jau pensiją gaunantis apeliantas A. B. Be to, A. B. jau beveik 5 metus valdo žemės sklypus. Pripažinus pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, kartu būtų paneigiamas ir sąžiningam įgijėjui suteikiama teisų apsauga pagal CK 4.96 straipsnį.

47. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai neanalizavo ir nesvarstė klausimo dėl modifikuotos restitucijos, t. y. vienašalės restitucijos, taikymo tarp valstybės ir atsakovo A. Š. Tokia restitucijos modifikacija ir jos taikymas geriausiai atitiktų visų proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus, būtų išlaikyta privačių asmenų ir viešo intereso pusiausvyra, užtikrinta saugotinų vertybių pusiausvyra, būtų tinkamai įgyvendintas proporcingumo principas bei tinkamai apsaugotos sąžiningų įgijėjų teisės. Pagal skundžiamą teismo sprendimą, kuriuo žemės sklypai pagal vindikacijos instituto nuostatas išreikalauti iš apelianto A. B., o kiti žemės sklypai – iš kitų atsakovų (sąžiningų įgijėjų), sąžiningų įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, nes jie neteko ir turto, ir sumokėtų pinigų, o valstybės padėtis tapo nepalyginamai geresnė negu atsakovų.

48. Atsakovas teigia, kad jo ir E. B. visų (įskaitant ir A. B. 360 Eur sumos už pirminio apeliacinio skundo paruošimą) patirtų proceso išlaidų, kurios buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu (8 t., e. b. l. 1–23), atlyginimo klausimas turėtų būti peržiūrėtas ir proceso išlaidos apeliantams turėtų būti priteistos.

49. Atsakovas UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinta 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) dalių mainų sutartis, išreikalauta iš UAB „Forestus“ ir grąžinti valstybei žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyta restituciją įpareigojant A. Š. grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Forestus“ 49 235,40 Eur, o UAB „Forestus“ įpareigojant grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartis. Atsakovas prašo dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir pareiškėjo prašymus atsakovo UAB „Forestus“ atžvilgiu atmesti. Šių reikalavimų netenkinus – pakeisti skundžiamo sprendimo dalį – įpareigojant uždarąją akcinę bendrovę „Forestus“ grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, o iš V. L. priteisti UAB „Forestus“ 7420,06 Eur ir iš P. L. priteisti UAB „Forestus“ 7420,06 Eur gautų pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį.

50. Atsakovas teigia, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, leidžiančių manyti, jog UAB „Forestus“ žinojo ir turėjo žinoti, kad turtas įsigytas iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti, bei leidžiančių abejoti atsakovo sąžiningumu įgyjant žemės sklypus ar tuo labiau leistų paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad UAB „Forestus“ minėtus žemės sklypus įgijo sąžiningai.

51. Atsakovas vertina, kad sprendimas išreikalauti žemės sklypus yra neproporcinga priemonė. Byloje nėra duomenų, kad žemė, kurioje yra ginčo sklypai, būtų priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 1 d.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žemės sklypų išreikalavimo iš jų savininkų ir jų grąžinimo valstybės nuosavybėn yra neproporcingas, pažeidžiantis Atsakovo bei kitų atsakovų, įgijusių minėtus žemės sklypus, teisėtus lūkesčius, dėl ko turi būti atmestas, o sprendimas šioje dalyje keistinas.

52. Atsakovas pažymi, kad teismas, nuspręsdamas įpareigoti atsakovą grąžinti V. L. ir P. L. 562/1647 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 157/463 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, neišsprendė šių asmenų iš UAB „Forestus“ gautų piniginių lėšų grąžinimo UAB „Forestus“ klausimo ir dėl jo nepasisakė. 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartimi jos šalys atliko mainus su priemoka, t. y. UAB „Forestus“ už mainomu nekilnojamuosius daiktus primokėjo V. L.

7420,06 Eur ir P. L. 7420,06 Eur (2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutarties 2.11.1 – 2.11.4 p.).53. Atsakovas KB „Miško draugas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo

Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta panaikinti 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 162, nuspręsta išreikalauti iš KB „Miško draugas“ ir grąžinti valstybei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta taikyti restituciją ir įpareigoti A. Š. grąžinti KB „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 162) ir pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje atmesti bei priteisti iš pareiškėjo atsakovui KB „Miško draugas“ jo patirtas 300 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.

54. KB „Miško draugas“ nurodo, teismas iš esmės net neįvertino atsakovo sąžiningumo, sudarant ginčo pirkimo – pardavimo sutartį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, LVAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Teismas, vertindamas ginčo turto įgijėjo sąžiningumą, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutarties, tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir KB „Miško draugas sudarymo. Atsakovas KB „Miško draugas“ atlygintinai įgydamas teisę į žemės sklypus, įgijo turtą teisėtai, sąžiningai, neturėjo jokio pagrindo abejoti valdžios institucijos veiksmų teisėtumu, tačiau dėl kito asmens padaryto nusikaltimo tiek jis, tiek kitos bylos šalys, buvo įtraukti į daugiau nei 4 metus besitęsiančius teisminius procesus, dėl kurių jiems iškilo grėsmė prarasti ne vienerius metus valdytą turtą. Pažymi, kad teismas nustatė, jog A. Š. neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl sprendimo dalis, kuria nuspręsta taikyti restituciją ir įpareigoti A. Š. grąžinti KB „Miško draugas“ 20 273,40 Eur, gautų pagal 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, realiai negalės būti įvykdyta. Todėl bandymas perkelti atsakomybę asmenims, kuriems ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir kaltinimai, nesant jokių duomenų byloje, kad jie galėtų būti pripažinti nesąžiningais, visiškai neatitinka teisingumo principo ir yra neproporcingas.

55. Atsakovas KB „Miško draugas“ atsiliepime į atsakovų UAB „Forestus“, atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.

56. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B., atsakovo UAB „Miško draugas“ ir atsakovo UAB „Forestus“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

57. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų UAB „Forestus“, atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

58. Atsakovai V. L., P. L., M. L. ir A. L. atsiliepime į atsakovo UAB,Forestus“ apeliacinį skundą nurodo, kad prisideda prie UAB „Forestus“ apeliacinio skundo dalies, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dėl restitucijos taikymo ir prašoma šioje dalyje apeliacinį skundą tenkinti; prašo atmesti UAB „Forestus“ skunde reiškiamą alternatyvų reikalavimą priteisti iš V. L. ir P. L. iš kiekvieno po 7420,06 Eur UAB „Forestus“ naudai. Akcentuoja, kad atsakovams priklausę miško žemės sklypai yra iškirsti – turtas iš esmės pablogintas, UAB „Forestus“ iš to gavo aiškia materialinę naudą, daiktų (žemės sklypu) kokybė, o tuo pačiu ir vertė yra iš esmės pablogėjusi, dėl ko restitucijos natūra taikymas yra neįmanomas. Atsakovai nurodo, kad toks valstybės teisių gynimo būdas, kokį parinko pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidžia sąžiningų įgijėjų teises ir teisėtus interesus, tampa nepakeliama finansinė našta atsakovams.

Teisėjų kolegija


VII.

59. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vindikacijos ir restitucijos taikymo po Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų, kuriais be teisėto pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemę, panaikinimo.

60. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, atsakovų apeliacinius skundus patenkinęs iš dalies, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, dėl turto išreikalavimo bei grąžinimo valstybei ir restitucijos taikymo, šios bylos dalį grąžino Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį (dėl administracinių aktų panaikinimo) paliko nepakeistą.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 straipsnyje nurodytos aplinkybės (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-424-624/2017, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tokią bylą nutraukia (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016, 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014, 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-49-575/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-502/2018).

62. Iš skundžiamo teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad pirmosios instancijos teismas dar kartą panaikino NŽT sprendimus (t. y. NŽT Švenčionių skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 45S-59; NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 31S-23; NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31S-38; NŽT Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 21d. sprendimą Nr. 45S-27; NŽT Švenčionių skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 45S-38; NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 3S-230; NŽT Jurbarko skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 32S-239), nors ši pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalis buvo ir yra įsiteisėjusi, kadangi LVAT 2018 m. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ją paliko nepakeistą, konstatavęs, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti dėl nusikalstamų veiksmų (sukčiavimo), t. y. ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl padaryto nusikaltimo – pagal įsiteisėjusį Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį A. Š. buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo (pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, dėl nuosavybės teisių į D. D. žemę atkūrimo ir dėl nuosavybės teisių į K. O. žemę atkūrimo), todėl šie aktai panaikinti teisėtai ir pagrįstai.

63. Dėl nurodytų aplinkybių, t. y. konstatavus, kad jau yra įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo dalis dėl NŽT administracinių aktų panaikinimo, priimta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, šios bylos dalies pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti ir dar kartą naikinti minėtų administracinių aktų, todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalis naikintina ir byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 103 str. 2 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

64. Pirmosios instancijos skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad valstybė žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taikė vindikaciją, pripažino negaliojančias sandorius, kuriais panaikintų administracinių aktų pagrindu įgyti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims ir įpareigodamas asmenis, įgijusius ginčo sklypus, juos grąžinti valstybės nuosavybėn, taip pat taikė vienašalę restituciją, A. Š. įpareigodamas grąžinti pajamas, gautas pagal pripažintinas negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartis (sumas pataisius pagal oficialų euro ir lito kursą).

65. Šioje byloje nėra ginčo, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado neteisėtai atkūrus A. Š. nuosavybės teises į juos pagal teismo sprendimą, priimtą suklastotų dokumentų ir melagingų liudytojų parodymų pagrindu. Taigi nustačius, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, formaliai egzistuoja sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą, nustatantį, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, ir išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningų įgijėjų, tačiau, atsižvelgiant į K. T. ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018).

66. Primintina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, be kita ko, turėjo įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, šalių sąžiningumo kriterijų, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat išsiaiškinti

aplinkybę, ar A. Š. turi turto, ar šiai žemei nėra visuomenės poreikio ir ar ginčo žemės sklypai gali būti privačios nuosavybės objektais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išnagrinėjo nurodytus aspektus.

67. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas atsakovus laikyti neteisėtais valdytojais ir išreikalauti iš jų žemės sklypus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bylos medžiagą dėl ginčo turto perleidimo apeliantams ir kitiems atsakovams aplinkybių bei vertino, ar pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

68. Proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Tačiau, kai iš įvertintų duomenų viseto matyti, kad įgijėjas, jį atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, ypač jei tokių veiksmų epizodų yra ne vienas, tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, tai reikštų, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jam nebus neproporcinga našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-957-629/2019).

69. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju iš byloje nustatytų duomenų visumos ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžių matyti, kad žemės sklypų įgijėjai, juos atstovaujantys asmenys, atsižvelgdami į tai, kad sandoriai sudaromi per tarpininkus ir esant tokiems požymiams kaip: nenurodytos sumos pakvitavime, minėtos įmonės pirko ne konkrečius žemės sklypus, o išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, šias išvadas pirko per tarpininkus, asmeniškai nebendravo su A. S., kurio vardu buvo išvados, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad sandoriai gali būti sudaromi ne visiškai skaidriomis aplinkybėmis. Jie iš esmės nesidomėjo, kokiu pagrindu A. Š. atkurtos nuosavybės teisės į perkamas žemes, dideles pinigų sumas už išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn mokėjo grynaisiais pinigais, kuriuos perduodavo nepažįstamiems asmenims įvairiose vietose (prie degalinės, automobilyje ir kt.), nesidomėjo, kam realiai mokėjo pinigus ir pan. Taigi pačių atsakovų veiksmai iš esmės taip pat lėmė tai, kad jie įsigijo neteisėtai A. Š. įgytą nekilnojamąjį turtą ir iš anksčiau aptartų bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad ginčo žemės sklypų įgijėjai (jų atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdami įsigyti turtą skaidriai, laikydamiesi teisės normų nuostatų, suderinę aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Be to, nustatyta ir nepaneigta aplinkybė, kad atsakovai KB „Miško draugas“ ir UAB „Forestos“ yra patyręs savo srityje profesionalai, kuriems taikomi didesni atidumo standartai, o atsakovas A. B. buvo atstovaujamas savo žento E. B., kuris buvo miškininkas, taigi taip pat patyręs asmuo, kurį pasitelkė A. B. dėl ginčo sandorio sudarymo. Tokią išvadą patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-172-357/2017 konstatuotos aplinkybės ir pateikti liudytojų parodymai apie tai, kaip (be kitų atsakovų) KB „Miško draugas“ ir UAB „Forestos“ atstovai, A. B. (per savo žentą E. B.) sudarė ginčo žemės pirkimo-pardavimo sandorius, nedėdami pakankamai pastangų dėl skaidraus turto įsigijimo, nesuderinę aiškių turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygų, tuo prisiimdami neigiamų padarinių naštos riziką. Todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jiems nebus neproporcinga našta ir vindikacijos taikymas yra šiuo konkrečiu atveju proporcingas ir teisingas.

70. Panaikinus neteisėtus Tarnybos priimtus administracinius teisės aktus, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis, vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Konstatavus, kad apeliantai (ir kiti atitinkami atsakovai) nedėjo pakankamai pastangų ir neįsitikino dėl skaidraus turto įsigijimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (t. y. 2014 m. sausio 16 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. R., ir kooperatinės bendrovės „Miško draugas“, atstovaujamos įgalioto asmens A. R.; 2014 m. balandžio 23 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens V. P., ir uždarosios akcinės bendrovės „Žemyba“, atstovaujamos įgalioto asmens S. Z.; 2014 m. balandžio 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. Š., ir uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. gegužės 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens P. R., ir R. J.; 2014 m. liepos 30 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp

A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „AKI ekspedicija“, atstovaujamos A. S.; 2014 m. rugpjūčio 7 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens A. M., ir uždarosios akcinės bendrovės „Savas medis“, atstovaujamos Č. P.; 2014 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. Š., atstovaujamo įgalioto asmens E. B., ir A. B.), taip pat 2014 m. gruodžio 11 d. žemės sklypų dalių mainų sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“, atstovaujamos M. Š. ir V. L. bei P. L., bei pagrįstai nutarė išreikalauti iš atsakovų ir atitinkamai grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus. Be to, pažymėtina, kad būtent daikto praradimo aplinkybės – kitiems asmenims nusikalstamai, t. y. grubiausiu būdu, pažeidžiant teisės normas – daikto praradimą daro išskirtinį iš kitų, todėl šiuo atveju daikto savininkas turi išskirtines teises į savo daiktinių teisių gynimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018).

71. Primintina, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį (CK 1.80 str. 2 d.). Ji taikoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taigi restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016; 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018).

72. Priešingai nei teigia apeliantai, šioje byloje taip pat pagrįstai taikyta vienašalė restitucija, kadangi: A. Š. ginčo žemės sklypus pardavė atlygintinai kitiems asmenims; toks sprendimas užtikrina žemės sklypų įgijėjų ir savininko (valstybės) interesų pusiausvyrą nes, palikus ginčo žemės sklypus atitinkamiems atsakovams, kurie, kaip nustatyta ir nepaneigta – nesielgė apdairiai ir rūpestingai, būtent atsakovų – žemės sklypų įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės kaip teisėto savininko – pablogėtų taikant modifikuotą restituciją, kaip pageidauja atsakovai. Šiuo atveju išimtinė situacija, kuomet teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, nenustatyti ir apeliantai nepateikė pagrįstų argumentų ir (ar) įrodymų dėl nurodytos išimties taikymo (t. y. vienašalės restitucijos taikymo tarp valstybės ir atsakovo A. Š.).

73. Sprendžiant dėl apeliantų akcentuojamo jų teisėtų lūkesčių pažeidimo, pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos ir nuosavybės teisių ribojimo pagrįstumo (pateisinimo), teismas taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bylose dėl viešo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyros užtikrinimo taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 14966/04). Šiame EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo (žr., pvz., LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-237-492/2019).

74. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Dėl apelianto A. B. teiginio, jog jis tapo gerai apgalvoto nusikaltimo, kuriame dalyvavo netgi valstybės pareigūnė, auka ir dėl to jie neturi prisiimti atsakomybės, pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų galimai patyrė žalą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 str.) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

75. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, ir priėmė iš dalies teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalis dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų panaikinimo ir ši bylos dalis nutraukiama. Kita skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų UAB „Forestus“, KB „Miško draugas“, A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. B. apeliacinius skundus atmesti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų panaikinimo ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.



AUDRIUS BAKAVECKAS



Administracinė byla Nr. A-1369-629/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24163-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c3cc9dd0beac11e9840ec0427c781bac

skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – antstoliui M. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama jos naudai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), (toliau – ir atsakovai) solidariai 200 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad gavo Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto surašytą Administracinių teisės pažeidimų 2015 m. rugpjūčio 31 d. protokolą Nr. 20AN-35107198-15 (toliau – ir Protokolas) su administraciniu nurodymu sumokėti baudą. Tą pačią dieną pareiškėja akcinėje bendrovėje Lietuvos pašte sumokėjo 57 Eur baudą, taip su valstybe atsiskaitė. Sumokėjusi baudą ji grįžo į Kauno AVPK ir pateikė tai patvirtinantį kvitą. Pareiškėjai pateikus kvitą, Kelių policijos pareigūnas paaiškino, kad jiems baudos sumokėjimo kvitas yra nereikalingas, nes apie baudos sumokėjimą matys savo duomenų bazėje. Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus priimtu 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 20N-39209236-15 (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjai buvo skirta antra – 125 Eur bauda, nors ji buvo pranešusi apie paskirtos baudos pagal 2015 m. rugpjūčio 31 d. administracinį nurodymą sumokėjimą. Paštu gavusi šį nutarimą, ji kreipėsi į Kauno AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnus, nurodydama, kad ji dar 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo paskirta bauda, vykdydama nurodymą 57 Eur baudą sumokėjo, be to, tą pačią dieną buvo atvykusi į Kauno AVPK Kelių policijos valdybą ir parodžiusi kvitą apie sumokėjimo faktą pranešė pareigūnui. Pareiškėja nurodė, kad tai išklausęs Kauno AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnas paaiškino, kad dėl šio fakto nereikia išgyventi, o, tiesai paaiškėjus, Nutarimas dėl 125 Eur baudos paskyrimo bus panaikintas. Po kelių dienų pareiškėja dar kartą buvo atvykusi į Kauno AVPK Kelių policijos valdybą išsiaiškinti, ar panaikintas Nutarimas, tačiau iš pareigūnų išgirdo analogišką paaiškinimą. Tačiau 2015 m. spalio 3 d. VMI iš Kauno AVPK Kelių policijos valdybos gavo Nutarimą dėl 125 Eur baudos išieškojimo ir VMI viršininkas priėmė 2016 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 483-22474 „Išieškoti laiku nesumokėtas baudas už administracinius teisės pažeidimus iš turto“ (toliau – ir VMI Sprendimas) dėl 68 Eur nepriemokos, kaip laiku nesumokėtos baudos už administracinį teisės pažeidimą likučio iš 125 Eur baudos, ir šį sprendimą perdavė vykdyti antstoliui. Pareiškėjos nuomone, VMI, nustatydama baudos nepriemokos dydį, duomenų bazėje matė, jog pareiškėja vykdydama administracinį nurodymą, paskirtą 57 Eur baudą 2015 m. rugpjūčio 31 d. sumokėjo ir taip su valstybe atsiskaitė. Tačiau, pareiškėjos teigimu, dėl VMI darbuotojų aplaidumo jai nebuvo pranešta apie VMI Sprendimą dėl 68 Eur išieškojimo. Pareiškėja nurodė, kad atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šių institucijų darbuotojai privalėjo veikti, todėl dėl jų aplaidumo darbe vykdant tiesiogines pareigas buvo priimti du neteisėti sprendimai. Pareigūnai, priimdami neteisėtus sprendimus, veikė aplaidžiai ir neatidžiai, savo veiksmais padarė pareiškėjai esminę žalą, taip sukeldami ilgalaikį pažeminimą, išgyvenimą, nemigą, sveikatos sutrikimų, piniginių išlaidų (reikėjo pirkti raminamųjų vaistų) bei nepasitikėjimą valstybės institucijų darbuotojais, nes būdama garbaus amžiaus privalėjo žemintis, vaikščioti po teismus įrodinėdama savo tiesą, jog baudą yra sumokėjusi. Dėl išdėstytų aplinkybių, pareiškėjos teigimu, atsakovai savo neteisėtais veiksmais, aplaidumu, neveikimu pareiškėjai padarė ne tik turtinę (išlaidos sutrikus sveikatai), bet ir moralinę žalą, nes visa tai psichologiškai pareiškėją sugniuždė, ji neteko pasitikėjimo savimi, o tai yra tiesiogiai susiję su pareigūnų atliktais neteisėtais veiksmais. Banke pareiškėja išsiaiškino, kad be įspėjimo pinigus areštavo antstolis dėl nesumokėtos baudos, kurią seniai buvo sumokėjusi. Ji liko suglumusi, nežinia nedavė ramybės, šios aplinkybės privertė kreiptis į gydytoją, rašyti skundus Kauno AVPK Kelių policijos valdybai ir VMI. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatos įpareigojo pareigūnus, priėmusius atitinkamus sprendimus, juos ir kontroliuoti, tačiau atsakovai nesilaikė kodekso reikalavimų. Atsakovai, gavę pareiškėjos skundą, nesiėmė pareigos, kaip to reikalauja įstatymas, panaikinti neteisėtus savo procesinius sprendimus, vilkino šio klausimo sprendimo priėmimą, taip didindami

pareiškėjos nuostolius, t. y. išlaidas kelionei, gydymui ir kt. Toks pareigūnų elgesys yra netoleruotinas.3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.4. VMI nurodė, kad vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų registro (toliau – ATPR) duomenimis, Kauno

AVPK pareiškėjai už padarytą pažeidimą 2015 m. rugpjūčio 31 d. surašė Protokolą ir administraciniu nurodymu paskyrė 57 Eur baudą. Šiame nurodyme pažeidimą padariusiam asmeniui yra pateikta informacija, jog mokėjimo paskirtyje reikia nurodyti ROIK Nr. 07-15-9354651 (15006621724), įmokos kodas 1001. Pareiškėja tą pačią dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 31 d., sumokėjo 57 Eur baudą, tačiau mokėjimo paskirtyje nenurodė ROIK numerio (nenurodyti skaičiai skliausteliuose). ATPR duomenimis, minėtas pažeidimas registre buvo užfiksuotas 2015 m. birželio 9 d., ROIK Nr. 07-15-9354651. 2015 m. rugsėjo 7 d. buvo gauta papildoma informacija iš ATPR, jog šiai įmokai priskirtas ROIK Nr. 15006621724. Dėl iš ATPR gautų nekorektiškų pranešimų, kurie neatitiko MAIS-ATPR specifikacijoje pranešimams numatytų eiliškumo taisyklių, iki 2016 m. sausio 25 d. nebuvo suformuota baudos prievolė. 2016 m. sausio 25 d. iš ATPR gavus korektišką pranešimą, 2015 m. rugpjūčio 31 d. sumokėta 57 Eur suma padengė baudos prievolę, kurios ROIK 15006621724. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 16 d. rašte Nr. (6-2)9R-112 pažymėjo, kad administracinis teisės pažeidimas ROIK Nr. 07-15-9354651 (15006621724) buvo padarytas iki 2015 m. liepos 1 d. (jam suteiktas ROIK 07-15-9354651), o procesinis sprendimas priimtas po 2015 m. liepos 1 d., tai yra pagal naują baudų už administracinius teisės pažeidimus administravimo tvarką, įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų registro įstatymui, ATPK 257-1, 260, 272, 288, 292, 294, 299, 302, 302-5, 302-8, 306, 308, 309, 312, 313, 314 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 257-2 straipsniu įstatymui, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 14, 26, 105, 106, 107, 113 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymui bei Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 28 straipsnio pakeitimo įstatymui. Nuo 2015 m. liepos 1 d. Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registras laikomas reorganizuotu ir veiklą ATPR, baudų, paskirtų už administracinius teisės pažeidimus, administravimą pradėjo vykdyti VMI. VMI pažymėjo, kad ATPR ir Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – MAIS) sąveika, reikalinga perduoti VMI paskirtų baudų duomenis ir gauti duomenis apie baudos padengimą iš VMI, grindžiama ROIK pagalba, tačiau, pareiškėjai nenurodžius mokėjimo paskirtyje ROIK numerio, baudos padengimas nebuvo vykdomas automatiniu būdu, o VMI nebuvo atsakinga už ATPR suvestų duomenų teisingumą. VMI paaiškino, kad Nutarimu paskyrus pareiškėjai 125 Eur baudą (ROIK Nr. 15006621724) ir nepadengus šios skolos, buvo priimtas VMI Sprendimas išieškoti 68 Eur likutį nuo paskirtos 125 Eur baudos, ir šį sprendimą perdavė vykdyti antstoliui M. P. VMI iš ATPR 2016 m. gegužės 5 d. gavo pranešimą apie Nutarimo apskundimą, todėl 2016 m. gegužės 6 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08) 483-44603 sustabdyti VMI Sprendimo išieškoti baudą vykdymą ir tą pačią dieną perduotas vykdyti antstoliui M. P. Iš ATPR 2016 m. gegužės 6 d. gavus pranešimą, kad Nutarimas panaikintas ir paliktas galioti administracinis nurodymas, kuriuo paskirta 57 Eur bauda, VMI 2016 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 483-45742 pripažinti netekusiu galios VMI Sprendimą ir perdavė vykdyti išieškojimą vykdžiusiam antstoliui. VMI paaiškino, kad mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 (VMI viršininko 2015 m. birželio 11 d. įsakymo redakcija), 4 punkte nurodyta, jog administracinių teisės pažeidimų baudų sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme nurodytą procesinio dokumento, kuriuo paskirta administracinių teisių pažeidimo (toliau – ir ATP) bauda, ROIK ar ATP identifikacinį numerį ir įmokos kodą. Pasibaigus mokėjimo terminui, MAIS automatiškai parengiamas sprendimas išieškoti iš turto ir per integracines sąsajas su Antstolių informacine sistema (toliau – AIS) perduodamas antstoliui. Tokia pačia tvarka buvo vykdomas VMI Sprendimo vykdymo sustabdymas bei šio sprendimo panaikinimas. Kadangi pareiškėja mokėjimo pavedime nenurodė ROIK numerio, todėl Kauno AVPK negalėjo matyti informacijos apie baudos sumokėjimą bei VMI neturėjo duomenų ir juridinio pagrindo įskaityti paskirtos 57 Eur baudos sumokėjimą. VMI teigimu, mokesčių administratorius pagrįstai priėmė VMI Sprendimą išieškoti iš pareiškėjos nesumokėtos baudos likutį – 68 Eur, ir perdavė išieškojimą vykdyti antstoliui, o paaiškėjus, kad Nutarimas panaikintas, VMI 2016 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 483-45742 pripažinti netekusiu galios VMI Sprendimą. VMI atkreipė dėmesį, kad byloje buvo pateikta informacija, jog iki 2016 m. sausio 25 d. teiktuose ATPR pranešimuose į MAIS apie paskirtą baudą pagal pažeidimą ROIK Nr. 07-15-9354651 (15006621724) buvo nurodyta klaidinga informacija: 2015 m. rugpjūčio 3 d. administracinė nuobauda buvo taikyta kitam asmeniui (R. G.), 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareigūnui priėmus sprendimą patraukti administracinėn atsakomybėn G. G., galimai dėl kelių suteiktų identifikavimo kodų ir pagal tą patį identifikavimo kodą siųstų skirtingų asmens duomenų, ATPR neatšaukė pirminio pranešimo į MAIS (dėl R. G.) ir buvo išsiųstas pakartotinis pranešimas su kitais asmens ir baudos duomenimis (dėl G. G.). ATPR teikiamo į MAIS pranešimo informacija pagal pažeidimą ROIK

Nr. 07-15-9354651 (15006621724) buvo ištaisyta tik 2016 m. sausio 25 d. VMI nurodė, kad iš ATPR duomenų matyti, jog Kauno AVPK suvesdama duomenis į ATPR atliko taisymus, todėl iš ATPR į MAIS buvo perduoti klaidingi duomenys.

5. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Nutarimą gavo 2015 m. spalio 3 d. (priimtas 2015 m. rugsėjo 28 d.). G. G.

nebuvo ganėtinai atidi ir rūpestinga, kadangi nesikreipė į policijos įstaigą, neišsiaiškino, kodėl buvo priimtas Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, o kreipėsi tik tuomet, kai buvo areštuotos lėšos. Byloje pateikti įrodymai, kad antstolis M. P., 2016 m. kovo 31 d. gavęs VMI Sprendimą dėl 68 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjos, patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti. 2016 m. balandžio 4 d. buvo priimtas patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, vykdymo išlaidų apskaičiavimo ir patvarkymas areštuoti lėšas. Kauno AVPK Kelių policijos valdyba patikrinusi informaciją duomenų bazėje, nustatė, kad G. G. nebuvo sumokėjusi jai administraciniu nurodymu skirtos baudos, tai įvyko, kaip patvirtino VMI 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (20.2 l-06)-RMA-6149, dėl duomenų apsikeitimo tarp ATPR ir MAIS problemų, už kurias Kauno AVPK Kelių policijos valdyba nėra ir negali būti atsakinga. Kauno AVPK nuomone, pareiškėjos patirti nuostoliai yra tiesiogiai susiję su tuo, kad G. G. nepasinaudojo jai įstatymo suteikta teise ir neginčijo priimto Nutarimo ATP byloje. Kauno AVPK Kelių policijos valdyboje buvo gautas pareiškėjos prašymas Nr. 20-AP-11005 ir G. G. telefonu buvo informuota, kad turi nuvykti į VMI pagal gyvenamąją vietą ir, gavusi patvirtinimą apie sumokėtą įmoką, parašyti nustatytos formos skundą dėl Nutarimo panaikinimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja G. G. laiku nesikreipė dėl areštuotų lėšų jos sąskaitoje, kadangi 2016 m. balandžio 10 d. sužinojusi, jog jos sąskaita užblokuota, ji tik 2016 m. balandžio 13 d. (trečiadienį) nuvyko į banką.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis M. P. (toliau – ir antstolis) atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Antstolis paaiškino, kad pareiškėja neįrodė žalos padarymo antstolio procesiniais veiksmai fakto. Iš antstoliui pateiktų dokumentų (skundas dėl antstolio veiksmų ir skundo priedai), banko sąskaitos išrašo buvo matyti, kad 2016 m. balandžio 1 d. – 2016 m. balandžio 13 d. G. G. banko sąskaitoje buvo 5 316,38 Eur. Pagal 2016 m. balandžio mėn. antstolio patvarkymą, kredito įstaigai buvo pateiktas nurodymas areštuoti tik 185 Eur sumą. Ši 185 Eur suma buvo akivaizdžiai mažesnė nei buvęs pareiškėjos sąskaitos likutis – 5 316,38 Eur, todėl pareiškėja galėjo apsipirkti prekybos centre, nes sąskaita nebuvo užblokuota, kaip nurodoma skunde. G. G. 2016 m. lapkričio 23 d. išieškotos lėšos – 185 Eur, grąžintos į jos sąskaitą. Pareiga patikrinti, ar pažeidėja sumokėjo jai paskirtą baudą per ATPK 313 straipsnyje nustatytą terminą, teko šiuo atveju Kauno AVPK Kelių policijos valdybai, o ne antstoliui. Priešingai nei nurodo pareiškėja, jai atvykus į antstolio kontorą buvo detaliai išaiškinti vykdymo veiksmai ir jų atlikimo pagrindas, antstolio veiksmų apskundimas. Antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie sukėlė ar galėjo sukelti pareiškėjai turtinę ir moralinę žalą. Vykdymo veiksmai 2016 m. kovo 31 d. – 2016 m. balandžio 4 d. buvo atlikti esant galiojančiam vykdomajam dokumentui ir VMI Sprendimui. Vykdymo veiksmų nebūtų buvę, jei nebūtų priimtas ir antstoliui perduotas VMI vykdomasis dokumentas.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos skundas tenkintas ir priteista iš atsakovų pareiškėjos naudai 200 Eur solidariai neturtinės žalos atlyginimas (III t., b. l. 92–101).

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2193-658-2016 panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų ir šioje dalyje klausimą išsprendė iš esmės – panaikino antstolio patvarkymus vykdomojoje byloje Nr. 0123/16/00445 ir įpareigojo antstolį grąžinti iš pareiškėjos sąskaitos nurašytą 117 Eur sumą, skirtą vykdymo išlaidoms apmokėti. Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad vykdymo procesas G. G. atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnis).

11. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėja padarė administracinį teisės pažeidimą ir dėl to jai buvo surašytas Protokolas bei administracinis nurodymas sumokėti 57 Eur baudą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 31 d. administracinį nurodymą dėl 57 Eur baudos sumokėjimo įvykdė tą pačią dieną ir, kad nebūtų nesklandumų, atėjusi į Kauno AVPK Kelių policijos valdybą pranešė, jog nurodymą įvykdė, ir parodė baudos sumokėjimo kvitą, tačiau, atsakovas Kauno AVPK Kelių policijos valdyba, 2015 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo pareiškėjai už tą patį pažeidimą buvo paskirta visa 125 Eur baudos suma. Tuo tarpu atsakovas VMI 2016 m. kovo 24 d. nusprendė iš pareiškėjos G. G. išieškoti tik 68 Eur baudos (125 Eur – 57 Eur). Taigi, VMI prieš priimant sprendimą dėl baudos

išieškojimo buvo žinoma, kad dalis baudos yra sumokėta. Be to, VMI 2017 m. sausio 11 d. rašte nurodė, kad jai dar 2016 m. sausio 25 d. buvo žinoma, jog pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 31 d. sumokėjo 57 Eur, taip padengdama jai paskirtos baudos prievolę. Atsakovas VMI 2016 m. kovo 31 d. pateikė antstoliui prašymą dėl vykdomojo dokumento pateikimo ir vykdymo išlaidų apmokėjimo dėl 68 Eur baudos išieškojimo iš pareiškėjos ir 2016 m. kovo 29 d. institucijos (pareigūno) nutarimą administracinių teisės pažeidimų byloje tiek, kiek jis susijęs su turtinio pobūdžio išieškojimu. Antstolis 2016 m. kovo 31 d. patvarkyme, kuriuo priėmė VMI pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti, nurodė, kad patikrino ir patvirtina, jog nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti.

12. Teismas akcentavo, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Atsakovai šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtini viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimant administracinius aktus) privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Be to, atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

13. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėja, jai priskirtą pareigą atliko nedelsdama, tą pačią dieną, kai buvo surašytas nurodymas, o tai įrodo jos rūpestingumą. Mokėjimo kvite buvo nurodytas ne visas ROIK numeris (dėl to ginčo nėra), tačiau baudą pareiškėja sumokėjo Lietuvos pašto skyriuje, kur operaciją atlieka operatorius (ne pati pareiškėja), o nenurodžius viso numerio buvo pasunkėjęs įmokos atpažinimas sistemoje. Siekdama išvengti nesusipratimų, pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga, atvyko į Kauno AVPK Kelių policijos valdybą ir parodė kvitą, o jai buvo paaiškinta, kad viskas gerai, gali nesijaudinti, tačiau bylos medžiaga rodė visiškai kitą įvykių eigą. Atsakovas Kauno AVPK 2015 m. rugsėjo 28 d. priėmė Nutarimą ATP byloje, o atsakovas VMI 2016 m. kovo 24 d. priėmė Sprendimą ir pateikė antstoliui prašymą dėl vykdomojo dokumento pateikimo ir vykdymo išlaidų apmokėjimo, galiausiai pareiškėjos lėšos sąskaitoje buvo areštuotos.

14. Teismo vertinimu, pareiškėja patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, kadangi, sumokėjusi baudą jos paskyrimo dieną, buvo įsitikinusi, kad su valstybe atsiskaitė įstatymų nustatyta tvarka ir nėra skolinga. Nagrinėjamuoju atveju atsakovų darbuotojai veikė neatidžiai ir nerūpestingai, pasitikėdami tik sukurta sistema, ir visiškai neatsakingai elgėsi su į juos besikreipiančiu asmeniu, kuris siekė patvirtinti aplinkybę, kad bauda sumokėta. Atidžiai patikrinęs pateiktą mokėjimo kvitą, pareigūnas turėjo pastebėti, jog ROIK numeris yra netikslus, ir imtis priemonių, jog mokėjimas būtų identifikuotas, prireikus susisiekti su VMI pareigūnais, tačiau to padaryta nebuvo, situacija nepaaiškėjo, ir viso to pasekmė tęsėsi. Teismas pažymėjo, kad nors pareigybės aprašyme visų konkrečių situacijų nurodyta nėra, tačiau, atsižvelgiant į gero viešojo administravimo principą, privatus asmuo, besikreipiantis į pareigūną, valdžios atstovą, tikisi sulaukti teisingo paaiškinimo, situacijos išsprendimo ar teisingo nurodymo – kur jam kreiptis rūpimu klausimu. Nagrinėjamuoju atveju atsakovų atstovai elgėsi formaliai, nerūpestingai ir taip pažeidė gero viešojo administravimo principą.

15. Teismo nuomone, 200 Eur suma proporcingai teisinga patirtai neturtinei žalai atlyginti. Kadangi neturtinė žala padaryta bendrais atsakovų veiksmais – Kauno AVPK neįsitikino, jog paskirta bauda yra sumokėta, ir priėmė kitą nutarimą – dėl 125 Eur baudos sumokėjimo, atsakovas VMI priėmė sprendimą išieškoti laiku nesumokėtos baudos dalį už administracinės teisės pažeidimą iš turto, neįsitikinusi, jog bauda sumokėta laiku, nors duomenis apie baudos sumokėjimą turėjo ir žinojo apie baudos sumokėjimą, kadangi prašė išieškoti tik baudos nepriemoką – 68 Eur, todėl pareiškėjos prašoma priteisti suma teismo buvo priteista iš abiejų atsakovų solidariai.

III.

16. Atsakovas Kauno AVPK Kelių policijos valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (III t., b. l. 105–108).

17. Atsakovas nurodo, kad jo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog Kauno AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnai veikė neteisėtai. Šioje byloje yra žymi sąsaja tarp G. G. neveikimo ir jos patirtos žalos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo nuomone, pareiškėja neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto. Atsakovas teigia, kad pareiškėja bylos nagrinėjimo metu laikėsi gynybinės versijos, kad buvo atvykusi į policijos įstaigą bei pateikusi baudos apmokėjimo kvitą, tačiau nustatyta, kad kvitą ji pateikė tik tada, kai buvo areštuotos lėšos jos sąskaitoje. Pareiškėja mokėjimo pavedime nenurodė ROIK numerio, todėl Kauno AVPK nebuvo įmanoma nustatyti ar įmoka sumokėta.

18. Pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad policijos įstaiga, suvesdama duomenis į ATPR atliko taisymus, tačiau, atsakovo teigimu, tai ne taisymas, o prievolės suformavimas kitam asmeniui, kadangi pirminis administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas G. G. sutuoktiniui kaip transporto priemonės savininkui. Kai pareiškėjos sutuoktinis, vykdydamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, pateikė asmens duomenis ir nurodė kas vairavo jam priklausančią transporto priemonę, paskirtos piniginės baudos mokestinė prievolė perėjo pareiškėjai.

19. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kad G. G. patyrė šoką, nes negalėjo apsipirkti prekybos centre, tačiau, atsakovo nuomone, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šis teiginys neatitinka tikrovės, kadangi nustatyta, jog G. G. banko sąskaitoje buvo 5 316,68 Eur. Pagal 2016 m. balandžio mėn. antstolio patvarkymą, kredito įstaigai buvo pateiktas nurodymas areštuoti tik 185 Eur sumą. Minėta suma yra akivaizdžiai mažesnė nei buvęs sąskaitos likutis, todėl G. G. galėjo apsipirkti prekybos centre, nes sąskaita nebuvo užblokuota, kaip nurodyta bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, pareiškėjai 2016 m. lapkričio 23 d. išieškotos lėšos – 185 Eur, grąžintos į sąskaitą.

20. Atsakovas pažymėjo, kad ATPR patikrinęs Kauno AVPK pareigūnas ar įmoka sumokėta, informacijos nematė, nes jos ten nebuvo, dėl to buvo priimtas Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kadangi, atsakovo turimais duomenimis G. G. neįvykdė jai paskirto protokolo su administraciniu nurodymu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjai neįrodžius Kauno AVPK Kelių policijos valdybos neteisėtų veiksmų, nes G. G. mokėjimo paskirtyje nebuvo nurodžiusi ROIK numerio, nors Protokole aiškiai nurodyta mokėjimo tvarka. Atsakovo nuomone, nors mokėjimą vykdo pašto darbuotojas, tačiau mokėtojas taip pat turi būti atidus ir rūpestingas, sutikrinti suvestus duomenis, kadangi, mokestinė prievolė ir jos sumokėjimas tenka jam, šiuo atveju, G. G. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepatyrė žalos, kadangi antstolis nurašytas lėšas grąžino į banko sąskaitą.

21. Atsakovas VMI atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti (III t., b. l. 115–119).

22. Atsakovo VMI teigimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. VMI pabrėžia, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovai, atlikdami pareiškėjos nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. VMI pažymėjo, kad pareiškėjai mokėjimo pavedime nenurodžius viso ROIK numerio, Kauno AVPK negalėjo matyti informacijos apie baudos sumokėjimą, bei VMI neturėjo duomenų ir juridinio pagrindo įskaityti paskirtos 57 Eur baudos sumokėjimą. VMI nurodo, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nebuvo įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, kadangi pati pareiškėja mokėjimo paskirtyje nebuvo nurodžiusi viso ROIK identifikacinio numerio, kaip to buvo reikalaujama administraciniame nurodyme.

23. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovų pareiškėjos naudai 200 Eur solidariai neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai kad pareiškėja nėra pateikusi jokių rašytinių įrodymų pagrindžiančių, kokiu pagrindu galėtų būti sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas iš atsakovų. VMI nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnis), nevertino įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė.

24. Pareiškėja G. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (III t., b. l. 111–114).

25. Pareiškėja nurodo, kad Kauno AVPK apeliaciniame skunde dėstydamas įvykių seką, sąmoningai nuslėpė pareiškėjos apsilankymus Kauno AVPK Kelių policijos valdyboje, taip bandydamas pareiškėją apkaltinti nepakankamu atidumu ir rūpestingumu. Pareiškėja teigia, kad Kauno AVPK lankėsi tris kartus: 2015 m. rugpjūčio 31 d., kai sumokėjo baudą ir grįžo pateikti tai patvirtinantį kvitą; po Nutarimo gavimo paštu; po kelių dienų nuo paskutinio apsilankymo, pareiškėja pakartotinai nuvyko išsiaiškinti ar buvo panaikintas Nutarimas. Pareiškėjos nuomone, apeliaciniame skunde reiškiamos pretenzijos pareiškėjai yra nepagrįstos, nes jeigu pareigūnai būtų tinkamai ir rūpestingai atlikę savo pareigas, tai tokių pretenzijų reikšti pareiškėjai net nereikėtų, kadangi jų tiesiog nebūtų. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavęs faktines aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjos prašomos priteisti iš atsakovų solidariai, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, konstatavęs, kad atsakovų darbuotojai veikė neatidžiai ir nerūpestingai, pasitikėdami tik sukurta sistema, ir visiškai neatsakingai elgėsi su į juos besikreipiančiu asmeniu, kuris siekė patvirtinti aplinkybę, kad bauda sumokėta, bei tokiu elgesiu pažeidė gero viešojo administravimo principą. Teismo nuomone, 200 Eur suma yra proporcingai teisinga patirtai neturtinei žalai atlyginti.

28. Kauno AVPK nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai vertino įrodymus ir neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi pati pareiškėja jai paskirtą baudą – prievolę vykdė netinkamai, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, o nesant neteisėtų veiksmų, nėra ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas tenkintas. Aplinkybė, kad atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

31. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

33. Iš atsakovo Kauno AVPK apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos

teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas neįrodė Kauno AVPK Kelių policijos valdybos neteisėtų veiksmų.

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

35. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 ir kt.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

36. Atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

37. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2193-658/2019 (I t., b. l. 15–18), kurioje pagal pareiškėjos ieškinį buvo sprendžiama dėl antstolio vykdymo veiksmų ir vykdymo išlaidų išieškojimo teisėtumo, konstatavo, kad vykdymo procesas pradėtas neteisėtai, visi vykdymo procese atlikti veiksmai laikytini neteisėtais. Be to, patys atsakovai, pripažindami savo veiksmų neteisėtumą, panaikino priimtus administracinius aktus: Kauno AVPK, gavęs pareiškėjos 2016 m. gegužės 4 d. skundą, priėmė 2016 m. gegužės 5 d. nutarimą Nr. 07-15-9354651 (15006621724), kuriuo panaikino Nutarimą ir paliko galioti 2015 m. rugpjūčio 31 d. administracinį nurodymą (II t., b. l. 168), o VMI 2016 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą sustabdyti VMI Sprendimo vykdymą (I t., b. l. 69) ir 2016 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 483-45742 pripažinti netekusiu galios VMI Sprendimą (I t., b. l. 70).

38. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga, bei patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų dėl atsakovų veiksmų, kadangi, nagrinėjamu atveju, atsakovų darbuotojai veikė neatidžiai ir nerūpestingai, bei neatsakingai elgėsi su į juos besikreipiančiu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėja ne kartą kreipėsi į Kauno AVPK Kelių policijos valdybą, tačiau atsakovo pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų patikrinta kvite nurodyta informacija, t. y. pareigūnai turėjo galimybę pastebėti ROIK numerio netikslumą ir išsiaiškinti situaciją ne tik iki Nutarimo priėmimo, bet ir po to, tačiau to nepadarė. Dėl tokių pareigūnų veiksmų pareiškėja patyrė nepatogumus, neigiamas emocijas ir turėjo savo teises ginti teisme. Kaip jau minėta, neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, pasireiškia ir tada, kai nustatoma jog valdžios institucijų darbuotojai veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų atstovai elgėsi formaliai, nerūpestingai ir taip pažeidė gero viešojo administravimo principą.

39. Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo Kauno AVPK apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c1edcbb0beac11e9840ec0427c781bac

Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (dabar – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) dėl akto ir nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–16), kurį vėliau patikslino (III t., b. l. 3–26), prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjo neplaninio patikrinimo aktą Nr. E3-1 (toliau – ir Aktas); 2) Komisijos 2017 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. O3E-265 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB neplaninio patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad neplaninio patikrinimo metu Komisija nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas pasiūlymus akcinės bendrovės Litgrid (toliau – ir Operatorius) 2016 m. gruodžio 13 d. vykdytam aukcionui, neteisingai taikė Komisijos 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. O3-391 (toliau – ir Kainų ribų nutarimas) 2 punktu nustatytas viršutines kainų ribas 2017 metams ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 68 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos, patvirtintos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 (toliau – ir Metodika), 28 punktą. Pareiškėjo nuomone, Akto išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad individualus aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

3. Pareiškėjas pastebi, kad jo pasiūlymas minėtame aukcione buvo atmestas, o aukcionas nutrauktas, todėl neplaninio patikrinimo metu buvo išnykęs neplaninio patikrinimo objektas ir pareiškėjo pasiūlymas, kaip nesukėlęs jokių pasekmių, iš viso neturėjo būti Komisijos vertinamas reguliuojamos veiklos požiūriu. Komisija konstatavo pažeidimą, remdamasi ta EEĮ nuostata, kurioje yra įtvirtinti pačios Komisijos įgaliojimai, o ne pareiškėjo pareigos. Be to, Komisija nepagrįstai sulygino aukciono objektą ir Kainų ribų nutarimo objektą. Aukcionas nebuvo skelbtas tretiniam galios rezervui, kurio teikimo paslaugai Komisijos yra nustatomos viršutinių kainų ribos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija nebuvo nustačiusi viršutinės kainų ribos I tipo rezervui ir II tipo rezervui. Pareiškėjas pastebėjo, kad Operatorius taip pat pripažino, kad tretinio galios rezervo paslaugą reikia suprasti kaip dvi atskiras paslaugas, t. y. kaip I tipo ir II tipo rezervus. Pasak pareiškėjo, kol Komisija neatliks naujo elektros energijos rezervinės galios rinkos arba tretinio galios rezervo rinkos tyrimo ir nenustatys asmenų, turinčių didelę įtaką šiose rinkose, elektros energijos gamintojų (taip pat ir pareiškėjo) kainos neturėtų būti reguliuojamos (neturėtų būti nustatomos viršutinės kainų ribos). Šiai dienai aktualus Rezervinės galios rinkos tyrimas pareiškėją pripažino didelę įtaką turinčiu asmeniu tik rezervinės galios rinkoje, į kurią įeina tretinis galios rezervas. Pareiškėjo nuomone, tretinio galios rezervo paslaugos atskiri tipai (I tipo rezervas ir II tipo rezervas) turėjo būti vertinami kaip nevienarūšiai, nes kiekvieno tipo rezervui yra apibrėžti individualūs techniniai reikalavimai. Jokie teisės aktai nenumato, kad aukcionu pirkti abiejų tipų rezervai yra sudėtinė rezervinės galios rinkos dalis.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad susidaro situacija, jog jo veiksmų laisvė yra suvaržyta, o interesai pažeisti, nes pareiškėjas yra įpareigotas teikti pasiūlymus aukcione ir yra įpareigotas pasiūlymus teikti tik už tokią kainą, kurią nustato Komisija. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad aukcionas buvo vykdomas pagal Operatoriaus patvirtintą Tretinio galios rezervo aukciono reglamentą (toliau – Reglamentas), kurio 5.5 punkte nustatyta, kad jeigu pasiūlymas neatitinka šio Reglamento 5.4 punkte nustatytų reikalavimų, laikoma, kad pasiūlymas yra negaliojantis. Pareiškėjo pasiūlymui esant negaliojančiam, jis apskritai nepateko į Metodikos 28 punkto taikymo sritį ir negalėjo būti laikomas vertinimo objektu.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nustato paslaugos viršutines kainų ribas ir jas taiko tik tuo atveju, jei pareiškėjas paslaugą teikia visa apimtimi, t. y. 484 MW/val. Pareiškėjo pasiūlyme buvo nurodyta, kad užsakant 484 MW/val. galią visiems metams, kaina būtų 10,04 Eur/MW/val., t. y. kaina atitiko Komisijos nustatytas viršutines kainų ribas.

6. Pareiškėjas pastebėjo, kad Komisija 2017 m. rugpjūčio 17 d. priėmė Metodikos pakeitimą, kuriuo nustatė dvi atskiras tretinio galios rezervo paslaugas, kurioms būtų atskirai nustatomos viršutinės kainų ribos, o Lietuvos Respublikos energetikos ministerija šiuo metu yra inicijavusi Elektros tinklų naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 1-116 (toliau – Tinklų taisyklės), pakeitimus, kuriais keičiamas Tretinio galios rezervo apibrėžimas bei apimtis. Pareiškėjas taip pat pastebėjo, kad Komisija pratęsė pareiškėjo neplaninio

patikrinimo terminą šiam jau pasibaigus, kai pareiškėjas jau turėjo teisėtą lūkestį, kad neplaninis patikrinimas nebebus tęsiamas ir bus baigtas.

7. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje būtina gauti eksperto (Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos) išvadą, ar Operatoriaus aukcionu pirktos I ir II tipų rezervo paslaugos gali būti suprantamos taip, kaip jos buvo suprantamos priimant Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. O3-274.

8. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (II t., b. l. 18–33) prašė nutraukti bylos nagrinėjimą, taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Komisijos nuomone, nei skundžiamas Nutarimas, nei Aktas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, nes jais nėra duoti pareiškėjui nurodymai, nėra pasisakyta dėl pareiškėjo teisinės atsakomybės, nėra pritaikytos pareiškėjui poveikio priemonės. Pareiškėjas Nutarimą ir Aktą ginčija tik siekdamas ateityje išvengti galimos sankcijos skyrimo. Pasak Komisijos, precedentinę reikšmę nagrinėjamai bylai turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 ir 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1034-525/2017. Komisijos nuomone, šiose iš esmės analogiškose bylose, teismas konstatavo, kad Komisijos atliktas patikrinimas negali būti ginčo dalyku byloje.

10. Komisija nurodė, kad pareiškėjo vykdoma elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų teikimo veikla ir pareiškėjui nustatytų kainų teisingo taikymo priežiūra, vertinimas ir kontrolė neabejotinai priklauso Komisijos kompetencijai. Metodikos 28 punkto nuostata įtvirtina imperatyvų draudimą elektros energijos gamintojui, kuris Komisijos yra pripažintas didelę įtaką rinkoje turinčiu subjektu, teikti pasiūlymus dėl reguliuojamos paslaugos, t. y. paslaugos, kurios kainos yra reguliuojamos Komisijos, kuriuose būtų nurodyta aukštesnė reguliuojamos paslaugos (produkto) kaina, nei kaina, pagal Metodiką nustatyta Komisijos. Pagal Metodikos 28 punktą, reguliuojamos kainos taikymas yra siejamas su pasiūlymo pateikimu. Aukcione pateikti pasiūlymai, kaip įvykęs faktas, nei juos atmetus, nei nutraukus aukcioną, neišnyko.

11. Komisijos nuomone, Reglamente rezervas suprantamas kaip tretinis aktyviosios galios rezervas. Reglamentas buvo parengtas vadovaujantis Tinklų taisyklėmis, kuriomis vadovaujantis taip pat buvo vykdytas aukcionas. Aplinkybė, kad Operatorius aukcione siekė įsigyti tretinio aktyviosios galios rezervo paslaugą, susidedančią iš dviejų tipų, pasak Komisijos, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjo padėčiai elektros energijos rezervinės galios rinkoje. Aukcione buvo įsigyjamas bendras minėtos galios kiekis (484 MW). Kol Komisija nėra atlikusi naujo elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo, tol tretinio aktyviosios galios rezervo rinka, kaip atskira ir savarankiška rinka, neegzistuoja, o tretinio aktyviosios galios rezervo paslauga yra laikoma sudėtine elektros energijos rezervo rinkos dalimi. Pareiškėjo pasiūlyme nurodyta 10,04 Eur/MW/val. kaina buvo susijusi su papildoma sąlyga (jei pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju visam minėtos galios kiekiui), nors vadovaujantis Reglamento 5.4 punktu, jokios papildomos sąlygos teikiant pasiūlymus negalėjo būti nurodytos.

12. Komisija paaiškino, kad Kainų ribų nutarimo 2 punktu nustatyta kainos viršutinė riba taikoma bet kuriai tretinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos teikimo apimčiai, kuri ne didesnė nei 484 MW/val. Pasak Komisijos, iš pareiškėjo pasiūlymų akivaizdžiai matyti, jog juose nurodytos kainos (15,09 Eur/MW/val. ir 13 Eur/MW/val.) yra aukštesnės nei Kainų ribų nutarimo 2 punktu nustatyta kainos viršutinė riba 2017 metams (10,04 Eur/MW/val.).

13. Komisija nurodė, kad patikrinimo pratęsimas pavėlavus 2 dienomis neturėtų būti vertinamas kaip esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio turėtų būti panaikintas skundžiamas Nutarimas ir Aktas.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu (III t., b. l. 86–97) pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 (toliau – Aprašas), 60 punkte numatyta, jog nustačius reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimus, Komisija energetikos įmonei skiria sankcijas. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 36 straipsnio 16 dalį, Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo gali būti skundžiamas teismui.

16. Teismas taip pat nurodė, kad skundžiamame Nutarime konstatuotas faktas pats savaime pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių nesukelia, nes akivaizdu, kad Komisija ar kita kompetentinga institucija turėtų imtis kokių nors papildomų veiksmų (priimti konkrečius sprendimus), siekdama pašalinti šį pažeidimą ir (ar) taikydama atitinkamas poveikio priemones. Nutarimo pagrindu galėtų atsirasti pareiškėjui atitinkami įpareigojimai ar sankcijos, tačiau tik ateityje.

Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog būtų pradėta sankcijos pareiškėjui skyrimo procedūra, teismas pritarė Komisijos pozicijai, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Nutarimas ir Aktas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Ginčijamą Nutarimą teismas vertino kaip tarpinį, procedūrinį veiksmą, skirtą patikrinimo rezultatams fiksuoti. Teismas nurodė, kad nesutikimo su konstatuotu pažeidimu argumentus pareiškėjas neabejotinai turės teisę reikšti sankcijos skyrimo procedūros, jei tokia bus pradėta, metu.

III.

17. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ apeliaciniame skunde (III t., b. l. 100–105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:18.1. Aprašo 58 punkte įtvirtinta, jog įmonės patikrinimo pabaiga laikomas patikrinimo rezultatus įtvirtinančio

Komisijos sprendimo priėmimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Nutarimas yra tarpinis, procedūrinis dokumentas.

18.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Nutarimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, neturi įtakos jo teisėms ar pareigoms. Pirmosios instancijos teismas paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, nes pareiškėjas siekė, kad būtų panaikintas pareiškėją diskredituojantis Nutarimas, kad būtų apginta pareiškėjo dalykinė reputacija bei, kad būtų išvengta neigiamų materialinių pasekmių, kurias Nutarimas neišvengiamai sukelia. Pirmosios instancijos teismas užkirto pareiškėjui kelią ginčyti pažeidimo padarymo faktą ir galimos sankcijos skyrimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas paneigė pareiškėjo galimybę įrodyti, kad pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė. Ginčijamas Aktas ir Nutarimas sukelia ne tik reputacinę žalą pareiškėjui, bet dėl jų realiai gali kilti ir kitos pasekmės, kurių neturėjo būti. Pažeidimo konstatavimas suteikia pagrindą Komisijai imtis tolesnių veiksmų prieš pareiškėją (pagal Aprašo 60 punktą, nustačiusi pažeidimus, Komisija skiria sankcijas), t. y. Nutarimas sukelia pasekmes pareiškėjui, todėl gali būti teisminio ginčo objektu. Pasak pareiškėjo, akivaizdu, kad išnagrinėjus pareiškėjo skundą, atsirastų konkrečios teisinės pasekmės – neliktų pagrindo inicijuoti bet kokių poveikio priemonių taikymą pareiškėjo atžvilgiu.

19. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (III t., b. l. 117–124) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Komisija pastebi, kad nei ginčijamu Aktu, nei ginčijamu Nutarimu nėra išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, nes juose yra konstatuojami faktai, tačiau nėra išreiškiami privalomojo pobūdžio patvarkymai, sukūrę pareiškėjui teisių ar pareigų, Aktu ir Nutarimu nebuvo pritaikytos jokios poveikio priemonės. Nutarimu nėra daroma įtaka pareiškėjo teisėms, nes pareiškėjo teisių apimtis liko tokia pati. Akte pateiktas pareiškėjo veiksmų vertinimas pats savaime pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Komisija pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, kad skundžiamo Nutarimo pagrindu pareiškėjui galėtų atsirasti atitinkami įpareigojimai ar sankcijos, tačiau tik ateityje. Komisija taip pat pastebi, kad pareiškėjo argumentai susiję su tuo, kad ginčijamas Aktas ir Nutarimas sukelia jam reputacinę žalą, yra nemotyvuoti ir niekuo nepagrįsti.

21. Komisija pažymi, kad pažeidimą pareiškėjas galėtų ginčyti apskundęs Komisijos sprendimą dėl sankcijos skyrimo arba kitą Komisijos sprendimą, kuris skundžiamo Nutarimo pagrindu sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes. Atsižvelgdama į tai, Komisija nurodo, jog nesutinka, kad buvo paneigta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Komisijos nuomone, administraciniai teismai nenustatinėja teisine prasme reikšmingų aplinkybių, kurios galimai kada nors sukels kokias nors pasekmes.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos (dabar – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) atlikto neplaninio pareiškėjo patikrinimo Akto bei Nutarimo, kuriuo buvo patvirtintas šis Aktas, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Komisijos Aktą ir Nutarimą, atmetė, konstatavęs, kad ginčijami aktai pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo išaiškinta, kad, kai skundžiamas aktas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

24. Ginčijamas Komisijos Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi bei 9 dalies 4 punktu. Energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d.) 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą, o Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatyta, kad Komisija kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Pažymėtina, jog Aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d.) reglamentuoja energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarką (Aprašo 1 p.).

25. Skundžiamas Aktas buvo priimtas atlikus pareiškėjo neplaninį veiklos patikrinimą, todėl plačiau pasisakytina apie Komisijos atliekamus energetikos įmonių patikrinimus. Aprašo 44 punktas nustato, jog patikrinimas įforminamas patikrinimo aktu, kurio projektą surašo tikrinimo komisija. Aprašo 50 ir 52 punktuose, be kita ko, nustatyta, kad tikrinimo komisija, atsižvelgdama į tikrinamos įmonės pastabas (jei tokių buvo), surašo patikrinimo aktą, kuris teikiamas svarstyti Komisijos posėdyje. Energetikos įmonės patikrinimo pabaiga laikomas patikrinimo rezultatus įtvirtinančio Komisijos sprendimo priėmimas (Aprašo 58 p.). Taigi, ginčijamo Komisijos Nutarimo (I t., b. l. 64), kuriuo buvo pritarta neplaninio patikrinimo Aktui ir jame pateiktoms išvadoms, priėmimu buvo baigta pareiškėjo patikrinimo procedūra.

26. Tikrinimo komisija pareiškėjo ginčijamame Akte (II t., b. l. 77–82) konstatavo, kad pareiškėjo aukcionui pasiūlytos tretinio rezervo paslaugų kainos viršijo Kainų ribų nutarimu nustatytą tretinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinę ribą (4 išvada). Be to, tikrinimo komisija konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas pasiūlymus aukcione, neteisingai taikė Kainų ribų nutarimo 2 punktu nustatytą tretinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos kainos viršutinę ribą 2017 metams ir tokiais savo veiksmais pažeidė EEĮ 68 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Metodikos 28 punktą (5 išvada). Komisijos Nutarimu buvo pritarta Aktui ir jame pateiktoms išvadoms, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamu Komisijos Nutarimu iš esmės buvo nustatytas reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimas. Aprašo 60 punktas reglamentuoja, jog, nustačiusi reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimus, Komisija energetikos įmonei skiria sankcijas, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 36 straipsnio nuostatomis bei Sankcijų skyrimo taisyklėmis, patvirtintomis Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. O3-44 (toliau – Sankcijų skyrimo taisyklės).

27. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, kad už pažeidimus Komisija energetikos įmonėms skiria baudas. Sankcijų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2018 m. sausio 13 d.) 14.1 punkte nustatyta, kad Komisija turi teisę skirti dviejų tipų sankcijas, t. y. taikyti nuobaudą – įspėjimą arba skirti piniginę baudą. Akivaizdu, kad ginčijamu Komisijos Nutarimu (kaip ir ginčijamu Aktu) buvo nustatytas pažeidimas, kuris atsižvelgiant į Aprašo 60 punkte įtvirtintą reguliavimą, gali būti pagrindu sankcijos (įspėjimo arba piniginės baudos) pareiškėjui skyrimui. Taigi, ginčijamu Komisijos Nutarimu buvo baigta viena procedūra – pareiškėjo patikrinimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad ginčijamo Komisijos Nutarimo pagrindu prasidėjo kita procedūra – sankcijos pareiškėjui skyrimas, kuris darytų konkrečią įtaką pareiškėjo interesams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kad ši procedūra yra prasidėjusi. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas siekia ginčyti Komisijos Nutarimą tik kaip galimos sankcijos skyrimo pagrindą. Tai patvirtina aplinkybę, kad pats pareiškėjas teisines pasekmes sieja su sankcijos skyrimu, kuris galbūt įvyks ateityje. Darytina išvada, kad pareiškėjui teisinės pasekmės kol kas nėra kilusios.

28. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, energetikos srityje veikiantis subjektas, ginčydamas Komisijos nutarimą dėl sankcijos skyrimo, kuri skiriama įvertinant patikrinimo metu nustatytą pažeidimą, įrodinėdamas, kad šio nutarimo priėmimo procedūra buvo neteisėta, kas nulėmė ir paties nutarimo dėl sankcijos skyrimo neteisėtumą, įgyja teisę ginčyti visą tokio nutarimo priėmimo procedūrą ir jos eigoje priimtus sprendimus bei atliktus veiksmus (nutarimą, kuriuo patvirtinamas patikrinimo aktas, atlikto neplaninio patikrinimo teisėtumą ir kitus veiksmus ir aktus, kurie priimti sankcijos skyrimo procedūroje). Atlikto patikrinimo išvados ir šias išvadas patvirtinantis aktas (nutarimas) yra konstatuojamojo pobūdžio dokumentai, kurie nėra tiesiogiai susiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu, tačiau tokių dokumentų teisėtumas taip pat yra vertinamas, sprendžiant dėl aktų, sukeliančių asmenims konkrečias teisines pasekmes, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su paneigta jo teise teisme ginčyti pažeidimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjo skundžiami Aktas ir Nutarimas kol kas negali būti savarankišku administracinės bylos

nagrinėjimo dalyku. Nurodytas vertinimas mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) dera su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose išreikšta pozicija (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-826-261/2015; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1034-525/2017).

29. Pareiškėjo apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodyti argumentai dėl ginčijamų aktų daromos neigiamos įtakos pareiškėjo reputacijai negali būti vertinami kaip teisiškai pagrįsti argumentai, sudarantys pagrindą spręsti, jog skundo išnagrinėjimas iš esmės pareiškėjui sukeltų apibrėžtas, konkrečias, tiesiogines teisines pasekmes.

30. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________




SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d5e9c330beac11e9840ec0427c781bac

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vox optima“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas, panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-413 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003 m. vykdo viešojo maitinimo veiklą bare, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Baras) ir turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą (nuo 0 val. iki 24 val.). Kauno miesto savivaldybė 2017 m. liepos 5 d. parengė ir paskelbė Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą (toliau – Projektas), kuriame buvo numatyta apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančiame Bare, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog „į UAB „Vox optima“ priklausantį barą (duomenys neskelbtini) ir prieigas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. policija buvo kviesta 20 kartų, iš jų visus kartus dėl įvykių, susijusių su UAB „Vox optima“ baro veikla; alkoholio prieinamumas adresu (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai kitos įmonės neturi teisės prekiauti alkoholiu (arba nedirba), daro didelę įtaką kriminogeninės padėties pablogėjimui, todėl sprendimo projekte siūloma apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 iki 8 val., t. y. leidžiant prekiauti tokiu pačiu kaip alkoholinių gėrimų parduotuvės laiku“. Pareiškėjo nuomone, Projekto aiškinamajame rašte buvo pateikta tik deklaratyvi ir statistinė informacija, tačiau nebuvo nurodyta jokių faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kurie galėtų atskleisti bei patvirtinti statistinių iškvietimų sąsajas su pareiškėjo veikla, o dar tiksliau su būtinumu riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Bare. Be to, apie parengtą Projektą, jame minimą neigiamą įtaką kriminogeninei padėčiai ir pareiškėjo atžvilgiu ketinamus taikyti ribojimus pareiškėjas apskritai net nebuvo informuotas, tačiau, 2017 m. liepos 11 d. įvyko Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdis ir Projekto pagrindu buvo priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas net ne nuo 22 val. iki 8 val. (kaip buvo siūloma Projekte), bet dėl nesuvokiamų priežasčių nuo 14 val. iki 10 val. Pareiškėjas teigė, kad nei Projekte ir jo aiškinamajame rašte, nei Sprendime, nėra jokio paaiškinimo (motyvo), kuris galėtų pagrįsti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą pareiškėjo Bare nuo 14 val. iki 10 val., tokių motyvų nebuvo nurodyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu, o ir praktikoje apskritai nėra buvę nė vieno atvejo, kada prekybos alkoholiniais gėrimais laikas būtų apribotas nuo 14 val. iki 10 val. Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė visiškai nemotyvuotą ir akivaizdžiai neteisėtą skundžiamą Sprendimą, kuris pažeidė pareiškėjo teises. Be to, Projekto aiškinamajame rašte bei Sprendime pateikta informacija yra susijusi vien su statistika, kuri niekaip nesusieta nei su pareiškėjo veikla ir veiksmais (neveikimu), nei su Sprendime pritaikytu laiko ribojimu. Pareiškėjo teigimu, tokia informacija negalėjo būti pagrindas apriboti jo veiklą, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas buvo visiškai nemotyvuotas, todėl neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, ir tai buvo esminis Sprendimo trūkumas. Be to, Sprendimas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminavo pareiškėją. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo apribojo prekybos alkoholiniais gėrimai laiką pareiškėjui, todėl Sprendimas turi būti laikomas neteisėtu ir panaikintas.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad viešojo administravimo subjektui – savivaldybės tarybai, yra patikėta veikti visos

bendruomenės naudai. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies normomis, savivaldybių taryboms suteikiama teisė, vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais, riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Taip pat pabrėžė, jog savivaldybės taryba, įgyvendindama minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos suteiktą teisę taikyti atitinkamą apribojimą, priešingai nei teigia pareiškėjas, neprivalo remtis visais šio įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytais kriterijais, tačiau visais atvejais turėjo atsižvelgti į minėtus kriterijus tiek, kad būtų galima priimti pagrįstą

sprendimą. Atsakovas, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika teigė, kad priešingai nei nurodė pareiškėjas, Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą Sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo neturėjo jokios pareigos vertinti, ar pareiškėjas yra baustas dėl pažeidimų, nurodytų Alkoholio kontrolės įstatyme, priešingai, užteko nustatyti esant viešojo intereso pažeidimą. Tai, atsakovo nuomone, patvirtino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje buvo įtvirtina teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sprendžiant pagal vietą, bei nagrinėjamame teisės akte, visų pirma buvo skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus, kurią taikant, be jokios abejonės, turėtų būti nustatyta atitinkamo pažeidimo sudėtis. Atsakovas pastebėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nebuvo įtvirtina jokių konkrečių ir objektyvių kriterijų (išskyrus prekybos alkoholiniais gėrimais vietą), kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamame Sprendime buvo nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Šiuo atveju, Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą Sprendimą, vertino Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Dainavos seniūnijos pateiktą informaciją, gyventojų skundus, bei vadovavosi teisės aktais. Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, siekdama viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką maksimaliam paros laikui. Tai, kad Baras funkcionuoja tik prekybos alkoholiniais gėrimais dėka, patvirtino ir kasos čekiai, kur aiškiai buvo matyti, kad net dienos metu, t. y. nuo 10 val. iki 14 val. vienintelė prekė buvo pigus alkoholis. Toks vartojimo būdas, atsakovo nuomone, pritraukia atitinkamą klientų kontingentą, kuris nesugeba vartoti saikingai ir kultūringai. Tokie, dažnai priklausomybę nuo alkoholio turintys asmenys, turi traukos tašką, kuriame bet kuriuo paros metu gali įsigyti alkoholinių gėrimų, būriuotis apylinkėse esančių namų kiemuose, juose dergti ir triukšmauti. Atsakovo teigimu, Kauno miesto savivaldybės taryba negalėjo ir neturėjo teisės rizikuoti žmonių saugumu, priešingai, turėjo pareigą rūpintis gyventojų sveikata ir socialine gerove, užtikrinti saugią aplinką ir šią pareigą vykdė. Atsakovas pažymėjo, jog šiuo atveju nebuvo pažeisti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti proporcingumo, objektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principai, kadangi Sprendimas buvo priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes, kurios dėl savo pobūdžio, t. y. dėl daromų viešosios tvarkos pažeidimų alkoholinių gėrimų pardavimo vietose, smurtinių nusikaltimų ir pan., neleido Kauno miesto savivaldybei nebereaguoti ir nepriimti sprendimo. Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjui išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką siekdama viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl Sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Sprendime atsakovas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi,

atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštą Nr. 08-12-26, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 30 d. raštą Nr. 20-S-72554(1.16E) ir 2017 m. liepos 7 d. raštą Nr. 20-S-74612(1.16E) ir siekdamas pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, nusprendė apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB „Vox optima“ priklausančiame Bare, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14.00 val. iki 10.00 val.

7. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai ir jų šaltinių įvairovė apie pareiškėjui priklausančiame Bare ir jo prieigose naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuotus teisės pažeidimus, trikdančius viešąją rimtį ir tvarką, turinčius tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui, patvirtino neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais nakties metu ir šioje vietovėje daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Nurodyti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybai įstatymo suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, teismo vertinimu, sudarė teisėtą pagrindą priimti Sprendimą.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų argumentų dėl jam pritaikytos priemonės neproporcingumo, lygiateisiškumo

bei galimybės lygiomis sąlygomis konkuruoti rinkoje su kitais subjektais nepagrįsto ribojimo, teismas pažymėjo, kad kiekvieno ūkio subjekto veikla, jam taikytini (ar ne) ribojimai vertintini individualiai, todėl šioje byloje negalėjo būti svarstoma, kodėl kitam ūkio subjektui prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimai nebuvo pritaikyti. Be to, byloje nėra ir pareiškėjas teismui nenurodė duomenų (įrodymų), patvirtinančių, kad pavojingai kriminogeninei padėčiai šalia pareiškėjo Baro panašią neigiamą įtaką darė ir kitos, netoli jų esančios, prekybos alkoholiniais gėrimais vietos.

9. Įvertinęs faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad atsakovas šiuo atveju teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjui išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, siekdama viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl, teismo vertinimu, Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitiko ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus (visuma Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą lydinčių dokumentų (seniūnijos raštas, policijos raštai, sprendimo aiškinamasis raštas leidžia suprasti ginčijamo sprendimo priėmimo motyvus ir poveikio priemonės taikymo priežastis, ginčijamo sprendimo įžanginėje dalyje nurodytos teisės aktų normos, kuriomis remdamasi atsakovė nusprendė taikyti pareiškėjai ginčijamą apribojimą), todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo nebuvo pagrindo.

III.

10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Teismas, taikydamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, ignoravo tai, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo skundo motyvų ir faktiškai suabsoliutino Kauno miesto savivaldybės tarybos teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, nepriklausomai nuo realių ir objektyvių pagrindų egzistavimo fakto. Tai, pareiškėjo nuomone, turėjo įtakos neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina išvada, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas ribojimų taikymui, tokie ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, užtikrintai pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Pareiškėjo vertinimu, teismas sprendime pripažino Sprendimą teisėtu, nors nebuvo nustatytas ir neegzistuoja joks objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, kuris galėtų užtikrintai pagrįsti būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimai laiką pareiškėjo Bare nuo 14 val. iki 10 val. Be to, teismas visiškai nevertino ir fakto, kad Kauno miesto savivaldybės taryba nesilaikė ne tik objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų, bet ir administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų – Tarybos sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tarybos darbo reglamentą.

10.2. Pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą, padarė nepagrįstą, klaidingą ir nesuderinamą su byloje egzistuojančiais įrodymais, išvadą, kad policijos ir kituose raštuose minimi pažeidimai yra tiesiogiai siejami su prekyba alkoholiniais gėrimais pareiškėjo Bare ir tai sudaro pagrindą ribojimams taikyti. Teismas be jokios motyvacijos ir analizės, deklaratyviai nurodė, jog policijos raštuose minimi pažeidimai yra tiesiogiai siejami su prekyba alkoholiniais gėrimais pareiškėjo Bare, tačiau įrodymų, galinčių patvirtinti ir aiškiai atskleisti tokias sąsajas bylos medžiagoje nėra. Pareiškėjo teigimu, vien policijos ir kituose raštuose pateikiami nepagrįsti teiginiai ir statistinė informacija tinkamai neįrodo pažeidimų ryšio su pareiškėjo veikla ir prekyba alkoholiniais gėrimais.

10.3. Teismas ignoravo ir tai, jog Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi, pareiškėjo nuomone, Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Be to, Sprendime nėra argumentų, motyvų, kurie galėtų pagrįsti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą ir tokio ribojimo būtinumą (teisėtumą).

10.4. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino ir to, kad priimant Sprendimą buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančiame Bare nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjui.

10.5. Pareiškėjo nuomone, teismas ignoravo dar ir tai, kad Kauno miesto savivaldybė, priimdama Sprendimą, pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamentą, patvirtintą 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125, kadangi Kauno miesto savivaldybė tarybos posėdžio metu pateikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti teikiamomis pataisomis dėl į darbotvarkę tik tarybos posėdžio pradžioje įtraukto sprendimo projekto (Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamento 78 p.), nes šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys – vietoje numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., pareiškėjui teisiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas dvigubai prailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.). Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Minėto reglamento 98 punktas nustato, kad alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams bei pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Taigi, pareiškėjo teigimu, ginčo situacijoje tai nebuvo padaryta, todėl Sprendimas buvo priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Be to, pareiškėjui visiškai neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta Projekte.

10.6. Sprendimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja pareiškėją. Kauno miesto savivaldybei nusprendus riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui (nesant jokio objektyvaus pagrindo, remiantis subjektyviais ir neaiškiais „pseudo baro“, „taško“ ir pan. kriterijais), ši įmonė akivaizdžiai yra diskriminuojama ir pastatoma į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių ir barų, net parduotuvių savininkais.

10.7. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2013–2015 metais tarp Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, t. y. Kauno miesto savivaldybės taryba buvo priėmusi 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo pareiškėjo Baro prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas nuo 22 val. iki 8 val. Tačiau pareiškėjas minimą sprendimą skundė ir bylą laimėjo, tiek Kauno apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2134-428/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015).

11. Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas savo sprendime aiškiai konstatavo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje minima informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Taigi, teismas teisingai pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra besąlyginė, tačiau kartu pagrįstai nusprendė, kad tiek faktinė situacija, tiek teisinis reglamentavimas sudarė teisėtą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.

11.2. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nei 8 straipsnio, nei 3 straipsnio normų, tuo labiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio imperatyvo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad siekiant apsaugoti visuomenės teisę į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką ir buvo priimtas ginčijamas Sprendimas bei vietos savivaldos institucijos tarnavimas žmonėms pasireiškė tokio sprendimo priėmimu.

11.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad duomenys, kuriais rėmėsi Kauno miesto savivaldybės taryba priimdama ginčijamą Sprendimą yra deklaratyvaus ir statistinio pobūdžio ir negali būti pagrindu riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko pareiškėjai priklausančiame Bare. Atsakovo nuomone, prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuoti teisės pažeidimai, trikdantys viešąją rimtį ir tvarką, turintys tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui, patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šioje vietovėje daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų, todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11.4. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad seniūnijos ir gyventojų pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų, todėl minėti pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai neįrodyti. Be to, tai, kad kitose bylose teismas yra konstatavęs kitų panašaus pobūdžio sprendimų neteisėtumą niekaip neįrodo ginčijamo Sprendimo neteisėtumo.

11.5. Atsakovas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymas neįpareigoja individualų administracinį aktą

priimančios institucijos informuoti apie ketinamą priimti sprendimą. Be to, pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios teisės akto normos, t. y. įstatyminio pagrindo, dėl kurio pažeidimo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra numatyta tik pareiga ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo akto priėmimo raštu pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priimant Sprendimą nepranešus pareiškėjui buvo nesudarytos sąlygos jam pasiruošti veiklos apribojimui. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie priimtą Sprendimą, nurodytos jo nevykdymo pasekmės, išaiškinta apskundimo tvarka (kuria pareiškėja ir pasinaudojo), taip pat jis buvo informuotas apie tolimesnius būtinus atlikti veiksmus.

11.6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, nesilaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento reikalavimų. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 vai. iki 10 vai. nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamento 98 punkto nustatyta tvarka, kadangi šių frakcijų pasiūlymas tik numatė kitą ribojimo intervalą, tačiau nepakeitė Projekto esmės, todėl pasiūlymas laikytinas patikslinančiu Projektą, bet ne jį keičiančiu iš esmės.

11.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kiekvieno ūkio subjekto veikla, jam taikytini (ar ne) ribojimai vertintini individualiai, todėl šioje byloje negali būti svarstoma, kodėl kitam ūkio subjektui prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimai nebuvo pritaikyti. Be to, atsakovo nuomone, byloje nėra ir pareiškėjas teismui nenurodė duomenų (įrodymų), patvirtinančių, kad pavojingai kriminogeninei padėčiai šalia pareiškėjo Baro panašią neigiamą įtaką daro ir kitos netoli jų esančios prekybos alkoholiniais gėrimais vietos.

11.8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015, buvo konstatuota, jog skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į raštus, kuriuose nėra jokios informacijos apie UAB „Vox optima“ barą, t. y. nesant konkrečių Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų nuomonių, policijos komisariatų – pasiūlymų, susijusių būtent su pareiškėjo veikla. Tačiau, šiuo atveju, priimant ginčijamą Sprendimą surinkta pakankamai duomenų, leidusių Kauno miesto savivaldybės tarybos nariams apsispręsti ir pagrįstai bei teisėtai apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-413 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“, kuriuo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas pareiškėjui UAB „Vox optima“ priklausančiame Bare, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas vertino, kad skundžiamas Sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, būtent – nuostatoms, kad aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas) būtų motyvuotos. Teismas taip pat vertino, kad Sprendimas atitiko proporcingumo, lygiateisiškumo bei galimybės lygiomis sąlygomis konkuruoti rinkoje su kitais subjektais nepagrįsto ribojimo reikalavimus, nes byloje nėra ir pareiškėjas teismui nenurodė duomenų (įrodymų), patvirtinančių, kad pavojingai kriminogeninei padėčiai šalia pareiškėjo Baro panašią neigiamą įtaką daro ir kitos netoli jų esančios prekybos alkoholiniais gėrimais vietos. Teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjai išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad byloje nėra

pakankamai duomenų, kuriuos įvertinus būtų galima užfiksuotus teisės pažeidimus sieti su Baro veikla. Įvykiai, užfiksuoti seniūnijos ir policijos raštuose, nepatvirtina, jog jie susiję būtent su Baro veikla. Be to, pareiškėjui nėra žinoma ir suprantama, dėl kokių priežasčių prekyba alkoholiniais gėrimais Bare buvo apribota nuo 14 val. iki 10 val., kadangi nei Sprendime, nei su Sprendimu susijusiuose dokumentuose, nėra pateikti tokio laiko intervalo nustatymo motyvai.

15. Sprendžiant dėl kilusio ginčo, visų pirma, pažymėtina tai, kad mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

16. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje (skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindas) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

17. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015; 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016; 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016).

18. Remiantis teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-261/2016).

19. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės meras 2017 m. birželio 20 d. raštu Nr. 27-2-471 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas pateikti duomenis apie laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. gautus policijos iškvietimus, susijusius su prekybos alkoholiniais gėrimais vietomis. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė Kauno miesto savivaldybės merui prašomą informaciją 2017 m.

birželio 30 d. rašte Nr. 20-S-72A554(1.16E), nurodydamas, jog Policijos registruojamų įvykio registro duomenimis, dėl UAB „Vox optima“ priklausančios prekybos vietos adresu (duomenys neskelbtini) ir prieigų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. policijoje buvo užregistruota 20 iškvietimų, iš jų visus kartus dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla. Išanalizavus 20 policijos iškvietimų pagal jų pobūdį: 9 – dėl konfliktų, girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, viešosios tvarkos pažeidimų, 7 iškvietimai gauti dėl muštynių, kūno sužalojimų, 2 – dėl vagysčių, 1 – dėl plėšimų. Išanalizavus pagal policijoje gautų iškvietimų laiką, iš 20 gautų policijos iškvietimų 14 gauti nakties metu (nuo 22.00 val. iki 7.00 val.), 1 – vakaro metu (nuo 19.00 val. iki 22.00 val.) ir 5 – dienos metu (nuo 7.00 val. iki 19.00 val.). Taip pat nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. rašte Nr. 08-12-26 nurodyta, kad yra gauta gyventojų, bendruomenių, seniūnaičių nusiskundimai dėl naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais, nes dažniausiai tokie barai (tarp jų nurodytas ir Baro adresas) vykdo veiklą šalia daugiabučių namų, kur didesnis gyventų tankumas ir paprastai klientai į tokius barus vyksta ne vakaroti, o kaip į naktines alkoholio parduotuves, o vėliau pramogauja šalia laiptinių, vaikų žaidimų aikštelėse ar kitose linksmybėms nepritaikytose vietose, kelia triukšmą, trikdo viešąją tvarką. Taip pat, minėtame rašte informuojama, kad seniūnija teikė užklausą Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatui ir gavo informaciją, jog 2014–2017 m. bare, adresu (duomenys neskelbtini), bei jo prieigose fiksuoti 38 nusižengimai, todėl prašoma uždrausti prekybą alkoholiu Bare arba riboti alkoholio pardavimo laiką nuo 18 val. iki 8 val. (tamsiuoju paros metu).

20. Kauno miesto savivaldybė 2017 m. liepos 5 d. parengė Projektą, kuriame buvo numatyta apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančiame Bare uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog į Barą ir jo prieigas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. policija buvo kviesta 20 kartų, iš jų visus kartus dėl įvykių, susijusių su Baro veikla, alkoholio prieinamumas daro didelę įtaką kriminogeninės padėties pablogėjimui, todėl sprendimo Projekte siūloma apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 iki 8 val., t. y. leidžiant prekiauti tokiu pačiu kaip alkoholinių gėrimų parduotuvės laiku. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokole Nr. TP-7 nurodyta, jog posėdyje svarstytas sprendimo projektas Nr. TR-559 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“.

21. Ginčijamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštą Nr. 08-12-26, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 30 d. raštą Nr. 20-S-72554(1.16E) ir 2017 m. liepos 7 d. raštą Nr. 20-S-74612(1.16E) ir siekdamas pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, nusprendė apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14.00 val. iki 10.00 val.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog jam nėra žinoma ir suprantama, kokiais įrodymais remdamasis atsakovas priėmė Sprendimą, o būtent, kodėl buvo nustatytas neproporcingai ilgas laiko prekybai alkoholiniais gėrimais Bare apribojimas.

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ginčijamo administracinio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pažymi, kad įvertinus šios administracinės bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog visuma paminėtų Sprendimą lydinčių dokumentų (seniūnijos ir policijos raštai) leidžia suprasti Sprendimo priėmimo motyvus ir poveikio priemonės taikymo priežastis, todėl motyvų nenurodymas pačiame Sprendime nesudaro pagrindo formaliai, vien dėl formos trūkumo, abejoti Sprendimo pagrįstumu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei Sprendimo įžanginėje dalyje, nei Sprendimą lydinčiuose dokumentuose nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis atsakovas nusprendė taikyti pareiškėjui priklausančiam Barui prekybos alkoholiniais gėrimais būtent tokį laiko apribojimą, t. y. nuo 14 val. iki 10 val. Pabrėžtina, kad Sprendimą lydinčiuose dokumentuose yra iš esmės nurodyti faktai ir aprašyta faktinė situacija pareiškėjui priklausančios prekybos vietos teritorijoje, tačiau atsakovas šiuo atveju nenurodė jokios individualizuotos informacijos apie pareiškėjo, prekiaujant alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. šia veikla pažeidžiamą viešąjį interesą, t. y. nenurodė motyvų, kurie pagrįstų pasirinktą laiko intervalą.

24. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, nei Sprendime, nei lydinčiuose dokumentuose, nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų duomenų nesusiejo su pagrindu apriboti pareiškėjo UAB „Vox optima“ baro prekybos alkoholiniais gėrimais laiką intervalu nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti ir suprasti pasirinkto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo motyvų, o skundžiamas Sprendimas neatitinka

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, tai yra nuostatų, kad taikomos poveikio priemonės (prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas) būtų motyvuotas.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų nepaisymas, šiuo atveju, buvo bei yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pastaroji aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, atitinkamai netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės aktus, dėl to priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, todėl naikinamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ apeliacinį skundą tenkinti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-413 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“.

Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-445-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02190-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c87fc5a0beac11e9840ec0427c781bac

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. BR6-3006968 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir NMA sprendimas) dalį dėl sankcijų už nenušienautas pievas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą NMA sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pateiktai paraiškai taikomos sankcijos už patikros vietoje metu nustatytus pažeidimus, panaikino.

Atsakovas šio teismo sprendimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl jis 2019 m. vasario 7 d. įsiteisėjo.

Pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą priteisti jo naudai iš atsakovo 2 143 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog jis patyrė 2 120 Eur atstovavimo išlaidų už suteiktas teisines paslaugas: 1) pareiškėjo atstovas susipažino bei analizavo dokumentus dėl Agentūros pritaikytų sankcijų, konsultavo pareiškėją, pateikė situacijos teisinį vertinimą, susipažino su NMA sprendimu, tam buvo sugaišta 5 val., patirta išlaidų suma sudarė 400 Eur; 2) pareiškėjo atstovas parengė skundą apygardos administraciniam teismui, patirta išlaidų suma sudarė 520 Eur; 3) pareiškėjo atstovas susipažino su atsakovo teismui pateiktais procesiniais dokumentais, kuriuos sudarė atsakovo atsiliepimas ir visa Agentūros portalo elektroninė byla su visais dėl ginčo dalyko priimtais ir vėliau keistais tarpiniais sprendimais, kitais atsakovo pateiktais dokumentais bei medžiaga, susijusia su skundo dalyku, tam buvo sugaišta 10 val., patirta išlaidų suma sudarė 800 Eur; 4) pareiškėjo atstovas pasirengė bylos nagrinėjimui teismo posėdyje, tam buvo sugaišta 3 val., patirta išlaidų suma sudarė 240 Eur; 5) pareiškėjo atstovas dalyvavo teismo posėdyje, tam buvo sugaišta 2 val., patirta išlaidų suma sudarė 160 Eur. Pareiškėjas taip pat yra sumokėjęs 23 Eur žyminį mokestį.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašė patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą maksimaliai sumažinti.

Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėta administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, bylos procesas nebuvo sudėtingas, todėl nepareikalavo didelių darbo laiko sąnaudų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino ir, be kita ko, priteisė jam iš atsakovo 2 142,5 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18/12/17, kurioje nurodyta, kad advokatas M. B. suteikė pareiškėjui teisinių paslaugų iš viso už 1 200 Eur, t. y. susipažino su atsakovo pateiktais dokumentais (800 Eur), pasirengė bylos nagrinėjimui teismo posėdyje (240 Eur), atstovavo klientą teismo posėdyje (160 Eur); taip pat 2018 m. gruodžio 17 d. suteiktų paslaugų pagal sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18/12/17 ataskaitą, kurioje nurodyta, kad susipažinimas su atsakovo teismui pateiktais procesiniais dokumentais užtruko 10 valandų, pasirengimas bylos nagrinėjimui teismo posėdyje užtruko 3 valandas, kliento atstovavimas teismo posėdyje užtruko 2 valandas. Teismas iš 2019 m. vasario 19 d. išrašo nustatė, kad pareiškėjas pervedė advokatui M. B. 1 200 Eur. Pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. birželio 29 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18/06/29, kurioje nurodyta, jog advokato padėjėjas M. B. suteikė pareiškėjui teisinių paslaugų iš viso už 920 Eur, t. y. atliko dokumentų dėl Agentūros pritaikytų sankcijų analizę, situacijos teisinį vertinimą, teikė konsultacijas, susipažinimo su NMA sprendimu (20 lapų) ir jį įvertino. 2018 m. birželio 29 d. suteiktų paslaugų pagal sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18/06/29 ataskaitoje nurodyta, kad prieš tai paminėtų paslaugų teikimas užtruko 5 valandas, taip pat buvo parengtas skundas apygardos administraciniam teismui. Teismas iš 2019 m. vasario 19 d. išrašo nustatė, kad pareiškėjas pervedė savo įgaliotam atstovui 920 Eur.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintomis nuostatomis ir nustatė, kad pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2018 m. birželio 29 d. Skundo teismui pateikimo dieną galiojo 2017 m. IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 884,80 Eur; maksimali suma už skundo parengimą teismui yra 2 212 Eur; šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti 520 Eur suma už skundo parengimą teismui neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl teismas nagrinėjamą pareiškėjo prašymo dalį tenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas 2018 m. gruodžio 12 d. dalyvavo teismo posėdyje; teismo posėdžio metu galiojo 2018 m. II ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 926,70 Eur; maksimali suma už vienos valandos atstovavimą teismo posėdyje yra 92,67 Eur; nagrinėtoje byloje teismo posėdis truko 2 valandas, pareiškėjo prašoma priteisti 160 Eur suma už 2 valandų trukmės atstovavimą teismo posėdyje neviršija maksimalios priteistinos sumos, todėl teismas nagrinėjamą pareiškėjo prašymo dalį tenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 240 Eur už įgalioto atstovo pasirengimą bylos nagrinėjimui teismo posėdyje (3 val.). Susipažinimas su bylos medžiaga teisme ir pasirengimas teismo posėdžiui yra traktuojami kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamieji elementai ir gali būti atlyginami pagal Rekomendacijų 8.19 punktą; maksimali suma už trijų valandų pasirengimą nagrinėjimui teismo posėdyje yra 278,01 Eur, pareiškėjo prašoma priteisti 240 Eur suma neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, todėl teismas nagrinėjamą pareiškėjo prašymo dalį tenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti 800 Eur už susipažinimą su atsakovo teismui pateiktais procesiniais dokumentais (10 val.) ir 400 Eur už dokumentų analizę, situacijos teisinį vertinimą, konsultacijas, susipažinimą su NMA sprendimu (5 val.); šios paslaugos buvo suteiktos iki teismo posėdžio, t. y. iki 2018 m. gruodžio 12 d., todėl apskaičiuojant maksimalų galimų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį taikytinas 926,70 Eur vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl maksimali suma už vieną tokių teisinių paslaugų teikimo valandą yra 92,67 Eur, už 5 valandas – 463,35 Eur (926,70 x 0,1 x 5), o už 10 valandų – 926,70 Eur. Prašomos priteisti sumos neviršija maksimalaus galimo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl teismas nagrinėjamą pareiškėjo prašymo dalį tenkino.

Taip pat teismas išsprendė žyminio mokesčio dalies priteisimo pareiškėjui iš atsakovo (22,5 Eur) bei grąžinimo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (0,5 Eur) klausimą.

III.

Atsakovas atskirajame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties dalis, kuriomis tenkintas pareiškėjo prašymas dėl 400 Eur išlaidų priteisimo už dokumentų dėl Agentūros pritaikytų sankcijų analizę, situacijos vertinimą, konsultacijas bei susipažinimą su NMA sprendimu, dėl 800 Eur išlaidų priteisimo už susipažinimą su NMA atsiliepimu į pareiškėjo skundą bei NMA informaciniame portale esančia informacija apie pareiškėjo 2016 metų paraišką bei dėl 240 Eur išlaidų už pasiruošimą bylos nagrinėjimui; maksimaliai sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.

Agentūros nuomone, išnagrinėta administracinė byla nebuvo sudėtinga, todėl skundo surašymui (5 psl.) advokato padėjėjui nereikėjo specialių teisinių žinių, bylos procesas buvo nesudėtingas, todėl nepareikalavo didelių advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudų. Be to, Rekomendacijų 5 punkte yra nurodyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, nes susipažinimas su bylos medžiaga yra sudėtinė skundo teismui parengimo bei atstovavimo dalis.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, nes susipažinimas su bylos medžiaga yra sudėtinė skundo teismui parengimo bei atstovavimo dalis. Be to, pagal Agentūros turimus duomenis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. prie atsakovo informacinio portalo buvo prisijungęs 4 kartus, ir susipažinimas su Agentūros informaciniame portale esančia informacija apie pareiškėjo 2016 metų paraišką truko 27 min. Tuo tarpu pareiškėjo patirtų 240 Eur išlaidų už pasiruošimą bylos nagrinėjimui priteisimas iš atsakovo taip pat nepagrįstas, nes šios išlaidos įeina į atstovavimo procesą.

Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.Pareiškėjas nurodo, kad išnagrinėta administracinė byla savo esme yra sudėtinga tiek teisinio reguliavimo, tiek fakto

prasme, ginčo suma yra didelė ir pareiškėjui, kaip ūkininkui, labai reikšminga, sprendžiami klausimai yra nauji, iki tol nei teismų, nei paties atsakovo nebuvo nagrinėti (atsižvelgiant į mastą, ginčo pobūdį, rūšį ir t. t.). Atsakovas priima daug nepagrįstų sprendimų, atsisako ginčus spręsti taikiai, todėl turi atlyginti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistos visos pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjo (vėliau – advokato) teisinėms paslaugoms apmokėti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš atsakovo atskirojo skundo matyti, kad jis nesutinka su konkrečiomis pareiškėjui iš jo priteistomis sumomis (400 Eur, 800 Eur ir 240 Eur), taip pat bendrai prašo sumažinti priteistų išlaidų sumą.

Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotų aplinkybių nustatė, kad pareiškėjas turi teisę į išnagrinėtoje administracinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šių aplinkybių atsakovas iš esmės neginčija ir su dalimi iš jo pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų sutinka.

Atsakovas atskirajame skunde nesutinka su pareiškėjui iš jo priteista 400 Eur suma, pareiškėjo sumokėta savo įgaliotam atstovui už dokumentų dėl Agentūros pritaikytų sankcijų analizę, situacijos teisinį vertinimą, konsultacijas, susipažinimą su NMA sprendimu (20 lapų), vertinimą. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų (b. l. 128, 129), prieš tai paminėtos teisinės paslaugos jam buvo suteiktos prieš skundo teismui surašymą (pastarosios paslaugos suteikimas pareiškėjui kainavo 520 Eur), pareiškėjo įgaliotam atstovui dar būnant advokato padėjėju.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog kai kurios Rekomendacijų 8 punkte tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais gali būti nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą patirtos išlaidos gali būti atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, jog jos įeina į atskirų paslaugų, išvardintų Rekomendacijų 8 punkte, apimtį. Pavyzdžiui, susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos ir teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – skundo parengimą (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245-/2012).

Vadovaujantis Rekomendacijų 5, 7, 8.2 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, jog teisinės paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos 2018 m. II ketvirtį, nagrinėjamu atveju už advokato padėjėjo suteiktą teisinę paslaugą – skundo surašymą – rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 1 769,6 Eur (884,8 Eur x 2,5 x 0,8). Šiuo atveju bendra pareiškėjo patirtų išlaidų už konsultacijas ir skundo surašymą suma (920 Eur) sudaro tik apie pusę rekomenduojamos priteisti maksimalios sumos už teisinės paslaugos – skundo surašymą – suteikimą, todėl pagrįstai buvo priteista pareiškėjui iš atsakovo.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat nesutinka su pareiškėjui iš jo priteistomis 800 Eur ir 240 Eur sumomis, pareiškėjo sumokėtomis savo įgaliotam atstovui, pirmuoju atveju – už susipažinimą su atsakovo pateiktu atsiliepimu į skundą bei visa su pareiškėjo 2016 m. paraiška susijusia medžiaga iš Agentūros paslaugų portalo (10 val.), antruoju atveju – už pasirengimą bylos nagrinėjimui teismo posėdyje (3 val.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad susipažinimas su bylos medžiaga teisme, medžiagos rengimas ekspertui, pasirengimas teismo posėdžiui ir pan., traktuojami kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamieji elementai ir gali būti atlyginami pagal Rekomendacijų 8.18 punktą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-613/2008; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-29/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Nurodytos teismų praktikos suformavimo metu Rekomendacijų 8.18 punkte buvo įtvirtintas užmokesčio koeficientas už vieną atstovavimo valandą teisme. Šiuo atveju tai atitiktų Rekomendacijų 8.19 punktą, nustatantį 0,1 dydžio koeficientą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo

ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą.Pirmuoju atveju, vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.19 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, jog teisinės paslaugos buvo

suteiktos 2018 m. III ketvirtį, už advokato suteiktas teisines paslaugas – susipažinimą su atsakovo pateiktu atsiliepimu į skundą bei prie jo pateikta medžiaga – rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 89,52 Eur už valandą. Šiuo atveju advokatas sugaišo 10 val., todėl maksimali priteistina suma yra 895,2 Eur, kuri neviršija prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos (800 Eur), todėl pagrįstai buvo priteista pareiškėjui iš atsakovo.

Antruoju atveju, vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.19 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, jog teisinės paslaugos buvo suteiktos 2018 m. IV ketvirtį, už advokato suteiktas teisines paslaugas – pasirengimą teismo posėdžiui – rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 92,67 Eur už valandą. Šiuo atveju advokatas sugaišo 3 val., todėl maksimali priteistina suma yra 278,01 Eur, kuri neviršija prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos (240 Eur), todėl pagrįstai buvo priteista pareiškėjui iš atsakovo.

Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad išnagrinėta administracinė byla buvo nesudėtinga, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pralaimėjusiai šaliai teigiant, kad byla nesudėtinga, ši turi pateikti aiškų ir vienareikšmį bylos vertinimą jos sudėtingumo aspektu, nes tik abstraktūs teiginiai, kad byla nesudėtinga priteistinos sumos dydžio mažinimui įtakos neturi (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-935/2011). Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjo įgaliotas atstovas nenurodė, jog susipažino su medžiaga Agentūros paslaugų portale, o su ja susipažino atsakovui ją pateikus teismui su atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Todėl atsakovo argumentai dėl to, kad iš tiesų susipažįstant su medžiaga buvo sugaišta žymiai mažiau laiko, nei nurodė pareiškėjo įgaliotas atstovas, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ją keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-448-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01329-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac2159f0beac11e9840ec0427c781bac


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. ir G. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir G. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai S. B. ir G. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydami: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 1SS-398-(10.5) (toliau – ir NŽT sprendimas); 3) panaikinti NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. 20SD-8192-(14.20.104) „Dėl išvados patikslinimo“ (toliau – ir Skyriaus raštas); 4) įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei su juo besiribojančių žemės sklypų suformavimo dokumentus ir kitą kartografinę medžiagą, nustatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis, parengti išsamią ir motyvuotą išvadą dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte būtinumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi atnaujino pareiškėjams praleistą terminą skundui paduoti, priėmė skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT sprendimą, likusią skundo dalį priimti atsisakė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame įtvirtinta, kad nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą, taip pat Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 ir 6 dalimis, kurios nustato privalomą išankstinę ginčų dėl NŽT teritorinių padalinių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjimo tvarką.

Teismas pažymėjo, kad Skyriaus raštas nepatenka į kategoriją sprendimų, kurie tiesiogiai skundžiami teismui, todėl pareiškėjai, nesutikdami su šiuo raštu, prieš kreipdamasi į teismą, privalėjo šį sprendimą apskųsti NŽT vadovui. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pareiškėjų NŽT vadovui pateikti 2018 m. gruodžio 17 d. prašymai „Dėl žemės sklypo situacijos nekompetentingo tyrimo ir vertinimo“, kuriais pareiškėjai prašė žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylos tikrinimo darbus pavesti atlikti ne Skyriui, o NŽT Vilniaus skyriui, įvertinti Skyriaus darbuotojų, susijusių su pareiškėjų žemės sklypo situacijos analize, veiksmus ir panaikinti projektuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylos patikrinimo aktą Nr. 20KAM-20989 bei išbraukti projektuojamą žemės sklypą iš ilgalaikei nuomai suprojektuotų valstybinių žemės ūkio paskirties sklypų sąrašo, nelaikytini skundais, teikiamais išankstine ginčų nagrinėjimo NŽT tvarka.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nesilaikė privalomos išankstinės ginčo dėl Skyriaus rašto nagrinėjimo ne teisme tvarkos, atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Skyriaus raštą ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti Skyrių parengti naują išvadą.

III.

Pareiškėjai atskiruosiuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d.

nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti jų skundo dalį dėl Skyriaus rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti nurodytus veiksmus, ir šiuos jų skundo reikalavimus priimti.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jų 2018 m. gruodžio 17 d. prašymus, pateiktus NŽT vadovui, kurie savo turiniu ir esme yra skundai dėl Skyriaus rašto ir kurie buvo pateikti nepraleidus nustatyto 20 darbo dienų apskundimo termino. NŽT vadovas šiuos jų prašymus priėmė ir išnagrinėjo kaip skundus dėl Skyriaus rašto.

Atsakovas atsiliepime prašo atmesti pareiškėjų atskiruosius skundus kaip nepagrįstus ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad NŽT, gavusi iš asmenų raštus, teikia prioritetą gautų dokumentų turiniui, o ne formai, todėl pareiškėjų nurodyti kreipimaisi į NŽT (jos vadovą) buvo laikomi skundais.

NŽT sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktais motyvais, kad Skyriaus raštas pirmiausiai privalomai turėjo būti skundžiamas NŽT direktoriui Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, nustatyta tvarka. Skyriaus rašte nurodyta Skyriaus sprendimo, veiksmų ar neveikimo apskundimo tvarka yra pakankamai aiškiai atskleista, be to, rašte nurodyti papildomą informaciją galinčio suteikti Skyriaus darbuotojo kontaktiniai duomenys.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundo reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. 20SD-8192-(14.20.104) „Dėl išvados patikslinimo“ ir įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei su juo besiribojančių žemės sklypų suformavimo dokumentus ir kitą kartografinę medžiagą, nustatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis, parengti išsamią ir motyvuotą išvadą dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte būtinumo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarties dalį priėmė nustatęs, kad pareiškėjai nesilaikė privalomos išankstinės ginčo dėl Skyriaus rašto nagrinėjimo tvarkos.

Pareiškėjai atskiruosiuose skunduose teigia, kad jie apskundė Skyriaus raštą NŽT vadovui – jie, nepraleisdami teisės aktuose nustatyto termino, 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė NŽT vadovui prašymus, savo turiniu ir esme laikytinus skundais dėl Skyriaus rašto.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. <…>

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius 2018 m. lapkričio 20 d. surašė raštą Nr. 20SD-8192-(14.20.104.) „Dėl išvados patikslinimo“ (b. l. 22–25), kuriame dėstomos aplinkybės dėl žemės sklypų ploto, ribų, koordinačių ir kitų aplinkybių. Šiame Skyriaus rašte nurodyta, kad jį galima apskųsti per 20 darbo dienų NŽT direktoriui išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėjai 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė NŽT Vilniaus skyriui prašymus „Dėl žemės sklypo situacijos nekompetentingo ištyrimo ir vertinimo“ (b. l. 27–28), kuriuose skundžiasi NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus specialistų nekompetencija, prašo bylos tikrinimo ir derinimo darbus pavesti vykdyti kompetentingiems NŽT Vilniaus skyriaus specialistams, taip pat panaikinti 2018 m. kovo 15 d. projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) suderinimo bylos aktą Nr. 20KAM-20989 ir šį žemės sklypą išbraukti iš suprojektuotų ilgalaikei nuomai valstybinių žemės ūkio paskirties sklypų sąrašo.

NŽT 2019 m. vasario 25 d. sprendime Nr. 1SS-398-(10.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (b. l. 8–9) nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjų pakartotinį prašymą dėl žemės sklypo kadastro duomenų bylų perdavimo tikrinti NŽT Vilniaus miesto skyriui ir 2018 m. kovo 15 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akto Nr. 20KAM-20989 panaikinimo, bei išdėstė su tuo susijusius argumentus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų Skyriaus rašto, pareiškėjų prašymų bei NŽT sprendimo turinį, konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog minėtais pareiškėjų prašymais Skyriaus raštas nebuvo apskųstas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka NŽT vadovui. Pareiškėjų prašymų dalykas nėra reikalavimai, susiję su Skyriaus raštu bei jame dėstomomis aplinkybėmis. Pareiškėjų prašymuose suformuluoti reikalavimai yra aiškūs ir konkretūs, t. y. bylos tikrinimo ir derinimo darbus pavesti vykdyti kompetentingiems NŽT Vilniaus skyriaus specialistams, taip pat panaikinti 2018 m. kovo 15 d. projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) suderinimo bylos aktą Nr. 20KAM-20989 ir šį žemės sklypą išbraukti iš suprojektuotų ilgalaikei nuomai valstybinių žemės ūkio paskirties sklypų sąrašo. Dėl pareiškėjų prašymuose suformuluotų reikalavimų ir buvo pasisakyta NŽT sprendime. Skyriaus rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimai NŽT sprendime nagrinėti nebuvo. Priešingos išvados pareiškėjų argumentai dėl to, kad jų prašymai buvo pateikti NŽT nepažeidžiant 20 darbo dienų termino po Skyriaus rašto priėmimo, nesuponuoja.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti nagrinėjamus pareiškėjų skundo reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų S. B. ir G. B. atskiruosius skundus atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-506-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01052-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de96fc00beac11e9840ec0427c781bac

NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ skundą dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „AES Group“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento (toliau – ir NVSC Kauno departamentas) 2019 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą Nr. (2-12 4.80)PA-892 (toliau – ir patikrinimo aktas).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Teismas pažymėjo, kad tam, jog atsirastų procesinės prielaidos ginčyti patikrinimo aktą teismine tvarka, būtina nustatyti, ar jis atitinka administravimo subjektų priimamų teisės aktų kriterijus. Teismas, išanalizavęs atitinkamas patikrinimo akto surašymo tvarką reglamentuojančias Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V946, nuostatas, padarė išvadą, kad patikrinimo aktas yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju patikrinimo akte nustatyta, jog buvo padaryti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – ir Higienos norma HN 33:2011) 7 punkto bei Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimai, kuriuos iki nustatyto termino buvo įpareigotas pašalinti pareiškėjas. Patikrinimo akte jokios administracinio poveikio priemonės netaikytos. NVSC turėtų pagrindą priimti nutarimą dėl padaryto pažeidimo, jei pareiškėjas iki nustatyto termino ir vėliau nepašalintų patikrinimo akte užfiksuotų pažeidimų. Pareiškėjui teisines pasekmes sukeltų būtent administracinis sprendimas, priimtas neįvykdžius patikrinimo akte nustatytų įpareigojimų.

Teismas konstatavo, kad patikrinimo aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas, negalintis sukelti jokių materialinio pobūdžio pasekmių, todėl negali būti skundžiamas teismui. Patikrinimo aktu tik siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą atitinkamu klausimu.

Dėl nurodytų priežasčių teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

II.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutartį ir jo skundą priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą patikrinimo aktą nepagrįstai laikė tarpiniu dokumentu, nesukeliančiu jam jokių teisinių pasekmių. Patikrinimo akte pateikti nurodymai, kuriuos pareiškėjas įpareigotas įvykdyti per nustatytą terminą: iki 2019 m. kovo 28 d. imtis priemonių ir užtikrinti, kad gyvenamajame/miegamajame kambaryje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėjo stacionarių triukšmo šaltinių, esančių (duomenys neskelbtini),

Kaune, keliamas triukšmas neviršytų Higienos normoje HN 33:2011 nurodytų ribinių dydžių, bei nuolat vykdyti Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas; apie nurodymų vykdymą, pasibaigus pažeidimų pašalinimo terminui, per 3 darbo dienas raštu informuoti NVSC Kauno departamentą. Nurodymui įvykdyti pareiškėjas turi imtis techninių ir organizacinių priemonių, patirti išlaidų, todėl nepagrįsta teigti, kad patikrinimo aktas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria, be kita ko, buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2019 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą Nr. (212 4.80)PA-892 (b. l. 23–25), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nustatęs, kad ginčijamas patikrinimo aktas yra tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių materialinio pobūdžio pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos ginčo objektu.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis buvo įpareigotas pašalinti patikrinimo akte nustatytus pažeidimus, o tam privalės imtis techninių ir organizacinių priemonių bei patirti išlaidų, taigi ginčijamas patikrinimo aktas jam sukelia teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Iš NVSC Kauno departamento 2019 m. vasario 28 d. patikrinimo akto Nr. (212 4.80)PA892 turinio matyti, jog jame padaryta išvada, kad „veikiant UAB „AES Group“, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, stacionariems triukšmo šaltiniams (veikiant Įmonės ventiliacijos sistemai), gyvenamajame name/miegamajame kambaryje, II a., (duomenys neskelbtini), Kaunas, nustatyti Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 p. (pataisytojo ekvivalentinio garso slėgio DLRD viršijimas) bei Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimai“, taip pat pateiktas nurodymas: „1) iki 2019 m. kovo 28 d. prašome imtis priemonių ir užtikrinti, kad gyvenamajame/miegamajame kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas, UAB „AES Group“, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, stacionarių triukšmo šaltinių keliamas triukšmas neviršytų Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 nurodytų ribinių dydžių bei vykdyti Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolat; 2) apie nurodymų vykdymą, pasibaigus pažeidimų pašalinimo terminui, per 3 darbo dienas raštu informuoti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą <…>“.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktas nustato, kad NVSC pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, jog skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.

Administracinė procedūra – pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galbūt padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 34 str.). Asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 36 str.).

NVSC interneto tinklalapyje paskelbto NVSC priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) apskundimo tvarkos aprašo, patvirtinto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. VK-17, 4 punkte nurodyta, kad skundą (prašymą) dėl NVSC priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šio aprašo 8 punkte nurodyta, kad NVSC priimti administraciniai sprendimai ir administracinės procedūros sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad iš esmės tokia pati apskundimo tvarka yra nurodyta ir ginčijamame NVSC Kauno departamento patikrinimo akte (b. l. 25).

Pareiškėjas skunde būtent ir ginčija administracinės procedūros sprendimą, nurodydamas, be kita ko, kad patikrinimas buvo atliktas netinkamai ir dėl to buvo nustatyti neteisingi faktai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje byloje inicijavo ginčą dėl NVSC priimto administracinės procedūros sprendimo, tokio sprendimo apskundimo teisė yra nustatyta teisės aktuose, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas neturi teisės paduoti skundo dėl patikrinimo akto ir paduotas skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad iš esmės tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-493-520/2019, taip pat Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėta ne viena administracinė byla, kurios ginčo objektas buvo NVSC priimtas patikrinimo aktas (žr., pvz., 2019 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-368-525/2019; 2019 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2422-822/2019; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA2947624/2018).

Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės yra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog yra ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas atsisakyti priimti skundą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo priimti skundą nagrinėti, tačiau šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsniu, skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.



RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eP-69-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA304525/2019 pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d8c089e0beac11e9840ec0427c781bac

Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

Pirmosios instancijos teismas minėtus sprendimus panaikino, konstatavęs, jog formuojant namų valdos žemės sklypą buvo pažeisti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punkto reikalavimai, numatantys maksimalų namų valdos žemės sklypo dydį Vilniaus mieste iki 0,3 ha.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes I. V. B., kurios paveldėtojas yra pareiškėjas, nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Taip pat nurodė, kad teismas be pagrindo ginčo santykiams taikė Taisykles, nes jos reglamentuoja kitus teisinius santykius. Manė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas. Taip pat nurodė, kad teismas be teisėto pagrindo panaikino ginčijamus sprendimus visa apimtimi, nors iš tiesų buvo ginčijama tik žemės sklypo ploto dalis, viršijanti 0,3 ha.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrino neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti trys I. V. B. prašymai, kuriuose ji išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2000 m. prašyme (be tikslesnės datos) I. V. B. nurodė, jog nuosavybės teises į žemę pageidauja atkurti gaudama žemės sklypą individualiai statybai (II t., b. l. 83), tačiau vėlesniame 2003 m. kovo 23 d. prašyme, pateiktame laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų (įstatymo Nr. IX1139 redakcija, 2002 m. spalio 25 d., Žin., 2002, Nr. 102-4552 (2002 m. spalio 25 d.)), bei dar

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.589B558A2903

vėlesniame 2012 m. gegužės 28 d. prašyme ji nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra (II t., b. l. 68, 155, 156). Taigi I. V. B. yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises natūra, o pareiškėjas, kaip I. V. B. teisių paveldėtojas, turi teisę reikalauti išreikštos valios įgyvendinimo ir yra suinteresuotas asmuo, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė Taisykles. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.3 punktas tiesiogiai nustato, kad Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius ir privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) <…> naudojamus namų valdų žemės sklypus, <…> Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, t. y. kad ginčas vyksta dėl suformuoto namų valdos sklypo dydžio, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, teisėtai ir pagrįstai taikė prieš tai paminėtas Taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Taisyklių 5 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias galimybę didinti formuojamos namų valdos sklypo dydį Vilniaus mieste iki maksimalaus 0,3 ha ploto, kai į vieną ir tą pačią žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises daugiau nei vienas asmuo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra didesnis naudojamas žemės sklypo plotas, tačiau ne didesnis kaip 0,3 ha.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas byloje neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo teisiškai reikšmingi. Nes, viena vertus, tik į teismą besikreipiantis asmuo sprendžia, kokius reikalavimus teisme jis iškels ir kokius viešojo administravimo aktus ginčys. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 32 straipsnio 3 dalies 12 punktas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas) savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai tenka pareiga suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, o Žemėtvarkos skyriaus kompetencijai tenka pareiga suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo kadastro duomenis. Iš to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija būtent tą atsakovo sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino byloje ginčijamus sprendimus pilna apimtimi, nes ginčas vyksta tik dėl dalies namų valdos žemės sklypo ploto. Administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija, kuriai būtų suteikta kompetencija suformuoti naują žemės sklypą ar priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl nustatęs, jog byloje dalyvaujančios viešojo administravimo institucijos viešojo administravimo sprendimus priėmė pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos sprendimus naikino pilna apimtimi. Teismas pažymėjo, kad tokia faktinė ir teisinė situacija nepaneigia apelianto teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tame tarpe ir į namų valdos žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019, kartu reikalaudamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat priteisti J. B. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

J. B. prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, taip pat, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

J. B. pažymi, kad esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT nutartį, sietinas su: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. vasario 24 d.; toliau – ir Nutarimas) 2.3 punktu; 2) Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punktu bei 3) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.; toliau – ir Tvarka) 34 punkto 5 pastraipa.

LVAT, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jas apibendrinamas, nuosavybės teisių atkūrimo srityje suteikė pirmumą ir pranašumą Nutarimui bei Taisyklėms, o ne Tvarkai. Taisyklės ir Tvarka yra to paties lygmens teisės aktai, tačiau Tvarka Taisyklių atžvilgiu yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis nuosavybės teisių į žemę (mišką, vandens telkinius) atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Atkūrimo įstatymą. Nors Nutarimo 2.3 punkte apibrėžti teisiniai santykiai, kuriems taikomos Taisyklių nuostatos, tačiau šis Nutarimas ir juo patvirtintos Taisyklės negali paneigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifikos bei sukurti kitokias taisykles.

Tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje, kurioje aptariamas nuosavybės teisių į prie statinių esantį naudojimą žemės sklypą, kuris yra buvusio savininko nuosavybės teise turėtoje žemėje, atkūrimas, t. y. namų valdos žemės sklypo turėtoje žemėje perdavimas nuosavybėn, buvo padaryta akivaizdi išlyga iš bendro pobūdžio Taisyklių 5 punkto, numatant galimybę namų valdos žemės sklypą buvusio savininko turėtoje žemėje grąžinti natūra (formuoti) didesnio dydžio. Tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje nurodyta, kad, <…> kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam sugrąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas <…>.

Taigi Tvarkos 34 punkto 5 pastraipa neneigia Taisyklių 5 punkte nustatytų perleistinų nuosavybėn namų valdos žemės sklypų dydžių, tačiau leidžia jų nesilaikyti esant trims sąlygoms: 1) jeigu naudojamas namų valdos žemės sklypas yra buvusio savininko turėtoje žemėje; 2) jeigu namų valdai, esančiai buvusio savininko turėtoje žemėje, naudojamas didesnis žemės plotas – didesnis kaip 0,2 ha ir 0,3 ha; bei 3) jeigu pilietis pageidauja, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į didesnio ploto namų valdos žemės sklypą. Šiuo atveju, formuojant namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui J. B., egzistavo visos nurodytos sąlygos.

J. B. teigia, kad LVAT nutartimi teismų praktika formuojama klaidinga linkme, nes ginčijami NŽT priimti administraciniai sprendimai buvo panaikinti tiek teisėtai priimtoje dalyje, tiek toje, kuri, LVAT nuomone, yra neteisėta. Tokia LVAT nutartyje formuojama praktika nesuderinama su LVAT suformuota praktika dėl to, kad: 1) teismas nėra saistomas skundo ribų; 2) teismas nustato ir įvertina skundžiamo akto teisėtumą; 3) teismas gali panaikinti ginčijamo akto dalį (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013; 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-883-602/2016).

Taip pat LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA151492/2018 ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A24415/2018 suformuota praktika rodo, kad administracijai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinami tik tose dalyse, kurios prieštarauja teisės aktų nuostatoms, paliekant galioti kitas šių administracinių aktų dalis, atitinkančias teisės aktų reikalavimus, išsaugojant asmenų nuosavybę.

Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti šį procesą.

Pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos 34 punkto 5 pastraipos antrame sakinyje įtvirtintas atvejis, kai prie naudojamo žemės sklypo dar yra išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės plotas, į kurį atkurti nuosavybės teises, be statinių savininko, taip pat pretenduoja kiti piliečiai (šiuo atveju pareiškėjas). Tokiu atveju prie statinių užimto žemės sklypo esanti laisva (neužstatyta) žemė turi būti perduodama neatlygintinai bendrojon kelių piliečių (šiuo atveju pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens) nuosavybėn arba, tų piliečių pageidavimu, statinių savininko asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju į pastarąją teisės normą priimant ginčytus NŽT sprendimus atsižvelgta nebuvo, todėl visas žemės plotas, taip pat ir tas, kuris viršijo 0,3 ha ir yra laisvas (neužstatytas), buvo neteisėtai perduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui, nors nei pareiškėjas, nei jo senelė I. V. B. nebuvo išreiškę tam sutikimo. Be to, Tvarkos 34 punkto 5 pastraipa negali būti aiškinama

ir taikoma atsietai nuo kitų teisės aktų – Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, Tvarkos 34 punkto 2 pastraipos.

Pareiškėjas teigia, kad ginčytu NŽT 2014 m. sausio 7 d. sprendimu buvo suformuotas žemės sklypas ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo „Inžinerinė geodezija“ vykdytojos parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kuri yra neatskiriama minėto sprendimo dalis. Tuo tarpu ginčytu NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimu jau buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3861 ha žemės, grąžinat natūra naudojamą 0,3861 ha žemės sklypą. Taigi, šiais sprendimais, kurie buvo panaikinti, buvo suformuotas ir grąžintas konkretaus ploto (0,3861 ha) ir išsidėstymo žemės sklypas, su tiksliomis koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, todėl teismui nebuvo jokios galimybės panaikinti ginčytus sprendimus tik iš dalies.

Pareiškėjas pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali, nes buvo suformuota prokurorui kreipusis į teismą ginant viešąjį interesą ir prašant panaikinti administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant nuosavybės teises į žemę privačion nuosavybėn buvo perduoti valstybinės reikšmės miškų plotai. Abiejose bylose LVAT pateikė išaiškinimus dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri yra priskirta miškui, tačiau neanalizavo, kaip turi būti taikomos trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos ABTĮ nuostatos.

Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti šį procesą.

NŽT vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindus patvirtinančių aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, o kiti prašyme dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų pagrįstumu, todėl negalimas ir proceso atnaujinimas. Šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtais teismo sprendimais.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. eA-304-525/2019 procesą trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, LVAT išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2019 m. kovo 19 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA304525/2019 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą,

nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypu pardavimo ir nuomos“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. vasario 24 d.) 2.3 punktą bei šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punktą, o ne Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.), 34 punkto 5 pastraipą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.3 punkte įtvirtinta, kad „Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius bei privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus (suteikiamus) nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus, naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių ar įrenginių Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1558)“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad „Miestuose ir iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose, išskyrus Neringos miestą, parduodami namų valdų žemės sklypai, kurių ribos nustatytos teritorijų planavimo dokumentuose, tačiau šie žemės sklypai negali būti didesni kaip 0,2 hektaro Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 hektaro – kituose miestuose.

Jeigu naudojamas namų valdos žemės sklypas yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 hektaro ir 0,3 hektaro, rengiant teritorijų planavimo dokumentą nustačius naudojamą žemės plotą, gyvenamojo namo savininko (bendraturčių) pageidavimu teritorijų planavimo dokumente parduodamo namų valdos žemės sklypo plotas gali būti padidinamas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 hektaro ir iki 0,4 hektaro, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal teritorijų planavimo dokumentą suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą, nenumatoma panaudoti individualiai statybai ar visuomenės poreikiams.

Parduodamo namų valdos žemės sklypo plotas didinamas priimant sprendimą suformuoti teritorijų planavimo dokumente suprojektuotą padidinto ploto žemės sklypą.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje įtvirtinta, kad „nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas“.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų teisės normų turinį, pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipos taikymo yra teisiškai nepagrįsti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodytą teisės normą (pastraipoje esantį pirmąjį sakinį) aiškina atsietai tiek nuo toje pačioje pastraipoje esančio antrojo sakinio, tiek nuo kitų teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, nuostatų,

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8A16A03D98D4

tokiu būdu darydamas teisiškai nepagrįstas išvadas, palankias tik paties trečiojo suinteresuoto asmens teisinei situacijai, neatsižvelgiant ir paneigiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje, trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, grįsdamas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisėtai ir nepagrįstai panaikino ginčijamus administracinius sprendimus ne iš dalies, o visa apimtimi, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme atnaujinti procesą remiasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 243-258) ir 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-785/2013. Iš nurodytų nutarčių turinio matyti, jog jose yra pacituotas ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį, tačiau nepateiktas joks šios nuostatos taikymo išaiškinimas. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodytoje LVAT 2016 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS883602/2016 pažymėta, kad „ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio. Teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Šios ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos dėl administracinės bylos nagrinėjimo ribų įtvirtina administracinės teisės principą, kad administracinis teismas nėra saistomas skundo ribų, būtent teismas turėtų vertinti skundžiamo akto teisėtumą, t. y. konstatuoti neteisėtumą, jeigu skunde ir nėra nurodytas tam tikras motyvas dėl akto neteisėtumo, teismas nėra saistomas skundo formuluotės, nurodytų argumentų bei prašymų.“

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų LVAT nutarčių turinį, pažymi, kad jose pacituotos teisės aktų nuostatos bei išaiškinimai nagrinėjamu atveju nesudaro jokio pagrindo konstatuoti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą. Jokių konkrečių argumentų, kaip šiuo atveju buvo nukrypta nuo prieš tai nurodytose LVAT nutartyse pacituotų teisės aktų nuostatų bei pateiktų išaiškinimų, pagrįsdamas analizuojamo pagrindo egzistavimą, nenurodo ir trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat remiasi LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018 ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018, kuriose, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, suformuota praktika, pagal kurią, administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinami tik tose dalyse, kurios prieštarauja teisės aktų nuostatoms, paliekant galioti kitas šių administracinių aktų dalis, atitinkančias teisės aktų reikalavimus, išsaugant asmenų nuosavybę.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų LVAT nutarčių turinį, pažymi, kad nurodytose nutartyse išnagrinėtos faktinės aplinkybės yra kitokios nei išnagrinėtoje administracinėje byloje. Nurodytose administracinėse bylose buvo ginčijami administraciniai sprendimai, prokurorui reiškiant pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo atkūrus asmenims nuosavybės teises į išimtine nuosavybe valstybei priklausantį valstybinės reikšmės mišką. Šiose nutartyse nėra pateikta jokių išaiškinimų, kodėl buvo panaikintos ginčijamų administracinių sprendimų dalys, o ne visi sprendimai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią ginčo situaciją, priimtoje nutartyje išsamiai paaiškino, kodėl šiuo atveju negali būti panaikintos tik atitinkamos ginčytų sprendimų dalys. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Procesinis sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019

pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimų panaikinimo.



RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-688-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02101-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 15.8.(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d3e2cfa0beac11e9840ec0427c781bac



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ skundą atsakovui Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Trakų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. S-(3.1)-173 „Dėl projekto reikalavimų“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo žemės sklypas) su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo esamiems pastatams – administraciniams pastatams (duomenys neskelbtini), sandėliui (duomenys neskelbtini), elingui (duomenys neskelbtini), ūkio pastatams (duomenys neskelbtini), kiemo statiniams (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatai) eksploatuoti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo teritorija patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir parkas) ribas. Pareiškėjui iki skundo padavimo teismui dienos nėra suformuotas žemės sklypas pastatams tinkamai eksploatuoti ir naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Pareiškėjas tvarko ir prižiūri pastatus bei po jais esantį žemės sklypą jau daugelį metų, jame yra pastatyta prieplauka, kuri yra avarinės būklės. Pareiškėjas pageidautų sutvarkyti prieplauką, pakrantę bei tinkamai naudoti po pastatais esančią žemę, mokėti nuomos mokestį valstybei, tačiau, nesant suformuoto žemės sklypo, negali tinkamai tvarkyti teritorijos bei valdyti ir naudoti nuosavybės teise priklausančių pastatų.

3. Pareiškėjas teigė, kad per projektų rengimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo informacinę sistemą 2017 m. balandžio 20 d. kreipėsi su prašymu organizuoti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą – pradėti organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, t. y. suformuoti 1,2914 ha valstybinės žemės sklypą nuomai. Kadangi teritorija patenka į Trakų miestą, prašymas pateiktas trečiajam suinteresuotam asmeniui – Trakų rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Savivaldybės administracija), kuri 2017 m. gegužės 5 d. priėmė įsakymą Nr. P2-419 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, (duomenys neskelbtini), rengimo“ ir leido pradėti rengti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2017 m. gegužės 17 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – NŽT), Direkciją ir Kultūros paveldo departamentą (toliau – Departamentas) dėl projekto rengimo reikalavimų pateikimo. NŽT bei Departamentas dėl prašymo pastabų nepateikė, tačiau atsakovas Direkcija skundžiamu Raštu neišdavė projekto rengimo reikalavimų, nes formuojamas naujas kitos paskirties žemės sklypas – irklavimo bazė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir irklavimo bazė), patenka į „likviduotinų“ poilsio įstaigų sąrašą, todėl numatomi sprendiniai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje išvardintiems dokumentams. Gavusi atsakovo Raštą, savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. AP3-2289 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ nutraukė projekto rengimo procedūrą.

4. Pareiškėjas, remdamasis Žemės įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu nurodė, kad turi teisę nuomoti žemės sklypą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Miestų ir miestelių teritorijose žemės sklypai, reikalingi esamų pastatų eksploatacijai, projektuojami ir formuojami pagal žemės valdos projektus – žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamame Rašte paminėtas Saugomų teritorijų įstatymo 5

straipsnis nenumato konkretaus reikalavimo ar draudimo pareiškėjui, o teikia nuorodą į kitus teisės aktus. Veiklą parko teritorijoje reglamentuoja 1993 m. gruodžio 6 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (toliau – ir Parko planavimo schema) ir Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtintas Trakų istorinio nacionalinio parko individualus apsaugos reglamentas (toliau – ir Parko apsaugos reglamentas). Parko planavimo schema yra prieštaringa, jos žemėlapyje numatyta galimybė vystyti pareiškėjo teritoriją, tuo tarpu teritorija schemos 3 lentelėje priskirta „likviduotinai“ poilsio įstaigai. Ši dviprasmybė Direkcijai leidžia subjektyviai interpretuoti schemą. Pareiškėjas teigė, kad schema nedraudžia formuoti žemės sklypo nuomai tam, kad pareiškėjo pastatai galėtų būti naudojami pagal paskirtį. Pareiškėjo pastatai teisėtai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d., iki įsteigiant parko teritoriją. Pareiškėjas pagal analogiją rėmėsi Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklės), 30.8 papunkčiu, ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumente teritorijai, į kurią patenka statiniais užstatytas žemės plotas, numatyti teritorijos naudojimo reglamentai, neatitinkantys esamo statinio paskirties, turi būti užtikrinamas esamo nekilnojamojo turto (statinio) – nuosavybės objekto naudojimas, o valstybinės žemės nuomos sutartyje įrašoma sąlyga, leidžianti keisti žemės sklype vykdomą veiklą į pagal bendrojo plano sprendinius nustatytą leidžiamą veiklą. Pareiškėjo nurodė, kad esami planavimo dokumentai leidžia formuoti žemės sklypą bei, atitinkamai, sudaromoje valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje nurodyti sąlygą keisti žemės sklype vykdomą veiklą. Parko planavimo schemos 3 lentelėje nurodomi subjektai jau seniai yra pertvarkyti ir nėra susiję su pareiškėjo vykdoma veikla, todėl pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo aptariamam draudimui. Pareiškėjas teigė, kad teisės aktai nenumato sąvokos „likviduotinas“ pastatas ar pastatai, ar poilsio įstaiga, nuosavybė yra neliečiama, gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Parko planavimo schemos įrašas „likviduotina poilsio įstaiga“ yra teisiškai neįgyvendinamas ir neteisėtas iš esmės. Pareiškėjo pastatai turi aiškiai apibrėžtą naudojimo paskirtį ir ūkinės veiklos pobūdį, o šių pastatų eksploatacijai siekiama turėti žemės sklypo nuomos galimybę, kuri garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir minėtų įstatymų, todėl atsakovo Raštas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui.

5. Atsakovas Direkcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad vienas iš pagrindinių dokumentų, į kurį tiesiogiai nukreipia Saugomų teritorijų įstatymas ir

kuriuo remiantis reguliuojama veikla parko teritorijoje – Parko planavimo schema, kuri yra valstybinės reikšmės specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Remiantis šio dokumento sprendiniais, rengiami kiti teritorijų planavimo dokumentai ir statybos projektai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, patvirtinto valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai yra privalomi rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams, jie nustato teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemones kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Taisyklės), 2 punktas numato, kad projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams, kurio sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams. Vienas iš projekto rengimo atvejų yra, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytąją tiesioginę paskirtį (Taisyklių 2.4. punktas).

7. Atsakovas nurodė, kad pagal Parko planavimo schemos grafinės dalies (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis plano) sprendinius, pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų. Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto (tekstinės dalies) 3 priede „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie likviduotinų. Parko planavimo schema yra įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre, galiojanti, jos sprendiniai yra privalomi, ja turi būti remiamasi priimant sprendimus dėl atitinkamos veiklos parko teritorijoje. Atsakovas pabrėžė, kad kol nėra nustatyta tvarka parengtas, patvirtintas ir įsigaliojęs naujas specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, Parko planavimo schema (ribų ir tvarkymo planas) yra vienintelis planavimo dokumentas, kuriuo remiantis Direkcija savo kompetencijos ribose priima sprendimus, o specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams numatant statinių komplekso naikinimą / likvidavimą, nebelieka pagrindo žemės sklypo formavimui remiantis Taisyklių 2.4 punktu.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra. Departamentas nurodė, kad neprieštaravo pareiškėjo pateiktam prašymui dėl žemės sklypo formavimo nuomai ir

nemato objektyvių priežasčių neleisti pareiškėjui formuoti žemės sklypo nuomai po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo sutiko ir palaikė. Savivaldybės administracija nurodė, kad Parko planavimo schemos 3 priedo „Likviduojamos poilsio įstaigos“ nuostata nesudaro kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka naudoti ir tvarkyti parko teritorijoje esantį Nekilnojamojo turto registre registruotą nekilnojamąjį turtą, išskyrus atvejus, kai dėl tokio turto vyksta teisminiai ginčai. Savivaldybės administracija paaiškino, kad Žemės ūkio ministerija 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. 2D-2153(12.151) pateikė išaiškinimą, kad tais atvejais, kai pastatų paskirtis neatitinka specialiojo planavimo sprendinių, galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus draudimo formuoti žemės sklypą esamam statiniui eksploatuoti, priešingu atveju būtų apribojama statinių valdytojams įstatymo suteikta teisė pirkti ar nuomoti statinio eksploatacijai reikalingą žemės sklypą, o valstybė, atsisakydama išnuomoti ar parduoti tokį žemės sklypą, prarastų galimybę gauti pajamas pagal minėtus sandorius, nors faktiškai žemė vis tiek būtų užimta joje esančių statinių ir naudojama jiems eksploatuoti. Savivaldybės administracija pažymėjo, kad visos valstybinės institucijos nurodė, kad yra visos sąlygos formuoti žemės sklypą pareiškėjui nuomai, o Parko planavimo schemoje esantis įrašas „likviduotinas“ negali apriboti pastatų valdymo ir naudojimo teisių.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT informavo, kad palaiko Žemės ūkio ministerijos nuomonę.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ yra 1995 m. sausio 9 d. įsteigtas juridinis asmuo. Jam nuosavybės teise nuo pat įsteigimo priklauso nekilnojamieji daiktai (pastatai), esantys Ginčo žemės sklype. Pastatų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjas nustatyta tvarka kreipėsi su prašymu organizuoti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, suformuojant 1,2914 ha valstybinės žemės sklypą nuomai. Savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P2-419, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu, Taisyklių nuostatomis, Trakų miesto bendruoju planu, patvirtintu Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46, leido pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą Ginčo žemės sklype, siekiant suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti. Savivaldybės administracijos Architektūros skyrius parengė preliminarų žemės sklypo planą ortofotografiniame žemėlapyje ir kreipėsi į NŽT, Direkciją ir Departamentą, prašydamas parengti projekto rengimo reikalavimus. Tačiau atsakovas Direkcija skundžiamu Raštu nurodė, kad formuojamas naujas kitos paskirties žemės sklypas ir nustatomas visuomeninės paskirties naudojimo būdas esamam pastatui – irklavimo bazei eksploatuoti pagal Parko planavimo schemos sprendinius patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą. Numatomi sprendiniai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje išvardintiems dokumentams, todėl Direkcija neišdavė projekto rengimo reikalavimų. Savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. AP3-2289 informavo pareiškėją, kad Direkcija neišdavė reikalavimų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, todėl pradėtą procedūrą nutraukė.

13. Teismas pastebėjo, kad skundžiamas Direkcijos Raštas grindžiamas tuo, kad formuojamas naujas kitos paskirties žemės sklypas ir nustatomas visuomeninės paskirties naudojimo būdas esamam pastatui – irklavimo bazei eksploatuoti pagal Parko planavimo schemos sprendinius patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise pastatas – irklavimo bazė nepriklauso, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių sprendė, kad skundžiamame Rašte aplinkybė dėl formuojamo žemės sklypo irklavimo bazei eksploatuoti yra nurodyta atsakovui padarius rašymo apsirikimą, nekeičiantį skundžiamo Rašto esmės. Teismas akcentavo, kad būtent pareiškėjui priklausantys pastatai pagal Parko planavimo schemos sprendinius patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą, o tai ir buvo esminė aplinkybė, lėmusi skundžiamo atsakovo Rašto priėmimą, todėl teismas nagrinėjo, ar skundžiamas atsakovo Raštas, grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjui priklausantys pastatai pagal Parko planavimo schemos sprendinius patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą, yra pagrįstas ir teisėtas.

14. Teismas analizavo Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 patvirtintų Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) numatytus parko tikslus, uždavinius, apsaugos priemonės, Direkcijai priskiriamas funkcijas. Teismas nurodė, kad Nuostatų 21 punkte numatyta, kad parko teritorijoje fiziniai ir juridiniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia parko tikslams ir uždaviniams. Nuostatų 3 punkte numatyta, kad

parko teritorija saugoma, tvarkoma ir naudojama pagal Parko planavimo schemą, jos pagrindu parengtus, nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Teismas nurodė, kad Parko planavimo schema Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 38 dalies prasme laikytina saugomos teritorijos (parko) planavimo dokumentu – specialiojo teritorijų planavimo dokumentu. Teismas vadovavosi ištrauka iš Parko planavimo schemos grafinio brėžinio ir nurodė, kad pareiškėjo valdomų pastatų užimama teritorija priskirta agroparkinio ūkio teritorijai bei sodybinių pastatų teritorijai. Pagal Parko planavimo schemos aiškinamąjį raštą (3 punkto IV dalis) tokios teritorijos tikslas – ūkininkauti, išsaugant bei atkuriant būdingą parko agrarinį kraštovaizdį, joje numatytas ribotas ūkinis naudojimas, gyvenamoji funkcija, pažintinė rekreacija ir kitos veiklos formos, neprieštaraujančios parko uždaviniams. Teismas nurodė, kad Parko planavimo schemos aiškinamajame rašte 4 punkte „Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės sistemos plėtotė“ nurodyta, kad parko teritorijoje iki jo įsteigimo susiklostę gamtinių rekreacinių išteklių vartojimo būdai bei rekreacijos įstaigos neatitinka svarbiausių parko uždavinių, o viena iš pagrindinių rekreacinės sistemos krypčių yra riboti vandens sportą Trakų ežeryne. Teismas atkreipė dėmesį, kad Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto 3 priede „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ nurodyta, kad Vilniaus centrinis jachtklubas, priklausantis „Žalgirio“ tarybai, yra likviduotina poilsio įstaiga, ją galima privatizuoti nukėlimui, o atitinkamai, iš Parko planavimo schemos grafinio brėžinio matyti, kad teritorijoje, kurioje pareiškėjas valdo pastatus, pažymėtas grafinis ženklas, reiškiantis naikinamas rekreacines įstaigas ir įrengimus.

15. Teismas darė išvadą, kad aptarti Parko planavimo schemos sprendiniai, vertinant jų visumą, yra aiškūs ir neprieštaringi, jie numato aiškų veiklos ginčo teritorijoje pobūdį, nesietiną su jachtklubo veikla. Pagal juos pareiškėjui nuosavybės teise užimamų pastatų teritorija priskirta agroparkinio ūkio teritorijai bei sodybinių pastatų teritorijai, nurodyta, kad jachtklubas yra likviduotina, naikinama poilsio įstaiga, atitinkamai, likviduotini ir naikinami jai priklausantys įrenginiai.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia suformuoti žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti tolesnei jachtklubo veiklai. Be to, pagal pareiškėjo valdomų pastatų pobūdį, jie pritaikyti būtent jachtklubo veiklai (pvz., elingas, inžineriniai statiniai). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pageidautų sutvarkyti prieplauką, pakrantę ir tinkamai naudoti po pastatais esančią žemę ir darė išvada, kad žemės sklypui jo formavimo procedūros metu pareiškėjas siekia nustatyti jachtklubo veiklą leidžiančią žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą, nors tai prieštarauja aptartiems Parko planavimo schemos sprendiniams.

17. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo skundo argumentą, kad jam Parko planavimo schemos sprendiniai neprivalomi, nes jis yra netinkamas subjektas (jis nėra Vilniaus centrinis jachtklubas, priklausantis „Žalgirio“ tarybai). Teismas pažymėjo, kad Parko planavimo schemos sprendiniai nėra adresuoti konkrečiai būtent Vilniaus centriniam jachtklubui, o siejami su veiklos pobūdžio ginčo teritorijoje nustatymu, t. y. tuo, kad šioje vietoje nebūtų užsiimama jachtklubo veikla, o teritorija būtų naudojama pagal agroparkinio ūkio teritorijos bei sodybinių pastatų teritorijos režimą.

18. Teismas sprendė, kad skundžiamas Direkcijos Raštas neišduoti reikalavimų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti yra pagrįstas Taisyklių 2 punktu, nustatančiu, kad projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Teismas nurodė, kad Ginčo žemės sklypo teritorijoje formuojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas galėtų būti nustatyti tik tokie, kurie neprieštarautų galiojančiam specialiojo teritorijų planavimo dokumentui – Parko planavimo schemai. Teismas pastebėjo, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl Ginčo žemės sklypo naudojimo galimybių, negalima remtis tik Trakų miesto bendrojo plano sprendiniais, kurie numato, jog dalis šios teritorijos priskirtina rekreacinei teritorijai, bet būtina vadovautis ir minėta Parko planavimo schema kaip valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentu, kadangi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numato, jog patvirtinto valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai yra privalomi rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams, taip pat jie nustato teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemones kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis teismas) 2010 m. vasario 9 d. nutarime (konstatuojamosios dalies I skyrius, 9 punktas) pažymėjo, jog jokie su parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė parką traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad aptarti Parko planavimo schemos sprendiniai dėl ginčo teritorijos naudojimo

negali būti ignoruojami.19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad atsakovas pažeidžia Žemės įstatyme įtvirtintą teisę išsinuomoti

valstybinę žemę, esančią po nuosavybės teise priklausančiais pastatais, rėmėsi Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu bei pažymėjo, kad pareiškėjo teisė reikalauti išnuomoti valstybinę žemę, esančią po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais, nėra absoliuti. Teismas nurodė, kad tokia teisė gali būti realizuojama teisės aktų nustatyta tvarka suformavus žemės sklypą, kurio numatyti tvarkymo sprendiniai (ribos, naudojimo paskirtis, būdas ir kt.) atitinka galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, šiuo atveju parko teritorijos naudojimą apibūdinančius specialiojo planavimo dokumentus. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas akcentuoja Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 30.8 papunktyje įtvirtintą taisyklę, ji yra dėl kitokios, nei nagrinėjama, situacijos, kai išnuomojamame žemės sklype pagal savivaldybės bendrąjį planą numatoma plėtoti veikla neatitinka statinių tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre (tokiu atveju žemės sklypas išnuomojamas pagal esamą žemės naudojimo paskirtį ir (ar) naudojimo būdą ir nuomos sutartyje numatoma galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą į paskirtį ir (ar) būdą, nurodytus savivaldybės bendrajame plane). Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos tarp savivaldybės bendrojo plano ir pareiškėjo pastatų tiesioginės paskirties klausimas nekyla. Kita vertus, net jei remtis pareiškėjo nurodyta Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių nuostata, ji savivaldybės bendrojo plano ir statinių tiesioginės paskirties konkurencijos atveju prioritetą teikia būtent bendrajam planui (t. y. teritorijų planavimo dokumentui), kadangi išnuomojant žemės sklypą numatoma galimybė pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal bendrojo plano sprendinius.

20. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą, kad atsakovo Raštas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui ir pabrėžė, kad pareiškėjas turimą nuosavybės teisę į pastatus gali įgyvendinti tik laikydamasis viešojoje teisėje nustatytų sąlygų, siejamų su parko ypatingu teisiniu režimu, o pareiškėjui įgyjant nuosavybės teise jo valdomus pastatus, jau galiojo Parko planavimo schema, kurioje ir buvo įtvirtinti minėti sprendiniai dėl jachtklubo veiklos.

21. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas taiko skirtingus standartus analogiškoms situacijoms, nepagrindžia skundžiamo atsakovo Rašto neteisėtumo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nurodydamas tokius argumentus, rėmėsi aplinkybėmis, kad Direkcija 2016 m. rugpjūčio 1 d. išdavė reikalavimus formuoti žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti, t. y. „Nemuno“ irklavimo bazei, esančiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Nemuno“ bazė), kuri Parko planavimo schemoje taip pat įtraukta į likviduotinų poilsio įstaigų sąrašą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Direkcija leido formuoti žemės sklypą pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Trakuose (toliau – pastatas Trakuose) eksploatuoti, kuris pagal Trakų senamiesčio Apsaugos ir naudojimo reglamento Tvarkymo ir naudojimo brėžinį priskirtas B zonos 2 kvartalinei bei pažymėtas kaip griautinas statinys. Dėl šių pareiškėjo nurodomų aplinkybių teismas pažymėjo, kad kiti Direkcijos sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir dėl tokių Direkcijos sprendimų teisėtumo galima būtų spręsti tik išsamiai išnagrinėjus visas jų priėmimui reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes. Teismas nurodė, kad negalima spręsti, jog minėti Direkcijos sprendimai buvo priimti esant analogiškoms faktinėms ir teisinėms situacijoms. Dėl „Nemuno“ bazės, teismas nurodė, kad pagal Parko planavimo schemoje numatytus sprendinius, nors ji įtraukta į likviduotinų poilsio įstaigų sąrašą, tačiau kartu numatytas sprendinys, kad esamas „Nemuno“ bazės pastatas galėtų būti pertvarkytas į paslaugų poilsiautojams centrą. Dėl pastato Trakuose, teismas nurodė, kad dėl jo Parko planavimo schemoje nėra galiojančių analogiškų sprendinių, dėl šio pastato pareiškėjas nurodo kitą, su kultūros vertybių apsauga susijusį, dokumentą, t. y. Trakų senamiesčio Apsaugos ir naudojimo reglamento Tvarkymo ir naudojimo brėžinį. Teismas darė išvadą, kad vien šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjo minimi Direkcijos sprendimai buvo priimti esant analogiškoms faktinėms ir teisinėms situacijoms.

22. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Direkcijos Raštas neišduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų iš esmės pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo jo naikinti ir įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti projektui, nėra.

III.

23. Pareiškėjas UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Parko planavimo schemos 3 priede esantis įrašas „likviduotinos poilsio įstaigos“ nesuteikė pagrindo teismui daryti išvadą, kad žemės sklypo suformavimas laikinai nuomai „prieštarauja Parko planavimo sprendiniams“. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pastatai yra teisėtai registruoti,

nėra fiziškai susidėvėję ir tinkami naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį, t. y. jachtklubo veiklai. Pareiškėjas remiasi Žemės įstatymo 45 straipsniu, kuris pateikia baigtinį sąrašą nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams būdų ir jame nėra jokių teisinių galimybių „nusavinti ar likviduoti“ pareiškėjo pastatus dėl įrašo „likviduotini“. Pareiškėjo vertinimu, įrašas „likviduotinos poilsio įstaigos“ nedraudžia formuoti žemės sklypo nuomai, eksploatuoti ir naudoti pastatus pagal paskirtį.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į jo vertinimu aktualias dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartis, kuriose teismas sprendė analogišką situaciją dėl žemės sklypų nuomos po pastatais, kurie pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą priskirti taip pat „likviduojami objektai“. Pareiškėjas nurodo, jog kasatorių UAB „Viremidijos investicijos“ ir I. J. pastatai buvo priskirti laikinai naudoti, jokiu būdu negerinant, neremontuojant ir neatstatant, o minimu atveju ginčo žemė priskirta ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai, kurioje draudžiama statyti pastatus ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Pareiškėjas teigia, jog vienintelis skirtumas su nagrinėjama byla yra tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartys po ginčo statiniais buvo sudarytos, tačiau jas NŽT nutraukė. Pareiškėjas iš LAT nutarčių išskyrė Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 31.4 papunktį, kuriame nurodyta, kad „žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio pastato, įrenginio ar kitos statinio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pastato, įrenginio ar kito statinio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pastato, įrenginio arba kito statinio statybos projektinę dokumentaciją, o pastatų, įrenginių arba kitų statinių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d. – pagal techninės apskaitos (kadastrinių matavimų) byloje nustatytus pastato, įrenginio arba kito statinio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui“. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog LAT pažymėjo, kad 1994 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje buvo nustatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas, tačiau minėto teisinio reglamentavimo ir nuomos sutarčių nuostatos dėl žemės sklypų naudojimo termino leidžia spręsti apie nuoseklią valstybės poziciją, kad ginčo teritorijoje nameliai yra laikinai, sudarant sąlygas namelių savininkams juos naudoti iki tol, kol nameliai pasieks kritinį nusidėvėjimo lygį ir taps nebenaudojami arba baigsis nuomos terminas, o sutartyse nustatytas nuomos terminas negalės būti pratęstas (Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 31.4 papunktis). Pareiškėjo vertinimu, LAT išaiškino, kad specialiajame teritorijų dokumente esantys įrašas „likviduotini pastatai“ nedraudžia tokių pastatų savininkui ar naudotojui laikinai išsinuomoti po pastatais esantį valstybinį žemės sklypą iki tol, kol nameliai pasieks kritinį nusidėvėjimo lygį ir taps nebenaudojami, nepaisant to, kad jų naudojimo paskirtis prieštarauja specialiajam teritorijų planavimo dokumentui. Pareiškėjo įsitikinimu, aptariamoje LAT praktikoje ginčo pastatai jau buvo sunykę, tačiau LAT vis tiek sprendė, kad nuomos nutraukimas anksčiau termino yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas teigia suprantąs, kad cituotoje LAT praktikoje, nuomos sutartys jau buvo sudarytos, tačiau teismui sprendus žemės sklypo nuomos teisinius santykius tęsti nuomos laikotarpiui, LAT kartu konstatavo neginčijamą pastatų savininkų teisę laikinai nuomotis valstybinės žemės sklypą nepriklausomai nuo įrašo „likviduotinas objektas“. Pareiškėjo vertinimu, aptartos LAT išvados ypač svarbios šioje byloje, nes dar kartą pagrindžia pareiškėjo teisę laikinai išsinuomoti žemės sklypą po pastatais.

26. Pareiškėjo vertinimu, teismas neištyrė visų įrodymų ir padarė nevisapusiškas išvadas, nes nei Savivaldybės administracija, nei Departamentas, nei NŽT savo atsiliepimuose neprieštaravo pareiškėjo prašymui leisti suformuoti valstybinės žemės sklypą laikinai nuomai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į byloje esančią Žemės ūkio ministerijos nuomonę, kurioje aiškiai konstatuota, kad statinių, esančių saugomoje teritorijoje, savininkas turi teisę į žemės sklypo nuomą, nepriklausomai nuo statinio paskirties prieštaravimo teritorijų planavimo dokumentams. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad teismo išvada, jog „pareiškėjas siekia nustatyti jachtklubo veiklą leidžiančią žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą“ yra neteisėta, neteisinga ir nepagrįsta.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Ginčo žemės sklypo priskyrimas prie agroparkinio ūkio ir bei sodybinių pastatų teritorijos neleidžia daryti išvados, kad jachtklubo veikla yra negalima. Pareiškėjas teigia, kad Parko planavimo schemos 4 dalyje nurodyta, jog agroparkinėje teritorijoje galima pažintinė rekreacija ir žemės sklypo formavimo darbai atliekami pagal žemėtvarkos projektus. Iš Parko planavimo schemos matyti, kad jachtklubo teritorija priskirta agroparkinio ūkio teritorijai ir Sodybinių pastatų teritorijai, kuri leidžia pastatų savininkams ūkinį naudojimą ir, pareiškėjo nuomone, sklypo formavimą nuomai. Pareiškėjas pabrėžia, kad savininkų teisė eksploatuoti nuosavybės teise priklausantį statinį pagal tiesioginę paskirtį, t. y. jį valdyti, naudoti ir juo disponuoti, taip pat turėti galimybę naudotis atitinkamu žemės plotu, būtinu statiniui eksploatuoti, yra įstatymu garantuojama teisė.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Parko planavimo schemoje net nėra numatytas „likvidavimo“ poilsio įstaigos terminas ir mano, jog aptariamas įrašas „likviduotinas“ yra praktiškai neįgyvendinamas, neteisėtas ir teisiškai aiškiai

neapibrėžtas. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.106 straipsnyje įtvirtintais juridinio asmens likvidavimo pagrindais, tarp kurių nėra pagrindo likviduoti įmonę dėl to, kad saugomos teritorijos planavimo dokumentai numato įmonės veiklos „likvidavimą“. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra Parko planavimo schemoje įvardinta poilsio įstaiga, tiesiog teikia su jachtomis susijusias paslaugas. Pareiškėjas nurodo, kad iš pastatų teisinės registracijos taip pat matyti, jog pastatai nėra poilsio įstaigos pastatai, kurie yra „likviduotini“ ir kaip pavyzdį nurodo, jog vienas iš pagrindinių pareiškėjo pastatų – elingas pagal STR 101.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.1 papunktį ir 7.7 papunktį priskirtas garažų paskirties pastatų pogrupiui, o pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo atsakyti už prieš 24 m. Parko planavimo schemoje įrašytus ir jau seniai likviduotus ar pertvarkytus subjektus.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog kiti Direkcijos sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir teigia, kad teismas segmentiškai vertino teisinį ginčą bei paviršutiniškai analizavo draudimo „likviduotinas“ turinį. Pareiškėjas akcentuoja, jog įrašas likviduotinas neuždraudžia statinių savininko teisių į laikiną žemės sklypo nuomą. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į Savivaldybės administraciją su 2017 m. rugsėjo 15 d. prašymu inter alia informuoti, ar likviduojamai poilsio įstaigai „Nemuno“ bazė pradėtas formuoti ar jau suformuotas žemės sklypas esamiems pastatams eksploatuoti. Savivaldybės administracija 2017 m. rugsėjo 29 d. pateikė atsakymą Nr. AP3-3862 (toliau – Atsakymas), prie kurio pridėjo šiai administracinei bylai ypač svarbius įrodymus. Remiantis Savivaldybės administracijos Atsakymu, Parko planavimo schemos 3 lentelėje „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ nurodytos 4 „likviduotinos“ poilsio įstaigos, kurių viena yra „Nemuno“ bazė ir kuriai leista suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti bei atsakovas 2016 m. rugpjūčio 1 d. išdavė reikalavimus Nr. S-(10.6)-270 formuoti žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas 2015 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. S-(3.1)-401 pritarė 928 kv. m. naudojamos valstybinės žemės sklypo formavimui esamiems statiniams (valgykla-paviljonas), kitiems inžinieriniams statiniams – kiemo statiniams pastato Trakuose eksploatuoti, nors pastatas Trakuose pagal Trakų senamiesčio Apsaugos ir naudojimo reglamento Tvarkymo ir naudojimo brėžinį priskirtas B zonos 2 kvartalinei bei užbrauktas X žymėjimu, kuris pagal sutartinių ženklų grafą taip pat reiškia „griautiną“ statinį.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pabrėžia, kad minėtos situacijos pagrindžia skundžiamo Direkcijos Rašto neteisėtumą, nes įrašas „likviduotinos poilsio įstaigos“ ar „X griautinas statinys“ netrukdė kitų pastatų savininkams susiformuoti valstybinės žemės sklypus nuomai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir tai, kad „Nemuno“ bazės statinių savininkas Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ yra tas pats subjektas, kuris valdo dalį pareiškėjo UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ akcijų. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus priimamų sprendimų objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės prieš priimtus sprendimus principus. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, darė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, netyrė dalies bylai svarbių įrodymų, o tai sudaro yra pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.

31. Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jam šiuo metu nuosavybės teise priklausančius pastatus, esančius Ginčo žemės sklype, įsigijo 1995 m., t. y. jau esant patvirtintai, paskelbtai ir įsigaliojusiai Parko planavimo schemai, kurios sprendiniai numatė Vilniaus centrinio jachtklubo, priklausančio „Žalgirio“ tarybai, naikinimą / likvidavimą, o tai, remiantis teisės aktų žinojimo prezumpcija reiškia, jog pareiškėjui apie tokius Parko planavimo schemos reikalavimus buvo žinoma, todėl sudarydamas nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį, pareiškėjas veikė savo valia, rizika ir atsakomybe.

33. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas siekia teikti su vandens transportu, jachtomis susijusias paslaugas, t. y. toliau plėtoti ir vykdyti jachtklubo veiklą, tam naudojant ne tik jam priklausančius pastatus, bet ir, reikalavimų patenkinimo atveju, tam tikslui suformuotą ir lengvatine (ne aukciono) tvarka išnuomotą valstybinės žemės sklypą, kas iš esmės prieštarauja Parko planavimo schemos sprendiniams. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui priklausantys pastatai yra fiziškai nusidėvėję, šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Atsakovo vertinimu, patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir suformavus valstybinės žemės sklypą nuomai, pareiškėjas toliau plėtotų jachtklubo veiklą, turėtų remontuoti pastatus, o tai pailgintų jų eksploatacijos laiką ir reikštų, kad niekada nebūtų įgyvendinti galiojančios Parko planavimo schemos sprendiniai.

34. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytose LAT bylose buvo sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagrindų ir šių sutarčių nutraukimo pasekmių, o ne dėl valstybinės žemės sklypų formavimo saugomose teritorijose. Atsakovas pabrėžia, kad pagal nurodytų bylų faktines aplinkybes, valstybinės žemės

nuomos sutarčių sudarymo pagrindas – teismų sprendimais neteisėtu pripažintas ginčo teritorijos detalusis planas. Atsakovas akcentuoja, kad kiekviena saugoma teritorija yra savita, pasižymi tik jai būdingu specifiškumu, todėl ir veiklą joje be bendrųjų teisės aktų reguliuoja konkretūs, būtent tai saugomai teritorijai patvirtinti specialieji teisės aktai – saugomos teritorijos nuostatai, planavimo dokumentai, tipiniai apsaugos reglamentai. Atsakovo nuomone, sprendžiant klausimą dėl konkrečios veiklos tam tikroje saugomoje teritorijoje, reikia remtis būtent tai saugomai teritorijai taikomais specialiaisiais teisės aktais.

35. Dėl įrodymų vertinimo atsakovas teigia, jog pareiškėjo nurodytame Žemės ūkio ministerijos rašte nurodoma, kad Žemės ūkio ministerijos kompetencijai neskirtas įstatymų bei jų taikymo oficialus aiškinimas, todėl minėtame rašte dėstoma Žemės ūkio ministerijos specialistų nuomonė, kuri nėra privalomojo pobūdžio. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad minėtas raštas nebuvo adresuotas pareiškėjui, todėl daro išvadą, jog į Žemės ūkio ministeriją buvo kreiptasi ne dėl pareiškėjui aktualių klausimų, juolab, kad iš rašto turinio apkritai neįmanoma spręsti, dėl kokios konkrečios faktinės / teisinės situacijos ir kokiu tikslu buvo kreiptasi, nes pats kreipimasis nepateiktas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas pasisakė dėl Žemės ūkio ministerijos rašte nurodyto Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 30.8 punkto ir jo taikymo galimybės pareiškėjo atžvilgiu bei pateikė Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl pareiškėjo nurodomo jo nuosavybės teisės ribojimo.

36. Atsakovas pažymi, kad visoje teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra išvados, pagrįstos tik ta aplinkybe, jog jachtklubo veikla yra negalima (žemės sklypo formavimas negalimas), nes pareiškėjui nuosavybės teise užimamų pastatų teritorija pagal Parko planavimo schemos sprendinius priskirta prie agroparkinio ūkio ir sodybinių pastatų teritorijų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, pasisakydamas dėl Ginčo žemės sklypo priskyrimo prie agroparkinio ūkio ir sodybinių pastatų teritorijos, tai vertina kaip teisiškai reikšmingą papildomą aplinkybę, bet vien tik jos pagrindu nedaro jokių išvadų. Atsakovo nuomone, teismas, įvertinęs Parko planavimo schemos sprendinių visumą, susiejęs juos vieną su kitu, darė išvadą, jog pastarieji yra aiškūs, neprieštaringi, numato aiškų veiklos ginčo teritorijoje pobūdį, nesietiną su jachtklubo veikla.

37. Atsakovas nurodo, kad Parko planavimo schemos sprendiniai yra taikomi veiklai atitinkamose parko funkcinėse zonose, nepriklausomai nuo to, koks subjektas tą veiklą ketina vykdyti, todėl ar pastatai, esantys Ginčo žemės sklype, priklausytų pareiškėjui, ar kitiems juridiniams / fiziniams asmenims, šie pastatai pagal Parko planavimo schemos sprendinius vis tiek būtų laikomi buvusiu Vilniaus centriniu jachtklubu, priklausiusiu „Žalgirio“ tarybai ir jiems galiotų Parko planavimo schemos grafinės dalies (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis plano) reikalavimas „Naikinamos rekreacinės įstaigos ir įrengimai“, o pagal Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto (tekstinės dalies) 3 priedą „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ – reikalavimas „Likviduotinos poilsio įstaigos“. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. raštu kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydamas pakeisti Parko planavimo schemą ir Trakų „Žalgirio“ jachtklubą išbraukti iš likviduotinų poilsio įstaigų sąrašo. Atsakovo vertinimu, šiuo kreipimusi pareiškėjas pats patvirtino ir pripažino, jog Parko planavimo schemos sprendiniai yra galiojantys, privalomi ir taikomi jo valdomam nekilnojamojo turto objektui.

38. Dėl skirtingos atsakovo pozicijos kitų įstaigų atžvilgiu, atsakovas nurodo, kad pareiškėjo aptarti atvejai nėra analogiški, todėl jų vertinimas yra skirtingas. Nors pagal Parko planavimo schemos sprendinius „Nemuno“ bazė taip pat priskirta prie likviduotinų objektų, tačiau kartu numatyta galimybė esamą irklavimo bazės pastatą pertvarkyti į paslaugų poilsiautojams centrą, todėl atsakovas neprieštaravo valstybinės žemės sklypo suformavimui esamam „Nemuno“ bazės pastatui eksploatuoti, šį pastatą pertvarkant į paslaugų poilsiautojams centrą. Dėl pastato Trakuose atsakovas nurodė, kad jis yra Trakų senamiestyje, o tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl tam tikros veiklos Trakų senamiestyje – kultūros paveldo vietovėje – yra analizuojami, vertinami visai kitų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai ir jų pagrindu už kultūros paveldą atsakingi subjektai priima atitinkamus sprendimus.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Departamentas nurodo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, taip pat nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas ar apsaugos zonas. Departamentas teigia, kad savo poziciją dėl pareiškėjo reikalavimų, išdėstytų skunde, yra nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos Rašte įforminto sprendimo neišduoti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas siekia suformuoti Ginčo žemės sklypą pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems pastatams (pvz., administracinis, ūkiniai, elingas, inžineriniai statiniai) eksploatuoti, sutvarkyti prieplauką, pakrantę ir tinkamai naudoti po pastatais esančią žemę. Atsakovas skundžiamu Raštu nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje išvardintiems dokumentams, tarp jų ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, todėl atsisakė išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.

42. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl Ginčo žemės sklypo disponavimo, aktualūs yra teisės aktai, reguliuojantys ne tik saugomas teritorijas ir su ja susijusius visuomeninius santykius, bet ir valstybinės žemės nuomos (įsigijimo) teisinius santykius.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje žemė vertinama kaip visuotinė vertybė, kurios pagrindinė socialinė funkcija – tarnauti tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Todėl ypač svarbu, kad ši vertybė būtų racionaliai ir efektyviai naudojama. Tai pagrindžia objektyvią būtinybę ir kartu pareigą valstybei taip reglamentuoti žemės teisinius santykius, kad būtų suderinti jų visų subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

44. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551 straipsnio 2 dalį, valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.

45. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

46. Pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 3 punktą, prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 2.4. punktas numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šių taisyklių 13.2 papunktyje nustatyta, kad projektų rengimo inicijavimo teisę turi organizatorius ir statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-40-261/2019).

47. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad galiojantys įstatymai, išskyrus Žemės įstatyme numatytas išimtys, kurios šiai nagrinėjamai bylai nėra aktualios, garantuoja teisę pastatų savininkui naudotis atitinkamu žemės sklypu, reikalingu statinio eksploatacijai, tokiu būdu užtikrinant Konstitucijos 23 straipsnio garantuojamą nuosavybės teisės neliečiamumą ir apsaugą.

48. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent – fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti, tačiau asmuo turi būti teisėtas statinių, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo

turto registre, savininkas.49. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti ir nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui priklausantys

pastatai yra teisėtai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d., iki įsteigiant parko teritoriją. Taigi atitinkamai yra visiškai teisėtas pagrindas suformuoti pareiškėjo pageidaujamą sklypą jame esantiems statiniams eksploatuoti bei šį sklypą išnuomoti pareiškėjui be aukciono (Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas, visiškai nepagrįstai remdamasis iš esmės vien Parko planavimo schemos sprendiniais, paneigė pareiškėjui Konstitucija ir įstatymu (t. y. aukštesnės teisinės galios aktu) įtvirtintą teisę ir esant įstatyme numatytai sąlygai – pastatų teisėtai registracijai Nekilnojamojo turto registre, padarydamas išvadą, jog aptarti Parko planavimo schemos sprendiniai numato aiškų veiklos ginčo teritorijoje pobūdį, nesietiną su jachtklubo veikla, be to, jachtklubas yra likviduotinas, naikinama poilsio įstaiga, atitinkamai, likviduotini ir naikinami jai priklausantys įrenginiai, todėl skundžiamas Direkcijos Raštas neišduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų iš esmės pagrįstas ir teisėtas. Šiuo atveju visiškai sutiktina su Savivaldybės administracijos pozicija, kad Parko planavimo schemos 3 priedo „Likviduojamos poilsio įstaigos“ nuostata nesudaro kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka naudoti ir tvarkyti parko teritorijoje esantį Nekilnojamojo turto registre registruotą nekilnojamąjį turtą (išskyrus atvejus, kai dėl tokio turto vyksta teisminiai ginčai), taigi Parko planavimo schemoje esantis įrašas „likviduotinas“ negali apriboti pastatų valdymo ir naudojimo teisių.

50. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas faktiškai naudoja Ginčo žemės sklypą savo veiklai vykdyti (pastatai stovi nuo 1983 m.) ir toliau siekia ją plėtoti, todėl galimybė teisės aktų nustatyta tvarka naudotis valstybinės žemės sklypu, užtikrinančiu pareiškėjo nuosavybės apsaugą, išlieka.

51. Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos santykių teisinis reguliavimas detalizuotas Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklėse. Pagal minimas taisykles (2015 m. vasario 4 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 vasario 11 d., iki 2018 m. gegužės 1 d.) parduodami ir išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 30 punktas nustato reikalavimus (pvz., nuomos terminus, veiklos apribojimus ir pan.), taikomus išnuomojant naudojamus žemės sklypus, tų pačių taisyklių 38 punktas – valstybinės žemės nuomos sutarčiai keliamus reikalavimus (pvz., išnuomojamame žemės sklype esančių žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimo sąlygos, naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat statinių ir (ar) įrenginių naudojimo sąlygos pasibaigus žemės nuomos terminui; specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kiti teisės aktuose nustatyti žemės naudojimo apribojimai ir pan.). Pažymėtina, kad sutartinių santykių galimybę įtvirtina ir Parko apsaugos reglamento 2 punktas, kuriame numatyta, kad veiklą parke, be kita ko, reglamentuoja apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų parke, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir suformavus valstybinės žemės sklypą nuomai, pareiškėjas turėtų remontuoti pastatus, tai pailgintų jų eksploatacijos laiką ir reikštų, kad niekada nebūtų įgyvendinti galiojančios Parko planavimo schemos sprendiniai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suteikia galimybę atsakovui Parko planavimo schemos sprendinius įgyvendinti proporcingomis siekiamam tikslui priemonėmis ir būdais, derinant tarpusavyje visuomenės ir privačius interesus bei vengiant absoliučių draudimų, neteisėtai ir nepagrįstai paneigiančių nuosavybės teisių garantijas.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovui priimant skundžiamą Raštą, nebuvo užtikrintas objektyvus ir teisingas visų aplinkybių įvertinimas pagal galiojančius teisės aktus, formuluojamo sprendimo teisinis pagrįstumas konkrečiomis teisės aktų normomis (pateiktos nuorodos į abstrakčius teisės aktus), jame nurodytas faktinis pagrindas – patekimas į likviduotinų poilsio įstaigų sąrašą – nėra pagrįstas ir pakankamas atsisakyti išduoti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.

53. Vertindama pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą Ginčo žemės sklypui su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo pastatams eksploatuoti, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo Rašte numatyta tik viena aplinkybė (buvimas likviduotinų poilsio įstaigų sąraše), trukdanti jam išduoti reikalavimus rengti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuri pripažintina neteisėtu ir nepagrįstu atsakovo atsisakymo pagrindu, taip pat į aplinkybes, kad Savivaldybės administracija, Departamentas, NŽT pareiškėjo prašymui leisti suformuoti valstybinės žemės sklypą nuomai neprieštaravo,

o kitų kliūčių pareiškėjo reikalavimo patenkinimui nenustatyta, teisėjų kolegija nusprendžia įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą Ginčo žemės sklypui su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo pastatams eksploatuoti.

54. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir teisėtas, todėl yra naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas – atsakovo Raštas naikinamas, o Direkcija įpareigojama išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą Ginčo žemės sklypui su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo pastatams eksploatuoti.

55. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nors pareiškėjas skunde prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, išskyrus informaciją apie žyminių mokesčių sumokėjimą per EPP sistemą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas yra sumokėjęs 11 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 21 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui. Todėl galutinį sprendimą priėmus pareiškėjo naudai, šios jo patirtos išlaidos pripažintinos pagrįstomis, įrodytomis ir priteistinomis pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. S-(3.1)-173 „Dėl projekto reikalavimų“ ir įpareigoti Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (duomenys neskelbtini). su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo esamiems pastatams – administraciniams pastatams (duomenys neskelbtini), sandėliui (duomenys neskelbtini), elingui (duomenys neskelbtini), ūkio pastatams (duomenys neskelbtini), kiemo (duomenys neskelbtini) eksploatuoti.

Priteisti iš atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ 32 Eur (trisdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.


AUDRIUS BAKAVECKAS



Administracinė byla Nr. AS-515-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00155-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 57.6(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dbafba90beac11e9840ec0427c781bac



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. L., J. S., V. J. L. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. L., J. S., V. J. L. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus 2017 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-371-415/2019 paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, todėl jis įsiteisėjo 2019 m. vasario 13 d.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 27 d. pateikė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams prašymą atlyginti dalį išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjas su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl praleido 14 dienų terminą tokiam prašymui paduoti. Šis terminas negali būti atnaujintas (yra naikinamasis), todėl pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsisakyta priimti.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti nutartį dėl dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad jam, turinčiam tik vidurinį išsilavinimą, teismai savo procesiniuose dokumentuose neišaiškino kreipimosi į teismą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarkos. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė pirmosios instancijos teismui po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties gavimo. Jo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro jo dviejų mėnesių darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nustatęs, kad pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė praleidęs įstatyme nustatytą terminą, kuris yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas turėjo jam išaiškinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarką, be to, patirtų bylinėjimosi išlaidų suma jam yra reikšminga – sudaro du jo mėnesinius atlyginimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir ABTĮ pakeitimo įstatymas) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. vasario 13 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šią dieną priėmus neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A-371-415/2019, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Taigi, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimą, turi būti remiamasi iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2018 m. gruodžio 29 dieną galiojusia tvarka, nes įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. gegužės 11 d.

ABTĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 29 d.) 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje (taikytinoje įstatymo redakcijoje – 40 straipsnio 1 dalis) įtvirtintų terminų prigimtį, ne kartą nurodė, kad minėtame straipsnyje numatytas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo padavimo terminas nėra atnaujinamasis terminas. Šio termino atnaujinimo įstatymas nenumato, todėl jis yra naikinamasis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-226/2010; 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-315/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui pateikė 2019 m. gegužės 27 d. (II t., b. l. 90), t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo, o tai reiškia, kad suėjus įstatyme numatytam naikinamajam 14 dienų terminui, kuris negali būti atnaujinamas, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos termino praleidimo priežastys nėra teisiškai reikšmingos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šią nutartį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1016-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01495-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), solidariai 1 000 Eur turtinei žalai atlyginti bei solidariai 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. vasario 19 d. Klaipėdos AVPK pareigūnai surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. vasario 19 d. 9.55 val. vairuodamas Volvo FH12 markės transporto priemonę, (duomenys neskelbtini), įvažiavo į pervažą esant draudžiamam šviesoforo signalui ir tuo padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 125 straipsnyje. Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK Šakių raj. PK) 2016 m. liepos 15 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 216 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas trims mėnesiams. Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimu panaikino Marijampolės AVPK Šakių raj. PK nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai. Šakių rajono apylinkės teismas konstatavo, jog administracinio teisės pažeidimo byloje nesurinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą pažeidimą. Teismas nurodė, kad policijos pareigūnai nesiėmė visų įmanomų priemonių galimam pažeidimo padarymo nustatymui ir tik pareiškėjo iniciatyva byloje buvo gautas svarbus įrodymas – vaizdo įrašas, nustatytas ir apklaustas įvykyje dalyvavęs liudytojas. Jeigu pareiškėjas nebūtų nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, jam nebūtų kilusi būtinybė kreiptis teisinės pagalbos, rinkti įrodymus, dalyvauti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, ginti savo pažeistas teises teisme ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Pažymėjo, kad apmokėdamas už

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ffdbf10beac11e9840ec0427c781bac

teisinę pagalbą patyrė 1 000 Eur išlaidų. Dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjas taip pat patyrė neigiamas emocijas, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą. Neigiamas poveikis truko 10 mėnesių ir 1 dieną, bei pasireiškė pablogėjusia emocine būsena, vidiniu nerimu, įtampa, padidėjusiu kraujospūdžiu, nemiga. Netinkamais pareigūnų veiksmais buvo sutrikdyti šeimos bei darbo planai. Teisenos laikotarpiu pareiškėjas buvo priverstas 3 kartus lankytis policijos įstaigoje, 5 kartus dalyvauti teismo posėdžiuose, dėl teisinės pagalbos teikimo nuolatos lankytis pas advokatą. Minėtos aplinkybės sukėlė papildomą neigiamą poveikį, pakenkė pareiškėjo reputacijai. Pareiškėjas prarado darbdavio pasitikėjimą, buvo pradėta abejoti jo kompetencija ir tai turėjo negrįžtamų pasekmių. Pareiškėjo nuomone, neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais jam padaryta neturtinė žala turi būti įvertinta 400 Eur.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šakių rajono apylinkės teismas nutarimu nekonstatavo policijos pareigūnų veiksmų

neteisėtumo ir nenustatė, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Administracinio teisės pažeidimo byloje buvo surinkti visi būtini duomenys reikšmingi pažeidimui išsiaiškinti. Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnas, įvertinęs surinktus įrodymus, buvo įsitikinęs dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Šakių rajono apylinkės teismas neturėjo jokių papildomų įrodymų nei buvo surinkta policijos pareigūnų. Teismas priimdamas nutarimą rėmėsi vien tik prielaida, kad pagal liudytojo A. S. paaiškinimus bei vaizdo įrašą yra didesnė tikimybė, jog abu vairuotojai pamatę priešingose pervažos pusėse užgesusį draudžiamą signalą pradėjo manevrą, tačiau mažai tikėtina, jog abu vairuotojai tuo pačiu metu pažeisdami kelių eismo taisykles važiavo per pervažą degant draudžiamam signalui. Vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas surinktus įrodymus vertino kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti policijos pareigūno neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog pareigūnas priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo nėra pagrindo taikyti ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnį. Akcentavo, kad administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo itin didelės apimties ir sudėtingumo, todėl pareiškėjo nurodytos išlaidos teisinei pagalbai neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų bei neatitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovo atstovo manymu, dėl iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos pareiškėjas galėjo patirti nežymius nepatogumus bei nukrypimus nuo įprastos gyvenimiškos veiklos, tačiau šie nepatogumai nepatenka į CK 6.250 straipsnio taikymą. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl jo patirtų neigiamų išgyvenimų, reputacijos pablogėjimo yra abstraktūs ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Pareiškėjui buvo išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas, dėl to jis galėjo teisėtai vairuoti transporto priemonę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo dirbti su laikinu vairuotojo pažymėjimu.

6. Atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pradėdami administracinio teisės pažeidimo teiseną Klaipėdos AVPK pareigūnai

veikė vadovaudamiesi tuo metu galiojusio ATPK nuostatomis, kurios įpareigoja įstatymu įgaliotas institucijas, jų pareigūnus, išaiškinti kiekvieną administracinį teisės pažeidimą, surinkti ir įvertinti visus įrodymus, pilnai ir visapusiškai išaiškinti visas bylos aplinkybes bei nubausti administracinį nusižengimą padariusį asmenį. Klaipėdos AVPK pareigūnai nustatė ir fiksavo pažeidimo aplinkybes, geranoriškai bendradarbiavo su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu bei jo atstovu, tenkino visus jų prašymus. Pareigūnai neparodė jokio suinteresuotumo kaip nors veikti prieš administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį. 2016 m. balandžio 13 d. administracinė byla nagrinėjimui buvo perduota į Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą, o 2016 m. gegužės 30 d. perduota į Marijampolės AVPK Šakių raj. PK tenkinant pareiškėjo atstovo prašymą. Klaipėdos AVPK pareigūnai administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų nevertino ir bylos nagrinėjime nedalyvavo. Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutarime nenustatė, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą veikė neteisėtai. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl minėto administracinės teisenos proceso. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą yra nepagristos, todėl mažintinos. Administracinė byla Klaipėdos AVPK nebuvo nagrinėta, todėl išlaidos dėl šios dalies nepriteistinos. Byla nebuvo sudėtinga, todėl negalėjo pareikalauti iš pareiškėjo advokato maksimaliai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai, kuriais buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, buvo atlikti laikantis teisės aktų nuostatų, todėl neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 750 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės AVPK ir Klaipėdos AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų pradėjus prieš pareiškėją administracinio teisės pažeidimo teiseną, renkant įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje ir priėmus nepagrįstą nutarimą skirti jam administracinę nuobaudą.

10. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 19 d. Klaipėdos AVPK Jūrų uosto policijos poskyrio Viešosios policijos grupės vyriausiasis postinis surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 30P-51815869-16, kuriame nurodė, jog V. K. 2016 m. vasario 19 d. 9.55 val. vairuodamas vilkiką, (duomenys neskelbtini), įvažiavo į pervažą esant draudžiamam šviesoforo signalui, šiais veiksmais pažeisdamas ATPK 125 straipsnio reikalavimus. Marijampolės AVPK Šakių raj. PK 2016 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 91N-66312898-16 pareiškėjui buvo paskirta 216 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 3 mėnesiams. Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimu panaikino Marijampolės AVPK Šakių raj. PK 2016 m. liepos 15 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Šakių rajono apylinkės teismo priimto procesinio sprendimo analizė, jame nustatytos reikšmingos aplinkybės ir bylos nutraukimas leidžia daryti išvadą apie neteisėtus policijos Klaipėdos AVPK ir Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnų veiksmus. Šakių rajono apylinkės teismas konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai ir kiti byloje surinkti įrodymai dėl teisės pažeidimo aplinkybių iš esmės skyrėsi (pareiškėjas aiškino, jog įvažiuojant į sankryžą nedegė draudžiantis šviesoforo signalas, o pareigūnai nurodė, kad matė, kaip pareiškėjas pervažiavo pervažą degant draudžiamam signalui), todėl organui (pareigūnui), nagrinėjusiam administracinio teisės pažeidimo bylą, ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui turėjo kilti pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo kaltės.

12. Teismas vadovavosi ATPK 256 straipsniu ir nurodė, kad Klaipėdos AVPK Jūrų uosto policijos poskyrio Viešosios policijos grupės vyriausiasis postinis A. K. ir Ž. M. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog matė, kaip pareiškėjas pervažiavo pervažą degant draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau niekas nematė, koks buvo signalas pareiškėjui įvažiuojant į sankryžą (pervažą). Remiantis administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, per sankryžą tuo metu važiavo ir kitas vilkikas, vairuojamas liudytojo A. S., tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos AVPK pareigūnai nesiaiškino, koks šviesoforo signalas degė pareiškėjui įvažiuojant į sankryžą, o apsiribojo konstatavimu administracinio teisės pažeidimo protokole, jog asmuo pervažiavo sankryžą degant draudžiamam signalui. Teismo vertinimu, pareiškėjas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas dėl subjektyvaus pobūdžio pareigūnų motyvų, akivaizdžiai nesant objektyvaus faktinio nei teisinio pagrindo, todėl konstatavo, kad Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn buvo neteisėti.

13. Teismas iš Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimo taip pat nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantys Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnai veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir objektyviai nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn. Siekiant pašalinti esminius prieštaravimus, administracinio teisės pažeidimo bylą narinėjantys pareigūnai privalėjo patys spręsti dėl eismo įvykio vaizdo įrašo išreikalavimo, jo peržiūrėjimo, liudytojų apklausos. Tačiau, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos, pareiškėjas pats savo iniciatyva rinko ir teikė įrodymus Klaipėdos AVPK pareigūnams, teikė prašymus (apklausti liudytoją, pridėti vaizdo medžiagą).

14. Teismas iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos ir Šakių rajono apylinkės teismo nutarimo nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo operatyviai tiriama, tačiau be pagrindo siuntinėjama Klaipėda-Šakiai-Klaipėda-Šakiai. Administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą persiuntus nagrinėti Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariatui, 2016 m. gegužės 12 d. ji buvo grąžinta Klaipėdos AVPK. 2016 m. gegužės 30 d. administracinio teisės pažeidimo byla buvo pakartotinai perduota nagrinėti iš Klaipėdos AVPK į Marijampolės AVPK Šakių raj. PK. Teismas pažymėjo, kad, gavus administracinio teisės pažeidimo bylą ir nustačius joje

prieštaravimų, Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnai turėjo operatyviai imtis veiksmų, jog šie prieštaravimai būtų pašalinti.

15. Teismas vadovavosi ATPK 257 straipsniu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnai, esant byloje esminiams prieštaravimams, jų nepašalino, patys delsė rinkti papildomus įrodymus, siuntinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl ir jų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu dėl asmens nubaudimo. Tinkamai neištyrus pažeidimo padarymo aplinkybių ir paties pažeidimo fakto, paminėti bylą nagrinėjusių pareigūnų veiksmai pripažintini aplaidžiais, paviršutiniškais, atliktais nesilaikant pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, o tai suponuoja vieno iš atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumo – tiesiogiai turėjusio įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams – konstatavimą. Pareigūnams neįvykdžius įstatyme nustatytų pareigų veikti taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pareiškėjas patyrė žalą.

16. Teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjo nurodomi nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su nurodytais policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais, nes jei nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė turėti atstovą, ruoštis bei dalyvauti bylos nagrinėjime ir taip patirti su tuo susijusias išlaidas. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp nurodytų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėją nuo 2016 m. kovo 10 d. administracinio teisės pažeidimo byloje ir Šakių rajono apylinkės teisme atstovavo advokatas Mindaugas Skruibis. 2017 m. sausio 6 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 6-2017 bei 2017 m. sausio 6 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad pareiškėjas už susipažinimą su dokumentais, konsultacijas, susirašinėjimą ir įrodymų rinkimą patyrė 200 Eur išlaidų, už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą nagrinėjant bylą Klaipėdos AVPK – 50 Eur, už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą nagrinėjant bylą Marijampolės AVPK – 50 Eur, skundo parengimą – 200 Eur, pasiruošimą posėdžiams ir atstovavimą Šakių rajono apylinkės teisme – 400 Eur. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas 200 Eur išlaidas už atstovo teisines konsultacijas, įrodymų rinkimą, susirašinėjimą su policijos įstaiga patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys. Minėtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistos. Teismas nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo atstovas advokatas Mindaugas Skruibis dalyvavo rengiant bylą nagrinėjimui Klaipėdos AVPK, todėl pareiškėjui priteistinos 50 Eur išlaidos už pasiruošimą nagrinėjimui ir atstovavimą Klaipėdos AVPK. Teismo teigimu, pareiškėjui taip pat atlygintini 150 Eur turtiniai nuostoliai dėl jo atstovavimo nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Marijampolės AVPK Šakių raj. PK. Teismas nurodė, kad išlaidas už atstovo dalyvavimą Šakių rajono apylinkės teismo posėdžiuose pagrindžia teismo posėdžių protokolai. Pareiškėjo nurodytos 200 Eur išlaidos už skundo teismui parengimą bei 400 Eur išlaidos už pasirengimą bei atstovavimą penkiuose teismo posėdžiuose neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl teismas priteisė šias išlaidas.

18. Teismas akcentavo, kad administracinėje byloje konstatavus tiek neteisėtus Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmus (nesant objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo pradėta administracinė teisena surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą), tiek ir neteisėtus Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnų veiksmus aplaidžiai tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą bei priimant nepagrįstą nutarimą, spręstinas klausimas dėl konkrečiai iš kiekvieno atsakovo atstovo priteistinos žalos dydžio. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisti 250 Eur turtinei žalai atlyginti už atstovo teisines konsultacijas, įrodymų rinkimą, susirašinėjimą su policijos įstaiga, pasiruošimą nagrinėjimui ir atstovavimą Klaipėdos AVPK, taip pat iš Marijampolės AVPK priteisti 750 Eur turtinei žalai atlyginti už pareiškėjo atstovavimą nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Marijampolės AVPK, skundo Šakių rajono apylinkės teismui parengimą bei pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose.

19. Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, suvaržymų ir išgyvenimų dėl jo atžvilgiu pradėtos ir ilgą laiką vykdomos administracinės teisenos. Atsižvelgdamas į individualias bylos aplinkybes bei į tai, kad teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose yra priteisiamas nuo 50 Eur iki 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1777-146/2015; 2015 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1192-492/2015; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-552/2016;

2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-144-438/2016; 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-756/2016; 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1103-442/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1736-552/2016; 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1103-442/2016; kt.), teismas pareiškėjo patirtą žalą dėl konstatuotų neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų vertino 300 Eur suma. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dėl byloje konstatuotų policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokie nors tiesioginiai sveikatos sutrikimai, o jo teisių pažeidimas neturėjo negrįžtamų pasekmių pareiškėjo teisėms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo išduotas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, o duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu turėjo išvykti į užsienį, byloje nėra. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą didesne pinigų suma nėra pagrindo.

20. Teismas, individualiai įvertinęs policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų įtaką pareiškėjo teisėms, sprendė, kad dėl Klaipėdos AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjui priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, dėl Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnų neteisėtų veiksmų – 200 Eur.

III.

21. Atsakovo atstovas Marijampolės AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 750 Eur turtinės žalos ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22. Administracinę bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn, nagrinėjant bylą ar skiriant administracinę nuobaudą buvo kaip nors pažeistas administracinis procesas, įskaitant traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teisės, o juo labiau tariamų pažeidimų nepripažino esminiais. Nutarimas panaikintas ir administracinė byla nutraukta todėl, kad teismas kitaip, negu nuobaudą paskyręs pareigūnas, vertino bylos aplinkybes administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės įrodymų pakankamumo aspektu. Šioje situacijoje teisiškai reikšminga ir tai, kad nuo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo iki galutinio sprendimo priėmimo jokios asmeninės ar specialiosios pareiškėjo teisės ar laisvės arba kokie nors kiti teisėti interesai apriboti, o juo labiau pažeisti, nebuvo.

23. Teismas netinkamai aiškino ir taikė pareigą atlyginti neteisėtais valstybės valdžios institucijų aktais padarytą žalą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Marijampolės AVPK pripažįsta, kad ATPK 284 straipsnis įpareigoja administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantį pareigūną išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas ir atsakomybę traukiamas asmuo kaltas jo padarymu, tačiau vadovaujantis ATPK 257 straipsniu bylos įrodymus pareigūnas vertina pagal visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu pagrįstą savo vidinį įsitikinimą, tai reiškia, kad ATPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog objektyvios tiesos nustatymo administracinio teisės pažeidimo byloje procesas yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu pareigūno įsitikinimu. Šiuo atveju bylos duomenys ir joje nustatytos aplinkybės lėmė vidinį pareigūno įsitikinimą, jog pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris, tikrinant jo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą teisme, pasirodė klaidingas, tačiau nebuvo nustatyta, kad traukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn, ar nagrinėjant bylą ir skiriant nuobaudą buvo koks nors šališkumas ar kitoks suinteresuotumas bylos baigtimi, tendencingumas, nustatytų faktų ar kitų reikšmingų aplinkybių nuslėpimas ar netgi piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais arba kokie nors administracinio proceso pažeidimai. Nesant įrodymų, kad policijos pareigūnas, nepaisydamas policijos veiklos principų, nesivadovaudamas įstatymais ir kitais teisės aktais, buvo šališkas ar elgėsi neteisėtai, nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą.

24. Svarstydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas teisingai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokie nors tiesioginiai sveikatos sutrikimai, o jo teisių pažeidimas neturėjo grįžtamų pasekmių pareiškėjo teisėms. Nežiūrint į tai, teismas visiškai nemotyvuodamas ir aiškiai prieštaraudamas pats sau nusprendė, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 300 eurų suma. Nesant policijos pareigūnų priešingų teisės reikalavimams pažeidimų, neįsiteisėjusio pareigūno nutarimo, kuris iš esmės nesukėlė jokių teisinių pasekmių ar kitokių asmens teisių ar laisvių suvaržymo, priėmimas (asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn) pats savaime negali nulemti tokio neigiamo poveikio tokio asmens emocinei būsenai, kuris gali būti pagrįstai pripažintas neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme ir įvertintas pinigais.

25. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Marijampolės AVPK apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad išvadą apie atsakovo neteisėtus veiksmus teismas padarė remdamasis ne administracinio teisės nusižengimo byloje priimto nutarimo panaikinimo faktu, bet Šakių rajono apylinkės teismo priimto procesinio sprendimo analize ir jame nustatytomis reikšmingos aplinkybėmis.

27. Atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į atsakovo Marijampolės AVPK apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas iš esmės pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams. Be to, kas išdėstyta apeliaciniame skunde, Klaipėdos AVPK nurodo, kad teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas sprendime dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui visiškai nevertino ir nepaneigė Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų argumentų, o į sprendimą perkėlė pareiškėjo skundo dalies (susijusios su padaryta turtine žala) turinį. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės AVPK ir Klaipėdos AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir skiriant jam administracinę nuobaudą, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pasireiškė tuo, jog nebuvo laikytasi ATPK 256, 257 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. pareigūnai tinkamai neištyrė pažeidimo padarymo aplinkybių ir paties pažeidimo fakto, bylą nagrinėjusių pareigūnų veiksmus pripažino aplaidžiais, paviršutiniškais, atliktais nesilaikant pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 750 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, – 250 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

30. Iš atsakovo atstovo Marijampolės AVPK apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, nustatant aplinkybes, susijusias su Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmais (šių veiksmų pripažinimu neteisėtais).

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Byloje nustatyta, kad 2016 m. vasario 19 d. Klaipėdos AVPK pareigūnas surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 19 d. 9.55 val. vairuodamas vilkiką Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į pervažą esant draudžiamam šviesoforo signalui, šiais veiksmais pažeisdamas ATPK 125 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas su pažeidimu nesutiko. Klaipėdos AVPK pareigūnų A. K. ir Ž. M. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad per geležinkelio pervažą šveičiant raudonam šviesoforo signalui pravažiavo pareiškėjo vairuojamas automobilis. Marijampolės AVPK Šakių raj. PK 2016 m. liepos 15 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 216 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 3 mėnesiams. Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimu panaikino Marijampolės AVPK Šakių raj. PK 2016 m. liepos 15 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu pagal ATPK 125 straipsnį nutraukė, nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014; 2017 m. liepos 5 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. eA-1332-552/2017; 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-419-520/2018).34. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios

institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

35. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

36. Šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014).

37. Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas yra konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1242-438/2018).

38. Iš paminėto Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimo matyti, kad, teismas susipažinęs ir ištyręs byloje surinktą medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, priėjo prie išvados, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą pažeidimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose konstatuota, jog pervažą pravažiavo pareiškėjo vairuojamas vilkikas, tuo metu į aplinkybę, kurią nurodė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, t. y. jog į pervažą įvažiuojant nedegė draudžiantis signalas, nebuvo atsižvelgiama, ji nebuvo tirta, nebuvo rinkti duomenys, paneigiantys šią aplinkybę. Šiuo atveju atsakomybėn traukiamas asmuo nurodė, kad jis nepadarė pažeidimo, nurodė nuoseklias įvykio aplinkybes, tačiau jo nurodytos aplinkybės buvo ignoruojamos. Asmuo savo iniciatyva rinko įrodymus, teikė prašymus bylą tiriantiems pareigūnams, tačiau į pateiktus prašymus nebuvo operatyviai reaguojama, nebuvo imtasi priemonių tikslioms įvykio aplinkybėms nustatyti.

39. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimu nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustačius pareiškėjo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio, yra pagrindas konstatuoti, jog administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantys Marijampolės AVPK Šakių raj. PK pareigūnai veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir objektyviai nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn. Kaip minėta, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nebuvo pakankama konstatuoti, kad pareiškėjas padarė ATPK 125 straipsnyje nustatytą pažeidimą, tačiau Marijampolės AVPK pareigūnai nesiėmė jokių priemonių dėl objektyvių aplinkybių nustatymo ir išaiškinimo, nutarimu pareiškėjui skyrė administracinę baudą. Neteisėtas pareiškėjo patraukimas administracinėn atsakomybėn tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo interesams, t. y. pareigūnams neįvykdžius įstatyme nustatytų pareigų, pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kadangi, siekdamas nebūti nepagrįstai nubaustas, pasinaudojo advokato paslaugomis, už kurias turėjo sumokėti. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turį teisę į turtinės žalos atlyginimą.

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, nevertina ir plačiau nepasisako dėl pareiškėjui priteistos turtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumo, kadangi Marijampolės AVPK apeliaciniu skundu nei šio dydžio atitikimo teisės aktams (pvz., Rekomendacijoms) (t. y. ar už visas advokato suteiktas paslaugas buvo pagrįstai priteista),

nei aritmetinio teisingumo neginčija.41. Konstatavus, kad Marijampolės AVPK pareigūnai, atlikdami tyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir

nutarimu paskyrę pareiškėjui administracinę baudą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo atžvilgiu padarė neteisėtus veiksmus, konstatuotina ir tai, kad šioje byloje buvo pagrindas spręsti ir dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju dėl nepagrįsto nubaudimo patyrė dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises (nuginčyti Marijampolės AVPK Šakių raj. PK 2016 m. liepos 15 d. nutarimą), turėjo inicijuoti teisminį procesą, o tai taip pat pareiškėjui sukėlė papildomus išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas to nebūtų patyręs, jei dėl Marijampolės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų administracinio teisės pažeidimo byloje nebūtų nepagrįstai nubaustas administracine bauda. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme ir tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista pinigų suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra adekvati ir protingo dydžio.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar dėl Marijampolės AVPK ir Klaipėdos AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, ir teisėtai konstatavo, jog atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti Marijampolės AVPK ir Klaipėdos AVPK neteisėtais veiksmais pareiškėjui patirtą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje atsakovas yra vienas – Lietuvos valstybė, o valstybei tik atstovauja paminėti valstybės atstovai, dėl kurių neteisėtų veiksmų atsirado žala, teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo tikslintina, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK ir Klaipėdos AVPK, bendrai šiais institucijų neteisėtais veiksmais padarytą 1 000 Eur turtinę ir 300 Eur neturtinę žalą.

44. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (kartu pateikti 2019 m. rugpjūčio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 72-2019, 2019 m. rugpjūčio 3 d. pinigų priėmimo kvitas) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 725 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, susijusias su skundo paruošimu, atstovavimu pirmosios instancijos teisme ir atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimu.

45. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylą buvo apgintos pareiškėjo teisės, todėl jis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomą priteisti sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, jas pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdama į parengto procesinio dokumento turinį, bylos pobūdį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, į aktualiais laikotarpiais galiojusių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nuostatas, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 200 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

47. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti ir pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias skundo parengimu, atstovavimu teisme, pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoda nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 41 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, tačiau patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) turtinei ir 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai

atlyginti.“.Priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos

komisariato ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo V. K. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, perduoti nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui.


TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1379-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03650-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 14.2.3; 57.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Skaldenis“, dėl leidimo ir rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. L. 2017 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 29 d. uždarajai akcinei bendrovei „Skaldenis“ (toliau – ir Bendrovė) išduotą leidimą Nr. KN-17-45p naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau – Leidimas); 2) Tarnybos 2017 m. spalio 12 d. raštą Nr. (7)-1.7-4406 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjo nuomone, Leidimas negalėjo būti išduotas, nes nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas dėl ketinamos vykdyti ūkinės veiklos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Aplinkos apsaugos agentūros

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b66908e0beac11e9840ec0427c781bac

(toliau – ir Agentūra) 2016 m. gegužės 27 d. išvada, jog Bendrovės planuojamam (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies naudojimui poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas (toliau – Išvada) yra ginčijama administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017. Pareiškėjas nurodė, kad bendras plotas, kuriame ketinama vykdyti veiklą, yra 46,5 ha, todėl pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas) 1 priedo 2.4 punktą, yra privalomas poveikio aplinkai vertinimas, kuriame būtų kompleksiškai įvertinamas veiklos poveikis aplinkai. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba buvo informuota apie vykstančius teismo procesus dėl Agentūros Išvados, tačiau skundžiamu Raštu atsakė pareiškėjui, kad leidimo išdavimo procedūros nestabdys ir išdavė Bendrovei Leidimą, remdamasi Išvada, kurios galiojimas ginčijamas teisme. Tuo Tarnyba sudarė prielaidas Bendrovei vykdyti išteklių gavybą, nors gali paaiškėti, jog buvo privaloma vykdyti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – Taisyklės), 22.3 punktą pageidaujantis gauti leidimą asmuo be kitų dokumentų pateikia planuojamo žemės gelmių išteklių ar ertmių tyrimo ir (ar) naudojimo poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvados kopiją. Pasak pareiškėjo, galiojanti, neginčijama ir visų interesus atitinkanti poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvada yra būtina sąlyga leidimui gauti, o šiuo atveju Išvados galiojimas kelia didelių abejonių ir jos pagrindu Leidimas negalėjo būti išduotas. Be to, Taisyklių 48.3 punkte nurodyta, jog leidimas neišduodamas, jei leidimo turėtojas anksčiau jam išduoto leidimo galiojimo metu buvo pažeidęs Taisyklėse, sutartyje arba žemės gelmių naudojimo projekte ar naudojimo plane numatytas išteklių ir žemės gelmių ertmių naudojimo sąlygas. Pareiškėjas pastebėjo, kad 2006 m. vasario 21 d. Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) telkinio žvyro išteklių dalies naudojimo sutarties (toliau – ir Sutartis) 14 punktu buvo nustatytas įpareigojimas pradėti naudoti telkinį ne vėliau kaip per 5 metus, tačiau telkinys nėra pradėtas naudoti iki šiol, todėl Bendrovė (kaip UAB „Mabilta“ teisių perėmėja) turėjo būti laikoma pažeidusi minėtos Sutarties sąlygas ir Leidimas negalėjo būti išduotas taip pat ir dėl šios priežasties.

4. Atsakovas Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (b. l. 27–29) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Tarnyba paaiškino, kad Leidimas buvo išduotas Bendrovei naudoti žvyro išteklių dalį 16,4 ha plote. Šiuo Leidimu buvo leista naudoti išteklius papildomame 7,3 ha plote, išsidėsčiusiame neužstatytoje, mišku neapaugusioje laisvoje valstybinėje žemėje. Bendrovė pateikė visus Taisyklėse nurodytus Tarnybai pateikti būtinus dokumentus, taip pat ir Agentūros Išvadą. Informacijos, kad teismo sprendimu buvo laikinai sustabdytas Išvados galiojimas pareiškėjas Tarnybai nepateikė. Teisės aktai nenumato, kad skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sustabdo šio sprendimo galiojimą. Esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba neturėjo pagrindo Bendrovei neišduoti Leidimo. Tarnyba nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas ir Taisyklės nenumato teisių ar leidimo naudoti žemės gelmių išteklius perėmimo. Bendrovė (UAB „Skaldenis“) ir UAB „Mabilta“ yra skirtingi juridiniai asmenys ir Bendrovė negali atsakyti už UAB „Mabilta“ vykdytą veiklą naudojant (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalį.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skaldenis“ atsiliepime (b. l. 64–67) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir iš pareiškėjo priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Bendrovė nurodė, kad jos planuojama vykdyti ūkinė veikla – 16,5 ha ploto žvyro karjero, esančio (duomenys neskelbtini), eksploatavimas neatitinka Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nurodytų kriterijų, kuriems esant turėtų būti atliekamas planuojamos ūkinės veiklos vertinimas. Tai patvirtino ir Agentūra minėtoje Išvadoje. Šiuo aspektu pažeidimų nenustatė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl šios Išvados, todėl pareiškėjo teiginys, kad Leidimas Bendrovei negalėjo būti išduotas yra visiškai nepagrįstas. Agentūros Išvada buvo ir iki šiol yra galiojanti ir jos pagrindu Leidimas galėjo būti išduotas. Bendrovė paaiškino, kad jokių pareiškėjo nurodytų įsipareigojimų dėl veiklos vykdymo neprisiėmė ir negali būti atsakinga už kito juridinio asmens prisiimtus įsipareigojimus. Bendrovė nurodė, kad nėra UAB „Mabilta“ teisių perėmėja. Bendrovė neperėmė teisės į UAB „Mabilta“ išduotą žemės gelmių išteklių naudojimo leidimą, o gavo leidimą naudoti žemės gelmių išteklius dalyje ploto, kuris anksčiau buvo suteiktas naudoti UAB „Mabilta“. Pasak Bendrovės, tai negali būti laikoma teisių perėmimu.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 18 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš pareiškėjo Bendrovei 726 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9. Teismas konstatavo, kad Bendrovei buvo išduotas pakartotinis leidimas patikslinus telkinio kasybos plotą (Bendrovė

papildomai prašė leisti naudoti 7,3 ha plotą). Teismas nurodė, kad Bendrovė Tarnybai pateikė visus būtinus dokumentus Leidimui gauti. Taisyklėse nėra nustatytų sąlygų, kad leidimas būtų neišduodamas, jei ginčijamas Išvados teisėtumas ir pagrįstumas. Vien tik apeliacinio skundo padavimas, nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, negali būti pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nepateikė Tarnybai Taisyklėse nustatytų dokumentų.

10. Teismas nurodė, kad šioje byloje nevertina tarp bendrovių susiklosčiusių tarpusavio civilinių teisinių santykių, o vertina tai, ar Tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją Taisyklių nustatyta tvarka Bendrovei išdavė pakartotinį leidimą, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl UAB „Mabilta“ susitarimų ir veiksmų nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs.

11. Teismas, vertindamas ginčijamo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad tik Taisyklių 44 punkte nustatytu atveju (kai Tarnyba kreipiasi į Vyriausybę, jeigu išteklių arba žemės gelmių ertmių naudojimas gali turėti įtakos kitos valstybės žemės gelmių būklei) gali būti sustabdyta leidimo išdavimo procedūra. Jokių kitų procedūros sustabdymo pagrindų Taisyklėse nėra numatyta. Teismas sprendė, kad Tarnyba ginčijamu Raštu pareiškėjui atsakė tinkamai, atsižvelgusi į prašymo turinį. Teismas nurodė, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Teismas konstatavo, kad Bendrovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra priteistina iš pareiškėjo.

III.

13. Pareiškėjas T. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–85), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos išduotą Leidimą ir Raštą kaip nepagrįstus. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017 priims galutinį sprendimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

14. 2019 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad būtent Išvados pagrindu Tarnyba išdavė Bendrovei Leidimą. 2018 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1810-624/2018 Išvadą panaikino. Atitinkamai, neliko ir pagrindo Leidimui galioti.

15. Atsakovas Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (b. l. 103–105) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba taip pat prašo atmesti pareiškėjo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017. Tarnybos nuomone, galutinis sprendimas minėtoje byloje neturi įtakos šiai administracinei bylai, tarp minėtų bylų nėra prejudicinio ryšio.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skaldenis“ atsiliepime (b. l. 92–99) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Bendrovė taip pat prašo nestabdyti bylos nagrinėjimo bei priteisti iš pareiškėjo 726 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Bendrovė nurodo, kad tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, o Tarnyba teisėtai ir pagrįstai jai išdavė Leidimą. Teisės aktai neįpareigoja Tarnybos sustabdyti leidimų išdavimo procedūrą arba neišduoti leidimo jeigu poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvada yra apskųsta teismui. Bendrovė pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundo argumentus, kad jokių sutartinių įsipareigojimų nepažeidė. Bendrovės nuomone, nagrinėjamu atveju nesvarbu, koks sprendimas bus priimtas administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pagal tuo metu galiojusius dokumentus Tarnyba teisėtai ir pagrįstai išdavė Bendrovei Leidimą bei atsisakė sustabdyti Leidimo išdavimo procedūrą.

17. 2019 m. birželio 11 d. Bendrovė pateikė teismui 2018 m. spalio 30 d. pakartotinai priimtą galutinę atrankos išvadą. Pasak Bendrovės, ši išvada savo turiniu atitinka dėl nepakankamo visuomenės informavimo LVAT panaikintos Išvados turinį.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Skaldenis“ išdavė Leidimą (b. l. 46) naudoti Vilniaus apskrities

(duomenys neskelbtini) smėlio ir žvyro telkinio žvyro išteklių dalį pagal pridedamos naudojimo sutarties sąlygas.19. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, kol

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-4214-624/2017. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1810-624/2018 (buvęs Nr. A-4214-624/2017) 2018 m. gegužės 2 d. priėmė galutinį sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo sustabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017.

20. Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. vasario 21 d. Tarnyba išdavė UAB „Mabilta“ leidimą Nr. 2P-06 naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Prie šio leidimo buvo sudaryta Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) telkinio žvyro išteklių dalies naudojimo sutartis (b. l. 20–21), kurios 4 punkte nurodyta, kad UAB „Mabilta“ kasybos sklypas skiriamas 7,3 ha plote, kuriame yra 405 000 m3 žvyro išteklių. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad minėti ištekliai aprobuoti Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijos (toliau – Aprobavimo komisija) 2005 m. gruodžio 23 d. posėdyje (protokolas Nr. 4-28(235)). Sutarties 14 punktu numatyta telkinio naudojimo pradžia ne vėliau kaip 5 m. nuo leidimo įsigaliojimo dienos.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad Agentūra 2016 m. gegužės 27 d. Bendrovei (UAB „Skaldenis“) ir kitiems suinteresuotiems asmenims išdavė Išvadą (b. l. 38–42), kurioje nurodė, kad planuojamai ūkinei veiklai – (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies naudojimui, poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. Tarnyba Bendrovei išdavė leidimą Nr. KN-16-29 naudoti Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) smėlio ir žvyro telkinio žvyro išteklių dalį (sutartimi skirtas 9,1 ha ploto kasybos sklypas) (toliau – leidimas Nr. KN-16-29) (b. l. 43).

22. Bendrovė 2017 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 31 (b. l. 30) kreipėsi į Tarnybą, prašydama panaikinti leidimą Nr. KN-16-29 naudojamam 9,1 ha plotui ir išduoti naują leidimą prie naudojamo ploto prijungiant greta esančią (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalį, kuriame esantys naudingieji ištekliai (apie 405 000 m3) yra patvirtinti Aprobavimo komisijos. Prie šio prašymo Bendrovė pridėjo Agentūros Išvadą.

23. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu (b. l. 50) sustabdyti bet kokias procedūras, susijusias su gavybos ploto išplėtimu, esamu leidimu ar jo pakeitimu, naujo išdavimu Bendrovei Agentūros Išvados pagrindu iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4214-624/2017, kurioje ginčijama minėta Agentūros Išvada.

24. Byloje nustatyta, kad Tarnybos Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo komisija (toliau – Leidimų išdavimo komisija) posėdyje svarstė Bendrovės prašymą išduoti pakartotinį leidimą, patikslinant (duomenys neskelbtini) telkinio išteklių naudojimo sutarties sąlygas, t. y. praplėsti kasybos sklypo ribas – papildomai leisti naudoti 7,3 ha plote slūgsančius detaliai išžvalgytus spėjimai vertingus šio telkinio žvyro išteklius, sudarančius 405 000 m3, išžvalgytus UAB „Mabilta“ užsakymu ir aprobuotus 2005 m. gruodžio 23 d. posėdyje. Leidimo išdavimo komisijos 2017 m. rugsėjo 29 d. posėdžio protokole Nr. 39 (toliau – Protokolas) (b. l. 43–44) nurodyta, kad leidimas naudoti šios telkinio dalies išteklius buvo išduotas UAB „Mabilta“, tačiau leidimo turėtojui skirtame naudoti objekte nepradėjus nurodytos veiklos per 5 metus nuo leidimo išdavimo dienos, UAB „Mabilta“ išduoto leidimo galiojimas 2017 m. balandžio 7 d. buvo panaikintas. Protokole pažymėta, kad pateiktoje Agentūros Išvadoje nurodyta, jog planuojamai ūkinei veiklai – (duomenys neskelbtini) telkinio žvyro išteklių dalies naudojimui – poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Protokolo nutariamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad nutarta siūlyti Tarnybos direktoriui išduoti Bendrovei pakartotinį leidimą naudoti Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) smėlio ir žvyro telkinio žvyro išteklių dalį. Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Taisyklių 20.2 ir 64.5 punktais bei atsižvelgdamas į Tarnybos Leidimų išdavimo komisijos Protokolo nutariamąją dalį, 2017 m. rugsėjo 29 d. priėmė įsakymą Nr. 1-275 (toliau – Įsakymas) (b. l. 45), kurio 2 punktu išdavė Bendrovei ginčijamą Leidimą.

25. Išdavusi Bendrovei Leidimą (2017 m. spalio 12 d.), Tarnyba ginčijamu Raštu (b. l. 61) atsakė pareiškėjui, kad teisės aktai (Taisyklės) nenumato, jog Tarnyba turi sustabdyti leidimo išdavimo procedūrą pareiškėjo nurodytos informacijos pagrindu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Tarnybos atsakymu ir su tuo, kad Bendrovei buvo išduotas Leidimas, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Raštą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad pritaria Tarnybos Rašte nurodytai informacijai, jog teisės aktai nenumato, kad Agentūros Išvados ginčijimas teisme galėtų būti pagrindas leidimo išdavimo procedūros sustabdymui. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijamu Raštu Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašymą sustabdyti Leidimo išdavimo procedūras, tačiau, kaip minėta, ginčijamo Rašto priėmimo metu (2017 m. spalio 12 d.) leidimo išdavimo procedūros jau buvo baigtos

(Leidimas Bendrovei buvo išduotas 2017 m. rugsėjo 29 d.), t. y. tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti pasibaigusią procedūrą objektyviai nebuvo įmanoma. Vien ši aplinkybė lemia, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašymas nebegalėjo būti Tarnybos patenkintas.

26. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos Bendrovei išduotą Leidimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba, įvertinusi Bendrovės pateiktus dokumentus, neturėjo teisinio pagrindo neišduoti jai Leidimo. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (būtina sąlyga leidimui gauti yra galiojanti, neginčijama ir visų interesus atitinkanti poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvada, be to, Bendrovė buvo pažeidusi Sutartyje numatytas išteklių ir žemės gelmių ertmių naudojimo sąlygas).

27. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrovė laikytina UAB „Mabilta“ teisių perėmėja, kuriai perėjo ir UAB „Mabilta“ įsipareigojimai pagal UAB „Mabilta“ su Tarnyba 2006 m. vasario 21 d. sudarytą Sutartį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad UAB „Mabilta“ ir Tarnybos Sutartis buvo sudaryta prie UAB „Mabilta“ išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, kurio galiojimas 2017 m. balandžio 7 d. buvo panaikintas. Bendrovei (UAB „Skaldenis“) 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo išduotas kitas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (leidimas Nr. KN-16-29), kuris 2017 m. rugsėjo 29 d. Tarnybos direktoriaus Įsakymo 1 punktu taip pat buvo panaikintas. Prijungus anksčiau UAB „Mabilta“ suteiktą 7,3 ha ploto kasybos sklypą, Bendrovei buvo išduotas pareiškėjo ginčijamas Leidimas, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Bendrovei taikytini UAB „Mabilta“ su Tarnyba sudarytos Sutarties įsipareigojimai, ypač atsižvelgiant į tai, kad UAB „Mabilta“ leidimo galiojimas panaikintas.

28. Dėl pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, kad leidimui gauti būtina sąlyga yra turėti poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvadą, kuri nebūtų ginčijama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. liepos 17 d.) 22 punkte yra nurodyti dokumentai, kuriuos privalo pateikti asmuo, pageidaujantis gauti leidimą. Taisyklių 20.2 punkte nustatyta, kad pakartotinis leidimas išduodamas, jeigu patikslinama bent viena iš sutarties sąlygų, nurodytų Taisyklių 35.1, 35.4–35.6, 35.13 ir 35.15 papunkčiuose. Nagrinėjamu atveju Bendrovė kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl pakartotinio leidimo išdavimo, norėdama patikslinti sutarties sąlygą, nurodytą Taisyklių 35.5 papunktyje, t. y. patikslinti išteklių naudojimo ribas (prie Bendrovei skirto 9,1 ha ploto kasybos sklypo prijungiant papildomą 7,3 ha ploto sklypą, anksčiau skirtą UAB „Mabilta“). Taisyklių 31 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimo turėtojas, Taisyklių 20.2 papunktyje numatytu atveju pageidaujantis gauti pakartotinį leidimą, pateikia tik tuos Taisyklių 22 punkte minėtus dokumentus, kuriuos nurodo Tarnyba. Taigi, kai asmuo kreipiasi dėl pakartotinio leidimo išdavimo, Taisyklės nustato Tarnybos diskreciją dėl reikalautinų dokumentų.

29. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, kreipdamasi su prašymu dėl pakartotinio leidimo išdavimo, Tarnybai pateikė Agentūros Išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad planuojamos ūkinės veiklos plotas apima 16,5 ha (b. l. 14). Ši Agentūros Išvada paminėta Leidimų išdavimo komisijos Protokole, į kurio nutariamąją dalį atsižvelgdamas Tarnybos direktorius priėmė Įsakymą dėl ginčijamo Leidimo Bendrovei išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A-1810-624/2018) Agentūros Išvadą panaikino.

30. Bendrovė pateikė teismui duomenis, kad Agentūra 2018 m. spalio 30 d. priėmė naują Galutinę atrankos išvadą dėl (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai vertinimo (toliau – Nauja išvada) (b. l. 108–114), kuria konstatavo, kad planuojamai ūkinei veiklai – (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies naudojimui (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Agentūros Nauja išvada yra ginčijama teisme (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. (turėtų būti – 2019 m., rašymo apsirikimas) birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1360-643/2019 šiuo metu nėra įsiteisėjęs). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo ginčijamas Leidimas buvo priimtas, be kita ko, įvertinus Bendrovės pateiktą Agentūros Išvadą, todėl Naujos išvados išdavimas, vertinant, ar teisėtai ir pagrįstai Bendrovei buvo išduotas ginčijamas Leidimas, neturi teisinės reikšmės.

31. Dėl pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, kad Leidimas Bendrovei galėjo būti išduotas tik tuo atveju, jei Agentūros Išvada yra galiojanti ir neginčijama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Leidimo išdavimo metu (2017 m. rugsėjo 29 d.) Agentūros Išvada buvo galiojanti. Taigi, esminis pareiškėjo argumentas, kodėl teismas turi panaikinti Leidimą, yra tas, kad Tarnyba Leidimą išdavė nepagrįstai, nes dėl Agentūros Išvados teisėtumo ir pagrįstumo tuo metu (Tarnybai sprendžiant dėl Leidimo išdavimo) vyko teisminis ginčas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtintas principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio (sustabdymo) efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir

nagrinėjant ginčą teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintą teismo teisę pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte (ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą). Būtent ši reikalavimo užtikrinimo priemonė yra skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai (LVAT 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-670/2014). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė (Agentūros Išvados galiojimo laikinas sustabdymas) administracinėje byloje Nr. I-657-561/2017, kurioje buvo ginčijama Išvada, nebuvo pritaikyta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, jog Tarnyba, įvertinusi Bendrovės pateiktus dokumentus, taip pat ir Agentūros Išvadą, kuri tuo metu buvo galiojanti, neturėjo teisinio pagrindo neišduoti pakartotinio Leidimo.

32. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. Kaip minėta, Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 726 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Bendrovė pridėjo patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 100–102).

34. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Bendrovės prašoma priteisti suma (726 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1 R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino dydžio (1,3 x 850,80 Eur), todėl Bendrovės prašymas tenkinamas ir Bendrovei iš pareiškėjo priteisiama 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, Bendrovės patirtų apeliacinės instancijos teisme.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Skaldenis“ priteisti iš pareiškėjo T. L. 726 Eur

(septynis šimtus dvidešimt šešis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1656-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03677-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 7.2.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b4d633e0beac11e9840ec0427c781bac

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.11)I-6145 „Dėl atsisakymo tenkinti Jūsų prašymą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV pašalinti informaciją apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų (2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 46 straipsniams, teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti informaciją apie pareiškėjo savo darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį. Sprendimas grindžiamas VSDĮ 15 straipsniu, kuris leidžia viešinti privačiose įmonėse darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį.

3. Pareiškėjo nuomone, šis reglamentavimas pažeidžią asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pareiškėjas nurodė, kad asmens atlygis už darbą yra viena sudedamųjų privačios informacijos, susijusios su asmens darbu, dalių, todėl neturėtų būti atskleidžiama kaip ir kitos darbo sutartyje numatytos sąlygos. Pasak pareiškėjo, visuotinai pripažįstama, kad darbas ir visa su juo susijusi informacija yra asmens privataus gyvenimo dalis. Pareiškėjas paaiškino, kad kiekvieną mėnesį yra atnaujinami ir viešai paskelbiami duomenys apie įmonėje mokamą darbo užmokesčio vidurkį, todėl matematiškai nesunku apskaičiuoti, kokį atlyginimą gauna naujai priimtas arba atleistas darbuotojas, o tai suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą, nors privatus asmuo turi teisėtą lūkestį, kad tokia informacija liks neprieinama tretiesiems asmenims, nebus publikuojama viešai ir lengvai pasiekiama.

4. Pareiškėjas pastebėjo, kad nors konkretus atlyginimas ir nėra skelbiamas, tačiau skelbiami vidurkiai formuoja asmenų požiūrį, kad darbuotojas ir uždirba tiek, kiek nurodoma skelbiant darbo užmokesčio vidurkį. VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintas reglamentavimas galimai pažeidžia fizinių asmenų garbę ir orumą, o juridinių asmenų – reputaciją. Vidutinę įmonėje mokamo atlyginimo sumą sudaro darbuotojų visumos atlyginimų vidurkis nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų ir išdirbtų valandų skaičiaus, todėl galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio. Dėl to, įmonės reputacija ir patrauklumas potencialių darbuotojų atžvilgiu mažėja, nes darbuotojai gali manyti, kad įmonėje mokami maži atlyginimai. Darbuotojas iš anksto atmes potencialų darbdavį dėl tariamai mažo

atlyginimo, kai realiai jo pareigybei siūlomas atlyginimas gal net viršytų potencialaus darbuotojo lūkesčius. Tokiu būdu darbdaviams yra apribojama galimybė sulaukti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, ribojama sąžininga konkurencija tarp darbdavių. Problema yra dar opesnė dėl besiplečiančių, neseniai sukurtų įmonių, nes VSDĮ reguliavimas užkerta kelią jų konkuravimo galimybėms su įmonėmis, kurios yra įsitvirtinusios darbo rinkoje.

5. Pareiškėjas taip pat pastebėjo, kad vienas iš VSDĮ tikslų yra siekis atskleisti įmones, kurios atlyginimus moka neoficialiai. Pasak pareiškėjo, priemonės, kurių imtasi norint pasiekti minėtą tikslą yra nepateisinamos, o daroma žala darbdavių ir darbuotojų atžvilgiu – apčiuopiama. Minėtas tikslas negali pateisinti privataus gyvenimo ribojimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VSDĮ nedraudžia neskelbti vidutinio įmonėje mokamo atlyginimo.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

7. VSDFV paaiškino, kad VSDĮ nenumato galimybės duomenų subjektui nesutikti su jo duomenų, kurie pagal įstatymą (VSDĮ 15 str. 3 d.) laikomi viešais, teikimu tretiesiems asmenims. VSDFV nuomone, Sprendimas yra ne tik formaliai teisėtas, bet ir socialiai ir ekonomiškai teisingas. Iš viešinamų duomenų negalima neginčijamai spręsti apie apdraustojo darbo užmokesčio dydį, todėl asmenų privatumas nėra pažeidžiamas. Viešinami duomenys, pasak VSDFV, negali riboti ir sąžiningos konkurencijos, nes visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis. VSDFV taip pat pastebėjo, kad potencialiam darbuotojui tiesiogiai aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau –

ADTAĮ) nuostatomis, visuomenė turi teisę gauti informaciją (kiek skiriama lėšų atitinkamos pareigybės darbo užmokesčiui, pavyzdžiui, atitinkamų pareigybių vidutinį darbo užmokestį, darbo užmokesčio struktūrą ar kita), tačiau ji turi būti teikiama apibendrintai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešinami duomenys yra apibendrinti, o ne asmeniniai duomenys, iš kurių galima identifikuoti konkretų apdraustąjį asmenį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju pažeidžiamas asmenų privatumas.

10. Teismas taip pat nurodė, kad juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais 2016 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016, kad reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog VSDFV paviešino tikrovės neatitinkančius duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo dalykinė reputacija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 8 dalies taikymo prasme.

11. Teismas sprendė, kad VSDĮ 15 straipsnio nuostatos nesudaro kliūčių konkuruoti rinkoje, tačiau priešingai – šių nuostatų tikslas – skatinti sąžiningą konkurenciją, pagrįstą visišku informacijos atskleidimu. Teismas pažymėjo, kad visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis, todėl minėtos informacijos viešinimas negali būti laikomas sąžiningą konkurenciją ribojančiu faktoriumi.

12. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad VSDFV pareiškėjo duomenis paviešino nepažeisdama VSDĮ, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Nenustačius priimto Sprendimo panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti VSDFV pašalinti informaciją apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį.

13. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nekyla abejonių dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų nuostatų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ir Konstitucijos 46 straipsniui, įvirtinančiam sąžiningos konkurencijos laisvę, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III.

14. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Peysera LT“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų (2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ir 46 straipsniui bei teisinės valstybės principui.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus,

papildomai pažymėdamas, kad:15.1. Turint viešai skelbiamų duomenų visumą: apdraustųjų asmenų skaičių (ir nuolat matomą jų pokytį konkrečiai

dienai), vidutinį įmonės darbo užmokestį, informaciją, kad tam tikras žmogus įsidarbino (ar nutraukė darbo sutartį), galima daryti išvadas apie konkretaus asmens konkretų darbo užmokestį konkrečioje įmonėje. Tokia informacija yra ypač akivaizdi tos pačios įmonės darbuotojams, kurie žino apie atėjusį ar išėjusį darbuotoją ir gali lengvai paskaičiuoti to darbuotojo darbo užmokestį. Ši informacija taip pat tampa ypač akivaizdi, kai įmonėje dirba mažas darbuotojų skaičius (pavyzdžiui, 4). Šie duomenys negali būti skelbiami viešai, nes sudaro asmens privataus gyvenimo dalį. Juo labiau, jei teismo nuomone, skelbiamas vidurkis neparodo konkrečių darbo užmokesčių, tai nėra įgyvendinamas ir tariamas įstatymu siekiamas tikslas – skaidrumo didinimas.

15.2. Galutinė atlyginimo suma yra paveikta daugelio veiksnių, kuriems įtaką daro įvairūs faktoriai. Pareiškėjo atveju, įmonė siekia įkurti atskirą įmonę, kurioje dirbtų vien pareiškėjui paslaugas teikiantys programuotojai, kad tos įmonės skelbiamas darbo užmokesčio vidurkis atitiktų realiai mokamą atlyginimą ir taip neatbaidytų potencialių darbuotojų – programuotojų, kurie šiuo metu Lietuvoje yra itin reikalingi specialistai, kuriuos itin sunku pritraukti.

16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. VSDFV nurodo, kad apdraustųjų skaičius pas draudėją gali išlikti nepakitęs, nors pasikeičia vienas ar keli darbuotojai (pavyzdžiui, tą pačią dieną buvo atleisti iš darbo 3 darbuotojai ir priimti į darbą 3 darbuotojai). Metodologijos požiūriu negalima teigti, kad draudžiamųjų pajamų vidurkio ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos pokytį lėmė būtent naujo darbuotojo draudžiamosios pajamos, nes draudėjo per atitinkamą mėnesį sumokėta valstybinio socialinio draudimo įmokų suma gali kisti priklausomai nuo visiems draudėjo darbuotojams priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų, kurios gali kisti dėl laikino nedarbingumo, viršvalandžių, piniginių paskatinimų, darbo užmokesčio padidėjimo ar sumažėjimo. Pasak VSDFV, VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies teisėkūros procese buvo nuosekliai laikytasi asmens privatumo užtikrinimo, asmens duomenų apsaugos principų.

18. Dėl konkurencijos ribojimo, VSDFV pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, kad potencialiam darbuotojui tiesiogiai aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis, kuris neleidžia nustatyti konkrečių kitų lygiavertes pareigas einančių asmenų draudžiamųjų pajamų dydžio. VSDFV papildomai pastebi, kad jokie teisės aktai nedraudžia darbdaviui potencialiems darbuotojams informacijoje apie siūlomą darbą nurodyti, kokio darbo užmokesčio jie gali tikėtis.

19. VSDFV nuomone, VSDĮ 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai ir nėra pagrindo dėl šios nuostatos kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą nebeskelbti informacijos apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad VSDFV pareiškėjo duomenis paviešino, nepažeisdama VSDĮ nuostatų. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydamas, kad VSDĮ nuostatos, leidžiančios viešai skelbti informaciją apie mokamą vidutinį darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai.

22. Iš byloje ginčijamo VSDFV Sprendimo turinio matyti, kad VSDFV atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.) 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad draudėjo, kurio apdraustųjų asmenų skaičius yra didesnis negu 3, apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis ir priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų suma yra vieši duomenys. Toks teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas VSDĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. sausio 1 d. ir galioja iki šiol. 23. 2017 m. rugsėjo 6 d. prašyme, į kurį atsakydama VSDFV priėmė ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, įsigaliojus naujam įstatymui galimai yra pažeidžiamas ne tik darbuotojų privatumas, ribojama konkurencija tarp įmonių, bet kartu pažeidžiamos ir konstitucinės teisės bei laisvės (b. l. 7–8). Taigi, pareiškėjas iš esmės neginčija to, kad VSDFV turi įstatyme nustatytą teisinį pagrindą

minėtus duomenis skelbti viešai, tačiau pareiškėjas siekė, kad ginčą nagrinėjęs teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai.

24. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad šiuo atveju nekyla abejonių dėl byloje taikytinų VSDĮ nuostatų konstitucingumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinio skundo iš esmės visi argumentai yra susiję su minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumu ir galimu prieštaravimu Konstitucijai.

25. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Tik tokiu atveju teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis esant dviem sąlygoms: 1) jei teismui kyla pagrįsta abejonė, kad nuostata gali prieštarauti Konstitucijai; 2) tokia nuostata, kurios konstitucingumu abejojama, yra taikoma nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta spręsti paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012), tačiau pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012). Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesuabejojo byloje taikytinos nuostatos (VSDĮ 15 str. 3 d. 5 p.) atitiktimi Konstitucijai, todėl jam nekilo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą abejonių pašalinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai motyvavo, kodėl jam nekyla abejonės minėtos nuostatos konstitucingumu. Kaip minėta, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, kaip ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nekilo pagrįstų abejonių dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui bei Konstitucijos 46 straipsniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)).

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, susijusiems su įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindžia prieštaravimą Konstitucijos 22 straipsniui yra prieštaringi. Viena vertus pareiškėjas prieštaravimą Konstitucijos 22 straipsniui grindžia tuo, kad skelbiamas vidutinis darbo užmokestis atlikus matematinius skaičiavimus suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą (I t., b. l. 50), kita vertus kartu teigia, kad vidutinio atlygio viešinimas neatspindi visų darbuotojui darbdavio siūlomų sąlygų bei neatspindi darbo užmokesčio, kuris bus siūlomas konkrečiam darbuotojui (I t., b. l. 52). Pareiškėjas taip pat nepagrindžia ir prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsniui. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamo įstatymo nuostatos nesudaro galimybės draudėjų duomenis apskaičiuoti vadovaujantis skirtinga metodika ar skelbti juos skirtingomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad ribojama sąžininga konkurencija. Pareiškėjo nurodytas

argumentas, kad įmonėse dirba skirtingas darbuotojų skaičius, todėl, pasak pareiškėjo, mažesnėje įmonėje galima matematiškai „išskaičiuoti“ konkretų darbo užmokestį niekaip konstituciškai nepagrindžia, kad įstatyme įtvirtintas reguliavimas pažeidžia sąžiningą konkurenciją. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonė dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo nuostatų atitikties pirmiau aptartiems Konstitucijos straipsniams.

28. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegijai nekilo abejonė dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, konstatuotina, kad nėra pagrindo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Be argumentų, susijusių su, pareiškėjo nuomone, ydingu teisiniu reguliavimu, nustatytu VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose, aptartų šios nutarties 26–27 punktuose, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ginčijamo VSDFV Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų, sudarančių pagrindą minėtą Sprendimą panaikinti ir įpareigoti VSDFV nebeskelbti ginčo informacijos.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo VSDFV Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1345-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03813-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf395a10beac11e9840ec0427c781bac

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdista“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai R. R. ir D. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 –10), prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), priteisti 649,08 Eur turtinės žalos atlyginimą (kiekvienam iš pareiškėjų po 324,54 Eur) bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004114 dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. sausio 10 d. – 2015 m. sausio 16 d., už kelionę buvo sumokėta 682,92 Eur suma (636,58 Eur už kelionę, 46,34 Eur už vizas). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę sumokėjo pareiškėjams 33,85 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 649,08 Eur. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 21–27) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.4. Nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai prašo įvertinti Turizmo įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo

požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą, savo ruožtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovo atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pažymėjo, kad pareiškėjai kaip patirtus nuostolius taip pat prašo atlyginti ir mokestį už vizas, kuris nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionių organizatoriaus sutartinės prievolės dalimi. Atkreipė dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 1 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas R. R. sumokėjo 636,58 Eur sumą UAB Cherry Media LT, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 1 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 3 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad pareiškėjas sumokėjo UAB „Freshtravel“ 636,58 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį. Pažymėjo, kad pareiškėjas R. R. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra

įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 54–61) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Turizmo departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai kaip turtinės žalos atlyginimą prašo priteisti mokestį už vizas, kadangi vizų mokestis yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl pareiškėjų naudai priteistina suma turėtų būti mažinama šio mokesčio verte. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtrauktas mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikęs pareiškėjas R. R. su 682,92 Eur finansiniu reikalavimu (reikalavimo suma nėra sumažinta pareiškėjams sumokėtos draudimo išmokos suma). Turizmo departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl, pirmiausia, žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjų naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimą, nurodytą sumą paskirstant taip: R. R. – 301,37 Eur, D. R. – 301,36 Eur, taip pat kiekvienam pareiškėjui priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004114 dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą (toliau – ir Sutaris). Pagal šią Sutartį pareiškėjai sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB, bei 46,34 Eur (160 Lt) mokestį už vizas UAB „Freshtravel“, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto), kelionė neįvyko. 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas R. R. kreipėsi į Departamentą, prašydamas inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų pagal turistinių paslaugų teikimo sutartį kompensavimo procedūrą. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 9 d. pavedimu pareiškėjams buvo grąžinta 33,85 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjams liko negrąžinta 602,73 Eur suma (636,58 Eur – 33,85 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, bei 46,34 Eur mokestis už vizas, todėl jie patyrė nuostolių.

10. Teismas, įvertinęs Turizmo įstatymą, Direktyvą ir Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašą, išdėstytą nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), taip pat su šių teisės aktų taikymu susijusią praktiką, konstatavo, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, teismas nurodė, kad yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

11. Teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad mokestis už vizas nėra laikomas turistine

paslauga Turizmo įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, todėl teismas sutinka su atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas.

12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 602,73 Eur suma (682,92 Eur bendra kelionės kaina – 46,34 Eur mokestis už vizas – 33,85 Eur draudimo išmoka), t. y. pareiškėjui R. R. priteistina 301,37 Eur suma, pareiškėjai D. R. – 301,36 Eur suma. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsniu, teismas nuo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškėjams priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

III.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų R. R. ir D. R. skundą atmesti.

14. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

15. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

16. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

17. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjų naudai priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Į bylą pateikta turizmo paslaugų sutartis nėra pasirašyta, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta.

19. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo R. R. finansinis reikalavimas 682,92 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjai įgis teisę iš UAB

„Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 127–128) prašo jį tenkinti, palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies ir priteisė jiems 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimą, taip pat kiekvienam pareiškėjui priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

26. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

27. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių

motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.28. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko,

o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogiškas situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

29. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis, toliau tekste – ir Konstitucinis Aktas) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

31. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodyto akto 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai).

32. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

33. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Akto 2 dalimi, Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei jos tikslais, turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti taikydamas ES teisę. Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas kelionių organizatoriui tapus nemokiam, tačiau to nenustatyta Turizmo įstatyme, net ir aiškinant jį kartu su pirmiau šios Nutarties 37 punkte nurodytu poįstatyminiu aktu. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo teiginiu, kad Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Kaip minėta, Konstitucinis Aktas (jo 2 dalis), įtvirtina Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose, išskyrus pačią Konstituciją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

35. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą atsižvelgdamas į ankstesnėse tokio

pobūdžio bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti vadovaudamasis Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei tikslais, ir todėl kaip nepagrįsti laikytini apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat tai, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis bei nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

36. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjui būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjo naudai būtų išieškota.

37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą. Tai, kad 2014 m. lapkričio 3 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004114 (b. l. 11) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą), nes pareiškėjas bankiniu pavedimu pervedė 2 198 Lt už kelionę (b. l. 12) ir 160 Lt už vizas (b. l. 13) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje grupinis.lt turizmo paslaugai gauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėtos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę bei vizas, nors dalis šios sumos buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

39. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio už vizas. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma turtinės žalos dydžio atlyginimui negali būti didinama.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

https://grupinis.lt/


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1356-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03638-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdista“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. B. su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 19–20) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad su dukra G. B. 2014 m. spalio 29 d. per „Beta.lt“ iš kelionių organizatoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ įsigijo kelionę į Fuerteventūrą. Pareiškėja 2014 m. spalio 29 d. sumokėjo 2 798 Lt, 2014 m. lapkričio 3 d. – 540 Lt (iš viso 966,76 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Už neįvykusią kelionę UAB „Freshtravel“ pinigų negrąžino. Dalį pinigų (47,92 Eur) 2015 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo draudimo bendrovė „Ergo“. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę sudaro 918,83 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, nors pagal 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) Lietuvos Respublika galėjo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a95eb780beac11e9840ec0427c781bac

https://Beta.lt/

numatyti griežtesnes priemones ginti vartotojus bei pareigą grąžinti pinigus neįvykus kelionei.4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į

pareiškėjos skundą (b. l. 27–34) prašė jį atmesti.5. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos

Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

6. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą.

7. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kadangi pagal pareiškėjos pateiktą 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymą sumą buvo pervesta į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Atsakovo nuomone, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime (b. l. 67–73) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

10. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

11. Dėl prašomos priteisti žalos akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėja turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjos reikalavimai 966,75 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmoka, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos R. B. skundą ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme

(2017 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.13. Teismas nustatė, kad:14. Tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis

Nr. PT004078 kelionei į Fuerteventūrą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Sutartyje nurodyta, kad į kelionę vyksta: R. B. ir G. B. Pareiškėja 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 277 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 798 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order # (414701691). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 278 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė 540 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Sąskaita NK Nr. 2014 m. spalio 31 d. išankstiniam apmokėjimui“). Taigi, pareiškėja už kelionę iš viso pervedė 3 338 Lt (966,75 Eur).

15. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

16. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

17. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 Turizmo departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

18. 2015 m. rugsėjo 7 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas pareiškėjai sumokėjo 47,92 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

19. Pareiškėjai liko negrąžinta 918,833 Eur suma, kurią ji prašo teismo priteisti iš atsakovo.20. Teismas, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose konstatuota, jog

nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas analogiško pobūdžio atvejais neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos, todėl pripažintina, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, ir nenustatęs pagrindo nuo šios praktikos nukrypti, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamos bylos kontekste Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

21. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog dėl to, kad 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004078 nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, ir pažymėjo, kad Turizmo įstatyme įtvirtintas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Šiuo atveju sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog jai fiziškai pasirašyti sutartį objektyviai nebuvo reikalinga, o šios sutarties šalys aiškiai išreiškė valią tokią sutartį sudaryti. Vadovaujantis Turizmo įstatymu, turizmo paslaugų teikimo sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už turistinę kelionę galėjo būti atliekami kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, be to, pareiškėjos į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervesta suma sutampa su ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarties kaina, todėl teismas atmetė ir atsakovo argumentus, jog pareiškėja tinkamais įrodymais nepatvirtino, jog už turizmo paslaugas buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai. Teismas akcentavo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, tai, kad pareiškėja buvo teismo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, o ERGO Insurance SE Lietuvos filialas jai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

22. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti turtinę žalą, todėl pareiškėjai iš atsakovo priteisė 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 120–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos R. B. skundą atmesti.

https://Beta.lt/

24. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nes nei šiame teismo sprendime, nei jame nurodytuose kituose teismų sprendimuose nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

25. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą). Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

26. Pareiškėja R. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 153—154) prašo jį atmesti.27. Nurodo, kad teismas tinkamai motyvavo sprendimą, nepažeidė imperatyvaus draudimo vertinti ginčijamą

administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pareiškėja nesutinka, kad įgis teisę į dvigubą žalos atlyginimą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 150–151) prašo jį tenkinti, palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija


29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai 918,83 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško

pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

34. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogiškas situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

36. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

37. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas.

38. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis, toliau tekste – ir Konstitucinis Aktas) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

39. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodyto akto 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai).

40. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

41. Nagrinėjamu atveju Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, vadovaudamasis Konstitucinio Akto 2 dalimi, Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei jos tikslais, t. y. taikyti ES teisę. Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas kelionių organizatoriui tapus nemokiam, tačiau to nenustatyta Turizmo įstatyme, net ir aiškinant jį kartu su pirmiau šios Nutarties 35 punkte nurodytu poįstatyminiu aktu. Todėl negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad Turizmo įstatymas minėtu aspektu (dėl turisto patirtų nuostolių atlyginimo) atitiko ES teisę ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes Konstitucinis Aktas (jo 2 dalis), kaip minėta, įtvirtina Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. Nagrinėjamu atveju priimant Turizmo įstatymą nebuvo vadovautasi Direktyva tiek, kiek ji nustato turisto patirtų nuostolių visišką atlyginimą.

42. Nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, vertindamas Seimo veiklą bei Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nes tokio vertinimo tiesiogiai pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neatliko (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

43. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą), todėl turtinės žalos ji nepatyrė ir žalos atlyginimas jai priteistas nepagrįstai. Atsakovo argumentas, kad pateikta turizmo sutartis nėra pasirašyta, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjos prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Todėl laikytina, kad pareiškėja patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja neatgavo už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos.

45. Išnagrinėjus ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

46. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir Atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

47. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

48. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1038-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00849-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 17.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. T. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tretieji

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b1942840beac11e9840ec0427c781bac

suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, V. V. ir V. Ž.) dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja B. L. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir VTPSĮ Šiaulių departamentas) direktorės 2017 m. gegužės 9 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-726-(19.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad VTPSĮ Šiaulių departamentas 2017 m. balandžio 14 d. gavo V. V. atstovo prašymą „Dėl teisės pažeidimo pašalinimo“, kuriuo pranešta, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėja pastatė malkinę arčiau nei 1 m atstumu iki kaimyninio sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, neturėdama šio sklypo bendrasavininkės – Lietuvos Respublikos patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT) sutikimo. VTPSĮ Šiaulių departamento vyr. specialistė patikrino prašyme išdėstytas aplinkybes vietoje ir surašė statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-460-(19.2), nustatė, kad 2014 m. liepos mėn. pareiškėja nuosavybės teise valdomame žemės sklype prie sklypo ribos su sklypu (duomenys neskelbtini), pastatė medinių laikančiųjų konstrukcijų malkinę, kurios ilgis – 4.85 m, plotis kiemo fasade – 1.6 m, galiniame fasade – 1,10 m, aukštis – 2,90 m. VTPSĮ Šiaulių departamento direktorė 2017 m. gegužės 9 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2017 m. lapkričio 9 d. pašalinti pažeidimus, t. y. nugriauti malkinę, pašalinti statybines atliekas ir sutvarkyti teritoriją arba pateikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkės rašytinį sutikimą dėl pastato statybos. Pareiškėja nurodė, kad su Privalomuoju nurodymu nesutinka, nes pastatas yra I grupės nesudėtingas statinys, stovi ankstesnės malkinės vietoje, duomenų, jog malkinės statyba prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, nėra. Malkinė nepažeidžia Lietuvos Respublikos, kaip gretimo žemės sklypo, bendraturtės interesų, malkinė gana žema, saulės neužstoja, nuo malkinės stogo lietaus vanduo bei ištirpęs sniegas nubėga į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą. Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba niekada nereiškė pretenzijų dėl malkinės, tvarkant 2014 metais žemės sklypo formavimo dokumentus, NŽT raštu patvirtino, kad malkinė valstybės interesų nepažeidžia. 2014 m. spalio 27 d. parengtą pareiškėjos žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn. prie sklypo ribos pastatyta malkinė, patvirtino ir Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriaus vedėjas A. R. bei Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė L. L. Šie duomenys rodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba nuo 2014 m. liepos mėn. pabaigos žino apie pastatytą malkinę, dėl jos pretenzijų nekėlė ir šiuo metu nekelia bei sutiko, kad ji liktų žemės sklypo ribose.

3. Atsakovas VTPSĮ Šiaulių departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad VTPSĮ Šiaulių departamentas 2017 m. balandžio 14 d. gavo skundą, kuriame buvo nurodyta,

jog pareiškėja savo žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatė malkinę arčiau nei 1 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos, neturėdama šio sklypo bendrasavininkės – Lietuvos Respublikos patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, buvo prašoma atlikti situacijos tyrimą bei užtikrinti įstatymų vykdymą. VTPSĮ Šiaulių departamento specialistai atliko skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėja nuosavybės teise valdomame žemės sklype prie sklypo ribos pastatė medinių laikančiųjų konstrukcijų malkinę, kurios ilgis – 4,85 m, plotis kiemo fasade – 1,6 m, galiniame fasade – 1,10 m, aukštis – 2,90 m. Tokių išmatavimų pastatai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, tokiam statiniui statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, pastato statyba nėra savavališka. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 7 priedo 4 punkto nuostatas, statant pastatus ant sklypo ribos, šiuo atveju arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, rašytiniai besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimai yra privalomi. Besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai yra Lietuvos Respublika ir V. V. Dėl šių aplinkybių Privalomajame nurodyme pašalinti pažeidimus išdėstyti reikalavimai nugriauti pagalbinio ūkio paskirties pastatą – malkinę, pastatytą žemės sklype (duomenys neskelbtini), pašalinti statybines atliekas ir sutvarkyti teritoriją arba pateikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies

savininkės Lietuvos Respublikos patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos rašytinį sutikimą dėl pastato statybos yra teisėti ir pagrįsti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu sutinka.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad gretimų žemės sklypų savininkų ir valdytojų rašytiniai sutikimai dėl pastato statybos neprivalomi, jei asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus, per vienerius metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos nepateikė savo rašytinių pretenzijų ar skundų. V. V., vykstant malkinės statyboms, buvo žemės sklypo savininkas ir galėjo reikšti pretenzijas dėl minėtų statybų, tačiau šios savo teisės nerealizavo. Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai sutikimą statyti malkinę arčiau kaip 1 metro atstumu nuo žemės sklypo ribos ir toks sutikimas šiuo metu atsakovo negali būti reikalaujamas. 2014 m. gruodžio 15 d. buvo patvirtintas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn. prie sklypo ribos pastatyta malkinė, šį projektą suderino ir patvirtino NŽT Pakruojo skyriaus vedėjas A. R., Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė L. L. bei kitų institucijų atsakingi darbuotojai. Įvertinus tai, kad dar 2014 m. spalio 27 d. parengtame žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte matyti 2014 m. liepos mėn. prie sklypo ribos pastatyta malkinė, darytina išvada, kad malkinė pastatyta teisėtai, todėl atsakovas negali kelti reikalavimo dėl jos nugriovimo.

7. Teismo posėdžio metu Nacionalinės žemės tarnyba papildomai nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkė Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba pretenzijų dėl per arti žemės sklypo ribos pastatytos malkinės pretenzijų nei pareiškėjai, nei naujai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkei V. Ž. neturi, nes NŽT Pakruojo skyriaus specialistai, patvirtinę žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, tuo pačiu išreiškė sutikimą dėl malkinės statybos arčiau nei 1 – 3 metrai iki sklypo ribos. Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius gali tai patvirtinti, pateikdamas raštą VTPSĮ Šiaulių departamentui.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu sutinka.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad malkinė buvo pastatyta 2000 metais, praėjus 14 metų po statybos

inspekcija surašė savavališkos statybos aktus, nes malkinė buvo pastatyta ant valstybinės žemės neturint valstybės pritarimo. 2014 m. buvo atlikta malkinės rekonstrukcija ir malkinė sumažėjo. 2015 m. kovo 9 d. nusipirkus žemės sklypą po pastatais iš valstybės, V. V. buvo informuotas, kad pagalbinių ūkio pastatų (malkinės ir sandėlio) statyba nebėra savavališka, o anksčiau surašyti privalomieji nurodymai laikomi įvykdytais. Neaišku, kokiu pagrindu antrą kartą tam pačiam statiniui (malkinei) VTPSĮ Šiaulių departamentas surašė privalomąjį nurodymą nugriauti malkinę, šis nurodymas prieštarauja 2015 m. gruodžio 29 d. tos pačios statybos inspekcijos raštui. 2014 m. rekonstravus ir sumažinus malkinę, nei V. V., nei valstybė jokių pretenzijų dėl malkinės nereiškė.

II.

10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino VTPSĮ Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 9 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-726-(19.29).

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VTPSĮ Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 9 d. surašyto privalomojo nurodymo Nr. PN-726-(19.29) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo dokumentu pareiškėjai nurodyta nugriauti pagalbinio ūkio paskirties pastatą – malkinę, pastatytą žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie sklypo ribos su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), pašalinti statybines atliekas ir sutvarkyti teritoriją arba pateikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkės Lietuvos Respublikos patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašytinį sutikimą dėl pastato statybos.

12. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi pastato – malkinės statybos metu, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 23 straipsnio 25 dalimi, ir Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo surašymo metu, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Teismas nurodė, jog Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje buvo nurodyta, kad rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos; šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės

žemės patikėtinio. Statybos įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, 1 dalies 13 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, statytojas (užsakovas) privalo iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai privalomi pagal teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) 33 punktas numatė, kad tuo atveju, kai naujo nesudėtingo statinio statybos ar rekonstravimo atveju pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos ar rekonstravimo projekto, kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti arčiau žemės sklypo ribų, negu numatyta teisės aktuose.

13. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 13 d. į VTPSĮ Šiaulių departamentą kliento V. V., žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininko, pavedimu kreipėsi advokatas A. K., informuodamas, jog 2014 m. liepos mėn. pareiškėja žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatė statinį – malkinę, arčiau nei vieno metro atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) ribos, neturėdama šio žemės sklypo bendrasavininkės Lietuvos Respublikos sutikimo, ir prašė atlikti situacijos tyrimą. VTPSĮ Šiaulių departamento specialistai 2017 m. balandžio 25 d. atliko skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą, kuriame užfiksuota, kad statytoja B. L. T. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2014 m. liepos mėn. mažesniu nei 3 m atstumu nuo sklypo ribos pastatė medinių laikančiųjų konstrukcijų 1,93 m pločio, 5,20 m. ilgio ir 2,85 m aukščio malkinę, neturėdama privalomojo kaimyninio žemės sklypo bendrasavininkio valstybinės žemės sklypo patikėtinio sutikimo. 2017 m. gegužės 9 d. VTPSĮ Šiaulių departamentas surašė Privalomąjį nurodymą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pastatas – malkinė, dėl kurio surašytas privalomasis nurodymas, priskiriamas I grupės nesudėtingiesiems statiniams ir tokio pastato statybai statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, taip pat nėra ginčo, kad malkinė pastatyta mažesniu nei 3 metrų atstumu nuo gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio dviem savininkams – V. V. ir Lietuvos valstybei, ribos. Pareiškėja, prašydama panaikinti privalomąjį nurodymą, teigia, kad šio žemės sklypo bendrasavininkės Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba nuo 2014 m. liepos mėn. žinojo apie pastatytą malkinę ir niekada nereiškė pretenzijų dėl to, kad ji pastatyta mažesniu nei reglamentuojama atstumu. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriaus vedėjas A. R. bei Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė L. L., savo parašais patvirtindami 2014 m. spalio 27 d. parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn. pastatyta malkinė, tuo pačiu sutiko, kad malkinė pastatyta prie sklypo ribos mažesniu, nei reglamentuojama, atstumu. Nacionalinė žemės tarnyba, kaip gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės Lietuvos valstybės patikėtinė, nei statytojai B. L. T., nei dabartinei žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkei V. Ž. pretenzijų dėl pastato – malkinės, neturi.

15. Teismas iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad 2017 m. birželio 8 d. pareiškėja notaro patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais pardavė V. Ž. Šios sutarties pagrindu nuosavybės teisė į žemės sklypą ir jame esančius pastatus nekilnojamojo turto registre nuo 2017 m. birželio 20 d. įregistruota V. Ž. vardu. 2017 m. rugsėjo 28 d. pareiškėja pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, jog namą yra pardavusi, todėl nieko daugiau nežino ir prašo kreiptis į naujus šeimininkus, tačiau savo skundo teismui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo neatsisakė. Teismas nurodė, kad, nors iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2014 m. liepos mėn. pastatyta malkinė 2017 m. birželio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi naujajai savininkei V. Ž. nebuvo perleista, nes nekilnojamojo turto registre užfiksuota šio pastato savavališka statyba, tačiau pardavusi žemės sklypą su priklausiniais (gyvenamuoju namu ir kitais pastatais), pareiškėja nebeturi jokios galimybės įvykdyti jai surašytą privalomąjį nurodymą dėl malkinės nugriovimo arba gretimo žemės sklypo bendrasavininkės sutikimo gavimo. Ginčas šioje byloje faktiškai vyksta tarp dviejų valstybinių institucijų – VTPSĮ Šiaulių departamento bei Nacionalinės žemės tarnybos – dėl to, ar Nacionalinė žemės tarnyba, kaip Lietuvos Respublikos patikėtinė, išdavė / ar privalo išduoti besiribojančio žemės sklypo dalies savininko (valdytojo) sutikimą dėl pastato – malkinės, statybos mažesniu nei 3 metrų atstumu nuo sklypo ribos.

16. Teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-259 patvirtino Sutikimų statyti statinius žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybinės žemės sklypais ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kuriomis nustatė tokių sutikimų išdavimo tvarką, patvirtino prašymų išduoti sutikimą ir sutikimo statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės

sklypu, formas. Taisyklėse nurodyta, kad asmuo, pageidaujantis gauti sutikimą, teritoriniam Nacionalinės žemės tarnybos skyriui turi pateikti prašymą išduoti sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu. Sutikime statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu, turi būti nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius, atsižvelgdamas į asmens pateiktą prašymą bei schemą, neprieštarauja dėl konkretaus statinio statybos konkrečiame žemės sklype arčiau kaip nurodytu atstumu iki konkretaus valstybinio žemės sklypo ribos. Sutikimus išduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vadovas.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pareiškėja prašymo išduoti sutikimą pagal nustatytą formą su priedais Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriui nėra pateikusi, o Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius sutikimo, atitinkančio Taisyklių reikalavimus, nėra išdavęs. Taip pat akivaizdu, kad toks sutikimas yra reikalingas, nes 2017 m. balandžio 25 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad statytoja B. L. T. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), medinių laikančiųjų konstrukcijų 1,93 m pločio, 5,20 m ilgio ir 2,85 m aukščio malkinę 2014 m. liepos mėn. pastatė mažesniu nei 3 m. atstumu nuo sklypo ribos, tai matosi ir žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinyje. Tačiau byloje nustatyta, kad gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės Lietuvos valstybės patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba nei savo darbuotojų parašais tvirtindama 2014 m. spalio 27 d. parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn. pastatyta malkinė, nei vėliau pretenzijų pareiškėjai dėl žemės sklype mažesniu nei reglamentuojama atstumu iki sklypo ribos pastatytos malkinės neturėjo. Atsakovas, patikrinimo metu nustatęs nurodytas aplinkybes, į žemės sklypo bendrasavininkės patikėtinį Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrių dėl informacijos apie sutikimo išdavimą nesikreipė, nesiaiškino, ar skyrius turi pretenzijų statytojai dėl per arti pastatyto pastato. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad jeigu Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius VTPSĮ Šiaulių departamentui raštu patvirtintų, jog pretenzijų pareiškėjai neturi, laikytų, jog privalomasis nurodymas yra įvykdytas.

18. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendė, kad faktiškai gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkės Lietuvos valstybės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas dėl pastato – malkinės, statybos yra išduotas, o atsakovas privalomąjį nurodymą surašė neišsiaiškinęs gretimo žemės sklypo dalies savininkės patikėtinės pozicijos dėl pareiškėjos pastatyto pastato, todėl privalomasis nurodymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas atkreipė dėmesį, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi gerojo administravimo principo imperatyvų. Iš gerojo administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje nebūtų pažeidžiamos privataus asmens teisės ir interesai. Vien ta aplinkybė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriaus sutikimas nebuvo išduotas Taisyklėse nustatyta tvarka ir forma, nesudaro pagrindo atsakovui reikalauti fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausančio pastato nugriovimo.

19. Įvertinusi faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo priimtas pareiškėjos skundžiamas privalomasis nurodymas naikintinas.

III.

20. Atsakovas VTPSĮ Šiaulių departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai įvertino aplinkybių reikšmingumą bylai ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.20.2. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos

techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir Reglamentas) 3 priedo 1 punktą pareiškėjos pastatytam pastatui statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Pagal Reglamento 7 priedo 4 punkto nuostatas, statant ant sklypo ribos pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius, šiuo atveju arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) yra privalomi. Pastato statybos metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo išdėstytas reikalavimas, kad tais atvejais, kai nurodyti statybą leidžiantys dokumentai yra neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, statybą leidžiantys dokumentai yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Reikalavimas gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus buvo numatytas teisės aktuose

pastato statybos metu, yra numatytas ir dabar galiojančiuose teisės aktuose, o jų nesant statyba yra laikoma neteisėta, t. y. atliekama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir jos padariniai turi būti pašalinti, nes iš neteisėtų veiksmų teisė negali atsirasti.

20.3. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ar teisinio pagrindo, dėl kurių Privalomasis nurodymas galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas. Pareiškėja derino su institucijomis, tarp kurių buvo ir Nacionalinė žemės tarnyba, žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo nustatomos sklypo ribos, o ne statinių išdėstymas tame sklype, tad statinių išdėstymo sklype klausimu institucijos nepasisakė. Taisyklėse aiškiai išdėstyta prašymų dėl tokių sutikimų išdavimo pateikimo ir sutikimų išdavimo tvarka. Jose nenumatytas sutikimo nutylėjimu išreiškimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisminėje praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo metu, kaip nurodė pati pareiškėja, pastatas jau buvo pastatytas, nors sutikimą pastato statybai pareiškėja privalėjo gauti dar iki statybos pradžios.

20.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Nacionalinei žemės tarnybai pretenzijų nepareiškus, atsakovas nesiaiškino, ar Nacionalinė žemės tarnyba turi pretenzijų dėl per arti pastatyto pastato. Nagrinėjant V. V. atstovo advokato A. K. skunde nurodytas aplinkybes, buvo gautas Pakruojo rajono apylinkės teisme pagal V. V. ieškinį dėl savininko teisių gynimo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-16-284/2017 Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. balandžio 7 d. atsiliepimas į ieškinį, kur aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad sutikimo pareiškėjos pastato statybai nebuvo duota. Esant tokiam kategoriškam ir nedviprasmiškam paaiškinimui, kad sutikimas nebuvo duotas, kokias nors papildomas aplinkybes aiškintis pagrindo nebuvo. Kitokios informacijos pareiškėja, kuriai Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punktu nustatyta pareiga pateikti visus dokumentus inspekcijai, nepateikė.

20.5. 2017 m. lapkričio 14 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. 29SD-3076-(14.29.104) „Dėl sutikimo statyti malkinę žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ 2017 m. lapkričio 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus patikrinimo akte Nr. RE-348-(19.29) buvo užfiksuota, kad 2017 m. gegužės 9 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-726-(19.29) yra įvykdytas. Pareiškėja apie tai informuota 2017 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 2D-16217-(19.29).

21. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.22. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas į Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrių dėl informacijos apie sutikimo

išdavimą nesikreipė, nesiaiškino, ar skyrius turi pretenzijų statytojai dėl per arti pastatyto pastato. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad jeigu Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius atsakovui raštu patvirtintų, jog pretenzijų pareiškėjai neturi, laikytų, jog privalomas nurodymas yra įvykdytas. Atsižvelgiant į tokią atsakovo pateiktą ir palaikytą poziciją prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pareiškėja pateikia Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriaus informaciją, kad Pakruojo skyrius neturi pretenzijų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkui dėl jo privačiame žemės sklype pastatytos malkinės. Dėl šios aplinkybės ginčas yra išspręstas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su atsakovo pareikštu skundu sutinka.24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja niekada neginčijo aplinkybių, jog pastatė statinį mažesniu

nei 3 metrų atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ribos ir, kad niekada nesikreipė į minėto kaimyninio žemės sklypo bendrasavininkus, tarp jų Lietuvos Respubliką, dėl sutikimo gavimo, dėl to jo neturi. Pagal Statybos įstatymo (aktuali redakcija statinio statybų dienai) 23 straipsnio 25 punktą „Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio“. Taigi joks naikinamasis terminas ar terminų skaičiavimo tvarka ginant Lietuvos Respublikos interesus įstatyme nenustatytas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, susijusią su nesudėtingų statinių statyba, tinkamai taikė tokio pobūdžio bylose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. V. V., vykstant malkinės statyboms, buvo žemės sklypo savininkas ir galėjo reikšti pretenzijas dėl vykdomų statybų. Suėjus vienerių metų terminui ir gretimo žemės sklypo savininkui ar valdytojui nepareiškus pretenzijų dėl statinio statybos, preziumuotina, kad šio pastato statyba nepažeidžia gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo teisių ir interesų. Įvertinus tai, kad dar 2014 m. spalio 27 d.

parengtame žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte matyti 2014 m. liepos mėnesį pastatyta malkinė prie sklypo ribos (žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą derino ir tvirtino visų institucijų atsakingi darbuotojai/ tarnautojai/ pareigūnai), darytina išvada, kad malkinė yra pastatyta teisėtai, todėl atsakovas negali kelti reikalavimo dėl jos nugriovimo. Faktiškai gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkės Lietuvos valstybės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas dėl pastato – malkinės, statybos yra išduotas, o Privalomasis nurodymas surašytas neišsiaiškinus gretimo žemės sklypo dalies savininkės Lietuvos valstybės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos pozicijos dėl pastatyto pastato, todėl privalomasis nurodymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius 2017 m. lapkričio 13 d. raštu „Dėl sutikimo statyti malkinę žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ Nr. 29SD-3076-(14.29.104.) patvirtino, kad neturi pretenzijų žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), savininkui dėl jo privačiame žemės sklype pastatytos malkinės.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos niekada nereiškė pretenzijų dėl malkinės, 2014 m. tvarkant žemės sklypo formavimo dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba raštu patvirtino, kad malkinė valstybės interesų nepažeidžia – malkinė gana žema, saulės neužstoja, t. y. kaimyninio žemės sklypo bendrasavininkiams nesuteikia jokių nepatogumų. Ir vien ta aplinkybė, kad Nacionalinė žemės tarnyba neišdavė pareiškėjai sutikimo nustatyta tvarka ir forma, nesudaro pagrindo atsakovui reikalauti fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausančio statinio nugriovimo.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Pažymi, kad V. V. yra praradęs teisę skųstis, nes kiekvienas pilietis savo teises turi ginti įstatymų nustatyta tvarka ir nustatytu laiku. V. V. sugalvojo paduoti skundą po trejų metų nuo statybos pradžios.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Bylos ginčo dalykas – atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. gegužės 9 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-726-(19.29) pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota iki 2017 m. lapkričio 9 d. nugriauti pagalbinio ūkio paskirties pastatą – malkinę, pastatytą žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie sklypo ribos su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), pašalinti statybines atliekas ir sutvarkyti teritoriją arba pateikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies savininkės – Lietuvos Respublikos patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašytinį sutikimą dėl pastato statybos. Privalomojo nurodymo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi malkinės statybos metu, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 23 straipsnio 25 dalyje, Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo surašymo metu, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.) 33 punkte, Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-259 patvirtintose Sutikimų statyti statinius žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybinės žemės sklypais ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentuodamas, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi gerojo administravimo principo imperatyvų, konstatavo, jog Privalomasis nurodymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

33. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės Lietuvos valstybės patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba nei savo darbuotojų parašais tvirtindama 2014 m. spalio 27 d. parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn.

pastatyta malkinė, nei vėliau pretenzijų pareiškėjai dėl žemės sklype mažesniu nei reglamentuojama atstumu iki sklypo ribos pastatytos malkinės neturėjo, o atsakovas, patikrinimo metu nustatęs nurodytas aplinkybes, į žemės sklypo bendrasavininkės patikėtinį Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrių dėl informacijos apie sutikimo išdavimą nesikreipė, nesiaiškino, ar NŽT Pakruojo skyrius turi pretenzijų statytojai dėl per arti pastatyto pastato, priėjo prie išvados, jog vien ta aplinkybė, kad NŽT Pakruojo skyriaus sutikimas nebuvo išduotas teisės aktuose nustatyta tvarka ir forma, nesudaro pagrindo atsakovui reikalauti fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausančio pastato nugriovimo.

34. Atsakovas VTPSĮ Šiaulių departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta motyvacija ir priimtu sprendimu ir apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimas gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus buvo numatytas teisės aktuose pastato statybos metu, yra numatytas ir dabar galiojančiuose teisės aktuose, o jų nesant, statyba yra laikoma neteisėta. Pažymi, kad 2017 m. lapkričio 14 d. gavus NŽT Pakruojo skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. 29SD-3076-(14.29.104) „Dėl sutikimo statyti malkinę žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))“ 2017 m. lapkričio 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus patikrinimo akte Nr. RE-348-(19.29) buvo užfiksuota, kad 2017 m. gegužės 9 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-726-(19.29) yra įvykdytas.

35. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad 2017 m. balandžio 13 d. VTPSĮ Šiaulių departamente gautas V. V., žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininko, advokato A. K. prašymas dėl teisės pažeidimo pašalinimo, kuriame nurodoma, jog 2014 m. liepos mėn. pareiškėja žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatė malkinę arčiau nei vieno metro atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) ribos, neturėdama šio žemės sklypo bendrasavininkės Lietuvos Respublikos sutikimo, ir prašė atlikti situacijos tyrimą. VTPSĮ Šiaulių departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4, 9 punktų, 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, 2017 m. balandžio 25 d. patikrino skunde išdėstytas aplinkybes vietoje, ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą. Tikrinimo metu nustatyta, kad statytoja B. L. T. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2014 m. liepos mėn. mažesniu nei 3 m atstumu nuo sklypo ribos pastatė medinių laikančiųjų konstrukcijų malkinę, neturėdama privalomojo kaimyninio žemės sklypo bendrasavininkio valstybinės žemės sklypo patikėtinio sutikimo.

36. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia administravimo subjektų pareigą laikytis teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Taigi nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų ir pareiga padėti asmeniui.

37. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba niekada nereiškė pretenzijų dėl malkinės, tvarkant 2014 metais žemės sklypo formavimo dokumentus, neturėjo ir vėliau pretenzijų pareiškėjai dėl žemės sklype mažesniu nei reglamentuojama atstumu iki sklypo ribos pastatytos malkinės.

38. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai sutikimą statyti malkinę arčiau kaip 1 metro atstumu nuo žemės sklypo ribos ir toks sutikimas šiuo metu atsakovo negali būti reikalaujamas. NŽT teigimu, 2014 m. gruodžio 15 d. buvo patvirtintas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriame matyti 2014 m. liepos mėn. prie sklypo ribos pastatyta malkinė, šį projektą suderino ir patvirtino NŽT Pakruojo skyriaus, NŽT Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus bei kitų institucijų atsakingi darbuotojai. NŽT, įvertinusi tai, kad dar 2014 m. spalio 27 d. parengtame žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte matyti 2014 m. liepos mėn. prie sklypo ribos pastatyta malkinė, nurodė, jog malkinė pastatyta teisėtai, todėl atsakovas negali kelti reikalavimo dėl jos nugriovimo. Teismo posėdžio metu Nacionalinė žemės tarnyba papildomai nurodė, kad žemės sklypo

(duomenys neskelbtini), dalies savininkė Lietuvos Respublikos patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba pretenzijų dėl per arti žemės sklypo ribos pastatytos malkinės pretenzijų nei pareiškėjai, nei naujai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkei V. Ž. neturi.

39. Atsakovo prie apeliacinio skundo pridėtame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. rašte „Dėl sutikimo statyti malkinę žemės sklype (kadastro (duomenys neskelbtini))“ Nr. 29SD-3076-(14.29.104.) NŽT patvirtino tuos pačius, anksčiau išdėstytus, argumentus, kad neturi teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai sutikimą statyti malkinę arčiau kaip 1 metro atstumu nuo žemės sklypo ribos (duomenys neskelbtini), nes malkinė pastatyta teisėtai, neturi pretenzijų žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), savininkui dėl jo privačiame žemės sklype pastatytos malkinės.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia būtinybę viešojo administravimo subjektui, net ir turint pažeidimus patvirtinančių įrodymų, laikytis gero administravimo principo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent gerojo administravimo principas įpareigojo atsakovą priimant sprendimus tinkamai, atidžiai įvertinti nagrinėjamą situaciją. Atsakovas VTPSĮ Šiaulių departamentas, patikrinimo metu nustatęs nurodytas aplinkybes, nesikreipė į žemės sklypo bendrasavininkės patikėtinį Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrių su tikslu gauti informaciją dėl sutikimo išdavimo, nesiaiškino, ar NŽT Pakruojo skyrius turi pretenzijų statytojai dėl per arti pastatyto pastato. Taigi atsakovas priimdamas skundžiamą aktą neišanalizavo bei neįvertino tinkamai, atidžiai nagrinėjamą situaciją, nesiėmė aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą, todėl Privalomasis nurodymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

41. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. birželio 8 d. pareiškėja notaro patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais pardavė V. Ž., todėl ir dėl šios priežasties pareiškėja nebeturi jokios galimybės įvykdyti jai surašytą Privalomąjį nurodymą.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1088-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03623-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a562d1c0beac11e9840ec0427c781bac





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduota biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. spalio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 2 210,67 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2014 m. lapkričio 12 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004535, kurios pagrindu sumokėjo 2 210,67 Eur (7 633 Lt), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia, o už kelionę sumokėti pinigai nebuvo grąžinti. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl jis patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti

Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui negali būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizas, juolab kad priemoką už visas į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė A. S., o ne pareiškėjas. Pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, o iš pateiktų mokėjimo per „Perlas“ terminalą dokumentų nematyti, jog pareiškėjas sumokėjimo pinigus būtent už kelionę, neaišku, kokiam asmeniui pinigai buvo sumokėti. Pastebėjo, kad pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. lapkričio 12 d., o mokėjimai atlikti 2014 m. lapkričio 10 d. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjas su 2 025,31 Eur finansiniu reikalavimu buvo įtrauktas į UAB „Frestravel“ kreditorių sąrašą, ir, tenkinus jo reikalavimus UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, jis įgis teisę į dvigubą žalos atlyginimą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kartu su skundu pateiktuose mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta mokėjimą atlikusio asmens pavardė, todėl negalima teigti, kad mokėtoju buvo pareiškėjas. Be to, Departamento nuomone, vizos mokestis yra pareiškėjo įsigyta papildoma paslauga ir tai nelaikytina tinkamomis atlyginti išlaidomis. Akcentavo, kad pareiškėjui buvo grąžinta dalis už neįvykusią kelionę sumokėtos sumos – 109,57 Eur, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtinto UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, tarp jų – pareiškėjo reikalavimai 2 025,31 Eur sumai bei už vizas sumokėjusios A. S. reikalavimai 185,36 Eur sumai.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo V. J. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 915,74 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004535, kuria nurodyti turistai įsigijo 6 parų kelionę į Hurgadą. Per terminalą „Perlo paslaugos“ 2017 m. lapkričio 10 d. buvo atlikti septyni mokėjimo pavedimai po 999 Lt (289,33 Eur), o 2014 m. lapkričio 14 d. A. S. 640 Lt (185,36 Eur) vietinio mokėjimo nurodymu sumokėjo už vizas. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla ir bendrovė 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia bei paskelbta likviduojama dėl bankroto. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 109,57 Eur draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus prievolių, numatytų minėtoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje.

10. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, kuri kompensuota pagal Aprašo 33 punktą, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas atkreipė dėmesį ir į analogiškas bylas, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog tokiais atvejais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas nusprendė vadovautis

šia teismų praktika.11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos turtinės žalos dydžio, pastebėjo, kad, nors pareiškėjas teigė dėl

neįvykusios kelionės patyręs 2 210,67 Eur turtinę žalą, jam draudimo bendrovė išmokėjo 109,57 Eur kompensaciją, bei sutiko su Ministerijos ir Departamento pozicija, kad mokestis vizai (185,36 Eur) nėra priteistinas, nes, teismo vertinimu, pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Taigi, pareiškėjui už neįvykusią kelionę kompensuotina 1 915,74 Eur suma. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą ir būtent jam buvo kompensuota dalis už neįvykusią kelionę sumokėtos sumos, konstatavo, jog pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat akcentavo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą su 2 025,31 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, nepaneigia jo teisės kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, nes UAB „Freshtravel“ bankroto administratorius turi įgaliojimus tikslinti kreditorių sąrašą.

12. Teismas atsakovo abejones dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų laikė nepagrįstomis. Pažymėjo, kad iš pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutarties turinio sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Pareiškėjas, kaip užsakovas, UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, pinigus pervedė per terminalą „Perlo paslaugos“, o atlikti 7 mokėjimo pavedimai po 999 Lt, iš viso 6 993 Lt (2 025,31 Eur), patvirtina, kad už kelionę buvo sumokėta sutartyje nurodyta suma.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad priteistina 1 915,74 Eur suma turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo V. J. skundą.

15. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nes nei šiame teismo sprendime, nei jame nurodytuose kituose teismų sprendimuose nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjui galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

16. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, teigia, kad UAB „Cherry Media LT“ nėra pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutarties šalis, o sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas asmuo – „Plius travel“. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjui suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jo finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

17. Pareiškėjas V. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.18. Pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nesutinka su apeliacinio skundo

argumentais, kad šiuo atveju neegzistuoja būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti visuma, ir atkreipia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas bylas, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos nagrinėjamajai ir kuriose konstatuota, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, ir pažymi, jog pateiktoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje sandorio šalys gali būti aiškiai nustatytos, o draudimo bendrovė


pareiškėjui sumokėjo draudimo išmoką dėl minėtos sutarties neįvykdymo.19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos

atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija


20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjui kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjui būtų atlyginti visi jo dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius, tačiau nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog teisės aktai nenumato galimybės turtinės žalos atlyginimą priteisti ir už sumokėtus vizų mokesčius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

24. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas,

kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

25. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

26. Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Aprašas (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija).

27. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

28. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

30. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia

pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

31. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

32. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra atmestina. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjo patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjo turtinės

žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9, 11, 12 p.; mokėjimo nurodymus kelionei į Hurgadą apmokėti, skirtus naudoti „Perlo“ terminaluose, ir jų apmokėjimą patvirtinančius 2014 m. lapkričio 10 d. kvitus, kurių numeriai sutampa, b. l. 11–17; 2014 m. lapkričio 12 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004535, b. l. 18–22; ERGO Insurance Lietuvos filialo 2017 m. gruodžio 5 d. raštas, kuriame pateikiama informacija apie pareiškėjui išmokėtą draudimo išmoką, b. l. 115), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. įsigijo turizmo paslaugas iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), už kurias sumokėjo 7 633 Lt (2 210,67 Eur), įskaitant 640 Lt (185,36 Eur) už vizų įforminimo paslaugas. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šios sutarties iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, jam buvo grąžinta tik 109,57 Eur, o vizų mokestį sumokėjo A. S. (vietinio mokėjimo nurodymas, b. l. 421), pareiškėjas patyrė 1 915,74 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta turtinė žala buvo įrodyta leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios ir proceso normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:


Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-537-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01862-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cff9fcb0beac11e9840ec0427c781bac




teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovui Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Plaukimas visiems“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 21R-275(AG-159/06-2019) (pareiškėjas skunde, įvardydamas prašomą panaikinti sprendimą, nurodė ne sprendimo numerį, o lydraščio, su kuriuo šis sprendimas buvo siunčiamas, numerį – Nr. 19R-773(AG-159/2019), tai laikytina rašymo apsirikimu) (toliau – ir Komisijos sprendimas). Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendimu atmesti jo skundą, kuriame buvo prašoma įpareigoti Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Departamentas) pateikti atsakymą į pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. pretenzijoje (prašyme) nurodytus punktus, įpareigojant Departamentą pareiškėjo pateiktų projektų „Karkasinių baseinų įsigijimas“ ir „Vaikų mokymo plaukti programa“ vertinimą pavesti tam, kam priklauso.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. birželio 6 d. nutartyje išvardytiems skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti duomenis apie Komisijos sprendimo įteikimo dieną (voko originalą arba įskaitomą voko kopiją, elektroninio pašto laiško, kuriuo gavo ginčijamą sprendimą, kopiją) arba motyvuotą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, jei terminas yra praleistas, taip pat pateikti skundą, kuriame būtų suformuluotas reikalavimas panaikinti ne tik Komisijos sprendimą, bet ir nurodytas reikalavimas viešojo administravimo subjektui, kurį teikė Komisijai, bei nurodyti, pageidauja žodinio ar rašytinio teismo proceso.

Pareiškėjas 2019 m. birželio 7 d. teismui pateikė skundą (prašymą dėl trūkumo šalinimo), kuriame paaiškino, jog vokas su Komisijos sprendimu Klaipėdos miesto centrinį paštą pasiekė balandžio 20 d. (šeštadienį), o pareiškėjas laišką aptiko tik pirmą po to einančią darbo dieną – balandžio 22 d. (pirmadienį), todėl, jo nuomone, sprendimo įteikimo data laikytina balandžio 22 d. Komisijos sprendimas taip pat buvo atsiųstas į fizinio asmens elektroninį paštą, tačiau juo jokie susirašinėjimai su valstybinėmis įstaigomis nevyksta. Pareiškėjo vertinimu, terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Jei teismas laikytų, kad terminas buvo praleistas, pareiškėjas prašė terminą skundui paduoti pratęsti iki 2019 m. balandžio 22 d., nes sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas ne darbo dieną ir todėl su juo nebuvo susipažinta. Pareiškėjas taip pat pakoregavo skundo reikalavimą, nurodydamas, kad prašo panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Departamentą atlikti pretenzijoje (prašyme) nurodytus punktus, t. y. įpareigoti pareiškėjo projektų vertinimą pavesti tam, kam priklauso.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 7 d. raštu kreipėsi į Komisiją, prašydamas pateikti duomenis, ar Komisijos sprendimas pareiškėjui siųstas registruota siunta (nurodyti pašto siuntos registracijos numerį), taip pat pateikti elektroninio laiško, kuriuo siųstas Komisijos sprendimas, kopiją bei nurodyti, ar Komisijai buvo pateiktas prašymas (pageidavimas) dokumentus pareiškėjui siųsti elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini).

Komisija 2019 m. birželio 11 d. raštu teismui pateikė prašomus duomenis, t. y. kad Komisijos sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2019 m. balandžio 18 d. paprastu paštu, ir kad pareiškėjo atstovas G. Č. telefonu pareiškė pageidavimą gauti procesinius dokumentus elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), todėl Komisijos sprendimas 2019 m. balandžio 18 d. jam buvo išsiųstas ir elektroniniu paštu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė neatnaujinti pareiškėjui VšĮ „Plaukimas visiems“ termino skundui paduoti ir atsisakyti priimti jo skundą.

Teismas nustatė, kad Komisijos sprendimas priimtas 2019 m. balandžio 18 d., pareiškėjui išsiųstas 2019 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 19R-773(AG-159/06-2019) tiek elektroniniu paštu, tiek paštu pareiškėjo nurodytu adresu. Iš pateiktos voko kopijos matyti, kad ginčijamas sprendimas adresatą paštu pasiekė 2019 m. balandžio 20 d. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. gegužės 22 d., taigi, vieno mėnesio terminas skundui paduoti yra praleistas dviem dienomis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas pratęsti terminą iki 2019 m. balandžio 22 d. nelaikytinas prašymu atnaujinti terminą. Nepaisant to, teismas įvertino pareiškėjo paaiškinimus bei pateiktus dokumentus, tačiau nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti.

III.

Pareiškėjas VšĮ „Plaukimas visiems“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį ir įpareigoti teismą priimti pareiškėjo skundą ir nagrinėti jį iš esmės.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nutartį priėmė negavęs 2019 m. birželio 7 d. raštu prašytų duomenų ir remdamasis Komisijos 2019 m. birželio 11 d. rašte nurodyta melaginga informacija apie tai, kad pareiškėjo atstovas prašė procesinius dokumentus jam siųsti asmeniniu praeityje naudotu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Paaiškina, kad visi susirašinėjimai nuo 2017 metų vyksta elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), teismui buvo pateikti tai patvirtinantys pavyzdžiai. Be to, 2019 m. balandžio 18 d. pareiškėjo atstovas G. Č. buvo atvykęs į Komisiją, todėl prašymus galėjo išdėstyti gyvai (ne telefonu) posėdžio metu ar po jo. Pareiškėjas taip pat pakartoja, jog VšĮ „Plaukimas visiems“ šeštadieniais ir sekmadieniais veiklos nevykdo, todėl Komisijos sprendimo įteikimo diena laikytina pirma darbo diena po ne darbo dienų, atitinkamai terminas skundui paduoti nelaikytinas praleistu.

Teisėjų kolegija


Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčą kelia dėl Komisijos sprendimo, priimto 2019 m. balandžio 18 d. (b. l. 10–14), pareiškėjui išsiųsto 2019 m. balandžio 19 d. ir pašte gauto 2019 m. balandžio 20 d. (žymos ant voko, b. l. 5–6). Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. gegužės 22 d. (elektroninė žyma ant skundo, b. l. 1). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintomis procesinių veiksmų atlikimo terminų skaičiavimo taisyklėmis, tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena (56 str. 4 d.), tačiau teisės aktai nenumato, kad ši taisyklė turėtų būti taikoma ir nustatant termino pradžios dieną. Remiantis pareiškėjo pateiktais rašytiniais duomenimis, laiškas su Komisijos sprendimu jį pasiekė 2019 m. balandžio 20 d., jis nepateikė jokių objektyvių duomenų apie vėlesnį šio laiško gavimą, todėl laikytina, kad terminas skundui paduoti suėjo 2019 m. gegužės 20 d. (pirmadienį). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dviem dienomis. Kadangi pirmosios instancijos teismas terminą skundui paduoti skaičiavo nuo paštu išsiųsto laiško su Sprendimu gavimo, o ne elektroniniu paštu išsiųsto laiško su Sprendimui numanomo gavimo, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja atskirojo skundo teiginių apie tai, kad Sprendimo įteikimas elektroniniu paštu nelaikytinas tinkamu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).

Dėl pareiškėjo prašymo terminą skundui paduoti pratęsti iki 2019 m. balandžio 22 d. teisėjų kolegija akcentuoja, kad toks prašymas taip, kaip jis suformuluotas, negali būti tenkinamas, nes, pirma, jau suėjęs terminas gali būti tik atnaujinamas, o pareiškėjas, pageidaudamas, kad tam tikras terminas būtų pratęstas, prašymą pratęsti terminą turi pateikti iki tokiam terminui sueinant, antra, teisės aktai neįtvirtina kai kurių terminų pratęsimo galimybės, tarp jų – termino skundui paduoti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo sprendimas suteikti tokio prašymo turiniui pirmenybę prieš jo formą ir vertinti, ar egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, yra suderinamas su teismo pareiga padėti asmenims įgyvendinti jų procesines teises, taip pat aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 80 str. 1 d.), ir nelaikytinas proceso teisės pažeidimu.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo po 2019 m. balandžio 20 d. einančios darbo dienos, t. y. 2019 m. balandžio 22 d., nes VšĮ „Plaukimas visiems“ šeštadieniais ir sekmadieniais veiklos nevykdo, ir, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pora dienų trumpesnis nei vieno mėnesio terminas pareiškėjui sudarė reikšmingas kliūtis savalaikiai kreiptis į teismą. Be to, maža termino praleidimo trukmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-10-502/2016). Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant objektyvias ir nuo jo valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistam terminui skundui paduoti atnaujinti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai neatnaujino pareiškėjui termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-5041-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00073-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.5; 55.1.7(S)





teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą priimti papildomą sprendimą arba ištaisyti nutartyje aptiktus rašymo apsirikimus, pateiktą administracinėje byloje pagal K. H. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (teisių perėmėjas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) teikimą dėl K. H. F. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2019 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydama sulaikyti Irako Respublikos pilietį K. H. F. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams, iki pastarasis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu tenkino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą, t. y. nusprendė sulaikyti K. H. F. Tarnybos Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 26 d., iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas ir pastarasis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

K. H. F. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimo; netenkinus prašymo konstatuoti nesant sulaikymo pagrindų, pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti nustatytu laiku periodiškai atvykti į teritorinę policijos įstaigą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi K. H. F. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti ir K. H. F. vietoj sulaikymo skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti kiekvieną antradienį nuo 10 iki 12 valandos atvykti į Tarnybą.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 31 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas priimti papildomą sprendimą ar ištaisyti nutartyje aptiktus rašymo apsirikimus, t. y. nurodyti, kad skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas kiekvieną antradienį nuo 10 iki 12 valandos atvykti į Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių, esantį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb5ea2a0beac11e9840ec0427c781bac

Vilniaus g. 47, Mickūnuose, bei nurodyti alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą. Departamentas teigia iš Tarnybos gavęs 2019 m. liepos 30 d. raštą Nr. 21-14-2277, kuriame nurodoma, kad Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrius yra Tarnybos struktūrinis padalinys, įgyvendinantis migracijos procesų kontrolės vykdymą Vilniaus mieste, ir prašoma kreiptis į teismą dėl nutarties tikslinimo, nurodant, kad minėtas užsienietis turi atvykti į Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių. Departamentas taip pat tvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nebuvo nurodytas alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminas, ir siūlo skirti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendime nustatytą terminą – iki 2019 m. rugsėjo 26 d.

K. H. F. 2019 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsiliepimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriuo prašo teismo priimti papildomą sprendimą, patikslinant jam privalomus atlikti veiksmus, t. y.: 1) nurodyti, kad skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas kiekvieną antradienį nuo 10 iki 12 valandos atvykti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Migracijos departamento Vilniaus skyrių, esantį Naugarduko g. 100, Vilniuje; 2) nustatyti alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą iki 2019 m. rugsėjo 26 d. Pažymi, kad jis gyvena su sutuoktine bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

II.

Teisėjų kolegija pažymi, kad papildomo sprendimo priėmimo pagrindai yra išdėstyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, be kita ko, kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad asmuo, kreipdamas į teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą arba ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, turi atitinkamai arba nurodyti ir argumentais bei įrodymais pagrįsti vieną iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje numatytų papildomo sprendimo priėmimo pagrindų, arba įvardyti konkrečius sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Nagrinėjamu atveju Departamentas pateikto prašymo nesusiejo nei su minėtais papildomo sprendimo priėmimo pagrindais, nei su rašymo apsirikimais ar aiškiomis aritmetinėmis klaidomis (pvz., klaidingai nurodytomis datomis, dokumentų pavadinimais, asmenų vardais ir pavardėmis). Departamento pateiktas prašymas yra siejamas su subjektyvia jo paties nuomone apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties rezoliucinės dalies trūkumus, kuri šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia egzistuojant teisinį ar faktinį pagrindą atitinkamai priimti papildomą sprendimą arba ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Atsižvelgiant į tai, Departamento prašymas nėra tenkinamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2019 m. liepos 17 d., o K. H. F. atsiliepimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriame suformulavo tik reikalavimus dėl papildomo sprendimo priėmimo, pateikė 2019 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praėjus dvidešimčiai kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, šie jo reikalavimai plačiau nenagrinėjami ir atmetami.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu nusprendė sulaikyti K. H. F. Tarnybos Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 26 d., iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas ir pastarasis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas K. H. F. apeliacinį skundą, nevertino ir nesprendė dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės priemonės taikymo termino teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi bylos proceso šalys dėl to nekėlė ginčo, o 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimas buvo pakeistas tik iš dalies (dalis, kuria nustatytas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės priemonės pobūdis), o kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo dalis (dalis, kuria nustatytas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės priemonės taikymo terminas) buvo palikta nepakeista ir yra galiojanti.

Alternatyvių sulaikymui priemonių rūšys yra išvardytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 115 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. liepos 1 d.) 2 dalyje, tarp jų – užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba Valstybės sienos apsaugos tarnybą (1 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi, bylos proceso šalims nepareiškus jokių preferencijų, K. H. F. nurodė periodiškai atvykti į Tarnybą. Apie tai, į kurį konkrečiai Tarnybos struktūrinį padalinį užsienietis turėtų periodiškai atvykti, jį gali informuoti pati Tarnyba.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, 97 straipsniu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo priimti papildomą sprendimą arba ištaisyti nutartyje aptiktus rašymo apsirikimus netenkinti.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1059-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02355-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Topagro“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b97118c0beac11e9840ec0427c781bac

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. BR6-158 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui paramą už visus 2016 metais deklaruotus plotus.

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, administruodamas jo 2016 m. birželio 4 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr. 16-1012130611-A1-1 (toliau – ir Paraiška), neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė jam skirti 27 711,92 Eur ilgalaikę sankciją, o atsakovo veiksmai lėmė principo, numatančio, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat objektyvumo, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms bei lygiateisiškumo principų pažeidimą. Be to, tokio dydžio sankcija yra neproporcinga ir taps pagrindine aktyvaus jaunojo ūkininko ūkio panaikinimo priežastimi.

3. Pareiškėjas sprendimo jam skirti sankciją neteisėtumą ir nepagrįstumą siejo pirmiausiai su valdžios institucijų požiūrio į jungtinės veiklos sutarčių reikšmę deklaracijų teikimo procedūroje pasikeitimu, kuris jo atžvilgiu buvo taikytas retrospektyviai. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 17 d. rašte Nr. 2D-1971(12.148) Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) buvo laikomasi pozicijos, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra teisinis valstybinės žemės naudojimo pagrindas, šiuo pagrindu valstybinės žemės sklypą naudojantis asmuo yra teisėtas tokio sklypo naudotojas, turintis teisę pateikti pasėlių deklaraciją. Tačiau Ministerija 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. 2D-3592(11.100E) Agentūrai nurodė palaikanti Tarnybos poziciją ir pripažįstanti, kad valstybinės žemės valdymo jungtinės veiklos sutarties pagrindu negalima laikyti teisėtu. Pareiškėjas, vadovaudamasis pirmuoju Ministerijos išaiškinimu, su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Topagro“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) 2016 m. balandžio 10 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjui už jo įnašą dirbant UAB „Topagro“ žemės sklypus turėjo atitekti parama (tiesioginės išmokos) už deklaruotas žemės ūkio naudmenas, kurias pareiškėjas turėjo deklaruoti savo vardu. Atitinkamai pareiškėjas 2016 m. birželio 4 d. Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo ir Sutarties pagrindu dirbamus žemės sklypus. Jis pastebėjo, kad ginčijamame Sprendime neužsimenama apie Ministerijos 2013 metų ir 2016 metų išaiškinimų skirtumus bei pakitusį valdžios institucijų požiūrį dėl jungtinės veiklos sutarčių, bei teigė, kad daugelis kitų ūkininkų, veiklą vykdančių identiškais kaip nagrinėjamu atveju pagrindais, jokių sankcijų nepatyrė.

4. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas su juo nebendradarbiavo, neteikė konsultacijų, iki priimant sprendimą dėl sankcijos skyrimo nesudarė galimybių jos išvengti, nepasiūlė koreguoti deklaracijos duomenis ar pasinaudoti Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Administravimo taisyklės Nr. 1), 67 punkte įtvirtinta galimybe atsisakyti paramos už visą paraišką ar jos dalį. Pareiškėjas akcentavo, jog Agentūra 2016 m. rugpjū?io m?n. prane?? jam apie gaut? informacij?, jog vienas i? jo deklaruot? ?em?s sklyp? yra i?nuomotas ne jam, o Bendrovei, ir tod?l negali b?ti deklaruotas parei?k?jo vardu. Atsi?velgdamas ? ?? prane?im?, parei?k?jas 2016?m. rugpj??io 29?d. pateik? atsakovui pra?ym? pakeisti Parai?kos duomenis, ?kininkui atsisakant deklaruoto ploto Nr.?144588?2606?(1,96?ha) deklaracijos, bei nutrauk? Sutart?, čio mėn. pranešė jam apie gautą informaciją, jog vienas iš jo deklaruotų žemės sklypų yra išnuomotas ne jam, o Bendrovei, ir todėl negali būti deklaruotas pareiškėjo vardu. Atsižvelgdamas į šį pranešimą, pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 29 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti Paraiškos duomenis, ūkininkui atsisakant deklaruoto ploto Nr. 144588–2606 (1,96 ha) deklaracijos, bei nutraukė Sutartį, įsipareigojimus dėl deklaruoto 1,14 ha ploto žemės sklypo perdavė UAB „Topagro“, apie tai pranešė Agentūrai (2016 m. spalio 4 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d. pranešimai). Atsakovas 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 1437261 pareiškėjui nurodė, kad jo 2016 m. spalio 4 d. prašymas yra nagrinėjamas, o 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-1834685 pranešė, jog pareiškėjui Paraiškos pagrindu išmokėtina 1 964,54 Eur dydžio parama ir skirtina 27 711,92 Eur ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą. Agentūra į pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. prašymą atsakė tik 2017 m. balandžio 6 d., nepateikė jokio atsakymo į analogišką 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą. Pareiškėjui paprašius atsakovo atsiųsti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinkantį sprendimą dėl sankcijų skyrimo, jis ginčijamą Sprendimą gavo tik 2017 m. birželio 14 d. Pareiškėjas laikė, kad atsakovas, delsdamas atsakyti į pareiškėjo ir UAB „Topagro“ 2016 m. spalio 4 d. prašymą bei neatsakydamas į 2016 m. lapkričio 8 d. prašymą, pažeidė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), nuostatas, kartu tokiu būdu nesuteikė informacijos, galėjusios nulemti tolesnius pareiškėjo veiksmus, siekiant išsaugoti teisę gauti paramą ir išvengti sankcijų.

5. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvada, jog jis ginčo žemės sklypą valdė neteisėtai. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nuomos taisyklės) nuostatos neįtvirtina reikalavimo gauti sutikimą naudoti nuomojamus valstybinės žemės sklypus pagal jungtinės veiklos sutartis, o jungtinės veiklos sutarties sudarymas negali būti prilyginamas žemės sklypo subnuomai. Sprendime minimas Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 (toliau – ir Aprašas), 2 punktas, pareiškėjo nuomone, reiškia tik tiek, kad šio Aprašo nustatyta tvarka valstybinės žemės sklypai negali būti perduodami asmenims, kurie neatitinka Apraše nustatytų kriterijų, tačiau ir pareiškėjas, ir Bendrovė visus kriterijus atitinka. Atsakovo argumentas, kad tas pats asmuo gali būti tik vienos žemės ūkio valdos narys, neturi jokios teisinės reikšmės paramos skyrimui / neskyrimui, kadangi Administravimo taisyklėse, pagal kurias vertinamas žemės sklypo deklaraciją pateikęs asmuo, yra numatyti tik du kriterijai: 1) žemės faktinio dirbimo ir 2) žemės valdymo nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais. Žemės ūkio valdos ir / arba valdytojo teisėtumo / neteisėtumo kriterijus vertinant paraišką dėl paramos skyrimo nėra numatytas. Taigi, pareiškėjui turėtų būti skiriama išmoka už Paraiškoje nurodytus žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra UAB „Topagro“ pagrindinis akcininkas, kad Ministerija yra pabrėžusi didelę kooperacijos reikšmę smulkių ir vidutinių ūkininkų gerovei, bei kad nei Bendrovės sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse, nei žemės nuomą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas valstybinės žemės sklypą naudoti kaip įnašą jungtinėje veikloje, tačiau atsakovas šių aplinkybių nesvarstė, nesudarė jokių sąlygų perduoti ginčo žemės plotus deklaruoti Bendrovei, todėl nė vienas iš kooperacijos partnerių negavo išmokų už deklaruotus plotus, vienam iš jų skirta didelė sankcija, nulemsianti jo ūkininkavimo pabaigą.

6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas teigė, kad kaip valdymo teisę patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė dvi jungtinės veiklos sutartis, sudarytas 2016 m. balandžio 10 d., bei UAB „Topagro“ sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių kopijas. Atsakovo nuomone, kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, nei Nuomos taisyklėse nenumatyta galimybė valstybinę žemę įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą, pareiškėjas negalėjo sudaryti tokių sutarčių. Pareiškėjas galėjo Agentūrai pateikti Tarnybos sutikimą subnuomoti valstybinę žemę, bet to nepadarė. Pareiškėjas įrodė turįs valdymo teisę tik į nedidelę dalį Paraiškoje deklaruotų plotų, todėl jam teisėtai ir pagrįstai buvo pritaikyta ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą. Be to, priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. raštas yra rekomendacinio pobūdžio, jame kalbama apie asmeninio ūkio žemę, o ne apie valstybinę, valdomą nuomos sutarčių pagrindu. Apie valstybinės žemės deklaravimą, valdomą nuomos sutarties pagrindu, kai sudaroma jungtinės veiklos sutartis, Ministerija pasisakė 2016 m. rugpjūčio 4 d. rašte, kuriame nurodė, kad toks deklaravimas netinkamas. Taigi, valstybės institucijų požiūris į valstybinę žemę, valdomą nuomos sutarčių pagrindu, nepasikeitė, o pareiškėjas neteisingai interpretuoja Ministerijos raštus.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Topagro“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo argumentais. Akcentavo, kad tiek Bendrovė, tiek pareiškėjas

neteko teisės į 83 135,76 Eur dydžio paramą už sąžiningai dirbtus ir prižiūrėtus žemės sklypus, o dėl skirtos sankcijos tolesnis žemės sklypų dirbimas tapo nuostolingu. Tokios pasekmės kilo dėl to, kad atsakovas tinkamai neinformavo apie deklaracijų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nepasiūlė pareiškėjui perduoti įsipareigojimus UAB „Topagro“. Be to, Agentūra pareiškėjo tinkamai neinformavo apie jo atžvilgiu pradėtos administracinės procedūros pradžią, praleido terminus atsakyti į Bendrovės ir pareiškėjo prašymus, kurie būtų galėję tapti pagrindu atsisakyti paraiškos ir išvengti žalos. Be to, UAB „Topagro“, ginčo žemės sklypus deklaravusi vietoj pareiškėjo, būtų įgijusi teisę į 27 711,92 Eur išmoką ir gavusi pajamų. Taigi, dėl negautų pajamų ir sankcijų pareiškėjui ir Bendrovei padaryta turtinė žala siekia 110 847,68 Eur. Trečiasis suinteresuotasis asmuo taip pat įžvelgė analogiją tarp Ministerijos 2016 m. rugsėjo 21 d. rašte nurodyto atvejo, kai valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį sudaro vienas sutuoktinis, o šios žemės naudojimą deklaruoja kitas sutuoktinis ir tai nelaikoma neteisėtu žemės naudojimu ar disponavimu, ir nagrinėjamo atvejo, bei pažymėjo, jog UAB „Topagro“ išnuomotus valstybinės žemės sklypus Sutarties pagrindu deklaravo pareiškėjas, kuris yra pagrindinis šios Bendrovės akcininkas, atsakingas už jos veiklą, todėl negalima teigti, kad tarp jų nėra jokio ryšio. Pagal Sutartį, pareiškėjas asmeniškai padėjo Bendrovei, investavo lėšas ir sąžiningai dirbo žemės sklypus, prisidėdamas prie bendro tikslo – plėsti ūkį bei tinkamai jį prižiūrėti. Vienam asmeniui dažnai gali būti sudėtinga atlikti tinkamą žemės sklypų priežiūrą, o kooperacija tai padeda padaryti. Pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai buvo tinkamai apdirbti ir prižiūrėti, todėl valstybė

gavo naudą, o susidariusi situacija neteisinga pareiškėjo atžvilgiu.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. B. skundą.12. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 10 d. pareiškėjas ir UAB „Topagro“, atstovaujama direktoriaus M. K.,

sudarė kelias jungtinės veiklos sutartis. Vienas iš Bendrovės įnašų į bendrą veiklą pagal šias sutartis – žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kuriuos 2015 m. kovo 9 d., 2015 m. gegužės 18 d., 2015 m. spalio 26 d., 2016 m. vasario 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. sutartimis ji išsinuomojo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Jungtinės veiklos sutartimis pareiškėjas ir UAB „Topagro“ kooperavo savo turtą, darbą ir žinias, o valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus Bendrovė kaip turtinį įnašą įnešė į bendrą veiklą.

13. 2016 m. birželio 4 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje deklaravo ir tuos žemės sklypus, kuriuos UAB „Topagro“ buvo išsinuomojusi iš valstybės ir įnešusi kaip turtinį įnašą bendrai veiklai vykdyti pagal Sutartis. 2017 m. birželio 6 d. buvo priimtas Sprendimas, kuriame, įvertinus Paraiškoje nurodytas žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, nuspręsta, kad pareiškėjui galutinė paramos suma, pritaikius sankcijas, yra 2 060,99 Eur.

14. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. Agentūra gavo Tarnybos 2016 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. lSD-4676-(7.22E), kuriame teikiama informacija apie nustatytus atvejus, kai išnuomotus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus 2016 metais deklaravo ne valstybinės žemės sklypų nuomininkai. Remdamasis šia informacija, atsakovas elektroniniu paštu 2016 m. gruodžio 2 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame nurodyta per 20 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti visų Paraiškoje deklaruotų laukų žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) įrodančius dokumentus su žemės sklypo(-ų) planu(-ais). Agentūra, įvertinusi 2017 m. gruodžio 19 d. gautus prašomus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus pateikė ne visam Paraiškoje deklaruotų laukų plotui.

15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, Civilinio kodekso 6.491 straipsnio 1 dalį bei principą „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, ir pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad valstybinės žemės nuomotojas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos) būtų davęs išankstinį rašytinį sutikimą įnešti valstybinės žemės sklypų, išsinuomotų minėtomis valstybinės žemės nuomos sutartimis, nuomos teisę, kaip turtinį įnašą į pareiškėjo ir UAB „Topagro“ bendrą jungtinę veiklą. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neįrodė kontrolinių žemės sklypų, kuriuos deklaravo Paraiškoje, valdymo teisės, todėl konstatuotina, kad jis Paraiškoje deklaravo didesnį žemės ūkio naudmenų ar kitą plotą negu valdė. Todėl toks deklaravimas laikytinas neteisingu Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (toliau – ir Administravimo taisyklės Nr. 2), atžvilgiu, sankcija už neteisingą plotų deklaravimą pareiškėjui pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.

16. Teismas dėl kitų pareiškėjo argumentų nurodė, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštai, kuriais jis remiasi skunde, ar galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas, manydamas, kad dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, savo teises gali ginti kitu būdu.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Agentūrą išmokėti jam paramą už visus 2016 metais deklaruotus plotus, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens, kuris palaikė pareiškėjo skundą, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

18. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, netenkinus šio reikalavimo, panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pridėti prie bylos naujus įrodymus.

19. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą bei tinkamo proceso principai, nes teismas neatsižvelgė į jo advokato prašymus dėl teismo posėdžio datos pakeitimo ir bylą 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, tokiu būdu suteikdamas procesinį pranašumą atsakovui, užkirsdamas kelią pareiškėjui (jo atstovui) pateikti paaiškinimus, didelę reikšmę turinčius dokumentus ir kt. Pareiškėjas teismo nebuvo

informuotas apie kliūtis, neleidžiančias atidėti bylos nagrinėjimą, jam nesudaryta galimybė į teismo posėdį atvykti pačiam ar pasirinkti kitą atstovą. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas teisingumą įvykdė tik formaliai, nes jis formaliai ištyrė byloje esančią medžiagą ir pritaikė įstatymus, neatsižvelgė į tokio sprendimo pasekmes pareiškėjui, be kita ko, kad jam skirta 83 135,76 Eur (27 711,92 Eur x 3 m.) dydžio ilgalaikė sankcija yra neadekvačiai didelė ir lems ūkininko ūkio bankrotą, neatkreipė dėmesio į tai, jog padarytas pažeidimas yra formalus (su tuo sutiko ir Ministerija 2017 m. gruodžio 5 d. rašte), dėl tokio pažeidimo valstybė nepatyrė žalos (valstybiniai žemės sklypai buvo tinkamai įdirbti, jų agrarinė būklė pagerinta pareiškėjo darbu ir lėšomis, buvo mokamas nuomos mokestis ir su sklypų valdymu susijusios valstybės rinkliavos), o pareiškėjas neturi specialių žinių deklaruoti žemės plotus, jis nesulaukė atsakymų iš kompetentingų institucijų į jo paklausimus. Be to, pareiškėjo vertinimu, tiek valstybė, tiek teismai, kaip valstybinė institucija, turėtų skatinti ūkio veiklą ir visais būdais palaikyti ūkininkus, tokią politiką vysto ir Ministerija. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas skundžiamame sprendime vadovavosi būtent atsakovo nurodyta teismų praktika, ir tai leidžia daryti prielaidą, jog teismas neįsigilino į pareiškėjo argumentus, objektyviai nevertino situacijos. Pareiškėjas, įvertinęs teismo teiginius, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštai, kuriais jis rėmėsi skunde, ar galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir kad jeigu pareiškėjas mano, jog dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, tai savo teises gali ginti kitu būdu, kelia abejones dėl teismo šališkumo, nes, jo teigimu, šie faktai nebuvo laikomi svarbiais analizuojant pareiškėjo pažeidimo mažareikšmiškumą. Teismas taip pat nebuvo aktyvus renkant bei tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, ir visapusiškai jų neištyrė.

20. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturėjo visų bylai itin reikšmingų dokumentų, kuriuos pareiškėjas gavo 2017 m. gruodžio 11 d. ir būtų galėjęs įteikti teismui tik posėdžio atidėjimo atveju, t. y. papildomą susitarimą su UAB „Topagro“ bei Ministerijos raštą, kuriame išreiškiama nuomonė, jog pareiškėjo pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis. Šie dokumentai turėtų būti pridėti prie bylos, nes jie gali turėti esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui, jų pridėjimas niekaip neužvilkins bylos nagrinėjimo (jų apimtis nedidelė).

21. Pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Tvirtina, kad jis jungtinės veiklos sutarties pagrindu dirbamus žemės laukus deklaravo teisėtai, tai grįsdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais. Pažymi, kad UAB „Topagro“ ginčo žemės sklypų neįtraukė į savo deklaraciją, kadangi juos buvo deklaravęs pareiškėjas, t. y. Sutarties pagrindu deklaruotuose sklypuose žemės ūkio veiklą vykdęs ūkininkas. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. rašte išdėstytą poziciją ir teigia, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo sprendimais, jo veiksmų apskritai negalima laikyti pažeidimu, o jeigu tai ir būtų pripažįstama pažeidimu, toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, formaliu ir neturinčiu įtakos išmokos mokėjimui. Pareiškėjas taip pat pakartoja kitus apeliacinio skundo argumentus (atsakovas pareiškėjui nesuteikė svarbios informacijos, valstybė dėl pažeidimų jokios žalos nepatyrė, teismas įstatymus pritaikė formaliai ir kt.). Pareiškėjas nesutinka su teismu, kad nagrinėjamu atveju taikytinas viešosios teisės principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai yra reguliuojami privatinės teisės normų, taigi, kilusiam ginčui gali būti taikoma analogija pagal Ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. rašte pateiktą poziciją. Be to, pareiškėjo teigimu, jei teismas manytų, jog tai gali būti reikalinga, pareiškėjas prašytų surengti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi šios bylos baigtis yra svarbi ne tik pačiam pareiškėjui ir institucijai, bet ir visiems kitiems besikooperuojantiems ūkininkams, vykdantiems žemės ūkio veiklą Lietuvos Respublikoje.

22. Pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo nuomonę dėl jungtinės veiklos sutarties vertinimo ir jos atribojimo nuo valstybinės žemės subnuomos. Teigia, kad jungtinės veiklos sutartys ūkininkams, dažnai neturintiems nuosavos žemės ūkio technikos, žinių ar žmogiškųjų išteklių, suteikia teisinį pagrindą užsiimti bendra žemės ūkio veikla, kaip indėlį į šią veiklą įnešant techniką, herbicidus ar kt., bei įgyjant teisę į gaunamų pajamų dalį ar į kompensacijas už patirtas veiklos sąjungas. Ūkininkai tarpusavyje gali susitarti ir dėl tam tikrų nuomojamų valstybinės žemės plotų deklaravimo, siekiant gauti tiesiogines Europos Sąjungos fondų išmokas. Skirtingai nei subnuomos sutartys, jungtinės veiklos sutartys nepakeičia valstybinės žemės nuomininko teisių ir pareigų apimties. Dirbant jungtinės veiklos sutarties pagrindu, valstybinius žemės plotus padeda įdirbti kiti asmenys, kaip atlyginimą (kompensaciją) jiems perleidžiant ne sklypų valdymo teisę, o teisę juos deklaruoti, įstatymai tokios veiklos nedraudžia. Pareiškėjas taip pat pakartoja ankstesnius savo argumentus, be kita ko, kad jis nesutinka, jog kilusiam ginčui yra aktualus principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, ir laiko nepagrįstais atsakovo teiginius, jog jungtinėmis sutartimis negali būti sprendžiami valstybinės žemės valdymo klausimai, kadangi jos tiesiogiai neminimos

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, juolab kad pačioje šioje teisės normoje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (jungtinės veiklos instituto pagrindas yra Civilinio kodekso 6.969–6.982 str. nuostatos). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis 2013 m. gruodžio 17 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008, 77 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatomis, sankcijos asmeniui nėra taikomos už netyčinius pažeidimus arba kai kompetentingai institucijai nepavyksta įrodyti asmens kaltės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokios tyčios, juolab kad ir nėra aiškių teisės nuostatų, draudžiančių deklaruoti jungtinės sutarties pagrindu dirbamus žemės sklypus.

23. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja savo argumentus atsiliepime į skundą, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais. Vadovaudamasis teismų praktika, pažymi, kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytai atvejais ir būdais, jie yra imperatyvūs. Atsakovas, įvertinęs Sutarčių nuostatas, be kita ko, jog jose numatytas 50 Eur/ha mokestis UAB „Topagro“ ir M. K. už savo įnašą (valstybinę žemę) į jungtinę veiklą (7.3 p.), mano, kad tikrasis Sutarčių šalių siekis buvo tokiomis sutartimis pridengti valstybinės žemės subnuomos sandorį, o tam yra būtinas rašytinis nuomotojo sutikimas. Pažymi, kad nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, nei Nuomos taisyklėse nenumatyta galimybė valstybinę žemę įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą, todėl pareiškėjas negalėjo sudaryti atitinkamų sutarčių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė teisės į visus deklaruotus plotus, todėl ilgalaikė sankcija už neteisingą plotų deklaravimą jam pritaikyta pagrįstai.

25. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo atstovo prašymo atidėti teismo posėdį, kadangi posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo numatytas 2017 m. lapkričio 28 d. 9 val., o posėdis Pakruojo apylinkės teisme – 2017 m. lapkričio 28 d. 14 val., todėl pareiškėjo atstovas turėjo galimybę suspėti dalyvauti abiejuose teismo posėdžiuose. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teisės būti išklausytam, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų pažeidimus. Skunde pareiškėjas nenurodė, kaip jo arba jo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje būtų įtakojęs teismo sprendimą. Nurodomus reikšmingus dokumentus buvo galima pateikti elektroninėmis priemonėmis, be to, pats pareiškėjas galėjo atvykti į teismo posėdį ir šiuos dokumentus pateikti, jam apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pozicija pasikeitė, t. y. skunde pareiškėjo mėgino įrodyti, kad valstybinės žemės deklaravimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra tinkamas ir nereikalauja Tarnybos sutikimo, bet apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo padaryti pažeidimai yra formalūs ir mažareikšmiai, o sankcija – per griežta, nors skundžiamame teismo sprendime pastarosios aplinkybės nebuvo vertinamos. Be to, atsakovas pažymi, kad Ministerija pateiktame 2017 m. gruodžio 5 d. rašte sutinka su jo pozicija, jog pareiškėjas negalėjo deklaruoti jungtinės veiklos sutarties pagrindu valdomos žemės be Tarnybos sutikimo. Tačiau atsakovas nepritaria Ministerijos argumentams dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo mažareikšmiškumo, laiko juos nukrypstančiais nuo Administravimo 78 punkto nuostatų, kurioje jokios išimtys nenumatytos.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Topagro“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.28. Trečiasis suinteresuotasis asmuo sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą

pažeidimo, neįvertintos teismo proceso svarbos pareiškėjui, formalaus teisės taikymo ir kt. Mano, kad valstybės institucija taip pat turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad laiku ir tinkamai neinformavo pareiškėjo, jog jo veiksmai gali būti prilyginti neteisingam deklaravimui, ir tokiu būdu nesuteikė galimybės jam išvengti sankcijų, nors pareiškėjas pats šioms institucijoms buvo išsiuntęs užklausas. Teismui pripažinus sankcijų skyrimą teisėtu, pareiškėjo interesų pusiausvyra, jo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, taip pat pažeistas teisingumo principas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjui iš esmės buvo neleista pasinaudoti galimybe bet kada atsisakyti pateiktos deklaracijos ir tokiu būdu išsaugoti savo vykdomos žemės ūkio veiklos tęstinumą iki pat Agentūros sprendimo dėl sankcijų priėmimo, nes į jo 2016 m. spalio 4 d. paklausimą buvo atsakyta tik po 6 mėnesių. Jis nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo neveikimas, nepateikiant savalaikių ar išvis nepateikiant atsakymų į prašymus dėl deklaruotų žemės plotų perdavimo Bendrovei, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šiuo atveju pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės išsiaiškinti galbūt skirtinas sankcijas ir pasinaudoti įstatymo garantuota teise atsisakyti savo paraiškos. Teismas nesuteikė pakankamos reikšmės atsakovo padarytiems pažeidimams, be kita ko, nesuteikiant konsultacijos (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 4 ir 5 p.), kurie tiesiogiai

lėmė pareiškėjui skirtas sankcijas bei jų dydį, o Agentūros pozicija dėl jungtinės veiklos sutarčių pareiškėjui tapo žinoma tik jau skyrus sankciją, ir tai rodo, kad Agentūros veiksmai galbūt neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų viešojo administravimo kriterijų. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad net valstybės institucijos (t. y. Ministerija) pareiškėjo padarytus pažeidimus laiko mažareikšmiais, o 27 711,92 Eur ilgalaikės sankcijos skyrimas vien tik už formalų, mažareikšmį pažeidimą yra nesąžiningas, pažeidžiantis teisingumo principą ir realiai reiškiantis jaunojo ūkininko ūkininkavimo pabaigą. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad atsakovas ir teismas netinkamai vertino Sutarčių nuostatas, ir pabrėžia, jog šių sutarčių negalima prilyginti nuomos ar subnuomos sutartims. Jis neprieštarauja pareiškėjo prašymui pridėti prie bylos papildomus įrodymus, nes, jo vertinimu, šie įrodymai turi esminę reikšmę bylos baigčiai, o pareiškėjas negalėjo jų pateikti teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ilgalaikės sankcijos už neteisingą plotų deklaravimą taikymo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Administracinių bylų teisenos įstatymo. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

31. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), kuriame pateikiamas vertinimas, jog dėl to, kad Paraiškoje deklaruoti žemės plotai buvo sutvarkyti, pagerinta šių žemės plotų agrarinė ir aplinkosauginė būklė, o pareiškėjas 2017 metais įgijo dalies Paraiškoje deklaruotų plotų žemės valdymo teisę, nustatyti pažeidimai galėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai (III t., b. l. 19–20); ir 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių (III t., b. l. 21–23). Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jis pastarojo papildomo susitarimo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo 2017 m. gruodžio 12 d., taip pat kokias aplinkybes jis šiuo dokumentu siekia įrodyti, todėl pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių yra atmestinas. Kita vertus, atsakymas pareiškėjui į jo 2017 m. spalio 25 d. prašymą Ministerijai buvo pateiktas minėtu 2017 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 3IN-1679(8.1), t. y. raštu, priimtu teismui 2017 m. lapkričio 28 d. posėdyje jau užbaigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir likus tik savaitei iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėjas (jo atstovas) gavo Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui galėjo kilti objektyvios kliūtys šį raštą pateikti teismui iki teismo sprendimo priėmimo. Remdamasi šia aplinkybe, taip pat tuo, jog pareiškėjas pagrindė šio rašto svarbą nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija nutaria pridėti Ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1) prie bylos ir jį vertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

33. Nustatyta, jog Agentūra ginčijamu 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. BR6-158 (II t., b. l. 144–156) apskaičiavo pareiškėjui skirtiną paramos sumą – 2 060,99 Eur, konstatavo, kad pareiškėjas padarė nusižengimus (pavėluotai pateikta paraiška ir / ar kiti dokumentai, neteisingai deklaruoti plotai, lauko dalis nešienauta, neganyta iki nurodyto termino), ir už tai jam skyrė sankcijas. Ilgalaikės sankcijos pareiškėjui buvo skirtos už neteisingą plotų deklaravimą, konkrečiau – neįrodyta valdymo teisė į dalį Paraiškoje deklaruoto ploto, bendras ilgalaikių sankcijų dydis – 27 519,36 Eur. Agentūra konstatavo, kad:

33.1. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama pagrindinė tiesioginė išmoka, buvo 112,43 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginės išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 640/2014), 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagrindinė tiesioginė išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 8 811,99 Eur ((112,43 ha – 13,48 ha) x 1,5 x 59,37 Eur/ha);

33.2. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama žalinimo išmoka, buvo 112,43 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 86 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio 2 punktu ir 28 straipsnio 1 punkto 3 pastraipa, žalinimo išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 608,10 Eur ((112,43 ha – 13,48 ha) x 46,57 Eur/ha);

33.3. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama jaunojo ūkininko išmoka, buvo 90 ha, o faktinis plotas yra 0 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, jaunojo ūkininko išmoka nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 123,80 Eur ((90 ha – 0 ha) x 45,82 Eur/ha);

33.4. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama išmoka už pirmuosius hektarus, buvo 30 ha, o faktinis plotas yra 13,48 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, išmoka už pirmuosius hektarus nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 1 283,85 Eur ((30 ha – 13,48 ha) x 1,5 x 51,81 Eur/ha);

33.5. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir MPŪV priemonė) (didelio nepalankumo vietovės), buvo 22,80 ha, o faktinis plotas yra 0 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal MPŪV priemonę (didelio nepalankumo vietovės) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 2 517,12 Eur ((22,80 ha – 0 ha) x 1,5 x 73,60 Eur/ha);

33.6. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal MPŪV priemonę (mažo nepalankumo vietovės), buvo 67,25 ha, o faktinis plotas yra 7,11 ha, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktu bei Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal MPŪV priemonę (mažo nepalankumo vietovės) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 4 979,59 Eur ((67,25 ha – 7,11 ha) x 1,5 x 55,20 Eur/ha);

33.7. Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokama parama pagal priemonę „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ (toliau – ir Natura 2000 priemonė) (natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas), buvo 16,65 ha, o faktinis plotas yra 5,27 ha, todėl, vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 ir 4 dalimis, parama pagal Natura 2000 priemonę (natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas) nemokama ir skiriama ilgalaikė sankcija – 1 194,91 Eur ((16,65 ha – 5,27 ha) x 1,5 x 70 Eur/ha).

34. Iš ginčijamo Sprendimo turinio ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų paaiškinimų matyti, kad atsakovas laiko, jog jam pateiktos 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutartys, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Topagro“, atstovaujamos M. K., bei tarp pareiškėjo ir M. K., taip pat UAB „Topagro“ ir M. K. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys nėra tinkami dokumentai pareiškėjo valdymo teisei patvirtinti, nes, viena vertus, minėtos jungtinės veiklos sutartys buvo sudarytos siekiant pridengti valstybinės žemės subnuomos sandorį, negavus Tarnybos sutikimo, kaip tai numatyta Nuomos taisyklių 18 punkte, kita vertus, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme neįtvirtintas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas neįrodė kontrolinių žemės sklypų, kuriuos deklaravo Paraiškoje, valdymo teisės, nes buvo pažeista tvarka, nustatyta Civilinio kodekso 6.491 straipsnio 1 dalyje („Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą,

jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis“), t. y. negautas rašytinis sutikimas iš nuomotojo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, dėl išnuomotos valstybinės žemės suvaržymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas Paraiškoje deklaravo didesnį žemės ūkio naudmenų ar kitą plotą negu valdė, todėl toks deklaravimas laikytinas neteisingu Administravimo taisyklių Nr. 2 atžvilgiu, o sankcija už neteisingą plotų deklaravimą jam pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, tik iš dalies atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. patikrino, ar atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus, bet plačiau netyrė pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jam skirtos sankcijos teisingumu ir proporcingumu, ir tai laikytina skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos trūkumu. Be to, nors teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, siekdamas patvirtinti savo valdymo teisę į Paraiškoje nurodytus žemės plotus, negalėjo remtis Sutartimis, tokia išvada sietina ne su aplinkybe, kad UAB „Topagro“ ginčo žemės sklypus į jungtinę veiklą įnešė be rašytinio Tarnybos sutikimo, o su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje epressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtintu draudimu valstybės ir savivaldybių turtą perduoti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susieti su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Akcentuotina, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

36. Pareiškėjas, 2018 m. birželio 19 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose tvirtindamas, jog jungtinės veiklos sutarties pagrindu dirbamus žemės laukus jis deklaravo teisėtai, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimu Landkreis Bad Dürkheim, C-61/09, EU:C:2010:606, kuriame, be kita ko, išaiškinta, kad nei Reglamento Nr. 1782/2003 44 straipsnio 2 dalyje, nei to paties straipsnio 3 dalyje nenurodytas teisinių santykių, kurių pagrindu atitinkamą žemę naudoja ūkininkas, pobūdis, todėl remiantis šiomis nuostatomis neturėtų būti tvirtinama, kad nagrinėjamais plotais ūkininkas turi naudotis pagal nuomos sutartį arba panašų sandorį. Šie Teisingumo Teismo išaiškinimai nekeičia anksčiau išdėstytos teisėjų kolegijos pozicijos, nes, pirma, 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, buvo panaikintas 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiu tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiu Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, ir todėl nėra taikytinas sprendžiant dėl išmokų pareiškėjui skyrimo už 2016 metus; antra, sandoriai, susiję su prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismo nagrinėtais klausimais, nebuvo prieštaraujantys nacionalinės teisės normoms, kaip yra nagrinėjamos administracinės bylos atveju. Atitinkamai neturinčiais esminės teisinės reikšmės laikytini ir pareiškėjo samprotavimai 2018 m. spalio 10 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose apie jungtinės veiklos sutarties esmę ir jos atribojimą nuo valstybinės žemės subnuomos sutarties.

37. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjui skirtos sankcijos pobūdžio ir dydžio teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo, pažymi, kad, pagal Administravimo taisyklių Nr. 2 81 punktą, tiesioginėms išmokoms už plotą taikomos sankcijos (taip pat išmokai už pirmuosius hektarus bei išmokai jaunajam ūkininkui) pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 640/2014, o to paties punkto 3 papunktis nurodo, jog nustatytos ilgalaikės sankcijos išskaičiuojamos iš bet kokios pareiškėjams priskaičiuotos paramos (mokamos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ar valstybės biudžeto lėšų, kurių asignavimų valdytojas yra Žemės ūkio ministerija); ilgalaikės sankcijos gali būti pradėtos išskaičiuoti iš paramos pažeidimo nustatymo metais, tačiau gali būti išskaičiuojamos ne ilgiau nei trejus kalendorinius metus, po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas.

38. Reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuris buvo iš dalies pakeistas 2016 m. gegužės 4 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) Nr. 2016/1393 ir pataisytas 2016 m. rugpjūčio 19 d., 19a straipsnio, reglamentuojančio administracinių nuobaudų skyrimą už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasėlių grupės plotas, deklaruojamas pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 1, 2, 4 bei 5 skyriuose ir V antraštinėje dalyje numatytas pagalbos sistemas ir pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 ir 31 straipsniuose nurodytas paramos priemones, viršija pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba ar parama apskaičiuojama pagal

remiamą plotą, sumažintą 1,5 aptikto skirtumo, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 proc. arba du hektarai remiamo ploto; administracinė nuobauda neviršija 100 proc. sumų, apskaičiuojamų atsižvelgiant į deklaruotą plotą. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, jei pagal 1, 2 ir 3 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 28 straipsnį, likutis panaikinamas.

39. Pagal Administravimo taisyklių Nr. 2 86 punktą, žalinimo išmoka mažinama ir taikomos sankcijos dėl šios išmokos reikalavimų pažeidimų pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinės dalies IV skyriaus 3 skirsnį; pareiškėjams, kuriems taikomas pasėlių įvairinimo reikalavimas, žalinimo išmoka nemokama, jei, kaip nustatyta šių taisyklių 7.9 punkte, pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų dėl deklaruotų arba kitų žemės ūkio augalų buvimo lauke; žalinimo išmokos atitiktis 29.4 papunktyje apibrėžtiems reikalavimams tikrinamas ir žalinimo išmoka mokama už likusį minėtus reikalavimus atitinkantį plotą, t. y. iš viso rasto arba deklaruoto ploto (rasto – jei rastas plotas mažesnis už deklaruotą; deklaruoto – jei rastas plotas didesnis už deklaruotą) atėmus minėtame papunktyje apibrėžtų reikalavimų neatitinkančius plotus. Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio, reglamentuojančio administracines nuobaudas, susijusias su žalinimo išmoka, 1 dalies 3 pastraipoje įtvirtinta, kad, jeigu skirtumas didesnis nei 50 proc., pagalba neskiriama; be to, pagalbos gavėjui skiriama papildoma administracinė nuobauda, lygi pagalbos sumai, atitinkančiai ploto, naudojamo žalinimo išmokai pagal 23 straipsnį apskaičiuoti, ir ploto, naudojamo žalinimo išmokai apskaičiuoti pritaikius 24–27 straipsnius, skirtumą.

40. Administravimo taisyklių Nr. 2 4.11 papunktyje ilgalaikė sankcija apibrėžiama kaip pagal paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją; ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų. Savo esme tapatus šios sąvokos apibrėžimas pateiktas ir Administravimo taisyklių Nr. 1 4.10 papunktyje. Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias administracinių nuobaudų už deklaruotą per didelį plotą skyrimo taisykles, 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skirtumas yra didesnis nei 50 proc., su plotais susijusi pagalba arba parama už atitinkamą pasėlių grupę neskiriama; be to, pagalbos arba paramos gavėjui taikoma papildoma nuobauda, lygi pagalbos arba paramos sumai, atitinkančiai deklaruoto ploto ir pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatyto ploto skirtumą.

41. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Agentūra, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko, įskaitant) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad Agentūros priimamas sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktu, proporcingumo principas viešajame administravime reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

42. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime detaliai išanalizavo pareiškėjo padarytus pažeidimus, tačiau sankcijas jam skyrė ir pritaikė netinkamai, nes, pirma, už deklaruotą per didelį plotą, susijusį su bazinės išmokos sistema, vienkartinės išmokos už plotus sistema, perskirstymo išmoka, jaunųjų ūkininkų schema, išmoka už plotus, kuriuose esama gamtinių kliūčių, smulkiųjų ūkininkų sistema, su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusiomis išmokomis ir išmokomis už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, ilgalaikė sankcija yra lygi pagalbos arba paramos sumai, atitinkančiai deklaruoto ploto ir pagal Reglamento (ES) Nr. 640/2014 18 straipsnį nustatyto ploto skirtumą, todėl atsakovas šį skirtumą nepagrįstai padaugino iš koeficiento 1,5 (manytina, kad atsakovas ilgalaikių sankcijų už deklaruotą per didelį plotą skyrimo taisykles, įtvirtintas Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio 2 dalyje, sumaišė su pagalbos ar paramos apskaičiavimo taisyklėmis, įtvirtintomis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 dalyje); antra, atsakovas skiriamų sankcijų neindividualizavo pagal bendrąsias poveikio priemonių taikymo asmeniui taisykles, t. y. atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, jo sunkumą, sukeltas neigiamas pasekmes, asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pan., todėl toks sprendimas nevisiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pabrėžtina, kad sankcijos taikymas turi būti motyvuotas ir proporcingas, o patys sankcijos rūšies, dydžio parinkimo ir jos proporcingumo aspektai turi būti pagrįsti būtent sprendime, kuriuo tokios sankcijos taikomos.

43. Iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų matyti, jog atsakovas nenustatė, kad ginčo deklaruoti žemės plotai realiai

nebūtų buvę dirbami pagal nustatytas taisykles arba kad tą patį žemės plotą būtų deklaravę keli asmenys, pavyzdžiui, ir pareiškėjas, ir UAB „Topagro“. Sprendime užfiksuoti 2016 m. rugpjūčio 26 d. – rugsėjo 6 d. ir 2016 m. lapkričio 7–15 d. Agentūros atliktų Paraiškos duomenų patikrų vietoje rezultatai, kurių metu nustatyta, jog tik palyginti nedideliuose kontrolinių žemės sklypų plotuose laukai nebuvo laiku nušienauti ar nuganyti. Žemės ūkio ministerija 2017 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. 3IN-1679(8.1) nurodė, kad Paraiškoje deklaruoti žemės plotai buvo sutvarkyti, pagerinta šių žemės plotų agrarinė ir aplinkosauginė būklė, o pareiškėjas 2017 metais įgijo dalies Paraiškoje deklaruotų plotų žemės valdymo teisę. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas Paraiškoje ginčo žemės plotus deklaravo neturėdamas valdymo teisės į juos ne dėl suklydimo, o dėl siekio nesąžiningai įgyti teisę į nacionalinių ir Europos Sąjungos fondų paramą. Be to, informuotas apie poreikį pateikti papildomus valdymo teisę į deklaruotus žemės plotus patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas atsakovui savalaikiai pateikė, jo nuomone, tinkamus dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors Sprendime konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai, kurių pareiškėjas neginčijo (išskyrus nepritarimą jungtinės veiklos sutarčių traktavimui), negali būti pripažinti mažareikšmiais ir sudaro pagrindą neskirti jam paramos už 2016 metus, ilgalaikių sankcijų taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas suderinamu su proporcingumo principu.

44. Dėl pareiškėjo teiginių apie jo teisės į teisminę gynybą bei tinkamo proceso principų pažeidimą teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnį, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai ginčo šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais <…> (1 d.); bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (2 d.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi teismo posėdį paskyrė 2017 m. lapkričio 28 d. 9 val. (II t., b. l. 166), teismo šaukimai bylos proceso šalims buvo išsiųsti 2017 m. spalio 10 d. (II t., b. l. 167–174), teismo šaukimas pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas 2017 m. spalio 12 d. (teismo šaukimo administracinėje byloje grąžinamoji dalis, II t., b. l. 175). Pareiškėjo atstovas advokatas 2017 m. lapkričio 16 d. ir 24 d. prašymais kreipėsi į teismą, prašydamas atidėti teismo posėdį, tvirtindamas, kad jis šiame teismo posėdyje dalyvauti negalės dėl anksčiau paskirto teismo posėdžio baudžiamojoje byloje Pakruojo rajono apylinkės teisme (II t., b. l. 179–180, 181–182). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. rezoliucija nutarė 2017 m. lapkričio 16 d. prašymą svarstyti teismo posėdyje, o iš 2017 m. lapkričio 24 d. prašymo turinio matyti, kad ši rezoliucija pareiškėjo atstovui buvo žinoma, jis prašė pirmąjį prašymą išnagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui. 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas nutarė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo atidėti teismo posėdį, nustatęs, kad kitas posėdis, t. y. posėdis Pakruojo rajono apylinkės teisme, vyks 14 val. ir advokatas turėjo realią galimybę dalyvauti abiejuose posėdžiuose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo tokios išvados ir neteikė ją paneigiančių įrodymų. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis pats nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad, pareiškėjui (jo atstovui) nesudarius galimybės dalyvauti teismo posėdyje, buvo užkirstas kelias pateikti teismui svarbius dokumentus, tačiau pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. balandžio 29 d. papildomą susitarimą prie 2016 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarčių, kurį, atsižvelgiant į jo sudarymo datą, teismui galėjo pateikti ir iki 2017 m. lapkričio 28 d. posėdžio, bei žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 3IN-1679(8.1), kurio 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu, manytina, dar neturėjo, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas taip pat teigia, kad, nedalyvaudamas teismo posėdyje, jis negalėjo pateikti svarbių paaiškinimų, bet nenurodė, kokie tai būtų buvę paaiškinimai ir kodėl, negalėdamas pats dalyvauti teismo posėdyje, jis jų teismui nepateikė raštu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atidėti teismo posėdį, pažeidė proceso teisės normas ar pareiškėjo procesines teises, proceso šalių lygiateisiškumo principą.

45. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad teismai, kaip valstybinė institucija, turėtų skatinti ūkio veiklą ir visais būdais palaikyti ūkininkus, tokią politiką vysto ir Ministerija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirminė teismų funkcija yra ne įgyvendinti politiką, o vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Teismų įstatymo 1 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas)

neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi, pareiškėjo nuomonė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ginčą atsižvelgdamas į Ministerijos vykdomos politikos kryptis, yra nepagrįsta.

46. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

47. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo siejo su tuo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi būtent atsakovo nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi), taip pat teiginiais teismo sprendime, kad galimas Agentūros neveikimas (atsakymų į pareiškėjo prašymus nepateikimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir kad pareiškėjas, manydamas, jog dėl neteisėtų institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą, savo teises gali ginti kitu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nes, be kita ko, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl tai, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su kai kuriais iš atsakovo pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir nusprendė juos pacituoti savo sprendime, rodo galimą teismo šališkumą ir neatsižvelgimą į pareiškėjo argumentus, neobjektyvų įrodymų vertinimą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, sudarančių prielaidas manyti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apsibrėžė bylos ribas (pareiškėjas skunde iš tiesų nesuformulavo jokių reikalavimų, susijusių su Agentūros atsakymais į jo raštus ar žalos atlyginimu, tačiau turi teisę tai padaryti įstatymų nustatyta tvarka). Akcentuotina, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai.

48. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo išdėstė savo teorinius samprotavimus, jog, jei teismas manytų, kad tai gali būti reikalinga, pareiškėjas prašytų surengti žodinį bylos nagrinėjimą, tačiau jokio aiškaus ir konkretaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nesuformulavo. Teisėjų kolegija, nenustačiusi nei kliūčių bylos proceso šalims savo paaiškinimus ar prašymus teikti raštu, nei kitokio poreikio apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl minėtų pareiškėjo pasvarstymų plačiau nepasisako.

49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai neįvertino pareiškėjui skirų sankcijų bendrųjų teisės principų, tarp jų – proporcingumo principo, kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjo V. B. skundą

tenkinti iš dalies ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. BR6-158 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui taikyti ilgalaikes sankcijas.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-959-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01401-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 14.2.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Eurovia Lietuva“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 2D-3875 „Dėl (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio išteklių dalies naudojimo plano“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti teiktą pareiškėjų skundą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis ir kiti asmenys kreipėsi į Departamentą su 2017 m. sausio 11 d. skundu, nurodydami,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7f5f8a0beac11e9840ec0427c781bac

jog jie nesutinka su akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Eurovia Lietuva“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Bendrovė) sprendimu neatlikti (duomenys neskelbtini) telkinio (apie 30 ha) žvyro išteklių naudojimo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (toliau – ir SPAV) bei su paskelbto (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio išteklių dalies naudojimo plano (toliau – ir Planas) rengimo procedūra ir sprendiniais, informuodami, kad jie pateikė Bendrovei pastabas ir pasiūlymus dėl SPAV dokumentų bei prašė atlikti SPAV, atsižvelgiant į visame (duomenys neskelbtini) telkinyje planuojamą ūkinę veiklą, ir manydami, kad Plano sprendiniai turėtų būti koreguojami, pavyzdžiui, mažinant žvyro gavybos plotą ir tokiu būdu išsaugant vertingą mišką, bei nustatant konkrečias priemones, kuriomis po karjero eksploatacijos teritorija ir joje esamas gamtinis karkasas bus atkurti iki pirminės būklės. Atsakovas pareiškėjų skundą įvertino paviršutiniškai, be kita ko, konstatuodamas, kad negalima įpareigoti planavimo organizatorių atlikti SPAV atranką visame žvyro telkinio plote, nepagrįstai laikė, jog kasybos darbus numatoma atlikti tik dalyje (duomenys neskelbtini) telkinio ploto – 26 ha, nepaisant to, kad Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (15.9)-A4-3099 numatyta leisti naudoti visą 30 ha plotą. Atsakovas tik formaliai atsakė, kad medžių iškirtimas šiuo atveju nėra draudžiamas teisės aktų, taip pat kad planuojama teritorija nepatenka į Kultūros vertybių registre registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (nepasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų apie teritorijoje esančioms senosioms kapinėms numatytą per mažą apsauginę teritoriją). Pareiškėjas su Plano sprendiniais nesutinka iš esmės dėl to, kad yra planuojama iškirsti esamą mišką, neįvertinus miško rekreacinio potencialo bei nenumatant atkurti jį ir jame esančią biologinę įvairovę, tokiu būdu pažeidžiant Gamtinio karkaso nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-96, įtvirtintus reikalavimus, o prof. P. K. 2006 metų studijoje „(duomenys neskelbtini) žvyro telkinio teritorijos kraštovaizdžio vertės analizė“ (toliau – ir Analizė) padarytos išvados paneigia teiginius SPAV dokumentuose, jog ginčo teritorijoje nėra vertingų augalų, gyvūnų rūšių, saugotino kraštovaizdžio. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad SPAV dokumentuose ir Plane padaryta išvada, jog neigiamo poveikio aplinkai nebus, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, o dėl nepakankamo dokumentų detalumo (pvz., nenurodyta, kur bus suformuoti vandens telkiniai ir kokie) sudėtinga įvertinti, ar Plano sprendiniai yra suderinami su gyventojų interesais, nedaro netoleruotinos žalos aplinkai. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino aplinkybės, kad realiai (duomenys neskelbtini) telkinys yra daug didesnis nei nurodoma SPAV dokumentuose – 46,5 ha, o kitoje telkinio dalyje, vos už kelių šimtų metrų analogišką žvyro kasimo veiklą ketina vykdyti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skaldenis“, į šią aplinkybę (t. y. abiejų karjerų suminį poveikį) neatsižvelgta ir atliekant SPAV atranką, vertinant taršą, triukšmingumą ir kitus rodiklius, bei rengiant Planą. Jo nuomone, išteklių naudojimo planas turėtų būti rengiamas visam (duomenys neskelbtini) telkiniui, o ne kiekvienam karjero operatoriui atskirai. Vertinant triukšmingumą, taršą ir kitus rodiklius, taip pat nebuvo atsižvelgta į visas gyvenamąsias teritorijas, neapskaičiuoti atstumai iki jų. Taigi, SPAV atranka atlikta netinkamai ir neišsamiai, todėl ir išvada nerengti SPAV yra klaidinga, nemotyvuota ir nepagrįsta. Pareiškėjas papildomai akcentavo, jog nors atsakovas nurodė, kad AB „Eurovia Lietuva“ įsipareigojo imtis papildomų priemonių (supilti pylimus, įrengti bituminę dangą ir kt.), siekiant sumažinti ir kompensuoti neigiama poveikį aplinkai, tačiau nėra žinoma, ar šios papildomos priemonės bus veiksmingos ir ar įmanoma jas įrengti, todėl, nesant informacijos apie konkretų papildomų priemonių įgyvendinimą bei realias sankcijas, jei tokių priemonių nebus imtasi, pastarieji Sprendimo argumentai laikytini tik deklaratyviais teiginiais.

3. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu (toliau – ir Priežiūros įstatymas), SPAV procedūrų ir priimtų sprendimų teisėtumo nagrinėjimas nėra priskirtas jo kompetencijai, todėl jis nevertino SPAV atrankos dokumentų. Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gegužės 19 d. AB „Eurovia Lietuva“ išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 31-15 (toliau – ir Leidimas) bei prie jo pridedamos 2015 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) telkinio žvyro išteklių dalies naudojimo sutarties (toliau – ir Sutartis) sąlygas, Bendrovei skiriamas 26 ha ploto kasybos sklypas. Atsakovas pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais, teigdamas, jog sprendimas nerengti SPAV priimtas atsižvelgiant į kompetentingų institucijų pateiktą informaciją, o Žemės gelmių naudojimo planų rengimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2014 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. D1-145 (toliau – ir Planų rengimo taisyklės), kiti teisės aktai nenumato galimybės planavimo organizatoriui rengti naudojimo planą ar atlikti SPAV atrankos procedūras teritorijoje, kuri nėra jam priskirta leidimu, be kita ko, įvertinti ir kito operatoriaus numatomą daryti poveikį. Planas yra rengiamas vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijos posėdžio 2005 m. gruodžio 7 d. protokole Nr. 4-24 išdėstytomis išvadomis bei Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 24 d. rašte Nr. (15.9)-A4-3099 priimtu sprendimu dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai.

5. Atsakovas paaiškino, jog buvo vertinamos visos alternatyvos iškasenas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje eksploatuoti ne miško žemėje, tačiau prieita prie išvados, jog nėra tokios galimybės. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, planuojamas iškirsti miškas nėra priskirtas saugomų miškų grupėms, jis yra IV grupės. Be to, pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, planavimo organizatorius yra įsipareigojęs sumokėti piniginę kompensaciją už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, o Plano aiškinamojo rašto 6 dalyje nurodyta, kad, baigus vykdyti planuojamą veiklą, karjeras bus rekultyvuotas į mišką ir vandens telkinius, kasybos darbais pažeistus plotus apsodinant miško želdiniais ir žoliniais augalais. Dėl pareiškėjo argumentų apie kapinių atžvilgiu nesilaikomus atstumus atsakovas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) kapinių apsaugos zona Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre neregistruota.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Eurovia Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė atsakovo pozicijai, kad Departamentas nėra institucija, galinti vertinti SPAV

atlikimo būtinumą, ir manė, jog Sprendime detaliai išanalizuota situacija bei teisės aktų nuostatos. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo žvyro karjero eksploatacija yra numatyta Vilniaus rajono savivaldybės kraštovaizdžio specialiajame plane, kuriam atliktos SPAV procedūros, todėl, jo nuomone, suminio poveikio aplinkai vertinimo procedūros neprivalėjo būti atliekamos. Institucijos, į kurias kreipėsi Bendrovė, taip pat nurodė, jog SPAV nėra privalomas. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad jo ir UAB „Skaldenis“ planuojamus žvyro karjerus skiria 300 m atstumas bei 15 m pločio pylimai, naudingąsias iškasenas išgauna skirtingi ūkio subjektai, įsiterpusių žemės sklypų savininkai yra skirtingi asmenys, žvyro išgavimui naudosis skirtingais vidaus keliais, todėl pareiškėjo argumentai, kad dviejų atskirų ir niekuo nesusijusių juridinių asmenų veikla turi būti sujungta, laikytini nepagrįstais. Jokiais teisės aktais nėra numatyta, kad ūkio subjektas, turintis galiojantį ūkinės veiklos leidimą, yra įpareigotas vertinti nesamos ar kitų ūkio subjektų tik planuojamos ūkinės veiklos pasekmes gretimose teritorijose. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas klaidingai interpretuoja valstybės institucijų pateiktus raštus. Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. (15.9)-A4-3099 numato tik karjero naudojimo galimybes, o leistinus kasybos plotus nustato Leidimas. Viso karjero plotas sudaro 30 ha, tačiau kasyba vyks tik 26 ha plote pagal Leidimą. Jo vertinimu, prof. P. K. pateikta „(duomenys neskelbtini) žvyro telkinio teritorijos kraštovaizdžio vertės analizė“, kurioje teigiama, kad ginčo teritorija savo pobūdžiu yra raiškus gamtinio kraštovaizdžio kompleksas, išsiskiriantis viso regiono kontekste ir turintis konservacinę vertę, dalis teritorijos savo unikalumu realiai pretenduoja į paveldo objektų statusą, yra bendro pobūdžio, nežinoma, kieno užsakymu ir interesais ji buvo rengta, neaišku, ar Analizė buvo recenzuota ir viešinta, be kita ko, ši Analizė nėra minima ir specialiajame Vilniaus rajono kraštovaizdžio plane, todėl joje pateikta informacija ir siūlymai laikytini tik privačia prieš 10 metų išsakyta prof. P. K. nuomone. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat kėlė abejones dėl pareiškėjo suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. L. skundą.9. Teismas nustatė, kad T. L., A. P., S. P., E. R. ir B. R. (toliau – ir suinteresuoti asmenys) 2016 m. gruodžio 23 d.

kreipėsi į AB „Eurovia Lietuva“ su pastabomis dėl (duomenys neskelbtini) telkinio (apie 30 ha) žvyro išteklių naudojimo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo. Bendrovė 2017 m. sausio 2 d. raštu informavo suinteresuotus asmenis, kad su pateiktomis pastabomis ir pasiūlymais nesutinka, atmeta pasiūlymą atlikti SPAV visame (duomenys neskelbtini) telkinyje.

10. Suinteresuoti asmenys 2017 m. sausio 11 d. su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydami įvertinti pastabas, pakoreguoti SPAV atrankos dokumentus ir atlikti SPAV, įvertinant (duomenys neskelbtini) telkinio teritorijoje (ne vien 30 ha) planuojamos veiklos įtaką, mažinti žvyro gavybos plotą, taip išsaugant vertingą mišką, bei nustatyti konkrečias priemones, kuriomis po karjero eksploatacijos teritorija ir esamas gamtinis karkasas bus atkurti iki pirminės būklės. Departamentas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų skundą, 2017 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 2D-3875, kuriame nurodė, kad į suinteresuotų asmenų teiktus planavimo pasiūlymus buvo atsakyta nustatytais terminais; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1097 patvirtinti Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai numato ne prievolę planavimo organizatoriui tenkinti visus visuomenės teiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, o tik pareigą juos išnagrinėti, apsvarstyti, įvertinti ir priimti arba atmesti. Išnagrinėjęs planavimo organizatoriaus 2017 m. sausio 2 d. ir Plano rengėjo 2017 m. sausio 4 d. raštuose išdėstytus motyvus, Departamentas darė išvadą, jog šie motyvai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

11. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos geologijos tarnyba 2015 m. gegužės 19 d. Leidimu kartu su Sutartimi leido planavimo organizatoriui, nustatyta tvarka parengus ir patvirtinus naudojimo planą, naudoti ir atlikti kasybos darbus išžvalgyto (duomenys neskelbtini) žvyro karjero 26 ha plote. Taigi, pareiškėjo keliamos abejonės, jog Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. (15.9)-A4-3099 leista darbus vykdyti būtent 30 ha plote, yra nepagrįstos.

12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad AB „Eurovia Lietuva“ 2016 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini) telkinio (apie 30 ha) žvyro išteklių naudojimo planui neatlikti strateginio pasekmių aplinkai vertinimo. Šį sprendimą Bendrovė priėmė įvertinusi kompetentingų įstaigų informaciją: Kultūros paveldo departamento 2016 m. sausio 25 raštą Nr. (12.53-V)2V-77, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 28 d. raštą 12(12.42)-2-1101, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. vasario 2 d. raštą Nr. (4)-V3-129(7.23), Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. kovo 21 raštą Nr. (28.7)-A4-2868 bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 12 d. raštą Nr. A33(1)-3151. Minėtos įstaigos pripažino, jog SPAV nėra privalomas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Bendrovė nepagrįstai neatliko SPAV, yra atmestini. Teismas, vadovaudamasis Planų rengimo taisyklių 5 punktu, taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog SPAV turėtų būti atliktas visame (duomenys neskelbtini) žvyro karjero plote, įvertinant ir kito operatoriaus numatomą daryti poveikį.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie numatomą nepagrįstai iškirsti mišką pagrįstumo, atkreipė dėmesį į tai, jog Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15.9)-A4-3099 12 punkte nusprendė, kad planuojama ūkinė veikla – (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies naudojimas – leistina pagal parengtą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą (toliau – ir PAV ataskaita) ir įvykdžius šio sprendimo 10 punkte nustatytas sąlygas. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Bendrovė įpareigota laikytis poveikį aplinkai mažinančių priemonių. Iš PAV ataskaitos taip pat matyti, kad buvo vertinamos AB „Eurovia Lietuva“ planuojamos ūkinės veiklos keturios galimos vietos alternatyvos, bet prieita prie išvados, jog Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nėra galimybės žvyro iškasenas eksploatuoti ne miško žemėje. Be to, planuojamoje (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio dalies teritorijoje esančio miško kirtimą numatoma vykdyti palaipsniui, pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę (naudingųjų iškasenų teritorijos), pavertus miško žemę kitomis naudmenomis bei gavus reikiamus leidimus medynų kirtimui. Miško atsodinimo ar kompensacijos klausimus numatoma derinti su valstybės įmone (toliau – ir VĮ) Vilniaus miškų urėdija.

14. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, kuriose numatyta galimybė miško žemę paversti kitomis naudmenomis, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai nenustatė pažeidimo šiuo aspektu. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ir kiti pareiškėjo argumentai (dėl rėmimosi prielaidomis rengiant dokumentus, kapinių apsaugos) yra nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad su skundu pateikta Analizė vertintina visų nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų kontekste, ir sutiko su Bendrovės pastebėjimais, jog Analizė yra bendro pobūdžio, neaiškus nei užsakovas, nei jos tikslai, ji parengta 2006 metais, ir todėl nepagrindžia Sprendimo neteisėtumo.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas objektyviai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą Sprendimą. Nenustatęs pagrindo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Departamentą pakartotinai išnagrinėti teiktą pareiškėjų skundą.

III.

16. Pareiškėjas T. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus, nurodydamas, jog teismas šiuo argumentus įvertino netinkamai.

18. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir skundas, jame nenurodyti teisės aktai, kuriuos teismas taikė netinkamai, o tik teigiama, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo argumentus.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Eurovia Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Trečiasis suinteresuotasis asmuo iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo atliktu

bylos aplinkybių vertinimu ir mano, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų ar įstatymo nuostatų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 2D-3875, kuriuo atsakyta į suinteresuotų asmenų (tarp jų – pareiškėjo) 2017 m. sausio 11 d. skundą dėl AB „Eurovia Lietuva“ sprendimo neatlikti SPAV bei dėl (duomenys neskelbtini) žvyro telkinio išteklių dalies naudojimo plano rengimo procedūros ir sprendinių trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Akcentuotina ir tai, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodomus Sprendimo trūkumus ir sudaro pagrindą tokį administracinį aktą panaikinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo teiginiai, jog kasybos darbus numatyta leisti vykdyti 30 ha plote, jog Bendrovė nepagrįstai neatliko SPAV, jog SPAV turėtų būti atliekamas visame (duomenys neskelbtini) telkinio plote, įvertinant ir kito operatoriaus numatomą daryti poveikį, jog Analizė paneigia išvadas SPAV dokumentuose, kad ginčo teritorijoje nėra vertingų augalų, gyvūnų rūšių, saugotino kraštovaizdžio, yra nepagrįsti, o Bendrovė yra įpareigota laikytis poveikį aplinkai mažinančių priemonių, be to, teisės aktai numato galimybę miško žemę paversti kitomis naudmenomis, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, taigi Departamentas objektyviai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą Sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skundo turinį, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo argumentus, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl jis mano, kad jo skundo argumentai buvo įvertinti netinkamai, todėl tokia jo pozicija laikytina abstrakčia, deklaratyvaus pobūdžio ir atmestina. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus.

26. Skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas

viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 2 d.).

27. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad, jo nuomone, atsakovas 2017 m. sausio 11 d. skunde išdėstytus argumentus įvertino netinkamai, t. y. nepagrįstai nesutiko su suinteresuotųjų asmenų išdėstytais argumentais. Pastebėtina, kad pareiškėjas (suinteresuotieji asmenys) iš esmės tapačiais argumentais rėmėsi ir 2016 m. gruodžio 28 d. rašte, kuriuo AB „Eurovia Lietuva“ buvo prašoma sustabdyti Plano baigiamąjį etapą ir Plano tvirtinimą, kol nebus išsamiai išnagrinėtos suinteresuotos visuomenės pastabos dėl SPAV ir nebus pateikti rašytiniai atsakymai į pateiktas pastabas, siūlymus, prašymus (I t., b. l. 44–47), ir 2017 m. sausio 11 d. skunde Departamentui (I t., b. l. 27–30), ir skunde, ir apeliaciniame skunde. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjui pateikė aiškius ir motyvuotus atsakymus į šiuos argumentus, o pareiškėjo pozicija, jog tokie atsakymai nėra tinkami, grindžiama tik subjektyvia jo nuomone, nepateikiant konkrečių tokio nesutikimo motyvų, pavyzdžiui, kodėl atsakovo išvada, jog teisės aktai nedraudžia miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis („miško iškirtimo“), yra neteisinga ir padaryta akivaizdžiai paviršutiniškai įvertinus pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, arba kodėl Departamentas turėjo atsižvelgti į Analizėje, priimtoje prieš daugiau nei dešimt metų, kurios užsakovas ir tikslai neaiškūs, išdėstytus teiginius. Pabrėžtina, kad tai, jog valstybės institucijos ir teismai ginčo aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, kad tos aplinkybės buvo išnagrinėtos nevisapusiškai ar neteisingai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog suinteresuotieji asmenys aktyviai naudojasi savo teise kreiptis į teismą ir stengiasi užkirsti kelią žvyro karjerų įrengimui (duomenys neskelbtini) telkinyje, o Departamento Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra suderinami su anksčiau teismų padarytomis išvadomis, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1810-624/2018 pagal pareiškėjų T. L., A. P., S. P., E. R. ir B. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, kuriame buvo keliamas ginčas dėl UAB „Skaldenis“ atliktos atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo, akcentavo, jog teisės aktai nenumato pareigos atskiriems planuojamos ūkinės veiklos organizatoriams (užsakovams), planuojantiems ūkinę veiklą, kuriai turi būti atliktos Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, toje pačioje vietovėje, atlikti bendrą poveikio aplinkai vertinimą (nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia klausimus, susijusius su SPAV, tačiau analogiška pareiga nenustatyta ir atrankos dėl SPAV atžvilgiu). Taigi, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismui nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti suinteresuotųjų asmenų teiktą skundą.

29. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, jog pareiškėjas skunde nepagrindė savo suinteresuotumo Plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procese, t. y. neaišku, kokią reikšmę pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai turi atsakovo Sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo (ir kitų suinteresuotųjų asmenų) skundas dėl Plano rengimo ir derinimo procedūrų pažeidimo.

Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kad skunde nurodytas pareiškėjo adresas – (duomenys neskelbtini).30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai

aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Eurovia Lietuva“ byloje yra pateikęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (II t., b. l. 14–15). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje Bendrovė prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir kad teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą pripažino atmestinu, laikytina, jog Bendrovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 3 d.). Įvertinusi kartu su prašymu Bendrovės pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Bendrovė realiai patyrė būtinas bylinėjimosi išlaidas, prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis – 605 Eur – neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) įtvirtintas taisykles apskaičiuoto maksimalaus dydžio ir, išnagrinėjus prašymą pagal minėtų rekomendacijų 2 punkte išvardytus kriterijus, nėra pagrindo mažinti prašomą priteisti sumą, ir nusprendžia tenkinti AB „Eurovia Lietuva“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsni 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

priteisimo tenkinti ir priteisti jam iš pareiškėjo T. L. 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d755d650beac11e9840ec0427c781bac

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. (teisių perėmėjos – M. B. ir V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas (dalyje, kurioje skundas buvo priimtas) atnaujinti praleistą terminą paduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir suinteresuotasis asmuo, Tarnyba) prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo motinos V. P. nuosavybės teise valdytą turtą – 0,15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir joje esančius statinius bei į 4,37 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tik 2016 metų rugsėjį jam tapo žinoma, jog jo motina nuosavybės teise turėjo namą (duomenys neskelbtini) gatvėje bei 0,15 ha žemės sklypą. Pradėjus aktyviai domėtis V. P. turėtu turtu, name, esančiame (duomenys neskelbtini), atrasti jos nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (pirkimo-pardavimo sutartis). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos gatvės pavadinimas yra pasikeitęs: ji anksčiau vadinosi „(duomenys neskelbtini)“, o dabar – „(duomenys neskelbtini)“. Nekilnojamojo turto registre šiuo metu yra įregistruota V. P. nuosavybės teisė į statinius, o surasta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina jos nuosavybės teises ir į žemės sklypą. Pareiškėjas teigė, jog jis buvo 16 metų, kai mirė jo motina, ir nieko nežinojo apie jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl atitinkamoms institucijoms prašymo atkurti nuosavybės teises negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. nežinojimo. Tik vaikaičiui pradėjus domėtis galimu V. P. turtu buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė tik keletą duomenų apie V. P. turėtą turtą, dėl ko informacijos rinkimą teko tęsti savarankiškai, tai užtruko. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis yra Lenkijos tautybės, neįgalus, su kompetentingomis institucijomis negalėjo bendrauti dėl kalbos barjero. Pareiškėjo žmona N. P. ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga, žmonos slaugymas iš jo pareikalavo daug laiko ir jėgų. Taigi, pareiškėjas savo subjektinės teisės negalėjo įgyvendinti dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

3. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

4. Suinteresuotasis asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas dėl termino atnaujinimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 14 metų nuo įstatymais nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti pabaigos. Pastebėjo, kad pareiškėjo žmona mirė 2013 metais. Suinteresuotojo asmens vertinimu, tokios aplinkybės kaip asmens senyvas amžius, menkas išsilavinimas, valstybinės kalbos nemokėjimas, sveikatos būklė negali pateisinti termino praleidimo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūras galima pavesti tvarkyti kitiems asmenims, pavyzdžiui, advokatui. Paties pareiškėjo sveikatos būklė iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti kliūtimi laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog jis pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu jau po to, kai pasibaigė įstatyme nustatyti terminai, t. y. tik 2016 metais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. P. prašymą.6. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, išanalizavęs pareiškėjo paaiškinimus ir

pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 1991 metų iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) galėjo pretenduoti į savo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau jis pradėjo domėtis jo motinai galbūt priklausiusiu ir nacionalizuotu turtu tik 2016 metais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos priežastys – nežinojimas, prasta sveikata, kalbos nemokėjimas, sutuoktinės slaugymas – negali būti laikomos nepriklausiusiomis nuo jo valios. Be to, nenustatyta, jog pareiškėjo neįgalumas buvo tokio pobūdžio, kad būtų sutrukdęs jam pačiam įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese ar pasirūpinti atstovavimu, tuo labiau kad

pareiškėjas teigė pats rūpinęsis savo sergančia sutuoktine. Pareiškėjo nurodytos kitos termino praleidimo priežastys – nežinojimas apie V. P. valdytą turtą, manymas, jog jis nėra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat buvo pripažintos subjektyvaus pobūdžio, susijusiomis su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija, buvusia turtine padėtimi). Pareiškėjas pats pasirinko iki 2016 metų elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, todėl toks jo elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti daugiau nei 14 metų praleistą terminą.

III.

7. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą.

8. Pareiškėjas teigia, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi dar 2006 metais, bet įstaiga 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. R4-5200 nurodė, jog archyve saugomuose dokumentuose duomenų apie V. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės paveldėjimą iš G. B. nerasta. Pareiškėjas tuo metu neturėjo jokio pagrindo netikėti jam pateikta informacija, pasitikėjo valstybinių institucijų veikla, todėl jis kurį laiką nesiėmė aktyvių veiksmų. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jeigu valstybės institucija nebūtų jo suklaidinusi ir būtų pateikusi reikiamą informaciją, tikėtina, kad įstatymo nustatytas terminas būtų buvęs atnaujintas. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas pats pasirinko iki 2016 metų elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą, yra nepagrįsta, teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie pareiškėjo aktyvius veiksmus, valstybės institucijų pateiktą klaidingą informaciją. Be to, pareiškėjas pakartoja, jog jis buvo 16 metų, kai mirė jo motina, ir nežinojo apie jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Tuo laikmečiu (pokariu) ir nebuvo žmogaus, kuris galėtų jam papasakoti apie motinos turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas taip pat tvirtina manęs, jog visą V. P. turtą paveldėjo jos vyras, o po pastarojo mirties – jo vaikai iš antrosios santuokos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo interesai nukentėtų dėl trečiųjų asmenų neveikimo, t. y. nepasakymo, kas yra nesuderinama su teisingumo, sąžiningumo principais. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir apie 2016 m. rugsėjo 20 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautus duomenis, atliktą savarankišką paiešką, akcentuoja, jog jis tų pačių metų rudenį kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą. Atsižvelgiant į trumpą laiko tarpą nuo tada, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, iki kreipimosi į teismą, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas buvo pasyvus ar netinkamai įgyvendino savo subjektines teises. Pareiškėjas pabrėžia, jog jam 1997 metais buvo nustatytas II grupės neterminuotas neįgalumas, nes dėl onkologinių priežasčių jam buvo pašalinta trečdalis skrandžio. Pooperacinis periodas buvo ilgas ir sudėtingas, o ligos pasekmės juntamos iki šiol. Pareiškėjas tvirtina fiziškai negalėjęs atlikti tokius veiksmus kaip dokumentų rinkimas, įgaliojimų suteikimas kitam asmeniui, pareiškėjo ir jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas į jo sveikatos gerinimą. Pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį į tai, jog ir šiuo metu buvusiems žemės savininkams ir jų įpėdiniams yra grąžinamas turėtas turtas.

9. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Suinteresuotasis asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pakartoja, kad, pagal teismui pateiktus dokumentus, pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo rūpintis tik pasibaigus įstatymuose įtvirtintiems terminams, t. y. 2016 metais. Be to, pareiškėjas, negalėdamas pats realizuoti savo teisių, galėjo pasitelkti (įgalioti) kitus asmenis rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Teisėjų kolegija


11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo išdėstytų teiginių pagrįstumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindus atnaujinti terminus pareiškėjui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių atitinkamus prašymus ir dokumentus pateikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais pareiškėjo argumentais ir subjektyvia jo nuomone, kad teismas šiuos argumentus įvertino neteisingai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti šio teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

14. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

15. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

16. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).17. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų

valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).

18. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

19. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

20. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, be kita ko, yra buvusios turto savininkės V. P., kuri mirė ir nepaliko testamento, vaikas, Lietuvos pilietis (žr., pvz., 1991 m. rugsėjo 16 d. pažymėjimą apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, b. l. 19; gimimo liudijimą, b. l. 26), todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau neanalizuoja.

21. Pareiškėjas prašymą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad jis nežinojo apie savo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, o apie jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sužinojo tik apie V. P. turtą ėmus domėtis jo vaikaičiui, taip pat užsiminė apie turimą neįgalumą, sunkumus bendrauti su valstybės institucijomis

kanceliarine kalba, sunkiai sirgusią žmoną N. P., kurios slaugymas ir rūpinimasis pareikalavo daug laiko ir jėgų. Pareiškėjas teigė, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi dar 2006 metais, tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. R4-5200 nurodė, jog archyve saugomuose dokumentuose dokumentų apie V. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės paveldėjimą iš G. B. nerasta (šis raštas buvo pateiktas teismui, b. l. 52). Pareiškėjas teismui taip pat pateikė, be kita ko, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. rugsėjo 20 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1260 (b. l. 6–7), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie V. P. priklausiusį turtą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 11 d. prašymu. Teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde pareiškėjas palaikė anksčiau išdėstytus argumentus, o apeliaciniame skunde papildomai pabrėžė buvęs suklaidintas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, bei tvirtino, kad 1997 m. lapkričio 19 d. jam buvo nustatytas neterminuotas neįgalumas, atsigavimo po jam atliktos operacijos periodas buvo ilgas ir sudėtingas, jo ir jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas į jo sveikatos atstatymą ir pagerinimą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie V. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Nors pareiškėjas tvirtina kreipęsis dėl reikiamos informacijos pateikimo, bet buvęs suklaidintas valstybės institucijų, ši aplinkybė siejama tik su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. R4-5200 pateiktais galbūt neišsamiais ar klaidingais duomenimis, todėl ši aplinkybė nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių kliūčių, sutrukdžiusių jam paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d., juolab kad, remiantis paties pareiškėjo paaiškinimais, šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo rasta name, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį Nekilnojamojo turto registre įregistruotos V. P. („P.“) nuosavybės teisės, jokios kliūtys anksčiau atlikti patikrą šiame name nebuvo nurodytos.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiti pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Jis teigia, kad dėl kalbos barjero negalėjo pateikti prašymų kompetentingoms institucijoms bei bendrauti kanceliarine kalba, bet realiai nenurodė nemokantis lietuvių kalbos ar per 10 metų negalėjęs pasinaudoti kitų asmenų pagalba, surasti rusų kalbą (būtent šią kalbą pareiškėjas vartojo teismo posėdyje) suprantančių valstybės tarnautojų, vykdančių prašymų ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūras. Pareiškėjas tvirtina, kad jo žmona ilgus metus sirgo sunkia onkologine liga ir jam teko ją slaugyti, tačiau jokie konkretūs duomenys apie jo žmonos sveikatos būklę teismui nebuvo pateikti, išskyrus mirties liudijimą bei ligos kodo paaiškinimą, iš kurių matyti, jog N. P. mirė 2013 metais dėl onkologinės ligos (b. l. 18, 22), todėl nėra aišku, pavyzdžiui, kada N. P. liga prasidėjo, kada atsirado realus nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjas akcentuoja ir prastą savo sveikatos būklę, nurodydamas, jog 1997 m. lapkričio 19 d. jam buvo neterminuotai nustatytas II grupės neįgalumas, dėl onkologinių priežasčių atliktos operacijos pooperacinis periodas buvo ilgas ir sudėtingas, ligos pasekmės juntamos iki šiol, bet vėlgi nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, pavyzdžiui, kada jam buvo atlikta minėta operacija, be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie sunkią savo sveikatos būklę, dėl kurios, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjas negalėjo fiziškai atlikti jokių veiksmų, be kita ko, rinkti dokumentus, teikti prašymus, suteikti įgaliojimus kitam asmeniui, o visas jo artimųjų dėmesys buvo sutelktas būtent į pareiškėjo sveikatos atstatymą ir pagerinimą, prieštarauja jo paaiškinimams apie žmonos slaugymą. Pareiškėjo pozicija, jog jis anksčiau nežinojo ir negalėjo žinoti apie V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, kurią jis grindžia tuo, kad motinos mirties metu jam tebuvo 16 metų, kad dėl laikmečio aplinkybių (pokaris, prieš septynerius metus įvykdyta nacionalizacija) išvis nebuvo žmogaus, galėjusio jam papasakoti apie motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, ir kad jis manė, jog visą motinos turtą paveldėjo jos vyras, o po jo mirties – jo vaikai, laikytina subjektyvia pareiškėjo nuomone, samprotavimais, kurių teisingumo jis iki 2006 metų nebandė patikrinti, t. y. pareiškėjas teigia, kad niekas jam negalėjo papasakoti apie jo motinos turėtą nekilnojamąjį turtą, bet nenurodo, jog jis realiai kieno nors apie tai klausė. Nors pareiškėjas tvirtina buvęs aktyvus, byloje esantys rašytiniai dokumentai ir jo paties paaiškinimai šią aplinkybę akivaizdžiai paneigia, nes matyti, jog nuo V. P. mirties 1947 metais iki pirmojo kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą 2006 metais jis nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti savo motinos buvusią turtinę padėtį. Aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti

praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. (teisių perėmėjos – M. B. ir V. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eAS-593-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02565-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo atsakovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – ir Komisija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e0b99b90bf7511e9840ec0427c781bac

teismą, prašydamas sankcionuoti Komisijos 2019 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. KS-39 „Dėl privalomų nurodymų interneto prieigos paslaugų tiekėjams davimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 12 d. nutartimi tenkino Komisijos 2019 m. liepos 10 d. prašymą Nr. S-396 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo sankcionavimo“ ir sankcionavo minėtą sprendimą.

2019 m. liepos 17 d. atsakovas Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties panaikinimo. Atstovas taip pat prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. atsisakymą leisti susipažinti su administracine byla Nr. eI-4414-1063/2019.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ atskirąjį skundą.

Teismas nustatė, kad atskirąjį skundą administracinėje byloje Nr. eI-4414-1063/2019 padavęs asmuo nėra administracinės bylos dalyvis (proceso šalis), todėl šis asmuo neturi teisinio pagrindo skųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. atsisakymą tenkinti MIA „Rossija segodnia“ atstovo 2019 m. liepos 16 d. prašymą leisti susipažinti su administracine byla. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“atskirąjį skundą.

III.

Atsakovas Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ 2019 m. liepos 29 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019m. liepos 22 d. nutartį, pripažinti administracinės bylos Nr. eI-4414-1063/2019 medžiagą (ar jos dalį) nevieša, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. atsisakymą tenkinti prašymą susipažinti su byla.

Atsakovo teigimu, tai, kad jis nebuvo įtrauktas kaip proceso dalyvis, neturi teisinės reikšmės, kadangi priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis įteisina galimybę riboti atsakovo teises Komisijai duodant privalomus nurodymus interneto prieigos paslaugų tiekėjams blokuoti jo tinklalapį Lietuvoje. Atsakovas turi turėti galimybę susipažinti su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi ir tokią nutartį apskųsti. Nagrinėjamu atveju byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar Komisijos sprendimas duoti privalomus nurodymus interneto prieigos paslaugų teikėjams blokuoti atsakovo tinklapį dėl galbūt pažeidžiamų autorių teisių gali būti sankcionuojamas. Atsakovo manymu, jokia šios bylos dalis (ir juo labiau visa byla) negali būti pripažinta nevieša, nes tam nėra ir negali būti jokio pagrindo.

2019 m. liepos 30 d. atsakovas Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo atskirojo skundo ir prašė apeliacinį procesą nutraukti. Atsakovas nurodė, kad jam yra žinomos atsisakymo nuo atskirojo skundo pasekmės.

Teisėjų kolegija


IV.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 151 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.

Administracinė byla pagal atsakovo atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2019 m. rugpjūčio 8 d. 10 val. rašytinio proceso tvarka. Kaip minėta, atsakovas pareiškimą dėl atskirojo skundo atsisakymo teismui pateikė 2019 m. liepos 30 d., t. y. nepraleisdamas ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų procesų dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartis nebuvo apskųsta kitų proceso dalyvių, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nusprendžia atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti, o apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.). Atsakovui išaiškintina, kad jam atsisakius nuo apeliacinio skundo, atsakovas nebeturi teisės jį paduoti pakartotinai.


n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal atsakovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ 2019 m. liepos 29 d. pateiktą atskirąjį skundą nutraukti.



ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2405-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00709-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d9988100bf7511e9840ec0427c781bac

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba) viršininko 2018 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 6901-48 „Dėl veterinarijos gydytojos I. K. vykdomos veiklos“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu jai buvo uždrausta nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus. Toks Įsakymas buvo priimtas, nes pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (toliau – Veterinarijos įstatymas) 13 straipsnio 1 dalį ir Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-959 „Dėl Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 12, 19 ir 26 punktus. Su tokiu Įsakymu pareiškėja nesutiko, nes jis neteisėtas ir nemotyvuotas, be to, pažeidė jos teises. Priimdamas skundžiamą Įsakymą, atsakovas netikrino nei mikroschemų įsigijimo dokumentų, nei Gyvūnų augintinių poodinio mikroschemų pajamavimo ir nurašymo žurnalo. Tokiu atveju nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė pažeidimą, numatytą Taisyklių 12 punkte, t. y. netinkamai tvarkė mikroschemų apskaitą. Dėl Taisyklių 19 punkto pažeidimo teigė, kad nei ginčijamame Įsakyme, nei patikrinimo akte nebuvo nurodyta, kad pareiškėja būtų šiurkščiai arba pakartotinai pažeidusi reikalavimus ar įsipareigojimus, siekiant prisijungti prie Gyvūnų augintinių registro. Dėl Taisyklių 26 punkto pažeidimo nurodė, kad atsakovas visiškai nevertino pareiškėjos pateiktų paaiškinimų apie tai, kad pildant prašymus dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) registravimo buvo padaryta techninė klaida – sukeistos prašymų pusės. Pastebėjus šią klaidą, prašymai buvo perrašyti, tačiau atsakovas rėmėsi būtent klaidingai surašytais prašymais. Nenustačius pažeidimo faktų ir nesant tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat negalima konstatuoti ir Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kadangi nėra nustatytas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. B1-804 „Dėl Gyvūno augintinio paso įforminimo ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatų nesilaikymo faktas, ginčijamu Įsakymu pareiškėjai nustatytas draudimas neteisėtas.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepateikė Gyvūnų augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalo, taip pat

nepateikė gautų mikroschemų apskaitos, todėl jų patikrinti buvo neįmanoma. Pati pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad patikrinimo metu negalėjo pateikti gyvūnų augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalo. Pareiškėja, nepateikdama reikalaujamų dokumentų, negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad ji, kaip veterinarijos paslaugų teikėja, tinkamai, pagal Taisyklių 12 punktą tvarko mikroschemų apskaitą. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, susiję su prašymais ženklinti ir įregistruoti šunis, taip pat su prašymu registruoti savininko pasikeitimą. Tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Taisyklių 19 ir 26 punktus, t. y. neįvedė duomenų į Gyvūnų augintinių registrą. Tarnybos pareigūnai nustatę, kad pareiškėja pakartotinai pažeidė Taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų augintinių ženklinimą, registravimą ir gyvūnų augintinių pasų išdavimo ir įforminimo tvarkos reikalavimus, vadovaudamasi Aprašo 49 punktu, priėmė skundžiamą Įsakymą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjos I. K. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Tarnybos pareigūnai, gavę informaciją dėl netinkamo gyvūnų augintinių ženklinimo bei

registravimo, 2018 m. sausio 23 d. atliko VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ neplaninį patikrinimą, kurio tikslas – įvertinti, ar ūkio subjektas atitinka veterinarinių paslaugų teikėjams keliamus reikalavimus ir teisės aktų, reglamentuojančių veterinarinių vaistų saugą, reikalavimus. Patikrinimo metu buvo surašytas Veterinarinių paslaugų teikėjo patikrinimo aktas Nr. 69VPTA-2 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad Tarnybos pareigūnams nebuvo pateiktas gyvūnų augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalas, nepateikta gautų mikroschemų apskaita. Kai kuriuose mikroschemų įsigijimo dokumentuose nėra nurodyti poodinių mikroschemų numeriai. Gyvūnų augintinių registre suvesti duomenys apie gyvūnus nesutampa su duomenimis, nurodytais prašymuose dėl gyvūnų augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo duomenų keitimo ar išregistravimo. Tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė R. B. 2018 m. vasario 6 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame nurodė, kad I. K. padarė Lietuvos Respublikos administracinių

nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 343 straipsnio 2 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Tarnyba, vadovaudamasi Aprašo 49 punktu, priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo uždraudė pareiškėjai nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre, bei, vadovaudamasi Taisyklių 19 punktu, 2018 m. vasario 1 d. raštu Nr. 69Dl-(69.5)-401 „Dėl veterinarijos gydytojos I. K.“ informavo VĮ Žemės ūkio ir informacijos kaimo verslo centrą apie suteiktos teisės prisijungti prie gyvūnų augintinių registro apribojimą.

7. 2017 m. gruodžio 27 d. prašyme Nr. 506 „Dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo, duomenų keitimo ar išregistravimo“ gyvūno augintinio savininkė D. D. kreipėsi į VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ su prašymu ženklinti ir įregistruoti šunį vardu Wendi Mi Amore. Šiame prašyme nurodytas gyvūno augintinio (šuns) mikroschemos Nr. 990000001510269. Tą pačią dieną – 2017 m. gruodžio 27 d. G. S. kreipėsi į VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ suprašymu Nr. 506 „Dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo, duomenų keitimo ar išregistravimo“, siekdama pakeisti gyvūno savininką. Šiame prašyme nurodytas gyvūno augintinio mikroschemos Nr. 990000001510269. Atsakovas po atlikto patikrinimo Gyvūnų augintinių registre nustatė, kad pagal duomenis šuns, kuris paženklintas poodine mikroschema Nr. 990000001510269, laikytojas nuo 2017 m. gruodžio 27 d. yra D. D., o ne G. S., nors pateiktame VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ procedūrų sąraše nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 27 d. augintinio, kurio mikroschemos Nr. 990000001510269, savininkė yra G. S. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 27 d. prašyme Nr. 507 „Dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo, duomenų keitimo ar išregistravimo“ gyvūno augintinio savininkė V. B. kreipėsi į VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ su prašymu įregistruoti savininko pasikeitimą. Prašyme nurodytas gyvūno augintinio mikroschemos Nr. 990000001510298. Atsakovas, patikrinęs Gyvūnų augintinių registrą, nustatė, kad šuns, kuris paženklintas poodine mikroschema Nr. 990000001510298, laikytojas nuo 2017 m. gruodžio 27 d. yra D. D., o ne – V. B. Šios aplinkybės patvirtino, kad patikrinimo metu rasti duomenys yra prieštaringi. Taip pat byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 29 d. gyvūno augintinio savininkė G. S. kreipėsi viešoji įstaiga „Indrės veterinarijos gydykla“ su prašymu Nr. 507 „Dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo, duomenų keitimo ar išregistravimo“, t. y. skirtingi asmenys (V. B. ir G. S.) skirtingomis dienomis (2017 m. gruodžio 27 d. ir 2017 m. gruodžio 29 d.) kreipėsi į VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“, tačiau du prašymai buvo užregistruoti tuo pačiu numeriu. Kaip matyti, kad pateikti prašymai dėl gyvūnų ženklinimo ir gydykloje rasti prašymai skirtingi, tačiau registruoti tuo pačiu numeriu, sumaišytos mikroschemos. Be to, G. S. 2017 m. gruodžio 27 d. prašyme taisyta šuns atvedimo data, nėra gyvūną perėmusio asmens parašo. Procedūrų sąraše neteisingai nurodyta šuns vardu Wendi Mi Amore gimimo data. Minėtų aplinkybių visuma patvirtino, jog Tarnyba padarė pagristą išvadą, jog pareiškėja, būdama VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ vadove ir nepateikdama gyvūnų augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalo, netinkamai vedė gyvūnų augintinių poodinių mikroschemų pajamavimą ir nurašymą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėja pažeidė Taisyklių 12, 19 ir 26 punktus, numatančius, kad veterinarijos paslaugų teikėjai tvarko mikroschemų apskaitą taip, kad būtų žinomi įsigytų mikroschemų numerių intervalai, kurie nurodomi mikroschemų įsigijimo dokumentuose, ir įveda duomenis į Gyvūnų augintinių registrą.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Įsakyme ir Patikrinimo akte atsakovas nenurodė, jog ji būtų šiukščiai ar pakartotinai pažeidusi reikalavimus ar įsipareigojimus, susijusius su Gyvūnų augintinių registrų. Iš 2018 m. vasario 6 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. VMVT-VILN-ANR_ P-11-2018 matyti, kad šis protokolas pareiškėjai, kaip VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ vadovei, buvo surašytas dėl to, kad ji pakartotinai per metus padarė ANK 343 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. A13.-714-270/2018 2018 m. balandžio 20 d. nutarimu konstatavo, kad I. K. pažeidė Veterinarijos įstatymo 13 straipsnio 1 punktą ir padarė ANK 343 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą.

9. Dėl pareiškėjos teiginių, kad atsakovas netikrino nei mikroschemų įsigijimo dokumentų, nei Gyvūnų augintinių poodinio mikroschemų pajamavimo ir nurašymo žurnalo, taip pat visiškai nevertino, kad pildant prašymus dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir (ar) registravimo buvo padaryta techninė klaida, teismas pažymėjo, kad jie vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir niekaip nekeičiantys padarytos išvados.

10. Teismo vertinimu, skundžiamu Įsakymu atsakovas teisėtai ir pagrįstai uždraudė pareiškėjai nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre, bei informavo VĮ Žemės ūkio ir informacijos kaimo verslo centrą apie suteiktos teisės prisijungti prie gyvūnų augintinių registro apribojimą. Taip pat, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą bei skundžiamo Įsakymo turinį, teismas konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra jokio juridinio

pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

11. Pareiškėja I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, nes sprendime nenurodoma, kokiomis aplinkybėmis remiantis nustatomas Taisyklių 12 punkto pažeidimas. Atsakovas nepateikė nei vieno pažeidimą patvirtinančio įrodymo. Tuo tarpu teismas ignoravo pareiškėjos argumentus apie tai, kad Tarnyba netikrino dokumentų. Ji nėra atsakinga už mikroschemų įsigijimo dokumentų turinį, o Gyvūnų augintinių poodinio mikroschemų pajamavimo ir nurašymo žurnalas, iš kurio galima nustatyti, ar tinkamai vedama mikroschemų apskaita, tikrintas nebuvo.

11.2. Pareiškėjos veiksmuose nėra Taisyklių 19 punkto pažeidimo sudėties, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Taisyklių 19 punkto pažeidimą.

11.3. Teismo išvada, kad pareiškėja pažeidė Taisyklių 26 punktą, yra nepagrįstą, nes ji tinkamai atliko Taisyklių 23 ir 24 punktuose nurodytus veiksmus: tinkamai nustatė gyvūno augintinio tapatybę, tinkamai užpildė prašymus, juos patvirtino spaudu bei visus duomenis suvedė į Gyvūnų augintinių registrą. Tiek atsakovas, tiek teismas ignoravo pareiškėjos paaiškinimus apie tai, kad Tarnybai buvo pateikti klaidingai užpildyti prašymų egzemplioriai, kurie turėjo būti sunaikinti, bet atsidūrė pas atsakovą, o atsakovas atsisakė vadovautis tinkamai užpildytais prašymų egzemplioriais. Pareiškėja patvirtino, kad dėl darbų gausos suvesdama duomenis į Gyvūnų augintinių registrą suklydo gyvūno gimimo datą, tačiau šis nesutapimas yra vienintelis ir nesudaro pagrindo konstatuoti Taisyklių 26 punkto pažeidimo.

11.4. Aprašo 49 punkte nustatyta, kad už Aprašo nuostatų nesilaikymą gali būti uždrausta vykdyti gyvūnų ženklinimą, išduoti gyvūnų augintinių pasus ir jose daryti įrašus bei apriboti teisę prisijungti prie Gyvūnų augintinių registro. Tačiau šioje byloje teismas nenustatė nė vieno Aprašo nuostatų pažeidimo fakto, atsakovas taip pat neįrodinėjo, kad pareiškėja pažeidė Aprašą. Taisyklėse nenumatyta sankcija uždrausti gyvūnų ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus. Šiuo atveju yra akivaizdžiai pažeistas teisėtumo reikalavimas, nes prevencinio poveikio priemonė pareiškėjai pritaikyta nesant tam jokio teisinio pagrindo.

11.5. Ginčijamas Įsakymas pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, nes nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Teisės aktai, kuriais remiantis pareiškėjai uždrausta atlikti tam tikrus veiksmus, buvo nurodyti tik atsakovo atsiliepime.

11.6. Atsakovas, grįsdamas skundžiamo Įsakymo teisėtumą, rėmėsi ne ta Aprašo redakcija.12. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo

2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. K. apeliacinį skundą atmesti.13. Atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai sutampa su atsiliepimu, pateiktu pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, kad atsakovas nesutinka, kad pareiškėja nepažeidė Taisyklių 19 punkto, ir teigia, jog aplinkybę, kad pareiškėja pakartotinai pažeidė Taisykles, patvirtina tai, kad ji pakartotinai per vienerius metus padarė ANK 343 straipsnio 1 dalies nusižengimą. Taisyklių 12 punktas reikalauja tvarkyti apskaitą ir tvarkyti ją taip, kad būtų pasiektas šio punkto tikslas, tačiau pareiškėja nesugebėjo įrodyti, jog tokią apskaitą ji tvarko tinkamai. Pareiškėja pati pasirenka mikroschemų tiekėją ir turi galimybę susitarti su tiekėju dėl mikroschemomis gaunamos informacijos, todėl ji turėjo atsakingai vykdyti savo pareigas siekiant užtikrinti Taisyklių 12 punkto reikalavimo įgyvendinimą. Pareiškėja atliko Taisyklių 23 ir 24 punktuose nurodytus veiksmus, nes pasirašė ir spaudu patvirtino, kad ji atliko prašymuose nurodytų gyvūnų ženklinimą, tačiau į Gyvūnų augintinių registrą įvedė neteisingus duomenis, nurodydama klaidingas gyvūnų atsivedimo ir ženklinimo datas bei neregistruodama dalies duomenų apie gyvūnų augintinių savininkus. Tarnybos nuomone, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji suklydo įvesdama duomenis, turi būti vertinama kritiškai, nes duomenys apie gyvūno augintinio amžių, ženklinimo data ir vakcinacijos nuo pasiutligės data yra esminiai ruošiant gyvūną išvežti parduoti į kitas šalis.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir

veterinarijos tarnybos viršininko 2018 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 6901-48 „Dėl veterinarijos gydytojos I. K. vykdomos veiklos“, kuriuo pareiškėjai uždrausta nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėja pažeidė Taisyklių 12, 19 ir 26 punktus, numatančius, kad veterinarijos paslaugų teikėjai tvarko mikroschemų apskaitą taip, kad būtų žinomi įsigytų mikroschemų numerių intervalai, kurie nurodomi mikroschemų įsigijimo dokumentuose, ir įveda duomenis į Gyvūnų augintinių registrą, todėl atsakovas skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai uždraudė pareiškėjai nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus.

16. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog nepadarė nurodytų pažeidimų, be to, atsakovas nenustatė Aprašo nuostatų pažeidimo, tačiau pritaikė Aprašo 49 punkte nustatytą sankciją. Taip pat, pareiškėjos nuomone, ginčijamas Įsakymas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, nes jis nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Veterinarijos įstatymas, Taisyklės ir Aprašas. Veterinarijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Veterinarijos praktikos licencijos turėtojai privalo vykdyti šio įstatymo, Veterinarijos praktikos licencijavimo taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių veterinarijos praktiką, reikalavimus. Fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ir jų filialai, pažeidę šį įstatymą ir kitus veterinariją reglamentuojančius teisės aktus, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Veterinarijos įstatymo 20 str. 1 d.). Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklės nustato šunų, kačių, šeškų ir kitų gyvūnų augintinių ženklinimo reikalavimus ir registravimo tvarką Gyvūnų augintinių registre. Pagal Taisyklių 12 punktą veterinarijos paslaugų tiekėjai tvarko mikroschemų apskaitą taip, kad būtų žinomi įsigytų mikroschemų numerių intervalai, kurie nurodomi mikroschemų įsigijimo dokumentuose. Gyvūnų augintinių savininkai dėl paženklinto gyvūnų augintinio registravimo Gyvūnų augintinių registre kreipiasi į veterinarijos paslaugų tiekėją, kurio veterinarijos gydytojai turi ŽUIKVC suteiktą teisę prisijungti prie Gyvūnų augintinių registro, arba į VMVT teritorinį skyrių <…> (Taisyklių 19 p.). Veterinarijos paslaugų tiekėjo veterinarijos gydytojas, atlikęs Taisyklių 23 ar 24 punktuose nurodytus veiksmus, įveda duomenis į Gyvūnų augintinių registrą, pasirašo ir patvirtina spaudu prašymo skiltyje „Duomenis į gyvūnų augintinių registrą įvedęs asmuo“, vieną prašymo egzempliorių atiduoda gyvūno augintinio savininkui, kitą palieka sau (Taisyklių 26 p.). Asmenys, pažeidę Taisyklių reikalavimus, atsako teisės aktų nustatyta tvarka (Taisyklių 40 p.). Tuo tarpu Aprašas nustato gyvūnų augintinio paso išdavimo, įrašų darymo pase, paso blankų išdavimo ir apskaitos tvarką. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinis padalinys, nustatęs, kad įgaliotasis veterinarijos gydytojas ar veterinarijos paslaugų tiekėjas nesilaiko Aprašo nuostatų, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, nurodo įgaliotajam veterinarijos gydytojui, veterinarijos paslaugų tiekėjui nedelsiant pašalinti nustatytus trūkumus arba uždraudžia <…> išduoti pasus, vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą poodinėmis mikroschemomis ir raštu informuoja Tarnybą, kuri kreipiasi į ŽŪIKVC dėl įgaliotajam (-iesiems) veterinarijos gydytojui (-ams) suteiktos teisės prisijungti prie Gyvūno augintinio registro apribojimo ir apie tai nedelsiant informuoja paso blankų platintojus (Aprašo 49 p.). Tarnybos, jos teritorinių padalinių sprendimai, kontrolę vykdančių pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 51 p.).

18. Ginčijamas 2018 m. sausio 30 d. Įsakymas yra grindžiamas Taisyklių 12, 19 ir 26 punktu bei Veterinarijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. sausio 23 d. buvo atliktas VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“ neplaninis patikrinimas. Patikrinimo metu buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad Tarnybos pareigūnams nebuvo patiektas augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalas, nepateikta gautų mikroschemų apskaita. Kai kuriuose mikroschemų įsigijimo dokumentuose nėra nurodyti poodinių mikroschemų numeriai. Gyvūnų augintinių registre suvesti duomenys apie gyvūnus nesutampa su duomenimis, nurodytais prašymuose dėl gyvūnų augintinio ženklinimo ir (ar) įregistravimo duomenų keitimo ar išregistravimo. Patikrinime akte buvo konstatuoti Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. B1-107 „Dėl gyvūnų augintinių ženklinimo poodinėmis mikroschemomis“ 1.4.7 punkto pažeidimas, Taisyklių 26 punkto ir Veterinarijos įstatymo 13 straipsnio pažeidimai. Tarnyba, vadovaudamasi Veterinarijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 7 straipsnio 8 punktu, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir nustačiusi, kad yra pažeisti Taisyklių 12, 19, 26 punktai bei Veterinarijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimai, priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo uždraudė pareiškėjai nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Tarnyba tik pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos

skundą ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kokiomis teisės aktų normomis vadovaudamasi skyrė pareiškėjai sankciją – uždraudimą nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. vykdyti gyvūnų augintinių ženklinimą ir registravimą Gyvūnų augintinių registre bei išduoti gyvūnų augintinių pasus ir juose daryti įrašus. Minėta pareiškėjai skirta sankcija yra numatyta Aprašo 49 punkte, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši sankcija taikoma tik nustačius Aprašo nuostatų pažeidimus. Šiuo atveju atsakovas nei Patikrinimo akte, nei ginčijame Įsakyme nenustatė, kad pareiškėja būtų pažeidusi kurią nors iš Aprašo nuostatų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai negalėjo būti skirta Aprašo 49 punkte numatyta sankcija. Taip pat pažymėtina, jog Patikrinimo akte pareiškėjai inkriminuojamas Taisyklių 26 punkto pažeidimas, tačiau ginčijamame Įsakyme taip pat nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Taisyklių 12 ir 19 punktus.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A13-714-270/2018 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-00413-2018-0) I. K. pripažino kalta padarius ANK 343 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą už tai, kad ji 2018 m. sausio 23 d. per 2 val. trukusį patikrinimą nepateikė gyvūnų augintinių ženklinimo mikroschemomis žurnalo, nevedė gyvūnų augintinių poodinių mikroschemų pajamavimo ir nurašymo žurnalo, ir skyrė jai 150 Eur baudą. Minėtas nutarimas įsiteisėjo 2018 m. gegužės 11 d.

22. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-538-822/2019; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.). Taigi pirmiau minėti Tarnybos atsiliepimuose išdėstyti motyvai privalėjo būti aiškiai ir suprantamai nurodyti ginčijamame akte tam, kad pareiškėja galėtų suprasti kokius pažeidimus padarė, o su jais nesutikdama – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydama visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ginčijamas Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Spręsdamas dėl sankcijos skyrimo pareiškėjai, atsakovas Įsakyme apsiribojo Taisyklių punktų nurodymu ir visiškai nepagrindė, kodėl pareiškėjai buvo skirta būtent tokia sankcija.

23. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamą Įsakymą Tarnyba priėmė nepaisydama VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konkrečių teisės normų nesusiejo su objektyviais duomenimis (faktais), šis pažeidimas paneigė pareiškėjos teisę žinoti priimto sprendimo pagrindus, apribojo jos teisę į teisminę gynybą, galimybę suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Todėl ginčijamas Įsakymas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįstas naikintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Įsakymo panaikinimo.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą tenkinti.



Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti.Panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko

2018 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 6901-48 „Dėl veterinarijos gydytojos I. K. vykdomos veiklos“.Sprendimas neskundžiamas.


RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1245-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00024-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 17.2; 17.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Akmenės rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius, valstybės įmonė Valstybės žemės fondas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimus nepritarti pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, pakeičiant pastatų paskirtį į gyvenamąją (vienbučių) ir pagalbinio ūkio, projektui (toliau – ir Projektas); atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento ir įpareigoti Administraciją iš naujo derinti Projektą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. vasario 12 d. tarp Lietuvos Respublikos ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0daf4ff0bf7611e9840ec0427c781bac

„Naujasis kalcitas“ buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N32/08-0042, kuria Lietuvos Respublika išnuomojo AB „Naujasis kalcitas“ 27,4698 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas), kurio naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo ir žemės nuomos teisės perleidimo sutartimi iš AB „Naujasis kalcitas“ įsigijo pastatus – kompresorinę, siurblinę ir valymo įrenginių bei nuotekų šalinimo tinklus – valymo įrengimus, kurie yra Žemės sklype. Pareiškėjui taip pat buvo perleista ir nuomos teisė į 2,1092 ha valstybei priklausančią Žemės sklypo dalį. 2016 m. kovo 18 d., atsižvelgiant į pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, tarp pareiškėjo, Lietuvos Respublikos ir AB „Naujasis kalcitas“ buvo sudarytas susitarimas, kuriuo susitarta pakeisti 2008 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N32/08-0042 ir nustatyti, kad nuomininkai, pagal nurodytą sutartį, yra AB „Naujasis kalcitas“ (25,3589 ha sklypo dalis); pareiškėjas (2,1109 ha sklypo dalis). Akmenės rajono savivaldybės mero 2016 m. gegužės 19 d. potvarkiu Nr. M-26 „Dėl žemės naudojimo būdo pakeitimo“ buvo pakeistas dalies Žemės sklypo naudojimo būdas iš pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Tarp pareiškėjo, Lietuvos Respublikos ir AB „Naujasis kalcitas“ 2016 m. liepos 21 d. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo buvo susitarta pakeisti 2008 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N32/08-0042, sutarties 4-ą punktą papildant žodžiais „naujų pastatų, įrenginių ir kitų statinių statyba ir esamų rekonstrukcija galima pagal nustatyta tvarka suderintus projektus, ir jei tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentu nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui“.

3. Pareiškėjas, norėdamas pagerinti savo gyvenimo sąlygas bei siekdamas naudoti nuomojamą Žemės sklypo dalį pagal sklypo naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, 2016 m. birželio 27 d. per Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ (toliau – IS „Infostatyba“) Administracijai pateikė prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus 2015 m. rugpjūčio 17 d. įsigytų dviejų pastatų projektui, pakeičiant jų paskirtį į gyvenamąją (vieno buto) ir pagalbinio ūkio, rengti. Administracija 2016 m. liepos 8 d. per IS „Infostatyba“ išdavė pareiškėjui specialiuosius architektūros reikalavimus pastatų rekonstrukcijai, kurių 10 punkte buvo nurodyta statinio projekto sprendinius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka pagal kompetenciją suderinti su atitinkamomis derinančiomis institucijomis, atsižvelgiant į įregistruotas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, gauti statybą leidžiantį dokumentą.

4. Pagal Administracijos išduotus specialiuosius architektūros reikalavimus, pareiškėjo užsakymu, mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Kapitelis“ 2016 m. liepos mėnesį parengė Projektą, pagal kurį pareiškėjo nuosavybės teise valdomą pastatą – valymo įrenginių pastatą numatoma rekonstruoti į vieno aukšto gyvenamąjį namą su mansarda, o pastatą – kompresorinę į vieno aukšto ūkio paskirties pastatą. Ruošiant Projektą, Nekilnojamojo turto registre tiek pareiškėjo, tiek AB „Naujasis kalcitas“ nuomojamai Žemės sklypo daliai nebuvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos): „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir STR 1.07.01:2010) 6 ir 7 punktais, 2016 m. liepos 28 d. per IS „Infostatyba“ Administracijai pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą jam nuosavybės teise priklausančių pastatų rekonstrukcijai, pakeičiant pastatų paskirtį. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalį ir STR 1.07.01:2010 9 punkto reikalavimus, pateiktą Projektą buvo pavesta patikrinti Administracijos atitinkamiems skyriams, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento Akmenės skyriui, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Akmenės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai (toliau – ir Tarnyba) ir Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūrai. Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. rugpjūčio 19 d. nurodė nepritariantys Projekto aplinkosauginiams sprendiniams. Visi kiti subjektai, kuriems buvo pavesta patikrinti Projektą, Projekto sprendiniams pritarė.

6. Pakoregavus Projektą, atsižvelgiant į Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros ir Tarnybos pastabas, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. per IS „Infostatyba“ pateikė pakartotinį prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Projektą buvo pavesta patikrinti tik Tarnybai ir Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūrai. Tarnyba 2016 m. lapkričio 29 d. pritarė Projekto sprendiniams. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. gruodžio 12 d. nurodė nepritarianti dviejų pastatų rekonstrukcijos projekto aplinkosauginiams sprendiniams dėl to, kad Žemės sklypui nėra įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra papildomai pateikė 2016 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. S-A-344 (1.149-1), kuriame

pateikė pastabas. Vadovaudamasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalimi ir STR 1.07.01:2010 14 punktu bei atsižvelgdama į Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. nepritarimą, Administracija atsisakė išduoti pareiškėjui statybą leidžiantį dokumentą.

7. 2016 m. gruodžio 22 d. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra atsiuntė 2016 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. S-A-348 (1.149-1), kuriame nurodė, kad pakartotinai išnagrinėjusi Projektą, nepritaria Projekto aplinkosauginiams sprendiniams. Pareiškėjo manymu, Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas nepritarti Projektui priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrįstas ir teisėtas.

8. Pareiškėjo teigimu, nei pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai, nei visam Žemės sklypui nebuvo nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, o jeigu tokios sąlygos būtų kada nors ateityje nustatytos, tai jas nustačius, vadovaujantis Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, (toliau – ir Aprašas), pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos pareiškėjas ketina rekonstruoti, nepatektų į paviršinio vandens telkinio (duomenys neskelbtini) tvenkinio)) pakrantės apsaugos juostą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nustato, jog rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ar kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi tik nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.

9. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros atsisakymas pritarti Projektui neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes iš atsisakymo formuluotės visiškai neaišku, ar atsakovas reikalauja, kad pareiškėjas pats inicijuotų nurodytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, t. y. paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, nustatymą nuomojamai Žemės sklypo daliai, ar reikalauja, kad pakrantės apsaugos juostą ir zoną nustatytų Projektą ruošiantis architektas, nors bet kuriuo atveju įvykdyti nei vieno iš jų nebūtų jokios galimybės. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatomos vadovaujantis Aprašu, kuris nėra privalomas ir jame nėra numatyta nei pareiga, nei galimybė nekilnojamojo turto (žemės sklypo) savininkui ir / ar nuomininkui pradėti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo procedūras. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti asmenys, kurie gali nustatyti kadastro duomenis, bet tarp jų nėra projektuotojų, ruošiančių statinių statybos ir / ar rekonstrukcijos projektus, kas neabejotinai patvirtina, kad architektas, ruošiantis Projektą, neturi galimybės nustatyti pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai nei vandens telkinio apsaugos zonos, nei pakrančių apsaugos juostos, dėl ko teritorijos generaliniame plane pažymėjo tik menamą pakrantės apsaugos juostos liniją, jeigu tokia kada nors ateityje būtų nustatyta. Visos pareiškėjo turimos daiktinės teisės ir jų apribojimai yra įregistruoti viešajame registre. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra nepritarime nenurodė ir jokio teisės akto, kurio pagrindu bet kokiam paviršiniam vandens telkiniui būtų nustatomos pakrantės apsaugos zonos ir juostos. Be to, iš Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros pateiktų raštų neaišku, kokio pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta turėtų būti nustatyta pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai turėtų būti nustatyta 30 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, apsaugos zonos pločio nenurodant. 2016 m. gruodžio 12 d. rašte atsakovas jau teigia, kad pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai turėtų būti nustatyta tik minimali 10 m pločio paviršinio vandens apsaugos juosta ir 200 m pločio apsaugos zona.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. raštuose nurodė, jog pritarus Projektui, bus pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimai, o 2016 m. gruodžio 22 d. rašte jau teigia, kad pritarus pastatų Projektui, bus pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punkto reikalavimai, todėl neaišku, kurio iš nurodytų punktų pagrindu priimti skundžiami atsakovo sprendimai nepritarti Projektui. Be to, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nėra 126.7 punkto, kuris nurodytas atsakovo 2016 m. gruodžio 22 d. rašte. Atsakovas yra nurodęs Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, nors šiuo atveju pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai nėra ir niekada nebuvo nustatytos jokios specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“. Projektu nėra projektuojama jokių naujų statinių statyba paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje, ką draustų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktas.

11. Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.12. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu nepritarė

Projekto aplinkosauginiams sprendiniams, nes: 1) Žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) tvenkiniu, kurio

plotas 125 ha; vadovaujantis Aprašu šiam sklypui turėjo būti nustatyta mažiausia 10 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta ir 200 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zona; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Žemės sklypui nėra įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, nes galbūt jos nėra suformuotos; 2) vadovaujantis viešai skelbiama informacija – Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (UETK) (https://uetk.am.lt) duomenimis, Žemės sklype yra 30 m; planuojami rekonstruoti pastatai patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos juostą, todėl pakeitus pastatų paskirtį juos išplėtus bus pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimai; Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius; projektuojant pastatus prie vandens telkinių reikia išlaikyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkte nustatytus atstumus. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. gruodžio 22 d. raštu, pakartotinai išnagrinėjusi Projektą, nepritarė Projekto aplinkosauginiams sprendiniams.

13. Atsakovo teigimu, nesivadovaujant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatomis kyla reali grėsmė, kad bus daromas neigiamas poveikis aplinkai, o institucija, sauganti gamtinę aplinką, negali to leisti. Dėl šios priežasties, esant pagrįstų abejonių, ar nebus pažeista gamtinė aplinka rekonstruojant minėtus pastatus, šio Projekto Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra negalėjo derinti.

14. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.15. Atsakovas nurodė, kad jis, vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 punktu ir STR 1.07.01:2010 14

punktu, IS „Infostatyba“ 2016 m. gruodžio 13 d. pažymėjo, jog statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, nurodė neišdavimo priežastį. Atsižvelgdama į Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 punkto nuostatą, Administracija neturėjo galimybės išduoti statybą leidžiantį dokumentą Projektui. 2016 m. gruodžio 16 d. Administracijos patalpose įvyko pasitarimas dėl Projekto tikrinimo išvados pagrįstumo. Po įvykusio pasitarimo, 2016 m. gruodžio 23 d. Administracija gavo Šiaulių RAAD 2016 m. gruodžio 22 d. raštą, kuriuo Projektui nepritarta.

16. Atsakovas dėl specialiosios sąlygos nustatymo ir įregistravimo procedūrų vykdymo pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodyta, kad Žemės sklypas suformuotas ir patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-698 ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl jau tuo metu, vadovaujantis 2007 metais galiojusio Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, konkrečiam žemės sklypui turėjo būti nustatytos ir taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus. Vadovaujantis Aprašu žemės sklypui turėjo būti nustatyta ir įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“. Nagrinėjamam atvejui yra aktualus Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 541 ir 542 punktuose nurodytas teisinis reglamentavimas. Administracija 2017 m. vasario 28 d. raštu kreipėsi į Skyrių, prašydama informacijos apie vykdomas specialiosios sąlygos nustatymo ir įregistravimo procedūras. Administracija 2017 m. kovo 6 d. gavo Skyriaus raštą, kuriame nurodyta, kad Skyrius yra užsakęs formavimo metu taikytinų, tačiau neįrašytų į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą, kadastro duomenų formą bei verčių apskaičiavimą Žemės sklypui, ir kad šiuo metu užsakyta dokumentacija tikrinama ir derinama, o parengus sprendimą dėl specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašymo artimiausiu metu byla bus perduota valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui įregistruoti. Atsakovo vertinimu, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūros įvykdytos vadovaujantis Statybos įstatymu, statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Administracijos sprendimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius (toliau – ir Skyrius) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2017 m. liepos 4 d. Skyriui buvo pavesta organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas pertvarkyti nurodytą Žemės sklypą, atidalyti žemės sklypus, reikalingus pastatams eksploatuoti, nustatyti ir pakeisti žemės naudojimo paskirtį ir žemės naudojimo būdą, nustatyti ir panaikinti specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Skyriaus vedėja 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu nusprendė pradėti rengti Žemės sklypo projektą.

https://uetk.am.lt/

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės žemės fondas (toliau – ir Fondas), atstovaujamas Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Žemės sklypui taikoma specialioji žemės naudojimo sąlyga „Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, Žemės sklypo ūkinės veiklos apribojimo plane pažymėta, jog vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta yra tik pietinėje žemės sklypo dalyje – 25 m pločio.

II.

21. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą atmetė.

22. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo statinio projektui išdavimą ir procedūras reglamentuoja Statybos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) bei šio įstatymo nuostatas detalizuojantys statybos techniniai reglamentai. Statybos įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2017 m. sausio 1 d., įtvirtinta, jog iki įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus, todėl nagrinėjamai bylai aktualios išdėstytos teisės aktų redakcijos.

23. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, jog ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, priimti netinkamai aiškinant materialiosios teisės normas bei pažeidžiant procedūrinius reikalavimus, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, vadovaudamasis Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 27 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 23 straipsnio 2, 3, 7, 8, 9 ir 18 dalimis, STR 1.07.01:2010 1, 9 ir 10 priedais, 6–8, 11, 14 ir 15 punktais, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ginčijami atsakovų sprendimai yra priimti nepažeidžiant nurodyto teisinio reglamentavimo.

24. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais dėl atsakovo Šiaulių RAAD padaryto procedūrinio pažeidimo, kad šis atsakovas privalėjo laikytis, be kita ko, ir Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 ir 20 dalyse įtvirtintų nuostatų (statinio projektui patikrinti, skaičiuojant nuo projekto paskelbimo Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros IS „Infostatyba“ dienos skiriama 20 darbo dienų – neypatingo statinio rekonstravimo projektui, patikrinti; pakartotinai pateikto pakeisto pagal gautas pastabas statinio projekto tikrinimo procedūros atliekamos per perpus trumpesnius, negu nurodyti šiame straipsnyje, terminus), tačiau pažymėjo, jog ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas suponuoja pareigą pripažinti neteisėta visą procedūrą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimo taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas vertino, kad aptariamas procedūrinis pažeidimas nėra esminis.

25. Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 1–2 punktais, nurodė, kad prie visų paviršinių vandens telkinių, išskyrus Aprašo 3 punktą, apsaugos zonos ir pakrančių juostos privalo būti nustatytos. Šio Aprašo 9.2 punkte nustatyta, kad prie tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos turi būti nutolusi 200 m atstumu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kuriame į valstybinės reikšmės tvenkinių sąrašą įrašytas ir (duomenys neskelbtini) tvenkinys (plotas – 125 ha), su kuriuo ribojasi Žemės sklypas, Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, Žemės įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą.

26. Teismas sutiko su Administracijos argumentais, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodyta, kad Žemės sklypas suformuotas ir patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-698, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl jau tuo metu, vadovaujantis 2007 metais galiojusio Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, konkrečiam žemės sklypui turėjo būti nustatytos ir taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus. Vadovaujantis Aprašu šiam Žemės sklypui turėjo būti nustatyta ir

įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtinta specialioji žemės naudojimo sąlyga „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“. Teismas akcentavo Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, Nuostatų Nr. 534, 541 ir 542 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

27. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog Žemės sklypas yra prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, t. y. valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje, ir konstatavo, kad jam turi būti taikomi paviršinio vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų tvarkymo reikalavimai. Esant neišsamiems Nekilnojamojo turto kadastro duomenims (Žemės sklypui, kuriam turi būti taikomi apribojimai pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, XXIX skyrių „Vandens telkinio apsaugos juostos ir zonos“, turėjo būti nustatyta specialioji sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, kurios nebuvo), atsakovas Šiaulių RAAD pagrįstai nepritarė Projektui. Vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 punktu, teismas pagrįstu ir teisėtu pripažino atsakovo Administracijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento.

28. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimu, pažymėjo, jog iš nepritarimų Projektui motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas pripažino, kad atsakovo Šiaulių RAAD sprendimai turi trūkumų bei viename iš skundžiamų sprendimų nurodytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punktas vietoje 126.1 punkto, tačiau iš pareiškėjo skunde teismui išreiškiamos pozicijos matyti, kad pareiškėjas aiškiai suvokė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis yra grindžiami sprendimai.

29. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su aplinkybe, jog netgi nustačius specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, vadovaujantis Aprašu, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos pareiškėjas ketina rekonstruoti, vis dėlto nepatektų į paviršinio vandens telkinio (duomenys neskelbtini) tvenkinio)) pakrantės apsaugos juostą, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

30. Teismas pažymėjo, kad Skyriaus vedėjas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 26SK-103-(14.26.110.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaimiškoje seniūnijoje, Akmenės rajono savivaldybėje nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ pakeitė valstybinės žemės sklypo kadastro duomenys, įrašant papildomai taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas – XXIX (63) „paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos“ – 1,47106 ha plote, XXIX (64) „paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos“ – 2,3567 ha plote, nustatytas pagal individualiosios įmonės (toliau – ir IĮ) „Geoplius“ matininko 2017 m. vasario 24 d. parengtą Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą M 1:10000, todėl net ir pripažinus skundžiamus sprendimus nepagrįstais, jų panaikinimas nesukels pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių. Pareiškėjas turi teisę iš naujo kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl atsiradusių naujų aplinkybių – Skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu žemės sklypui nustatytas papildomai taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

31. Teismas konstatavo, kad Administracija ir Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra skundžiamuose sprendimuose faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, sprendimai priimti pagal atsakovų kompetenciją, sprendimų turinys iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ir pripažino, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti juos ir įpareigoti Administraciją iš naujo derinti Projektą nėra teisinio pagrindo.

III.

32. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

33. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

34. Pareiškėjas nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog ruošiant ir derinant Projektą nebuvo jokio teisinio pagrindo vadovautis neįregistruotomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, kas ir buvo akcentuojama Administracijos 2016 m. liepos 8 d. išduotuose architektūros reikalavimuose.

35. Teismo išvada, kad iš Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimų turinio pareiškėjas galėjo suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį bei nepritarimo Projektui aplinkybes, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią individualus administracinis aktas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

36. Pareiškėjo teigimu, iš Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros ginčijamų sprendimų turinio nėra galimybės suprasti, kodėl atsakovas atsisakė pritarti Projektui, remdamasis nenustatytomis ir nustatyta tvarka neįregistruotomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, jeigu Administracijos 2016 m. liepos 8 d. išduotuose specialiuosiuose architektūros reikalavimuose pastatų rekonstrukcijos projektui rengti aiškiai nurodyta statinio projekto sprendinius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, pagal kompetenciją, suderinti su atitinkamomis derinančiomis institucijomis (įskaitant ir Šiaulių RAAD), atsižvelgiant tik į įregistruotas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Iš skundžiamų administracinių aktų taip pat nėra aišku, kodėl Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra nesivadovavo ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ir kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi tik nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.

37. Pareiškėjo teigimu, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra, priimdama ginčijamus sprendimus, nesiėmė jokių veiksmų, kad šioje nuostatoje įtvirtinti apribojimai būtų nustatyti ir įregistruoti, t. y. nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalies pagrindu galėtų organizuoti specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymą bei įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą. Ši aplinkybė patvirtina, kad Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra administracinę procedūrą atliko formaliai, pažeisdama Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

38. Pareiškėjas pažymi, kad iš Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. rašto, kuriame išdėstyti nepritarimo pastatų Projekto aplinkosauginiams sprendiniams motyvai, nėra galimybės suprasti, kas, vadovaujantis viešai skelbiama informacija – Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (UETK) (https://uetk.am.lt) duomenimis, pareiškėjo nuomojamame žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 30 m – ar pakrantės apsaugos juosta, ar pakrantės apsaugos zonos plotis. Atsakovas minėtame rašte nurodydamas, kad Žemės sklypui turi būti nustatyta 10 m pločio pakrantės apsaugos juosta, neabejotinai matė, kad mažiausias atstumas tarp planuojamų rekonstruoti pastatų iki (duomenys neskelbtini) tvenkinio kranto linijos yra 11,72 m. Atsakovo atsisakymas derinti Projektą, vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimais, yra aiškiai nepagrįstas, nes šiame punkte nurodyti apribojimai taikomi tik statiniams, kurie patenka į pakrantės apsaugos juostą, nors ir jie nedraudžia rekonstruoti pakrantės apsaugos juostoje esančių pastatų. Iš Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo turinio nėra aišku, kokią reikšmę turėjo jame nurodytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuomojamas valstybinės žemės sklypas yra Menčių kaimo teritorijoje, šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas dėl šiame punkte nurodytos išimties, pagal kurią, be kita ko, šiame punkte nustatyti apribojimai netaikomi savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytų užstatyti kaimų teritorijose.

39. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjant tą pačią situaciją ginčijami Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimai buvo priimti vadovaujantis skirtingomis teisės normomis. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 ir 127.9 punktų reikalavimais bei Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, o analogiškas Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punktu ir 127.9 punktu ir Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi. Tokia motyvacija negali būti vertinama kaip atitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčijami Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimai yra priimti vadovaujantis neegzistuojančiu norminiu dokumentu – Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punktu, todėl jis neturėjo galimybės suprasti jų turinio. Iš ginčijamų administracinių aktų nėra aišku, kodėl buvo vadovaujamasi nenustatytomis ir neįregistruotomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis.

41. Pareiškėjas nurodo, kad iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad vietoje Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punkto ginčijame atsakovo sprendime turėjo būti nurodytas 126.1 punktas. Administracinę procedūrą atlikęs Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros vedėjas A. L. 2017 m. gruodžio 14 d. teismo posėdyje negalėjo nurodyti kokio Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų punkto pagrindu buvo priimti

https://uetk.am.lt/

ginčijami sprendimai. Dėl to administracinė procedūra negali būti vertinama kaip atitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

42. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo tenkinimo atveju, vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Statybos įstatymo 27 straipsnio 27 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad patikslintas skundas yra pateiktas įsigaliojus 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymui Nr. XII-2573, naikintinas ir Administracijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas neišduoti statybą leidžiantį dokumentą bei Administracija įpareigotina iš naujo derinti Projektą.

43. Pareiškėjas pažymi, kad teismo išvados, paremtos Skyriaus vedėjos 2017 m. kovo 13 d. sprendimu, jog net ir pripažinus ginčijamus atsakovų sprendimus nepagrįstais, jų panaikinimas nesukels pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių, yra nepagrįstos. Aplinkybę, kad Skyriaus vedėjos 2017 m. kovo 13 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas 2017 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje pripažino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, nurodydamas, kad nuomojamam valstybinės žemės sklypui turėtų būti nustatyta 5 m pločio pakrantės apsaugos juosta, į kurią neabejotinai nepatektų pareiškėjo įsigyti ir ketinami rekonstruoti pastatai bei Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-265-362/2018.

44. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad konkrečiu atveju nėra ginčo, kad jis turi teisę iš naujo kreiptis į Administraciją dėl Projekto suderinimo, tačiau, pareiškėjo teigimu, dėl pakartotinio kreipimosi jis patirtų papildomas išlaidas, o Projekto derinimo procedūros užsitęstų.

45. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Šiaulių RAAD teisių perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

46. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir tenkinti apeliacinį skundą.

47. Atsakovas Šiaulių RAAD, akcentuodamas Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimų turinį, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad priimant spendimą nepritarti Projektui nebuvo atsižvelgta į tai, jog nei pareiškėjo nuomojamai Žemės sklypo daliai, nei visam Žemės sklypui nėra ir nebuvo nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, o net ir nustačius šias sąlygas, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos pareiškėjas ketina rekonstruoti, vis dėlto nepatektų į paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą.

48. Atsakovas Šiaulių RAAD, vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad aktualios yra Aprašo nuostatos, pagal kurias prie tvenkinių, kurių plotas yra 10–200 ha, apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos turi būti nutolusi 200 m atstumu. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) tvenkinio, su kuriuo ribojasi pareiškėjo Žemės sklypas, plotas yra 125 ha. Šiuo atveju pareiškėjo Žemės sklypui turėjo būti nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos pareiškėjas ketina rekonstruoti, patenka į paviršinio vandens telkinio (duomenys neskelbtini) tvenkinio)) pakrantės apsaugos zoną. Todėl turi būti taikomi paviršinio vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų tvarkymo reikalavimai.

49. Atsakovas pripažįsta, kad viename iš ginčijamų sprendimų padarė rašybos klaidą, t. y. vietoje Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto nurodė 126.7 punktą. Tačiau pareiškėjas savo skunde ir bylos nagrinėjimo metu išreiškė poziciją, iš kurios galima pagrįstai manyti, kad jam buvo aiškios nepritarimo Projektui aplinkybės, pareiškėjas aiškiai suvokė, kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grįsti Šiaulių RAAD sprendimai, todėl šiuo atveju pareiškėjas galėjo suvokti visuomeninių santykių esmę ir turinį, galėjo tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas, realizuoti teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių RAAD sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra nepagrįstas.

50. Atsakovo vertinimu, nesivadovaujant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatomis ir pritarus pareiškėjo Projektui ir pareiškėjui įgyvendinus Projekte numatytus darbus, kiltų reali neigiamo poveikio aplinkai grėsmė, todėl Šiaulių RAAD, kaip institucija, sauganti gamtinę aplinką, negalėjo pritarti Projektui.

51. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.52. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes, atkreipdamas dėmesį į Statybos

įstatymo 23 straipsnio 20 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad nesant derinančios institucijos pritarimo, neturėjo pagrindo išduoti pareiškėjui statybos leidimą.

53. Atsakovas nurodo, kad 2016 m. liepos 8 d. per IS „Infostatyba“ išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus

pareiškėjo Projektui, kuriuose vienas iš nurodytų reikalavimų rengiamam projektui buvo statinio Projekto sprendinius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka pagal kompetenciją suderinti su atitinkamomis derinančiomis institucijomis, atsižvelgiant į įregistruotas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Administracija, nurodydama suderinimo reikalavimą, nesukūrė prielaidos ar pagrindo išvadai, kad specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“ yra nereikalinga, ar kad ji negali būti nustatyta Projekto rengimo metu.

54. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūra įvykdyta vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Statybos įstatymo, STR 1.07.01:2010 nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


55. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo R. B. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Akmenės rajono agentūros 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimus nepritarti gamybos, pramonės ir kitos paskirties pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, pakeičiant pastatų paskirtį į gyvenamąją (vienbučių) ir pagalbinio ūkio, projektui ir atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento, pagrįstumas ir teisėtumas.

56. Byloje nustatyta, kad Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu nepritarė Projektui dėl to, jog Žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) tvenkiniu, kurio plotas 125 ha; vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintu Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, šiam sklypui turėjo būti nustatyta mažiausiai 10 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta ir 200 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zona; Žemės sklypui nėra įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, nes galbūt jos nėra suformuotos; Žemės sklype yra 30 m pakrantės apsaugos juosta, nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis; planuojami rekonstruoti pastatai patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos juostą, todėl pakeitus pastatų paskirtį ir juos išplėtus bus pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimai. Šiaulių RAAD sprendimą grindė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktu.

57. Administracija 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. pateikto prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą gamybos, pramonės ir kitos paskirties pastatų (duomenys neskelbtini), pakeičiant pastatų paskirtį į gyvenamąją (vieno buto) ir pagalbinio ūkio, rekonstrukcijai, nes gautas nepritarimas iš Projektą derinančios institucijos.

58. Šiaulių RAAD Akmenės rajono agentūra 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pakartotinai nepritarė Projekto aplinkosauginiams sprendiniams, pakartodama minėtame 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime nurodytus motyvus, bei papildomai nurodydama, jog pakeitus pastatų paskirtį (juos išplėtus) bus pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punkto (2016 m. gruodžio 12 d. rašte nurodytas 126.1 punktas) reikalavimai.

59. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo valdomas Žemės sklypas yra prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, t. y. valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje, todėl jam turi būti taikomi paviršinio vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų tvarkymo reikalavimai, ir darė išvadą, jog esant neišsamiems Nekilnojamojo turto kadastro duomenims (Žemės sklypui, kuriam turi būti taikomi apribojimai pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyrių „Vandens telkinio apsaugos juostos ir zonos“, turėjo būti nustatyta specialioji sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos), atsakovas Šiaulių RAAD pagrįstai ir teisėtai nepritarė Projektui. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 punktu, nustatančiu, kad gavus nepritarimą (nepritarimų), statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, pateikti dokumentai grąžinami statytojui (užsakovui), informuojant jį apie neišdavimo priežastis ir pateikiant konkrečias pastabas dėl statinio projekto, konstatavo, jog Administracijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas neišduoti statybą leidžiantį dokumentą yra pagrįstas ir teisėtas.

60. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamas viešasis interesas (žr. 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą); valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimus).

61. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, yra konstatavęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (žr. 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

62. Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir jame vykdomos konkrečios veiklos, žemės sklype esančių statinių, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos poreikių. Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 9 d.). Jeigu, suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 10 d.).

63. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad tam, jog į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta.

64. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, o apsaugos reglamentus – Vyriausybė. Apsaugos reglamentuose nustatomi atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti, želdinių tvarkymo reikalavimai (Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 2 d.). Tai, kas yra draudžiama paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje bei pakrantės apsaugos juostoje, nurodyta Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

65. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechnikos statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir statinius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius.

66. Šioje materialiojoje teisės normoje, sprendžiant pagal jos turinį („leidžiama statyti tik“), yra įsakmiai įtvirtintas baigtinis pakrantės apsaugos juostoje leidžiamų statyti naujų statinių sąrašas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

67. Projektuojant pastatus prie vandens telkinių būtina laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 ir 127.9 punktų reikalavimų. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte įtvirtinta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkte nustatyta, kad vandens apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus Saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytomis sąlygomis, taip pat miestų, miestelių ir kompaktiškai užstatytų arba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytų užstatyti kaimų teritorijose (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Asmeninio naudojimo pirtis už paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos gali būti statoma Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytais atvejais ir sąlygomis. Pastatus taip pat draudžiama statyti pakrančių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių.

68. Taigi įstatyme yra įtvirtinta, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos yra saugomos teritorijos, kurioms yra nustatytas specialus režimas, kurio privalo laikytis tiek pareiškėjas, planuodamas pastatų statybą (rekonstrukciją), tiek atsakovai, spręsdami pareiškėjo prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

69. Nagrinėjamu atveju atsakovai, spręsdami pareiškėjo prašymą, kuriuo siekiama gauti statybą leidžiantį dokumentą, privalėjo patikrinti, ar pareiškėjo planuojama statyba (rekonstrukcija) neprieštarauja, inter alia (be kita ko), saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl to nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad vien dėl to, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nėra registruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos „XXIX. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, Šiaulių RAAD neprivalėjo vadovautis neįregistruotomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, t. y. turėjo laikytis pozicijos, kad (duomenys neskelbtini) tvenkinys yra be paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos.

70. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą įrašė (duomenys neskelbtini) tvenkinį, kurio plotas 125 ha, o pareiškėjo nuomojamas iš valstybės Žemės sklypas ribojasi su šiuo tvenkiniu, kuriam pagal įstatymą yra taikomi paviršinio vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų tvarkymo reikalavimai.

71. Aprašo 9.2 punkte nustatyta, kad prie tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos turi būti nutolusi 200 m atstumu. Šiaulių RAAD, priimdamas pareiškėjo ginčijamus sprendimus, pagrįstai vadovavosi Aprašu ir nustatė, jog Žemės sklypui nustatytina mažiausia 10 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta ir 200 m pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos zona, bei remdamasis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, nurodė, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta yra 30 m.

72. Pareiškėjas šioje byloje kritikuodamas Šiaulių RAAD sprendimus nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, jog Šiaulių RAAD turėjo nustatyti kitokio pločio paviršinio vandens telkinio apsaugos juostą ir paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną, nesiremti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis.

73. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriaus vedėjos 2017 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 26SK-103-(14.26.110.), kuriuo buvo pakeisti Žemės sklypo kadastro duomenys, įrašant papildomai taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas – XXIX (63) „paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos“ – 1,47106 ha plote, XXIX (64) „paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos“ – 2,3567 ha plote, nustatytas pagal IĮ „Geoplius“ matininko 2017 m. vasario 24 d. parengtą Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą M1: 10000.

74. Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-265-362/2018 buvo panaikinta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriaus vedėjos 2017 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 26SK-103-(14.26.110) dalis, kuria Žemės sklypo daliai, kurios naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga – XXIX (64) „Paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos“, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius įpareigotas iš naujo nustatyti pakrantės apsaugos juostą pareiškėjo nuomojamam Žemės sklypui, laikantis Aprašo reikalavimų. Pažymėtina, kad šiuo teismo sprendimu nustatyta, jog minėta specialioji naudojimo sąlyga Žemės sklypui turėjo būti nustatyta, nes sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) tvenkiniu, tačiau nebuvo sutikta su nustatytu apsaugos juostos pločiu.

75. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Šiaulių RAAD sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

76. Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas taisykles, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui. Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).

77. Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo

sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

78. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog iš nepritarimų Projektui motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui nepritarimo Projektui aplinkybės buvo aiškiai žinomos, atsakovo sprendimuose išdėstytos aplinkybės nesutrukdė pareiškėjui nei suvokti nepritarimo Projektui priežastis, nei efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vis dėlto Šiaulių RAAD sprendimai turi trūkumų (viename iš sprendimų nurodytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.7 punktas vietoj 126.1 punkto), tačiau nustatė, jog iš pareiškėjo skunde teismui išreiškiamos pozicijos matyti, kad pareiškėjas aiškiai suvokė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktais yra grindžiami sprendimai, o nepritarimo aplinkybės pareiškėjui yra žinomos ir suprantamos. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu, nėra faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos motyvacija ir konstatuoti, kad Šiaulių RAAD sprendimai privalo būti panaikinti dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo.

79. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su aplinkybe, jog netgi nustačius specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, vadovaujantis Aprašu, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai, kuriuos pareiškėjas ketina rekonstruoti, vis dėlto nepatektų į paviršinio vandens telkinio (duomenys neskelbtini) tvenkinio)) pakrantės apsaugos juostą, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

80. Įvertinus Šiaulių RAAD sprendimų motyvus matyti, jog Projektui nebuvo pritarta ir dėl to, kad pareiškėjo planuojami rekonstruoti pastatai patenka į paviršinio vandens telkinio juostą, todėl pakeitus pastatų paskirtį ir juos išplėtus bus pažeisti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimai. Pareiškėjas skundu ginčijo ir šį Šiaulių RAAD sprendimų pagrindą.

81. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju šių nuostatų nesilaikyta.

82. Šioje byloje teisiškai svarbios aplinkybės yra ir tos, kurios susijusios su pareiškėjo planuojamos statybos rūšies kvalifikavimu, t. y. ar pareiškėjas siekia statinius rekonstruoti ar įvykdyti naujų statinių statybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018), ar pareiškėjas siekia rekonstruoti pastatus, esančius pakrantės apsaugos juostoje, ir pan.

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

84. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes byla nėra išnagrinėta iš esmės, t. y. nėra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės ginčui išnagrinėti, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas sprendimą panaikinti, bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p. ir 146 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti

nagrinėti iš naujo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1473-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03761-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 14.10; 53.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balsių valda“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Balsių valda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-3697 „Dėl privalomojo nurodymo“ (toliau – ir 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas) ir Departamento Širvintų rajono agentūros vedėjo vyresniojo inspektoriaus R. S. 2017 m. vasario 27 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-11.29-1-17 (toliau – ir 2017 m. vasario

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de2a6530bf7511e9840ec0427c781bac

27 d. privalomasis nurodymas).2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo direktoriui buvo įteiktas Departamento Vilniaus rajono agentūros 2016 m. birželio 8 d.

privalomasis nurodymas Nr. VR-8.2-18 ir 2016 m. birželio 13 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad UAB „Balsių valda“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Gineitiškių ežero apsaugos juostoje (toliau – ir Žemės sklypas), natūraliai susiformavusioje pelkėje vykdė grunto lyginimo darbus. Pareiškėjui buvo nurodyta iš pelkės iškasti ir išvežti supiltą gruntą, Žemės sklype atkurti ežero krantą į prieš tai buvusią kranto formą ir liniją. UAB „Balsių valda“ 2016 m. liepos 22 d. Departamentui pateikė pasiūlymą dėl galimybės sudaryti taikos sutartį. 2016 m. rudenį privalomajame nurodyme užfiksuoti pažeidimai buvo pašalinti – atvežtas gruntas iškastas ir Gineitiškių ežero kranto forma ir linija atstatytos, kas užfiksuota Departamento 2016 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte.

3. UAB „Balsių valda“ direktoriui 2017 m. balandžio 13 d. buvo įteiktas Departamento Širvintų rajono agentūros vedėjo 2017 m. vasario 27 d. privalomasis nurodymas, kuriame nurodyta nukasti ir išvežti gruntą nuo užpilto pelkės ploto Žemės sklype. Kartu buvo įteiktas 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad patikrinimo dieną 2016 m. birželio 8 d. privalomasis nurodymas neįvykdytas. Pareiškėjo teigimu, šiame dokumente reikalaujama įvykdyti 2016 m. birželio 8 d. privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymas buvo konstatuotas 2016 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktu. Siekdamas išsiaiškinti situaciją, pareiškėjas 2017 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Departamento direktorių su skundu, tačiau Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendime, kurį pareiškėjas gavo 2017 m. spalio 10 d., nurodyta, kad būtent 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo aktu konstatuota, jog 2016 m. birželio 8 d. privalomasis nurodymas buvo neįvykdytas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad sąžiningai vykdė 2016 m. birželio 8 d. nurodymą, jo turimi nuosavybės dokumentai, Žemės sklypo kadastro duomenys patvirtina, kad Žemės sklype nėra jokios pelkės. Departamentas remiasi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-Centras“ 2016 m. kovo 31 d. rašte Nr. (9.25)GRPK_S-25 pateikta informacija, kurioje teigiama, kad šioje teritorijoje „nuo seno buvo pelkė“, kadangi šį faktą patvirtina kadastrinių matavimų plane pažymėta 0,2809 ha ploto teritorija, kuri, „GIS-Centro“ nuomone, yra pelkė. Tačiau toks supratimas gali būti klaidingas, nes tokiu ženklu topografiniuose žemėlapiuose žymimos pavasarį užliejamos pievos, o pačios pelkės žymimos siaurais ištisiniais brūkšniais, kurie užbraižomi per visos teritorijos plotą. Kad pelkės šioje teritorijoje nėra, patvirtina Žemės sklypo kadastro byla ir VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 24 d. raštas Nr. S-1670. VĮ Valstybės žemės fondo kriterijai atitinka teisės aktų nuostatas, kurios paremtos atitinkamos srities specialistų nustatytais pelkių apibrėžtumo požymiais – charakteringa pelkių augalija, pelkėjimo procesais, ne mažesniu nei 100 cm durpiniu sluoksniu (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 540 patvirtintą aprašą dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos (toliau – ir Aprašas)). VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-Centras“ pateiktoje informacijoje pažymima, kad dažnai pelkės neturi aiškiai išreikštos ribos.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad ginčas kilo dėl aplinkosauginiu pažeidimu sukeltų pasekmių likvidavimo. Vadovaujantis

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 punktu, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai privalo užtikrinti, kad aplinkosauginių pažeidimų atvejais ne tik būtų atlyginta žala aplinkai, bet ir būtų pašalintos neigiamos pažeidimo pasekmės. 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo aktu buvo konstatuota, jog 2016 m. birželio 8 d. privalomasis nurodymas neįvykdytas, o Departamento Vilniaus rajono agentūros atsakingas pareigūnas nekokybiškai atliko 2016 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte fiksuotą patikrinimą. 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo akte fiksuota, kad atliekant patikrinimą vietoje, išpilto ir išlyginto grunto matavimus atliko Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyriaus vyresnysis specialistas.

7. Atsakovo teigimu, UAB „Balsių valda“ privalo visiškai likviduoti jos aplinkosauginiu pažeidimu sukeltas pasekmes. Pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimą dėl pelkės buvimo jam priklausančiame Žemės sklype. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi specialistų išvadomis – VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-Centras“ 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. (9.25)GRPK-S-25 bei NŽT Vilniaus skyriaus vyresniojo specialisto atliktais matavimais vietoje, užfiksuotais 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo akte.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Balsių valda“ skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-3697 „Dėl

privalomojo nurodymo“ ir Departamento Širvintų rajono agentūros vedėjo vyresniojo inspektoriaus R. S. 2017 m. vasario 27 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-11.29-1-17.

9. Teismas, akcentuodamas Įstatymo 18 straipsnio 4 punkte, 23 straipsnio 2, 5 ir 7 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad pareiškėjas dėl ginčijamų individualių teisės aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 9 d. Pareiškėjas, paduodamas skundą Departamentui dėl 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo, nepažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, kadangi privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. balandžio 13 d., o skundas Departamentui dėl šio nurodymo buvo išsiųstas paštu 2017 m. balandžio 24 d. Departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir 2017 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą, tuo pripažindamas, kad pareiškėjas skundą padavė per Įstatyme nustatytą terminą.

10. Teismas nurodė, kad ginčijami 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas ir 2017 m. vasario 27 d. privalomasis nurodymas teismui galėjo būti apskųsti per bendrąjį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą nuo Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos. Departamentas pateikė teismui duomenis, kad 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą išsiuntė pareiškėjui Juridinių asmenų registre registruotu jo buveinės adresu registruotąja pašto siunta 2017 m. gegužės 12 d. Tačiau pareiškėjas teismui pateikė duomenis, kad 2017 m. gegužės 16 d. nurodytu adresu siuntos nepavyko įteikti, pareiškėjas siuntos neatsiėmė, todėl siunta buvo grąžinta atsakovui. Pareiškėjas 2017 m. spalio 5 d. padavė prašymą Departamento Vilniaus rajono agentūrai, prašydamas pateikti duomenis, ar Departamento atsakymas į skundą buvo išsiųstas. Departamento atstovas, atsakydamas į šį prašymą, pareiškėjo atstovui 2017 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku atsiuntė pareiškėjo skundžiamą 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. pareiškime Departamento Vilniaus rajono agentūrai nurodė kitą faktinį savo veiklos adresą, nei registruotos buveinės adresas, nurodė, kad registruotos buveinės adresu vyksta remonto darbai, taip pat nurodė, kad pareiškėjui atstovauja advokatas, prašė visą reikalingą informaciją siųsti advokatui. Departamento Vilniaus rajono agentūra susirašinėjimą su pareiškėju vykdė būtent jo 2016 m. kovo 14 d. pareiškime nurodytu adresu (šiuo adresu buvo siunčiamas Departamento 2016 m. balandžio 5 d. raštas Nr. VR-8.6-127). Pareiškėjas skunde Departamento direktoriui dėl privalomojo nurodymo nenurodė jokio kito adreso korespondencijai, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, kad Departamento skundžiamą 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą išsiųs jo anksčiau Departamento Vilniaus rajono agentūrai nurodytu adresu, kuriuo vyko susirašinėjimas su šia institucija. Departamentas, gavęs iš pašto įstaigos grąžintą siuntą, kuria buvo siunčiamas skundžiamas sprendimas pareiškėjui, daugiau jokių veiksmų siekdamas pareiškėjui įteikti skundžiamą sprendimą, nesiėmė. Todėl teismas darė išvadą, kad Departamentas, skundžiamą sprendimą išsiųsdamas ne pareiškėjo nurodytu korespondencijos adresu, o Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, ir, grįžus siuntai, nesiimdamas jokių papildomų veiksmų siekiant informuoti pareiškėją apie skundžiamą sprendimą, netinkamai įvykdė pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsnyje. Teismas sprendė, kad aplinkybę, jog pareiškėjui skundžiamas sprendimas buvo įteiktas tik 2017 m. spalio 10 d., lėmė netinkamas skundžiamo sprendimo išsiuntimas, už kurį pagal VAĮ atsakingas viešojo administravimo subjektas. Teismas vertino, kad pareiškėjas teisę kreiptis į administracinį teismą realizavo laikydamasis teisės aktuose nustatytų terminų.

12. Vertindamas ginčijamo 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nustatė, kad šiuo nurodymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktu, pareiškėjui nurodyta iki 2017 m. balandžio 27 d. nukasti ir išvežti gruntą nuo užpilto pelkės ploto žemės sklype, nes pareiškėjas, užpildamas gruntą Žemės sklype, pažeidė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktą, pagal kurį pelkėse draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą.

13. Teismas sprendė, kad atsakovas, duodamas 2017 m. vasario 27 d. privalomąjį nurodymą pareiškėjui, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismas nurodė, kad pagal Žemės įstatymą nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.1 ir 2.3 punktuose, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 6 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punkte, 9 straipsnio 2 dalyje nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. balandžio 12 d. išrašo bei Žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos, 2001 m. birželio 19 d. parengto UAB korporacijos „Matininkai“ dokumento turinį, nustatė, kad Žemės sklypo suformavimo metu, jo perdavimo privačion nuosavybėn metu apskrities viršininko sprendimais teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo nustatyti šiam Žemės sklypui taikytini apribojimai, nurodyti Specialiųjų

žemės ir miško naudojimo sąlygų XXX skyriuje „Pelkės ir šaltinynai“, o Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota, kad Žemės sklypo naudmenų sudėtyje yra pelkės. Teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, atsakovas, neatsižvelgęs, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis Žemės sklypo sudėtyje nėra pelkių naudmenų bei nėra įregistruota su pelkių apsauga susijusių specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktą. Teismas, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 4 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad nenuginčijęs Nekilnojamojo turto registro duomenų, pagal kuriuos Žemės sklype pelkių naudmenų nėra, tuo labiau, nėra įregistruotų pareiškėjo veiklos apribojimų, susijusių su pelkių apsauga, atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo įpareigoti pareiškėją atstatyti pelkių augalinę dangą (išvežti gruntą).

14. Teismas, įvertinęs VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-Centras“ 2016 m. kovo 31 d. rašte Nr. (9.25)GRPK_S-25 nurodytas aplinkybes, akcentuodamas Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo (toliau – ir GKĮ) 2 straipsnio 15 dalyje, 24 ir 26 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 215 patvirtintų Georeferencinio pagrindo kadastro nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Nuostatai) 14.9, 29.2 ir 32.2 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Georeferencinio pagrindo kadastre kaupiami ir registruojami duomenys, be kita ko, apie žemės ūkio naudmenų ribas – žemės ūkio naudmenų tipą; žemės ūkio naudmenų ribos tipą, kuriuos kadastrui teikia nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus atliekantys asmenys, pateikiantys, be kita ko, duomenis apie ariamosios žemės, sodų, pievų ir natūralių ganyklų, pelkių kontūrus, pažeistos žemės plotus, kitus objektus, kuriems nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Kadangi Georeferencinio pagrindo kadastrui minėtus duomenis teikia nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus atliekantys asmenys, šiame kadastre ir Nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti duomenys neturėtų skirtis. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju Georeferencinio pagrindo kadastro duomenys ir Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti duomenys apie Žemės sklype esančius žemės ūkio naudmenis skiriasi, t. y. pagal Georeferencinio pagrindo kadastro duomenis Žemės sklype yra pelkė, o pagal Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotus duomenis pelkės nėra, tačiau yra kita nenaudojama žemė. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, kad toks duomenų neatitikimas atsirado dėl to, kad Žemės sklypui 2002 m. rugpjūčio 9 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai, pagal kuriuos Žemės sklypą sudaro 0,2335 ha pieva ir 0,2809 ha pelkė. Tačiau atlikus naujus kadastrinius matavimus, šiais matavimais nustatyti nauji Žemės sklypo duomenys nebuvo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. balandžio 12 d. išrašas. Neįrašytų į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą duomenų negalima laikyti teisingais ir išsamiais, todėl 2002 m. rugpjūčio mėn. atliktų kadastrinių matavimų duomenimis remtis nustatant, ar Žemės sklype yra pelkė, nėra pagrindo. Teismo vertinimu, atlikus naujus kadastrinius matavimus ir pelkę įregistravus Georeferencinio pagrindo kadastre, tačiau į Nekilnojamojo turto registrą neįrašius nei pasikeitusių duomenų apie žemės naudmenis, nei taikytinų apribojimų, nurodytų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXX skyriuje „Pelkės ir šaltinynai“, šios sąlygos pareiškėjui netampa privalomomis (Žemės įstatymo 22 str.).

15. Teismas Žemės įstatymo 34 straipsnyje, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-267 patvirtintų Žemės informacinės sistemos nuostatų 7.1 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste pažymėjo, kad Žemės informacinės sistemos tvarkytojo Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 24 d. raštas Nr. S-1670 patvirtina, jog Žemės sklypo teritorijoje pagal minėtos sistemos duomenis nebuvo nustatyta plotų, kuriuos būtų galima priskirti pelkių žemės naudmenoms. Žemės informacinėje sistemoje neužfiksuota, kad Žemės sklype būtų pelkė kaip objektas, kuriam nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas, duodamas privalomąjį nurodymą pareiškėjui, neatsižvelgė į Žemės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nepagrįstai prioritetą suteikė Georeferencinio pagrindo kadastro duomenims, tačiau ne Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems duomenims bei žemės informacinės sistemos duomenims, todėl nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad Žemės sklypui taikytinas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktas ir pareiškėjas jį pažeidė. Teismas konstatavo, kad šis privalomasis nurodymas yra neteisėtas, todėl naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Teismas, nustatęs, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl privalomojo nurodymo, panaikino ir Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą, kuriuo privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas.

III.

17. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai taikė norminius teisės aktus ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.19. Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada, jog vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 bei 12 dalimis, nesant

Nekilnojamojo turto registre Žemės sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos „Pelkės ir šaltinynai“, šiam Žemės sklypui negali būti taikomi veiklos apribojimai, susiję su specifiniu pelkių teisiniu režimu, pažymi, kad ne visuomet specialiųjų žemės sąlygų neįrašymas į Nekilnojamojo turto registrą reiškia šių sąlygų negaliojimą. Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-682-492/2017 ir 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012. Nepaisant to, jog konkrečiam žemės sklypui Nekilnojamojo turto registre neįrašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, susijusios su draustinių apribojimais, jos taikomos nuo draustinio įsteigimo momento. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al4-499/2004, taip pat svarbu nustatyti, ar faktiškai ginčo žemės sklype yra miškas, nes tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais – teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus. Atsakovo teigimu, bylos medžiaga, be kita ko, VĮ „Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „Gis-Centras“ 2016 m. kovo 31 d. raštas Nr. (9.25)GRPK_S-25 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad Žemės sklype faktiškai egzistuoja natūrali pelkė. Nagrinėjamu atveju natūralios pelkės Žemės sklype egzistavimo faktas negali būti ignoruojamas.

20. Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, jog atsakovas pareiškėjo veiksmus nepagrįstai ir neteisėtai vertino kaip aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai davė nurodymą pašalinti šiuo pažeidimu sukeltas pasekmes, nurodo, kad teismas, pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje ir 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes, bylą išnagrinėjo formaliai. Atsakovas pažymi, kad 2017 m. vasario 27 d. privalomasis nurodymas buvo pateiktas Įstatymo 18 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes. Bylos įrodymai, t. y. 2016 m. sausio 15 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, 2016 m. balandžio 18 d. patikrinimo aktas, 2016 m. liepos 4 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurio pareiškėjas neginčijo, patvirtina pareiškėjo įvykdytą aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 punktu, 18 straipsnio 4 punktu pareiškėjas privalo likviduoti jo pažeidimu sukeltas pasekmes.

21. Atsakovas dėl teismo sprendimo argumentų, jog skiriasi Georeferencinio pagrindo kadastro duomenys ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys apie Žemės sklype esančias naudmenas, pažymi, kad kadastrinių matavimų registravimas gali būti atliktas tik pareiškėjo iniciatyva, kuris nėra suinteresuotas, jog jam priklausančiam Žemės sklypui būtų nustatyti papildomi veiklos apribojimai, susiję su pelkėmis. Aplinkosaugos pareigūnai 2016 m. sausio 15 d. fiksavo sunkiasvorės technikos atliekamus darbus Gineitiškių ežero pakrantės apsaugos juostoje bei ežero dalyje ir neturėjo galimybės atgaline tvarka ginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenų, nes aplinkosauginiai pažeidimai, pareiškėjui žinant natūralios pelkės lokalizaciją, jau buvo įvykdyti.

22. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ nustatyto termino skundui dėl Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo paduoti. Atsakovas nurodo, kad Departamentas šį sprendimą 2017 m. gegužės 12 d. išsiuntė Juridinių asmenų registre registruotu UAB „Balsių valda“ adresu (tapatus UAB „Balsių valda“ adresas nurodytas ir procesiniuose dokumentuose šioje administracinėje byloje). UAB „Balsių valda“ pašto darbuotojams nurodytu adresu siuntos nepavyko įteikti, o pareiškėjas siuntos saugojimo pašte neatsiėmė. Šios aplinkybės įrodo, jog dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, t. y. nesirūpinant atsakymo gavimu, pašto siuntos pareiškėjas negavo. Departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo siųsti 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą pareiškėjo atstovui. Pareiškėjas skundą, į kurį atsakyta Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu, 2017 m. balandžio 21 d. pateikė ne per atstovą ir nepridėjo jokių atstovavimą patvirtinančių dokumentų, taip pat skunde nenurodė informacijos apie pageidautiną kitą, nei registruotos buveinės, atsakymo siuntimo adresą. Vadovautis prieš metus vykusiu susirašinėjimu Departamentas neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą dėl ginčijamo privalomojo nurodymo pateikė 2017 m. balandžio 21 d. Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas privalėjo rūpintis ir būti aktyvus, siekdamas sužinoti apie sprendimo priėmimą. Tačiau pareiškėjas apie 5 mėnesius nesidomėjo pateikto skundo išnagrinėjimo rezultatu. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti dėl savo pasirinkto elgesio. Pareiškėjo skundas dėl praleisto procesinio termino skundui paduoti turi būti atmestas.

23. Pareiškėjas UAB „Balsių valda“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.24. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai taikant teisės normas,

vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.25. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, iš esmės sutikdamas su teismo motyvais, jog pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio

5 dalį konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos privalo būti įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, pateikia pavyzdį, kuris neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir realios situacijos. Pareiškėjas pažymi, kad draustiniai steigiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu ir kitais teisės aktais. Šis procesas numato ne tik daugybę procedūrinių sprendimų, kurie reglamentuoja steigimo procesą, registravimą ir apskaitą, bet ir dokumentų suderinimą su tam įgaliotomis valstybinėmis institucijomis. Draustinio įsteigimas ir jam taikomos specialiosios sąlygos įtvirtinamos viešai paskelbiamu ir registruojamu teisės aktu.

26. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinio skundo teiginį dėl natūralios pelkės Žemės sklype buvimo paneigia VĮ Registrų centro registruoti pareiškėjo nuosavybės dokumentai, Žemės sklypo kadastro duomenys ir VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 24 d. raštas Nr. S-1670. Atsakovo akcentuojama VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro „GIS-Centras“ 2016 m. kovo 31 d. rašte išreikšta nuomonė, paremta teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintu, jokių įgaliotų valstybės institucijų nesuderintu, nepaskelbtu, registruose neregistruotu UAB korporacijos „Matininkai“ nubraižytu brėžiniu apie pelkės buvimą, yra klaidinga ir, be kita ko, dėl netinkamai traktuojamo kadastrinių matavimų plane nurodyto žymėjimo. Oficialūs Lietuvos Respublikos registrų duomenys patvirtina, kad pareiškėjo supiltas gruntas yra sklypo dalyje, kurioje nėra pelkės.

27. Pareiškėjo teigimu, atsakovas iš esmės neginčija teismo sprendimo dalies dėl skundo teismui padavimo termino, tačiau apeliaciniame skunde šiuo klausimu pateikia savo subjektyvią versiją, kuri nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais.

Teisėjų kolegija


28. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento Širvintų rajono agentūros vedėjo 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-11.29-1-17, kuriuo vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktu pareiškėjui UAB „Balsių valda“ nurodyta iki 2017 m. balandžio 27 d. nukasti ir išvežti gruntą nuo užpilto pelkės ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagristumas ir teisėtumas. Pareiškėjas taip pat yra pareiškęs reikalavimą panaikinti Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-3697, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo panaikinimo.

29. Iš 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo turinio matyti, kad jis buvo priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjas neįvykdė 2016 m. birželio 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-8.2-18, t. y. neišvežė grunto nuo užpilto pelkės ploto Žemės sklype. 2016 m. birželio 8 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-8.2-18 buvo nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype yra pelkė, kuri yra susiformavusi Gineitiškių ežero apsaugos juostoje, pareiškėjas įpareigotas iki 2016 m. birželio 31 d. iš Žemės sklype esančios pelkės iškasti ir išvežti supiltą gruntą (0,006 ha plote), atkurti Gineitiškių ežero krantą į prieš tai buvusią kranto formą ir liniją (privalomasis nurodymas pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 29 d. ir dar pratęstas iki 2016 m. lapkričio 30 d.). Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjo Žemės sklype yra Gineitiškių ežero pakrantės apsaugos juostoje natūraliai susiformavusi pelkė, kuri buvo sunaikinta, nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM-VILN-65309424, kurioje buvo priimtas 2016 m. liepos 4 d. nutarimas ir pareiškėjo vadovui paskirta bauda.

30. Pareiškėjas 2017 m. vasario 27 d. privalomąjį nurodymą skundė Departamentui, nurodydamas, jog 2017 m. vasario 23 d. patikrinimo akte surašyti nepagrįsti duomenys, nes 2016 m. rudenį Departamento Vilniaus rajono agentūros pareigūnai užfiksavo, kad pažeidimai pašalinti. Skunde nurodyti duomenys apie pareiškėjo 2016 m. liepos 22 d. teiktą siūlymą dėl galimybės sudaryti taikos sutartį administracinio teisės pažeidimo byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde Departamentui nebuvo nurodęs jokių argumentų ir pateikęs įrodymų, kad Žemės sklype nėra jokios pelkės ir / ar kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą mechaniškai išardyti natūralią pelkės augalinę dangą (užpilti gruntą) ir dėl to jis neturi vykdyti 2016 m. birželio 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-8.2-18.

31. Pirmosios instancijos teismas panaikino 2017 m. vasario 27 d. privalomąjį nurodymą, nustatęs, kad atsakovas, duodamas šį privalomąjį nurodymą pareiškėjui, neatsižvelgė į Žemės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nepagrįstai prioritetą suteikė Georeferencinio pagrindo kadastro duomenims, o ne Nekilnojamojo turto

registre įregistruotiems duomenims bei žemės informacinės sistemos duomenims, pagal kuriuos Žemė sklype nėra įregistruota pelkė kaip objektas, kuriam taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismo teigimu, Žemės sklypui netaikytinas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punktas ir pareiškėjas jo nepažeidė.

32. Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas ginčija ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu, bet ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą dėl šio privalomojo nurodymo ir Departamento sprendimo panaikinimo.

33. Pareiškėjas dėl 2017 m. vasario 27 d. ir 2017 m. gegužės 11 d. priimtų individualių teisės aktų panaikinimo į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino paduoti skundą.

34. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, o ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

36. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą išsiuntė pareiškėjui Juridinių asmenų registre registruotu jo buveinės adresu registruotąja pašto siunta 2017 m. gegužės 12 d., tačiau pareiškėjui pašto siunta 2017 m. gegužės 16 d. nebuvo įteikta, pareiškėjas per siuntos saugojimo pašte laiką šios siuntos neatsiėmė, todėl siunta buvo grąžinta atsakovui. Pareiškėjas 2017 m. spalio 5 d. padavė prašymą Departamento Vilniaus rajono agentūrai, prašydamas pateikti duomenis, ar Departamento atsakymas į skundą buvo išsiųstas. Atsakovo atstovė, atsakydama į šį prašymą, pareiškėjo atstovui 2017 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku atsiuntė Departamento 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo įteikimo diena yra 2017 m. spalio 10 d., todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą skundu, nepraleido įstatyme nustatyto termino paduoti skundą.

37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui paduoti, pareiškėjo atsikirtimus į šiuos argumentus, kuriais yra sutinkama su šia išvada, byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

38. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pareiškėjas turėjo pagrindą tikėtis, jog atsakovas Departamentas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą išsiųs jo 2016 m. kovo 14 d. pareiškime Departamento Vilniaus rajono agentūrai nurodytu adresu, kuriuo vyko susirašinėjimas su šia institucija, kad Departamentas, gavęs iš pašto įstaigos grąžintą siuntą, kuria buvo siunčiamas skundžiamas sprendimas pareiškėjui, privalėjo imtis tam tikrų veiksmų, siekdamas įteikti pareiškėjui sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokių konkrečių veiksmų atsakovas privalėjo imtis, kai pareiškėjui siųsta pašto siunta oficialiai registruotu buveinės adresu buvo išsiųsta ir grąžinta, nes šiuo adresu nebuvo galima jos įteikti. Akcentuotina, kad Departamentas nagrinėjo pareiškėjo 2017 m. balandžio 21 d. skundą dėl 2017 m. vasario 27 d. privalomojo nurodymo, skunde pareiškėjas nenurodė jokio adreso, taip pat nenurodė, kur ir kam turėtų būti siunčiamas Departamento priimtas sprendimas dėl skundo. Su skundu nebuvo pateikti jokie duomenys apie pareiškėjo sudarytą sutartį su tam tikru advokatu, kuriam atsakovas būtų turėjęs teisę nusiųsti priimtą sprendimą, todėl teisiniu požiūriu nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas turėjo siųsti, o pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog sprendimas bus nusiųstas 2016 m. kovo 14 d. pareiškime nurodytu

adresu bei šiame pareiškime nurodytam advokatui.39. Pažymėtina, kad Departamento Vilniaus rajono agentūra 2016 m. balandžio 5 d. raštą Nr. VR-8.6-127 siuntė

pareiškėjo nurodytam advokatui, o ne Departamentas. Be to, byloje nepateikti įrodymai, kad po 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas santykiuose su Departamento Vilniaus rajono agentūra ir / ar Širvintų rajono agentūra, Departamentu veikė per atstovą (advokatą). 2016 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas įteiktas pareiškėjo atstovui pagal įgaliojimą M. Č. Departamentas 2016 m. rugpjūčio 23 d. siuntė pareiškėjo vadovui J. M. raštą adresu (duomenys neskelbtini). Departamento 2016 m. liepos 4 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodytas pareiškėjo adresas – (duomenys neskelbtini). Taip pat 2017 m. vasario 27 d. privalomajame nurodyme, kurį surašė Departamento Širvintų rajono agentūros vadovas, nurodytas tas pats pareiškėjo adresas.

40. Pažymėtina, kad pareiškėjo vadovas T. Š. skundą dėl Departamento Širvintų rajono agentūros vadovo surašyto privalomojo nurodymo padavė Departamentui, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsniu. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo. Pagal bylos duomenis pareiškėjas dėl Departamentui 2017 m. balandžio 21 d. paduoto skundo išnagrinėjimo pradėjo domėtis tik 2017 m. spalio 5 d. Be to, 2017 m. vasario 27 d. privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo nurodyta iki 2017 m. balandžio 27 d. nukasti ir išvežti gruntą nuo užpilto pelkės ploto Žemės sklype, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas privalėjo domėtis, kaip išspręstas jo skundas dėl šio privalomojo nurodymo, nes turėjo imtis priemonių įvykdyti privalomąjį nurodymą.

41. Pareiškėjo nurodomą 2016 m. kovo 14 d. pareiškimą pasirašė pareiškėjo direktorius J. M. Šiame pareiškime buvo nurodyta, kad nors pareiškėjas yra registruotas (duomenys neskelbtini), tačiau dėl vykdomų remonto darbų veiklą vykdo (duomenys neskelbtini), bet šioje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ir 2017 m. balandžio 21 d. (skundo surašymo dieną) buvo vykdomi tokio pobūdžio remonto darbai, dėl kurių pareiškėjo buveinė buvo kitoje vietoje. Taip pat nėra suprantama, dėl kokių priežasčių pareiškėjo vadovas T. Š. skunde nenurodė informacijos apie kitą buveinės adresą, jei patalpos, kur įregistruota buveinė, buvo remontuojamos, taip pat informacijos, jog jo interesams atstovauja konkretus advokatas, jei buvo sudaryta sutartis.

42. Pažymėtina, jog juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Pareiga atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui taikoma juridiniam asmeniui (jo valdymo organams, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip). Be to, juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018). Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, taip pat yra nurodęs, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.

44. ABTĮ 66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atnaujinti terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS502-499/2013).46. Akcentuotina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis

įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

47. Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis tik 2017 m. lapkričio 9 d. padavė skundą, tai, kad pareiškėjas byloje nėra įrodęs, jog egzistuoja svarbios priežastys, dėl kurių jis (pareiškėjas) neįvykdė įstatymų nustatytos atskleidimo pareigos, kad dėl ne nuo pareiškėjo (juridinio asmens, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-805-492/2018; kt.)) valios priklausiančių aplinkybių buveinės adresu negalėjo būti įteiktas Departamento siunčiamas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas, pareiškėjas, paduodamas skundą, neinformavo Departamento apie turimą atstovą, su kuriuo sudaryta atstovavimo sutartis, neatskleidė kito įmonės korespondencijos adreso, konstatuotina, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas dėl svarbių, ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių praleido įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą.

49. Įvertinus tai, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti skundą, nenustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo administracinę bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nurodytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.). Atsakovas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, tačiau nustačius, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, byla turi būti nutraukiama.


n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti.Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balsių valda“ skundą atsakovui Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.



ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-534-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02052-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Portpin Limited atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Portpin Limited skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Portpin Limited (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2019 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 17.2-2174 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundą ir dėl jo priimti motyvuotą sprendimą – nutarimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Portpin Limited skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikė prašymą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00094-11 (toliau – ir Prašymas), kuriame prašė: informuoti pareiškėją apie sprendimus, susijusius su V. A. turtui taikomu laikinu nuosavybės teisės apribojimu ir jo termino tęsimu, bei sudaryti galimybę pareiškėjui skųsti šiuos sprendimus; panaikinti ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00094-11 bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ suteiktą civilinio ieškovo statusą; netenkinus prašymo panaikinti bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ suteiktą civilinio ieškovo statusą, perduoti bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ pareikštą civilinį ieškinį ir su juo susijusius dokumentus šio banko bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui; panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą V. A. turtui pareiškėjo turimo kreditorinio reikalavimo dydžiu arba nebetęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo termino. Atsakydamas į Prašymą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. 17.2.-359 (toliau – ir 2019 m. sausio 24 d. raštas) nurodė, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Nesutikdamas su minėtu raštu, pareiškėjas 2019 m. balandžio 2 d. su skundu (toliau – ir Skundas vyriausiajam prokurorui) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiąjį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=152652b0bf7611e9840ec0427c781bac

prokurorą, prašydamas panaikinti 2019 m. sausio 24 d. raštą, išnagrinėti Prašymą iš esmės ir jį tenkinti arba netenkinus Prašymo dėl jo priimti motyvuotą dokumentą – nutarimą. 2019 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras skundžiamu raštu Nr. 17.2-2174 pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad 2019 m. sausio 24 d. raštu pareiškėjo Prašymas buvo nenagrinėtas, nes jo turinys buvo susijęs su baudžiamojo proceso sprendimų priėmimu, tačiau pagrindo prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka nebuvo (Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3, (toliau – ir Aprašas) 74 punkte nustatyta tvarka). Pareiškėjas pasinaudojo Aprašo 75 punkte nustatyta tvarka ir 2019 m. sausio 24 d. raštą apskundė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui.

Teismas sprendė, kad skundžiamas Raštas negali būti administracinės bylos dalyku, nes jis yra informacinio pobūdžio ir yra neskundžiamas (Aprašo 72 ir 74 p.). Apraše taip pat nėra numatyta aukštesniojo prokuroro sprendimų, priimtų remiantis Aprašo 75 punktu, apskundimo teisė. Toks informacinio pobūdžio atsakymas negali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Teismo vertinimu, reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 2 d. skundą ir dėl jo priimti motyvuotą sprendimą – nutarimą, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Raštą, todėl teismui atsisakius priimti skundą dėl pagrindinio reikalavimo, atsisakytina priimti ir skundo dalį dėl išvestinio reikalavimo.

III.

Pareiškėjas Portpin Limited atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio, kaip nustatyta Aprašo 74 punkte, ir atsižvelgdamas į tai, nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovas nepagrįstai rėmėsi Aprašo 74 punktu. Pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi skundžiamame Rašte nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktu teisiniu kvalifikavimu, nevertino, koks šio ginčo objektas, kokius pažeidimus padarė atsakovas.

2. Teismas neįvertino, kad priimdamas skundžiamą Raštą, atsakovas iš esmės nesilaikė nei Apraše, nei BPK nustatytos asmenų skundų nagrinėjimo tvarkos. Rašte nepateikti motyvai, kodėl pareiškėjo Skundas vyriausiajam prokurorui negali būti nagrinėjamas BPK nustatyta tvarka. Raštas neatitinka nei Apraše nurodyto informacinio pobūdžio atsakymo požymių, nei jokio kito Apraše numatyto dokumento požymių. Raštas pareiškėjui pateiktas praleidus Apraše nustatytą 20 darbo dienų terminą. Pareiškėjas atsakovo neprašė atlikti tokių proceso veiksmų ar priimti tokių proceso sprendimų, dėl kurių turėtų būti sprendžiama vadovaujantis Aprašo 74 punktu. Pareiškėjo Prašymas ir Skundas vyriausiajam prokurorui turi būti nagrinėjami BPK nustatyta tvarka.

3. Teismas neįvertino, kad priimant Raštą buvo pažeista pareiškėjo teisė skųsti jo teises ir teisėtus interesus tiesiogiai varžančius sprendimus, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį, garantuojantį teisę į teisingą teismą, 13 straipsnį, garantuojantį teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, garantuojantį teisę į nuosavybę.

4. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl civilinio ieškovo statuso panaikinimo ir civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu, dėl pareiškėjo tiesioginio suinteresuotumo atliekamame ikiteisminiame tyrime, dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo ar sprendimo nebepratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo termino.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų

ABTĮ nustatyta tvarka).Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti

pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2019 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 17.2-2174 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti Skundą vyriausiajam prokurorui ir dėl jo priimti motyvuotą sprendimą – nutarimą, nes sprendė, jog skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio, Apraše nėra numatyta aukštesniojo prokuroro sprendimų, priimtų remiantis Aprašo 75 punktu, apskundimo teisė. Reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Skundą vyriausiajam prokurorui ir dėl jo priimti motyvuotą sprendimą – nutarimą, teismas atsisakė priimti kaip išvestinį iš pirmojo reikalavimo.

Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl civilinio ieškovo statuso panaikinimo ir civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu, dėl pareiškėjo tiesioginio suinteresuotumo atliekamame ikiteisminiame tyrime, dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo, kad priimant Raštą buvo pažeista pareiškėjo teisė skųsti jo teises ir teisėtus interesus tiesiogiai varžančius sprendimus, taip pažeidžiant Konvencijos 6 ir 13 straipsnius ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kad atsakovas nesilaikė nei Apraše, nei BPK nustatytos asmenų skundų nagrinėjimo tvarkos, Raštas nepakankamai motyvuotas, pateiktas praleidus Apraše nustatytą terminą, pirmiausia akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, t. y. byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl skundžiamoje nutartyje neturėjo būti nurodyti motyvai dėl ginčo esmės.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, ar pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai gali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

Akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.).

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, todėl jį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl skundžiamo Rašto pagrįstumo ir teisėtumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu, t. y. grindžiami BPK nuostatomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtą aplinkybę patvirtina pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo Skundo vyriausiajam prokurorui BPK nustatyta tvarka (atskirojo skundo 4.10 p.), kad turėjo būti vadovaujamasi BPK nuostatomis, o dėl Skundo vyriausiajam prokurorui turėjo būti priimtas motyvuotas procesinis sprendimas – nutarimas (atskirojo skundo 4.36 p.), kad pareiškėjo Skundas vyriausiajam prokurorui yra išimtinai susijęs su atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir jame priimamais procesiniais sprendimais (atskirojo skundo 4.37 p.).

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. 17.2.-359, kuriame nurodė, jog Prašymas negali būti tenkinamas. Nesutikdamas su minėtu raštu, pareiškėjas pateikė Skundą vyriausiajam prokurorui, prašydamas panaikinti 2019 m. sausio 24 d. raštą, išnagrinėti Prašymą iš esmės ir jį tenkinti, arba netenkinus Prašymo dėl jo priimti motyvuotą dokumentą – nutarimą. Skundžiamu Raštu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras šio pareiškėjo prašymo netenkino ir 2019 m. sausio 24 d. rašto nepanaikino. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo Prašymas, dėl kurio priimtas 2019 m. sausio 24 d. raštas ir skundžiamas Raštas, yra susijęs su atliekamu ikiteisminiu tyrimu.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, o atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, pažymėtina, kad pareiškėjas nei su Prašymu, nei su skundu teismui nesikreipė dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas. Be to, 2019 m. sausio 24 d. rašto pareiškėjas neskundė Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja BPK. Kaip jau minėta, administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. sausio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-3/2017).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, nes pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nenurodė šios aplinkybės, vis dėlto iš esmės pagrįstai bei teisėtai 2019 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktais pagrįstų argumentų, jog būtent administracinis teismas privalo nagrinėti Rašto, kurį pirmosios instancijos teismas vertino kaip informacinio pobūdžio aktą, pagrįstumą ir teisėtumą pagal ABTĮ nuostatas. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Portpin Limited atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. A-5206-520/2019Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00141-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.7; 59.1.6(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių

registracijos centro atstovui Tomui Čepulkovskiui,viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. K. (S. K.) sulaikymo,

n u s t a t ė:I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) kreipėsi į teismą su teikimu, kuriame buvo prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietę S. K. (S. K.) (toliau – ir Užsienietė) Užsieniečių sulaikymo centre iki 2019 m. rugsėjo 21 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje (toliau – ir Teikimas). Užsieniečių sulaikymo centras nurodė, kad Užsienietė 2019 m. birželio 19 d. išėjo iš Užsieniečių sulaikymo centro ir išvyko į Lenkijos Respubliką, nesulaukusi galutinio sprendimo dėl jos teisinio statuso nustatymo.

2. Užsieniečių sulaikymo centro atstovė teismo posėdyje prašė sulaikyti Užsienietę vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, nes atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį Užsienietė nelaikytina prieglobsčio prašytoja. Užsienietė ir jos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad Lietuvoje buvo labai ilgai tvarkomi dokumentai, Užsienietė neištvėrė ir išvyko pas savo vyrą į Austriją, teigė, kad Užsienietė daugiau nepažeis nustatytų taisyklių, Užsienietė yra nėščia, t. y. pažeidžiamas asmuo, todėl jai turėtų būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fc718e10bf7511e9840ec0427c781bac

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2019 m. birželio 21 d. sprendimu netenkino Teikimo ir nusprendė Užsienietę apgyvendinti Užsieniečių sulaikymo centre netaikant jai judėjimo laisvės apribojimų, iki ji bus grąžinta į savo kilmės šalį.

4. Teismas nustatė, kad Užsienietė yra įtraukta į pažeidžiamų asmenų sąrašą, nes yra nėščia. Užsienietei buvo žinomos jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos pasekmės, tačiau ji neteisėtai išvyko į kitas Europos Sąjungos valstybes, nors žinojo, kad nepriimtas galutinis sprendimas dėl jos prieglobsčio prašymo.

5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima kategoriškai teigti, jog Užsienietė trukdys vykdyti sprendimą dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kad ji gali pasislėpti, vengdama grąžinimo į užsienio valstybę. Byloje nėra duomenų, kad ji trukdė atsakingoms institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su jos sulaikymu ar prieglobsčio prašymo nagrinėjimu (neleistinai išvyko tik tą dieną, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje), todėl teismas nepripažino, kad šiuo konkrečiu atveju sulaikymas yra būtinas.

III.

6. Užsieniečių sulaikymo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę.

7. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. birželio 19 d. nutartimi atmetus Užsienietės apeliacinį skundą, jos buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad egzistuoja Užsienietės sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnyje, tačiau pritaikė netinkamą sulaikymui alternatyvią priemonę. Įstatymo 115 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, gali būti skirta tik prieglobsčio prašytojams.

Teisėjų kolegija


8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsienietei pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Užsieniečių sulaikymo centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų – taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12 PR-7 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Užsienietei nesuteikė pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (15/6-12)25PR-9 nutarė Užsienietę apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4231-415/2019 atmetė Užsienietės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12 PR-7 panaikinimo. 2019 m. birželio 19 d. Užsienietė, nepranešusi apie savo ketinimus išvykti, išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir į jį negrįžo. 2019 m. birželio 20 d. buvo gautas pranešimas, kad Lenkijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė Užsienietę, kuri neteisėtai atvyko į Lenkijos Respubliką iš Lietuvos Respublikos.

10. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro Teikimą, jo netenkino ir pritaikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių sulaikymo centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

11. Užsieniečių registracijos centras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamą sulaikymui alternatyvią priemonę, kadangi alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, gali būti skirta tik prieglobsčio prašytojams. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Užsieniečių registracijos centras siekia, jog Užsienietei būtų pritaikyta kiti alternatyvi sulaikymui priemonė. Pareiškėjas nėra nurodęs, kokia konkreti priemonė turėtų būti taikoma Užsienietei.

12. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Užsienietė išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir jos buvimo vieta

nėra žinoma.13. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjos prašo taikyti alternatyvią sulaikymui

priemonė asmeniui, kurio buvimo vieta nėra žinoma, t. y. pareiškėjo reikalavimas negali būti įvykdomas. Nepateikti duomenys, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Užsieniečių registracijos centro apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą, įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo teisinių santykių specifiką, nustatė, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas neturi teisinės reikšmės.

15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei konstatuojant, kad nebetenka teisinės prasmės pareiškėjo apeliacinio skundo, kuriame suformuluotas reikalavimas pritaikyti kitą alternatyvią sulaikymui priemonę Užsienietei, nei kad yra pritaikęs pirmosios instancijos teismas, administracinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nutrauktinas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimo panaikinimo nenagrinėtini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 137 ir 138 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2019 m. birželio 21 d. sprendimo nutraukti.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. AS-542-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01341-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a70c6c0bf7611e9840ec0427c781bac

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 26 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir atsakovas) 2019 m. vasario 19 d. raštą Nr. (15.24)-2D-2379 ir panaikinti įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. 4D-427-(15.24) ir Nr. 4D-428-(15.24).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius skundo gavimo dieną, išaiškindamas teisę paduoti teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus, bei patikslinti skundo dalyką.

Pareiškėjas, šalindamas nustatytus skundo trūkumus, nurodė, kad jam laiškas su skundžiamu atsakovo aktu buvo pristatytas paprasta siunta į gavėjo laiškų dėžutę, iš kurios laišką jis išsiėmė 2019 m. vasario 26 d. Ant voko esantis spaudas patvirtina, kad laiškas gavėjo pašte buvo gautas 2019 m. vasario 22 d. Spaudo ant voko, galinčio patvirtinti laiško išsiuntimo iš siuntėjo pašto datą, nėra. 2019 m. vasario 22 d. buvo penktadienis. Pareiškėjas po 2019 m. vasario 22 d. savaitgalį ir pirmadienį buvo išvykęs iš namų. Kadangi buvo siųstas paprastasis laiškas, todėl pašto įstaigoje duomenų apie tai, kada pareiškėjas laišką išsiėmė iš pašto dėžutės, nėra. Šios aplinkybės patvirtina, jog skundas teismui paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto gavimo dienos. Todėl terminas kreiptis į teismą nėra praleistas.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas nurodė, kad ant voko esantis spaudas patvirtina, jog pareiškėjas skundžiamą aktą gavo 2019 m. vasario 22 d. Nors pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. vasario 22 d. buvo išvykęs, todėl laišką išsiėmė tik 2019 m. vasario 26 d., tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių jo išvykimo faktą, nepateikė. Pareiškėjas, gavęs skundžiamą aktą net ir 2019 m. vasario 26 d., turėjo pakankamai laiko laiku pateikti teismui skundą, t. y. turėjo būti aktyvus ir rūpestingas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas skundą pateikė 2019 m. kovo 26 d., t. y. praleidęs ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą. Pareiškėjas nepasinaudojo teismo jam išaiškinta teise pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Teismas išaiškino pareiškėjui teisę pakartotinai teikti skundą, pateikiant kartu ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant jo praleidimo priežastis bei pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 6 d. padavė atskirąjį skundą dėl teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties panaikinimo.Pareiškėjas atskirajame skunde nesutiko su teismo pozicija, kad yra praleidęs ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą

skundui paduoti, ir suformulavo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad į bylą pateikta voko kopija patvirtina, jog skundžiamas aktas jam buvo siųstas paprasta siunta ir gavėjo pašte buvo gautas 2019 m. vasario 22 d. Data, kada vokas buvo įdėtas į pašto dėžutę ir kada pareiškėjas voką išsiėmė iš pašto dėžutės ant paprasta siunta siųsto voko, nefiksuojama. Todėl teismo teiginys, jog pareiškėjas skundžiamą aktą gavo 2019 m. vasario 22 d., nepagrįstas. Atsakovo siųstą voką su skundžiamu aktu iš laiškų dėžutės išsiėmė 2019 m. vasario 26 d.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi panaikino 2019 m. balandžio 25 d. nutartį, netenkino pareiškėjo J. G. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 30 str. 3 d., 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas nurodė, kad pateiktas vokas su pašto žyma patvirtina, jog skundžiamas aktas įteiktas pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. Skundo paskutinė padavimo teismui diena buvo 2019 m. kovo 22 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2019 m. kovo 26 d. (išsiųstas paštu), t. y. praleidęs ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis Nr. AS-579-662/2015) paštas pašto siuntas į gaunamųjų laiškų dėžutes įdeda tą pačią dieną, kada gauna siuntą. Voko kopija ir joje esantis pašto spaudas patvirtina, kad atsakovo pareiškėjui siųstas vokas su skundžiamu aktu į pareiškėjo pašto dėžutę buvo įdėtas 2019 m. vasario 22 d. Nors pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. vasario 22 d. buvo išvykęs, todėl laišką išsiėmė tik 2019 m. vasario 26 d., tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių jo išvykimo faktą, nepateikė. Pareiškėjas, gavęs skundžiamą aktą net ir 2019 m. vasario 26 d., turėjo pakankamai laiko laiku pateikti teismui skundą, t. y. turėjo būti aktyvus ir rūpestingas. Be to, jis naudojasi kvalifikuoto teisės specialisto (advokato padėjėjos), kuriam turėjo būti aišku, kad spaudas, esantis antroje voko pusėje, patvirtina ne tik siuntos gavimo pašte datą, bet ir įteikimo pareiškėjui datą, pagalba. Kilus abejonei, pareiškėjo atstovė turėjo imtis visų įmanomų priemonių ir skundą teismui pateikti kuo greičiau. Net ir teismui vertinant, kad siunta pareiškėjui buvo įteikta kitą dieną nei patvirtina voko spaudas, t. y. 2019 m. vasario 23 d., skundo pateikimo teismui paskutinė diena būtų 2019 m. kovo 25 d., t. y. tokiu atveju skundas teismui pateiktas praleidus skundžiamo akto apskundimo terminą, kadangi buvo išsiųstas į teismą tik 2019 m. kovo 26 d. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kodėl nerealizavo savo teisės į teisminę gynybą 2019 m. kovo 22–25 dienomis.

Teismo teigimu, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis, objektyviai trukdžiusiomis paduoti skundą teismui laiku.

II.

Pareiškėjas J. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutartį, skundą priimti, teismui padarius išvadą, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas, iš esmės pakartodamas pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, akcentuoja, kad teismo pozicija, jog skundžiamas aktas pareiškėjui buvo įteiktas 2019 m. vasario 22 d. ir paskutinė termino diena skundui paduoti buvo 2019 m. kovo 22 d., prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes skundžiamame akte nurodyta, kad skundas gali būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo dokumento įteikimo dienos, bet ne per vieną mėnesį nuo laiško gavimo pašte dienos.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas aktas pašte buvo gautas 2019 m. vasario 22 d., voką su skundžiamu aktu iš pašto dėžutės jis išsiėmė per protingą terminą, t. y. 2019 m. kovo 26 d., po savaitgalio, kuomet buvo išvykęs. Joks teisės aktas neįpareigoja pareiškėją tikrinti pašto dėžutę kiekvieną dieną. Nėra teisės akto, pagal kurį pareiškėjas būtų įpareigotas kreiptis į pašto įstaigą dėl spaudo uždėjimo ant voko, patvirtinančio voko iš pašto dėžutės išėmimo datą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, terminas skundui paduoti nėra praleistas.

Pareiškėjas pažymi, kad skundas paduotas paskutinę skundo padavimo teismui dieną, t. y. 2019 m. vasario 26 d., tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad skundas paduotas praleidus terminą. Pareiškėjas akcentuoja, kad teisės aktai nereikalauja skundą paduoti kuo greičiau, teisinis reglamentavimas nustato reikalavimą skundą paduoti per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto gavimo dienos, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2019 m. vasario 26 d.

Pareiškėjo teigimu, reikalavimas pateikti skundą per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto gavimo dienos yra bendras tiek pareiškėjui, tiek jo atstovui, todėl teismo pozicija, teigianti, jog atsižvelgiant į tai, kad skundą rengė teisininkas, skundas privalėjo būti pateiktas anksčiau nustatyto termino pabaigos, yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismo pozicija, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus ir rūpestingas, taip pat yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. G. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas), pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento

2019 m. vasario 19 d. rašto Nr. (15.24)-2D-2379 panaikinimo. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi su skundu 2019 m. kovo 26 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas skundą turėjo paduoti iki 2019 m. kovo 22 d., todėl yra praleidęs terminą skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo išvykimo ir skundo nepateikimo laiku fakto, termino skundui paduoti neatnaujino. Pareiškėjas ginčija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdamas, jog skundžiamą teisės aktą iš pašto dėžutės išsiėmė 2019 m. vasario 26 d. ir ši data vertintina kaip skundžiamo akto įteikimo data. Pareiškėjo teigimu, nuo šios datos skaičiuojamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio apskundimo terminas, o jis skundą padavė 2019 m. kovo 26 d., t. y. nepraleidęs nurodyto termino.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (30 str. 2 d.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde neigia, jog yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundžiamo teisės akto apskundimo terminą.

Pašto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad universaliosios pašto paslaugos teikėjas privalo užtikrinti bent vieną pašto siuntų surinkimą ir bent vieną pristatymą per darbo dieną į pašto paslaugos gavėjo gyvenamąją ar buveinės vietą, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą atvejį (Susisiekimo ministerija ekstremaliųjų situacijų atvejais nustato išskirtines sąlygas, užtikrinančias universaliosios pašto paslaugos teikimą).

Spaudas ant voko, kuriame buvo siunčiamas skundžiamas raštas pareiškėjui, patvirtina, jog ši siunta Rumšiškių pašte buvo registruota 2019 m. vasario 22 d. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi nurodyto teisinio reglamentavimo ir pašto siunta į pareiškėjo pašto dėžutę buvo įdėta ne tą pačią pašto siuntos registravimo pašte dieną, t. y. 2019 m. vasario 22 d. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti įtikinamą išvadą, jog pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. nebuvo pristatyta pašto siunta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju 2019 m. vasario 22 d. laikytina skundžiamo akto gavimo diena ir pareiškėjas, 2019 m. kovo 26 d. paduodamas skundą teismui, praleido vieno mėnesio skundo teismui padavimo terminą, nes paskutinė termino skundui paduoti diena buvo 2019 m. kovo 22 d.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą dėl jo nurodytų aplinkybių, susijusių su neregistruotos pašto siuntos gavimu 2019 m. kovo 26 d.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą su skundu, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nagrinėjant klausimą, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas

įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių teisių – teisės kreiptis į teismą – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių (atsitiktinės klaidos).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, pareiškėjo skundžiamame akte nurodydamas, jog sprendimas per vieną mėnesį nuo gavimo dienos gali būti skundžiamas Regionų apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, skundžiamą teisės aktą pareiškėjui išsiuntė paprasta (neregistruota) pašto siunta. Pasirinkus kitą siuntos rūšį (registruota pašto siunta), esant galimybei sekti pašto siuntos judėjimą Lietuvos pašto tinklalapyje https://www.post.lt/siuntu-sekimas, būtų išvengta šiuo atveju kilusio ginčo dėl konkretaus laiko, kada pareiškėjas gavo ar turėjo gauti pašto siuntą. Taip pat būtų buvęs užtikrintas pareiškėjo skundžiamo akto gavimas, tai fiksuojant pašto dokumentuose, ir pareiškėjas būtų buvęs informuotas apie gautą pašto siuntą.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis, turėdamas teisę į privatų gyvenimą, 2019 m. vasario 22 d. – 2019 m. vasario 25 d. (penktadienis – pirmadienis) buvo išvykęs su šeima, todėl pašto siuntą su skundžiamu teisės aktu iš pašto dėžutės išsiėmė 2019 m. vasario 26 d. ryte, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas pažeidė rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartą. Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusias teisines aplinkybes, nėra pagrindo netikėti tokiais pareiškėjo paaiškinimais ir jo vertinimu, kad jis turėjo teisę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą akto apskundimo terminą skaičiuoti nuo 2019 m. vasario 26 d. Kaip jau minėta, asmuo negali prarasti teisės kreiptis į teismą ir ginti pažeistą teisę dėl atsitiktinių aplinkybių (atsitiktinės klaidos).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą skundui paduoti, todėl panaikinama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. vasario 19 d. rašto Nr. (15.24)-2D-2379 panaikinimo, atnaujinamas pareiškėjui terminas paduoti skundą dėl nurodyto rašto panaikinimo, o šio skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo priimti skundą, tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas, nes skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti.Atnaujinti pareiškėjui J. G. terminą paduoti skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno teritorijų

planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. vasario 19 d. rašto Nr. (15.24)-2D-2379 panaikinimo.Pareiškėjo J. G. skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno

rūmams.Nutartis neskundžiama.


https://www.post.lt/siuntu-sekimas

STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eA-3545-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02182-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abundo“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Abundo“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Klientų aptarnavimo skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 27-2-27 (toliau – ir Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kavinė, lauko kavinė).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Vasaros sezono metu buvo išduotas leidimas prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje, kuris pasibaigė 2018 m.

rugsėjo 27 d. Siekdama tęsti ūkinę-komercinę veiklą minėtoje lauko kavinėje, Bendrovė 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į Administraciją dėl leidimo prekiauti (teikti paslaugas) toje pačioje lauko kavinėje. Skyrius 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje nuo 12 val. iki 24 val., o šį sprendimą grindė tuo, jog policijoje yra nuolat gaunami gyventojų skundai dėl lauko kavinėje vakaro ir nakties metu sklindančio triukšmo, garsios muzikos, žmonių šauksmų, tuo pagrindu kavinės darbuotojams yra paskirtos administracinės nuobaudos už padarytus administracinius nusižengimus. Skyrius 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą priėmė, vadovaudamasis Administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. A-3737 patvirtinto Leidimų prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose išdavimo ir kioskų (paviljonų) naudojimo viešosiose vietose sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 29.7 punktu, pagal kurį leidimas neišduodamas, jeigu buvo gauta pagrįstų skundų (pagrįstais laikomi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1511ee00c03f11e9840ec0427c781bac

tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus).2.2. Atsižvelgdamas į tai, kad ryte bei dienos metu lauko kavinėje organizuojamas tik įprastas viešas maitinimas be

muzikos, pareiškėjas pakartotinai 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymu vėl kreipėsi į atsakovą ir prašė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje ne visą parą, tačiau tik iki 22 val., kada iš esmės galimas triukšmo lygis. Tą nurodė ir savo antrame prašyme. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 28 d. atsiuntė pareiškėjai tą patį Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuriuo jau buvo atsisakyta išduoti leidimą pagal pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą.

2.3. Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Ryte bei dienos metu kavinėje organizuojamas tik įprastas viešas maitinimas be muzikos, todėl pakartotinai 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymu ir kreipėsi į atsakovą, nes siekė gauti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje ne visą parą, tačiau tik iki 22 val. Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas siekiamam tikslui pasiekti. Siekiant išlaikyti rimtį kavinę supančioje teritorijoje pakanka jos veiklą lauke riboti tik nakties metu, tačiau tikrai ne ryte ir ne dieną, kai vyksta įprastas viešasis maitinimas. Atsakovas, neišduodamas leidimo lauko kavinei teiki paslaugas dienos pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 dalį.

2.4. Atsakovo administracinis aktas neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Skyrius 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime nepateikė jokių argumentų, kodėl leidimas prekiauti nėra suteikiamas dienos metu, būtent tada, kai vyksta įprastas maitinimas, kai negroja muzika, ir tuomet, kai nėra gauta jokių skundų dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Šiuo atveju buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, kadangi iš Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo turinio aiškiai matyti, jog nėra atsižvelgiama į ryto ir dienos metą, kuomet vykdomas įprastas maitinimas, kai nėra gauta skundų dėl rimties trikdymo.

2.5. Kavinė veikia ne gyvenamajame rajone, ji įrengta pačiame miesto centre, t. y. vietoje, kurioje vyksta naktinis gyvenimas ir kurioje įvairių maitinimo, susibūrimo vietų koncentracija yra pati didžiausia. Šalia kavinės yra dar trys kavinės, už kelių šimtų metrų įsikūrusi picerija ir naktinis klubas-baras. Būtent tai sąlygoja didelį žmonių srautą, kurie didžia dalimi veikiausiai net nėra kavinės lankytojai, bet vis tik juos nesunku tokiais laikyti. Atsakovo atstovai supranta, kad Laisvės alėjoje nuolat vyksta naktinis gyvenimas, tačiau dėl Bendrovei nesuvokiamų priežasčių jai Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu nesuteikiamas leidimas prekiauti lauke dienos metu. Šiuo atveju taip pat nebuvo laikomasi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtinto gero administravimo principo, kuris valdžios institucijas įpareigoja reikalus tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomą trumpesnį laiką.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Bendrovė 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į atsakovą išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) viešojoje vietoje lauko kavinėje, teikiant viešojo maitinimo paslaugas nuo 12 val. iki 24 val., nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovei Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuriuo ją informavo, jog leidimas prekiauti (teikti paslaugas) pagal pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą nebus išduotas. Šiame sprendime atsakovas nurodė, kad buvo gauta pagrįstų skundų (kuriuos ištyrus buvo paskirtos administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus), taip pat Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – ir Policijos komisariatas) 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštai dėl kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, kuriais informuojama apie nuolat gaunamus skundus, gyventojų pranešimus dėl lauko kavinės vakaro ir nakties metu sklindančio triukšmo, garsios muzikos, riksmų bei kitokio viešosios rimties trikdymo, dėl ko Bendrovei buvo pritaikytos administracinio poveikio priemonės – surašyti protokolai už administracinius nusižengimus ir paskirtos administracinės nuobaudos.

3.2. Bendrovė 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymu dar kartą kreipėsi į atsakovą išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) viešojoje vietoje lauko kavinėje, nurodydama kitą darbo laiką – nuo 12 val. iki 22 val. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją, kad pagal pateiktą 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą leidimas lauko kavinei teikti paslaugas nebus išduotas ir prie elektroninio laiško pridėjo ankstesnį, Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.

3.3. Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintą proporcingumo principą ir individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Leidimų prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose (toliau – ir leidimas) išdavimo ir panaikinimo tvarką nustato Aprašas, pagal Aprašo 6 punktą, leidimus išduoda Administracijos Klientų aptarnavimo skyrius (toliau – ir Skyrius). Aprašo 29 punkte nurodyti atvejai, kai leidimas neišduodamas, t. y. pagal Aprašo 29.7 punktą leidimas neišduodamas, jeigu buvo gauta pagrįstų skundų (pagrįstais laikomi tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus).

3.4. Priimdamas 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Skyrius rėmėsi Policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 29 d. rašte Centro seniūnijai pateikta informacija, jog policijos komisariate nuolat gaunami gyventojų pranešimai, skundai dėl Bendrovei priklausančios lauko kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jog gyventojai skundžiasi, kad vakaro ir nakties metu sklinda triukšmas, garsi muzika, girdisi žmonių šauksmai, kas trikdo jų ramybę ir poilsį, bei rašte nurodyta informacija, kad Policijos registre nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. registruotas 41 pranešimas dėl viešosios rimties trikdymo ir Bendrovės direktorei ne kartą už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 488 straipsnyje, buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai bei paskirtos administracinės nuobaudos. Vertinant 2018 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjos prašymą, buvo atsižvelgta ir į Policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 31 d. rašte Skyriui pateikta informaciją, jog policijos komisariate yra nuolat gaunami gyventojų skundai dėl kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Nurodyta, kad gyventojai nuolat skundžiasi dėl vakaro ir nakties metu sklindančio triukšmo iš kavinės, garsios muzikos, lankytojų riksmų ir keliamo triukšmo. Dėl viešosios rimties trikdymo Bendrovės direktorei bei atsakingiems kavinės darbuotojams buvo surašyti 7 administracinių nusižengimų protokolai pagal ANK 488 straipsnį (viešosios rimties trikdymas) bei priimti nutarimai administracinių nusižengimų bylose, ką įrodo Policijos komisariato 2018 m. spalio 15 d. raštas).

3.5. Atsakovas tinkamai įvertino turimą informaciją, nuodugniai ištyrė su prašymu susijusias aplinkybes ir dokumentus ir, vadovaudamasis Aprašo 29.7 punktu, priėmė teisės aktais pagristą ir teisėtą sprendimą neišduoti leidimo Bendrovei prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje. Tokį savo sprendimą atsakovas įformino Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, kurį 2018 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjai. Gavęs pakartotinį pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl leidimo išdavimo, nagrinėdamas šį prašymą, pakartotinai priėmė sprendimą neišduoti leidimo lauko kavinės prekybai ir elektroniniu laišku 2018 m. rugsėjo 18 d. apie tai informavo pareiškėją, pridėdamas ankstesnį Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.

3.6. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas neatitinka VAĮ įtvirtinto proporcingumo principo. Aprašo 29 punktas yra imperatyvaus pobūdžio, jo 29.7 punkte yra aiškiai išreikštas draudimas išduoti leidimą jei buvo gauta pagrįstų skundų (pagrįstais laikomi tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus). Iš Policijos komisariato pateiktos informacijos matyti, kad buvo gauta mažiausiai 7 pagrįsti skundai, kuriuos ištyrus buvo pritaikyta administracinė atsakomybė Bendrovės direktorei bei kitiems atsakingiems darbuotojams už administracinius nusižengimus, nes buvo paskirtos administracinės nuobaudos, jie yra įsiteisėję (išskyrus vieną nutarimą administracinio nusižengimo byloje).

3.7. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nes jame išdėstyti motyvai pagrįsti iš policijos gautais rašytiniais dokumentais, išdėstyti leidimų išdavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai, išdėstytas pats Administracijos sprendimas neišduoti leidimo, nutarta grąžinti sumokėtą rinkliavą Bendrovei, nurodyta apskundimo tvarka, ginčijamas aktas pasirašytas įgalioto asmens. Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsakyta į pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą.

3.8. Aplinkybė, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 12 d. prašyme nurodė kitokį darbo laiką nei jos ankstesniame prašyme (trumpesnį 2 valandomis), neturėjo esminės reikšmės ir įtakos nagrinėjant leidimo išdavimo klausimą, todėl atsakovas jį vertino kaip pakartotinį prašymą.

3.9. ANK 488 straipsnyje nenustatytas siauresnis laiko intervalas viešosioms erdvėms ir įtvirtintas reikalavimas laikytis viešosios rimties viešosiose vietose neribotu laiku, t. y. visą parą. Ginčo lauko kavinė yra atvira ir yra viešojoje vietoje, todėl jai viešosios rimties reikalavimas taikomas visą parą – vykdant įprastą viešąjį maitinimą ryto, dienos metu, reikalavimas laikytis viešosios rimties yra taikomas taip pat. Ir šį prašymą nagrinėjantis asmuo turėjo laikytis Aprašo 29.7 punkto reikalavimų. Be taikytų administracinių poveikio priemonių Bendrovei policijos pareigūnai buvo ne kartą ne kartą išaiškinę, kad jos vykdoma lauko kavinės veikla neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, tačiau Bendrovės direktorė į pastabas nereagavo, dėl lauko kavinės veiklos skundų nemažėjo. Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus duomenimis Bendrovė vykdė veiklą, pažeisdama ANK 154 straipsnį (vykdė prekybą (teikė paslaugas) viešoje vietoje neturėdama Administracijos išduoto leidimo teikti paslaugas Kauno miesto viešosiose vietose), ANK 144 straipsnį (išorinės reklamos skleidimas, neturint Kauno miesto savivaldybės leidimo minėtai išorinei reklamai). Todėl Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas yra proporcinga priemonė, pritaikyta nuolatinius viešosios tvarkos pažeidimus darančiai ir nepatogumus gyventojams kėlusiai pareiškėjos veiklai. Minėtas sprendimas neatima iš pareiškėjos teisės teikti viešojo maitinimo paslaugas kavinės vidaus patalpose.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai – panaikino Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.

5. Teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl leidimo prekiauti (teikti paslaugas) UAB „Abundo“ priklausančioje lauko kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), išdavimo; pareiškėja prašė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) nuo 12 val. iki 24 val.; ginčijamu Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsakovas atsisakė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje nuo 12 val. iki 24 val., nes policijoje yra nuolat gaunami gyventojų skundai dėl lauko kavinėje vakaro ir nakties metu sklindančio triukšmo, garsios muzikos, žmonių šauksmų ir tuo pagrindu kavinės darbuotojams yra paskirtos administracinės nuobaudos už padarytus administracinius nusižengimus, atsakovas vadovavosi Aprašo 29.7 punktu, taip pat nurodyta, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato pateiktais duomenimis nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. registruotas 41 pranešimas dėl viešosios rimties trikdymo ir Bendrovės direktorei ne kartą už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 488 straipsnyje, buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai bei paskirtos administracinės nuobaudos, dėl viešosios rimties trikdymo buvo surašyti 7 administracinių nusižengimų protokolai pagal ANK 488 straipsnį (viešosios rimties trikdymas): direktorei – 3 protokolai ir pagal juos priimti nutarimai administracinio nusižengimo bylose, atsakingiems kavinės darbuotojams – 4 administracinių nusižengimų protokolai bei priimti nutarimai administracinių nusižengimų bylose.

6. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymu vėl kreipėsi į atsakovą ir prašė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje ne iki 24 val., tačiau tik iki 22 val., kada pagal teisės normų reikalavimus iš esmės galimas tam tikras triukšmo lygis; Administracija 2018 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu paštu atsiuntė pareiškėjai tą patį Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuriuo jau buvo atsisakyta išduoti leidimą pagal pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą leisti vykdyti veiklą nuo 12 val. iki 24 val., ir siuntimo lydraštyje nurodė, kad pakartotinai praneša, jog leidimas nebus išduotas ir siunčia Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.

7. Įvertinęs nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į atsakovą dėl leidimo prekiauti (teikti paslaugas) teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi 2 kartus: 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. Į 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl leidimo vykdyti veiklą išdavimo nuo 12 val. iki 24 val. atsakovas atsakė ginčijamu sprendimu – 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 27-2-271. Įvertinęs Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo turinį, teismas nurodė, kad atsisakyme išduoti leidimą buvo akcentuojamas iš lauko kavinės sklindantis triukšmas ir dėl to gaunami skundai, kuriuos išnagrinėjus buvo paskirtos administracinės nuobaudos. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. prašyme pareiškėja nurodė naujas aplinkybes – prašė leidimą išduoti trumpesniam laikui (iki 22 val.) ir prašymą grindė naujomis aplinkybėmis, jog iki 22 val. teisės aktai leidžia minimalų triukšmo lygį. Todėl, teismo vertinimu, Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymas negalėjo būti vertinamas kaip pakartotinis – t. y. analogiškas 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymui.

8. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymas buvo svarstomas analogiškoje apimtyje bei analogišku būdu (pagal tų pačių teisės aktų reikalavimus) kaip ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymas, nes priešingu atveju atsakovas būtų priėmęs individualų administracinį aktą dėl 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo. Skyrius 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime nevertino galimybės išduoti leidimą veiklai ne nakties metu, taip pat sprendimą priėmė neturėdamas tikslių duomenų apie administracinių nusižengimų padarymo laiką. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės atsakovo atstovas neneigė, nutarimų skirti administracines nuobaudas neturėjo, o vadovavosi tik Policijos komisariato pateiktais statistiniais duomenimis apie surašytų protokolų ir priimtų nutarimų skaičių.

9. Teismas pabrėžė, kad iš ANK 488 straipsnio 1 dalyje nurodyto viešosios rimties trikdymo apibrėžimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas išskiria vakaro ir nakties laikotarpius. Tuo tarpu Bendrovė 2018 m. rugsėjo 12 d. prašyme akcentavo, kad lauko kavinėje bus pateikiami dienos pietūs. Teismas konstatavo, kad atsakovas į 2018 m. rugsėjo 12 d. oficialų pareiškėjos prašymą atsakė jau anksčiau priimtu ir pareiškėjai įteiktu Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, nes 2018 m. rugsėjo 28 d. elektroninis laiškas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, o tik informacinio pobūdžio raštu (lydraščiu). Nors motyvus dėl triukšmo lygio, paros laikotarpio atsakovas išdėstė tik 2018 m. spalio 29 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą, tačiau tai, teismo vertinimu, negali būti vertinama kaip atsakovo atsakymas į Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą išduoti leidimą.

10. Vertindamas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, atsižvelgiant į Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo turinį, teismas vadovavosi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausio administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota šios normos taikymo praktika, kurioje akcentuojama, kad individualiame administraciniame akte, be

kita ko, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą.

11. Įvertinęs ginčijamą Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą (Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo kontekste), teismas konstatavo, kad jis neatitinka esminių VAĮ nuostatų – į pareiškėjo prašymo argumentus nebuvo atsakyta išsamiai ir motyvuotai, nenustatytas administracinių nusižengimų padarymo laikas paros laiko atžvilgiu, nevertinta galimybė išduoti leidimą tik dienos laikui (iki 19 val.), kadangi prašyme teigiama, jog bus teikiamos dienos maitinimo paslaugos, neįvertintos aplinkybės, jog visiškai šalia Bendrovės kavinės yra ir kitos kavinės ir jos tai pat skleidžia triukšmą, tačiau leidimą veiklai turi. Teismo vertinimu, tokie Administracijos veiksmai neatitiko ir VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto proporcingumo principo.

12. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos bei Administracijos priimti teisės aktai, išvardinti Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime, taip pat atsiliepime į skundą, yra imperatyvūs ir neleidžia atsakovui elgtis kitaip. Teismas pabrėžė, kad VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatų teisinė galia yra aukštesnė ir atsakovas privalo jomis vadovautis t. y. savo viešojo administravimo veikloje negali apsiriboti tik formaliu įstatymus įgyvendinančių teisės aktų taikymu.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose imperatyviai nurodyta, kad teisės aktas turi būti panaikintas, kai jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo pagrįstumą.

14. Atsižvelgdamas į LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, teismas likusių pareiškėjo ir atsakovo argumentų plačiau neanalizavo, nes jie, teismo vertinimu, buvo teisiškai nereikšmingi kilusiam ginčui išspręsti.

III.

15. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes į Bendrovės prašymo argumentus nebuvo atsakyta išsamiai ir motyvuotai, nenustatytas administracinių nusižengimų padarymo laikas paros laiko atžvilgiu, nevertinta galimybė išduoti leidimą tik dienos laikui (iki 19 val.), nevertintos aplinkybės, jog visiškai šalia Bendrovės kavinės yra kitos kavinės ir jos taip pat skleidžia triukšmą, tačiau leidimą veikti turi. Teismas nukrypo nuo LVAT praktikos, kurioje išaiškinta, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai; kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, ANK, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. T-72 patvirtintos Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklės (toliau – Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklės), Aprašas. Remiantis byloje pateiktais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatomis, ir buvo priimtas Administracijos 2018 rugsėjo 3 d. sprendimas. Dėl kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos buvo surašyti 7 administracinių nusižengimų protokolai pagal ANK 488 straipsnį (viešosios rimties trikdymas), policijoje nuolat gaunami skundai dėl vakaro ir nakties metu kavinės ir jos lankytojų keliamo triukšmo.

15.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuris visų pirma buvo priimtas atsižvelgiant į pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, vertinti 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo kontekste. Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime išdėstyti objektyvūs duomenys, teisės aktų normos, kuriomis buvo motyvuota taikoma poveikio priemonė – leidimo prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje neišdavimas išnagrinėjus Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, o ne 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingas ir naikintinas.

15.3. Teismas nepagrįstai Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikino vien formaliu pagrindu, kad jis neatitiko VAĮ reikalavimų. Atsisakymo išduoti leidimą motyvai buvo išsamūs, šio dokumento turinys suteikė pareiškėjui

pakankamai informacijos apie tai, kokiais nustatytais faktais grindžiamas skundžiamas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas, kokią įtaką jis turi pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kokia šio sprendimo apskundimo tvarka.

15.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad Savivaldybės tarybos bei Administracijos priimti teisės aktai (nurodyti Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime bei atsiliepime į skundą) nėra imperatyvūs bei leidžia nukrypti nuo minėtų teisės aktų nuostatų bei, kad Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas neatitinka proporcingumo principų. Viena iš savarankiškųjų savivaldybei suteiktų funkcijų, kurios numatytos Vietos savivaldos įstatyme, yra prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos viešose vietose nustatymas bei leidimų (licencijų) išdavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Savivaldybės taryba ir Administracija, vykdydama šias funkcijas yra priėmusi norminus teisės aktus, kurie reguliuoja prekybą (paslaugų teikimą) bei leidimų išdavimo tvarką viešose Kauno miesto vietose, todėl Administracija pagrįstai priėmė ginčijamą individualų administracinį aktą, kurio teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti, kadangi Teismas savo sprendime turėjo vadovautis ne tik VAĮ 8 straipsnio nuostatomis, bet ir ginčo teisinius santykius reguliuojančios specialiosioms teisės normomis, t. y. teisės aktais, kurie reglamentuoja prekybos (paslaugų teikimo) santykius viešosiose Kauno miesto vietose. Atsakovas, priimdamas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, vadovavosi minėtais aktais ir VAĮ įtvirtintais principais. Aprašo 29.7 punktas, kuriame nustatytas vienas iš leidimo neišdavimo pagrindų, imperatyvi teisės norma ir atsakovas privalėjo ja vadovautis. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad teisės aktai, reglamentuojantys prekybą (paslaugų teikimą) viešosiose Kauno miesto vietose, yra ne imperatyvaus pobūdžio ir kad atsakovas, priimdamas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą nesivadovavo aukštesnės galios teisės aktais yra klaidingas.

15.5. Administracija neturi galimybių ir teisinio pagrindo vertinti kitų verslo subjektų, kurie teikia panašaus tipo paslaugas šio ginčo kontekste, jeigu jų atžvilgiu nėra gauta skundų ar kitų duomenų dėl teisės aktų pažeidimų, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjant Bendrovės prašymą reikėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad šalia Bendrovės kavinės veikia ir kitos viešojo maitinimo vietos. Skundai institucijose buvo gauti dėl konkrečiai Bendrovės padarytų nusižengimų, administraciniai nusižengimų protokolai surašyti ir nuobaudos buvo paskirtos dėl Bendrovės ar jos darbuotojų neveikimo – netinkamo teisės aktų, kurie reglamentuoja viešosios tvarkos užtikrinimą, laikymosi Bendrovės valdomoje lauko kavinėje. Proporcingumo principas neturėtų būti aiškinamas taip, kad dėl Bendrovės padarytų pažeidimų turi būti vertinami kiti tą pačią veiklą vykdantys ūkio subjektai. Viešojo administravimo veikloje taikomas ir įstatymo viršenybės principas, Aprašas atsakovui nesuteikė diskrecijos nesivadovauti jo 29 punktu. Tai, kad atsakovas laikėsi imperatyvios teisės normos ir vadovavosi įstatymo viršenybės principu, įpareigojančiu Administraciją savo veikloje vadovautis galiojančiais teisės aktais ir veikti nustatytos kompetencijos ribose, negali būti laikoma proporcingumo principo pažeidimu.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad:16.1. Atsakovas privalėjo atsakyti į Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą įstatymo reikalavimus atitinkančiu

individualiu administraciniu aktu, o ne informacinio pobūdžio elektroniniu laišku, todėl pagrįstos pirmosios instancijos išvados, kad minėtas prašymas nėra pakartotinis (lyginant su 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu), ir kad Atsakovas jo faktiškai nenagrinėjo.

16.2. Aprašo 29.7. punktas įtvirtina tvarką, kad skundai turi būti gauti ir pritaikytos administracinės sankcijos ne bet kurio viešojo administravimo (ar jam prilyginamo) subjekto, tačiau būtent pačios savivaldybės. Kitoks šios situacijos teisinis vertinimas nukryptų nuo asmens teisėtų interesų apsaugos principo. Tai sąlygotu, kad bet kuri administracinė nuobauda, netgi nesusijusi priežastiniu ryšiu su pažeidimu, be pakankamo pagrindo sudarytų neteisėtas sąlygas panaikinti prekybos licenciją. Skundai dėl lauko kavinės veiklos buvo gauti Kauno miesto centro policijos komisariate, pastaroji institucija paskyrė administracines nuobaudas. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme buvo nustatyta (tą patvirtinto ir savivaldybės atstovas), kad skundų dėl viešosios tvarkos savivaldybė negavo, nenagrinėjo ir administracinių nuobaudų neskyrė, ji tik vadovavosi policijos pareigūnų paskirtomis administracinio nusižengimo nuobaudomis. Dėl to licencijos panaikinimo tvarka, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra priklausoma tik nuo Kauno miesto savivaldybės skirtų nuobaudų.

Teisėjų kolegija


17. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad:(1) Bendrovė Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriui 2018 m. rugpjūčio 28 d. pateikė

prašymą „Dėl leidimo prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose išdavimo“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymas) (b. l. 24), kuriuo paprašė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje veiklos laikotarpiu 2018 m. rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 10 d. ir nurodė, kad numatomas lauko kavinės darbo laikas nuo 12.00 val. iki 24.00 val. Skyrius, išnagrinėjęs Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, priėmė 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą (b. l. 30–31), kuriuo, atsižvelgęs į 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir 2018 m. rugsėjo 3 d. iš policijos gautą informaciją apie iš lauko kavinės nuolat sklindantį triukšmą, Bendrovės direktorei ir atsakingiems darbuotojams surašytus administracinių nusižengimų protokolus ir skirtas administracines nuobaudas, nurodė, kad pagal 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą leidimas prekiauti (teikti paslaugas) Bendrovei nebus išduotas vadovaujantis Aprašo 29.7 punktu, pagal kurį leidimas neišduodamas, jeigu buvo gauta pagrįstų skundų (pagrįstais laikomi tokie skundai, kuriuos ištyrus paskirtos administracinės nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus);

(2) Bendrovė Skyriui 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė naują prašymą „Dėl leidimo prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose išdavimo“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymas) (b. l. 33), kuriuo paprašė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje veiklos laikotarpiu 2018 m. rugsėjo 13–30 d. ir nurodė, kad lauko kavinės darbo laikas nuo 12.00 val. iki 22.00 val. ir kad lauko kavinėje (terasoje) ketinama tiekti dienos pietus, todėl galimas triukšmas kaimynui netrukdytų. Skyrius į Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą atsakė 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku „Dėl lauko kavinės“ (toliau – 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroninis laiškas) (b. l. 34), kuriame nurodė, kad leidimas nebus išduotas, prie jo pridėjo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo kopiją, jį pasirašė Skyriaus vedėja. Iš 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroninio laiško turinio visumos matyti, kad Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo Skyrius netenkina tas pačiais motyvais, kurie išdėstyti 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime;

(3) Bendrovė 2018 m. spalio 2 d. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus prašydama panaikinti Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą. Skundą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, jo nuomone, Administracija nepagrįstai neįvertino Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių, todėl prie 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroninio laiško pridėtame Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime išdėstyti motyvai neatitinka iš VAĮ imperatyvų tokiems motyvams keliamų reikalavimų.

19. Pirmosios instancijos teismas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikino iš esmės konstatavęs, kad juo nebuvo atsakyta į Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašyme išdėstytus argumentus. Atsakovas apeliaciniame skunde su teismo vertinimu nesutinka, be kita ko, dėl to, kad, jo nuomone, teismas nepagrįstai Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, vertino 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo kontekste.

20. Iš pareiškėjo teiktų 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymų turinio matyti, kad jais pareiškėjas siekė gauti leidimus prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje. Paminėtuose prašymuose Bendrovė prašė suteikti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje skirtingomis dienomis (pirmuoju atveju – 2018 m. rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 10 d.; antruoju – 2018 m. rugsėjo 13–30 d.) ir nurodė skirtingus lauko kavinės darbo laikus (pirmuoju atveju – nuo 12.00 val. iki 24.00 val.; antruoju – nuo 12.00 val. iki 22.00 val.). Pagal Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-427 redakcija) 7 punktą asmenys prekybą viešosiose vietose gali pradėti tik gavę Skyriaus leidimą prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose. Leidimai prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose išduodami Aprašo IV skyriuje nustatyta tvarka. Leidimų išdavimas yra administracinė paslauga (VAĮ 15 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir įvertinus tai, kad Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymuose nurodytos skirtingos faktinės aplinkybės galėjo turėti įtakos išduodant leidimus prekiauti (teikti paslaugas), darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju Skyrius, turėjo atskirai išnagrinėti 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymus ir dėl jų turėjo priimti atskirus individualius administracinius aktus.

21. Nutarties 18 (1) ir 18 (2) punktuose nurodyti duomenys patvirtina, kad Skyrius, išnagrinėjęs Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, priėmė 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, o sprendimą atsisakyti tenkinti Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą Skyrius įformino 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku.

22. Iš pareiškėjo skundo turinio, jį vertinant visų procesinių dokumentų, proceso šalių pasisakymų teismo posėdyje kontekste, matyti, kad pareiškėjas su Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime išdėstytais motyvais tiek, kiek jais grindžiamas atsisakymas suteikti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje Bendrovės 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymo pagrindu sutinka. Jau iš pareiškėjo pirminio skundo akivaizdu, kad jis yra nepatenkintas tuo, kaip Skyrius

išnagrinėjo 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą ir mano, kad dėl pastarojo prašymo priimtas 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintas Skyriaus sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Vadinasi, nepaisant to, kad pirminiame skunde pareiškėjas reiškė reikalavimą panaikinti Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, pareiškėjas siekė, kad jo 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo išnagrinėjimo aspektu būtų įvertintas Skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įforminto sprendimo atsisakyti Bendrovei suteikti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėje teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės, turėjo įvertinti ne Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o tai, ar pagrįstai Skyrius (viešojo administravimo subjektas) 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintu sprendimu pagal Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą atsisakė išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) jai priklausančioje lauko kavinėje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą vertino 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo kontekste.

23. Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, ir tai, kad Skyrius (viešojo administravimo subjektas) dėl pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo turėjo priimti individualų administracinį aktą, pirmiausiai būtina atsakyti, ar individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus atitinka 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintas Skyriaus sprendimas.

24. Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai įtvirtinti VAĮ 8 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, o kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (3 dalis).

25. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20; 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

26. Teisėjų kolegija, paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos (žr. nutarties 24–25 p.) kontekste įvertinusi

Skyriaus vedėjos 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintą atsisakymą Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo pagrindu išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) jai priklausančioje lauko kavinėje, konstatuoja, kad šis sprendimas neatitinka tokiems sprendimams keliamų reikalavimų. Šis sprendimas nėra tinkamai pasirašytas (t. y. jis nėra nustatyta tvarka patvirtintas (autorizuotas) valstybės informacinėje sistemoje). Skyrius atsisakė tenkinti Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymą iš viso neįvertinęs jame nurodytų naujų aplinkybių, todėl motyvų išdėstymas minėtame sprendime nelaikytinas adekvačiu, aiškiu ir pakankamu. Atsižvelgiant į tai, Skyriaus vedėjos 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo skundą, tačiau nepagrįstai panaikino Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą. Taigi teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas keičiamas, t. y. vietoj Skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo naikinamas 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintas sprendimas atsisakyti Bendrovės 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo pagrindu išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) jai priklausančiai lauko kavinei.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria

panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus vedėjos 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. 27-2-271, išdėstyti taip: „Panaikinti 2018 m. rugsėjo 18 d. elektroniniu laišku įformintą Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus vedėjos sprendimą atsisakyti UAB „Abundo“ 2018 m. rugsėjo 12 d. prašymo (reg. Nr. 27-1-1281) pagrindu išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) UAB „Abundo“ priklausančiai lauko kavinei „(duomenys neskelbtini)“, esančiai adresu (duomenys neskelbtini)“.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-3459-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02861-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=06089850c03f11e9840ec0427c781bac


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja G. A. padavė skundą teismui, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-122(7-100/2018) (toliau – ir MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-55 (toliau – ir VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) K10-47 (toliau – ir Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimas); 4) priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo 13 400 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių mokėjimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:2.1. Mokestinis ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100

straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo pagrindo, kuris yra siejamas su sunkia mokesčių mokėtojo ekonomine ir socialine padėtimi, egzistavimo. Ginčijamuose Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis negali būti pripažinta sunkia pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, dėl to nėra pagrindo taikyti ir atleidimo nuo delspinigių pagrindą, įtvirtintą MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjos teigimu, ji atleistina nuo 13 400 Eur GPM delspinigių.

2.2. Kauno AVMI, VMI ir MGK nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi jos mokestinio patikrinimo, dėl kurio pasirašytas šalių susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, metu Šiaulių AVMI padarytomis išvadomis. Mokestiniai ginčai gali būti baigiami MAĮ 71 straipsnyje įtvirtinto susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymu, kai nei viena iš šalių neturi pakankamai argumentų savo pozicijai pagrįsti. Vadinasi, tais atvejais, kai pasirašomas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, abi pasirašiusios ginčo šalys sutinka ir konstatuoja, jog jų pozicijos negali būti vertinamos kaip pagrįstos, todėl tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius praranda galimybę remtis susitarimu pasibaigusios mokestinės kontrolės procedūros metu surinktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis.

2.3. Ginčijamus sprendimus priėmusios institucijos nevertino aktualių aplinkybių, o rėmėsi 10 metų senumo (2008–2010 metų) faktine situacija, dėl to pažeidė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės) reikalavimus. Ginčijamų sprendimų išvados padarytos, remiantis ir retrospektyviai vertinant atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo už 2008–2010 metus metu nustatytas aplinkybes, ypač pareiškėjos turimo vienintelio turto (buto (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir butas) vietą, dar 2012 metais gautas vertybinių popierių pardavimo pajamas, 2008 metais suteiktas paskolas.

2.4. Kauno AVMI reikalavimu pareiškėja 2018 m. kovo 6 d. pateikė visus prašomus dokumentus, pagrindžiančius esamą ekonominę (socialinę) padėtį ir būtinus sprendimui dėl atleidimo nuo delspinigių priimti, tačiau Kauno AVMI jos pateiktų dokumentų neišnagrinėjo. Kauno AVMI, VMI ir MGK nesilaikė teisės aktų reikalavimų, kad sprendžiant mokesčių mokėtojo prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkio ekonominės padėties, mokesčių administratorius priimdamas sprendimą turi įvertinti aktualią mokesčių mokėtojo padėtį ir pateiktus tai pagrindžiančius dokumentus.

2.5. Tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjos 2018 m. gegužės 25 d. buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis, kas pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį iš esmės reiškia, kad prašymo pateikimo momentu mokesčių mokėtojo finansinė būklė yra sunki. Šiuo atveju VMI tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu priėmė visiškai priešingą sprendimą – neatleisti pareiškėjos nuo GPM delspinigių, nes jos padėtis neva nėra sunki ekonomine prasme. MGK posėdyje VMI atstovė aplinkybės, kad pareiškėja buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį, nežinojo. Toks VMI veiksmų nenuoseklumas liudija ginčijamų sprendimų nepagrįstumą. MGK savo sprendime nepaminėjo mokestinės paskolos sutarties sudarymo fakto, nors MGK posėdžio metu ši aplinkybė buvo aptarta.

2.6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatas VMI ir MGK turi pareigą priimti objektyvų ir nešališką sprendimą, kuriame būtų aiškiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus ir paaiškinimus, nurodant visas skundo nagrinėjimui, t. y. atitinkamo sprendimo priėmimui, turėjusias įtakos aplinkybes, tačiau MGK nenagrinėjo net ir esminių ginčo aplinkybių, dėl kurių skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

2.7. Pareiškėja atleistina nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi faktiškai egzistuoja aplinkybės, dėl kurių jos ekonominė (socialinė) padėtis pripažįstama sunkia. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl minėtos teisės normos taikymo, pareiškėja nurodė, kad nuo 2015 metų jai yra nustatytas (45 proc.) darbingumo lygis, dėl ko ji nedirbo, ir jau šių metų gegužės mėnesį sulaukusi pensinio amžiaus. Vienintelės gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija, kurios dydis 175,83 Eur. Šių pajamų nepakanka netgi mėnesinei įmokai pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėti. Pareiškėja santaupų neturi. Vienintelis jos nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini). MGK akcentuojama buto lokacija (kurortinė vietovė), pareiškėjos manymu, nėra reikšminga ir teisės aktais pagrįsta aplinkybė.

2.8. Dėl suteiktų paskolų R. R. ir uždarajai bendrovei „GS Investicija“, kurios, kaip teigė MGK, nebuvo grąžintos, pareiškėja nurodė, kad UAB „GS Investicija“ suteikta paskola buvo grąžinta dar 2012 m. liepos 31 d., tai patvirtino banko pavedimo kopija. R. R. yra skolingas pareiškėjai, tačiau neturi galimybių paskolas grąžinti dėl areštuoto turto ir vykstančių teisminių ginčų. MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo argumentai dėl 2012 metais gautų vertybinių popierių pardavimo pajamų neįrodo pareiškėjos ekonominės padėties prašymo atleisti nuo delspinigių nagrinėjimo metu. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad VMI vertino ne tik mokesčių mokėtojo (pareiškėjos), bet ir jos dukros turtinę padėtį.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:3.1. LVAT yra išaiškinęs, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo

delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Kai mokesčio mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių.

3.2. Vadovaujantis Sodros ir iš trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, nustatyta, kad: pareiškėja yra ribotai darbinga (45 proc. darbingumas) ir nuo 2015 metų gauna nuolatines pajamas (netekto darbingumo pensiją); turi nekilnojamąjį turtą, t. y. Butą, kurortinėje vietoje (Palangoje), byloje nepateikta duomenų, kad jame pareiškėja būtų deklaravusi gyvenamąją vietą ar gyventų nuolat; pagal turimus duomenis pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą bute, kurį 2008 m. pardavė dukrai G. M., o už butą gautas lėšas perleido savo dukrai, kuri tas lėšas jai ir sumokėjo. Taip pat pareiškėja turi piniginių lėšų pas trečiuosius asmenis, kurių nesiekia susigrąžinti (2008 m. suteiktas 70 000 Lt ir 194 000 Lt paskolas).

3.3. Iki pateikdama skundą teismui pareiškėja neneigė aplinkybių, jog turi negrąžintas skolininkams suteiktas paskolas, tačiau laikėsi pozicijos, kad jos nėra kriterijus jos ekonominei – socialinei padėčiai vertinti, nes turi būti vertinama, kaip pasikeistų mokesčių mokėtojo padėtis, jeigu jam mokestines prievoles reikėtų įvykdyti nedelsiant. VMI vertinimu, remiantis pareiškėjos pateikta banko pavedimo kopija negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad UAB „GS investicija“ dar 2012 m. liepos 31 d. grąžino skolą, kadangi pagal pateiktą banko pavedimą 194 000 Lt iš UAB „GS investicijos“ gavo ne pareiškėja, o jos dukra G. M. Lėšų buvimas pas trečiuosius asmenis (šiuo atveju, kaip pati pareiškėja teigia, pas dukrą G. M.) nėra pagrindas šių lėšų nevertinti, o pasyvus pareiškėjos elgesys dėl jų susigrąžinimo vertintinas kaip siekis, kad ši aplinkybė būtų vertinama kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis pareiškėjos poziciją, jog ji neturi piniginių lėšų, kuriomis galėtų padengti įsiskolinimus.

3.4. Dėl pareiškėjos argumentų susijusių su mokestinės paskolos sutarties sudarymu, VMI nurodė, kad GPM mokesčio ir baudos išdėstymas yra skirtingi mokestiniai institutai ir pareiškėja, kreipdamasi į mokesčių administratorių dėl GPM nepriemokos išdėstymo, neturėjo teisinio pagrindo manyti, jog yra atleista ar bus atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos prašymas dalyje dėl 13 400 Eur GPM delspinigių nepriemokos išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo buvo nenagrinėtas iš esmės, kadangi ji buvo pateikusi prašymą atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių. Prašyme

pareiškėja nurodė, kad negali iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos. Šių metų gegužės mėn. jai sukaks pensinis amžius. Mokesčių mokėtoja nuo 2015 m. pavasario nebedirba, nes nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, gauna netekto darbingumo pensiją (175,83 Eur), taip pat jai padeda dukra, jokių kitų skolų neturi. Taigi pareiškėja, prašydama išdėstyti mokestinę nepriemoką, nenurodė, kad turi suteikusi paskolas ir jų nesusigrąžinusi.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos G. A. skundą atmetė.5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 13 400 Eur GPM

delspinigių mokėjimo dėl sunkios jos socialinės-ekonominės padėties, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.6. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Šiaulių AVMI) atliko pareiškėjos

G. A. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2008–2010 m. ir surašė 2014 m. lapkričio 28 d. patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 111 121 Lt (32 182,87) Eur GPM. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 55 317,64 Eur GPM, 20 647,88 Eur GPM delspinigių ir 3109 Eur GPM baudą; pareiškėja Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimą apskundė VMI, kuri 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu panaikino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavedė jam atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą; minėtą VMI sprendimą pareiškėja apskundė MGK, kuri 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; mokestinį ginčą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, LVAT 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1782-556/2017 paliko galioti VMI 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą; Šiaulių AVMI, vykdydama 2015 m. liepos 3 d. pavedimą tikrinti, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir patikrinimo metu pareiškėjai apskaičiavo 99 331 Lt GPM už 2008 metus ir 9 642 Lt GPM už 2010 metus (t. y. 31 560,75 Eur GPM); patikrinimo metu pareiškėja pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą pagal MAĮ 71 straipsnį; Šiaulių AVMI, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjos mokesčių bazė buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja savo ruožtu neturi įrodymų GPM bazei paneigti, nusprendė pasirašyti susitarimą, kuriame sutarta, kad pareiškėja turi iš viso sumokėti 36 500 Eur, iš jų –21 000 Eur GPM, 13 400 Eur GPM delspinigius ir 2 100 Eur GPM baudą. Susitarimas įtrauktas į patikrinimo aktą ir patvirtintas Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

7. Teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi į Kauno AVMI, prašydama atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios socialinės-ekonominės padėties; Kauno AVMI skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo netenkino; šį vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino VMI, o VMI sprendimą patvirtino MGK. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nurodė, kad Šiaulių AVMI paskaičiavo pareiškėjai GPM remiantis MAĮ 70 straipsniu, mokestinis ginčas baigėsi pagal MAĮ 71 straipsnį pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių, kurio pagrindu pareiškėjai, be kita ko, nurodyta sumokėti 13 400 Eur GPM delspinigius.

8. Vadovaudamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių (ar jų dalies) pagrindus, teismas nurodė, kad iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, jog joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

9. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Atsižvelgdamas į nuoseklią LVAT praktiką, teismas pažymėjo, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

10. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 13 400 Eur dydžio GPM delspinigių nebuvo sumokėjusi, o nesutikimą su ginčijamais sprendimais grindžia tuo, kad jos finansinė padėtis yra sunki ir atitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą: nuo 2015 m. pavasario nebedirba, jai nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, ji yra pensinio amžiaus, vienintelis pastovus pajamų šaltinis – netekto darbingumo pensija (175,83 EUR), be mokesčių

administratorius ir MGK jos socialinę (ekonominę) padėtį nepagrįstai vertino atsižvelgdamas į aplinkybes, egzistavusias 2008–2010 metais, o ne į šiuo metu esančią situaciją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą neatleisti jos nuo GPM delspinigių.

11. Įvertinęs aplinkybę, kad prašymo padavimo dieną pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, teismas darė išvadą, kad ji pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimo pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma.

12. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, remdamasis viešaisiais registrais, VMI ir trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, nustatė, jog pareiškėja nuo 2015 m. vasario 28 d. niekur nedirba, 2017 m. gavo 1 915,44 Eur, o 2018 m. sausio ir vasario mėn. – po 175,83 Eur Sodros išmokų; 2012 metais iš akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ gavo 106 993,18 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius; Elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) duomenimis, pareiškėja 2017 m. gruodžio 29 d. pateiktos metinės pajamų deklaracijos priede GPM308T deklaravo per 2012 m. gavusi 106 993,18 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamas ir patirtas 157 385,83 Lt išlaidas, susijusias su šio turto įsigijimu; pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas (bendras plotas 34,91 m2), adresu (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 22 388 Eur), nuo 1993 m. kovo 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta – dviejų kambarių bute (bendras plotas 49,98 m2), adresu (duomenys neskelbtini), kurį ji pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo sutartį išsimokėtinai pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt; pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. prašyme atleisti nuo delspinigių nurodė gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu esantis gyvenamasis namas nuo 2011 m. balandžio 11 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso jos dukrai G. M. Teismas pažymėjo, kad šių mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pareiškėja neginčijo.

13. Susipažinęs su mokestinio patikrinimo medžiaga, teismas nurodė, kad jo metu nustatyti GPM įstatymo pažeidimai, deklaruojant gautas pajamas už 2008 ir 2010 metus, t. y. vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu apskaičiuota, kad pareiškėja per tikrintą laikotarpį iš viso gavo 466 100,52 Lt (134 992,04 Eur) kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Buvo nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį pareiškėja pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt, gautas pajamas už butą perleisdama buto įgijėjai. Šiaulių AVMI, patikrinimo metu, įvertinusi šias aplinkybes, konstatavo, jog minėta sutartis įforminta turint tikslą pagrįsti pareiškėjos išlaidas suteikiant 384 000 Lt paskolą UAB „GS Investicija“ (likusi negrąžinta dalis 190 000 Lt) ir 70 000 Lt paskolą R. R. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja 2008–2010 metais disponavo didelėmis piniginėmis sumomis, turėjo pajamų (turto), 2012 metais vykdė akcijų pirkimo-pardavimo sandorius.

14. Teismas pažymėjo, kad susitarimas dėl mokesčio dydžio buvo pasirašytas dėl to, kad pareiškėjai mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja neturėjo pakankamų įrodymų mokesčių administratoriaus pozicijai paneigti. Tačiau toks susitarimas nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintos mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais: sandoriais, piniginių lėšų pervedimais, banko institucijų pateikta informacija.

15. Teismas pagrįsta laikė mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėja savo nekilnojamąjį turtą (butą Palangoje) gali nuomoti ir gauti papildomų pajamų, nes faktiškai jame negyvena. Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad UAB „GS investicijos“ skolą jai grąžino dar 2012 m. liepos 31 d., teismas vertino kaip neįrodytą, nes iš pareiškėjos pateikto banko pavedimo kopijos matyti, kad UAB „GS investicijos“ pinigus pervedė jos dukteriai, o ne pareiškėjai. Netgi pripažinus, jog paskolintos piniginės lėšos buvo pareiškėjai grąžintos, ji nepateikė jokių įrodymų, kad grąžintomis lėšomis nedisponuoja ir negalės disponuoti ateityje. Pareiškėjos elgesį, kad ji gaudama tik 174,83 Eur dydžio pastovias pajamas, tačiau aktyviai nesiekia susigrąžinti R. R. suteiktos paskolos (70 000 Lt) vien dėl to, kad šio asmens atžvilgiu inicijuoti teisminiai procesai, teismas vertino kaip patvirtinantį, jog pareiškėjos ekonominė padėtis nėra sunki.

16. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl per didėlės apskaičiuotos GPM delspinigių sumos, užsitęsusio mokestinio patikrinimo, nes pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, šios aplinkybės nesiejamos su atleidimo nuo delspinigių teisiniais pagrindais. Pareiškėja šios aplinkybės nagrinėjant mokestinį ginčą ar sudarant susitarimą dėl mokesčio dydžio nenurodė, todėl šiuo atveju buvo svarbi tik mokesčių mokėtojos socialinė-ekonominė padėtis.

17. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių nebuvo teisinių ar faktinių sąlygų. Pareiškėjos skundo argumentas, kad ji 2018 m. gegužės 25 d. yra pasirašiusi mokestinės paskolos sutartį, kas, pareiškėjos teigimu, įrodo jos sunkią ekonominę padėtį, teismo vertinimu, nepaneigė ginčijamų sprendimų išvadų teisėtumo. Palyginęs MAĮ 100 straipsnio ir 88 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, kad šiomis teisės normomis reglamentuojami skirtingi mokestiniai institutai. Pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, sprendžiant

klausimą dėl mokesčio nepriemokos išdėstymo/atidėjimo mokesčių mokėtojo finansinė būklė vertinama perspektyvos padengti įsiskolinimą biudžetui prasme, o atleidimo nuo delspinigių atveju vertinama mokesčių mokėtojo galimybės apskritai padengti įsiskolinimą. Teismas nustatė, jog GPM delspinigiai pareiškėjai neišdėstyti, nes ji 2018 m. vasario 7 d. buvo pateikusi prašymą atleisti nuo jų sumokėjimo, tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į VMI su prašymu atidėti/išdėstyti ir 13 400 Eur delspinigių mokėjimą.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijami VMI, Kauno AVMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti šiuos sprendimus.

III.

19. Pareiškėja G. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimtai naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus objektyviai egzistuojančias faktines aplinkybes ir įrodymus, nepagrįstas bei pažeidžiantis mokesčių įstatymų normas, teismų praktiką. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis negali būti pripažinta sunkia pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Jis neteisingai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus, iš esmės atkarojo MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo argumentaciją.

19.2. Sprendžiant, ar pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis buvo sunki, ginčo sprendimus priėmusios institucijos vertino pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, tačiau šis patikrinimas buvo baigtas pasirašius susitarimą su mokesčių administratoriumi (MAĮ 71 str. 1 d.), todėl mokesčių administratorius prarado galimybę remtis susitarimu pasibaigusios mokestinės kontrolės procedūros metu surinktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis. Teismo išvados, kad toks mokesčių administratoriaus elgesys neva yra teisėtas, nes pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių neginčijo, nepagrįstos, nes pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą.

19.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip ir skundžiami Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimai, yra priimtas tinkamai neįvertinus pareiškėjos pateiktų dokumentų – delspinigių mokėjimo momentu egzistuojančios ekonominės (socialinės) padėties, o remiantis netinkamais (neaktualiais) duomenimis. Teismas nevertino objektyviai egzistuojančių aktualių aplinkybių, o rėmėsi 10 metų senumo (2008 – 2010 m.) faktine situacija, dėl ko pažeidė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių reikalavimus. Pareiškėja skunde buvo nurodžiusi, kad Kauno AVMI ginčijamą sprendimą priėmė neįvertinusi pareiškėjos papildomai pateiktų duomenų, o pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė.

19.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjos ekonominės padėties vertinimui lemiančios reikšmės neturėjo mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktas. Pareiškėja supranta, kad mokestinės nepriemokos išdėstymas ir atleidimas nuo delspinigių skirtingi mokestiniai institutai, tačiau sąlygos juos taikyti yra tapačios, t. y. mokesčių mokėtojo ekonominės socialinės būklės prašymo pateikimo momentu vertinimas. Todėl esant tapačiai situacijai, objektyviai neįmanomos skirtingos išvados, kad mokesčių mokėtojas tuo pačiu metu yra ir geros, ir prastos (blogos) ekonominės socialinės būklės. Teismas nenagrinėjo pareiškėjos skundo argumento, kad VMI atstovė MGK posėdyje nurodė, jog nesidomėjo (nežinojo), ar pareiškėja buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį ir klaidingai teigė, kad pareiškėja į VMI dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) nesikreipė, nors mokestinės paskolos sutartis jau buvo sudaryta.

19.5. Pareiškėjos vienintelis turimas butas, nors ir nedeklaravus jame gyvenamosios vietos, kuri deklaruota dukros name (ši aplinkybė iš esmės yra netinkama pareiškėjos ekonominės socialinės būklės pagrindimui), bei vienintelis nuolatinis pajamų šaltinis – Sodros išmoka – objektyviai neatitinka LVAT nurodomų geros ekonominės padėties požymių, sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių klausimą.

19.6. Dėl paskolos UAB „GS investicija“ pareiškėja dar skunde nurodė, kad ji buvo grąžinta 2012 m. liepos 31 d., o tai patvirtinančio banko pavedimo kopiją pateikė su skundu teismui. Teismo vertinimas, kad pateikti įrodymai nepagrindžia paskolos iš UAB „GS investicija“ susigrąžinimo 2012 metais, nes lėšos pervestos į dukros sąskaitą, akivaizdžiai daromos net neišnagrinėjus pateiktų įrodymų, kadangi pavedimo paskirtyje aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu lėšos pervedamos – pagal G. A. 2012 m. liepos 27 d. prašymą; grąžinama paskola pagal 2008 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį. Jokių kitokių išvadų dėl pervestų pinigų paskirties negali būti, o tai, kad lėšos nebuvo pervestos tiesiogiai pareiškėjai, nesudaro pagrindo

teigti, kad tai jos dukrai skirtos lėšos, nes, kaip minėta, mokėjimo paskirtyje tiesiogiai nurodyta, jog tai paskolos pareiškėjai grąžinimas.

19.7. Pareiškėja teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog R. R. yra skolingas pareiškėjai, tačiau neturi jokių galimybių paskolas grąžinti dėl areštuoto turto ir vykstančių teisminių ginčų. Teismas vertino, kad tokiu būdu pareiškėja nesiekia aktyviai susigrąžinti minėtos paskolos. Tačiau iš pateiktų įrodymų darytina priešinga išvada – pareiškėja renka informaciją apie skolininko būklę, todėl nėra aišku, kokiais dar būdais ji galėtų susigrąžinti skolą iš nemokaus asmens.

19.8. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus ir VMI komentarą, pagal kurį nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjai, kaip ir kitiems mokesčių mokėtojams taikytina mokestinė amnestija ir ji atleistina nuo delspinigių.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo 13 400 Eur GPM delspinigių (toliau – ir ginčo delspinigiai) pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai pripažįstama, kad mokesčių mokėtojo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis sunki.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad:(1) Šiaulių AVMI ir pareiškėja 2018 m. sausio 30 d. sudarė Susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio

Nr. (1)AT3-3 (toliau – 2018 m. sausio 30 d. susitarimas) (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 74–75), kuriuo, be kita ko, susitarė, kad pareiškėja už tikrinamąjį laikotarpį (t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) turi papildomai sumokėti 13 400 Eur GPM delspinigių. Vadovaudamasi 2018 m. sausio 30 d. susitarimu, Šiaulių AVMI ginčo delspinigius pareiškėjai paskaičiavo 2018 m. vasario 2 d. patikrinimo aktu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 76–81) bei 2018 m. vasario 15 d. sprendimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 76–81), kuriuo šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas. Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimo pareiškėja neskundė;

(2) pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. pateikė prašymą, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleisti ją nuo ginčo delspinigių mokėjimo (toliau – ir 2018 m. vasario 7 d. prašymas). Šiame prašyme nurodė, kad: ji yra garbaus amžiaus fizinis asmuo; jai 2018 m. gegužės mėn. sukanka pensinis amžius; ji turi II neįgalumo grupę (t. y. jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis); nuo 2015 m. pavasario ji nebedirba; vienintelės jos gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija; kadangi jai be ginčo delspinigių (t. y. 13 400 Eur) priskaičiuota papildomai į biudžetą sumokėti dar ir 23 100 Eur GPM prievolę, jos finansinė (socialinė) padėtis tampa kritine (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 59–60);

(3) Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame įvertinusi pareiškėjos turimą turtą Palangoje, kur nėra deklaruota jos gyvenamoji vieta, pareiškėjai nesugrąžintų paskolų likučius, nusprendė, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, todėl nėra pagrindo atleisti jos nuo ginčo delspinigių mokėjimo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 6–9). VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu paminėtą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 13–15), o MGK 2018 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 245–252) patvirtino paminėtą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl ji nuo ginčo delspinigių negali būti atleista MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

24. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) teismas neteisingai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus; 2) teismas negalėjo remtis 2018 m. sausio 30 d. susitarimu užbaigto mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2019 m. sausio 1 d., kaip ir kitiems mokesčių mokėtojams turi būti taikoma mokestinė amnestija ir ji

turi būti atleista nuo ginčo delspinigių.25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1

dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. prašymą atleisti nuo ginčo delspinigių grindė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą; šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama; šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, 2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-154-438/2016, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-94-261/2018).

27. Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien objektyvių aplinkybių, jog 2018 m. vasario 7 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 55), kad ji nuo 2015 m. nedirba, gauna netekto darbingumo pensiją (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 52, 186–187) nepakanka pareiškėją atleisti nuo ginčo delspinigių. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kitas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes.

28. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad mokesčių administratoriui ir pareiškėjai pasirašius 2018 m. sausio 30 d. susitarimą, mokesčių administratorius, vertindamas, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo šiuo susitarimu užfiksuotų GPM delspinigių sumokėjimo, prarado galimybę remtis to mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad susitarimo dėl mokesčio dydžio (MAĮ 71 str.) ir atleidimo nuo delspinigių (MAĮ 100 str.) institutai nėra tapatūs, jais reguliuojami skirtingi visuomeniniai santykiai. MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.“ Aiškindamas šią nuostatą LVAT ne

kartą yra konstatavęs, kad, pasirašius susitarimą dėl mokesčių dydžio, jokie papildomi ginčai ar kitos mokesčių administravimo procedūros, kurių pagrindu gali būti kvestionuojamas mokesčių ir kitų su jais susijusių sumų, dėl kurių (ir kurių atžvilgiu) buvo sudarytas MAĮ 71 straipsnyje nurodytas susitarimas, dydis, nėra galimi (žr. pvz., LVAT 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 670/2009; 2013 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-562/2013; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-420-438/2019).

30. Vadinasi, skirtingai nei teigia pareiškėja, faktas, kad mokesčių mokėtojas prašo atleisti jį nuo delspinigių, dėl kurių dydžio jis su mokesčių administratoriumi susitarė, sudarydami susitarimą dėl mokesčio dydžio (MAĮ 71 str.), nepanaikina mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos, sprendžiant, ar yra MAĮ 100 straipsnyje ( inter alia (be kita ko), kitose MAĮ normose ir (arba) specialiame mokesčių įstatyme) nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, įvertinti visų atleidimui nuo delspinigių reikšmingų faktinių aplinkybių, įskaitant nustatytąsias mokestinio patikrinimo, kuris užbaigtas tokiu susitarimu dėl mokesčio (kitų su juo susijusių sumų) dydžio, metu.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kad ją būtų galima atleisti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir byloje surinktų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu padarytoms išvadomis, kad: pareiškėja jai nuosavybės teise priklausančiame bute Palangoje negyvena, todėl jį gali nuomoti ir gauti papildomų pajamų; pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „GS investicijos“ grąžintas lėšas panaudojo kitoms reikmėms ir šia pinigų suma nebedisponuoja ir negalės disponuoti ateityje; aplinkybė, jog pareiškėja, nedirbdama nuo 2015 metų ir kas mėnesį gaudama tik 174,83 Eur dydžio pastovias pajamas, aktyviai nesiekia susigrąžinti R. R. paskolintų sumų, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties neatitinka tikrovės. Todėl šias išvadas pagrindžiančių skundžiamame teismo sprendime išdėstytų išvadų nebekartoja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Atsakydama į nutarties 19.4 punkte nurodytus pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas (MAĮ 88 str.) ir atleidimas nuo delspinigių (MAĮ 100 str.) yra skirtingi mokestiniai institutai. Todėl tai, kad mokesčių administratorius ir pareiškėja 2018 m. gegužės 25 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį (b. l. 23–28) savaime nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo ginčo delspinigių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, ir įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėja neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kad ją būtų galima atleisti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (žr. nutarties 31 p.), 2018 m. gegužės 25 d. mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktą vertina kaip teisiškai nereikšmingą sprendžiant pareiškėjos atleidimą nuo ginčo delspinigių.

33. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose teigia, kad ji nuo ginčo delspinigių turi būti atleidžiama, nes jai taikytina mokestinė amnestija. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamos VMI informacijos (žr. https://www.vmi.lt), mokesčių mokėtojams laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. buvo sudaryta galimybė, netaikant delspinigių ir baudų deklaruoti bei sumokėti anksčiau gautas, tačiau nedeklaruotas pajamas ir mokesčius. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo delspinigių, kurie jai apskaičiuoti 2018 m. sausio 30 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pagrindu už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė sumokėti ginčo delspinigius pareiškėjai atsirado gerokai anksčiau nei 2019 m. sausio 1 d., paminėtas pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose nurodytas argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

34. Įvertinus kitus pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

https://www.vmi.lt/

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS


Documents

· Web viewskaičiuoti nuo nutarties paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikas atliktas vykdant bausmes pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d.,