VILNIAUS UNIVERSITETAS

MATEMATIKOS IR INFORMATIKOS FAKULTETAS

PROGRAMŲ SISTEMŲ KATEDRA

Dieninių studijų PS specialybės

2 kurso 4 grupės studentai

Modestas Kažinauskas,

Julius Jasiūnas

GAMTOS IŠTEKLIAI IR JŲ EFEKTYVAUS NAUDOJIMO PROBLEMOS

Ekonomikos teorijos pagrindų savarankiškas darbas

Dėst. R. Bučienė

Vertinimas _______________

Vilnius

2010

2

Turinys

Įvadas.........................................................................................................................................31. Pagrindinės problemos susijusios su efektyviu išteklių naudojimu...................................42. Pagrindinės sąvokos...........................................................................................................43. Gamtos išteklių klasifikacija..............................................................................................53.1. Lietuvos gamtos ištekliai................................................................................................73.2. Efektyvus gamtos išteklių panaudojimas........................................................................9Išvados.....................................................................................................................................14Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai.......................................................................15

3

Įvadas

Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau

produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių

sudaro gamtos ištekliai. Žmonių poreikiai vis didėja, o gamtos ištekliai vis mažėja. Kadangi

kai kurie gamtos ištekliai yra išsenkami, ekonomika imasi užduoties atrasti būdus, kaip

geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą. Šiame referate yra klasifikuoti gamtos

ištekliai, nagrinėjami Lietuvos gamtos ištekliai, aptariama gamtos išteklių efektyvaus

panaudojimo problema.

4

1. Pagrindinės problemos susijusios su efektyviu išteklių naudojimu

XXI amžiuje ne tik labai padidėjo gyventojų skaičius, bet ir nepaprastai išaugo

jų poreikiai. Labai greitai išaugo ir mineralinių medžiagų naudojimas.

Lietuvoje statybinių medžiagų, įskaitant ir pjaustytas ar trupintas uolienas,

žvyrą, smėlį ir molį, poreikis ir toliau didėja. Per metus jo iškasama apie 1,749 milijardus

tonų nerūdinės statybinės medžiagos (žvyras, smėlis ir skalda). Kadangi visi šie naudingųjų

iškasenų šaltiniai nėra atsinaujinantys, norint išvengti dabartinių ir būsimų žemės naudojimo

problemą, reikia įvertinti geriausius šių išteklių apsaugojimo ir išgavimo būdus.

Mineralinių išteklių naudojimas auga dėl to, kad daugėja žmonių — jų

vartotojų, o kartu auga vartotojų apetitai, t.y. didėja kiekvieno žmogaus poreikiai. Padaliję

sunaudotų mineralinių išteklių kiekį (pavyzdžiui, per metus) iš jų vartotojų skaičiaus,

gauname sunaudojimą vienam gyventojui. Šis rodiklis daugeliui mineralinių išteklių auga

eksponentiškai, todėl taip pat auga ir naudingųjų iškasenų kainos.

Pavyzdžiui, kasmet pasaulyje gyventojų padidėja 1,7%. Kadangi skaičiuojami

naujo, padidėjusio skaičiaus procentai, tai tas prieaugis absoliutiniu dydžiu darosi vis

didesnis.

2. Pagrindinės sąvokos

Naudingosios iškasenos – tai gamtinės mineralinės medžiagos, esančios žemės

gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms. Pagal vertę ir

gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos

pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis,

energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento

pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt. Daugėjant gyventojų skaičiui pasaulyje,

kad būtų išlaikytas pasiektas gyvenimo lygis, labai padidėjo pasaulyje išgaunamų žemės

gelmių išteklių kiekis – per paskutinį šimtmetį jų išgauta daugiau nei per visą ankstesnį

žmonijos gyvavimo laikotarpį.

Gamtiniai ištekliai – natūralūs žmogaus aplinkos komponentai, kuriuos jis

naudoja savo poreikių patenkinimui. Jiems priskiriama vertė susijusi su medžiagos/energijos

paplitimu ir jos paklausa. Pvz.: šiems ištekliams priskiriama saulės energija, oras, vanduo,

5

dirvožemis, miškai, naudingosios iškasenos (pvz.: nafta, metalų rūdos, durpės), kraštovaizdis,

kt.

3. Gamtos išteklių klasifikacija

Gamtos ištekliai plačiąja šio žodžio prasme apibūdinami kaip gamtos elementai,

naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiai

gali būti labai įvairūs, greitai kintantys, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei

naudojimo būdai taip pat kinta.

Pagal gamtos išteklių pagrindines savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas

gamtos ištekliai skirstomi į dvi grupes:

1. Realūs ir potencialūs (nesibaigiantys);

2. Išsenkantys ir neišsenkantys. Išsenkantys ištekliai skirstomi į du apibendrintus

pogrupius:

a) atkuriami;

b) neatkuriami ištekliai.

Realūs ištekliai – tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai.

Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai,

vandenys. Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl

įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai

grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės,

vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra

potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai

vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais.

Neišsenkantiems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis

planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai

ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali

keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra.

Išsenkami gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie

kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl išsenkami ištekliai skirstomi į

atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba

žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis.

Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią

reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.

6

Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400

metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę

žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško

gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai

atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas, kad nekiltų

nepageidaujamų ekologinių pasekmių.

Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas,

kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės

dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus

pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.

Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai

– visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų

nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei

tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra

bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių

kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.

Išsenkamų ir neišsenkamų išteklių struktūrą apibendrintai apibūdina 1 schema:

Saul

ės ra

diac

ija

Gamtos ištekliai

Išsenkami ištekliaiNeišsenkami ištekliai

Jūrų

pot

vyni

ų en

ergi

ja

Vėj

o en

ergi

ja

Vand

uo

Atm

osfe

ros o

ras

Dirv

ožem

is

Aug

alija

Nau

ding

osio

s iš

kase

nos

Gyv

enam

oji

erdv

ė

Gyv

ūnija

Atkuriami Neatkuriami

1 schema. Gamtos išteklių klasifikacija

7

3.1. Lietuvos gamtos ištekliai

Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir

jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana

skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuvos savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina,

kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas

nesurasta, neištirta ir neįvertinta.

Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus

jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią

nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius išteklius.

Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos

klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo

kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta – labai aukštos kokybės, mažai

sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės

poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfo zonoje.

Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis – durpės.

Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų.

Didžiausi durpynai: Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone),

Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta

(Kupiškio rajone).

Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams

poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos

trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra

vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo

medžiagos, pašarinės mielės.

Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taip jau didelę dalį,

tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės

tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto

rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).

Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai.

Viena iš svarbiausių – žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba.

Tai – gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių

8

(rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus,

cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai.

Lietuvos žemėje daug įvairių molių, kurie susikaupė per ilgus periodus.

Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio

sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda

pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams.

Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras.

Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų

arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis,

naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad

Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai.

Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja,

smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas.

Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies

rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas,

galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.

Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo

produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį žemės ūkio gamybos

pagrindas – augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos

išteklių rūšies – gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės

ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių

veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę –

derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek

bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją

nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas

kitiems, ne žemės ūkio reikalams – industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų

didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemės

ūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad karty nesumažėtų

gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų – linų, cukrinių runkelių

ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos

turtą.

Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis – miškai. Jie užima beveik trečdalį

šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų

teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja

9

jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą

procentų.

Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių.

Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama

iš užsienio.

Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai

atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi.

Miškų degradacija – rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.

Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra

durpės ir mineralinės statybinės medžiagos - smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas,

klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis

svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu

išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54

pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t. (iš jų 676 mln. t smėlio ir

žvyro) ir 122mln. t.

Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti

jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra. Visa

tai privalu atlikti kuo greičiau ir tai leis daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius

3.2. Efektyvus gamtos išteklių panaudojimas

Viena iš gamtos išteklių problemų yra efektyvus gamtos išteklių gavimas ir

panaudojimas. Nors tobulėja jų gavybos, apdorojimo, transportavimo ir apdorojimo

technologijos bei visose grandyse sparčiai didėja darbo našumas, vis dėlto daugelis šalių,

kurios, užimdamos vos ne pirmą vietą pasaulyje pagal gamtos išteklių atsargas, nerūpestingai

juos švaisto. Tai yra ne tik jų pačių, bet ir visos žmonijos, viso pasaulio ūkio nelaimė. Todėl

būtina gamtos turtus, kuriuos valdo tos šalys, vertinti kaip viso pasaulio turtą ir orientuoti jas

į tai, kad šie turtai būtų kuo taupiau ir efektyviau naudojami, teikti joms visokeriopą

mokslinę ir techninę pagalbą.

Kaip bebūtų, problema jau yra pradėta spręsti. Pavyzdžiui, pasaulinėje naftos rinkoje

pasiūla viršija jos paklausą, kadangi naftos eksportuotojams pavyko sparčiai išplėsti jos

gavybą, o naftos ir jos produktų importuotojams - padidinti iš naftos išgaunamų jos produktų

kiekį ir rasti efektyvių tų produktų taupesnio vartojimo būdų, todėl nuo 1980-jų metų naftos

10

produktų sunaudojimas mūsų planetoje stabilizavosi ir net ėmė mažėti, nepaisant to, kad

ekonomika augo pakankamai sparčiai.

Be to, mokslininkai yra įsitikinę, kad du trečdalius gamtos materialinių išteklių, tarp

jų ir metalų, galima sutaupyti mokslo ir technikos pažangos dėka. Į metalų gavybos, ypač jų

apdorojimo procesą įdiegiama nauja technologija. Pavyzdžiui, mašinų gamybos pramonėje į

atliekas (drožles, pjuvenas ir kt.) anksčiau patekdavo daugiau nei penktadalis sunaudojamo

metalo, o taikant naujausius metalų apdirbimo metodus (tikslų liejimą, gerus presus, štampus,

įvairius jų paviršiaus padengimo bei apdorojimo būdus ir kt.) metalų atliekos sumažėjo iki

kelių procentų.

Taipogi vis plačiau metalurgijoje ir metalo apdirbimo pramonėje taikomos plastmasės

ir kiti metalo pakaitalai. Vien tik Lietuvoje atlikti paskaičiavimai rodo, kad jau artimiausiu

metu turime pasiekti, kad vienai tonai sunaudojamo plieno būtų pagaminama 100-200

kilogramų įvairių plastmasinių pakaitalų. Kol kas šis santykis kelis kartus mažesnis.

Siekiant tausoti gamtos išteklius, kai kurios žaliavos yra pakartotinai panaudotos.

Daugelyje pasaulio šalių jau pasiektas labai aukštas antrinio gamtos išteklių naudojimo lygis.

Pavyzdžiui, regeneruojamo stiklo dalis Olandijoje, Šveicarijoje, Austrijoje sudaro 40-50

procentų. Pakartotinai naudojamas aliuminio kiekis Japonijoje, JAV, Italijoje siekia 30-40

procentų. Pakartotinai naudojant popierių-makulatūrą, konstatuojamos 40-50 procentų

pirminio jo kiekio pakartotinio naudojimo galimybės, o viena tona makulatūros sutaupo apie

5 kubinius metras medienos, iš ko galima pagaminti apie 750 kilogramų popieriaus ir

kartono.

Susikūrusios organizacijos gali laisvai elgtis rinkoje. Šis naujas svarbus pasaulinės

prekybos procesas prasidėjo dar 1960-siais metais, pagrindinėms naftą eksportuojančioms

šalims susijungus į savo organizaciją OPEC. Didžiausią pasaulio gamtos išteklių dalį

eksportuoja besivystančios šalys ir tų išteklių lyginamasis svoris besivystančių šalių

produkcijos eksporte taip pat labai didelis, todėl šios šalys stengiasi vienytis, spręsdamos

sudėtingos užsienio prekybos gamtos ištekliais problemas, tačiau visa tai vyksta dar labai

lėtai ir prieštaringai. Kodėl būtent prekyba šios rūšies gamtos ištekliais pirmoji padarė šį

lemtingą posūkį visų gamtos resursų eksporto ekonominėje politikoje, atsakyti nesunku.

Nafta ir jos produktai sudaro labai didelę ir strateginiu požiūriu svarbią dalį visos pasaulio

užsienio prekybos apimties trečdalį, skaičiuojant pagal masę ir dešimtadalį pagal vertę.

OPEC šalims priklauso lemiama pasaulinės naftos gavybos dalis, kurios per 90 procentų

eksportuojama ir didžioji jos dalis į išsivysčiusias šalis. Toks naftą eksportuojančių valstybių

11

susivienijimas leido joms jau ne vieną kartą pakelti pasaulines naftos kainas, bendrai, sau

naudinga linkme, spręsti daugelį kitu užsienio prekybos klausimu.

Vėliau OPEC pavyzdžiu buvo įkurta šalių, eksportuojančių vario rūdą, asociacija

SIPEK-S1PEC (1967-siais metais), parduodančių užsieniui aliuminio gamybos žaliavą IUA

(1974-siais metais), išvežančiu į užsienį geležies rūdą JAJEK-JAJEC (1975-siais metais) ir

kitos tarptautinės organizacijos. Šiuo metu pasaulyje tokiu asociacijų yra per dvidešimt.

Manoma, kad jos toliau vystysis, plėsis, jungsis tarpusavyje, susisies kitokiais ekonominiais

ryšiais, kas be abejonės sustiprins šių besivystančių valstybių ekonominę padėtį tarptautinėje

arenoje.

Kita problema slypi tame, jog išsivysčiusios šalys yra priklausomos nuo

importuojamų gamtos išteklių, todėl jos yra priklausomos nuo kitų šalių. Šiandien

išsivysčiusių pasaulio šalių priklausomumas nuo gamtos išteklių importo vis dar labai didelis.

Rinka daugelį išsivysčiusių šalių daro priklausomas nuo Artimųjų Rytų šalių, kuriose ne tik

išgaunama kas ketvirta pasaulio naftos tona, bet ir sukauptos atsargos sudaro net 57

procentus visų pasaulio išžvalgytų radaviečių. Tačiau priklausomos nuo išteklių šalys imasi

energingu priemonių nuo šios priklausomybės išsivaduoti: perorientuoja savo energetiką ir

gamybos šakas taip, kad jos vis daugiau orientuotųsi ne į importinius nereprodukuojamus

gamtos išteklius, o į savo šalyse turimus, kol kas dar nepakankamai plačiai naudojamus,

reprodukuojamus gamtos išteklius. Tai sunkus ir labai sudėtingas, brangiai kainuojantis

darbas. Šiokia tokia pažanga matosi ir Lietuvoje. Statistikos departamento išankstiniais

duomenimis, Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 60,8 procento

2007m. iki 58,0 procento 2008m. Brangstant importuojamam organiniam kurui, padidėjo

vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimas. Vietinių ir atsinaujinančių

energijos išteklių dalis 2007m. – 11,1 procento, 2008m. sudarė 11,4 procento pirminės

energijos išteklių. Šalies energetinę priklausomybę nuo importo mažina vietinių ir

atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimas. Vykdant atsinaujinančių energijos

išteklių naudojimo skatinimo politiką, šių išteklių sunaudojimas šalyje auga. Lietuvos

energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 62,4 procento 2006m. iki 61,2 procento

2007m. Tiesa, kai kurios šalys čia elgiasi dar kitaip - vadovaujasi tolesnės perspektyvos

prielaida. JAV, pavyzdžiui, nors ir turi savo šalyje dar gana daug, kai kuriais vertinimais,

pakankamai, energetinių išteklių - akmens anglies, naftos, dujų atsargų, numato šiuos

resursus naudoti vėliau, kai jos pasaulinėje rinkoje dar labiau pabrangs, o šiuo metu apie

ketvirtadalį savo energetinių poreikių tenkina importuodamos šiuos gamtos išteklius.

12

Nereprodukuojamų gamtos išteklių pakaitalų paieškos, ypač galimybės pakeisti juos

reprodukuojamais ištekliais, yra labai aktuali, bet kartu ir sudėtinga, sunkiai įveikiama

dabarties problema. Paimkime naftą. Tokio jos kainų šuolio pasaulinėje gamtos išteklių

rinkoje, koks įvyko 1972-1982-jų metų laikotarpyje, vargu ar kas galėjo tikėtis ar jį

moksliškai prognozuoti. Per minėtą dešimtmetį naftos kainos pašoka nuo 3 iki 30 JAV

dolerių už vieną barelį (barelis - apie 139 litrai). Šios kainos iš esmės lemia ir kitų

energetinių išteklių kainas, t.y. visos šalies racionalios energetinės sistemos kūrimą. Tos

kainos neatspindi jų gamybos sąnaudų ir labai mažai gali stimuliuoti šių resursų pakaitalų

paieškas. Taigi, pakaitalai arba reprodukuojami ištekliai šioje situacijoje yra reikiami, bet

sunkiai įgyvendinami. Taipogi, labai žemos gamtos išteklių kainos turi ir savo neigiamų

pusių. Pavyzdžiui. esant pernelyg žemoms naftos kainoms, yra sunku diegti efektyvias

energetikos sistemas, kurti alternatyvius energijos šaltinius. Siekiant, kad žemos importinės

naftos kainos netrukdytų alternatyvios energetikos vystymui, daugelyje šalių naudojama gan

sudėtinga mokesčių sistema, kurių nemaža dalis skiriama ekologiniams tikslams.

Kainomis yra skatinamas naujų energijos šaltinių įsavinimas ir vystymas bei esamų

energetinių gamtos išteklių taupus naudojimas. Taip, pavyzdžiui, Vakarų Europoje,

Japonijoje, Pietų Korėjoje, JAV ir kitose šalyse automobiliu gamintojai pradėjo gaminti

pastebimai mažiau kuro naudojančius automobilius ir tam tereikėjo kokių 15 metų. Tai turėjo

įtakos naftos kainoms, kurios netikėtai po tokio neregėto padidėjimo ėmė mažėti ir 1986-siais

metais už barelį naftos pasaulinėje rinkoje jau buvo siūloma tik 12 JAV dolerių. Tenka

pažymėti ir tai, kad dar palyginti neseniai, t. y. šeštajame dešimtmetyje, naftos kainos

atskirose pasaulio valstybėse ganėtinai skyrėsi, o šiuo metu jos išsilygina. Po tokio spartaus

naftos pasaulinės rinkos kainų kilimo sekąs jų kritimas fiksuojamas iki 1981 -jų metų. Po to

vėl prasideda naujas jos kainos kilimas iki 18-20 JAV dolerių už barelį.

Ribiniai naftos gavybos kaštai yra daug mažesni nei šiandieninės naftos kainos. Taigi

įdomu žinoti, kaip išties šiuo metu susidaro naftos kainos? Pagal ekonomikos teorijos dėsnius

teoriniai gamtos išteklių kainos nustatymo principai remiasi ribiniais kaštais, bet ribiniai

naftos gamybos kaštai Artimųjų Rytų šalyse vis dar lieka du JAV doleriai už barelį. Tuo

tarpu naftos gamybos kaštai Aliaskoje ir Šiaurės jūros rajonuose, kur šiuo metu jau

išgaunama nemaža dalis pasaulio naftos, siekia 10-20 JAV dolerių. Jeigu tarp naftos

produkto gamintojų ir pasaulinės jos rinkos dalyvių būtų laisvai tarpusavyje konkuruojama,

tai naftos kainos pasaulyje gerokai nukristų, o tai taip pat reiškia, kad JAV ir dalies Šiaurės

13

Europos šalių naftos pramoninkai žengtų nemažą žingsnį bankroto link. Realiame gyvenime

naftos gamintojų karteliai dar randa būdų apsaugoti savo narius nuo tokio žiauraus laisvos

rinkos veikimo.

14

Išvados

Gamtos turtų vartojimas – tai žmonių veikla siekiant panaudoti gamtos išteklius

gamybai, buičiai, poilsiui. Dauguma gamtos išteklių yra išsemiamieji , todėl žmonės turi juos

vartoti taip, kad jų kuo ilgiau užtektų, t .y. racionaliai ir vertinti juos ne kaip atskiros šalies

turtą, o kaip pasaulio turtą. Spręsdamos sudėtingas užsienio prekybos gamtos ištekliais

problemas šalys jungiasi į organizacijas. Toks jų elgesys leidžia joms laisvai koreguoti

pasaulio kainas, kurios yra žymiai didesnės už ribinius kaštus. Taipogi po mažu yra

sprendžiama kita problema – šalių priklausomybė nuo kitos šalies gamtinių ištekliu,

persiorientuojant link atsinaujinančių gamtos tos šalies išteklių. Nors neatsinaujinantys

gamtos ištekliai senka, jie skatina substitutų atsiradimą ir techninę pažangą, taip pratindami

pasaulį prisitaikyti prie atsinaujinančių gamtos išteklių ir išmokti gyventi be naftos, dujų,

anglies, geležies ir kitų neatkuriamų išteklių.

15

Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai

1. http://www.pakalbekim.lt/22900

2. http://www.famas.lt/get.php?f=/konspektai/Bendri%20Konspektai/Ekonomikos

%20Teorijos%20Pagrindai/dalis_22.doc

3. http://www.stat.gov.lt/lt/search/?

PHPSESSID=28fad5056989a2a0c25e3bf6d9046a96&query=gamtos+i

%C5%A1tekliai&x=0&y=0

4. http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/11362.html

5. http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/3306.html

6. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, Smaltija, 1999. 390 p. ISBN 9986-708-39-7.

7. MALIŠAUKAS, M. Racionalaus gamtos išteklių naudojimas. Vilnius, 1985, 215p.,

ISBN 9945-51-058-5