Vivos plango, mortuos voco1

Per bedugnes ir kalnus
Js engiat kaip gigantai!
Inardote marias
Ir kylat padanges,
Ir spjaudots ugnim,
Ir vemiate siera,-
Ir Dievo emj jums nra,
Gyvieji!
Vieni kaip viepaiai,
Kiti vergai.
Visi rstaus likimo sns:
Kertu patvinusi dvasia
Ir Kaino enklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia -
Kentt apgaulj ir mele
Ir ti keikiant ydr dang.
Vivos plango!

Rsi dien kertingi sns,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Js engiat nuoms ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta js elis,
Ten dista skaidrios gls.
Po vinine js koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo js burn nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi i kapo.
Klaikiam ios ems pragare
Js dygstat skla nemaria
Ir ydit apgauliais iedais,
Ir nokstat dvokianiais nuodais
Tvaike to melo ir abang.
Vivos plango!

Js engiate sostus
Ir minate altorius.
Nuo js satym sugriuvo
Ir nuodms ir doros.
Karnos niek daliai,
O dulkse karaliai,
Ir tribunoluos ididiai
Teisiuosius smerkia mogudiai.
Ir sns nebeverkia,
Kai mirti motin pasmerkia.
Nereikalinga ir tuia
mogaus paniekinta kania.
Ir vakarop pasvirus saul -
Vien piktas melas ir apgaul.
Pakalnj ieirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant irgo, -
Ir dalgis sutemoj suvango. -
Vivos plango!

ioruoja plaios aikts,
Liepsnoja kaitrs lauai.
Supldo pilkos minios
Jums garb atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrov,
yniai jums gieda lov
Ir, gatvi dulkse sukniub,
Jums mald vapa skubi,
Ir vergikoj ekstazj ada
Buiuoti js pad.
Ir digauja tironai
Ir budeli gauja.
O em ri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir venia pjt pabaigtuvi
Minia verg ir paleistuvi
Naktovidio naktiniam tango. -
Vivos plango!

Ir mes, ir mes, kur keniame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rpesiu ir baime,
Vieni vergovj uguiti,
Maitingam lkesy kiti
Sukniub!
O i rasot rsi
(Ir mes, ir mes ten bsim)
per nakt juod, nyki
Pablds kakas klykia,
Kakas likim keikia,
Kakam numirti reikia.
Bedugnj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip laas dingo
U geleim apkalto lango. -
Vivos plango!

2

Dabar einu tylum,
tylum palaimint ir didi,
Kur calno juod minkt drob
Naktis vis ms sielvartus suglobia.
Einu laisv, didel ir plai,
Kuri priims mane kaip laukt svei.
Pro pilkus sutem rkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar boktuos gaudia
Ir dega vakar ara,-
Ir vl krtinj gla maudia,
irdy pagiea ir aitra.
Ne viskas sutemose uvo.
iltu krauju irdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neimoko:
Mortuos voco!

aukiu a jus visus i kapinyn
I pakels duobi ir griovi,
I molio, dumblo ir smlyn
Ir i vis mirties vietovi.
Pakilkit, griaui iurps milijonai,
Garbingieji pulkai ir legionai, -
Ir tie, kurie nuo alio ir nuo bado
Pg simfonijose mirt rado,
Ir tie, kurie u laisv, laki mint
Dlja nukankinti.
Pakilkite iniekinti,
Subjauroti, apluointi,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budeli girta gauja,
Kuri ibint aroje
Ant js kapo spardsi ir oko.
Mortuos voco!

Bet tyli kapinyn tamsios kalvos,
Nekyla niekas i drgnos duobs.
Ramybj miega griaui plikos galvos,-
J sapno niekas niekad nesps,
Kaip niekas nesps kanios
Prasms, nei galo, nei pradios,
Ir visk saugos paslaptis
Kaip ta iurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per t bt klaiki
Su gla amina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grti niekam nevalia.
Negriu jau n a sauls dien
I tos juodos nakties.
Tik pakelj pro varpuio veln
Gal rank kas ities
Ir tars: eiva drauge gilum,
didi, vent tylum,
Kur aar nebr n veide juoko
Mortuos voco!

Ir a einu tylum,
tylum palaimint ir didi.
Einu per aukt siaur tilt
nakt kvepiani ir ilt,
Kur juda vaigdi milijonai,
Pulk pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staig ving
Nuymi ruoai spindulingi.Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, spjanti, dosni,-
Paguodia ir pasotina,
Kai jos vienagn pareini.
Ir a nuvargs parjau
Ir klaidiot nebenoriu jau
Atriais degintais keliais -
Liepsnotais sauls spinduliais.
Ir sako ji: lik ia, snau,
A tavo sielvart inau.
Ir a lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo nata
Kaip varpa svyrinti prinoko.
Mortuos voco!MAIRONIUI

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numirs surstjai dar labiau.
Ligi iol a negaliu vis atsipeikt:
Juk tave myljau ir gerbiau.

Ar galjau i pusiaukels sugrti?
Ar galjau - tais paiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykt, -
Atgalion ir atsigrt neleis.

Aplink em skridusi su vtrom,
Vl igirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie ems prisiglaust brangios,
Bti tviks arim slieku,
Mlyna rugiagle rugiuos.IRVINTA

Up altuonl -
Mano irvinta
Rudenio lapeli
Mirga priberta...

Kabo liepos medy
Mnuo pilnatis,
Tylj namel
Saugo per naktis...

Mano ten vaikyst
Kaip gl trapi
Ddeles ilvyio
Suko paupy...

vaigds ten byrjo
Vasaros naktim,
Ten vanduo irjo
Tamsalm akim...

Kur gi ta upel -
Mano irvinta?
Kur balt takeli
em suminta?NAMO

Baltas rkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
ilt ma rankel
Spaudiu savo delne.

I tylos atsiduso:
- A nakties nebijau.
itas kelias juk ms,
Ir namelis tuojau?..

Mus ttukas sutinka,
un Margis su juo...
Kregds narstys aplinkui,
Ir pokai nusijuoks.

Ar tikrai, mamutle?
- Netikrai, netikrai...
Gsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai...

altas vjas Uralo
Beria dulkm akis...
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?

Paukt ma pauktel
ildo plunksna velnia...
ilt miel rankel
Spaudiu savo delne.TOLIMAS SAPNAS

Tarp ydini katan
Raudona banytl. -
Juk ia vaikyst mano!
Nejau ji gro vlei?

A nedrsi stovjau
Pilioriun prisiglaudus, -
O mons trankiai jo
Ir prie altoriaus spauds.

Mans ia nepasta
Pro geduling yd.
Bet kojos engt nedrsta -
Tiek daug, tiek daugel klyd.

Sakykloj kalba - keista! -
Jisai - i Galiljos:
- Tebna jai atleista,
Nes daug jinai myljo!

Ir man be galo graudu -
Malda irdy netilpo.
Vargonai gaud, gaud...
Ir vaks tirpo, tirpo...PRIE DIDELIO KELIO

Prie didelio kelio stovjom - irjom. ..
O lidesiai gds keli dideli!
Nujo, nujo... irkit! - nujo
Pavasaris ms didiuoju keliu!

U kalno, u juodo pavasaris nyko
Su gstania saule, su balta diena. ..
Itso prie mus be dain, be vainik
Nutilus pakaln - alta ir lidna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Berais svyrnliais prie steps plaios.
Ir svyra mums akos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig rdies paios.SAVS A GAILIUOS

Neilsjos, ned, negr, -
Vilk bgo laukais klupdama.
Baims genam, sergant vr
Sauk miko alia glduma.

Sutema saman aksomin
Aminuoju miegu uliliuos...

Kad mane - taip sutikt tvyn!
Kaip sunku, kaip savs a gailiuos.LIETUVAI

I neganding vakar
Audr perknij prikrauti
Lingavo debes laivai.
Tada grai, grai buvai,
Akim tylij eer...
Lyg eidama lineli rauti.

Dangus kaito nuo ar,
Gaisraviets ravo baisios.
Ties viekeliu, ties vjuotu
Nustebusi stovjai tu
Akim tylij eer,
Upeli kaspinais ydraisiais.

Negaila juodbri br,
Jaun dien jaunam negaila.
Man gaila tik tavs vienos
sigalvojusios, lidnos -
Akim tylij eer...
Tavs man begaliniai gaila

Ir tavo aar tyr...
Jom dulki viekelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir nelidk,
Kovon mane tu. palydk
Akim tylij eer...
Tau dovan parneiu laisv.

ANGA

em piktas vakaras atjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten u lango blakosi klajoklis vjas
Ir lyg keleivis beldias duris.

Bet a vidun jo niekad neleisiu,
Duris uversiu dar tampriau -
A pilnas nerimo, kako pasilgs baisiai,
Paskends vakaro rimty, mstau

Apie i em ir kalvas suartas,
Ir i stor sienoj pastatytus iuos namus,
Ir mones einant i kartos kart -
Tuos mones jaunus, pranaius.

Menu j vasaros auksin derli,
Gegus mnesio naktis brandias,
Laukus, prijus pjiai, grd berl
Ir kuriani moni kanias.

Tai plazda jie io vakaro eliuos,
Rykja mostai ir galia
Ir pamau atgimsta vlei,
Atgimsta vlei per mane...PIRMOJI

Kai ibundu vidunakty klaikiam ir ima ird plakti,
O smilkiniais tiksent kania,
Vl pamirti vaizdai lyg pelki viesos rudenin nakt
Praeina pro mane.

Ir a matau gimtin iaurs keli
saule deganius namus...
Ten pats vidudienis. Mergait skambina pietums varpeliais,
O j skambjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kanios pribrends laas
kaitr sunkias pamau.
O sauls spinduliai ant klevo lap laa
Ir lyg medus nutyka ant ak.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kakur toli dundjimus girdiu.
Ateina vandenys ant medi kritusi vies nuplauti
Ir atgaivint lauk.

Po or vaikosi perknijos oeliai,
Ities giedanius sparnus;
Gls taurj miegojs vjas keliasi,
Ir ima mediai bust.

Ir jau pirmi laai iuena lapais -
Gainioja viesulas litis sodrias.
O nuo stog tartum mergaits iurkls plepa,-
Upeliai sriva valkas.

Melsvi aibai vagoja skliautus, dunda debesys ir niokia em,
Ir nebaigia trenksmai aidt...
Bet pamal pravinta paaliai sutem,
Ir audros tyla tartum vanden isekusi versm.

I debesies suspindi saul vl, ir vyturliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir eero melduos pabldusios laktuts suokia,
Ir garsina sodus strazd daina skambi...

Greit vakaras. I lauko grta tvas namus, kiemu atbga unes,
O vakariens dmai i raudono kamino jau driekias paemiais,
Linguoja vjas obel virnm,
Ir krypstani lang stikluos jau paskutins viesos baigia aist.

Ramu jau tvikj. Mnulis pro klevus kiem iri;
Naktis grai ir dievikai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maa ugnel gri,
Ir baisiai dauosi irdis.

ANTROJI

inau, kad emje yra vieni namai,
Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidiai,
Ir kininko ingsniai aidi ten aplink namus.

Pasilenkiu prie ems ir stebiu,
Kol rytmeio rasoj sudrkusi kalv kvepjime
Apsvaigsta man galva.
Tenai toli yra lauk,
Kur auga vien rugiai viesi spalv.
Kur triukmo, gatvi purvin
Nra.

siklausau:
I ten, kur vieia vaiskios tolumos,
Saldus traliavimas atklysta mane.
Ir a matau: piemuo tarp pirt meld laiko
Ir puia eidamas auktyn upe.
Ir taip tarytum toji up nerami,

Vingiuojanti tarp giri mlyn, raist ir pelki,
Tasai traliavimas
Ligi irdies gelmi giliausi smelkias.

A laims svaiguly jauiu,
Kaip meldo paprasta daina
Paadina i miego slnius ir laukus.
Ieina kain kur nakties tamsa,
Ir kelias su miglom jos lidesys sunkus.
Vl slepias po stogais iknosparniai juodi,
Pabg rytmeio viesos.
O a einu vl ems ilgesy
Regjim liepsna liepsnot.

TREIOJI

Kai vien ryt, eidamas pro sen ir apleist sod,
Per statinius vidur pasiirjau,
Tenai vir tvenkinio prajusios nakties eliai tings
Lyg paukiai paautais sparnais plazdjo,
Ir vandenin palinkusios obels akoj, matyt, seniai jau padiauta skara
Pleveno ryto vjuj.

Kutai mirgjo tarp balt ied, kuriuos mieguistos bits
Varpeliais tolimais dzgeno...
Atsiminimai lyg i kan ikilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senols mano.

A pavelgiau tviks laukus, dar rytmeio tyloj paskendusius,
Kai jie prie saul tekani suklaup melds tyliai,
Ir viesiame regjime maiau jaunosios rbuose senol skaisi
I seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvuiais ingsniais pasikl eit per em kvepiani,
Jos akys buvo skaisios lyg kalnuos du eerliai gils.

Prijo ji upel ir ranka vandens pasm,
altais altais laais suvilg kakt, lpas,
Paskui drsiu mostu laukus palaimino
Ir vl, peius ilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesliai
Balti balti lyg jroj du mai laiveliai supos.

Dabar, kada einu pro sen, statiniais aptvert sod,
Kur tvenkinys nirus, aliais maurais uls,
Tenai, kur lyg tie paukiai paautais sparnais
Plevena praeities eliai,-
A vis matau, matau a j jaunosios rbais.
Jinai lengvuiais ingsniais pro vartus ieina vlei:
Jos akys tokios skaisios mlynos tarsi kalnuos du gils eerliai.
Dabar, kada irdis lyg tas keleivis, tyr smlyje suklups,
Kada svajons lyg silpni drugeliai prieblandoj paklyd mirta,-
Danai jauiu gaivinanius laus ant lp laant
Nuo jos dang ikelt ekstazj pirt.
KETVIRTOJI

I

iandien prisiminiau a vien nuotyk i savo bundanios vaikysts met,
T tyl vasaros sekmadien, keliavus pro mus,-
Kai aen ir senol - dviese -
Palik buvom saugot ir dabot namus.

Didiajam kambary, prie stalo, piev, eer, pelkyn glmis papuoto,
I dideli maldaknygi senol meldsi, atsidsdama slapia,
Ir aen, supamoj kdj sddamas,
Ilgai stebjau sauls lang grindyse.

Laukuos girdjau vasaros vidudienio kvpavim.-
Jauiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaits pirtais
Lengvai palieia kakt, lpas ir akis.

Tiktai staiga mano lang krito paukio iskst sparn elis,
Pridengdamas man vies diaugsm ir svajas.
A suvirpjau, puoliau prie senols
Ir verkdamas kritau jos rankas.

Patyrus mano nuotyk, senol pra nebeverkt,
Nuluost aaras ir paadjo gint mane
Nuo paukio, kurs, atskrisdamas i tolimos alies, pakirto spinduli pluotus,
Sudaranius man vies sauls lang grindyse.

Ji sak man, kad galime svajot, tikt ir diaugtis:
Yra pasauly tik jaunyst, saul ir namai,
O tolim, neinom krat klajnai, tie erdvj paklyd paukiai,
ia emj lankosi retai.

II

Prajo daugel met. Ir senol mir.
Neliko kambary gli, neliko n maldaknygi sen,
Ir irdyje skaistaus an dien tikjimo
Neliko n enkl.

Nors kartais manyje suspindi sauls langas
Ir pleiasi lyg medis laisvje auktyn, platyn,-
I tolim, neinom krat atklysta tas erdvi klajnas pauktis
Ir meta dideli sparn el mano diaugsmo vidurin.

Ir, kai nra kur veido nevilty priglaust,
A skausmo iplstom akim matau,
Kaip traukias nuo mans vidudienis, kaip slenka jis vakaro alis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambj ingsniai,
Ir nabda kaitroje pavyt ols:
Jis niekad niekad iia nebegr.

Ir a matau, kaip bunda vakaras, slypjs miko pakrai eliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plaias,
Kaip motinos mirties altom kaultom rankom
Apglbia mano darbo ir kanios dienas.

PENKTOJI

I

Laukuose deg saul. Buvo vasara. Ir augo didel, velni ol mik pavsiuose,
Nuo upi pt iltas vjas atgalios.
Balti keliai tartum svajons vienios per lygumas beribn tiessi,
Kai a jau per em ydini, apsvaigs sauls spinduliuos.

Praeidamas maiau artoj dideles eimas, padrikusias lauk platybse,
Regjau j nenykstani darb dienas ir neramias j poilsio naktis.
Pribrend buvo jau laukai, ir virum j tartum rami dvasia
Pleveno didels pjties rimtis.

Paskui regjau sunk tris. I reto plak iurkios darbinink irdys,
Bronziniai j veidai ir altos akys spinduliavo laisvs ir jgos groiu.
J rankos buvo grubios, kietos, pajuodav ir suskird,
J sielos - aikios, viesios, lyg ma vaik.

Galvojau apie juos, parims pakels olj, akis mlynas erdves smeigs.
Galvojau apie j gyvenim ir bsimas kartas,
Kurios, atj emn, augs, subrs, ir, kai jau bus diena viesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baims galvas ididias.

A supratau tada ydjimo ir subrendimo prasm gili,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai vjas kalvose,
Kai em, upi vandenys ir mlyni mikai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galtum aminai gyventi per tave.

II

Bet kart baigs vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai eer ir pelki paukiai
Pasuko piet alis iltas.
Ir aen palikau namus, sodyb ir pilksias auktumas
Ir atjau miestan. O su manim atjs vakaras ilgais eliais klojo parkus ir gatves.
Praeinant dideli laai nuo mro sien purvin ant veido tiko
monms, kurie skubjo pro mane, keist vili ir nerimo pilni.
I poemi ikil darbininkai buvo nirs ir iblyk:
Jie nes nuobod veiduos ir slapt neapykant irdy.

Per daugel met jie prato sauln nepavelgt, nepairti,
Sukniub po dienos nata.
J taip, ugesdama i lto,
Iblso diaugsmo ir tikjimo viesa.

Per daugel met pratau ir a i j nebesiskirt, savs nebepainti,
Lyg dulk gatvi skury a pritapau prie neanios srovs.
Ir kai naktim pakeldavo i miego sunkios ir nelygios mintys,
A neberasdavau naujos vilties.

U tai pamgau aen ruden, lidnas spalvas ir vj,
Kurs apipurkia altu lietumi gailias, bevystanias gles,
Pamgau tolimus, klaidius kelius, kuriais negalima begrt ijus,
Pamgau griaut savy beauganias galias.

Ir taip ugeso paskutins diaugsmo ugnys, o sieloj gim pabaigos trokimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasilgs nebties,
A pairjau vaigdes: ...kiek daug i j, per amius degt ir viest ugim,
Rudens nakty prabga erdv ir ugsta be prasms.

III

Kai vien vakar lyg sueista, kraujuos papldusi, i lto mir saul,
Kai a abuojas toks stebjau jos kani finalo minutes
Ir kai rjo platumos ir prasivr toliai rod sen, gnitant pasaul
Prasmengant nakties gelmes,

A pajutau gyvyb, jg darbui ir gyvenimui sugrtant
Ir kvpimo ugn plstant kraujo takuose,
Ir nuostab budrum, begalin ryt,
Uvaldant mane.

IV

Tnakt, lyg svaidantis viesas tams lauas,
Liepsnojau per kart kartas sukurto kraujo ir jgos liepsna.
Gyvybs up, skausmo ir mirties ledus pralauus,
Tekjo ateities linkme.
Tnakt regjau od kvpimo liepsnose lyg nauj saul rint,
Su juo ritmingai plak visatos irdis.
I sielos, lyg altiniui prasivrus,
Itryko ateities vaizd grandis.

Ir ody, tobulajam rutuly, nuvito naujas, nemirts pasaulis:
Jame skendjo vandenynai ir kaln virns valgsi aplinkui ididiai;
Ir aminj vasar kaitriojoj saulj
Liepsnojo mano emdirbi tvyns kalvos ir laukai.

ETOJI

Sodyb gaub vasaros ilta naktis, ir snaud sutemoj didiulis sodas,
Kakur toli girdjos emdirbi sodri daina.
Ir vaigds didels grtant sodybon keli viet,
Ir virum piev sklaists lyg balta gl migla.

Sdjau kambary, k tik i tolimos kelions tvikn sugrs,
Kai i gyv prisiminim budo, klsi vaikyst tolima,
O i sen paveiksl velg mane veidai senoli rsts,
Ir viet sutemoj senols ypsena.

irjau praeitin... Bet pamal sunki galva nusviro ant krtins, ir idrik mintys
Pasikeit viesi sapn srove:
Sapnavos, vaiktau dideliam sode,
Baltuiai iedlapiai lyg maos peteliks olynus krinta,-
Jos sukasi ir nabda, ir stipriu kvepjimu
Svaigina lyg vynu mane.

Ten sodo vidury, po didele purta obelim, matau, senol sdi,
Jos veid ir akis nukloja lyg auksiniai silai per akas nusvir spinduliai,
Jos baltus plaukus neymiai kedena vjas,
Ir margina rbus ukrit obel iedai.

A prieinu ariau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
"Tai tu, snel, grai namolei?!
Prieik ariau ir ssk alia...
Kiek a dien pralaukiau ia, keli velgdama, tavs!
Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!
Paguosk jos pralktas, pralidtas dieneles".

A sduos ir tariu: "Senole mano, jei inotum, kaip tavs a pasiilgau,
Sodybos ir nam, lauk plaij...
Atsimeni, vaikystje kadais
Mes mgdavom ieit laukuosna dujen.

O bdavo kaitra. Jav perpus nulink varpos,
Pakvip gintaru liepsnodavo mikai ugny.
Ir mlynam danguj lyg kaulo pilys gretim banyi boktai
Atrodydavo dievikai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, u rank susikib,
Sustodavom prie eero, kurs buvo giedras lyg vienakio milino akis,
Pakildavo ten pauktis vienias, nuo lizdo nubaidytas,
Ir tpdavo anapus eero, toliau patings skrist.

O aen tuoj, kiaur luot sisds,
Nuplaukdavau net toliausius eero krantus,
Ir kai ivargs grdavau, tu ididiai ypsodama sakydavai:
"Tu mano nerami, maa ebenktis, aminai judrus ir gyvas,
Ir neinia, kas i tavs paaugus bus".

Bet visa tai iandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti i vieno lidinio pavasario iedai.
Ulieja ilgesys begstanias akis,
Kai juos prisiminim knygose vartai.

Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin ijau.
Buvau nerpestingas ir ypsodamas velgiau dirbanij dali.
O buvo pats pavasaris, ir debesliai sklaids melsvumoj,
Ibg miko pakratin, lapojo viess ir jauni bereliai.

Buvau be galo neramus, todl siauiau vienmei ir draug bry...
Visi mes jom idykaudami pagal sault laiko up.
Mergaits puo galvas glmis, mes laum medi pumpuruotas akeles
Ir mtm vandenin, tegu jas nea bangos sisup.

Perdien pavarg kelyje, saulleidio metu kaln laituos susd,
Giliai nurim velgdavom emyn, kur tiess lygumos, kaimai,
Ten kildavo dang piemen sukurto lauo dmai,
Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun vaigdes,
Ir mus pavergdavo j auktas ir kilnus ramumas.

Bet visa tai iandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti i vieno lidinio pavasario iedai.
Ulieja ilgesys begstanias akis,
Kai juos prisiminim knygose vartai.

Paskui lemtis iskyr mus, ir metai pridav veidams rimtumo,
A knygon bediau viesias akis.
Buvau pavargs truput, irdy kako tai buvo gaila,
O veide aid rudenins sauls spindulys.

Palenks galv engiau dideli nam ledin tyl.
ia buvo vakaras, languos pakors gstanio dangaus spalvas.

A vak iebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,
Kaip priemiesiuos iaurinis vjas kyla
Ir kaip dainuoja valkatos lidnas dainas.

Tiesos nerad niekur, lidnos ir pavarg akys
Piktai suiuro nakties gelmes:
Tai visos ms dienos lyg ugnies liepsnon skridusios plataks
Vien neini ir mirt tesuras.

Jei taip, teblsta pamau jautrus linksmumas,
Tebva dienos ir svajons skausmo surakintos,
Tegu jaunyst kaip ugnis, mesta tamsi nakt,
Nuvietusi erdves, juoda anglim em krinta.

Bet kartais a jauiu: ne taip kalbt reikt;
Ir noris laim uumirt ir darbui atiduot rankas.
Ir kaupias jgos, rods, galtum vargo ir kanios skliautus peiais nukelti
Ir vis al po nauju dangum ivest".

A nutilau. Senol mane pasiirjo,
Paskui nuleido galv ir ilgai sdjo pasilenkus tyloje.
Tada, pamus mano rank, tar: "Nors nesupratau a daugel odi,
Taiau atspjo juos irdis, pamilusi tave.

Kai tu, maytis bdams, rytais i miego atsikls,
Mans buiuot pribgdavai, papts lputes,
Ir kai paskui toks rimtas aisdavai ties mano langu,
Sakyk, kaip a galjau nepamilt tavs?

Atsimenu, kaip kart tu, visus unes susivadins,
Lyg viesulas idmei laukus.
Ir negrai... A ijau tavs iekoti nusiminus
Ir parugj radau... vienoj krvoj bemieganius visus.

Tada ant rank pamiau tave ir nedama namo svajojau:
Uaugs snelis didelis ir savo tvik valdys.
Ir em taps lyg sodas ydintis,
Ir bus grai geni alis".

Kai rytmeio viesa, ant mano blstani sapn lyg purpuras ukritus,
Ibudino mane, paokau a ir kambary apsidairiau:
Tekjo saul. Jos gaisr pavaists
Kaskart liepsnojo vis plaiau.

A pavelgiau bundanius laukus. Ten pirmos darbinink gretos
Ikl tartum maldai tvirtas, dideles rankas.
Taip gim darbas. Dirbani eiln ir aen sijungti nuskubjau
Per piev lygumas plaias.

Man einant i kaln atskrids lengvas rytmetinis vjas
Kudjo: "Tavo laim pakely..."
Ir em pro rasas, lyg diaugsmo aarom ulietas veidas,
Spindjo nemirtinga, ididi.

SEPTINTOJI

I

Anoj pavasario lauk ir ems laiminimo ventj
Diaugsminga nuotaika uliejo mano protvi namus.
Atjus vakarui pro langus pasipyl smagios viesos,
Ir pasigirdo juokas stabus,

Nes tolimj vakar, altosios iaurs gentys, susirink senoli nam,
Vl prakalbjo ididia tv tarme,
Ir j grauols moterys, grakiai palenk galvas,
ypsojos vl slaptinga ypsena.

I kiemo sualiavusia veja ij pasivaikiot auktos viesiaplauks j mergaits
Staiga pajuto lengv vj supantis palaido rbo vilnyse.
O vakaras vsiais bernioko pirtais liet j lengvai tepridengtus peius
Ir kl svaiguling virpes slapia.

Tvakar vynas buvo toks tamsus, ir viesios gls
Paliejo srovmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plaiai patvinus diaugsmo up
Murmjo apie laims stebuklus.

Tiktai giliam vidunakty tartum pavarg akys usimerk visos viesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapn rimty.
Vien mano kambario balt uuolaid kuteliais bginjo mnesienos spindulys,
Ir irdyje tebevirpjo vakaro viesa skaisti.

Pro lang mats eliuotos plaios lygumos
Ir ant sumigusi kalv rugiai iplauk.
Ir ijau pro sod laukus, kur baltas kelias tolumon
Tartum svajon pakerta trauk.

Aplinkui horizonto pakraiais juodavo tolim mik grandins,
rjo virum piev miglos baltos pasikl.
Ir man staiga kain kodl prisimin keista legenda
Apie pasakik karali gl.

Jeigu roiniai jos lapeliai kam ant veido ar irdies ukrinta,
Nemirtingumo saul tam skaisiai dienas nuvieia,
I jo burnos pasipila skaidrieji odiai,
Artyn atskambantys tartum bii auksini spieius,
Ir j melodija pavergia irdis vargo ir kanios moni
Slaptuoju neramumo trokimu.

Tvakar pamirau, jog tai vien tik keista legenda
Apie pasakik karali gl,
Nes a buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many melsvj toli ilges sukl,
Ir a nuklydau rytus pavasario nakties laukais,
Tikdamas legendos odiais stabiais.

jau tolyn. O pamau artjo ryto valandos. Nakties auksiniai iburiai pavarg geso,
Paiurp paukiai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medi didels bespalvs aaros lajo emn,
Ir kanotu dangumi i lto kop saul balzgana.
Ir kasdienybs altas spindulys
Vl atitolino legend ir svaj alis.

II

Prajo daug dien...
Taiau ilik irdyje anos legendos odiai
Many kas vakaras suplo kasdienybs panius ir vartus,
Ir isilaisvinus dvasia vl skrenda ten, nuostabi vies alis,
Kur plaukia vjas, iltas ir gaivus.

Ir a einu per virpani velni eli em,
Uu savs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiani kalv gretas,
Ir kylaniu irdies pulsavimu jauiu karalikos gls artum,
Ir horizonte jau regiu palaimint ryt liepsnas.

Kai saul surs, a griu vl protvi namus, ant rank nedamas karali gl,
O pasitikt ieis ididios vakar ir iaurs gentys
Ir j grauols moterys, ir auktos viesiaplauks j mergaits,
Atjusios ems laiminimo vent.

PABAIGA

U lango jau ne vakaras, ne vjas. Tai nakties negyvos akys
Susting stebi sielos idiny begstanius vaizdus,
Ir nerami irdis lyg pauktis, kurs kadais krantan saultan plaks,
inakt vir tutumos spuoja ilstanius sparnus.

O Nebtis, skausmu ipuous mint paskutin,
Paenklina iais odiais isakytas svajones,
Ir ios nakties keleiviai, josios veid atpain,
I siaubo metasi nuodms gelmes lidnas.

inau: ne jiems kovot prie j t kov sunki ir nelygi,
Ne jiems praeiti em ididiai ramiu ingsniu,
Bet tai irdis vl klieda apie nauj ir prasming yg,
Ir, degdamas liepsnoj, a vl regiu,

Kaip nyki nakt dykum keliu smltu,
Skausming abejoni lydima,
Taiau be aiman, be skundo, susikaupus ir i lto
priek smelkiasi naujoji milin karta.

Jinai netrokta pergals. Ir ino, kad lauktoji painimo saul
Pro neinios tirtuosius debesis jai niekad nenuvis,
Bet ividinio nerimo pilna ji verias, nugali pasaul
Ir pagaliau sumerkia tamsoje viesos pasilgusias akis,

A j regiu inakt, senoli kambary prie lango susigs,
Bet tai atjo paskyrimo valanda:
Kurioj tyloj nuaidi laikrodio lediniai diai,
Ir a keliuos ir praveriu duris. veidus padvelkia tamsa.

I vieni svajoni tik pakils, nuo regjimo vaizd apsvaigs,
I karto netvirtai, parinkdamas ingsnius, einu,
Bet pamau tvirtja eisena ir netikrumas baigias,
Ir jau po kojom dunda viekelis, veds ligi didij auktum.Rudens sonetai7

Vidunakt danai
A pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir a nebeinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Isprst gyvybs ir mirties lygtis
Su begale neinomj.
Veltui a laukiu: niekas man nepasakys,

Atjs i erdvi gilij,
Kodl kas nors yra? Kodl a pats esu
Didiausia paslaptis visatos slpini?12

Savo siel, alkan kaip vr,
Maitinu geriausiais ems vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gris
Spalvomis ir tonais kvptaisiais.

Leidiu jai itvirkt ir atgailoti,
Usivilkus atri autin,
Bet a negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukins.

Kno narve ji nervingai vaikto,
Aminybs sau kaip grobio geisdama.
Ilgis sauls nuertj aiki,

Kur gult nemirtinga ir laisva,
Meils oky suktis su dievais kartu,
Trypiant iedus anemon gelton.13

Mes neinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, k mes esam ikent,
Viensyk prasiveria diaugsmu.

Mes neinom kodl, bet darbuotis
Per eias tempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim vsti ventes prabangias.

Mes neinome kaip, kuo bdu:
Bet vien iekant glosto velniai
Po gili abejons nakt

Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro aar tyrus laus
vieia auktas ramybs dangus.25

Einu, bet neinau, kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasms:
Ragaudamas gyvenim kaip vaisi
Ir vl j nedamas kaip nat ant peties.

A klausiau kunig ir filosof -
Atsak jie, idst visk isamiai.
Bet man irdis ir iandien lygiai sopa:
Kodl pasaulis ir mogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn io klausimo keliu
Po neinios dangum, pavargusiu ingsniu.
Bet jei randu usimirsimo smukl pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodio tarnai, rimtuoliai rkani,
Vl imeta klausimo kelius i naujo.iemos sonetai4A buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gils.
Buvo siela danai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.Nepabgs gelmn pasinerti
(ito niekad lengvai nepamiriu),
I gili vanden vien kart
Ikilau vl pat paviri.Vl niekingi dalykai patinka,
Greit sudtani stiklo aisl
Ieko blizganios akys aplinkui.Vl iandien lengvapdikai myliu
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Siel lidn, skausming ir gili.21Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakio metu laukuos
Tylu tarp ems ir dangaus,
Tik a su savimi kalbuos.Aplink bekrat tamsuma
Taip gera vieniam nakty, -
Po koj em mylima
Ir visa taip arti artiNurieda aaros per skruostus
Tai diaugsmo aaros!..
Tai keista. Jauiuos laimingas ir paguostas,Nors vienas, nakt ir apleistas,
Skausmu apsvaigs, ijau
Paklyst ir nebegrt daugiau24Bk, gyvenime, man neteisingas,
Bk versm patyrim kari
Ir sunki pralaimjim ringas,
I kurio griau pilnas aizd,-Bet bk didelis ir vienkartinis,
Paymtas didij kani, -
Skausmo platumos mano tvyn:
Jas iplsk begalybn, meldiu!Skury nuolatins kovos
Niekada palankiai neypsoki
Ir nuo laims laikyki atokiai.Man neduoki draug, mylimos -
velnumu jie mane praudys -
Mirsiu a, mirs kovos trokulys.