STABTELTI

Tik kai stabteli, imi matyti. Kai stabteli neaiškioj, chaotiškoj minties ke-lionėj, suvoki kažką atskirą, lyg suimi delnais, išsikeli į sąmonės šviesą.

„Už brūkšnio“ – trečioji atskirų mąstymo fragmentų knyga; po „Laisvo-jo mąstymo properšų“ ir „Lašo poezijos“. Iš esmės jas skiria tik laikas, te-kėjęs lyg ir taip pat, bet ir kitaip, ir tose pačiose knygose atvertęs kitus puslapius, žvilgsniui – kitas erdvės perspektyvas, suvedęs su kitomis kitų mintimis.

Fragmentas yra stabtelėjimas. Eini, eini ir staiga stabteli, lyg pamatai, ko anksčiau nematei, išgirsti, ko negirdėjai, pajunti ryšį, kurio anksčiau lyg ir nebuvo.

Kai žmonės renkasi vietą, kur įsikurti, jie stabčioja, žvalgosi. Visada taip – nuo pradžių pradžios. Kažkur žvilgsnis sustoja, lyg prisitvirtina – medis, priekalnė, vanduo. Tinkamai sueina dangaus ir žemės linijos. Ir tekstais įsikuriame.

Fragmentiniai tekstai iš stabtelėjimų, stabčiojimų. Sąmonė prie kažko stabteli, lyg gavusi kokį signalą, – tas žodis, tas sakinys, tas žiedas vė-juotą rudens dieną. Tas likimo punktyras, galbūt lėmęs tekstą.

Ta prasmė, tokia neaiški, lyg pro rūką.

Viktor i ja Daujot ytė

Vlado Braziūno nuotr.

užbrūkšnio

Viktorija Daujotytė

Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį.

Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio.

Nei malda, nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra.

Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai.

Fragmentas, jei gyvas, yra sugniaužtas siužetas.

Tautos žemė pradeda mažėti mąžtant jos kalbos apimtims.

Kad gyvenimas skleistųsi, kad leistų šaknis, kad augtų, reikia įsibuvimo savo vietoje. Nenorėk, kad iš karto, nesitikėk, nelauk.

Kūrybingo žmogaus patirtis yra grūdas, iš kurio šaknis išleidžia ir vaizduotė.

Tėvas su knyga – didis tai yra pasaulio sutvirtinimas vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. O jei nerasi, tu pats tą knygą ir parašysi.

Meilės istorija pasirodo tada, kai jau yra pasibaigusi kaip gyvenimas, kai jau niekas netrikdo.

Kai atsisakai lenktyniauti, grumtis dėl vietos po saule, gali ramiai ilgėtis ir to, kurį gražiai pripažintum aukštesniu.

Poezija tik atrodo kaip žaidimas. Atrodo, o nėra.

Menas supažindina mus su mumis pačiais ir pačiais negailestingiausiais būdais.

Paradokso negalima nei aiškinti, nei paaiškinti. Aiškinamas paradoksas virsta banalybe.

Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros ty-rinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

„Už brūkšnio“ – trečioji profesorės Viktorijos Daujotytės refleksijų trilogijos knyga. Pirmoji – „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), antroji – „Lašas po-ezijos“ (2013).

Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“?

Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, saki-nys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pa-grindą, ant kurio auga ir ateities statinys. „Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai ref-lexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime.

Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.

ISBN 978-609-466-089-4

9 786094 660894

Viktorija D

aujotytė už brūkšnio

užbrūkšnio

Viktorija Daujotytė

VILNIUS 2015

užbrūkšnio

Viktorija Daujotytė

VILNIUS 2015

UDK 821.172-4 Da405

© Viktorija Daujotytė, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-089-4

Turinys

13 Mūsų himnas14 Universitetas16 Ta pati auditorija17 Kai atsiverčiau17 Periodo asmuo23 Pasakojimas23 Kalbos siužetas25 Bendrakarčio paliudijimas29 Ir dar – pasakojimas30 Buvau Biržuose31 Sietuvos, duburkiai31 Virtualybė33 Trūksta skaudumo33 Iš amžinųjų lyrikos pavidalų36 Neapeinama37 Ir to neapeisiu38 Piktieji dievai, arba demonai38 „Lietuvai“ 40 Staiga40 Salomėjos Nėries atošauka41 Žinau?42 Prie Salomėjos Nėries karsto 43 Poetinė pranciškonybė44 Ar pajėgiame suvokti?

45 Lietuviškas galvojimas?46 Efemerijos tvarumas47 Smilga – saujoje ir pasaulyje48 Veiksmai su laiku ir erdve48 Posūkis į erdvę49 Patirtis ir tekstas50 Aukštesnė – grįžtančioji 50 Nei subjektyvu, nei objektyvu51 Kalba – kultūros tekstas52 Dar – būti lizde52 „Pribirst sėklų...“53 Apie slyvas – iš Granausko55 „Ir staiga man nušvito!“55 Tuščios formos, tuščios laikmenos56 Kalba perima patirtį, ją perrašo57 Žodžių narkozė57 Grynoji fenomenologija58 Tapatus, kai visas59 Grįžti, grįžinėti61 Žemaičiai62 Įsirašymai, persirašymai 63 Bekalbės kalbos šaknys64 Turintys galią kalbai65 Oratorius66 Apie Antono Čechovo „Žuvėdrą“68 Mažai kas tepasikeitė68 Ar yra riba?69 Santykis su blogiu70 Dar sykį – Lermontovas 70 Rusų sidabro amžius71 Apie ką vengė kalbėti Česlovas Milošas?72 Ištrauka iš kunigo Vaclovo Aliulio teksto73 Tekstai, kurie turi būti

75 Grįžtu prie Martinaičio „Sutartinės“78 Žemė, iš žemės, žemės darbai80 Atmintis ir vaizduotė80 „Pasaulio pradžia tavo dvasioje...“83 Poezija – tiksliai vartojami žodžiai83 Knygos viena kitą pasišaukia84 Kodėl kaimas? 85 Vasario 16-oji85 Intymioji patirtis86 Meilės sociologija87 Jei šviesa nusigręžia 88 „Tokių prisipažinimų čia nedarysiu“89 Jurgio Baltrušaičio laiškai91 Slapta ir atvira92 Antraknygiai93 Poetai, redaguojantys poeziją94 Veidrodis95 Negrok madingų kūrinių...95 Apie lygesnius už lygius97 Poezija – toks laukas98 Sigitas ir Babilonas101 Paskutiniai106 „Tamsa yra negailestinga, medi!“107 Dar – „Santaroje“107 Transcendencija108 Apie mokslą 109 Bitei Vilimaitei – atsisveikinimui111 Žmogus žino113 Grįžti iš dabarties ženklų115 Liūdnųjų giesmių klausimas lyrikos akivaizdoje117 Mirtis kaip tema119 Grynoji įveika121 Donelaičio daiktai

122 Apie Dievą, ateinantį į mąstymą123 Išbandymas127 Gyvenimas mirtyn128 Ko verta poezija apie poeziją? 130 Ar reikia keisti Richardo Wagnerio „Lohengriną“?131 Tikrovė ir likimai132 Apie Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“133 Paskutinė135 Neišnykstanti Itakė136 Iš Romualdo Granausko137 Odisėjas iš vienos Arvydo Šliogerio pratarmės138 Heterotopijos140 Poetas ir poetai141 Apie didžiąsias literatūros teorijas ir metodologijas142 Adresato klausimas143 Paliudyti144 Kas yra Šatrijos Raganos „Viktutė“?146 Ar „Metuose“ nėra tylos?147 Ir Vaižganto Mykoliukas150 Poetai be eilės numerio150 Fotografijos151 Neužmiršti, pasiilgti152 Nelegali atmintis152 Kazys Binkis – iš anos Lietuvos154 Humanizmas ir posthumanizmas156 Santykiai: puoselėjantis ir kritinis156 Šv. Jonų bažnyčioje 2014 04 01159 Sodai ir sodai159 Kapas ir pilkapis161 Jutiminis teksto tankis162 Ne epigonas163 Kada nebijome mirti? 163 Jausmo išmintis

165 „Prieš išmintį“166 Rūpi tik kalba167 Kalbos tinklas167 Apie teoriją168 Traumos ir tėvų idealizavimas169 Dar prie Čiurlionio172 Ar begalima tai įsivaizduoti?172 Raštas173 Nelaisvė174 Eilėraštį parašyti nesunku 175 Jutos sakinys176 Amžinos Jutos meilės178 Vaizdas179 Apie meditaciją180 Yra tokių formų180 Ne apie ką, o iš ko181 Kultūros lėtumas – iš Donelaičio 182 Dar: pradžia 183 Amžinosios tikrovės formos185 Namai – pagal Kristijoną Donelaitį ir Sigitą Gedą186 Bulvės 187 Laikas ir pasakojimas188 Keleiviai189 Broniaus Radzevičiaus „Šiąnakt bus šalna“191 Menas kaip gyvenimo tyrimas192 Kazimiero Būgos pradžia193 Trumpas eilėraštis194 Algirdo Martinaičio giesmė194 Atsitiktinumas195 Citatos, išslaptinančios197 Kaip jaunam pasakoti lietuviškai

203 Asmenvardžių rodyklė

10 11

mąstyti ritmu,

tuo pačiu kaip ir einant,

atstu, bet arti

Vėl ima trūkti erdvės, kur persirašinėtų, įsirašinėtų vis dar gyvybingas vidinis darbas, arba vidinė kalba, labiau mąstomoji, jei ir metaforinė.

Kodėl erdvė s, Antanui Baranauskui ir matematikos termino, kodėl ne balto lapo, ekrano? Kodėl sąmonėj budi erdvė, tarsi koks pasaulio atsivėrimas, atsidarymas, lyg žvelgiant nuo kalno; nuo mano piliakalnių, nuo kalnų, duotų man, leistų man, – Girgždūtės, Pilalės, Moteraičio, Sprūdės, Medvėgalio, Šatrijos?

Vieta  – ta pati, prigimtinė, tik persikeldinėjanti; takai iš ten į čia, iš čia į ten.

Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį. Sugniaužti siužetai – gyvenimo, kalbos. Fragmentas – sakiniai, suimti į saują. Darbas, kai kasdien atsisėdi prie stalo, bet dirbi iš to, kas

jau pusiau padaryta, kas iškilo einant, tylint, laukiant, skaudant. Darbas, bet ir tarpai, kuriuose lyg savaime pasirodo tai, kas man vis dar svarbu. Gyvenimas, kuris yra ir literatūra, literatūra, kuri yra ir gyvenimas. Tuščių laikmenų problema. Formų – susidarančių, pri-rašomų, ištuštėjančių, atgyjančių.

Atrodo, kad literatūros yra daug. Iš tiesų – mažai. Daug būti ir negali. Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio.

12 13

Vengiu aukšto tono, į kurį esu linkusi (ar palenkta), žeminu jį, sakau sau, kad tai tik rašinėjimai. Neįpareigotas rašto takas iki brūkšnio. Bet prieš brėždama brūkšnį ranka stabteli. Lyg peržen-giama nematoma riba – akimirka, ir jau už brūkšnio.

Už įsibuvimas sąmonėj  – čiurlioniškoji Salomėjos Nėries ei-lutė iš „Prie didelio kelio“: „Už kalno, už juodo pavasaris nyko / Su gęstančia saule, su balta diena...“

Marcelijaus Martinaičio ankstyvoji žodžio magija:

Už kalvų, toli, gyvenimui

varpas skamba: dangui – žemei,

dangui – žemei –

už kalnų kalnujų,

už aukštų aukštujų.

Giliuosius kalbinius buvinius valdo ritmas. Brūkšnio gramatika – ritminė. „Už brūkšnio“ – trečia; po „Laisvojo mąstymo properšų“ (2012)

ir „Lašo poezijos“ (2013).

2014 m. lapkritis

12 13

Mūsų himnas

Kiekvieną rytą per Lietuvos radiją išklausau himno – šeštą valandą. Kartais dar lovoje, atsiprašydama. Kokia laimė, galvoju, kokia lai-mė – girdėti; girdėti ir jausti, kad himnas mūsų, kad saugo. Kol gie-damas tavo, tavo šalies himnas, saugu. Valstybę saugo jos himnas. Ir žmones – kiekvieną. Iškilmingomis progomis labiau girdime iškil-mes. Išgirsti himną vienumoje, atskirai. Patikrinti jo skambėjimą. Pasitikrinti. Jautresnė klausa gal norėtų savitesnės, modernesnės melodijos. Bet ne čia esmė.

Mums labai pasisekė, himno žodžiai nėra sugalvoti, už juos jo-kiam samdininkui nesumokėta. Giesmę tautai, „Tautišką giesmę“, parašė Vincas Kudirka; parašė iš tikėjimo, kad tarti tokius žodžius yra teisinga, kad būtina; artimu keliu juk ėjo Adomas Mickevičius, Maironis. Teisinga pasitikėti tėvyne, protėviais, teisinga įsipareigoti, siekti doros, gero saviesiems ir visai žmonijai. Aštuonių eilučių ei-lėraštyje keturis kartus minima Lietuva – svarbiausias vardas, aukš-čiausia instancija. Saulė – kaip ir Kristijono Donelaičio; ji turi galią įveikti šaltį, tamsą; šviesa ir tiesa turi padėti susitelkti, širdyse su-stiprinti meilę, vienybę. Taip, tai senoviniai, didžiadvasiai žodžiai. Gal ir norime kartais su jais diskutuoti – nebeatitinkate nūdienos, mes jau kiti, kitaip mąstome, jaučiame, mes ne tik didvyriai, bet ir didmoterės (jau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis). Bet nei malda,

14 15

nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra. Yra duoti, suteikti kaip malonė.

Pasitikiu mūsų himnu, kūnu jaučiu jo savumą. „Tautiška giesmė“ persmelkta Vinco Kudirkos, jo asmenybės, pasiaukojamo darbo tėvynei, jauno ir jau mirtyn grimztančio gyvenimo, simbolio galios neprarandančio „Varpo“. Ir išspausdinta giesmė „Varpe“, 1898 metais, su gaidomis. Prierašas: „Gaidą ir žodžius sudėstė V. K.“

Vis grįždamas prie savo giminės šaknų, prie lietuvių kalbos ir Lietuvos, gyvenimo pabaigoje Česlovas Milošas ėmėsi versti į lenkų kalbą ir jos himną, Vinco Kudirkos, seniai jam žinomo vardo, minėto ir „Tėvynės ieškojime“, tekstą. Juto, kad čia slypi ir viena iš lietuvių tautos mįslių, ir galimas jos raktas. Nobelisto archyvuose Mindaugui Kvietkauskui pasisekė aptikti mūsų himno vertimą; galbūt tai ir bandymas grąžinti tekstą į praeitį, į LDK laiką, į abiejų tautų istoriją. Ne tiek grąžinti, kiek išgirsti, pamatyti jį ir akivaiz-doje Didžiojo Adomo, „Poną Tadą“ pradėjusio neužmirštamu krei-piniu „Litwo, Ojczyzno moja!“. „Litwo nasczych ojców / Ziemio bohaterów...“ – taip skamba himno pradžios vertimas. Milošas tarsi pasitikrino – ne, Lietuva nėra išsižadėjusi savo praeities, jos himne tebeplaka pulsas ir LDK, kurios paskutiniu piliečiu jis save laikė, tad gali ir toliau laikyti.

Lietuvos himnas turi daug laiko ir daug erdvės. Jis sukurtas širdim ir į širdis kreipiasi.

Universitetas

Man jis yra vienas – Vilniaus universitetas. Kaip išsigrynino vardas, kaip atsidengė gyvos šaknys, kai nukrito visa, kas ant jo buvo krau-ta, – vardai, vadinimai, pervadinimai. Vilniaus, iš Vilniaus iškilusi rašto, knygos, mokslo versmė. Iš – knyga. Virš – pilis. Virš istorinio

14 15

miesto turi būti pilis – dabar ji tikrai yra, kai iškirtus medžius pa-sirodė kalno kūnas, jo skaudūs randai. Miestą kuria pilis. Miestas turi sukurti universitetą – Vilnius tai padarė. Padarė laiku, atsirado šviesių protų. Kurti, kad būtų kuriama toliau. Kuriama iš vidaus, iš vidinių galimybių. Niekad ir niekur Lietuvoje – tik čia, Vilniaus šir-dy, tegali būti toks universitetas. Tik senamiestyje, prie Gedimino kalno, tegali būti universiteto pagrindinis sakinys, visur kitur – šalu-tiniai, atsitiktiniai. Humanitarai, filosofai, filologai, istorikai negali išeiti iš savo senųjų auditorijų, skaityklų, iš savo kiemų. Jauni, kūry-bingi žmonės turi susitikti su tais, kurie čia yra buvę, jausti, kur jie yra ir dėl ko.

Buvusi 7-a, paskui 118-a, dabar Vinco Krėvės auditorija. Kaip pakeitė Ramutės Jasudytės kilimas jos kvapus – sodrūs, naminiai, vilnos, lino, permušantys Pilies gatvės, mašinų, seno verdamo alie-jaus, anglių. Žvelgiant iš rūko ar iš mito kylančias figūras, būdavo lengva kalbėti apie Vincą Krėvę, ir Vilniaus universitete skaičiusį paskaitas, apie „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, apie „Šarūną“. Kalbėti kalbančiam. Cituoti galingus sintaksinius peri-odus: „Ten, kur Merkys...“ Galvoti – ne, tas kilimas čia ilgai neišbus, dulkės, kartais daug žmonių, jų alsavimo, tam rankų kūriniui reiktų muziejaus.

Bet ar senasis universitetas nėra ir gyvasis muziejus?Vieta, kur yra daug vietų ir daug laikų. Ir kitų vietų, kitų laikų. Arba: heterotopijų ir heterochronijų, jei ieškom didesnio

bendrumo, jei bandom atsiremti į teorijas. Michailo Bachtino chro-notopas, laiko ir vietos tolydumas, nepertraukiamumas. Bet neiš-vengiamai ir įtrūkiai, pertrūkiai. Labiau atskirybė nei objektyviai mąstoma duotybė.

Taip, ir patirtis patikimai liudija: kiekvienoje vietoje yra daug vietų, kiekviename kuriuo nors būdu suvokiamame laike – daug laikų. Adomo Mickevičiaus slėnyje yra slėnis dar iki to laiko, kai jį išvydo poetas. Adomo Mickevičiaus slėnis, sąmonės pastangomis

16 17

sustabdomas kaip laiko akimirka, kurioje yra Adomas Mickevičius, siunčia signalus apie laiko pulsavimą – geografinio, istorinio, gam-tinio. Bet ir labai atskiro, patiriamo tik vienai sąmonei, patiriamo kaip įvykis, kaip akimirka, kuri virsta lyg kokiu kietu atminties kristalu ir jau nebeišnyksta. Prielaida: vienoje vietoje tiek vietų, kiek jų aprėpia sąmonė, lyg leisdamasi kokiomis atodangomis, lyg įveikdama kokius kliuvinius. Ir tiek laikų, kiek jų savyje įmanoma sustabdyti, įrėminant įvykiais, bet ir tuo, kas tik pasirodo, nors ir neįvyksta, neturi įvykio laiko kaip tęstinumo ir kaip prisitvirti-nimo vietoje.

Kita erdvė ir kitas laikas visada iš suvokiančiojo atskaitos taško.

Ta pati auditorija

Ta pati auditorija, bet dar tarsi iš kitos eros, kito laiko. Sausakimša, gale sumesti palteliai, šutas. Blykčiodamas storais akinių stiklais, juodu išleistuvių kostiumu, jau nublizgintu, Sigitas Geda skaito „Pėdas“, eilėraščius, virtusius pirmąja knyga. Jaučiame, kad tai po-ezija, kad jau kita, moderni, mūsų. Tie „Tarybinio studento“ pus-lapiai Sigito pripėduoti. Dalijamės jais. Tuoj prasidės „kritika“, ji atrodys baugi, neįveikiama. Bet bandysiu į ją įsiterpti, parašyti apie giesmes būčiai „Komjaunimo tiesai“. Išspausdino, nedaug ką ir teiš-braukė. Buvo kas tai padarė, juk lengva buvo išmesti į šiukšlių dėžę trečiakursės studentės rašinėlį, ginantį maištingą poetą. Neišmetė. Pradėjau savo kelią, nežinojau, kad pradedu ir knygą apie Sigitą Gedą, kurią baigsiu po daugelio metų, jau po bendraamžio poeto sunkios mirties.

Būsiu tos knygos be gailesčio išbandyta.

16 17

Kai atsiverčiau

Žinojau, ko ieškau, kai knygą apie Sigitą atsiverčiau. To sakinio, ku-ris buvo ir liko man svarbus atvirai, o Sigitui taip, lyg būtų laikęs jį ir nuo savęs paslėpęs. Tas sakinys: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą.“ Pradėti galvoti apie gimtąją literatūrą nuo jo, nusirašyti, turėti prieš akis.

Kodėl tas rizikingas knygos skyrius, kur iš užrašų, esė, interviu, kalbų, straipsnių sutelkiau Sigito mintis apie kūrybą, gyvenimą, meilę, patirtį? Giliau nujaučiau galimybę kada nors prie tų bran-duolių grįžti. Man buvo ir liko svarbu, ką Martinas Heideggeris ka-daise suvokė iš Friedricho Hölderlino, kad jo poezijoje yra tokių ištarčių, kurios aiškina pasaulį, tad būtina jas aiškinti, komentuoti ir filosofine kalba. Savo studijoje „Helderlinas ir poezijos esmė“ (1988) jis tą ir bandė daryti: taip, kas išlieka, išlieka iš to, kas pama-tyta (įsteigta, sukurta) poetų. Būtina eiti poetų pėdsakais. Reikia bandyti atsakyti ir į Hölderlino klausimą iš „Duonos ir vyno“: „Weiss ich nicht, und wozu Dichter in dürftiger Zeit“ („Aš nežinau, kam poetai šiam skurdžiam laikui“).

Bet kol kas tik pakartoju gal ir pačią svarbiausią Sigito Gedos ištartį: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą.“

Jaučiu, kad ji saugo.

Periodo asmuo

Koks ryšys tarp asmens ir tarp to, kokį darbą jis pasirenka, kuo do-misi, į ką sutelkia dėmesį? Neabejotina, kad ryšys yra, sunku pasa-kyti, koks, kaip. Juk ne tik tiesios linijos, bet ir surizgusios, susipynu-sios, susimazgiusios. Pažinojau ir pažįstu daug kalbininkų, atskirai

18 19

įdomių žmonių, kažkaip kitaip susitelkusių į kalbą, kitaip ją suvo-kiančių. Jonas Balkevičius nebuvo garsus mokslininkas, nepriklau-sė žymiausių Vilniaus universiteto baltistų grupei, rektoriaus Jono Kubiliaus iškilmingomis progomis minimai greta matematikų, laze-rininkų. Nebuvo mokslų daktaras (habilitacijos prasme) nei profe-sorius, to greičiausiai ir nesiekė. Bet liko tarp įspūdingiausių univer-siteto humanitarų, Filologijos fakulteto kūrėjų; dekanas, dekaniškąjį savo vaidmenį atlikęs ir iki dekanystės, ir po jos. Prigimtinis vadovas, organizatorius, idėjų žmogus. Kažkaip esu įsitikinusi, kad 1964 me-tais Vilniaus universiteto Centrinių rūmų nišoje pastatyta Kristijo-no Donelaičio skulptūra, sukurta Konstantino Bogdano, kažkaip pakuždėta Jono Balkevičiaus. Režisierius, kuriam gyvenimas, net ir tais laikais, kurie politiškai apibūdinami kaip stagnacijos, teikė pa-kankamai galimybių matyti žmones, jų santykius kaip amžiną sceną su besikeičiančiais veikėjais. Buvo pagrindinis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus ceremonmeisteris. Siekė didelio viešumo, kad universitetas būtų matomas Vilniuje, Lietuvoje. Įspūdingą eiseną per miestą, su deglais temstant, sveikinant Tauro kalno papėdėje susirinkusių žmonių minioms, jau buvo repetavęs su savo filologais, kai vieną kartą jų mediumui pasisekė suorganizuoti, gauti leidimus kopti į Gedimino kalną – taip, su deglais. Davė vardą Saulėtekiui, rei-kia, kad vardas šviestų, kad jauni žmonės būtų atsigręžę į saulę, sakė, kryptis juk nuo senųjų universiteto pastatų į rytus. Mėgo ir brangino simbolinius ryšius, ženklinimus. Iš senųjų rūmų Vilniaus širdyje su lituanistais vežė į Saulėtekio plynę plytos nuolaužą, sodino medžius. Mokėjo tinkamai atlikti aukštuosius gestus, jų nesubanalinti. Gra-ži, visada pakelta galva, su artistinės nešiosenos berete ar su latvio barono skrybėle, išraiškingi rankų judesiai, suderinti su retorine iškalba. Jei ir pasitaikydavo minties duobių, retorika jas meistriškai pridengdavo. Retoriškai apsukdavo ratus ir ten, kur reikėjo ką nors įtikinti, ne tiek įkalbėti, kiek apkalbėti (priedangos prasme): sakysi-me, į mažiau matomą vietą nukelti to laiko ideologijos ženklus ant universiteto sienų (kad ir F. Dzeržinskio lentą).

18 19

Buvo įsitikinęs, kad menas yra ir visada bus svarbiausia žmo-gaus dvasios versmė, atrama. Išnaudojo visas 400 metų jubiliejaus universitetui suteiktas galimybes restauruoti Filologijos fakultetą ir Centrinius rūmus, sutelkti meno kūrinius. Ramutės Jasudytės puikusis kilimas Dainavos šalies padavimų motyvais Vinco Krėvės auditorijoje, Konstantino Bogdano aštuonios skulptūros lietuvių raštijos ir literatūros pradininkams, kūrėjams; Danieliaus Kleino portretui pats ir pozavo. Kristijono Donelaičio paminklas, kodėl prie Vilniaus universiteto negalėtų rymoti ir tas, kuris kitame Lie-tuvos pakrašty taip plačiai atvėrė lietuvių kalbos vartus, kad jų jau nebeįmanoma bus uždaryti jokiomis represijomis, jokiais draudi-mais. Laikina skulptūros medžiaga? Ateis laikas, rasis patikimesnė. Antano Kmieliausko, Petro Repšio, Rimtauto Gibavičiaus freskos, Algimanto Vitolio Trušio mitologiniai atvaizdai. Meninė, estetinė universiteto lituanizacija; dauguma idėjų iš Jono Balkevičiaus, pa-laikomų kolegų, bendraminčių (gal aiškiausiai – Albino Kentros), autoritetingai remiamų Jono Kubiliaus.

Jono Balkevičiaus viešoji pradžia  – mokytojas. Mokytojas, kuris negalėjo turėti su mokiniais nesusikalbėjimo problemų. Mokėjo kalbėti, bet mokėjo ir klausytis, įsiklausyti. Ir po daugelio metų mokiniai prisiminė savo mokytoją, jo pasakymus, įkritusius į sąmonę, jo gražų, netgi galantišką elgesį. Mokytojai – ir Jurgis Le-bedys, ir Vanda Zaborskaitė, ir Petronėlė Česnulevičiūtė...

Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai. Įeini į sintaksę, lyg į kokį taką, kuris išves į kelią, į vienokį ar kitokį pasakojimą. Juntu sakinį, galiu pa-sakyti, tad renkuosi sintaksę kaip mokslo kelią, kaip pedagoginio darbo universitete turinį – tai jau Jonas Balkevičius, sintaksininkas, 1963 metais apgynęs daktaro disertaciją, vis dar skaitomo sin-taksės vadovėlio autorius. Tais pačiais metais, kai Jonas Balkevičius įgijo mokslo laipsnį, įstojau į Vilniaus universitetą. Nebeišėjau iš jo, tad su Jonu Balkevičium susitikau ir kaip su dėstytoju, ir kaip su prodekanu, ir kaip su dekanu. Girdėjau įspūdžius iš jo diserta-

20 21

cijos gynimo – kažkuo neįtiko partiniams ideologams, gal Juozui Žiugždai, gramatikui. Išsitraukė iš portfelio universitetinę lietuvių kalbos programą, kurios sintaksinę dalį pats buvo ir parašęs, – ma-tote, tai tarybų valdžios patvirtinta... ir terminai taip pat.

Vis turėdavau ką parašyti – kokią kalbelę, tekstelį, galiausiai ir rektoriui. Užėjau sykį į dekanatą, gal peržiūrėti mašinėle per-rašyto. Žiūriu, kaip čia Viktorijos tekstų neišmėčius, juk reikės raštams, – nusišypsojo, vienukart ir tikrai, ir ironiškai. Per ilgus metus mano sąmonėje klostėsi įdomus, keliaplanis šios asme-nybės paveikslas. Dažnai pagalvodavau, kaip čia yra, juk sutikau daug žymių humanitarų, kalbininkų, o šiandien apie juos ne ką tegalėčiau pasakyti.

Jonas Balkevičius buvo kažkaip arti, prisimenu ir kad kartą iš restorano grįžom į Tauro bendrabutį, šventėme vienos diserta-cijos palankų likimą, paskui lydėjau iki ankstyviausio troleibuso. Griežtai, bent man taip atrodė, kalbėjau, kad niekas neturi matyti dėstytojo išgėrusio... Nusišypsojo iš mano rūpesčio. Staiga visiškai blaivus, pasitempęs. Lyg būtų vaidinęs.

Liko ryškus, matomas universiteto humanitaras, lyg kokios uni-versiteto dvasios kūrėjas. Aukštojo lygio, klasikinės retorikos, hu-manistinio patoso su lengvu romantiniu atspalviu. Gal universitetui labiau reikia ne siauros specializacijos žmonių, o universalesnių, išsi-šakojančių? Gal tų ir tų, kad susidarytų pusiausvyra. Universalumą, interesų išsišakojimą kaip Jono Balkevičiaus asmens dominantę esu pajutusi ir iš sintaksės, iš paskaitų, bet labiausiai prisimenu vieną konkretų atvejį iš sintaksės pratybų, kai mokėmės praktinės sakinių analizės ir skyrybos. Į atmintį įstrigęs 1966 metų ruduo, tikriausiai jau lapkritis, nes diena slogi, niūri, mažoje auditorijoje (virš tuometinio dekanato) dega lempa. Jonas Balkevičius stačiais laiptukais ateina tie-siai iš dekanato, siūlo mums pasiimti po lapą popieriaus, užsirašyti tekstą, kurį jis tuoj padiktuosiąs, patiems suskirstyti į eilutes, surašyti skyrybos ženklus. Pirma perskaitysiąs: atsiverčia Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valandą“ ir gražiai, oratoriškai pradeda:

20 21

Jei aš tave sutikčiau

Audringą, juodą naktį

Ir tamsoje nepamatyčiau

Nei tavo mielo veido,

Nei nuostabių akių,

Nei iš širdies gelmių

Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,

Nei iš tų lūpų sudrėkintų

Gaivaus kaip ryto saulė šypsnio, –

Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,

Kuri kaip stebuklinga paukštė

Švelnių sparnų šilkinėm plunksnom

Mane per sapną glamonėjo, –

Vis tiek

Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,

Ir aš tave pažinčiau,

Jog tai tu, –

Ir aš tave pašaukčiau

Skambiu kaip muzika vardu,

Ir pasakyčiau,

Kad tą audringą, juodą naktį

Tik dėl tavęs širdis

Džiaugsmu pradėjo plakti.

Atsiminiau tą tekstą, buvau įsidėmėjusi, jau skaičiau poeziją. Paskui užsirašėme, dėstytojui lėtai skaitant, diktuojant. Ne,

ne, taško nėra, nė vieno. Tik pabaigoje. Vienas ilgas sakinys, išplė-totas keliomis kryptimis, bet vientisas, kylančių ir krintančių in-tonacijų, itin svarbios pauzės. Atkreipkite dėmesį – tekstą skirsto pauzės. (Kas iš žymių muzikantų man ištars: pauzės irgi muzika...) Tai – periodas, reto gražumo sintaksės periodas; jis tiesiog džiau-giąsis jį aptikęs puikioje Putino knygoje, kurią lituanistai, aišku,

22 23

yra skaitę. Periodas svarbus ir stiliui, kaip matome, ir poezijai. Peri-odas suima ir kitas sintaksinio plėtojimo figūras (anaforą, epiforą, pakartojimą, palyginimą, paralelizmą). Periodui svarbios atskiro-sios retorinės priemonės. Eilėraštis, skaitome eilėraštį, suvokiame jo grožį, meilės jausmo išpažinimą. Ir tik gilindamiesi į išraišką, į kalbą, pastebime periodą. Ir labai meistrišką periodą, dviejų pa-grindinių dalių, dviejų intonacinių programų, kurias sudaro smul-kesni išskaidymai. Gal nedaug tenukrypau nuo Jono Balkevičiaus minčių  – beveik po penkiasdešimties metų. Likau paveikta sin-taksės, sakinių mokslo svarbos poezijai. Suvokiau, kad sintaksė yra kalbos geometrija. Kalbos medžio kamienas, šakos, šakelės. Kad laisva, bet ir nelaisva, būtinosios tvarkos. Kiek ką bandžiau daryti iš poetinės sintaksės, iš sakinių („Trys sakiniai“, 1997; „Sa-kiniai“, 2002), visada prisimindavau Jono Balkevičiaus sintaksės pratybas iš periodo, tą Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį, jo skai-tymą mažoje, pustamsėje praėjusio amžiaus septintojo dešimt-mečio vidurio Filologijos fakulteto auditorijoje. Leistis siaurais, stačiais laiptukais, pro andainykštį dekanatą (dabar pro Jono Bal-kevičiaus auditoriją). Raudonų plytelių grindys apačioje, durys su graviruota plokštele: B. Zaremba. Dar išeidavo į kiemą su vijokliais apaugusiom sienom, sėdėdavo ant suolelio po beržu, pasirėmęs ant lazdos, – legendinis universiteto sargas. Senosios universiteto architektūros kontraforsai, periodiniai linijų, figūrų pasikartojimai apleistos Šv. Jonų bažnyčios fasade.

Architektūra yra sintaksė.Struktūra, prasidedanti nuo pamatų. Sintaksė – eilėraščio intonacijos takas.Birutės Baltrušaitytės – iš to paties laiko ir tų pačių auditorijų –

dialogų poema „Prieš aušrą“, skirta Broniui Zarembai, Universiteto sargui.

Kas iš tiesų saugo universitetą, protingąją Vilniaus širdį?

STABTELTI

Tik kai stabteli, imi matyti. Kai stabteli neaiškioj, chaotiškoj minties ke-lionėj, suvoki kažką atskirą, lyg suimi delnais, išsikeli į sąmonės šviesą.

„Už brūkšnio“ – trečioji atskirų mąstymo fragmentų knyga; po „Laisvo-jo mąstymo properšų“ ir „Lašo poezijos“. Iš esmės jas skiria tik laikas, te-kėjęs lyg ir taip pat, bet ir kitaip, ir tose pačiose knygose atvertęs kitus puslapius, žvilgsniui – kitas erdvės perspektyvas, suvedęs su kitomis kitų mintimis.

Fragmentas yra stabtelėjimas. Eini, eini ir staiga stabteli, lyg pamatai, ko anksčiau nematei, išgirsti, ko negirdėjai, pajunti ryšį, kurio anksčiau lyg ir nebuvo.

Kai žmonės renkasi vietą, kur įsikurti, jie stabčioja, žvalgosi. Visada taip – nuo pradžių pradžios. Kažkur žvilgsnis sustoja, lyg prisitvirtina – medis, priekalnė, vanduo. Tinkamai sueina dangaus ir žemės linijos. Ir tekstais įsikuriame.

Fragmentiniai tekstai iš stabtelėjimų, stabčiojimų. Sąmonė prie kažko stabteli, lyg gavusi kokį signalą, – tas žodis, tas sakinys, tas žiedas vė-juotą rudens dieną. Tas likimo punktyras, galbūt lėmęs tekstą.

Ta prasmė, tokia neaiški, lyg pro rūką.

Viktor i ja Daujot ytė

Vlado Braziūno nuotr.

užbrūkšnio

Viktorija Daujotytė

Matai daug, bet tik tada, kai suspaudi į trupinį.

Geras kūrinys lyg užbraukia brūkšnį. Bet ir atveria, kas jau už brūkšnio.

Nei malda, nei giesmė, nei himnas nesileidžia į diskusijas. Jie tiesiog yra.

Jei junti sakinį, tai gebi ir pasakyti. Ir esi sakinio pasakomas, nors atrodo, kad tik pasisakai.

Fragmentas, jei gyvas, yra sugniaužtas siužetas.

Tautos žemė pradeda mažėti mąžtant jos kalbos apimtims.

Kad gyvenimas skleistųsi, kad leistų šaknis, kad augtų, reikia įsibuvimo savo vietoje. Nenorėk, kad iš karto, nesitikėk, nelauk.

Kūrybingo žmogaus patirtis yra grūdas, iš kurio šaknis išleidžia ir vaizduotė.

Tėvas su knyga – didis tai yra pasaulio sutvirtinimas vaikui, padrąsinimas: eik, rasi, yra ta knyga, kurios tau būtinai reikia. O jei nerasi, tu pats tą knygą ir parašysi.

Meilės istorija pasirodo tada, kai jau yra pasibaigusi kaip gyvenimas, kai jau niekas netrikdo.

Kai atsisakai lenktyniauti, grumtis dėl vietos po saule, gali ramiai ilgėtis ir to, kurį gražiai pripažintum aukštesniu.

Poezija tik atrodo kaip žaidimas. Atrodo, o nėra.

Menas supažindina mus su mumis pačiais ir pačiais negailestingiausiais būdais.

Paradokso negalima nei aiškinti, nei paaiškinti. Aiškinamas paradoksas virsta banalybe.

Jei tai, ką rašai, nesvarbu tau pačiam, nebus svarbu niekam.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros ty-rinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.

„Už brūkšnio“ – trečioji profesorės Viktorijos Daujotytės refleksijų trilogijos knyga. Pirmoji – „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), antroji – „Lašas po-ezijos“ (2013).

Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“?

Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, saki-nys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pa-grindą, ant kurio auga ir ateities statinys. „Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai ref-lexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime.

Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.

ISBN 978-609-466-089-4

9 786094 660894

Viktorija D

aujotytė už brūkšnio