VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

Aukštųjų studijų fakultetas

UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra

Alina Stepanenko

VIEŠŲJŲ ERDVIŲ HUMANIZAVIMO VADYBA: BUVUSIOS GAMYKLOS

„ELEKTRIT” TERITORIJOS ATVEJIS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Dizaino vadybos studijų programa

Darbo vadovas doc. Elena Archipovaitė _________________(parašas)

Recenzentas doc. dr. Tomas Grunskis

Vilnius, 2016

TURINYS

ĮVADAS 4

1.VIEŠŲJŲ ERDVIŲ SUVOKIMAS TEORINIAME LYGMENYJE 11

1.1. Viešųjų erdvių įtaka ir svarba miesto struktūroje 11

1.2. Viešųjų erdvių reikšmė šiuolaikinio miesto identitetui 13

1.3. Urbanistinė viešosios erdvės tipologija ir jos elementai Lietuvoje 21

1.4. Viešųjų erdvių struktūra miesto kontekste 23

1.5. Empirinis tyrimas: pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“ 30

2.VIETOS IDENTITETO FORMAVIMO VADYBA 31

2.1. Socialinis bendradarbiavimas kaip vietos identiteto formavimo metodas 31

2.2. Socialinis bendradarbiavimas Lietuvos kontekste 35

2.3. Viešųjų erdvių formavimo strategija 37

2.4. Ekonominiai viešųjų erdvių aspektai 38

3. ANALOGŲ ANALIZĖ 41

3.1. NDSM (Amsterdamas, Nyderlandai) 41

3.2. Telliskivi (Talinas, Estija) 48

3.3. Įžvalgos 54

4.EMPIRINIS TYRIMAS 55

4.1. Tyrimo koncepcija ir strategija 55

4.2. Pilotinės diskusijos atlikimas ir eiga 56

4.3. Pilotinės diskusijos rezultatų analizė 62

4.3.1. SWOT/SSGG analizė 62

4.3.2. Interesų grupių analizė 68

4.4. Pilotinės diskusijos, SSGG ir interesų grupių analizių išvados 84

IŠVADOS 85

PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS 89

SANTRAUKA 93

SUMMARY 95

LITERATŪROS SĄRAŠAS 96

INTERNETINIĖ PRIEIGA 97

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 101

PRIEDAI 103

,3

ĮVADAS

Temos Aktualumas

Nuo 2008 metų daugiau kaip 50% viso pasaulio populiacijos gyvena urbanizuotose

teritorijose. Miestai šiuo metu yra pagrindinė žmogaus gyvenamoji vieta ir dominuojanti

socialinė sistema, kurioje žmogus funkcionuoja . Dabar miestai labiau nei bet kada esti 1

žmogaus veiklos katalizatoriai, dėl to jie privalo funkcionuoti efektyviai aplinkos, ekonominiu

ir socialiniu atžvilgiais. Viešoji erdvė - tai visuomeninė vieta, atvira ir pasiekiama žmonėms.

Pačia bendriausia prasme miesto viešoji erdvė (anglų k. public space) įvardijama kaip vieta,

kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis

gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui,

nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės. Miestų teorijoje viešoji erdvė dažniausiai 2

traktuojama kaip vienas iš svarbiausių urbanistinės struktūros dėmenų, apimančių

neužstatytas (atviras), statinių apribotas (uždaras) ir žaliąsias (kintančias) miesto erdves . 3

Anot architekto Tomo S. Butkaus, Lietuvoje viešųjų erdvių, kaip teisiškai ir normatyviškai

apibrėžtos kultūros planavimo srities, nėra. Nesusiformavusios ir institucijos, kurios galėtų

ginti viešąjį interesą bei užsiimtų viešųjų erdvių kultūros puoselėjimu. Kalbant apie miestų 4

planavimo procesą, viešoji erdvė šiuo metu dažnai prilyginama asfaltuotoms gatvių dalims, o

tai diskredituoja ne tik viešumo, bet ir pačios erdvės sampratą. Pavyzdžiui, 2007 m.

patvirtintame Bendrajame Vilniaus plane viešosios erdvės priskiriamos gamtos vertybėms ir

želdynams . Jų neįmanoma identifikuoti nei kaip vietų, nei kaip objektų, taip pat nėra 5

elementarios konkrečių viešųjų erdvių eksplikacijos. Tad kyla klausimas, kaip įmanomas

darnus viešųjų erdvių formavimas ar atgaivinimas, kuomet viešoji erdvė formaliai

neegizistuoja kaip visuomeninio poreikio objektas?

Herbert Girardet, Creating sustainable cities, Schumacher Briefings, Bristol UK, 1999, p. 191

Urban design, Public space, www.urbandesign.org [žiūrėta 2016-05-23]2

S. Carr, M. Francis, G. L. Rivlin, A. M. Stone, Public Spaces. Cambridge University Press, 1992, p. 6.3

Tomas S. Butkus, „Urbanistinė stigma: miesto viešoji erdvė“, 2009 m. www.varioburnos.com [2016 05 24]4

Vilniaus miesto bendrasis planas 2006: 5.1. schema.5

,4

Viešųjų erdvių formavimo ir teritorijos atgaivinimo kontekste, nemažai dėmesio sulaukė

šiuo metu konversiją patirianti Naujamiesčio aukštutinė dalis, buvusi industrinė teritorija,

gyventojų pavadinta ir iki šiol neformaliai vadinama Aukštamiesčiu. Nemažą dalį

Aukštamiesčio teritorijos užima egzistuojančios ar buvusios pramonės gamyklos, dalyje kurių

šiuo metu vyksta konversijos procesas. Nepaisant menininkų bei verslininkų susidomėjimo ir

noro atgaivinti šią teritoriją, viešųjų erdvių problematika čia yra itin aktuali dėl vientisos

urbanistinės struktūros nebuvimo, didelio interesų grupių kiekio, gyventojų įvairovės.

Potencialiai tai - vieta, kuri gali tapti menininkų, kūrybingų žmonių, miesto gyventojų ir

turistų traukos tašku. O tai svarbu, atsižvelgiant į Vilniaus Naujamiesčio geografinę padėtį

sostinės Senamiesčio, miesto centro atžvilgiu. Aukštamiestis taip pat yra svarbus dėl

reprezentacinės miesto ašies turint omeny tranzitinį maršrutą nuo Vilniaus oro uosto link

šiaurinės miesto dalies. Šiai dienai identifikuojami pagrindiniai šios teritorijos iššūkiai ir

grėsmės – padrikos konversijos, menka socialinė infrastruktūra, lemianti chaotišką šios

sostinės dalies vystymąsi, dėl ko ateityje jis gali virsti beveidžiu, padriku ir nepatraukliu

miesto rajonu. Tačiau kas atsakingas už šių procesų vientisumą, darnumą ir formuojamą 6

tapatybę? Kokią įtaką turi gyventojų, kūrybininkų, vietinio verslo interesas?

Siekiant atgaivinti Naujamiesčio mikrorajoną ir suteikti jam įvaizdį, vystyti įvairūs

projektai. Vienas jų - „Aukštamiesčio arterija“, - inicijuotas „Menų fabriko lofto“,

organizuotas „Architektūros centro“ bei Vilniaus miesto savivaldybės 2015 metų antrojoje

pusėje. „Aukštamiečio arterija“ yra nemažai publikos, spaudos dėmesio pritraukęs projektas,

kurio metu formuojama Vilniaus aukštutinio Naujamiesčio ateities vizija, jo vystymo

urbanistinės gairės ir savitų rajono charakterio savybių paieška. Šiuo metu „Architektūros 7

centro“ direktorė, architektūrologė Aida Štelbienė yra pateikusi paraišką Kultūros tarybai dėl

„Aukštamiesčio arterijos“ projekto tęstinumo. Taip pat Aukštamiestį nagrinėjo Delfto

technikos universiteto absolventas Donatas Baltrušaitis, savo magistro baigiamajame darbe 8

nagrinėjęs Lietuvos urbanistinę situaciją politikos atžvilgiu. Dar vienas projektas, siekiantis

atgaivinti Aukštamiestį yra „Newtown Revolution“ (liet. k. „Naujamiesčio revoliucija“). Tai

neformalus judėjimas, tiesiogiai su Naujamiesčio atgimimu susijusi iniciatyva. Revoliucijos

įrankiai – menininkų, architektų, kūrybininkų dirbtuvės ir simpoziumai, nekonvenciniai

Kūrybinių dirbtuvių „Aukštamiesčio arterija“ startas, http://www.menufabrikas.lt/ [žiūrėta 2016-05-23]6

Kūrybinėse dirbtuvėse „Aukštamiesčio arterija“ – patirtis iš Amsterdamo, www.vilnius.lt/ [žiūrėta 2016-05-23]7

Donatas Baltrušaitis, Guided Self-organisation for Vilnius, issuu.com [žiūrėta 2016 05 24]8

,5

renginiai netradicinėse erdvėse. Šie projektai yra tik dalis nuo 2014 m. vykdomų iniciatyvų, 9

kurių tikslas - suburti aktyvistų bendruomenę, atgaivinti Aukštamiestį, suteikti šiam

mikrorajonui išskirtinį įvaizdį, išsaugoti industrinį vietos charakterį. Iš vykdytų projektų ir

pokalbių temų matyti, jog Aukštamiesčio viešosios erdvės ir šio mikrorajono įvaizdis yra

tiesioginę koreliaciją patiriantys, vienas nuo kito priklausomi dėmenys. Industrinės teritorijos

įvaizdžio formavimui gyvybiškai reikalingos viešosios erdvės, traukiančios tiek miestiečius,

tiek miesto svečius. Viešoji erdvė šiame darbe traktuojama kaip vietos identiteto formavimo

priemonė. Tačiau kokios turi būti traukiančios viešosios erdvės? Kam jos reikalingos ir kodėl

jos reikalingos visuomenei bei miesto vystymuisi? Pagaliau, kaip turi vykti viešųjų erdvių

planavimo ir formavimo procesai Lietuvoje?

Rašto darbo sudėtis

Pagrindinis šio darbo tikslas yra identifikuoti koherentinį ryšį tarp Aukštamiesčio

bendruomenės galimybių ir viešųjų erdvių planavimo bei atsakingų valdžios institucijų

formuojant tarpinę vadybos grandį, padedančią komunikacijos, strategijos ir veiksmų

vystymui planuojant viešąsias erdves. Taip pat analizuojami analogiški užsienio atvejai, kurių

pagrindiniai aspektai — viešųjų erdvių vadybos ir socialinio dalyvavimo modeliai, naudojami

projektavimo eigoje,— prisideda prie socialiai tvarių ir į vartotoją orientuotų viešųjų erdvių

kūrimo. Šie aspektai aptariami analizės pagalba bei taikomi praktiniame lygmenyje atliekant

empirinį tyrimą, kurio metu socialinio bendradarbiavimo pagrindu Naujamiesčio loftų

gyventojai ir kiti bendruomenės nariai kviečiami diskutuoti apie viešųjų erdvių svarbą ir

vystymą, po ko analizuojami tyrimo metu gaunami rezultatai.

Newtown revolution, http://www.newtownrevolution.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]9

,6

Literatūros apžvalga

Lietuvoje viešųjų erdvių problematikos suvokimas ir šių problemų sprendimas

socialinio bendradarbiavimo pagalba yra gana nauja, daugiau teoriniame lygmenyje

nagrinėjama tema. Todėl su socialinio bendradarbiavimo procesu kaip vadybos elementu

susijusių publikacijų kiekis lietuvių kalba yra ribotas. Tikslinė literatūra anglų kalba yra

pasiekiama interneto prieigos pagalba, todėl šiame rašto darbe vartojamos sąvokos, terminai ir

pavadinimai gali būti ne visiškai tikslūs dėl oficialaus kai kurių žodžių bei jų junginių vertimo

nebuvimo.

Lietuvių architektų, urbanistų, miestų planuotojų išreiškiamos pozicijos viešųjų erdvių

ir jų vadybos tema yra skirtingos. Šiame darbe remiamasi architekto, urbanisto T. Grunskio

publikacijomis, nagrinėjančiomis viešųjų erdvių diskursą Lietuvoje. Taip pat nagrinėjama

miestų architekto, urbanisto ir teoretiko T. S. Butkaus esė „Urbanistinė stigma: miesto viešoji

erdvė“ (2009 m.). Pristatomas Delfto technikos universiteto absolvento D. Baltrušaičio 10

baigiamasis magistro darbas „Guided Self-Organisation for Vilnius“ (2014 m.), nagrinėjantis

alternatyvius miestų planavimo metodus ir pristatantis Vilniaus miesto planavimo strateginį

modelį . Taip pat atsižvelgiama į J. Aidukaitės, tiriančios socialinės nelygybės, būsto 11

poreikio temas, nepriklausomos urbanistės E. Archipovaitės, kūrybinių dirbtuvių

„Aukštamiesčio arterija“ moderatorės A. Štelbienės, publikacijas bei įžvalgas. Kalbant apie

socialinį dalyvavimą kaip viešųjų erdvių planavimo metodą remtasi bendruomenės įtraukimo

proceso specialistės, tinklaraščio www.laimikis.lt įkūrėjos J. Lavrinec straipsniais, kūrybinių

dirbtuvių medžiaga. Rašant šį darbą tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje

vadovaujamasi JAV miestų planavimo, švietimo ir viešųjų erdvių formavimo organizacijos

„Project for Public Spaces“ pateikiamais straipsniais, įvykdytais tyrimais, schemomis bei

teorijomis. Taip pat remiamasi užsienio miestų planuotojų, vystytojų K. Lynch, J. Jacobs, jų

pasekėjo William H. Whyte publikacijomis bei tyrimais. Taip pat paminėtinos užsienio

publikacijos, susijusios su miestų ir viešųjų erdvių vadyba (public space management).

Tomas S. Butkus, „Urbanistinė stigma: miesto viešoji erdvė“, 2009 m. www.varioburnos.com [2016 05 24]10

Donatas Baltrušaitis, Guided Self-Organisation for Vilnius, https://issuu.com [žiūrėta 2016 05 24]11

,7

Darbo iššūkiai:

- Kokią įtaką viešosios erdvės turi Aukštamiesčio įvaizdžiui Vilniaus miesto

kontekste?

- Koks vadybos modelis, kodėl ir kaip jis gali padėti atgaivinti Aukštamiesčio

viešąsias erdves ir suformuoti šios teritorijos identitetą?

- Kokią įtaką interesų grupių integracija turi vadybos procesui formuojant viešųjų

erdvių atgaivinimo strategiją industrinėje teritorijoje?

- Kokią įtaką socialinis bendradarbiavimas kaip vadybos metodas turi bendruomenės

inicijuojamam viešųjų erdvių planavimo procesui ir rezultatui?

Darbo objektas:

- Viešųjų erdvių vadyba;

- Socialinis bendradarbiavimas kaip vadybos metodas;

Darbo tikslas:

Pagrindinė šio darbo idėja yra išanalizuoti bei remiantis analizėmis, sukurti viešųjų

erdvių atgaivinimo vadybos proceso modelį, grįstą socialiniu bendradarbiavimu, kuris būtų

naudojamas miesto ir jo gyventojų kaip kasdienybės ir darbo pobūdžio norma.

Gretutiniai darbo tikslai:

- Suformuoti strateginį vadybos modelį, kaip nenaudojamą miesto erdvę paversti gyvybinga

viešąja erdve atsižvelgiant į esamų interesų grupių poreikius ir galimybes;

- Susipažinti ir išanalizuoti bendruomenės komunikacijos ir bendradarbiavimo įrankius;

- Pasiūlyti viešųjų erdvių regeneracijos scenarijų/-us industriniame kontekste pasitelkiant

vadybos priemones.

,8

Darbo uždaviniai:

1. Esamos teritorijos situacijos nagrinėjimas. Reikiamos informacijos apie sklypų ir

pastatų nuosavybę, teisinių reglamentų paieška;

2. Dviejų analogiškų situacijų užsienyje analizė;

3. Ekeperimentinės diskusijos „Aukštamiesčio parkas“ pagalba identifikuoti

bendruomenės egzistavimą, teritorijos interesų grupių poreikius, lūkesčius ir galimybes.

4. Identifikuoti viešųjų erdvių atgaivinimo vadybos svarbą;

5. Viešųjų erdvių humanizavimo strateginio modelio formavimas pasitelkiant ankstesnes

analizes bei tyrimų medžiagą.

Darbo tyrimo metodai

Rašant darbą taikomi šie teoriniai socialinių mokslų tyrimų metodai:

1. Literatūros ir empirinių tyrimų duomenų rinkimas, sisteminimas;

2. Teorinių modelių ir empirinių faktų analizė;

3. Užsienio analogų analizė: socialiniu, kultūriniu, ekonominiu aspektais analizuojamos

dvi analogiškos situacijos užsienio šalyse: NDSM (Nyderlandai) uosto teritorijos

konversija ir pritaikymas komercinėms, administracinėms, visuomeninėms reikmėms; ir

Telliskivi (Estija) pramoninio kvartalo pritaikymas komercijai, naktiniam gyvenimui,

kūrybai;

4. Empiriniai tyrimo metodai: socialinio dalyvavimo pagrindu organizuojamų kūrybinių

dirbtuvių „Aukštamiesčio parkas“ metu vietinė Aukštamiesčio bendruomenė kviečiama

diskutuoti apie viešųjų erdvių poreikį, naudą ir perspektyvas industrinėje Ševčenkos

loftų teritorijoje. Pateikiamos šios empirinių duomenų analizės dalys: interesų grupių ir

SSGG analizės.

,9

Hipotezės:

1. Viešosios erdvės - ne tik fizinis elementas, bet ir miesto socialinės gerovės pagrindas;

2. Socialinis bendradarbiavimas kaip viešųjų erdvių vadybos priemonė;

3. Viešųjų erdvių planavimo vadyba - būtinas faktorius siekiant humanizuoti viešąsias

erdves bei formuoti miesto identitetą;

Darbo struktūtra ir praktinė reikšmė

Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados bei pasiūlymai ir rekomandacijos, naudotos

literatūros, paveikslų sąrašas. Darbo apimtis – 94 puslapiai, juose 53 paveikslai. Bibliografijos

aprašą sudaro 73 šaltiniai, kurių internetinės prieigos šaltiniai - su interaktyviomis

nuorodomis. Darbo pabaigoje pateikti 3 priedai, papildančių tyrimo duomenis. Darbas

atskleidžia, kad socialinis bendradarbiavimas yra vienas iš vadybos įrankių, padedančių

pasiekti efektyvaus, darnaus planavimo rezultatų formuojant viešojo naudojimo teritorijas.

Viešoji erdvė - viena iš industrinės Naujamiesčio dalies identiteto formavimo priemonių,

tačiau viešosios erdvės pramoninėje miesto dalyje nėra identifikuojamos kaip socialiniu,

kultūriniu požiūriu aktyvios vietos. Sprendžiant šią problemą, suformuotas demonstracinis

viešųjų erdvių revitalizacijos strategijos modelis, padėsiantis projekto tęstiniuose etapuose.

,10

1. VIEŠŲJŲ ERDVIŲ SUVOKIMAS TEORINIAME LYGMENYJE

Miestas - tai organizmas, kuris negali susidaryti vien iš pastatų ir automobilių kelių.

Tai, kas randasi tarp pastatų, yra ne mažiau reikšminga ir svarbu šiuolaikinio miesto

vystymuisi ir tobulėjimui. Viešųjų erdvių projektavimas ir planavimas nepraranda savo

aktualumo šiame vartotojiškame amžiuje. Tam, kad viešosios erdvės būtų šiuolaikiškos,

naudingos, funkcionalios, reikalingos visuomenei, gyvybingos ir nešančios pelną, visame

pasaulyje šiais tikslais steigiamos įvairios organizacijos, buriamos bendruomenės,

organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, diskusijos šia tema ir pan. Miestų planavimo tikslas yra

sukurti tvarią urbanistinę aplinką ne tik jos gyventojams, lankytojams, bet ir verslui, bei

suteikti kuo didesnį darbo vietų skaičių vietinėje ekonomikoje, kelti miesto konkurencingumą,

prestižą ir populiarumą. 12

1.1. Viešųjų erdvių įtaka ir svarba miesto struktūroje

„Access to public space is a human right.“ Helle Søholt, „Gehl Architects“ vadovė 13

Viešoji erdvė miestuose laikoma demokratinės visuomenės simboliu nuo tada, kai

Senovės Graikijoje ši vieta buvo apibrėžta kaip agora (graikų k. susibūrimų vieta), politinio,

dvasinio, meninio miesto gyvenimo ir demokratijos gimimo vieta. Anot Hannah Arendt, 14

JAV teoretikės ir politikos filosofės, viešoji vieta senovės Graikijoje buvo skirta

individualumui ir buvo vienintelė vieta, kur vyrai galėjo parodyti ir įrodyti savo asmenybės

prigimtį ir galią. Viešosios erdvės yra iš esmės urbanistinės struktūros dalis dėl savo

reikšmingumo (gatvių sankryžos, erdvės priešais pastatus ir pan.), funkcijos (cirkuliacijos,

laisvalaikio, prekybos vieta) ir socialinių veiksnių (susibūrimo, protestų, saviraiškos vieta).

Kitaip tariant, į miesto struktūrą viešosios erdvės apjungia mobilumą, socialumą , gyvenimo 15

kokybę ir miesto tapatybę.

Better urban planning in the Central Baltic region, www.centralbaltic.eu [žiūrėta 2016 05 24]12

Helle Soholt, Access to public spaces is a human right, http://www.theinclusivecity.com [žiūrėta 2016 05 24]13

Ring, Salkin, Boda, Trudy, Robert, Sharon, International Dictionary of Historic Places: Southern Europe. 14

1996, Routledge. p. 66.

Hannah Arendt, The human condition, University of Chicago, , 1958, p. 4115

,11

Anot Tomo S. Butkaus, „Viešoji erdvė yra ilgo ir organiško miestų bei pačios

visuomenės formavimosi rezultatas.“ Miestų viešosios erdvės - tai unikalūs šimtmečiais 16

kaupto ir puoselėto visuomenės kultūrinio bei ekonominio gyvenimo projektai.

Postmoderniojoje miesto geografijoje, įsivyravus sudėtingiems erdvės planavimo modeliams,

tampa svarbios ir dar kelios viešųjų erdvių sampratos. Viešoji erdvė gali būti traktuojama 17

kaip susibūrimo vieta ar kaimynystės dalis, miesto centras, atskiras rajonas ar bet kuris kitas

plotas viešoje vietoje, kurio pagalba skatinama socialinė interakcija ir ugdomas

bendruomeniškumo jausmas. Pavyzdžiais gali būti tokios vietos kaip aikštės, skverai, parkai,

kiemai, gatvės ir šaligatviai, viešosios pievos, vandens pakrantės, viešieji pastatai. 18

Miestuose ir miesteliuose nuolat kuriamos naujos viešųjų erdvių ir susitikimų vietų rūšys,

kurios tampa svarbiu socialinio gyvenimo ir miesto vystymosi išteklius. Kuomet miestuose 19

patiriamas viešųjų erdvių klestėjimas, juose pastebimas gyventojų tarpusavio

bendruomeniškumo jausmas. Geros viešosios erdvės atpažįstamos ir vertinamos kaip vietos,

turinčios savitą charakterį, nuotaiką, vietos identitetą, kas skatina vis didesnės bendruomenės

formavimą bei ugdymą. 20

Kodėl viešosios erdvės yra tokios svarbios šiuolaikiniam miestų planavimui ir

vystymui? Anot Stéphane Tonnelat, prancūzų kilmės miestų tyrėjo , per pastaruosius 21

dvidešimt metų viešosios erdvės Europoje įgavo naują įvaizdį urbanistikos srityje. Bendroji

nuomonė formuojama tokia, kad viešosios erdvės yra pagrindinis miesto tvarumo aspektas dėl

politinių, socialinių, ekonominių priežasčių. Tačiau praktikoje dominuojanti tendencija yra

verčiau viešųjų erdvių mažėjimas negu plėtimas. Miesto formos ir elementai tampa vis labiau

neprieinami ir nepritaikyti žmonėms. Atitinkamai globalios segragacijos (etninės, rasinės,

lyties) rodikliai liudija išaugusią visuomenės tarpusavio atskirtį ir bendruomeniškumo

mažėjimą skirtingų populiacijos kategorijų atžvilgiu . 22

Miestų viešosios erdvės. Kūrybiškumas ir meninė intervencija, Kepa, Klaipėda, 2012, p. 2416

Ibid, p. 2317

American Planning Association, Characteristics and Guidelines of Great Public Spaces, www.planning.org/ 18

[žiūrėta 2016-05-23]

The social value of public spaces, www.jrf.org.uk, Rowntree Foundation, The Homestead, 2007 [2016 05 24]19

Project for Public Spaces, What is a Great Civic Space?, www.pps.org [2016 05 24]20

Stéphane Tonnelat, The sociology of urban public spaces, stephane.tonnelat.free.fr/ [2016 05 24]21

The State Of The World’s Cities. 2004/2005 Globalization and Urban Culture. United Nations Human 22

Settlements Programme, 2005,12

1.2. Viešųjų erdvių reikšmė šiuolaikinio miesto identitetui

Viešų vietų tobulinimo ir transformacijos į veikiančias viešąsias miesto erdves proceso

privalumai yra ne pati viešoji erdvė kaip objektas, tačiau vietos pridėtinė vertė - socialinės,

emocinės, fizinės, kultūrinės vertybės. Viešosios erdvės gyvybingumo aspektai, praturtinantys

jos naudotojų gyvenimus, sustiprina bendruomeniškumo jausmą. Viešosios erdvės integracija

į bendruomenės gerovę vertinamas keliais aspektais: socialiniu, kultūriniu, ekonominiu ir

aplinkos. Šie aspektai suteikia viešajai erdvei pridėtinę vertę ne tik vizualiai, bet ir suteikiant 23

vietai tapatybę. Viešoji erdvė ir veikla joje gali būti suvokiama kaip atspirties taškas ar net

pagrindinis bendruomenės gerovės branduolys. Toliau aptariami viešųjų erdvių privalumai

visų pirma koncentruojami į šių erdvių svarbą miestams, tačiau gali būti taikomi bet kuriai

bendruomenės rūšiai.

Estetiškai patraukli, išskirtinio charakterio, tenkinanti vartotojų poreikius ergonomiška

viešoji erdvė yra gyvybinga ir traukianti lankytojus. Dažnai tokios vietos tampa ne tik miesto,

bet ir valstybės identiteto formavimo priemone, pagal kurią atpažįstamas vienas ar kitas

miestas. Kadaise industrinė laivų statyklos teritorija Aker Brygge , išsidėsčiusi palei Oslo 24

pakrantę, šiuo metu yra viena gyvybingiausių viešųjų erdvių Oslo mieste. Ši vieta formuoja 25

miesto identitetą ne tik vietinių gyventojų, bet ir užsienio svečių atžvilgiu. Tačiau viešoji

erdvė nebūtinai turi tarnauti kaip miesto žinomumo ir prestižo kėlimo priemonė. Ne mažiau

vertingos yra viešosios erdvės, kurios svarbios bendruomenėms, pavieniams žmonėms dėl

savo istorinio konteksto ir asmeninių prisiminimų, kurių dėka ši viešoji erdvė įgijo atmintyje

suformuotą įvaizdį. Šiuo atveju patiriamas kontaktas yra svarbus miesto įvaizdžio formantas,

perduodamas jausmine bei mentaline išraiška. Tokios erdvės ugdo bendruomenės

pasidididžiavimo, atsakomybės ir nuosavybės jausmą.

Gyvybingos viešosios erdvės turi daug faktiškai išmatuojamų ekonominių privalumų.

Pavyzdžiui, parkų kokybė gali nulemti konkretaus miesto ar miestelio žemės vertės kainos

kilimą ar nuosmukį. Oslo uosto teritorijos, vadinamos Aker Brygge, nekilnojamojo turto vertė

išaugo po uosto revitalizacijos ir viešųjų erdvių įsteigimo Aker upės krantinėje. 1986 metais 26

Project for Public Spaces, What is a Great Civic Space?23

Jose M. P. Sanchez, Port-City governance. A comparative analysis in the European context, 24

theportandthecity.wordpress.com [žiūrėta 2016 05 24]

Space Group, Aker Brygge Masterplan, Oslo, spacegroup.no [žiūrėta 2016 05 24]25

Jose Sanchez, Port-City governance. A comparative analysis in the European context26

,13

buvo pradėtas uosto konversijos procesas, kurio metu pramoninė teritorija tapo prieinama

pėstiesiems: čia kūrėsi prekybos centrai, kavinės, restoranai, viešbučiai, ofisai ir apartamentų

kompleksai, operos teatras, meno galerijos, pritraukiantys vis daugiau lankytojų. Šiandien

Aker Brygge teritoriją sudaro 260,000 m2 plotas, kasmet šią vietą aplanko virš 10 mln.

žmonių, Aker Brygge parduota apie 9000 apartamentų, ir sukurta per 45 tūkst. darbo vietų

šioje teritorijoje. Šiuo metu Aker Brygge yra viena pagrindinių vietinių gyventojų ir miesto 27

svečių laisvalaikio praleidimo vietų ir traukos centrų, nešančių pelną miesto ekonomikai.

Miesto gatvių atgaivinimas poilsio, pirkimo tikslais yra vienas paveikiausių ir

tiesioginių pavyzdžių, įrodančių, kokią įtaką vietos ir erdvės turi miesto ekonomikai.

Viešosios erdvės ekonominę padėtį kelia jos gyvybingumas bei lankomumas. Vienas

pagrindinių viešųjų erdvių gyvybingumo aspektų yra atviri parduotuvių, kavinių ir kitų verslo

elmentų fasadai, kurių pagalba vyksta sociainė interakcija, arba, socialinė apykaita, kas yra

pirmas žingsnis ekonominių mainų link. Taip pat vietos ekonomikoje svarbų vaidmenį 28

atlieka funkcijos įvairovė, kuomet vienoje teritorijoje identifikuojama kelių funkcijų

(gyvenamosios, administracinės, rekreacijos, komercinės ir pan.) integracija ir tarpusavio

koreliacija. Svarbu paminėti, kad daugiafunkcinė viešoji erdvė taip pat pritraukia skirtingo

amžiaus, lyties, etninių, religinių pažiūrų lankytojus bei jų grupes prisitaikydama prie

skirtingo paros laiko bei sezoniškumo. Todėl viešoji erdvė, pasižyminti funkcijų įvairove,

identifikuojama kaip gyvybinga, pritraukianti, identitetą turinti vieta. 29

Aker Brygge, https://www.akerbrygge.no/english [žiūrėta 2016 05 24]27

William H. Whyte, The social life of small urban spaces. Washington, D.C., Conservation Foundation, 1980, 28

p. 39

Project for Public Spaces, What is a Great Civic Space?29

,14

Pav. nr. 1 (viršuje): Oslo Aker Brygge uosto konversija iš pramoninės teritorijos į gyvybingą viešąją erdvę.

Veikiančios viešosios erdvės taip pat turi teigiamą poveikį aplinkai, palengvindamos

miesto ekosistemą. Visų pirma, viešosios erdvės sumažina automobilio naudojimą, kartu su

juo ir kuro vartojimo poreikį, skatinant mažesnį išmetamųjų dujų kiekį ir didesnį judėjimą,

kadangi viešosios erdvės iš esmės yra skirtos pėstiesiems ir nemotorinių transporto priemonių

(tokių kaip dviračiai) naudojimui. Viešosios erdvės šiuo atveju veikia kaip miesto centro ir

senamiesčio zonų traukos objektai, skatinantys žmones iš kitų mikrorajonų atvykti pėsčiomis

arba viešuoju transportu, kadangi automobilių stovėjimo aikštelių kiekis centrinėje miesto

dalyje dažnai yra ribotas ir brangus. Šiuo pavyzdžiu pasekė Danijos sostinės senamiesčio

vystytojai, iškeldinę iš Kopenhagos centrinės dalies automobilių stovėjimo aikšteles, o vietoje

jų nutiesę tramvajų liniją. Taip buvo pasiekta dviguba nauda: senamiestis tapo gyvybingas ir

skirtas pėstiesiems, tuo pačiu tapdamas švaria, neužteršta miesto dalimi be automobilių . 30

Antroji priežastis yra parkų, miškų, kitų žaliųjų zonų, vandens prieigų teikiami nauda: grynas

oras, ramybė miesto gyventojams ir svečiams. Šios žaliosios erdvės miestuose yra būtinos

miesto ekosistemai ir jos santykiui su urbanizuotomis miesto erdvėmis palaikyti. 31

Viešoji erdvė, uždara ar atvira, - tai sąlyga socialinei ir kultūrinei integracijai įvykti.

Dažnai viešosios erdvės tampa laisva prieiga žmonių kultūriniam, socialiniam ir dvasiniam

tobulėjimui. Viešosiose erdvėse dažnai skatinami meno projektai, parodos, performansai,

koncertai ir kitos kultūrinės veiklos, kurias lankytojas gali ne tik pamatyti ar išgirsti, bet ir

sudalyvauti ir patirti. Tokiu būdu viešosios erdvės skatina miesto kultūrinio gyvenimo

vystymąsi ir pažinimą. Tokie renginiai ugdo miesto gyventojų ir svečių kultūrinį, dvasinį

vertybių suvokimą ir atlieka svarbų vaidmenį socialiniame miesto gyvenime. Tačiau taip pat 32

svarbu yra pabrėžti, kad viena iš lankymosi viešosiose erdvėse priežasčių yra potenciali

interakcija su kitais žmonėmis. Anot danų architekto, urbanisto, miestų planavimo

konsultanto Jan Gehl, vitrinos pritraukia žmones, veiklų įvairovė prikausto jų dėmesį,

estetiška ir sutvarkyta aplinka skatina teigiamus pojūčius ir emocijas. Tačiau niekas taip

nepritraukia žmonių kaip kiti žmonės. J. Gehl savo knygoje „Life Between Buildings“ (angl.

Gyvenimas tarp pastatų) teigia, kad „Gyvenimas tarp pastatų - tai vienas patraukliausių

„objektų“ mieste“ . Dar 1986 metais Danijos sostinėje Kopenhagoje atlikto tyrimo pagalba 33

buvo įrodyta, kad galimybė matyti, stebėti, girdėti kitų žmonių veiklą ir įsitraukti į ją, yra

Jan Gehl, Making healthy cities, www.dac.dk, 2014. [žiūrėta 2016 05 24]30

Copenhagen - Pocket Parks, A Drop Of Urban Green, www.dac.dk, 2014 [žiūrėta 2016 05 24]31

Project for Public Spaces, What is a Great Civic Space?32

Jan Gehl, Life Between Buildings: Using Public Space, Van Nostrand Reinhold, New York, 1987, p. 64 33

,15

patrauklesnė nei parduotuvių vitrinos, landšafto elementai ar mažosios architektūros objektai

patys savaime. Žmones traukia veikiau šių objektų ir žmonių santykis, jų sąveikos būdai,

kurie ir yra vienos svarbiausių šiuolaikinio miesto gyvavimo ir sėkmingo vystymosi

priežasčių. Todėl galima teigti, kad būtent viešosios erdvės sukuria galimybę žmonėms sutikti

žmones. Ši galimybė - tai pagrindinė viešųjų erdvių paskirtis ir funkcija.

Viešųjų erdvių identifikavimas

Dažnu atveju, kad ir kaip kruopščiai planuojamos, viešosios erdvės neatperka įdėtų

pastangų: jos nėra populiarios tarp vietinių gyventojų, miesto svečių ar praeivių, yra

nesaugios ir nejaukios. Project for Public Spaces (PPS) yra miestų planavimo, urbanistino

dizaino ir švietimo nepelno siekianti JAV organizacija, padedanti žmonėms kurti ir puoselėti

viešąsias erdves, kurios ugdo stipresnes bendruomenes, viešas vietas transformuojant į

gyvybingas erdves, kurios pabrėžia vietines vertybes, pagreitina atsinaujinimą ir tarnauja

bendriesiems poreikiams . Pasak minėtosios organizacijos teiginių, „Geros viešosios erdvės 34

yra tos, kuriose vyksta socialiniai ir ekonominiai mainai, kultūrų ir požiūrių kaita.“ Tinkamai

funkcionuodamos viešosios erdvės tampa miesto socialinio gyvenimo gerovės pagrindu . 35

Vertinant tūkstančius viešųjų erdvių viesame pasaulyje, PPS buvo padaryta išvada, kad

norint efektyviai vertinti viešųjų erdvių kokybę ir lyginti jas tarpusavyje, išskiriami keturi

pagrindiniai vertinimo kriterijai, pagal kuriuos viešosios erdvės yra: lengvai prieinamos;

įtraukiančios lankytojus; turinčios teigiamą įvaizdį; ir socialiniu požiūriu gyvybingos erdvės,

kuriose žmonės sutinka vieni kitus, bendrauja, dalinasi erdve, kuri juos įtraukia šiam

veiksmui. PPS pateikė Vietos vertinimo diagramą (anglų k. The Place Diagram) kaip

priemonę, padedančią vertinti bet kurią viešąją erdvę. Remiantis šia diagrama šiame darbe

vertinama ir analizuojama Ševčenkos loftų kiemo erdvė, esanti Vilniuje, Naujamiesčio

mikrorajone, buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijoje tarp Naugarduko, Vytenio, T.

Ševčenkos ir Švitrigailos gatvių.

Project for Public Spaces, About, http://www.pps.org/about/ [žiūrėta 2016 05 24]34

Project for Public Spaces, What Makes a Successful Place?, http://www.pps.org [žiūrėta 2016 05 24]35

,16

Aukščiau esančioje PPS sukurtoje schemoje „The Place Diagram“ (angl. Vietos

diagrama) centriniu apskritimu identifikuojama vieta, kurią siekiama įvertinti (gatvė, vaikų

žaidimų aikštelė, aikštė ar pan.) pagal keturis anksčiau minėtus kriterijus, juosiančius

pagrindinį apskritimą. Blankesniame rate nurodyti intuityviniai bei kokybiniai kriterijai, pagal

kuriuos vertinama vieta. Galiausiai, išorinis žiedas nurodo kiekybinius aspektus, kurie gali

būti išmatuoti ir apskaičiuoti statistikos ir kiekybinių tyrimų pagalba . 36

Ibid.36

,17

Pav. nr. 2. ‘The Place Diagram’ schemos adaptacija lietuvių kalbai

Panaudojimas ir veikla

Viena pagrindinių priežasčių, verčiančių žmogų apsilankyti viešojoje erdvėje, joje leisti

laiką ir vėl sugrįžti, yra veiklos galimybė. Esant ne vienam veiklos scenarijui vienoje erdvėje,

pastebima skirtingų lyčių, amžiaus ir interesų grupių integracija. Tokiose vietose taip pat

dažniau lankosi ne tik pavieniai žmonės ar poros, bet ir didesnės žmonių grupės, kurioms

laiko leidimo būdas šioje vietoje teikia malonumą dėl čia esančių veiklos scenarijų. Vieta,

kurioje yra kelios veiklos galimybės, reikalauja tinkamos vadybos, kadangi lankytojai,

patirdami vietos tvarkos ir elementų priklausomybės jausmą, ima taikyti šiuos aspektus

asmeniškai ir jaučiasi atsakingesni už viešąją erdvę ir joje esantį inventorių. Tai lemia

vandalizmo tikimybės mažėjimą.

Prieinamumas ir ryšys

Prieinamumo galimybių vertinimas įmanomas pagal elementų, jungiančių viešąją erdvę

su aplink ją esančiomis lankomomis vietomis, kiekį: tiek vizualinį, tiek fizinį. Sėkminga

viešoji erdvė yra lengvai pasiekiama ir praeinama. Ji turi būti gerai apžvelgiama tiek iš tolo,

tiek iš arti. Kuo didesnė yra transporto priemonių, kuriomis galima pasiekti viešąją erdvę,

įvairovė (pėstieji, dviratininkai, automobiliai, viešasis transportas, metro ir pan.), tuo didesnė

tikimybė, jog viešoji erdvė išliks gyvybinga ir mėgstama. Svarbu įvertinti viešojo transporto

stotelių ir didelių žmonių srautų taškų patogias lokacijas viešųjų erdvių atžvilgiu: parkų,

aikščių, bibliotekų ir t.t.

,18

Pav. nr. 3, nr. 4: populiarus laiko leidimo būdas Berlyno viešosiose erdvėse - stalo tenisas, kurį žaidžia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.

Įvaizdis ir komfortas

Ar viešoji erdvė yra patogi ir tinkamai save reprezentuojanti yra viena iš gyvybingos

erdvės sėkmės priežasčių. Komfortas siejamas su saugumu, švara, patogumais ir galimybe

atsisėsti. Lankytojui suteikiama galimybė rinktis sėdimą vietą iki šiol dažnai lieka neįvertinta.

Komfortą ir įvaizdį taip pat lemia tokie faktoriai kaip teigiamas pirmas įspūdis. Taip pat

atkreiptinas dėmesys į saugumo jausmą ir ar moterų ir vaikų yra daugiau nei vyrų. Jei

viešosiose erdvėse lankosi šeimos su vaikais, ši erdvė dažniausiai sudaro teigiamą patrauklios

ir saugios vietos įspūdį. Asmeninė patirtis liudija, jog žemiau pateiktame Berlyno Otto parke

saugumo jausmas yra stiprus dėl amžiaus, etninių, religinių pažiūrų grupių įvairovės, kuomet

Volkspark atmosfera yra nepalanki, nes čia daugiausia lankosi vienos tautybės garbaus

amžiaus vyrai.

Socialumas

Socialumas - vienas pagrindinių, tačiau sunkiai pasiekiamų viešosios erdvės

gyvybingumo tikslų. Žmonės, susitinkantys ir nepatiriantys diskomforto net bendraudami su

nepažįstamaisiais, jaučiasi labiau susiję su pačia vieta ir įsilieję į bendruomenės gyvenimą,

todėl ši vieta įgyja santykį su teigiamais prisiminimais, kas priverčia lankytojus grįžti į tą

pačią vietą nuolat. Vietos socialumas vertinamas pagal tai, ar ji pasirenkama kaip susitikimo

vieta; ar tai bendravimo, susipažinimų vieta. Kaip ir kitais atvejais, svarbu, ar žmonės čia

bendrauja porose, ar didesnėse grupelėse. Ne mažiau dėmesio vertas aspektas yra etninių,

amžiaus, religinių grupių ir tautinių mažumų integracija.

,19

Pav. nr. 5 (kair.). Berlyno Otto Parke laiką leidžia įvairių etninių grupių moterys su vaikais; Pav. nr. 6 (deš.). Berlyno Volkspark Hasenheide - vidutinio amžiaus vyrai.

Aukščiau išvardinti keturi faktoriai, pagal kuriuos vertinama viešųjų erdvių kokybė, yra

naudojami vertinant šiame darbe analizuojamą viešąją erdvę buvusios gamyklos „Elektrit“

teritorijoje Vilniuje. Visi keturi analizės aspektai aprašomi tolimesniuose skyriuose.

Egzistuoja daugiau būdų ir teorijų, sukurtų žymių miestų planavimo teoretikų. Viena iš jų -

Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno siekianti edukacinė organizacija American Planning

Association (APA), užsiimanti bendruomenių vystymu viešųjų erdvių planavimo procese.

2015 metais ši organizacija paskelbė veiksmingų viešųjų erdvių požymius , kuriuos sudaro 37

šie bruožai:

- viešosios erdvės turi sudaryti sąlygas žmogiškajam kontaktui ir socialinei veiklai;

- yra saugios, patrauklios ir tinkamos visiems žmonėms;

- turi vizualiai įdomių ir patrauklių dizaino ir architektūros požymių;

- skatina bendruomenės įsitraukimą;

- atspindi vietinės kultūros ar istorijos gaires;

- turi aiškiai apibrėžtas naudojimo ir priklausomybės ribas;

- yra tinkamai prižiūrimos;

- turi unikalų, išskirtinį charakterį, identitetą. 38

Tinkamai atlikus tyrimus ir įvertinus viešųjų erdvių kokybę pagal aukščiau pateiktus

PPS ir APA kriterijus, randamas atsakymas į klausimą, kuris buvo pateiktas šio poskyrio

pradžioje: kodėl vienos viešosios erdvės yra gyvybingos, o kitos - ne. Tačiau vieno bendro

atsakymo į šį klausimą nėra ir negali būti, kadangi kiekviena viešoji erdvė yra unikali ir

savita. Todėl ir šiame rašto darbe atsakymų į pateiktus klausimus gali būti ne vienas. Kaip

galima pastebėti, American Planning Association pateikti viešųjų erdvių bruožai ir PPS

bendrieji vertinimo kriterijai iš esmės sutampa daugeliu atvejų. Tad vėlesniuose šio rašto

darbo etapuose vykdomi tyrimai gali būti remiami ir vienu, ir kitu būdais.

American Planning Association, APA at a Glance, /www.planning.org [žiūrėta 2016 05 24]37

American Planning Association, Characteristics and Guidelines of Great Public Spaces, www.planning.org 38

[žiūrėta 2016 05 24],20

1.3. Urbanistinė viešosios erdvės tipologija ir jos elementai Lietuvoje

Sovietinėję architektūros teorijoje viešosios erdvės problema neegzistavo ir urbanistinės

erdvės viešumo klausimai nebuvo svarstomi. Šis paradoksas paaiškinamas tuo, kad tiek

viešumo, tiek nuosavybės paradigma buvo eliminuota. Visa miesto, rajono teritorija priklausė

valstybei. Kitaip tariant, viskas šioje valstybėje buvo vieša: visuomeninio, rekreacinio,

pramoninio ir net asmeninio poreikio erdvė. Kitas aspektas - planavimo prieiga ir žinomumas.

Svarbiausi urbanistinio planavimo dokumentai buvo pasiekiami projektuotojams, statybos

ekspertams, vykdomojo komiteto ir kitiems aukštas pareigas užimantiems valdžios atstovams.

Žvelgiant į istorinį sovietmečio kontekstą, anot Tomo S. Butkaus, „viešosios erdvės kaip

neužstatyta urbanistinė struktūra […] buvo vertinamos tik tiek, kiek atitiko to meto politinius

ir ekonominius miesto poreikius“ . Pokario metais projektuojamos erdvės formuojamos kaip 39

reprezentacinės paskirties vietos. Nuo 7-ojo dešimtmečio šių erdvių paskirtis ėmė keistis ir

apimti tokias sritis kaip kultūra, laisvalaikis ir sportas, buvo integruojami ir gamtiniai dariniai,

įtraukiami regioninio gamtinio karkaso elementai. 40

Šiai dienai Lietuvoje nėra identifikuojamos apibrėžtos viešųjų erdvių vadybos ir

strategijos gairės. Anot T. Grunskio, „neaiški viešųjų erdvių situacija“ dabartiniame Lietuvos

kontekste ir bemaž du dešimtmečius nevykstanti plėtra sąlygojama šių faktorių:

„nepakankamas problemos pažinimas ar suvokimas; finansinė ir politinė miesto problemas

sprendžiančių subjektų negalia; kriterijų, kuriais galima būtų vadovautis, kuriant erdvės

morfologiją ir ja išreiškiamą semantinę gramatiką, trūkumas.“ Šiomis dienomis, turint 41

omenyje istorinį kontekstą, viešosios erdvės įgauna naujas prasmes ir funkcijas. Todėl

reikalingas naujų teorijų atsiradimas besikeičiančiame viešųjų erdvių diskurse.

Kalbant apie viešųjų erdvių planavimo, formavimo ir eksploatavimo procesus

Lietuvoje, paminėtini du šiuo metu Vilniaus vystymuisi aktualūs atvejai: „Lietuvos“ kino

teatro ir Lukiškių aikštės likimo klausimai. Jau daugelį metų vykstantis „Lietuvos“ kino teatro

statinio bei sklypo reorganizacijos procesas skatina visuomenę diskutuoti. Anot S.

Trilupaitytės, tiriančios miesto urbanistinės-kultūrinės regeneracijos klausimus, „Šias

diskusijas provokavo ne nostalgija sovietinės architektūros […] estetikai, bet pasipiktinimas

Miestų viešosios erdvės. Kūrybiškumas ir meninė intervencija, Klaipėda, 2012, p. 2439

Dalia Dijokienė, Algis Vyšniūnas, Miesto architektūra. Erdvės, formantai, akcentai, Vilniaus dailės 40

akademijos leidykla, 2015, p. 74

Tomas Grunskis, Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lietuvoje, Vilniaus Gedimino 41

technikos universitetas, Vilnius, 2009, p. 136,21

viešąją erdvę palaipsniui nusavinančia finansine galia.“ Nors pabrėžiami ir estetiniai, 42

urbanistiniai bei morfologiniai visuomenės nepasitenkinimo aspektai, pagrindinė „Lietuvos“

kino teatro problema yra viešosios erdvės eliminavimas iš bendruomenės, pastatą pasmerkiant

privataus kapitalo pardavimui. Judėjimo „Lietuva be kabučių“ narys T. Bakučionis teigia, jog

nepaisant to, „kaip yra dabar nuskurdinamas kultūrinis-urbanistinis miesto žemėlapis, vietoj

buvusių kultūros objektų telieka vien parduotuvės ir gyvenamieji namai“ , viešojo intereso 43

nuomonė nebuvo kvescionuojama, savivaldybės vaidmuo šioje situacijoje nėra

identifikuojamas kaip visuomenės pasirinkimą palaikantis organas. Anot T. Grunskio,

„socialinės galios subjektas, savivaldybė, kurio sprendimu turi būti formuojamos tokios

[viešosios] erdvės, - kol kas yra silpnas“ . 44

Pereinant prie Lukiškių aikštės vystymo proceso, paminėtina T. Grunskio pozicija:

„pagrindinė problema galvojant ir kalbant apie Lukiškių aikštės pertvarkymą yra susitarimas

dėl erdvės organizavimo principų ir vertybių kriterijų . Lukiškių aikštė taps nefunkcionali ir 45

netransformuojama, jei jos formavimo principai išliks centralizuoti tiek socialine, tiek

architektūrine prasme. Visuomenės integravimas į viešųjų erdvių planavimo, organizavimo

procesus pagal Orhuso konvencijos principus, Lietuvoje kol kas - tik formalumas. Pasak

miesto antropologės J. Lavrinec, sprendžiant, kaip atrodys Lukiškių aikštė, į miesto gyventojų

balsą įsiklausyta nebuvo. Pasak Kultūros ministerijos specialistų, miestiečiai negali tinkamai

įvertinti meninių projektų idėjų. Tačiau jei miestiečiai nesugeba tinkamai įvertinti meninės

idėjos, kam statomi paminklai ir kam apskritai skelbiami konkursai? Tačiau miesto erdvė 46

priklauso miestiečiams ir kaip tik jie turi būti įtraukti į aktyvias diskusijas apie šių viešųjų

erdvių likimą. Lukiškių aikštės diskursas yra vienas iš pavyzdžių, įrodančių, jog Lietuvoje

jokios viešųjų erdvių vadybos ar strategijos formos neaptinkamos. Susidarius dabartinei

viešųjų erdvių politikos situacijai, anot S. Trilupaitytės, „urbanistinių erdvių gaivinimo

strategijos nėra lengvai įgyvendinamos“ . Šio iššūkio priežastis - visuomenės nuomonės 47

nepaisymas ir bendruomenės įtraukimo praktikos netaikymas viešųjų erdvių planavimo

T. Bakučionio žodžiais tariant, „Lietuva“ tapo pavyzdžiu iliustruojančiu, kaip „viešosios gėrybės pusvelčiui 42

atiduodamos į turtingųjų ir galingųjų rankas, tokiu būdu jiems įgaunant dar daugiau galios“ („Kino teatras „Lietuva“: nugriauti negalima išsaugoti“, www.bernardinai.lt, 2007).

Tomas Bakučionis, Kino teatras „Lietuva“: nugriauti negalima išsaugoti, www.bernardinai.lt, 2007 43

Tomas Grunskis, Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lietuvoje44

Tomas Grunskis, Diktato architektūra. Lukiškių aikštė, Archiforma, 2007, p. 10345

Gabija Narušytė, Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, www.lrt.lt, 2013 [žiūrėta 2016 05 24]46

Skaidra Trilupaitytė, Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“, www.7md.lt, 2015 [žiūrėta 2016 05 24]47

,22

procese. Kitaip tariant, vadybos įrankių nebuvimas disponuoja strategijos įgyvendinimui, o

visuomenės įtraukimas, kaip vadybos įrankis, Lietuvos kontekste yra daugiau teoriniu nei

praktiniu aspektu nagrinėtas procesas.

1.4. Viešųjų erdvių struktūra miesto kontekste

Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpis po Antrojo Pasaulinio karo turėjo daug įtakos

dabartinei Lietuvos miestų estetinei, struktūrinei ir funkcinei išraiškai. Šiuo periodu Vilniuje

viena dalis industrinių teritorijų buvo vystomos karo nuniokotose vietose netoli senamiesčio

ar miesto centro, kita dalis - šalia Neries upės slėnio. Visa industrija buvo orinetuota į

tuometinę Sovietų Sąjungos rinką ir ekonomiką. Po 1990-ųjų, kuomet Lietuva atgavo

nepriklausomybę, daugybė gamyklų buvo uždaryta. Dėl šios priežasties liko neprižiūrėtos ir

apleistos teritorijos su tuščiais pastatais. Anot J. Aidukaitės, Vilniaus universiteto profesorės, 48

tiriančios būsto, socialinės nelygybės sritis, po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vykusio

privatizacijos proceso, nekilnojamojo turto savininkai susidūrė su nuosavybės priežiūros ir

atsakomybės problema. Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu nekilnojamojo turto aplinka

ir aptarnavimas buvo valdomi centralizuotai. Sovietų Sąjungai sugriuvus gyvenimo sąlygos ir

taisyklės pasikeitė, tačiau žmonių mentalitetas liko tas pats. Todėl šiuo metu Lietuvoje vis dar

nėra tiksliai apibrėžta viešųjų erdvių priklausomybės ir atsakomybės riba. Teoriškai 49

viešosios erdvės priklauso aplink esančių namų gyventojams privačios arba bendros

nuosavybės teise. Tačiau praktiniame lygmenyje, anot architekto E. Lozuraičio, Lietuvoje

viešųjų erdvių atsakomybė vis dar laikoma mentaliteto barjeru: pasąmonėje susiformavusi

nuomonė, jog erdvė tarp pastatų niekam nepriklauso, todėl patiriamas atsakomybės trūkumas

pasireiškia vandalizmu, kriminologija. Ši padėtis opi Vilniaus miegamuosiuose

mikrorajonuose, tačiau šiam darbui nagrinėti pasirinkta teritorija aukštutiniame Naujamiestyje

dėl palankesnio gyventojų kontingento, jų rodomos iniciatyvos, teritorijos perspektyvos ir

viso mikrorajono geografinės padėties Vilniaus miesto centro ir Senamiesčio atžvilgiu.

Egle Vainoriute, Revitalization of brownfields by participatory process in Vilnius, Lithuania, www.diva-48

portal.se [žiūrėta 2016 05 24]

Jolanta Aidukaite, Christian Fröhlich, "Struggle over public space: grassroots movements in Moscow and 49

Vilnius", International Journal of Sociology and Social Policy, Vol. 35 Iss 7/8, 2015, p. 565 - 580,23

Šiomis dienomis Vilniaus industrinių teritorijų konversijos tema aktyviai diskutuoja tiek

miesto planuotojai ir architektai, tiek verslininkai ir investuotojai. Vilniaus mieste taip pat yra

konversijos paliestų buvusių gamyklinių teritorijų, kuriose šiuo metu įsikūrę menininkai,

dizaineriai, architektai, jų studijos, dirbtuvės, ofisai, restoranai, klubai, viešbučiai ir t.t. Vienas

tokių mikrorajonų yra šiame darbe nagrinėjama Naujamiesčio aukštutinė dalis, kurioje

Sovietų sąjungos okupacijos laikais veikė iki dešimt gamyklų. Kai kurios gamyklos veikia iki

šiol, tačiau žymiai mažesniais mastais. Kitose, po nepriklausomybės atgavimo

bankrutavusiose ir privatizuotose gamyklose, įsikūrė jau spėję išpopuliarėti ir prestižiniais

tapę gyvenamieji loftai. Teritorijoje tarp Ševčenkos, Švitrigailos, Kauno ir Vytenio gatvių

įgyvendinti tokie loftų projektai kaip: „Radio Lofts“ , „Soho Lofts“ , „Micro Lofts“ , 50 51 52

„Vytenio loftai“ ir t.t.

http://radiolofts.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]50

http://www.soholofts.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]51

http://www.microlofts.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]52

,24

Pav. nr. 7: Naujamiesčio mikrorajonas Vilniaus kontekste. Schema.

Pramoninių Naujamiesčio teritorijų raida

Dabartinis Vilniaus Naujamiestis driekiasi nuo Geležinkelio iki Neries upės ir nuo

Neries ties Žvėrynu iki Jogailos, K. Kalinausko ir Mindaugo gatvių. Naujamiestį sudaro dvi

dalys: žemutinė (nuo dab. V. Kudirkos aikštės iki Seimo) ir aukštutinė arba viršutinė. Pastaroji

apima teritoriją nuo M. K. Čiurlionio iki geležinkelio. Viršutinė Naujamiesčio dalis - šiuo

metu neformaliai vadinama aukštamiesčiu - yra daugiausia pramonės teritorija. Žemutinė

dalis pradėta planuoti XIX a. pradžioje, kuomet viršutinė buvo visiškai tuščia. Postūmiu

aukštutinės dalies kūrimuisi tapo geležinkelis. 1875 m. sudaromas naujas miesto plėtros

planas, kuriame jau vaizduojamos naujosios Mindaugo, Švitrigailos, T. Ševčenkos, Kauno ir

kt. gatvės. Daugelis Naujamiesčio gatvių strategiškai vedė link geležinkelio. Senasis pašto

kelias taip pat buvo paverstas gatve ir pavadintas Novogorodskaja (rusų k. naujojo miesto

arba naujamiesčio), dab. Naugarduko g. Prie geležinkelio išdygo pramoninės paskirties

pastatai, aplink juos - pirmieji stambūs daugiaaukščiai namai. Sparti šios miesto dalies plėtra

vyko iki Pirmojo pasaulinio karo. 53

Istorinis pramoninis Naujamiestis - tai teritorija aplink Naugarduko gatvę. Vakaruose

nuo Senamiesčio esančios žemės nuo seno priklauso miestui. XVIII a. žemės sklypai čia buvo

dalijami savininkams. Pastatai kilo stichiškai, be aiškaus plano. Ilgą laiką svarbiausia

Naujamiesčio arterija buvo dabartinė Naugarduko gatvė, egzistavusi jau XIX a. pradžioje kaip

pašto kelias iš Trakų. XX a. palei Panerių gatvę stovėjo geležies ir mechanikos gamykla,

skerdykla, sandėliai. Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankryžoje įsikūrė saldainių ir šokolado

fabrikas „Viktorija“. XX amžiaus pradžioje Naujojoje miesto dalyje buvo įsteigta daug

parduotuvių, vaistinių, kelios turgavietės. Tarpukariu šios vietovės plėtra sulėtėjo, o daugelį

planų visai nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pokario metais aukštutinėje

Naujamiesčio dalyje buvo pastatyta daug naujų pramonės įmonių, dėl kurių sunaikinta

didžioji dalis čia buvusių gyvenamųjų kvartalų.

„Pasižvalgymai po Vilnių“, www.madeinvilnius.com [žiūrėta 2016 05 24]53

,25

Dabartinis Naujamiesčio gatvių tinklas suformuotas laikantis 1975 metų plano. Pagal šį

perspektyvinį planą formuojami ir perimetriniai kvartalai, kuriuose plėtota pramonė. Pietinėje

ir pietvakarinėje Naujamiesčio dalyse - sovietmečio ir naujosios statybų bangos palikimas.

1959 m. architektė E. Bergaitė-Burneikienė suprojektavo pirmąjį stambiaplokščių

gyvenamųjų namų kvartalą, apimantį Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos ir Birželio 23-osios

gatves. Kvartale pastatyti standartiniai 60 ir 80 butų namai. Juos stengtasi paįvairinti keičiant

nekonstrukcinius elementus: balkonus, įėjimus, jų spalvas.

Po nepriklausomybės atkūrimo Naujamiesčio vaizdai keitėsi: nemaža dalis senų ir

nebenaudojamų gamyklų pastatų nugriauta arba perstayta, suformuoti nauji kvartalai,

pastatyti prekybos centrai, nauji gyvenamieji daugiabučiai ir t.t. Kai kur, buvusiuose

pramoninės paskirties pastatuose, pritaikius juos šiuolaikinėms reikmėms, įkurti gyvenamieji

loftai. Daugiausia jų - Vytenio ir Švitrigailos gatvėse. 54

„Pasižvalgymai po Vilnių“54

,26

Pav. nr. 8: pramoninė Naujamiesčio dalis Aukštamiestis ir nagrinėjama Ševčenkos loftų teritorija. Schema.

Istorinis radiotechnikos gamyklos „Elektrit“ kontekstas

1934 m. Vilniaus žydų verslininkai

Samuelis ir Hiršas Chvolesai bei

Nachmanas Levinas tuomet inė je

generolo Šeptickio gatvėje (lenk. ulica

Genera ła Szeptyckiego, dabar –

T.Ševčenkos g . ) įkū rė modernią

radiotechnikos gamyklą „Elektrit“, kuri

lenkų okupacijos metais buvo didžiausia gamykla Vilniaus krašte. Sparčiai augant gamybai

„Elektrit“ tapo tuometinės Lenkijos radijo imtuvų gamybos lydere – joje dirbo apie 1100

žmonių, per metus būdavo pagaminta 54 tūkst. radijo imtuvų, o metinė parduodamos

produkcijos vertė siekė 6.4 mln. zlotų (1.2 mln. JAV dolerių). 1936 m. gamykla išsiplėtė, 55

buvo pastatyti dar trys dideli pastatai, padidinę gamybinį plotą iki 10.300 kv.m. „Elektrit“

produkcija buvo ne kartą apdovanota aukso medaliais tarptautinėse parodose Paryžiuje bei

Florencijoje. Čia pagaminti radijo imtuvai išsiskyrė poetiškais pavadinimais – „Presto“, 56

„Largo“, „Opera“, „Victoria“, „Gloria“ ir kt. Gamykla turėjo nuosavą elektrinę, didelę stalių

dirbtuvę, mechaninio skyriaus mašinų parką, mazgų gamybą, savo laboratorijas ir sandėlius.

Gamykloje veikė Darbininkų sporto klubas „Elektrit“, kuriame buvo keletas sekcijų – futbolo,

bokso, plaukimo bei baidarių. Buvo leidžiamas gamyklos mėnraštis „Elektrit–Radio.

Wiadomości Techniczne“. 57

Prasidėjus II–ajam pasauliniam karui gamyklos staklės, įrengimai, pagaminta

produkcija ir dalis darbuotojų buvo išvežti į Minską. Po metų, Vilnių užėmus vokiečiams,

gamykloje įsteigtas kailių fabrikas, kuriame dirbo Vilniaus geto žydai. Tarybiniais laikais

gamykla buvo išplėsta ir įkurta slapta TSRS Aviacijos pramonės ministerijos radiotechnikos

gamykla, vėliau – slapta radiotechninių matavimo prietaisų gamykla, vadinta „Pašto dėžute

Nr. 555“, o liaudyje – „petiorkomis“. Vien šios gamyklos tyrimo ir projektavimo institute

dirbo apie 10 tūkst. žmonių, antra tiek gamyboje. „Petiorkoms“ vadovavo legendinis veikėjas

O. Osipovičius Burdenka, vienas aktyviausių Lietuvos nepriklausomybės priešų, garsėjęs

protarybine veikla.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Elektrit [žiūrėta 2016 05 24]55

Henryk Berezowski, Radiotechnikos draugija „Elektrit”, http://www.zilionis.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]56

Petiorkų gamyklos istorija, www.dgd.lt [žiūrėta 2016 05 24]57

,27

Pav. nr. 9: radiotechnikos gamykla „Elektrit“1936 m.

Griuvus tarybinei santvarkai gamykla buvo pertvarkyta į valstybinę įmonę, paskui į

akcinę bendrovę „Rimeda“, kuri vėliau bankrutavo. Dabar buvusi gamykla išgyvena

konversijų metą. Šiuo metu teritorijoje yra per 20 įvairių paskirčių statinių, kurių dauguma 58

priklauso keliems ir daugiau savininkų. Gyvenamųjų loftų pastatuote įsteigtos bendrijos.

Teritorijoje įsikūrusi viena mokslo įstaiga - Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Taip

pat stambios įmonės kaip UAB „Omnitel“, UAB „Vilbra“. Nemažą teritorijos statinių dalį

užima smulkusis verslas, kūrybinės dirbtuvės, architektų bei dizainerių studijos. Iš aukščiau

pateiktos schemos matyti, kad nagrinėjamoje teritorijoje pastebima didžiausia funkcijų ir

paskirčių įvairovė Aukštamiesčio apylinkėse, todėl viešųjų erdvių sutvarkymo klausimas čia

yra opus ir dėl didelio subjektų bei interesų grupių kiekio.

Nagrinėjamo kvartalo plotas sudaro maždaug 7.2 ha. Užstatytos teritorijos plotas -

3.6ha, kas sudaro pusę viso teritorijos ploto. Esamas bendras pastatų plotas - 76.5 tūkst.

kvadratinių metrų, teritorijos tankis - 50%. Šiuo metu kadaise gamyklai priklausančiuose

pastatuose, išgyvenančių konversijos laikotarpį, aptinkamos kelios funkcijos: nuo

gyvenamosios iki komercinės ir gamybinės. Taip pat Ševčenkos loftų teritorija patenka į

Vilniaus prioritetinio vystymo zoną , kas liudija, jog teritorijos revitalizacijos klausimas 59

turėtų būti aktualus ne tik teritorijos gyventojams, bet ir miesto planavimo ir valdžios

institucijoms.

Ibid58

Vilniaus miesto integruota teritorijos vystymo programa, vilniausvystymas.lt [žiūrėta 2016 05 24]59

,28

Pav. nr. 10: tekste nagrinėjamos teritorijos funkcijų įvairovės analizė. Schema

Pagrindiniai šių gyvenamųjų teritorijų iššūkiai yra viešųjų erdvių trūkumas, vietos

identiteto nebuvimas ir teritorijos pritaikymo gyvenimo sąlygoms stoka. Šios problemos yra

tarpusavyje glaudžiai susijusios dėl tiesioginės teritorijos identiteto, įvaizdžio formavimo

faktorių ir šios vietos viešųjų erdvių koreliacijos. Tačiau tam, kad šios problemos būtų

sprendžiamos efektyviai, reikalingas viešųjų erdvių planavimo vadybos įrankių naudojimas,

padėsiantis struktūrizuoti apačios ir viršaus (anglų k. top-down; bottom-up approach), t.y.

gyventojų ir miesto planuotojų bei savivaldybės tarpusavio komunikaciją. Šiame rašto darbe

analizuojama taip vadinama Ševčenkos loftų, buvusi radiotechnikos gamyklos „Elektrit“,

teritorija, esanti tarp T. Ševčenkos, Švitrigailos, Naugarduko ir Vytenio gatvių. Aprašomų

tyrimų, analizuojamų situacijų, pilotinės diskusijos rengimo tikslas yra Naujamiesčio loftų

viešųjų erdvių planavimo vadybos modelio kūrimas, kurio pagalba gali būti sprendžiami

bendrieji viešųjų erdvių formavimo klausimai ir kitose analogiškose Vilniaus miesto

teritorijose. Šiam tikslui pasiekti ruošiant šį rašto darbą atliekamas empirinis bendruomenės

įtraukimo tyrimas - pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“.

,29

Pav. nr. 11: tekste nagrinėjamos teritorijos prioritetinių vystymo zonų analizė. Schema

1.5. Empirinis tyrimas: pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“

Empirinio tyrimo metodas pasirinktas dėl aiškios tiesioginės koreliacijos tarp interesų

grupių ir socialinio bendradarbiavimo kaip vadybos įrankio. Tyrimui atlikti taikomas 60

pilotinės diskusijos metodas, pasirinktas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, diskusija - tai viena

iš socialinio bendradarbiavimo formų, kuomet skatinama visų interesų grupių integracija bei

dalyvavimas planavimo, formavimo ir eksploatacijos etapuose. Pilotine ši diskusija vadinama

dėl tyrimo bandomojo pobūdžio, kurio eiga yra mažai nuspėjama ir moderuojama tik iš dalies,

o tyrimo rezultatai gali būti adaptuojami tęstinėse šio darbo stadijose. Kadangi teritorijos

revitalizacijai vienos diskusijos ir vieno tyrimo metodo nepakanka, šis darbas traktuojamas

kaip tęstinis projektas, kurio metu kiekvieno atlikto tyrimo ar analizės duomenys pritaikomi

tolimesniuose darbo etapuose.

Viena iš priežasčių, kodėl buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijoje šiuo metu yra

susidariusi šiandieninė viešųjų erdvių situacija, yra didelis subjektų, arba, interesų grupių

skaičius. Šioje teritorijoje be gyvenamųjų loftų, įsikūrusios įvairios įmonės, studijos,

dirbtuvės, maisto maitinimo įstaigos, gamybiniai cechai, parduotuvės, švietimo įstaiga. Todėl

siekiant naudingo, tvaraus viešųjų erdvių planavimo proceso bei teigiamo rezultato, būtinas

socialinio bendradarbiavimo metodo taikymas. Socialinis bendradarbiavimas Aukštamiesčio

teritorijos planavimo atveju yra tinkamas viešųjų erdvių vadybos įrankis dėl to, kad šio

metodo pagalba suteikiama galimybė kiekvienai interesų grupei ne tik išreikšti savo nuomonę

bei poreikius, bet ir išklausyti kitų bendruomenės narių mintis. Tokiu būdu gali būti

identifikuojamas tinkamiausias teritorijos problemų sprendimo būdas bei įtraukiamos

suinteresuotosios šalys.

Diskusijos pavadinimas „Aukštamiesčio parkas“ - prieš tai nenaudotas ir jokioje

Lietuvos spaudoje neminėtas žodžių junginys. Pavadinimo reikšmės pagalba siekiama

transliuoti renginio tematiką. Aukštamiestis arba aukštutinis Naujamiestis, vilniečiams

žinomas kaip pramoninis sostinės mikrorajonas, žmogaus pasąmonėje identifikuojamas kaip

pilkas, viešųjų erdvių stokojantis miesto darinys. Parkas šiuo atveju išreiškiamas kaip

Aukštamiesčio antonimas. Parkas yra apie tai, ko čia, buvusioje industrinėje teritorijoje, nėra

ir niekada nebuvo. Tačiau parkas yra tai, kas būtent šioje konversiją išgyvenančioje,

gyvenamąja tampančioje teritorijoje yra reikalinga ir net būtina.

Participation and urban planning, http://www.connective-cities.net/ [žiūrėta 2016 05 24]60

,30

2. VIETOS IDENTITETO FORMAVIMO VADYBA

“Cities have the capability of providing something for everybody only because and only

when they are created by everybody.” Jane Jacobs 61

„…dažnai identifikuojamos dvi pagrindinės viešųjų erdvių rūšys: pirmoji - sena,

organiška, chaotiška ir gyvybinga. Antroji - nauja, suplanuota, tvarkinga ir tuščia. Pirmasis

tipas lengvai prisitaiko ir vystosi kartu su visuomene bei jos kintančiais poreikiais bei

įpročiais, dažnai susijusiais su komfortu ir komercija. Antrojo tipo viešoji erdvė suformuota

atsižvelgiant į bendrąjį miesto planą, kad atitiktų šiuolaikinius, idealizuotus, formalius miesto

reikalavimus, dažnai pasireiškianti stambaus masto rezultatais. Pirmoji pritraukia žmones į

viešą dalinimosi, veiklos scenarijus turinčią erdvę, antroji - nepaliekanti vietos

atsitiktinumui“. Abi šios erdvės sukurtos žmonių. Tačiau tik viena iš jų tarnauja žmonėms. 62

Tik ta viešoji erdvė, kuri yra skirta žmogui, trauks kitus žmones, bus gyvybinga ir formuos

teigiamą vietos identitetą.

2.1. Socialinis bendradarbiavimas kaip vietos identiteto formavimo metodas

Kaip buvo minėta ankstesniame teksto skyriuje, viešosios erdvės formuoja miesto

identitetą ir suteikia miestui tapatumą. Anot architekto, urbanisto Tomo Grunskio, „Tapatumas

bendriausiu atveju yra susięs su unikalumo – savitumo požymiais, kurie yra būdingi tam tikrai

vietovei.“ Miesto identiteto formantai - tai ne tik pastatai ir gatvės, bet ir viešosios erdvės, 63

formuojančios įspūdį, emocijas ir atsiminimus. Tačiau svarbiausias vietos identiteo

formavimo įrankis yra žmogus. Jeigu viešoji erdvė yra patraukli, siūlanti veiklos įvairovę

skirtingoms tikslinėms auditorijoms, ši erdvė yra gyvybinga, nes, anot miestų architekto J.

Gehl, „Žmonės traukia žmones“. Todėl siekiant vietai suteikti įvaizdį ir išskirtinį charakterį,

visų pirma turi būti kuriamos viešosios erdvės, patrauklios žmogui. Pasak T. Grunskio, „Jis

[tapatumas] paprastai tampa aktualia tema kritiniais miesto raidos laikotarpiais, kai tiek

miesto sandara, tiek ir vaizdas kinta ypač greitai ir radikaliai, o šiame procese vietos

savitumui iškyla reali grėsmė.“Ne išimtis ir Vilniaus miesto tapatumo atvejis. „Vilniaus

Jane Jacobs, The Death and Life of Great American Cities, 1992, Vintage Books, New York, p. 22861

Ellie Anzilotti, What Public Squares Mean for Cities, http://www.citylab.com [žiūrėta 2016 05 24]62

Tomas Grunskis, Vietos tapatumo krizė, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilnius, 2005, p. 1363

,31

miesto kaip unikalios, savitos vietos suvokimas ir vaizdas jau yra transformuotas, o tai reiškia

ir tapatumo transformaciją“, teigia T. Grunskis. Anot architekto, santykis tiek su istorinių-

tradicinių miesto dalių erdvėmis, tiek ir su pačia kultūrinę-istorinę vertę turinčia architektūra

rodo, kad šiuo metu Vilniaus miesto centro raidoje esama vietos tapatumo krizės požymių. 64

Kadangi Naujamiesčio teritorija patenka į centrinės miesto dalies zoną, galima teigti, jog šis

mikrorajonas tiek vizualiniais, tiek funkciniais aspektais atspindi vientisos šios miesto dalies

tapatybės stygių. Vienas iš išlikusios industrinės Aukštamiesčio tapatybės išsaugojimo būdų

yra nepadrikas, kompleksiškas mikrorajono planavimas pasitelkiant vadybos įrankius. Vienas

iš strateginių vietos identiteto formavimo metodų yra socialinis bendradarbiavimas, taikomas

viešųjų erdvių revitalizacijos procesui, į planavimo procesą įtraukiant maksimalų interesų

grupių skaičių.

Praktiniame gyvenime projekto vykdymo metu suburiami įvairių specialybių atstovai:

miestų planuotojai, valdžios atstovai, projekto vystytojai. Tačiau nuo pačio pradinio projekto

vystymo etapo reikalingas darnus bendradarbiavimas ne tik tarp aukščiau išvardintų asmenų

bei organizacijų, tačiau taip pat neatsiejama projekto dalimi turi būti bendradarbiavimas ir

komunikacija su kitomis interesų grupėmis, kurios yra tiesiogiai susijusios su vieta. Šis

bendradarbiavimo modelis dažnai nevyksta todėl, kad nėra jungiančiosios grandies tarp

miesto ar tam tikros teritorijos gyventojų ir visų kitų atstovų ir institucijų, užtikrinančių

kokybišką tarpusavio komunikacijos procesą. Šiam tikslui ir yra reikalinga viešųjų erdvių

planavimo vadyba, kuri yra neatsiejama nuo produktyvaus bendradarbiavimo kiekvienoje

projekto vystymo fazėje net po projekto įgyvendinimo pabaigos. Tačiau vadyba nėra

įmanoma be strategijos, atitinkančios atvejo kontekstą, susijusių grupių interesus bei

užsibrėžtus tikslus.

Kyla klausimas, kaip suplanuoti vadybinę partnerystę ir išsiaiškinti kiekvienos interesų

grupės atsakomybes bei poreikius. Miestų planavime savivaldybės dažnai suvokiamos kaip

pagrindinė interesų grupė arba pirminis organas, atsakingas už viešąsias erdves ir jų vadybą.

Tačiau savivaldybės vidaus organizacija neretai yra pernelyg segmentuota, kad galima būtų

efektyviai prieiti prie problemos ir jos sprendimo būdo. Šiuo atveju gali pagelbėti subjektai,

suinteresuoti viešųjų erdvių planavimo procesu ar kitaip su juo susiję, pvz., teritorijos

gyventojai, darbuotojai, nekilnojamojo turto savininkai, nuomininkai, verslininkai ir pan. Kuo

daugiau suinteresuotų subjektų dalyvauja konkrečių viešųjų erdvių planavimo procese, tuo

Ibid64

,32

didesnė dalis problemų, poreikių ir lūkesčių, susijusių su viešąja erdve, identifikuojama. Anot

Helsinkio miesto planavimo vadovo Mikko Aho, „Visi negali turėti visko, bet kiekvienas turi

būti išgirstas“. Todėl itin svarbu yra ne tik informuoti, bet ir įtraukti suiteresuotas šalis į 65

planavimo procesą, išgirsti jų norus, lūkesčius, galimybes. Verslo strategijoje šis procesas

vadinamas vadybine komunikacija, o tarptautinėje praktikoje viešųjų erdvių specialistai šią

sąvoką įvardija kaip socialinio bendradarbiavimo procesą. Todėl galima teigti, kad socialinis

bendradarbiavimas yra vienas iš viešųjų erdvių planavimo vadybos metodų, taikomų kuriant

geresnę aplinką miesto gyventojams ir verslui, siekiant, kad miestas taptų įtakingu ir

reikšmingu centru vietinėje ekonomikoje. 66

Viešosios erdvės kaip demokratiško miesto „centro” vaidmuo pabrėžia poreikį įtraukti

socialinio dalyvavimo faktorius į miesto planavimo eigą. Socialinis dalyvavimas kitaip dar

vadinamas socialiniu bendradarbiavimu (anglų k. social participation). tai pasitarimo,

diskusijos, bendravimo procesas, kurio metu suinteresuoti piliečiai, visuomeninės

organizacijos, valdančiųjų institucijų atstovai ir kitos interesų grupės yra įtraukiami į miesto

planavimo procesus prieš politinių sprendimų priėmimą. Kitaip tariant, tai tam tikra

tarpusavio komunikacijos forma, paremta visų interesų grupių vertybių, galimybių, poreikių ir

sąlygų nagrinėjimu siekiant efektyvaus miesto erdvių planavimo. Ši sąvoka miestų 67

planavimo kontekste apibūdinama kaip visų interesų grupių bendradarbiavimo procesas ir tam

tikrų konkrečioms interesų grupėms aktualių viešųjų erdvių problemų sprendimo metodas,

taikomas miestų planavimo bei priežiūros srityje siekiant efektyvios tarpusavio

komunikacijos, bendruomenės įsitraukimo miesto planavimo, vystymo ir priežiūros

klausimais. Socialinio dalyvavimo principai, nuolat taikomi kaip priemonės siekiant tvaraus

miesto vystymosi, laikui bėgant įgauna vis svarbesnį vaidmenį miesto planavimo procese.

Kokybės sąvoka šiame kontekste interpretuojama pagal tai, kaip naudinga yra vieta jos

naudotojams. Tačiau naudinga ir reikalinga vieta yra tada, kai erdvės planavimo principų

pagalba atsižvelgiama į naudotojų poreikius. 68

http://joksu.com [žiūrėta 2016 05 24]65

Better urban planning in the Central Baltic region, 201266

European Insstitute for Public Participation, Public Participation in Europe, www.partizipation.at/ 67

Jan Gehl, Public Spaces for a Changing Public Life, School of Architecture, The Royal Danish Academy of 68

Fine Arts, Copenhagen, 2008,33

Bendruomenės vaidmuo socialinio bendradarbiavimo procese

Socialinio bendradarbiavimo sąvoka glaudžiai susijusi su bendruomenių kūrimusi ir

bendruomenių narių dalyvavimu miestų planavimo procesuose. Estijos sostinėje Taline

pastaruoju metu bendruomenių formavimasis tampa itin aktyvus . Atsiranda suvokimas, kad 69

ne atskiras žmogus, bet bendruomenė gali pakeisti miestą, turėti įtakos valdžios institucijų

sprendimams. Anot bendruomeninių iniciatyvų Estijoje atstovės, organizacijos „Linnalabor“

įkūrėjos Teele Pehk, „dažniausiai bendruomenės kuriasi rajonuose su aiškiomis ribomis ir

charakteristikomis […]. Bendras jų tikslas - pagerinti gyvenamąją aplinką, erdvę, įpročius,

elgesį, susijusius su urbanistine erdve.“ Daugumoje Europos miestų, pavyzdžiui, Berlyne, 70

tokios bendruomenės formuojamos sekant valstybės politika tokiose miesto vietose, kuriose

didelė bedarbystė, aukštas imigracijos lygis ir gausu socialinių problemų. Anot T. Pehk,

„Taline, priešingai, į bendruomenes buriasi vidutinės klasės atstovai, kurie pakankamai

apsirūpinę ir gali sau leisti neatlygintiną savanorišką darbą“. Pasak T. Pehk, intensyvus,

konstruktyvus dialogas tarp bendruomenės ir miesto valdžios yra tiesiausias ir kone

vienintelis kelias į visuomenės intereso gynimą kuriant miesto aplinką. Lietuvos kontekste 71

tiek formalių, tiek neformalių bendruomenių kūrimasis tik pradedamas propaguoti. Stipri

bendruomenė, kaip viena pagrindinių interesų grupių, yra svarbus sėkmingo socialinio

bendradarbiavimo proceso formantas. Viena pagrindinių bendruomenės funkcijų –

demokratiško sprendimų priėmimo modelio skatinimas ir diskusijos, kuriose dalyvautų ir

sprendimus priimantys miesto valdžios atstovai, ir pati bendruomenė.

Rūta Leitanaitė, Bendruomenės Estijoje nori kurti savo miestus, http://www.architektusajunga.lt69

Ibid70

Ibid71

,34

Pav. nr. 11a: Viešųjų erdvių vadybos modelis

2.2. Socialinis bendradarbiavimas Lietuvos kontekste

Šiomis dienomis Lietuvos, ypač Vilniaus planavimo kontekste, aktuali problema yra

susijusi su visuomenės įsitraukimu ir informavimu sprendžiant miesto planavimo klausimus.

2001 metais įsigalėjusi Orhuso konvencija, ginanti daugumos ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos,

viešąjį interesą ir visuomenės teises trimis aspektais: informacijos gavimas apie aplinkos

apsaugą, dalyvavimas su aplinka susijusių sprendimų priėmime, kreipimasis į teismus

aplinkos klausimais. Konvencijoje nurodoma, kad visuomenė turi būti įtraukiama kuo 72

ankstesnėse aplinkai svarbių sprendimų priėmimo stadijose, kai dar galima svarstyti įvairias

alternatyvas, kad jos dalyvavimas turi būti efektyvus, o į jos pasiūlymus atsižvelgiama. Anot

architektės, teisininkės, teismo ekspertės ir nuo 2016 m. Lietuvos architektūros rūmų

pirmininkės Daivos Bakšienės, Lietuvoje Orhuso konvencija įgyvendinama netinkamai:

„Reguliuojant plėtros procesus nenorima pripažinti, kad visuomenė turi daug įvairių faktiškai

egzistuojančių ir tarpusavyje derintinų interesų. […] Ankstyvose stadijose dažniausiai

nedalyvauja nei miesto bendruomenė, nei platesnis profesionalų ratas, tokiu būdu ir gimsta

socialiniai bei teisiniai konfliktai, kurie nėra naudingi ir investuotojams.“ 73

Socialinio bendradarbiavimo metodas planuojat miestų viešąsias erdves ir formuojant

miestų identitetą Lietuvoje dar tik pradedamas taikyti. Vienas pavyzdžių - Biržų miesto

architektūrinės dirbtuvės, vykdytos 2015 metų rudenį, įtraukiant miesto valdžios institucijų

atstovus, verslo sektorių, sociologus, architektus, urbanistus bei bendruomenę. Biržų

Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į 72

teismus aplinkos klausimais, http://www.am.lt [žiūrėta 2016 05 24]

Daiva Bakšienė, https://www.facebook.com [žiūrėta 2016 05 24]73

,35

Pav. nr. 12, 12a: Biržų kūrybinės dirbtuvės Pav. nr. 13: Biržų kūrybinių dirbtuvių metu formuojamų viešųjų erdvių žemėlapis.

bendruomenė buvo įtraukta į procesą nuo pat pradžių – jie padėjo išsiaiškinti, ko labiausiai

trūksta kol kas nesvetingoms viešosioms erdvėms Biržuose ir kokias šias vietas jie norėtų

matyti. Anot dirbtuvių moderatorės, architektės, urbanistės Elenos Archipovaitės, „Žmonės 74

pasijuto reikalingi.“ Bendruomenės domėjimasis, dalinimasis, bendravimas, dirbtuvių

laukimas ir ruošimasis įrodo, kad dirbtuvių metu buvo suformuotas artimas ryšys tarp

administracijos ir bendruomenės: miesto gyventojai ir profesionalai kartu ieškojo sprendinių,

priėjo tam tikras išvadas ir įsitikino, kad bendruomenė yra ekspertai, kurie geriausiai žino, ko

reikia miestui ir miesto gyventojams, - teigia E. Archipovaitė „Žinių radijo“ pokalbių laidos

„Reikia architekto“ eteryje.

Pasak miestų antropologės, organizacijos laimikis.lt iniciatorės Jekaterinos Lavrinec,

Lietuvoje bendruomeniškumas dar tik kuriasi. Siekiant, kad procesas įsibėgėtų, reikalingi

komunikacijos įrankiai, kurie suteikia gyventojams galimybę keistis jų bendruomenei aktualia

informacija. Anot J. Lavrinec, „miesto gyventojai siekia pagerinti savo aplinką, todėl vis 75

aktualesnis tampa socialinių kontaktų poreikis - subūrus rajono gyventojus galima tikėtis

efektyviau spręsti savo rajono iššūkius ir problemas“. Bene daugiausia rezonanso 76

sulaukianti bendruomenių veiklos sritis - tai viešos erdvės atkūrimas ir atidavimas

visuomenei. Lietuvos miestų gyventojai pradeda suvokti viešųjų erdvių kaip bendravimo,

kultūrinės interakcijos, susitikimų vietų, svarbą. Pagrindinis viešųjų erdvių teikiamas

privalumas bendruomenei - bendra erdvė skatina žmogų dalintis, ko pasekoje - rūpintis ne tik

savo, bet ir vieša vieta.

Rūta Leitanaitė, radijo laida Reikia architekto, http://www.ziniuradijas.lt [žiūrėta 2016 05 24]74

Lietuvos radijas ir televizija, Ar virtuali bendruomenė gali išaugti į tikrą bendruomenę?, www.bernardinai.lt 75

[žiūrėta 2016 05 24]

Statyba ir architektūra, Vilniuje - keturios naujos bendruomenių erdvės, http://sa.lt/vilniuje-keturios-naujos-76

bendruomeniu-erdves/ [žiūrėta 2016 05 24],36

Pav. nr. 14, 15: laimikis.lt inicijuotos bendruomenės kūrybinės dirbtuvės Šnipiškėse

2.3. Viešųjų erdvių formavimo strategija

Kiekvienu atveju viešųjų erdvių formavimo strategija formuojama atskirai, todėl

teoriniame lygmenyje nėra aptinkamas vienintelis taikomas viešųjų erdvių planavimo

vadybos ar strategijos modelis. Šiame tekste žemiau pateikiamas sąrašas principų, naudojamų

formuojant viešųjų erdvių vadybos ir strategijos modelį. Miestų planavimo specialistės ir

pradininkės Jane Jacobs inicijuota organizacija „Project for Public Spaces“ išskiria 11

principų, suteikiančių galimybę vadybos ir strategijos kūrimo pagalba viešąsias erdves

paversti miestiečių pamėgtomis vietomis („Eleven Principles for Turning Public Spaces Into

Civic Places“). Principų sąrašas skaidomas į tris tarpusavyje priklausomas, chronologine

tvarka vykdomas dalis:

Pagrindinės idėjos:

1. Bendruomenė - tai ekspertas

2. Ne dizaino, bet vietos formavimas

3. Neįmanoma to padaryti vienam

4. Visi visada sako: „Tai neįmanoma”

Planavimo būdai:

5. Daug pamatyti galima tik stebint

6. Vizijos formavimas

7. Funkcija priklauso nuo formos

8. Trianguliacija (procesas, kurio metu reiškinys arba asmuo skatina kitų nepažįstamų

asmenų bendravimą)

Vykdymas:

9. Pradėti nuo „lengviau, greičiau, pigiau“

10. Pinigai nėra nei problema, nei problemos sprendimo būdas

11. Tai niekada nesibaigia 77

Project for Public Spaces, Eleven Principles for Turning Public Spaces Into Civic Places, http://www.pps.org 77

[žiūrėta 2016 05 24],37

Viena pagrindinių ir aktualiausių yra šių dienų viešųjų erdvių planavimo taisykle tapusi

pirmoji idėja, teigianti, jog būtent bendruomenė ir yra ekspertas, į kurį turėtų kreiptis

projektuotojai ir miestų planuotojai, norėdami sukurti prasmingą, reikalingą ir gyventojų

palankiai vertinamą projektą. Ši idėja tarp miestų planuotojų paplitusi kaip socialinio

bendradarbiavimo modelis, leidžiantis kiekvienai interesų grupei susipažinti su susijusių

asmenų, jų grupių, institucijų interesais, poreikiais bei galimybėmis užtikrinant maksimaliai

efektyvią ir darnią plėtrą. Pirmasis aspektas yra išskiriamas iš likusiųjų dar ir dėl to, jog be

bendruomenės kaip eksperto identifikavimo darni viešųjų erdvių plėtros atrategija yra

negalima.

Anot PPS organizacijos, apie 80% viešosios erdvės sėkmės priklauso nuo vadybinės

metodikos. Kad ir koks ergonomiškas ir estetiškas yra erdvės dizainas, vieta niekada netaps

tikra viešąja erdve, jei ji nebus naudojama ir tinkamai prižiūrima. Vadyba šiuo atveju yra

neatsiejama grandis, kadangi viešosios erdvės nėra statiškos: viešųjų erdvių naudojimo

galimybės ir būdai keičiasi su paros laiku, savaitės dienomis ir sezonais. Tačiau viešųjų erdvių

vadyba reikalinga ne tik planavimui, bet ir šių erdvių priežiūrai, tolimesniam vystymui, bet

besikeičiančio naudotojų poreikio adaptacijai. Šis viešųjų erdvių funkcionalumas ir

lankstumas - būtini gyvybingos viešosios erdvės ir sėkmingos vadybos modelio užtikrinimo

aspektai. 78

2.4. Ekonominiai viešųjų erdvių aspektai

Viešosios erdvės taip pat lemia ir ekonominį miesto vystymąsi. Gera viešosios erdvės

terpė turi nemažai įtakos ekonominiam produktyvumui, kadangi skatinamas savaiminis

mobilumas tarp vartotojų ir prekių teigiamai veikia verslo integraciją ir miesto ekonominio

lygio stabilumą. Viešosios erdvės yra patrauklios ir naudingos visoms verslo formoms, tiek

formalioms, tiek neformalioms. Miestams vis daugiau konkuruojant tarpusavyje dėl

investicijų pritraukimo, jų gatvės, aikštės, skverai, parkai, sodai tampa gyvybiškai svarbiomis

verslo ir marketingo strateginėmis priemonėmis. Be to, gyvybingos ir klestinčios viešosios

erdvės kelia šalia esančių teritorijų nekilnojamojo turto ir žemės vertę. Verslininkai, tiek

stambaus, tiek smulkaus verslo atstovai, yra pritraukiami teritorijų, kurios gali pasiūlyti

tinkamai suvaldytas (anglų k. well-managed) ir gerai suprojektuotas (anglų k. well-designed)

Ibid78

,38

viešąsias erdves. Pastarieji, savo ruožtu, pritraukia klientus, darbuotojus ir paslaugas. Tokiu 79

būdu teritorijoje daugėjant gyventojų, lankytojų, darbuotojų ir įvairių paslaugų centrų

(parduotuvių, kavinių ir t.t.) viešoji erdvė tampa gyvybinga, patraukli ir saugi.

Sėkmingai verslo sektoriaus integracijai užtikrinti viešoji erdvė turi tapti vieta, kur

žmogus nori eiti ir būti matomas. Kitaip tariant, verslo integraciją skatina viešosios erdvės

gyvybingumo ir vietos identiteto koreliacija. Taip pat identifikuojamas ir atvirkščias procesas:

viešoji erdvė, siūlanti prekių ar paslaugų įvairovę, dažnai yra gyvybingesnė nei ta, kuri yra

tuščia. Todėl rekomenduojama viešąsias erdves šalia arba su integruotais verslo objektais

miestuose formuoti kas 700 metrų. Anot Lucy Musgrave, Jungtinės Karalystės urbanistikos 80

specialistės, „Verslo sektoriaus atstovai Europoje pamažu pripažįsta, jog patraukli viešoji

erdvė yra pelninga.“ Pavyzdžiu tapusi Monmouth gatvė Londone yra patraukli apsipirkimo 81

ir laisvalaikio leidimo vieta. Priežastis yra daugumos krautuvėlių ir kavinukių siūlomi ryškūs

pirmų aukštų fasadai ir suoliukai šalia vitrinų, kviečiantys praeivius užsukti į vidų. Vietiniai

smulkaus verslo savininkai, norėdami pritraukti kuo daugiau lankytojų, suvokė, kad nuo

įėjimo išvaizdos bei siūlomo komforto priklauso verslo sėkmė, kas turi tiesioginį ryšį su

fomuojamu gatvės identitetu. Šis viešosios erdvės - gatvės - revitalizacijos procesas prasidėjo

nuo vieno verslininko iniciatyvos, ko pasekoje šiuo metu dauguma įėjimų ir vitrinų šioje

gatvėje yra išskirtiniai, o Monmouth gatvė tapo ypatingo charakterio vieta, traukiančia ne tik

Londono gyventojus, bet ir jo svečius. 82

Urban October, Public spaces for all designed to live together, http://urbanoctober.org/ [žiūrėta 2016 05 24]79

Ronald Eglin, Creating Integrated Public Spaces, http://www.afesis.org.za/ [žiūrėta 2016 05 24]80

Between the buildings, http://www.economist.com/ [žiūrėta 2016 05 24]81

Ibid82

,39

Pav. nr. 16, 17: Monmouth gatvė Londone

Vienareikšmiškai teigti, jog viešosios erdvės (gatvės, aikštės, krantinės ir pan.)

gyvybingumas priklauso nuo verslo sektoriaus integracijos joje, nederėtų, kadangi galima ir

atvirkštinė reakcija, kuomet savaime gyvybinga viešoji erdvė (tokie būna gyvosios gamtos

apsupti parkai) pritraukia verslo sektorių dėl pastovaus lankytojų srauto joje. Tačiau

nepaneigiama prielaida šiuo atveju yra tai, kad verslo sektoriaus integracija į gyvybingą

viešąją erdvę kelia vietos vertę, didina konkurencingumą bei keičia jos įvaizdį . Todėl galima 83

teigti, kad verslo sektoriaus įtraukimas į viešųjų erdvių planavimo strategiją yra svarbus ir

reikalingas efektyvios vietos identiteto formavimo vadybos faktorius.

Fausold, Charles J., Robert J. Lilieholm, The Economic Value of Open Space, http://www.lincolninst.edu 83

[žiūrėta 2016 05 24],40

3. ANALOGŲ ANALIZĖ

Šioje darbo dalyje nagrinėjamos dvi užsienio šalyse esančios pramoninės teritorijos,

kurių viešųjų erdvių planavimui buvo naudotas socialinio bendradarbiavimo metodas arba

kitaip atsižvelgta į esančias interesų grupes, jų poreikius ir pasiūlymus. Abi šios teritorijos -

kadaise industrinės, vėliau apleistos - galiausiai išgyveno konversijos metą ir buvo pritaikytos

šiuolaikinėms miesto ir miestiečių reikmėms. Pirmoji - tai buvusio uosto teritorija NDSM

Amsterdame, kur pagrindinė vystymo idėja niekada nėra užbaigta, o viešųjų erdvių tikslas yra

kūrimo procesas ir perspektyva. Antroji šiame skyriuje pateikiama situacija - tai Telliskivi

pramoninis kvartalas Taline, Estijoje. Ši teritorija išsiskiria jaunatviška dvasia ir laisve

planuojant: buvusios industrinės teritorijos pastatai, patalpos, kiemai yra nuomojami

menininkams, verslininkams, kurių galimybės neribojamos - išsinuomotas erdves jie gali

perdaryti ir naudoti pagal savo poreikius ir galimybes.

3.1. NDSM (Amsterdamas, Nyderlandai)

NDSM (olandų k. Nederlandsche Dok en Scheepsbouw Maatschappij - Nyderlandų

dokas ir laivų statybos kompanija) – tai milžiniška buvusios laivų statyklos teritorija

Amsterdamo šiaurinėje dalyje prie Ij upės. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, uosto

industrijai išsikėlus tolyn jūros link, nebenaudojama teritorija ir didžiuliai pramoniniai

pastatai tapo alternatyvia menininkų raiškos vieta. 2013 m. žemės savininkė, Amsterdamo

miesto savivaldybė, inicijavo naują raidos programą, kurią sukūrė „NDSM laivų statyklos

fondas“. Jo direktorė Anne-Marie Hoogland teigia, kad šiai vietai, kaip buvusiai laivų

statyklai ir dabartiniam kultūros epicentrui, buvo būtina sukurti naują viziją, arba istoriją

ateičiai, nes, kaip skelbia jų šūkis, „užbaigti dalykai tampa nuobodūs”. Todėl menininkams,

kūrybingų žmonių bendruomenei patikėta teritorija pritaikyta naujiems poreikiams – čia jau

virš dvidešimt metų gyvuoja meno ir smulkaus verslo kolonija, pritraukianti tiek miesto

gyventojus, tiek turistus. 84

Interviu su A. M. Hoogland, Užbaigti dalykai tampa nuobodūs, Kalbina M. Mankus ir A. Štelbienė, 84

http://archmap.lt/ [žiūrėta 2016 05 24],41

2013 m. buvo įkurtas NDSM teritorijos atgaivinimo projektas „Pačių sukurta

ateitis“ (‘Self-made future’), orientuotas į tiesioginį bendruomenės įtraukimą ir viešųjų erdvių

vystymo procesą. Šiame projekte vertybėmis laikomi pats vystymo procesas ir dinamika.

Iniciatyva buvo įgyvendinama NDSM kartu su šiaurės Amsterdamo rajono administracija

Stadsdeel Amsterdam-Noord ir verslininkų asociacija „De Toekomst”. 85

Kultūriniai viešosios erdvės formavimo aspektai: Meno miestas

NDSM laivų statykla kaip pavyzdys minima vadovėliuose apie miesto pionierius,

urbanistinius katalizatorius ir brandinimo vietas (breeding places). Kartais ji vadinama

didžiausiu Europos kultūriniu inkubatoriumi, pagrindiniu Amsterdamo kultūriniu objektu,

geriausiu Nyderlandų urbanistinės regeneracijos pavyzdžiu. 10-ajame XX a. dešimtmetyje

Amsterdamo šiaurinės dalies valdžia nusprendė surengti „Meno miesto“ (olandų k.

Kunststad) projekto konkursą. Pats terminas „Meno miestas“ dar nebuvo sugalvotas,

konkurso sąlygose buvo prašoma tiesiog kažką sukurti didžiuliame pastate. Buvo pateikta

daug projektų. Eva de Clerk, bendruomenių organizatorė, aktyvistė, „Kinetinės šiaurės fondo“

steigėja ir pirmoji direktorė, su bendraminčiais sukūrė sąjūdį, kurio tikslas – įrengti nedideles

studijas ir išvalyti pastatą bei aplinką. Teritorijoje buvo organizuoti keli dideli renginiai,

pavyzdžiui, „Dogtroep“, labai stiprių teatro kūrėjų trupės vaidinimai. Žiūrovai buvo žmonės,

sekantys naujoves. Taip 10-ojo dešimtmečio viduryje šioje vietoje ėmė vykti kažkas naujo.

Vėliau ten veikiantys miesto pionieriai, menininkai, verslininkai sukūrė „Kinetinės šiaurės“

fondą (Stichting Kinetisch Noord), laimėjusį „Meno miesto“ vystymo konkursą. Iš

savivaldybės jie gavo lėšų organizacinei struktūrai sukurti. Buvo planuota, kad fondas taps

http://romboutoomen.eu/ [žiūrėta 2016 05 24]85

,42

Pav. nr. 18 (kairėje): NDSM prieš konversiją.

Pav. nr. 19 (dešinėje): NDSM po konversijos

pastato savininku ir turės įgaliojimus patalpas nuomoti, o menininkai investuos į šių patalpų

įrengimą. Taip pat buvo planuota, kad bus investuojama ir į išorės aplinkos sutvarkymą.

Tačiau 2009 m. fondas jau nebegalėjo visavertiškai veikti, tuomet, organizuojant procesus,

nemažai dalyvavo savivaldybės žmonės; miesto administracija delegavo savo darbuotojus

padėti valdyti šį mažą fondą. Taip pat tapo sunku surinkti nuompinigius už menininkų

studijas, tad menininkų bendrija, projekto vystytojas ir vietos valdžia nusprendė imtis

priemonių. 2009 m. pradėjo darbą naujas fondas, kuris per pusmetį subūrė nedidelę dviejų

nuolatinių ir penkiolikos laisvai samdomų darbuotojų komandą. 86

Daugybė kaimyninių rajonų žmonių taip pat lanko laivų statyklą, eina į restoranus, vieši

renginiuose. Taip pat suformuotas laikinas muziejus, pavadintas „NDSM Revisited“. Tai

projektas ankstesniems laivų statyklos darbuotojams, kuriems dabar 60–70 metų. Jie renka

laivų statyklos eksponatus, juos saugo ir pristato visuomenei. Tai vienas iš NDSM sukurtų

projektų, ir šie žmonės taip pat yra kviečiami į „Pačių sukurtos ateities“ susitikimus.

Organizuojant festivalius, į juos kviečiami mažų pajamų atlikėjai. 87

Užbaigti dalykai tampa nuobodūs86

Ibid87

,43

Pav. nr. 20; 21: Viena iš NDSM viešųjų erdvių, „Meno miestas“

Socialiniai aspektai

NDSM socialinio bendradarbiavimo procesą galima būtų skirti į kelias chronologiškai

vykstančias projekto dalis: priešlaikinės žinios skleidimas, bendruomenės subūrimas ir

komunikacija, bendra visuomeninė veikla teritorijoje, skatinanti tolimesnį bendradarbiavimą,

bendras rezultato siekimas, skatinantis naują projektinę veiklą šioje teritorijoje. Tokiu būdu

išsidėstant veiklos fazėms, projektas tampa ne baigtiniu, bet ilgai trunkančiu procesu, kas ir

buvo NDSM organizatorių tikslas. Kadangi tarp dalyvių, gyventojų, verslininkų vyksta

nuolatiniai socialiniai mainai, diskusijos, bendradarbiavimas, teritorija išlieka gyvybinga ir

pritraukianti ne tik Amsterdamo gyventojus, tačiau ir miesto turistus.

Jaunų, kūrybingų ir verslių miesto gyventojų integravimas į teritorijos formavimo

procesą skatina teigiamą mikroklimatą ir saugumą, kas, savo ruožtu, yra neatsiejama nuo

šiuolaikinio demokratiško miesto plėtros. Socialiniu požiūriu, NDSM pasirinktas teritorijos

planavimo būdas yra racionalus. Visų pirma, bendruomenės kūrimas ir gyventojų iniciatyvos

skatinimas ugdo visų bendruomenės narių ir interesų grupių svarbos suvokimą teritorijos

planavimo kontekste. Savalaikė kokybiška komunikacija su visomis šalimis užtikrina

efektyvų tolimesnį bendradarbiavimą ir idėjų generavimą, kas meno, kultūros ir bohemiškos

visuomenės aplinkoje yra gyvybiškai svarbus faktorius.

Self-Made Future’ projekto pavadinimo prasmė atskleidžia teritorijos elementų

„pasidaryk pats“ idėją. Ne tik baldai ir įranga, bet ir pačios patapos yra formuojamos ir

konstruojamos iš šioje teritorijoje randamų medžiagų: senuose konteineriuose ir cechuose

įrengiamos patalpos, panaudojamos kavinių, parduotuvių verslui vykdyti, darbo vietoms kurti.

Toks erdvių įrengimo būdas yra traktuojamas ne tik kaip originalios ir kūrybingos veiklos

rezultatas, bet ir tvarios aplinkos planavimo pobūdis, kuris pastaruoju metu įgyja vis didesnį

aktualumą architektūros, dizaino, vystymo ir verslo srityse.

Pagrindinis ‘Self-Made Future’ tikslas - tai save sukurianti, bendruomenės

kontroliuojama ateitis. Pasak NDSM viešųjų ryšių atstovės J. Driessen, vienos projekto

„Pačių sukurta ateitis“ (Self-made future) sumanytojų ir įgyvendintojų, šio projekto tikslas yra

ne sukurti užbaigtą ir veikiančią viešąją erdvę, tačiau sukurti procesą, nebaigtinį vyksmą,

kurio metu, pasitelkiant socialnio bendradarbiavimo praktiką, patys proceso dalyviai yra

įtraukiami į kūrybos procesą tokiu būdu kurdami viešąsias erdves ir jas puoselėdami. Šiuo 88

Menų fabrikas loftas, Kūrybinių dirbtuvių „Aukštamiesčio arterija“ startas, http://www.menufabrikas.lt/ 88

[žiūrėta 2016 05 24],44

projektu siekiama sukurti pridėtinę teritorijos vertę per kūrybos, kultūros, meno, urbanistinę

plėtrą kildinant iniciatyvą iš apačios į viršų (angl. - Bottom-up Approach), per save kuriančių,

tvarkančių bendruomenių bei grupių struktūras. Interviu „Užbaigti dalykai tampa nuobodūs“

metu Anne-Marie Hoogland teigia, jog „Nepaisant kylančių problemų, negalima sakyti, kad

judėjimai iš apačios nežino, kaip valdyti fondą, ar būti didžiulio pastato su 250 menininkų

savininku ar idėjiniu vadu. Taip teigti būtų pernelyg lengva. „Meno miestas“ susilaukė

didžiulės sėkmės. Tai Amsterdamo dalis, apie kurią visi kalba; žmonėms patinka tai, kas čia

vyksta. Žinoma, visada galima norėti daugiau, bet aš, būdama optimistė, manau, kad mes

turime puikia terpę darbui. Projektui buvo skirta daug laisvo laiko, daug paramos sulaukta iš

aktyvių miestiečių, menininkų, motinų su vaikais, riedutininkų. Jiems niekas už tai

nesumokėjo, bet tai įnešė daugybę „kinetinės“ energijos.“

Projekto koordinatoriai atvėrė duris įvairiausioms bendruomenių iniciatyvoms –

specialiai tam skirtame konteineryje reguliariai vykdomi susitikimai su bendruomenėmis,

veikia aktyvi suinteresuotos bendruomenės komunikacija prijungties (online) būdu,

partnerysčių pagrindu generuojamos vietos plėtros strategijos. Anot NDSM laivų statyklos

atstovės, direktorės Anne Marie Hoogland, kiekvienas su NDSM vienokiu ar kitokiu būdu

susijęs žmogus (buvęs laivų statyklos darbuotojas ar rašytojas, ar teritorijos gyventojas) buvo

kviečiamas dalyvauti susitikimuose ir išsakyti savo lūkesčius dėl buvusios laivų statyklos

ateities. Pagrindinis jiems užduotas klausimas: ką jie norėtų matyti augant, vystantis NDSM 89

teritorijoje? Todėl iš to išplaukiantys vyksmai (pvz., festivaliai, parodos, projektai) visuomet 90

yra bendros kūrybos ir bendradalininkų rezultatas.

Ibid89

Kūrybinėse dirbtuvėse „Aukštamiesčio arterija“ – patirtis iš Amsterdamo, http://archmap.lt [žiūrėta 2016 05 90

24],45

Pav. nr. 22; 23: NDSM Self-Made Future: bendruomenės sunešti daiktai ir diskusija

Ekonominiai aspektai

Lokaciniu požiūriu kadangi NDSM teritorija yra atskirta upe nuo Amsterdamo miesto

centro, į ją galima patekti tik plaukiant keltu arba automobiliu bei autobusu važiuojant

tuneliu, nutiestu nuo Amsterdamo miesto link NDSM mikrorajono. Galima susidaryti

klaidingą nuomonę, kad šis fizinis nutolimas nuo centro yra strategiškai nepalankus verslo

vystymui šiame rajone, tačiau kita vertus, dėl šios nedidelės izoliacijos, šioje teritorijoje gali

vykti triukšmingos šventės, festivaliai ir kiti miesto įvykiai. Vietos valdžia – vienas iš NDSM

geriausių ir artimiausių partnerių, taip pat ir investicine prasme. „Mes kaip fondas valdžios

organams darome paslaugą. Prisidedame prie teritorijos vertės didinimo, sugebame išlaikyti

septynis darbuotojus, galime vystyti projektus. Taip pat savivaldybė leidžia mums per festivalį

nuomoti jiems priklausančias automobilių aikštelės vietas, kas mums atneš papildomų

pajamų“, teigia Anne-Marie Hoogland.

Atrodytų, mikrorajonas turėtų išgyventi gentrifikacijos procesą, patirti staigų

nekilnojamojo turto vertės kilimą. Tačiau Anne-Marie Hoogland įsitikinusi: „Pesimistai

siūlytų nekovoti su gentrifikacija; ji vis vien nugalės. Optimistai pasirinktų lengvąją

gentrifikacijos versiją, būtent taip vystymą suvokiu ir aš.“ Šiuo atveju patartina turėti 91

visiems priimtiną dešimties metų ateities viziją. Rajono vertė auga, nes, anot Amsterdamo

gyventojų, tai yra svarbiausia miesto dalis (anglų k. hotspot) ir įdomi vieta gyventi. Tačiau šis

eksperimentinis Amsterdamo rajonas gali būti įdomi vieta tik tuo atveju, jei kultūros

pramonei, kultūros žmonėms ir kultūros bendruomenei bus leidžiama čia būti. Pavyzdžiui,

„Kinetinės šiaurės fondas“ gali suteikti 250 studijų kaip pigią erdvę darbui. Ji kainuoja apie

50–60 eurų už kvadratinį metrą, kas įkandama ir gana pigu šiam rajonui. Todėl NDSM

teritorijoje nepatiriamas gentrifikacijos procesas, o joje reziduojantys menininkai yra

apsaugoti nuo kainų kilimo.

Kalbant apie teritorijos subjektus, neatsiejamas yra ne tik gyventojų, bet ir visų interesų

grupių įtraukimas į bendradarbiavimo ir kūrybos procesą. NDSM projekto ankstyvosios

plėtros stadijoje buvo atsižvelgiama į vietinių bendruomenių, menininkų, architektų bei

dizainerių, miesto savivaldybės, Amsterdamo rajono administracijos, verslininkų ir

investuotojų nuomones, poreikius bei galimybes. Šis strateginis žingsnis skatina visų

suinteresuotųjų grupių įsitraukimą ir sąlygoja tvaraus teritorijos planavimo procesą, kadangi

Užbaigti dalykai tampa nuobodūs91

,46

skirtingų interesų įsitraukimas lemia multifunkcinės erdvės formavimąsi, kur vyksta

socialiniai ir ekonominiai mainai: tokioje teritorijoje gali būti vykdomos visiškai skirtingos

veiklos, pritraukiančios skirtingų amžiaus grupių, lyčių, tautybių, kultūrų asmenis: įvairios

parduotuvės, kavinės, naktiniai barai, klubai, vietiniai ūkininkų ir blusų turgeliai, parodos,

koncertai ir kt. renginiai. Anot Anne-Marie Hoogland, miestas yra ekonomiškai aktyvus ir

stiprus tada, kai jame randama socialinė ir kultūrinė įvairovė. 92

NDSM naudojimo sutartis, sudaryta su savivaldybe, galioja iki 2019 m., kultūrinė

sutartis su projekto vystytoju galioja iki 2022 m. Vienas iš šių sutarčių priedų yra NDSM

atstovų sukurta vizija, kuri kaip privalomas priedas įtraukiama į kiekvieną sudaromą sutartį.

„Tarkime, jei rengiama nauja kultūrinių mokesčių sutartis su projekto vystytoju, viena jo

sudedamųjų dalių yra vystymas laikantis šios vizijos“, teigia A. M. Hoogland. Tačiau vizija

įtraukiama tuo metu, kai planavimo dokumentai jau parengti: „ Pavyzdžiui, aš įtraukiau ją į

pernai atnaujintą kultūrinių mokesčių sutartį. Mes įrašome ją į tarpines ataskaitas. Mes

įtraukiame tai į eksploatacijos sutarčių vertinimo procesą. <…> tai yra verslas, ir tokia yra

kiekvieno verslininko rizika – jei jūs nebegalite daugiau pardavinėti savo paslaugų, jums

galas“, sako A. M. Hoogland. NDSM fondas privalo nuolat ieškoti naujovių savo veiklose, jų

procesuose ir kaip savo darbu jie vienija bendruomenę. 93

Ibid92

Ibid93

,47

Pav. nr. 24: NDSM eksterjeras Pav. nr. 25: NDSM laivų statybklos interjeras

3.2. Telliskivi (Talinas, Estija)

„The crazier it is, the better it fits“, Jaanus Juss, Telliskivi Loomelinnak vadovas.

Telliskivi - tai Talino šiaurės vakaruose, Kalamaja mikrorajone šalia senamiesčio esanti

gamyklos teritorija, kurią užima industriniai XIX ir XX amžiaus gamyklų pastatai. Šioje

miesto dalyje, Telliskivi gatvėje, pirmosios gamyklos buvo pastatytos 1869 metais, kuomet

buvo nutiestas pramoninis Baltijos šalių geležinkelis, jungiantis didžiąsias gamyklas. Nuo

1940 m. dėl geležinkelio elektrifikacijos Telliskivi gamykla įgavo Talino elektros inžinerijos

gamyklos pavadinimą. Po 1991 m. Estijos nepriklausomybės atkūrimo gamyklos turtas buvo

privatizuotas. 2009 metais šioje teritorijoje įkurtas Telliskivi Loomelinnak (estų k. Telliskivi

kūrybinis miestas), - nepriklausomas verslo, dizaino, kūrybingos veiklos inkubatorius, savo

veiklą sėkmingai vystantis iki šiol. 94

Telliskivi kūrybinis miestas - tai privačios iniciatyvos pagalba atgaivintas industrinių

pastatų kompleksas, kuris kone dvidešimt nepriklausomybės metų buvo beveik tuščias ir

apleistas. Ši teritorija ypatinga tuo, kad jos rezidentai (nuomininkai, darbuotojai, kūrėjai ir

pan.) yra patys atsakingi už patalpas ir erdves, kurias jie nuomojasi ir kuriose jie reziduoja. Ši

nekasdienė kūrybinė praktika, anot kūrybinio miesto įkūrėjų ir kolektyvo narių, sutvirtina

vietinę bendruomenę ir formuoja išskirtinį vietos charakterį. 95

Telliskivi - Meno miestas, istorija, http://telliskivi.eu/en/loomelinnak/history/ [žiūrėta 2016 05 24]94

Telliskivi - Meno miestas, http://telliskivi.eu/en/loomelinnak/ [žiūrėta 2016 05 24]95

,48

Pav. nr. 26: Telliskivi gamykla po II pasaulinio Pav. nr. 27: Telliskivi gamykla prieš revitalizaciją

Kultūriniai aspektai: Telliskivi Loomelinnak - Telliskivi kūrybinis miestas

Telliskivi kūrybinis miestas - tai vienas iš sėkmingiausių alternatyvių nekilnojamojo

turto vystymo pavyzdžių ir svarbiausių Talino kultūrinio gyvenimo taškų. Per penkerius

metus buvusi industrinė teritorija buvo transformuota į vieną populiariausių pramogų,

laisvalaikio leidimo vietų Taline. Anot įkūrėjų, Telliskivi yra mėgiama tiek aplinkinių

gyventojų, tiek studentų, tiek intelektualų bei verslininkų. Tokią auditorijos įvairovę 96

sąlygoja vyraujanti veiklos, arba pasiūlos, įvairovė skirtingu paros metu. Dienos metu

Telliskivi ofisų darbuotojai pietauja toje pačioje teritorijoje esančiose kavinėse. Vakare

kavines pakeičia alaus barai, o tamsiu paros metu prasideda naktinis gyvenimas. Savaitgaliais

taip pat egzistuoja atskiras veiklos scenarijus - organizuojamos mugės, festivaliai, koncertai,

parodos ir pan. Tokiu būdu kvartalas išgyvena pastovią lankytojų kaitą, socialinę bei kultūrinę

segregaciją.

Teritorijoje nuolat vykstančius socialinius, ekonominius bei kultūrinius mainus taip pat

sąlygoja išvystytas paslaugų sektorius: čia veikia restoranai, barai, kavinės, naktiniai klubai,

įvairios parduotuvės bei dizainerių krautuvėlės. Telliskivi taip pat turi savo teatro, parodų,

konferencijų sales, nuomojamas įvairiems renginiams, pristatymams, susitikimams. Telliskivi

taip pat organizuojamos ekskursijos po teritoriją, kurių metu su kvartalu nesusijusiai

visuomenei atveriamos Telliskivi patalpos, vystoma komunikacija su visuomene. Telliskivi

kūrybinis miestas ir jame vykstantys vieši renginiai kasmet pritraukia vis daugiau lankytojų.

2015 metų duomenimis, Gatvės maisto festivalis, vykstantis kasmet šioje teritorijoje, per dvi

http://lumicapital.eu [žiūrėta 2016 05 24]96

,49

Pav. nr. 29: Telliskivi erdvės tarp pastatųPav. nr. 28: Viena iš Telliskivi viešojo maitinimo įstaigų

dienas pritraukė apie 13 500 lankytojų. Verslumas, šiuo atveju niveliuojamas su kultūriniu

vietos gyvenimu, tampa neatsiejama kultūros dalimi.

Kultūrinio gyvenimo progresą šioje teritorijoje taip pat skatina tokie veiksniai kaip

bendruomenės nariams suteikiama laisvė ir galimybė savo aplinką kurti ir puoselėti patiems,

su bendruomenės pagalba. Telliskivi taisyklės ir sąlygos yra priimtinos daugumai kūrybingų

asmenų bei jų grupių, įsikuriančių šioje teritorijoje. Visų pirma, tai nedideli mokesčiai,

atitinkantys jaunų kūrybininkų galimybes. Antra - lankstumas nuomojantis patalpas

pastatuose ar viešąsias erdves tarp pastatų: čia galima išsinuomoti pasirinktą plotą pasirinktoje

vietoje bet kuriam laikotarpiui nuo paros iki metų. Tačiau svarbiausias faktorius, pritraukiantis

didelius kiekius kūrybingų žmonių į teritoriją, tai galimybė patiems įsirengti išnuomotą plotą

pagal savo galimybes bei norus. Anot Telliskivi administratorių, nuomininkus „riboja tik jų

fantazija“ . Tačiau nepaisant to, kad paklausa kurti šioje teritorijoje yra milžiniška, kai kurios 97

Telliskivi patalpos ir pastatai vis dar tušti, kadangi pati Telliskivi bendruomenė ir

administracija atsakingai renkasi potencialius kaimyninių plotų nuomininkus, kad būtų

išvengta teritorijos charakterio kaitos bei gentrifikacijos proceso.

Telliskivi - Meno miestas [žiūrėta 2016 05 24]97

,50

Pav. nr. 30: piešiniai ant Telliskivi pastatų sienų Pav. nr. 31: piešiniai ant Telliskivi pastatų sienų

Socialiniai aspektai

Telliskivi kūrybinis miestas - tai išskirtinė vieta, kurioje darbo ir laisvalaikio erdvės yra

apjungiamos. Ši teritorija unikali tiek savo išvaizda, tiek veikla, tiek laisve, suteikiama

kūrybininkams, kurios dėka vieta išgyvena pastovią kaitą ir progresą. Nuo kūrybinio miesto

įkūrimo 2009 metais teritorija tapo savitą charakterį, įvaizdį turinčia vieta dėka žmonių

bendruomenės, kurie čia reziduoja, kuria, generuoja naujas idėjas ir kartu jas įgyvendina.

Bendruomenė yra atvira ir laisvai priimanti naujus narius, kadangi bendruomenę sudaro tiek

vystytojai, tiek erdvių nuomininkai.

Verta paminėti faktorius, liudijančius apie šioje vietoje propaguojamą planavimą iš

bendruomenės iniciatyvos: viešojoje erdvėje, spaudoje, socialiniuose tinkluose

neidentifikuojamas vietos savininkas kaip valdžios ir jėgos atributas, kas leidžia susidaryti

teigiamą įspūdį apie kamerinę ir bendruomenišką šios vietos nuotaiką. Vieta, kurioje randama

informacija apie valdžios ir administravimo pozicijas užimančius asmenis, tai oficialaus

Telliskivi kūrybinio miesto tinklalapio kontaktų skiltis. Tačiau visą organizacinę komandą

sudaro vos keturi darbuotojai . Todėl galima daryti prielaidą, kad pagrindinė šios komandos 98

paskirtis yra valdyti teritorijos formalumus, susijusius su administravimu, nuoma, finansais,

komunikacija ir pan. bei, kai reikia, komunikuoti ir bendradarbiauti su stambesnėmis valdžios

institucijomis, kuomet už visus kitus teritorijos tvarkymo aspektus atsakinga vietinė

bendruomenė, kuri, kaip galima spręsti iš kvartalo gyvybingumo, prižiūri ir vysto teritoriją

savo narių iniciatyva.

Telliskivi, http://telliskivi.eu/en/contact/ [žiūrėta 2016 05 24]98

,51

Pav. nr. 32: Telliskivi sendaikčių turgus Pav. nr. 33: vienas iš Telliskivi restoranų

Ekonominiai aspektai

Nuo 2011 metų teritorijos vystymui vadovavo Raiko Uri, nekilnojamojo turto vystymo

bendrovės Lumi Capital partneris, Telliskivi kūrybinio miesto projekto vystytojas ir 99

steigėjas. Jo vadybos sugebėjimų dėka teritorijoje pradėtas organizuoti sendaikčių turgus, šiuo

metu didžiausias visoje Estijoje. Raiko Uri taip pat įkūrė teritorijoje viešojo maitinimo

įstaigas Pudel, Pokaal, Reval Cafe, kurios veikia iki šiol. 2014 m. R. Uri dėka Telliskivi

atidarytas 450 vietų teatras ir daugelis kitų pramogų vietų. Vėliau 2014 metais Telliskivi

kvartalas buvo parduotas švedų šeimos kompanijai, šios transakcijos procese dalyvavo Lumi

Capital, pagrindinis Telliskivi investuotojas, kuriame iki šiol dirba buvęs įkūrėjas Raiko

Uri. Tai patvirtina, jog teritorija valdoma privataus kapitalo, bendradarbiaujant su stambia 100

nekilnojamojo turto kompanija, kuri šiuo atveju identifikuojama kaip pagrindinis investicijų

šaltinis. Šiuo metu Telliskivi kūrybinis miestas yra nepriklausomas verslo inkubatorius. Tai

privati nuosavybė, į kurią ateinantys kūrybininkai gali įsilieti visiškai laisvai, savo aplinką

kurdami patys, su vietinės bendruomenės pagalba - tokia yra pagrindinė Telliskivi kūrybinio

miesto vystymo mintis.

Ekonominiu požiūriu, ši situacija yra palanki dėl galimybės atgaivinti industrinį

kvartalą, išsaugoti išskirtinę XIX-XX a. gamyklinę architektūrą bei pritaikyti pastatus ir

erdves tarp jų naujoms, alternatyvioms veikloms bei funkcijoms. 25 000 m2 ploto Telliskivi

teritoriją sudaro 10 buvusios gamyklos pastatų, kuriuose įsikūrę per 200 verslų, kompanijų,

organizacijų. Telliskivi teritorijoje vyksta nuolatiniai ekonominiai mainai, kuriuos sąlygoja

http://lumicapital.eu/en/ [žiūrėta 2016 05 24]99

http://lumicapital.eu/en/8-projektid [žiūrėta 2016 05 24]100

,52

Pav. nr. 34: Telliskivi lankytinų vietų planas Pav. nr. 35: Telliskivi viešoji erdvė

teritorijos faktoriai, pritraukiantys vis daugiau žmonių. Vienas svarbiausių faktorių -

strategiška mikrorajono, besiribojančio su senamiesčiu, lokacija. Kitas aspektas - išskirtinė

industrinė architektūra, pritaikyta verslui ir kultūrai. Kultūros ir verslo segregacija yra

neatsiejama Telliskivi dalis ir pagrindinė teritorijos vystymo idėja. Šiuo pagrindu į teritoriją

pritraukiami kūrybingi žmonės. Kitas sėkmingo vystymo aspektas - tai pasiūlos įvairovė

skirtingu paros metu, skirtingoms lankytojų grupėms, kas sąlygoja teritorijos gyvybingumą

tiek dieną, tiek naktį. Lankytojų tarpe pastebima skirtingų amžiaus grupių integracija,

sąlygojant socialinius bei ekonominius mainus.

Kalbant apie pastatų renovacijos procesus šioje teritorijoje, dėmesys skiriamas tiek

autentikai, tiek saugumui, tačiau ne estetinei statinių išvaizdai. Anot baro Kivi Paber Käärid

savininko T. Tatter, atėjus į ilgus metus nenaudojamas patalpas, buvo jaučiamas 1960-ųjų

charakteris. Norint išsaugoti šį industrinį palikimą, buvo nuspręsta palikti suskeldėjusias

plyteles ir tą pačią sienų spalvą. Dabartinis Telliskivi direktorius Jaanus Juss teigia, kad

norėdami įdėti langus, jie nesikreipia į architektus, o naudojasi konstruktorių paslaugomis,

kadangi jiems vertingiau žinoti, ar statinys bus saugus vietoj to, ar jis bus gražus. Taip pat 101

procesas vyksta ir tuomet, kai nuomininkai pageidauja įsidėti langus į išnuomotą pastatą.

Nepaisant to, kad architektai teigia, jog pageidavimas nėra tinkamas dėl konteksto ar kitų

priežasčių, J. Juss į tai atsako: „kliento noras mums įsakymas, todėl kuo beprotiškiau atrodo

pastatai, tuo geriau“. Tokiomis alternatyviomis pastatų renovacijos politikomis vadovaujamasi

atnaujinant ir atgaivinant Telliskivi teritoriją. Čia betarpiškai pasitikima bendruomenės narių

skoniu, perdarant, bet išsaugant industrinės architektūros braižą. 102

http://www.investinestonia.com/en [žiūrėta 2016 05 24]101

Ibid102

,53

Pav. nr. 36: Telliskivi

3.3. Įžvalgos

Apibendrinant NDSM ir Telliskivi atvejus, galima teigti, kad tiek valdymo politikos,

tiek finansavimo, tiek vystymo atžvilgiu šie du projektai skiriasi iš esmės. Tačiau abiem

atvejais, regeneruojant teritoriją ir pritaikant ją šiuolaikinėms žmonių reikmėms,

pasitelkiamas socialinio bendradarbiavimo metodas kaip teritorijos planavimo vadybos

įrankis. NDSM atveju socialinis bendradarbiavimas pasireiškia siekiant bendro tikslo,

vystomas priešprojektinės komunikacijos, informavimo, diskusijų principu, kurias

organizuoja NDSM administracija bei projekto vadovai. Telliskivi atveju socialinio

bendradarbiavimo metodas taikoma bendroje praktikoje su vietine bendruomene, kuomet

kūrybininkas, atėjęs į teritoriją, savo ir/arba bendruomenės pagalba formuoja išnuomotas

erdves, puoselėja jas, atsižvelgdamas į šalia esančių kaimynų principus. Tiek NDSM, tiek

Telliskivi atvejai yra sėkmingi socialinio dalyvavimo metodo taikymo pavyzdžiai, kuriuose

egzistuoja administracinė vadybos grandis, komunikuojanti tarp vietinės kūrybininkų

bendruomenės bei valdžios institucijų ir investuotojų. Tad galima teigti, kad vadybos vaidmuo

formuojant teritorijos įvaizdį, atgaivinant ją, formuojant viešąsias lankytojus traukiančias

erdves, yra besąlygiškai svarbus šiems procesams. Abi NDSM ir Telliskivi situacijos gali būti

naudojamos kaip pavyzdinės praktikos, taikant jas viešųjų erdvių vadybos modelio

formavimui Vilniaus Aukštamiesčio atveju. Tačiau pageidautina atsižvelgti į skirtingus

Nyderlandų, Estijos bei Lietuvos kontekstus bei situacijas nagrinėjamų teritorijų atžvilgiu.

,54

4. EMPIRINIS TYRIMAS

Šioje darbo dalyje pristatomos darbo eigoje įvykdytos pilotinės diskusijos

„Aukštamiesčio parkas“ analizės bei jų rezultatai, išvados. Pateikiamas išsamus šio tyrimo

planavimo, vystymo ir eigos aprašymas, taip pat pateikiami rezultatai ir jų aptarimas. Šio

tyrimo metu siekta nustatyti Aukštamiesčio bendruomenės įsitraukimo lygį, aktyvių

bendruomenės narių skaičių, teritorijos gyventojų poreikius, lūkesčius, susipažinti su esamų

problemų aktualumu.

4.1. Tyrimo koncepcija ir strategija

Empirinis tyrimas organizuojamas laisvo pobūdžio diskusijos, pokalbio forma. Pilotinė

diskusija pavadinimu „Aukštamiesčio parkas“ - tai renginys, socialinio dalyvavimo įvykis,

bendruomenės susitikimas, kurio tikslas - identifikuoti vietinės Aukštamiesčio loftų

bendruomenės egzistavimą, jos narių tarpusavio santykius. Šios diskusijos pagalba

skatinamas Aukštamiesčio atstovų (gyventojų, darbuotojų ir pan.) ir viešųjų erdvių specialistų

koreliacinis ryšys. Taip pat identifikuojami vietinių gyventojų poreikiai, lūkesčiai, galimybės.

Įvardijami iššūkiai, siejami su Aukštamiesčio įvaizdžiu, viešųjų erdvių planavimu, gyvenimo

būdo gerinimu. „Aukštamiesčio parkas“ - tai interaktyvi Aukštamiesčio interesų grupių

diskusija prie apskrito stalo, kurios metu visi diskusijos nariai ne tik išsako su teritorijos

viešosiomis erdvėmis susijusias mintis, idėjas ir problematiką, bet yra išklausomi.

Parenkant diskusijai vietą, nuspręsta tokio pobūdžio susitikimą planuoti neutralioje

Aukštamiesčio erdvėje dėl panašaus pobūdžio susitikimų organizavimo ir moderavimo

kompetencijos stygiaus ir renginio lokalumo. Kadangi planuojant nebuvo žinoma, kiek bus

dalyvių, ar jie tarpusavyje pažįstami ir kaip jie jausis diskusijos metu, parinkta bendruomenės

nariams pažįstama erdvė gyvenamųjų loftų kieme. Diskusijai parinkta savaitės diena -

šeštadienis, dėl vietinių gyventojų užimtumo ir dėl galimybės diskusiją vykdyti atvirame ore

saulės šviesoje. Konkrečiai balandžio 16 diena parinkta taip pat neatsitiktinai: tą pačią dieną

„Menų fabrike lofte“ vyko dizaino mugė „Uptown market“ , pritraukianti jaunus ir 103

kūrybingus miestiečius. Todėl, dėl teigiamos sinergijos ir galimų pėsčiųjų srautų parinkta

balandžio 16 d. Planuojamas diskusijos laikas - nuo 12.00 iki 15.00 val.

Uptown market, https://www.facebook.com/events/1706956659551013/ [žiūrėta 2016 05 24]103

,55

„Aukštamiesčio parkas“: sklaida ir bendruomenės pritraukimas

Tam, kad kuo didesnė tikslinės auditorijos dalis sužinotų apie planuojamą diskusiją,

asmeninių pažinčių pagalba sudaromas potencialių dalyvių, loftų gyventojų sąrašas. Dar tiek

pat žmonių pažįstamų tarpe rasta gyvenančių aplinkinėse Aukštamiesčio teritorijose. Taip pat

rasti šios teritorijos gyventojų bendrijų puslapiai bei registruotų įmonių sąrašai. Kovo 25 d.

socialiniame tinkle Facebook paskelbtas viešas renginys „Aukštamiesčio parkas“ , į kurį 104

asmeniškai kviečiami 25 Aukštamiesčio loftų gyventojai, o renginio nuoroda paskelbiama

loftų bendruomenių Facebook puslapiuose. Tą patį savaitgalį renginio dalyvių skaičius išauga

iki 40, o susidomėjusiųjų - iki 500 žmonių. Po savaitės teritorijos kiemuose ir laiptinėse

iškabinami skelbimai, kviečiantys dalyvauti diskusijoje. Tą pačią dieną pirmuosiuose

aukštuose esančiose įmonėse bei studijose dirbantys asmenys asmeniškai kviečiami į

planuojamą diskusiją. Informuojamos ir namo savininkų bendrijos „Done“ , „Loftai 555“ , 105 106

„Loftas“ . Taip pat išsiunčiami el. laiškai kitoms interesų grupėms su kvietimais: Vilniaus 107

miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui, Plėtros planavimo skyriui, Naujamiesčio

seniūnijai, SĮ „Vilniaus planas“, UAB „Naujamiesčio būstas“. Balandžio 13 d. leidinio

„Statyba ir architektūra“ portale pasirodo straipsnis apie „Aukštamiesčio parko“ idėją, tikslą ir

sprendžiamą problematiką. Šio pranešimo dėka likus kelioms dienoms iki renginio buvo 108

juntamas viešųjų erdvių planavimo specialistų susidomėjimas, kas turėjo įtakos diskusijos

dalyvių skaičiui ir sudėčiai.

4.2. Pilotinės diskusijos atlikimas ir eiga

Pilotinėje diskusijoje dalyvavo 10 žmonių, iš kurių 6 buvo teritorijos gyventojai ir

aktyvūs bendruomenės nariai, kurie ne tik žino teritorijos problematiką, bet yra linkę apie tai

kalbėti, atstovauti bendruomenės interesus ir imtis tam tikrų veiksmų keičiant gyvenimo

kokybę. Likusioji dalyvių dalis - suinteresuoti viešųjų erdvių planavimo srities specialistai,

dirbantys šiame lauke. Kadangi diskusijoje dalyvavo nedidelė grupė žmonių, apyliges šių

Aukštamiesčio parkas, https://www.facebook.com [žiūrėta 2016 05 24]104

Bendrija „Done“, http://rekvizitai.vz.lt [žiūrėta 2016 05 24]105

Bendrija „Loftai 555“, http://rekvizitai.vz.lt [žiūrėta 2016 05 24]106

Bendrija „Loftas“, https://nsbloftas.wordpress.com/ [žiūrėta 2016 05 24]107

Alina Stepanenko, Dar viena diskusija, skirta sostinės Aukštamiesčiui, http://sa.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]108

,56

dviejų interesų grupių proporcijas galima vertinti teigiamai dėl pokalbių temų, užduodamų

klausimų ir siūlomų atsakymų balanso. Dėl didelio susidomėjimo diskusijos eiga buvo

planuojama grandininiu būdu, kuomet respondentai prieina prie stalo ir diskutuoja paeiliui.

Tačiau kadangi dalyvių skaičius buvo nedidelis ir visi atėjo panašiu metu, visi dalyviai turėjo

galimybę susipažinti tarpusavyje, apsikeisti kontaktiniais duomenimis, išklausyti kitų dalyvių

nuomonių ir būti išgirstais. Per kolonėles skleidžiamas nuolatinis paukščių čiulbėjimas,

konfrontuodamas su betonine buvusios gamyklos teritorija, sukėlė dalyvių susidomėjimą šiai

teritorijai nebūdingais garsais, o nuotaikai suteikė su gamta siejamo jaukumo, paprastumo.

Pagrindinis diskusijos elementas - VDA Dizaino katedros studentės Eglės Dimaitytės

magistro kursiniam darbui projektuotas apskritas stalas su nagrinėjamos Ševčenkos loftų

teritorijos planu. Šis stalas dengtas specialia plėvele, skirta piešti ir rašyti markeriais, vėliau

nuvalomas. Diskusijos metu bendruomenės nariai linkę identifikuoti ir ant stalo pažymėti

karštuosius teritorijos taškus: kur jie gyvena ar dirba, kur buvo mėginta formuoti viešąsias

erdves, kurie pastatai yra vertingi ir kas juose vyksta ir pan. Sužymėjus juos, pradėta kalbėti

apie šio kvartalo galimybes ir grėsmes, stipriąsias puses ir silpnybes. Diskusijos metu didelis

dėmesys skiriamas vietos identitetui ir jo formavimui: atpažįstamumo didinimui, vietos

charakterio kūrimui. Išsakyti tokie įvaizdžio formavimo elementai kaip viešosios erdvės,

galinčios tapti lankytinomis vietomis, kur galėtų būti pagrindiniai traukos objektai ir

susitikimų vietos. Taip pat itin svarbi yra vietos identiteto išraiška: pageidaujama išskirti

pagrindinius įėjimus į teritoriją, prie įėjimų suformuoti žemėlapius, nurodančius lankytinus

,57

Pav. nr.37: pilotinės diskusijos vizualinė išraiška. Schema

teritorijos objektus. Kadangi teritorijos atstovai išreiškė norą miestiečiams ir miesto svečiams

pateikti tik naują ir aktualią informaciją apie Aukštamiestį, buvo priimtas sprendimas šią

problemą spręsti interaktyvumo ir šiuolaikinių technologijų pagalba. Vienas iš nuskambėjusių

pasiūlymų buvo internetinis tinklalapis ir mobilioji aplikacija su nuolat atnaujinama

Aukštamiesčio informacija. Panašūs pavyzdžiai yra įgyvendinti NDSM teritorijoje

Amsterdame ir Telliskivi Taline , kur teritorija ar mikrorajonas, suvokiamas kaip vientisas 109 110

viešųjų erdvių darinys, turintis savo tinklalapį, logotipą ir kitus vizualinį identitetą

atspindinčius faktorius.

Tačiau vizualinė tapatybė nėra erdvės charakterio formavimo priemonė, tai veikiau

komunikacijos įrankis, padedantis perteikti šį charakterį ir identitetą. Todėl svarbiausias

išryškėjęs aspektas buvo tai, kad Aukštamiesčio komunikacijos vystymui reikalingas

lankytojus pritraukiantis, pridėtinę mikrorajono vertę kuriantis turinys - viešosios erdvės.

Vieningai prieita sprendimo, jog kol Aukštamiesčio teritorija neturi vertingo, lankytojus

pritraukiančio viešųjų erdvių scenarijaus, tol įvaizdžio formavimas yra beprasmis. Kalbant

apie viešąsias erdves ir jų planavimą loftų teritorijoje, pirmiausia identifikuojamos vietos,

turinčios potencialo tapti ne tik vilniečių, bet ir miesto svečių lankomomis viešosiomis

erdvėmis. Dažniausiai aplankoma viešąja erdve teritorijoje galėtų būti susitikimų vieta - tiek

vietinės bendruomenės, tiek kvartalo svečių. Ši vieta turi būti universali, gerai regima,

patogiai pasiekiama, gyvybinga ir tinkama visoms amžiaus, lyčių, etninių, rasinių grupių

segregacijai. Vienas iš potencialų - madinga viešojo maitinimo įstaiga - neformalaus

charakterio baras. Bendruomenės nariai atskleidė, kad baras, kuris oficialiai atidaromas

balandžio 22 d., galėtų tapti bendruomenės susitikimo vieta, atskleidžiančia industrinę vietos

nuotaiką. Vieta pavadinimu „Elektrit-Baras“ yra vietinio bendruomenės nario iniciatyva. 111

Po balandžio 22 d. apsilankymo „Elektrit-Baro“ atidarymo galima teigti, kad šiai dienai

ši vieta yra pagrindinė vietinės bendruomenės susibūrimo vieta. Čia pastebimas vidutinio

amžiaus lankytojų dominavimas: daugiausia tai vietiniai šio kvartalo gyventojai - dizaineriai,

architektai ir tiesiog aktyvūs bendruomenės nariai. Šie žmonės į barą užsuka su savo vaikais

arba šunimis, viduje sutikdami draugus ir kaimynus. Tačiau šioje vietoje taip pat yra pavienių

lankytojų, kurie dažniausiai sėdi prie baro ir bendrauja su visais, esančiais aplink. Apie 22.00

val. baras jau būna pilnas. Tuo metu ženkliai padaugėja jaunimo iki 30 metų amžiaus.

http://www.ndsm.nl/ [žiūrėta 2016 05 24]109

http://telliskivi.eu/en/ [žiūrėta 2016 05 24]110

Elektrit baras, https://www.facebook.com [žiūrėta 2016 05 24]111

,58

Baro savininkai, vyras ir žmona, teigia, kad idėja įkurti čia Aukštamiesčio susibūrimų

vietą kilo norint atgaivinti senas gamyklos tradicijas. Baras atidarytas 1910 metų statybos

gamyklos pastato pirmame aukšte. Anot jų, toje vietoje, kur įkurtas „Elektrit-Baras“, anksčiau

veikė gamyklos „Elektrit“ valgykla, kur pietaudavo darbininkai. Baras yra strategiškai

patogioje, nagrinėjamos teritorijos centrinėje dalyje, adresu T. Ševčenkos g. 16F, netoli

pagrindinio įvažiavimo į kvartalą. Interjeras neperkrautas detalėmis, lakoniškas; čia gamyklos

gyvavimo laikus primena išlikę konstrukciniai elementai. Tikimasi ir visiškai tikėtina, kad ši

vieta taps pagrindiniu vietinės bendruomenės ir atėjusiųjų svečių traukos centru, susibūrimo

vieta, kur vyks aktyvi socialinė interakcija, reikalinga ir gyvybiškai svarbi dėl bendruomenės

narių tarpusavio santykių.

Kitos potencialios lankytinos vietos, atskleidžiančios industrinį Aukštamiesčio vietos

charakterį, yra bendruomenės narių įvardinti įrengtų loftų demonstracinės versijos. Tokių

loftų, kurių interjerų pagalba galima būtų reprezentuoti Aukštamiesčio įvaizdį, yra keli,

maždaug po 1-2 loftus kiekviename name. Didžiausia problema yra ta, kad visi šie loftai yra

privati nuosavybė ir savininkai ne visada sutinka ir gali priimti svečių grupes į šias patalpas.

Kitas potencialus traukos objektas - tai šiuo metu įgyvendinamas „Dizaino viešbutis“ adresu

T. Ševčenkos g. 16J. Šis viešbutis ypatingas tuo, kad viršutiniame jo aukšte planuojama terasa

ant stogo, kurioje veiks kavinė, trauksianti vietinius bendruomenės narius ir kvartalo svečius.

,59

Pav. nr. 38, 39, 40: Pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“

Kitas aspektas, įvardintas bendruomenės narių kaip mikrorajono būtinybė, - vaikų

žaidimų aikštelė. Tačiau problema yra pakankamo ploto ir saugumo nebuvimas dėl tankaus

teritorijos užstatymo ir daugybės automobilių. Todėl gana įdomus ir vertas dėmesio

pasiūlymas buvo pagrindinę parko, vaikų žaidimų erdvę planuoti gretimame Amatų gatvės

kvartale, esančiame į pietus nuo nagrinėjamo Ševčenkos kvartalo. Čia pat siūloma įrengti ir

atskirą šunų vedžiojimo aikštelę, kadangi bendruomenės nariai išreiškė pasipiktinimą dėl kai

kurių šunų šeimininkų neapdairumo ir nenoro prižiūrėti bendrąsias erdves. Kalbant apie

viešųjų erdvių planavimą Amatų gatvės kvartale, potenciali tam tinkama teritorija būtų

šiaurinėje sklypo dalyje besiribojanti su Naugarduko, Amatų ir Vytenio gatvėmis. Šioje dalyje

kadaise buvusi viešoji erdvė šiuo metu yra apleista ir apžėlusi. Šį kvartalą bendruomenės

nariai įvardija kaip potencialią jungtį tarp Ševčenkos loftų ir „Menų fabriko lofto“ kvartalų,

kurie šiai dienai yra atskirti Amatų kvartalu, neturinčiu aiškios paskirties, vizijos ir įvaizdžio.

Dar viena aktuali ir kone svarbiausia problema, susijusi su viešosiomis Aukštamiesčio

erdvėmis, - tai automobilių stovėjimo aikštelės. Šiuo metu didžioji dalis automobilių vietų,

priklausančių viešosioms ir mokslo įstaigoms, parduotuvėms, kavinėms ir dirbtuvėms, yra

sužymėta automobilių parkavimo vietų plane, kabančiame prie pietinio įvažiavimo į teritoriją.

Tačiau nepaisant to, kad teritorijoje yra atskiras daugiaaukštis ir antžeminis Vilbros verslo

centro parkingai, automobilių šiame kvartale yra ženkliai per daug: jie užima didžiąją dalį

važiuojamųjų dalių, tiek minkštųjų, tiek kietųjų dangų. To pasekoje teritorijoje nyksta

apželdinti plotai: šiaurinėje dalyje šiemet buvo iškirsti kaštonai, jų vietoje šiuo metu tiesiama

dar viena automobilių stovėjimo aikštelė, kuri, bendruomenės manymu, automobilių statymo

problemos kvartale neišspręs. Pėsčiųjų takų šioje pramoninėje Aukštamiesčio dalyje niekada

nebuvo, tačiau dabar, kai pramoninis kvartalas tapo gyvenamas, būtina susimąstyti apie

pėsčiųjų, dviratininkų ir vaikų saugumą teritorijoje įrengiant pėsčiųjų zonas ir šaligatvius.

Tiek pėstiesiems, tiek dviratinininkams, tiek vaikams reikalingas plotas, kuris šiuo metu yra

užimtas automobilių, stovinčių kiemuose. Požeminės automobilių aikštelės šioje miesto

dalyje yra negalimos dėl neleidžiamų giluminių kasinėjimų atsižvelgiant į buvusią gamyklinę

žemės paskirtį. Tad lieka du sprendimo būdai: automobilių aikšteles formuoti už nagrinėjamos

teritorijos ribų, kur automobilių parkavimo problema yra taip pat opi; arba, teritorijoje įrengus

tik pėsčiųjų takus ir tvarkingas, sužymėtas automobilių stovėjimo vietas, viešąsias erdves

organizuoti gretimoje Amatų gatvės teritorijoje.

,60

Nemažą vaidmenį bendruomenės diskusijoje atlieka Aukštamiesčio pastatų būklė ir

tolimesnis jų likimas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto elektronikos fakultetas,

vienintelė švietimo įstaiga, esanti šioje teritorijoje, planuojama parduoti. Gyventojai sunerimę

dėl būsimos pastato paskirties bei likimo. Anot bendruomenės narių, dabartinė fakulteto

architektūros išraiška puikiai atspindi industrinį Aukštamiesčio charakterį, kurį gyventojai

nori išlaikyti. Be to, švietimo įstaiga šioje teritorijoje atlieka svarbų įvaizdžio formavimo

vaidmenį: universiteto apylinkėse gyvenamąją vietą neretai renkasi studentai, jauni žmonės,

kas pakelia mikrorajono tonusą, gerina įvaizdį. Kai universiteto čia nebus, neliks ir studentų,

kurie šalia nuomotųsi būstą. Vadinasi, šioje miesto dalyje esančiuose sovietmečio

daugiabučiuose liks gyventi tik senjorai, o jaunimui nebus tikslo lankytis šiame mikrorajone.

Tačiau kita vertus, jei universiteto pastatas po pardavimo bus perprojektuotas į

gyvenamuosius loftus, tokius, kokius matome buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijoje,

Aukštamiesčio vertė galimai pakils, jaunų šeimų bus daugiau, o automobilių parkavimo

problema pasidarys dar opesnė. Tačiau nepaisant to, iš diskusijos eigos ir jau bendruomenės

įdėto indėlio galima teigti, kad Aukštamiesčio teritorija yra perspektyvi kūrybingos

bendruomenės, socialinės bei kultūrinės segregacijos vieta. Šiuos požymius liudija tyrimo

struktūros identifikavimui pasitelkta SSGG analizė.

,61

Pav. nr. 41, 42: Pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“

4.3. Pilotinės diskusijos rezultatų analizė

4.3.1. SWOT/SSGG analizė

Analizuojant pilotinės diskusijos „Aukštamiesčio parkas“ rezultatus, pasitelkiama

SWOT/SSGG analizė, kuri papildoma kitais aktualiais teritorijos duomenimis, gautais

bendraujant su Vilniaus miesto savivaldybe, Naujamiesčio seniūnija bei miesto planavimo

srities specialistais. Taip pat atliekant šią analizę remiamasi 2015 m. spalio 2 d. radijo stoties

„LRT Klasika“ eterio interviu „Aukštamiesčio ateities vizijos“ , kuriame kalbinami Aida 112

Štelbienė (architektūrologė, kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ vadovė),

Živilė Diawara („Menų fabriko loftas“ vadovė) bei Mindaugas Pakalnis (Vilniaus miesto

vyriausiasis architektas). Analizės pagalba identifikuojamos Ševčenkos loftų konversijos

proceso stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės. SS skiltys - tai aspektai, pasireiškiantys

dabartiniame etape, GG - numatomos vystant projektą ir vėliau. Esminiai faktoriai, lėmę

SSGG analizės pasirinkimą šioje darbo dalyje, tai pilotinės diskusijos metu vyravusi

nestruktūrizuota pokalbio metodika bei skirtingais būdais surinktų duomenų įtaka.

Aukštamiesčio ateities vizijos, http://www.lrt.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]112

,62

Pav. nr.43: SSGG analizės schema

Stiprybės

Kaip pagrindinė Ševčenkos loftų kvartalo stiprybė išskiriama lokacija miesto centro ir

senamiesčio atžvilgiu. Anksčiau buvęs periferiniu, dabar Naujamiesčio mikrorajonas,

besiribodamas su Senamiesčiu, Neries upe, Žvėrynu, Naujininkais, yra laikomas vienu

patogiausių Vilniaus mikrorajonų tiek gyvenimui, tiek darbui. Kitas aspektas - svarbiausiųjų

transporto mazgų sąsaja su Naujamiesčiu. Geležinkelio ir autobusų stotys yra Naujamiesčio

mikrorajono teritorijos ribose. Tarptautinis Vilniaus oro uostas nėra tiesiogiai susijęs su 113

Naujamiesčiu, tačiau yra itin svarbus pramoninės Naujamiesčio dalies vystymo strategijoje.

Pagrindinė ir judriausia Aukštamiesčio gatvė - Švitrigailos, - tarnauja kaip pagrindinė

jungiančioji arterija tarp oro uosto ir miesto centro. Šia gatve dažniausiai tenka pravažiuoti

Vilniaus svečiams, todėl aukštutinė Naujamiesčio dalis yra prioritetinė formuojant miesto

reprezentacinį įvaizdį bei identitetą.

Ki ta paminė t ina s t iprybė - ta i

Auštamiesčio istorinis kontekstas, liudijantis,

jog teritorijoje kadaise klestėjo pramonė ir

kad šiuo metu tai išskirtinė Vilniaus vieta,

turinti savo istoriją, įprasminančią dabartinę

vietos būtį. Socialinė ir kultūrinė įvairovė

šiuo atveju taip pat įvardijama kaip stiprybė,

kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, anot

Jane Jacobs, vieta yra gyvybinga ir traukianti

žmones, kuomet joje patiriami socialiniai bei

kultūriniai mainai, esti didelė funkcijų

įvairovė, įvairaus amžiaus, etninių, religinių grupių integracija. Aukštamiesčio teritorijoje

daugiausia yra gyvenamosios funkcijos pastatų, tačiau nemažą dalį sudaro biurai, komercinė

paskirtis, mokymo įstaigos. Gyventojų tarpe pastebimi studentai, jaunos šeimos bei senjorai.

Taip pat prie stiprybių priskiriama Aukštamiestyje egzistuojanti alternatyvi kultūra,

išsiskirianti iš kitų Vilniaus mikrorajonų kultūrų. Loftuose, įsikūrusiuose buvusių gamyklų

pastatuose, apsigyvena jauni alternatyvų gyvenimo būdą vertinantys menininkai, architektai,

dizaineriai bei jų studijos.

Vilniaus teminis žemėlapis, http://www.vilnius.lt [žiūrėta 2016 05 24]113

,63

Pav. nr. 44: Aukštamiesčio funkcijų įvairovė.

Silpnybės

Tarp ryškiausiai pasireiškiančių

silpnybių identifikuojama segmentuota

kvartalo nuosavybė, nepalanki viešųjų

erdvių planavimui bei vystymui, kuri

pasireiškia labai dideliu subjektų skaičiumi

ir įvairove. Nepaisant to, kad kiekvienas

teritorijos statinys yra apibrėžtas jam

priklausančia sklypo riba (žr. pav. nr. x),

patys pastatai yra sudalinti į skirtingas

nuosavybės formas. Dauguma išpirktų,

pr ivat izuotų , nuomojamų buvusios

gamyklos pa ta lpų - t a i p r ivač ios

nuosavybės. Tokiu atveju komunikacija yra sudėtinga vystant teritorijos atgaivinimo

strategiją, kadangi suinteresuotųjų suma siekia triženklį skaičių.

Kita silpnybė - tai vieningo įvaizdžio nebuvimas. Tačiau kalbant apie perspektyvinį

įvaizdį kaip vieningos architektūros kokybę, anot M. Pakalnio, „Vienalytė aukšta vizualinė

kokybė pasiekta nebus“. To priežastis, pasak architekto, - didelis subjektų skaičius ir silpna

dabartinė komunikacija bendruomenės viduje. Kaip galima pastebėti, dauguma schemoje

išvardintų identifikuotų silpnybių persipina tarpusavyje ir sąlygoja viena kitą, todėl kiekvieną

jų išskirti yra netikslinga.

Gana svarbus kvartalo formavimo aspektas yra tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės

vaidmuo šiame vystyme yra neatsiejamas. Pasak Mindaugo Pakalnio, „Visur, kur tai

[industrinių mikrorajonų konversija, aut. pastaba] pavyko užsienio valstybėse, pavyko tik

stambaus žaidėjo pagalba“. Šiuo atveju vienintelis stambus ir svarbus žaidėjas Aukštamiesčio

revitalizacijos procese, tai Vilniaus miesto savivaldybė, be kurios šio atvejo strategijos

vystymas yra neįmanomas, - teigia M. Pakalnis. Sekant jau įgyvendintais užsienio

pavyzdžiais, tokiais kaip NDSM Amsterdame, Aukštamiesčio atveju savivaldybės vaidmuo

yra neatsiejamas dėl šios institucijos „jėgos“ pozicijos ir dėl to, kad, kaip minėta Tomo S.

Butkaus, „Lietuvoje dar nėra susiformavusios institucijos, kuri būtų atsakinga už viešųjų

erdvių formavimą, informavimą ir viešojo intereso gynimą“.

,64

Pav. nr. 45: sklypų ribų schema

Galimybės

Viena pagrindinių Aukštamiesčio idėjų ir galimybių - tai architektūrologės Aidos

Štelbienės vystoma mintis apie „Kūrybininkų miestą mieste“. Kūrybininkai, anot A.

Štelbienės, tai ne vien dailininkai, kaip buvo įprastai suvokiama iki šiol. „Kūrybininkai - tai

visi kūrybingų veiklų, specialybių, tame tarpe ir informacinių technologijų, atstovai,“ - 114

teigia A. Štelbienė. Todėl ši teritorija neturi būti suvokiama ir kuriama kaip vien menininkų

buveinė. Šios teritorijos galimybės kuriant jos identitetą, yra kur kas platesnės,

neapsiribojančios meno specialybių atstovų rezidavimu. Kūrybininkų miestas mieste - tai

galimybė suburti įvairias interesų grupes, skatinti socialinę bei kultūrinę segregaciją šiame

kvartale ir visoje Aukštamiesčio teritorijoje, remiantis Amsterdamo NDSM ir Talino Telliskivi

teritorijų patirtimis.

Alternatyvi kultūrinė veikla - tai procesas ir vyksmas, kurio metu žmonės, esantys ir

kuriantys Aukštamiestyje, traukia aplinkinius miesto gyventojus ir miesto svečius. Anot

architekto J. Gehl, ne kas kita, bet žmonės, bendra jų veikla, laisvalaikio leidimas,

bendravimas, stebėjimas, kultūriniai, socialiniai mainai traukia kitus žmones . Tad siekiant 115

gyvybingos teritorijos modelio išvystymo, būtinas yra veiklos, skirtos žmogui, scenarijaus

formavimas. Šis scenarijus negali apsieiti be paslaugų sektoriaus įtraukimo, kas taip pat

svarbu kalbant apie kvartalo vystymo galimybes. Paslaugų sektorius - vienas iš viešųjų erdvių

gyvybingumo faktorių. Anot miestų architekto W. H. Whyte, viešoji erdvė, kurioje arba šalia

kurios skirtingu paros metu veikia skirtingos kavinės, barai, parduotuvės ar viešbučiai,

statistiškai yra gyvybingesnė nei ta, kurioje paslaugų sektoriaus integracijos nėra . 116

Kalbant apie iniciatyvas ir vietinių interesų grupių galimybes, būtina pabrėžti

iniciatyvos iš apačios, t.y. vietinių gyventojų, kūrybininkų, svarbą. Anot vyriausiojo Vilniaus

miesto architekto M. Pakalnio, be bendruomenės motyvacijos viešųjų erdvių formavimo

rezultatai pasiekti nebus. Bendruomenė - neatsiejama teritorijos dalis, prisidedanti prie jos

formavimo . Vakarų Europos šalyse taikomi socialinio bendradarbiavimo metodai Lietuvoje 117

yra nauji, kadangi tiek bendruomenės, tiek viešųjų erdvių, tiek iniciatyvos iš apačios

metodikos yra nagrinėjamos teoriniame lygmenyje. Taip pat nėra sukurto šios metodikos

Aukštamiesčio ateities vizijos114

Jan Gehl, Life Between Buildings: Using Public Space, p. 31115

The Social Life of Small Urban Spaces: William H. Whyte, https://vimeo.com/111488563 [žiūrėta 2016 05 24]116

Aukštamiesčio ateities vizijos117

,65

modelio, taisyklių ar institucijos. Todėl bendruomenės įsitraukimas į Aukštamiesčio viešųjų

erdvių formavimo procesą yra būtinas. Bendruomenės iniciatyva, tarpusavio

bendradarbiavimas ir komunikacija su Vilniaus miesto savivaldybe yra prioritetiniai aspektai,

pakeisiantys savivaldybės vaidmenį iš silpnybių į stiprybių pozicijas. Tačiau tai gali įvykti tik

bendruomenės iniciatyvos pagalba, kadangi, anot M. Pakalnio, bendruomenė ir savivaldybė

kartu šiuo atveju yra pagrindinės ir svarbiausios interesų grupės . 118

Grėsmės

Pagrindinė ir jau ankstyviausioje vystymo stadijoje galinti atsirasti grėsmė yra vidinis

bendruomenės narių konfliktas, kadangi, pasak aktyvių Ševčenkos loftų kvartalo gyventojų ir

kūrėjų, šie konfliktai vyksta ir dabar. Pasak PPS, JAV miestų planavimo organizacijos, vienas

iš būsimų konfliktų prevencijos būdų - tai tinkamas viešųjų erdvių planavimo vadybos įrankių

naudojimas: savalaikė komunikacija ir visų interesų grupių tarpusavio bendradarbiavimas bei

įsitraukimas visuose teritorijos vystymo etapuose . Kitas negatyvus aspektas, galintis ištikti 119

projekto ateityje - finansavimo stoka, kuri yra tiesiogiai susijusi su anksčiau minėta konfliktų

tikimybe dėl to, kad Ševčenkos loftų teritorijos viešųjų erdvių atgaivinimo atveju pagrindinė

vidinių konfliktų priežastis yra finansinė. Šie nesutarimai, anot bendruomenės narių, kyla dėl

to, kad nėra aiškios finansavimo strategijos bei bendruomenės atsakomybės modelio. Anot

NDSM specialistės ir įkūrėjos A. M. Hoogland, pagrindinis finansavimo šaltinis projekto

vystymo pradžioje yra stambus žaidėjas, Aukštamiesčio atveju - savivaldybė. Vėliau

pritraukiamos investicijos iš verslo sektoriaus. Tačiau taip pat sektinas pavyzdys yra Talino

Telliskivi atvejis, kuomet bendruomenės nariai nuomojasi plotus, už kuriuos yra atsakingi.

Aukštamiesčio atveju negalima teigti, jog čia tiktų vienas arba kitas finansavimo būdas.

Tačiau reikalingas sumanus, kontekstualus metodas, apjungiantis tiek Talino, tiek

Amsterdamo praktikas.

Taip pat prie grėsmių priskirtina jau šiuo metu kvartale esanti fragmentuota, nevieninga

architektūra. Viso šio rezultato padariniai - segmentuota nuosavybė ir vieningo modelio

nebuvimas. Kol teritorijoje yra vertingų industrinio Naujamiesčio fragmentų, juos įmanoma

išsaugoti nepaisant jų išsibarstymo ir segmentacijos. Kaip interviu metu užsiminė M.

Aukštamiesčio ateities vizijos118

Project for Public Space, What is Placemaking?, http://www.pps.org/reference/what_is_placemaking/ [žiūrėta 119

2016 05 24],66

Pakalnis, kokybiškos vieningos architektūros čia nėra ir nebus. Tačiau to, kas turima dabar,

pilnai pakanka atkurti, savitam ir išskirtiniam Aukštamiesčio charakteriui atgaivinti . Kitas 120

svarbus aspektas, ištinkantis panašaus istorinio konteksto teritorijas užsienyje, tai

gentrifikacijos procesas, kurio metu teritorijos vertė pakyla tiek, kad joje gyvenantys

kūrybininkai negali išlaikyti savo būsto ar studijos dėl padidėjusių mokesčių, todėl yra

priversti išsikelti, o jų studijas ir butus užima tie, kurie gali sau tai leisti, tačiau nėra

suinteresuoti teritorijos charakterio, viešųjų erdvių, bendruomenės puoselėjimu.

Gentrifikacijos procesas architektų, miestų planavimo specialistų vertinamas neigiamai dėl

dažnos vietinių gyventojų, darbuotojų, kūrėjų kaitos, vietos charakterio praradimo,

bendruomenės išsiskaidymo. Anot A. M Hoogland, NDSM atveju gentrifikacijos procesas

negresia dėl sutarties, pasirašytos su Amsterdamo miesto savivaldybe. Sutartyje nurodyta, jog

20 metų savivaldybė įsipareigoja leisti kūrybingiems žmonėms kurti šioje teritorijoje už

išskirtinai nedidelį mokestį: „Pavyzdžiui „Kinetinės šiaurės fondas“ gali suteikti 250 studijų

kaip pigią erdvę darbui. Ji kainuoja apie 50–60 eurų už kvadratinį metrą, kas įkandama ir

gana pigu šiam rajonui“, teigia A. M. Hoogland . Aukštamiesčio atveju gentrifikacijos 121

procesas gali būti išvengiamas imantis atitinkamų veiksmų ankstyvoje projekto vystymo

stadijoje. Visų pirma, reikalinga aiški teritorijos vystymo strategija. Antra, neatsiejamas

bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe kaip pagrindine ir stipriausia interesų

grupe, atsižvelgiant į NDSM komunikacijos metodus.

Aukštamiesčio ateities vizijos120

Užbaigti dalykai tampa nuobodūs121

,67

4.3.2. Interesų grupių analizė

Nagrinėjamos industrinės teritorijos interesų grupės - tai institucijos, pavieniai asmenys

bei jų grupės ir kitos šalys, kurios turi tiesioginių arba netiesioginių sąsajų su šia teritorija, jos

kaita bei vystymusi. Interesų grupės šiuo atveju skirstomos į tiesioginio ir netiesioginio

poveikio grupes. Tiesioginio poveikio atstovais laikomi asmenys, susiduriantys su teritorija

fizine prasme arba turintys bendrų pastovių interesų: tai teritorijos loftų ir aplylinkių

gyventojai, įmonės, įsikūrusios šioje teritorijoje arba netoliese, jų darbuotojai, schemoje

nurodyti kaip apačios grupė. Antroji, netiesioginio poveikio grupė, išsiskiria tuo, jog tai yra

nepriklausomi, stambūs arba valdžios subjektai. Šią grupę sudaro: Vilniaus miesto

savivaldybė, Naujamiesčio seniūnija, verslo sektorius, vystytojai, statytojai, švietimo įstaiga.

,68

Pav. nr. 45: interesų grupių koreliacijos schema

Šioje darbo dalyje dėl dabartinio projekto egzistavimo tik teoriniame ir idėjiniame

lygmenyje, laiko ir resursų stokos analizuojamos daugiausia tiesioginio poveikio turinčios

interesų grupės. Su visomis interesų grupėmis buvo bendraujama gyvai, telefonu arba

elektroninių laiškų pagalba, siekiant gauti kuo daugiau informacijos apie viešųjų erdvių

planavimą industrinėje teritorijoje bei interesų grupių tarpusavio koreliaciją. Taip pat

siekiama išsiaiškinti, ką ir kaip turi padaryti Aukštamiesčio bendruomenės nariai, norėdami

įkurti viešąsias erdves, kokioje žemėje tai galima daryti ir kam priklauso sklypai bei pastatai,

esantys Ševčenkos loftų kvartale.

Vilniaus miesto savivaldybė

Kadangi, kaip buvo minėta ankstesniuose

teksto skyriuose Lietuvoje nėra viešos institucijos,

atsakingos už viešųjų erdvių kultūros vystymąsi,

todėl šiuo atveju iš teisinės ir normatyvinės pusės,

savivaldybės veikla yra traktuojama kaip tiesiogiai

susijusi su viešųjų erdvių humanizavimo procesu

bet kurioje viešojoje Vilniaus miesto teritorijoje.

Todėl akivaizdu, jog kreipimasis į šią instituciją

yra natūraliai suvokiamas žingsnis siekiant

oficialaus viešųjų erdvių planavimo ir vykdymo

formato. Pagrindinis Vilniaus miesto savivaldybės

a t i t inkamų depar tamentų da rbuo to jams

užduodamas klausimas - susijęs su reikalingais

veiksmais, dokumentais norint įrengti žaliąją

viešąją erdvę Ševčenkos loftų teritorijoje.

Pateikta schema nr. 46 iliustruoja grandininį

bendravimo kelią, kurio pagalba buvo ieškomi

atsakymai į pateiktus klausimus. Šios schemos

pagalba taip pat atvaizduojamas informacijos

rinkimo procesas ir jo ilgis, kuomet informacijos rinkėjas nesinaudoja savo socialiniu statusu

bei asmeniniais ryšiais. Šiame tekste savivaldybės darbuotojų pavardės bei kontaktiniai

duomenys nėra viešinami tikslingai. Įdomu tai, kad dauguma nuskambėjusių atsakymų siūlė ,69

Pav. nr. 46: kreipimosi į savivaldybę chronologinė seka

kreiptis į kitą skyrių arba atsakingą asmenį. Tačiau viskas būtų kitaip, jei visi specialistai

nebūtų pakartoję to paties siūlymo. To pasekoje, apklausius devynis skirtingų skyrių ir

poskyrių savivaldybės darbuotojus, buvo gauta informacija tik į kai kuriuos pateiktus

klausimus. Vertingiausia gauta informacija yra įtikinanti, jog Vilniuje nėra egzistuojančių

teisės aktų, taisyklių, reikalavimų ar nuorodų, kaip turi būti vykdoma viešųjų erdvių

formavimo ar atgaivinimo vadyba, kokie turi būti atlikti žingsniai bei nuo ko reikėtų pradėti

norint įrengti viešąją erdvę konkrečioje teritorijoje. Ši paradigma dar kartą įrodo, kad nuo

2009 m., kuomet pasirodė Tomo S. Butkaus esė „Urbanistinė stigma: miesto viešoji erdvė“,

pokyčių nepastebėta: vis dar nėra viešųjų erdvių, kaip teisiškai ir normatyviškai apibrėžtos

kultūros planavimo normos. Taip pat ir institucijų, kurios galėtų ginti viešąjį interesą ir

užsiimti viešųjų erdvių kultūros puoselėjimu. 122

Kadangi žinoma, kad nagrinėjamas kvartalas yra suskirstytas į sklypus, esančius šalia

pastatų, natūraliai kylantis klausimas buvo, kokioje ir kieno žemėje galima įrengti viešąsias

erdves? Jei žemės sklypas yra privati nuosavybė, tuomet jis perkamas arba nuomojamas iš

savininko. Kuomet sklypas nėra privati nuosavybė, šią žemę bendruomenė gali pirkti arba

nuomotis iš Vilniaus miesto savivaldybės arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos priklausomai nuo to, kieno nuosavybė yra ši žemė. Kadangi nekilnojamojo turto

nuosavybės duomenys yra pasiekiami Registrų centre ir ši informacija yra apmokestinta, o

sklypų teritorijoje yra per 10 vnt., šiam darbui informacija nebuvo užklausiama. Kalbant apie

teritorijos planavimą, yra įmanomas veiksmas, įvardijamas kaip sklypo formavimas bendro

naudojimo reikmėms išskiriant tam tikrą sklypą ar jo dalį ir turint visų interesų grupių

sutikimus. Taip pat reikia paminėti ir tai, jog pavyko sužinoti, kad gamyklos su savo pastatais

bei teritorija niekada nepriklausė savivaldybei. Sovietmečio Lietuvoje industriniai statinių

kompleksai priklausė valstybei, vėliau, po nepriklausomybės atkūrimo, buvo privatizuoti,

dažniausiai dalimis po vieną pastatą. Tad čia pasiteisina J. Aidukaitės mintis, jog 1992 m.

privatizacijos procesas ir padariniai turėjo įtakos ir industrinėms teritorijoms, ir Lietuvos

visuomenės dabartiniam suvokimui apie viešąsias erdves, jų nuosavybę ir puoselėjimą. Iki šių

dienų nemaža dalis šalies gyventojų nėra susidomėję šalia jų esančios pusiau viešos ir viešos

erdvės priežiūra, vis dar egzistuoja įsitikinimas, kad valstybė turi suremontuoti, atgaivinti,

humanizuoti.

Tomas S. Butkus, Urbanistinė stigma: miesto viešoji erdvė122

,70

Taip pat yra žinoma, kad be privačios ar LR nuosavybės pastatų bei sklypų teritorijoje

esti neidentifikuotų turto vienetų. Tai reiškia, kad turtas yra neseniai įsigytas ir dar

neįregistruotas, arba Reigstrų centre tiesiog neįregistruota nuosavybės forma. Neturint

oficialios informacijos, neidentifikuotame sklype ar pastate imtis bet kokių įrengimo veiksmų,

kaip žinia, draudžiama. Tačiau problema yra tame, kad Ševčenkos loftų teritorijoje yra

pastatų, kurie neidentifikuojami jau keletą metų. Vadinasi, oficialus nekilnojamojo turto

turėtojas, prireikus, turi būti ieškomas kitais, neoficialiais, būdais.

Apibendrinant galima teigti, jog institucijos, atsakingos už viešųjų erdvių planavimą,

vykdymą, vystymą ir priežiūrą, visgi Lietuvoje trūksta. Visų pirma, kaip ir buvo minėta Tomo

S. Butkaus I-ajame šio teksto skyriuje esančioje citatoje, reikalingas tikslus viešųjų erdvių

apibrėžimas ir suvokimas, kadangi viešosios erdvės šiuo metu Lietuvoje priskiriamos

želdynams, o Vilniaus bendrajame plane viešosios erdvės apskritai nėra identifikuojamos kaip

objektai ar vietos. Todėl turi atsirasti ir viešųjų erdvių planavimo, vystymo reglamentai bei

kiti su tuo susiję dokumentai.

Kalbant apie visuomenės įsitraukimą miesto viešųjų erdvių planavimo proceso metu, ir

Vilniaus miesto savivaldybę, kaip pagrindinę iniciatorę, šis įsitraukimas taikomas tik faktiškai

ir jo strateginis tikslas dažniausiai yra tik visuomenės informavimas post factum. Lietuvos

architektūros rūmų pirmininkė, architektė, teisininkė D. Bakšienė, kalbėdama apie

visuomenės įtraukimą, mini Lietuvoje galiojančią Orhuso konvenciją ir netinkamą jos 123

įgyvendinimą: „Visuomenė turi daug įvairių faktiškai egzistuojančių ir tarpusavyje derintinų

interesų (nepaneigiant ir paties verslo poreikių).“ Lietuvoje teismas taip pat pasisakė, kad 124

visuomenės dalyvavimas yra pagrindinė procedūra, kurios metu gali atsiskleisti faktiškai

egzistuojančio viešojo intereso turinys. Tačiau anot D. Bakšienės, „Lietuvoje galiojantis

teisinis reguliavimas "įtraukia" visuomenę tik įpareigodamas jai parodyti jau nustatytus

sprendinius.“ Visuomenė turi būti informuota apie viešųjų erdvių egzistavimą, naudą ir 125

potencialą. Tačiau esant dabartinei santvarkai ankstyvose planavimo stadijose dažniausiai

nedalyvauja nei miesto bendruomenė, nei platesnis profesionalų ratas. Tokiu būdu gimsta

socialiniai bei teisiniai konfliktai.

Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į 123

teismus aplinkos klausimais

Daiva Bakšienė124

Ibid125

,71

Peršasi nusistatymas, jog Vilniaus miesto savivaldybės darbas ir interesai neatitinka

miesto ir miestiečių poreikių bei interesų. Tačiau anot vyriausiojo Vilniaus architekto M.

Pakalnio, siekiant pakeisti ir atgaivinti Aukštamiestį, savivaldybės vaidmuo yra bene

svarbiausias, kadangi šiam projektui reikalingas „politinis koordinavimas“ ir betarpiškas

gyventojų-valdžios bendradarbiavimas. LRT radijo eteryje vykusio interviu metu su 126

architektūrologe, arch-centro direktore A. Štelbiene, menų fabriko Lofto savininke Ž. Diawara

bei M. Pakalniu pokalbio dalyviai diskutavo apie tai, kad Aukštamiesčio revitalizacijos

procese „Bendruomenė ir savivaldybė yra stambiausi žaidėjai“ šiame lauke. Anot A.

Štelbienės, industrinių rajonų atgaivinimo projektai, įgyvendinti užsienio šalyse (NDSM

Nyderlanduose, Soho Jungtinėse Valstijose ir pan.), buvo įvykdyti savivaldybių dėka. Visų

pirma, užsienio valstybėse savivaldybė turi galios ginti viešąjį interesą. Antra, finansuoti arba

identifikuoti alternatyvius aplinkos atnaujinimo būdus. Trečia, savivaldybė yra suinteresuota

miesto vizualinio identiteto ir socialinio, kultūrinio klodo formavimu.

Kokia bebūtų Vilniaus miesto savivaldybės pozicija, „Aukštamiestyje yra „per daug

infrastruktūros problemų (apšvietimo, vaikų žaidimų aikštelių, žaliųjų zonų, automobilių

aikštelių, kriminologijos ir t.t.), todėl patys žmonės vieni jų neišspręs“, čia reikalinga

savivaldybės pagalba, - teigia Ž. Diawara. Anot M. Pakalnio, atgaivinant Aukštamiestį ir

suteikiant jam įvaizdį, reikalinga jėgos pozicija: politiniai sprendiniai turi būti įgyvendinami

administracinėmis priemonėmis, būtent savivaldybės dėka. Užsienyje egzistuoja pavyzdžių,

kai industrinės teritorijos konversija reguliuojama ne savivaldybės, bet vystytojų bei verslo

sektoriaus. Tačiau to pasekoje įvyksta gentrifikacija: nekilnojamojo turto kaina teritorijoje

išauga, o socialinės bei kultūrinės įvairovės nelieka - teritorija dažnu atveju tampa pritaikyta

tik gyvenamajai funkcijai, kaip tai nutiko Šveicarijoje Sulzerareal mikrorajone. Todėl

apibendrinant galima teigti, kad miesto savivaldybės pozicija Aukštamiesčio atgaivinimo

projektui yra betarpiškai svarbi, ypač dėl to, kad tertorijos vystymo iniciatyva šiuo atveju

gimsta bendruomenės pastangų dėka. Todėl svarbiausiomis interesų grupėmis šiame projekte

galima įvardinti Vilniaus miesto savivaldybę ir vietinių gyventojų, kūrybininkų bendruomenę.

Aukštamiesčio ateities vizija126

,72

Ševčenkos loftų gyventojai

Ši interesų grupė (bent jau aktyviausioji jos dalis) yra labiausiai suinteresuota ir

geriausiai žinanti, kas yra viešosios erdvės, kam jos reikalingos ir ko patys aktyvūs

bendruomenės nariai nori pasiekti. Tačiau kita vertus, komunikacija su loftų gyventojais yra

sudėtinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma - nemaža dalis loftų yra nuomojami, ko pasekoje

nuomotojai yra suinteresuoti keisti aplinką tiek, kiek tai turi įtakos jų nekilnojamojo turto

investicijoms ir atgalinei grąžai. Nuomininkai savo ruožtu, net jei yra suinteresuoti viešųjų

erdvių atgaivinimu bei sutvarkymu teritorijoje, jų laikino gyvenimo būdas ne visada

garantuoja pilnavertiško įsiliejimo į bendruomenę gailmybes. Nors, neatmetamas faktas, kad

tarp loftų nuomininkų šiame kvartale esti aktyvių bendruomenės narių, suinteresuotų

teritorijos viešųjų erdvių ateitimi.

Visų antra, kaip dažnai nutinka Lietuvos miestų gyvenamuosiuose rajonuose, -

gyventojų nuomonės, poreikiai ir galimybės dažnai nesutampa tarpusavyje, ko pasekoje kyla

konfliktai ir su bendra aplinka susiję darbai arba sustabdomi, arba tampa remiami privačios

iniciatyvos. Viena pagrindinių šių konfliktų priežasčių yra finansinės galimybės ir nenoras

rūpintis aplinka apskritai. Turint omenyje pastarąjį aspektą, galima daryti prielaidą, jog

Lietuvoje, net ir gyvenamųjų loftų bendruomenėje, kur gyvena jauni 25-50 metų amžiaus

asmenys bei šeimos, bendrų ir viešų vietų suvokimas, suformuotas sovietmečio ideologijos

padarinių, vis dar yra šių gyventojų mentaliteto dalis. Anot architekto, urbanistikos specialisto

E. Lozuraičio, nors ideologija po nepriklausomybės atkūrimo pakito, tačiau žmonių

mentalitetą pakeisti yra kur kas sunkiau, todėl Lietuvos gyventojams dar prireiks laiko

suprasti, jog tai, kas yra aplink mūsų būstą, taip pat priklauso mums ir nuo mūsų.

,73

Pav. nr. 47: gyvenamųjų loftų pastatų schema

Trečia svarbi bendruomenės nesusikalbėjimo priežastis yra skirtingi gyventojų

prioritetai, pasyvumas bei išankstinis neigiamas nusistatymas į bendrą veiklą. Vienintelio šios

problemos sprendimo nėra, juolab, tai dažniausiai pasitaikanti problema esant dideliam

kiekiui skirtingų interesų grupių, kurios kiekviena turi skirtingus poreikius, galimybes ir

prioritetus. Viena iš galimybių būtų pasinaudoti ankstesniuose teksto skyriuose nagrinėta,

pramoninio Talino kvartalo pavadinimu Telliskivi, praktika, kurios pagrindas - palankios

teritorijos patalpų nuomos sąlygos kūrybingiems asmenims bei jų grupėms. Kadangi viešųjų

erdvių formavimas, naudojimas ir priežiūra priklausomi nuo žmogaus iniciatyvos, vadyba

šiuo atveju padeda išlaikyti viešosios erdvės stabilumą, kuomet vyksta atsakingų asmenų,

interesų grupių kaita. Tokiu atveju viešosios erdvės raida priklausoma ne nuo ją puoselėjančių

žmonių, bet nuo vadybos modelio. Ko Telliskivi pasiekė tokios politikos dėka - tikslinės

auditorijos pritraukimas į buvusią pramoninę teritoriją. Tai įvyko todėl, kad kiekvienas

kūrybingas asmuo šioje miesto dalyje turi galimybę išsinuomoti bet kurį laisvą pastatų

komplekso vidaus arba išorės plotą kelioms valandoms, parai ar metams priklausomai nuo

menininkų tikslų, iššūkių ir galimybių. Pagrindiniai kūrybingos visuomenės pritraukimo

aspektai, kuriais vadovaujamasi Telliskivi - prieinama nuomos kaina ir galimybė

transformuoti išnuomotas erdves pagal poreikį. Kitas aspektas - Telliskivi kvartalo (tiek

išorės, tiek vidaus erdvių) formavimas vyksta pačių kūrybingų bendruomenės narių

iniciatyva: norint pertvarkyti erdves, reziduojantys menininkai yra priversti kviesti į pagalbą

kitus bendruomenės narius. Taip vyksta darnus vidinis socialinio dalyvavimo procesas, kurio

dėka visa teritorija įgyja vientisą erdvės charakterį. Lietuvoje šios praktikos taikymui

egzistuoja kelios kliūtys, susijusios tiek su fiziniais, tiek finansiniais, tiek moraliniais

aspektais bei įsitikinimais.

Visų pirma, Lietuvoje ne visada suvokiamas darbas ne savo, bet bendruomenės labui,

ypač, jei tai siejama su viešųjų erdvių atnaujinimu, priežiūra ir dalinimusi. Svariausias

argumentas gali būti paaiškinamas keliais aspektais. Tačiau po diskusijos su Ševčenkos loftų

gyventojais galima teigti, kad dažnai pasitaikantis faktorius yra psichologinis nusistatymas -

niokojimo baimė, kuomet žmogus bijo imtis bet kokių veiksmų puoselėdamas tai, kas yra

vieša, nes veja gali būti sutrypta, suoliukas pavogtas. Šios baimės yra visiškai pagrįstos

Lietuvos visuomenėje ir jos neatsirado be priežasties. Tokiu atveju, tikslinga išsiaiškinti ir

eliminuoti priežastį, sukeliančią negatyvų išankstinį nusistatymą. Galimybė, kurios pagalba

būtų sumažintas vandalizmas - tai bendras darbas ir įsitraukimas. Anot Jane Jacobs,

pagrindinis būdas vandalizmo sumažinimui ir atsakomybės didinimui yra interesų grupių ,74

asmeninis įsitraukimas į viešųjų erdvių formavimo procesą. Tai žmogaus suvokimą keičiantis

veiksmas, kurio pagalba ne tik teritorijos gyventojai, bet ir jos svečiai pradeda suvokti ne

„mano“, bet „mūsų erdvės“ prasmę. Žmogus pradeda puoselėti ir rūpintis bendrąja erdve tada,

kai patiria asmeninio prisilietimo (anglų k. personal touch) naudą, teigia J. Jacobs.

Kita vertus, Vilniuje jau kelerius metus sėkmingai taikomas dalinimosi

bendradarbiavimo (anglų k. sharing participation) metodas, grindžiamas bendra veikla,

aplinkos puoselėjimu ir bendruomenės formavimu. Pats ryškiausias to pavyzdys -

bendruomenės iniciatyva įkuriami bendri daržai ir sodai, kurių yra Antakalnyje, Pilaitėje.

Daržovių auginimas ir derliaus rinkimas yra grindžiamas bendruomenės narių tarpusavio

pasitikėjimu, todėl šiose vietose egzistuoja „mūsų“ suvokimas. Aukštamiesčio teritorijoje

identifikuojama maža „mūsų“ suvokimo grandis, turinti galimybę išaugti, jei atsiras galimybė

kiekvienam prisidėti prie viešųjų erdvių kūrimo ir priežiūros. Anot menų fabriko Lofto

savininkės, Ž. Diawara, pradėti reikia nuo mažų, tačiau bendrų idėjų įgyvendinimo. „Reikia

dirbti kartu. Tai gali būti užkrečiama“ . Jeigu kiekvienas loftų gyventojas prisidėtų prie 127

viešosios kiemo erdvės puoselėjimo, gražinimo pačiais paprasčiausiais, neįmantriais būdais,

gyventojų tarpusavio santykiai pasitaisytų, o tai yra pirmas žingsnis darnios bendruomenės

link. Tačiau kaip įtraukti bendruomenės narius į bendrą kūrimą ir nuo ko pradėti?

Nuo ko pradėti ir kaip tai daryti, yra aktuali ne tik Aukštamiesčio, bet ir visos Lietuvos

planavimo problema, kadangi socialinio bendradarbiavimo praktikos nebuvo taikomos

revitalizuojant viešąsias erdves bei atgaivinant teritoriją, suteikiant mikrorajonui naują

įvaizdį. Šiuo atveju industrinė Aukštamiesčio teritorija yra palanki tiek teoriniame, tiek

praktiniame projekto vystymo lygmenyse, kadangi industrinių teritorijų atgaivinimo ir

konversijos pavyzdžių Europos valstybėse yra nemažai: vieni labiausiai atitinkančių

Aukštamiesčio problemas ir tikslus - tai jau minėti NDSM Amsterdame, Telliskivi ir

Rottermanni teritorijos Taline, Aker Brygge Osle, Sulzerareal Šveicarijos mieste Winterthur.

Šiuose kvartaluose vystytos strategijos buvo skirtingos, pasiekti rezultatai taip pat skiriasi.

Tad, turint keletą įgyvendintų ir vystomų realių pavyzdžių, pirmas žingsnis darnaus vystymo

link yra rėmimasis užsienio praktikomis. Šis procesas jau vyksta: kūrybinių dirbtuvių

„Aukštamiesčio arterija“ metu NDSM įkūrėja A. M Hoogland su kolegomis bendradarbiavo

su lietuvių architektais, projekto iniciatoriais bei dalinosi savo patirtimi ir žiniomis. Šis

žingsnis yra sveikintinas ir tikrai reikalingas Aukštamiesčio revitalizacijos procesui.

Ibid127

,75

Dar viena priežastis, kodėl socialinis bendradarbiavimas yra sudėtingas procesas, - tai

Lietuvos visuomenėje vis dar įsigalėjęs stereotipas apie naudotoją kaip neatsakingą asmenį.

Tačiau anot J. Aidukaitės, šis suformuotas mentalitetas - tai yra palikimas sovietinės

santvarkos, kuomet už butų, pastatų, jų viešųjų erdvių priežiūrą buvo atsakinga valstybė.

Tačiau problema išryškėjo tik po nepriklausomybės atkūrimo ir privatizacijos proceso,

kuomet gyventojai turėjo susitaikyti su nauja santvarka ir su tuo, jog privatizuoto turto

sutvarkymo darbai yra paties savininko atsakomybė. Su būsto priežiūra susijęs mentalinis

barjeras buvo nugalėtas, tačiau kalbant apie viešąsias erdves ir jų puoselėjimą, loftų

teritorijoje dar yra įsigalėjusi mąstymo forma, grindžiama ne bendra erdve, bendra

automobilių stovėjimo aikštele, bet „kažkieno“ arba „savivaldybės“ žeme. Į šią problemą

neatsižvelgti negalima, kadangi ši nusistovėjusi suvokimo forma, pritraukiant bendruomenės

narius, formuojant bendrą iniciatyvą, yra didžiausia kliūtis bendrumo ir bendruomeniško

suvokimo kelyje. Todėl, kaip buvo minėta aukščiau, vadovaujantis Telliskivi praktiniais

metodais ir leidžiant kūrybingai auditorijai pačiai kurti savo aplinką, būtų išspręsta dalis

klausimų. Tačiau kaip ir kur įleisti būsimus menininkus, jei didžioji dalis nekilnojamojo turto

šiame kvartale yra užimta ne tik gyventojų, bet ir komercinės, administracinės, gamyklinės

paskirties objektų?

,76

Pav. nr.48: nenaudojamų ir iš dalies naudojamų pastatų schema

Nenaudojamų ir iš dalies naudojamų pastatų savininkai: VGTU, T. Ševčenkos 16J, 16K

Buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijoje identifikuojami trys statiniai, kurie šiuo metu

yra nenaudojami, iš dalies naudojami arba keičiama jų paskirtis. Pirmasis yra Vilniaus

Gedimino technikos universiteto elektronikos fakultetas adresu Naugarduko g. 41. Kadangi

VGTU moksui ir mokymui skirtos patalpos šiuo metu yra koncentruojamos į Vilniuje esantį

studentų miestelį, Naujamiestyje esantys pastatai (Naugarduko ir Basanavičiaus gatvėse)

ketinami parduoti. Anot informacinių šaltinių, yra du šios paskirties pastatų pardavimo būdai:

per turto banką arba Vyriausybės nutarimu, nekilnojamąjį turtą investuojant į aukštąją

mokyklą, kad ji pati šį turtą parduotų. Anot švietimo ir mokslo viceministro Rimanto

Vaitkaus, „Antrasis būdas yra efektyvesnis, kadangi universitetas parduoda turtą

savarankiškai, o gautos lėšos investuojamos į ilgalaikį turtą, susijusį su universiteto veikla.“ 128

Bet kuriuo atveju Aukštamiesčio bendruomenė baiminasi, kad parduotas fakulteto pastatas

bus nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas pastatas, ne tik neatspindintis Aukštamiesčio

industrinio charakterio, bet ir prieštaraujantis istoriniam šio kvartalo kontekstui. Dabartinio

elektronikos fakulteto architektūra ir išorinė statinio estetika atitinka Aukštamiesčio dvasią ir

kuria savotišką kvartalo įvaizdį. Todėl šis pastatas turi būti išsaugotas ir pritaikytas

šiuolaikinėms reikmėms, kaip tai buvo padaryta dabartiniuose loftų pastatuose. Kadangi

pastato plano sandara yra galerijinio tipo su laiptinėmis tiek vakarinėje, tiek rytinėje pastato

dalyse, universiteto patalpos tiktų gyvenamųjų loftų studijų pritaikymui.

Gamyklos pastatas, esantis Ševčenkos 16J yra privati nuosavybė. Šis pastatas pasižymi

dideliu paviršiaus plotu. Kadangi pastato perimetru esančių langų nepakanka apšviesti pastato

centre esančių patalpų, todėl šis pastatas nėra pritaikomas gyvenamajai ar administracinei

funkcijoms. Šiuo metu didžioji statinio dalis yra nenaudojama, nors vakarinėje jo dalyje jau

kuriasi „Dizaino viešbutis“, turėsiantis stogo terasą - potencialų miestiečių ir sostinės svečių

traukos tašką. Bendruomenės narių teigimu, šis pastatas bus tvarkomas ir jau formuojama jo

funkcija. Tačiau kokia ji bus konkrečiai, dar nežinoma. Dėl prastos insoliacijos, patalpos,

esančios šiame pastate, yra tinkamos garso studijų, sporto, šokių salių, barų, klubų,

viršutiniuose aukštuose ir parduotuvių, krautuvėlių, kavinių pirmuosiuose pastato aukštuose

įrengimui. Aukščiau išvardintos funkcijos yra tinkamos tiek kvartalo kontekstui, tiek viešųjų

erdvių revitalizacijos vystymui. Visų pirma, tam, kad teritorija turėtų savitą charakterį ir

Inga Razmaitė, NT rinkoje suaktyvėjo universitetai, http://vz.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]128

,77

vietos identitetą, ji turi būti gyvybinga. Tam, anot NDSM pradininkės Anne Marie Hoogland,

reikalinga socialinė ir funkcijų įvairovė. Socialinę kvartalo įvairovę užtikrins skirtingos

įsikūrusios įstaigos, kurių tikslines auditorijas sudaro skirtingo amžiaus, lyčių, interesų

lankytojai. Prekes ar paslaugas teikiančios vietinio verslo įmonės, veikiančios skirtingu paros

metu, užtikrina socialinę integraciją ir nuolatinį kvartalo gyvybingumą. Todėl šiam pastatui,

kartu viešosioms erdvėms ir viso kvartalo atgaivinimui taikytina strategija turi būti vystoma

atsižvelgiant į socialinę ir funkcinę pasiūlos įvairovę.

T. Ševčenkos 16K esantis statinys - tai kelerius metus nebaigiamas statyti

negyvenamosios paskirties 16I pastato priestatas. Statinys pasižymi nedideliu aukštų plotu,

tiesioginės saulės šviesos stoka. Palanki yra gelžbetoninė pastato konstrukcija, suteikianti

lankstumo langų dalinimo, fasadų apdailos atžvilgiu. Dėl visų išvardintų priežasčių ir

išsklaidyto šiaurinio apšvietimo statinys gali būti pritaikytas tokių menininkų kaip tapytojai,

juvelyrai, keramikai, studijoms bei dirbtuvėms. Taip pat patalpos tinkamos administracinei

paskirčiai arba dizaineriams bei architektams, dirbantiems prie kompiuterio. Tačiau šiame

pastate nepriimtinas triukšmingų ir naktį veikiančių įstaigų egzistavimas dėl tiesioginės ribos

su 16I ir šiaurinėje statinio dalyje esančio T. Ševčenkos 16A gyvenamųjų loftų pastatų.

Apibendrinant galima teigti, jog šie trys teritorijoje esantys nenaudojami ir iš dalies

naudojami pastatai, jų patalpos ir erdvės šalia gali pasitarnauti gamyklos kvartalo įvaizdžio

formavimui įkuriant juose funkcijas, traukiančias skirtingus žmones skirtingu paros metu.

Tačiau idėjos vystymas lieka bevaisis, kuomet nėra kompleksinio planavimo, vadybos ir

strategijos, kurie viešųjų erdvių planavimo bei įgyvendinimo eigoje yra neatsiejama darbo

bendruomenės labui dalis.

Vietinis verslas, įmonės ir jų darbuotojai

Ši interesų grupė pasižymi tuo, kad dalis įmonių ir vietinių verslų, esančių

nagrinėjamoje teritorijoje, priklauso loftuose gyvenantiems bendruomenės nariams, kurie

daugumoje atvejų yra aktyviausi kvartalo atstovai. Tai yra žmonės, gyvenantys šia vieta ir jos

charakteriu, čia dirbantys ir steigiantys verslą. Vieni tokių asmenų yra dizaineriai D. ir N.

Kalinauskai. Ši šeima tame pačiame kvartale gyvena, dirba, kuria ir verslauja. Tokių aktyvių,

verslą šioje teritorijoje turinčių asmenų, yra daugiau. Pagrindinis visiems šiems asmenims

priskiriamas bruožas - nuolatinis domėjimasis savo aplinka, jos kaita, kitais gyventojais;

bendravimas ir daugelio bendruomenės narių pažinojimas, noras keisti viešąsias erdves, ,78

įvaizdį ir požiūrį. Tokie asmenys yra gyvybiškai svarbūs bet kokioje bendradarbiavimo

praktikoje, kuomet iniciatyva kyla iš apačios. Aktyvūs vietinio verslo atstovai kelia teritorijos

potencialą ir vertę: jie geriausiai pažįsta aplinką, kitas interesų grupes ir jų galimybes. Savo

veiklos pagalba šie žmonės kuria teritorijos karštuosius taškus, potencialias miestiečių ir

miesto svečių lankytinas vietas, stiprina besiformuojantį vietos charakterį.

Kitas svarbus identitetą bei pirmąją viešąją erdvę kuriantis verslo objektas šioje

teritorijoje yra neseniai atsidaręs vietinis baras. Nepaisant to, kad kvartale jau prieš tai

egzistavo kelios viešojo maitinimo įstaigos, tačiau tai nėra vietos charakterį, buvusios

gamyklos dvasią atspindinčios vietos, todėl kvartalo gyvybingumui palaikyti ir sukoncentruoti

į vieną tašką reikėjo būtent baro, kuris įsikūrė 1910 m. statytame pastate, gamyklos

laikotarpiu gyvavusios darbininkų valgyklos patalpose. Baro įkūrėjai taip pat yra vietinės

bendruomenės nariai, pažįstantys dalį baro svečių. Kaip teigiama NDSM įkūrėjos A. M.

Hoogland, kūrybingų žmonių bendruomenei patikėta teritorija gali būti pritaikyta naujiems

poreikiams, šiuo principu NDSM „jau virš dvidešimt metų gyvuoja menininkų ir smulkaus

verslo kolonija.“ Aukštamiesčio įvaizdžio formavimosi procesui reikalinga smulkaus, vietinio

verslo integracija, nes, pasak NDSM įkūrėjos, „įdomi vieta bus tada, kai kultūros pramonei,

kultūros žmonėms ir kultūros bendruomenei bus leidžiama čia būti“. „Elektrit-Baras“

priklauso kultūros pramonei, pritraukianti žmones, kurių pagalba formuojasi stipri kultūros

bendruomenė. 2016 m. balandžio pabaigoj atsidaręs „Elektrit-baras“ - tai vieta, kurioje

susitinka ne tik vietinė gyventojų bendruomenė, bet ir atsiranda ryšys tarp kaimyninių

kvartalų, vietinio verslo ir vietinių gyventojų, ko pasekoje bendruomenė turėtų pradėti plėstis

ir įgyti naują pavidalą. Tad galima teigti, kad baro įkūrimas suteiks kvartalui socialinės ir

kultūrinės įvairovės, kurdamas ekonomiškai aktyvią Aukštamiesčio teritoriją.

,79

Pav. nr. 49: teritorijos karštųjų taškų schema

Naujamiesčio seniūnija

Į Naujamiesčio seniūniją teko kreiptis dėl pastatų, sklypų nuosavybės klausimo ir

teritorijos brėžinių. Kadangi seniūnija tokios informacijos neturi ir neteikia, buvo patarta šiuo

klausimu kreiptis į UAB „Naujamiesčio būstas“. Atrodytų, galima teigti, kad Naujamiesčio

seniūnija nėra stipri interesų grupė atgaivinant Aukštamiesčio teritorijos viešąsias erdves dėl

to, kad Naujamiesčio seniūniją atstovauja tik pora darbuotojų. Tačiau kita vertus, seniūnijos 129

statusas turi būti įvertintas tiek teoriniame, tiek praktiniame šio darbo lygmenje, kadangi

seniūnijos yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Ne išimtis

ir Naujamiesčio seniūnija. Pagrindinės šios įstaigos funkcijos susijusios su dokumentų

priėmimu ir tvarkymu. Formuojant Aukštamiesčio viešųjų erdvių planavimo modelį itin

svarbi yra sekanti seniūnijos veikla, kuri gali turėti įtakos planavimo procesui: seniūnijos

gyventojų sueigų šaukimas, susitikimų rengimas su Savivaldybės ir valstybės institucijų

pareigūnais ir tarnautojais; remti visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų

savivaldos reikalų tvarkymu; pagal savo kompetenciją priimti ir nagrinėti gyventojų ir

įmonių, įstaigų, organizacijų prašymus, skundus, siūlymus. Šiais aspektais seniūnija gali

pagelbėti Aukštamiesčio bendruomenės nariams lengviau išspręsti rūpimus klausimus viešųjų

erdvių ir jų planavimo klausimais, kadangi seniūnija šiuo atveju identifikuojama kaip tarpinė

grandis tarp viešųjų miesto institucijų ir kitų šiame tekste aprašomų interesų grupių.Namo

savininkų bendrijos ir UAB „Naujamiesčio būstas“

Yra žinoma, jog gyvenamųjų loftų savininkai turi įsteigę namo savininkų bendrijas.

Įregistruotos yra šios loftų bendrijos: „Loftai 555“ (T. Ševčenkos g. 16H) , „Done“ (T. 130

Ševčenkos g. 16) , „Loftas“ (Švitrigailos g. 11K) . Bendrijos nariai išsirinkę pirmininkus, 131 132

kurie atstovauja bendruomenės interesus. Tačiau darnus bendradarbiavimas pavyksta ne

visada, todėl viena iš išeičių išspręsti išorinius konfliktus galėtų būti sutarties su

„Naujamiesčio būstu“ pasirašymas dėl aplinkos tvarkymo, kadangi pati bendrovė deklaruoja

prisiimanti atsakomybę už „Daugiabučių namų administravimo paslaugas, kurios užtikrina

tvarkingą daugiabučio gyvenamojo namo aplinką, nepriekaištingą inžinerinės įrangos

Teminis Vilniaus žemėlapis 129

Bendrija „Loftai 555“130

Bendrija „Done“ 131

Bendrija „Loftas“ 132

,80

funkcionavimą bei efektyvų energetinių resursų naudojimą.“ Tačiau problema yra tame, 133

kad Ševčenkos loftų pastatai nėra teisiškai traktuojami kaip daugiabučiai gyvenamieji

pastatai. Iš visų gyvenamųjų loftų, esančių kvartale, tik dalis yra su pakeista paskirtimi į

gyvenamąją. Norint, kad šią teritoriją administruotų UAB „ Naujamiesčio būstas“, reikia, kad

visas pastatas būtų pripažintas gyvenamuoju daugiabučiu su jo teritorija. Tai šiai dienai

padaryti yra sudėtinga dėl skirtingų registruotų paskirčių, o patalpų paskirties keitimas yra

mokama paslauga. Todėl ši galimybė ir UAB „Naujamiesčio būstas“ bei bendruomenės

galimi santykiai su šia bendrove nėra analizuojami nuodugniai, o tekste aprašoma tik

galimybė kaip viena iš išeičių, bendruomenės konfliktų sprendimo būdų. Tačiau taip pat

reikėtų paminėti, jog vidinių bendruomenės konfliktų ši galimybė neišspręs. Kol teritorijoje

nebus kokybiško bendradarbiavimo proceso, tol galimai tarp gyventojų ir kitų interesų grupių

vyks konfliktai: ne tik dėl finansinių, bet ir fizinio darbų pasidalinimo, atsakomybės

priežasčių.

Interesų grupių analizė pagal jų įtakos ir intereso santykį

Žemiau pateikta schema iliustruoja ankstesniame poskyryje analizuotų interesų grupių

skirstymą pagal jų įtakos ir intereso, skiriamo Ševčenkos loftų teritorijos viešųjų erdvių

humanizavimui, kiekių santykius. Horizontalioji - intereso - ašis vaizduoja, kiek tiriamos

grupės yra arba gali būti suinteresuotos šios teritorijos viešųjų erdvių atgaivinimu: nuo

mažiausio intereso kairėja iki didžiausio - dešinėje diagramos pusėje. Vertikalioji ašis

reprezentuoja interesų grupių įtaką nuo mažiausios apačioje iki didžiausios viršuje.

UAB „Naujamiesčio būstas“, https://www.naujamiesciobustas.lt [žiūrėta 2016 05 24]133

,81

Pav. nr. 50: įtakos ir intereso santykio schema

Pirmoji interesų grupė, pažymėta skiltyje nr. 1, tai grupė, kuri pagal šios dienos

rezultatus yra turinti mažai įtakos ir teikianti mažai intereso Aukštamiesčio revitalizacijos

klausimais. UAB „Naujamiesčio būstas“, kaip gyvenamuosius daugiabučius administruojanti

bendrovė, daugiausia suinteresuota yra bendradarbiauti su naugiabučių namų gyventojais ir jų

bendrijomis. Kadangi ši bendrovė neaptarnauja gyvenamųjų loftų pastatų, jai Aukštamiesčio

viešųjų erdvių humanizavimas yra aktualus tik iš dalies. Tačiau jeigu ateityje loftų bendrijų ir

„Naujamiesčio būsto“ bendradarbiavimas įvyks, šios bendrovės interesas bus vertinamas

kitaip. Todėl galios ir įtakos vertė yra vertinama žemai. Kalbant apie miesto visuomenę, jos

įtaka ir interesas vertinami ne itin aukštai, tačiau neatmetama galimybė, kad šie rodikliai

laikui bėgant gali kisti. Naujamiesčio revoliucija - tai neformalus judėjimas, šiuo metu

neturintis didelės įtakos Aukštamiesčio formavimui, kadangi paskutinieji įrašai jų

tinklalapyje bei socialinio tinklo Facebook grupėje datuojami 2011 ir 2013 m. 134 135

atitinkamai. Ši neformali iniciatyva gali būti įtakinga ateityje, kuomet Aukštamiesčio

projektas bus pradėtas vystyti, kadangi šio judėjimo nariai didžiąja dalimi yra kūrybingi,

verslūs ir jauni žmonės, kurie galėtų būti vertinami labiau kaip projekto tikslinė reziduojančių

menininkų auditorija. Tačiau šiuo metu situacija yra kitokia, todėl vertinimas yra atitinkamas.

Interesų grupės, patenkančios į šią skiltį, turi būti informauotos neperkraunant informacijos ir

suteikiant tik tikslingas, su šia grupe susijusias žinias minimaliomis pastangomis.

Antroji grupė - tai didelės įtakos, bet mažo intereso grupė, kurią sudaro daugiausia

valdžios institucijos, atsakingos už oficialiąją projekto dalį. Savivaldybės kaip svarbiausios

miesto institucijos vaidmuo viešųjų erdvių formavime yra svarbus, ir miestą atstovaujanti

įstaiga yra įtakinga sprendžiant viešųjų erdvių formavimo problemas, vykdant dokumentaciją

ir kitą oficialiąją projekto dalį. Tačiau iš to, kad Vilniuje ir apskritai Lietuvoje nėra viešųjų

erdvių formavimo ir viešąjį interesą ginančios institucijos, kuri būtų atsakinga už viešųjų

miesto zonų kaip objektų formavimą bei tolimesnę priežiūrą, valdžios įstaigų intereso skalė

vertinama žemai. Tačiau valdžios organai kuo toliau, tuo labiau yra suinteresuoti viešųjų

erdvių formavimu pasitelkiant socialinio bendradarbiavimo priemones ir taikant jas

praktikoje. Vieni tokių pavyzdžių Lietuvoje yra Anykščių bei Biržų miestų viešųjų erdvių

planavimo kūrybinės dirbtuvės su architektais, savivaldybės atstovais ir miesto gyventojais.

Vilniuje socialinio bendradarbiavimo metodas jau pradeda įgyti prasmę, tačiau labai

palaipsniui, kadangi sostinės viešųjų erdvių humanizavimo projektui reikalinga ne tik interesų

Newtown revolution, http://www.newtownrevolution.lt [žiūrėta 2016 05 24]134

Newtown revolution, https://www.facebook.com [žiūrėta 2016 05 24]135

,82

grupių apklausa, bet ir kompetetingi specialistai su tokio pobūdžio patirtimi, tačiau Lietuvoje,

kur socialinis bendradarbiavimas kol kas yra teoriniame lygmenyje propaguojamas metodas,

tokių specialistų yra labai mažai. Į šią skiltį taip pat patenka ir aukštojo mokslo įstaiga

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, kadangi pastatas Naugarduko g. 41 yra

parduodamas dėl universiteto interesų. Tačiau tai, kam bus parduotas pastatas, turi labai daug

įtakos Aukštamiesčio įvaizdžio formavimui bei viešųjų erdvių atgaivinimui dėl būsimo/-ų

pastato savininko/-ų interesų ir pastato bei jo paskirties likimo. Architektų bei urbanistų, kaip

specialistų įtaka taip pat vertinama aukštai, kadangi šios specialybės atstovams tenka

atsakomybė bendradarbiauti su visomis interesų grupėmis siekiant patenkinti jų poreikius ir

galimybes. Kita vertus, specialistų interesai vertinami ne taip aukštai, kadangi nėra vienos

konkrečios architektų grupės, kurią galima būtų vertinti šiai dienai. Galima paminėti

„Aukštamiesčio arterijos“ kūrybinių dirbtuvių dalyvius kaip vienus iš suinteresuotų

specialistų grupių. Šių aukščiau išvardintų interesų grupių pagrindinis bendradarbiavimo

reikalavimas yra nuolatinis ryšio palaikymas, savalaikis informavimas bei įtraukimas į kai

kuriuos procesus.

Su šiomis interesų grupėmis vertėtų nuolat bendradarbiauti ir įtraukti į visus įmanomus

procesus, susijusius su planavimu, kadangi loftų gyventojai, vietiniai verslininkai bei

nekilnojamojo turto savininkai yra tikslinė auditorija, kuri yra ne tik suinteresuota, bet ir

įtakinga. Šiuo atveju kvartalo gyventojai yra įtakingi dėl savo nuomonės, poreikių ir

galimybių išraiškos būtinumo. Jų interesas taip pat vertinamas aukštai, kadangi tai

pagrindiniai potencialūs viešųjų erdvių naudotojai. Architektūros centras, viena pagrindinių

Aukštamiesčio revitalizacijos iniciatorių, yra tiek suinteresuota, tiek įtakinga dėl

organizavimo, planavimo priežasčių. Šiai dienai menų fabrikas Loftas taip pat užima svarbią

poziciją tarp interesų grupių, kadangi ši vieta atlieka netik viešosios erdvės, vietinio

susibūrimo vaidmenį, bet ir prisideda prie Aukštamiesčio atgaivinimo proceso. Į šią skiltį

patenkančios interesų grupės yra prioritetinės Aukštamiesčio revitalizacijos proceso dalyvės,

todėl su jomis turi būti nuolat palaikomas ryšys, bendradarbiaujama, atsižvelgiama į jų

poreikius, nuomones, išsakomas problemas. Taip pat šios žmonių grupės turi būti įtraukiamos

į bendradarbiavimo procesus planuojant, diskutuojant, vystant Aukštamiesčio erdvių

atgaivinimo vizijas ir projektus.

,83

Ketvirtąją skiltį sudaro didelį interesą, bet mažai galios turinčios grupės, kurių projekto

vystymo metu aktyviausi yra aplinkinių kvartalų gyventojai ir verslo sektorius. Taip pat visas

Naujamiesčio mikrorajonas: dėl galimos gentrifikacijos ir nekilnojamojo turto vertės,

įvaizdžio kilimo bei tranzitinės Švitrigailos gatvės estetinės charakteristikos maršruto iš oro

uosto link miesto centro atžvilgiu. Taip pat prie aukšto intereso priskiriami menininkai ir

dizaineriai dėl potencialios galimybės pritraukti juos kaip tikslinę Aukštamiesčio vartotojų

auditoriją. Šias interesų grupes rekomenduojama tik informuoti, kadangi jų susidomėjimas yra

natūraliai aukštas.

4.4. Pilotinės diskusijos, SSGG ir interesų grupių analizių išvados

Atlikus tyrimą bei analizes identifikuojamas viešųjų erdvių atgaivinimo strategijos ir

vadybos įrankių nebuvimas Lietuvoje. Apibrėžtų konkrečių veiksmų bei žingsnių, kaip ir

viešai prieinamos informacijos apie viešąsias erdves ir jų planavimą, nėra. Interesų grupių

analizės metu išaiškinta, jog Lietuvoje ir Vilniuje neegizstuoja speciali už viešųjų erdvių

planavimą bei atnaujinimą atsakinga institucija ar asmuo, konsultuojantis ir ginantis viešąjį

interesą miesto erdvių formavimo klausimais. Be to, atlikus interesų grupių analizę, galima

teigti, jog architekto T. Grunskio teiginys, kad savivaldybės kaip socialinės galios subjekto

pozicija kol kas yra silpna , pasiteisina. Taip pat Lietuvoje trūksta tiesioginės komunikacijos 136

tarp bendruomenės narių bei valdančiųjų miesto institucijų: nepakankamai taikomi vadybos

komunikacijos įrankiai, tokie kaip socialinis bendradarbiavimas, diskusijos, visuomenės

integracija į viešųjų erdvių planavimo, vystymo, priežiūros procesus.

Apibendrinant ankstesnėse darbo dalyse įvykdytą pilotinę diskusiją, SSGG bei interesų

grupių analizes dviem aspektais, daroma prielaida, jog tarp šiai dienai egzistuojančių interesų

grupių, teritorijos privalumų bei trūkumų ir diskusijos dalyvių išsakytų minčių

identifikuojamas tiesioginis ryšys, padedantis dabartiniam ir būsimiems šio darbo etapams

formuojant viešąsias erdves industrinėje Aukštamiesčio teritorijoje. Taip pat teigiama, jog šios

teritorijos ateities identitetas yra priklausomas nuo interesų grupių integracijos, viešųjų erdvių

planavimo vadybos modelio įgyvendinimo bei vietos formavimo proceso.

Tomas Grunskis, Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lietuvoje, /www.grunskis.net136

,84

IŠVADOS

Šioje rašto darbo dalyje nagrinėjami galutiniai rezultatai bei sprendiniai, susiję su

buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijos viešųjų erdvių formavimo tema. Identifikuojami

pagrindiniai vietos privalumai bei trūkumai viešųjų kiemo erdvių, bendruomenės iniciatyvos

ir valdžios institucijų bendradarbiavimo atžvilgiu. Taip pat aptariami pagrindiniai vietos

identitetą bei įvaizdį formuojantys veiksniai bei viešųjų erdvių kaip pagrindinio įvaizdžio

formanto vystymo ir strategijos galimybės. Kadangi nagrinėjama teritorija pasižymi

kompleksiškumu bei dideliu skirtingų interesų grupių kiekiu, šioje dalyje taip pat pateikiami

pagrindiniai esami erdvės požymiai bei aptariama galima viešųjų erdvių vystymo strategija.

Nagrinėjamos teritorijos privalumai ir trūkumai

Nagrinėjama buvusios gamyklos teritorija pasižymi ne tik kompleksiškumu dėl didelio

interesų grupių kiekio, bet ir daugumos sėkmingos viešosios erdvės bruožų stoka. Ševčenkos

loftų teritorijai įvertinti pasitelkiama PPS vertinimo schema, aptarta ankstesniuose šio darbo

etapuose. Tik mažoji dalis aspektų įvertinta teigiamai. Dauguma identifikuojamų erdvės

bruožų siejami su emociniais ir istoriniais erdvės formantais. Socialiniu požiūriu, nagrinėjama

teritorija - turinti socialinę įvairovę, kooperatyvi ir kaimyniška dėl vietinės bendruomenės

įgyvendintų tikslų. Veiklos atžvilgiu, erdvė pasižymi ypatingumu, tikrove, patvarumu dėl jos

istorinio konteksto bei išlikusios industrinės architektūros bruožų. Kalbant apie erdvės

komfortą, teritorijoje patiriamas želdinių, saugių pėsčiųjų zonų bei sėdimų vietų trūkumas.

Atsižvelgiant į teritorijos geografinę padėtį Vilniaus miesto centro ir Senamiesčio atžvilgiu, ši

vieta vertinama kaip lengvai pasiekiama, artima ir surišta su industrinio Naujamiesčio

kontekstu. Tačiau šie vertinimo kriterijai yra reliatyvūs dėl sudėtingo kvartalo identifikavimo

iš išorės bei patekimo į jį. Apibendrinant, galima teigti, kad teritorijai labiausiai trūksta fizinių

vertinimo kriterijų, tokių kaip želdiniai, pėsčiųjų takai, sėdimos vietos, veiklos scenarijus

kvartalo viduje. Šie aspektai gali būti įgyvendinami interesų grupių integracijos į viešųjų

erdvių formavimo procesą pagalba. Ypatingai svarbus yra vietinės bendruomenės ir miesto

valdžios institucijų tarpusavio bendradarbiavimas. Išorinė apskritimo dalis, kaip jau buvo

minėta anksčiau, šiuo atveju nėra nagrinėjama dėl šiai daliai reikalingo ilgalaikio kiekybinio

tyrimo. Tačiau tęsiant projektą, tolimesniame lygmenyje rekomenduojama atlikti kiekybinį

tyrimą dėl giluminio nagrinėjamos teritorijos vertinimo. ,85

Atsakymai į iškeltus klausimus

Atsižvelgiant į pilotinės diskusijos rezultatus, identifikuojami darbo metu gauti

atsakymai į iškeltus klausimus. Šio rašto darbo pagalba dauguma iškeltų klausimų buvo

atsakyta. Tačiau neatsakyti klausimai ir neišpsręstos problemos šiame darbe nėra vertinami

neigiamai, o traktuojami kaip tam tikri analizių duomenys, reikalingi būsimuose darbo

etapuose. Žemiau pateikiami darbo pradžioje iškelti ir atsakyti klausimai su trumpais

autoriaus komentarais. Taip pat nagrinėjami ir klausimai, į kuriuos atsakymai nebuvo gauti

dėl jų neegzistavimo Lietuvos kontekste arba dėl laiko, tyrėjo kompetencijos bei resursų

stokos, teritorijos ir situacijos kompleksiškumo.

,86

Pav. nr. 51: nagrinėjamos erdvės vertinimas. Schema

Tyrimo ir analizių pagalba atsakyti klausimai

- Kokią įtaką viešosios erdvės turi miestui ir vietos identitetui? Viešosios erdvės - tai

pagrindinis miesto arba konkrečios teritorijos identiteto formantas, kadangi yra viešas, atviras,

pasiekiamas visų etninėms, religinėms ir kt. grupėms, todėl šios vietos - aikštės, parkai,

skverai, kiemai, sodai - turi didelę įtaką vietos identiteto formavimui kaip reprezentacinis

kultūros, socialinių, politinių, ekonominių vertybių laukas.

- Koks yra kiemas dabar ir ko jam trūksta? Į šį kausimą atsakyta pilotinės diskusijos metu.

Duomenys struktūrizuojami analizės pagalba bei pasitelkiant vertinimo kriterijus.

- Nuo ko pradėti norint atgaivinti viešąją erdvę buvusios gamyklos teritorijoje? Nuo

bendruomenės bei jos identifikavimo. Šiuo atveju, egzistuojanti bendruomenė, kaip viešųjų

erdvių ekspertas, išreiškė poreikius bei galimybes, susijusias su viešųjų erdvių planavimu ir

vietos identiteto formavimu nagrinėjamame kvartale.

- Kaip vadybos modelis gali padėti atgaivinti Aukštamiesčio viešąsias erdves ir suformuoti

šios teritorijos identitetą? Vadyba yra būtinas viešųjų erdvių formavimo ir bendradarbiavimo

faktorius dėl didelio interesų grupių kiekio, teritorijos urbanistinės struktūros nebuvimo,

menkos socialinės infrastruktūros. Todėl socialinis bendradarbiavimas šiuo atveju yra

taikomas kaip vienas iš vadybos ir strategijos metodų, reikalingų formuojant vietos įvaizdį

Aukštamiesčio teritorijoje.

Darbo metu neatsakyti klausimai

- Ar egzistuoja tam tikrą veiksmų seką bei reikalingų dokumentų kiekį nurodantis

dokumentas arba šią informaciją suteikianti įstaiga, planuojant viešųjų erdvių formavimą

bendruomenės iniciatyva? Šių veiksmų, kaip suformuoto normatyvo, viešai pasiekiamoje

erdvėje nėra. Kaip ir nėra institucijos ar asmens, atsakingo už viešųjų erdvių planavimą

Vilniaus industrinėse, konversijos paliestose teritorijose. Šis klausimas gali būti

identifikuojamas kaip iš dalies atsakytas, kadangi neigiamas atsakymas šiame darbe taip pat

turi vertę.

- Kokie reikalingi strateginiai įrankiai planuojant viešąsias erdves buvusios gamyklos

teritorijoje? Vienintelis identifikuojamas strategijos įrankis - tai socialinio bendradarbiavimo

metodas. Galimi kiti, užsienio šalyse taikomi, strategijos įrankiai šiame darbe neanalizuojami

dėl sudėtingo taikymo Lietuvos kontekste, resursų, laiko, tyrėjo kompetencijos stokos. ,87

- Koks turėtų būti vadybos modelis? Vienintelis konkretus viešųjų erdvių formavimo vadybos

modelis nėra pateikiamas, kadangi galutinė modelio forma - sekančio darbo etapo tikslas ir

būsimas rezultatas, kuris reikalauja ilgalaikės tyrėjo integracijos bei tolimesnių kokybinių ir

kiekybinių tyrimų. Kita modelio nebuvimo priežastis yra gausa neatsakytų klausimų, kurie

reikalingi vadybos modelio formavimui.

Viešųjų erdvių planavimo ir vadybos iššūkiai Lietuvos kontekste

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai nepalankūs teritorijos aspektai yra

socialiniai, susiję su bendradarbiavimu bei teritorijos viešųjų erdvių vadybos modeliu ir jo

panaudojimu. Pastebima, kad vienu pagrindinių esamų, kylančių ir perspektyvinių problemų

sprendimo būdų yra socialinis dalyvavimas, interesų grupių tarpusavio komunikacija bei

pagrindinių interesų grupių identifikavimas. Kalbant apie teigiamas teritorijos savybes ir

ateities perspektyvas, pagrindiniai jau dabar identifikuojami prioritetai yra teritorijos situacija

tiek lokacijos, tiek istorinio konteksto atžvilgiu. Šios vertybės yra svarbūs aspektai, kodėl

Aukštamiesčio teritorija turi turėti savitą identitetą, vietos charakterį ir įvaizdį.

Atsižvelgiant į buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijos interesų grupes, kurios tiesiogiai

ar netiesiogiai yra ir gali būti susijusios su viešųjų erdvių šioje miesto vietoje revitalizacija,

galima teigti, kad pagrindinės interesų grupės, į kurias privaloma atsižvelgti planuojant ir

formuojant viešąsias erdves, yra vietinė gyventojų, kūrybininkų bendruomenė bei Vilniaus

miesto savivaldybė. Tačiau prieita išvadų, jog ji negali pateikti struktūrizuotos viešųjų erdvių

formavimo strategijos ar veiksmų plano, kuriuo galėtų remtis kita interesų grupė - vietinė

bendruomenė, besidominti buvusios gamyklos teritorijos revitalizacija, jos galimybėmis bei

vietos įvaizdžio formavimu. Kitaip tariant, kadangi Lietuvos kontekste neidentifikuojama

speciali viešųjų erdvių planavimui skirta organizacija, o vietinė bendruomenė yra pagrindinė

kvartalo atnaujinimo iniciatorė, be šių dviejų interesų grupių (bendruomenės ir savivaldybės)

viešųjų erdvių planavimo strategijos vystymas traktuojamas kaip sunkiai įgyvendinamas ir

sudėtingas procesas. Todėl šios institucijos pozicija viešųjų erdvių formavimo klausimais

vertinama kaip viena svarbiausių interesų grupių, tačiau šiai dienai patiriama socialinė bei

moralinė atskirtis tarp savivaldybės ir bendruomenės. Tad, atsižvelgiant į dabartinę tarpusavio

interesų grupių koreliaciją, šiame darbe pateikiamas viešųjų erdvių revitalizacijos modelis yra

koncepcinio pobūdžio, galimai vystomas ir išgryninamas tolimesniuose šio darbo etapuose.

,88

PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS

Viešųjų erdvių humanizavimo strategija

Viešųjų erdvių revitalizacijos modelis, pateikiamas žemiau esančioje schemoje,

reprezentuoja visų interesų grupių, jų veiksmų, vadybos tarpusavio koreliaciją. Šis modelis -

tai šiai dienai tyrėjo nuomone tinkamiausias viešųjų erdvių planavimo vadybos modelis,

suformuotas remiantis įvykdytomis pilotine diskusija „Aukštamiesčio parkas“, interesų grupių

bei SWOT/SSGG analizėmis ir skirtas konkrečiai buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijos

revitalizacijai.

,89

Pav. nr. 52: Viešųjų erdvių humanizavimo strategijos modelis

Pasitelkiant Talino ir Amsterdamo pramoninių teritorijų atgaivinimo pavyzdžius,

pilotinės diskusijos „Aukštamiesčio parkas“ ir analizių rezultatus, formuojamas individualus

buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijos vystymo strategijos modelis, kuris nėra patikrintas,

tačiau yra siūlomas kaip vienas iš nagrinėjamos teritorijos problematikos sprendimo būdų.

Pagrindinis šio modelio aspektas - tai visų interesų grupių įtraukimas ir bendradarbiavimas

formuojant kvartalo ir viso Aukštamiesčio vietos identitetą. Sekančios schemos tikslas yra

socialinio bendradarbiavimo kaip pagrindinio vadybos metodo įtraukimo būtinybė ne tik

informuojant bendruomenę, bet visų interesų grupių įtraukimas į strategijos kūrimo,

planavimo, erdvės formavimo bei naudojimo ir priežiūros procesus. Socialinis

bendradarbiavimas šiuo atveju nėra traktuojamas kaip vienkartinis įvykis, tai nuolatinis

procesas, kuris turi būti taikomas visose viešų vietų planavimo stadijose.

Šis viešųjų erdvių humanizavimo modelis nėra patikrintas ir pritaikytas praktiškai. Tai

metodinė koncepcija, suformuota remiantis ankstesnėse darbo dalyse aprašytose analizėse.

Viešųjų erdvių humanizavimo modelis, kaip ir visas šio darbo procesas, - tai Aukštamiesčio

viešųjų erdvių humanizavimo projekto pagrindas, remiantis kuriuo galimas tęstinis projekto

procesas, kuomet sekantys reikalingi žingsniai atliekami ne kartojant šiame darbe įvykdytus

žingsnius, bet nuo šio darbo pabaigos, tęsiant projektą.

Kaip pagrindinė modelio ir visos teritorijos ašis bei tikslas reprezentuojama erdvė, kuri

neidentifikuojama nei kaip kiemas, nei kaip parkas, nei kaip sodas, kadangi šiuo metu

egzistuoja tik vieta, horizontalus paviršius, neturintis konkrečios funkcijos ir paskirties.

Socialinis bendradarbiavimas - būtinas vadybos įrankis formuojant viešąsias erdves dėl

kvartalo išorės ir vidaus interesų grupių įtraukimo. Vidaus interesų grupes sudaro vietinis

smulkusis verslas (paslaugų sektorius), loftų gyventojų bendruomenė bei suformuotos

bendrijos, kūrybininkai (dizaineriai, architektai, formuojantys vietos identitetą). Išorinio

poveikio grupes sudaro savivaldybė, verslo sektorius (šiuo atveju potencialus investuotojas)

bei architektūros, miestų planavimo specialistai. Esminė koreliacija, reikalinga sėkmingam

viešųjų erdvių formavimui šioje teritorijoje - vyksta tarp išorės ir vidaus, tarp savivaldybės ir

gyventojų bendruomenės. Tai pagrindinė - horizontalioji - modelio ašis, be kurios socialinio

bendradarbiavimo procesas būtų beprasmis tiek strateginio planavimo, tiek erdvių formavimo,

tiek eksploatavimo stadijose. Kadangi šis rašto darbas - viena iš tęstinio projekto dalių,

aukščiau atliktos analizės bei išvados skirtos tolimesnių darbo etapų adaptacijai ir tęstinumui.

,90

Pasitelkiant ankstesnėje darbo dalyje aprašytas išvadas, tęsiant tiriamuosius su buvusios

gamyklos „Elektrit“ teritorija susijusius darbus, rekomenduojama atsižvelgti į šiame darbe

nagrinėjamą esamą teritorijos bei miesto problematiką. Taip pat į atliktus tyrimus bei analizes,

pasitelkiant šią medžiagą vykdant tolimesnę projekto eigą. Šio darbo autorė siūlo atsižvelgti ir

remtis nagrinėta teorija, atliktais darbais bei užsienio praktikomis, pateiktomis šiame rašto

darbe. Taip pat patariama dėmesį skirti teritorijos specifikai bei taikyti šiuolaikines viešųjų

erdvių planavimo vadybos ir strategijos priemones, tokias kaip socialinis bendradarbiavimas,

bendruomenės ir kitų interesų grupių integracija į erdvių formavimosi procesą, kad būsimos

viešosios erdvės ne tik būtų sukurtos žmonių, bet skirtos žmonėms, jų socialiniams,

kultūriniams poreikiams, nes viešoji erdvė - tai viena pagrindinių kvartalo identiteto

formavimo priemonių. Viešųjų erdvių funkcionalumas ir lankstus prisitaikymas prie

naudotojų poreikių gali būti pasiektas tinkamos vadybos struktūros dėka, erdvės planavimo

metu.

Šio darbo rezultatas - viešųjų erdvių planavimo vadybos modelis - adaptacinė strateginė

viešųjų erdvių proceso forma, taikoma tiek erdvių planavimo, tiek formavimo, tiek

ekploatacijos stadijose. Šis modelis - tai koreliacija visų viešųjų erdvių elementų, nuo kurių

priklauso planuojamos erdvės gyvybingumas, vietos identitetas. Vadybos modelio pagalba

skatinamas interesų grupių bendradarbiavimas, bendrų interesų paieška, atsakingas požiūris

planuojant, naudojant ir prižiūrint. Vadyba užtikrina viešųjų erdvių kultūrą, formuojant vietos

identitetą, kuris šiuo atveju yra vienas pagrindinių tikslų: esant stipriam vietos identitetui,

formuojamas erdvės sugebėjimas adaptuotis prie kintančių interesų grupių kaip socialinių,

kultūrinių, politinių, ekonominių veiksnių. Vadybos modelis - tai požiūrio, gyvenimo būdo,

kultūros formavimo priemonė, sukurta žmogaus ir skirta žmogui, nesibaigianti, kai viešoji

erdvė yra sukurta, nes vadyba nėra įvykis. Tai procesas.

,91

YOU ARE NEVER FINISHED 137

Project for Public Spaces, Eleven Principles for Turning Public Spaces Into Civic Places137

,92

SANTRAUKA

Vilniaus dailės akademija, Aukštųjų studijų fakultetas,

UNESCO vadybos ir kultūros politikos katedra, dizaino vadyba

Alinos Stepanenko baigiamasis magistro darbas

VIEŠŲJŲ ERDVIŲ HUMANIZAVIMO VADYBA: BUVUSIOS GAMYKLOS

„ELEKTRIT“ TERITORIJOS ATVEJIS

Darbo vadovas: Elena Archipovaitė - docentė (Assistant Professor), socialinių mokslų

magistro laipsnis (MSc), urbanistikos politika ir praktika (Urban Development Practicioner)

Darbas parengtas: 2016, Vilnius

Darbo apimtis: 93 psl., 190 000 spaudos ženklų, 53 paveikslai

Temos aktualumas:

Viešosios erdvės - tai viena iš teritorijos identiteto formavimo priemonių. Todėl siekiant

suteikti vietai įvaizdį ir išsaugoti esamą savitą charakterį, darbe sprendžiama nagrinėjamos

teritorijos viešųjų erdvių atgaivinimo problema atsižvelgiant į realias teritorijos interesų

grupes, jų poreikius, galimybes.

Darbo tikslas:

Pagrindinis šio darbo tikslas yra sukurti viešųjų erdvių atgaivinimo vadybos proceso modelį,

grįstą socialiniu bendradarbiavimu, kuris būtų naudojamas miesto ir jo gyventojų kaip

kasdienybės ir darbo pobūdžio norma

Darbo uždaviniai:

1. Analogiškų situacijų užsienyje analizė;

2. Identifikuoti viešųjų erdvių atgaivinimo vadybos svarbą;

3. Ekeperimentinės diskusijos „Aukštamiesčio parkas“ pagalba identifikuoti bendruomenės

egzistavimą, teritorijos interesų grupių poreikius, lūkesčius ir galimybes.

4. Viešųjų erdvių humanizavimo strateginio modelio formavimas pasitelkiant ankstesnes

analizes bei tyrimų medžiagą.

Darbe taikyti metodai:

Darbo proceso metu taikomi kokybinių tyrimų metodai ir jų analizės. Taip pat analogiškų

užsienio atvejų analizės pasirinktais aspektais.

,93

Darbo struktūra: I-ajame darbo skyriuje nagrinėjamas teorinis viešųjų erdvių planavimo

kontekstas Lietuvoje ir užsienio šalyse. Aptariamas viešųjų erdvių aktualumas miesto

struktūroje socialiniu, ekonominiu, aplinkos aspektais. II-joje darbo dalyje pristatomas

socialinis bendradarbaivimas kaip viešųjų erdvių formavimo vadybos metodas. Aptariama

viešųjų erdvių įtaka miesto arba konkrečios vietos identitetui. III-oji dalis reprezentuoja dvi

užsienio atvejų analizes socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu aspektais. IV-ojoje darbo dalyje

aprašomas kokybinis tyrimas - pilotinė diskusija „Aukštamiesčio parkas“ bei jos analizės.

Taip pat teritorijos interesų grupių bei SSGG analizės. Išvadų, pasiūlymų ir rekomendacijų

skyriuje pateikiamas suformuotas viešųjų erdvių formavimo vadybos strateginis modelis bei

pateikiamos rekomendacijos tolimesnės šio darbo eigos vystymui.

Išvados:

Darbo rezultatas - tai vadybos modelis, naudotinas nagrinėjamos teritorijos viešųjų erdvių

planavimo procese su galimybe adaptuoti formuojant kitų Vilniaus mikrorajonų viešųjų

erdvių atgaivinimo strategijas. Darbo metu identifikuoti atsakymai ne į visus darbo pradžioje

iškeltus probleminius klausimus dėl šio projekto tęstinumo, laiko, tyrėjo kompetencijos

stokos.

,94

SUMMARY

Vilnius Academy if Arts, Faculty of Postgraduate Studies, UNESCO Department for Cultural Management and Cultural Policy, Design Management

Master Degree Thesis by Alina Stepanenko

PUBLIC SPACE HUMANIZATION MANAGEMENT: CASE OF A FORMER FACTORY „ELEKTRIT“ TERRITORY

Thesis supervisor: Elena Archipovaite - Assistant Professor, MSc, Urban Development

Practicioner

Work prepared: 2016, Vilnius

Work statistics: 93 pages, 190 000 signs, 53 images

Relevance of the work:

Public space is one of the necessary aspects influencing an identity of the place. Therefore in

case to save the special industrial spirit and create an image of the place, public space

revitalisation problems are being solved considering to the stakeholder needs and possibilities.

Aim of the work:

To create a public space revitalisation strategy model.

Work tasks:

To identify the relevance of public space revitalisation management;

To identify the needs, expectations and possibilities of the local community during the

experimental discussion „Aukštamiesčio parkas“;

Creating a public space humanisation strategy.

Methodology:

An empyrical resarch methodology was used during the work as well as case study,

stakeholder analysis, SWOT.

Structure:

Ist and IInd parts of the work represent theoretical aspects of the public spaces, their

management, city identity and public space influence on city structure. Chapter III is based on

two industrial territory conversion cases in Amsterdam and Tallinn. At the IVth part of the

thesis the experimental discussion „Aukštamiesčio parkas“ is analysed and the results are put

into the final scheme and diagrams.

Conclusions:

You are never finished.

,95

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dalia Dijokienė, Algis Vyšniūnas, Miesto architektūra. Erdvės, formantai, akcentai,

Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015

2. Hannah Arendt, The human condition, University of Chicago, Chicago, 1958

3. Herbert Girardet, Creating sustainable cities, Schumacher Briefings, Bristol UK, 1999

4. Jan Gehl, Life Between Buildings: Using Public Space, Van Nostrand Reinhold, New

York, 1987

5. Jan Gehl, Public Spaces for a Changing Public Life, School of Architecture, The Royal

Danish Academy of Fine Arts, Copenhagen, 2008

6. Jane Jacobs, The Death and Life of Great American Cities, Vintage Books, New York,

1992

7. Jolanta Aidukaite, Christian Fröhlich, Struggle over public space: grassroots

movements in Moscow and Vilnius, International Journal of Sociology and Social

Policy, Vol. 35 Iss 7/8, 2015

8. Kevin Lynch, Image of the city. Joint Center for Urban Studies, MIT Press, 2000

9. Miestų viešosios erdvės. Kūrybiškumas ir meninė intervencija, Kepa, Klaipėda, 2012

10. Ring, Salkin, Boda, Trudy, Robert, Sharon, International Dictionary of Historic Places:

Southern Europe. Routledge, 1996

11. Stephen Carr, Mark Francis, Leanne G. Rivlin, Andrew M. Stone, Public Spaces.

Cambridge University Press, Cambridge, 1992

12. Tomas Grunskis, Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lietuvoje,

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilnius, 2009

13. Tomas Grunskis, Diktato architektūra. Lukiškių aikštė, Archiforma, 2007

14. Tomas Grunskis, Vietos tapatumo krizė, Vilniaus Gedimino technikos universitetas,

Vilnius, 2005

15. Vilniaus miesto bendrojo plano operatyvusis planavimas (VBP). Rengėjas SĮ „Vilniaus

planas“, 2001 m. (schemos galiojimas patvirtintas 2006 m. rugpjūtį).

,96

16. The State Of The World’s Cities. 2004/2005 Globalization and Urban Culture. United

Nations Human Settlements Programme, Un-Habitat, 2005

17. William H. Whyte, The social life of small urban spaces. Washington, D.C.,

Conservation Foundation, 1980

INTERNETINIĖ PRIEIGA

1. Aker Brygge, https://www.akerbrygge.no/english [2016 05 24]

2. Alina Stepanenko, Dar viena diskusija, skirta sostinės Aukštamiesčiui, http://sa.lt/

[žiūrėta 2016 05 24]

3. American Planning Association, Characteristics and Guidelines of Great Public Spaces,

https://www.planning.org/greatplaces/spaces/characteristics.htm [žiūrėta 2016-05-23]

4. Aukštamiesčio ateities vizijos, http://www.lrt.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

5. Aukštamiesčio parkas, https://www.facebook.com/events/508305989351677/ [žiūrėta

2016 05 24]

6. Better urban planning in the Central Baltic region, www.centralbaltic.eu [žiūrėta 2016

05 24]

7. Between the buildings, http://www.economist.com/ [žiūrėta 2016 05 24]

8. Centre de Cultura Contemporània de Barcelona, http://www.urban.cccb.org/ [žiūrėta

2016-05-23]

9. Charles Fausold, Robert J. Lilieholm, The Economic Value of Open Space, http://

www.lincolninst.edu [žiūrėta 2016 05 24]

10. Copenhagen - Pocket Parks, A Drop Of Urban Green, www.dac.dk, 2014 [žiūrėta 2016

05 24]

11. Daiva Bakšienė, https://www.facebook.com [žiūrėta 2016 05 24]

12. Donatas Baltrušaitis, Guided Self-Organisation for Vilnius, https://issuu.com/ [žiūrėta

2016 05 24]

13. Egle Vainoriute, Revitalization of brownfields by participatory process in Vilnius,

Lithuania, www.diva-portal.se [žiūrėta 2016 05 24]

,97

14. Elektrit baras, https://www.facebook.com/elektrit.pub/info/?tab=overview [žiūrėta 2016

05 24]

15. Ellie Anzilotti, What Public Squares Mean for Cities, http://www.citylab.com [žiūrėta

2016 05 24]

16. European Insstitute for Public Participation, Public Participation in Europe,

www.partizipation.at/ [žiūrėta 2016 05 24]

17. Gabija Narušytė, Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, www.lrt.lt,

2013 [žiūrėta 2016 05 24]

18. Gamyklos „Elektrit“ istorija, https://lt.wikipedia.org/wiki/Elektrit [žiūrėta 2016 05 24]

19. Helle Soholt, Access to public spaces is a human right, http://www.theinclusivecity.com

[žiūrėta 2016 05 24]

20. Henryk Berezowski, Radiotechnikos draugija „Elektrit”, http://www.zilionis.lt/ [žiūrėta

2016 05 24]

21. Inga Razmaitė, NT rinkoje suaktyvėjo universitetai, http://vz.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

22. Invest in Estonia, http://www.investinestonia.com/en [žiūrėta 2016 05 24]

23. Jan Gehl, Making healthy cities, www.dac.dk, 2014. [žiūrėta 2016 05 24]

24. Joakim Breitenstein, Interview with Mikko Aho, http://joksu.com [žiūrėta 2016 05 24]

25. Jose M P Sanchez, Port-City governance. A comparative analysis in the European

context, theportandthecity.wordpress.com [žiūrėta 2016 05 24]

26. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir

teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, www.am.lt, [žiūrėta 2016 05 24]

27. Kūrybinėse dirbtuvėse „Aukštamiesčio arterija“ – patirtis iš Amsterdamo, http://

archmap.lt [žiūrėta 2016 05 24]

28. Kūrybinių dirbtuvių „Aukštamiesčio arterija“ startas, http://www.menufabrikas.lt/

[žiūrėta 2016-05-23]

29. Lietuvos radijas ir televizija, Ar virtuali bendruomenė gali išaugti į tikrą

bendruomenę?, www.bernardinai.lt [žiūrėta 2016 05 24]

30. Lumicapital, http://lumicapital.eu [žiūrėta 2016 05 24]

,98

31. Martynas Mankus ir Aida Štelbienė, Interviu su A. M. Hoogland, Užbaigti dalykai

tampa nuobodūs, http://archmap.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

32. Menų fabrikas loftas, Kūrybinių dirbtuvių „Aukštamiesčio arterija“ startas, http://

www.menufabrikas.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

33. NDSM, http://www.ndsm.nl/ [žiūrėta 2016 05 24]

34. Newtown revolution, http://www.newtownrevolution.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

35. Open Spaces Society, http://www.oss.org.uk/ [žiūrėta 2016-04-01]

36. Participation and urban planning, http://www.connective-cities.net/ [žiūrėta 2016 05

24]

37. Pasižvalgymai po Vilnių, www.madeinvilnius.com [žiūrėta 2016 05 24]

38. Petiorkų gamyklos istorija, www.dgd.lt [žiūrėta 2016 05 24]

39. Planning, https://www.planning.org/apaataglance/ [žiūrėta 2016 05 24]

40. Project for Public Space, About, http://www.pps.org/about/ [žiūrėta 2016 05 24]

41. Project for Public Spaces, What is a Great Civic Space?, www.pps.org [2016 05 24]

42. Project for Public Spaces, What is Placemaking?, http://www.pps.org/reference/

what_is_placemaking/ [žiūrėta 2016 05 24]

43. Project for Public Spaces, Eleven Principles for Turning Public Spaces Into Civic

Places, http://www.pps.org [žiūrėta 2016 05 24]

44. Publica, http://www.publica.co.uk [žiūrėta 2016 05 24]

45. http://romboutoomen.eu/ [žiūrėta 2016 05 24]

46. Ronald Eglin, Creating Integrated Public Spaces, http://www.afesis.org.za/ [žiūrėta

2016 05 24]

47. Rūta Leitanaitė, Bendruomenės Estijoje nori kurti savo miestus, http://

www.architektusajunga.lt [žiūrėta 2016 05 24]

48. Rūta Leitanaitė, Reikia architekto, http://www.ziniuradijas.lt [žiūrėta 2016 05 24]

49. Skaidra Trilupaitytė, Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“, www.7md.lt, 2015 [žiūrėta 2016

05 24]

,99

50. Stéphane Tonnelat, The sociology of urban public spaces, stephane.tonnelat.free.fr/

[2016 05 24]

51. Space Group, Aker Brygge Masterplan, Oslo, spacegroup.no [žiūrėta 2016 05 24]

52. Statyba ir architektūra, Vilniuje - keturios naujos bendruomenių erdvės, http://sa.lt/

vilniuje-keturios-naujos-bendruomeniu-erdves/ [žiūrėta 2016 05 24]

53. The Social Life of Small Urban Spaces: William H. Whyte, https://vimeo.com/

111488563 [žiūrėta 2016 05 24]

54. The social value of public spaces, www.jrf.org.uk, Joseph Rowntree Foundation,

Homestead, 2007 [žiūrėta 2016 05 24]

55. Telliskivi Meno miestas, http://telliskivi.eu/en/loomelinnak/ [žiūrėta 2016 05 24]

56. Tomas Bakučionis, „Kino teatras „Lietuva“: nugriauti negalima išsaugoti“,

www.bernardinai.lt, 2007 [žiūrėta 2016 05 24]

57. Tomas Grunskis, Tradicija ir ideologija miesto visuomeninėje erdvėje kintančių

sociokultūrinių sąlygų kontekste, http://www.grunskis.net [2016 05 24]

58. Tomas S. Butkus, „Urbanistinė stigma: miesto viešoji erdvė“, 2009 m.

www.varioburnos.com [žiūrėta 2016 05 24]

59. Uptown market, https://www.facebook.com/events/1706956659551013/ [žiūrėta 2016

05 24]

60. Urban design, Public space, www.urbandesign.org [žiūrėta 2016-05-23]

61. Urban October, Public spaces for all designed to live together, http://urbanoctober.org/

[žiūrėta 2016 05 24]

62. Vilniaus miesto integruota teritorijos vystymo programa, vilniausvystymas.lt [žiūrėta

2016 05 24]

63. Vilniaus teminis žemėlapis, www.vilnius.lt/ [žiūrėta 2016 05 24]

,100

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1. Oslo Aker Brygge uosto konversija iš pramoninės teritorijos į gyvybingą viešąją erdvę,

šaltinis designboom.com

2. ‘The Place Diagram’ schemos adaptacija lietuvių kalbai, adaptuota autorės, šaltinis

pps.org, 2016

3. Stalo tenisas Berlyno viešosiose erdvėse. Šaltinis www.travelfreeagents.com

4. Stalo tenisas Berlyno viešosiose erdvėse. Šaltinis www.schach-berlin.de

5. Berlyno Otto parkas. Šaltinis referenzbauten.de

6. Berlyno Volkspark Hasenheide kavinė. Šaltinis mapio.net

7. Naujamiesčio mikrorajonas Vilniaus kontekste. Schema. Sukurta autorės

8. Pramoninė Naujamiesčio dalis Aukštamiestis ir nagrinėjama Ševčenkos loftų teritorija.

Schema. Sukurta autorės

9. Radiotechnikos gamykla „Elektrit“ 1936 m. Šaltinis www.dgd.lt

10. Funkcijų įvairovės analizė. Schema. Sukurta autorės

11. Prioritetinės konversijos zonos. schema. Sukurta autorės

11a. Viešųjų erdvių vadybos modelis. Šaltinis http://mjmmg.com/public-space-resources/

12. Biržų kūrybinės dirbtuvės. Šaltinis „Biržų viešųjų erdvių vizija“ projekto archyvas

12a. Biržų kūrybinės dirbtuvės. Šaltinis „Biržų viešųjų erdvių vizija“ projekto archyvas

13. Biržuose formuojamų viešųjų erdvių žemėlapis. Šaltinis www.birzai.lt

14. Organizacijos laimikis.lt inicijuotos Šnipiškių kūrybinės dirbtuvės. Šaltinis www.lrt.lt/

15. Organizacijos laimikis.lt inicijuotos Šnipiškių kūrybinės dirbtuvės. Šaltinis

pinterest.com

16. Monmouth gatvė Londone. Šaltinis larevuedekenza.fr

17. Monmouth gatvė Londone. Šaltinis www.monmouthcoffee.co.uk/

18. NDSM teritorija prieš konversiją. Šaltinis archmap.lt

19. NDSM po konversijos. Šaltinis arquikunst.wordpress.com

20. NDSM „Meno miestas“. Šaltinis wehaveanyspace.com

21. NDSM „Meno miestas“. Šaltinis archmap.lt/

22. NDSM projektas „Self-made Future“. Šaltinis www.ndsm.nl

23. NDSM projektas „Self-made Future“. Šaltinis www.ndsm.nl

24. NDSM teritorija. Šaltinis www.hollandroute.nl

25. NDSM laivų statyklos dalis. Šaltinis mel365.com/,101

26. Telliskivi gamykla po II P. karo. Šaltinis telliskivi.eu

27. Telliskivi prieš konversiją. Šaltinis www.panoramio.com

28. Telliskivi lauko kavinė. Šaltinis 858.tifmember.com

29. Telliskivi viešoji erdvė - stalo tenisas. Šaltiniswww.imgrum.net

30. Telliskivi gatvės menas. Šaltinis www.tallinn.ee

31. Telliskivi gatvės menas. Šaltinis www.golivegotravel.nl

32. Telliskivi sendaikčių turgus. Šaltinis www.imgrum.net

33. Vienas iš Telliskivi restoranų. Šaltinis llamasvalley.com

34. Telliskivi žemėlapis. Šaltinis www.puhkuseestis.ee

35. Telliskivi viešosios erdvės. Šaltinis www.fold.lv

36. Telliskivi likusios metalinės konstrukcijos. Šaltinis www.booking.com

37. Pilotinės diskusijos vizualinė išraiška. Schema. Sukurta autorės. 2016

38. Pilotinės diskusijos akimirkos. Nuotraukų aut. I. Petrašiūnaitė. 2016

39. Pilotinės diskusijos akimirkos. Nuotraukų aut. I. Petrašiūnaitė. 2016

40. Pilotinės diskusijos akimirkos. Nuotraukų aut. I. Petrašiūnaitė. 2016

41. Pilotinės diskusijos akimirkos. Nuotraukų aut. I. Petrašiūnaitė. 2016

42. Pilotinės diskusijos akimirkos. Nuotraukų aut. I. Petrašiūnaitė. 2016

43. Aukštamiesčio funkcijų įvairovė. Sukurta autorės. 2016

44. Sklypų ribų schema. Sukurta autorės. 2016

45. Interesų grupių koreliacijos schema. Sukurta autorės. 2016

46. Kreipimosi į savivaldybę chronologinė seka. Schema. Sukurta autorės. 2016

47. Gyvenamųjų loftų pastatų schema. Sukurta autorės. 2016

48. Nenaudojamų ir iš dalies naudojamų pastatų schema. Sukurta autorės. 2016

49. Teritorijos karštųjų taškų schema. Sukurta autorės. 2016

50. Įtakos ir intereso santykio schema. Sukurta autorės. 2016

51. Nagrinėjamos erdvės vertinimas. Autorės adaptacija. Šaltinis pps.org, 2016.

52. Viešųjų erdvių humanizavimo strategijos modelis. Schema. Sukurta autorės. 2016

53. Pilotinė diskusijos vizualinei informacijai naudojamos nuotraukos šaltinis:

www.toposmagazine.com

,102