Veronica Roth

DIVERGENTĖR o m a n a s

Iš anglų kalbos vertėAušra Kaziukonienė

Versta iš: Veronica RothDIVERGENTKatherine Tegen Books

ISBN 9786090105894

Copyright © 2011 by Veronica RothAll rights reservedPublished by arrangement with HarperCollins PublishersJacket art and Design © Joel TippieFaction symbol art © 2011 by Rhythm & Hues Design© Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Kaziukonienė, 2012© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Aušra KaziukonienėRedagavo Simona KaziukonytėKorektorė Indrė PetrėtytėViršelio adaptavimas Deimantė RybakovienėMaketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu savo mamai.

Tik jos įkvėpta leidau Beatričei pagaliau suprasti,kokia stipri yra jos mama

PIRMAS SKYRIUS

Namie yra tik vienas veidrodis. Jis paslėptas už slankiojamosios plokštės antro aukšto koridoriuje.Mūsų luomo taisyklės leidžia stovėti priešais veidrodį antrą kas trečio mėnesio dieną – tada mamakerpa man plaukus.

Sėdžiu ant kėdės, mama stovi už nugaros ir čekši žirklėmis. Ant grindų krinta šiaudų spalvossruogos.

Baigusi mama nubraukia plaukus man nuo veido ir susuka į kuodą. Matau, kokia ji rami irsusikaupusi. Mama puikiai įvaldžiusi nuolankumo meną. Apie save šito pasakyti negaliu.

Vogčiomis žvilgteliu į savo atvaizdą – ne iš tuštybės, iš smalsumo. Per tris mėnesius žmogausišvaizda gali smarkiai pasikeisti. Išvystu siaurą veidą, plačias, apskritas akis ir ilgą ploną nosį – visdar atrodau kaip maža mergaitė, nors prieš kelis mėnesius nežinia kurią dieną man sukako šešiolika.Kiti luomai švenčia gimtadienius, mūsiškis – ne. Tai būtų nuolaidžiavimas sau.

– Štai ir viskas, – taria mama susmeigdama kuodą.Mudviejų akys veidrodyje susitinka. Nespėju nusukti žvilgsnio, bet, užuot subarusi, ji nusišypso.

Nustembu. Kodėl mama nepriekaištauja tuščiai stebeilijant?– Taigi atėjo ta diena, – sako ji.– Taip, – tariu.– Ar jaudiniesi?Vėl trumpai žvilgteliu į save. Šiandien bus atliekamas gabumų testas, parodysiantis, kuriam iš

penkių luomų tinku. O rytoj, per Pasirinkimo ceremoniją, teks pasirinkti luomą, apsispręsti visamgyvenimui, ar likti su savo šeima, ar išeiti.

– Ne, – atsakau. – Testas nepakeis mūsų pasirinkimo.– Teisybė, – šypteli mama. – Eime pusryčiauti.– Ačiū, kad nukirpai plaukus.Mama pabučiuoja man į skruostą ir užstumia veidrodį plokšte. Dingteli, kad kitokiame pasaulyje

mama būtų laikoma gražuole. Pilkas chalatas slepia liekną kūną. Jos ryškūs skruostikauliai, ilgosblakstienos. Plaukai – mama paleidžia juos tik nakčiai – bangomis krinta ant pečių. TačiauNuolankiųjų luomo atstovai negali puikuotis grožiu.

Abidvi patraukiame į virtuvę. Kirpimo rytais pusryčius gamina brolis, tėtis, neatitraukdamas akiųnuo laikraščio, ranka perbraukia man plaukus, o mama niūniuodama nurenka indus. Tokiais rytaisjaučiu kaltę, kad noriu juos palikti.

+ + +

Autobusas dvokia išmetamosiomis dujomis. Kratydamasis duobėtu keliu mėto į šonus, norslaikausi stipriai įsikibusi į sėdynę.

Mano vyresnysis brolis Kalebas stovi praėjime įsitvėręs į turėklą virš galvos. Mudu nepanašūs. Ištėčio jis paveldėjo tamsius plaukus ir kumpą nosį, iš mamos – žalias akis ir duobutes skruostuose.Kai buvo mažas, toks derinys atrodė keistai, bet dabar tinka. Jei brolis priklausytų kitam luomui,mergaitės mokykloje nenuleistų nuo jo akių.

Iš mamos Kalebas paveldėjo ir nesavanaudiškumą – tuoj pat užleido vietą surukusiam Teisuoliui.

Šis vilki juodu kostiumu ir ryši baltą kaklaraištį – įprastinę savo luomo uniformą. Teisuoliailabiausiai vertina tiesumą, pripažįsta tik juoda ir balta – tai rodo ir jų apranga.

Artėjant prie miesto centro pastatai glaudžiasi arčiau vienas kito, kelias pasidaro lygesnis. Iš rūkoišnyra dangoraižis, kadaise pavadintas Sears bokštu, mums jis – tiesiog Centras. Nuo jo stogo į dangųšauna juodos antenos. Autobusas praneria po geležinkelio viaduku. Niekada nesu važiavusi traukiniu,nors jie nuolatos bilda pro šalį, miestas išraižytas bėgiais. Traukiniais važinėja tik Bebaimiai.

Prieš penkerius metus savanoriai darbininkai iš Nuolankiųjų aptvarkė kelius. Pradėjo nuo miestocentro. Pakraščiams pritrūko medžiagų. Mano rajone keliai išmalti ir duobėti, jais važinėti nesaugu.Šiaip ar taip, nė vienas Nuolankiųjų neturi automobilio.

Autobusui šokčiojant per duobes ir siūbuojant Kalebas stovi ramiu veidu. Kai norėdamas išlaikytipusiausvyrą brolis tvirčiau įsikabina į turėklą, pilko drabužio rankovė atsismaukusi apnuogina dilbį.Iš akių matau, kad jis stebi keleivius – mato tik juos ir negalvoja apie save. Teisuoliai vertinatiesumą, o mūsų, Nuolankiųjų luomas, – nesavanaudiškumą.

Autobusui sustojus prie mokyklos pakylu ir braunuosi pro Teisuolį. Čiumpu Kalebą už rankos, nesužkliūvu už to vyriškio batų. Mano kelnės per ilgos, be to, nesu itin grakšti.

Aukštesniosios mokyklos pastatas seniausias iš visų trijų mokyklų mieste. Senesnis užviduriniosios ir žemesniosios. Kaip ir kiti aplinkiniai namai, jis iš stiklo ir plieno. Priešais mokykląstovi didžiulė metalinė skulptūra. Ant jos po pamokų karstosi Bebaimiai, ragindami vienas kitą koptikuo aukščiau. Mačiau, kaip praėjusiais metais viena drąsuolė nukrito ir susilaužė koją. Aš bėgaupakviesti seselės.

– Šiandien laukia gabumų testas, – sakau.Kalebas yra mažiau nei metais vyresnis, todėl mudu mokomės toje pačioje klasėje.Brolis linkteli ir mudu įeiname pro pagrindines duris. Raumenys įsitempia vos įėjus. Tvyro

jaudulys, tarsi kiekvienas šešiolikmetis stengtųsi iki galo išnaudoti šią, paskutinę, dieną. Tikriausiaipo Pasirinkimo ceremonijos jau nebevaikščiosime šiais koridoriais. Apsisprendus mūsų išsilavinimurūpinsis nauji luomai.

Šiandien pamokos perpus sutrumpintos. Jos baigsis iki pietų, vėliau laikysime gabumų testą. Manoširdis jau dabar plaka greičiau.

– Negi visai nesijaudini, ką pasakys testuotojai? – klausiu Kalebo.Mes stabtelime prie posūkio. Kalebas eis į sustiprintos matematikos klasę, aš drošiu kiton pusėn –

į istorijos pamoką.Brolis kilsteli antakį.– O tu?Galėčiau pasakyti, kad jau savaites nerimauju, ką parodys testas. Kuriam luomui būsiu priskirta:

Nuolankiųjų, Teisuolių, Eruditų, Taikingųjų ar Bebaimių? Tačiau tik nusišypsau ir atsakau:– Nė trupučio.Brolis irgi šypteli.– Na ką gi... sėkmės.Kramtydama apatinę lūpą žingsniuoju į istorijos pamoką. Kalebas niekad neatsako į mano

klausimus.Koridoriai ankšti, bet pro langus krintanti šviesa sukuria erdvės iliuziją. Tai viena iš nedaugelio

vietų, kur susiduria įvairių luomų paaugliai. Šiandien minia skleidžia kitokią energiją, visus apsėdusipaskutinės dienos manija.

Mergaitė ilgais garbanotais plaukais tiesiai man į ausį rikteli: „Sveika!“ ir pamoja tolėliaustovinčiai draugei, švarko rankove šiurkščiai brūkštelėdama man per skruostą. Paskui į mane

atsitrenkia Eruditas mėlynu megztiniu. Praradusi pusiausvyrą visu ūgiu išsitiesiu ant grindų.– Traukis iš kelio, Suske, – suurzgia jis ir nužingsniuoja.Mano skruostai dega. Atsikeliu ir nusivalau dulkes. Man pargriuvus keli mokiniai stabtelėjo, bet

nė vienas nepasisiūlė padėti. Jie nulydi mane akimis iki koridoriaus galo. Taip su maniškiaiselgiamasi jau keli mėnesiai. Eruditai išplatino priešiškus atsiliepimus apie Nuolankiuosius ir nuteikėprieš mus kitus mokinius. Pilki drabužiai, kuklus kirpimas ir nusižeminimas, užuot padėję nekristi įakis, pavertė mane taikiniu.

Stabteliu prie lango E sparne ir laukiu atvažiuojant Bebaimių. Taip darau kiekvieną rytą. Lygiaiseptynios dvidešimt penkios Bebaimiai rodo drąsą šokdami iš važiuojančio traukinio.

Mano tėtis vadina Bebaimius nutrūktgalviais. Jie prisivėrę auskarų, išsitatuiravę ir vilki juodai.Svarbiausias jų tikslas – saugoti miestą juosiančią tvorą. Nuo ko, nežinau.

Bebaimiai turėtų mane gąsdinti. Stebinti – ką bendra turi jų labiausiai vertinama drąsa sumetaliniais nosies žiedais. Tačiau slapta nenuleidžiu nuo jų akių.

Pasigirsta švilpukas, jo garsas atsimuša man krūtinėje. Traukiniui skriejant pro mokyklą, švystelipriekiniai žibintai, cypia metaliniai bėgiai. Iš paskutinių vagonų pasipila daugybė juodai vilkinčiųjaunų vaikinų ir merginų. Vieni iššoka ir ritasi žeme, kiti – tiesiai ant kojų ir šiek tiek pasiūbavęatgauna pusiausvyrą. Vienas vaikinas apkabina merginą per pečius ir juokiasi.

Žiūrėti į juos – tuščias užsiėmimas. Nusigręžiu nuo lango ir per minią spraudžiuosi į istorijosklasę.

ANTRAS SKYRIUS

Testai prasideda po pietų. Sėdime prie ilgų stalų valgykloje, testuotojai kviečia po dešimt mokiniųvienu metu, kiekvieną į atskirą kambarį. Aš sėdžiu greta Kalebo, priešais – mūsų kaimynė Siuzana.

Siuzanos tėtis darbo reikalais važinėja po visą miestą, todėl turi automobilį ir kasdien veža ją įmokyklą. Jis siūlėsi pavėžėti ir mus, tačiau Kalebas atsakė, kad mudu išeiname iš namų vėliau irnenorime jo apsunkinti.

Žinoma, ne.Dauguma testuotojų yra Nuolankiųjų savanoriai, bet viename kambaryje darbuojasi Eruditas,

kitame – Bebaimis, nes pagal taisykles testuotojas negali būti iš to paties luomo kaip ir mokinys.Taisyklės draudžia ir ruoštis testui, taigi nežinau, ko tikėtis.

Pro Siuzaną mano žvilgsnis nukrypsta į Bebaimių stalą kitame valgyklos gale. Jie juokiasi, šūkaujair žaidžia kortomis. Prie kito stalo, malšindami nepasotinamą žinių troškulį, Eruditai aptarinėjaknygas ir spaudos naujienas.

Būrelis Taikingųjų mergaičių geltonais ir raudonais drabužiais susėdusios ratu ant valgyklosgrindų žaidžia kažkokį žaidimą – pliaukši rankomis ir pritardamos dainuoja. Kaskart, kuriai norsžaidėjai suklydus, iš tos pusės ataidi juokas ir dar viena mergaitė įsitaiso rato viduryje. Dar toliausėdintys Teisuoliai plačiai mostaguoja rankomis. Rodos, jie ginčijasi, bet nerimtai, nes kuris nors visšypteli.

Nuolankiųjų stalas tyliai laukia. Mūsų luomo papročiai reikalauja santūrumo ir savęs išsižadėjimonet laisvalaikiu. Abejoju, ar visi Eruditai nuolat trokšta mokytis, o Teisuoliai džiaugiasinepabaigiamais ginčais, bet kaip ir aš jie turi paklusti luomo taisyklėms.

Su kita grupe pakviečiamas Kalebas. Jis ryžtingai žengia prie durų. Man nėra reikalo linkėti jamsėkmės ar raminti. Brolis žino, kuriam luomui priklauso. Esu įsitikinusi, visada žinojo. Prisimenu jįnuo ketverių. Dar tada išbarė mane, kad neatidaviau šokdynės mergaitei, neturinčiai jokio žaislo.Kalebas pamokslaudavo retai, bet aš puikiai įsiminiau smerkiamą jo žvilgsnį.

Mėginau paaiškinti broliui, kad mudviejų polinkiai skiriasi, kad man net į galvą nebūtų šovęužleisti vietą autobuse Teisuoliui, tačiau Kalebas manęs nesuprato. „Elkis, kaip reikalauja mūsųluomas“, vis kartojo. Jam tai ėjosi lengvai. Man, deja, sunkiai.

Sugniaužia skrandį. Užmerkiu akis ir sėdžiu taip kokias dešimt minučių, kol grįžta Kalebas.Jis išbalęs kaip popierius. Brolis spaudžia delnus prie šlaunų, tarsi norėdamas nusišluostyti

prakaitą (taip darau aš), o kai atitraukia rankas, jo pirštai dreba. Knieti paklausti, bet neišspaudžiu nėžodžio. Man neleidžiama klausti Kalebo apie testo rezultatus, o jam draudžiama pasakoti.

Nuolankiųjų testuotojas išvardija dar dešimt pavardžių. Kviečiami du Bebaimiai, du Eruditai, duTaikingieji, du Teisuoliai. Pagaliau išgirstu:

– Iš Nuolankiųjų – Siuzana Blek ir Beatričė Prior.Atsistoju, nes privalau. Jei būtų mano valia, likčiau sėdėti. Krūtinėje pučiasi burbulas, rodos,

grasinantis suplėšyti mane iš vidaus. Paskui Siuzaną traukiu prie durų. Žmonės, pro kuriuos einame,tikriausiai mudviejų neskiria. Abi vilkime vienodais drabužiais, abi vienodai sušukuotais šviesiaisplaukais. Tik Siuzanos nevimdo kaip manęs ir, kiek matau, jos rankos nedreba, o man reikia įsitvertimarškinių skverno norint tai nuslėpti.

Testai atliekami dešimtyje kambarių už valgyklos. Jie skirti tiktai testavimui, todėl niekad anksčiaunesu ten lankiusis. Skirtingai negu kitus mokyklos kambarius, juos skiria ne stiklinės, o veidrodinės

pertvaros. Žvilgteliu į savo atvaizdą – atrodau išblyškusi ir persigandusi. Įeidama į kambarį,pažymėtą penktu numeriu, Siuzana nervingai vypteli. Aš žengiu į šeštąjį – ten manęs laukia Bebaimėtestuotoja.

Moteris ne tokia atšiauri kaip ką tik pro langą matyti jaunuoliai. Jos nedidelės tamsios akys įkypos,vilki juodu vyriško kirpimo švarku, mūvi džinsus. Kai testuotoja nusigręžia uždaryti durų, jai antsprando šmėsteli tatuiruotė – juodas su baltu vanagas raudona akimi. Jei iš baimės širdis neliptų progerklę, paklausčiau, ką ji reiškia. Tikrai turi ką nors reikšti.

Kambario sienos irgi veidrodinės. Matau save iš visų pusių: pilko drabužio slepiamą nugarą, ilgąkaklą, plaštakas su išsišovusiais krumpliais, išvagotas raudonomis kraujagyslėmis. Nuo lubų sklindaryški balta šviesa. Kambario viduryje stovi panaši į odontologo kėdė, šalia – kažkoks aparatas.Atrodo, čia dedasi siaubingi dalykai.

– Nesibaimink, – ramina moteris, – neskaudės.Jos plaukai juodi ir tiesūs, bet ryškioje šviesoje suboluoja kelios žilos sruogelės.– Sėsk ir patogiai įsitaisyk, – sako ji. – Mano vardas Torė.Nerangiai atsisėdu ir atsiremiu, padedu galvą ant atlošo. Šviesa rėžia akis. Torė krapštosi prie

aparato man iš dešinės. Stengiuosi žiūrėti jai į veidą, o ne į laidus jos rankose.– Kodėl vanagas? – išpyškinu, kai Torė pritvirtina elektrodą prie kaktos.– Dar nesu sutikusi smalsaus Nuolankiojo, – taria ji ir kilsteli antakį.Sudrebu, rankų oda pašiurpsta. Smalsaudama padariau klaidą, išdaviau Nuolankiųjų vertybes.Kiek pasikrapščiusi Torė pritvirtina man prie kaktos kitą elektrodą ir paaiškina:– Kai kuriose Senojo Pasaulio šalyse vanagas simbolizavo saulę. Pasidariau tatuiruotę tikėdamasi

nuolat būti nušviesta saulės ir nebijoti tamsos.Noriu liautis klausinėjusi, bet neištveriu.– Jūs bijote tamsos?– Bijojau, – pataiso mane Torė. Ji prisitvirtina elektrodą prie kaktos, prijungia laidą ir gūžteli

pečiais. – Dabar tatuiruotė man primena įveiktas baimes.Torė atsistoja už manęs. Taip stipriai suspaudžiu ranktūrius, kad net krumpliai pabąla. Ji

prisitraukia laidus, paskui prijungia juos prie savęs, prie manęs ir prie aparato. Tada paduodabuteliuką skaidraus skysčio.

– Išgerk, – liepia.– Kas tai? – Mano gerklė kaip ištinusi, sunkiai nuryju seilę. – Kas bus?– Negaliu tau šito sakyti. Tiesiog pasikliauk manim.Iškvepiu orą ir susikliukinu skystį į burną. Mano akys užsimerkia.

+ + +

Tuoj pat atsimerkiu ir pasijuntu besanti kažkur kitur. Vėl stoviu mokyklos valgykloje, bet stalųeilės tuščios. Pro stiklines sienas matau sningant. Ant stalo priešais mane guli du krepšiai. Vienamegabalas sūrio, kitame – peilis, ilgumo sulig mano dilbiu.

Moters balsas man už nugaros sako:– Rinkis.– Kodėl? – klausiu.– Rinkis, – pakartoja moteris.Žvilgteliu per petį, bet nieko nematau. Atsigręžiu į krepšius.

– Ką man su jais daryti?– Rinkis! – surinka moteris.Testuotojai aprėkus baimė išsisklaido – užleidžia vietą užsispyrimui. Susiraukiu ir sukryžiuoju ant

krūtinės rankas.– Kaip sau nori, – taria moteris.Krepšiai dingsta. Išgirstu girgžtelint duris ir grįžteliu pasižiūrėti, kas atėjo. Tai ne žmogus, o

gyvūnas. Per kelis metrus nuo manęs stovi smailiasnukis šuo. Prisiplojęs prie žemės, iššiepęs baltusdantis jis ima sėlinti artyn. Iš šuns galugerklio sklinda kimus urzgesys – dabar suprantu, kaip man būtųpravertęs sūris. Arba peilis. Bet šaukštai po pietų.

Šmėsteli mintis bėgti, tačiau šuo greitesnis. Nepajėgsiu ir pargriauti jo ant žemės. Galvatvinkčioja. Turiu apsispręsti. Gal pavyktų peršokti stalą ir prisidengti juo kaip skydu – ne, esu permažo ūgio, kad peršokčiau, ir pritrūksiu jėgų jį apversti.

Šuo suurzgia pikčiau, tas garsas, rodos, atsimuša smegenyse.Biologijos vadovėlyje rašoma, kad šunys užuodžia baimės kvapą, išskiriamą nusigandusio

žmogaus liaukų. Tokį pat kvapą skleidžia ir šuns medžiojamas grobis. Baimės kvapas skatina juospulti. Skrebindamas nagais grindis, šuo sėlina artyn.

Negaliu pabėgti. Negaliu ir pasipriešinti. Įkvepiu šuns nasrų dvoko, stengdamasi negalvoti, ką jisėdė. Gyvūno akys visai juodos, blizgančios, be baltymų.

Ką dar žinau apie šunis? Negalima žiūrėti jiems į akis. Jie supranta tai kaip agresiją. Prisimenu,kaip vaikystėje prašiau tėvo nupirkti šuniuką, bet dabar, spoksodama į šuns letenas, negaliu prisimintikodėl. Urgzdamas jis prislenka dar arčiau. Jei žvilgsnį į akis gyvūnas supranta kaip agresiją, kokstada yra nuolankumo ženklas?

Kvėpuoju garsiai, bet lygiai. Atsiklaupiu. Visai nenoriu gultis ant grindų ir išvysti šuns nasrus prieveido, bet turbūt tai geriausia išeitis. Ištiesiu kojas ir pasiremiu alkūnėmis. Šuo prislenka visai arti,jaučiu šiltą jo kvėpavimą. Man dreba rankos.

Gyvūnas suloja man į ausį ir aš sukandu dantis, kad nesurikčiau.Šiurkštus, drėgnas daiktas paliečia man skruostą. Šuo liaujasi urzgęs. Pakėlusi galvą išvystu jį

lekuojant. Gyvūnas palaižo man veidą. Šnairuodama į šunį atsitupiu ant kulnų. Šuo užkelia letenasman ant kelių ir lyžteli smakrą. Susigūžiu šluostydamasi seiles ir nusikvatoju.

– Juk tu visai nesi žiaurus žvėris, tiesa?Lėtai atsistoju, kad neišgąsdinčiau gyvūno. Jis visai nepanašus į taip neseniai sėlinusį prie manęs

padarą. Atsargiai atkišu ranką – jei prireiks, spėsiu atitraukti. Šuo pabaksnoja man delną snukiu.Staiga labai apsidžiaugiu nepasirinkusi peilio.

Mirkteliu ir tuoj pat pamatau kambaryje mergaitę balta suknele. Ištiesusi rankutes ji sušunka:– Šuniukas!Mergaitei pasileidus prie keturkojo, išsižioju norėdama įspėti, bet per vėlu. Šuo atsigręžia į

mažylę. Jis neurzgia, bet loja, kriokia ir kaukši nasrais, raumenys įsitempia kaip stygos. Rengiasipulti. Nemąstydama šoku pirma, užsiritu šuniui ant nugaros ir apsiveju rankomis storą kaklą.

Galva atsitrenkiu į grindis. Kai apsižiūriu, dingęs ir šuo, ir mergaitė. Aš viena tuščiame testavimokambaryje. Lėtai apsisuku ratu, bet nematau savęs nė viename veidrodyje. Stumteliu duris ir išeinu įkoridorių; tik atsiduriu autobuse. Visos vietos užimtos.

Stoviu praėjime įsikibusi į turėklą. Prie manęs sėdi vyriškis, jo veidą slepia laikraštis. Matau tikrankas. Jomis – randuotomis, tarsi apdegusiomis – jis labai stipriai spaudžia laikraštį, lyg norėdamassuglamžyti.

– Ar pažįsti šitą vaikiną? – klausia jis. Vyriškis baksteli į nuotrauką pirmame puslapyje.

Antraštė skelbia: „Pagaliau suimtas žiaurus žudikas!“ Stebeiliju į žodį „žudikas“. Seniai nesugirdėjusi šio žodžio, bet mane vis tiek užplūsta baimė.

Iš nuotraukos žvelgia jaunas vyras atviru veidu, su barzda. Man jis lyg ir matytas, bet neprisimenukur. Drauge pajuntu, kad nedera šito sakyti vyriškiui.

– Na? – jo balse išgirstu pyktį. – Ar pažįsti jį?Bloga mintis, labai bloga mintis. Mano širdis daužosi. Tvirtai įsikimbu į turėklus, kad manęs

neišduotų drebančios rankos. Jei pasakysiu vyriškiui, kad pažįstu žmogų nuotraukoje, turėsiu bėdų.Tačiau aš galiu įtikinti jį, kad nepažįstu. Galiu atsikrenkšti ir gūžtelėti pečiais, bet tada apsimeluosiu.

Aš atsikrenkščiu.– Tai ar pažįsti? – neatlyžta keleivis.Patraukiu pečiais.– Nagi?Nukrečia šiurpas. Nors bijoti nėra ko; tai tik testas, ne tikrovė.– Ne, – atsakau įprastu balsu. – Nenutuokiu, kas jis toks.Vyriškis atsistoja ir aš pagaliau išvystu jo veidą. Jis su tamsiais saulės akiniais, piktai perkreipęs

lūpas. Jo skruostas randuotas kaip ir rankos. Vyriškis prisikiša man prie veido. Nuo jo dvokiacigaretėmis. Tai netikra, primenu sau. Tai netikra.

– Tu meluoji, – pareiškia jis. – Tu meluoji!– Nemeluoju.– Matau iš akių.Atsitiesiu.– Tu negali matyti.– Jeigu pažįsti jį, – sako vyriškis kimiu balsu, – gali mane išgelbėti. Gali mane išgelbėti!Prisimerkiu.– Labai gaila, – atsakau ir pro dantis iškošiu: – Bet nepažįstu.

TREČIAS SKYRIUS

Pabundu prakaituotais delnais, širdį graužia kaltė. Guliu ant kėdės kambaryje veidrodinėmissienomis. Pasukusi galvą išvystu už nugaros Torę. Suspaudusi lūpas ji atjunginėja elektrodus. Laukiu,kol ji ką nors pasakys apie testą – kad jis baigtas ar kad gerai pasirodžiau. Kita vertus, kaip galėjaupasirodyti prastai? Bet Torė tyli, tik nuima laidus man nuo kaktos.

Atsisėdu tiesiau ir nusišluostau delnus į kelnes. Matyt, kažkur suklydau, tegu ir mintyse. Ar keistasTorės žvilgsnis reiškia, kad ji nežino, kaip man pasakyti, kokia esu baisi? Nekantrauju, kad ji viskąišklotų.

– Tu mane pribloškei, – sako Torė. – Atsiprašau, greitai grįšiu.Pribloškiau?Prisitraukiu kelius prie krūtinės ir paslepiu veidą. Norėčiau apsiverkti, nes ašaros atneša

palengvėjimą, bet neišeina. Kaip galima neišlaikyti testo, kuriam nebuvo leista ruoštis?Kuo toliau, tuo labiau nerimauju. Vis šluostausi į kelnes sudrėkusius delnus – gal taip savotiškai

raminuosi. Kas, jeigu testuotojai pasakys, kad likau beluomė? Tada teks gyventi gatvėje. Aš šitoneištversiu. Beluomiai gyvena skurde ir nepritekliuje; jie yra atstumtieji ir atskirti nuo svarbiausiodalyko gyvenime – nuo bendruomenės.

Kartą mama sakė, kad po vieną mes neišliktume. O jei net ir pavyktų, nenorėtume. Be luomogyvenimas neturi prasmės ir tikslo.

Papurtau galvą. Veju tokią mintį šalin. Turiu nusiraminti.Pagaliau durys atsiveria ir grįžta Torė. Stipriau įsikimbu į ranktūrius.– Atleisk, kad priverčiau jaudintis, – taria ji. Ji stovi mano kojūgalyje susikišusi rankas į kišenes.

Atrodo susijaudinusi ir išbalusi.– Beatriče, tavo rezultatai nelaukti, – praneša Torė. – Dažniausiai modeliuojant situacijas

kiekvienoje pakopoje atmetamas vienas ar daugiau luomų, bet tu atmetei tik du.Spoksau į Torę.– Du? – klausiu. Mano gerklė taip išdžiūvusi, kad sunku kalbėti.– Jeigu būtum iš karto atmetusi peilį ir pasirinkusi sūrį, modeliavimas būtų pateikęs kitą scenarijų

ir tu būtum buvusi priskirta Taikingiesiems. Taip nenutiko, todėl Taikingieji atkrinta. – Torė pasikasosprandą. – Įprastai modeliavimas vyksta linijiniu būdu – paliekamas tik vienas luomas, visi kitiatmetami. Tavo pasirinkimas parodė, kad netinki ir Teisuoliams, todėl man teko pakeisti modelį irįlaipinti tave į autobusą. Atkakliai meluodama tik patvirtinai ankstesnį pasirinkimą. – Torė nusišypsopuse lūpų. – Tik nesijaudink. Tokioj situacijoj tiesą pasako tik Teisuoliai.

Man šiek tiek atlėgo. Gal nesu toks baisus žmogus.– Tačiau tai dar ne viskas. Tiesą pasako ne tik Teisuoliai, bet ir... Nuolankieji, – pareiškia Torė. –

Taigi iškilo problema.Nustebusi išsižioju.– Viena vertus, tu sugriebei šunį ir neleidai pulti mergaitės – tai būdinga Nuolankiesiems. Antra

vertus, kai vyriškis paprašė pasakyti tiesą ir jį išgelbėti, atsisakei. Nuolankusis taip nepasielgtų. –Torė atsidūsta. – Nuo šuns nebėgtų Bebaimiai, bet jie pasiimtų peilį, o tu neėmei. – Kostelėjusi Torėkalba toliau: – Tavo protingas elgesys su šuniu rodo tvirtą sąsają su Eruditais. Nenutuokiu, kodėlneapsisprendei pirmoje pakopoje, bet...

– Luktelėkit, – nutraukiu ją. – Tai jūs nežinot, kur aš tinku?

– Ir taip, ir ne. Mano manymu, – aiškina Torė, – tu turi po lygiai Nuolankiųjų, Bebaimių ir Eruditųbruožų. Tokie žmonės yra... – Torė žvilgteli per petį, lyg tikėdamasi, jog kas nors išdygs jai užnugaros. – ...vadinami... Divergentais. – Pastarąjį žodį ji ištaria taip tyliai, kad vos išgirstu, ir žiūri įmane labai susirūpinusi. Torė apeina kėdę ir palinksta prie manęs. – Beatriče, – sako ji, – kad ir kasnutiktų, su niekuo negali dalytis šia informacija. Tai labai svarbu.

– Mums draudžiama pasakoti apie testo rezultatus, – linkteliu. – Žinau tai.– Kalbu apie kitką. – Torė atsiklaupia prie kėdės ir atsiremia į ranktūrius. Mūsų veidai atsiduria

labai arti. – Turiu galvoje ne šią dieną. Negali prasitarti apie tai niekam ir niekada, kad ir kasnutiktų. Divergencija yra nepaprastai pavojinga. Supranti?

Nesuprantu, kuo nelaukti testo rezultatai gali būti pavojingi, bet linkteliu. Nenoriu jų su kuo norsaptarinėti – nei šiandien, nei kada nors vėliau.

– Gerai, – paleidžiu ranktūrius ir atsistoju. Jaučiuosi netvirtai.– Eik namo, – sako Torė. – Turi daug ką apgalvoti ir laukti su kitais tau nėra prasmės.– Turiu pasakyti broliui, kad einu namo.– Aš jam pasakysiu.Pasitrinu kaktą ir nudelbusi akis išeinu iš kambario. Nedrįstu pakelti į Torę akių. Nedrįstu

pagalvoti apie rytoj vyksiančią Pasirinkimo ceremoniją.Kad ir ką parodė testas, rinktis teks man.Nuolankieji. Bebaimiai. Eruditai.Divergentai.

+ + +

Nusprendžiu nevažiuoti autobusu. Jei grįšiu namo anksčiau, vakare tėtis patikrins signalizacijospultelį ir man teks aiškintis, kas nutiko. Todėl einu pėsčiomis. Privalau įspėti Kalebą, kol jisneprasitarė tėvams, bet brolis moka laikyti paslaptis.

Žingsniuoju kelio viduriu. Paprastai autobusai laikosi arčiau kelkraščio, todėl viduryje saugiau.Eidama namo ant asfalto kai kur matau dar nenusitrynusias geltonas linijas. Mums jos nereikalingos,nes automobilių labai mažai. Šviesoforų mums irgi nebereikia, bet jie vis dar kur ne kur pavojingaitabaluoja ir bet kada gali nukristi ant galvos.

Miestas renovuojamas lėtai. Šalia naujų švarių pastatų riogso seni, aptrupėję. Dauguma naujųnamų iškilę prie pelkės – kadaise čia tyvuliavo ežeras. Mano mama dirba įstaigoje, atsakingoje užmiesto renovavimą. Čia triūsia Nuolankiųjų savanoriai.

Iš šalies Nuolankiųjų gyvenimas man atrodo gražus. Mūsų šeima puikiai sutaria. Nuėję į vakarėliusir pavalgę žmonės draugiškai, neprašomi sutvarko stalus. Kai pamatau Kalebą, padedantįnepažįstamiems žmonėms nešti pirkinius, pamilstu tokį gyvenimą iš naujo. Bet kai pati mėginu gyventipagal Nuolankiųjų taisykles, man iškyla sunkumų. Darau tai nenuoširdžiai.

Tačiau pasirinkdama kitą luomą, visam laikui išsižadėčiau savo šeimos.Visai prie pat Nuolankiųjų rajono stūkso pastatų griaučiai, aš žingsniuoju duobėtais šaligatviais.

Kai kur jų nebelikę, kyšo kanalizacijos vamzdžiai ir žioji nebenaudojamos požeminės perėjos. Jasrūpestingai apeinu. Nuo baisaus srutų ir šiukšlių dvoko tenka užsiimti nosį.

Čia gyvena beluomiai. Neišlaikę pasirinkto luomo iniciacijos jie vargsta skurde ir imasi darbų,kurių kiti atsisako. Jie sargauja, dirba statybose ir renka šiukšles; jie pluša fabrikuose, vairuojatraukinius ir autobusus. Už darbą jiems atlyginama valgiu ir drabužiais, bet, kaip sako mano mama,

toli gražu nepakankamai.Tolėliau, prie namo kampo, išvystu beluomį. Jis vilki rudais skarmalais, skruostų oda apdribusi.

Jis spokso į mane, o aš į jį ir negaliu nusukti akių.– Atsiprašau, – sako jis šiurkščiu balsu. – Ar turi ką nors valgomo?Gerklėje įstringa gumulas. Griežtas vidinis balsas įsako: Nuleisk galvą ir žygiuok toliau.Ne. Papurtau galvą. Man nėra ko bijoti šito žmogaus. Jam reikia pagalbos ir aš turiu padėti.– Taip, – atsakau ir įkišu ranką į kuprinę. Todėl tėtis ir liepia nuolat nešiotis maisto. Paduodu

vyrui maišelį džiovintų obuolių.Jis tiesia ranką, bet, užuot paėmęs maišelį, čiumpa man už riešo. Ir šypsosi. Tarp priekinių dantų

matyti švarplė.– Dievulėliau, kokios gražios tavo akys, – sako vyras. – Gaila, kad visa kita paslėpta.Širdis nusirita į kulnus. Trukteliu ranką, tačiau beluomis tik smarkiau ją suspaudžia. Užuodžiu aitrų

ir šlykštų jo kvapą.– Brangute, esi per jauna vaikščioti be palydovo, – sako jis.Liaujuosi priešinusis ir atsitiesiu. Ir pati žinau, kad esu jauna; šito man priminti nereikia.– Esu vyresnė, negu atrodo, – atkertu. – Šešiolikos.Beluomis plačiai išsiviepia apnuogindamas pajuodusius krūminius dantis. Sunku pasakyti, ar jis

šypsosi, ar vaiposi.– Tai šiandien tau svarbi diena? Pasirinkimo išvakarės?– Paleisk mane, – sakau. Man spengia ausyse. Kalbu aiškiai ir griežtai – visai ne tokį savo balsą

tikėjausi išgirsti. Jis tarsi svetimo žmogaus.Esu pasirengusi. Žinau, ką daryti. Įsivaizduoju, kaip smogiu beluomiui alkūne. Matau, kaip krinta

maišelis su obuoliais. Girdžiu savo – bėgančios – žingsnius. Esu pasirengusi veikti.Tačiau vyriškis paleidžia mano riešą, paima obuolius ir linki:– Protingai pasirink, mergyte.

KETVIRTAS SKYRIUS

Savo gatvę prieinu penkiomis minutėmis anksčiau negu įprastai. Bent jau taip rodo mano laikrodis –vienintelis papuošalas, kurį leidžiama dėvėti Nuolankiesiems, ir tik todėl, kad jis yra naudingas.Pilka apyrankė ir stiklinis ciferblatas. Pakreipusi jį reikiamu kampu, beveik galiu matyti savoatvaizdą tarp rodyklių.

Visi namai mano gatvėje vienodi: pastatyti iš pilko cemento, su keliais langais, praktiški,neįmantrūs, stačiakampio formos. Pievelėse auga piktžolės, pašto dėžutės pilko metalo. Kai kam taigali pasirodyti niūru, bet mane toks paprastumas ramina.

Šio paprastumo priežastis yra ne panieka individualumui, kaip kartais teigia kiti luomai. Viskas:mūsų namai, drabužiai, šukuosenos, – padeda mums pamiršti pačius save ir saugo nuo tuštybės,godumo ir pavydo – didžiausių ydų. Jei turi mažai, mažai ir nori. Mes visi lygūs, todėl nėra kopavydėti.

Stengiausi pamėgti tokį gyvenimą.Sėdžiu lauke ant laiptelio ir laukiu pargrįžtant Kalebo. Ilgai netruksiu. Po valandėlės išvystu gatve

traukiančias figūras pilkais drabužiais. Girdžiu juoką. Mokykloje stengiamės neatkreipti į savedėmesio, bet namie mėgstame žaisti ir juokauti. Mano įgimtas polinkis pasišaipyti čia nėrasveikintinas. Pašaipa visada ką nors įžeidžia. Gal ir gerai, kad Nuolankieji skatina jį užgniaužti.Galbūt man nereikės palikti artimųjų. Jei prisiversiu susitaikyti su Nuolankiųjų įsitikinimais, galbūtjuos imsiu laikyti savais.

– Beatriče! – sako Kalebas. – Kas atsitiko? Ar tau viskas gerai?– Gerai, – atsakau. Kalebas grįžta su Siuzana ir jos broliu Robertu. Draugė nuveria mane keistu

žvilgsniu, lyg būčiau nebe tas žmogus, kurį pažinojo šį rytą. Trūkteliu pečiais. – Po testo užėjoblogulys. Gal nuo gėrimo, kurį davė testuotoja. Bet dabar jau geriau.

Stengiuosi šypsotis nuoširdžiai. Rodos, pasisekė įtikinti Siuzaną ir Robertą – jie daugiaunebesirūpina mano psichikos stabilumu. Tačiau Kalebas prisimerkia ir stebeilija – tai daro, kai įtariaveidmainiaujant.

– Ar ir judu šiandien važiavote autobusu? – klausiu Siuzanos ir Roberto. Man visai nė motais, kaipjie parsirado iš mokyklos, tik noriu nukreipti pokalbį.

– Tėtis dirba iki vėlumos, – atsako Siuzana. – Jis liepė mums pamąstyti apie rytdienos ceremoniją.Paminėjus ceremoniją, mano širdis šokteli.– Jei norėsit, užeikit vėliau, – mandagiai kviečia Kalebas.– Ačiū, – nusišypso jam Siuzana.Žiūrėdamas į mane Robertas kilsteli antakį. Jau kokius metus mudu persimetame žvilgsniais, nes

Siuzana su Kalebu flirtuoja droviu, tik Nuolankiesiems priimtinu būdu. Kalebas palydi akimisnueinančią Siuzaną. Čiumpu jį už rankos, kad atsitokėtų. Nusivedu namo ir uždarau duris.

Brolis atsigręžia į mane. Jis taip kilsteli tamsius, tiesius antakius, kad tarp jų susimeta raukšlė.Susiraukęs Kalebas tampa panašesnis į mamą negu į tėtį. Trumpai įsivaizduoju jo ateitį – tokią kaiptėvo: jis lieka Nuolankiųjų luome, išmoksta amato, veda Siuzaną ir susilaukia vaikų. Tai būtųnuostabu.

Aš galiu to nepamatyti.– Ar pagaliau pasakysi tiesą? – švelniai klausia Kalebas.– Tiesa yra tokia, – atsakau, – kad negaliu apie ją kalbėti. O tau nedera klausinėti.

– Tu nesilaikai daugelio taisyklių, tai ar būtina laikytis šito draudimo? Juk tai taip svarbu. –Kalebo antakiai nuo įtampos susiglaudžia, jis prikanda lūpą. Nors brolio žodžiai kaltinami, jis raginamane atsiverti, tikrai nori išgirsti atsakymą.

Prisimerkiu.– O tu? Ką parodė tavo testas, Kalebai?Mudviejų akys susitinka. Išgirstu tolimą traukinio sireną – galėtum ją palaikyti ūžaujančiu vėju. Bet

aš ją atpažįstu. Ji tarsi šaukia mane prisidėti prie Bebaimių.– Tiesiog... tiesiog nesakyk tėvams, kas šiandien nutiko, – prašau Kalebo.Brolis kelias sekundes įdėmiai žiūri man į akis, paskui linkteli.Noriu užlipti viršun ir atsigulti. Testas, kelionė namo ir susidūrimas su beluomiu mane išsekino.

Tačiau Kalebas šįryt ruošė pusryčius, mama įdėjo priešpiečius, o pietus vakar gamino tėtis, taigidabar šeimininkauti mano eilė. Sunkiai atsidūstu ir sliūkinu į virtuvę imtis darbo.

Netrukus ateina Kalebas. Sugriežiu dantimis. Brolis visiems padeda. Mane labiausiai erzina jonuoširdus gerumas ir įgimtas nesavanaudiškumas.

Mudu su Kalebu tylėdami darbuojamės drauge. Išverdu žirnelius. Jis atšildo keturis gabalusviščiuko. Daugiausia valgome šaldytus pusgaminius ar konservus, nes fermos yra labai toli. Kartąmama pasakojo, jog kadaise kai kurie žmonės nepirkdavo genetiškai modifikuotų produktų, nes laikėjuos nesveikais. O mes neturime kito pasirinkimo.

Tėvams grįžus vakarienė paruošta, stalas padengtas. Tėtis numeta portfelį prie durų ir pabučiuojamane į viršugalvį. Kiti žmonės jį laiko labai santūriu ir rimtu vyru, bet iš tiesų jis yra mylintis tėvas.Stengiuosi įžvelgti tik gerus jo bruožus. Stengiuosi.

– Kaip sekėsi testas? – klausia jis manęs.Supilu žirnelius į didelį dubenį.– Gerai, – atsakau. Teisuole nebūsiu. Per daug lengvai meluoju.– Girdėjau, per vieną testą kilo nesusipratimų, – sako mama. Kaip ir tėvas, ji dirba valstybinėje

įstaigoje, kuria miesto plėtros projektus. Ji atrenka savanorius, atliekančius gabumų testus. Betdaugiausia laiko mama skiria beluomiams: ieško žmonių, galinčių padėti maistu, surasti būstą irdarbą.

– Tikrai? – nusistebi tėtis. Nesusipratimų testuojant kyla retai.– Girdėjau apie tai tik puse ausies, bet mano draugė Erina pasakojo, kad dėl keblumų per vieną

testą rezultatus teko pranešti žodžiu. – Mama padeda prie lėkščių servetėles. – Matyt, testuojamajampasidarė bloga ir jis buvo išsiųstas namo. – Mama trūkteli pečiais. – Viliuosi, jam viskas gerai. Arjudu nieko negirdėjote?

– Ne, – atsako Kalebas ir nusišypso mamai.Jis irgi nebus Teisuolis.Susėdame prie stalo. Visada paduodame valgį kaimynui iš dešinės. Pradedame valgyti tik tada, kai

visi įsideda maisto. Tėvas paduoda rankas mamai ir broliui, jie paduoda rankas tėvui ir man, paskuitėvas dėkoja Dievui už valgį, darbą, draugus ir šeimą. Ne visos Nuolankiųjų šeimos yra tikinčios, bettėvas sako, kad tai neturi mūsų piktinti ir skaldyti. Nelabai suprantu, kaip tai įgyvendinti.

– Na, – paragina mama tėvą, – pasakok.Ji paima tėvo ranką ir nykščiu apskritimais glosto jam krumplius. Žiūriu į jų sunertas rankas. Tėvai

myli vienas kitą, bet retai kada rodo švelnumą mūsų akivaizdoje. Jie išmokė mus, kaip stipriai veikiafizinis sąlytis, todėl aš nuo vaikystės jo vengiu.

– Papasakok, kas neduoda tau ramybės, – priduria ji.Stebeiliju į lėkštę. Kartais mamos įžvalgumas mane stebina, bet šiandien imu sau priekaištauti.

Kodėl taip susitelkiau į savo rūpesčius, kad nepastebiu gilios raukšlės tėvo kaktoje ir nusvirusiųpečių?

– Buvo sunki diena, – atsako jis. – Iš tiesų sunki diena buvo Markui ir aš neturėčiau dėl to skųstis.Markas yra tėvo bendradarbis; jie abu – politiniai lyderiai. Miestą valdo penkiasdešimties žmonių

taryba, kurios daugumą sudaro Nuolankiųjų atstovai – mūsų luomas laikomas nepaperkamu, nesesame nesavanaudžiai. Lyderiai renkami atsižvelgiant į nepriekaištingą būdą, dorovinį tvirtumą irgebėjimą vadovauti. Kitų luomų atstovai gali pasisakyti per susirinkimus itin svarbiais klausimais,bet galutinį sprendimą priima taryba. Teoriškai tarybos narių nuomonė turėtų būti nepriklausoma, betMarkas yra labai įtakingas ir sugeba ją paveikti.

Taip valdoma, kai susikūrus luomams įsigaliojo didžioji taika. Mano manymu, tokia tvarkanesikeičia tik todėl, kad bijome karo.

– Ar dėl to kaltas Džaninos Metju pranešimas? – klausia mama.Džanina Metju yra vienintelė Eruditų atstovė taryboje, išrinkta dėl aukšto intelekto koeficiento.

Mano tėvas dažnai ja skundžiasi.Pakeliu akis.– Pranešimas?Kalebas įspėjamai į mane žvilgteli. Mums neleidžiama kalbėtis prie stalo, nebent ko nors

paklaustų tėvai, o jie dažniausiai neklausia. Mokėjimas išklausyti yra dovana, sako tėvas. Tėvaimudviejų išklauso po vakarienės svetainėje.

– Taip, – prisimerkęs atsako tėtis. – Ta arogantiška, įsitikinusi savo teisumu... – Jis nutyla iratsikrenkščia. – Atsiprašau. Bet ji pranešime supeikė Marko elgesį.

Kilsteliu antakius.– Ką ji pasakė? – smalsauju.– Beatriče, – tyliai įspėja Kalebas.Nulenkiu galvą ir suku šakutę tol, kol nuo skruostų dingsta raudonis. Nemėgstu būti barama. Ypač

savo brolio.– Ji pasakė, – taria tėtis, – kad Marko pyktis ir žiaurumas privertė sūnų pasirinkti ne

Nuolankiuosius, o Bebaimius.Mažai gimusių Nuolankiaisiais pereina į kitą luomą. Tokie dalykai ilgai prisimenami. Prieš dvejus

metus Marko sūnus Tobijas pasirinko Bebaimių luomą ir pribloškė savo tėvą. Tobijas buvovienintelis Marko vaikas ir artimasis, nes jo žmona mirė gimdydama antrą kūdikį, kuris išgyveno tikkelias minutes.

Niekada nesu mačiusi Tobijo. Jis retai dalyvaudavo bendruomenės susibūrimuose ir niekadaneateidavo su tėvu pietauti pas mus. Mano tėtis ne kartą tai pabrėžė, bet kas iš to.

– Žiaurus? Markas? – Mama papurto galvą. – Tas vargšas žmogelis. Kam dar reikia priminti jamnetektį?

– Turbūt nori pasakyti – sūnaus išdavystę? – šaltai atkerta tėvas. – Visai dėl to nesistebiu. Jaukelis mėnesius Eruditai puldinėja mus tokia rašliava. Ir galo dar nematyti. Esu tikras, jie nesiliaus.

Turėjau prikąsti liežuvį, bet neiškentusi išpyškinu:– Kodėl jie taip daro?– Gal verčiau paklausyk, ką sako tėvas, – švelniai pataria mama. Jos žodžiai skamba kaip

siūlymas, o ne kaip paliepimas. Pažvelgusi per stalą pamatau priekaištą Kalebo akyse.Nudelbiu žvilgsnį į žirnelius. Vargu ar visą gyvenimą įstengsiu būti paklusni. Nesu tokia gera.– Žinai kodėl, – atsako tėtis. – Mes turime tai, ko nori Eruditai. Jie naudojasi žiniomis trokšdami

valdžios. Tai temdo protą ir kursto tuštybę. Ačiū Dievui, mes išmintingesni.

Linkteliu. Žinau nesirinksianti Eruditų, nors testo rezultatai parodė, kad galėčiau. Kaip dukrapalaikau tėvą.

Po vakarienės tėvai nurenka indus. Jie net neleidžia Kalebui padėti. Šįvakar mudu turime pabūtivieni, todėl nesusirenkame svetainėje, o einame į viršų apmąstyti testo rezultatų.

Jei galėčiau papasakoti apie rezultatus, šeima galėtų man padėti rinktis. Tačiau aš negaliu. Kainoras tylėti susvyruoja, mintyse tuoj pat atgyja Torės perspėjimas.

Mudu su Kalebu užlipame viršun. Man nespėjus pasukti į savo kambarį, brolis uždeda ranką antpeties.

– Beatriče, – Kalebas griežtai žiūri man į akis. – Turime galvoti apie savo šeimą. – Jo balse justiįtampa. – Tačiau nepamirškim ir savęs.

Pašnairuoju į Kalebą. Jis visad buvo nesavanaudis ir reikalavo pasiaukojimo iš kitų.Priblokšta jo pareiškimo pralemenu:– Testas nepakeis mūsų pasirinkimo.Kalebas šypteli.– Tikrai?Brolis spusteli man petį ir eina į savo kambarį. Žvilgtelėjusi pro duris pamatau nepaklotą lovą ir

kaugę knygų ant stalo. Kalebas uždaro duris. Labai norėčiau jam pasakyti, kad išgyvename tą patį.Norėčiau nuoširdžiai su juo pasikalbėti, o ne laikytis draudimų. Nuveju šalin mintį, kad man reikiapagalbos, ir einu sau.

Įėjusi užsidarau duris. Apsispręsti bus paprasta. Rinkdamasi Nuolankiuosius, pasirodysiu visiškanesavanaudė, o jei pasirinksiu Bebaimius – tikra drąsuolė. Šis mano žingsnis ir atskleis, kuriamluomui priklausau. Rytoj iš dviejų kelių teks pasirinkti vieną.

PENKTAS SKYRIUS

Į Pasirinkimo ceremoniją važiuojame sausakimšu autobusu – keleiviai vilki pilkais marškiniais irmūvi pilkomis plačiomis kelnėmis. Blyški saulė spįsčioja pro pilkus kaip cigaretės dūmai debesis.Niekada nerūkiau ir nerūkysiu – tai tuštybė. Bet Teisuoliai rūko. Kai išlipame iš autobuso, visasbūrys peša dūmą prie Centro.

Norėdama pamatyti dangoraižio viršūnę, atlošiu galvą, bet ją vis tiek užstoja debesys. Taiaukščiausias miesto pastatas. Pro savo kambario langą galiu matyti dvi antenų švieseles ant jo stogo.

Einu paskui tėvus. Kalebas atrodo ramus. Aš irgi taip atrodyčiau, jei būčiau apsisprendusi. Širdis,rodos, išlips iš krūtinės, todėl lipdama laukujais laiptais, įsikabinu broliui į ranką.

Daug norinčiųjų keltis liftu, todėl tėvas užleidžia vietą Taikingiesiems. Mūsų šeima lipa laiptais,sekame įkandin tėvo nieko neklausinėdami. Mūsų pavyzdžiu paseka Nuolankiųjų vyrai ir berniukai, irnetrukus ant prieblandoje skendinčių laiptų mus tris praryja pilkai vilkinčių žmonių srautas.Prisitaikau prie jų žingsnio. Tolygus žingsnių aidas, skambantis ausyse, ir savotiškas susiliejimasragina mane patikėti, kad galiu pasirinkti tokį gyvenimą. Galiu tapti Nuolankiųjų avilio bite ir paklustinustatytai tvarkai.

Netrukus man paskausta kojas, ima trūkti kvapo ir aš vėl susimąstau apie save. Mums teks lipti įPasirinkimo ceremoniją dvidešimt aukštų.

Dvidešimtame aukšte kaip sargybinis stovi mano tėvas ir laiko atidaręs duris. Pro jas einaNuolankieji. Norėčiau palaukti tėvo, bet srautas nuneša pirmyn, tolyn nuo laiptų, į salę, kur turėsiuapsispręsti dėl ateities.

Salėje nubrėžti koncentriniai apskritimai. Aplink vieną stovi kiekvieno luomo šešiolikmečiai. Mesdar nesame tikri nariai. Apsisprendę tapsime naujokais, o išlaikę iniciaciją – tikrais pasirinkto luomonariais.

Išsirikiuojame pagal abėcėlę, pagal pavardes, kuriomis gal daugiau nebesivadinsime. Aš atsiduriutarp Danielės Poler – rausvaskruostės Taikingųjų mergaitės geltona suknele – ir Kalebo.

Kitą apskritimą sudaro eilėmis sustatytos kėdės mūsų artimiesiems. Jos suskirstytos į penkias dalispagal luomus. Toli gražu ne visi luomų nariai atėjo į Pasirinkimo ceremoniją, bet minia vis tiekmilžiniška.

Kiekvienais metais ceremonijai vadovauja kitas luomas. Šiais metais atsakomybė tekoNuolankiesiems. Markas pradės ceremoniją ir perskaitys pavardes iš abėcėlės galo, todėl Kalebasrinksis pirma manęs.

Paskutiniame apskritime stovi penki didžiuliai indai – panorėjusi į tokį susirangyčiau. Juosesimboliai, įkūnijantys kiekvieno luomo dvasią: pilki Nuolankiųjų akmenys, Eruditų vanduo,Taikingųjų žemė, Bebaimių žarijos, Teisuolių stiklas.

Markui ištarus mano pavardę, turėsiu eiti į vidinio apskritimo centrą. Tylėsiu. Jis duos man peilį.Aš persirėžiu delną ir įlašinsiu kraujo į pasirinkto luomo indą.

Mano kraujas aptaškys akmenis arba ims šnypšti ant žarijų.Prieš atsisėsdami tėvai prieina prie mūsų su Kalebu. Tėtis pabučiuoja mane į viršugalvį,

patapšnoja Kalebui petį ir šypteli.– Greitai susitiksim, – sako be lašo abejonės.Mamai apkabinus mano ryžtas visai susilpnėja. Sukandu dantis ir įsispoksau į lubas. Nuo jų kabo

apskriti šviestuvai, nutvieskiantys salę mėlyna šviesa. Mama dar ilgai laiko mane apglėbusi, nors aš

jau nuleidau rankas. Prieš atsitraukdama ji pasuka galvą ir sušnibžda man į ausį:– Kas ir kas nutiktų, aš tave mylėsiu.Susirūpinusi žiūriu į nueinančią mamą. Ji žino, kaip galiu pasielgti. Turi žinoti, antraip nebūtų man

to sakiusi.Kalebas paima mano ranką ir iki skausmo suspaudžia pirštus, bet aš kenčiu. Paskutinį kartą mudu

laikėmės už rankų per dėdės laidotuves, nes mano tėtis pravirko. Dabar, kaip ir tada, mudviemreikėjo vienas kito paramos.

Pamažu salėje įsivyrauja tvarka. Užuot žiūrėjusi į Bebaimius, stengusis juos perprasti, stebeiliju įšviestuvus kitoje salės pusėje. Mėginu užsimiršti mėlyname švytėjime.

Markas atsistoja ant pakylos tarp Erudito ir Bebaimio ir atsikrenkščia į mikrofoną.– Sveiki atvykę, – sako jis. – Sveiki atvykę į Pasirinkimo ceremoniją. Sveiki sulaukę tos dienos,

kai vėl pagerbsime demokratinius mūsų protėvių principus, leidžiančius kiekvienam žmogui pasirinktisavo gyvenimo kelią.

Mano manymu, leidžiama rinktis tik iš penkių pramintų kelių. Suspaudžiu Kalebo pirštus taipsmarkiai kaip jis manuosius.

– Mūsų atžalos sulaukė šešiolikos. Jos stovi ant pilnametystės slenksčio ir dabar turi apsispręsti,kuo taps. – Markas kalba iškilmingai, pabrėždamas kiekvieną žodį. – Dar prieš šimtmečius mūsųprotėviai suprato, jog karai drasko pasaulį ne dėl politinių ideologijų, religinių įsitikinimų, rasinių artautinių skirtumų. Jie nusprendė, kad dėl to kalčiausia žmogaus prigimtis – ji linkusi į blogį, įgyjantįįvairiausius pavidalus. Todėl mūsų protėviai susiskirstė į luomus, turinčius panaikinti ydas,sukeliančias pasaulyje netvarką.

Mano akys krypsta į indus salės viduryje. Kuo tikėti? Nežinau. Nežinau. Nežinau.– Smerkiantieji agresiją susibūrė į Taikingųjų luomą.Taikingieji šypsodamiesi susižvelgia. Jie vilki patogiais, gerais, raudonos su geltona spalvos

drabužiais. Jie man atrodo malonūs, spinduliuojantys meilę, nesusikaustę. Bet man niekadanedingtelėjo prie jų prisidėti.

– Nekenčiantieji nemokšiškumo tapo Eruditais.Eruditus atmečiau nė nemąstydama.– Tie, kurie smerkia dviveidiškumą, pasirinko Teisuolių luomą.Teisuolių niekada nemėgau.– Labiau už viską vertinantieji nesavanaudiškumą tapo Nuolankiaisiais.Aš irgi vertinu nesavanaudiškumą; tikrai vertinu.– Niekinantieji bailumą susitelkė į Bebaimių luomą.Tačiau esu šiek tiek savanaudė. Nors stengiausi atsikratyti šios ydos šešiolika metų.Mano kojos aptirpo ir sumedėjo. Imu nuogąstauti, kaip pakviestai reikės eiti prie indo.– Darbuodamiesi petys į petį penki luomai jau daug metų gyvena taikingai, kiekvienas rūpinasi tam

tikra visuomenės gyvenimo sfera. Mūsų vyriausybę sudaro altruistai Nuolankieji; Teisuoliai kuriapatikimus įstatymus ir rengia teisėjus; Eruditai rengia puikius mokytojus ir ugdo mokslininkus;Taikingieji darbuojasi patarėjais ir stebėtojais; Bebaimiai saugo mus nuo išorės ir vidaus pavojų.Tačiau luomų veikla yra kur kas įvairiapusiškesnė. Duodame vieni kitiems nesuskaičiuojamaidaugiau. Savo luomuose mes randame gyvenimo prasmę ir tikslą. Jie ir yra mūsų gyvenimas.

Prisimenu motto iš istorijos vadovėlio: Luomas svarbesnis už kraują. Vadinasi, luomas svarbiauuž šeimą. Argi tai teisinga?

Markas priduria:– Be luomų mūsų visuomenė žlugtų.

Po jo žodžių įsiviešpatauja slogi tyla. Ji prisisunkusi didžiausios mūsų baimės, stipresnės net užmirtį – likti beluomiu.

Markas kalba toliau:– Šiandien susirinkome čia dėl džiugios priežasties – mūsų luomai pasipildys naujokais, kurie

drauge su mumis kurs geresnę visuomenę ir geresnį pasaulį.Pasigirsta negarsūs plojimai. Stengiuosi visiškai nekrutėti. Stoviu suspaudusi kelius ir pastirusi.

Markas ima skaityti pirmąsias pavardes, bet man jos susilieja į vieną. Kaip žinoti, kai būsiupakviesta?

Vienas po kito šešiolikmečiai eina iš apskritimo ir traukia į salės vidurį. Pirmoji mergaitėpasirenka Taikinguosius, iš to luomo ji ir kilusi. Kraujui aptaškius žemę, ji atsistoja už Taikingųjųnugarų.

Ceremonija tęsiasi. Naujas vardas, naujas mokinys, naujas peilis ir naujas pasirinkimas. Daugumąjų pažįstu, bet abejoju, ar jie pažįsta mane.

– Džeimsas Takeris, – kviečia Markas.Džeimsas Takeris, kilęs iš Bebaimių, eidamas prie indų suklumpa. Jis išskečia rankas

stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą ir nepargriūti. Išraudęs vaikinas skuba į salės vidurį. Atėjęs įvietą, Džeimsas žvilgčioja tai į Bebaimių, tai į Teisuolių indą. Iš pirmo veržiasi liepsnų liežuviai,antrame stiklas atspindi mėlyną šviesą.

Markas paduoda Džeimsui peilį. Vaikinas giliai įkvepia, matau, kaip kilojasi jo krūtinė. Paimapeilį, greitai persirėžia delną ir atkiša ranką į šoną. Jo kraujas varva ant stiklo, jis pirmasis iš mūsųpasirenka kitą luomą. Pirmasis perbėgėlis. Iš Bebaimių pusės atsklinda murmesys, o aš nuleidžiuakis.

Nuo šiol Bebaimiai laikys Džeimsą išdaviku. Šeimai bus leista pamatyti jį po pusantros savaitėsper Lankymo dieną, bet artimieji neateis, nes Džeimsas juos paliko. Kurį laiką jis dar vaidensis jiemsprieškambaryje, nes tuštumos iškart neužpildysi. Laikui bėgant viskas prisimirš – išpjovus organąkūnas prisitaiko funkcionuoti toliau. Žmonės nepakenčia tuštumos.

– Kalebas Prioras, – kviečia Markas.Kalebas paskutinį kartą suspaudžia man ranką, o nueidamas skvarbiai pasižiūri per petį. Stebiu,

kaip jisai žingsniuoja į salės vidurį, ramiai paima iš Marko peilį ir suspaudžia tarp delnų. Paskuiprikandęs lūpą stovi su kraujuojančia ranka.

Jis iškvepia, paskui įkvepia. Tada iškelia ranką virš Eruditų indo ir jo kraujas nurausvina vandenį.Murmesys salėje virsta pasipiktinimo riksmais. Žemė slysta man iš po kojų. Mano brolis, mano

nesavanaudis brolis – perbėgėlis? Mano brolis, kilęs iš Nuolankiųjų, pasirinko Eruditus.Užsimerkiu. Priešais akis iškyla kaugės knygų ant Kalebo stalo ir drebančios rankos praėjus

gabumų testą. Kodėl nesupratau, kad vakar, liepdamas man aklai nesiaukoti, jis kalbėjo ir apie save?Apžvelgiu Eruditų minią – jie išdidžiai šypsosi ir kumščioja vienas kitą. Paprastai santūrūs

Nuolankieji susijaudinę šnibždasi ir šnairuoja per salę į luomą, trumpam tapusį jų priešu.– Dėmesio, – taria Markas, bet minia jo negirdi. Tada surinka: – Prašau tylos!Salė nutyla. Net spengia ausyse.Išgirstu savo pavardę ir drebėdama stumiuosi pirmyn. Pusę kelio iki indų tikiu pasirinksianti

Nuolankiuosius. Įsivaizduoju savo gyvenimą šiame luome. Matau save suaugusią su Nuolankiųjųdrabužiais, ištekėjusią už Siuzanos brolio Roberto, savaitgaliais dirbančia savanore, ramiąkasdienybę, tylias naktis prie laužo, užtikrintą saugumą. Tai nėra mano svajonių įsikūnijimas, bet vistiek jausčiausi geriau negu dabar.

Suvokiu, kad ausyse spengia tik man.

Žiūriu į už Eruditų nugarų stovintį Kalebą. Jis atsako man žvilgsniu ir vos linkteli, tarsiskaitydamas mintis ir pritardamas. Man pakerta kojas. Jeigu jau Kalebas netiko Nuolankiesiems, taiką kalbėti apie mane? Tačiau ką man beliko daryti jam apsisprendus mus palikti? Nebeturiu kitopasirinkimo.

Sukandu dantis. Liksiu su tėvais. Privalau.Markas duoda man peilį. Pažvelgiu jam į keistas tamsiai mėlynas akis ir paimu ginklą. Jis linkteli,

aš suku prie indų. Bebaimių ugnis ir Nuolankiųjų akmenys atsiduria man iš kairės, vienas indasarčiau, kitas toliau. Paimu peilį dešine ranka ir priglaudžiu ašmenis prie kairiosios delno. Grieždamadantimis brūkšteliu per odą. Suskausta, bet nekreipiu dėmesio. Prispaudžiu rankas prie krūtinės irdrebėdama iškvepiu.

Atsimerkiu ir atkišu ranką. Mano kraujas varva ant kilimo tarp dviejų indų. Paskui aiktelėjusižingteliu į priekį ir mano kraujas aptaško žarijas.

Aš esu savanaudė. Drąsi.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Nudelbusi akis atsistoju už Bebaimių jauniklių, pasirinkusių gimtąjį luomą. Jie visi aukštesni už mane,todėl net ir iškėlusi galvą matau tik pečius juodais drabužiais. Kai paskutinė mergaitė pasirenkaTaikinguosius, ceremonija baigiasi. Bebaimiai išeina pirmieji. Žingsniuoju pro pilkai vilkinčiusvyrus ir moteris iš savo buvusio luomo atkakliai spoksodama į kažkieno pakaušį.

Bet aš turiu dar vieną kartą pamatyti tėvus. Praėjusi pro juos dirsteliu per petį ir tuoj patpasigailiu. Tėvas veria mane liepsnojančiomis akimis, smerkiamu žvilgsniu. Pajuntu degant akis.Topteli, kad tėvas nusprendė mane sudeginti, nubausti už išdavystę, bet paskui suprantu, jog akysesusitvenkė ašaros.

Šalia tėvo sėdinti mama šypsosi.Minia stumia mane į priekį, tolyn nuo tėvų, nes Nuolankieji išeis paskutiniai. Pasilikę jie

tvarkingai sustatys kėdes ir išvalys indus. Sukioju kaklą ieškodama Kalebo tarp Eruditų – jie sekapaskui Bebaimius. Brolis stovi tarp naujokų ir spaudžia ranką perbėgėliui iš Teisuolių luomo.Išdavystę Kalebas dangsto šypsena. Man sugniaužia širdį, nusigręžiu. Jei taip lengvai einasi broliui,gal susitvarkysiu ir aš.

Žvilgteliu į berniuką iš kairės – buvusį Eruditą. Jis išbalęs ir jaudinasi taip pat kaip aš. Ilgai sukaugalvą, kurį luomą rinktis, bet nesusimąsčiau, kas bus pasirinkus Bebaimius. Kas manęs laukiaBebaimių būstinėje?

Bebaimių būrys eina ne prie lifto, o prie laiptų. Maniau, jais naudojasi tik Nuolankieji.Žmonės leidžiasi bėgti. Aplink aidi šauksmai, riksmai ir juokas, ir nedarnus daugybės kojų

trypimas. Bebaimiai leidžiasi laiptais ne iš kilniaširdiškumo; jie elgiasi kaip laukiniai.– Kas čia per velniava? – surinka vaikinas greta manęs.Aš tik papurtau galvą ir skuodžiu. Pasiekusi pirmą aukštą pritrūkstu kvapo, Bebaimiai veržiasi pro

laukujes duris. Oras gaivus ir šaltas, besileidžianti saulė nudažo dangų oranžine spalva. Spinduliaiatsimuša nuo juodų Centro stiklų.

Bebaimiai metasi skersai gatvę užtverdami kelią autobusui. Aš iš paskutiniųjų stengiuosineatsilikti. Bebėgant mano sumišimas sklaidosi. Jau seniai nesu taip lėkusi. Nuolankieji smerkė betkokią veiklą, teikiančią pačiam žmogui džiaugsmą. Ir še tai tau: plaučiai plyšta, raumenys skauda,bėgimas iš pastato virsta kančia, o ne malonumu. Skuodžiu paskui Bebaimius gatve iki sankryžos irišgirstu pažįstamą garsą – kaukia traukinys.

– Viešpatėliau, – murma Eruditų vaikinas. – Negi mums teks šokti į tą daiktą?– Taip, – atsakau gaudydama kvapą.Gerai, kad tiek laiko stebėjau, kaip Bebaimiai atvažiuoja į mokyklą. Būrys išsiskleidžia ilga eile.

Traukinys rieda pro mus plieniniais bėgiais mirkčiodamas šviesomis ir kaukdamas. Atviroskiekvieno vagono durys laukia įšokant Bebaimių. Jie taip ir daro, vienas po kito, kol stovėti lieka tiknaujokai. Bebaimių naujokai įpratę taip keliauti, todėl prie bėgių lieka vien perbėgėliai.

Su keliais kitais pasileidžiu greta traukinio. Pabėgėjame kelis žingsnius ir stengiamės pašokęįsikibti į vagono duris. Nesu tokia aukšta ar stipri kaip kiti naujokai, todėl neturiu jėgų prisitraukti.Pakimbu ant durų rankenos, petys daužosi į vagoną. Mano rankos dreba, pagaliau Teisuolių mergaitėgriebia mane ir įtraukia vidun. Žiopčiodama jai padėkoju.

Išgirdusi riksmą žvilgteliu per petį. Raudonplaukis Eruditų vaikinas vejasi traukinį mėgindamasįšokti. Mergaitė, kilusi iš to paties luomo, mėgina jį nutverti už rankos ir padėti, bet jis per toli.

Vaikinas suklumpa prie bėgių ir stveriasi už galvos, o mes tolstame.Pasijuntu nesmagiai. Jis neišlaikė Bebaimių iniciacijos ir liko beluomis. Ir man taip gali nutikti bet

kurią akimirką.– Ar tau viskas gerai? – gyvai klausia Teisuolių mergaitė, padėjusi man įlipti. Ji aukšta,

tamsiaodė, trumpais plaukais. Graži.Linkteliu.– Mano vardas Kristina, – sako ji ir paduoda ranką.Jau seniai nesu niekam spaudusi rankos. Nuolankieji sveikinasi galvos linktelėjimu, taip

išreiškiama pagarba. Neryžtingai paimu jos ranką ir dusyk pakratau. Tikiuosi, per daug nesuspaudžiu.– Beatričė, – prisistatau.– Ar žinai, kur važiuojam? – Kristina stengiasi perrėkti vis stiprėjantį vėjo, švilpiančio pro atviras

duris, ūžimą.Traukinys didina greitį. Atsisėdu ant grindų. Taip lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Kristina kilsteli

antakį.– Kuo greičiau važiuojam, tuo stipresnis vėjas, – sakau. – Jis gali išversti iš kojų. Sėskis.Kristina įsitaiso šalia ir atsargiai atsiremia į sieną.– Turbūt važiuojame į Bebaimių būstinę, – tariu. – Bet nežinau, kur ji yra.– Niekas nežino. – Purtydama galvą Kristina vypteli: – Rodos, jie tiesiog išdygsta iš po žemių.Vėjas taip įsisiautėja vagone, kad parbloškia perbėgėlius vieną ant kito. Matau Kristiną juokiantis,

bet negirdžiu, ir išspaudžiu šypseną.Man iš kairės raudoni besileidžiančios saulės spinduliai atsimuša nuo stiklinių pastatų, tolumoje

įžiūriu neryškius vienodus pilkus namus – ten kadaise gyvenau.Šįvakar Kalebo eilė ruošti vakarienę. Kas užims jo vietą – mama ar tėtis? Ką tėvai ras tvarkydami

jo kambarį? Knygų prikaišiota tarp staliuko ir sienos, jos sukištos po čiužiniu. Trokštantis žiniųKalebas išnaudojo visas slaptavietes. Ar jis seniai apsisprendė pasirinkti Eruditus? Jei taip, kodėl ašnepastebėjau?

Pasirodo, mano brolis puikus aktorius. Nuo tokios minties man pasidaro bloga. Aš irgi palikautėvus, bet nors jau šitaip neapsimetinėjau. Jie galėjo bent įtarti, kad esu savanaudė.

Užsimerkiu ir įsivaizduoju tėvus, tyloje sėdinčius prie vakarienės stalo. Ar tai nesavanaudiškumoblyksnis, nes man išdžiūva gerklė apie juos pagalvojus. O gal tai egoizmas, nes žinau, kad nebesu jųduktė?

+ + +

– Jie šoka lauk!Pakeliu galvą. Suskausta kaklą. Mažiausiai pusvalandį susigūžusi sėdėjau atrėmusi nugarą į sieną,

klausydamasi vėjo ūžimo ir žiūrėdama į pro šalį plaukiantį miestą. Atsisėdu tiesiai. Traukiniuisulėtinus greitį suprantu, kad vaikinas nemelavo: Bebaimiai šokinėja iš priekinių vagonų ant namostogo. Bėgiai nutiesti ties septintu aukštu.

Nuo minties, kad teks šokti iš važiuojančio traukinio ant stogo, juos skiriant nemenkam plyšiui,mane supykina. Atsistoju ir nusvirduliuoju į kitą galą, kur perbėgėliai jau sustoję į eilę.

– Tai mums irgi teks šokti, – sako Teisuolių mergaitė didele nosimi ir kreivokais dantimis.– Nekvailiok, – atkerta Teisuolių vaikinas. – Mole, juk tai beprasmiška. Šokti iš važiuojančio

traukinio ant namo stogo.

– Mes patys tai pasirinkome, Piteri, – atšauna Molė.– Aš nešoksiu, – sako rusvaodis Taikingųjų vaikinas man už nugaros. Jis vilki rudus marškinius ir

yra vienintelis perbėgėlis iš to luomo. Jo skruostai šlapi nuo ašarų.– Turi šokti, – įtikinėja Kristina, – antraip susimausi. Pirmyn, viskas bus gerai.– Ne, nešoksiu! Verčiau liksiu be luomo, negu mirsiu! – Vaikinas tirta, jo balse girdėti panika.

Kratydamas galvą jis spokso į sulig kiekvienu mirksniu artėjantį stogą.Aš nesutinku su vaikinu. Verčiau mirsiu, negu liksiu be luomo.– Nepriversi jo, – dirsteliu į Kristiną. Rudos jos akys išsiplėtusios, lūpos sučiauptos taip kietai,

kad net pabąla. Ji paduoda man ranką.– Imk, – liepia ji. Nustebusi žvilgteliu į atkištą ranką ir jau noriu sakyti, kad man nereikia

pagalbos, bet Kristina priduria: – Tiesiog... neiššoksiu, jei niekas nepadės.Paimu jos ranką ir mudvi stovime prie pat vagono durų. Privažiavus stogą imu skaičiuoti:– Vienas... du... trys!Sulig skaičiumi trys, puolame iš vagono. Pakimbame ore ir po akimirkos su trenksmu

nusileidžiame ant stogo. Blauzdas nudiegia skausmas. Nerangiai nuvirtusi skruostu pajuntu žvyrą.Paleidžiu Kristinos ranką. Ji kvatojasi.

– Buvo smagu, – sako.Kristina pritaps prie ieškančių aštrių pojūčių Bebaimių. Nusibraukiu nuo skruosto žvyrą. Visi

naujokai, be Taikingųjų vaikino, daugiau ar mažiau apsidaužę nusileidžia ant stogo. Molė, Teisuoliųmergaitė kreivais dantimis, susiraukusi trinasi kulkšnį, šviesiaplaukis Piteris iš to paties luomoišdidžiai šypsosi – jis nušoko ant pėdų.

Paskui išgirstu klyksmą. Atsigręžusi pamatau ant stogo atbrailos Bebaimių merginą. Ji žiūri žemynir rėkia. Bebaimių vaikinas sugriebęs laiko ją už liemens, kad nenukristų.

– Nusiramink, Rita, – sako jis. – Nusiramink...Prieinu prie krašto ir žvilgteliu žemyn. Ant šaligatvio guli kūnas. Tai mergina, netvarkingai

išsikėtojusiomis rankomis ir kojomis, kaip vėduoklė išsiskleidusiais plaukais. Sutraukia skrandį ir ašnusuku akis į bėgius. Ne visiems pasisekė. Mirtis tyko ir Bebaimių.

Rita raudodama susmunka ant kelių. Nusigręžiu. Jei dar į ją žiūrėsiu, apsiverksiu, o aš negaliuverkti šiems žmonėms matant.

Griežtai pasakau sau, kad taip gyvena Bebaimiai. Jie lenda pavojui į nasrus ir žūva. Vieni žūva, okiti traukia patirti naujų išmėginimų. Kuo greičiau tai įsisąmoninsiu, tuo didesnę turėsiu galimybępatekti į šį luomą.

Dabar jau nebesu tikra, kad man pavyks.Liepiu sau suskaičiuoti iki trijų ir tada judėti toliau. Vienas. Akyse stovi merginos kūnas ant

šaligatvio ir mane nukrečia šiurpas. Du. Girdžiu, kaip rauda Rita, o vaikinas ją ramina. Trys.Sučiaupusi lūpas pasitraukiu nuo Ritos ir stogo atbrailos.Maudžia alkūnę. Atsismaukiu rankovę apsižiūrėti – ranka virpa. Oda nubrozdinta, bet nekraujuoja.– Oho! Koks vaizdelis! Suskė apsinuogino!Pakeliu galvą. Suskiais pravardžiuojami visi Nuolankieji, bet čia aš tokia viena. Vaipydamasis

Piteris duria į mane pirštu. Girdžiu juoką. Mano skruostai iškaista, užsismaukiu rankovę.– Dėmesio! Mano vardas Maksas! Esu vienas jūsų naujojo luomo vadų! – rėkia vyras nuo kito

stogo galo. Jis vyresnis už mus, tamsią odą vagoja raukšlės, smilkiniai žilstelėję. Ant stogo atbrailosjis stovi laisvai kaip ant šaligatvio. Tarsi ką tik nebūtų nukritusi ir žuvusi mergina. – Mūsų būstinė –keliais aukštais žemiau. Jeigu pristigsite valios šokti žemyn, jums čia ne vieta. Pirmenybė –naujokams.

– Norite, kad šoktume nuo stogo? – klausia Eruditų mergina. Ji truputį aukštesnė už mane, pilkairusvais plaukais, storomis lūpomis. Iš nustebimo jai atvimpa žandikaulis.

Nesuprantu, ko ji taip stebisi.– Taip, – linksmai atsako Maksas.– Ar apačioje vanduo?– Kas žino? – Maksas kilsteli antakius.Bebaimių būrys prasiskiria padarydamas mums platų kelią. Apsižvalgau. Rodos, niekas netrokšta

šokti žemyn – visi vengia Makso akių. Kai kurie naujokai apsimeta tyrinėjantys įbrėžimus arbraukiantys žvirgždelius nuo drabužių. Dirsteliu į Piterį. Jis krapštinėja nago odelę. Mėgina elgtisįprastai.

Aš pasijuntu išdidi. Gal kurią dieną dėl tos drąsos turėsiu bėdų, bet šiandien nieko nebijau.Patraukiu prie stogo atbrailos, už nugaros girdžiu kikenant.

Maksas žingteli į šalį, duodamas man kelią. Priėjusi prie krašto pažiūriu žemyn. Vėjas plaikstodukslius mano drabužius. Namas, ant kurio stogo esu, kartu su trimis kitais supa betonuotą aikštę. Joscentre žioji milžiniška duobė. Dugno nematyti.

Svarbu įveikti baimę. Aš saugiai nusileisiu. Tik šitas žinojimas padeda man užlipti ant atbrailos.Kalenu dantimis. Neturiu kur trauktis. Kai tiek žmonių kerta lažybų, kad aš susimausiu. Apsičiupinėjušvarkelio apykaklę ir surandu viršutinę sagą. Kiek pasikrapščiusi atsagstau visas ir nusimetu švarkelįnuo pečių.

Po apačia vilkiu pilkus marškinėlius. Skirtingai negu kiti mano drabužiai, jie prigludę prie kūno.Dar niekas nėra matęs manęs taip vilkinčios. Susuku švarkelį ir per petį dirsteliu į Piterį. Sukandusidantis iš visų jėgų sviedžiu į jį medžiagos gniutulą. Pataikau į krūtinę. Piteris į mane spokso. Užnugaros girdžiu švilpiant ir rėkiant.

Vėl žvilgteliu į duobę. Rankų oda pašiurpsta, pilvas gurguliuoja. Dabar arba niekada. Sunkiainuryju seilę.

Negalvoju. Tiesiog sulenkiu kelius ir šoku.Ausyse švilpia oras, nesuvokiu, ar grindinys artėja prie manęs, ar aš prie jo. Širdis skausmingai

daužosi, kūnas įsitempęs, krisdama juntu tuštumą po krūtine. Duobė mane praryja, panyru į tamsą.Smarkiai atsitrenkiu į kažkokį daiktą. Jis yra ir šalia, ir po manimi. Jis mane sūpuoja. Nuo smūgio

užgniaužia kvapą. Sušvokščiu, mėgindama įkvėpti. Skauda rankas ir kojas.Tinklas. Duobės dugne ištemptas tinklas. Žiūriu aukštyn į namą ir vos ne verkdama kvatojuosi.

Drebėdama užsidengiu veidą delnais. Ką tik nušokau nuo stogo.Nekantrauju atsistoti ant tvirtos žemės. Nuo duobės krašto kyšteli kelios rankos. Čiumpu

artimiausią ir kaborojuosi viršun. Persiverčiu per kraštą ir vos neišsitiesiu kniūbsčia ant mediniųgrindų, bet jis mane sugauna.

Pasirodo, mane ištraukė jaunas vyras. Jo viršutinė lūpa plona, apatinė – putli. Jo tamsiai mėlynos,svajingos, paslaptingos akys įsodintos taip giliai, kad blakstienos remiasi į odą.

Jis paleidžia mano rankas tą pat akimirką, kai atsitiesiu.– Ačiū, – sakau.Mes stovime ant pakylos per dešimt pėdų virš žemės. Aplink žioji tuštuma.– Negaliu patikėti, – girdžiu kažką sakant jam už nugaros. Taip pareiškia tamsiaplaukė mergina,

įsivėrusi tris sidabrinius žiedus į dešinį antakį. Ji nusivaipo. – Suskė nušoko pirmoji? Kur tai girdėta.– Lorena, kaip tik todėl ji ir pakeitė luomą, – sako vyrukas. Jo balsas sodrus ir žemas. – Kuo tu

vardu?– Hmm... – nesuprantu, kodėl dvejoju. Bet liežuvis nesiverčia ištarti „Beatričė“.

– Pagalvok, – jis šypteli puse lūpų. – Gerai pasvarstyk prieš rinkdamasi. Kitos progos nebeturėsi.Nauja vieta, naujas vardas. Čia aš galiu pasikeisti.– Tričė, – tvirtai atsakau.– Tričė, – vaipydamasi pakartoja Lorena. – Pranešk apie ją, Ketverte.Vaikinas pažvelgia per petį ir surinka:– Pirmoji nušoko Tričė!Akims apsipratus su tamsa pamatau minią. Jie ploja, šūkauja ir kelia kumščius. Tuo metu ant tinklo

nukrinta dar vienas žmogus. Krisdama ji rėkia. Kristina. Visi kvatojasi, bet dar labiau džiūgauja irsveikina.

Ketvertas patapšnoja man per nugarą ir taria:– Sveika atvykusi į Bebaimių luomą.

SEPTINTAS SKYRIUS

Nušokus visiems naujokams, Lorena ir Ketvertas nusiveda mus siauru tuneliu. Jo sienos akmeninės,lubos nuožulnios, rodos, leidžiamės į pačias žemės gelmes. Tunelis menkai apšviestas. Ilgi tarpai tarpblausių žibintų tamsūs ir aš kaskart baiminuosi pasiklysti, kol į mane atsitrenkia kieno nors petys.Priėjus apšviestą vietą vėl pasijuntu saugi.

Eruditų vaikinas priešais mane netikėtai stabteli ir aš stipriai įsibedu nosimi jam į petį. Atsitraukiuir trindamasi nosį mėginu susivokti. Sustoja visa minia. Priešais sukryžiavę rankas lūkuriuoja trysvadai.

– Čia skirstysimės, – sako Lorena. – Gimę Bebaimiais naujokai eis su manim. Tikiuosi, jumsnereikės aprodyti mūsų valdų.

Ji nusišypso ir pamoja saviškiams. Šie atsiskiria nuo būrio ir pranyksta šešėliuose. Nulydžiu juosakimis ir apžvelgiu perbėgėlius. Dauguma naujokų kilę iš Bebaimių, todėl mūsų lieka devyni. Ašvienintelė perbėgusi iš Nuolankiųjų, Taikingųjų vaikinas nedrįso šokti iš traukinio. Kiti atėję išEruditų ir, kas keisčiausia, iš Teisuolių. Pasirodo, nuolat būti sąžiningam reikia drąsos. Nė nebūčiaužinojusi.

Ketvertas kreipiasi į mus:– Daugiausia dirbu valdymo kambaryje, bet kelias ateinančias savaites būsiu jūsų instruktoriumi.

Mano vardas – Ketvertas.Kristina pasitikrina:– Ketvertas? Kaip skaičius?– Taip, – atsako jis. – Ar dėl to kyla keblumų?– Ne.– Puiku. Eisime į Pragarą, vieną dieną jį pamėgsite. Ten...Kristina sukikena.– Pragaras? Koks taiklus pavadinimas.Ketvertas žengia prie Kristinos ir prisikiša jai prie veido. Primerkęs akis veria ją žvilgsniu.– Kuo tu vardu? – klausia tyliai.– Kristina, – cypteli ji.– Paklausyk, Kristina, jei būčiau norėjęs taikstytis su aštrialiežuviais Teisuoliais, būčiau perėjęs į

jų luomą, – sušnypščia Ketvertas. – Išmok prikąsti liežuvį – tokia pirmoji taisyklė. Supratai?Mergina linkteli.Ketvertas patraukia į šešėlius tunelio gale. Sekame paskui jį tylėdami.– Koks šunsnukis, – sumurma Kristina.– Jis turbūt nemėgsta pašaipų, – atsakau.Protingiausia su Ketvertu nejuokauti. Ant pakylos jis man atrodė ramus, bet ramumas gali būti

grėsmingas.Ketvertas atidaro dvivėres duris ir mes patenkame į vadinamąjį Pragarą.– Ak, – sušnibžda Kristina, – dabar suprantu.„Pragaras“ – tinkamiausias žodis šiai vietai apibūdinti. Mes atsiduriame milžiniško požeminio

urvo dugne. Kito jo galo nematyti. Grublėtos akmeninės sienos statmenai šauna į viršų. Jose iškaltospatalpos: valgykla, drabužinė, sandėliai, poilsio kambariai. Jas jungia siauri takai ir sienose iškaltilaiptai. Nėra jokių turėklų įsitverti, jei paslystum.

Oranžinė šviesa įstrižai krinta ant vienos sienos. Mums virš galvų – tikriausiai per kelis aukštusvirš žemės – Pragarą gaubia stiklinis stogas, pro jį sklinda saulės spinduliai. Važiuojant traukiniu šispastatas atrodo kaip visi kiti.

Mėlyni nevienodais atstumais sukabinti žibintai, panašūs į tuos, kuriuos mačiau per Pasirinkimoceremoniją, apšviečia akmeninius takus. Nusileidus saulei jie ima šviesti ryškiau.

Visur knibžda žmonių juodais drabužiais, jie šūkaloja, kalbasi, išraiškingai gestikuliuoja. Vienjaunimas. Ar Bebaimių luome nėra senių? Ar jie nesulaukia vyresnio amžiaus, ar yra kur norsišsiunčiami, kai nebepajėgia šokinėti iš važiuojančių traukinių?

Būrelis vaikų galvotrūkčiais leidžiasi siaurais laiptais be turėklų ir man apmiršta širdis. Noriusušukti jiems, kad taip nelėktų ir nesusižeistų. Atmintyje iškyla Nuolankiųjų gatvė: žmonės tvarkingaieina šaligatviu, gražiai prasilenkia, nusišypso ir tylėdami linkteli. Man nudiegia paširdžius. TačiauBebaimių chaosas turi savotiško žavesio.

– Sekit paskui mane, parodysiu bedugnę, – sako Ketvertas.Jis mostu kviečia eiti. Iš pirmo žvilgsnio kaip Bebaimis Ketvertas atrodo nuobodžiai. Tačiau kai

jis pasisuka, atsismaukus marškinėlių apykaklei pamatau tatuiruotę. Ketvertas vedasi mus į dešinįPragaro kraštą. Ten įtartinai tamsu. Prisimerkusi įžiūriu, kad grindinys baigiasi geležine užtvara. Kaiprisiartiname prie jos, girdžiu vandens šniokštimą – greitai krintančio, srūvančio per uolas vandens.

Žvilgteliu žemyn. Grindinys baigiasi stačiu skardžiu, gilumoje teka upė. Sraunus jos vanduo taškourvo sienas ir tykšta purslais. Man iš kairės tėkmė ramesnė, iš dešinės atsimušusios į uolas sūkuriuojabaltos putos.

– Bedugnė primena mums, kad nuo drąsos iki kvailumo tik vienas žingsnis! – rėkia Ketvertas. – Jeinutrūktgalviškai šoksite nuo šito skardžio, užsimušite. Taip jau yra buvę ir dar bus. Aš jus įspėjau.

– Tai neįtikima, – sako Kristina, mums pasitraukus nuo užtvaros.– Tiesa, – linkteliu.Skersai Pragarą Ketvertas vedasi mus į uolos plyšį. Pro jį patenkame į valgyklą. Čia užtektinai

šviesu, todėl matau, kas dedasi. Valgykloje pilna žmonių, tarška sidabriniai indai. Mums įėjusvalgantieji atsistoja ir ima ploti. Trypia kojomis ir rėkia. Apkvaištu nuo triukšmo. Kristina šypsosi,netrukus ir aš paseku jos pavyzdžiu.

Dairomės, kur atsisėsti. Mudvi su Kristina randame laisvą staliuką prie sienos. Įsitaisau tarp jos irKetverto. Stalo viduryje stovi lėkštė, prikrauta nematyto maisto: mėsos griežinėliai įsprausti tarpapskritų duonos riekelių. Paimu vieną ir nustebusi apžiūrinėju.

Ketvertas kumšteli man alkūne.– Tai jautiena, – sako jis. – Užsitepk. – Ir paduoda indelį raudono padažo.– Ar niekada nesi valgiusi mėsainio? – Kristina išpučia akis.– Ne, – atsakau. – Ar šis valgis taip vadinamas?– Suskiai valgo prastą maistą, – Ketvertas linkteli Kristinai.– Kodėl? – klausia ši.Patraukiu pečiais.– Vergavimas pilvui laikomas silpnybe ir smerkiamas.Kristina nusivaipo.– Nenuostabu, kad iš ten pabėgai.– Taigi, – užverčiu akis. – Valgis ir buvo svarbiausia priežastis.Ketvertas šypteli puse lūpų.Valgyklos durys atsiveria ir visi nuščiūva. Dirsteliu per petį. Įeina jaunas vyras, tyloje girdėti jo

žingsniai. Jo veidas išvagotas daugybės randų, plaukai ilgi, tamsūs ir susiriebalavę. Bet grėsmingas

jis atrodo ne dėl to. Vyras nužvelgia valgytojus – gąsdina ledinis jo akių žvilgsnis.– Kas čia toks? – sušnabžda Kristina.– Erikas, – atsako Ketvertas. – Jis – Bebaimių vadas.– Tikrai? Bet jis toks jaunas.Ketvertas reikšmingai žvilgteli į Kristiną.– Amžius mūsų luome nesvarbus.Žinau, kad Kristinai knieti paklausti to paties, ko ir man: Kas tada svarbu? Tačiau Erikas liaujasi

skenavęs kambarį akimis ir patraukia prie stalo. Prie mūsų stalo ir atsidrebia šalia Ketverto. Jisnepasisveikina, mes irgi tylime.

– Nagi, nesiruoši manęs pristatyti? – klausia jis linktelėdamas mudviejų su Kristina pusėn.Ketvertas sako:– Tai Tričė ir Kristina.– Oho, Suskė, – Erikas nusivaipo. Krūpteliu, nes šypsena ištempia žiedų privarstytas lūpas ir

išryškina dūrių žymes. – Įdomu, kiek ilgai ištempsi.Turėčiau ką nors atsakyti, patikinti, kad žadu ištempti ilgai, tačiau prarandu žadą. Nežinia kodėl

trokštu, kad Erikas liautųsi į mane spoksojęs. Iš viso daugiau nebežiūrėtų.Erikas pabarbena pirštais į stalą. Jo krumpliai nubrozdinti, tarsi ką tik būtų kam nors smogęs.– Ką veiksi vėliau, Ketverte? – klausia jis.Šis gūžteli pečiais.– Nieko ypatingo, – atsako.Ar juodu draugai? Mano akys laksto nuo Eriko prie Ketverto. Eriko laikysena rodo, kad taip – jis

kaip niekur nieko atsisėda šalia Ketverto ir šnekučiuojasi, o šis įsitempęs kaip styga – tad gal jie ir nedraugai. Gal varžovai, bet ar tai įmanoma, jei Erikas vadas, o Ketvertas – ne?

– Maksas sakė norėjęs su tavim susitikti, bet tu neatėjai, – sako Erikas. – Jis prašė manęs sužinoti,kas tau darosi.

Prieš atsakydamas Ketvertas žvilgteli į Eriką.– Perduok Maksui, kad esu patenkintas užimama padėtimi.– Vadinasi, jis nori duoti tau darbo.Lempos šviesoje blyksteli Eriko antakio žiedas. Galbūt Erikas įtaria Ketvertą kėsinantis užimti jo

vietą? Mano tėvas sako, kad trokštantys valdžios žmonės ją įgiję labai bijo prarasti. Todėl turimesuteikti valdžią tiems, kurie jos nenori.

– Bus matyti, – atsako Ketvertas.– Tavęs tai visai nedomina.– Jau dveji metai nedomina.– Tikėkimės, Maksas tave supras, – sako Erikas.Erikas stiprokai paplekšnoja Ketvertui per petį ir pakyla. Jam nuėjus mano pečiai nusvyra. Nė

nepastebėjau, kaip buvau įsitempusi.– Ar judu... draugai? – neįstengiu užgniaužti smalsumo.– Mudu buvome tame pačiame naujokų būryje, – atsako Ketvertas. – Jis – perbėgėlis iš Eruditų.Būgštavimai, kad reikia saugotis Ketverto, išgaruoja.– Tai tu irgi perbėgėlis?– Maniau, turėsiu bėdų tik su per daug smalsiais Teisuoliais, – šaltai atšauna Ketvertas. – Bet ir

Suskiai įkyrūs.– Tikriausiai todėl, kad atrodai labai draugiškas, – atkertu. – Kaip vinių prikalinėtas gultas.Ketvertas spokso į mane, bet aš nenusuku akių. Jis ne šuo, bet vadovaujuosi ta pačia taisykle.

Nusukdama akis pripažinsiu jo viršenybę. Dėbsodama metu jam iššūkį. Toks mano pasirinkimas.Iškaista skruostai. Kuo baigsis žvilgsnių dvikova?Tačiau Ketvertas tik įspėja:– Būk atsargi, Triče.Man taip sutraukia skrandį, lyg būčiau nurijusi akmenį. Bebaimis nuo kito stalo pakviečia

Ketvertą, aš atsigręžiu į Kristiną. Ji kilsteli antakius.– Kas atsitiko? – klausiu.– Kuriu teoriją.– Kokią?Ji paima mėsainį, vypteli ir sako:– Tu trokšti mirties.

+ + +

Po pietų Ketvertas dingsta netaręs nė žodžio. Erikas tylėdamas veda mus klaidžiais koridoriais.Nesuprantu, kodėl Bebaimių vadas tamposi su savim naujokų būrelį, gal taip bus tik šįvakar.

Kiekvieno koridoriaus gale dega mėlynas žibintas, tačiau tarpuose tamsu, todėl einu atsargiai, kadneparklupčiau ant nelygios žemės. Kristina be žodžių žygiuoja šalia. Nors niekas neliepė mums tylėti,kėbliname kaip užsiūti.

Sustojęs priešais medines duris Erikas susikryžiuoja rankas. Susispiečiame aplink.– Mano vardas Erikas, – sako jis. – Esu vienas iš penkių Bebaimių vadų. Mes teikiame didžiulę

reikšmę iniciacijai, todėl aš savanoriškai pasisiūliau stebėti pratybas.Nuo jo žodžių man supyksta širdis. Baugina jau vien mintis, kad naujokų pratybas stebės Bebaimių

vadas, bet dar blogiau, jog tai bus Erikas.– Išvardysiu pagrindines taisykles, – sako jis. – Į treniruočių salę kasdien turite ateiti prieš

aštuonias. Pratybos vyks nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro, su pietų pertrauka. Po šešių galėsiteveikti ką panorėję. Be to, gausite šiek tiek atsikvėpti tarp iniciacijos pakopų.

Pasakymas „galėsite veikti ką panorėję“ įstringa man į galvą. Namie niekad negalėjau daryti kąpanorėjusi, net ir vakarais. Pirmiausia turėjau pasirūpinti kitais. Net nežinau, kuo norėčiau užsiimti.

– Išeiti iš teritorijos leidžiama tik lydimiems Bebaimio, – priduria Erikas. – Kambarys už šių durųkelias savaites bus jūsų miegamuoju. Pamatysite, kad ten yra dešimt lovų, o jūsų tik devyni.Tikėjomės, jūsų bus daugiau.

– Tačiau iš pradžių mūsų buvo dvylika, – pareiškia Kristina.Užsimerkiu ir laukiu įspėjimo. Ji turi išmokti prikąsti liežuvį.– Paprastai bent vienas perbėgėlis nepasiekia būstinės, – atsako Erikas, krapštinėdamas nagų

odeles, ir trūkteli pečiais. – Šiaip ar taip, per pirmą iniciacijos pakopą perbėgėlius ir saviškiusnaujokus apgyvendiname skyrium, bet tai nereiškia, kad skyrium būsite ir vertinami. Baigiantisiniciacijai, jūsų rezultatai bus vertinami kartu su naujokų, gimusių mūsų luome. Jie jau turi aukštesnįatskyrį. Todėl tikiuosi...

– Rezultatai? – klausia Eruditų mergina pilkšvais plaukais, stovinti man iš dešinės. – Kokierezultatai?

Erikas nusišypso. Mėlynoje žibinto šviesoje jo randuotas veidas atrodo baisus, šypsena blogalemianti.

– Vertindami siekiame dviejų tikslų, – dėsto jis. – Pirmasis: pagal rezultatus jums bus parinktas

darbas išlaikius iniciaciją. O gerų darbų yra labai nedaug.Man sugniaužia paširdžius. Pažvelgusi į Eriko šypseną kaip ir per gabumų testą suprantu, kad bus

blogai.– Antras tikslas, – sako jis, – atrinkti dešimt geriausiųjų, kurie ir taps mūsų luomo nariais.Skausmas raižo vidurius. Stovime apmirę. Paskui Kristina klausia:– Kaip suprasti?– Yra vienuolika gimusiųjų Bebaimiais naujokų ir devyni jūsiškiai, – kalba toliau Erikas. – Po

pirmos pakopos bus atsijoti keturi. Kiti – atlikus paskutinį testą.Vadinasi, net įveikus visas iniciacijos pakopas, šeši naujokai netaps Bebaimių luomo nariais.

Akies kampučiu matau Kristinos žvilgsnį, bet negaliu į ją pažiūrėti. Nepajėgiu atplėšti akių nuo Eriko,stoviu lyg įkasta.

Kaip pati mažiausia ir perbėgėlė iš Nuolankiųjų, turiu nedaug galimybių.– Kas laukia atsijotųjų? – klausia Piteris.– Teks palikti Bebaimių teritoriją, – abejingai atsako Erikas, – ir tapti beluomiais.Mergina pilkšvais plaukais užsidengia burną slopindama raudą. Prisimenu beluomį vyrą

pajuodusiais dantimis, kuris čiupo maišelį obuolių man iš rankų. Jo blausias apatiškas akis. Bet kitaipnegu Eruditų mergina neverkiu, o susitvardau. Pasirodau kietesnė.

Aš tapsiu Bebaime. Tapsiu.– Tačiau tai... tai neteisinga! – sušunka plačiapetė mergina iš Teisuolių, vardu Molė. Nors ji kalba

piktai, atrodo persigandusi. – Jeigu būtume žinoję...– Nori pasakyti, kad jei būtum žinojusi tai prieš ceremoniją, nebūtum pasirinkusi Bebaimių luomo?

– atšauna Erikas. – Jeigu taip manai, gali tuoj pat nešdintis. Jeigu nori tapti viena iš mūsiškių, taineturi bijoti pralaimėjimo. Antraip esi bailė.

Erikas atidaro miegamojo duris.– Jūs pasirinkote mus, – sako jis. – Dabar mes rinksimės jus.

+ + +

Guliu lovoje ir klausausi likimo draugų kvėpavimo.Niekada nesu miegojusi viename kambaryje su vaikinais, bet čia nėra kito pasirinkimo, nebent

miegoti koridoriuje. Visi kiti persirengė Bebaimių duotais drabužiais, tik aš atsiguliau su Nuolankiųjųrūbais. Jie vis dar kvepia muilu ir gaiviu oru, kaip namie.

Esu pripratusi ilsėtis atskirame kambaryje. Pro savo langą matydavau mūsų pievelę, už jos –ūkanotą horizontą. Esu pripratusi miegoti tyloje.

Prisiminus namus akys sudrėksta. Sumirksiu, ir ašara nurieda skruostu. Prisidengiu burnąslopindama verksmą.

Nevalia verkti, tik ne čia. Turiu išlikti rami.Viskas bus gerai. Galiu žiūrėti į save veidrodyje kada panorėjusi. Galiu susidraugauti su Kristina,

trumpai nusikirpti plaukus ir nemėžti svetimo mėšlo.Rankos dreba, ašaros srūva vis smarkiau, nieko nebematau.Man nerūpi, kad per Lankymo dieną tėvai sunkiai mane atpažins – jeigu išvis ateis. Man nerūpi,

kad suspaudžia širdį nors ir labai trumpam prisiminus jų veidus. Net ir Kalebo, nors brolis labaiįskaudino mane slapukaudamas. Stengiuosi kvėpuoti lygiai, kaip ir kiti naujokai. Įkvepiu ir iškvepiu.Man nerūpi.

Ritmingą kvėpavimą pertraukia prislopintas kūkčiojimas. Verčiantis sunkiam kūnui sugirgžda lova,net ir pagalvė nesugeria verksmo, sklindančio nuo gretimo gulto. Ten įsitaisęs Teisuolių vaikinasAlas, stambiausias ir aukščiausias iš visų naujokų. Maniau, jis tvirtas kaip uola.

Jo kojos yra vos per porą centimetrų nuo mano galvos. Turėčiau jį paguosti – norėti jį paguosti,nes taip buvau mokoma. Bet jaučiu tik pasibjaurėjimą. Kaip toks stiprus vaikinas gali taip išskysti?Kodėl jis tiesiog neužgniaužia raudos kaip visi kiti?

Nuryju seilę.Jeigu mama išgirstų tokias mano mintis, liūdnai pažiūrėtų. Jos lūpų kampučiai nusvirtų. Ji

nesiraukydama nudelbtų akis, lyg būtų labai pavargusi. Atpakalia ranka nusišluostau skruostus.Alas nesiliauja sriūbavęs. Beveik jaučiu ašarų skonį gerklėje. Vaikinas guli prie pat manęs –

turėčiau jį paguosti.Ne. Atitraukiu ranką ir apsiverčiu ant šono, nusigręžiu į sieną. Niekas neturi sužinoti, kad aš

nenoriu jam padėti. Tegu tai lieka paslaptimi. Užmerkiu akis ir imu snausti, bet kaskart pabundu nuoAlo verksmo.

Gal mano bėda ne ta, kad negaliu grįžti namo. Pasiilgsiu mamos, tėčio ir Kalebo, vakarų priežidinio, mamos virbalų tarškėjimo, bet ne vien dėl to jaučiu tuštumą po krūtine.

Galėjau grįžti, bet būčiau jautusis svetima tarp žmonių, kurie duoda nesusimąstydami ir neverčiamirūpinasi kitais.

Nuo tos minties sugriežiu dantimis. Užsidengiu veidą ir ausį pagalve, kad nebegirdėčiau Aloverksmo, ir užmiegu. Drėgnas užvalkalas spaudžiasi man prie skruosto.

AŠTUNTAS SKYRIUS

– Šiandien pirmiausia mokysitės šaudyti. Paskui – muštis. – Nežiūrėdamas į mane Ketvertas įbrukaginklą ir žingsniuoja toliau. – Ačiū Dievui, kad jau sugebate įsikabaroti ir iššokti iš važiuojančiotraukinio, bent šito nebereikės jūsų mokyti.

Turbūt Bebaimiai tikisi, kad ne tik mokame iššokti iš traukinio, bet ir tvirtai nusileidžiame antkojų. Bet prieš tai darydama norėčiau numigti daugiau negu šešias valandas. Esu dar mieguista, kūnasnelankstus.

– Iniciaciją sudaro trys pakopos. Per kiekvieną jų vertinsime jūsų pažangą ir laimėjimus.Svarbiausia yra trečioji pakopa, todėl atsilikusieji per dvi pirmąsias galės pagerinti savo rezultatus,nors tai ir mažai tikėtina.

Spoksau į šautuvą. Niekada nesu laikiusi rankose ginklo, tuo labiau šaudžiusi. Tas daiktas atrodoman pavojingas, tarsi vos prisilietusi galėčiau ką nors sužeisti.

– Tikimės, per pratybas atsikratysite baimės. Ji yra didžiausia nesėkmės priežastis, – aiškinaKetvertas. – Per kiekvieną pakopą mokysitės skirtingų dalykų. Pirmiausia grūdinsitės fiziškai, paskuiemociškai ir galiausiai – protiškai.

– Tačiau... – Piteris nesulaiko žiovulio. – Tačiau kaip šaudymas susijęs su drąsa?Ketvertas staigiai apsuka šautuvą, įremia vamzdį Piteriui į kaktą ir atlaužia gaiduką. Piteris

sustingsta taip ir nespėjęs susičiaupti.– Pagaliau atsibusk, – atkerta Ketvertas. – Kvaily, tu laikai užtaisytą šautuvą. Tai ir elkis

atitinkamai.Ketvertas nuleidžia ginklą. Vos grėsmei atslūgus, žalios Piterio akys plyksteli pykčiu. Stebiuosi,

kaip jis susitvardo neatšovęs, nes iki šiol gyveno tarp Teisuolių ir rėždavo tik tiesą. Bet vaikinassusilaiko, tik išrausta.

– O dabar atsakysiu į tavo klausimą... Mano manymu, užuot apsigynęs, tu prileisi kelnes iršauksiesi mamytės. – Ketvertas sustoja rikiuotės gale ir apsisuka ant kulno. – Tiek jums pakaks žinotipirmoje pakopoje. O dabar stebėkit mane.

Ketvertas atsigręžia į sieną su taikiniais – kiekvienam mūsų skirtas faneros kvadratas su trimisraudonais apskritimais. Jis tvirtai atsistoja, suima šautuvą abiem rankom ir šauna. Kurtinamas garsasužgula man ausis. Pasuku galvą ir pažvelgiu į taikinį. Kulka pramušė viduriniojo apskritimo centrą.

Atsigręžiu į savo taikinį. Mano šeima niekada nepritartų tokiam užsiėmimui. Tėvai pasakytų, kadginklai skirti apsiginti, o ne pulti, ir jais naudojasi savanaudžiai.

Išveju tokias mintis iš galvos, plačiai atsistoju ir nedrąsiai suimu buožę abiem rankom. Šautuvassunkus, bet aš stengiuosi jį laikyti kuo toliau nuo veido. Atsargiai imu spausti gaiduką, padvejojusispusteliu stipriau ir susigūžiu. Šūvis mane apkurtina, atatranka kerta per rankas ir ginklas žiebia įnosį. Susvyruoju ir atsiremiu ranka į sieną stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Nenutuokiu, kurnušvilpė kulka, bet tikrai ne į taikinio centrą.

Šaudau toliau, bet vis netaikliai.– Pagal statistiką, – nusivaipo Vilas, perbėgėlis iš Eruditų, – iš tiekos bandymų bent kartą turėjai

pataikyti, nors ir atsitiktinai. – Vaikinas šviesiais susitaršiusiais plaukais, šypsantis jam tarp antakiųsusimeta raukšlelė.

– Turėjau, – abejingai atsakau.– Taip, – sako Vilas. – Tu tikrai pažeidi gamtos dėsnius.

Sugriežiu dantimis ir atsisuku į taikinį nusprendusi nepasiduoti. Jeigu nesusidoroju su pirmąjaužduotimi, kaip pateksiu į kitą pakopą?

Šį sykį stipriai spaudžiu gaiduką ir pasiruošiu atatrankai. Rankos sudreba, bet kojos lyg įaugusios įžemę. Taikinio pakraštyje pamatau skylę ir dėbteliu į Vilą.

– Matai, buvau teisus. Statistika nemeluoja, – sako jis.Šypteliu puse lūpų.Tuštindama penktą apkabą pataikau į centrą – kūnu nuvilnija karštis. Atkuntu, akys išsiplečia,

rankos sušyla. Nuleidžiu ginklą. Šaunu mokėti valdyti tokį pavojingą daiktą – tegu ir trumpai.Galbūt mano vieta čia.

+ + +

Atėjus pietų pertraukai, nuo šautuvo svorio man virpa rankos, o pirštai sustingsta. Eidama įvalgyklą juos trinu. Kristina pakviečia prie mūsų stalo Alą. Kaskart žvilgtelėjusi į vaikiną, prisimenujo kūkčiojimą, todėl nusuku akis.

Šakute knebinėdama žirnelius mintimis vis grįžtu prie gabumų testo. Tada Torė įspėjo mane, kadbūti Divergente pavojinga. Rodos, tai parašyta man ant kaktos, ir jei pasuksiu galvą, kas nors pamatystą užrašą. Iki šiol niekas šito nepastebėjo, bet nesijaučiu saugi. Kas, jeigu prarasiu budrumą ir nutikskas nors baisaus?

– Nagi, sėskis. Juk prisimeni mane, – kviečia Kristina tepdamasi sumuštinį. – Vos prieš keliasdienas mudu kartu lankėme matematiką. Manęs sunku nepastebėti.

– Per matematiką dažniausiai miegodavau, – atsako Alas. – Tai būdavo pirmoji pamoka!Kas, jeigu pavojus užklups ne dabar? Jeigu smogs po daugelio metų, kai aš nebesitikėsiu?– Triče, – Kristina spragteli pirštais man priešais nosį. – Ar tu su mumis?– Ką? Ką sakei?– Klausiau, ar lankėme drauge kokias nors pamokas? – taria ji. – Neįsižeisk, bet aš tavęs

neprisimenu. Visi Nuolankieji atrodė man vienodi. Ir dabar atrodo, tik tu jiems nebepriklausai.Spoksau į Kristiną. Ar dar reikia man tai priminti?– Atleisk, jeigu tave užgavau, – atsiprašo ji. – Esu pratusi sakyti tą, ką manau. Mama mokė, kad

mandagumas yra gražiai įpakuota apgavystė.– Štai kodėl mūsų luomai nebendrauja, – trumpai nusijuokiu. – Teisuoliai neniekina Nuolankiųjų

taip stipriai kaip Eruditai, bet vieni kitų vengia. Teisuoliai rimtai nesutaria su Taikingaisiais.Pastarieji labiau už viską vertina taiką ir linkę verčiau veidmainiauti, negu kivirčytis.

– Ar galiu atsisėsti prie jūsų? – Vilas pabarbena pirštu į stalą.– Ką, nebenori bendrauti su savo draugeliais Eruditais? – klausia Kristina.– Jokie jie man ne draugeliai, – Vilas padeda ant stalo lėkštę. – Nors esame kilę iš to paties

luomo, nebūtinai turime bičiuliautis. Be to, Edvardas ir Mira susitikinėja, o kur du, ten trečiasnereikalingas.

Edvardas ir Mira, kiti du Eruditų perbėgėliai, sėdi per porą stalų nuo mūsų taip susiglaudę, kaddarbuodamiesi peiliais ir šakutėmis liečiasi alkūnėmis. Mira liaujasi kramtyti ir lenkiasi pabučiuotiEdvardo. Vogčiomis juos stebiu. Nuolankieji bučiuojasi labai retai.

Edvardas pasuka galvą ir jų lūpos susitinka. Garsiai atsidūstu ir nusisuku. Viena vertus, kyla norasjuos sudrausti. Antra vertus, beviltiškai spėlioju, ką pajusčiau, jei kas nors mane pabučiuotų.

– Ar jie visai nesidrovi? – stebiuosi.

– Mergina tiesiog pabučiavo vaikiną. – Alas pašnairuoja į mane ir stori jo antakiai susiliečia sublakstienomis. – Jie juk neapsinuogino.

– Nedera bučiuotis viešai.Alas, Vilas ir Kristina pašaipiai mane nužvelgia.– Kas yra? – klausiu.– Tavo auklėjimas kyšo kaip yla iš maišo, – pareiškia Kristina. – Niekas kitas nesipiktina.– Ak, – gūžteliu pečiais. – Manau, priprasiu.– Arba liksi frigidiška, – sako Vilas šelmiškai blykstelėdamas žaliomis akimis. – Na, žinai. Jeigu

norėsi.Kristina meta į jį bandelę. Jis pagauna ir atsikanda.– Nesikabinėk prie jos, – sudraudžia ji. – Frigidiškumas Tričei įgimtas, kaip tau – žinių troškimas.– Aš ne frigidiška! – surinku.– Nesijaudink, – sako Vilas. – Tai žavinga. Pažiūrėk, visa išraudai.Išgirdusi jo pastabą dar labiau iškaistu. Visi aplink kikena. Prisiverčiu nusijuokti, o paskui iš

tikrųjų pratrūkstu kvatotis.Kaip smagu vėl juoktis.

+ + +

Po pietų Ketvertas vedasi mus į kitą salę. Ji didžiulė, supleišėjusios medinės grindys girgžda.Viduryje nupieštas didžiulis apskritimas. Ant kairės sienos kabo žalios spalvos mokyklinė lenta.Tokioje rašydavo pradinių klasių mokytoja, vėliau tokių nebemačiau. Turbūt šitokia yra Bebaimiųtaktika: pirma praktika, paskui teorija.

Lentoje abėcėlės tvarka surašyti mūsų vardai. Kitame salės gale per tris pėdas viena nuo kitossukabintos nutriušusios juodos bokso kriaušės.

Išsirikiuojame už jų, per vidurį, kad visi matytų, atsistoja Ketvertas.– Kaip jau sakiau rytą, – taria Ketvertas, – dabar mokysimės muštis. Šių pratybų tikslas – parengti

jus fiziškai. Ištreniruoti jūsų kūnus, kad gebėtumėte atremti ir priimti iššūkius – to jums prireiks, jeinorite išgyventi Bebaimių luome.

Dar negalvojau, koks gyvenimas manęs laukia Bebaimių luome. Svarbiausia – ištverti iniciaciją.– Šiandien mokysimės smūgiuoti, o rytoj grumsitės vienas su kitu, – aiškina Ketvertas. – Todėl

būkite dėmesingi. Lėtapėdžiai skaudžiai nukentės.Ketvertas išvardija smūgių pavadinimus. Parodo juos – pirmiausia smūgiuoja į orą, paskui – į

kriaušę.Ketverto pamoką perprantu tik pabandžiusi pati. Kaip ir šaudant, tik po keleto mėginimų pavyksta

tvirtai atsistoti ir pakartoti mokytojo judesius. Spirti einasi sunkiau, nors esame mokomi tik pagrindų.Nusidaužau į kriaušę rankas ir kojas, oda parausta. Kad ir kaip stipriai smūgiuoju, ji vos sujuda.Aplink aidi duslūs smūgiai.

Ketvertas vaikštinėja tarp naujokų ir žiūri, kaip mums sekasi. Kai jis stabteli priešais mane,nudiegia vidurius, tarsi kas būtų smeigęs šakute. Ketvertas atidžiai tyrinėja mane nuo galvos iki kojų,be jokio smalsumo, griežtu trenerio žvilgsniu.

– Turi mažai raumenų, – sako jis, – todėl daugiau darbuokis alkūnėmis ir keliais. Tada smūgis busstipresnis.

Staiga Ketvertas prispaudžia ranką man prie saulės rezginio. Jo plaštaka tokia ilga, kad delnas

liečia vieną šonkaulių lanką, o pirštų galai – kitą. Spoksau į Ketvertą išpūtusi akis, širdis daužosikaip pašėlusi.

– Niekada neatpalaiduok saulės rezginio, – ramiai sako jis.Ketvertas atitraukia ranką ir nueina. Dar ilgai jaučiu jo prisilietimą. Keista, bet turiu stabtelėti ir

įkvėpti oro, tik paskui galiu vėl treniruotis.Kai Ketvertas paleidžia vakarienės, Kristina baksteli man alkūne.– Stebiuosi, kad mokytojas neperlaužė tavęs per pusę, – sako ji ir suraukia nosį. – Aš jo velniškai

bijau. Ir to ramaus jo balso.– Taip. Jis... – Per petį dirsteliu į Ketvertą. Jis santūrus ir labai savimi pasitikintis. Bet aš

nebijojau, kad mane užgaus. – ...tikrai grėsmingas, – galiausiai išspaudžiu.Priėjus Pragarą, Alas atsigręžia ir pareiškia:– Noriu pasidaryti tatuiruotę.Mums už nugarų Vilas klausia:– Kokią?– Dar nežinau, – juokiasi Alas. – Noriu pajusti nebepriklausąs senajam luomui. Nebeverkti jo

netekęs. – Visi tyli, todėl jis priduria: – Žinau, kad girdėjot.– Taip, išmok tvardytis, – Kristina stukteli jam į tvirtą dilbį. – Ko gero, tu teisus. Mes viena koja

čia, kita ten. Jei norime pritapti, turime nesiskirti nuo jų. – Kristina meta į mane reikšmingą žvilgsnį.– Ne. Nesikirpsiu plaukų ir nedažysiu jų keista spalva. Nesiversiu auskarų į nosį, lūpas ar

antakius.– O į bambą? – klausia ji.– Ar į spenelį? – prunkšteli Vilas.Sunkiai atsidūstu.Šiandien pratybos baigtos, galime veikti ką panorėję, kol ateis laikas gulti. Nuo šios minties man

susvaigsta galva, kita vertus, gal iš nuovargio.Pragare knibždėte knibžda žmonių. Kristina pareiškia, kad mudvi susitiksime su Alu ir Vilu

tatuiruočių salone, o pati nusitempia mane į drabužinę. Klupinėdamos, spardydamos akmenukuspakylame laiptais.

– Kuo tau nepatinka mano drabužiai? – klausiu. – Jau nebevilkiu pilkai.– Jie bjaurūs ir tau per dideli. – Kristina atsidūsta. – Leisk tau padėti, gerai? Jei nepatiks mano

išrinkti apdarai, galėsi nevilkėti. Pažadu.Po dešimties minučių stoviu priešais drabužinės veidrodį su kelius siekiančia juoda suknele.

Sijonas ne per daug platus, bet ir neaptempia šlaunų kaip pirmasis, kurį buvo išrinkusi Kristina. Manonuogos rankos pašiurpsta. Kristina atriša kasą, aš papurtau galvą ir plaukai bangomis pasklinda antpečių.

Paskui ji išsitraukia juodą pieštuką.– Paryškinsim akis, – sako.– Pati žinai, kad gražuolės iš manęs nepadarysi. – Užsimerkiu ir stoviu ramiai. Kristina pieštuku

nupiešia liniją prie pat blakstienų. Įsivaizduoju save su šiais drabužiais namiškių akivaizdoje –susuka pilvą lyg užėjus bloguliui.

– Kam rūpi grožis? Noriu padaryti tave pastebimą.Atsimerkiu ir pirmą kartą nevaržoma spoksau į savo atvaizdą. Pulsas pagreitėja, lyg būčiau

sulaužiusi taisykles ir laukčiau bausmės. Bus sunku pakeisti giliai įsišaknijusius Nuolankiųjų mąstymostereotipus, kaip ištaisyti kreivą siūlę, gadinančią visą siuvinį. Bet aš išsiugdysiu naujus įpročius,naują mąstyseną, įprasiu prie naujų taisyklių. Tapsiu kitokia.

Mano akys mėlynos, blankios, pilkšvai melsvos. Akių pieštukas jas išryškino. Palaidų plaukųįrėmintas mano veidas atrodo švelnesnių bruožų ir apvalesnis. Nesu graži – akys per didelės, nosisper ilga – bet Kristina teisi. Dabar esu pastebima.

Pirmą kartą netrukdomai žiūrėdama į savo atvaizdą matau ne save – matau kažkokią kitą merginą.Beatričė vogčiomis žvilgčiodavo į veidrodį ir tyliai sėdėdavo prie vakarienės stalo. O ši mergina turimano akis ir negali nuo jos atplėšti žvilgsnio – tai Tričė.

– Matai? – sako Kristina. – Atrodai pritrenkiamai.Tokiomis aplinkybėmis geresnio pagyrimo ir negalėjau išgirsti. Nusišypsau jai veidrodyje.– Patinka? – klausia Kristina.– Taip. – Linkteliu. – Atrodau tarsi visai kitas žmogus.Kristina nusikvatoja.– Tai gerai ar blogai?Dar kartą nužvelgiu save nuo galvos iki kojų. Pirmą sykį manęs nesujaudina mintis, kad reikės

atsisakyti Nuolankiųjų luomo įpročių; nušvinta viltis.– Gerai. – Palinguoju galva. – Suprask, man tiesiog nebuvo leidžiama tiek ilgai spoksoti į

veidrodį.– Nejuokauji? – Kristina purto galvą. – Turiu tau pasakyti, kad Nuolankiųjų įpročiai labai keisti.– Eime pažiūrėti, kaip sekasi Alui, – pakviečiu. Nors ir nebepriklausau senajam luomui, dar nesu

pasirengusi jo peikti.Namie mudvi su mama maždaug kas šešis mėnesius gaudavome po krūvą beveik vienodų drabužių.

Lengva skirstyti išteklius, kai visi gauna vienodus daiktus. Tačiau Bebaimiai tvarkosi kitaip.Kiekvienas jų per mėnesį surenka tam tikrą kiekį taškų ir gali įsigyti drabužių.

Mudvi su Kristina siauru taku nusileidžiam į tatuiruočių saloną. Alas jau sėdi kėdėje, o smulkussiauraveidis gausiai išsitatuiravęs vyras piešia jam ant rankos vorą.

Vilas su Kristina imasi vartyti tatuiruočių albumus ir radę ką nors įdomaus, kumščioja vienas kitąalkūnėmis. Jiems sėdint greta pastebiu, kokie jie skirtingi: Kristina tamsiaodė ir liekna, Vilasbaltaodis ir kresnas, bet abiejų šypsenos nuoširdžios.

Vaikštinėju po kambarį apžiūrinėdama išpaišytas sienas. Menais užsiima tik Taikingieji.Nuolankiesiems menas – nenaudingas, tuščias laiko leidimas, verčiau tarnauti kitiems. Todėl menokūrinių nuotraukas esu mačiusi tik vadovėliuose, dar nesu buvusi tokiame ištapytame kambaryje. Jisjaukus ir šiltas, su malonumu leisčiau čia valandų valandas. Liečiu sienas pirštų galiukais. Ant vienosnupieštas vanagas primena man Torės tatuiruotę. Žemiau matyti skrendančio paukščio eskizas.

– Tai kranklys, – išgirstu balsą už nugaros. – Gražus, tiesa?Atsigręžusi išvystu Torę. Pasidingoja, kad vėl atsidūriau testavimo kambaryje veidrodinėmis

sienomis ir kad man prie kaktos pritvirtinti laidai. Nesitikėjau dar kada nors ją pamatyti.– Sveika atvykusi, – šypsosi Torė. – Nemaniau, jog dar kada susitiksim. Tu Beatričė, ar ne?– Dabar Tričė, – sakau. – Tu čia dirbi?– Taip. Paliepta vadų dalyvavau testuojant. Daugiausia laiko praleidžiu čia. – Torė pabarbena

pirštais smakrą. – Prisimenu tą vardą. Nušokai pirmoji, tiesa?– Taip, tiesa.– Šaunuolė.– Ačiū. – Paliečiu kranklio eskizą. – Paklausyk... Man reikia pasikalbėti apie... – Dirsteliu į Vilą

su Kristina. Negaliu kamantinėti Torės dabar – sukelsiu visų smalsumą. – ...šį bei tą. Vėliau.– Vargu ar tai protinga, – tyliai atsako Torė. – Padėjau tau, kiek galėjau, dabar turi suktis pati.Sučiaupiu lūpas. Ji žino atsakymus; žinau, kad žino. Jeigu neatsakys dabar, prigriebsiu kitą kartą.

– Norėtum tatuiruotės? – klausia Torė.Kranklio eskizas prikausto mano dėmesį. Eidama čia neketinau vertis auskarų ar tatuiruotis. Taip

padarydama įkalsiu tarp savęs ir artimųjų dar vieną pleištą ir nebegalėsiu jo ištraukti. Kuo ilgiaugyvensiu tarp Bebaimių, tuo labiau nutolsiu nuo savo tėvų.

Dabar suprantu, ką turėjo galvoje Torė sakydama, kad jos tatuiruotė simbolizuoja jau įveiktąbaimę – primena, kokia ji buvo ir kokia tapo. Gal tai būdas pagerbti senąjį ir pasitikti naująjįgyvenimą.

– Taip, – sakau. – Trijų tokių skrendančių paukščių. – Paliečiu raktikaulį parodydama, kurionpusėn turi skristi krankliai – mano širdies link. Po vieną paukštį kiekvienam paliktam šeimos nariui.

DEVINTAS SKYRIUS

Jūsų yra nelyginis skaičius, todėl vienas šiandien nekovosit, – sako Ketvertas, traukdamasis nuolentos treniruočių salėje, ir žvilgteli į mane. Prie mano vardo nieko neparašyta.

Man palengvėja. Atokvėpis.– Tai negerai, – Kristina baksteli man alkūne ir užkliudo skaudantį raumenį. Šį rytą man skauda

beveik visus raumenis, todėl krūpteliu.– Oi!– Atleisk, – sako ji. – Tik pažiūrėk, man teks kovoti su Tanku.Mudvi su Kristina kartu pusryčiavome, šįryt ji užstojo mane nuo kitų naujokų, kai persirenginėjau.

Anksčiau nesu turėjusi tokios draugės. Siuzana daugiau draugavo su Kalebu negu su manimi, oRobertas eidavo ten, kur vesdavo Siuzana.

Apskritai nesu turėjusi draugės. Draugystė neįmanoma, jei negali priimti pagalbos ar išsipasakotibėdų. Čia viskas kitaip. Žinau apie Kristiną daug daugiau negu apie Siuzaną, nors pažįstu ją tik porądienų.

– Su Tanku? – akimis susirandu Kristinos vardą lentoje. Šalia parašyta „Molė“.– Taip, ji tokio sudėjimo kaip Piteris, tik mergina. – Kristina linkteli į būrelį prie kitos salės

sienos. Molė ir Kristina vienodo ūgio, bet tuo panašumas ir baigiasi. Molė plačiapetė, rusvaodė,nosis kaip bulvė.

– Šita trijulė, – Kristina iš eilės parodo į Piterį, Driu ir Molę, – galima sakyti, neišskiriami nuogimimo. Nekenčiu jų.

Vilas su Alu stoja vienas priešais kitą salės viduryje. Pakelia rankas užsidengdami veidus, kaipbuvo mokęs Ketvertas, ir ima sukti ratus. Alas yra puse pėdos aukštesnis už Vilą ir dukart stambesnis.Ir jo veidas nedailus – didelė nosis, storos lūpos, didžiulės akys. Ši dvikova baigsis greit.

Pašnairuoju į Piterį ir jo sėbrus. Driu žemesnis ir už Piterį, ir už Molę, bet labai kresnas, kaklaskone įaugęs į pečius. Jo plaukai ugniniai, kaip prinokusi morka.

– Kuo jie tau neįtinka? – klausiu.– Piteris yra tikras pašlemėkas. Vaikystėje jis tyčia susikibdavo su kitų luomų vaikais. Kai

suaugusieji ateidavo skirti, jis verkdamas pasakodavo nebūtas istorijas, kaip buvo užpultas pirmas.Žinoma, suaugusieji juo patikėdavo, nes mes, Teisuoliai, nemeluojame. Cha cha. – Kristina suraukianosį ir priduria: – Driu yra Piterio bendras. Jis nemąsto savo galva. O Molė... iš tokių, kuriemspatinka padegti skruzdėles didinamuoju stiklu ir žiūrėti, kaip jos čirška.

Alas stipriai vožteli Vilui į žandikaulį. Krūpteliu. Kitame salės gale stovintis Erikas mirkteli Aluiir pasukinėja auskarą antakyje.

Vilas atšoka į šalį vieną ranką prispaudęs prie veido, o laisvąja atremia kitą Alo smūgį.Sprendžiant iš Vilo veido, jam labai suskausta. Alas lėtas, tačiau be galo stiprus.

Piteris, Driu ir Molė slapčiomis mus nužvelgia ir sukišę galvas ima šnibždėtis.– Turbūt suprato, kad kalbėjomės apie juos, – sakau.– Na ir kas? Jie žino, kad nekenčiu jų.– Žino? Iš kur?Kristina dirbtinai nusišypso jiems ir pamojuoja. Nudelbiu akis, skruostai iškaista. Nevalia

liežuvauti. Apkalbinėti kitus smerktina.Vilas pakiša Alui koją ir tas parvirsta ant grindų, bet atsistoja.

– Nes aš jiems tai pasakiau, – aiškina Kristina iššiepusi dantis. Viršutiniai jos dantys tiesūs,apatiniai kreivoki. Ji žvilgteli į mane. – Teisuoliai nepratę slėpti savo jausmų. – Daugybė žmonių yrapasakę, kad manęs nemėgsta. Ir aš esu pasakiusi tai ne vienam. Kas kam darbo?

– Mes tiesiog nenorime įskaudinti kitų, – sakau.– Manau, neslėpdama tiesos jiems padedu, – dėsto Kristina. – Primenu, kad jie yra tikra Dievo

rykštė.Sukikenu ir vėl sutelkiu dėmesį į kovotojus. Aiškiai kamuojami dvejonių varžovai trumpai žiūri

vienas į kitą. Vilas nusibraukia nuo akių šviesius plaukus. Vaikinai žvilgčioja į Ketvertą, lyglaukdami paliepimo nutraukti kovą, bet šis stovi sukryžiavęs rankas ir tyli. Per kelis žingsnius nuo joErikas dirsteli į laikrodį.

Priešininkai sukasi ratu ir po kelių sekundžių Erikas surinka:– Atėjote čia poilsiauti? Gal reikėtų padaryti pertraukėlę ir nusnūsti? Kovokit!– Tačiau... – Alas atsitiesia, nuleidžia kumščius ir klausia: – Tai vertinsite balais ar kaip? Kada

kova baigsis?– Tada, kai vienas jūsų gulės paslikas, – taria Erikas.– Pagal Bebaimių taisykles, – įsiterpia Ketvertas, – vienas jūsų gali pasiduoti.Erikas prisimerkęs dėbteli į Ketvertą.– Pagal senąsias taisykles, – patikslina jis. – Naujosios tokio atvejo nenumato.– Drąsus žmogus pripažįsta kito jėgą, – atrėžia Ketvertas.– Drąsus žmogus niekada nepasiduoda.Trumpam Ketverto ir Eriko žvilgsniai susikryžiuoja. Dingteli, kad matau du skirtingus Bebaimių

atstovus – garbingą žmogų ir kietaširdį žiauruolį. Bet net aš suprantu, kad šioje salėje lemiamas žodisEriko – jis jauniausias iš Bebaimių vadų.

Prakaito lašai ritasi Alo kakta; jis nusibraukia juos atpakalia ranka.– Tai juokinga, – vaikinas purto galvą. – Kokia prasmė jį sumušti? Mudu priklausom tam pačiam

luomui!– Manai, taip lengvai mane sudorosi? – nusivaipo Vilas. – Nagi, pirmyn. Pulk mane, drimba.Vilas vėl pasirengia gintis. Jo akys užsidega nematytu ryžtu. Ar jis tikrai tikisi laimėsiąs? Vienas

stiprus smūgis į galvą, ir Alas išvers jį iš padų.Taip ir bus, jei tik Alui pavyks pričiupti Vilą. Alas smūgiuoja, Vilas staigiai pasilenkia ir išvengia

kumščio, vaikino sprandas blizga nuo prakaito. Vilas išsisuka nuo dar vieno smūgio, apeinapriešininką ir stipriai vožteli šiam į nugarą. Alas susverdėja, paskui atsigręžia.

Prisimenu kadaise vaikystėje skaitytą knygą apie grizlius. Joje buvo paveikslėlis: lokys riaumoja,pasistojęs ant užpakalinių letenų, atkišęs priešakines. Kaip tik šitaip dabar atrodo Alas. Jis puolaVilą, sugriebia už rankos, kad tas negalėtų pasprukti, ir žiebia į žandikaulį.

Matau, kaip šviesiai žalios lyg pavasario žolė Vilo akys aptemsta. Vaikinas netenka sąmonės, jokūnas suglemba. Vilas sunkiai susmunka ant grindų. Šiurpas perbėga man nugara, šaltis surakinakrūtinę.

Alas išplečia akis ir atsiklaupia greta Vilo, tapšnoja jam per skruostą. Salėje įsivyrauja tyla,laukiame, kol vaikinas atsipeikės. Kelias minutes jis tyso nekrutėdamas, prigulęs sulenktą ranką.Galiausiai pramerkia akis, apsvaigęs sumirksi.

– Pakelkite jį, – įsako Erikas. Jis spokso į parkritusį vaikiną godžiomis akimis, tarsi išbadėjęsžmogus po kelių savaičių pamatęs mėsą. Lūpas iškreipia žiaurus vypsnys.

Ketvertas prieina prie lentos ir ratu apibrėžia Alo vardą. Pergalė.– Kita pora – Molė ir Kristina! – sušunka Erikas.

Alas užsimeta ant pečių Vilo ranką ir nutempia jį į šalį.Kristina patraškina krumplius. Palinkėčiau jai sėkmės, tik nežinau, ar tai duos kokios naudos.

Kristina gana stipri, tik daug smulkesnė negu Molė. Viliuosi, kovojant jai padės ūgis.Ketvertas, prilaikydamas Vilą per liemenį, išveda iš salės. Alas stabteli prie durų ir nulydi juos

akimis.Ketvertui išėjus sunerimstu. Palikti mus su Eriku yra tas pat, kaip samdyti auklę, laisvalaikiu

mėgstančią galąsti peilius.Kristina užsikiša plaukus už ausų. Plaukai juodi, siekia smakrą, susegti sidabriniais smeigtukais. Ji

vėl patraškina krumplius. Atrodo, nervinasi. Visai tuo nesistebiu – kas išliktų ramus pamatęs, kaipVilas susmuko lyg skudurinė lėlė?

Jeigu kova Bebaimių luome baigiasi tik tada, kai priešininkas nejudėdamas guli ant žemės, kasmanęs laukia šios pakopos gale? Ar tapsiu tokia kaip Alas, stovėsiu greta sukniubusio priešininkokūno žinodama, kad jis krito nuo mano smūgio, ar manęs laukia Vilo likimas – bejėgė tysosiu paslika?Ar savanaudiška trokšti pergalės, o gal toks noras rodo drąsą? Nusišluostau suprakaitavusius delnus įkelnes.

Kai Kristina spiria Molei į šoną, atitokstu. Molė aikteli ir sugriežia dantimis – garsas labiauprimena urzgimą. Jai ant veido užkrinta plona juodų plaukų sruoga, bet ji nekreipia į tai dėmesio.

Alas stovi greta, bet aš per daug susitelkusi į kovą ir nė nedirsteliu į jį. Nepasveikinu ir supergale, nors manau, jis šito laukia. O gal ir ne.

Molė nusiviepia ir staigiai puola Kristiną, ištiesusi rankas griebia už liemens. Ji parverčiaKristiną ir prispaudžia prie žemės. Ši mėgina ištrūkti, bet Molė prislegia ją visu svoriu ir nesijudina.

Molė užsimoja, Kristina pasuka galvą norėdama išvengti smūgio. Tačiau Molė nesiliaujasmūgiavusi, galiausiai ji pataiko į žandikaulį, sugurina Kristinai nosį, praskelia lūpą. Niekonegalvodama čiumpu Alą už rankos ir iš visų jėgų suspaudžiu. Turiu už ko nors nusitverti. Kraujasteka Kristinos veidu ir tykšta ant grindų. Pirmą kartą gyvenime meldžiuosi, kad žmogus prarastųsąmonę.

Bet Kristina nepraranda. Ji suklinka ir išlaisvina vieną ranką. Tada vožia Molei į veidą, šipraranda pusiausvyrą, ir Kristina išsirango iš po varžovės. Atsiklaupia ir susiima veidą. Jos pirštustuoj pat sulipina iš nosies tekantis tirštas raudonas kraujas. Kristina dar kartą surinka ir ropoja tolynnuo varžovės. Merginos pečiai krūpčioja – suvokiu, kad ji verkia, bet vos girdžiu, nes baisiai ūžiaausyse.

Meldžiu, prarask sąmonę.Molė spiria Kristinai į šoną ir ši parkrinta ant nugaros. Alas išlaisvina ranką ir stipriai mane

apkabina. Sukandu dantis, kad nepratrūkčiau verkti. Neužjaučiau Alo pirmąją naktį Pragare, bet nesužiauri. Matau, kaip Kristina griebiasi už šonkaulių – trokštu įsikišti, atsistoti tarp jos ir Molės.

– Liaukis! – sudejuoja Kristina, kai Molė pakelia koją vėl spirti. Kristina atkiša ranką. – Liaukis!Aš... – Ji užsikosėja. – Man jau gana.

Molė nusišypso, aš su palengvėjimu atsidūstu. Alas irgi atsidūsta, jo besikilojanti krūtinė remiasiman į petį.

Erikas lėtai ateina į salės vidurį ir sukryžiavęs rankas atsistoja prie Kristinos. Jis tyliai klausia:– Atsiprašau, ką pasakei? Tau jau gana?Kristina atsiklaupia. Kai atitraukia ranką nuo grindų, lieka raudonas atspaudas. Ji suspaudžia nosį

mėgindama sustabdyti kraują ir linkteli.– Stokis, – įsako Erikas. Jeigu būtų užrikęs, nebūčiau taip siaubingai persigandusi. Jeigu būtų ėmęs

rėkti, būčiau supratusi, kad šituo viskas ir baigsis. Tačiau Erikas kalba tyliai, pabrėždamas kiekvieną

žodį. Jis čiumpa Kristiną už rankos, pastato ant kojų ir išvelka pro duris.– Sekit paskui mane, – paliepia.Mes paklūstame.

+ + +

Upės šniokštimas atsimuša mano krūtinėje.Stovime prie turėklo. Pragaras beveik tuščias; dabar vidurdienis, tačiau atrodo, kad čia tvyro

amžina prieblanda.Abejoju, ar kas nors padėtų Kristinai, net jei čia būtų pilna žmonių. Viena vertus, dėl to, kad mūsų

vadas – Erikas, antra vertus – Bebaimiai laikosi kitokių taisyklių, čia žiaurumas nesmerkiamas.Erikas stumteli Kristiną prie turėklo.– Lipk į kitą pusę, – įsako jis.– Ką? – Kristina klausia, lyg ir vildamasi Eriko pasigailėjimo, bet iš baimės išplėstos akys ir

papilkėjęs veidas byloja ką kita. Erikas tikrai nenusileis.– Lipk per turėklą, – lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį pakartoja jis. – Jei išsilaikysi virš

bedugnės penkias minutes, atleisiu tavo bailumą. Jeigu ne, neleisiu tęsti iniciacijos.Turėklas siauras, metalinis. Jis šaltas ir slidus, nuolat taškomas vandens purslų. Net jei Kristinai

nepritrūks drąsos kabėti virš prarajos penkias minutes, ji gali tiesiog neišsilaikyti. Arba ji pasirinksbeluomės dalią, arba rizikuos gyvybe.

Užsimerkusi įsivaizduoju, kaip ji krinta ant aštrių uolų, ir suvirpu.– Gerai, lipsiu, – drebančiu balsu sako Kristina.Ji tokia aukšta, kad permeta koją per turėklą. Koja dreba. Mergina pirštų galais atsiremia į

skardžio kraštą ir perkelia kitą koją. Atsigręžusi į mus, Kristina nusibraukia rankas į kelnes ir taipstipriai įsikimba, kad net krumpliai pabąla. Paskui nuleidžia nuo skardžio vieną koją. Tada kitą. Tarpturėklo skersinių matau jos ryžtingą veidą, kietai suspaustas lūpas.

Greta manęs stovintis Alas nustato laikrodį.Pusantros minutės Kristina laikosi puikiai. Ji tvirtai įsikibusi turėklo, rankos nedreba. Sužimba

viltis, kad jai pavyks įrodyti Erikui, jog šis be reikalo suabejojo jos drąsa.Upės vanduo atsimuša į sieną ir balta banga aptaško Kristinai nugarą. Mergina atsitrenkia veidu į

turėklą ir suklinka. Rankos slysta, ji laikosi tik pačiais pirštų galiukais. Stengiasi įsikibti tvirčiau, betrankos šlapios.

Jeigu mėginsiu jai padėti, Erikas pasmerks mane tokiam pat žygiui. Turiu rinktis: ar leisti jai žūti,ar likti beluome? Kas blogiau: abejingai stebėti draugės mirtį ar būti ištremtai?

Mano tėvams nebūtų kilę abejonių, kaip pasielgti.Bet aš esu kitokia.Mums čia atvykus negirdėjau Kristinos verkiant. Dabar jos veidas persikreipęs, rauda nustelbia

vandens ūžimą. Dar viena banga trenkiasi į sieną ir užlieja jos kūną. Purslas užtykšta man antskruosto. Kristinos rankos vėl slysta, šįsyk viena atsileidžia, ji laikosi tik keturiais pirštais.

– Laikykis, Kristina, – ragina Alas. Žemas jo balsas skamba stebėtinai garsiai. Kristina sužiūra įjį. Alas suploja delnais. – Nagi, kabinkis į turėklą. Tu sugebėsi. Čiupk jį.

Ar man pakaktų jėgų ištraukti Kristiną? Ar verta dėti bergždžias pastangas, jeigu jaučiuosi persilpna?

Suprantu, kad tokie svarstymai yra tik išsisukinėjimas. Žmogaus prigimtis gali pateisinti bet kokį

blogį; todėl taip svarbu jam atsispirti. Tai mano tėvo žodžiai.Kristina tiesia ranką grabinėdama turėklo. Niekas kitas jos nepalaiko. Tik Alas įsmeigęs akis

sudeda rankas prie burnos ir rėkia ragindamas. Ir aš norėčiau padėti; norėčiau pagelbėti, bet tikspoksau į Kristiną ir svarstau, ar seniai virtau tokia šlykščia savanaude.

Nenuleidžiu akių nuo Alo laikrodžio. Prabėgo keturios minutės. Skeryčiodamasis Alas alkūneužkliudo man petį.

– Nagi, – sušnibždu. Paskui atsikrenkščiu. – Liko viena minutė, – sakau jau garsiau.Kristinai pavyksta nutverti turėklą antra ranka. Jos baisiai dreba. Topteli, kad man po kojomis

siūbuoja žemė, todėl tavaruoja akyse, tik aš šito iki šiol nepastebėjau.– Laikykis, Kristina! – šaukiame abudu su Alu. Susilieję mūsų balsai, tikiuosi, labiau pagelbės

Kristinai.Aš jai padėsiu. Jeigu ji dar kartą nuslys, pulsiu į pagalbą.Dar viena banga trenkiasi Kristinai į nugarą. Suklikusi ji paleidžia turėklą. Riksmas veržiasi ir iš

mano burnos. Neatpažįstu savo balso.Tačiau Kristina išsilaiko. Ji įsikimba į apatinį turėklo skersinį. Jos rankos slysta metalu, kol

nebematau galvos; tik pirštus.Pagal Alo laikrodį penkios minutės jau prabėgo.– Laikas, – beveik spjaute išspjauna Alas Erikui.Erikas pasižiūri į savo laikrodį. Jis neskuba, lėtai sukinėja riešą, o man raižo paširdžius ir trūksta

kvapo. Sumirksėjusi prisimenu Ritos sesers kūną, tysantį ant grindinio po geležinkelio bėgiais, keistaiišsikėtojusiomis rankomis ir kojomis; girdžiu šaukiant ir raudant Ritą; matau nusigręžiant save.

– Gerai, – sako Erikas. – Gali išlipti, Kristina.Alas patraukia prie turėklo.– Ne, – sudraudžia Erikas. – Ji turi išsikabaroti pati.– Neturi, – suurzgia Alas. – Ji įvykdė tavo užduotį. Ji ne bailė. Padarė, kaip liepei.Erikas tyli. Alas persilenkia per turėklą – būdamas aukštas jis pasiekia Kristinos riešą. Mergina

įsikabina jam į dilbį. Išraudęs nuo įtampos Alas tempia ją į viršų, aš prišoku padėti. Esu per maža irper silpna, taip ir maniau, bet kai Alas kilsteli Kristiną pakankamai aukštai, sugriebiu už pažastų irmudu abu perverčiame ją per turėklą. Ji drebėdama susmunka ant žemės: veidas kruvinas irsudaužytas, nugara šlapia.

Atsiklaupiu šalia draugės. Ji pasižiūri į mane, paskui į Alą ir visi trys atsidūstame.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Tą naktį sapnuoju, kad Kristina vėl kabo ant turėklo laikydamasi kojų pirštais, o kažkas rėkia, kad jaipadėti gali tik Divergentė. Todėl puolu jos traukti, bet kažkas nustumia mane nuo skardžio. Atsibundudar nespėjusi ištikšti ant uolų.

Permirkusi prakaitu ir drebėdama po naktinio košmaro einu į mergaičių dušinę nusiprausti irpersirengti. Grįžusi ant paklodės randu raudonai išpurkštą žodį „suskė“. Smulkesnėmis raidėmis taspats žodis išpieštas ant lovos rėmo ir ant pagalvės. Dusinama pykčio apsidairau.

Piteris švilpaudamas stovi man už nugaros ir purena pagalvę. Sunku patikėti, kad neapkenčiu tokiodailaus vaikino – jo antakiai gražiai išlenkti, plačiai šypsantis blyksi balti dantys.

– Įspūdingos dekoracijos, – pareiškia jis.– Gal netyčia tau prasikaltau? – reikalauju pasiaiškinti. Griebiu už kampo paklodę ir nutraukiu nuo

čiužinio. – Atsipeikėk, dabar mudu priklausom tam pačiam luomui.– Nenutuokiu, apie ką šneki, – linksmai sako Piteris. Paskui žvilgteli į mane. – Tu ir aš niekada

nebūsime tame pačiame luome.Purtydama galvą nuplėšiu pagalvės užvalkalą. Nesileisk užvaldoma pykčio. Piteris nori išvesti

mane iš pusiausvyros; jam nepasiseks. Vaikinas vis stypso ir purena pagalvę, o man kyla noras žiebtijam į pilvą.

Įeina Alas ir man net nereikia prašyti pagalbos; jis tiesiog prisiartina ir padeda nuvilkti patalynę.Lovos rėmą nušveisiu vėliau. Alas suglėbęs išmeta šiukšlinėn krūvą paklodžių ir mudu žingsniuojameį treniruočių salę.

– Nekreipk dėmesio, – guodžia Alas. – Piteris – kvailys. Jeigu nesiduosi įsiutinama, galiausiai jisatstos.

– Aha, – numykiu ir pasitrinu skruostus. Jie dar dega išmušti raudonio. Stengiuosi nukreipti mintiskitur. – Ar kalbėjaisi su Vilu? – tyliai klausiu. – Po... na, pats žinai.

– Aha. Jam viskas gerai. Jis nepyksta. – Alas atsidūsta. – Dabar visi prisimins, kad aš pirmasissumušiau draugą iki sąmonės netekimo.

– Yra ir blogesnių būdų įsiamžinti. Vilas bent jau negriežia ant tavęs danties.– Bet yra ir geresnių būdų. – Alas kumšteli man alkūne ir nusišypso. – Pirmoji šuolininkė.Gal aš ir pagarsėjau kaip pirmoji šuolininkė, bet baiminausi, kad netrukus mano šlovė tarp

Bebaimių išblės.Atsikrenkščiu.– Pats žinai, laimėti galėjo tik vienas. Arba tu, arba jis.– Vis dėlto nenorėčiau šito pakartoti. – Alas ryžtingai purto galvą ir sušnarpščia. – Tikrai

nenorėčiau.Priėjus treniruočių salės duris sakau:– Tačiau privalėsi.Alo veidas geraširdiškas. Per daug geraširdiškas Bebaimiams.Įžengusi vidun pažvelgiu į lentą. Vakar nesikoviau, bet šiandien tikrai teks. Suradusi savo vardą

net stabteliu.Mano priešininkas – Piteris.– Jergutėliau! – aikteli paskui mus atkiūtinusi Kristina. Jos veidas sumuštas, ji iš paskutiniųjų

stengiasi nešlubuoti. Pamačiusi užrašą lentoje, Kristina suglamžo keksiuko popierėlį. – Gal jie

juokauja? Negi iš tikrųjų nori priversti tave kautis su juo?Piteris yra visa pėda aukštesnis už mane. Vakar įveikti Driu jam nereikėjo nė penkių minučių.

Šiandien Driu veidas sudaužytas kaip obuolys.– Gal po poros smūgių apsimesk netekusi sąmonės, – siūlo Alas. – Niekas tavęs nekaltins.– Taip, – atsakau. – Galbūt.Spoksau į savo vardą lentoje. Skruostai iškaista. Alas ir Kristina tik mėgina padėti, bet man

neduoda ramybės mintis, kad jiedu nė per nago juodymą netiki, jog sugebėsiu pasipriešinti Piteriui.Stoviu salės pakraštyje, viena ausimi klausausi, ką plepa Alas ir Kristina, ir stebiu Molės dvikovą

su Edvardu. Edvardas daug vikresnis – esu tikra, šiandien Molė pralaimės.Kova vyksta toliau, mano susierzinimas atslūgsta, imu nervintis. Vakar Ketvertas aiškino, kad

norėdami laimėti turime surasti priešininko gynybos spragas. Piteris yra labai bjauraus būdo, betpuikus kovotojas. Jis ganėtinai aukštas ir stiprus, bet ne drimba, todėl juda greitai; jis lengvai pastebikitų silpnybes; jis žiaurus ir tikrai manęs nepasigailės. Labai norėčiau pasakyti, kad Piteris manęsneįvertina, bet meluočiau. Jis neklysta – esu netikusi kovotoja.

Galbūt Alas teisus, gal po poros smūgių turėčiau apsimesti netekusi sąmonės.Tačiau turiu pamėginti kovoti. Antraip pakopos gale liksiu paskutinė.Pirmoji kova baigiasi. Edvardui pasistengus Molė su vargu atsiplėšia nuo grindų, atrodo, sunkiai

suvokia, kas vyksta. Mano širdis daužosi taip smarkiai, kad tvinksniai atsimuša pirštų galiukuose.Neprisimenu, kaip atsistoti gynybine poza. Neprisimenu, kaip smūgiuoti. Žengiu į salės vidurį –pamačius artėjant Piterį, pasidaro bloga. Jis aukštesnis, negu įsivaizdavau, pūpso rankų raumenys.Piteris nusišypso. Svarstau, ar būtų naudos, jeigu jį apvemčiau.

Vargu bau.– Viskas gerai, Suske? – klausia Piteris. – Rodos, tuoj pravirksi. Jei apsiašarosi, stipriai tavęs

nemušiu.Pro Piterio petį matau prie durų Ketvertą sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Jo lūpos

perkreiptos, tarsi būtų užkandęs ką rūgštaus. Greta Erikas nekantriai trepsi koja. Greičiau, negu plakamano širdis.

Trumpai žiūrime vienas į kitą, paskui Piteris sulenkia alkūnes ir tarsi gindamasis pakelia rankasprie veido. Jo keliai irgi sulenkti, lyg būtų pasirengęs šokti į priekį.

– Nagi, Suske, – Piteris žybteli akimis. – Išspausk nors vieną ašarėlę. Prašyk pasigailėti.Nuo minties prašyti Piterio pasigailėjimo man sukyla tulžis, apimta pykčio spiriu jam į šoną.

Tiksliau, būčiau įspyrusi, jeigu jis nebūtų pagavęs mano kojos, truktelėjęs ir pargriovęs ant žemės.Galva trinkteliu į grindis, ištraukiu koją ir kuo greičiau atsistoju.

Turiu laikytis stačia, tada Piteris negalės spirti man į galvą. Tik ši mintis sukasi smegeninėje.– Liaukis su ja žaidęs! – piktai rikteli Erikas. – Nestypsosiu čia visą dieną.Žaismingas Piterio žvilgsnis dingsta. Jo rankos raumenys sujuda ir skausmas nutvilko man

žandikaulį, aptemsta akys, ausyse spengia. Mirksėdama svirduliuoju, salė sukasi ir linguoja. Nėnepastebėjau artėjant Piterio kumščio.

Esu per daug apkvaitusi, kad pasipriešinčiau, todėl tik kuo toliau traukiuosi nuo priešininko. Jisprišoka iš priekio ir smagiai spiria man į pilvą. Rodos, smūgis išmuša iš plaučių orą, suskausta taipbaisiai, kad negaliu įkvėpti. Gal nuo spyrio, o gal nuo oro stygiaus parkrintu ant grindų.

Turi išsilaikyti ant kojų, – tik ši mintis sukasi galvoje. Šiaip ne taip atsistoju, bet Piteris jau čiapat. Viena ranka sugriebia mane už plaukų, kitos kumščiu vožia į nosį. Skausmas kitoks, veria ne kaipdurklas, bet girdžiu treškant kremzlę, rodos, braška net smegenys, akyse mirga mėlyni, žali ir raudonitaškeliai. Mėginu atstumti Piterį, sugriebti už rankų. Jis vėl man trinkteli, šįkart į šonkaulius. Mano

veidas šlapias. Iš nosies teka kraujas. Tikriausiai esu visa kruvina, bet per daug apsvaigusi, kadžvalgyčiausi.

Piteris pastumia mane ir vėl parkrintu. Kabinuosi rankomis į grindis, lėtai mirksiu degančiomisakimis. Atsikosėjusi sunkiai pakylu. Tai keista, nes salė greitai sukasi ir Piteris sukasi aplink mane;aš esu besisukančios planetos centras, vienintelis nejudantis kūnas. Kažkas trenkia man į šoną ir ašvėl vos nepargriūvu.

Laikykis ant kojų, laikykis ant kojų. Priešais akis dūluoja didžiulis pavidalas, kūnas. Smogiu išvisų jėgų ir pataikau į minkštą vietą. Piteris vos inkšteli ir tyliai juokdamasis žiebia skiausčiu delnuman per ausį. Suskamba ausyse, akyse mirga juodi taškeliai; kokio galo prikrito man į akis?

Akies krašteliu matau, kaip Ketvertas stumteli duris ir išeina. Tikriausiai ši kova jam neįdomi. Ogal jis eina sužinoti, kodėl sukasi salė, ir aš jo nekaltinu; ir pačiai smalsu.

Man sulinksta keliai, skruostu priglundu prie vėsių grindų. Gavusi spyrį į šoną pirmą kartą surinku,taip šaižiai klykiu ne aš, kas nors kitas. Gaunu dar vieną spyrį, nieko nebematau, netgi to, kas yrapriešais nosį, sąmonė temsta. Kažkas surinka: „Pakaks!“ ir man dingteli: su kaupu ir ašneprieštarauju.

+ + +

Pabudusi nelabai ką jaučiu, tik mintys pinasi, tarsi įvyniotos į vatą.Žinau, kad pralaimėjau. Vienintelis būdas neskaudinti savęs – apie tai negalvoti, nors ir labai

sunku.– Ar jos akis jau pajuodo? – kažkas klausia.Atmerkiu vieną akį – kita prilipusi kaip užklijuota. Man iš dešinės sėdi Vilas ir Alas. Kristina

įsitaisiusi ant lovos man iš kairės ir laiko prispaudusi prie žandikaulio ledą.– Kas tavo veidui? – klausiu. Mano lūpos sukepusios ir ištinusios.Kristina nusikvatoja.– Tau dar rūpi mano veidas? Pačiai reikia akies raiščio.– Na, aš prisimenu, kas nutiko mano veidui. Pati dalyvavau. Tam tikru atžvilgiu.– Tu dar sugebi juokauti, Triče? – nusivaipo Vilas. – Reikėtų tau dažniau duoti nuskausminamųjų

– imi laidyti sąmojus. Dabar atsakysiu į tavo klausimą – aš sumušiau Kristiną.– Negaliu patikėti, kad pralaimėjai Vilui, – Alas purto galvą.– Kodėl? Jis stiprus varžovas. – Kristina gūžteli pečiais. – Pagaliau supratau, kas trukdo man

laimėti. Turiu saugoti nuo smūgių žandikaulį.– Rodos, jau anksčiau turėjai šitai suprasti. – Vilas mirkteli Kristinai. – Dabar aišku, kodėl

nenuėjai pas Eruditus. Per skystos smegenėlės, tiesa?– Kaip jautiesi, Triče? – klausia Alas. Tamsiai rudos jo akys beveik tokios pat spalvos kaip

Kristinos oda. Vaikino skruostai apšepę, tarsi būtų nesiskutęs, jam želia barzda. Sunku patikėti, jogAlui tik šešiolika.

– Pati nežinau, – atsakau. – Norėčiau čia likti visam laikui ir daugiau nebesusitikti Piterio.Tik aš nežinau, kur tas „čia“. Guliu dideliame, siaurame kambaryje, lovos sustatytos palei vieną

sieną. Kai kurios atskirtos užuolaidomis. Dešinėje kertėje – seselės staliukas. Čia turbūt atvežamiapsirgę ar susižeidę Bebaimiai. Moteris pakelia akis nuo segtuvo ir pažvelgia į mus. Dar nesumačiusi seselės, prisivėrusios į ausį šitiek auskarų. Kai kurie Bebaimiai savanoriškai dirba darbus,šiaip jau atliekamus kitų luomų. Žinoma, būtų neprotinga susižalojusius Bebaimius vežti ilgą kelią į

miesto ligoninę.Pirmą kartą apsilankiau ligoninėje būdama šešerių. Mama parkrito ant šaligatvio prie mūsų namų

ir susilaužė ranką. Išgirdusi jos riksmą apsižliumbiau, o Kalebas, netaręs nė žodžio, nubėgo pakviestitėčio. Ligoninėje moteris iš Taikingųjų luomo su geltonais marškiniais ir švariomis panagėmispamatavo mamai kraujospūdį ir šypsodamasi sugipsavo ranką.

Prisimenu, kaip Kalebas guodė mamą, kad po mėnesio ji bus sveika, nes kaulas ne lūžo, o tikįskilo. Pamaniau, jis ją ramina, kaip ir dera nesavanaudiškam žmogui, bet dabar svarstau, kad jiskartojo išmoktus žodžius. Elgdamasis kaip dera Nuolankiesiems Kalebas slapta jau buvoapsisprendęs pasirinkti Eruditus.

– Nesuk galvos dėl Piterio, – sako Vilas. – Jis tikrai gaus į kaulus nuo Edvardo, nes jis nuodešimties metų mokėsi Rytų dvikovų. Tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo.

– Metas, – Kristina žvilgteli į laikrodį. – Praleisime vakarienę. O gal nori, kad liktume, Triče?Papurtau galvą.– Man viskas gerai.Kristina su Vilu atsistoja, Alas sėdėdamas jiems mosteli eiti. Jis kvepia ypatingai, švelniai,

gaiviai, kaip šalavijai ir citrinžolės. Naktimis Alas dažnai vartosi ir blaškosi, nes sapnuoja košmarus,o šis kvapas kutena man nosį.

– Tu negirdėjai Eriko skelbimo. Rytoj važiuojame prie tvoros pažiūrėti, kuo užsiima Bebaimiai, –sako jis. – Turime būti prie traukinio aštuonios penkiolika.

– Gerai, ačiū, – padėkoju.– Ir nekreipk dėmesio į Kristiną. Tavo veidas ne taip jau baisiai nukentėjo. – Alas šypteli puse

lūpų. – Atrodo gražiai. Visada atrodo gražiai. Tu tikra drąsuolė. Bebaimė.Mudviejų akims susitikus Alas pasikaso pakaušį. Nejaukiai tylime. Jis gražiai kalbėjo, bet, rodos,

pasakė ne viską. Viliuosi klystanti. Man negali patikti Alas, negali patikti nė vienas tokspažeidžiamas vaikinas. Nusišiepiu, kiek leidžia sumuštas skruostas, tikėdamasi išsklaidyti įtampą.

– Leisiu tau pailsėti. – Jis atsistoja, bet aš sučiumpu jį už riešo ir sulaikau.– Alai, ar tau viskas gerai? – klausiu. Jis pažiūri man tiesiai į akis ir aš priduriu: – Turiu galvoje,

ar tau kiek palengvėjo?– Na... – Alas gūžteli. – Mažumėlę.Jis ištraukia ranką ir įsikiša į kišenę. Klausimas, matyt, jį suglumino, dar nesu mačiusi šio vaikino

tokio išraudusio. Jeigu naktimis sriūbaučiau įsikniaubusi į pagalvę, turbūt irgi jausčiausi suglumusi.Tačiau aš moku nuslėpti ašaras.

– Aš pralaimėjau Driu. Po tavo kovos su Piteriu. – Alas žvilgteli į mane. – Praleidau keletąsmūgių, pargriuvau ir nebesikėliau. Nors ir galėjau. Pamaniau... Pamaniau, kad nugalėjau Vilą, todėljei pralaimėsiu kitas kovas, paskutinis vis tiek neliksiu. Užtat nieko nebeįskaudinsiu.

– Tikrai šito nori?Alas nuduria akis.– Tiesiog negaliu daužyti žmonių. Gal esu bailys.– Tu nesi bailys tik todėl, kad nenori žaloti kitų, – pareiškiu, nes tokio atsakymo Alas tikisi, bet

pati abejoju savo žodžių nuoširdumu.Mudu trumpai tylomis žiūrime vienas į kitą. Galbūt aš manau kitaip. Alas bailys ne dėl to, kad

nesimėgauja kitų kančia, o dėl to, kad atsisako kovoti.Metęs į mane skausmingą žvilgsnį vaikinas klausia:– Kaip manai, ar artimieji mus aplankys? Vadai sako, kad per Lankymo dieną perbėgėlių artimieji

niekada neateina.

– Nežinau, – tariu. – Net nežinau, ar tai būtų gerai, ar blogai.– Turbūt blogai, – linkteli Alas. – Na, ir taip jau užtektinai sunku. – Jis dar kartą linkteli, lyg

patvirtindamas savo žodžius, ir išeina.Praėjus maždaug savaitei po Pasirinkimo ceremonijos Nuolankiųjų naujokams leidžiama pirmą

kartą aplankyti artimuosius. Jie galės grįžti į namus, atsisėsti svetainėje ir bendrauti su tėvais jau kaipsuaugusieji.

Anksčiau aš laukiau šitos dienos. Galvodavau, ką pasakysiu mamai ir tėčiui, kai man busleidžiama klausinėti prie vakarienės stalo.

Maždaug po savaitės gimusieji Bebaimiais naujokai susitiks su namiškiais Pragaro dugne arstikliniame pastate, stūksančiame virš jo, ir užsiims tuo, kuo yra įpratę. Gal svaidys peilius vienikitiems į galvas – nė kiek nenustebčiau.

Perbėgėliams iš kitų luomų irgi bus leista pasimatyti su artimaisiais, jeigu tie jiems atleido. Įtariu,maniškių tarp jų nebus. Nepamiršau pikto tėvo riksmo per ceremoniją. Negaliu tikėtis atlaidumo išžmonių, kuriuos išdavė abu vaikai.

Jeigu galėčiau jiems prisipažinti, kad sužinojus, jog esu Divergentė, man buvo be galo sunkupasirinkti, galbūt jie mane suprastų. Galbūt padėtų suvokti, kas yra tie Divergentai ir kodėl pavojingajais būti. Bet aš nesiryšiu atskleisti jiems šios paslapties, taigi nieko ir nesužinosiu.

Sukandu dantis, nes akyse tvenkiasi ašaros. Aš jau soti. Iki kaklo soti ašarų ir silpnumo. Tačiaunepajėgiu susitvardyti.

Gal ir buvau sudėjusi bluostą, o gal ir ne. Vėlai naktį ištykinu iš palatos ir grįžtu į miegamąjį. Jaugana, kad per Piterį pakliuvau į ligoninę – dar blogiau būtų, jeigu per jo malonę praleisčiau ten visąnaktį.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kitą rytą negirdžiu žadintuvo, kojų šlepsenimo ir atsikėlusių naujokų kalbų. Kristina pabudina manetik viena ranka papurčiusi už peties, o kita paplekšnojusi skruostą. Ji jau apsivilkusi juodą striukę,užtraukiamą iki pat smakro. Jeigu draugė ir nukentėjo per vakarykštę kovą, tamsi oda puikiai slepiamėlynes.

– Nagi, – sako Kristina. – Kelkis ir ruoškis.Sapnavau, kad Piteris pririšo mane prie kėdės ir kvotė, ar esu Divergentė. Neigiau, ir jis mane

daužė tol, kol prisipažinau. Pabudau šlapiais nuo ašarų skruostais.Noriu atsakyti Kristinai, bet tik sudejuoju. Taip skauda, kad vos galiu įkvėpti. Priedo, nuo verksmo

užputo akys. Kristina paduoda man ranką.Laikrodis rodo aštuonias. Po penkiolikos minučių turime būti prie bėgių.– Nubėgsiu į valgyklą ir pagriebsiu ką nors pusryčiams. O tu... apsirenk. Regis, tau lėtokai einasi.Pritariamai suniurnu. Stengdamasi nesilenkti ieškau stalčiuje po lova švarių marškinių. Laimė,

Piteris nemato mano pastangų. Kristinai išėjus miegamasis tuščias.Atsisagsčiusi marškinius apsižiūriu – kūnas nusėtas kraujosruvų. Spalvų vaivorykštė akimirką

mane pribloškia: ryškiai žalia sumišusi su tamsiai mėlyna ir ruda. Persirengiu taip greitai, kaipįstengiu, plaukus palieku palaidus, nes negaliu pakelti rankų ir jų surišti.

Žvilgtelėjusi į nedidelį veidrodį ant galinės sienos savęs neatpažįstu. Matau siauraveidę blondinę,panašią į save, bet visa kita svetima. Po akimi mėlynė, lūpa prakirsta, žandikaulis nubrozdintas.Išbalusi kaip paklodė. Taigi tai ne aš, bet mergina veidrodyje atkartoja mano judesius.

Tuo metu grįžta Kristina su dviem keksiukais. Sėdėdama ant lovos krašto spoksau į nesurištusbatus. Turėčiau pasilenkti ir užsirišti, bet neleidžia skausmas.

Kristina tylėdama paduoda man keksiuką, pritupia ir užriša batus. Krūtinė prisipildo dėkingumo –šilta ir šiek tiek graudu. Gal kiekviename mūsų slypi šiek tiek nuolankumo, bet mes to nežinome.

Tik Piteris neturi šio bruožo.– Ačiū, – padėkoju.– Nėra už ką, – atsako Kristina. – Mudvi niekaip nebūtumėm spėjusios laiku, jei būtum rišusis pati.

Paskubėkim. Juk gali suvalgyti keksiuką ir eidama, tiesa?Greitai žingsniuojame per Pragarą. Keksiukas yra bananų skonio, su graikiniais riešutais. Mama

kepdavo panašią duoną beluomiams, bet aš niekada jos neragavau. Savo vaikų Nuolankieji nelepina.Kaskart prisiminus mamą man suspaudžia širdį, bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Tai einu, tairisnoju paskui Kristiną, nes ji pamiršo, kad jos kojos daug ilgesnės už manąsias.

Užkopiame laiptais iš Pragaro į stiklinį pastatą ir pasileidžiame prie išėjimo. Kiekvienas žingsnisskaudžiai atsimuša šonkauliuose, bet kenčiu. Atlekiame prie bėgių kaip tik traukiniui artėjant,išgirstame jo švilpuką.

– Kur tiek ilgai krapštėtės? – Vilas stengiasi perrėkti triukšmą.– Trumpakojė per naktį virto senute, – sako Kristina.– Užsičiaupk, – piktokai mesteliu.Ketvertas stovi būrio priešakyje, taip arti prie bėgių, kad jei pasislinktų nors per plauką, traukinys

užkabintų jam nosį. Jis pasitraukia ir leidžia kitiems šokti pirma. Vilas nerangiai įsikabaroja įvagoną, drebiasi ant pilvo ir tik paskui prisitraukia kojas. Ketvertas įsikimba į turėklą prie vagonodurų ir lengvai įšoka vidun, nors yra vos ne dviejų metrų ūgio.

Risnoju greta vagono krūpčiodama nuo kiekvieno judesio, paskui įsikimbu į turėklą prie durų.Šokant labai skaudės.

Alas sugriebia mane už pažastų ir lengvai įkelia vidun. Skausmas nuveria šoną. Už Alo nugarospamatau Piterį, mano skruostai iškaista. Alas pasielgė draugiškai, todėl nusišypsau jam, bet kartaisžmonės persistengia. Piteris ir taip jau turi dėl ko iš manęs tyčiotis.

– Ar gerai jautiesi? – klausia Piteris apsimestinai susirūpinęs – nuleidžia lūpų kampučius, suraukialenktus antakius. – O gal esi tik maža... Suskė?

Suskėlęs pokštą Piteris pratrūksta juoku, prie jo prisideda Molė ir Driu. Molė juokiasi tikraišlykščiai, šnarpščia, net pečiai purtosi, o Driu kvatojasi tylomis, gali net pamanyti, kad jam skauda.

– Tavo sąmojis pribloškiantis, – taria Vilas.– Piteri, galbūt tavo vieta Eruditų luome? – priduria Kristina. – Girdėjau, jie su mielu noru priima

lepūnėlius.Piteriui nespėjus atsikirsti, įsiterpia vagono tarpduryje stovintis Ketvertas:– Ar visą kelią iki tvoros turėsiu klausytis jūsų barnių?Visi nutyla, Ketvertas vėl nusigręžia. Jis plačiai išskėtęs rankas ir įsikibęs į turėklus abipus durų.

Vaikinas palinkęs į priekį, jo kūnas beveik lauke, bet kojos tvirtai remiasi į vagono grindis. Vėjasprispaudžia marškinius Ketvertui prie krūtinės. Pro jo petį stengiuosi įžiūrėti kraštovaizdį – mataudaugybę apirusių, apleistų pastatų. Traukiniui didinant greitį, jie tolsta.

Vis dėlto mano akys vis grįžta prie Ketverto. Tiesą sakant, nežinau, ką tikiuosi išvysti. Taipelgiuosi nevalingai.

– Kaip manai, ką ten rasime? – klausiu Kristinos ir linkteliu durų pusėn. – Ten, anapus tvoros?Ji gūžteli pečiais.– Tikriausiai daugybę fermų.– Taip, bet kas už tų fermų? Nuo ko turime saugoti miestą?Kristina gąsdindama išskečia pirštus.– Nuo pabaisų!Užverčiu akis.– Prieš penkerius metus prie tvoros nebuvo jokių sargybinių, – taria Vilas. – Juk prisimenate, kaip

Bebaimių policija budėdavo ir beluomių rajone?– Taip, – atsakau. Prisimenu ir kitką: mano tėvas balsavo už tai, kad Bebaimiai liautųsi patruliavę

beluomių rajone. Tėvas sakė, kad vargšams nereikalinga policija, jiems reikia padėti, o mes galime tąpagalbą suteikti. Bet čia ir dabar verčiau šito neminėti. Šį nutarimą Eruditai prikiša Nuolankiesiemskaip nesugebėjimo tvarkytis mieste įrodymą.

– Beje, – priduria Vilas, – kertu lažybų, tu dažnai matydavai beluomius.– Kodėl taip manai? – atšaunu šiek tiek suirzusi. Visai nenoriu būti siejama su beluomiais.– Todėl, kad eidama į mokyklą kasdien turėdavai kirsti beluomių rajoną, tiesa?– Tu ką, savo malonumui įsiminei miesto žemėlapį? – klausia Kristina.– Taip, – suglumęs atsako Vilas. – O tu ne?Sucypia stabdžiai, traukinys sumažina greitį ir mes pasvyrame į priekį. Nudžiungu, nes taip

lengviau atsistoti. Apgriuvusių pastatų nebematyti, tik geltoni laukai ir bėgiai. Traukinys sustoja postogine. Laikydamasi už turėklo, nusileidžiu ant žolės.

Priešais išvystu metalinio tinklo tvorą, jos viršuje ištempta spygliuota viela. Paėjėjusi porąžingsnių suprantu, kad tvoros galo nematyti, ji tęsiasi kiek akys užmato. Kitoje pusėje auga medžiai –dauguma nudžiūvę, žaliuoja tik vienas kitas. Ten vaikštinėja ir Bebaimių sargybiniai su šautuvais.

– Sekite paskui, – liepia Ketvertas. Laikausi arčiau Kristinos. Net pati sau nenoriu pripažinti, bet

greta jos jaučiuosi ramiau. Jei Piteris mėgins tyčiotis, Kristina mane apgins.Tylomis koneveikiu save už bailumą. Turėčiau neimti į galvą Piterio pašaipų. Turėčiau galvoti,

kaip išmokti geriau kautis, o ne mąstyti apie vakarykštį pralaimėjimą. Ir išmokti apsiginti pati, užuottikėjusis kitų žmonių pagalbos.

Ketvertas nusiveda mus prie vartų. Jie platūs kaip liūto nasrai, už jų apiręs takas veda į miestą.Esu čia buvusi vaikystėje su tėvais. Autobusu atvažiuodavome į Taikingųjų fermas ir visą dienąpermirkę prakaitu rinkdavome pomidorus.

Vėl sugelia širdį.– Jeigu pasibaigus iniciacijai nepateksite į pirmąjį penketuką, greičiausiai gausite dirbti čia, –

priėjęs vartus sako Ketvertas. – Tapus tvoros sargybiniu galimas šioks toks paaukštinimas, tiesa, neper didžiausias. Galbūt galėsite eiti sargybą už Taikingųjų fermų, bet...

– Kam reikalingi tie sargybiniai? – klausia Vilas.Ketvertas trūkteli pečiais.– Jeigu tapsite sargybiniais, tai ir sužinosite. Kaip jau sakiau, dauguma jų dirba šį darbą visą

gyvenimą. Galbūt jus paguos, kad patys žmonės tvirtina, jog šis darbas visai neblogas.– Na, žinoma. Bent jau nereikės vairuoti autobusų ar rinkti šiukšlių kaip beluomiams, – sušnibžda

Kristina man į ausį.– O kelintas sąraše buvai tu? – Piteris klausia Ketverto.Nesitikiu atsakymo, bet Ketvertas ramiai nužvelgia vaikiną ir taria:– Aš buvau pirmas.– Ir pasirinkai šitokį darbą? – Piteris išplečia tamsiai žalias akis. Gal ir patikėčiau jo nuoširdumu,

jei nežinočiau, koks jis niekšas. – Kodėl negavai darbo vyriausybėje?– Nenorėjau, – atkerta Ketvertas.Prisimenu, kaip pirmą dieną Ketvertas sakė dirbąs valdymo centre, prie miesto apsaugos

kompiuterių. Sunku jį įsivaizduoti tarp daugybės technikos. Mano supratimu, jo vieta treniruočiųsalėje.

Apie tai, ką dirba įvairių luomų atstovai, sužinojome mokykloje. Bebaimių pasirinkimas ribotas.Galime saugoti tvorą arba užtikrinti tvarką mieste. Dar galime dirbti Bebaimių būstinėje, darytitatuiruotes, gaminti ginklus, o laisvailaikiu tobulinti kovos įgūdžius. Galime tapti Bebaimių vadųpadėjėjais. Man tai patraukliausias darbas.

Bėda ta, kad mano rezultatai labai prasti. Pasibaigus pirmajai parengimo pakopai, galiu liktibeluome.

Stoviniuojame prie vartų. Keli Bebaimių sargybiniai dirsteli mūsų pusėn. Kiti labai užsiėmę,pūkšdami rengiasi krauti į sunkvežimį nepaprastai aukštas ir plačias duris.

Barzdotas vairuotojas dėvi skrybėlę ir šypsosi. Pastatęs sunkvežimį prie pat vartų, išlipa. Kėbulasatidarytas, jame tarp dėžių sėdi keletas Taikingųjų. Spoksau į pilnas obuolių dėžes.

– Beatriče? – pašaukia Taikingųjų vaikinas.Išgirdusi savo vardą staigiai pasuku galvą. Vienas iš Taikingųjų kėbulo gale atsistoja.

Šviesiaplaukis garbanius pažįstama, plačiomis šnervėmis, link tarpuakio siaurėjančia nosimi.Robertas. Mėginu prisiminti jį per Pasirinkimo ceremoniją, bet galvoje tuščia, tik daužosi širdis. Kasdar perbėgo? Ar ir Siuzana? Ar šiais metais Nuolankieji turi naujokų? Jeigu Nuolankiųjų luomasišnyks, tai bus mūsų – Roberto, Kalebo ir mano – kaltė. Mano. Veju šią mintį šalin.

Robertas iššoka iš sunkvežimio. Jis vilki pilkus marškinėlius ir mūvi mėlynus džinsus. Trumpaipadvejojęs patraukia prie manęs ir apkabina. Sustingstu. Tik Taikingieji glėbesčiuojasisveikindamiesi. Nejudu, kol Robertas paleidžia mane.

Nužvelgęs mane vaikinas liaujasi šypsotis.– Beatriče, kas tau nutiko? Kas sužalojo veidą?– Niekas, – atsakau. – Užsigavau per treniruotę. Nesvarbu.– Beatričė? – kažkas bjauriai klausia pro nosį. Molė sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir kvatojasi. –

Tai toks tavo tikras vardas, Suske?Dėbteliu į ją.– Tai ką, jau nebesupranti, kokio vardo trumpinys yra Tričė?– Ak, aš nežinau... gal Sisė? – Molė paliečia smakrą. Jei jos smakras būtų didesnis, derėtų prie

nosies, bet dabar jis beveik susilieja su kaklu. – Palauk, tai neturi nieko bendra su Triče. Suklydau.– Nesikabinėk prie jos, – taikiai sako Robertas. – Mano vardas Robertas, o tavo?– Nusišvilpt man ant tavo vardo, – atšauna Molė. – Kėblink atgal į sunkvežimį. Mes neketiname

broliautis su kitų luomų nariais.– Gal pagaliau atstosi nuo mūsų? – iškošiu.– Gerai. Netrukdysiu tau ir tavo vaikinui. – Molė šypsodamasi pasitraukia.Robertas liūdnai į mane žvilgteli.– Bebaimiai nelabai malonūs žmonės.– Kai kurie tokie ir yra.– Juk žinai, kad gali grįžti namo. Esu tikras, Nuolankieji padarys tau išimtį.– Kodėl nutarei, kad noriu grįžti? – Mano skruostai liepsnoja. – Manai, nesusidorosiu?– Nemanau. – Robertas papurto galvą. – Tikiu, kad susidorosi, bet ar tau šito reikia? Ar būsi

laiminga?– Aš pati šitai pasirinkau. – Žvilgteliu Robertui per petį. Bebaimių sargybiniai baigė tikrinti

sunkvežimį. Barzdočius atsisėda į vairuotojo sėdynę ir uždaro duris. – Beje, Robertai, manogyvenimo tikslas – ne vien laimė.

– Gal būtų lengviau apsiriboti vien laime? – klausia jis.Nespėjus atsakyti vaikinas paliečia man petį ir patraukia prie sunkvežimio. Mergina kėbule laiko

ant kelių bandžą. Robertui įlipus ir sunkvežimiui pajudėjus, ji ima brązginti stygas. Automobiliuitolstant melodingas jos balsas, lydimas instrumento garsų, silpsta.

Robertas man pamojuoja ir šmėkšteli mintis, kad galėjau pasirinkti kitokį gyvenimą. Įsivaizduojusave sunkvežimio kėbule dainuojančią kartu su ta mergaite, nors anksčiau niekad nesu dainavusi.Besikvatojančią, kai nepataikau į gaidą. Laipiojančią į medžius skinti obuolių, visada draugišką irsaugiai besijaučiančią.

Bebaimių sargybiniai uždaro ir užrakina vartus. Spyna kabo iš lauko pusės. Prikandu lūpą. Kodėljie rakina vartus ne iš vidaus? Atrodo, lyg nenorėtų ko nors išleisti, ketintų laikyti mus užrakintus.

Atsikratau tos minties. Ji beprasmiška.Ketvertas pasitraukia nuo tvoros – ten jis kalbėjosi su sargybine, persimetusia per petį šautuvą.– Nuogąstauju, kad turi įprotį neišmintingai elgtis, – sako Ketvertas laikydamasis per pėdą nuo

manęs.Susikryžiuoju rankas.– Šnekėjausi tik porą minučių.– Svarbiausia ne pokalbio trukmė, o pats faktas. – Ketvertas suraukia antakius ir pirštų galiukais

paliečia sumuštos mano akies kamputį. Staigiai atsilošiu, bet jis neatitraukia rankos. Tik pakreipiagalvą ir atsidūsta. – Tau eitųsi geriau, jei išmoktum pulti pirmoji.

– Pulti pirmoji? – perklausiu. – Kokia iš to nauda?– Tu esi greita. Jei sugebėtum kirsti keletą smūgių, kol priešininkas nesusivokė, laimėtum kovą. –

Ketvertas gūžteli pečiais ir nuleidžia ranką.– Stebiuosi, kodėl taip manai, – tyliai tariu, – juk išėjai įpusėjus mano dvikovai.– Ne tai norėjau matyti, – atsako Ketvertas.Kaip suprasti?Ketvertas atsikrenkščia.– Traukinys jau atvažiavo. Laikas eiti, Triče.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Nuvirtau skersai čiužinio ir sunkiai atsidusau. Nuo kovos su Piteriu praėjo dvi dienos ir manomėlynės nusidažė raudonai violetine spalva. Kaskart pasijudinus gėlė kūną, bet su skausmuapsipratau, jaučiausi gerėliau – tik toli gražu nepasveikusi.

Nors buvau dar nepagijusi, šiandien vėl turėjau kautis. Laimė, gavau į priešininkes Mirą, o jinemokėjo muštis niekieno nevadovaujama. Smagiai jai trinktelėjau jau antrą minutę. Mira parkrito irapsvaigusi nebeatsikėlė. Turėjau pajusti pergalės džiaugsmą, bet visai nesididžiavau įveikusi tokiąsilpną varžovę.

Vos padedu galvą ant pagalvės, miegamojo durys atsiveria ir vidun suguža būrys žmonių sužibintuvėliais. Staigiai sėsdamasi vos nesusitrenkiu galvos į antro aukšto lovos rėmą ir prisimerkusistengiuosi ką nors įžiūrėti tamsoje.

– Kelkitės! – kažkas suriaumoja. Žmogui už galvos blyksi žibintuvėliai, sublizga auskarai ausyse.Erikas. Jį supa kiti Bebaimiai. Kai kurių veidus jau esu mačiusi Pragare, kiti nepažįstami. Būryje yrair Ketvertas.

Jis atkakliai stebeilija į mane. Spoksau į jį viską pamiršusi, o kiti perbėgėliai tuo metu ropščiasi išlovų.

– Gal apkurtai, Suske? – surinka Erikas.Grįžtu į tikrovę ir nusimetu antklodę. Džiaugiuosi, kad miegojau su drabužiais, nes Kristina stovi

ant grindų vienmarškinė, ilgos kojos nuogos. Sukryžiavusi rankas ji dėbso į Eriką. Staiga ir ašužsinoriu sugebėti spoksoti į žmogų taip įžūliai būdama beveik nuoga. Deja, tai ne mano nosiai.

– Turite penkias minutes apsirengti ir ateiti prie bėgių, – sako Erikas. – Vėl važiuosim už miesto.Įsispiriu į batus ir susigūžusi skuodžiu paskui Kristiną prie traukinio. Keberiojantis stačiais

akmeniniais laiptais į viršų ir stumdant kitus Bebaimius, sprandu nusirita prakaito lašeliai. Jie visainesistebi. Svarstau, kiek paklaikusių bėgančių žmonių jiems tenka matyti kiekvieną savaitę.

Atbėgame tuoj pat po Bebaimių luome gimusių naujokų. Šalia bėgių stūkso juoda krūva. Įžiūriusuremtus ilgavamzdžius šautuvus su saugikliais.

– Ar mums reikės į ką nors šaudyti? – sušnypščia Kristina man į ausį.Greta ginklų sukrautos panašios į šaudmenų dėžės. Pasilenkiu artyn ir perskaitau užrašą: „Dažų

rutuliukai“.Niekada nesu apie tokius girdėjusi, bet pavadinimas nereikalauja paaiškinimo. Nusikvatoju.– Čiupkit šautuvus! – rėkia Erikas.Pasileidžiame prie stirtos. Aš stoviu arčiausiai, todėl stveriu pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą.

Jis sunkus, bet pakeliamas. Dar nugriebiu dėžutę su rutuliukais. Įsikišu ją į kišenę, šautuvą pasikabinuant nugaros taip, kad diržas juosia krūtinę.

– Kada atvažiuos traukinys? – klausia Erikas Ketverto.Tas žvilgteli į laikrodį.– Bet kurią minutę. Kada pagaliau įsiminsi tvarkaraštį?– Kam man to reikia, jei turiu, kas primena? – atkerta Erikas stuktelėdamas Ketvertui per petį.Toli kairėje pamatau šviesos apskritimą. Jis vis didėja ir ryškėja, nušviečia pusę Ketverto veido,

o kita pusė skendi šešėliuose.Ketvertas pirmas įšoka į traukinį ir aš bėgu įkandin nelaukdama Kristinos, Vilo ar Alo. Risnoju

šalia vagono, o Ketvertas apsigręžia ir paduoda man ranką. Įsikimbu ir jis įtraukia mane vidun.

Matau, kaip nuo įtampos išryškėja jo dilbio raumenys.Nežiūrėdama jam į akis greitai paleidžiu ranką ir atsisėdu kitoje vagono pusėje.Visiems sulipus Ketvertas prabyla:– Pasidaliję į dvi komandas žaisime vėliavos užgrobimą. Abi komandos bus mišrios, sudarytos iš

perbėgėlių ir gimusiųjų Bebaimių luome. Viena komanda išlips anksčiau ir kur nors paslėps vėliavą.Antra išlips vėliau ir darys tą patį. – Vagonui susiūbavus, Ketvertas įsikimba į duris, kad neprarastųpusiausvyros. – Šis žaidimas – Bebaimių tradicija, tad stenkitės iš visų jėgų.

– Kas laukia nugalėtojų? – kažkas šaukia.– Tokio klausimo Bebaimiai neužduoda, – atsako Ketvertas kilstelėdamas antakį. – Turi laimėti, ir

tiek.– Mudu su Ketvertu būsime komandų kapitonai, – įsiterpia Erikas ir dirsteli į draugą. – Pirmiausia

pasiskirstykime perbėgėlius.Atlošiu galvą. Nujaučiu, kad renkantis liksiu paskutinė.– Pradėk, – sako Ketvertas.Erikas trūkteli pečiais.– Edvardas.Ketvertas atsiremia į durų staktą ir linkteli. Mėnesienoje jo akys atrodo labai šviesios. Jis trumpai

nužvelgia perbėgėlių būrelį ir nesvarstydamas sako:– Imu Suskę.Vagone nuaidi prislopintas juokas. Mano skruostai iškaista. Nežinau, ar pykti ant besijuokiančiųjų,

ar jaustis pamalonintai, kad Ketvertas išsirinko mane pirmą.– Nori ką nors įrodyti? – Erikas išlaužia savo bjaurią šypseną. – Ar tyčia renkiesi silpnuosius, kad

pralaimėjęs žaidimą turėtum ką apkaltinti?Ketvertas gūžteli pečiais.– Gal ir taip.Pyktis. Žinoma, turėčiau pykti. Susiraukusi apžiūrinėju savo rankas. Kad ir kokią taktiką pasirinko

Ketvertas, ji paremta tuo, kad esu silpnesnė negu kiti naujokai. Burnoje pajuntu kartumą. Turiuįrodyti, kad jis klysta – tiesiog privalau.

– Tavo eilė rinktis, – sako Ketvertas.– Piteris.– Kristina.Toks pasirinkimas neparemia mano spėjimo. Kristina tikrai ne iš silpnųjų. Ką jis čia rezga?– Molė.– Vilas, – kramtydamas nykščio nagą taria Ketvertas.– Alas.– Driu.– Paskutinė liko Mira, vadinasi, ji bus mano komandoje, – nutaria Erikas. – Dabar pasiskirstykime

saviškius.Kai jie pasidalija mūsų būrelį, liaujuosi klausyti. Galbūt Ketvertas ne šiaip sau renkasi

silpnuosius, gal tikrai turi kokį tikslą? Nužvelgiu jo išsirinktus perbėgėlius. Kas mus sieja?Bebaimių luome gimusių naujokų rinkimui įpusėjus, rodos, suvokiu, ką sumanė Ketvertas. Išskyrus

Vilą ir dar porą kitų, mūsų komandos nariai yra smulkaus kūno sudėjimo, siaurų pečių. O Erikopasirinktieji stambūs ir plačiapečiai. Vakar Ketvertas man sakė, kad esu greita. Vadinasi, mūsųkomanda judės greičiau negu Eriko. Žinoma, stipruoliai gali lengviau užgrobti vėliavą. Nesu žaidusitokio žaidimo, bet tikiuosi, kad čia svarbiau greitis, o ne šiurkšti jėga. Nusišypsau ir prisidengiu

burną ranka. Erikas žiauresnis, bet Ketvertas protingesnis.Rinkimai baigiasi, Erikas nusiviepia Ketvertui.– Tavo komanda gali išlipti antroji, – siūlo Erikas.– Man nereikia nuolaidų, – šyptelėjęs atsako Ketvertas. – Juk žinai, ne pergalė man svarbiausia.– Esu tikras, kad pralaimėsi – nesvarbu, kada išlipsi, – atkerta Erikas ir prikanda lūpos auskarą. –

Susirink savo džiūsnų komandą ir lipk pirmas.Visi atsistojame. Alas meta man nelaimingą žvilgsnį, ir aš pasistengiu raminamai nusišypsoti. Jei

vienam iš mūsų keturių lemta atsidurti Eriko komandoje su Piteriu ir Mole, džiaugiuosi, kad tai Alas.Paprastai jie neužkabina jo.

Traukinys rieda palei pat žemę ir aš pasiryžusi nušokti ant kojų.Prieš pat šokant kažkas stumteli mane į petį ir aš vos neišvirstu iš vagono. Nė neatsigręžiu

pažiūrėti, kas – Molė, Driu ar Piteris, nesvarbu. Kol jie manęs neišstūmė, šoku pati. Esu pasirengusiatlaikyti atatranką, pabėgėju keletą žingsnių ir išlaikau pusiausvyrą. Labai nudžiungu ir išsišiepiu. Tainedidelis laimėjimas, bet pasijuntu tikra Bebaimė.

Viena tikroji naujokė paliečia Ketverto petį ir klausia:– Anąsyk tavo komanda laimėjo. Kur padėjot vėliavą?– Žaidimo taisyklės neleidžia šito atskleisti, Marlena, – šaltai atsako jis.– Nagi, pasakyk, Ketverte, – zirzia mergina ir koketiškai nusišypso.Ketvertas nusipurto Marlenos ranką nuo peties, o aš nežinia kodėl nusiviepiu.– Prieplauka, – sako kitas tikrasis naujokas. Jis aukštas, oda rusva, akys tamsios. Gražus. – Mano

brolis buvo laimėtojų komandoje. Jie paslėpė vėliavą karuselėje.– Tai ten ir eikim, – siūlo Vilas.Niekas neprieštarauja, todėl traukiame į rytus prie užpelkėjusio ežero. Vaikystėje mėgindavau

įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti ežeras, kai dar nebuvo užpelkėjęs, o miesto nejuosė apsauginė tvora.Tačiau man sunkiai sekėsi.

– Esame netoli Eruditų būstinės, tiesa? – klausia Kristina petimi stuktelėdama Vilą.– Taip, šiek tiek piečiau, – atsako jis. Vaikinas žvilgteli per petį – akimirką jo veide šmėsteli

ilgesys. Paskui pranyksta.Esu vos per mylią nuo savo brolio. Dar prieš savaitę mudu buvome tokie artimi. Papurtau galvą

stengdamasi atsikratyti šios minties. Šiandien negaliu galvoti apie Kalebą, turiu susikaupti ir įveiktipirmą iniciacijos pakopą. Apskritai negaliu apie jį galvoti.

Žingsniuojame per tiltą. Tiltai nutiesti virš klampios purvynės, nelaikančios žmogaus svorio.Svarstau, kiek laiko prireiks pelkei išdžiūti.

Perėjus tiltą, miesto panorama pasikeičia. Mums už nugarų stūkso naudojami pastatai, o jeigu ir ne,jie prižiūrimi. Priešais išvystame apgriuvusius statinius išdaužytais langais. Tvyro klaiki tyla, kaipnaktiniame košmare. Nematyti, kur dedi koją, nes po vidurnakčio visos miesto šviesos užgesinamos.

Marlena išsitraukia žibintuvėlį ir nušviečia gatvę.– Bijai tamsos, Marle? – paerzina tamsiaakis Bebaimių naujokas.– Jeigu nori užlipti ant stiklo šukių, Jurajau, tai prašom, – atkerta Marlena, bet vis tiek išjungia

žibintuvėlį.Imu suprasti, kad Bebaimiai, norėdami pajusti visišką pilnatvę, tyčia sunkinasi gyvenimą. Nereikia

ypatingos drąsos bastytis tamsiomis gatvėmis, bet mes turime apsieiti net be šviesos. Bebaimis turiįveikti visus sunkumus.

Man tai patinka. Juk gali išaušti diena, kai neturėsime žibintuvėlių, ginklų ir vedlio. Ir aš noriu būtitam pasirengusi.

Pelkės pakraštyje namų nebėra. Prieplauka driekiasi į pelkę, ant jos pastatytas milžiniškas baltasratas su daugybe vienodais atstumais sukabintų raudonų vagonėlių keleiviams. Apžvalgos ratas.

– Tik pagalvokit, žmonės anksčiau keldavosi tuo daiktu. Tiesiog pramogai, – sako Vilaspurtydamas galvą.

– Tikriausiai tai buvo Bebaimiai, – tariu.– Taip, bet nevykę Bebaimiai, – kvatojasi Kristina. – Bebaimių apžvalgos ratas neturėtų

vagonėlių. Tiesiog įsikibtum rankomis į stipinus ir pirmyn.Einame prieplaukos pakraščiu. Pastatai kairėje tušti, iškabų nėra, langai uždaryti, bet aplink švaru.

Savininkai juos paliko savo noru ir neskubėdami. Ne visi miesto rajonai atrodo šitaip.– Ar turėtum drąsos šokti į pelkę? – klausia Kristina Vilo.– Tau pirmenybė.Prieiname karuselę. Kai kurie arkliai apibraižyti, dažai išblukę, uodegos nulaužtos, balnai nulupti.

Ketvertas išsiima vėliavą iš kišenės.– Po dešimties minučių kita komanda pasieks pasirinktą vietą, – sako jis. – Tikiuosi, per tą laiką

parengsite strategiją. Mes ne Eruditai, bet proto mankšta numatyta jūsų pratybose. Neabejotinai ji patisvarbiausia.

Ketvertas teisus. Kas iš gerai treniruoto kūno, jei galva tuščia?Vilas paima iš Ketverto vėliavą.– Vieni turėtume likti čia ir saugoti vėliavą, o kiti eiti į žvalgybą ir susekti varžovų komandą, –

sako Vilas.– Nejaugi? Tu taip manai? – Marlena išplėšia vėliavą iš Vilo. – Kas paskyrė tave vadovauti,

perbėgėli?– Niekas, – atsako Vilas. – Bet kas nors turi imtis.– Galbūt mums reikėtų laikytis gynybinės taktikos, – siūlo Kristina. – Palaukti, kol priešininkai

ateis čia ir juos pričiupti.– Taip elgiasi tik lepūnėliai, – pareiškia Jurajas. – Siūlau visiems ieškoti priešininkų komandos.

Vėliavą paslėpti taip gerai, kad jie nerastų.Komandos nariai ima kalbėti vienu metu stengdamiesi perrėkti kits kitą. Kristina palaiko Vilo

planą; gimusieji Bebaimiais renkasi puolimą; nesutariame, kas turi priimti sprendimą. Ketvertas sėdiant karuselės krašto, atsišliejęs į plastikinio arklio koją. Jo akys įsmeigtos į dangų – žvaigždiųnematyti, tik apskritas mėnulis retkarčiais kyšteli pro ploną debesų sluoksnį. Pečių raumenysatpalaiduoti, viena ranka parėmęs sprandą. Atrodo patogiai įsitaisęs, net ir su šautuvu ant peties.

Trumpam užsimerkiu. Kodėl jis taip mane blaško? Turiu susikaupti.Ką pasakyčiau, jei įstengčiau perrėkti komandos draugus, besiginčijančius man už nugaros?

Negalime veikti, kol nesužinosime, kur yra priešininkai. Jie galėjo nusibelsti kur nori dviejų myliųspinduliu, bet į pelkę tikrai nelįs. Neverta ginčytis, kaip juos surasti ar kiek žmonių siųsti.

Verčiau užlipti kaip įmanoma aukščiau.Žvilgteliu per petį ir įsitikinu, kad niekas manęs nestebi. Vogčiomis sėlinu prie apžvalgos rato

tyliais, lengvais žingsniais. Šautuvą spaudžiu prie nugaros, kad nekelčiau triukšmo.Pažvelgus į apžvalgos ratą iš apačios man sugniaužia gerklę. Jis aukštesnis, negu maniau, toks

aukštas, kad vos įžiūriu viršūnėje siūbuojančius vagonėlius. Bet pastatytas tvirtai, kad išlaikytųžmonių svorį. Jei lipsiu viršun, tikrai nesugrius.

Mano širdis ima daužytis. Negi tikrai rizikuosiu gyvybe dėl Bebaimių mėgstamo žaidimo?Tamsoje sunku ką nors įžiūrėti, bet prisiartinusi greta milžiniškų surūdijusių atramų, neleidžiančių

ratui suktis, pamatau ir kopėčias. Skersiniai tik mano pečių platumo, nėra jokių apsauginių turėklų, bet

lipti kopėčiomis bus lengviau negu rato stipinais.Nusitveriu skersinio. Jis plonas ir surūdijęs, rodos, paliestas subyrės. Užsilipu ant žemiausio

skersinio norėdama išmėginti tvirtumą ir pašokinėju, kad įsitikinčiau, jog kopėčios mane išlaikys.Nuo judesio suskausta šonkaulius, krūpteliu.

– Triče, – kažkas tyliai taria man už nugaros. Kažkodėl neišsigąstu. Galbūt todėl, kad tampuBebaime ir darausi nuovokesnė. O gal dėl to, kad jo balsas žemas, malonus, beveik raminantis.Žvilgteliu per petį. Už manęs stovi Ketvertas, šautuvas kabo jam ant nugaros lygiai taip pat kaipmanasis.

– Klausau, – tariu.– Atėjau pasižiūrėti, ką čia veiki.– Tik ieškau aukštesnės vietos apsižvalgyti, – sakau. – Kol kas dar nieko nedarau.Net tamsoje matau Ketverto šypseną.– Gerai, aš lipsiu kartu.Suglumstu. Ketvertas žiūri į mane ne taip, kaip retkarčiais Vilas, Kristina ir Alas – jie aiškiai

parodo, kad esu per maža ir per silpna, kad jiems manęs tiesiog gaila. Bet jei Ketvertas nori liptidrauge, matyt, abejoja mano sugebėjimais.

– Man viskas bus gerai, – patikinu.– Nė kiek neabejoju, – atsako jis.Negirdžiu balse sarkazmo, bet esu tikra, kad jis yra. Turi būti.Pradedu lipti. Kai atsiduriu per kelias pėdas nuo žemės, Ketvertas ima sekti paskui. Jis kabarojasi

greičiau už mane, netrukus rankomis įsikimba į tą patį skersinį, ant kurio ką tik stovėjau.– Koks, tavo manymu, šių pratybų tikslas? – tyliai klausia Ketvertas. Jis atrodo uždusęs. – Turiu

galvoje žaidimą, o ne lipimą aukštyn.Žvilgteliu į grindinį. Dar neįveikiau nė trečdalio kelio, o žemė atrodo taip toli. Maždaug

pusiaukelėje yra aikštelė. Ketinu ją pasiekti. Net negalvoju, kaip reikės nulipti. Vėjas, kuris išpradžių glostė man skruostus, dabar pučia į šoną. Kuo aukščiau lipsime, tuo jis stiprės. Turiu būtipasirengusi.

– Pratybų tikslas – išmokti kurti strategiją, – tariu. – Galbūt dirbti komandoje.– Dirbti komandoje, – pakartoja Ketvertas. Juokas įstringa jam gerklėje, lyg būtų paniškai

išsigandęs.– Gal ir ne, – sudvejoju. – Rodos, Bebaimiai neteikia daug reikšmės komandiniam darbui.Vėjas dar labiau sustiprėja. Prisispaudžiu arčiau kopėčių, kad nenukrisčiau, bet darosi sunkiau

kopti. Karuselė po kojomis atrodo mažytė. Vos įžiūriu prie jos stovinčius savo komandos narius. Kaikurių trūksta – matyt, išėjo žvalgybon.

Ketvertas sako:– Komandinis darbas turėtų būti svarbiausias. Anksčiau taip ir buvo.Nelabai klausausi jo žodžių, nes aukštis svaigina. Nuo skersinių įskausta rankos, kojos dreba, bet

nesuprantu kodėl. Iš tikrųjų aukščio nebijau – atvirkščiai, jaučiuosi gyvybinga ir veržli, kraujaspulsuoja gyslose, raumenys klusniai dirba.

Staiga topteli: tai jis. Nuo Ketverto artumo man svaigsta galva ir atrodo, kad nubildėsiu žemyn. Ogal ištirpsiu arba užsiliepsnosiu.

Vos ne vos sugraibau kitą skersinį.– Dabar pasakyk, – šnopuodamas klausia Ketvertas, – kas sieja strategijos kūrimą ir drąsą?Išgirdusi klausimą prisimenu, kad jis – mano instruktorius ir kad iš šios patirties turėčiau kai ko

pasimokyti. Mėnulį trumpam uždengia debesis, mano rankas paslepia šešėlis.

– Drąsa... Ji leidžia tau veikti, – galiausiai atsakau. – Išmokęs strategijos gali ją panaudotikovodamas. – Girdžiu padažnėjusį, trūkčiojamą Ketverto kvėpavimą. – Ar tau viskas gerai?

– Triče, kas tu per žmogus? Šitaip aukštai užsikabaroti... – Ketvertas giliai atsidūsta. – Negivisiškai nebijai?

Per petį žvilgteliu žemyn. Jei nukrisčiau, užsimuščiau. Bet nemanau nukrisianti.Iš kairės pūsteli stiprus vėjo gūsis, smarkiai pasvyru dešinėn. Aiktelėjusi tvirčiau įsikimbu

skersinio, man sunku išlaikyti pusiausvyrą. Šalta Ketverto ranka sugriebia man už klubo, jo pirštaipaliečia nuogą odos lopinėlį tarp marškinėlių krašto ir kelnių. Jis sulaiko mane, atsargiai stumtelikairėn ir padeda išsilaikyti.

Dabar aš pristingu kvapo. Stoviu nejudėdama ir spoksau į savo rankas, burna išdžiūvusi. Vis darjaučiu ilgų ir stiprių Ketverto pirštų prisilietimą, jo rankos tvirtumą.

– Gerai jautiesi? – tyliai klausia jis.– Taip, – sunkiai išlemenu.Tylėdama kariuosi toliau – iki aikštelės. Matyti buki metalinių strypų galai – matyt, kadaise

aikštelė buvo aptverta, dabar turėklų nebelikę. Atsisėdu ir pasislenku tolyn padarydama vietosKetvertui. Nė negalvodama nuleidžiu kojas per kraštą. Ketvertas tik pritupia šalia ir nugaraprisispaudžia prie metalinės atramos. Jis sunkiai gaudo orą.

– Tu bijai aukščio, – sakau. – Kaip išgyveni tarp Bebaimių?– Nepaisau savo baimės, – atsako jis. – Kai tvirtai apsisprendžiu, apsimetu, jog baimė

neegzistuoja.Negalėdama susilaikyti įsispoksau į Ketvertą. Man tai didžiulis skirtumas: išvis nebijoti ar ryžtis

veikti, nepaisant baimės, kaip elgiasi jis.Matyt, stebeiliju per ilgai.– Kas nutiko? – tyliai klausia Ketvertas.– Nieko. – Nusisuku ir apžvelgiu atsivėrusį vaizdą. Turiu susikaupti. Ne veltui čia užlipau.Miestas juodas kaip derva. Nelabai ką matyčiau, jeigu ir būtų šviesiau. Panoramą man užstoja

pastatas.– Nepakanka aukščio, – sakau ir žvilgteliu į viršų. Išvystu susipynusias baltas atramas ir

skersinius, sudarančius rato konstrukciją. Jei atsargiai statysiu kojas tarp atramų ir skersinių, būsiusaugi. Kiek tai įmanoma.

– Lipsiu aukščiau, – stodamasi tariu. Įsikimbu skersinio virš galvos ir prisitraukiu. Skausmasnusmelkia šonkaulius, bet aš nekreipiu dėmesio.

– Dėl Dievo meilės, Suske, – atsidūsta Ketvertas.– Tau nebūtina sekti paskui, – priduriu apžiūrinėdama atramų ir skersinių raizgalynę virš galvos.

Pastatau koją dviejų strypų sankirtoje ir kabarojuosi aukštyn, siekdama kito skersinio. Akimirkąsiūbuoju ore, širdis daužosi taip smarkiai, kad nieko nebematau. Visos mintys sutelktos į širdiesplakimą, rodos, juda tuo pat ritmu.

– Būtina, – atkerta Ketvertas.Pati suprantu, kad elgiuosi nutrūktgalviškai. Jei sudrebės ranka ar koja, akimirką sudvejosiu – man

galas. Krūtinę užlieja šiluma, šypsodamasi kabarojuosi aukštyn. Drebančiomis iš įtampos rankomisprisitraukiu prie kito skersinio ir atsistoju. Tvirtai įsikibusi žvilgteliu žemyn, į Ketvertą. Tačiaupamatau ne jį, o po kojomis plytinčią žemę.

Užgniaužia kvapą.Įsivaizduoju, kaip krintu, pakeliui atsitrenkdama į rato stipinus, tysau ant žemės sulaužytomis

rankomis ir kojomis, taip pat kaip Ritos sesuo, nepataikiusi nušokti ant stogo. Ketvertas įsikimba

skersinio abiem rankomis ir taip lengvai prisitraukia, lyg atliktų pratimą lovoje. Bet jis toli gražunesijaučia saugiai ar tvirtai – matau įsitempusius rankų raumenis. Dingteli, kad kvaila ilgai mąstytiatsidūrus per šimtą pėdų virš žemės.

Įsikimbu į kitą skersinį, randu vietą kojai pastatyti. Pakėlusi akis išvystu, kad pastatas nebeužstojapanoramos. Puikiai matau horizontą. Dauguma namų juoduoja tamsiai mėlyno dangaus fone, bet antCentro stogo dega raudonos lemputės. Jos žybčioja perpus lėčiau, negu plaka mano širdis.

Gatvės atrodo lyg tuneliai. Iš pradžių regiu tik tamsias apybrėžas, sunku skirti pastatus, dangų,gatves ir prieplauką. Gerai įsižiūrėjusi išvystu apačioje mirksint švieselę.

– Matai? – klausiu rodydama ton pusėn.Ketvertas liaujasi lipęs, kai atsistoja man už nugaros. Jis pažvelgia man per petį, jo smakras

atsiduria ties mano galva. Nuo Ketverto šnopavimo į ausį vėl nukrečia drebulys, kaip ir stovint antkopėčių.

– Aha, – atsako jis ir plačiai nusišypso. – Šviesa sklinda iš parko prieplaukos gale, – paaiškinajis. – Jie įsikūrę atviroje aikštelėje, kurią užstoja medžiai. Tačiau nepakankamai.

– Gerai, – žvilgteliu per petį į Ketvertą. Mudu taip arti, kad pamirštu, kur stovinti; tik pastebiu, kadjo lūpų kampučiai nusvirę kaip ir manųjų, o ant smakro matyti randas.

– Hmm, – atsikrenkščiu. – Lipkim žemyn. Seksiu įkandin tavęs.Linktelėjęs Ketvertas ima leistis. Ilgomis kojomis jis lengvai pasiekia kitą skersinį ir mikliai

pralenda tarp stipinų. Net tamsoje matau, kad jo rankos nugairintos vėjo ir dreba.Nuleidžiu vieną koją ir visu svoriu atsiremiu ant skersinio. Jis sugirgžda, atsipalaiduoja ir

braškėdamas nubilda ant grindinio, pakeliui užkliudydamas daugybę kitų. Pakimbu ant rato irkabaluoju ore. Dusdama surinku:

– Ketverte!Ieškau kitos atramos kojoms, bet artimiausias skersinis yra per toli, negaliu jo pasiekti. Rankos

sudrėksta nuo prakaito. Prisimenu, kaip valiausi jas į kelnes prieš Pasirinkimo ceremoniją, priešgabumų testą, prieš kiekvieną svarbią akimirką ir užgniaužiu riksmą. Nukrisiu. Tikrai nukrisiu.

– Laikykis! – šaukia Ketvertas. – Tik laikykis, aš šį tą sugalvojau.Jis toliau leidžiasi žemyn. Juda ne į tą pusę – turėtų kabarotis prie manęs, o ne tolti. Žiūriu į savo

rankas, tvirtai gniaužiančias siaurą skersinį, pabalusius krumplius. Pirštai raudoni, kone violetiniai.Rankos greitai atsileis.

Aš ilgai neišsilaikysiu.Stipriai užsimerkiu. Verčiau nežiūrėti. Verčiau apsimesti, kad esu ne čia. Girdžiu, kaip Ketverto

sportukai slysteli metaliniu aikštelės paviršiumi, kaip jis greitai pasileidžia prie kopėčių.– Ketverte! – klykiu. Turbūt jis mane paliko. Paliko likimo valiai. O gal jis bando mano drąsą ir

jėgą. Įkvepiu pro nosį ir iškvepiu pro burną. Skaičiuoju kvėpsnius norėdama nusiraminti. Vienas, du.Įkvėpti, iškvėpti. Galvoje kala: Nagi, Ketverte, nagi. Ko nors imkis.

Paskui išgirstu girždesį ir cypimą. Skersinis, kurio laikausi, sudreba, klykteliu pro sukąstus dantisstengdamasi jo nepaleisti.

Ratas ima suktis.Pakyla vėjo gūsiai ir oras švilpia aplink mano kulkšnis ir riešus. Atsimerkiu. Aš judu – leidžiuosi

žemyn. Artėjant žemei apsvaigusi imu isteriškai kvatotis. Ratas ima suktis greičiau. Jei nespėsiu laikunušokti ant žemės, vagonėliai mane prispaus arba įsuks stipinai, tada tikrai gausiu galą.

Švilpiant žemyn įsitempia visi raumenys. Pamačiusi šaligatvio plyšius, paleidžiu skersinį iršlumšteliu ant žemės. Pritraukiu kelius prie krūtinės, susigūžiu ir kuo greičiau rituosi į šalį.Apsibraižau į šaligatvį veidą. Pasuku galvą pačiu laiku – ant manęs, kaip milžiniškas batas,

grasindamas sutraiškyti leidžiasi vagonėlis. Dar kiek pasiritu, ir jo apačia užkliudo man petį.Aš išsigelbėjau.Užsidengiu veidą delnais. Nė nemėginu atsistoti. Jei ir bandysiu, vėl susmuksiu. Girdžiu žingsnius

ir Ketvertas čiumpa mane už riešų. Leidžiu jam atplėšti rankas nuo veido.Jis suspaudžia vieną mano ranką tarp savo delnų. Jo odos šiluma numalšina geliantį nubrozdintų

pirštų skausmą.– Ar nesusižeidei? – klausia tebelaikydamas mano ranką.– Ne.Ketvertas nusikvatoja.Po akimirkos prisidedu prie jo. Remdamasi laisvąja ranka atsisėdu. Ir tada suvokiu, kad mudu

teskiria vos pora centimetrų, lyg nedidelis elektros laukas. Norėčiau, kad jis dar sumažėtų.Ketvertas atsistoja ir pakelia mane. Ratas vis dar sukasi, vėjas taršo man plaukus.– Galėjai man pasakyti, kad apžvalgos ratas vis dar veikia, – sakau. Stengiuosi kalbėti įprastiniu

balsu. – Nebūtume koręsi į tokias aukštybes.– Būčiau pasakęs, bet nežinojau, – atšauna Ketvertas. – Negalėjau palikti tavęs kybančios, todėl

surizikavau jį išjudinti. Eime, metas užgrobti priešininkų vėliavą.Kiek padvejojęs Ketvertas pirštais suima man dilbį. Jei priklausytų kitam luomui, duotų man laiko

atsipūsti, bet jis yra Bebaimis, todėl tik nusišypso ir vedasi prie karuselės, kur kiti komandos nariaisaugo vėliavą. Nevikriai risnoju greta. Dar jaučiu silpnumą, bet mintys aiškios, ypač prilaikomaiKetverto.

Kristina sėdi apsižergusi arklį ir sukryžiavusi papilvėje ilgas kojas, viena ranka įsikibusi į stulpą,prie kurio pritvirtintas plastikinis gyvūnas. Mūsų vėliava guli už jos, trikampis švyti tamsoje. Trystikrieji Bebaimių naujokai stovi tarp nutriušusių ir purvinų arklių. Vienas laiko ranką gyvūnui antgalvos, pro jo pirštus į mane žvelgia apsilupinėjusios arklio akys. Ant karuselės krašto sėdi už musvyresnė Bebaimių mergina ir nykščiu sukinėja keturis į antakį įvertus auskarus.

– Kur nuėjo kiti? – klausia Ketvertas.Jis atrodo toks pat susijaudinęs kaip ir aš, akys dega ryžtu.– Tai jūs pasukote ratą? – klausia Bebaimė. – Kokį velnią čia sumanėt? Galėjot tiesiog surikti:

„Mes čia! Ateikit ir pasiimkit vėliavą!“ – Mergina purto galvą. – Jei ir šiais metais pralaimėsiu,neturėsiu kur dingti iš gėdos. Trečius metus iš eilės.

– Velniop tą ratą, – atkerta Ketvertas. – Mes sužinojom, kur yra priešininkai.– Mes? – Kristinos akys laksto nuo Ketverto prie manęs.– Taip, kol jūs dykinėjot, Tričė užsikorė į ratą ir juos aptiko, – dėsto Ketvertas.– Na ir ką dabar darysim? – klausia žiovaudamas vienas tikrųjų naujokų.Ketvertas pasižiūri į mane. Kiti komandos nariai, tarp jų ir Kristina, žvilgčioja į mudu. Jau ketinu

gūžtelėti pečiais ir pasakyti nežinanti, bet galvoje iškyla prieplaukos apybrėžos ir šauna mintis.– Pasidalykim pusiau, – siūlau. – Keturi eisim kairiuoju prieplaukos pakraščiu, trys dešiniuoju.

Mūsų varžovai įsikūrę parke prieplaukos gale, taigi keturi mūsiškiai juos puls, o trijulė prasmuks irpagrobs vėliavą.

Kristina spokso į mane tarsi į nepažįstamą. Nekaltinu jos.– Neblogai sumanyta, – pritaria Bebaimių mergina ir suploja rankomis. – Šią naktį turim laimėti,

tiesa?Kristina su manimi traukia į dešinę, prie mūsų prisideda Jurajas, jo balti dantys šviečia

bronziniame veide. Anksčiau nebuvau pastebėjusi, kad už ausies jam ištatuiruota gyvatė. Sunkiaiatplėšiu akis nuo ausies lezgelį apsivyniojusios gyvatės uodegos, bet Kristina leidžiasi bėgti ir aš

skutu įkandin.Jos kojos ilgos, todėl turiu bėgti dukart greičiau. Lekiant dingteli, kad vėliavą pačiups tik vienas

mūsų. Visai nesvarbu, kad vykdome mano sugalvotą planą ir kad aš sužinojau, kur slepiasipriešininkai. Svarbiausia – atimti vėliavą. Nors trūksta kvapo, skuodžiu kiek įkabindama, lipuKristinai ant kulnų. Persuku šautuvą ant krūtinės ir uždedu pirštą ant gaiduko.

Kai pasiekiame prieplaukos galą, prisidengiu burną, kad nebūtų girdėti švokščiant. Sulėtinamežingsnius – norime priartėti tyliai. Žvalgausi žybčiojančios švieselės. Dabar ji ryškesnė irpastebimesnė. Parodau, Kristina linkteli ir pasuka ton pusėn.

Išgirdusi garsius klyksmus net pašoku. Girdžiu švilpiant ir atsimušant į taikinį dažų rutuliukus.Mūsiškiai puola, priešininkai ginasi, vėliava beveik nesaugoma. Jurajas prisitaikęs šauna paskutiniamsargybiniui į šlaunį. Vėliavą sauganti raudonplaukė nedidukė mergina įpykusi trenkia šautuvą antžemės.

Iš paskutiniųjų stengiuosi prisivyti Kristiną. Vėliava pakabinta ant medžio šakos, aukštai viršgalvos. Abidvi jos siekiame vienu metu.

– Nusiramink, Triče, – sako Kristina. – Jau tapai šios dienos didvyre. Vėliavos vis tieknepasieksi.

Ji globėjiškai į mane žvilgteli – taip suaugusieji žiūri į vaikus, kurie stengiasi juos pamėgdžioti, –ir nuplėšia vėliavą nuo šakos. Vengdama mano akių nusigręžia ir pergalingai suklinka. Kristinąpalaiko Jurajas, iš tolumos atsklinda kitų mūsiškių džiaugsmingi šūksniai.

Jurajas patapšnoja man per petį, stengiuosi pamiršti Kristinos žvilgsnį. Galbūt ji teisi – aš jauužtektinai šiandien pasirodžiau. Nenoriu būti godi; nenoriu būti tokia kaip Erikas ir gąsdinti savo jėgakitus.

Triumfo šūksniai uždega. Aš irgi įsilieju į balsų chorą ir pasileidžiu prie komandos draugų.Kristina aukštai laiko vėliavą, mūsiškiai spiečiasi aplink ją, čiumpa už rankos ir stengiasi iškeltitrofėjų dar aukščiau. Aš nepasiekiu vėliavos, todėl laikausi tolėliau ir šypsausi.

Kažkas paliečia man petį.– Puikiai padirbėta, – tyliai sako Ketvertas.

+ + +

– Kaip aš galėjau šitai pražiopsoti! – kartoja Vilas purtydamas galvą. Pro atviras vagono duriskošiantis vėjas sklaisto jam plaukus.

– Jūs atlikot labai svarbų darbą – nesipainiojot mums po kojų, – švytėdama sako Kristina.Alas suaimanuoja.– Kodėl nepatekau į jūsų komandą?– Todėl, kad gyvenimas neteisingas, Albertai. Ir pasaulis yra prieš tave susimokęs, – pareiškia

Vilas. – Ei, ar galiu dar kartą apžiūrėti vėliavą?Piteris, Molė ir Driu nusiminę kiurkso kitame vagono gale, jų krūtinės ir nugaros išterliotos

mėlynais ir rožiniais dažais. Jie tyliai šnabždasi ir šnairuoja į mus, ypač į Kristiną. Kaip gerai, kadnelaikau vėliavos – šįkart nesu jų taikinys. Bent jau ne svarbiausias.

– Oho, tu užsikorei į apžvalgos ratą, – sako Jurajas. Jis atžingsniuoja per vagoną ir atsisėda šalia.Koketuojančiai besišypsanti Marlena atseka jam įkandin.

– Taip, – patvirtinu.– Kaip sumanu, lyg būtum iš Eruditų, – sako mergina. – Aš vardu Marlena.

– Tričė, – prisistatau. Namie priskirta Eruditams, būčiau įsižeidusi. Bet Marlenos žodžiai skambakaip pagyrimas.

– Taip, aš žinau, kas tu tokia, – atsako ji. – Pirmoji šuolininkė paprastai įsimenama.Rodos, nuo tada, kai nušokau nuo stogo, vilkėdama Nuolankiųjų uniforma, prabėgo daugybė laiko.Jurajas išima iš ginklo dažų kamuoliuką ir suspaudžia tarp nykščio ir smiliaus. Traukiniui pasvirus

kairėn, jis užgriūva ant manęs, netyčia spusteli kamuoliuką ir mano veidą aptaško dvokiantys rožiniaidažai.

Marlena plyšta juoku. Lėtai nusibraukiu veidą ir dažais išterlioju Jurajui skruostą. Vagonepasklinda žuvų taukų kvapas.

– Fu! – Jurajas nutaiko į mane kitą kamuoliuką, bet spausdamas pasuka ne tuo kampu irprisipurškia dažų į burną. Jis ima kosėti, springti ir spjaudytis.

Šluostydamasi veidą rankove taip kvatojuosi, kad net paskausta pilvą.Būsiu laiminga, jei gyvensiu štai šitaip: garsiai juoksiuosi, dažnai rizikuosiu gyvybe ir jausiu

nuovargį po sunkios, bet sėkmingos dienos. Kol Jurajas krapštosi nuo liežuvio dažus, suprantu, kadman tereikia išlaikyti iniciaciją, ir tada galėsiu šitaip gyventi.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Kitą rytą žiovaudama atsivelku į treniruočių salę. Viename gale stovi didelis taikinys, prie durųstalas, apdėtas peiliais. Vėl taiklumo pratybos. Šį kartą bent jau neskaudės.

Salės viduryje stovi Erikas. Toks tiesus, lyg jam vietoj stuburo būtų įstatytas metalinis strypas.Vien jį pamačius atrodo, kad oras pasidaro sunkesnis ir ima mane slėgti. Kartais jis stovi atsirėmęs įsieną – tada galiu apsimesti jo nematanti. Šiandien nepavyks.

– Rytoj paskutinė pirmosios pakopos diena, – praneša Erikas. – Jūsų laukia baigiamosios kovos.Šiandien lavinsite taiklumą. Kiekvienas pasiimkite po tris peilius. – Eriko balsas kimesnis neguįprastai. – Ir įdėmiai stebėkit Ketvertą. Jis parodys, kaip taisyklingai tai daroma.

Visi stovi lyg sustingę.– Judinkitės!Skubame pasiimti ginklų. Nors peilis ne toks sunkus kaip šautuvas, keista jį laikyti rankoje. Tarsi

daryčiau nusižengimą.– Šiandien Erikas prastai nusiteikęs, – sumurma Kristina.– Ar kada nors matei jį linksmą? – burbteliu.Tačiau aš žinau, ką ji turi galvoje. Sprendžiant iš nuodingo žvilgsnio, kuriuo Erikas vogčiomis

nuveria Ketvertą, praėjusios nakties pralaimėjimas užgavo jį kur kas skaudžiau, negu jis noriparodyti. Pagrobti vėliavą yra tiesiog garbės reikalas, o ją Bebaimiai labai vertina. Dar svarbesnis užpriežastį ir prasmę.

Iš pradžių žiūriu į sviedžiančio peilį Ketverto ranką. Kitą kartą įsidėmiu jo stovėseną. Ketvertaspataiko kiekvieną sykį, mesdamas peilį iškvepia.

Erikas įsako:– Išsirikiuokite!Skuba čia nepadės, dingteli. Taip sakė mama, kai mokiausi megzti. Turiu galvoti, kad peilio

svaidymas – protinės, o ne fizinės pratybos. Todėl kelias minutes praktikuojuosi be peilio, tobulinustovėseną, mokausi teisingų rankos judesių.

Erikas greitai žingsniuoja pirmyn atgal mums už nugarų.– Turbūt per stipriai sutrenkiau Suskei galvą, – pareiškia tolėliau stovintis Piteris. – Ei, Suske, ar

žinai, kas yra peilis?Nekreipdama į jį dėmesio mokausi toliau jau su peiliu, tik neišleidžiu jo iš rankos. Atsiriboju nuo

Eriko žingsnių, Piterio patyčių ir gluminančio Ketverto žvilgsnio – metu peilį. Daugybę kartųapsisukęs peilis atsimuša į lentą. Ašmenys neįsminga, bet aš pirmoji iš visų kliudau taikinį.

Piteriui dar kartą prametus išsiviepiu. Nesusitvardau.– Ei, Piteri, – sakau. – Ar žinai, kas yra taikinys?Kristina prunkšteli ir pataiko.Po pusvalandžio tik vienas Alas dar nėra kliudęs lentos. Jo peiliai krinta ant grindų arba atsimuša į

sieną. Mes einame prie taikinio išsitraukti peilių, o jis savuosius renka nuo grindų.Kai jam nepasiseka dar kartą, Erikas prišokęs drebia:– Judi kaip vėžlys, Teisuoli! Gal neprimatai? Pristumti arčiau taikinį?Alas stipriai išrausta. Jis sviedžia dar kartą ir vos nekliudo dešinio taikinio kampo. Bet ginklas

apsisuka ir atsimuša į sieną.– Ką čia išdirbinėji, naujoke? – tyliai klausia Erikas palinkęs prie Alo.

Prikandu lūpą. Bus blogai.– Jis nuslydo, – sumikčioja Alas.– Tai eik ir pasiimk, – liepia Erikas. Jis skvarbiai nužvelgia mūsų veidus, nes liovėmės mėtę, ir

pareiškia: – Ar leidau padaryti pertrauką?Peiliai vėl ima smigti į lentą. Ir anksčiau esame matę įpykusį Eriką, bet šįsyk yra kitaip. Jo

žvilgsnis paklaikęs.– Eiti pasiimti peilio? – Alas išpučia akis. – Bet juk visi mėto.– Na ir kas?– Jie mane sužeis.– Pasitikėk savo draugais naujokais – jie taiklesni už tave. – Erikas vos šypteli, bet akys lieka

šaltos. – Drožk pasiimti peilio.Paprastai Alas neprieštarauja Bebaimių įsakymams. Nemanau, kad iš baimės; tiesiog supranta, jog

tai beprasmiška. Tačiau šį kartą Alui atvimpa žandikaulis. Erikas peržengė jo nuolankumo ribas.– Neisiu, – sako jis.– Kodėl ne? – Erikas spigina į Alą blizgančiomis akimis. – Bijai?– Būti sužeistas lekiančio peilio? – pasitikslina Alas. – Taip, bijau!Sąžiningumas yra jo klaida. Sąžiningumas, o ne atsisakymas, kurį Erikas gal būtų ir priėmęs.– Visi liaukitės svaidę! – surinka vadas.Sustingstame ir nutylame. Tvirtai laikau savo peiliuką.– Traukitės į šalį. – Erikas pasižiūri į Alą. – Lieki tik tu.Paleidžiu iš rankų peiliuką – jis dunksteli ant dulkinų grindų. Kartu su kitais naujokais žingsniuoju

prie sienos. Jie grūdasi priešais mane norėdami pamatyti vaizdą, nuo kurio man suka pilvą, – kaipErikas nubaus Alą.

– Stokis priešais taikinį, – įsako Erikas.Tvirtos Alo rankos dreba. Jis patraukia prie taikinio.– Ketverte! – Erikas žvilgteli per petį. – Padėsi man ar ne?Ketvertas pasikaso antakį peilio smaigaliu ir prisiartina. Tamsūs ratilai po akimis ir nusvirę lūpų

kampučiai rodo, kad jis pavargęs kaip ir mes.– Ketvertas mėtys peilius, o tu stovėsi čia tol, kol išmoksi nesigūžti, – sako Erikas Alui.– Ar tai būtina? – atsainiai klausia Ketvertas, bet jo veido išraiška nėra atsaini, kūnas įsitempęs.Sugniaužiu kumščius. Ir nerūpestingi Ketverto žodžiai vis tiek yra iššūkis. Ketvertas retai

prieštarauja Erikui.Erikas tylėdamas spokso į Ketvertą. Šis irgi nenuleidžia akių. Nejučiomis suleidžiu nagus į delnus.– Nepamiršk, kas čia vadovauja, – sako Erikas taip tyliai, kad vos girdžiu. – Čia ir visur kitur.Ketverto skruostus užlieja raudonis, bet išraiška nepasikeičia. Suspaudęs peilius taip stipriai, kad

net pabąla krumpliai, atsigręžia į Alą.Mano akys laksto nuo išplėstų, tamsių Alo akių ir drebančių rankų prie ryžtingo Ketverto smakro.

Krūtinė kunkuliuoja pykčiu ir nejučiomis išsprūsta:– Liaukitės.Ketvertas pasukinėja peilį, atidžiai perbraukia ašmenis. Paskui taip griežtai į mane pasižiūri, kad

suakmenėju. Topteli kodėl. Kaip kvaiša prakalbau Erikui girdint; išvis be reikalo prabilau.– Kiekvienas asilas gali atsistoti priešais taikinį, – pareiškiu. – Taip tik nori mus įbauginti. Mano

manymu, tai bailumo požymis.– Tau tai atrodo labai lengva, – sako Erikas. – Tai gal nori užimti Alo vietą?Aš visiškai netrokštu stovėti priešais taikinį, bet trauktis per vėlu. Nėra kitos išeities. Braunantis

pro naujokų būrį kažkas trinkteli man per petį.– Koks gražus veidelis, – sušnypščia Piteris. – Bet palūkėk, neilgai juo džiaugsiesi.Atgavusi pusiausvyrą traukiu prie Alo. Jis man linkteli. Mėginu drąsinamai nusišypsoti, tik nelabai

išeina. Atsistoju priešais lentą, galva net nesiekiu taikinio centro, tačiau tai nesvarbu. Žiūriu įKetvertą – jis laiko vieną peilį dešinėje, du kairėje rankoje.

Man išdžiūsta gerklė. Sunkiai nugurkiu seilę ir vėl žiūriu į Ketvertą. Jis taiklus. Jis manęs nesužeis.Viskas bus gerai.

Kilsteliu smakrą. Nesigūšiu. Susigūždama įrodyčiau Erikui, kad nėra taip lengva, kaip sakiau;įrodyčiau esanti bailė.

– Jeigu susigūši, – lėtai, aiškiai taria Ketvertas, – Alas užims tavo vietą. Supratai?Linkteliu.Žiūrėdamas man į akis Ketvertas pakelia ranką, užsimoja ir švysteli peilį. Ginklas žybteli ore ir su

trenksmu giliai įsminga į lentą per pusę pėdos nuo mano skruosto. Užsimerkiu. Ačiū tau, Viešpatie.– Ar jau pakaks, Suske? – klausia Ketvertas.Prisiminusi baimės kupinas Alo akis ir tylų kūkčiojimą naktimis papurtau galvą ir atsakau:– Ne.– Tada atsimerk. – Ketvertas paliečia tarpunosę.Dėbsau į jį prispaudusi rankas prie šonų, kad kiti nematytų, kaip jos dreba. Ketvertas perima peilį

į dešinę ranką. Kai antras peilis įsminga man virš galvos, matau tik jo akis. Šįkart ginklas vosnekliudo manęs, pašiaušia plaukus.

– Nagi, Suske, – ragina Ketvertas. – Leisk pamėginti kam nors kitam.Kodėl jis kursto mane pasiduoti? Ar nori, kad pralaimėčiau?– Užsičiaupk, Ketverte!Sulaikau kvėpavimą, o jis sukinėja paskutinį peilį. Matau ašmenis atsispindint Ketverto akyse, kai

šis užsimoja ir paleidžia peilį. Ginklas sukdamasis lekia tiesiai į mane. Pastėrstu. Šįsyk smigdamaspeilis kliudo man ausį, ištrykšta kraujas. Pasičiupinėju įbrėžimą.

Sprendžiant iš žvilgsnio, Ketvertas tai padarė tyčia.– Norėčiau pasilikti ir pažiūrėti, ar ir kiti yra tokie drąsūs kaip ji, – ramiai sako Erikas, – bet šiai

dienai pakaks.Erikas spusteli man petį. Jo pirštai sausi ir šalti, jis nužvelgia mane kaip savo nuosavybę.

Neatsakau į Eriko šypsnį. Mano poelgis neturi su juo nieko bendra.– Atidžiai tave stebėsiu, – priduria jis.Mane sukausto baimė, sugniaužia krūtinę, galvą, atima rankas. Pasijuntu taip, tarsi žodis

„Divergentė“ būtų užrašytas man ant kaktos. Tačiau Erikas paleidžia mano petį ir išeina.Mudu su Ketvertu liekame salėje. Palaukiu, kol ji ištuštėja, durys užsiveria, ir vėl pažvelgiu į

Ketvertą. Jis artinasi.– Ar tu visai... – prabyla.– Tyčia taip padarei! – surinku.– Taip, – prisipažįsta jis. – Turėtum padėkoti man už pagalbą.Sugriežiu dantimis.– Padėkoti? Tu sužeidei man ausį ir nuolat tyčiojiesi. Už ką dėkoti?– Jau pavargau laukti, kol susiprotėsi!Ketvertas rūsčiai dėbso į mane. Netgi taip dėbsant, jo žvilgsnis atrodo mąslus. Jo akys keistos

spalvos – tamsiai mėlynos, kartais beveik juodos, o prie kairiosios rainelės, akies kamputyje,įžvelgiu šviesesnį lopinėlį.

– Susiprotėti? Dėl ko susiprotėti? Norėjai įrodyti Erikui esąs labai kietas? Toks pat sadistas kaipjis?

– Aš nesu sadistas, – Ketvertas kalba tyliai. Norėčiau, kad jis užriktų. Tada nebūtų taip baisu. Jisprisikiša visai arti, – staiga prisimenu, kaip per gabumų testą gulėjau prie pat grėsmingai urzgiančiošuns nasrų, – ir taria: – Negi nesupranti, kad jei būčiau norėjęs tave rimtai sužeisti, būčiau taip irpadaręs?

Ketvertas pereina salę ir stipriai smeigia peilį į stalą – šis virpėdamas lieka styroti.– Aš... – bandau išrėkti, bet jis jau išėjęs. Įpykusi suklinku ir nusišluostau kruviną ausį.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Lankymo dienos išvakarės. Man ši diena prilygsta pasaulio pabaigai – negalvoju, kas bus vėliau.Visos mano mintys sukasi tik apie ją. Galbūt pamatysiu tėvus. O gal ir ne. Kas blogiau? Nežinau.

Mėginu užsitempti kelnes, bet klešnė įstringa maždaug virš kelio. Susiraukusi nužvelgiu savo koją.Užsimauti kelnes trukdo pūpsantys raumenys. Numetu jas ant grindų ir per petį apžiūriu šlaunį –raumeninga.

Atsistoju tiesiai priešais veidrodį. Pamatau, kokios raumeningos tapo mano kojos, rankos, netpilvas. Sužnybiu šoną, anksčiau čia buvo plonas riebaliukų sluoksnis. Dabar jo nebelikę. PerBebaimių iniciaciją išnyko visi mano apvalumai. Tai gerai ar blogai?

Šiaip ar taip, dabar esu stipresnė. Apsivynioju rankšluosčiu ir einu iš merginų dušinės. Viliuosi,kad miegamasis tuščias ir niekas manęs nepamatys, bet į kelnes neįtelpu.

Atvėrus duris, širdis nusirita į kulnus. Piteris, Molė, Driu ir dar keli naujokai stovi kambariokampe ir kvatojasi. Mane pamatę ima kikenti. Molė prunkščia kaip kumelė, garsiausiai už visus.

Apsimesdama jų nematanti traukiu prie savo gulto ir imu raustis stalčiuje po lova. Ieškau suknelės,kurią man išrinko Kristina. Atsistoju, vienoje rankoje laikydama suknelę, o kita gniauždamarankšluosčio kraštus. Piteris išdygsta man už nugaros.

Atšoku ir vos nesusitrenkiu galvos į Kristinos gultą. Mėginu prasmukti, bet Piteris atsiremia įlovos rėmą ir užstoja man kelią. Taip ir žinojau, kad lengvai neišsisuksiu.

– Nemaniau, kad esi tokia liesa, Suske.– Atstok nuo manęs, – stebėdamasi savimi tvirtai atšaunu.– Čia tau ne Centras. Čia niekam nereikia klausyti Suskių įsakymų. – Piteris nužvelgia mane, bet ne

gašliai kaip vyras moterį, o priekabiai vertindamas, ieškodamas trūkumų. Širdies tvinksniai atsimušaausyse. Kiti naujokai irgi prisislenka artyn, sustoja Piteriui už nugaros.

Bus blogai.Turiu iš čia dingti.Akies krašteliu matau tarpą, sumetu, kaip galėčiau prasmukti. Jei pavyks pralysti Piteriui po ranka

ir nulėkti prie durų, galbūt išsigelbėsiu.– Tik pažiūrėkit į ją, – tyčiojasi Molė. Ji sukryžiuoja rankas ir nusivaipo. – Suskė dar beveik

vaikas.– Na, nežinau, – sako Driu. – Gal ji slepia ką nors gražaus po tuo rankšluosčiu. Kodėl gi

nepasižiūrėjus?Laikas. Neriu Piteriui po ranka ir puolu prie durų. Kažkas sugriebia rankšluostį ir stipriai trūkteli

– jis atsiduria Piterio rankoje. Rankšluosčiui nuslydus pašiurpsta nuoga oda, ant sprando pasistojaplaukeliai.

Nugriaudi juokas, kaip galėdama greičiau bėgu prie durų stengdamasi prisidengti suknele. Nulekiukoridoriumi ir įpuolusi į vonią užtrenkiu duris. Sunkiai alsuodama užsimerkiu.

Tai nesvarbu. Man nerūpi.Sukūkčioju ir prisidengiu burną norėdama sulaikyti verksmą. Nesvarbu, ką jie matė. Papurtau

galvą, tarsi šis judesys padėtų pačiai tuo patikėti.Drebančiomis rankomis apsivelku suknelę. Drabužis paprastas, juodos spalvos, pro V formos

iškirptę matyti tatuiruotės ant raktikaulio. Suknelė siekia kelius.Apsirengus noras verkti dingsta, krūtinę užlieja didžiulis įsiūtis. Trokštu jiems atkeršyti.

Žiūriu į save veidrodyje. Jei noriu, taip ir padarysiu.

+ + +

Negaliu kautis su suknele, todėl Pragaro drabužinėje išsirenku tinkamą aprangą ir einu į treniruočiųsalę. Laukia paskutinė dvikova. Viliuosi, mano priešininkas bus Piteris.

– Sveika, kur šįryt prapuolei? – klausia mane išvydusi Kristina.Pirmiausia žvilgteliu į lentą kitame salės gale. Greta mano vardo nieko neparašyta – priešininkas

dar nepriskirtas.– Buvau sugaišinta, – atsakau.Atsistojęs priešais lentą Ketvertas rašo kažkieno vardą prie manojo. Prašau įrašyti Piterį.

Prašau...– Ar tau viskas gerai, Triče? Atrodai šiek tiek... – sako Alas.– Kokia?Ketvertas atsitraukia nuo lentos. Prie manęs įrašyta Molė. Ne Piteris, bet irgi neblogai.– Sudirgusi, – atsako Alas.Aš kausiuosi paskutinė, vadinasi, turėsiu stebėti dar tris dvikovas. Edvardas su Piteriu kausis

priešpaskutiniai – tai gerai. Jei kas ir gali įveikti Piterį, tai Edvardas. Kristina kausis su Alu, todėldvikova ilgai netruks, nes jis greitai pasiduos, taip daro visą savaitę.

– Per smarkiai manęs nemušk, – prašo Alas Kristinos.– Nepažadu, – atšauna ji.Pirmieji varžovai – Vilas ir Mira – atsistoja salės viduryje vienas priešais kitą. Kiek

pamindžikavę mėgina smūgiuoti ranka ir nesėkmingai spiria. Į salės sieną atsirėmęs Ketvertasnusižiovauja.

Spoksau į lentą ir stengiuosi nuspėti kiekvienos dvikovos baigtį. Ilgai laukti neteks. Paskuigrauždama nagus imu galvoti apie Molę. Kristina jai pralaimėjo, taigi gavau stiprią varžovę. Molėstipriai smūgiuoja, bet yra nevikri. Jei nepagaus manęs, tai ir nenudauš.

Kaip ir tikėjausi, Kristina įveikia Alą greitai ir be skausmo. Po kelių stiprių smūgių į veidą Alasgriūva kaip pakirstas ir nebesikelia, o Erikas tik purto galvą.

Edvardui tenka ilgiau pasitąsyti su Piteriu. Jie abu stiprūs kovotojai, bet Edvardo pranašumasakivaizdus. Jis žiebia kumščiu Piteriui į žandikaulį. Tada prisimenu Vilą sakius, kad Edvardasmokėsi kovoti nuo dešimties. Tai ir matyti. Jis greitesnis ir stipresnis už Piterį.

Trims dvikovoms pasibaigus mano nagai jau nugraužti iki gyvuonies, pasijuntu išalkusi.Nesidairydama į šalis drožiu tiesiai į salės vidurį. Mano pyktis šiek tiek atlėgo, bet nesunku jį vėlpakurstyti. Tereikia prisiminti pašiurpusią nuogą odą, griaudintį juoką ir patyčias. Pažiūrėkit į ją. Jibeveik vaikas.

Molė atsistoja priešais.– Ar ant kairio subinės skruosto turi apgamą? – šaiposi ji. – Viešpatėliau, kokia tu balta, Suske.Molė puls pirmoji. Ji visada taip daro.Priešininkė ima artintis sugniaužusi kumštį. Kai palinksta smūgiuoti, palendu po ranka ir vožiu jai į

pilvą, aukštėliau bambos. Nesileidžiu sučiumpama, išvengiu jos gniaužtų ir atšokusi pakeliu rankasprie veido pasirengusi gintis.

Molė liaujasi vaipytis. Ji puola mane pasirengusi sumalti į miltus, o aš pasitraukiu jai iš kelio.Prisimenu Ketverto žodžius, kad pavojingiausias mano ginklas yra alkūnė. Tik reikia ja pasinaudoti.

Kitą Molės smūgį atremiu dilbiu. Smūgis stiprus, bet aš atsilaikau. Molė sugriežia dantimis irįsiutusi kaip žvėris suriaumoja. Ji nevikriai mėgina spirti man į šoną, aš išsisuku. Molei mėginantatgauti pusiausvyrą prišokusi trenkiu alkūne jai į veidą. Ji spėja atlošti galvą, todėl tik nubrozdinusmakrą.

Molė žiebia man į šonkaulius ir aš nusvirduliuoju tolyn gaudydama kvapą. Žinau, kad turiu atrastijos silpnąją vietą. Noriu smogti jai į veidą, bet gal elgiuosi neprotingai. Kelias sekundes stebiupriešininkę. Ji per aukštai iškėlusi rankas. Saugo nosį ir skruostus, o pilvas ir šonkauliai nepridengti.Abi darome tą pačią klaidą.

Mudviejų žvilgsniai trumpam susitinka.Smūgiuoju iš apačios, žemiau bambos. Kumštis susminga Molei į pilvą, ji sunkiai iškvepia orą

man prie pat ausies. Kol priešininkė žiobčioja, kertu jai per kojas. Molė sunkiai drebiasi ant grindųsukeldama debesį dulkių. Atsitraukiu ir iš visų jėgų spiriu jai į šonkaulius.

Mama su tėčiu niekada nesuprastų, kaip galima spardyti gulintį žmogų.Bet man nė motais.Molė gindamasi bando susiriesti, o aš vėl spiriu – šįsyk į pilvą. Ji beveik vaikas. Spiriu vėl, šįkart

į veidą. Kraujas pasipila varžovei iš nosies ir teka skruostais, smakru. Tik pažiūrėkit į ją. Spiriu ir įkrūtinę.

Atsitraukusi vėl pakeliu koją, bet Ketvertas suima mane už rankų ir nutempia. Negaliu jampasipriešinti. Grieždama dantimis sunkiai kvėpuoju ir spoksau į kruviną, savotiškai išgražintą Molėsveidą.

Ji vaitoja, gargaliuoja, iš burnos nuteka kraujo srovelė.– Tu laimėjai, – sumurma Ketvertas. – Liaukis.Nusibraukiu prakaituotą kaktą. Ketvertas žiūri į mane susijaudinęs ir išpūtęs akis.– Verčiau eik, – sako jis. – Pasivaikščiok.– Man viskas gerai, – tariu. – Dabar viskas gerai, – pakartoju sau pačiai.Norėčiau jausti kaltę dėl to, ką padariau.Bet nejaučiu.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Lankymo diena. Dingteli vos pramerkus akis. Mano širdis suspurda, paskui nusirita į kulnus išvydusper miegamąjį šlubuojančią Molę. Jos mėlyna kaip slyva nosis apklijuota pleistriukais. Jai išėjusapsidairau, ar nematyti Piterio ir Driu. Nė vieno iš jų nėra, todėl greitai persirengiu. Man nerūpi, jeikas nors kitas pamatys mane su apatiniais.

Naujokai rengiasi tylėdami. Nesišypso net Kristina. Žinom, kad nuėję į Pragaro dugną ir ilgaidairęsi į lankytojų veidus, artimųjų galim ir neišvysti.

Pakloju lovą, išlyginu užklotą, kad neliktų nė raukšlelės, kaip buvo mokęs tėtis. Nuimu nuopagalvės plauką, o tuo metu į miegamąjį įeina Erikas.

– Dėmesio! – pareiškia jis nusibraukdamas nuo akių tamsių plaukų sruogą. – Noriu jums šį tąpatarti dėl šiandienos. Jeigu per stebuklą artimieji ateis jūsų aplankyti... – Erikas įdėmiai nužvelgiamūsų veidus ir nusiviepia. – ...kuo aš labai abejoju, tik nesuskyskit. Taip bus lengviau ir jums, irjiems. Mes teikiame didelę reikšmę pasakymui „Luomas svarbesnis už kraują“. Per didelisprisirišimas prie artimųjų parodys, kad esate ne visiškai patenkinti Bebaimių luomu. Tai gėdinga.Supratot?

Aš suprantu. Šaižiame Eriko balse girdėti grasinimas. Svarbiausi buvo paskutiniai jo žodžiai:esame Bebaimiai, todėl turime atitinkamai elgtis.

Einant iš miegamojo Erikas mane sustabdo.– Galbūt neįvertinau tavęs, Suske, – taria jis. – Vakar gerai kovojai.Spoksau į jį iš apačios. Pirmąsyk pajuntu kaltę sumušusi Molę.Jei Erikas mano, kad pasielgiau teisingai, vadinasi, klydau.– Ačiū, – padėkoju ir sprunku iš miegamojo.Akims apsipratus su blausia koridoriaus šviesa, pamatau priešais einančius Kristiną su Vilu. Jis

kvatojasi. Tikriausiai iš kokio nors Kristinos pokšto. Nesistengiu jų prisivyti. Jaučiu, kad nederaterptis į pokalbį.

Pasigendu Alo. Nemačiau jo miegamajame, nematau ir tarp žingsniuojančiųjų į Pragarą. Gal jis jauten?

Suglosčiusi pirštais plaukus surišu juos į kuodą. Apsižiūriu drabužius – ar esu tinkamaiapsivilkusi? Mūviu siauras kelnes, marškinėlių iškirptė nedengia raktikaulio. Jiems nepatiks.

Bet kas man rūpi? Sukandu dantis. Dabar priklausau šitam luomui. Jo nariai rengiasi taip.Koridoriaus gale stabteliu.

Pragaro dugnas knibžda lankytojų, daugiausia Bebaimių šeimų su savo atžalomis. Jie vis dar manatrodo keisti: motina su pervertu antakiu, tėvas tatuiruotomis rankomis, naujokė dukra raudonaisplaukais – tikrai vieninga šeima. Driu ir Molė nejaukiai mindžikuoja salės kampe. Jie vieni ir ašužgniaužiu šypseną. Bent jau jų tėvai neatėjo aplankyti.

Tačiau pas Piterį atėjo. Šalia jo stovi aukštas vyras vešliais antakiais ir nedidukė, iš pažiūrosdrovi moteris ugniniais plaukais. Piteris visai nepanašus į tėvus. Jiedu mūvi juodas kelnes ir vilkibaltus marškinius – įprastinę Teisuolių aprangą. Piterio tėvas kalba taip garsiai, kad beveik galiugirdėti. Ar jie nutuokia, kas per paukštis jų sūnus?

Antra vertus... kas per paukštytė esu aš pati?Kitoje salės pusėje Vilas stovi greta moters mėlyna suknele. Ji atrodo per jauna būti jo motina, bet

turi tokią pat raukšlelę tarp antakių ir tokius pat kaip Vilo šviesius plaukus. Vilas užsiminė turįs

seserį; gal čia ji.Netoliese Kristina glėbesčiuojasi su tamsiaode Teisuolių apranga vilkinčia moterimi. Kristinai už

nugaros stovi mergaitė, irgi iš Teisuolių luomo. Jos jaunėlė sesuo.Ar dar verta dairytis minioje savo tėvų? Gal verčiau apsisukti ir grįžti į miegamąjį?Tada pamatau ją. Gniaužydama rankas mama stovi viena prie turėklų. Ji čia visai svetima, lyg

atėjusi iš kito pasaulio. Su plačiomis pilkomis kelnėmis, pilku iki kaklo susagstytu švarku, plaukaisusukti į paprastą kuodą, veidas nuolankus. Pasileidžiu prie jos, akis užtemdo ašaros. Ji atėjo. Atėjopas mane.

Paspartinu žingsnį. Tokios pasikeitusios mama iškart manęs neatpažįsta. Paskui jos akys nušvintair ji išskečia rankas. Ji dvelkia muilu ir skalbikliais.

– Beatriče, – kužda mama glostydama man plaukus.Neverk, liepiu sau. Laikau ją apkabinusi, kol sutramdau ašaras, paskui atsitraukiu pažiūrėti.

Šypsausi suspaustomis lūpomis, kaip ir mama. Ji paliečia man skruostą.– Tik pažiūrėkit, – sako mama. – Tu sustiprėjai. – Ir apkabina mane per pečius. – Pasakok, kaip

laikaisi.– Pirma tu. – Senieji įpročiai dar gajūs. Turiu leisti jai kalbėti pirmai. Ir per daug nepasakoti apie

save. Turiu įsitikinti, kad mamai viskas gerai.– Šiandien ypatinga proga, – sako mama. – Atėjau tavęs aplankyti, todėl kalbėkim apie tave. Tai

mano dovana.Kokia nesavanaudė yra mano motina. Ji neturi man nieko dovanoti, ypač kai palikau juos su tėvu.

Eidama palei turėklus, juosiančius bedugnę, džiaugiuosi, kad mama taip arti. Per pusantros savaitėspasiilgau jos meilės labiau, negu maniau. Namie mes retai liesdavome vienas kitą. Retkarčiais pervakarienę mama paglostydavo tėvui ranką. Bet čia nebuvo ir to.

– Užduosiu tik vieną klausimą, – širdis ima tvinkčioti gerklėje. – Kur tėtis? Ar jis nuėjo pasKalebą?

– Ne, – mama papurto galvą. – Jis dirba.Nudelbiu akis.– Sakyk tiesiai, kad jis nenorėjo ateiti.Mama akimis tyrinėja mano veidą.– Pastaruoju metu tavo tėvas tapo savanaudis. Patikėk, jis vis tiek tave myli.Priblokšta spoksau į mamą. Mano tėvas – savanaudis? Labiau negu toks apibūdinimas apstulbina

mamos tiesumas. Iš veido nepasakysi, kad ji pyksta. Turbūt nemoka. Bet jei pavadino tėvąsavanaudžiu, yra įpykusi.

– Kaip Kalebas? – klausiu. – Nueisi pas jį vėliau?– Norėčiau aplankyti, – atsako mama, – bet Eruditai uždraudė Nuolankiesiems rodytis savo

būstinėje. Jei nueisiu, būsiu išprašyta lauk.– Ką? – išsižioju. – Tai siaubinga. Kodėl jie taip daro?– Santykiai tarp mūsų luomų įtempti labiau negu kada nors anksčiau, – pasakoja mama. – Norėčiau,

kad būtų kitaip, bet nieko negaliu padaryti.Įsivaizdavus, kaip Kalebas Eruditų minioje ieško mamos, man suspaudžia širdį. Viena vertus, vis

dar pykstu ant brolio, kad taip slapukavo, antra vertus, man jo gaila.– Tai siaubinga, – pakartoju ir dirsteliu į bedugnę.Atsirėmęs į turėklus stovi Ketvertas. Jis nebe naujokas, bet dauguma Bebaimių Lankymo dieną

susitinka su artimaisiais. Arba jo šeima neatėjo, arba jis gimė kitame luome. Iš kurio luomo jis kilęs?– Tai vienas mano instruktorių. – Palinkstu prie mamos. – Jis baisokas.

– Jis gražus, – pareiškia mama.Negalvodama linkteliu. Mama nusikvatoja ir nuima ranką man nuo pečių. Ketinu pasivėdėti ją

tolėliau nuo Ketverto, jau noriu siūlyti pasivaikščioti, bet jis žvilgteli per petį.Išvydęs mano mamą Ketvertas išplečia akis. Mama paduoda jam ranką.– Sveikas, mano vardas Natali, – sako ji. – Esu Beatričės mama.Dar nesu mačiusi, kad mama su kuo nors sveikintųsi rankos paspaudimu. Apstulbęs Ketvertas

paima mamos ranką ir dukart pakrato. Abu elgiasi keistai. Ketvertas tikrai kilęs ne iš Bebaimių, jeitaip nedrąsiai spaudžia ranką.

– Ketvertas, – prisistato jis. – Malonu susipažinti.– Ketvertas, – šypsodamasi pakartoja mama. – Ar tai pravardė?– Taip. – Ketvertas nesileidžia į smulkmenas. Koks jo tikrasis vardas? – Jūsų dukrai čia gerai

einasi. Vadovauju jos pasirengimui.Nejaugi į tą „vadovavimą“ įeina peilių svaidymas man į galvą ir nuolatinis barimas?– Džiugu girdėti, – sako mama. – Šį tą išmanau apie Bebaimių iniciaciją, todėl labai jaudinausi dėl

Beatričės.Ketvertas skvarbiai nužvelgia mano veidą: nosį, lūpas, smakrą. Paskui patikina:– Neverta jaudintis.Man iškaista skruostai. Viliuosi, niekas to nepastebi.Ar Ketvertas tik nori nuraminti mano mamą, ar tikrai laiko mane gabia? Ką reiškia tas jo

žvilgsnis?Mama pakreipia galvą.– Ketvertai, tu man lyg ir matytas.– Nenutuokiu kodėl, – staiga šaltai atsako jis. – Nebendrauju su Nuolankiaisiais.Mama nusikvatoja. Jos juokas šviesus ir skaidrus.– Šiomis dienomis mažai kas su mumis bendrauja. Todėl neįsižeidžiau.Ketverto veidas šiek tiek pragiedrėja.– Ką gi, leisiu judviem pasikalbėti.Mudvi su mama žiūrim, kaip jis tolsta. Upės šniokštimas užgula man ausis. Galbūt Ketvertas kilęs

iš Eruditų, todėl ir neapkenčia Nuolankiųjų. O gal tiki straipsniais, kuriuose Eruditai šmeižia mus –juos – primenu sau. Ketvertas gražiai pasielgė pasakydamas mamai, kad man gerai einasi, nors žinau,kad pats tuo netiki.

– Ar jis visada toks? – smalsauja mama.– Baisesnis.– Susiradai draugų? – klausia mama.– Keletą, – atsakau. Per petį žvilgteliu į Vilą ir Kristiną, besikalbančius su artimaisiais. Sugavusi

mano žvilgsnį Kristina šypsodamasi pamoja prieiti, ir mudvi su mama patraukiame prie jų.Pakeliui neaukšta apskritutė moteris juodai ir baltai dryžuotais marškiniais paliečia man dilbį.

Krūpteliu ir atsispiriu pagundai nutrenkti jos ranką.– Atsiprašau, – sako ji, – gal pažįstate mano sūnų? Albertą?– Albertą? – pakartoju. – Kalbate apie Alą? Taip, pažįstu.– Gal žinote, kur jį rasti? – klausia moteris ir parodo į greta stovintį aukštą, stambų vyrą. Be

abejonės, Alo tėvą.– Gaila, bet šįryt jo nemačiau. Gal paieškokit viršuje? – mosteliu į stiklinį stogą.– O Viešpatie, – Alo mama vėduojasi veidą. – Ne mano jėgoms dar kartą kopti. Leidžiantis žemyn

buvo apėmusi panika. Kodėl visi laiptai čia be turėklų? Ar jūs visi pakvaišę?

Šypteliu puse lūpų. Prieš kelias savaites būčiau palaikiusi tokį klausimą užgauliu, bet praleidusipusantros savaitės su perbėgėliais iš Teisuolių luomo nebesistebiu jų tiesmukumu.

– Nepakvaišę, – atsakau. – Tik Bebaimiai. Jei pamatysiu Alą, pasakysiu, kad ieškot jo.Matau, kad mama, kaip ir aš, šypsosi. Ji neaikčioja kaip kitų perbėgėlių tėvai, sukiodama kaklą

ramiai apžiūrinėja Pragaro sienas, lubas, žvalgosi į bedugnę. Ji tikrai nesmalsauja, nes yraNuolankioji. Smalsumas jai svetimas.

Supažindinu mamą su Vilu ir Kristina, o ji supažindina mane su savo mama ir sesute. Bet kai Vilaspristato mane Karai, vyresnėlei seseriai, ši nuveria mane nuodingu žvilgsniu ir nepaduoda rankos.Šnairuoja ir į mano mamą.

– Negaliu patikėti, Vilai, kad bendrauji su tokiais, – priekaištauja Kara.Mama sučiaupia lūpas, bet, žinoma, neprataria nė žodžio.– Kara, – susiraukia Vilas, – nebūk storžievė.– Kurgi ne. Ar žinai, kas ji per viena? – Kara rodo į mano mamą. – Ji yra tarybos nario žmona,

štai kas ji. Ir vadovauja savanoriams, kurie apsimeta padedą beluomiams. Manai, nežinau, kad jūsslepiate produktus ir išsidalijate savo luome, o mes jau mėnesį negauname šviežio maisto? Maistasbeluomiams – kokia nesąmonė!

– Atsiprašau, – mandagiai sako mano mama, – jūs esate suklaidinta.– Aha, suklaidinta, – atrėžia Kara. – Esu tikra, kad jūs skaidrūs kaip stiklas. Laimingų geradarių,

truputį lenktais į save nagučiais luomas. Argi ne taip?– Nedrįsk taip kalbėti su mano motina, – pareiškiu iškaitusiais skruostais ir sugniaužiu kumščius. –

Jei dar ištarsi bent žodį, prisiekiu, sugurinsiu tau nosį.– Nesikarščiuok, Triče, – sako Vilas. – Neleisiu mušti savo sesers.– Nejaugi? – kilsteliu antakius. – Tik neapsigauk.– Tu tikrai nieko nemuši, – mama paliečia man petį. – Eime, Beatriče. Nenervinkim tavo draugo

sesers.Mama kalba ramiai, bet taip stipriai suspaudžia man žastą, kad vos nesurinku iš skausmo, ir

nusitempia šalin. Greitai žingsniuojame valgyklos link. Dar jos nepriėjusi staigiai pasuka kairėn irneria į vieną tamsių koridorių – jų dar nesu ištyrinėjusi.

– Mama, iš kur žinai, kur eiti?Ji sustoja prie užrakintų durų ir pasistiebusi ant pirštų galų žvilgteli į prie lubų pritvirtinto mėlyno

žibinto laikiklį. Netrukus linkteli ir atsigręžia.– Prašiau neklausinėti apie mane. Nejuokavau. Kaip iš tiesų tau sekasi, Beatriče? Kaip praėjo

kovos? Kokie tavo įvertinimai?– Įvertinimai? – klausiu. – Žinai, kad aš koviausi? Žinai, kad esu vertinama?– Bebaimių iniciacijos ypatumai nėra itin slapta informacija.Nenutuokiu, ar lengva sužinoti, ką daro per iniciaciją kitų luomų naujokai, bet vargu ar tai labai

paprasta. Lėtai sakau:– Esu viena iš paskutiniųjų, mama.– Gerai, – ji linkteli. – Atsilikėliai niekam neužkliūva. Dabar labai svarbus klausimas, Beatriče.

Ką parodė tavo gabumų testas?Galvoje nuskamba Torės įspėjimas. Niekam neprasitark. Turėčiau pasakyti, kad testas priskyrė

mane Nuolankiųjų luomui, bent jau tokią išvadą pateikė organizatoriams Torė.Pažvelgiu mamai į šviesiai žalias, tankiomis tamsiomis blakstienomis aprėmintas akis. Prie burnos

jai matyti raukšlelės, bet šiaip atrodo jauna. Raukšlelės išryškėja jai niūniuojant. Mama niūniuodavoplaudama indus.

Ji yra mano motina.Todėl galiu ja pasitikėti.– Testo rezultatai buvo neaiškūs, – švelniai sakau.– Taip ir maniau, – atsidūsta mama. – Nemažai vaikų, gimusių mūsų luome, gauna tokius rezultatus.

Mes nežinome kodėl. Beatriče, per kitą iniciacijos pakopą būk labai atsargi. Kad ir kas nutiktų,neišsišok, neatkreipk į save dėmesio. Supratai?

– Mama, kas čia dedasi?– Man nesvarbu, kokį luomą pasirinkai. – Ji delnais paliečia man skruostus. – Esu tavo motina ir

noriu, kad būtum saugi.– Ar todėl, kad aš esu... – tačiau mama ranka užčiaupia man burną.– Netark šito žodžio, – sukužda ji. – Niekada.Vadinasi, Torė teisi. Divergente būti pavojinga. Kol kas dar nežinau, kodėl, ir ką tai išvis reiškia.– Kodėl?Mama papurto galvą.– Negaliu šito sakyti.Mama dirsteli per petį – Pragaro šviesos vos matyti. Girdžiu riksmus, pokalbius, juoką ir garsius

žingsnius. Iš valgyklos atsklinda maloniai rūgštus kepamos duonos kvapas. Mama atsigręžia tvirtaisuspaudusi lūpas.

– Noriu, kad šį tą padarytum, – sako ji. – Negaliu aplankyti tavo brolio, bet pasibaigus iniciacijaitu galėsi tai padaryti. Suieškok Kalebą ir paprašyk surasti simuliacijos serumą. Gerai? Ar išpildysimano prašymą?

– Tik tada, jei šį tą man paaiškinsi, mama! – susikryžiuoju rankas. – Jei nori, kad belsčiausi įEruditų būstinę, nurodyk svarią priežastį!

– Atleisk, bet negaliu. – Mama pakšteli man į skruostą ir užkiša už ausies išsipešusią kuodosruogą. – Man metas eiti. Bus geriau, jeigu mudvi nepasirodysim per daug prisirišusios viena priekitos.

– Man nerūpi, ką jie pamanys, – sakau.– Turėtų rūpėti, – pareiškia mama. – Įtariu, kad jau esi stebima.Mama nueina, o aš sustingusi lieku stovėti. Koridoriaus gale ji atsigręžia.– Suvalgyk gabalą pyrago ir už mane. Šokoladinio. Jis gardus. – Kreivokai nusišypsojusi priduria:

– Juk žinai, kad tave myliu.Ir dingsta.Lieku stovėti viena po mėlynu žibintu. Tada dingteli.Mama yra buvusi čia anksčiau. Ji žino šį koridorių. Žino, kaip vyksta iniciacija.Mano motina kilusi iš Bebaimių.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Po pietų grįžusi į miegamąjį – dauguma naujokų dar bendrauja su artimaisiais – randu Alą, sėdintį antlovos ir spoksantį į sieną. Ant jos buvo pakabinta lenta, tačiau vakar Ketvertas ją išsinešė skaičiuotimūsų rezultatams.

– Štai kur tu! – sakau. – Tėvai tavęs visur ieškojo. Rado?Alas papurto galvą.Atsisėdu šalia. Net ir raumeninga mano koja perpus plonesnė negu jo. Alas mūvi juodus šortus. Jo

keliai nusėti tamsiomis mėlynėmis, subraižyti ir nubrozdinti.– Nenorėjai su jais susitikti? – klausiu.– Nenorėjau, kad jie imtų klausinėti manęs, kaip einasi, – atsako jis. – Turėčiau atsakyti, ir jie

pagautų mane meluojant.– Hmm... – numykiu nesugalvodama ką pasakyti. – Tai negi tau taip blogai einasi?Alas šaižiai nusikvatoja.– Prakišau visas dvikovas, išskyrus pirmąją, su Vilu. Man tikrai nekaip einasi.– Pats taip pasirinkai. Ar ir šito negali jiems pasakyti?Alas pakrato galvą.– Tėtis seniai slapta troško, kad pasirinkčiau Bebaimių luomą. Na, tėvai sakydavo, kad bus

laimingi, jei liksiu pas Teisuolius, bet tik todėl, kad privalėjo taip daryti. Jie abu visada žavėjosiBebaimiais. Todėl nesuprastų mano elgesio.

– Mat kaip. – Pabarbenu pirštais kelį. Paskui žvilgteliu į Alą. – Tai todėl pasirinkai Bebaimius?Dėl tėvų?

Alas papurto galvą.– Ne. Tikriausiai dėl to, jog manau, kad labai svarbu saugoti žmones. Ginti žmones. Kaip tu

užstojai mane. – Alas nusišypso. – Tai ir privalu daryti Bebaimiams, tiesa? Tokia yra tikroji narsa. One be reikalo žaloti žmones.

Prisimenu Ketverto žodžius, kad anksčiau Bebaimiai labai vertino komandinį darbą. Kokie jie tadabuvo? Ko būčiau išmokusi, jei būčiau mamos vaikystės laikais atėjusi į šį luomą? Gal nebūčiausulaužiusi Molei nosies. Ir negrasinusi Vilo seseriai. Smilkteli kaltė.

– Galbūt reikalai pagerės po iniciacijos.– Gaila, bet aš tikriausiai liksiu paskutinis, – sako Alas. – Šįvakar sužinosim.Kurį laiką sėdime vienas šalia kito. Verčiau sėdėti čia tyloje, negu slankioti Pragare ir žiūrėti, kaip

kiti naujokai smagiai bendrauja su artimaisiais.Tėtis sakydavo, kad kartais geriausias būdas kam nors padėti yra tiesiog būti šalia. Pasijuntu gerai,

kai mano elgesys vertas jo pasididžiavimo. Rodos, taip atsveriu poelgius, kurie jam visai nepatiktų.– Žinai, kai tu šalia, jaučiuosi drąsesnis, – prisipažįsta Alas. – Lyg ir galėčiau pritapti, kaip

pritapai tu.Jau ketinu atsakyti, kai Alas apkabina mane per pečius. Trumpam nustėrstu, skruostai

užsiliepsnoja.Nenoriu žinoti, ką Alas man jaučia. Bet žinau.Nesiglaudžiu prie jo. Tik palinkstu į priekį ir jo ranka nuslysta man nuo pečių. Paskui suneriu

pirštus skraite.– Triče, aš... – lemena Alas. Jo balsas duslus. Dirsteliu. Jis išraudęs kaip ir aš, bet neverkia –

tiesiog sutrikęs. – Hmm... Atsiprašau, – sako jis. – Nenorėjau... Atleisk.Norėčiau pasakyti, kad juo nesibjauriu. Galėčiau pasakyti, kad tėvai net namie retai kada

susiimdavo už rankų, todėl išmokau vengti švelnybių ir vertinu jas labai rimtai. Jei būčiau taipasakiusi, gal nebūčiau įskaudinusi visiškai suglumusio draugo.

Bet, aišku, įskaudinu Alą. Jis man draugas – tik tiek. Man tai jau labai daug.Įkvepiu ir iškvepiu, prisiverčiu nusišypsoti.– Nereikia atsiprašinėti, – sakau įprastu balsu. Nusibraukiu džinsus, nors jie švarūs, ir atsistoju. –

Man metas eiti, – tariu.Nežiūrėdamas į mane Alas linkteli.– Ar tau viskas bus gerai? – klausiu. – Turiu galvoje tavo tėvus, o ne... – sutrikusi nutylu.

Nebeišmanau, ką pasakyti.– Taip, žinoma, – Alas per daug energingai linkteli. – Pasimatysim vėliau, Triče.Stengiuosi eiti iš kambario ramiai, ne per greitai. Užvėrusi miegamojo duris paliečiu kaktą ir

šypteliu. Keblumas keblumu, o kam nors patikti vis tiek smagu.

+ + +

Kalbėti apie artimųjų apsilankymą būtų per daug skaudu, todėl visi tą vakarą šneka apie pirmosiospakopos vertinimo rezultatus. Jei kas nors greta manęs prabyla šia tema, įsispoksau į sieną irapsimetu nekreipianti dėmesio.

Nugalėjau Molę, todėl viliuosi neliksianti paskutinė. Bet nežinia, ar rezultatai užtikrins man vietąpirmajame dešimtuke iniciacijai pasibaigus. Juolab kad tada drauge bus sumuojami ir Bebaimiųluome gimusių naujokų rezultatai.

Per vakarienę sėdžiu su Kristina, Vilu ir Alu prie kampinio stalo. Prie kito nejaukiai arti įsitaisęPiteris, Driu ir Molė. Jei kalbos prie mūsų stalo nutyla, girdžiu kiekvieną jų ištartą žodį. Be abejo, jiespėlioja, kokie bus rezultatai. Tai bent staigmena.

– Tau nebuvo leidžiama laikyti naminių gyvūnų? – pasipiktina Kristina ir trinkteli delnu per stalą.– Kodėl?

– Todėl, kad tai neprotinga, – sausai atkerta Vilas. – Kokia prasmė suteikti pastogę ir maitintigyvūną, kuris gadina baldus, užsmardina namus ir galiausiai nusibaigia?

Mudviejų su Alu akys susitinka. Taip darome, kai Vilas su Kristina ima ginčytis. Tačiau šįkart abugreitai nusukame žvilgsnius. Tikiuosi, ilgai taip netruks. Noriu susigrąžinti draugą.

– Prasmė ta... – Kristina nutyla ir pakreipia galvą. – Naminiai gyvūnai suteikia džiaugsmo.Kadaise turėjau buldogą, vardu Tankas. Vieną kartą mama iškepė viščiuką ir padėjo ant stalo atvėsti.Kol ji prausėsi po dušu, Tankas nutraukė mėsą nuo stalo ir viską surijo, neliko net kaulelių. Mesjuokėmės pilvus susiėmę.

– Aha, dabar tikrai pakeisiu savo požiūrį. Kaip norėčiau turėti naminį gyvūną, kuris suėstų manopietus ir apdergtų virtuvę. – Vilas papurto galvą. – Jei taip ilgiesi Tanko, iniciacijai pasibaigus galėsiįsigyti šunį.

– Vargu. – Kristinos šypsena išblėsta, ji šakute baksnoja bulvę. – Šunys man nebepatinka. Pogabumų testo.

Susižvelgiame. Visi žino, kad nevalia kalbėti apie testą, net dabar, kai pasirinkome luomą, betkitiems ši taisyklė ne tokia svarbi kaip man. Širdis suspurda krūtinėje. Mane ši taisyklė saugo,nereikės meluoti draugams apie testo rezultatus. Kiekvieną sykį prisiminus žodį „Divergentė“,

galvoje skamba Torės įspėjimas. Dabar ir mamos. Niekam to nesakyk. Pavojinga.– Teko užmušti šunį, tiesa? – klausia Vilas.Buvau beveik pamiršusi. Jaunuoliai, tinkami Bebaimių luomui, per testą pasirinko peilį ir nudobė

puolantį šunį. Nesistebiu, kad Kristina nebenori laikyti šuns. Užsitraukiu rankoves iki plaštakų irsuneriu pirštus.

– Taip, – atsako Kristina. – Juk visi turėjote šitai padaryti?Ji žvilgteli į Alą, paskui į mane. Kristina primerkia tamsias akis ir pareiškia:– Tu nepribaigei šuns.– Hmm?– Tu kažką slepi, – sako draugė. – Nenustygsti vietoje.– Ką?Alas stumteli mane petimi – pagaliau vėl elgiasi normaliai – ir sako:– Teisuolių luome mes mokomės perprasti žmogaus kūno kalbą. Suvokiame, jei žmogus meluoja ar

ką slepia.– Oho, – pasikasau sprandą. – Na...– Štai ir vėl išsidavei! – taria Kristina rodydama į mano ranką.Širdis lipa pro gerklę. Kaipgi man sumeluoti, jei draugai viską perpranta? Turiu išmokti tvardytis.

Tvirtai suneriu rankas skraite. Ar taip elgiasi dori žmonės?Bent jau dėl šuns nereikia meluoti.– Ne, aš nepribaigiau šuns.– Jei nenaudojai peilio, kodėl buvai priskirta Bebaimiams? – prisimerkęs klausia Vilas.Pažvelgiu jam į akis ir ramiai atsakau:– Nebuvau. Testas rodė Nuolankiųjų luomą.Atskleidžiu tik dalį tiesos. Torė parašė, kad testas priskyrė mane Nuolankiųjų luomui. Jei kas

sumanys tikrinti, tokį įrašą ir ras. Kelias sekundes nenuleidžiu nuo Vilo akių. Nusukusi jas sukelčiauįtarimą. Paskui gūžteliu pečiais ir šakute pasmeigiu mėsos gabalėlį. Viliuosi, draugai manimipatikėjo. Turėjo patikėti.

– Bet vis tiek pasirinkai Bebaimius. Kodėl? – smalsauja Kristina.– Juk sakiau, – nusišiepiu. – Dėl geresnio maisto.Kristina nusikvatoja.– Ar žinote, kad Tričė tik čia pirmą kartą paragavo mėsainio?Draugė leidžiasi pasakoti, kas nutiko pirmą dieną valgykloje, ir mano kūnas atsipalaiduoja, bet

širdis lieka sunki. Nedera meluoti draugams. Melas kuria nesusipratimus tarp žmonių, o jų čia ir taipužtenka. Kristina pačiupo vėliavą. Aš atstūmiau Alą.

Pavakarieniavę traukiame į miegamąjį. Labai norisi paspartinti žingsnį, nes knieti kuo greičiausužinoti rezultatus. Padaryti galą dvejonėms. Artėjant prie durų Driu bloškia mane į sieną norėdamasprasibrauti pirmas. Petimi nubruožiu mūrą, bet drožiu toliau.

Esu per maža ką nors pamatyti pro kambario gale susibūrusių naujokų galvas. Pagaliau aptinkuplyšį ir pamatau, kad ant grindų, atremta į Ketverto kojas ir nusukta nuo mūsų, stovi lenta. Jis laikorankoje kreidą.

– Ką tik atėjusiems paaiškinsiu, į ką atsižvelgėme vertindami, – sako jis. – Pagal kovas nustatėmejūsų gabumų lygį. Surinktų taškų skaičius priklauso nuo jūsų ir nuo įveikto varžovo lygio. Jeigupatobulėjate ir įveikiate stipresnį priešininką, gaunate daugiau taškų. Sumušę silpną varžovą, taškųnepelnote, nes tai yra bailumas.

Rodos, Ketverto akys tariant šiuos žodžius nuslysta Piterio veidu. Bet jis greit nusuka žvilgsnį.

– Jei esate stiprūs, bet pralaimėsite silpnesniam priešininkui, irgi neteksite taškų.Molė išleidžia keistą garsą – lyg prunkšteli, lyg suniurna.– Antroji parengimo pakopa bus sunkesnė už pirmąją, nes labiau susijusi su gebėjimu įveikti

baimę, – dėsto Ketvertas. – Taigi, jei per pirmą pakopą surinkote mažai taškų, vėliau bus labai sunkupagerinti rezultatus.

Stypčioju nuo vienos kojos ant kitos stengdamasi geriau įsižiūrėti į Ketvertą. Kai pagaliaupavyksta, iškart nusuku akis. Ketvertas įsmeigęs žvilgsnį į mane, turbūt jo dėmesį patraukėmuistymasis.

– Rytoj paskelbsime iškritusiųjų vardus, – sako jis. – Nesvarbu, ar esate perbėgėliai, ar gimusiejiBebaimių luome. Beluomiais gali tapti keturi perbėgėliai arba keturi gimusieji Bebaimių luome.Galimas ir kitas santykis. Dabar susipažinkite su rezultatais.

Ketvertas pakabina lentą ant vinies ir atsitraukia. Skaitome:

1. Edvardas2. Piteris3. Vilas

4. Kristina5. Molė6. Tričė

Šešta? Esu šešta? Sumušusi Molę turbūt gavau daugiau taškų, negu tikėjausi. O Molė, pralaimėjusiman, nukrito žemyn. Žiūriu į sąrašo galą.

7. Driu8. Alas9. Mira

Alui dar ne viskas prarasta, bet tik tada, jei kas nors iš Bebaimių naujokų visiškai susimovė.Antraip jis liks beluomis.

Dirsteliu į Kristiną. Ji pakreipia galvą ir susiraukusi žiūri į lentą. Ne ji viena. Kambaryjeįsiviešpatauja slogi tyla, tarsi būtumėm atsidūrę ant prarajos krašto.

Paskui ji sprogsta.– Ką? – piktinasi Molė rodydama į Kristiną. – Aš ją nugalėjau! Sumušiau per kelias minutes, o jos

rezultatai geresni?– Taip, – sako Kristina susikryžiuodama rankas ir išdidžiai nusišypso. – Na ir kas?– Jeigu nori užsitikrinti aukštesnę vietą, tai neturėk įpročio pralaimėti silpnesniems varžovams, –

pro naujokų murmesį ir bambėjimą prasimuša Ketverto balsas. Jis įsideda į kišenę kreidą ir praeinapro mane nė nedirstelėjęs. Ketverto žodžiai šiek tiek mane užkabina – aš esu ta silpnesnė varžovė,apie kurią jis kalbėjo.

Tai supranta ir Molė.– Tu, – ji prisimerkusi įsistebeilija į mane. – Tu už tai sumokėsi.Užuot puolusi ar smogusi man, Molė apsisuka ant kulnų ir išdidžiai išeina iš miegamojo. Tai tik

dar blogiau. Jei Molė būtų pratrūkusi, po kelių smūgių pyktis būtų išsisklaidęs. Bet ji išėjo –vadinasi, kažką rezga. Vadinasi, turiu būti budri.

Paskelbus rezultatus Piteris tyli. Keista, nes yra įpratęs ungzti dėl kiekvieno nieko. Jis patraukiatiesiai prie savo gulto, atsisėda ir atsivarsto batus. Dar labiau susirūpinu. Piterio tikrai netenkinaantroji vieta. Nieku gyvu.

Vilas su Kristina sumuša rankomis. Paskui jis trinkteli man per nugarą. Jo delnas platesnis už manomentę.

– Tik pažiūrėk, šešta vieta, – vaiposi jis.– Jos gali nepakakti, – primenu.– Pakaks, nesijaudink, – ramina Vilas. – Galėtume atšvęsti.– Gerai, eime, – pritaria Kristina. Viena ranka čiumpa mane, kita įsikabina į Alą. – Nagi, Alai, juk

dar nežinai, kaip pasirodė Bebaimių naujokai. Viskas paaiškės tik rytoj.– Verčiau eisiu miegoti, – murma Alas išsilaisvindamas.Koridoriuje lengviau pamiršti Alą, Molės keršto planus ir įtartiną Piterio ramumą. Lengva

apsimesti, kad esame tikri draugai. Bet sąmonės kertelėje kirba mintis, kad Vilas su Kristina yramano varžovai. Norėdama patekti į dešimtuką, pirmiausia turiu nugalėti juos.

Viliuosi, dėl to nereikės jų išduoti.

+ + +

Atsigulus sunku užmigti. Paprastai miegamajame girdėti vartantis, kvėpuojant, dūsaujant. Šiąnaktkeistai tylu. Imu galvoti apie savo šeimą. Ačiū Dievui, Bebaimių būstinėje šurmuliavo minios žmonių.

Jei mano mama gimė Bebaime, kodėl pasirinko Nuolankiuosius? Gal jai patiko draugiškumas,pastovumas ir gerumas. To pasigendu ir aš pati, mąstydama apie buvusį luomą.

Spėlioju, ar kas nors čia ją pažinojo vaikystėje ir galėtų man papasakoti, kokia ji buvo. Net jei irtaip, vargu ar kas leisis į kalbas. Perbėgėliai neminimi gimtajame luome. Manoma, jog šitaip jiemslengviau pamiršti šeimą ir prisirišti prie naujo luomo, įgyvendinti principą: „Luomas svarbesnis užkraują.“

Įkniaubiu veidą į pagalvę. Mama liepė paprašyti Kalebo rasti simuliacijos serumą. Kodėl? Ar dėlto, kad esu Divergentė ir atsidūriau pavojuje, ar dėl kitos priežasties? Atsidūstu. Kankina tūkstančiaiklausimų, o mama išėjo neatsakiusi nė į vieną. Dabar jie gręžia man galvą ir aš imu abejoti, arįstengsiu užmigti.

Kažkas eina per miegamąjį vilkdamas kojas. Pakeliu galvą. Mano akys dar neapsipranta su tamsa,spoksau į juodumą – tas pat, lyg būčiau užmerkusi vokus. Velkamos kojos ir batų girždesys. Duslussmūgis.

Paskui nuaidi klyksmas, nuo kurio man gyslose sustingsta kraujas ir pasistoja ant sprandoplaukeliai. Nubloškiu apklotą ir basa atsistoju ant akmeninių grindų. Neįžiūriu, kas rėkia, tik per kelisgultus matau gulint ant grindų tamsų pavidalą. Ausis perskrodžia dar vienas klyksmas.

– Uždekit šviesą! – kažkas surinka.Lėtai slenku garso pusėn, saugodamasi, kad ko nors neužminčiau. Jaučiuosi lyg apimta transo.

Nenoriu matyti, iš kur sklinda klyksmas. Taip gali rėkti tik labai sužeistas žmogus; klyksmas veržiasiiš pačių krūtinės gelmių ir skverbiasi į kiekvieną mano kūno ląstelę.

Užsidega šviesa.Šalia savo lovos užsidengęs veidą guli Edvardas. Aplink jo galvą telkšo klanas kraujo, tarp

praskėstų pirštų kyšo sidabrinio peilio rankena. Mano širdies tvinksniai atsimuša ausyse. Atpažįstupeilį sviestui tepti iš valgyklos. Jis stirkso Edvardo akyje.

Mira stovi prie Edvardo ir rėkia. Surinka ir dar kažkas, kažkas kviečia pagalbą, o Edvardas visdar guli ant grindų, raitosi ir dejuoja. Atsiklaupiu tiesiai į kraujo balą ir suimu jį už pečių.

– Nejudėk, – sakau. Jaučiuosi rami, nes negirdžiu nieko, kas dedasi aplink, tarsi galva būtųpanardinta į vandenį. Edvardas blaškosi ir aš pakartoju garsiau, griežčiau: – Pasakiau, nejudėk.Kvėpuok.

– Man išdūrė akį! – šaukia Edvardas.Užuodžiu smarvę. Kažkas apsivėmė.– Ištraukit jį! – prašo Edvardas. – Ištraukit jį iš manęs! Ištraukit!Papurtau galvą ir tada dingteli, kad jis manęs nemato. Mane apima isteriškas juokas. Jeigu noriu

padėti Edvardui, turiu jį nuslopinti. Turiu pamiršti save.– Ne, – sakau. – Ištrauks gydytojas. Ar girdi mane? Ištrauks gydytojas. Ir kvėpuok.– Man skauda, – kūkčioja Edvardas.– Žinau, – kalbu ne savo, o mamos balsu. Mintyse matau ją atsitūpusią priešais mane ant šaligatvio

ir šluostančią ašaras, kai būdama penkerių nusibrozdinau kelį. – Viskas bus gerai, – stengiuosi kalbėtitvirtai, tarsi pati tuo tikėčiau. Bet aš nežinau, ar viskas bus gerai. Greičiausiai ne.

Atėjusi seselė liepia man pasitraukti ir aš paklūstu. Mano rankos kruvinos, kelnės irgipermirkusios krauju. Apsižvalgiusi pasigendu dviejų naujokų.

Driu.Ir Piterio.

+ + +

Išgabenus Edvardą nusinešu drabužius į vonią. Nusiplaunu rankas ir persirengiu. Kristina einadrauge ir stovi prie durų, bet tyli. Man tai patinka. Ką čia bepasakysi.

Gremžiu kraują nuo delnų, šveičiu panages. Persimaunu atsineštomis kelnėmis, kruvinas išmetu įšiukšlinę. Prisiplėšiu tiek popierinių rankšluosčių, kiek telpa į glėbį. Kas nors turi išvalyti miegamąjį.Abejoju, ar beužmigsiu, tai kodėl nepadarius to darbo.

Kai spusteliu durų rankeną, Kristina prabyla:– Juk žinai, kas tai padarė, tiesa?– Taip.– Ar turime pranešti?– Negi manai, kad Bebaimiai aiškinsis? – sakau. – Prisimink, kaip tau buvo liepta kabėti virš

bedugnės. Ir kaip jie vertė mus mušti vienas kitą iki sąmonės netekimo.Kristina nieko neatsako.Po pusvalandžio klūpodama ant grindų valau Edvardo kraują. Kristina išmeta suteptus popierinius

rankšluosčius ir atneša naujų. Mira dingusi; tikriausiai ji nusekė paskui Edvardą į ligoninę.Iki ryto visi būdraujame.

+ + +

– Nors skamba keistai, – sako Vilas, – bet norėčiau, kad šiandien būtų ne išeiginė.Linkteliu. Suprantu, ką jis turi galvoje. Užsiėmimas prablaškytų, kaip tik to man dabar labiausiai

reikia.

Retai būnu viena su Vilu, bet Kristina ir Alas nutarė numigti, o mudu nenorime būti tamekambaryje be reikalo. Vilas to man nesakė; ir pati žinau.

Krapštinėju panages. Išvaliusi Edvardo kraują, kruopščiai nusiploviau rankas, bet jos vis tiekatrodo gličios. Mudu su Vilu vaikštinėjame be tikslo. Neturime kur eiti.

– Gal aplankykim Edvardą? – pasiūlo Vilas. – Bet ką jam pasakysim? Pavyzdžiui: gerai tavęsnepažinojau, bet labai gaila, kad tau išdūrė akį?

Tai nejuokinga. Suvokiu, vos išgirdusi Vilo žodžius, bet juokas jau veržiasi man iš gerklės ir ašneįstengiu jo nuslopinti. Vilas trumpai spokso į mane, o paskui ir pats ima kvatotis. Kartais nėra kitosišeities, kaip juoktis arba verkti. Juokas šiuo atveju atrodo tinkamesnis.

– Atleisk, – sakau. – Labai prajuokinai.Nenoriu lieti ašarų dėl Edvardo, apverkti kaip draugo ar mylimojo. Noriu verkti, nes išgyvenau

klaikų siaubą, mačiau tai, bet nebegalėjau nieko padaryti. Tas, kas galėtų nubausti Piterį, neturivaldžios, o turintis valdžią neturi noro. Bebaimių įstatymai draudžia iš pasalų puldinėti savo luomonarius, bet valdžioje įsitvirtinus tokiems kaip Erikas įstatymai nebegalioja.

Surimtėjusi priduriu:– Juokingiausia, kad bet kuriame kitame luome papasakoję, kas nutiko, būtume drąsuoliai. O čia,

Bebaimių būstinėje, drąsa mums tik pakenktų.– Ar esi skaičiusi šio luomo manifestą? – klausia Vilas.Luomų manifestai buvo parašyti vos tik jiems susiformavus. Mokėmės apie juos, bet nė vieno nesu

skaičiusi.– O tu esi skaitęs? – dėbteliu į Vilą. Paskui topteli, kad jis atmintinai žino miesto žemėlapį. Ir

padarė tai šiaip sau, dėl smagumo. – Ak, žinoma, kad esi. Atleisk, nenorėjau įžeisti.– Gerai prisimenu šią Bebaimių manifesto eilutę: „Mes tikime, kad drąsą galima rodyti kasdien,

kad narsa suteikia vienam žmogui jėgų ginti kitą.“Vilas atsidūsta.Jam nereikia nieko pridurti. Suprantu, ką turi galvoje. Galbūt Bebaimių luomas susiformavo

turėdamas kilnius ketinimus, teisingus idealus ir aiškius tikslus. Bet nuo jų nuklysta labai toli.Suvokiu, kad tas pat nutiko ir Eruditams. Kadaise jie siekė žinių ir mokslo ketindami daryti gerusdarbus. Dabar trokšta žinių tik iš godumo. Klausiu savęs, ar ir kiti luomai turi tokių pat bėdų.Anksčiau dėl to nekvaršinau galvos.

Kad ir kokias Bebaimių luomo ydas įžvelgiu, nenoriu jo palikti. Ir ne tik todėl, kad tapti beluome,visiškai atskirta nuo visuomenės, yra blogiau, negu mirti. Bet ir dėl to, jog kartkartėmis čia jaučiausigerai, ir tikiu, kad šį luomą verta gelbėti. Galbūt Bebaimiai vėl taps narsiais ir garbingais žmonėmis.

– Eime į valgyklą suvalgyti pyrago, – siūlo Vilas.– Gerai, – nusišypsau.Žingsniuodama per Pragarą mintyse kartoju Vilo pacituotą eilutę. Pasistengsiu jos neužmiršti.Aš tikiu, kad drąsą galima rodyti kasdien, kad narsa suteikia vienam žmogui jėgų ginti kitą.Nuostabi mintis.

+ + +

Vėliau, sugrįžusi į miegamąjį, pamatau, kad nuo Edvardo lovos nuimta patalynė, stalčiai ištuštinti.Miros gultas kitoje kambario pusėje atrodo taip pat.

Klausiu Kristinos, kur jiedu dingo. Ji atsako:

– Jie pasitraukė.– Net ir Mira?– Mira sakė nenorinti čia būti be Edvardo. Šiaip ar taip, ją būtų pašalinę. – Kristina trūkteli

pečiais, tarsi nebežinotų, ką daugiau sakyti. Suprantu, kaip ji jaučiasi. – Bent jau Alas nebus išmestas.Alas būtų buvęs pašalintas – jį išgelbėjo Edvardo pasitraukimas. Bebaimiai leido Alui dalyvauti

antroje iniciacijos pakopoje.– Kam dar teko palikti būstinę? – klausiu.Kristina gūžteli.– Dviems Bebaimių naujokams. Neprisimenu jų vardų.Linkteliu ir pažvelgiu į lentą. Kažkas užbraukė Edvardo ir Miros vardus, pernumeravo

likusiuosius. Dabar Piteris užima pirmą vietą. Vilas – antrą. Aš esu penkta. Pirmą pakopą pradėjomedevyniese.

Dabar mūsų liko septyni.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Vidurdienis. Pietų metas.Sėdžiu nepažįstamame koridoriuje. Atėjau čia, kad būčiau kuo toliau nuo miegamojo. Jeigu

persineščiau čia čiužinį ir daiktus, nebegrįščiau ten. Gal kalta tik mano vaizduotė, bet miegamajamedvokia krauju, nors gramdžiau grindis tol, kol paskaudo rankas. Šįryt kažkas dar užpylė chlorkalkių.

Spusteliu viršunosę. Šveičiau grindis, nes niekas kitas nenorėjo to imtis – šitaip būtų pasielgusimano mama. Jeigu negaliu būti šalia jos, galiu bent jau retkarčiais elgtis kaip ji.

Girdžiu artinantis žmones, jų žingsniai aidi akmeninėmis grindimis, ir aš nudelbiu akis į batus.Prieš savaitę pilkus sportukus pakeičiau juodais, bet pilkuosius vis dar laikau paslėpusi stalčiuje.Neprisiverčiu jų išmesti, nors suprantu, kaip kvaila prisirišti prie sportukų, tarsi jie galėtų parvestimane namo.

– Triče?Pakeliu akis. Priešais mane stovi Jurajas. Rankos mostu jis paliepia būreliui savųjų naujokų eiti

toliau. Šie susižvelgę paklūsta.– Tu sveika? – klausia jis.– Naktis buvo sunki.– Taip, girdėjau apie tą vaikiną, Edvardą. – Jurajas žvilgteli tolyn. Naujokai dingsta už kampo. Jis

šypteli. – Gal nori prasiblaškyti?– Ką? – klausiu. – Kur susiruošėt?– Nedidelis naujokų žygis, – atsako jis. – Eime, reikia paskubėti.Trumpai pasvarstau. Galiu toliau kiūtoti čia. Arba išsprukti iš Bebaimių būstinės.Prisiverčiu atsistoti ir risnoju paskui Jurają – vejamės Bebaimių naujokus.– Šiame žygyje leidžiama dalyvauti tik turintiems vyresnių brolių ar seserų mūsų luome, – aiškina

Jurajas. – Bet gal tavęs niekas nepastebės. Elkis įprastai.– Ką veiksit?– Leisimės į pavojus, – atsako jis. Jurajaus akys užsidega kaip tikro Bebaimio maniako. Prieš

kelias savaites būčiau tikrai atšokusi, bet dabar jo entuziazmas užkrečia mane. Slogią savijautąpakeičia susijaudinimas. Prisiviję kitus naujokus sulėtiname žingsnį.

– Ką čia daro Suskė? – klausia vaikinas su metaliniu žiedu šnervėse.– Geibai, ji ką tik matė, kaip tam vaikinui išdūrė akį, – sako Jurajas. – Atstok nuo jos, gerai?Geibas trūkteli pečiais ir nusigręžia. Kiti naujokai nieko nesako, bet keletas nuveria kreivais

žvilgsniais lyg vertindami. Bebaimių naujokai yra kaip šunų gauja. Jei elgsiuosi netinkamai, jie maneišspirs. Tačiau kol kas esu saugi.

Dar kartą pasukę už kampo kito koridoriaus gale randame būrį Bebaimių. Jų per daug, tikrai nevisi yra naujokų giminaičiai, bet kai kurie labai panašūs iš veido.

– Eime, – sako vienas Bebaimių. Apsigręžęs jis puola į tamsų tarpdurį. Kiti Bebaimiai sekapaskui, mes irgi. Laikausi už Jurajo. Smunku į tamsą ir koja atsitrenkiu į laiptą. Šiaip taip išsilaikau irimu kopti.

– Atsarginiai laiptai, – sumurma Jurajas. – Paprastai laiptinė būna užrakinta.Linkteliu, nors jis manęs nemato, ir lipu iki viršaus. Durys viršuje atdaros, pro jas skverbiasi

dienos šviesa. Išlendame į paviršių per kelis šimtus jardų nuo stiklinio statinio virš Pragaro, prie pattraukinio bėgių.

Jaučiuosi taip, lyg jau būčiau tai dariusi daugybę kartų. Išgirstu traukinio švilpuką. Žemė pokojomis dreba. Plieskia garvežio žibintas. Patraškinu krumpliais ir pašokinėju ant pirštų galų.

Glaudžiu būriu risnojame greta vagono ir vienas po kito Bebaimiai bei naujokai šoka vidun.Jurajas liuokteli pirmas, man už nugaros grūdasi kiti. Nieku gyvu negaliu suklysti: metuosi įstrižai,įsitveriu vagono rankenos ir prisitraukiu. Jurajas čiumpa už rankos ir prilaiko.

Traukinys didina greitį. Mudu su Jurajumi atsisėdame ir atremiame nugaras į sieną.Stengdamasi perrėkti vėjo švilpesį šaukiu:– Kur važiuojam?Jurajas gūžteli pečiais.– Zakas niekada man nesako.– Zakas?– Vyresnysis mano brolis, – atsako Jurajas. Jis parodo vaikiną, sėdintį vagono tarpduryje ir

maskatuojantį kojomis. Vaikinas lieknas, neaukštas ir į Jurają panašus nebent odos spalva.– Ir neturi žinoti. Nebebus staigmenos! – rėkia mergina man iš kairės. Ir paduoda ranką. – Mano

vardas Šauna.Nestipriai pakratau jai ranką ir greitai paleidžiu. Abejoju, ar kada išmoksiu tinkamai spausti ranką.

Man nejauku liesti nepažįstamą žmogų.– Aš esu... – mėginu išrėkti.– Žinau, kas tu tokia, – sako Šauna. – Tu esi Suskė. Ketvertas man apie tave pasakojo.Meldžiuosi, kad niekas nepastebėtų iškaitusių skruostų.– Štai kaip? Ir ką gi jis sakė?Šauna vypteli.– Sakė, kad esi iš Suskių. Kodėl klausi?– Man įdomu žinoti, ką apie mane sako instruktorius, – tariu kaip galėdama tvirtesniu balsu.

Tikiuosi, meluoju įtikinamai. – Ketvertas nevažiuoja kartu, tiesa?– Ne, jis nedalyvauja tokiuose žygiuose, – atsako Šauna. – Tokie dalykai jo nebetraukia. Žinai, jį

sunku išgąsdinti.Ketvertas nevažiuoja. Subliūkštu kaip pradurtas balionas. Tačiau susiimu ir linkteliu. Žinau,

Ketvertas – ne bailys. Bet vieną jo baimę žinau – jis bijo aukščio. Tikriausiai kabarosimės labaiaukštai, todėl Ketvertas vengia tokių žygių. Šauna aiškiai to nenutuokia, nes kalba apie jį su didelepagarba.

– Ar gerai pažįsti Ketvertą? – klausiu. Per daug smalsauju; kaip visada.– Visi pažįsta Ketvertą, – atsako Šauna. – Mudu kartu išlaikėme iniciaciją. Prastai kovojau, todėl

Ketvertas mokė mane kiekvieną naktį kitiems sumigus. – Mergina pasikaso sprandą ir staigasurimtėja. – Labai gražu iš jo pusės.

Šauna pakyla ir atsistoja už sėdinčiųjų tarpduryje. Netrukus ji pralinksmėja, o aš vis dar esusuglumusi. Viena vertus, džiugu, jog Ketvertas moka gražiai elgtis, antra vertus, nežinia kodėl norisijai vožtelėti.

– Išlipam! – surinka Šauna. Traukinys nelėtina greičio, bet ji metasi lauk. Kiti Bebaimiai puolapaskui, juodai apsirengusių, auskaruotų žmonių srautas. Kai kurie vos vyresni už mane. Atsistojutarpduryje greta Jurajo. Dar nesu šokusi iš taip greitai važiuojančio traukinio, bet negaliu rodytibaimės kitų akivaizdoje. Todėl strykteliu, sunkiai nusileidžiu ant žemės ir keletą žingsnių pabėgėju,iki atgaunu pusiausvyrą.

Mudu su Juraju risčia prisivejame Bebaimius. Tą patį daro ir kiti naujokai, jie beveik nežiūrimano pusėn.

Eidama žvalgausi. Už nugaros matyti Centras, juodesnis už debesis, o pastatai aplink tamsūs irtylūs. Vadinasi, esame į šiaurę nuo tilto, apleistoje miesto dalyje.

Pasukę už kampo išsiskleidžiame ir traukiame Mičigano aveniu. Į pietus nuo tilto ši gatvė yra judri,pilna žmonių, o čia tuščia.

Apžvelgusi pastatus iškart suprantu, kur einame. Į tuščią Hankoko pastatą, aukščiausią šiaurinėjetilto pusėje. Jis atrodo kaip juodas stulpas, apraizgytas kryžminėmis standumo sijomis.

Ką mes ten darysim? Kopsim?Priartėjus Bebaimiai leidžiasi bėgti, mudu su Juraju skuodžiam iš paskos. Baksnodami vienas kitą

alkūnėmis ir stumdydamiesi jie braunasi pro kelerias duris pirmame aukšte. Vienų stiklas išdaužtas,stirkso tik rėmas. Neatidarinėju jų, bet lendu vidun ir seku įkandin Bebaimių niūriu, tamsiuvestibiuliu, po kojomis traška šukės.

Maniau, lipsim laiptais, bet sustojam prie liftų.– Ar jie veikia? – pakuždomis klausiu Jurajo.– Žinoma, – Zakas užverčia akis. – Negi laikai mane kvailiu? Be abejo, atėjau anksčiau ir įjungiau

atsarginį generatorių.– Aha, – sako Jurajas, – taip ir maniau.Zakas dėbteli į brolį, pasišokėjęs griebia už sprando ir nulenkęs galvą krumpliais stukteli į

makaulę. Zakas smulkesnis už Jurają, bet tikrai stipresnis. Ar bent jau greitesnis. Jurajas vožteli Zakuiį šoną ir tas jį paleidžia.

Šypteliu, nes Jurajas visas pasišiaušęs. Liftų durys atsidaro. Griūvame vidun, Bebaimiai – įvienus, naujokai – į kitus. Skustagalvė mergina numina man koją ir neatsiprašo. Susiraukusi svarstau,ar nespyrus jai į blauzdą. Jurajas spokso į savo atvaizdą lifto duryse ir glostosi plaukus.

– Kelintas aukštas? – klausia skustagalvė.– Šimtasis, – atsakau.– Iš kur jau tu žinai?– Liaukis, Lina, – ramina Jurajas, – būk mandagesnė.– Mes esame šimto aukštų pastate drauge su keliais Bebaimiais, – atkertu. – Kodėl tu šito nežinai?Lina neatsako, tik stipriai duria nykščiu į reikiamą mygtuką.Liftas kyla taip greitai, kad man susuka vidurius ir užgula ausis. Įsikabinu į turėklą kabinos šone ir

žiūriu į mirgančius skaičius. Dvidešimtas, trisdešimtas aukštas – Jurajas pagaliau sugludina plaukus.Penkiasdešimtas, šešiasdešimtas – mano kojų pirštai liovėsi tvinkčioti. Prašvilpiame devyniasdešimtaštuntą, devyniasdešimt devintą ir pagaliau liftas sustoja šimtajame aukšte. Apsidžiaugiu, kadnelipome laiptais.

– Kaži kaip pateksime ant stogo nuo... – Jurajas nutyla.Mane perkošia stiprus vėjas, bloškia plaukus ant akių. Šimtojo aukšto lubose žioji didžiulė skylė.

Zakas atremia į jos kraštą aliuminio kopėčias ir ima lipti. Jos braška ir siūbuoja nuo jo svorio, bet jistik švilpauja. Užsikabarojęs ant stogo, Zakas apsisuka ir suima kopėčių galą, ragindamas lipti kitą.

Imu spėlioti, ar čia ne savižudžių gauja apsimetusi nuotykių ieškotojais.Jau ne pirmą kartą po Pasirinkimo ceremonijos klausiu savęs šito.Kopiu paskui Jurają. Prisimenu, kaip koriausi apžvalgos rato stipinais, o Ketvertas lipo man ant

kulnų. Prisimenu, kaip jis prilaikė mane iš šono ir neleido nukristi. Užsigalvojusi vos sugraibaukopėčių skersinį. Kvailė.

Prikandusi lūpą užsiropščiu iki viršaus ir atsistoju ant Hankoko pastato stogo.Vėjas toks stiprus, kad viską užgožia – nieko nejaučiu ir nieko negirdžiu. Kad nenukrisčiau,

atsiremiu į Jurają. Pirmiausia pamatau didžiulį, rudą, be gyvybės, iki horizonto besidriekiantį

pelkyną. Kitoje pusėje plyti miestas – kai kurie rajonai nedaug skiriasi nuo pelkės, yra apleisti, juosegalioja savi įstatymai.

Jurajas kažką rodo. Prie atsikišusios stogo atbrailos pritvirtintas mano riešo storumo plieninislynas. Šalia sukrauta kaugė apsauginių diržų iš juodos stiprios medžiagos, užtektinai plačių išlaikytižmogų. Zakas čiumpa vieną komplektą ir pritvirtina prie skriemulio, reguliuojančio lyno ilgį.

Seku akimis lyną – jis driekiasi pro pastatus išilgai įlankos. Nematyti, kur baigiasi. Dingteli, kadsužinosiu tik nuskriejusi.

Apsijuosę tik keliais diržais turėsime leistis lynu iš tūkstančio pėdų aukščio.– Viešpatėliau, – sako Jurajas.Galiu tik linktelėti.Šauna pirmoji parengiama skrydžiui. Ji beveik atsigula ant pilvo, kol kūnas pakimba ant diržų.

Zakas sukryžiuoja apsaugas jai ant pečių, juosmens ir šlaunų. Jis patraukia merginą už diržo prie patstogo krašto ir ima skaičiuoti nuo penkių. Šauna iškelia nykščius, o Zakas pastumia ją pirmyn, įnežinią.

Šaunai nėrus stačiai galva žemyn Lina aikteli. Prasispraudžiu pro ją, kad geriau matyčiau. Šaunatolsta, saugiai apjuosta diržais. Nulydžiu ją akimis, kol virsta juodu taškeliu virš įlankos.

Bebaimiai šūkauja, mojuoja kumščiais, paskui stoja į eilę, netgi stumdosi nekantraudami kuogreičiau leistis. Nežinia, kaip atsiduriu pirmoji naujokų eilėje, tiesiai priešais Jurają. Nuozvimbiančio lyno mane skiria tik septyni žmonės.

Vis dėlto silpnas vidinis balselis kužda: Teks laukti, kol nušoks septyni? Apima iki šiol darnepažintas jausmas – siaubas, sumišęs su nekantrumu.

Kitas Bebaimis, jaunas vaikinas siekiančiais pečius plaukais, įsmunka į apsauginius diržusatsigręžęs nugara į stogo atbrailą. Kai Zakas pasuka skriemulį, vaikinas plačiai išskečia rankas.

Nė vienas iš laukiančiųjų priešais mane, regis, nesibaimina. Laikosi taip, lyg būtų šokę daugybękartų – gal taip ir yra. Tačiau žvilgtelėjusi per petį matau išbalusius ir susirūpinusius naujokų veidus,nors jie stengiasi nuslėpti jaudulį garsiomis kalbomis. Kaip nutinka, kad po iniciacijos, žmogus, užuotbaiminęsis pavojaus, ima jo trokšti? Ar tikrieji Bebaimiai išmoksla slėpti savo silpnybes?

Dar trys prieš mane. Dar vienas diržų komplektas; mergina pirmiausia įkiša kojas ir susikryžiuojaant krūtinės rankas. Lieka du. Aukštas stambus vaikinas pašokinėja kaip vaikas, paskui užsisegadiržus ir krisdamas šaižiai rėkia, kol pradingsta. Priešais mane stovinti mergina nusikvatoja. Likoviena.

Ji įšoka į diržus ir atkiša rankas į priekį, o Zakas užsega apsaugas. Ateina mano eilė.Pašiurpstu, kai Zakas pakabina mano apsaugas ant lyno. Mėginu įsirangyti, bet sunkiai einasi;

bjauriai dreba rankos.– Nesiblaškyk, – sako Zakas tiesiai man į ausį. Jis paima mano ranką ir padeda susitvarkyti.Suveržęs diržus ant liemens, Zakas stumteli mane į priekį, prie pat stogo krašto. Spoksau į

plienines pastato santvaras ir juodus langus, įžiūriu net suskilinėjusias šaligatvio plyteles. Esu kvailėšitaip elgdamasi. Tik kvailė gali džiaugtis, kad širdis vos nelipa pro gerklę ir stipriai prakaituojadelnai.

– Pasirengusi, Suske? – Zakas vypteli. – Stebiuosi, jog dar neėmei rėkti ir bliauti.– Juk sakiau tau, – įsikiša Jurajas, – ji yra apsigimusi Bebaimė. Greičiau leisk.– Atsargiau, broliuk, o tai galiu prastai pritvirtinti tavo diržus, – grasina Zakas ir pliaukšteli sau

per kelį. – O tada tvosies!– Kurgi, kurgi, – atsako Jurajas. – Tada motina išvirs tave gyvą.Išgirdus Jurają kalbant apie motiną, apie normalią šeimą, man suskausta krūtinę, lyg durstelėjus

adata.– Jeigu sužinos. – Zakas trūkteli prie lyno pritvirtintą skriemulį. Laimė, įtaisas laiko. Jei sulūžtų,

be jokių abejonių mirčiau greitai. Pažiūrėjęs į mane Zakas sako: – Susikaupk, pasiruošk ir pir...Dar nebaigęs tarti „pirmyn“, Zakas stumteli mane žemyn ir aš pamirštu jį, Jurają, šeimą ir visus

kitus, galinčius pražudyti, dalykus. Girdžiu, kaip metalas slysta per metalą, nuo stipraus vėjo maništrykšta ašaros, švilpiu žemyn.

Pasijuntu bekūnė, besvorė. Net ir iš tokio aukščio pelkė atrodo didžiulė, rudi lopai driekiasitoliau, negu siekia akys. Šaltas ir stiprus vėjas skaudžiai degina man veidą. Skrieju vis sparčiau ir iškrūtinės veržiasi džiaugsmo klyksmas, bet vos išsižiojusi prisiryju oro.

Tvirtai laikoma diržų išskečiu į šalis rankas ir įsivaizduoju skrendanti. Sklendžiu virš apleistos,duobėtos gatvės, vingiuojančios palei pelkę. Dabar, iš viršaus, galiu įsivaizduoti, kas būtų, jei vietojpelkės, kaip anksčiau, tyvuliuotų ežeras. Dangus jame atsispindėtų tarsi lydytame pliene.

Širdis skausmingai daužosi, neišgaliu nei rėkti, nei kvėpuoti, bet viską jaučiu, jaučiu kiekvienagyslele ir kūno skaidula, visais kaulais ir nervais, visas mano kūnas budrus ir įsielektrinęs. Manevaldo adrenalinas.

Žemė po truputį artėja ir ryškėja, įžiūriu žmogiukus ant grindinio. Kaip kiekvienas protingasžmogus turėčiau rėkti iš baimės, bet krykščiu iš džiaugsmo. Klykiu garsiau – žmogiukai apačiojeiškelia kumščius ir atsakydami surinka. Bet jie yra taip žemai, kad vos girdėti.

Žemė susilieja į pilkos, baltos ir juodos spalvų dėmę, tarp jų mirga stiklas, betonas ir plienas.Švelnios, bet tvirtos vėjo gijos apsiveja mano pirštus ir verčia išskėsti rankas plačiau. Mėginuprisitraukti jas prie krūtinės, bet neįstengiu. Žemė vis artėja.

Dar porą minučių sklendžiu tokiu pat greičiu lygiagrečiai žemei, lyg paukštis.Greičiui sulėtėjus persibraukiu pirštais plaukus. Vėjas juos smarkiai sušiaušė ir suvėlė. Kybau

maždaug dvidešimt pėdų virš žemės, bet toks aukštis dabar atrodo nieko vertas. Imu grabalioti užnugaros, mėginu atlaisvinti apsauginius diržus. Pirštai dreba, bet pasiseka. Apačioje stovi Bebaimiųbūrelis. Jie susikabina rankomis už riešų ir padaro man tinklą.

Norėdama nusileisti privalau tikėti, kad jie mane sugaus. Turiu suvokti, kad priklausau jų būriui irkad jie mane priims. Tam reikia didesnės drąsos, negu nerti nuo stogo.

Pasimuistau ir krintu. Stipriai atsitrenkiu į rankų tinklą. Į nugarą įsirėžia aštrūs riešikauliai irraumeningi dilbiai, paskui kažkas suima mano rankas ir pastato ant kojų. Nežinau, kas mane laiko, okas ne; matau tik šypsenas ir girdžiu juoką.

– Kaip jautiesi? – klausia Šauna tapšnodama per petį.– Na... – Visi Bebaimiai nenuleidžia nuo manęs akių. Jie nugairinti vėjo kaip ir aš, akys blizga nuo

adrenalino pertekliaus, plaukai sušiaušti. Dabar žinau, kodėl tėvas vadino Bebaimius bepročių gauja.Jis nesuprato – negalėjo suprasti – tokios draugystės, kuri užsimezga tarp žmonių, kartu rizikuojančiųgyvybe. – Kada galėsiu pakartoti? – klausiu. Išsišiepiu taip plačiai, kad parodau dantis. Kai jienusikvatoja, kvatojuosi ir aš. Prisimenu, kaip koja kojon lipau laiptais su Nuolankiaisiais, visi buvomvienodi. Šiandien pasijutau visai kitaip. Mes esame skirtingi. Bet kažkodėl vieningi.

Pažvelgiu į Hankoko pastatą. Jis taip toli, kad net nematau žmonių ant stogo.– Žiūrėkit! Štai jis! – vienas Bebaimių parodo man per petį. Pasuku galvą ton pusėn ir pamatau

mažą tamsią figūrėlę, slystančią plieniniu lynu. Po kelių sekundžių išgirstu kraują stingdantį klyksmą.– Lažinausi, kad jis klyks.– Zako brolis klyks? Eik jau! Bijos gauti į galvą.– Jis mosikuoja rankomis!– Jis bliauna kaip smaugiamas katinas, – sakau ir vėl nuaidi juokas. Nusmelkia kaltė, kad šaipausi

iš Jurajo jam negirdint, bet tą patį pasakyčiau, jei jis stovėtų šalia. Tikiuosi.Kai Jurajas galiausiai pakimba ore, kartu su kitais einu jo pasitikti. Išsirikiuojame po juo ir

suneriame rankas kaip kilimą. Šauna įsikimba man į dilbį, aš sugraibau kažkieno kito ranką –nesvarbu kieno ji, čia visas rankų miškas – ir dirsteliu į ją.

– Ko gero, dabar jau nebegalėsim vadinti tavęs Suske, – sako Šauna ir linkteli. – Vadinsim Triče.

+ + +

Dar kvepėdama vėju vakare įžengiu į valgyklą. Įžengiu drauge su Bebaimiais kaip viena iš jų.Atsisveikindama Šauna man pamojuoja ir būrys išsiskirsto. Patraukiu prie stalo, kur apstulbę sėdi ir įmane žiopso Kristina, Alas ir Vilas.

Priimdama Jurajo kvietimą nė nepagalvojau apie draugus. Išvydusi priblokštus jų veidus, pajuntusavotišką pasitenkinimą. Bet ir nenoriu jų liūdinti.

– Kur buvai? – klausia Kristina. – Ką veikei su jais?– Jurajas... Žinai, tas Bebaimių naujokas, su kuriuo kartu grobėme vėliavą? – sakau. – Jis su kitais

Bebaimiais leidosi į žygį ir įprašė paimti mane. Bebaimiai nenorėjo. Tokia Lina net numynė koją.– Jie tavęs nenorėjo, bet vis dėlto paėmė, – tyliai taria Vilas. – Rodos, dabar tu jiems patinki.– Hmm, – numykiu. Negaliu šito paneigti. – Vis tiek džiaugiuosi, kad grįžau.Laimė, draugai nekaltina manęs meluojant, bet tikriausiai taip mano. Grįždama į būstinę lange

probėgšmais išvydau savo atvaizdą – mano skruostai ir akys švytėjo, plaukai buvo išsidraikę. Lygpatyrus nepaprastą išgyvenimą.

– Gaila, nematei, kaip Kristina vos netrenkė Eruditui, – nekantriai sako Alas. Draugas stengiasiišsklaidyti įtampą. – Jis ėmė klausinėti, ką manome apie Nuolankiųjų vadus, o Kristina jam atšovė,kad susirastų naudingesnį darbą.

– Kristina buvo visiškai teisi, – priduria Vilas. – O Eruditas įsižeidė. Labai apsigavo.– Jėga, – linkteliu. Jei plačiai šypsosiuos, gal draugai pamirš pavydą, nuoskaudą ir kitus negerus

jausmus, atsispindinčius Kristinos akyse.– Aha, – sako Kristina. – Kol tu pramogavai, aš dirbau juodą darbą gindama tavo senąjį luomą,

užkirtau kelią tarpluominiam konfliktui...– Nesikuklink, žinau, kad tau buvo smagu, – Vilas kumšteli Kristinai alkūne. – Jei pati neišklosi

visko, papasakosiu aš. Eruditas stovėjo...Vilas įsijautęs pasakoja, aš linksiu tarsi klausyčiausi, o iš tikrųjų galvoju tik apie tai, kaip žiūrėjau

nuo Hankoko pastato stogo, kaip įsivaizdavau, kad vietoj pelkės tyvuliuoja ežeras, ir mintyse atkūriaupirmykštį tos vietos grožį. Pro Vilo petį žvilgčioju į Bebaimius, kurie taikstosi pasismeigti kąsnelį iškaimyno lėkštės.

Pirmą kartą tikrai trokštu priklausyti jų luomui.Vadinasi, turiu išgyventi kitą iniciacijos pakopą.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Kol kas antroji iniciacijos pakopa apsiriboja sėdėjimu tamsiame koridoriuje su kitais naujokais,spėliojant, kas dedasi už uždarų durų.

Jurajas įsitaisęs priešais mane, Marlena jam iš kairės, Lina iš dešinės. Per pirmąją pakopąBebaimių naujokai ir perbėgėliai buvo atskirti, bet dabar treniruosimės kartu. Šitai mums pranešėKetvertas prieš išnykdamas už durų.

– Taigi, – taria Lina, bruoždama batu grindis. – Kuris iš jūsų buvo geriausias?Po jos klausimo stoja tyla, paskui atsikrenkščia Piteris.– Aš, – sako.– Kertu lažybų, tave įveikčiau, – pareiškia ji kaip niekur nieko sukinėdama auskarą antakyje. – Esu

antra, bet neabejoju, kad bet kuris mūsiškių tave nugalėtų, perbėgėli.Vos nenusikvatoju. Jeigu dar būčiau Nuolankioji, Linos pastaba man būtų pasirodžiusi šiurkšti ir

netinkama, bet tarp Bebaimių tokie iššūkiai įprasti. Beveik imu jų laukti.– Tavimi dėtas taip nesipūsčiau, – atšauna įsiutęs Piteris. – Kas iš jūsiškių geriausias?– Jurajas, – atsako Lina. – O aš nesipučiu. Ar bent nutuoki, kiek metų mes šitam rengėmės?Jei Lina ketino mus sugluminti, jai pavyko. Mano kūnas pašiurpsta.Piteriui nespėjus atsakyti, Ketvertas atlapoja duris ir pakviečia Liną. Pamoja jai, mergina atsistoja

ir žengia koridoriumi. Jos nuskusta galva blizga mėlynoje šviesoje.– Tai tu esi pirmas, – sako Vilas Jurajui.Jurajas gūžteli.– Aha. Tai kas?– Ar nemanai, kad šiek tiek nesąžininga, jog tu rengeisi iniciacijai nuo pat vaikystės, o mums tenka

visko išmokti per kelias savaites? – prisimerkęs klausia Vilas.– Nemanau. Patirtis padėjo pirmoje pakopoje, bet antrajai negali pasirengti, – atsako Jurajas. –

Bent jau taip man buvo aiškinama.Visi tyli. Taip sėdime kokias dvidešimt minučių. Vis žvilgčioju į laikrodį. Durys atsiveria ir

Ketvertas pakviečia Piterį.Minutės slenka kankinamai lėtai. Pamažu mūsų mažėja – liekame tik mudu su Jurajumi ir Driu.

Driu trepsena koja, Jurajas pirštais barbena į kelį, o aš stengiuosi sėdėti visai ramiai. Iš kambariokoridoriaus gale atsklinda tik murmesys ir imu įtarti, kad vadai toliau žaidžia su mumis savo žaidimą.Išnaudoja kiekvieną progą mus įbauginti.

Atvėręs duris Ketvertas pamoja man.– Užeik, Triče.Atsistoju paskaudusia nuo ilgo rėmimosi į sieną nugara ir einu pro du likimo bendrus. Driu pakiša

man koją, kad suklupčiau, bet aš ją peršoku.Ketvertas paliečia man petį, vedasi į kambarį ir uždaro duris.Pamačiusi, kas yra viduje, atšoku ir nugara atsimušu Ketvertui į krūtinę.Kambaryje stovi atlošiama metalinė kėdė, panašioje sėdėjau per gabumų testą. Šalia – jau

pažįstamas prietaisas. Kambaryje nėra veidrodžių ir tvyro prietema. Kertėje ant stalo šviečiakompiuterio ekranas.

– Sėsk, – paliepia Ketvertas. Jis suima mane už pečių ir stumteli į priekį.– Kam ta simuliacija? – stengiuosi klausti tvirtai, bet balsas dreba.

– Ar kada girdėjai sakant „pažink savo baimes“? – klausia Ketvertas. – Mes šitą posakį taikometiesiogiai. Simuliacija išmokys tave valdyti emocijas susidūrus su pavojumi.

Virpančia ranka paliečiu kaktą. Simuliacijos yra netikros, jos nekelia grėsmės. Todėl blaiviaigalvojant neturėčiau bijoti. Tačiau baiminuosi instinktyviai. Sutelkusi visas valios jėgas prieinu priekėdės, atsisėdu ir atremiu galvą į atlošą. Net pro drabužius jaučiu šaltą metalą.

– Ar kada nors vykdei gabumų testus? – klausiu. Ketvertas atrodo patyręs.– Ne, – atsako jis. – Vengiu Suskių kaip įmanydamas.Nenutuokiu, kodėl reikėtų vengti Nuolankiųjų. Bebaimių ir Teisuolių – galbūt, nes drąsa ir

sąžiningumas verčia žmones elgtis keistai, bet kuo jam kliūva Nuolankieji?– Kodėl?– Ar manai, kad tikrai atsakysiu?– Tai kam kalbi miglotai, jei nenori nieko paaiškinti?Ketvertas pirštais brūkšteli man per kaklą. Įsitempiu. Švelnumo gestas? Ne, jis tik nubraukia man

plaukus. Kažką pabarškina, pasuku galvą norėdama pamatyti, kas tai. Ketvertas laiko švirkštą su ilgaadata, nykštį uždėjęs ant stūmoklio. Švirkštas pilnas oranžinio skysčio.

– Dursi? – Man išdžiūva gerklė. Šiaip jau nebijau adatų, bet ši milžiniška.– Mes vartojame patobulintą simuliacijos serumą, – aiškina Ketvertas. – Todėl nereikia jokių

laidų ar elektrodų.– Kaip be jų apsieinate?– Na gerai, aš turiu laidus, todėl matau, kas dedasi, – sako jis. – O tau sykiu su serumu įšvirkščiu

mikrosiųstuvėlį, perduosiantį duomenis į kompiuterį.Ketvertas prispaudžia man ranką ir įbeda adatą į kaklą. Gerklę nutvilko aštrus skausmas. Krūpteliu

ir sutelkiu dėmesį į ramų jo veidą.– Serumas ims veikti po minutės. Ši simuliacija yra kitokia negu gabumų testas, – dėsto Ketvertas.

– Be siųstuvėlio, serumas aktyvina amigdalą – ši smegenų sritis sukelia neigiamas emocijas,pavyzdžiui, baimę ir haliucinacijas. Smegenų virpesiai perduodami į kompiuterį, tavo haliucinacijapaverčiama vaizdu, kurį matau ekrane. Įrašą perduosiu Bebaimių pareigūnams. Išeisi išhaliucinacijos, kai sugebėsi nusiraminti – sunorminusi širdies plakimą ir ritmingai kvėpuodama.

Stengiuosi įsiminti Ketverto žodžius, bet mano mintys pinasi. Pajuntu klasikinius baimėssimptomus: prakaituoja delnai, daužosi širdis, spaudžia krūtinę, džiūsta burna, gerklėje veliasigumulas, sunku kvėpuoti. Ketvertas padeda rankas ant atlošo abipus mano galvos ir pasilenkia.

– Laikykis drąsiai, Triče, – kužda jis. – Pirmas kartas visada sunkiausias.Prieš aptemstant protui, dar pažvelgiu jam į akis.

+ + +

Stoviu pievoje. Sausa žolė siekia pusiaują. Mano šnerves degina dūmų kvapas. Dangus yra tulžiesspalvos, žvilgtelėjus į jį apima nerimas, norisi susigūžti.

Girdžiu šnaresį, lyg vėjas vartytų knygos puslapius, bet vėjo čia nėra. Išskyrus plazdenimąnegirdėti jokio garso, ramu. Nei karšta, nei šalta – rodos, net nėra oro, bet aš galiu kvėpuoti. Viršgalvos šmėsteli šešėlis.

Kažkas nutupia ant peties. Jaučiu padaro svorį, aštrius nagus ir mėginu nusipurtyti, o paskuinumušti kita ranka. Apčiuopiu švelnų ir trapų daiktą. Plunksną. Prikandu lūpą ir žvilgteliu į šoną.Juodas nemažas paukštis pasuka galvą ir įsmeigia į mane blizgančią kaip karoliukas akį.

Sukandusi dantis vėl mėginu nuvyti varną. Ji suleidžia nagus į petį ir laikosi. Surinku daugiau išsusierzinimo negu iš skausmo ir stengiuosi nuplėšti paukštį abiem rankom, bet jis tvirtai laikosiįsmeigęs į mane vieną akį, plunksnos žvilga geltonoje šviesoje. Sudunda griaustinis, girdžiu lietausšniokštimą, bet neiškrinta nė lašo.

Dangus aptemsta, tarsi debesiui uždengus saulę. Vis dar gūždamasi nuo varnos, žvilgteliu į viršų irišvystu atskrendant visą pulką. Varnos metasi prie manęs išskėtusios nagus, išžiotais snapais,krankimu užpildydamos erdvę. Jos susitelkia ir kaip debesis leidžiasi žemyn, į mane sminga daugybėžvilgančių juodų akių.

Bandau bėgti, bet kojos lyg įaugusios į žemę, kaip varna įsikabinusi man į petį. Imu klykti: varnosmane apsupa, sparnų švilpesys užgula ausis, jos kapoja man pečius, nagais kabinasi į drabužius.Rėkiu, kol iš akių ima trykšti ašaros, bergždžiai mosikuoju rankomis jas vaikydama. Varnų labaidaug, o aš viena. Jos gnaibo man pirštų galus, spaudžiasi prie kūno, sparnais daužo sprandą, nagaisdrasko plaukus.

Sukinėjuosi ir raitausi, galiausiai parvirstu ant žemės dangstydamasi galvą rankomis. Varnosšaižiai krankia. Žolėje kažkas kruta, varna stengiasi išsikapstyti man iš po nugaros. Kai atmerkiu akis,paukštis kerta man į veidą, tiesiai į nosį. Ant žolės ima lašėti kraujas. Aš kūkčioju ir priploju varnądelnu, bet iš po kitos rankos išsivadavęs paukštis įsikabina nagais man į marškinėlius.

Rėkiu ir kūkčioju.– Gelbėkit! – klykiu. – Gelbėkit!Varnos plazdena smarkiau, sparnų šnaresys užgula man ausis. Kūnas dega apkibęs paukščiais,

mintys drumsčiasi, trūksta oro. Įkvepiu oro ir pritraukiu pilną burną plunksnų. Jos keliauja stemple įplaučius, užnuodija kraują.

– Gelbėkit, – kūkčioju ir klykiu – beprasmiškai, nesąmoningai. Aš mirštu; aš mirštu; aš mirštu.Mano oda perši, srūva kraujas, garsus krankimas kurtina, bet aš nemirštu. Prisimenu, kad viskas

netikra, tik atrodo tikra, atrodo labai tikra. Laikykis drąsiai, galvoje nuskamba Ketverto balsas.Šaukiuosi jo, prisirijusi plunksnų rėkiu: „Gelbėk!“ Tačiau niekas neateina į pagalbą; esu viena.

Išeisi iš haliucinacijos būsenos, kai sugebėsi nusiraminti, vėl girdžiu Ketverto balsą. Užsikosiu,skruostais rieda ašaros. Tuo metu dar viena varna išlenda iš pažasties ir aštriu snapu taikosi kirstiman į lūpas. Paukštis kyšteli snapą man į burną ir užkabina dantis. Paskui įkiša visą galvą ir aš jąnukandu, burnoje pajuntu šlykštų skonį. Išspjovusi bjaurastį stipriai sukandu dantis. Bet dar vienavarna drasko man kojas, o kita kapoja šonkaulius.

Nusiramink. Negaliu, negaliu. Galva plyšta.Kvėpuok. Neprasižioju, tik traukiu orą pro nosį. Toje pievoje, regis, esu jau valandų valandas; gal

net dienas. Išpučiu orą pro nosį. Širdis sunkiai plaka krūtinėje. Turiu ją nuraminti. Vėl ašarodamaįkvepiu.

Kūkčiodama prisiverčiu judėti, išsitiesiu ant žolės aukštielninka, aštrūs stiebai bado odą. Išskečiurankas ir kvėpuoju. Varnos trinasi ir snapais baksnoja šonus, stengiasi palįsti po nugara, bet aš jųnevaikau. Leidžiu paukščiams plasnoti, krankti, baksnoti ir badyti snapais, palengva atpalaiduojuraumenis ir atsiduodu sparnuočių valiai.

Persmelkia skausmas.Atmerkusi akis pasijuntu sėdinti metalinėje kėdėje.Suklykiu, imu blaškytis, maskatuodama rankomis, galva ir kojomis vaikau paukščius, tačiau jie

dingę. Nors aš vis dar jaučiu plunksnų prisilietimą ant sprando, aštrius nagus ant peties ir peršinčiąodą. Suvaitoju, pritraukiu kelius prie krūtinės ir paslepiu veidą.

Pajutusi ant peties ranką aklai trenkiu kumščiu ir pataikau į tvirtą, lygų kūną.

– Neliesk manęs! – kūkčioju.– Viskas baigta, – sako Ketvertas ir negrabiai perbraukia man plaukus. Prisimenu, kaip tėtis,

bučiuodamas ir linkėdamas labos nakties, paglostydavo man galvą, kaip švelniai liesdavo mamatrumpindama plaukus. Persibraukiu delnais galvą, lyg valydamasi plunksnas, nors žinau, kad jų tennėra.

– Triče!Linguojuosi pirmyn atgal metalinėje kėdėje.– Triče, palydėsiu tave į miegamąjį, gerai?– Ne! – atkertu. Pakeliu galvą ir pašnairuoju į Ketvertą, nors nelabai ką įžiūriu pro ašaras. –

Nenoriu, kad jie mane tokią pamatytų... Tik ne dabar...– Nusiramink, – Ketvertas užverčia akis. – Išvesiu tave pro užpakalines duris.– Ir tu nesivargink... – Papurtau galvą. Visa tirtu ir jaučiuosi tokia nusilpusi, kad nežinau, ar

pajėgsiu atsistoti, bet turiu pamėginti. Nebūsiu ta vienintelė, kurią teko palydėti į miegamąjį. Netjeigu kiti manęs nepamatys, vis tiek sužinos, apkalbės...

– Tu man nenurodinėk. – Ketvertas čiumpa mano ranką ir išvelka iš kėdės.Išsimirksiu ašaras, nusišluostau skruostus atpakalia ranka ir leidžiuosi nutempiama prie durų už

kompiuterio ekrano.Tylėdami einame koridoriumi. Nutolus nuo kambario kelis šimtus jardų išlaisvinu ranką ir sustoju.– Kodėl taip padarei? – klausiu. – Kokia viso šito prasmė, ką? Nė nenutuokiau, kad rinkdamasi

Bebaimių luomą sutikau būti kankinama ištisas savaites!– Negi manei, kad nugalėti bailumą bus lengva? – ramiai atsako Ketvertas.– Šita kankynė nepadės nugalėti bailumo! Bailumas išryškėja tikrame gyvenime, o tikrame

gyvenime aš nesileisiu užkapojama varnų, Ketverte! – Užsidengiu veidą delnais ir imu kūkčioti.Ketvertas tyli, tiesiog stovi ir žiūri į mane verkiančią. Po kelių sekundžių liaujuosi ir nusibraukiu

veidą.– Noriu namo, – sakau silpnu balsu.Tačiau nebegaliu grįžti į namus. Turiu tik dvi išeitis: likti čia arba atsidurti beluomių lindynėje.Ketvertas manęs neužjaučia. Tiesiog spokso. Koridoriaus prietemoje jo akys atrodo juodos, lūpos

kietai sučiauptos.– Mokytis mąstyti baimės akivaizdoje, – sako Ketvertas, – labai praverstų kiekvienam, net ir

Suskių šeimoms. Šito stengiamės tave išmokyti. Jei tau per sunku, tai nešdinkis po velnių, nesBebaimiams tokios nereikia.

– Aš stengiuosi. – Apatinė lūpa dreba. – Bet man nesiseka. Aš susimaunu.Ketvertas atsidūsta.– Kaip manai, kiek laiko išgyvenai haliucinaciją, Triče?– Nežinau, – purtau galvą. – Gal pusvalandį?– Tris minutes, – atsako Ketvertas. – Tu išsikapstei triskart greičiau negu kiti naujokai. Kad ir kas

būtum, tikrai nesi nevykėlė.Tris minutes?Ketvertas šypteli.– Rytoj eisis geriau. Pamatysi.– Rytoj?Ketvertas uždeda ranką man ant nugaros ir palydi iki miegamojo. Pro marškinėlius jaučiu jo

pirštus. Švelnus jų prisilietimas leidžia trumpam pamiršti paukščius.– Ką matei per pirmą simuliaciją? – žiūriu į Ketvertą.

– Žmogų. – Jis trūkteli pečiais. – Tai nesvarbu.– Ar įveikei šitą baimę?– Dar ne. – Priėjus miegamojo duris, Ketvertas atsiremia į sieną ir susikiša rankas į kišenes. – Gal

ir niekada neįveiksiu.– Tai baimės neišnyksta?– Kartais – taip. O kartais užleidžia vietą naujoms. – Jis užsikiša nykščius už diržo kilpų. – Tačiau

svarbiausia – ne atsikratyti baimių. Tai neįmanoma. Turi išmokti valdyti savo baimę ir nuo josišsilaisvinti, štai kas svarbiausia.

Linkteliu. Anksčiau maniau, kad Bebaimių niekas negali išgąsdinti. Bent jau taip atrodė iš jųelgesio. Galbūt jie tik puikiai tvardosi.

– Šiaip ar taip, tokia baimė kaip tavo per simuliaciją reta, – priduria Ketvertas.– Ką nori pasakyti?– Na, juk iš tikrųjų nebijai varnų? – šypteli Ketvertas. Šypsosi ir akimis, todėl užmirštu, kad jis

mano instruktorius. Jis tiesiog paprastas vaikinas, palydėjęs merginą iki durų. – Pamačiusi varnąnepuoli klykdama bėgti?

– Ne, tikrai ne. – Svarstau, ar nežingtelėjus arčiau Ketverto. Be jokios priežasties, tiesiog noriupajusti, ką reiškia stovėti arti jo; labai to noriu.

Kvailė, suniekina balselis galvoje.Žengiu artyn, irgi atsiremiu į sieną ir pasuku galvą, kad matyčiau Ketvertą. Kaip ir tada, ant

apžvalgos rato, puikiai žinau, koks atstumas mus skiria. Šeši coliai. Pasilenkiu dar arčiau. Atstumasdar sumažėja. Iškaistu, lyg Ketvertas skleistų energiją, kurią galiu pajusti tik būdama labai arti.

– Tai ko iš tikrųjų aš bijau? – klausiu.– Nežinau, – atsako jis. – Žinai tik tu pati.Lėtai linkteliu. Bijau daug ko, bet nesu tikra, ko labiausiai, kuri baimė pati didžiausia.– Nemaniau, kad bus taip sunku tapti Bebaime, – sakau ir pati apstulbstu; stebiuosi, kad tai

pripažinau. Įsikandu skruostą ir įdėmiai žiūriu į Ketvertą. Ar padariau klaidą?– Girdėjau, anksčiau buvo kitaip, – Ketvertas gūžteli pečiais. Rodos, mano prisipažinimas jam nė

motais. – Bebaimiai buvo kitokie.– Kas pasikeitė?– Vadai, – atsako Ketvertas. – Žmonės, kuriantys treniruočių programas ir nustatantys Bebaimių

elgesio normas. Prieš šešerius metus Maksas ir kiti vadai pakeitė treniruočių programas, ėmė skatintikonkurenciją ir žiaurumą. Jų teigimu, taip išbandomas naujokų tvirtumas. Šios pataisos padarė didelęįtaką ir Bebaimių luomo vertybėms. Tikrai nutuoki, kas yra naujausias vadų numylėtinis.

Atsakymas aiškus: Erikas. Atlaikęs išbandymus jis tapo žiauriu žmogumi, dabar tokiais pat noripaversti ir mus.

Žiūriu į Ketvertą. Jo treniruotės nepakeitė.– Per iniciaciją buvai pirmas, – tariu. – O kelintas buvo Erikas?– Antras.– Vadinasi, pirmiausia vadovauti siūlė tau, o tik paskui Erikui, – lėtai linkteliu.– Kodėl taip nusprendei?– Iš Eriko elgesio valgykloje pirmą vakarą. Rodos, jis tau pavydi, nors ir gavo, ko norėjęs.Ketvertas neprieštarauja. Esu teisi. Noriu paklausti, kodėl jis nepriėmė siūlomo posto; kodėl taip

spyriojasi tapti vadu, nors tikrai yra lyderis iš prigimties. Bet žinau, kaip Ketvertas nemėgstaasmeniškų klausimų.

Šnirpšteliu, dar kartą nusišluostau veidą ir susiglostau plaukus.

– Ar matyti, kad verkiau? – klausiu.– Hmm, – Ketvertas prisimerkęs palinksta dar arčiau, tarsi tyrinėdamas mano veidą. Jis vos

šypteli. Dar truputėlis, ir mudu kvėpuosime tuo pačiu oru – jei tik prisiminsiu, kad reikia kvėpuoti.– Ne, Triče, – atsako Ketvertas. Paskui surimtėja ir priduria: – Atrodai kieta kaip plienas.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Įėjusi į miegamąjį pamatau, kad dauguma naujokų – ir gimusiųjų Bebaimių luome, ir perbėgėlių –susispietę tarp gultų, o viduryje stovi Piteris su laikraščiu.

– Nuolankiųjų lyderių vaikai masiškai perbėga į kitus luomus – tai ne atsitiktinumas, į šį faktąderėtų atkreipti dėmesį, – skaito jis. – Visai neseniai kitus luomus pasirinko Andriaus Priorovaikai – Beatričė ir Kalebas. Tai verčia suabejoti Nuolankiųjų vertybių ir mokymo teisingumu.

Nugara perbėga šiurpas. Būrio pakraštyje stovinti Kristina žvilgteli per petį ir išvysta mane. Josveide matyti nerimas. Neįstengiu pajudėti. Mano tėvas. Dabar Eruditai užsipuolė mano tėvą.

– Kodėl gi tokio įtakingo žmogaus vaikai atsisakė tėvo jiems skiepyto gyvenimo būdo ir perėjo įkitus luomus? – toliau skaito Piteris. – Molė Etvud, kita Bebaimių luomo perbėgėlė, mano, kad dėlto gali būti kaltas blogas auklėjimas ir šiurkštus elgesys. „Girdėjau Beatričę kalbant per miegus,– pasakoja Molė. – Ji maldavo tėvą liautis. Nežinau, apie ką ji kalbėjo, bet prisiminimai sukeliaBeatričei košmarus.“

Štai kaip man atkeršijo Molė. Ji pripaistė nesąmonių Eruditų žurnalistui, kurį apšaukė Kristina.Molė nusišypso. Jos dantys kreivi. Jei išmuščiau, padaryčiau paslaugą.– Ką? – klausiu. Tiksliau, mėginu paklausti, nes mano balsas pridusęs ir gergždžia. Atsikrenkštusi

pakartoju: – Ką?Piteris liaujasi skaitęs, keli naujokai atsigręžia. Kai kurie, tarp jų ir Kristina, žiūri į mane su

gailesčiu, susiraukę, patempę lūpas. Tačiau dauguma vaiposi ir dviprasmiškai susižvelgia. Plačiaiišsišiepęs Piteris atsigręžia paskutinis.

– Atiduok laikraštį, – pareikalauju ir atkišu ranką. Skruostai dega.– Bet aš dar nebaigiau skaityti, – juokdamasis atsako Piteris. Jis permeta akimis tekstą. – Šiaip ar

taip, tikriausiai kaltas ne amoralus vieno žmogaus elgesys, o iškreiptos viso luomo vertybės.Galbūt mes patikėjome miesto valdymą išverstakailiams tironams, nežinantiems, kaip išbristi išskurdo ir užtikrinti gerovę.

Pripuolu prie Piterio ir mėginu išplėšti laikraštį jam iš nagų, bet jis iškelia popierių aukštai viršgalvos. Negaliu jo pasiekti, nebent pasišokėčiau. Tačiau aš nešokinėsiu. Užuot veltui stengusis, išvisų jėgų priminu jam kojos pirštus. Piteris, slopindamas dejonę, sukanda dantis.

Tada metuosi prie Molės, tikėdamasi, kad įsibėgėjus užteks jėgų ją pargriauti. Bet šaltos rankosnutveria mane už liemens.

– Tai mano tėvas! – rėkiu. – Baily, tai mano tėvas!Vilas tempia mane tolyn nuo Molės ir pakelia nuo grindų. Tankiai kvėpuodama mėginu nutverti

laikraštį, kol Piteris vėl nesiėmė skaityti. Turiu sudeginti tą popiergalį; sudraskyti. Privalau.Vilas išvelka mane į koridorių, jo nagai įsirėžia man į odą. Durims užsidarius jis mane paleidžia,

o aš jį atstumiu.– Ką darai? Negi manai, kad nepajėgsiu apsiginti nuo tų pašlemėkų?– Pajėgsi, – sako Vilas ir užstoja duris. – Nutariau tave sustabdyti, kol nesukėlei miegamajame

muštynių. Atvėsk.Prunkšteliu.– Atvėsti? Atvėsti? Tie šikniai šmeižia mano šeimą, mano luomą!– Viskas yra ne taip. – Vilo paakiai pajuodę, veidas išsekęs. – Tai tavo senasis luomas ir burnų

jiems neužčiaupsi, todėl verčiau tiesiog nekreipti dėmesio.

– Ar girdi, ką sakau? – Skruostų raudonis atslūgsta, kvėpavimas sulėtėja. – Tavo buvęs kvailiųluomas ne tik įžeidinėja Nuolankiuosius, bet ir ragina nuversti vyriausybę.

Vilas nusikvatoja.– Ne, jie neragina. Eruditai yra pasipūtėliai ir nuobodos, todėl juos ir palikau, bet ne maištautojai.

Jie mėgsta daug kalbėti, štai ir viskas. Negaudami išsisakyti, šmeižia Nuolankiuosius.– Eruditams reikia ne išklausymo, o palaikymo, – atkertu. – Jiems nederėtų melu nuteikinėti žmonių

prieš Nuolankiuosius. – Paliečiu delnais skruostus. – Kurių galų mano brolis prie jų prisidėjo?– Pala, ne visi Eruditai tokie jau blogi, – pasipiktina Vilas.Linkteliu, bet nepatikiu juo. Sunku įsivaizduoti padorų žmogų, kilusį iš Eruditų, nors Vilas visai

nieko sau.Durys atsiveria, išeina Kristina su Alu.– Einu darytis tatuiruotės, – sako ji. – Gal nori drauge?Susiglostau plaukus. Negaliu grįžti į miegamąjį. Net jei Vilas ir leistų, viena neįveiksiu visų

priešininkų. Todėl belieka eiti su draugais ir stengtis pamiršti, kas vyksta mieste. Be šeimos, turiu irkitų rūpesčių.

+ + +

Alas neša užsikėlęs Kristiną ant kupros. Ji rėkia, o Alas skinasi kelią pro minią. Juos išvydęžmonės padaro kelią.

Man vis dar dega petys. Kristina įkalbėjo ir mane išsitatuiruoti Bebaimių ženklą – apskritimą suviduryje liepsnojančia ugnimi. Mama nieko nesakė, pamačiusi tatuiruotę ant raktikaulio, todėl dabarnebedvejoju. Tatuiruotės – Bebaimių gyvenimo dalis, tiesiog neatskiriamos nuo iniciacijos, kaip irpratybos.

Negana to, Kristina įtikino mane įsigyti palaidinukę be petnešėlių, apnuoginančią pečius, ir vėlapvedžiojo akis juodu pieštuku. Nebesipriešinu jos gražinama, nes tada pati sau atrodau patraukli.

Mudu su Vilu žingsniuojame paskui Kristiną ir Alą.– Negaliu patikėti, kad pasidarei dar vieną tatuiruotę. – Vilas purto galvą.– Kodėl? – klausiu. – Ar dėl to, kad esu Suskė?– Ne. Todėl, kad tu jautri. – Vilas nusišypso. Jo dantys balti ir tiesūs. – Su kokia baime šiandien

kovojai, Triče?– Su pulku varnų, – atsakau. – O tu?Vilas nusikvatoja.– Su rūgštimi.Neklausinėju, ką jis turi galvoje.– Koks stulbinamas išradimas tas serumas, – pareiškia Vilas. – Jis priverčia kovoti tavo smegenų

gumburį, sukeliantį baimę, su kaktine smegenų skiltimi, priimančia sprendimus. Tačiau simuliacijavyksta tik tavo galvoje. Ji atrodo labai tikroviška, bet iš tikrųjų tu pats ją kuri ir... – Vilas nutyla. –Atsiprašau, plepu kaip Eruditas. Tiesiog įprotis.

Gūžteliu pečiais.– Visai įdomu.Alas vos nenumeta Kristinos. Ji stengiasi už ko nors nusitverti ir stveria jam už veido. Alas

susigūžia ir stipriau suima Kristinos kojas. Iš pažiūros Alas atrodo laimingas, bet jo šypsena liūdna.Man neramu dėl draugo.

Prie bedugnės pamatau Ketvertą, apsuptą būrelio Bebaimių. Jis kvatojasi taip garsiai, kadpraradęs pusiausvyrą čiumpa už turėklo. Sprendžiant iš butelio rankoje ir įraudusio veido, vaikinasįkaušęs. Iki šiol laikiau Ketvertą griežtu, besilaikančiu drausmės kareiviu, bet visai pamiršau, kadjam tik aštuoniolika.

– Ojojoj! – įspėja Vilas. – Pavojus! Instruktorius!– Gerai, kad nors ne Erikas, – sakau. – Jis tikriausiai lieptų žaisti viščiukus.– Aišku, bet ir Ketverto reikia vengti. Prisimeni, kaip jis įrėmė ginklą Piteriui į galvą? Tas

tikriausiai apsimyžo.– Piteris to nusipelnė, – tvirtai sakau.Vilas su manimi nesiginčija. Prieš kelias savaites tikriausiai būtų, bet dabar visi žinome, ką sugeba

tas niekšas.– Triče! – šaukia Ketvertas.Mudu su Vilu susižvelgiame nežinodami, ar stebėtis, ar nerimauti. Ketvertas atsitraukia nuo turėklų

ir prisiartina prie manęs. Alas sustoja, Kristina nuslysta ant žemės. Nekaltinu jų, kad spokso. Iš mūsųvisų Ketvertas kalbina tik mane.

– Atrodai pasikeitusi, – paprastai jis kalba trumpai ir aiškiai, o dabar liežuvis pinasi.– Ir tu, – atsakau. Ketvertas atrodo labiau atsipalaidavęs, jaunesnis. – Ką čia veiki?– Flirtuoju su mirtimi, – atsako Ketvertas kvatodamasis. – Geriu ant bedugnės krašto. Tikriausiai

prastas sumanymas.– Tikrai ne koks. – Nežinau, ar toks instruktorius man patinka. Nemoku įvardyti, kas kelia nerimą.– Nežinojau, kad pasidarei tatuiruotę, – sako Ketvertas, žiūrėdamas į mano raktikaulį, ir gurkšteli

iš butelio. Nuo jo tvoksteli alkoholiu, kaip nuo andai sutikto beluomio.– Teisingai. Varnos, – sako Ketvertas.Jis žvilgteli per petį į draugus, kurie, kitaip negu maniškiai, toliau linksminasi. Paskui priduria: –

Pakviesčiau tave prisidėti, bet tau nedera matyti manęs tokio.Knieti paklausti, kodėl jam užėjo noras linksmintis su manim, bet įtariu, jog atsakymas slypi

butelyje.– Kokio? – klausiu. – Pasigėrusio?– Aha... gerai, ne. – Jo balsas sušvelnėja. – Turbūt tikrai.– Apsimesiu nemačiusi.– Kaip gražu iš tavo pusės. – Prikišęs lūpas man prie ausies Ketvertas sukužda: – Gerai atrodai,

Triče.Nuo apstulbimo širdis ima šokinėti. Verčiau taip nebūtų, nes jo akys apsimiglojusios, tauškia, kas

ant seilės užėjo. Nusijuokiu.– Būk geras ir laikykis toliau nuo bedugnės.– Žinoma, – Ketvertas pamerkia man akį.Nenoromis išsišiepiu. Vilas atsikrenkščia, bet aš nepajėgiu atitraukti akių nuo Ketverto net tada,

kai šis grįžta pas draugus.Alas pribėga prie manęs ir kaip tikras milžinas persimeta per petį. Rėkiu, veidas dega.– Nagi, mergaite, – sako jis, – nešuosi tave vakarienei.Įremiu alkūnes Alui į nugarą ir pamojuoju Ketvertui.– Maniau, reikia tave gelbėti, – sako kiek paėjėjęs Alas ir nuleidžia mane. – Kas čia buvo? – Jis

stengiasi kalbėti nerūpestingai, bet klausimas nuskamba liūdnai. Aš jam vis dar per daug rūpiu.– Taip, mes visi laukiame atsakymo į šitą klausimą, – prodainiu sako Kristina. – Ko jis iš tavęs

norėjo?

– Nieko. – Papurtau galvą. – Jis buvo įkaušęs. Pats nesuprato ką kalbąs. – Atsikrenkščiu. – Todėlir šypsojausi. Juokinga matyti jį tokį.

– Tiesa, – pritaria Vilas. – Tikrai nesuprato, antraip...Vilui nespėjus baigti sakinio, žiebiu jam alkūne į šonkaulius. Jis buvo užtektinai arti ir galėjo

išgirsti Ketverto komplimentą. Nenoriu, kad išpasakotų tai visiems, ypač Alui, nes šis pasijus darblogiau.

Namie vakarais ramiai sėdėdavau su šeima. Mama megzdavo šalikus kaimynų vaikams. Tėtispadėdavo Kalebui ruošti namų darbus. Židinyje degdavo ugnis, o mano širdyje viešpatavo ramybė.Darydavau kaip tik tai, ko iš manęs buvo tikimasi, ir gyvenimas tekėjo tyliai.

Vaikinai niekada nenešiojo manęs ant pečių, nesikvatodavau iki paskaustant pilvui prie vakarienėsstalo ir nesiklausydavau šimto vienu metu kalbančiųjų klegesio. Ramybė saisto, o laisvė yra tokia.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Kvėpuoju pro nosį. Įkvepiu, iškvepiu. Vėl įkvepiu.– Triče, tai tik simuliacija, – tyliai sako Ketvertas.Jis klysta. Ankstesnė įsiskverbė į mano gyvenimą, neduoda ramybės nei dieną, nei naktį.

Naktiniuose košmaruose ne tik matau varnas, bet jaučiu tą patį kaip ir per simuliaciją – siaubą irbejėgiškumą. Galbūt kaip tik šito labiausiai bijojau. Siaubo priepuoliai ištinka duše, pusryčiaujant,einant koridoriumi. Nusigraužiu nagus, todėl pirštų pagalvėlės gelia. Puikiai žinau, kad taip reaguojune aš viena.

Vis dėlto linkteliu ir užmerkiu akis.

+ + +

Stoviu tamsoje. Prisimenu tik, kad sėdėjau metalinėje kėdėje ir į ranką įsmigo adata. Šįkart nėrajokios pievos, nematyti varnų. Širdis neramiai spurda. Kokios pabaisos išlįs iš tamsos ir mėginsaptemdyti man protą? Kiek ilgai teks laukti jų pasirodant?

Priekyje, už kelių pėdų, įsižiebia mėlynas žibintas, paskui dar vienas, patalpa nušvinta. Aš esuPragare, prie bedugnės. Mane supa naujokai – jų rankos sukryžiuotos, veidai abejingi. Akimis ieškauKristinos – ji irgi čia. Nė vienas nejuda. Nuo tos ramybės sugniaužia gerklę.

Priešais išvystu blyškų savo pačios atvaizdą. Paliečiu jį – užčiuopiu vėsų ir lygų stiklą. Žvilgteliuaukštyn. Virš galvos irgi stiklas; esu stiklinėje dėžėje. Įsiremiu į jos viršų mėgindama atidaryti.Bergždžiai. Dėžė sandari.

Širdis ima daužytis smarkiau. Noriu ištrūkti iš spąstų. Kažkas pabarbena į stiklinę sieną.Ketvertas. Jis vaipydamasis rodo į mano kojas.

Dar prieš akimirką jos buvo sausos, bet dabar vandens jau per pusę colio, kojinės permirkusios.Pritupiu, norėdama pažiūrėti, iš kur plūsta vanduo. Nieko neaptinku, rodos, jis atsiranda iš niekur,kyla nuo stiklinės dėžės dugno. Žiūriu į Ketvertą, o jis tik gūžteli pečiais. Ir atsistoja greta naujokų.

Vanduo greitai kyla. Užlieja kulkšnis. Kumščiu daužau stiklą.– Ei! – rėkiu. – Išleiskit mane!Vėsus vanduo apsemia mano nuogas blauzdas. Imu trankyti stipriau.– Išleiskit mane iš čia!Žiūriu į Kristiną. Ji palinksta prie greta stovinčio Piterio ir kažką šnibžda jam į ausį. Abudu

juokiasi.Vanduo jau siekia šlaunis. Daužau stiklą abiem kumščiais. Nebesitikiu patraukti žmonių dėmesio;

mėginu išsilaisvinti. Paklaikusi iš baimės tvoju į stiklą iš visų jėgų. Žingteliu atgal ir mėginu pramuštisieną petimi – vieną, du, tris, keturis kartus. Jokios naudos, tik siaubingai gelia petį. Klykiumaldaudama padėti, o tuo metu vanduo pakyla iki liemens, pasiekia šonkaulius, ima semti krūtinę.

– Padėkit! – rėkiu. – Kas nors padėkit!Dar kartą atsitrenkiu į stiklą. Šioje dėžėje gausiu galą. Virpančiomis rankomis persibraukiu

plaukus.Tarp kitų naujokų pamatau Vilą ir pasąmonėje šmėsteli mintis. Turiu prisiminti jo žodžius. Nagi,

mąstyk. Liaujuosi daužiusi stiklą. Sunku kvėpuoti, bet turiu pamėginti. Kol vanduo dar neužliejo

galvos, privalau įkvėpti kuo daugiau oro.Plūduriuoju vandenyje. Priplaukiu prie lubų ir atlošiu galvą, nes vanduo jau semia smakrą.

Žiopčiodama prispaudžiu veidą prie dėžės viršaus, stengdamasi įtraukti į plaučius kuo daugiau oro.Paskui vanduo mane užlieja. Esu įkalinta dėžėje.

Nesiblaškyk. Veltui mėginu susitvardyti – širdis daužosi, mintys pinasi. Plūduriuodama daužausi įstiklo sienas. Spardau kaip įmanydama stipriau, bet vanduo silpnina mano smūgius. Simuliacijavyksta tik tavo galvoje.

Klykteliu ir prisiryju vandens. Jeigu tai vyksta tik mano galvoje, galiu suvaldyti baimę. Vanduograužia akis. Naujokai spokso abejingais veidais. Jiems aš nerūpiu.

Dar kartą surinku ir delnu trenkiu į stiklą. Išgirstu trekštelint. Atitraukusi ranką išvystu stikle įtrūkį.Vožiu kita ranka ir stiklas vėl įtrūksta, siena eižėja tarsi išraižyta ilgais, kreivais pirštais. Krūtinėdega, lyg būčiau prarijusi liepsną. Spiriu į tą pačią vietą. Kojos pirštus nudiegia skausmas, stiklaslėtai braškėdamas ima skilti.

Dėžės dangtis subyra į šipulius, plūstantis vanduo iškelia mane viršun. Godžiai įkvepiu.Aiktelėjusi atsipeikėju kėdėje. Gaudau orą ir purtau rankas. Ketvertas stovi man iš dešinės, bet

nepadeda atsistoti, tik dėbso.– Kas nutiko? – klausiu.– Kaip tu tai padarei?– Ką padariau?– Sudaužei stiklą.– Nežinau.Galiausiai Ketvertas paduoda man ranką. Nuleidžiu kojas ir tvirtai atsistoju. Esu rami.Atsidusęs Ketvertas čiumpa man už žasto ir kone ištempia iš kambario. Greitai žingsniuojame

koridoriumi. Neištvėrusi sustoju ir išlaisvinu ranką. Ketvertas tylėdamas žiūri į mane. Neraginamasjis nieko nesakys.

– Ką visa tai reiškia? – klausiu.– Tu esi Divergentė, – atsako jis.Pažvelgus į jį baimė nukrečia tarsi elektra. Jis žino. Iš kur? Matyt, suklydau, ką nors ne taip

pasakiau.Privalau elgtis įprastai. Atsilošiu, prispaudžiu nugarą prie sienos ir klausiu:– Ką reiškia Divergentė?– Neapsimetinėk kvaile, – atrėžia Ketvertas. – Įtariau jau praėjusį kartą, bet šįsyk viskas aišku. Tu

valdei simuliaciją; tu esi Divergentė. Ištrinsiu įrašą, bet jei nenori baigti gyvenimo upės dugne,išmok per simuliacijas nuslėpti savo gebėjimus! O dabar atleisk, turiu eiti.

Ketvertas grįžta į simuliacijų kambarį ir užtrenkia duris. Širdis veržiasi man pro gerklę. Ašvaldžiau simuliaciją, sudaužiau stiklinę dėžę. Nenutuokiau, kad šitai sugeba Divergentai.

Kaip jis suprato?Atsitraukiu nuo sienos ir žingsniuoju koridoriumi. Man reikia atsakymų, ir aš žinau, kas juos turi.

+ + +

Traukiu tiesiai į tatuiruočių saloną. Ten paskutinį kartą mačiau Torę.Vidurdienis, todėl žmonių mažai – dauguma dirba arba mokosi. Salone randu tik tatuiruočių

meistrą, piešiantį vyriškiui ant rankos liūtą, ir Torę, peržiūrinėjančią šūsnį popierių ant stalo. Man

įėjus, ji pakelia akis.– Labas, Triče, – pasisveikina Torė ir žvilgteli į tatuiruočių meistrą, jis susikaupęs darbuojasi. –

Eime į kitą kambarį.Seku paskui ją už užuolaidos, skiriančios du kambarius. Šiame stovi kelios kėdės, išdėlioti

tatuiravimo įrankiai, rašalas, piešimo popierius, ant sienos kabo įrėminti piešiniai. Torė užtraukiaužuolaidą ir atsisėda ant kėdės. Įsitaisau šalia ir norėdama nusiraminti trepsiu koja.

– Kas nutiko? – klausia Torė. – Kaip einasi simuliacijos?– Tikrai gerai, – keliskart linkteliu.– Girdėjau, net per daug gerai.– Ak. Padėk man susivokti, – tyliai prašau. – Kas per velnias ta... – Sudvejoju. Čia nereikėtų tarti

žodžio „Divergentė“. – Kas per viena aš esu? Ir kaip tai susiję su simuliacijomis?Torės elgesys pasikeičia. Ji atsilošia ir sukryžiuoja rankas. Akys pasidaro budrios.– Be kita ko, turi gebėjimą suvokti, kad esi simuliacijoje, kad tie išgyvenimai netikri, – aiškina

Torė. – Tu gali valdyti ar net nutraukti simuliaciją. Todėl... – Torė palinksta artyn ir pažvelgia tiesiaiį akis. – Todėl tokie Bebaimiai paprastai žūva.

Torės žodžiai užspaudžia krūtinę, sakiniai tarsi luitai gula vienas ant kito. Baisi įtampa tuojprasiverš verksmu, klyksmu ar...

Staiga trumpai šaižiai nusikvatoju ir tuoj pat nutylu. Paskui klausiu:– Tai ir manęs laukia mirtis?– Yra vilties išsigelbėti, – sako Torė. – Bebaimių vadai dar nežino apie tavo gebėjimus. Aš tuoj

pat ištryniau iš sistemos gabumų testo rezultatus ir parašiau, jog tinki Nuolankiesiems. Bet neapsigauk– jei jie tave demaskuos, nužudys.

Tylėdama spoksau į Torę. Ji neatrodo pamišėlė. Kalba tvirtai, gal kiek paskubomis. Nesitikėjau,kad Torei gali aptemti protas. Mūsų mieste nėra buvę žmogžudysčių. Gal taip ir išdrįstų padaryti koksbeluomis, bet tik jau ne vadai.

– Tu paranoikė, – sakau. – Bebaimių vadai manęs nežudys. Žmonės šitaip nesielgia. Jau nebe. Tamir sukurti luomai.

– Taip manai? – Susidėjusi rankas ant kelių Torė žiūri į mane, jos išraiška staiga pasidaro žiauri. –Jie nudaigojo mano brolį, tai kodėl turi pasigailėti tavęs? Kuo tu geresnė?

– Tavo brolį? – prisimerkiu.– Taip, mano brolį. Mudu perbėgome iš Eruditų, tačiau jo gabumų testas buvo ginčytinas.

Paskutinę simuliacijų dieną jo kūnas buvo rastas bedugnėje. Jis buvo paskelbtas savižudžiu. Bet manobroliui gerai ėjosi pratybos, jis susitikinėjo su naujoke mergina ir buvo laimingas. – Torė papurtogalvą. – Tu irgi turi brolį, tiesa? Turbūt žinotum, jei jis būtų linkęs į savižudybę?

Mėginu įsivaizduoti Kalebą kaip savižudį. Vien tokia mintis man atrodo kvaila. Net jeigu jis būtųnelaimingas, taip nepadarytų.

Torės rankovės atraitotos, todėl ant dešinės rankos dilbio matyti ištatuiruota upė. Ar tatuiruotėpadaryta po brolio mirties? O upė – dar viena baimė, kurią Torė nugalėjo?

Mergina ima kalbėti tyliau:– Per antrą pratybų pakopą Džordžui gerai ėjosi. Jis puikiai laikėsi per simuliacijas, greitai iš jų

išeidavo. Visai nebijojo, vadino jas žaidimu. Todėl instruktoriai labai juo susidomėjo. Persimuliacijas jį stebėdavo ne vienas, o visi. Nuolat apie jį šnabždėjosi. Paskutinę simuliacijų dienąvienas Bebaimių vadų atėjo pamatyti Džordžo sugebėjimų savo akimis. Kitą dieną mano brolis žuvo.

Man irgi gerai sekasi per simuliacijas, įsigudrinau išdaužti stiklą. Jei taip eisis ir toliau, atkreipsiuinstruktorių dėmesį. Galėčiau atkreipti, bet ar noriu?

– Ir tai viskas? – klausiu. – Tik galėjimas valdyti simuliaciją?– Abejoju, – atsako Torė. – Bet žinau tik tiek.– Ar daug žmonių tai žino? – klausiu galvodama apie Ketvertą. – Kad galima valdyti simuliacijas?– Dviejų kategorijų žmonės, – atsako ji. – Norintieji tave nužudyti ir patyrusieji tai savo kailiu.

Tiesiogiai, kaip Džordžas. Arba netiesiogiai, kaip aš.Ketvertas pažadėjo ištrinti įrašą, kur išdaužiu stiklą. Jis netrokšta mano mirties. Ar jis

Divergentas? Gal jis prarado šeimos narį, draugą ar merginą?Nuveju šią mintį. Negaliu dabar apie jį galvoti.– Nesuprantu, – lėtai sakau, – kodėl Bebaimių vadams kliūva, kad galiu valdyti simuliacijas?– Jeigu žinočiau, jau būčiau pasakiusi. – Torė suspaudžia lūpas. – Išsiaiškinau tik tiek, kad vadams

svarbiausia ne pats gebėjimas valdyti simuliaciją, kad jis yra tik kito gebėjimo požymis. O šis jiemstikrai rūpi.

Torė paima mano ranką ir suspaudžia tarp delnų.– Pagalvok apie tai, – sako ji. – Šie žmonės moko tave apsieiti su ginklu. Moko kautis. Negi

manai, kad nedrįs tavęs nuskriausti? Nedrįs nužudyti?Paleidusi mano ranką Torė atsistoja.– Turiu eiti, nes Badas ims smalsauti. Būk atsargi, Triče.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Užvėrusi Pragaro duris lieku viena. Nėjau šiuo tuneliu nuo Pasirinkimo ceremonijos dienos.Prisimenu, kaip styrinau juo tada, netvirtomis kojomis, dairydamasi šviesos. Dabar žengiu ryžtingai,tamsa nebaugina.

Nuo pokalbio su Tore prabėgo keturios dienos. Per tą laiką Eruditai paskelbė dar du straipsniusapie Nuolankiuosius. Pirmajame jie kaltino Nuolankiuosius slepiant prabangos dalykus, pavyzdžiui,automobilius, šviežius vaisius, nuo kitų luomų ir taip verčiant visus aukotis. Perskaičiusi jįprisiminiau Vilo seserį Karą, apkaltinusią mano mamą sukčiavimu.

Antrajame straipsnyje buvo diskutuojama, ar būtina rinkti vyriausybės narius pagal luomus, kodėldabar vyriausybę sudaro tik žmonės, besiskelbiantys esą nesavanaudžiai. Buvo kviečiama grįžti priesenosios demokratinės rinkimų sistemos. Tiesos straipsnyje buvo nemažai, todėl ėmiau įtarti, kadEruditai kvietimą kelti revoliuciją pateikia labai pamatuotai.

Prieinu tunelio galą. Virš skylės užtemptas tinklas – kaip ir tada. Užlipu laiptais ant medinėspakylos, nuo kurios Ketvertas nukėlė mane po šuolio, ir sugraibau tinklą laikantį skersinį. Anksčiaubūčiau pristigusi jėgų prisitraukti, bet dabar padarau tai lengvai ir nusiritu į tinklo vidurį.

Gulėdama ant tinklo žvelgiu į tuščius pastatus ir dangų. Jis tamsiai mėlynas, bežvaigždis. Mėnulionematyti.

Straipsniai kelia man susirūpinimą, bet turiu draugų, kurie mane pralinksmina, o tai jau šis tas.Pasirodžius pirmajam, Kristina sužavėjo vieną Bebaimių virėją ir šis leido mums maišyti tešląpyragui. Po antrojo Jurajas ir Marlena išmokė kortų žaidimo, ir mes pliekėme valgykloje dvivalandas.

Tačiau šįvakar noriu pabūti viena. Ir ne tik. Noriu suprasti, kodėl čia atėjau, kodėl taip troškau čiapasilikti, kad net šokau nuo stogo, nors dar nebuvau patyrusi adrenalino poveikio. Kaišioju pirštus įtinklo akis.

Norėjau tapti tokia Bebaime kaip tie mokykloje. Norėjau garsiai kalbėti, nesivaržyti ir būti laisvakaip jie. Tačiau mokiniai dar nebuvo tikrieji Bebaimiai; jie tik žaidė Bebaimius. Kaip ir aš, šokdamanuo stogo. Nežinojau, kas yra baimė.

Per pastarąsias keturias dienas išgyvenau keturias baimes. Kartą stovėjau pririšta prie stulpo, oPiteris užkūrė laužą man po kojomis. Kitą sykį vėl skendau, bet jau vandenyne, aplink siaučiantbangoms. Trečią kartą mačiau, kaip lėtai nukraujuoja ir miršta mano artimieji. Ketvirtą buvauverčiama juos nušauti grasinant ginklu. Dabar žinau, kas yra baimė.

Stiprus vėjas košia mane kiaurai, ir aš užsimerkiu. Mintyse vėl stoviu ant stogo atbrailos.Atsisagstau pilką Nuolankiųjų švarkelį, apnuoginu rankas ir lieku vien su trumpais marškinėliais.Švarkelį susuku ir sviedžiu Piteriui į krūtinę.

Atsimerkiu. Ne, aš klydau; aš šokau nuo stogo ne todėl, kad norėjau būti panaši į Bebaimius. Šokaudėl to, kad jau buvau tokia kaip jie ir norėjau jiems tai įrodyti. Norėjau atskleisti tuos savoasmenybės bruožus, kuriuos teko slėpti Nuolankiųjų luome.

Atmetu rankas už galvos ir grabinėju tinklo akis. Kiek galėdama ištempiu ir kojas. Nakties dangustuščias ir tylus. Pirmą kartą per keturias dienas tokia yra ir mano sąmonė.

+ + +

Susiimu rankomis galvą ir giliai kvėpuoju. Šiandieninė simuliacija buvo tokia pat kaip vakar:kažkas nutaikė į mane ginklą ir liepė iššaudyti savo šeimą. Pakeliu galvą ir matau į mane žiūrintįKetvertą.

– Žinau, kad tai buvo netikra, – sakau.– Neprivalai man aiškinti, – taria jis. – Tu myli savo šeimą ir tikrai nenori jų žudyti. Kiekvienam

tai suprantama.– Aš juos pamatau tik per simuliaciją, – sakau. Nors Ketvertas nereikalauja, jaučiuosi turinti

paaiškinti, kodėl ši baimė man taip sunkiai įveikiama. Suneriu pirštus, paskui vėl išskečiu. Manonagai nugraužti iki gyvuonies – kramtau juos net per miegus. Kas rytą pabundu kruvinomis rankomis.– Aš jų ilgiuosi. Ar tu kada pasiilgsti saviškių?

Ketvertas nuduria akis.– Ne, – pagaliau atsako. – Nepasiilgstu. Bet tai neįprasta.Tai neįprasta, be galo keista – net pamirštu, kaip laikiau įrėmusi šautuvą Kalebui į krūtinę. Kodėl

Ketverto nekamuoja artimųjų ilgesys?Suėmusi durų rankeną atsigręžiu.Tu toks kaip aš? Mintimis klausiu. Tu – Divergentas?Net mintyse ištarti šį žodį pavojinga. Ketvertas nenusuka akių, bet nebeatrodo toks rūstus. Girdžiu

daužantis savo širdį. Per ilgai į jį spoksau, antra vertus, jis irgi nenuleidžia akių. Jaučiuosi taip, lygabu stengtumėmės ką nors vienas kitam pasakyti ir negirdėtume, nors gal man tik vaidenasi. Tyladarosi nesmagi, širdis plaka vis garsiau, o Ketvertas glosto mane žvilgsniu.

Atidarau duris ir išsmunku į koridorių.Neturėjau leistis taip lengvai jo sugluminama. Turiu galvoti tik apie iniciaciją. Simuliacijos turėtų

mane labiau trikdyti; knisti man protą kaip ir kitiems naujokams. Kristinos paakiai pajuodę. Driuneužmiega naktimis – susirietęs į kamuolį tiesiog spokso į sieną. Alas naktimis rėkia kamuojamaskošmarų ir verkia įsikniaubęs į pagalvę. Palyginti su jais, mano košmarai ir nukramtyti nagai –menkniekis.

Pažadinta Alo riksmo kaskart pabundu ir žiūriu į viršutinio gulto spyruokles. Svarstau, kas manyra, kodėl vis dar jaučiuosi stipri, kai mano draugai baigia palūžti. Ar tvirtybės suteikia divergencija,ar dar kas nors?

Eidama atgal į miegamąjį tikiuosi pamatyti tą patį vaizdą kaip vakar – kelis naujokus, gulinčiuslovose ar spoksančius į tolį. Tačiau jie susispietę viename kambario gale. Priešais stovi Erikas irlaiko lentą. Ji nusukta, todėl nematau, kas ten parašyta. Prieinu prie Vilo.

– Kas čia vyksta? – sušnibždu. Tikiuosi, Eruditai neišspausdino dar vieno straipsnio,nebepakelčiau daugiau patyčių.

– Antrosios pakopos rezultatai, – atsako Vilas.– Maniau, po antrosios pakopos niekas nebus pašalintas, – sukuždu.– Nebus. Rezultatai skirti tik pažangai įvertinti.Linkteliu.Žiūrint į lentą mane apima nerimas, kyla šleikštulys. Erikas kilsteli ją virš galvos ir pakabina ant

vinies. Jis pasitraukia į šalį, kambaryje stoja tyla, o aš tiesiu kaklą pamatyti rezultatus.Mano vardas įrašytas pirmas.Visi atsisuka į mane. Peržvelgiu sąrašą. Kristina ir Vilas atitinkamai užima septintą ir devintą

vietas. Piteris antras, bet šalia jo vardo parašytas laikas gerokai skiriasi nuo manojo.Piteris įveikia simuliacijos baimę vidutiniškai per aštuonias minutes. Aš – per dvi minutes ir

keturiasdešimt penkias sekundes.

– Puikiai padirbėjai, Triče, – tyliai taria Vilas.Vis dar žiūrėdama į lentą linkteliu. Turėčiau džiaugtis pirmąja vieta, bet puikiai žinau, ką tai

reiškia. Piteris su draugeliais ir taip manęs nemėgo, o dabar ims neapkęsti. Atsidūriau Edvardovietoje. Kitą kartą akį gali išdurti man. Ar dar labiau sužaloti.

Ieškau Alo vardo – jis paskutinis. Naujokai lėtai išsiskirsto, liekame stovėti tik Piteris, Vilas, Alasir aš. Noriu paguosti Alą. Pasakyti, kad man puikiai sekasi tik dėl to, kad smegenys kitokios.

Piteris lėtai atsigręžia, kiekvienas jo kūno raumenėlis įsitempęs. Žvilgsnis nuožmus, grėsmingas,kupinas juodžiausios neapykantos. Piteris patraukia prie savo gulto, bet staigiai apsisuka ir sugriebęsuž pečių trenkia mane į sieną.

– Nesileisiu pralenkiamas Suskės, – sušnypščia, prisikišęs taip arti, kad jaučiu bjaurų jo burnosdvoką. – Kaip tau pavyko, ką? Kaip, po velnių, tai padarei?

Piteris trumpam atplėšia mane nuo sienos ir vėl bloškia. Sukandu dantis, kad nesurikčiau – nuosmūgio nudiegia nugarą. Vilas čiumpa Piterį už marškinių apykaklės ir nuvelka šalin.

– Atstok nuo jos, – paliepia. – Tik bailys puola mažą mergaitę.– Mažą mergaitę? – tyčiojasi Piteris nusimesdamas Vilo ranką. – Tu aklas ar tiesiog kvailas? Ji

išstums tave iš pirmojo dešimtuko, per ją netapsi Bebaimiu, liksi beluomis – tik dėl to, kad Suskėmoka manipuliuoti žmonėmis, o tu – ne. Pranešk man, kai pagaliau suvoksi, kad ji sužlugdys musvisus.

Piteris išlekia iš miegamojo. Molė ir Driu nuseka paskui, jų veidai perkreipti pasišlykštėjimo.– Ačiū, – padėkoju Vilui.– Ar Piteris teisus? – tyliai klausia draugas. – Tikrai mumis manipuliuoji?– Kaip, po šimts, galėčiau? – susiraukiu. – Aš tik stengiuosi kaip įmanydama, ir visi kiti daro tą

patį.– Nežinau. – Vilas trūkteli pečiais. – Apsimeti silpna, kad tavęs gailėtume? O paskui pasidarai

kieta, kad sutriuškintum psichologiškai?– Sutriuškinčiau psichologiškai? – pakartoju. – Aš esu tavo draugė. Ir šitaip nesielgiu.Vilas tyli. Jis manimi netiki, bent jau ne iki galo.– Vilai, nebūk kvailys, – pareiškia Kristina ir nušoka nuo gulto. Ji šaltai žvilgteli į mane ir

priduria: – Tričė neapsimetinėja.Išeidama Kristina stipriai trenkia durimis. Vilas nuseka įkandin. Lieku viena su Alu. Pirmoji ir

paskutinis.Pirmą kartą Alas man atrodo menkas – įtraukęs pečius ir susigūžęs, visai sugniuždytas. Jis atsisėda

ant gulto krašto.– Ar gerai jautiesi? – klausiu.– Žinoma, – atsako Alas.Jis tirštai išraudęs. Nusuku akis. Paklausiau tiesiog iš mandagumo. Tik aklas gali nematyti, kad

Alui blogai.– Dar ne viskas prarasta, – guodžiu. – Gali pagerinti savo rezultatus, jeigu… – Balsas užlūžta

susitikus Alo žvilgsnį. Nenutuokiu, kaip būčiau baigusi mintį. Antrai pakopai nepasirengsi.Simuliacijos įsiskverbia iki pačios tavo esmės ir atskleidžia, ar iš tikrųjų esi drąsus.

– Matai? – sako Alas. – Tai ne taip paprasta.– Žinau.– Vargu ar žinai. – Alas papurto galvą, jo smakras virpa. – Tau tai lengva. Einasi lengvai.– Netiesa.– Dar ir kokia tiesa. – Alas užsimerkia. – Nepadėsi man apsimesdama, kad taip nėra. Ir iš viso

abejoju, ar gali man padėti.Pasijuntu tarsi pakliuvusi į liūtį ir permirkusi iki siūlo galo; lyg būčiau sunki, nerangi ir niekam

tikusi. Nežinau, ką turi galvoje Alas sakydamas, jog niekas negali jam padėti – visus ar konkrečiaimane. Bet man nė viena jo prielaida nepriimtina. Noriu padėti draugui, tačiau esu bejėgė.

– Aš… – lemenu lyg atsiprašinėdama, tik už ką? Kad esu didesnė Bebaimė negu jis? Kad nežinau,ką pasakyti?

– Aš tiesiog… – Susitvenkusios ašaros pasipila Alui iš akių ir sudrėkina skruostus. – Noriu pabūtivienas.

Linkteliu ir nusigręžiu. Neturėčiau išeiti, bet neprisiverčiu likti. Užtrenkusi duris patraukiukoridoriumi.

Žingsniuoju pro geriamojo vandens fontanėlį, paskui leidžiuosi tuneliais, kurie pirmą dieną čiaatvykus atrodė begaliniai. Dabar šiek tiek orientuojuosi. Ne pirmąsyk paminu savo šeimos principus,bet pirmąsyk taip nejauku. Paprastai žinodavau, ką daryti, bet nedarydavau tyčia. Šįkart esusuglumusi. Nejaugi nebemoku užjausti žmonių? Negi mano siela taip sudiržo?

Drožiu toliau.

+ + +

Paklaidžiojusi atsiduriu koridoriuje, kur sėdėjau tą dieną, kai buvo sužeistas Edvardas. Nenoriubūti viena, bet neturiu pasirinkimo. Užsimerkiu – sėdžiu ant šaltų akmeninių grindų ir kvėpuojupridvisusiu požemio oru.

– Triče! – kažkas pašaukia iš koridoriaus galo.Prie manęs greitai artinasi Jurajas. Už jo – Lina ir Marlena. Lina nešasi keksiuką.– Taip ir maniau, kad rasiu tave čia. – Jurajas pritupia šalia. – Girdėjau, esi pirma.– Tai nori mane pasveikinti? – nusivaipau. – Ką gi, ačiū.– Kas nors turi pasveikinti, – atsako jis. – Kažin ar tave pasveikino draugai, nes jiems sekasi

prasčiau. Užteks liūdėti, eime su mumis. Ketinu peršauti keksiuką Marlenai ant galvos.Ta mintis man pasirodo tokia juokinga, kad imu kvatotis. Atsikeliu ir seku paskui Jurają į

koridoriaus galą, ten laukia merginos. Lina prisimerkia, o Marlena šypteli.– Kodėl nešventi? – klausia ji. – Juk beveik užsitikrinai vietą dešimtuke.– Palyginti su kitais perbėgėliais, ji per didelė Bebaimė, – sako Jurajas.– Ir per didelė Nuolankioji, kad švęstų, – priduria Lina.Nuleidžiu jos žodžius negirdomis.– Kodėl nori peršauti keksiuką Marlenai ant galvos?– Marlena įsitikinusi, kad nepataikysiu į mažą daiktą iš šimto pėdų atstumo, – aiškina Jurajas. – O

aš įsitikinęs, kad jai pritrūks drąsos laikyti keksiuką. Dėl to ir susilažinom.Treniruočių salė, kur pirmąsyk mokiausi šaudyti, yra netoli pamėgto koridoriaus. Kaipmat ten

atsiduriame, Jurajas įjungia šviesą. Čia niekas nepasikeitę: viename salės gale taikiniai, kitame – antstalo sukrauti šautuvai.

– Ar tie ginklai nerakinami? – klausiu.– Ne, bet jie neužtaisyti. – Jurajas pasikelia marškinėlius. Už kelnių juosmens, tiesiai po tatuiruote,

turi užsikišęs ginklą. Spoksau į tatuiruotę mėgindama įžiūrėti piešinį, bet Jurajas greitai nuleidžiamarškinėlius. – Tvarka, stokis priešais taikinį, – sako jis Marlenai.

Ji nustraksi kur liepta.

– Rimtai į ją šausi? – klausiu Jurajo.– Šitas ginklas netikras, – ramiai sako Lina. – Užtaisytas plastikinėmis kulkomis. Kulka gali nebent

įbrėžti jai veidą, blogiausiu atveju – palikti randą. Negi laikai mus kvailiais?Marlena atsistoja priešais taikinį ir užsideda ant galvos keksiuką. Jurajas primerkia vieną akį ir

ima taikytis.– Palauk! – sušunka Marlena. Ji atsilaužia gabalą keksiuko ir įsikiša į burną. – Š-šauk! – rėkia

pilna burna ir iškelia nykščius.– Turbūt tavo rezultatai geri, – sakau Linai.Ji linkteli.– Jurajas antras, aš – pirma, Marlena ketvirta.– Aplenkei mane tik per plauką, – sako taikydamasis Jurajas. Spusteli gaiduką ir keksiukas

nukrinta Marlenai nuo galvos. Ši net nemirkteli.– Mudu abu laimėjom! – šaukia ji.– Ar ilgiesi senojo luomo? – klausia manęs Lina.– Kartais, – atsakau. – Ten buvo ramiau. Ne taip pavargdavau.Marlena pakelia keksiuką nuo grindų ir atsikanda. Jurajas surinka:– Kaip šlykštu!– Iniciacija turi mus išsekinti, parodyti tikrąją esmę. Bent jau taip sako Erikas, – aiškina Lina ir

kilsteli antakį.– Ketvertas sako, kad jos tikslas – mus parengti.– Na, jie dažnai nesutaria.Linkteliu. Pasak Ketverto, Erikas turi susikūręs iškreiptą Bebaimių įvaizdį. Bet nepaaiškino, koks,

jo nuomone, turėtų būti tikrasis. Dažnai pagaunu to įvaizdžio atšvaitus – pavyzdžiui, prisimenu, kaipBebaimiai sveikino mane nušokus nuo stogo, kaip supynė rankų tinklą ir pagavo nusileidus lynu. Betšito nepakanka. Ar Ketvertas yra skaitęs Bebaimių manifestą? Ar jis tiki tuo manifestu – kasdienėmisdrąsos apraiškomis?

Atsiveria treniruočių salės durys. Jurajui šaunant į kitą taikinį, įeina Šauna, Zakas ir Ketvertas.Plastikinė kulka atšoka nuo apskritimo centro ir nusirita grindimis.

– Neklydau, čia triukšmaujama, – sako Ketvertas.– Pasirodo, šaudo tas kvailys mano brolis, – pareiškia Zakas. – Draudžiama čia būti pasibaigus

pratyboms. Būk atsargus, nes Ketvertas praneš Erikui ir tu gausi pylos.Jurajas suraukia nosį ir padeda netikrą šautuvą. Marlena kąsnodama keksiuką skuba iš salės galo.

Ketvertas pasitraukia leisdamas mums išeiti.– Juk nepasakysi Erikui. – Lina įtariai pašnairuoja į Ketvertą.– Ne, nepasakysiu, – taria jis. Einant pro šalį, jis uždeda ranką man ant nugaros tarsi išlydėdamas,

pajuntu jo delną tarp menčių. Suvirpu. Viliuosi, Ketvertas šito nepajunta.Būrelis tolsta koridoriumi. Zakas su Juraju stumdosi, Marlena atlaužia keksiuko Šaunai, Lina

žygiuoja pati pirma. Noriu sekti įkandin.– Palūkėk, – taria Ketvertas.Atsigręžiu spėliodama, kokį Ketvertą pamatysiu – piktą instruktorių, kuris mane barė, ar žmogų,

kuris lipo į apžvalgos ratą. Ketvertas šypteli lūpų kampučiais, bet akys lieka rimtos, žvilgsnisįtemptas ir susirūpinęs.

– Tu priklausai šitam luomui, juk žinai? – sako jis. – Priklausai mums. Greitai viskas baigsis, tiklaikykis. – Jis pasikaso paausį ir nusuka akis, tarsi drovėdamasis savo žodžių.

Dėbsau į Ketvertą. Tvinksi visas kūnas, net kojų pirštai. Galiu pasielgti akiplėšiškai arba tiesiog

nueiti. Nežinau, kuris pasirinkimas būtų protingesnis ar geresnis. Net nežinau, ar man tai rūpi.Paimu Ketverto ranką. Jis suneria savo pirštus su manaisiais. Atima žadą.Spoksau į jį, jis iš viršaus spokso į mane. Ilgokai šitaip stovime. Paskui ištraukiu ranką ir

pasileidžiu bėgti paskui Jurają, Liną ir Marleną. Galbūt Ketvertas palaikys mane kvaile ar keistuole.O gal ir buvo verta imti jį už rankos?

+ + +

Grįžtu į miegamąjį pirmoji. Kai kiti naujokai ima rinktis, guliu lovoje ir apsimetu mieganti. Jieman nereikalingi, netgi pagyros. Jei ištversiu iniciaciją, tapsiu Bebaime ir daugiau jų nebematysiu.

Ar man nereikia draugų? Tatuiruotės kaskart juos primins. Jų pokštai praskaidrindavo niūriątikrovę, tik jie mane prajuokindavo. Nenoriu prarasti draugų. Tačiau, rodos, prarandu.

Gerą pusvalandį prasikamuoju dvejodama, paskui atsigulu ant nugaros ir atsimerkiu. Miegamajametamsu – visi guli lovose. Gal jie miega iškankinti pavydo, dingteli. Vos šypteliu. Negana to, kadperbėgau iš paties nekenčiamiausio luomo, tai dar juos ir perspjoviau.

Išlipu iš lovos atsigerti vandens. Nesu ištroškusi, bet nesiguli. Basomis kojomis šlepsiu grindimis,rankomis braukiu sieną, kad už ko nors neužkliūčiau. Prie geriamojo vandens fontanėlio šviečiamėlyna lemputė.

Persimetu plaukus per petį ir pasilenkiu. Vandeniui sušlapinus lūpas, koridoriaus gale išgirstubalsus. Prisispaudžiu prie sienos tikėdamasi pasislėpti tamsoje.

– Iki šiol neaptikau jokių pėdsakų, – nuskamba Eriko balsas.Kokių pėdsakų?– Tu dar gerai jų nepažįsti, – kažkas jam atsako. Moters balsas; šaltas ir pažįstamas; lyg iš sapno,

netikroviškas. – Fizinės pratybos nieko neatskleidžia. Bet per simuliacijas Divergentai atsiskleidžia,todėl turime keliskart įdėmiai peržiūrėti įrašus, kad įsitikintume.

Nuo žodžio „Divergentas“ nukrečia šaltis. Nesitraukdama nuo sienos palinkstu pirmyn stengdamasipamatyti kalbančiąją.

– Nepamiršk, kodėl pasiūliau tave Maksui, – sako moteris. – Svarbiausia tavo užduotis yra nuolatjų ieškoti. Nuolat.

– Nepamiršiu.Pasislenku dar porą colių į priekį vildamasi, kad esu nematoma. Kad ir kas yra to balso savininkė,

ji laiko vadžias savo rankose; jos pastangomis Erikas tapo vadu; ši moteris siekia mane nužudyti.Ištiesiu kaklą, mėgindama juos pamatyti, kol nedingo už kampo.

Tuo metu kažkas pritykina man už nugaros.Noriu rėkti, bet delnas užčiaupia burną. Oda dvelkia muilu, delnas toks didelis, kad uždengia pusę

mano veido. Daužausi, bet nepajėgiu išsivaduoti iš geležinių gniaužtų, tada kandu į pirštą.– Oi! – išgirstu šiurkštų riksmą.– Nutilk ir žiūrėk, kad ji nė necyptelėtų, – paliepia kitas, aukštokas balsas. Piterio.Juodo audeklo skiautė uždengia man akis ir dar dvi rankos suriša ją ant pakaušio. Gaudau orą.

Mažiausiai pora rankų tempia mane pirmyn, kita stumia ton pačion pusėn iš nugaros, trečia laikoužčiaupusi burną, kad nerėkčiau. Trys žmonės. Man skauda krūtinę. Trijų žmonių viena neįveiksiu.

– Nekantrauju išgirsti, kaip Suskė mels pasigailėti, – kikena Piteris. – Paskubėkim.Mėginu sutelkti dėmesį į ranką ant burnos. Turi būti koks nors išskirtinis bruožas, padėsiantis

atpažinti užpuoliką. Turiu išsiaiškinti, kas jis toks. Privalau išsiaiškinti tuojau pat, antraip prarasiu

savitvardą.Užpuoliko delnas minkštas ir prakaituotas. Sukandu dantis ir imu kvėpuoti pro nosį. Muilo kvapas

pažįstamas. Citrinžolių ir šalavijų. Toks kvapas sklisdavo nuo Alo gulto. Širdis nusirita į kulnus.Girdžiu besidaužančio į uolas vandens šniokštimą. Esame netoli bedugnės, sprendžiant iš ūžimo,

visai arti. Kietai suspaudžiu lūpas, kad nesurikčiau. Puikiai nutuokiu, ką jie ketina daryti.– Nagi, keliam ją.Smarkiai muistausi, draskau užpuolikus, bet visos pastangos veltui. Suklykiu, nors žinau, kad čia

niekas manęs neišgirs.Aš išgyvensiu iki rytojaus. Išgyvensiu.Jie mane apsuka ir kilsteli, nugara atsitrenkiu į kietą ir šaltą daiktą. Sprendžiant iš pločio ir

išlinkimo, tai metalinis turėklas. Tai tikrai metalinis turėklas, juosiantis bedugnę. Dusdama gaudauorą, ant sprando pajuntu miglos lašelius. Užpuolikai persveria mane per turėklą. Kojomis nebesiekiužemės, kai jie mane paleis, nukrisiu į vandenį.

Sunki ranka grabalioja man krūtinę.– Negi tau tikrai šešiolika, Suske? Rodos, ne daugiau kaip dvylika. – Nusikvatoja dar vienas

vaikinas.Gerkle kyla tulžis, nugurkiu seilę.– Luktelėkit, kažką radau! – Jo ranka grabinėja mane. Prikandu liežuvį, kad nerėkčiau. Vėl

nugriaudi juokas.Alo delnas nuslysta man nuo burnos.– Liaukitės, – paliepia jis. Atpažįstu jo žemą, sodrų balsą.Paleista stipriai pasimuistau ir nuslystu ant žemės. Šį sykį nedvejodama iš visų jėgų kandu į pirmą

pasitaikiusią ranką. Išgirstu riksmą ir dar giliau suleidžiu dantis, burnoje pajuntu kraujo skonį. Kažkassmogia man į veidą. Iš akių pažyra kibirkštys. Skausmo nejaučiu, mano gyslomis tarsi rūgštis tekaadrenalinas.

Vienas užpuolikų išlaisvina ranką ir pargriauna mane ant žemės. Alkūne trinkteliu į akmenį, paskuipakeliu rankas norėdama nusitraukti akių raištį. Kažkas spiria į šoną ir man užgniaužia kvapą. Dūstu,kosėju ir susiimu rankomis galvą. Kažkas sugriebia mane už plaukų ir trenkia galvą į akmenį.Suklykiu iš skausmo, apsvaigsta galva.

Nerangiai grabinėju akių raištį, ieškodama mazgo. Galiausiai sunkiai nusitraukiu jį ir sumirksiu.Vaizdas liejasi, žemė siūbuoja po kojomis. Pamatau besiartinantį siluetą, o kitas stambus žmogusleidžiasi bėgti. Tai Alas. Įsikimbu turėklo ir vos ne vos atsistoju.

Piteris griebia man už gerklės ir pakelia nuo žemės, jo nykštys įsiremia į smakrą. Paprastaiblizgantys ir lygūs jo plaukai susitaršę ir prilipę prie kaktos. Blyškus veidas perkreiptas, dantyssukąsti. Jis tylėdamas smaugia mane virš bedugnės, akyse ima šokinėti žali, rausvi ir mėlyni taškeliai.Mėginu jam įspirti, bet kojos per trumpos. Plaučiai plyšta nuo deguonies stygiaus.

Kažkas surinka, ir Piteris mane paleidžia.Krisdama išskečiu rankas ir žastais atsitrenkiu į turėklą. Sudejavusi užsikvempiu ant jo alkūnėmis.

Kulkšnis aptaško vandens lašai. Pasaulis susitraukia, žemė siūbuoja. Kažkas rėkia parkritęs antPragaro grindų – tai Driu. Girdžiu smūgius. Spyrius. Aimanas.

Porą kartų sumirksiu ir sutelkiu visą dėmesį į vieno žmogaus veidą. Jis pergedęs iš pykčio, tamsiaimėlynos akys dega.

– Ketverte, – išgargiu.Užsimerkiu, Ketvertas suima mane už pažastų, perkelia per turėklą ir priglaudžia prie krūtinės.

Paskui paima į glėbį, vieną ranką pakiša po pakinkliais. Priglaudžiu veidą jam prie peties ir panyru į

juodą tuštumą.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Atsimerkusi ant lygios baltos sienos pamatau užrašą: „Bijok tiktai Dievo“. Vėl girdžiu bėgantvandenį, tik šįsyk jis teka iš čiaupo, o ne šniokščia virš bedugnės. Palengva atsipeikėju, įžiūriu durųstaktą, ilgą stalą ir lubas.

Bjauriai tvinkčioja pakaušis, sopa skruostą ir šonkaulius. Verčiau nesijudinti; skaudės dar labiau.Matau mėlyną dygsniuotos po galva pakištos antklodės kraštą ir susiraukusi pasuku galvą, norėdamapamatyti, iš kur bėga vanduo.

Ketvertas stovi vonioje ir kriauklėje plaunasi rankas. Nuo kruvinų krumplių teka rožinis vanduo.Jam įplėšta lūpa, o šiaip atrodo sveikas. Jis ramiai apžiūri žaizdą, užsuka čiaupą ir nusišluostorankas.

Kaip patekau čia? Galvoje šmėsteli tik vienas prisiminimas: juodas ornamentas ant jo kaklo,tatuiruotės kampas ir švelnus siūbavimas – vadinasi, jis mane nešė.

Ketvertas užgesina šviesą vonioje, paskui iš šaldytuvo kambario kampe išima maišelį su ledu. Jamartinantis nusprendžiu užmerkti akis ir apsimesti mieganti, bet pavėluoju – mūsų akys susitinka.

– Tavo rankos, – pralemenu.– Nesuk sau galvos, – taria Ketvertas. Jis vienu keliu priklaupia prie čiužinio, pasilenkia ir pakiša

maišelį su ledu man po galva. Ketvertui nespėjus atsitraukti, tiesiu ranką prie sužalotos lūpos, paskuisusizgrimbu ką daranti, ir ranka pakimba ore.

Ar turiu ką prarasti? Klausiu savęs ir pirštų galais švelniai paliečiu jam lūpas.– Triče, – sako jis neatitraukdamas mano pirštų, – aš sveikas.– Kaip tu ten atsidūrei? – Ranka nusvyra pati.– Eidamas iš valdymo centro išgirdau riksmą.– Ką jiems padarei? – klausiu.– Prieš pusvalandį palikau Driu ligoninėje, – atsako Ketvertas. – Piteris ir Alas pabėgo. Driu

dievagojosi, kad jie tik bandė tave išgąsdinti. Bent jau mėgino tai pasakyti.– Driu taip prastai?– Išgyvens, – mesteli Ketvertas ir kandžiai priduria: – Už pasekmes neatsakau.Nedera džiaugtis kitų žmonių kančia vien dėl to, kad jie įskaudino mane. Bet mane užlieja didžiulis

pasitenkinimas sužinojus, kad Driu ligoninėje. Suspaudžiu Ketvertui ranką.– Gerai, – sakau kimiu, niršiu balsu. Kunkuliuoju pykčiu, kraujas virsta tulžimi, mane užvaldo

įniršis. Noriu ką nors sudaužyti, kam nors vožti, bet negaliu pajudėti, todėl apsiverkiu.Ketvertas atsitupia prie lovos ir žiūri į mane, jo akyse nematyti užuojautos. Ir gerai, antraip

nusivilčiau. Jis išlaisvina riešą ir, mano nuostabai, nykščiu švelniai perbraukia skruostikaulį.– Galėčiau pranešti vyresnybei, – sako jis.– Nereikia, – paprašau. – Tegu jie nemano, kad mane įbaugino.Ketvertas linkteli, paskui išsiblaškęs ima nykščiu glostinėti man skruostikaulį.– Tikėjausi, kad taip pasakysi.– Kaip manai, ar pavyks atsisėsti?– Aš tau padėsiu.Viena ranka Ketvertas laiko mane už peties, kitą pakiša po galva, o aš sėduosi. Skausmas varsto

kūną, bet stengiuosi nedejuoti.Ketvertas paduoda maišelį su ledu.

– Neslėpk savo skausmo, – sako jis. – Čia esu tik aš.Prikandu lūpą. Mano veidu teka ašaros, bet abu apsimetame nepastebį.– Pasikliauk savo perbėgėliais draugais, – siūlo Ketvertas. – Jie tave apgins.– Ir aš maniau, kad galiu jais pasikliauti, – tariu. Prisiminus, kaip Alas buvo užspaudęs man burną,

kūną sudrebina verksmas. Prispaudžiu ranką prie kaktos ir imu linguoti pirmyn atgal. – Bet Alas...– Jis norėjo, kad liktum maža, tyli mergaitė iš Nuolankiųjų luomo, – švelniai sako Ketvertas. – Jis

tave užpuolė, nes pasijuto silpnas, palyginti su tavimi. Kitos priežasties nematau.Linkteliu stengdamasi patikėti Ketverto žodžiais.– Kiti naujokai tau taip nepavydėtų, jeigu retkarčiais parodytum šiek tiek silpnumo, tegu ir netikro.– Siūlai apsimesti silpna? – Kilsteliu antakį.– Taip, siūlau. – Ketvertas paima maišelį su ledu, jo pirštai slysteli manaisiais, ir pats prideda

man prie galvos. Nuleidžiu pailsusią ranką ir neprieštarauju. Ketvertas pakyla. Spoksau į jomarškinėlių kraštą.

Kartais matau jį visai kitokį, tada man sugniaužia paširdžius, lyg ir nuveria aštrus skausmas.– Tu ketini rytoj kaip niekur nieko nužygiuoti į valgyklą ir parodyti užpuolikams, kad jų nebijai, –

dėsto Ketvertas, paskui priduria: – Bet aš patariu neslėpti sumušto skruosto ir eiti nuleidus galvą.Tokia mintis man šlykšti.– Vargu ar pajėgsiu apsimesti, – atsakau abejingai ir pakeliu į jį akis.– Privalai.– Turbūt nesupratai. – Karštis trenkia man į veidą. – Jie mane grabinėjo.Nuo mano žodžių Ketvertas įsitempia ir sugniaužia maišelį su ledu.– Tave grabinėjo, – pakartoja jis, tamsios akys dvelkteli šalčiu.– Na, ne taip, kaip tu manai, – atsikrenkščiu. Prieš užsimindama nė nenutuokiau, kaip bus nejauku

apie tai kalbėti. – Tačiau... beveik. – Ir nusuku akis.Ketvertas tyli taip ilgai, kad neiškentusi prabylu pirma:– Kas yra?– Labai nenoriu to sakyti, – aiškina jis, – bet privalau. Dabar tau svarbiau būti saugiai, negu

ieškoti tiesos. Bent jau šiuo tarpsniu. Supratai? – Ketvertas suraukia antakius.Keistai sukirba pilve. Viena vertus, žinau, kad Ketvertas teisus, tik aš nenoriu to pripažinti, antra

vertus, apima nepatirtas troškimas: noriu vėl stipriai prisiglausti prie jo. Bet tik linkteliu.– Tačiau progai pasitaikius... – Ketvertas prispaudžia vėsų ir stiprų delną man prie skruosto ir

kilsteli smakrą, kad į jį pažiūrėčiau. Jo akys žiba kaip plėšrūno. – Sunaikink juos.Nervingai nusijuokiu.– Tu baisokas, Ketverte.– Labai prašau šitaip manęs nevadinti.– Tai kaip man tave vadinti?– Niekaip. – Jis atitraukia ranką man nuo veido. – Kol kas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Tąnakt į miegamąjį nebegrįžtu. Būtų kvaila miegoti viename kambaryje su užpuolikais, kadpasirodytum drąsi. Ketvertas įsitaiso ant grindų, o aš ant antklodės jo lovoje, traukdama į savepagalvės kvapą – saldų, sunkų ir tikrai vyrišką, sumišusį su skalbiklio.

Ketverto kvėpavimas sulėtėja. Kilsteliu pažiūrėti, ar jis užsnūdo. Guli kniūbsčias, viena rankaapkabinęs galvą. Akys užmerktos, lūpos praviros. Pirmą kartą pamatau, koks jis jaunas, ir imuspėlioti, kas jis per vienas. Kai nėra Bebaimis, nėra instruktorius, nėra Ketvertas, kai nevaidina jokiovaidmens?

Kad ir kas būtų, man jis patinka. Tamsoje lengviau tai pripažinti, po viso to, kas ką tik nutiko.Ketvertas nėra saldus, švelnus ar ypač meilus. Jis protingas ir narsus. Nors išgelbėjo mane, laikostipria. Tik šitai man reikia žinoti.

Užmiegu žiūrėdama į besikilojančią raumeningą jo nugarą.Pabundu kaip sudaužyta. Sėsdamasi krūpteliu, griebiuosi už šonkaulių ir nueinu prie nedidelio

veidrodžio ant priešinės sienos. Esu per maža ir nematau savo atvaizdo, tik pasistiepus ant pirštų galųišvystu veidą. Kaip ir tikėjausi, ant skruosto puikuojasi didžiulė mėlynė. Bjauru vien pagalvoti, kadšitokia pasirodysiu valgykloje, bet nepamirštu Ketverto nurodymų. Turiu susigrąžinti draugus. Jeipasirodysiu silpna, jie mane gins.

Susuku plaukus į kuodą. Durys atsiveria ir įeina Ketvertas – su rankšluosčiu, plaukai šlapiišsimaudžius po dušu. Kai jis pakelia rankas nusisausinti plaukus, suvirpu, pamačiusi nuogo kūnoruoželį virš diržo. Tik tada pažvelgiu jam į veidą.

– Sveikas, – kimiai krankteliu. Norėčiau kalbėti aiškiai.Ketvertas pirštų galais paliečia sumuštą skruostą.– Nebaisu, – sako jis. – Kaip galva?– Gerai, – patikinu, bet meluoju. Galva tvinkčioja. Paliečiu pirštais gumbą – skausmas perveria

kaukolę. Galėjo baigtis ir blogiau. Galėjau plūduriuoti upėje.Visa įsitempiu Ketvertui palietus suspardytą šoną. Prisilietimas jam įprastas, bet aš sustingstu.– O šonas? – klausia jis tyliau.– Duria kvėpuojant.Ketvertas šypteli.– Ką čia paveiksi.– Jei liaučiausi kvėpavusi, Piteris tikriausiai surengtų vakarėlį.– Ateičiau tik tada, jei būtų tortas, – pajuokauja Ketvertas.Nusikvatojusi krūpteliu ir griebiuosi už šonkaulių. Uždedu savo plaštaką ant jo. Pirštų galiukais

braukdamas per šoną, Ketvertas lėtai ištraukia ranką. Tada man suspaudžia krūtinę. Atsitokėjusiprisimenu, kas nutiko praėjusią naktį. Noriu likti čia su Ketvertu.

Jis linkteli ir pasuka prie durų.– Aš eisiu pirmas, – sako Ketvertas priėjus valgyklą. – Greitai pasimatysim, Triče.Jis įeina pro duris, o aš lieku viena. Vakar Ketvertas patarė man apsimesti silpna. Tačiau to ir

nereikia. Man tikrai silpna. Atsiremiu į sieną ir susiimu rankomis galvą. Giliai kvėpuojant skauda,todėl žiopčioju trumpai, trūkčiojamai. Negaliu ištižti. Užpuolikai ir norėjo mane palaužti. Galiuapsimesti, kad jiems pasisekė, nes man reikia draugų pagalbos, bet netrukus aš atgausiu jėgas.

Daugiau nesvarstydama atsitraukiu nuo sienos ir žingsniuoju į valgyklą. Staiga prisimenu, kad turiu

atrodyti įbauginta, todėl sulėtinu žingsnį, prisilaikau sienos ir pėdinu nuleidusi galvą. Jurajas sėdišalia Vilo ir Kristinos, prie kito stalo. Jis pakelia ranką pamoti ir tuoj pat nuleidžia.

Įsitaisau greta Vilo.Alo čia nėra – jo išvis nematyti.Jurajas įsliuogia į kėdę šalia manęs, palikęs pusiau suvalgytą keksiuką ir pusiau nugertą vandens

stiklinę ant savo stalo. Kelias sekundes visi trys tiesiog stebeilija į mane.– Kas atsitiko? – tyliai klausia Vilas.Dirsteliu per Vilo petį į kitą staliuką. Piteris kramsnoja skrebutį ir kažką šnibžda Molei. Ranka

suspaudžiu stalo kraštą. Noriu jam tvoti, bet dabar ne laikas.Driu nematyti, taigi jis dar ligoninėje. Pajuntu žiaurų pasitenkinimą.– Piteris, Driu... – lemenu. Tiesdama ranką prie skrebučio čiumpuosi už šono. Skauda, todėl

leidžiu sau krūptelėti ir susiriečiu. – Ir... – gokteliu. – Ir Alas.– Dieve mano, – Kristina išpučia akis.– Kaip jautiesi? – klausia Jurajas.Piteris susiranda mane akimis, o aš prisiverčiu nusukti žvilgsnį. Rodant jam savo baimę net sukyla

tulžis, bet privalau taip elgtis. Ketvertas teisus. Turiu padaryti viską, kad vėl nebūčiau užpulta.– Prastokai, – atsakau.Mano akys dega, šįsyk nereikia nė vaidinti. Trūkteliu pečiais. Dabar jau tikiu Tore. Piteris, Driu ir

Alas norėjo mane nustumti į bedugnę iš pavydo. Tai kodėl negali žudyti Bebaimių vadai?Jaučiuosi nejaukiai, kaip ne savame kailyje. Jei būsiu neatsargi, žūsiu. Negaliu pasitikėti net luomo

vadais. Savo naująja šeima.– Bet juk tu... – Jurajas sučiaupia lūpas. – Tai nesąžininga. Trise prieš vieną?– Taip, Piteris tikras sąžiningumo įsikūnijimas. Štai kodėl jis prisėlino prie miegančio Edvardo ir

išdūrė jam akį. – Kristina piktai prunkšteli ir papurto galvą. – Tačiau Alas? Ar neapsirinki, Triče?Nudelbiu akis į lėkštę. Po Edvardo atėjo mano eilė. Bet kitaip negu jis, neketinu išvykti.– Ne, – sakau, – neapsirinku.– Tai iš nevilties, – taria Vilas. – Jis keistai elgėsi... Lyg visai kitas žmogus. Nuo pat antros

pakopos pradžios.Paskui į valgyklą atrėplioja Driu. Paleidžiu iš nagų skrebutį ir išsižioju.Pasakyti, kad jis sumuštas, būtų per švelnu. Jo veidas ištinęs ir mėlynas. Perskelta lūpa, antakis

perrėžtas. Driu sliūkina prie savo stalo nuleidęs akis ir nė nepasižiūri į mane. Akimis susiranduKetvertą. Jis patenkintas šypsosi – ir aš norėčiau taip šypsotis.

– Ar čia tavo darbas? – sukužda Vilas.Papurtau galvą.– Ne. Kažkas – nemačiau, kas – pričiupo juos nespėjus... – nuryju seilę. Ištarus garsiai viskas

atrodo dar baisiau, dar tikriau. – ...numesti manęs į bedugnę.– Jie norėjo tave nužudyti? – tyliai klausia Kristina.– Tikriausiai. O gal ketino tik palaikyti virš bedugnės ir įbauginti. – Gūžteliu pečiais. – Šiaip ar

taip, jiems pavyko.Kristina liūdnai į mane pasižiūri, Vilas nudelbia akis į stalą.– Turime ko nors imtis, – tyliai sako Jurajas.– Ko, prikulti juos? – vypteli Kristina. – Rodos, vienas užpuolikų jau gavo į kailį.– Ne, mėlynės užgis, – atsako Jurajas. – Išstumkim juos iš dešimtuko ir sugadinkim ateitį. Visam

laikui.Ketvertas pakyla ir atsistoja tarp stalų. Pokalbis staiga nutrūksta.

– Perbėgėliai, šiandien imsimės kai ko kito, – sako jis. – Sekite paskui.Mes atsistojame, o Jurajas suraukia kaktą.– Būk atsargi, – įspėja.– Nesijaudink, – sako Vilas, – mes ją apginsim.

+ + +

Iš valgyklos Ketvertas vedasi mus Pragaro takais. Vilas laikosi man iš kairės, Kristina – išdešinės.

– Taip tavęs ir neatsiprašiau, – tyliai sako Kristina. – Kad pačiupau vėliavą, nors tu buvainusipelniusi ją paimti. Nežinau, kas mane tada apsėdo.

Neišmanau, ar būtų protinga atleisti, atleisti jiems visiems, prisiminus, ką jie sakė vakar,paskelbus rezultatus. Tačiau mano mama pasakytų, kad visi turime ydų, todėl turėčiau būti atlaidesnėdraugams. Pasikliauti jais liepė ir Ketvertas.

Visa bėda, jog nežinau, kuo kliautis, nežinau, kas yra tikras draugas. Jurajas ir Marlena palaikėmane, kai buvau stipri, o Vilas ir Kristina užstodavo užėjus silpnumui.

Pažvelgusi į dideles rudas Kristinos akis linkteliu.– Tiesiog pamirškim.Tegu ir nenoromis, turiu nuslopinti pyktį.Taip aukštai dar nebuvome užsikabaroję. Žvilgtelėjęs žemyn, Vilas išbąla. Nebijau aukščio, todėl

paimu Vilo ranką tarsi norėdama atsiremti, bet iš tiesų jam reikia mano paramos. Vaikinas dėkingainusišypso.

Ketvertas apsigręžia ir žingteli atbulas. Siauru taku, be turėklų. Kaip gerai jis pažįsta Pragarą?Jis žvilgteli į būrelio gale plumpinantį Driu ir paragina:– Judinkis, vaikine!Pokštas šiurkštus, bet aš vos užgniaužiu šypseną. Pamačius, kad esu įsikibusi Vilui į ranką,

Ketverto veidas pasidaro rūstus. Jis nuveria mane lediniu žvilgsniu. Negi jis... pavydi?Artėjame prie stiklinių lubų. Pirmąkart po daugelio dienų išvystu saulę. Ketvertas užkopia

metaliniu laiptatakiu, vedančiu pro skylę lubose. Laiptai girgžda po kojomis, žvilgtelėjusi žemynpamatau Pragarą ir bedugnę.

Žingsniuojame stikliniu paviršiumi, iš lubų jis virto grindimis, pro cilindro formos kambarįstiklinėmis sienomis. Aplinkiniai pastatai apgriuvę ir apleisti, turbūt dėl to niekad nesupratau, kur yraBebaimių būstinė. Nuolankiųjų rajonas toli nuo čia.

Bebaimiai sukinėjasi kambaryje stiklinėmis sienomis, šnekučiuojasi sustoję būreliais. Kambariogale du vyrai pliekiasi lazdomis, juokiasi, kai kuris nors nepataiko ir baksteli į orą. Man virš galvosištemptos dvi virvės, viena pora pėdų aukščiau už kitą. Tikriausiai čia Bebaimiai mokosi garsiųjųnutrūktgalviškų triukų.

Ketvertas veda mus pro dar vienas duris. Patenkame į didžiulę drėgną patalpą. Jos sienos išpieštosgrafičiais ir išraizgytos vamzdžiais. Salę apšviečia daugybė senovinių fluorescencinių lempučių suplastikiniais gaubtais – dabar jos nebenaudojamos.

Žibančiomis akimis Ketvertas pareiškia:– Čia jūsų laukia nauja simuliacija, vadinama baimės lauku. Jis sukurtas mūsų luomui, todėl

kiekvieną kartą bus kitoks.Ketvertui už nugaros ant betono sienos raudonais dažais meniškai išpurkštas užrašas „Bebaimiai“.

– Per simuliacijas surinkome duomenis apie didžiausias jūsų baimes. Baimės laukas pagal juossukuria keletą virtualių kliūčių. Su kai kuriomis būsite susidūrę per ankstesnes simuliacijas. Tačiaupatirsite ir naujų baimių. Šįsyk norint įveikti baimės lauką jums teks pasitelkti visą sumanumą irprotines galias.

Vadinasi, baimės lauke kiekvienas galės elgtis kaip Divergentas. Neišmanau, ar tai palengvinimas,nes nereikės būgštauti, kad būsiu susekta, ar bėda, nes nebeturėsiu pranašumo.

Ketvertas dėsto toliau:– Kliūčių skaičius priklausys nuo to, kiek turite baimių.Kiek baimių turiu aš? Pagalvojusi apie susidūrimą su varnomis suvirpu, nors patalpoje šilta.– Jau anksčiau minėjau, kad trečioji iniciacijos pakopa skirta protiniam pasirengimui, – sako jis.Prisimenu Ketvertą tai sakius pirmą dieną. Prieš įremiant šautuvą Piteriui į galvą. Trokštu, kad jis

būtų nuspaudęs gaiduką.– Čia jums teks valdyti ir emocijas, ir kūną. Suderinti fizinius įgūdžius, kurių išmokote per pirmą

pakopą, ir gebėjimą valdyti jausmus, kurį ugdėte per antrą. Parodyti viską, ką sugebate. – LempaKetvertui virš galvos žybčioja ir mirksi. Jis liaujasi tyrinėjęs naujokų būrį ir įsmeigia akis į mane. –Kitą savaitę jums teks kuo greičiau įveikti baimės lauką stebint Bebaimių vadams. Šis baigiamasistestas nulems trečiosios pakopos rezultatus. Antrosios pakopos rezultatai buvo svarbesni užpirmosios, o trečiosios – patys svarbiausi. Aišku?

Visi linkteli. Net Driu skausmo iškreiptu veidu.Jei gerai pasirodysiu per baigiamąjį testą, turėsiu puikią progą patekti į dešimtuko viršūnę ir tapti

luomo nare. Tapti Bebaime. Nuo šios minties mane užlieja džiugus palengvėjimas.– Kiekvieną kliūtį galite įveikti dviem būdais. Arba sugebėsite užtektinai nusiraminti ir

kompiuteris užregistruos lygų širdies plakimą, arba atsigręšite į savo baimę ir simuliacija tęsis.Pavyzdžiui, baimę nuskęsti įveiksite nerdami giliau. – Ketvertas gūžteli. – Todėl siūlau per šiąsavaitę apsvarstyti, kokių baimių turite ir kaip jas įveiksite.

– Tai nesąžininga, – pareiškia Piteris. – Gal vienas žmogus turi septynias baimes, o kitasdvidešimt? Tai ne jo kaltė.

Ketvertas kelias sekundes spokso į jį, paskui nusikvatoja.– Tikrai nori pasikalbėti su manim apie sąžiningumą?Naujokai prasiskiria leisdami Ketvertui prieiti prie Piterio. Susikryžiavęs rankas instruktorius

lediniu balsu taria:– Suprantu, kodėl taip jaudiniesi, Piteri. Praėjusią naktį įsitikinau, kad esi niekingas bailys.Piteris stovi abejingu veidu ir nenuleidžia akių.– Dabar mes visi žinome, – dar tyliau priduria Ketvertas, – kad tu bijai mažos, liesos mergaitės iš

Nuolankiųjų luomo. – Jo lūpas perkreipia vypsnys.Vilas mane apkabina. Kristinos pečiai dreba nuo tramdomo juoko. Giliai širdyje nusišypsau ir aš.

+ + +

Po pietų miegamajame randame Alą.Vilas atsistoja man už nugaros ir švelniai suima už pečių, tarsi primindamas esąs čia. Kristina

pasislenka arčiau.Alo paakiai pajuodę, veidas užtinęs nuo ašarų. Išvydus jį man nudiegia pilvą. Sustingstu. Kadaise

malonus citrinžolių ir šalavijų kvapas graužia nosį.

– Triče, – sako Alas drebančiu balsu, – ar galiu su tavim pasikalbėti?– Juokauji? – Vilas spusteli man pečius. – Nedrįsk daugiau prie jos artintis.– Aš tavęs nenuskriausiu. Niekada nenorėjau... – Alas užsidengia veidą delnais. – Tiesiog noriu

atsiprašyti, labai atsiprašyti... Nežinau, kas man užėjo... Prašau man atleisti, prašau...Jis tiesia ranką lyg ketindamas paliesti man petį ar dilbį, veidas šlapias nuo ašarų.Mažytėje širdies kertelėje glūdi gailestis ir atlaidumas. Ta mergaitė stengiasi suprasti kenčiančius

žmones, pripažįsta, kad žmogus iš nevilties elgiasi baisiai, atveria juodžiausias pasąmonės gelmes.Prisiekiu, kad tokia mergaitė dar gyvena mano širdyje ir kad jai skaudu matyti šį atgailaujantį vaikiną.

Bet sutikusi jos nepažinčiau.– Laikykis nuo manęs atokiai, – tyliai pasakau. Mano kūnas įsitempia, keistai sustingstu – aš

nepykstu, nejaučiu nuoskaudos, nieko nejaučiu. Kimiai priduriu: – Nedrįsk daugiau prie manęsartintis.

Mudviejų su Alu akys susitinka. Jo tamsios ir stiklinės, mano – abejingos.– Jei išdrįsi, prisiekiu Dievu, aš tave nudėsiu, – sakau. – Tu esi bailys.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

„Triče!“ – Sapne girdžiu mamos balsą. Ji pamoja pirštu, aš pereinu per virtuvę ir atsistoju greta.Mama parodo puodą ant viryklės, aš kilsteliu dangtį ir pažiūriu vidun. Į mane įsminga blizganti kaipkaroliukas varnos akis, jos sparnai įsirėmę į puodo kraštus, riebus kūnas panardintas verdančiamevandenyje.

– Vakarienė, – sako mama.– Triče! – vėl išgirstu, paskui atsimerkiu.Prie lovos stovi Kristina, jos skruostais teka ašaros, susimaišiusios su blakstienų tušu.– Alas, – sako ji. – Einam.Keli naujokai jau pabudę, kiti dar miega. Kristina čiumpa mane už rankos ir ištempia iš

miegamojo. Basomis kojomis bėgu akmeninėmis grindimis, mirksiu, stengdamasi išvaikyti miegus,rankos ir kojos vis dar sustingusios. Nutiko kažkas baisaus. Jaučiu tai kiekvienu širdies tvinksniu.Alas.

Lekiame per Pragarą, paskui Kristina stabteli. Prie bedugnės krašto susirinkusi minia. Žmonėsnesusikimšę, todėl mudvi su Kristina prasibrauname į priekį pro aukštą vidutinio amžiaus vyriškį.

Dar arčiau, ant pat skardžio krašto, du vyrai kažką kelia už virvių. Nuo pastangų jie švokščia.Galiausiai įsiręžę užriša virves ant turėklo ir imasi kelti svorį. Didžiulis, tamsus pavidalas iškyla viršskardžio krašto ir keli Bebaimiai nubėga padėti gelbėtojams.

Pavidalas dusliai nukrinta ant Pragaro grindų. Balta, ištinusi nuo vandens ranka atsitrenkia įakmenį. Kūnas. Kristina glaudžiasi prie manęs ir tvirtai įsikimba. Ji įkniaubia veidą man į petį irkūkčioja, bet aš negaliu nusukti akių. Keli vyrai atverčia kūną ant nugaros ir negyvėlio galva pasisukaį šoną.

Jo akys atmerktos ir tuščios. Tamsios. Kaip lėlės. Nosis su kuprele, siaura tarpunosė, galiukasapvalus. Lūpos pamėlusios. Veidas neatpažįstamai pasikeitęs, kaip ir ne žmogaus – lyg lavono, lygkitos būtybės. Plaučiai dega; dusdama gaudau orą. Alas.

– Tai vienas naujokų, – kažkas sako man už nugaros. – Kas atsitiko?– Kiekvienais metais taip būna, – atsako kitas. – Jis metėsi į bedugnę.– Kam tokie niūrūs įtarinėjimai? Galbūt čia nelaimingas atsitikimas?– Jo kūnas buvo aptiktas upės viduryje. Negi manai, kad jis prisimynė bato raištelį ir kaip niekur

nieko nuskriejo penkiolika pėdų žemyn?Kristina vis stipriau spaudžia man ranką. Turėčiau paprašyti paleisti, nes ima skaudėti. Kažkas

atsiklaupia prie Alo ir užspaudžia jam akis. Galbūt taip stengiasi sudaryti įspūdį, kad jis miega.Kvailystė. Kodėl žmonės mėgina apsimesti, kad mirtis yra miegas? Taip nėra. Nieku gyvu.

Baisus skausmas sugniaužia širdį. Veržia krūtinę, dūstu, negaliu kvėpuoti. Susmunku ant žemės irnusitempiu sykiu Kristiną. Atsiklaupiu ant šiurkštaus akmens. Galvoje skaudžiai tvinksi praeitis. Alokūkčiojimas, riksmai naktį. Turėjau nujausti. Vis dar negaliu kvėpuoti. Abu delnus prispaudusi priekrūtinės siūbuoju pirmyn atgal stengdamasi nutraukti veržiantį lanką.

Mirktelėjusi mintyse išvystu Alo pakaušį, kai jis ant nugaros nešė mane į valgyklą. Girdžiu jožingsnių aidą. Alas yra didelis, šiltas ir nevikrus. Ne, buvo. Štai ką padaro mirtis – sunaikina dabartį,lieka tik praeitis.

Švokščiu. Kažkas atneša didelį juodą lavonmaišį. Matau, kad jis bus per mažas. Galugerklįsukutena juokas ir veržiasi iš burnos, slopus kaip gargimas. Alas netilps į lavonmaišį; kokia tragedija.

Užgniaužusi juoką prisidengiu delnu burną ir atrodo, kad aimanuoju. Išlaisvinu ranką ir atsistoju,palikdama Kristiną ant žemės. Leidžiuosi bėgti.

+ + +

– Štai, imk, – sako Torė ir duoda man garuojantį puodelį pipirmėčių arbatos.Paimu puodelį abiem rankom, pirštais dilgčioja šiluma.Torė atsisėda priešais. Bebaimiai nešvaisto daug laiko laidotuvėms. Pasak Torės, jie pripažįsta

mirtį vos jai nutikus. Tatuiruočių salone, be mudviejų, daugiau žmonių nėra. Bet Pragaras knibždėteknibžda, nemažai išgėrusių. Nesuprantu, kodėl tai mane stebina.

Nuolankiesiems laidotuvės yra liūdnas įvykis. Visi susirenka palaikyti velionio artimųjų, betnesėdi sudėję rankų, nesikvatoja, nerėkauja ir nejuokauja. Nuolankieji nevartoja alkoholio, todėl visiyra blaivūs. Rodos, čia laidotuvės bus visiškai kitokios.

– Išgerk arbatą, – ragina Torė. – Matysi, palengvės.– Kažin ar arbata išspręs mano bėdas, – lėtai sakau, bet gurkšteliu. Skystis sušildo burną, gerklę ir

nugurgena į skrandį. Tik dabar suvokiu, kaip baisiai esu sušalusi.– Aš sakiau „palengvės“, o ne „atslūgs“. – Torė šypteli, bet įprastinės raukšlelės akių

kampučiuose nesusimeta. – Kurį laiką tikrai neatslūgs.Prikandu lūpą.– Kiek laiko... – Renku teisingus žodžius. – Per kiek atsigavai po brolio...– Nežinau. – Torė pakrato galvą. – Kartais dar jaučiuosi neatsigavusi, o kartais visai gerai. Netgi

laiminga. Tik po kelerių metų nustojau rezgusi keršto planus.– Kodėl? – klausiu.Torė tuščiu žvilgsniu spokso į sieną man už nugaros. Ji pabarbena pirštais į koją ir po kelių

sekundžių sako:– Vargu ar lioviausi. Greičiau jau lūkuriuoju progos. – Ji atsitokėja ir žvilgteli į laikrodį. – Metas

eiti, – taria.Išpilu neišgertą arbatą į kriauklę. Pastačiusi puodelį pamatau, kad ranka dreba. Blogai. Rankos

paprastai ima man drebėti prieš apsiverkiant, bet negaliu apsibliauti visų akivaizdoje.Paskui Torę išeinu iš tatuiruočių salono. Nusileidžiame į Pragaro dugną. Šmirinėtojai dabar

susirinkę ant skardžio krašto, ore tvyro stiprus alkoholio tvaikas. Moteris priešais mane pasvyra įdešinę, susvirduliuoja ir atsitrenkusi į greta stovintį vyrą sukikena. Torė stveria mane už rankos irvedasi šalin.

Randu Jurają, Vilą ir Kristiną tarp kitų naujokų. Kristinos akys užtinusios. Jurajas turi sidabrinęgertuvę. Pasiūlo gurkštelėti man. Papurtau galvą.

– Staigmena, staigmena, – man už nugaros cypauja Molė. Ji kumšteli Piteriui alkūne. – Suskėvisada liks Suske.

Turėčiau praleisti jos žodžius pro ausis. Jos nuomonė neturėtų man rūpėti.– Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį, – neatlyžta Molė lenkdamasi man prie ausies. – Apie tavo

tėtušį ir tikrąją tavo išėjimo iš Nuolankiųjų luomo priežastį.Man mažiausiai rūpi ginti senąjį luomą, bet Molė pati prisiprašė.Pasisuku ir kumščiu žiebiu jai į žandikaulį. Nuo smūgio nugelia krumplius. Neprisimenu

nusprendusi jai smogti. Neprisimenu, kaip suspaudžiau kumštį.Molė šoka ant manęs išskėtusi rankas, bet Vilas griebia ją už apykaklės ir atitraukia. Jo akys laksto

nuo Molės prie manęs.– Liaukitės. Abidvi.Viena vertus, trokštu, kad Vilas nebūtų sustabdęs Molės. Kova būtų buvusi puikus prasiblaškymas,

ypač dabar, Erikui užsilipus ant dėžės prie turėklų. Žiūriu į vadą sukryžiavusi ant krūtinės rankas,stengdamasi išlikti rami. Spėlioju, ką jis pasakys.

Kiek prisimenu, niekas iš Nuolankiųjų nėra nusižudęs, tačiau luomo nuomonė šiuo klausimugriežta: savižudybė yra savanaudiškumo apraiška. Pasiaukojantis žmogus mažiausiai rūpinasi savimiir visai netrokšta mirties. Nutikus nelaimei, tokia mintis nebūtų buvusi pagarsinta, bet suktųsi luomonarių galvose.

– Tylos! – surinka Erikas.Kažkas lyg trinkteli į gongą, šauksmai nutyla, girdėti tik murmesys.Erikas sako:– Ačiū. Kaip žinote, susirinkome čia dėl to, kad naujokas Albertas praėjusią naktį nušoko į

bedugnę.Šnabždesiai nutyla, girdėti tik upės šniokštimas.– Nežinome, kodėl jis taip pasielgė, – kalba toliau Erikas. – Lengviausia būtų šįvakar apraudoti jo

netektį. Tačiau tapdami Bebaimiais mes nesirenkame lengvo gyvenimo. Ir tiesa yra tokia... – Erikasnusišypso. Jeigu nepažinočiau vado, laikyčiau šypseną nuoširdžia. Tačiau aš jį pažįstu. – Tiesa yra ta,kad Albertas dabar klajoja po nežinomus, miglotus tolius. Norėdamas ten patekti, jis neišsigandoklastingų vandenų. Kas iš mūsų drįstų pulti į šitą tamsą nežinodamas, kas už jos slypi? Nors Albertasdar nepriklausė mūsų luomui, galime tvirtai pasakyti, kad buvo vienas drąsiausių!

Minia klykauja, rėkauja, ūkauja. Bebaimiai stūgauja įvairiais balsais: aukštais ir žemais,skardžiais ir dusliais. Jų riaumojimas užgožia upės šniokštimą. Kristina paima Jurajo gertuvę irgurkšteli. Vilas apkabina ją per pečius ir prisitraukia. Riksmai kurtina ausis.

– Švenčiame jo žygdarbį dabar ir prisiminsime jį amžinai! – klykauja Erikas. Kažkas paduoda jamtamsaus stiklo butelį ir Erikas jį iškelia. – Už narsuolį Albertą!

– Už Albertą! – pritaria minia. Iškėlę rankas Bebaimiai skanduoja jo vardą: – Albertas! Al-ber-tas! Al-ber-tas! – Minia skanduoja vardą tiek ilgai, kad jis išsikraipo, primena pirmykštį laukiniųžmonių stūgsmą.

Nusigręžiu nuo turėklų. Nebegaliu šito ištverti.Galva neišneša, kur einu. Einu be tikslo, kad tik toliau nuo čia. Leidžiuosi tamsiu koridoriumi, jo

gale yra geriamojo vandens fontanėlis, apšviestas mėlynos lemputės.Pakratau galvą. Drąsuolis? Drąsuolis būtų pripažinęs savo silpnumą ir palikęs Bebaimius

nepaisydamas gėdos. Alą pražudė išdidumas, jis keroja kiekvieno Bebaimio širdyje. Ir manojoje.– Triče!Krūpteliu ir atsigręžiu. Priešais, mėlynos šviesos apskritime, išvystu Ketvertą. Jis atrodo šiurpiai,

nes šešėliai slepia akis ir skruostikaulius.– Ką čia veiki? – klausiu. – Kodėl neatiduodi pagarbos narsuoliui? – išspjaunu bjaurius žodžius.– O tu kodėl? – klausia Ketvertas. Jis žengia artyn, vėl pamatau jo akis. Mėlynoje šviesoje jos

juodos.– Negaliu reikšti pagarbos tam, kurio negerbiau, – atkertu. Pajutusi sąžinės priekaištą pakratau

galvą. – Ne tai norėjau pasakyti.– Kurgi ne. – Sprendžiant iš Ketverto žvilgsnio, jis manim netiki. Negaliu jo kaltinti.– Tai juokinga, – sakau ir skruostai iškaista. – Alas pats nušoko nuo skardžio, o Erikas vadina tai

narsa? Juk Erikas norėjo priversti tave svaidyti peilius Alui į galvą! – Sukyla tulžis. Mane vimdo

dirbtinė Eriko šypsena, perdėm iškilmingi žodžiai ir iškreipti idealai. – Alas nebuvo drąsus! Tasdepresuotas bailys vos manęs nenužudė! Ar už tai gerbiama Bebaimių luome?

– Ko tu iš jų nori? – klausia Ketvertas. – Kad Alas būtų pasmerktas? Jis mirė. Mūsų negirdi irnieko nebepakeisi.

– Svarbiausias čia ne Alas, – purkšteliu. – Svarbu nuostata! Kiti dabar manys, kad mestis įbedugnę – viliojanti perspektyva. Kodėl gi ne, jei po mirties esi paskelbiamas didvyriu? Jei tavovardas bus prisimenamas amžinai? Tai yra... Negaliu... – Purtau galvą. Veidas dega, širdis daužosi.Bergždžiai mėginu susitvardyti. – Taip niekada nebūtų nutikę Nuolankiųjų luome! – beveik rėkiu. –Nieku gyvu! Niekuomet. Čia jis buvo sužlugdytas ir sunaikintas. Man nerūpi, kad dėl tokių žodžiųbūsiu išvadinta Suske. Man nusispjaut, nusispjaut!

Ketvertas meta žvilgsnį į sieną virš fontanėlio.– Atsargiau, Triče, – įspėja neatitraukdamas akių nuo sienos.– Tik tiek tepasakysi? – Piktai dėbteliu į Ketvertą. – Kad būčiau atsargesnė? Ir viskas?– Ar žinai, kad tu ne geresnė už Teisuolius? – Ketvertas čiumpa mane už rankos ir nutempia nuo

fontanėlio. Skauda, bet nepajėgiu išsivaduoti.Jis prisikiša taip arti, kad matau ant nosies kelias strazdanas.– Daugiau nekartosiu, todėl atidžiai klausykis. – Ketvertas uždeda rankas man ant pečių ir spusteli

pirštus. Pasijuntu maža. – Tu esi stebima vadų. Tu ypač.– Paleisk mane, – tyliai prašau.Ketvertas paleidžia mano pečius ir atsitiesia. Dabar, kai jis manęs nebeliečia, nuo krūtinės

nuslenka sunkumas. Baiminuosi jo nuotaikų kaitos. Jis dėl kažko abejoja, o dvasinės pusiausvyrosstygius pavojingas.

– Ar jie stebi ir tave? – klausiu dar tyliau.Ketvertas išgirsta tik todėl, kad stovi visai arti. Jis neatsako į klausimą.– Mėginu tau padėti, – aiškina Ketvertas, – bet tu atsisakai pagalbos.– Na, žinoma, tu man padedi, – nusišaipau. – Sužeidei ausį peiliu, tyčiojiesi ir rėki ant manęs

daugiau negu ant kitų. Tokia pagalba tikrai labai praverčia.– Tyčiuojuosi? Turi galvoje peilių mėtymą? Aš visai nesityčiojau, – atšauna Ketvertas. – Tik

norėjau priminti, kad jei susimausi, tavo vietą turės užimti kitas žmogus.Ranka susiimu sprandą ir dar kartą apgalvoju tą įvykį. Ketvertas teisus. Klausinėdamas, ar dar

negana, tik norėjo priminti, kad jei pasiduosiu, Alui teks užimti mano vietą.– Kodėl taip darei? – klausiu.– Tu kilusi iš Nuolankiųjų luomo, – atsako Ketvertas. – Didžiausią drąsą parodai elgdamasi

nesavanaudiškai.Dabar suprantu. Ketvertas neįtikinėjo manęs pasiduoti. Jis kaip tik liepė laikytis – tik taip galėjau

apsaugoti Alą. Nuo šios minties suskausta širdį. Gyniau Alą. Savo draugą. Savo užpuoliką.Nesugebu neapkęsti Alo taip stipriai, kaip norėčiau.Bet nepajėgiu ir jam atleisti.– Tavimi dėtas, pasistengčiau apsimesti, kad nesavanaudiškumas baigia išgaruoti, – moko

Ketvertas. – Jei blogiukai sužinos, kad šio bruožo neatsikratei, tau gali prastai baigtis.– Kodėl? Kodėl jiems rūpi mano ketinimai?– Kaip tik ketinimai jiems ir rūpi. Jie nori, kad galvotum, jog jiems rūpi tavo veiksmai, bet tai

netiesa. Tu privalai ne nuspėjamai elgtis, o nuspėjamai galvoti. Tada būsi lengvai perprantama irnekelsi grėsmės. – Ketvertas įsiremia ranka į sieną greta mano galvos ir palinksta artyn. Jomarškinėliai prigludę, įžiūriu raktikaulį ir peties raumenų gūbrius.

Norėčiau būti aukštesnė. Jei būčiau aukšta, būčiau liekna ir grakšti, o ne sudėta kaip vaikas. TadaKetvertas nežiūrėtų į mane kaip į jaunesnę sesutę, kurią reikia ginti. Nenoriu, kad jis laikytų maneseserimi.

– Nesuprantu, kodėl vadams rūpi mano mintys. Juk elgiuosi taip, kaip reikalaujama, – sakau.– Dabar tu taip elgiesi, – atsako Ketvertas. – Bet kas nutiks, jei kada nors tavo Nuolankiųjų

principų prikištos smegenėlės atsisakys paklusti ir imsi elgtis priešingai?Neturiu ką atsakyti ir nė nenutuokiu, ar jis teisus. Ar mano smegenys vis dar veikia kaip

Nuolankiosios ar jau kaip Bebaimės?Galbūt netinka nė vienas atsakymas. Galbūt aš elgiuosi kaip Divergentė.– Ar man tikrai reikia pagalbos? – klausiu. – Pats žinai, kad nesu silpna. Susitvarkysiu.Ketvertas papurto galvą.– Manai, kad tave išvydęs pirmiausia panorau apginti. Dėl to, kad esi mergina, smulkutė ar Suskė.

Klysti.Ketvertas prisikiša visai arti ir pirštais suspaudžia man smakrą. Jo ranka dvelkia metalu. Galbūt

visai neseniai laikė šautuvą ar peilį. Nuo prisilietimo mano oda dilgčioja, tarsi jo kūnas būtųįsielektrinęs.

– Pamatęs tave pirmiausia panūdau spausti, kol palūši. Tiesiog įdomu, kiek jėgos reikėtų, – sakoKetvertas ir sulig žodžiu „palūši“ spusteli pirštus.

Nuo jo balso tono suvirpu, kūnas įsitempia kaip styga, liaujuosi kvėpuoti.Vaikinas pažvelgia į mane tamsiomis akimis ir priduria:– Bet aš atsispiriu šitam troškimui.– Kodėl? – sunkiai nuryju seilę. – Kodėl tau pirmiausia kyla toks noras?– Baimė tavęs nesugniuždo; atvirkščiai – pabudina. Pats mačiau. Tai nuostabu. – Ketvertas

paleidžia mano smakrą, bet neatsitraukia, glosto skruostą, ranka nuslysta kaklu. – Retkarčiais vėlužsinoriu tai pamatyti. Išvysti tave budrią.

Apkabinu jį per liemenį. Nežinau, kodėl išdrįsau taip padaryti. Bet trauktis irgi negaliu.Prisiglaudžiu Ketvertui prie krūtinės, stipriai apsiveju rankomis. Pirštais glostau jo raumeningąnugarą.

Kiek padvejojęs Ketvertas uždeda ranką man ant strėnų ir prisitraukia, kita ranka glosto plaukus.Vėl pasijuntu maža, bet šįsyk tai manęs negąsdina. Kietai užsimerkiu. Ketvertas manęs nebebaugina.

– Ar turėčiau verkti? – klausiu, įsikniaubusi jam į marškinėlius. – Gal esu nenormali?Simuliacijos taip sujaukė Alui protą, kad jis nesugebėjo atsipeikėti. Kodėl ne man? Kodėl esu

visai į jį nepanaši ir kodėl ta mintis sukelia bejėgiškumą, tarsi pati stovėčiau ant skardžio krašto?– Nieko nenutuokiu apie ašaras, – tyliai atsako Ketvertas.Vėl užsimerkiu. Nesitikėjau, kad Ketvertas mane paguos, jis ir nebando, bet šalia jo jaučiuosi

geriau negu greta savo draugų, savo luomo narių. Įremiu kaktą jam į petį.– Jei būčiau atleidusi Alui, – tariu, – gal jis dar būtų gyvas?– Nežinau, – sako Ketvertas. Jis paglosto man skruostą. Vis dar užsimerkusi paslepiu veidą jo

delne.– Jaučiuosi šiek tiek kalta.– Tu nekalta, – tvirtina Ketvertas glausdamas kaktą prie manosios.– Bet aš turėjau jam atleisti. Turėjau.– Galbūt. Galbūt visi galėjome padaryti daugiau, – sako Ketvertas, – tačiau kaltė privers mus kitą

kartą elgtis geriau.Susiraukiu ir atšlyju. Šito yra mokomi Nuolankieji – kaltė yra ne ginklas, o įrankis, padedantis

nugalėti savanaudiškumą. Ketverto žodžiai nuskamba kaip citata iš mano tėvo paskaitų, kuriasgirdėdavau kiekvieną savaitę per susirinkimą.

– Iš kokio luomo tu kilęs, Ketverte?– Nesvarbu, – jis nudelbia akis. – Dabar esu Bebaimis. Šitai turėtum įsisąmoninti ir tu.Ketvertas sutrikęs pažvelgia į mane, paskui prispaudžia lūpas prie kaktos, tiesiai tarp antakių.

Užmerkiu vokus. Nelabai suprantu, kas čia vyksta, kad ir kas tai būtų. Bet nenoriu sugadinti gražiosakimirkos, todėl tyliu. Ketvertas nejuda; tiesiog ilgai stovi priglaudęs lūpas man prie kaktos, o ašlaikau jį apkabinusi per liemenį.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Vėlai vakare, kai dauguma Bebaimių jau sumigę, Vilas, Kristina ir aš stovime prie turėklų, skiriančiųnuo bedugnės. Dilgsi abu pečius. Prieš pusvalandį visi pasidarėme tatuiruotes.

Salone darbavosi tik Torė, todėl drąsiai paprašiau ištatuiruoti Nuolankiųjų simbolį – juosiamasapskritimo, atkištas delnais į viršų, tarsi siūlančias pagalbą rankas – ant dešinio peties. Taipavojinga, ypač dabar. Bet šis simbolis – mano tapatybės dalis, ir man svarbu papuošti juo savo odą.

Užsilipu ant vieno skersinio ir prisispaudžiu klubais prie turėklo, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Čiastovėjo Alas. Žvelgiu į bedugnę, į juodą upę, dantytas uolas. Purslai aptaško man veidą. Ar Alui buvobaisu čia stovėti? O gal lengva, jei buvo tvirtai apsisprendęs?

Kristina paduoda man šūsnį laikraščių – pastarųjų šešių mėnesių Eruditų straipsnius, nukreiptusprieš Nuolankiuosius. Aišku, sumesdama juos į bedugnę nesunaikinsiu šmeižto, bet šiek tiekpalengvės.

Pasižiūriu į pirmąjį. Išvystu Eruditų vadės Džaninos nuotrauką. Į mane žvelgia skvarbios, betgražios jos akys.

– Ar esi ją matęs? – klausiu Vilo.Kristina sugniaužia popierių į gniutulą ir meta į vandenį.– Džaniną? Tik kartą, – atsako jis. Ima kitą straipsnį ir plėšo, o skiautelės krinta į upę. Kitaip negu

Kristina, Vilas nepyksta.Manau, jis dalyvauja mūsų užmačioje tik norėdamas įrodyti, kad nepritaria buvusio savo luomo

veiksmams. Abejoju, ar jis tiki tų straipsnių teiginiais, ar ne, o klausti nedrįstu.– Prieš tapdama vade, Džanina dirbo kartu su mano seseria. Jos kūrė ilgai veikiantį simuliacijos

serumą, – pasakoja Vilas. – Džanina spinduliuoja intelektu ir tylėdama, ji tarsi vaikščiojantis,kalbantis kompiuteris.

Suspaudusi lūpas sviedžiu vieną lapą per turėklus, paskui klausiu:– Kaip vertini jos pastaruosius pareiškimus?Vilas trūkteli pečiais.– Sunku pasakyti. Gal jos siūlymas, kad vyriausybę turėtų sudaryti ne vieno luomo atstovai, yra

neblogas. Puiku būtų turėti daugiau automobilių ir iki soties valgyti šviežių vaisių...– Juk supranti, kad Nuolankieji neslepia tų gėrybių sandėliuose, tiesa? – užsiplieskiu.– Žinoma, – atsako Vilas. – Nuolankieji nesureikšmina patogumo ir kitokių gėrybių, todėl tais

klausimais galėtų rūpintis kitų luomų atstovai.– Tavo manymu, svarbiau duoti Eruditų vaikinui automobilį, o ne pavalgydinti beluomį, – atkertu.– Pakaks, – sudraudžia Kristina ir paglosto Vilui petį. – Susirinkome čia linksmai, simboliškai

sunaikinti dokumentų, o ne ginčytis dėl politikos.Prikandu liežuvį ir tylėdama spoksau į laikraščių šūsnį. Pastebėjau, kad Vilas su Kristina vis

dažniau liečia vienas kitą. Ar jie artimi?– Bet nekenčiu Džaninos už tai, kad šmeižia tavo tėvą, – priduria Vilas. – Neįsivaizduoju, ką gero

tai gali duoti.O aš įsivaizduoju. Jei Džanina sugebės įtikinti žmones, kad mano tėvas ir kiti Nuolankiųjų vadai

yra vagys ir bjaurybės, kils revoliucija. Galbūt šito ji ir siekia. Dabar nenoriu ginčytis su draugais,todėl tik linkteliu ir sviedžiu laikraščius į bedugnę. Jie plauks pasroviui, kol prisigers vandens.Paskui bus priplakti prie uolų ir ištiš.

– Metas į lovą, – šypsodamasi sako Kristina. – Pasirengę grįžti? Ima noras panardinti Piterį įverdantį vandenį ir laikyti, kol apsišlapins.

Nusigręžusi nuo bedugnės išvystu kažką šmėstelint dešinėje. Siluetas kopia į viršų, prie stikliniųlubų. Sprendžiant iš tvirtos ir lengvos eisenos, tai Ketvertas.

– Puikus pasiūlymas, bet turiu pasikalbėti su Ketvertu, – mosteliu į taku einantį šešėlį.Kristina paseka akimis mano ranką.– Ar nebijai viena naktį bastytis po Pragarą? – klausia ji.– Ne viena. Su Ketvertu. – Prikandu lūpą.Mano draugai susižvelgia. Jie nelabai mane girdi.– Gerai, – atsainiai sako Kristina. – Pasimatysim vėliau.Jiedu patraukia miegamojo link. Kristina pašiaušia Vilui plaukus, o tas niukteli jai į šonkaulius.

Nulydžiu juos akimis. Rodos, tarp jų šis tas mezgasi, bet nežinia, kas iš viso to išeis.Ristele pasileidžiu prie tako ir imu kopti. Stengiuosi žengti kaip galėdama tyliau. Kitaip negu

Kristina, meluoju lengvai. Neketinu kalbėtis su Ketvertu – bent jau, kol nesužinosiu, kur jis traukiavėlų vakarą, kodėl eina į stiklinį pastatą virš Pragaro.

Bėgu tyliai, laiptus pasiekiu uždususi. Užlipusi atsiduriu viename stiklinės salės gale, Ketvertasstovi kitame. Pro langus matau miesto šviesas – jos pamažu gęsta artėjant vidurnakčiui.

Ketvertas, laikydamas juodą dėžutę vienoje rankoje, švirkštą kitoje, stovi ant patalpos, kuriojereikia įveikti baimės lauką, slenksčio.

– Jei jau esi čia, – sako jis nė nedirstelėjęs per petį, – eime drauge.Suglumstu.– Į tavo baimės lauką?– Taip.Artindamasi klausiu:– Ar taip galima?– Serumas įtrauks tave į programą, – aiškina Ketvertas, – tačiau programa sprendžia, su kokiomis

kliūtimis susidursi. Dabar ten įvesti mano duomenys.– Ir leisi man pamatyti savo baimes?– Tai ko aš čia atėjau? – tyliai atsako Ketvertas nepakeldamas akių. – Turiu tau šį tą parodyti.Jis pakelia švirkštą, o aš pasuku galvą, kad būtų patogiau įdurti į kaklą. Įsmigus adatai nuveria

aštrus skausmas, bet esu prie to įpratusi. Suleidęs serumą Ketvertas paduoda man juodą dėžutę. Jojeguli kitas švirkštas.

– Niekada nesu šito dariusi, – sakau imdama švirkštą. Nenoriu, kad duriant skaudėtų.– Štai čia, – taria jis ir baksteli pirštu į kaklą. Pasistiebiu ant pirštų galų, tada įbedu adatą, ranka

šiek tiek dreba. Ketvertas nė nevirpteli.Jis žiūri į mane, kol suleidžiu serumą. Paskui įdeda abu švirkštus dėžutėn ir pastato prie durų.

Ketvertas nujautė, kad seksiu paskui. Gal žinojo, o gal tik vylėsi. Man tinka abu variantai.Ketvertas atkiša ranką ir mudu suneriame pirštus. Jo pirštai šalti ir šiurkštūs. Reikėtų ką nors

pasakyti, bet esu per daug apstulbusi. Laisvąja ranka Ketvertas atidaro duris ir aš žengiu įkandin jo įtamsą. Įpratau eiti į nežinomas vietas nedvejodama. Stengiuosi kvėpuoti ramiai ir tvirtai laikauKetverto ranką.

– Pažiūrėsim, ar suprasi, kodėl esu pramintas Ketvertu, – sako jis.Durys užsitrenkia ir mudu liekame tamsoje. Čia šaltas oras; pritraukiu jo pilnus plaučius.

Prisiartinu, mudviejų žastai susiliečia, o smakru beveik siekiu jam petį.– Koks tavo tikrasis vardas? – klausiu.

– Pažiūrėsim, ar ir šitai išsiaiškinsi.Simuliacija prasideda. Man po kojom nebe cementinės grindys. Jos girgžda kaip metalas. Iš visų

pusių sklinda šviesa, apačioje matyti miestas, stikliniai pastatai, vingiuoja traukinių bėgiai. Mudustovime aukštai virš jų. Jau senokai nemačiau mėlyno dangaus. Užgniaužia kvapą ir susvaigsta galva.

Paskui papučia vėjas. Gūsiai tokie stiprūs, kad norint išsilaikyti ant kojų tenka atsiremti į Ketvertą.Jis išlaisvina ranką ir apkabina mane per pečius. Iš pradžių pamanau, kad gindamas, bet ne, jampačiam sunku kvėpuoti ir norisi į mane įsitverti. Jis sunkiai kvėpuoja pro burną, trukdo sukąsti dantys.

Man aukštis patinka, bet jei čia atsidūrėme, vadinasi, tai vienas didžiausių Ketverto košmarų.– Turėsime šokti, tiesa? – rėkiu pro vėją.Ketvertas linkteli.– Skaičiuosiu iki trijų, gerai?Jis dar kartą linkteli.– Vienas... du... trys! – Tempdama Ketvertą su savim pasileidžiu bėgti. Sunkiausia žengti pirmą

žingsnį, paskui jau lengviau. Mudu abu šokame nuo stogo atbrailos. Krintame greitai, kaip duakmenys, vėjas švilpia pro ausis, žemė artėja. Scena baigiasi. Nusišypsau keturpėsčia atsidūrusi antgrindų. Man patiko adrenalino antplūdis tądien, kai pasirinkau Bebaimius, patinka ir dabar.

Šalia manęs žiopčioja Ketvertas, susiėmęs ranka krūtinę.Atsikeliu ir pastatau jį ant kojų.– Kas toliau?– Tai...Kietas daiktas trinkteli man į nugarą. Galva skaudžiai atsimušu Ketvertui į raktikaulį. Man iš

kairės ir dešinės atsiranda sienos. Taip ankšta, kad Ketvertui tenka priglausti rankas prie krūtinės.Ant sienų braškėdamos leidžiasi lubos, Ketvertas vaitodamas susiriečia. Kambaryje yra vietos tikjam, niekam daugiau.

– Mes įkalinti, – sakau.Ketvertas sumurma pro nosį. Pakreipiu galvą ir atsitraukiu – noriu į jį pasižiūrėti. Sunkiai įžvelgiu

tamsoje jo veidą. Mudu taip arti, kad girdime vienas kito kvėpavimą. Ketverto išraiška skausminga.– Nagi, – sakau, – viskas gerai. Čia tik...Uždedu jo rankas sau ant liemens, kad jam liktų daugiau vietos. Jis stipriai mane apkabina ir

prikiša veidą, bet vis dar stovi susilenkęs. Jo kūnas šiltas, kaulėtas ir raumeningas. Mudu taipsusiglaudę, jog nebelieka jokio tarpelio. Mano skruostai užsiliepsnoja. Ar jis irgi pasakys, kad manofigūra kaip vaiko?

– Pirmą kartą džiaugiuosi, kad esu tokia maža, – nusikvatoju. Gal pokštaudama apraminsiuKetvertą ir prasiblaškysiu pati.

– Mmh, – sumurma jis keistu balsu.– Negalime iš čia išsivaduoti, – sakau. – Lengviau žvelgti baimei į akis, tiesa? – Ir nelaukdama

atsakymo priduriu: – Turi dar susiaurinti erdvę. Tada pagerės, tiesa?– Taip, – atsako jis trumpai ir įsitempęs.– Gerai, tai pritūpkim. Pasirengęs?Suspaudusi Ketverto riešą kartu su savimi tempiu žemyn. Čiuopiu išsišovusius jo šonkaulius ir

girdžiu, kaip sienų lentos traška nuo besileidžiančio lubų svorio. Dabar mudu skiria per didelistarpas, todėl nusigręžiu nuo Ketverto, susisuku į kamuoliuką ir nugara įsiremiu jam į krūtinę. Vienasjo sulenktas kelis atsiduria man prie galvos, kita koja irgi sulenkta, sėdžiu jam ant kulkšnies. Virstamekojų ir rankų raizginiu. Prie ausies jaučiu sunkų kvėpavimą.

– Vaje, – sako Ketvertas kimiu balsu. – Dabar dar blogiau. Jau tikrai...

– Ša, – nutildau. – Apglėbk mane.Ketvertas paklusniai apkabina mane per liemenį. Šypsausi sienai. Nesidžiaugiu tokiu artumu. Visai

ne, nė truputėlio, tikrai ne.– Simuliacija baigsis, kai nusiraminsi, – švelniai sakau. Tik kartoju Ketverto žodžius, bet

primindama noriu jam padėti. – Priversk lygiai plakti širdį, ir pereisim prie kitos kliūties. Prisimeni?Tiesiog pasistenk pamiršti, kad čia esam.

– Tikrai? – Ketverto lūpos juda prie pat mano ausies – išpila karštis. – Taip lengvai, ar ne?– Žinai, dauguma vaikinų džiaugtųsi įstrigę tokioje ankštumoje su mergina. – Užverčiu akis.– Tik ne kankinami klaustrofobijos, Triče! – desperatiškai atsako Ketvertas.– Gerai jau, gerai, – paimu jo ranką ir uždedu sau ant krūtinės, ten, kur plaka širdis. – Pajusk

plakimą. Jauti?– Taip.– Jauti, kaip ramiai muša?– Plaka greitai.– Taip, bet visai ne dėl ankštumos. – Vos ištarusi šiuos žodžius susigūžiu. Ką tik pati prisipažinau.

Viliuosi, Ketvertas nesupras. – Kvėpuok kartu su manim. Susitelk.– Gerai.Kvėpuoju giliai, Ketverto krūtinė kilojasi kartu su manąja. Po kiek laiko ramiai sakau:– Papasakok, iš kur atsirado ši baimė. Galbūt kalbėjimas mums kaip nors padės. – Nežinau kodėl,

bet man taip atrodo.– Na, gerai. – Ketvertas vėl kvėpuoja vienu ritmu su manimi. – Ši baimė atėjusi iš nuostabios

mano vaikystės. Už bausmę būdavau uždaromas ankštoje sieninėje spintoje viršutiniame aukšte.Suspaudžiu lūpas. Ir aš prisimenu vaikystės bausmes – tekdavo eiti į savo kambarį be vakarienės,

negaudavau vieno ar kito daikto, būdavau griežtai išbarama. Bet manęs niekad neuždarydavo į spintą.Nuo tokio žiaurumo suskausta širdį. Nežinau, ką pasakyti, todėl stengiuosi elgtis įprastai.

– Mano mama spintoje laikydavo žieminius paltus.– Aš... – Ketvertas atsidūsta. – Aš visai nenoriu apie tai kalbėti.– Tada kalbėsiu aš. Klausk.– Gerai. – Jis virpančiu balsu nusijuokia man į ausį. – Triče, kodėl tavo širdis taip spurda?Susigūžiu ir mėginu rasti pasiteisinimą, visai nesusijusį su Ketverto artumu.– Aš menkai tave pažįstu. – Ne, neįtikinama. – Menkai tave pažįstu, o dabar sėdžiu dėžėje vos ne

prilipusi. Ketverte, negi tau neaišku?– Jei būtume tavo baimės lauke, – klausia jis, – ar ten pamatytume mane?– Aš tavęs nebijau.– Žinoma, ne. Ne tai turėjau galvoje.Ketvertas vėl nusikvatoja, sienos braškėdamos atsiveria ir pranyksta. Mudu liekame sėdėti šviesos

rate. Atsidusęs Ketvertas paleidžia mane iš glėbio. Greitai atsistoju ir nusibraukiu drabužius, norstikrai neišsitepiau. Nusišluostau delnus į džinsus. Atsitraukus nuo Ketverto, ima šalti nugara.

Ketvertas stovi priešais mane šypsodamasis, man ne per daug patinka jo žvilgsnis.– Galbūt netikai į Teisuolius, nes esi labai prasta melagė, – sako jis.– Mano gabumų testas tuoj pat atmetė šį luomą.Ketvertas papurto galvą.– Gabumų testas nieko nereiškia.Prisimerkiu.– Ką nori pasakyti? Argi ne testas parodė, kad turi rinktis Bebaimius?

Mane užlieja susijaudinimas, rodos, kraujas ima greičiau tekėti gyslomis. Sužimba viltis, kad ir jisprisipažins esąs Divergentas, toks pat kaip aš. Tada drauge išsiaiškinsime, ką tai reiškia.

– Ne visai taip, – sako Ketvertas. – Aš... – Jis pažvelgia per petį ir nutyla.Už poros jardų, nutaikiusi į mus ginklą, stovi moteris. Visiškai ramiai, jos veido bruožai

neišraiškingi – jei tuoj pat nusigręžčiau, jos neprisiminčiau. Man iš dešinės atsiranda stalas. Ant joguli ginklas ir viena kulka. Kodėl moteris nešauna?

Staiga topteli. Ši baimė nesusijusi su grėsme Ketverto gyvybei. Ji susijusi su pistoletu ant stalo.– Turi ją nužudyti, – švelniai sakau.– Kaskart.– Ji netikra.– Ji atrodo gyva. – Ketvertas prikanda lūpą. – Viskas atrodo tikroviškai.– Jei moteris būtų tikra, jau būtum negyvas.– Viskas bus gerai. – Ketvertas linkteli. – Aš tai padarysiu. Ši kliūtis... ne tokia baisi. Mažiau

panikos.Mažiau panikos, bet daug daugiau baimės. Matau tą baimę Ketverto akyse, kai jis ima ginklą ir

atidaro šovinio lizdą, tarsi būtų daręs tai tūkstantį kartų. Galbūt ir yra daręs. Jis įdeda šovinį ir tvirtaisuima pistoletą abiem rankom. Primerkia vieną akį ir lėtai įkvepia. Iškvėpdamas šauna – pataikomoteriai į galvą.

Pamačiusi raudoną blyksnį nusuku akis. Girdžiu kūną susmunkant ant žemės.Ketvertas numeta ginklą ant stalo. Spoksome į lavoną. Jis buvo teisus – viskas atrodo tikroviškai.

Nesileisk kvailinama. Čiumpu jį už rankos.– Nagi, – raginu. – Judam toliau.Dar sykį trūktelėtas Ketvertas atsitokėja ir seka paskui. Praėjus pro stalą, moters kūnas išnyksta.

Jis lieka tik mano ir Ketverto atmintyje. Kaip pasijusčiau, jei kaskart įveikdama baimės laukąturėčiau nužudyti žmogų? Galbūt netrukus sužinosiu.

Mane glumina viena mintis: šios kliūtys turėtų atspindėti didžiausias Ketverto baimes. Tiesa, jissiaubingai bijojo šokti nuo stogo ir supanikavo dėžėje, bet moterį nušovė be ypatingo vargo. Rodos,programa nelabai randa, prie ko prikibti, todėl mėgina įvairias galimybes.

– Na štai, prasideda, – sušnibžda Ketvertas.Priešais iškyla tamsi figūra, ji sėlina šviesos rato pakraščiu laukdama, kol žengsime dar vieną

žingsnį. Kas tas žmogus? Ką regi Ketvertas košmaruose?Pasirodo aukštas lieknas vyras trumpai kirptais plaukais. Jis susidėjęs rankas už nugaros ir vilki

pilkais Nuolankiųjų drabužiais.– Markas, – sukuždu.– Dabar tu sužinosi mano tikrąjį vardą, – drebančiu balsu taria Ketvertas.– Ar jis... – Žvilgčioju tai į Marką, lėtai besiartinantį prie mūsų, tai į Ketvertą, jis traukiasi

atbulas, ir viskas stoja į savo vietas. Markas turėjo sūnų, perbėgusį į Bebaimių luomą. Jis buvovardu... – Tobijas.

Markas ištraukia rankas iš už nugaros. Jo kumštis apsuktas diržu. Vyras ima lėtai jį vynioti.– Tai tavo paties labui, – sako jis, jo žodžius atkartoja aidas.Į šviesos ratą ima lįsti tuzinas Markų, visi su diržais, ta pačia abejinga veido išraiška. Pavidalai

sumirksi, jų akys virsta tuščiomis, juodomis skylėmis. Diržai slysta grindimis, dabar jos išklotosbaltomis plytelėmis. Mane nukrečia šiurpas. Eruditai apkaltino Marką žiaurumu. Šįkart jie buvoteisūs.

Žvilgteliu į Ketvertą – į Tobiją. Jis sustingęs iš siaubo, kūnas sulinkęs, pečiai nuleisti. Jis atrodo

labai pasenęs; o gal visai jaunas. Markas užsimoja diržu. Tobijas susigūžęs traukiasi, norėdamasapsisaugoti užsidengia rankomis veidą.

Puolu į priekį ir jį užstoju, diržas šnioja man per riešą, net apsivynioja. Aštrus skausmas nudiegiadilbį. Sukandusi dantis iš visų jėgų patraukiu diržą ir išplėšiu Markui iš rankų. Stipriai sugriebiudiržą už sagties, staigiai užsimoju, net suskausta, ir kertu Markui per petį. Jis surinka ir puola maneatkišęs rankas, išskėtęs pirštus ilgais smailiais nagais. Tobijas užstoja mane, įsiterpia tarp manęs irMarko. Atrodo įpykęs, o ne išsigandęs.

Visi pavidalai išnyksta. Užsidega šviesa, išvystu ilgą, siaurą patalpą apdaužytomis betonosienomis ir cementinėmis grindimis.

– Ir viskas? – klausiu. – Tokios buvo tavo didžiausios baimės? Kodėl turi tik keturias?.. – Nutylu.Tik keturios baimės. – Štai kaip. – Per petį dirsteliu į Ketvertą. – Štai kodėl tave vadina...

Pamačiusi jo išraišką pamirštu, ką ketinau sakyti. Jo akys išplėstos, burna pražiota, silpnoješviesoje jis atrodo beveik pažeidžiamas. Jeigu būtume ne čia, apibūdinčiau tą išraišką kaip pagarbiąbaimę. Bet nesuprantu, kodėl Ketvertas turėtų žiūrėti į mane su pagarbia baime.

Ketvertas suima mane už žasto ir prisitraukia artyn. Riešas vis dar dilgčioja, tarsi diržo kirtis būtųbuvęs tikras, bet oda neparaudusi. Ketvertas lėtai lūpomis perbraukia man skruostą, paskui apkabinaper pečius ir įsikniaubia veidu į kaklą, jo kvėpavimas kutena man raktikaulį.

Akimirką sustingstu, paskui apkabinu jį ir atsidūstu.– Na, matai, – švelniai sakau, – mudu įveikėme baimės lauką.Ketvertas pakelia galvą, paskui perbraukia man plaukus ir vieną sruogą užkiša už ausies. Tylėdami

žiūrime vienas į kitą. Jis išsiblaškęs glosto man galvą.– Tai tu man padėjai jį įveikti, – galiausiai taria.– Gerai jau. – Mano gerklė išdžiūvusi. Stengiuosi nekreipti dėmesio, kad nuo Ketverto prisilietimo

kūnu laksto šiurpuliukai. – Nesunku būti drąsiai susidūrus su kito baimėmis.Paleidžiu Ketvertą ir atsainiai nusibraukiu rankas į džinsus. Viliuosi, jis šito nepastebi.Jei ir pastebi, nieko nesako. Tik suneria pirštus su manaisiais.– Eime, – sako Ketvertas, – noriu tau dar šį tą parodyti.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Susikibę traukiame į Pragarą. Nuolat galvoju, ar deramai laikau Ketverto ranką. Tai atrodo, kad peršvelniai, tai dingojasi, kad spaudžiu iš visų jėgų. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl eidami žmonėssusikimba už rankų, bet kai Ketvertas pirštu perbraukia man delną, suvirpu ir suvokiu šio veiksmoprasmę.

– Taigi... – stengiuosi įsitverti bent kokios protingos minties. – Keturios baimės.– Keturios baimės anksčiau, keturios ir dabar, – linktelėdamas atsako Ketvertas. – Jos nepasikeitė,

todėl vis dar einu į tą kambarį, bet... Nepadariau jokios pažangos.– Juk pats sakei, kad nėra bebaimių žmonių, – primenu. – Nesi bejausmis. Kai kurie dalykai

gyvenime tau svarbūs.– Žinau.Imame leistis siauru taku, vedančiu prie bedugnėje kyšančių akmenų. Anksčiau šito tako nebuvau

pastebėjusi – jis susilieja su uolų siena. Bet Tobijas, regis, gerai jį žino.Nenoriu išsklaidyti jaukumo, bet turiu sužinoti Ketverto gabumų testo rezultatus. Privalau sužinoti,

ar jis irgi yra Divergentas.– Žadėjai pasakyti, ką parodė gabumų testas, – neatlyžtu.– Aha. – Ketvertas laisvąja ranka pasikaso sprandą. – Negi tai svarbu?– Taip. Noriu žinoti.– Kokia tu atkakli, – nusišypso jis.Takas baigiasi, mudu stovime bedugnės gilumoje, čia uolos suformavusios neužliejamą lopinėlį. Iš

sraunios tėkmės kyšo aštrūs uolų kampai. Ketvertas vedasi mane tolyn, peršokame nedidelius plyšius,aplenkiame kampuotus akmenis. Mano batai limpa prie grublėto paviršiaus. Ant uolų lieka šlapipėdsakai.

Ketvertas randa gana lygų akmenį, kur srovė nėra stipri, ir atsisėda nukardamas kojas per kraštą.Sėduosi greta. Rodos čia, prie tamsių vandenų, jam saugu.

Ketvertas paleidžia mano ranką. Žiūriu į aštrias uolas.– Šito aš paprastai nepasakoju niekam. Netgi draugams, – sako jis.Suneriu rankas ir suspaudžiu pirštus. Jei Ketvertas iš tikrųjų yra Divergentas, dabar puiki proga

prisipažinti. Per vandens šniokštimą mūsų tikrai niekas negirdės. Nežinau, kodėl ši mintis mane taipjaudina.

– Testo rezultatai buvo tokie, kokių tikėtasi, – taria Ketvertas. – Buvau priskirtas Nuolankiesiems.– Štai kaip. – Pasijuntu lyg šaltu vandeniu perlieta. Vadinasi, klydau. Antra vertus, jeigu Ketvertas

ne Divergentas, testas turėjo nurodyti Bebaimių luomą. Oficialiai, pagal įrašus duomenų bazėje, aširgi priskirta Nuolankiesiems. Ar ir jam nutiko tas pat? O jei taip, kodėl išsisukinėja?

– Bet vis tiek pasirinkai Bebaimius, – sakau.– Tai buvo neišvengiama.– Kodėl norėjai palikti savo luomą?Ketvertas nusuka akis ir žvelgia priešais save, tarsi ieškodamas atsakymo ore. Jam ir nereikia

nieko sakyti. Riešą vis dar gelia nuo diržo kirčio.– Norėjai atsidurti kuo toliau nuo tėvo, – tariu. – Todėl ir nesutikai būti Bebaimių vadu, tiesa? Jei

būtum juo tapęs, būtų tekę vėl su juo susitikti.Ketvertas trūkteli pečiais.

– Ir dėl to, ir dėl kitko – tarp Bebaimių nesijaučiu savas. Bent jau nepritampu pagal dabartiniusstandartus.

– Bet tu esi... nepaprastas, – prieštarauju. Patylėjusi atsikrenkščiu. – Turiu galvoje, pagalBebaimių standartus. Tik keturios baimės – tai negirdėta. Kaip gali čia nepritapti?

Ketvertas gūžteli pečiais. Rodos, jam nė motais jo gabumai ar statusas Bebaimių luome – kaip tikšito tikėtumeisi iš Nuolankiojo. Nebeišmanau, ką galvoti.

– Mano manymu, nesavanaudiškumas ir drąsa ne taip jau labai skiriasi, – sako jis. – Jei nuovaikystės esi mokomas pamiršti save, atsidūręs pavojuje taip ir darai. Todėl lengvai galėčiaupriklausyti Nuolankiesiems.

Staiga krūtinę užgula sunkumas. Matyt, Nuolankiųjų nuostatos per menkai įsitvirtino manosąmonėje, nes mano pirminis instinktas – apsiginti.

– Na, o aš, – sumurmu, – palikau Nuolankiuosius, nes, kad ir kaip stengiausi, vis tiek buvau perdidelė savanaudė.

– Tai ne visiška tiesa, – nusišypso Ketvertas. – Ar galima pavadinti savanaude mergaitę, kurisutinka, kad peiliai būtų svaidomi į ją, o ne į draugą? Tą, kuri gynė mane nuo tėvo?

Ketvertas žino apie mane daugiau negu aš pati. Neįtikima, kad jis jaustų man švelnius jausmus, betviską apsvarsčius imu abejoti ir pašnairuoju į Ketvertą.

– Tu atidžiai mane stebi, tiesa?– Mėgstu stebėti žmones.– Turbūt irgi netikai į Teisuolių luomą, Ketverte, nes esi siaubingas melagis.Jis padeda plaštaką ant akmens greta manosios. Žvilgteliu į mudviejų rankas. Ketverto pirštai ilgi

ir ploni, tinkami atlikti gražius, miklumo reikalaujančius darbus. Bebaimio rankos turėtų būtistambios, šiurkščios, skirtos naikinti.

– Gerai, prisipažįstu. – Prisikišęs arčiau Ketvertas apžiūrinėja mano smakrą, lūpas ir nosį. –Stebėjau tave, nes man patinki, – sako jis tiesiai ir drąsiai, akys blyksteli. – Ir nebevadink manęsKetvertu, gerai? Malonu vėl girdėti savo vardą.

Pagaliau jis atsiveria, ir aš nežinau, ką atsakyti. Kaista skruostai, išlemenu tik tiek:– Bet tu esi už mane vyresnis, Tobijau.Jis man nusišypso.– Taip, dveji metai – didžiulis neįveikiamas skirtumas, tiesa?– Aš tikrai džiaugiuosi, – sakau. – Tik esu suglumusi. Aš jaunesnė. Negraži. Aš...Ketvertas sodriai nusikvatoja – garsas sklinda iš paties galugerklio – ir prispaudžia lūpas man prie

smilkinio.– Neapsimetinėk, – sunkiai alsuoju. – Žinai, kad nesu. Nesu pabaisa, bet tikrai ne gražuolė.– Na, gerai. Nesi gražuolė. Ir kas? – Ketvertas bučiuoja man į skruostą. – Man patinka tavo

išvaizda. Tu labai sumani ir drąsi. Net ir sužinojusi apie Marką, – Ketvertas ima kalbėti tyliau, –nerodai nereikalingo gailesčio, kaip paspirtam šunyčiui.

– Tau ir nereikia. Tu toks nesi.Ketvertas tylėdamas žiūri į mane tamsiomis akimis. Paskui paglosto man veidą, pasilenkia arčiau

lytėdamas savo lūpomis manąsias. Upė šniokščia, vandens purslai aptaško kulkšnis. Ketvertas vypteliir įsisiurbia man į lūpas.

Iš pradžių sumišusi įsitempiu. Kai jis atsitraukia, dingteli, jog padariau kažką ne taip. Bet jis suimamano veidą stipriais delnais ir vėl bučiuoja, šįkart karščiau, labiau pasitikėdamas. Apkabinu jo kakląir glostau trumpus plaukus.

Kelias minutes bučiuojamės bedugnės gelmėje, aplink šniokščiant upės sraujymei. Kai

laikydamiesi už rankų atsistojame, dingteli, kad jei būtume pasirinkę kitaip, būtume radę vienas kitąkitur, saugesnėje vietoje, ir vilkėtume pilkais, o ne juodais drabužiais.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Kitą rytą jaučiuosi tokia laiminga, kad elgiuosi kaip kvailė. Vaikštau išsišiepusi. Kai mėginusurimtėti, šypsena vis tiek nušviečia veidą. Galiausiai jos nebetramdau. Pasileidžiu plaukus ir vietojapdribusių marškinėlių apsivelku atidengiančius pečius ir tatuiruotes.

– Kas tau šiandien nutiko? – klausia Kristina einant pusryčiauti. Jos akys aptinusios nuo miego,susivėlę plaukai tarsi aureolė gaubia veidą.

– Na, supranti, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, – atsakau.Kristina kilsteli antakį primindama, kad esame giliai po žeme.– Negadink merginai nuotaikos, – taria Vilas. – Nežinia, kada vėl ją tokią pamatysime.Pliaukšteliu jam per ranką ir nuskubu į valgyklą. Širdis džiaugsmingai spurda – nė pusvalandžiui

nepraėjus pamatysiu Tobiją. Atsisėdu į savo vietą greta Jurajo, Vilas ir Kristina įsitaiso priešais.Man iš kairės – tuščia kėdė. Svarstau, ar Tobijas atsisės šalia; ar pusryčiaujant nusišypsos; arpažvelgs į mane vogčia, nutaikęs tinkamą akimirką. Įsivaizduoju, kad ir aš nemačiomis į jį dirsčiosiu.

Iš lėkštės stalo viduryje čiumpu skrebutį ir šiek tiek apsiraminusi imu tepti jį sviestu. Elgiuosi kaipbeprotė, bet negaliu nustygti. Tai būtų tas pat, kas nekvėpuoti.

Tobijas įeina į valgyklą. Jo plaukai dar trumpesni ir tamsesni, beveik juodi. Taip trumpai kerpasiNuolankieji. Nusišypsau ir pakeliu ranką pamojuoti, bet jis, nė nežvilgtelėjęs mano pusėn, atsisėdaprie Zako. Mano ranka nusvyra.

Stebeiliju į skrebutį. Šypsena išblėsta.– Kas nutiko? – klausia Jurajas pilna burna.Papurtau galvą ir atsikandu skrebučio. Ko aš tikėjausi? Mudu pasibučiavome, ir tiek. Galbūt

instruktorius apsigalvojo – aš jam nebepatinku. Gal nutarė, kad bučiuodamas mane padarė klaidą.– Šiandien mėginsime pereiti baimės lauką, – sako Vilas. – Manot, susidursime su savo pačių

baimėmis?– Ne. – Jurajas papurto galvą. – Pateksi į vieno instruktorių baimės lauką. Taip man sakė brolis.– Oho, įdomu, kurio? – staiga atkunta Kristina.– Labai nesąžininga, kad jūs gaunate informacijos iš saviškių, o mes – ne. – Vilas dėbteli į Jurają.– Juk ir tu pasinaudotum galimybe, jei tik ją turėtum, – atkerta Jurajas.Kristina nekreipia į juos dėmesio.– Tikiuosi, tai bus Ketverto baimės laukas.– Kodėl? – klausiu per daug nepatikliai. Prikandu lūpą trokšdama išnykti – be reikalo prasižiojau.– Rodos, kai ką kamuoja nuotaikų kaita. – Kristina užverčia akis. – Tarsi tau būtų neįdomu

sužinoti, kokios jo baimės. Jis toks kietas, kad gal bijo tik zefyrų, giedrų saulėtekių ar dar kopanašaus. Juk turi būti atsvara.

Papurtau galvą.– Ketverto baimės ne tokios.– Iš kur žinai?– Tiesiog spėju.Prisimenu Tobijo tėvą baimės lauke. Tobijas niekam neleis šito pamatyti. Dirsteliu į jį ir jis

trumpai abejingai į mane pasižiūri. Paskui nusuka akis.

+ + +

Lorena, Bebaimių naujokų instruktorė, įsisprendusi į šonus stovi prie salės, kurioje teks įveiktibaimės lauką, durų.

– Prieš dvejus metus, – ima dėstyti ji, – aš bijojau vorų, uždusimo, būti suspausta tarpsienyje, būtiišmesta iš Bebaimių, nukraujuoti, būti pervažiuota traukinio, tėčio mirties, viešo pažeminimo ir būtipagrobta vyrų su kaukėmis.

Spoksome į Loreną tuščiais žvilgsniais.– Dauguma jūsų gausite įveikti nuo dešimties iki penkiolikos savo baimių. Toks yra vidurkis, –

sako ji.– O koks mažiausias baimių skaičius? – klausia Lina.– Pastaraisiais metais – keturios, – atsako Lorena.Išėjus iš valgyklos stengiuosi nežiūrėti į Tobiją, bet vis tiek dirsteliu. Jis tyrinėja grindis. Žinojau,

kad keturios baimės pasitaiko retai, kad už tiek net gauni pravardę, bet nežinojau, jog tai perpusmažiau už vidurkį.

Stebeiliju į savo kojas. Ketvertas yra išskirtinis. Dabar jis į mane net nežvilgteli.– Šiandien nesužinosite, kiek baimių turite, – aiškina Lorena. – Simuliacija parengta pagal mano

baimės lauko programą. Vietoj savųjų išgyvensite mano baimes.Metu Kristinai reikšmingą žvilgsnį. Aš buvau teisi. Mes neisime per Ketverto baimės lauką.– Šių pratybų tikslas yra patirti vieną baimę ir suprasti, kaip veikia programa.Lorena atsitiktinai parenka, kokią baimę išgyvensime. Stoviu gale ir lieku viena paskutinių, todėl

gaunu baimę būti pagrobtai.Laukdama nesu prijungta prie programos, pačios simuliacijos nematau, bet regiu žmogaus reakciją.

Tai puikiausias būdas atitraukti mintis nuo Tobijo – sugniaužiu kumščius, kai Vilas mėgina atsikratytinematomų vorų, o Jurajas – stumti nematomas sienas. Šypsausi žiūrėdama, kaip raudonuoja „viešaipažeminamas“ Piteris. Paskui ateina mano eilė.

Kliūtis nelabai paranki, bet juk galiu manipuliuoti, be to, jau esu įveikusi Tobijo baimės lauką,todėl kai Lorena įsmeigia į kaklą adatą, per daug nebūgštauju.

Simuliacija prasideda – puola grobikai. Grindys po kojomis virsta pieva, kažkieno rankos manesučiumpa ir užspaudžia burną. Tamsoje nieko nematau.

Atsiduriu prie bedugnės. Girdžiu vandens šniokštimą. Rėkiu į delną, spaudžiantį man burną, ir išvisų jėgų muistausi, bet neišsivaduoju iš gniaužtų – grobikai per stiprūs. Įsivaizduoju save krintančią įtamsą. Tokie košmarai persekioja naktimis. Vėl rėkiu; rėkiu, kol paskausta gerklę ir iš akių pasrūvakarštos ašaros.

Žinojau, kad jie grįš; kad mėgins dar kartą. Nenurims. Vėl suklykiu. Šaukiuosi ne pagalbos, nesniekas man nepadės. Taip klykiama artinantis neišvengiamai mirčiai.

– Pakaks, – sako griežtas balsas.Rankos dingsta, užsidega šviesa. Stoviu ant cementinių grindų baimės lauko kambaryje.

Drebėdama susmunku ant kelių ir užsidengiu veidą delnais. Aš susimoviau. Pamečiau galvą, niekonebesupratau. Lorenos baimė virto manąja.

Ir visi tai matė. Tobijas irgi.Girdžiu žingsnius. Tobijas prisiartina ir šiurkštokai pastato ant kojų.– Kokį velnią čia darai, Suske?– Aš... – imu žagsėti. – Aš nedariau...– Susiimk! Tu apgailėtina.Staiga mane persmelkia suvokimas. Liaujuosi ašarojusi. Išmuša karštis, silpnumas dingsta, smogiu

Ketvertui visu smagumu, net krumpliai suskausta. Jis spokso į mane, užgautas skruostas parausta, aširgi nenuleidžiu akių.

– Užsičiaupk! – išlaisvinu ranką iš jo gniaužtų ir išžygiuoju iš salės.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Susisiaučiu striukę. Seniai nesu buvusi lauke. Veidą šildo blyški saulė, iš burnos kyla garųdebesėliai.

Bent jau vieną tikslą pasiekiau: įtikinau Piterį ir jo draugus, kad nebekeliu jiems grėsmės. Tiesiogturiu būti tikra, kad rytoj, eidama per savo baimės lauką, įrodysiu juos klydus. Vakar susimauti atrodėneįmanoma. Šiandien abejoju.

Persibraukiu rankomis plaukus. Graudulys. Suimu plaukus ir suveržiu gumele, ją turėjauapsivyniojusi ant riešo. Dabar pasijuntu savimi. Kaip tik šito man ir reikia – prisiminti, kas esu.Manęs nesustabdys tokie niekai kaip vaikinai ar mirties baimė.

Juokdamasi papurtau galvą. Tikrai?Išgirstu traukinio sireną. Geležinkelio bėgiai juosia Bebaimių būstinę ir dingsta tolumoje. Kur jie

prasideda? Kur baigiasi? Koks pasaulis plyti už jų? Patraukiu prie bėgių.Noriu grįžti namo, bet negaliu. Erikas įspėjo nerodyti per daug meilės tėvams per Lankymo dieną.

Aplankyti namus reikštų išduoti Bebaimių luomą, negaliu sau šito leisti. Bet Erikas neuždraudėpasimatyti su žmonėmis iš kitų, ne gimtųjų luomų, o mama prašė aplankyti Kalebą.

Žinau, kad negalima išeiti iš būstinės be palydovo, bet nesusitvardau. Žingsniuoju vis sparčiau irsparčiau, paskui leidžiuosi bėgti. Mosuodama rankomis prisiveju paskutinį vagoną, įsikimbu į turėkląir įsiverčiu vidun, skausmas nusmelkia kūną.

Atsigulu ant nugaros prie vagono durų ir žiūriu, kaip tolsta Bebaimių būstinė. Nenoriu grįžti, betnusprendusi išeiti, likti beluome turėčiau parodyti didžiausią drąsą, o šiandien jaučiuosi bailė.

Oro gūsiai ritasi per kūną, kutena rankų pirštus. Iškišu ranką pro vagono kraštą ir atstatau delnąvėjui. Negaliu grįžti namo, bet galiu aplankyti artimą žmogų. Kalebas neatsiejamas nuo manovaikystės; be brolio neįsivaizduoju savęs.

Privažiavęs miesto centrą traukinys sulėtina greitį. Iš tolo atrodę maži pastatėliai mano akysevirsta dangoraižiais. Eruditai gyvena dideliuose akmeniniuose namuose, atgręžtuose į pelkę. Įsikimbuį turėklą ir išsikišu norėdama pamatyti, kur veda bėgiai. Jie beveik susilygina su gatve, paskui suka įrytus. Kvepiu drėgno grindinio ir pelkės orą.

Traukinys lėtai leidžiasi žemyn – iššoku. Kojomis stipriai atsitrenkiu į žemę ir šiek tiek pabėgėju,kad atgaučiau pusiausvyrą. Drožiu gatvės viduriu į pietus, pelkės link. Kiek akys užmato, driekiasirudi tušti plotai, tolumoje susiliejantys su horizontu.

Pasuku į kairę. Priešais mane dunkso tamsūs, nejaukūs Eruditų pastatai. Kaip čia rasiu Kalebą?Eruditai viską žymisi, tai jiems įgimta. Vadinasi, kažkur turi būti surašyti ir naujokai. Kas nors turi

šituos įrašus, tik man reikia rasti tą žmogų. Apžiūrinėju pastatus. Logiškai mąstant, vidurinysis turėtųbūti svarbiausias. Gal nuo jo ir pradėsiu.

Luomo nariai zuja pirmyn atgal. Pagal taisykles, jie turi vilkėti bent vieną mėlyną drabužį, nesmėlyna spalva atpalaiduoja kūną ir ramina protą, o, pasak jų, „rami mintis yra švari“. Mėlyna spalvaženklina Eruditų luomą. Dabar ji man rėžia akį. Nuo vaikystės esu pratusi prie pilkų drabužių, o dabarvilkiu juodai.

Jau manau, kad reikės brautis per minią darbuojantis alkūnėmis ir atsiprašinėjant, bet šitoneprireikia. Eruditai tuoj pat mane pastebi. Minia prasiskiria ir visų akys nukrypsta į mane. Priešįeidama pro pagrindines duris paleidžiu plaukus.

Atsidūrusi vestibiulyje atlošiu galvą. Jis didžiulis, tylus, dvelkia dulkinomis knygomis. Medinės

grindys girgžda po kojomis. Palei visas sienas pristatyta knygų lentynų. Regis, jos čia daugiau dėlvaizdo, nes ant stalų pristatyta kompiuterių, niekas neskaito knygų. Visi įbedę akis į ekranus,susitelkę.

Turėjau susiprotėti, kad svarbiausias Eruditų pastatas – biblioteka. Mano dėmesį patraukiaportretas ant priešingos sienos. Jis dukart už mane aukštesnis ir keturiskart platesnis. Drobėjepavaizduota įspūdinga moteris pilkomis akimis ir akiniais – Džanina. Pažvelgus į ją išdžiūsta gerklė.Džanina – Eruditų vadė, ji kurpia straipsnius apie mano tėvą. Ėmiau jos nemėgti klausydamasi tėvopasakojimų per vakarienę, o dabar nekenčiu.

Po portretu parašyta: „Žinios yra klestėjimo laidas“.Klestėjimas. Man šis žodis turi neigiamą prasmę. Nuolankieji jį vartoja apibūdinti žmogaus

silpnumui.Kaip Kalebas galėjo pasirinkti Eruditus? Jų veiksmai, jų siekimai – blogi. Bet Kalebas tikriausiai

tą patį pasakytų apie Bebaimius.Patraukiu prie stalo po Džaninos portretu. Prie jo sėdintis jaunas vyras nepakeldamas akių klausia:– Kuo galiu padėti?– Ieškau vieno žmogaus, – atsakau. – Jis vardu Kalebas. Ar žinote, kur galiu jį rasti?– Nesu įgaliotas suteikti asmeninės informacijos, – atsako jis abejingai spustelėdamas klavišą.– Jis mano brolis.– Aš nesu...Trinkteliu delnu į stalą ir tarsi pabudinu žmogų iš svaigulio. Jis sužiūra į mane pro akinių viršų.

Galvos atsigręžia mano pusėn.– Juk sakiau, – tariu atžariai. – Ieškau vieno žmogaus. Naujoko. Gal bent nurodytumėt, kur jį rasti?– Beatriče? – išgirstu už nugaros.Atsigręžusi pamatau Kalebą su knyga rankoje. Jo ataugę plaukai dengia ausis, jis vilki mėlynus

marškinėlius ir dėvi akinius. Nors brolis atrodo pasikeitęs ir man draudžiama jį mylėti, puoluišskėtusi rankas ir apkabinu per pečius.

– Tu turi tatuiruotę, – sako Kalebas prislopintu balsu.– O tu – akinius, – atšaunu. Atsitraukusi prisimerkiu. – Kalebai, tavo regėjimas puikus. Ką čia

išdirbinėji?– Hmm... – Brolis apsižvalgo. – Verčiau eime iš čia.Išėję patraukiame į kitą gatvės pusę. Norėdama suspėti su Kalebu, turiu risnoti. Priešais Eruditų

būstinę kadaise buvo parkas. Dabar ši vieta vadinama Mileniumu. Tuščiame žemės sklype dunksokelios aprūdijusios metalinės skulptūros. Viena vaizduoja abstrakčių formų plokščią mamutą, kita –už mane didesnę Limos pupelę.

Mudu sustojame ant betoninio pagrindo, juosiančio metalinę pupelę. Čia būreliais susėdę Eruditaiskaito laikraščius ar knygas. Kalebas nusiima akinius ir įsikiša į kišenę, persibraukia ranka plaukusvis nervingai dirsčiodamas į mane. Lyg gėdytųsi. Gal ir man reikėtų susigėsti. Esu išsitatuiravusi,palaidais plaukais, vilkiu prigludusius drabužius. Bet gėdos nejaučiu.

– Ką čia veiki? – klausia brolis.– Norėjau aplankyti namus, – atsakau. – O tu esi neatskiriamas nuo jų.Kalebas suspaudžia lūpas.– Kaip matau, ne per daug džiaugiesi mane išvydęs, – priduriu.– Tik nepradėk. – Brolis uždeda rankas man ant pečių. – Aš labai džiaugiuosi tave matydamas.

Tačiau tai draudžiama. Reikia laikytis taisyklių.– Man jos nerūpi, – atkertu. – Visai nerūpi, supranti?

– Turėtų rūpėti. – Kalebas kalba švelniai, bet žvilgsnis priekaištingas. – Tavimi dėtas, stengčiausineprisidaryti bėdų Bebaimių luome.

– Ką nori pasakyti? – Puikiai suprantu, ką brolis turi omenyje. Jis laiko mano luomą žiauriausiu išvisų penkių, ir tiek.

– Jaudinuosi, kad nenukentėtum. Nepyk. – Brolis pakreipia galvą. – Kas tau ten nutiko?– Nieko. Man nieko nenutiko. – Užsimerkiu ir pasitrinu sprandą. Net jei ir galėčiau Kalebui viską

iškloti, nenoriu. Veju net tokią mintį.– Kaip manai... – Brolis nudelbia akis į batus. – Ar teisingai pasirinkai?– Nenutuokiu, ar toks pasirinkimas buvo, – atsakau. – O tu?Kalebas apsižvalgo. Einantieji pro šalį spokso į mus. Kalebas irgi gaudo jų žvilgsnius. Jis vis dar

nervinasi, bet gal ne dėl savo išvaizdos ir ne dėl manęs. Galbūt kalti tie žmonės. Čiumpu jį už rankosir nusitempiu į metalinės pupelės šešėlį. Skulptūra išgaubta, įlendame į tuščią jos vidų. Ant metaliniopaviršiaus matau daugybę savo atvaizdų, kai kurie iškreipti skulptūros linkių, tarpais purvino,aprūdijusio paviršiaus.

– Kas čia dedasi? – Sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Tik dabar pastebiu pajuodusius broliopaakius. – Tau prastai einasi?

Kalebas prispaudžia delną prie pupelės. Metale atsispindinti jo galva atrodo maža, tarsi suspaustaiš vienos pusės, rankos keistai išlenktos. O aš – žema ir stora.

– Beatriče, vyksta kai kas svarbaus. Blogi dalykai. – Kalebo akys išplėstos, žvilgsnis stiklinis. –Nieko tikro nežinau, bet žmonės nuolat pluša, tyliai šnekučiuojasi tarpusavyje, Džanina beveikkiekvieną dieną rėžia kalbas, koks korumpuotas yra Nuolankiųjų luomas.

– Tu ja tiki?– Ne. Galbūt. Aš ne... – Brolis papurto galvą. – Nebežinau, kuo tikėti.– Tu turi žinoti, – griežtai tariu. – Puikiai žinai, kokie yra mūsų tėvai. Ir kokie mūsų draugai. Negi

Siuzanos tėtis tau panašus į sukčių?– Bet aš žinau labai mažai! Jie man neleisdavo nieko žinoti! Beatriče, mudviem nebuvo leidžiama

klausinėti; mums niekas nieko nepasakodavo! O čia... – Kalebas pažvelgia aukštyn.Veidrodinėse plokštumose virš galvų matau smulkias, piršto nago didumo mudviejų figūrėles. Štai

taip, dingteli, mes atrodome iš tikrųjų. Tokie nereikšmingi ir esame.Kalebas kalba toliau:– Čia informacija liejasi laisvai, ji visiems prieinama.– Čia ne Teisuolių luomas. Yra ir melagių. Labai protingų, mokančių manipuliuoti kitais.– Manai, nesuprasčiau, jeigu manimi būtų manipuliuojama?– Jeigu Eruditai tikrai tokie protingi, kaip manai, tai ne. Kažin ar suprastum.– Paistai niekus. – Kalebas purto galvą.– Aišku. Iš kur man nutuokti apie luomų korupciją? Dėl Dievo meilės, aš tik mokausi tapti

Bebaime, – sakau. – Aš bent jau žinau, kam priklausau. O tu sąmoningai ignoruoji tai, ką žinojom nuovaikystės – kad Eruditai yra išpuikę, godūs ir trokšta valdžios.

– Verčiau eik, Beatriče, – griežtai taria Kalebas.– Su malonumu, – atsakau. – Beje, tau turbūt visai nesvarbu, bet mama prašė surasti simuliacijos

serumą.– Tu ją matei? – klausia įskaudintas Kalebas. – Kodėl ji ne...– Todėl, – atrėžiu, – kad Eruditai daugiau nebeįsileidžia Nuolankiųjų į savo būstinę. Negi ši

informacija tavęs nepasiekė?Prasispraudžiu pro Kalebą, išlendu iš skulptūros ir nužingsniuoju šaligatviu. Nevertėjo čia ateiti.

Dabar Bebaimių būstinė atrodo kaip namai, tik ten tvirtai jaučiuosi, kai pasaulis toks nestabilus.Žmonės ant šaligatvio prasiskiria. Priešais pamatau du Eruditus sukryžiuotomis rankomis.– Atsiprašau, – sako vienas. – Turėsi eiti su mumis.

+ + +

Vienas vyrų kone mina man ant kulnų, kvėpuoja į pakaušį. Kitas eina priekyje, vedasi mane perbiblioteką ir tris koridorius iki lifto. Grindys čia nebe medinės, o išklotos baltomis plytelėmis, sienosžvilgančios kaip gabumų testo kambario lubos. Šviesa atsimuša nuo sidabrinių lifto durų. Apakintaprisimerkiu.

Stengiuosi išlikti rami. Užduodu sau klausimus iš Bebaimių pratybų. Ką darysi užpulta išnugaros? Įsivaizduoju smūgį alkūne į pilvą ar į paširdžius. Įsivaizduoju, kaip bėgu. Norėčiau turėtiginklą. Tai Bebaimių mintys, bet jos jau tapo manosiomis.

Ką darysi, jei būsi užpulta iškart dviejų žmonių? Tuščiu tviskančiu koridoriumi einu paskui vyrąį kabinetą. Sienos stiklinės. Dabar suprantu, kuris luomas projektavo mano mokyklą.

Prie metalinio stalo sėdi moteris. Žiūriu jai į veidą. Jis žvelgė į mane iš portreto Eruditųbibliotekoje; jis puikuojasi laikraščių puslapiuose prie Eruditų straipsnių. Ar seniai aš jo nekenčiu?Neprisimenu.

– Sėsk, – liepia Džanina. Jos balsas man pažįstamas, ypač dabar, kai ji susierzinusi. Ji įsmeigia įmane skvarbias pilkas akis.

– Verčiau pastovėsiu.– Sėsk, – pakartoja ji.Šis balsas man tikrai girdėtas.Tą naktį prieš užpuolama girdėjau ją kalbantis su Eriku koridoriuje. Girdėjau minint Divergentus.

O dar anksčiau...– Jūsų balsas skambėjo per simuliaciją, – sakau. – Per gabumų testą.Tai jos saugotis mane įspėjo Torė ir mama, dėl jos pavojinga būti Divergente. Dabar ji sėdi tiesiai

priešais mane.– Teisybė. Gabumų testas kol kas yra vienas didžiausių mano kaip mokslininkės laimėjimų, –

atsako Džanina. – Pasidomėjau tavo rezultatais, Beatriče. Dėl tavo testo buvo kilę nesklandumų. Nėrajokių kompiuterinių duomenų, rezultatai įrašyti ranka. Ar žinai šitai?

– Ne.– Ar žinai, kad esi viena iš dviejų žmonių, kuriuos testas parodė tinkant į Nuolankiųjų luomą, bet

pasirinkusiųjų Bebaimius?– Ne, – atsakau stengdamasi nuslėpti apstulbimą. Tik mudu su Tobiju esame tokie? Bet jo

rezultatas buvo tikras, o mano – suklastotas. Vadinasi, tik jis vienas toks yra.Prisiminus Tobiją nudiegia skrandį. Bet dabar man visai nerūpi, koks jis ypatingas, Tobijas

išvadino mane apgailėtina.– Kas paskatino tave pasirinkti Bebaimius? – klausia Džanina.– Kodėl šito klausiat? – mėginu kalbėti švelniau, bet nelabai pavyksta. – Išbarkite, kad palikau

Bebaimių būstinę ir atėjau aplankyti brolio. Juk luomas svarbesnis už kraują, tiesa? – Nutylu. – Todėlnesuprantu, kodėl atsidūriau jūsų kabinete. Jūs gi tokia reikšminga ir užsiėmusi.

Gal šitaip pasiseks užmigdyti Džaninos budrumą.Ji tik perkreipia lūpas.

– Tegu tave bara Bebaimiai, – sako atsilošdama kėdėje.Stovėdama stipriai suspaudžiu kėdės atkaltę. Už Džaninos nugaros pro langą matyti miestas.

Tolumoje tingiai pūškuoja traukinys.– Viena priežasčių, kodėl esi mano kabinete, yra ta, kad Eruditams būdingas smalsumas, – aiškina

Džanina. – Peržiūrėdama tavo simuliacijų įrašus atradau dar vieną klaidą. Trūksta duomenų. Ar taižinojai?

– Kaip gavot mano duomenis? Tik Bebaimiai gali jais naudotis.– Todėl, Beatriče, kad Eruditai sukūrė simuliacijų programą ir mes... glaudžiai

bendradarbiaujame su Bebaimiais. – Džanina pakreipia galvą ir man nusišypso. – Esu šiek tieksusirūpinusi mūsų technologijų tobulumu. Jei įsivėlė klaida testuojant tave, turiu užtikrinti, kad tainepasikartos. Supranti?

Aš suprantu tik viena: Džanina man meluoja. Programos tobulumas jai visai nerūpi, bet ji įtaria,kad kažkas suklastojo mano testo rezultatus. Kaip ir Bebaimių vadai, ji tiesiog šniukštinėjaDivergentų. Mama norėjo, kad Kalebas surastų simuliacijos serumą. Tikriausiai jį irgi išradoDžanina.

Tačiau kam kelia grėsmę mano sugebėjimas valdyti simuliacijas? Kodėl labiausiai iš visų kitų taijaudina Eruditų vadę?

Negaliu atsakyti nė į vieną klausimą. Džanina žiūri į mane taip, kaip puolantis šuo per gabumųtestą – žiauriai ir plėšriai. Ji nori sudraskyti mane į gabalėlius. Dabar negaliu atsigulti ir pasiduoti.Turi pati pulti.

Rodos, širdis daužosi gerklėje.– Nežinau, kaip veikia programa, – sakau, – bet sušvirkštus skystį užėjo šleikštulys. Galbūt

instruktorius suglumo ir bijodamas būti apvemtas, užmiršo įrašyti mano duomenis. Tas pat nutiko irper gabumų testą.

– Tai tavo jautrus skrandis, Beatriče? – Džaninos balsas aštrus kaip skustuvas. Išpuoselėtaisnagais ji barbena į stiklinį stalviršį.

– Nuo pat vaikystės, – atsakau kaip galėdama ramiau. Paleidžiu kėdės atkaltę ir atsisėdu. Turiunuslėpti įtampą, nors iš siaubo raižo pilvą.

– Tau ypač gerai sekasi simuliacijos, – pareiškia Džanina. – Kaip manai, kodėl taip lengvaisusidoroji?

– Todėl, kad esu drąsi. – Žiūriu tiesiai jai į akis. Kitų luomų atstovai kaip tik taip įsivaizduojaBebaimius. Akiplėšas, agresyvius, pašėlusius. Įžūliai pasitikinčius savimi. Turbūt šito Džanina irtikisi. Kvailai išsišiepiu. – Aš esu geriausia naujokė.

Palinkstu į priekį remdamasi alkūnėmis į kelius. Teks labiau pasistengti, kad įtikinčiau Džaniną.– Norite sužinoti, kodėl pasirinkau Bebaimius? – klausiu. – Ogi todėl, kad man buvo labai

nuobodu. – Negana, šito negana. Meluoti reikia įtaigiai. – Pavargau būti baikščia, naivia kvaišele irišsinešdinau.

– Tai nepasiilgsti tėvų? – švelniai klausia Džanina.– Ar pasiilgstu barimo už žiūrėjimą į veidrodį? Liepimo užsičiaupti prie vakarienės stalo? –

Papurtau galvą. – Ne, aš jų nepasiilgstu. Jie nebėra mano šeima.Mano gerklę degina melas, o gal ašaros, mėginu jas nuryti. Įsivaizduoju mamą, stovinčią man už

nugaros su šukomis ir žirklėmis. Prisimenu švelnią jos šypseną kerpant man plaukus. Norisi rėkti, one šitaip ją įžeidinėti.

– Vadinasi, tu pritari... – Džanina suspaudžia lūpas, kiek patyli ir baigia mintį: – ...straipsniams,kuriuose rašoma apie mūsų miesto vadovus?

Straipsniams, kuriuose mano tėvai vadinami korumpuotais, ištroškusiais valdžiosmoralizuojančiais diktatoriais? Straipsniams, kuriuose justi slaptas grasinimas ir raginimas sukilti?Man nuo jų bloga. Tai Džaninos darbas, todėl man norisi ją nusmaugti.

Nusišypsau.– Visa širdimi, – tariu.

+ + +

Vienas Džaninos padėjėjų, vyras mėlynais marškiniais, nešiojantis saulės akinius, parveža mane įBebaimių būstinę blizgančiu sidabriniu automobiliu. Tokio dar niekad nebuvau mačiusi. Variklisdirba labai tyliai. Paklaustas vyriškis atsako, kad automobilis varomas saulės energija ir imasmulkiai aiškinti, kaip jis veikia. Netrukus liaujuosi klausytis ir spoksau pro langą.

Nežinau, kas manęs laukia grįžus. Tikriausiai būsiu griežtai nubausta. Įsivaizduoju save pakibusiąvirš bedugnės ir prikandu lūpą.

Kai sustojame prie stiklinio pastato virš Bebaimių būstinės, Erikas jau lūkuriuoja prie durų. Jisčiumpa mane už rankos ir vedasi vidun nė nepadėkojęs vairuotojui. Erikas taip stipriai gniaužia manriešą, kad liks mėlynės.

Jis įtempia mane į kambarį, užstoja duris ir tylėdamas ima traškinti krumplius.Nejučiomis sudrebu.Girdžiu tik tą traškėjimą ir vis greitėjantį savo kvėpavimą. Pagaliau jis liaujasi, suneria pirštus ir

ištiesia rankas priešais save.– Sveika sugrįžusi, Triče.– Erikai.Jis artinasi rūpestingai statydamas kojas.– Ką... – tyliai prabyla Erikas, – ...tu sau... – priduria jau garsiau, – ...manei?– Aš... – Jis stovi taip arti, kad matau auskarų ištemptą odą. – Aš nežinau.– Man knieti pavadinti tave išdavike, Triče, – sako Erikas. – Ar nesi girdėjusi šūkio „Luomas

svarbiau už kraują“?Esu mačiusi siaubingus Eriko darbelius. Esu girdėjusi siaubingus jo žodžius. Bet dar niekad nesu

mačiusi jo tokio. Jis neduoda valios įsiūčiui; yra itin susitvardęs, šaltakraujis. Atidus ir ramus.Tik dabar suprantu, kas iš tiesų yra Erikas: Eruditas, besislepiantis po Bebaimio kauke, genijus ir

sadistas, Divergentų medžiotojas.Noriu bėgti.– Ar buvai nepatenkinta gyvenimu čia? Galbūt gailiesi savo pasirinkimo? – Erikas pakelia

žieduotus antakius, jo kakta susiraukšlėja. – Paaiškink, kodėl išdavei Bebaimius, pačią save irmane... – Erikas duria pirštu sau į krūtinę. – Kodėl išdrįsai nukeliauti į kito luomo būstinę?

– Aš... – giliai įkvepiu. Jeigu Erikas žinotų, kas esu, užmuštų. Jaučiu tai. Jis sugniaužia kumščius.Esu čia viena. Jei jis mane nužudys, niekas nė nesuuos.

– Jei negali pasiaiškinti, – sako švelniai Erikas, – būsiu priverstas peržiūrėti tavo vietą dešimtuke.O gal, nes atrodai prisirišusi prie buvusio luomo, verčiau peržiūrėsiu tavo draugų vietas. Gal tadaNuolankiųjų mergaitė, besislepianti tavyje, ras rimtesnį pasiteisinimą.

Pirmiausia dingteli, kad Erikas šito nepadarys, nes tai nesąžininga. Paskui topteli, kad tikraipadarys nė kiek nedvejodamas. Erikas teisus. Nuo minties, kad dėl mano beatodairiško elgesio kasnors iš draugų liks beluomis, baimė suspaudžia krūtinę.

Mėginu teisintis.– Aš... – Bet pristingu kvapo.Atsiveria durys ir išdygsta Tobijas.– Ką čia darai? – klausia jis Eriko.– Eik lauk, – garsiau ir nebe taip ramiai paliepia tas.Tokį Eriką aš pažįstu. Jo išraiška irgi persimaino, veidas atgyja. Mane apstulbina jo mokėjimas

žaibiškai keistis. Ką tai slepia?– Neisiu, – atkerta Tobijas. – Ji tik kvaila mergiotė. Nebuvo reikalo jos čia tempti ir kamantinėti.– Tik kvaila mergiotė, – prunkšteli Erikas. – Kvaila mergiotė nebūtų užėmusi pirmos vietos, tiesa?Tobijas suspaudžia tarpunosę ir žiūri į mane pro pirštus. Jis mėgina kažką man pasakyti. Bandau

prisiminti, ką neseniai patarė Ketvertas.Dingteli tik: apsimesk pažeidžiama.Anksčiau tai man padėjo.– Aš... Aš tiesiog buvau suglumusi ir nebežinojau, ką daryti. – Susikišu rankas į kišenes ir nudelbiu

akis. Paskui stipriai įsižnybu šlaunį, kad net ištrykšta ašaros, ir kūkčiodama pakeliu akis į Eriką. – Ašmėginau... Ir... – Papurtau galvą.

– Ką mėginai? – klausia Erikas.– Pabučiuoti mane, – įsiterpia Tobijas. – Aš ją atstūmiau ir ji išbėgo kaip mažvaikė. Taigi gali ją

kaltinti tik už kvailumą.Abu laukiame.Eriko akys laksto nuo manęs prie Tobijo, paskui jis nusikvatoja – per garsiai ir per ilgai. Juokas

piktas, grasinamas, šiurkštus. – Triče, ar jis tau ne per senas? – Erikas vėl nusišypso.Nusibraukiu tariamą ašarą.– Jau galiu eiti?– Gali, – atsako Erikas, – bet tau draudžiama išeiti iš būstinės be palydovo, girdi? – Jis atsigręžia

į Tobiją. – O tu akyliau žiūrėk, kad daugiau nė vienas perbėgėlių nepaspruktų ir nė viena merginanebandytų tavęs bučiuoti.

Tobijas užverčia akis.– Gerai.Išeinu iš kambario kratydama rankas – taip bandau nusiraminti. Atsisėdu ant šaligatvio ir

apsikabinu rankomis kelius.Nežinia kiek ilgai čia sėdžiu nuleidusi galvą ir užmerkusi akis. Pagaliau durys atsidaro. Gal

prabėgo dvidešimt minučių, o gal visa valanda. Tobijas eina prie manęs.Atsistoju ir sukryžiuoju rankas, laukiu jo priekaištų. Aš jam trenkiau, o paskui pabėgau, įsiutinau

Eriką – tikrai nusipelniau barimo.– Ko? – klausiu.– Ar tau viskas gerai? – Tobijui tarp antakių susimeta raukšlelė, jis švelniai paliečia man skruostą.

Nubloškiu jo ranką.– Kaip čia pasakius, – tariu. – Pirmiausia susimoviau visų akivaizdoje, paskui smagiai paplepėjau

su moterimi, kuri stengiasi sugriauti mano senąjį luomą, galiausiai Erikas vos neišmetė mano draugųiš Bebaimių, taigi diena praėjo tiesiog puikiai, Ketverte.

Tobijas papurto galvą ir žvilgteli į apgriuvusį plytinį pastatą dešinėje. Jis visai nepanašus įblizgantį stiklinį dangoraižį man už nugaros. Tikriausiai senas, iš plytų dabar nebestatoma.

– Ko tu išvis jaudiniesi? – klausiu. – Būk arba žiaurus instruktorius, arba rūpestingas vaikinas. –Ištarusi „vaikinas“ įsitempiu. Nesu pratusi lengvabūdiškai vartoti tokio žodžio, bet jau per vėlu. –

Neatliksi dviejų vaidmenų vienu metu.– Aš nesu žiaurus. – Tobijas pašnairuoja. – Šįryt tave gyniau. Kaip manai būtų reagavęs Piteris su

savo prietrankomis draugeliais, jei būtų sužinoję, kad mudu... – Tobijas atsidūsta. – Nė už ką nebūtumlaimėjusi. Jie būtų tvirtinę, kad tavo vietą lentelėje nulėmė mano simpatijos, o ne tavo gabumai.

Išsižioju prieštarauti, bet negaliu. Į galvą šauna kelios kandžios pastabos, bet aš nutyliu. Tobijasteisus. Vėsinu delnais degančius skruostus.

– Nereikia manęs įžeidinėti norint ką nors įrodyti jiems, – pagaliau išpyškinu.– O tau nederėjo lėkti pas brolį tik dėl to, kad tave įskaudinau, – sako Tobijas. Jis pasitrina

sprandą. – Bet tai pasiteisino, tiesa?– Mano sąskaita.– Nemaniau, kad taip užsigausi. – Tobijas nudelbia akis ir gūžteli. – Kartais pamirštu galįs tave

įskaudinti. Pamirštu, kad tave iš viso galima įskaudinti.Susikišu rankas į kišenes ir siūbuojuosi ant kulnų. Nuveria keistas jausmas – malonus, skausmingas

silpnumas. Tobijas pasielgė taip todėl, kad laiko mane stipria.Namie stiprus buvo Kalebas, nes jis gebėdavo pamiršti save ir be jokių dvejonių priėmė tėvų

skiepijamas vertybes. Niekam nešovė į galvą, kad aš esu stipri.Pasistiebiu ant pirštų galų, užverčiu galvą ir pabučiuoju Tobiją. Liečiasi tik mudviejų lūpos.– Esi nuostabiai protingas. – Palinguoju galva. – Visada žinai, ką reikia daryti.– Dėl to, kad gerai viską apgalvoju, – atsako Tobijas ir pakšteli man į lūpas. – Svarsčiau, kaip

man reikės elgtis, jeigu mudu... – Jis atsitraukia ir nusišypso. – Ar man pasigirdo, ar tikrai pavadinaimane savo vaikinu, Triče?

– Na, ne visai. – Trūkteliu pečiais. – Kodėl klausi? Norėtum juo būti?Tobijas suneria rankas man ant sprando, pakiša nykščius po smakru, atlošia galvą ir priglaudžia

kaktą prie manosios. Trumpai šitaip stovi užsimerkęs, gerdamas mano kvapą. Jaučiu, kaip tvinkčiojajo pirštų galiukai, padažnėja kvėpavimas. Tobijas nervinasi.

– Taip, – galiausiai atsako, paskui šypsena išblėsta. – Manai, mudviem pavyko įtikinti Eriką, kadesi tik kvaila mergiotė?

– Viliuosi, – sakau. – Kartais naudinga būti maža mergaite. Bet nesu tikra, ar įtikinau Eruditų vadę.Tobijo lūpų kampučiai nusvyra, žvilgsnis surimtėja.– Turiu tau šį tą pasakyti.– Ką?– Ne dabar. – Tobijas apsižvalgo. – Susitiksime čia pusę dvyliktos. Niekam neprasitark, kur eini.Linkteliu, jis nusigręžia ir dingsta taip greitai, kaip buvo atėjęs.

+ + +

– Kur buvai kiaurą dieną? – klausia Kristina, kai įeinu į miegamąjį. Kambarys tuščias, visi turbūtvakarieniauja. – Ieškojau tavęs net lauke, bet neradau. Ar viskas gerai? Turėjai nemalonumų, kadvožei Ketvertui?

Papurtau galvą. Vien pagalvojus, kad tektų Kristinai iškloti visus savo nuotykius, užplūsta baisusnuovargis. Kaip jai paaiškinsiu, kodėl staiga susimaniau šokti į traukinį ir aplankyti brolį? Kaipapibūdinsiu klaikiai ramų mane kamantinėjančio Eriko balsą? Tektų pradėti nuo to, kodėlnesusitvardžiau ir skėliau Tobijui į veidą.

– Tiesiog norėjau pabūti viena. Ilgai vaikštinėjau lauke, – sakau. – Ne, nemalonumų neturėjau.

Ketvertas mane apšaukė, aš atsiprašiau, ir tiek.Kalbėdama žiūriu Kristinai tiesiai į akis, rankas ramiai laikau nuleidusi prie šonų.– Gerai, – nudžiunga ji. – Turiu tau šį tą pasakyti.Kristina pro mano viršugalvį žvilgteli į duris ir pasistiebusi ant pirštų galų apžiūri gultus – ar jie

tikrai tušti. Paskui uždeda rankas man ant pečių.– Ar gali nors trumpam pabūti mergaite? – klausia ji.– Aš visada esu mergaitė, – susiraukiu.– Žinai, ką turiu galvoje. Tokia kvaila, smalsia mergaite.Vynioju ant piršto plaukų sruogą.– Aha.Kristina nusišypso taip plačiai, kad matau net krūminius dantis.– Vilas mane pabučiavo.– Ką? – klausiu. – Kada? Kur? Kaip?– Tu gali būti mergaitiška! – Kristina atsitiesia ir paleidžia mane. – Tai va, po tavo išsišokimo

papietavome ir išėjome pasivaikščioti prie bėgių. Mudu tiesiog kalbėjomės apie... Neprisimenu, apieką mudu kalbėjomės. Staiga Vilas sustojo, pasilenkė ir mane pabučiavo.

– Ar žinojai, kad jam patinki? – klausiu. – Turbūt žinojai. Bent jau nujautei.– Ne! – nusikvatoja Kristina. – Čia ir yra šuo pakastas. Mudu toliau tiesiog vaikštinėjome ir

kalbėjomės kaip niekur nieko. Tada aš jį pabučiavau.– Ar Vilas seniai tau patinka?– Nenutuokiu, nesvarsčiau. Bet tokios smulkmenos... Kaip jis apkabino mane per Alo laidotuves,

kaip atidarė duris lyg mergaitei, o ne varžovei, galinčiai jį sumušti ir išstumti iš dešimtuko...Nusijuokiu. Staiga užsimanau papasakoti Kristinai apie mudu su Tobiju. Bet susilaikau dėl tos

pačios priežasties, kaip rytą Tobijas. Nenoriu, kad Kristina manytų, jog esu gerai vertinama, nesdraugauju su instruktoriumi. Todėl tik pasakau:

– Džiaugiuosi dėl tavęs.– Ačiū, – padėkoja Kristina. – Aš esu laiminga. Maniau, praeis nemažai laiko, kol taip pasijusiu...

Supranti.Ji atsisėda ant mano lovos krašto ir apsižvalgo. Kai kurie naujokai jau susikrovę daiktus. Netrukus

persikelsime į kitą būstinės sparną. Gausiantys darbą Bebaimių vadavietėje, įsikurs stikliniamepastate virš Pragaro. Nebereikės jaudintis, kad Piteris užpuls mane miegančią. Nebereikės matytituščios Alo lovos.

– Negaliu patikėti, kad iniciacija eina prie pabaigos, – sako Kristina. – Rodos, neseniai čiaatvykome. Bet kartais dingteli, kad visą amžinybę nemačiau namų.

– Ilgiesi? – Atsiremiu į lovos rėmą.– Aha. – Kristina gūžteli. – Nors kai kas nepasikeitė. Namie visi irgi garsiai kalbėdavo, kaip ir

čia. Tai gerai. Bet čia lengviau. Tiksliai žinai, kokią padėtį užimi, tau viskas aiškiai pasakoma. Nėrajokių manipuliacijų.

Linkteliu. Nuolankiųjų nuostatos šiuo požiūriu nesikirto su Bebaimių. Mano senojo luomo nariainėra manipuliatoriai, bet ir tiesmukai neišsako savo nuomonės.

– Vargu ar būčiau ištvėrusi Teisuolių iniciaciją. – Kristina papurto galvą. – Vietoj simuliacijų esitikrinamas melo detektoriumi. Kasdien. O baigiamasis testas... – Ji suraukia nosį. – Tausušvirkščiama vadinamojo tiesos serumo, o paskui apipilama daugybe itin asmeniškų klausimų. Testoesmė tokia: išsakęs visas savo paslaptis, visam laikui prarasi norą meluoti. Kodėl nebūti sąžiningam,jei išpažinai visus blogus darbelius?

Nenutuokiu, kada prikaupiau šitiek paslapčių. Kad esu Divergentė. Apie savo baimes. Ką iš tiesųmanau apie draugus, šeimą, Alą, Tobiją. Teisuolių iniciacija pasiekia tokius klodus, iki kuriųneprisikasa simuliacijos; ji mane pribaigtų.

– Skamba klaikiai, – sakau.– Seniai žinojau, kad nebūsiu Teisuole. Stengiausi būti sąžininga, bet ne viską galiu atskleisti

kitiems. Be to, noriu mąstyti savo galva.Tarsi kiti nenori.– Tiek jau to, – sako Kristina ir atveria spintelės duris. Pro jas išskrenda kandis ir baltais

sparneliais brūkšteli jai per veidą. Kristina surinka taip garsiai, kad vos neapsišlapinu, ir pliaukštelisau per skruostą.

– Skrisk iš čia! Skrisk, skrisk, skrisk! – klykia ji.Kandis dingsta.– Ji nuskrido, – kvatojuosi. – Bijai kandžių?– Jos šlykščios. Su tais plonyčiais lyg popieriniais sparneliais ir bjauriais vabzdžių kūnais... –

Kristina krūpteli.Kvatojuosi toliau. Smarkiai, net atsisėdu ir susiimu pilvą.– Visai nejuokinga! – purkšteli Kristina. – Na, gal šiek tiek. Mažumėlę.

+ + +

Susitikus vėlų vakarą, Tobijas nieko nesako; tiesiog paima mano ranką ir nusiveda prie bėgių.Jis neįtikėtinai lengvai įšoka į važiuojantį traukinį ir įsitempia mane. Užvirstu ant jo, skruostu

įsiremiu jam į krūtinę. Jo rankos nuslysta mano žastais ir jis prilaiko mane vagonui šokinėjant perplieninių bėgių sandūras. Tolsta stiklinis pastatas virš Bebaimių būstinės.

– Ką norėjai pasakyti? – stengiuosi perrėkti vėjo švilpimą.– Dar ne dabar, – atsako Tobijas.Jis atsisėda ir atsiremia nugara į sieną, paskui prisitraukia mane. Sėdžiu atgręžusi į jį veidą,

ištiesusi ant dulkinų grindų kojas. Vėjo draikomos palaidų mano plaukų sruogos krinta ant akių.Tobijas nubraukia plaukus man nuo veido ir užkiša už ausų, paskui pabučiuoja.

Traukiniui lėtinant greitį sucypia bėgiai – artėjame prie miesto centro. Šalta, bet Tobijo lūpos irrankos šiltos. Jis pakreipia galvą ir bučiuoja man kaklą. Džiaugiuosi, kad vėjo ūžimas nuslopinamano atodūsį.

Vagonas susiūbuoja, prarandu pusiausvyrą ir stengiuosi prisilaikyti ranka. Įsiremiu Tobijui į klubą.Kaulas įsminga man į delną. Turėčiau atitraukti ranką, bet nenoriu. Tobijas kadaise ragino mane būtidrąsia. Ramiai stovėjau, kai jis svaidė peilius visai prie pat mano galvos, ir nesibaimindama šokaunuo stogo. Tačiau nė nedingtelėjo, kad drąsos gali prireikti ir kitokiomis gyvenimo akimirkomis.Pasirodo, reikia.

Pasikeliu, permetu vieną koją ir atsisėdu jam ant šlaunų. Besidaužančia širdimi bučiuoju jį į lūpas.Tobijas atsitiesia ir uždeda rankas man ant pečių. Jo pirštams keliaujant nugara šiurpuliukas nubėgaman iki pat strėnų. Tobijas šiek tiek prasega man striukę, o aš įremiu rankas į šlaunis, kadsuvaldyčiau drebulį. Nėra ko jaudintis. Juk tai Tobijas.

Šaltas oras žnaibo nuogą odą. Tobijas atšlyja ir atidžiai apžiūri tatuiruotes virš raktikaulio.Perbraukia jas pirštais ir nusišypso.

– Paukščiai, – sako jis. – Ar tai varnos? Vis pamirštu paklausti.

Stengiuosi išspausti šypseną.– Krankliai. Po vieną kiekvienam šeimos nariui, – sakau. – Tau patinka?Tobijas neatsako. Prisitraukia mane arčiau ir iš eilės bučiuoja paukščius. Užsimerkiu. Jo

prisilietimas švelnus, jausmingas. Mano kūną užplūsta malonus, šiltas sunkumas, tarsi tekantis medus,mintys sulėtėja. Tobijas paliečia man skruostą.

– Nors labai nesinori, – sako jis, – teks kilti.Linkteliu ir atmerkiu akis. Atsistojame, jis nusiveda mane prie atvirų vagono durų. Dabar,

traukiniui sulėtinus greitį, vėjas nebe toks stiprus. Jau po vidurnakčio, gatvių žibintai užgesinti, namaiišnyra ir pradingsta tamsoje lyg mamutai. Tobijas pakelia ranką ir parodo eilę pastatų tolumoje, jieatrodo ne didesni už nagą. Šviesi dėmė tamsos jūroje. Eruditų būstinė.

– Matyt, jie nesilaiko miesto tvarkos, – sako Tobijas, – nes žibina šviesas kiaurą naktį.– Ir niekas to nepastebi? – Susiraukiu.– Aišku pastebi, bet nieko nedaro. Nenori iš adatos priskaldyti vežimo. – Tobijas gūžteli pečiais,

bet įtampa jo veide neatslūgsta. – Man pasidarė įdomu, ką Eruditai veikia naktimis. – Jis pasigręžia įmane ir atsiremia į vagono sieną. – Apie mane turi žinoti du dalykus. Pirma, aš labai nepatiklus, –sako jis. – Nelaukiu iš žmonių nieko gero. Antra – labai gerai išmanau kompiuterius.

Linkteliu. Tobijas yra minėjęs, kad dirba prie kompiuterio, bet aš sunkiai įsivaizduoju jį visądieną sėdintį priešais ekraną.

– Prieš porą savaičių, dar neprasidėjus pratyboms, įlindau į slaptus Bebaimių failus. Matyt,nesugebame taip gerai apsaugoti savo duomenų kaip Eruditai, – pasakoja Tobijas. – Informacijaslaptuose failuose priminė pasirengimą karui. Blogai užmaskuoti įsakymai, turimų atsargų aprašai,žemėlapiai ir panašiai. Šitie duomenys buvo gauti iš Eruditų.

– Karui? – Nusibraukiu nuo veido plaukus. Nuolat girdėdama, kaip Eruditai nebūtais dalykaiskaltina mano tėvą, ėmiau jais nepasitikėti, o pagyvenusi su Bebaimiais apskritai praradaupasitikėjimą žmonėmis, ypač turinčiais valdžią. Todėl ne per daug nustembu išgirdusi, kad vienasluomas rengia karą prieš kitus.

Prisimenu Kalebo žodžius. Beatriče, vyksta blogi dalykai. Pažvelgiu į Tobiją.– Ruošiamasi karui su Nuolankiaisiais?Jis suima mano rankas, supina mudviejų pirštus ir atsako:– Su luomu, dabar sudarančiu vyriausybę. Taip, su Nuolankiaisiais.Man sugniaužia paširdžius.– Visi šitie straipsniai skirti kelti nesantaiką, nuteikti žmones prieš Nuolankiuosius, – dėsto

Tobijas, įsmeigęs akis į plytintį miestą. – Matyt, Eruditai nutarė pagreitinti šį procesą. Neturiusupratimo, ką daryti, ką išvis įmanoma padaryti.

– Bet kodėl Eruditai sudarė sąjungą su Bebaimiais? – klausiu.Staiga man topteli, pasijuntu, tarsi gavusi smūgį į pilvą, baimė gniaužia širdį. Eruditai neturi ginklų

ir nemoka kautis – tai sugeba Bebaimiai.Išplėtusi akis spoksau į Tobiją.– Eruditai nori mumis pasinaudoti, – sakau.– Įdomu, kaip jie privers mus kautis, – pareiškia Tobijas.Sakiau Kalebui, kad Eruditai moka manipuliuoti žmonėmis. Jie gali priversti Bebaimius kautis

pateikdami klaidingą informaciją ar skatindami godumą – neabejoju, esama daugybės priemonių. BetEruditai ne tik moka manipuliuoti, jie yra labai smulkmeniški, todėl nepasikliaus atsitiktinumu. Norėsbūti tikri, kad sumanymas pavyks, kad neliko spragų. Tačiau kaip jie tai padarys?

Vėjo draikomi plaukai vėl užkrinta ant veido, nelabai ką pro juos įžiūriu, bet nebenubraukiu.

– Nežinau, – tariu Tobijui.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Iki šiol kasmet dalyvaudavau Nuolankiųjų iniciacijos ceremonijoje. Ji vykdavo tyliai ir ramiai.Naujokai, prieš tapdami tikraisiais nariais, privalėdavo mėnesį tarnauti bendruomenei. Juossusodindavo ant suolo vienas greta kito. Kuris nors vyresnių narių perskaitydavo trumpą Nuolankiųjųmanifestą, kaip svarbu pamiršti save ir nepasiduoti įvairioms pagundoms. Paskui vyresniejinuplaudavo naujokams kojas. Ir visi drauge valgydavo, maistas būdavo perduodamas kaimynui iškairės.

Bebaimiai elgiasi kitaip.Iniciacijos dieną Bebaimių būstinėje tvyro netvarka ir sumaištis. Visur pilna žmonių, atėjus

pusiaudieniui dauguma jau įkaušę. Prasibraunu į valgyklą, prisikraunu lėkštę valgio ir nusinešu įmiegamąjį. Beeidama matau, kaip vienas žmogus nusirita nuo siauro tako, vedančio iš Pragaro.Sprendžiant iš riksmo, jis susilaužo koją.

Bent jau miegamajame ramu. Spoksau į maistą. Tą akimirką čiupau, kas atrodė skanu. Geriauįsižiūrėjusi suprantu, kad išsirinkau paprastą vištienos krūtinėlę, saują žirnelių ir gabalą juodosduonos. Nuolankiųjų valgis.

Atsidūstu. Aš ir esu Nuolankioji. Taip elgiuosi, kai negalvoju, ką darau. Elgiuosi kaipNuolankioji, susidūrusi su išbandymais. Net ir rodydama drąsą vadovaujuosi vaikystėje įdiegtaisprincipais. Pasirinkau ne tą luomą?

Susimąsčius apie Nuolankiuosius, ima virpėti rankos. Turiu įspėti savo šeimą apie Eruditųužmačias, tik nežinau kaip. Sugalvosiu, bet ne šiandien. Šiandien turiu sutelkti dėmesį į užduotį.Negaliu visko aprėpti vienu metu.

Valgau mechaniškai, kandu iš eilės vištienos, semiu žirnelių, laužiu duonos. Dabar jau nesvarbu,kokiam luomui iš tiesų priklausau. Po dviejų valandų drauge su kitais naujokais eisiu į viršų, įveiksiusavo baimės lauką ir tapsiu Bebaime. Per vėlu gręžiotis atgal.

Užkandusi įsikniaubiu į pagalvę. Neketinu užmigti, bet vis dėlto užsnūstu. Pabundu Kristinospurtoma už peties.

– Laikas eiti, – sako ji papilkėjusiu veidu.Pasitrinu užmiegotas akis. Užsnūdau nenusiavusi. Miegamajame pilna naujokų, jie varstosi batus,

sagstosi striukes ir apsimestinai nerūpestingai šypsosi. Susisuku plaukus į kuodą, apsivelku juodąstriukę ir užsitraukiu iki pat smakro. Kančios greitai baigsis, bet ar užsimirš simuliacijos? Ar patirtosbaimės leis vėl kietai miegoti? O gal vieną dieną tos baimės vis dėlto išnyks?

Iš Pragaro taku kopiame aukštyn. Pakeliu akis į stiklines lubas. Nematau dienos šviesos, neskiekvieną stiklo lopinėlį užstoja batų padai. Net dingteli, kad girdžiu treškant stiklą, bet tai tik manovaizduotė. Užlipame laiptais su Kristina, minia mane praryja.

Esu per maža ir nieko nematau per kitų galvas, todėl spoksau Vilui į nugarą ir seku įkandin. Dūstunuo daugybės kūnų karščio. Kaktą išmuša prakaito lašeliai. Paskui minia prasiskiria ir pamatau, kodėlBebaimiai čia susirinkę: man iš kairės ant sienos pritvirtinti trys ekranai.

Išgirdusi plojimus stabteliu į juos pažvelgti. Šoniniame ekrane išvystu juodai vilkinčią merginąbaimės lauke – Marleną. Žiūriu, kaip ji juda išplėtusi akis, bet negaliu pasakyti, su kokia baimekovoja. Ačiū Dievui, nė vienas iš susirinkusiųjų nepamatys ir mano baimių, tik pastangas jas įveikti.

Viduriniame fiksuojamas Marlenos pulso dažnis. Akimirką jis labai pagreitėja, paskui ima kristi.Kai pulsas tampa normalus, ekranas nušvinta žaliai ir Bebaimiai ima ploti. Tolimajame ekrane

rodomas Marlenos laikas.Atplėšiu akis ir pasileidžiu vytis Kristiną su Vilu. Tobijas stovi prie gretimo baimės laukui

kambario durų – aną kartą tos patalpos nepastebėjau. Praeinu nė nežvilgtelėjusi.Dideliame kambaryje irgi įtaisytas ekranas. Priešais jį sėdi Erikas, Maksas ir kiti vadai. Jiems

prie galvų prijungti laidai, akys kaip stiklinės – vadai stebi simuliacijas.Kėdžių eilė už jų nugarų irgi užsėsta. Įeinu paskutinė, todėl nebegaunu vietos.– Sveika, Triče! – šaukia Jurajas per visą kambarį. Jis sėdi su kitais Bebaimių naujokais. Iš jų

laukia tik keturi: kiti jau įveikę baimės lauką. Jurajas patapšnoja sau per koją. – Jei nori, sėsk man antkelių.

– Viliojamas pasiūlymas, – šypteliu. – Bet man gerai ir taip. Pastovėsiu.Nenoriu, kad Tobijas matytų mane sėdinčią kitam vaikinui ant kelių.Baimės lauke užsidega šviesa. Matyti susigūžusi, šlapiu nuo ašarų veidu Marlena. Maksas, Erikas

ir keli kiti vadai pakyla ir išeina. Netrukus išvystu juos ekrane sveikinančius Marleną baigusiniciaciją.

– Perbėgėliai, paskutinį testą atliksite tvarka, atvirkščia jūsų vietai lentelėje, – sako Tobijas. –Vadinasi, pirmas eis Driu, paskutinė –Tričė.

Taigi prieš mane – penki žmonės.Stoviu kambario gale, per kelias pėdas nuo Tobijo. Kai Erikas sušvirkščia Driu serumo ir

nusiunčia į baimės lauką, mudu susižvelgiame. Atėjus mano eilei jau žinosiu kitų rezultatus ir ką turiudaryti, kad juos nurungčiau.

Stebėti baimės lauką iš šono neįdomu. Matau Driu judant, bet nežinau, su kuo jis kovoja. Po keliųminučių užsimerkiu ir mėginu apie nieką negalvoti. Beprasmiška svarstyti, su kokiomis baimėmissusidursiu ir kiek jų bus. Tiesiog turiu prisiminti galinti valdyti simuliacijas ir kad tai jau esu dariusi.

Antra eina Molė. Ji susidoroja perpus greičiau negu Driu, bet irgi nelengvai. Sunkiai kvėpuodamailgokai mėgina nugalėti paniką. Kartelį net surinka iš visų plaučių.

Stebiuosi, kaip lengvai atsikratau pašalinių minčių: apie karą su Nuolankiaisiais, Tobiją, Kalebą,tėvus, draugus, naują luomą. Dabar man rūpi tik įveikti baimės lauką.

Kristina eina trečia. Po jos Vilas. Tada Piteris. Nežiūriu, kaip jiems sekasi. Tik žvilgteliu, kieklaiko sugaišta: dvylika minučių, dešimt minučių, penkiolika minučių. Paskui išgirstu savo vardą.

– Triče!Atsimerkusi žengiu į kambario vidurį – ten laukia Erikas su pilnu švirkštu oranžinio skysčio.

Beveik nejaučiu adatos dūrio, vargiai įžiūriu auskarų privertą Eriko veidą. Jis spusteli švirkštostūmoklį. Įsivaizduoju, kad serumas tarsi skystas adrenalinas srovena mano kraujagyslėmissuteikdamas jėgų.

– Pasirengusi? – klausia Erikas.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Aš pasirengusi. Žengiu į baimės lauką apsiginklavusi ne šautuvu ar peiliu, o planu, kurį sukūriaupraėjusią naktį. Tobijas sakė, kad trečioji iniciacijos pakopa skirta protiniam pasirengimui –išmąstyti baimių įveikimo strategiją.

Būtų gerai, kad žinočiau, kokia tvarka pasirodys baimės. Laukdama pirmosios kliūties, sūpuojuosiant pirštų galiukų. Negiliai kvėpuoju.

Žemė po kojomis pasikeičia. Vietoj betono grindų išauga žolė, ji siūbuoja vėjyje, kurio nejaučiu.Virš mano galvos plyti žalias dangus. Laukiu atskrendant paukščių, širdis daužosi ir spaudžia krūtinę,bet baimės neprisileidžiu, ji neužvaldo mano proto. Tobijas sakė, kad turiu išsiaiškinti simuliacijosprasmę. Jis buvo teisus. Baimė neturi nieko bendra su paukščiais. Ji susijusi su gebėjimu valdytipadėtį.

Prie ausies suplazda sparnai, varna nagais įsikimba man į petį.Šį sykį nemėginu iš paskutiniųjų nublokšti paukščio. Klausydamasi garsaus sparnų šnarėjimo už

nugaros atsitupiu ir perbraukiu ranka žolę, visai pažemiui. Kuo nugalimas bejėgiškumas? Jėga.Pirmąkart ją pajutau Bebaimių būstinėje, paėmusi į rankas ginklą.

Gerklėje veliasi gumulas, baisiai maga nutrenkti paukštį. Varna sukrankia, man nudiegia pilvą, bettuo metu žolėje užčiuopiu sunkų metalinį daiktą. Šautuvą.

Nusitaikau į paukštį ant peties. Šūvis sudrasko jį, pabyra plunksnos, tykšta kraujas. Apsisukusi antkulno nukreipiu ginklą aukštyn, į tamsų besileidžiantį plunksnų debesį. Paspaudžiu gaiduką ir imupyškinti į paukščių tirštymę, tamsūs jų kūnai krinta ant žolės.

Taikydamasi ir šaudydama jaučiu tokį pat jėgos antplūdį, kaip tada, kai pirmą kartą paėmiau įrankas ginklą. Mano širdis nustoja daužytis, pieva, šautuvas ir paukščiai išnyksta. Lieku stovėtitamsoje.

Mindžikuoju, kažkas sucypia po kojomis. Atsitūpusi braukiu ranka per šaltą lygų paviršių – stiklą.Ištiesiu rankas į šonus ir įsiremiu į stiklą. Vėl esu stiklinėje dėžėje. Aš nebijau prigerti. Ir nebijauvandens. Ši baimė simbolizuoja nesugebėjimą išsivaduoti iš spąstų. Silpnumą. Turiu įtikinti saveesanti užtektinai stipri sudaužyti stiklą.

Užsiplieskia mėlyna šviesa, pro dugną ima veržtis vanduo, bet aš neleidžiu simuliacijai įsibėgėti.Trenkiu delnu į stiklą, tikėdamasi jį išdaužti.

Ranka atšoka, stiklas nedūžta.Mano širdies plakimas padažnėja. Gal pirmos simuliacijos modelis čia nebetinka? Kas, jeigu

pajėgiu išdaužti stiklą tik iškilus mirtinam pavojui? Vanduo apsemia kulkšnis ir vis kyla. Turiunusiraminti. Nusiraminti ir susikaupti. Atsiremiu į sieną ir spiriu į stiklą iš visų jėgų. Dar kartą.Pirštai tvinkčioja, bet stiklas nedūžta.

Galiu pasinaudoti kita galimybe. Galiu palaukti, kol vanduo užpildys talpą – jau dabar jis siekiakelius – ir tada pamėginti nusiraminti plūduriuodama. Purtydama galvą įsiremiu į sieną. Ne. Neleisiusau nuskęsti. Negaliu.

Sugniaužiu kumščius ir smogiu į stiklą. Aš už jį stipresnė. Stiklas plonas kaip ką tik užsitraukęsledas. Toks jis mano mintyse. Užsimerkiu. Stiklas kaip ledas. Stiklas kaip ledas. Stiklas...

Stiklas trūksta nuo mano smūgio ir vanduo pasipila ant grindų. Vėl pasidaro tamsu.Pakratau rankas. Šitą kliūtį turėjau įveikti lengvai, nes jau buvau susidūrusi per simuliaciją.

Nevalia šitaip švaistyti laiko.

Gaunu stiprų smūgį į šoną, užgniaužia kvapą, žiopčiodama parkrintu. Negaliu plaukti. Tokiusvandens kalnus esu mačiusi tik nuotraukose. Guliu ant slidžios dantytos uolos. Vanduo užlieja mankojas, kabinuosi į uolą jausdama ant lūpų druską. Akies kampeliu matau juodą dangų ir raudoną kaipkraujas mėnulį.

Atsiritusi banga bloškiasi man į nugarą. Trinkteliu smakrą į akmenį ir krūpteliu. Jūra šalta, betmano kraujas karštas, jis laša kaklu iš prakirsto smakro. Ištiesiu ranką ir sugraibau uolos kraštą.Vanduo sūkuriuoja man aplink kojas su nepaprasta jėga. Iš paskutiniųjų laikausi, bet esu per silpna –vanduo užlieja mane ir traukia į jūrą. Banga mane apsuka, kojos iškyla į viršų, beviltiškai mosikuojurankomis. Pagaliau nugara vėl prisipaudžiu prie uolos, vanduo ritasi man per veidą, trūksta oro.Apsisuku, nusitveriu uolos krašto ir iškylu virš vandens. Užlieta dar vienos bangos žiopčioju. Ši darstipresnė, bet aš tvirčiau laikausi.

Iš tiesų nebijau vandens. Aš bijau prarasti savitvardą. Kad nugalėčiau tą baimę, turiu susiimti.Klykdama iš įsiūčio grabalioju uolą, kol aptinku išsikišimą. Smarkiai drebančiomis rankomis

prisitraukiu ir užsiropščiu viršun, kad nepasiektų vanduo. Pajutusi po kojomis kietą pagrindą,atsikeliu ir leidžiuosi bėgti, tiesiog lekiu. Mano pėdos švysčioja per akmenis, priešais akis kyboraudonas mėnulis, vandenynas dingsta.

Paskui viskas dingsta, bet nebegaliu pajudėti. Visai negaliu.Stengiuosi pajudinti rankas – jos tvirtai pririštos prie šonų. Pažvelgusi žemyn matau, kad virve

apvyniota mano krūtinė, rankos ir kojos. Esu pririšta prie stulpo, po kojomis sukrautas didelis laužas.Iš šešėlių ima lįsti pažįstamų žmonių veidai. Tai naujokai, nešini deglais, eisenai vadovauja

Piteris. Jo akys – tarsi juodos skylės, vypsnys taip iškreipia veidą, kad net susiraukšlėja skruostai.Minioje kyla juokas, jis ritasi iš vidurio į kraštus. Girdžiu vien tik kvatojimą.

Jis vis garsėja, Piteris prikiša deglą prie laužo ir malkos užsiliepsnoja. Pirmiausia įsidega galai,paskui ir žievė. Nemėginu išsivaduoti iš virvių, kaip pirmą kartą. Užmerkiu akis ir įtraukiu pilnusplaučius oro. Tai tik simuliacija. Ji man nepakenks. Juntu liepsnos karštį. Papurtau galvą.

– Ar jauti, Suske? – klausia Piteris, perrėkdamas net minios kvatojimą.– Ne, – atkertu.Liepsnos kyla vis aukščiau.Piteris uodžia orą.– Tai svyla tavo mėsa.Atsimerkus nuo dūmų ašaroja akys.– Žinai, ką aš užuodžiu? – Mėginu perrėkti minią, nes kvatojimas slegia mane taip pat kaip karštis.

Rankos trūkčioja, nekantrauju sutraukyti virves, bet nedarysiu šito, beprasmiškai nekovosiu,nepasiduosiu panikai.

Pro liepsnas stebeiliju į Piterį, karštis smelkiasi man po oda, apima visą kūną, tirpdo batų nosis.– Užuodžiu lietų, – sakau.Virš galvos nudunda griaustinis, surinku liepsnai palietus pirštų galiukus ir skausmui nutvilkius

odą. Atlošiu galvą ir įsižiūriu į debesis. Jie tamsūs, sunkūs, pritvinkę lietaus. Dangų nutvieskiažaibas, man ant kaktos užtykšta pirmas lietaus lašas. Greičiau, greičiau! Jis nusirita per nosį, antrasisužkrinta ant peties. Didelis ir sunkus, kaip ledo ar uolos luitas.

Mane apgaubia lietaus šydas, minios kvatojimą nustelbia gęstančio laužo šnypštimas. Supalengvėjimu nusišypsau, lietus užgesina liepsną ir suvilgo apsvilusią odą. Virvės nukrinta ir ašpersibraukiu rankomis plaukus.

Labai norėčiau būti tokia kaip Tobijas ir teturėti keturias baimes. Deja, nesu tokia drąsuolė.Pasitaisau marškinius. Pakėlusi akis suprantu, kad stoviu tamsiame savo miegamajame

Nuolankiųjų rajone. Su šita baime dar nebuvo tekę susidurti. Pro langą sklinda mėnulio šviesa. Vienakambario siena veidrodinė. Suglumstu. Šito neturi būti. Man neleidžiama turėti veidrodžių.

Stebeiliju į atvaizdą: matau savo išplėstas akis, lovą, tvarkingai užklotą pilka patalyne, spintutę sudrabužiais, knygų lentyną, plikas sienas. Per petį dirsteliu į langą.

Lauke išvystu vyrą.Tarsi prakaito lašeliai mano nugara nusirita šiurpuliukai, kūnas įsitempia. Atpažįstu tą vyrą. Tai

tas pats žmogus randuotu veidu iš gabumų testo. Jis vilki juodais drabužiais ir stovi sustingęs kaipstatula. Sumirksiu, jam iš kairės ir dešinės atsiranda dar du vyrai. Jie irgi nejuda, bet jų veidaiblankūs – oda aptemptos kaukolės.

Greitai atsisuku ir pamatau vyrus jau savo kambaryje. Nugara prisispaudžiu prie veidrodinėssienos.

Akimirką tvyro tyla, paskui mano langą ima daužyti kumščiai. Ne pora ar keletas, bet daugybėkumščių, daugybė rankų tranko stiklą. Siaubingas garsas vibruoja ir atsimuša man paširdžiuose, tuometu randuotasis ir du jo sėbrai ima lėtai, atsargiai sėlinti prie manęs.

Jie nori mane sučiupti – kaip Piteris, Driu ir Alas. O paskui nužudyti. Žinau tai.Simuliacija. Čia tik simuliacija. Besidaužančia širdimi prispaudžiu delną prie veidrodinės sienos

ir ji pasislenka į kairę. Už veidrodžio yra sieninė spinta. Pasakau sau, kur rasiu ginklą. Jis kabėsdešinėje, ant sienos, per porą colių nuo mano rankos. Nenuleisdama akių nuo randuotojo užčiuopiušautuvą pirštų galais ir stipriai suimu buožę.

Prikandu lūpą ir šaunu į randuotąjį. Nežiūriu, ar kliudžiau, kaip galėdama greičiau pleškinu ir įkitus beveidžius įsibrovėlius. Prikandu lūpą, net suskausta. Beldimas į stiklą liaujasi, pasigirstabruožimas, daugybė rankų išsukiotais pirštais braižo stiklą norėdamos patekti vidun. Spaudžiamasstiklas sugirgžda, paskui įtrūksta ir galiausiai subyra į šipulius.

Suklykiu.Man neužteks kulkų.Išbalę padarai sudarkytais žmonių kūnais, keistai sulenktomis rankomis, per daug plačiomis

burnomis su aštriais kaip adatos dantimis, tuščiomis akiduobėmis vienas paskui kitą sugriūva į manokambarį, stojasi ir ima slinkti prie manęs. Įlendu į spintą ir užstumiu duris. Išeitis. Reikia rasti išeitį.Atsitupiu ir prispaudžiu prie savęs šautuvo buožę. Visų užpuolikų neįveiksiu. Įveikti negaliu, todėlturiu nusiraminti. Kompiuteris užregistruos mano sulėtėjusį širdies plakimą, lygų kvėpavimą irperkels prie kitos kliūties.

Sėdžiu spintoje ant grindų. Veidrodinė siena girgžda, dreba nuo nepaliaujamų kumščių smūgių.Tamsoje atsigręžiu, įdėmiai apžiūriu galinę spintos sieną. Tai dar vienos durys. Apgraibomis jasatstūmusi pamatau laiptus į koridorių. Šypsodamasi išlendu pro skylę ir atsistoju. Užuodžiu pyragokvapą. Esu namie.

Sunkiai atsidūstu žiūrėdama, kaip mano namai išnyksta. Trumpam buvau užmiršusi, kad esuBebaimių būstinėje.

Paskui priešais mane išdygsta Tobijas.Aš jo nebijau. Žvilgteliu per petį – gal kas nors tykina už nugaros. Bet pamatau tik didžiulę lovą su

baldakimu.Lova?Tobijas lėtai artinasi.Kas čia darosi?Dėbsau į jį lyg ištikta stabo. Jis man šypsosi. Pažįstama ir miela šypsena.Jis mane pabučiuoja ir aš jam atsakau. Maniau, neįmanoma pamiršti, kad esi simuliacijoje. Bet

klydau: Tobijas priverčia viską užmiršti.Jis sugraibo mano striukės užtrauktuką ir atsega iki galo. Paskui nuvelka striukę.Ak, dingteli, kai Tobijas mane vėl pabučiuoja. Ak.Vadinasi, bijau suartėti su juo. Nuo pat vaikystės vengiau prisilietimų, bet nežinojau, kaip giliai

įsišaknijęs šis įprotis.Bet ši kliūtis kelia man kitokius jausmus negu anos. Ši baimė kitokia – panašesnė į nervinį drebulį,

o ne į aklą siaubą.Tobijas paglosto man rankas, suima klubus, pirštai palenda po marškinėliais ir paliečia nuogą odą.

Suvirpu.Švelniai jį atstumiu ir prispaudžiu rankas prie kaktos. Mane puolė varnos ir vyrai šlykščiais

veidais; vos nesudegino ant laužo vaikinas, kuris iš tikrųjų kėsinosi numesti mane į bedugnę; vosnepaskendau – du kartus, o dabar neįveiksiu šios kliūties? Kol kas nerandu išeities. Šitas vaikinasman patinka, bet jo noras mylėtis kelia baimę.

Simuliacijos Tobijas bučiuoja mane į kaklą.Stengiuosi surikiuoti mintis. Turiu atsigręžti į baimę. Turiu valdyti padėtį ir atsikratyti išgąsčio.Žiūrėdama netikram Tobijui į akis griežtai sakau:– Neketinu mylėtis su tavimi haliucinacijoje, supratai?Paskui griebiu jį už pečių, pastumiu ir prispaudžiu prie lovos stulpo. Mane kamuoja ne baimė –

jaučiu kirbėjimą pilve, kylantį juoką. Prisispaudžiu prie Tobijo ir pabučiuoju, glostau jo raumeningasrankas. Jis toks stiprus. Su juo taip... gera.

Tada Tobijas dingsta.Kvatojuosi užsidengusi veidą delnais, kol iškaistu. Turbūt esu vienintelė naujokė, turinti tokią

baimę.Prie ausies spragteli gaidukas.Buvau beveik pamiršusi šitą baimę. Spaudžiu rankose ginklą, smilius uždėtas ant gaiduko. Nuo

lubų krinta šviesa, nematau, iš kur ji sklinda. Šviesos rate stovi mano mama, tėtis ir brolis.– Šauk, – sušnypščia balsas. Jis moters, bet šiurkštus kaip dantytos uolos ar stiklo šukės. Toks kaip

Džaninos.Šaltas šautuvo vamzdis prispaustas man prie smilkinio. Kūną nukrečia šaltis, plaukeliai ant

sprando pasistoja. Nusišluostau prakaituotą delną į kelnes ir akies krašteliu dirsteliu į moterį. TaiDžanina. Ji kreivai užsidėjusi akinius, žvilgsnis bejausmis.

Šito bijau labiausiai: kad dėl mano kaltės žus artimieji.– Šauk, – šįkart ji ragina atkakliau. – Šauk arba nužudysiu tave.Žiūriu į Kalebą. Jis užjaučiamai linkteli suraukdamas antakius.– Pirmyn, Triče, – švelniai sako jis. – Aš suprantu. Viskas gerai.Mano akys dega.– Ne. – Papurtau galvą, gerklė perdžiūvusi iki skausmo.– Duodu tau dešimt sekundžių! – rėkia moteris. – Dešimt! Devynios!Mano akys laksto nuo brolio prie tėvo. Paskutinį sykį tėvas žiūrėjo į mane niekinamai. Dabar jo

žvilgsnis atviras ir nuoširdus. Tikrame gyvenime nesu mačiusi tokios jo išraiškos.– Triče, – sako jis, – neturi kito pasirinkimo.– Aštuonios!– Triče, – meiliai šypsosi mama. – Mes tave mylim.– Septynios!– Užsičiaupk! – surinku ir pakeliu ginklą. Aš galiu šitai padaryti. Galiu juos nušauti. Jie supras. Jie

patys manęs to prašo. Artimieji nenorėtų, kad dėl jų pasiaukočiau. Jie netikri. Čia viso labosimuliacija.

– Šešios!Tai netikra. Visai nereikšminga. Supratingas brolio žvilgsnis gręžia mane kiaurai. Nuo mano

prakaito ginklas tampa slidus.– Penkios!Neturiu kito pasirinkimo. Užsimerkiu. Galvok. Turi galvoti. Širdis daužosi, nes mano gyvybė

atsidūrė pavojuje.– Keturios! Trys!Ką man sakė Tobijas? Nesavanaudiškumas ir drąsa ne tokie jau skirtingi dalykai.– Dvi!Atitraukiu pirštą nuo gaiduko ir numetu ginklą. Kol nepraradau savitvardos, atsigręžiu ir

prispaudžiu kaktą prie šautuvo vamzdžio.Nušauk mane.– Viena!Išgirstu spragtelint gaiduką, nuaidi šūvis.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Užsidega šviesos. Stoviu viena tuščiame kambaryje betoninėmis sienomis ir drebu. Susmunku antkelių, prispaudžiu rankas prie krūtinės. Čia įeidama nejutau šalčio, bet dabar vėsu. Trinuosipašiurpusias plaštakas.

Dar nesu jautusi šitokio palengvėjimo. Iškart atsipalaiduoja kiekvienas mano kūno raumenėlis, imugiliai kvėpuoti. Nė negaliu įsivaizduoti laisvalaikiu einanti įveikti savo baimių kaip Tobijas. Tai nedrąsa, kaip maniau, o savęs kankinimas.

Durims atsivėrus atsistoju. Maksas, Erikas, Tobijas ir dar keli nepažįstami žmonės vorele sueinavidun ir atsistoja priešais mane. Tobijas šypsosi.

– Sveikinu, Triče, – sako Erikas. – Tu sėkmingai išlaikei baigiamąjį testą.Veltui mėginu nusišypsoti. Negaliu atsikratyti prisiminimo apie įremtą ginklą. Vis dar jaučiu

metalo šaltį tarpuakyje.– Ačiū, – dėkoju.– Prieš leisdami tau eiti ir rengtis šventei turime dar šį tą padaryti, – sako Erikas. Jis pamoja

vienam nepažįstamųjų. Moteris mėlynais plaukais paduoda nedidelę juodą dėžutę. Erikas iš jos išimašvirkštą su ilga adata.

Pamačiusi jį įsitempiu. Oranžinis rudo atspalvio skystis panėšėja į serumą, leidžiamą priešsimuliacijas. Maniau, daugiau nebereikės to patirti.

– Juk nebijai adatų, – taria Erikas. – Su šituo serumu tau bus suleistas sekimo daviklis. Jis busaktyvuotas tik tau pradingus. Tai atsargos priemonė.

– Ar dažnai dingsta žmonės? – Susiraukiu.– Nedažnai, – nusiviepia Erikas. – Tai naujas išradimas, Eruditų dovana. Šiandien leidžiame

serumą visiems Bebaimiams, tikiuosi, ir kiti luomai nedelsdami paseks mūsų pavyzdžiu.Man sugniaužia paširdžius. Nenoriu, kad man būtų suleista kokio nors serumo, ypač išrasto

Eruditų, gal net pačios Džaninos. Bet negaliu atsisakyti. Jei taip padarysiu, Erikas vėl suabejosištikimybe luomui.

– Gerai, – vos pralemenu.Erikas prieina prie manęs su švirkštu. Nubraukiu plaukus nuo kaklo ir pasuku galvą. Nusuku akis,

kai Erikas patrina kaklą antiseptine servetėle ir įbeda adatą. Suskausta stipriai, bet trumpai. Erikasįdeda švirkštą į dėžutę ir užklijuoja kaklą pleistriuku.

– Šventė prasidės po dviejų valandų. Tada sužinosi, kokią vietą užėmei tarp naujokų. Sėkmės.Erikas su kitais patraukia iš kambario, Tobijas lūkuriuoja prie durų ir pamoja sekti paskui. Aš taip

ir padarau. Stiklinis pastatas virš Pragaro knibžda Bebaimių: vieni vaikščioja virvėmis mums viršgalvų, kiti kalbasi ir juokiasi. Tobijas man šypsosi. Vadinasi, jis nematė simuliacijos.

– Sklinda gandai, kad turėjai įveikti tik septynias kliūtis, – sako jis. – Negirdėta.– Stebėjai pačią simuliaciją?– Tik tavo reakciją ekrane. Visą simuliaciją mato tik Bebaimių vadai, – paaiškina Tobijas. –

Rodos, padarei jiems įspūdį.– Na, septynios baimės ne taip įspūdinga kaip keturios, – atšaunu, – bet neblogai.– Nustebčiau, jei būtum ne pirma dešimtuke, – sako Tobijas.Įeiname į kambarį stiklinėmis sienomis. Čia vis dar pilna žmonių, bet minia kiek praretėjusi, nes

paskutinis naujokas – tai yra aš – įveikė baimės lauką.

Netrukus žmonės mane pastebi. Laikausi kuo arčiau Tobijo, bet praeidama vis tiek neišvengiuplojimų, plekšnojimų per petį ir sveikinimų. Apžvelgusi tuos žmones suvokiu, kokie keisti jiepasirodytų mano tėvui ir broliui ir kokie normalūs jie atrodo man – nors yra prisivėrę auskarų,išsitatuiravę rankas, kaklus ir krūtines. Nusišypsau jiems.

Leidžiantis į Pragarą prikandusi lūpą klausiu:– Ką tau pasakojo vadai apie mano baimės lauką?– Tiesą sakant, nieko. Kodėl klausi? – smalsauja Tobijas.– Šiaip sau. – Spirteliu akmenuką į tako pakraštį.– Ar grįši į miegamąjį? – klausia Tobijas. – Jei trokšti tylos ir ramybės, iki puotos gali pabūti su

manimi.Man sugniaužia paširdžius.– Kas nors ne taip? – klausia jis.Nenoriu grįžti į miegamąjį ir visai nenoriu bijoti Tobijo.– Eime, – sutinku.

+ + +

Tobijas uždaro kambario duris ir nusiauna batus.– Gal nori vandens? – klausia jis.– Ačiū, ne. – Tarsi gindamasi atstatau rankas.– Ar gerai jautiesi? – teiraujasi Tobijas glostydamas man skruostą. Jis švelniai suima mano galvą,

pirštais braukia plaukus. Nusišypso ir tvirčiau suėmęs bučiuoja. Kūnu lėtai pasklinda šiluma. Draugekyla ir baimė, nerimas suspaudžia krūtinę.

Neatitraukdamas lūpų Tobijas nuvelka man striukę. Išgirdusi drabužį krintant ant grindų krūpteliuir atstumiu jį. Mano akys dega. Nežinau, kodėl šitaip jaučiuosi. Kai bučiavomės traukinyje, nejutaujokios baimės. Delnais užsidengiu veidą.

– Kas? Kas nutiko?Papurtau galvą.– Tik nesakyk, kad nieko nenutiko. – Tobijo balsas šaltas. Jis čiumpa mano ranką. – Nagi, pažiūrėk

į mane.Atitraukiu rankas nuo veido ir pakeliu akis. Nustembu išvydusi nuoskaudą jo akyse ir iš pykčio

sukąstus dantis.– Kartais svarstau, – sakau kaip galėdama ramiau, – ką iš tikrųjų slepi. Kad ir kas tai būtų.– Ką aš slepiu? – pakartoja Tobijas. Purtydamas galvą jis žingteli atatupstas. – Tu kvailė, Triče.– Aš nesu kvailė, – atsakau. – Štai kodėl man atrodo keista, kad iš visų merginų išsirinkai mane.

Taigi, jeigu tu nori tik... na, pats žinai... to...– Ko? Sekso? – Tobijas piktai į mane žiūri. – Jei tik šito būčiau norėjęs, tikrai būčiau ėjęs ne pas

tave.Pasijuntu lyg gavusi smūgį į paširdžius. Žinoma, jis būtų ėjęs ne pas mane – juk nesu vaikinų

geidžiama gražuolė. Prispaudžiu rankas prie pilvo ir nusuku akis stengdamasi nepravirkti. Nemėgstuašaroti. Ir nekeliu isterijų. Keliskart sumirksiu, nuleidžiu rankas ir pažvelgiu į Tobiją.

– Dabar jau eisiu, – sakau tyliai ir pasuku prie durų.– Triče, palauk. – Jis sugriebia mane už riešo ir trūkteli. Atstumiu Tobiją, bet jis sučiumpa kitą

riešą ir sukryžiuoja mano rankas.

– Labai gailiuosi savo žodžių, – atsiprašo. – Norėjau pasakyti, kad tu esi dora. Tai supratau vostave pamatęs.

– Tu buvai kliūtis mano baimės lauke. – Mano apatinė lūpa virpa. – Ar žinojai?– Ką? – Tobijas paleidžia mano riešus, jo akyse vėl išvystu nuoskaudą. – Tu manęs bijai?– Ne tavęs, – atsakau. Prikandu lūpą, kad nedrebėtų. – Bijau artumo su tavimi... apskritai su

vaikinu. Nesu su niekuo draugavusi... o tu esi vyresnis ir aš nežinau, ko tikiesi, todėl...– Triče, – griežtai pertraukia Tobijas. – Nežinau, kodėl susidarei klaidingą nuomonę, bet ir man

visa tai nauja.– Klaidingą nuomonę? – pakartoju. – Tai tu nesi... – Kilsteliu antakius. – Ak, o aš maniau... – Esu

taip įsimylėjusi Tobiją, kad neabejoju, jog ir kitos merginos nenuleidžia nuo jo akių. – Na, patssupranti.

– Tu klydai. – Tobijas nusuka akis, suglumsta, jo skruostai iškaista. – Gali man viską pasakoti, –patikina jis. Tobijas suima mano veidą šiltais delnais, bet pirštų galiukai šalti. – Aš būsiu švelnesnisnegu per pratybas. Pažadu.

Tikiu juo. Mano baimė visiškai nesusijusi su jo švelnumu.Tobijas bučiuoja man į tarpuakį, į nosies galiuką, paskui atsargiai priglaudžia lūpas prie manųjų.

Vos tvardausi. Rodos, mano kraujagyslėmis teka ne kraujas, o elektra. Noriu, kad jis mane bučiuotų,tikrai to trokštu; tik baiminuosi, kur tai gali nuvesti.

Tobijas glosto man pečius ir pirštais užčiuopia tvarstį. Suraukęs kaktą atšlyja.– Ar tu sužeista? – klausia jis.– Ne. Tai tik tatuiruotė. Oda jau sugijusi, tiesiog nenorėjau jos niekam rodyti.– Galiu pasižiūrėti?Linkteliu, jaudulys gniaužia gerklę. Nusismaukiu rankovę ir apnuoginu petį. Tobijas

neatitraukdamas akių paglosto odą. Man kvėpuojant juda ir jo pirštai. Pati sau atrodau per liesa,raktikauliai išsišovę. Tobijo glostomas petys maloniai dilgčioja. Apima jaudulys. Ne vien baimė. Daršis tas. Geismas.

Tobijas atlipdo tvarsčio kraštą ir kilsteli. Pamatęs Nuolankiųjų simbolį nusišypso.– Aš irgi tokį turiu, – nusijuokia. – Ant nugaros.– Tikrai? Ar galiu pamatyti?Jis užlipdo tvarstį ir užsmaukia marškinėlius man ant peties.– Triče, ar prašai manęs išsirengti?Nervingai, kimiai sukikenu.– Tik... iki pusės.Tobijas linkteli ir staiga liaujasi šypsotis. Žiūrėdamas į mane atsisega megztinį. Drabužis nuslysta

nuo pečių ir Tobijas numeta jį ant kėdės. Man dingsta noras juoktis. Tik spoksau.Suraukęs kaktą jis sugraibo marškinėlių kraštą ir mikliai nusitraukia per galvą.Dešinėje ant krūtinės ištatuiruotos Bebaimių liepsnos. Tobijas nusuka akis.– Kas yra? – klausiu nustebusi.Tobijas lyg ir sumišęs.– Šiaip jau nesu linkęs rodyti žmonėms savo kūno, – atsako jis. – Tiesą sakant, niekam nerodau.– Neįsivaizduoju kodėl, – švelniai sakau. – Yra į ką pažiūrėti.Lėtai suku ratu aplink Tobiją. Jo nugara labai gausiai ištatuiruota, beveik nematyti odos.

Puikuojasi visų luomų simboliai: aukščiausiai Bebaimių, žemėliau – Nuolankiųjų, dar žemiau –mažesni kitų trijų luomų. Trumpai nužvelgiu Teisuolių svarstykles, Eruditų akį ir Taikingųjų medį.Aišku, kodėl Tobijas išsitatuiravo Bebaimių simbolį – tą luomą jis pasirinko. Turi prasmę ir

Nuolankiųjų simbolis – iš to luomo jis kilęs, kaip ir aš. Bet kam kiti trys?– Turbūt mes darom klaidą, – ramiai sako Tobijas. – Ėmėme niekinti kitų luomų vertybes

iškeldami savąsias. Nenoriu šitaip elgtis. Aš noriu būti ir drąsus, ir nesavanaudis, ir protingas, irgeras, ir sąžiningas. – Tobijas atsikrenkščia. – Sunkiausiai einasi su gerumu.

– Tobulų žmonių nėra, – sukuždu. – Tai neįmanoma. Pašalinus vieną blogybę, išlenda kita.Aš išmainiau bailumą į beširdiškumą; silpnumą – į žiaurumą.Perbraukiu pirštų galiukais Nuolankiųjų simbolį.– Turime juos įspėti. Nedelsdami.– Žinau, – sako Tobijas. – Taip ir padarysim.Jis į mane atsigręžia. Noriu paliesti, bet bijau nuogumo, bijau, kad jis manęs nenurengtų.– Ar šitai tave baugina, Triče?– Ne, – sugargiu ir atsikrenkščiu. – Ne visai. Tik bijau... bijau savo norų.– O ko tu nori? – Jo veidas susijaudinęs. – Manęs?Kiek padelsusi linkteliu.Tobijas irgi linkteli, paskui švelniai suima mano rankas. Ir priglaudžia delnais prie pilvo.

Nuleidžia akis ir traukia mano rankas aukštyn per saulės rezginį, per krūtinę, kol užsideda antsprando. Mano delnai dilgčioja nuo šiltos ir švelnios jo odos. Skruostai dega, bet aš vis tiek virpu.Tobijas į mane pasižiūri.

– Kada nors, jeigu vis dar manęs norėsi, mudu... – Jis nutyla, paskui kosteli. – Mudu galėsime...Dar jam nebaigus kalbėti, šypteliu, apsiveju jį rankomis ir priglaudžiu veidą prie krūtinės.

Skruostu jaučiu daužantis jo širdį, taip pat greitai kaip ir manoji.– Tobijau, ar ir tu manęs bijai?– Siaubingai, – nusišypso jis.Pasuku galvą ir pabučiuoju jam į kaklo duobutę.– Gal daugiau nebesirodysi mano baimės lauke, – sumurmu.Tobijas palenkia galvą ir lėtai mane bučiuoja.– Tada visi galės tave vadinti Šešete.– Ketvertas ir Šešetė, – nusijuokiu.Vėl bučiuojamės, ir šįkart viskas atrodo pažįstama. Mudu tinkame vienas kitam: Tobijas apglėbęs

man liemenį, aš glostau jam krūtinę, panirę bučinio svaiguly. Puikiai jaučiame vienas kitą.

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Einant į valgyklą, įdėmiai ieškau Tobijaus veide nusivylimo pėdsakų. Dvi valandas mudu gulėjom antjo lovos, šnekėjomės ir bučiavomės, kol galiausiai užsnūdom. Mus pabudina iš koridoriaussklindantys riksmai – žmonės renkasi į vaišes.

Būgštauju be reikalo, Tobijaus veidas labai giedras, šypsena platesnė.Prie durų išsiskiriame. Įeinu pirma ir pasileidžiu prie stalo, kur sėdime su Vilu ir Kristina. Kiek

luktelėjęs įeina Tobijas ir atsisėda greta Zako. Šis atkiša jam tamsų butelį. Tobijas atsisako.– Kur buvai? – klausia Kristina. – Visi grįžo į miegamąjį.– Vaikštinėjau, – atsakau. – Buvau per daug susijaudinusi, kad galėčiau su kuo nors kalbėtis apie

testą.– Tau nėra ko jaudintis. – Kristina purto galvą. – Trumpai šnektelėjau su Vilu, o kai atsigręžiau į

ekraną, tu jau buvai įveikusi baimės lauką.Jos balse išgirstu pavydo gaidelę. Norėčiau paaiškinti draugei, kad buvau gerai pasirengusi

simuliacijai, nes esu kitokia. Tačiau tik trūkteliu pečiais.– Kokį darbą rinksies? – klausiu Kristinos.– Norėčiau tokio kaip Ketverto, – atsako ji. – Rengčiau naujokus. Mirtinai juos gąsdinčiau. Žinai,

kaip būtų smagu. O ką veiksi tu?Man rūpėjo tik ištverti iniciaciją, todėl apie darbą beveik negalvojau. Galėčiau dirbti Bebaimių

vadavietėje, bet sužinoję, kas esu, jie mane nužudytų. Kas belieka?– Na gal... Galėčiau vesti derybas su kitais luomais, – sakau. – Perbėgėlės patirtis man praverstų.– Vyliausi, kad norėsi vadovauti naujokų ruošimui, – atsidūsta Kristina. – Nes šito darbo trokšta

Piteris. Jis neužsičiaupdamas pliurpė apie tai miegamajame.– Ir aš noriu šito darbo, – įsiterpia Vilas.– Tikiuosi, užimsiu aukštesnę vietą negu jis ir naujokai,

gimusieji Bebaimių luome. Visai juos pamiršau, – suvaitoja Vilas. – O Dieve, turbūt nieko neišeis.– Kodėl, išeis, – guodžia Kristina, paima jo ranką ir visai nesivaržydama suneria pirštus.Vilas spusteli jai ranką.– Įdomu, – Kristina palinksta artyn. – Žiūrėdami, kaip tu įveiki baimės lauką, vadai kvatojosi.– Tikrai? – prikandu lūpą. – Džiaugiuosi, kad mano baimės juos pralinksmino.– Nenutuoki, kokia tai buvo kliūtis? – klausia Kristina.– Ne.– Tu meluoji, – pareiškia draugė. – Visada įsikandi skruostą meluodama. Šitaip išsiduodi.Tuoj pat liaujuosi.– Jei tau palengvės, Vilas meluodamas suspaudžia lūpas, – priduria Kristina.Vilas kaipmat užsidengia burną.– Ką gi padarysi. Aš bijojau... intymumo, – sakau.– Intymumo? – pakartoja Kristina. – Kalbi apie seksą?Įsitempiu ir prisiverčiu linktelėti. Nors mane girdi tik Kristina ir Vilas, norėčiau nusmaugti draugę

už smalsumą. Svarstau, kaip atsikeršyti jai neperlenkiant lazdos. Stengiuosi piktai nedėbsoti.Vilas kvatojasi.– Kaip viskas atrodė? – klausia Kristina. – Ar kas nors mėgino su tavim pasimylėti? Kas toks?– Na, supranti, beveidis vyras išplaukusiais bruožais, – sakau. – Kaip tau sekėsi kovoti su

kandimis?

– Žadėjai niekam neprasitarti! – surinka Kristina ir pliaukšteli man per ranką.– Kandimis, – pakartoja Vilas. – Tai tu bijai kandžių?– Kelių tikrai nebijau, – ginasi Kristina. – Bet ištiso debesies... Knibždynės. Tų sparnelių, kojyčių

ir... – Ji krūpteli ir papurto galvą.– Siaubinga, – atsako Vilas su apsimestiniu rimtumu. – Va tokia mano mergina. Kieta kaip

medvilnės gniužulėlis.– Užsičiaupk.Mikrofonas sucypia taip garsiai, kad užsidengiu delnais ausis. Kitame valgyklos gale pamatau

užsilipusį ant stalo Eriką. Jis pirštu barbena į mikrofoną. Kai minia nuščiūva, Erikas atsikrenkščia irrėžia kalbą:

– Bebaimiai tuščiai nemala liežuviais. Iškalba puikuojasi Eruditai, – sako jis. Minia kvatojasi.Spėlioju, ar kas nors iš jų žino kadaise Eriką buvus Eruditu; ar po išoriniu Bebaimiųpramuštgalviškumu ir net žiaurumu įžvelgia slypint tikrų tikriausią Eruditą. Jei taip būtų, vargu ar tiežmonės kvatotųsi iš jo sąmojo. – Todėl kalbėsiu trumpai. Nauji metai, kitas naujokų būrys. Irmažesnis tikrų narių būrys. Sveikiname juos!

Po žodžio „sveikiname“ Bebaimiai ne ploja, o ima daužyti kumščiais stalus. Tas garsas atsimušakrūtinėje – vypteliu.

– Mes tikime drąsa. Nesame abejingi stebėtojai. Mes tikime, kad galima įveikti baimę, išmoktikovoti su blogiu ir jį nugalėti, kad pasaulyje klestėtų ir tarptų gėris. Jeigu tikite šiomis vertybėmis,priimame jus į savo tarpą.

Nors žinau, kad Erikas tikriausiai netiki šiomis vertybėmis, prisiverčiu nusišypsoti, nes aš jomistikiu. Tegu vadai ir iškreipia šio luomo idealus, man jie vis tiek brangūs.

Daužymą kumščiais šįsyk palydi šauksmai.– Rytoj mūsų naujokai žengs pirmą žingsnį kaip luomo nariai – pasirinks darbus. Tai priklausys

nuo jų užimtos vietos dešimtuke, – sako Erikas. – Suprantu, kad labai laukiate rezultatų. Juos sąlygojovisų trijų pakopų taškai: fizinio pasirengimo, simuliacijų testai ir galiausiai baigiamasis baimės laukoegzaminas. Rezultatai bus parodyti ekrane man už nugaros.

Tik jam ištarus žodį „nugaros“, vos ne visą sieną užimančiame ekrane užsidega vardai. Prie pirmonumerio – mano nuotrauka ir vardas. Tričė.

Akmuo nusirita nuo krūtinės. Net nesupratau, kaip baisiai buvau prislėgta, kol nepalengvėjo.Šypsausi, malonūs šiurpuliukai laksto oda. Aš pirma. Gal aš ir Divergentė, bet priklausau Bebaimiųluomui.

Pamirštu karą; pamirštu mirtį. Vilas mane apkabina ir suspaudžia meškiškame glėbyje. Girdžiusveikinimus, juoką ir riksmus. Kristina, išplėtusi pilnas ašarų akis, spokso į ekraną.

1. Tričė2. Jurajas

3. Lina4. Marlena5. Piteris

Piteris lieka. Užgniaužiu atodūsį. Paskui skaitau kitus vardus.

6. Vilas

7. Kristina

Šypsausi, Kristina persilenkia per stalą ir mane apkabina. Esu taip suglumusi, kad nevengiu josprisilietimo. Ji nusikvatoja man į ausį.

Kažkas apkabina mane iš nugaros ir rėkia į ausį. Tai Jurajas. Negaliu atsigręžti, todėl atkišusiranką sugraibau ir spusteliu jam petį.

– Sveikinu! – šaukiu.– Tu juos nugalėjai! – rėkia Jurajas. Juokdamasis jis mane paleidžia ir nuskuodžia į saviškių būrį.Ištempiu kaklą norėdama pamatyti ekraną. Perskaityti iki galo.Aštuntu, devintu ir dešimtu numeriu įrašyti Bebaimių naujokai, kurių vardai man nieko nesako.Molė ir Driu – vienuoliktoje ir dvyliktoje vietoje.Molė ir Driu iškrinta. Driu, mėginęs pabėgti, kai Piteris smaugė mane virš bedugnės, ir Molė, kuri

Eruditams apšmeižė mano tėvą, lieka beluomiai.Tai nėra tokia pergalė, kokios trokštu, bet vis šis tas.Vilas su Kristina bučiuojasi, mano manymu, kiek begėdiškai. Iš džiaugsmo Bebaimiai daužo

kumščiais stalus. Kažkas patapšnoja man per petį – atsigręžusi išvystu Tobiją. Švytėdama atsistoju.– Ar apglėbti tave būtų per drąsu? – klausia jis.– Žinai, man visai nesvarbu, ką pamanys kiti, – atsakau. Pasistiebiu ant pirštų galų ir pabučiuoju jį

į lūpas.Tai laimingiausia mano gyvenimo akimirka.Vėliau, kai Tobijas perbraukia nykščiu įdurtą kaklą, viskas stoja į vietas. Stebiuosi, kaip

nedingtelėjo anksčiau.Pirma: spalvotas serumas turi sekimo daviklius.Antra: jie susieja mąstymą su simuliacijos programa.Trečia: serumą išrado Eruditai.Ketvirta: Erikas ir Maksas dirba ranka rankon su jais.Atšlyju ir išplėtusi akis įsistebeiliju į Tobiją.– Triče? – Jis suglumsta.Pakratau galvą.– Ne dabar. – Noriu pasakyti: ne čia. Per kelias pėdas išsižioję spokso Vilas su Kristina –

tikriausiai dėl to, kad pabučiavau Tobiją – aplink triukšmauja Bebaimiai. Bet Tobijas turi žinoti, kaiptai svarbu.

– Vėliau, – sakau. – Gerai?Jis linkteli. Net nežinau, kaip jam paaiškinsiu savo prielaidą. Mintys dūzgia.Bet aš supratau, kaip Eruditai privers mus kovoti.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Norėjau susirasti Tobiją paskelbus rezultatus, bet naujokų ir tikrųjų narių minia buvo tokia tiršta,sveikintojų tiek daug, kad srovė nunešė jį tolyn. Nusprendžiau išslinkti iš miegamojo, kai visi sumigs,ir susirasti Tobiją, bet baimės laukas atėmė iš manęs daugiau jėgų, negu tikėjausi, todėl netrukusužsnūdau.

Pabundu nuo čiužinių girgždesio ir kojų šlepsėjimo. Tamsoje iš pradžių nelabai ką įžiūriu. Akimsapsipratus pamatau besivarstančią batus Kristiną. Jau ketinu klausti, ką ji čia daro, bet kitojekambario pusėje išvystu Vilą, besivelkantį marškinėlius. Visi atsikėlę tylėdami rengiasi.

– Kristina, – sušnibždu. Draugė į mane nežiūri, todėl papurtau ją už peties. – Kristina!Ji kaip niekur nieko varstosi batus.Žvilgtelėjus jai į veidą man nudiegia paširdžius. Jos akys atmerktos, bet tuščios, veido raumenys

suglebę. Ji juda kaip robotas, pusiau prasižiojusi, nors nepabudusi. Visi kiti naujokai atrodo taip patkaip ji.

– Vilai? – kalbinu per kambarį.Apsirengę naujokai išsirikiuoja eile ir tylėdami patraukia iš miegamojo. Norėdama sulaikyti

čiumpu Vilą už rankos, bet jis raunasi su nepaprasta jėga. Sukandusi dantis laikau jį iš visų jėgų,įsispiriu kulnais į žemę. Bet Vilas tiesiog velka mane paskui.

Naujokai žygiuoja kaip lunatikai.Apgraibomis surandu batus. Negaliu čia likti. Skubėdama apsiaunu, užsimetu striukę ir bėgu iš

kambario, netrukus prisiveju naujokų vorą ir stengiuosi priderinti savo žingsnį. Prireikia tik keliųsekundžių suvokti, kad jie eina koja kojon, ranka rankon. Kaip įmanydama geriau juos mėgdžioju, bettas ritmas man labai keistas.

Žygiuojame link Pragaro, bet prie įėjimo pasukame į kairę. Koridoriuje stovi Maksas ir mus stebi.Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, spoksau priešais save tuščiu žvilgsniu ir kaip įmanydama tiksliaustatau kojas. Eidama pro Maksą įsitempiu. Jis pastebės. Jis pastebės, kad mano smegenysnenumarintos kaip kitų naujokų, ir mane pričiups. Jaučiu tai.

Tamsios Makso akys praslysta pro mane.Užlipame laiptais, tuo pačiu tempu pražygiuojame keturis koridorius ir patenkame į didžiulį urvą.

Ten susirinkusi minia Bebaimių.Eilėmis sustatyti stalai, ant jų juoduoja krūvos kažkokių daiktų. Tik prisiartinusi per kelias pėdas,

pamatau, kas tai. Šautuvai.Žinoma. Erikas sakė, kad visi Bebaimiai vakar buvo pažymėti. Taip visas luomas buvo paverstas

besmegeniais, paklusniais, gerai parengtais žudikais. Puikiais kareiviais.Lygiai kaip ir priešais mane stovintis Vilas imu šautuvą, dėklą ir diržą. Kartoju jo judesius, bet

negaliu numatyti, ką jis darys toliau, todėl krapštausi ilgėliau, negu reikėtų. Sugriežiu dantimis.Belieka tikėtis, kad niekas manęs nestebi.

Apsiginklavusi seku paskui Vilą ir kitus naujokus prie išėjimo.Aš nekariausiu su Nuolankiaisiais, su savo šeima. Verčiau jau mirsiu. Tai įrodžiau baimės lauke.

Nelabai turiu iš ko rinktis, bet suvokiu, ką darysiu. Kaip galėdama ilgiau apsimetinėsiu, kadpasiekčiau Nuolankiųjų rajoną. Išgelbėsiu savo šeimą. Nesvarbu, kas po to nutiks. Mane apimaramybė.

Naujokų vora traukia tamsiu koridoriumi. Negaliu įžiūrėti nei Vilo, nei einančiųjų priešais jį.

Užkliūvu, suklumpu ir išskečiu rankas, kad neprarasčiau pusiausvyros. Užsigaunu kelį į laiptą.Atsistoju, iš įtampos net barška dantys. Niekas nematė. Per tamsu. Tegu kuo ilgiau būna tamsu.

Už laiptų posūkio prašviesėja, pagaliau vėl matau priešais save Vilo pečius. Susikaupusi,derindamasi prie draugo ritmingai žygiuoju iki laiptų viršaus, praeinu pro dar vieną Bebaimių vadą.Dabar pažįstu Bebaimių vadus, nes tik jie šiąnakt sąmoningi.

Na, ne vien vadai. Sąmoninga esu ir aš – Divergentė. Taip pat ir Tobijas, jei tik neklystu.Turiu jį surasti.Ateiname prie bėgių. Žvilgtelėjusi akies krašteliu matau daugybę Bebaimių. Traukinys sustoja

priešais mus, visi vagonai atviri. Vienas po kito naujokai lipa į artimiausią vagoną.Negaliu sukinėti galvos ir dairytis minioje Tobijo, bet akimis šaudau į šonus. Veidai iš kairės

nepažįstami, bet per kelis metrus dešinėje pamatau aukštą vaikiną trumpais plaukais. Gal čia ir ne jis,nesu tikra, bet geresnės progos įsitikinti neturėsiu. Neišmanau, kaip pasiekti jį neatkreipiant dėmesio.Bet turiu iki jo prisikasti.

Šis vagonas jau pilnas ir Vilas eina lipti į kitą. Darau kaip ir jis, tik, užuot sustojusi, kur stabtelidraugas, pasislenku kelias pėdas į dešinę. Esu apsupta aukštaūgių, todėl jie mane užstoja. Sukandusidantis dar pasislenku į dešinę. Per daug judu. Būsiu sugauta. Prašau manęs nesugauti.

Bebaimis iš tolesnio vagono tuščiu žvilgsniu paduoda ranką priešais mane stovinčiam vaikinui. Jispaima ją kaip robotas. Aš irgi nežiūrėdama nusitveriu kitos rankos ir kuo grakščiau įlipu į vagoną.

Atsiduriu priešais žmogų, padėjusį man įlipti. Pamačiusi jo veidą imu mirksėti. Tobijo žvilgsnistoks pat tuščias kaip ir kitų. Negi klydau? Jis ne Divergentas? Akyse kaupiasi ašaros, stengiuosi jassulaikyti ir nusigręžiu.

Prilipa pilnas vagonas, stovime keturiomis eilėmis, petys į petį. Tada šis tas nutinka – kažkassuneria su manim pirštus, priglaudžia delną. Tobijas laiko mano ranką.

Staiga mane užplūsta energija. Spusteliu jam ranką, jis atsako. Tobijas sąmoningas. Aš buvau teisi.Noriu pažvelgti į jį, bet prisiverčiu laikytis ramiai ir spoksoti priešais save. Traukinys pajuda.

Tobijas nykščiu lėtai piešia apskritimus mano delne. Turbūt norėdamas nuraminti, bet tik dar labiausuerzina. Mudviem reikia pasikalbėti. Turiu pažvelgti jam į akis.

Nematau, kur važiuoja traukinys – užstoja aukšta mergina, todėl spoksau jai į pakaušį ir spaudžiuTobijui ranką, kol sucypia bėgiai. Turbūt važiavome ilgokai, nes paskausta nugarą. Traukinysdžergždamas sustoja. Širdies plakimas gniaužia kvapą.

Prieš pat šokant iš vagono, Tobijas pasuka galvą mano pusėn ir mudviejų žvilgsniai susitinka.Verdamas tamsiomis akimis jis liepia:

– Bėk.– Mano šeima, – atsakau.Žiūriu tiesiai priešais save ir sulaukusi eilės iššoku iš vagono. Tobijas eina priešais. Užuot

spoksojusi jam į pakaušį, imu dairytis, nes atsiduriu pažįstamoje gatvėje. Trumpam nukreipiu dėmesįnuo Bebaimių voros. Einu pro tą vietą, kur kas pusę metų su mama ateidavome rinktis naujų drabužiųšeimai; pro stotelę, kur rytais laukdavau mokyklos autobuso; pro smarkiai suskeldėjusį šaligatvioruožą – čia mudu su Kalebu žaisdavome ir šokinėdavome per plyšius.

Dabar viskas pasikeitę. Namai tamsūs ir tušti. Gatvėse pilna Bebaimių. Visi kareiviai, išskyruskarininkus, juda kaip robotai. Karininkai, išsirikiavę kas kelis šimtus jardų, stebi mus ar sustojębūreliais kalbasi. Rodos, niekas nieko nedaro. Ar tikrai prasidėjo karas?

Atsakymą gaunu tik nužygiavusi dar pusę mylios.Išgirstu pokšint. Negaliu apsidairyti ir pamatyti, iš kur sklinda garsas, bet kuo toliau einu, tuo

stipresnis jis darosi. Pagaliau atpažįstu šautuvų salves. Sukandu dantis. Turiu eiti įbedusi žvilgsnį į

priekį.Tolėliau kareivis parklupdo pilkai vilkintį vyrą. Aš pažįstu tą žmogų – jis tarybos narys. Kareivis

– pasirodo, tai moteris, nusikabina ginklą nuo peties ir kuo ramiausiai paleidžia kulką tarybos nariui įpakaušį.

Moters plaukuose įžiūriu pilką sruogą. Tai Torė. Vos nesuklumpu.Žygiuok. Mano akys dega. Žygiuok.Praeiname pro Torę ir nužudytą vyrą. Peržengusi jo ranką vos nepratrūkstu raudoti.Mūsų vora sustoja, aš irgi. Stengiuosi laikytis ramiai, bet trokštu tik surasti Džaniną, Eriką, Maksą

ir juos nušauti. Rankos nevalingai dreba. Greitai kvėpčioju pro nosį.Nuaidi dar vienas šūvis. Kairės akies krašteliu matau susmunkant pilkai vilkintį žmogų. Jei nieko

nesiimsiu, visi Nuolankieji bus išžudyti.Bebaimių kareiviai nedvejodami ir neklausinėdami vykdo tik mintimis perduodamus įsakymus.

Kai kurie Nuolankiųjų nariai kartu su vaikais varomi į pastatus. Duris saugo stipri sargyba. Nematautiktai Nuolankiųjų vadų. Galbūt jie jau nužudyti.

Vienas po kito kareiviai iš mūsų voros eina į šalį ir vykdo tam tikrą užduotį. Netrukus vadaipastebės, kad aš negaunu nurodymų. Ką tada darysiu?

– Jie pamišėliai, – girdžiu vyro balsą iš dešinės.Matau ilgus, riebius plaukus ir sidabrinį auskarą. Tai Erikas. Jis duria smiliumi man į skruostą –

vos atsispiriu norui nutrenkti jo ranką.– Jie tikrai mūsų nemato? Ir negirdi? – klausia moters balsas.– Ne, jie puikiai girdi ir mato. Tik to nesuvokia, – atsako Erikas. – Kareiviai gauna komandas iš

mūsų kompiuterių per daviklius, kuriuos jiems vakar sušvirkštėme... – Ir prispaudžia pirštą man priekaklo, rodydamas moteriai dūrio vietą. Stovėk ramiai, liepiu sau. Ramiai, ramiai, ramiai. – ...ir tuojpat vykdo įsakymus.

Erikas per žingsnį atsitraukia ir vaipydamasis prisikiša Tobijui prie veido.– Gražu net pažiūrėti, – šaiposi jis. – Legendinis Ketvertas. Niekas nė neprisimins, jog kadaise

likau antras, tiesa? Niekas nebeklausinės, koks jausmas treniruotis su vyruku, turinčiu tik keturiasbaimes? – Erikas įremia šautuvą Tobijui į dešinį smilkinį. Širdies dūžiai atsimuša man pakaušyje. Jisnegali šauti. Jis nešaus. Erikas pakreipia galvą. – Kaip manai, ar kas nors pastebės, jei Ketvertasatsitiktinai gaus kulką?

– Nepastebės, – atsainiai atsako moteris. Turbūt viena Bebaimių vadų, nes duoda Erikui leidimą. –Ketvertas dabar – tuščia vieta.

– Kaip blogai, kad atsisakei Makso pasiūlymo, Ketverte. Labai blogai tau, – tyliai sako Erikas irįdeda šovinį į lizdą.

Man trūksta oro, buvau sulaikiusi kvapą beveik minutę. Akies krašteliu matau, kaip Ketvertaspajudina ranką, bet jau laikau savąją ant ginklo. Įremiu vamzdį Erikui į kaktą. Jis išplečia akis, veidassustingsta ir trumpai virsta nesąmoningu Bebaimių kareiviu.

Laikau smilių ant gaiduko.– Patrauk ginklą jam nuo galvos, – liepiu.– Tu manęs nenušausi, – atkerta Erikas.– Įdomiai mąstai, – tariu. Tačiau aš negaliu jo nušauti; negaliu. Grieždama dantimis nuleidžiu

ranką ir šaunu Erikui į koją. Suklikęs jis griebiasi už jos abiem rankom. Pasijutęs laisvas Tobijasišsitraukia šautuvą ir šauna Eriko draugei į koją. Negaištu laiko įsitikinti, ar jis pataikė. ČiumpuTobiją už rankos ir pasileidžiu bėgti.

Jeigu įsmuksime į skersgatvį, įlįsim į kurį nors pastatą ir Bebaimiai mūsų nesuras. Reikia įveikti

du šimtus jardų. Už nugaros aidi žingsniai, bet nesigręžioju. Spausdamas ranką, Tobijas tempia mane,jis lekia kaip žaibas, nespėju su juo. Klupinėdama skuodžiu iš paskos. Išgirstu šūvį.

Aštrus skausmas staiga nuveria petį ir išplinta po visą kūną. Riksmas įstringa gerklėje, krisdamaant šaligatvio nusibrozdinu skruostą. Pakėlusi galvą išvystu šalia klūpantį Tobiją ir surinku:

– Bėk!Jis tyliai ir ramiai atsako:– Ne.Po akimirkos mudu apsupami. Tobijas padeda man atsikelti ir prilaiko. Bebaimių kareiviai taikosi

į mus.– Maištininkai Divergentai, – pareiškia Erikas, laikydamasis ant vienos kojos. Jo veidas baltas

kaip popierius. – Atiduokit ginklus.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Laikausi Tobijo. Nugaron įremtas šautuvo vamzdis stumia mane pirmyn, pro pagrindines Nuolankiųjųbūstinės, įsikūrusios paprastame pilkame dviejų aukštų name, duris. Mano šonu teka kraujas.Negalvoju apie tai, kas manęs laukia; viską užgožia skausmas.

Atsiduriu prie durų, saugomų dviejų kareivių. Mudu su Tobijumi įstumiami į paprastą kontorą. Čiastovi tik stalas, kompiuteris ir dvi tuščios kėdės. Prie stalo sėdi Džanina ir kalbasi telefonu.

– Nusiųskit kelis kareivius atgal į būstinę, – sako ji. – Ten reikalinga gera apsauga, tai labaisvarbu. Nebegaliu kalbėti, turiu eiti. – Ji užvožia telefoną ir įsmeigia į mane pilkas akis. Jos manprimena lydytą plieną.

– Maištininkai Divergentai, – praneša vienas Bebaimių. Galbūt vienas vadų, o gal kareivis, kuriamnebuvo įšvirkšta serumo.

– Taip, pati matau. – Džanina nusiima akinius ir tvarkingai padeda ant stalo. Tikriausiai ji nešiojaakinius daugiau iš tuštybės negu iš reikalo, su jais manosi atrodanti protingesnė – taip sakydavo manotėvas.

– Tu, – Džanina parodo į mane. – Ne veltui įtariau. Iš pat pradžių, kilus nesklandumams dėl tavogabumų testo. Tačiau tu... – Džanina papurto galvą ir nukreipia akis į Tobiją. – Tu, Tobijau – galvadinti tave Ketvertu – kažkaip išsisukai nepastebėtas, – sako ji tyliai. – Viskas buvo patikrinta:gabumų testo rezultatai, simuliacijos, viskas. Bet vis dėlto tu čia atsidūrei. – Džanina paremiarankomis smakrą. – Galbūt paaiškinsi, kaip tai nutiko?

– Jūs čia protingiausia, – šaltai atsako Tobijas. – Tai ir pasakykit.Šypsnys perkreipia jos lūpas.– Pagal mano teoriją tu priklausai Nuolankiesiems, o divergentiškumas tau pasireiškia silpniau

negu kitiems. – Džanina nusišypso plačiau, tarsi būtų patenkinta.Grieždama dantimis svarstau, kaip būtų gerai pulti per stalą ir ją nusmaugti. Jei ne sužeistas petys,

pamėginčiau.– Jūsų dedukciniai samprotavimai stulbina, – atšauna Tobijas. – Tiesiog kelia pagarbią baimę.Pašnairuoju į jį. Buvau beveik pamiršusi šitą jo bruožą – Tobijas priešinsis, o ne atsigulęs lauks

mirties.– Dabar, jūsų įžvalgumui pasitvirtinus, norėsite mudu nužudyti. – Tobijas užsimerkia. – Šiaip ar

taip, darbo netrūksta, reikia sunaikinti daugybę Nuolankiųjų vadų.Jei Tobijo pastaba ir supykdo Džaniną, ji to neparodo. Toliau šypsosi ir lieka rami. Ji vilki

mėlyną apgludusią suknelę iki kelių, išryškinančią riebalų rinkeles ant liemens. Bežiūrint į Džaninosveidą kambarys ima suktis ir aš dar stipriau atsiremiu į Tobiją. Jis apkabina mane per liemenį irneleidžia pargriūti.

– Nekvailiok, kam skubėti, – linksmai sako Džanina. – Abudu čia esate dėl labai svarbiospriežasties. Matot, esu priblokšta, kad Divergentai atsparūs mano sukurtam serumui, todėl dabar jįtobulinu. Tikėjausi, paskutinė partija tikrai veiksminga, deja, klydau. Dabar išbandysiu dar vieną.

– Kam tąsytis? – sakau. Juk anksčiau ji ir Bebaimių vadai ramiausiai nužudydavo Divergentus.Kas dabar pasikeitė?

Džanina man nusiviepia.– Todėl, kad pradėjus šį projektą man kilo klausimas. – Džanina apeina stalą pirštais braukdama

paviršių. – Kodėl dauguma Divergentų kilę iš Nuolankiųjų luomo, iš tų silpnavalių, dievobaimingų

nuobodų?Nežinojau, kad dauguma Divergentų kilę iš Nuolankiųjų, ir nenutuokiu, kodėl taip yra. Tikriausiai

būsiu nužudyta taip ir nesužinojusi.– Silpnavaliai, – nusišaipo Tobijas. – Kiek mačiau, valdyti simuliaciją reikia stiprios valios.

Silpnavališka per kompiuterį valdyti armiją, nes patiems parengti ją per sunku.– Aš ne kvailė, – atšauna Džanina. – Iš intelektualų karių nebus. Mums atsibodo būti valdomiems

saujelės stuobrių, įsitikinusių savo teisumu ir atsisakančių turtų bei pažangos, tačiau patys vieni jųnuversti negalime. Ir Bebaimių vadai su džiaugsmu sutiko man padėti mainais už vietas naujoje,tobulesnėje vyriausybėje.

– Tobulesnėje, – prunkšteli Tobijas.– Taip, tobulesnėje, – pakartoja Džanina. – Siekiančioje sukurti pasaulį, kuriame žmonės gyventų

turtingai, patogiai ir nieko nestokotų.– Kokia kaina? – klausiu kimiai, sunkiai košdama žodžius. – Juk tie turtai nenukris iš dangaus.– Šiuo metu beluomiai eikvoja mūsų išteklius, – pareiškia Džanina. – Kaip ir Nuolankieji. Kai

tavo senojo luomo likučiai bus įtraukti į Bebaimių armiją, prie mūsų prisidės Teisuoliai – tadaišspręsime visas problemas.

Įtraukti į Bebaimių armiją. Žinau, ką tai reiškia – Džanina nori valdyti ir Nuolankiųjų protus. Visuspaversti marionetėmis.

– Išspręsite visas problemas, – kandžiai pakartoja Tobijas. Ir garsiau priduria: – Neapsigaukit. Jūsnė vakaro nesulauksit, jūs...

– Jei mokėtum tvardytis, – šaltai pertraukia Džanina, – nebūtum atsidūręs tokioje padėtyje,Tobijau.

– Tai jūs įstūmėte mane į tokią padėtį, – atrėžia jis. – Kai sumanėte pulti nekaltus žmones.– Nekaltus žmones, – nusikvatoja Džanina. – Juokinga girdėti tai iš tavęs. Vyliausi, Marko sūnus

tikrai supras, kad ne visi šie žmonės yra nekalti. – Moteris atsisėda ant stalo krašto, sijonaspasislenka aukštyn ir apnuogina išvagotas strijų šlaunis. – Sąžiningai prisipažink, ar nesidžiaugtumsužinojęs, kad tavo tėvas buvo nužudytas per puolimą?

– Ne, – iškošia Tobijas pro sukąstus dantis. – Jis neapraizgė savo blogio pinklėmis viso luomo irnesirengė masiškai išžudyti kitų luomų vadų.

Rodos, jiedu trumpai spokso vienas į kitą, bet užtektinai ilgai, kad man sustingtų širdis, paskuiDžanina atsikrenkščia.

– Tik noriu pasakyti, – dėsto Džanina, – kad netrukus daugybė Nuolankiųjų – suaugusiųjų ir vaikų –taps mano pavaldiniais. Ir manęs visai nedžiugina, kad tarp jų gali būti nemažai Divergentų, tokiųkaip judu, kurių negalima valdyti per simuliacijas. – Ji atsistoja, žengia kelis žingsnius į kairę irsuneria rankas. Jos nagai nukramtyti iki gyvuonies kaip ir mano. – Todėl iškilo būtinybė sukurti naująserumą, kuris veiktų ir Divergentus. Esu priversta patobulinti savo kūrinį. Tam čia ir esat atvesti. – Jižingteli į dešinę. – Neklydai sakydamas, kad esate stiprios valios. Jos aš negaliu kontroliuoti. Bet šįtą vis tiek galiu.

Džanina sustoja ir atsigręžia į mudu. Atremiu galvą Tobijui į petį. Kraujas srūva man nugara.Skausmas nebestiprėja, imu su juo apsiprasti, kaip žmogus įpranta prie nuolatinio sirenos kaukimo.

Džanina suglaudžia delnus. Nematau jos akyse žiaurios piktdžiugos ir nė šešėlio sadizmo, kaiptikėjausi. Ji robotė, o ne maniakė. Ji aptinka problemas ir ieško sprendimų, paremtų turimaisduomenimis. Nuolankieji pastojo Džaninai kelią į trokštamą valdžią, todėl ji rado būdą juos pašalinti.Ji neturėjo armijos, todėl susitarė su Bebaimiais. Žinojo, kad jai teks patikimai valdyti miniasžmonių, todėl sukūrė serumą ir daviklius. Divergentai Džaninai yra tiesiog dar viena spręstina

problema. Todėl ta moteris tokia baisi – ji turi užtektinai proto mus sunaikinti.– Negaliu kontroliuoti jūsų regos ir klausos, – sako Džanina. – Todėl sukūriau naują serumą – jis

leis manipuliuoti jūsų valia. Atsisakiusieji paklusti mūsų valdžiai bus akylai stebimi.Stebimi – vadinasi, praras laisvą valią. Džanina moka gražiai kalbėti.– Tobijau, tu būsi pirmas bandomasis triušis. O tu, Beatriče... – Džanina nusišypso. – Esi smarkiai

sužeista ir man nereikalinga, todėl po šio pokalbio tau bus įvykdyta egzekucija.Mėginu nuslėpti drebulį, sukeltą žodžio „egzekucija“. Mano petį plėšia skausmas, pakeliu akis į

Tobiją. Sunkiai sulaikau ašaras išvydusi siaubą jo išplėstose, tamsiose akyse.– Ne, – Tobijas papurto galvą. Jo balsas dreba, bet žvilgsnis rūstus. – Verčiau jau mirsiu.– Nelabai turi iš ko rinktis, – linksmai atsako Džanina.Tobijas negrabiai suima mano veidą delnais ir pabučiuoja. Atsakau į jo bučinį. Akimirką pamirštu

skausmą ir artėjančios mirties baimę, esu dėkinga, kad atėjus galui mane lydės ryškus šio bučinioprisiminimas.

Paskui Tobijas mane paleidžia ir aš, kad nepargriūčiau, atsiremiu į sieną. Jis tyli, tik įtempiaraumenis, tada šoka per stalą ir griebia Džaniną už gerklės. Bebaimių sargybiniai puola Tobiją iškėlęšautuvus, aš klykiu.

Tik dviese kareiviai sugeba atplėšti Tobiją nuo Džaninos ir pargriauti ant grindų. Vienas keliaisprispaudžia jam pečius ir laiko galvą, neleisdamas pakelti jos nuo kilimo. Metuosi prie jų, bet kitassargybinis griebia mane ir trenkia į sieną. Esu netekusi daug kraujo, maža ir silpna.

Springdama ir žiopčiodama Džanina atsiremia į stalą. Ji trinasi paraudusį kaklą, ant kurio matytiTobijo pirštų žymės. Kad ir kokia bejausmė ji atrodo, vis dėlto yra žmogus – akys pasrūva ašaromis.Iš stalčiaus ji ištraukia dėžutę, atidaro ir išima švirkštą su adata.

Vis dar sunkiai kvėpuodama Džanina artinasi prie Tobijo. Jis griežia dantimis ir alkūne žiebiavienam iš sargybinių į veidą. Šis šautuvo buože trenkia Tobijui per galvą, o Džanina suvaro adatą įkaklą. Tobijo kūnas suglemba.

Iš mano burnos išsiveržia ne kūkčiojimas ir ne riksmas, bet tarsi svetimas kriokimas, kažkieno kitošaiži aimana.

– Paleiskit jį, – gargždžiu balsu liepia Džanina.Sargybiniai atsistoja, pakyla ir Tobijas. Jis neatrodo apdujęs kaip kiti Bebaimių kareiviai; akys

budrios. Kelias sekundes nustebęs dairosi.– Tobijau! – kviečiu. – Tobijau!– Jis tavęs neatpažįsta, – sako Džanina.Tobijas žvilgteli per petį, prisimerkia ir staigiai puola prie manęs. Nespėjus sargybiniams įsikišti,

griebia mane už gerklės ir suspaudžia pirštais trachėją. Dūstu, į veidą suplūsta kraujas.– Jį valdo simuliacija, – pareiškia Džanina. Ausyse taip tvinkčioja, kad vos girdžiu jos žodžius. –

Simuliacija iškreipia jo matymą, todėl jis draugą laiko priešu.Vienas sargybinių atplėšia nuo manęs Tobiją. Trūksmingai žiopčioju.Tobijas pasmerktas. Valdomas simuliacijos dabar jis žudys žmones, kuriuos visai neseniai vadino

nekaltais. Verčiau Džanina būtų jį nužudžiusi.– Šitas serumas pranašesnis tuo, – aiškina Džanina švytinčiomis akimis, – kad žmogus gali veikti

pats vienas. Tai kur kas efektyviau negu besmegeniai kareiviai. – Ji žvilgteli į laikančius Tobijąsargybinius. Jis stengiasi išsiplėšti, raumenys įtempti, akys įsmeigtos į mane. Bet mato ne mane, netokią mane jis pažino. – Nugabenkite jį į valdymo kambarį. Stebėti kompiuterius mums reikalingaspalyginti protingas žmogus. Kiek žinau, jis ten ir dirbo. – Džanina suglaudžia delnus priešais save. –O ją veskite į kambarį B13, – įsako ir mosteli ranka.

Tas mostas reiškia man mirties nuosprendį, bet jai tai tik dar viena atlikta užduotis, kurią busgalima išbraukti iš sąrašo. Tiktai logiška įvykių seka, atitinkanti jos planą. Ji nužvelgia mane abejingužvilgsniu, o du kareiviai ištempia iš kambario.

Jie velka mane koridoriumi. Nepasiduodu vidiniam stinguliui, rėkiu ir muistausi. Įkandu vienamsargybiniui į ranką ir nusišypsau pajutusi kraujo skonį. Jis man smogia ir aš panyru į nebūtį.

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Pabundu tamsoje, įsispraudusi į kietą kampą ant lygių šaltų grindų. Palietus tvinkčiojančią galvą,pirštai sulimpa. Raudona – kraujas. Nuleisdama ranką į sieną užsigaunu alkūnę. Kur aš esu?

Virš galvos sumirkčioja lempelė. Įsidegusi ji šviečia blyškiai mėlynai. Išvystu stiklines rezervuarosienas ir blankų savo atspindį jose. Kambarys mažas, betoninėmis sienomis, be langų. Aš viena. Na,beveik – prie vienos sienos pritvirtinta nedidelė vaizdo kamera.

Rezervuaro dugne matau nedidelę angą. Jon įstatytas vamzdis jungiasi su kitu vamzdžiu, ateinančiuiš kambario kampo.

Nuo pirštų galiukų drebulys persimeta į rankas ir išplinta po visą kūną. Tirtu.Šįsyk tai ne simuliacija.Dešinė ranka nutirpusi. Pasislinkusi iš kampo išvystu klaną kraujo. Dabar negaliu panikuoti.

Atsistoju, atsiremiu į sieną ir kvėpuoju. Baisiausia, kas man gali čia nutikti – nuskęsti rezervuare.Prispaudžiu galvą prie stiklo ir nusijuokiu. Tokią baisiausią baigtį aš įsivaizduoju. Juokas virstakūkčiojimu.

Jei dabar nepasiduosiu, atrodysiu drąsi stebinčiajam mane pro kamerą. Tačiau kartais, žvelgiantmirčiai į akis, drąsiausia yra ne kovoti. Kūkčioju prisispaudusi prie stiklo. Nebijau mirties, tiknenoriu mirti šitaip, nuskęsti.

Verčiau jau rėkti, o ne verkti. Todėl klykiu ir daužau kulnu užpakalinę rezervuaro sieną. Kojaatšoka, spiriu vėl, net sutvinkčioja kulnas. Atkakliai ir įnirtingai spardau, paskui atsitraukiu ir kairiupetimi trenkiuosi į stiklą. Nuo smūgio sužeistas dešinys petys ima degti, lyg prispaudus karštąžarsteklį.

Į rezervuarą pradeda srūti vanduo.Kamera įjungta, vadinasi, esu stebima, tiksliau, tyrinėjama, kaip mėgsta Eruditai. Jie nori

pažiūrėti, ar tikrovėje reaguosiu taip pat kaip per simuliaciją. Įrodyti, kad esu bailė.Atgniaužiu kumščius ir nuleidžiu rankas. Aš nesu bailė. Pakėlusi galvą įsistebeiliju į kamerą. Jei

sutelksiu dėmesį į kvėpavimą, gal pamiršiu artėjančią mirtį. Spoksau į kamerą, kol imu matyti vien tikją. Vanduo užlieja kulkšnis, paskui blauzdas, šlaunis. Pasiekia rankų pirštus. Įkvepiu, iškvepiu.Vanduo švelnus kaip šilkas.

Įkvepiu. Vanduo švariai nuplaus mano žaizdas. Iškvepiu. Per krikštą mama panardino mane įvandenį prašydama Dievo apsaugos. Jau seniai negalvojau apie Dievą, bet dabar jį prisimenu. Taisuprantama. Staiga nudžiungu šovusi Erikui į koją, o ne į galvą.

Mano kūnas kyla kartu su vandeniu. Nesispardau, suglaudžiu kojas, iškvepiu visą orą ir neriu įdugną. Vanduo užpila ausis. Jaučiu, kaip glosto man veidą. Dingteli, kad jei pritrauksiu pilnusplaučius vandens, nusibaigsiu greičiau, bet neprisiverčiu to padaryti. Pučiu burbulus.

Atsipalaiduok. Užsimerkiu. Plaučiai dega.Iškėlusi rankas imu kilti į viršų. Atsiduodu raminamam vandens glėbiui.Vaikystėje tėtis iškeldavo mane virš galvos ir bėgdavo, o man rodydavosi, kad skrendu. Oras

glostydavo kūną, ir aš visai nebijodavau. Atmerkiu akis.Priešais mane stovi tamsus siluetas. Turbūt jau esu arti mirties, kliedžiu. Skausmas plėšia plaučius.

Uždusti yra skausminga. Priešais mano veidą prie stiklo prisispaudžia delnas – ir netrukus provandenį įžiūriu neryškų mamos veidą.

Girdžiu smūgį, stiklas ima trūkinėti. Vanduo veržiasi pro skylę rezervuaro viršuje, stiklinė siena

lūžta per pusę. Stiklui dūžtant nusigręžiu ir vandens srautas išmeta mane ant grindų. Žiopčioju,spjaudau vandenį ir gaudau orą, kosėju, vėl žiopčioju. Mama mane apglėbia, išgirstu jos balsą.

– Beatriče, – sako mama. – Beatriče, turim bėgti.Ji užsideda mano ranką ant pečių ir pastato ant kojų. Ji vilki kaip mano mama ir atrodo kaip mano

mama, bet laiko šautuvą, o jos ryžtingas žvilgsnis man nepažįstamas. Per šukes ir vandenį klupinėjupaskui ją prie atvirų durų. Bebaimių sargybiniai guli negyvi.

Silpnomis kojomis iš paskutiniųjų slidinėju ir čiužinėju koridoriaus plytelėmis. Kai pasukam užkampo, mama šauna į du sargybinius, saugančius duris koridoriaus gale. Pataiko į galvas ir jiesusmunka. Tada atremia mane į sieną ir nusivelka pilką švarkelį. Lieka su berankoviais marškinėliais.Kai mama pakelia ranką, išvystu pažastyje švystelint tatuiruotę. Nebesistebiu, kodėl ji niekadnepersirenginėdavo man matant.

– Mama, – sakau įtemptu balsu. – Tu kilusi iš Bebaimių.– Taip, – nusišypso ji. Iš švarkelio ji padaro paraištę mano rankai, drabužio rankoves suriša ant

sprando. – Ir šiandien man tai pravertė. Tavo tėvas su Kalebu ir keliais kitais slepiasi rūsyje, Turgausaikštės ir Šiaurinės gatvės sankryžoje. Turime ten nusigauti.

Apstulbusi žiūriu į mamą. Šešiolika metų du kartus per dieną sėdėdavau greta jos prie virtuvėsstalo ir nė sykio nedingtelėjo, kad ji kilusi ne iš Nuolankiųjų luomo. Ar aš iš tiesų pažinau savomamą?

– Paklausinėsi vėliau, – sako ji, pasikelia marškinėlius, iš už kelnių diržo išsitraukia ginklą irpaduoda man. Paskui paglosto skruostą. – Eime.

Mama pasileidžia į koridoriaus galą, aš – įkandin.Mudvi esame Nuolankiųjų būstinės rūsyje. Kiek prisimenu, mama nuolat čia dirbo, tad nesistebiu,

kad ji ryžtingai veda mane tamsiais koridoriais. Kopiame drėgnais ir šaltais laiptais, kol galiausiainiekieno nekliudomos išlendame į dienos šviesą. Kiek Bebaimių mama nušovė, kol mane surado?

– Kaip sužinojai, kur aš? – klausiu.– Prasidėjus puolimui stebėjau traukinius, – atsako ji žvilgtelėdama į mane per petį. – Nežinojau,

ką darysiu tave radusi. Svarbiausia – tave išgelbėti.Man užgniaužia gerklę.– Bet aš tave išdaviau. Palikau.– Tu mano duktė. Man nerūpi luomai. – Mama papurto galvą. – Tik pažiūrėk, kur tokia tvarka mus

nuvedė. Gėris neilgai tveria žmonėse, blogis aptinka plyšį ir ima juos nuodyti.Mama stabteli skersgatvio gale.Dabar ne laikas pokalbiams. Bet turiu šio to paklausti.– Mama, iš kur žinai apie Divergentus? Kas jie tokie? Kodėl...Ji atidaro šautuvo dėtuvę ir žvilgteli pažiūrėti, kiek liko šovinių. Paskui įdeda kelis iš kišenės. Su

tokia išraiška ji siūdavo.– Žinau, nes pati esu viena jų, – atsako ji ir žvilgteli į mane uždarydama dėtuvę. – Man negrėsė

pavojus, nes mama buvo viena Bebaimių vadų. Pasirinkimo dieną ji liepė man palikti luomą irpasiieškoti saugesnės vietos. Pasirinkau Nuolankiuosius. – Atlikusį šovinį mama įsideda į kišenę iratlošia pečius. – Tačiau aš norėjau, kad tu rinktumeisi pati.

– Nesuprantu, kodėl mes tokie pavojingi vadams.– Kiekvienas luomas įpareigoja savo narius galvoti ir elgtis atitinkamai. Dauguma paklūsta.

Dauguma nesunkiai išmoksta taisyklių, susirikiuoja mintis ir laikosi tokios gyvensenos. – Mamapaliečia sveikąjį mano petį ir nusišypso. – Bet Divergentų mąstymas nepaklūsta taisyklėms. Mesnegalime būti įsprausti į siaurus rėmus ir tai gąsdina vadus. Mes esame nevaldomi. Todėl, kad ir ką

jie darytų, nuolat kelsime jiems rūpesčių.Tarsi įkvėpiau gaivaus oro. Aš nesu Nuolankioji. Ir ne Bebaimė.Aš – Divergentė.Manęs negalima valdyti.– Štai ir jie, – sako mama dirstelėjusi pro kampą. Per jos petį pamatau keletą Bebaimių su

šautuvais, ritmingai žingsniuojančių mūsų link. Mama grįžteli atgal. Iš ten, alėja, atlekia kitasBebaimių būrys, jie mus supa.

Mama paima mane už rankų ir pažvelgia į akis. Ji sumirksi, o aš žiūriu į ilgas jos blakstienas.Trokštu, kad būčiau paveldėjusi nors kiek jos grožio, nes mano veido bruožai smulkūs irneišraiškingi. Na, bent jau paveldėjau jos protą.

– Bėk pas tėvą ir brolį. Alėja į dešinę ir žemyn į rūsį. Pasibelsk dusyk, paskui tris, tada šešis. –Mama suima mano skruostus. Jos rankos šaltos, delnai šiurkštūs. – Aš atitrauksiu jų dėmesį. O tuskuosk kiek gali.

– Ne. – Papurtau galvą. – Be tavęs niekur neisiu.Mama nusišypso.– Būk drąsi, Beatriče. Aš tave myliu.Ji pabučiuoja mane į kaktą ir pasileidžia į gatvės vidurį. Iškėlusi virš galvos šautuvą tris kartus

pykšteli į orą. Bebaimiai sukrunta.Skutu skersai gatvę į alėją. Bėgdama dirsteliu per petį, ar Bebaimiai manęs nesiveja. Mano mama

šaudo į būrį sargybinių, jie mato vien ją ir manęs nepastebi.Išgirdusi atsakomąsias salves staigiai atsigręžiu. Suklumpu ir stabteliu.Mama sustingsta, paskui atsilošia. Marškinėliai ant pilvo nusidažo krauju. Raudona dėmė išryškėja

ir ant peties. Sumirksiu, bet raudonos dėmės vis tiek tavaruoja akyse. Vėl mirkteliu ir išvystu mamosšypseną šluojant nukirptus mano plaukus.

Mama pirmiausia suklumpa ant kelių, rankos nusvyra prie šonų, paskui griūva ant šaligatvio irsusiriečia kaip sulaužyta lėlė. Guli bejausmė ir bedvasė.

Užsidengiu ranka burną ir rėkiu į delną. Ašaroti skruostai dega. Nejučiomis pravirkstu. Mudvisiejantis kraujo ryšys ragina mane grįžti, bet galvoje nuskamba paskutiniai mamos žodžiai: būk drąsi.

Nuveria skausmas, tarsi dūžtu į šukes, visas pasaulis akimirksniu žlunga. Šalitgatvio plytelės duriakelius. Jeigu atsigulsiu, viskas bus baigta. Gal Erikas buvo teisus. Gal pasirinkti mirtį reiškia tiesiogišeiti į nežinomą, neištirtą vietą.

Prisimenu, kaip Tobijas glostė man plaukus prieš pirmą simuliaciją. Kaip jis įtikinėjo mane būtidrąsią. Tą patį sakė ir mama.

Tarsi gavę naują komandą, Bebaimių kareiviai vienu metu atsigręžia. Šiaip ne taip atsikeliu irpasileidžiu bėgti.

Aš esu drąsi.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Mane persekioja trys kareiviai. Jie bėga vienodu ritmu, žingsniai aidi alėja. Vienas šauna ir aš griūvuant žemės, nusibruoždama delnus į šaligatvį. Kulka kliudo plytų sieną man iš dešinės, aplink pažyratinko gabaliukai. Metuosi už kampo ir užtaisau šautuvą.

Jie nužudė mano mamą. Nusitaikau į alėją ir pyškinu aklai. Gal ne šitie kareiviai, bet tainesvarbu. Negali būti svarbu, nes ir pati mirtis atrodo netikra.

Dabar girdėti tik vieno žmogaus žingsniai. Suimu ginklą abiem rankom, išlendu į gatvę irnusitaikau. Uždedu pirštą ant gaiduko, bet nenuspaudžiu iki galo. Prie manęs bėga ne vyras, ovaikinas. Susitaršiusiais plaukais, suraukęs antakius.

Vilas. Tuščiomis akimis ir apdujęs, bet vis tiek Vilas. Išvydęs mane sustoja, išsižergia ir nusitaiko.Išgirstu, kaip jis atlaužia gaiduką ir nieko nelaukusi šaunu. Stipriai užsimerkiu. Užgniaužiu kvapą.

Pataikau jam į galvą. Žinau, nes ten ir taikiausi.Neatsimerkdama nusigręžiu ir dingstu iš alėjos. Turgaus aikštės ir Šiaurinės gatvės sankryža.

Žvalgausi, kur esu, bet neįskaitau gatvės pavadinimo – akyse liejasi. Kelis kartus sumirksiu. Stoviuvos per porą jardų nuo pastato, kur slepiasi mano artimieji.

Suklumpu prie mamos nurodyto namo. Tobijas pasakytų, kad keldama triukšmą elgiuosineprotingai. Gali išgirsti Bebaimių kareiviai.

Prispaudžiu kaktą prie sienos ir suklinku. Po kelių sekundžių užsidengiu ranka burną ir vėlsuklinku, riksmas virsta kūkčiojimu. Šautuvas tarškėdamas nusirita ant šaligatvio. Akyse vis dar stoviVilas.

Mano atmintyje jis šypsosi. Pašaipiai patempęs lūpą. Matyti tiesūs dantys. Akys švyti. Vilasjuokiasi, erzina, prisiminimuose jis gyvesnis negu aš dabar. Teko rinktis: jis arba aš. Pasirinkau save.Bet aš irgi jaučiuosi mirusi.

+ + +

Beldžiu į duris taip, kaip mokė mama – dusyk, paskui trissyk, galiausiai šešis.Nusišluostau ašaras. Pirmą kartą – nuo tada, kai palikau – pamatysiu savo tėvą. Nenoriu jam

pasirodyti palūžusi ir apsiverkusi.Durys atsiveria, ant slenksčio stovi Kalebas. Jį pamačiusi suakmenėju. Jis trumpai pažiūri į mane,

paskui stipriai apkabina ir užkliudo žaizdą petyje. Prikandu lūpą, kad nesurikčiau, bet vis tieksudejuoju, ir Kalebas atsitraukia.

– Dieve mano, Beatriče, tu sužeista?– Eikim vidun, – tariu silpnu balsu.Kalebas nykščiu nusibraukia ašarotas akis. Durys mums už nugaros užsitrenkia.Patalpa blausiai apšviesta, bet įžiūriu pažįstamus veidus: buvusius kaimynus, klasės draugus ir

tėvo bendradarbius. Tėvas spokso į mane taip, lyg būčiau dvigalvė. Išvystu Marką. Jį pamačiusnuveria skausmas. Tobijas...

Ne. Aš šito nedarysiu; negalvosiu apie Tobiją.– Kaip sužinojai, kur slepiamės? – klausia Kalebas. – Mama tave surado?Linkteliu. Ir apie mamą dabar nenoriu galvoti.

– Mano petys peršautas, – sakau. Dabar esu saugi, ir adrenalinas, ginęs mane į priekį, ima vadėtis.Skausmas vis stiprėja. Susmunku. Ant cementinių grindų nuo mano drabužių varva vanduo. Gerklęsmaugia rauda, bet aš ją užgniaužiu.

Kaimynė, vardu Tesa, gyvenanti per kelis namus nuo mūsų, patiesia čiužinuką. Ji buvo ištekėjusi užtarybos nario, bet vyro čia nematau. Jis tikriausiai nužudytas.

Kažkas prineša artyn lempą, kad būtų galima apžiūrėti žaizdą. Kalebas atplėšia pirmosiospagalbos rinkinį, Siuzana paduoda man butelį vandens. Tik pilname Nuolankiųjų kambaryje galisulaukti tokios pagalbos. Dirsteliu į Kalebą. Jis vėl dėvi pilkus drabužius. Susitikimas Eruditųbūstinėje dabar atrodo kaip sapnas.

Prieina tėvas, uždeda ranką man ant pečių, padeda atsikelti ir nuveda prie čiužinio.– Kodėl tu visa šlapia? – klausia Kalebas.– Eruditai mėgino mane nuskandinti, – atsakau. – Kaip tu čia atsidūrei?– Padariau, ko prašei tu – ko prašė mama. Suradau simuliacijos serumą ir išsiaiškinau, kad

Džanina sukūrė plataus spindulio daviklius, todėl signalą galima perduoti iš toli. Taip sužinojau apieEruditų ir Bebaimių sąjungą. Šiaip ar taip, viską supratęs mečiau iniciaciją. Norėjau tave įspėti, betbuvo per vėlu, – pasakoja Kalebas. – Dabar esu beluomis.

– Ne, nesi, – griežtai atkerta tėvas. – Tu priklausai Nuolankiesiems.Atsiklaupiu ant čiužinuko, Kalebas žirklėmis perkerpa marškinėlių petį. Jis kilsteli gabalą

medžiagos – pirmiausia apnuogina ištatuiruotą Nuolankiųjų simbolį ant dešinio peties, paskui – triskranklius ant raktikaulio. Tėvas su Kalebu spokso į tatuiruotes sykiu ir susižavėję, ir priblokšti, betabu tyli.

Atsigulu ant pilvo. Kai tėvas iš pirmosios pagalbos rinkinio išima antiseptinį skystį, Kalebassuspaudžia man delną.

– Ar esi kada traukęs iš žmogaus kulką? – nervingai sukikenu.– Nustebtum sužinojusi, ką moku, – atsako tėvas.Aš menkai pažįstu savo tėvus. Prisiminusi mamos tatuiruotę prikandu lūpą.– Skaudės, – įspėja tėvas.Peilio nematau, bet jaučiu smingant į raumenis. Skausmas veria visą kūną ir aš rėkiu grieždama

dantimis ir gniauždama Kalebui ranką. Išgirstu, kaip tėvas prašo atpalaiduoti nugarą. Ašaros veržiasiiš akių, bet darau kaip liepta. Vėl nusmelkia skausmas, peilis raka raumenis, o aš vis klykiu.

– Ištraukiau, – sako tėvas ir kulka dzingteli ant grindų.Kalebo akys laksto nuo manęs prie tėvo, paskui jis nusikvatoja. Taip seniai negirdėjau brolio

juokiantis, kad pravirkstu.– Ko juokies? – šniurkšteliu.– Nebesitikėjau, kad vėl būsim kartu, – atsako jis.Tėvas išvalo žaizdą šaltu tamponu.– Laikas siūti, – sako jis.Linkteliu. Jis mikliai įveria siūlą į adatą.– Vienas, – skaičiuoja tėvas, – du... trys.Tyliu sukandusi dantis. Iš visų šiandien patirtų kančių – sužeidimo, skendimo, kulkos traukimo,

mamos ir Tobijo netekties – šitą lengviausia ištverti.Tėvas susiuva žaizdą, nukerpa siūlą ir sutvarsto petį. Kalebas padeda man atsisėsti, nusivelka

marškinėlius ilgomis rankovėmis ir atiduoda man. Pats lieka su berankoviais.Tėvas padeda įkišti dešinę ranką į rankovę, tada užsitraukiu marškinėlius per galvą. Jie dideli ir

gaiviai kvepia – kaip Kalebas.

– Taigi, – tyliai klausia tėvas, – kur mama?Nuduriu akis. Nenoriu paskelbti tokios žinios. Nenoriu pradėti pokalbio nuo tokios žinios.– Ji žuvo, – sakau, – gelbėdama mane.Kalebas užsimerkia ir sunkiai atsidūsta.Tėvas trumpam susigūžia, paskui atsitiesia, nusuka sudrėkusias akis ir linkteli.– Tai gerai, – sako jis prisiversdamas. – Prasminga mirtis.Jei dabar prabilsiu, tai palūšiu, o dabar ne metas. Todėl tiesiog linkteliu.Erikas pavadino Alo savižudybę drąsa, bet jis klydo. Drąsuolė buvo mano mama. Prisimenu jos

ramybę ir ryžtą. Drąsa ne vien tik jos pasiaukojimas; drąsa yra padaryti tai nesiskelbiant, nedvejojantir nemėginant išsigelbėti.

Tėvas padeda man atsistoti. Laikas pasirūpinti kitais. Mama liepė juos išgelbėti. Tesėdama pažadąir būdama Bebaimė, turiu atlikti pareigą. Tik nenutuokiu, kaip tą pažadą įgyvendinti.

Markas atsistoja. Prisiminus, kaip per simuliaciją jis kirto man diržu, suspaudžia krūtinę.– Čia nesaugu, greitai būsim aptikti, – pagaliau prabyla Markas. – Turim ištrūkti iš miesto.

Geriausia būtų nusigauti į Taikingųjų būstinę – gal jie mus priglaus. Beatriče, ar ką nors žinai apieBebaimių planus? Ar naktį jie nutrauks kovos veiksmus?

– Tai ne Bebaimių planai, – atsakau. – Visą šią velniavą užvirė Eruditai. Ne Bebaimiai duodaįsakymus.

– Ne Bebaimiai? – pakartoja tėvas. – Ką tai reiškia?– Tai reiškia, – sakau, – kad devyniasdešimt procentų Bebaimių vaikštinėja kaip lunatikai. Juos

valdo simuliacija ir jie nežino, ką daro. Nesu su jais tik dėl to, kad... – Sudvejoju. – Kad manominčių negalima valdyti.

– Minčių valdymas? Tai Bebaimiai net nežino dabar žudą žmones? – išplėtęs akis klausia tėvas.– Ne.– Tai... siaubinga. – Markas papurto galvą. Jo užuojauta man atrodo nenuoširdi. – Pabudęs suvoki,

ką padarei...Visi nuščiūva, Nuolankieji įsivaizduoja save Bebaimių vietoje. Ir tada man dingteli.– Reikia juos pažadinti, – tariu.– Kaip? – klausia Markas.– Jei mums pavyks pažadinti Bebaimius, jie, suvokę, ką padarė, tikriausiai sukils prieš vadus, –

dėstau. – Eruditai nebeturės kariuomenės. Nuolankieji nebebus žudomi. Karas bus baigtas.– Teks paplušėti, – sako tėvas. – Net ir praradę Bebaimių pagalbą, Eruditai ras kitą kelią...– Ir kaip mes įstengsim pažadinti Bebaimius? – klausia Markas.– Rasime kompiuterius, valdančius simuliacijas, ir sunaikinsime duomenis, – atsakau. – Programą.

Viską.– Lengviau pasakyti, negu padaryti, – įsiterpia Kalebas. – Nežinia, kur tų kompiuterių ieškoti. Juk

nei iš šio, nei iš to neišdygsime Eruditų būstinėje ir neimsime šniukštinėti.– Jie... – Susiraukiu. Džanina. Kai mudu su Tobijumi buvome atvesti į jos kabinetą, ji aptarinėjo

svarbų reikalą, tokį svarbų, kad mus pamačiusi padėjo ragelį. Nepalikite jų be apsaugos. Irišsiųsdama Tobiją pridūrė: Gabenkit jį į valdymo kambarį. Tobijas dirbo valdymo kambaryje. PrieBebaimių apsaugos sistemų. Prie Bebaimių kompiuterių.

– Kompiuteriai yra Bebaimių būstinėje, – sakau. – Tai išmintinga. Ten sukaupti visi duomenysapie Bebaimius, lengviausia juos iš ten ir valdyti.

Dingteli, kad pasakiau: juos. Vakar tapau Bebaime, bet nesijaučiu viena jų. Tačiau nesu irNuolankioji.

Esu tokia, kokia esu. Nei Bebaimė, nei Nuolankioji, nei beluomė. Divergentė.– Neabejoji? – klausia tėvas.– Tai pagrįstas spėjimas, – atsakau. – Geresnio sumanymo neturiu.– Tada turime nuspręsti, kurie iš mūsų eis su tavim, o kurie keliaus pas Taikinguosius, – sako

tėvas. – Kokios pagalbos tau reikia, Beatriče?Ir klausimas, ir tėvo veido išraiška mane apstulbina. Jis žiūri į mane kaip į sau lygią. Kalbasi kaip

su sau lygia. Arba jis laiko mane suaugusia, arba nebepripažįsta dukra. Antroji prielaida įtikinamesnėir skausmingesnė.

– Žmonių, mokančių apsieiti su šautuvu ir nebijančių aukščio, – atsakau.

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Eruditų ir Bebaimių pajėgos sutelktos Nuolankiųjų rajone, todėl iš jo ištrūkę nebeturėtume sutiktididelių kliūčių.

Ne aš nusprendžiau, kas eis drauge. Be abejonės, Kalebas, nes jis daug žino apie Eruditųužmačias. Nepaisydamas mano prieštaravimų, įsipiršo Markas – kaip gerai išmanantis kompiuterius.O tėvas elgėsi taip, tarsi vieta būtų jam numatyta iš pat pradžių.

Kelias sekundes žiūriu į bėgančiuosius kiton pusėn – kur saugu, pas Taikinguosius. Paskuiatsigręžiu į miestą, į karo sūkurį. Stovime prie bėgių ir laukiam traukinio, nuvešiančio mus pavojui įnasrus.

– Kiek dabar valandų? – klausiu Kalebo.Jis pasižiūri į laikrodį.– Trys valandos dvylika minučių.– Traukinys tuoj atvažiuos, – sakau.– Ar jis sustos? – klausia brolis.Papurtau galvą.– Riedėdamas per miestą jis tik sulėtina greitį. Mes pabėgėsim šalia vagono, paskui įsikabarosim

vidun.Įšokti į traukinį man atrodo lengva ir paprasta, tačiau kitiems – toli gražu. Bet kitos išeities nėra.

Žvilgtelėjusi per petį pamatau traukinio žibintus – jie nušviečia bėgius ir pilkus pastatus. Šviesomsryškėjant, pastypčioju ant pirštų galiukų. Pravažiavus garvežiui, pasileidžiu ristele. Pamačiusi atvirąvagoną, pagreitinu žingsnį, kaire ranka nusitveriu rankenos ir įsiverčiu vidun.

Kalebas pasišokėja ir įgriūva vidun šonu, paskui padeda Markui. Mano tėvas plojasi ant pilvo irprisitraukia kojas. Jie pasitraukia toliau nuo durų, aš lieku stovėti laikydamasi už rankenos ir žiūriu įpro akis bėgantį miestą.

Džanina dėta, pasiųsčiau daugumą Bebaimių saugoti įėjimo į Pragarą, prie stiklinio pastato. Mumsbus protingiau prasmukti pro galinį įėjimą, bet teks šokti nuo stogo.

– Turbūt dabar gailiesi pasirinkusi Bebaimius, – sako Markas.Stebiuosi, kodėl šito manęs nepaklausė tėvas, bet jis, kaip ir aš, žiūri į miestą. Traukinys

pravažiuoja Eruditų būstinę, dabar ji tamsi. Ir pažiūrėti taiki. Tikriausiai ir viduje tvyro ramybė. Nėneįtartum, kokios baisios užmačios čia rezgamos.

Papurtau galvą.– Nesigaili net sužinojusi, kad tavo luomo vadai įsivėlė į sąmokslą ketindami nuversti vyriausybę?

– neatlyžta Markas.– Man reikėjo šio to išmokti.– Drąsos? – tyliai klausia tėvas.– Nesavanaudiškumo, – atsakau. – Dažnai tai yra tas pat.– Todėl ir išsitatuiravai ant peties Nuolankiųjų simbolį? – klausia Kalebas.Beveik neabejoju, kad tėvo akyse šmėsteli šypsena.Aš irgi šypteliu puse lūpų ir linkteliu.– O ant kito peties – Bebaimių.

+ + +

Saulės atšvaitai, atsimušantys nuo stiklinių pastato sienų, žilpina man akis. Stoviu vagonotarpduryje įsikibusi į rankeną. Mes beveik vietoje.

– Kai liepsiu, – sakau, – šokit kiek galėdami toliau.– Šokti? – klausia Kalebas. – Važiuojam sulig septintu aukštu, Triče.– Šokit ant stogo, – priduriu. Pamačiusi suglumusį brolio veidą sakau: – Tai vadinamasis drąsos

testas.Drąsos suteikia patirtis. Pirmą kartą buvo be galo sunku. Dabar visai nebesijaudinu, nes per

pastarąsias kelias savaites patyriau tokių sunkumų, kurių kai kuriems žmonėms netenka patirti per visągyvenimą. Bet nė vienas mano išbandymų neprilygsta tam, ką rengiuosi nuveikti Bebaimių būstinėje.Jei pasiseks išgyventi, be abejonės, galėsiu įveikti dar didesnius sunkumus, kurių anksčiau nėnegalėjau įsivaizduoti. Pavyzdžiui – likti beluome.

– Pirmyn, tėti, – sakau praleisdama jį prie durų. Siūlau jiems su Marku šokti pirmiems, kad tektųįveikti kuo siauresnį plyšį tarp stogo ir bėgių. Mudu su Kalebu jaunesni, todėl lengviau perskrisim irplatesnę kliūtį. Reikia tuo pasinaudoti.

Traukiniui pasukus ir susilyginus su stogo atbraila, rėkiu:– Šok!Tėvas sulenkia kelius ir metasi į priekį. Nežiūriu, kaip jam pasisekė. Stumteliu Marką ir liepiu:– Šok!Tėvas nukrinta prie pat stogo krašto, net aikteliu. Jis atsisėda ant žvirgždo, o aš stumteliu Kalebą

priešais save. Brolis atsistoja tarpduryje ir puola lauk neraginamas. Atsitraukiu kelis žingsniusįsibėgėti ir skrieju iš vagono traukiniui pasiekus stogo kraštą.

Pakimbu ore, paskui kojomis atsitrenkiu į cementą ir nusvyruoju kuo toliau nuo stogo atbrailos.Maudžia kelius, nuo smūgio virpa visas kūnas, ima tvinkčioti petys. Sunkiai kvėpuodama atsisėdu irapžvelgiu stogą. Kalebas su tėvu stovi prie atbrailos ir už rankų traukia į viršų Marką. Jis nepataikėant stogo, bet ir nenukrito.

Kerštingas vidinis balsas ragina: krisk, krisk, krisk.Bet Markas nenukrinta. Tėvas su Kalebu užvelka jį. Atsistoju valydamasi nuo kelnių žvirgždą.

Suku galvą, ką daryti toliau. Viena prašyti žmonių šokti iš traukinio, visai kas kita – pulti nuo stogo.– Dabar suprasite, kodėl kviečiau nebijančiuosius aukščio, – sakau eidama prie stogo krašto. Už

nugaros girdžiu, kaip jie velka per žvyrą kojas. Atsistoju prie pat atbrailos. Šoninis vėjas plaikstoman marškinius. Spoksau į skylę apačioje, iki jos – septyni aukštai. Paskui užsimerkiu ir leidžiu vėjuiglostyti veidą. – Apačioje yra tinklas, – sakau dirstelėjusi per petį.

Mano bendražygiai suglumsta. Dar nesuvokia, ką reikės daryti.– Negalvokit, – liepiu. – Tiesiog šokit. – Apsisuku ir atsilošiu, neprarasdama pusiausvyros. Krintu

kaip akmuo, užsimerkusi, vieną ranką atkišusi vėjui. Prieš atsitrenkdama į tinklą kiek pajėgiuatpalaiduoju raumenis. Bet vis tiek atrodo, kad petimi kliudžiau cemento plokštę. Grieždama dantimisnusiritu į kraštą, sugraibau tinklo ramstį ir permetu kojas į kitą pusę. Ant pakylos susmunkukeliaklupsčia, ašarų pilnomis akimis.

Atsitrenkęs į tinklą ir pamėtėtas aukštyn Kalebas klykteli. Sunkokai atsistoju.– Kalebai! – šnypščiu. – Ateik čia!Sunkiai kvėpuodamas Kalebas prirėplioja prie krašto, išsirita lauk, paskui dunksteli ant pakylos.

Virpėdamas atsistoja ir apstulbęs spokso į mane.– Kiek kartų... tu... šitai darei? – klausia lūžinėjančiu balsu.– Šitas buvo antras, – atsakau.

Brolis papurto galvą.Kai tėvas nušoka, Kalebas padeda jam išsikapanoti iš tinklo. Atsidūręs ant pakylos tėvas

pasilenkia ir pravimsta. Nusileidžiu laiptukais ant žemės ir girdžiu, kaip į tinklą vaitodamas nudrimbaMarkas.

Urvas tuščias, koridoriai skendi tamsoje.Pasak Džaninos, Bebaimių būstinė liko tuščia. Ji pasiuntė kelis kareivius saugoti kompiuterių. Jei

aptiksime sargybinius, rasim ir kompiuterius. Dirsteliu per petį. Išbalęs kaip drobė, bet sveikasMarkas stovi ant pakylos.

– Tai čia yra Bebaimių būstinė, – sako jis.– Taip, – atsakau. – Na ir kas?– Nemaniau kada nors čia atsidursiąs. – Markas perbraukia ranka sieną. – Nėra ko šiauštis,

Beatriče.Iki šiol nebuvau pastebėjusi, kokios šaltos jo akys.– Beatriče, ar turi planą? – klausia tėvas.– Taip. – Nemeluoju. Turiu, tik nežinau, kada jį sukūriau. Kaip ir nesu tikra, ar pavyks jį

įgyvendinti. Tai priklausys nuo kelių veiksnių. Viliuosi, kad būstinėje mažai Bebaimių, jie šiurkštūs,o man teks juos sustabdyti.

Leidžiamės koridoriumi į Pragarą. Koridorius apšviestas kas dešimt pėdų. Kai įžengiame į pirmąapšviestą ruožą, išgirstu šūvį ir krintu ant žemės. Kažkas mus pamatė. Nušliaužiu į tamsą. Šūvisataidėjo nuo įėjimo į Pragarą.

– Ar visi sveiki? – klausiu.– Taip, – atsako tėvas.– Likit čia, nejudėkit.Leidžiuosi bėgti prie įėjimo. Sienose įtaisyti žibintai – nuo jų krinta šešėliai. Aš maža, todėl

pasisukusi šonu galiu pasislėpti. Galiu prisėlinti prie įėjimo ir užklupti sargybinį šiam nespėjusmanęs nušauti. Galbūt.

Esu dėkinga Bebaimiams, kad per iniciaciją išmokau įveikti baimę.– Kad ir kas esate, – surinka sargybinis, – sudėkite ginklus ir pakelkit rankas!Pasisuku šonu ir prisiploju nugara prie akmeninės sienos. Kryžiuodama kojas ir laikydamasi

šešėlyje mikliai stumiuosi pirmyn, stengdamasi ką nors įžiūrėti prieblandoje. Tyloje nuaidi dar vienasšūvis. Pasiekiu paskutinį žibintą ir sustingstu šešėlyje, leidžiu apsiprasti akims.

Jėga priešininko neįveiksiu, bet jei suksiuosi greitai, kovoti nereikės. Tyliai prisėlinu priesargybinio, saugančio įėjimą. Likus keliems jardams atpažįstu tamsius, net prieblandoje žvilgančiusplaukus ir ilgą siaurą nosį.

Piteris.Šaltis nutvilko odą ir sugniaužia širdį.Piterio veidas budrus – jis neapdujęs. Dairosi, bet žvilgsnis klajoja virš manęs arba man už

nugaros. Jis tyli, taigi neketina su mumis derėtis, tiesiog ramiai nužudys.Apsilaižau lūpas, pabėgėju iki Piterio ir smogiu iš apačios į nosį. Jis surinka ir abiem rankom

užsidengia veidą. Kūną užlieja energija. Kol Piteris markstosi, spiriu jam į kiaušius. Jis suklumpa,šautuvas barkšteli ant grindų. Čiumpu jį ir prispaudžiu vamzdį Piteriui prie viršugalvio.

– Kodėl tu neapdujęs? – kvočiu.Jis pakelia galvą, aš atlaužiu gaiduką ir kilsteliu antakį.– Bebaimių vadai... jie įvertino mano duomenis ir atleido nuo simuliacijos, – sako Piteris.– Vadai nutarė, kad ir taip jau esi linkęs žudyti ir neprieštaraudamas sąmoningai iššaudysi kelis

šimtus žmonių, – pareiškiu. – Jie teisūs.– Aš nelinkęs žudyti!– Dar nesu sutikusi Teisuolio, mokančio taip meluoti. – Pabaksnoju šautuvo vamzdžiu jam į

pakaušį. – Piteri, kur yra simuliaciją valdantys kompiuteriai?– Tu manęs nenušausi.– Žmonės linkę pervertinti mano pakantumą, – tyliai sakau. – Jų manymu, smulkaus sudėjimo

mergina, kilusi iš Suskių, negali būti žiauri. Tačiau jie apsirinka.Pakreipiu vamzdį tris colius į kairę ir peršaunu Piteriui ranką.Jo klyksmas nusirita koridoriumi. Kraujas trykšta iš žaizdos, Piteris vėl suklinka prisispaudęs

kakta prie žemės. Įremiu ginklą jam į pakaušį nekreipdama dėmesio į sąžinės krebždenimą.– Dabar, kai supratai klydęs, – pagrasinu, – duosiu tau dar vieną progą atsakyti į mano klausimą.

Antraip šausiu į pavojingesnę vietą.Belieka viltis, kad Piteris yra savanaudis.Jis pasuka galvą ir skvarbiai į mane pasižiūri. Sukandęs apatinę lūpą jis trūkčiojamai gaudo orą.

Drebėdamas įkvepia ir iškvepia.– Jie klausosi, – iškošia Piteris pro sukąstus dantis. – Jei manęs nenužudysi tu, pribaigs jie. Išvesk

mane iš būstinės, tada pasakysiu.– Ką?– Pasiimk mane kartu, – vaitodamas ir krūpčiodamas sako Piteris.– Nori, kad pasiimčiau tave kartu? – perklausiu. – Žmogų, kuris bandė mane nužudyti?– Taip, – sudejuoja Piteris. – Jei nori rasti kompiuterius.Neturiu pasirinkimo. Kol gaištu su Piteriu, prisimenu, kaip jis persekioja mane naktiniuose

košmaruose ir kaip mane nuskriaudė, nuo apdujusių Bebaimių rankų žūsta Nuolankieji.– Gerai, – galiausiai išspjaunu. – Gerai.Už nugaros girdžiu žingsnius. Neatitraukdama ginklo, žvilgteliu per petį. Artinasi mano tėvas,

Markas ir Kalebas.Tėvas nusivelka marškinius ilgomis rankovėmis ir lieka su pilkais marškinėliais. Jis atsitupia prie

Piterio, apvynioja ir stipriai užriša žaizdą. Sustabdęs kraujavimą pakelia į mane akis ir klausia:– Ar būtinai reikėjo jį peršauti?Nieko neatsakau.– Kartais tenka įskaudinti vieną žmogų daugumos labui, – ramiai sako Markas.Staiga mintyse išvystu jį priešais Tobiją su diržu rankoje ir išgirstu jo balso aidą. Tai tavo paties

labui. Žvilgteliu į Marką. Ar jis tikrai tiki savo žodžiais? Šitaip pasakytų Bebaimis.– Eime, – paraginu. – Stokis, Piteri.– Manai, jis gali eiti? – nusistebi Kalebas. – Pakvaišai?– Peršoviau jam koją? – atšaunu. – Ne. Jis gali eiti. Kur trauksim, Piteri?Kalebas padeda Piteriui atsistoti.– Į stiklinį pastatą, – atsako šis krūptelėdamas. – Į septintą aukštą.Jis žengia pro duris.Pragaras tuščias kaip niekada, tik šniokščia upė ir dega melsvi žibintai. Dairausi aplink,

ieškodama gyvybės ženklų, bet nematau jokio judėjimo ar tamsoje stūksančių siluetų. Su šautuvurankoje drožiu prie tako, vedančio viršun, į stiklinį pastatą. Tuštuma kelia man šiurpą. Tarsi būčiauatsidūrusi begalinėje pievoje ir laukčiau atskrendant varnų.

– Kodėl manaisi turinti teisę šauti į žmogų? – klausia tėvas sekdamas paskui.Praeiname tatuiruočių saloną. Kur dabar Torė? Ir Kristina?

– Dabar ne metas diskutuoti apie etiką, – atsakau.– Dabar kaip tik tinkamas metas, – neatlyžta tėvas. – Greitai vėl turėsi progą ką nors nušauti ir

jeigu nesuprasi...– Ko nesuprasiu? – klausiu neatsigręždama. – Kad per kiekvieną sugaištą sekundę miršta dar

vienas Nuolankusis, o dar vienas Bebaimis tampa žudiku? Šitai aš suprantu. Dėstyk savo nuomonę.– Reikia elgtis teisingai.– Iš kur žinai, kas yra teisinga? – klausiu.– Liaukitės kivirčijęsi, – priekaištingai nutraukia mus Kalebas. – Laukia svarbesni darbai.Kopiu degančiais skruostais. Prieš kelis mėnesius nebūčiau išdrįsusi atsikirsti tėvui. Nebūčiau to

padariusi net ir prieš kelias valandas. Bet žuvus mamai ir netekus Tobijo šis tas pasikeitė.Pro upės ūžimą girdžiu, kaip pailsęs šnopuoja tėvas. Pamiršau, kad jis už mane gerokai vyresnis,

apkūnokas ir nesimankština.Prieš kildama metaliniais laiptais į stiklinį pastatą, stabteliu šešėlyje ir žiūriu, kaip saulės

spinduliai nutvieskia Pragaro sienas. Stebiu, kaip šešėlis nuslenka saulėta siena ir suskaičiuoju, pokiek laiko pasirodo kitas. Sargybiniai suka ratus kas pusantros minutės, stabteli dvidešimčiaisekundžių ir juda toliau.

– Viršuje ginkluoti vyrai. Kai jie mane pamatys, norės nužudyti, – tyliai sakau tėvui ir pažvelgiujam į akis. – Ar turiu jiems leisti?

Tėvas kiek pagalvoja.– Eik, – pagaliau sako, – ir tepadeda tau Dievas.Atsargiai lipu laiptais ir sustoju nepasiekusi viršaus. Laukiu žiūrėdama į judančius šešėlius. Kai

vienas stabteli, išlendu į viršų, nusitaikau ir šaunu.Kulka nekliudo sargybinio. Suskaldo langą jam už nugaros. Šaunu dar kartą ir pasilenkiu, nes

aplink ima zvimbti kulkos. Laimė, stiklinės lubos neperšaunamos, antraip stiklas būtų sudužęs, šukėsmane papjovusios.

Vieną sargybinį nukaunu. Giliai įkvepiu ir iškišu ranką pro skylę mėgindama įžiūrėti taikinį.Pakreipiu ginklą ir šaunu į atbėgantį sargybinį. Sužeidžiu jam tik ranką, bet jis išmeta ginklą ir šisnučiuožia grindimis. Puiku.

Drebėdama išlendu pro skylę lubose ir griebiu gulintį šautuvą, kol jo nepastvėrė sargybinis. Kulkaprašvilpia taip arti galvos, kad net pašiaušia plaukus. Išplėtusi akis atmetu dešinę ranką ir per petįtris kartus šaunu už nugaros – kūną perveria skausmas. Per stebuklą viena kulka kliudo sargybinį, omano akys prisipildo ašarų. Baisiai suskausta petį. Be abejonės, trūko siūlės.

Priešais pamatau dar vieną sargybinį. Griūnu ant pilvo ir remdamasi alkūnėmis nutaikau į jį abušautuvus. Spoksau į juodą šautuvo vamzdį.

Tačiau sargybinis pasielgia netikėtai. Mosteli smakru eiti.Jis turbūt Divergentas.– Kelias laisvas! – šaukiu.Sargybinis pranyksta baimės lauko kambaryje.Lėtai atsistoju, dešinę ranką prispaudžiu prie krūtinės. Įsivaizduoju tunelį. Nesustodama, viską

pamiršusi, bėgsiu juo iki galo.Vieną ginklą paduodu Kalebui, kitą užsikišu už diržo.– Tu su Marku ir juo liksit čia, – sakau broliui ir galva parodau į Piterį. – Jis mums trukdys.

Neleiskit mūsų persekioti.Tikiuosi, Kalebas nesupranta, ką darau – palieku jį čia, kad apsaugočiau, nors jis mielai paaukotų

gyvybę. Eisiu viršun ir tikriausiai nebegrįšiu. Jei labai pasiseks, tai pavyks nutraukti simuliaciją.

Kada ryžausi savižudiškam žygiui? Kodėl taip lengva?– Nenoriu likti čia, kai tu eisi viršun ir rizikuosi gyvybe, – sako Kalebas.– Tu man reikalingas čia, – atkertu.Piteris parklumpa. Jo veidu srūva prakaitas. Trumpam man pasidaro jo gaila, bet tuoj pat

prisimenu Edvardą ir save, užrištomis akimis velkamą prie bedugnės. Mano užuojauta virstaneapykanta. Galiausiai Kalebas linkteli.

Prieinu prie vieno iš kritusių sargybinių ir nusukusi akis nuo lavono paimu ginklą. Širdis daužosi.Esu alkana, pervargusi, neišraudojusi ir neišrėkusi skausmo. Prikandu lūpą ir traukiu prie liftų.Septintas aukštas.

Lifto durims užsidarius atremiu galvą į stiklą ir klausausi pypčiojimo.Žvilgteliu į tėvą.– Ačiū, kad apsaugojai Kalebą, – sako jis. – Beatriče...Privažiavus septintą aukštą lifto durys atsidaro. Į mus taikosi du sargybiniai abejingais veidais.

Išplečiu akis ir plojuosi ant pilvo, tada pasipila šūviai. Kulkos atsimuša į stiklą. Sargybiniai krintaant žemės, vienas dar gyvas dejuoja, kitas nusibaigia iškart. Tėvas žvelgia į juos iš viršaus,laikydamas toliau nuo savęs ginklą.

Sunkiai atsistoju. Iš kairės koridoriumi atlekia daugiau sargybinių. Sprendžiant iš vienodo žingsniųritmo, jie irgi yra valdomi simuliacijos. Galėčiau smukti į dešinį koridorių, bet sargybiniai atbėgo iškairės, vadinasi, ten ir yra kompiuterinė. Išsitiesiu tarp ką tik tėvo paklotų sargybinių ir guliunejudėdama.

Tėvas iššoka iš lifto ir pasileidžia dešinėn, Bebaimiai puola jam įkandin. Užsidengiu ranka burnąslopindama šūksnį. Tas koridorius baigsis.

Norėčiau prispausti prie žemės galvą ir nieko nematyti, bet negaliu. Įdėmiai žiūriu pro kritusiosargybinio nugarą. Tėvas šaudo per petį, bet persekiotojai greitesni. Vienas sužeidžia jį į pilvą –tėvas surinka taip garsiai, kad man sugelia krūtinę.

Susiėmęs už pilvo jis nugara atsiremia į sieną ir šaudo toliau. Valdomi simuliacijos sargybiniai netir sužeisti puola tol, kol sustoja širdis, bet jie nepasiekia mano tėvo. Kraujas sunkiasi jam pro pirštus,veidas papilkėja. Dar vienas šūvis ir paskutinis sargybinis nudėtas.

– Tėti, – užuot išrėkusi, tik sušvokščiu.Jis pargriūva ant grindų. Mūsų akys susitinka, tarsi būtume visai arti.Tėvas išsižioja, lyg ketindamas ką nors man pasakyti, paskui jo smakras nusvyra ant krūtinės,

kūnas suglemba.Perši akis ir apima toks silpnumas, kad negaliu atsistoti. Pykina nuo kraujo ir prakaito kvapo.

Trokštu padėti galvą ant grindų ir leisti viskam baigtis. Trokštu užmigti ir nebepabusti.Anksčiau sakiau tėvui tiesą – kiekviena mano sugaišta sekundė Nuolankiesiems kainuoja gyvybes.

Beturiu vieną tikslą šiame pasaulyje – suardyti simuliaciją.Prisiverčiu atsikelti, pasileidžiu koridoriumi iki galo ir pasuku į dešinę. Priešais tik vienos durys.

Atidarau jas.Priešinė siena nukabinėta pėdos aukščio ir pėdos pločio ekranais. Jų daugybė, jie rodo skirtingas

miesto vietas. Tvorą. Centrą. Nuolankiųjų rajono gatves, pilnas kareivių. Pirmą stiklinio pastatoaukštą – ten Kalebas, Markas ir Piteris laukia manęs grįžtančios. Čia viskas matyti kaip ant delno.

Viename ekrane vietoj vaizdo mirga kodų sekos – mirga taip greit, kad nespėju perskaityti. Iš čiavaldoma simuliacija, kodas jau užbaigtas, tai sudėtinga seka, perduodanti įsakymus tūkstančiamsadresatų.

Priešais ekraną stovi stalas ir kėdė. Prie jo sėdi Bebaimių kareivis.

– Tobijau, – pašaukiu.

TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Tobijas pasuka galvą ir įsmeigia į mane tamsias akis. Paskui suraukia antakius ir atsistoja. Atrodosuglumęs. Tada pakelia ginklą.

– Mesk šautuvą, – liepia jis.– Tobijau, – sakau, – tu valdomas simuliacijos.– Mesk ginklą, – pakartoja jis. – Arba šausiu.Džanina sakė, kad Tobijas manęs nebepažįsta. Dar sakė, kad simuliacija Tobijo draugus pavertė

priešais. Jei nepaklusiu, jis mane nušaus.Padedu ginklą prie kojų.– Mesk šautuvą! – rėkia Tobijas.– Numečiau, – atsakau. Silpnas balselis galvoje kužda, kad Tobijas manęs negirdi, nemato ir

neatpažįsta. Mano akys užsidega ryžtu. Negaliu čia tiesiog stovėti ir leistis nušaunama.Puolu prie Tobijo ir čiumpu už riešo. Jaučiu, kaip įsitempia jo raumenys ir kaip jis spusteli

gaiduką. Spėju laiku pasukti galvą – kulka sminga į sieną man už nugaros. Aiktelėjusi spiriu Tobijui įšonkaulius ir iš visų jėgų pasuku riešą. Jis išmeta ginklą.

Neįveiksiu Tobijo jėga. Šitai aš žinau. Bet turiu sugadinti kompiuterį. Metuosi prie ginklo, bet darnespėjus jo pačiupti, Tobijas sugriebia mane ir nustumia šalin.

Kol spoksau į tamsias, piktas jo akis, gaunu į žandikaulį. Net lošteliu ir susigūžusi traukiuosi tolyn,dangstydamasi rankomis veidą. Negaliu parkristi. Jei parkrisiu, Tobijas ims mane spardyti, o tada busdar blogiau. Tikrai blogiau. Nustumiu ginklą bato kulnu, kad Tobijas jo nepasiektų, ir nekreipdamadėmesio į tvinksintį žandikaulį, spiriu jam į pilvą.

Tobijas sugauna mano koją ir pargriauna, nuvirstu ant sužeisto peties. Nuo skausmo aptemsta akys.Gulėdama spoksau į Tobiją. Jis pakelia koją ketindamas spirti, aš nusiritu į šoną ir atsiklaupiu,graibau ginklo. Tik nežinau, ką su juo darysiu. Negaliu nušauti Tobijo, negaliu, negaliu to padaryti.Turiu prisikasti iki jo esybės.

Sugriebęs už plaukų jis velka mane į šoną. Grįžtelėjusi čiumpu jį už riešo, bet nesulaikau ir jisteškia mane kakta į sieną.

Turiu prisikasti iki savojo Tobijo.– Tobijau! – sakau.Ar jo gniaužtai susilpnėjo? Pasimuistau ir kulnu spiriu jam į blauzdą. Kai jis paleidžia man

plaukus, puolu prie šautuvo ir pirštų galiukais užčiuopiu šaltą metalą. Apsiverčiu ant nugaros irnusitaikau.

– Tobijau! – prašau. – Grįžk pas mane.Bet jis nesirengia grįžti, artinasi prie manęs aiškiai ketindamas pribaigti.Mano galva tvinkčioja. Atsistoju.– Tobijau! – graudžiai maldauju. Karštos ašaros srūva skruostais. – Prašau mane pamatyti. – Jis

artinasi prie manęs pavojingai, greitai, ryžtingai. Šautuvas mano rankose dreba. – Išvysk mane,Tobijau!

Tobijas piktai šnairuoja, bet žvilgsnis mįslingas. Prisimenu, kaip šypsnys perkreipdavo jo lūpas.Negaliu jo nužudyti. Nežinau, ar jį myliu; nežinau, ar todėl ir negaliu. Bet neabejoju, ką darytų jis,

manimi dėtas. Negalima žudyti net dėl kilniausio tikslo.Jau esu tai dariusi – baimės lauke su šautuvu rankoje, kai įsakmus balsas liepė man pribaigti

artimuosius. Tąkart vietoj jų nutariau pasiaukoti, bet nenutuokiu, ar tai man padės dabar. Bet aštiesiog žinau, tiesiog žinau, kad elgiuosi teisingai.

Tėvas sako – sakydavo – kad pasiaukojime slypi galia.Apsuku ginklą ir įspraudžiu Tobijui į rankas.Jis įremia vamzdį man į kaktą. Liaujuosi ašaroti, ima šalti skruostai. Ištiesiu ranką ir padedu jam

ant krūtinės, kad jausčiau plakant širdį. Bent jau plakimas yra tikras.Tobijas atlaužia gaiduką. Galbūt jis nušaus mane taip pat lengvai, kaip ir moteris baimės lauke,

mano košmaruose. Gal tiesiog driokstelės šūvis, plykstelės šviesa ir aš atsidursiu kitame pasaulyje.Ramiai stoviu ir laukiu.

Ar man bus dovanota už visas beprasmes aukas?Nežinau. Nežinau.Prašau.

TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Tobijas nešauna, spokso į mane nuožmiai, bet nešauna. Kodėl jis manęs nepribaigia? Po mano delnutvinkčioja jo širdis, o mano pačios širdis lėgsta. Jis yra Divergentas. Jis gali įveikti simuliaciją. Betkokią.

– Tobijau, čia aš, – sakau.Žingteliu artyn ir apsiveju jį rankomis. Jo kūnas sustiręs. Širdis plaka vis greičiau. Daužosi man į

skruostą. Tuksi man į skruostą. Ginklas nubilda ant grindų. Tobijas čiumpa mane už pečių, suspaudžialabai stipriai, pirštais užkliudo žaizdą. Suklykiu, ir jis atsitraukia. Gal sumanė mane nužudytižiauresniu būdu.

– Triče, – Tobijas prabyla įprastiniu balsu. Mūsų lūpos susitinka.Jis mane apkabina ir pakelia, laiko prispaudęs, sunėręs rankas man ant nugaros. Jo veidas ir

sprandas išpilti prakaito, kūnas dreba, o mano petį plėšia skausmas, bet tai nesvarbu, visai nesvarbu,visai.

Tobijas mane nuleidžia ir žiūri, pirštais glosto kaktą, antakius, skruostus, lūpas. Iš jo krūtinėsišsiveržia su verksmu ir dejone sumišęs atodūsis ir jis vėl mane pabučiuoja. Jo akys blizga pilnosašarų. Nesitikėjau kada nors išvysti Tobiją verkiantį. Man skaudu.

Įsikniaubiu jam į krūtinę ir verkiu į marškinėlius. Galva tvinkčioja, petį žvėriškai plėšia, kūnasnepaprastai apsunksta. Stoviu tik prilaikoma Tobijo.

– Kaip tu tai padarei? – klausiu.– Nežinau, – atsako jis. – Tiesiog išgirdau tavo balsą.

+ + +

Netrukus prisimenu, ko čia atėjau. Atsitraukiu, nusišluostau atpakalia ranka ašaras ir atsigręžiu įekranus. Viename jų išvystu geriamojo vandens fontanėlį. Dingteli, kaip Tobijas mane nutempė nuojo, kai per Alo laidotuves koneveikiau Bebaimius. Jis žiūrėjo į sieną virš fontano. Dabar suprantukodėl.

Mudu su Tobijumi šiek tiek patylime, abudu galvojame tą patį: kaip toks mažas daiktas gali valdytitokią daugybę žmonių?

– Ar aš buvau valdomas simuliacijos? – klausia jis.– Turbūt ir buvai valdomas, ir valdei pats, – atsakau. – Simuliacijos kodas yra baigtas. Neišmanau

kaip, bet Džanina sukūrė jį, kad veiktų pats.Tobijas papurto galvą.– Tai neįtikima. Siaubinga, velniška, bet neįtikima.Viename ekranų kažkas šmėsteli. Pamatau savo brolį, Marką ir Piterį pirmame pastato aukšte.

Apsupę į juos taikosi juodai vilkintys Bebaimių kareiviai.– Tobijau, – raginu, – paskubėk!Jis puola prie kompiuterio ir nuspaudžia kelis klavišus. Nežiūriu, ką jis daro. Man rūpi tik brolis.

Tolėliau nuo savęs laikydamas šautuvą Kalebas, rodos, rengiasi jį panaudoti. Prikandu lūpą. Nešauk.Tobijas spusteli dar kelis klavišus, renka kažkokias raides, kurios man nieko nereiškia. Nešauk.

Matau šviesos blyksnį, iš vieno šautuvo žybteli ugnis – ir aikteliu. Brolis, Markas ir Piteris griūva

ant grindų ir užsidengia galvas rankomis. Po akimirkos jie sujuda, vadinasi, yra gyvi. Bebaimiaiprieina visai arti, Kalebas atsiduria juodų žmogystų apsuptyje.

– Tobijau, – prašau.Jis vėl spusteli klavišą ir visi kareiviai pirmame aukšte liaujasi judėti. Nuleidžia rankas prie šonų.Paskui Bebaimiai sukrunta. Kraipo galvas, meta ginklus, lyg rėkdami išsižioja, stumdosi, kai kurie

suklumpa ant kelių, griebiasi už galvų ir linguoja pirmyn atgal.Įtampai krūtinėje atslūgus užplūsta palengvėjimas. Atsisėdu.Tobijas atsitupia prie stalo ir išsitraukia patį kompiuterį.– Reikia išimti kietąjį diską, – sako jis, – antraip Eruditai pradės simuliaciją iš naujo.Pirmame aukšte matau nepaprastą sujudimą. Tas pats dedasi ir gatvėse. Ekranuose ieškau

Nuolankiųjų rajono. Pamatau tik viename – pačiame kambario gale, prie grindų. Bebaimiai ekranešaudo vienas į kitą, stumdosi, šūkauja – baisi suirutė. Juodai apsivilkę vyrai ir moterys krinta antžemės. Žmonės leidžiasi bėgti į visas puses.

– Turiu jį, – sako Tobijas iškeldamas kietąjį diską. Tai maždaug jo delno dydžio metalo gabalas.Paduoda jį man, o aš įsikišu į kišenę.

– Reikia eiti, – sakau stodamasi. Parodau į ekraną dešinėje.– Taip, reikia. – Tobijas apkabina mane per pečius. – Eime.Mudu traukiame koridoriumi iki posūkio. Išvydusi liftą prisimenu tėvą. Neištveriu nežvilgtelėjusi į

jo kūną.Jis guli ant grindų netoli lifto, aplink jį tyso kelių sargybinių kūnai. Dusliai surinku ir nusigręžiu.

Gerklėje pajuntu kartumą ir apvemiu sieną.Mano siela tarsi dūžta į šipulius. Atsitupiu prie kūno ir nekvėpuoju pro nosį, kad neužuosčiau

kraujo kvapo. Delnu užspaudžiu besiveržiantį iš burnos kūkčiojimą. Dar penkios sekundės. Penkiossilpnumo sekundės ir aš atsikelsiu. Viena, dvi. Trys, keturios.

Penkios.

+ + +

Prarandu realybės jausmą. Liftas, kambarys stiklinėmis sienomis ir šalto oro gūsis. Rėkianti juodaiapsirengusių Bebaimių minia. Veltui ieškau tarp jų Kalebo. Pamatau jį tik tada, kai išeiname išstiklinio pastato į saulės šviesą.

Kalebas pribėga prie manęs, o aš stipriai į jį atsiremiu. Jis tvirtai mane apkabina.– Kur tėtis? – klausia.Tik papurtau galvą.– Ką gi, – sako brolis springdamas žodžiais, – tokios mirties jis būtų norėjęs.Per Kalebo petį matau, kaip Tobijas stabteli laiptų viduryje. Jo kūnas įsitempia, akys įsminga į

Marką. Skubėdama sustabdyti simuliaciją pamiršau jį įspėti.Markas prieina prie Tobijo ir jį apkabina. Tobijas stovi apšalęs, nuleidęs prie šonų rankas,

abejingu veidu. Juda tik jo Adomo obuolys, jis pakelia akis į dangų.– Sūnau! – atsidūsta Markas.Tobijas susiraukia.– Ei, – sakau vaduodamasi iš Kalebo glėbio. Prisimenu diržą, apsivyniojusį mano riešą Tobijo

baimės lauke, atsistoju tarp tėvo ir sūnaus ir nustumiu Marką šalin. – Traukis nuo jo.Jaučiu, kaip Tobijas trūkčiojamai kvėpuoja man į sprandą.

– Laikykis atokiau, – sušnypščiu.– Beatriče, ką darai? – klausia Kalebas.– Triče, – pataiso Tobijas.Markas piktai mane nužvelgia – jo pasipiktinimas apsimestinis. Akys per daug išplėstos, burna per

plačiai išžiota. Jei tik galėčiau, su malonumu skelčiau jam į ausį.– Ne visi Eruditų straipsniai buvo šmeižikiški. – Dėbteliu į Marką.– Ką čia kalbi? – ramiai klausia jis. – Beatriče, nežinau, ko Bebaimiai tau prišnekėjo, bet...– Iki šiol nenupyliau tavęs tik dėl to, kad Tobijas vienintelis turi teisę tai padaryti, – atrėžiu. –

Laikykis nuo jo atstu, antraip apsigalvosiu.Tobijas suima mano rankas ir spusteli. Markas įdėmiai į mane pasižiūri, nenoromis pasivaidena,

kad jo akys kaip juodos skylės, tokiomis jis žiūrėjo į Tobiją baimės lauke. Paskui vyras nusukažvilgsnį.

– Turime eiti, – netvirtai ragina Tobijas. – Tuoj atvažiuos traukinys.Kieta žeme žingsniuojame prie bėgių. Tobijas sukandęs dantis žiūri tiesiai priešais save. Jaučiuosi

nesmagiai. Turbūt reikėjo leisti jam pačiam išsiaiškinti su tėvu.– Atleisk, – sumurmu.– Nėra už ką atsiprašinėti, – atsako Tobijas imdamas mano ranką. Jo pirštai dar virpa.– Jeigu sėsime į traukinį, vežantį iš miesto, nuvyksime į Taikingųjų būstinę, – tariu. – Ten rasime

kitus Nuolankiuosius.– O kaip Teisuoliai? – klausia brolis. – Ką, tavo manymu, darys jie?Nenutuokiu, kaip Teisuoliai reaguos į susidorojimą su Nuolankiaisiais. Jie neturėtų susidėti su

Eruditais, neturėtų palaikyti sąmokslininkų. Bet gali su jais ir nekovoti.Ateiname prie bėgių kelios minutės iki pasirodant traukiniui. Galiausiai Tobijas pakelia mane ant

rankų, nes aš nebepastoviu. Įsikniaubiu jam į petį ir geriu jo odos kvapą. Nuo tada, kai jis išgelbėjomane nuo mirties bedugnėje, jo kvapas siejasi man su saugumu, todėl dabar pasijuntu saugi.

Tačiau ir kalbos apie tai negali būti, kai šalia Piteris ir Markas. Stengiuosi į juos nežiūrėti, betjaučiu jų buvimą kaip voratinklį ant veido. Likimo ironija, kad turiu keliauti su žmonėmis, kuriųnekenčiu, o mano artimieji ir draugai žuvę.

Arba mirę, ar pabudę iš simuliacijos supras esą žudikai. Kur dabar Kristina ir Torė? Blaškosi pogatves kamuojamos kaltės? Ar atgręžė ginklus į žmones, privertusius jas taip elgtis? O gal jos irgižuvo? Norėčiau žinoti.

Drauge viliuosi niekada nesužinosianti. Jei Kristina liko gyva, ji atras Vilo kūną. Mudviemsusitikus, ji skvarbiomis Teisuolės akimis tuoj pat permatys, kad nužudžiau jos mylimąjį. Žinau tai.Nuo to žinojimo ima smaugti kaltė, ji tiesiog gniuždo, todėl turiu tai pamiršti. Prisiverčiu tai padaryti.

Artinasi traukinys, Tobijas pastato mane ant žemės, kad galėčiau įšokti. Šiek tiek pabėgėju šaliavagono ir griūvu į vidų, pataikau ant kairės rankos. Įsirangau visa ir atsisėdu prie sienos. Kalebasįsitaiso priešais, Tobijas – greta, atskirdamas mane nuo Marko ir Piterio. Mano priešų. Savo priešų.

Traukiniui pasukus matau tolstant miestą. Pastatai vis mažėja, kol prasideda laukai ir miškai.Važiavau pro juos vaikystėje – tada dar nieko nesupratau. Taikingieji mus mielai priglaus, bet nevisam laikui. Netrukus Eruditai ir parsidavę Bebaimių vadai ims mūsų ieškoti – teks keliauti toliau.

Tobijas mane prisitraukia. Suglaudžiame kelius ir nuleidžiame galvas, sukuriame mudviejųpasaulėlį, kad nematytume pašalinių, kvėpuojame vienu oru.

– Šiandien žuvo mano tėvai, – sakau.Nors ištariu tai garsiai ir suvokiu prasmę, bet netikiu.– Jie žuvo gelbėdami mane, – priduriu. Man svarbu tai pasakyti.

– Jie tave mylėjo, – atsako Tobijas. – Geriau ir negalėjo to įrodyti.Linkteliu ir nužvelgiu jo skruostikaulį.– Pati šiandien vos nežuvai, – sako Tobijas. – Aš vos tavęs nenušoviau. Kodėl nešovei į mane,

Triče?– Negalėjau, – atsakau. – Tai būtų buvę tas pat, kas nusišauti pačiai.Tobijas skausmingai žvilgteli į mane ir palinksta artyn, kalba beveik liesdamas man lūpas.– Turiu tau šį tą pasakyti.Perbraukiu pirštais gyslotą jo ranką ir pažvelgiu į akis.– Aš turbūt tave pamilau. – Tobijas šypteli. – Nors dar turiu galutinai įsitikinti.– Kaip jausminga, – šypteliu. – Galėsi susidaryti grafiką ar sąrašą.Girdžiu jį juokiantis, Tobijas nosimi brūkšteli man per skruostą ir pabučiuoja į užausį.– Gal ir esu įsitikinęs, – sako jis, – tik nenorėjau tavęs gąsdinti.Sukikenu.– Reikėtų apsispręsti.– Gerai jau, – taria Tobijas. – Aš tave myliu.Bučiuoju Tobiją, traukinys veža mus tamsiomis, nepažįstamomis vietomis. Bučiuoju jį labai ilgai,

kur kas ilgiau, negu derėtų, nes visai arti sėdi mano brolis.Išsitraukiu iš kišenės kietąjį diską su simuliacijos duomenimis. Vartalioju jį, nuo metalo atsimuša

besileidžiančios saulės spinduliai. Markas akimis godžiai seka mano judesius. Nesaugu, dingteli.Tikrai ne.

Prispaudžiu kietąjį diską prie krūtinės, padedu galvą Tobijui ant peties ir stengiuosi užmigti.

+ + +

Nuolankiųjų ir Bebaimių luomai žlugo, jų nariai išsibarstė. Dabar mes lyg ir beluomiai.Neišmanau, kaip reikės gyventi be luomo – jaučiuosi kaip nuplėštas nuo medžio lapas, gaudavęs iš jogyvybės syvus. Mus sukūrė netektis, mes viską praradome. Nebeturiu namų, tikslo, pagrindo pokojomis. Nebesu nei kilniaširdė, nei drąsuolė.

Manau, dabar turėsiu būti stipresnė už jas abi.

Padėka

Dėkoju tau, Viešpatie, už tavo Sūnų ir už palaimingą supratimą.Esu dėkinga ir: kietuolei agentei Joannai Stampfel-Volpe, ji dirbo kaip pašėlusi ir iki šiol stebina

mane geranoriškumu ir nuoširdumu; Molly O’Neill, svajonių redaktore, iki šiol neišmanau, kaipsuderini skvarbią redaktorės akį ir plačią širdį, bet tau tai pavyksta. Esu laiminga turėdama judvi suJoanna.

Katherine Tegen už nuostabų knygos maketą. Barbai Fitzsimmons, Amy Ryan ir Joelui Tippie,sukūrusiems pribloškiamą viršelį. Brennai Franzitta, Amy Vinchesi, Jenniferei Strada – knygoskoordinatorei, kalbos redaktorei ir korektorei, sutvarkiusioms rašybą, skyrybą ir stilių. Jūsų indėlisbe galo svarbus. Šauniems rinkodaros ir reklamos vadovams Suzanne Daghlian, Patty Rosati,Collenui O’Connellui, Sandee Roston; reklamos agentei Allison Verost bei visiems kitiemsrinkodaros ir reklamos skyriaus darbuotojams.

Dėkoju autorių teisių agentėms Jean McGinley, Alpha Wong ir visam jų padaliniui, kuriųpastangomis mano knyga išvydo pasaulį daugeliu kalbų. Jų visų tikrai niekada neišmoksiu. Ačiūužsienio leidėjams, kurie išleido mano knygą savo šalyse. HarperMedia gamybos skyriui,parengusiems audio- ir elektronines knygos versijas. Sumaniems pardavėjams, išplatinusiems tiekdaug mano knygos egzempliorių ir, girdėjau, pamilusiems Ketvertą kaip ir aš. Visam HarperCollinskolektyvui, prisidėjusiam prie knygos išleidimo, – pasijutau jo nare ir tuo labai didžiuojuosi.

Legendinei literatūros agentei Nancy Coffey už tikėjimą mano kūriniu ir už šiltą sutikimą. PouyaShahbazianui, pardavusiam teises statyti filmą ir pasirūpinusiam, kad mano knyga atsidurtųskaitomiausiųjų dešimtuke. Profesoriams Shaunai Seliy, Brianui Bouldrey, Averill Curdy, gerokaipatobulinusiems mano rašymą. Bičiulei Jenniferei Wood už nuostabias idėjas. Pirmiesiemsskaitytojams ir kritikams Sumayyah Daud, Veronique Pettingill, Kathy Bradey, Debrai Driza, LaraiErlich, Abigailei Schmidt už pastabas ir entuziazmą. Nelsonui Fitchui už puikias nuotraukas irgeranoriškumą.

Savo draugams, kurie nepaliko manęs, net ir tada kai būdavau paniurusi ir užsidariusi. Mike’ui, iškurio daug sužinojau apie gyvenimą. Savo broliui ir seseriai Karlui ir Ingrid už tikrą meilę irpalaikymą. Frankui, padėjusiam sunkiomis akimirkomis, – sunku pervertinti tavo paramos svarbą.Savo mamai Barbarai, nuolat skatinusiai mane rašyti, kai niekas dar nesitikėjo, jog iš to kas norsišeis.