VAIKŲ GAMTOSAUGINIŲ-EKOLOGINIŲ VERTYBIŲ FORMAVIMAS

Pranešimą ,,Vaikų gamtosauginių-ekologinių vertybių formavimas ” norėčiau pradėti poeto Sigito Gedos eilėraščiu, kuris yra tarsi nuoroda apie tai ką noriu pasakyti:

Ir aš mažas buvau,Menu , šį tą laužėm....Tik į akmenis taip smarkiaiButelių nedaužėm. S. Geda ,,Atodūsis”

Šis trumpas poeto eilėraštukas labai vaizdžiai pasako apie šiandienos realybę: teršiamus vandenis, miškus, pakeles, daužomus butelius, deginamą žolę, kertamus miškus, vangiai, neteisingai rūšiuojamas buitines, pavojingas atliekas, besaikį gamtos resursų naudojimą. Taigi vienas iš svarbiausių ikimokyklinėse įstaigose uždavinių – gamtosauginio-ekologinio ugdymo plėtotė. Visa tai galime įvardinti, kaip gamtamoksliniu-ekologiniu ugdymu.

Žmogus nuo gimimo neatsiejamai susijęs su gamta, jį supančia aplinka. Vadinasi būtina visiems suvokti gamtos ir žmogaus organišką vienybę, o nelaikyti žmogaus pašaliniu gamtos stebėtoju ir jos pertvarkytoju. Iš tikrųjų tik pozityviai, nesavanaudiškai mąstantis žmogus, pažįstantis gamtą, joje egzistuojančius ryšius, tarpusavio jų priklausomybę, numatantis savo veiksmų padarinius gamtai, bei jų grįžtamąjį poveikį, kad nevartotojo požiūris į gamtą, o pagarba gyvybei ir atsakomybė už ją, taptų vertybine nuostata – turės atsakomybę už gamtos, aplinkos išsaugojimą, savo gyvenimo būdu sieks santarvės su gamta.

Gamtosauginis-ekologinis ugdymas turi būti nuoseklus procesas prasidedantis ankstyvojoje vaikystėje ir besitęsiantis visą gyvenimą. Vaikystėje išugdytos, išsiugdytos nuostatos gamtos atžvilgiu išliks visam gyvenimui. Meilė sau, šalia esančiam, meilė gamtai išugdoma per pažinimą ir asmeninę patirtį.

Tegu vaikai išmoksta gerbti, saugoti, tausoti, tai ką pažįsta, tai kas juos supa. Siekime, kad vaikai pajustų, suprastų, kad žmonės mūsų planetoje gyvens tol kol: žemėje kvepia žolės, žydi gėlės, spindi vandenys, čiurlena upeliai, ošia miškai, klykauja gervės, tol kol žmogus ir gamta yra ir bus draugai.

Jau beveik prieš šimtmetį, kada gamta dar buvo mažai skriaudžiama, garsus rašytojas humanistas Ernestas Setonas tarsi numatė artėjančią ekologinę katastrofą ir sakė ,,... jeigu nebūtų pasaulyje šitų mažulėlių švelnių it šilkas ir minkštų it pūko kamuolėliai zuikučių, greitų briedžiukų, poetiškų elniukų, argi mūsų vaikai ir anūkai, pagaliau ir mes patys rastume grožio šaltinį ir taką į gėrį. Jeigu nečiulbėtų paukščiukas, neplasnotų didelis paukštis iš kur mes mokytumėmės, kaip gyventi žemėje. Saugokime ir globokime visą tai....”. Šios prasmingos mintys pasako ką reiškia gamtosauga arba ekologija, kodėl turi būti vykdomas vaikų gamtosauginis ugdymas.

Jau pirma ikimokyklinio auklėjimo programa (1932m.) pabrėžė, kad reikia ugdyti meilę gamtai, 1932 – 1953m. ikimokyklinio ugdymo programos akcentuoja gamtos pažinimo reikšmę doroviniam vaikų ugdymui,.

(1981m.) auklėjimo programa rekomenduoja įvairiapusę vaikų veiklą supažindinant juos su gamta Ugdymo programa (1993m.) ,,Vėrinėlis“, (2003m.) ,,Priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa“– daug dėmesio skiria žmogaus ir gamtos santykiams, ekologinei kultūrai.

Gerinti, gamtosauginį-ekologinį ugdymą, padeda metodiniai straipsniai, kuriuos rašo mokslininkai, pedagogai praktikai. Praktikams pedagogams labai padeda leidžiami žurnalai: ,,Lututė“, ,,Vaikystė“, ,,Nykštukas“, ,,Penki“ ir kt. Daugumoje straipsnių akcentuojama, kad gamtosauginis ugdymas turi vykti per praktinę vaikų veiklą ir ji yra ,,aktyvios meilės“ pagrindas gamtai. Žinoma šis ugdymas turi vykti nuosekliai, atsižvelgiant į vaikų amžių. Pradedant nuo: natūralaus domėjimąsi gamta, suteikiant malonių išgyvenimų joje, sudarant sąlygas stebėti gamtos reiškinius, skatinant vaikų domėjimąsi ir rūpinimąsi visu tuo, kas gyva iki savo poelgių, veiksmų atsakingumo.

Pastaruoju metu, ypač turint savo ugdymo programą ir mūsų lopšelyje-darželyje ,,Žiogelis”, didelis dėmesys kreipiamas į gamtosauginį-ekologinį vaikų ugdymą. Tam dėkinga ir aplinka, kurioje įsikūręs mūsų ,,Žiogelis”.

Netoli yra miesto parkas, kuriame yra daug įvairių medžių, vasarą žydi gėlės, rudenį tvenkinyje plaukioja gulbės, žiemą, kol neužšąla tvenkinys, gyvena antys, pavasarį šokuoja varlės, šliaužioja sraigės, bet visais metų laikais galima pamatyti, besimėtančių butelių ar kitų šiukšlių.

Mes pėsčiomis galime nukeliauti prie pelkės, Anykštos, Šventosios upių, į Anykščių šilelį ir dar daug kur į gamtą. Vaikai turi galimybes ,,gyvai“ matyti: besiganančias karves, vandenį semiamą iš šulnio, obelį, kaštoną visais metų laikais, rinkti vaistažoles, braidyti upėje Šventoji, gerėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, kitais nuostabiais dalykais Tačiau tenka pasakyti, kad jie taip pat mato užterštą upelio pakrantę, nulaužtą medelį, suvažinėtą ežiuką ir dar daug kitų žmogaus negerų poelgių prieš gamtą. Vaikai turi daug galimybių dalyvauti ekologinėje veikloje: mūsų mieste-Anykščiuose, yra baterijų surinkmo vietos, galime rūšiuoti buitines atliekas, dalyvauti šiukšlių rinkimo akcijose, rinkti vaistažoles ir dalyvauti kitoje įvairiausioje veikloje. Ji yra ne epizodinė, bet nuosekli, sisteminga.

Tikslas – ugdyti ekologinės kultūros pradmenis, formuojant teisingą požiūrį į save, aplinką, gamtą, kad dabar ir ateityje, vaikai rūpintųsi gamtos apsauga.

Lopšelio-darželio ,,Žiogelis” aplinka išnaudojama visuminiam vaikų ugdymui. Vaikui pateikimas ugdymo turinys, aplinka, kuri stimuliuoja, skatina vaiką veikti, kurti, atsiskleisti, bendrauti, eksperimentuoti, tyrinėti, saugoti aplinką, gamtą, natūraliai perimti etnines vertybes, tautines tradicijas, papročius, įgyti ekologinių žinių, gamtosauginių įgūdžių ir įpročių, augti sveikais.

Mes ugdydamos vaikus siekiame šio gamtosauginio tikslo ir uždavinių;

Uždaviniai

• Siekti, kad vaikai įgytų gamtos pažinimo ir globos žinių;

• Skatinti ir plėtoti vaikų norą pažinti ir tyrinėti aplinkinį pasaulį;

• Puoselėti pagarbą gyvybei, atsakomybę už ją;

• Ugdyti vaikų bendravimą su gamta, ekologinio dorovingumo pradmenis;

• Supažindinti su neigiamu žmogaus poveikiu gamtai (žolės deginimas, medelių laužymas, šiukšlinimas, vandens teršimas ir t. t.).

• Supažindinti su teigiamu žmogaus poveikiu gamtai (paukštelių, žvėrelių globojimas, medelių, gėlių sodinimas, nešiukšlinimas, kad ir mažiau važinėjimas mašina ir t.t.)

• Turėti norą palaikyti švarą ir tvarką darželio aplinkoje;

• Skatinti tėvus aktyviau bendradarbiauti gamtosauginiame darbe

Norint pasiekti išsikelto gamtosauginio tikslo ir uždavinių mūsų lopšelyje- darželyje yra vykdomas toks darbo turinys:

• Grupės, darželio aplinkos priežiūra;• Metodinės medžiagos kaupimas;• Akcijos: ,,Keliame inkilėlį”, ,,Pasodink

nors vieną medį, gėlę”, ,,Pasirūpinkime artimiausia aplinka”, ,,Lesyklėlės mūsų mažiesiems draugams”, šiukšlių rinkimo akcijos ,,Darom“, ,,Pradėk nuo savęs, ,,Saugok save“, ,,Išjunk elektrą“, ,,Diena be automobilio“ ir kt.

• Tradicinės ekologinės savaitės: ,,Eglių ir vaikų godos”, ,,Op op per miškus ir laukelius”;

• Šventiniai rytmečiai, šventės : ,,Mažoji boružėlė”, ,,Padėk, žemei”, ,,Kaip gražu - krenta obuoliai pamažu”, ,,Mažosios burtininkės”, ,,Saldu – kaip du midu“ ir kt.

• Projektų rašymas ir jų vykdymas. ,,Aš augu – medis auga”, ,,Po gimtinės stogu“, ,,Gamtai - mes draugai“,

• Edukologinės programos: Traupio botanikos sodas, duonos kepimas Niūronių etnografinėje sodyboje, ąsočių žiedimas ir kt.

• Išvykos, ekskursijos: prie upės, tvenkinio, į parką, mišką, bitiną, girininkiją, medelyną

• Tyrimai: ,,Kas teršia mūsų aplinką ?”, ,,Kokie paukšteliai skraido mūsų kieme?”;

• Gerumo valandėlės gamtai;• Ekologiniai žaidimai;• Gamtos stebėjimai, jų užrašymas;• Pedagogų, vaikų ir tėvų bendra veikla

(talkos, žygiai, ekskursijos);• Bendruomenės ekologinės kultūros

ugdymas.

Kiekviena grupė turi gamtosaugines taisykles, atsižvelgdami į jas susikūrėme lopšelio-darželio ,,Žiogelis” gamtosauginį kodeksą.

Jis yra toks:

• Nemėtyk šiukšlių – gražu, kai švaru.• Nelaužyk medžių – žemė turi būti žalia.• Išjunk šviesą, jei šviesu – mažiau šildai žemę• Neskink gėlės be reikalo – ji nuvys.• Neteršk vandens – tu jį geri.• Daug keliauk – pažinsi supantį pasaulį.• Padėk mažiesiems draugams paukšteliams – jie čiulbės.• Pasodink medį ar gėlę – gerą darbą padarysi.• Valgyk ekologišką maistą – augsi sveikas.

Žinoma, tai tik dalelė paminėta veiklos, visa tai papildoma, keičiama, derinama pagal to laiko, momento aktualijas.

Dabar trumpai apžvelgsiu savo praktinio darbo pastebėjimus apie vaikų gamtosauginį-ekologinį ugdymą.

Domiuosi ugdymo metodikomis, kurios daugiau dėmesio kreipia ekologijai- gamtosaugai. Tai austrų pedagogo Rudolfo Štainerio, italų pedagogės Marijos Montessori metodikos. Ypač laikausi Rudolfo Štainerio ugdymo filosofijos principų: vaikus ugdantis asmuo turi nuolat tobulėti pats, vaikas turi matyti, aktyviai dalyvauti perimant socialinę atsakomybę. Marijos Montessori filosofinė idėja, kad vaikas yra ne tik jį supančios aplinkos dalis, bet ir viso pasaulio. Mano darbo kredo yra - ,,...Aš nuskyniau gėlę – ji nuvyto, aš sugavau peteliškę – ji žuvo. Ir aš supratau – prisiliesti prie grožio galima tik širdimi...“ (Šalva Amonašvilis). Tai ir yra mano pagrindinis tikslas, kad tai pajustų mano ugdytiniai. Juo vadovaujantis galima siekti ir kitus išsikeltus uždavinius: savęs pažinimo, fizinio aktyvumo, psichinės sveikatos, asmens higienos, ekologijos, sveikos mitybos. Kaip vaikai tai priima, keičiasi? Ar yra jaučiami išsikeltų uždavinių rezultatai? Pastebėjau, kad vaikai yra daugiau imlūs blogiui, negu gėriui. Jų nereikia mokyti skinti gėlių, laužyti medelių, sutrypti skruzdėlytę ir panašiai. Jiems tarsi visa tai išeina savaime – negalvojant, kad daro blogai.

Mano pagrindinis uždavinys, išmokyti vaikus pirma pamąstyti, o tik tada daryti, pajusti, kad gamta yra mūsų dalis, kad mes ir ji esame betarpiškai susiję, vieni nuo kitų priklausomi. Taigi ugdau požiūrį į augalus, kaip į gyvybės formą. Augalai nors ir nejuda, bet taip pat kaip gyvūnai auga, kvėpuoja, gali žūti, todėl juos auginant reikia meilės ir rūpesčio, atsakomybės.

Gamtos kampelyje, auginame nemažai gėlių. Jas vaikai mielai ir su meile prižiūri: laisto, valo lapus, plauna padėkliukus, padeda persodinti. Dėl jų laistymo, gerąją prasme, vyksta net konkurencija. Jie džiaugiasi pražydusiais gėlių žiedais, pastebi net naujai išaugusius lapus. Labai įdomu stebėti, kaip vaikas pasikeičia būdamas su gėle. Mūsų Laurynas yra nenustygstantis vietoje, bet jis neatpžįstamai pasikeičia prižiūrėdamas gėles. Tikriausiai yra teisingas liaudies požiūris į gėles – jas reikia mylėti, pakalbinti, tada jos augs ir vešės. Laurynas myli gėles ir jos atsidėkoja žiedais. Laurynui laistant gėles jis pastebėjo, kad vienas, iš dviejų, amarilių pradeda auginti žiedą. Laurynas sako:

– Pažiūrėkit, šita gėlė augina ,,vaiką”, – o laistydamas kitą gėlę, sako visai kita balso intonacija, - šita gėlė ,,vaiko” neturi...

Bet stebuklas, kitą sykį, Laurynas, laistydamas gėles, pastebi, kad ir kitas amarilis pradeda auginti žiedą, jis visus džiaugsmingai sukviečia:

– Ateikit pažiūrėti, jau ir šita gėlė turi ,,vaiką”. Visi susirenkame ir pamatome, kad ir kitas amarilis pradeda auginti žiedą.

Dabar šias gėles pradėjome dar atidžiau stebėti ir mūsų nuostabai, tas amarilis, kuris vėliau pradėjo auginti ,,vaiką”, kaip Laurynas taikliai pavadino, pirmas pražydėjo.

Suskaičiavome, kad išaugo net keturi, labai gražūs žiedai ant vieno stiebo, o kitas amarilis, kuris ankščiau pradėjo auginti žiedą, pražydėjo penkiomis dienomis vėliau ir išaugino tik du žiedus ant vieno stiebo.

Galbūt gėlė mums norėjo ,,pasakyti”, kad ir augalai jaučia, kad juos reikia globoti, mylėti, nelaužyti, neskinti žiedų. Kad ir šis, mažas globos epizodas suteikia galimybę siekti daug gamtosauginių uždavinių. Pav. neskinti be reikalo žiedų – jais galima daug ilgiau grožėtis, džiaugtis negu nuskintais ir numestais.

Grupę pradėjo lankyti vaikai, kurie nelankė darželio. Mūsų aikštelėje, po krūmais, sužydėjo žibuoklės. Vaikai tuojau pat pastebėjo, Armanda net švelniai paglostė žiedelį. Bet kitą dieną, mūsų naujokas beveik visas išskynė, jas skynė tol, kol kiti vaikai pastebėjo ir žinoma supyko. Taigi ir vėl buvo proga aiškintis, kodėl be reikalo nereikia skinti gėlių, suaugusiems kirsti medžių.

Darau išvadą, kad vaikas turi globos, priežiūros, saugojimo darbelius pradėti nuo jam artimiausios aplinkos ir kad jam galima įdiegti, kad gėlės, medžiai ir kiti džiugina, kai jie žydi ,,laisvėje”.

Tai rodo ir šis pavyzdys. Vaikai dirbdami gamtos kampelyje, gėlyne ar savo darže pradeda suprasti, pajusti, pamatyti ko reikia augalui, kad jis augtų, žydėtų, augintų vaisius, daržoves, švarintų orą, džiugintų visus. Taip pamažu formuojasi ir vaikų gamtosauginis-ekologinis supratimas. Kai patys vaikai ieško atsakymų į klausimus, stebi ir tyrinėja, veikla pasidaro panaši į nuotykį, jie patiria didžiulį malonumą, o tuo pačiu pajunta gamtos ir žmogaus priklausomybę vienas kitam.

Vienas iš pavyzdžių: svogūnus ,,pasodinome“ į vandenį, o pupeles pasėjome į tris dėžutes ir pabandėme daryti taip: vieną dėžutę su sėklomis laistėme gausiai, antros dėžutės su sėklomis nelaistėme, o trečią, kaip mums atrodė laistėme normaliai. O tuo tarpu svogūnai ramiai sau mirko vandenyje ir pamažu augino laiškus. Po keturių dienų pasirodė pupelių daigeliai toje dėžutėje, kurioje, kaip mes manėme, laistėme normaliai. Daigelius pirmąsis ir vėl pastebėjo Laurynas. Praėjo penkta, šešta ir net dešimta diena, bet pupelių daigų kitose dėžutėse nesimatė. Pakapstę žemes, kurias gausiai laistėme, suradome pupeles pajuodusias, supuvusias. Pakapstę žemes, kurių visai nelaistėme, suradome pupeles susitraukusias, kietas. O svogūnų laiškai ir toliau sparčiai augo. Štai kokias išvadas padarė vaikai. Goda:

– Šitos pupelės supuvo , mano močiutė, mieste, gėlės augina – paklausiu. Laurynas: – Aš sakiau, nepilkim tiek daug vandens. Armanda: – Kažin, o šitos pupelės kodėl nesudygo..? – pamąsčius, – gal nenorėjo...

Žinoma vaikai nepamiršo aptarti ir svogūnų, kurie mūsų džiaugsmui išaugino gana nemažus laiškus, kuriuos suvalgėme, kaip didžiausią skanėstą. Taip su vaikais išsiaiškinome vandens svarbą gyvybei – žmogui, augalams, gyvūnams. Šis mūsų eksperimentas paskatino daugiau pakalbėti apie vandenį, jį stebėti tekanti iš krano, upėse: Anykštoje ir Šventojoje, tyvuliuojanti parko tvenkinyje, teko pažvelgti į šulinio gilumą. Gamtosaugine prasme aiškinomės, kur vanduo randamas, kad jis yra gamtos dalis, todėl jį turime tausoti, saugoti, tai yra neteršti.

Aptarėme, aiškinomės ir ekologines problemas: vandens taršą, kas labiausia teršia, kodėl vandens be saiko negalima naudoti, kodėl jį reikia taupyti. Vaikai sužinojo kas yra nuotekos. Kad jos, kai kur suteka į upes, ežerus. Vaikams aktualiausia, suprantamausia vandenų teršimo problema. Jie žino, kad vandens teršti negalima, nes dauguma jau yra su tuo negražiu reiškiniu susidūrę. Štai pasakoja Simas:

– Mano tėtis, kai vasarą maudėsi upėje, persipjovė koją į stiklą. Negalima mėtyti stiklų į upę. Visiems taip gali atsitikti, kaip mano tėčiui.

Daumantas: – Aš Rubikių ežere mačiau įmestų tokių didelių butelių, tokių, kurie nedūžta,

bet jų vis tiek į vandenį mesti negalima. Mano močiutės šulnys uždengtas, kad neprikristų šiukšlių.

Gamtos teršimas šiukšlėmis, tai viena iš didžiausių ekologinių problemų. Stengiuosi, kad vaikai turėtų norą šiukšlę numesti ten kur jai priklauso būti. Tai pamažu pavyksta, nors tam reikia laiko ir visų pastangų. O geriausia vaikai supranta, pajunta kodėl nereikia šiukšlinti, kokią žalą, tai daro gamtai, patys pakeldami numestą šiukšlę. Ypatingai didelį poveikį daro dalyvavimas tvarkymo talkose. Kiekvienais metais dalyvaujame šiukšlių rinkimo akcijoje ,,Darom“.

Pastebėjau, kad pirmosios vaikų žinios, praktinė gamtosauginė veikla priklauso nuo auklėtojos gebėjimo sužadinti jų norą tyrinėti, klausinėti, veikti. Jeigu auklėtoja tyrinėja kartu su vaikais,o ne tik aiškina, pati daug klausinėja skatindama ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus, probleminius sprendimus, kas, kodėl, kaip ir vaikai užsikrečia entuziazmu. Jie ir patys savarankiškai pradeda domėtis, stebėti, tyrinėti aplinką, gamtos reiškinius, žmonių poelgius, tai yra pagal jėgas, gebėjimus pradeda globoti gamtą.

Galiu pasidžaugti, kad visada vaikai įgyja pirmuosius globos, saugojimo, gerumo daigus gamtai. Kartais ir pati situacija pasiūlo visiems ieškoti sprendimų.

Štai, kad ir šį pavasarį, papasakosiu, kaip mes gelbėjome vandens vabalą – dusią. Vieną rytą eidama į darželį pamačiau gatve ropojančią dusią, žinoma ją paėmiau, nes žinojau, kad ji gyvena vandenyje ir jeigu jai niekas nepadės ji žus. Laukiau vaikų. Kai atėjo keletas jų, vabalą įleidome į vandenį. Visi susidomėję stebėjome, kaip ji jame plaukiojo. Vaikai ją rodė ir tėveliams. Sprendėme, kaip jai pagelbėti. Vaikams spendimo nepasakiau, stengiausi, kad kartu išsiaiškintume kaip galėtume padėti.

Pirmasis atsakymą surado Daumantas. Jis pasakė: – Jeigu dusia gyvena vandenyje, nuneškime ją į upę. Galima ir į Rubikių ežerą. Netoli ežero gyvena jo močiutė. Tada aiškinomės, kur galėtume arčiau, negu Rubikių ežeras, paleisti ją.

Suradome dvi vietas tvenkinys parke, upė Šventoji. Vaikai pasirinko upę. Susitarėme, kad dusios gelbėjimo operaciją vykdysime penktadienį, nes stiklainyje per išeigines dienas negalime jos palikti. Dovydas pastebėjo:

– Dar pabėgs ar valgyti labai norės. Taigi atėjo laukiamas penktadienis, kaip tyčia krapnojo lietutis, bet tai mūsų

nenugąsdino. Iškeliavome. Dusią nešė Laurynas labai atsargiai. Armanda vis klausinėjo, kaip ji matys vandenyje ar nieko neatsitiks blogo. Nereikėjo net keliauti prie Anykštos upės, vabalą paleidome į iškastą griovį per Paliūnės pelkę, nes jame buvo vandens. Kai paleidome dusią, vaikai spontaniškai džiaugdamiesi pradėjo ploti. Bet įdomiausią, kad, grįžtant į darželį, vaikai jau domėjosi aplinka: pastebėjo, kad ant kelio daug stiklų, tarp medžių ant žemės primėtyta plastikinių butelių, kitokių šiukšlių. Jie aiškino, kad šitaip negalima elgtis, Simas sakė :

– Dabar čia nešvaru, labai negražu ir kas taip negerai daro. .

Susitarėme, kad savo lopšelyje-darželyje ,,Žiogelis” suorganizuosime šiukšlių rinkimo akciją – ,,Link Anykštos upelio”. Žinoma, grįždami pastebėjome, kad medžių pumpurai jau dideli, girdėjome čiulbančius paukštelius, viename krūme suskaičiavome šešis žvirblius šokinėjančius nuo šakelės ant šakelės. Taigi viename mažame epizode buvo galima siekti daug gamtosauginių uždavinių ir tai buvo išnaudota ir svarbiausia, kad čia pagrindiniai veikėjai buvo vaikai ir gamta, aplinka

Vienas efektyviausių būdų siekti ekologinių uždavinių yra gerumo valandėlės gamtoje, kada vaikas betarpiškai pajunta, pamato, pasvarsto.

Pavyzdžiui, gerumo valandėlė – ,, Nedegink žolės, nekurk nevietoje laužo”. Ji vyko poilsiavietėje prie Šventosios upės, kur yra įrengta laužavietė. Taip pat pasikvietėme Lino tėtį, kuris yra gaisrininkas. Jis vaikams papasakojo, kaip tenka gesinti degančią žolę, kiek daug žalos ugnis padaro gamtai. Buvo smagu girdėti vaikų mintis ,,po sena žole yra nauja žolytė, ji sudegs, bus daug dūmų, negalima deginti, nes joje gyvena boružėlės, ką valgys karvės, arkliai, kai nebus žolės.”

Dalyvaudami akcijoje ,,Diena be automobilio”, ,,Išjunk elektrą”, ,,Atnešk baterijas” ir kitose, vaikai įgyja naujos gamtosauginės patirties, daugiau bendrauja su tėveliais. Žaidimai ypač susieti su ekologija, gamtosauga pagyvina pasivaikščiojimus, įtvirtina žinias, kalbą, mąstymą, saviraišką, gilina estetinę gamtos pajautą ir skatina stebėti.

Vienas iš mėgstamų vaikų žaidimų, kuris skatina vaikus stebėti aplinką yra ,, Ką matai?”. Vaikai sustoja ratu, skaičiuote išrenkamas, tas kuris pradeda žaidimą. Jis, du kartus pašokdamas aukštyn, kaimyno iškairės klausia:

– ,,Ką matai?”Tas, taip pat šokinėdamas, atsako, ką mato (pvz.):– ,,Medį.”

Pirmasis vėl pašokdmas klausia draugo: – ,,O kaimynas, o kaimynas?”Antrasis irgi pašokdamas atsako: –,,Paklausiu, paklausiu.” Tada antrasis vaikas nusigręžia į draugą iš kairės ir tokį pat dialogą pradeda

su savo kaimynu ir taip iki pabaigos. Šiame žaidime vaikai skatinami stebėti aplinką, greitai mąstyti. Vaikai pastebi, tai, į ką suaugęs kartais nekreipia dėmesio

Žaidimu ,,Išgirsti tyloje” pratinu vaikus įsiklausyti į aplinkos garsus: medžių ošimą, lapų šnarėjimą, upelio čiurlenimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t. Šiuos garsus palyginti su žmogaus sukeltu triukšmu, nuspręsti, kurie malonesni, ką daryti, kad sumažinti triukšmą. Žaisdami ramų žaidimą ,,Aš vabalėlis, gėlė” vaikai ,,pasiverčia” augalu, paukščiuku, vabalėliu, akmeniu ar kuo nors kitu, kas yra gamtoje ir pamąsto ką jis jaučia, kai yra skriaudžiamas ir išsako tai žodžiais. Čia vaikai dažniausiai reiškia gailestį, norą, kad būtų neskriaudžiamas.

Didaktiniuose žaidimuose įtvirtinamos žinios, nuostatos apie gamtosaugą. Tai žaidimai: ,,Galima – negalima”, ,, Padedu”, ,,Miške gyvena”, ,,Skinu – raunu” ir k.t..

Vieną kartą žaidžiant žaidimą ,,Skinu – raunu” išaiškėjo, ką reiškia patirtis. Vaikams sakiau pavadinimus vaisių, uogų, daržovių. Jie atsakinėjo, koks veiksmas daromas kai nuimamas jų derlius. Sakau:

– Obuolys . Vaikai atsako: – Skinu. Sakau: – Morka. Vaikai atsako: – Raunu. Sakau: – Apelsinas. Vaikai susimąsto ir tyli. Pasigirsta Justinos atsakymas: – Perku. Vadinasi galima daryti išvadą, kiek daug vaikams reiškia patirtis, asmeninė

veikla. Ugdant gamtosauginius įpročius, įgūdžius negalima pamiršti ir literatūros,

liaudies išminties, mįslių, patarlių, priežodžių, posakių, juokavimų, erzinimų. Apie reikšmę galima kalbėti labai daug.

Galiu pastebėti tik tai, kad parenkant ir perteikiant vaikams visą tai reikia atsižvelgti į vaikų amžių, tuo metu iškilusias aktualijas, problemas, vaikų susidomėjimą čia ir dabar.

Žinoma, kad tėvų pavyzdys vaikui turi didelės įtakos, todėl ir juos skatiname, kad jie kuo aktyviau dalyvautų mūsų veikloje.

Mūsų grupės, ugdomoje veikloje, numatyta užrašyti gamtos stebėjimus, veiklą ir kt.. Taigi mes pildome ,,Gamtos patrulių dienoraštį” nuo 2007m.

Pranešimą norėčiau užbaigti filosofo J. Filomou mintimi ,,Kilnus žmogus yra ne tas, kuris neskriaudžia, bet tas, kuris gali skriausti, bet to nedaro”. Taigi mūsų laukiami rezultatai formuojant vaikų gamtosaugines-ekologines vertybes yra:

•Vaikas, smalsus, pasitikintis savo jėgomis.•Vaikas, stiprus, saugus ir sveikas.•Vaikas, mokantis ne tik džiaugtis gamtos grožiu, bet ir jaučiantis atsakmybę

už jį. •Vaikas, gebantis bendrauti su gamta , aplinka ir pats kuriantis grožį.•Vaikas, galintis nuskriausti silpnesnį, bet to nedaro.

Manyčau, kad apie aštuoniasdešimt procentų šių siektinų rezultatų yra patsiekima. Tai jiems padeda bendrai išgyventi įspūdžiai, įgyti įgūdžiai, turininga ugdomoji veikla. Siekime, kad pažintis su gamtos pasauliu vaikams teiktų džiaugsmą. Supažindinkime mažuosius su gamtosaugos taisyklėmis taip, kad kiekvieną dieną atrastų ką nors naujo, kad kiekvienas žingsnis būtų tarsi kelionė į gerumą gamtai, į stebuklingą grožį, kad kiekvienas pažinimo žingsnis taurintų širdį ir grūdintų valią, nes nepaprastai sunku atsispirti pagundai kad ir numesti saldainio popieriuką, prisilaužyti karklo šakelių.

Pranešimą rengė:Anykščių Lopšelio-darželio ,,Žiogelis” auklėtoja metodininkėRegina Varaškevičiūtė