TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA planavimas/TV PLANAI... · 2018-04-15 · Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas,

TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA

TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Vilnius, 2017

Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2017

2

TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO TERITORIJOS TAIKOMĄJĄ ESAMOS

BŪKLĖS ANALIZĘ ATLIKO:

PROJEKTO VADOVAS

Dr. Zenonas Gulbinas

EKSPERTAI:

Justas Budriūnas – miškai

Dr. Zigmantas Gudžinskas – biologinė įvairovė

Dr. Zenonas Gulbinas – kraštotvarkiniai konfliktai

Aušra Kitovienė – miškai

Marijus Pileckas – rekreacija, kartografija, GIS

Gediminas Raščius – kraštovaizdis

Dr. Jonas Satkūnas – geologija ir geomorfologija

Dr. Vykintas Vaitkevičius – kultūros paveldas

Vaidotas Valskys – bendroji geografinė ir socialinė-ekonominė teritorijos analizė,

kartografija, GIS

Egidijus Žalneravičius – augalija, buveinės

Jevgenijus Žikulinas – kartografija


3

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 5

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga .................................................................................. 6

1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas............................................................... 6

1.2. Reljefas ............................................................................................................................ 7

1.3. Hidrografinis tinklas ....................................................................................................... 11

1.4. Klimatas ......................................................................................................................... 14

1.5. Kraštovaizdžio struktūra ................................................................................................. 14

1.6. Žemėnaudų struktūra ...................................................................................................... 15

2. Miškų analizė ........................................................................................................................ 17

3. Gyvosios gamtos analizė ....................................................................................................... 21

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga ........................................................................... 21

3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas ................................................................ 25

3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės ............................................................................... 28

3.4. Buveinių apsaugos ir tvarkymo principai ........................................................................ 32

3.5. Svetimžemės ir invazinės rūšys....................................................................................... 33

3.6. Kertinės miško buveinės ................................................................................................. 34

3.7. Saugomos grybų rūšys .................................................................................................... 36

3.8. Saugomos gyvūnų rūšys ................................................................................................. 36

3.9. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų vertinimas ............................................ 40

4. Gamtos paveldo analizė ......................................................................................................... 42

5. Kultūros paveldo analizė ....................................................................................................... 51

5.1. Nekilnojamo kultūros paveldo vertybės .......................................................................... 51

5.2. Kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės ............................................................ 53

6. Žemėvaldų analizė ................................................................................................................ 55

7. Socialinė-ekonominė teritorijos analizė ................................................................................. 55

8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė .............................................................................. 57

9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė........................................................................................... 62

9.1. Regioninio parko išorinių ribų optimizavimo poreikis..................................................... 62

9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis .......................... 64

9.3. Gyvosios gamtos vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos .......................... 70

9.4. Negyvosios gamtos paveldo vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos

bei probleminiai arealai ......................................................................................................... 72

10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai ................................................... 76

SANTRUMPOS ........................................................................................................................ 78

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI................................................................................................. 79


4

PRIEDAI .................................................................................................................................. 81

1 priedas. Pelkės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................................. 82

2 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Tytuvėnų regioniniame parke ........................................... 83

3 priedas. Medynai Tytuvėnų regioniniame parke ......................................................................... 84

4 priedas. Miško augavietės Tytuvėnų regioniniame parke ............................................................ 85

5 priedas. Miško ploto padidėjimas Tytuvėnų regioniniame parke nuo 2005 metų ......................... 86

6 priedas. Miško įveisimas ir apaugimas mišku Tytuvėnų regioniniame parke............................... 87

7 priedas. Miškų grupės Tytuvėnų regioniniame parke .................................................................. 88

8 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke.................................... 89

9 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke ..................................... 90

10 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke .............................. 91

11 priedas. Saugomų žinduolių, roplių, vėžiagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Tytuvėnų

regioniniame parke........................................................................................................................ 92

12 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros paveldo

vertybių požymius turintys objektai Tytuvėnų regioniniame parke ir jo prieigose .......................... 93

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:27 000 ......................................................... 100


5

ĮVADAS

Tytuvėnų regioninio parko planavimo schema rengiama vykdant projektą Nr. 05.5.1-

APVA-V-018-01-0003 „Saugomų teritorijų planavimo dokumentų ir metodologinės

medžiagos (vertybių būklės vertinimui ir kraštovaizdžio analizei) parengimas“, finansuojamą

pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto

„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“

05.5.1-APVA-V-018 priemonę „Biologinės įvairovės apsauga“ iš Europos Sąjungos

struktūrinių fondų lėšų.

Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos

ministerijos. Tytuvėnų regioninio parko planavimo shemą pagal 2017 m. gegužės 30 d. sutartį

Nr. F4-2017-042 / 84 rengia VšĮ Gamtos paveldo fondas ir VĮ Valstybės žemės fondas.

Tytuvėnų regioninio parko esamos būklės analizės metu buvo parengtos šios

regioninio parko teritorijos tyrimų ataskaitos:

1. Tytuvėnų regioninio parko kultūros paveldo vertybių studija. Autorius – prof. dr.

Vykintas Vaitkevičius;

2. Tytuvėnų regioninio parko negyvosios gamtos paveldo vertybės. Autorius – doc. dr.

Jonas Satkūnas;

3. Tytuvėnų regioninio parko biologinės įvairovės ir jos vertybių studija. Autoriai –

doc. dr. Zigmantas Gudžinskas ir Egidijus Žalneravičius;

4. Tytuvėnų regioninio parko miškų analizė ir siūlymai jų apsaugai ir tvarkymui.

Autorius – Justas Budriūnas.

Regioninio parko planavimo schemos rengėjai labai dėkoja už pastabas ir pasiūlymus

Tytuvėnų regioninio parko specialistams.

http://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktu

http://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/del-2014-2020-metu-europos-sajungos-fondu-investiciju-veiksmu-programos-5-prioriteto-aplinkosauga-gamtos-istekliu-darnus-naudojimas-ir-prisitaikymas-prie-klimato-kaitos-05-5-1-apva-v-018-priemones-biologines-ivairoves-apsauga-is-europos-sajungos-struktu


6

1. Bendroji geografinė teritorijos apžvalga

1.1. Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas

Tytuvėnų regioninis parkas, užimantis 18158,95 ha plotą, yra vakarinėje Lietuvos

dalyje. Didžioji dalis regioninio parko teritorijos išsidėsčiusi Kelmės rajono savivaldybėje,

šiaurrytinė dalis – Radviliškio rajono savivaldybėje, o pietiniai pakraščiai – Raseinių rajono

savivaldybėje (1 pav.). Pagrindinės gyvenvietės: Tytuvėnai, Šiluva, Pagauštvinis, Skogalis,

Plauginiai, Plekaičiai, Lenartuva, Paežeriai. Tytuvėnų regioninio parko direkcija įsikūrusi

Tytuvėnų mieste, kuris yra 19 km atstumu nuo Kelmės, 27,2 km – nuo Raseinių, 39,6 km –

nuo Radviliškio ir 46 km – nuo Šiaulių.

Parką iš šiaurės supa Budraičių, Šedbarų, Kiaunorių kaimų bei Šiaulėnų miestelio

dirbami laukai ir Pavengrio, Užpelkių, Mūrų miškai. Vakarinėje dalyje parko teritoriją supa

dirbami Pagryžuvio ir Pavydų kaimų laukai bei pievos ir Padubysio, Palapiškių miškų

masyvų plotai. Pietinėje dalyje parko teritoriją riboja dirbami laukai ir pievos, kurios patenka į

Bogušiškių, Narušių, Šiaulelių, Vilkiškių kaimų teritorijas bei Meškynės, Aukštadvario miškų

masyvai. Rytinė regioninio parko dalis ribojasi su Šaukoto miestelio, Papušynio, Kunigiškių,

Budrių, Kadylų kaimų dirbamais laukais ir pievomis.

1 pav. Tytuvėnų regioninio parko administracinis skirstymas.


7

1.2. Reljefas

Tytuvėnų regioninis parkas plyti Rytų Žemaičių plynaukštės geomorfologiniame

rajone. Parko reljefas gana įvairus – vyrauja banguota bei vietomis kalvotesnė moreninė

lyguma, suformuota atsitraukiant paskutiniajam ledynui (2 pav.). Būdingos ir smėlio kalvos,

apaugusios pušų šilais, bei lygesnės banguotos lygumos, nusileidžiančios į plačias durpynais

virtusias žemumas. Šie smėlynai – tai ledyno tirpsmo vandens suklostytos formos.

Charakteringiausias parko kraštovaizdžio bruožas – Tytuvėnų ežerų grandinė. Tai tarsi pailgi

karoliai suverti ant vienos gijos. Sprendžiant pagal jų formą ir išsidėstymą, tai greičiausiai

rininės kilmės ežerų klonis.

Rina – tai iš vokiečių kalbos kilęs geomorfologinis terminas apibūdinantis ilgą siaurą

duobėtą ledyno tirpsmo vandens išgraužtą slėnį, paprastai gilų ir stačiašlaitį (pavyzdžiui

Asvejos ežeras). Rinų klonius suformuoja ledyno tirpsmo vandenys, išsikraunantys

pliūpsniais iš po ledyno esant dideliam slėgiui. Todėl paprastai rinos yra suformuotos iš

įvairaus gylio duobių grandinių. Manoma, kad duburių skaičius rininiame slėnyje atitinka

ledyno stabtelėjimų ir naujo suspausto vandens pliūpsnio susidarymų skaičių. Didelio slėgio

vandens išgraužtos duobės liko neužpildytos nuosėdomis. Taip galėjo įvykti tik todėl, kad jos

buvo užpildytos ledu ledyno blokais arba užšalusiu vandeniu, palaidotu po nedidelio storio

nuosėdų danga. Palaidoti ledo blokai atšilus klimatui ištirpo. Tokiu būdu atsikūrė

stačiašlaičiai rininiai duburiai. Palaidotų ledo blokų tirpimo procesą geologai vadina

termokarstu. Šio proceso dėka yra susiformavę jauniausios ledyninės reljefo formos – gilūs

termokarstiniai dubakloniai (pavyzdžiui, garsioji Velnio duobė prie Aukštadvario), giliausių

ežerų (pavyzdžiui, Tauragno, Asvejos) rinos. Poledynmečio žmonės galėjo būti

termokarstinio proceso liudininkais. Gal būt šio proceso dėka atsirado padavimai apie staiga

prasmegusius dvarus, bažnyčias.

Ar Tytuvėnų ežerų grandinė iš tiesų yra rininės kilmės? Kokie argumentai leidžia taip

manyti? Šios grandinės orientacija atitinka paskutiniojo ledyno judėjimo kryptį, kada galėjo

susikaupti ledyno plyšiuose suspaustas tirpsmo vanduo. Abejonių dėl šios kilmės hipotezės

kelia tik nedidelis Gauštvinio (giliausia vieta 3,8 m) ir Apušio (5,3 m) ežerų gylis. Tačiau šią

aplinkybę, paaiškinti, matyt galima tuo, kad būtent šių ežerų dubenys buvo išgraužti ledynui

ne slenkant į priekį o jam traukiantis ir sparčiai tirpstant, kada nespėjo susiformuoti palaidoto

ledo blokai, o rininės duobės buvo užpildytos tirpsmo vandens nešmenimis. Tuo tarpu piečiau

telkšantys Giliaus ir Bridvaišio ežerai buvo suformuoti dar esant pakankamai galingiems

polediniams srautams, kuriems išsiliejus, jų duburiuose liko palaidoti ledo blokai.

Termokarstinio proceso pasekmėje jie ištirpo gerokai vėliau, tik poledynmetyje. Todėl

Bridvaišio ir Giliaus ežerai yra labai gilūs, jų gylis siekia 42,8 ir 23 metrus. Giliaus ežero

dubens termokarstinę kilmę savotiškai patvirtina ir padavimas. Pasak jo, Giliaus ežeras

senovėje atūžęs oru ir užkritęs ant čia augusio miško. Dar senovėje žvejai esą tuo įsitikinę

traukdami tinklus, kurie užsikabinę už medžių viršūnių tuojau susidrasko. Kalbant geologų

kalba, tai reikštų kad ežeras įdubo labai greitai, o su juo įdubo ir ežero vietoje augęs miškas.

Taigi, Tytuvėnų ežerų grandinė greičiausiai susiformavo ledynui traukiantis. Giliaus ir

Bridvaišio ežerų dubenys buvo išgraužti anksčiau, tačiau termokarstiniu būdu atsikūrė

vėliausiai. Gauštvinio ir Apušio ežerų dubenis išplovė jau silpnesni srautai, čia pat juos

užpildę ir nuosėdomis.

Su ežerų grandine siejasi ir akmenų ruožai, kurie liudija čia buvus ledyno plyšiams.

Kodėl ledynas būtent šioje vietoje sueižėjo, gali paaiškinti tektoninės sandaros analizė. Pagal


8

giluminių geologinių bei geofizinių tyrimų duomenis, Tytuvėnų ežerų grandinė beveik tiksliai

sutampa su aktyvia tektonine zona. Greičiausiai tai žemės plutos lūžis, išilgai kurio žemės

plutos blokai juda skirtingu greičiu. Tai galėjo būti viena iš priežasčių susiformuoti ledyno

plyšių sistemai, kurioje cirkuliavo tirpsmo vandens srautai išgraužę ežerų klonius bei sukloję

akmenų ruožus.

Geologiniu požiūriu akmenų ruožai – tai ledyninės kilmės forma, susidariusi ledyno

plyšyje, į kurį buvo išslegiama dugninė morena (ledyno nešama medžiaga). Plyšiu tekėjęs

ledyno tirpsmo vanduo išplovė smulkžemį, molį ir smėlį, palikdamas tik riedulius. Kad plyšiu

tekėjo vandens srautai rodo akmenų ruožų galuose susiklostę vėduoklės pavidalo smėlio

sankaupos – išnašų kūgiai. Taigi akmenų ruožai žymi buvusius ledyno plyšius.

Viename iš Tytuvėnų parko akmenų ruožų prie kelio Tytuvėnai–Mockaičiai (Paežerių

miške), pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Lietuvos geologijos tarnybos specialistai,

vadovaujami dr. A. Bitino bendradarbiaudami su JAV mokslininkais 2003 metais atliko

akmenų paviršiaus kosmogeninio datavimo tyrimus. Jų metu nustatyti berilio mineralo

dešimtojo izotopo kiekiai, kurie rodo, kiek laiko riedulių paviršių veikia tiesioginis kosminis

spinduliavimas. Kitaip tariant, šiuo metodu nustatoma prieš kiek laiko rieduliai pateko į

dienos šviesą arba kada ištirpo juos talpinęs ledas. Šių tyrimų duomenys rodo, kad

paskutinysis kontinentinis ledynas Tytuvėnų apylinkėse ištirpo prieš 10–14 tūkstančių metų.

Lietuvoje tokių akmenų ruožų aptikta labai nedaug, nemažai natūralių riedulynų sunaikinta,

akmenys panaudoti statybai, skaldos gamybai.

Akmenų ruožai, vadinami „Akmenų rūža“ (dar kitaip Tučkinės) ir „Velniakeliu“ (arba

Paežerio rūža, Peleniaus rūža), – valstybės saugomi gamtos paveldo geologiniai objektai.


9

2 pav. Tytuvėnų regioninio parko geomorfologinis žemėlapis (legenda kitame puslapyje).


10


11

1.3. Hidrografinis tinklas

Tytuvėnų regioniniame parke ežerai užima apie 1,5 % (pagal GDR10LT) parko

teritorijos ploto. Taip pat didelius plotus užima upeliai, kanalai ir drenažo grioviai, kurie kartu

užima 204,99 ha plotą (1,13 % nuo viso parko teritorijos). Pelkės užima net 554,49 ha plotą, o

tai sudaro 3,05 % viso regioninio parko teritorijos.

Tytuvėnų RP teritorijos hidrografinio tinklo tankis – 2,18 km/km². Bendras visų

Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis yra apie 395,77 km.

Ežerai

Tytuvėnų regioninio parko vakarinėje ir rytinėje dalyse išsidėstę 15 ežerų, kurių

bendras plotas sudaro 274,9 ha (1 lentelė). Iš jų tik vienintelis Gauštvinis viršija 100 ha, dar 3

parko ežerai siekia kelių dešimčių hektarų plotą.

1 lentelė. Ežerai Tytuvėnų regioniniame parke (pagal GDR10LT).

Eil. Nr. G Kodas Pavadinimas Plotas, ha

1. hd3 ež. Gauštvinis 123,15

2. hd3 ež. Bridvaišis 45,17

3. hd3 ež. Gilius 36,69

4. hd3 ež. Apušys 26,98

5. hd3 Miškinių ežeras 9,87

6. hd3 ež. Gomerta 8,61

7. hd3 Juodežeris 6,93

8. hd3 Paežerių ežeriukas 1,81

9. hd3 Pėžų ežeras 1,60

10. hd3 Bevardžiai ežerai (6 vnt.) 14,11

Iš viso: 274,9

Gauštvinis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 6 km į šiaurę nuo

Tytuvėnų, Didžiojo Tyrulio durpyno pietiniame pakraštyje. Nusidriekęs iš šiaurės į pietus

3,1 km, plotis siekia 0,6 km. Gylis iki 5 m. Ežero plotas siekia 1,243 km², kranto linijos ilgis –

6,98 km. Ežero dubuo rininės kilmės. Krantai žemi, daug kur apaugę miškais, pievomis ir

krūmynais, pelkėti. Suteka Šimša ir Spangupis, pietuose išteka Dubysos intakas Gryžuva.

Gauštvinio ežeras įeina į Užpelkių botaninį-zoologinį draustinį. Vakariniame ežero krante

įsikūręs Pagauštvinio kaimas.

Bridvaišis – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 1 km į pietryčius nuo

Tytuvėnų. Ežero plotas – 46,5 ha. Ilgis 1,1 km, plotis 0,7 km. Didžiausias gylis 42,8 m.

Vidutinis gylis 10,2 m. Rytiniai ir pietvakariniai krantai aukšti, šiaurinis žemas, pelkėtas.

Ežere yra dvi salos – Didžioji ir Varnų. Iš ežero išteka Tytuvos upelis (Lapišės intakas,

Dubysos baseinas), o įteka tik mažyčiai upeliukai.

Prie ežero yra Rutelių ir Plauginių kaimai, Tytuvėnų miesto pakraštys. Ežero

šiauriniame krante stūkso Tytuvėnų piliakalnis. Šis ežeras yra mėgstamas poilsiautojų.

Rytinėje ežero pusėje įsikūrusi poilsiavietė „Sedula“. Čia galima pailsėti, paplaukioti valtimis,

vandens dviračiais. Gausiai lankomas ir pagrindinis paplūdimys vakariniame krante bei kiti

mažesni paplūdimiai.


12

Gilius – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į

šiaurę nuo Tytuvėnų, Tytuvėnų regioniniame parke. Ilgis iš šiaurės į pietus 0,95 km, plotis iki

0,5 km. Ežeras rininės kilmės. Krantai šiaurėje ir šiaurės vakaruose žemi, kitur aukštesni. Iš

pietinės pusės supa miškas. Šiaurėje išteka upelis į greta telkšantį Apušio ežerą. Prie ežero

įrengta vandens sporto bazė. Prieina Tytuvėnų miesto šiaurinis pakraštys, Kuršių kaimas.

Apušys – ežeras vidurio Lietuvoje, Kelmės rajone, apie 3 km į šiaurę nuo Tytuvėnų,

tarp Radviliškio–Sovetsko geležinkelio ir jo atšakos į Tytuvėnų tyrelį. Ežero forma lenkta iš

šiaurės į pietryčius, ilgis 0,9 km, plotis iki 0,3 km. Ežeras rininis. Krantai žemi, apsupti

pelkėtų pievų. Apušys upeliais jungiasi su Gauštvinio (šiaurėje) ir Giliaus (pietuose) ežerais.

Išteka Gryžuvos (Dubysos baseinas) intakas Apušis.

Upės

Tytuvėnų RP teritorija priklauso Nemuno upių baseino rajonui. Rytinė regioninio

parko teritorijos dalis patenka į Nevėžio pabaseinį, o vakarinė į Dubysos pabaseinį. Bendras

visų Tytuvėnų RP upių ir upelių vagų ilgis 395,77 km. Tytuvėnų RP upių tinklo tankis –

2,18 km/km². Ilgiausios Tytuvėnų RP upės: Šušvė, Šimša, Lapišė, Tytuva, Gryžuva, Šušvaitė

(2 lentelė).

2 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko upės (pagal GDR10LT).

Eil. Nr. Pavadinimas Ilgis, km

1. Šušvė 13,77

2. Šimša 6,51

3. Lapišė 5,47

4. Tytuva 4,94

5. Gryžuva 3,45

6. Šušvaitė 2,32

7. T-2 1,96

8. Š-4 1,72

9. Sandrava 1,71

10. Š-1 1,70

11. Žyzdrė 1,42

12. Spangupis 1,34

13. Gomerta 1,28

14. Supynė 0,97

15. Apušis 0,75

16. Apušis 0,52

17. Šėta 0,09

18. Medinė Žyzdrė 0,06

19. Bevardžiai upeliai 345,80

Iš viso: 395,77

Šušvė – upė Vidurio Lietuvoje; Nevėžio dešinysis intakas. Prasideda Plekaičių

apylinkėse (Kelmės r.), 6 km į pietryčius nuo Tytuvėnų. Pačiame aukštupyje teka į šiaurę per

Tytuvėnų tyrelį, vėliau suka į rytus ir teka pro Sulinkių pelkę (Radviliškio r.), nuo santakos su


13

Berže teka į pietus ir pietryčius. Įteka į Nevėžį 36 km nuo jo žiočių, netoli Graužų kaimo

(Kėdainių r.).

Intakai:

kairieji: Šušvaitė, Beržutė, Malštovė, Beržė, Srautas, Krimslė, Paliūnys,

Paupelys, Žiedupė;

dešinieji: Šėta, Upytė, Gomerta, Žadikė, Vedreikė, Miegotas, Ažytė, Skardūnė,

Raguva, Pečiupė, Cigoniškė, Žemėplėša, Liedas, Lapskojis, Vikšrupis, Grinčiupys, Putnupys.

Slėnys aukštupyje ir vidurupyje daugiausia 2–3 km pločio, žemiau – 350–450 m.

Šlaitai 6–15 m aukščio. Aukštupio vaga 8–10 m pločio, vidurupio ir žemupio – 10–16 m

pločio. Salpos plotis 40–80 m. Srovės greitis 0,1–0,4 m/s. Užšalusi gruodžio–kovo mėn.

Ledai vidutiniškai išsilaiko 91–99 dienas, ilgiausiai – 142–148 dienas. Ledo storis 83–

100 cm. Ledonešis paprastai prasideda kovo pabaigoje (nors kartais ir balandžio viduryje) ir

trunka 4–5 dienas (ilgiausiai – 27 d.). Metinė vandens svyravimų amplitudė aukštupyje 2,9 m,

žemupyje 3,4 m. Pavasarinių potvynių aukštis (lyginant su vasaros lygiu) 2,6–3,1 m.

Šimša – upė Lietuvoje, Šiauliuose, Šiaulių, Radviliškio ir Kelmės rajonuose. Išteka iš

Tyrulių pelkės tarp Žuvininkų kaimo ir Talšos ežero ir teka visą laiką į pietus, iš pradžių

melioracijos grioviu tarp Šiaulių miesto Šimšės ir Zoknių rajonų, toliau Šimšės kanalu tarp

Piktmiškio ir Margių, pro Bačiūnus, Lingailių miško pakraščiu pro Rėkyvą ir Einoraičius,

Dukto miško pakraščiu pro Širvučius, Tyrulių pelkės pakraščiu pro Pakapę, Šiaulių ir

Radviliškio rajonų, toliau Radviliškio ir Kelmės rajonų riba pro Kiaunorius, toliau natūralia

vaga ir Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje įteka į Gauštvinio ežerą. Iš

Gauštvinio ištekanti upė vadinasi Gryžuva (Dubysos baseinas). Intakas – Krioklys (kairysis).

Pelkės

Tytuvėnų regioniniame parke dėl gamtinių ypatybių pelkės užima nemažus plotus.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis1 šlapynės užima beveik ⅓ parko teritorijos (3

lentelė), t. y. 10 kartų daugiau nei pelkės užima pagal GDR10LT duomenų bazę (554,49 ha).

Toks didelis neatitikimas gaunamas, nes pagal pastarąją duomenų bazę didžioji dalis pelkių

apskaitoma kaip miškai, pievos ir ganyklos. Pelkės daugiausia išsidėsčiusios centrinėje ir

rytinėje parko dalyse, Užpelkių miške (1 priedas). Didžiausios parko pelkės: Tytuvėnų tyrelis,

Šiluvos tyrelis ir Didžiojo tyrulio dalis. Nemažus Šiluvos ir Tytuvėnų tyrelių plotus (18 lentelė)

šiuo metu kasa UAB „Tytuvėnų durpės“.

3 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko pelkės.

Pelkės tipas Plotas, ha Dalis, % Nuo parko

ploto, %

Aukštapelkės 1122 19,7 6,2

Žemapelkės 3195 56,1 17,6

Nenustatyto tipo pelkės 304 5,3 1,7

Durpingi pažemėjimai 1073 18,8 5,9

Iš viso: 5694 100,0 31,4

Pagal buveinių inventorizacijos duomenis apie 2,95 % parko teritorijoje esančių

buveinių sudaro pelkių buveinės. 7230 Šarmingos žemapelkės užima 43,36 ha plotą (55,06 %

1 – Lietuvos pelkių ir durpynų žemėlapis M 1:200 000 © Lietuvos geologijos tarnyba, 2005


14

nuo visų pelkių buveinių), o 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai – 35,1 ha plotą (44,57 % nuo visų

pelkių buveinių). Likusią dalį sudaro 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, kurios

užima 0,23 ha plotą (0,37 % nuo visų pelkių buveinių).

1.4. Klimatas

Teritorija yra vakarinėje Lietuvos dalyje ir priklauso Vidurio žemumos klimatinio

rajono – Mūšos-Nevėžio parajoniui. Dėl didesnio atstumo nuo jūros ir išsidėstymo

vyraujančių vakarų vėjų kryptimi už Žemaičių aukštumos keteros vietovės klimatas turi

daugiau kontinentinių bruožų. Pastebimai didesnė metinė temperatūros amplitudė. Žiemos

daug šaltesnės negu pajūryje (sausio mėn. vidutinė temperatūra siekia apie −5,5 °C). Pastovi

sniego danga laikosi apie 80–90 dienų: susidaro apie gruodžio 25 d., o išnyksta apie kovo

15 d. Maksimalus sniego dangos storis siekia apie 20 cm. Vasarą liepos mėn. vidutinė

temperatūra siekia apie +16,5 °C. Vidutinis kritulių kiekis per metus siekia apie 650 mm

(artimas šalies vidurkiui). Drėgmės kiekis ore ir debesų vandeningumas yra sumažėjęs dėl

atstumo nuo jūros, be to Žemaičių aukštumos yra išsidėsčiusios išilgai vyraujantiems vakarų

krypties vėjams. Didžioji dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku – 425 mm, tuo tarpu

šaltuoju metų laiku – 225 mm. Vidutinis metinis vėjo greitis yra daug mažesnis negu

vakarinėje Lietuvos dalyje ir siekia apie 3–3,5 m/s. Vėjo poveikį mažina miškai.

Svarbiausieji procesai įtakojantys vietos klimato ypatumus yra adiabatinis oro

leidimasis nuo gretimų aukštumų, bei blogos nuotėkio plokščiu paviršiumi sąlygos. Dėl šių

priežasčių šiam klimatiniam parajoniui būdingas dirvožemių perdrėkimas.

1.5. Kraštovaizdžio struktūra

Visas Tytuvėnų regioninis parkas patenka į Kuršo-Žemaičių aukštumų ruožo (C)

Žemaičių aukštumos srities (CV) Rytų Žemaičių pelkėtą agrarinę mažai urbanizuotą pakilumą

(CV15).

Kraštovaizdžio gamtinį pobūdį didžia dalimi suformavo vėlyvojo Nemuno ledynmečio

Baltijos stadijos fliuvioglacialinis reljefas, kurio pažemėjimuose holoceno laikotarpiu

susiformavo stambios pelkinės lygumos (žemapelkės, aukštapelkės) ir ežeruoti duburiai.

Apskritai, pelkės, kasami ir apleisti durpynai, kitos šlapynės užima labai didelę parko

teritorijos dalį. Pelkynai čia vadinami tyruliais.

Parke vyrauja pakilumų (plynaukščių) kraštovaizdis. Molinga banguota pakiluma (B')

driekiasi į šiaurės rytus, o smėlinga banguota pakiluma (B) – į pietryčius nuo Tytuvėnų ir

pačiame miete. Šių pakilumų pažemėjimuose plyti stambiausios pelkės: Tytuvėnų ir Šiluvos

tyreliai.

Kalvotas kraštovaizdis susitelkęs parko pakraščiais. Priemolingas moreninis kalvynas

(K') užima rytinę parko dalį – Kalnų ir Šaukoto kalvynai. Kalnų kalvyne yra aukščiausia

regioninio parko kalva (186,7 m). Pietvakarinių parko pakraščiu driekiasi smėlingas

fliuvioglacialinis kalvynas (K) – Šiluvos fliuvioglacialinio masyvo dalys. Šiaurės vakariniu

pakraščiu parko teritorija nedaug prisiliečia prie moreninis gūbrio (G) – Pakapės moreninio

gūbrio.


15

Ežerinis kraštovaizdis stebimas vakariniame regioninio parko pakraštyje kur ežeruotas

duburys (E) talpina lyg ant vienos gijos suvertus Bridvaišio, Giliaus, Apušies ir Gauštvinio

ežerus.

Bendras kraštovaizdžio pobūdis (sukultūrinimas arba natūralumas) morfostruktūriniu

funkciniu požiūriu vertintas pagal Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, patvirtintą

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703.

Parke vyrauja natūralaus pobūdžio miškingas gamtinis kraštovaizdis: miškingas (m),

pelkinis (t) ir miškingas pelkėtas (mt). Miškingas kraštovaizdis (miškas 90–100 %, agro

<10 %) apima Užpelkių mišką, Tytuvėnų šilą, Gomertos kraštovaizdžio draustinį. Pelkinis

kraštovaizdis (pelkė 70–100 %, miškas 10–30 %) apima Tytuvėnų tyrelio šiaurinę dalį.

Miškingas pelkėtas (miškas 70–90 %, pelkė / ežeras 10–30 %) apima Šiluvos tyrelį ir

Tytuvėnų tyrelio pietinę dalį.

Mišraus pobūdžio miškingas mažai sukultūrintas kraštovaizdis dengia dalį banguotos

pakilumos. Miškingas agrarinis (ma) kraštovaizdis (miškas 50–70 %, agro 30–40 %, urbo

<5 %) iš pietų ir rytų juosia Tytuvėnus.

Sukultūrintas agrarinis kraštovaizdis užima santykinai labai nedidelę parko teritorijos

dalį. Agrarinis (a) kraštovaizdis (agro 80–90 %; urbo <10 %, miškas <20 %) išskirtas Pakapės

moreninio gūbrio pietiniame gale.

Agrarinis iš dalies urbanizuotas kraštovaizdis apima Šiluvos apylinkes, kur išskiriamas

agrarinis mažai urbanizuotas (au') kraštovaizdis (agro 60–80 %, urbo 10–20 %, miškas

<20 %). Kraštovaizdžio panoramose išsiskiria Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika

ir netoliese pastatyta Šiluvos koplyčia.

Urbanistinis kraštovaizdis apima Tytuvėnus, kur išskiriamas urbanistinis ežeruotas

(ue) kraštovaizdis (urbo 60–80 %, ež. 20–40 %, miškas <10 %). Aiški kraštovaizdžio

dominantė Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su Tytuvėnų bernardinų vienuolynu.

1.6. Žemėnaudų struktūra

Daugiau negu pusę regioninio parko ploto užima miškai (55,1 %), kurie tolygiai

išsidėstę visoje regioninio parko teritorijoje (4 lentelė). Atviri plotai, kuriuose vyrauja

dirbama žemė (18,5 %), sodai, pievos ir ganyklos (6,15 %) ir užstatytos teritorijos (1,7 %)

daugiausiai išsidėsčiusios regioninio parko vakarinėje ir centrinėje dalyse. Didelius plotus

užima durpynai (1241,4 ha, apie 6,8 % nuo visos teritorijos). Taip pat nemažus plotus užima

medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai (4,25 %), upės, upeliai, kanalai ir drenažo grioviai

(1,13 %) bei ežerai (1,5 %). Likusią dalį sudaro nedideli kelių, karjerų, gamybinių teritorijų ir

nenaudojamų žemių plotai (3 pav.).


16

3 pav. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra.

4 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko žemės naudmenų struktūra (pagal GDR10LT).

Žemės naudmenų kategorijos Plotas, ha Dalis, %

Durpynai 1241,35 6,84

Karjerai 8,94 0,05

Keliai 218,19 1,20

Upės 1,27 0,01

Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai 204,99 1,13

Ežerai 274,90 1,51

Kūdros 17,38 0,10

Pelkės 554,49 3,05

Tvenkiniai 6,49 0,04

Miškai 10005,42 55,10

Sodai 4,16 0,02

Užstatytos teritorijos 308,62 1,70

Gamybinės teritorijos 10,96 0,06

Dirbama žemė 3360,78 18,51

Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai 771,53 4,25

Pievos ir ganyklos 1109,49 6,11

Nenaudojama žemė 50,69 0,28

Kita 9,28 0,05

Iš viso: 18158,95 100,00

6,84

0,05

1,20

0,01

1,13 1,51

0,10

3,05

0,04

55,10

0,02

1,70

0,06

18,51

4,25 6,11

0,28 0,05

Durpynai

Karjerai

Keliai

Upės

Upeliai, kanalai ir drenažo grioviai

Ežerai

Kūdros

Pelkės

Tvenkiniai

Miškai

Sodai

Užstatytos teritorijos

Gamybinės teritorijos

Dirbama žemė

Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai

Pievos ir ganyklos

Nenaudojama žemė

Kita


17

2. Miškų analizė

Esama miškų būklė, naudojimas ir tvarkymas. Didžioji dalis Tytuvėnų regioninio

parko miškų plyti Tytuvėnų MU Tytuvėnų ir Šiluvos g-jų bei Radviliškio MU Legečių g-jos

teritorijose, šiek tiek įsiterpia į Raseinių MU Pikčiūnų g-ją (4 pav.). Radviliškio MU miškai

inventorizuoti 2012 metais, parengtas miškotvarkos projektas 2013–2022 metų laikotarpiui.

Raseinių MU miškai inventorizuoti 2014 metais, miškotvarkos projektas patvirtintas 2016 m.

balandžio 12 d. Tytuvėnų MU naujas miškotvarkos projektas rengiamas šiuo metu, o 2006 m.

parengto projekto galiojimas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d.

įsakymu Nr. D1-814 pratęstas iki 2018 m. gruodžio 31 d.

4 pav. Urėdijų ir girininkijų ribos.

Miškai užima 11 071 ha, tai sudaro 61 % parko ploto (5 lentelė). Parke yra keletas

stambesnių miškų masyvų – Papušynio, Užpelkių, Butkių, Tytuvėnų, Šiluvos, Sandravos

miškai, besijungiančių tiesiogiai ar per nedideliais atstumais išsimėčiusius mažesnius

miškelius. Ne miško plotai daugiausiai koncentruojasi centrinėje parko dalyje, tarp Tytuvėnų

ir Šiluvos, taip pat į šiaurės rytus nuo šių gyvenviečių. Likusioje parko dalyje vyrauja miškai

su nedideliais pievų ar dirbamų laukų intarpais.

Valstybiniai miškai parke sudaro 56 % viso miškų ploto, privatūs ir kiti miškai – 44 %.

Valstybinės reikšmės miškai išsidėstę daugiausiai didžiuosiuose miško masyvuose parko

vakarinėje dalyje ir Gomertos kraštovaizdžio draustinyje parko šiaurrytinėje dalyje (2

priedas). Privačių miškų didžiausia koncentracija tarp Butkių ir Papušynio miškų masyvų.


18

5 lentelė. Miškai Tytuvėnų regioniniame parke Miškų valstybės kadastro duomenimis.

Žemės naudmenų grupė Plotas, ha Dalis, %

Miško žemė 10873,8 98,2

Ne miško žemė 35,7 0,3

Žemė apauganti mišku 161,9 1,5

Iš viso: 11071,4 100,0

Miškų plotai parko teritorijoje nuolatos didėja. Pagrindinė to priežastis – savaime

apželiančios tarpumiškės (etaloninis pavyzdys – buvę dideli atviri plotai Vičių miško

centrinėje dalyje), taip pat medžiais ir krūmais apaugantys durpynai (5 priedas). Žemė,

apauganti mišku, šiuo metu sudaro 1,5 % bendro miškų ploto. Dalis plotų, anksčiau laikytų

pelkėmis (ne miško žeme), šiuo metu yra traktuojami kaip miško aikštės, ir tai dar labiau

padidina miškingumo procentą. Plotų, kuriuose būtų numatyta įveisti mišką, yra nedaug –

pavieniai nedideli ploteliai Gomertos kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje ar palei

vakarinę jo ribą. O štai žemės, savaime apaugančios mišku, yra gerokai daugiau – tame

pačiame Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, taip pat jau minėtos atviros erdvės miško

masyvų apsuptyje Vičių miško centrinėje dalyje (6 priedas).

Parke 24 % visų medynų yra kultūrinės kilmės. Daugiausia kultūrinės kilmės medynų

yra Butkių, Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose, valstybiniuose miškuose. Daugiausia tai

arba pokario metais apželdintos be šeimininkų likusios žemės ūkiui nepalankios žemės

Gomertos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, arba želdant atkurtos kirtavietės miškų ūkio

funkcinio prioriteto zonose.

Išskirtinis parko miškų bruožas – dideli pelkinių augaviečių plotai (6 lentelė).

Pelkinėse augavietėse augantys miškai sudaro trečdalį visų parko miškų – 33,3 %. Vyrauja

žemapelkės – Pc ir Pd augavietės sudaro net 77 % visų pelkių. Jos išsidėsčiusios Šiluvos ir

Tytuvėnų tyrelių miškuose ir palei juos. Tačiau nepaisant didelio pelkių ploto, parke vyrauja

sausi dirvožemiai – normalaus drėgnumo N hidrotopo augavietės sudaro 37 % visų miško

dirvožemių.

6 lentelė. Miško augaviečių struktūra (%).

Dirvožemio drėgnumo laipsnis Dirvožemio derlingumo laipsnis

Iš viso: Kodas Tipas

a b c d f

Labai

nederlingi Nederlingi Derlingi

Labai

derlingi

Ypatingai

derlingi

L

Laikinai perteklingo

drėgnumo (glėjiški)

dirvožemiai

- 1,27 9,80 10,35 0,27 21,69

N Normalaus drėgnumo

dirvožemiai - 3,06 30,68 3,40 0,003 37,14

P Pelkiniai durpiniai

dirvožemiai 0,78 6,76 16,10 9,64 - 33,28

Š Normalaus drėgnumo

šlaitų dirvožemiai - 0,02 0,37 0,02 - 0,40

U

Pastoviai perteklingo

drėgnumo (glėjiniai)

dirvožemiai

- 0,10 2,19 5,19 0,01 7,48

Iš viso: 0,78 11,22 59,13 28,59 0,28 100,00


19

Čia vyrauja Žemaitijai būdingi derlingi (Nc) dirvožemiai (83 %), o Nb ir Nd

augavietėms tenka atitinkamai 8 % ir 9 % sausųjų dirvožemių. Sausos augavietės daugiausiai

išsidėsčiusios Gomertos kraštovaizdžio draustinio centrinėje ir šiaurinėje dalyje, taip pat

Šiluvos ir Tytuvėnų miškų masyvuose bei Vičių geomorfologiniame draustinyje (4 priedas).

Laikinai perteklinio drėgnumo dirvožemiuose auga kiek daugiau nei penktadalis parko miškų,

čia vyrauja derlingi ir labai derlingi Ld ir Lf trofotopai. Pereinamieji tarp mineralinio ir

pelkinio grunto dirvožemiai (U hidrotopas) sudaro 7,5 % visų miškų dirvožemių, čia vyrauja

Ud ir Uc augavietės. L ir U hidrotopai daugiausiai pasitaiko Užpelkių ir Apušio botaninių

zoologinių draustinių teritorijose bei Tytuvėnų miško ūkinės paskirties prioriteto zonoje.

Šlaitinės augavietės sudaro tik 44 ha, t. y. tik 0,4 % visų augaviečių.

Medynų pagal vyraujančią medžių rūšį (6 lentelė) išsidėstymas parko teritorijoje (3

priedas) atkartoja miško augaviečių išsidėstymą. Pelkinėse ir užmirkusios augavietės vyrauja

beržynai, sausose augavietėse – pušynai, vietomis eglynai. Tačiau panagrinėjus atskirų tipų

trofotopų ir hidrotopų gausą (procentais nuo visumos), matomas įdomus ir nestandartinis

miškų pasiskirstymas pagal vyraujančią medžių rūšį, atsižvelgiant į esamas augavietes. Nors

tipiškos pušies augavietės (a ir b trofotopai) sudaro tik 12 % visų miškų, pušynai sudaro net

ketvirtadalį (25,2 %) visų parko medynų. Vadinasi, pusė jų auga kitoms rūšims labiau

tinkančiuose dirvožemiuose, daugiausiai Nc augavietėje, labiausiai tinkančioje eglynams,

kurie savo ruožtu sudaro 28,3 % visų medynų. Parko teritorijoje vyrauja beržynai, užimantys

30,7 % visų medynų ploto. Užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose auga palyginti

nemažai juodalksnynų – jie sudaro 10,7 %. Menkaverčių lapuočių – baltalksnio ir drebulės –

medynai sudaro atitinkamai 3,1 ir 1,5 proc. Medynų pasiskirstymas augavietėse yra normalus,

išskyrus didelį kiekį pušynų, atsižvelgiant į labai nederlingų ir nederlingų dirvožemių kiekį.

Pušynai derlinguose dirvožemiuose daugiausiai yra susiformavę savaime, nėra gryni, juose

daug kitų medžių, daugiausia eglių, beržų, drebulių, neretai yra antrasis ardas. Šie mišrūs

pušynai yra labai vertingi biologinės įvairovės požiūriu, tad, nors tai ir pakankamai sudėtinga,

po kirtimų juos būtina atkurti ta pačia vyraujančia rūšimi.

Analizuojant medynų pasiskirstymą brandumo grupėmis, matome santykinai didelį

brandžių ir vyresnių medynų kiekį – jie sudaro daugiau kaip trečdalį (37,36 %) visų medynų

(6 lentelė). Daugiau kaip pusė visų beržynų (50,9 %) ir juodalksnynų (50,7 %) yra brandūs ar

vyresni. Šių medžių rūšių medynai, net ir pasiekę brandą, išlieka gana stabilūs ir atsparūs

neigiamiems aplinkos veiksniams, tačiau toks didelis brandžių ir vyresnių medynų plotas

verčia sunerimti, ypač turint omenyje, kad beveik trečdalis visų beržynų (32,4 %) ir

juodalksnynų (30,9 %) yra jau perbrendę. Vienu metu dideliems šių lapuočių, kaip taisyklė

augančių perteklingo drėgnumo dirvožemiuose, plotams pasiekus gamtinę brandą ir pradėjus

juos kirsti, tegu ir neplynais kirtimais, stipriai sumažės vandens iš dirvožemio pašalinimas

(išgarinimas), dėl ko gali staiga labai pakilti gruntinis vandens lygis, todėl gali žūti dideli

plotai perbrendusių (nebeatsparių) medynų. Vienu metu žuvus didesniems jų plotams, miško

atkūrimas ar atsikūrimas gali tapti nebeįmanomas. Tai gresia šiuo metu esančios augmenijos

žuvimu, stipriais visos ekosistemos pokyčiais. Eglynai ir pušynai šiuo požiūriu atsparesni –

brandūs ir vyresni medynai sudaro atitinkamai 27,4 % ir 23,7 %. Tačiau eglynai ir pušynai

stipriai išsibalansavę jaunuolynų–pusamžių medynų amžiaus tarpsnyje. Jaunuolynai sudaro

33,7 % visų eglynų, o pušynų jaunuolynai – tik 8,7 %. Veikiausiai iškirtus pušynus Nc

trofotope, miškas atkuriamas egle, kaip pagrindine tiksline rūšimi šiai augavietei. Tokiu būdu

pušynų plotai mažėja, juos keičia biologinės įvairovės požiūriu ne tokie vertingi eglynai.


20

7 lentelė. Medynų struktūra (%).

Vyraujanti

medžių rūšis

Medynų brandumo grupės

Iš viso: Jaunuo-

lynai Pusamžiai

Pribręs-

tantys Brandūs Perbrendę

Pasiekę

gamtinę

brandą

Ąžuolas 0,22 0,04 0,001 - - - 0,3

Beržas 3,89 6,90 4,37 5,57 9,54 0,41 30,7

Blindė - 0,02 0,001 0,01 - - 0,0

Baltalksnis 0,10 0,57 0,48 1,80 0,15 0,05 3,1

Drebulė 0,54 0,25 0,06 0,23 0,35 0,02 1,5

Eglė 9,54 5,75 5,23 7,26 0,09 0,39 28,3

Guoba - - - 0,004 - - 0,0

Gluosnis - - - 0,02 - - 0,0

Juodalksnis 2,11 2,02 1,12 2,12 2,85 0,45 10,7

Klevas 0,07 0,06 - - - - 0,1

Kiti k. lapuočiai 0,01 - - - - - 0,0

Liepa 0,002 0,004 - 0,003 0,039

0,0

Maumedis 0,01 0,01 - - - - 0,0

Pušis 2,19 13,76 3,28 4,13 0,76 1,08 25,2

Tuopa 0,002 - - 0,01 0,01 - 0,0

Uosis 0,002 0,04 - - - - 0,0

Iš viso: 18,69 29,41 14,54 21,16 13,79 2,41 100,0

Dabartinis miškų priskyrimas miškų grupėms daugelyje vietų visiškai neatitinka

saugomos teritorijos zonavimo. Šiuo metu rengiamame Kelmės rajono savivaldybės miškų

priskyrimo miškų grupėms plane miškų grupės išskirtos pagal parko zonų ribas (7 priedas).

Miškingumas parko teritorijoje pakankamai aukštas, gana intensyvus savaiminis

apžėlimas mišku, todėl reikėtų numatyti priemones miško aikštėms ir laukymėms išsaugoti ar

netgi naujai suformuoti masyvuose, kur jų nėra.


21

3. Gyvosios gamtos analizė

3.1. Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga

Tytuvėnų regioninio parko floros ir augalijos apžvalga. Tytuvėnų regioniniame

parke išsamūs floros tyrimai atlikti prieš 20 metų. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad

regioninio parko teritorijoje aptinkami 603 rūšių savaiminiai augalai, priklausantys 93

šeimoms ir 304 gentims. Be to, teritorijoje buvo užregistruotos 72 svetimžemės augalų rūšys.

Pagal rūšių gausumą Tytuvėnų regioniniame parke daugiausia yra astrinių

(Asteraceae) šeimos augalų – 62 rūšys. Daugelis šios šeimos augalų yra būdingi atviroms arba

pažeistoms buveinėms, o miškų buveinėse jų dalis gerokai mažesnė. Kai kurios šios šeimos

rūšys yra riboto paplitimo ir parodo tam tikrą pereinamąjį teritorijos pobūdį iš pietinių į

šiaurinius fitogeografinius šalies rajonus. Iš tokių rūšių reikia paminėti švelniąją kreisvę

(Crepis mollis) ir paupinę usnį (Cirsium rivulare).

Antroji pagal rūšių gausumą yra miglinių (Poaceae) šeima, kuriai priklauso 52 rūšys.

Dauguma šios šeimos augalų taip pat būdinga atviroms buveinėms, tačiau jų pasitaiko ir kitų

tipų buveinėse – miškuose, pelkėse. Daug šios šeimos augalų pievų buveinėse yra

vyraujantys. Trečioji pagal rūšių gausumą yra viksvuolinių (Cyperaceae) šeima, kuriai

priklauso 50 parke užregistruotų rūšių. Dauguma viksvuolinių šeimos augalų – pelkių ir kitų

perteklinio drėkinimo buveinių, rečiau vidutinio drėgnumo buveinių augalai. Erškėtinių

(Rosaceae) šeima Tytuvėnų regioniniame parke pagal gausumą užima ketvirtąją vietą ir turi

36 rūšis. Dauguma šios šeimos augalų yra gana sausų ar vidutinio drėgnumo buveinių augalai,

tik nedidelė dalis būdinga pelkių ir kitoms drėgnoms buveinėms (pvz., pelkinė vingiorykštė

(Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), miškinė sidabražolė (Potentilla

erecta)). Gana daug šios šeimos atstovų priklauso rasakilos (Alchemilla) genčiai, kurioje

gausu apomiktinių rūšių. Kitų šeimų augalai turi mažiau kaip 30 rūšių. Pupinių (Fabaceae)

šeimai priklauso 27 rūšys, gvazdikinių (Caryophyllaceae) – 25 rūšys, vėdryninių

(Ranunculaceae) šeimai – 22 rūšys, gegužraibinių (Orchidaceae) ir notrelinių (Lamiaceae)

šeimoms – po 20 rūšių.

Tytuvėnų regioninis parkas, pagal floristinį fitocenologinį Lietuvos padalijimą

priklauso Centrinės Europos provincijai ir apima dalį Rytų Žemaičių plynaukštės ir Šiaurės

Lietuvos žemumos rajono pietvakarinį pakraštį. Dėl šios priežasties teritorijoje būdingais yra

laikomi spygliuočių miškai su reikšminga lapuočių priemaiša, pelkės ir šlapios pievos. Dėl

žmonių veiklos didelė dalis pelkių ir šlapių pievų nusausintos, o pelkės ilgą laiką buvo

intensyviai eksploatuojamos – kasamos durpės. Dėl to būdingos augalų bendrijos ir joms

būdingos rūšys išlikusios tik mažiausiai pažeistuose, dažnai nedideliuose plotuose.

Tytuvėnų regioninio parko augalija, kaip ir flora, gana stipriai paveikta antropogeninių

veiksnių. Mažiausiai žmonių veiklos paveiktos augalų bendrijos telkiasi miškuose, vandens

telkinių (ypač ežerų) pakrantėse, išlikusiuose pelkių plotuose. Dalyje miškų bendrijų, kuriose

vykdoma intensyvi ūkinė veikla, yra nemažai bendrijų degradacijos požymių. Ypač aiškių

degradacijos požymių yra prie kanalų ir sausintų pelkių masyvų esančiuose miškuose. Dėl

nuolat vykdomų kirtimų, miškuose daug kur susiformavusios pakaitinės miško bendrijos su

ne visiškai būdinga ar netgi nebūdinga medyno, krūmų ir žolinių augalų rūšių sudėtimi.

Nepaisant to, kai kuriuose miškuose, kuriuose ūkininkavimas yra ne toks intensyvus,

išlikusios būdingos, nepakitusios arba beveik nepakitusios miškų bendrijos.


22

Dauguma pievų plotų Tytuvėnų regioniniame parke buvo sukultūrinti, o natūralių

pievų išlikę mažai. Be to, per paskutinius du dešimtmečius, pasikeitus ūkininkavimo

pobūdžiui ir labai sumažėjus pievų naudojimo intensyvumui (nešienaujama, neganomi

galvijai), natūralios pievos dar labiau nyksta, jų plotų reikšmingai sumažėjo, o kultūrinių

pievų vietoje formuojasi krūmynai. Dėl to pievų augalams ir bendrijoms kyla dar didesnė

grėsmė.

Gana reikšmingą Tytuvėnų regioninio parko dalį užima dirbami laukai, kuriuose

formuojasi vienamečių ir daugiamečių piktžolių bendrijos, kurioms būdinga nedidelė rūšių

įvairovė.

Išsamūs floros ir augalijos tyrimai Tytuvėnų regioniniame parke vykdyti maždaug

prieš 20 metų (8 lentelė). Vėliau parko teritorijoje atlikti tyrimai apėmė tik tam tikras

teritorijos dalis, buvo apžvalginio pobūdžio arba buvo koncentruoti į atskirus objektus (kai

kurias rūšis, jų populiacijų būklę, europinės svarbos buveines ir kt.). Dėl kintančios aplinkos,

antropogeninio poveikio, ūkininkavimo intensyvumo ir tradicijų kaitos, taip pat ir dėl

natūralių priežasčių flora sparčiai kinta, saugomų teritorijų augalų, kaip ir kitų organizmų

įvairovės išsamūs tyrimai turėtų būti vykdomi ne rečiau kaip kas 20–25 metai, kad būtų

galima įvertinti kaitos tendencijas, parinkti būtinas apsaugos ir tvarkymo priemones bei

užtikrinti vertybių apsaugą.

8 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje vykdyti moksliniai augalijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Apžvalginiai Užpelkių botaninio-

zoologinio draustinio floros ir augalijos

tyrimai

1978–1979 Botanikos instituto Floros ir

geobotanikos laboratorija

2. Užpelkių botaninio zoologinio augalijos

kartografavimas ir apsaugos biologinių

pagrindų nustatymas

1979–1980 Botanikos instituto Floros ir

geobotanikos laboratorija.

Tyrimus vykdė J. Balevičienė,

R. Jankevičienė,

Ž. Lazdauskaitė.

3. Užpelkių botaninio zoologinio retų

augalų bendrijų ir Lietuvos

Raudonosios knygos rūšių

kartografavimas

1990–1991 Botanikos institutas

4. Tytuvėnų regioninio parko ir gretimų

teritorijų augmenijos apžvalga

1996 A. Balsevičius, K. Katilius,

A. Skirpstas, R. Valatkevičius

5. Lietuvos Raudonosios knygos augalų ir

gyvūnų radimvietės

1997 Gamtinės įvairovės išsaugojimo

draugija

6. Kertinių miško buveinių išskyrimas 2002 Tytuvėnų regioninio parko

ekologas S. Stašaitis

7. Tytuvėnų regioninio parko ežerų

hidrobiologiniai ir hidrologiniai tyrimai

2006 Lietuvos hidrobiologų draugija

8. Šimšų miško buveinės, augalų rūšys ir

jų apsaugos priemonės

2011 A. Balsevičius

9. Šimšų miško retų ir apyrečių augalų

rūšių, paupinio usnyno bendrijų

kartografavimas

2011 V. Lopeta

10. EB svarbos natūralių buveinių

inventorizavimas visoje šalyje

2011–2015 Gamtos tyrimų centro Botanikos

institutas


23

Siekiant nustatyti dabartinę Tytuvėnų regioninio parko augalų įvairovę ir įvertinti jų

būklę bei suprasti vykstančius pokyčius, artimiausiu metu turėtų būti pakartoti išsamūs floros

tyrimai. Tyrimai turėtų būti vykdomi ne trumpiau kaip tris vegetacijos sezonus. Kiekvienais

metais vegetacijos sezono metu tyrimai turėtų būti vykdomi ne mažiau kaip penkiais etapais

(nuo balandžio iki rugsėjo vidurio): ankstyvą pavasarį, pavasario viduryje, vasaros pradžioje,

vidurvasarį, ir vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje.

Grybų įvairovė. Grybų įvairovė Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai

netyrinėta ir duomenys apie teritorijoje aptinkamus grybus labai fragmentiški. Šiek tiek

duomenų apie regioniniame parke aptinkamus grybus ir kerpes buvo surinkta 2002–2005 m.

vykdant kertinių miško buveinių inventorizaciją, tačiau duomenų labai mažai ir jie apima tik

tam tikroms buveinėms būdingas arba buveinių specializuotas grybų ir kerpių rūšis.

Apibendrinus esamą informaciją nustatyta, kad Tytuvėnų regioniniame parke iki šiol

užregistruota apie 60 grybų ir kerpių rūšių. Jeigu būtų atlikti išsamūs tyrimai grybų ir kerpių

rūšių skaičius galėtų būti maždaug dešimteriopai didesnis.

Grybų įvairovė dabartinėje Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje išsamiai netyrinėta.

Informacijos apie parke augančias grybų rūšis randama tik Šimšų miško BAST gamtotvarkos

plane. Jame nurodoma, kad Šimšų miške auga raudonviršiai (Leccinum), lepšės (Leccinum

scabrum), baravykai (Boletus), apysaldžiai piengrybiai (Lactarius subdulcis), ūmėdės

(Russula), paprastosios musmirės (Amanita muscaria), tikrieji kazlėkai (Suillus granulatus),

rudosios meškutės (Phragmatobia fuliginosa), rudmėsės (Lactarius deterrimus). Pelkiniuose

miškuose neretai aptinkama gelsvoji voveraitė (Cantharellus lutescens), ant eglių, rečiau –

beržų virtuolių ir stuobrių galima rasti į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytą skaisčiąją

raudonpintę (Pycnoporellus fulgens). Miško biržėje ant sukrautų beržo šakų buvo aptikta

tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinus), kuri Lietuvoje taip pat saugoma.

Išsamios grybų ir kerpių įvairovės tyrimų stoka Tytuvėnų regioniniame parke yra

akivaizdi, dėl to reikėtų artimiausioje perspektyvoje organizuoti parko mikologinius tyrimus.

Grybai ir kerpės yra ne tik svarbūs ekosistemų komponentai, bet ir neretai parodo

ekosistemose ir buveinėse vykstančius teigiamus arba neigiamus pokyčius.

Gyvūnų įvairovė. Remiantis Tytuvėnų regioninio parko 2011 m. veiklos ataskaita,

parke užregistruotos 787 gyvūnų rūšys, iš kurių – 49 saugomos. Didžiausią parke

užregistruotų gyvūnų rūšių dalį sudarė bestuburiai gyvūnai – 586 rūšys. Vandens telkiniuose

rasta 11 rūšių apskritažiomenių ir žuvų rūšių, tokia pat yra varliagyvių ir roplių įvairovė – 11

rūšių. Dėl regioniniame parke esančių įvairių tipų buveinių – miškų, pievų, pelkių, ežerų

pakrančių, išeksploatuotų durpynų ir kt. – suskaičiuotos 142 paukščių rūšys ir 37 žinduolių

rūšys.

Žinduoliai. Regioninio parko žinduoliai paskutinį kartą detaliai tirti 1997 m. Tuo metu

parke buvo užregistruotos 36 žinduolių rūšys. Vėliau žinduoliai detaliai nebuvo tyrinėti,

atlikti tik kai kurių regioninio parko teritorijų tyrimai. Remiantis SRIS duomenimis,

regioniniame parke aptinkamos 3 saugomos žinduolių rūšys – ūdra (Lutra lutra), lūšis (Lynx

lynx) ir baltasis kiškis (Lepus timidus). Daugiausiai kartų parke registruota ūdra, kuri buvo

pastebėta Šimšos ir Gryžuvos upių pakrantėse, Gauštvinio, Miškinio ežerų, Paežerių ežeriuko

bei kitų vandens telkinių pakrantėse. Baltieji kiškiai pastebėti didesniuose regioninio parko

miškų masyvuose – Paežerio miške, Tytuvėnų miške, Papušynio miške bei Tytuvėnų tyrelio

durpyno apylinkėse. Lūšis registruota tik vieną kartą, 2014 m. Užpelkių miške.

Paukščiai. Tytuvėnų regioniniame parke detalūs ornitofaunos tyrimai buvo vykdyti

Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje, Tytuvėnų tyrelio durpyne bei Šimšų miško


24

BAST. Literatūros duomenimis, regioniniame parke turėtų stebima daugiau kaip 140 rūšių

paukščių. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke užregistruotos 22 saugomos

paukščių rūšys (10 priedas). Dažniausias ir beveik visoje regioninio parko teritorijoje

aptinkamas baltasis gandras (Ciconia ciconia). Juodasis gandras (Ciconia nigra) pastebėtas

keturiose vietose – Tytuvėnų, Šimšos ir Užpelkių miškuose. Tytuvėnų ir Vičių miškuose

užregistruotas baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos), juodoji meleta (Dryocopus

martius), uldukas (Columba oenas), lygutė (Lullula arborea), paprastoji medšarkė (Lanius

collurio), Bridvaišio ežero apylinkėse aptinkamas didysis baublys (Botaurus stellaris).

Nemažai paukščių užregistruota Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje. Čia gyvena

gervės (Grus grus), jerubės (Bonasa bonasia), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina),

juodoji meleta (Dryocopus martius), pelėdikė (Athene noctua), pilkoji meleta (Picus canus),

Gauštvinio ež. Apylinkėse – jūrinis erelis (Heliaeetus albicilla). Tytuvėnų tyrelio durpyno

apylinkėse aptinkami: didysis baublys (Botaurus stellaris), gulbė giesmininkė (Cygnus

cygnus), juodoji žuvėdra (Chlidonias niger), rudakaklis kragas (Podiceps griseigena),

sketsakalis (Falco subbuteo), didysis baltasis garnys (Egretta alba), upinė žuvėdra (Sterna

hirundo), gervė (Grus grus), mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina), nendrinė lingė (Circus

aeruginosus) bei pelėsakalis (Falco tinnunculus).

Vabzdžiai. Tytuvėnų regioniniame parke atlikta nemažai entomologinių tyrimų, ypač

gerai ištyrinėta Užpelkių botaninio-zoologinio bei Apušio botaninio-zoologinio draustinių

entomofauna. Geriausiai regioniniame parke ištyrinėti drugiai. Literatūroje nurodoma, kad

parke užregistruota daugiau kaip 150 drugių, žirgelių ir vandens vabalų rūšių bei apie 400

naktinių drugių rūšių. SRIS nurodoma, kad regioninio parko teritorijoje aptinkama 18

saugomų vabzdžių rūšių. Daugiausiai parke randama saugomų drugių rūšių. Dauguma drugių

užregistruoti Užpelkių ir Šimšų miškų pakraščiuose, proskynose, miškapievėse, retesniuose

šių miškų masyvuose, tarp miško masyvų įsiterpusiose pievose, taip pat Gauštvinio, Apušio ir

Giliaus ežerų pakrantėse, jų pakrančių pelkėse ir aplinkinėse pievose. Teritorijoje dažnesni

yra: rudaakis satyriukas (Coenonympha hero), baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna),

auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia), akiuotasis satyras (Lopinga achine), tamsioji

šaškytė (Melitaea diamina), didysis auksinukas (Lycaena dispar). Be minėtų drugių rūšių,

parke registruotas pietinis perlinukas (Brenthis daphne), pievinis satyriukas (Coenonympha

tullia), kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) ir machaonas (Papilio machaon).

Regioniniame parke taip pat užregistruotas didysis karališkasis laumžirgis (Anax imperator),

mažasis karališkasis laumžirgis (Anax parthenope), grakščioji skėtė (Leucorrhinia caudalis),

baltakaktė skėtė (Leucorrhinia albifrons), šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis), mažoji

nehalenija (Nehalennia speciosa) ir žieduotoji strėliukė (Sympecma paedisca), kurios

pastebėtos Gauštvinio, Apušio, Giliaus ir Miškinių ežerų apylinkėse bei kitose parko dalyse,

kuriose vyrauja šlapynės. Be minėtų vabzdžių rūšių, 2010 m. Gauštvinio ežero šiaurinėje

pakrantėje buvo užregistruotos plačioji dusia (Dytiscus latissimus) ir dvijuostė nendradusė

(Graphoderus bilineatus).

Vėžiagyviai. Vėžiagyviai regioniniame parke labai mažai tyrinėti. SRIS nurodoma,

kad 1965–1969 m. Apušio, Gilaus ir Bridvaišio ežeruose buvo randami plačiažnypliai vėžiai

(Astacus astacus), tačiau vėlesnių duomenų apie jų paplitimą parke nėra.

Ropliai, varliagyviai. Ropliai ir varliagyviai regioniniame parke mažai tyrinėti. Viso

regioninio parko ropliai ir varliagyviai detaliau tyrinėti 1997 m., o vėliau jie tirti tik 2010–

2011 m. Šimšų miško BAST. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke, Tytuvėnų

miške, 2015 m. užregistruota viena saugoma roplių rūšis – trapusis gluodenas (Anguis


25

fragilis). Daugiau roplių pastaruoju metu neaptinkama, nors literatūros šaltiniuose nurodoma,

kad regioninio parko teritorijoje buvo randamas gyvavedys driežas, vikrusis driežas ir

paprastoji angis. Remiantis SRIS duomenimis, regioniniame parke saugomų varliagyvių rūšių

nėra užregistruota, tačiau tikėtina, kad jų parke tikrai tūrėtų būti.

Mokslinių gyvūnijos tyrimų Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje pradžia – Užpelkių

botaninio-zoologinio draustinio tyrimai 1990 m. Vėliau vykdyti viso parko arba jo dalių

gyvūnijos įvairovės tyrimai (9 lentelė).

Siekiant tinkamai organizuoti gyvūnų apsaugą Tytuvėnų regioniniame parke, labai

svarbu atlikti visapusiškus įvairių taksonominių grupių gyvūnų tyrimus. Mažiausiai duomenų

yra apie daugumos vabzdžių ir kitų bestuburių gyvūnų įvairovę. Šių taksonominių grupių

tyrimams turėtų būti teikiamas prioritetas.

9 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje atlikti moksliniai gyvūnijos tyrimai.

Eil.

Nr. Tyrimų tema Metai

Tyrimus vykdžiusi įstaiga,

autorius

1. Užpelkių botaninio-zoologinio

draustinio vabzdžių, paukščių ir

žinduolių faunos tyrimai

1990 Ekologijos instituto mokslininkai:

S. Pakalniškis, A. Stanionytė,

S. Švažas, P. Bluzma, R. Baleišis,

R. Mažeikytė, K. Baranauskas,

A. Ulevičius


draustinio ornitologiniai tyrimai

1990 Ekologijos instituto j. m. b.

S. Švažas

3. Tytuvėnų regioninio parko

entomofaunos apžvalga

1997 K. Matiukas

4. Lietuvos raudonosios knygos augalų

ir gyvūnų radimvietės


draugija


varliagyviai ir ropliai


draugija


žinduoliai

1997 K. Baranauskas, E. Mickevičius

7. Tytuvėnų tyrelio durpyno

ornitofaunos tyrimai

1998–2000 G. Matiukas

8. Tytuvėnų regioninio parko Šiaurinės

dalies entomologiniai tyrimai

2003 D. Dapkus

9. Tytuvėnų regioninio parko ežerų

hidrobiologiniai ir hidrologiniai

tyrimai

2006 Lietuvos hidrobiologų draugija


draustinio entomologiniai tyrimai

2010 G. Švitra

11. Šimšų miško BAST varliagyvių,

roplių, paukščių ir žinduolių tyrimai

2010–2011 V. Lopeta

3.2. Retų ir saugomų rūšių bei buveinių paplitimas

Saugomos augalų rūšys Tytuvėnų regioniniame parke. Tytuvėnų regioniniame

parke, remiantis Saugomų rūšių informacinės sistemos (toliau – SRIS) duomenimis,

užregistruotos 32 augalų rūšys (10 lentelė), įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų,

augalų ir grybų sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d.

įsakymu Nr. 504. Iš jų 28 rūšys yra induočiai augalai, likusios 4 rūšys – samanos ir


26

kerpsamanės Rūšys, kurios Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje minėtos literatūros ir

kituose šaltiniuose, bet nenurodytos jų tikslios radavietės ir apie jų buvimą teritorijoje nėra

duomenų SRIS, į lentelę neįtrauktos. Iš saugomų augalų rūšių, užregistruotų Tytuvėnų

regioniniame parke, 6 rūšių populiacijų būklė vertinima kaip gera, 16 – patenkinama, 2 –

išnykusi ir 8 rūšių būklė yra nežinoma.

Išnagrinėjus saugomų rūšių augalų paplitimą Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje (8

priedas), galima aiškiai pastebėti kelias dideles saugomų augalų rūšių santalkas: Kiaunorių,

Užpelkių, Šimšos, Paežerio, Tytuvėnų ir Papušynio miškai ar jų dalys, priklausančios

regioniniam parkui. Kitose teritorijos dalyse retų rūšių augaviečių nedaug arba visiškai nėra.

Toks saugomų rūšių paplitimas aiškiai parodo biologinės įvairovės požiūriu vertingiausias

teritorijas, kurios turi būti tinkamai saugomos ir tvarkomos.

10 lentelė. Retosios augalų rūšys ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos

statusas Gausumas Būklė

Lotyniškas Lietuviškas

Betula humilis Liekninis beržas LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

gana gausus

Gera

Campanula

cervicaria

Šiurkštusis katilėlis LRK 3(R)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Centunculus minimus Mažoji šimtūnė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Cerastium sylvaticum Miškinė glažutė LRK 4(I)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Corallorhiza trifida Nariuotoji ilgalūpė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

labai mažai

Nežinoma

Dactylorhiza baltica

(D. longifolia)

Baltijinė gegūnė LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza cruenta Raiboji gegūnė LRK 1(E)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza fuchsii Aukštoji gegūnė LRK 4(I)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza

incarnata

Raudonoji gegūnė LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Dactylorhiza

maculata

Dėmėtoji gegūnė LRK 2(V)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza

ochroleuca

Gelsvoji gegūnė LRK 3(R)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Dactylorhiza

traunsteineri

Siauralapė gegūnė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Drepanocladus

lycopodioides

Pataisinė drepanė LRK 1(E)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Gymnadenia

conopsea

Pievinis plauretis LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Glyceria nemoralis Miškinė monažolė LRK 4(I)

kategorija

Labai retas,

gana gausus

Patenkinama

Hammarbya

paludosa

Pelkinė laksva LRK 2(V)

kategorija

Labai reta,

negausi

Patenkinama

Hydrocotyle vulgaris Pelkinė raistenė LRK 1(E)

kategorija

Labai retas Išnykęs


27




Huperzia selago Statusis atgiris LRK 5(Rs)

kategorija

Dažnas, gana

gausus

Gera

Lejeunea cavifolia Paprastoji plojenė LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Nežinoma

Liparis loeselii Dvilapis purvuolis Buveinių

direktyva (II,

IV), LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Malaxis monophyllos Vienalapis gedutis LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

negausus

Patenkinama

Neckera pennata Plunksninė pliusnė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

negausus

Patenkinama

Nymphaea alba Paprastoji vandens

lelija

LRK 4(I)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Orchis mascula Vyriškoji gegužraibė LRK 2(V)

kategorija

Retas, labai

negausus

Patenkinama

Pinguicula vulgaris Paprastoji tuklė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

gana gausus

Gera

Platanthera

chlorantha

Žalsvažiedė blandis LRK 4(I)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Poa remota Retažiedė miglė LRK 5(Rs)

kategorija

Retas,

negausus

Nežinoma

Potamogeton

acutifolius

Smailialapė plūdė LRK 4(I)

kategorija

Retas, gausus Patenkinama

Primula farinosa Raktažolė pelenėlė LRK 2(V)

kategorija

Apyretis,

negausus

Patenkinama

Pulsatilla patens Vėjalandė šilagėlė Buveinių

direktyva (II,

IV), LRK 2(V)

kategorija

Labai retas,

nežinomas

Išnykusi

Swertia perennis Daugiametis patvenis LRK 3(R)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Trichocolea

tomentella

Pūkuotoji apuokė LRK 2(V)

kategorija

Gana retas,

negausus

Patenkinama

Įvertinus saugomų rūšių būklę galima teigti, kad daugelio augalų populiacijos gana

gausios ir augalai paplitę daugelyje jiems tinkamų buveinių. Iš tokių augalų galima paminėti

aukštąją gegūnę (Dactylorhiza fuchsii), baltijinę gegūnę (Dactylorhiza baltica), raudonąją

gegūnę (Dactylorhiza incarnata), statųjį atgirį (Huperzia selago) ir kt. Dauguma šios grupės

rūšių yra gana dažnos ir Lietuvoje, jos mažiau jautrios aplinkos pokyčiams arba geba prie jų

prisitaikyti.

Kita dalis rūšių Tytuvėnų regioniniame parke yra labai retos arba retos, o jų

populiacijos negausios. Iš tokių rūšių reikia paminėti nariuotąją ilgalūpę (Corallorhiza

trifida), raibąją gegūnę (Dactylorhiza cruenta), siauralapę gegūnę (Dactylorhiza

traunsteineri), pelkinę laksvą (Hammarbya paludosa) ir kt. Tokių rūšių apsaugai turėtų būti

skiriama daugiau dėmesio ir, esant galimybėms, vykdomi buveinių tvarkymo darbai, siekiant

palaikyti palankią jų būklę ir išsaugoti arba pagausinti populiacijas.


28

Kelių rūšių augalai, anksčiau buvę regioninio parko teritorijoje, dabar neaptinkami ir

manoma, kad yra išnykę. Iš tokių rūšių reikia paminėti vėjalandę šilagėlę (Pulsatilla patens),

kuri įrašyta ne tik į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, bet ir

į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedą. Ši rūšis dabartinėje parko teritorijoje buvo

aptikta 1961 m., o dabar nerandama. Spėjama, kad taip pat išnykusi pelkinė raistenė

(Hydrocotyle vulgaris), paskutinį kartą registruota 1950 m. Tyrulių pelkėje, pievinis plauretis

(Gymnadenia conopsea), paskutinį kartą registruotas 1979 m. Labai svarbu atlikti Tytuvėnų

regioniniame parke registruotų saugomų rūšių (ypač priskirtų 1–3 kategorijoms) augalų ir jų

populiacijų būklės vertinimą. Tokie duomenys padėtų racionaliai ir pagrįstai organizuoti

saugomų rūšių populiacijų ir buveinių apsaugą.

Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje yra dvilapio purvuolio populiacija. Ši rūšis

įrašyta ne tik į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, bet ir įtrauktą į Buveinių direktyvos II priedą.

Populiacija nedidelė, bet labai svarbi tiek fitogeografiniu, tiek ir rūšies apsaugos požiūriu. Dėl

to reikėtų tiksliai įvertinti rūšies populiacijos dydį bei būklę ir, remiantis gautais duomenimis,

parinkti būtinas buveinių tvarkymo ir rūšies populiacijos būklės gerinimo priemones.

Buveinių apsaugai skirtų teritorijų gamtotvarkos planuose rekomenduojame numatyti

įgyvendinti specifines ypač retų ir pažeidžiamų rūšių apsaugos priemones, atsižvelgus į

kiekvienos rūšies poreikį. Būtina pabrėžti, kad daugeliu atvejų retų rūšių augalų buveinių ir

populiacijų apsaugos priemonės gali būti įgyvendinamos nedideliuose (0,1–0,5 ha) plotuose,

apimančiuose konkrečias saugomų rūšių buveines. Tokiais atvejais priemonės būna

veiksmingesnės, jas galima įgyvendinti daug kruopščiau, negu dideliuose buveinių plotuose.

Be to, priemonėms nedideliuose plotuose įgyvendinti reikia daug mažiau lėšų. Svarbiausia,

kad būtų kiekvienai rūšiai parenkamos veiksmingiausios priemonės ir griežtai laikomasi

priemonių įgyvendinimo terminų bei dažnumo.

3.3. Europos Bendrijos svarbos buveinės

Tytuvėnų regioniniame parke Europos Bendrijos svarbos buveinės buvo

inventorizuotos ir kartografuotos 2011–2014 m., įgyvendinant projektą „Europos Bendrijos

svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“. Regioniniame parke iš viso

aptiktos 18 tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės, kurios apima 272 atskirus plotus.

Bendras šių buveinių plotas dengia 2 674 ha parko teritorijos (11 lentelė). Pagal plotus,

didžiausią dalį sudaro miškų buveinės, kurios užima 2362,9 ha, toliau eina vandens buveinės,

kurios užima 168,1 ha. Pelkių buveinės užima 78,8 ha, o pievų buveinių regioniniame parke

palyginti mažai – jos užima 64,3 ha.

Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko buveinių erdvinį pasiskirstymą ir pasiskirstymą

pagal tipus, galima teigti, kad didžiausius plotus užima europinės svarbos miškų buveinės,

kurių didžiausias tankis yra Šimšų miško BAST. Taip pat nemažai ir gana didelių europinės

svarbos miškų buveinių masyvų yra Papušynio miško BAST, bei Gomertos kraštovaizdžio

draustinio dalyje, Miškinių ežero aplinkoje. Kitur miškų buveinės didesniais ar mažesniais

masyvais pasklidusios pavieniui visoje regioninio parko teritorijoje. Nors apie 30 %

regioninio parko teritorijos sudaro žemės ūkio naudmenos, didžiausia dalis jų yra dirbami

laukai. Europinės svarbos pievų buveinių inventorizuota nedaug, jų plotai palyginti nedideli.

Septyni iš devynių regioniniame parke esančių ežerų priskiriami europinės svarbos ežerų

buveinėms.


29

11 lentelė. Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų pasiskirstymas regioniniame parke.

Buveinės tipas Kartografuotų

plotų skaičius

Užimamas

plotas (ha)

Visų europinės

svarbos buveinių

dalis (%)

3140 Ežerai su menturdumblių

bendrijomis

1 44,1 1,6

3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su

plūdžių arba aštrių bendrijomis

5 114,1 4,3

3160 Natūralūs distrofiniai ežerai 2 9,8 0,4

6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai 1 1,9 0,1

6270 *Rūšių gausios ganyklos ir

ganomos pievos

1 1,4 0,1

6410 Melvenynai 6 21,8 0,8

6450 Aliuvinės pievos 2 6,2 0,2

6510 Šienaujamos mezofitų pievos 14 33,0 1,2

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 16 35,1 1,3

7160 Nekalkingi šaltiniai ir

šaltiniuotos pelkės

1 0,3 0,0

7230 Šarmingos žemapelkės 10 43,4 1,6

9010 *Vakarų taiga 9 72,3 2,7

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai 8 53,7 2,0

9050 Žolių turtingi eglynai 31 132,2 4,9

9080 *Pelkėti lapuočių miškai 63 680,0 25,4

9180 *Griovų ir šlaitų miškai 1 1,5 0,1

91D0 *Pelkiniai miškai 52 638,0 23,9

91E0 *Aliuviniai miškai 49 785,1 29,4

Iš viso 272 2674,1 100,0

Teritorijoje inventorizuota palyginti nedaug pelkių buveinių. Kiek didesnius plotus

užima tik tarpinių pelkių ir liūnų buveinės. Manome, kad dalis kasybos metu pažeistų pelkių,

kurios Tytuvėnų regioniniame parke užima didelius plotus, galėtų būti priskirtos prie

degradavusių aukštapelkių tipo. Inventorizuojant europinės svarbos buveines, šios pažeistos

pelkės nebuvo identifikuotos kaip europinės svarbos buveinės. Tokių plotų, galinčių būti

priskirtų prie europinės svarbos buveinių – 7120 Degradavusių aukštapelkių – yra Tytuvėnų

tyrelio ir Šiluvos tyrelio durpynų dalyse. Žinoma, didelė dalis pelkių yra visiškai sunaikintos

ir jos atskurti galėtų tik per labai ilgą laiką (ne mažiau kaip per 50–100 metų).

Pievų buveinės:

6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai. Šio tipo buveinės įsikuria sausuose arba

mezofilinėse augavietėse, ant rūgščių dirvožemių. Buveinės paprastai užima nedidelius plotus

upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, panuovoliuose, pelkių prieigose.

Žolyne vyrauja briedgaurės, tačiau kartais jų gausumas būna nedidelis. Šio tipo buveinė regio-

niniame parke užregistruota tik vienoje vietoje, Šimšos kaimo apylinkėse ir užima 1,9 ha.

6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos. Buveinės aptinkamos sausų,

vidutinio drėgnumo, kartai drėgnų, menkai maisto medžiagų turinčių, paprastai rūgščių

dirvožemių augavietėse. Žolyne aptinkama daug rūšių, kurių įvairovė priklauso nuo buveinės

naudojimo ir drėkinimo ypatumų. Tipiškose buveinėse žolynas neaukštas su gyvulių nenoriai


30

ėdamų augalų kuokštais. Šio tipo buveinė regioniniame parke užregistruota tik vienoje

vietoje, Tolučių kaimo apylinkėse ir užima 1,4 ha.

6410 Melvenynai. Buveinės įsikuria drėgnuose ir apydrėgniuose, rūgščiuose arba

karbonatų turinčiuose dirvožemiuose. Buveinėse gruntinis vanduo paprastai slūgso netoli

dirvožemio paviršiaus. Žolyną sudaro vidutinio aukščio ir aukštaūgiai žoliniai augalai. Žolyne

vyraujančios melvenės sudaro nedidelius kupstus. Šio tipo buveinės retos ir užima nedidelius

plotus. Kiek didesnis masyvas užregistruotas Gauštvinio ežero pietrytinėje pakrantėje. Iš viso

regioniniame parke inventorizuoti 6 plotai, kurie užima 21,8 ha.

6450 Aliuvinės pievos. Šio tipo buveinės formuojasi upių slėnių salpose ir yra

užliejamos sezoninių potvynių metu. Priklausomai nuo reljefo ypatybių, buveinėse skiriasi

drėgmės rėžimas ir dirvožemio mechaninė bei cheminė sudėtis. Buveinėse vyrauja aukštaūgės

žolės, kurios neretai sudaro monodominantinius žolynus. Žolynai dažnai vienaaukščiai,

visiškai susivėrę. Regioniniame parke inventorizuoti 2 šio tipo buveinių plotai, kurie užima

6,2 ha.

6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Šio tipo buveinėms priklauso žemyninės

vidutinio drėgnumo trąšios pievos. Pagal edafines ir drėgmės sąlygas susiformuoja skirtingi

šio tipo pievų variantai – drėgnesniuose ir trąšiuose dirvožemiuose susidaro tankus, gana

aukštas žolynas, o skurdesniuose sausuose dirvožemiuose – retesnis ir žemesnis žolynas.

Šienaujamos mezofitų pievos yra dažniausiai regioniniame parke aptinkamos natūrinių pievų

buveinės, nors jos didelių plotų neužima. Iš viso parke inventorizuota 14 plotų, kurie užima

33,0 ha.

Pelkių buveinės:

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Šio tipo buveinės įsikuria neigiamose reljefo

pakraščiuose, ežerų pakraščiuose. Maitinamos krituliais ir gruntiniais vandenimis. Vanduo

paprastai telkšo žemiau samanų dangos, bet gali būti ir paviršiuje. Mikroreljefas dažnai

nelygus, su neaukštais kimsais. Geros būklės buveinėse krūmų projekcinis padengimas

nedidelis. Žolių ardas priklausomai nuo buveinės sąlygų būna įvairus, buveinėse dažniausiai

vyrauja stambiosios arba smulkiosios viksvos. Samanų danga paprastai ištisinė. Daugiausiai

tarpinių pelkių ir liūnų buveinių yra Gomertos kraštovaizdžio draustinyje. Iš viso

regioniniame parke inventorizuota 16 šio tipo buveinių plotų, kurie užima 35,1 ha.

7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Buveinės formuojasi nekalkingų

arba mažai kalkingų, rūgščių arba neutralios reakcijos šaltinių vėsaus vandens įtakoje.

Pelkėjimo procesui palankios neigiamos reljefo formos ir nelaidžių dirvožemių sluoksniai.

Šaltinio versmė, vandens tėkmės vieta ir šaltinio vandens maitinama žemapelkė labai skiriasi

fizionomiškai, tačiau sudaro vieną buveinę. Buveinėse aplink versmę ir vandens tėkmės

vietoje gausiai auga lapsamanės ir kerpsamanes su žiediniais augalais. Miško šaltinių ištakose

šalia palyginti aukštų miglinių ir viksvuolinių šeimų atstovų pažeme driekiasi žemaūgiai

žoliniai augalai. Versmes dažniausiai supa beržai, juodalksniai, eglės. Šaltinių vandens

maitinamose žemapelkėse susidaro ištisinė samanų danga. Šio tipo buveinė regioniniame

parke inventorizuota vienoje vietoje ir užima 0,3 ha plotą.

7230 Šarmingos žemapelkės. Šio tipo buveinės įsikuria paežerėse, upių slėniuose,

šlaitų pelkėse, kurios maitinamos gruntinių ir iš apypelkio atitekančių vandenų. Vandens lygis

dažniausiai laikosi sulig substrato paviršiumi. Tipiškose buveinėse vyrauja smulkiosios

viksvos, susidaro labai tanki samanų danga, pasitaiko pavienių krūmų. Didžiausias masyvas

yra Šimšos telmologiniame draustinyje, dar penkios šio tipo buveinės užregistruotos


31

Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, bei viena – Užpelkių botaniniame-zoologiniame

draustinyje. Iš viso regioniniame parke inventorizuota 10 šarmingų žemapelkių buveinių

plotų, kurie užima 43,4 ha.

Miškų buveinės:

9010 *Vakarų taiga. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų nedaug

turinčiuose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio dirvožemiuose. Sausesniuose ir

mažiau trąšiuose dirvožemiuose vyrauja pušų medynai, o trąšesniuose ir drėgnesniuose –

eglynai. Buveinė išsiskiria negausia žoline augalija ir tankia, dažniausiai beveik ištisine

samanų danga. Šio tipo miškai pasitaiko retai, daugiausia pietvakarinėje regioniniame parke

dalyje. Iš viso inventorizuotos 9 šio tipo buveinės, kurios užima 72,3 ha.

9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai. Dažniausiai šio tipo miškai aptinkami vidutinio

drėgnumo ar laikinai perteklinio drėkinimo, bet neužmirkusiose augavietėse. Dirvožemiai

vidutiniškai derlingi, trąšūs. Medynų struktūra netolygi, paprastai išsiskiria du medžių ardai.

Krūmų ardas dažniausiai nėra tankus. Žolių ardas tankus, o samanų parastai labai negausu.

Šio tipo miškai regioniniame parke pasitaiko retai ir jie neužima didelių plotų. Iš viso

inventorizuoti 8 plotai, kurie užima 53,7 ha.

9050 Žolių turtingi eglynai. Šio tipo miškai įsikuria lengvos mechaninės sudėties,

pakankamai karbonatinguose, vidutinio drėgnumo ar gana šlapiuose, kartais šaltiniuotuose

dirvožemiuose. Medynai įvairiaamžiai, dažniausiai išsiskiria du medžių ardai. Medyne

vyrauja eglės, nors gausu lapuočių medžių. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs. Samanų

danga dažniausiai mozaikiška. Šio tipo buveinės nėra labai dažnos, tačiau nedideliais

masyvais pasklidusios beveik visoje regioninio parko teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 31

plotai, kurie užima 132,2 ha.

9080 *Pelkėti lapuočių miškai. Šio tipo miškai auga perteklinio drėgnumo

dirvožemiuose. Pavasarį buveinė užliejama kasmetinių polaidžio vandenų, o vasarą gruntinio

vandens lygis yra sulig žemės paviršiumi ar virš jo. Pelkėti lapuočių miškai susiformuoja

durpinguose lokaliose reljefo žemumose, palei ežerus, upes, apypelkius. Medynai vienaardžiai

arba dviardžiai, medžiai dažniausiai auga ant įvairaus aukščio kupstų. Ant šių kupstų taip pat

įsikuria buveinei būdingi žoliniai augalai bei samanos, o drėgnuose arba užlietuose

tarpkupsčiuose dažnai auga aukštosios viksvos. Šio tipo miškai – dažniausiai regioniniame

parke aptinkamos miškų buveinės, kurios įvairaus dydžio masyvais pasitaiko visoje

teritorijoje. Iš viso inventorizuoti 63 masyvai, kurie užima 680,0 ha.

9180 *Griovų ir šlaitų miškai. Šio tipo miškai įsikuria vidutinio drėgnumo trąšiose ir

vidutiniškai derlingose augavietėse ant karbonatingų, drėgmei laidžių priemolio ar molio,

kartais žvyro dirvožemių. Dažniausiai užima nedidelius plotus giliuose upių ir upelių

slėniuose, stačiuose ežerų šlaituose, griovose. Medynai dažniausiai dviardžiai, vyrauja

lapuočiai medžiai. Krūmų ir žolių ardai paprastai vešlūs, o samanų danga dažniausiai

neišsivysčiusi. Šio tipo miškų buveinė regioniniame parke inventorizuota vienoje vietoje,

Šiaulaičių kaimo apylinkėse ir užima 1,5 ha plotą.

91D0 *Pelkiniai miškai. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria maisto medžiagų

neturtinguose, drėgnuose ir šlapiuose, rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio

vandens lygis nuolat aukštas. Buveinė apima aukštapelkinius raistus, apypelkio miškų

kompleksus. Buveinės struktūra priklauso nuo augavietės sąlygų – oligotrofinėse augavietėse

medžių ardą formuoja pušys ir beržai, o mezotrofinėse – eglės, pasitaiko beržų ir juodalksnių.

Krūmų, krūmokšnių ir žolių ardai visų variantų pelkiniuose miškuose vidutinio tankumo arba


32

tankūs. Samanų danga gerai išvystyta, dažniausiai ištisinė, joje paprastai dominuoja kiminai.

Ryškus mikroreljefo kupstuotumas. Šio tipo buveinės yra viena iš dažniausiai aptinkamų ir

didžiausius plotus užimančių miškų buveinių regioniniame parke – inventorizuoti 52 masyvai,

kurie užima 638,00 ha.

91E0 *Aliuviniai miškai. Tipiškos buveinės įsikuria upių slėniuose, kurie užliejami

kasmetinių pavasario potvynių, tačiau nėra nuolat užmirkę. Dirvožemiai labai trąšūs, laidūs,

geros aeracijos. Drėgnesnėse, nuolat užliejamose vietose, medyne vyrauja gluosniai, o

sausesnėse vietose kiti įvairių rūšių lapuočiai medžiai. Žolių arde vyrauja plačialapių miškams

būdingos rūšys, tačiau gausu nitrofilinių augalų. Samanų danga paprastai negausi, ryškesnė

drėgnesnėse vietose. Šio tipo miškų buveinės regioniniame parke yra dažnos, aptinkamos

beveik visoje teritorijoje ir užima didžiausią plotą iš visų miškų buveinių. Daugiausia i

aliuvinių miškų yra Šimšų miške. Iš viso regioniniame parke inventorizuoti 49 masyvai, kurie

užima 785,1 ha.

Vandenų buveinės:

3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis. Skaidrūs, mezotrofiniai ežerai, arba

kalkingi oligomezotrofiniai ežerai. Šių ežerų visą dugną arba jo dalį dengia vešlūs

maurabragių ir menturdumblių sąžalynai. Vidutinis šio tipo ežerų gylis yra daugiau kaip 3 m,

retai mažesnis. Šio tipo ežerams priskiriamas Bridvaišio ežeras, inventorizuotas buveinės

plotas – 44,1 ha.

3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis. Natūraliai

maisto medžiagų gausūs, paprastai pilkšvos arba melsvai žalios spalvos, drumsti ir

apydrumsčiai ežerai. Dugnas padengtas smėliu arba dumblingomis nuosėdomis. Šių ežerų

seklumose susiformuoja plūduriuojančių augalų, o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų

plūdžių bendrijos. Šio tipo ežerams priskiriami Gauštvinio, Paežerių ežeriuko, Juodežerio ir

Miškinių ežerai, inventorizuotas buveinės plotas – 114,1 ha.

3160 Natūralūs distrofiniai ežerai. Tai dažniausiai pelkėse esantys ežerai, kurių

vanduo yra rudas ir rūgštus dėl humusinių rūgščių. Dažnai šiuose ežeruose augalų visai nėra,

nors kartais jie auga pavieniui arba sudaro nedidelius sąžalynus. Šio tipo ežerams priskiriami

Gomertos ir Pėžų ežerai, inventorizuotas buveinės plotas – 9,8 ha.

3.4. Buveinių apsaugos ir tvarkymo principai

Išsamūs buveinių apsaugos ir tvarkymo principai bei priemonės numatomos ir

apibrėžiamos buveinių apsaugai svarbių teritorijų (toliau – BAST) gamtotvarkos planuose. Iš

Tytuvėnų regioniniame parke esančių BAST, gamtotvarkos planas patvirtintas Apušio ežeras

ir jo apyežerės BAST. Jo galiojimas baigiasi 2017 m. Šimšų miško BAST gamtotvarkos

planas parengtas 2017 m., tačiau kol kas jis nepatvirtintas.

Išnagrinėjus Apušio ežero ir jo apyežerių BAST gamtotvarkos planą, galima teigti, kad

plane numatytos nepakankamos priemonės pelkių buveinių ir jose augančių augalų rūšių

apsaugai. Parinkti neoptimalūs priemonių įgyvendinimo terminai (pvz., nendrių kirtimas

birželio mėnesį, o ne liepos antrojoje pusėje, kaip rekomenduojama), numatyta palikti per

didelio tankumo krūmų ardą ir kt. Dėl tokių priežasčių pelkių buveinių tvarkymo priemonių

efektyvumas mažėja. Kadangi šio BAST gamtotvarkos plano galiojimas baigiasi 2017 m.,

būtina teritorijos būklę išsamiai įvertinti iš naujo ir parengti metodiškai ir gerąja gamtotvarkos


33

priemonių įgyvendinimo patirtimi pagrįstą priemonių planą, kad būtų pagerinta šios svarbios

teritorijos buveinių būklė.

Parengtame, tačiau dar nepatvirtintame Šimšų miško BAST gamtotvarkos plane taip

pat stinga pelkių ir pievų buveinių gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo terminų tikslumo ir

dažnumo. Nėra numatytų priemonių saugomų rūšių (pvz., vyriškosios gegužraibės,

siauralapės gegūnės, gelsvosios gegūnės, nariuotosios ilgalūpės, raktažolės pelenėlės ir kt.)

populiacijų apsaugai arba jų būklės gerinimui. Manome, kad gamtotvarkos planuose, greta

bendrųjų buveinių tvarkymo priemonių, tikslinga numatyti specialų nedidelių plotų tvarkymą,

siekiant pagerinti saugomų rūšių populiacijų būklę, atsižvelgus į rūšių biologines ir

ekologines savybes. Skirtingų buveinių tvarkymo priemonės turi būti įgyvendinamos

skirtingais terminais ir skirtingu dažnumu. Negalima rūšių turtingų briedgaurynų ir

melvenynų buveinių tvarkyti taikant tą pačią priemonių įgyvendinimo schemą, nes šiose

buveinėse (kaip ir kitose pievų ir pelkių buveinėse) skirtingu metu baigiasi būdingų ir tipiškų

rūšių vegetacija, skirtingu metu jie išbarsto sėklas, skirtingai buveines veikia susikaupiančios

nuokritos ir kiti veiksniai.

Visais atvejais buveinių tvarkymas ir naudojimas turi būti vykdomas griežtai laikantis

Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276. Ypač svarbu šių nuostatų

laikytis derinant miško kirtimus Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje miškuose esančiose

europinės svarbos buveinėse ir kituose didele biologine įvairove ir gamtinėmis vertybėmis

pasižyminčiuose miškų plotuose.

3.5. Svetimžemės ir invazinės rūšys

Tytuvėnų regioniniame parke, remiantis 1997 m. vykdytų floros tyrimų ir vėlesnių

stebėjimų duomenimis, iš viso užregistruotos 72 svetimžemių augalų rūšys, tarp kurių 8 rūšys

(12 lentelė) yra įrašytos į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433 „Dėl invazinių Lietuvoje rūšių

sąrašo patvirtinimo“. Dabartinis invazinių rūšių skaičius parke gali būti kur kas didesnis,

tačiau dėl detalių tyrimų stokos tikslus jų skaičius lieka nežinomas.

Tytuvėnų regioniniame parke invaziniai augalai kol kas rimtų problemų nekelia, tačiau

būtina laiku imtis jų populiacijų kontrolės ir naikinimo priemonių, nes per gana trumpą laiką

padėtis gali visiškai pasikeisti. Jau dabar kai kur susidarę gausialapių lubinų, uosialapių klevų,

varpinių medlievų, šluotinių sausakrūmių, raukšlėtalapių erškėčių ir Sosnovskio barščių

židiniai. Jeigu nebus imtasi priemonių šiems invaziniams augalams naikinti, vėliau išlaidos jų

naikinimui ir gamtinių buveinių atkūrimui gali būti nepalyginamai didesnės.

Teritorijoje gana daug ir kitų svetimžemių rūšių, kurios pastaruoju metu pradeda plisti.

Iš tokių reikia paminėti penkialapį vynvytį (Parthenocissus quinqueflora), kuris įsikuria

miškų buveinėse. Miškuose aplink Tytuvėnų miestelį jau dabar šios rūšies augalai kai kur

sudaro nemažus sąžalynus, o netolimoje ateityje, nesiėmus populiacijos kontrolės priemonių,

rūšis gali dar labiau išplisti ir turėti neigiamos įtakos miškų biologinei įvairovei. Kita pavojų

kelianti rūšis – bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus). Šių augalų, kuriuos įveisė

medžiotojai, aptinkama Šimšų miško BAST, šalia 497 kvartalo esančioje laukymėje. Gausiai

išplitusios viename plote bulvinės saulėgrąžos stelbia vietinius augalus, formuodama


34

nebūdingą Šimšų miško BAST kraštovaizdžiui monodominantinę bendriją ir gali pradėti plisti

į gretimas pievų bei miškų buveines.

12 lentelė. Invazinės augalų rūšys užregistruotos Tytuvėnų regioniniame parke.

Lietuviškas

pavadinimas

Lotyniškas

pavadinimas

Paplitimas ir

gausumas Buveinės

Varpinė medlieva Amelanchier spicata Gana retas, bet

vietomis gausus

Miškuose, pamiškėse,

kirtavietėse

Vėlyvoji ieva Prunus serotina Apyretis, vietomis

gana gausus

Pamiškėse, pakelėse

Raukšlėtalapis

erškėtis

Rosa rugosa Retas, negausus Pakelėse,

sodybvietėse

Sosnovskio barštis Heracleum

sosnowskyi

Retas, negausus Pakelėse,

sodybvietėse

Gausialapis lubinas Lupinus polyphyllus Apyretis, ypač gausus

ir užima didelius

plotus Antaniškių k.

Pamiškėse, šlaituose,

dirvonuose,

dykvietėse

Šluotinis sausakrūmis Cytisus scoparius Retas, gana gausus Pušynuose,

pamiškėse

Kanadinė elodėja Elodea canadensis Gana dažnas, gausus Bridvaišio ežere,

grioviuose

Uosialapis klevas Acer negundo Apyretis, vietomis

gana gausus

Pakelėse, pamiškėse,

dykvietėse

3.6. Kertinės miško buveinės

Remiantis 2002–2005 m. vykdytos kertinių miško buveinių inventorizacijos

duomenimis ir miškotvarkos dokumentuose pateikta informacija, Tytuvėnų regioniniame

parke išskirtos 22 kertinės miško buveinės, kurios užima 116,4 ha (13 lentelė). Be to, išskirtos

6 potencialios miško kertinės buveinės, kurios užima 15,4 ha.

13 lentelė. Kertinės miško buveinės inventorizuotos Tytuvėnų regioniniame parke.

Buveinės tipas Inventorizuotų plotų

skaičius Plotas (ha)

Kertinės miško buveinės

B2 2 10,5

C1 8 66,1

C2 4 14,5

C3 5 20,0

C4 1 5,2

K1 2 0,1

Iš viso 22 116,4

Potencialios kertinės miško buveinės

A2 1 3,8

B2 1 3,7

C1 1 1,6

C2 1 2,0

C3 2 4,3

Iš viso 6 15,4


35

Pušynų ir mišrių miškų su pušimis (A2) tipui priskiriamas 1 potencialių kertinių miško

buveinių plotas. Šio tipo miškuose spygliuočiai sudaro ne mažiau kaip 50 % tūrio, o

vyraujantys spygliuočiai yra pušys. Šio tipo miškai paprastai įsikuria sausesnėse

augimvietėse, jiems būdingas sausesnis ir šiltesnis mikroklimatas. Ūkinės veiklos

nepalietuose miškuose nemažai įvairių irimo stadijų sausuolių, stuobrių bei virtuolių.

Kitų lapuočių miškų (B2) tipui priskiriami 2 kertinių miško buveinių plotai bei 1

potencialių kertinių miško buveinių plotas. Medynuose dažniausiai vyrauja drebulės ir beržai,

kiti lapuočiai ir eglės gali sudaryti priemaišą. Lapuočiai medžiai sudaro ne mažiau kaip 50 %,

tačiau mažiau kaip pusė jų yra plačialapiai. Tokiems miškams būdingi biologiškai seni

lapuočiai medžiai, virtuoliai, stuobriai.

Šlapiųjų juodalksnynų ir beržynų (C1) tipui priskiriami 8 kertinių miško buveinių

plotai bei 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas. Šio tipo miškai įsikuria ant durpinių

arba šlapių mineralinių dirvožemių, gruntinis vanduo dažniausiai būna nejudrus, paprastai

sulig ar virš dirvožemio paviršiaus. Daugiau kaip 50 % medynų tūrio sudaro juodalksniai arba

plaukuotieji beržai.

Šlapiųjų eglynų ir mišrių miškų su eglėmis (C2) tipui priskiriami 4 kertinių miško

buveinių plotai bei 1 potencialių kertinių miško buveinių plotas. Šio tipo miškai įsikuria ant

durpių ir šlapių mineralinių dirvožemių, dažniausiai lygiose vietose, rečiau lėkštuose

šlaituose. Gruntinio vandens lygis dažniausiai nuolat aukštas. Eglės sudaro daugiau kaip 50 %

medyno tūrio, taip pat įsiterpia beržų, pušų, o kur derlingesni dirvožemiai – juodalksnių.

Pelkiniai pušynai ir beržynai (C3) tipui priskiriami 5 kertinių miško buveinių plotai bei

2 potencialių kertinių miško buveinių plotai. Šio tipo miškai dažniausiai įsikuria skurdžiuose

rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose reljefo pažemėjimuose arba aukštapelkių plynių

pakraščiuose. Medynai dažnai įvairiaamžiai, juose vyrauja pušys ir beržai, kurie sudaro

daugiau kaip 70 % tūrio, samanų dangoje paprastai vyrauja kiminai. Būdingos lėtai

augančios, senos, dažnai išsikraipiusios pušys, įvairių irimo stadijų stuobriai ir virtuoliai.

Šlapiųjų plačialapių miškų (C4) tipui priskiriamas 1 kertinių miško buveinių plotas.

Šio tipo miškai įsikuria sekliuose durpiniuose arba šlapiuose mineraliniuose, gana derlinguose

dirvožemiuose, dažniausiai ant lėkštų šlaitų, šaltiniuotose vietose, upių ir upokšnių

pakrantėse. Daugiau kaip 50 % medyno tūrio sudaro plačialapiai medžiai. Medynuose vyrauja

uosiai, dažniausiai su didele juodalksnių ir baltalksnių, kartais beržų, guobų ir liepų priemaiša.

Užliejamuose šio tipo miškuose atsiranda kupstuotumas.

Pavienio medžio milžino (K1) tipui priskiriami 2 kertinių miško buveinių plotai. Šio

tipo kertinė miško buveinė išskiriama tada, kai medis milžinas yra pakankamai didelis, kad

galėtų išlaikyti savaime atsikuriančią specializuotosios rūšies populiaciją. Ant pavienių labai

senų ir stambių medžių gali gyventi retų ir saugomų rūšių organizmai. Dažniausios medžių

milžinų rūšys yra – ąžuolas, pušis ir uosis, kurių kamieno skersmuo žmogaus krūtinės

aukštyje yra ne mažesnis kaip 1 m. Labai seni stambūs medžiai yra svarbios daugelio

specializuotųjų rūšių organizmų buveinės.

Išskirtinių priemonių kertinių ir potencialių kertinių miško buveinių apsaugai

Tytuvėnų regioniniame parke taikyti nereikia. Svarbiausias jų vertingąsias savybes galima

išsaugoti taikant tokias pačias priemones, kokios yra taikomos europinės svarbos buveinių

apsaugai, nes europinės svarbos miško buveinių ir kertinių bei potencialių kertinių miško

buveinių struktūra yra panaši. Jeigu kertinių miško buveinių tvarkymas ir naudojimas būtų

vykdomas laikantis Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų,

patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276, būtų


36

užtikrinamos tiek kertinių miško buveinių, tiek potencialių kertinių miško buveinių, tuo pačiu

ir dalies europinės svarbos buveinių, ilgalaikis stabilumas ir natūrali miško buveinių raida.

3.7. Saugomos grybų rūšys

Remiantis SRIS duomenimis, Tytuvėnų regioniniame parke užregistruotos 2 saugomos

grybų rūšys (14 lentelė), kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir

grybų rūšių sąrašą, patvirtiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d.

įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo

patvirtinimo“.

14 lentelė. Saugomos grybų rūšys Tytuvėnų regioniniame parke ir jų būklės vertinimas.




Pycnoporellus

fulgens

Skaisčioji

raudonpintė

LRK 3(R)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Pycnoporus

cinnabarinus

Tikroji raudonpintė LRK 4(I)

kategorija

Retas,

negausus

Patenkinama

Tytuvėnų regioniniame parke dvi skaisčiosios raudonpintės augavietės 2011 m.

registruotos Šimšų miško BAST, dar viena 2013 m. – Papušynio miške. Tikroji raudonpintė

du kartus 2011 m. registruota Šimšų miško BAST (9 priedas).

Duomenų apie saugomų grybų gausumą ir populiacijų būklę yra labai mažai. Parke

saugomų grybų rūšys rastos atskirų teritorijų tyrimų arba atsitiktinių išvykų metu. Siekiant

tiksliai įvertinti regioninio parko grybų ir kerpių įvairovę, būtini sistemingi šios organizmų

grupės tyrimai.

Svarbiausia visų grybų ir kerpių rūšių apsaugos sąlyga – palaikyti palankią jų buveinių

būklę. Kadangi svarbiausios šios grupės organizmų buveinės yra miškai, labai svarbu

užtikrinti jų tinkamą apsaugą ir naudojimą.

3.8. Saugomos gyvūnų rūšys

Tytuvėnų regioniniame parke užregistruotų saugomų gyvūnų rūšių sąrašas sudarytas

remiantis Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) esančiais duomenimis. Dalis

duomenų nebuvo panaudoti, nes kai kurių gyvūnų stebėjimo vietos nurodytos labai netiksliai

arba visai nenurodytos, nėra duomenų apie stebėjimo laiką, gausumą, sunku nustatyti pateiktų

duomenų patikimumą.

SRIS duomenimis, regioniniame parke užregistruotos 45 saugomų gyvūnų rūšys (15

lentelė), iš kurių didžiausią dalį sudaro paukščiai ir vabzdžiai. Rūšių paplitimo žemėlapiai (10

priedas ir 11 priedas) rodo retų rūšių pasiskirstymą regioninio parko teritorijoje.


37

15 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklės vertinimas.

Rūšies pavadinimas Apsaugos statusas

Rūšies

dažnumas Būklė


Žinduoliai

Lepus timidus Baltasis kiškis Berno konvencija (III),

Buveinių direktyva (V),

LRK 3(R) kategorija

Gana reta Patenkinama

Lynx lynx Lūšis Berno konvencija (III),

Buveinių direktyva (II,

IV, V), LRK 3(R)

kategorija

Labai reta Nežinoma

Lutra lutra Ūdra Berno konvencija (II),


IV), LRK 5(Rs)

kategorija

Gana

dažna

Gera

Paukščiai

Aquila pomarina Mažasis erelis

rėksnys

Berno konvencija (II),

Bonos konvencija (II),

Paukščių direktyva (I),

LRK 3(R) kategorija

Reta Patenkinama

Athene noctua Pelėdikė Berno konvencija (II),

LRK 4(I) kategorija


Bonasa bonasia

(Tetrastes

bonasia)

Jerubė Berno konvencija (III),

Paukščių direktyva (I, II)

Reta Patenkinama

Botaurus

stellaris

Didysis baublys Berno konvencija (II),



LRK 3(R) kategorija

Reta Patenkinama

Chlidonias niger Juodoji žuvėdra Berno konvencija (II),



LRK 3(R) kategorija

Labai reta Gera

Ciconia ciconia Baltasis gandras Berno konvencija (II),


Paukščių direktyva (I)

Dažna Gera

Ciconia nigra Juodasis gandras Berno konvencija (II),



LRK 2(V) kategorija

Reta Patenkinama

Cygnus cygnus Gulbė

giesmininkė




LRK 3(R) kategorija

Gana reta Gera

Circus

aeruginosus

Nendrinė lingė Berno konvencija (II),




Columba oenas Uldukas Berno konvencija (III),

Paukščių direktyva (II),

LRK 3(R) kategorija



38


Rūšies

dažnumas Būklė


Dendrocopos

leucotos

Baltnugaris

genys



LRK 3(R) kategorija


Dryocopus

martius

Juodoji meleta Berno konvencija (II),


Gana reta Patenkinama

Egretta alba Didysis baltasis

garnys



LRK 4(I) kategorija


Falco subbuteo Sketsakalis Berno konvencija (II),


LRK 3(R) kategorija


Falco

tinnunculus

Pelėsakalis Berno konvencija (II),


LRK 2(V) kategorija


Grus grus Gervė Berno konvencija (II),



LRK 5(Rs) kategorija

Gana reta Gera

Heliaeetus

albicilla

Jūrinis erelis Berno konvencija (II),

Bonos konvencija (I),


LRK 3(R) kategorija


Lanius collurio Paprastoji

medšarkė



Labai reta Patenkinama

Lulula arborea Lygutė Berno konvencija (III),


Reta Patenkinama

Picus canus Pilkoji meleta Berno konvencija (II),


LRK 3(R) kategorija


Podiceps

griseigena

Rudakaklis

kragas



LRK 3(R) kategorija


Sterna hirundo Upinė žuvėdra Berno konvencija (II),




Vabzdžiai

Anax parthenope Mažasis

karališkasis

laumžirgis

LRK 4(I) kategorija Labai reta Patenkinama

Brenthis daphne Pietinis

perlinukas

LRK 3(R) kategorija Labai reta Nežinoma

Coenonympha

hero

Rudaakis

satyriukas


Buveinių direktyva (IV),

LRK 4(I) kategorija

Dažna Gera

Coenonympha

tullia

Pievinis

satyriukas

LRK 3(R) kategorija Reta Gera

Dytiscus

latissimus

Plačioji dusia Berno konvencija (II),


IV), LRK 4(I) kategorija



39


Rūšies

dažnumas Būklė


Euphydryas

aurinia

Auksuotoji

šaškytė


Buveinių direktyva (II),

LRK 3(R) kategorija

Dažna Gera

Euphydryas

maturna

Baltamargė

šaškytė


IV), LRK 3(R) kategorija

Dažna Gera

Graphoderus

bilineatus

Dvijuostė

nendradusė





Leucorrhina

caudalis

Grakščioji skėtė Berno konvencija (II),


LRK 3(R) kategorija


Leucorrhinia

albifrons

Baltakaktė skėtė Berno konvencija (II),


LRK 3(R) kategorija


Leucorrhinia

pectoralis

Šarvuotoji skėtė Berno konvencija (II),



Reta Patenkinama

Lycaena dispar Didysis

auksinukas




Dažna Patenkinama

Lopinga achine Akiuotasis

satyras



LRK 4(I) kategorija

Dažna Gera

Maculinea

teleius

Kraujalakinis

melsvys




Reta Patenkinama

Melitaea

diamina

Tamsioji šaškytė LRK 3(R) kategorija Dažna Gera

Nehalennia

speciosa

Mažoji

nehalenija

LRK 3(R) kategorija Reta Patenkinama

Papilio machaon Machaonas LRK 4(I) kategorija Labai reta Patenkinama

Sympecma

paedisca

Žieduotoji

strėliukė

Buveinių direktyva (IV) Reta Patenkinama

Ropliai

Anguis fragilis Trapusis

gluodenas

Berno konvencija (III) Labai reta Nežinoma

Vėžiagyviai

Astacus astacus Plačiažnyplis

vėžys

Berno konvencija (III),

Buveinių direktyva (V)

Reta Išnykusi

Iš saugomų gyvūnų rūšių, užregistruotų Tytuvėnų regioniniame parke, 11 rūšių

populiacijų būklė vertinima kaip gera, 18 – patenkinama, 1 – išnykusi ir 15 rūšių būklė yra

nežinoma. Daugelio saugomų gyvūnų populiacijos, turimais duomenimis, yra negausios.

Plačiažnypliai vėžiai teritorijoje yra išnykę. Paskutiniai duomenys apie juos iš regioninio

parko teritorijos surinkti beveik prieš 50 metų – 1969. Kai kurių rūšių drugiai, susiję su pelkių

buveinėmis, šioje teritorijoje yra gana dažni arba dažni, nes yra jiems tinkamų buveinių. Antra

vertus, dieniniai drugiai regioniniame parke yra daug geriau ir nuosekliau ištirti negu kitų

grupių vabzdžiai ar kiti gyvūnai. Negalima atmesti, kad informacija apie daugelį rūšių yra


40

neišsami, nes remiamasi pateiktais atskirų stebėjimų duomenimis, o ne išsamiais, moksliškai

pagrįstais tyrimais.

Tytuvėnų regioniniame parke, kaip ir kitose saugomose teritorijose, turėtų būti

vykdomi sistemingesni saugomų gyvūnų rūšių tyrimai. Jeigu apie paukščių ir kai kurių

žinduolių gausumą ir būklę yra tam tikrų duomenų, tai apie daugelio bestuburių (išskyrus

drugius) populiacijų būklę duomenų nedaug. Tam tikrų grupių saugomų gyvūnų, kaip ir visos

jų įvairovės tyrimus saugomose teritorijose turėtų vykdyti ne tik saugomose teritorijose

dirbantys specialistai, bet ir atskiras taksonomines grupes nuosekliai tiriantys mokslininkai.

3.9. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų vertinimas

Tytuvėnų regioniniame parke yra penkios buveinių apsaugai svarbios teritorijos:

Šimšų miškas (LTKEL0007), Apušio ežeras ir jo apyežerės (LTKEL0010), Šiluvos tyrelis

(LTKEL0012), Papušynio miškas (LTKEL0013) ir Miškinių miškas (LTRAD0003). Visos

BAST Tytuvėnų regioniniame parke užima 2723 ha plotą. Buveinių apsaugai svarbių

teritorijų steigimo argumentai ir vertybės nurodytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2009 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. D1-210 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių

apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai,

patvirtinimo“.

Šimšų miškas (LTKEL0007). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima Užpelkių

botaninį-zoologinį draustinį, Užpelkių gamtinį rezervatą, Šimšos telmologinį draustinį ir dalį

ekologinės apsaugos bei rekreacinio prioriteto zonų. BAST įsteigtas siekiant saugoti

europinės svarbos 6510 Šienaujamų mezofitų pievų, 7230 Šarmingų žemapelkių, 9080

Pelkėtų lapuočių miškų buveines, taip pat europinės svarbos drugių rūšis – auksuotąją

šaškytę, didįjį auksinuką ir baltamargę šaškytę.

Šimšų miško BAST gamtotvarkos planas parengtas 2017 m., tačiau kol kas jis

nepatvirtintas. Parengtame Šimšų miško BAST gamtotvarkos plane stinga pelkių ir pievų

buveinių gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo terminų tikslumo ir dažnumo. Nėra numatytų

priemonių saugomų rūšių (pvz., vyriškosios gegužraibės, siauralapės gegūnės, gelsvosios

gegūnės, nariuotosios ilgalūpės, raktažolės pelenėlės ir kt.) populiacijų apsaugai arba jų

būklės gerinimui. Manome, kad gamtotvarkos planuose, greta bendrųjų buveinių tvarkymo

priemonių, tikslinga numatyti specialų nedidelių plotų tvarkymą, siekiant pagerinti saugomų

rūšių populiacijų būklę, atsižvelgus į rūšių biologines ir ekologines savybes. Skirtingų

buveinių tvarkymo priemonės turi būti įgyvendinamos skirtingais terminais ir skirtingu

dažnumu. Pavyzdžiui, negalima rūšių turtingų briedgaurynų ir melvenynų buveinių tvarkyti

taikant tą pačią priemonių įgyvendinimo schemą, nes šiose buveinėse (kaip ir kitose pievų bei

pelkių buveinėse) skirtingu metu baigiasi būdingų ir tipiškų rūšių vegetacija, skirtingu metu

jie išbarsto sėklas, skirtingai buveines veikia susikaupiančios nuokritos ir kiti veiksniai.

Vidutinio klimato kraštuose yra atlikta tyrimų, kurių rezultatai aiškiai patvirtina, kad

tvarkant pievų buveines, kurių būklę lemia žolės pjovimas, labai svarbu ne tik nupjauti ir

pašalinti žolės biomasę, bet darbus vykdyti tinkamu laiku, kai dauguma augalų subrandina

sėklas. Be to, žolė turi būti išdžiovinama ir tik tada sugrėbiama, kad išbyrėtų augalų sėklos.

Kai augalai pašalinami iš karto, neišdžiovinti, sėklos neišbyra ir pašalinamos iš buveinės.

Grėbiant išdžiovintą žolę, ne tik išbyra sėklos, bet jos tuo pačių įterpiamos į dirvožemį, nes

susidaro dirvožemio pažaidų. Taip pat susidaro sąlygos augalų sėkloms sudygti ir daigams


41

augti mažesnės konkurencijos sąlygomis. Taip gali atsinaujinti žolynas. Jeigu žolė pjaunama

per vėlai, augalų sėklos sudygsta rudenį arba visiškai nedygsta, iki šalnų nespėja išaugti iki

reikiamo dydžio ir žūva. Dėl netinkamu laiku įgyvendinamų gamtotvarkos priemonių, jų

efektyvumas ir teigiamas poveikis buveinei kelis kartus sumažėja.

Apušio ežeras ir jo apyežerės (LTKEL0010). Buveinių apsaugai svarbios teritorijos

ribos sutampa su Apušio botaninio-zoologinio draustinio ribomis. BAST įsteigtas siekiant

saugoti europinės svarbos 3150 Natūralių eutrofinių ežerų su plūdžių arba aštrių bendrijomis,

6410 Melvenynų, 6510 Šienaujamų mezofitų pievų, 7160 Nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų

pelkių ir 7230 Šarmingų žemapelkių buveines, taip pat europinės svarbos drugių rūšis –

auksuotąją šaškytę, didįjį auksinuką ir kraujalakinį melsvį.

Apušio ežero ir jo apyežerės BAST gamtotvarkos planas patvirtintas 2007 m., o

2017 m. jo galiojimas baigiasi. Išnagrinėjus Apušio ežero ir jo apyežerių BAST gamtotvarkos

planą, galima teigti, kad plane numatytos nepakankamos priemonės pelkių buveinių ir jose

augančių augalų rūšių apsaugai. Parinkti neoptimalūs priemonių įgyvendinimo terminai (pvz.,

nendrių kirtimas birželio mėnesį, o ne liepos antrojoje pusėje, kaip rekomenduojama),

numatyta palikti per didelio tankumo krūmų ardą ir kt. Dėl tokių priežasčių pelkių buveinių

tvarkymo priemonių efektyvumas mažėja. Kadangi šio BAST gamtotvarkos plano galiojimas

baigiasi 2017 m., būtina teritorijos būklę išsamiai įvertinti iš naujo ir parengti metodiškai ir

gerąja gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo patirtimi pagrįstą priemonių planą, kad būtų

pagerinta šios svarbios teritorijos buveinių būklė. Tinkamai parengus gamtotvarkos planą taip

pat efektyviau būtų galima panaudoti darbo jėgos išteklius ir lėšas.

Šiluvos tyrelis (LTKEL0012). Buveinių apsaugai svarbios teritorijos ribos sutampa

Šiluvos tyrelio I telmologinio draustinio ribomis. BAST įsteigtas siekiant saugoti europinės

svarbos 91D0 Pelkinių miškų buveines.

Šiluvos tyrelio BAST gamtotvarkos planas neparengtas.

Papušynio miškas (LTKEL0013). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima dalį

Gomertos kraštovaizdžio draustinio bei ekologinės apsaugos prioriteto zonos. BAST įsteigtas

siekiant saugoti europinės svarbos 3160 Natūralių distrofinių ežerų ir 91D0 Pelkinių miškų

buveines.

Papušynio miško BAST gamtotvarkos planas neparengtas.

Miškinių miškas (LTRAD0003). Buveinių apsaugai svarbi teritorija apima dalį

Gomertos kraštovaizdžio draustinio. BAST įsteigtas siekiant saugoti europinės svarbos 91D0

Pelkinių miškų buveines.

Miškinių miško BAST gamtotvarkos planas neparengtas.

Tikslinant esamus ir rengiant naujus gamtotvarkos planus būtina atsižvelgti į invazinių

ir kitų svetimžemių rūšių paplitimą teritorijose ir numatyti reikiamas jų populiacijų naikinimo

bei kontrolės priemones, kol tų organizmų populiacijos nedidelės ir nepadariusios žalos

vietinei biologinei įvairovei ir kitoms gamtos vertybėms.


42

4. Gamtos paveldo analizė

Tytuvėnų regioninio parke yra 9 gamtos paveldo objektai, iš jų 8 geologiniai ir

1 botaninis objektas.

Parko teritorijoje ištirti ir detaliai apibūdinti 8 geologinio paveldo objektai. Jų

išsidėstymas pažymėtas žemėlapyje (5 pav.), o detalūs aprašymai pateikiami toliau.

5 pav. Geologinio paveldo objektų išsidėstymas Tytuvėnų regioniniame parke.

Akmenės akmuo (6 pav.). Sin. Akmuo su koplytėle, Koplytėlės akmuo. Koordinatės:

6153965; 453950. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, archeologijos paminklas.

Riedulys netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus (dalis riedulio

viršaus gana plokščias), jame matosi skalumo plokštumų linijos ir šių plokštumų fragmentai.

Riedulys kažkada smarkokai nuskaldytas. Nuo Sandravos upelio pusės jis turi statų šoną su

apačioje esančia trikampiškos angos niša, kurios horizontalus gylis 0,77 m. Nuo E. Masiulio

sodybos pusės riedulio šonas yra laiptuotas (nuskaldymo pasekmė), čia šalia guli atskeltas

nemažas akmens gabalas. Paminklinio riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios


43

dalies): aukštis – 2,43 m; ilgis – 4,6 m; plotis – 4,48 m; didžiausia horizontali apimtis –

16,14 m. Prie šio riedulio gulintis atskeltas jo gabalas turi šiuos matmenis: aukštį – 0,95 m;

ilgį – 1,95 m ir plotį – 1,1 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis-biotitinis plagiogranito-

gneisas (šešėliškas migmatitas), rusvai ir juosvai pilkas (margas), vidutingrūdis ir

smulkiagrūdis. Tiriant šlifą nustatyti šie mineralai: plagioklazas (40 proc.), kvarcas (25–

30 proc.), biotitas (15 proc.), mikroklinas (10–15 proc.), raginukė (5–10 proc.), sfenas,

apatitas, ortitas; kristalinių grūdelių dydis: plagioklazo – < 4 mm; kvarco – < 3 mm,

mikroklino – 1–2 mm; struktūra – lepidogranoblastinė, metasomatinė (plagioklazą keičia

kvarcas, mikroklinas), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška.

6 pav. Akmenės akmuo su koplytėle.

Būklė 1989-07-18 buvo įvertinta kaip patenkinama. Paminklinio riedulio vientisumas

kažkada buvo pažeistas, ką ir dabar paliudija riedulyje išskaldytos vietos ir greta nublokštas

nuo jo nuskeltasis didokas gabalas. Nemaža riedulio dalis (ypač nuo E. Masiulio sodybos

pusės) yra apaugusi žaliom samanom. Ant paminklinio riedulio aukščiausios dalies yra

pastatyta medinė koplyčia taip, kad jos apačia viena vieta remiasi į šį riedulį, I kitomis – ant

pakištų ir cementu įtvirtintų kelių nedidelių akmenų. Koplyčia ketursienė, bet su nukirstais

visais keturiais sienų kampais (taigi plane – lyg ir aštuonkampė). Koplyčios priekinės ir

užpakalinės kraštinių (kiekvienos) ilgis sudaro 1,25 m, šoninių kraštinių (kiekvienos) – 0,9 m,

sienų aukštis (iki stogo) – 1,13 m, keturšlaičio stogo aukštis – 0,4 m. Virš stogo (centre) yra

medinis bokštelis su apvaliomis ištekintomis kolonėlėmis (kai kurios išlūžusios), tačiau be

kryžiaus (matyt, nunykęs). Koplyčios priekyje yra stiklinės durys, o iš šonų – palyginti

nedidelių langų angos, užtaisytos celofano plėvele. Koplyčios viduje įrengtas altorėlis su

medinėmis kolonomis, yra kryželis ir šv. Marijos paveikslėlis, pamerkta ir gėlių buteliukuose

(nuo pieno). Skulptorių nėra, tačiau artimiausioje E. Masiuliui priklausančioje sodyboje

sužinota, jog seniau yra buvusi šv. Onos skulptūra, o koplyčią kasmet tvarkydavo mokytoja


44

Tautkienė iš Šiluvos. Koplyčia nedažyta, apirusi (labiausiai nukentėjęs bokštelis), du langeliai

be stiklų. Aprašė A. Linčius, 1989.

Rinkšelių akmuo (7 pav.). Sin. Aukuro, Didysis, Rinkšelių dubenuotasis.

Koordinatės: 6156427; 457272. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Riedulys yra netaisyklingos formos; jo viršus plokščias, bet nelygus (duobėtas),

viename įdubime užsilaiko kritulių vanduo; jo šonai ne visur statūs. Iš Š–ŠV pusės šis

riedulys kažkada tiek nuskaldytas, jog telikusi apatinė dalis su greta numestomis šešiomis jo

nuoskalomis (jų skersmuo įvairuoja, bet ne didesnis kaip 0,8 m). Riedulio matmenys (virš

žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 1,55; ilgis – 5,61; plotis – 5,4; didžiausia

horizontali apimtis – 17,6 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su biotitu,

pilkai rusvas (margas), porfyroblastiškas, įvairiagrūdis (stambiagrūdis ir vidutingrūdis).

Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (70 proc.), kvarcas (15–20 proc.),

plagioklazas (5–10 proc.), biotitas (5 proc.), cirkonas; kristalinių grūdelių dydis: kvarco – 1–

3 mm; mikroklino – 0,3–0,8 mm, biotito – 0,5 mm, plagioklazo – 0,2 mm; struktūra –

granoblastinė, porfyroblastinė (mikroklinas), poligoniška (mikroklinas, plagioklazas

pagrindinėje masėje), metasomatinė (kvarcas keičia mikrokliną, plagioklazą); tekstūra –

masyvi, kvarcas sudaro lęšius, orientuotus apytikriai viena kryptimi.

7 pav. Rinkšelių akmuo (R. Uzdro ir G. Mikalausko nuotraukos, 2009).

Didžiausia žala rieduliui padaryta jį kažkada apskaldant, dėl ko jis negrįžtamai

praranda pirmykštę savo vaizdą. Riedulys guli gana natūralioje aplinkoje – lėkštašlaitės

kalvos viršuje esančiame palyginti nedideliame neariamame sklype, apaugusiame žole.

Akmenų rūža. Sin. Tučkinės rūža. Koordinatės: 6170191; 450370. Valstybės

saugomas gamtos paveldo objektas.

Akmenų rūžos ilgis – 1650 m, plotas – 0,66 ha, plotis – 2–22 m. Rūža driekiasi terasos

šlaitu, kurio aukštis 1,0–2,0 metrai. Tai labai specifinė morfologinė ypatybė, lyginant ją su

kitais akmenų ruožais Tytuvėnų regioniniame parke, kurie turi daugiau ar mažiau aiškaus


45

pylimo pavidalą. Ši „Akmenų rūžos“ ypatybė, matyt paaiškinama tuo, jog paskutinėje ledyno

tirpimo stadijoje į rytus nuo „Akmenų rūžos“ telkšojo patvenktinis prieledyninis ežeras. O į

vakarus nuo „Akmenų rūžos“ tuo pat metu tūnojo betirpstantis ledyno blokas, buvęs šio ežero

krantu. Patvenktiniame ežere klostėsi smėlis, aleuritas ir todėl šioje vietoje dabar čia plyti

terasa, o jos šlaitas sutampa su Akmenų rūža. Ledyno guolio vietoje liko Užpelkių miško

pažemėjimas. Tačiau tiek pietiniame, tiek ir šiauriniame Akmenų rūžos galuose aiškiai matyti,

kad akmenų rūža yra pylimo pavidalo.

Vyrauja magminės kilmės uolienos – įvairios sudėties granitai. Akmenų tankis

vietomis siekia net iki 30 riedulių 16 kvadratinių (4 × 4 m) metrų plote. Aprašė J. Satkūnas,

2005.

Kokmaniškės kalnas (8 pav.). Sin. Majako kalnas. Koordinatės: 6161985; 452135.

Geomorfologiniame žemėlapyje ši didkalvė pavadinta keimu. Jo aukštis siekia apie

162 m virš jūros lygio. Tokios kalvos – tai smėlio sankaupos kontinentinio ledyno protirpoje

ar vidinėje tuštumoje, kurios vėliau, ištirpus ledynui išliko smėlio kalvų pavidalu. Dažnai ant

jų viršūnių slūgso moreninio priemolio kepurės, netgi rieduliai, rodantys, kad smėliui

klostantis ledyno ertmėje, virš jos dar buvo ledyno skliautas prisotintas akmenų ir kitokių

ledyno nešmenų. Norint tiksliau nustatyti Kokmaniškės kalno kilmę ir jo formavimosi istoriją,

reikalingi gręžiniai, kiti tyrimai. Smėlio ruzgos gali papasakoti, ar kalvą suformavo tekėjęs

vanduo, ar ledyno ertmėje užsistovėjęs ledyno tirpsmo vanduo.

Keimas geologams – tai ne žemaitiškas žodis „kiemas“, o smėlio kalnas, dažniausiai

izometriškos, kupoliškos formos. Žemaičių aukštuma ir jos pašlaitės – tai lyg ir lietuviškų

keimų tėvynė. Jų tyrimai ateityje padės atkleisti dar daugelį neįmintų ledlaikių paslapčių.

Aprašė J. Satkūnas, R. Guobytė, 2005.

8 pav. Kokmaniškės kalnas (V. Mikulėno nuotr., 2014).

Bridvaišio šaltinis (9 pav.). Koordinatės: 6162357; 450937.

Verdenė – kylantis šaltinis pagal požeminio vandens iškrovos sąlygas. Bridvaišio

šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis sulfatinis (10 pav.). Jame nežymiai

padidėjęs nitratų kiekis, tačiau leistinos normos neviršija.


46

9 pav. Bridvaišio šaltinis (nuotr. iš „Vadovas po Tytuvėnų regioninį parką“).

10 pav. Bridvaišio šaltinio vandens cheminės analizės rezultatai.


47

Požeminio vandens didelį šaltinių potencialą teikia Giliaus ežero pakrantės, kur trykšta

padidėjusio karbonatingumo vanduo ir ištakose formuojasi gėlavandenės klinties nuosėdos –

tufai.

Akmenų rūžos pažintinis takas (demonstracinė atkarpa). Kiaunorių miške.

Koordinatės: 6173062; 449203.

Tytuvėnų regioniniame parke Kiaunorių miške buvo atskleista pažinimui akmenų

rūžos dalis 2015 m. baigus įrengti maždaug 1,3 km ilgio pažintinį taką. Bendras šio ledyninės

veiklos relikto – rūžos – ilgis viršija 3 km ir yra nutįsęs iš šiaurės į pietus paryškindamas

parke išskirtus geomorfologinius lineamentus. Rūžos keteros ir šlaitų, ypač labiau išreikštame

rytiniame, paviršiuje natūraliai kyšo įvairiausių formų, dydžio bei petrografinės sudėties

rieduliai (11 pav.). Didžiausias matomas rūžoje riedulys (12 pav.) sudarytas iš padūlėjusio ir

aptrupėjusio pilkai rožinio granito gneiso uolienos gabalo. Jo horizontali apimtis siekia 9 m,

ilgis – 3,40 m, plotis – 1,78 m, aukštis virš žemės paviršiaus – 1,45 m. Demonstracinėje tako

atkarpoje (13 pav.), kur 64 m² plote iki 0,5 m gylio buvo atkasti 174 akmenys, didesni nei

10 cm skersmens – vyrauja metamorfinės ir magminės uolienos.

11 pav. Akmenų rūžos natūraliosios dalies fragmentas pažintiniame take (V. Mikulėno

nuotr., 2014).

Šis pažinimo takas unikalus ne tik gamtine, bet ir menine prasme. Garsūs Lietuvos

skulptoriai iš akmenų sukūrė originalias skulptūras ir instaliacijas. Akmenų rūžos pažintiniu

taku siekiama lankytojams ne tik papasakoti apie ledyno suformuotus akmenų ruožus, tačiau

kartu pateikti informaciją apie akmens istorinę, kultūrinę, mitologinę reikšmę.


48

12 pav. Didžiausias matomas pažintinio tako rūžoje riedulys (V. Mikulėno nuotr., 2014).

13 pav. Demonstracinė atkarpa Akmenų rūžos pažintiniame take (V. Mikulėno nuotr.,

2014).

Rūžos didžiausias akmuo (14 pav.). Sin. Didysis Tytuvėnų akmenų rūžos akmuo,

Tytuvėnėlių akmuo. Koordinatės: 6167001; 447886.

Riedulys yra pamestas gamtos jėgų Paežerio miške, netaisyklingai ovališkos formos,

gerai apgludintas. Jo virš žemės paviršiaus esančios dalies didžiausi matmenys: aukštis – 1,3

m; ilgis – 4,1 m; plotis – 2,0 m; horizontali apimtis – 10,3 m. Riedulys sudarytas iš magminės

uolienos – pagrindinė uolienos masė – vidutingrūdė. Atlikus riedulio konkretaus pavyzdžio

makroskopinę analizę, preliminariai nustatyta tokia mineralinė sudėtis: feldšpatas (60 proc.),

kvarcas (35 proc.), biotitas (5 proc.). Rausvas stambiakristalis granitas. Stambiausias riedulys

rūžoje (daugiau kaip kilometro ilgio riedulingoje juostoje), skilęs per vidurį. Preliminariais

skaičiavimais pagal ilgį patenka į aštuntą dešimtuką tarp žinomų Lietuvos didžiausių riedulių;

tūris – apie 6 m³.


49

Riedulio būklė 1998-10-15 buvo įvertinta kaip patenkinama: 20 cm pločio trūkis jį

skiria į dvi dalis pietiniame šone. Atskilusios (mažesnės) dalies matmenys: aukštis – 0,8 m;

ilgis – 2,6 m; plotis – 1,24 m. Didžiosios dalies matmenys atskirai nebuvo matuoti, jie yra

artimi šio aprašymo pradžioje pateiktiems dydžiams (riedulys buvo pamatuotas kaip vientisas

kūnas). Aprašė V. Mikulėnas, A. Rimša, G. Matiukas, 1998.

14 pav. Perskilęs Tytuvėnų akmenų rūžos didžiausias akmuo (V. Mikulėno nuotr., 1998).

Velniakelio rūža. Sin. Velniakelis, Paežerio rūža, Peleniaus rūža. Koordinatės:

6170740; 449310. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Rūžos ilgis – 350 m; plotas – 0,1 ha; aukštis – 1–1,5 m; plotis – 4 m (vidut.).

Akmenų tankis vietomis siekia iki 15–20 riedulių 16 kvadratinių (4 × 4 m) metrų

plote. Riedulių petrografinė sudėtis detaliai netyrinėta, tačiau yra būdinga paskutiniojo

apledėjimo metu iš Skandinavijos ledyno atstumtų eratinių riedulių kompleksui –

vyrauja magminės kilmės uolienos – įvairios sudėties granitai. „Velniakelio“ ruožui

būdinga daugmaž taisyklinga pylimo forma (15 pav.). Jo pietiniame gale, ties sodyba

plyti smėlingas išnašų kūgis, kuris liudija, kad šioje vietoje iš ledyno plyšio ištekėjo

tirpsmo vandens srautai, kurie ir išplovė Velniakelio akmenis. Aprašė J. Satkūnas,

2005.

Tytuvėnų regioniniame parke yra vienintelis botaninis paveldo objektas – Storoji

Tytuvėnų šilo pušis – paskelbtas saugomu 2005 m. Auga Tytuvėnų seniūnijoje, Kelmės

rajone, Tytuvėnų miškų urėdijos Tytuvėnų girininkijos (32 kv., 35 skl.) teritorijoje, Tytuvėnų

miške, šalia rajoninio kelio 2105 Tytuvėnai–Pakapė–Šiauliai. Medžio rūšis – paprastoji pušis

(Pinus sylvestris L.). Medžio kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 340 cm, aukštis – 28,5 m,

lajos aukštis – 12,5 m, lajos plotis – 14 m. Turi 3 viršūnes. Medžio amžius apie 220 m.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tytuv%C4%97n%C5%B3_seni%C5%ABnija

https://lt.wikipedia.org/wiki/Kelm%C4%97s_rajonas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Kelm%C4%97s_rajonas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tytuv%C4%97n%C5%B3_mi%C5%A1k%C5%B3_ur%C4%97dija

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tytuv%C4%97n%C5%B3_mi%C5%A1kai

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tytuv%C4%97n%C5%B3_mi%C5%A1kai

https://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastoji_pu%C5%A1is

https://lt.wikipedia.org/wiki/Kamienas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Laja


50

15 pav. Taku per Velniakelio rūžą (V. Mikulėno nuotr., 2015).


51

5. Kultūros paveldo analizė

Tytuvėnų regioninio parko branduolys – Gauštvinio, Apušio, Giliaus ir Bridvaišio

ežerų grandinė. Ilgas ir platus, seniai durpynu virtęs Tyrelis supa Tytuvėnus iš rytų; kitados

čia baigėsi kalbinis ir tam tikra dalimi kultūrinis žemaitiškumas. Šiandien ryškesnius parko

gyventojų ir gyvenviečių skirtumus įžvelgti sunku. Galbūt ir todėl, kad aukščiau kasdieninės

buities ar kitų išorės bruožų iškyla Tytuvėnuose ir ypač Šiluvoje tvyranti šventumo bei

pamaldumo nuotaika.

Nacionalinis reikšmingumo lygmuo suteiktas būtent Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos

bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansambliui, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo

bazilikos ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios statinių kompleksams (plačiau žr.

11 priedą). Be jų nacionalinėmis vertybėmis dar laikomi: Lenartuvos pilkapiai, 1863 m.

sukilėlio Z. Citavičiaus kovos ir žūties vieta Patytaukyje, sukilėlių kapai Tytuvėnų šile,

knygnešio K. Roseno kapas Šiluvoje, 1941 m. Tytuvėnų žydų žudynių vietos ir kapai,

Lietuvos partizanų bunkerio vieta Goriškio miške, taip pat partizanų P. Morkūno ir

S. Zinkevičiaus žūčiai paminėti skirtas paminklas Vičiuose.

Šis taikomųjų kultūros paveldo tyrimų aprašymas bendrina naujausius archeologinius

ir istorinius atradimus, kurie prailgina ir sutankina Tytuvėnų istorijos pasakojimą: žvalgomieji

Tytuvėnėlių akmens amžiaus radimvietės tyrimai rodo, kad Giliaus pakrantėje žmonių buvota

jau vėlyvajame paleolite (senojo akmens amžiaus pabaigoje, apie IX tūkst. pr. m. e.); prie

Akmenės kaimo aptikti pirmųjų mūsų eros amžių pilkapiai, o žvalgant žemės paviršių

Skogalio laukuose, surasta vertingų V–XV a. laikotarpio archeologinių radinių. Pastarieji

liudija apie senųjų Tytuvėnų gyventojų laidojimo vietą; medinės pilies būta ant piliakalnio

Bridvaišio ežero pakrantėje.

1944–1953 m. Tytuvėnai, Šiluva, Šaukoto ir Šiaulėnų apylinkės buvo partizaninio karo

sūkuryje. Jau nustatyta keleto dešimčių partizanų stovyklų, žeminių, bunkerių, ryšininkų ir

rėmėjų sodybų padėtis, partizanų kautynių ir žūties vietos. Tai iki šiol plačiau nežinoma,

svarbi trūkstama parko kovų už Lietuvos laisvę paveldo grandis. Pabrėžtina, kad ji

nacionalinės reikšmės, svarbi tautiniam ir pilietiniam ugdymui.

2017 m. liepos 15 d. duomenimis, iš viso parke yra 8 kultūros paminklai, 15 valstybės

saugomų kultūros paveldo objektų arba kompleksų ir 20 kultūros paveldo objektų, įrašytų į

Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą, t. y. turinčių pradinę teisinę apsaugą; 75 vietos ir

statiniai turi kultūros paveldo objektų požymių, kurie ateityje turi būti ištirti. Dar 29 valstybės

saugomi kultūros paveldo objektai arba kompleksai, 15 kultūros paveldo objektų, įrašytų į

Registrą ir 34 kultūros paveldo objektų požymių turinčios vietos ir statiniai yra parko

prieigose (išsamiau žr. 11 priedą).

5.1. Nekilnojamo kultūros paveldo vertybės

Archeologijos paveldas. Parke yra 10 valstybės saugomų arba į Registrą įrašytų

kultūros paveldo objektų, 10 objektų, turinčių archeologinės vertės požymių. Už parko ribų

yra dar ne mažiau kaip 14 tokių vietų.

Seniausi, ypač vertingi archeologiniai objektai yra Tytuvėnėlių akmens amžiaus

radimvietė ir bronzos amžiui būdingas Daukšių akmuo su duobutėmis. Būtina tęsti

radimvietės žvalgomuosius tyrimus, atlikti akmens aplinkos žvalgymus.


52

Žemaitijai ir Šiaurės Lietuvai būdingi, visapusiškai reikšmingi pirmųjų mūsų eros

amžių pilkapiai išliko Debeikiuose, Kuršiuose, Lenartuvoje ir, jau minėta, tarp Akmenės ir

Sandrausiškės. Be to, pilkapių vietos nustatytos Plekaičiuose ir Rinkšeliuose.

Piliakalniai negausūs, tačiau išraiškingi: I t-mečio pradžiai atstovauja Šiauleliai,

panašios išvaizdos piliakalnis Bridvaišio pakrantėje, kaip rodo nauji atsitiktiniai radiniai jo

aplinkoje, buvo naudojamas iki pat II t-mečio pirmos pusės. Platesnių tyrinėjimų laukia

žymusis Kudinų Šiaulės kalnas, be to, reikia patikslinti Pašakarnio Pilės ir nustatyti

Antaniškių kalvos archeologinę vertę.

Siekiant patikslinti teritorijos ribas, nustatyti vertingąsias savybes, žvalgomieji

tyrinėjimai ateityje reikalingi Akmenių, Budraičių, Roglaičių, Skogalio plokštiniuose

kapinynuose, kuriuose rasta atsitiktinių V–XV a. laikotarpio radinių.

Nėra abejonės, jog parke yra didelis viduramžių ir naujųjų laikų objektų: sodybviečių,

kaimaviečių, dvarviečių, senkapių, senovės ūkinės veiklos vietų skaičius, tačiau nuoseklių ir

nuodugnių tyrinėjimų stoka neleidžia apie juos tvirčiau kalbėti.

Mitologinės vertybės. Parke yra 2 valstybės saugomi kultūros paveldo objektai, 10

vietų, turinčių mitologinės vertės požymių. Už parko ribų – dar ne mažiau kaip 7 tokie

objektai.

Vertingiausios šventvietės, abi prie didelių riedulių, išliko Akmenės kaime,

numelioruoto Sandravos upelio pakrantėje ir Rinkšelių kaimo lauke. Ir Akmenėje, ir

Rinkšeliuose šventvietės priklauso geležies amžiaus paminklų kompleksams, tai dar labiau

padidina jų reikšmę ir akina siekti, kad šie ryšiai kokiu nors būdu būtų atskleisti, pabrėžti.

Toks pat svarbus ir vertingas Varpinės kalnu vadinamas alkakalnis, šventas šaltinis

prie Kudinų piliakalnio.

Akmenys su smailiadugniais dubenimis, kurie išliko Grigalaičiuose, Pašakarnyje ir

trečiasis akmuo į Tytuvėnus buvo atvežtas iš Kaimalės kaimo, yra datuojami XV–XVI a., t. y.

laikotarpiu po krikščionybės įvedimo. Visos trys šventomis laikomos pušys prie Debeikių,

Ropkepių, Viliošių (sykiu ir prie senojo Šiluvos kelio), nors išreiškia senuosius baltų religijos

vaizdinius (Saulė pušyje), taip pat priklauso naujųjų amžių laikotarpiui, vaizdžiai parodo to

meto žmonių religingumą ir pamaldumą.

Architektūrinės vertybės. Parke yra 8 kultūros paminklai, 2 valstybės saugomi, 5 į

Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai ir dar viena vieta, turinti architektūrinės vertės

požymių (Pašakarnio dvaro sodybos fragmentai). Už parko ribos – dar ne mažiau kaip 19

tokių objektų ir jų kompleksų.

Dauguma parko architektūros paveldo objektų yra susitelkę Šiluvoje ir Tytuvėnuose,

seniausi pastatai (arba jų dalys, detalės) yra sakralinės paskirties, datuojami XVII a. pirmąja

puse – XX a. Reikšmingiausia parko dvaro sodyba Tytuvėnėliuose, deja, išliko tik maža

dalimi.

Be architektūrinės Šiluvos ir Tytuvėnų miestelių istorinės dalys dar turi ir urbanistinę

vertę. Tačiau ją tik iš dalies atspindi Nekilnojamojo kultūros paveldo registro dokumentai.

Saugomų inžinerinio paveldo objektų parke nėra. Tačiau ateityje reikia kreipti dėmesį į

vandens ir vėjo malūnų, lentpjūvių vietas, senovės kelius, brastas, tiltus.

Istorinės vertybės. Parke yra vienas valstybės saugomas ir 5 į Registrą įrašyti kultūros

paveldo objektai, net 42 vietos, turinčios istorinės vertės požymių. Už parko ribų – dar ne

mažiau kaip 22 istorinės vertės požymius turinčios vietos.

Šių objektų daugumą sudaro 1944–1953 m. partizaninį karą menančios žeminės,

bunkeriai, stovyklavietės, kautynių ir žūties vietos, kai kurių šio krašto partizanų gimtinės


53

arba sodybos, iš kur jie su ginklu rankoje išėjo į mišką kovoti už laisvę. Atkreiptinas dėmesys,

kad dalis parke esančių istorijos paveldo objektų mena ketvirtąjį Lietuvos prezidentą,

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą

(1909–1954), Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Visuomeninės dalies viršininką, signatarą

Juozą Šibailą-Merainį (1905–1953), Pietų ir Vakarų Lietuvos partizanų kelionę į visos

Lietuvos partizanų vadų Susitikimą, taip pat vietos būrių vadus, kurie kilo pareigose ir

partizaninio karo istorijoje užima svarbią, garbingą vietą (pvz., Povilas Morkūnas, Feliksas

Kokšta, Jonas Šukys, Antanas Kuraitis ir kt.).

Pagal pobūdį, istorinėms vertybėms artimos memorialinės. Jų parke yra iš viso 15:

penki valstybės saugomi, trys į Registrą įrašyti ir septyni požymių turintys kultūros paveldo

objektai. Tai pavieniai knygnešio K. Roseno, slapta palaidotų Lietuvos partizanų kapai,

neveikiančios kaimų, miestelių kapinės ir sukilėlių, karių palaidojimo vietos, taip pat

Tytuvėnų žydų žudynių vietos, raudonojo teroro aukų užkasimo vieta miške prie Šiluvos.

Valstybės saugomas dailės objektas parke – vienas (antkapinė koplytėlė Šiluvoje).

Kultūros paveldo objekto požymių turi dar trys mažosios architektūros pavyzdžiai ir

savamokslio kūrėjo Petro Stundžios sodyba Vičių kaime.

5.2. Kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės

Tytuvėnų regioninio parko kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptys yra šios:

1) kultūros vertybių išsaugojimas vietoje;

2) kultūros vertybių tvarkyba ir naudojimas;

3) kultūros vertybių pažinimas ir šių duomenų sklaida.

Pagrindinė nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos kryptis yra

išsaugojimas vietoje, pagrindinį dėmesį skiriant jų būklės stebėsenai, apsaugai nuo vizualinės

taršos, ryšių su aplinka išsaugojimui ir stiprinimui, pritaikymui lankyti.

Siekiama, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėms būtų nustatytos ir (arba)

patikslintos teritorijų ribos, vertingosios savybės, rengiami nekilnojamojo kultūros paveldo

apsaugos specialieji planai, sudaromi apsaugos reglamentai.

Tytuvėnų regioniniame parke kultūros paminklai, valstybės saugomi ir į

Nekilnojamojo kultūros paveldo Registrą įrašyti kultūros paveldo objektai, vietovės, jų

teritorijos ir apsaugos zonos tvarkomos, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo

apsaugos įstatymu ir kitais kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais,

atsižvelgiant į nustatytus objektų apsaugos tikslus ir režimą, naudojimo ir pritaikymo

lankymui galimybes. Kultūros objektų požymių turintys objektai ir vietovės yra tvarkomi,

atsižvelgiant į jų naudojimo ir pritaikymo lankymui galimybes.

Archeologinio ir mitologinio paveldo vertybės: piliakalniai, pilkapiai, plokštiniai

kapinynai, mitologiniai akmenys tvarkomi taikant reguliuojamos apsaugos režimą (KOr). Šios

vertybės gali būti pasitelktos pažintiniam turizmui ir visuomeniniams renginiams. Pritaikant

archeologinio ir mitologinio paveldo vertybes lankymui, rūpestingai tvarkomi želdiniai,

svarstoma kraštovaizdžio formavimo kirtimų galimybė, rengiama saugų ir vertybei nežalingą

lankymą užtikrinanti infrastruktūra: laiptai, takai, atokvėpio vietos ir kt.

Pirmiausiai tvarkytini šie archeologinio ir mitologinio kultūros paveldo objektai:

Šiaulelių piliakalnis ir Skogalio kapinynas, vad. Pile (valomi nuo nepageidautinų medžių ir

krūmų), prie Kudinių Šiaulės kalno esantis alkakalnis, vad. Varpinės kalnu (tvarkomi


54

želdiniai, pritaikomas lankymui), Akmenės kaimo akmuo (valomi nepageidautini medžiai ir

krūmai, taip pat Sandravos pakrantės ruožas, tokiu būdu atveriamas platus šventvietės vaizdas

iš pietų pusės).

Siekiama bendradarbiavimo su archeologais tyrėjais, toliau ieškoma nežinomų akmens

ir geležies amžiaus gyvenviečių, aukojimo vietų Tyrelio durpyne, taip pat povandeninio

paveldo objektų Bridvaišio ir Giliaus dugne.

Architektūrinio paveldo vertybės – statiniai, pastatai ir jų kompleksai tvarkomi taikant

reguliuojamos apsaugos režimą. Šiose vertybėse atliekami įstatymų numatyta tvarka

suplanuoti ir suderinti restauravimo ir (arba) tvarkymo darbai. Vertybės pritaikomos

visuomenės poreikiams, pirmiausiai – pažintiniam turizmui.

Tarpininkaujama ieškant lėšų Tytuvėnų Kristaus Gelbėtojo koplyčios-mauzoliejaus

restauracijai, siekiama, kad šis valstybės saugomas objektas būtų įtrauktas į kasmet teikiamą

ir atnaujinamą Kultūros paveldo departamento tvarkybos darbų programą.

Architektūrinio ir urbanistinio pobūdžio objektai – Šiluvos ir Tytuvėnų (pastarųjų

aktas rengiamas) miestelių istorinės dalys tvarkomos taikant kraštovaizdžio atnaujinamojo

tvarkymo (GEr) režimą.

Istorinio ir memorialinio paveldo vertybės – iškilius asmenis menantys pastatai, vietos,

paminklai, kapai, kapinės, istorinių įvykių vietos tvarkomos, taikant reguliuojamos apsaugos

režimą (KOr). Šiose vertybėse tvarkomi želdynai, kuriama ir (arba) plėtojama pažintiniam

lankymui būtina infrastruktūra. Pirmiausiai tvarkytina: Senosios evangelikų liuteronų kapinės

Tytuvėnuose (aplinka, vartai), senosios Akmens k. kapinės (trūksta liepto per pakelės griovį),

knygnešio Ipolito Skirmanto sodyba Sandrausiškėje (aplinka, želdiniai), sovietinių okupantų

ir kolaborantų nužudytų civilių gyventojų užkasimo vieta miške prie Šiluvos (aplinka),

Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta Medsodžių kaime (A. Žiogo gyvenamojo namo

pamatai, aplinka), 1945–1946 m. Džiugo būrio partizanų slėptuvės-žeminės vieta Plekaičių

miške ir partizanų ryšių punktas, vad. Birutės kalneliu (Radzevičių sodybvietė) Antaniškių

kaime (aplinka, želdiniai), Lietuvos partizano Povilo Morkūno-Rimanto (1920–1953) sodybos

vieta ir klėtelė (apleistas, beglobis pastatas), partizanų Antano, Jono ir Petronėlės Kuraičių

sodybos vieta Grigalaičių kaime (aplinka, želdiniai).

Pagal galimybes siekiama Lietuvos partizanų vardų suteikimo gatvėms Tytuvėnuose

(Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Šibailos-Merainio ir Lauryno Mingilo-Džiugo), Šiluvoje

(Jono Žemaičio-Vytauto, Povilo Morkūno-Rimanto ir Leono Caporkaus-Šarūno).

Dailės požiūriu reikšmingi kultūros paveldo objektai tvarkomi, pritaikant juos

pažintiniam turizmui. Tarpininkaujama, ieškant lėšų Plekaičių kaimo kryžiaus restauracijai.

Siekiant pažinti, įtaigiau pristatyti ir skleisti kultūros paveldą:

1) Eksponuojami du vienas šalia kito esantys 2004–2005 m. archeologų ištirti Kuršių

pilkapiai, atidengiant jų akmens vainikus;

2) Rengiami žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Tytuvėnėlių dvaro sodyboje,

ženklinamos neišlikusių pastatų vietos;

3) Atkuriama, plėtojama Petro Stundžios sodyboje Vičių kaime buvusi lauko skulptūrų

ekspozicija;

4) Bendradarbiaujant su Kelmės kraštotyros, Šiaulių Aušros ir Lietuvos nacionaliniu

muziejumi stiprinamos, plėtojamos parko lankytojų centro ekspozicijos archeologinė ir

istorinė dalys; ieškoma galimybė perimti ir eksponuoti Kaimalės akmenį su smailiadugniu

dubeniu II.


55

6. Žemėvaldų analizė

Privati žemė sudaro beveik pusę (44,08 %, 8005,1 ha) analizuojamos teritorijos ploto

(16 lentelė). Į Tytuvėnų regioninį parką patenka 3187 privatūs žemės sklypai ar jų dalys, iš jų

didžioji dalis yra žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties sklypai ir tik nedidelė dalis

kitos paskirties žemė.

Valstybinė žemė užima apie 55,9 % (10153,9 ha plotą) analizuojamos teritorijos ploto.

Didžiąją dalį valstybinės žemės sudaro – miškų ūkio paskirties žemė (37,9) iš kurios didžiąją

dalį sudaro valstybinės reikšmės miškai (92,4 %). Taip pat nemažus plotus užima žemės ūkio

paskirties žemė (4,1 %) ir kitos paskirties žemė (5,2 %). Likusią nedidelę dalį valstybinės

žemės sudaro konservacinės (0,06 %) paskirties žemė. Laisvos valstybinės žemės plotai

užima 1550,05 ha.

16 lentelė. Žemės nuosavybės formos ir tikslinė paskirtis Tytuvėnų regioniniame parke.

Žemės nuosavybės formos ir tikslinė

paskirtis Plotas, ha Dalis, %

Privati žemė 8005,1 44,08

Žemės ūkio paskirties žemė 5034,1 27,72

Miškų ūkio paskirties žemė 2739,8 15,09

Kitos paskirties žemė 229,4 1,26

Vandens ūkio paskirties žemė 1,8 0,01

Valstybinė ar valstybės valdoma žemė 10153,9 55,92

Žemės ūkio paskirties žemė 744,9 4,10

Miškų ūkio paskirties žemė 6886,6 37,92

Iš jos – valstybinės reikšmės miškai 6362,8 92,39

Konservacinės paskirties žemė 11,7 0,06

Kitos paskirties žemė 960,6 5,29

Laisvos valstybinės žemės plotai 1550,05 8,54

Iš viso: 18159,0 100,00

7. Socialinė-ekonominė teritorijos analizė

Šiuo metu Tytuvėnų regioniniame parke yra šios pagrindinės gyvenvietės: Tytuvėnai,

Šiluva, Pagauštvinis, Skogalis, Plauginiai, Plekaičiai, Lenartuva, Paežeriai. Visoje regioninio

parko teritorijoje gyvena apie 3360 žmonių (2011 metų gyventojų surašymo duomenys).

Parko teritorija gyvenama retai – 18,5 žm./km² (vidutinis gyventojų tankumas Lietuvoje – 57

žm./km²). Didesnę dalį gyventojų skaičiaus sudaro moterys – 1840, o vyrų – 1510. Moterų

persvara Tytuvėnų regioniniame parke nėra didelė (100 vyrų tenka apie 120 moterų), tačiau

vyrų ir moterų santykis skirtingose gyvenvietėse nevienodas. Dažniau pasitaiko, kad moterų

yra daugiau nei vyrų. 0–14 metų amžiaus gyventojų skaičius yra 420, 15–64 metų – 2030,

vyresnių kaip 65 metų – 900.

Parko gyventojų išsilavinimo lygis nėra aukštas. Didelę dalį sudaro pagyvenę žemės

ūkiu besiverčiantys žmonės, neturėję galimybių gauti gerą išsilavinimą, o miestuose

išsimokslinęs jaunimas atgal į tėviškę paprastai nesugrįžta. Tokiu būdu maža ne tik aukštąjį,

bet ir vidurinįjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalis. Aukštąjį išsilavinimą turi 410 gyventojų,


56

aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį – 530, vidurinį išsilavinimą – 930, pradinį ir pagrindinį –

1170 (statistikos departamento duomenys).

Gyventojų, kuriems pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, parke yra

– 840. Gyventojų, kurie gauna pajamas iš savo ar šeimos verslo, žemės ūkio veiklos,

nuosavybės ar investicijų, parke yra apie 80 gyventojų. Gyventojų, kurių pagrindinis

pragyvenimo šaltinis yra pensijos, pašalpos, stipendijos ar valstybės išlaikomi yra 2420.

Tytuvėnų regioniniame parke iš viso yra 325,7 km kelių, iš jų 70,3 km su danga (17

lentelė). Gana tankus lauko ir miško kelių tinklas, kurio bendras ilgis siekia 190,3 km. 1 km²

tenka: viso kelių – 1,79 km, su danga – 0,38 km, be dangos – 1,41 km (Lietuvoje atitinkamai

apie 0,94-0,8-0,3) (pagal GDR10LT). Apskritai parko teritorijoje kelių tinklas yra gana gerai

išvystytas, bet kelių kokybė yra nepakankama. Tai nėra palanku socialiniam-ekonominiam

parko vystymuisi, ypač autoturizmo plėtotei.

17 lentelė. Tytuvėnų regioninio parko keliai (pagal GRD10LT).

Kelio tipas Kelio ilgis regioniniame

parke, km

Pėsčiųjų, dviračių ar apžvalginiai takai 1,79

Keliai su danga 70,28

Gruntkeliai 17,88

Lauko ir miško keliai 190,25

Gatvės 45,48

Iš viso: 325,7

Geografinė padėtis. Tytuvėnų RP geografinė padėtis yra pakankamai palanki išorinės

rinkos požiūriu. Parko teritoriją kerta transporto srautai, kurie apima aplinkinius, didesnius

miestus, tokie kaip Kelmė, Raseiniai, Kėdainiai, Šiauliai.

Gamtiniai ištekliai. Didžiojoje regioninio parko dalyje vyraujantys nederlingi

dirvožemiai ir sudėtingas reljefas, o taip pat saugomos teritorijos statusas užkerta kelią

intensyviam žemės ir miškų ūkiui. Parko teritorijoje yra gana nemažai naudingųjų iškasenų

telkinių, bet dėl valstybiniams parkams taikomų apribojimų jų eksploatacija yra sudėtinga.

Kita vertus vaizdingas Tytuvėnų regioninio parko kraštovaizdis, gausūs miškai ir vandens

telkiniai sudaro itin geras prielaidas rekreacijos ir turizmo plėtotei.

Darbo jėgos ištekliai. Darbo jėgos išteklių struktūra parke atitinka bendrąsias

Lietuvos kaimo charakteristikas. Dabartinė jos kvalifikacinė (siauros specializacijos žemės

ūkio ir kiti neatitinkantys šiuo metu vyraujančios paklausos darbuotojai) bei amžiaus (didelė

pensijinio amžiaus gyventojų dalis) struktūra nesudaro prielaidų vystyti naujas, į kitas rinkas

orientuotas ekonomines veiklos rūšis, t. y. aplinka inovacijoms ir investicijoms yra nepalanki.

Vidaus vartotojų rinka. Parko vidaus rinka yra maža ir skurdi, nes didžiosios

gyventojų dalies pajamos mažos (pensija arba pajamos iš žemės ūkio veiklos). Dauguma

parko gyvenviečių yra smulkios. Toks gyvenviečių smulkumas neskatina mažmeninių

paslaugų vystymosi, ką rodo menkas tokio pobūdžio įstaigų tinklas. Be to, pastebimas

pastovių gyventojų skaičiaus mažėjimas. Taigi, ekonominių veiklos rūšių orientuotų į vietos

rinką vystymas neturi palankesnių perspektyvų. Didesnių pokyčių veikiančiuose ūkio

subjektuose, kurie yra įsikūrę Tytuvėnų regioniniame parke lyginant 2015, 2016 ir 2017 metų

duomenis, nepastebima.


57

8. Teritorijos rekreacinio potencialo analizė

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą Tytuvėnų RP patenka į vidutinio

potencialo Šiaulių–Raseinių rekreacinį arealą, kuriam taip pat priskiriami Dubysos ir

Kurtuvėnų regioniniai parkai bei Šiaulių, Kelmės, Raseinių ir Ariogalos miestai su

apylinkėmis. Šiam arealui nustatytas vidutinis rekreacijos perspektyvinės plėtros lygmuo

(plėtojamos regioninės reikšmės rekreacinės sistemos) bei vidutinis rekreacijos plėtros

valstybinio rėmimo lygis. Prioritetas teikiamas pažintinei rekreacijai, poilsiui gamtoje ir

pramoginei rekreacijai. Kitos vystytinos rekreacijos rūšys – verslinė ir sportinė rekreacija.

Tytuvėnų miestas priskirtas lokalinės svarbos rekreacijos aptarnavimo centrams su pažintinio

turizmo ir poilsio gamtoje specializacija.

Tytuvėnų regioninio parko geografinė padėtis nėra itin palanki. Regioninis parkas yra

„šone“ nuo pagrindinių kelių, atstumas iki didžiųjų šalies miestų taip pat didokas: Kaunas

nutolęs 107 km, Klaipėda 151 km, Vilnius net 201 km. Todėl nėra paprasta sudominti ir

pritraukti turistus, ypač iš tolimesnių Lietuvos miestų ir regionų. Gana arti yra tik Šiauliai

(vos 48 km), kurie patenka į tą patį rekreacinį arealą. Regioninį parką patogu pasiekti

automobilių keliais. Pro Tytuvėnus ir Šiluvą kursuoja ir tarpmiestiniai autobusai. Geležinkeliu

Radviliškis–Tauragė keleiviniai traukinai nebevažiuoja. Rekreacinės infrastruktūros vystymą

kiek apsunkina ganėtinai sudėtingas administracinis suskirstymas – Tytuvėnų regioninis

parkas patenka į trijų savivaldybių (Kelmės, Raseinių ir Radviliškio rajonų) teritorijas, tad

rekreacinės infrastruktūros, ypač turistinių trasų ir takų, įrengimą ir tvarkymą tenka derinti su

daugybe institucijų.

Pats Tytuvėnų kraštas pasižymi palankiomis sąlygomis įvairioms rekreacijos rūšims,

pirmiausia pažintiniam turizmui ir poilsiui gamtoje, vystyti.

Pažintinio turizmo potencialas. Didelis dėmesys skirtinas pažintinio turizmo,

apimančio tiek gamtinį, tiek kultūrinį krašto pažinimo aspektus, plėtrai, nes būtent ši

rekreacijos forma vaidina svarbiausią vaidmenį tiek ugdant gimtojo krašto sampratą bei meilę

šalies viduje, tiek reprezentuojant Lietuvą tarptautiniu mastu.

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane pažymima, kad pažintinio turizmo

sistema plėtojama turint tikslą atskleisti gamtinius bei kultūrinius krašto savitumus. Tvarkomi

ir eksponuojami pažintinę vertę turintys gamtiniai bei kultūriniai objektai, jų grupės bei

kompleksai, reiškiniai:

Lietuvos valstybingumo istorijos, kovos už savarankiškos valstybės išsaugojimą

bei atkūrimą etapai, faktai, vietovės, paminklai ir kt.;

būdingi ir unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžio kompleksai;

gyvosios etnokultūros ir moderniosios kultūros židiniai, faktai bei reiškiniai;

saugomo gamtos ir kultūros paveldo apsaugos bei tvarkymo būdai.

Šios nuostatos puikiai tinka ir Tytuvėnų regioniniam parkui.

Tytuvėnų regioniniame parke netrūksta pažintiniu požiūriu patrauklių gamtinių ir

kultūrinių objektų ir kompleksų, kai kurie jų – saviti ir išskirtiniai. Parke yra Šiluva – svarbus

piligrimystės centras, pritraukiantis daug maldininkų ir lankytojų. Maldininkai ir turistai taip

pat gausiai lanko Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos ir bernardinų vienuolyno ansamblį. Šiluva

ir Tytuvėnų vienuolyno ansamblis yra žinomiausi regioninio parko objektai – juos žino ar

bent jau yra girdėję dauguma šalies gyventojų. Taip pat didelio populiarumo susilaukė

eksponuojama Akmenų rūžos atkarpa (pažintinis takas). Pažymėtina, kad parke yra stipriai

išreikštas Laisvės kovų paveldas, kurio ištyrimui ir eksponavimui būtina skirti didesnį dėmesį.


58

Taip pat parke yra specifinių pažintiniu požiūriu įdomių teritorijų, pavyzdžiui, eksploatuojami

durpynai. Pastaruoju metu „karjerų ir industrinių teritorijų“ turizmas populiarėja Lietuvoje,

tad durpynų pažintinį potencialą taip pat reikia išnaudoti.

Parko direkcijos duomenimis, regioninio parko lankytojų skaičius nuosekliai auga.

2012 m. parko lankytojų centrą, direkcijos organizuojamas ekskursijas ir renginius aplankė

2640 lankytojų, o 2016 metais lankytojų skaičius jau siekė 4970 – taigi išaugo beveik

dvigubai. Ši statistika atspindi parko direkcijos aktyvumą ir pastangas vystyti pažintinį

turizmą.

Kraštovaizdžio vaizdingumo požiūriu regioninio parko teritorija yra nevienalytė.

Vaizdingiausias kraštovaizdis yra Tytuvėnų, Šiluvos, Sandrausiškės apylinkėse bei Gomertos

kraštovaizdžio draustinyje. Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane jis įvardijamas

kaip ypač raiškios vertikaliosios sąskaidos stipriai kalvotasis kraštovaizdis. Tačiau šis

kraštovaizdis ne visur lengvai apžvelgiamas – miškingose vietovėse (pavyzdžiui, Gomertos

kraštovaizdžio draustinyje) apžvalgą apsunkina miškai, yra nemažai uždarų ar pusiau uždarų

erdvių; kraštovaizdyje gerai išryškėja tik vertikalios dominantės. Todėl atviras kraštovaizdžio

erdves ir apžvalgos vietas (atkarpas) reikia saugoti, neleisti apaugti mišku. Vaizdingiausius

regioninio parko kraštovaizdžius lankytojai gali apžvelgti važiuodami keliais, dviračių

turizmo trasomis bei nuo Tytuvėnų ir Šiaulės apžvalgos bokštų. Tuo tarpų pelkėtų duburių

(Tyrulių, Tytuvėnų tyrelio) kraštovaizdis yra neraiškus, nepasižymi estetine verte.

Tytuvėnų regioninio parko kelių būklė, ypač lyginant su Rytų ir Pietų Lietuvos

valstybiniais parkais, yra ganėtinai gera. Regioninio parko teritoriją galima lengvai apvažiuoti

automobiliu ar dviračiu, pasiekti daugelį lankytinų gamtos ir kultūros objektų, pasigrožėti

vaizdingais kraštovaizdžiais. Tai sudaro palankias prielaidas vystyti pažintinį turizmą. Ir tik

Gomertos kraštovaizdžio draustinyje kelių būklė yra prastesnė – čia esančius vietinės

reikšmės ir bendro naudojimo kelius reikėtų gerinti, pirmenybę teikiant esamoms ir

numatomoms dviračių turizmo trasų atkarpoms.

Autoturizmas Tytuvėnų regioniniame parke yra daugiau tranzitinio pobūdžio. Pagal

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane pateiktą prioritetinių nacionalinės svarbos

specializuoto pažintinio turizmo trasų sistemą, Tytuvėnų regioninį parką kerta nacionalinis

reprezentacinis kultūrinio turizmo maršrutas – „Lietuvos istorijos ir kultūros vėrinys“ (atkarpa

Katauskiai–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė) bei regioninis gamtinio ir kultūrinio pobūdžio

maršrutas „Vidurio Lietuvos parkų žiedas“ (atkarpa Lyduvėnai–Šiluva–Tytuvėnai–

Johampolis–Kelmė). Tytuvėnų regioninį parką maršrutu Raseiniai–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė

kerta ir Nacionalinio lygmens autoturizmo specialiajame plane numatytos autoturizmo trasos

„Žemaitijos keliai“ ir „Jono Pauliaus II piligrimų kelias“. Nuo Kelmės iki Tytuvėnų taip pat

veda autoturizmo trasos „Via Hanseatica“ atšaka. Šios nacionalinio lygmens autoturizmo

trasos priskirtos pirmam įgyvendinimo etapui (2009–2017 m.).

Autoturizmo trasos pažymėtos galiojančiame Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo

plane. Atkreiptinas dėmesys, kad planuojamos autoturizmo trasų atkarpos neretai sutampa su

dviračių turizmo trasomis – tai nėra optimalu dviračių turizmo požiūriu.

Dviračių turizmui vystyti Tytuvėnų regioniniame parke skiriamas prioritetinis

dėmesys. Parko direkcija pati nuomoja dviračius. Šiuo metu lankytojams siūlomos 4 dviračių

turizmo trasos – Šiaulės žemės (22 ir 17 km, 3–4 val.), Tytuvėnų (15 km, 3 val.), Pro akmenų

ruožus (34 km, 5 val.), Pro durpynus ir Šiluvą (21 arba 27 km, 3–4 val.). Trūksta dviračių

turizmo trasų (jungčių) Gomertos kraštovaizdžio draustinio centrinėje dalyje. Parko tvarkymo

plane bei Radviliškio rajono savivaldybės dviračių ir pėsčiųjų takų sistemos išvystymo


59

specialiajame plane dviračių turizmo trasos šioje teritorijoje yra numatytos, tačiau jos nėra

optimalios ir kol kas liko neįrengtos. Į tai būtina atsižvelgti rengiant naują tvarkymo planą.

Pažymėtina, kad tik dalis dviračių turizmo trasų atkarpų eina specialiai įrengtais

dviračių ir pėsčiųjų takais. Neretai turistai turi važiuoti automobilių keliais, kas nėra patogu.

Vandens turizmas. Regioninio parko upės nėra tinkamos vandens turizmui dėl per

mažo vandeningumo. Nors galiojančiame tvarkymo plane Gauštvinio ežeras ir Gryžuvos

atkarpa pažymėta kaip vandens turizmo trasa, šio žymėjimo reikėtų atsisakyti.

Pėsčiųjų turizmas Tytuvėnų regioniniame parke neblogai išvystytas. Parke yra keletas

pažintinių takų. Populiariausi ir gausiausiai lankomi – Akmenų rūžos, Giliaus ežero,

Bridvaišio ežero ir Šiaulės žemės. Galiojančiame tvarkymo plane taip pat numatytas

Tytuvėnų miško pažintinis takas. Šiluvos miško pažintinis takas (vakariniame Šiluvos

miestelio pakraštyje) nebefunkcionuoja ir jį atkurti netikslinga. Piligrimai į Šiluvą dažnai eina

nuo pietiniame parko pakraštyje prie Raseinių–Katauskių–Šiluvos kelio įrengtos atokvėpio

aikštelės per Šiluvos mišką. Šio maršruto pagrindu pradėtas įrengti „Piligrimų takas“.

Poilsio gamtoje ir pramoginės rekreacijos potencialas. Poilsis gamtoje ir pramoginė

rekreacija Lietuvoje neįsivaizduojama be vandens telkinių. Šiuo požiūriu patraukliausi

Tytuvėnų mieste telkšantys Bridvaišio ir Giliaus ežerai – jie ganėtinai gilūs, neužpelkėję,

patenka į rekreacinio prioriteto zonas ir yra intensyviai naudojami poilsiui ir pramogoms, čia

gerai išvystyta rekreacinė infrastruktūra ir paslaugos. Bridvaišio ežere vystomos vandens

pramogos – pagrindiniame pliaže įrengta 250 m ilgio vandenlenčių trasa, vasarą veikianti nuo

10 iki 19 val. Čia taip pat nuomojamos valtys ir irklentės. Mažiau patrauklūs, tačiau taip pat

naudojami poilsiui Gauštvinio (vakarinėje pakrantėje stovyklaujama) ir Gomertos (rytinėje

pakrantėje įrengta poilsiavietė, vakarinėje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba) ežerai. Kol kas

nepakankamai išnaudojamas Gomertos kraštovaizdžio draustinyje šalia dviračių turizmo trasų

telkšančio Viliošių (Baublės) tvenkinio rekreacinis potencialas – dabar čia įrengta maudyklė ir

automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau perspektyvoje galėtų būti stovyklaujama.

Rekreaciniu požiūriu vertingiausi miškai – pušynai – paplitę aplink Tytuvėnų miestą ir

Šiluvos miestelį. Tai yra palanki aplinkybė, nes Šiluva ir Tytuvėnai yra gausiausiai lankomos

parko vietovės. Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai mažiau patrauklūs – mišrūs,

nemažai eglynų. O pelkėtame duburyje telkšančio Gauštvinio apyežerių miškai ganėtinai šlapi

ir netinkami poilsiui. Vandens telkiniai ir miškai sudaro galimybes tradicinėms „verslinėms“

poilsio gamtoje formoms – žvejybai, uogavimui ir grybavimui. Pažymėtina, kad žvejybai

tinkami ir tie ežerai, kurie šiaip jau nėra patrauklūs poilsiui, pavyzdžiui, Apušio ežeras.

Svarbiausias turistų ir poilsiautojų aptarnavimo centras regioniniame parke – Tytuvėnų

miestas – yra išsidėstęs labai gražioje ir rekreaciniu požiūriu dėkingoje gamtinėje aplinkoje:

vaizdingame kalvotame kraštovaizdyje, tarp poilsiui tinkamų ežerų ir pušynų. Pastaruoju

metu Tytuvėnų mieste ir jo apylinkėse sėkmingai vystoma rekreacinė infrastruktūra, didėja

paslaugų ir veiklų įvairovė, miestas turi bendrąjį planą. Todėl pagrįstai gali būti svarstomas

Tytuvėnų miesto kaip potencialios kurortinės vietovės statusas. Tytuvėnai turi geriau

išvystytą infrastruktūrą ir paslaugas nei, pavyzdžiui, Aukštadvaris, kuris Lietuvos

Respublikos teritorijos bendrajame plane yra įvardintas kaip potenciali kurortinė vietovė.

Rekreacinė infrastruktūra ir jos poreikis. Kaip jau minėta, rekreacinė infrastruktūra

ir paslaugos geriausiai išvystytos Tytuvėnų mieste, ypač prie Giliaus ir Bridvaišio ežerų. Tai

palanku tiek vietos gyventojams, tiek turistams.

Siekiant kurortinės vietovės statuso Tytuvėnams būtina bent viena veikianti kurortinio

gydymo ar sveikatinimo įstaiga. Tinkama vieta tokiai įstaigai įkurti galėtų būti Tytuvėnų


60

rekreacinio prioriteto zonoje, netoli Giliaus ežero esantis 2 ha valstybinis sklypas.

Galiojančiame parko tvarkymo plane šiame sklype buvo numatyta įrengti stovyklavietę,

tačiau šis sprendinys liko nerealizuotas. Siekiant sudaryti sąlygas šioje vietoje įkurti

atitinkamo profilio įstaigą, reikėtų pakoreguoti tvarkymo plano sprendinius ir surasti

investuotoją.

Parke būtinas bent vienas kempingas. Geriausia vieta kempingui įrengti – vėlgi

Tytuvėnuose, Bridvaišio rekreacinėje zonoje, valstybinėje žemėje šalia vakarinės Bridvaišio

ežero pakrantės (16 pav.).

16 pav. Numatoma ir siūloma rekreacinė infrastruktūra Tytuvėnų regioniniame parke.


61

Prie parko lankytojų centro, Tytuvėnų miško pakraštyje, siūloma įrengti poilsiavietę

bei miško verslams (bitininkystė, potašo, medžio anglių gamyba ir kt.) skirtą lauko

ekspoziciją. Tytuvėnų miške, prie kelio vedančio į Giliaus ežero poilsiavietę, siūloma įrengti

automobilių stovėjimo aikštelę. Taip pat Bridvaišio vakarinėje ir Giliaus pietinėje pakrantėse

siūloma numatyti papildomas vietas stovyklavimui.

Būtina plėtoti lankytojams ir vietos gyventojams skirtą rekreacinę infrastruktūrą

Šiluvos miestelyje ir jo apylinkėse. Kadangi atlaidų metu maldininkams trūksta vietų

automobilių stovėjimo aikštelėje, planuojama įrengti papildomą stovėjimo aikštelę kitoje

(rytinėje) kelio pusėje. Rytiniame miestelio pakraštyje, Zbaro kaime, rekultivuojant buvusio

smėlio karjero teritoriją bus įrengta poilsiavietė su vandens telkiniu (kūdra) ir maudykle,

skirta pirmiausia vietos gyventojams. Taip pat yra privati iniciatyva įrengti kempingą Šiluvos

miestelio vakariniame pakraštyje, netoli esamos kaimo turizmo sodybos (dabar – gyvenamojo

prioriteto zona). Šiluvos miške, piligrimų maršruto pagrindu, bus įrengtas maldininkams

skirtas „Piligrimų takas“.

Gomertos ežero rytinėje pakrantėje įrengta poilsiavietė yra svarbi Šaukoto miestelio

gyventojams. Siūloma numatyti galimybę joje stovyklauti su palapinėmis (transformuoti į

stovyklavietę). Stovyklavietę taip pat siūloma įrengti prie Viliošių (Baublės) tvenkinio. Prie

kitų Gomertos kraštovaizdžio draustinio vandens telkinių plėtoti rekreacinę infrastruktūrą

netikslinga.

Gauštvinio ežero rekreacinio prioriteto zoną siūloma išplėsti pietų kryptimi, pagal

vakarinę ežero pakrantę, apimant tradicines poilsiavimo ir stovyklavimo vietas. Dabar dalis

poilsiavimui naudojamos vakarinės ežero pakrantės patenka į Užpelkių botaninį-zoologinį

draustinį, o rekreacinio prioriteto zonoje įrengtos vienintelės stovyklavietės aiškiai nepakanka.

Prijungus prie rekreacinio prioriteto zonos atsivertų galimybės vakarinėje ežero pakrantėje

įrengti papildomas stovyklavietes (aikšteles palapinėms ir automobiliams statyti), taip

patenkinant poilsiautojų poreikius bei išvengiant kraštotvarkinio konflikto.

Planuojama nutiesti dviračių ir pėsčiųjų taką nuo Šiluvos iki Tytuvėnų (jau parengtas

specialusis planas, išpirkta žemė). Siūloma tolau vystyti žiedinę dviračių turizmo trasą „Pro

durpynus ir Šiluvą“, gerinant atkarpą Tytuvėnai–Pašakarnis–Plekaičiai–Šiluvos tyrelio

durpynas–Šiluva. Šioje atkarpoje reikia pagerinti kelią, įrengti atokvėpio vietą prie Plekaičių

tvenkinio, atnaujinti poilsiavietę šiauriniame Šiluvos tyrelio durpyno pakraštyje. Taip pat

numatoma įrengti lauko ekspoziciją Petro Stundžios sodyboje (atkreiptinas dėmesys, kad šalia

šios sodybos yra Kęstučio apygardos partizanų kautynių ir žūties vieta – ją taip pat derėtų

pritaikyti lankymui).

Rengiant naują tvarkymo planą būtina patikslinti dviračių turizmo trasas ir jungtis

Gomertos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Tikslinga atsisakyti galiojančiame tvarkymo

plane numatytos dviračių turizmo trasos atkarpos per Tytuvėnų tyrelio durpyną.

Parke yra keletas nerekultivuotų smėlio ir žvyro kasaviečių. Kai kurios iš jų

rekultivuojant galėtų būti pritaikytos poilsiui.


62

9. Kraštotvarkinių konfliktų analizė

9.1. Regioninio parko išorinių ribų optimizavimo poreikis

Parko išorinės ribos keitimą siūloma svarstyti pietryčių pusėje, kur šiandien nutįsęs

270 m ilgio, vidutiniškai 35 m pločio parko ploto kyšulys (17 pav.). Jo smaigalyje – kultūros

paveldo objekto požymius turinčios senosios Akmens k. kapinės, mūrinis koplytstulpis ir

vidurinio geležies amžiaus kapinynas. Atsižvelgiant į tai, jog pastaroji archeologinė

radimvietė išeina už parko ribos, jog čia plyti Akmenės mitologiniam akmeniui (unikalus

kodas 5589) nustatytos vizualinės apsaugos zonos dalis, siūloma: parko išorinę ribą

sutapatinti su minėta zona (1) arba ribą išplėsti šiaurės rytų kryptimi (2), apimant didžiąją

Vilkiškių k. gūbrio dalį su dar viena priešistorine laidojimo vieta ir įamžinta partizanų

slėptuvės-bunkerio vieta Grigučių sodyboje. 1952 m. spalio 3 d. šioje Povilo Lukšio rinktinės

vadavietėje žuvo Dominykas Grumuldis-Darbininkas (g. 1922 m.), Stasys Satkus-Marūnas

(g. 1924 m.) ir viena žymiausių Lietuvos moterų partizanių – Izabelė Vilimaitė-Stirna

(g. 1925 m.).

17 pav. Pasiūlymas keisti parko ribą ties Akmenės ir Vilkiškių kaimais.

Taip pat siūloma svarstyti pietvakariuose, Pyragių (Palapišių) miško kvartaline linija

nubrėžtą parko ribą, nes vos 70–510 m atstumu į pietus nuo jos yra du nacionalinės reikšmės

vertybių požymius turintys kultūros paveldo objektai: 1) 1946 m. pavasario pabaigoje –

vasaros pradžioje Lietuvos partizanų įtvirtintų stovyklaviečių kompleksas; jame tų pačių metų

liepos 6 d. įvyko P. Morkūno vadovaujamos partizanų kuopos (tuo metu joje buvo ir


63

Žebenkšties rinktinės vadai J. Žemaitis ir J. Čeponis) kautynės su NKVD2 ir MVD

3 daliniais,

žuvo A. Jokubaitis-Šiūra (g. 1913 m.) ir 2) Lietuvos partizanų Jono Baltkojo-Eimučio

(g. 1926 m.), Petro Banio-Leono (g. 1931 m.), Antano Einikio-Žemaičio (g. 1921 m.) ir

Broniaus Papreckio-Tautmylio (g. 1931 m.) žūties 1949 m. spalio 4 d. vieta, kurią ženklina

sunykęs medinis kryžius.

Į tą patį, prie parko siūlomą prijungti plotą (18 pav.) patenka vertingas ir geros būklės

Antrojo pasaulinio karo metų slėptuvių-žeminių kompleksas kairiajame Lapišės krante.

18 pav. Pasiūlymas keisti parko ribą Pyragių (Palapišės) miške.

Vakaruose siūloma svarstyti Pagryžuvio kultūros paveldo vertybių židinio: piliakalnio

su senovės gyvenviete (unikalus kodas 24515) ir dvaro sodybos pastatų, parko komplekso

(unikalus kodas 196) prijungimo prie parko galimybę. Siūlymą kurti salą, 1,6 km nutolusią

nuo parko ribos (1) arba sudaryti kyšulį pagal Gryžuvos upelį (2) (19 pav.), grindžia

akivaizdus istorinis ryšys tarp Pagryžuvio ir Tytuvėnėlių dvarų (Pagryžuvį įkūrė Jeronimas

Pšeciševskis, Tytuvėnėlių dvarininko J. Burbos žentas), taip pat menamas ryšys tarp

Pagryžuvio ir Bridvaišio piliakalnių.

2 – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (rus. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел). 3 – Vidaus reikalų ministerija (rus. МВД, Министерство внутренних дел).


64

19 pav. Pasiūlymas prijungti prie parko Pagryžuvio kultūros paveldo vertybių židinį.

9.2. Regioninio parko funkcinio prioriteto zonų ribų optimizavimo poreikis

Atlikus Tytuvėnų RP draustinių geomorfologinę reljefo analizę pateikiami pasiūlymai

jų ribų koregavimui, siekiant pilniau apsaugoti vertingus gamtinius kompleksus.

Gomertos kraštovaizdžio draustinis (tuo pačiu ir pats Tytuvėnų RP) rytinėje dalyje

neapima Kalnų ir Šaukoto kalvynų sandūros (smulkiai kalvoto masyvo, kurio kilmė – keiminė

terasa). Už regioninio parko ribos PR dalyje lieka Šaukoto kalvyno pietinė dalis ir Vilkiškių

140–150 m a. a. kalva (20 pav.).


65

20 pav. Pasiūlymas dėl Gomertos kraštovaizdžio draustinio ribos koregavimo.


66

Vičių geomorfologinis draustinio ribos daug kur keistinos (21 pav.) siekiant tiksliau

apibrėžti Vičių fliuvioglacialinį ledyno pakraščio gūbrį. Siūlomi tikslinimai brėžinyje

pažymėti baltomis punktyrinėmis linijomis; parko riba pažymėta violetine linija.

21 pav. Pasiūlymas dėl Vičių geomorfologinio draustinio ribos koregavimo.


67

Skogalio (Bridvaišio) kraštovaizdžio draustinio ribos kai kur keistinos (22 pav.)

siekiant tiksliau išskirti raiškaus moreninio gūbrio apylinkinių pelkinių kompleksus. Siūlomi

tikslinimai brėžinyje pažymėti baltomis punktyrinėmis linijomis.

22 pav. Pasiūlymas dėl Skogalio (Bridvaišio) kraštovaizdžio draustinio ribos

koregavimo.

Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko buveinių būklę ir pasiskirstymą teritorijoje,

saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių populiacijų būklę, paplitimą ir buveines paaiškėjo,

kad daugeliu atvejų gamtinių draustinių ir buveinių apsaugai svarbių teritorijų ribos yra

optimalios. Reikia atlikti tik nedidelius pakeitimus.

1. Užpelkių gamtinis rezervatas. Beveik visa Užpelkių gamtinio rezervato teritorija

yra valstybiniai miškai, tačiau nedidelė rezervato teritorijos dalis yra privačios nuosavybės

teise valdomas žemės plotas. Esant tokiai situacijai, yra sudėtinga tinkamai organizuoti

gamtinio rezervato apsaugą ir tvarkymą, nepažeidžiant rezervato režimo ir privačios

nuosavybės teisių. Dėl to siūlome pakeisti gamtinio rezervato ribas ir teritorijos pakraštyje

esantį privačios nuosavybės teise valdomą sklypą išimti iš Užpelkių gamtinio rezervato.

Kadangi privačios nuosavybės teise valdomas žemės sklypas nedidelis, toks teritorijos ribų

koregavimas neturės neigiamos įtakos nei ekosistemos vientisumui, nei rezervate esančių kitų

gamtinių vertybių apsaugai.

2. Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorijos tvarkymas ir naudojimas. Tytuvėnų

regioniniame parke didelį plotą užima buvusio Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorija, kurioje


68

ilgą laiką buvo eksploatuojamos durpės. Dabar durpės nebekasamos, durpyno teritorija

padalyta į keliolika sklypų, kuriuos privačios nuosavybės teise valdo fiziniai asmenys.

Durpyno teritorija pagal dabartinį zonavimą priskirta ekologinės apsaugos prioriteto zonai.

Įvertinę dabartinę teritorijos būklę, manome, kad šioje teritorijoje neturėtų būti

vykdomi jokie esminiai pakeitimai ir ji turėtų būti palikta atsikurti savaime. Kai kuriuose

kasybos plotuose susidarę seklūs vandens telkiniai, kuriuose telkiasi paukščiai, o telkinių

pakraščiuose pamažu atsikuria pelkių bendrijos. Bet kokie vandens lygio režimo pakeitimai

atskiruose kasybos plotuose gali turėti neigiamos įtakos gretimų plotų būklei. Manome, kad

buvusių durpyno kasybos plotų gilinimas ar kitoks jų pertvarkymas yra netikslingas ir

rizikingas. Taip pat neturėtų būti atnaujinama durpių gavyba.

Reikėtų svarstyti Šiluvos tyrelio II telmologinio draustinio pavadinimo keitimą.

Nepatogu viename regioniniame parke vienodai vadinti ir tik skaitmenimis skirti du skirtingus

draustinius. Šis draustinis galėtų būti vadinamas pagal kaimo, esančio maždaug už 1 km į

rytus nuo teritorijos, pavadinimą – Sandrausiškės telmologiniu draustiniu, o Šiluvos tyrelio I

telmologinį draustinį vadinti tiesiog Šiluvos tyrelio telmologiniu draustiniu.

Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko miškų buveinių būklę, siūloma Užpelkių

gamtinio rezervato zonos ribą, esančią 493 kv. viduje, perkelti į vakarus, sutapatinant su 127

ir 493 kv. riba, o Šiluvos girininkijos 913 kv. ribose išskirti gamtinio rezervato zoną.

Atsižvelgiant į susiklosčiusią VSTT ir KPD bendradarbiavimo praktiką kultūros

paveldo apsaugos srityje, reikia sutapatinti Šiluvos urbanistinio draustinio ribas su Šiluvos

miestelio istorinės dalies – į Registrą įtraukto kultūros paveldo objekto (unikalus kodas

12631) – ribomis.

Tokį patį žingsnį reiks žengti Tytuvėnuose. Iki šiol Tytuvėnų urbanistinio draustinio

ribos buvo sutapatintos su Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno

komplekso (unikalus kodas 975) teritorijos ribomis. Miestelio istorinės dalies vertingųjų

savybių tyrimas šiandien pradėtas ir teritorijos ribų planas Kultūros paveldo centre jau

rengiamas. Kartu su šios studijos priedais pateikiamas išankstinis, svarstomų ribų brėžinys

(23 pav.).


69

23 pav. Pasiūlymas dėl Tytuvėnų urbanistinio draustinio ribos.

Plečiant parką pietvakarių kryptimi (žr. 9.1 poskyrį), didėtų Vičių geomorfologinio

draustinio plotas. Geomorfologiniu požiūriu tai nesukeltų prieštaravimų: brėžiama riba yra už

Lapišės (Dubysos kairysis intakas), tad į draustinio plotą patektų vaizdingo ir žaismingo

miško upelio ruožas.

Plečiant parko ribą pietryčių kryptimi (žr. 9.1 poskyrį), atsižvelgiant į archeologinį ir

istorinį kultūros paveldo objektų pobūdį, jų gausą ir reikšmę, taip pat vaizdingą Sandravos

aukštupio ir Vilkiškių gūbrio kraštovaizdį, siūloma svarstyti naujo – Sandrausiškės vardo4 –

kraštovaizdžio draustinio steigimo galimybę (24 pav.). Šios vertingos vietovės viduryje, tarp

Akmenės ir Sandrausiškės buvo ir iš dalies išliko didelė pirmųjų mūsų eros amžių pilkapių

grupė, kurią 1939 m. birželį tyrinėjo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus archeologinė

ekspedicija, vadovaujama Prano Baleniūno. Buvo ištirti 9 pilkapiai, juose rasta iš viso 10

griautinių kapų arba jų liekanų, aptikta daugelis archeologinių radinių, taip pat sparninė

profiliuota segė, kuri prekybiniais keliais į Lietuvą buvo atgabenta iš Romos imperijos. Dvi

vėlesnio geležies amžiaus tarpsnio laidojimo vietos buvo ir yra tirtinos pietinėje siūlomo

draustinio dalyje – Akmens ir Vilkiškių kaimų laukuose.

4 Pastaraisiais metais Sandrausiškės kaimo vardas Vyriausybės nutarimu išbrauktas iš Gyvenamųjų vietų

registro, tad jo suteikimas draustiniui – prasmingas ir svarbus.


70

24 pav. Pasiūlymas dėl Sandrausiškės kraštovaizdžio draustinio steigimo.

Istorinio Sandrausiškės kaimo erdvėje išliko knygnešio Ipolito Skirmanto sodybos

akmeninis rūsys; Lietuvos partizanų ryšininkų ir rėmėjų Karčiauskų sodyba, į rytus nuo jos

esanti bunkerio vieta; ryšių punktas, buvęs prie seno ąžuolo į šiaurę nuo Kazakauskių

sodybvietės (Vilkiškių k. Grigučių sodyboje jau minėta Povilo Lukšio rinktinės vadavietė ir

partizanų žūties vieta – žr. 9.1 poskyrį). Be to, Akmens k. vėjo malūną išlaikė partizanų

rėmėjų Einikių šeima, 1945–1946 m. čia buvo malami vietos gyventojų partizanams paaukoti

miltai.

9.3. Gyvosios gamtos vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos

Tytuvėnų regioniniame parke yra penkios buveinių apsaugai svarbios teritorijos, bet

trims iš jų – Šiluvos tyrelio BAST (LTKEL0012), Papušynio miško BAST (LTKEL0013) ir

Miškinių miško BAST (LTRAD0003) gamtotvarkos planai iki šiol neparengti. Svarbu

artimiausiu metu parengti šių teritorijų gamtotvarkos planus. Taip pat būtina atnaujinti Apušio

ežero ir jo apyežerės BAST (LTKEL0010) gamtotvarkos planą, kurio galiojimas baigiasi

2017 m. Reikia pakoreguoti ir naujai parengtą, bet dar nepatvirtintą Šimšų miško BAST

(LTKEL0007) gamtotvarkos planą, įtraukiant invazinių ir svetimžemių rūšių gausos

reguliavimo priemones, taip pat koreguoti pievų buveinių tvarkymo metodus bei terminus.


71

Visuose gamtotvarkos planuose būtina atsižvelgti į invazinių ir kitų svetimžemių rūšių

paplitimą teritorijose ir numatyti reikiamas jų populiacijų naikinimo bei kontrolės priemones.

Savalaikis priemonių taikymas, kol rūšys nedaug išplitusios, pašalintų galimybę toms rūšims

vėliau išplisti ir ateityje nereikėtų investuoti daug lėšų į invazinių rūšių kontrolę bei

naikinimą.

Įvertinus Tytuvėnų regioninio parko miškų buveinių pasiskirstymą ir būklę

išskiriamos šios pagrindinės konfliktinės situacijos parko miškuose:

miško aikštės ir miškapievės dažnai inventorizuojamos kaip miškas (miško žemė),

tuo pačiu jas priskiriant miško plotams, nors realiai tai yra pievos, kurias ir būtina išlaikyti

atviras, be medžių ar krūmų;

Tytuvėnų tyrelio durpyno teritorijoje (572–578 kv.) dideli atviri plotai savaime

apauga žėliniais, ypač palei kanalus (buvusius ar esamus), tokiu būdu naujieji žėliniai

segmentuoja didelius atvirus plotus į mažus, ir pelkė tampa nepatraukli migruojantiems

paukščiams;

Užpelkių botaninio zoologinio draustinio pietinėje dalyje (511 ir 520 kv.), ŽEk ir

ŽEr kraštovaizdžio tvarkymo zonose, savaime želia miškas. Čia inventorizuotus miškus

naujajame miško grupių plane siūloma priskirti IIA pogrupiui, nors saugomų vertybių

(augalų) išsaugojimui užtikrinti tie plotai turėtų būti išlaikomi neapaugę mišku, kaip pievos.

Inventorizavus šiuose plotuose mišką ir priskyrus jį IIA pogrupiui, iš esmės užkertamas kelias

miško augmenijos pašalinimui ir tuo pačiu ten augantys atvirų vietų Raudonosios knygos

augalai pasmerkiami išnykimui.

Išnagrinėjus miškų priskyrimą miškų grupėms siūloma jį tikslinti:

1. Šiluvos g-jos 66 ir 70 kv. palei tradicinį piligrimų kelią išskirti 50 m zonas (iš

abiejų kelio pusių) ir siūlyti priskirti IIB grupei (rekreaciniams miškams);

2. šiuo metu rengiamame Kelmės rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų

grupėms plane numatomas miško grupės keitimas iš II į I (rezervatinius miškus), įkuriant

Užpelkių rezervatinę zoną, įtraukiant į ją 493 kv. vakarinę dalį, nors ten yra privati miško

valda – tai prieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymui; siūlome 493 kv. miškų

nepriskirti I grupei;

3. Šiluvos girininkijos 913 kv. miškus siūlyti priskirti I miškų grupei;

4. Radviliškio miškų urėdijos Legečių g-jos 621 ir 616 kv. aplink piliakalnį

išsidėsčiusius miško sklypus siūlyti priskirti IIB pogrupiui (kad būtų galima vykdyti

kraštovaizdžio formavimo kirtimus), taip pat išskirti 50 m pločio juostą abipus tako, vedančio

į apžvalgos bokštą, ir joje esančius miškus taip pat priskirti IIB grupei;

5. Radviliškio miškų urėdijos Legečių g-jos 9 kv. 2–4, 7, 8, 10 skl. siūlyti priskirti

IIB grupei.

Taip pat pateikiami siūlymai dėl ūkininkavimo miškuose ir apmiškinimo reguliavimo:

1. Miško genetinių draustinių ribas peržiūrėti natūroje, atmetant tuos plotus, kur

dalyje taksacinio sklypo akivaizdžiai netinka medyno charakteristikos ir tai netenkina

draustinio reikalavimų.

2. Imtis priemonių, kad būtų galima pašalinti miško augmeniją Užpelkių botaninio

zoologinio draustinio pietinėje dalyje (511 ir 520 kv.), ŽEk ir ŽEr zonose esančiose atvirose

užmirkusiose pievose, taip užtikrinant 5 augalų rūšių įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą

išsaugojimą.

3. Imtis priemonių, kad būtų galima pradėti rekonstruoti didelius II grupės miškų


72

plotus nelaukiant, kol jie pasieks gamtinę brandą, dėl aunksčiau ataskaitoje išvardintų

priežasčių.

4. Pušynus sausose ir laikinai užmirkusiose augavietėse atkurti ta pačia pagrindine

rūšimi.

5. Numatyti ir vykdyti ūkines priemones (šienavimą, krūmų ir medžių kirtimą),

padedančias išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingas atviras erdves.

9.4. Negyvosios gamtos paveldo vertybių apsaugą įtakojančios probleminės situacijos bei probleminiai arealai

Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis yra

3 eksploatuojami durpių telkiniai ir vienas smėlio telkinys (18 lentelė). Nepradėti naudoti

naudingųjų iškasenų telkiniai nebus pradedami kasti, nes tokios veiklos pradėti saugomose

teritorijose įstatymiškai neleidžiama. Sprendžiant pagal duomenis apie gavybos apimtis

Šiluvos tyrelio šviesių durpių gavyba truks 15 metų, Tytuvėnų tyrelio – 65 metus. Stalmokų

karjere smėlio gavyba truks ilgiau.

18 lentelė. Naudingųjų iškasenų telkiniai Tytuvėnų regioniniame parke.

Eil.

Nr.

Pavadi-

nimas Naudotojas

Naudin-

goji iškasena

Skirto

kasybos

sklypo

plotas, ha

Skirtų naudoti

išteklių likutis

2017-01-01,

tūkst. kub. m

Vid. metinė

gavybos

apimtis,

tūkst. kub. m

Planuojama

karjero

egzistavimo

trukmė, metais

1. Šiluvos tyrelis

UAB

„Tytuvėnų

durpės“

Durpės 545,6 6788

Iš jų šviesių 851 55

120 Iš jų šviesių 15

2. Tytuvėnų

tyrelis

UAB „Tytuvėnų

durpės“

Durpės 205,9 1860

Iš jų šviesių 395 6

310

Iš jų šviesių 65

3. Stalmokai VĮ „Šiaulių regiono

keliai“

Smėlis 11,4 537 2 214

Pastaba: skirtos naudoti Didžiojo tyrulio durpių telkinio dalies plotas nepatenka į Tytuvėnų regioninio parko

teritoriją.

Išeksploatuotų durpynų ir kitų kasimviečių sutvarkymas turi būti numatytas atskiruose

planuose ir įgyvendintas pagal parengtus projektus. Visi naudingųjų iškasenų gavybos

objektai (karjerai, durpių gavybos laukai) turi galiojančius naudojimo (kasybos ir

rekultivacijos) projektus, kurie yra saugomi Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fonde

(toliau – GF).

Stalmokų (2010 m. naudojimo projekto papildymas, Nr. GF 13861) karjerą numatyta

rekultivuoti į mišką, jo šlaitus nulėkštinant 25 laipsnių kampu.

Šiluvos tyrelio (2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,

Nr. GF 5573) rekultivavimo būdas – savaiminė renatūralizacija. Nnumatomas barelinių

griovių užlyginimas, surenkamųjų griovių užpylimas, paviršiaus profiliavimas, vandens lygio

pakėlimas.

Tytuvėnų tyrelio (2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo)

projektas, Nr. GF 5574) rekultivavimo būdas – savaiminė renatūralizacija (25 pav).


73

Numatomas barelinių griovių užlyginimas, surenkamųjų griovių užpylimas, paviršiaus

profiliavimas, vandens lygio pakėlimas

25 pav. Eksploatuojamas Šiluvos tyrelio durpynas ir jo atributinė bei reglamentuojanti

lauko informacija (V. Mikulėno nuotraukos, 2014).

Tytuvėnų regioniniame parke registruota 17 potencialių taršos židinių. Reikėtų

regioninio parko darbuotojams įvertinti jų būklę ir su objektų savininkais aptarti tvarkymo ir

priežiūros būdus.

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Geologinės aplinkos taršos židinių posistemyje,

Tytuvėnų regioniniame parke yra užregistruota 17 potencialių taršos židinių (PTŽ).

Inventorizuoti 3 sąvartynai, 4 technikos kiemai, 3 naftos bazės, 2 sandėliai, 1 skerdykla, 1

degalinė, 1 kiaulidė ir 2 valymo įrenginiai (19 lentelė). 9 objektai buvo inventorizuoti

2004 m., o 8 – 2009 m., todėl sukaupta informacija gali būti pasikeitusi. Objektų būklė yra

labai įvairi, nuo veikiančių iki rekultivuotų.

Kiekvienam PTŽ yra įvertintas ir apskaičiuotas preliminarus jo pavojingumas. Objekto

pavojingumas skaičiuojamas atsižvelgiant į keletą kriterijų – įvertinama objekto būklė,

eksploatacijos periodas, pastatų ar įrenginių būklė, izoliacinės dangos, lietaus nuotekų

surinkimo sistemos, teršiančių medžiagų sklaidos galimybės ir pavojingumas, objekto plotas,

atstumai iki artimiausių vandens telkinių, gruntinio vandens slūgsojimo gylis ir pan. Iš minėtų

kriterijų skaičiuojamas bendras objekto pavojingumas.


74

19 lentelė. Potencialūs taršos židiniai Tytuvėnų regioniniame parke.

PTŽ

Nr.

PTŽ

potipis Būklė

Būklės

pradžia

Būklės

pabaiga Plotas Savininkas

Bendras

pavojingumas

3455 Sąvartynas Rekultivuotas 19850101 20030101 Vidutinis pavojus

9726 Technikos

kiemas Veikiantis 19600101 15000

Tytuvėnų miškų

urėdija Vidutinis pavojus

10115 Sąvartynas Rekultivuotas 19700101 20110101 15000 Kelmės r.

Tytuvėnų seniūnija Vidutinis pavojus

9725 Naftos

bazė Veikiantis 19900101 900

Tytuvėnų miškų

urėdija Vidutinis pavojus

126 Sandėlis Sugriautas 140 Didelis pavojus

9675 Technikos

kiemas Neveikiantis 19720101 19900101 1500 Nežinoma Vidutinis pavojus

3445 Skerdykla Veikiantis 19960101 0 Rasos Šlepienės IĮ Vidutinis pavojus

10114 Valymo

įrenginiai Rekonstruotas 19700101 30000

Kelmės r.

Tytuvėnų seniūnija

Ypatingai didelis

pavojus

3452 Sąvartynas Veikiantis 19850101 6000 UAB „Šiluvos

komunalinis ūkis“ Vidutinis pavojus

9659 Sandėlis Sugriautas 19700101 19910101 200 Nežinoma Ypatingai didelis

pavojus

3453 Technikos

kiemas Veikiantis 26000 Vidutinis pavojus

3449 Valymo

įrenginiai Sugriautas 19920101 7150

SP UAB „Raseinių

vandenys“ Vidutinis pavojus

3450 Technikos

kiemas Sugriautas 19850101 19930101 30000 Vidutinis pavojus

3023 Degalinė Veikiantis 20000101 3000 UAB „Antivis“ Ypatingai didelis

pavojus

9658 Naftos

bazė Sugriautas 19720101 19900101 150 Nežinoma Vidutinis pavojus

3451 Kiaulidė Neveikiantis 19630101 19910101 6600 Vidutinis pavojus

10116 Naftos

bazė Neveikiantis 19800101 19980101 500 Nežinoma Didelis pavojus

Pagal bendrą pavojingumą geologinei aplinkai 3 PTŽ, esantys Tytuvėnų regioniniame

parke yra ypatingai didelio pavojaus, 3 didelio ir 12 vidutinio pavojingumo. Ypatingai didelio

pavojaus objektai yra PTŽ Nr. 10114 – valymo įrenginiai Tytuvėnų m., Žvejų g. 12, PTŽ

Nr. 9659 – sandėlis Pašakarnio k. ir PTŽ Nr. 3023 – degalinė Tytuvėnų m., Žemaitės g. 14.

Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkai didžiausią pavojų kelia apleisti, neveikiantys,

bešeimininkiai objektai. Tytuvėnų regioniniame parke LGT turimais duomenis daugiau kaip

pusė PTŽ yra neprižiūrimi, bešeimininkiai.

LGT taip pat turi informacijos apie dviejose PTŽ teritorijose atliktus ekogeologinius

tyrimus ir nustatytą pavojingumo būklę:

PTŽ Nr. 10115 sąvartynas, Kuršių k., tyrimai atlikti 2009 m. ir 2011 metais. Kuršių

sąvartynas rekultivuotas 2011 metais. Darbų metu sutvarkytas apie 2,0 ha plotas. Teritorijoje

suformuotas apie 85 m ilgio, iki 75 m pločio ir keleto metrų aukščio sąvartyno kaupas (plotas

apie 9375 m²). Šiukšlių kaupas užpiltas nelaidžiu gruntu ir užsėtas daugiametėmis žolėmis.

Po rekultivacijos atliktų pakartotinių tyrimų metu tarša nenustatyta, tačiau, įvertinus

sąvartyno kaupe vykstantį biodegradacijos procesą, ganėtinai laidžias teritorijos uolienas ir

netoli sąvartyno esančius gruntinio vandens vartotojus, rekomenduojami pakartotiniai

ekogeologiniai tyrimai, ypač gruntinio vandens srauto iškrovos kryptimi – šiaurinėje


75

sąvartyno papėdėje. Pakartotiniai ekogeologiniai tyrimai leistų spręsti apie tolesnio požeminio

vandens monitoringo tikslingumą;

PTŽ Nr. 126 sandėlis, Narušių k., tyrimai atlikti 2014 metais. Sandėlis yra miško

zonoje. Tiesioginiais tyrimais nustatyta, kad viename grunto bandinyje patvaraus organinio

teršalo DDT5 (chlororganinio pesticido) koncentracija 48 kartus viršija nustatytą ribinę verte

(ribinė vertė 0,1 mg/kg). Žymesnių gruntinio vandens cheminės sudėties pokyčių nenustatyta.

Šiame objekte keičiant teritorijos naudojimo paskirtį reikalinga atlikti detalesnius tyrimus ir

pašalinti taršą.

Kad PTŽ teritorijos regioniniame parke keltų kuo mažiau pavojaus aplinkai ir žmonių

sveikatai, o taip pat ir nekeltų vizualinės taršos, būtų tikslinga įvertinti jų dabartinę būklę ir su

objektų savininkais (dėl bešeimininkių objektų reiktų kreiptis į savivaldybę) aptarti tvarkymo

ir priežiūros būdus. Užterštų teritorijų sutvarkymui gali būti gautas finansavimas pagal 2014–

2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto

„Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“

05.6.1-APVA-V-020 priemonę „Užterštų teritorijų tvarkymas“.

5 – dichloro-difenil-trichloroetanas (vienas iš sintetinių pesticidų).


76

10. Veiklą regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai

Veiklą Tytuvėnų regioniniame parke reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

įsakymai (20 lentelė).

20 lentelė. Veiklą Tytuvėnų regioniniame parke reglamentuojantys teisės aktai.

Pavadinimas Patvirtinimo data Nr.

Lietuvos Respublikos įstatymai

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas 1993 m. lapkričio 9 d. Nr. I-301

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas 1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-1120

Lietuvos Respublikos miškų įstatymas 1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas 1995 m. liepos 5 d. Nr. I-1034

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos įstatymas

1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733

Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos

poveikio aplinkai vertinimo įstatymas

1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I-1495

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai

Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

patvirtinimo

1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343

Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos aprašo

ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų

patvirtinimo

2001 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1171

Dėl visuomenės informavimo, konsultavimo ir

dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų

planavimo nuostatų patvirtinimo

1996 m. rugsėjo 18 d. Nr. 1079

Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu

ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose

parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų

patvirtinimo

2004 m. gegužės 14 d. Nr. 583

Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo

nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo

patvirtinimo

1999 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1073

Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo 1999 m. balandžio 29 d. Nr. 490

Dėl Tytuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų plano

patvirtinimo

2006 m. gegužės 5 d. Nr. 427

Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių

teritorijų nuostatų patvirtinimo

2004 m. kovo 15 d. Nr. 276

Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai

svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto

pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo

2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210

Dėl gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų

patvirtinimo

2008 m. balandžio 2 d. Nr. 318

Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių

tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo

2002 m. sausio 31 d. Nr. 152

Dėl planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai

vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 967

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=4881

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=4881


77

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymai

Dėl Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo plano

patvirtinimo

2006 m. liepos 14 d. Nr. D1-347

Dėl Tytuvėnų regioninio parko apsaugos reglamento

patvirtinimo

2002 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 431

Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo

taisyklių patvirtinimo

2014 m. sausio 8 d. Nr. D1-24

Dėl visuomenės dalyvavimo planų ir programų

strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose

ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių

narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos

aprašo patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-455

Dėl planų ir programų atrankos dėl strateginio

pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo

patvirtinimo

2004 m. rugpjūčio 27 d. Nr. D1-456

Dėl teritorijų planavimo erdvinių duomenų

specifikacijos patvirtinimo

2013 m. gruodžio 31 d. Nr. D1-1009

Dėl teritorijų planavimo normų patvirtinimo 2014 m. sausio 2 d. Nr. D1-7

Dėl gamtinio karkaso nuostatų patvirtinimo 2007 m. vasario 14 d. Nr. D1-96

Dėl žemės naudojimo būdų turinio aprašo

patvirtinimo

2005 m. sausio 20 d. Nr. 3D-37 /

D1-40

Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai

svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto

pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo

2009 m. balandžio 22 d. Nr. D1-210

Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo 2014 m. kovo 14 d. Nr. D1-281

Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir

apsaugos nuostatų patvirtinimo

2004 m. sausio 20 d. Nr. D1-35

Dėl valstybės saugomų gamtos paveldo objektų

sąrašo patvirtinimo

2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 652

Dėl gamtos paveldo objektų vertinimo ir

reikšmingumo nustatymo kriterijų aprašo

patvirtinimo

2009 m. liepos 8 d. Nr. D1-393


78

SANTRUMPOS

BAST – buveinių apsaugai svarbi teritorija

EB – Europos Bendrija

GDR10LT – Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 georeferencinių erdvinių

duomenų rinkinys

GF – Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fondas

GIS – geografinės informacinės sistemos

IĮ – individuali įmonė

KPD – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

LGT – Lietuvos geologijos tarnyba

LKS – Lietuvos koordinačių sistema

LRK – Lietuvos raudonoji knyga

MU – miškų urėdija

PTŽ – potencialus taršos židinys

RP – regioninis parkas

SRIS – Saugomų rūšių informacinė sistema

UAB – uždara akcinė bendrovė

VĮ – valstybės įmonė

VSTT – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos


79

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Baleniūnas Pranas. Kelmynų, Rinkšelių ir Sandrausiškės pilkapiai. 1939 m.

tyrinėjimai. Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraštynas, f. 1–237.

2. Butkus Vigmantas. Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje.

Vilnius, 2014.

3. Dviračių ir pėsčiųjų takų sistemos išvystymo Radviliškio rajono savivaldybės

teritorijoje specialusis planas (2015 m.).

4. Geomorfologinio žemėlapio M 1:200 000 revizija / Guobytė R.; Lietuvos geologijos

tarnyba. – Vilnius, 2000. – 57 p. + 2 žml. (7 lapai) + CD: 9 pav. – (LGT fondas;

Nr. 5478).

5. Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazimieras. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai

1864–1904. Vilnius, 2004.

6. Kelmės rajono savivaldybės miškų priskyrimo miškų grupėms plano projektas,

parengtas Valstybinės miškų tarnybos.

7. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela. Vilnius,

2005, t. 3. [Prieiga per internetą http://www.piliakalniai.lt].

8. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro skaitmeniniai duomenys © Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba, 2006–2017.

9. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (2002 m.).

10. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai. Vilnius, 1977,

t. 3.

11. Michelbertas Mykolas. Corpus der römischen Funde im europäischen Barbaricum.

Litauen. Vilnius, 2001.

12. Michelbertas Mykolas. Kuršių pilkapynas. Vilnius, 2009.

13. Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės /3. Vakarų Lietuvos miestai

ir miesteliai /1. Vilnius, 2004.

14. Nacionalinio lygmens autoturizmo specialusis planas (2009 m.).

15. Nacionalinis kraštovaizdžio tvarkymo planas (2015 m.).

16. Nuo Dubysos upės slėnio erdvių iki Tytuvėnų velniakelių: geologinė pažintinė

ekskursija Raseinių ir Kelmės rajonuose, 2014 m. birželio 19–20 d.: seminaro temų ir

objektų aprašas / sudarė: Satkūnas J., Mikulėnas V., Grigienė A., Minkevičius V.;

Lietuvos geologijos tarnyba, Molėtų švietimo centras. – Vilnius: LGT, 2014. – 22 p.:

iliustr. – Bibliogr. str. gale. – 502.6/.7.

17. Raseinių rajono savivaldybės turizmo ir rekreacijos specialusis planas (2009 m.).

18. Rašomavičius V., 2012. EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas. –

Vilnius.

19. Satkūnas J. Tytuvėnų regioninio parko geologijos ir geomorfologijos įdomybės =

Tytuvėnai Regional Park-Geological and Geomorphological Sights // Geologijos

akiračiai. – 2006. – Nr. 1. – P. 51–55: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 55.

20. Saugomų rūšių informacinė sistema, 2017. https://sris.am.lt/

21. Slah Gvidas. Tytuvėnėlių akmens amžiaus gyvenvietės žvalgomųjų archeologinių

tyrimų 2015 m. ataskaita (Miškininkų g., Tytuvėnėlių k., Kelmės r. ). Klaipėda, 2017.

Rankraštis Tytuvėnų regioninio parko direkcijos archyve.

22. Stalmokai, 2010 m. naudojimo projekto papildymas, Nr. GF 13861.


80

23. Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija. Parengė Ieva Šenavičienė ir Dainius

Junevičius. Vilnius, 2015, p. 36–46.

24. Šiluvos tyrelis, 2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,

Nr. GF 5573.

25. Širkaitė Jolanta. Dailininkė Sofija Romerienė (Zofia Romer, 1885–1972). Vilnius,

2005.

26. Širkaitė Jolanta. Tytuvėnų dvaras, Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai.

Vilnius, 2008, p. 159–173.

27. Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai. Sud. Dalia Klajumienė. Vilnius, 2006.

28. Tytuvėnų tyrelis, 2001 m. atnaujintas naudojimo (kasybos ir rekultivavimo) projektas,

Nr. GF 5574.

29. Vadovas po Tytuvėnų regioninį parką. Sud. Almantas Kulbis. Vilnius, 2015.

30. Vaišvila Alfonsas. Knygnešių veikla Šiluvoje, Kraštotyra, 1979, kn. 9, d. 2, p. 41–48.

31. Vaišvila Alfonsas. Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX a.). Vilnius,

2013.

32. Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998.

33. Vaitkevičius Vykintas, Baltrūnas Valentinas. Lietuva. 101 įdomiausia vieta. Vilnius,

2008.

34. VĮ Raseinių miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projektas.

35. Tytuvėnų regioninio parko tinklapis http://www.trp.lt/

36. http://www.vstt.lt/VI/files/Media/galutiniai_vadovai_po_parkus/po%20tytuvenu%20r

egionini%20parka.pdf


81

PRIEDAI


82

1 priedas. Pelkės Tytuvėnų regioniniame parke


83

2 priedas. Valstybinės reikšmės miškai Tytuvėnų regioniniame parke


84

3 priedas. Medynai Tytuvėnų regioniniame parke


85

4 priedas. Miško augavietės Tytuvėnų regioniniame parke


86

5 priedas. Miško ploto padidėjimas Tytuvėnų regioniniame parke nuo 2005 metų


87

6 priedas. Miško įveisimas ir apaugimas mišku Tytuvėnų regioniniame parke


88

7 priedas. Miškų grupės Tytuvėnų regioniniame parke


89

8 priedas. Saugomų augalų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke


90

9 priedas. Saugomų grybų rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke


91

10 priedas. Saugomų paukščių rūšių paplitimas Tytuvėnų regioniniame parke


92

11 priedas. Saugomų žinduolių, roplių, vėžiagyvių ir vabzdžių rūšių paplitimas Tytuvėnų

regioniniame parke


93

12 priedas. Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės ir nekilnojamųjų kultūros pavel-

do vertybių požymius turintys objektai Tytuvėnų regioniniame parke ir jo prieigose

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas

Kodas Pavadinimas Adresas Pastabos

Archeologijos paveldas Regist. Nenust. 3833 Piliakalnis, vad. Pile Pašakarnio k., Šaukoto

sen., Radviliškio r. sav.

Regist. Nenust. 3882 Piliakalnis Šiaulelių k., Šiluvos sen.,

Raseinių r. sav.

Regist. Region. 5133 Kuršių pilkapynas, vad.

Milžinkapiais,

Kačmilžiais

Kuršių k., Tytuvėnų

apylinkių sen., Kelmės r.

sav.

Regist. Region. 5136 Tytuvėnų piliakalnis, vad.

Briedvaišio piliakalniu

Tytuvėnai, Tytuvėnų

sen., Kelmės r. sav.

Regist. Region. 6099 Budraičių kapinynas, vad.

Gyže

Budraičių k., Tytuvėnų

apylinkių sen., Kelmės r. sav.

Valst.

saug.

Nenust. 16140 Debeikių pilkapis Debeikių k., Šaukoto


Regist. Region. 16356 Kuršių pilkapis Kuršių k., Tytuvėnų


sav.

Valst.

saug.

Nenust. 23865 Kudinų, Kalnų piliakalnis

su gyvenviete

Kudinų k., Šiaulėnų sen.,

Radviliškio r. sav.

Valst.

saug.

Nacion. 30339 Lenartuvos pilkapynas Lenartuvos k., Šaukoto


Tirt.

Pilkapių vieta Plekaičių k., Tytuvėnų


sav.

Dar žinomi kaip

Kelmynų k. pilkapiai;

buvo tyrinėti 1939 m.

LKS 6159066, 454826

Tirt.

Pilkapių vieta Rinkšelių k., Šiluvos

sen., Raseinių r. sav.

Parko riba kalvą dalina

pusiau LKS 6156499,

457477

Tirt.

Kapinynas, vad. Milžinkapiais

Roglaičių k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.

LKS 6157915, 450240

Siūl.

Akmuo su duobutėmis Daukšių k., Šiaulėnų


LKS 6166483, 458753

Tirt.

Piliakalnis Antaniškių k., Šiluvos


LKS 6157255, 457854

Tirt.

Naujųjų amžių radimvietė Grigalaičių k., Šaukoto


Rastas akmuo su smail.

dub. LKS 6161680,

459543

Valst.

saug.

Nenust. Kudinų, Kalnų piliakalnis

su gyvenviete

Kudinų k., Šiaulėnų sen.,


LKS 6168194, 462765

Siūl.

Pilkapiai Akmenės k., Šiluvos


Dar žinomi

Sandrausiškės k.

pavadinimu; tyrinėti

1939 m. LKS 6155372,

454483

Tirt.

Kapinynas Akmenės k., Šiluvos


Dalis parke, dalis už

ribų LKS 6153852, 454226

Tirt.

Kapinynas, vad. Pile Skogalio k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6162052, 451077

Siūl.

Akmens amžiaus

radimvietė

Tytuvėnėlių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6165234, 448721


94

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas


Architektūros paveldas Regist. Nenust. 204 Buv. dvaro sodybos

fragmentai



sav.

Regist. Nenust. 494 Pašakarnėlio buv. dvaro

sodybos fragmentai

Pašakarnio k., Šaukoto


2017-03-27 teisinė

apsauga panaikinta

Pamin. Nacion. 975 Tytuvėnų Švč. Mergelės

Marijos bažnyčios ir

bernardinų vienuolyno

ansamblis

Maironio g. 2, 2A,



Pamin. Nacion. 1583 Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos kompleksas

M. Jurgaičio a. 2, Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.

sav.

Regist. Region. 4433 Šiluvos Šaulių namai Jono Pauliaus II g. 12,

Šiluva, Šiluvos sen.,

Raseinių r. sav.

Regist. 12631 Šiluvos miestelio istorinė

dalis


Raseinių r. sav.

Kultūrinė vietovė

Valst.

saug.

Region. 13490 Antkapinė koplytėlė Jono Pauliaus II g.,


Raseinių r. sav.

Valst.

saug.

Nenust. 23206 Tytuvėnų Kristaus

Gelbėtojo koplyčia-

mauzoliejus

S. Romerienės g. 9,



Regist. Nacion. 31214 Šiluvos Švč. Mergelės

Marijos Apsireiškimo

koplyčios statinių

kompleksas

Jono Pauliaus II g. 7,


Raseinių r. sav.

Regist. Viet. 32201 Namas Sodų g. 1, Tytuvėnai,

Tytuvėnų sen., Kelmės r.

sav.

Tirt.

Pašakarnio dvaro sodybos

fragmentai

Pašakarnio k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6161115, 453422

Pamin. Nacion. 21847 Švč. Mergelės Marijos,

Švč. M. Marijos Angelų

Karalienės bažnyčia

Maironio g. 2A,



Tytuvėnų Švč.

Mergelės Marijos

bažnyčios ir bernardinų

vienuolyno ansamblis

Pamin. Nacion. 21848 Vienuolyno namas Maironio g. 2A,



Tytuvėnų Švč.

Mergelės Marijos

bažnyčios ir bernardinų


Pamin. Nacion. 21849 Kančios laiptų, Kristaus

laiptų, Šventųjų laiptų koplyčia

Maironio g. 2A,

Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.

Tytuvėnų Švč.

Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų


Pamin. Nacion. 21850 Arkadų galerija Maironio g. 2A,



Švč. M. Marijos

Gimimo bazilikos

kompleksas

Pamin. Nacion. 25030 Švč. Mergelės Marijos

Gimimo bazilika

M. Jurgaičio a. 2, Šiluva,

Šiluvos sen., Raseinių r.

sav.

Švč. M. Marijos

Gimimo bazilikos

kompleksas

Pamin. Nacion. 25031 Sandėlis (kaulinyčia) M. Jurgaičio a. 2, Šiluva,


sav.

Švč. M. Marijos

Gimimo bazilikos

kompleksas


95

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas


Istorinis paveldas Siūl.

Lietuvos partizanų

slėptuvės-bunkerio vieta

Mūrų k., Šiaulėnų sen.,


LKS 6169068, 458995

Valst.

saug.

Nacion. 10937 1863 m. sukilėlių būrio

vado Zigmanto

Citavičiaus kovos ir žūties

vieta

Patytaukio k., Tytuvėnų


sav.

Regist. Region. 33081 Knygnešio Kazimiero

Roseno gimtoji sodyba

Jono Pauliaus II g. 22,


Raseinių r. sav.

Regist. Nacion. 39502 Gydytojo Boroko Chveideno žuvimo vieta ir

kapas

Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.

Regist. Nacion. 39503 Calio Senzulio žuvimo

vieta ir kapas



Regist. Nacion. 39137 Lietuvos partizanų


Goriškio k., Šaukoto


Įregistruota 2017-07-14

Siūl.

1945–1946 m. Džiugo

būrio partizanų slėptuvės-

žeminės vieta

Sandravos miškas,

Tytuvėnų apylinkių sen.,

Kelmės r. sav.

LKS 6158168, 454955

Tirt.

Lietuvos partizano Leono

Caporkaus-Šarūno (1918–

1951) sodybos vieta

Plekaičių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6159275, 454688

Tirt.

Lietuvos partizano Jono

Junako-Rūko (1910–

1947) sodybos vieta

Plekaičių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6158746, 455163

Siūl.

Lietuvos partizanų

kautynių ir žūties vieta

Medsodžių k., Tytuvėnų

apylinkių sen., Kelmės r. sav.

Dar žinoma Rekstiškio

arba Žiogynės vardu. LKS 6160604, 455690

Siūl.

1945–1946 m. Džiugo

būrio partizanų stovykla-

vietė, vad. Žydrojumi

Tytuvėnų Tyrelis,


Kelmės r. sav.

LKS 6161999, 456269

Siūl.

Lietuvos partizanų

ryšininkų ir rėmėjų

Radzevičių sodybos vieta

Antaniškių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6157360, 456099

Tirt.

Raudonosios armijos

karių stovyklavietė ir

Lietuvos partizanų

slėptuvių-bunkerių vieta

Papušynio miškas,


Kelmės r. sav.

LKS 6159580, 457488

Tirt.

Lietuvos partizanų rėmėjų

Antano ir Veronikos

Butkų sodyba

Miškinių k., Šaukoto


LKS 6160159, 458794

Siūl.

Lietuvos partizanų

Antano, Jono ir Petronėlės

Kuraičių sodybos vieta

Grigalaičių k., Šaukoto


LKS 6160711, 459451

Tirt.

Lietuvos partizanų slėptuvės-bunkerio vieta

Grigalaičių k., Šaukoto sen., Radviliškio r. sav.

Lietuvos partizanų Antano, Jono ir

Petronėlės Kuraičių

sodybvietė. LKS

6160715, 459430

Siūl.

Lietuvos partizanų




LKS 6161004, 458788

Tirt.

Lietuvos partizano

Vaclovo Daukanto-Ryto

(1926–?) sodybos vieta



LKS 6161593, 458416

Siūl.

Lietuvos partizanų

ryšininkių ir rėmėjų

Balčiūnų sodyba



LKS 6161967, 459035


96

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas


Tirt.

Lietuvos partizanų sąskrydžio vieta

Grigalaičių k., Šaukoto sen., Radviliškio r. sav.

LKS 6162268, 458418

Tirt.

Lietuvos partizanų

slėptuvės-bunkerio II

vieta

Goriškio k., Šaukoto


LKS 6162534, 459696

Siūl.

Lietuvos partizanų


Šaukoto miškas, Šaukoto


LKS 6163511, 460349

Siūl.

Lietuvos partizanų Felikso

Kokštos-Rustemo (1927–

1952) ir Zofijos

Kokštienės-Lietučio

(1929–1952) žūties vieta

Baranaučiznos k.,

Šiaulėnų sen.,


Dar žinoma Ungurinės

vs. vardu. LKS

6166276, 461507

Tirt.

Lietuvos partizanų


Šiluvos Tyrelis,


Kelmės r. sav.

LKS 6156114, 453729

Siūl.

Lietuvos partizano Povilo

Morkūno-Rimanto (1920–1953) sodyba

Zbaro k., Šiluvos sen.,

Raseinių r. sav.

Išlikusi klėtis. LKS

6155803, 451503

Tirt.

Žuvusių Lietuvos

partizanų užkasimo vieta

Tytuvėnų m., Tytuvėnų


LKS 6163348, 449443

Tirt.

Lietuvos partizanų




LKS 6163487, 458051

Tirt.

Lietuvos partizanų


Ropkepių k., Šaukoto


Ist. Grinių k.; Melešių

sodybvietė. LKS

6157333, 457985

Tirt.

Lietuvos partizanų


Baublės vs., Šaukoto


Kučinskų sodybvietėje.

LKS 6167728, 461324

Regist. Nacion. 40175 Kęstučio apygardos

partizanų vado Povilo

Morkūno-Ežeriečio,

Drako, Rimanto ir štabo

nario Stasio Zinkevičiaus-

Algimanto kautynių ir žūties vieta

Vičių k., Tytuvėnų


sav.

Įregistruota 2017-05-26

Tirt.

J. Žemaičio-Vytauto

tėviškės namas

Šiluvos g., Tytuvėnai,


Stribų išardytas ir

atgabentas iš

Kiaulininkų k.,

Raseinių r. LKS

6162649, 449447

Tirt.

Pirmojo pasaulinio karo

gynybiniai įtvirtinimai

Skogalio k., Tytuvėnų


sav.

Kapinynas. LKS

6162078, 451143

Tirt.

Lietuvos partizanų

ryšininkų ir rėmėjų

Karčiauskų sodyba

Sandrausiškės k., Šiluvos


LKS 6155928, 454630

Siūl.

Lietuvos partizanų




LKS 6156472, 454792

Tirt.

Knygnešio Ipolito

Skirmanto sodyba



Išlikęs rūsys. LKS

6155909, 454503

Tirt.

Lietuvos partizanų: Antano Budgino-Žvainio

(1925–1952), Stasio

Vaitkaus-Gedimino

(1930–1952) ir Stepono

Augusčio-Upelio (1931–

1952) žūties vieta

Sandrausiškės k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.

LKS 6157380, 454277

Tirt.

Lietuvos partizanų ryšių

punktas



LKS 6156560, 454292


97

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas


Siūl.

Žuvusių Lietuvos partizanų užkasimo vieta

Turgaus g., Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.

sav.

Stribyno ir areštinės kompleksas. LKS

6155613, 451201

Siūl.

Pušis, vad. Šnabo pypke Šilo g. 14, Šiluva,


sav.

LKS 6154935, 450445

Siūl.

Stribynas Tytuvėnų m., Tytuvėnų


LKS 6162707, 449347

Siūl.

Namas, kuriame 1942–

1944 m. gyveno Lietuvos

kariuomenės kpt. Jonas

Žemaitis

Jono Pauliaus II g.,


Raseinių r. sav.

Šiluvos miestelio

istorinė dalis. LKS

6155361, 450943

Tirt.

Antrojo pasaulinio karo


Šiluvos miškas, Šiluvos


LKS 6155628, 450238

Siūl.

Stribynas ir areštinės Turgaus g., Šiluva,


sav.

Šiluvos miestelio

istorinė dalis. LKS

6155567, 451207

Siūl.

Stribynas Bukoto g. 3, Šiluva, Šiluvos sen., Raseinių r.

sav.

Šiluvos miestelio istorinė dalis. LKS

6155388, 451141

Tirt. Lietuvos partizanų

slėptuvės-žeminės vieta

Pumpurų miškas, Šiluvos


LKS 6158287, 445519

Tirt.

Antrojo pasaulinio karo


Užpelkių miškas, Šiluvos


LKS 6173228, 449871

Tirt.

Lietuvos partizano

Nikodemo Augusčio (?–

1946) žūties vieta

Kaimalės k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6169907, 449372

Tirt.

Žuvusių Lietuvos

partizanų užkasimo vieta


Raseinių r. sav.

LKS 6155403, 450314

Dailės paveldas Valst.

saug.

Region. 30265 Antkapinė koplytėlė Jono Pauliaus II g.,


Raseinių r. sav.

Siūl.

Kryžius Plekaičių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6159186, 454677

Siūl.

Koplytstulpis Akmenės k., Šiluvos


Kapinynas. LKS

6153841, 454201

Tirt.

Koplytėlės Žaiginio g., Šiluva,


sav.

Dvi koplytėlės ant

greta augančių pušų.

LKS 6154868, 451705

Tirt. Petro Stundžios sodyba Vičių k., Tytuvėnų


sav.

LKS 6159729, 449498

Inžinerinis paveldas Tirt.

Siaurojo geležinkelio

pylimas



sav.

LKS 6164839, 449372

Memorialinis paveldas Valst.

saug.

Nacion. 26160 Tytuvėnų žydų žudynių

vieta ir kapas I



Siūl.

Lietuvos partizanų kapas Tytuvėnų m., Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.

LKS 6163101, 449490

Regist. Viet. 10934 Antrojo pasaulinio karo

Sovietų Sąjungos karių

palaidojimo vieta

Miško g., Tytuvėnai,


sav.

Valst.

saug.

Nacion. 10935 Tytuvėnų žydų žudynių

vieta ir kapas II




98

Statu-sas

Reikš-

mingu-

mas


Valst. saug.

Nacion. 10936 1863 m. sukilėlių kapai Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav.

Regist. Viet. 11122 Antrojo pasaulinio karo

Sovietų Sąjungos karių

palaidojimo vieta

Raseinių g., Šiluva,


sav.

Valst.

saug.

Region. 20721 Šiluvos žydų senosios

kapinės


Raseinių r. sav.

Valst.

saug.

Nenust. 26138 Kuršių k. senosios kapinės Kuršių k., Tytuvėnų


sav.

Regist. Nacion. 33080 Knygnešio Kazimiero

Roseno kapas


Raseinių r. sav.

Tirt.

Lietuvos partizano Prano

Jurkaus-Likimo (1925–

1948) kapas



Pašakarnėlio dvaro

sodyba. LKS 6162584,

457772

Siūl.

Lietuvos partizano Povilo

Lušo-Mildūno (1919–

1949) kapas


Raseinių r. sav.

LKS 6155223, 450744

Siūl.

Senosios kaimo kapinės Roglaičių k., Šiluvos sen., Raseinių r. sav.

Kapinynas. LKS 6157926, 450169

Siūl.

Senosios kaimo kapinės Akmenės k., Šiluvos


Kapinynas. LKS

6153839, 454195

Tirt.

Sovietinių okupantų ir

kolaborantų nužudytų

civilių gyventojų

užkasimo vieta



LKS 6154908, 452600

Siūl.

Senosios evangelikų

liuteronų kapinės

Tytuvėnų m., Tytuvėnų


LKS 6162786, 448953

Mitologinis paveldas Siūl. Kaimalės akmuo su

smailiadugniu dubeniu II Pievų g. 19, Tytuvėnai, Tytuvėnų sen., Kelmės r.

Perkeltas. LKS 6162499, 449096

Siūl.

Pašakarnio akmuo su

smailiadugniu dubeniu

Pašakarnio k., Tytuvėnų


sav.

Pašakarnio dvaro

sodyba. LKS 6161144,

453399

Siūl.

Akmuo su smailiadugniu

dubeniu



Lietuvos partizanų

ryšininkių ir rėmėjų

Balčiūnų sodyba. LKS

6161969, 459067

Tirt.

Pušis Ropkepių k., Šaukoto


LKS 6157958, 458137

Tirt.

Pušis Debeikių k., Šaukoto


LKS 6163895, 458755

Valst.

saug.

Nenust. 5589 Akmuo, vad. Koplytėlės

akmeniu

Akmenės k., Šiluvos


Valst.

saug.

Region. 5599 Rinkšelių akmuo, vad.

Aukuro, Didžiuoju

akmeniu

Rinkšelių k., Šiluvos


Siūl.

Pušis Viliošių k., Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.

LKS 6168767, 461983

Siūl.

Alkakalnis, vad. Varpine Kudinų k., Šiaulėnų sen.,


LKS 6168300, 462647

Siūl.

Šaltinio vieta Kudinų k., Šiaulėnų sen.,


LKS 6168197, 462836

Tirt.

Kalnas, vad. Kartuvių

kalnu

Antaniškių k., Šiluvos


LKS 6156945, 457050

Siūl.

Šventvietė, vad. Varpo

pelke



LKS 6155286, 449643


99

Sutrumpinimai:

Pamin. – kultūros paminklas

Valst. saug. – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas

Regist. – registrinis kultūros paveldo objektas

Siūl. – nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turinčiam objektui siūloma suteikti

teisinę apsaugą

Tirt. – tirtinas nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių požymius turintis objektas

Nacion. – nacionalinis reikšmingumo lygmuo

Region. – regioninis reikšmingumo lygmuo

Viet. – vietinis reikšmingumo lygmuo

Nenustat. – reikšmingumo lygmuo nenustatytas


100

ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖS BRĖŽINYS M 1:27 000

Documents

TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMA planavimas/TV PLANAI... · 2018-04-15 · Tytuvėnų regioninio parko taikomoji esamos būklės analizė. VšĮ Gamtos paveldo fondas,