Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika (www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio mėn. 29 d. Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga Nr. 55

http://www.infolex.lt/tp/59767

PATVIRTINTA

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato

2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55

Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai

baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga

Apibendrinimo tikslas ir apimtis

Teisingas baudžiamųjų įstatymų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas finansų sistemai, taikymas yra viena iš priemonių, užtikrinančių šios sistemos tinkamą funkcionavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 13 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamąsias bylas ( BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“. Šis nutarimas apibendrino teismų praktiką pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso (toliau - 1961 m. BK) normas. Tačiau 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau - BK), kurio XXXII skyriuje suformuluotos normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai, skiriasi nuo iki tol galiojusių 1961 m. BK normų. Atsižvelgiant į tai, minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas dėl teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose iš dalies nebeatitinka galiojančio baudžiamojo įstatymo nuostatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, siekdamas nustatyti, kaip teismai supranta ir taiko BK XXXII skyriaus normas, apibendrino 2004 metais išnagrinėtas šios kategorijos baudžiamąsias bylas.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme teismų praktikai apibendrinti buvo gautos 436 baudžiamosios bylos dėl nusikalstamų veikų finansų sistemai, kurios 2004 metais buvo išnagrinėtos Lietuvos teismuose. Iš Vilniaus apygardos teismų gautos 109, iš Kauno apygardos teismų - 124, iš Klaipėdos apygardos teismų - 96, iš Šiaulių apygardos teismų - 53, iš Panevėžio apygardos teismų - 54 baudžiamosios bylos. Senato nutarimo (toliau - Nutarimo) apžvalgoje, vengiant pasikartojimo, pateikiamos tik nuorodos į atitinkamus Nutarimo punktus, plačiau aptariami iš teismų praktikos paimti įstatymo taikymo pavyzdžiai.

Nusikalstamos veikos, kuriomis kėsinamasi į mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarką ( BK 214, 215 straipsniai)

BK 214 straipsnyje („Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas disponavimas jais“) numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, o BK 215 straipsnyje („Neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas“) numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra mokėjimo instrumentų naudojimo tvarka. Dabartinės šių

straipsnių redakcijos suformuluotos įgyvendinant 2001 m. gegužės 28 d. Europos Tarybos pagrindų sprendimą 2001/413/ TVR dėl kovos su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu.

Nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. BK 214 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais. Visose teismų praktikai apibendrinti gautose baudžiamosiose bylose pagal BK 214 straipsnį nusikaltimo dalykas buvo svetimas mokėjimo instrumentas. Kaltininkams inkriminuoti BK 214 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai: svetimo mokėjimo instrumento pagrobimas, laikymas, panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti. Baudžiamųjų bylų, kuriose BK 214 straipsnyje numatytas nusikaltimo dalykas būtų netikras ar suklastotas mokėjimo instrumentas, įranga, kompiuterinės programos ar kitokios priemonės, tiesiogiai skirtos ar pritaikytos netikriems mokėjimo instrumentams ar jų dalims gaminti ar tikriems mokėjimo instrumentams klastoti, negauta.

BK 214 ir 215 straipsnių prasme mokėjimo instrumentai - tai tokie elektroniniai instrumentai, kurie skirti atsiskaityti ne grynais pinigais (pavyzdžiui, banko mokėjimo kortelės, kredito kortelės, išankstinio mokėjimo kortelės, naudojamos atsiskaityti už degalus degalinėse). Kreditų įstaigų ir klientų santykiai atliekant mokėjimus ir mokėjimų tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme. Kol įstatymų leidėjas nėra suderinęs BK 214 ir 215 straipsnių sąvokų su Mokėjimų įstatymu (šiame įstatyme sąvoka „mokėjimo instrumentas“ nevartojama), kilus neaiškumams dėl konkretaus mokėjimo instrumento priskyrimo prie šių nusikaltimų dalykų, teismai turėtų atsižvelgti į Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą elektroninės mokėjimo priemonės apibūdinimą.

BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų nusikaltimų dalykas nėra rašytiniai mokėjimo dokumentai, įskaitant čekus ir vekselius. Pagal Lietuvos Respublikos čekių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį čekis - įstatymo nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo dokumentas, pagal 1999 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį vekselis - vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo (…) įsipareigoja (…) sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Čekiai ir vekseliai yra vertybiniai popieriai (Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.101, 1.104, 1.105 straipsniai), o baudžiamoji atsakomybė už netikrų vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą numatyta BK 213 straipsnyje.

Platesnio paaiškinimo reikalauja mokėjimo instrumento „svetimumo“ ir „neteisėtumo“ požymiai ( BK 214 straipsnyje, be kitų nusikalstamų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė ar kitaip neteisėtai įgijo, laikė, realizavo ar panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti). Paprastai mokėjimo instrumentas (pvz., banko kortelė) nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai, kuri pagal mokėjimo instrumento naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo instrumentu, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui jis yra svetimas BK 214 straipsnio prasme (Nutarimo 4 punktas). Tačiau baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti. Teismai, kvalifikuodami šias veikas, turi atkreipti dėmesį į tai, kad, esant mokėjimo instrumento savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo instrumento panaudojimo atliekant finansinę operaciją apibrėžtai pinigų sumai), tokie trečiojo asmens veiksmai neturėtų būti laikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme. Neteisėtomis baudžiamąja teisine prasme laikytinos tik tokios veikos, kurios padarytos be mokėjimo instrumento savininko arba turėtojo sutikimo.

Apibendrinant teismų praktiką buvo gautos tik dvi baudžiamosios bylos, kuriose kaltininkams inkriminuotas BK 215 straipsnis. Tačiau iš kitų analizuotų bylų matyti, kad teismai ne visada teisingai kvalifikuoja nusikalstamas veikas. BK 215 straipsnio 1 dalyje, be kitų nusikalstamų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žinomai neteisėtą mokėjimo instrumento panaudojimą pripažino teisėtu (šie požymiai paaiškinti Nutarimo 12 punkte).

Širvintų rajono apylinkės teismas V. S. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 214 straipsnį. Tokia veikos kvalifikacija kelia abejonių, nes byloje nustatyta, kad V. S., dirbdamas parduotuvės kasininku-kontrolieriumi, pagal pareiginę instrukciją turėdamas pareigą atlikti operacijas elektroniniu kortelių skaitytuvu, suvokdamas, jog atsiskaityti už prekes jam būdavo pateikiama pagrobta banko mokėjimo kortelė, šią kortelę įdėdavo į elektroninį kortelių skaitytuvą ir taip iš mokėjimo instrumento teisėto naudotojo sąskaitos banke būdavo išskaičiuojamos atitinkamos pinigų sumos (baudžiamoji byla Nr. 1-10-01/04).

Manytina, kad tokia kaltininko veika kaip tik atitinka Nutarimo 12 punkte nurodytą pavyzdį ir turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.

Nusikalstamos veikos stadijos. BK 214 ir 215 straipsniuose numatyti nusikaltimai yra apysunkiai ( BK 11 straipsnio 4 dalis), todėl baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi juos padaryti neiškyla ( BK 21 straipsnio 1 dalis).

Šių nusikalstamų veikų baigtumas aptartas Nutarimo 7 ir 13 punktuose.

Iš gautų apibendrinti bylų matyti, kad teismai ne visada teisingai kvalifikuoja nusikalstamas veikas, klysta nustatydami nusikalstamos veikos baigtumo momentą:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 14 d. baudžiamuoju įsakymu V. S. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnį už tai, kad pasikėsino panaudoti svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti - 2004 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos mieste, parduotuvėje pirkdamas prekių už 4,78 Lt, pamėgino neteisėtai atsiskaityti banko mokėjimo kortele, išduota L. D. vardu, kurią šis buvo pametęs, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes mokėjimo instrumentas buvo užblokuotas (baudžiamoji byla Nr. 1-910-37/2004).

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 26 d. baudžiamuoju įsakymu R. Č. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. kovo 24 d. Ukmergės mieste parduotuvėje pabandė banko mokėjimo kortele, priklausančia A. K., atsiskaityti už 3,09 Lt vertės cigarečių pakelį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes mokėjimo kortelė buvo užblokuota (baudžiamoji byla Nr. 1-52-05/2004).

Abiem atvejais teismų išvada dėl nusikalstamos veikos baigtumo kelia abejonių. Teismai kvalifikuodami nusikalstamas veikas pagal netikro, suklastoto ar svetimo mokėjimo instrumento panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti požymį turi atkreipti dėmesį į tai, kad nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį pakanka neteisėto netikro, suklastoto ar svetimo mokėjimo instrumento panaudojimo fakto tikslu inicijuoti finansinę operaciją (pvz., asmuo neteisėtai svetimą mokėjimo instrumentą pateikia atsiskaityti už prekę).

Pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto atribojimo klausimai. Teismai, nagrinėdami aptariamos kategorijos baudžiamąsias bylas, nevienodai sprendžia pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto (realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapties) klausimus.

Teismai skirtingai kvalifikuoja nusikalstamas veikas, kai kaltininkas kelis kartus svetimą mokėjimo instrumentą neteisėtai panaudoja finansinei operacijai inicijuoti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu R. R. pripažintas kaltu padaręs tris savarankiškus nusikaltimus, numatytus BK 214 straipsnyje (svetimo mokėjimo instrumento pagrobimas ir neteisėtas panaudojimas). Iš teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad kaip realioji nusikaltimų sutaptis kvalifikuotas neteisėtas atsiskaitymas svetima banko mokėjimo kortele skirtingomis dienomis, bet keli atsiskaitymai ta pačia svetima mokėjimo kortele tą pačią dieną kvalifikuoti kaip viena tęstinė veika (baudžiamoji byla Nr. 1-102-02/2004).

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. liepos 15 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnį už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis įgijo svetimą banko mokėjimo kortelę ir ją nešiodamas su savimi keturis kartus panaudojo atsiskaityti įvairiose prekybos vietose, suklastodamas kasos kvitus. Teismas keturis neteisėtus atsiskaitymus svetima banko mokėjimo kortele ir tris kasos kvitų suklastojimus pripažino viena tęstine veika (baudžiamoji byla Nr. 1-417-03/04).

Teismai, spręsdami, ar nusikalstama veika yra tęstinė, pirmiausia turi atsižvelgti į tai, ar tapatūs nusikalstami veiksmai yra tarpusavyje susiję ne tik objektyviais, bet ir subjektyviais požymiais. Pagal Nutarimo 9 punktą, jei kaltininkas panaudodamas svetimą, netikrą arba suklastotą mokėjimo instrumentą ir turėdamas vieningą sumanymą atliko kelias finansines operacijas siekdamas įgyti svetimą turtą, jo padaryta veika yra tęstinė. Teismai, nenurodydami aiškių nusikalstamų veikų atskyrimo kriterijų, turėtų vengti kaltininko padarytus tapačius nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti skirtingai. Jei nustatytas vieningas sumanymas, tokie veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip pavienė nusikalstama veika.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu nuteisti keturi asmenys. Byloje nustatyta, kad kaltininkai neteisėtai kelis kartus sėkmingai panaudojo svetimą banko mokėjimo kortelę atsiskaitydami už prekes, o tą darydami paskutinį kartą buvo sulaikyti. Visi pavykę atsiskaitymai svetima mokėjimo kortele ir prekių įgijimai įvertinti kaip tęstinis neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti ( BK 214 straipsnis) ir tęstinis sukčiavimas ( BK 182 straipsnis), o nepavykęs mėginimas atsiskaityti svetima mokėjimo kortele ir įgyti prekes įvertintas kaip pasikėsinimas neteisėtai panaudoti svetimą mokėjimo instrumentą ūkinei operacijai inicijuoti ( BK 22 straipsnio 1 dalis ir 214 straipsnis) ir pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą ( BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnis) (baudžiamoji byla Nr. 1-58-02-2004).

Toks teismo pateiktas veikos kvalifikavimas kelia abejonių, nes iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismas laikė, kad prieš paskutinį nusikalstamos veikos epizodą kaltininkų tyčia susiformavo iš naujo. Manytina, kad šiuo atveju veika turėjo būti kvalifikuojama kaip baigtas neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti ir sukčiavimas (pagal BK 214 straipsnyje ir 182 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptis).

Pagal Nutarimo 8 punktą baudžiamoji atsakomybė už netikro, suklastoto ar svetimo mokėjimo instrumento panaudojimą ne didesnei kaip 1 MGL dydžio finansinei operacijai inicijuoti kyla pagal BK 214 straipsnį, tačiau tokio mokėjimo instrumento panaudojimas didesnei nei 1 MGL dydžio finansinei operacijai inicijuoti kvalifikuotinas kaip BK 214 ir 182 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų sutaptis. Daugeliu atveju teismai teisingai kvalifikuoja tokias nusikalstamas veikas, tačiau pasitaiko ir klaidų.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, nurodė, kad L. M., 2004 m. rugsėjo 11 d. neteisėtai panaudojęs svetimą banko mokėjimo kortelę ir paėmęs 800 Lt, padarė BK 214 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. baudžiamuoju įsakymu L. M. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnį (baudžiamoji byla Nr. 1-1812/04).

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 12 d. nuosprendžiu U. M. ir J. M. pripažinti kaltais pagal BK 214 straipsnį ir 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad pagrobė, neteisėtai laikė bei panaudojo svetimą banko mokėjimo kortelę finansinei operacijai inicijuoti ir, degalinėje pateikdami atsiskaityti už pirktas prekes pagrobtą svetimą banko mokėjimo kortelę, iš nukentėjusiojo V. R. sąskaitos banke pagrobė 261 Lt (baudžiamoji byla Nr. 1-88-01/04).

Teismai skirtingai kvalifikuoja nusikalstamas veikas, kai kaltininkas neteisėtai atsiskaito už prekes ar paslaugas svetima mokėjimo kortele, o po to pasirašo kasos čekyje.

Ignalinos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-01/04 tokia veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį ir 178 straipsnio 4 dalį;

Druskininkų miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-02/04 tokia veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį;

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-386-17/04 tokia veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį ir 300 straipsnio 1 dalį;

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-673-07/04 tokia veika kvalifikuota pagal BK 214 straipsnį, 182 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Tokių nusikalstamų veikų kvalifikavimas išaiškintas Nutarimo 8 punkte. Tais atvejais, kai kaltininkas neteisėtai atsiskaito už prekes ar paslaugas svetimu mokėjimo instrumentu bei pasirašo kito asmens vardu kasos čekyje ir įgyja svetimą turtą, jo veika papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuotina.

Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 214 ar 215 straipsnius procesiniuose dokumentuose (teismo baudžiamuosiuose įsakymuose, nuosprendžiuose, nutartyse) turi būti nurodyti visi būtini šių nusikaltimų sudėčių požymiai. Daugelyje bylų, kuriose kaltininkas nuteistas už neteisėtą svetimo mokėjimo instrumento panaudojimą, šiuose procesiniuose dokumentuose nenurodyta, kad mokėjimo kortelės panaudojimas yra neteisėtas.

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su mokesčių vengimu

( BK 219, 220, 221 straipsniai)

BK 219 straipsnis

BK 219 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl kvalifikuojant veikas pagal BK 219 straipsnį būtina atsižvelgti į atitinkamus Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius mokestinius santykius: Mokesčių administravimo įstatymą, taip pat įstatymus, nustatančius Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytus mokesčius (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, Akcizų įstatymą, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, Žemės mokesčio įstatymą, Pelno mokesčio įstatymą ir kt.), taip pat Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis arba Bendrijos muitų teisės aktus, kurie nustato mokestį ir (arba) apibrėžia su mokesčio taikymu arba mokesčio lengvatomis susijusius klausimus. Teismai prireikus privalo atsižvelgti į poįstatyminius teisės aktus.

Nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. BK 219 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dalykas yra įvairūs apskaičiuoti ir nesumokėti mokesčiai. Baudžiamoji atsakomybė mokesčių mokėtojui pagal BK 219 straipsnį iškyla nepriklausomai nuo to, ar mokesčius apskaičiavo pats mokesčių mokėtojas, ar kitas asmuo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį mokestis - mokesčių įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei.

Nutarimo 14 punkte išdėstyta būtinųjų objektyviųjų sąlygų visuma, kuriai esant veika kvalifikuojama pagal BK 219 straipsnį. Atskiro apibūdinimo reikalauja valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius, kaip būtinas šios nusikalstamos veikos objektyvusis požymis. Priminimo samprata išdėstyta Nutarimo 16 punkte.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 15 ir 18 straipsnius valstybės institucija, atsakinga už šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija, kurią sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius) ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai). Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. VA-81 nustatyta priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius forma (Nr. FR0485). Pagal atitinkamų teisės aktų nuostatas priminimus mokesčių mokėtojams gali siųsti ir kitos valstybės įgaliotos mokesčius administruojančios institucijos. Tokie valstybės įgaliotų institucijų priminimai mokesčių mokėtojams turi būti tinkamai įteikti.

Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nustatytos visų mokesčio administratoriaus siunčiamų dokumentų (taigi ir priminimų) įteikimo mokesčių mokėtojui taisyklės. Šio straipsnio nuostatomis teismai turėtų vadovautis spręsdami, ar konkretus priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai. Tinkamai įteiktu priminimu gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami: 1) tiesiogiai, 2) siunčiant registruotu laišku, 3) telekomunikacijų galiniais įrenginiais, 4) viešai paskelbiant. Pagal susiklosčiusią praktiką mokesčių administratorius priminimą paprastai siunčia registruotu laišku. Išskirtini kai kurie aktualesni momentai: dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Tais atvejais, kai pirmais trimis būdais dokumentų įteikti mokesčių mokėtojui neįmanoma (mokesčių mokėtojas (jo atstovas) nerandamas arba duomenų apie mokesčių mokėtojo adresą nėra atitinkamame registre), mokesčių administratorius vietos laikraštyje (jei toks yra) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių du kartus ir ne trumpesniu kaip 10 dienų intervalu paskelbia pranešimą, kuriame mokesčių mokėtojui (jo atstovui) per nustatytą terminą (ne trumpesnį kaip 5 dienos nuo pranešimo paskelbimo) pasiūloma atvykti pas mokesčių administratorių atsiimti priminimo tiesioginio įteikimo būdu. Jeigu mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neatvyksta, priminimas laikomas įteiktu minėto pranešimo antrą kartą paskelbimo spaudoje dieną.

Apie nusikalstamos veikos baigtumą pasisakyta Nutarimo 19 punkte. BK 219 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla, kai kaltininkas laiku nesumokėjo (…) apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Nusikalstamos veikos baigtumui reikšmės turi du laiko momentai. Pirma, priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius tinkamo įteikimo momentas ir, antra, priminime nurodyto laikotarpio, kuris suteikiamas mokesčių mokėtojui įvykdyti mokestinę prievolę, pabaiga. Šis laikotarpis būtinai turi būti nurodytas mokesčių administratoriaus priminime. Pasibaigus priminime nustatytam laikotarpiui, per kurį mokesčiai turėjo būti, bet nebuvo sumokėti, laikoma, kad nusikalstama veika yra baigta. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, turėdamas objektyvią galimybę sumokėti visus mokesčius, priminime nustatytu terminu sumoka jų tik dalį, priklausomai nuo asmens tyčios jo veika gali būti kvalifikuota pagal BK 219 straipsnį.

Iš tirtų bylų medžiagos matyti, kad, asmens veiksmus kvalifikuojant pagal BK 219 straipsnį, ikiteisminio tyrimo metu pranešimuose apie įtarimą ir vėlesniuose procesiniuose dokumentuose vengiama konkrečiai nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, nors to įsakmiai reikalauja BK 219 straipsnio dispozicija. Šis reikalavimas siejasi su asmens teisės į gynybą užtikrinimu, be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ( BK 95 straipsnis) senaties terminas. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo laiką sprendžiamas ir BK 3 straipsnio taikymo klausimas (ši problema taip pat aktuali taikant BK 221 straipsnį).

Teismai nevienodai vertina tai, kad galiojančio BK 219 straipsnio dispozicija (skirtingai negu 1961 m. BK 325 straipsnis) asmens mokumo nebelaiko būtinu nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymiu. 1961 m. BK 325 straipsnio dispozicija baudžiamąją atsakomybę už mokesčių nesumokėjimą siejo su priežastimis, lėmusiomis tokį kaltininko elgesį, - jos turėjo būti nesusijusios su įmonės nemokumu.

Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu V. Ž. pagal BK 219 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad padarė straipsnio dispozicijoje numatytą veiką dėl priežasčių, nesusijusių su nemokumu (baudžiamoji byla Nr. 1-56-06/04).

Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. nuosprendžiu S. P. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje jau nėra nurodoma, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl priežasčių, nesusijusių su jo individualios įmonės nemokumu (baudžiamoji byla Nr. 1-65-05/04).

Tokių nusikalstamų veikų kvalifikavimas išaiškintas Nutarimo 18 punkte. Teismai kvalifikuodami nusikalstamas veikas pagal BK 219 straipsnį turi išsiaiškinti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą, t. y. sumokėti mokesčius. Jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes baudžiamoji atsakomybė jam kilti negali ( BK 2 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu arba po jos padarymo tapo nemokus, jis atsako pagal BK 219 straipsnį.

Nusikalstamų veikų subjektas. BK 219 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektas yra apibūdintas Nutarimo 21 punkte. Būtina asmens atsakomybės pagal BK 219 straipsnį sąlyga yra tai, kad įstatymai tokiam asmeniui turi nustatyti tiek pareigą pateikti deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą, tiek ir pareigą sumokėti pagal pateiktus dokumentus apskaičiuotą mokestį.

Teismai, nustatydami BK 219 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektą, turi atsižvelgti į Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias, kad mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (2 straipsnio 15, 16 dalys). BK 219 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos vykdytoju gali būti tik mokesčių mokėtojas, o bendrininkais - ir kiti asmenys.

Pareiga pateikti mokesčio deklaraciją ir sumokėti mokestį konkrečioms asmenų grupėms nustatyta atitinkamuose mokesčių įstatymuose. Pavyzdžiui, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, (…), pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (…) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuoti pajamų mokestį. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnį prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje teikia (atitinkamas) paslaugas. Teismai kvalifikuodami veikas pagal BK 219 straipsnį kiekvienu atveju turi patikrinti, ar atsižvelgiant į mokesčių įstatymus nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra tinkamas nusikalstamos veikos subjektas. Tais atvejais, kai asmuo neturėjo pareigos pateikti deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą, tačiau pagal įstatymus privalėjo sumokėti mokesčius, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako.

Kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 219 straipsnį visais atvejais turi būti nustatyta jo kaltė - šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Teismai, pripažindami asmenį kaltu pagal BK 219 straipsnį, nuosprendyje privalo atskleisti kaltininko tyčios turinį.

BK 220, 221 straipsniai

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 ir 221 straipsnius būtina objektyvių sąlygų visuma apibūdinta Nutarimo 14 punkte. BK 220 ir 221 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis taip pat kėsinamasi į valstybėje egzistuojančią finansų sistemą, tačiau nusikalstamų veikų padariniai yra už šių straipsnių dispozicijų ribų.

BK 220 straipsnio prasme žinomai neteisingais yra laikomi tokie duomenys, kurie neatitinka subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas

dokumentas, realių (tikrųjų) pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta pateikus suklastotus dokumentus valstybės įgaliotai institucijai.

Esminis BK 221 straipsnyje įvardyto valstybės institucijos priminimo bruožas - jis turi būti rašytinės formos. Kartu teismai kvalifikuodami nusikalstamą veiką pagal BK 221 straipsnį turi patikrinti, ar valstybės įgaliotos institucijos priminimas asmeniui buvo tinkamai įteiktas. Tai darydami teismai turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio nuostatomis.

Valstybinės mokesčių inspekcijos siunčiamo priminimo forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-241.

Priminime pateikti deklaraciją ar kitokius dokumentus turi būti nurodytas terminas, iki kurio asmuo privalo pateikti atitinkamus dokumentus. Nusikalstama veika laikoma baigta, jeigu, pasibaigus šiam terminui, dokumentai nepateikiami.

BK 220 ir 221 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų subjektas apibūdintas Nutarimo 21 punkte. Teismai paprastai teisingai nustato tinkamą šių nusikalstamų veikų subjektą.

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu O. J. P. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad O. J. P., kaip įmonės buhalterė, nėra šio nusikaltimo subjektas. Pagal tuo metu galiojusio 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 15 straipsnį už pateiktą neteisingą finansinę atskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsakė įmonės administracijos vadovas arba savininkas (baudžiamoji byla Nr. 1-107-03/2004).

Teismai, nustatydami BK 220 ir 221 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų subjektą, prireikus turi atsižvelgti į teisės aktus, kuriuose atitinkamą teisinį statusą turintiems asmenims nustatytos pareigos pateikti valstybės įgaliotai institucijai deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą apie asmens pajamas, pelną ar turtą.

Pagrindinis BK 220 ir 221 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų atskyrimo kriterijus - objektyvieji požymiai. BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos veikimu, o BK 221 straipsnyje - neveikimu. BK 220 ir 221 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia (Nutarimo 22 punktas). Teismai, pripažindami asmenį kaltu padarius BK 220 ar 221 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, nuosprendyje privalo atskleisti kaltininko tyčios turinį.

Pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto atribojimo klausimai. Teismų praktika kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 221 straipsnį skiriasi.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 5 d. baudžiamuoju įsakymu M. B. nuteista pagal BK 221 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, būdama individualios įmonės savininkė, teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė VMI šių deklaracijų apie savo įmonės pajamas ir pelną - metinės 2002 metų pelno deklaracijos ir 2001 metų pajamų deklaracijos - po to, kai Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyrius 2003 m. lapkričio 6 d. raštu priminė apie pareigą pateikti šias deklaracijas iki 2003 m. lapkričio 14 d. (baudžiamoji byla Nr. TI1-464-10-2004).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu Č. R. nuteistas pagal BK 221 straipsnio 1 dalį (už 4 savarankiškus baudžiamuosius nusižengimus) už tai, kad, būdamas individualios įmonės savininkas, teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė VMI 1998 m. metinės pajamų deklaracijos po to, kai Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyrius 2000 m. kovo 16 d. raštu priminė apie pareigą pateikti šias deklaracijas iki 2000 m. kovo 24 d.; ir po Panevėžio

apskrities VMI Panevėžio skyriaus priminimų nepateikė 2000 bei 2001 metų pajamų deklaracijų ir 2002 metų pelno mokesčio deklaracijos (baudžiamoji byla Nr. 1-407-11-2004).

Iš šių teismų sprendimų matyti, kad teismai nevienodai sprendžia pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto klausimus. Tais atvejais, kai kaltininkas kelerius metus iš eilės nepateikia reikiamų dokumentų, nors ir atitinkamu kalendoriniu laikotarpiu gauna mokesčių administratoriaus priminimus, teismai turėtų apsvarstyti, ar kaltininko veika nėra tęstinė (ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į tyčios nepateikti reikiamų dokumentų susiformavimo momentą). Kita vertus, mokesčių administratorius turėtų vengti situacijų, kai vienu priminimu raginama pateikti kelerių metų dokumentus apie asmens pajamas, pelną ar turtą. Mokesčių administratorius turėtų tokius priminimus išsiųsti tuoj po to, kai pasibaigia mokesčių įstatymuose nustatytas laikotarpis pateikti deklaracijas ar nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas ar kitus dokumentus apie įmonės pajamas, pelną, turtą atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu.

Nusikalstamas buhalterinės apskaitos tvarkymas

( BK 222, 223 straipsniai)

BK 222 ir 223 straipsniuose numatyta atsakomybė už nusikalstamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Dalis šių BK straipsnių dispozicijų yra blanketinės, todėl teismai, nustatydami šių nusikaltimų požymius, turi vadovautis ne tik minėtomis BK normomis, bet ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ su pakeitimais bei kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos tvarką.

Nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. Aptariamuose BK straipsniuose numatytų nusikaltimų dalykas yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buhalterinė apskaita apibrėžta kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Iš šių įstatymo nuostatų ir apskritai įstatymo sisteminės analizės kyla išvada, kad finansinė atskaitomybė yra už buhalterinės apskaitos sistemos ribų ir nėra BK 222 ir 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų dalykas.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis apskaitos dokumentas - popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. Apskaitos registras - remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinami jų duomenys.

BK 222 ir 223 straipsniuose numatyti nusikaltimų objektyvieji požymiai yra panašūs.

BK 222 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tam tikromis alternatyviomis veikomis:

1) apgaulingai tvarkant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą;

2) paslepiant apskaitos dokumentus;

3) sunaikinant apskaitos dokumentus;

4) sugadinant apskaitos dokumentus.

Šie požymiai plačiau paaiškinti Nutarimo 25 punkte.

2000 m. BK 222 straipsnio dispozicija, skirtingai nei 1961 m. BK 323 straipsnis, kaip savarankiško apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymio neišskiria apskaitos dokumentų suklastojimo. Teismų praktika vieningai laikosi nuostatos, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas gali būti padaromas klastojant apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu G. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo kasos išlaidų orderius, įrašydamas į juos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad iš keturių fizinių asmenų pirko medieną, ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo įmonės buhalterinėje apskaitoje. Dėl to kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (baudžiamoji byla Nr. 1-74-03/2004).

BK 223 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas buhalterinės apskaitos netvarkymu, aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu. Šie požymiai plačiau komentuojami Nutarimo 27 punkte.

BK 223 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas ir aktyviais veiksmais, ir neveikimu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Teismai turi atkreipti dėmesį į BK 223 straipsnio dispozicijos požymius „įstatymų nustatytą laiką nesaugojo apskaitos dokumentų“. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas (Nutarimo 27 punktas). Jei ūkio subjekto vadovas apskaitos dokumentų nesaugojo tyčia (šiuo atveju jo veika gali reikštis, pvz., paslepiant apskaitos dokumentus, nepateikiant ūkio subjekto veiklą įstatymų nustatyta tvarka tikrinantiems valstybinės mokesčių inspekcijos ar kitiems pareigūnams), jis atsako pagal BK 222 straipsnį. Kitas šių požymių aspektas yra tas, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį, skirtingai nei pagal 1961 m. BK 322 straipsnio požymį „apskaitos dokumentų neišsaugojimas“, kyla tada, kai apskaitos dokumentai yra nustatyta tvarka nesaugomi, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo dėl to prarasti, ar ne. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kurioje turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimų terminų. Buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminai nustatyti Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 10 d. įsakyme Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ su pakeitimais. Pagal šį įsakymą buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai, patvirtinus metų finansinę atskaitomybę, saugomi 10 metų. Teismai kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka galėjo realiai užtikrinti jų saugumą. Jei apskaitos dokumentų saugojimo tvarka nenustatyta, atsako ūkio subjekto vadovas.

BK 222 ir 223 straipsniuose numatytos nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, kurių padariniai iš esmės tokie patys. Baudžiamajai atsakomybei kilti reikalinga, kad dėl straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo nebūtų galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šių nusikaltimų padariniai apibūdinti Nutarimo 28 punkte. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad šių nusikalstamų veikų padariniai yra alternatyvūs, todėl atitinkamuose procesiniuose dokumentuose (pranešimuose apie įtarimą, kaltinamuosiuose aktuose, nuosprendžiuose ir pan.) turėtų būti nurodomi ne visi įstatyme nurodyti padariniai, bet atsiradę konkrečių veikų padarymo atveju.

Apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos arba audito aktais, o kilus abejonių dėl šių aktų išvadų pagrįstumo - ekspertize.

Nusikalstamų veikų subjektas. Apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Šių nusikaltimų subjektai detaliai apibūdinti Nutarimo 29 ir 30 punktuose.

Nustatydami, kas yra ūkio subjekto vadovas, teismai turėtų vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, kurioje nurodyta, kad ūkio subjekto vadovas - ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens administracijos vadovas, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens ir ūkio subjekto, kuris neturi administracijos vadovo, savininkas.

Tais atvejais, kai ūkio subjekto vadovas nėra paskirtas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., įmonės akcininkų sprendimu buvęs vadovas iš einamų pareigų atleistas, o naujas vadovas nepaskirtas), asmuo, neįteisinęs savo veiklos, nusprendęs vykdyti įmonės ūkinę komercinę veiklą ir realiai ją vykdęs, jei tuo metu buvo nusikalstamai tvarkoma buhalterinė apskaita, pripažintinas nusikaltimų, numatytų BK 222, 223 straipsniuose, subjektu.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. baudžiamuoju įsakymu G. V. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad 1998 m. liepos 15 d. visuotiniu UAB „Z.“ akcininkų sprendimu paskirtas atsakingu už UAB „Z.“ dokumentų bei antspaudo saugojimą; bendrovei nuo 1998 m. liepos 1 d. akcininkų sprendimu nutarus nevykdyti ūkinės komercinės veiklos, 2000 metais apgaulingai tvarkė UAB „Z.“ buhalterinę apskaitą (baudžiamoji byla Nr. 1-534-19/04).

Už nusikalstamą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakomybėn taip pat trauktinas asmuo, savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarkantis kito asmens reikalus, arba asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus prieš pastarojo valią tą žinodamas (šiuos santykius reglamentuoja Civilinio kodekso 6.229 ir 6.230 straipsniai).

Nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia.

Veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia tuo atveju, kai asmuo žino įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, ir šių padarinių nori (siekia).

Veika laikoma padaryta netiesiogine tyčia tuo atveju, kai asmuo žino įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, ir nors šių padarinių nenori (nesiekia), bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Iš apibendrinti gautų bylų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo subjektai, tiek teismai, kvalifikuodami nusikalstamas veikas pagal BK 222 ir 223 straipsnius, kaltės formoms neskiria reikiamo dėmesio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 12 d. baudžiamuoju įsakymu S. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad dalies ūkinių operacijų neapskaitė pirminiais apskaitos dokumentais, nepateikė jokių juridinę galią turinčių apskaitos dokumentų, pateisinančių atitinkamos piniginės sumos įvertinimą apskaitos registre. Iš bylos medžiagos matyti, kad faktinių duomenų apie S. K. kaltės formą byloje nebuvo renkama, apklaustas kaip įtariamasis S. K. pripažino, kad padarė jam inkriminuojamus teisės aktų pažeidimus, bet padarė tai iš aplaidumo. Pranešime apie įtarimą, prokuroro pareiškime teismui ir teismo baudžiamajame įsakyme nenurodyta, kaip pasireiškė S. K. tyčia (baudžiamoji byla Nr. 1-62-02).

Tokie teismo procesinių dokumentų surašymo trūkumai nustatyti ir kitose baudžiamosiose bylose: (Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. TI-629-16/04, TI1-804-14/04;

Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-171-2/2004, 1-17-3/2004; 1-112-2/2004 ir kt.).

Apgaulingo apskaitos tvarkymo kvalifikavimo ypatumai. Nusikaltimo ir administracinės teisės pažeidimo atribojimas. Teismai skirtingai kvalifikuoja veikas, kai nustatoma, kad apskaita apgaulingai tvarkoma, panaudojant suklastotus dokumentus. Pritartina tokiai teismų praktikai, kai veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, jei suklastojami apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai. Tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis (Nutarimo 31 punktas).

Utenos rajono apylinkės teismas D. B. nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad bendrovės buhalterijai pateikė neturinčias juridinės galios, suklastotas 29 pirkimo-pardavimo sutartis, jas pateisindamas suklastojo ir pateikė buhalterinei apskaitai kasos išlaidų orderius, kuriuose pasirašė kaip pinigus gavęs asmuo. Dėl tokių kaltininko veiksmų kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai (baudžiamoji byla Nr. 17-77-05/04).

Pirkimo-pardavimo sutartis nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, todėl jos suklastojimas nepatenka į BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Manytina, kad kaltininko veika papildomai turėjo būti kvalifikuota pagal atitinkamą BK 300 straipsnio dalį.

Jei apgaulingai tvarkant apskaitą padaromas ir kitų nusikalstamų veikų (sukčiavimas; turto pasisavinimas; neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas; deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas ir pan.), kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnio ir atitinkamo BK straipsnio, numatančio atsakomybę už išvardytas veikas, sutaptį.

Administracinę atsakomybę už apskaitos taisyklių pažeidimą numato Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 1731 straipsnis. Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą ir aplaidų apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 1731 straipsnio 1 dalyje, atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei būtinos pasekmės, numatytos BK 222 ir 223 straipsnių dispozicijose, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o ATPK 1731 straipsnio 1 dalis nusikalstamų padarinių nereikalauja. Administracinei atsakomybei užtenka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto.

Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas baudžiamosiose bylose

dėl nusikalstamų veikų finansų sistemai

Aptariant šiomis nusikalstamomis veikomis padarytą žalą būtina išskirti kelis momentus. Žala gali būti būtinas nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymis. Iš aptartų nusikalstamų veikų sudėčių tokios yra tik BK 219 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Nenustačius konkrečios žalos išraiškos, išreikštos apskaičiuotais ir nesumokėtais mokesčiais, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuoti pagal BK 219 straipsnį negalima. Visose kitose analizuojamų nusikalstamų veikų sudėtyse žala nėra būtinas nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymis ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau tai nereiškia, kad teismai apskritai neturi pareigos nustatyti žalos, tik šią pareigą lemia asmens, patyrusio žalos, pozicija. Bendroji taisyklė yra ta, kad pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiką materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Nagrinėdamas civilinį ieškinį teismas privalo vadovautis BPK 113 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgti į šio straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Aptariamų nusikalstamų veikų atvejais paprastai padaroma turtinė arba neturtinė žala. Žalos samprata baudžiamojoje teisėje glaudžiai siejasi su civilinio įstatymo ( CK) ir civilinės teisės doktrinoje pateiktu žalos apibūdinimu. Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turėtų vadovautis atitinkamomis CK nuostatomis ( CK 6.249, 6.250 ir kitais straipsniais).

Teismai paprastai teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, spręsdami žalos atlyginimo klausimus, jei padaryta turtinė žala fiziniam ar juridiniam asmeniui.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. nuosprendžiu S. A. nuteistas pagal BK 214 straipsnį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė bei panaudojo atsiskaitydamas už prekes nukentėjusiojo T. S. vardu išduotą banko mokėjimo kortelę ir klastojo kasos kvitus. Teismas patenkino nukentėjusiojo T. S. civilinį ieškinį ir iš nuteistojo priteisė 91,25 Lt žalai atlyginti (baudžiamoji byla Nr. 1-337-01/04).

Tokiai teismų praktikai pritartina, tačiau pageidautina, kad teismas nuosprendyje nurodytų atitinkamus Civilinio kodekso straipsnius, kuriais remiantis išsprendžiamas civilinis ieškinys.

BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis paprastai turtinė žala valstybei padaroma nesumokėjus mokesčių. Kartais teismai neteisingai laiko, kad kai kuriomis iš šių nusikalstamų veikų žala valstybei, nesumokėjus mokesčių, nepadaroma.

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė Lietuvos literatūros fondo „L.“, viešosios įstaigos „A. V.“ ir jos filialo „A. I.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti šių įmonių veiklos ir turto, suklastojo PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderius ir kitus dokumentus. A. A. taip pat buvo kaltinamas dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bet teismas jį išteisino, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas Vilniaus apskrities VMI civilinį ieškinį dėl 707 545 Lt turtinės žalos atlyginimo valstybei paliko nenagrinėtą. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad civilinis ieškinys buvo pagrįstas tuo, kad „A. V.“ iš viso per 1999 m. gruodžio 1 d.-2000 m. gegužės 20 d. laikotarpį nedeklaravo ir nesumokėjo valstybės biudžetui 707 545 Lt mokesčių, tačiau pareikštas civilinis ieškinys turi būti susijęs su kaltininko veiksmais. Dėl padarytos valstybei žalos A. A. kaltinimai nebuvo pareikšti, dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį A. A. išteisintas (baudžiamoji byla Nr. 1-317/2004).

Šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 26 d. nutartimi, išnagrinėjusi bylą pagal civilinio ieškovo Vilniaus apskrities VMI apeliacinį skundą, apygardos teismo nuosprendį pakeitė, pripažino civiliniam ieškovui Vilniaus apskrities VMI teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad „pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, tačiau šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata galima vadovautis tik priimant išteisinamąjį nuosprendį. A. A. buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl jo žinioje buvusio svetimo turto, priklausiusio viešosios įstaigos „A. V.“ filialui „A. I.“ turto pasisavinimo. Tačiau A. A. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų suklastojimo bei suklastotų dokumentų panaudojimo ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Žala valstybei nesumokėjus mokesčių buvo padaryta ne veika, dėl kurios padarymo A. A. išteisintas, o būtent ta nusikalstama veika, už kurios padarymą A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas - dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, t. y. sprendžiant civilinį ieškinį dėl A. A. yra priimtas ne išteisinamasis, o apkaltinamasis nuosprendis, todėl apygardos teismas, spręsdamas civilinį ieškinį, turėjo vadovautis ne BPK 115

straipsnio 3 dalies nuostatomis, o priimti vieną sprendimų, nurodytų BPK 115 straipsnio 1 arba 2 dalyje. (…) Apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą A. A. siekė nuslėpti mokėtinus mokesčius ir taip išvengti prievolės valstybei. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. CK 6.249 straipsnis negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo. BPK 109 straipsnio prasme žalos atlyginimas yra nagrinėjamos bylos civilinio ieškinio dalykas (baudžiamoji byla Nr. 1A-110/2005).

Mokestiniai teisiniai (mokesčių administravimo) santykiai yra specifiniai. Šių santykių esmė - mokesčio mokėtojo pareiga tinkamai vykdyti savo mokestinę prievolę valstybei ir mokesčių administratoriaus teisė (pareiga) užtikrinti valstybės pajamų gavimą. Šiems santykiams būdingas subordinacinis pobūdis - viena šalių, mokesčių administratorius, turi aiškiai apibrėžtus įgalinimus kitai šaliai, mokesčių mokėtojui, o šis turi griežtai apibrėžtas, įstatymo nustatytas pareigas. Visus mokesčių mokėjimo ir su tuo susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja ne Civilinis kodeksas, o Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir kiti mokesčių įstatymai. Šiuose įstatymuose numatyta speciali procedūra, kuria remiantis mokesčių administratorius įgyvendina savo teises ir pareigas mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto bei kitokius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Atsižvelgiant į tai, žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį.

Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas

finansų sistemai

Teismų praktikai apibendrinti buvo gauti du įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais juridiniai asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygas reglamentuoja BK 20 straipsnis. Pagal BK 20 straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Kitos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygos nustatytos BK 20 straipsnio 2-4 dalyse. BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai kurie viešieji juridiniai asmenys (valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija) negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Nusikalstamas veikas, už kurių padarymą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, gali padaryti tik BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įvardyti atitinkamą teisinį statusą turintys fiziniai asmenys. Jie visais atvejais byloje turi būti nustatyti.

Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nuosprendžiu UAB „Ū.“ pagal BK 219 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad nuo 2003 m. spalio 27 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. pateikusi Telšių apskrities VMI pridėtinės vertės mokesčio apyskaitų deklaracijas su jose deklaruotu pridėtinės vertės mokesčiu (…) nesilaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalies, 85 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nesumokėjo deklaruoto 49 045 Lt pridėtinės vertės mokesčio į valstybės biudžetą po to, kai 2004 m. rugsėjo 16 d. Telšių apskrities VMI raštu priminė apie pareigą sumokėti mokesčius (baudžiamoji byla Nr. 1-116-06/2005).

Teismas turėjo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti turintį atitinkamą teisinį statusą fizinį asmenį (fizinius asmenis), kuris padarė nusikalstamą veiką.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nėra sąlygota aplinkybės, ar nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo yra pats patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Toks asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatyme numatytais pagrindais (vadovaujantis BK 38, 39 straipsniais ir pan.), tačiau tai nepašalina juridinio asmens atsakomybės.

Kita vertus, BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nereiškia, kad už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Spręsdami, ar juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, teismai kiekvienu atveju turi įvertinti, ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamą veiką padariusių savo darbuotojų ar atstovų veiklą, ėmėsi pakankamų nusikalstamų veikų prevencijos priemonių, buvo įdiegęs atitinkamų standartų veikloje laikymosi programą ir kt.

Bausmės skyrimo klausimai

Teismai, skirdami bausmes asmenims, pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas finansų sistemai, turi kiekvieną kartą vadovautis BK VIII skyriaus „Bausmių skyrimas“ nuostatomis ir atsižvelgti į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. Skirdami bausmes nepilnamečiams asmenims, teismai privalo atsižvelgti į BK XI skyriuje išdėstytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Iš gautų apibendrinti baudžiamųjų bylų matyti, kad beveik pusė visų bylų baigtos teismo baudžiamaisiais įsakymais. Tai iš dalies lėmė, kad bauda yra dažniausia bausmės rūšis, skiriama asmenims, padariusiems nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai. Kitos teismų paskirtos bausmės yra laisvės atėmimas ir areštas. Teismai, skirdami bausmes, ne visada bausmių skyrimą arba jų vykdymo atidėjimą tinkamai motyvuodavo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas R. T. nuteisė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Teismas, nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, konstatavo, kad „skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į tai, kad (…) R. T. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą“ (baudžiamoji byla Nr. 1-44/04).

Pažymėtina, kad nusikalstamų veikų finansams bylose teismai labai dažnai taiko BK 75 straipsnio (nepilnamečiams asmenims - BK 92 straipsnio) nuostatas ir atideda paskirtų bausmių vykdymą.

Išvados ir pasiūlymai

Teismų praktikos, taikant BK 214, 215, 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsnių nuostatas, apibendrinimas parodė, kad teismai šias nuostatas paprastai tinkamai taiko ir aiškina, tačiau pasitaiko klaidų.

Siekiant suvienodinti teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose ir pašalinti išryškėjusias įstatymo taikymo problemas, siūloma teismų praktikos apibendrinimo apžvalgą apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją patvirtinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Baudžiamųjų bylų skyrius