Tautodailės metraštislietuvostautodaile.lt/archyvas/ · 2014-02-05 · 6 TauTodailĖs MeTRašTis Nr. 20 Sinkretiškas švenčių ir apeigų pobūdis Agrarinės šventės ir apeigos

Tautodailės metraštis

AUKšTAITIjA

Nr. 20 * 2011

Viešoji įsTaiga TauTodailiNiNkų

sąjuNgos foNdas

2 TauTodailĖs MeTRašTis Nr. 20

I viršelyje: Vytautas Pastarnokas, KanklininkėII viršelyje: Joana Jackūnienė, Verbos

© Viešoji įstaiga Tautodailininkų sąjungos fondas, 2011

ISSN 1392 – 8198

UAB “Remmers Baltica”

Leidinio rėmėjai

L T S

p. 4-21, 24-41, 56-58, 63-67

3

Rimantas Astrauskas. Lietuvių kalendorinės šventės ir apeigos 4

Jolanta Zabulytė. Stanislovo Petraškos akmens tapyba 12

Vitalija Vasiliauskaitė. Kryždirbys iš Panevėžio 18

Aukštaitijos tautodailininkai 24

Bronius Slavinskas. LDK rūmų meistrai ir amatininkai 39

Jonas Rudzinskas. Harmonijos ir ritmo žaismė Vytauto Kryževičiaus kalvystės kūriniuose 42

Vytautas Tumėnas. Medžio skulptorius Jonas Tvardauskas iš arti 45

Gabija Vasiliauskaitė. Vytauto Kazimiero Petrausko juvelyrika: originalūs sprendimai gintaro ir metalo dermėje 56

Jonas Rudzinskas. Aukštaitijos šiuolaikinės tradicinės tapybos apžvalga 59

Alfreda Petrulienė. Mitinio pasaulio įvaizdžiai šiuolaikinėje aukštaičių tautodailėje 63

Lietuvos tautodailininkų sąjungai – 45 68

2011 m. I pusmečio tautodailės renginiai 71

TURINYS


Rimantas Astrauskas

LIeTuVIų kALeNdoRINėS šVeNTėS IR APeIgoS

Nuo seno lietuviai vertėsi įvairiais verslais – medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir žemdirbyste. Mokslininkai sutinka, kad gyvulininkystė ir žemdirbystė tapo svarbiausieji pragyvenimo šaltiniai nuo tų laikų, kai pradėta sėsliai gyventi. kasmet pasikartojantys, vienas kitą dėsningai keičiantys metų laikai, sąlygojantys pasikartojančius, būtinus išgyventi darbus ir trumpos atokvėpio akimirkos – šventės, leidžiančios pasidžiaugti darbo rezultatais – visa tai sąlygojo kaimo žmonių gyvenimo ritmą, suformavo savitą jų gyvenimo būdą.

Žemdirbių mintys nuolat sukosi apie žemę, derlių, gyvulių prieaugį ir viskas, ką jie veikė ar mąstė, buvo nukreipta į šį tikslą. Žemdirbių egzistencija priklausė nuo gamtos, jų gyvenimas ir veikla ne itin palankiomis žemdirbystei sąlygomis Lietuvoje reikalavo pastabumo, darbštumo, daug žinių ir sugebėjimo prisitaikyti. Vertinga patirtis buvo kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą papročių, tradicijų, švenčių forma.

Ūkininkavimas primityviais, nenašiais įrankiais buvo labai sunkus darbas, kurio rezultatus lengvai galėjo sunaikinti užėjusi audra, liūtis ar sausra, tad nuo seno nepasikliauta vien savo jėgomis, ieškota gamtos jėgų, protėvių dvasių, dievybių pagalbos. kalendoriniai papročiai, apeigos ir ritualai atliko šią svarbią kompensacinę funkciją, padėdami išgyventi ir įprasminti savąją būtį.

Lietuvių kalendorinės šventės ir apeigos – tradicinės agrarinės metų ciklo šventės ir apeigos, atliekamos griežtai apibrėžtu metu, nustatomu pagal liaudies kalendorių. Tai per ilgus šimtmečius susiklosčiusi ir praktiškai pasiteisinusi papročių ir apeigų sistema, padėjusi išgyventi ir harmonizuoti savo būtį.

Kalendorinių švenčių klasifikacija

kalendorinės šventės pasiekė mūsų laikus iš žilos praeities. Per daugelį amžių jos prarado pirmines formas, užsimiršo senosios prasmės ir ritualai, nauji pavadinimai keitė senuosius, tačiau vertingiausi ir gyvybingiausi papročiai išliko. Nors šiandieną niekur Lietuvoje nerasime kalendorinių švenčių ir apeigų pilno metų ciklo, tačiau atskiros šventės ir apeigos išliko, viename regione vienos, kitame – kitos. gausios užgavėnių apeigos ir papročiai išliko Žemaitijoje, Aukštaitijoje užrašyta Sekminių ir kupolių sutartinių, Suvalkijoj (Sūduvoje) gerai išliko Sekminių rytagonės papročiai, Rytų Lietuvoje – Jurginių apeigos ir dainos ir Velykų sūpuoklinės, dzūkijoje geriausiai išsilaikė Advento-kalėdų dainos ir žaidimai, Velykų lalavimo tradicija, gavėnios baladžių

giedojimo tradicija. Visoje Lietuvoje švenčiamos kūčios ir kalėdos, Naujieji metai, užgavėnės, Velykos, Vėlinės, atgimsta Joninės, 2003 m. įteisintos įstatymu. Į tradicinių švenčių erdvę skverbiasi ir įkyriai žiniasklaidos peršamos naujos sukomercintos šv. Valentino, šv. Patriko, Helovyno (Halloween) šventės.

Nors išlikusių kalendorinių švenčių tradicijos Lietuvoje skiriasi, tačiau jos turi ir daug bendrų bruožų. Svarbiausios žiemos ir vasaros šventės – kalėdos ir Joninės sutampa su vasaros ir žiemos saulėgrąžomis ir švenčiamos tiksliai nustatytu laiku. griežtai fiksuotą terminą taip pat turi Jurginės (IV.23) bei Vėlinės (XI.2). didžiausia pavasario šventė – Velykos, o rudens – Vėlinės (anksčiau svarbiausia švente buvo Ilgės). didžiausios šventės tradiciškai buvo švenčiamos tris-keturias dienas, jas sudarė pati šventė ir jos dviejų-trijų dienų pašventys. A. J. greimas lygino mūsų šventes su romėnų ir pastebėjo akivaizdų tapatumą: „kalėdų, Velykų, Sekminių šventės taip pat organizuojamos, kaip ir romėnų, susideda iš krikščioniškosios šventės ir pašvenčio (dar plius dvi-trys dienos)“ (greimas 1990: 461–464). Po krikščionybės įvedimo (1387 m. Lietuvoje, 1413 m. – Žemaitijoje) šventes nustatydavo bažnyčia. daug tradicinių švenčių sutapo su bažnytinėmis šventųjų dienomis, šventieji tapo svarbiausių darbų globėjais. 1775 m. vyskupas I. J. Masalskis panaikino trečiųjų dienų šventimą, tačiau net iki XX a. pradžios svarbiausios tradicinės šventės buvo švenčiamos pagal seną paprotį (gutautas. P. 14).

kiekvienos kalendorinės šventės metu buvo atliekamos tai šventei būdingos specialios apeigos, pavyzdžiui lalauninkų vaikštynės ir linkėjimai per Velykas ar Morės deginimo apeiga per užgavėnes. Tačiau kai kurios kalendorinės apeigos turėjo tęstinį pobūdį ir būdavo atliekamos gana ilgą laiko tarpą. Tokių apeigų pavyzdys – supimosi paprotys ir sūpuoklių dainos, dainuotos pradedant užgavėnėmis ir baigiant Joninėmis, bet daugiausia – per Velykas arba rugių lankymo dainos – paruginės.

kalendorinių švenčių ir apeigų ratą sudaro žiemos, pavasario, vasaros ir rudens švenčių bei apeigų ciklai. geriausiai išsilaikiusį žiemos švenčių ciklą sudaro Advento (11.30 – 12.24), kūčių (12.24), Naujųjų metų (01.01) ir Trijų karalių (01.06) šventės, skirtos sutikti ir įveikti niūriausią trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų ribą, padėti pasauliui atsinaujinti, paruošti prielaidas būsimų metų gerbūviui.

Svarbiausios pavasario kalendorinės šventės – užgavėnės, gavėnia, Velykos, Jurginės bei tarpinė pavasario-vasaros šventė Sekminės neturi stabilios datos

5

(išskyrus Jurgines), yra švenčiamos pagal kilnojamą mėnulio kalendorių. Jos yra atgimstančios gamtos ir sėjos metas, ruošiantis prielaidas būsimam derliui.

Svarbiausios vasaros šventės – Sekminės ir Joninės (kupolinės) yra suvešėjusios gamtos kulminacija, padedanti įveikti trumpiausios nakties ir dienos ribą, derliaus brandos metas. Sekminės švenčiamos pagal kilnojamą mėnulio kalendorių, Joninės (kupolinės) turi fiksuotą datą, sutampančią su vasaros saulėgrąža.

Rudens šventės lietuvių tradiciniame kalendoriuje neišlaikė ryškaus savarankiškumo, ir labiau prisišliejo prie darbo pabaigtuvių apeigų. Ryškiausia išlikusi rudens šventė – Vėlinės (11.02) yra mirusiųjų pagerbimo ir perėjimo iš rudens į žiemos ciklą riba. Tokia yra švenčių tvarka, pasiekusi mūsų laikus, tačiau istoriškai žvelgdami į šią tvarką matome, kad ji patyrė ryškius pokyčius.

švenčių pavadinimai yra skirtingos kilmės – pagoniški (lot. paganus – “kaimietis”) ir krikščioniški. Nors pastarieji švenčių kalendoriuje vyrauja, lietuvių kalendorinių apeigų tyrėjai vieningai sutaria, kad ikikrikščioniškoji švenčių esmė dažnai išliko maža tepakitusi. Lygiai kaip ir apeigos, išaugusios pagoniškos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos dirvoje, ilgainiui tapo agrarinės bendruomenės tradicija . kai kurios krikščioniškos šventės išsaugojo liaudiškus pavadinimus: švč. Mergelės Marijos į dangų paėmimo šventė (VII.15) vadinama Žoline, o švč. Mergelės Marijos gimimo diena (IX.8) Ašpažia, Sėmene, šilinėmis. „daugelyje apeigų senojo mitinio tikėjimo ir krikščionybės kulto elementai yra visiškai sumišę“ – teigia A.Vyšniauskaitė. – „Toks religijų sinkretizmas kalendorinių švenčių apeigose

rodo mūsų protėvių pagarbą senovės atminimui. Apeigų sakrališkumo suvokimas išlaikė tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien branginame kaip per amžių sumaištis mus pasiekusią etninės kultūros vertybę“ (Vyšniauskaitė 1993: 4).

Svarbiausios bendruomenės apeigos – per Adventą atliekami santūrios choreografijos žaidimai, kūčių vakarienė, skirta mirusiųjų vėlėms, gausūs burtai ir ateities spėjimai, kalėdų persirengėlių triukšmingos vaikštynės po kaimus, sveikinimai ir linkėjimai, blukio vilkimas ir deginimas ir daugelis kitų. Persirengėlių sveikinimai ir vaikštynės įvairiose vietovėse vykdavo skirtingu metu – per Naujuosius metus, Trijų karalių šventę. Baigdavosi sausio 6 dieną, kai Saulė „žengdavo gaidžio žingsnį“, t.y. kai akivaizdžiai buvo galima įsitikinti, kad diena pradėjo ilgėti. Muzika ypač buvo reikšminga per adventą, ir gavėnią, kada giedotos specialios giesmės ir žaisti žaidimai, ji lydėjo kalėdotojų, užgavėnių persirengėlių bei Velykų lalautojų vaikštynes, ritualinių giesmių atbalsiai girdimi Jurginių, Sekminių, Joninių bei Petrinių dainose, jie lydėjo sūpuoklių apeigas, buvo būtina javapjūtės apeigų dalis. Vienintelė šventė, kurios metu nėra patikimai dokumentuotų duomenų apie tradicines dainas ar giesmes (išskyrus raudas) yra Vėlinės.

Išlikusi lietuvių kalendorinių švenčių ir apeigų sistema nepaisant tam tikro fragmentiškumo, kuris gali būti paaiškinamas tradicinių apeigų nykimu ir konvergencija su krikščioniškosiomis, yra išlaikiusi sąryšingos (koherentiškos) kultūros bruožus ir perteikia visuminį nedalomą žemdirbių ir sėslių gyvulių augintojų pasaulėvaizdį. kalendorinės apeigos lieka vienos esmingiausių ir slapčiausių lietuvių etninės kultūros apraiškų.


Sinkretiškas švenčių ir apeigų pobūdis

Agrarinės šventės ir apeigos yra reikšmingas žemdirbių atradimas, padėjęs jiems išgyventi. Tai, kad kalendorinės šventės ir apeigos išliko iki mūsų dienų, rodo jų svarbą ir gyvybingumą. Tačiau mūsų laikus pasiekusios švenčių ir apeigų formos yra greičiau suvokiamos kaip stereotipinės veiksmų grandinės – papročiai, iš kurių tik retu atveju galima suprasti jas pagimdžiusias priežastis.

Tačiau net ir gerokai pakitęs švenčių ir apeigų pobūdis nepajėgus panaikinti jų savitumo ir reikšmingumo. kas gi jį sąlygoja ir apsprendžia?

kalendorinių švenčių apeigų savitumą apsprendžia archajiškų raiškos formų gausa, ryškūs pirmykščio sinkretizmo pėdsakai. Sinkretizmas (gr. synkrētismos – su (si)jungimas, susiliejimas), būdingas pirmykštės visuomenės arba kokio nors reiškinio raidos stadijai, pavyzdžiui pirmykščiam menui, kuriame garsas, šokis, vaidyba, muzika sudaro nedalomą vienovę, yra neišsiskyrę į savarankiškas raiškos sritis. Ryškus sinkretizmo pavyzdys – šokamos sutartinės.

Žinia, seniausius laikus siekiančios meno ir dvasinės raiškos formos – kalba, muzika, gestas, spalva, veiksmas, kalendorinėse apeigose ir folklore yra glaudžiai susipynusios ir nesavarankiškos. Tas pirmykščio sinkretizmo apspręstas verbalinių-poetinių formulių, siužetų, muzikos ir choreografijos ryšys apeigų metu nėra atsitiktinis, o sąlygotas bendros apeiginės funkcinės paskirties. Pastaroji apeigos paskirtis arba apeigos semantika nėra atvirai deklaruojama. dažniausiai ji

savaip užkoduota, ir paprastai ne vienu, o keliais kodais, kas neabejotinai yra ilgo raidos kelio ir persiformavimo pasekmė.

Reikia skirti apeigą plačiąja prasme, kaip visų jos sudėtinių elementų visumą, nukreiptą į vieningą tikslą, ir apeigą siaurąja prasme, kaip etnografinį vyksmą, apeigos plačiąja prasme veiksmo (akcionalinį) aspektą. kiekviena šventė paprastai susideda iš kelių kartais keliolikos apeigų, o kiekviena apeiga dažniausiai turi keletą siauresnių aspektų, kuriuos galėtume suskirstyti į atskiras grupes. etnologė S.Tolstaja be minėto akcionalinio taip pat išskiria temporalinį (laiko rėmai), daiktinį (ypatingi įrankiai, daiktai, pavyzdžiui kaukės per užgavėnes), personažinį (realūs ar mitologiniai veikėjai ar adresatai), lokusinį (“lokus” – lot. erdvė – ritualinio vyksmo erdvė), verbalinį (žodiniai tekstai, terminologija, vardai), vaizduojamąjį (vaizduojamieji ritualiniai simboliai) ir muzikinį apeigų aspektus. kiekvienas minėtų aspektų savaip realizuoja ir atskleidžia bendrąją apeigos paskirtį. dažniausiai jie papildo vienas kitą ir veikia drauge, vienijami bendro apeigos tikslo arba paskirties. kartais dėl istorinių aplinkybių minėtieji aspektai arba apeigų elementai gali išsiskirti. Pastebėta, kad muzikos formos yra itin konservatyvios ir gali atskleisti seniausius, reliktinius apeigų momentus.

kelios savarankiškos apeigos jungiasi į bendrą vienos ar kitos kalendorinės šventės ar švenčių laikotarpio charakteristiką. štai, sakysime, žiemos saulėgrąžos švenčių ciklą sudaro Advento, kūčių, kalėdų, Naujųjų Metų ir Trijų karalių šventės. Visos jos susideda iš atskirų apeigų. Savo semantiką ir funkciją turi bendras švenčių

7

ciklas ir kiekviena šventė atskirai, atskiros šventės apeigos ir tos apeigos sudėtinės dalys – minėtieji elementai. Tas prasmių raizginys byloja, koks sudėtingas, įvairiabriaunis, įvairiapusis yra kalendorinių apeigų pasaulis ir kaip nelengva jame susigaudyti. Neatsitiktinai iki šiol gyvuoja didelė pačio bendriausio jų turinio aiškinimų įvairovė.

Švenčių ir apeigų prasmės beieškant

geriausiai išlikę papročiai, šokiai, dainos ir žaidimai dažnai turi pasilinksminimo pobūdį. Tai tik siauras apeigų prasmių aspektas. Tad kuo remdamiesi, galėtume teigti, kad minėtieji išlikę švenčių ir apeigų dėmenys apskritai turi gilesnę prasmę. Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime prisiminti ilgą švenčių ir apeigų raidos kelią bei jų ypatingą paskirtį ir specifiką. kuo giliau žvelgtume į praeitį, tuo ši specifika aiškiau išreikšta. deja, kalendorinių švenčių istorinių liudijimų apskritai turime ne itin daug, atskiri švenčių paminėjimai baltų kraštuose žinomi jau iš XIII a., tačiau patikimesni ir išsamesni jų pasiekia mus tik iš XVI amžiaus.

štai kaip sūduvių pavasario šventė aprašoma nežinomo autoriaus „Sūduvių knygelėje”, parašytoje 1520–1530 metais: Pirmoji jų aukojimo šventė švenčiama prieš išeinant su plūgu į laukus. šią šventę jie vadina Pergrubriaus (Pargrubrij) aukojimu. Visuose kaimuose jie sueina į vieną namą. Čia parūpinama didžiulė statinė arba dvi statinės alaus. Viršaitis (Wourschkaite) pakelia ranka plokščią kaušelį, pilną alaus, ir prašo: „o didysis ir galingasis dieve Pergrubriau (Pargrubrius), tu išgeni žiemą ir grąžini visam kraštui lapus ir žolę, mes prašom tavęs, kad tu augintum ir mūsų javus ir užgožtum visas piktžoles“. Taip sakydamas nuleidžia kaušelį žemyn, įsikanda, pakelia dantimis, išgeria ir meta jį per galvą, neliesdamas rankomis. Vienas to laukia, pakelia kaušelį, atneša atgal ir pilną alaus pastato prieš Viršaitį (Wourschkaiten). Tada jis vėl pradeda ir prašo, kaip anksčiau aprašyta, dievą Perkūną (Parkuns), kad jis suteiktų maloningo ir ankstyvo lietaus ir nublokštų Pikulą (Peckollum) kartu su jo pavaldiniais Pokulais (Peckolli), ir išgeria kaušelį kaip anksčiau. Paskui visi geria ratu. Trečią kartą jis pradeda ir prašo galingąjį dievą Svaikstiką (Swayxtix), kad jis savo šviesa tinkamu ir geru laiku apšviestų javus, žolę ir gyvulius. Po to jis dar kartą pradeda ir prašo galingąjį dievą Pilnytį (Pilniten), kad jis leistų augti didelėms, gražioms varpoms ir kad padaugintų jiems javų klojimuose“ („Sūduvių knygelė“ apie 1520–1530 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai XVI amžius. T.2. Sudarė N. Vėlius. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. P. 144–146 (iš vok. k. vertė V. Balaišis ir S. Plaušinaitis).

M. Pretorijus paliudija, kad lygiai tokias pat apeigas valstiečiai slapta atlikinėdavo Prūsijoje XVII a. antroje pusėje. Jis pateikia žymiai daugiau detalių ir atskirų veiksmų paaiškinimų. štai, pavyzdžiui, jis teigia, kad Pergrubrio vardas nebuvo naudotas, apeigos buvo skiriamos dievui arba Žemynėlei. Jis rašo, kad apeigos gali būti atliekamos su maldininku (Maldininker) arba be

jo, kad maldininkas meldžiasi už šeimininką, šeimininkę, jų vaikus, šeimyną, namus bei ūkį ir prašo dievo laikyti juos sveikus. Be to maldininkas melsdamasis išskaičiuoja viską “smulkių smulkiausiai”, išvardija visokiausias negandas ir geria kaušelį. Vėliau jį meta per galvą, nepaliesdamas rankomis. Tai reiškia prašymą, kad dievas jų javus teiktųsi užauginti tokius aukštus ir gerus, jog siektų viršum galvos, o varpos linktų, kaip kaušelis (kauszel) per galvą lekia, t.y., kad varpos būtų svarios. kaušelis neturi nukristi žemėn, reiškia, kad grūdai dirvoje neturi žemėn birti ir pūti” (M. Pretorijus. BRMT T.3. 2003. P.286–288).

Palyginę du tos pačios apeigos, kurią skiria maždaug pusantro šimto metų tarpas, aprašus matome, kad apeigos struktūra veik nepakito, tik vietoj Pergrubijaus ir dar trijų dievų, čia kreipiamasi į dievą ir Žemynėlę. Žemynėlei skirtas alus nuliejamas ant žemės. Tai vadinama žemynėliavimu. M. Pretorijus aprašo visas svarbiausias kalendorines, šeimos ir darbo šventes, palikdamas neįkainojamą paminklą tyrinėtojams, nes niekur vėliau Lietuvoje neišliko ir nebuvo užfiksuotas pilnas kalendorinių švenčių ciklas.

Mitinis švenčių ir apeigų turinys Apeigų ir švenčių turinys yra daugiabriaunis ir sunkiai vienareikšmiškai apibūdinamas. Apeigų sinkretizmas, jų tuo pat metu praktiškoji ir ideali dvasinė paskirtis, peržengianti realaus pasaulio


ribas ir užmezganti žmogaus ryšį su anapusybe, plačiausias dalyvių emocinio pergyvenimo spektras yra nelengvas riešutas tyrinėtojams, bandantiems vienareikšmiškai jas interpretuoti. Visiškai nenuostabu, jog ir šiandieną mitologai labai įvairiai, dažnai tiesiog diametraliai priešingai aiškina atskirų švenčių ir jas sudarančių apeigų semantiką, iškeldami ekonominius, socialinius, psichologinius, meniškuosius, mitinius-simbolinius-kosmologinius bei religinius jų prioritetus. štai pavyzdžiui žiemos solsticijos šventė kalėdos yra interpretuotos Saulės atgimimo, Naujųjų metų pradžios, Vaisingumo deivės gimties, kosmogoniniu (Pasaulio perkūrimo), agrariniu (būsimo gerbūvio, derliaus užtikrinimo), krikščioniškuoju (kristaus gimimo) ir kitais kodais (žr. dundulienė 1988: 7–13; dundulienė 1982: 405–407; greimas 1979: 15–30; Vėlius 1989: 9–14; Straižys 1986; gimbutienė 1988: 25; Laurinkienė 1981, 1984, 1990). Paradoksalu jog visos šios interpretacijos ir hipotezės gali būti teisingos, nes atskleidžia skirtingus semantinius švenčių bei apeigų sluoksnius, susiformavusius skirtingu laiku.

Seniausia šių švenčių bei apeigų semantika dažniausiai mitinė arba turinti neabejotinas sąsajas su mitais. Priminsiu, jog mitas (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas) yra pasakojimas kaip atsirado, kilo arba prasidėjo vienas ar kitas ypač svarbus reiškinys arba faktas. kalendorinėse apeigose, dainose rasime mitinės semantikos pėdsakų, mito atšvaitų, įvaizdžių, simbolių. Visoje kalendorinėje tautosakoje jų apstu, ir galime teigti, kad kiekvienas personažas, motyvas, daiktas, veiksmas, priedainis, kuris kitu metu galėtų būti interpretuojamas kaip įprastos kaimo buities atributas, kalendorinių švenčių, apeigų metu, folklore išsaugotas įgyja ypatingą simbolinę reikšmę. Apeigų žmogus gyvena ir veikia ne kasdieniame, ne istoriniame, o mitiškame pasaulyje, kupiname užkoduotų simbolinių reikšmių. Mitologinimo, simbolinimo tendencija ir šiandieną matoma folklore – tyrinėtojai (M. Biržiška ir keletas kitų) pastebėjo, kad istoriniai motyvai ir istorinės realijos dainose greitai išnyksta arba persiformuoja į mitines. Mitologinis mąstymas pasireiškia vieninga (holistine) pasaulio samprata, išvystytu asociatyviu faktų ir reiškinių gretinimu, operavimu opozicijomis diena–naktis, viršus–apačia, kairė–dešinė, virta–žalia, juoda–balta.

Metų šventėse dažnai pasitaiko kosmogoniniai įvaizdžiai. Be jau minėtų sužmogintų dangaus kūnų, čia itin dažnai minimos įvairios stichijos – ypač vanduo, ugnis, dažnai pasitaiko mitologiniai, toteminiai gyvūnai, bei kosminį universumą atstovaujantys medžiai ir augalai. Vienas dažniausiai pasikartojančių yra pasaulio arba gyvybės medžio įvaizdis. Apskritai kiekvienas medis lietuvių folklore yra gerbiamas, nes jis simboliškai atstovauja pasaulio sąrangai: šaknys nusidriekia į požemį, kamienas atstovauja žemiškąją sferą, o šakos ir viršūnė „remia“ dangų. Pasaulio bei gyvybės medžio simbolių aptiksime architektūroje, juos atstovauja daugiapakopiai kryžiai, jie sutinkami ant kraičio skrynių, jie yra dažni kalendorinių dainų poezijos motyvai ir metaforos.

Pasaulio arba gyvybės medžio funkciją gali atlikti „pupa, išaugusi ligi dangaus“, arklys, elnias, antis ir kiti augalai ir gyvūnai, jungiantys požemio, žemės ir dangaus sferas. Jie dažni kalendorinių dainų veikėjai.

Mitologas N. Vėlius yra pastebėjęs įdomią mitologinę simbolių ir įvaizdžių regioninę poliarizaciją Lietuvoje. Anot jo, Lietuva šiuo požiūriu primenanti paguldytą pasaulio medį, kurio šaknys Žemaitijoje, kamienas driekiasi per Vidurio Lietuvą, o šakos – Aukštaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Žemaitijoje vyrauja požemio mitologija, vandens semantika, tamsios spalvos, Vidurio Lietuvoje – žemės mitologija, žemdirbių pasaulėžiūra, Rytų Lietuvoje – šviesios spalvos, dangaus mitologija. (žr. plačiau Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V., 1983).

Prancūzų mitologas dumezil gretina vyraujančias mitologijas su svarbiausiais visuomenės socialiniais sluoksniais – žyniais, žemdirbiais ir kariais. šis gretinimas lietuvių kultūrai yra reikšmingas.

Nors išsamių mitologinių tekstų Lietuvoje gali ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti (toks yra Sovijaus mitas apie laidojimo reformą, gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, ir keletas kitų), mitinių įvaizdžių bei fragmentų rasime žymiai daugiau.

Viena seniausių mitologemų yra vaizdinys apie kasmet mirštantį ir atgimstantį dievą, greičiausiai paveldėta iš Senosios europos laikų. Tokį vaizdinį turėjo visos senosios civilizacijos, Senovės egipte jį atstovavo kasmet mirštantis ir pavasarį vėl atgimstantis dievas oziris. šio vaizdinio pėdsakai ryškūs kūčių bei užgavėnių papročiuose.

„Sūduvių knygelėje“ pasitaikė užuomina apie Perkūno ir Velnio – visiems indoeuropiečiams būdingo mito apie dangaus ir chtoniškos (gr. chthonios – žemiškas) požemio dievybių kovą fragmentas.

Seniausias mitinis švenčių turinys Lietuvoje pirmiausia buvo N. Vėliaus pastebėtas ir susietas su Pasaulio sukūrimo idėja, gerai atsiskleidžiančia Advento–kalėdų laikotarpiu. Pagal šiam mitui būdingą „mirties–atgimimo“ ritualemą Advento giesmes autorius gretina su kairiąja opozicija ir mirusiųjų pasauliu, o kalėdų apeigas ir folklorą – su dešiniąja, atgimimo ir kūrybos sritimi (Vėlius 1989: 11-13). N. Laurinkienė Advento–kalėdų giesmių simboliką taip pat interpretuoja kaip kosmogoninio Pasaulio sutvėrimo mito fragmentus (Laurinkienė 1981; 1990). šio laikotarpio giesmių melodikoje taip pat galima įžvelgti mitologų pastebėtą dualizmą tarp Advento ir kalėdų kai kurių melodijų tipų, tačiau pastaruoju metu ši riba bebaigianti nykti. Advento ir kalėdų melodijoms būdinga daug bendrų ypatybių, kurias galima būtų skirti charakteringais apeiginės melodikos bruožais.

Mitologinių įvaizdžių ir motyvų gausu ir kitų laikotarpių kalendorinėse šventėse ir jas lydėjusiame folklore. Prie jų bus sugrįžtama, aptariant atskiras šventes ir apeigas.

Mitų fragmentų, simbolinių vaizdinių gausa pati savaime nepaaiškina, kokiu būdu mito atkartojimas

9

galėjo paveikti gamtą ar dievus norima linkme, trūksta svarbios grandies – koks galėtų būti logiškas šios grandies paaiškinimas. Apie kontraktualinius santykius tarp žmogaus ir dvasių, dievybių arba dievo kalba A. J. greimas, pastebėdamas, kad beveik visų švenčių vidinę struktūrą sudaro padėka už buvusį derlių, atsiprašymas ir auka bei naujų būsimų gėrybių prašymas. Tai išties svarbu, tačiau rumunų etnologas M. eliade pateikia dar vieną, gana įtikinamą šios problemos interpretaciją. Jis tyrė agrarinę mitologiją ir religiją labai plačiame areale, apimančiame didžiulę teritoriją nuo Ispanijos iki kinijos ir pastebėjo neįtikėtinai daug bendrų bruožų, netgi leidusių teigti apie įvairių tautų žemdirbių religinių simbolių bei mąstymo universalijas. Jis pastebėjo, kad remiantis minėtomis mąstymo analogijomis, atskiri mitų fragmentai, išlikę labai nutolusiose šalyse gali gerai paaiškinti tai, kas fragmentiškai išliko kitose. M. eliade teigia, jog visa, kas paprastai daroma kritiniais ir pereinamaisiais kalendoriniais momentais, o šventės ir gausios apeigos kaip tik lydi tuos laiko tarpsnius, visa tai atkartoja Pasaulio sukūrimo aktą. Polineziečių mito kaip dievas Io sukūrė dangų ir Žemę pavyzdžiu jis atskleidžia mito paskirtį ir jo taikymo sritis: „Jis tarė – tepersiskiria Vandenys, tesusidaro dangūs, teatsiranda Žemė! (...) Žodžiai, kuriais Io įžiebė šviesą tamsoje, sakomi apeigose, skirtose tamsai ir prislėgtai širdžiai atgaivinti, išvaduoti nuo negalios ir senatvės, apšviesti paslėptus daiktus ir vietas, įkvėpti dainų kūrėjus, taip pat grįžtant iš karo – lygiai kaip ir kitomis sąlygomis, stumiančiomis žmogų į neviltį (...) Ir visos tos negatyvios ir beviltiškos, iš pažiūros nepataisomos situacijos apverčiamos

deklamuojant kosmogoninį mitą“ (eliade 1990: 53–54). Mito sugebėjimą atstatyti pažeistą pusiausvyrą, harmoniją yra pastebėję ir C. Lévi-Straussas, tirdamas indėnų mitologiją (Lévi-Strauss 1955: 435). Bet kurio mito prasmės struktūrai perteikti A. J. greimas pasiūlė universalią semantinio kvadrato formulę Ā>C ~ C>A, kuri leidžia geriau suprasti ir mūsų kalendorinio folkloro apeiginę paskirtį. kitais žodžiais tariant, kiekvieno mito pradžioje vaizduojamas pasaulis ar tiesiog tokia situacija, kurioje pažeista harmonija, anot greimo „visuomenės sutartis“, apverstos vertybės. Mitas tarsi tarpininkas, mediatorius atverčia pasaulį, grąžindamas vertybes, tvarką ir harmoniją. šiai iš mito prasmių struktūros išvestai formulei A. J. greimas suteikia platų prasmių tyrimo įgaliojimą (greimas 1989: 160).

Muzikos instrumentai apeigose

greta giesmių, žaidimų ir dainų per kalendorines šventes buvo tikslingai naudojami įvairūs muzikos instrumentai ir kiti garso įrankiai, ypač mušamieji. dažniausiai įvairūs instrumentai vartoti per kalėdotojų ir Velykų lalautojų vaikštynes.

Turima žinių, kad dzūkijoje kalėdų dieną persirengėliai vedžiojo su savimi arklį – šyvį ar širmį, kurį šokdindavo pagal smuiko muziką. Baltarusiai pagal smuiko ir būgno muziką tuo laikotarpiu šokdindavo ožką. XX a. I pusėje dzūkijoje dar buvo visuotinai paplitęs paprotys kalėdų dieną po pamaldų surengti namuose vakarą, per kurį smuikininkai grieždavo dainas ir šventas giesmes, o „pasibaigus giedojimui,


atnešdavo muziką ir pats šeimininkas pradėdavo šokti. Taip užbaigdavo adventą ir pradėdavo mėsėdį“ (kirdienė 1998: 139–140). Visoje Lietuvoje smuikuota užgavėnių, Jurginių, Joninių, Petrinių vakarėlių metu, per Sekminių sambarius, devintines ir ypač per Velykas. dzūkijoje Velykų išvakarėse vaikščiodavo lalautojai, kurie giedodavo religines giesmes ir tradicines lalynkas, pritardami smuiku, kartais ir „dūda“ bei dabartiniais laikais, ir akordeonu.

Aptardami triukšminių ir saviskambių instrumentų panaudojimą kalendorinėse šventėse turime prisiminti

S. daukanto minėtus tabalus mušusius blukvelkius, yra išlikusių žinių apie būgnų, kleketų, rinkinės, katilų, keptuvių ir visokiausių triukšminių instrumentų – ideofonų naudojimą. Instrumentų keliamas triukšmas greičiausia atliko apsauginę-profilaktinę paskirtį, nes buvo tikima, jog kalendorinių švenčių laikas – ypatingo dvasių aktyvumo metas (greimas 1990: 461). Tarškynės ir būgnai per Velykas buvo plačiai naudoti visoje Lietuvoje, taip pat Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Vakarų Baltarusijoje per katalikų bažnyčios apeigas didžiosios savaitės metu. Mat tuo metu nutildavo varpai ir vargonai ir pastarieji liaudiškos kilmės instrumentai juos pavaduodavo. (Apanavičius 1992: 40). Instrumentų ir įvairių daiktų keliamas triukšmas turėjo ir kitą – komunikacinę paskirtį – perspėdavo šeimininkus apie ateinančius kalėdotojus, užgavėnių persirengėlius, Velykų lalauninkus.

Vis tik tenka konstatuoti, kad tradicinių muzikos instrumentų vaidmuo kalendorinėse šventėse nėra labai svarbus, o naujesniųjų (smuiko, armonikos, akordeono) funkcija nebeturi gilesnių sąsajų su švenčių apeigynu ir atlieka pasilinksminimo funkciją. galėtume pritarti nuomonei, kad „senųjų instrumentų palyginti menkas vaidmuo kalendorinėse šventėse aiškintinas jų kaip pirmykštės signalizacijos, medžioklės ir gyvulininkystės įrankių prigimtimi ir paskirtimi“ (Apanavičius 1992: 42).

Tyrinėtojai daugelyje šalių yra pastebėję, kad ritualų ir apeigų atlikimas sukelia stiprias dalyvių emocijas. Tačiau dzūkų kalendorinių dainų bei žaidimų etnografiniai liudijimai nerodo labai ryškiai emociškai nuspalvintų, egzaltuotų šių apeigų atlikimo pavyzdžių. emocinis

Tarškynė “Terkšlė”. Pagaminta iš slyvos medienos, 2005 m. Aut. Algirdas Juškevičius

11

tonusas žiemos švenčių metu yra labai santūrus, pabrėžiamas ypatingas apeiginio veiksmo santūrumas, rimtumas. Pavasario cikle jis intensyvėja ir gana ryškiai pasireiškia atviresnės raiškos šūksmingomis intonacijomis per Jurgines bei Sekmines.

Literatūra

Astrauskas R. Apeigos ir muzikos santykis kalendoriniame folklore. Lietuvių liaudies papročiai. Sudarė J.kudirka. V.: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1991. P. 189-206greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago, 1990Laurinkienė N. Mito atspindžiai lietuvių kalendorinėse dainose. V. Vaga, 1990Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V., 1983Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987.Vėlius N. Mitologinė švenčių semantika krantai, 1989 Nr.2. P. 10-14Tolstaja S.M. o semantičeskom edinstve obriada Folklor: problemy sochranenija, izučenija i propagandy. Tezisy vsesojuznoj naučno-praktičeskoj konferenciji. Moskva, 1988, Častj I, C. 146 5. Wosien M.g. Sacred dance. London, 1974. dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. V., 1979.Marcinkevičienė N. Lietuvių kalendorinės šventės: filmų ciklas (dVd). V.:LLkC, 2005.Atvažiuoja kalėdos: advento – kalėdų papročiai ir tautosaka / Sudarė S.Valiulytė, N.Marcinkevičienė, e.Venskauskaitė. V.: LLkC, 2000. kupole rože: Sekminių-Joninių papročiai ir tautosaka. / Sudarė N.Marcinkevičienė, L.Mukaitė, A.Vakarinienė. V.:LLkC, 2003.Marcinkevičienė N. Rasos. Joninės. kupolės. V.: LLkC, 1994.

Summary

Rimantas Astrauskas

LITHuANIAN CALeNdAR HoLIdAyS ANd RITuALS

Since ancient times, Lithuanians have been engaging in various kinds of businesses – hunting, fishing, cattle breeding and farming. Scientists commonly agree that cattle breeding and farming became the most important resources of living from the day people started living sedentary life. Annually recurrent, ever changing seasons destined repetitive and obligatory daily shores with short moments of respite, such as holidays dedicated to rejoice upon the work results. All of this conditioned the rhythm of life and formatted the lifestyle of village people. existence of the farmers mainly depended on nature; their life and activities in quite difficult conditions for farming in Lithuania required observation, accuracy, a lot of knowledge and ability to adopt. Valuable experience was accumulated and transferred from generation to generation in a form of rituals, traditions and holidays. Farming with primitive and unproductive tools was a complicated work with results vulnerable to the storm, heavy rain or draught and, therefore, since ancient times people used to look for the help from

natural powers, souls of the predecessors and gods. Calendar customs, rites and rituals performed this important compensatory function helping to survive and give meaning to existence. Lithuanian calendar holidays and rites are traditional agrarian year cycle holidays and rites performed on a strictly defined time according to the folk calendar. over many centuries of formation and practical usage of this customs and rites system, it helped to survive and harmonize the farmstead. Calendar melodies performed during the rites, empower their pragmatic functions (especially communicational and emotional). With decay of rite‘s importance, melodies become of hedonistic function and a means for expressing individual emotions. Therefore, the relationship between the rite and music becomes obvious and tight.

Nuotr. Jevgenijos Levin


Jolanta Zabulytė

STANISLoVo PeTRAškoS AkMeNS TAPyBA

Anykščių kraštas garsėja ne tik nuostabia gamta, bet ir kūrybingais žmonėmis. šio krašto menininkų būriui priklauso ir tautodailininkas Stanislovas Petraška (1935–2009), paveikslus kūręs atrasta savita technika, specialistų įvardinta akmens tapyba. Tai unikalus, Lietuvoje (o gal ir europoje?) analogų neturintis reiškinys. Tapybai skirtos medžiagos – akmens miltų paruošimas, pasitelkus tik metalinę grustūvę ir kantrybę, primena senosios tapybos laikus, kai dailininkai patys gamino reikiamus dažus. ši akmens tapybos technologijos savybė, kaip ir pati akmens miltų tapyba, reikalauja labai daug atsidavimo, neįtikėtino kruopštumo bei susikaupimo ir šiandien taip brangiai įkainuojamo laiko, todėl S. Petraškos darbai negali nekelti susižavėjimo. kita vertus, akmens tapybos technika primena Rytų tradiciją – ilgai ir kruopščiai akmens smiltimis kuriamas vaizdas ne tik meditaciniu darbo pobūdžiu, bet ir pačia medžiaga primena mandalas: atidus žiūrovas negali nepastebėti kiekvienos kruopščiai ir su meile išdėliotos smiltelės ramaus spalvinio vingio ar suvirpėjimo, negilaus reljefo formų faktūrinio krūptelėjimo, akmens miltų spalvų dermių ir jų persipynimų raštų. Įdėmiai žvelgiant į kūrinius atsiveria vaizduojamo objekto detalių ir visumos dermė, leidžianti

Anykščiai, 1997

naujai ir kitaip pamatyti iš pirmo žvilgsnio paprasto atvaizdo vidines gijas.

kyla natūralus klausimas – kaip S. Petraškai kilo mintis tapybos instrumentu pasirinkti akmenį? Su autoriumi nemažai bendravusi muziejinininkė Skaidrė Račkaitytė prisimena, kad impulsą išbandyti save kūryboje davė gintaro mozaikų paveikslėliai: „padovanojus gintaro paveikslėlį, pagalvojo, kad ir jis taip gali, kodėl nepadarius? Juolab ir kiti paragino, paerzino – įrodyk, kad gali. Pabandė. Negražu, kažko trūksta, likę per dideli tarpai, kažkaip juos reikia užpildyt... Ir prisiminė akmenis, tiksliau, jų miltus, kuriais kadais taisė akmeninių laiptų plyšius.“ štai taip vedamas aukštaičiams būdingo pasididžiavimo ir noro išbandyti save bei anykštėniško kūrybingumo buvęs Lietuvos karininkas atrado iki tol nematytos tapybos kalbą.

Nemaža dalis Petraškos darbų nedatuoti, todėl ankstyvąjį laikotarpį įmanoma nustatyti pagal tris esminius bruožus – rudos medienos foną, komponavimo principus ir piešinio stilistiką. Ankstyvieji kūriniai priklauso neilgam 1975–1978 m. periodui, tačiau kai kurių apie 1978 m. sukurtų paveikslų stilistika artima vėliau gimusiems darbams, o tai rodo, kad disciplinuotas ir atkaklus darbas greitai davė gerus meninius rezultatus.

13

Siaurukas, 2005

Ankstyvuosiuose kūriniuose vyrauja lygaus tamsaus medienos fono ir akmens piešinio kontrastas, gan abstrahuota, net primityvoka piešinio stilistika, naudojama fragmentiška, tarsi „nukirpta“ kompocizija. Tenka manyti, kad vienas iš ankstyviausių Petraškos darbų, atskleidžiančių pirmuosius savitos technikos ieškojimus, yra „gromatėlę parašė..“, kuriame dangų atstoja tamsiai rudos medienos plokštė, o gintaro mozaikos saulės spinduliai tarsi voratinklio gijos „pjausto“ visą atvaizdo plotą, kuklios spalvinės gamos akmens miltais dengtos paveikslo dalys sudaro spalvinį ir faktūrinį kontrastą su fonu, lietuvaitės tautiniais drabužiais figūros ir gamtos elementų piešinio stilistika apibendrinta, atvaizdo erdvė gan plokščia. Analogiški bruožai būdingi ir kitiems šio periodo darbams, kuriuose atvaizduoti J. Biliūno kapas, Puntuko akmuo, Trakų pilis. Abstrahuotą, klaidingų proporcijų ir dekoratyviai plokščią žmogaus figūrą matome ir istorinės tematikos simbolinėje kompozicijoje „gediminas 1316–1341“, kurioje akivaizdų autoriaus dėmesį smulkioms detalėms atskleidžia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapio vietovių užrašai.

Ankstyvojo periodo paskutiniam tarpsniui priklauso „Pasaka“ (1978) ir „Boržomi“, bylojantis apie naują, subrandintą meninę kalbą: kruopščiai, su smulkiomis detalėmis atvaizduoti architektūros ir kiti motyvai (pilis, trobelė ant vištos kojelės, katinas, spygliuočiai ir debesys „Pasakoje“, gruzijos kalnų pašlaitėse esantys pastatai ir kalnus dengiantys miškų masyvai „Boržomi“), akmens smiltimis padengiamas visas paveikslo plotas, o įvairiaspalvių pastelinių spalvų dermė perteikia erdvės daugiasluoksniškumą bei atskirų vaizduojamų objektų

apimtis. Taigi, susiformavusio vientiso stiliaus periodui

priklauso nuo 1979 iki mirties (2009 m.) sukurti darbai. Lyginant su ankstyvaisiais, šio laikotarpio kūriniuose iš laikomas faktūrinis vientisumas, tobulesnės kompozicijos, piešinys ir spalviniai deriniai tikslesni, perteikiama erdvės iliuzija. Nors naudojamų Lietuvos lauko akmenų spalvos nulėmė pastelinių tonų vyravimą, kai kuriuose darbuose spalvinė gama praturtinama skirtingų atspalvių žalsvais, melsvais, gelsvais tonais. Pasak Skaidrės Račkaitytės, įvairesnį spalvingumą lėmė per ilgą laiką paties tautodailininko surinkti bei kitų žmonių atvežti skirtingų spalvų akmenys, – nuo 9 dešimtmečio Petraškos darbuose atsiranda daugiau žalsvai mėlynų („Trakai“, 1982 m.), vėliau – ir žalsvų (“karalienės liūnas“, 1990 m.), įvairaus intensyvumo gelsvų („Anykščiai“, 1997 m., „kavarskas“, 2000 m. ir kt.) atspalvių. kai kuriuose darbuose panaudota nedidelių įvairių atspalvių akmenėlių mozaika vaizdams suteikia tikroviškumo, o skirtinga akmenėlų faktūra bei spalvos papildo savitais kontrastais (du darbai, kuriuos pagal tematiką ir stilistiką galima būtų įvardinti savitu diptiku – „Vytautas Trakuose“ ir „Pilies sargyboje“, abu 1982 m., architektūros elementai – pastatų pamatai, tilto arkos ir kt. darbuose „J. Biliūno tėviškė“, 1986 m., „Trakai“, 1990 m., „Balnokim broliai žirgus“, 2003 m.). daugelyje šio laikotarpio darbų nėra buvusio fragmentiškumo įspūdžio – peizažuose ir kaimo vaizduose, miestų panoramose ir siužetinėse kompozicijose dažnai naudojamas „paukščio žvilgsnio“ ar nuo aukšto kalno žiūros taškas, suteikiantis kompozicijoms monumentalumo ir atveriantis plačius


Aukštaitijos sodyba, 1989

Kur lygūs laukai, 2000

15

Valdovų rūmai, 2009

Samarkando senamiestis, 1985


horizontus su dramatiškai išsidriekusiais debesų kuokštais ar giedria ramybe dvelkiančiu dangum. Labiausiai stebina ir žavi Petraškos dėmesys smulkioms, fotografiškai tikslioms detalėms: akmens miltų ažūru kruopščiai perteiktos lapuočių, spygliuočių medžių lajos, belapių šakų ir kamienų raštai, jų atspindžiai vandenyje; kaimo trobesių ir miesto pastatų stogų danga (šiaudiniai, čerpių, šiferio stogai) bei kiti architektūros elementai (langai ir langinės, rąstų ir jų sąsparų ritmas, langų stiklo blizgesys); kaimo sodybų komponentai (žiogrinės ir kitokios tvoros, šuliniai); atrodo net suskaičiuotos miesto šaligatvių plytelių ar mūrinių pastatų plytų juostos, siaurojo geležinkelio bėgiai, ant žemės rudens nukrėsti medžių lapai ar sniego lopinėliai ant pušų, pastatų stogų... kiek sunkiau Petraškai sekasi su žmonių figūromis – jos išlieka abstrahuotos, gan plokščios, t. y. stilistika artimos taip vadinamajai naiviajai tapybai („Vytautas“ ir „Pilies sargyba“, abu 1982 m., „Savanorių priesaika“, 2001 m.).

kalbant apie darbų tematiką, tenka pastebėti, kad vyrauja daugelio vyresnės kartos tautodailininkų kūryboje populiarūs Lietuvos gamtos, architektūros ir kaimo vaizdai, istoriniai motyvai. Natūralu, kad S. Petraškos kūryboje daug vietos atranda būtent gimtojo krašto gamta, istoriniai ir kultūriniai objektai – tarsi gidas jis veda žiūrovą po pamiltas Anykščių apylinkių vietas, kviečia pajusti skirtingu metų laiku jų skleidžiamą nuotaiką, dalinasi praeities prisiminimais.

Anykščių krašto gamtos ir architektūros tema sukurta keletas Puntuko akmens ir jo brolio atvaizdų, mėgstami Anykščių krašto pušynuos besiraizgantys miško keliai bei takai ar upės vingiai („Pašventupys“, 1999m., „Žiemužė“, 1995 m., „Posūkis“, 2000 m., monumentalia ramybe dvelkiančios „šilelio pušys“ (1997 m.) ir kt.), panoraminiai Anykščių vaizdai su bažnyčios bokštais, miestelio namų, šventosios arba gatvių fragmentais (1996, 1997, 2005 m., „Vienuolio žvilgsniu“, 2002 m.), „Anykščių koplyčia“ (1986 m.), keliais variantais atkartotas „Laimės žiburys“, šventosios užtvanka (2003 m.), A. Vienuolio-Žukausko ir A. Baranausko memorialinis muziejus („Bobų vasara“, 2003 m.), Vorutos pilis („Voruta“, 2001 m.), Anykščių siaurojo geležinkelio stotis ir traukinys („Siaurukas“, 2005 m.).

Ne mažiau autoriui brangi ir senojo kaimo tematika: tai rąstų trobomis su baltomis langinėmis ir šiaudiniais stogais bei šuliniais su svirtimis pasidabinę Aukštaitijos ir Anykščių krašto etnografinių kaimų vaizdai, dvelkiantys tokių artimų ir jau tolstančių laikų nostalgija („Aukštaitijos sodyba“, 1989 m., „Paširvintys“, 1993 m., „A. Vienuolio tėviškė“, 1997 m., „šalta“ ir „Žiemos spalvos“, 2006 m. ir kt.).

šalia gimtojo krašto atvaizdų randame ir kiekvienam lietuviui brangias Lietuvos vietas: itin pamėgtas Trakų pilies motyvas (keletas įvairių metų variantų) ir sostinės vaizdai (Aušros vartai ir gedimino pilis, Vilniaus senamiesčio panorama (1990 m.), koliažiniu principu komponuoti Vilnių simbolizuojantys objektai – gedimino pilis su trispalve centre, apsupti varpinės, universiteto, Aušros vartų, katedros ir varpinės, Seimo rūmų, televizijos

bokšto fragmentais – „Vilnius“, 1992 m., baltumu spindintys „Valdovų rūmai“, 2009 m.), nuo smėlio kopos matoma raudonais stogais, miškais ir marių vingiais alsuojanti Nidos panorama (2007 m.). Atiduota duoklė ir dvarams („Putvinskio dvaras“, 2004 m., „Rokiškis“, 2006 m.), o kryžių kalno kryžiai simboliu iškyla Lietuvos žemėlapio centre („kryžių Lietuva“, 1997 m.). Simboliniams darbams priklauso ir dekoratyvi, smulkiais istorinių stilių ir tautinio rašto motyvais išausta kompozicija „karūna Lietuvai“ (2001 m.).

Buvusių tolimų kelionių prisiminimą įamžina itin dekoratyvių Azijos senųjų pastatų ornamentų spalvingas grožis („Samarkando senamiestis“, 1985 m.). Religinės tematikos darbas žinomas tik vienas – tai privačioje kolekcijoje esantis kristus Alyvų kalne. S. Petraškai nebuvo artimas ir natiurmorto žanras – galima spėti, kad akmens smiltimis nutapytas paveikslas su raudonomis rožėmis vazoje yra tik šio žanro pabandymas (“Natiurmortas“, 1990 m.). daugiafigūrinės siužetinės kompozicijos taip pat retos, tačiau sunku pasakyti ar dėl žmogaus figūros vaizdavimo sudėtingumo, ar menininko tai nedomino

Šilelio pušys, 1997

17

taip kaip Lietuvos gamta ir istoriniai objektai. Vienas iš įspūdingų S. Petraškos šios srities darbų (neskaitant minėtos „Savanorių priesaikos“) – dramatiškas istorinės tematikos kūrinys „kur lygūs laukai“ (2000 m.), kuriame perteiktas lietuvių mūšio su kryžiuočiais momentas. Raitelių ir karių figūrų gausa, gan detaliai perteiktos žmonių aprangos detalės, ekspresyvūs judesiai alsuoja istorinės kovos įkarščiu, tarsi draskančiu tolumoje matomo lietuviško kaimo ir žydinčių sodų gyvasties rūbą, ginamą drąsių tautos karžygių ir paprastų vyžotų valstiečių.

S. Petraškos akmens tapybos kūriniai mums kalba ne tik apie kūrybines žmogaus galimybes, bet ir apie amžinas, nenuperkamas tautos atminties ir gimtojo krašto vertybes, kurias šiandien reikia saugoti ir plėtoti, nes tik pažindamas save gali būti įdomus kitiems, kituose pamatyti tai kas savita...

Visos nuotraukos iš A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų, darbas “šilelio pušys” yra privačioje kolekcijoje.

Summary

Jolanta Zabulytė

SToNe PAINTINg oF STANISLoVAS PeTRAškA

Anykščiai region is famous not only for magnificent nature, but also for creative people. A company of artists includes also folk artist Stanislovas Petraška (1935–2009) – creator of his own special technique, named - stone painting. This is a unique phenomenon having no analogy in Lithuania (and maybe in europe?). Materials used for painting – preparation of stone powder made only with metal pestle and patience, remind of the times of ancient painting when painters used to make their own dye. This feature of painting technology, just like stone powder painting, requires a lot of commitment, incredible thoroughness, concentration and time – a true treasure in current times. Therefore, works of S. Petraška give rise to excitement.

The early pieces feature a contrast of smooth dark wood background and stone painting, a little abstract, even primitive painting style with a fragmented, seemingly „cut“ arrangement. The last section of the early period is characterized by „Pasaka“ (Fairy Tale) (1978) and „Boržomi“, testify of a new and mature artistic speech: precisely, with minor details master pictures architecture and other motives (castles, hut on chicken leg, cat, conifers and clouds) in a „Fairy Tale“, buildings on the georgian downhill and mountain covering woods in „Boržomi“; the whole area of a picture is covered with stone sand and the harmony of various pastel colours reveals many-layered area and volume of different pictured objects. Pieces created from 1979 till master‘s death belong to the integral style period. In comparison with the early period, the latter period works retain textured integrity, more ideal arrangement, the picture and colour combinations are even more precise and present the

space illusion. Although the colours of Lithuanian field stones destine the prevalence of pastel tones, but some works are enriched with a colour palette of green, blue, light blue and yellowish tones. Since the 9th decade, Petraška works start featuring greenly blue („Trakai“, 1982), later – greenish (“karalienės liūnas“, 1990), and yellowish undertones of different intensities („Anykščiai“, 1997, „kavarskas“, 2000, etc.). There is the greatest astonishment and amazement about master‘s attention to minute, photographically precise details: with stone sand, master precisely renders conifer, deciduous tree crowns, leave-free branches and trunk patterns, their reflections in water; roof covering of village houses and town buildings (straw, tiling, slate roofs) and other architectural elements (windows and windowsills, rhythm of logs and their splicing place, window glass shine); village household components (different kinds of fences, wells); it seems that master even counted city pavement tiles or stone brick lines on buildings, narrow railways, tree leaves on the ground in autumn or snow patches on the pine-trees, and building roofs. Notably, subjects of his works mainly prevailed also in the creative work of the older generation of folk artists who depicted Lithuanian nature, architectural and village images and historical motives. Stone painting works of S. Petraška tell us of the creative opportunities of a man as well as of the eternal and non-purchasable values of nation‘s mind and native homeland which should be protected and developed today, because only with self-cognition one can be interesting to others and find individuals traits of anything.


Vitalija Vasiliauskaitė

kRyŽdIRByS Iš PANeVėŽIo

kaip XIX a. antroje pusėje Panevėžio kraštą kryžiais dabino garsusis Vincas Svirskis, taip XX a. pabaigoje bespalvį tarybinį Panevėžio miesto ir rajono bei visos Aukštaitijos peizažą savo darbais gyvino ir gražino liaudies skulptorius kazimieras Nemanis (1923–2002). šis kuklus meistras sukūrė apie 70 koplytstulpių ir stogastulpių, per 30 kryžių, apie 40 sakralinių, daugiau kaip 10 memorialinių medžio skulptūrų, daugybę suvenyrinių skulptūrėlių, bareljefų ir kitokių darbų. gražus kraitis per nepilnus 80 gyvenimo metų.

k. Nemanis gimė 1923 m. vasario 2 d. buvusioje ukmergės apskrityje, užuraisčių kaime, netoli Pagirių. kazimieras Nemanis – trečios kartos meistras savo šeimoje: senelis kalė girnas, tėvas mokėjo ir staliaus, ir kalvio, ir račiaus amatą. kazimiero jaunėlis sūnus Vilius taip pat sekė tėvo pėdomis – buvo diplomuotas stalius, baldžius ir noriai padėdavo tėvui darbuotis prie koplytstulpių ar kryžių. Polinkį kūrybai meistras kazimieras atrado labai anksti: drožti iš medžio pradėjo piemenaudamas, o šešiolikos dar neturėdamas savarankiškai sukūrė antkapinį paminklą savo seneliui – betoninę kristaus skulptūrą. Pomėgis skulptūrai neapleido meistro visą gyvenimą. Po karo kaimuose pradėjus kurtis kolūkiams darbštus ir talentingas jaunuolis išvažiavo į miestą – Panevėžį, kur nusipirko žemės sklypelį, pats pasistatė erdvų dviejų aukštų namą, parsivedė žmoną ir pradėjo kantriai ir tyliai darbuotis. Iš pradžių meistravo suvenyrų įmonėje „Tulpė“ – drožė velniukus raktų

pakabukams, vėliau ėmė kurti savarankiškus meninius darbus: skulptūras ir bareljefus interjerams, memorialines skulptūras. Savamokslis kazimieras Nemanis buvo vienas pirmųjų pripažintų liaudies meistrų Panevėžyje. Liaudies meno rūmai liaudies meistro vardą k. Nemaniui suteikė 1965-aisiais. Net 20 metų (nuo 1978 m. iki 1998 m.) meistras priklausė Panevėžio miesto meno tarybai – vertino kitų tautodailininkų darbus, iki 1979 m. buvo Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus drožėjų sekcijos pirmininku. Viešajame gyvenime k. Nemanis dalyvavo santūriai – nemėgo parodų atidarymų, tautodailininkų seminarų ar plenerų šurmulio. Per netrumpą kūrybinį gyvenimą dalyvavo tik 13-oje parodų, iš jų tik trys asmeninės (jubiliejinės) parodos, surengtos Panevėžyje, Vilniuje ir Naujamiestyje (Panevėžio r.). Aktyviau viešajame gyvenime k. Nemanis reiškėsi iki 1970-ųjų. Vėliau – tyli rezistencija: darbas kuriant sakralinius paminklus bažnyčių šventoriuose, kapinėse, atokiose sodybose. gražiai išpuoselėtą savo sodybą 1970 m. meistras užbaigė dailiu koplytstulpiu su šv. Jurgiu ir kitais šventaisiais. Tuo metu vienas pirmųjų mieste sakralinių paminklų ne bažnyčios šventoriuje badė akis komunistų partijos veikėjams, kurie nuolat primindavo, kad tą „kryžių“ reikia nugriauti. šiems priekaištams meistras rado saliamonišką sprendimą – nukalė savo sodybai tvorą su velnių figūromis, kaip pats sakė, kad būtų pusiausvyra. Tik Atgimimo laikais meistras tvoros velnius perkalė į karžygius.

Nr. 1 – Kazimieras Nemanis prie ruošiamo kryžiaus korpuso

19

Meistras k. Nemanis žiaurios ateistinės propagandos laikais sugrąžino į mūsų krašto peizažą beišnykstančius tradicinių formų stogastulpius, koplytstulpius, gausiai dekoruotus kryžius. Į tas vietas, kur ir turėtų būti, kartu su meistro darbais sugrįžo rūpintojėliai, marijos, nazariečiai, šventi antanai ir kazimierai. kuklų meistrą iš Panevėžio atrasdavo tradicinę liaudies skulptūrą puoselėjantys kunigai ir paprasti parapijiečiai iš įvairiausių Lietuvos kaimų, miestų ir miestelių. Stebina meistro darbų geografija: ne tik Panevėžys ir Panevėžio rajonas, bet ir Plungė, ir Telšiai, ir Seredžius, ir šakiai, ir Varėna, ir Pakruojis, ir Rokiškis, ir Anykščiai, ir kėdainiai, ir kaunas, ir Vilnius, net švenčionys ir Zarasai.

Skulptoriaus k. Nemanio darbai gana vientisi. Meistro nesiblaškyta po įvairius žanrus. daugiausia sukurta koplytstulpių ir stogastulpių bažnyčių šventoriams, sodyboms papuošti, mirusiesiems atminti. k. Nemanio stogastulpiai aukšti, dažniausia dviejų, kartais trijų stogelių, iš visų keturių pusių puošti šventųjų skulptūrėlėmis. Stogeliai dailiai apkalti skarda, viršūnėse – paties meistro kaltos saulutės. Stogelių karnizai ir kolonėlės dailiai dekoruoti ažūriniais medžio drožiniais.Stogastulpio korpusas dažniausiai išraižytas geometriniais arba augaliniais ornamentais. Nemanio stogastulpiai išsiskiria taisyklingomis proporcijomis ir grakštumu. kaip tokį galime matyti kryžių kalno (Meškuičių sen., šiaulių r.) papėdėje. /Foto Nr.2/

ypač išraiškingi Nemanio kurti koplytstulpiai. Jie yra dvejopi: vieni labiau tradiciniai, kiti modernesni, tai – skulptūros su stogeliu. Tradiciniai koplytstulpiai taip pat aukšti, ažūriniais drožiniais dekoruota ir apskardinta medinė stoginėlė, viršuje užbaigta kaltine „saulute“. Po koplytstulpio stogeliu iš visų keturių pusių „apgyvendintos“ šventųjų skulptūrėlės. Į stogastulpius ir koplytstulpius meistras dažniausiai kelia Nukryžiuotojo, Rūpintojėlio, švč. Mergelės Marijos ir šv. Antano, šv. kazimiero arba šv. Jono krikštytojo nedažytas skulptūrėles. Tradicinių koplytstulpių korpusas dažnai dalijamas į dvi dalis: pažemėje esantis pagrindas kiek storesnis, nes jame iš visų keturių pusių įkomponuoti šventųjų, istorinių arba memorialinių motyvų skulptūriniai bareljefai su dvišlaičiais stogeliais, čia dažnai rasime ir įrašą su paminklo pastatymo intencija; viršutinė korpuso dalis grakšti, dailiai ornamentuota augaliniais motyvais. Tradiciniai Nemanio stogastulpiai ir koplytstulpiai nedažyti, išsiskiria precizišku išbaigtumu. /Foto Nr. 3/ Patriotiškai nusiteikęs meistras savo darbų puošyboje nebijojo įkomponuoti Vyčio kryžių ar gedimino stulpus, tarp bareljefinių skulptūrų atpažįstame Maironį, Vaižgantą, kunigų, knygnešių, istorinių asmenybių portretus. Tradicinių aukštaitiškų stogastulpių ir koplytstulpių vaizdinį meistras, matyt, bus atsinešęs iš savo gimtinės, kur netoliese prieš šimtmetį darbuotasi ir garsiojo V. Svirskio.

Skulptūriniai koplytstulpiai dažniausiai drožiami iš vientiso medžio, pabrėžiant jo įdomią faktūrą – gumbus, šakas, šaknis. Siužetas arba religinis, arba istorinis

Nr. 2 – Stogastulpis Kryžių kalne

Nr. 3 – Stogastulpio šventinimas K. Nemanio gimtinėje


ar memorialinis. dažniausias Rūpintojėlio motyvas. Rūpintojėlio skulptūra išskaptuojama viršutinėje koplytstulpio dalyje, kamienas iš kelių pusių apipinamas figūriniais siužetiniais bareljefais. Tokie šiuolaikiški koplytstulpiai daromi iš vientiso netašyto medžio, apvalūs. Stogelis virš jų irgi dažnai būna ne dvišlaitis, bet apvalus. Stogelio kraštai papuošti ažūriniais medžio drožiniais, o viršuje – kaltinis kryžius. Tokių Nemanio koplytstulpių su Rūpintojėlio skulptūra galime pamatyti kauno, kėdainių, Naujamiesčio, Pakruojo, Panevėžio, Ramygalos, Seredžiaus, Smilgių, Vabalninko kapinėse, kryžių kalno ansamblyje, net Minsko rajono katalikiškoje Induros parapijoje. Skulptūrinio koplytstulpio formą meistras dažnai pasirinkdavo ir memorialiniams paminklams, nors jų nedaug išdrožta. Vienas pirmųjų tokių darbų – memorialas kaizerlingo miškelyje prie Panevėžio 1941 m. vokiečių sušaudytiems gyventojams atminti (1979 m.). šiame memoriale iš 10 koplytstulpių net keturi sukurti k. Nemanio. šių koplytstulpių skulptūros pasižymi ryškia emocine raiška, ekspresyvia dinamika, išlaiko primityvios liaudies skulptūros stilių. /Foto Nr.4/ Meistras dalyvavo kuriant M. k. Čiurlionio kelią Varėna – druskininkai, dainų slėnį Anykščiuose, kartu su sūnumi kūrė skulptūras knygnešių muziejui ustronėje (Panevėžio r.). Nelabai aktyvus buvo masiniuose pleneruose, bet puikiai suprato, kad to reikalauja laikas ir aplinkybės, mėgdavo sakyti: „kas dievo – dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“.

greta skulptūros meistras mėgo ir bareljefinę drožybą. Tokiu būdu drožta daug suvenyrų, tačiau pats didžiausias darbas – Naujamiesčio bažnyčios presbiterijos varteliai, kuriuose vaizduojami Paskutinės vakarienės, dievo avinėlio, ostijos „Aš esu gyvoji duona“ siužetai. Tą pačią bažnyčią dar puošia meistro sukurtos šv. onos ir šv. Mato skulptūros. /Foto Nr. 5/

k. Nemanis buvo tikras savo amato meistras – viską darė pats savo rankomis: nuo medžio paruošimo iki geležinės viršūnės nukalimo darbų. Iš tėvo kalvės atsivežęs į savo sodybą priekalą, įrankius kalė „saulutes“, kryžius, vartus. Ir kitiems mielai sutaisydavo ar sumeistraudavo ką tik paprašytas. dirbo negailėdamas savęs. Nors po sunkios plaučių operacijos buvo netekęs vieno plaučio ir menties, kasdien į dirbtuvę išeidavo 9 valandą ryto ir grįždavo tik 9 valandą vakaro. darbas buvo šventas reikalas meistrui, o gydytojai juokavo: „Nemani, nuo darbo tau antras plautis pradės dygti“. Iš visų darbų mieliausia meistrui buvo drožyba, ypač mėgo šv. Jurgio, šv. kazimiero skulptūrų siužetus, drožinėti smulkų ornamentą. dirbti padėdavo sūnus Vilius (1958–2008), vėliau tapęs savarankišku liaudies skulptoriumi. Bet smulkiais ornamentais ir skulptūrėlėmis Viliaus darbus užbaigdavo tėvas./Foto Nr. 6/ Skulptūras meistras darė iš ąžuolo, medieną džiovindavo ir paruošdavo pats. Iš lieknesnių ąžuolų droždavo stogastulpius ir koplytstulpius, iš storesnių – rūpintojėlius. Žinojo keletą senųjų meistrų paslapčių – medieną impregnuodavo vašku: išlydydavo pilnus dubenis vaško ir su didžiule lempa įkaitindavo, kad vaškas giliai įsigertų į medieną. Skulptūrų figūras

Nr. 4 – Prie skulptūrų memorialui Kaizerlingo miškelyje

Nr. 5 – Bareljefas „Paskutinė vakarienė“ Naujamiesčio bažnyčioje

Nr. 6 – Su sūnumi Viliumi prie skulptūros knygnešiams Ustronėje

21

10 memorial wood sculptures, many souvenir type small sculptures, bas-relieves and other items - a beautiful portion in almost 80 years of life. Inclination to creativity appeared for kazimieras very early: he started carving wood when he was a shepherd, then in his early 16th birthday he made a gravestone monument for his grandfather – that was a concrete sculpture of Jesus Christ. This pleasure of sculpturing never left the master through the whole life. An amateur master, kazimieras Nemanis was one of the first acknowledged folk artists in Panevėžys. Chambers of Folk Art gave folk artists name to k. Nemanis in 1965. during the years of cruel atheistic propaganda, k. Nemanis returned to the landscape of our country the endangered traditional-form roofed pillar-type crosses, shrine crosses and richly decorated crosses. Cross crucifixes, St. Maries, Nazarenes, St. Anthonies and Casimirs returned to the places where they belonged. Modest folk artist from Panevėžys was a true discovery for traditional folk sculpture loving priests and simple parishioners from different villages, cities and towns of Lithuania. Prevalence geography of his works covers not only Panevėžys and the regions, but also Plungė, Telšiai, Seredžius, šakiai, Varėna, Pakruojis, Rokiškis, Anykščiai, kėdainiai, kaunas, and Vilnius, and even švenčionys and Zarasai. Besides sculpture, master was fond of bas-relief carving that he used for carving souvenirs, but the greatest work of this kind – gates to the presbytery of Naujamiestis Church with images of the Last Supper, Agnus dei, wafer „I am the living bread“. The same church is also decorated with his St. Ann and St. Matthew sculptures. k. Nemanis was a true master of this craft – he made everything with his own hands – from wood preparation to iron top minting. k. Nemanis learned folk sculpture art from the famous god sculpture makers, other masters, communicated a lot with Father Stanislav (a priest and capuchin monk Mykolas dobrovolskis) in Paberžė. The already dead folk sculpture k. Nemanis left his striking style recognizable in tall, emphatically architectural roofed pillar-type crosses, shrine crosses or cross forms, a moderate but precise ornament, defined form, but vivid emotional sculptures. Hence, a little forgotten k. Nemanis – one of the most prominent cross makers of Panevėžys region as well as the whole Lithuanian Highlands in the 20th century.

pieštuku pasipiešdavo tik pradėjęs dirbti, vėliau eskizą tiesiog užmesdavo kirviu: čia bus tas, čia tas, o čia va tas. Nuo pradžios iki pabaigos sakraliniai paminklai buvo daromi meistro namų kieme, o pastatyti į vietą dažniausiai veždavo naktimis, nes tarybinio ateizmo laikais tokius paminklus buvo galima statyti tik bažnyčių šventoriuose ir kapinėse./Foto Nr. 1/ Meistras k. Nemanis visada turėjo užsakymų, dirbo ne parodoms, o žmonėms: „Jei žmogus prašo, negaliu atsakyti“, - dažnai kartodavo. k. Nemanis.

Liaudies skulptūros k. Nemanis mokėsi iš praeityje garsių krašto dievdirbių, kitų meistrų, Paberžėje daug bendravo su Tėvu Stanislovu (kunigu ir kapucinų vienuoliu Mykolu dobrovolskiu)./Foto Nr. 8/ 2002 m. Anapilin išėjęs liaudies skulptorius k. Nemanis paliko ir savo ryškią stilistiką, kurią galime atpažinti pamačius išlakias, pabrėžtinai architektūriškas aukštaitiškų stogastulpių, koplytstulpių ar kryžių formas, santūrią, bet precizišką ornamentiką, apibendrintų formų, bet ryškios vidinės emocijos skulptūras. Taigi kiek primirštas k. Nemanis – vienas ryškiausių XX a. pabaigos ne tik Panevėžio krašto, bet ir visos Aukštaitijos kryždirbys.

Summary

Vitalija Vasiliauskaitė

A CRoSS-MAkeR FRoM PANeVėŽyS

Just like the famous Vincas Svirskis decorated Panevėžys region with crosses in the 19th century, the same way folk sculptor kazimieras Nemanis (1923–2002) revitalized and beautified the colourless Soviet Panevėžys city and region with his works at the end of the 20th century. This humble master created around 70 shrine crosses and roofed pillar-type crosses, over 30 crosses, around 40 sacred and more than

Nr. 8 – Pas Tėvą Stanislovą Paberžėje

TauTodailĖs MeTRašTis Nr. 2022

Aukštaitijos tautodailininkai

23


Aukštaitijos peizažas. Bitininkystės muziejus. Stanislovas Žvirgždas, 1990



Stanislavas JanuŠaS

gimė 1950 m. Aidintų k., Tauragės r. gyvena Panevėžyje.Skulptorius.Parodose dalyvauja nuo 2003 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2005 m.2005 m. respublikinės parodos-konkurso Lionginui šepkai atminti prizininkas.2007 m. respublikinės prakartėlių parodos Rokiškyje prizininkas.kūrinių įsigijo meno gerbėjai iš Lietuvos, Lenkijos, JAV ir kt.

25


Dalia Bernotaitė

gimė 1960 m. Vilniuje. gyvena Anykščių r. Niūronių k.Audėja.Parodose dalyvauja nuo 2004 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 2005 m.Suteiktas meno kūrėjo statusas.Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė nuo 2006 m.knygos „ko skamba staklelės naujoj seklyčioj? Anykščių krašto namų audimo apžvalga“autorė.



alfonsas BlažyS

gimė 1947 kupiškio r. Subačiuje. gyvena kupiškyje.Tapytojas.Parodose dalyvauja nuo 2002 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2005 m.

27


lina BeKerienė

gimė 1961 m. Panevėžyje. gyvena kurklių k., Anykščių r.keramikė.Parodose dalyvauja nuo 1992 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1996 m. Suteiktas meno kūrėjo statusas.Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė nuo 2006 m.kūrinių įsigijo Belgijos Raereno keramikos muziejus, Anglijos keramikos muziejus.



Virginijus nuDaS

gimė 1937 m. Biržuose. gyvena krinčine, Pasvalio r.Tapytojas.Parodose dalyvauja nuo 1971 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1973 m.

29


Vytautas PaStarnoKaS

gimė 1965 m. kupiškyje. gyvena Noriūnuose, kupiškio r.Tapytojas.Parodose dalyvauja nuo 1990 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2002 m.Suteiktas meno kūrėjo statusas.Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys nuo 2005 m.Aukštaitijos rajonų tautodailininkų tapybos ir grafikos darbų konkurso dailininkui k. šimoniui atmini laureatas (2004).Respublikinės tautodailininkų tapybos darbų parodos-konkurso A. Varno premijai laimėti laureatas (2007).



laima Dzigaitė

gimė 1954 m. ukmergėje. gyvena ukmergėje.Paveikslų iš augalų kūrėja. Parodose dalyvauja nuo 1984 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1996 m. Suteiktas meno kūrėjo statusas.Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė nuo 2006 m.

31


zigfridas zoltneriS

gimė 1937 m. Rygoje. gyvena Panevėžyje.Tapytojas.Parodose dalyvauja nuo 1983 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1990 m.



leonidas PoluKoVaS

gimė 1961m. omske, Rusijoje. gyvena ukmergėje.Tapytojas.Parodose dalyvauja nuo 2005 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2006 m.Suteiktas meno kūrėjo statusas. Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys nuo 2008 m.

33


robertas MatiuKaS

gimė 1960 m. Anykščiuose. gyvena Anykščiuose.Skulptorius, juvelyras.Parodose dalyvauja nuo 1978 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2005 m.



rimantė aDoMaVičiūtė

gimė 1961m. kuršėnuose, šiaulių r. gyvena ukmergėje.Pynėja.Parodose dalyvauja nuo 1983 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo1986 m. Suteiktas meno kūrėjo statusas.Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė nuo 2009 m.

35


Joana JacKūnienė

gimė1959 m. Pasvalyje. gyvena Pasvalyje.Mezgėja, verbų rišėja.Parodose dalyvauja nuo 1987 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 2003 m.



Vytautas JarecKaS

gimė 1963 m. Pakruojo r. gyvena kirkilų k., Biržų r. kalvis.Parodose dalyvauja nuo 2004 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2006 m.

37


Jolanta KareniauSKienė

gimė 1972 m. Paunksnių k. Rokiškio r. gyvena Pakriaunių k., Rokiškio r.Mezgėja.Parodose dalyvauja nuo 1995 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1997m.



Viginta JaKuBonienė

gimė 1960 m. Akmenės r. gyvena šilagalio k., Panevėžio r.kalvė.Parodose dalyvauja nuo 1997 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1999 m.

rolandas JaKuBoniS

gimė 1964 m.Vilniuje. gyvena šilagalio k., Panevėžio r.kalvis.Parodose dalyvauja nuo 1997 m.Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1999 m.

39

Bronius Slavinskas

Ldk RŪMų MeISTRAI IR AMATININkAI

Per beveik daugiau kaip du dešimtmečius trukusius archeologinius ir architektūrinius Ldk valdovų rūmų tyrinėjimus sukaupta daugiau kaip 300 tūkst. radinių. Tai akmens architektūros detalės, fragmentai, keramikos, metalo, medžio, odos, tekstilės, kaulo ir kiti dirbiniai, numizmatikos vertybės.

Vien koklių su įvairių spalvų glazūra, heraldinėmis figūromis buvusių rūmų teritorijoje surasta apie 8000. Tai viena iš gausiausių ir vertingiausių kolekcijų europoje. šie radiniai šiuolaikiniams restauratoriams padeda atkurti autentišką jų vaizdą. Pagal Pilių tyrimo centro Lietuvos pilys tyrėjų medžiagą, autentiškus pavyzdžius ir brėžinius Valdovų rūmuose jau atkurtos 7 krosnys. „Restauratoriams teko didelis uždavinys – atkurti krosnis pagal surastus koklius, jų fragmentus. Senovės meistrų koklininkų paslaptys jau buvo beveik užmirštos ir jos šiuolaikiniams kūrėjams ne iškarto atsivėrė <...>.“ – sakė Vilniaus puodžių cecho keramikas-restauratorius dainius Strazdas. Reikėjo daug eksperimentuoti, nes plokštinti kokliai turi kaklelį, todėl jie žiedžiami senovinėmis staklėmis. Sudėtinga procedūra – glazūrų derinimas – autentiško kolorito atkūrimas, kiti šių meistrų darbai. Tokio laikotarpio radinių labai reta, juolab, kad dabar jau galime naujai surasta šukelę klijuoti prie ankstesnės, atkastos prieš keliolika metų. Pažvelgus į pastarųjų tyrimų metu surastus keramikos radinius – koklius, galime pamatyti, be jau pažįstamų alegorijų, dar ir nežinomų, netyrinėtų siužetų. Čia surastas seniausias Lietuvos didžiosios kunigaikštystės herbo pavaizdavimas koklyje.

kituose radiniuose matome Prahos vyskupo Vaitiekaus Adalberto (X a.), laikomo vienu pirmųjų Lietuvos apaštalų, vykdžiusio misiją Baltų žemėse ir čia žuvusio kankinio mirtimi, atvaizdą, šv. kotrynos Aleksandrietės nukirsdinimo sceną, įvairių gyvūnų ir mitologinių būtybių pavaizdavimus, labai būdingus gotikos epochos

dailei. Rasta ir unikali, puikiai išsilaikiusi glazūruota dekoratyvinė interjero apdailos plokštė su Nukryžiuotojo, šv. Jono evangelisto bei švč. Mergelės Marijos atvaizdu. Artimiausia jos meninė ir ikonografinė analogija – tai XIV a. pabaigos Vilniaus katedros kriptos freska. Tam pačiam radinių kompleksui priskiriami ir smulkesni tokių plokščių fragmentai.

Rašytinių šaltinių apie buitinius medinius dirbinius, jų technologijas turime nedaug. Žinoma, kad viduramžiais mediniai indai naudoti serviruojant tiek paprastų miestiečių, tiek didikų stalą, patiekiant įvairų maistą. didžioji dalis aptiktų stalo indų pagaminti tekinimo staklėmis. „<...> ankstyviausi šia technika pagaminti indai, surasti Vilniaus Žemutinėje pilyje, datuojami XIV a., tačiau galima manyti, kad tekinimo stakles vilniečiai naudojo ir XIII a.“- rašo medinių dirbinių tyrinėtoja Irena kaminskaitė.

Nemažai įdomių istorinių faktų apie Ldk rūmuose dirbusius amatininkus, įvairių sričių meistrus, skulptorius, dailininkus yra leidinyje „Vilniaus žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje“. Labai vertingų duomenų rasta Lietuvos metrikoje, Lenkijos archyvuose. gausią istoriografinės ir šaltinių medžiagą leidinyje yra apibendrinusi dr. Birutė Rūta Vitkauskienė. Iš įvairių iždininkų arba iždo raštininkų sąskaitų matome, kad daugiausia karaliaus dvare dirbo užsieniečiai – italai, lenkai, vokiečiai, flamandai buvo ir vietinių meistrų...

Įsimintinas renginys Vilniaus pilyje buvo Žygimanto Augusto sesers vestuvės su Suomijos princu Jonu. Iš 1562 m. sudaryto karalaitės daugybės brangių daiktų, papuošalų, kuriuos kotryna išsivežė į Stokholmą, sąrašo, minimi lietuviški kilimai, namų apyvokos daiktai, kurių daugumą gamino Lietuvos amatininkai. Įdomią žinutę apie galeriją katedroje prie šv. kazimiero koplyčios pateikia gedeono Triznos 1649 m. ataskaita.

XVII a. kėdė XVI a. šalmas


Čia nurodoma, kad pilies staliui gabrieliui Lorencui už galerijos pastatymą šv. Stanislovo katedroje prie šv. koplyčios sumokėta 400 auksinių. Menių langams naudotas prancūziškas ir Antverpeno stiklas, juos apsaugojo puošnios geležinės grotos. Jas ir geležinius vartus, kaustytas duris su herbiniais ženklais, vyrius bei spynas pagamino šaltkalviai Paulius ir Stanislovas kundziela. Arba štai kitas įrašas: „Tapytojui kristijonui Maulechui už paveikslus Vilniaus Žemutinės pilies penkių jo malonybes karaliaus kambarių lubose (plafonus), pagal jo malonybės raštišką nurodymą, sumokėta 6000 auksinių, o staliui už rėmus – 700 auksinių.“ 1547 m. italai akmentašiai giovanni Cini ir Baltramiejus Italas skaldė ir tašė akmenis kalnuose prie Bistryčios Žemutinės pilies statyboms. Ruošiant statybines medžiagas jiems talkino kalviai, kurie darė instrumentus (plaktukus, kūjus, laužtuvus, grąžtus). Akmenys į Vilnių buvo vežami arkliais kinkomais vežimais. kiekvienas valdovas ar kunigaikštis pats asmeniškai rūpindavosi savo pilių apdaila, puošyba, jų kainomis, o amatininkams suteikdavo privilegijas, kuriose buvo apibrėžtos jų teisės ir pareigos. Pvz., Zigmanto Vazos privilegijoje (1595 m. gegužės 1 d.) dailidėms ir mūrininkams sakoma, kad „ <...> jei kuris nors užsienietis ar lenkas, ar italas, ar vokietis iš tos valstybės, taip pat ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, norėtų tapti savo amato meistru, tai nė vienam iš anksčiau toje privilegijoje minėtų meistrų neturi nurodinėti nei vadovauti, kol pirmiau neįstojo į Vilniaus cechą ir broliją. Toliau „ <...> kiekvienas pagalbininkas, kuris norėtų tapti meistru, turėtų pranešti vyresniesiems meistrams prieš 12 savaičių. <...> Visi mūrininkų ir dailidžių meistrai ir pagalbininkai, ir vyresnieji, ir jaunesnieji turi dalyvauti pamaldose, kitaip gresia 1 grašio bauda.“ karalienė Bona iš krokuvos siunčia nurodymus Vilniaus tijūnui ir pilininkui šimkai Mackevičiui, kur labai smulkiai aiškina, kaip reikia statyti laiptus Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose. Retesniais atvejais galima išskirti nedidelę grupę amatininkų, tvirčiau susietų su lietuviškuoju, ypač Vilniaus, dvaru. Antai valdovo auksakalys Stanislovas Rachlevičius 1561 m. buvo atleistas nuo prievolės paklusti pilies ir miesto teisei, auksakalių cechui ir nuo kitų prievolių. Jis, kaip valdovo tarnautojas, turėjo dirbti karaliaus iždui. o apskritai amatininkams būdingesnė

buvo ne pastovi tarnyba, bet samdomas darbas. Valdovų rūmuose buvo kaupiami aukščiausio lygio

meno rinkiniai. Išliko keletas žinučių apie rūmų vidaus patalpų dekorą iš Vladislovo Vazos valdymo periodo. Remontas valdovo apartamentuose darytas 1643 metų rudenį, apie tai užsimena Jonas Brindza savo laiškuose.

Iš žemės iždininko Mikalojaus kiškos atsiskaityme už 1640–1644 m. rašoma, kad penkių valdovo apartamentų kambarių lubų plafonuose tapytojas kristijonas Mulechas nutapė naujus paveikslus, už kuriuos sumokėti nemaži pinigai – 6000 auksinių. Auksuotus rėmus šiems plafonams pagamino pilies stalius gabrielius Lorencas. Taigi matome, kad valdovas nešykštėdavo skirti lėšų menių puošybai. Arba, „<...> auksakaliui už altoriaus ir lempų išvalymą – 40 auksinių“. Pvz., Žygimanto Augusto laikais Vilniuje, prie rūmų apdailos ir interjero darbų minima daug kitų įvairių sričių amatininkų (stalių, baldžių, krosnių statytojų ir koklių meistrų, stiklių, bei šaltkalvių), kai kurie buvo atvykėliai, kiti – vietiniai Vilniaus meistrai. dažniausiai minimi vilniečiai šaltkalviai Paulius ir Stanislovas kundziela, kalvis Albertas, kaunietis stalius ir baldžius Andrius Menleris, meistras Jokūbas, koklininkas Petras ir kiti. Laivus Žygimantui Augustui Vilniuje ir Trakuose statė italai kasparas ir Martynas Sekina. To meto išlikę radiniai šiandien mus stebina aukšta jų atlikimo kultūra, menine išmone.

daug įdomybių, atradimų apie to meto heraldiką žino dr. edmundas Rimša. Atkuriant Valdovų rūmų menes bus atsižvelgta į tas epochas, kurias jos reprezentuos. „Bene gražiausia heraldika bus sosto salėje, kurioje bus XVI a. vidurio valdovo, jo ryšių dinastijų, taip pat to meto visų žemių herbai, kurie šiandien yra žinomi. Ji atkuriama „remiantis vieninteliu herbynu, sukurtu Lietuvoje, šiandien saugomu Paryžiaus arsenalo bibliotekoje“. Renesanso epochos sosto salės sienų tapybinio prizo projektas, įgyvendinamas pagal patvirtintą ir suderintą Lietuvos valstybės bei jos atskirų žemių, gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovų heraldinių ženklų panaudojimo ir išdėstymo schemą. (autoriai – Povilas kuodis ir Audronė kaušinienė). Frizo heraldika pasirinkta iš 1555 m. Vilniuje sukurtų herbų, o skydų jungtys iš Bonos Sforzos maldyno miniatiūrų.

dr. Napalys kitkauskas mini, kad archeologiniai

Valdovų rūmų menės

41

tyrimai atskleidė visai iki tol nežinomą, seniai užmirštą Lietuvos profesionaliosios architektūros puslapį, papildė iki tol turėtas kuklias tyrėjų sukauptas žinias apie baltiškojo mūro statinius Žemutinėje pilyje. Mokslininkai yra nustatę, kad nuo XIII a. iki XIV a. vidurio senųjų pastatų mūro sienose taikyta baltiškoji (vendinė) plytų perriša. Rasta daugiau kaip keturiasdešimties tokių mūrinių sienų fragmentų. daugiausia ankstyviausio mūro su baltiškąja perriša kaip tik ir surasta čia po dabar atstatomais Valdovų rūmais. Mūsų tyrimai leidžia manyti, kad Mindaugo ir ankstesniųjų kunigaikščių centras, sostinė, buvo Vilnius, o ne Naugardukas ar kernavė, kaip teigia kai kurie istorikai. Istorikas S. C. Rovelas savo veikale apie viduramžių Lietuvą rašo: „Labai tikėtina, kad Mindaugo karališkasis dvaras buvo Vilniuje, didesnėje gyvenvietėje, egzistavusioje gerokai prieš 1000-uosius metus. Archeologų tyrinėjimai rodo, kad tai buvusi geriausiai įtvirtinta vieta tryliktojo šimtmečio Lietuvoje“. Ir visa tai statė, kūrė ir meistravo geriausi Ldk ir užsienio šalių meistrai, gabūs ir nagingi amatininkai.

Summary

Bronius Slavinskas

MASTeRS ANd CRAFTSMeN oF THe PALACe oF THe gRANd dukeS oF LITHuANIA

In about two decades of archaeological and architectural researches of the Palace of the grand dukes of Lithuania, more than 300,000 findings have been collected. These are mainly architectural stone details, fragments, ceramic, metal, wood, leather, textile, bone and other works, numismatic pieces. 8000 pieces of hearth of various colours of glaze and heraldic figures alone were found in the territory of the palace and make up one of the richest and most valuable collections in europe. These findings are a great help for the contemporary restorers in rebuilding the authentic view. According to the authentic samples and schemas, materials of Castle Research Centre Lietuvos pilys, 7 furnaces have been already restored in the Palace of the grand dukes of Lithuania. Besides the familiar allegories, ceramic hearth found in the recent investigations, reveals some new and uninvestigated plots. The oldest presentment of coat of arms of the grand duchy of Lithuania was found in a tile. other findings picture bishop Vaitiekus Adalbert (10th c.) from Prague, who is considered to be one of the first apostles in Lithuania to do the mission in the Baltic territories and die a martyr‘s death; a scene of decapitation of St. Catherine of Alexandria; images of various beasts and mythical creatures characteristic to the painting art of gothic era. Researchers also found a unique well-preserved glazed decorative interior plate with images of Crucifix, St. John the evangelist and St. Virgin Mary. The most approximate artistic and iconographic analogy of the latter - a 14th century fresco of Vilnius Cathedral crypt. Some minor fragments of such plates are also attributed to the same collection of findings. Archaeological research revealed completely different and already forgotten page of Lithuanian professional architecture and added to the hitherto acquired modest knowledge about the buildings of Baltic masonry in the Lower Castle.

Valdovų rūmų krosnies mūrijimas

Žemutinės pilies keramikos radiniai

Nuotr. Broniaus Slavinsko


Jonas Rudzinskas

HARMoNIJoS IR RITMo ŽAISMė VyTAuTo kRyŽeVIČIAuS kALVySTėS kŪRINIuoSe

Vytautas kryževičius gimė 1944 m. šiuo metu gyvena Panevėžyje. 1975 m. buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2006 m. kūrybinį kalvystės darbą meistras pradėjo 1973 m. Parodose dalyvauja nuo 1974 m. kūrinius eksponuoja Panevėžio krašto ir respublikinėse parodose. 1986 m. už puikią kūrybą buvo apdovanotas kultūros ministerijos premija ir I-ojo laipsnio diplomu. 1979 m. dalyvavo pirmame kūrybiniame seminare. Panevėžio Staniūnų miškelyje kūrė memorialą masinėms žudynėms atminti, Taip pat kūrė Juodkrantėje, „Raganų kalne“ (1980-1981), medžio drožėjų seminare Palangoje (1982), kalvių dienose druskininkuose (1986), mažosios architektūros formų medžio drožybos ansamblio „Žmogui taika“ simpoziume šalčininkėliuose (1986), kūrybinėje meistrų stovykloje šalčininkuose (1988), respublikinėje kalvių kūrybinėje stovykloje Veisiejuose, kurios metu dalyvavo kuriant kompoziciją „Saulučių medis“. daug nukaltų kryžių pasklidę po Lietuvos kapines. Nukalta žvakidžių, židinio grotelių, šviestuvų, vartų, tvorų, įrankių ir kitų metalo dirbinių.

V. kryževičius kalvystės meno išmoko savarankiškai, įgūdžius tobulino Tautodailininkų sąjungos rengiamuose kalvių kūrybiniuose seminaruose. Amato patirties sukaupė dėstydamas kalvystės teoriją ir praktiką Panevėžio technikos mokykloje. Tautodailės parodose meistras dažniausiai eksponuoja tradicinio formato kryžius, saulutes. Aukštaitijos meistrų didžiausia

apžvalginė paroda vyksta Panevėžio dailės galerijoje. kalvių kūriniai eksponuojami kartu, išdėstyti parodų salėje, vienoje iš pagrindinių erdvių. Juodi kalvystės siluetai žiūrovui aiškiai matomi. Savo kūrybos pradžioje mėgo kūrinį konstruoti apkraudamas smulkiomis detalėmis ir išgaudavo tolygų tankų ažūrą. yra sukūręs unikalių skulptūrinių fragmentų, tokių kaip varinis Perkūnas ąžuolinėje J. Jakšto skulptūroje „Raganų kalne“ arba „kanklininkas“ ant akmens luito Skėmuose, Rokiškio r., arba varinis Vyties raitelis ant stogo viršūnės šiauliuose. Įgavęs patirties kalvis išmoko aiškiau įkūnyti ritmiką, išnaudoti pauzes, sutelkti dėmesį į esminę mintį. šiandieninėse parodose galima lengvai atpažinti kiekvieno meistro braižą. V. kryževičiaus kūriniams būdinga tvirta architektonika. Iš to galime spręsti, kad kalvis sąžiningai atlieka paruošiamuosius darbus, apmąsto siekiamą tikslą, nupiešia ne vieną eskizą. dažniausiai naudojamas kompozicinis principas yra skirtingos svarbos kryžmų ritmika. Amato tradicijų tęstinumo elementas – kompozicijos centravimas ant pagrindinio kryžiaus. Jis išsiskiria detalių masyvumu, tradicinėmis ilgių proporcijomis. Bendrą vaizdą meistras įvaldo vizualines mases didindamas centre, o pakraščiuose jas

Vytautas kryževičius kalvėje, 2011

43

plonindamas ir grakštindamas. kryžmų galuose esančias detales dažnai konstruoja iš to paties metalo išplodamas ir atskeldamas, taip išvengdamas bereikalingo sujungimo. Jei kompozicijoje naudojamos didesnio ploto detalės (žvaigždutės, tulpės ir kt.), jose išgręžiama kiaurymė, pabrėžianti erdvę, suteikianti kūriniui lengvumo.

Lietuvių kryždirbystės tradicijoje naudojami įvairūs mitologiniai simboliai. Juos puikiai savo kūryboje interpretuoja kalvis V. kryževičius. Saulutes, mėnulius, žalčius, paukštelius, lelijas, rugiagėles, augalų lapus, kryželius, angeliukus išdėsto simetriškai, muzikaliai jausdamas ritmą. Viename 2010 m. nukaltame kryžiuje kalvis pasinaudojo pagrindiniuose kryžmuose sudarytomis erdvėmis, juose įkomponuodamas keturis angeliukus suglaustais sparnais, savo siluetu tapusiais lyg strėlėmis, nukreiptomis į kryžiaus centrą. Jo kūrinių plastikoje mažiau vartojamos riestos ar banguojančios spiralės, centrą jungiantis žiedas.

darbams grakštumo suteikia pasirenkamas metalo storis. kalvis nevartoja luitinio plieno, kalamo paviršiaus faktūros smulkios, nekonkuruojančios su pagrindiniu siluetu. Labiausiai mėgsta dirbti su donbaso anglimi, nes ją laiko kaitriausia. kaldamas stengiasi būti laisvas, todėl vengia prijuosčių ar varžančių detalių. Projektinėje stadijoje meistras specialiai faktūrų neplanuoja, jos atsiranda natūraliai, darbo eigoje. Menininkas supranta, kad kalvio prisilietimas – vertybė. Išbaigdamas kūrinį stengiasi palikti darbo pėdsakus, „neužmuilina“ faktūrų. šiuolaikinės techninės priemonės sudaro sąlygas padengti metalą įvairiausiomis antikorozinėmis dangomis. Taip atsiranda intarpai aukso, vario, žalvario, sidabro tonų. V. kryževičius pasisako prieš eklektišką marginimą, tradicinės juodosios kalvystės vaizdinės visumos išlaikymą. Tokios vizualinės darnos autorius pasiekia vartodamas įprastas individualios kalvystės technikas. Stengiasi neišeiti už tradiciškai karštai kalinėto metalo formavimo ribos. Meistras naudojasi įvairiais detalių techninio jungimo būdais. Nevengia suvirinimo. Lituojamo metalo vietas kruopščiai apšlifuoja nepalikdamas atsitiktinių purslų ar silueto pakitimų. Suvirina tas vietas, kuriose kniedijimas keistų sumanymo plastiką, kur detalės tik liečiasi ir reikalauja konstrukcijos stiprumo. kniedėmis dažniausiai jungia kryžmas, pagrindinių detalių aiškias susikirtimo jungtis. kaip ir tradicinėje lietuvių kalvystėje, jungdamas didesnes detales, kalvis daro kvadratinę kiaurymę, į ją įkniedija metalą. Tokiu būdu pasiekiamas jungties tvirtumas. kniedyti sujungimai taip pat atlieka svarbų dekoratyvinį vaidmenį. Skirtingai nei kiti kalviai, V. kryževičius nemėgsta išdidintų kniedžių, stengiasi, kad jos būtų tik pagalbiniai, neišvengiami elementai, todėl menininko kūriniams būdinga silueto harmonija. kaldamas pagrindinio kryžiaus stiebo kamieną meistras sąmoningai jį išlenkia išilgai, kas suteikia konstrukcijai žymiai daugiau tvirtumo. V. kryževičiaus nukaltos tvoros, laiptų, balkonų turėklai, vartai su tradicine kalvyste išlaiko ryšį detalių jungimuose

Rodyklė į Skėmus, Rokiškio r.

kūrybinis kalvių pleneras “keturi vėjai”, 2010. grupinis kūrinys - Vėtrungė.


panaudojant apkabas. Pagal mastelį ir konstrukciją jų įvairovė plati, todėl meistras sukūrė specialų prietaisą joms gaminti. Puoselėdamas tokį savitą braižą, autorius didelį dėmesį skiria detalių galūnėms, jas išplodamas, jei reikalauja pasirinktas stilius- nusmailindamas, kaip preciziškame grafikos piešinyje. šis kūrybos būdas išeliminuoja gaivališką dinamiką, įkvėpimo polėkį. kūriniai tampa racionalūs, logiški. Tuo pasireiškia V. kryževičiaus meistrystės ir amato patirtis: išlaikomas grakštumas, grožis, harmonija, siekiamas tikslas. Itin originali kalvio sukurta sklypo Staniūnuose tvora paukščio tema (2004). Pagrindiniai vartai – tai kompozicija iš šokančių ir žiūrinčių į dangų gervių. Jų figūros atsiranda tvoros, vaizduojančios meldus, fone. Meldų žiedai nukalti iš vamzdinio ruošinio, suteikiančio ažūrui ritmiką. Ją pabrėžia stulpai, sumūryti iš skaldyto nešlifuoto akmens. Visai kitokį ornamentinį pagrindą turi namo tvora ir balkonų kalvystė Panevėžyje, Purienų g. Tai nesibaigianti virtinė lygių žiedų, kuriuose meninę vertę sukuria įkomponuotos saulutės.

Menininkas mėgsta pabrėžti, kad niekada nekalė ir nekals ginklų. kokios rūšies jie bebūtų, kalviui tai asocijuojasi su blogio pasauliu, nuo kurio kategoriškai atsiriboja ir kūrybą laiko visagalio suteikta dovana. Tai liudija meistro kaltos tvoros ar vartai, kuriuose tradicinį

ietigalio elementą kalvis pakeičia stiebu, užsibaigiančiu liepsnelėmis-lapukais, lyg amžinos gyvybės simboliais.

Summary

Jonas Rudzinskas

A PLAy oF HARMoNy ANd RHyTHM IN VyTAuTAS kRyŽeVIČIuS SMITHeRy

Vytautas kryževičius works have an organic way of joining the architecture. He has an inherent and deep understanding of metal plasticity with preservation of the best smithery traditions in Lithuania. V. kryževičius uses Lithuanian mythological symbolics: sun, moon, grass-snake motives overlapping with rhombus, square ornamentals and flora motives. Works have been done with full technicality and love for Lithuanian tradition as well as for the black metal. Master also distinguishes by gravestone blacksmith‘s crosses.

Nuotr. iš V. kryževičiaus archyvo

dekoratyviniai vartai Panevėžyje. Tvoros fragmentas su paukščiais.

V. kryževičiaus mokinys Saulius kronis.

45

Vytautas Tumėnas

MedŽIo SkuLPToRIuS JoNAS TVARdAuSkAS Iš ARTI

Tradicinės žinios ir vertybės, kaip įžvelgė H. Bausinger, nėra nuolatos perduodamos iš kartos į kartą be pokyčių. gyvenimo naujovės ardo jų tvarką, atnešdamos pasimetimą. Todėl visuo-menės siekia tradiciją restauruoti ir išlaikyti jos gyvybingumą naujuose ritualuose, pobūviuose ir kitoje kultūrinėje raiškoje, kuri yra naujai sukonstruojama ar išrandama arba senosios tradicijos yra tiesiog atgaivinamos1.

Lietuvių liaudies skulptūros tradicija plėtojama ir gyvybin-gai interpretuojama šiuolaikinių tautodailininkų. Skirtingai nuo folkloro problemų, kur, pasak Baltijos šalių folklorinio judėjimo tyrinėtojos k. kutmos, itin ryški opozicinė takoskyra tarp stilizuoto folkloro ir ,,autentiškos tradicijos“2, šiuolaikinė tautodailė suvokiama, kaip vientisesnis reiškinys, kuriame pripažįstami tradicijos perkūrimo ir atsinaujinimo veiksniai, todėl į vienus kūrėjus žiūrima, kaip į artimesnius liaudies dailės tradicijai, kaimo kultūros pasaulėjautai, idėjoms ir estetikai, o kitų stilius aiškinamas, kaip artimesnis šiuolaikinei profesionaliajai dailei bei mėgėjų menui.

Jonas Tvardauskas atstovauja konservatyvesnei, klasikinei tautodailės krypčiai. Jis buvo vienas ryškiausių medžio dro-žybos tradicijų puoselėtojų – skulptūroje ir kryždirbystėje bei naujoviškų raiškos pavidalų kūrėjas. XX a. II pusėje kurdamas etalonus tautinių suvenyrų pramonei, jis be abejo prisidėjo formuojant modernizuotos medžio drožybos estetiką, pagrįstą savitu tradicijų interpretavimu – plėtodamas šiuolaikiškesnius jos įvaizdžius/simbolius ir stilių, savaip naujopai išreikšda-mas liaudišką, valstietišką dvasią. Vėliau, pasinėręs į tikros meninės kūrybos pasaulį, jis su didele dvasios jėga prabilo kaip išsimokslinęs liaudies, kaimo kultūros talentas – jo stiliui, drauge su jautria ir smulkia formų estetika, būdinga beveik apeiginis detalių ir atributų tikslumas, konkretumas, taip pat išpuoselėtas vaizdų literatūriškumas, pasakojamasis pobūdis ir iliustratyvumas. Jo temų ratas apima nacionalinės literatūros klasikų kūrybą, liaudies kultūros realijas, kūrėjų portretus, Lietuvos istoriją ir liaudiškąją krikščionybę, ir kt.

Jonas Tvardauskas (1938 – 2010) – iškilus Aukštaitijos skulptorius, kryždirbys. Pirmieji jo mokykliniai darbai 1955 m. buvo paimti saugoti į Stelmužės (Zarasų r.) liaudies meno muziejų. Nuo 1965 m. jis nuolat dalyvaudavo tautodailės

parodose. Nuo 1967 m. buvo Liaudies meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos) narys. Jis dalyvavo medžio drožėjų stovyklose Juodkrantėje, Birštone, utenoje, Plungėje, Anykščiuose, tarptautiniame simpoziume Nepomuke (Čekija). Jo kūriniai eksponuojami Lemonto liaudies meno muziejuje Čikagoje (JAV), jo medžio bareljefais istorine tema buvo apipavidalinta „Bočių menė“ Lemonte (JAV), drožtos kryžiaus kelio stotys puošia Valgos bažnyčią (estija). J. Tvardauskas yra sukūręs per 33 skulpūtrinius pano ir bareljefus; 15 dekoratyvių lauko drožinių (paminklinių lentų, skulptūrinių rodyklių, vartų, suolų, karuselių, lipynių); 18 skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų, kryždirbystės skulp-tūrų; 26 kryždirbystės paminklus (koplytstulpius, kryžius, stogastulpius, koplytėles, antkapinius paminklus).

J. Tvardauskas laimėjo XIII-ąjį respublikinį medžio drožėjų konkursą ir tapo prestižinės Liongino šepkos premijos laureatu (2006 m.). J. Tvardausko kūrybos personalinės parodos buvo surengtos Lietuvos Respublikos Seimo parodų galerijoje (2010 m.) ir Anykščiuose, Sakralinio meno centre (2011 m.). Jono Tvardausko kūryba apžvelgiama ir publikuojama neseniai pasirodžiusioje monografijoje3. Tačiau jo asmenybė, meninis pasaulis ir kultūrinė reikšmė dar tik pradedami išsamiau nagrinėti ir įvertinti.

Straipsnyje siekiama išsiaiškinti tautodailininko J. Tvardausko meninių pažiūrų saitus su liaudies kultūra bei autentišką jo paties gyvenimo ir kūrybos kelio sampratą, atskleisti jo meninės pasaulėžiūros savitumą: kūrybos metodą ir temų kilmę, santykį su kitais tautodailininkais, požiūrį į medžio apdirbimo technologiją; nusakyti lemtingus jo talento raidos momentus: kūrybingumą skatinančią aplinką vaikystėje, dailininko kelio pasirinkimo aplinkybes ir jo pradžios ypatumus.

šio kūrėjo požiūris ir pažiūros – svarbus dėmuo, padedantis geriau suvokti jo saitus su kultūriniu kontekstu ir aiškiau apibrėžti jo kūrybos metodo ir pasaulėžiūros savitumą ir ryšį su tradicine liaudies kultūra.

Vieno pateikėjo duomenimis pagrįstas tyrimas - retas dalykas Lietuvos etnologijoje. šį barą labiau puoselėja dailėtyra. Menininko, kūrėjo interviavimas plačiai taikomas muzikolo


gijoje ir kituose menotyros moksluose. Vieno liaudies talento interviu grįstas tyrimas labai būdingas ir folkloristikai, kuri pastaraisiais metais pradeda žiūrėti į pasakojimus, būdingus liaudies kultūrai ir išreiškiančius jos savitą pasaulėžiūrą ir tradiciją, kaip į folklorinį tekstą, tautosakos naratyvą4.

ekspedicijų metu užrašomi pokalbiai su tautodailininkais paskatino mane giliau susidomėti atskirų asmenybių dvasiniu pasauliu ir jų saitais su kultūros procesu. šiame straipsnyje pasirinkta išsamiau išnagrinėti vieno žymaus tautodailininko atsakymus į klausimus, kuriuos aš pateikiau pašnekovui laisvai struktūruoto interviu būdu, laisvai asociatyviai inter-pretuodamas klausimus, nusakytus savo 2007 m. sudarytame klausimyne ,,Lietuvos tradiciniai amatininkai ir jų veikla“5. Medžiaga užrašyta LII etnografinės ekspedicijos metu 2009 m., filmuojant video kamera pokalbius su tautodai-lininku J. Tvardausku Anykščiose, jo sode prie šventosios upės, dirbtuvėje bei namuose6. Interviu kalba palikta beveik netaisyta, siekiant išsaugoti šnekamosios kalbos nuoširdumą ir gyvumą bei galimybę ją suvokti, kaip tautosakos tekstą.

užrašyti iškilaus aukštaičių tautodailininko J. Tvardausko pasisakymai įdomūs ir vertingi ne tik folkloriniu požiūriu, bet ir naratyvinės autobiografijos tyrimų aspektu, dėmesį sutelkiant ne tik į praeities įvykius, bet ir į subjektyvų pašne-kovo gyvenimo ,,praeities paveikslų“ konstravimo pobūdį7, jo savitumą, kurį lemia kultūrinė tradicija. Jono Tvardausko

kūrybingumą ir meninės veiklos potraukį lėmė vaikystės aplinka, kurioje dar gyvavo tradiciniai amatai ir buvo gausu sakralinių liaudies paminklų. Tradicinės liaudies skulptūros ir kryždirbystės architektūra bei medžio drožyba Tvardauską žavėjo nuo vaikystės. Jis augo greta tėviškės kryžių ir koplyts-tulpių su skulptūrėlėmis. Jo atmintyje gilų įspūdį paliko netoli gimtųjų vietų stovėjęs švento Jono krikštytojo koplytstulpis, kuris, berods, buvo drožtas ir statytas Andriaus Bružo - žy-maus šio krašto kryždirbystės meistro, kurio veikla aprašyta kvyklio ,,Mūsų Lietuvoje“8. šis kryždirbys daug nusipelnė statant Baltriškių bažnyčią, atlikdamas jos puošybos detales. Vienas tokių koplytstulpių, statant Antalieptės hidroelektrinės užtvanką, buvo nupjautas. Tvardausko tėvas jo stulpą matyt sudegino, o skulptūrėlę priglaudė savo namuose. Vėliau, kaip prisimena skulptorius, atvažiavusiems nacionalinės reikšmės muziejaus specialistams toji skulptūrėlė labai patiko ir jie, užregistravę jos kilmės vietą, išsivežė ją saugoti į muziejų. Skulptoriui ryškai iškyla vaikystės estetiniai įspūdžiai: “Aš tą skulptūrėlę labai čiupinėdavau. Nusikeliu, būdavo, nuo lentynos, vartau. Ir dabar ją prisimenu, kaip buvo nuspalvinta. galvodavau - kaip čia tokią taip padaryt, kaip išdrožti?”

Apie savo tėvų amatus Tvardauskas pasakoja: “Senelė ausdavo, atsimenu, audeklą. Mestuvus naudojo. Tokius pastatydavo, sukasi ir tuos siūlus aplinkui meta. o mama, tai atsimenu, tokius takus išausdavo, patiesalus tokius. dar

- J. Tvardauskas (pačiame viršuje) Respublikinėje dainų šventėje 1955 m. Iš N. Tumėnienės asmeninio archyvo.

47

megzdavo, mezginius padailindavo, siuvo, siuvinėjo. o tėtis irgi buvo nagingas. Apylinkėj, jei kas nulūžo, kas sugedo, tai eina pas Balį tvarkyti. Sakydavo - ,,jau Balys sutvarkys“. Jis grėblius darydavo ir žagres arti medines, akėčias tokias. Avilius bitėms irgi darydavo. Mėgėjas buvo. šeimoj buvom du broliai. Raimundas, vyresnis už mane keturiais metais. Randa kokį nors įdomų kelmą, tai jis sugalvoja, kad gal čia bitė ar kas. kartą rado tokią lazdą užsiraičiusią, sako, - ,,Jonai, tu čia padaryk, išdrožk čia žalčio galvą. Tikras žaltys tada bus. gerai, sakau, išdrošiu“.

kūrybinga šeimos aplinka paskatino Tvardausko saviraišką medžio drožyboje dar vaikystėje. drožinėjimui jis naudojo paprasčiausius įrankius: “Tik su peiliuku, daugiau nieko neturėdavau. galiuką tokį pasigalandi...” drožinėdavo jis nedidelius kiškučius, stirnaites. “Būdavo, nunešu kaimynams, kurie netoli gyvena, sako, - ,,o kaip tu moki drožti“. Tai man buvo kaip paskatinimas. o vėliau, kai mokiausi kauno Stepo Žuko technikume, jau buvau prisidrožęs nemažai tokių darbelių. Tuo metu, kaip man pasakojo tėtis, iš Zarasų kraštotyros muziejaus atvažiavo. Sako - ,,girdėjom, kad Jūsų sūnus drožinėja?“ - ,,Na taip, drožinėja“. -,,Tai ar drožinių yra?“ ,- ,,yra, va jo pridrožta“. - ,,Tai gerai. Mes norim, juos paimti į muziejų parodai“, - ,,Tai gerai“ - tėtis sako. Ten tokie buvo primityvūs vaikiški darbeliukai. Tada sukrovė mano drožinius į kažkokią dėžę ir parsivežė. Bet aš tai tu darbų ir

nebemačiau daugiau. Pasiėmė ir pasiėmė. Jau tada girdėjau Stelmužėj yra medinė bažnytėlė ir ten buvo medžio skulptūrėlių ekspozicija... Jeigu aš įstojau į technikumą 1954 m., tai galėjo būt kokie 1955 metai.”

Baigusiam aštuonias klases, jaunajam Tvardauskui parūpo dailės mokslai ir jis nusprendė stoti į kauno Stepo Žuko dailės technikumą. dar stodamas į šią mokyklą, jis jau nedvejodamas žinojo, kad nori tapti medžio drožėju, nes buvo apsisprendęs ir pamilęs medį, kaip pats aiškina, jo netraukė nei tapyba, nei keramika. Būtent šią mokyklą jis pasirinko dar ir dėl to, kad kitų aukštesniųjų dailės mokyklų Lietuvoje nebuvo. Lemtinga šiuo požiūriu buvo ir draugystė su būsimu dizaineriu, kalviu ir medžio drožėju - Alfonsu šeduikiu iš degučių, kuris paskatino rinktis dailę bei padėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams. “Tai jis mane pamokė, kaip turiu pasiruošti stojamiesiems egzaminams, kaip stot, ką daryt” – prisimena skulptorius. “Aš į sąsiuvinį pasipaišiau įvairiausių piešinių iš jo ir nuvažiavau pasirodyti. Nuvežiau dokumentus. Atsimenu dėstytojas Varanauskas sako - ,,nu gerai, gal neblogai, bet tu bandyk iš natūros, pasistatyk puodynę ar kokį nors ąsotį, ar dar ką nors ir natiurmortą bandyk piešt. kad viskas būtų iš gamtos, ne iš savo galvos ir neperpiešta iš kitų piešinių“ – prisiminė Tvardauskas. Mokyklos stojamųjų egzaminų komisija neblogai įvertino jo piešimą, kompoziciją, tapybą. Tačiau, kaip pasakojo Tvardauskas, - “kadangi aukštaitiška tarmė, tai man nesisekė

J. Tvardauskas (ketvirtas iš kairės) vaidina St. Žuko technikumo meno saviveiklos spektaklyje Žemaitės ,,Marti”. Apie 1955 m. Iš N. Tumėnienės asmeninio archyvo.


kalbos mokslai. Taip kirčiavimas ir rašyba irgi sunku buvo tais laikais labai aukštaičiam iš pa utenas. Ir išlaikiau nelabai kokiais pažymiais. Bet iš mažens buvau aktyvus, sportuojantis jaunikaitis. Tai prisikabinau tokių kaip kad seniau būdavo ženkliukų, pavyzdžiui - ,,Pasiruošęs darbui ir gynybai“. Tai, atsimenu, fizinio lavinimo dėstytoja Morkūnaitė per mandatinę komisiją paklausė: ,,Tai ar sportuoji?“ Sakau - ,,Sportuoju“. - ,,Tai kokį sportą?“ Sakau - ,,bėgioju“. - ,,o kokias distanci-jas?“ - ,,Trumpas, ilgas, - sakau, - man tas pats. galiu ir šimtą metrų ir dešimt kilometrų“. Tvardauskas nujaučia, kad būtent jai užtariant ir priėmė jį mokytis kandidatu. o vėliau, laikui bėgant, keliems moksleiviams iš kurso iškritus, jį priėmė tikruoju studentu ir jis sėkmingai tęsė mokslus.

komentuojant šį subjektyvų, kupiną humoro tautodaili-ninko požiūrį į kertinį gyvenimo įvykį, nulėmusį tolimesnį jo, kaip kūrėjo tapsmą, reikia pažymėti, kad išmintingas egzaminų komisijos požiūris, jos gebėjimai intuityviai pajausti stojančiojo pašaukimą ir menininko ateitį, įžvelgti jo sieloje glūdinčius neatskleistus gabumus ir vadovautis ne vien for-maliais vertinimo kriterijais buvo itin svarbūs jaunųjų talentų atradimui ir puoselėjimui ugdymo sistemoje.

Tuo metu Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas buvo reikšminga dailės aukštesnioji mokykla, ugdžiusi nemažai būsimų iškilių profesionaliųjų taikomosios ir vaizduojamo-sios srities dailininkų, dailėtyrininkų, tautodailininkų ir dailiųjų amatininkų. dailės technikume tuo metu drauge su Tvardausku studijavo ir grafikas Algirdas Pakeliūnas, foto-menininkas Rimantas dichavičius (“kartu sportuodavom. Irgi buvo bėgikas – konkurentas”), skulptorius gediminas

karalius, Algis Pilipavičius, dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė. Reikia pastebėti, jog šį institucija sugebėjo drauge išugdyti ne tik modernius profesionalius menininkus, bet ir tautodai-lininkus, puikiai išmanančius ir gyvybingai puoselėjančius šalies ir vietines liaudies dailės tradicijas.

Įdomu pastebėti, kad baigę kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, visi dailininkai Tvardausko bendramoksliai gavo paskyrimus darbui. Pats Tvardauskas po baigimo pusmetį gyveno ir dirbo pedagogu kėdainiuose (1966–1967 m.).

Po to gavo darbą gimtajame krašte: 1963–1966 m. jis dirbo degučių (Zarasų r.) ir Zarasų internatinės aštuonmetės mo-kyklų mokytoju. Tautodailininkas linksmai prisimena pokalbį susitikus su savo vaikystės laikų vietine dailės pedagoge, kuri tikėjo, jog dailės galima išmokyti tiesiog leidžiant vaikams savarankiškai patiems piešti. “Išvažiavau mokytojauti į Zarasų rajoną. Tada teko dirbti degučių aštuonmetėj mokykloj. galvojau arčiau tėviškės. gal tėvams patogiau bus, kad aš čia netoliese. Atvažiavau. Tada piešimą ir darbus dėsčiau. Tai piešimo mokytoja [...] sako: ,,matai, Jonai, kaip aš tave išmokiau piešti. Ir ką tu dabar gudrus. Pabaigei ir atvažiavai.“ o ji, kai būdavo piešimo pamoka, ateina į pamoką ir sako: ,,na, vaikai, turit popieriaus? -,,Turim“. - ,,Pieštukus turit?“ - ,,Turim“. - ,,Tai gerai, šiandien laisva tema. ką norit, tą ir pieškit“. Atsineša mezginį ir sėdi, ir per pamoką mezga. o mes laisvą temą paišom... o dabar sako - ,,Matai, kaip aš tave piešt išmokiau. dabar kitus mokai jau…“

J. Tvardauskas prisipažįsta, kad mokykloje dirbo neilgai, nes charakterio griežtesnio reikia būti. “Aš nemokėdavau kažkaip. kai dar pradžioj baigęs nuvažiavau į Zarasus dirbti,

J. Tvardausko skulptūrinė kompozicija ,,Sodas” laikoma namuose.V. Tumėno nuotr., 2009

J. Tvardausko skulptūrinė kompozicija ,,Langas” laikoma namuose. V. Tumėno nuotr., 2009

49

ten buvo internatinėj mokykloj visi vaikai augę be tėvų, iš vaikų namų. Tokie buvo surinkti. Mane jie mėgdavo. Per pertrauką mane apspisdavo: - ,,Jonas Boleslavič k nam k nam zachodite!“. Bet paskui žiūriu, einu aš į pamoką - sėdi kaip kas nori. Prisigaudė karkvabalių, prisirišę už kojyčių už siūlų – skraido tie karkvabaliai. karkvabalių pamoka tokia...Paskui žiūriu, kad jau nieko nebus. Paskui mokslo dailės vedėjas sako tu su jais tvarkykis kitaip. - Negeruoju. Bet šiaip tai geri tie būdavo vaikai. klausydavo... kai jau betvarkė, tai mėgdavo laisvai kažkaip... Mokyklai reikia atsidėti, aišku...”

Čia sukūrus šeimą, labai prireikė nuosavo buto. kadangi jo nesulaukė – pradėjo darbo ieškoti kitur. Tuo metu Panevėžyje buvo kuriamas suvenyrų įmonių susivienijimas ,,Tulpė“. Įmonės gamino medžio suvenyrus, audinius, keramiką, gin-taro paveikslėlius. “Į tą ,,Tulpę“ pasisiūliau labai. kazlauskas, atsimenu, direktorius, sako, - ,,kaip tik mums tokio žmogaus reikia. Važiuok į šiaulius, kuriam ten cechą“. Taip J. Tvardauskas susigundė persikelti į šiaulius. 1967–1970 m. dirbo Panevėžio suvenyrų gamybos įmonės ,,Tulpė“ šiaulių cecho vadovu. Pradžioje teko gyventi darbovietėje, greta gamybos cecho, kol statė gyvenamąjį namą, kuriame neilgai trukus buvo aprūpintas butu.

šiauliuose Tvardauskas artimai susipažino su iškiliais meno pasaulio žmonėmis: skulptoriais Aloyzu Toleikiu ir donatu Lukoševičiumi, o su dailėtyrininku Vyteniu Rimkumi – teko laimė gyventi kaimynystėje.

Bet šiauliuose įsikūręs, ilgainiui pradėjo abejoti tokiu pasirinkimu. Žmona Irena pradėjo ilgėtis savo tėviškės utenos krašte, be to prasidėjo tėvų ligos, o atstumai važinėti iš šiaulių buvo per ilgi. Be to, šiauliuose jis su šeima nepri-tapo – nejaukiai jautė kitą žemę, kitus žmones, kitą tarmę.

Pradėjo domėtis, kaip pasikeisti butą arčiau tėviškės. gera lemtis suteikė progą apsikeisti butais su grafiku Jeronimu kmieliausku, kuris jiems perleido savo butą Anykščiuose, nes išvyko dėstyti į šiaulių pedagoginį universitetą. o Anykščiuose gyveno ir Tvardausko brolis, ir tėviškė čia pat utenos rajo-ne, bet svarbiausia – tai buvo, kaip jis sako - Aukštaitijos žemė. Taigi, nuo 1970 m. J. Tvardauskas visam laikui įsikūrė Anykščiuose. Čia jis neapleido suvenyrų kūrybos – vežda-vo sukurtus jų etalonus pristatyti meno tarybai į ,,Tulpės“ Panevėžio filialą, o kai medžio dirbinių gamybos ,,Tulpė“ atsisakė, perleisdama juos Plungės ,,Minijai“ – darbo reikalais jis pradėjo važinėti į Plungę. 1970–1977 m. dirbo Plungės liaudies meno gaminių įmonės ,,Minija“ meistru, etalonų kūrėju. Medžio drožėjas linksmai atvirauja: “Buvo užduotis į mėnesį sukurti tris etalonus, kuriuos priimtų meno taryba. Vietinės pramonės ministerijoje buvo komisija ir priiminėdavo tuos etalonus. Tai būdavo nedirbi, nedirbi... Trys savaitės praeina, jau lieka savaitė tiktai... Tada jau pradedi galvoti, kad reikia susiimti. kad jau nebespėsi. štai taip. kartais pavykdavo visi trys nuvežti, kartais įsiskolindavai. Paskui skolą šiaip tai sugrąžindavai... Ir mokykloj dar dirbau mokytoju.”

gyvenimas Anykščiuose pažadino naują J. Tvardausko talentą, prasiveržusį monumentalios medžio skulptūros srityje, nes anksčiau jis kūrė tik suvenyrų etalonus serijinei gamybai.

Tvardauskas išties tapo Anykščių krašto kultūros istorijos dainiumi. Jį įkvėpė Biliūno, Vienuolio kūryba ir jos personažai. ypač daug yra sukūręs darbų pagal Jono Biliūno apsakymus.

Jo vaizduotę skatino ir Vorutos pilis drauge su jos keliamomis asociacijomis su Lietuvos istorija ir jos legendomis. “galvoju, kad labai gerai padariau. kad negrįžau į Zarasus. o kas gi Zarasuose? - Būgos tėviškė, Stelmužės ąžuolas. Tokių lite-ratūrinių personažų, rašytojų nėra... o Anykščiuose apstu medžiagos kūrybai tikrai.”

Tik atvykus į Anykščius gimė pirmieji reikšmingesni meniniai J. Tvardausko kūrybiniai projektai – skulptūrinės bareljefinės kompozicijos. Autoriaus prisiminimuose ryš-kiausiai iškyla dekoratyvinis pano Jono Biliūno mokyklai.

J. Tvardausko lauko skulptūrų, kryždirbystės paminklų, poilsio objektų projektai-eskizai


“Buvo stambus darbas ir aš tokių dar nebuvau daręs dalykų. Vykdomojo komiteto pirmininkas dailidė buvo. Jis sako, - „čia tau užsakymas, sakyk, ko reikia?“ Sakau - ,,reikia liepos“. - ,,gerai, - sako, liepos medienos bus.“ Ir Andrijoniškyje pripjovė liepų storų... šis pirmasis kūrybinis darbas sekėsi lengvai, tarsi savaime.” daug padėjo, lėmė paties Biliūno apsakymai - „kliudžiau“, „ Brisiaus galas“, jo personažai Tvardauskui buvo labai ryškūs ir aiškūs.

Po to atsivėrė užsakymai ir kitoms Anykščių mokykloms, muziejams, visuomeniniams interjerams. Menininkas kūrė A. Vienuolio, A. Baranausko temomis. Skulptoriui tokio pobūdžio darbas nepaprastai patiko.

Vėliau pedagoginę veiklą mokykloje jis pakeitė į Meninio apipavidalinimo dirbtuvių dailininko darbą Anykščių kultūros rūmuose. darbas lakios vaizduotės skulptoriaus nežavėjo, todėl, atlikęs būtinas užduotis, visą kūrybinę energiją išliedavo laisvalaikio medžio drožyboje.

drauge su tautiniu atgimimu Tvardausko talentui buvo lemta atsiskleisti visa jėga. greta interjerinių bareljefų, jis gau-siai kūrė ir kamerinių skulptūrėlių bei paminklinio pobūdžio lauko skulptūrų ir kompozicijų, dalyvavo pleneruose Lietuvoje, Čekijoje, estijoje. Sukūrė reikšmingų tautos dvasios istoriją įkūnijančių darbų JAV. Jis itin svariai įsiliejo į atgimstančios Lietuvos kryždirbystės tradicijos puoselėjimą, statė įvairiausius

kryžius ir koplytstulpius. Apie vieno įspūdingiausių savo kryžių gimimo pradžią autorius prisimena: “Sušaukė mus kultūros taryba į miesto Vykdomąjį komitetą ir sako, - ,,Reikia tremtiniams pastatyt kryžių. Atminimui jų. Sako – pagalvokit, mintys kokios“. Išdalino mums popieriaus lapus užsirašyt. o aš, tiesiog sėdėdamas pradėjau braižyt tą siluetą kryžiaus eskiziškai. Žiūriu, kad įdomiai gaunasi. yra mano ir nudrožtas jo modelis metro aukščio – dabar ,,sandelyje“ dėžėse. Tada dar nelabai leisdavo savavališkai. Tada, atsimenu, dar vežė tą modelį į Vilnių eksterjero komisijai. Bogdanas9 vadovavo komisijai tada. Aš pats nebuvau toje komisijoje – vežė delega-cija. Jam parodė – norim tokį kryžių statyti. Bogdanas sako: ,,viskas gerai, jokių pakeitimų, nieko. Tokį kryžių galima bet kur statyti. Statykit“. drožėjas artimai draugavo su anykštėnu tautodailininku medžio drožėju Liudu Tarabilda. drauge su juo ir įkūnijo ,,Tremtinių kryžių“ Anykščiuose (1989 m.).

Skulptorius mėgo drožti įvairaus mastelio skulptūras. kartais jį traukė ir labai mažų skulptūrėlių kūryba. Paprastai jo skulptūros – nespalvotos. Tačiau pastaraisiais metais jis pajuto poreikį priartėti prie spalvotos skulptūros tradicijos. Tvardauskas didžiavosi savo itin mažo kalibro kalteliais ir retu sugebėjimu drožti miniatiūrines skulptūrėles. “Man patinka tokie smulkūs darbai. Mažiausią esu Rūpintojėlį daręs - trys, gal du su puse centimetro, toks nykštukinis. Bet jau mažesnio nebeišdrįsčiau... Mažesni padaryt jau sunku. kiti padaro. yra Panevėžy Zalackas. Jis iš vis miniatiūrinius daro. Pomėgis toks. Bet paskui to darbelio nebesimato, toks mažas… Pačiam autoriui smagu, įdomu išbandyt… kai dirbi didelius darbus - tai dirbi, dirbi, padedi... Tada pasigroži. Tada rytą atsikeli, prie mažiukų tada...”

drožėjas savo darbą su medžiu prilygina genio veiklai. Ir tai mato ne vien kaip poetinę metaforą. Jis išgyvena tikrą ryšį su gamta ir genių garsais miške. Skulptorius aiškina: “Tai mes kalbėjom apie genį miške - kala miške genys… Patinka jam tas kalimas. Aš - tuk tuk tuk tuk - ir jisai tada.”

Lauko skulptūras Tvardauskas droždavo prie savo sodo namelio įsirengtoje laikinoje pavėsinėje-palapinėje ant vaiz-dingo šventosios upės kranto. ši vieta labai tiko jo sportiškai ir gamtos grožį mėgstančiai prigimčiai.

Tai liudija tautodailininko prisiminimai apie dalyvavimą greitos drožybos konkurse Niuronyse – šventėje ,,Bėk, žirgeli“. Jiedu su kolega Sauliumi Lampicku anksčiausiai keldavosi, nusimaudydavo šventosios upėje ir, papusryčiavę, važiuodavo drožti, skaptuoti į Niuronis. Jų skulptūros taip gyvenant ir dirbant gimdavo per penkias valandas…

dailininkas buvo išskirtinai darbštus ir stiprus, žinant jog skulptoriaus darbas yra fiziškai sunkus. Tai liudija jo žodžiai: “Muzikantai, aktoriai, bendrai visi, kurie turi kažkokių gabumų - daug dirba… kitaip negali. Jeigu nedirbi – kažko trūksta, nesimiega…

o Vincas Svirskis ir mirė bedirbdamas pas kokį gas-padorių. Ten tašė kryžių ar koplytstulpį. Vaikai aplinkui lankstė. Paskui vaikai atbėga, šeimininkui sako: - „kažko mūsų meistras sugulęs skiedrose“. Nuėjo pažiūrėti – kad jau mirė bedirbdamas. Svirskis tikrai atidirbinėjo iki paskutinio atodūsio. Atidavė visą mūsų tautai.”

Nedideles skulptūras Tvardauskas kūrė kuklioje savo dirbtuvėlėje, įrengtoje garaže. garažų kaimynai, atėję į svečius


51

jo klausdavo: “kaip tu čia apsikenti šitokioj aplinkoj dirbt? gi pasitvarkytum. Stalas būtų. Viskas čia būtų švaru, tvarkinga.” o menininkas atsakydavo: “kai jau viską susitvarkai, nesijaučia tos darbinės nuotaikos. Atrodo, lyg ir nieko nedirbti, lauki svečių ar kažkas panašaus…” Jo manymu, tikra darbinė nuo-taika alsuoja, kai viskas prapuolę skiedrose, aplipę… “Tokia mano aplinka man labai darbinė. Taip ilsėtis neišeina.” Tokioj aplinkoj, kaip pasakoja meistras, dar galima nupjaut, obliuot.

Skulptorius samprotauja: “Lionginas šepka irgi nekreip-davo dėmesio į aplinką. Jisai buvo irgi toksai žmogus, kad net tingėdavo žolę nupjauti aplink savo, kur gyveno, pirtelę… o paskui galvoji – aha, tai žolės nepjaudavo, taigi jam pati gamta ir buvo kaip pavyzdys. Iš kur pas jį visos tos alyvų šakelės, lapeliai, ornamentika. Viskas paimta iš gamtos. Jis pasižiūrėjo gražų žiedą arba šakelę kokią ir jam užtenka, viskas… Jis gali visą tą ornamentiką įgyvendinti medyje. dėl to, kad jo vaizdinė medžiagą – aplinkoje, gal todėl gailėjo pjauti tą žolę? gali būti ir toks atvejis. Reiškia tokia aplinka netrukdo, skatina darbui…”

Įkvėpimo, kūrybinių asociacijų ir vaizdinių dailininkas sėmėsi ir iš savo vaizduotės ir iš aplinkos. “kartais ir netyčia užklysta koks piešinukas – tuo momentu gal nereikia, bet pasižiūri, kad jo man gali prireikti. kažkokios mintys ar koks personažas nupieštas. Ir aš tada ant kabliuko, ant sienos kabinu, kabinu. o paskui, kada ateina laikas, tai tada... Čia tipiškas yra tas veidas, ir tiktų šitam dalykui. kartais ir būna, kad ne vien viską iš galvos išlaužiu, o kartais tiesiog iš gamtos, iš aplinkos paimu.”

J. Tvardauskas, prieš atlikdamas darbą dažniausiai piešdavo eskizą-projektą. Tada ir su užsakovu tartis lengviau ir aiškiau. kartais darydavo maketus ir iš medžio. “o tai ką, pirksi katę maiše? Nežinai... o tai padarysi, padarysi. o kai padarysi, kaip atrodys? Jis [užsakovas] įsivaizduoja, kaip turėtų būti. Tai daugmaž laikaisi...kai modelis yra, labai gerai tada. Pagal mastelį žinai kokios bus figūros. gali viską didinti. šiap tai paklystum be jokio brėžinio.”

Paklaustas apie įkvėpimo šaltinį, Tvardusias samprotauja: “kai mąstai, ne visada ateina... Bet kartais būna tiesiog pradedi ant savęs pykti. Laukia darbas, laukia darbas... eina dienos. o štai nesiimi to darbo, o darai visai kas kitą, ko nereikia – krapštaisi prie kažkokio tokio, kuris nereikalauja, kad jį netrukus padarytum. Bet štai ateina gal tinkamas laikas ir pažadina... Paskutinės dienos – tada pradedi lovoj vartytis, vartytis. keturios valandos ryto, jau ir keltis reiktų, bet dar labai tamsu... dar tik penkios... šeštą – tai jau tikrai reikia keltis, ir tada nebėr kur dingt, reik eiti. Ir ateina įkvėpimas... Be įkvėpimo dar ąžuolo žievę nuskuti, aptašai tą balaną – nėr tokio įkvėpimo, bet, kai pradedi pjaustyti, kai kažkas ryškėja, tada jau... nebegali sustoti... Tada, kaip tam filme apie Vidą Jatulevičių: žmona šaukia ,,- valgyt, Vidai!” - ,,Ne, - sako, - kol nebaigsiu, neisiu aš niekur. Ir valgyt nereikia, to valgio tavo“. Tada ir sustoti nebegali... Valgis nelabai rūpi. Jeigu vienas – nuvažiuoju į sodą, įsidedu valgyt pietums, susitvar-kau, reikia pradėti dirbt. Nuo pusryčių būna praėjus kokia valanda. galvoju: pietūs – gerai. ką aš ten vėliau su pietumis gaišiu? Iškart suvalgau pietus ir tada iki vakaro dirbu. Tada ramus, nereikia daryt pertraukos. Atitrūkt. <...> kūrybinės mintys ir sapnuose kartais gali būti... Sakau, kaip tas kryžius

Anykščių – kyla spontaniškai. Tai ten viskas buvo iš karto aišku. kartais ilgokai pagalvoji, pamąstai. Mintyse dėlioji. dar ant popieriaus. Paskui pasibraižai šiek tiek. Iškart matau visą kompoziciją. Pradedu nuo visumos ir einu prie detalių. Būna drožiant trys etapai. grubiai grubiai grubiai - vienas etapas. Viskas. Padedi į šoną. Tada antras etapas - jau ieškai. Jau nosis, akys, ūsai, visa kita. gerai. Tada trečias, paskutinis - akytės, lėliukės, visą kitą. užkurnys kitaip darydavo. Ąžuolas – kala, kala, suranda akį, tada kitą akį, nosį, galvą. Toliau kala – čia rankos, visa kita, o kojos – kas lieka. kai žiūri – gerai atrodo, nors jokių proporcijų nežiūrėdavo. o aš kažkaip ne – man atsimatuoti reikia.”

Medžiagos apdirbimo technologijos klausimai – ypač reikšmingi medžio skulptoriams, ypač tiems, kurie kuria lauko paminklus iš ąžuolo. Senovėje, kaip aiškino tautodailininkas, medieną ilgai džiovindavo, ąžuolą metų metus mirkydavo vandenyje, kad sukietėtų. šiais laikais medienos ruošimas kitoks. Tenka dirbti su medžiu netrukus po nukirtimo. dėl to jis greit suskilinėja, bet, paskui galima šiek tiek užtaisyti... o



kaip išdžiovinsi ąžuolą, jei rąstą išdžiovinti reikia kokį dešimt metų, gal penkiolikos? kad jis išdžiūtų visai. Niekaip neiš-džiovinsi... kaip pasakoja meistras, jeigu anksčiau kryždirbiai ilgai laikydavo, patys ruošdavo medieną, tai dabar patogiau naudoti chemines priemones, pavyzdžiui konservavimui užpili rūgšties – kirvarpos išlekia cypdamos.

“Svirskis, kaip rašo knygos, tai statydavo šaknimis į viršų. kadangi drėgmę traukia medis kapiliarais. o jei pastatai priešingai – drėgmė nebekyla į viršų.” Paklaustas ar pats taip darąs, skulptorius atsakė: “Ne, ne, nebežinau. gal ir yra koks vienas kitas. Jeigu gauni atpjautą rąstą, iš kur žinoti kur buvo viršus, kur apačia?

Seniau buvo klajokliai meistrai. Pavyzdžiui – deveikis utenos krašte. kiek kryžių padaręs yra. keliaudavo su dėžute per žmones. Ir kokį gaudavo medį, tokį ir darė. Medžio nesinešiojo su savim.”

J. Tvardausko nuomonė apie modernias medžio drožybos technikas skeptiška. “dabar modernūs įrankiai meistrus gadina. Visi meistrai suvienodėjo. dabar pasižiūri pleneruose kai dirbam – taigi visi meistrai turi benzininius pjūklus, kampinius šlifuoklius. Visi trina. Visi tas formas apdailina. Ir paskui žiūri, kad ir darbai beveik panašūs. To savito braižo nėra tokio jau. Nesimato. Vienintelis Pranas Petronis. Tai unikumas. Jis išlaikė anų laikų darbo specifiką. Pas jį kas? – kirvis ir kaltai į kišenę įkišti trys, keturi į nosinę suvynioti – ir

tai visi jo įrankiai. Ir jam užtenka. o jeigu reikia ką atpjaut – ir tai nenorom pjauna. Mes dirbom gal pas V. galvoną kartu su juo. Sakom: ,,Pranai, nevark tu. Nueisim atpjausim su pjūklu gabalą.“ - ,,Atpjausit, - sako, - o kam man? Aš sukertu apvalų rąstą iš abiejų pusių – man du pakaušiai iš karto gaunasi.“ Apvalinti jau. Ir teisingai. Tai medžio taupymas. Jei nupjausi – vis tiek reiks užapvalinti. o jis iš karto – paverčia, vėl aptašo. gaunasi dviem figūrom du pakaušiai apvalūs jau. Jis tik vėliau per pusę perpjaudavo rąstą ir atskirdavo abi figūras. Pranas tikrai ,,egzempliorius“ dar vienas toks. Turi ir tą šlifuoklį, kartais išsitraukia, kiek pašlifuoja – ir vėl įsikiša. Pašlifuoja nedaug – vien kalto žymės.

Seniau meistrai, tas pats Svirskis, irgi dėžutėn susideda kaltelius kelis, kirvuką, pjūkliuką. šepkos muziejuj irgi keli jo įrankiai: trys kalteliai, pjūkliukas. Vadinasi sugebėdavo padaryt ir su tokiais primityviais įrankiais. Paspartina darbą žymiai, aišku, šitie naujieji įrankiai. Labai paspartina, laiko mažiau trunka bet, darbai supanašėja truputį.

kad ir didelę skulptūrą, jeigu ją apkaposi, apipjausi, pas-kui apšlifuosi tiktai formą, tai nėr gyvumo, nesimato įdėto rankų darbo. Jo beveik nėra. Viskas mechaniškai apdorota, apdirbta. o jeigu atsiranda kalto žymės – visai kitaip tada atrodo, pagyvina vaizdą.

Nemėgstu aš dekoruoti skulptūrų, drabužius detalizuoti, kaip ulevičius. Aš daugiau formom kalbu. Būna augalinių

J. Tvardauskas savo dirbtuvėje Anykščiuose. V. Tumėno nuotrauka, 2009 m.

53

motyvų įpinta, bet jie kaip tikri. Mėgstu smulkumą, tikslumą, užtat mano kalteliai tokie mažyčiai mažyčiai.”

Tvardauskui skirtis su gerais, daug energijos ir laiko parei-kalavusiais unikaliais savo kūriniais nėra lengva. “Įdedi daug darbo. Ar gali būti unikalus darbas, kada tu tik švyst, švyst? Staiga padarei, padarei – ir unikalus? kaip aš galiu unikaliu laikyti, jeigu sugaišau prie jo dieną, dvi, tris? Man tada skirtis su juo lengva. Bet kada jau įdedi laiko, pavyzdžiui, kryžiaus kelio stotys – tai du metus darytos Valgos miestely, estijoje (Valgos bažnyčia, 2002–2003 m.). Čia jau užsakymas... Per šepkos konkursinį apdovanojimą šis klausimas iškilo. kiek laiko užima, kiek savęs įdedi į tą darbą? Tai ir sakiau aš jiems komisijos akivaizdoje - jeigu dabar lieptų, pakartot šitą darbą, tai, nežinau, nebent mane į kalėjimą pasodintų, tai tada jau priverstų dirbt. Nori nenori. Arba, sakau, - „laukais rėkdamas bėk tolyn nuo tokio darbo, kad reiktų atkartoti.“ ,,Na tai,- sako, - Rokišky ir atsidurtum... Paprasta būtų“. Nusijuokė jie taip pat. Jei nenori imtis antrą syk, tai tada jau tikrai darbas unikalus. Nenoriu jo kartoti jokiais būdais. Atrodo, kaip tu jį gali kartoti tokį pat, na niekaip. kad ir iš tų mano kompozicijų. Sakytų - ,,gerai, padarei rėmą, visas skulptūrėles, tai vėl tas pačias atkartok“. Na niekaip nesinorėtų, niekaip.”

Reikšmingą vietą menininkų dvasiniame pasaulyje užima įspūdžiai ir prisiminimai apie kolegas, kitus kūrėjus, su ku-riais artimiau bendravo, pažino juos darbo metu pleneruose arba besišnekučiuojant per šventes prie vaišių stalo. Vieni

ryškiausių ir įspūdingiausių J. Tvardausko prisiminimai apie garsų tautodailininką Ipolitą užkurnį.

o apie užkurnį sako, “aš ir pats kiek mačiau, jisai buvo begalinis jumoristas. Jau kiek jis juokavo... kai tašė ,,Čiurlionio kelio“ skulptūras, tai sako, - ,,ten tai dirbom“. druskininkuose būdavo išeinam iš ryto – ir iki patamsių, kol nesimato, tai tada jau sugrįžtam. Tik pavalgyt būna pusvalandis koks. Tai ten darbuojamės, kala, skiedros laksto. o šitie poilsiautojai rusų vaikšto pulkais ir stebisi – ,,kaip jie čia taip kurorte dirba?“ Ir klausia užkurnio – ,,kodėl jūs taip sunkiai dirbat?“ o jis atsako: ,,Mes čia visi teisti atidirbinėjam. Nieko, mes tai nepiktybiniai, bet tas, kur prie rąsto guli, - to tai saugokitės. Jis už žmogžudystes nuteistas.“ o ten S. karanauskas gulėjo. Tada nutrūko pokalbiai. kad pradėjo poilsiautojai ropoti, visi tik tolyn tolyn... Iš tikrųjų, tai labai gražiai atsibaidė visų turistų. Nieks nebetrukdė daugiau dirbti.

Ten, kur Ipolitas gyveno Vilniuje pas užkurnienę, tai, sako, buvo nusidrožęs apaštalus. Tai per kūčias sustato visus apaštalus aplink stalą, tada žmona lėkštes padėliojo visiems. Čia jau kūčių vakarienė. Ir su visa kompanija valgo.

Iš kažkur jis gavo stuobrį, labai storą, jis gal pusiau tuš-čiaviduris buvo, kad įsidrožė į tą stuobrį. Pasidarė dureles, langelius. Tada viduj iš pačio stuobrio išdrožė šventųjų ba-reljefus. Ir pasidarė sau koplytėlę kieme, Bukčiuose. eina sekmadienį, atsidaro duris, atsiklaupia, persižegnoja, įeina į savo koplytėlę, į stuobrio vidų, pasimeldžia...

J. Tvardausko sodo namelis. V. Tumėno nuotr., 2009


Ipolitas užkurnys buvo ypatingos sveikatos žmogus. Ne tik aš, - visi stebėdavomės, kad mes visi delikačiau tą ąžuolą, o jis kažkaip labai užtikrintai, labai jau smagiai su kirviu švaistosi ir drąsiai, kad tik skiedros laksto. Jis jau iš anksto įsivaizduoja, ką nudroš, bet nuo detalių pradeda drožti. Suranda - vieną akį išdrožia, kitą... Čia nosis, čia ausys, ir taip tolyn, tolyn... eina, eina, eina, drožia, drožia, drožia ir tokiom grubiom formom, ir nesistengia kruopščiai. o kiti tai labai išvalo susikirtimus, kur įdubimus, kur gilumas. ypatingai V. ulevičius mėgsta taip kruopščiai kruopščiai, švariai. o užkurnys – ne. Sako - ,,gamta viską išvalo“. Bendrai tai - teisybė. Visokios atplaišėlės po kiek metų savaime pranyksta, nutrupa. Lietus, šaltis, vanduo ir apvalo... gamta pati apvalo ką reikia. Vadinasi, nėra prasmės labai kruopščiai apdailinti, kad būtų kaip nušlifuota. Ir dar stebina, kad jisai nesilaikydavo proporcijų... Jis yra dalyvavęs ir čia, Anykščiuose, plenere. gana seniai jau. Anykščių šilelyje yra jo „šienpjoviai“. Tai stebėtina būdavo, kad jis taip drąsiai galėdavo. Pasižiūri – kad dirba, dirba, o aplinkui beveik skiedrų nėra. o visos skiedros išlakstė – toli, toli. Taip dirba, kad skiedros laksto.”

J. Tvardauskui buvo lemta išgelbėti skęstantį Baltijos jūroje Ipolitą užkurnį, kai jie dirbo ,,Raganų kalno“ kūrybos stovy-kloje-simpoziume Juodkrantėje. “Ipolitą ištraukėm pamėlusį jau. Nebeatsimenu, net kaip ten buvo. Mes keliese jį traukėm. Nusigandom mes paskui... dingo, dingo Ipolitas! Bangos, o jo nėra. Tada kažkaip pasirodė jis, išniro. Tadu mes bėgom, šokom jo traukt. Audra buvo. Rytas. Mes rytais bėgdavom nusipraust kartu su P. dužinsku visi...”

Iškalbingus J. Tvardausko prisiminimus ir pasakojimus apie gyvenimą ir kūrybą galima vertinti kaip autobiografinį, folklorinį, giliai subjektyvų požiūrį į supančius kultūros reiškinius ir savo dvasinį pasaulį.

Jo polinkis į dailiąją medžio drožybą pasireiškė dar vai-kystėje gėrintis religinėmis liaudies skulptūromis, o kūrybinis talentas pradėjo skleistis dar mokyklos laikais pamėgus drožinėti nedidelius gyvūnų atvaizdus. Lemtingai pasirinkti dailininko kelią jam padėjo dailę studijuojančio kraštiečio A. šeduikio parama. Folklorinę kaimo žmogaus pasaulėžiūrą liudija artimi tautodailininko saitai su gamtos pasauliu (pasa-kojimas apie šepkos požiūrį į žolę); prisirišimas prie šeimos gimtojo krašto (Zarasų, utenos, Anykščių krašto, Aukštaitijos) bei tarmės (rytų aukštaičių uteniškių). Taip pat tampri sąsaja su vietovės kultūrinio tapatumo simboliais (temos susijusios su Baranausko, Vienuolio, Biliūno kūryba, Arklio muziejumi, Vorutos pilimi ir t. t.); liaudies kultūros ir Lietuvos dvasios stiprybės simbolių puoselėjimas (tautodailininko šepkos portretas, tremtinių ir kt. kryžių kūryba, šventųjų atvaizdai, Lietuvos istorijos temos); tautinių, liaudies kultūros suvenyrų kūryba; tradicijos pažinimas ir sekimas ja (tradicinių amatų, ypač medžio apdirbimo, kryždirbystės, liaudies skulptūrų aplinka vaikystėje, prieraišumas tradiciniams drožybos įrankiams, senesnių tautodailininkų kūrybos tapsmo sekimas, domėjimasis senąja liaudies daile ir tautodaile, jos kūrėjų gyvenimo ir darbo aplinkybėmis (pvz., V. Svirskio, L. šepkos, I. užkurnio). Savita Jono Tvardausko kūryba įnešė svarų indėlį šiuolaikiškai puoselėjant aukštaičių tapatybės simboliką ir visos šalies medžio drožybos tradiciją.

1 H. Bausinger. Folk Culture in a World of Technology. Bloomington, Indiana. 1990, p. 127.

2 k. kuutma. Changes in Folk Culture and Folklore ensembles. Folklore, Tartu, 1997, Vol. 6, p. 20 - 31. [http://www.folklore.ee/folklore/vol6/krifolk6.htm - žr. 2011 06 01].

3 R. Bražėnaitė, R.Račkaitytė (parengė). Jonas Tvardauskas : medžio drožyba. Vilnius: Petro ofsetas. 2010.

4 S. Matulevičienė. Stāsts ka folkoristikās objects, Aktualas problemas literaturas zinatne: rakstu krajums. 2006, vol. 11, p. 52 – 58.

5 V. Tumėnas.. Lietuvos tradiciniai amatininkai ir jų veikla. Metodinė priemonė etnografiniams lauko tyrimams. Vilnius: LII ir LR kM, 2007.

6 Lietuvos istorijos instituto etnografinė ekspedicija surengta pagal 2009 m. LR kultūros ministerijos ,,Regionų programos“ dalinio finansavimo projektą ,,Regioninės ir lokalios kultūros sąsajos“, vad. V. Tumėnas.


55

7 F. R. Ankersmit, Six Theses on Narrativist Philosophy of History, Roberts, g. (ed.) The History and Narrative Reader. 2001 [1983]. London & New york: Routledge, p. 237–245.

8 A. Bružas mirė 1920 m. dusetose. Pastatė apie 500 kryžių ant kalne-lių, piliakalnių, prie kryžkelių, senų kapų maždaug 50 km spinduliu nuo Veriūgiškių kaimo, kuriame gyveno. Medieną kryžiams jis savavališkai imdavo iš dvarininkų ar valdininkų miškų. B. kviklys. Mūsų Lietuva. krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. 1964. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, T. I, p. 600.

9 Skulptorius konstantinas Bogdanas.

Summary

Vytautas Tumėnas

Wood CuTTeR JoNAS TVARdAuSkAS AT A CLoSeR Look

Contemporary folk artists develop and lively interpret the folk sculpture tradition. unlike the issues of folklore traditions with an eminently opposite division between stylized folklore and “authentic tradition”, contemporary Lithuanian folk art is percepted as a more integral phenomenon with only similar tendencies emerging: some artists are only more familiar with folk art tradition, countryside culture attitude, ideas and aesthetics, while others are closer to the modern professional painting art and amateur art.

Jonas Tvardauskas represents the conservative classical folk art trend. He was one of the most significant upholders of tradition in wood cutting as well as the creator of some innovative shapes of its expression. With creation of standards to the folk souvenir industry in the 2nd half of the 20th century, he also added to the formation of modern-type wood cutting aesthetics, grounded on a distinctive interpretation of traditions – with development of more contemporary images/symbols of it and styles, by original and new expression of the folk and peasant spirit. Later, he immersed into the world of true artistic creativity and with huge power of spirit started talking like an educated talent of folk and countryside culture – his style features a sensible and minute aesthetics of forms and an almost sacral accuracy of details and attributes, concreteness and also sleek literacy of images, narrative nature and illustration. The scope of issues covers national creativity of literature

classics, folk culture realities, portraits of creators, Lithuanian history and folk Christianity, etc.

Creators approach and views are an important component providing better understanding of his relations with cultural context and clearly defining methods of creativity and originality of world view as well as relationship with traditional folk culture.

This article was dedicated to a more thorough analysis of answers to questions posed to the famous folk art wood cutter J. Tvardauskas, during a free-structure interview at Lithuanian History Institute ethnographic expedition in 2009 in Anykščiai. Interview language was left almost uncor-rected in order to preserve the immediacy of spoken language, its vitality and opportunity to understand it as folk art text.

Confessions collected during the interview are interesting and valuable in the folklore attitude as well as are samples of narrative autobiography research. Together with analysis of historical context, interview can help better reveal the peculiarities of the states cultural and ethnic culture development, serve in cultural history research.

J. Tvardauskas recollections and stories of life and creative work can be interpreted as autobiographical, folklore, deeply subjective attitude towards the surrounding phenomena of culture and individual spiritual world.

V. Tumėnas ir J. Tvardauskas prie jo lauko dirbtuvės sode. 2009 m. etnografinės ekspedicijos akimirkos. J. Zabulytės nuotrauka.

J. Tvardauskas su skulptūrine kompozicija ,,kaziuko mugėje” prie savo dirbtuvės garaže Anykščiuose. V. Tumėno nuotrauka, 2009 m.


gabija Vasiliauskaitė

VyTAuTo kAZIMIeRo PeTRAuSko JuVeLyRIkA: oRIgINALŪS SPReNdIMAI gINTARo IR MeTALo deRMėJe

Vytautas kazimieras Petrauskas tikras panevėžietis, gimęs ir užaugęs Aukštaitijos sostinėje. Apsisprendęs tapti juvelyru, Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrius) įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Nuo 1968 m. pradėjo dalyvauti parodose. Į Lietuvos tautodailininkų sąjungą įstojo 1969 m. 1971, 1972 m. Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje V. k. Petrausko kūryba įvertinta bronzos medaliais, 1983 m. LTSR ūkio ministerijos juvelyrų konkurse užimta III-oji vieta. Juvelyrikos kūrinius eksponavo 6 autorinėse ir 55 bendrose parodose. 2011 m. V. k. Petrauskui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Vytauto kazimiero Petrausko kūryba pagrįsta profesio-naliu amato pažinimu. kūrybinio proceso metu naudojamos priemonės ir įrankiai leidžia įgyvendinti subtiliausius sumany-mus. o juk tai jungtys ir formos iš brangiųjų metalų, trapaus gintaro, rago, brangakmenių. Per ilgą kūrybinį kelią juvelyras suformavo savitą braižą, pasižymintį puošnumu. Pabrėždamas iškilmingumą ir prabangą, meistras visuomet išlaiko ryšį su tradicijomis, nepamesdamas minties apie tautiškumą.

Jo kūriniuose svarbią vietą užima etnokultūrinės temos, baltų mitologiniai simboliai. dažnai naudoja augalo, žvaigž-dutės, rūtos, paukštelio, žalčio motyvą. kurdamas papuoša-lus autorius ieško sudėtingų, originalesnių konstrukcinių sprendimų. Juvelyras naudojasi ir žalvario amžiaus lietuvių papuošalų konstravimo tradicijomis. dažnai kaklą juosiantis lankas padalinamas pusiau, jautriai išvalcuojamas, išplakamas, kad atsirastų fasadinė plokštuma ornamentui ar kitokiam dekoravimo būdui. Akį džiugina kai randi autentišką archa-jišką lankų jungtį, ypač kruopščiai atliktą smulkių juvelyrinių detalių junginį. Profesionalus meistriškumas atsiskleidžia ant juvelyriškai mažos plokštumos perkeliant audimo juostų ornamentiką. Stebint iš tolo pasimato pašiauštos faktūrinės plokštumos ir poliruotų, lygių, blizgančių detalių darna. Meistras jaučia ribą, kiek leisti virpėjimams žaižaruoti ir kiek reikalinga glūdinto paviršiaus, atskleidžiančio papuošalo formos grožį. Juvelyrikoje dažnai vartojama detalė virpesiams sukurti – valcuota pynutė. V. k. Petrauskas jautriai ir taikliai panaudoja monotonišką pynutės ornamentą, įjungdamas jį į gyvybe pulsuojantį papuošalo turinį.

Juvelyras pirmapradę gintaro formą pritaiko kūrinio plas-tikai. Skaidrus, permatomas gintaro lašas įgauna taisyklingą apskritimo formą. Autorius išsaugo gintaro prigimtinį grožį saikingai jį apglūdindamas, išsaugodamas reljefus, faktūras, įdubas ir panaudodamas tai papuošalo charakteriui sukurti.

kūrinio plastikoje vieną pagrindinių vaidmenų atlieka grandinėlė. Trumpesnė grandinėlė parenkama paprastes-nė, nekonkuruojanti su pagrindine kūrinio dalimi. Ilgesnė modeliuojama originaliau, įterpiama sidabro, gintaro pum-purų, kūriniui pritaikytų formų grandelių. Jeigu papuošalo pagrindinis akcentas yra gintaro grynuolis, ypatingas didelis skiriamas jo pakabinimui. Tam naudojamos kuklios įgręžtos kilputės, tiesiogiai pereinančios į grandinėles, o kartais jungtis tampa pagrindine papuošalo vizualine intriga. Papuošalų jungtyse nevengia įterpti kitos rūšies brangakmenių, tuo praturtindamas kompozicijos spalvinį sprendimą.

V. k. Petrausko kūryboje dažnas reiškinys – papuošalai iš gintaro ir sidabro. gintaro ir sidabro elementų jungimą autorius supranta ne kaip techninį uždavinį, o kaip kūrinio temą: gyvybės medžio, augaliniai, žalčio, kryžių motyvai ir pan. Menininkas yra sukūręs karūnų grožio konkursams, kuriose neatsisakė vaizduojamojo principo, neperėjo į abs-trakčias formas. Juvelyras sugeba techniškai jungti skirtingų metalų detales, taip praturtindamas papuošalo koloritą ir demonstruodamas lietuvių juvelyrikai būdingą saikingumą, išlaikydamas ryšį su metalo plastikos tradicijomis.

V. k. Petrauskas dirbtuvėje

57

Sagės, sidabras, gintaras Kaklo papuošalas, sidabras, gintaras

Kaklo papuošalas, sidabras, gintaras Pakabučiai, sidabras, malachitas, oniksas


Summary

gabija Vasiliauskaitė

VyTAuTAS kAZIMIeRAS PeTRAuSkAS: oRIgINAL SoLuTIoNS IN HARMoNy oF MeTAL ANd AMBeR

Creative work of Vytautas kazimieras Petrauskas leans on the professional knowledge of the craft. Means and tools used during the creative work, allow implementation of the most subtle cravings. After all, these are the links and forms made of precious metals, vulnerable amber, horn or gems. Through the long years of creative work, jeweller formed an individual fingerprint featuring splendour. By emphasizing the solemnity and luxury, master leaves the con-nection with traditions without loosing the notion of nationality. A prominent place in his works is given to ethno cultural issues and Baltic mythological symbols. The chain plays one of the major roles in the plastics of a work. A frequent phenomenon in V. k. Petrauskas creative work – jewellery made of amber and silver. Jeweller can technically connect details of different metals and in this way enrich the decoration‘s colour amplitude and demonstrate abstinence of Lithuanian jewellery as well as maintenance of relationship with metal plastic traditions.

Nuotr. iš V. k. Petrausko archyvo

Kaklo papuošalas, sidabras, gintaras

Kaklo papuošalas, sidabras, gintaras

Karūna “Mis mažoji panevėžietė”

59

Jonas Rudzinskas

AukšTAITIJoS šIuoLAIkINėS TRAdICINėS TAPyBoS APŽVALgA

Tradicinės tapybos ištakos glaudžiai siejasi su žmogaus kasdiene aplinka. Praeityje dažais dekoravo kuparus, langines, nusitapydavo interjero detalę-paveikslą. Tapydavo ant visko, kas būdavo po ranka: lenta, drobė, skardos lakštas. dažus pasigamindavo patys, todėl šiandien muziejuose išlikusių eksponatų spalvos gerokai pakitusios, išblukusios, pajuodusios. Spalvas kūrybai diktavo Aukštaitijos gamta, audimo raštai, supanti buitis.

šiuolaikinį Aukštaitijos tautodailininką-tapytoją formuoja intensyvi informacinė aplinka, lengvai prieinamos, kokybiškos tapybos priemonės. Įgūdžiams tobulinti organizuojami kūrybiniai plenerai, kvalifikacijos kėlimo seminarai, kuriuose tapytojai įgauna teorinių žinių, tarpusavyje dalinasi patirtimi. Tapytojai buriasi į miestuose esančias tapybos studijas, būrelius, kuriems vadovauja patyrę menininkai. dabartinės kultūrinės aplinkos pasekoje mažėja tikrų prigimtinių naiviosios tapybos meistrų, primityvistų.

kiekvieno kūrėjo meninę išraišką daugiau ar mažiau įtakojo šimtmečiais kurtos, iš kartos į kartą perduodamos Aukštaitijos etnografinio regiono meninės tradicijos. Ryškų pėdsaką tradicijų tąsoje paliko vyresniosios kartos atstovų V. Janisellio, V. Masiulio, A. Tučiaus, A. Petkevičiaus, M. Bičiūnienės ir kitų kūryba. Antanui Tučiui pavyko sukurti savitą stilistiką, aukštos menininės vartės braižą. Savo principais jam artima V. Pastarnoko, A. Blažio kūryba.

Supantį gyvenimą, kupiną žmogaus veiklos, būties, etnografinių temų ir detalių mato Vytautas Pastarnokas. Fotografiniu tikslumu jis atkuria interjerą, peizažą, žanrines scenas. Tapytojo paveiksluose didelį vaidmenį vaidina šviesotamsa, forma, preciziškas piešinys, statiška kompozicija. Temų pasirinkime V. Pastarnokas ieško ryšio su senove, vaizduoja paprastus kaimo žmones kasdieniuose darbuose. Jo darbų koloritas pajungtas vaizdavimo tikslumui ir siužeto realizmui pabrėžti. Tapytojas nesistengia įžvelgti valiorinių virpesių ar nuotaikingų pasąmonės bangavimų. Jo intuicija pasikliauja temos diktuojamų detalių, personažų, kompozicinių erdvių perteikimu. Formuodamas paveikslo erdvę tapytojas išnaudoja linijinės perspektyvos dėsnius, tuo V. Pasatrnoko kūryba skiriasi nuo A. Tučiaus. V. Pastarnokas pasirenka prislopintą spalvinių sąskambių amplitudę. Paveiksluose didelis vaidmuo tenka toninei erdvei. Vidinės įtampos dramatiškumas sukuriamas užkeliant toninį kontrastą. kartu tai priemonė viso paveikslo erdvėje pabrėžti piešinį. Paveiksle „Mergina ir kraitis“ autoriui vienodai svarbūs daiktų siluetai ir tikslūs ornamentai juose. Savo kūriniuose V. Pastarnokui

pavyksta sukurti kambario prieblandos, šaltos žiemos, šilto interjero apšvietimo nuotaikas.

Alfonso Blažio kūrybai būdingas intuityvumas, spalvinis žaismas, detalus piešinys. Norėdamas perteikti dangaus įvairovę peizaže, tapytojas meistriškai parenka tinkamus atspalvius. Intuityviai tam padeda spalviniai derantys tapomų miškų, pievų, kalnų, tolių siluetai. Tapytojas vengia ryškių spalvinių sąskambių. Naudojamo kolorito diapazonas padiktuotas Aukštaitijos gamtos. daugelis tapytojų-primityvistų pasikliauja savo gyvenimiška patirtimi, todėl formuodami savo stilių išlaiko ryšį su realia aplinka. Tapomuose peizažuose A. Blažys vaizduoja horizontą, kuriame kyla arba leidžiasi saulė, vėjyje siūbuoja medžiai, skraido paukščiai, laksto žvėrys, čiurlena vanduo, veikia žmogus. kūriniai pulsuoja gyvybe, optimizmu. Paveiksle „Žiemos vakaras II“ matome vaizdą etnografine tematika, iš kurio sklinda armonikieriaus daina, dūzgia verpimo ratelis.

Tapytojai-primityvistai labiausiai mėgsta vaizduoti gamtą. yra autorių, kurie pilnai atsiskleidžia tapydami peizažus. Viena tokių - Renė Sriubiškienė. Jos kūriniai pasižymi komponavimo paprastumu. Autorė nenaudoja sudėtingų schemų, mažiau dėmesio skiria paveikslo architektoniniam konstravimui. Tapytoja jautriai perteikia spalvinius virpesius. Jausdama paveikslo visumą aukoja piešinį. Jos raiškos priemonėse nėra juodo kontūro apšvietimo išryškintų formų. Autorei svarbiausia šešėlio gilumas, jo spalvinė sandara. Žiūrovas daiktus atpažįsta pagal jų spalvinę charakteristiką. Vaizduojamas medis, akmuo ar namas turi konkrečią spalvą, kuri kinta veikiama apšvietimo. Tapoma pieva gali susilieti su medžiu ar taku spalvotų potėpių mirgėjime. kaip ir kitų Aukštaitijos tapytojų drobėse, R. Sriubiškienės paveikslai sklidini gyvybinės energijos, žemiško gyvenimo patyrimo, džiaugsmo. Tapydama jautriais pustoniais R. Sriubiškienė pasiekia puikių rezultatų.

Žanrinės figūrinės kompozicijos kęstučio Preidžiaus kūryboje neužima reikšmingos vietos. Jis savo tapyboje gyvenimo vaizdais stengiasi atskleisti kasdienybės poeziją. Jo vaizduojama realybė tiksli, atitinkanti visiems atpažįstamą aplinką. Tapytojas daug dėmesio skiria šviesotamsai, kartais pastiprindamas šešėlio ir šviesos intensyvumą, tuo sukurdamas vidinę įtampą. Jam precizikos sąvoka tai tikslus erdvinis mąstymas. kartais tapytojas aukoja spalvą. Taip nutapyti tikslaus piešinio peizažai sureikšmina vaizduojamą objektą. Labiau pavykusiuose paveiksluose meistras sukuria ypatingą poetišką nuotaiką pustonių dėka. k. Preidžius yra nutapęs 13 paveikslų ciklą „Biržų krašto bažnyčios” (1998).


Akimirkos iš kūrybinių tapytojų plenerų Aukštaitijoje.

61

Paveiksluose tiksliai pavaizduoti gamtoje esantys pastatai. Jų kompozicinė schema pasikartojanti, sukaupiamas dėmesys į vizualinį centrą, nesinaudojama ekspresyviomis priemonėmis, išlieka švelnus potėpis, reali erdvė, tikroviškas piešinys. šis paveikslų ciklas vertingas ir kaip kraštotyrinė medžiaga. Aukštaitijos tapytojų gretose k. Preidžius užima tvirtą realisto poziciją.

Aukštaitijos tautodailininkų parodose pastoviai dalyvauja tapytoja Marija kadžiulienė. Mėgiamiausias jos vaizdavimo objektas – natiurmortai su gėlėmis. Autorė puikiai pažįsta gėles, todėl jos tapomos puokštės įvairios ir nuotaikingos. daug dėmesio neskirdama paveikslo fonui ir aplinkai menininkė sugeba perteikti augalų spalvinį grožį, puokštės iškilmingumą, rudens, pavasario ar vasaros nuotaiką. Tapytoja jaučia pasirinktą formatą, dažniausiai apsiriboja kameriniais dydžiais, todėl parodose jie nuteikia jaukiai ir maloniai.

Vytauto Mackevičiaus tapymo tikslumas suprantamas plačiau nei vien piešinio realumas. Norėdamas perteikti saulėtą ir šiltą vaizdo charakterį, tapytojas moka pabrėžti siluetus, o kur reikia juos ištirpinti spalvų dermėje. Netgi vaizduodamas šaltą speiguotą žiemą, jis suranda šiltų, minkštų pustonių, būdingų visai jo kūrybai. Paveikslus komponuoja tradicine peizažui schema, kuri atvirai nepasireiškia, nes autorius nenaudoja kontūro, atviro juodo ar balto dažo. Vaizdas pustoniais leidžia švelniai pereiti iš vienos spalvinės dėmės į kitą, skambinti spalvomis lyg natomis. V. Mackevičius turi įgimtą spalvinę klausą. Jam pavyksta sukurti giedrą optimistinę nuotaiką. Tapytojas yra vienas ryškesnių autorių parodose atstovaujančių ukmergės kraštą.

Summary

Jonas Rudzinskas

ReVIeW oF CoNTeMPoRARy TRAdITIoNAL PAINTINg IN LITHuANIAN HIgHLANdS (AukšTAITIJA)

A contemporary folk artist-painter of the Highlands is a combination of an intensive information environment, freely accessible and qualitative tools of painting. Creative plenary meetings, training seminars serve as a field for developing skills, gaining theoretical knowledge and exchange experiences. Painters cluster into city-based painting studies and clubs managed by experienced artists. Contemporary cultural setting destines the diminishing number of truly natural masters of naive painting – the primitivist.

every individual master‘s artistic expression is more or less an influence of ethnographic regional artistic tradition of the Highland‘s, developed over the centuries and transferred from generation to generation. Representatives of the senior generation left a distinctive mark in a sequel of traditions – these are V. Janisellis, V. Masiulis, A. Tučius, A. Petkevičius, M. Bičiūnienė et al. Antanas Tučius succeeded in creating a distinctive style and a fingerprint of high artistic value. He is close to the creativity of V. Pastarnokas and A. Blažys.

Life seen by Vytautas Pastarnokas is a picture of human activity, existence, ethnographic issues and details. With photographical accuracy he reproduces interior, landscape and genre scenes. A relationship with antiquity is found in the selection of topics, picturing of simple village people in their daily shores. Palette of his works serves for the accentuation of accuracy of imaging and realization of subject. Alfonsas Blažys creative work features intuitiveness, play of colours and detailed pictures. Works pulsate with life and optimism.

Painters – primitivists are most fond of nature picturing. Some authors reveal themselves through landscape painting. Renė Sriubiškienė is one of such. Her art features simplicity of composition, she does not use any difficult schemes and pays little attention to the architectonic construction of a picture. With a delicate reveal of colour vibrations and painting with sensible undertones R. Sriubiškienė gains the best results.

genre shape composition has little importance in the creative work of kęstutis Preidžius. Life images are revealed through daily life poetry.

Respublikinės tautodailininkų tapybos darbų parodos-konkurso A. Varno premijai laimėti laureatas V. Pastarnokas, 2007.

k. Preidžiaus autorinė tapybos paroda Vilniuje, 2006.


His reality accuracy corresponds with environment well-known to everybody. Painter pays a lot of attention to light-darkness, sometimes reinforcing shadows and light intensity and creating inner stress. Among the Highland‘s painters k. Preidžius takes a firm position of a realist.

Marija kadžiulienė is an admirer of still life pictures with flowers. She is well acquainted with flowers and paints them all different and vivacious. With little attention to the background and environment of a picture, the artist manages to reveal colourful beauty of flora, solemnity of a bouquet, autumn, spring or summer moods. Painter has a feeling of a format, usually limits herself to chamber sizes and therefore during exhibitions, her pictures have this cosy and pleasant mood.

exactness of Vytautas Mackevičius paintings is understood in a wider sense than just a reality of painting. Composed with the traditional schema of a landscape without any open expression, author’s pictures have no contour, any open black or white paint. In undertones, images gently transfer from one colour spot to another, play colours like music notes. V. Mackevičius has an inborn talent for colour. He succeeds in creating a bright and optimistic mood.

Nuotr. iš LTS archyvo ir kupiškio etnografijos muziejaus

R. Sriubiškienės jubiliejinė tapybos paroda kupiškio etnografijos muziejuje, 2008.

63

Alfreda Petrulienė

MITINIo PASAuLIo ĮVAIZdŽIAI šIuoLAIkINėJe AukšTAIČIų TAuTodAILėJe

Neatsitiktinis domėjimasis Panevėžio krašto proistore, artimas ryšys su tautiniu paveldu ir jo pažinimu, tyrinėjimu dažnai natūraliai kursto mintis apie laiko ženklus. Ankstyvųjų bendruomenių mitiniai vaizdiniai, sakmės apie pasaulio suvokimą, jo kilmę nėra nutrūkęs veiksnys ir šiuolaikino žmogaus savimonėje, mąslumas reiškiasi kūryboje įvairiausiomis interpretacijomis. Liaudies kūryba kaip upės tėkmė. Ji savyje talpina visa, kas skleidžiasi žmogaus akiratyje, kas rodos jau seniai nugrimzdo į praeitį, ar kas tik gimsta pasąmonėje, ką sunku suprasti, bet būtina išsakyti, išjausti.

Svarbiausias tautodailės prasminis bruožas - tradiciškumas. Tautos dvasios ryšys su senuoju pasaulėvaizdžiu, senąja baltų kultūra išraiškingai reiškiasi ir vis pulsuoja spinduliuodamas mitinį kosmoso vaizdinį, sakralujį Pasaulio medį, per kurį juntamas ryšys su trimis visatos pasauliais – dangumi, žeme, požemiu ir tų pasaulių tvariniais, jų varijuojančiomis formomis. Visas pažinimo ir suvokimo sritis šiandieniniame gyvenime kryptingai valdo mokslas, atrodo, ką čia dar gali pridėti paprasto žmogaus klaidžiojanti mintis ar vaizdingi išgyvenimai, kurstomi mitologizuotos simbolikos, jų prasmių ir formų kartojimasis gyvenamoje aplinkoje karta iš kartos - visa tai, ką mes įvardiname etnine kultūra, tautine savimone. Tautodailė ir yra šios kultūros akivaizdi, reikšminga, struktūrizuota išraiška.

kalbant apie kosminio pasaulio vaizdinius, aptinkamus šiuolaikinėje tautodailėje, reikia prisiminti, kaip seniai baltų kultūroje ypatingą vietą užima mitologija, ritualas, simbolika, šventumo koncepsija, kokie reliktai yra išlikę iki mūsų dienų. kalbant apie baltų ar išskirtinai lietuvių mitologijos tyrimų istoriją, galima būtų išvardinti daug autorių, kurie yra parašę nemaža vertingų darbų, vienaip ar kitaip nagrinėję pamatinius mūsų prorėvių pasaulėjautos aspektus ir jų išraiškas. šiame straipsnyje remiamasi mitologų: Vladimiro Toporovo, Norberto Vėliaus, Marijos gimbutienės, gintaro Beresnevičiaus, etnografų: Pranės dundulienės, Irenos Čepienės, Nijolės Laurinkienės ir daugelio archeologų, istorikų, darbais. Pastaraisiais dešimtmečiais yra atsiradusios naujos įžvalgos apie visuomenės religinės-mitologinės sąmonės sklaidą archeologijos, istorijos, kalbotyros mokslų srityse, dėmesio susilaukė mitologizuotas pasakų, sakmių pasaulis, tautosaka.

2001 metais kryždirbystė – unikali lietuvių liaudies meno šaka, įtraukta į uNeSCo nemateralaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą, sulaukta gausių publikacijų ir leidinių apie šią išskirtinę tautodailės sritį.

kalbant apie vizualizuotą šiuolaikinės tautodailės paveikslą ir joje ieškant bendros šaknies kosminio mito reliktams atskleisti, reikia pripažinti, kad tenka kalbėti apie mitopoetiką, kuri yra tas kontekstas, kur tie premitai formavosi daugelio kartų vaizdiniuose apie pasaulio sampratą, išgyvenimą, neišskiriant ir mūsų pačių. kad mitas – ne kažkoks atsitiktinumas, išsigalvojimas, fantazija, kilusi toje epochoje, kai žmonija išgyveno savo vaikystę, bet priešingai, būtinybė ir dėsningumas, lydintis žmoniją per visą jos egzistenciją kaip tam tikras giluminis žmonijos gyvenimo resursas, į kurį kreipiamasi, kai jis, tik jis gali geriausiai išspręsti žmogui iškilusius uždavinius. Todėl mitopoetika yra glaudžiai susijusi su ritualu, kaip neišvengima bendrakeleivė, nes kur žodis, ten turi būti ir veiksmas, simbolinė jo raiška, nes be ritualo tarsi nesuvokiamas ir mitas, neįkūnytas mąstymas. Tad palyginimui pasakytina, kad vizualizacijose, kurios reiškiasi meno kūrėjų darbuose, neišskiriant tautodailės, ieškoma mitopoetinės sąmonės grynumo, tradiciškumo kaip vertybės, tarsi jaučiant, kad rituale (mitopoetiniame kūrinyje) visada yra kažkokia „beviltiškai aukšta styga“, koks tai naivuoliškumas, užkulisinė mintis, nerimas, kad be šių vizualizuotų išraiškų žmogus nesugebės rasti kelio į praėjusią gyvenimo patirtį, kad tai ne vien proto ar žinių sritis, bet ir jausmas.

šiuolaikinėje aukštaičių tautodailėje mitologizuoti kosminio pasaulėvaizdžio atspindžiai, žvelgiant į šį reiškinį tradicijos rėmuose, suvokiami kaip reikšminga lietuvių kultūros sudėtinė dalis. Ryškesnių aukštaičių tautodailę skiriančių bruožų regioniniu pagrindu reikėtų ieškoti tokiuose tautodailės šakose, kaip kryždirbystė ir ypač tekstilė (juostos, audiniai, tautiniai kostiumai). kituose tautodailės žanruose kosminio pasaulio įvaizdžių ir jo simbolių raiška iš esmės jau nėra aukštaitiškoji tapatybė, greičiau individualus atskiro kūrėjo pasirinkimas, jo savimonės išraiška, paremta ir suformuota dailės šakos tradicijos, pavyzdžiui kalvystė (kryžių viršūnės, vadinamos „saulutėmis“) ar šiaudiniai sodai, margučiai ir kai kurie kiti tautodailininkų kūriniai labai glaudžiai susieti su tradicijomis, mitopoetiški išlieka savo forma, medžiagiškumu, paskirtimi. Paprastai šiuose kūriniuose regioninio išskirtinumo bruožų yra nedaug, o kartais tokių kūrinių meniškumą uždengia, niveliuoja originalumas, naujumas, išmonė, ir vos atpažįstamas teminis mitologizavimas yra menkas priedas jo vertei tradicijos požiūriu. Pastaroji mintis pritiktų apibūdinti daugiau vaizduojamiesiems menams, tokiems kaip skulptūra, tapyba, grafika, šių žanrų tautodailės kūriniuose


netrūksta mitologizuotų kosmogoninių išraiškų, chtoninio pasaulio vaizdinių, personofikacijų, sakralaus nusiteikimo, bet tai dažniausiai reiškiasi kaip atskirų kūrėjų individualus išskirtinis pasaulėvaizdžio interpretavimas, savarankiškas temos pasirinkimas ir jos formulavimas grindžiamas vidinio jausmo, intuicija.

kaip minėta, kosminio mito atspindžiai geometriniais simboliniais rašto ženklais ryškiausiai atsispindi tradiciniuose audiniuose: vytinėse, pintinėse, austinėse juostose, lovatėsių, skarų, tautinių drabužių, staltiesių ir kitokių tekstilės dirbinių puošyboje. Archaiškas savo simbolinėmis išraiškomis ir ištakomis geometrinis raštas, kuris kartais, atrodo, alsuoja senąja protėvio dvasia per išbalintą dvinytę lino drobulę, kur pačioje seniausioje audimo techologijoje juntame ritminį siūlo kryžiavimą, kaip būtiną medžiagos sutvėrimą iš dviejų priešybių - materialiojo ir dvasinio pasaulio dalių, yra pirmapradis ženklas. šių ir panašių simbolinių ženklų, kaip aukštaitiškojo išskirtinumo požymių, ieškoti vien audimo technologijoje būtų netikslu. Jau XIX a. pr. turėjome nusistovėjusias regionų skirtybes pagal audinių raštų išdėstymą, tautinio kostiumo sudedamųjų dalių stilistiką, dominuojančių spalvų spektrą. Aukštaičiams būdingesnės balta, raudona, žalia spalvos, jos ir šiandien gražiai dera tautiniuose kostiumuose. Žalia spalva, kuri archajiškame spalviniame baltų Pasaulio medyje buvusi juoda, savotiškas požemio pasaulio atitikmuo, aukštaičių

pasaulėvaizdyje, sakytume, išbluko, susiliejo su žole, žemės danga. Ištikimesni savo šaknims spalvinėje mitinio pasaulio, kurį išreiškia trispalviškumas, gamoje išliko žemaičiai, kuršiai (klaipėdiškiai). Jų tautiniame kostiume juoda spalva labai reikšminga, kaip ir raudona bei balta. užtat aukštaičius reikia pagirti už išsaugotą kostiumo dalį - nuometą. šis galvos apdangalas, apkeliavęs savo proistoriniais laikais daugelį pietryčių Azijos, europos kraštų, sėkmingai prigijo pas šiaurietes lietuves, kur mūturiuoja ištekėjusias aukštaites, gelbėdamas jas nuo šalčio, o kartu ir puošdamas baltai moters galvą, ir iki dabar yra šventinis aprėdas. Žemaitės, kuršės dėl vakariečių įtakos šį galvos apdangalą primiršo dar XVIII a.

Audžiamų, rišamų, pinamų, neriamų audinių marginimas pirmiausiai natūraliomis augalinėmis medžiagomis: samanomis, medžių žievėmis, žolėmis ir visu kuo, ką tik pasiūlė gamta, o vėliau pasitelkus ir chemines priemones, dažytų siūlų derinimas, raštų kūrimas iki šių dienų išliko ryškiausiu tautinės savimonės aspektu. Jau pats lietuviškas žodis „raštas“, jeigu mąstytume pagal šiuolaikinę sampratą, tarsi kviestų perskaityti „išrištus“, išryškintus spalvotus simbolinius ženklus: saulutes, žvaigždes, eglutes, rombus ir kitus ritminius motyvus, kuriais buvo puošiami audiniai, drabužiai bei visa, kas supo žmogų jo gyvenamoje aplinkoje, kuriais buvo nusakomas žmogaus santykis su visu pasauliu, jo dvasinė būsena. Žinome, kad šie raštai

1.

65

yra archeologinių metalinių dirbinių puošybos tąsa ir savo ištakomis siekia dar senesnius priešistorinius laikus. Raštuotos juostos ir audiniai palaipsniui nuo XII–XIII a. ėmė keisti metalinius ornamentuotus galvos apdangalų, kitų drabužių papuošalus, nes keitėsi materialioji aplinka gausos, įvairovės, pasiūlos linkme, bet dvasinė būtinybė senaisiais simboliniais ženklais išreikšti sąsąjas su senuoju mitiniu pasauliu vis nenutrūkstamai srovena liaudiškoje kūryboje ir šiandien.

Tradicija statyti ir puošti stogastulpius, koplytstulpius, kryžius Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra palyginti sena. Apie tai istorikai žinių pateikia jau iš XVI a. nors lotyniško tipo kryžiai paplito XIV ir XV a., įvedus krikščionybę. Tyrinėtojų tarpe nėra bendros nuomonės apie šių statinių kilmę. Manytina, kad vien kriščioniškajam laikotarpiui išauginti ir išplėtoti šią gilią tradiciją būtų nepakakę laiko. Niekas nepaneigs dvasinių, ekonominių ir kitokių pastangų šiai tradicijai plėtoti, tačiau kaip ir visas senųjų papročių, ritualų, apeigų arsenalas sinkretinimo būdu buvo perkeltas ant senų tradicinių pamatų, pakeičiant senus pagoniškus pavadinimus katalikiškais, žodžiu, suteikiant naują katalikiškos ideologijos turinį. Puikiai suprantame, kad šis procesas buvo sudėtingas, ilgas, besitęsiantis ir dabar. Todėl, kalbant apie mitinio pasaulio reliktus baltų kultūroje, kryždirbystės šaknų paieška priešistorėje yra visai logiška. Senosiose civilizacijose zikuratai, šventyklos simbolizavo kosminį kalną, buvusį Pasaulio pradžioje, kalną, ant kurio reziduoja aukščiausioji dievybė. šventykla - žemiškasis šio kosminio kalno atšvaitas. Pasaulio kalno „modelius“ baltams atitiko realūs kalnai, ar tiksliau tariant, paaukštintos ar supiltos kalvos. Piliakalnis drauge yra ir sakralinis steiginys. kaip rašo g. Beresnevičius, pilkapiai būtų tokių piliakalnių replikos, atšvaitai, nedideli „kosminiai kalneliai“, į kuriuos patalpintas mirusysis šitaip būdavo įterpiamas į dieviškojo ar kosminio kalno erdvę, veikiau papėdę. Lietuvių legendose ir pasakose mirusiesiems ne veltui dažnai reikia kopti į aukštą kalną, kur jų laukianti dievybė.

Baltų mitinį pasaulėvaizdį sėkmingai iliustruoja laidosenos papročiai, kurie įvairiuose dabartinės Lietuvos geografiniuose arealuose buvo skirtingi. Jau I-ojo tūkstantmečio pradžioje ryškėjo skirtingų socialinių sluoksnių pasaulėžiūra. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, N. Vėlius daro išvadą, kad aukojimo ritualai, apeigos tam tikru mastu atitiko ir laidoseną. I-IV a. vakarų areale, kur vyravo požemio ir vandens mitologija, mirusieji buvo kasami į žemę (o kai kurie galėjo būti ir skandinami). Vidurio areale, kuriame vyravo žemdirbių pasaulėžiūra, mirusieji buvo dedami ant žemės, ant jų supilamas pilkapis. o rytų areale, kuriame dominavo dangaus dievai, kur ugnis buvo priešinama vandeniui ir kur didesnį vaidmenį vaidino kariai <...> mirusiuosius, (greičiausiai sudegintus) kėlė virš žemės , kaip ir kai kurios senovės gentys, kai mirusiųjų pelenus, supylę į puodus, urnas pastatydavo medžiuose, ar ant tam specialiai pastatytų stulpų. šią mintį, kad toks laidojimo būdas buvo žinomas ir baltams, kėlė V. Toporovas. Todėl

stulpus su mirusiųjų palaikų urnomis ko gero galima laikyti baltų stogastulpių bei koplytstulpių prototipais.

Lietuvių koplytstulpiai pasižymi dar viena labai įdomia savybe, kurią galima susieti su priešpriešomis žemai-aukštai, vakarai-rytai (iš to paties ir lietuvių skirstymas į

2.

3.


žemaičius ir aukštaičius) struktūrine dėlione, kuri paremta protėvių pasaulėžiūra ir papročiais bei laidosena. šią idėją N. Vėlius grindė ir labai akivaizdžiu reliktu plačiai išlikusiu ir šiuolaikinėje kryždirbystėje. Mes dar natūraliai matome, kad koplytstulpiai, stogastulpiai nuo amžių buvo skirtingi: vakarinėje dalyje koplytstulpiai, tiksliau koplytėlės - žemos, o rytinėje, aukštaitiški koplytstulpiai yra su dviem ar trim aukštais, nesuskaidytais stiebais, aukšti. Ir kai kurie šiuolaikiniai aukštaičių meistrai dar nepametė tradicijos.

kosminio pasauėvaizdžio ženklų paieškos aukštaičių tautodailininnkų tapyboje yra sudėtingesnis dalykas. Vizualioji liaudies kūryba, ypač tapyba, grafika savo ištakomis turėtų remtis istoriškai bent į krikščioniškąją ikonografiją. Tačiau naujieji laikai, pokyčiai visuomenės pasaulėjautoje tarybiniu laikotarpiu padarė didelį atotrūkį, tiek nuo pagoniškosios, tiek nuo krikščioniškosios pasaulėjautos. šiuolaikinė liaudies meistrų tapyba savo pasaulietiniu turiniu yra labai marga, pastebimai galima paieškoti keletos krypčių. Aukštaičiai tapytojai, akvarelistai labai pamėgę peizažą. Svarbiausias lietuviškojo meno išgyvenimų šaltinis – gamta: banguojantys kalneliai, upių vingiai, tarp sodų paskendusios sodybos ir medžiai, įvairiausiais metų laikais mirguliuoja, abejingai žaliuoja. dailininkai savo kūryboje nedaug vietos skiria žmogaus portretui. kaip yra pastebėjęs menotyrininkas Nikolajus Vorobjovas, matyt mūsų dailininkams vidujai svetimas domėjimasis žmogaus paveikslu. Prisiminkime genialųjį M. k. Čiurlionį, atskleidusį esminius, slapčiausius lietuvio dvasios bruožus: jo kūriniuose žmogaus figūrų visai nėra, arba jos virtusios tik pamėklėmis, ornamento schema. Tačiau kai kurių tapytojų kūryboje matome kosminį dieviškumu alsuojantį gamtos paveikslą. o liaudies menininkų kūrybą gretinant su M. k. Čiurlionio peizažais galima remtis tuo pačiu N. Vorobjovu, kuris teigia, kad mūsų laikų europos kultūrinis mąstymas galiausiai įveikė prastą įprotį liaudies meninę kūrybą skirstyti į praščiokiškąją primityviąją ir aukštąją, kad nevalia į šį meną žiūrėti iš aukšto su atlaidžia šypsena, tarsi „pakeliant jį iki savęs“. Reikėtų prisiminti, kad lietuvių menininkų draugija kūrinius pirmą kartą Vilniuje eksponavo

tik 1907 m. Nesigilinant plačiau į liaudies dailininkų kūrybos ypatumus, o tik temose ieškant mitinių atšvaitų, pastebime, kad daugelio kūrėjų pasaulėvaizdis yra tradicinis, atsineštas iš senosios žemdirbiškosios kultūros, arba dažnai suformuotas vienokiuose ar kitokiuose kūrybiniuose būreliuose, klubuose, mokyklose. galima manyti, kad mito atšvaitų reikia ieškoti tik kūrėjų individualybėje, ne kaip kartais dirbtinai demonstruojamo „naivizmo“, o savasties raiškos būtinybės.

Senasis mitinis baltų pasulėvaizdis, kaip simbolinė išraiška, dažnas karpiniuose, grafikoje, kur pati kūrinio išpildymo technika yra struktūrizuota, temos išdėliojamos sinchroniškai, ornamentų geometrinės formos laisvai keičiamos įvairiais raštais, ypač augaliniais, gyvūniniais, antrofomorfiniais simboliniais ir kitokiais ženklais. Pasaulio medžio simbolika, mitų įvaizdžiai dažnai pasitaiko ne tik minėtuose tautodailės žanruose, bet ir keramikos, metalo, medžio dirbinių puošyboje, įvairiausiose intrerpretacijose tradicija susipina su individualia išmone. Tiek įkvėpti tradicijos, tiek vedami intuityvaus pasaulio paslapčių suvokimo ir didžiulio troškimo dalintis, nūdienos liaudies kūrėjai patys skinasi kelią į pripažinimą, kartais vainikuodamiesi įdėto triūso mastu, pakartojimu ar paprasčiausiu naivumu, kaip tikri tautos dvasios „galeros“ – per laiko vandenyną vieningu ritmu.

Iliustracijos

1. Stogastulpių ansamblis kaizerlingo miške, Panevėžyje, kurį 1971 m. sukūrė tautodailės meistrai k. Nemanis, V. kryževičius, V. griauzdė, S. Buziliauskas, J. Pucevičius ir kt.2. R. Zoltnerienės karpinys „Pasaulio medis“. Popierius. 2010 m.3. Paveikslas „kosminis kiaušinis“. Autorė A. Petrulienė. Aliejus, drobė. 2005 m.4. kalvių V. kryževičiaus, V. galiausko, V. Jakubonio metalinės kryžių viršūnės parodoje 2011 m.5. Margučių raštai. Tautodailininkų parodos ekspozicija Panevėžyje 2011 m.

Nuotr. A. Petrulienės

5.4.

67

Summary

Alfreda Petrulienė

IMAgeS oF A MyTHICAL WoRLd IN CoNTeMPoRARy FoLkART oF LITHuANIAN HIgHLANdS

A primary semantic feature of folk art – the traditionalism. Powerfully expressing spiritual relation of folk to the ancient worldview, ancient Baltic culture extensively pulses the rays of mythic cosmic images in the contemporary folk art too. The article empowers views on the cosmic world found in the modern-day folk art and commemorates of the long history of mythology, ritual, symbolism, concept of holiness, as top priorities in the Baltic culture for years, as well as relics remaining until today. This article also makes reference to the works issued by mythologists Vladimir Toporov, Norbertas Vėlius, Marija gimbutienė, gintaras Beresnevičius, ethnographers Pranė dundulienė, Irena Čepienė, Nijolė Laurinkienė and many archeologists and historians. The last decades presented some new insights into the dispersion of social religious-mythological consciousness in the fields of archeology, history and linguistics, attention was gained for the mythological fairy-tales, world of legends and folklore.

In the latter-day folklore of the Lithuanian Highlands, reflections of the mystic cosmic worldview were a phenomenon within the borders of tradition, and also were comprehended as a significant share in the Lithuanian culture. Some more vivid features distinguishing folklore of the Highlands on a regional basis can be found in cross making art and especially in textile (ribbons, materials, national costume, gloves). In other genres of folk art, expression of cosmic world images and their symbolism basically no longer remains the feature of Highlands, rather becomes an individual choice of different creators, expression of his/her self-consciousness, basically leaning upon and formed of such painting art traditions as e.g. smithery (cross tops, the so-called „little suns“) or straw gardens, easter eggs and some other items produced by the folk artists and closely „tied“ to the general tradition. Already in the beginning of the 19th century, we have the established differences between the regions according to the patterns of textiles, style of national costume components, spectrum of dominating colors. Lithuanian Highlanders distinguish with white, red, green colors still going together well in the national costume. green color, former black color used in the archaic colorful Baltic World tree, was an equivalent of some kind of underground world and in the worldview of the Highlanders it faded, intermingled with grass and land cover. Highlanders deserve praise for the preserve of a veil in the national costume.

Visual art genres such as sculpture, painting, graphics, are fully stacked with mythological cosmic expressions, images from the chthonic world, personifications, sacred mood, but this usually expresses as an interpretation of individual worldview of different artists, an individual selection of topics and their formulation based on inner feeling and intuition.


Iš Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko J. Rudzinsko pranešimo ataskaitinėje konferencijoje 2011 m. balandžio 30 d.

LIeTuVoS TAuTodAILININkų SĄJuNgAI - 45

Mūsų asociacijos pagrindinis veiklos tikslas – puoselėti lietuvių tautodailės tradicijas. keli amžiai vyksta nenutrūkstamas parodų procesas salėse, renginiuose, mugėse. Tautodailininkui tai proga demonstruoti savo kūrybą visuomenei. Per pastaruosius metus: 2006 m. įvyko 171 tautodailės renginys, 2007 m. - 191, 2008 m. - 186, 2009 m. - 222, 2010 m. - 213, iš kurių kasmet vidutiniškai vyko 10 tarptautinių ir respublikinių, 30 kūrybinių seminarų ir plenerų. didžiąją dalį renginių sudarė autorinės ir grupinės parodos. 2008 m. antroje pusėje realiai pradėjome jausti kintančios aplinkos įtaką kultūriniam gyvenimui, ypač etninei kultūrai. daugelyje nacionalinių projektų tradicinė kultūra neišliko prioritetu. dėl taupymo sutriko tęstinių programų finansavimas. didelę dalį veiklos užėmė rūpinimasis kasdiene meistrų būtimi, slegiančia finansine ir socialine būkle, o ne kūrybinės veiklos organizavimas. Ne vienas tautodailininkas iš įvairių Lietuvos rajonų aiškinasi, klausinėja mokesčių, darbo teisės, autorinių teisių, LTS nario statuso, meno kūrėjo statuso klausimais. šių klausimų kaitos dinamika beprecedentė.

kiek leidžia aplinkybės, stengiuosi nuvykti į kituose miestuose vykstančius pagrindinius tautodailės renginius. Pastebiu pokyčių vietinėse savivaldybėse remiant mūsų kuruojamą tradicinės kultūros sritį. Vienose ir anksčiau buvo įprasta skirti dėmesio, skatinti tautodailės vyksmą, kitose tai daryti skatina europos ar valstybinės kultūros, švietimo, ūkio restruktūrizavimo programos. Labai svarbus veiksnys yra mūsų Sąjungos skyrių, kaip rišančios grandies tarp visuomenės ir tautodailininko, aktyvumas.

1999 m. aktyviai dalyvavome kuriant etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. 2000 m. buvo įkurta Taryba, kaip įstatymą vykdanti institucija. Pagrindinis veiklos tikslas atitinka ir mūsų organizacijos siekius: puoselėti tautinę kultūrą, kalbą, etninį savitumą, etnografinių regionų tradicijas bei papročius. Jei mūsų kasdienybė yra veikla tautodailės baruose, tai šis įstatymas atvėrė galimybę dalyvauti Seimo ir Vyriausybės lygmenyje, pareikšti savo nuomonę svarstant įstatymus, kultūros, švietimo politiką; teikti išvadas ir siūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais; vertinti etninės kultūros globos politikos ir strategijos įgyvendinimo programas; teikti siūlymus valstybės institucijoms dėl programų tobulinimo; rengti įstatymų projektus, vykdyti monitoringą.

Vykdoma 2010-2014 m. etninės kultūros plėtros valstybinė programa. etninę kultūrą stengiamasi integruoti į bendrąjį kultūros turinį. daugelis formuojamų

sričių veikia tautodailę. Tai pasireiškia sudarant švietimo reformos prioritetus, apibrėžiant Lietuvos etnografinius regionus, puoselėjant lietuvių kalbą ir tarmes. 2009 m. sudarytoje Lietuvos kultūros strategijoje konstatavome, kad vis mažėja dėmesio ir lėšų etninei kultūrai. Priėmėme bendrą rezoliuciją, kaip kreipimąsi į Vyriausybę.

Panaši reforma, pagrįsta nauja strategija, vyksta švietimo sistemoje. Mums gyvybiškai svarbu užtikrinti tautodailės tradicijų tęstinumą auklėjant jaunąją kartą. Sociologė I. Trinkūnienė atliko išsamų tyrimą ir pateikė statistiką siūlymams pagrįsti. Ilgainiui reikšmingą vaidmenį turi užimti neformaliojo ugdymo grandis bei pilietinio ir tautinio ugdymo programa. Pasiūlymai ir nuomonės yra išsakytos įvairiausiomis formomis - raštais, pasisakymais seminaruose, konferencijose, posėdžiuose. Suprantama, kad rezultatai pasiekiami palaipsniui.

didelis dėmesys skiriamas etnoarchitektūros g lobai bendradarbiaujant su VgTu, Aplinkos ministerija. Tautodailininkai turės galimybę dalyvauti vykdant Lietuvos kraštovaizdžio politikos priemonių įgyvendinimą, Lietuvos etnografinių kaimų išsaugojimo programą. ypatingas etninės kultūros globos tarybos (ekgT) sprendimas buvo priimtas išsaugant mūsų nario eduardo Jonušo dirbtuvę Neringoje kaip kultūros paveldo objektą. Manau, mes turėtume aktyviau siūlyti tokio pobūdžio prašymus. Juk yra ir daugiau panašios nacionalinės svarbos objektų tautodailės erdvėje.

Per pastaruosius ketverius metus aktualios išlieka J. Basanavičiaus vardo premijos skyrimo aplinkybės. Prieš penkerius metus kartu su tarybos nariu M. Martinaičiu, atrodė sukūrėme racionalų įstatų modelį. LTS rekomendavo garbingam apdovanojimui režisierių Povilą Mataitį, profesorių Vytenį Rimkų. Laikas vėl kelia kartelę. 2010 m. pasiūlyta nauja įstatų redakcija norint išsaugoti skaidrumą, demokratiškumą ir nacionalinį lygmenį.

Su LRT tarybos atstovais kelis kartus oficialioje aplinkoje susitikome aptarti tradicinės kultūros padėties žiniasklaidoje. Antrajame LRT kanale tautodailės tema tampa pastovesnė. kanalas žada tapti populiarus perėjus prie skaitmeninio transliavimo. LRT direktoriaus A. Siaurusevičiaus nuomone, apklausos rodo, kad ši tema turi puikią perspektyvą.

Pri imant etninės kultūros g lobos įstatymą kompleksiškai mąstėme apie etninės kultūros fondo steigimą. Jo paskirtis turėtų būti privačių, valstybinių ir europos fondų lėšų akumuliavimas svarbiausių tradicinės kultūros projektų finansavimui. Pastaruosius kelerius metus stengėmės grįžti prie pradinio sumanymo.

69

Pagrindinis trukdis yra dabartinė ekonominė padėtis.Mūsų kasdienį gyvenimą veikia vykdoma šalies

apskričių reforma. Išnagrinėję situaciją siūlome, kad būtų laikomasi jau esančių etnografinių regionų padalinimo. Pati ekgT savo veiklą organizuoja per tarybas etnografiniuose regionuose, kuriose atstovaujama visiems LTS skyriams.

2007 m. Seimas priėmė Lietuvos tautinio paveldo produktų (TPP) įstatymą. Jo paskirtis – sudaryti sąlygas tradicinių amatų tęstinumui. Žemės ūkio ministerijoje nuo 2008 m. spalio mėn. veikia skyrius ir nuo sausio mėn. speciali ekspertų taryba. Vyriausybė įgaliojo ŽŪM kuruoti amatų skatinimą, nes tai patenka europos Sąjungai įprastu formatu į žemės ūkio vystymo programas. Patvirtinama ilgalaikė TPP išsaugojimo, populiarinimo, skatinimo strategija, kartu su 2008-2015 m. rinkos ir amatų plėtros programa. Sukūrėme sertifikavimo sistemą tautinio paveldo produktams, tradicinių amatų mokymo programoms, tradicinėms mugėms, tradicinių amatų meistrams. darbo eigoje reikėjo susitarti dėl TPP atitikties tradicijoms, vertinimo kriterijams ir rodikliams. komisijos pagal sritį ir ekspertų kompetencijas pasiskirstė į gaminių, augalų, gyvūnų, mokymo programų grupes. Sukurta ženklinimo ir patikros sistema. Iki 2010 m. sertifikuoti 407 tautinio paveldo produktai, 11 tradicinių amatų mokymo programų, 40 tradicinių amatų meistrų,

95 tautinio paveldo produkto gamintojai. Įvairios įmonės pateikia paraiškas paveldo statusui, bet dažnai vykdyti komercinę veiklą joms pakanka, kai statusą gauna jų atskiri nariai. Todėl nėra realios statistikos, kiek Lietuvoje veikia paveldo produktą gaminančių įmonių.

LITeXPo parodų centre surengtame respublikiniame seminare pristačiau savo referatą ,,Tradicinių amatų perspektyvos“. Jame mėginau įvardinti trukdančius plėtrai faktorius. 2010 m. buvo iškilusi iniciatyva „Tautinio paveldo produkto“ sąvoką pakeisti „Tautinio paveldo objektu“. Žodis produktas yra verstinis, žodis – objektas neaprėpia visumos ir sutampa su nekilnojamojo paveldo srities sąvokomis, todėl reikia manyti, diskusijos dėl terminijos tęsis ir ateityje. Taip pat mėginta sertifikavimo funkcijas perduoti kitoms institucijoms. etninei kultūrai kenktų nepastovumas ir statuso nuvertinimas.

2007-2013 m. pradėta vykdyt i , ,Tradicinių amatų centrų” kūrimo programa. Projektų teikėjai ir koofinansuotojai turi būti savivaldybės. Tautodailininkų vaidmuo yra pagrindinis inicijuojant ir vėliau vykdant. 2010 m. pripažinti tinkamais ir sureitinguoti 16 pasiūlymų. Palaikydami glaudesnius ryšius su savivaldybėmis, tautodailininkai atliks savo vaidmenį projektuose.

europos Sąjungos parama bendruomenėms nukreipta keliais srautais. Vienas iš jų skirtas kaimo žmonių

konferencijos akimirkos


iniciatyvoms skatinti ir pavadintas ,,kaimo tinklu“. Veiklos sritį tvarkyti LR Vyriausybė pavedė Žemės ūkio ministerijai. 2009 m. pavasarį ministerijos iniciatyva įvyko keletas respublikinių seminarų, kuriuose visuomenei buvo aiškinami tikslai ir priemonės, kuriomis bus veikiama. Pastebėjau, kad keli prioritetai atitinka tautodailininkų lūkesčius. 2009 m. birželio mėn. suinteresuotos nacionalinės organizacijos, susirinkusios Vilniuje, įkūrė ,,Lietuvos kaimo tinklą“. Tautodailininkų sąjunga yra viena iš steigėjų. šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas kaimo plėtrai žemės ūkio, maisto ūkio srityse, gerosios patirties kaupimui ir sklaidai. dalyvaudamas kaip ekspertas procese turiu galimybę skleisti tautodailės ir tautodailininkų šiuolaikinio vyksmo aktualijas, išgirsti pirminę informaciją apie bendruomenių būvį ir poreikius regionuose, semtis metodinės patirties, padedančios kasdienėje mūsų veikloje. daug naudos duoda užsimezgę darbiniai ryšiai su šiuo Žemės ūkio ministerijos padaliniu. Pernai, vasaros viduryje, keli tarybos išvažiuojamieji posėdžiai vyko Suvalkijos regiono kaimo turizmo sodybose. kartu dalyvauti pakviečiau LTS Suvalkijos regiono vadovą V. Jazerską. Ministro nuomone, tokių posėdžių ateityje vyks ir kituose Lietuvos regionuose. Tai metodas, rekomenduotas europos Sąjungos, kad priartintų vyksmą prie aktyvių kaimo bendruomenių. dalyvavimas kaimo tinklo veikloje yra prasmingas ir galėtų būti aktyvesnis, bet tai susiję su didesnėmis transporto ir kuro išlaidomis, o pastaraisiais metais tenka taupyti.

2008 m. pradėjome organizuoti ,,geriausio metų tautodailininko“ konkursus. kitos menininkų sąjungos jau seniai sumąstė tokį vyksmą, atsižvelgdamos į savo veiklų ypatumus. Mūsų laureatais yra tapę: 2008 m. Lietuvos kalvių-kalvis Vytautas Jarutis, 2009 m. Sąjungos veteranas, skulptorius Adolfas Viluckis, 2010 m. skulptorius Pranas dužinskas. Per europos menininkų tarybą (eCA - european Council of Artists) sužinojome, kad kitose valstybėse asociacijų nominacijos yra gerbiamesnės už žinybines.

Lietuvių etninės kultūros draugija per pastaruosius ketverius metus patobulino savo struktūrą ir veiklos metodus, įvedė griežtesnę narystės apskaitą ir nario pažymėjimus. daugiau nei penkiolika metų esu jos

valdybos narys, rūpinuosi konstruktyviais ryšiais su mūsų Sąjunga. esame pasirašę bendradarbiavimo sutartį, kuri turi ypatingą svarbą regionuose. Paskutinius trejus metus, kai Lekd pirmininkė dalia urbonavičienė išrinkta ir ekgT vadove, daugelis veiksmų ir vykdomų projektų sutampa, todėl lengviau realizuojami. Reikėtų paminėti vykdytas kelias socialines, statistines apklausas. Tautodailininkai turėjo galimybę dalyvauti bendruose seminaruose ir konferencijose etnokultūrinėmis temomis. draugijos veiklos vienas iš prioritetų yra kultūrinių ryšių palaikymas su lietuvių tautinėmis bendrijomis už Lietuvos ribų. 2011m. vasario mėnesį kaune vyko ataskaitinis-rinkiminis draugijos suvažiavimas. šalia įvairių oficialių atstovų malonu buvo matyti grupę svečių iš Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos. Punsko-Seinų krašte LTS tautodailininkai rengia kūrybos parodas, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Lekd atlieka savo misiją folkloro, kraštotyros, kultūros tyrimų srityse. Bendrai parengti kreipimaisi ir rezoliucijos aktualiais etninės kultūros klausimais tampa svariais argumentais LR Seimo ir Vyriausybės svarstymuose. Taip nutiko priimant etninės kultūros globos įstatymą, Tautinio paveldo produkto įstatymą, švietimo sistemos reformą, siūlymus dėl valstybinių švenčių, kuriuos nagrinėjame iki šiol. draugija yra svarbi bendramintė dalyvaujant Lietuvos kultūros kongresų vyksmuose.

Sąjungos narių kūrybai populiarinti naudojamės savo interneto svetainės galimybėmis. Norime, kad ji būtų lengvai valdoma, suprantama, patraukli ir operatyvi. Publikuojame informaciją iš skyrių apie tautodailės įvykius šalyje. Stengiamės atlikti misiją savo kultūrinėje nišoje.

Per pastaruosius penkerius metus le idome ,,Tautodailės metraštį“: Nr. 12- „dzūkijos kraštas“, Nr. 13 - ,,Telšių kraštas“, Nr. 14 - ,,Punsko-Seinų kraštas“, Nr. 15-16 - ,,klaipėdos kraštas“. Nr. 17-18 - ,,Vilniaus kraštas“, Nr. 19 - ,,Aukštaitija“. Išleistos knygos apie LTS parodų rinkinio tapybą, skulptūrą, juvelyriką. Menotyrinės knygos ,,šiuolaikinė Lietuvių tautodailė“, ,,Senovinė simbolika lietuvių tautodailėje ir literatūroje“, autorių kūrybą pristatyta leidiniuose: „Petronėlė gerlikienė“, ,,elena kniūkštaitė“, ,,gervėčių kraštas Birutės kuckaitės tapyboje“, ,,elena Adomaitienė“, ,,Vytautas Valiušis“, ,,Adomas kvasas“, ,,Vytautas Jarutis“. knyga „Petronėlė gerlikienė“ įtraukta į leidinių grupę, pristatančių Lietuvos šiuolaikinę leidybą geteborgo (švedija) knygų mugėje.

etninės kultūros puoselėjimui sąlygos Lietuvoje kinta. Pastarąjį penkmetį pradėjo veikti nemažai naujų įstatymų. Ar aplinka bus palanki vystytis lietuvių tautodailei, ar palengvės sąlygos tautodailininkui kurti? – Pamatysime ateityje. Lietuvos tautodailininkų sąjunga, minėdama savo veiklos 45-metį, stengiasi būti kūrybiška ir aktyvi.

Nuotr. iš LTS archyvo

71

ReSPuBLIkINIAI IR TARPTAuTINIAI ReNgINIAI

1. Respublikinė konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas“ Rokiškio krašto muziejuje. Laureatais tapo: Marija danilaitienė (audėja), Vilkaviškis, elena Adomaitienė (tapy-toja), Akmenė, Rimantas Zinkevičius (medžio drožėjas), ukmergė (sausis).

2. Tęstinio respublikinio tautodailininkų kūrybinio plenero „Lietuvos šviesuo-liams atminti“ pirmasis etapas užventyje (kovas).

3. Respublikinė Velykinė įvairių kūrybos žanrų paroda LR Vidaus reikalų minis-terijoje Vilniuje (balandis).

4. keramikų kūrybinė stovykla–se-minaras „kuršėnai – puodžių sosti-nė“. Stovyklos metu išrinktas VII–asis Lietuvos Puodžių karalius – Algimantas Tamašauskas (gegužė).

5. Respublikinė tautodailės paroda „LTS – 45“ Vilniuje (birželis).

6. Tarptautinė respublikinė tradicinės puodininkystės paroda Zyplių dvare, šakių r. (birželis).

2011 M. I PuSMeČIo TAuTodAILėS ReNgINIAI

2.

3.


kAuNo BeNdRIJoS ReNgINIAI

1.gražinos Margevičienės autorinė delmonų paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (sausis).

2. gražinos Margevičienės autorinė delmonų paroda Zanavykų krašto mu-ziejuje šakiuose (vasaris).

3. Jorės Jurgitos treinytės ir raimondos ulevičienės autorinės karpinių ir ver-bų paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (vasaris).

4. kalviškosios kryždirbystės paroda Jonavos krašto muziejuje. eksponuoti ričardo grekavičiaus, Virgilijaus Mikuckio, česlovo Pečetausko kūriniai (vasaris-kovas).

5. levickienės zitos grafikos paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (kovas).

6. gražinos Margevičienės autorinė delmonų paroda Zanavykų krašto mu-ziejuje (kovas-balandis).

7. Tradicinė atvira velykaičių margini-mo, verbų ir šiaudinukų rišimo pamoka kauno visuomenei, pristatyta margučių ir verbų paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (balandis).

8. gražinos Margevičienės autorinė delmonų paroda gelgaudiškio kultūros centre (balandis-gegužė).

9. Tradicinės puodininkystės paroda Jonavos krašto muziejuje. V. Jazersko, V. Valiušio, I. Samoškienės, J. ir Č. gudžių, R. ir S. galistų, S. Bobino, P. Piechowski (Lenkija) kūriniai (balandis-gegužė).

10. Janinos Petraitienės tapybos paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (gegužė).

11. Tradicinės puodininkystės populia-rinimo projekto „Puodų turgus“ I-asis etapas Lietuvos liaudies buities muzie-juje Rumšiškėse. Surengta tarptautinė puodininkystės paroda, demonstruoja-mas puodžiaus amatas, išdegta juodosios keramikos krosnis (gegužė).

12. dalios Bazarienės mokinių kauno „Purienų vidurinės mokyklos tekstilės dirbinių paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (gegužė-birželis).

13. onos Pusvaškytės autorinė grafi-kos paroda Jonavos krašto muziejuje (birželis).

14. aldutės Marytės Sadauskienės autorinė tapybos paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (birželis).

15. Respublikinė tradicinės puodinin-kystės paroda Zyplių dvare, Lukšiuose, šakių r. (birželis).

16. Tradicinės puodininkystės festivalis „Puodų turgus“ Zyplių dvare, Lukšiuose. Respublikinė tarptautinė tradicinės puodininkystės paroda, seminaras puodžiams, atvirosios pamokos lan-kytojams, juodosios keramikos krosnies pastatymas ir puodų degimas (liepa).

16.

16. 16.

73

šIAuLIų BeNdRIJoS ReNgINIAI

1. Liaudies meno parodos šiaulių regione: Akmenėje, Pakruojyje, Radviliškyje, Joniškyje, kelmėje, šiaulių raj. kuršėnuose, vasario - kovo mėn. Parodas organizuojamos rajonų kultūros centruose. Atidarytos parodos : Vasario 16 d. – kuršėnuose, vasario - 15 d. Radviliškyje, vasario 16 d. – N.Akmenėje, gegužės 28 d. – kelmėje, gegužės 17 d. – Joniškyje.

1.

1. 1.

1. 1.


2. šiaulių krašto tautodailininkų darbų 45-oji paroda “Tradicija ir dabartis“ 2011 03 19 – 2011 04 18. šiaulių krašto tautodailininkai savo kūrybos rezultatus įpratę pateikti visuomenei metinėse parodose. Jos vyksta regionų centrų (Akmenės, Joniškio, kelmės, Pakruojo, Radviliškio, šiaulių rajono kultūros centro) parodų salėse. Iš čia meniškiausi darbai atrenkami į metinę tautodailininkų darbų parodą šiaulių dailės galerijoje. Paroda parodos autoriams - kvalifikacijos kėlimo priemonė. Svarbus parodos segmentas yra parodos aptarimas, kuriame dalyvauja geriausi meno žinovai savo srities profesionalai. šiaulių dailės galerijoje Jubiliejinėje parodoje, skirtoje Lietuvos tautodailininkų sąjungos 45 – mečiui pažymėti, eksponuota 1391 vaizduojamosios ir taikomosios dailės, paprotinio meno darbas, dalyvavo 280 autorių. Paroda labai mėgiama ir lankoma šiauliečių (ikimokyklinių įstaigų auklėtinių, moksleivių, studentų, miesto svečių).Prie bendros ekspozicijos veikė iškiliausių šiaukių krašto kūrėjų autorines parodos (kovas-balandis): Antoninos Pukėnienės – tapybos Simono Misevičiaus - meninės kalvystėsSauliaus Tamulio - užgavėnių kaukių onos girdvainienės – akvarelės. Parodoje nemaža dalis autorių pateikė kūrinių kolekcijas respublikiniam kon-kursui, nominacijai „Aukso vainikas“. Išrinkti regioninio turo nominantai. Vaizduojamosios dailės I vieta skirta Antoninai Pukėnienei, Taikomosios dailės I vieta skirta Virgilijai Silvestrai šufinskienei.

Informaciją parengė Laima kelmelienė

2.

2.

2.

75

2.

2.

2.

2.


3. Tęsiamas metodinių–praktinių se-minarų ciklas “Liaudies dailės ir tech-nologijų mokymasis.” Vyko mokymai: Margučių marginimo. Marginimo būdai, spalva, ornamentai. Mokė tautodailinin-kas Zenonas Tomkus. Puodininkystės. Indų gamybos būdai, forma, dydis, puošyba. Mokė ir moko Virgilija Silvestra šufinskienė.Žaislininkystės. Vaikų ugdymo prie-monės - žaislai: mediniai, medžiaginiai, kauliniai, kailiniai, moliniai, šiaudiniai. Medžiaga, gamybos būdas, konstrukcija, forma, spalva. Moko: Aleksas Feliksas Steponavičius, Bronė gricienė, Asta Liaudanskienė, Asta ginčienė, Laima kelmelienė. Mezgimo. drabužiai, mezginiai, nėriniai interjero puošybai. Žaliava, mezgimo būdas, spalvos raštai.Mokė: Rasa daukšienė, Liucija Lekienė, Zita Lukytė. Rankšluosčių audimas. Moko Irena kryžanauskienė. užsiėmimai vyksta vasario–gruodžio mėn. ketvirtadieniais 13 valandą LTS šiaulių skyriaus patalpose, Žemaitės g. 43, šiauliuose arba pagal iš anksto suderintą grafiką. Telefonas pasiteira-vimui: 841 523962.

4. šiaulių krašto tautodailininkų dar-bų paroda „Lėlės – raganos“. šiaulių universiteto bibliotekoje. dalyvavo 8 autorės (gegužė).

5. algirdo zibalio akvarelių paroda šiaulių universiteto bibliotekoje (ge-gužė).

6. Lietuvos tautodailės tradicinių amatų pristatymas švedijoje, Vasteras mieste. švedų–lietuvių bendruomenės projek-tas „Laiptai“, gegužės 6-9 dienomis. Lietuvių liaudies meistrų dalyvavimas 90 metų jubiliejinėje Vasreras miesto Valby muziejaus šventėje. dalyvav: Angelė Steponavičienė, Aleksas Feliksas Steponavičius, Aldona Lamauskienė, Laima kelmelienė.

7. keramikų kūrybinė stovykla – se-minaras „kuršėnai – puodžių sostinė“2011 m. gegužės 16-29 dienomis kuršėnuose vyko III – oji keramikų kūrybinė stovykla–seminaras „kuršėnai – puodžių sostinė“. Stovyklos metu

2.

2.

2.

77

išrinktas VII–asis Lietuvos Puodžių karalius – Algimantas Tamašauskas.

8. Joanos alminienės tekstilės darbų paroda šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose (birželis).

9. Tautodailininkų folkloro ansamblio “Margulis“ dalyvavimas amatų šventėse. Tradicinio liaudies dailės amato prista-tymas, mokymas, dalyvavimas koncer-tinėje programoje. Birželio 4 d. – Joniškio r. gasčiūnai. šventė “Tradiciniai amatai – tautos pamatai “.Birželio 18 d. – Joniškio r. Reibinių k., Mato Slančiausko sodyba. Amatų mokymas. Birželio 10 d. – šiaulių NVo dienos. Birželio 23 d. – Joninių šventė Prienuose “Pastatysim saulužei Ruimužį”.

6.

7.

7.

8.


6.

9.

9.

9.

7.

79

PANeVėŽIo BeNdRIJoS ReNgINIAI

1. Medžio drožėjo Jono Tvardausko (žuvusio 2010 m.) knygos pristatymas Anykščiuose „Angelų“ muziejuje (sau-sis).

2. irenos Vapšienės autorinė paroda kupiškio kultūros rūmuose (sausis).kupiškio r. tautodailininkų įvairių žan-rų kūrinių paroda kupiškio kultūros rūmuose (vasaris).

3. Biržų r. tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda Biržų „Sėlos“ muziejuje (vasaris).

4. Vytauto ulevičiaus autorinė medžio skulptūrų paroda Zarasų kultūros na-muose (kovas).

5. Stasės Mikeliūnienės jubiliejinė tapy-bos paroda Panevėžio g.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje (kovas).

6. Anykščių r. tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda Anykščių koply-čioje, kamerinių menų centre (kovas).

7. Vytauto ulevičiaus medžio skulptūrų paroda šakių r. Cyplių dvaro rūmuose (kovas-gegužė).

8. ukmergės r. tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda ukmergės kultū-ros rūmuose (balandis).

9. Pasvalio r. tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda Pasvalio muziejuje (balandis).

10. Rokiškio r. tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda Rokiškio krašto muziejuje (balandis).

11. Panevėžio regiono tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda Panevėžio dailės galerijoje (balandis-gegužė).

1 2 . V i r g i n i j a u s - V i l m a n t o Varanavičiaus medžio drožinių par-oda Panevėžio kraštotyros muziejuje (gegužė).

13. onos Vertelkienės jubiliejinė tapy-bos paroda Panevėžio r. Naujamiesčio dailės galerijoje (gegužė).

Panevėžio dailės galerijoje balandžio - gegužės mėn. vyko Panevėžio regiono tautodailininkų įvairių žanrų kūrinių paroda. Joje buvo eksponuojami Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, kupiškio, Biržų, ukmergės, Anykščių 226-ių iaudies meistrų 656 kūriniai. džiugina, kad Panevėžyje atsirado daug naujų kūrybingų tautodaili-ninkų. greta veteranų galima buvo išvysti ir naujų veidų. ekspozicija žavėjo žanrų įvairove ir tautinių tradicijų puoselėjimo mene apraiškomis. Panevėžio krašto tautodailė garsėja keramikos kūriniais. Tradicinės keramikos darbus eksponavo Igoris kovalevskis (Rokiškis) ir Stasys Bogužis (Panevėžys). šių autorių kūriniai ypatingai pasižymi keramikos tradicijų gyvybingumu ir tąsa. Tai atsispindi puo-dynių ir ąsočių raštuose, kolorite, atlikimo technikoje.

gausumu išsiskyrė tapybos kūriniai. Jų būta įvairios stilistikos bei tematikos. Tradicinės tapybos bruožų kupina R. Sriubiškienės (kupiškis) kūryba. Autorės tapyba išsiskiria gyvybingu koloritu ir primityvistine maniera. kur kas artimesnė realizmui yra V. Pastarnoko (kupiškis) kūryba. Jo darbai pasižymi subtiliu koloritu, o tematiniu požiūriu jam artimos kasdienės darbo scenos. Taip pat profesionalumu išsiskyrė kęstučio Preidžiaus, Vytauto Laisono, V. Mackevičiaus ir e. Jankauskienės kūriniai. Tradicijų puoselėjimą atspindėjo ir kalvystės darbai. kalvių Vytauto kryžiavičiaus ir kazimiero – Virgilijaus galiausko kūriniams būdingas amato tęstinumas, kompozicinė darna, proporcijų tradiciškumas.

Parodoje eksponuota daug skulptūros darbų. Jie subtiliai perteikė drožėjo amato ypatybes: monumentalias formas keitė dekoratyvinės, tradicinius žanrus – netikėti nauji kompoziciniai sprendimai. kūrinių menine kokybe ir tautiškumo puoselėjimu išsiskyrė R. Zinkevičiaus (ukmergė) skulptūros.

Vienu iš parodos akcentų tapo juostos - vienos iš seniausių lietuvių liau-dies audinių. Raštų ir spalvų tradiciškumu išsiskyrė Irenos Vilienės ir dalios Bernotaitės – Janušienės juostos. Tekstilės žanro įvairovę papildė liaudiški Stefanijos dovydėnaitės audiniai, Henrikos Marcinkevičienės riešinės. Jauna panevėžietė edita Palionienė pristatė savo kūrinius iš avių vilnos. Tikiu būdu, pastaraisiais metais šalyje išpopuliarėjusi kūrybos rūšis, tapo meninės išraiškos priemone šiuolaikiniams tautodailininkams.

Nemažai parodos lankytojų susidomėjimo sulaukė margučiai, karpiniai, dekoratyviniai atvirukai. Itin kruopščiai išmargintus ir archajiškumu alsuojančius margučius parodoje eksponavo Rita Vasiliauskienė ir Vitenė Repšienė.

Informaciją parengė gailė Jurgaitytė

14.lidijos Dailidėnienės ir Jono Dailidėno tapybos darbų Panevėžio kraštotyros muziejuje (birželis).


11. 11.

11. 11.

11. 11.

81

11.

11. 11.

11. 11.


ŽeMAITIJoS SkyRIAuS ReNgINIAI

1. R. Malukaitės tekstilės darbų paroda “Marginių” salone klaipėdoje (vasaris).

2. Jubiliejinė A. Macijauskienės audinių paroda “Marginių” salone (kovas).

3. Žemqaitijos skyriaus tautodailininkų ataskaitinė konferencija (kovas).

4. Paroda “Iš molio saujos visam pasau-liui” klaipėdos vaikų saviraiškos centre (balandis).

5. A. Skersienės veltinio darbų paroda (gegužė).

6. g. Venckaus medžio drožybos auto-rinė paroda (birželis).

7. „LTS - 45 metai”, paroda skirta LTS Žemaitijos skyriui kretingos muziejuje (birželis).

8. „Aukso vainiko“ konkursinė paroda kretingos muziejuje (birželis).

9. Jubiliejinė S. šmaižienės odos dirbinių paroda (liepa).

10. klaipėdos skyriaus tekstilininkių paroda.

1.

5.

10.

83

TeLšIų SkyRIAuS ReNgINIAI

1. Stepono Kamino jubiliejinė medžio drožinių kūrybos paroda Žemaičių muziejuje „Alka“ (sausis).

2. Mažeikių krašto tautodailės paroda Mažeikių kultūros centre (vasaris).

3. kandidatų i Lietuvos tautodailinin-kų sąjungą tautodailės paroda Plungės kultūros centre (vasaris).

4. užgavėnių kaukių gamybos seminaras Telšių kultūros centre (vasaris).

5. Ataskaitinė Telšių apskrities tauto-dailės paroda Plungės kultūros centre (kovas).

6. Praktinis seminaras „Pynimas iš šiau-delių“ Telšių kultūros centre (kovas).

7. danutės Palekienės tapybos paroda Sedos vidurinėje mokykloje (kovas).

8. Praktinis popieriaus karpinių semi-naras Telšių kultūros centre (balandis).

9. Respublikinė taikomosios tautodailės paroda–konkursas „Iš džiugo sakmių“ Telšių parodų salėje (balandis).

10. Almos krapauskienės ir danutės Palekienės kūrybos paroda Plinkšių pagrindinėje mokykloje (balandis).

11. Tradicinė Velykinė tautodailės dir-binių mugė Telšiuose (balandis).

12. Almos krapauskienės tapybos ir grafikos paroda Sedos vidurinėje mo-kykloje (balandis).

13. Žemaitijos regiono vaikų ir jaunimo kūrybos paroda–konkursas „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ Plungės kultūros centre (gegužė-bir-želis).

14. Telšių apskrities tautodailės pleneras Plateliuose (birželis).

3.

1.

13.

13.

3.


15. Audimo paroda „Audimo metmenys nuo Plungės iki Boksholmo (švedija)“ Plungės kultūros centre (birželis).

16. Tautodailės dirbinių mugė ir amatų demonstravimas Telšių miesto šventėje (birželis).

17. Tautodailės dirbinių mugė ir amatų demonstravimas Plungės miesto šventėje (birželis).

dZŪkIJoS SkyRIAuS ReNgINIAI

1. ritos Valiukevičienės mezginių paro-da “Ne tik riešinės” ir riešinių mezgimas Tautodailės dirbtuvėse Alytuje (sausis- vasaris).

2. audronės lampickienės margučių paroda “Margučių marginimas vaš-ku, trečioji karta” galerijoje “Skrydis” Alytuje. ekspozicijoje – 620 margučių (kovas).

3. Haroldo Kadono tapybos paroda Tautodailės dirbtuvėse Alytuje (kovas-balandis).

4. keramikos pamokėlės pradedantie-siems Tautodailės dirbtuvėse Alytuje. Pamokėles vedė keramikės Ada Neveckienė ir Marina Bandzinaitė (kovas).

5.Margučių marginimas vašku Tautodailės dirbtuvėse Alytuje, margin-toja Audronė Lampickienė (balandis).

6. Daivos Baliukevičienės ir Kęstučio Pautieniaus drožinių paroda Tautodailės dirbtuvėse Alytuje (gegužė).

7. Pynimas iš vytelių Tautodailės dirbtuvėse Alytuje, pynėja Rasa Aleksandravičienė (gegužė).

8. alės Kalėdienės skiautinių paroda Alytaus kultūros ir komunikacijos centre (gegužė).

9. Tradicinių amatų demonstravimas Alytaus miesto šventėje (birželis).

1.

2.

3.

85

4.

5.

7.


10. Monikos lukoševičienės jubiliejinė kūrybos paroda „Antano“ galerijoje Naujasodėje, druskininkų r. (birželis).

VILNIAuS kRAšTo ReNgINIAI

1. živilės Vasiliauskienės ir romantės ušpalienės tapybos paroda Lietuvos technikos bibliotekos „Tako“ galerijoje (gruodis-sausis).

2. arūno Miliuko autorinė tapybos par-oda Alytaus galerijoje „Loreta“ (sausis).

3. Juditos ulčinskaitės-ažusienienės (klaipėda) pomirtinė paveikslų iš gintaro paroda LTS galerijoje Vilniuje (vasaris).

4. Jurgitos treinytės ir raimondos ulevičienės žolių skulptūrų paroda „Saulutės“ galerijoje kaune (sausis-vasaris).

5.Valentino ylos autorinė tapybos paroda „Pajūrio peizažai“ Panevėžio kraštotyros muziejuje (sausis-vasaris).

6. Bronės Sprindienės paveikslų iš džiovintų augalų paroda LTS galerijoje Vilniuje (sausis-vasaris).

7. lolitos Šileikienės juvelyrikos paroda LTS galerijoje Vilniuje (vasaris).

8. Virginijos Kutkienės (Joniškis) ta-pybos paroda “užmigę Viešpatyje” LTS galerijoje Vilniuje (vasaris-kovas).

9. ilonos Janulienės autorinė tapybos paroda LTS galerijoje Vilniuje (kovas).

10.Valentino ylos autorinė tapybos paroda klaipėdos „Rūtų“ galerijoje (kovas-balandis).

11. Vlado Ščepono tapybos paroda LTS galerijoje Vilniuje (kovas-balandis).

12. inos Dastikienės gaminių iš veltinio paroda LTS galerijoje Vilniuje (kovas-balandis).

13. gintaro Vitkausko keramikos par-oda LTS galerijoje Vilniuje (balandis).

14. liudmilos Minkinos lėlių tautiniais rūbais paroda LTS galerijoje Vilniuje (balandis).

15. audronės lampickienės velyki-nių margučių, Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės verbų paroda LTS gale-rijoje Vilniuje (balandis-gegužė).

4. 6.

5.

8.

87

16. Julijos riabčuk, natalijos riabčuk tapybos, Stanislovo Bagdonavičiaus papuošalų iš žalvario paroda LTS gale-rijoje Vilniuje (gegužė).

17. ilonos Janulienės ir Vlado Ščepono tapybos paroda „Maldžio“ galerijoje Vilniuje (geužė).

18. Valentino ylos tapybos paroda LTS galerijoje Vilniuje (birželis).

19. eurikos urbonavičiūtės tapybos paroda LTS galerijoje Vilnius (birželis-liepa).

Renginių nuotr. iš LTS archyvo

10. 3.

11. 17.

16. 19.


Sudarytoja gražina Jurgaitienė

Fotografas Tomas Piliponis

Dizainerė-maketuotoja gailė Jurgaitytė

Kalbos redaktorius darius Rudzinskas

Redakcijos adresas:Stiklių g. 16, 01131 Vilniustel.: 2120564, faksas: 2609619el. paštas: [email protected] www.lietuvostautodaile.lt

Spaudė spaustuvė uAB “Spaudos praktika”,Chemijos pr. 29, 3031 kaunas

Documents

Tautodailės metraštislietuvostautodaile.lt/archyvas/ · 2014-02-05 · 6 TauTodailĖs MeTRašTis Nr. 20 Sinkretiškas švenčių ir apeigų pobūdis Agrarinės šventės ir apeigos