ISBN 978-5-415-02152-9

w w w . v a g a . l t

V ILNIUS 2010

iš anglų kalbos vertė jovita groblytė

Laimingu vaiku paslaptis

Steve Biddulph

,,

First published in English in Sydney, Australia as a Bay Books publication in 1984. This Lithuanian language edition is published by arrangement with HarperCollins Publishers Australia Pty Limited.

The Author has asserted his right to be identified as the Author of this work. Text copyright © Steve and Shaaron Biddulph 1984, 1988, 1993, 1998Cartoons copyright © Allan Stomann 1998Illustrations copyright © Paul Stanish 1998 © Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Groblytė, 2010© Leidykla VAGA, 2010

ISBN 978-5-415-02152-9

Steve Biddulphthe secret of happy children

UDK 159.927 Bi-102

Dėkoju visai Transakcinės analizės bendruomenei, veikiančiai nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios iki dabar, ypač Colinui McKenzie, Pat McKenzie, Maslenams, Mellorams ir Jeanui Grigorui. Šie žmonės išgelbėjo man gyvybę ir atvedė į šį puikų kelią. Ačiū tėvams už nuostabią pradžią. Esu dėkingas savo neprilygstamai partnerei Shaaron Biddulph. Dėkoju Robinui Freemanui, Phillipai Sandall, Rexui Finchui bei dabartiniams ir buvusiems HarperCollins redaktoriams. Ir visiems tėvams už tai, kad nesiliauja kovoti ir nepamiršta juoktis.

apie autorių

Steve’as Biddulphas pradėjo dirbti šeimos psichologu daugiau nei prieš dvidešimt metų. Supratęs, kad nieko neišmano apie šeimos terapiją, ankstyvuoju savo karjeros laikotarpiu keliavo ir mokėsi pas geriausius specialistus Australijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje ir Singapūre.

Per šį laikotarpį Steve’as dirbo su šimtais šeimų tiek normaliose, tiek ypatingose situacijose ir suprato, kad tėvams reikia aiškesnės ir naudingesnės informacijos.

Pasaulinė knygos „Laimingų vaikų paslaptis“ (kuri buvo išleista daugiau nei dvide-šimčia kalbų) sėkmė paskatino jį daugiausia gilintis į tėvų lavinimą. Steve’as kalba apie discipliną be mušimo ar gėdinimo, apie tai, kaip berniukus užauginti sveikais vyrais bei kitomis temomis tokiose skirtingose šalyse kaip Vokietija, Anglija ir Kini-jos Liaudies Respublika. Taip pat jis padeda žmonėms atsigauti po vaikystėje patirtų traumų, išnaudojimo ir atstūmimo bei to paties moko kitus psichologus.

Steve’as ir jo partnerė Shaaron su vaikais gyvena Tasmanijoje, kur jie rašo knygas ir stengiasi įgyvendinti savo idealus.

Daugiau informacijos apie Steve’o knygas, seminarus ir veiklą galite rasti tinklala-pyje www.stevebiddulph.com

Šios knygos istorija / 11

Pratarmė / 12

1 Protosėklos / 15 Jūs kasdien hipnotizuojate savo vaikus. Taigi geriau jau tą darykite tinkamai!

2 Koištiesųnorivaikai / 41 Tai pigiau už videožaidimus ir sveikiau už ledus!

3 Gydymasklausantis / 59 Kaip padėti paaugliams išgyventi negailestingame pasaulyje

4 Vaikai ir emocijos / 67 Kas gi iš tiesų vyksta?

5 Griežtitėvai / 87 Atkaklumas. Atlik tą dabar pat

6 Šeimossudėtis / 103 Tėtis? Kas tas tėtis?

7 Amžiusirlaikotarpiai / 117 Norite pasakyti, kad tai normalu?

8 Energijairkaipjątausoti / 133 Geros naujienos – jūsų vaikams reikia,

kad būtumėte sveiki ir laimingi

Priedas / 143Kuo galite padėti, jeigu esate mokytojas, politikas, senelis, kaimynas arba draugas

Nuorodos / 161

Papildomainformacija / 162 (tiems, kurie dirba su vaikais)

Turinys

Šios knygos istorija

Kai pirmą kartą parašiau knygą „Laimingų vaikų paslaptis“, net nesvajojau, kad ji sulauks tokio pasisekimo. Praėjus keturiolikai metų po to, kai išspausdinau knygą savo spausdinimo mašinėle, ją perskaitė daugiau nei milijonas žmonių keturiolika kalbų.

Rašydamas šią knygą buvau pradedantysis šeimos psichologas ir nuoširdžiai no-rėjau padėti tėvams ir mamoms gerai sutarti su savo vaikais bei padėti jiems gyventi be pažeminimų ir baimės, su kuo tekdavo susidurti mūsų kartai.

Pirmosios knygos pradžioje buvo parašyta, kad aš neturiu vaikų, tik vombatus* (ir kad tie patys labai neišauklėti). Šitai paminėjau, nes tuo metu tai buvo tiesa, be to, norėjau, kad skaitytojai į viską žiūrėtų šiek tiek skeptiškai ir pirmiausia pasikliautų savo jausmais. Taip galvoju ir iki šiol – visažiniai labai pavojingi jūsų šeimai! Jeigu paklausysite širdies, ji jums visuomet pasakys, kaip geriausia auginti savo vaikus. Knygos, ekspertai ir draugai padeda tik tiek, kad paskatina jus klau-sytis savo pačių sveiko proto.

Dabar jau ir pats turiu vaikų, o vombatai užaugo. Tačiau mano jausmai nepasi-keitė. Mano širdis vis dar tirpsta pamačius jauną mamytę su kūdikiu arba jauną tėvelį, žaidžiantį su savo vaikais. Jauni tėvai ir jų pastangos man daro didesnį įspūdį negu sporto ir roko žvaigždės ar verslo magnatai!

Šiaip ar taip, aš didžiuojuosi šiuo nauju knygos leidimu. Šimtai tėvų man sakė, kad šioje knygoje išsakytos idėjos yra tikrai puikios ir padeda. Kad knyga būtų dar geresnė, į ją įtraukiau ir daugelį dalykų, kurių jie mane išmokė.

Tikiuosi, kad jums patiks.

* Sterblinis gyvūnas (vert. past.)

Pratarmė

Kodėl yra tiek daug nelaimingų suaugusių žmonių?

Prisiminkite visus savo pažįstamus, kurie turi problemų: trūksta pasitikėjimo, negali priimti sprendimų, atsipalaiduoti arba susirasti draugų. Prisiminkite tuos, kurie yra agresyvūs, žemina žmones ir ignoruoja aplinkinių poreikius. Prie jų pridėkite ir tuos, kurie tiesiog laukia kitos galimybės vėl išgerti ar gauti dozę raminamųjų.

Vienoje iš turtingiausių ir taikiausių pasaulio šalių nepasitenkinimas yra išplitęs tarsi epidemija. Vienam iš penkių žmonių kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu prirei-kia psichiatro pagalbos, vienerios iš trejų vedybų baigiasi skyrybomis, vienam iš ke-turių suaugusiųjų reikia vaistų, kad atsipalaiduotų. Nuostabus gyvenimas, ar ne?

Nedarbas ir sunkūs ekonomikos laikotarpiai neduoda nieko gero, tačiau nepasi-tenkinimas egzistuoja nepriklausomai nuo pajamų – jis paplitęs tiek turtingųjų, tiek vargšų, tiek vidutines pajamas gaunančių žmonių sluoksniuose. Iš tiesų tai yra problema, kurios, regis, negali išspręsti joks pinigų kiekis.

Kita vertus, labai dažnai matome, kad kai kurie žmonės nuolatos yra džiaugs-mingi ir optimistiški. Kodėl kai kuriuose žmogiškoji liepsna dega nepaisant aki-vaizdžių sunkumų?

Paprasta tiesa yra ta, kad daugelio žmonių nepasitenkinimas yra užprogramuo-tas. Vaikystėje jie nesąmoningai buvo išmokyti būti nelaimingi ir dabar sėkmin-gai įgyvendina šį scenarijų. Skaitydami šią knygą suprasite, jog nejučiomis hip-notizuojate savo vaikus taip, kad jie nepatiktų patys sau, ir tuo sukuriate jiems problemų, kurios gali tęstis visą gyvenimą.

Tačiau tą įmanoma pakeisti. Galite užprogramuoti savo vaikus būti optimistais, mylinčiais, gebančiais ir laimingais žmonėmis. Kad jie turėtų galimybę gyventi ilgą ir sėkmingą gyvenimą. Taigi pradėkime...

1

Protosėklos

Jūskasdienhipnotizuojatesavovaikus.Taigigeriaujautądarykitetinkamai!

Šokoladukas

Rrrrr

rrrrr!

l a i m i n g ų v a i k ų p a s l a p t i s16

Dabar 9-ta valanda vakaro, o aš sėdžiu savo biure su apsiverkusia penkioli-kamete mergina. Ji pasidažiusi, vilki madingus, bet savo amžiui netinkančius drabužius, tačiau dėl to atrodo tik dar bejėgiškesnė ir panašesnė į vaiką. Ji nėščia, ir mes svarstome, ką dabar daryti.

Ši situacija man pažįstama taip pat, kaip ir bet kam, kas dirba su paaugliais. Tačiau tai nereiškia, kad į ją galime žiūrėti atmestinai. Svarbu tai, kad ta jau-na, priešais mane sėdinti mergina išgyvena sunkiausią dieną savo gyvenime ir jai reikia visos įmanomos mano paramos, laiko ir aiškumo, kuriuos tik galiu suteikti. O svarbiausia – juk ji pati turi priimti sau teisingą sprendimą.

Paklausiu jos, kokia gali būti tėvų reakcija, kai jie apie tai sužinos. Ji beveik spjaute išspjauna atsakymą:

– Ak, jie pareikš, kad taip ir sakė. Jie visuomet kartodavo, kad iš manęs nieko gero nebus!

Vėliau, važiuojant namo, tas sakinys skambėjo man galvoje. „Jie visuomet kartodavo, kad iš manęs nieko gero nebus.“ Dažnai girdėdavau, kad tėvai taip kalba su savo vaikais.

„Tu beviltiškas.“ „Dėl Dievo meilės, tu tikras įkyruolis.“ „Pamatysi, kaip tu gailėsiesi.“ „Būsi toks pat nevykėlis kaip tavo dėdė Mervas (kuris sėdi kalėjime).“ „Esi tokia pati kaip teta Eva (kuri daug geria).“ „Tu išprotėjęs, girdi?“

Daugelis jaunų žmonių užauga užprogramuoti būtent taip. Tą nesusimąsty-dami perduoda pervargę jų tėvai, ir tai keliauja tarsi šeimos prakeiksmas per ištisas kartas. Tai vadinama išsipildančia pranašyste, nes šie dalykai, kartojami gana dažnai, ima pildytis. Paprastai vaikai savo nuostabiais ir nuovokiais bū-dais pateisina mūsų lūkesčius!

Tai kraštutiniai pavyzdžiai, kuriuos visi iškart pripažinsime žalingais. Ta-čiau pats blogiausias programavimas vyksta daug subtiliau. Pastebėkite vai-

kus, žaidžiančius ir laipiojančius po medžius tuščiame kvartale. „Nukrisi! At-sargiai! Paslysi!“ – pasigirsta sunerimusios mamos balsas iš už tvoros.

Pusgirtis tėvas susiginčija su žmona, ir ši susierzinusi išeina pirkti cigare-čių. „Št taip, sūnau, niekada nep-sitikėk jokia moterim. Jos tiesiog tavim pas-naudos.“ Septynmetis sūnus rimtai žiūri į tėvą ir linkteli. Taip, tėti.

O milijonuose svetainių ir virtuvių galima išgirsti štai ką:

„Dieve mano, kokia tu tinginė.“ „Tu toks savanaudis.“ „Tu kvailas idiote, nustok taip elgtis.“ „Kvailys.“ „Atiduok man, kvaily.“ „Nebūk toks įkyrus.“

Tokios kalbos priverčia vaiką pasijusti blogai ne tik trumpam. Pažeminimai daro ir hipnotizuojamą poveikį – jie veikia nesąmoningai, kaip proto sėklos, – sėklos, kurios augs ir iškreips vaiko savęs suvokimą, o ilgainiui taps jo asme-nybės dalimi.

Kaip mes hipnotizuojame savo vaikus?

Hipnozė ir įtaiga ilgą laiką žavėjo žmones. Visa tai atrodo kažkiek paslaptinga ir nerealu, tačiau šie dalykai yra moksliškai pripažinti. Daugelis žmonių su tuo galbūt susidūrė kaip su sceninio pasirodymo dalimi, kai jiems reikėjo pa-galbos metant rūkyti arba tą išgirdo kokiame nors relaksaciniame įraše.

Mes žinome, kokie yra pagrindiniai hipnozės elementai, pavyzdžiui, kokio nors daikto panaudojimas siekiant atitraukti dėmesį („Žiūrėkite į laikrodį“), įsa-kmus tonas („Jūs norite miego!“) ir ritmiška, besikartojanti hipnotizuotojo kalba („Nagi! Pabuskite!“). Taip pat žinome ir apie pohipnotinę įtaigą – galimybę įteig-ti kokį nors nurodymą, kurį nieko neįtariantis žmogus vėliau, gavęs tam tikrą signalą, išpildo, nors jį patį tai ir stebina. Visa tai tinka teatrui, bet jeigu šiuos me-todus naudoja kvalifikuotas specialistas, jie gali būti ir puikūs terapijos įrankiai.

p r o t o s ė k l o s 17

l a i m i n g ų v a i k ų p a s l a p t i s18

Džoni!

Paslysi nuo kojos atramos, palei si ranką ir nukrisi, susilaužysi dubenį, su stiklu persipjausi miego arteriją, o greitoji pagalba nuvažiuos ne į tą rajoną, neteksi litro kraujo, i šti sus mėnesius turėsi praleisti reanimacijos skyriuje ir ar įsivaizduoji, kaip aš tada jausiuosi?

Tačiau daugelis žmonių nesupranta, kad hipnozė yra kasdienis įvykis. Var-todami tam tikrus kalbos šablonus, mes pasiekiame nesąmoningą savo vaikų protą ir jį užprogramuojame, nors to daryti ir neketinome.

Senasis supratimas, kad hipnozei reikia pakitusios sąmonės būsenos, arba transo, jau nebegalioja. Tai tik viena nesąmoningo mokymosi formų. Gąsdi-nanti tiesa yra ta, kad žmogaus protas gali būti užprogramuojamas esant nor-maliai būdravimo būsenai, pačiam žmogui to nežinant. Jungtinėse Valstijose daugelis pardavimų ir reklamos specialistų jau yra mokomi, kaip hipnozės metodus įterpti į paprastą dalykinį pokalbį. Tokie metodai tikrai baugina. Laimei, hipnozę galima sustabdyti, jeigu pats žmogus supranta, kas su juo vyksta. Tačiau atsitiktinė hipnozė yra kasdienio gyvenimo dalis. Tėvai, patys to nesuprasdami, į vaiko protą įdiegia kažkokias idėjas, ir, jeigu joms nebus stipriai pasipriešinta, padariniai bus juntami visą gyvenimą.

užhipnotizuotas pačiam nežinant Gydytojas Miltonas Eriksonas buvo pripažintas geriausiu hipno-

tizuotoju pasaulyje. Kartą jis buvo iškviestas gydyti žmogaus, kuris kentėjo nuo baisių vėžio keliamų skausmų, bet atsisakė hipnozės ir nuskausminamųjų vaistų. Eriksonas paprasčiausiai užsuko į ligonio palatą ir ėmė kalbėtis apie jo pomėgį auginti pomidorus.

Įdėmus klausytojas būtų pajutęs neįprastą Eriksono kalbos ritmą ir keistai pabrėžiamas frazes, tokias kaip „giliai žemyn“ (į žemę), auga „geri ir stiprūs“, „lengva“ (skinti), „šilta ir laisva“ (šiltnamyje). Stebėtojas taip pat būtų atkreipęs dėmesį, kad kai Eriksonas tardavo tas frazes, jo veidas ir laikysena labai nežymiai pasikeisdavo. Sergan-tis žmogus galvojo, kad tai buvo tiesiog malonus pokalbis. Tačiau iki pat savo mirties po penkių dienų jis nebejautė jokio skausmo, nors gydytojai žinojo, kad jam turi skaudėti.

p r o t o s ė k l o s 19

l a i m i n g ų v a i k ų p a s l a p t i s20

Vertinantys pranešimai

Vaiko galvoje pilna klausimų. Turbūt patys svarbiausi: „Kas aš esu?“, „Koks žmogus aš esu?“, „Kur aš pritampu?“. Tai klausimai apie savęs suvokimą, arba tapatybę, kuria paremti mūsų, suaugusiųjų, gyvenimai ir pagal kurią mes priimame svarbiausius savo sprendimus. Vaiko protą stipriai veikia teiginiai, prasidedantys žodžiais „tu esi.“

„Tu esi toks tinginys“, „tu toks puikus vaikas“ – šie pareiškimai, kuriuos sako svarbūs „dideli“ žmonės, labai giliai ir tvirtai įsirašo į vaiko sąmonę. Esu girdė-jęs tiek daug gyvenimo krizės apimtų suaugusiųjų, kurie prisimena, kas jiems buvo pasakyta vaikystėje: „Aš visiškai niekam tikęs, žinau, kad toks esu.“

Įsivaizduokite, kaip skirtingai pasisuks jūsų vaiko gyvenimas, jeigu jis apie save galvos taip... • Aš esu geras žmogus. • Aš galiu gerai sutarti su daugeliu žmonių. • Paprastai aš viską suprantu. • Aš turiu gerą galvą. • Aš labai kūrybingas. • Mano kūnas yra sveikas ir stiprus. • Man patinka mano išvaizda. ...ir taip toliau!

Psichologai (kurie labai mėgsta viską komplikuoti) šiuos pareiškimus vadina „savybėmis“. Tos savybės kartais pasireiškia suaugusiųjų gyvenime.

„Kodėl tu nesikreipi dėl to darbo?“ „Ne, aš nesu pakankamai geras.“ „Bet juk jis toks panašus į tavo buvusį vyrą. Kodėl tu už jo ištekėjai?“ „Turbūt esu paprasčiausiai kvaila.“ „Kodėl leidiesi, kad jie tave taip stumdytų?“ „Man taip visuomet atsitinka.“

Tie posakiai – „nesu pakankamai geras“, „esu paprasčiausiai kvaila“ – ne-nukrito iš dangaus. Jie įsirašė į žmogaus smegenis, nes jis juos išgirdo tokiame amžiuje, kai nesugebėjo dėl to ginčytis. Girdžiu, kaip sakote: „Bet juk vaikai gali nesutikti su tais apibūdinimais, kurie jiems sakomi?“

Be abejo, vaikai galvoja apie tai, kas jiems sakoma, ir tikrina, ar tai teisinga. Bet jie gali neturėti palyginimų. Kartais mes visi būname tingūs, savanaudiš-ki, netvarkingi, kvaili, užuomaršos, pikti ir taip toliau. Griežtieji senųjų laikų bažnyčios pastoriai kalbėjo tiesą, šaukdami: „Jūs nusidėjote!“ – visi nusidėjo!

„Suaugę žino viską. Jie netgi gali skaityti tavo mintis.“ Taip galvoja vaikas. Todėl kai vaikui sakoma: „Tu toks nevėkšla“, jis arba ji susijaudina ir tampa nevėkšla. Jei vaikui sakoma: „Tu toks įkyrus“, jis pasijunta atstumtas, jam žūt-būt reikia, kad jį kas nors nuramintų, ir jis darosi įkyrus. Kai vaikui sakoma: „Tu kvailys“, gali būti, kad išoriškai jis smarkiai tam prieštaraus, bet viduje liūdnai su tuo sutiks. Juk jūs suaugęs, todėl tikriausiai esate teisus.

Vertinantys pranešimai veikia tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame ly-gmenyse. Atlikdamas klinikinius tyrimus dažnai prašydavau, kad vaikai save apibūdintų, ir jie man sakydavo: „Aš esu blogas vaikas“, „Aš įkyruolis“.

Kiti parodydavo, kad yra susipainioję: „Mama ir tėtis sako, kad mane myli, bet aš taip nemanau.“ Jie girdi žodžius sąmoningai, bet nesąmoningai girdi / mato / užuodžia už tų žodžių slypintį kitokį jausmą.

p r o t o s ė k l o s 21

l a i m i n g ų v a i k ų p a s l a p t i s22

Viskas priklauso nuo to, kaip mes kalbame. Galime rinktis sakyti vaikams: „Aš ant tavęs pykstu ir noriu, kad susitvarkytum savo žaislus DABAR PAT!“ ir nebijoti ilgalaikių padarinių. Jeigu sakysime: „Nelemtas tinginy, kodėl tu niekada nedarai to, kas tau sakoma?“ ir kartosime panašius žodžius kaskart, vos tik iškyla konfliktas, – tada rezultatas neturėtų mūsų stebinti.

Neapsimetinėkite, kad esate laimingi arba mylintys, jeigu taip nesijaučia-te, – tai kelia sumaištį ir gali priversti vaiką išsisukinėti, o kartais ir rimtai susipainioti. Galime atvirai parodyti jausmus nemenkindami savo vaikų. Jie supras, kai pasakysite: „Šiandien esu labai pavargęs“ arba „Dabar esu pernelyg pikta.“ Ypač jeigu tai atitiks tą, ką jiems sako jų jausmai. Jiems neprošal su-vokti, kad ir jūs esate žmogus, kas nėra toks jau blogas dalykas.

Kartą gausiame tėvų susirinkime paklausiau, ar žmonės galėtų prisiminti savęs apibūdinimus, kuriuos yra girdėję vaikystėje. Užrašiau juos ant lentos, ir štai kas išėjo:

Tu esi tinginys nevėkšla kvailys Įkyruoli s esi tik mergaitė

Per jaunas suprasti Savanaudiškas kvailys

Nedėmesingas egoistiškas Visada vėluoji godus

Pikčiurna besmegenis triukšmadarys Bailys myžnius beprotis

Psichinis varai motiną i š proto Bjaurus tuščias nebrendyla

Visai kaip tavo tėvas ...ir taip toliau.

Iš pradžių žmonės prisimindavo savo pavyzdžius iš lėto ir nedrąsiai, o pa-baigoje ant lentos jau niekas nebetilpo; atrodė, salė tuoj sprogs. Buvo justi akivaizdus palengvėjimas, kai žmonės garsiai išsakė žodžius, kurie juos taip seniai įskaudino.

Tik keletas žmonių jautė, kad jų tėvai sąmoningai juos žlugdė arba elgėsi piktavališkai. Paprastai tai buvo tiesiog tėvų būdas pataisyti vaikus. „Pasaky-kite jiems, kad jie blogi, ir taip jie taps geri!“ Tai buvo „vaikų lupimo“ vidu-ramžiai, ir dabar mes tik pradedame iš šito išsivaduoti.

jūsų protas prisimena viską, kas su jumis kada nors yra nutikę

Šeštajame dešimtmetyje žmonės, sirgę epilepsija, išgyveno sun-kius laikus, nes tada dar nebuvo išrasti vaistai nuo šios ligos. Žmo-gus pavarde Penfieldas atrado, kad tiems, kurių atvejai sunkesni, gali pagelbėti operacija. Smegenų srityje padarius keletą nedidelių įpjovų, kartais pavykdavo sumažinti arba netgi sustabdyti „elektri-nes audras“, kurios sukelia epilepsijos priepuolius.

Įdomiausia tai, – tikiuosi, jog tai skaitydami sėdite, – kad paci-entai saugumo sumetimais turėjo būti sąmoningi, ir operacija buvo daroma tik taikant vietinę nejautrą. Chirurgas išpjaudavo nedidelę kaukolės dalį, padarydavo įpjovas ir, vėl uždėjęs išimtą dalį, susiū-davo odą. Taip, tai privertė ir mane nusipurtyti, bet geriau jau tokia procedūra negu liga!

Operacijos metu ligonis patirdavo keistų dalykų. Kai gydytojas su nedideliu zondu švelniai prisiliesdavo prie smegenų paviršiaus, pacientas staiga ryškiai prisimindavo, kaip prieš daugelį metų žiūrė-jo filmą „Vėjo nublokšti“, užuosdavo pigių kvepalų aromatą, tuomet tvyrojusį kino teatre, ir pamatydavo priešais sėdinčio žmogaus šu-kuoseną! Kai gydytojas perkeldavo zondą į kitą vietą, žmogus staiga išvysdavo savo ketverių metų gimtadienį, nors pats tuo metu nemie-gojo ir sėdėjo ant operacinės kėdės. Tai nutiko kiekvienam pacien-tui, tik jų atsiminimai, savaime suprantama, buvo skirtingi.

p r o t o s ė k l o s 23

l a i m i n g ų v a i k ų p a s l a p t i s24

ISBN 978-5-415-02152-9

w w w . v a g a . l t