SOVIETINIS PROPAGANDINIS FORMALIZMAS IR RITUALAI: … · 2019. 12. 23. · monadologija susijusį intelekto schematizmą. Tačiau po Jürgeno Habermaso komunikacinio veiksmo analizės

7

ISSN 2029-0225 (spausdintas), ISSN 2335-7185 (internetinis)http://dx.doi.org/10.7220/2335-7185.15.1

SOVIETINIS PROPAGANDINIS FORMALIZMAS IR RITUALAI: KRITINĖS HERMENEUTIKOS METODAS JŲ INTERPRETACIJAI

Prof. dr. GINTAUTAS MAŽEIKISVytauto didžiojo universitetas Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas El. paštas: [email protected]

Straipsnyje1 nagrinėjama karinga stalinistinė propagandinė filosofija ir menamai tai-kus stagnacijos laikotarpio menklatūrinis įtikinėjimas taikytinai didingumo ir šven-tiškumo aplinkai aiškinti. Analizuojami tekstai aptariami atskleidžiant neregimas reikšmes ir prasmes, kontektualizuojant Nikitos Chruščiovo nuvertimo laikotarpiui ir brežnevizmo perspektyvai. Atskleidžiama nomenklatūrinės klasinės sąmonės struktū-ra, schematizmas lygintinai su charizmatiniu komunistiniu stalinizmo diskursu; tei-giama, kad nomenklatūrinių įtikinėjimo schemų analizė yra svarbi ir net pamatinė aiškinant sovietinės propagandinės mašinos veikimą, atskleidžiant ritualų formaliza-cijos svarbą. Straipsnyje remiamasi ideologijų kritikos ir kritinės hermeneutikos meto-du, daroma skirtis tarp teksto hermeneutikos ir komunikacinio proceso hermeneuti-kos. Teigiama, kad Leonido Brežnevo propagandinis komunikacinis procesas pakluso viešiems nomenklatūrinės klasės poreikiams, tam buvo varžomas ekstatinis parodo-masis stalinizmo ir N. Chruščiovo laikotarpio entuziazmas ir kuriama formalizuota ir kontroliuojama viešoji komunikacija.Reikšminiai žodžiai: propagandinė filosofija, kritinė hermeneutika, ideologijų kritika, sovietinė nomenklatūra, klasinė sąmonė, ekstatiniai pasirodymai, formalizuotas ritualas, komunikacinis procesas.

8

ĮvadaS

Sovietiniai programiniai propagandiniai tekstai yra hermetiški savo žodžių reikšmių ir sakinių prasmių vartosena, neretai specialiai tautologiški ir rituališki, pasižymi dideliu pasikartojamumu. ypač tuo išsiskiria brežnevinio laikotarpio tekstai, kurie šiuolaikiniam skaitytojui yra nuobodūs, sunkiai suvokiami, bet kaip tik jie savo schematizmu buvo paveikūs ilgą tranzitinį laikotarpį (mažiausiai 1990–2004 m., iki įstojant į Europos Sąjungą), o veikiant Rusijos ir Baltarusijos propagandai yra renovuojami ir diegiami šiandien. Sovietiniai propagandiniai tekstai nėra vienalyčiai ir smarkiai ski-riasi atsižvelgiant į diskursyvią formaciją. Skirsime charizmatinio autoritarinių pokario vadų pranešimus, Josifo Stalino, N. Chruščio-vo ir jų aparato, jų ruporų ideologijoje, filosofijoje, meno kritikoje ir nomenklatūrinį kalbėjimą, kuris laimėjo ir išstūmė charizmatiš-ką ar net ekstatinę, t. y. išeinančią anapus egzistuojančios diskur-syvios tvarkos, samprotavimų retoriką, viešuosius elgesio būdus po 1964 m. Straipsnyje teigiama, kad sovietinio mąstymo schematiz-mo išliekamumas yra susijęs su nomenklatūrinio ir tradicinio biu-rokratinio diskurso artumu ir tęstinumu šiandien, jo nepakeitė ir nepakeičia kitos biurokratizmo formos (meritokratinio) ar pilietinė saviorganizacija ir savivalda. Susiduriame su paradoksu. Pranešimo turinio požiūriu metai po Sovietų Sąjungos griūties jų suvokiamumą atitolina, o tai pabrėžia jų hermeneutinio skaitymo būtinybę. Tačiau formos, t. y. samprotavimo, komunikacijos ir ritualų schemų, po-žiūriu sovietinis propagandinis naratyvas išsaugo savo paveikumą. Pagaliau gyvas išlieka ir emocinis fonas, kurio buvo kupina sovie-tinė propagandinė, šventinė komunikacija, kuri šiandien integruo-ta į ultrakairiąsias, revoliucines dainas, muziką, visa tai, kas veikia emocinį intelektą, metaforiškai tariant, širdį. Todėl komunikacinių, įtikinėjimo procesų ir ritualinio formalizmo studijos yra būtinos mąsliam sovietinės praeities skaitymui, to laikotarpio žmonių lai-kysenos ir sprendimų supratimui ir samprotavimo schemų analizei. Viešosios komunikacinės samprotavimo schemos yra įvairios. Im-manuelis Kantas rašė apie apriorinį, smarkiai su Gottfriedo Leibnizo

Prof. dr. GINTAUTAS MAŽEIKIS

9

monadologija susijusį intelekto schematizmą. Tačiau po Jürgeno Habermaso komunikacinio veiksmo analizės galima kalbėti ir apie viešą komunikacinį schematizmą, būdingą įvairiems reiškiniams, taip pat šventiniams ir ritualiniams, ir jis Sovietų Sąjungoje ir Lie-tuvoje buvo suformuotas propagandinių nomenklatūrinių tekstų. Šis formalizmas iš dalies gyvybingas išliko ir po Sovietų Sąjungos griūties, kai Sąjūdis ir kitos organizacijos daugiausia dėmesio kreipė į turinio, matomo vaizdo pakeitimą, t. y. į naują vėliavą, keliamą toje pačioje salėje ir tuo pačiu būdu, pagal tokią pačią tvarką. Žinoma, nereikia šio išliekamumo reikšmės perdėti. Lygiagrečiai egzistavo ir visai kitas rituališkumas ir komunikacija, saugoma ir platinama Lie-tuvoje Katalikų bažnyčios. Kitokias viešo šventinio komunikavimo formas platino ir Lietuvos išeivija, pirmiausia JAV lietuvių bendruo-menė, visiškai nepaveikta sovietinio ideologinio schematizmo. To-kio formų išliekamumo ir perimamumo pavyzdžiu galima nurodyti Lietuvos universitetus, kurių daugumoje akademiniai santykiai tęsė SSRS bendravimo schemas, nors ir buvo diegiami jiems prieštarau-jantys Bolonijos proceso reikalavimai. Susidūrimas vyko ne turinio, pranešimo, o komunikacinio proto srityje, lenktyniaujant alternaty-vioms supratimo schemoms.

Šiandien pagrindiniai sovietiniai propagandiniai tekstai tiesio-giai yra beveik nepaveikūs. Tačiau pasinaudojus jais sukurtos ben-dravimo schemos adaptuotos nomenklatūrinei aplinkai ir išlieka veiklios, nors kinta regimasis pranešimų turinys ir sovietinių propa-gandinių pranešimų prasmė vis mažiau suvokiama. Priešingai, emo-ciniai impulsai, kylantys iš sovietinių dainų, animacinių ir meninių filmų, plakatų išlieka gyvi, kaip gyva yra nostalgija, svajonė ir jau-nystės prisiminimai. Nesuvokiant jų pranešimų turinio, perimama jų forma ir siūloma elgesio tvarka. Straipsnyje dėmesys telkiamas į sovietinio propagandinio teksto supratimo ir analizės problemas, o tai turėtų bent kiek paaiškinti ir formalistinį įtikinėjimo pasikartoji-mą šiandien. Remiamasi kritine hermeneutika, kurios pradžia sieja-ma su Ludvigo Wittgensteino, Hanso G. Gadamerio, Paulo Ricoeuro ir Jürgeno Habermaso samprotavimais nagrinėjant ideologijas ir ko-munikacinius veiksmus.


10

KRITINėS heRmeNeUTIKoS meTodaS

Kritinė hermeneutika aptaria galios ir dominavimo, hegemonijos ir manipuliacijos komunikacinę arba diskursyvią raišką ir turinio (reikšmės), ir komunikacinio veiksmo požiūriu. Ši hermeneutika kyla iš ideologijos kritikos, iš diskursų ir jų formacijų (sekant Mi-cheliu Foucault) analizės, o jos požiūris skiriasi nuo, pavadinkime, fundamentinės-simbolinės Martino Heideggerio ar universaliosios H. G. Gadamerio hermeneutikos. Ir universalioji, ir kritinė herme-neutika siekia parodyti anapus kalbinę tikrovę: jos patyrimą ir povei-kį subjekto raidai. Tačiau universalioji hermeneutika dėmesį sutelkia į pranešimo prasmės, būties aiškinimą žmogui itin svarbiame egzis-tencijos horizonte. Todėl ji atvira poetikai ir retorikai, yra emocio-naliai pagavi ir labai tinkama ekstatiniams tekstams aiškinti, kurių, pavyzdžiui, buvo kupini stalinistiniai filosofiniai, poetiniai, šventi-niai pranešimai. Tačiau ji skiria kur kas mažiau dėmesio ideologinės tarnystės analizei, baimių ir fobijų, galios kritikai, diskursyvios for-macijos hegemonijai. Universalioji hermeneutika tyrinėja baigtinio asmens būtišką raidą, kuri kyla iš prietarų2 ir rūpesčio ir skleidžiasi Dievo, būties, istorijos horizonte įvairiais kalbiniais veiksmais. Pasak H. Gadamerio, istorija, supratimas ir tiesa turi visuotinę reikšmę ir yra įkūnijami hermeneutinio veiksmo metu. Kalbą, tekstus įveikianti ir asmens sąmoningumo, dvasios raidą atskleidžianti hermeneutika turi savo pragmatiką: parodyti sėkmingą būties sklaidą, tarsi kalba ir komunikacija būtų laisvos pačios savaime, o ne užkrėstos propa-gandinio turinio, emocinių klišių ir komunikacinio schematizmo. Nei M. Heideggeris, nei H. Gadameris nebuvo dėmesingi nacistinio galios pranešimo formalizmui. M. Heideggeris, girdėdamas išaukš-tinančią nacistinių himnų galią ir nekreipdamas dėmesio į komuni-kacines schemas, aukštino poezijos ir filosofijos atveriamą būtį. Po M. Heideggerio daugelis jo gerbėjų apskritai būtį „išvydo“ jo tekstuo-se ir žodžiuose, drauge pasinerdami į heidegeriškos ideologijos sute-mas. M. Heideggerio Sein und Zeit kaip tekstas, kaip poetika, kaip diskursas dažnai užgožia būtį, ir šiuo atveju tenka sutikti su Arvydu Šliogeriu, šiuo požiūriu kritikavusiu M. Heideggerį.


11

Kritinė hermeneutika save išskleidžia analizuodama, demas-kuodama ideologijas ir mitus, kurie užtikrina asmens virtimą socialinei-politinei santvarkai, valdžiai paklusniu ir reikalingu subjektu. Valdantys ideologiniai, propagandiniai tekstai neretai simuliuoja laisvę ir kovą, o įkūnija paklusimą ir discipliną. Viešas demokratijos, taikos siekinių, tarybų savivaldos, piliečių teisių ir laisvių, kitų idealų deklaravimas dažnai slepia diegiamą komuni-kacijų ir mąstymo schematizmą. O tariamai savaime suprantamos vertybės (savanorystės, pasiaukojimo, tikėjimo darbininkų gero-ve, socializmo ateitimi, partijos kelio teisingumu) pasirodo ne tik kaip komunikacinis, bet ir kaip ekstralingvistinis fenomenas: kaip galios ar ideologijos institucinė struktūra. Todėl kritinė herme-neutika siekia demaskuoti struktūrines įtakas, atskleisti reikšmių ir prasmių komunikacinę kaitą, demaskuoti klasinę sąmonę: eko-nominę nuosavybę, prestižo sistemą. Žinoma, ideologinis propa-gandinio pranešimo turinys, vieši idealai niekur nedingsta ir jie kartais net oponuoja pavergiančiai struktūrai ar komunikacinei schemai. Dėl to sovietiniu, pavyzdžiui, brežnevizmo laikotarpiu, kildavo romantinio entuziazmo ir nomenklatūrinės žiūros konf-liktų: kova dėl Angelos Davis išlaisvinimo iš JAV kalėjimo, paro-domasis darbininkų entuziazmas siekiant ją palaikyti atvėrė pa-vojingą SSRS doktrinai Herberto Marcuse’s, jos mokytojo, teorijas ir knygas. Romantinio ir nomenklatūrinio sovietizmo susidūrimai lėmė dramatišką individo patirtį, jo tarnystės ir pavergtumo mas-tą, skatino disidentiškumą, marksizmo reviziją.

Kritinę hermeneutiką formavo H. Gadamerio ir J. Habermaso diskusija, prasidėjusi 1967 m. ir iš dalies atspindėta J. Haberma-so knygose Apie socialinių mokslų logiką3 ir Pažinimas ir žmogaus interesai4 bei H. Gadamerio straipsnyje „Retorika, hemeneutika ir ideologijos kritika“5. Šioje diskusijoje prisimenama ir L. Wittgens-teino kalbinių žaidimų teorija, kurią ir H. Gadameris, ir J. Heber-masas kritiškai aiškino, bet kuri buvo pripažinta kaip reikšminga. H. Gadameris polemizavo su Frankfurto mokykla, jos socialiniais tyrimais dėl jų artumo kritiniam realizmui, o universalią herme-neutiką laikė bendrąja supratimo disciplina, kuri remiasi bendra


12

istorijos samprata ir padeda atskleisti „kalbos kalėjimą“6 bei atverti nekalbines egzistencines, dvasios patirtis. Priešingai, J. Haberma-sas buvo skeptiškas dėl neapibrėžto hermeneutikos „dvasingumo“ ir jį aiškino kaip socialinių santykių ir institucijų fenomeną, pole-mizavo dėl „kalbančios kalbos“ idėjos ją pakeisdamas socialinės, politinės komunikacijos ir jos schematizmo kritika. Kritinę her-meneutiką jis susiejo su socioistorinių patirčių tyrimais, bet laikė ją bendresnių disciplinų – ideologijos kritikos (Ideologiekritik) ir komunikacinio veiksmo – dalimi ir abejojo universalios istorijos galimybe7. Vis dėlto J. Habermaso tekstuose pasigesime didesnio poetiškumo, dėmesingumo intertekstualumui ar prasmių virpe-siams, kuriems dėmesingesnis H. Gadameris.

J. Habermasas bandė integruoti L. Wittgensteino filosofinius tyrinėjimus kaip bendresnės įvairių bendravimo aktų teorijos dalį. Pavyzdžiui, aiškinimą arba vertimą J. Habermasas interpretuoja kaip socialinę transformaciją: „Wittgensteino logika aiškina „ver-timą“ kaip transformaciją pagal egzistuojančias pagrindines taisy-kles.“8 Propaganda, švietimas, įvairios disciplinavimo priemonės taip pat remiasi kalbos priemonėmis asmens transformacijai, vir-timui instituciniu subjektu. Tačiau kaip iki J. Habermaso paste-bėjo Louisas Althuisseris ir M. Foucault, ideologijai ar diskursui tam yra reikalinga galia ir struktūra, t. y. schema. Diskursas savo galią kaupia vykstant sudėtingai ir daugialypei įvairių institucijų komunikacijai, užtikrinant vieną režimą, vieną kodų ir bausmių, prievartos ir apdovanojimo sistemą. Ši galia realizuoja tam tikrą samprotavimo tvarką, kuri diegiama institucijoms ir subjektams kaip jų lojalumo atpažinimas, dažnai laukiant adekvačių atsiliepi-mų ir iniciatyvų į pasiūlytą kvietimą. Komunikacija yra priemo-nė, kurios metu subjektai atpažįsta, ar jie naudojasi panašiomis suvokimo schemomis, ar paklūsta tai pačiai tvarkai, priklauso tai pačiai klasei ar nomenklatūrai. Tam taikomos įvairių įsipareigo-jimų, raportų, pripažinimo ir apdovanojimo taktikos, kurių tu-rinys yra labiau kaukė arba emocija. Širdingumas, ekstatiškumas yra itin svarbus žmogaus gyvenimo veiksnys, tačiau galia, ypač ideologinė, labiau yra susidomėjusi tvarka, schema, identifikacija,


13

patvirtinimais, stebėjimo ir lojalumo režimais, o emocinį ir turi-nio veiksnius neretai laiko antraeiliais. Tuo pasižymi biurokratinis bendravimas ir tuo išsiskyrė nomenklatūrinė brežnevizmo epo-chos valdžia. Sutelkusi dėmesį į schematizmą, ji atmetė emocinį, dvasios gyvenimą, kuris remiasi ne tik komunikacine tvarka, bet ir kitais ekstralingvistiniais bei intertekstualiais, dvasiniais (sko-nio, stiliaus ir kita) veiksniais. Taigi kritinė hermeneutika siekia atskleisti prasmes, galias, mąstymo struktūras ir schemas ideologi-jų, institucijų ir klasių santykių perspektyvoje9.

Kritinė hermeneutika iš Vakarų marksizmo perima ir pasy-viai aptaria kai kuriuos kritikos elementus: klaidingos sąmonės ( falsches Bewußtsein) ir klasinės sąmonės (Klassenbewusstsein), ideologijos sudaiktinimo ir fetišizacijos, susvetimėjimo būklės, so-cialinių-ekonominių prieštaravimų bei naudojasi dialektinio nei-gimo ir įveikos (Aufheben) sampratomis. Tačiau jos nėra labai kri-tiškai perimamos. Pavyzdžiui, klaidinga sąmone laikoma smarkiai ideologijos paveikta sąmonė ir jai yra priešinama mokslo veikiama sąmonė, t. y. tiesa. Vis dėlto marksizmui būdinga savo ideologiją ir net propagandą vadinti moksliniais, o kitų klaidingais dalykais. Priešingai marksizmui, klaidingai ideologinei sąmonei priešinu patirtinį, komunitarinį-komunikacinį sąmoningumą, apie kurį kalba su marksizmu atsisveikindamas J. Habermasas. Tačiau ir šiuo atveju negalima vienpusiškai teigti, kad ideologijų veikiama sąmonė yra vienareikšmiškai klaidinga, o tiesiogiai reflektuojamos patirties – teisinga.

Frankfurto mokyklos dialektika iš dalies grąžina jaunahegeli-ninkų (Junghegelianer) nuostatas: tuo Alaisdairas MacIntyre’as ne sykį kaltino H. Marcusę10; jaunahegelininkų epistemologinę reikš-mę pripažino J. Habermasas. Pavyzdžiui, jis šiuolaikinės moder-nybės projekto analizę pradeda svarstymu apie jaunahegelininkų filosofijos reikšmę11. Jaunahegelininkai Ludwigas Feuerbachas, Da-vidas Straussas, Maxas Stirneris, Bruno Baueris, Arnoldas Ruge, Moses Hessas gana nuosekliai išplėtojo imanentinės proto kritikos metodą jį išskleisdami visai visuomenei. Proto ir visuomenės savęs neigimą ir įveiką jie įvardijo kaip būtiną dialektinio samprotavimo


14

sąlygą, t. y. kritikuodamas protas turi keistis ir vystytis, įgauti kito-kių būties pavidalų. Jaunahegelininkų projektas perėmė daugelį ir hermeneutikos, ir ideologijų kritikos bruožų. Klaidinga kritika yra vadinamas vienpusis demaskavimo veiksmas, dėl kurio nevyksta jokio proto raida ir savęs įveika. M. Hessas negatyvųjį jaunahege-lininkų projektą pritaikė kapitalo ir veikslo sritims, manydamas, kad protas, suišorindamas savo problemas ir atrasdamas save ideo-logijų, daiktų, rinkų ir klasinių bei tautinių santykių aplinkoje, gali visiškai save paneigti, vadinasi, virsti, tapti (sąmoninga metamor-fozė, kurią vadinu „įsikitinimu“) kita formacija. Karlas Marksas buvo veikiamas šių idėjų ir toliau plėtojo suišorintos proto dialek-tikos istoriją, manydamas, kad gamybinių santykių ir gamybinių jėgų sąveikų keitimas yra būtina socialinės ekonominės, vadinasi, ir sąmoningumo transformacijos sąlyga.

Problemų iškyla, kai kritinė hermeneutika analizuoja kitą ide-ologinę kritiką. Klausimas, kiek kritikų gali viena kitą stebėti. Ar galima kritinė kritikos kritika? Kada pagaliau apčiuopiama pama-tinė ideologija, arba tezės, o ne negatyvusis kelias? Į šį klausimą iš dalies atsako K. Marxso ir Friedricho Engelso kūrinys Šventoji šeima arba kritinės kritikos kritika12, kurio analizė yra gera pro-ga susipažinti, kaip menamai nihilistinis tekstas yra perskaitomas kaip pozityvi ideologinė deklaracija. Kritinė hermeneutika padeda ne dar kartą kritikuoti „kritinės kritikos kritiką“, tai būtų absur-das, o išskleisti galimą pozityvų K. Marxo ir F. Engelso kūrinio turinį, jį paaiškinti, atskleisti prasmes to laiko ideologijų, idėjų genealogijų ir žodžių reikšmių kontekste, parodyti intertekstinius ryšius. Taip gali būti skaitoma ir vėlesnė, sovietinė, kritinė kritika, kontrpropagandiniai filosofiniai ir ideologiniai tekstai. Taigi kriti-nė hermeneutika panaikina propagandinio / kontrpropagandinio teksto vaizduojamą kritiškumą ir aiškina ne tai, ar kritika yra, ar jos nėra, o jos santykį su įteisinama nauja ideologija, naujais žvilgs-niais, nauja politika.

Propagandine / kontrpropagandine filosofija vadinu atvirą, sąmoningą kurios nors ideologijos rėmimą, institucinį jos pla-tinimą ir priešingų ideologijų neigimą, aiškiai suvokiant savo


15

propagandiškumą ir įsivaizduojamą istorinį kritiškumą. Bet ku-riai filosofijai keliamas kritinės refleksijos reikalavimas. Panašiai yra ir propagandoje, kurią siejame su sąmoningu, tikslingu insti-tuciniu įtikinėjimu ir prievarta. Propaganda ne tik įtikina, bet ir kritikuoja savo priešus, taip pat ir jų kritiką (kontrpropagandinis veiksmas). Nuosekli propagandinė filosofija iš principo gali atsi-rasti šalyse, kur tiesiogiai ar netiesiogiai įgyvendinama vienuolikta K. Marxo tezė apie filosofijos virtimą praktika ir pasaulio keitimu. Kaip tik šios, dažniausiai marksistinės, propagandinės filosofijos vykdo veiksmą, iš dalies panašų į J. Habermaso ideologijų kritiką, ir remiasi dialektiniu istoriškumo suvokimu (istoriniu materializ-mu). Šis panašumas sukelia papildomų keblumų taikant kritinės hermeneutikos metodą sovietiniams propagandiniams tekstams, propagandinei filosofijai analizuoti. Todėl kviečiama kalbėti ne apie propagandinės filosofijos turinį, o apie jos retoriką ir komuni-kacines praktikas.

Nagrinėdami kritinę hermeneutiką, kai kurie filosofai, pa-vyzdžiui, Johnas B. Thomsonas13, praleidžia svarbų kritinės her-meneutikos ir jaunahegelininkų filosofijos santykį ir siekia kritinę hermeneutiką pagrįsti klasikine Vakarų marksizmo raida, disku-sija tarp F. Engelso, Karlo Kautskio, Georgijaus Plechanovo, Niko-lajaus Bucharino, kurie vis daugiau dėmesio skyrė ekonomizmui, t. y. suišorintam gamybinių jėgų ir santykių problemų spren-dimui. J. B. Thomsonas priešina jų požiūriui Eduardo Bersteino nuostatas apie revizionizmo svarbą ir socialdemokratijos raidos galimybes, idėjas, kurias, pasak J. B. Thomsono, vėliau perėmė ir išplėtojo Vokietijos socialdemokratijos partija, jos aktyviu nariu ir idėjiniu lyderiu tapo J. Habermasas. J. B. Thomsono požiūris pernelyg susiaurina kritinės hermeneutikos turinį ir Frankfurto mokyklos esmę, nors ir ši genealogija yra gana svarbi paaiškinant svarstomosios demokratijos principus, kurie nušalina revoliuciją ir karingą propagandinę filosofiją. Tačiau nenagrinėtas jaunahegeli-ninkų epizodas paslepia ir tolesnę neigimo metodo raidą, svarbią J. Habermasui ir kritinei hermeneutikai: Friedricho Nietzsche’s, M. Heideggerio ir H. Marcuse’s, be kurių, mano nuomone, suprasti


16

kritinę hermeneutiką sunku. Pagaliau J. B. Thomsono siūlomas hermeneutikos interpretavimo būdas sukelia aibę keblumų, kai skaitome kritiškus propagandinius, pavyzdžiui, filosofijos, tekstus, ypač kai pakliūvame į ydingą kritinės kritikos kritikos ratą.

SovIeTINIaI RITUalINIaI pRopagaNdINIaI TeKSTaI: jų ReToRIKa IR KomUNIKacIja

Apie propagandos rituališkumą jau esu rašęs viename savo straips-nių14. Pridursiu, kad viešasis kalbėjimas, jei jau jis buvo integruotas su propaganda ir su milinarizmo (komunizmo) ir didingumo, herojiš-kumo nuostatomis, buvo nuolat ritualizuojamas. Ritualizuota buvo filosofinė, politinė rašysena ir viešoji komunikacija. Ritualizavimu vadinu nuolatinį, viešą, paradiškai iškilmingą ideologinių klišių kar-tojimą, kuris prilygo šlovinimo, priesaikos, smerkimo, tapatybės kar-tojimui ir apibrėžė subjekto veiklos ribas, disciplinavo jį. Propagandi-nis ritualinis kalbėjimas ir rašymas smarkiai keitėsi kintant Sovietų Sąjungos režimui. Žmonės gana lengvai atpažindavo kalbėseną, rašy-seną, stilistiką, retoriką, nelygu, kokios stalinizmo, N. Chruščiovo ir brežnevizmo laikotarpio ypatybės. Todėl pokario ir iki SSRS žlugimo ritualinius-propagandinius tekstus galima suskirstyti į keletą grupių:a) Ekstatiniai ritualiniai-propagandiniai teiginiai, pasižymėję itin

plačia lyginamąja švytuokle: maksimizuotu poetiniu priešų prakeikimu ir hiperbolizuotu partijos, jos vadų ir jų teisingumo aukštinimu. Nuolatinė ir kūrybinga šios švytuoklės sklaida cha-rakterizuoja pokario stalinistinio laikotarpio (1945–1953) viešuo-sius pranešimus ir politinę filosofinę, politinę-kritinę literatūrą. Šis komunikacijos laukas15 buvo labai ribotas. Dažiausiai jis rė-mėsi vienpusišku pasirodymu įsivaizduojamam įvairaus rango partijos vadovų žvilgsniui. Turint omenyje tuo metu veikusią totalinę cenzūrą šis įsivaizdavimas nebuvo tuščias. Švytuoklės ir priesaikos ekstatiškumo mastas, emocijos gylis ir natūralumas buvo tikrinami. Šiandien tai galima sulyginti nebent su viešai matoma Šiaurės Korėjos ekstatinių, vienpusių pasisakymų re-torika. Iš kalbančiojo reikalaujama maksimalaus emocingumo,


17

spektakliškumo, paversto natūralumu, per daug nesirūpinant komunikaciniais bendravimo ciklais, kai įvairios institucijos siunčia vienos kitoms formalius bendravimo ženklus. Daugiau-sia vienpusė parodomoji komunikacija rėmėsi prisiekiančio loja-lumą pasirodymu: kritikos ar lojalumo demonstravimo srityse. Šią komunikaciją galime apibūdinti taip: S → panoptikumas. Su-bjektas demonstruoja, dažniausiai niekieno neliepiamas, ideolo-ginius savo įsitikinimus, entuziazmą, ištikimybę panoptikumui, t. y. galimai kontrolei, kurios šaltinis gali būti bet kas: artimieji, kaimynai, atsitiktiniai žmonės, partijos pareigūnai, saugumas. Vienpusiai ritualiniai-propagandiniai tekstai kyla ne iš roman-tizmo, nomenklatūros ar stalinistų nuorodų, o iš pačių rašytojų, mąstytojų, profesinių sąjungų ar įvairių tarybų ir kitų instituci-jų iniciatyvos. Jie buvo kaip bendro susiformavusio mentaliteto, konformizmo ar baimės, perdėto pataikavimo ar tiesiog nereflek-tyvaus schematizmo vedinys.

b) Romantiniai sovietiniai propagandiniai tekstai. Ryškiausias jų pavyzdys yra stalinizmo laikotarpiu (prieškarinio) rašyti ir po-kariu tapę ypač populiarūs Arkadijaus Gaidaro apsakymai apie pionierius, komjaunuolius, karius, apie jų savanorystę, klasinį budrumą. Garsiausias jo apsakymų ciklas, skirtas Timūro ir jo būrio veiklos, padedant raudonarmiečių šeimoms, aprašymas. Filosofas Borisas Paramonovas aiškina A. Gaidaro kūrybos, jo sukurto mito fenomeną kaip sistemą grindžiantį16, t. y. pasako-jimas, kuris renčia regimojo pasaulio santykius šiuo atveju taip, kaip idealai, svajonės juos numano. Šiandien vienas ryškiausių romantinės SSRS vizijos populiarintojų Rusijoje yra rašytojas Aleksandras Prochanovas. Sovietinį mentalitetą jis sieja su dva-singumo, didingumo, heroizmo, teisingumo17, pasiaukojimo aukščiausiais idealais ir palaiko tą patį dar A. Gaidaro formuo-tą romantinio ir kartu ekstatinio socializmo viziją. Prochanovas teigia, ir ne be pagrindo, kad šio romantinio, dvasinio žvilgsnio, pavadinčiau jį mitu, vienas pradininkų ar bent jau ryškiausia žvaigždė yra A. Gaidaras, plačiai ekranizuotas nomenklatūriniu Sovietų Sąjungos raidos laikotarpiu, t. y. po 1964 m. Romantinių


18

subjektų komunikacija galėjo būti labai įvairi, dialogiška, bet na-ratyvas ypač ideologiškai ribotas, paklūstantis klasinei tvarkai. S1 ←→ S2, kur abu subjektai įtikina vienas kitą romantinio ideolo-ginio pasakojimo, vizijos, elgsenos teisingumu be jokio tiesiogi-nio paliepimo.

c) Nomenklatūriniai ritualiniai-propagandiniai teiginiai, pasižy-mėję adekvačia reakcija į kvietimą parodyti apibrėžtą ir aiškiai matuojamą iniciatyvą. Nomenklatūriniai propagandiniai-ritu-aliniai teiginiai, pavyzdžiui, partijos suvažiavimų, darbininkų susirinkimų, politinių filosofų ar meno kritikų, yra nuosaikūs, apibrėžti vietos, laiko požiūriu, nuolatos patvirtinami teisingo citavimo, o ekstatiškumas minimizuotas iki paprasto retorinio kartojimo, pavyzdžiui, pasmerkiant kapitalistinius priešus ar skelbiant socializmo ir Vakarų filosofų skirtumus. Propagandinis plagiatas ir klišių kartojimas tapo diskurso norma, o sudėtinga komunikacijos schema – svarbiausiu propagandos tikslu. Laik-raščiai ir televizijos raportavo apie kvietimus, įsipareigojimus, „pasitinkančius“ įsipareigojimus, sėkmes ir apdovanojimus. So-vietiniu, ypač L. Brežnevo valdymo, laikotarpiu įsigalėjo tam tik-ras komunikacijos schematizmas, kuris sutapo su propagandos veiksmu:

1) P → P’→ P’’→ S’ (S’’)

2) S’(S’’) → P’’→ P’→P

3) S’(S’’) → P’’→ P’→P

4) P→S*

Pirmoji (1) komunikacinio proceso pakopa kalba apie partijos kvietimą būsimoms kovoms darbo frontuose, mokslo, socialistinio gyvenimo gerovės plėtros baruose: P – t. y. partijos generalinis se-kretorius (plenumas, suvažiavimas) kviečia, P’ – t. y. respublikiniai pirmieji sekretoriai (centriniai komitetai, suvažiavimai) kviečia ir įsiparei goja, antrasis P’’ – t. y. miesto, įmonės partijų skyriai, susi-rinkimai kviečia ir įsipareigoja, S’ – konkretus asmuo ceche, kolūkio laukuose, institute, bibliotekoje įsipareigoja (galutinis propagandos


19

subjektas), o S’’ – tai asmuo, kuris priima įsipareigojimą ir atsako į iššūkį didesniu įsipareigojimu („pasitinkantis įsipareigojimas“). Šis atsakomasis formalusis veiksmas buvo pagrindas ne vertikaliajai, o horizontaliajai propagandai, kuri rėmėsi kolektyvų įsipareigojimų, atitinkančių partijos kvietimus, lenktyniavimu. Socialistinis lenkty-niavimas yra svarbi formalaus komunikacinio proceso sudedamoji dalis, turėjusi imituoti liaudies gyvumą, varžymąsi, entuziazmą, soci-alizmo pranašumus prieš rinkos konkurenciją. Antroji komunikaci-nio proceso pakopa (2) kalba apie žemiausios grandies – darbininkų, mokytojų ar moksleivių, kultūros darbuotojų įsipareigojimus, kurie kaip ataskaita-manifestas perduodami miestų partijos skyriams (P’’), vėliau respublikiniams partijų komitetams (P’) ir galiausiai CK (P). Trečioji komunikacinio proceso pakopa (3) kartoja antrąją, bet tai jau raportai apie socialistinio lenktyniavimo laimėjimus kovojant tai-kaus darbo frontuose. Ketvirtoji (4) pakopa – viešas apdovanojimas, skirtas visoms masėms. Jis turi loterijos laimėjimo efektą: kiekvienas gali manyti, kad ir jis gali būti S*, kad gali pasiekti panašių darbo, mokslo, pasiaukojimo rezultatų. Rezultatų skelbimas buvo šventinis, bet, neišanalizavus šventės priklausomybės nuo formaliosios komu-nikacijos, viso ritualinio veiksmo, būtų neaišku, kaip propagandos subjektą kurianti sistema veika, kaip reprodukuoja ir tikrina visas sistemas. Pergalių ir apdovanojimų skelbimas užpildydavo įvairias sovietines šventes konkrečiu laiko turiniu. Spalio revoliucijos, Per-galės, Darbo žmonių, įvairios profesinės šventės atsinaujindavo skel-biant naujus pasiekimus ir herojus. Verta pasakyti, kad šis apdova-nojimo, formalusis ritualinis ir kartu propagandinis šventės pobūdis smarkiai skiria dabarties projektinį-biurokratinį bendravimą nuo sovietinio. Propaganda visada kreipiasi į subjekto širdį: jausmus, vil-tis ir naudojasi jais per šventes. Dabarties, pavyzdžiui, Europos Są-jungos, projektų inicijuojama konkurencija neturi nieko bendra su viešu iššūkiu ir pasitinkančiu iššūkiu, kai kalbame apie iškilmingus raportus ar pasiekimų populiarinimą, ir visiškai skiriasi apdovanoji-mo, viešo respublikinio pagerbimo požiūriu. Todėl dabarties ideolo-gija formuoja gerokai šaltesnius įtikinėjimo santykius, monetarines, o ne jausmų valdymo schemas.


20

dIdžIojI švYTUoKlė IR SovIeTINė pRopagaNdINė fIloSofIja

Ekstatinis parodomasis (S → panoptikumas) stalinistinės pokario pro-pagandos bruožas būdingas ne tik agitaciniams ir liaudies priešus de-maskuojantiems ar socializmo pergales šlovinantiems tekstams. Kraš-tutinis entuziazmas ir parodomoji ideologinė tarnystė būdinga ir to meto filosofijai. Apskritai filosofija yra linkusi pateisinti ideologinius režimus ir būti institucinio diskurso tarnaite. Kalbėdama apie laisvę ir būtį, ji paslepia juos už knygų, sąvokų ir prievolių pateisinimo. Tačiau stalinizmo laikotarpio filosofija išsiskiria ypatingu kategoriškumu ir ištikimybe režimui, pasilikdama vien smerkimo retorikos ir poetikos laisvę. Pirmiausia kalbu apie jos argumentų retoriką, nes argumentų logika buvo standartinė ir nerodė nieko ypatinga, apie ką vertėtų dis-kutuoti. Pagaliau ir viešinamos idėjos buvo senos, pasikartojančios ir menkavertės. Tačiau tarnaujančios politinės filosofijos ekstatinė, kupi-na entuziazmo kalbėsena yra ypatinga ir verta analizės.

Sovietinės propagandinės filosofijos tekstai, specifinis agresyvios, itin ironiškos, savaip poetiškos ir kartu labai šabloniškos ideologijos pavyzdys, paplito stalinizmo laikotarpiu ir išliko gyvas iki 1964 m., t. y. būdingas iki pat J. Stalino mirties ir iš dalies iki N. Chruščiovo nušalinimo nuo valdžios. Tiesa, N. Chruščiovo valdymo, vadinamo-jo „atšilimo“, laikotarpiui būdingi ne tik propagandiniai, bet ir blai-vūs, egzistenciniai ar su Vakarų marksizmu susiję samprotavimai. Tuo metu savo kelią pradėjo Evaldas V. Iljenkovas, Merabas Mamardašvilis ir kiti garsūs ir šiandien skaitomi mąstytojai. Tačiau savo veiklą ir raš-tus plėtojo ir stalinizmo karta, t. y. vyresnieji mąstytojai, apie kuriuos dabar ir kalbėsiu.

Standartinė stalinistinė politinė filosofija yra itin agresyvi, savo atsidavimu socializmo idealams – ekstatiška, karingumu – herojiška, savo kritika – karnavališka. Priešingai, filosofų, kurie atstovauja brež-nevizmo, nomenklatūrinės tradicijos idealams, politinė filosofija yra šabloniška, kupina pasikartojančių klišių, neoriginali nei minties, nei retorikos požiūriu. Vietoj stalinistinio griausmo ir prakeiksmo atsiran-da nesibaigiančios nuorodos į marksizmo-leninizmo šaltinius, partijos suvažiavimus, plenumus, generalinio partijos sekretoriaus L. Brežnevo


21

pasisakymus. Kūrybinę retoriką pakeičia nomenklatūrinė komunika-cija ir nuosaikus socialistinio lenktyniavimo entuziazmas. Ir standar-tinė stalinistinė politinė filosofija, ir standartinė brežnevinė politinė filosofija – abi propagandinės, bet savo retorika skirtingos.

Vis dėlto yra ir panašumų. Daugumos propagandinės filosofijos atstovų svarstymams būdinga ne tiesiogiai apmąstyti kokią nors ko-munikacijos, praktikos ar formacijos problemą, o kritikuoti svetimus tekstus, priešiškas ideologijas, jų neistoriškumą, dialektikos nebuvimą. Buvo manoma, kad taip svarstant demaskuojama klaidinga filosofija, atskleidžiami melagingos sąmonės, kapitalistinio mąstymo ketinimai. Ši kritika turėjo pagrįsti sovietinio žmogaus ugdymą, konstruoti jo gyvenimo sistemą. Propagandinės filosofijos atstovai užsiėmė leistina ir argumentų požiūriu jau suformuota Vakarų teoretikų kritika, rodė, kas turėtų būti pasmerkta ir išaukštinta, kokie idealai teisingi ir kokie yra nauji istoriniai klaidingos sąmonės vingiai. Tačiau skaitydami to laikotarpio propagandinius filosofus tik kaip užprogramuotas kritikos mašinas, prarastume galimybę matyti, suvokti retais atvejais pasiro-dančias savikritiškas užuominas, reakcijas į vykdomą propagandos kampaniją (prieš kosmopolitus, gydytojų byla, J. Stalino pasmerkimas, įvairių disidentų ir žurnalų persekiojimas ir t. t. ), ezopinę kalbą, cita-vimo meną, kai keikiant, t. y. negatyviu būdu, buvo pasakojamos pozi-tyvios istorijos. Ne ideologinių šablonų citavimas, ne demonstratyvus nuolankumas, o karnavalinė išaukštinimo ir pažeminimo poetika, maksimizuota „dangus–požemis“ palyginimų švytuoklė ir užuominų kalba leido reikštis jausmui, minčiai. Jų analizei nepakanka fenomeno-loginio-hermeneutinio aiškinimo. Reikšminga yra kalbinio žaidimo, jo mizanscenų, dramų interpretacija ir psichoanalitinė žiūra, akcen-tuojanti nesąmoningumo skaitymą.

Viena iš „propagandinės filosofijos“ knygų Prieš filosofuojančius amerikietiško-angliško imperializmo ginklanešius išleista 1951 m. Karinga propagandinė filosofija įspūdinga savo etikečių aistra. Re-voliucijos poeto, futuristo Vladimiro Majakovskio metafora buvo paversta filosofijos „kūju ir priekalu“ ir paskleista kupinuose aistros filosofiniuose puslapiuose. Sovietinė propagandinė filosofija neabe-jojo bet kurio filosofinio teiginio sąsaja su gamybos priemonėmis ir


22

gamybiniais santykiais, su buržuazijos sąmoninga ir nesąmoninga pastanga paslėpti tikruosius išnaudotojiškus, grobuoniškus ketini-mus, su sąmoninga politika plėtoti socializmą visame pasaulyje. Kri-tikos tikslas buvo demaskuoti ne tik už kiekvieno Vakarų filosofijos žodžio slypinčią melagingą ideologinę sąmonę, istorinio materializ-mo nesuvokimą, bet ir viešą pritarimą naujam komunistų partijos kursui ir jo atitiktį svarbiausiems to laiko (J. Stalino) marksizmo-leninizmo postulatams. Tad nedaug kas likdavo paslėpta ironijoje, vaizdų sekose, užuominose apie savo laiko kontekstą, kupiną siaubo ir baimės dėl neteisingai ištarto žodžio.

Pakalbėkime apie knygoje esantį garsaus leninizmo-stalinizmo fi-losofijos atstovo Oresto Trachtenbergo18 straipsnį „Anglų buržuazinė filosofija – ideologinis karo padegėjų ir demokratijos smaugėjų gin-klas“19. Didelė straipsnio dalis skirta filosofijos užmačioms demaskuoti ir „tikrajai“ realybei parodyti, t. y. O. Trachtenbergas siekia parodyti „tikrąjį“ komunizmo horizontą ir prietarų20 bei melo kupiną buržu-azijos kalbėjimą. Tam jis naudojasi aibe kritikos priemonių, išoriškai panašių į kritinės hermeneutikos instrumentus. Jis tai daro estetiškai, patraukliai (bent jau sovietiniam žmogui): „Anglijos ir JAV imperialis-tus jungia pasiutusi nepakanta taikos ir demokratijos stovyklai, kurios priešakyje yra TSRS, ir baimė dėl nacionalinės, kolonijinių ir priklau-somų tautų išsivadavimo kovos, savo pačių šalių darbininkų baimė. Iš čia kyla ir liokajais tampančių filosofų (лакействующих философов) užduotis: teoriškai pagrįsti gyvai pūvančio kapitalizmo amžinumą, pateisinti įžūlią ir agresyvią politiką, kurią plėtoja banditiškas anglų-amerikiečių imperializmas, bei Volstrito ir Sičio vykdomą nežmogišką darbuotojų išnaudojimą ir kolonijų plėšimą.“21

Liokajų-filosofų elgesio ir mąstymo demaskavimas O. Trachten-bergo požiūriu ir yra filosofijos sąmoningumo ir jos nesąmoningu-mo, t. y. melagingos sąmonės ir jos sudaiktinimo, kritika. Šiandienis hermeneutas, skaitydamas O. Trachtenbergo tekstus, susiduria su problema, kad tiria ne patyrimą, o tam tikrą estetizuotą sąmonin-gumo neigimą ir ezopinės daugiakalbystės fenomeną, adresuojamą tai valdžiai, tai įsivaizduojamai liaudžiai, tiems kitiems, „supratin-giesiems“. Kovojanti, klasinę kovą atvirai išpažįstanti propagandinė


23

filosofija buvo laikoma teisingu samprotavimo būdu: „Anglijos komu-nistų partija vykdo didelę veiklą propaguodama marksizmą-leninizmą (по пропаганде марксизма-ленинизма) ir demaskuojant idealizmą. Tarp pirmaujančių gamtos tyrinėtojų išlieka stichinio materializmo tradicija. Vis daugiau priešakinių Anglijos žmonių remiasi dialektiniu materializmu.“22 Propagandinis filosofijos vaidmuo buvo demaskuoti imperializmo filosofus-liokajus ir tarp dar nepakankamai sąmoningų mokslininkų ir darbininkų, kurie jau domisi materializmu, išskleisti tik rojo marksizmo-leninizmo daigus. O. Trachtenbergas kalba apie svetimą patirtį, kitų prietarus ir iliuzijas, tiesos ir miglos, stichinės marksistinės pasaulėžiūros ir sąmoningo melo kovą, kurią tikslingai turėtų veikti marksistas-leninietis. Iš principo šiuolaikinei hermeneu-tikai atstovaujantis filosofas turi panašią nuostatą ir O. Trachtenber-go teksto atžvilgiu: parodyti sovietinę melagingą sąmonę, idėjų su-daiktinimą, suobjektinimą, filosofo susvetimėjimą savo paties teksto atžvilgiu ir dėl to traumą bei agresiją kitų filosofijų atžvilgiu. Tačiau hermeneutas naudojasi interpretavimo, o ne demaskavimo, alterna-tyvų svarstymo, o ne vaizduojamosios diskusijos priemonėmis. O. Trachtenbergo tekstas yra totalitarinis ir jo naudojamos etiketės atitin-ka totalumo mastą: griauti visą imperialistinę filosofiją. Atitinkamai jis skatina klasių kovą, konfliktą, net pilietinį karą. Buržuazinė filosofija elgiasi priešingai. O. Trachtenbergas sako: „Paprastai kova vyksta sąly-giniu, paslėptu būdu. Buržuaziniai ideologai siekia pažadinti klaidingą skaitytojų įsivaizdavimą, kad įvairios variacijos idealistinėmis temo-mis aprėpia visą filosofiją, nepaliekant išimčių, ir kad materializmas išvis neegzistuoja arba jis senų seniausiai „paneigtas“23.

Polemizuojanti ir daugiasluoksnė kovinga marksizmo-leninizmo filosofija, atvirai pripažįstanti savo partiškumą, nepalieka hermeneu-tikai kito vaidmens, kaip tyrinėti kalbėjimo, sakymo strategijas ir žingsnius, prasmės mutacijas ir jų sąsajas su kitokios visuomenės, gal net civilizacijos struktūromis, su tuo ezopiniu-kalbiniu žaidimu, kurio dauguma šiandienos skaitytojų nebesupranta. O. Trachtenbergo sam-protavimai palieka nuoseklumo įspūdį ir yra įsimenami. Jis daugiausia demaskuoja Vakarų filosofų ir mokslininkų požiūrį į tuo metu aptar-tą atominio ginklo ir JAV pranašumo prieš SSRS problemą. Tuomet


24

apie besiformuojantį šaltąjį karą svarstė daugelis pasaulio mąstytojų, įskaitant Bertrand’ą Russellą, kuriam ir skiriamos kritikos strėlės. Pa-galiau minimas ir rašytojas Aldousas Huxley’is, kurio apsakymuose ir romanuose, pasak O. Trachtenbergo, pokatastrofinė žmonijos ateitis alegoriškai vaizduojama skruzdžių ar beždžionių gyvenimu. Staliniz-mo filosofas vaizdingai, epiškai, remdamasis didžiosios švytuoklės pa-lyginimais, kritikuoja filosofus, kurie, pasak jo, nesuvokia dviejų karų (Antrojo pasaulinio ir Korėjos) priežasčių ir padarinių, taip pat atomi-nio ginklo iššūkio filosofijai. Diskusija su buržuaziniais mąstytojais ne-gali išvengti klasinio charakterio, o stalinizmo filosofui pasirinkimas yra aiškus, jo argumentai yra klasiniai ir suvokiami: artėja pasaulinė revoliucija, didėja ideologinė kova, gresia dar vienas pasaulinis karas panaudojant atomines bombas.

Stalinistinis režimas tuo metu naudojosi taikos visame pasaulyje ir socialistinės demokratijos propagandine retorika, visų darbininkų teisių gynimo imitavimu ir leninine patirtimi. Vaizduojama viešoji po-litika ir jos vertybės: taika visame pasaulyje, socialistinė demokratija, žodžio laisvės Vakaruose gynimas, karo pasmerkimas ir būsimos revo-liucijos idėja, būsimo karo nuojauta. Šios viešosios propagandinės ver-tybės valdo „filosofo“ raštą, o klasinio mąstymo ir ideologijų demaska-vimo technika jam padeda atskleisti tariamą B. Russello, A. Huxley’io ir kitų mąstytojų samprotavimų „esmę“. Apie kitokį nematerialistinį, neklasinį, ne kovos samprotavimų turinį O. Trachtenbergas nesvarsto.

Jo, kaip ir viso aptariamo rinkinio, samprotavimų turinį lėmė tuo metu vykusi stalinistinė kampanija prieš kosmopolitus, kuriuos jis pa-smerkia: „Šiandien Russellas – nirtulingas „žygio į Rytus“ ir „pasauli-nio Jungtinių Valstijų“ sukūrimo propagandininkas, piktybiškas karo skatintojas ir kraštutinis kosmopolitas, „bendro pasaulinio mokslo“ pamokslautojas, kitaip tariant, JAV ir Anglijos monopolijos moksli-niams ir techniniams atradimams gynėjas.“24 1948–1953 m. J. Stalino režimas vykdė ideologinę kampaniją prieš kosmopolitizmą, nukreiptą prieš sovietinės inteligentijos, kūrybingų ir apsišvietusių žmonių ban-dymus būti atviriems Vakarų kultūrai. Buržuaziniam kosmopolitiz-mui buvo priešinama „tarybinės liaudies“ idėja, užgožusi „proletariško internacionalizmo“ gaidas, tačiau atvėrusi galimybę palaikyti tautų


25

išsivadavimo judėjimą, antikolonializmą; taip pat buvo pradėta kurti „tarybinio patriotizmo“ (советского патриотизма) idėja, vėliau dar plačiau išskleista N. Chruščiovo ir L. Brežnevo valdymo laikais. J. Sta-lino draudimas prosovietinėms komunistų partijoms savo pažiūras grįsti išskirtinai proletarišku internacionalizmu ir reikalavimas jį keis-ti nacionalinio išsivadavimo ir visos tautos šūkiais (vėliau sunaikinant „buržuazinius elementus“) atskyrė J. Stalino bolševizmą nuo V. Lenino ir nuo vėlesnio N. Chruščiovo ir L. Brežnevo.

Karingas, stalinistinis Vakarų literatūros, filosofijos, meno impe-rializmo ir kosmopolitizmo pasmerkimas buvo svarbi užduotis, kurią turėjo vykdyti ir sovietinės mokslų akademijos. Šis demaskavimas tu-rėjo atspindėti kritinės kritikos ir materialistinės dialektikos bruožus, apginti istorinį materializmą, klasių kovą ir naują, visaliaudinę, par-tijos politiką. Institutai ir akademijos privalėjo parengti aibę ideolo-ginių etikečių, šablonų ir klišių, kurie vėliau galėjo būti kopijuojami ir platinami spaudoje kaip tekstinis susitikimų ir demonstracijų ritu-alas. Taip propagandinė filosofija kolaboravo su institucine įtikinėji-mo mašina, kūrė jai tekstus, kurie vėliau buvo karpomi, redaguojami, dauginami, diegiami, tikrinami, kartojami... Propagandinės filosofijos retoriškumas ir pakartojamumas buvo ekstralingvistinio pobūdžio, nes turėjo užtikrinti žmonių virtimą klusniais ideologijos subjektais, kuriuos būtų galima mobilizuoti, įkvėpti, vesti, skatinti aukotis. Pa-prastas tekstas, nesusietas su kompleksu artefaktų – muzika, daile, mi-tingais, ekstatinėmis, net ekstazinėmis priesaikomis, viešais pasmerki-mais, parodomuoju pasiaukojimu ir lenktyniavimu – negalėtų atitikti propagandos siekinių. Praktinė filosofija tapo propagandinė, o didžioji įtikinėjimo mašina užtikrino emocingo propagandinio teksto ir masių psichologijos sąlyčius. Sovietinio karingojo marksizmo „neigimo-nei-gimo“ metodas buvo iliuzinis: karingas klaidingos sąmonės fenomenų aiškinimas ir atmetimas buvo iš anksto nulemtas.

Dar viena pokarinės propagandos ypatybė yra futurologija. Pasak marksizmo-leninizmo teoretikų, nuolatinė sovietinio žmogaus nuos-tata kurti, planuoti ir laimėti ateitį susiduria su buržuazinės visuo-menės plėtojamu laiko neigimu, kurį vykdo egzistencinė, religinė ir kalbos filosofijos, psichoanalizė ir asmenybės psichologija. Štai vienas


26

iš O. Trachtenbergo samprotavimų: „Neseniai pasirodė kažkokio tai Dale Carnegie knyga „Kaip nustoti rūpintis ir pradėti gyventi“. Ame-rikiečių „filosofo-verslininko“ receptas ypač paprastas: „gyvenkite už laikui nepralaidžių pertvarų“, „užtrenkite po praeities – mirusiomis vakarykštėmis dienomis – geležines duris ir prieš ateitį – negimu-sias rytojaus dienas“. Laiko nėra, gyvenkite negalvodami šia akimir-ka. Žmogus turi „išsijungti iš pasaulio“, – rašo O. Huxley’is romane Laikas turi sustoti25. Sovietinė propaganda yra istorinio materializmo pasakojimas apie dėsningai būtiną ateitį, apie jos artimiausią išsi-pildymą, apie komunizmo pažadą, kuris kartojamas kone kasdien. Svyravimas dėl laiko determinizmo reiškė abejojimą „objektyviais istorijos dėsniais“, vadinasi, ir komunizmo pergale. Laikas tapo mo-bilizacijos, motyvacijos, masių valdymo, jų džiaugsmo užtikrinimo ir naujų pergalių lūkesčio priemone26.

Brežneviniu laikotarpiu visas šis propagandinio-filosofinio rašy-mo entuziazmas užgeso. Laiko ir prasmės, kovos ir fronto akcenta-vimas virto nesibaigiančiu šabloninių kalbų kartojimu, nuobodžia taikios kovos dėl darbo pergalių retorika, to paties teksto platinimu ir nuvalkiojimu, ugningų kalbų užglaistymu nomenklatūrine emble-matika: ilgais mitingų dalyvių ir partijos organų sąrašais, pabrėžiant hierarchijas ir rangus. Svarbu pasakyti, kad apie jokias autorių tei-ses tuo metu nebuvo nė kalbos ir masinis to paties teksto perraši-nėjimas, kolektyvinis „teisingas“ diskursas buvo tapęs norma, ypač L. Brežnevo valdymo metais. Itin reikšmingu buvo laikomas parti-jos suvažiavimų sprendimų atkartojimas, sveikinimai ir šūkiai, net pradedant aktualias propagandines kampanijas (pavyzdžiui, įvedant sovietinę kariuomenę į Čekoslovakiją, Prahą, statant Sibire Baikalo-Amūro magistralę). Institutų ar mokslų akademijų parengti šablo-nai, retransliuoti partijos vadų, buvo „privalomi“ filosofijai, meno kritikai, visoms medijoms ir šventėms kaip sudėtinė galios diskurso dalis. Sugriauti, pašalinti tokį rašymą, dauginimą, platinimą, inte-gravimą į ritualinį gyvenimą galėjo tik arba nepriklausomo meniš-kumo siekiniai, arba tikslinga disidentinė kritika, arba „autorių tei-sių“ reikalavimas, o tai tuo metu buvo neįmanoma, arba užkulisiniai nomenklatūriniai svarstymai. Karingosios propagandinės filosofijos


27

(stalinizmas) ir raminimo bei iliuzinio susikalbėjimo (brežnevizmas) laikotarpiais institucijos reikalavo tikėti kalbinių klišių svarba: socia-linės demokratijos, taikos, solidarumo, tarpusavio supratimo, moks-liško pasaulio aiškinimo, savanorystės ir tarnystės, lyderystės, net pasiaukojimo visuomenei išaukštinimo.

Visas šis nomenklatūrinis „teisingo samprotavimo“, priimtinos retorikos schematizmas išliko gyvas ir griuvus Sovietų Sąjungai. Ša-lis, pranešimų turinys pasikeitė, bet daugelis vardų ir schemų liko tie patys. Tuščias pranešimas apie socialistinę demokratiją yra lygus tokiam pat tuščiam samprotavimui apie demokratiją Lietuvoje šian-dien. Viešoji ritualinė retorika išsaugojo daugelį nomenklatūrinės, o ne stalinistinės retorikos klišių. Šiandien demokratijos ir taikos labui kuriami analogiški biurokratiniai tekstai ir atitinkami viešieji ritualai, kviečiama neabejoti jų reikšmingumu. Ir tai kontrastuoja su tekstais, gimstančiais veikiant piliečių aktyvumui ar laisvų filosofų ir kritikų samprotavimams (pavyzdžiui, Sąjūdžio ar Kijevo Maidano laikų). Nomenklatūrinis propagandinis pasikartojamumas žeidžia minties originalumą ir kritikos laisvę ir palieka tą patį: parodomumą, tarnystę institucijoms ir hierarchijoms. Tai rodo, kad tokios sąvokos kaip lyderystė, savanorystė, taika, demokratija, solidarumas ir t. t. gali būti nuvalkiotos ir tapti sutartiniais nomenklatūrinio lojalumo ženklais, kas tęsia sovietinės propagandos tradiciją27. Sovietinė socia-listinė demokratija pakluso demokratinio centralizmo, partijos vado-vaujančiam charakteriui ir mažiau buvo siejama su įstatymas ir tik iliuziškai – su valdžios pasidalijimo ir laisvo balsavimo principais, pagaliau visai buvo neigiamas daugiapartiškumas, frakcionizmas, revizionizmas. Priešingai, nors šiuolaikinė demokratinė visuomenė remiasi kitokiomis demokratijos formulėmis (konkurencinis valdžių pasidalijimas, partijų įvairovė, frakcijų ir revizionizmo galimybė, teismo sprendimais ir jų skundų tvarka), pats klišių, šablonų, stereo-tipų vartojimas yra panašus: jos įvardijamos ne kaip problema, ne kaip siekiamybė, o kaip dogma.

Sovietinės propagandos uždavinys buvo praktinis: formuoti ko-lektyvinį, paklusnų, bet kartu iniciatyvų ir kupiną entuziazmo ideo-logijos subjektą. Panašų uždavinį kėlė daugelis religinių-politinių


28

režimų ir nacizmas. Propagandinis veiksmas yra instrumentinis, o ne laisvas, ne dialoginis ir labai intersubjektyvus. Todėl galima sutik-ti su J. B. Thomsono kritika, skirta klasikinei hermeneutikai, kuri turi daugelį a priori racionalumo bruožų ir yra paranki totalitariniams režimams. Priešingai, J. B. Thomsonas teigia: „Štai kodėl komuni-kacija yra intersubjektyvus fenomenas, kuris yra ne paprasčiausiai monologinis, o dialoginis, vadinasi, komunikacinis veiksmas yra re-ferencijų sistema, kuri negali būti redukuota į instrumentinio veiksmo modelį.“28 Vis dėlto terminas intersubjektyvumas nurodo kantiškąją ar E. Husserlio tradiciją ir patyrimo, empirinės, fenomenologinės tie-sos siekinį. Mano manymu, tai paranku ir totalitariniams režimams. Štai kodėl remiuosi ne intersubjektyvumo, o Michailo Bachtino di-alogiškumo teorija. Sukurta oponuojant stalinizmui, ji visada buvo itin neparanki marksizmo-leninizmo teoretikams, jų nutylima arba neigiama. Dialogiškumas atveria pokalbio dramą, nesibaigiančias psichologines, idėjų, alternatyvų varžytuves. Be to, ši koncepcija, mano manymu, kur kas geriau dera atvirai svarstomajai demokratijai aptarti, nors ir kiek apriboja socialinių mokslų pretenzijas į neginčy-tiną tiesą.

O. Trachtenbergo ir jo „draugų“ atveju susiduriame su institucija, svarstymu, atožvalga į stalinistines grėsmes ir kosmopolitizmo smerki-mo propagandine kompanija (propagandistai filosofai vaduoja Korėją, smerkia kosmopolitus, neturinčius ateities Vakarų filosofus, aukština socializmo demokratiją ir taiką ir t. t.). Jų tekstus galima interpretuo-ti kaip Rusijos mokslų akademijos narių susitarimą, kaip reikėtų iš-vengti stalinistinių represijų ir užtikrinti tolimesnę socializmo raidą, kuria jie tikėjo. Tai nebuvo nei jų monologas, nei atviras dialogas: jie susitarė atvirai nesvarstydami, jie rašo simuliuodami, bet kartu kalbasi tarp eilučių užuominomis; jų tekstai kupini baimės, bet ir herojiški, jie pasiryžę kovoti ir numirti dėl pasaulio revoliucijos. Pagaliau ir ta transformacija, kurią paskatina analogiški samprotavimai, ne visada buvo nuoširdi, t. y. ne laisva, ne meninė, ne pakankamai integruojan-ti žmogaus sielą, o parodomoji, vaidybinė, kaip uždaras kalbinis žai-dimas, simuliuojamas dramatinis spektaklis. Todėl neaišku, kur yra


29

kvazisakralinis tikėjimas „mokslinio“ komunizmo idealais, o kur ri-tualinė simuliacija.

J. Habermaso kritinės hermeneutikos požiūriu psichoanalizė yra veikiau socialinis, o ne kabinetinis, ne psichiatrinis projektas. Ji aprė-pia viešą sąmoningumą ir jo komunikacinę raišką: kalbinę, ritualinę, vaizduojamąją. Filosofinė psichoanalizė kartu su ideologijų kritika ap-taria institucijų galią veikti nesąmoningumą, struktūruoti diskusiją29, remtis pusiau sąmoningu pasmerkimu, išaukštinimu, aukojimu ir pa-siaukojimu kaip priemone atidėti kasdieninę baimę ir paslėpti nerimą. Socialinės svarstomosios praktikos, atviras socialinis dialogas yra ne tik supratimo, bet ir socialinės psichoanalizės veiksmas, padedantis ugdyti bendruomenės supratimą ir pilietiškumą, pavyzdžiui, įveik-ti užslėptus rasistinius, ksenofobinius įsitikinimus, aukos ir kaltės ar kančios sindromus, sovietines ar nacionalistines diskusijos praktikas, transformacijų ir pasikeitimų baimę. Ir tai taip pat yra kritinės herme-neutikos dalis, kurios jau nebegalima laikyti uždaru, savyje užsisklen-dusio mąstytojo darbo metodu. Savarankiškas dialoginis sprendimas, kurio siekia kritinė hermeneutika ir svarstomoji demokratija, yra atvi-ras bendruomeninis veiksmas, o ne loginis mokslinių duomenų ir tei-ginių vedinys.

pRopagaNdoS mašINoS cIKlaI IR RITUalaI

Kiekvienas respublikinis partijos suvažiavimas, kasmetės šventės ir sveikinimai, mitingai, demonstracijos ir susirinkimai buvo griežtai įterpti į ataskaitų ir iniciatyvų rodymo standartizuotą, kopijų daugi-nimo ir adresavimo mašiną. Pavyzdžiui, 1964 m. Lietuvos komunistų partijos XIV suvažiavimo delegatai siuntė tokio turinio sveikinimą: „Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetui ir asmeniš-kai Jums, brangusis Nikita Sergejevičiau, mūsų karštas komunistinis sveikinimas!“ Jame jie rašė: „Nuolat jausdami nesavanaudišką di-džiosios rusų ir kitų tarybinių tautų pagalbą bei paramą, Tarybų Lie-tuvos darbo žmonės savo pasiaukojamu darbu pavertė gimtąjį kraštą klestinčia socialistine respublika. Mūsų ekonomika, mokslas, kultū-ra, menas pasiekė neregėtą pakilimą. Išaugo darbininkų, kolūkiečių,


30

inteligentijos politinis ir gamybinis aktyvumas, kyla jų materialinė gerovė.“30 Reikia pasakyti, kad šis raportas, ataskaita galėjo būti kopi-juojamas ir kartojamas visą laiką iki pat 1985 m., iki „perestroikos“, kai partijos kalba ir ataskaitų struktūra ėmė kisti. Sveikinimo ir atas-kaitos šablonai, kartojami diena iš dienos, metai iš metų, padarydavo tekstą ne skaitomą, o ritualinį. Jis tapdavo įžanga į kažką už teksto: į numanomą galią, tvarką – į nomenklatūrinį postą. Ritualinis teksto kopijavimas rodo, kad visų mintys buvo sutelktos į partines intrigas, postų praradimo pavojų, nomenklatūrinio gyvenimo taisykles, nuo-latinę represijų baimę.

Svarbu aptarti ilgalaikės propagandinės mašinos veiklos cikliš-kumą, tvarką; pranešimų rituališkumą ir jų įprasminimo, veiksmo technologijas: iškilmingus sveikinimus, įsipareigojimus, socialistinį lenktyniavimą ir menamą taikią kovą darbo frontuose, iškilmingus laimėjusiųjų apdovanojimus ir susijusius šventinius paradus. Svars-tomoji demokratija taip pat buvo nuolat imituojama. Pavyzdžiui, po kiekvieno komunistų partijos suvažiavimo vykdavo „diskusijos“ dėl ataskaitų pagal panašią įsipareigojimo ir jo deklaravimo formu-lę. Tarkime, 1964 m. sausį laikraštyje Tiesa skelbiamos „Diskusijos dėl Lietuvos KP Centro komiteto ir Revizijos komisijos atskaitų“31. Ši diskusija reiškė sveikinimą ir pritarimą-papildymą dėl gerosios sovietinės patirties kaimuose ir miestuose kuriant sovietinį ūkį, ge-rinant žmonių gyvenimo sąlygas, užtikrinant švietimo ir medicinos prieinamumą; arba pranešimo pratęsimą peikiant kai kurių, jau mi-nėtų ūkio subjektų apsileidimą, miesto tarybų neūkiškumą ir par-tijos užduotis taisant negeroves, arba išplečiant pranešimą ir nuro-dant užsienio priešus, jų klastą, tarptautinio išsilaisvinančių tautų ir darbininkų solidarumo svarbą. Šioje diskusijoje buvo aptartos tokios temos: „Tobulinti kaimiškųjų partinių komitetų, gamybinių valdy-bų darbą“, „Kelti darbininkų kvalifikaciją“, „Mokslas – komunizmo statybos tarnyboje“, „Už gyvą organizacinį darbą masėse“, „Jauniems visur kelias atviras“, „Efektyviai naudoti mineralines trąšas“, „Vals-tybės valdymo mokykla“, „Mokyti žmones, rūpintis jais“, „Stiprėja šefavimo ryšiai“. Svarstymas atitiko penkmečio visasąjungines ir res-publikines užduotis. Pagaliau visas tekstas buvo parašytas ilgalaikės


31

propagandos stiliumi, kuris privalėjo derėti su atnaujinta postalinis-tine marksizmo-leninizmo doktrina (partija, liaudies bendradarbia-vimas), SSRS Komunistų partijos ir CK plenumų sprendimais, pa-žodžiui atkartoti juos. Partinės „diskusijos“ žanras buvo pagrindas svarstymams miestų ir įmonių partijų komitetuose ir susirinkimuo-se. Jų metu partijos šūkiai buvo paverčiami socialistinio lenktynia-vimo įsipareigojimais ir gamybos praktika. Taip veikė propagandinė mašina, reikalavusi kiekvieną nuobodų partijos sprendimą paversti plačia „diskusija“, iniciatyva, lenktyniavimu, praktika, didesniais lai-mėjimais ir didesnėmis nei partijos kvietimas pergalėmis, t. y. eks-tatiniu veiksmu, demonstratyviu, ritualiniu džiugesiu. Šios pergalės, atitinkančios propagandinės mašinos lūkesčius, vėliau buvo skelbia-mos per Gegužės, Darbo ir Spalio revoliucijos ar kitas šventes, rapor-tuojamos aukštesniems visasąjunginiams organams, kol galiausiai turėjo pasiekti SSRS partijos suvažiavimą, tapti generalinio partijos sekretoriaus ataskaitos dalimi ir pagrindu naujiems šūkiams, nau-joms kovoms socializmo statybos fronte. Taip buvo kuriamas kvie-timų, šūkių, iniciatyvų, pasitinkančių įsipareigojimų, darbo, laimė-jimų, ataskaitų ir naujų užduočių formulavimo propagandinis ciklas.

Sovietinį, viešą komunikacinį procesą (nekalbu apie privatų, konspiracinį ar buitinį – virtuvių) galima klasifikuoti pagal jų re-toriką: propagandinė ir parodomoji-ritualinė, kuri stebino savo ekstatiš-

kumu (stalinistinis laikotarpis, mažiau N. Chruščiovo) arba for-malizmu (L. Brežnevo laikotarpis), savo cikliškumu ir kontrole;

vieša nomenklatūrinė komunikacija, kuriai būdingas minimalus viešumas (vietos ir regioninių postų, sąrašų tvirtinimas ir kt.). Šis bendravimas saugojo nomenklatūrinių hierarchijų autonomiją nuo krypimų32, perdėtų vietinių iniciatyvų ir išsišokėlių. Forma-lizmas suteikė atgaivą nomenklatūriniam bendravimui. Partinė nomenklatūra priimdavo atsakingus uždarus sprendimus, kurie pasirodydavo spaudoje tik kaip informavimas nesulaukdami di-desnio komentaro ar diskusijos. Vis dėlto kartais nomenklatū-riniai kadrų klausimai, kurie nebuvo įtikinėjimo dalis, privalėjo


32

būti viešai diskutuojami, ypač kai kalbame apie pirmuosius res-publikinius partijos sekretorius ir apie generalinį sekretorių;

pragmatinis, kultūrinis, dvasinis bendravimas, be kurio propa-gandinis pasaulis pats uždustų nuo savo dirbtinumo.

NomeNKlaTūRINIS peRveRSmaS: eKSTaTINėS pRopagaNdoS pabaIga

1964 m. buvo nuverstas N. Chruščiovas. Iki tol įvairiuose respublikų Komunistų partijos suvažiavimuose, plenumuose, darbininkų mitin-guose ir spaudoje jis buvo karštai sveikinamas. Tačiau propagandinės viešosios retorikos skirtumai didėjo visą N. Chruščiovo valdymo lai-kotarpį, t. y. nuolat augo įtampa tarp jo bravūriškos, charizmatinės leksikos, kuri savo tonu galėjo būti artima J. Stalino epochos ugdyti-niams, ir naujosios partinės nomenklatūros, mėgusios paklusti aiš-kiems valdininkų sprendimams, kadrų sąrašo logikai. Perversmas, savo reikšme artimas revoliucijai, įvyko, viešumos akimis žvelgiant, netikėtai. 1964 m. spalio 10 d. Tiesos publikacijos apie įprastas revo-liucijos metines ir jų iškilmingą šventimą nors ir buvo tradiciškai ko-vingos ir energingos, jau kupinos klišių ir išlaisvinančios žmones nuo būtinybės skaityti. Tokius tekstus žmonės skaitė dėl pasirodančio chruščioviško stiliaus entuziazmo ir politinių keiksmažodžių arba juos „vartė“ tik atsakingi partijos darbuotojai ieškodami ne prasmės, o gerų ar pavojingų skirtumų. Šio laikraščio anoniminis (t. y. kolek-tyvinis, partinis, nomenklatūrinis) balsas redakcijos skiltyje sako (iš-trauka iš Tiesos):

„Mūsų liaudis akivaizdžiai mato, kad Komunistų partijos idealai yra visos liaudies idealai. Partija tiki neišsenkamomis kūrybinė-mis liaudies jėgomis ir tarnavimą jai laiko savo veiklos tikslu ir prasme. Partija teikia didelę reikšmę tam, kad būtų gerinamas jos vadovavimas visuose komunizmo statybos baruose, nuose-kliai laikomasi lenininių principų bei normų partijos ir valstybės gyvenime. Spalio plenumas naujai parodė, kad Centro komitetas


33

rūpinasi sėkmingai vykdyti generalinę partijos liniją, laikytis le-nininių kolektyvinio vadovavimo principų.“33

Šis tekstas yra propagandinės mašinos standartizuotas produktas, atitinkantis ilgalaikės propagandos reikalavimus ir suderintas su atnaujinta partijos suvažiavimuose marksizmo-leninizmo doktrina (kuri atitinka ir nomenklatūros, jos nuosavybės ir valdžios porei-kius). Svarbiausia čia yra nuoroda į tai, kad būtina ir toliau laiky-tis „kolektyvinio vadovavimo principų“, kai nebuvo galima aiškiai apibrėžti, kokia partijos grupuotė yra atsakinga priimti ir įgyven-dinti kuriuos nors uždavinius. Todėl generalinio sekretoriaus nu-šalinimas, įvykęs po keturių dienų, buvo kolektyvinio vadovavimo sprendimas, o ne vieno kurio nors partijos atstovo intriga. Tai ne-buvo L. Brežnevo sugalvotas ir įgyvendintas perversmas. Jis atitiko partijos-nomenklatūros aukščiausios hierarchijos poreikius, o že-mesniosios hierarchijos niekada nesikišdavo į aukštesniųjų santy-kių reikalus. J. Stalino valdymo sistema ir griežtas kolektyvinės val-džios sluoksniavimas pašalino bet kokio protesto, nepasitenkinimo galimybę. Todėl kiekvieno aukštesnio nomenklatūros hierarchijos sluoksnio sprendimas nebuvo svarstomas žemesniuose sluoksniuo-se, nors visur spaudoje buvo plėtojamos viešos partinės diskusijos savanorystės, šefavimo, žemės ūkio industrializacijos, miesto ir kai-mo suartinimo, komunizmo moksliškumo klausimais. Akivaizdu, kad kiekvienas nomenklatūros hierarchinis sluoksnis labai atsargiai, konspiraciniu būdu svarstydavo „kadrų“ problemas ir jas spręsdavo sau priimtinais būdais, be teismų ar milicijos, be prokuratūrų kiši-mosi ar net jų teisės įsikišti. Nomenklatūrinė-hierarchinė, o ne ko-munistinė valdžia, ne tarybų34 valdžia buvo totalinė. Išorė priklausė didžiajai propagandos mašinai. Todėl viešoji propaganda, jos ciklai turėjo būti suderinti su nomenklatūrine komunikacija. Pašalinant N. Chruščiovą, skirtingai nei, pavyzdžiui, pašalinant L. Trockį, ne-buvo keliama jokia visaliaudinė, partinė isterija, nebuvo prašoma jokių „pasitinkančių iniciatyvų“. Kitaip tariant, viena yra propagan-da, o kita – nomenklatūrinė komunikacija, nors ir susikertanti su visuomenės informavimo reikme.


34

N. Chruščiovas buvo nušalintas priverčiant jį atsistatydinti 1964 m. spalio 14 d. Centro komiteto plenume. Tai nebuvo savanoriš-kas atsi statydinimas, bet perversmo organizatoriais iki šiandien nėra laikomi nei L. Brežnevas, nei Aleksejus Kosyginas. Apie jėgą, pašali-nusią M. Chruščiovą, knygoje Nomenklatūra rašo Michailas Voslens-kis. Kalbama apie kitą rytą po Spalio plenumo, kai buvo nušalintas gana populiarus N. Chruščiovas: „Kitą rytą metro mane nustebino žmonių išvaizda: dar vakar jie buvo ramūs, o staiga pasidarė išsigan-dę ir pri slėgti. Visų veiduose – netikrumo ir susirūpinimo atspaudas, kaip Stalino laikais. Ko jie bijo? Juk ne Brežnevo ir Kosygino, kurių niekas nežino. Buvo aišku: žmones, kurie dar vakar mažai bijojo ple-paus storulio su jo įnoriais ir juokdariavimu, šiandien gąsdino mi-glota anoniminė galia, kuri lengvai ne tik jį įveikė, bet ir iš kurios jie nelaukia nieko gera. Ši atmintina para privertė rimtai susimąsty-ti: kas sudaro šią galią? Kas tokie „valdantieji“ Sovietų Sąjungoje?“35 Vis dėlto, kaip parodė vėlesni įvykiai, „tarybinė liaudis“ sunerimo be reikalo. Jie nebuvo valdžios dalyviai ir perversmas buvo skirtas ne jiems. Vėlesnė propagandinės mašinos retorika netapo energin-gesnė, veikiau dar lėtesnė ir beprasmiškesnė, įgavo nesibaigiančios hierarchinės ceremonijos bruožų, tekstai tapo dar labiau neperskai-tomi paprastam skaitytojui ir įžvelgiami tik įgudusio sovietologo ar nomenklatūros analitiko akiai. Pavyzdžiui, jau 1965 m. pergalės sveikinimas Tiesoje buvo rašomas pradedant labai ilgu, hierarchiškai išbaigtu svečių išvardijimu:

„Karštais plojimais susirinkusieji sutiko pasirodžiusius prezidiume draugus L. Brežnevą, A. Kirilenką, K. Mazurovą, A. Mikojaną, D. Polianskį, M. Suslovą, A. Šelepiną, N. Šverniką, G. Voronovą, V. Grišiną, P. Demičevą, D. Ustinovą, J. Andropovą, B. Ponoma-riovą, A. Rudakovą, Tarybų Sąjungos maršalus R. Malinovskį, I. Bagramianą, S. Budioną, F. Golikovą, A. Grečką, A. Jeriomenką, N. Krylovą, K. Moskalenką, K. Rokosovskį, S. Timošenką, K. Voro-šilovą, M. Zacharovą, G. Žukovą, Laivyno admirolą S. Gorškovą, į Maskvą 20-ųjų pergalės metinių šventės atvykusių delegacijų va-dovus – BKP CK Politinio biuro narį ir CK sekretorių, Partinės ir valstybinės kontrolės komiteto prie BKP CK ir Bulgarijos Ministrų


35

tarybos pirmininką B. Velčevą; kandidatą į Vengrijos socialistinės darbininkų partijos CK Politinio biuro narius, VLR Valstybinio plano komiteto pirmininką Miklošą Aitą; Vietnamo Demokratinės Respublikos Demokratų partijos generalinį sekretorių <...>.“36

Šis hierarchizuotas svečių rangų dėstymas dar ilgai tęsėsi. Kas tai? Tekstas, skirtas skaitymui? Šventimui? Šį tekstą ir jo ilgą, viešą skaity-mą mitingų ir televizijos laidų pradžioje galima suvokti kaip simbolinį, kvazireliginį ceremonialą, liudijantį nomenklatūrinių hierar chijų sta-bilumą, ramybę, galimybę atskirai nuo tekstų ir hierarchinės propa-gandos mašinos, atskirai nuo liaudies svarstyti „kad rų“ kaitą, naujus valdančiųjų poreikius ir būtinas jiems tenkinti infra struktūras.

Apie nomenklatūrinės klasės susiformavimą ir jos analizės bū-tinybę vienas pirmųjų plačiai prabilo Jugoslavijos komunistų parti-jos lyderio Josifo Brozo Tito dešinioji ranka, vėliau politinis kalinys, disidentas Milovanas Džilas. M. Džilas, pabandęs suvokti naujosios klasės formavimosi prielaidas, jų randa proletariškos revoliucijos, jos avangardo išskirtinume, jis pastebi, kad ją sukuria Komunistų partijos aparatas dangstydamasis proletariato diktatūros ir vadovaujančio Ko-munistų partijos vaidmens kauke37. Vėliau laipsniškai buvo formuoja-mos griežta nomenklatūrinė hierarchija, kai aukštesnieji vadovai nega-lėjo pakeisti žemesniųjų, t. y. smukti, o žemesnieji tik esant ypatingam aukštesniųjų poreikiui galėjo pakilti. Tai užtikrino nomenklatūros visišką politinį viešpatavimą ir realią visų gamybos priemonių nuosa-vybę bei apgaulingą darbininkų išnaudojimą. Kur kas plačiau ir giliau, remdamasis M. Džilo tyrimais, nomenklatūros kaip naujosios klasės, jos sąmoningumo specifiką išskleidžia taip pat šios nomenklatūros il-gametis narys Michailas Voslenskis. Vis dėlto nei vienas, nei kitas ne-paaiškina partinės propagandos formalizmo ir rituališkumo santykio su naująja nomenklatūra. Partijos suvažiavimai ir plenumai formulavo naują nomenklatūros kalbą, kuri turėjo būti transliuojama visoje parti-nių skyrių, tarybų ir propagandos sistemoje. Pavyzdžiui, L. Brežnevas, perimdamas valdžią, patvirtino N. Chruščiovo teiginį, kad proletaria-to diktatūra, sėkmingai įgyvendinusi savo misiją, virto „visaliaudine, socialistine darbininkų valstybe“ (общенародное социалистическое государство трудящихся38).


36

plaNINė NomeNKlaTūRINė SavIvalda

SSRS propaganda rėmėsi principine ateities nuostata, reiškiančia ben-drą palaipsnį socializmo kūrimą. ypač tai tapo aktualu N. Chruščiovo laikais. Laikraštyje rašoma: „Laiške su pasitenkinimu pažymima, kad Tarybų Sąjunga ir Kuba petys į petį žengia į geresnę žmonijos ateitį. TSRS tautos didžiuojasi broliškos draugystės, pasitikėjimo ir bendra-darbiavimo santykiais, kuriuos taip vaisingai vysto Tarybų Sąjunga ir Kubos Respublika. Tarybiniai žmonės, vykdydami savo inter nacio-nalinę pareigą, ir toliau visapusiškai padės savo broliams kubiečiams kovoti už naują gyvenimą.“39 Šiame iš pažiūros formaliame sveikini-me atsispindi visa viešoji tarptautinė propaganda: kalbėti apie taiką, tautų apsisprendimą ir drauge lanksčiai, karinėmis ir ekonominėmis, politinėmis priemonėmis plėsti socialistinę pasaulio stovyklą, „vykdyti savo internacionalinę pareigą“. L. Brežnevo nomenklatūrinė retorika tęsė šią N. Chručiovo aparato tradiciją, bet ją dar labiau sušvelnino, pa-įvairino iki diplomatinio tarimosi galimybės. L. Brežnevo laikotarpiu buvo pripažinta Jugoslavijos pastanga kurti ir vienyti Trečiojo pasaulio šalis ir galimybė plėtoti kitokį nei tiesioginio komunizmo ir proletaria-to diktatūros kelią, kuriant sovietines santvarkas. Tai padėjo išplėsti SSRS įtaką Lotynų Amerikoje, atnaujinti santykius su Jugoslavija, Ki-nijos Liaudies Respublika ir kt. Vis dėlto pateikta citata svarbi kaip fu-turologinės kalbos pavyzdys, visos pastangos turėjo būti nukreiptos į ateitį: gyventi, kovoti, laimėti. Futurologinė ekstatinė retorika, būdinga stalinizmo ir N. Chruščiovo laikų propagandai, turėjo būti suderinta su nuosaikia planine L. Brežnevo laikų nomenklatūros kalba, paversta tezėmis, priimtinomis planinei-biurokratinei mašinai. Taip komuniz-mo idealai virto nomenklatūrinio sąmoningumo ir savivaldos išraiš-komis, naujos klasės nauja tvarka, kurios (naujos klasės ir jos tvarkos) kritikos nerasime nė viename K. Marxo ar V. Lenino kūrinyje, taip pat ir Vakarų marksizmo tyrinėjimuose. Taip susiformavusi naujoji klasė – nomenklatūra – atsidūrė anapus kritikos ribų ir planinė savo gerovės užtikrinimo mašina su neregimaisiais hierarchiniais nomen-klatūriniais-ministerijų susitarimais buvo šios klasės savivaldos būdas.


37

Tai nereiškia, kad nomenklatūrinė futurologija buvo taiki. Naujo-ji klasė buvo orientuota į savo galios sferos plėtrą, gerovės didinimą, kuriam buvo pritaikytas ir adaptuotas komunistinis diskursas, ir susi-jusios masių mobilizacinės praktikos, ir komunistinė tarptautinė dip-lomatija. Retorikoje ši politika pasireiškė pasikartojimais: kad naujoji santvarka siekia taikos visame pasaulyje (pavyzdžiui, Spalio revoliuci-jos, L. Trockio lyderystės laikotarpiu buvo kalbama apie permanentinę revoliuciją ir klasinį karą). Taikos retorika išliko panaši savo turiniu ir kito tik stiliumi. J. Stalino laikais ekstatiška ir pikta, stabdanti JAV ir Vakarų bloko plėtrą, remianti antikolonijinį išsivadavimą ir socia-lizmo plėtrą, L. Brežnevo laikais virto nomenklatūrine diplomatija, žaidimu „galiomis“, stovyklomis. Pavyzdžiui, 1964 m. Tiesoje skelbia-mas TASS pranešimas pavadinimu „Taika pasaulyje, laisvė tautoms“. Jau pavadinimas atspindi dar J. Stalino laikais susiformavusią nuostatą keisti proletariško internacionalizmo šūkius tautų išsivadavimo dok-trina. Kaip tik tada „tarybinių tautų sąjunga“, daugiatautiškumas, lygi brolija buvo suvokta kaip propagandinis pranašumas, o ne nuolatinis komunizmo skiepijimas. Kita vertus, tai reiškė nomenklatūrinės val-džios plėtrą socializmo stovyklose, užgožiant ir naikinant revoliucines erezijas ir charizmatinių lyderių savivalę.

Tarptautinė socialistinė taikos ir demokratijos retorika paradoksa-liai buvo derinama su kvietimu taikioms darbo kovoms ir net karams, su vidinėmis negerovėmis bei cikliškai pasikartojančiais raportais apie pasiektas darbo pergales ir naujus šlovės siekinius. Pasitenkini-mas, atvirumas didingumui, kovų ir laimėjimų džiaugsmas, menamas atvirumas ateičiai (nomenklatūrinis futurizmas) buvo svarbūs sveiki-namųjų, motyvacinių viešųjų kalbų požymis. Štai ištrauka iš oficia-laus „TSKP Centro komiteto“, „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezi-diumo“, „TSRS Ministrų Tarybos“ naujamečio sveikinimo žengiant į 1964-uosius: „1963 metai – tarybinės liaudies ir broliškųjų socialistinių šalių tautų didingų žygių metai, reikšmingų įvykių visame pasaulyje metai – nueina į istoriją. Į duris beldžiasi naujieji 1964 metai. Mes juos sutinkame kaip laukiamą būsimų šlovingų pergalių šauklį.“40 Tradici-nis sovietinis sveikinimas, kurių buvo daug kas mėnesį minint visa-sąjungines, įvairių profesijų ir respublikų šventes ar datas. Kiekvienas


38

toks tekstas pasižymėjo gyvenimo prasmės pertekliumi ir štampuoja-ma didingumo retorika. Kiekvienas partinio aparato biurokratas pri-valėjo turėti šalia savęs kovos ir pergalių iškarpas, nuvalkiotas didin-gumo klišes, kad jomis galėtų žymėti savo darbadienius ir dalytis pigia gerove su liaudimi, pasiekusia pergalių.

IšvadoS

Sovietiniai propagandiniai tekstai rėmėsi partijos atnaujinama mark-sizmo-leninizmo doktrina ir ypatinga, komunikacine įtikinėjimo patirtimi. Marksizmo-leninizmo doktrina buvo vangiai plėtojama ir menkai revizuojama, o komunikacijos schemos, ciklai – gana inten-syviai plėtojami, jie ketėsi atsižvelgiant į autoritarizmo ir nomenklatū-ros santykį. Marksizmo-leninizmo virtimas propagandiniu diskursu pasižymėjo ideologinės naujakalbės kūrimu, kuri mūsų dienų skaity-tojui tapo hermetiška, uždara. Todėl norint ją suprasti būtina remtis universalios hermeneutikos metodu. Kita vertus, turint omenyje, kad interpretuojame propagandinį, itin kritišką tekstą, pravartu remtis ir kritinės hermeneutikos metodu, skirtu ideologijų analizei. Vis dėlto šiuo atveju susiduriame su paradoksu, kad naudojame tokius metodo elementus (dialektiką, kritikos kritiką), kuriuos pasitelkia ir nagrinė-jami tekstai.

Nagrinėjami nomenklatūriniai propagandiniai, šventiniai, taip pat ir kiti ideologiniai pranešimai pasižymi pakartojamumu, kasdie-niu plagijavimu. Visa tai buvo didžiosios propagandinės mašinos da-lis. Nors turiniu ir panaši, J. Stalino ir L. Brežnevo laikotarpio retorika skyrėsi palyginimų, vaidybos masto požiūriu. Ekstatinė komunistinė stalinizmo retorika, kupina parodomojo, kvazikarnavališkumo liaup-sinant ar keikiant, buvo poetiniu požiūriu originalesnė nei hermetiniai nomenklatūrinių filosofų ir propagandininkų tekstai. Tai liudijo esmi-nius režimo pokyčius iš autoritarinio totalitarizmo į nomenklatūrinį. Tačiau abiem atvejais mokslų institutai ir mokslų akademijos rengė tekstus, kurie ne tik atspindėjo partijos siekinius, propagandines ar re-presines kampanijas, bet ir siekė formuoti naują propagandos – tarybi-nį žmogų. Filosofiniai svarstymai turėjo apginti viešąją propagandą ir


39

jos futurologines, taikos ir demokratijos klišes, demaskuojant Vakarų ateitį, melagingą ir išnaudotojišką demokratiją ir karo siekimą.

Nomenklatūrinės propagandinės mašinos retorika buvo tariamai taikli, „socialistiškai“ demokratiška, darbininkiška, tariamai remianti engiamų tautų išsivadavimo kovą. Vis dėlto regimasis komunistinės re-torikos ramumas, nuobodumas, pasikartojamumas ir šabloniškumas slėpė įtampą įvairiuose partijos sluoksniuose kovojant dėl valdžios ir privilegijų. Suprasti šios propagandinės retorikos neįmanoma nenagri-nėjant naujosios klasės – partinės nomenklatūros savimonės. Partinė nomenklatūra buvo griežtai hierarchinė ir grįsta rekomendacijomis ir kooptavimu sistema, išsiskyrusi garantijomis dėl kiekvieno hierarchi-jos sluoksnio autonomijos. N. Chruščiovo nuvertimo atvejis 1964 m. spalį tiesiogiai, viešai nepaveikė hierarchijų ir propagandinės leksikos, bet darė įtaką retorikos stiliaus kismui ir komunistinio nomenklatūri-nio diskurso plėtrai socializmo stovykloje. Pasikartojanti taikios kovos retorika, propagandinės mašinos ciklai ir jos įkūnijimo praktikos už-tikrino nomenklatūrinių hierarchijų funkcionavimą. Planinė paradinė propagandinė kalba tapo viena iš hierarchiškai struktūruotos nomen-klatūrinės savivokos formų. Kita savimonės dalis buvo neregimi už-kulisiniai pokalbiai, kurie trumpam išlaisvindavo administraciją nuo standartizuotos tautologijų mašinos. Nuobodūs įtikinėjimo pasikar-tojimai leido nomenklatūrai sukurti uždarą vidinės komunikacijos ir vidinės viešosios erdvės fenomeną, kuriame ir plėtėsi naujosios klasės komunikacinis protas.

NUoRodoS IR paSTaboS

1 Straipsnis parengtas vykdant projektą „Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“ pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012.

2 Ironiškai reikia pastebėti, kad nuo Wilhelmo Dilthey’aus laikų nebuvo aišku, ką laikyti prietaru: klaidingą žinojimą (iš kur mes žinome apie tas klaidas?) ar išankstinį manymą, kuris jau gali būti teisingas, bet ne iki galo suprastas. Pagaliau apšvietos arba teisėjo-psichoanalitiko, dvasios blaškymosi stebėtojo, o ne šamano ir ne stalkerio pozicija, ši save išaukštinančio hermeneuto pozicija


40

nuolat keldavo abejonių ir tai išryškėjo Frankfurto mokyklos ir hermeneutikos atstovų diskusijose.

3 Habermas, J. On the Logic of the Social Sciences. Cambridge: MIT Press, 1989.4 Habermas, J. Knowledge and Human Interests. Boston: Beacon Press 1971.5 Gadamer, H. G. Rhetorik, Hermeneutik und Ideologiekritik // Kleine

Schriften I, Tübingen, Mohr, 1967, p. 113–130. 6 Gadamer, H. G., Truth and Method. New york: The Seabury Press, 1975, p. 363. 7 Ši diskusija išsamiai nagrinėta: Hoy, D. C. The Critical Circle. Literature, History,

and philosophical Hermeneutics. Berkeley: University of California Press, 1982, p. 117–128.

8 Habermas J. On the Logic of the Social Sciences, p. 145.9 Roberge, J. What is critical hermeneutics? // SAGE publications: Thesis Eleven,

p. 105. 10 MacIntyre, A. Marcuse. London: Collins, 1970.11 Habermas, J. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius: Alma littera, 2002. 12 Marksas, K.; Engelsas, F. Šventoji šeima arba kritinės kritikos kritika. Vilnius:

valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960.13 Thompson, J. B. Critical hermeneutics. A Study in the thought of Paul Ricoeur and

Jurgen Habermas. Cambridge: Cambridge university Press, 2003.14 Mažeikis, G. Tradiciniai, politiniai ir propagandiniai ritualai reginių

visuomenėje // Grožio fenomenas kultūroje. Sudarytojai R. Brūzgienė, A. Mickūnas, A. Juzefovič, E. Sakalauskaitė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 556–575.

15 Komunikacijos sukuriamas sąmonės laukas, jei remsimės Arono Gurwitschiaus fenomenologija ar komunikacinio proto sfera arba J. Habermaso kritine teorija.

16 Парамонов, Б. Важнее всех мойдодыров. Rasta: http://www.svoboda.org/content/article/25241767.html. Žiūrėta: 2014 01 29.

17 Проханов, А. А. Справедливость – поцелуй бога // Завтра, No 3 (791), 2009 01 14, p. 1.

18 Orestas Trachtenbergas (Орест Владимирович Трахтенберг, 1889–1959). Jo tėvas buvo dramaturgas, rašytojas, mama – namų šeimininkė, žmona – užsienio kalbų dėstytoja. O. Trachtenbergas gimė Sankt Peterburge, čia aukso medaliu baigė gimnaziją, vėliau studijavo kelias specialybes, kol galiausiai 1915 m. Sankt Peterburgo universitete baigė filosofiją, tyrinėjo teisės filosofiją ir dėl sėkmingų studijų dar caro režimo administracijos buvo pakviestas rašyti disertaciją, rengtis profesūrai. Finansiniai nepritekliai, karas, revoliucija vertė būsimą stalinizmo filosofą dirbti įvairius darbus: nuo bankininkystės iki socializmo idėjos dėstytojo karininkų ir vadovų kursuose, pedagoginėse aukštosiose mokyklose. Daugiausia dėmesio jis skyrė istorinio materializmo tyrinėjimams, socialinių-ekonominių formacijų analizei, panašiomis temomis apgynė filosofijos mokslų kandidato ir daktaro (1941 m.) laipsnius. Už filosofijos istorijos tyrinėjimus 1943 m. apdovanotas Stalino I laipsnio premija, nuo 1947 m. išrinktas tikruoju


41

Rusijos Federacijos mokslų akademijos nariu. 1953 m. už filosofinius tyrinėjimus istorinio materializmo ir buržuazinės filosofijos kritikos srityje apdovanotas Lenino ordinu. O. Trachtenbergas atspindi ištisos stalinistinės filosofijos epochos veidą, yra viena svarbiausių to laikotarpio oficialiosios filosofijos figūrų: rašė knygas, mokslinius straipsnius, vadovavo leidybai, filosofų atestacijoms, t. y. dirbo mokslinį, kritikos, leidybos ir administracinį darbą. Jo filosofijos tyrinėjimai aiškiai atspindi gilaus stalinizmo laikotarpio propagandinės filosofijos bruožus. Parengta pagal Rusijos mokslų akademijos archyvo duomenis. Rasta: http://isaran. ru/?q=ru/fund&guid=2F995FB3-5A8A-528B-59F0-FA225B5A7C85&ida=1. Žiūrėta: 2013 10 14.

19 Трахтенберг, О. В. Английская буржуазная философия – идеологическое орудие поджигателей войны и душителей демократии // Против философствующих оруженосцев американо-английского империализма. Москва: Издательство Академии наук СССР, 1951.

20 Ir H. Gadameris, ir sovietinis marksizmas nuolat kalbėjo apie prietarų svarbą pažįstant liaudies sąmoningumą. Tačiau hermeneutikos ir marksizmo-leninizmo požiūris į prietarus skirtingas: Dilthey’ui ir Gadameriui prietaras yra interpretacijos ir supratimo būtina prielaida, marksistui-leninistui – priešo identifikavimo ir demaskavimo, radikalios kritikos ir atmetimo prielaida.

21 Трахтенберг, О. В. Op. cit., p. 60.22 Ibid. 23 Ibid., p. 61.24 Ibid., p. 63.25 Ibid., p. 76.26 Prisimintina Georgijaus Sviridovo muzikinė kompozicija „Laikas, pir myn!“

(Время, вперед!), tapusi įžangine užsklanda informacinei-propagandinei laidai „Programa Laikas“ (Программа Время).

27 Apie tai plačiau Mažeikis, G. Kompetencijų ugdymas taikant kooperuotų studijų metodą. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2007. Mažeikis, G. Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika. Kaunas: Kitos knygos, 2010. Grigaliūnas, M. Tinklinis silpnasis visuomenės įtikinėjimas ir savanorystės populiarinimas Lietuvoje 2011 m. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2012.

28 Thompson, J. B. Op. cit., p. 80.29 Ibid., p. 85.30 Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komitetui, Draugui Nikitai

Chruščiovui // Tiesa, 1964 01 12, Nr. 10 (6363).31 Diskusijos dėl Lietuvos KP Centro Komiteto ir Revizijos komisijos ataskaitų //

Tiesa, 1964 01 12, Nr. 10 (6363).32 Filosofinė „krypsmo“ sąvoka, siejant ją su tapsmu, aptarta: Mažeikis, G.

Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. Kaunas: Kitos knygos, 2013. 33 Sutelktomis gretomis // Tiesa, 1964 11 11, Nr. 264 (6617).


42

34 Spalio revoliucija užsibaigė Steigiamojo susirinkimo išvaikymu, Kronštato savivaldos panaikinimu ir sukilusiu jūreivių sušaudymu bei tiesioginės tarybų savivaldos atšaukimu. Visa tai, kas buvo toliau, nebeturi nieko bendra su tiesiogine tarybų savivalda ir tarybų demokratija.

35 Восленский, М. Номенклатура. Москва: Захаров, 2005, p. 68.36 Didžioji tarybinės liaudies pergalė // Tiesa, 1965 05 09, Nr. 107 (6766).37 Djilas, M. The New Class: An Analysis of the Communist System. New york:

Praeger, 1957.38 Восленский, М. Op. cit., p. 13.39 Taika pasaulyje, laisvė tautoms // Tiesa, 1964 01 01, Nr. 1 (6354).40 Sveikinimas tarybinei liaudžiai Naujųjų metų proga // Komjaunimo tiesa,

1964 01 01, Nr. 1 (4816).

SUmmaRY

SovIeT pRopagaNda foRmalISm aNd RITUalS fRom The poINT of vIeW of cRITIcal heRmeNeUTIcS

Keywords: propaganda philosophy, critical hermeneutics, critics of ideologies, propaganda communication, Soviet nomenclature, ecstatic rhetoric, communication process.

The article is devoted to the analysis of Soviet propaganda texts and sys-tems of communication. The aggressive, ecstatic propaganda philosophy of Stalin’s period and the peaceful rhetoric of public congratulations of the Communist Party in L. Brezhnev’s period and especially in 1964, the time when N. Khrushchev was removed from power, are discussed here. For the purposes of analysis of the topic the methods of critique of ideologies and class-consciousness and critical hermeneutics were used. Critical hermeneu-tics seeks to articulate meaning in the perspectives of ideology and power. After the decline of Khrushchev, the nomenclature became the hegemonic class and started to form a new rhetoric of old Marxist-Leninist propaganda. The article compares the Stalinist and the nomenclature styles of arguing. The nomenclature system is particularly characterized by producing a num-ber of clichés and stereotypes, whilst ideological emblems were supplemented by transforming texts into practices of socialist competition, initiatives, and mutual affinity. The nomenclature style of rhetoric combined these elements: invitations to engage in peaceful battles on the labor fronts, implementation of propaganda in manufacturing and on collective farms, glorification of war heroes, boring nomenclature language and salutations offered to the hierar-chies of communist leaders. The nomenclature’s propaganda communication


43

was based on circles of invitations, self-obligations, reports and glorifications. The circles helped to form individuals as subjects of the discourse. On the basis of analysis of the Soviet propaganda machine and discursive contradic-tions, the article draws conclusions on a new class-consciousness, interests of the nomenclature and communication.


Documents

SOVIETINIS PROPAGANDINIS FORMALIZMAS IR RITUALAI: … · 2019. 12. 23. · monadologija susijusį intelekto schematizmą. Tačiau po Jürgeno Habermaso komunikacinio veiksmo analizės