Upload
silvija-au
View
219
Download
3
Embed Size (px)
DESCRIPTION
Balandžio 1 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) auditorijoje prasideda penkių vakarų kino ciklas „Šokis kine. Kūno ir vaizdo choreografija“, pristatantis filmus, kuriuose persipina choreografijos ir kino raiškos priemonės. Programoje matysite retus ir mažai žinomus avangardinius šokio filmus bei pasaulinio garso choreografų ir kino kūrėjų darbus.
Citation preview
Nacionalinė dailės galerija2011 m. balandžio 1–28 d.
Kūno ir vaizdo choreografija
Šokiskine
Šokis kineKūno ir vaizdo choreografija
Šiuolaikinis šokis iš prigimties siekia išraiškos laisvės, išsivaduoti nuo bet kokių suvaržymų, taip pat ir nuo teatro scenos ribų. Kino medija leido jas peržengti, rinktis gamtinę, urbanistinę ar virtualią aplinką. Paradoksalu, kad perkelta į kiną, choreografija pateko į ekrano ribojamą erdvę ir jos šeimininkų – filmų kūrėjų – rankas. Kino režisieriams tai tapo akstinu pradėti eksperimentuoti su kamera ir įvairiais šokio vaizdavimo kino ekrane būdais.
Šiuolaikinių šokio filmų prototipu laikomas nebylus, bet vizualiai iškalbingas Maya’os Deren darbas „Choreografijos etiudas kamerai“ (1945). Filmą, kuriame judria kamera sekamas šokantis kūnas, Deren papildė antru choreografijos sluoksniu, sukurtu, pasitelkiant montažą ir specialiuosius efektus. Naujos vizualiosios kalbos atradimai davė pradžią ir naujai meno formai.
Šokiu kamerai (angl. dance for camera) šiandien vadinama choreografija, sukurta specialiai filmui, egzistuojanti tik filmo erdvės ir laiko konfigūracijoje. Daugelyje šiuolaikinių šokio filmų atpažįstamos ankstyvųjų Deren filmų savybės – tai nenaratyviniai, neverbaliniai, trumpo metražo ir nedidelio biudžeto filmai. Eksperimentiškumas taip pat lieka neatsiejamu bruožu – vis dar vyksta specifinės šokio filmų kalbos ir santykio su žiūrovu paieškos. Choreografus domina neatrastos kūno judesio vaizdavimo kine galimybės, filmų kūrėjus – kinematografinio šokio kūrimo būdai. Drauge jie siekia, neperžengiant kino ekrano ribų, sukurti unikalią kūno ir vaizdo choreografiją – poetinį ( vertikalųjį) pasakojimą, kaip alternatyvą horizontaliajam tradicinio kino naratyvui.
Programa2011 m. balandžio 1–28 d.
Balandžio 1 d., penktadienis > 18 val.Baletas kosmoseAvangardiniai šokio filmai
Balandžio 7 d., ketvirtadienis > 18 val.Gestas kaip šokisMaya Deren ir Meredith Monk
Balandžio 14 d., ketvirtadienis > 18 val.Naujas žvilgsnisMerce Cunningham ir William Forsythe
Balandžio 21 d., ketvirtadienis > 18 val.Šokis kaip architektūraAnne Teresa De Keersmaeker, kartu su Thierry De Mey
Balandžio 28 d., ketvirtadienis > 18 val.Šokis kaip įkūnyta muzikaAnne Teresa De Keersmaeker, kartu su Thierry De Mey
Įėjimas į filmų seansus nemokamas.Filmai originalo (šokio) kalba.
Fase
, Fo
ur
Mo
veM
eNts
to
th
e M
usi
c o
F st
eve
rei
ch
© h
erM
aN
so
rG
elo
osBaletas kosmose
Balandžio 1 d., penktadienis > 18 val.
Pokario Amerikos avangardinio meno kūrėjai, susižavėję kino galimybėmis fiksuoti ir net patiems kurti choreografiją, pasiūlė daug netikėtų šokio kino ekrane vizijų. Vieni drąsiai fragmentavo filmuojamo šokėjo kūną ir judėjimą erdvėje, iš paskirų detalių dėliojo naują kinematografinį šokį. Kiti šokio filmus kūrė be šokėjų – judria kamera ir montažu išjudinę statišką aplinką, jie tyrinėjo vaizdo choreografijos galimybes.
Filmų programoje „Baletas kosmose“ matysite šešias originalias improvizacijas šokio tema, sukurtas skirtingų meno sričių atstovų. Kino režisierius siūlo devynias intensyvėjančias to paties solinio šokio versijas, tapytojas virtualioje paveikslo plokštumoje kuria įdomias šokėjos kūno ir potėpių konfigūracijas, animatorius išlaisvina kosminės erdvės šokėjus nuo žemės traukos jėgų, skulptorė „lieja“ abstrakčias šokėjų ir judrių apskritimų kompozicijas, vaizdo choreografai šokdina šaukštus, šakutes ir monumentalią Niujorko architektūrą.
Pakvaišusių šaukštų šokis (Dance of the Looney Spoons), rež. Stan Vanderbeek, 1959, 5 min.
Tiltai sukasi ratu (Bridges-Go-Round), rež. Shirley Clarke, 1958, 7 min.Devynios variacijos šokio tema (Nine Variations on a Dance Theme),
rež. Hilary Harris, 1966, 13 min.Spalvotas šokis (Dance Chromatic), rež. Ed Emshwiller, 1959, 7 min.Dviejų šokis (Pas de deux), rež. Norman McLaren, 1968, 13 min.Apskritimai II (Circles II), rež. Doris Chase, 1972, 8 min.
Vakaro programą pristatys Natalija Arlauskaitė, filologė, kinotyrininkė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro docentė.
Filmai rodomi iš 16 mm kino juostos.
a s
tud
y i
N c
ho
reo
Gr
ap
hy
Fo
r c
aM
era
© a
Nth
olo
Gy
Fil
M a
rc
hiv
es
Gestas kaip šokisBalandžio 7 d., ketvirtadienis > 18 val.
Pasitelkdamos neverbalinį pasakojimą ir vaizdo choreografiją, Amerikos avangardinio meno kūrėjos Maya Deren ir Meredith Monk savo filmuose perteikia rituališką pasaulio patyrimą.
Kiekvienas Deren sukurtas filmas yra tarsi mitologinė kelionė į XX amžių. Paslankiomis kino erdvės ir laiko dimensijomis Maya Deren manipuliuoja lyg šokėjo kūnu. Klajoti po Deren fantazijų pasaulį kviečia šokėjo kūnas arba jos pačios, spalvingos asmenybės, ekspresyvūs ir rituališki gestai. Mobilus kūnas yra vienintelė nenutrūkstama gija nerišlios, nuolat kintančios aplinkos fone. Deren naudoja daug inovatyvių kino raiškos priemonių bei specialiųjų efektų, kuriančių filmo vizualiąją dramą.
Kelionėje į Ellis salą lydi Meredith Monk atliekama vokalinė muzika. Ši Niujorko uosto sala XX amžiaus pradžioje buvo imigracijos vartai į Šiaurės Ameriką. Fotodokumentiniu stiliumi Monk fiksuoja imigrantus, su šeimomis klajojančius po apleistus, vilčių ir ašarų prisigėrusius pastatus. Aktorių išraiškingumas, gestų ekonomija, mistiškos atmosferos kupini kadrai atspindi įvairiapusį jo autorės išsilavinimą – avangardinės muzikos kompozitorės, kino kūrėjos ir choreografės.
Ritualas pakeistame laike (Ritual in Transfigured Time), rež. Maya Deren, 1946, 15 min.
Žemėje (At Land), rež. Maya Deren, 1944, 15 min.Choreografijos studija kamerai (A Study in Choreography for Camera),
rež. Maya Deren, 1945, 2 min. 30 s.Ellis sala (Ellis Island), rež. Meredith Monk, 1981, 28 min.
Vakaro programą pristatys Artūras Tereškinas, sociologas, kultūros kritikas, rašytojas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
Maya’os Deren filmai rodomi iš 16 mm kino juostos.
Naujas žvilgsnisBalandžio 14 d., ketvirtadienis > 18 val.
Programoje „Naujas žvilgsnis“ pristatomi trys legendiniai Amerikos choreografų Merce‘o Cunninghamo ir Williamo Forsythe šokio spektakliai, iš scenos perkelti į kino ekrano erdvę. Filmų režisieriai praplėtė šių kūrinių egzistavimo ribas, pakeitė jų žiūros taškus, papildė naujais akcentais, taigi – suteikė jiems naują gyvybę.
Filme „Jūros paukščiai“ meistriškus judesius šokėjai atlieka nesitaikydami prie kompozitoriaus John’o Cage’o muzikos ir nepaisydami erdvės hierarchijos. Šokėjai, lyg paukščiai, trypčioja, krato kojas, staigiai sukinėjasi, mankštinasi, kovoja dėl teritorijos. Choreografija, paremta atsitiktinumo kūrybine logika, galėjo būti matoma iš įvairių perspektyvų. Tai palengvino vaizdo kameros „ priėjimą“ prie šokėjų.
Filme „Solo“ Williamas Forsythe virtuoziškai atlieka solinį šokį, įkvėptą chaoso teorijos. Filmuodama judri kamera paryškina kūno ir erdvės nepastovumą.
Dar vienas intensyvus Forsythe šokio spektaklis, pavadinimu „Vienas plokščias perkurtas daiktas“, išverstas į kino kalbą, tapo savotišku šokio veiksmo filmu.
Jūros paukščiai (adaptacija kamerai) (Beach Birds for Camera), choreog. Merce Cunningham, rež. Elliot Caplan, kompoz. John Cage, 1993, 28 min.
Solo (Solo), choreog. ir rež. William Forsythe, 1996, 7 min.Vienas plokščias perkurtas daiktas (One Flat Thing, Reproduced),
choreog. William Forsythe, rež. Thierry de Mey, 2000, 26 min.
Vakaro programą pristatys Vita Mozūraitė, šokio kritikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, Vilniaus universiteto docentė.
Bea
ch
Bir
ds
For
ca
Mer
a ©
Mic
ha
el o
’Nei
ll
Šokis kaip architektūraBalandžio 21 d., ketvirtadienis > 18 val.
Vienos ryškiausių šių laikų choreografių belgės Anne’os Teresa’os De Keersmaeker kūrybą įkvepia muzikinės kompozicijos. Ją taip pat domina architektūra, kaip mate riali „muzikinė“ struktūra arba kaip giminingas choreografijai menas – lyg kitas erdvės aplink save organizavimo būdas. De Keersmaeker šokio pastatymams didelės įtakos turi aplinka – architektūriniai tūriai, geometrinės formos ir trajektorijos, prisidedantys ir prie vizualiosios įtampos kūrimo.
Filme „Rosas šoka Rosas“, nufilmuotame tuščioje belgų architekto Henry Van de Velde projektuotoje technikos mokykloje, choreografija ne prieštarauja modernioms pastato geometrinėms formoms, o į jas įsilieja. Ritmingais judesiais trupės „Rosas“ šokėjos atliepia ir paryškina jas supančias architektūrines linijas. Staigūs apsukimai, ribotas judesių „žodynas“, hipertrofuoti kasdieniai gestai atliekami labai tiksliai, sinchroniškai ir energingai, jie primena treniruotę, kurios intensyvumo įspūdį dar labiau sustiprina kino kūrėjo ir kompozitoriaus Thierry De Mey vaizdo režisūra. Kamera paryškina geometrines formas (kolonas, stiklinius langus ir duris), į kuriuos komponuojama De Keersmaeker choreografija, ir šokėjų kūniškumą. Seksualūs judesiai, gilūs įkvėpimai, flirtavimas žvilgsniais, tarpusavyje ir su virtualiu žiūrovu, atrodo provokuojantys, bet kartu sąmoningi, pabrėžtinai performatyviai atliekami veiksmai.
Rosas šoka Rosas (Rosas danst Rosas), choreog. Anne Teresa De Keersmaeker, rež. Thierry De Mey, 1997, 57 min.
Vakaro programą pristatys Jekaterina Lavrinec, miesto ir medijų tyrinėtoja, kūrybinių intervencijų į viešas miesto erdves iniciatorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė.
ro
sas
da
Nst
ro
sas
© h
erM
aN
so
rG
elo
os
Šokis kaip įkūnyta muzikaBalandžio 28 d., ketvirtadienis > 18 val.
Pagal minimalistinį belgų choreografės Anne’os Teresa’os De Keersmaeker šokio spektaklį sukurtas filmas „Fase“ pretenduoja į šiuolaikinį gesamtkunstwerk (visų menų sintezę). Išstudijavusi amerikiečio kompozitoriaus Steve’o Reicho kūrinių kompozicinius principus, De Keersamaker sukūrė juos įkūnijančią choreografiją. Keturios skirtingose vietose nufilmuotos filmo dalys (trys duetai ir solinis šokis) atspindi muzikinio kūrinio sandarą ir nuotaikas. Tokiu būdu vaizdas, garsas ir judesys buvo suvienyti muzikos pagrindu.
Režisieriaus Thierry De Mey kino filme, sukurtame praėjus dvidešimčiai metų nuo spektaklio premjeros, vaizdo kamera ne tik leidžia iš viršaus apžvelgti „Smuiko fazės“ šokėjos pėdsakų smėlyje paliekamus raštus, bet ir fiksuoja nematomus, pagal griežtą muzikos struktūrą atliekamų judesių įrašus laike ir erdvėje. Kaip švytuoklės besiblaškančios rankos, gilių įkvėpimų pauzės, ritmiški apsisukimai, atliekami kartais sinchroniškai, kartais nedarniai, kuria svaiginamą efektą. Iš šių kompozicinių vienetų kiekvienoje kūrinio dalyje kuriamos skirtingos nuotaikos, nors visą filmą išlaikoma įtampa tarp minimalizmo bei emocingumo, kurio kupini šokėjų judesiai.
Fase: keturios dalys pagal Steve’o Reicho muziką (Fase: Four Movements to the Music of Steve Reich), choreog. Anne Teresa De Keersmaeker, rež. Thierry De Mey, 2002, 58 min.
Vakaro programą pristatys Mindaugas Urbaitis, kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus dailės akademijos docentas.
Fase
, Fo
ur
Mo
veM
eNts
to
th
e M
usi
c o
F st
eve
rei
ch
© h
erM
aN
so
rG
elo
os
Nacionalinė dailės galerija | Konstitucijos pr. 22, VilniusTel. (8 5) 219 5965 | www.ndg.lt
Avangardinius 16 mm šokio filmus paskolino: FilmMakers’ Cooperative (Niujorkas), Collectif Jeune Cinéma (Paryžius), Light Cone (Paryžius), Cinédoc Paris Films Coop (Paryžius).
Programos kuratorė Silvija Aurylaitė.
Renginį remia Amerikos centras ir Flandrijos vyriausybė.
vir
Šely
je –
da
Nc
e c
hr
oM
ati
c ©
ca
Na
dia
N F
ilM
Ma
ker
s d
istr
iBu
tio
N c
eNtr
e