1

Specialybės kalbos programa

Kalbos kultūra ir specialybės kalba. Praktinis specialybės kalbos taikymas

elektroninėje terpėje. Viešoji specialybės kalba. Specialybės rašto kalba ir terminijos problemos. Kanceliarinės kalbos reikalavimai ir jų taikymas. Leksikos vartojimo ypatumai. Morfologijos, žodžių darybos, sintaksės ir formų

vartojimo klaidos.

2

Reikalavimai

Atsiskaitoma bus raštu; Du rašto darbai (spalio ir gruodžio mėn.); Turi būti įvertinti teigiamai (tada sausį rašyti

atskiro darbo nereikės); Sausio mėn. teks rašyti iš neatsiskaitytų dalių; Rašto darbų dalys: 1. Bendrosios žinios apie viešąją kalbą; 2. Terminija: kirčiavimas, sudarymas; 3. Specialybės kalbos sakiniai;

3

Rekomenduojama literatūra (1)

A. Kazlauskienė, E. Rimkutė, A. Bielinskienė, Bendroji ir specialybės kalbos kultūra, – Kaunas, 2006.

J. Griškevičienė, C. Lapkuvienė ir kt., Lietuvių kalbos kultūros vadovėlis, – Vilnius, 2003.

Paulauskienė A. Lietuvių kalbos kultūra. – Kaunas, 2001.

4

Rekomenduojama literatūra (2)

Kalbos patarimai: 1. Gramatinės formos ir jų vartojimas. – Vilnius, 2002. 2. Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1). – Vilnius, 2003. 3. Sintaksė: prielinksnių ir polinksnių vartojimas (S 2). – Vilnius, 2003. 4. Sintaksė: įvairūs dalykai (S 3). – Vilnius, 2003. Kanceliarinės kalbos patarimai [parengė P. Kniūkšta]. –

Vilnius, 2002. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–

1998. – Vilnius, 1998. Lietuvių kalbos žinynas [sud. P. Kniūkšta]. – Kaunas,

1998.

5

Rekomenduojama literatūra (3)

Dabartinės lietuvių kalbos gramatika [ats. red. V. Ambrazas]. – Vilnius, 1997 (trumpinama DLKG).

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [vyr. red. S. Keinys]. – Vilnius, 2003 (trumpinama DLKŽ).

Tarptautinių žodžių žodynas [ats. red. A. Kinderys]. – Vilnius: Alma littera, 2001 (trumpinama TŽŽ).

Vladarskienė R. Dokumentų tekstai. – Vilnius, 2004.

6

Rekomenduojama literatūra (4)

Vitkauskas V., Lietuvių kalbos tarties žodynas. – Vilnius, 2001.

Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. – Vilnius, 1980.

Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. – Vilnius, 2002.

Žilinskas P. Patarimai rengiantiems rašto darbus. – Vilnius, 2003.

Župerka K. Stilistika. – Šiauliai, 2001. Gimtoji kalba (tęstinis leidinys).

7

Rekomenduojama literatūra (5)

Kalbos praktikos patarimai [sud. A. Pupkis]. – Vilnius, 1985.

Paulauskienė A., Tarvydaitė D. Žodyno normos ir dabartinė vartosena. – Kaunas, 1998.

Gaivenis K. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys. – Vilnius, 2002.

Terminologijos principai ir metodai. Lietuvos standartas LST 1115–90.

Rudaitienė V., Vitkauskas V. Vakarų kalbų naujieji skoliniai. – Vilnius, 1998.

8

Rekomenduojama literatūra

Bielinienė J. Iškalbos menas. – Vilnius, 2000. Koženiauskienė R. Retorika: iškalbos stilistika. –

Vilnius, 2001. Lydeka A. Protokolo pagrindai kiekvienam. –

Vilnius, 2002. Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. – Kaunas,

2002. Pečiulis Ž. Efektyvi komunikacija. – Vilnius, 2004.

9

Rekomenduojama literatūra

Šukys J. Kalbos patarimai politikams ir visiems kalbų sakytojams. – Vilnius, 2000.

James C. Humes, Čerčilio iškalba, Linkolno tvirtybė: geriausių oratorių paslaptys, – V., 2006.

E. Pohl, Būkime karjeristai, – V., 2006. Poeniche K. Wie verfaßt man wissenschaftliche

Arbeiten? – Mannheim, 1988. Robertson L. Reading, writing and thinking in the

academic disciplines. – NY, 1988.

10

Įžanginės temos

Kalbos kultūros objektas. Kalbos norminimo istorijos pastabos. Kalbos tvarkyba ir administravimas. Kalbos norminimo teorijos pagrindinės sąvokos. Kalbos normų pažeidimai. Bendrinė kalba ir tarmės.

11

Kalbos kultūros objektas

Kalbos kultūros objektas – bendrinė kalba.

Pagrindinė kalbos kultūros užduotis – bendrinės kalbos ir jos normų apsauga, bendrinės kalbos vartosenos ugdymas.

Bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji.

12

Kalbos kultūra yra:

1. Kalbos taisyklingumas (siaurąja prasme);

2. Kalbos taisyklingumas + kalbos estetika + kalbos etika + kalbos etiketas (plačiąja prasme);

13

Bendrinės kalbos f-jos ir stiliai

Funkcijos: komunikacinė-informacinė, ekspresinė, estetinė ir fatinė;

Stiliai: buitinis, administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis;

14

Kalbos norminimo istorijos pastabos (1)

Raštų atsiradimas (16-17 a.) – M. Mažvydas knygas rašė ne tarmiškai, o tik tarmės pagrindu – tai jau bendrinė kalba. 16 a. – bendrinės kalbos šaknys.

18-19 a. – LDK lietuvių kalba viešajame gyvenime nebuvo vartojama, o negausiuose raštuose labai suprastėjo. Prūsijoje padėtis nebloga − net diskusijos bendrinės kalbos klausimais vyksta.

Lietuvių kalba ateina į viešąjį gyvenimą (1883−1940): „Aušra“, J. Jablonskis, K. Būga, mokykla, valstybės valdymas ir t.t. − šiuolaikinės bendrinės kalbos pradžia.

15

Kalbos norminimo istorijos pastabos (2)

Sovietmetis (1940-1990): demonstruojama, kad kalba klesti, bet iš tikrųjų – stumiama iš viešojo gyvenimo. Lietuvių kalba atliko buitinę ir estetinę f-as (buitinė vartosena, grožiniai kūriniai), o mokslinio, kanceliarinio stiliaus kūrimas sustabdytas.

Lietuvių kalbos mokslas ėmė atsigauti maždaug nuo 7 deš. vidurio. 1976 m. įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

1988 m. lietuvių kalba paskelbta valstybine (iki tol pripažinta 1922 ir 1928 m. Konstitucijose). 1990 m. pertvarkyta Kalbos komisija.

16

Norminimo teorijos pagrindinės sąvokos Kalbos norma — kurioje nors visuomenėje tam

tikru metu pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų sistema. Norma yra tai, kas pateko į norminamuosius žodynus ir gramatikas.

Norma – visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei taisyklės.

Kodifikavimas = norminimas. Kodifikavimas – taisyklių sudarymas ir

užrašymas pagal kalbos sistemą.

17

Norminimo teorijos pagrindinės sąvokos

Kodifikavimo principai: funkcinis tikslingumas, sistemiškumas, kalbos grynumas, gyvumas, distinktyvumas, ekonomiškumas ir kt.

Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Tvarkoma sąmoningai.

18

Kalbos normų pažeidimai

Kalbos normų pažeidimai yra kalbos klaidos.

Kalbos klaidos yra: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, formų vartojimo, sintaksės.

Nepainioti: stiliaus klaidos.

19

Bendrinė kalba ir tarmės

Tarmės – pagrindinis bendrinės kalbos turtinimo šaltinis.

Tarmės gali būti ir bendrinės kalbos klaidų šaltinis (ypač tarties ir kirčiavimo).

Žargonas (gatvės, profesinis ir pan.) – ne tarmė. Tarmė – kasdieninio bendravimo priemonė,

bendrinė kalba – oficialaus, dalykinio, įvairiatarmių pašnekovų bendravimo priemonė.

20

Viešoji kalba

Viešoji kalba – bet koks kalbėjimas susirinkusiems žmonėms.

21

Viešojo ir privačiojo kalbėjimo panašumai

1) mintis dėstyti logiškai; 2) taikytis prie pašnekovo; 3) kalbėti įtikinamai; 4) stebėti kito žmogaus reakciją ir

pagal tai planuoti tolesnius veiksmus.

22

Viešojo ir privačiojo kalbėjimo skirtumai

1) viešoji monologinė k. turi aiškesnę struktūrą;

2) viešoji k. turi būti taisyklinga tiek žodyno, tiek gramatikos ir tarties požiūriu;

3) viešoji k. kitaip pateikiama nei paprastas pašnekesys.

23

Viešųjų kalbų klasifikacija (1)

pagal turinį, tikslus,vietą ir pranešėjus socialinės politikos k.; akademinės k.; juridinės k.; ritualinės k.; socialinės buitinės k.

24

Viešųjų kalbų klasifikacija (2)

informacinės k.; įtikinimo (ir skatinimo) k.; proginės k.

Informacinės kalbos yra

aiškinimas, pranešimas ir paskaita.

25

Kalbos planavimas

1. pasirinkti temą;

2. surinkti medžiagą;

3. k. dėstymo planavimas;

4. k. įžangos ir pabaigos rengimas;

5. k. teksto parašymas;

6. k. sakymas balsu ir praktika.

26

Svarbiausi kalbėjimo bruožai

1. originalu;

2. aišku;

3. reikalinga;

4. patrauklu.

Vaidyba komunikacijos teatre:oratoriaus vaidmuo, sceninis įsipareigojimas,

kaukės principas, rampos kontraktas.

27

Gero oratoriaus savybės

1. žinoti, ko siekia;

2. pasiryžęs įtikinti abejojančius;

3. pasitikėti savo jėgomis;

4. būti entuziastu;

5. mokėti komunikuoti.

28

Kalbėtojo santykis su auditorija

1. derintis prie daugumos;

2. temos aktualumas;

3. nekalbėti per daug dalykiškai;

4. kalbant vengti abstrakcijų.

29

Efektyvaus kalbėjimo principai

Taisyklingumas

Tinkamumas

Aiškumas

Glaustumas

Gyvumas

Logiškumas

30

Pagalbinės priemonės

tema – planas – tezės – trumpas konspektas – išsamus konspektas – visos kalbos parašymas

SIŪLOMA:1. parašyta visa kalba2. konspektas ar planas3. tezės4. vaizdinės priemonės

31

Svarbu:

repetuoti, dėmesys kalbos ilgiui, kreipti dėmesį į kalbėjimo greitį,

garsumą ir balso tembrą, kreipti dėmesį į elgesį, aprangą,

žvilgsnį.

32

Kalbant būtina vengti:

pertarų, mykimo ir netikslumo, atsiprašinėjimo ir aukštinimosi frazių.

33

Ko reikia valingam įsiminimui?

1. išskirti prasminius elementus;

2. grupuoti dalykus;

3. kurti regimąjį vaizdą;

4. gretinti su turimomis auditorijos žiniomis;

5. kartojimas.

34

Aliarmo reakcija

NERVAI KVĖPAVIMAS KRAUJOTAKA

Emocinis poveikis

Nervų rezginių poveikis

Dažniau plaka širdis

Įsitempia diafragma

Sunkiau kvėpuoti

Prakaituojama

Džiūsta burna

Nelankstus liežuvis

Paspartėja kraujotaka

Sustingsta raumenys

Išbąlama arba raustama

Krečia šaltis

35

Baimės prisijaukinimas

Prisipažinkite, kad jaudinatės; Nesureikšminkite jaudulio; Prisiminkite malonias emocijas; Mokykitės kvėpuoti; Nebijokite tylos įkvepiant.

36

4 baimės. Kaip jas įveikti?

1. Bijau prastai pasirodyti; 2. Bijau pažvelgti į žmones; 3. Bijau pasirodyti neišmanėlis; 4. Bijau būti nuobodus.

37

Rekomendacijos

Pradėkite nuo pabaigos:Pakartoti

Apibendrinti

Sukelti norą veikti

Tęsiate: pradžia;

Tekstas dėstomas:

pažadu – ištesiu – primenu.

38

TVARKA

PRADŽIA: Pradėkime nuo... Tada aptarsime... O pabaigoje

DĖSTYMAS: Aptarėme pirmąjį variantą, o dabar bus antrasis... Kai jau žinome, kas yra... , galime kalbėti apie... Susipažinome su... Belieka....

PABAIGA: Kaip pradžioje kalbėta, aptarėme... Belieka pasakyti.... Pakartokime, ką kalbėjome. Pirmiausia... Štai ir viskas.

39

Dėstomosios dalies rengimas

1. Taupyti žodžius; 2. Taikytis prie auditorijos; 3. Kalbos gyvumas; 4. Kuo mažiau skaičių; 5. Citavimo kultūra.

40

Kalbėjimo ir klausymo kultūra

Kalbėjimo kultūros problemos:

laikysenos ydos, gestikuliavimas, per garsus ar tylus kalbėjimas;

Klausymo kultūros problemos:

kalbėtojo kalbos nutraukimas, kalbėtojo ignoravimas, replikos, triukšmo kėlimas.

41

Klausymosi funkcijos

informacijos suvokimas empatija kritiškumas pripažinimas

42

Klausymosi etapai

priėmimas – matymas ir girdėjimas dėmesingumas supratimas interpretacija

43

Prasto klausymosi priežastys

išsiblaškymas per didelis dėmesys žmogui ir jo

manieroms mąstymas užbėgant kalbančiajam už akių objektyvios priežastys

44

Viešoji kalba – prestižinė kalba Kalbėdamas viešai, žmogus ko nors siekia

(mažiausiai – būti išgirstas), o tai pasiekti galima tik mandagiai: nedemonstruoti grimasų ar pozų, nesikeikti, atsikratyti pertarų ar mykimo, taisyklingai kalbėti.

Kalba parodo bendrąjį kalbėtojo kultūros lygį.

Visuomenės nariui visada daugiau ar mažiau rūpi prestižas, o viena jo dalių – prestižinė kalba.

45

Reikalavimai (1)

1. spėti laiku baigti; nekalbėti per trumpai; 2. kalboje turi būti aiški struktūra: įvadas –

dėstomoji dalis – pabaiga; 3. mintys turi būti dėstomos logiškai; 4. paisyti pagrindinių kirčiavimo taisyklių; 5. kalba turi būti taisyklinga (be kalbos

kultūros klaidų) ir sklandi;

46

Reikalavimai (2)

6. sakiniai turi būti tikslūs ir aiškūs, kartais išplėsti šalutiniais sakiniais;

7. turi būti tinkamas garsas ir intonacija; 8. kalba turi būti įtikinama ir aktuali; 9. turi būti tinkamai panaudota vaizdinių

priemonių; 10. oratoriai privalo matyti klausytojus.