Psichoanalizė

Sigmund’as Freud’as

(1856-1939)

Psichoanalizės pradžia medicinoje Psichoanalizė buvo ir iš dalies yra medicininė

disciplina. Tuo metu, kai oficiali medicina griežtai ėjo anatomijos, histologijos, fiziologijos pramintu taku, psichoanalizė naudojo akademinių mokslininkų požiūriu nemokslines, mentalistines ir metafizines sąvokas, kurių oficialusis mokslas nepripažino.

Tyrė iracionalius ir parapsichologinius žmogaus gyvenimo aspektus.

Freudas įvedė į iracionalumo sritį mokslinio tyrimo metodus, ir įrodė, kad moksliniai tyrimai nėra identiški su racionalių fenomenų tyrimais.

Moksliškumas priklauso nuo vartojamų metodų. Ar empiriniai fenomenai bus racionalūs ar iracionalūs, tai neturi įtakos tyrimų moksliškumui.

Psichoanalizės raida

Iš pradžių tyrė psichinius sutrikimus.

Po to etiologiniai tyrimai (vaiko psichologija, žmogaus vystymasis ir augimo dėsniai).

Buvo sukurta asmenybės dinamikos bendroji teorija, pradėti nuodugnūs žmogaus prigimties tyrimai.

Ir galų gale, psichoanalizė padėjo nagrinėti visuomenės, kultūros bei religijos fenomenus.

Iš pradžių psichoanalizė buvo psichoterapinė technika, vėliau ji tapo žinoma psichologine teorija, nagrinėjančia beveik kiekvieną normalios ir patologinės asmenybės sritį. Ji įsiskverbė į sociologijos, antropologijos, istorijos, auklėjimo ir meno sritis.

Psichoanalizė rėmėsi empiriniais tyrimais. Freudas iš pradžių dirbo fiziologu.

Būdingas optimistinis požiūris, kaip epochos bruožas perimtas iš Darwino ir Spencerio stiprino Freudo mintį teikti pirmenybę empiriniams psichologijos problemų tyrimams.

Kai kurie Freudo palikimo tyrinėtojai teigė, kad jis neapkentė spekuliatyvių samprotavimų.

1885 Freudas dirbo kartu su Charcot, kuris tyrė įtaigos, hipnozės ir isterijos fenomenus.

Grįžęs į Vieną, kartu su Breueriu pratęsė šiuos tyrimus, kurie patvirtino empirinių metodų naudą. Palaipsniui Freudas perėjo nuo stebėjimų prie apibendrinimų ir interpretacijos.

Skelbdavo toli siekiančias hipnozes, kurias reikėdavo patvirtinti stebėjimais. Kada stebėjimai nepatvirtindavo hipotezių, arba jo iškeltos hipotezės nepajėgdavo interpretuoti duomenų, jis jų atsisakydavo ir iškeldavo naujas hipotezes.

Bendri psichoanalizės principai (postulatai): 1. Priežastingumo postulatas. Freudas pripažino

labai griežtą determinizmą, teigiantį, kad nėra priežasčių be padarinių, nėra padarinitų be priežasčių. Tai bendriausias psichoanalizės principas. Visą savo gyvenimą Freudas buvo ištikimas monistinei

filosofijai ir žmogaus – gamtos vienovės principui.

2. Monizmo principas. Freudas buvo monistas. Jis niekada neprarado vilties monistiškai interpretuoti abi: psichinę, ir fizinę realybes. Freudas manė, kad ateityje bus galima įrodyti, kad kai

kurios cheminės medžiagos veikia psichinės energijos dydį ir pasiskirstymą žmogaus psichikoje. Tačiau tokia prielaida šiandieninėje psichologijoje yra bevertė. Šiandien psichologija privalo vystyti savo pačios hipotezes ir idėjas.

Bendri psichoanalizės principai (postulatai):

3. Psichinės energijos principas. Freudas teigė, kad gamtoje yra tik viena energija, ir visi stebimi energijos tipai yra tos pagrindinės energijos transformacijos ir variacijos.

Psichiniai procesai negali būti redukuoti į nieką kitą, kas nėra psichinės prigimties. Tačiau visi jie kažkaip kilo iš to paties fizinio šaltinio.

Psichinė energija yra energija, kaip ji suprantama fizikoje, t.y. kaip kažkas, kas gali būti transformuota į bet kurią energijos rūšį, analogiškai mechaninės energijos transformacijai į šiluminę energiją.

Energija nedingsta, nenyksta, ji gali būti akumuliuojama, išsaugoma, išsklaidoma, blokuojama, bet negali būti panaikinamas. Tai svarbus psichoanalizės principas.

Pavyzdžiui, psichologas Lewinas pasiūlė jėgos sąvoką. Freudas, traktuodamas organizmą, kaip visumą, o psichinius reiškinius, kaip gyvo organizmo funkcijos dalį, manė, kad energijos sąvoka labiau atitinka monistinį principą.

4. Konstantiškumo principas – vienas

svarbiausių postulatų

Kas tik vyksta žmogaus psichikoje ir su kuo tik psichologija susiduria, viskas yra susieta su energija.

Psichiniai procesai suprantami taip: bet koks organizmas gali reaguoti į vidinius ir išorinius stimulus. Šis dirglumas yra gyvosios gamtos bendras principas.

Prieš stimulo veikimą organizme būna pusiausvyra - “nirvana”. Jeigu jau organizmas buvo paveiktas stimulu, pusiausvyra sutrinka. Pusiausvyra yra linkusi atsistatyti, nes organizmas stengiasi grąžinti ankstesnį balansą. Šitai gali būti įvykdyta energijos iškrova. Procesas vyksta taip, lyg psichika stengtųsi jaudinimo intensyvumą palaikyti kiek galima žemesniu, ar bent išlaikyti jo pastovumą, lyg jaudinimo didėjimas grėstų organizmo egzistencijai. Ši pusiausvyros grąžinimo tendencija ar homeostazė ir buvo Freudo pavadinta konstantiškumo principu.

Instinktai

Instinktai išreiškia konservatyvią gyvosios gamtos jėgų prigimtį. Freudas rašė, kad instinktas yra įgimta organiniam gyvenimui prievarta, grąžinti ankstesnę dalykų padėtį, kurią gyvasis pradas privalėjo palikti, veikiant išorinėms ardančioms jėgoms.

Atkreipęs dėmesį į mintis išsakytas Platono “Puotoje” ir Upanišadose Freudas iškėlė mintį, kad gyvoji substancija buvo suplėšyta į atskiras daleles, kurios iki šiol stengiasi susijungti per seksualinius instinktus. Kadangi ankstesnės būsenos sugrąžinimas savaime teikia malonumą, tai instinktyvios jėgos nuolat sukelia net nukrypimų pakartojimą, kol nebus pasiekta pusiausvyra.

Instinktai

Su malonumo principu kaip įtampos

sumažinimu, yra susijusi nirvanos, arba tobulo

miego idėja. Kai tik įtampa panaikinama, kūdikis

užmiega. Miegas yra išsivadavimas nuo per

didelės stimuliacijos. Tobulas miegas yra

tobulas pasitenkinimas. Bet, jei tai yra tiesa,

mirtis tada gali būti traktuojama, kaip tobula

realybė, kaip pusiausvyra ir laimė. Šitai ir leido

Freudui išvystyti mirties instinkto teoriją

Pasąmonė Ilgą laiką keletas reiškinių, neabejotinai priklausančių psichologijai

(sapnai, amnezijos, hipnozė) buvo ignoruojami sąmonės psichologijos.

Prieš dirbant su Charcot, Freudui didelę įtaką turėjo Breuerio darbai, kuris po to su Freudu gydė isterinius pacientus. Jų nuomone, ligos simptomai yra susiję su traumuojančiomis, praeityje įvykusiomis ir užmirštomis scenomis.

1895 m. Breueris su Freudu parašė knygą, kurioje jie pateikė isterinių ligonių gydymo metodą, pavadintą katarsiu. Jie teigė, kad emociniai konfliktai sukelia tam tikrą energijos kiekio perkėlimą su emociniu turiniu iš sąmonės į pasąmonę. Tai reiškia nuslopinimą. Padedant pacientui iš naujo pergyventi konfliktą, išsikrauti nuslopintai energijai kartu su emociniu turiniu, psichika apsivalo nuo pasąmonės emocinės įtampos, ir neurotiniai požymiai pradingsta.

Katarsio metodo sėkmingumas yra pasąmonės buvimo įrodymas. Kas buvo sąmoninga, dėl nuslopinimo tapo neįsisąmoninta ir vėl įsisąmoninta dėl katarsio. Užmirštos scenos būdavo prisimenamos ir atgaivinamos hipnozės būsenoje. Vėliau Freudas gana skeptiškai žiūrėjo į hipnozės panaudojimą (faktiškai atsisakė jos).

Sąmonė, ikisąmonė, pasąmonė.

Iš pradžių Freudas apibūdino psichikos struktūrą sąmonės, ikisąmonės ir pasąmonės terminais.

Tikėtina, kad naujagimis neturi sąmonės, bet vis tiek jis yra senzityvus, t.y. reaguoja į skausmą ir malonumą. Reakcijos ir suvokiniai palieka pėdsakus atmintyje.

Pasąmonė saugo atsiminimus, kurie neprieinami budrumo būsenoje (pavyzdžiui, mes neprieiname ankstyvosios vaikystės įspūdžių). Daug vaikystės norų yra nerealizuotų, tačiau nesunaikintų. Daug įvykių registruojama vaiko psichikoje, tačiau jie yra neperteikiami, sąmoningai neišgyvenami.

Neįprastai sunku tyrinėti pasąmonės ikiverbalinius sluoksnius.

Sąmonė, ikisąmonė, pasąmonė.

Remiantis homeostazės principu, Freudas tikėjo, kad kūdikio psichika išvengia per didelės stimuliacijos, jam užmiegant. Kūdikis prabunda tiktai tada, kai jį veikiantys tokie stimulai, kaip alkis, žarnyno ar pūslės diskomfortas, stiprus triukšmas tampa nepakeliami. Netgi pabudęs kūdikis daugiau sapnuoja negu stebi. Bet išoriniai stimulai neleidžia tęstis malonumui, kurį sukelia miegas. Įtampa sudarantys stimulai verčia kūdikį juos suvokti ir įvaldyti juos. Šita įtampa ir sukelia sąmonės vystymąsi.

Sąmonės vystymasis priklauso nuo kūdikio didėjančio sugebėjimo pasinaudoti atmintimi. Atminties vaizdai kaupiasi pasąmonės paviršiuje, lengvai pasiekiamame lygyje, iš kur jir nesunkiai pereina į sąmonės sritį. Ši pasąmonės dalis ir sudaro ikisąmonę. Ikisąmonė yra tai, kas tam tikru momentu yra neįsisąmoninta, bet labai greitai gali būti įsisąmoninta. Ji dar vadinama laikina arba latentine pasąmone. Apsirikimai, pamiršimas gerai žinomų vardų ir vietų iliustruoja ikisąmonės egzistavimą.

Instinktų teorija.

Pagrindinė aktyvumo priežastis yra instinktai. Instinktų šaltinis – organizmo fizinė – cheminė būsena. Jie yra jėgos, išsilaisvinančios psichinę energiją. Jie – pastovi jėga. Instinktai turi šaltinį, objektą ir tikslą. Šaltinis – tai tam tikras kūno jaudinimas, sukeltas nukrypimo nuo vidinio balanso (tarkim, alkis). Tikslas – pašalinti šaltinį ir pašalinti sujaudinimą. Tikslas reikalauja objekto, reikalingo pusiausvyros grąžinimui (gali būti savas kūnas ar išorinis objektas).

Instinktai gali modifikuotis, kai tikslas ir objektas pasikeičia socialinių vertybių kryptimi. Šią modifikaciją Freudas pavadino sublimacija. Meninė veikla, jo nuomone, reprezentuoja sublimaciją.

Instinktų teorija Visiems gyviems organizmams būdinga savęs

išsaugojimas ir rūšies išsaugojimas.

Freudas skyrė savęs išsaugojimo, arba ego instinktus ir seksualinius instinktus. Seksualiniai instinktai labiau plastiški, jie gali sublimuotis (transformuotis).Seksualinio instinkto energiją Freudas pavadino libido.

Per ego instinktus mes pažįstame realybę.

Narcisizmas. 1914 m. Freudas modifikavo instinktų teoriją. Narcicizmo atradimas pašalino barjerą tarp libido ir ego instinktų. Ego instinktai traktuojami kaip specialūs libido priskyrimo (kateksio) atvejai, t.y. kai libido investuojamas į pačią asmenybę.

Šiuo klausimu Freudas priėjo monistinio principo – yra tik viena jėga, meilės jėga (libido).

Instinktų teorija Erosas visos jėgos teikiančios malonumą ir

išpildančios individo vitalines funkcijas.

Erosas apima visus seksualinius ir egoistinius poreikius, o libido yra visų energijų, kurios yra eroso dispozicijoje, vardas.

1920 m. Freudas dar kartą modifikavo instinktų teoriją. Yra tik du instinktai: erosas ir thanatos. Antro instinkto tikslas yra suardyti objektus. Galutinis destruktyvaus instinkto tikslas yra gyvus padarus pervesti į neorganinę būseną. Todėl šį instinktą galima pavadinti mirties instinktu. Ši pažiūra buvo suformuluota remiantis sadizmo ir mazochizmo tyrimais.

Id Naujagimiai turi tiktai id. Id išreiškia individualaus

organizmo tikrąjį tikslą, tiesioginį patenkinimo troškimą, įgimtą vidinį poreikį. Id nesirūpina apsisaugoti nuo pavojų, jam nerūpi gyvybės palaikymas. Tokiomis aplinkybėmis betarpiškas instinktyvių poreikių tenkinimas gali sukelti pavojingą susidūrimą su išorinėmis jėgomis ir net mirtį. Visa psichinė energija saugoma šiame klode. Id yra gryna pasąmonė. Dėl išorinio pasaulio įtakos id dalis išsivysto į ikisąmonę ir atsiranda ego.

Suaugusio žmogaus id susideda iš nepasiekiamo pirminio pasąmonės branduolio ir iš santykinai jaunos bei lengvai pasiekiamos dalies, kuri susidarė, kai ją nuslopino ego ir pervedė į pasąmonę.

Id – labai stabilus darinys. Ne tiktai impulsai, kurie buvo nuo pat kūdikystės, bet ir seniai nuslopinti įspūdžiai gali išlikti jame, lyg būtų ką tik susiformavę.

Ego Naujagimiai yra veikiami stimulų, bet jie jų

aiškiai suvokti negali, negali valingai valdyti judesių, negali valdyti išorės ir vidinių stimulų, sukeltų jaudinimų.

Suvokimo, valingo judėjimo ir įtampos kontrolės tampa besiformuojančio ego funkcijomis, bet naujagimis neturi ego. Alkis, troškulys, šaltis, triukšmas ir kiti įtampą sukeliantys stimulai, užlieja jo psichinį aparatą ir sukelia nerimo būseną. Pirmieji susiformuojantys psichiniai polinkiai yra susiję su išsivadavimu iš trukdančių stimulų.

Ego raida

Palaipsniui paviršinės id aparato dalys, nuolat veikiamos išorinių jėgų, esminiai pasikeičia – susiformuoja ir atsiskiria psichinio aparato dalis ego. Infantiliškas, archaiškas ego žino ir myli vien tik save. Jis narcizinis. Šioje stadijoje ego neaiškiai suvokia išorinį pasaulį. Alkio numalšinimas grąžina narcizinę būseną ir visagalybės pajautą. Laiku kūdikio poreikių tenkinimas turi labai svarbią reikšmę ego vystymuisi. Kai vaikas auga, jis yra priverstas įveikti savo narcisizmą ir priskirti visagalybę išoriniam pasauliui t.y. suaugusiems žmonėms, nes tik jie patenkina jo poreikius.

Ego uždaviniai

Pagrindinis uždavinys – organizmo išsaugojimas. Ego stengiasi pasirinkti tą elgesio būdą, kuris suteikia malonumą pačiu priimtiniausiu būdu, sukeliančiu mažiausiai pavojų. Kad šitai būtų galima tinkamai atlikti, ego priverstas atsižvelgti į realybę, į išorines sąlygas. Ego irgi yra valdomas malonumo principo, bet, priešingai id, ego gali apskaičiuoti elgesio pasekmes, todėl ego modifikuoja malonumo principą. Jei instinktyvūs potraukiai grasina organizmo saugumui, ego tokius potraukius slopina. Ego struktūrai saugumas anksčiau malonumo. Ribotas ir modifikuotas malonumų pildymas vadinamas realybės principu.

Ego uždaviniai

Gebėjimas kalbėti turi lemiamą reikšmę ego vystymesi. Kalba padeda geresnei komunikacijai ir geresniam tikrovės pažinimui. Ankstyvoje vaikystėje ir esant stipriam psichiniam susirgimui, individas kalba autistiškai, t.y. vartoja išraiškas, suprantamas tik jam pačiam.

Yra ir ikiverbalinis mąstymo būdas, kaip ir ikiverbalinė sąmonė. Anksčiausias mąstymo būdas (archainis) toleruoja prieštaravimus, yra valdomas emocijų ir kontroliuojamas norų bei magiškų tikėjimų. Tai neorganizuotas mąstymas, suartinąs daiktus, kurie nieko bendro neturi tarp savęs. Visuma pakeičiama dalimi, panašumas – identiškumu ir t.t. Vėliau, kai ego pradeda kontroliuoti mąstymo procesą, ikiloginis mąstymo būdas pasilieka sapnuose ir pasąmonės procesuose. Esant rimtiems psichiniams susirgimams, individas gali regresuoti į primityvias, ikilogines mąstymo formas.

Superego

Superego išsivysto dėl infantilinio ego silpnumo. Internalizuoti uždraudimai ir savęs apribojimai yra superego pirmtakai. Analinėje vystymosi fazė –pradžia. Intensyviai superego vystosi falinės fazės metu. Tėvų bausmės baimės viršūnė yra Edipo kompleksas.

Superego iš pradžių yra naujas komponentas ego sluoksnyje ir sudaro jo dalį, vėliau išsivysto į naują psichinę struktūrą, priešpastatomą ego. Superego reprezentuoja tėvų reikalavimus ir jų moralinius standartus, suprantama, taip kaip juos suvokia vaikas.

Superego Vienas iš superego elementų yra idealusis ego. Jis

atsiranda dėl žavėjimosi tėvais, kuriems vaikas priskiria tobulybę. Tai veržimasis prie tobulybės ir pastangos gyventi pagal tėvų lūkesčius.

Didesne dalimi superego yra pasąmonėje ir yra sudarytas iš dviejų jėgų: meilės ir neapykantos, neretai vyraujant neapykantai.

Ego nuostata į superego primena vaiko nuostatą tėvų atžvilgiu. Savęs gerbimo lygis priklauso nuo superego pritarimo. Kai ego atitinka superego lūkesčiams, kyla pasididžiavimo jausmas, džiaugsmas. Kai tarp jų yra konfliktas, agresyvios superego jėgos nukreipiamos į ego su kaltinimais. Sukeliamas kaltės pojūtis ir depresija. Tuo požiūriu depresija yra į save nukreipta agresija. Gerai adaptuotame individe superego atlieka savęs stebėtojo rolę ir reprezentuoja sąžinės bei moralinius standartus.