P i r m a s s k y r i u s

Po vidurnakčio... tas medis iš geros lemties sodo susilaukė dukters, bet ji sukarščiavo ir žemė ją pasiėmė... Ši netikėta širdį draskanti nelaimė sukėlė sumaištį visame pasaulyje.

a b u l h a m y d l a h o r i . Pa d š a h n a m a � .

c i t at a i š w. e . b e g l e y i r z . a . d e s a i k n y g o s

Ta d ž M a h a l i s : Š v i e s o s a n t k a p i s

Burhanpuras

1631 m. birželio 17 d., trečiadienis

1040 hidžros m. zil kados 17 d.

Imperatorienės klyksmas, trūksmingas ir išsekęs, slopiai nusidriekė į naktį ir subyrėjo į garsų atskalas. Pirma nakties. Brėkš tik po kelių valandų, bet horizontas jau vaiduokliškai papilkėjęs. Nuo užgaidaus vėjo gūsio suraibuliavo aliejaus spingsulės ir žvakės, ir iš kambarių prie Tapti upės plūstelėjo šviesa.

Mumtaz Mahal vėl suriko, be garso, iššiepusi lygius baltus dantis, užsimerkusi.

– Mama, – Džahanara, apimta nevilties, suspaudė motinos plaš­taką jaunomis stipriomis rankomis, – gal dar duoti jums opijaus?

� Imperatoriaus knyga (farsi).

10 indu sundaresan

Mumtaz papurtė galvą ir atsilošė ant pagalvių, ją tampė trauku­liai. Tačiau kai sąrėmiai praėjo, veido bruožai – nors kankynė tru­ko ilgą dieną ir naktį – išsilygino. Tobulos formos nosis, vientisas smakro linkis, švytinti oda, drėgnos akys su vis tamsėjančiais pilkais rainelės apvadais buvo neapsakomo grožio. Išsaugotas jaunystės gai­vumas, nors šiais metais jai sukako trisdešimt aštuoneri.

Imperatorienės Mumtaz Mahal, Rūmų Išrinktosios – šį vardą im­peratorius Šah Džahanas davė žmonai, praėjus keleriems metams po vestuvių, – ranką ramindama tebelaikė vyriausioji duktė. Po valandė­lės sąrėmiai vėl prasidės. Sunkiai gimdydama keturioliktą vaiką per de­vyniolika santuokos metų, ji dėkojo likimui net už kančias, nes buvo vyro, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje, Churamo, žmona. Jau daug metų jis vadinamas Šah Džahanu, bet ji mintyse tebevadina jį Chura­mu – šį vardą naujagimiui kadaise davė senelis, imperatorius Akbaras.

Ausyse spengia. Opijus. Imperatorienė valandėlę vaizdavosi jį ažūriniame sidabriniame dubenyje, saldų, sumaišytą su datulėmis, ta­marindo sultimis, žiupsniu trintų anakardžio riešutų ir migdolų, api­barstytą razinomis. Ji jau suvalgė penkis rutuliukus, kiekvieną sulig gvazdikmedžio vaisiumi, nuo tada, kai nutekėjo vandenys... kada tai buvo? Bet opijus, anksčiau visada paveikus, šį kartą tik vos atbukin­davo skausmą; ji nesiryžo imti daugiau. Pribuvėjos be paliovos tarš­kėjo ir patarinėjo, neva jau susiformavusiam kūdikiui nebepakenks. Mumtaz jomis netikėjo. Pilvą vėl nusmelkė, ir ji sukliko, paklaikusi iš nerimo, kad išgirs Churamas; jis tikrai netoliese, nors ir neturi teisės įžengti į gimdyvės kambarį. Kai kurių papročių privalo laikytis net Mogolų imperatorius.

Aplink, atokiau nuo lovos, kurioje gulėjo imperatorienė, šmėkš­čiojo pulkelis pribuvėjų. Jų prisilietimai jai buvo nepakeliami.

Džahanaros pirštai susigniaužė, ir Mumtaz teberėkdama žiop­telėjo:

– Paleisk, vaike.Išsigandusi mergaitė taip ir padarė, paskui užsidengė rankomis

veidą. Mumtaz įstengė pasikelti ir pradėjo aklai grabinėti.

11Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

– Aš irgi esu čia, mama, – pasigirdo balsas iš kairės. – Aš jus pa­guosiu. Jei nenorite, kad sesuo jums spaustų rankas, aš laikysiu jas švelniai.

Imperatorienė atsiduso. Atsisuko į antrąją dukterį, Rošanarą, paskui vėl į Džahanarą. Vis dėlto kokios jos panašios, mintyse šyp­telėjo, ir kaip pasipiktintų tokiu palyginimu. Džahan septyniolika, ji liauna ir tiesi. Veidas liesas, bruožai ryškūs, vien plokštumos ir kam­pai, tankūs išpešioti antakiai lanku išriesti virš akiduobių, plaukai tokiame karštyje atšukuoti atgal ir supinti į kasą ant nugaros. Ro­šan – švelnesnė vyresniosios sesers atmaina, oda šviesesnė, akys su žalsvais šlakeliais, veidas apskritas. Ir vis dėlto, nors ir brandaus kūno, tėra keturiolikos, jaunesnė už Džahan trejais metais, o vertinant nuo­voką – visu gyvenimu. Neturėjo čia būti, bet užsispyrė ir Mumtaz nusileido, nebepajėgė ginčytis, kai prasidėjo sąrėmiai. Šiaip ar taip, mergaitės vieną gražią dieną pačios taps motinomis, tegu žiūri, mo­kosi ir sužino, kokia yra moters paskirtis. Jos jau truputį varžosi viena su kita, kol kas beveik nepastebimai, lyg to nė nebūtų. Bet, pamanė Mumtaz, ji turi tramdyti dukras, joms reikia motinos rankos; Chura­mas – menkas pagalbininkas, jis per daug myli vieną vaiką ir lengva­būdiškai abejingas kitam.

Pilvas vėl įsitempė, ir Mumtaz nusistebėjo, kad jos mintys to­kios aiškios. Neprisimena, kad per trylika ankstesnių gimdymų būtų ką nors galvojusi. Anksčiau buvo paprasčiau, galima saky­ti – lengviau, skausmas strėnose, rutuliukas opijaus, naujagimis, nuo kurio riksmų net sienos tempiasi, ir po kiekvieno klyksmo visų veiduose pražysta šypsenos. Juokas lauke – Churamas išgirdo nau­jieną, stovėjo prispaudęs ausį prie medinių durų. O pirmieji metai, kai jie su Churamu ir vaikais ištremti bastėsi po imperiją, perse­kiojami jo tėvo, imperatoriaus Džahangyro, kariuomenės. Kartais ji gimdydavo palapinėje, pakelėje. Net dabar, palyginti ramiais lai­kais, kai Churamas turi saujoje visą imperiją, Mumtaz girdi perse­kiotojų arklių kanopų bildesį, ir kūnas eina pagaugais – ar liks gyvi, jei bus sugauti?

12 indu sundaresan

Ne visus vaikus pasisekė išsaugoti. Prieš Džahanarą buvo dukry­tė, mirusi trejų metų, Mumtaz sunkiai prisiminė jos vardą... ir veidelį. Tuo laiku jie dar buvo imperatoriaus Džahangyro malonėje, todėl jis pareiškė užuojautą sūnui ir marčiai, kai mergytė mirė. Keli vai­kai gimė negyvi – visa laimė, nes imperatorienė nespėjo jų pamilti. Kai kurie išgyveno vos dieną kitą; vieni, kaip antai vyriausia dukrytė, mirė nuo raupų, kiti nuo paslaptingos sunkiai pagydomos karštinės, vos pradėję šliaužioti, vaikščioti, vapalioti ar kalbėti. Bet ji vis dėlto turi šešis vaikus. Džahan ir Rošan – vienintelės dukterys – čia su ja, o keturi puikūs sūnūs tolimesniame kambaryje su tėvu. O jei šis vai­kas gyvens... Imperatorienė švelniai palietė pilvą, ir jai pirmą kartą dingtelėjo – jei šis vaikas gyvens ir ji nemirs, bus septyni. Ji dar keletą metų galės gimdyti, ir nors juodu su Churamu jau seniai susituokę, nors jį slegia valdžios našta, nors hareme yra kitų moterų, jis ateis į jos patalą. Taigi vaikų dar bus. Galų gale ir gimimas, ir visa kita Ala­cho rankose.

– Džahan, tu jau tekutės amžiaus, – silpnai ištarė, kai sąrėmiai praėjo.

– Jau? – Paskui tyliai: – Jau. – Šis žodis buvo pritvinkęs ilgesio, ir Mumtaz įsmeigė akis į dukterį. Tokių metų, ne, daug jaunesnė, ji irgi taip jautėsi, tik Džahanaros kantrybės neturėjo. – Pasikalbėsime apie tai, kai jums bus geriau, mama.

– Mudu su tavo tėvu kalbėjomės, – prabilo Mumtaz. Žodžiai veržėsi iš burnos, nes imperatorienė skubėjo išnaudoti brangią nu­tvertą ramybės akimirką. Staiga aiškiai suvokė, kas jos laukia. Neri­mavo tiktai, kad nespės pamatyti Churamo prieš... o ji nori pamatyti jo veidą, paliesti jį, išgirsti jo balsą. Bet vaikams irgi turi pareigų. Pa­mojo išvargusia ranka. – Prieik arčiau.

Kvietė Džahanarą, bet Rošanara irgi prislinko prie jos.– Rūmuose yra vienas amyras�, iš geros šeimos, kelias kartas tar­

naujančios imperatoriui. Persų kilmės, iš šacho giminės, bet protėvių

� Amyras – didikas, kunigaikštis.

13Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

žemės Badachšane. Mudu su tavo tėvu neversime tavęs tekėti, jei ne­norėsi, Džahan, bet...

– Jūs žinote, mama, kad padarysiu taip, kaip norėsite, – tarė Džahanara. – Kam apie tai kalbėti dabar? Turėsime laiko vėliau, pa­tausokite jėgas kūdikiui.

Imperatorienė Mumtaz Mahal išsekusi užmerkė akis ir taip ilgai gulėjo lovoje nejudėdama, kad abi mergaitės virpėdamos įsi­stebeilijo viena į kitą. Rošanara pasilenkė motinai prie ausies ir su­šnibždėjo:

– Koks jo vardas, mama?– Nadžabatas Chanas.Nė viena iš merginų nieko nežinojo apie mirzą Nadžabatą Cha­

ną. Jos tik kelis kartus buvo rūmų zananos� balkone už tėvo sosto. Abi pro ausis leido imperatoriui pristatomų didikų pavardes, pake­rėtos auksu ir sidabru žėrinčių vėliavų, mirtinos tylos sausakimšoje salėje, turbanuotų galvų, pagarbiai nulenktų prieš tėvą.

Mumtaz giliai įkvėpė, nes strėnas vėl pervėrė skausmas.– Džahan, pakviesk savo tėvą.Džahanara pakilo; motinos įsakymams paklūstama nesvarstant.

Bet suvokusi, ko prašoma, mergina sudvejojo.– Tėvas negali čia įeiti, mama.– Iki šiol negalėjo, – atsiliepė Mumtaz. – Bet man jo reikia.Pribuvėjos čiupo šydus, užsimetė ant galvų ir nutaisė vergiškas

pozas, dar imperatoriui neįžengus į kambarį. Kažkuri nepritaria­mai pliaukštelėjo liežuviu, bet Mumtaz, nors ir išgirdo, nekreipė dėmesio.

– Pasakyk jam, kad ateitų.Džahanara nusilenkė motinai.– Jis atsidurs čia, mama, kai tik atidarysiu duris.– Eik, Rošan, – paliepė Mumtaz jaunesniajai dukteriai, – dabar

noriu likti viena su jūsų tėvu.

� Zanana – moterų pusė.

14 indu sundaresan

Rošanara, papūtusi lūpas, nuėjo nuo motinos lovos ir atsisėdo prie sienos šalia vergių, kurios pasitraukė padarydamos jai vietos. Su­ėmusi vėsų metalinį skląstį, Džahanara išgirdo pribuvėją murmant:

– Galvutė matyti, Jūsų Didenybe. Jau nebeilgai.

Princesė Džahanara Begam� atsišliejo į duris ir pasitrynė skaudantį sprandą. Motina gimdo jau trylika valandų, bet vaisius pagaliau pa­sirodė. Iš pradžių šis gimdymas buvo labai panašus į kitus, matytus Džahanaros. Vergės juokėsi ir šūkavo, kad gimtų sūnus. Išmintinga vyriausioji pribuvėja sėdėjo kampe (ji irgi viešpatavo kitoms pribu­vėjoms), linkčiojo išgirdusi sąmojį ir be perstojo mezgė, kad pirštai būtų miklūs, kai prireiks. Be opijaus, Mumtaz valgė tik obuolius. Džahanara juos kantriai pjaustė ir skiltelėmis penėjo motiną. Obuo­liai buvo ankstyvi, iš Kašmyro slėnių, dailiai mažučiai ir tobulos for­mos, didumo sulig vyšnia. Karštą birželį kambaryje vidur lygumų, už daugelio mylių nuo vėsių Kašmyro kalnų, pasiliejo jų aromatas, ir visoms net akys plastėjo. Džahanara pamatė, kaip vyriausiajai pribu­vėjai iš burnos dryksta seilė. Bet vaisiai buvo skirti imperatorienei, ir niekas, net jos dukterys, karališko kraujo ir kilmės princesės, neturė­jo teisės jų paragauti. Paskui, per kelias pastarąsias valandas, kažkas pasikeitė. Stebino ne per ilgas Mumtaz gimdymas, o per didelės pa­stangos, tuščios akys per sąrėmius, nepriekaištingai aiški šneka tarp jų. Lyg vėliau nebeturės laiko pokalbiams.

Sulig šia mintimi Džahanara pasikėlė ghaghrą�� ir nulėkė ieškoti tėvo blausiai apšviestu koridoriumi, bet jo gale kažkas ištiesė ranką ir ją sulaikė. Princesė sustojo sunkiai alsuodama.

– Kas atsitiko, Aurangzebai? Kodėl nemiegi? Turėtum gulėti lo­voje, tai moterų reikalas.

Iš tamsos išniro brolio figūra. Jam tik trylika, o ūgiu jau beveik

� Ponia (urdu). �� Ghaghra – saulės kliošo sijonas iki žemės.

15Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

lygus jai. Aurangzebas buvo liesas kaip sesuo, bet jos eigastis ir lai­kysena rodė pasitikėjimą savimi, o jo ilgos rankos ir kojos nerangiai tabalavo, lyg būtų prastai pritvirtintos prie liemens, – toks amžius.

– Ar mamai nieko neatsitiko, Džahan? Ar galiu ją pamatyti?Džahanara pasipiktinusi atšoko.– Mama kviečia tėvą – aš bėgu jo, nors jos kambariuose dabar

net jam ne vieta. Kaip tau atėjo į galvą, kad būsi įleistas?Aurangzebas išsiblaškęs papurtė galvą, lyg būtų jos neišgirdęs.– O kodėl nebūsiu įleistas? Tave įleido. Kas atsitiko? Ar vaikas

jau gimė? Kodėl tai trunka taip ilgai?Brolis tebelaikė jos ranką, ir Džahanara nekantriai nusipurtė. Išo­

rinio Burhanpuro rūmų koridoriaus prieblandoje princo Aurangzebo lūpos skausmingai persikreipė. Negalima sakyti, kad jo visi nemėgsta, pamanė Džahanara. Aurangzebas yra jos brolis, to paties tėvo, tos pa­čios motinos – kaip tai neįprasta šiais laikais, juk tėvas galėjo turėti daugybę žmonų ir sugulovių, – jo kilmė neatmiešta. Bet Aurangzebas kaip rakštis panagėje. Dėl to, kad linkęs į kraštutinumus, be galo pasi­tiki savimi (jos nuomone, perdėtai: jis vaikas, dar nieko nenuveikė ir ateityje tikriausiai nenuveiks), atkakliai gina teisybę, kaip ją supranta.

– Nebūk kvailas ir neik į gimdyvės kambarį, Aurangzebai, – iš­tarė princesė kuo įtaigiau. – Neužmiršk, kad esi karalaitis ir privalai laikytis papročių.

Brolis jau ėjo prie durų kitame koridoriaus gale, bet sulig Džahana­ros žodžiais sustojo. Jinai paliko jį ir nulėkė pas tėvą, suprasdama, kad niekas, išskyrus atsainiai paminėtą padorumą (Aurangzebui bemaž šventą ir gerbtiną), nebūtų jo sulaikęs. Ji bėgo greitai, širdis lipo pro gerklę, ir net nematė eunuchų, kurie pakeliui lenkėsi jai. Kur tėvas? Kur? Džahanara įsiveržė į tėvo kambarius ir papurčiusi jį pažadino.

– Mamai reikia jūsų, – ištarė kūkčiodama. – Eikite pas ją. Ji miršta.

Kai imperatorius Šah Džahanas atėjo, Mumtaz buvo jau pagimdžiu­si keturioliktą vaiką ir miegojo. Džahanara ir jis dvidešimt minučių

16 indu sundaresan

stovėjo už durų, susiėmę už rankų, ir klausėsi imperatorienės šauks­mų, paskui vaiko verksmo. Jiems pasibeldus, haremo vyresnioji, Sati Chanam�, iškišo galvą ir pasakė:

– Jos Didenybė jaučiasi puikiai. Kvailas vaikas, – šie žodžiai buvo skirti princesei Džahanarai, – prikėlė tėvą iš miego ir šitaip išgąsdino.

– Noriu ją pamatyti, Sati, – tarė Šah Džahanas.– Netrukus, bet ne dabar. Negalite žiūrėti, kol ji gimdo. Palauki­

te už durų, Jūsų Didenybe, aš jus pakviesiu.Ir jie liko už durų, prispaudę ausį prie medžio. Išgirdo vaiko riks­

mą, Mumtaz atodūsį, tylą, kai ji užmigo. Paskui Sati atidarė duris imperatoriui.

Naujagimė mergytė gulėjo auksiniame ir sidabriniame lopšyje kambario kampe. Moterys – pribuvėjos ir vergės – išsiskirstė, kad nekristų į akis, o Šah Džahanas vangiai pasilenkė prie vaiko. Mergytė nemiegojo ir pažvelgė į tėvą gyvomis mėlynomis akimis iš šilko vys­tyklų, kuriais buvo apmuturiuotas mažas kūnelis.

– Ar Jos Didenybė davė vaikui vardą prieš užmigdama? – pa­klausė Šah Džahanas.

– Ji siūlė... – Rošanara pripuolė prie tėvo ir apkabino jį per lieme­nį. – Ji siūlė Gauhararą, tėve. Ar jums patinka šis vardas?

– Kokio tavo motina nori, toks ir bus, mieloji. Eik. – Imperato­rius kumštelėjo dukteriai alkūne. – Noriu pabūti su ja vienas.

Jis priėjo prie lovos ir atsisėdo ant žemos kėdutės, kurią kažkas jam padėjo: keliai pakelti prie krūtinės, plaštakos ant šlaunų. Ilgai, kol nakties tamsa praskydo ir savos laiko dalies atsiimti atėjo diena, žiūrėjo į žmoną, į jos kvėpuojant besikilnojančią krūtinę, į tobulą veido bruožų grožį. Jam niekada nenusibos žiūrėti į ją. Uždėjo platų delną Mumtaz ant kaktos, bet ji nė nekrustelėjo. Karščiuoja, pama­nė imperatorius ir neatsisukdamas spragtelėjo pirštais. Vergė atnešė dubenį vandens, įpylusi į jį rožių aliejaus, ir minkštą rankšluostį. Šah Džahanas jį sušlapino ir uždėjo žmonai ant kaktos.

� Ponia (urdu). Pagarbus kreipinys į moterį.

17Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

– Sparčiai taisykis, mano meile, – švelniai ištarė. – Dabar, kai pa­galiau gavome, ko taip siekėme, reikia mėgautis Hindustano sostu.

Prieš ketverius metus Šah Džahanas kariavo dėl imperijos kruviną ir siaubingą karą. Jis be gailesčio išžudė brolius, pusbrolius, sūnėnus, nes žinojo, kad jei jie būtų paėmę valdžią į savo rankas, jo irgi nebūtų pasigailėję. Tiesa, vis dar kildavo maištų, dėl vieno jie ir atsidūrė prie pietinių imperijos sienų, atkampiame Burhanpure, kur kadaise daug metų gyveno pusiau tremtyje, kur gimė keli vaikai, iš kur – taip toli nuo lobingosios Agros, už šimtų mylių į šiaurę, – sostas atrodė nepa­siekiamas. Bet dabar juodu su Mumtaz valdo šią didžiulę, pasakiškai turtingą žemę ir jų vardai bus amžinai įrašyti istorijoje, o palikuonys kalbės apie Mogolų imperiją, iš pagarbios baimės pritildę balsus. Jo vardas ir jo mylimosios vardas reikš viską, kas mogoliška. Imperato­rius Šah Džahanas nebuvo linkęs savęs menkinti – juk ne nusižemi­nimu pelnė karūną, kai tėvas paskyrė sosto įpėdiniu kitą sūnų, o jį išvarė iš Indijos.

Mumtaz Mahal krustelėjo lovoje. Neramus judesys buvo vos pa­stebimas, bet į jį atkreipė dėmesį visos moterys kambaryje, stebeilijan­čios į imperatorių prie moters, kuri buvo jo pasaulis, nes pačios įpra­to manyti, kad imperatorienė sudaro visą jų pasaulį. Tarnaitėms tai nesunku, nes tenkindamos imperatoriaus norus įgyja turto ir įtakos valdovo zananoje ar bent nepalydi galvų ir sulaukia naujos dienos.

Kai žmonos kvėpavimas vėl pasidarė lygus, Šah Džahanas paė­mė jos ranką ir palietė lūpomis alkūnės linkį. Vaikelis lopšyje tyliai sucypė, ir žindyvė pritvinkusiomis krūtimis atsistojo jo pamaitinti. Šiandien ji buvo išrinkta iš daugybės susirinkusių rūmuose mote­rų, tvarkingų, susišukavusių, stropiai išvalytais nimbamedžio šakele dantimis. Juk karaliaus atžalos žindyvė – tai turtas, didžiulė įtaka, gal net vaiko meilė. Jei tai berniukas, galbūt jis vieną gražią dieną užsidės Hindustano karaliaus vainiką ir net suaugęs neužmirš mo­ters, kuri kūdikystėje jį žindė. Šią putlaus valstietiško veido, vešlaus ir tuklaus kūno, švarios burnos ir medaus skonio pieno (pati paragavo) laimingąją parinko Sati.

18 indu sundaresan

– Ar ji sveika, Churamai?Keldamasis nuo kėdutės, Šah Džahanas per skubą kniubtelėjo.

Atsiklaupė prie žmonos lovos, apkabino jos liemenį ir šlaunis.– Taip, Ardžu. O tu, mano meile? – Taip arba santrumpa Ar­

džu jis vadindavo savo žmoną, kuriai gimus buvo duotas Ardžumand vardas.

Mumtaz ilgai tylėjo.– Aš pavargusi. Šį kartą buvo... sunkiau. Džiaugiuosi šia akimir­

ka, nes matau jus.– Ką tu kalbi! – nerūpestingai pasakė imperatorius, nors širdis

krūtinėje pradėjo beprotiškai daužytis. Vadinasi, kažkas negerai. Ar­džumand niekada taip nesisielodavo. Vaiko gimimas – džiaugsmas, ir ji, net labiausiai išsikankinusi, laiminga šypsodavosi, kai jis ateida­vo. Vėl pašoko baimė, apėmusi po klaikių dukters žodžių ir tik prie durų išsklaidyta Sati Chanam. Kai žmonos lūpos sukrutėjo, valdovas pasilenkė ir prisiglaudė skruostu prie jos skruosto, neleisdamas kal­bėti. Mumtaz būtinai pasveiks.

– Leisk pakviesti gydytoją, – tarė jis.– Vazyrą Chaną? – Imperatorienės balsas buvo vos girdimas.

– Jis nieko neišmano apie moterų ligas, be to, niekada nebuvo įkėlęs kojos į imperatoriaus zananą. Kokia iš jo nauda?

– Bet tu...– Aš sveika, Churamai. Išsekusi, ir tiek. Dabar, kai jus pamačiau,

viskas gerai. Pasiliksite čia?– Taip, – atsakė imperatorius, o paskui pajuto, kaip jam per

skruostą brūkštelėjo žmonos blakstienos: ji užmerkė akis ir užmigo.Kai Burhanpure išaušo ir muedzinų balsai pašaukė tikratikius

melstis, Šah Džahanas paliko tebemiegančią Mumtaz ir nuėjo į savo kambarius. Jis lėtai kiūtino per zananą, išvargintas budėjimo prie žmonos patalo. Paskutinę valandą šalia tėvo atsisėdo Džahanara, pa­dėjo galvą jam ant peties, ir jie abu įsmeigė akis į Mumtaz Mahal. Išeidamas paliko dukterį su motina. Ji irgi miegojo, sėdėdama ant grindų, atsišliejusi į čiužinį, įsikniaubusi į Mumtaz ranką.

19Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

Praėjus porai valandų po to, kai imperatorius Šah Džahanas išė­jo iš žmonos kambarių, princesė Džahanara pabudo, siaubo apimta. Motinos ranka buvo šalta. Džahanara sunkiai atsistojo ir pamatė, kad Mumtaz krūtinė nebesikilnoja, veidas ramus, lyg ji tebemiegotų.

– Tėve! – suklykė ji. Išgirdusios riksmą, į imperatorienės kam­barius plūstelėjo zananos moterys. Džahanara prasibrovė pro jas ir išbėgo paplūdusi ašaromis. Lėkė koridoriais į tėvo kambarį, kur jis ilsėjosi. Nežinojo, ką pasakyti, kaip jam pasakyti. Jau bėgdama supra­to, kad nuo šios akimirkos gyvenimas pasikeitė. Kas dabar jais rūpin­sis? Kas rūpinsis tėvu? Jis – vienvaldis Mogolų imperijos viešpats, bet gyvenimas be mylimos moters jam neturės prasmės.

26 indu sundaresan

musulmonų paprotį ji buvo laidojama be karsto. Paskui vienas po kito pakabino šlapios žemės ir metė. Purvas tiško ant baltutėlio au­deklo, žaižaruojančio deimantais, bet spindesys blėso sulig kiekviena žemių sauja, kol visai užgeso.

Vyras tvirtovės kieme anapus upės nematė, kaip vaikai beria žemę į jo žmonos kapą, nes lietus vėl prapliupo taip smarkiai, kad paslėpė net ryškų paviljono siluetą. Jis laikė virš galvos baltą skėtį. Už Burhanpuro tvirtovės driekėsi Šah Džahano valdos – Hindustano platybės, ir visa imperija būtų puolusi ant kelių, dėkinga už teisę at­likti menką pareigą: apsaugoti viešpaties galvą nuo lietaus.

Imperatoriui Šah Džahanui šalo kūnas ir siela; jam atrodė, kad oda lipni, o širdis sutrupėjusi į tokią daugybę šukelių, jog net kvė­puoti skausminga. Kiek dienų jis ištvers be Ardžumand? Neįsivaiz­duoja gyvenimo be jos. Gal netrukus vaikai laidos ir jį? Iš akių riedėjo ašaros. Ausyse ūžė į baltą skėčio drobę teškantis lietus; apie kulkšnis apsivijusio balto čūrydaro� klostės permirko; balto švarko, nadirio��, apačia prilipo prie čūrydaro medžiagos. Kelerius metus vilkės tik baltai. Pečiai sulinko nuo auksu aptaisytos plonos skėčio rankenos svorio, ir imperatorius pajuto, kad sensta. Dalis jo sielos mirė.

Jam už nugaros per trisdešimt žingsnių tiesiai kaip žvakės stovėjo dvi moterys, užsidengusios veidus šydais. Tai buvo gyvosios impera­torienės. Viena, pirma moteris, kurią vedė Šah Džahanas, pati buvo karališkos kilmės ir nepriekaištingos giminės – kraujo ryšiai siejo ją su Persijos šachu. Kita moteris, kurią Šah Džahanas vedė po vestuvių su Ardžumand (trečioji žmona), buvo chanų chano, imperatoriaus Džahangyro kariuomenės vyriausiojo vado, įtakingo, visų gerbiamo žmogaus, anūkė.

Pirmoji žmona susimąsčiusi žvelgė į vyrą. Ji irgi buvo trisdešimt aštuonerių, bet paskutinį vaiką, pirmą ir vienintelį, pagimdė prieš dvidešimt metų – 1612­aisiais, kai Šah Džahanas vedė Mumtaz.

� Čūrydaras – klostuotos kelnės, aptempiančios blauzdas ir kulkšnis. �� Nadiris – berankovis švarkas iki šlaunų.

27Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

Nuo tada, atsainiai atlikęs pareigą – padovanojęs jai vaiką, nors ir mergaitę, į jos lovą jis nebėjo. Kuo jį pakerėjo Mumtaz? Dailiu vei­du? Ji pati irgi gražuolė. Grakštumu ir elegancija? Šiuo atžvilgiu jai irgi nieko neprikiši. Aukšta kilme? Mumtaz buvo atkilėlio iš Persijos, tiesa, didiko, bet išvaryto iš tėvynės, anūkė. Ji nesigiminiavo su šachu, neturėjo nė lašo karališko kraujo ir vis dėlto... buvo taip beprotiškai dievinama, kad pirmoji žmona virto nieku, o trečioji žmona – kuriai irgi buvo suteikta proga pagimdyti karalaitį – irgi virto nieku. Pir­moji imperatorienė grįžtelėjo į trečiąją. Ši pagimdė sūnų, bet vaikas mirė dvejų metų, todėl ji iš tikrųjų nieko nebeturėjo.

Bet dabar, vogčia šyptelėjo pirmoji žmona, dabar Mumtaz Mahal mirusi. Ir vyras grįš pas jas, nes kur jam daugiau eiti? Be abejo, jis liūdės mirusios imperatorienės, bet ras laimę ir džiaugsmą tarp gyvų­jų. Pirmoji žmona pradėjo kurti planus, kuriuos kambarius pasiimti Burhanpure, o paskui ir sostinėje Agroje; kuriuos tarnus pasilikti, o kuriuos atleisti; kurį eunuchą paskirti haremo viršininku; kaip atsi­kratyti septynių Mumtaz vaikų; kada užsiminti apie dvidešimtmetės dukters vestuves. Paskui prisiminė, kad niekas su ja nesitarė dėl lai­dotuvių, kaip dera tartis su haremo padšah begam. Kad į užuojautos pareiškimus, jos nusiųstus į imperatorienės kambarius, neatsakyta. Kad Sati Chanam, oficialiai haremo vyresnioji, o iš tikrųjų – Mum­taz vyriausioji palydovė, neatėjo pareikšti pagarbos zananos mote­riai, kuri ką tik tapo galingiausia. Kad Džahanara, dar vaikas, perėmė pareigas, kurias savo viešpačiui šią liūdesio valandą turi atlikti ji, pir­moji imperatorienė. Argi duktė gali atstoti žmoną?

Bemindžikuodama pirmoji žmona netyčia išlindo iš po saugan­čio nuo lietaus skėčio ir sušlapo. Nusikeikė po nosimi, garsiai nedrįs­dama. Net mirusi Mumtaz Mahal metė ilgą šešėlį ant apgailėtinų varžovių dėl vyro širdies.

Bet, pamanė pirmoji žmona, griebdamasi už šiaudo, Mumtaz pa­laidota Burhanpure ir čia pasiliks. Mažame nepastebimame paviljo­ne imperijos pakraštyje, mieste, kurį bet kada gali užgrobti Dekano kunigaikščiai, siautėjantys į pietus nuo čia. Tada niekas jos nebepri­

28 indu sundaresan

simins, niekas nebeištars jos vardo, o palikuonys niekada nesužinos apie liepsningą ir beprotišką jos (ir mano, pagiežingai pamanė pir­moji žmona) vyro meilę.

Kai imperatorius Šah Džahanas apsisuko ir nusvirduliavo į tvir­tovę, ji įsikibo jam į parankę. Jis nesipriešino, nes nebeturėjo jėgų.

Ji nežinojo, kaip klysta. Mumtaz Mahal mirė Burhanpure, bet ji amžinai gyvens nuostabiame mauzoliejuje, kurį imperatorius Šah Džahanas pastatys jai Agroje, už keturių šimtų trisdešimties mylių, – Tadž Mahalyje.

A š t u n t a s s k y r i u s

Galime tik įsivaizduoti Rošanaros... atsidūrusios Džahanaros še-šėlyje, apmaudą. Rošanaros įtaka ir garbė mažesnė – ne tik to-dėl, kad ji jaunesnė, bet ir todėl, kad negražesnė ir kvailesnė. Kai Rošanara pradėjo įspūdingai reikštis Mogolų istorijoje, jau buvo vėlu aiškintis, kaip iškilo tik iš vardo žinoma princesė; lemtingąjį 1657 metų rudenį jai buvo keturiasdešimt, ir ši užkietėjusi, negai-lestinga žiežula intrigantė ryžtingai siekė aukščiausios valdžios Mogolų hareme.

wa l d e m a r h a n s e n . P o v ų s o s t a s : M o g o l ų I n d i j o s d r a m a

Mandū

1632 m. balandžio 10 d., šeštadienis

1041 hidžros m. ramadano 20 d.

Praėjus maždaug trims savaitėms po išvykimo iš Burhanpuro, per didžiulę pešchanos stovyklavietę ėjo vieniša moteris. Ji buvo užsi­dengusi veidą tankiu šydu, apsirengusi juodai, paslėpusi ir pėdas, ir rankas, kurios – šiurkščios arba švelnios – būtų išdavusios, ar ji aukštos kilmės ponia, ar kekšė. Ir vis dėlto niekas nedrįso užkabinėti moters, nes ją lydėjo du tvirti eunuchai, niūrūs ir rūstūs, uždėję ran­kas ant durklų, užkištų už juostų, ir įtariai varstė akimis kiekvieną

104 indu sundaresan

veidą. Moteris, veikiau mergaitė, kaip rodė pasitikinti, lengva eisena, nekreipė dėmesio į sargybinius. Ji laikėsi tiesiai kaip žvakė, žiūrėjo į priekį ir ryžtingai laviravo tarp palapinių. Amyrai buvo ką tik grįžę iš vakarinio priėmimo pas imperatorių Šah Džahaną, ir mergina beveik lipo jiems ant kulnų – jai už nugaros padangę buvo nutvieskusi de­glų virtinė, žyminti kelią į Viešųjų audiencijų salę. Oras tirštėjo nuo tūkstančių laužų valgiui virti, sukurtų kiekvieno didiko ugniakure. Po valandos stovykloje pasidarys trošku nuo dūmų, o tokią naktį, kai vėjo beveik nėra, jie apsiaus palapines it storas rūkas, atbanguojantis nuo šalto vandenyno. Vyrai ir moterys, išėję į išvietę, dažnai paklys­davo ir bastydavosi, aklai ieškodami savo būsto, arba susiriesdavo kamputyje ir laukdavo, kol išauš. Todėl nedaugelis ryždavosi lįsti į lauką be rimto reikalo.

Bet mergina buvo drąsi, jos žingsniai tvirti, galva ant laibo kaklo aukštai pakelta. Einant palei deglus, kaitri liepsna vos neapsvilino jai skruosto ir ji pakėlė ranką, kad atvėsintų kaktą. Po dvidešimties mi­nučių kelias ištuštėjo, liko tik žibintininkai su aliejaus skardinėmis ilgais snapeliais: jie prižiūrėdavo, kad skudurinis deglų viršus lieps­notų kiaurą naktį. Žibintininkai irgi nedrįso jai įkyrėti: vienas, papū­tęs lūpas, pabandė švilpti, bet eunuchas jį užčiaupė trenkdamas per burną ir žibintininkas susmuko ant žemės. Daugiau prie merginos niekas nebesikabinėjo.

Kai ji sulėtino žingsnius, vienas sargybinių prisiartino ir tarė:– Palapinė dešinėje priklauso mirzai Nadžabatui Chanui, Jūsų

Šviesybe.Ji linktelėjo, grakščiai pasuko prie įėjimo į palapinę, pakėlė atlan­

ką ir įžengė į vidų.Palapinės viduryje sėdėjo Nadžabatas Chanas ir vakarieniavo.

Kaip ir imperatorius, dauguma rūmininkų turėjo mažas nuosavas pešchanas, kad atvykę į kitą stovyklavietę irgi rastų viską paruoš­ta – paklotą patalą, ugniakurą su liepsnojančia ugnimi, už palapinės iškastą išvietę. Kelionėje imperatorių Šah Džahaną jiems tekdavo lydėti pėstiems arba raitiems ir praleisti nepatogiame balne ne ma­

105Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

žiau valandų negu medžioklėje ar kare, užtat jie turėjo teisę iš anksto pasiruošti nakties poilsiui. Tereikėjo laikytis kelių paprastų taisyklių. Nė vieno didiko palapinė negalėjo būti raudona – ta spalva priklausė Šah Džahanui ir haremo moterims, kurias jis nuspręsdavo pagerb­ti. Nė vieno jų palapinė negalėjo stovėti aukščiau už imperatoriaus: paskirstyti vietas stovykloje buvo myrmanzilio pareiga. Nė vieno pa­lapinė negalėjo būti didesnė ar puošnesnė už imperatoriaus – bent šios taisyklės laikytis buvo nesunku, nes nė vienas imperijos valdinys nebuvo toks turtingas.

Jau dieną Nadžabato Chano tarnai pastatė palapinę ir apšlakstė žemę vandeniu, kad nusėstų dulkės, paskui paklojo džiuto demblius, užleisdami kraštus vieną ant kito, viršuje – tris storus medvilninius čiužinius, o ant jų užtiesė persiškus kilimus.

Įžengusi į palapinę, mergina nustebusi pamatė, kad viduje tėra vienas, nors ir prabangiai apstatytas, didelis kambarys su keliais kampuose įaustais langais, dabar, geidžiant vienumos, su nuleistais atlankais. „Net mano palapinėje trys kambariai, – pamanė mergi­na, – prieškambaris, svetainė, kur priimu svečius, ir miegamasis.“ Ei­nant pėdos maloniai grimzdo į storus persiškus kilimus. Valandėlę ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip Nadžabatas Chanas valgo. Manė, kad vyro kilmė ir manieros atsiskleidžia tik valgant, o Nadžabatas Chanas valgė labai dailiai. Jis rūpestingai kramtė, palenkęs galvą virš lėkštės, nelaižė pirštų, o pavalgęs mostelėjo ranka. Priėjo tarnas paimti lėkš­tės, nešinas dubeniu su šiltu vandeniu ir citrinos griežinėliu pirštams nusiplauti.

Ji krūptelėjo, kai Nadžabatas Chanas šiurkščiai paklausė:– Kas tu? Ko tau čia reikia, gatvės merga?„Jis manęs gerai neįžiūrėjo“, – pamanė mergina, stovinti prie­

blandoje prie durų. Ji žengė į priekį ir pradėjo kelti šydą. Paskui, su­vokusi, ką ketina daryti, paleido audeklą.

Nadžabatas Chanas atsistojo ir griebė už kardo. Bet sudvejojo; jam suveržė gerklę, kai aiškiau ją pamatė. Įsikišo kardą į makštis, ir sidabrinė šviesa, atsispindinti nuo geležtės, užgeso.

106 indu sundaresan

– Jūsų Šviesybe, – tarė ir keturis kartus nusilenkė kaip imperato­riui, dešine ranka paliesdamas grindis ir pakeldamas ją prie kaktos. – Maldauju atleisti, nesupratau, kad čia jūs. Maniau, kokia nuklydėlė įsliūkino į palapinę kaip kitos... – Jis laiku susigriebė, paraudo ir dar kartą atsiprašė.

– Nesitikėjote manęs pamatyti? – paklausė mergina, ir Nadža­batas Chanas pažvelgė į ją šiek tiek nustebęs. Jos balsas kitoks, nei girdėjo laurų brūzgyne, aukštesnis, ne toks tvirtas, bet juk tada jis girdėjo tik dalį pokalbio, jį prislopino arklių kanopų dundesys ir su­tartinis bėgančių palankino nešikų švokštimas.

– Ne, – sąžiningai prisipažino. O kas būtų galėjęs tikėtis? Jis dro­vėjosi viešai kalbėtis su princese, kai šalia jos brolis, o išvysti ją savo palapinėje naktį... vieną... Amyro veidą išpylė prakaitas, o kaklas įsi­tempė. Jei kas nors juos pamatys drauge, nutvers šitaip kalbantis, jo gyvenimas bus vertas ne daugiau kaip skruzdės, akimirksniu sutraiš­komos užsirūstinusio imperatoriaus bato kulno.

– Privalote išeiti, Jūsų Šviesybe, – tarė jis. – Man tai... didelė gar­bė, bet dabar privalote išeiti. Leiskite man palydėti jus prie karališkų­jų palapinių. Bent tiek galiu padaryti.

– Nepasiūlysit man atsisėsti, mirza Nadžabatai Chanai?– Prašom. – Jis mostu parodė į tachtą. Tebestovėjo, kai princesė

atsisėdo.– Papasakokite man apie savo šeimą, mirza Nadžabatai.– Jūsų Šviesybė nori žinoti apie mano kilmę?– Pasakokite.Jis pakluso jausdamasis labai nesmagiai, nors nenutuokė, kad prin­

cesė, sėdinti jo palapinėje, jau viską žino. Nadžabato Chano šeima – irgi Timūro Šlubio palikuonys kaip Mogolų karaliai ir gali atsekti giminys­tės su Timūru liniją per aštuonias sūnų kartas. Ne tokioje žiloje senovė­je Nadžabato senelis Ibrahymas vedė našlaujančią imperatoriaus Babaro marčią, ir jam gimė Nadžabato Chano tėvas, Šah Ruchas. Vadinasi, jis susijęs su Mogolų karališkąja šeima, nors ryšys netvirtas. Jie nėra kraujo giminės, tiesiog Nadžabato Chano senelė kadaise buvo princesė.

107Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

Nadžabato Chano proprosenelis valdė Badachšaną – daugelis Ti­mūridų kunigaikščių, tokių kaip imperatorius Babaras, gavo po nedi­delę karalystę atkampioje vietoje, – jį tebevaldė kažkoks jo giminaitis. Vadinasi, jis irgi karališkos giminės, tik nelabai garsios, ne tokios di­džios ir turtingos kaip Mogolai. Jo senelis tarnavo imperatoriui Akba­rui, tėvas irgi, abu ėjo gana aukštas pareigas – kiekvienas turėjo penkių tūkstančių raitelių mansabą�. Nadžabatui Chanui tuo metu, kai jis pasakojo šeimos istoriją ant tachtos sėdinčiai princesei, užsidengusiai šydu, buvo dvidešimt penkeri, ir jis buvo paprastas imperatoriaus rū­mininkas. Iš senelio ar tėvo jis negalėjo paveldėti nei titulo, nei tur­to – taip Hindustane buvo įprasta, bet pats turėjo įrodyti ištikimybę valdovui, ieškoti sąjungininkų ir pamažu iškilti. Tiesa, giminių ryšiai Mogolų rūmuose šį tą reiškė – tėvas ir senelis įgijo gerą vardą, todėl Nadžabatas Chanas buvo mielai priimtas Šah Džahano, be to, patrau­kė imperatoriškosios poros dėmesį kaip galimas dukters jaunikis.

Juodu sužinojo apie jo ryšį su imperatoriumi Babaru, karališką, tegu ir negarsios dinastijos, kraują, tekantį jo gyslomis, bet didžiau­sią įspūdį jiems padarė šios giminės ištikimybė Mogolams. Nadžaba­tas Chanas buvo labai gražus, be to, raumeningas ir stiprus, nes daug valandų praleisdavo balne, taisyklingų bruožų, atviro veido, vikrių rankų ir šviesiai mėlynų Timūridų akių. Džahanara, mąstė Mumtaz Mahal, jį pamils, o kadangi amyras tvirto būdo, nenuolankiai dukte­riai bus pats tas.

Baigęs kalbėti, Nadžabatas Chanas virpėdamas stovėjo išdžiū­vusia burna. Jį sužavėjo grakšti Džahanaros ranka, iškišta pro pa­lankino užuolaidą, jos aštrus protas ir ryžtas sprendžiant Bengalijos klausimą, bet apsilankymas šioje palapinėje asmeniškai jo apžiūrėti atrodė kvailystė. Taip beprotiškai rizikuodama, princesė kelia jam grėsmę; tikriausiai didikai, matę, kad ji čia atėjo, baisiai pavydi. Tiesa, princesė su šydu, juodais, o ne gedulingais baltais drabužiais, bet jis iškart suprato, kas ji, – iš laikysenos, atlašios galvos, išdidžios

� Mansabas – žemės sklypas atitinkamam skaičiui raitininkų išlaikyti ir rangas.

108 indu sundaresan

eigasties. Nadžabatas Chanas, kaip gyvas nematęs moters iš impera­toriaus zananos, juo labiau karališkosios princesės, ją atpažino vos dirstelėjęs. Be abejo, daug kitų vyrų irgi. Nadžabatas Chanas neži­nojo, kad velionė imperatorienė buvo jį numačiusi princesei Dža­hanarai į vyrus – tokios kalbos nepasiekė jo ausų, ir jei įvykiai būtų klostęsi įprastai, didikas būtų gavęs imperatoriaus įsakymą vesti ir nesvarstydamas paklusęs. Prieš mėnesį sužavėtas princesės Džaha­naros, dabar pajuto beveik pasibjaurėjimą mergina ant tachtos.

Jis tylėjo ir stovėjo palapinės viduryje, žiūrėdamas į ją. Princesė pakilo ir tarė:

– Dėkui jums, mirza Nadžabatai Chanai. Tai viskas, ką norėjau sužinoti. Gal dar kada nors susitiksime, kas žino?

Sulig tais žodžiais ji išėjo, Nadžabatui Chanui nespėjus net nusi­lenkti. Jis nusišluostė kaktą kabos rankove, šilke liko drėgna prakaito dėmė. Buvo girdėjęs apie tvirtą princesės Džahanaros valią, ypač po motinos mirties. Ėjo kalbos, kad dabar ji zananoje vyriausia, saugo karališkąjį antspaudą ir kasdien darosi vis įtakingesnė. Bet niekas ne­minėjo, kad ji kvaila.

Tačiau princesė Džahanara Begam nebuvo bukaprotė, nesielgda­vo neapdairiai ir turėjo stiprų savisaugos jausmą. Kiekvieną veiksmą ji rūpestingai apgalvodavo, ir ateityje dėl šio kryptingumo tarp jų kils nesantaika – nes ji žinojo, kas gerai, kas blogai ir koks jos vaidmuo imperijoje. Bet Nadžabatas Chanas dar negreit supras, kad nors ne­suklydo manydamas, jog jį aplankė imperatoriaus duktė, vis dėlto ap­siriko palaikęs ją Džahanara.

Mergina sėlino per vėstančius laužų dūmus, ieškodama kelio prie karališkųjų palapinių pagal akaš-dyja – dangaus šviesą, milžinišką žibintą, pakabintą ant keturiasdešimties pėdų aukščio stulpo prie imperatoriaus Šah Džahano Viešųjų audiencijų salės ir degantį dieną naktį. Jis šviesdavo stovyklos viduryje ir tamsią naktį būdavo matyti už daugelio mylių, kad paklydę būriai rastų kelią į nakvynės vietą.

109Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

Priėjusi prie savo palapinės, princesė Rošanara tyliai šmurkštelė­jo vidun ir išsitiesė ant patalo. Šįmet jai sukaks penkiolika, tiek buvo mamai, kai ji susižadėjo su tėvu. Netrukus jie galėjo susituokti. Tai kodėl Rošanara ne? Iš pradžių mirza Nadžabatas Chanas ją sudomi­no, kai ji pamatė, kad jis kalbasi su Džahanara – neįprastas įvykis; nei Dara, nei kiti broliai nesivesdavo nepažįstamų vyrų pas seseris. Nuo šios minties ji atsisėdo. Gal Dara tyčia taip padarė? Kitomis aplinky­bėmis apie Nadžabatą Chaną imperatoriaus zananoje būtų prabilęs tėvas, nors ir broliai, dėdės ar bet kurie kiti imperatoriaus giminės vy­rai galėjo apie tai užsiminti. Bet taip greitai po mamos mirties tėvas nenorėtų nė girdėti apie vestuves – nei sūnų, nei dukterų.

Gal Džahan iš anksto kalbėjosi su Dara ir paprašė atvesti mirzą Nadžabatą Chaną? Ne, neįtikėtina. Taip atvirai, taip viešai – Džahan niekam neduos progos liežuvauti, ji puikiai žino padorumo reika­lavimus. Lauke pamažu tilo šurmulys, kol bebuvo girdėti tik laužų traškėjimas ir atsargūs keliuku einančio sargybinio žingsniai. Fake­lai, palikti degti kiaurą naktį, blausiai žėrėjo, pro Rošanaros palapi­nės sienas sunkėsi jų melsva šviesa. Aitri stovyklą gaubiančių dūmų smarvė smelkėsi princesei į šnerves, ji apsivertė ant pilvo ir įsikniaubė į pagalvę. Džahan jo tikriausiai nenori, be to, dėl jų santuokos dar nesusitarta. Ir ji tiek visko turi; negi jai gali rūpėti vyriškis, kelias mi­nutes jojęs šalia jos palankino. O jei rūpi... Tegu pats mirza Nadža­batas Chanas sprendžia, katra sesuo patrauklesnė. O spręsti jis galės tiktai pamatęs jos veidą – kito būdo nėra. Bet palapinėje jai pritrūko drąsos ir ji neįstengė nusimesti šydo, į kurį buvo susisupusi. Vis dėlto tikriausiai padarė jam įspūdį, o kad jis žino, kas ji, neabejojo. Prin­cesei Rošanarai Begam netoptelėjo, jog Nadžabatas Chanas palaikė ją kita moterimi, nes ji buvo karališkoji princesė, išdidi ir tikra, kad visi su ja susidūrę žmonės ne tik atpažintų ją, bet ir neužmirštų iki gyvenimo pabaigos.

Gulėdama patale, ji kūrė planus. Turės palaukti, kol ištekės Dža­hanara, nes ji vyresnė, bet po Džahanaros vestuvių Rošanara pasi­stengs tapti mirzos Nadžabato Chano žmona.

D e v i n t a s s k y r i u s

Tamsiomis naktimis Jo Didenybė žaidžia čauganą�, stebindamas net patyrusius žaidėjus... Neįmanoma apsakyti šio žaidimo puiku-mo. Kadangi nieko neišmanau, tai daug ir nepasakosiu.

a b u l f a z l a l l a m i . A i n - i - A k b a r i � � .

v e r t . h . b l o c h m a n n i r s . l . g o o m e r

Agra

1632 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

1042 hidžros m. džamada al thanio 10 d.

Kai žaidėjai išėjo, gharijalis skambino antros nakties sargybos pa­baigą. Buvo taip tylu, kad aiškus žalvarinio gongo, daužomo oda aptrauktu mediniu plaktuku, gaudesys nubangavo per tvirtovės sie­ną iki čaugano aikštės. Baigęs mušti gharį���, iš viso septynis kartus, gharijalis penkias sekundes luktelėjo, paskui vėl pakėlė plaktuką ir greitai trenkė dar du kartus vieną po kito, skelbdamas, kad baigėsi antroji sargyba. Vidurnaktis. O danguje it perlas kybo mėnulis, su­pamas skystų debesiukų miglelės.

� Čauganas – lazdomis į vartus ridenamo ritulio žaidimas jojant. �� Akbaro teisės pagrindai (pers.). ��� Gharis – laiko matas (24 minutės).

120 indu sundaresan

Džahanara vieniša stovėjo čaugano aikštės viduryje, gaubiama sidabrinės mėnesienos. Anksčiau čia žaidė Dara, Šudža ir Aurang­zebas, o ji ir Rošan žiūrėjo iš zananos aptvaro viename lauko gale. Laimėjo Aurangzebo komanda – Dara ir Šudža žaidė priešingoje pu­sėje, bet broliui neprilygo. Kai jie buvo jaunesni, Aurangzebas lakstė greičiau už visus, energingai kratydamas rankas ir kojas, nuo pastan­gų paraudonavusiu veidu; jis geriau jojo, apžergęs žirgą taip, lyg būtų gimęs raitas; net atsikirsdavo sąmojingiau. Aurangzebas laimėjo, nes norėjo laimėti, nes niekas nesitikėjo, kad jis laimės. Dara buvo van­gus, įsitikinęs savo padėties tvirtumu, o menkos, pasak jo, pergalės ir pralaimėjimai jam nerūpėjo.

Paskui visi išėjo. Deglai, apšviečiantys čaugano aikštę, buvo užge­sinti, vergai ir tarnai išnešė užkandžius, didikai žiūrovai nuėjo namo gulti, o mėnulis pakilo aukščiau ir išniro pro žemus debesis, susitel­kusius horizonte. Kai Rošanara įsėdo į palankiną, Džahanara žengė žingsnį, lyg ketintų keliauti drauge, bet tyliai grįžo atgal.

Aplinkui keli vyrai grūdo atknotą velėną į garuojančią žemę, re­gis, tebedrebančią nuo arklių kanopų. Galvas jie buvo atkakliai nu­korę ir laikėsi atokiai, nes po lauką vaikščiojo Iškas Begas, Džahana­ros myrsamanas, vyriausiasis prievaizdas. Pagaliau princesė atsisuko į jį ir pamojo, o kai eunuchas pribėgo, paklausė:

– Jis čia?– Ne, Jūsų Šviesybe.Dabar mėnulis kybojo tiesiai virš galvų, liedamas šviesą – bet ji

buvo keista, melsvai juoda ir, kur nesiekė, krito tamsūs šešėliai. Dei­mantai Džahanaros plaukuose sukibirkščiavo taip žvilgiai, lyg jos galva liepsnotų ledine ugnimi. Iško Bego veido ji nematė, bet supra­to, kad jis suirzęs, net piktas. Puikiai jį pažino, beveik taip pat pui­kiai kaip Darą ir Šudžą, nes Iškas atsidūrė Šah Džahano zananoje dar mažas, neturėdamas gal nė dešimties metų (jo tėvai buvo per daug vargingi ar per daug abejingi, todėl dėl laiko ir datų nesuko galvos), o kadangi subrendęs pasilikti moterų pusėje nebūtų galėjęs, teko jį iškastruoti.

121Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

– Turiu jį pamatyti, Iškai, – tarė Džahanara.– Taip negerai, Jūsų Šviesybe, – bambėjo jis, žiūrėdamas į tamsius

kinšukus� tolumoje ir niūksančią Agros tvirtovę: jos žibintų šviesa it apversta taurė gaubė dangų. – Yra kitų būdų susitikti su vyriškiu. Jis galėtų ateiti į zananą... bet ne, – eunuchas nutilo, – taip irgi būtų negerai. Ištekėkit už jo, Jūsų Šviesybe, jei jau jums jo taip reikia, tada galėsit matytis, kiek norėsit.

– Tikiuosi, – atsakė Džahanara. – Ir vieną gražią dieną tikrai iš­tekėsiu, bet dabar manęs reikia imperatoriaus hareme.

Iškas Begas nustebęs žvilgtelėjo į princesę: nors pats leptelėjo apie vestuves, pirmą kartą išgirdo, kad ji nori ištekėti. Kalbėjo su ja taip, kaip niekas kitas nebūtų drįsęs, nei tėvas, nei broliai, prikišo nepadorumą, pasiūlė eiti už vyro, bet Džahanara nesupyko. Juodu su Išku Begu kartu augo ir šnekėdavosi apie viską. Jis sėdėdavo šalia per mulos pamokas, taisydavo jai šydą, mokydavo tarties, gulėdavo jai prie kojų, kai ji sirgdavo, masažuodamas karščiuojančias blauzdas; jis, o ne motina, apkabinęs ramino princesę, kai jai pirmą kartą pasi­rodė kasmėnesinis kraujas, nors nesuprato, kas tai ir kodėl taip yra. Prieš kelerius metus Džahanara iš smalsumo paklausė, kaip jis galįs gyventi be... jausmų, nejausti geismo, būti belyte būtybe. Eunuchas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė jai tiesiai į akis, nė kiek nesutrikęs.

– Tai įvyko, kai aš dar nelabai ką supratau. Kitokio gyvenimo nepažįstu. Mačiau, kaip vyrai pakvaišta iš geismo moterims, pameta galvą, taigi gal man net pasisekė.

– Nesigaili, Iškai?Į tą klausimą jis atsakė ne iš karto, tiesą sakant, po daugelio mė­

nesių, bet Džahanara neužmiršo. O kai pagaliau atsakė: „Ne, Jūsų Šviesybe, nes tada neturėčiau laimės jums tarnauti“, ji suprato, kad tai gryna tiesa. Nepaisant stulbinamo atvirumo, nė vienas nepamiršo savo padėties – ji buvo karališkoji princesė, o Iškas Begas – jos eunu­chas, vergas ir tarnas.

� Kinšukas – vienasėklis lakuolis (Butea monosperma), medis oranžiškai raudonais žiedais.

122 indu sundaresan

Du žmonės negali būti artimesni, pamanė Džahanara, nors jų draugystės neįmanoma apibūdinti. Jis jai ne brolis, ne tėvas, ne motina, ne sesuo ir sykiu visi kartu, gal net labiau atsidavęs, nes jo gyvenimas yra jos gyvenimas. Ir vis dėlto ji nepapasakojo jam apie susitikimą su mirza Nadžabatu Chanu kovo mėnesį, nepasakė, kad kasdien apie jį galvoja, stebi rūmuose per tėvo priėmimus ir galų gale pasikvietė, nes nebegali būti toli nuo jo. Iškas Begas, my­limiausias motinos eunuchas ir artimiausias Džahanaros draugas imperatoriaus zananoje, iki šios akimirkos nežinojo, kad princesė pamilo rūmininką.

– Jis čia, Jūsų Šviesybe, – tarė Iškas Begas, pasisukdamas į dešinę čaugano aikštės pusę. Ten laukė vyriškis, tvirtai laikydamas rankose pavadį, arklys stovėjo klusniai ir ramiai. – Aš būsiu netoli.

– Nebijau jo, Iškai, – tyliai pasakė Džahanara, pakėlė dešinę ran­ką ir spragtelėjo pirštais. Du arklininkai, įbedę akis į žemę, privedė prie jos akinamai baltą Badachšano žirgą ir nubėgo, kai tik princesės ranka palietė kamanas, nedrįsdami net padėti jai užsėsti – tiesa, pa­galbos jai jau daug metų nebereikėjo. Jie nulėkė, nes Džahanara, ei­dama į lauko vidurį, numetė ant žemės ilgą šifono šydą ir dabar vilkė­jo tik balto šilko čolį, aptempiantį krūtinę, su ilgomis rankovėmis, ir mūvėjo čūrydarą, klostytą ties juosmeniu ir siaurėjantį kulkšnių link. Plaukai, susukti ir tvarkingai susmeigti ant sprando, buvo nusagstyti deimantais, brangakmeniai žaižaravo ir ant drabužių šilko. Kišdama koją į kilpą, Džahanara nusijuokė ir įšoko į balną. Įsakė šįvakar iš imperatoriaus arklidžių atvesti būtent šį žirgą, nes jis iš Badachša­no – iš ten kilęs ir mirza Nadžabatas Chanas – ir su juoda kaip raša­las žvaigžde baltutėlėje kaktoje: tai vienintelė dėmė ant jo kūno.

Žirgas buvo ristas, karštas ir norėjo skriete skrieti, o ne risnoti per tuščią čaugano aikštę. Džahanara pasuko į lauko galą. Pusiaukelėje ją pasitiko vyriškis ir sustabdė žirgą šalia. Turbūt gerai jos neįžiūrėjo jodamas artyn, bet kai jo žirgas sustojo ir ėmė mindžikuoti, dirstelėjo į atidengtą princesės veidą ir nusuko akis.

– Meldžiu atleisti, Jūsų Šviesybe, – tarė jis.

123Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

– Pažiūrėkit į mane, mirza Nadžabatai Chanai.Jis pakluso. Atsisuko ne tik noriai – taip nekantriai ir drąsiai, kad

ją sujaudino. Sidabrinėje šviesoje jo akys buvo beveik juodos, mėne­siena glostė veido plokštumas, atsispindėjo nuo plačios kaktos, išryš­kino aukštus skruostikaulius, paniro į akiduobių ir panosės tamsą.

– Nebūčiau pamanęs... – Amyras nutilo.– Kad aš tokia drąsi?Jis abejodamas linktelėjo. Šį kartą princesė iš tikrųjų drąsi, ati­

dengė veidą svetimam vyrui, narsiai jį pakvietė į pasimatymą čaugano aikštėje vidury nakties, – nors galbūt ir neišmintinga. Bet pirmą po­kalbio akimirką Džahanara užmiršo viską. Arkliai suprunkštė, ir Na­džabato Chano akys nukrypo į žvaigždę Badachšano žirgo kaktoje.

Jis nesąmoningai ištiesė ranką jo paglostyti.– Esu tik girdėjęs apie šį žirgą Jo Didenybės arklidėse. Jis kilęs iš

Aleksandro Makedoniečio žirgo Bukefalo, legendinio gyvulio, gar­sėjusio greičiu ir jėga. Sakoma, kad visi jo palikuonys turi tokią juodą žvaigždę kaktoje ir vieną mėlyną akį. – Jo balse skambėjo pagarbi baimė, ir kai Džahanaros žirgas sužvengė ir papurtė galvą, Nadžaba­tas atitraukė ranką. Džahanara šypsodamasi žiūrėjo į didiką, nes ją pralinksmino jo žavėjimasis paprasčiausiu arkliu ir suerzino abejin­gumas raitelei.

– Jis turi mėlyną akį, – tarė ji.– Kaip Jo Didenybė jį gavo? – paklausė Nadžabatas, neatplėš­

damas akių nuo gyvulio. – Pasakojama, kad Badachšano karaliaus teta, kurios vyrui priklausė vienintelė arklidė su Bukefalo palikuo­nimis, visus išžudė, ir ši veislė išnyko. Negaliu patikėti, kad vienas dar yra likęs.

– Jis išaugintas imperatoriaus arklidėse, mirza Nadžabatai Cha­nai. – Džahanarai staiga įkyrėjo ši kalba ir Nadžabato domėjimasis žirgu. Įsakė šį vakarą jį atvesti į čaugano aikštę dėl jo istorijos ir kil­mės. Arklidėse, skirtose Badachšano žirgams, tokių kaip šis yra dar trisdešimt devyni, pasak gandų, visi Bukefalo palikuonys, ir iš tikrųjų puikūs. Bet ji irgi puiki.

124 indu sundaresan

Lyg suvokęs, ką mąsto princesė, vyras pakėlė galvą ir pirmą kartą pažvelgė jai tiesiai į akis. Veido išraiška buvo neperprantama, bet jis pasiliko. Džahanara neabejojo, kad juodu yra stebimi, ne tik arkli­ninkų ir Iško Bego, bet ir kitų žmonių, kurių darbas šnipinėti, skleisti paskalas ir šmeižti. Tačiau ji nieko nepaisė ir įsakė Nadžabatui Cha­nui ateiti čia, iš dalies todėl, kad buvo imperatoriaus haremo begam sahib, galingiausia rūmų moteris, iš dalies todėl, kad norėjo pabūti su juo. Pajutus jo žvilgsnį, princesės kūną nupurtė šiurpulys, nes didikas buvo visai arti, vos už kelių pėdų, – jei būtų ištiesęs ranką kaip prie arklio, būtų galėjęs ją paliesti.

– Jums nebūtina pasilikti, mirza Nadžabatai, – tyliai pasakė Dža­hanara. – Dėkoju, kad atėjote, bet puikiai žinote, kad tai pavojinga, o man negresia toks pavojus kaip jums.

Valandėlę Nadžabatas Chanas tylėjo, ir Džahanara pajuto, kaip rausta nuo jo įdėmaus žvilgsnio. Čia, mėlynoje nakties tamsoje, su­sidrovėjo. Kaip jaustųsi miegamajame, pamanė, kur ant sienų degtų žvakės, apšviesdamos jo veidą, atskleisdamos jausmus?

– Palenktyniausim, Jūsų Šviesybe?– Ar jūs žaidžiate čauganą, mirza Nadžabatai Chanai? – Džaha­

nara stengėsi, kad balsas nevirpėtų.Jis giliai įkvėpė.– O, štai kas. Žaidžiu.Džahanara nušvito, jos veido išraiška sušvelnėjo, deimantai plau­

kuose, apšviesti vėsios melsvos mėnesienos, sužaižaravo.– O ką daugiau veikti čaugano aikštėje?– Tikrai, ką, Jūsų Šviesybe? Aš, kvailys, maniau, kad jūs galbūt ne­

mokate... – tarė Nadžabatas Chanas, ir jo balse skambėjo susižavėjimas.– Girdėjau, jūs puikiai žaidžiate.– Ne, Jūsų Šviesybe. Viso labo gerai. Nemanau, kad esu neku­

klus, nes yra daug geresnių už mane žaidėjų. Jo Šviesybė princas Au­rangzebas neprilygstamas.

– Pažaiskime? – pasiūlė Džahanara ir atsainiai kilstelėjo dešinę ranką. Šalia kaip iš žemės išdygo du arklininkai ir padavė čaugano

125Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

lazdas. Nadžabatas Chanas gavo medinę su sidabriniais aptaisais ir net tokioje šviesoje išvydo sidabrines persiškas eiles, apdainuojančias žaidimą. Džahanaros lazda buvo panaši, tik kiek trumpesnė ir aptai­syta auksu. Metalas blausiai švytėjo jų rankose.

– Žaidimas pavojingas, Jūsų Šviesybe, – tarė Nadžabatas Chanas.– Tik prastiems jojikams, mirza Nadžabatai, – atsakė princesė

Džahanara, spustelėjo pentinais žirgą ir nujojo. – Kalbama, kad aš viena geriausių žaidėjų, – atsklido jos balsas vėsioje naktyje. – Esu tokia nekukli, kad prisipažįstu.

Kai jie pasiekė aikštės vidurį, Iškas Begas sušuko: „Nuo!“, uždegė ritulį ir sviedė į dangų. Ugnis vos ruseno, kai atlėkęs ritulys nukrito ant žemės tarp jų. Iškart aplink lauką suliepsnojo mažučiai deglai, žymėdami ribas. Pirmiau vakare aikštę buvo apšvietę didesni deglai, laikomi aukštai, kad būtų matyti kiekvienas kampelis, o ritulys buvo nusagstytas stikliukais ir pusbrangiais akmenimis, kad žaižaruotų nuo liepsnos atšvaitų.

Džahanara ir Nadžabatas Chanas ridinėjo paprastą medinį ritulį iš kinšuko medienos, nes ji buvo sunki, kieta ir degė lėtai. Kinšukai augo visoje Indo–Gango lygumoje, klestėjo kaitrioje saulėje, sausro­je ir prastoje dirvoje. Net dabar, kai Džahanara pasilenkusi trenkė per liepsnojantį ritulį ir jis nuskriejo prie Nadžabato vartų kitame gale, kinšukų giraitė Agros tvirtovės sienos papėdėje žydėte žydėjo. Tokiu laiku vietoj lapų juodos gumbuotos medžių šakos apsipylu­sios oranžiškai raudonų žiedų kekėmis. Žiedai beveik nekvepia, bet nepaprastai gražūs – giedrą dieną žydro dangaus fone atrodo, kad medžiai liepsnoja.

Juodu žaidė apie valandą ir visą tą laiką nesikalbėjo, net baigę čakarą�, trunkantį septynias minutes. Septynios minutės žaidimo, penkios minutės poilsio. Per kiekvieną čakarą Džahanara keisdavo žirgą – arklininkas nuvesdavo suplukusį gyvulį ir atvesdavo kitą, ne­sukaitusį, žvalų. Kiekvienas žirgas turėjo Bukefalo žvaigždę kaktoje,

� Čakaras – žaidimo tarpsnis, raundas.

126 indu sundaresan

ir Nadžabatas Chanas pamažu apsiprato su mintimi, kad tokiais pui­kiais gyvuliais jodinėjama viso labo žaidžiant čauganą. Jam irgi buvo vedami žirgai iš imperatoriaus arklidžių, ne tokie įstabūs kaip Dža­hanaros, bet Nadžabatas Chanas nesipiktino. Iš pradžių jis prilaikė savo arklį, leido princesei išmušti ritulį ir net nublokšti vartų pusėn. Bet netrukus suvokė, kad ji puiki jojikė ir ne blogesnė čaugano žai­dėja, todėl užgniaužė norą elgtis tauriai ir maloniai. Žemė dundėjo, žirgai šuoliavo, žaidėjai sunkiai kvėpavo, kol jiems galų gale įskaudo rankas ir šlaunis. Bežaidžiant nuo Jamunos pakilo tirštas rūkas ir nu­šliaužė gatvėmis į Agros tvirtovę, paskui įsiveržė į aikštę. Netrukus abu girdėjo tik savo švokštimą ir arklių pūtavimą, o liepsnojantį ritu­lį, žaižaruojantį auksu baltame rūke, vos pajėgė įžiūrėti.

– Laikas baigti, Jūsų Šviesybe, – tarė Nadžabatas Chanas, prijo­damas prie Džahanaros. Juodu gaubė balta rūko marška, oras atvėso, bet abu buvo taip sušilę, kad nepajuto permainos.

– Taip, – sutiko Džahanara. – Nebematau, kur joju.Amyras paėmė jos ranką, ir Džahanarai iš džiaugsmo apsisuko

galva. Širdis krūtinėje daužėsi ir spurdėjo, kai šilti jo pirštai suspau­dė jos delną. Princesė nuleido akis, iš susijaudinimo nebegalėdama žiūrėti į jį.

– Mūsų kelias man visiškai aiškus, Jūsų Šviesybe, – tarė Nadža­batas Chanas. – Aš žinau, kur jojame. – Jis nusilenkė tebesėdėdamas ant žirgo. – Negaliu nesutikti su jumis dėl vieno dalyko – jūs iš tikrų­jų turite teisę vadintis gera jojike. Be to... nusipelnėte pagyrimo dėl Hūglio įvykių, Jūsų Šviesybe.

Ji vėl paraudo.– Jūsų pagalba buvo neįkainojama.– Parašiau jums kelis žodžius apie padėtį, Jūsų Šviesybe. Jūs pui­

kiai patarėte Jo Didenybei. Jo laimė, kad turi jus. Tiesą sakant, kiek­vienam vyrui būtų laimė.

Jis delsė, lyg būgštaudamas, kad pasakė per daug, ir Džahanara tarė:– Laimingai grįžkite, mirza Nadžabatai Chanai. – Ji nusijuokusi

ištraukė ranką. – Tai neišmintinga.

127Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

– Kaip aną kartą? – paklausė jis. Džahanara suglumusi suraukė kaktą. – Nesvarbu, – pridūrė Nadžabatas Chanas, – dabar žinau ir lauksiu kito jūsų kvietimo. Iki pasimatymo, Jūsų Šviesybe. Ačiū.

Po valandos į savo kambarius Džahanara įžengė pavargusi, visą kūną skaudėjo, bet ji niūniavo iš džiaugsmo. Čauganas pateisino jos viltis dėl Nadžabato Chano. Jei mama būtų gyva, dukteriai nereikėtų taip elgtis, – mama būtų pasakiusi, kad duktė turinti tekėti už šio vyro, nesvarbu kurio, ir ji būtų paklususi. Nors gal būtų paprašiusi Iško Bego kai ką sužinoti apie jaunikį ir gal net nesutikusi. Bet dabar ji pati turi savimi pasirūpinti. Tai moters darbas, nei tėvui, nei bro­liams netinkamas, be to, jie nepatyrę, santuoka jiems pirmiausia – po­litinė sąjunga ar kraitis. Moteriai visada reikia daugiau. Džahanarai Nadžabatas Chanas bus vienintelis vyras. Tiesa, jis jau vedęs, turi dvi žmonas, bet po vestuvių su ja, nusprendė Džahanara, daugiau žmonų nebus, o ankstesnės irgi nieko nebereikš.

Paskui ji patenkinta užmigo ir nieko nesapnavo. O kitoje zananos pusėje, balkone su vaizdu į Jamuną, ant baliustrados rymojo Rošana­ra Begam, negalėdama užmigti. Ji stovėjo tenai, kol saulė susigrąžino dangų. Kai prieš rytinę tėvo džharokhą apsisuko eiti į savo kamba­rius, buvo matyti, kad apsiverkusi. Bet rengėsi ji kruopščiai, o akis apsiplovė šaltu vandeniu, kad nebūtų tokios paraudusios. Išeidama įspraudė kumščio didumo aksominį maišelį sidabro monetų už durų stovinčiam eunuchui, vidury nakties grįžusiam iš čaugano aikštės ir kažką pašnibždėjusiam miegančiai princesei į ausį.

Metų pradžioje, kai priekiniame Šviesos antkapio kieme dar nebu­vo paminėtos pirmosios Mumtaz Mahal metinės, imperatorius Šah Džahanas įsakė apsiausti portugalų gyvenvietę Bengalijoje prie Hū­glio, rytiniame imperijos pakraštyje.

Kadangi apie portugalų maištą – nors vargu ar tai tinkamas žo­dis – jai ir Darai pirmas pranešė Nadžabatas Chanas pakeliui į Agrą, Džahanara jam nusiuntė du laiškus dėl įvykio. Tai buvo paprastas

128 indu sundaresan

oficialus raštas, nes Nadžabatas Chanas negalėjo įžengti į imperato­riaus haremą ar susitikti su ja viešai, nesmailindamas liežuvių. Bet į laiškus, atplėštus ir perskaitytus zananos eunuchų, vergų, sugulovių ar giminaičių akivaizdoje, niekas nekreipė dėmesio. Daugumai mo­terų politika nerūpėjo, o Džahanara tegu domisi, jei nori.

Princesei teko atplėšti Darą nuo hinduizmo studijų su brahma­nais, atvykusiais jo mokyti, ar nuo įvairių malonumų: su haremo šo­kėjomis, su žonglieriais, su beždžionių dresuotojais.

– Gana, Dara, surimtėk. Ką reikia daryti po įvykių Hūglyje? – Dža­hanara pyktelėjo, nes Daros dėmesys vėl nukrypo į skaitomą knygą.

– Negi svarbu, Džahan? – paklausė Dara. – Po savaitės kelsime mamos mirties metines, o tu suki galvą dėl svetimšalių, kurie pasista­tė tvirtovę Gholghate ir pasivadino mažučio žemės ruožo valdovais. Kažkur garuojančiuose, įkaitusiuose, moskitų pilnuose Bengalijos įlankos vandenyse. Negi tai svarbu?

– Mirza Nadžabatas Chanas mano, kad reikia ką nors daryti.Dara vangiai kilstelėjo antakį.– Tikrai? Ko taip domiesi mirza Nadžabatu Chanu?– Jis man padėjo. Dara, tėvas tokios būsenos, jog nesusidoros, pats

supranti, bet galvoji tik apie pramogas. Hūglio nepaisyti negalima. Portugalai kasdien vis labiau pučiasi, reikia jiems pakirpti sparnus.

Princas Dara Šikohas papurtė galvą, ir Džahanara atsiklaupė ša­lia. Jis nenori klausyti sveiko proto, nes susidraugavo su jėzuitų kuni­gais Agroje, ypač tėvu Anri Biuzė, ir kviečiasi juos į savo kambarius ginčytis dėl tikėjimo su hinduistų, budistų ir džainų dvasininkais. Toks domėjimasis visiškai suprantamas, bet jos ausis pasiekė Aurang­zebo perduotos kalbos apie murmėjimą rūmuose, neva Dara apleido islamo priesakus, neva per daug domisi svetimomis religijomis ir per mažai sava. Kol kas tokių šnekų nedaug ir jos nesvarbios, be to, ne­teisingos. Džahanara žino, kad Daros smalsumas ir pakantumas tėra mąstančio žmogaus savybės, bet net tokios užuominos pavojingos. Jie musulmonai, islamas – vienintelis jų tikėjimas, neįsivaizduojama, kad Hindustano imperatorius Mogolas išpažintų ar atsidėtų kitai re­

129Š e š ė l i ų p r i n c e s ė

ligijai. Dara turi būti atsargesnis. Bet kaip jam paaiškinti? Dėl savo įsitikinimų jis užsispyręs tiek pat, kiek vangus dėl politikos.

Ji atsiduso, ir Dara tarė:– Apie Hūglį žinau ne mažiau už tave, Džahan, pasiųsime ten

kariuomenę. Paprašiau tėvo pasiųsti firmaną Kasymui Chanui, Ben­galijos valdytojui, kad jis apgultų portugalų gyvenvietę Hūglyje ir nušluotų ją nuo žemės paviršiaus. Neliks nė vieno vyro, o moterys ir vaikai vergaus mums iki mirties.

Taip ir atsitiko. Puolimas turėjo būti veržlus, triuškinamas ir baigtis greitai, bet, visų nuostabai, portugalai laikėsi neįtikėtinai il­gai – net tris mėnesius. Gera pamoka, mąstė Džahanara dabar, 1632 metų gruodžio mėnesį: neverta leisti svetimšaliams taip įsigalėti Mo­golų žemėje, kad jie ją pradėtų laikyti sava.

Portugalai Indijos pakrantėje pirmiausia išsilaipino penkiolikto amžiaus pabaigoje, kai Vaskas da Gama priplaukė kažkokią pietų karalystę ir apdairiai išsinešdino, sudaręs su vietos valdovu miglotą prekybinę sutartį ir palikęs būrį karių gyvenvietei įkurti. Pirmasis Mogolų imperatorius į Hindustaną įsiveržė tik 1526 metais, daugiau kaip po ketvirčio amžiaus. Paskui į Mogolų rūmus atvyko anglų pa­siuntiniai, vadovaujami sero Tomo Rou, ir aibė Ost Indijos bendro­vės atstovų olandų. Iš visų šių svetimšalių karščiausiai į imperijoje vykstančius susirėmimus kišosi portugalai, pamažu grobdami žemes vakarinėje pakrantėje: Bombėjų, Damaną, Dyju ir Goa, kur yra Por­tugalijos vicekaraliaus Indijoje būstinė. Jie įsiveržė ir į rytinę pakran­tę, į Bengalijos įlanką ir jos apylinkes, įsikūrė pirmiausia Satgaone, paskui, kai upės vanduo uždumblėjo ir uostas nebetiko dideliems laivams, persikėlė į Hūglį prie Hūglio upės.

Hūglyje portugalai pradėjo dideles statybas – iškilo Gholghato tvirtovė, jėzuitų bažnyčia, seminarija, puikūs gyventojų rūmai. O kai sostą po imperatoriaus Džahangyro mirties paveldėjo Šah Džahanas, svetimšaliai taip suįžūlėjo, kad teko sulyginti gyvenvietę su žeme. Reikėjo atsižvelgti į imperatoriaus Šah Džahano ir jo mylimiausios dukters, begam sahib Džahanaros, rūstybę ir galią.

130 indu sundaresan

Po apsiausties Hūglis buvo sugriautas. Penki tūkstančiai gyven­vietės vyrų buvo žiauriai išžudyti. Moterų ir vaikų vilkstinė pėsčiomis kaip gyvuliai patraukė iš Hūglio į Agrą, apie septynis šimtus pen­kiasdešimt mylių. Pasiekę sostinę, jie turėjo rinktis: atsiversti į islamą arba mirti. Galų gale dauguma atsivertė ir buvo atiduoti amyrams į haremus arba tapo vergais.

Sužinojusi apie pergalę, Džahanara užtiko Darą sode, niūriai ste­beilijantį į tamsius popietės šešėlius po tamarindu.

– Kas atsitiko? – paklausė ji.– Tėvai jėzuitai nebeateis į mano religines diskusijas, – atsakė

sosto įpėdinis.– Dara. – Sesuo uždėjo ranką jam ant peties. – Neužjausk jų ir

nepasikliauk žmonėmis, kurie tėra tarnai tavo šalyje. Geras ir teisin­gas imperatorius taip nesielgia. Vadinasi, tu irgi turi išmokti.

Jis nubraukė lapus nuo žalios tamarindo šakelės ir išbarstė ant žemės.

– Aš noriu vesti, Džahan, – tarė. – Laikas šiam geram imperato­riui susilaukti sūnų, nes jų reikia imperijai.

– Ką? – paklausė ji, pralinksminta jo nuotaikų kaitos. – Turi ką nors nusižiūrėjęs ar man ieškoti?

– Nadirą, – beveik droviai atsakė Dara.Pusseserė, pamanė Džahanara, dėdės Parvezo duktė, grįžusi su

jais į Agrą iš Burhanpuro. Gerai pasirinkta – ji karališkos kilmės ir neturi brolių, kurie ateityje pridarytų Darai rūpesčių, užsigeidę sos­to. Be to, Nadirą jie pažįsta nuo mažens.

– Pasikalbėsiu su tėvu, – tarė ji stodamasi ir pamanė, kaip lengva Darai vesti, ir dar geidžiamą moterį. Jei ji pati galėtų pasirūpinti... Todėl po kelių mėnesių pakvietė mirzą Nadžabatą Chaną į pasimaty­mą čaugano aikštėje, netyčia pradėdama atvirą, nors ir nepripažintą karą su seserimi.