Birutė Strukčinskienė

UDK 616-053.2 St362

Recenzavo:

Prof. Leif Svanstrom,

PSO Bendruomenės saugos skatinimo centro vadovas,

Karolinskos universitetas, Stokholm, Švedija

Prof. Ragnar Andersson.

Švedijos nacionalinės vaiko saugos komisijos narys.

Karlstado universitetas. Karlstadas. Švedija

Prof. habil. dr. Sigitas Pranckevičius.

Kauno medicinos universitetas

Redaktorė Roma Nikžentaitienė

Viršelio dailininkė Jūratė Bizauskienė

ISBN 9955-456-72-8

C Birutė Strukčinskienė.

T U R I N Y S

1. Įžanga 9

2. Sužalojimų prevencijos būdai 11

3. Saugios bendruomenės programa 15

4. Vaiko psichosocialinis vystymasis ir traumų rizika 24

5. Vaikų sužalojimai namuose 29

5.1. Nelaimingi atsitikimai virtuvėje ir jų profilaktika 31

5.2. Nelaimingi atsitikimai kambariuose ir jų profilaktika 32

5.3. Nelaimingi atsitikimai vonios kambaryje ir jų profilaktika 34

5.4. Nelaimingi atsitikimai tualete bei sandėliuke ir jų profilaktika 35

5.5. Nelaimingi atsitikimai, susiję su laiptais, ir jų profilaktika 36

5.6. Nelaimingi atsitikimai balkone ir jų profilaktika 37

5.7. Nelaimingi atsitikimai sandėlyje bei rūsyje ir jų profilaktika 37

5.8. Nelaimingi atsitikimai garaže ir jų profilaktika 38

5.9. Nelaimingi atsitikimai kieme ir jų profilaktika 39

6. Vaikų eismo traumos 41

6.1. Vaiko sauga automobilio viduje 45

6.2. Eismo nelaimės dėl vairuotojų kaltės ......46

6.3. Vaikų kaip eismo dalyvių mokymas 47

6.4. Dviračių traumos 48

7. Laisvalaikio traumos 51

7.1. Žaidimų aikštelės 51

7.2. Išvykos, ekskursijos 53

7.3. Poilsis prie vandens, paplūdimyje 54

7.4. Fejerverkai, petardos, savos gamybos sprogmenys 57

8. Sužalojimai mokykloje 59

8.1. Sužalojimai fizinio lavinimo pamokoje 59

8.2. Sužalojimai kitose pamokose 61

8.3. Sužalojimai pertraukų metu 61

9. Sporto traumos 64

9.1. Organizuoto sporto traumos 64

9.2. Neorganizuoto vaikų sporto traumos 67

10. Smurtiniai vaikų sužalojimai 69

10.1. Vaikų smurtinių sužalojimų priežastys ir pobūdis 70

10.2. Vaikų smurtinių sužalojimų prevencija 71

11. Sužalojimai, susiję su gyvūnais 73

12. Pabaiga 77

Summary 78

Literatūra 79

8

SAUGI VAIKYSTĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje

dėl įvairių sužalojimų, nelaimingų atsitikimų, smurto, savižudybių miršta apie

5 milijonai žmonių.

1. ĮŽANGA

Sužalojimai ir nelaimingi atsitikimai yra svarbi, aktuali ir, deja, dar neišspręsta problema

Lietuvoje ir kitose Baltijos bei Rytų Europos šalyse. Beprasmės mirtys, invalidumas, socialiniai

ir ekonominiai nuostoliai skatina suaktyvinti profilaktinę sužalojimų veiklą.

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, kiekvienais metais Lietuvoje nuo

sužalojimų miršta apie 5000 žmonių (2000 m. - 5102, o 2001 m. - 5434). Lietuvoje 1999 m. su-

augusiųjų ir paauglių traumatizmas sudarė 94,6 atvejo tūkstančiui gyventojų, o 2000 m. - 101,5

atvejo tūkstančiui gyventojų, vaikų iki 14 metų - 87,5 ir 100,6 atvejo tūkstančiui gyventojų.

2000 m. dėl traumų ir apsinuodijimų į ambulatorinę pagalbą teikiančias asmens sveikatos prie-

žiūros įstaigas kreipėsi 300 846 suaugusieji ir 75 509 vaikai iki 14 metų amžiaus. Lietuvos gy-

ventojų mirčių struktūroje 2000 m. traumos ir apsinuodijimai užėmė III vietą ir sudarė 13,1%

vįsų mirčių.

Lietuvoje palyginti su išsivysčiusiomis Europos šalimis traumas patiria bei nuo jų miršta

gerokai daugiau vaikų, o pagal žuvusiųjų keliuose pėsčiųjų (iš jų ir vaikų) skaičių Lietuva, kartu

.su Lenkija ir Slovėnija, užima pirmaujančias pozicijas. Vien per paskutiniuosius 5 metus Lietu-

vos keliuose ir gatvėse žuvo 256 vaikai, o 6911 sužeista. Nemažai vaikų miršta ir nuo kitų suža-

lojimų. Paskutiniuoju metu Lietuvoje susiduriama su dar viena problema - smurtinių vaikų suža-

lojimų didėjimo tendencija. Jau nebe sensacija pranešimai apie šiukšlių konteineriuose ir sąvar-

r/nuose randamus nužudytus naujagimius, vis daugiau vaikų tampa žiaurių tėvų bei giminaičių,

alkoholikų ar psichikos ligonių aukomis, daugėja vaikų sužalojimų, tarp jų mirtinų, įvykdytų

bendraamžių. Lietuvoje, pirmaujančioje pagal savižudybių skaičių Europoje, vis daugėja vaikų

savižudybių.

Tai rodo, kad vaikai yra nesaugūs jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ir tokia padėtis jokiu

būdu neatitinka Jungtinių Tautų konvencijoje paskelbtos vaikų teisės augti saugioje aplinkoje. Ši

grėsminga situacija kelia nerimą visuomenei, dėl jos reiškia susirūpinimą šalies vadovybė. Pas-

kutiniuoju metu imtasi spręsti susikaupusias problemas aukščiausiu - valstybės ir vietinės val-

9

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

džios struktūrų - lygiu. Lietuvos Sveikatos programoje (1997-2010) numatyta: "Iki 2010 m.

sumažinti traumatizmo atvejų, invalidumo ir mirtingumo dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų

skaičių 30%". Šioje programoje daug vietos skiriama visuomenės švietimui traumų prevencijos

klausimais. Manome, kad ši knyga taip pat prisidės sprendžiant minėtus uždavinius. Joje stengta-

si susisteminti įvairius vaikų sužalojimus, išanalizuoti jų priežastis, nurodyti traumų prevencijos

priemones, kurių efektyvumas įrodytas remiantis šalių, pasiekusių didžiausių laimėjimų šioje

srityje, daugiamete patirtimi. Daug dėmesio skiriama organizacinėms traumų prevencijos prie-

monėms, ypač pabrėžiant labai veiksmingą, visame pasaulyje pripažintą būdą - saugių bendruo-

menių kūrimą.

Manome, kad ši knyga bus naudinga dideliam skaitytojų būriui, ypač tiems, kuriems tenka

didžiausia atsakomybė už vaiko saugumą ir kuriems rūpi sužalojimų prevencijos ir saugos skati-

nimo problemos: tėvams, mokytojams, ikimokyklinio ugdymo specialistams, universitetų ir ko-

legijų studentams, šeimos gydytojams ir bendruomenės slaugytojams bei kitiems medicinos ir

sveikatos įstaigų darbuotojams, sporto treneriams, politikams, policininkams ir kt.

10

SAUGI VAIKYSTĖ

2. SUŽALOJIMŲ P R E V E N C I J O S BŪDAI

Vaikų sužalojimų prevencijos problemos nuo seno traukė įvairių šalių mokslininkų, svei-

katos apsaugos organizatorių ir visuomenės veikėjų dėmesį. Ši veikla ypač suaktyvėjo paskuti-

niaisiais dešimtmečiais. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse (Austrijoje, Šiaurės šalių grupėje),

>pač Švedijoje, apie 50 metų dirbančioje profilaktinį darbą vaikų traumatizmo srityje, pasiekta

labai įspūdingų laimėjimų, - daugiau kaip dvigubai sumažėjo vaikų traumatizmas. Besivystan-

čiose šalyse dar tik žengiami pirmieji žingsniai, tačiau ir jose, turint iš ko imti pavyzdį, be to,

gaunant iš minėtų šalių geranorišką metodinę pagalbą, pastebima teigiamų poslinkių plėtojant

vaikų sužalojimų prevenciją.

Apžvelgus išsivysčiusių šalių patirtį vaikų sužalojimų prevencijos srityje, aišku tai, kad

nepaisant kovos su nelaimingais atsitikimais strategijų skirtumų, visas prevencines programas

vienija bendras principas - teiginys, kad vaikas negali būti nelaimingo atsitikimo kaltininkas.

Vaiko saugumu privalo rūpintis suaugusieji, ir tik jie yra kalti dėl nesugebėjimo apsaugoti vaiko

nuo nelaimės. Suaugusiųjų pareiga - apsaugoti vaikus nuo jų tykančių pavojų aplinkoje bei mo-

kyti vaikus išvengti nelaimingų atsitikimų. Kuriant vaikų sužalojimų prevencijos programas į

pirmą vietą iškyla saugios vaiko aplinkos sukūrimas. Saugi aplinka nereiškia, kad vaikas turi

augti negalėdamas plaukioti ežere, šliuožti nuo kalniukų ar laipioti, kartais gal kiek ir rizikuoda-

mas. Tačiau daugiausia nelaimių atsitinka dėl konfrontacijos tarp vaiko ir žmonių sukurtos ap-

linkos, kurią formuojant labai mažai rūpinamasi vaiko poreikiais. L. Palme pateikia dramatiškų

pavyzdžių, kai vaikai žūva "atsitiktinai" žaisdami su minomis, apsinuodija žaisdami su skardi-

nėmis nuo pesticidų ar masiškai žūva dėl chemikalų gamykloje įvykusios avarijos. Nieko nėra

tragiškesnio už neapsaugoto vaiko - pėsčiojo mirtį dėl netinkamo automobilių eismo. Nesutvar-

kyti elektros laidai namuose, neatitverti laiptai, neapsaugotos viryklės, išlūžę laiptinės turėklai,

neuždengti vandens nuotekų šuliniai taip pat yra tragiškų nelaimių dėl nesaugios aplinkos prie-

žastis. Tokią aplinką būtina keisti.

Daugelis tyrinėtojų pabrėžia sužalojimų paplitimo ir prevencijos priemonių naudojimo

epidemiologinį pobūdį.

Didžiausi nuopelnai apibendrinant ir sisteminant įvairias vaikų sužalojimų prevencijos

kryptis priklauso amerikiečių mokslininkui Viljamui Hadonui (William Haddon), paskelbusiam

klasikinėmis tapusias 10 sužalojimų prevencijos strategijų. Šios 10 Hadono strategijų, schema-

11

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

i .

2. Separate

3.

4. Modify

6. Train and instruct

7.

8. Supervise

9.

10 H a d o n o s t r a t e g i j ų

(pagal Sven-Olof Gunnarsson)

12

SAUGI VAIKYSTĖ

tiškai pavaizduotos simboliais "vaikas - pavojus/rizika - vanduo", gali būti taikomas visoms su-

žalojimų rūšims.

1. Pirmasis šių strategijų punktas - likviduoti (eliminuoti) pavojų - reiškia visišką pavo-

jaus vaikui pašalinimą, dar vadinamą nuline rizika. Tokia metodika yra pati efektyviausia (pvz.,

užkasus griovį, uždengus kanalizacijos šulinį ar statinę su vandeniu, vaikas neįkris ir nenuskęs).

2. Atskyrimo nuo pavojaus šaltinio pavyzdys gali būti žaidimų aikštelės įrengimas toli nuo

upės ar kitų vandens telkinių.

3. Vaikų izoliavimo nuo grėsmės židinio pavyzdys - prie namų esančio vandens baseino,

statybos aikštelės, gamyklos kiemo ir kitų pavojingų objektų aptvėrimas tvora.

4. Jau egzistuojančios rizikos mažinimas (modifikavimas). Pvz., vaikiškų kėdučių, saugos

diržų naudojimas automobiliuose, sudėtinga ir mažiems vaikams nesuprantamai atidaroma valik-

lių ir kitų namuose naudojamų cheminių medžiagų bei vaistų pakuotė.

5. Aprūpinimas pavojų mažinančiais reikmenimis, pvz., aprūpinimas gelbėjimosi lieme-

nėmis, antkeliais, dviračių šalmais.

6. Treniravimas ir mokymas. Tai gali būti, pvz., mokytojų, sporto trenerių ir kitų už vai-

kus atsakingų asmenų kvalifikacijos kėlimas, vaikų fizinio pajėgumo vystymas, vaikų mokymas

išvengti traumų, drausmės ugdymas.

7. Įspėjimas apie gresiančius pavojus. Tai kelių ženklai, įspėjantys apie pavojingus posū-

kius, nurodantys vaikų perėjimo per gatvę vietas, geležinkelių pervažas. Taip pat įspėjamieji už-

rašai apie pavojingas slidinėjimo trasų atkarpas, susidariusias kliūtis, kelio taisymo darbus, atsi-

radusias jūroje duobes. Užrašai ant vaistų dėžučių ir pavojingų cheminių medžiagų etiketėse

Saugoti nuo vaikų!" irgi įspėja saugotis nelaimės.

Kanados profesorius J. H. Ridas (J. H. Read) aprašė Kalgario užtvankos istoriją, kai kalnų

upės Bou atšakomis besileidžiantys kanojininkai, baidarininkai ir kiti vasaros pramogų mėgėjai,

netyčia patekę į nepavojingai atrodantį krioklį, būdavo įtraukiami į apačioje susidarančius sūku-

rius, todėl daugelis jų nuskęsdavo. Nemažu atstumu iki užtvankos pastačius įspėjamuosius žen-

klus ant tiltų ir vedančiuose link upės keliuose bei įrengus užtvaras upėje, per šešerius metus ne-

raskendo nė vienas žmogus.

8. Vaikų prižiūrėjimas yra svarbi suaugusiųjų pareiga, kurios nevykdymas tampa daugelio

tragiškų atsitikimų priežastimi. Pastaruoju metu daugelyje civilizuotų šalių griežtinama tėvų at-

sakomybė už prastą vaikų priežiūrą, svarstomos teisminių sankcijų taikymo galimybės.

9. Gelbėjimas. Skęstančiųjų gelbėjimas, vaikų išnešimas iš degančio namo - akivaizdus

kelio užkirtimas galinčiai įvykti nepataisomai nelaimei. Didelę reikšmę turi kvalifikuota ir sude-

rinta gelbėjimo ir greitosios pagalbos tarnybų veikla, visuomenės mokymas teikti pirmąją medi-

13

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

cinos pagalbą nukentėjusiesiems, ypač vaikams, viešose vietose veikiantys telefonai (greitajai

pagalbai iškviesti).

Tikrą perversmą teikiant skubią pagalbą padarė Vokietijoje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse

pradėti naudoti greitosios pagalbos medikopteriai. Jais galima per kelias ar keliolika minučių nu-

gabenti sunkiai sužalotus asmenis į specializuotas gydymo įstaigas.

10. Gydymas ir reabilitacija. Sužeistųjų gydymas ir reabilitacija gal ir nepriklausytų pre-

vencijos sferai, bet šių priemonių kokybė padeda sušvelninti sužalojimų padarinius, sumažinti

mirtingumą nuo traumų ir invalidumą.

Kad vaiko saugios aplinkos kūrimo priemonės būtų veiksmingos, jos turi būti vykdomos

aukščiausiu valstybės lygiu. Valdžios atstovus tą daryti įpareigoja Jungtinių Tautų Vaiko teisių

konvencija, kurios 31 straipsnyje sakoma, kad "kiekvienas vaikas turi teisę ilsėtis ir žaisti saugio-

je aplinkoje, atitinkančioje jo amžių". Įtvirtinti tas vaiko teises privalo atitinkami įstatymai, nu-

matantys sankcijas už jų nevykdymą. Šalyse, kuriose pasiekta nemažų laimėjimų traumatizmo

profilaktikos srityje, remiamasi būtent tose šalyse priimtais įstatymais.

Švedijoje, kuri pasaulyje yra pripažinta viena iš lyderių vaikų sužalojimų prevencijos srity-

je, teigiamų rezultatų pasiekti padėjo įstatymai, rodantys valdžios rūpinimąsi vaiko sauga. Išleis-

ta daugelis įstatymų galios aktų, apimančių įvairias visuomenės veiklos sritis, susijusias su gyve-

namąja aplinka. "Planavimo ir statybų akte" bei "Naujų statybų reglamentavimo taisyklėse" nu-

rodyti gyvenamųjų namų, durų, laiptų, balkonų, virtuvės įrangos, elektros instaliacijos, baldų,

vaikiškų lovyčių ir kėdučių bei kitų namų aplinką sudarančių objektų standartai ir reikalavimai.

Juose svarbią vietą užima reikalavimai užtikrinti vaiko saugą gyvenamoje aplinkoje. Ypatingas

dėmesys skiriamas ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų patalpoms (langai su fiksatoriais, nedūžtan-

tys durų ir langų stiklai, saugi elektros įranga ir kt.), šių įstaigų kiemams, sporto aikštelėms ir jų

įrangai. Labai palankus vaikams yra "Kelių eismo dekretas". Šiame dekrete daug vietos skiriama

eismo aplinkos saugumo reikalavimams: nukreipti intensyvų automobilių eismą į miesto pakraš-

čius, atskirti dviračių ir pėsčiųjų takus, įrengti pėsčiųjų perėjas, šviesoforus ir kt. Žaislų saugumo

reikalavimai nurodyti "Žaislų saugumo standartuose", atitinkančiuose Europos Sąjungos standar-

tus. Nemažai vaiko aplinkos saugumo reikalavimų pateikia "Sveikatos apsaugos aktas", "Sveika-

tos ir medicinos tarnybos aktas", "Nacionalinės sveikatos ir socialinio aprūpinimo tarnybos di-

rektyvos" ir kiti saugią vaiko aplinką reglamentuojantys įstatymai ir potvarkiai. Už minėtų įsta-

tymų vykdymą yra atsakingos atitinkamos vykdomosios valdžios institucijos, o visos šios veik-

los priežiūra ir koordinavimas patikėtas vyriausybės sudarytai Nacionalinei vaiko aplinkos tary-

bai. Pastaruoju metu vaiko saugos srityje daug dirba Švedijos nacionalinė vaiko saugos komisi-

ja.

14

SAUGI VAIKYSTĖ

Neseniai Švedijoje vykusiame simpoziume buvo pabrėžtas dar vienas reikšmingas aspektas

- paties vaiko vaidmuo sužalojimų prevencijoje. Svarbu ne tik saugoti vaikus, bet ir ugdyti jų

supratimą bei gebėjimą veikti įvairiomis aplinkybėmis. Tai padės išvengti nelaimingų atsitikimų

ir išsaugoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybes.

3. SAUGIOS B E N D R U O M E N Ė S P R O G R A M A

Šiandien įvairiose pasaulio šalyse vykdoma Švedijoje sukurta Saugios bendruomenės pro-

grama, kuri efektyviai padeda mažinti sužalojimų skaičių.

Remiantis "PSO ideologija "Sveikata visiems", 1975 m. Švedijoje buvo sukurta pirmoji

Saugios bendruomenės programa, kurios idėja vėliau išplito po visą pasaulį. Pasaulio sveikatos

organizacijos (PSO) nuomone, vykdant sužalojimų prevenciją, pagrindinis vaidmuo tenka vieti-

nei bendruomenei. PSO atkreipė dėmesį į nepaprastai svarbų vietinės valdžios ir savanoriškų or-

ganizacijų vaidmenį sužalojimų profilaktikoje. Ilgalaikę, visapusišką Saugios bendruomenės

programą apibrėžia PSO nustatyti kriterijai, kuriais remiantis ši programa apima visas amžiaus . V i

grupes, sritis, situacijas, į prevencinę veiklą įtraukiant ir valstybinį, ir nevalstybinį bendruomenės

sektorius. Svarbų vaidmenį vaidina tarpsektorinis bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas,

sužalojimų dažnumo ir priežasčių stebėjimas, informacijos apie patirtį sklaida savo šalyje ir už-

sienyje.

Šiuo metu Pasaulio sveikatos organizacijos kuruojamą "Saugių bendruomenių tinklą" su-

daro miestai ir bendruomenės, esantys įvairiuose pasaulio kontinentuose, tiek gerai išsivysčiusio-

se, tiek ir besivystančiose šalyse.

Saugios bendruomenės kūrimo iniciatyva. Švedijos patirtis

1975 m. Švedijoje sukurta Falšiopingo nelaimingų atsitikimų prevencijos programa FAPP

(.Falkoping Accident Prevention Program) buvo Saugios bendruomenės programos užuomazga.

Švedų specialistai pirmieji pripažino, kad sužalojimai yra viena iš svarbiausių visuomenės svei-

katos problemų. Jie atkreipė dėmesį į nepaprastai svarbų vietinės valdžios ir savanoriškų organi-

zacijų vaidmenį prevenciniame darbe. Programa, į kurią buvo įtraukta apie 32 000 gyventojų,

rėmėsi informavimu, švietimu, stebėjimu ir aplinkos keitimu. Šiuo metu FAPP yra žinoma kaip

pirmoji visapusiška programa, taikoma saugiai gyvensenai ir sužalojimų prevencijai vietinėje

15

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

bendruomenėje. Jos pagrindinis principas - įvairius saugios gyvensenos stiprinimo būdus ir visas

sužalojimų prevencijos rūšis reikia taikyti visose srityse, visoms amžiaus grupėms, įvairiomis

aplinkos sąlygomis ir įvairiose situacijose; į šią veiklą reikia įtraukti ir valstybinį, ir nevalstybinį

bendruomenės sektorius.

1978 m. Falšiopinge buvo pradėtas sužalojimų registravimas, o nuo 1979 m. taikomos in-

tervencinės priemonės. Po trejų metų bendras sužalojimų skaičius sumažėjo net 23%: buitinių

sužalojimų 26,7%, darbo traumų 27,6%, transporto traumų 27,7%, kitų sužalojimų 0,8%. Per tą

patį laiką kitų skubios pagalbos atvejų, nesusijusių su nelaimingais atsitikimais, skaičius nesu-

mažėjo. Sužalojimų namuose skaičius 1000 gyventojų sumažėjo nuo 26 per metus 1978 metais

iki 17 - 1982 metais. 1978 metais 1000 darbingų asmenų registruotos 49 traumos darbe per me-

tus, 1982 metais - tik 34.

1980 metų pradžioje FAPP pavyzdžiu panašios programos buvo sukurtos Motaloje ir Lid-

šiopinge. Pacientų, sužalotų nelaimingų atsitikimų metu ir gydytų sveikatos priežiūros įstaigose,

skaičius Motaloje sumažėjo 41%. Prevencinės programos^eorija rėmėsi sveikos gyvensenos stip-

rinimo koncepcijomis, o( strategija - bendruomenės įtraukimu į aktyvią prevencinę veiklą. Pro-

gramos tikslai, kurie sutampa su saugios bendruomenės kriterijais, buvo tokie: sukurti įvairius

sektorius apimančią darbo grupę, į aktyvią veiklą įtraukti vietinę bendruomenę, siekti, kad pro-

grama apimtų visas amžiaus grupes, vyktų įvairiomis aplinkos sąlygomis ir įvairiose situacijose,

programos vykdymo metu nuolat būtų kontroliuojamos gyventojų rizikos grupės ir nustatomi

pavojingi aplinkos veiksniai.

Sužalotų pacientų, gydytų ambulatorinėse įstaigose Motaloje, skaičius sumažėjo 13%: nuo

119 tūkstančiui gyventojų per metus iki 104. Kontrolinėje grupėje sužalojimų skaičius atitinka-

mai buvo 104 ir 106. Sužalotų pacientų, gydytų ligoninėse, skaičius sumažėjo 15%, o kontroli-

nėje grupėje sužalojimų skaičius nepakito. Sužalojimų skaičius Motaloje ženkliai sumažėjo viso-

se amžiaus grupėse ir įvairioje aplinkoje. Nuo 1983 iki 1989 metų dėl sumažėjusio sužalojimų

skaičiaus 39% sumažėjo lovadienių skaičius skubiosios pagalbos ligoninėse. Tuo pat metu lovų

naudojimas ligoninėse dėl kitų priežasčių sumažėjo tik 9%.

Kitame Švedijos mieste Lidšiopinge taip pat buvo įgyvendinama panaši Nelaimingų atsi-

tikimų prevencijos programa. Jos vykdymo metu įvairūs specialistai analizavo esamą padėtį ke-

turiose kaimyninėse savivaldybėse ir visoje Skaraborgo apskrityje. Programoje išskirti penki

elementai: sveikatos priežiūra sužalojimų atvejais, informacijos kaupimas, saugaus elgesio mo-

kymas, stebėjimas bei aplinkos tobulinimas. Programos eiga vertinta vadovaujantis sveikatos

darbuotojų stebėjimais ir ataskaitomis, publikacijomis, bendruomenės narių apklausa. Rezultatai

vertinti analizuojant ligoninių statistikos skyrių informaciją. Sužalotų pacientų skaičius per me-

16

SAUGI VAIKYSTĖ

tus, registruojamas priėmimo skyriuose Lidšiopinge, nuo 1983 iki 1991 metų sumažėjo: berniukų

- 2,4%, mergaičių - 2,1%. Kontrolinėje grupėje sužalojimų skaičius padidėjo: berniukų - 0,6%,

mergaičių - 2,25%.

Vėliau Saugios bendruomenės programos pradėjo veikti ir kituose Švedijos miestuose.

2000 metais Saugios bendruomenės vardą gavo dar trys Švedijos miestai: Katrineholmas, Naka

ir Liudvika, taigi šiuo metu Švedijoje yra 14 tokių bendruomenių.

Saugios bendruomenės kitose S kandinavij o s šalyse

Ne tik Švedija turi teigiamą patirtį prevencinėje sužalojimų veikloje. Kitos Skandinavijos

šalys taip pat kuria saugias bendruomenes. Netrukus po Falšiopingo programos išplėtojimo saugi

bendruomenė pradėta kurti Šiaurės Norvegijos mieste Harštade.

Septynerius su puse metų dviejuose Norvegijos miestuose - Harštade ir Trondheime (kon-

trolinis miestas) perspektyvinio kvazieksperimentinio tyrimo metu buvo registruojami staciona-

re gydomų pacientų, kurie nukentėjo per autoavarijas, sužalojimai. Harštade paskutinį stebėjimo

laikotarpio trečdalį (61 - 90 mėnesius) stacionare užregistruota 27% mažiau sužalojimų negu

pirmąjį trečdalį (1 - 30 mėnesius). Trondheime dėl sužalojimų gydomų pacientų skaičius padidė-

jo. Saugios bendruomenės programą vykdančiame mieste ženklus sužalojimų skaičiaus sumažė-

jimas buvo vaikų iki 16 metų amžiaus grupėje tarp dviratininkų (37%) ir pėsčiųjų (54%). Tyri-

mo metu nustatytos dažniausiai pasitaikančių sužalojimų rūšys ir priežastys. Pavyzdžiui, daž-

niausia vaikų nudegimų priežastis buvo karšta kava. Tokie sužalojimai daugiausia įvyksta virtu-

vėje. Du trečdaliai nukentėjusiųjų - berniukai, du trečdaliai - vaikai iki dvejų metų amžiaus.

Vykdant programą jau per pirmuosius 30 mėnesių nudegimų skaičius sumažėjo 53%: nuo 53 iki

25 atvejų 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus. Kontroliniame mieste, esančiame už 1000 km

nuo Harštado, nudegimų skaičius 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus padidėjo atitinkamai

nuo 62 iki 68. Harštade paskutinį programos trečdalį užregistruota 26% mažiau kaulų lūžimų dėl

kritimo namuose, o tarp 65 - 79 metų amžiaus vyrų 49% sumažėjo transporto traumų žiemą.

Šiuo metu Norvegijoje veikia 10 saugių bendruomenių, o artimiausiu metu dar 4 miestai

sieks saugios bendruomenės vardo.

1992 metais Danijoje susikūrė vadinamasis sveikų miestų tinklas. Jo tikslas - sumažinti

sužalojimų skaičių dėl nelaimingų atsitikimų darbe, laisvalaikio metu, įvykus transporto avari-

joms. Daugelį metų buvo registruojami sužalojimai ir vykdoma prevencinė veikla, skirta infor-

muoti bendruomenės gyventojus, keisti švietimą bei aplinką.

17

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

Nuo 2001 metų vasaros Danijos apskrityse Vejle ir Fiune sužalojimų prevencijai taikomas

saugios bendruomenės modelis, o 2001 metų spalio mėnesį saugia bendruomene tapo Viborgas.

Saugios bendruomenės kitose Europos šalyse

Saugios bendruomenės programos sėkmingai vykdomos ir kitose Europos valstybėse.

Jungtinėje Karalystėje saugiomis bendruomenėmis tapo Korkerhilis ir Kastlemilkas. Korkerhily-

je 1977 m. prevencinei programai vykdyti buvo sudaryta bendruomenės taryba, kuri rūpinosi

saugiomis žaidimų aikštelėmis, gatvėmis, geležinkeliais, saugiomis dujų transportavimo siste-

momis, narkomanijos prevencija.

Kastlemilke 1988 metais buvo pradėta Saugaus Kastlemilko programa. Jos tikslas - gerin-

ti saugą keliuose, namuose, laisvalaikio ir žaidimų vietose, daug dėmesio skirti smurto ir nusi-

kalstamumo problemoms. Saugaus Kastlemilko programa yra ir Saugių miestų programos, vyk-

domos Škotijoje, dalis. Šiuo metu Saugių miestų programos veikla įtraukta į Nacionalinę šalies

programą, kurioje yra per 20 saugių miestų (Edinburgo, Dundės, Glamorgano slėnio ir kt.) pro-

jektų.

Keturiolika saugių bendruomenių 1998 metais buvo įkurta Vorarlbergo provincijoje (Aust-

rija). Jos labai sėkmingai dirba netyčinių sužalojimų prevencijos srityje, apima visas amžiaus

grupes. Bendruomenių prevencinės veiklos kryptys - transporto nelaimės, sužalojimai darbe,

namuose, mokykloje, laisvalaikio metu, sportuojant. Vorarlberge nesprendžiamos nusikalsta-

mumo, smurto, savižudybių problemos, nes šiame regione tai nėra aktualu. Iki 2002 metų visa

Vorarlbergo provincija įsitraukė į prevencinį darbą ir 2002 metų balandžio mėn. visas Vorarlber-

gas tapo viena saugia bendruomene. Jozefštado rajonas Vienoje (Austrija) 2002 m. taip pat pri-

pažintas saugia bendruomene.

Saugi bendruomenė įkurta ir Roterdame (Olandija).

Programos Azijoje ir Afrikoje

1997 m. Eldorado Parkas, esantis netoli Johanesburgo (Pietų Afrika), papildė saugių ben-

druomenių tinklą.

Šiuo metu Pietų Korėjos Suvono mieste sparčiai plėtojama Saugios bendruomenės pro-

grama, nes 2002 metų vasario mėnesį 1-oje Azijos šalių tarptautinėje saugių bendruomenių

konferencijoje Suvono miestui buvo suteiktas saugios bendruomenės vardas.

Saugių bendruomenių idėja sėkmingai įgyvendinama ne tik gerai išsivysčiusiose, bet ir be-

sivystančiose šalyse.

18

SAUGI VAIKYSTĖ

Wang Khoi yra mažas Šiaurės Tailando kaimelis. Jo gyventojai verčiasi ryžių auginimu.

9S5 metų pabaigoje pradėtas Nakoon Sawan projektas. Daugiausia dėmesio skirta saugios gy-

ensenos skatinimui, apsinuodijimų, transporto nelaimių prevencijai. Transportui skirta progra-

ma buvo pradėta patraukliais šūkiais, iškabintais prie gatvių kartu su kelio ženklais, o visos mo-

torizuotos eismo priemonės buvo aprūpintos atšvaitais. Ekspertai mokė kelių ir eismo ženklų,

nešinų saugos, kaip išvengti apsinuodijimų pesticidais. Nuo 1985 iki 1988 metų sužalojimų

skaičius sumažėjo 30%.

Teigiami šio projekto rezultatai paskatino kurti "Khon kaen" projektą Šiaurės Rytų Tai-

lande. kuris apėmė informavimą ir švietimą, įstatymų griežtinimą, aplinkos gerinimą, sveikatos

priežiūros tarnybos stiprinimą, pavojingų kelių rekonstravimą, šalmų nešiojimo įstatymo įvedimą

x» o tociklininkams.

Bangladeše, Šerpuro rajone, pradedamas įgyvendinti projektas, kuris ateityje turėtų išsiplė-

:::: į saugios bendruomenės modelį. Jis vykdomas vietovėje, kurioje gyvena apie 400 000 miesto

> :umo gyventojų. Projektas suskirstytas į tris dalis: 1) tiriamas sužalojimų, registruojamų me-

¿cmos įstaigose, pobūdis; 2) analizuojama informacija apie sužalojimų priežastis ir prevencijos

rūdų efektyvumą; 3) kuriama ir administruojama efektyvi sužalojimų priežiūros sistema.

Prevencinės programos veikia ir Vietname. Įvairiose provincijose įgyvendinama sektorių

bendradarbiavimo strategija aktyviai dalyvaujant vietinėms bendruomenėms. Pažangiausios pro-

gramos vykdomos Ben Luc, Cam Trung, Khoai Chau, Thinh Liet, Van Giang provincijose, ku-

rios po kelerių metų rengiasi tapti Saugiomis bendruomenėmis.

Saugios bendruomenės proj ektai Amerikoj e

Saugios bendruomenės idėja nėra paplitusi Šiaurės Amerikoje, ypač Jungtinėse Amerikos

Valstijose. Vis dėlto nacionalinė kampanija "Saugūs vaikai" (Safe Kids) yra labai panaši į Sau-

gios bendruomenės programą. Tačiau kampanija "Saugūs vaikai" orientuota tik į vieną amžiaus

grupę - vaikus iki 14 metų.

Sužalojimų prevencine veikla užsiima indėnų sveikatos tarnybos ir Navacho Nation pro-

grama. Indėnų sveikatos tarnybos dirba kaip kampanijos "Saugūs vaikai" padaliniai, o Navacho

Nation yra pirmoji programa, skirta etninių Amerikos gyventojų saugiai gyvensenai ugdyti. Pre-

vencinė veiklos kryptis - įstatymų sugriežtinimas bei švietimas. Didelis dėmesys skiriamas sau-

giam vairavimui, nudegimų, skendimų bei vaikų traumų prevencijai. Įdiegta sužalojimų preven-

cijos duomenų bazė. Kiekvienoje indėnų sveikatos tarnyboje yra nors po vieną sužalojimų pre-

eacijos specialistą, kuris konsultuoja regiono gentis ir bendradarbiauja su kitomis organizaci-

19

Dir uic j i i v u j v u i i v u i u j j j i j j

! jomis. Šiuo metu vykdomos tokios intervencinės programos: keliaujančių automobiliais vaikų

sauga, saugos diržų naudojimo skatinimas, skendimų, smurto bei nusikalstamumo prevencija,

priešgaisrinių detektorių naudojimo skatinimas, nepakantumas neblaiviems vairuotojams.

Nuo 1988 iki 1990 metųNavacho krašte beveik 30% sumažėjo pacientų, hospitalizuotų po

autoavarijų, skaičius. Be to, dabar saugos diržus čia naudoja 85 - 90% gyventojų, o 1989 me-

tais naudojo tik apie 70%.

Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu veikia dvi saugios bendruomenės: Dalase, Tek-

saso valstijoje, ir Ankoradže, Aliaskoje.

Kanadoje, Ontaryje, nuo 1970 metų pabaigos veikia North Bay sužalojimų prevencijos

programa, o nuo 1992 metų - Peterborou programa. Albertos provincijoje yra vykdomos dar 6

prevencinės programos. Kanadoje šiuo metu veikia trys saugios bendruomenės - Fort Makmary-

je, Brokvilyje ir Rainy Riveryje, o keletas naujų ruošiasi jomis tapti artimiausiu metu.

Centrinėje Amerikoje, Leonėje (Nikaragva), rengiama visapusiška Saugios bendruomenės

programa. Sužalojimų registravimo ir stebėjimo sistema jau taikoma praktiškai, planuojami in-

tervencijų būdai.

Argentinos sužalojimų prevencijos asociacija "COFEPAC" parengė keletą saugios ben-

druomenės veiklą atitinkančių programų. Pasirinkti Tandi ir San Lorenzo rajonai (Buenos Aires)

bei Santa Fe, San Luis ir Posadas miestai, kuriuose bus įgyvendinamas projektas "Kampanija -

saugi bendruomenė".

Saugios bendruomenės Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

Šiuo metu Australijoje veikia devynios, o Naujojoje Zelandijoje - dvi saugios bendruome-

nės. Kai kurių bendruomenių programos buvo pradėtos kurti 1980 metų pabaigoje, jos buvo pro-

jekto "Už geresnę sveikatą" sudėtinė dalis.

Ilavaroje (Australija) Saugios bendruomenės programa pradėta plėtoti 1986 metais. Ji

vykdoma kartu su Sveikų miestų judėjimu. Programa pradėta "Vaiko sužalojimų ir saugos mo-

kykloje" projektu bei saugos tarnybos įkūrimu. Programos rezultatai buvo publikuoti 1993 me-

tais, vertinta pagal ligoninės skubiosios pagalbos skyriaus duomenų analizę. Atsižvelgiant į šiuos

duomenis buvo formuojama bendruomenės informavimo strategija, taikytas kitų šalių patyri-

mas. Per ketverius programos vykdymo metus (1987 - 1991) vaikų sužalojimų skaičius sumažė-

jo 17%, vaikų, hospitalizuotų dėl traumų nukritus, - 14%.

Latroboje (Pietryčių Viktorija, Australija) buvo įvertinta Sužalojimų prevencijos programa.

Atliktas kvazieksperimentinis tyrimas analizuojant sužalojimus prieš intervencijas ir po interven-

20

SAUGI VAIKYSTĖ

cijų bendruomenėje, kurioje gyvena apie 75 000 žmonių. Vertinta, ar efektyvios sužalojimų na-

muose, žaidimų aikštelėse ir sportuojant bei alkoholio vartojimo tarp jaunimo prevencinės prie-

monės. Bendruomenėje buvo organizuota apie 51 000 švietėjiškų susitikimų. Vykdant šią pro-

gramą, 7,3% padidėjo buityje naudojamų saugos priemonių paklausa, buvo pakeista nesaugi arba

atnaujinta susidėvėjusi įranga žaidimų aikštelėse, gyventojai pradėjo dažniau naudoti apsaugos

priemones sportuodami. Tyrimo duomenimis, sumažėjo visų rūšių sužalojimų skaičius; bendrasis

jų skaičius 100-ui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 6594 iki 4821. Ženkliai sumažėjo visų

amžiaus grupių gyventojų, išskyrus vyresnius kaip 65 metų, sužalojimų namuose. Sumažėjo su-

žalojimų laisvalaikio metu bei žaidimų aikštelėse 5 - 1 4 , 15 - 24 ir 25 - 64 metų amžiaus grupė-

se, sporto traumų - 1 5 - 2 4 metų amžiaus grupėje. Šio tyrimo autoriai padarė išvadą, kad sužalo-

jimų mažėja, jei mažinama jų rizika ir daugiau dėmesio skiriama apsaugos veiksniams, o labiau-

siai jų sumažėjo ten, kur prevencinė veikla buvo intensyviausia.

Australijoje saugios bendruomenės veikia Šoroke, Denmarke, Melburne ir kitose vietovė-

se.

Naujojoje Zelandijoje saugių bendruomenių projektai vykdomi Vaitakerėje ir Vaimakariry-

je.

Saugių bendruomenių tinklas. Saugių bendruomenių

rėmimo centrai

Daugelis minėtų sužalojimų prevencijos programų yra įtrauktos į Pasaulio sveikatos orga-

nizacijos saugių bendruomenių tinklą, kurį šiuo metu sudaro apie 70 saugių bendruomenių. Atei-

tyje šį tinklą žada papildyti Kromericas Čekijos Respublikoje, trys Estijos miestai, du Kinijos

rajonai, nemažai Australijos bendruomenių. Informacijos apie šias bendruomenes galima rasti

Saugių bendruomenių interneto svetainėje. jfc-1c

Moksliniais tyrimais ir Saugių bendruomenių patirtimi įrodyta, kad toks sužalojimų pre-

vencijos būdas yra akivaizdžiai efektyvus. Šioms bendruomenėms keliami pakankamai dideli

reikalavimai. Pasaulio sveikatos organizacija yra nustačiusi 12 kriterijų, pagal kuriuos bendruo-

menė pripažįstama saugia, kaip antai:

1. Darbo grupė, kuri rūpinasi sužalojimų prevencija, formuojama iš įvairių sektorių at-

stovų.

2. Į sužalojimų prevencijos veiklą įtraukiama vietinė bendruomenė.

3. Veiklos programa apima visas amžiaus grupes, sritis, situacijas.

21

4. Išskiriamos didesnės rizikos grupės (pvz., vaikai, pagyvenę žmonės) ir didesnės rizi-

kos aplinka; ypač didelis dėmesys skiriamas labiausiai pažeidžiamoms grupėms.

5. Programa turi užtikrinti sužalojimų dažnumo ir priežasčių dokumentavimą.

6. Programa turi būti ilgalaikė (tai ne trumpalaikis projektas).

7. Programai įvertinti naudojami jos efektyvumo rodikliai.

8. Programos metu analizuojamas įvairių bendruomenės institucijų ir organizacijų įnašas

į prevencinę veiklą.

9. Į programos veiklą įtraukiamos sveikatos priežiūros institucijos, kurios registruoja su-

žalojimus ir dalyvauja prevencinėje jų veikloje.

10. Sužalojimų problemos turi būti sprendžiamos visais bendruomenės lygiais.

11. Informacijos apie turimą patirtį sklaida savo šalyje ir užsienyje.

12. Dalyvavimas bendroje saugių bendruomenių tinklo veikloje.

Bendruomenė teikia paraišką Karolinskos universitete (Stokholmas, Švedija) esančiam

PSO Bendruomenės saugos skatinimo bendradarbiavimo centrui (WHO Collaborating Centre on

Community Safety Promotion) ir, jeigu paraiška priimama, pasirašoma abipusė sutartis.

Bendruomenių veiklą padeda plėtoti saugių bendruomenių rėmimo centrai, kurie skleidžia

Saugių bendruomenių idėją, padeda naujoms bendruomenėms tapti saugių bendruomenių tinklo

narėmis. Šiuo metu veikia dešimt tokių centrų: du Kanadoje, du Australijoje, du Švedijoje, po

vieną Austrijoje, Kinijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje. Nauji centrai bus įkurti Norve-

gijoje ir Bangladeše. Informacija apie šiuos centrus irgi yra interneto svetainėje.

Situacij a Lietuvoj e

Saugių bendruomenių kūrimu susidomėta ir Lietuvoje.

2000 m. spalio mėn. įvyko Klaipėdos kolegijos ir Karolinskos universiteto bei Pasaulio

sveikatos organizacijos Bendruomenės saugos skatinimo bendradarbiavimo centro (Stokholmas,

Švedija) organizuotas tarptautinis seminaras "Sužalojimų prevencija ir saugios bendruomenės

koncepcija", kurį vedė svečias iš Švedijos, Karolinskos universiteto Stokholme Visuomenės

sveikatos mokslų departamento vadovas, PSO Bendruomenės saugos skatinimo bendradarbiavi-

mo centro vadovas, sužalojimų prevencijos ir kontrolės, bendruomenės saugos skatinimo eks-

pertas, profesorius Leif Svanstrom. Seminaro metu pirmą kartą Lietuvoje buvo pristatyta saugios

bendruomenės koncepcija, pateikti pavyzdžiai, kaip tokia programa taikoma Švedijoje ir kitose

pasaulio šalyse, aptarta teigiama patirtis, supažindinta su šiuolaikine sužalojimų terminologija ir

jų skirstymu.

22

SAUGI VAIKYSTĖ

_30i m. gegužės 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus inicia-

lu i rendromis Klaipėdos savivaldybės, Klaipėdos kolegijos ir Klaipėdos universiteto pastan-

r mis buvo surengta respublikinė konferencija "Saugių bendruomenių kūrimas". Joje dalyvavo

žmonių iš įvairių šalies savivaldybių, sveikatos priežiūros institucijų, visuomenės sveikatos

= -.t- universitetų, kolegijų, aukštesniųjų mokyklų, kelių policijos. Tai politikai, sveikatos spe-

: .n mokslininkai, dėstytojai, medicinos darbuotojai, studentai, policininkai. Priimta konfe-

m c r :s rezoliucija, kurioje nutarta:

Atkreipti politikų dėmesį į sužalojimų ir nelaimingų atsitikimų situaciją Klaipėdos

bendruomenėje.

1 Ugdyti visuomenės sampratą apie sužalojimų ir nelaimingų atsitikimų prevencijos bū-

tinumą.

3. Skleisti saugių bendruomenių kūrimo koncepciją.

Sudaryti saugios bendruomenės kūrimo iniciatyvinę darbo grupę jos programai pa-

rengti.

5 Parengti projektą ir pateikti svarstyti savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybai.

r Bendradarbiauti ir palaikyti dalykinius ryšius su PSO Bendradarbiavimo centru (WHO

Collaborating Centre on Community Safety Promotion) Karolinskos universitete

Stokholme (Švedija), saugiomis bendruomenėmis bei saugių bendruomenių rėmimo

centrais.

Vykstant intensyviam bendradarbiavimui tarp Karolinskos universiteto bei PSO centro

i :įcrnlme (Švedija) ir Klaipėdos specialistų, daugelis Klaipėdos savivaldybės, Klaipėdos kole-

: i Klaipėdos universiteto, Klaipėdos kelių policijos, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro,

amų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų dalyvavo Pasaulio sveikatos organizacijos Ben-

ar^rb:avimo centro ir Karolinskos universiteto organizuotuose seminaruose, konferencijose bei

seociju v i z i t u o s e Saugios bendruomenės kūrimo klausimais.

Klaipėdos miesto Bendruomenės sveikatos taryba savo veiklos programoje 2002 metais

: m i : e sukurti šešias sveikatos gerinimo programas prioritetinėse srityse. Viena šių programų

m skilta išorinių priežasčių (sužalojimų ir apsinuodijimų) prevencijai.

Tarptautinis bendradarbiavimas paskatino sudaryti Saugios bendruomenės kūrimo darbo

mare :š įvairių institucijų atstovų: Klaipėdos miesto savivaldybės, Klaipėdos kolegijos, Klaipė-

i : i ;suamenės sveikatos centro, Klaipėdos vaikų ligoninės, nevyriausybinės organizacijos "Li-

ma laiptai". Ši grupė, konsultuodamasi su specialistais iš Švedijos, Austrijos bei kitų užsienio

šalim nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. liepos mėnesio produktyviai kūrė programą.

23

UI,f Uit Ui J\UIV̂ JiYUiVJivJVi-<

2002 m. birželio 1 4 - 1 9 dienomis Klaipėdoje, Tauragėje, Jurbarke, Pagėgiuose, Šilalėje

vyko tarptautiniai seminarai (jų atvyko paklausyti ir grupė Rusijos specialistų iš Kaliningrado

srities) "Sužalojimų prevencija ir Saugių bendruomenių programa" (projektą kuravo Klaipėdos

kolegijos Tarptautinių ryšių skyrius kartu su Klaipėdos m. savivaldybės Sveikatos apsaugos sky-

riumi). Seminarus vedė ekspertai iš Švedijos: prof. Ragnaras Andersonas (Karlstado universite-

tas), prof. Kentas Linąvistas (Linšiopingo universitetas), dr. Robertas Ekmanas (Karolinskos

universitetas, Stokholmas), kurie atstovauja Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Bendradar-

biavimo centrui Stokholme. Susipažinę su "Saugios bendruomenės programa Klaipėdos mies-

tui", švedų ekspertai palankiai įvertino jos turinį ir pateikė programos vykdymo rekomendaciją

Klaipėdos miesto Bendruomenės sveikatos tarybai.

2002 m. birželio mėn. programa buvo apsvarstyta Klaipėdos miesto Bendruomenės sveika-

tos tarybos posėdyje, kuriame buvo nutarta ją teikti svarstyti Klaipėdos miesto tarybai. Klaipėdos

miesto taryba apsvarstė programą ir pritarė jos įgyvendinimui.

Saugių bendruomenių idėja susidomėjo ne tik Klaipėdos, bet ir Tauragės, Jurbarko, Pagė-

gių, Šilalės, Kauno, Vilniaus, Marijampolės sveikatos specialistai bei savivaldybių atstovai. Ak-

tyviai svarstomi šios programos įgyvendinimo būdai ir galimybės, vyksta pasitarimai, kaip sau-

gių bendruomenių modelį pritaikyti mūsų šalyje.

4 . VAIKO P S I C H O S O C I A L I N I S V Y S T Y M A S I S

IR T R A U M Ų RIZIKA

Rūpintis savo vaiko saugumu tėvams ir kitiems su mažyliu bendraujantiems žmonėms ten-

ka nuo pat ankstyvos kūdikystės. Įvairių traumų rizika yra labai susijusi su vaiko amžiumi, todėl

suaugusiesiems reikia daug žinių apie vaiko vystymosi ypatumus įvairiais amžiaus tarpsniais.

Šiuolaikinis mokslas naujagimį pripažįsta sąmoninga būtybe. Kaip rašė L. Pernouc

(1998): "Naujagimis nėra virškinanti rankovė, kaip kažkada tvirtinta, valdoma vien tik refleksų.

Priešingai, jis jautresnis ir jausmingesnis, nes negali valingai kontroliuoti savo pojūčių. Šie ru-

dimentiniai pojūčiai greitai tobulėja". Vaiko fizinis, taip pat ir psichosocialinis vystymasis labai

sparčiai kinta ir tobulėja nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų.

Naujagimis fiziškai yra bejėgis. Jis negali keisti savo padėties, nepakelia galvos. Tačiau

kai nemiega, jis įnirtingai spardosi. Naujagimis jau reaguoja į stiprią šviesą ir triukšmą. Jis raukia

kaktą, mirkčioja, skėsčioja rankomis.

24

SAUGI VAIKYSTĖ

1 mėnesio kūdikis, gulėdamas ant pilvo, mėgina pakelti galvutę ir kelias sekundes ją palai-

ko. Pavargęs paguldo galvutę ant šono. Jis mato ir seka ryškų daiktą.

2 mėnesių kūdikis jau neblogai koncentruoja žvilgsnį, įdėmiai seka judantį daiktą. Pakeltą

galvutę jis palaiko ilgiau kaip 10 sekundžių, nors ji siūbuoja į abi puses. Vis dažniau laiko plaš-

:akas pusiau atgniaužtas, bando suimti į jas įdėtą daiktą. Atsiranda pirmoji šypsena.

3 mėnesių kūdikis jau gerai laiko galvą, gulėdamas ant pilvo, bando verstis ant šono. Stip-

ri ii sugniaužia barškutį, įdėtą j am į ranką, traukia jį prie burnos. Ilgai sekioja barškutį žvilgsniu.

Išvydus žmogaus veidą, atsiranda vadinamoji "sociali šypsena".

4 mėnesių kūdikis tvirtai laiko daiktus, žaidžia su jais. Jis gerai verčiasi ant šono ir pilvo.

Dažnai kelia ne tik galvą, bet ir kratinės ląstą, pečius, kartu ištiesdamas kojas (savotiška "kregž-

±itė"). Kūdikis žaidžia plaštakomis, kiša jas į burnytę. Vis dažniau šypsosi, pradeda juoktis bal-

SIL.

5 mėnesių kūdikis jau apsiverčia nuo pilvo ant nugaros. Jis griebia daiktus, kiša juos į bur-

ną, žvilgsniu ilgai sekioja daiktus. Vis geriau skiria akustinius dirgiklius. Kūdikis supranta iš

n—ikos ir intonacijos, kada aplinkiniai kalba su juo griežtai, o kada švelniai, meiliai.

6 mėnesių kūdikis gerai sėdi, bando ropoti. Lengvai apsiverčia nuo nugaros ant pilvo.

Tiksliu rankos judesiu čiumpa žaislus, žaidžia su jais. Sugeba nustatyti, iš kurios pusės sklinda

rusas. Pradeda skirti artimus žmones nuo nepažįstamų.

7 mėnesių kūdikio judesiai darosi vis tikslesni. Jis perima žaislą iš vienos rankos į kitą,

rikei:a iškritusį daiktą. Mažylis gerai ropoja, pats atsisėda. Įsikibęs į lovytės kraštą, atsiklaupia

mzi ¿e.ių. Gulėdamas ant nugaros mėgsta pagriebti savo pėdas ir jomis žaisti. Kūdikiui patinka

i..: artimieji su juo žaidžia, ir savo jausmus išreiškia džiaugsmingu juoku.

8 mėnesių kūdikis, įsikibęs į lovytės kraštą, atsistoja ir bando eiti. Pats sėdasi, gulasi. Daž-

Tki: žaidžia su žaislais, varto juos rankose, bando laikyti žaislą abiem rankomis. Jis jau moka ne-

•ii. * ^ zLiin as atskirti artimus žmones nuo svetimų ir ne kiekvienam leidžiasi paimamas ant rankų.

9 mėnesių kūdikis gerai vaikšto palaikomas už rankų, bando stovėti nesiremdamas, iš-

m csra šliaužti ant pilvo. Jis vis geriau orientuojasi erdvėje, skiria, kas yra viršuje, apačioje,

rr re ir užpakalyje. Noriai ir vis sąmoningiau žaidžia su tėvais bei artimaisiais.

10 mėnesių kūdikis stovi ir keliasi be atramos, bando vaikščioti palaikomas už vienos ran-

1 1 s pradeda koordinuoti abiejų rankų judesius, pvz., dvi kaladėles padaužo vieną į kitą. Ban-

Ai mėgdžioti gestus (pvz., atsisveikindamas moja rankute).

11 mėnesių kūdikis gerai ropoja, palaikomas tvirtai stovi. Eina šonu šalia baldo, už jo pasi-

mk įima s. Palaikomas už abiejų rankų, eina į priekį.

25

uiruie oi ivc/iv^ji vojvj^ji

12 mėnesių kūdikis netvirtai, išsižergęs, bet jau savarankiškai vaikščioja. Rankutėje su-

griebtą daiktą jau sąmoningai gali įdėti kitam žmogui į delną. Mažylis sugeba dėlioti kaladėles

vieną ant kitos. Jis labai mėgsta žaisti su tėvais, kitais jam pažįstamais žmonėmis, įvairaus am-

žiaus vaikais. Pradeda vartoti pirmus prasmingesnius žodelius (au au, miau miau). Supranta pa-

prastus liepimus: "ateik čia", "paduok" ir pan.

Iki vienerių metų vaiko traumų rizika

Naujagimis pats dar negali susižeisti. Laikomas ant motinos rankų ar gulėdamas lovelėje

jis jaučiasi saugus. Tačiau kartais išvargusiai motinai ar auklei jis netyčiomis iškrenta iš rankų.

Nelaimė gali atsitikti bent trumpam palikus kūdikį be priežiūros (nubėgus prie telefono, iš-

girdus durų skambutį ir pan.). 3 - 4 mėnesių kūdikis gali prisivalgyti ant vystymo stalo laikomo

tepalo ar pudros. Jis jau bando verstis ir gali nusiristi nuo vystymo stalo. 5 - 6 mėnesių kūdikis

gali užspringti, įsidėjęs į burną lovytėje rastų smulkių daiktų (sagų, rutuliukų, žaislų detalių). Jis

gali prisismaugti, įkišęs galvutę tarp lovytės grotelių ar įsipainiojęs į virvutes, ant kurių pakabinti

barškučiai ir kiti žaisliukai. 7 - 8 mėnesių kūdikis, paliktas be priežiūros, kartais nusirita nuo so-

fos ar lovos. 1 1 - 1 2 mėnesių kūdikis, pradėjęs vaikščioti, dažnai pargriūva. Jeigu jis nukrenta

ant grindų, tai stipriai neužsigauna, tačiau gali rimčiau susižaloti, jeigu atsimuša į baldo kraštą ar

kampą.

Vyresnio nei vienerių metų vaiko vystymasis ir traumų rizika

1 - 2 metų vaikas, gerai išmokęs vaikščioti, mėgaujasi vaikščiojimo teikiamomis galimy-

bėmis. Jis džiaugiasi tuo, kad gali vaikščioti stačias ir nepriklausomas nuo suaugusiųjų, gali nu-

eiti ten, kur jam įdomu ir kur jis randa ką nors naujo. Šio amžiaus vaikas semiasi nemalonios pa-

tirties atsitrenkdamas į baldus, durų staktas bei pargriūdamas ant slidžių grindų. Nepaisant to,

vaikas nepavargdamas apeina visus kambarius, atidarinėja spinteles, sekcijos bei stalo stalčius ir

traukia iš jų viską, ką gali pasiekti. Ypač svarbu laikyti užrakintus įvairius valiklius, tirpiklius,

skalbimo priemones bei kitus chemikalus. Vaikui nepasiekiamoje vietoje turi būti laikomi ir me-

dikamentai. Ryškūs, spalvoti, blizgantys, su gražiais piešinėliais buteliukai ir cheminių medžiagų

tara yra patrauklūs ir viliojantys smalsiam mažyliui. Vaikas būtinai norės paragauti ryškiaspalvių

tablečių, kapsulių, kvepiančių skalbimo miltelių, papurkšti oro gaivikliu ir pan.

2 - 3 metų vaikui būdingas spartus kalbos, o kartu ir mąstymo vystymasis. Vaikas daug

klausinėja. Tačiau šiame amžiaus tarpsnyje fizinis vystymasis dar pralenkia protinį. Vaikas drą-

siai vaikščioja ir bėgioja. Jis mėgsta užsiropšti ant kėdės, sofos atlošo, palangės, negalvodamas,

26

SAUGI VAIKYSTĖ

kaap reikės nulipti. Tokio amžiaus vaikas dar nelabai suvokia jo tykančių pavojų, todėl gali iš-

kristi pro atidarytą langą ar nelauktai išbėgti į judraus eismo gatvę.

3 - 4 metų amžiuje pradeda aiškėti asmeninės vaiko savybės. Jų vystymuisi didelę įtaką

mn aplinkos sąlygos, tėvų bei vaiką prižiūrinčių asmenų bendravimo su vaiku pobūdis. Vaiko

rankų pirštų judesiai darosi vis labiau išlavinti. Jis mėgsta žaisti su sudėtingesniais žaislais, ban-

¿c uos išardyti. Mažasis jį supančio pasaulio tyrinėtojas iš smalsumo kiša rankas prie elektros

zdų, prietaisų ir laidų. Jam nesunku atsidaryti langą ar balkono duris, bet jis dar nesugeba su-

akti su tuo susijusių pavojų. Tokio amžiaus vaiką traukia prie vandens, tačiau jis dar nemoka

erdnti gylio ir gali paskęsti.

4 - 5 metų vaikas jau yra gana protingas ir tvirtas. Jam darosi nuobodu ilgai būti namuose,

raukia erdvė. Vaikas mėgsta žaisti lauke, kur jis gali mėgautis sugebėjimu bėgioti ir šokinėti,

a noti ant karstyklių, žaisti su kamuoliu, važinėtis dviratuku. Lakstant kieme, išdykaujant, už-

miršus atsargumą dažnai nukrentama iš aukštai: nuo karstyklių, dviratuko, užkliuvus už ant že-

mas gulinčių daiktų (pvz., akmens), paslydus.

5 - 6 metų vaikas labai nori būti savarankiškas ir viską daryti pats. Tačiau pavojaus supra-

imas dar yra menkas (pvz., vaikas brenda į vandenį, nors dar nemoka plaukti). Mergaitės mėgsta

padėti ruošti valgį, siūlosi išplauti indus (nors dar nemoka tinkamai elgtis su indų plovikliais).

Berniukams patinka būti su suaugusiaisiais garaže, dirbtuvėse. Tokio amžiaus vaikas jau gerai

išmoksta važiuoti dviratuku, tačiau jį reikia saugoti, kad neišvažiuotų iš kiemo į gatvę ar į va-

riuojamąją eismo dalį bendrame daugiaaukščių namų kieme. Vaikštant šaligatviu ar einant per

a ame tokio amžiaus vaiką patartina laikyti už rankos.

6 - 7 metų vaikas jaučiasi esąs fiziškai stiprus, ir noras būti savarankišku dar labiau sustip-

rem Jis nori pats pereiti gatvę, o tėvams nematant taip ir daro. Neretai pyksta, kai jį nori pervesti

s raugusieji, laikydami už rankos. Vaiko žaidimų pobūdis darosi vis dinamiškesnis ir neatsarges-

nis. Vaikas lengvai perlipa per tvorą, laksto arti vandens telkinių, lipa į medžius, žiemą drąsiai

Leidžiasi rogutėmis nuo kalniukų. Jį vilioja žaidimai statybų teritorijoje, jis lipa ant pastolių, sta-

rybinių medžiagų krūvos, betoninių blokų ir pan. Šio amžiaus vaikai nori patys išimti maistą iš

: rkaitės ar mikrobangų krosnelės, įjungti bei išjungti elektros prietaisus, netgi įkišti laidą su kiš-

mku į elektros lizdą. Visa tai susiję su pavojais, todėl tokie vaikai vis dar turi būti atidžiai prižiū-

rimi.

Labai spartus vaiko savarankiškumo vystymasis išryškėja vaikui pradėjus lankyti mokyklą.

7 - 1 0 metų vaikas - moksleivis vis dažniau būna toli nuo namų ir jaučiasi daug savaran-

kiškesnis. Stiprėja jo įgūdžiai ir savikontrolė, tenka vis labiau pasikliauti savo protu. Tačiau vai-

kui reikia priežiūros ir patarimų, ką daryti, kai tėvų nėra šalia. Vaikui suaugusieji turi padėti išsi-

27

mruie ¿1

rinkti saugų kelią į mokyklą. Grįžę po pamokų į namus, daugelis tokio amžiaus vaikų namuose

būna vieni, kol pareina tėvai. Taigi labai svarbu, kad namų aplinka būtų vaikui saugi. Patartina

vaikams nupirkti vaikiškų įrankių bukais galais (neaštrius peilius, žirkles), kad jie negalėtų susi-

žeisti, namuose galima palikti pjaustyto bei lengvai paruošiamo maisto (pvz., raikytos duonos,

supjaustytos dešros, sūrio).

11 - 14 metų amžius yra vaikų, ypač mergaičių, intensyvaus augimo laikotarpis. Šio am-

žiaus vaikai yra linkę burtis į grupes. Draugai kartais turi didesnę įtaką vaikui negu tėvai. Norė-

dami pasirodyti drąsūs prieš draugus, žaisdami, sportuodami ar leisdami laiką kieme, šio amžiaus

vaikai neretai elgiasi labai rizikingai ir gali sunkiai susižaloti (pvz., užlipa ant stogo, vaikšto bal-

konų atbrailomis).

14 - 16 metų paaugliai vis daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais ir jau mažiau ben-

drauja su tėvais ar kitais suaugusiaisiais. Juos traukia kelionės, turistiniai žygiai, stovyklos, kur

galima papramogauti, pasportuoti. Daugelis šio amžiaus vaikų mėgsta sportuoti. Kai kurios spor-

to šakos (įvairios kovos rūšys, futbolas, ledo ritulys ir kt.) yra susijusios su didesne traumų rizi-

ka. Šiame amžiuje susižeidžiama norint pasipuikuoti prieš draugus, nepaisant saugaus elgesio

patarimų, neįvertinant pavojingų pomėgių. Pvz., neatsargus važiavimas dideliu greičiu dviračiu,

mopedu, netgi motociklu kiemuose bei šaligatviais sukelia pavojų ne tik pačiam važiuotojui, bet

ir aplinkiniams. Be to, vis dar mažai naudojamasi saugos šalmais, todėl ištikus nelaimei neretai

sunkiai sužalojama galva.

Net ir pasibaigus brendimo laikotarpiui dar ilgai pamirštamas atsargumas, ir paauglys daž-

nai patenka į pavojingas gyvybei ir sveikatai situacijas.

28

SAUGI VAIKYSTĖ

5. VAIKŲ S U Ž A L O J I M A I N A M U O S E

Daugiausia nelaimingų atsitikimų, kuriuose nukenčia vaikai, įvyksta namuose. Daugelį de-

šimtmečių statistika teigia, kad vaikų sužalojimai namuose sudaro daugiau nei pusę visų sužalo-

imų. Tai rodo, kad vaiko saugos namuose problema iki šiol tebėra neišspręsta ir aktuali.

Atlikus retrospektyvinį tyrimą Klaipėdos vaikų ligoninėje, paaiškėjo, kad 1999 m. ambula-

torinė pagalba Klaipėdoje suteikta 2027 traumas patyrusiems vaikams. Didžiausia jų dalis - 1564

"7,2%) - susižalojo namuose. Berniukų buvo 1009 (64,51%), mergaičių 555 (35,49% ). Pagal

amžių vaikai pasiskirstė taip: iki 6 m. amžiaus gydyta 343,7, 14 m. - 927. Dauguma jų - 1432

91.56%) - buvo miesto, o 132 (8,44%) - kaimo gyventojai. Daugiausia vaikų traumų namuose

- 1553 - įvyko darbo dienomis, nuo pirmadienio iki penktadienio, kai vaikai dažnai paliekami

vieni. Tik 11 traumų užregistruota šeštadieniais ir sekmadieniais, kai tėvai nėjo į darbą ir vaikai

buvo jų prižiūrimi. Daugiausia vaikų sužalojimų pasitaikė vasaros mėnesiais - 514 (32,86%):

birželio mėn. 116, liepos mėn. 146, rugpjūčio mėn. 202 sužalojimai.

Reikėtų prisiminti, kad vasaros metu, t.y. nuo birželio 1 dienos, tris mėnesius mokyklinio

amžiaus vaikai atostogauja. Tuo metu yra uždaroma ir didžioji dalis darželių, o ne visi tėvai nori

ręsti savo vaikus į nepažįstamą darželį ar svetimą, t.y. kitą, grupę,. Taigi daugybė vaikų pralei-

džia visą dieną namuose arba netoli jų vieni, nes dauguma tėvų turi tik vieną atostogų mėnesį, o

kai kurie - du.

Saugiausias metų laikas buvo žiema, per kurią namuose sužalotas 231 (14,77%) vaikas.

Sužalojimų lokalizacija pasiskirstė taip: rankos sužalojimų buvo 803 (51,34%), kojos - 479

(30,63%), galvos ir kaklo -180 (11,51%), liemens (krūtinės, pilvo ir dubens) - 40 (2,56%), dau-

gybinių- 8 (0,51%>), nežinomos lokalizacijos - 54 (3,45%). Sužalojimų pobūdis: žaizdos - 513

(32,80%), kaulų lūžiai - 366 (23,40%), sumušimai - 354 (22,64%), išnirimai - 31(1,98%), raiš-

čių patempimai - 223 (14,26%), nudegimai - 59 (3,77%), kiti - 18 (1,15%).

Dažniausiai vaikai susižeisdavo palikti be priežiūros, būdami vieni namuose arba prie na-

mų. Mūsų tyrimai parodė, kad patyrusių traumas vaikų aplinka namuose nebuvo saugi. Didelis

pjautinių ir kirstinių žaizdų skaičius rodo, jog vaikams namuose buvo pasiekiami aštrūs įrankiai.

Tą patį galima pasakyti ir apie nudegimus - tai taip pat nesaugiai padėtų degtukų ar kitų degių

priemonių bei vaikų palikimo be priežiūros padarinys. Priežiūros stoka ir nesaugi namų aplinka

Birutė STRUKCINSKILNJb

sudarė prielaidą tokiems susižalojimams kaip kaulų lūžiai, išnirimai, sumušimai, raiščių patem-

pimai ir kitos traumos.

Kaip apsaugoti vaikus nuo tokių susižalojimų? Įrodyta, kad draudimai ir pamokymai nesu-

laiko vaikų nuo neatsargaus elgesio, ypač kai šalia nėra suaugusiųjų. Neprižiūrimiems mažame-

čiams vaikams susižalojimo grėsmė dar didesnė, nes jiems būdingas didelis noras tyrinėti supantį

pasaulį, aktyviai judėti, liesti, imti, ragauti nežinomus daiktus. Įvairių šalių mokslininkai teigia,

kad saugios vaiko namų aplinkos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių prevencinės sužalojimų

veiklos aspektų.

Vaiko teisė augti saugiam pabrėžiama ir Jungtinių Tautų Vaiko konvencijoje (1989 m.).

Vaiką reikia saugoti nuo pat gimimo. Net kūdikis gali nusiristi nuo vystymo stalo ar uždus-

ti, čiulpdamas nesaugios konstrukcijos žinduką. Augant vaikui keičiasi traumų pobūdis, atsiranda

vis naujų rizikos veiksnių. Siekiant prevencinio efekto būtina atsižvelgti į tai, kad traumų rizika

yra glaudžiai susijusi su vaiko amžiumi, nes vaiko psichofiziologinės savybės kiekvieną jo am-

žiaus tarpsnį yra skirtingos.

Vertingas ir pagrįstas pavojaus eliminavimo (šalinimo) būdas (1 Hadono strategijos punk-

tas), kuris siūlo panaikinti rizikos veiksnį ar pavojaus šaltinį.

Propaguojant saugios vaiko aplinkos kūrimą reikėtų daug plačiau panaudoti spaudą, radi-

ją, televiziją ir kitas informacijos priemones, į tą darbą turėtų aktyviau įsitraukti sveikatos prie-

žiūros, mokslo ir mokymo bei kitos institucijos. Tėvai turėtų gauti išsamią informaciją apie vaikų

apsaugą nuo traumų namuose.

Rekomenduojama naudoti specialius langų fiksatorius, durų blokatorius, elektros lizdus

uždengiančius kištukus, aštrius baldų kampus izoliuojančius dangtelius (antkampius), apsaugini

kraštą viryklei, vaistų spinteles kabinti ne žemiau kaip 1,4 metro aukštyje ir kt.

Kad vaikų traumų prevencinės priemonės būtų efektyvios, jos turi būti vykdomos valsty-

binių lygiu. Projektuojant ir statant gyvenamuosius namus bei kuriant jų aplinką turi būti laik>

masi visuomenės sveikatos institucijų nustatytų vaiko saugą užtikrinančių normų. Pavyzdžiu.

Švedijoje griežtai pagal reikalavimus įrengiami laiptai, balkonai, durys, langai, elektros, šild>—:

mazgai, virtuvė, vonia. Laikytis nustatytų normų reikalaujama ir iš baldų gamintojų bei kiti: in-

terjero elementų kūrėjų.

Be to, prevencinę veiklą turi remti politikai, savivaldybių vadovai. Reikia kurti prevenci-

nio darbo grupes, sudarytas iš įvairių institucijų atstovų, taikyti kompleksines programas.

Saugios vaiko namų aplinkos kūrimo efektyvumą iliustruoja vaikų traumų prevencini:

darbo patirtis Švedijoje, kur vaikų sužalojimai namuose sumažėjo 25 - 30%. Efektyviai veikia

Saugios bendruomenės programos, kuriose vaikų sužalojimams skiriamas ypatingas dėmes; s

30

SAUGI VAIKYSTĖ

Vaikų traumų namuose skaičių mažintų ir vaiko saugą namuose didintų saugios vaiko ap-

linkos sukūrimas, rizikos pašalinimas, tėvų švietimas, saugios įrangos naudojimas, visų visuo-

menės lygių įtraukimas į profilaktinį darbą, kompleksinių, visapusiškų prevencinių programų,

tarp jų ir Saugios bendruomenės, diegimas.

5.1 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i v i r t u v ė j e i r j ų p r o f i l a k t i k a

Dažniausiai vaikui pasitaikantys nelaimingi atsitikimai virtuvėje:

• užsiverčia nuo viryklės puodą su verdančiu vandeniu ar sriuba;

• išpila ant stalo stovintį kavinuką, virdulį, arbatinuką [1 pav.];

• nuplikinamas karštais skysčiais (kava, arbata), kuriuos suaugusieji geria, laikydami

vaiką ant kelių [2 pav.];

• prisiliečia prie karštų viryklės durelių;

• nusidegina karštu orkaitės stiklu;

• apsinuodija chemikalais (indų plovikliu, valymo priemonėmis), laikomais ant kriauk-

lės ar lengvai atidaromoje spintelėje;

• įkiša į elektros lizdą metalinį daiktą [3 pav.] ar prikiša šlapią pirštą;

• prisiliečia prie karšto elektros prietaiso (skrudintuvo, vaflių ar sumuštinių keptuvo).

Patartina vaikų iki 3 metų amžiaus į virtuvę neleisti, jeigu kartu nėra suaugusio žmogaus.

Rekomenduojama įėjimą į virtuvę užtverti grotelėmis, kad vaikas galėtų matyti savo artimuosius,

esančius virtuvėje, bet pats įeiti negalėtų. Ruošdami valgį, nešdami karštą puodą, galite netyčio-

mis užkliūti už judraus vaiko ir jį sužaloti.

T aikytino s saugos priemonės:

• maistą gaminkite ant toliau nuo krašto esančio degiklio (kaitvietės). Puodų bei keptu-

vių rankenas nusukite į vidaus pusę;

• ant viryklės krašto įtaisykite apsaugines groteles ar apsauginį kraštą [4 pav.];

• ant kaistančio orkaitės stiklo turi būti apsauginės grotelės;

• ant stalo laikomą karštą maistą ir karštus gėrimus padėkite toliau nuo krašto ir saugo-

kite, kad vaikas jų neliestų;

• gerdami karštą gėrimą, nelaikykite vaiko ant kelių;

31

mrute ¿1

® tarą su cheminėmis medžiagomis (valikliais, plovikliais) laikykite vaikui nepasiekia-

moje vietoje;

• spinteles laikykite užrakintas arba pritaikykite priemones, kad vaikas negalėtųjų atida-

ryti (pvz., fiksatorius, sklendes);

® ant elektros lizdų uždėkite apsauginius dangtelius (apsauginius kištukus) [5 pav.];

• dar neataušusius, karštus elektros prietaisus laikykite atokesnėje vietoje;

• aštrius daiktus (žirkles, peilius) laikykite vaikui neprieinamoje vietoje. Turėkite vai-

kiškų įrankių bukais galais, kuriais galėtų naudotis vyresni vaikai;

® šiukšlių dėžę laikykite uždengtą.

5.2 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i k a m b a r i u o s e i r j ų p r o f i l a k t i k a

Kambariuose kūdikiui ar vaikui gali atsitikti įvairių nelaimių:

• gali nukristi nuo vystymo stalo;

® uždusti, užspringęs nesaugios konstrukcijos žinduko detale (jai atitrūkus nuo žinduko);

• "prisivalgyti" tepalo ar pudros, kuriuos randa ant vystymo stalo;

• įkišti galvą tarp lovytės grotelių [6 pav.];

• įpainioti kaklą į virvutes su pakabintais žaisliukais;

© iškristi iš vežimėlio [7 pav.], lopšio ar kūdikio kėdutės;

• nukristi nuo paaukštintos kėdutės;

• užspringti smulkiais daiktais (sagomis, karoliukais, smulkiais žaislais ar jų detalėmis,

monetomis) [8 pav.];

• nukristi nuo aukšto paviršiaus (sofos, lovos, kėdės, stalo, palangės) [9 pav.];

• traukdamas staltiesę, užsitraukti ant savęs vazą ar kavinuką, stovinčius ant stalo

[10 pav.];

• paslysti ant slidžių, šlapių grindų;

• įkišti ir prisiverti pirštą tarp durų;

• įsipjauti aštriais daiktais (žirklėmis, peiliu) ar įsidurti smailiais įrankiais (virbalu, vąše-

liu, yla, vinimi) [11 pav.];

• į įvairias kūno dalis (pėdą, delną, sėdmenis) gali įlįsti besimėtanti ant grindų ar kilimo

siuvimo adata;

• belipdamas ant spintelės ar knygų lentynos, ją gali užsiversti ant savęs;

32

SAUGI VAIKYSTĖ

• krisdamas gali susižeisti į aštrius stalo ar kitų baldų kampus [12 pav.], radiatorių;

• žaisdamas su degtukais, gali sukelti gaisrą [13 pav.];

• nusideginti, žaisdamas prie židinio ar prie krosnies [14 pav.];

• įkišti į elektros lizdą metalinį daiktą ar šlapią pirštą, prisiliesti prie neizoliuotų elektros

laidų;

• nusideginti prisilietęs prie karšto lygintuvo [15 pav.] ar kitų įkaitusių prietaisų;

• iškristi pro atvirą langą;

• žaisdamas su kamuoliu, gali išdaužyti langą ir susižeisti stiklo šukėmis [16 pav.];

• gali apsinuodyti, suvalgęs kambarinių augalų dalių. Nuodingi augalai yra vaškuolė,

gebenė, svogūninės gėlės, pvz., amariliai, narcizai, vėlyviai. Gali įsidurti į kaktuso

spyglius.

Saugos priemonės:

• vystymo stalas turi būti su apsauginiais kraštais [17 pav.]. Ant jo nepalikite atvirų dė-

žučių ar buteliukų su higienos reikmenimis. Negalima nė akimirkos palikti kūdikio be

priežiūros;

• naudokite tik saugios konstrukcijos žindukus su apsauginiu žiedeliu;

• vaiko lovytės grotelės turi būti ne žemesnės kaip 60 cm aukščio, o tarpai tarp grotelių

- 4,5 - 6,5 cm pločio [18 pav.];

• nekabinkite prie lovytės krašto žaislų ant ilgų virvučių;

• vežimėlyje ar kėdutėje turi būti apsaugos diržai;

• paaukštinta vaiko kėdutė turi būti saugios konstrukcijos, su patikima apsaugine atra-

ma;

• nepalikite lovytėje ar ant grindų smulkių daiktų (mažesnių už stalo teniso kamuoliu-

ką);

• naudokite staltiesės laikiklius (fiksatorius) [19 pav.];

• grindų danga turi būti neslidi. Vaikams saugesnė yra minkšta grindų danga;

• negalima palikti ant grindų išsipylusio skysčio. Būtina tuoj pat iššluostyti šlapias grin-

dis;

• vaikų kambaryje įtaisykite durų stabdžius (blokatorius) [20 pav.], lėtinančius jų užda-

rymą;

33

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

• nepalikite ant grindų bei kitose mažiems vaikams pasiekiamose vietose aštrių ir smai-

lių daiktų. Būtinai suraskite nukritusią siuvimo adatą;

• spintelės ir knygų lentynos turi būti patikimai pritvirtintos prie sienos, kad negalėtų

nuvirsti;

• stalo kampus užapvalinkite specialiais dangteliais (antkampiais);

• naudokite apsaugines groteles radiatoriams;

• slėpkite nuo vaikų degtukus ir žiebtuvėlius;

• židinys turi būti su apsauginėmis grotelėmis, o krosnies dureles laikykite uždarytas;

• elektros lizdai, ilgintuvai turi būti su užblokuojamomis skylutėmis arba su apsaugi-

niais dangteliais (apsauginiais kištukais);

• nepalikite vaikams pasiekiamoje vietoje išjungtų, bet dar karštų elektros prietaisų

(pvz.,* lygintuvo);

• nepalikite atviro lango kambaryje, kuriame yra vieni vaikai. Prie lango įmontuokite

lango pravėrimo reguliatorių (fiksatorių) [21 pav.], kuris leistų atidaryti langą ne dau-

giau kaip 10 cm;

• neleiskite vaikams namuose žaisti su kamuoliu;

• neauginkite namuose nuodingų gėlių. Kol vaikas paaugs, laikinai išvežkite kaktusus

savo giminaičiams ar draugams.

5 .3 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i v o n i o s k a m b a r y j e

i r j ų p r o f i l a k t i k a

Vonios kambaryje vaikui gali atsitikti tokios nelaimės:

® nuplikinamas, įkėlus vaiką į per karštą vandenį [22 pav.];

© nuplikinamas, pilant į vonią karštą vandenį, kai joje yra vaikas [23 pav.];

• gali paslysti vonioje ant slidaus jos dugno;

• nuskęsti, paliktas maudytis vonioje be priežiūros [24 pav.];

• nuskęsti, įkritęs į prileistą vandens vonią;

• susižeisti, paslydęs ant slidžių vonios kambario grindų;

• apsinuodyti valymo, skalbimo priemonėmis ir kitais chemikalais, rastais vonios kam-

baryje [25 pav.];

34

SAUGI VAIKYSTĖ

Norint išvengti nelaimių patartina:

• prieš įkeliant vaiką į vonią, būtina patikrinti, ar vanduo nėra per karštas. Rekomenduo-

jama maudymosi vandens temperatūrą tikrinti ne tik vidine riešo puse ar alkūne, bet ir

termometru;

» negalima pilti karšto vandens į vonią, kai joje yra vaikas;

• nepalikite vaiko maudytis vonioje be priežiūros;

• nepalikite prileisto vandens vonioje, jeigu į vonios kambarį gali įeiti vaikas;

• vonios kambaryje naudokite neslystantį kilimėlį;

• patartina įmontuoti termostatą, kuris reguliuotų, kad į vonią tekančio vandens, taip pat

ir dušo vandens temperatūra neviršytų +38°C;

• valymo, skalbimo priemones ir kitus chemikalus, taip pat kosmetiką, skutimosi reik-

menis laikykite užrakintus arba vaikams nepasiekiamoje vietoje;

• užrakinkite vonios kambario duris ar įmontuokite nedidelę sklendę durų viršuje, kad

maži vaikai negalėtų patekti į vonios kambarį jums nematant.

5.4 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i t u a l e t e bei s a n d ė l i u k e

i r jų p r o f i l a k t i k a

Tualete ir sandėliuke vaikui gali atsitikti tokių nelaimių:

• vaikas gali apsinuodyti chemikalais, skirtais voniai, baldams, grindims valyti, oro

gaivikliais, skalbimo priemonėmis, dažais;

• apsinuodyti ar nusideginti tualeto valymo priemonėmis: rūgštimis ir graužiančiais

chemikalais;

• išgerti rūgšties, acetono ar kitų dažų skiediklių;

• sudužus indui su chemikalais (pvz., rūgštimis), nusideginti akis, rankas ir kitas kūno

vietas;

• nusideginti greitai užsiliepsnojančiais dažais;

• apsinuodyti skysčiais ir aerozoliais vabzdžiams naikinti;

• susižaloti, sprogus savos gamybos sprogmenims (pagamintais iš kalio permanganato ir

kitų cheminių medžiagų, rastų sandėliuke);

• apsinuodyti medikamentais, laikomais neužrakintose spintelėse.

35

Saugos priemonės:

• kenksmingus namų ūkio chemikalus, tualeto valymo priemones (ypač rūgštis ir grau-

žiančius chemikalus) laikykite užrakinamoje spintelėje arba vaikams nepasiekiamoje

vietoje;

• indelius su dažais laikykite sandariai uždarytus, vaikams nepasiekiamoje vietoje;

• medikamentus laikykite aukštai esančioje užrakinamoje spintelėje arba kitoje vaikams

neprieinamoje vietoje (pvz., užrakinamoje patalpoje). Netgi vitaminai negali būti

lengvai pasiekiami vaikams, nes vaikai nesuvokia, kad išgėrę per didelį vitaminų kiekį

gali jais apsinuodyti.

5.5 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i , s u s i j ę s u l a i p t a i s ,

i r j ų p r o f i l a k t i k a

Vaikas gali susižeisti lipdamas laiptais:

• įkristi į tarpulaiptę (jeigu atstumas tarp apsaugos grotelių per didelis arba grotelė išlū-

žusi) [26 pav.];

• įkišti galvą tarp apsaugos grotelių;

• persisverti per laiptų turėklą ir nukristi žemyn;

• nusiristi nuo laiptų;

• paslydęs kristi ir susižeisti į aštrius laiptų kampus bei briaunas [27 pav.];

• neatsargiai lipdamas ar bėgdamas, kristi ir traumuoti kojos raiščius, sąnarius ar kaulus.

Saugos priemonės:

• tarpulaiptės turi būti apsaugotos tvarkingomis grotelėmis. Atstumas tarp grotelių turi

neviršyti 10 cm. Apsaugos grotelių aukštis - ne mažesnis kaip 90 cm;

• mažų vaikų apsaugai užtverkite laiptus apsaugine tvorele;

• laiptų kampai ir briaunos turi būti užapvalinti ar padengti kilimine danga;

• neleiskite vaikams bėgioti laiptais;

• iki 3 metų amžiaus vaikus veskite laiptais, laikydami juos už rankos;

• patartina įmontuoti turėkliuką vaikams prie sienos pusės (kad vaikas eitų ties siena).

SAUGI VAIKYSTĖ

5.6 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i b a l k o n e i r j ų p r o f i l a k t i k a

Vaikui balkonas gali būti skaudžių nelaimių vieta. Čia jis:

• gali iškristi, persisvėręs per balkono sienelę;

• įkišti galvą tarp apsauginių balkono grotelių arba iškristi per jų tarpą;

• iškristi iš įstiklinto balkono, atsidaręs jo langą;

• žaisdamas balkone su kamuoliu ar mėtydamas žaislus, išdaužti langą ir susižeisti stiklo

šukėmis;

• užsiversti balkone stovinčią spintelę ar kitus baldus.

Saugos priemonės:

• nepalikite vaiko be priežiūros atvirame balkone;

• balkono sienelės aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,1 m. Atstumas tarp balkono ap-

sauginių grotelių neturi viršyti 10 cm;

• nepalikite atviro lango įstiklintame balkone, kuriame yra vienų vaikų. Prie lango

įmontuokite lango pravėrimo reguliatorių (fiksatorių), kuris leistų atidaryti langą ne

daugiau kaip 10 cm;

• neleiskite vaikams balkone žaisti su kamuoliu ar mėtytis žaislais;

• nelaikykite balkone sunkių baldų, o laikomus pritvirtinkite prie sienos.

5.7 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i s a n d ė l y j e be i r ū s y j e

i r j ų p r o f i l a k t i k a

Sandėlyje ir rūsyje vaikas gali:

• nusideginti į katilinės krosnies dureles ar iškritus degančioms anglims bei malkoms;

• išgerti acto ar kitų cheminių medžiagų;

• apsinuodyti šiukšlių dėžėje rastais chemikalais, įvairiais aerozoliais;

• užsiversti kopėčias, rulonus, dėžes ir kitus sunkius daiktus;

• pasiimti kirvį ir susižaloti, bandydamas kapoti malkas.

37

Birutė ST R U K Č I N S K I E N Ė

Saugos priemonės:

• neleiskite vaikams vieniems eiti į rūsį;

• rūsio duris laikykite užrakintas;

• actą ir kitas pavojingas medžiagas laikykite užrakintoje spintelėje;

• nemeskite į šiukšlių dėžę taros (butelių, dėžučių, kibirėlių, aerozolių indų) su pavojin-

gų medžiagų likučiais. Šiukšlių dėžes laikykite sandariai uždarytas;

• kopėčias laikykite pritvirtintas prie sienos horizontalioje padėtyje;

• nestatykite prie sienos galinčių nugriūti sunkių įrankių ar daiktų (laužtuvų, dangčių,

stulpų, betoninių blokelių, ritinių ir pan.). Dėžes tvarkingai sudėkite taip, kad jos nega-

lėtų nuvirsti;

• kirvius, plaktukus ir kitus pavojingus įrankius laikykite vaikui neprieinamoje vietoje.

5.8 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i g a r a ž e i r j ų p r o f i l a k t i k a

Nelaimingų atsitikimų vaikui gali įvykti garaže:

• jis gali įkristi į garažo duobę;

• užsimesti metalines automobilio detales;

• išgerti aušinimo ar stabdžių skysčio arba automobilio kosmetikos priemonių;

• nudegti užsiliepsnojus benzinui;

• įkišti į elektros lizdą metalinį daiktą ar šlapią pirštą, prisiliesti prie neizoliuotų elektros

laidų.

Saugos priemonės:

• neleiskite vaikams vieniems būti garaže;

• garažo duris laikykite užrakintas;

• garažo duobė turi būti uždengta;

• automobilio detales laikykite uždarose spintelėse ar vaikams nepasiekiamose lentyno-

se;

• benziną, aušinimo ir kitus skysčius bei automobilio kosmetikos priemones laikykite

užrakintose spintelėse;

38

SAUGI VAIKYSTĖ

• elektros lizdai, ilgintuvai turi būti su užblokuojamomis skylutėmis arba su apsaugi-

niais dangteliais (apsauginiais kištukais). Elektros laidai privalo būti tinkamai izoliuoti

ir negali netvarkingai mėtytis ant grindų.

5.9 . N e l a i m i n g i a t s i t i k i m a i k i eme i r j ų p r o f i l a k t i k a

Kiemuose be priežiūros paliktų vaikų tyko nemažai nelaimių. Čia neretai kaimynystėje sta-

tomi nauji namai, o statybų teritorija yra mėgstama, bet pavojinga vaikų žaidimų vieta [28 pav.].

Kieme galima pasimėtyti akmenimis ir pasistumdyti su vaikais, išdykėliškai pasivažinėti dviračiu

pvz., nesilaikant vairo). Vaikai, nepaisydami pavojų, laipioja tvoromis, karstyklėmis, užsilipa

int sandėliuko ar net namo stogo, vaikščioja stogų atbrailomis ir t.t.

Vaikas kieme dažniausiai patiria tokius nelaimingus atsitikimus:

• nukrenta nuo kopėčių, stogo, karstyklių, sūpynių, medžio, pastolių;

• susižeidžia į aštrų tvoros ar vartų kraštą. Pasimauna ant aštrių tvoros strypų [29 pav.];

• nuskęsta, įkritęs į atvirą baseiną, šulinį [30 pav.], pilną vandens griovį ar duobę, statinę

su vandeniu;

• susižeidžia, žaisdamas aštriais daiktais, laidydamas strėles [31 pav.];

• susižeidžia, besistumdydamas su draugais, mėtydamasis akmenimis;

• susižaloja savos gamybos sprogmenimis (iš degtukų galvučių, sieros masės);

• prispaudžiamas betoniniu bloku, griuvus mūrinei sienai, užgriuvus malkoms;

• patenka po kieme važiuojančio automobilio ratais ar netyčiomis prispaudžiamas prie

garažo vartų;

• nusidegina karštu griliu, krosnele;

• apkandžiojamas savų ir atklydusių į kiemą svetimų šunų.

Ypač pavojinga vaikui būti ūkiniame pastate, kur vaikas gali susižeisti pavojingais įran-

kiais: peiliu, replėmis, plaktuku, kirviu, dalgiu.

Vaikas mėgsta užeiti į dirbtuves, kur dirba tėtis ar darbininkai. Tai labai pavojinga ir ne-

tinkama vaikui vieta, nes čia jis gali susižaloti:

• diskiniu pjūklu (prikišęs prie jo ranką ar atšokus medžio nuopjovoms);

• obliavimo peiliais;

• šlifavimo metu atskilusiomis metalo ar akmens skeveldromis;

• apsinuodyti, dažant acetoniniais ir kitais kenksmingais dažais, lakuojant baldus.

39

Saugos priemonės:

• reikia atitverti statybų aikšteles ir griežtai uždrausti jose žaisti vaikams;

• sūpynės turi būti saugios konstrukcijos, negalinčios atsikabinti. Sūpynių kėdutės turi

būti pagamintos iš lengvų medžiagų;

• po sūpynėmis, karstyklėmis turi būti minkštas pagrindas (smėlis, smulkus žvyras,

pjuvenos);

• neleiskite vaikui laipioti į medžius;

• tvorų ir vartų kraštai turi būti neaštrūs, patartina - užapvalinti [32 pav.];

• kieme negali būti pilnų vandens griovių, duobių. Statinės su vandeniu turi būti uždeng-

tos;

• vaikai negali maudytis be priežiūros baseine. Nenaudojant baseiną reikia uždengti arba

išleisti iš jo vandenį. Baseinas turi būti aptvertas apsaugos tvorele;

• šulinys turi būti uždengtas, su užrakinamomis durelėmis;

• kieme neturi būti avarinių, yrančių mūrinių sienų;

• malkų rietuvės turi būti tvarkingos. Neleiskite ant jų laipioti vaikams;

• kieme važiuokite automobiliu atsargiai, nedideliu greičiu;

• neleiskite vaikams žaisti su pavojingais žaislais (pvz., lanku ir strėlėmis), drauskite

mėtytis akmenimis;

• kol atvės grilis ar krosnelė, prižiūrėkite, kad vaikas jų neliestų;

• neleiskite vaikams eiti arti pririštų šunų ir juos erzinti;

• vykite iš kiemo atklydusius svetimus šunis;

• neleiskite vieniems vaikams eiti į ūkinį pastatą;

• neleiskite mažiems vaikams naudotis pavojingais įrankiais (aštriu peiliu, kirviu, re-

plėmis, plaktuku ir kt.);

• užrakinkite dirbtuvių duris ir neleiskite ten vaikų;

• neleiskite vaiko į dirbtuves, kai jose vyksta darbas (yra įjungti įrenginiai, dažoma, la-

kuojama).

SAUGI VAIKYSTĖ

6. VAIKŲ EISMC TRAUMOS

Dėl eismo nelaimių pasaulyje kasmet sužalojama apie 15 milijonų žmonių, apie 0,5 milijo-

no žūva. Tarp nelaimingų atsitikimų mirtingumas nuo eismo traumų yra didžiausias.

Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje nuo eismo nelaimių kasmet žūva

apie 700 - 800 žmonių (2000 metais 22/100 000 gyventojų), iš jų apie 70 vaikų. Apie 1500 vai-

kų yra sužalojami.

Nustatyta, kad siekiant užkirsti kelią eismo nelaimėms ar sumažinti jų skaičių pavienės ne-

reguliarios prevencinio darbo akcijos duoda laikinus ir neefektyvius rezultatus. Tik nuodugni

mokslinė eismo traumų analizė ir kompleksinės, reguliariai naudojamos priemonės gali iš esmės

pagerinti prevencinio darbo rezultatus. Išsivysčiusiose šalyse eismo nelaimių prevencija laikoma

valstybinės reikšmės darbu, jam skiriama daug dėmesio ir lėšų. Kai eismo nelaimių prevencijos

darbas atliekamas valstybės lygmeniu ir dirbamas daugelį metų, gaunami puikūs rezultatai. Ne-

paisant eismo intensyvumo ir didelio transporto priemonių skaičiaus, sužalotų ir žuvusių žmonių

skaičius eismo nelaimių prevencija besirūpinančiose šalyse kasmet mažėja. Šių traumų statistika

gerai išsivysčiusiose šalyse labai skiriasi nuo besivystančių šalių statistikos. Pavyzdžiui, Švedijo-

je žuvusiųjų skaičius 5000 automobilių yra 25 kartus mažesnis negu Turkijoje; Švedijoje nuo

1956 iki 1995 metų žuvusių eismo nelaimėse vaikų skaičius 1 milijonui gyventojų čia sumažėjo

nuo 72 iki 18. Tuo tarpu Lietuvoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje, kuriose transporto padaugėjo ne taip

jau seniai, žuvusių keliuose pėsčiųjų (iš jų ir vaikų) skaičius yra apie 4 kartus didesnis negu kito-

se ypač motorizuotose šalyse.

1990 - 1998 metais Klaipėdoje, nors ir nesistemingai, buvo vykdomos kai kurios vaikų su-

žalojimų eismo nelaimėse prevencijos priemonės. Kelių policijos darbuotojai lankėsi ikimokyk-

linių auklėjimo įstaigų, mokyklų rengiamuose pokalbiuose su vaikais (kartu su jų tėvais) apie

saugaus elgesio gatvėse būtinumą, juose buvo primenamos pagrindinės kelių eismo taisyklės,

analizuojami eismo įvykiai, kuriuose dalyvavo vaikai. Naudojant vietines visuomenės informa-

vimo priemones, miesto gyventojai buvo supažindinami su eismo nelaimių, kuriose nukentėjo

vaikai, priežastimis bei aplinkybėmis, taip pat ir su autoavarijų padariniais. Kelių policijos parei-

gūnai pirmąją mokslo metų savaitę budėjo prie pėsčiųjų perėjų, esančių šalia mokyklų ir judriau-

siose gatvėse. Kelių policininkai kartu su švietimo įstaigų darbuotojais organizavo renginius, ku-

rie padėjo vaikams geriau suprasti eismo taisykles. Tai buvo varžybos "Šviesoforas" ( 1 - 4 kla-

41

Birutė STR UKCINSKIENE

sių), jaunųjų dviratininkų ( 5 - 8 klasių) ir jaunųjų automobilininkų (9 - 12 klasių) varžybos, iki-

mokyklinio amžiaus vaikų ir moksleivių piešinių bei rašinių konkursai "Zebras - mano draugas".

Nuo 1998 metų, siekiant sumažinti su eismu susijusį vaikų traumatizmą, susidomėta šių

traumų prevencijos programomis, vykdomomis išsivysčiusiose šalyse, ypač Švedijoje. Švedų

mokslininkai organizavo studijų vizitus, seminarus, geranoriškai dalijosi savo patirtimi su kole-

gomis iš Lietuvos. Švedijoje vaikų eismo nelaimių prevencijai dažnai naudojamas automobilines

saugos kėdutes, saugos diržus, dviratininkų ir motociklininkų šalmus, įvairių rūšių (pakabina-

mus, prisiuvamus, prilipdomus) atšvaitus rekomenduojama aktyviau diegti ir mūsų šalyje. Be to,

prevencinė sužalojimų veikla siejama su įvairiose šalyse veikiančiomis Saugių bendruomenių

programomis. Jose daug dėmesio skiriama eismo aplinkos sąlygoms pagerinti, vaikų eismo ne-

laimių prevencijos priemonėms, skelbiamas naujas požiūris į vaiką kaip į labiausiai apsaugos

reikalaujantį eismo dalyvį, paneigiama visuomenėje, o ypač tarp kelių policijos darbuotojų įsivy-

ravusi nuomonė, kad dėl eismo įvykių dažnai būna kalti vaikai.

Įgyvendinus tokias sužalojimų prevencijos programas pavyksta iki 30% sumažinti sužalo-

jimų skaičių.

Vaikai, dažniausiai mažamečiai, yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Kaip eismo

dalyviai savo psichofiziologinėmis savybėmis jie labai skiriasi nuo suaugusių žmonių.

Aplinkos suvokimas. Mažo vaiko gebėjimas matyti, girdėti, jausti mus supantį pasaulį yra

kitoks negu suaugusio žmogaus. Tai ypač akivaizdu kalbant apie kelių eismą. Kad susigaudytum

eismo situacijoje, ypač svarbu regėjimas ir klausa, kurie suteikia informacijos, kaip elgtis esant

atitinkamoms eismo aplinkybėms. Tačiau mažų vaikų regėjimas ir klausa dar nėra gerai išsivys-

tę, jie taip pat neturi ir eismo patirties. Visi šie vaikų gebėjimai yra riboti. Vaikams būdinga:

• jų regėjimo kampas yra siauresnis negu suaugusiųjų. Kai vaikas žiūri tiesiai prieš save,

jis nemato taip gerai kaip suaugusieji, kas vyksta šonuose;

• vaikai negali aiškiai matyti tolimų objektų;

• jiems sunkiau pakeisti tolimą vaizdą artimu;

• jie linkę matyti atskiras detales, o ne visą vaizdą;

• jie nesugeba sekti akimis judančių daiktų kaip suaugusieji. Taigi vaikai negali jausti

taip gerai kaip suaugę žmonės transporto priemonės nuotolio ir greičio;

• suaugę žmonės geba greitai keisti vaizdus savo sąmonėje, o vaikas kuria juos sunkiai,

po vieną detalę. Kai susidaro visas vaizdas, pvz., artėjančios mašinos, dažniausiai ji

jau būna pravažiavusi, t.y. vaizdas atsiranda pavėluotai;

42

SAUGI VAIKYSTĖ

• vaikai blogai įvertina garso šaltinį. Suaugęs žmogus gali iš garso suvokti ir įvertinti

automašinos greitį, nustatyti, kokiu greičiu ji artėja, o vaikui tą padaryti yra sunku;

• iki 12 metų vaikai nelabai skiria, kur yra kairė, o kur dešinė;

• jie nelabai geba teorines žinias pritaikyti praktinei veiklai;

• iki 10 metų vaikai sunkiai supranta kelių eismo mokymo terminologiją;

• jie sunkiau interpretuoja kelių ženklus, nes šie dažnai yra per daug abstraktūs;

• jie linkę užmiršti, ko mokėsi apie kelių eismą. Jeigu nutinka kas nors įdomaus, vaikai

veikia spontaniškai, daugiau koncentruoja dėmesį į vieną dalyką ir nekreipia į visus ki-

tus;

• vaikai mokosi žaisdami;

• kelių eismo sąlygomis jiems sunkiau adaptuotis dėl fizinių priežasčių: jie mažesni ne-

gu suaugusieji ir jų nesimato virš ar už automobilio bei kliūties.

Elgesys. Vaiko elgesys kelyje labai skiriasi nuo suaugusiųjų. Judėjimas yra svarbiausia jo

organizmo vystymosi sudedamoji dalis. Jis beveik visą laiką šokinėja, bėgioja, yra impulsyvus ir

juda, atrodytų, be tikslo. Būtų nenatūralu, kad vaikas eitų drausmingai, ramiai, kaip kad nebū-

dinga, jeigu suaugusieji eidami imtų šokinėti arba bėgioti. Neatsargus vaiko elgesys sudaro di-

desnes galimybes būti parblokštam automobilio.

Patirtis. Pereiti kelią ar gatvę darosi vis didesnė problema. Statistika rodo, kad daugiausia

nelaimių įvyksta vaikui pereinant per intensyvaus eismo gatvę. Suaugusieji žino, kaip pereiti

gatvę saugiai, jie nerizikuoja taip dažnai kaip vaikai, kurie turi daug mažiau tokios patirties ir

dažniau nukenčia.

Baimė. S. Sandels per apklausas nustatė, kad 75% vaikų bijo žūti eismo nelaimėje ir žiūri į

eismą kaip į pačią didžiausią grėsmę jų gyvybei. Jie bijo tapti eismo nelaimių auka.

Akivaizdu, kad vaiko gebėjimas susidoroti su eismo keliama grėsme yra nedidelis, tuo ma-

žesnis, kuo mažiau metų jis turi. Vaikas jokiu būdu negali būti kaltas dėl eismo nelaimės. Kalti

suaugusieji, kurie juo nepasirūpino.

Taigi norint sumažinti eismo nelaimėse nukentėjusių vaikų skaičių, reikia pasirūpinti, kad

būtų kuo saugesnės eismo sąlygos. Suaugusieji turi neleisti jam pakliūti į eismo nelaimę. Vaikų

eismo traumų profilaktiniame darbe turi dominuoti vadinamosios "kietos" (griežtos) priemonės,

skirtos eismo aplinkai ir automobiliams. Švelnių priemonių, taikomų žmonėms, t.y. informacijos

ir pratybų, efektyvumas labai mažas. Todėl labiausiai vertinamos tos prevencinės priemonės, ku-

rios pagrįstos mažesniais reikalavimais eismo dalyviams, o ypač vaikams.

43

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

Kaip reikia kurti saugią eismo aplinką

1. Išplėsti pėsčiųjų erdvę, t.y. sukurti daugiau teritorijų be automobilių pėstiesiems ir dvira-

tininkams, kad jie vienas su kitu nesusidurtų. Pėsčiųjų zonos turėtų jungti tokias miesto sritis

kaip mokyklos, darbovietės, sporto ir rekreacijos centrai, taip pat stotys bei visuomeninio trans-

porto stotelės.

2. Koncentruoti motorinio transporto erdvę į specialiąsias sritis, kartu užtikrinant saugų

eismą ir laikantis aplinkos apsaugos reikalavimų, t.y. daryti apvažiavimus, sukurti miesto arteri-

jas, požemines linijas.

3. Įstatymais ir fizinėmis priemonėmis derinti riboto eismo erdvės naudojimą, kad eismo

pobūdis, transporto priemonių skaičius ir greitis būtų pritaikyti vietinėms saugumo ir aplinkos

apsaugos sąlygoms, ypač pėstiesiems ir dviratininkams. Svarbiausi reikalavimai, užtikrinantys

tokias sąlygas yra tokie:

• šaligatviai ir pėsčiųjų takai turi būti atskirti, patogūs, pritaikyti neįgaliesiems;

• dviračių ir pėsčiųjų takai turi būti atskirti;

• gatvės ir keliai turi būti gerai apšviesti;

• gatvės ir keliai turi būti nuolat prižiūrimi bei remontuojami;

• jeigu leidžiamas automobilių greitis yra 50 km/val. ar didesnis, pėsčiųjų perėjose turi

būti įrengti šviesoforai;

• ten, kur pėsčiųjų ir automašinų keliai yra neatskirti, greitis turi būti sumažintas bent iki

30 km/val, naudojant eismo lėtinimo priemones.

Svarbiausias iš šių reikalavimų yra greičio ribojimas. Tyrimai Danijoje ir Šveicarijoje pa-

rodė, kad sumažinus greitį keliuose nuo 60 iki 50 km/val. žuvusiųjų autoavarijose gali sumažėti

per 24%.

Be įstatyminių, naudojamos dar ir fizinės priemonės, kurios irgi verčia lėtinti greitį. Tokia

efektyvi priemonės yra kelio dangoje įrengti iškilimai ("gulintis policininkas"). Taip pat vairuo-

tojus verčia būti atidžius, lėčiau važiuoti plačiose gatvėse įrengtos eismo salelės. Plačiose gatvė-

se įrengtos eismo salelės verčia vairuotojus būti atidžius ir sulėtinti greitį. Jos išryškina eismo

situaciją ir padeda pereiti gatvę.

Eismo nelaimių profilaktikoje vertas dėmesio yra vaiko lydėjimas į mokyklą ar iš jos.

Didelė dalis vaikų mirčių ir sunkių sužalojimų dėl eismo nelaimių įvyksta vaikui einant į mokyk-

lą ar grįžtant iš jos. Aucklende (N. Zelandija) 1994 m. atlikti tyrimai parodė, kad suaugusiųjų

lydimiems vaikams einant į mokyklą ir grįžtant iš jos rizika būti sužalotiems sumažėjo daugiau

kaip du kartus. Tai reiškia, kad palankesnių sąlygų sudarymas dirbantiems tėvams palydėti vai-

44

SAUGI VAIKYSTĖ

kus į mokyklą (palankesnės darbo valandos, pakeitimai pamokų tvarkaraščiuose ir kt.) leistų la-

biau rūpintis vaikais.

Lietuvoje suaugusiesiems lydėti vaikus į mokyklą ar iš jos patariama pirmąją rugsėjo sa-

vaitę.

6 . 1 . V a i k o s a u g a a u t o m o b i l i o v i d u j e

Yra žinoma, kad saugos diržai mažina keliaujančiųjų automobiliais mirties ir rimto sužalo-

jimo riziką autoavarijos atveju. Bet mažiems vaikams, ypač iki 7 m., saugos diržai yra nepakan-

kama apsauga, todėl jiems yra reikalingos specialios apsaugos priemonės. Tokios priemonės yra:

1. Kūdikiui skirtas saugos krepšys-kėdutė (0 - 9 mėn. amžiaus kūdikiams).

Patys mažiausi vaikai turi sėdėti kūdikiams skirtame krepšyje-kėdutėje, atsuktame nugara į

priekinį automobilio langą. Šis krepšys-kėdutė yra tvirtinamas prie priekinės arba galinės auto-

mobilio sėdynės su automobilio saugos diržais.

2. Vaikiška saugos sėdynė-kėdutė (9 mėn. - 3 - 4 m. amžiaus vaikams). Tokioje kėdutėje

vaikas gali sėdėti neprilaikomas. Geriau naudoti tokią kėdutę, kurią galima įdėti atsukus nugarą į

priekinį langą.

3. Vaikiška saugos sėdynė-kėdutė, neturinti savo saugos diržų (tvirtinama automobilio dir-

žais) (nuo 3—4 iki 10 m. amžiaus vaikams).

4. Vaikiška sėdėjimo pagalvėlė su saugos diržu (nuo 3 - 4 iki 10 m. amžiaus vaikams).

Vaikui sėdint ant pagalvėlės, reikia patikrinti, kad saugos diržai būtų pritvirtinti teisingai. Neleis-

ti įstrižiniam diržui eiti skersai krūtinės ląstos. Apatinis diržas turi eiti žemiau pilvo, o ne per pil-

vą.

Važiuojant automobiliu vaikui yra saugiau sėdėti ant užpakalinės sėdynės. Stipraus susidū-

rimo metu 1 tonos smūgio jėga išstumia keleivį iš jo vietos. Sėdint ant galinės sėdynės, ši jėga,

kuri tenka galvai ir nugarai, pasidalija. Jėgos stiprumas, kai žmogus sėdi ant priekinės automobi-

lio sėdynės, bus apie 5 kartus didesnis nei tada, kai jis sėdi ant užpakalinės sėdynės. Iškritimas

pro priekinį stiklą susidūrimo metu, važiuojant 50 km/h greičiu, atitinka kritimą iš trečio aukšto.

Sėdynės-kėdutės funkcija išlieka net tada, kai mašina apsiverčia. Labai svarbu, kad nelai-

mės metu žmogus neiškristų pro automobilio langą. Jei keleivis yra išmetamas iš automobilio,

sužalojimo rizika padidėja 25 kartus palyginti su tuo atveju, kai keleivis lieka automobilyje.

Kai kas mano, kad vaikas nenori važiuoti, kai sėdynė-kėdutė yra atsukta nugara į priekinį

langą. Iš tikrųjų iš pradžių vaikas apie tai neturi jokio supratimo. Svarbu būti nuosekliam ir visa-

45

Birutė STRUKCINSK1ENE

da naudoti saugos sėdynę-kėdutę taip, kad ji būtų atsukta nugara į priekinį langą, - tada ši padė-

tis vaikui bus natūraliai suprantama. Taip pat galvojama, kad vaikai nori žiūrėti pro langą. Tačiau

jie dažniausiai miega arba sėdi ir žaidžia, net jeigu ir turi galimybę žiūrėti.

6 .2 . E i s m o n e l a i m ė s dėl v a i r u o t o j ų k a l t ė s

Įvairių autorių duomenimis, apie 20% eismo nelaimių įvyksta dėl vairuotojų kaltės. Pa-

grindinės priežastys:

1 1. Skubėjimas, viršijant leistiną greitį.

Lietuvos miestų gatvėse greičio viršijimas yra įprastas reiškinys. Kelių policijos pagalba

kovojant su greičio viršijimu galėtų būti labai efektyvi.

2. Kelio ženklų ir signalų nepaisymas.

3. Neteisingas vairavimas.

Visos šios priemonės yra glaudžiai susijusios su vairavimu būnant neblaiviems. Nustatyta,

kad besivystančiose šalyse alkoholio vaidmuo tarp avarijų priežasčių yra pats svarbiausias. Zim-

babvėje jau prieš 20 metų buvo išsiaiškinta, kad 56% dėl vaikų žūties kaltų vairuotojų kraujyje

buvo rasta alkoholio. Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Anglija, JAV, Australija ir N. Zelandija dėl

priimtų griežtų įstatymų ir valdžios potvarkių per paskutiniuosius 30 metų žuvusiųjų autoavarijo-

se dėl vairuotojų kaltės skaičius sumažėjo iki minimumo (Sethl, Zwi, 1999). Lietuvoje 2000 m.

kas penktas dėl žuvusiųjų autoavarijose vaikų kaltas vairuotojas buvo neblaivus.

Vairuotojų drausminimo priemonės

Vairuotojai turėtų būti skatinami vairuoti atsargiai, būti atidūs, kreipti dėmesį į pėsčiuosius,

ypač vaikus, kaip į labiausiai pažeidžiamus eismo dalyvius. Būtina lėtinti greitį pėsčiųjų perėjos

zonose. Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į vaikų elgesį gatvėje. Reikia numatyti, kad jie

gali staiga išbėgti prieš automobilį. Griežčiausiai turi būti laikomasi kelio ženklo "Atsargiai, vai-

kai!" reikalavimų.

Šie klausimai turėtų būti nagrinėjami ir vairavimo mokyklose.

Tačiau didžiausią efektą, kaip rodo daugelio šalių patirtis (Bruhnig, 1996; Soderlung, Zwi,

1995; Irwig, Zwarenstein, Zwi, Chulmers, 1998), duoda įstatymų priemonės ir valdžios potvar-

kiai, griežtinantys reikalavimus ir vairuotojų atsakomybę.

46

SAUGI VAIKYSTĖ

6 .3 . V a i k ų ka ip e i smo d a l y v i ų m o k y m a s

Švedų mokslininkų duomenimis, pusė šešiamečių vaikų supranta ne daugiau kaip 3 iš 11

svarbių vaikams kelio ženklų. Apie 50% aštuonmečių supranta 7 iš 11, o 50% dešimtmečių - 10

iš 11 kelio ženklų. Galimybė, kad maži vaikai gali būti sėkmingai išmokyti išvengti sužalojimų

keliuose, yra nedidelė. Tačiau stengiamasi išnaudoti visas galimybes nuo pat mažens diegti sau-

gaus eismo įgūdžius. Vyresni nei 10 metų vaikai jau turi būti intensyviai mokomi teoriškai ir

praktiškai žinoti eismo taisykles. Renaul ir kt. (1989) penkiose Kvebeko (Kanada) mokyklose

136 penkiamečius vaikus įtraukė į žaidimus, susijusius su eismo saugumu, siekdamas išsiaiškinti

jų gebėjimą suvokti eismo taisykles. Rezultatai parodė, kad ir tokio amžiaus vaikus galima su-

dominti eismo saugumu ir pakeisti jų elgesį gatvėje. Londone įkurtas "Rytų regiono eismo klu-

bas" sulaukė gausaus vaikų būrio, gerokai pakeitė jų kaip eismo dalyvių elgesį ir 20% sumažino

vaikų išbėgimo iš už automašinos atvejų skaičių.

Vaikų darželiuose ar mokyklose galima įrengti aikšteles, skirtas mokyti vaikus eismo tai-

syklių. Jose galima imituoti gatves su pažymėtomis pėsčiųjų perėjomis ir įrengtais šviesoforais,

netgi dirbtiniais medžiais prie gatvių. Vaikai žaisdami, važiuodami triratukais, dviračiais ar ma-

šinėlėmis, vaizduodami eismo reguliuotojus ir kelių inspektorius įgauna saugaus eismo įgūdžių.

Panašią paskirtį galėtų turėti saugaus eismo aikštelės kelių policijos teritorijoje (patalpose ar lau-

ke), specialūs mokymo parkai, įrengti prie vairavimo mokyklų, ir kt.

Mokytojas į mokyklą atėjusiems pirmaklasiams pačiomis pirmosiomis dienomis turėtų pa-

pasakoti apie elementarias elgesio gatvėje ir keliuose taisykles, supažindinti juos su mokyklos

geografine padėtimi, pasakyti, kokios gatvės ar keliai eina šalia mokyklos, kokios transporto

priemonės jomis važiuoja. Patartina mokiniams organizuoti supažindinimo su mokyklos apylin-

kėmis ekskursijas. Mokytojas, išsiaiškinęs, kur gyvena mokiniai, pataria, kokiu keliu geriau eiti į

mokyklą. Švedų mokslininkai pataria visų klasių mokiniams (svarbiausia - pradinių mokyklų)

kiekvieną dieną pamokų pabaigoje penkias minutes skirti pokalbiui apie saugų eismą.

Supažindinimą su eismo taisyklėmis galima derinti ir su pamokose dėstomais dalykais.

Pvz., kalbos pamokose galima rašyti diktantą apie eismo taisykles, fizikos ir matematikos pamo-

kose galima apskaičiuoti stabdymo kelią, esant sausam ir drėgnam asfaltui, o fizinio lavinimo

pamokose - supažindinti su eismo reguliuotojo gestais.

47

Diruie di KUA.LS1J\L}A.IHI1\I1I

Naudinga organizuoti mokiniams ir jų tėvams susitikimus, pokalbius su kelių policijos pa-

reigūnais, rodyti mokomuosius filmus ir vaizdajuostes. Tokių susitikimų metu galima išdalyti

tamsiu paros metu naudojamus atšvaitus ir pamokyti, kaip jais naudotis.

Vaizdinės priemonės, pvz., stendai taip pat gali suvaidinti teigiamą vaidmenį, jeigu jie yra

įspūdingi, atkreipiantys dėmesį, gražiai apipavidalinti ir reguliariai atnaujinami.

Didelę reikšmę vaikų saugaus eismo nelaimių profilaktikai turi jų pačių iniciatyva. Vyres-

niųjų klasių mokiniai noriai dalyvauja "Jaunųjų policijos draugų" ir kitokiuose būreliuose, kur

savarankiškai ar kartu su mokytojais ir tėvais budi mokyklos mikrorajone prie pėsčiųjų perėjų ir

perspėja ar sulaiko eismo pažeidėjus. Toks vaikų entuziazmas turi būti įvairiais būdais skatina-

mas.

Mokant vaikus išvengti eismo nelaimių, patartina laikytis tokių taisyklių:

• vartoti paprastą ir suprantamą terminologiją;

• kiekvieną kartą reikia mokyti po labai nedaug, bet kasdien. Per daug informacijos vai-

kas negali prisiminti ir jam viskas susimaišo;

• patartina nuolat pakartoti, ko buvo mokoma paskutinį kartą;

• reikia mokyti tik tai, ką reikia daryti, bet ne tai, ko nereikia daryti;

• pasakoti vaikams tik apie tokias kelių eismo situacijas, su kuriomis jie susiduria kiek-

vieną dieną;

• patartina didžiausią dėmesį kreipti į mokymą praktiškai lauke ar patalpose. Vaikai ne-

sugeba perkelti teorinių žinių į praktinę situaciją.

Tačiau visos pedagogų pastangos nueis niekais, jeigu tėvai ir kiti suaugusieji nerodys vai-

kams tinkamo pavyzdžio. Ne taip retai tenka matyti tėčius ir mamas, einančius per gatvę su vai-

ku degant raudonam šviesoforo signalui ar neleistinoje vietoje bėgant per gatvę prieš greitai artė-

jančias automašinas. Vaikai daro tai, ką daro suaugusieji, o ne tai, ką suaugusieji jiems lie-

pia daryti.

6.4 . D v i r a č i ų t r a u m o s

Važinėjimasis dviračiu yra viena iš mėgstamiausių pramogų vaikams. Dviratis atitinka

vaiko polinkį judėti ir laikyti pusiausvyrą. Daug keturmečių vaikų jau važiuoja dviratuku.

Kol išmoksta gerai važiuoti, vaikas gana dažnai krenta nuo dviračio ir susižeidžia.

Nors 12 metų sulaukusiems vaikams įstatymais leidžiama važiuoti dviračiu gatvėje, tačiau

vaikas turi sulaukti bent 1 4 - 1 5 metų, kol jis su dviračiu galės tapti savarankišku eismo dalyviu.

48

SAUGI VAIKYSTĖ

Mat kelyje dviračio greitis būna didelis, be to, dviratininką trikdo automobiliai, todėl vaikas turi

būti pakankamai subrendęs daryti teisingus sprendimus eismo situacijose. Taip pat jis jau turi

gerai žinoti eismo taisykles.

Sklandus važiavimas dviračiu reikalauja didelių vaiko pastangų. Norint išlaikyti pusiausvy-

rą važiuojant norima kryptimi, reikia labai susikaupti. Vaikas gali nesusidoroti su eismu atsira-

dus mažiausioms papildomoms kliūtims. Dviračių avarijų analizė rodo daugelį įvairių veiksnių -

nelaimingų atsitikimų priežasčių: šalia rankenos kabantis krepšys, užkliuvusi pėda, nelygus kelio

paviršius.

Daug sunkių avarijų įvyksta darant posūkį į kairę. Pusiausvyros laikymas darant posūkį ir

kartu stebint automobilių eismą reikalauja didelių jaunojo dviratininko pastangų, o stresinė būklė

neretai lemia avariją. Tokio tipo eismo nelaimių rečiau įvyksta užmiesčio keliuose.

Vaikai, ypač maži, nukritę nuo dviračio dažnai susižeidžia galvą, kuri palyginti su kūnu yra

didelė ir sunki, todėl sunkiau ją apsaugoti. Rankenos dažniausiai sukelia pilvo sužalojimus dėl

palyginti mažo paviršiaus atsitrenkdamos į kūną didele jėga. Dviračių traumos dažnai būna miš-

rios, pvz., galvos sužalojimas ir kaulų lūžiai.

Dviračių traumų prevencija

Pagrindinė prevencinė priemonė - dviratininko šalmas, dėvimas važiuojant dviračiu. Jis

saugo vaiko galvą nuo sunkių galvos traumų. Šiuo metu daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių

šalmas yra įprastinė dviratininko aprangos dalis. Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, dviratinin-

kų šalmus dar nenoriai dėvi tiek suaugusieji, tiek vaikai. Šalmų populiarinimu galėtų užsiimti

mokyklos, žiniasklaida, visuomeninės organizacijos. Nepamainomas tėvų vaidmuo, asmeninis jų

pavyzdys.

Dėvėti šalmus važiuojant dviračiu labiausiai skatina įstatymai. Įvairiose šalyse yra priimti

šalmų naudojimą dviratininkams reglamentuojantys įstatymai, kurie yra efektyvi prevencinė

priemonė. Pvz., Viktorijoje (Australija) iki 1980 m. mažiau kaip 5% visų vaikų dviratininkų

naudojo šalmus. Priėmus atitinkamą įstatymą, šalmų naudojimas padidėjo iki 83%, o galvos su-

žalojimų sumažėjo 70%. Gerų rezultatų galvos traumų prevencinėje veikloje pastebima ir kitose

išsivysčiusiose šalyse.

Važiuojant dviračiu patartina dėvėti ne tik šalmus, bet ir apsaugas alkūnės bei kelio sąna-

riams. Jos saugo ir padeda sušvelninti smūgį krentant nuo dviračio arba susidūrus su kitu objek-

tu.

49

Birutė STR UKCINSKIENE

Teigiamas pavyzdys dviratininkų traumų profilaktikoje yra vaikų mokymas važiuoti dvira-

čiu mokyklose, įvairių varžybų, dviratininkų švenčių rengimas vaikams. Pvz., Austrijoje tokių

renginių metu vaikams įteikiami dviratininko pažymėjimai, nugalėtojų diplomai ir kitokios psi-

chologinės skatinimo priemonės. Be to, tokiose varžybose dalyvauja didelis būrys vaikų iš kelių

mokyklų, ir visi jie privalomai dėvi dviratininkų šalmus. Todėl susiformuoja nuostata, kad šalmo

dėvėjimas dviratininkui yra įprastinis dalykas.

50

SAUGI VAIKYSTĖ

7. L A I S V A L A I K I O TRAUMOS

7 .1 . Ž a i d i m ų a i k š t e l ė s

Žaidimas vaiko gyvenime užima labai svarbią vietą. Jis daro didelę įtaką vaiko asmenybės

vystymuisi. Žaisdamas vaikas mokosi bendrauti, bięsta fiziškai, socialiai, intelektualiai ir emo-

ciškai. Žaidžiant pasireiškia vaiko kūrybiškumas ir išradingumas. Anksčiau į žaidimą kartais bū-

davo žiūrima kaip į tuščią ir nereikalingą užsiėmimą, atitraukiantį vaiko dėmesį nuo "rimtesnių"

auklėjimo formų. Šiuo metu yra visuotinai pripažinta, kad žaidimas yra svarbi vaiko gyvenimo

dalis ir jis yra būtinas visaverčiam asmenybės vystymuisi.

Visi vaikai nori žaisti, neatsižvelgiant į jų amžių, socialinę padėtį ir ekonominius apriboji-

mus, jų fizinį bei protinį pajėgumą. Žaidimas yra tai, ką vaikai daro neverčiami, savo nuosavu

laiku, savo pasirinktoje vietoje, parametruose, kuriuos jie patys diktuoja ir kuriuose jie išreiškia

savo jausmus (Chilton, 1989). Žaidimas turi būti įdomus ir patrauklus. Žaisdami vaikai savotiš-

kai rengiasi gyvenimui. Vyresnių vaikų žaidimų vietose ne visuomet yra pagrįstas visiškas rizi-

kos eliminavimas. Vaikas turi išmokti įvertinti pavojų ir jį nugalėti. Vaikai, ypač vyresnio am-

žiaus, mėgsta žaidimus, susijusius su didesne ar mažesne rizika. Įveikęs baimę ir išvengęs pavo-

jaus, vaikas įgyja pasitikėjimo savo jėgomis, jaučia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Todėl parenkant

vaikų žaidimų vietą ir pobūdį, reikia protingai derinti jų patrauklumą su saugumu.

Vaikai ypač mėgsta žaisti lauke. Tam yra skirtos įvairios žaidimų vietos:

1. žaidimų aikštelės gyvenamųjų namų kiemuose;

2. žaidimų aikštelės parkuose, stadionuose, šalia stambių prekybos centrų ir kitose žmonių

gausiai lankomose vietose;

3. atrakcionų parkai.

Gyvenamųjų namų kiemuose esančios žaidimų aikštelės yra įrengtos pagal standartinį

projektą. Žaidimams skirtų įrenginių pasirinkimas yra nedidelis: sūpuoklės, karstyklės, karuselės

tipo sukimosi ratas, smėlio dėžė. Dažniausiai jose žaidžia tik maži vaikai. Vyresniems vaikams

51

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

tokios aikštelės yra neįdomios ir nuobodžios, nes nepatenkina jų dėl veiklos jose ribotumo. Ta-

čiau ir tokiose aikštelėse pasitaiko sužeidimų. Vaikai nukrenta nuo sūpuoklių, karstyklių, įkiša

pirštus tarp sukimosi rato mechanizmų. Visiškai išvengti tokių traumų yra sunku, todėl svarbu,

kad po sūpuoklėmis, karstyklėmis būtų paklotas minkštesnis pagrindas (smulkus žvyras, smėlis,

pjuvenos ir pan.), o karuselių konstrukcija būtų saugi. Kiemuose esanti žaidimų įranga turėtų bū-

ti tvarkingai suremontuota, stabiliai fiksuota. Deja, smėlio dėžės būna labai užterštos, todėl daž-

niausiai nėra tinkamos vaikams.

Žaidimų aikštelės parkuose siūlo vaikams didesnį pramogų pasirinkimą. Mažesni vaikai

mėgsta šliaužti šliaužyklėmis žemyn ir pašokinėti ant pripučiamų pagalvių, pavažinėti dviratu-

kais, mašinėlėmis, arklio traukiamu vežimėliu, o vyresni išbando drąsą šliauždami didesnio

aukščio šliaužyklėmis, supdamiesi didelės amplitudės sūpuoklėmis, šokinėdami ant batuto. Pas-

kutiniuoju metu tokių pramogų siūloma žaidimų aikštelėse, įrengtose šalia stambių prekybos

centrų ar jų viduje, įvairių mugių, cirkų teritorijose ir kitose žmonių gausiai lankomose vietose.

Tokiose aikštelėse vaikus kartais prižiūri tėvai, o dažniau - beveik visai neprižiūri, todėl sužei-

dimų tikimybė yra didesnė. Traumų pobūdis yra panašus: iškritimas iš sūpuoklių, vežimėlių, atsi-

trenkimas į žemę nušliaužus šliaužyklėmis, nukritimas nuo batuto. Dažniausiai atsiperkama ne-

dideliais sumušimais, tačiau pasitaiko ir rimtesnių traumų, pvz., kaulų lūžių, iškritus iš sūpuok-

lių.

Atrakcionų parkai - labai vaikų mėgstama žaidimų vieta. Čia yra didelė vaikams siūlomų

pramogų įvairovė: didelės karuselės, amerikietiški kalneliai, gigantiškos šliaužyklės, apžvalgos

ratai, centrifugos tipo įrenginiai, plaukimas kanoja imituota džiunglių upe su kriokliais, auto-

dromai ir kiti smagūs atrakcionai.

Paprastai minėtų atrakcionų konstrukcija būna saugi, čia dirba specialiai išmokytas perso-

nalas, prižiūrintis vaikus ir saugantis juos nuo galimų sužeidimų. Taigi yra suderintas rizikos pa-

jutimas ir saugumas. Traumų tokiuose atrakcionuose pasitaiko retai. Nelaimingų atsitikimų daž-

niausiai įvyksta sugedus ar sulūžus mechanizmams. Tačiau labai svarbu griežtai parinkti atrak-

ciono rūšį pagal vaiko amžių. Pvz., mažų vaikų negalima laipinti į dideliu greičiu aukštai skrie-

jančias karuseles ar leisti šliaužti nuo labai aukštų šliaužyklių. Yra žinoma pirštų amputacijos

atvejų, kai didelio greičio išsigandęs vaikas griebiasi už šliaužyklės kraštų.

52

SAUGI VAIKYSTĖ

7 .2 . I š v y k o s , e k s k u r s i j o s

Paplitusi laisvalaikio forma - išvykos į gamtą, ekskursijos į istorines ar kitas įdomias vie-

tas. Dažnai į tokias išvykas vaikai vyksta su tėvais, klase, būrelio ar klubo draugais. Tačiau net

esant kartu su tėvais ar mokytojais, tokiose išvykose pasitaiko nelaimingų atsitikimų, kuriuose

nukenčia vaikai.

Vaikščiodami kalnuotose vietovėse vaikai kartais prieina per arti prie skardžio ar šlaito

kraštų ir paslydę ar įgriuvus žemei nuo jo nusirita. Neretai per aukštai įlipę į medį vaikai iš jo

iškrenta. Miške galima rasti senų priešgaisrinių bokštų, kurių kopėčios ir aikštelių lentos būna

aplūžusios ir sutrūnijusios. Vaikai labai mėgsta lipti į tokius bokštus ir iškritę susižaloja. Pasitai-

ko kritimų iš aukštai laipiojant pilių ir kitokių statinių griuvėsiais. Pavojinga vaikus vedžioti po

mišką praūžus audrai. Būna atvejų, kai ant vaikų užgriūva medis. Nemažai nelaimingų atsitikimų

įvyksta vaikams tamsoje belandžiojant po apleistus fortus ir įkritus į ten esančius šulinius bei rū-

sius.

Kūrenant laužus kartais užsidega arti jų lakstančių vaikų rūbai, ir vaikai sunkiai, net mirti-

nai nudega. Vaikai mėgsta pavojingus žaidimus su ugnimi, bėgioja laikydami rankose nuodėgulį,

degančią šaką ar iešmą Tai taip pat gali baigtis nudegimu. Ypač pavojingi miškų gaisrai. Pučiant

stipriam vėjui, liepsna plinta labai dideliu greičiu ir kartais net suaugusieji nespėja nuo jos

pabėgti.

Vyresni vaikai surengia išvykas ir be tėvų. Jose nelaimingų atsitikimų grėsmė dar didesnė.

Skaudžių nelaimių pasitaiko vaikams rausiant tunelius smėlio šlaituose ir žvyrduobėse, kai juos

užgriūva storas smėlio ar žvyro sluoksnis. Pavojus tyko vaikščiojant užankančių ežerų prieigose,

padengtose linguojančiu žolės, durpių bei dumblo sluoksniu ir kitokio pobūdžio pelkėse. Įsmu-

kus į tokį dumblą, išsigelbėti yra labai sunku.

Vaikų nelaimingų atsitikimų išvykose riziką mažinančios prie-

monės

Išvykų metu vaikai turi būti maksimaliai apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų, todėl jiems

reikia atidžios suaugusiųjų priežiūros. Vaikams neatsargiai elgiantis, suaugusieji privalo juos

griežtai sudrausminti. Tačiau negalima saugumo užtikrinti vien draudimais, kurie vaikams už-

temdo pačių išvykų teikiamą džiaugsmą. Tėvai vaikams, ypač vyresniems, turėtų paaiškinti apie

galimas neatsargaus elgesio pasekmes ir padėti jiems įsisąmoninti, kad neverta rizikuoti be reika-

53

mrute ¿1

lo. Geriausiai yra patiems tėvams rodyti tinkamo elgesio pavyzdį. Ypatingai ir atidžiai reikia

saugoti mažus vaikus, kurių nė akimirkai negalima palikti be priežiūros.

Patartina laikytis tokių taisyklių:

• pasirinkti tinkamą išvykų maršrutą. Nereikia vesti vaikų pavojingais takais, abejotino

tvirtumo lieptais ir tilteliais;

• norint gėrėtis gamtovaizdžiu nuo kalno ar kitokios aukštumos, reikėtų pasirinkti vietą

atokiau nuo skardžio krašto;

© patarti vaikams nelipti į medžius, paaiškinant apie gresiantį pavojų iš jo iškristi bei

apie žalą gamtai;

• nelipti į netvirtus, aplūžusius bokštus;

• neleisti vaikams laipioti po įvairius griuvėsius, landžioti po apleistus fortus ir kitus pa-

vojingus statinius;

• paprašyti vaikų žaisti atokiau nuo besikūrenančių laužų. Neleisti vaikams vieniems kū-

renti laužo, drausti žaisti su ugnimi;

• uždrausti vaikams kasti tunelius smėlio šlaituose bei žvyrduobėse.

7.3 . P o i l s i s p r i e v a n d e n s , p a p l ū d i m y j e

Viena iš mėgstamiausių laisvalaikio leidimo formų yra išvykos į gamtą. Dažniausiai tokių

išvykų metu apsistojama prie vandens: jūros, ežerų, upių ir kitų vandens telkinių.

Poilsis prie vandens yra susijęs su pavojumi nuskęsti.

Nuskendimas užima antrą vietą pasaulyje po eismo nelaimių (mirčių dėl nelaimingų atsi-

tikimų suvestinėse). Pasaulyje kasmet nuskęsta apie 200 000 žmonių. Didelis pavojus nuskęsti

gresia vaikams, ypač nemokantiems plaukti. Mažas vaikas nesugeba įvertinti vandens gylio ir,

įbridęs į vandenį, nuskęsta.

Nuskęsti galima net labai seklioje vietoje. Parkritęs į vandenį ir netyčia gurkštelėjęs van-

dens, vaikas praranda pusiausvyros pojūtį, neskiria, kur viršus, o kur apačia. Pasitaiko, kad vai-

kai nuskęsta iki 10 cm gylyje - balutėje ar griovyje. Dažniausiai vaikai nuskęsta upėse, ežeruose,

jūrose, kūdrose. Pavojus nuskęsti labiausiai gresia nemokantiems plaukti. Tačiau gali nuskęsti ir

mokantys plaukti, kai nuplaukia per toli nuo kranto "neapskaičiavę" savo jėgų. Be to, kojų rau-

menis kartais sutraukia mėšlungis, tada vaikas išsigąsta, sutrinka ir gali pradėti skęsti. Pasitaiko

atvejų, kai vaiką - gerą plaukiką netikėtai užlieja vandens banga, ir jis įtraukia didelį gurkšnį

vandens, kas jį taip pat išgąsdina.

54

SAUGI VAIKYSTĖ

Nemažai pavojų tyko besimaudant jūroje. Baltijos jūroje besimaudančius plaukikus išgąs-

dina netikėtos duobės ar grįžtančioji jūros banga, kuri stipriai traukia atgal į jūrą ir neleidžia iš-

plaukti į krantą. Ši bangų trauka į jūrą ne tik vaikams, bet ir mokantiems plaukti suaugusiesiems

gali būti pavojinga.

Suaugusieji labai mėgsta atstatę krūtinę laukti besiartinančios bangos. Kartais jie taip daro

laikydami už rankų vaikus. Neretai atėjus didelei bangai ir išvertus iš kojų tokį žmogų, jis palei-

džia vaiko ranką. Dar dažniau nuskęstama, kai vaikai taip žaidžia su bangomis vieni, be priežiū-

ros. Jie nepaiso raudonos ir netgi juodos vėliavos bei gelbėtojų įspėjimų (per garsiakalbį) nebristi

giliai į jūrą. Stipriai banguojant nunešami tolyn į jūrą ir išsekus jėgoms nuskęsta net ir gerai mo-

kantys plaukti vaikai.

Reikia nepamiršti, kad vaikams pavojinga jūroje plaukioti ant pripučiamųjų čiužinių, nes

bangos greitai juos nuneša į gilesnę vietą. Be to, čiužinys gali greitai apvirsti arba vaikas gali nu-

slysti ar nukristi nuo jo į vandenį. Yra žinoma tragiškai pasibaigusių plaukiojimo ant čiužinių

jūroje atvejų.

Pavojai tyko ir besimaudančiųjų upėje ar ežere. Maži vaikai, matydami netoli esančius tė-

vus, jaučiasi saugūs ir brenda į upę, nejausdami grėsmės. Užtenka tėvams akimirksnį nusisukti, ir

vaikas jau gali būti nugrimzdęs į vandenį.

Maži vaikai nuskęsta ir negiliose kūdrose, ir netgi prie namų kieme esančiuose mažuose

vandens baseinėliuose, skirtuose aplinkai papuošti. Užtenka suaugusiesiems tik trumpam nueiti,

o vaikas paslydęs gali įkristi į vandenį ir paskęsti.

Dar daugiau tikimybių nuskęsti atsiranda vaikams, besimaudantiems be suaugusiųjų prie-

žiūros neleistinose vietose. Čia nuskęsta ir mokantys plaukti vaikai - dėl nerūpestingumo ir pa-

vojaus sumenkinimo. Pervertinęs savo jėgas vaikas nuplaukia per toli, pavargsta ir, apėmus pa-

nikai, nuskęsta. Didelis pavojus nuskęsti tyko tuomet, kai maudytis neleistinose vietose išvyksta

grupė vyresnių vaikų, kurie vandenyje išdykauja, juokaudami gramzdina vienas kitą, o pradėjus

skęsti, nėra kam jų gelbėti.

Daug nelaimingų atsitikimų įvyksta šokant į vandenį galva žemyn nežinomoje vietoje. At-

sitrenkus galva į dugną ar vandenyje esantį akmenį, kuolą, gali lūžti kaklo slankstelis ir sužalo-

jamos stuburo smegenys. Tokiu atveju paralyžiuojamos rankos bei kojos ir liekama invalidu vi-

sam gyvenimui arba nuskęstama, jeigu tokio nardytojo niekas neištraukia.

Braidant po vandenį nežinomoje vietoje, galima skaudžiai susipjaustyti kojas į stiklo šukes

ar kitus aštrius daiktus.

Poilsiaujant prie vandens telkinių atsiranda vis daugiau galimybių išsinuomoti valtį, baida-

rę, vandens dviratį ar kitą vandens sporto priemonę ir patiems pasiirstyti. Tokias pramogas labai

55

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

mėgsta vaikai. Tėvai, mokytojai ir kiti vaikus prie vandens telkinio atsivedę suaugusieji privalo

nepamiršti, kad jie prisiima didelę atsakomybę už vaikų, esančių su jais, gyvybę. Jau yra įvykę

skaudžių nelaimių dėl nesutvarkyto inventoriaus, perpildyto laivelio, patyrimo stokos, neturint

gelbėjimo priemonių (gelbėjimo liemenių, ratų). Dažnai ir lengvą laivelį sunku suvaldyti, kai

staiga keičiasi vėjo, vandens bei srovių sąlygos. Didelis pavojus nuskęsti vaikams gresia plau-

kiant valtimi be gelbėjimosi liemenių. Valčiai apvirtus, neretai vaikų nepajėgia išgelbėti net kar-

tu su jais buvę valtyje suaugusieji, kurie patys nemoka plaukti ar nemoka gelbėti skęstančiojo,

arba tiesiog nepajėgia išgelbėti didesnio skaičiaus skęstančiųjų.

Vaikai vandens telkiniuose nuskęsta ir žiemos metu. Jie lengvabūdiškai, negalvodami apie

pavojų, bėgioja, čiuožia pačiūžomis ar važinėja rogutėmis ant plono ledo ir jam įlūžus ar įkritę į

eketę nuskęsta. Kartais vaikai įsidrąsina plaukti ant ledo lyties. Blogą pavyzdį rodo poledinės

žūklės mėgėjai suaugusieji, kurie eina žvejoti ant plono ledo.

Saugos priemonės:

• kuo anksčiau išmokyti vaikus plaukti. Mokymas plaukti turi būti įtrauktas į mokyklų

mokomąsias programas. Turi būti plečiamas baseinų, tinkamų vaikus mokyti plaukti,

tinklas, plaukti turi būti mokoma vaikų vasaros poilsio stovyklose, šeimų poilsio na-

muose ir kitose tam tinkamose vietose;

• besimaudantys maži vaikai turi būti prižiūrimi tėvų ar kitų suaugusiųjų. Stebintys vai-

kus suaugusieji privalo stovėti vandenyje toliau nuo kranto už vaikus ir neleisti jiems

bristi giliau kaip iki juosmens;

• vyresniems, mokantiems plaukti vaikams neleisti maudytis už gylį ribojančių plūdurų;

• uždrausti vaikams maudytis vieniems;

• aiškinti vaikams apie riziką maudantis neleistinose vietose;

• aiškinti vaikams apie gresiančius pavojus šokant į vandenį galva žemyn nežinomoje

vietoje ir neleisti jiems to daryti;

• nesimaudyti su vaikais jūroje esant dideliam bangavimui (esant juodai vėliavai prie

gelbėtojų bokštelio);

• besiirstantys su vaikais valtimi suaugusieji turi patys mokėti plaukti ir naudotis valti-

mi. Kiekvienas vaikas privalo turėti gelbėjimosi liemenę. Sodinti į valtį ne daugiau

kaip 2 vaikus vienam suaugusiajam. Neleisti vaikams valtyje išdykauti, suptis;

• į baidarę imti tik gerai mokantį plaukti vaiką;

• neleisti vaikams vieniems irstytis valtimis ar plaustais;

56

SAUGI VAIKYSTĖ

• prie namų esantys vandens baseinėliai turi būti aptverti;

• žiemą galima čiuožinėti ant ledo, kurio storis ne mažesnis kaip 10 cm. Vandens telki-

nyje neturi būti ekečių arba jos turi būti atitvertos (pvz., įšaldytomis eglutėmis) arba

kitaip pažymėtos;

• griežtai uždrausti vaikams irstytis ant ledo lyčių.

7 .4 . F e j e r v e r k a i , p e t a r d o s , s avos g a m y b o s s p r o g m e n y s

Įvairių valstybinių švenčių, iškilmių metu masinio žmonių susibūrimo vietose būna ren-

giami fejerverkai. Tokių fejerverkų organizatoriai paprastai imasi reikiamų atsargumo priemo-

nių, todėl jie didelės grėsmės žmonėms nesukelia. Daugiausia nelaimių įvyksta naujametinių fe-

jerverkų metu, kai pavienių, dažnai neblaivių asmenų leidžiamos į orą daugybė raketų. Joms

sprogus rankoje, nuskridus į kaimynų balkoną ar nukritus į minią, sužalojamas ne tik pats raketos

paleidėjas, bet ir aplink esantys asmenys, tarp jų ir vaikai. Žinoma nemažai atvejų, kai neblaivių

asmenų paleistos ne į orą, o į minią raketos sunkiai sužalojo vaikus. Tokių švenčių metu dar bū-

na mėtomos petardos, kariniai mokomieji paketai, savos gamybos bombos, dūminės kapsulės ir

kiti sprogstamieji įtaisai, kurie taip pat neretai sužaloja vaikus. Vyresni vaikai ir patys mėgsta

gaminti sprogmenis, tam tikslui naudodami paraką, degtukų galvutes, sieros masę, kalio perman-

ganatą, gliceriną, nitrogliceriną ir kitus chemikalus. Šių medžiagų įsigyti nesunku: gąsdinimui

skirtos petardos pardavinėjamos kioskuose, parako vaikai prisipila iš tėvų aplaidžiai saugomų

medžioklinių šautuvų, sieros ir karbido randa degtukų fabrikų teritorijose, statybų aikštelėse, są-

vartynuose, reikalingų chemikalų nusiperka vaistinėse, turguose ar parsineša iš mokyklos labora-

torijų. Pomėgį sprogdinti skatina vaizdajuostės ir kino filmai, kuriuose (net animaciniuose fil-

muose) gausu įvairių sprogimų vaizdų. Žinių apie sprogmenų gamybą vaikai dažniausiai įgyja iš

vyresnių draugų ir suaugusiųjų. Jų galima rasti ir internete.

Fejerverkų ir sprogimų sukeliamų sužalojimų prevencija

Kaip ir kitų sužalojimų atvejais, didžiausią reikšmę turi saugios vaiko aplinkos sukūrimas.

Prevencinis darbas turi būti vykdomas valstybės ir savivaldybių lygmeniu. Sumažinti minėtų ne-

laimingų atsitikimų skaičių galėtų tokios priemonės:

• vaizdajuosčių ir kino filmų, kuriuose propaguojamas smurtas, gausu šaudymo ir sprog-

dinimų scenų, demonstravimo ribojimas;

• petardų ir kitų sprogmenų pardavimo vaikams draudimas;

57

Birutė STR UKCINSKIENĖ

• cheminių medžiagų ir vaistų, kurie gali būti sudėtine sprogmenų dalimi, pardavimo

vaikams vaistinėse draudimas;

• galimybės vaikams išsinešti chemikalų iš mokyklų laboratorijų nesudarymas;

© reikalavimas, kad medžioklinių ir kitų ginklų šoviniai namuose būtų laikomi tik gerai

užrakintuose seifuose;

• kontroliavimas, kad fabrikų teritorijose ir statybų aikštelėse nebūtų be priežiūros palik-

tų sprogmenų ir greitai užsiliepsnoj ančių medžiagų;

• žmonių susibūrimo vietų, kur miniai linksminti yra naudojamos raketos, sprogmenys

iš lengvai užsiliepsnoj ančių medžiagų, nelankymas su vaikais;

• nepakantumas švenčių metu netoliese esantiems (o ypač neblaiviems) asmenims, no-

rintiems sprogdinti įvairias petardas, raketas ir kitokius sprogmenis.

Tarp šių traumų prevencinių priemonių gana didelį vaidmenį vaidina ir subjektyvios prie-

monės, nukreiptos į vaikų sąmoningumą: auklėjimas ir mokymas. Reikia išnaudoti svarbią vaiko

savybę - lakią vaizduotę. Gamindamas sprogmenis ir juos naudodamas vaikas paprastai negalvo-

ja apie gresiančius pavojus. Tačiau jam paaiškinus apie galimus skaudžius tokių sprogimų pada-

rinius, o ypač pateikus konkrečių nelaimingų atsitikimų pavyzdžių, jis įsivaizduoja ir save kaip

galimą sprogimo auką. Šia prasme didelį poveikį turi televizijos reportažai apie sprogimų sužalo-

tus vaikus, interviu su nukentėjusiaisiais. Visi tokio pobūdžio šiurpūs įvykiai turėtų būti plačiai

nušviesti spaudoje. Apie juos reikėtų diskutuoti mokyklose pamokų metu. Dar efektyvesnis už

draudimus ir pamokymus yra mokytojų organizuojamas sužalotų vaikų lankymas ligoninėje. Sa-

vo akimis pamatę amputuotomis rankomis, apdegusiais veidais ar apakusius ligonius, vaikai atei-

tyje neturėtų lengvabūdiškai elgtis su sprogstamosiomis medžiagomis.

58

SAUGI VAIKYSTĖ

8. S U Ž A L O J I M A I M O K Y K L O J E

Mokyklinės traumos sudaro 9,7 - 22% visų traumų. Paskutiniuoju metu jomis vis labiau

domimasi daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje. Kai kuriose šalyse, pvz., Švedijoje, jos

sulaukė net įstatymų leidėjų dėmesio. Mokykla prilyginta tarsi darbo vietai, kurioje vaikai pra-

leidžia didelę savo laiko dalį, ir Darbo apsaugos aktas įpareigoja prisiimti didelę atsakomybę

mokyklų administracijai ir personalui už vaikų saugą mokykloje bei jos aplinkoje. Mokyklinio

traumatizmo klausimai yra aktualūs ir Lietuvoje, turinčioje apie 600 tūkstančių moksleivių. Per

metus šalies mokyklose įvyksta apie 800 nelaimingų atsitikimų, iš jų vidutiniškai trys mirtini ir

70 sunkių.

Norint sumažinti sužalojimų mokykloje skaičių, turi būti vykdoma tiksli traumų apskaita,

atliekama jų priežasčių analizė, numatomos ir įgyvendinamos traumų profilaktikos priemonės.

Mokyklos, kaip vietos, kur mokiniai susižeidžia, vaidmuo traumų etiologijoje priklauso

nuo ją kuruojančių savivaldybės padalinių, parenkančių vietą statomoms mokykloms, statybinin-

kų, turinčių pasirūpinti pastatų ir jų vidaus apdailos saugumu, už klasių, mokomųjų kabinetų,

sporto salių įrengimus atsakingų asmenų kompetencijos. Jeigu mokyklą galima prilyginti darbo-

vietei, tai jos aplinka visais atžvilgiais privalo būti tvarkinga ir saugi. Analizuojant mokyklinių

traumų priežastis, būtina atsižvelgti į mokyklinio amžiaus vaikų fiziologinius ir psichologinius

ypatumus, taip pat į suaugusiųjų, kuriems patikėtas mokinių saugumas (mokyklos vadovybės,

mokytojų ir kito mokyklos personalo) pasiruošimo ir sugebėjimo užkirsti kelią šioms traumoms.

8.1 . S u ž a l o j i m a i f i z i n i o l a v i n i m o p a m o k o j e

Daugiausia sužalojimų įvyksta fizinio lavinimo pamokų metu. L. Schelp, R. Ekman,

J. Fahl (1996) ir kitų autorių duomenimis, jos sudaro 30 - 44% mokyklinių traumų.

Dažniausiai pasitaiko:

1. Kritimas, atliekant pratimus ant gimnastikos prietaisų (lygiagrečių, skersinių), šokant per

kliūtis ("arklį", "ožį", suolelius ir kt.), darant kūliavirstį. Neretai tai įvyksta dėl netinkamų, nesu-

tvarkytų prietaisų: netvirtų, išklibusių lygiagrečių, blogai įtvirtintų gimnastikos žiedų. Sužaloji-

mo sunkumas labai priklauso nuo pagrindo, ant kurio nukrentama, kietumo. Labai svarbus

59

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

veiksnys - bloga apsauga ar jos nebuvimas atliekant pratimus. Dažniausiai nukenčia galva, petis,

ranka, plaštaka, rečiau - kaklas, krūtinė. Sužalojimų pobūdis: sumušimai, išnirimai, lūžimai.

2. Sužalojimai, žaidžiant sportinius žaidimus. Vaikai nukenčia, susidūrę vienas su kitu,

pargriuvę ant žemės, gavę smūgį kamuoliu. Tipinės traumos: sumušimai, sąnarių raiščių patem-

pimai ir įplyšimai, rečiau - dilbio, plaštakos, blauzdos kaulų kulkšnelių lūžiai.

3. Susižalojama per bėgimo, šuolių, įrankių metimo ir kitas sportines varžybas. Pasitaiko

kirstinių žaizdų, sumušimų, išnirimų, raiščių patempimų, sausgyslių plyšimų. Svarbi priežastis -

tokių varžybų organizavimas be apšilimo treniruotės, be mankštos prieš varžybas.

Nereta minėtų traumų aplinkybė - mokinių nuovargis. Susižeidžiama būtinai reikalaujant,

kad visi mokiniai įvykdytų kokią nors normą ar pratimą, kuris sunkiai įvykdomas silpnesniems

ar turintiems paslėptą judėjimo-atramos aparato susirgimą mokiniams.

4. Susižalojama žiemos metu organizuojamų slidinėjimo bei čiuožimo pratybų metu. Tokių

traumų priežastis būna neteisingai ar netvirtai pritvirtintos slidės ar pačiūžos, blogai parinktas

lazdų ilgis. Leidžiantis nuo kalno, netaisyklingai laikomos slidžių lazdos (atkištos į priekį) gali

sužaloti pilvo sritį ar akis. Pavojinga slidinėti gyvenvietėse, kur yra tvorų, vielų, duobių. Būdingi

sužalojimai: sumušimai, sąnarių raiščių patempimai bei plyšimai, kulkšnelių, rečiau blauzdos

kaulų ar šlaunikaulio lūžiai.

Fizinio lavinimo pamokose įvyks t ančių traumų profilaktika

Fizinio lavinimo pamokas privalo vesti turintys šios srities išsilavinimą mokytojai. Jie turi

nuolat tobulinti savo žinias, sekti naujausią pedagoginę literatūrą, dalyvauti mokslinėse konfe-

rencijose. Mokytojų kvalifikacija turi būti periodiškai tikrinama atestacinių komisijų.

Norint išvengti sužalojimų fizinio lavinimo pamokose reikia:

1. Pamokas organizuoti tinkamoje sporto salėje. Ji turi būti pakankamo dydžio, be aštrių

sienų kampų, neslidžių grindų, radiatoriai turi būti uždengti. Po gimnastikos prietaisais: lygiagre-

tėmis, skersiniais, už peršokimui skirtų paaukštinimų turi būti padėti apsauginiai čiužiniai ar tie-

siog grindyse įmontuoti minkšti ploteliai. Minėti gimnastikos prietaisai turi būti gerai įtvirtinti,

atitikti mokinių ūgį ir amžių.

Sporto aikštelės, esančios lauke, ir stadionai turi būti tinkamai sutvarkyti, krepšinio stovai,

futbolo vartai - kokybiški, tvirtai fiksuoti.

2. Atliekant gimnastikos pratimus vaikas turi būti saugomas, t.y. krentant pagaunamas. Tai

turi daryti mokytojas ar 1 - 2 jo paskirti tvirtesni mokiniai.

3. Prieš varžybas turi būti vedamos apšilimo treniruotės, mankšta.

60

SAUGI VAIKYSTĖ

4. Sportinių žaidimų metu turi būti griežtai reikalaujama laikytis drausmės, draudžiama iš-

dykauti. Jų metu būtina mokytojo priežiūra.

5. Protingai parinkti būtinas įvykdyti fizinių pratimų normas, atsižvelgiant į mokinių fizinę

būklę ir individualius sugebėjimus. Stebėti, kad mokiniai nepervargtų.

6. Mokyti vaikus, išaiškinti galimus pavojus atliekant gimnastikos pratimus bei žaidžiant

sportinius žaidimus ir patarti, kaip jų išvengti. Paaiškinti apie galimas neatsargaus ir šiurkštaus

elgesio pasekmes, pateikiant skaudžių įvykių pavyzdžių. Išmokyti vaikus kristi mažiausiai užsi-

gaunant.

8.2 . S u ž a l o j i m a i k i t o s e p a m o k o s e

Chemijos pamokų metu galimi nudegimai rūgštimis ar šarmais, sužalojimai stiklo šukė-

mis, sprogus stikliniam indui. Be to, netaisyklingai laikant mėgintuvėlį virš lemputės, karšto

skysčio purslai gali apdeginti akis. Norint išvengti tokių sužalojimų, chemijos mokytojas turi pa-

aiškinti mokiniams saugaus elgesio taisykles, kurių mokiniai privalo laikytis atlikdami cheminius

bandymus.

Fizikos pamokoje taip pat būtina saugoti mokinius nuo nelaimingų atsitikimų, ypač -

elektros traumų. Fizikos kabinete elektros laidai ir kontaktai privalo būti nenusidėvėję, gerai izo-

liuoti, laikomi tvarkingai sudėti. Reikia nepamiršti patikrinti jungimo prie bendro elektros tinklo

schemų. Prieš fizikos pamokas mokytojas privalo paaiškinti mokiniams elektros srovės keliamus

pavojus, išmokyti saugaus elgesio naudojant elektros prietaisus.

8.3 . S u ž a l o j i m a i p e r t r a u k ų me tu

Mokinių sužalojimai pertraukų metu yra patys dažniausi. Įvairių autorių duomenimis, jie

sudaro 22 - 57% visų mokykloje įvykstančių sužalojimų. Traumų įvyksta įvairiomis aplinkybė-

mis. Tai gali būti:

1. Susidūrimas su kitu mokiniu arba objektu, kuriuo gali būti siena, durų ar langų rėmai, iš-

sikišęs radiatorius, stulpas, medis, tvora ir kt. Tipiniai sužeidimai: galvos, krūtinės, peties, kelio

sąnario sumušimai, žaizdos.

2. Smūgiai kietais bukais daiktais (penalais, portfeliais, knygomis), kumščiais (muštynių

metu), paleistais iš svaidyklių akmenukais, žiemos metu - mėtantis kietomis (kartais apledėju-

siomis) sniego gniūžtėmis. Būdingi yra galvos sumušimai, akių, dantų traumos.

61

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

3. Kritimas ant grindų, laiptų, kietos kiemo dangos (asfalto, betono plokščių, žemės, ledo)

bėgant, pastūmus ar pakišus koją, užkliuvus už slenksčio ar kitos kliūties. Tokių traumų pasek-

mės: galvos ar kitų kūno vietų sumušimai, kojų sąnarių raiščių patempimai ar įplyšimai, kartais -

kaulų (dažniau dilbio) lūžiai.

4. Kritimas nuo karstyklių, sūpynių. Dažniausiai įvyksta galvos, veido ar kitų kūno vietų

sumušimas, rečiau - rankų, raktikaulio ar kojų lūžiai.

\J 5. Iškritimas per langą, jam esant atviram - persisvėrus, užlipus ant palangės, išlipus ant at-

sikišusių pastato dalių (išorinės lauko palangės). Tokiais atvejais gali įvykti sunkių traumų: gal-

vos smegenų sužalojimas, stuburo, dubens, kojų kaulų lūžiai.

6. Jėgos demonstravimo varžybos, pvz., rankos "laužimas". Būdinga tokioms varžyboms

trauma - žastikaulio lūžis.

7. Kritimas, čiuožiant nuo laiptų turėklų ar perjuos persisvėrus.

Traumų, įvykstančių pertraukų metu, profilaktika

Analizuojant minėtų sužalojimų priežastis, dažniausiai prieinama prie išvados, kad dalis jų

priklausė nuo fizinės aplinkos. Tokiais atvejais tiesiogine traumos priežastimi galėjo būti admi-

nistracinio-ūkinio pobūdžio trūkumai, pvz., po karstyklėmis, sūpynėmis turi būti minkštas grun-

tas, o ne (kaip pas mus įprasta) betoninė danga ar šaligatviui skirtos plytelės, kai kur yra nepa-

kankamai aukšti laiptų turėklai, jų paviršiuje nėra įtaisyti čiuožti trukdantys iškilimai. Be to, rei-

kėtų vengti nepatogių slenksčių ir kitų panašių kliūčių judriausių takų vietoje ir 1.1.

Kita dalis sužalojimų - tai moksleivių priežiūros stokos ir auklėjimo bei švietimo spragų

rezultatas. Moksleivius būtina mokyti drausmingo elgesio pertraukų metu, aiškinti jiems apie

nelaimingus atsitikimus, kartu su jais analizuoti sunkių bei tragiškų sužalojimų atvejus, aptarti

sužalojimų profilaktikos būdus. Mokytojai ir mokyklos personalas turi atsakingai elgtis, pastebė-

ję pavojingą gyvybei ar sveikatai situaciją, būti dėmesingi jų priežiūrai paliktiems mokiniams.

Pasitaikantys sužeidimai rodo, kad dar nėra išspręstas pertraukų organizavimo klausimas,

susijęs su pakankamo mokinių judrumo ir saugumo užtikrinimu. Judėjimas ir fizinis krūvis yra

labai reikalingi tarp protinių užsiėmimų, vykstančių sąlyginio nejudrumo sąlygomis. Negalima

reikalauti iš vaikų, kuriems tenka kelias valandas sėdėti, kad jie būtų ramūs pertraukų metu, nes

judėjimas yra jų fiziologinis poreikis. Tačiau jis neturi būti lydimas traumų. Neorganizuotas ak-

tyvumas mokyklos koridoriuje ar kieme dėl didelio vaikų emocionalumo, neatsargumo, draus-

mės nepaisymo, azarto neretai sukelia net rimtus sužeidimus. Todėl didžiausia atsakomybė tenka

suaugusiesiems - mokytojams ir kitam mokyklos personalui. Labai svarbi yra mokytojo kvalifi-

62

SAUGI VAIKYSTĖ

kacija ir patirtis. Jis turi numatyti, kas gali įvykti pertraukos metu, ir žinoti, kaip elgtis, kad būtų

išvengta traumų. Vaikai turi žinoti, kad jie ir pertraukų metu yra stebimi. Mokytojai, auklėtojai ir

budėtojai privalo stebėti, kad vaikų išdykavimas nesukeltų kitiems žalos: neleisti pakišti kojos,

stumdytis ant laiptų, žaisti prie atviro lango, įsivelti į muštynes. Mokyklos personalas turi gerai

išstudijuoti mokinių elgesio pertraukų metu taisykles ir mokėti jas perteikti mokiniams. Labai

efektyvūs yra mokytojų ir mokyklos personalo tobulinimosi kursai, seminarai, kuriuose įgauna-

ma žinių, reikalingų mokyklos traumų profilaktikai. L. Laflamme, E. Menckel aprašė didelės

Amerikos mokyklos patirtį: specialus mokyklos personalo mokymas, kaip apsaugoti mokinius

nuo mokyklos kieme įvykstančių traumų, jau po vienerių metų leido 78% sumažinti traumų skai-

čių.

Mokyklos medicinos personalas ir mokytojai turi atkreipti dėmesį į vadinamuosius lengvus

sužalojimus. Jie yra tarsi savotiškas perspėjimo signalas. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis, ku-

riomis įvyko lengvas sužalojimas, gali įvykti ir sunkesnė, netgi mirtina trauma. Pvz., prisilietęs

prie neizoliuotų elektros laidų, mokinys gali pajusti tik elektros srovės smūgį, o gali būti ir mirti-

nai nutrenktas. Pakišus koją ant laiptų, pirmą kartą mokinys gal tik nukris ir atsipirks lengvu su-

mušimu, o kitą kartą j am gali skilti kaukolė ar lūžti stuburas.

Sužalojimų profilaktikai yra naudingos ir vaizdinės priemonės - ryškūs plakatai, aiškinan-

tys traumų priežastis ir mechanizmą, fotoparodėlės, vaizduojančios nelaimingus atsitikimus mo-

kykloje. Ypač veiksmingi yra filmai, rodantys neatsargaus elgesio ir drausmės stokos pasekmes.

L. Laflamme, E. Menckel (1998), tyrinėjusios Švedijos vaikų traumatizmą mokykloje; at-

skirai nagrinėjo sužalojimus, įvykusius dėl šiurkštaus elgesio mokiniams bendraujant tarpusavy-

je. Tokių sužalojimų pasitaikė apie 34%, iš jų tyčinių - 9%. Tyčinių sužalojimų dažniau pasitai-

kė vyresnėse klasėse.

Lietuvoje pasitaiko tyčinių šiurkštaus ir net žiauraus elgesio atvejų vyresniesiems moki-

niams reketuojant, plėšiant, mušant mažesniuosius. Didelę įtaką tokiems reiškiniams daro kine ar

televizijoje rodomi koviniai filmai, propaguojantys smurtą. Vaikai per pertraukas ar eidami iš

mokyklos mėgdžioja ekrane matytus kovinius veiksmus ir išdykaudami ar mušdamiesi sužaloja

vienas kitą. Sumažinti tokių reiškinių galėtų plačiai naudojamos visuomeninio poveikio priemo-

nės kovojant su smurto propagavimu ir nuo mažens jaunimą auklėjant humaniškumo dvasia.

63

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

9. SPORTO TRAUMOS

Sporto traumomis laikomi sužalojimai, įvykę sportuojant. Jie skiriami į dvi rūšis: organi-

zuoto sporto (kai vaikai susižaloja fizinio lavinimo pamokų, treniruočių, varžybų metu specialio-

se aikštelėse, salėse, vadovaujant mokytojams ar treneriams) ir neorganizuoto sporto (kai atsitik-

tinai pasirinktose vietose susižaloja žaidžiantys ar besivaržantys niekieno nekontroliuojami vai-

kai).

Prieš keletą dešimtmečių ryškiai dominavo neorganizuoto vaikų sporto traumos. G. Galku-

tės 1970 m. pateiktais duomenimis, Lietuvoje organizuoto vaikų sporto traumos sudarė 5%

bendro vaikų traumų skaičiaus, o neorganizuoto sporto - 80 - 85%. Paskutiniuoju metu didesnio

skirtumo tarp vaikų organizuoto ir neorganizuoto sporto traumų nepastebima. Vaikų organizuoto

sporto traumų skaičiaus didėjimui turi įtakos augantis vaikų įtraukimas į didįjį sportą ir aukšto

lygio sportinių varžybų dalyvių amžiaus jaunėj imas. Dabar yra nemažai sporto šakų, kur būtent

vaikų amžiuje pasiekiama didžiausių laimėjimų. Pvz., gimnasčių komandas sudaro beveik vien

vaikų amžiaus mergaitės, be to, vaikų amžiuje pasiekiama nemaža pasaulio plaukimo rekordų.

Norint patekti į didįjį sportą, reikia dar ankstyvoje vaikystėje pradėti treniruotis dideliais

krūviais. Krepšinio, futbolo, teniso, dailiojo čiuožimo ir kitų populiarių sporto šakų treniruotės

vyksta beveik kiekvieną dieną, o kartais - po kelis kartus per dieną. Intensyviai treniruojantis ir

dalyvaujant varžybose, neišvengiama nelaimingų atsitikimų.

9 .1 . O r g a n i z u o t o s p o r t o t r a u m o s

Jų įvyksta dėl nesaugios treniruočių bei varžybų aplinkos ir subjektyvių priežasčių.

Nesaugi sportavimo aplinka susidaro dėl įvairių priežasčių:

1. Netinkami sportavimui skirti pastatai, sporto salės. Neretai sportuojama netinkamai

suprojektuotose ar nepritaikytose sportui patalpose. Sporto traumų įvyksta dėl netinkamos grindų

dangos (slidžių, kietų grindų), aštrių sienų kampų, blogo apšvietimo ir kitų šių statinių projekta-

64

SAUGI VAIKYSTĖ

vimo trūkumų. Pvz., dėl blogai suprojektuotų langų šviesos atspindžiai akina sportininkus, truk-

do rengti stalo teniso, krepšinio varžybas. Traumų priežastimi gali būti nelygi, duobėta, primėty-

ta stiklų stadiono veja, duobėti ir akmenuoti bėgimo takai.

2. Netinkama sportinė įranga. Vaikams treniruojantis ir dalyvaujant varžybose grėsmę

kelia nesaugi sporto įranga: netvirtos lygiagretės ir skersiniai, nudilusios gimnastikos žiedus lai-

kančios virvės, apsauginių čiužinių nebuvimas. Žaidžiant krepšinį susižeidžiama atsitrenkus į

neapsaugotus krepšinio stulpus. Atliekant šuolius į vandenį pasitaiko sužalojimų dėl slidžios

bokšto lentos. Sunkiai susižalojama šokant su slidėmis nuo tramplino, nes apačioje vietoj lygaus,

sniegu padengto lauko yra tik takas per mišką, tad slidininkui tenka manevruoti tarp medžių. Ga-

lima susižeisti nukritus nuo techniškai netvarkingo dviračio.

3. Bloga sportinė apranga. Netinkama apranga - svarbi sporto traumų priežastis. Dažnai

čiumos sąnario raiščių patempimų ir raiščių plyšimų įvyksta dėl netinkamos, nestabilizuojančios

sąnario avalynės. Slidūs batų padai lemia kritimus sporto salėje. Jaunųjų alpinistų treniruotėse,

pvz., lipant į specialius statinius ar uolas, netvirta apsauginė virvė, nudilę kabliai, netinkama ava-

lynė, neaštrūs alpinistų padų "nagai" neretai tampa nelaimės priežastimis.

4. Klimato sąlygos. Netinkamas sportavimui oras taip pat gali daryti įtaką nelaimingiems

atsitikimams. Esant dideliam karščiui pavojinga dalyvauti bėgimo varžybose, žaisti daug jėgų

reikalaujančius žaidimus: futbolą, regbį ir kt. Perkaitus sutrinka kūno termoreguliacija, svaigsta

galva, temsta akyse. Saulės smūgis ištinka saulės spinduliams tiesiogiai veikiant galvą. Jis ypač

pavojingas vaikams.

Sąlygos įvykti nelaimingiems atsitikimams susidaro: rengiant buriavimo varžybas, kai pu-

čia stiprus vėjas, žaidžiant futbolą, kai yra didelis rūkas ar stipriai lyja, slidinėj ant, kai siaučia

pūga, čiuožiant ant plono ledo.

5. Organizaciniai treniruočių ir varžybų trūkumai. Pasitaiko, kad treniruotes ar sporto

varžybas organizuoja nekompetentingi asmenys - neturintys patirties sporto vadovai ir prastos

kvalifikacijos treneriai. Treniruotės vyksta nereguliariai, vaikams be apšilimo skiriamas didelis

fizinis krūvis, leidžiama dalyvauti varžybose netreniruotiems žaidėjams, neatsižvelgiama į spor-

tininkų sveikatos būklę, nestabdomas šiurkštus žaidimas. Dėl organizatorių kaltės žiūrovai, tarp

jų ir vaikai, neišprašomi iš mėtomų sporto įrankių kritimo zonos, iš dviračių trasos, slidžių tram-

plino papėdės. Žinoma atvejų, kai plaukimo baseinuose nuskendo trenerio neprižiūrimi vaikai.

65

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

Iš subjektyvių vaikų sporto traumų priežasčių pažymėtinos šios:

1. Nepakankamas pasiruošimas varžyboms. Netreniruotas vaikas dažniau patiria trau-

mas dėl silpnų raumenų, patyrimo stokos arba dėl netaisyklingo partnerio žaidimo.

2. Nuovargis. Treniruočių ar varžybų metu dėl nuovargio sutrinka judesių koordinacija,

vangiai reaguojama į susidariusias pavojingas situacijas, todėl vaikas dažniau nukrenta nuo gim-

nastikos įrankio, krenta slidžių trasoje ar šokdamas nuo tramplino, nesisaugo atlekiančio kamuo-

lio, nukrenta nuo uolos lipdamas į kalnus.

3. Savo pajėgumo pervertinimas. Vaikai mėgsta rodyti drąsą savo draugams, todėl netu-

rėdami pakankamo patyrimo daro sudėtingus, ne pagal jų jėgas pratimus ant skersinio ir kitų

gimnastikos įrankių, dideliu greičiu važiuoja dviračiu, iš didelio aukščio neria į vandenį.

4. Drausmės stoka. Aktyvumas, judrumas, nedrausmingas elgesys vaikui yra būdingi.

Sportuojant toks vaiko elgesys gali sukelti sužalojimus ar net baigtis didele nelaime, todėl būtina

mokyti sportinės drausmės, auklėti, kontroliuoti ir prižiūrėti sportuojančius vaikus. Fizinio lavi-

nimo mokytojas ar treneris, kuris treniruočių ar varžybų metu nesugeba priversti vaikų laikytis

drausmės, turi prisiimti atsakomybę už sužalojimus, įvykusius dėl drausmės stokos.

5. Neatsargumas. Treniruočių ir sporto varžybų metu vaikai dažnai elgiasi neatsargiai,

negalvodami apie tai, kad gali susižeisti patys ar sužeisti partnerį.

Pasitaiko sužeidimų, kai futbolininkas stengiasi išmušti kamuolį krisdamas po puolančio

žaidėjo kojomis. Žaisdami krepšinį dėl neatsargumo žaidėjai susimuša galvomis ar užlipa vienas

kitam ant kojos, sukeldami raumenų plyšimus ar net pėdos kaulų lūžius. Kartais slidininkas lei-

džiasi nuo kalno, kirsdamas žmonių pasivaikščiojimo taką, neįsitikinęs, kad juo niekas neina.

Neretai dviratininkas, stengdamasis aplenkti varžovą, per daug prie jo priartėja, dėl to abu nu-

krenta. Žinoma atvejų, kai plaukikas susižalojo šokdamas nuo bokšto įplaukimo taką, nuo kurio

buvo nenuimtos takus skiriančios virvės su plūdurais. Sužalojimų dėl neatsargumo būna per ka-

ratė, dziudo ir kitas kovos sporto treniruotes bei varžybas.

Organizuoto vaikų sporto traumų prevencija

Sportas daro teigiamą įtaką visuomenės sveikatingumui, vaikų fiziniam ir psichiniam tobu-

lėjimui bei vaikų užimtumui, todėl gerai, kad vaikai yra įtraukiami į sportinę veiklą nuo pat anks-

tyvos vaikystės. Deja, daugelis sportą supranta tik kaip priemonę pasižymėti, pasiekti rekordų ar

didelių laimėjimų varžybose. Kartais to siekiama bet kokiomis priemonėmis (įskaitant net do-

pingo vartojimą). Reikia pripažinti, kad dažnai valstybės ar vietinės valdžios atstovai teikia pri-

66

SAUGI VAIKYSTĖ

oritetą didžiajam sportui, galinčiam išgarsinti šalį, miestą ar apskritį, ir mažiau dėmesio skirdami

sportui kaip priemonei, galinčiai pagerinti visuomenės, o ypač jaunosios kartos fizinį bei psichi-

nį išsivystymą ir sveikatingumą. Valstybiniu lygmeniu sprendžiami sporto organizavimo klausi-

mai, tarp jų saugios sportavimo aplinkos kūrimas, prisidėtų ir prie sportinio traumatizmo mažė-

jimo.

Priemonės, padedančios sudaryti saugią sportavimo aplinką:

• šiuolaikinių sporto rūmų, stadionų, žaidimo aikštelių, plaukimo baseinų, čiuožyklų ir

kitų sporto statinių projektavimas ir įrengimas;

• kvalifikuotų profesionalių vaikų sporto trenerių rengimas;

• nuolatinė treniruojamų ir rengiamų varžyboms vaikų sveikatos kontrolė;

• saugi sporto įranga;

• tinkama sportinė apranga;

• profesionalus teisėjavimas varžybų metu, griežtai užkertantis kelią pasireikšti šiurkš-

čiam elgesiui;

• draudimas rengti varžybas nepalankiomis klimatinėmis sąlygomis.

Siekdamas apsaugoti vaikus nuo sportinių traumų, mokytojas ar treneris privalo:

• siekti, kad vaikas reguliariai lankytų treniruotes ir būtų tinkamai fiziškai bei psicholo-

giškai pasiruošęs varžyboms;

• neleisti pervargusiam vaikui dalyvauti varžybose;

• patarti, kad vaikas nepervertintų savo pajėgumo ir atliktų tik gerai išmoktus pratimus;

• įtikinti vaiką būti atsargiam savo ir žaidimo partnerių bei varžovų atžvilgiu;

• mokyti vaikus sportinės drausmės, aptarti sportavimo metu galinčias įvykti traumas ir

jų prevenciją.

9.2 . N e o r g a n i z u o t o v a i k ų s p o r t o t r a u m o s

Neorganizuotas vaikų sportas yra susijęs su dar didesne traumų grėsme. Dažnai sportuoja-

ma netinkamoje aplinkoje, naudojant nepatikimą sporto įrangą, dėvint nepritaikytą sportui ap-

rangą. Vaikams neorganizuotai sportuojant, labiau pasireiškia tokios neigiamos savybės kaip sa-

67

vo pajėgumo pervertinimas, nedrausmingumas, neatsargumas. Be to, čia ypač svarbi priežiūros

stoka.

Neorganizuoto sporto traumų prevencija

Neorganizuoto sporto traumų prevencijos sėkmė labai priklauso nuo saugios tokiam spor-

tui aplinkos sukūrimo. Valdžios institucijos turėtų įrengti saugias žaidimų aikšteles (su minkšta

danga) kiemuose ir parkuose. Mieste ir priėjo esančiose poilsio zonose ir kitose tinkamose spor-

tui vietose reikėtų sutvarkyti krepšinio, tinklinio, teniso kortų aikšteles, stadionus (ir mini stadio-

nus), bėgimo, dviračių takus. Privalu tinkamai organizuoti plaukimo baseinų, čiuožyklų darbą.

Reikia visapusiškai sudaryti vaikams sąlygas sportuoti, fiziškai bei emociškai lavintis ir tobulėti.

Negalima pamiršti ir tėvų, giminaičių, artimųjų bei kitų vaikus prižiūrinčių suaugusiųjų

vaidmens, kurie privalo prižiūrėti, mokyti ir auklėti sportuojančius vaikus, pasidomėti, kokioje

aplinkoje jie sportuoja.

68

SAUGI VAIKYSTĖ

10. S M U R T I N I A I VAIKŲ S U Ž A L O J I M A I

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau iškyla vaikų smurtinių sužalojimų problema. Šiur-

pinantys įvykiai, žiaurios sužalojimų aplinkybės, nerimą keliantis elgesys verčia analizuoti šių

reiškinių priežastis ir ieškoti prevencinės veiklos būdų.

Švedijoje L. Laflamme ir E. Menckel (1998, 1999), nagrinėdamos susijusias su smurtu

mokyklines traumas, išskiria jas kaip atskirą traumų rūšį. Jos nustatė, kad tyčiniai sužalojimai

mokykloje sudaro 7 - 13% visų mokyklinių traumų, kurios dažniausiai įvyksta pertraukų metu

koridoriuose ar poilsio patalpose. Tačiau tokių traumų pobūdis paprastai yra vaikų susistumdy-

mas. griuvimas pakišus koją. Sunkių ir mirtinų traumų tarp jų nepasitaikė.

Daug sudėtingesnė padėtis konstatuojama Čikagoje, kur, Policijos departamento duome-

nimis, 1996 m. buvo nužudyti 258 vaikai, daugiausia panaudojus šaunamąjį ginklą. Apklausos

būdu nustatyta, kad 45%) vaikų yra tikrovėje matę nužudymą, 66% - susišaudymą. Be to, vienam

žuvusiajam tenka daugiau kaip dešimt tokių, kurie išgyveno, bet liko fiziškai ar psichiškai suluo-

šinti. netekę tėvų ar draugų (Kohrman, Christoffel, 1999). Nerimą keliančių pranešimų apie vai-

ku smurtą gaunama iš Anglijos, Airijos, Škotijos, Australijos ir kitų šalių (Forjuoh, Zwi, 1998).

M. D. Overpeck, E. Mc Loughlin (1999) nuomone, tyčiniais turėtų būti laikomi 7 - 27%

mažų vaikų mirtinų sužalojimų, įvykusių dėl šiurkštaus elgesio su vaikais.

Didėjantis vaikų patiriamas smurtas paskatino "Tarptautinę vaikų ir paauglių sužalojimų

prevencijos asociaciją" įtraukti šią temą į savo veiklos planus kaip vieną iš svarbiausių proble-

mų. Gerą iniciatyvą parodė šešios Čikagos pediatrų mokslinės draugijos, 1996 m. susivienijusios

: "Aljansą prieš vaikų smurtą" ir pradėjusios vykdyti iš 9 programų susidedantį strateginį planą.

Panašios programos vykdomos Anglijoje (Hayes, Towner, 1999) ir kitose šalyse (Fingerhut,

Cox. Warner, 1998).

Lietuvoje masinės informacijos priemonės nuolat skelbia pranešimus apie vaikų patiriamą

smurtą. Šiais klausimais diskutuojama populiariose televizijos laidose, periodinėje spaudoje.

Įvairiose institucijose planuojamos vaikų smurtinių sužalojimų prevencijos priemonės. Mūsų ša-

lyje didelę pagalbos nukentėjusiems nuo smurto vaikams patirtį sukaupė Vaiko raidos centras

Vilniuje, kuris registruoja duomenis apie tokio pobūdžio nusikaltimus. Svarstomas duomenų

69

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

banko (apie psichologinį, fizinį bei seksualinį smurtą patyrusius vaikus) sukurimo savivaldybių

švietimo ir ugdymo skyriuose bei Vaikų teisių apsaugos tarnybose klausimas.

10.1 . V a i k ų s m u r t i n i ų s u ž a l o j i m ų p r i e ž a s t y s i r p o b ū d i s

1. Tėvų ir globėjų vykdomi smurto aktai

Ką tik gimusio kūdikio nužudymas (vadinamasis "Margaritos sindromas") ne visuomet

gali būti paaiškinamas šaltu apskaičiavimu nenorint auginti vaiko. Nors priimant tokį sprendimą

daugiausia lemia socialiniai veiksniai, nemažą vaidmenį šiame akte vaidina ir savotiškas pogim-

dyminės psichozės pasireiškimas. Dažniausiai naujagimiai pasmaugiami, o paskui išmetami į

šiukšlių konteinerį, upę ar užkasami žemėje.

Kūdikio sužalojimai nepakenčiant jo riksmo įvykdomi degradavusių tėvų dėl alkoholio

ar narkotikų sukelto nervų sistemos ir emocinės adaptacijos išsekimo. Šie veiksniai taip pat turi

reikšmės mušant vaiką už nepaklusnumą, išdykavimą ar blogą mokymąsi.

Nemotyvuotas vaiko nužudymas ar sužalojimas dažniausiai įvykdomas psichikos ligo-

mis sergančių tėvų, globėjų ar kitų sutrikusios psichikos suaugusiųjų. Žinoma atvejų, kai psichi-

kos ligomis sergančios motinos subadė, sukapojo, pasmaugė, sudegino ar paskandino savo vai-

kus. Maži vaikai neretai tampa psichikos ligonių - paauglių ar suaugusiųjų - aukomis atsitiktinai

su jais susitikę.

Vaikų globėjų sukeliami smurtiniai sužalojimai. Našlaičiai, benamiai vaikai atiduodami

auginti į svetimas šeimas, mokant joms piniginę kompensaciją. Ten jie kartais patiria psichologi-

nį, fizinį ar seksualinį smurtą. Deja, dėl lėšų stokos negalima užtikrinti vaiko gyvenimo sąlygų

tokiose šeimose kontrolės.

2. Bendraamžių ar vyresnių vaikų sukeliamų sužalojimų dažniausiai pasitaiko

muštynių metu. Jose galima įžvelgti televizijos ar kino ekrane matytų įvairių kovos veiksmų

mėgdžiojimą. Dažniausiai vyresni vaikai sumuša mažuosius arba vieną vaiką užpuola keliese.

Pasitaiko, kad susikivirčijus vyresniems vaikams panaudojamas šaltasis, o kartais - šaunamasis

ginklas. Kartais bendraamžių ar vyresnių vaikų įvykdomi smurto aktai būna itin žiaurūs. Žino-

mas ne vienas atvejis, kai bendraamžiai apipylė vaiką degiu skysčiu (pvz., benzinu) ir padegė.

Kitas žiaurus pavyzdys - 2002 m. žiemą ketvirtokas panardino septynmetę mergaitę į eketę, po

to ištraukęs nurengė ir paliko ant ledo, kur ji mirtinai sušalo.

70

SAUGI VAIKYSTĖ

Vaikai patiria smurtą dėl nepakankamo saugumo mokyklų teritorijose, per pertraukas, pa-

pildomo ugdymo pamokose (pvz., Klaipėdoje paauglys išžagino mergaitę mokyklos tualete).

Leisdami vaiką į treniruotes, tėvai tiki, kad jo saugumu ten rūpinamasi. Tačiau neretai vaikai su-

sižeidžia išdykaudami prieš treniruotes, kol jų dar niekas neprižiūri. Nepasimiršta prieš kelias

dešimtis metų įvykusi tragiška nelaimė prieš treniruotę, kai mergaitė užduso ją "išdykaujant" už-

dengus keliais čiužiniais ir kitoms komandos narėms ant jų atsigulus.

Mokyklose, kurios įpareigotos leisti vaikams nemokamai naudotis sporto salėmis, sportuoti

skiriamas vėlyvas, nekomercinis laikas. Todėl vaikams vėlai vakare pavojinga grįžti namo: jie

būna užpuolami, apiplėšiami ir sumušami iš chuliganiškų paskatų.

Pavojai vaikų gali tykoti ir ligoninėse, kur kartais mažesnius pacientus skriaudžia vienoje

palatoje gulintys vyresni vaikai.

10.2 . V a i k ų s m u r t i n i ų s u ž a l o j i m ų p r e v e n c i j a

Kaip ir dėl kitų nelaimingų atsitikimų, vaikai negali būti laikomi pagrindiniais smurtinių

sužalojimų kaltininkais. Kaltė tenka už juos atsakingiems suaugusiesiems. Net ir nedaugelis liku-

sių gyvų amerikiečių taikdarių, patekusių į pasalą Somalyje, nekaltino tarp užpuolikų buvusių ir į

taikdarius šaudžiusių 8 - 1 0 metų vaikų, tik stebėjosi, kaip jie atlaiko sunkių šaunamųjų ginklų

atatranką. Kalti buvo tie, kurie pasiuntė tuos vaikus žudyti. Todėl ir raginimai už smurtinius

veiksmus traukti vaikus teisminėn atsakomybėn nepadės išspręsti problemos. Reikia priemonių,

naikinančių vaiką supančią smurto atmosferą, darančių jo gyvenamąją aplinką saugesne, maži-

nančių prielaidas smurtui prieš vaikus pasireikšti.

Teisinės priemonės

1. Priemonės prieš naujagimių žudymą

Manoma, kad abortų legalizavimas gali sumažinti ką tik gimusių naujagimių nužudymų

skaičių. Tačiau tokios įstatymų pataisos daugelyje šalių tebėra diskusijų objektas ir kai kur netgi

norima juos uždrausti. Sumažinti naujagimių žudymą galėtų ir psichologinė pagalba būsimoms

gimdyvėms, siekiant paveikti jų sprendimą atsikratyti vaiko tokiu nusikalstamu būdu. Tai būtų

galima įgyvendinti steigiant psichologo pagalbos nėščiosioms kabinetus.

Teigiamą vaidmenį suvaidintų jaunimo švietimas kontracepcijos klausimais ir aprūpinimas

patikimomis kontraceptinėmis priemonėmis. Taip pat svarbus yra tolerantiško požiūrio į nesan-

tuokinius vaikus propagavimas visuomenėje naudojant masines informacijos priemones.

71

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

Kraštutinė naujagimių žudymo prevencijos priemonė - bausmių už tokius nusikaltimus

griežtinimas.

2. Smurtą prieš vaikus šeimose stabdandžios priemonės

• Griežtai riboti teisę auginti vaikus asocialioms, alkoholikų ir narkomanų šeimoms, or-

ganizuojant vaiko gyvenimo sąlygų šeimose kontrolę ir tėvų, smurtaujančių prieš vai-

kus, patraukimą teisminėn atsakomybėn bei atimant tėvystės ir motinystės teises.

• Nepropaguoti idėjos leisti auginti vaikus psichikos ligonių šeimose.

• Vaikų auginimas svetimose šeimose (globa) turi būti įteisintas tik užtikrinus (finansiš-

kai) reikalingą vaiko gyvenimo sąlygų tokiose šeimose kontrolę.

3. Draudimas viešai propaguoti smurtą

• Uždrausti rodyti smurtą propaguojančias televizijos laidas vaikų žiūrimu laiku.

• Uždrausti leisti vaikus tik į suaugusiesiems skirtus kino filmų seansus.

Švietimo ir aukl ėj imo priemonės mokyklos e

• Įtraukti į mokymo programas humaniškumą propaguojančių literatūros kūrinių nagri-

nėjimą (pvz., tokių kaip E. de Amičo "Širdis", V. Hugo kūriniai ir pan.).

• Įvesti griežtą tvarką mokyklose ir neleisti vyresniems vaikams skriausti mažesnių.

• Pasitelkus policiją užkirsti kelią narkotikų platinimui mokyklose.

• Įtraukti vaikus į papildomojo ugdymo pratybas: muzikos, dailės, sporto ar gamtos bū-

relius, skautų, jaunųjų šaulių ir kitų humaniškų organizacijų veiklą.

Tačiau turi būti surinkti išsamūs duomenys apie asmenų, vadovaujančių vaikų papildomojo

ugdymo pratyboms asmenines savybes, ankstesnę veiklą, teistumą, psichikos sveikatą ir pan.

(pvz., žinomas 2002 m. Estijoje kilęs skandalas, kai jaunimo stovyklos vadovas buvo apkaltintas

pedofilija).

72

SAUGI VAIKYSTĖ

' S U Ž A L O J I M A I , SUSIJĘ SU G Y V Ū N A I S

Ša: lidina didelį vaidmenį šiuolaikinio žmogaus gyvenime, suteikdamas jam džiaugsmo

i pKbd-rias saugodamas turtą, gelbėdamas žmones, ieškodamas nusikaltėlių). Tačiau galima

m§ : : keturkojo "draugo" auka, būti jo užpultam ir apkandžiotam. Daugėjant auginamų šu-

Įn_ i: c u sužalojimų skaičius sparčiai auga ir sudaro rimtą sveikatos apsaugos problemą visame

| K v e Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose užregistruota apie 52 milijonai šunų, jų su-

1.: _ znmmas. per metus patiria 1 , 5 - 2 milijonai žmonių. Absoliučią daugumą nukentėjusiųjų

• • b r c ziižesni nei 10 metų vaikai, mažesni nei 6 metų - apie 62%, o mažesni nei 1 metų - 10%.

I apr-- e šunų sukeltų sužalojimų taip pat nepaliaujamai daugėja. Lietuvos sveikatos apsaugos

InKiad jos duomenimis, 1989 m. jų užregistruota 3039, o 2000 m. - 12 800.

Dažniausiai žmones, ypač vaikus, užpuola dideli šunys. Stengiamasi nustatyti agresyvių

"5l ~ u veisles. Tarp tokių išskiriami pitbuliai, pitbulterjerai, rotveileriai, čiau čiau (kinų veislė),

i: c: e:: u aviganiai. Tačiau kiekvienas šuo gali būti agresyvus, pajutęs grėsmę. Taip atsitinka, kai

f .: neteisingai supranta žmogaus gestus, kai jis yra erzinamas, kai žmogus, ypač neblaivus, artė-

ji. rr.e pririšto šuns būdos (pažeidžiamas šuns teritoriškumo jausmas), kai ant šuns piktai šau-

harna. kai jam sukeliamas skausmas (netyčia užlipus ant kojos ar uodegos, papešus už plaukų),

i j: Labai pyksta, kai iš jo bandoma atimti kokį daiktą. Pavojų būti užpultam sukelia šeimininkų

i • pavadėlio paleisti šunys. Pasitaiko, kad šunys tyčia skatinami, "pjudomi" užpulti žmogų iš

:: uliganiškų paskatų.

Tarp sužalojančių vaikus dominuoja savi ir kaimynų namuose auginami, taip pat lauke prie

: "Idos pririšti šunys. Šunų sukelti vaikų sužalojimai dažniausiai būna sunkūs, kartais mirtini. Yra

žinomas ne vienas vaiko mirties dėl daugybinių kąstinių sužalojimų atvejis Lietuvoje. Šuns už-

puolimas vaikui sukelia didelę grėsmę todėl, kad daugiau nei 80% atvejų sužalojama galva ir

kaklas, pažeidžiant gyvybiškai svarbius organus. Kąstinių sužalojimų sunkumą paaiškina šios

priežastys:

• dažniausiai nuo šunų nukenčia mažesni nei 5 metų vaikai, tokio amžiaus ypač jautrūs

nukraujavimui;

• dėl mažo ūgio vaiko galva ir kaklas būna arčiausiai prie puolančio šuns snukio;

73

mruie o i

• mažo vaiko galva santykinai yra labai didelė jo kūno dalis, todėl ji dažnai būna užpuo-

limo objektas;

• mažas vaikas nuo puolančio šuns beveik arba visiškai nesigina;

• šunys turi įgimtą kandžiojimosi instinktą (žaisdami šuniukai taikosi įkąsti vienas kitam

į snukį, bet moka nuo įkandimo išsisukti, o vaikas to padaryti nesugeba).

Aprašyta skaudžių atsitikimų, kai perkandama vaiko kaukolė, pažeidžiamos smegenys, nu-

plėšiamas skalpas, sužalojamos akys, nukandamos ausys, nosis, perkandama gerklė, nutraukia-

mos kaklo kraujagyslės. Kitų kūno dalių sužalojimų pasitaiko rečiau, tačiau jie taip pat būna

sunkūs: dilbio amputacijos, plėštinės pilvo žaizdos su vidaus organų pažeidimu, kaulų lūžiai.

J. F. Donovan ir W. E. Kaplan aprašė naujagimių ir kūdikių kastracijos atvejus, D. W. Tuggle ir

kt. - sunkius 6 mėn. - 2 metų mergaičių išorinių genitalijų sužalojimus.

Kaip jau buvo minėta, žmones, tarp jų ir vaikus, dažniausiai apkandžioja ne benamiai, o

namuose laikomi nuosavi šunys. Todėl suaugusieji, nuosavų šunų nelaikydami grėsmingais, la-

bai rizikuoja palikdami vaikus pavojingoje situacijoje. Šuns elgesys dažnai būna nenuspėjamas.

Žinomas atvejis, kai namuose laikomas šuo, mėgstantis žaisti su kamuoliu, stipriai sukandžiojo

ant grindų šliaužiojančio kūdikio galvutę (galbūt palaikęs ją kamuoliu).

Šunų ir kitų gyvūnų įkandimai susiję su dar viena grėsme žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Tai pavojus susirgti pasiutlige. Išsivysčiusiose šalyse ši problema neegzistuoja. Vakarų Europo-

je jau daugiau kaip dešimtmetį neužfiksuojama mirčių nuo pasiutligės atvejų. Prancūzija, Šveica-

rija, Skandinavijos šalys nežino, kas yra žvėrių, tuo labiau žmonių, pasiutligė. Europos šalys, ku-

rioms pavyko įveikti pasiutligę, 6-ąjį ir 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį vykdė masinę žvėrių

vakcinaciją, be to, šiose šalyse medžiotojams buvo mokama, kad šie iššaudytų mangutus ir lapes,

net kareiviai padėjo "šukuoti" miškus. Buvo vykdoma bendra daugelio valstybių programa, todėl

ji buvo sėkminga. Tuo tarpu Lietuvoje pasiutligės atvejų daugėja. Per paskutinįjį dešimtmetį

žmonių, kuriuos apkandžiojo pasiutę šunys, katės ir kiti gyvūnai, padaugėjo net keturis kartus.

1995 - 1999 metais nuo šios infekcijos kasmet buvo paskiepijama apie 4 tūkst. žmonių, o 2000

metais šis skaičius peršoko 8 tūkst. Per paskutiniuosius keturis dešimtmečius Lietuvoje nuo pa-

siutligės mirė dešimt žmonių.

Pagrindinis pasiutligės židinys yra pasiutę žvėrys: mangutai, lapės, kurie apkandžioja na-

minius šunis, kates ir kitus gyvūnus, taip pat soduose paliktus gyvūnėlius, benamius šunis. Šie

įkanda žmonėms ir gali juos užkrėsti šia baisia liga. Pamaryje pasiutligei plisti padeda kasmeti-

niai potvyniai, kurie iš didelės teritorijos žvėris suvaro į mažesnę teritoriją, kurioje jie lengviau

užsikrečia vienas nuo kito.

SAUGI VAIKYSTĖ

Sužalojimų, susijusių su gyvūnais, prevencija

Aisizvelgiant į sunkias šunų ir kitų gyvūnų sukeltų sužalojimų pasekmes, jų prevencija turi

i v imu valstybinės svarbos uždaviniu. Įstatymiškai reikia įtvirtinti šunų laikymo taisykles.

Jlikrmti, kad jų būtų realiai laikomasi.

'armingos būtų tokios priemonės:

» naikinti ar izoliuoti benamius valkataujančius šunis;

• uždrausti vedžioti šunis miesto parkuose, paplūdimiuose ir kitose žmonių poilsio zo-

nose;

• miestų mikrorajonuose įrengti voljerus, kur šunys galėtų pabėgioti, nesukeldami pavo-

jaus žmonėms;

• uždrausti auginti agresyvių veislių šunis;

» kovoti su nelegaliu agresyvių šunų veisyklų steigimu;

• įpareigoti šunų savininkus vedžioti šunis laikant už pavadėlio ir būtinai su antsnukiu;

• įpareigoti tėvus ir kitus suaugusiuosius prisiimti visišką teisinę atsakomybę, jiems tai-

•imt baudžiamąsias sankcijas, už paliktų su šunimis be priežiūros mažų vaikų sužalo-

jimus;

• panaudoti žiniasklaidą (spaudą, televiziją, radiją ir kt.) supažindinant visuomenę su

šunų laikymo taisyklėmis, mokyti šunų savininkus anksti atpažinti šunų agresyvumo

požymius, ypač akcentuojant praeityje užpuolusių žmones šunų stebėjimą;

• vaikų darželiuose, mokyklose, gyvūnų globos būreliuose mokyti vaikus elgesio su šu-

nimis taisyklių ir aiškinti, kaip nesukelti jų agresyvumo.

rodo Europos šalių patirtis, geriausia mangutų ir lapių platinamos pasiutligės preven-

ck • priemonė yra šio infekcijos židinio sunaikinimas gamtoje. Lietuvoje reikėtų mažiausiai 10

kam: sumažinti mangutų ir lapių skaičių, o likusius - paskiepyti. Taip pat nuo pasiutligės turėtų

tom skiepijami visi naminiai gyvūnai. Norint sėkmingai kovoti su pasiutlige, būtina priversti

f muzikus užmauti šunims antsnukius. Nes dauguma, net 80% žmonių, kurie skiepijami nuo

: - -iligės. būna apkandžioti, apdraskyti ar aplaižyti pasiutusių šunų.

Pasiutligės profilaktikai didelę reikšmę turi visuomenės švietimas. Svarbu žinoti, kaip at-

piz pasiutusį žvėrį. Pastebėta, kad sergantys šunys, katės, lapės, mangutai ne visada yra agre-

r - Ui - dažniau jie būna vangūs ir pasyvūs. Jei mangutas sveikas, jis dieną miega, o medžioja tik

Jei lapė ar mangutas viduryje dienos eina prie žmonių, tai yra neabejotinas įrodymas, kad

ps serga pasiutlige.

75

Birutė SI R U K CINSKIENE

Gyvačių įkandimų Lietuvoje pasitaiko nedažnai. Iš Europos valstybėse ir Lietuvoje ap-

tinkamų gyvačių nuodinga yra angis. Beje, ir jos įkandimas gali būti mirtinas tik esant alergijai.

Gyvačių įkandimų prevencijai labiausiai taikytinas visuomenės švietimas. Spaudoje, per

radiją, televiziją, mokyklose, ypač uogavimo ir grybavimo sezono metu, reikėtų informuoti gy-

ventojus, ypač vaikus, apie gyvatingose vietovėse tykantį gyvačių įkandimo pavojų. Reikia pa-

tarti tokiose vietovėse avėti aukštaauliais batais, aklai negraibyti rankomis po samanas ir aukštą

žolę, vengti užlipti ant gyvatės.

76

SAUGI VAIKYSTĖ

PABAIGA

M:*:sIiiiės-metodinės literatūros analizė, tarptautinėse konferencijose bei seminaruose su-

mmęci r a m t i s rodo, jog vaikų sužalojimų prevencija ir vaiko saugos stiprinimo problema šian-

šez 2 ypač aktuali ir pripažįstama prioritetine daugelyje pasaulio šalių. Vaikams palankūs įsta-

1įm£L eidžiami Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Vakarų Europos šalyse, Japonijoje, JAV,

Kalkime :r kitose išsivysčiusiose šalyse.

Vaikų sužalojimų prevencija ir vaiko sauga turi rūpintis visa visuomenė: tėvai, ugdymo

=ci^zi darbuotojai, sveikatos specialistai, medikai, policininkai, politikai ir kt.

Galbūt ateis ir toks laikas, apie kurį leido sau pasvajoti UNICEF vicepreziden-

tė Lisbet Palme, pradėdama vieną tarptautinių konferencijų vaikų sužalojimų pre-

vencijos klausimais, kai susitikę pasaulio politiniai lyderiai pradės kalbą klausdami:

"Kaip jūsų šalyje gyvena vaikai? Kokia jų sveikata? Kaip vaikai saugomi nuo nelai-

mingų atsitikimų? "

77

SAUGI VAIKYSTĖ

L I T E R A T U R A

1. Andersson R., Horte L.-G., Moisted-Alvesson H. Skadesituationen bland barn och ungdom i

Stockholms lan. CSP KortRapport 1999: 4.

2. Asher K. N., Rivara F. P., Felix D., Vance L., Dunne R. Water safety training as a potentional means of

reducing risk of young children's drowning. Injury Prevention 1995; 1: 223 - 228.

3. Barnsakerhet i byggnader. Boverket Handbok. Boverket, 1996.

4. Beaver B. L., Moore V. L., Peclet M. Characteristics of pediatric firearm fatalities. J Pediatr Surg 1990;

25: 97 - 100.

5. Berfenstam R., Soderqvist I. The rights of Children to a Safe environment. Stockholm, 1992.

6. Bergman A. B., Rivara F. P. Sweden's experience in reducing childhood injuries. Pediatrics 1991; 88:

69 - 74.

Berzon D. R., Farber R. E., Gordon J., Kelley E. B. Animal bites in large city - a report on Baltimore,

Maryland. Am J Public Health 1972; 62: 422 - 426.

8. Bijur P. E., Stewart-Brown S., Butler N. Child behavior and accidental injury in 19 966 preschool

children. AJDC 1986; 140: 487 - 492.

9. Brenner R. A., Smith G. S., Overpeck M. D. Divergent trends in childhood drowning rates, 1971

through 1988. IAMA 1988; 271: 1606- 1608.

10. Brogan T. V., Pratton S. L. Severe dog bites in children. Pediatrics 1995; 96: 1 - 9.

11. Burokas M. Vaikii traumatizmas, esama situacija ir profilaktikos problemos. Sveikatos aplinka 2001;

2 :14 -16 .

12. Bomhe D. Spotverletzungen - Sportchaden. Georg Thieme Verlag, Stuttgart, New York, 1986.

13. Celis A. Home drowning among preschool age Mexican children. Injury Prevention 1997; 3: 252 - 256.

Chalmers D. J., Marshall S. W., Langley J. D. Height and surfacing as risk factors for injury in falls

from playground equipment: a case-control study. Injury Prevention 1996; 2: 98 -104.

15,. Chalmers D. J., Langley J. D. Children falls from playground equipment resulting in admission to

hcspital: descriptive epidemiology. Safety in the Built Environment. London 1988; 226 - 237.

79

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

16./ Cheng T. L., Wright J. I., Fields C. B. A new paradigm of injury intentionality. Injury Prevention 1999;

5 : 5 9 - 6 1 .

17. Chicago and Illinois violence statistics. Springfield: Illinois Council for the Prevetion of Violence,

18. Chilton T. Safety and Stimulation in Play. Child Accident Prevention. Proceedings of a Conference held

in Stockholm, September 21 - 22, 1989: 18 - 21.

19. Christoffel K. K., Zieserl E., Chiaramonte J. Should child abuse and neglect be considered when a child

dies unexpectedly? Am J Dis Child 1985; 139: 876 - 880.

20. Coffman S. P. Parent education for drowning prevention. Journal of Pediatric Health Care 1991; 5: 141

- 146.

21. Colver A., Hutchinson P., Judson E. Promoting Children's Home Safety. B. ML 1982; 285:1177 -

1180.

v C 22/\ Day L. M., Ozanne-Smith J., Cassell E., McGrath A. Latrobe Valley Better Health Project. Evaluation

of the injury prevention program 1992 - 1996. Vic Health. Accident Research Centre. Report No 114.

July 1997.

23. Dobrovolskis K. R. Traumatizmo profilaktikai - valstybinį dėmesį. Sveikata 2002; 2: 2.

24. Donovan J. F., Kaplan W. E. The therapy of genital trauma by dog bite. J Urol. 1989; 141: 1163-1165.

L25) Dowd M. D., Knapp J. F., Fitzmaurice L. S, Pediatric firearm injuries, Kansas City, 1992: a population

based study. Pediatrics 1994; 94: 867 - 873.

26. Durkin M. S., Kuhn L., Davidson L. L. Epidemiology and prevention of severe assault and gun injuries

to children in an urban community. J Trauma 1996; 41: 667 - 673.

27. Ekman R. Injuries in Skaraborg County. Sundbyberg, Sweden, 1966.

28. Ekstrand J., Gillquist J., Liljedahl S. O. Prevention of soccer injuries. Supervision by doctor and

physiotherapist. Am J Sportd Med. 1983; 11: 1 1 6 - 120.

29. Ekstrand J., Gillquist J., Liljedahl S. O. Soccer injuries and their mechanisms: a prospective study. Med

Sci Sports Exerc. 1983 b;15: 267 - 270.

(T31) Erdmann T. C., Feldman K. W., Rivara F. P., Heimbach D. M., Wall H. A. Tap water burn prevention:

The effect of legislation. Pediatrics 1999; 88: 572 - 577.

1997.

Elston Ch. Auga sveikas ir saugus. Vilnius, 1999.

80

SAUGI VAIKYSTĖ

U

32. Fingerhut L. A., Cox C. S., Warner M. International comparative analysis of injury mortality: findings

from the ICE on injury statistics. Advance data from vital and health statistics. No 303. Hyatsville, MD:

National Center for Health Statistics, 1998.

33. Fisher L. Traditional public health injury control does not apply to violence. Injury Prevention 1999; 5:

1 3 - 1 4 .

34. Forjuoh S., Zwi A. Violence against children and adolescents international perspectives. Pediatric Clin

North Am 1998; 45: 415 - 426.

35. Fox K., Goudus M., Biddle S., Duda J., Armstrong N. Children's task and ego goal profiles in sports. Br

J Educ Psychol. 1994: 64(2): 353 - 361.

36. Galkutė G. Vaikų traumos. Vilnius, 1970.

37. Garrick J. G., Webb D. R. Sports injuries. Diagnosis and Mangement. Philadelphia, PA:WB Saunders

& Co, 1990; 13.

38. Geddis D. S. The exposure of pre-school children to water hazards and the incidence of potential

drowning accidents. New Zealand Medical Journal 1984; 97: 223 - 226.

39. Gerlickas R. Karatė kovos menas. Vilnius. Asveja, 2000.

40. Gliford C. Žaidžiame futbolą. Lietuva. Egmont, 1998.

41. Golding J. Child health and the environment. British Medical Bulletin 1986; 42: 204 - 211.

42.) Gunnarsson S. O. Traffic accident prevention and reduction: review of strategies. IATSS Research

1996 ;20 :6 -14 .

43. Gunnarsson S. O. Town and infrastructure planning for safety and urban quality for pedestrians.

Strategies for creating a walking - friendly city. Edited by S. O. Gunnarsson, Sweden, September 2001.

44. Hartman W. Unfälle sind keine Schicksal. Konsament 1997, 3 - 5 .

45. Hayes M., Towner E. Action on Injury - a stepping off point for the UK. Injury Prevention 1999; 5:

5-7.

46. ; Helbriugė T., fon Wimpfenas J. H. Pirmosios 365 dienos. Kūdikio vystymasis. Antrasis leidimas.

Vilnius, 1998.

47J Hergenroeder A. C. Prevention of sport injuries. Pediatrics 1998; 101: 1057-1071.

48. Inklaar H. Soccer injuries. LIncidence and severity. Sports Med 1994; 18: 55-73.

49. Jacobsson B., Bek-Jensen H., Jansson B. A four week study of accidents to children in South

Glamorgan. Public Health 1978; 92: 171 - 176.

81

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

50. Jacobsson B. Sports accidents among children and teenagers. A one-year study of incidence and

severity in a Swedish rural municipality. Scand J Sports Sci 1986; 8: 75 - 79.

51. Jeffs D., Booth D., Calvert E. Local injury information, community participation and injury reduction.

Australian Journal of Public Health 1993; 17: 365 - 372.

52. Keller C. S., Noyes F. R., Buncher C. R. The medical aspects of soccer injury epidemiology. Am J

Sports Med. 1987; 15: 230 - 237.

(53. Kohrman A., Christoffel K. K. Alliance Against Childhood Violence - an update. Injury prevention

1999; 5: 3 - 4 .

54. Koplar J. P., Siscovick D. S., Goldbaum G. M. The risks of exercise: a public health view of injuries

and hazards. Public Health Rep. 1985: 100: 189 - 195.

1 55. ) Koževnikovas E., Petrulis A., Parik H., Nasmark A., Reese D. Raiščių, raumenų, sąnarių traumų

gydymas ir profilaktika. Kaunas, 1999.

56. Laflamme L., Menckel E. Injuries in Swedish schools during recesses: distribution and patterns. Safety

Science 1999; 33: 8 9 - 101.

57. Laflamme L., Menckel E. Pupils, injuries and school environments - injury patterns an risk situations.

Sockholm, 1998.

58. Langley J., Crosado B. School playground climbing equipment - safe or unsafe? New Zealand Medical

Journal 1982;95:540-542.

59. Langley J., Crosado B. Two safety aspects of public playground climbing equipment. New Zealand

Medical Journal 1984; 97: 404 - 406.

60. Langley J., Tolin P. Childhood burns. New Zealand Medical Journal 1983; 96: 681 -684.

61. Lauer E. A., White W. C., Lauer B. A. Dog bites. Am J Dis Child. 1982; 136: 202 -204.

62. Leipus V. Saugokime vaikus. Vilnius, 1976.

( 63.) Lietuvos sveikatos programa, 1997 - 2010. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija. Vilnius, 1998.

64. Liimatianen-Lamberg A. E., Elfing J. Accidents in Finish schools. Finnish Board of Education 1980.

65. Lindqvist K., Timpka T., Bjurulf P. Injuries during leisure physical activity in a Swedish municipality.

Scand J Soc Med. 1996; (94) 4: 282 - 292.

66. Lindqvist K., Timpka T., Schelp L. Evaluation of inter-organizational traffic injury prevention in a

WHO safe community. Accident Analysis and Prevention 2001; 33: 599 - 607.

82

SAUGI VAIKYSTĖ

j L:r.iqvist K., Timpka T., Schelp L., Ahlgren M. Evaluation of a home injury prevention program in a

HO Safe Community. International Journal for Consumer & Product Safety 1999; 6 (1): 25 - 32.

1 ~::vist K., Timpka T., Schelp L. Ten years of experiences from a participatory community-based

~ p r e v e n t i o n program in Motala, Sweden. Public Health 1996; 10: 339 - 346.

T*- Li-iqvist K., Timpka T., Schelp L., Ahlgren M. The WHO safe community program for injury

prevention: evaluation of the impact on injury severity. Public Health 1998; 112: 385 - 391.

L-nč J The assessment of risks in childhood. Child Accident Prevention. Proceedings of a Conference

-m in Stockholm, September 21 - 22, 1989: 27 - 37.

liranxz P. R. Blaming the victim: the negative consequences of preventive medicine. Am J Public

Hsalifa 1990; 80: 1 8 6 - 187.

^ i jn in J. R.? Sklar D. P., Mc Feeley P. Accidental firearm fatalities among New Mexico children. Am

E-e rg Med 1991 ;20 :58-61 .

M V: Gain P. W., Sacks J. J., Froehlke R. G. Estimates of fatal child abuse and neglect, US, 1979 - 1988.

Pediatrics 1993; 91: 338-343 .

lt iMiznta R.. Fujita H., Osamura T., Kidowaki T., Kiyosawa N. Childhood drownings and near-drownings

- Japan. Acta Pediatrica Japonica 1993; 35: 186 -192.

7? i: ~2n D., Geetam T. Injury Prevention and Control. London and New York, 2000.

D., Varghese M. Fireworks cast a shadow on India's festival of lights. World Health Forum

1990: 11 :323-326 .

M: it D. L., Wand F., Pickett W., Brison R. J. A case-control study of risk factors for playground

~ -nes among children in Kingston and area. Injury Prevention 1998; 4: 39 - 43.

Nziiocts-Westfelt J. A. Environmental factors in childhood accidents. A prospective study in Goteborg,

Sweden. Acta Pediatrica Scand. 1982; 291: 1 - 75. Supplement.

Xcwjaek-Raymer R. E., Gift N. C. Use of mouth guards and headgear in organized sports by school-

aged shildren. Public Health Rep. 1996; 111: 82 - 86.

Overpeek M. D., Mc Loughlin E. Did that injury happen on purpose? Does intent really matter? Injury

Prevention 1999; 5: 1 1 - 1 2 .

Pemoud L. Aš auginu savo vaiką. Vilnius, 1998.

12 P ess J. B. Violence in the journal. Injury Prevention 1999; 5: 1 - 2 .

83

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

83. Prevention of injuries amongst children. The National Healthy City Network in Denmark, 2000.

Pinckney L. E., Kennedy L. A. Traumatic deaths from dog attacks in the United States. Pediatrics 1982;

69: 193 - 196.

84. Ranch Aalberg J., Beier-Holgersen R., Jensen S. Accidents in schoolchildren. Prospective investigation

in primary schools. Ugeskr Laeger 1986; 148: 913-914.

85. Rivara F. P., Grossman D. C. Prevention of traumatic deaths to children in the United States: how far

we come and where do we to go? Pediatrics 1996; 97: 791 - 797.

86. Rivara F. P., Mueller B. A. The epidemiology and causes of childhood injuries. Journal of Soc Issues

1987; 43: 13 -31 .

87. Ruplėnienė F. Vaikų traumatizmas amžiaus aspektu, jo profilaktika ir visuomenės vaidmuo kovojant su

juo. Disertacijos medicinos mokslų kandidato laipsniui įgyti autoreferatas. Ryga, 1978 (rus.).

88. Sacks J. J., Sattin R. W., Bonzo S. E. Dog bite-related fatalities from 1979 through 1988. IAMA 1989;

262: 1489 - 1492.

90. Sandels S. Children in Traffic. Elek Books Ltd. London, 1968.

91. Schelp L. Community intervention and changes in accident pattern in a rural Swedish municipality.

Health Promotion 1987; 2: 109 - 125.

92. Schelp L., Ekman R., Fahl J. School accidents during a three school-years period in a Swedish

municipality. Public Health 1991; 105: 113 - 120.

93. Schelp L., Svanstrom L. One year incidence of home accidents in a rural Swedish municipality.

Scandinavian Journal of Social Medicine 1986; 14: 75 - 82.

94. Schelp L., Svanstrom L. One year incidence of occupational accidents in a rural Swedish municipality.

Scandinavian Journal of Social Medicine 1986; 14: 197 - 204.

95. Sethi D., Koupilova I., Leon D., McKee M., Zwi A. Childhood injuries in Central and Eastern Europe

and the Newly Independent States. Injury Prevention and Control. 5th World Conference, Abstracts,

New Dehli, 2000.

96. Sillanpaa M., Terho P., Westeren H., Pisirici H. Accidents in schoolchildren:epidemiologic, aetiologic

and prognostic consideration. Acta Paediatrica Hungarica 1983; 24: 119 - 130.

97. Starfield B., Hoekelman R. A., Mc Cormick M. Who provides health care to children and adolescents in

the United States? Pediatrics 1984; 74: 991 - 997.

Safe Communities, http://www.phs.ki.se/csp

84

SAUGI VAIKYSTĖ

98. Strategies for Success. Sweden's National Institute of Public Health. Stockholm, 1994.

f99. ) Svanstrom L., Ekman R., Schelp L., Lindstrom A. The Lidkoping Accident Prevention Program - A

community approach to preventing childhood injuries in Sweden. Injury Prevention 1995; 1: 169-72 .

100. Svanstrom L. Evidence-based Injury Prevention and Safety Promotion. A Review of Concepts and

Studies. Karolinska Institutet rapport 1999: 29.

101. Sylwander L. Accident prevention, a Swedish success story. In: Norvenius G., Kohler L., Johanssson J.,

Wennergren G. (eds.) Protection - Prevention - Promotion. Development and future of Child Health

Services. Proceedings from a conference. Goteborg, NHV Report 2001: 5.

102. Tacha M. (red.). Wohnen mit Kindern. Konsument extra 1997, 16 - 29.

103; Taskinen S., Kahkonen A., Varilo E. Vaikas ir šeima. Vilnius, 1994.

104. Thorson J., Fredin H., Gerdman P., Wiklund R. Accidental drowning among children in Sweden 1958 -

1967. Acta socio-medica Scandinavia 1970; 2: 149 - 159.

U05.yTowner E., Jarvis S. The childhood injury prevention and promotion of safety programme (CHIPPS).

Injury prevention 1997; 3: 67 - 68.

106. Tuggle D. W., Taylor D. W, Stevens R. J. Dog bites in children. J Ped Surg. 1993; 28: 912 - 914.

107. Tursz A., Crost M. Sport-related injuries in children. American Journal of Sports Medicine. 1986; 14:

294 - 299.

108. Van Mechelen W., Hlobil H., Kemper H. C. Incidence, severity, aetiology and prevention of sports

injuries. A review of conceps. Sports Med 1992; 14: 82 - 99.

109. Van Rijn O. L. J., Bouter L. M., Kester A. D. M., Knipschild P. G., Meertens R. M. Aetiology of burn

injuries among children 0 - 4 years: results of a case - control study. Burns 1991; 17(3): 213 - 219.

110. Webster D. W., Wilson M. H., Duggan A. K. Firearm injury prevention counseling: a study of

pediatricians' beliefs and practices. Pediatrics 1992; 89: 902 - 907.

111. Wiseman N. E., Chochinov H., Fraser V. Major dog attack injuries in children. J Ped Surg. 1983; 18:

5 3 3 - 5 3 6 .

112. World Health Organization. Information material for 1993 World Health Day. Geneva, Switzerland

1993.

115 Wright I. C. Severe attacks by dogs: characteristics of the dogs, the victims, and the attack settings.

Public Health Rep. 1985; 100: 55 - 61.

85

Birutė ST R UKČINSKIENĖ

114. Ytterstad B., Sógaard A. J. Harstad injury prevention study: prevention of burns in small children by a

community-based intervention. Burns 1995.

115. Ytterstad B. The Harstad injury prevention study: Hospital-based injury recording used for outcome

evaluation of community-based prevention of bicyclist and pedestrian injury. Scan J Prim Health Care

1995; 13:141-9.

116. Ytterstad B., Wasmuth H. H. The Harstad Injury Prevention Study: Evaluation of hospital-based injury

recording and community-based intervention for traffic injury prevention. Acid Anal and Prev 1995; 27:

111-123.

86

Baigusi Kauno medicinos universiteto Gydomąjį fakultetą įgijo gydytojos kvalifikaciją. Baigusi traumatologijos subordinatūrą ir chirurgijos internatūrą. Suteikta atestuotos dėstytojos kvalifikacijos kategorija. Dirbo Kauno Raud. Kryžiaus klinikinės ligoninės vaikų traumatologe-ortopede, Kauno aukštesniosios medicinos mokyklos skyriaus vedėja ir dėstytoja.

Europos saugių bendruomenių tinklo Siaurės ir Baltijos salių koordinatorė. Klaipėdos savivaldybės 'Saugių bendruomenių kūrimo programos" darbo grupės narė-ekspertė. Nuo 1998 m. bendradarbiauja su PSO Bendruomenės saugos skatinimo centru Karolinskos universitete CStokholmas, Švedija). Tarptautinių projektų Vaikų sužalojimų prevencijos ir vaiko saugos bei Saugių bendruomenių kūrimo klausimais (temomisj koordinatorė. Daugelio tarptautinių ir respublikinių konferencijų bei seminarų organizatorė ir koordinatorė.

7 mokslinių straipsnių ir 22 tezių respublikoje bei užjos ribų autorė. Mokslinių tyrimų sritis: sužalojimai,, jų prevencija ir saugos skatinimas.

Skaitė pranešimus tarptautiniuose renginiuose (konferencijose, seminaruose, kursuose ir pan.) bei kėlė kvalifikaciją šiose šalyse: Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Korėjos Respublikoje, Indijoje, Singapūre, Malaizijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekijos Respublikoje, lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje.

Birutė Strukčinskienėy Klaipėdos kolegijos Tarptautinių ryšių skyriaus vedėja ir dėstytoja