LIETUVOS SVEKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

RŪTA ZAVECKIENĖ

SKAUSMO INTENSYVUMO IR FUNKCINĖS BŪKLĖS KAITA IR

SĄSAJOS TAIKANT STABILUMĄ IR MOBILUMĄ

LAVINANČIAS PRATIMŲ PROGRAMAS, MASAŽUOTOJAMS,

JAUČIANTIEMS APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005)

baigiamasis darbas

Darbo vadovė:

Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė

Darbo konsultantas:

Dr. doc. Vytautas Poškaitis

KAUNAS, 2017

2

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

ABSTRACT ........................................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 8

1.1 Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas, priežastys ir skirstymas ..................................... 8

1.2 Stuburo anatomija ir biomechanika ......................................................................................... 10

1.3 Skausmas ir jo mechanizmas ................................................................................................... 11

1.4 Juosmeninės stuburo dalies stabilumas .................................................................................... 12

1.5 Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas ................................................................................ 14

1.6 Stuburo mobilumas .................................................................................................................. 14

1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymo būdai .................................................................... 15

1.7.1 Stabilumą lavinančių pratimų svarba ................................................................................ 17

1.7.2 Mobilumą lavinančių pratimų svarba ................................................................................ 18

1.8 Masažuotojų apatinės nugaros dalies skausmas ir galimos priežastys .................................... 19

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ......................................................................... 21

2.1 Tiriamųjų atranka ir tyrimo organizavimas ............................................................................. 21

2.2 Tyrimo metodai ........................................................................................................................ 23

3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 30

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 48

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 51

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 52

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ................................................................... 53

LITERATŪROS ŠALTINIAI ........................................................................................................... 54

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 61

1 Priedas ......................................................................................................................................... 61

2 Priedas ......................................................................................................................................... 62

3 Priedas ......................................................................................................................................... 64

3

SANTRAUKA

Rūta Zaveckienė. Skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaita ir sąsajos taikant stabilumą ir

mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies

skausmą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos

sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas,

2017; 60p.

Tikslas - nustatyti skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaitą bei sąsajas taikant stabilumą ir

mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies

skausmą. Uždaviniai: 1.Įvertinti tiriamųjų skausmo intensyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po

stabilumą ir mobilumą lavinančių programų taikymo. 2.Įvertinti tiriamųjų statinės liemens raumenų

ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir

mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo. 3.Įvertinti tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies

mobilumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų

taikymo. 4.Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo

raumens aktyvumo, bei mobilumo, pirmoje grupėje ir antroje grupėse. Tiriamieji: tyrime dalyvavo

22 masažuotojai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą. Tiriamieji atsitiktine tvarka buvo

suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei buvo taikyta liemens stabilumą lavinanti pratimų programa,

antrai grupei - juosmens mobilumą lavinanti pratimų programa. Tyrimo metodika: skausmas,

liemens stabilumas bei mobilumas vertinti prieš taikant pratimų programas ir po jų taikymo, po 6

savaičių. Apatinės nugaros dalies skausmas vertintas naudojant skaičių analoginę skalę (SAS).

Skersinio pilvo raumens aktyvumas ir statinė liemens ištvermė vertinti naudojantis „Stabilizer“

prietaisu, šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė vertinta naudojant

McGill testus. Liemens mobilumas vertintas naudojant modifikuotą Šobero, šoninio lenkimo ir V –

sėstis ir siekti testus. Darbo išvados: 1. Apatinės nugaros dalies skausmas sumažėjo abejose

grupėse (p<0,05). 2. Skersinio pilvo raumens aktyvumas padidėjo pirmoje grupėse (p<0,05). Statinė

liemens raumenų ištvermė labiau padidėjo pirmoje grupėje (p<0,05). 3. Didesnis juosmeninės

stuburo dalies paslankumo pagerėjimas nustatytas antroje grupėje (p<0,05). 4.Pirmoje grupėje

statinė šoninių liemens raumenų ištvermė atvirkštine priklausomybe susijusi su juosmeninės stuburo

dalies paslankumu bei skersinio pilvo raumens aktyvumu. Didėjant statinei šoninių liemens

raumenų ištvermei, mažėja juosmeninės stuburo dalies paslankumas bei skersinio pilvo raumens

aktyvumas. 5. Antroje grupėje apatinės nugaros dalies skausmas atvirkštine priklausomybe

koreliuoja su statine liemens raumenų ištverme ir tiesine priklausomybe su juosmeninės stuburo

dalies paslankumui. Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei skausmas mažėja, tačiau skausmas

didėja, didėjant juosmeninės stuburo dalies paslankumui.

4

ABSTRACT

Rūta Zaveckienė. Changes and correlation in pain and functional state for masseurs with low back

pain after applying stability and mobility training programs. Master‘s thesis. Supervisor – Dr. lect.

Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of

Nursing, Sports institute. Kaunas, 2017; 60p.

Aim - to determine changes and correlation of trunk stability and mobility training programs in

reducing pain and improving functional state for masseurs with low back pain. Tasks: 1.To

evaluate subject’s pain intensity change in both groups before and after applying stability and

mobility training programs. 2.To evaluate subject’s static trunk muscle endurance and transverse

abdominal muscle activity changes in both groups before and after applying stability and mobility

training programs. 3.To evaluate subject’s lumbar spine mobility change in both groups before and

after applying stability and mobility training programs. 4. To determine correlation between pain

intensity, static trunk endurance and transverse abdominal muscle activity and mobility in both

groups. Participants: Study involved 22 masseurs with low back pain. Subject’s were randomly

divided into two groups. The first group was assigned stability training program. The second group

was assigned mobility training program. Methodology: pain, trunk stability and mobility were

evaluated at the start of procedures and after 6 weeks. Low back pain intensity was assessed using a

number analog scale (NAS), transverse abdominal muscle activity and static trunk endurance was

assessed with Stabilizer Pressure Biofeedback Unit and side trunk muscles and back extensor

muscle endurance was assessed by the McGill tests. Trunk mobility was assessed using modified

Schober’s test, lateral bending test and V – sit and reach test. Conclusions: 1. Low back pain

decreased in both groups (p<0,05). 2. Transverse abdominal muscle activity increased in first group

(p<0,05). Static trunk endurance increased more in the first group (p<0,05). 3.Increased lumbar

spine mobility improvement was observed in the second group (p<0,05). 4.In the first group there

was observed static lateral trunk muscle endurance inverted relationship with lumbar spine mobility

and transverse abdominal muscle activity. Also with increasing static lateral trunk muscle

endurance decreases lumbar spine mobility and transverse abdominal muscle activity. 5. In the

second group there was inversed correlation between pain and static trunk muscle endurance, and a

linear relationship between pain and lumbar spine mobility. With increasing lumbar spine mobility,

low back pain also increases. With increasing static trunk muscle endurance reduces pain, but the

pain increase in the lumbar spine mobility.

5

PADĖKA

Ši padėka skiriama LSMU Sporto instituto dėstytojams Dr. lekt. Brigitai Zachovajevienei

ir Dr. doc. Vytautui Poškaičiui už patarimus ir pagalbą rengiant magistro baigiamąjį darbą. Taip pat

dėkoju UAB „Saulėja Spa“ direktorei Daliai Paulauskienei už aktyvų dalyvavimą skatinant

kolektyvą dalyvauti mano rengiamame tyrime ir pagalbą jį organizuojant.

6

ĮVADAS

Apatinės nugaros dalies skausmas (AND) – viena iš didžiausių visuomenės sveikatos

problemų jau daugelį metų. Suaugusių žmonių tarpe apie 70-85 procentus (proc.), bent kartą

gyvenime yra jautę AND skausmą [1]. Nustatyta, kad AND skausmą jaučia apie 8 - 56 proc. JAV

gyventojų, apie 30 - 40 proc. Vakarų Europos suaugusiųjų ir apie 32 proc. Pietų Afrikos ir Nigerijos

gyventojų [2]. AND skausmo gydymo kaštai tokie pat dideli kaip ir segančių širdies ligomis ar

cukriniu diabetu [3]. Aštraus AND skausmo simptomai 90 proc. žmonių praeina per 2 – 4 savaites,

tačiau 50 – 86 proc. atvejų šis skausmas pasikartoja vėl per pirmus metus [4]. Ilgainiui negydomas

AND skausmas gali tapti lėtiniu skausmu ir tai sudaro apie 5-10 proc. visų atvejų [3].

Dažniausiai nugarą skauda žmonėms, kurie yra nutukę, mažai juda, nesportuoja, dirba

intensyvų, nepatogių padėčių reikalaujantį darbą [5]. Taip pat yra nustatyta, kad apatinės nugaros

dalies skausmas yra dažniausia su darbu susietos negalios priežastis jaunesniems nei 45-erių metų

asmenims [6].

Labai svarbus veiksnys lemiantis geras darbo sąlygas, didinantis darbo našumą,

užtikrinantis saugą darbe, bei leidžiantis mažinti fizinę įtampą bei nuovargį – ergonomika [7].

Darbo vieta turi atitikti ergonomikos reikalavimus ir būti patogi darbuotojams dirbti. Ergonomika

taip pat apima ir darbo laiką. Atsižvelgiant į darbo pobūdį bei intensyvumą taip pat būtina sudaryti

grafiką, kuris leistų žmogui tiek fiziškai tiek psichologiškai pailsėti darbo metu ir po jo [8].

Masažuotojų darbas reikalauja nemažai fizinių pastangų. Atliekant klasikinį, sportinį,

švedišką ar kitus, panašaus pobūdžio masažus būtina pasirinkti tinkamą kušetės aukštį taip pat

išmokti tinkamai paskirstyti kūno svorį masažuojant. Kitu atveju atliekant intensyvius masažo

judesius gali būti traumuojama tam tikra masažuotojo nugaros sritis. Pasirinkus per mažą kušetės

aukštį, stovint tiesiomis kojomis, didele amplitude pasilenkus per liemenį, yra traumuojama apatinė

nugaros dalis. Pasirinkus per didelį kušetės aukštį, masažuojant, per didelis krūvis gali tekti

viršutinei nugaros daliai. Labai svarbu, kad kušetės aukštis būtų reguliuojamas ir masažuotojas

gebėtų jį pasirinkti. Tačiau ne visada ši sąlyga yra galima. Povandeniniai masažai, hamamo

procedūros, masažai turkiškoje pirtyje, nereguliuojamo aukščio masažo stalai, atitinkantys tik spa

erdvės užpildymą, iššūkis daugeliui masažuotojų. Tai dar daugiau fizinių pastangų reikalaujantys

masažų būdai, kuomet masažuotojas turi prisitaikyti prie esamų sąlygų. Taip pat svarbu tarp

intensyvių masažų turėti bent 15 minučių (min) pertraukas, bei jas tinkamai išnaudoti.

Rekomenduojama atlikti stuburo „nukrovimą“, atliekant tempimo pratimus, pavoluoti nugarą,

kojas, ten kur jaučiama įtampa. Dėl per didelio nuovargio, raumenų įtampos, nepatogių statinių

padėčių, reikalaujančių darbo sąlygų, ilgainiui gali atsirasti AND skausmas.

7

Siekiant sumažinti AND skausmą dažniausiai pasirenkami vienas ar keli konservatyvaus

gydymo metodai. Konservatyvūs gydymo būdai apima medikamentinį gydymą, kineziterapiją,

griežtą ir ilgą lovos režimą, stuburo manipuliacijas, tempimus, korsetų nešiojimą ar fizioterapiją.

Tačiau dauguma šių gydymo būdų yra neefektyvūs [9]. Yra pabrėžiama, kad aktyvūs gydymo

metodai yra efektyvesni už pasyvius gydymo metodus [10]. Vienas iš aktyvių būdų - kineziterapija,

kuri gali padėti sumažinti jaučiamą AND poūmiu laikotarpiu [11].

Nustatyta, kad specializuotų pratimų taikymas, kurių metu aktyvuojami pilvo ir nugaros

raumenys, yra veiksmingas kineziterapijos metodas, padedantis mažinti AND skausmą ir gerinti

funkcinę būklę. Taip pat atlikti tyrimai nurodo, kad juosmens stabilumo lavinimo pratimai yra

efektyvūs tiek malšinant ūmų apatinės nugaros dalies skausmą bei judesių ribotumą, tačiau taip pat

yra labai efektyvūs siekiant išvengti ilgalaikio apatinės nugaros dalies skausmo epizodų

pasikartojimo [12].

Mobilumas - svarbus elementas siekiant palaikyti gerą fizinę būklę bei optimalią kaulų –

raumenų funkciją [13]. Apatinės nugaros dalies skausmas nenurodo konkrečios patologijos, bet gali

būti susijęs su ribotu, per dideliu ar blogai kontroliuoju juosmens judesiu [14].

Temos aktualumas ir naujumas – esant dideliam apatinės nugaros dalies skausmo

paplitimui, šiai problemai spręsti būtina pasirinkti efektyviausius kineziterapijos gydymo metodus,

atsižvelgiant į darbo sąlygas. Trūksta mokslinių šaltinių, kurie nurodytų tinkamiausią

kineziterapijos metodą padedantį mažinti AND skausmą masažuotojams, atsižvelgiant į jų darbo

specifiką.

Tyrimo tikslas - nustatyti skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaitą bei sąsajas

taikant stabilumą ir mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems

apatinės nugaros dalies skausmą.

Uždaviniai:

1. Įvertinti tiriamųjų skausmo intensyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir

mobilumą lavinančių programų taikymo.

2. Įvertinti tiriamųjų statinės liemens raumenų ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo

kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų

taikymo.

3. Įvertinti tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies mobilumo kaitą abejose grupėse prieš ir po

stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo.

4. Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo

raumens aktyvumo, bei mobilumo, pirmoje grupėje.

5. Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo

raumens aktyvumo, bei mobilumo, antroje grupėje.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas, priežastys ir skirstymas

Apatinės nugaros dalies skausmas (AND) – tai neuroraumeninė griaučių sistemos

problema, kuri yra viena iš labiausiai paplitusių sveikatos problemų visuomenėje. Apie 40 proc.

žmonių, AND skausmą jaučia bent kartą, tam tikru gyvenimo laikotarpiu ir tai gali sukelti judėjimo

sutrikimus, mažinti darbo našumą, taip pat didinti finansinius išteklius [15,16]. Šios problemos

paplitimas šiuolaikinėje visuomenėje svyruoja nuo 15 proc. iki 20 proc. Jungtinėse Amerikos

valstijose (JAV), nuo 25 proc. iki 40 proc. Europos šalyse. Daugiausiai besiskundžiančių AND

skausmu pastebima darbingo amžiaus žmonių grupėje [17]. R. Shiri ir bendraautoriai ištyrė, kad

apatinės nugaros dalies skausmas vargina asmenis jau 30-aisiais jų gyvenimo metais. Tai tampa vis

didesne problema sulaukus 40 metų, kuomet pradedamas jausti nespecifinis ir plintantis apatinės

nugaros dalies skausmas [18]. Taip pat nustatyta, kad skausmas vienodai paplitęs tarp įvairių

profesijų žmonių ir vargina tiek vyrus, tiek moteris [19,20].

AND skausmas – dažniausia su darbu susijusi nedarbingumo priežastis JAV pacientams,

jaunesniems nei 45 metai. Prieš 16 metų Europos gyventojų sveikatos problemų išplėstinė apžvalga

parodė, kad dažniausia su darbu susijusi sveikatos problema – nugaros skausmai, kuriuos jaučia

apie 30 proc. visų darbuotojų. Net trečdalis visų dirbančių teigia, jog jų darbo specifika yra nugaros

skausmo rizikos grupėje ir jį patiria darbe [20].

AND skausmo paplitimas Lietuvoje, kiekvienais metais vis didesnis. Pastebėta, kad nuo

2007 m. nusiskundimų AND skausmu padaugėjo 26,4 proc., o 2008 m. dar 4 proc. [20]. Remiantis

2009 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos „Skausmo patirties tyrimas“ duomenimis, Lietuvoje

lėtinį skausmą patiria 20,98 proc. suaugusiųjų. Net 37 proc. apklaustųjų dėl skausmo prarado darbą,

63 proc. asmenų žymai pakito kasdienė veikla [21]. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje, kaip ir

vakarų šalyse, AND skausmo problema taip pat yra aktuali.

AND skausmą galimą atpažinti pagal šiuos simptomus – tai jaučiamas vietinis ar

radikulopatinis skausmas apatinėje nugaros dalyje, padidėjęs jautrumas, apsunkinantis judėjimą.

AND skausmo priežastys gali būti įvairios. Jei priežastis, dėl ko yra jaučiamas AND skausmas, yra

neaiški, AND skausmas išskiriamas kaip nespecifinis [22]. Nespecifinis AND skausmas

diagnozuojamas pagal pagrindinius šio skausmo požymius:

Skausmas būna įvairaus intensyvumo ir keičiant padėtį, judant sumažėja;

Skausmas pasireiškia nugaros apatinėje dalyje, sėdmenyse, šlaunyse;

Bendra paciento būklė išlieka gera [23].

9

Nespecifinis AND skausmas pasireiškia keliais sindromų variantais:

1) Stuburo juosmeninės dalies skausmas (lumbalgija). Lumbalgija –tai nugaros apatinės

dalies skausmo sindromas, siejamas su stuburo dalies judesio segmento funkcijų sutrikimu.

2) Stuburo kryžmeninės dalies skausmas (sakralgija). Sakralgija pasireiškia esant L5-S1

šaknelių pažeidimui [23].

Nespecifinio AND skausmo paplitimas didžiausias. Jis sudaro 85 proc. visų pirmą kartą

jaučiamų skausmo atvejų [1].

Specifinis AND skausmas – tai skausmas, kuris yra įtakojamas diagnozuotos arba galimai

įtariamos patologijos. Iš pradžių yra įvertinama ar AND skausmą, pacientui, gali sąlygoti tam tikros

ligos ar struktūriniai pakitimai:

Osteoartritas;

Reumatoidinis artritas;

Tarpslankstelinė disko degeneracija;

Disko išvarža;

Stuburiniai lūžiai (kompresinis lūžis);

Jungiamojo audinio ligos (sisteminė raudonoji vilkligė);

Inkstų akmenligė;

Arklio uodegos sindromas;

Infekcija;

Onkologijos ligos ir kt. [17].

Nugaros skausmas pagal kilmę gali būti klasifikuojamas į: neurogeninį (neurologinė

simptomatika), spondilogeninį (dėl slankstelių pažeidimo), viscerogeninį (dėl vidaus organų

funkcijos sutrikimų) bei psichogeninį (dėl emocinės ir psichologinės būklės pokyčių) skausmą [24].

AND skausmas pagal trukmę yra skiriamas į ūmų skausmą, kuris trunka iki 6 savaičių,

poūmį skausmą, kurio trukmė gali būti nuo 6 iki 12 savaičių ir lėtinį skausmą, kuris trunka daugiau

nei 12 savaičių [1]. Naudojant šias tris skausmo kategorijas galima spręsti ir apie prognozę.

Vidutiniškai 60% pacientų, patyrę ūmų nugaros skausmą, į darbą grįžta per mėnesį, o 90% asmenų

darbingumą pavyksta atstatyti per 3 mėnesius. Apie 5–10% pacientų kenčia nuo lėtinio AND

skausmo , iš kurių tik maža dalis yra nulemta kitų ligų [25].

Ilgą laiką buvo teigiama, jog AND skausmo epizodai yra trumpalaikiai ir 80–90 proc. jų,

nepriklausomai nuo gydymo būdo išnyksta per šešias savaites. Tačiau remiantis daugelio atliktų

tyrimų duomenimis, yra pastebima, kad 35–75 proc. pacientų AND skausmas yra linkęs kartotis

arba gali tapti lėtiniu skausmu per 3, 6 ar 12 mėnesius [26]. Skelbiama, kad nuo 2 iki 34 proc. AND

skausmo atvejų ūmi ligos forma pereina į lėtinę. Taip pat yra nustatyta, kad specifinis AND

skausmas, vyresnis amžius, moteriška lytis, sunkus fizinis darbas, socialinės būklės sutrikimai gali

10

būti lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo rizikos faktoriais [20]. Daugelis atliktų tyrimų nustatė

esant ryšį tarp lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo ir depresijos ar kitų psichikos sutrikimų [25].

1.2 Stuburo anatomija ir biomechanika

Stuburas – ištemptos spyruoklės pavidalo nariuotas darinys, judri viso kūno ašis,

besidriekianti nuo kaukolės pamato iki liemens apačios. Jis sudarytas iš kaulų, kremzlių, raiščių

nervų ir raumenų. Šie anatominiai komponentai suteikia stuburui formą bei funkciją.

Stuburo sudedamoji dalis - slanksteliai. Stuburą sudaro 33-34 slanskteliai. Įvairių stuburo

sričių slankstelių skaičius skirtingas: 7 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens 5 kryžmens ir 4-5

stuburgalio arba uodegos slanksteliai. Atskirų stuburo sričių slanksteliai skiriasi ir tai susiję su jų

funkcija. Stuburo pereinamosios zonos gerokai įvairuoja. Nepastoviausi yra juosmens ir kryžmens

slankstelių sandūra: penktasis juosmens slankstelis gali susilieti su kryžkauliu (jo sakralizacija), o

pirminis kryžmens slankstelis gali susilieti su kryžkaulio (jo liumbalizacija) [27,28].

Tarp slankstelių yra kremzlinės plokštelės, kurios vadinamos tarpslanksteliniais diskais. Jie

yra elastingi ir lemia stuburo lankstumą. Tarpslanksteliniai diskai sudaro ketvirtadalį viso stuburo

ilgio. Jų yra dvidešimt trys. Diskų nėra tarp pirmo ir antro kaklo slankstelių, taip pat kryžkaulyje ir

uodegikaulyje [29].

Pagrindinės stuburo funkcijos:

Stuburas yra visų kūno dalių pagrindinė atrama (ašis);

Padeda kūnui palaikyti statmeną padėtį;

Amortizuoja smūgius;

Dėl savo sandaros leidžia atlikti įvairius kūno judesius;

Stuburas sudaro pagrindą, prie kurio yra prisitvirtinę raumenys ir šonkauliai;

Apsaugo stuburo kanale esančias nugaros smegenis [30].

Pagrindinė juosmeninės stuburo dalies funkcija yra svorio išlaikymas. Tai rodo platūs,

plokšti slankstelių kūnų paviršiai. Tačiau, vykdydamas šią svorio išlaikymo funkciją stuburas turi

atlikti ir kai kuriuos judesius [31]. Judesiai juosmens srityje vyksta trijose plokštumose: sagitalinėje,

frontalinėje ir horizontalioje (1 pav.) [32].

11

Plokštuma Sukimosi ašis Atliekamas judesys

Sagitalinė Skersinė Lenkimas ir tiesimas

Frontalinė Išilginė Šoninis lenkimas į kairę arba

dešinę

Horizontali Vertikali Sukimasis į kairę arba dešinę

1 pav. Stuburo slankstelių kinematika (Neumann, 2010)

Muckus K. teigia, kad dar galima išskirti vieną stuburo judesį – spyruokliavimą. Lenkimas

ir tiesimas apie skersinę ašį yra didžiausias judesys. Lenkimo metu didėja stuburo kifozės ir

plokštėja lordozės, tačiau ir labai susilenkus juosmens lordozė neišsilygina. Tiesiantis didėja

lordozės ir tiesėja kifozės, tačiau net ir stipriai išsitiesus nugaros kifozė neišsilygina [33]. Sukamieji

judesiai yra pavojingais diskams, nes skaidulinio žiedo skaidulos, atskiruose slanksteliuose yra

išsidėsčiusios įstrižai, todėl tik pusė jų gali atsispirti sukimo judesiui į vieną ar į kitą pusę. Likusioji,

dėl sukimo judesio – atsipalaiduoja [31]. Daugiau nei 3° rotacija gali padaryti mikropažeidimą

žiedo skaidulose, o daugiau nei 12° – gali pažeisti audinius [34].

1.3 Skausmas ir jo mechanizmas

Skausmas yra apibūdinamas kaip nemalonus sensorinis ir emocinis pojūtis, susijęs su

esamu ar galimu audinio pažeidimu ar nusakomas kaip toks pažeidimas [35]. Skausmas yra

gyvybiškai svarbus dirgiklis, nes leidžia gyvam organizmui pajusti ir reaguoti į galimai žalingą

dirgiklį. Užsitęsęs skausmas gali peraugti į didelę klinikinę, socialinę ir ekonominę problemą. Pagal

Marchertienę ir bendraautorius skausmo potyrį sudaro:

Nociceptoriai – fiziologinio skausmo mechanizmai (audinio pažaidos sukeliamas

skausmas);

Patologiniai skausmo mechanizmai, kurie susiformuoja per minutes ar valandas, bei

toliau plinta, esant palankioms sąlygoms;

Skausmo patirtis;

Asmeniniai įsitikinimai apie skausmą;

Emocijos;

Motyvacija;

Aplinkos poveikis;

Darbinės situacijos poveikis [36].

12

Proprioceptoriai ir nociceptoriai yra somatiniai receptoriai, kurie veikia kaip biologiniai

jutikliai, reaguojantys į įvairaus pobūdžio dirginimą. Proprioceptoriai reaguoja į fiziologinius

judesius (raumenų ilgio, jėgos pokytį) ir nuolat dalyvauja žmogaus lokomocijoje. Nociceptoriai –

tai skausmui jautrūs receptoriai, kurie reaguoja į žalojantį dirgiklį ir perduoda infdormaciją į

nervinius centrus, kuriuose vyksta skausmo suvokimas. Atsiradus griaučių raumenų sistemos

sutrijkimams įsivyrauja nociceptorių hiperstimuliacija ir labai sumažėja aferentacija ir

proprioceptorių, dėl ko sutrinka normalaus judesio pojūtis erdvėje, keičiasi judėjimo stereotipas bei

atsiranda judesio baimė arba kinezifobija [37]. Propriorecepcijos sumažėjimui įtakos turi senėjimas,

mažas judrumas, todėl senstant didėja rizika atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui [38].

Skausmo veikimo mechanizmas dažnai aiškinamas naudojant „skausmo vartų“ teoriją.

Pagal skausmo vartų kontrolės teoriją yra nustatytos 2 skausmo suvokimo pagrindinės įcentrinės

sistemos, kurios perduoda informaciją iš periferijos į centrinę nervų sistemą (CNS) [37].

1. Pluoštelinė sistema (L-Skaidulų). Šioje sistemoje informacija apie skausmą yra

perduodama greitai. Iš pradžių informacija apie skausmą yra perduodama į gumburą, o iš ten į

sensorinę žievės dalį.

2. Nugarinė gumburo sistema (S-skaidulų). Šioje sistemoje informacija aie skausmą yra

perduodama lėtai. Informacija yra perduodama į smegenų žievę per tinklinio darinio aktyvavimą.

“Skausmo vartų” teorija yra aiškinama taip: skausmas yra sukeliamas, kai padidėja S -

sistemos aktyvumas („atidaromi vartai“) ir/arba sumažėja L - sistemos aktyvumas, o malšinamas,

kai sumažėja S - sistemos aktyvumas ir/arba padidėja L - sistemos aktyvumas [37].

1.4 Juosmeninės stuburo dalies stabilumas

Juosmeninės stuburo dalies stabilumas yra apibūdinamas kaip stuburo gebėjimas išlaikyti

stabilią padėtį statinio, bei dinaminio darbo metu. Juosmeninės stuburo dalies stabilumo mažėjimas

yra susijęs su liemens raumenų silpnumu [39]. Stuburą stabilizuojantys raumenys skirstomi į

giliuosius ir paviršinius raumenis [38].

Giliesiems raumenims priskiriami:

Dauginiai raumenys (m. multifidii);

Didysis juosmens raumuo (m. psoas major);

Kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum);

Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis);

Vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis internus).

Paviršiniams raumenims yra priskiriami:

13

Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis);

Išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis externus);

Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis)

Gilieji raumenys yra prisitvirtinę prie tam tikrų stuburo segmentų ir taip juos stabilizuoja.

Bergmark savo tyrime nustatė, kad gilieji ir paviršiniai liemens raumenys yra labai svarbūs

kontroliuojant ir siekiant apsaugoti stuburo sąnarius [40]. Silpni gilieji liemens raumenys neapsaugo

stuburo nuo jį veikiančių jėgų poveikio, todėl stuburas tampa labiau pažeidžiamas. Omkar su

bendraautoriais savo tyrimu nustatė, kad didinant stuburo stabilumą ir liemens raumenų ištvermę,

mažėja pacientų nugaros skausmas [41].

Juosmeninės stuburo dalies stabilumas gali būti suprantamas trijuose lygmenyse:

tarpslankstelinio valdymo;

juosmeninės stuburo dalies valdymo;

viso kūno pusiausvyros valdymo [42].

Stuburo stabilumas susideda iš trijų komponentų:

Pirmasis komponentas yra kaulai ir raiščiai, kurie prisideda prie stuburo stabilumo.

Šios struktūros teikia stabilumą judesio amplitudės pabaigoje, tačiau beveik nedalyvauja kai

stuburas yra neutralioje padėtyje. Tai yra pasyvus komponentas.

Antrasis komponentas yra raumenys, supantys stuburą. Jie išlaiko stabilumą tarp

slankstelių ir padeda atliekant bet kokius judesius kasdieniniame gyvenime. Tai aktyvus

komponentas.

Trečiasis komponentas yra nervų sistema, kuri koordinuoja raumenų veiklą, kai reikia

reaguoti į netikėtą jėgų pasikeitimą. Nervų sistema reikiamus raumenis, reikiamu laiku tam, kad

apsaugotų stuburą nuo pažeidimų ir užtikrintų norimą judėjimą [38].

Visi šie trys komponentai gali kompensuoti vienas kitą. Kuo didesnis stabilumas

kiekviename segmente, tuo didesnis viso stuburo stabilumas. Pasak McGill ir bendraautorių

pakankamas stuburo stabilumas reikalauja visų liemens raumenų aktyvavimo. Kai aplink segmentą

yra silpni raiščiai ar yra disko išvarža, raumenų pagalba tampa svarbesnė [43]. Pasak Mbada ir

bendraautorių, raumenų ištvermė yra apibūdinama kaip gebėjimas įtempti ir atpalaiduoti raumenis

kuo daugiau kartų per tam tikrą laiką (dinaminė ištvermė) arba išlaikyti įtemptus raumenis kuo

ilgesnį laiko tarpą (statinė ištvermė) [44]. Taip pat yra teigiama, kad yra ryšys tarp AND skausmo ir

liemenį stabilizuojančių raumenų disfunkcijos [45].

14

1.5 Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas

Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas dažniausiai atsiranda dėl pirminio pažeidimo ir

yra susijęs su giliųjų raumenų disfunkcija [39]. Nestabilumas yra aiškinamas kaip griaučių-raumenų

sistemos nesugebėjimas palaikyti optimalios judesių amplitudės tarp sąveikaujančių segmentų

(slankstelių) ir dėl to atsirandantis minkštųjų audinių pertempimas, skausmas ir funkcinis

sutrikimas. Netinkamas veikiančių jėgų pusiausvyros persiskirstymas lemia per didelę ar per mažą

judesių amplitudę, kuri sąlygoja aplinkinių audinių mikrotraumas, raumenų disfunkciją ir skausmą

[46].

Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas atsiradimui būdingas tam tikras eiliškumas:

1. Įgyti ar įgimti netinkami judėjimo įgūdžiai ar parinktas netinkamas fizinis krūvis,

sąlygoja stuburą stabilizuojančių ir judesyje dalyvaujančių raumenų veikimo jėgų pusiausvyros

sutrikimą.

2. Dėl netinkamo stuburo struktūrų dirginimo, gali prasidėti patologiniai procesai, kurių

pasekoje gali atsirasti skausmas.

3. Atsiranda giliųjų liemens raumenų inervacijos susilpnėjimas ir paviršinių liemens

raumenų aktyvumo padidėjimas.

4. Formuojasi degeneraciniai stuburo struktūrų pokyčiai [46].

Atlikti tyrimai nurodo, kad yra ryšys tarp liemens raumenų disfunkcijos ir AND skausmo,

kuomet segmentinis stuburo dalies nestabilumas yra padidėjęs, sumažėjus giliųjų raumenų kontrolei

[45]. Stuburo nestabilumas gali atsirasti esant neurologiniams sutrikimams. Jiems atsiradus gali

sumažėti fiziologinės apkrovos atsakas ir skausmas gali pasireikšti arba ne. Tokiu atveju yra galimi

stuburo pažeidimai [47].

1.6 Stuburo mobilumas

Mobilumas – viena pagrindinių fizinių ypatybių, kurio dėka, žmogus gali judėti, tam tikra

amplitude. Nepakankamas sąnarių paslankumas, raumenų, sausgyslių, raiščių elastingumas

neigiamai veikia judamąjį aparatą ir įvairias gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. Esant

raumenų disbalansui, gali būti pažeidžiama stuburo statika ir dinamika.

Didžiausias stuburo paslankumas apie skersinę ašį yra 7-9 – aisiais gyvenimo metais. Su

amžiumi silpnėjant raumenims, atsirandant degeneraciniams pokyčiams sąnariuose, mažėja sąnarių

paslankumas, bei mobilumas [48].

15

Pakitęs mobilumas gali būti apibūdinamas kaip bendras (liemens mobilumas) arba

segmentinis (tarp dviejų gretimų slankstelių). Stuburo mobilumo vertinimas dažnai veda prie

nechirurginio gydymo būdo. Esant ribotam stuburo mobilumui ar pernelyg dideliam mobilumui

dažniausiai sudaromos specialios pratimų programos, esamai problemai šalinti [49].

Prastas stuburo krūtininės ir juosmeninės sričių paslankumas yra padidėjęs rizikos veiksnys

[48]. Taip pat besikartojantis AND skausmas sumažina stuburo mobilumą, blogina gyvenimo

kokybę [50]. Tačiau AND nenurodo konkrečios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per

dideliu ar blogai kontroliuoju juosmens judesiu [14].

1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymo būdai

Dažniausiai siekiant mažinti AND skausmą, pasirenkami vienas ar keli konservatyvaus

gydymo būdų, metodų. Konservatyvūs gydymo būdai apima medikamentinį gydymą, kineziterapiją,

ilgą lovos režimą, stuburo manipuliacijas, įprastus tempimus, korsetus, fizioterapiją [9]. Ilgą laiką

buvo manyta kad lovos režimas, gali padėti mažinti AND skausmą, tačiau atliktų tyrimų metu buvo

nustatyta, kad jis gali būti žalingas [1]. Trumpalaikis lovos režimas (iki 2 dienų) yra daug

efektyvesnis negu ilgalaikis (iki 7 dienų) lovos režimas AND skausmo gydyme [51].

Rekomenduojama išlaikyti kasdienį aktyvumą ir pasirinkti kitą konservatyvaus gydymo būdą [1].

Taip pat labai svarbios ir vienos iš efektyviausių AND skausmui gydyti yra aktyvios

kineziterapijos priemonės ir specializuotų pratimų taikymas [1,52]. Labai svarbus yra

kineziterapijos vaidmuo skausmo mažinimo ir gydymo procese. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta,

kad po sveikatą stiprinančių treniruočių buvo pastebėtas statistiškai patikimas skausmo

intensyvumo sumažėjimas [53]. Del Pozo-Cruz ir bendraautorių atlikto tyrimo metu nustatė, kad

AND skausmą jaučiantys asmenys lėčiau atlieka kasdienę veiklą ir jų judesiai dažniau būna

netaisyklingi, lyginant su sveikais asmenimis [54]. Tačiau bet kokiu atveju labai svarbu yra išlaikyti

fizinį aktyvumą skausmo periodu. Nustatyta, kad fizinio aktyvumo išlaikymas ūmaus skausmo

periodu, palengvina skausmą 3-12 savaitę po skausmo pasireiškimo [55]. Watanable ir

bendraautoriai nustatė, kad kai yra žinomas keliamo objekto svoris, raumenys aktyvuojami iš karto,

o kai svoris nežinomas – keliant objektą, raumenys nespėja stabilizuoti stuburo ir tai turi labai

didelę įtaką stuburo traumoms ar apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui [56]. Patyrus AND

skausmą po simptomų pasireiškimo, rekomenduoja neriboti užsiimti mažai įtampos

reikalaujančiomis veiklomis tokiomis, kaip: ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, tačiau taip pat

būtina atsižvelgti į daug fizinių pastangų reikalaijančios veiklos, svorio kėlimo ir pan. [57].

16

Tradiciškai nugaros skausmo gydymas kineziterapijoje remiasi statiniu nugaros stabilumo

gerinimu ir būna sudaryta iš raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų. Baerga-Varela ir

bendraautoriai teigia, kad stuburą stabilizuojančių pratimų programa gali būti naudinga mažinant

nugaros skausmą ir gerinant funkcinę būklę [58]. Chon su bendraautoriais savo tyrimo duomenimis

nustatė, kad stabilizavimo pratimai turi teigiamą poveikį giliųjų liemens raumenų funkcijai, buvo

nustatytas sustiprėjęs skersinio pilvo raumens susitraukimas ir su tuo susijęs nugaros skausmo

intensyvumo sumažėjimas po 2 savaičių stuburo stabilizacinių pratimų programos [59]. Tą

patvirtina ir Moon su bendraautoriais, kurie teigia, kad statinio stabilumo lavinimo pratimai yra

efektyvūs siekiant padidinti tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę ir suteikia geresnių rezultatų, nei

tik dinaminiai liemens raumenų stiprinimo pratimai [12]. Siekiant AND skausmą yra labai svarbi

giliųjų raumenų statinė bei dinaminė ištvermė (gebėjimas įtraukti ir atpalaiduoti raumenis kuo

daugiau kartų per tam tikrą laiką) [44].

Boudreau su bendraautoriais teigia, pacientams, jaučiantiems ūmų nugaros skausmą,

atliekant laikysenos išlaikymo užduotis, buvo nustatyta uždelsta judesio pradžia ir sumažėjęs

liemens giliųjų raumenų aktyvumas [60]. Esant sutrikusiam juosmeninės stuburo dalies

stabilizuojančių raumenų aktyvavimo sutrikimui ar disbalansui labai padidėja skausmo pasireiškimo

rizika.

Gydant AND skausmą efektyvios ir tokios pratimų programos kaip Pilates, Joga ir Thai-

chi, kurios yra paremtos stuburo stabilizavimo principais [61]. B. C. Queiroz ir bendraautoriai atliko

tyrimą ir nustatė, kad atliekant Pilates pratimus esant keturpėsčioje padėtyje, tiesiant nugarą

didžiausias aktyvumas yra dauginių bei klubinio šlaunies raumens, o toje pačioje padėtyje lenkiant

nugarą, aktyviausi yra tiesusis pilvo, vidinis bei išorinis įstrižiniai pilvo raumenys, kurių aktyvumas

yra labai svarbus juosmeninės stuburo dalies stabilumui užtikrinti [62]. Marshall ir bendraautorių

tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad atliekant stuburo lenkimą iš padėties gulint ant nugaros,

įsijungia daugiausiai raumenų, turinčių įtakos raumenų stabilizavimo funkcijai [63].

Pilates pratimų atlikimas pradedamas nuo normalaus raumens ilgio ir susitraukimo,

siekiant pagerinti raumens funkciją [61]. Pratimus, kurių pradinė padėtis yra gulint ant nugaros,

rekomenduojama atlikti sulenkus kojas per kelius. Taip yra daugiau apkraunami pilvo raumenys ir

mažesnis krūvis tenka apatinei nugaros daliai, dėl ko sumažėja stuburo pažeidimo rizika [19].

Kaip viena iš pagalbinių gydymo priemonių gali būti taikomos masažo procedūros.

Gydomasis masažas - yra pasyvus kineziterapijos metodas. Gydomojo masažo metu įvairios

kūno sritys masažuojamos rankomis ar specialiais aparatais. Masažas priklauso natūraliems gydymo

metodams, kurie yra tokie pat seni, kaip ir pati žmonija. Nugaros skausmų gydyme galima taikyti

įvairius masažavimo būdus, tačiau dažniausiai naudojamas yra klasikinis masažas. Jis

veiksmingesnis tada, kai išryškėja minkštųjų audinių, raumenų ir raiščių problemos [64]. Furlan su

17

bendraautoriais teigia, kad masažas gali būti naudingas pacientams poūmiu apatinės nugaros dalies

skausmo periodu ypač, kai yra derinamas su pratimais [65].

Nugaros skausmą sumažina ir gydymas padėtimi: gulėjimas ant šono ar nugaros

sulenktomis kojomis. Tikslinga gulėti ant nugaros šiek tiek pakėlus kojas pasidėjus jas ant

pagalvės ar ant sulankstytos antklodės.

Fizioterapinio gydymo metodai gali būti naudojami siekiant mažinti uždegimo procesus,

bei siekiant malšinti skausmą. Tai įvairių natūralių ir dirbtinių veiksnių naudojimas ligų

prevencijai, jų gydymui, bei atstatymui [66].

Gydant nugaros skausmus, gali būti naudojama peloterapija, krioterapija, elektro

stimuliacija ir ultratragarsas [67]. Transkutaninė elektrinė stimuliacija (TENS) yra

pripažįstama kaip viena iš veiksmingiausių fizioterapijos priemonių gydant apatinės nugaros

dalies skausmą [23] (2 pav).

2 pav. Apatinės nugaros dalies lėtinio skausmo korekcijos nemedikamentinėmis priemonėmis

efektyvumo įvertinimas (Sakalauskienė, 2009)

1.7.1 Stabilumą lavinančių pratimų svarba

Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir mažina reakciją skubiai reaguoti į

kūno padėties kitimus [68].

Stuburo stabilizavimo pratimai šiandien plačiai naudojami tiek sporte tiek gydant nugaros

skausmą [69]. Pasak Johnson, stuburo stabilizavimo pratimų atlikimo tikslas yra atstatyti normalią

giliųjų juosmens raumenų funkciją ir padidinti stuburo stabilumą, mažinant skausmą ir disfunkciją

18

[70]. Prieš pradedant atlikti pratimus, reikia supažindinti pacientą su tam tikromis teorinėmis

žiniomis. Raumenų stabilizavimo funkcija atsistato tada, kuomet jie yra pakankamai stiprūs [19].

Stabilizavimo pratimai svarbūs ne tik padidinti raumenų jėgai, bet ir atgauti funkciją, sumažinti

įtampą, jaučiamą nepajėgumą, skausmą [61].

Pagal O‘Sullivan stuburo stabilizavimo pratimų programą sudaro trys dalys:

1. Koncentruotai bei valingai aktyvuojami gilieji liemens raumenys. Pacientas

apmokomas pajausti ir kontroliuoti dubenį, bei jo raumenis. Tai ypač svarbu pratimų pradžioje ir

eigoje surasti ir išlaikyti jį neutralioje padėtyje. Ši pozicija yra individuali ir priklauso nuo stuburo

patologijos – asmenims su hiperekstenzija reikia kiek paversti dubenį atgal, o tiems, kurių juosmens

lordozė išlyginta – į priekį. Tolesnis tikslas – giliųjų raumenų aktyvavimas „neutralioje“ stuburo

padėtyje, dar vėliau – atlikti šių raumenų ko-kontrakciją (raumenis sutraukti vienu metu);

2. Pasiekiama, kad šie raumenys susitrauktų koordinuotai (vienu metu) atliekant judesius

galūnėmis ir kt. Šios stadijos pabaigoje pacientai išmokomi identifikuoti nugaros skausmą

provokuojančių judesių metu, tada atliekami kokontrakciniai giliųjų raumenų susitraukimai;

3. koordinuoti judesiai iš sąmonės lygio perkeliami į pasąmonės lygį. Tai pasiekiama

įtraukiant į programą distrakcijos elementus, nukreipiančius paciento dėmesį [71].

Bar ir bendraautorių atlikti tyrimai nurodo, kad atliekant stuburo stabilizavimo pratimus

nuolat, rizika patirti nugaros skausmą sumažėja 9 kartus [69]. Tačiau yra tyrimų, kurie paneigia, jog

stabilumą lavinantys pratimai yra efektyviau įprastas fizioterapines priemones (elektrostimuliaciją,

manualinę terapiją ir kt.). Šių tyrimų metu buvo naudoti pratimų programos skirtos giliųjų pilvo ir

nugaros raumenų ištvermei lavinti, izoliuoti liemens raumenų stabilizavimo pratimai [34].

1.7.2 Mobilumą lavinančių pratimų svarba

Mobilumo lavinimas ypač svarbus palaikyti gerai judėjimo funkcijai, be skausmo. Ribotos

amplitudės judesiai atliekami papildomai įtemtais raumenimis, todėl greičiau pavargstama ir didėja

rizika patirti skausmą. Lankstumo ir sveikatos ryšį mokslininkai nurodo, pabrėždami lankstumo

didinančių pratimų poveikį žmogaus organizmui:

1. Didėja darbingumas ir fizinis aktyvumas. Mobilūs sąnariai gali laisviau judėti didesne

amplitude, todėl mažėja energijos sąnaudos.

2. Gerėja laikysena. Mobilumą didinantys pratimai padeda atstatyti normalią padėtį dėl

sunkio jėgos poveikio, netaisyklingos laikysenos deformuotas audinių struktūras.

3. Didėjanti judesio amplitudė mažina pasipriešinimą sąnarius supančiuose audiniuose,

mažėja traumų pavojus

19

4. Lėtina sąnarių degeneracinius procesus. Didėjant sąnarių tepamojo skysčio kiekiui,

mažėja judėjimo trintis sąnariuose, jų susidėvėjimas [48].

1.8 Masažuotojų apatinės nugaros dalies skausmas ir galimos priežastys

Masažuotojo darbas, kaip ir sveikatos priežiūros specialistų, slaugytojų, grožio terapeutų,

kosmetologų, reikalauja nemažai fizinių pastangų. Įvairios masažo technikos gali reikalauti net

specialaus pasiruošimo, pvz.: tailandietiško, shiatsu, ma-uri masažų technikos.

Sveikata ir sauga darbe – tai elementai, kurie yra svarbūs ir glaudžiai susiję su prevencija ir

darbuotojų sveikatos apsauga bei sauga darbe, jų dabartinėje ar buvusioje darbo veikloje, ypač

profesinės ligos ir kitos su darbu susijusios sveikatos problemos [72].

Svarbi sąlyga, saugiam tokio pobūdžio darbui atlikti – ergonomikos principų laikymasis.

Paskutiniu metu kaulų ir raumenų sistemos sutrikimai yra viena dažniausiai pasitaikančių sveikatos

problemų, kuri tiesiogiai siejasi su neergonomiškomis darbo sąlygomis [73]. Dažniausiai rizikos

veiksniais, padedantys iššaukti AND skausmą, gali būti netinkamas priemonių išdėstymas darbo

vietoje, baldai neatitinka specialistų antropometrinių matmenų, per didelis statinio ir dinaminio

darbo tempas ir krūvis, netinkamas darbo ir poilsio režimas, neatitinkantys higienos normų

mikroklimato parametrai, apšvietimas, stresas ir įtampa dėl klientų aptarnavimo, netinkamų

darbuotojų santykių su klientais ar kolegomis [74].

Atlikti tyrimai nurodo, kad sudarytas tinkamas darbo vietos ergonomiškumas (nauja

apšvietimo sistema, dilbių atrama, nauji baldais bei tinkamos darbo padėtys) sumažina trapecinio

raumens, kaklo, pečių, riešo ir dilbių, apatinės nugaros dalies skausmus [75].

Kosmetologai, masažuotojai ir kiti grožio specialistai gali atlikti veido ir kūno

sveikatinimo, priežiūros procedūras. Tokie fiziniai sutrikimai ir ligos kaip galvos, kaklo, nugaros,

viršutinių galūnių ir pečių skausmai, gali pasireikšti gana anksti, iš karto pradėjus karjerą ar netgi

studijų metu. Todėl būtina nuolat koreguoti besimokančių studentų kūno pozą, studentai turi

mokytis dirbti ergonomiškai, susipažinti su įvairiais streso kontrolės būdais [74]. Ergonomikos

požiūriu tinkamiausia laikysena yra tokia, kai stuburas kūno svorio centro atžvilgiu išlieka tiesus

[76].

Kaip ir buvo minėta anksčiau svarbus yra ir pačio darbuotojo požiūris į darbo saugą,

ergonomikos laikymąsi. Darbuotojas yra atsakingas už tai, kad dirbdamas stengtųsi išlaikyti,

išsaugoti savo sveikatą, pvz.: masažuotojams rekomenduojama dirbti šiek tiek sulenktus kojas ir

išlaikant stabilią nugarą, nesusilenkus, atlikti masažo judesius. Staigesnius judesius atlikti

koncentruotai, pasiruošus jiems. Susidėti savo darbo priemones kiek įmanoma patogesnėse vietose,

20

pvz.: jei prie kušetės nėra stalo, pasidėti darbo priemonėms, vietoj jo galima naudoti kėdę ir pan.

Pertraukų metu atlikti tempimo pratimus, pasivoluoti ant volo, išeiti įkvėpti gryno oro ir t.t. Taip pat

svarbus bendras organizmo stipinimas. Dirbant fizinį darbą svarbu treniruoti raumenis, lavinti jų

ištvermę, ypač akcentuojant tas raumenų grupes, kurioms darbo metu tenka didžiausias krūvis.

21

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1 Tiriamųjų atranka ir tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas 2016 m. balandžio - birželio mėnesiais. Tyrimo atlikimo vieta -

Sporto instituto sveikatingumo salė. Tyrimui vykdyti buvo gautas Bioetikos centro leidimas Nr.

BEC-SR(M)-164. Visi tyrimo dalyviai davė raštišką sutikimą dalyvauti.

Tiriamąjį kontingentą sudarė 22 masažuotojai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą,

bei atitinkantys šiuos atrankos kriterijus:

1. Tiriamieji turėjo jausti lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, trunkantį ne trumpiau

kaip 3 mėn.

2. Tiriamieji darbingi žmonės, neturintys jokių stuburo traumų ar išvaržų.

3. Tiriamųjų amžius: nuo 25 iki 40 metų.

Tyrime dalyvavo 15 moterų ir 7 vyrai. Tiriamieji atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi

grupes. Pirmojoje ir antrojoje grupėse buvo po 11 tiriamųjų (3 pav.). Visi asmenys, dalyvavę

tyrime, buvo UAB „Saulėja Spa“ dirbantys masažuotojai. Tiriamųjų amžius pirmoje grupėje buvo

29,91±3,75 m., antroje 31,55±4,18 m.

Tiriamųjų skausmas, ir visi funkcinę būklę vertinantys testai buvo taikomi du kartus – prieš

pratimų programų taikymą, pradžioje ir po jų taikymo, pabaigoje t.y. po 12 kineziterapijos

procedūrų (4 pav.).

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį

64%36%

1 grupė

Moterys

Vyrai73%

27%

2 grupė

Moterys

Vyrai

22

4 pav. Tyrimo organizavimo schema

22 masažuotojai, jaučiantys

apatinės nugaros dalies skausmą

Pirma tiriamoji

grupė n=11

Antra tiriamoji

grupė n=11

PIRMAS VERTINIMAS

Ι. Skaičių analogijos skausmo skalė (SAS);

ΙΙ. Liemens raumenų statinės ištvermės ir skersinio pilvo

raumens aktyvumo vertinimas (naudojant „Stabilizer“

prietaisą);

ΙΙΙ. Šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų

statinės ištvermės vertinimas (pagal McGill);

ΙV. Juosmeninės stuburo dalies paslankumas vertinimas

naudojant modifikuotą Šobero testą;

V. Šoninio lenkimo, V - sėstis ir siekti testų vertinimas.

REZULTATŲ ANALIZĖ

Taikyta stabilumą

lavinančių pratimų

programa ~ 1val./ 2

kartus per savaitę

KIN

EZ

ITE

RA

PIJ

A

6 s

avait

ės

Taikyta mobilumą

lavinančių pratimų

programa ~ 1val./2

kartus per savaitę

KIN

EZ

ITE

RA

PIJ

A

ANTRAS VERTINIMAS

23

2.2 Tyrimo metodai

Skausmo vertinimas. Medicinos praktikoje pripažinta ir šiandien plačiai naudojama yra

skaitmeninė analogijos skausmo vertinimo skalė (SAS) (Caren, 2006). Skalė yra padalinta į 10

lygių dalių ir sunumeruota nuo 0 iki 10 balų. Skausmo intensyvumas yra nustatomas pagal tai,

kurioje atkarpoje pacientas, pažymi atžymą. Tuomet skausmas įvertinamas: 0 balų – nėra skausmo,

1-3 balai - skausmas silpnas, 4-5 balai - skausmas vidutinio stiprumo, 6-8 balai- jaučiamas stiprus

skausmas, 9-10 balai – jaučiamas nepakeliamas skausmas. Ši skalė taikoma kiekybiniam bei

kokybiniam skausmo vertinimui. [77].

Liemens raumenų statinės ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo

vertinimas. Tiriamųjų liemens statinė ištvermė buvo vertinama naudojantis „Stabilizer“ prietaisu

(Stabilizer Pressure Biofeedback). Šio prietaiso sudėtinės dalys:

Manometras sugraduotas nuo 0 – 200 mmHg;

Trijų sekcijų pagalvėlės;

Pompa.

Tai prietaisas, kuris registruoja besikeičiantį slėgį esantį trijų sekcijų pagalvėlėse. Slėgis

keičiasi nuo juosmens – dubens srities padėties ir raumenų įsijungimo. Įrodyta, kad tai patikimas

prietaisas giliosios pilvo sienos aktyvacijos įvertinimui bei kintančiai kontrolei [78].

Su „ Stabilizer“ prietaisu buvo atliekami 3 skirtingi vertinimai:

1. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės vertinimas gulint ant pilvo (5

pav.). Vertinant, prietaiso pagalvėlė padedama po pilvu ir pripumpuojama iki 70mmHg spaudimo.

Tiriamojo prašoma įtempti apatinę pilvo dalį, nejudinant dubens ir stuburo (slėgimas turi sumažėti

6-10mmHg) ir išlaikyti tokią padėti kiek galima ilgiau, iki nuovargio, nesukeliant skausmo.

Kvėpuojama laisvai, nesulaikant kvėpavimo. Jei parodymai didesni, slėgis pakyla aukščiau, nei 70

mmHg stulpelio – testas neatliekamas pakankamai tiksliai [79].

5 pav. Skersinio pilvo raumens aktyvumo ir ištvermės vertinimas

24

2. Skersinio pilvo raumens ištvermės vertinimas gulint ant nugaros (6 pav.). Vertinant

skersinio pilvo raumens ištvermę tiriamasis paguldomas ant nugaros, prietaiso pagalvėlė padedama

po apatine nugaros dalimi ir pripumpuojama iki 40mmHg. Tada prašoma tiriamojo įtempti apatinę

pilvo dalį, nejudinant stuburo ir dubens, ir išlaikyti tokią padėtį kuo ilgiau, nesulaikant kvėpavimo.

Testas atliekamas teisingai, jei manometro skalės aktyvacijos pokytis neviršija 6-10 mmHg slėgio

normos ribos. 10 sekundžių (s) tai mažiausia laiko riba, kurią rekomenduoja prietaiso ir šios

metodikos autoriai [81].

6 pav. Skersinio pilvo raumens ištvermės vertinimas gulint ant nugaros (Garnier, 2009)

3. Skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas atliekant judesius kojomis, gulint ant

nugaros (7 pav.). Prietaiso pagalvėlė padedama po apatine nugaros dalimi ir pripumpuojama iki

40mmHg. Tada tiriamojo prašoma įtempti pilvą nejudinant dubens ir stuburo (slėgis turi likti

40mmHg), kvėpuoti laisvai, nesulaikant kvėpavimo. Tiriamasis keldamas koją turi išlaikyti

nekintantį spaudimą. Skersinis pilvo raumuo aktyvus, jei spaudimo stebėjimo skalėje rodyklė

išlieka nepakitusi ilgiau kaip 5 s. Jei spaudimas pakyla virš 40mmHg ribos ar neišlaikoma tokia

pozicija ilgiau kaip 5 s., tuomet galime teigti, kad skersinis pilvo raumuo yra neaktyvus arba

netinkamai aktyvuojamas [81].

7 pav. Skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas atliekant judesius kojomis gulint

ant nugaros (Garnier, 2009)

25

Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas. Tiriamojo prašoma atsigulti ant

kušetės šonu, kojos ištiestos, viršutinė koja padėta priekyje, o apatinė užpakalyje. Viršutinės rankos

plaštaka dedama ant priešingo peties, o apatinė ranka, sulenkta per alkūnės sąnarį 90 laipsnių

kampu, remiamasi į kušetę. Tiriamojo prašoma pakelti dubenį nuo kušetės ir tokią padėtį išlaikyti

kiek galima ilgiau, nesukeliant skausmo (8 pav.). Testo baigimas fiksuojamas kuomet tiriamasis

nebeišlaiko kūno svorio ir nuleidžia dubenį ant kušetės.

Tokią pačią veiksmų seką tiriamasis turi pakartoti atsigulęs ant kito šono [19].

8 pav. Šoninių liemens raumenų ištvermės testas pagal McGill

Nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės testas. (9 pav.) Tiriamojo prašoma

atsigulti taip, kad viršutinė kūno dalis neturėtų atramos (iki klubakaulio skiauterių), kojos

fiksuojamos per kulnų (Achilo) sausgysles. Rankos laikomos sukryžiuotos, ant krūtinės. Tiriamasis

turi pakelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties ir išlaikyti ją kiek galima ilgiau,

nesukeliant skausmo. Testo baigimas fiksuojamas tada, kai tiriamasis neišlaiko padėties ir nuleidžia

viršutinę kūno dalį žemiau horizontalios padėties [9].

9 pav. Nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės testas (McGill, 2007)

26

Modifikuotas Šobero testas. Šis testas naudojamas juosmeninės kryžmeninės stuburo

dalies paslankumui nustatyti (10 pav.). Tiriamojo nugaros srityje pažymimi trys taškai. Pirmasis

taškas pažymimas klubikaulių sparnus jungiančios tiesios linijos viduryje (vieta tarp ketvirto ir

penkto juosmens slankstelio); antrasis taškas pažymimas 10 cm aukščiau pirmojo, o trečiasis taškas

– 5 cm žemiau pirmojo. Taip gaunamas 15 cm atstumas. Tiriamojo prašoma maksimaliai pasilenkti

į priekį, lenkiant tik juosmeninę stuburo dalį, nesulenkiant kelių ir nepritupiant. Išmatuojamas

atstumas tarp viršutinio ir apatinio taškų. Rezultatas užrašomas centimetrais. Testas yra neigiamas,

jeigu atstumas yra 7 cm arba daugiau. Tai reiškia, kad stuburo juosmeninės dalies paslankumas -

geras. Jei atstumas yra mažesnis už 7 cm, testas teigiamas, paslankumas ribotas.

10 pav. Modifikuotas Šobero testas

Šoninio lenkimo testas. Šis testas padeda nustatyti stuburo paslankumą į šonus. Tiriamojo

prašoma atsistoti ir atsiremti prie sienos. Tarp pėdų 15 cm. tarpas, rankos tiesios, nuleistos ir

ištiestais, pirštais priglaustos prie kojų. Pirmasis matavimas yra atliekamas kuomet tiriamasis stovi

tiesiai ir išmatuojamas atstumas nuo dešinės ir kairės rankų didžiųjų pirštų iki grindų. Antrasis

matavimas atliekamas tiriamajam maksimaliai pasilenkus į vieną šoną ir išmatuojamas atstumas

tarp rankos didžiųjų pirštų iki grindų. Tą patį atlikti lenkiantis į kitą šoną. Šie atstumai turi būti

vienodi abejose pusėse. Gautas skirtumas tarp pirmojo ir antrojo matavimo - laikomas rezultatu

[82].

V - sėstis ir siekti testas. Šis testas naudojamas stuburo juosmeninės stuburo dalies

paslankumui įvertinti (11 pav.) Tiriamojo paprašoma atsisėsti ant grindų, ištiesti kojas, tarp kojų

apie 30cm. tarpas, kulnai atremti į dėžes. Centimetrinė juostelė pritvirtinta tarp kojų taip, kad ties

kulnais būtų 23 cm. atžyma. Tiriamasis turi nelenkdamas kelių lenktis per liemenį pirmyn iš lėto,

rankų pirštais stumtis pirmyn centimetrinės juostelės paviršiumi. Pasiekęs maksimalią pasilenkimo

padėtį, išlaikyti ją 6 sekundes [83]. Matavimai buvo atlikti tris kartus ir imtas vidurkis (12 pav.)

27

11 pav. V - sėstis ir siekti testas (Lopez – Minaro, 2008)

Labai

prastas

Prastas Pakenčiamas Vidutinis Geras Labai

geras

Puikus

Moterys <8 cm 8cm –

15cm

16cm –

23cm

24cm –

33cm

34cm –

43cm

44cm –

53cm

>53cm

Vyrai <3 cm 3cm –

14cm

15cm –

22cm

23cm –

28cm

29cm –

39cm

40cm –

50cm

>50cm

12 pav. V- sėstis ir siekti testo normos atskirai vyrams ir moterims [84]

Pratimų programų aprašymas. Abiems grupėms buvo sudarytos skirtingos pratimų

programos. Buvo vedami grupiniai užsiėmimai. Pirmai grupei buvo taikyta stabilumą lavinančių

pratimų programa, antrai grupei – mobilumą lavinančių pratimų programa. Abejų grupių

užsiėmimai buvo vedami atskirai. Vienas užsiėmimas trukdavo apie 1 val. Procedūrų laikas buvo

skirstomas į tris dalis: apšilimas, skirtingi abiem grupėm specializuoti pratimai ir atvėsimas.

Apšilimui buvo skiriama apie 10 min. Abejų grupių apšilimui buvo naudotas jogos pratimų

kompleksas „Saulės pasveikinimas“. Jogos sistemoje yra praktikuojamos asanos. „Saulės

pasveikinimo“ asanų grandinę sudaro 12 pozų, kurios derinamos su kvėpavimu ir dėmesio

koncentracija į tam tikrus taškus. Visą asanų ciklą sudaro 24 pozos, su kojos pakeitimu tam tikrose

pozose. Iš pradžių asanos buvo mokomos atskirai. Po kelių užsiėmimų buvo mokoma jas apjungti.

Didžiąja laiko dalį apie 40min. sudarė abiem grupėm skirtingi, specializuoti pratimai.

Stabilumą lavinančios pratimų programos tikslas – ugdyti liemens stabilumą, mokant tinkamai

pasiruošti ir atlikti pratimus. Šios programos metu pratimai buvo atliekami ant kilimėlio taip pat

naudojant didelius ir mažus kamuolius [7,48,85]. Pratimų atlikimo padėtys: gulint ant nugaros,

pilvo, šono, keturpėsčia. Visų pratimų metu buvo akcentuojamas liemens stabilizavimas, pilvo

įtempimas, atliekant judesius rankomis, kojomis ir su pagalbinėmis priemonėmis. Judesiai buvo

derinamas su kvėpavimu, sunkesnės pratimo atlikimo fazės metu buvo prašoma iškvėpti,

28

lengvesnės – įkvėpti. Pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai, atsižvelgiant į tiriamųjų

savijautą. Tarp pratimų buvo daromos trumpos 1 min. laiko pertraukos.

Atvėsimui buvo skiriama 10 min. Jo metu buvo atliekami tempimo pratimai, kurių

pagrindinis tikslas - stuburo nukrovimas. Pratimai buvo atliekami atsisėdus ant kilimėlio, esant

keturpėsčioje padėtyje, atsigulus ant nugaros. Atvėsimui skirtų pratimų technikos paimtos iš jogos

asanų, Pilates metodikos skirtos stuburo nukrovimui, taip pat tempimo pratimų.

Mobilumą lavinančios pratimų programos tikslas – didinti stuburo paslankumą, gerinti

mobilumą. Šios programos metu pratimai buvo atliekami ant kilimėlio ir naudojant didelius

kamuolius [7]. Pratimų atlikimo padėtys: atsistojus ant kilimėlio ar atsirėmus į sieną, gulint ant

nugaros, pilvo ir keturpėsčia. Pratimų atlikimo metu buvo atliekami liemens tiesimas, lenkimas,

pasisukimai į šonus. Akcentuojamas kontroliuotas, lėtas nugaros tempimas, derinamas su

kvėpavimu. Yra nustatyta, kad užpakalinės šlaunies dalies raumenų standumas ir apatinės nugaros

dalies lankstumas, taip pat, gali būti susiję su apatinės nugaros dalies skausmu. Atsižvelgiant į šį

faktą, jog užpakalinės šlaunies dalies raumenų (hamstringų) standumas gali riboti dubens pasvirimą

[86], tempimo pratimai atliekami ir kojoms. Pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai,

atsižvelgiant į tiriamųjų savijautą. Tarp pratimų buvo daromos trumpos 1 min. laiko pertraukos.

Po mobilumą lavinančios pratimų programos, atvėsimui taip pat buvo skiriama apie 10

minučių. Užsiėmimų pabaigoje pratimai buvo parenkami aktyvesni, gerinantys bendrą kraujotaką,

pakeliantys raumenų tonusą. Pratimų atlikimo technikos paimtos iš jogos asanų, Pilates, kalanetikos

metodikų.

Abejose pratimų programose buvo akcentuojamas kvėpavimo derinimas su atliekamu

judesiu. Taip pat pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai, atsižvelgiant į fizinį

pasiruošimą bei savijautą.

Matematinė analizė. Tyrimo metu gauti rezultatai apdoroti SPSS 22.0 for Windows ir

Microsoft Excel 2010 kompiuterinėmis programomis. Buvo skaičiuojami duomenų aritmetiniai

vidurkiai, vidutinių reikšmių pokyčiai ir standartinės vidurkių paklaidos. Rezultatai pateikiami

vidutinėmis reikšmėmis su standartine paklaida ( x ± SE). Nepriklausomų imčių vidurkių reikšmių

skirtumų reikšmingumas skaičiuojamas neparametriniu Mano Vitnio – Vilkoksono kriterijumi, o

priklausomų imčių - Vilkoksono kriterijumi. Šis kriterijus buvo pasirinktas dėl mažo tiriamųjų

skaičiaus abiejose imtyse. Kokybinių rodiklių skirtumų reikšmingumas priklausomose imtyse buvo

skaičiuojamas McNemaro kriterijumi, o nepriklausomose imtyse χ2 kriterijumi. Skirtumas, kai

p<0,05, buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas.

Siekiant nustatyti skirtingų rodiklių tarpusavio ryšį grupėse buvo taikomas Spirmano

koreliacijos metodas. Koreliacijos koeficientas buvo interpretuojamas taip [87,88,89]:

0≤|r| ≤0,2 — ryšys tarp požymių labai silpnas;

29

0,21≤|r| ≤0,3 — ryšys tarp požymių silpnas;

0,31≤|r| ≤0,6 — ryšys vidutiniškas;

0,61≤|r| ≤0,8 — ryšys stiprus;

|r| = 0,9 ir daugiau — ryšys labai stiprus.

30

3. REZULTATAI

Skausmo intensyvumo vertinimas, skaičių analoginėje skalėje (SAS)

Įvertinus tiriamųjų skausmo intensyvumą, skaičių analoginėje skalėje (SAS), pirmojoje

grupėje prieš programos taikymą tiriamųjų skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 3 (±0,775) balai,

po programos taikymo buvo 1,3 (±0,647) balo.

Įvertinus antros grupės skausmo intensyvumą prieš programos taikymą, vidutinė reikšmė

buvo 3,3 (±1,104) balo, po programos taikymo buvo 2,3 (±1,104) balo.

Skausmas pirmojoje grupėje po stabilumą lavinančios pratimų programos taikymo

statistiškai reikšmingai sumažėjo (Z=-2,98; p=0,003). Antroje grupėje, po mobilumą lavinančios

pratimų programos taikymo, skausmas sumažėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2,598; p=0,009) (13

pav.).

13 pav. Skausmo intensyvumo kaita prieš ir po programų taikymo, grupėse. * Lyginant

skirstinius, p<0,05

Skausmo intensyvumo vertinimo, balais, vidutinis pokytis pirmojoje grupėje buvo 1,73

(±0,786) balo, o antroje – 1 (±0,775) balas. Reikšmingo skirtumo, vertinant skausmo intensyvumą

po programų taikymo, abejose grupėse, nebuvo gauta (U=33,5; p=0,076) (14 pav.).

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.5

5

1 gr. 2 gr.

Sk

au

smo

in

ten

syv

um

as

(SA

S),

ba

lais

Prieš

Po

* *

31

14 pav. Skausmo intensyvumo pokyčiai po skirtingų programų taikymo

Skersinio pilvo raumens aktyvumo tyrimas, gulint ant pilvo ir atliekant judesius

kojomis su „Stabilizer“ prietaisu

Įvertinus skersinio pilvo raumens aktyvumą, gulint ant pilvo ir atliekant judesius kojomis,

su „Stabilizer“ prietaisu, prieš pratimų programos taikymą pirmoje grupėje aktyvuoti galėjo 4 (36,4

proc.) tiriamieji, neaktyvavo – 7 (63,6 proc.) tiriamieji. Po pratimų programos taikymo, aktyvuoti

skersinį pilvo raumenį pirmoje grupėje galėjo 10 (90,9 proc.) tiriamųjų, neaktyvavo – 1 (9,1 proc.)

tiriamasis.

Atlikus skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimą prieš pratimų programos taikymą,

antroje grupėje, aktyvuoti skersinį pilvo raumenį galėjo 5 (45,5 proc.) tiriamieji, neaktyvavo 6 (54,5

proc.) tiriamieji. Po programos taikymo aktyvavo 7 (63,6 proc.) tiriamieji, o 4 (36,4 proc.)

neaktyvavo.

Skersinį pilvo raumenį aktyvuoti pirmoje grupėje, po užsiėmimų, galėjo statistiškai

reikšmingai daugiau tiriamųjų (p=0,031), nei antroje grupėje (p=0,5) (15 pav.).

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

Sk

au

smo

in

ten

syv

o p

ok

yti

s (S

AS

),

ba

lais 1 gr.

2 gr.

p≥0,05

32

15 pav. Skersinio pilvo raumens aktyvumo kaita abejose grupėse, prieš ir po pratimų programų

taikymo

Įvertinus skersinio pilvo raumens aktyvumo, gulint ant nugaros ir atliekant judesius

kojomis, pokytį prieš ir po užsiėmimų taikymo pirmoje grupėje pagerėjo 6 (54,5 proc.)

tiriamiesiems, išliko 4 (36,4 proc.) tiriamiesiems ir nepagerėjo 1 (9,1proc.) tiriamajam. Antroje

grupėje skersinio pilvo raumens aktyvumas pagerėjo 2 (18,2proc.) tiriamiesiems, išliko nepakitęs 5

(45,5 proc.) tiriamiesiems ir 4 (36,4 proc.) tiriamiesiems nepagerėjo. Abejose grupėse nustatyta, kad

pokyčiai statistiškai reikšmingai nesiskiria (χ2 =3,911; p=0,141) (16 pav.).

16 pav. Skersinio pilvo raumens pokyčiai tarp grupių, lyginant skirstinius

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

1 gr. Prieš 1 gr. Po 2 gr. Prieš 2 gr. Po

Sk

ersi

nio

pil

vo

ra

um

ens

ak

tyv

um

as

(pro

c)

Neaktyvavo

Aktyvavo

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

1 gr. 2 gr.

Sk

ersi

nio

pil

vo

ra

um

ens

ak

tyv

um

o

po

ky

čia

i (p

roc)

Išliko

Pagerėjo

Nepagerėjo

p<0,05

p≥0,05

p≥0,05

33

Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės tyrimas gulint ant pilvo su

„Stabilizer“ prietaisu

Įvertinus skersinių bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę gulint ant pilvo su

„Stabilizer“ prietaisu, prieš pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo

20,7 (±4,125) sekundžių, po užsiėmimų 28,6 (±4,105) sekundės.

Apskaičiavus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, prieš pratimų

programos taikymą, vidutinė reikšmė antroje grupėje buvo 22,2 (±2,724) sekundės, po užsiėmimų

25,1 (±3,208) sekundės.

Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė pirmoje grupėje, po užsiėmimų,

statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,956; p=0,003). Antroje grupėje po užsiėmimų taikymo

skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,829;

p=0,005) (17 pav.)

17 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės kaita prieš ir po

stabilumą ir mobilumą lavinančių programų taikymo grupėse.* Lyginant skirstinius, p<0,05

Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų, gulint ant pilvo, vertinimo sekundėmis

vidutinis pokytis, po pratimų programos taikymo, pirmojoje grupėje buvo 7,9 (±1,3) sekundės,

antrojoje grupėje 2,8 (±2,040) sekundės. Buvo gautas statistiškai reikšmingas pokytis, vertinant

skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant pilvo, po programų taikymo

(U=3,5; p=0,001) (18 pav.).

0

5

10

15

20

25

30

35

1 gr. 2 gr.

Sk

ersi

nio

ir

vid

inių

įst

riži

nių

pil

vo

rau

men

ų i

štv

erm

ė, g

uli

nt

an

t p

ilv

o (

s)

Prieš

Po

* *

34

18 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės pokyčiai, po skirtingų pratimų

programų taikymo

Skersinio pilvo raumens ištvermės tyrimas gulint ant nugaros, naudojant „Stabilizer“

prietaisą

Įvertinus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant nugaros, su

„Stabilizer“ prietaisu, prieš specializuotos pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė pirmoje

grupėje buvo 29,4 (±4,985) sekundės. Po užsiėmimų – 35,7 (±4,714) sekundės.

Apskaičiavus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės, gulint ant nugaros,

vidutines reikšmes antroje grupėje, prieš mobilumą lavinančios pratimų programos taikymą, buvo

31,6 (±2,841) sekundės. Po užsiėmimų – 33,1 (±2,256) sekundės.

Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė, gulint ant nugaros, pirmoje grupėje,

po stabilumą lavinančios pratimų programos taikymo, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,953;

p=0,003). Antroje grupėje po mobilumą lavinančios pratimų programos taikymo skersinio bei

vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė, gulint ant nugaros, padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-

2,414; p=0,016) (19 pav.).

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Sk

ersi

nio

ir

vid

inių

įst

riži

nių

pil

vo

rau

men

ų p

ok

yti

s (s

)

1 gr.

2 gr.p<0,05

35

19 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės tyrimo, gulint ant

nugaros, su „Stabilizer“ prietaisu, kaita, prieš ir po užsiėmimų. *Lyginant skirstinius, p<0,05

Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų, gulint ant nugaros, vertinimo sekundėmis

vidutinis pokytis, po užsiėmimų taikymo, pirmojoje grupėje buvo 6,2 (±1,601) sekundės. Antroje

grupėje – 1,6 (±2,018) sekundės. Buvo gautas statistiškai reikšmingas pokytis, vertinant skersinio ir

vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant nugaros, po programų taikymo (U=7,5;

p=0,001) (20 pav.).

20 pav. Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės, gulint ant nugaros, pokyčiai, po

skirtingų pratimų programų taikymo

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

1 gr. 2 gr.

Sk

ersi

nio

ir

vid

inių

įst

riži

nių

pil

vo

rau

men

ų i

štv

erm

ė, g

uli

nt

an

t n

ug

aro

s

(s) Prieš

Po

-1

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

Sk

ersi

nio

ir

vid

inių

įst

riži

nių

pil

vo

rau

men

ų i

štv

erm

ės p

ok

yti

s, g

uli

nt

an

t

nu

ga

ros

(s)

1 gr.

2 gr.

*

*

p<0,05

36

Šoninių raumenų ištvermės testas pagal McGill

Dešinėje pusėje

Šoninių liemens raumenų ištvermės testu įvertinus pirmosios grupės tiriamųjų šoninių

raumenų ištvermę dešinėje pusėje prieš pratimų programos taikymą gauta vidutinė reikšmė buvo 23

(±4,00) sekundės. Po stabilumą lavinančios pratimų programos taikymo vidutinė reikšmė buvo 27,3

(±4,174) sekundės.

Apskaičiavus šoninių liemens raumenų ištvermę antroje grupėje, prieš pratimų programos

taikymą, vidutinė reikšmė buvo 26,7 (±3,977) sekundės. Po mobilumą lavinančios pratimų

programos taikymo vidutinė reikšmė buvo 27,5(±3,446) sekundės.

Šoninių liemens raumenų ištvermė pirmoje grupėje, po stabilumą lavinančios pratimų

programos taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,947; p=0,003). Taip pat antroje grupėje

po mobilumą lavinančios pratimų programos taikymo šoninių liemens raumenų ištvermė statistiškai

reikšmingai padidėjo (Z=-2,070; p=0,038) (21 pav.).

21 pav. Šoninių raumenų ištvermės, dešinėje pusėje, vertinimo kaita grupėse prieš ir po skirtingų

programų taikymą. * Lyginant skirstinius, p<0,05

Šoninių liemens raumenų ištvermės testo pagal McGill, dešinėje pusėje, vertinimo

vidutinis pokytis, po užsiėmimų, pirmojoje grupėje buvo 4,3 (±1,489) sekundės. Antroje grupėje –

0,7 (±0,905) sekundės. Pokyčiai statistiškai reikšmingai skyrėsi (U=1,5; p=0,001) (22 pav.).

0

5

10

15

20

25

30

35

1 gr. 2 gr.

Šo

nin

ių r

au

men

ų i

štv

erm

ė, d

ešin

ėje

pu

sėje

(s)

Prieš

Po

* *

37

22 pav. Šoninių raumenų ištvermės vertinimo testo pagal McGill pokyčiai, po skirtingų pratimų

programų taikymo, dešinėje pusėje

Kairėje pusėje

Pirmoje grupėje, tiriamųjų šoninių liemens raumenų ištvermės, kairėje pusėje, prieš

pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė buvo 19,9 (±3,534) sekundės. Po stabilizuojančių

pratimų programos taikymo vidutinė reikšmė buvo 22,6 (±3,906) sekundės.

Įvertinus antrojoje grupėje, šoninių liemens raumenų ištvermę, kairėje pusėje, vidutinė

reikšmė buvo 22,7 (±3,717) sekundės. Po pratimų programos taikymo – 23,6 (±3,328) sekundės.

Šoninių liemens raumenų ištvermė, kairėje pusėje, pirmojoje grupėje, po stabilumą

lavinančių pratimų programos taikymo, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-3,020; p=0,003).

Antroje grupėje, po mobilumą lavinančių programų taikymo, šoninių liemens raumenų ištvermė

padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2.251; p=0,024) (23 pav.).

23 pav. Šoninių raumenų ištvermės, testo pagal McGill, kaita prieš ir po skirtingų pratimų

programų taikymo, kairėje pusėje.* Lyginant skirstinius, p<0,05

-0.5

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.5

5

5.5

6

6.5

Šo

nin

ių r

au

men

ų i

štv

erm

ės p

ok

yti

s (s

)1 gr.

2 gr.

0

5

10

15

20

25

30

1 gr. 2 gr.

Šo

nin

ių l

iem

ens

rau

men

ų i

štv

erm

ė,

ka

irėj

e p

usė

je (

s)

Prieš

Po

p<0,05

*

38

Šoninių liemens raumenų ištvermės testo pagal McGill, kairėje pusėje, vertinimo vidutinis

pokytis, po pratimų programos taikymo, pirmojoje grupėje buvo 2,7 (±0,786) sekundės. Antroje

grupėje – 0,8 (±0,874) sekundės. Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas, vertinant šoninių

raumenų ištvermės vidutinius pokyčius (U=7,5; p=0,001) (24 pav.).

24 pav. Šoninių raumenų ištvermės, kairėje pusėje, vertinimo, testo pagal McGill pokyčiai, po

skirtingų pratimų programų taikymo

Nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas pagal McGill

Įvertinus tiriamųjų nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermę pagal McGill prieš užsiėmimus

vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 19,3 (±3,552) sekundės. Po užsiėmimų, vidutinė reikšmė

buvo 22,2 (±2,857) sekundės.

Apskaičiavus nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermę, antroje grupėje, prieš pratimų

programos taikymą, vidutinė reikšmė buvo 20,2 (±2,562) sekundės. Po pratimų programos taikymo

– 21,2 (±1,991) sekundės.

Nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė, po stabilumą lavinančių pratimų programos

taikymo, pirmoje grupėje, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,956; p=0,003). Antroje grupėje,

po mobilumą lavinančios programos taikymo, nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė statistiškai

reikšmingai padidėjo (Z=-2,232; p=0,026) (25 pav.).

-0.5

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

Šo

nin

ių l

iem

ens

rau

men

ų i

štv

erm

ės

po

ky

tis,

ka

rėje

pu

sėje

(s)

1 gr.

2 gr.p<0,05

39

25 pav. Nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimo pagal McGill testo, kaita prieš ir po

pratimų programų taikymo.* Lyginant skirstinius, p<0,05

Nugaros raumenų ištvermės vertinimo pagal McGill vidutiniai pokyčiai, po pratimų

programų taikymo, pirmojoje grupėje buvo 2,9 (±1,136) sekundės, o antroje – 1,0 (±1,265). Gautas

statistiškai reikšmingas skirtumas, vertinant tiesiamųjų nugaros raumenų ištvermės vidutinius

pokyčius (U=15,5; p=0,002) (26 pav.).

26 pav. Nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimo pagal McGill pokyčiai, prieš ir po

pratimų programos taikymo

Modifikuoto Šobero testo vertinimas

Įvertinus juosmeninės kryžmeninės stuburo dalies paslankumą, naudojant modifikuotą

Šobero testą, prieš stabilumą lavinančios programos taikymą, pirmoje grupėje vidutinės reikšmės

buvo 6,1 (±1,039) centimetro, po užsiėmimų 6,4 (±0,988) centimetro.

0

5

10

15

20

25

30

1 gr. 2 gr.

Nu

ga

ros

ties

iam

ųjų

ra

um

enų

išt

ver

mė

(s) Prieš

Po

-0.5

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.5

Tie

sia

mų

jų n

ug

aro

s ra

um

enų

ištv

erm

ės p

ok

yči

ai

(s)

1 gr.

2 gr.

*

p<0,05

*

40

Apskaičiavus gautas modifikuoto Šobero testo vidutines reikšmes, antroje grupėje, prieš

mobilumą lavinančios pratimų programos taikymą, buvo 5,4 (±1,077) centimetro, po užsiėmimų

taikymo – 6,3 (±0,787) centimetro.

Juosmeninės kryžmeninės stuburo dalies paslankumas, po pratimų programos taikymo,

pirmoje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,677; p=0,007). Po mobilumą lavinančios

pratimų programos taikymo, juosmeninės kryžmeninės stuburo dalies paslankumas padidėjo

statistiškai reikšmingai (Z=-2,937; p=0,003) (27 pav.).

27 pav. Modifikuoto Šobero testo rezultatų kaita pirmoje ir antroje grupėse, prieš ir po pratimų

programų taikymo. *Lyginant skirstinius, p<0,05

Juosmeninės kryžmeninės stuburo dalies vertinimo vidutiniai pokyčiai po programos

taikymo, pirmoje grupėje buvo 0,4 (±0,280) centimetrų, antroje grupėje – 0,9 (±0,389) centimetro.

Buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pokyčių, grupėse, vertinant modifikuoto Šobero

testo rezultatus, po pratimų programų taikymo (U=16; p=0,002) (28 pav.).

0

1

2

3

4

5

6

7

8

1 gr. 2 gr.

Mo

dif

iku

oto

Šo

ber

o t

esto

rezu

lta

tai

(cm

)

Prieš

Po

* *

41

28 pav. Modifikuoto Šobero testo rezultatų vidutiniai pokyčiai, po skirtingų pratimų programų

taikymo

Šoninio lenkimo testas

Dešinėje pusėje

Įvertinus šoninio lenkimo testo rezultatus, dešinėje pusėje, prieš pratimų programos

taikymą, pirmoje grupėje vidutinė reikšmė buvo 22,6 (±1,814) centimetro. Po pratimų programos

taikymo – 23,3 (±1,435) centimetro.

Apskaičiavus šoninio liemens lenkimo rezultatus, dešinėje pusėje, prieš pratimų programos

taikymą, antroje grupėje vidutinė reikšmė buvo 21,2 (±1,556) centimetro. Po pratimų programos

taikymo - 23,7 (±1,147) centimetro.

Šoninio liemens lenkimo testo rezultatai, dešinėje pusėje, po pratimų programos taikymo,

pirmoje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,680; p=0,007). Antroje grupėje šoninio

lenkimo testo rezultatai, dešinėje pusėje, taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,937;

p=0,003) (29 pav.).

0

0.2

0.4

0.6

0.8

1

1.2

1.4

Mo

dif

iku

oto

Šo

ber

o t

esto

rezu

lta

tų

po

ky

čia

i (c

m)

1 gr.

2 gr.

0

5

10

15

20

25

30

1 gr. 2 gr.

Šo

nin

io l

enk

imo

tes

to,

deš

inėj

e p

usė

je,

rezu

lta

tai,

cen

tim

etra

is

Prieš

Po

p<0,05

42

29 pav. Šoninio lenkimo testo rezultatų kaita, dešinėje pusėje, prieš ir po pratimų programų

taikymo, pirmoje ir antroje grupėse. *Lyginant skirstinius, kai p<0,05

Šoninio lenkimo testo, dešinėje pusėje, vertinimo vidutiniai pokyčiai, po pratimų

programos taikymo, pirmoje grupėje buvo 0,8 (±0,520) centimetro. Antroje grupėje – 2,4 (±0,822)

centimetro. Buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pokyčių, grupėse, po pratimų

programų taikymo (U=7,5; p=0,002) (30 pav.).

30 pav. Šoninio lenkimo testo, dešinėje pusėje, vidutiniai pokyčiai grupėse, po pratimų programų

taikymo

Kairėje pusėje

Įvertinus šoninio lenkimo testo rezultatus, kairėje pusėje, prieš pratimų programos

taikymą, pirmoje grupėje vidutinė reikšmė buvo 22,1 (±1,715) centimetro. Po pratimų programos

taikymo – 23 (±1,524) centimetro.

Apskaičiavus šoninio liemens lenkimo rezultatus, kairėje pusėje, prieš pratimų programos

taikymą, antroje grupėje vidutinė reikšmė buvo 20,9 (±1,814) centimetro. Po pratimų programos

taikymo 23,3 (±1,253) centimetro.

Šoninio liemens lenkimo testo rezultatai, kairėje pusėje, po pratimų programos taikymo,

pirmoje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,913; p=0,004). Antroje grupėje šoninio

lenkimo testo rezultatai, dešinėje pusėje, taip pat statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,938;

p=0,003) (31 pav.).

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

Šon

inio

len

kim

o r

ezu

ltat

ų, d

eši

nė

je

pu

sėje

, p

ok

yči

ai

(cm

)

1 gr.

2 gr.

43

31 pav. Šoninio lenkimo, kairėje pusėje, rezultatų kaita grupėse, prieš ir po pratimų programų

taikymo. *Lyginant skirstinius, p<0,05

Šoninio lenkimo testo, kairėje pusėje, vertinimo vidutiniai pokyčiai, po pratimų programos

taikymo, pirmoje grupėje buvo 0,9 (±0,415) centimetro. Antroje grupėje – 2,6 (±0,977) centimetro.

Buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pokyčių, grupėse, po pratimų programų taikymo

(U=6,5; p=0,002) (32 pav.).

32 pav. Šoninio lenkimo, kairėje pusėje, rezultatų vidutiniai pokyčiai grupėse, po pratimų

programų taikymo

V – sėstis ir siekti testas

Įvertinus juosmeninės stuburo dalies paslankumą, naudojant V – sėstis siekti testą, prieš

stabilumą lavinančios programos taikymą, pirmoje grupėje vidutinės reikšmės buvo 28,4 (±3,916)

centimetro, po užsiėmimų 29,9 (±3,667) centimetro.

0

5

10

15

20

25

30

1 gr. 2 gr.

Šo

nin

io l

enk

imo

, k

air

ėje

pu

sėje

,

rezu

lta

tai

(cm

)

Prieš

Po

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

Šo

nin

io l

enk

imo

, k

air

ėje

pu

sėje

,

rezu

lta

tų p

ok

yči

ai

(cm

)

1 gr.

2 gr.

* *

44

Apskaičiavus gautas, V – sėstis ir siekti testo, vidutines reikšmes antroje grupėje, prieš

mobilumą lavinančios programos taikymą, buvo 25,2 (±2,668) centimetro, po užsiėmimų taikymo –

27,7 (±2,927) centimetro.

Juosmeninės stuburo dalies paslankumas, po pratimų programos taikymo, pirmoje grupėje

statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,955; p=0,003). Po mobilumą lavinančios pratimų programos

taikymo, juosmeninės stuburo dalies paslankumas padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2,949;

p=0,003) (33 pav.).

33 pav. V- sėstis ir siekti testo rezultatų kaita, pirmoje ir antroje grupėse, prieš ir po pratimų

programų taikymo. * Lyginant skirstinius, p<0,05

Juosmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo, naudojantis V- sėstis siekti testą,

vidutinis pokyti pirmoje grupėje buvo 1,6 (±0,751) centimetro. Antrojoje grupėje – 2,4 (±0,797)

centimetro. Buvo gautas statistiškai reikšmingas pokytis tarp grupių, po pratimų programų taikymo

(U=27; p=0,028) (34 pav.).

0

5

10

15

20

25

30

35

40

1 gr. 2 gr.

V -

sėst

is i

r si

ekti

tes

to r

ezu

lta

tai

(cm

)

Prieš

Po

* *

45

34 pav. V – sėstis ir siekti testo rezultatų pokyčių vertinimas, tarp grupių, po skirtingų pratimų

programų taikymo

Skausmo intensyvumo, skersinio pilvo raumens aktyvumo ir liemens raumenų

statinės ištvermės, juosmeninės stuburo dalies sąsajos

Pirmoje grupėje

Nagrinėjant pirmos grupės rodiklių sąsajas, stipriausias ryšys buvo rastas tarp skersinio ir

vidinių raumenų ištvermės, gulint ant pilvo, ir šoninių liemens raumenų ištvermės, dešinėje pusėje.

Gauta tiesioginė koreliacija tarp šių rodiklių, nustatytas stiprus ryšys (r=0,716; p=0,013). Taip pat

rastas ryšys tarp šoninių liemens raumenų ištvermės, dešinėje pusėje ir juosmeninės stuburo dalies

paslankumo. Gauta atvirkštinė koreliacija tarp šių rodiklių nustatytas stiprus ryšys (r=-0,731;

p=0,011) (35 pav.).

Antroje grupėje

Nagrinėjant antros grupės rodyklių sąsajas, stipriausias ryšys buvo rastas tarp skausmo

intensyvumo (SAS) ir šoninių liemens raumenų ištvermės kairėje pusėje (pagal McGill). Koreliacija

tarp šių rodiklių - atvirkštinė, nustatytas stiprus ryšys (r=-0,625; p=0,040). Taip pat rastas ryšys tarp

skausmo intensyvumo (SAS) ir stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje (šoninio lenkimo testo

pokyčių). Koreliacija tarp šių rodiklių - tiesioginė, nustatytas stiprus ryšys (r=0,728; p=0,011).

Stiprūs ryšiai rasti tarp skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės, gulint ant

pilvo bei stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje (šoninio lenkimo testo pokyčių). Koreliacija

atvirkštinė tarp šių rodiklių, ryšys stiprus (r=-0,644; p=0,033). Taip pat rastas ryšys tarp šoninių

liemens raumenų ištvermės, dešinėje pusėje ir stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje.

Koreliacija - atvirkštinė, nustatytas stiprus ryšys (r=-0,679; p=0,022). Bei stuburo paslankumo į

šonus dešinėje pusėje ir kairėje pusėje. Gauta koreliacija tarp šių rodiklių – tiesioginė, nustatytas

stiprus ryšys (r=0,716; p=0,013) (36 pav.).

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

V -

sėst

is i

r si

ekti

tes

to r

ezu

lta

tų

po

ky

čia

i (c

m)

1 gr.

2 gr.p<0,05

46

35 pav. Pirmos grupės rodiklių pokyčių sąsajos

47

36 pav. Antros grupės sąsajos tarp rodiklių

48

4. REZULTATŲ APTARIMAS

AND skausmas - dažna problema suaugusiųjų tarpe, kurios simptomai gali palengvėti arba

išnykti patys savaime. Tačiau daugumai žmonių AND skausmas pasikartoja, dalis iš jų kenčia nuo

nuolat patiriamo skausmo [90]. Nespecifinis nugaros skausmas, be pagrindinės priežasties ir ligos,

labiausiai paplitęs suaugusiųjų tarpe. Jis sudaro 80 proc. visų pirmųjų atvejų, kuomet pajaučiamas

AND skausmas. Nustatyta kad specializuotų pratimų programų taikymas efektyviausias ir

populiariausias būdas AND skausmo mažinimui [47]. Taip pat yra nustatyta, kad esant apatinės

nugaros dalies skausmams yra silpni liemens raumenys ir dėl to mažėja izometrinė raumenų jėga

bei ryškėja disbalansas atskirose raumenų grupėse [91]. Asmenų, patyrusių AND skausmą, liemens

giliųjų raumenų aktyvumas dažnai yra sumažėjęs taip pat yra pastebima kad yra padidėjęs

paviršinių raumenų bendras susitraukimas. Taigi pagrindinė kineziterapeuto užduotis yra

normalizuoti giliųjų liemens raumenų aktyvumą [92].

Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti kuri pratimų programa, stabilumą ar mobilumą lavinanti,

efektyvesnė, padedant mažinti nespecifinį AND skausmą.

Išanalizavus atlikto tyrimo metu gautus duomenis nustatyta, kad tiek pirmai grupei taikyta

stabilumą lavinanti pratimų programa, tiek antrai grupei taikyta, mobilumą lavinanti pratimų

programa, padėjo sumažinti AND skausmo intensyvumą. Todėl galime teigti, jog abi programos

buvo efektyvios. Tačiau pirmoje grupėje, kuriai buvo taikyta stabilumą lavinanti pratimų programa,

buvo pastebimas didesnis skausmo intensyvumo sumažėjimas, lyginant su antros grupės gautais

rezultatais. Gauti rezultatai sutinka su Park ir bendraautorių gautais rezultatais, kurie aprašo, jog

liemens stabilumo lavinimas, konkrečiai skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės

lavinimas, yra labiau efektyvus būdas AND skausmo mažinimui lyginant su tempimo pratimų

poveikiu [93]. Taip pat Ferreira ir bendraautorių atliktos sisteminės tyrimų apžvalgos metu,

nustatyta, kad stabilizavimo pratimų atlikimas buvo efektyvus, siekiant sumažinti lėtinį AND

skausmą bei išvengti skausmo pasikartojimo [94]. Tačiau Andersen ir bendraautoriai pateikia

prieštaringus rezultatus ir teigia, kad statinė liemens tiesiamųjų raumenų ištvermė neturi ryšio su

nugaros skausmu [95].

Taip pat McGill ir bendraautoriai pastebi, kad pratimų programų taikymas, kurių

pagrindinis tikslas yra stuburo judesių amplitudės didinimas, gali būti problematiškas. Kadangi yra

atlikti moksliniai tyrimai, kurie rodo, jog turint didesnį stuburo lankstumą, didėja stuburo pažeidimų

rizika ateityje [9].

Vertinant funkcinės būklės, skersinio pilvo raumens aktyvumą, po pratimų programų

taikymo, pirmoje grupėje buvo pastebimas didesnis pagerėjimas, nei antroje grupėje. Statinė

liemens raumenų ištvermė, po programų taikymo, pagerėjo abejose grupėse. Tačiau pirmoje

49

grupėje, kuriai buvo taikyta stabilumą lavinanti pratimų programa, statinės liemens raumenų

ištvermės rezultatų pokytis buvo didesnis, lyginant su antros grupės gautais rezultatų pokyčiu.

Kavcic ir bendraautoriai nurodo, kad stabilumą lavinančios pratimų programos yra labiau

koncentruotos į skersinio pilvo ir vidinių limens raumenų aktyvaciją, bei jų ištvermės lavinimą, nei

kitos pratimų programos. Todėl jos labiau tinka liemens raumenų jėgai ir ištvermei didinti [96].

Taip pat Phrompaet ir bendraautoriai atliko tyrimą, kuriame vertino pilvo ir nugaros raumenų

statinės ištvermės pokytį. Po penkių savaičių taikytos stuburo stabilizavimo pratimų programos,

nustatė statistiškai reikšmingą ištvermės pagerėjimą [86]. Moon ir bendraautorių gauti tyrimo

rezultatai, nurodo kad stuburą stabilizuojantys pratimai yra efektyvūs siekiant padidinti tiesiamųjų

liemens raumenų ištvermę ir suteikia geresnį poveikį, nei tik dinaminiai liemens raumenų

stiprinimo pratimai [12].

Vertinant funkcinės būklės, juosmeninės stuburo dalies mobilumą, po programų taikymo,

šis rodiklis pagerėjo abejose grupėse. Tačiau antroje grupėje, kuriai buvo taikyta mobilumą

lavinanti pratimų programa, juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatų pokyčiai buvo didesnis,

lyginant su pirmos grupės gautais rezultatų pokyčiais. Remiantis Carpes ir bendraautorių atlikto

tyrimo rezultatais, liemens jėgos ir stabilumo lavinimo programa padeda ne tik didinti liemens jėgą

bei lavinti stabilumą, bet ir didina stuburo judesių amplitudę [47]. Tempimo pratimai naudojami,

kad pašalintų, sumažėjusį lankstumą ir atkurtų normalų liemens judėjimo diapazoną [97]. Atlikto

tyrimo duomenimis nurodoma, kad statinis tempimas turi būti laikomas bent jau 30 sekundžių,

kad sukeltų lankstumo pakitimus ir gali būti kartojamas iki keturių serijų. Trys serijos

tempimo per savaitę gerina lankstumą, bet didesnę nauda pasiekiama, kai tempimas yra

atliekamas penkis kartus per savaitę. Po tempimo pratimų taikymo lankstumas pagerėja 20 proc.

[98].

Tiriant pirmoje grupėje sąsajas tarp rodiklių nustatyta, kad didėjant skersinio ir vidinių

raumenų ištvermei, gulint ant pilvo, didėja šoninių liemens raumenų ištvermė, dešinėje pusėje. Tarp

šių rodiklių buvo gautas stiprus ryšys (r=0,716; p=0,013). Taip pat didėjant šoninių liemens

raumenų ištvermei, dešinėje pusėje, mažėja juosmeninės stuburo dalies paslankumas. Tarp šių

rodiklių buvo gautas stiprus ryšys (r=-0,731; p=0,011).

Tiriant antroje grupėje sąsajas tarp rodiklių nustatyta, mažėjant skausmui didėja šoninių

liemens raumenų ištvermė, kairėje pusėje. Nustatytas stiprus ryšys (r=-0,625; p=0,040). Taip pat

mažėjant skausmo intensyvumui, didėja stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje. Nustatytas

stiprus ryšys (r=0,728; p=0,011). Didėjant skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermei,

gulint ant pilvo, mažėja stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje. Tarp šių rodiklių nustatytas

stiprus ryšys (r=-0,644; p=0,033). Nustatytas stiprus ryšys tarp šoninių liemens raumenų ištvermės,

dešinėje pusėje ir stuburo paslankumo į šonus, kairėje pusėje (r=-0,679; p=0,022). Bei tarp

50

mobilumą vertinančių rodiklių (stuburo paslankumo į šonus dešinėje pusėje ir kairėje pusėje).

Nustatytas stiprus ryšys (r=0,716; p=0,013). Yra nustatyta, kad didėjant liemens (lenkiamųjų,

tiesiamųjų bei šoninių) raumenų statinei ištvermei skausmo intensyvumas mažėja [99]. Taip pat šie

vertinimo rezultatai sutampa su kitų mokslininkų pateiktais duomenimis, įrodančiais nugaros tiesėjų

jėgos sąsajas su nugaros skausmais, t. y. nustatomas liemens raumenų silpnumas, o ypač tiesiamųjų

raumenų silpnumas [100].

51

IŠVADOS

1. Stabilumą ir mobilumą lavinančios pratimų programos mažina masažuotojų apatinės

nugaros dalies skausmą.

2. Skersinio pilvo raumens aktyvumas pagerėjo pirmoje grupėje. Statinė liemens

raumenų ištvermė pagerėjo abejose grupėse. Didesnis statinės liemens raumenų ištvermės pokytis

buvo stabilumą lavinančioje grupėje.

3. Stabilumą ir mobilumą lavinantys pratimai didina juosmeninės stuburo dalies

paslankumą. Didesnis juosmeninės stuburo dalies paslankumo pagerėjimas nustatytas taikant

mobilumą lavinančius pratimus.

4. Taikant stabilumą lavinančius pratimus statinė šoninių liemens raumenų ištvermė

atvirkštine priklausomybe susijusi su juosmeninės stuburo dalies paslankumu bei skersinio pilvo

raumens aktyvumu. Didėjant statinei šoninių liemens raumenų ištvermei, mažėja juosmeninės

stuburo dalies paslankumas bei skersinio pilvo raumens aktyvumas.

5. Taikant mobilumą lavinančius pratimus apatinės nugaros dalies skausmas atvirkštine

priklausomybe koreliuoja su statine liemens raumenų ištverme ir tiesine priklausomybe su

juosmeninės stuburo dalies paslankumui. Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei skausmas

mažėja, tačiau skausmas didėja, didėjant juosmeninės stuburo dalies paslankumui.

52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, masažuotojų apatinės nugaros dalies skausmo

mažinimui rekomenduojama taikyti tiek stabilumą, tiek mobilumą lavinančias pratimų programas.

2. Siekiant padidinti statinę liemens raumenų ištvermę ir skersinio pilvo raumens

aktyvumą, rekomenduojama taikyti stabilumą lavinančią pratimų programą.

3. Siekiant pagerinti juosmeninės stuburo dalies paslankumą, rekomenduojama taikyti

mobilumą lavinančią pratimų programą.

53

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. Zaveckienė R. Changes of trunk stability and mobility training programs in reducing

pain and improving functional state for messeurs with low back pain. International Conference 2016

„Exercise for health and rehabilitation“, poster prezentation (Kaunas, lapkričio 11d.) (3 priedas).

54

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Henchoz Y. and Kai - Lik So A. Exercise and nonspecific low back pain: A literature

review. Joins Bone Spine 75 (2008) 533- 539.

2. Sakalauskaitė, G. (2009). Apatinės nugaros dalies skausmo nemedikamentinė

korekcija pavienėmis bei kompleksinėmis medicininės reabilitacijos priemonėmis ir jų poveikio

įvertinimas. Medicina, 45 (9), 739-741.

3. Bruno P. The use of „stabilization exercises“ to affect neuromuscular control in the

lumbopelvic region: a narrative review. J Can Chiropr Assoc 2014;58(2).

4. Herbert et al., 2008 (surasti).

5. Lengsfeld et al., 2007Lengsfeld, M., König, I. R., Schamelter, J. Et al. (2007). Passive

rotary dynamic sitting at the workplace by office-workers with lumbar pain: a randomized

multicenter study. The Spine Journal, 7 (5), 531-540.

6. Della-Giustina D. Acute Low Back Pain: Recognizing the “Red Flags” in the Workup.

Consultant 2013;53(6):436-440.

7. Norbutaitė A. Ergonomika. Studijų knyga. 2011; 35-39psl. ISBN978-609-454-031-8.

8. Carayon P., Smith M.J. Work organization and ergonomics. Aplied Ergonomics 31

(2000) 649-662.

9. McGill, S. (2007). Low back disorders: Evidence – Based Prevention and

Rehabilitation. Second edition. Human Kinetics. Northeastern University.

10. Koes et. al., 2007. Koes B.-W., Tudler S., Thomas S. Apatinės nugaros dalies

skausmo diagnostika ir gydymas. Gerontologijos ir geriatrijos aktualijos 2007; 98-102.

11. Van Tulder et al., 2005 Van Tulder, MW., Malmivaara, A., esmail, R., Koes, BW.

(2005). Exercise therapy for low back pain. Cochrane Database Of Systematic Reviews, (3),

CD000335.

12. Moon HJ, Choi KH , Kim DH, Kim HJ, Cho YK, Lee KH, Kim JH, Choi YJ. Effect

of lumbar stabilization and dynamic lumbar strengthening exercises in patiens with chronic low

back pain. Annals of rehabilitation medicine 37(1):110-117. 2013.

13. Phrompaet S, Paungmali A, Pirunsan U, & Sitilertpisan P. Effects of pilates training

on lumbo-pelvic stability and flexibility. Asian Journal of sports medicine 2011; 2(1), 16.

14. Abbott JH, Fritz JM, McCane B, Shultz B, Herbison P, Lyons B, ... & Walsh RM.

Lumbar segmental mobility disorders: comparison of two methods of defining abnormal

displacement kinematics in a cohort of patients with non-specific mechanical low back pain. BMC

musculoskeletal disorders 2006; 7(1), 45.

55

15. Ahmed R., Rehman S.S., Sibtain F. Comparison between specific lumbar mobilization

and core – stability exercise with core exercises alone in mechanical low back pain. Pak J Med Sci

2014 Vol.30 No.1.

16. Gomes-Neto M., Lopes J. M., Conceicao C. S., Araujo A., Brasileiro A., Sousa C., Carvalho

V. O., Arcanjo F. L. Stabilization exercise compared to general exercises or manual therapy for the

management of low back pain: A systematic review and meta-analysis. Physical therapy in Sport 1-7 (2016)

17. Goel P, Veqar Z, Quddus N. Effect of local vs global stabilizer strengthening in

chronic low back pain. Indian Journal of Physiotherapy and Occupational Therapy. 2010 Vol.4 Nr.

1. 68-74.

18. Shiri R., Solovieva S., Husgafvel-Pursiainen K., Viikari J., Raitakari O. T. and

Viikari- Juntura E. Incidence of nonspecific and radiating low back pain: follow up of 24-39-year-

old adults of the young finns study. Arthritis care &research. Vol. 62, No. 4, 2010, pp 455-459.

19. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. (2008) LKKA. Kaunas.

20. Lenickienė S., Juocevičius A., Skvereckaitė v. Kompleksinės ambulatorinės

reabilitacijos programos efektyvumas. Gerontologija 2010;11(4):211-218

21. Ščiupokas A. Stuburinis ir šaknelinis skausmas. Skausmo medicina 2005, 1(10):9-10.

22. Smith B.E., Littlewood C., May S. An update of stabilization exercises for low back

pain: a systemic review with meta analysis. BMC Musculoskeletal disorders 2014;15:416.

23. Ščiupokas A. Skausmo diagnostika ir sindromologija. Universiteto vadovėlis.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kaunas, 2012. ISBN 978-9955-9940-8-4 172-177.

24. Chou R. and Huffman L. H. Medications for acute and chronic low back pain: a

review of the evidence for an Americal pain society/American college of physician clinical practice

quideline. Annals of internal medicine. Oct. 2, 2007. 147(7):505-14.

25. Valeikienė V., Mereckas G. Ūmūs ir lėtiniai nugaros skausmai vyresnio amžiaus

pacientams. Gerontologija 2006;7(3):154-157.

26. Sakalauskienė G. Apatinės nugaros dalies skausmo nemedikamentinė korekcija

pavienėmis bei kompleksinėmis medicininės reabilitacijos priemonėmis ir jų poveikio įvertinimas.

Medicina (Kaunas) 2009;45(9).

27. Česnys G., Tutkuvienė j., Barkus A., Gedrimas V., Jankauskas R., Rizgelienė R.,

Žukienė J. Žmogaus anatomija I tomas. Vadovėlis. 2008 (Vilnius) 123-124,129. ISBN978-9955-33-

361-6.

28. Paton K., Thibodeau G. Anatomy & physiology. Mokomoji knyga. 2013;245p.

ISBN978-0-323-08357-7.

29. Balčiūnienė, S. Netaisyklingos laikysenos ir stuburo iškrypimų korekcija. Mokomoji

knyga. 2002, Šiauliai. ISBN9955418958.

56

30. Kočienė N. Sportuojančių ir nesportuojančių paauglių netaisyklingos laikysenos,

apatinės nugaros dalies skausmų ir dauginio stuburo raumens skerspjūvio ploto sąsajos. [Magistro

baigiamasis darbas] Lietuvos kūno kultūros akademija, Sporto ir biomechanikos fakultetas,

Taikomosios fiziologijos ir kineziologijos katedra [Kaunas], 2009;63p.

31. Sambrook Ph, Schrieber L, Taylor Th, Ellis AM. Raumenų ir skeleto sistema:

pagrindai ir klinikinės būklės. Vilnius: UAB ,,Vaistų žinios“; 2012;53p..

32. Neumann D. Kinesiology of the musculoskeletal system: foundations of rehabilitation.

Mokomoji knyga. 2010;327p.

33. Muckus K. Biomechanikos pagrindai. Vadovėlis. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros

akademija; 2006;193p. ISBN9955622350.

34. Norris C.M. Back stability: Integrating Science and Therapy. Second edition. Human

Kinetics; 2008. ISBN9780736070171.

35. Baublienė J. Skausmo samprata ir gydymas. Vilnius, 2006. ISBN9955622350.

36. Marchertienė I. A, Petrikonis K, Sargaudytė R, Ščiupokas A. Skausmo ligos

pripažinimasLietuvoje. Skausmo medicina 2006;2(15):45.

37. Zaveckas V. Skausmo matavimo ir vertinimo aspektai. Mokomoji knyga. Kaunas

(2008). ISBN9789955920397.

38. Gerbutavičiūtė D. Vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės

nugaros dalies skausmu, skausmo intensyvumo, liemens raumenų statinės ištvermės ir funkcinės

būklės pokytis po kineziterapijos [Magistro baigiamasis darbas]. Lietuvos Sveikatos Mokslų

universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas [Kaunas]. 2013, 69 p.

39. Kim K., Lee S. K., Kim Y. H. The biomechanical effects of variation in the maximum

forces exerted by trunk musles on the joint forces and moments in the lumbar spine: a finite element

analysis. Journal of engineering in medicine. 224 (10):2010, 1165-1174.

40. Bergmark A. Stability of the lumbar spine. A study in mechanical engineering (2010).

41. Omkar S. N., Vishwas S., Tech B. Yoga techniques as a means of care stability

training. Journal of bodywork and movement therapies. 2009, 13(1): 98-103.

42. Mozūraitienė V. Segmentinės stuburą stabilizuojančios kineziterapijos poveikio

įvertinimas pacientams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą [Magistro baigiamasis

darbas]. Kauno Medicinos universitetas, Slaugos fakultetas Reabilitacijos klinika [Kaunas]. 2008,

59 p.

43. McGill S. M., Karpowicz A. Exercises for spine stabilization: motion/motor patterns,

stability progressions, and clinical technique. Archives of physical medicine and rehabilitation,

2009; 90(1):118–126.

57

44. Mbada Ch. E., Ayannigi O., Aedoyin R. A. Reference Values of static back extensor

muscle endurance in Healthy Nigerian adults. Medical principles and Practice 2009, 18:345-350.

45. May S., Johnson R. Stabilization exercises for low back pain: a systemic review.

Physiotherapy 94(2008) 179-189.

46. Mozūraitienė V. Segmentinės stuburą stabilizuojančios kineziterapijos poveikio

įvertinimas pacientams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą [Magistro baigiamasis

darbas]. Kauno Medicinos universitetas, Slaugos fakultetas Reabilitacijos klinika [Kaunas]. 2008,

59 p.

47. Carpes F.P., Reinehr F.B., Mota C.B., Effects of a program for trunk strengh and

stability on pain, low back and pelvis kinematics, and body balance: a pilot trial. Journal of

bodywork and movement therapies (2008) 12, 22-30.

48. Paknys D. Stuburo stabilizavimo pratimai su terapiniais kamuoliais. Studijų knyga.

2011. ISBN978-609-454-024-0.

49. Kulig K, Powers CM, Landel RF, Chen H, Fredericson M, Guillet M, & Butts K.

Segmental lumbar mobility in individuals with low back pain: in vivo assessment during manual

and self-imposed motion using dynamic MRI. BMC Musculoskeletal Disorders 2007; 8(1), 8.

50. Kachanathu S.J., Alenazi A.M., Seif H.E., Hafez A.R., Sen A., Alroumim M..

Comparison between Kinesio Taping and a Traditional Physical Therapy Program in Treatment of

Nonspecific Low Back Pain. J. Phys. Ther. Sci 2014; 26: 1185 –1188.

51. Rauck, A. Chronic low back pain: New perspectives and treatment guidelines for

primary care. Managed Care Interface, 2004:4, 71–8.

52. Sertpoyraz F., Eyigor S., Karapolat H. et. al. Comparison of Isokinetic Exercise Versus

Standard Exercise Training in Patients With Chronic Low Back Pain: a Randomized Controlled Study.

Clinical Rehabilitation 2009; 23:238-247.

53. Smith C, Grimmer-Somers K. The treatment effect of exercise programmes for

chronic low back pain. 2010.

54. Del Pozo Cruz B., Gusi N. Adsuar J.C., Del Pozo Cruz J., Parraca J.A., Hermandez-

Mahali M., Musculosceletal fitness and health-related quality of life charakteristics among

sendentary Office workers affected by sub-acute non-specific low back pain: a cross-sectional

study. Physiotherapy, 2012, Oct.18.

55. McIntosh G, Hall H. Low back pain (acute). Clinical evidence 2011;5:1102.

56. Watanable M., Kaneoka K., Okubo Y., Shiina I., Tatsumura M., Miyakawa S. Trunk

musle activity while lifting objects of unexpected weight. Physiotherapy. 2012 Mar 13.

57. Donzelli S., Di Domenica E., Cova A. M., Galletti R., Giunta N. Two different

techniques in the rehabilitation treatment of low back pain: a randomized controlled trial. Europa

medicophysica. 2006, Sep; 42 (3).

58

58. Baerga-Varela L., Abreu Ramos A. M. Core stengthening exercise for low back pain.

Assosiation of medicina. 98 (1):2006, 56-61.

59. Chon SC, Chang KY, You JS: Effect of the abdominal draw-in manoeuvre in

combination with ankle dorsiflexion in strengthening the transverse abdominal muscle in healthy

young adults: a preliminary, randomised, controlled study. Physiotherapy, 2010, 96: 130–136.

60. Boudreau S, Farina D, Kongstad L, Buus D, Redder J, Sverrisdottir E. The relative

timing of trunk muscle activation is retained in response to unanticipated postural -perturbations

during acute low back pain. Exp Brain Res 2011;210:259-67.

61. Akuthota V., Ferreiro A., Moore T. and Fredericson M. Core stability exercise

principles. Curr. Sports Med. Rep., 2008, Vol. 7, No.1, pp 39-44.

62. Queiroz B. C., Cagliari M. F., Amorim C. F., Sacco I. C. Muscle activation during

four Pilates core stability exercises in quadruped position. Archives of physical medicine and

rehabilitation. 2010 Jan; 91 (1): 86-92.

63. Marshall P. W., Desai I., Robbins D. W. Core stability exercises in individuals with

and without chronic low back pain. Journal of strenght and conditioning research. 2011 Dec; 25

(12): 3404-11.

64. Furlan, AD., Brosseau, L., Imamura, M., Irvin, E. (2002). Massage for low back pain:

a systematic review within the framework of the Cochrane Collaboration Back Review Group.

Spine, 1;27(17), 1896-910.

65. Finkelšteinaitė J. Valužienė N.K., Damanskas J. Masažas. Praktinis vadovas. Vilnius

(2008); 11,14-16p. ISBN978-9955-598-00-8.

66. Kriščiūnas A. Reabilitacijos pagrindai. Vilnius (2014). ISBN978-609-454-131-5.

67. Weil, A. J. Non-surgical treament. Low Back Pain. 2001

68. Mann L., Kleinpaul F. J., Mota C. B., Carpes F. P., Effect of low back pain on

postural stability in younger women: Influence of visual deprivation. Journal of Bodywork and

Movement Therapies 2005; xx, 1 – 6.

69. Barr K. P., Griggs M., Cadby T. Lumbar stabilization: core concepts and current

literature, part I. American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation. 84:2005. 473-480.

70. Johnson J. Functional Rehabilitation of Low Back Pain With Core Stabilizations

Exercises: Suggestions for Exercises and Progressions in Athletes. All Graduate Reports and

Creative projects 2012; 159p.

71. O’Sullivan P.B. Lumbar segmental įinstability:” clinical presentation and specific

stabilizing exercise management. Man Ther. 2000;5:2-12.

72. Vainauskas S., Burkauskienė I., Venckienė R., Šimkienė V., Januškevičius V.,

Vasilavičius V. Su darbu susijusios ligos.

59

73. Akrouf A. S., Crawford J., Shatti A. Musculoskeletal disorders among bank office

workers in Kuwait. 2010, Vol. 16 (1), 94–100.

74. Gineitytė L., Padgureckas V. Ergonominių sąlygų ir fizinės veiklos reikšmė

kosmetologų profesinėje veikloje. Profesinės studijos.: teorija ir praktika 2015 / 15:13-18p.

75. Robertson M, Amick B., Derango K. The effects of an office ergonomics raining and

chair intervention on worker knowledge, behavior and musculoskeletal risk. Appl Ergonomics,

2009, Vol. 40, 124–135.

76. Walter R. J. Effectiveness of an ergonomic program for cosmetologists. Nova

Southeastern University, 2010.

77. Petrikonis, K. (2004). Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikinė

įtaka pacientų funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,

biomedicinos mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas.

78. Herrington, L., Davies, R. The influence of Pilates on the ability to contract the

Transversus Abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of Bodywork and Movement

Therapies 2005; 9: 52 – 57.

79. Eidėjienė A. Stuburo stabilizavimo pratimų efektyvumas pooperacinių

tarpslankstelinių diskų išvaržų laikotarpiu. Magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Kaunas,

2006.

80. Richardson C., Hodges P., Hides J., Therapeutic exercise for lumbopelvic

stabilization. 2004. 2: p. 15,16,17,26, 185 – 217.

81. Garnier von K., Koveker K, Rackwitz B et al. Reliability of a test measuring

transversus abdominis muscle recruitment with a pressure biofeedback unit. Physiotherapy 2009,

95:8-14.

82. Magee DJ. (2005). Orthopedic Physical Assessment. Saunders Elsevier.

83. Lopez – Minarro P.A., Sainz De Baranda P., Rodriquez Garcia P. L., Yuste J.L.

Comparision between sit and reach test and V sit and reach test in young adults. Gaz med Ital –

Arch Sci Med 2008;167:135-42.

84. Flexibility test - sit and reach [Internet] [Cited 2016 Feb 23]

http://acsf.edu.au/pdf/Flexibility_Test_Sit_and_Reach.pdf

85. Rodriquez J. Pilateso mankšta. Mokomoji knyga. 2007. ISBN978-84-662-1187-1.

86. Phrompaet S, Paungmali A, Pirunsan U, & Sitilertpisan P. Effects of pilates training

on lumbo-pelvic stability and flexibility. Asian Journal of sports medicine 2011; 2(1), 16.

87. Venclovienė J. Statistiniai metodai medicinoje. Vadovėlis.2010;172psl. ISBN978-

9955-12558-7.

60

88. Sullivan L.M. Biostatistics in public health. Learning book.2012;198psl. ISBN978-1-

4496-2394-4.

89. Čekanavičius V. IR Murauskas G. Statistika ir jos taikymai I. Vadovėlis. 2009;124-

125psl. ISBN9986-546-93-1.

90. Filho N.M., Santos S., Rocha R.M. Long-term effects of stabilization exercise therapy

for chronic low back pain. Manual therapy 14(2009) 444-447.

91. Mockevičienė D., Bakanovienė T., Savenkovienė A., Vaitkevičius J. V., Miliūnienė L.

Asmenų turinčių nugaros skausmus, izometrinės raumenų jėgos pusiausvyros vertinimas. Sveikatos

mokslai. 2012, Volume 22, Number 5, p. 9-12.

92. Standaert, C. J. (2011). Core Stabilization for low back pain and Performance.

SportOrthoTrauma, 27, 92–98.

93. Park K.N., Kwon O.Y., Yi C.H., Cynn H.S., Weon J.H., Kim T. H., Choi H.S. Effects

of motor control exercise Vs muscle stretching exercise on reducing compensatory lumbopelvic

motions and low back pain: a randomized trial. Juornal of manipulatives and physiological

therapeutics, 2016.

94. Ferreira PH, Ferreira ML, Maher CG, Herbert RD, Refshauge K. Specific stabilization

exercise for spinal and pelvic pain: a systematic review. Aust J Physiother 2006;52(2):79–88.

95. Andersen L.B., Wedderkopp N., Leboeuf-Yde C. Association between back pain and

physical fitness in adolescents. Spine 2006;31:1740–4.

96. Kavcic N, Grenier S, McGill SM. Determining the stabilizing role of individual torso

muscles during rehabilitation exercises. Spine 2004;29:1254–65.

97. Spudytė D. Skirtingos lyties pacientų kūno masės indekso, liemens−klubų apimties,

nugaros skausmo bei liemens raumenų statinės ištvermės sąsaja [Magistro baigiamasis darbas].

Lietuvos Kūno Kultūros akademija, Sporto Biomedicinos fakultetas, Taikomosios Fiziologijos Ir

Kineziterapijos katedra. [Kaunas], 2009. 49 p.

98. Rainville, J., Hartigan, C., Martinez, E., Limke, J., Jouve, C., Finno, M. Exercise as a

treatment for chronic low back pain. Review article. The Spine Journal, 2004:4, 106–115.

99. Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens

raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos [Magistro baigiamasis darbas]. Lietuvos

sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas.

[Kaunas], 2014. 70p.

100. Polskytė D. Sveikatinimo treniruočių poveikis asmenų, jaučiančių nugarps apatinės

dalies skausmą, liemens funkcinio pajėgumo, skausmui ir gyvenimo pilnatvės rodikliams [Magistro

baigiamasis darbas] Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto

katedra. [Kaunas], 2010. 60p.

61

PRIEDAI

1 Priedas

62

2 Priedas

63

64

3 Priedas